>> 15 p. laisvĖs kainaapzvalga.eu/images/apzvalga_nr76-77_web-2.pdfmums reikia ateiti į savo...

_12016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga

2016

m. s

ausi

s-va

sari

s. N

r. 1

-2 (7

7-78

) (55

8-55

9). L

eidž

iam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

LAISVĖS KAINA

SAUSIO 13-OSIOS BYLA PAJUDĖJO: AR VISKAS PADARYTA?

POKERIS SU IRANU

>> 15 p.

>> 4 p.

2_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016

KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ

AR RUSIJA PRIĖJO EKONOMINIO LIEPTO GALĄ?

JAV PREZIDENTO RINKIMAI: KO GALIMA TIKĖTIS IR KAS BŪTŲ GERIAUSIA LIETUVAI?

NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIAI SKIRTINGUOSE PASAULIO KAMPELIUOSE

19

43

23

27

„BUVOME, ESAME IR BŪSIME!“ KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOMS – 25-ERI

47

KODĖL SOVIETINIAI IR NACIŲ NUSIKALTIMAI EUROPOJE VERTINAMI SKIRTINGAI?

12Turinys

I viršelis • Jurgitos Motiejūnaitės nuotrauka. Eglės Knygauskaitės - Liakienės fotomontažas.III viršelis • Nuotraukos iš ekspedicijos ,,Belizas'15" archyvo.IV viršelis • Gintarės Žemaitytės piešinys.

Redaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2016 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | Bendras siekis – Lietuva

APŽVALGOS TEMA

4-8 | Sausio 13-osios byla pajudėjo: ar viskas padaryta?9-10 | Kruvinąjį sausį sprendėsi Lietuvos nepriklausomybės likimas 11-12 | Kokia laisvės reikšmė šiandien?12-14 | Kodėl sovietiniai ir nacių nusikaltimai Europoje vertinami skirtingai?

PASAULIS

15-18 | Pokeris su Iranu19-20 | Nepriklausomybės siekiai skirtinguose pasaulio kampeliuose20-22 | Kokiu keliu judės šiandieninė Turkija?23-25 | Ar Rusija priėjo ekonominio liepto galą?25-26 | Ar įmanomas Vladimiro Putino sistemos žlugimas?27-29 | JAV prezidento rinkimai: ko galima tikėtis ir kas būtų geriausia Lietuvai?

KAIMYNAI

30-32 | Ar iš tikrųjų Lenkija ardo Europos Sąjungos pagrindus?

ENERGETIKA

33-36 | Europos energetikos sąjunga. Pirmųjų metų veikla

OIKOS

37-40 | Valstybinis mąstymas – tai mąstymas apie ateitį. Ar toks egzistuoja šiandieninėje Vyriausybėje? 40-43 | Kaip laisva Lietuva išsilaisvins nuo savižudybių?

ISTORIJOS PĖDOMIS

43-45 | Konradas Adenaueris – lyderis, pakeitęs Europą46-47 | In memoriam nepailstančiam Lietuvos ambasadoriui – Vytautui Antanui Dambravai

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

47-50 | „Buvome, esame ir būsime!“ Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – 25-eri50-52 | Michelio Houllebecqo „Pasidavimas“ – ne gąsdinimas, o raginimas susimąstyti52-55 | Paryžiaus klimato kaitos konferencija 56-59 | Danijos iššūkis migrantams

MŪZOS DVELKSMAS

60-62 | Tomas Dirgėla: „Tai tėvai turi dirbti, kad vaikai skaitytų.“

KELIONĖS

62-66 | Iš ekspedicijos „Belizas 15“ sugrįžus (Sekant K. Pakšto „Dausuvos“ pėdomis)


„<...> kūrybos (valstybės kūrimo – aut. past.) galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyve-nimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio.“ – kalbėjo Vytautas Landsbergis 1990 metų kovo 11-ąją Aukščiosios Tarybos posėdyje.

Tikslūs ir pasverti žodžiai nepra-randa aktualumo prabėgus net ketvirčiui amžiaus. Mes tebesilaisviname iš pančių, pakeliui užkibdami už kitų, papildomų mus varžančių kabliukų, virvių, kilpų ar tik menamų spąstų. Kartais akivaizdžiai skausmingų, kartais klastingai tylinčių ir slapta plėšiančių paskutinį rūbą. Kartais saldžiai viliojančių ir svaigiai mus klam-pinančių nežinion. Emigracijos, lium-peninės socialinės politikos ir kaimyno melo propagandos išvagota dalis Lie-tuvos kaunasi su savo paties demonais. Kol kaunasi, ji nėra laisva. Todėl šiandien labai tinka perfrazuoti tuomečius pir-mojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo žodžius: kol nesame laisvi – negalime kurti savo valstybės. Šis numeris – apie tai. Kokią Lietuvą kuriame šiandien? Kiek esame laisvi? Kokia buvo ir yra mūsų laisvės kaina?

Šių metų pradžioje minėjome 25-ąsias Laisvės gynėjų metines. Tai diena, kuri mums skaudžiausiai davė suprasti, kad laisvė nėra duotybė ir dėl jos reikia kovoti. Nepaprasta ir stebuklinga tai, kad 50 metų okupacijos nepalaužė tautos, kurios šviesuomenė iš esmės buvo sunaikinta pokariu. Vyrai ir moterys, palikdami savo sūnus ir dukras, anūkus, mylimuosius, išėjo ginti savo laisvės. Be ginklų, be amunicijos, tačiau su laisvės liepsna širdyse. Išėjo aiškiai suvokdami, kokie gali būti padariniai – ilgi metai militaristinio režimo sklaidė bet kokias

iliuzijas. Bet šalis, kurios kode tūkstantį metų įsirėžęs siekis būti laisviems, pakilo kovoti. Kovoti Aukščiausios Tarybos pastate, miesteliuose, pasienio postuose – mintimis, kalbomis, dainomis, ginklu... Kovoti užsienyje, diplomatiniais mūšiais, kaip tuomet buvo pasiryžęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, lemtingomis dienomis vykęs į Lenkiją su ypatinga užduotimi – sukurti vyriau-sybę tremtyje. Jo prisiminimai šiandien atsiskleidžia naujoje šviesoje.

Ginkluotai kovai ryžtingai rikiuotėn stojo tūkstančiai vyrų ir moterų. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, legitimiai įkurdama pirmąsias ginkluotąsias pajėgas atkurtoje valstybėje. Straipsnis apie pajėgų raidą – šiame numeryje. Šaunūs savanorių vyrai ir moterys, nepaisyda-mi nuolatinio nepritekliaus ir didesnio vadovybės dėmesio stokos, kaip tada, taip ir šiandien kuria mūsų laisvę, kad mes galėtume kurti valstybę.

Kruvinojo sausio istorija gyva mūsų atmintyje. Net kitame tūkstantmetyje po 1991 metų įvykių gimę Lietuvos vaikai ir vaikaičiai dega ant palangių žvakutes gal kiek naiviai, bet garsiai ir drąsiai tardami: „mes prisimename, kodėl esame laisvi“. Svarbu, kad prisimena ne tik visuomenė, bet ir kiekviena valstybės ląstelė – teis-mai vėl atverčia šimtinius tomus Sausio įvykių medžiagos. Tikimės šį kartą – iš

esmės. Svarbu išgyventi šį procesą kartu – nepaliekant teismų vienų. Demokra-tinė kontrolė remiasi piliečių išprusimu: kuo daugiau domėsimės šia byla, jos detalėmis, tuo valstybė bus stipresnė. Stipresnė teismams juntant grįžtamąjį ryšį ir paramą, stipresnė jos piliečiams suvokiant savo sudėtingą istoriją iš esmės, stipresnė – nes mes prisimename, kodėl esame laisvi.

Šio numerio apžvalga tradiciškai įsiūbuoja ir geopolitinį laivelį – nuo tvirtą toną paėmusios kaimynės Lenkijos, pasaulio pokerio su Iranu (kokia korta jam vėl krenta?) ir Turkijos metamar-fozių iki galingiausio pasaulio žmogaus – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų. Žinoma, svarstymai, ar Rusija jau pasiekė dugną, bei tolesni jos scenari-jai neaplenkė ir šio numerio. Taip pat ke-liamas klausimas, ar sustabdysime savęs naikinimą ir imsimės gamtos apsaugos iš esmės? Kokias viltis mums suteikia pagrindinis šios srities 2015 metų įvykis, įvykęs gruodį – Paryžiaus klimato kaitos konferencija.

Pabaigai nuotaiką praskaidrins spalvingi vaizdai iš ekspedicijos „Beli-zas‘15“, kurioje atkartoti neįtikėtini pra-eito amžiaus tautiečių žygiai. Tegu šios istorijos įkvepia. Įkvepia toliau ryžtingai ir atkakliai kas dieną kovoti už savo teisę būti laisviems. Nes tik laisvi gali atskleisti Valstybės kūrimo galias.

Gero skaitymo.

BENDRAS SIEKIS – LIETUVA

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Romena ČIŪTIENĖ

Egid

ijaus

Čiū

to n

uotr

auka


Pagaliau: 2016 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas pradėjo nagrinėti Sausio 13-osios bylą. Procesas, kurį kai kas lygina net su Niurnbergo tarptauti-niu teismu, kol kas truks iki vidurvasa-rio, įvyks keliasdešimt posėdžių. Aišku, byla užsitęs kur kas ilgiau, bet neduok Dieve – vėl ketvirtį amžiaus...

1991 m. sausio 11 d., iki tragiškų įvy-kių Vilniuje likus dviem dienoms, maž-daug 16 val., įvyko 40 min. trukęs SSRS ir JAV prezidentų Michailo Gorbačiovo ir George‘o Busho pokalbis telefonu.

Kreipdamasis į Amerikos prezi-dentą, M. Gorbačiovas sakė: „Dabar man ir Aukščiausiajai Tarybai daromas

And

riau

s Pe

trul

evič

iaus

nuo

trau

kos

didžiulis spaudimas įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą. Kol kas laikausi, bet, atvirai kalbant, atrodo, kad Lietuvos AT ir Landsbergis nesugeba imtis tam tikro konstruktyvaus atsakymo į mūsų pasiūlymus... Vakar kreipiausi į Lietu-vos Aukščiausiąją Tarybą, kad jie patys grąžintų Konstitucijos veikimą, bet ir šiandien padėtis ten nepalanki. Lietu-voje vyksta streikai, daugėja sunkumų. Jūs žinote mano stilių. Jis panašus į Jūsų. Aš pasistengsiu išsemti visas politinio sprendimo galimybes ir, tik esant didelei grėsmei, žengsiu tam tikrus žingsnius.“

Toliau pokalbis vyko taip:G.B.: Aš tai vertinu. Jūs žinote, kad

mes turime savo požiūrį į Pabaltijį, bet tik dėl istorinių priežasčių. Aš vertinu Jūsų paaiškinimus.

M.G.: Mes veiksime atitinkamai, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Šian-dien ten jau šaudė.

G.B.: Tai blogai.M.G.: Aš padarysiu viską, kad

įvykiuose nebūtų kraštutinumų. Bet, žinoma, jei kils rimta grėsmė, tam tikri žingsniai bus neišvengiami.

(šaltinis: V. Guščinas, www.fondsk.ru, 2010 12 29)

Komentuodamas šį pokalbį, por-talo apžvalgininkas Viktoras Guščinas priduria, kad iš tikrųjų M. Gorbačiovas sprendimą buvo priėmęs dar 1990-ųjų rudenį. Kaip savo prisiminimuose rašė vienas iš buvusių žvalgybinių-diversi-nių NKVD-NKGB padalinių vado-vų Pavelas Sudoplatovas, iš „kagėbė“ agentų pranešimų buvo aišku, kad M. Gorbačiovas buvo nepatenkintas, jog demokratizacijos procesas tampa nekon-troliuojamas. Tada KGB ir ginkluotosios pajėgos gavo nurodymą parengti planą įvesti šalyje karo padėtį, kitaip sakant, jis buvo pasiruošęs panaudoti jėgą visoje

SAUSIO 13-OSIOS BYLA PAJUDĖJO: AR VISKAS PADARYTA?

Česlovas IŠKAUSKAS

APŽVALGOS TEMA

_52016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

tuometinėje SSRS teritorijoje, įskaitant ir Lietuvą.

Tuometinis Sovietų Sąjungos AT deputatas Borisas Oleinikas preziden-to pavedimu lankėsi Vilniuje ir paskui ataskaitoje jam rašė, kad V. Landsber-gis juos laikė parlamente, neleisdamas tarpininkauti derybose su kariškiais. Prisiminimuose B. Oleinikas pastebi: „Be įsakymo ar žodinio leidimo kariš-kiai negalėjo pajudėti iš vietos. Tragedija Vilniuje, Michailai Sergejevičiau, įvyko nebe Jūsų žinios. Taip buvo Karabache, Sumgaite, Baku ir Ošoje, taip įvyko Ferganoje, Tiraspolyje, Cchinvalyje ir Tbilisyje... Dirbo vienas scenaristas, bet kas keisčiausia, – abiejose pusėse. Kas davė įsakymą, kas pašnibždėjo, kas nuro-dė Landsbergiui prieš dvi dienas rinkti žmones prie parlamento, jeigu Jūs nieko nežinojote apie šturmą?“

Toliau V. Guščinas kaltina ir Borisą Jelciną, kuris, sausio 13-ąją nuvykęs į Taliną, kartu su trimis Baltijos šalių vadovais paskelbė pareiškimą apie viena kitos nepriklausomybės pripažinimą ir pasirengimą teikti paramą viena kitai, „jeigu kils pavojus suverenitetui“. Tada buvo pasirašyta sutartis „Dėl Rusi-jos Federacijos ir Estijos bei Latvijos tarpvalstybinių santykių pagrindų“ (prie šios sutarties V. Landsbergis prisijungė faksograma nusiųstu parašu, nes tomis dienomis negalėjo vykti į Taliną).

Žinoma, nostalgija sovietiniam reži-mui negaluojantis autorius meta įvairius šešėlius ir ant Sąjūdžio vadovybės, tačiau esminis jo kaltinimas – M. Gorbačiovui, kuris turįs prisiimti asmeninę atsako-mybę už kraujo praliejimą Lietuvoje ir Latvijoje ir kuris vykdė karo padėties įvedimo planą, siekdamas išsaugoti savo kailį.

Kiek šiuose vertinimuose yra tiesos, sunku spręsti. Tarp rimtų politikų sąmokslo teorijos nepopuliarios, tačiau M. Gorbačiovo veiksmai prieš Sausio 13-ąją ir tomis kruvinomis dienomis liudininkams leidžia teigti, kad pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas bei gin-kluotųjų pajėgų vadas negalėjo nežinoti apie kariuomenės padalinių judėjimą 1991 sausio 13-toji.

And

riau

s Pe

trul

evič

iaus

nuo

trau

kos

Vili

aus

Jasi

nevi

čiau

s nu

otra

ukos

6_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016APŽVALGOS TEMA

Lietuvoje ir jų ketinimus. Bet tuo metu naktimis prezidentas saldžiai miegojo, įsakęs savo komandai jo nežadinti, jeigu kas nors skambins iš Vilniaus.

Kodėl tai primename? Teismų in-formacinėje sistemoje „Liteko“ skelbia-ma, kad nukentėjusiųjų Sausio 13-osios byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 000. Bylą sudaro 702 tomai dokumentų, daugiau kaip 60 tūkstančių lapų, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Di-delę dalį dokumentų įstatymų nustatyta tvarka Generalinei prokuratūrai teko versti į kaltinamiesiems suprantamą rusų kalbą. Kaltinamiesiems atstovaus daugiau nei 40 advokatų.

Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje dalyvaus tikriausiai tik 2 – Rusijos pilie-čiai Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti bus teisiami už akių. Užsienyje gyvenantiems kaltinamiesiems teismas per Teisingumo ministeriją išsiuntė šaukimus. Teismas pažadėjo sustabdyti Europos arešto galiojimą, jeigu kaltina-mieji praneš, kad patys nuspręs atvykti į teismą Vilniuje ir dalyvauti bylos nagrinėjime.

Bylą nagrinėjančios teisėjos Ainoros K. Macevičienės teigimu, jau pavyko įteikti šaukimus kaltinamiesiems Mas-kvoje.

Kaltinamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų

1991 sausio 13 - toji.V

iliau

s Ja

sine

viči

aus

nuot

rauk

os


pripažinti Rusijos, Ukrainos ir Bal-tarusijos piliečiai, tuo metu ėję vado-vaujančias pareigas Sovietų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose pa-daliniuose. Kaltinimai Sausio 13-osios byloje pateikti buvusiam KGB karinin-kui Michailui Golovatovui, buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladi-mirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui ir kitiems kaltinamiesiems.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti 6 asmenys – Mykolas Burokevičius (eida-mas 89 metus, šių metų sausio 20-ąją jis mirė), Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuo-lelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.

Taip, iš tiesų šiame kaltinamųjų sąraše nėra M. Gorbačiovo pavardės. Jos nėra ir tarp kviečiamų liudininkų. Buvęs generalinio prokuroro pava-duotojas Darius Raulušaitis yra sakęs, kad prokurorai neturi pakankamai duomenų, jog atsakomybėn patrauktų tuometinį Sovietų Sąjungos vadovą M.

1991 m. sausio 13 - toji.

1991 m. sausio 13 -oji: Aukščiausiosios tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V.Landsbergis su tuomečiu krašto apsaugos departamento viršininku Audriumi Butkevičiumi, kunigu Robertu Grigu ir Algirdu Patacku.

Gorbačiovą. Tyrimo metu jį buvo siekia-ma apklausti, bet Rusija atsisakė suteikti teisinę pagalbą.

„Buvo siekiama jį apklausti liudytoju. Tai, kad M. Gorbačiovas šitoje byloje nėra įtariamasis, nėra kaltinamasis, liudija tik tai, kad, šią bylą tyrusių prokurorų nuomone, tų duomenų, kurie mums buvo prieinami, kuriuos mes gavome esant tokiam bendradarbiavimui su Rusija, tiesiog nepakanka“, – sakė prokuroras.

Prokurorų sprendimas neįtraukti į įtariamųjų, kaltinamųjų ar liudytojų sąrašus M. Gorbačiovo sukėlė teisė-saugos specialistų ir visuomenininkų pasipiktinimą. Pernai rugsėjį advokatas Adolfas Remeikis, įtariamųjų Sergejaus Voronino ir Jurijaus Ondos gynėjas

ikiteisminiame tyrime, Vilniaus apy-gardos teismui išsiuntė prašymą, kad Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje būtų pareikštas įtarimas ir M. Gorbačio-vui. Portalo Penki.tv laidoje „Aktualus interviu“ teisininkas sakė, kad SSRS prezidento, kuriam dabar jau 84-eri, ir jo bendrininkų veiksmai „pasireiškė įvairia SSRS valstybės agresija prieš Lietuvos valstybę – SSRS kariuomenė atakomis užėmė Spaudos rūmus, „Lietuvos tele-komą“, LRT pastatus bei kitas Lietuvos valstybės teritorijos dalis, Sausio 13-ąją šturmu užėmė TV bokštą, dėl to buvo nužudyti bei sužaloti kaltinamajame akte nurodyti asmenys“.

Advokatas ir grupė visuomenės veikėjų reikalavo „grąžinti ikiteismi-nio tyrimo Nr. 09-2-031-99 medžiagą tyrimui papildyti, įpareigojant Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pareikšti įtarimą M. Gorbačiovui“.

Sausio 13-ąją tėvo netekęs psi-chologas Robertas Povilaitis praėjusios vasaros pabaigoje taip pat kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, ragindamas imtis aktyvesnių veiksmų tiriant buvusio SSRS prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado M. Gorbačiovo atsakomybę 1991 m. sausio įvykių byloje. Nukentė-jusiam atstovaujančio advokato Alberto Butos nuomone, iš byloje jau surinktų duomenų galima daryti preliminarią išvadą, jog M. Gorbačiovas galėjo žinoti, tačiau sąmoningai ignoravo informaciją,

Vili

aus

Jasi

nevi

čiau

s nu

otra

ukos


iš kurios buvo aiškiai matyti, kad pa-valdiniai ketina įvykdyti ir jau vykdo karo nusikaltimus, pradėję neteisėtą agresiją prieš civilius gyventojus, užėmę civilinius objektus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad tam būtų užkirstas kelias.

Nepriklausomybės akto signata-ras Zigmas Vaišvila, matydamas, kad Generalinė prokuratūra nereaguoja į jo dar 2011-ųjų vasarį pateiktą prašymą dėl Sausio 13-osios bylos, kovą kreipėsi į tuometį generalinį prokurorą D. Valį dėl papildomų ikiteisminių tyrimų pradėjimo

Sausio 13-osios byloje, taip pat ir dėl SSRS aukščiausiosios politinės ir karinės vadovybės asmenų, tarp jų – dėl SSRS buvusio prezidento M. Gorbačiovo, patraukimo atsakomybėn. Signataras „Aktualiame interviu“ teigė, kad prokura-tūros delsimas yra nusikalstamas ir galbūt toleruojamas Prezidentės.

Tuo tarpu valstybės institucijos tvirtina, kad į jų prašymus išduoti kaltinamuosius ar kviesti liudytojus – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikal-binėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas

neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pa-galbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš penkerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 ne-reikšmingi kaltinamieji, 4 mirę, o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13-osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

Netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, iki šiol nenumatė penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galio-jančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – skėsčiojo rankomis Lietu-vos Respublikos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus. Pernai balandį Seimo narys Audrius Nakas kreipėsi į Ukrai-nos Aukščiausiąją Radą, ragindamas „paspartinti Sausio 13-osios baudžia-mosios bylos įtariamųjų, besislapstančių nuo teisingumo įvykdymo Ukrainoje, išdavimą Lietuvos Respublikai“.

Gal dabar vežimas pajudės iš vietos? Sausio 13-osios bylos, kuriai šiemet, birželio 19 d., sukaks 20 metų, laukia ilgas ir duobėtas kelias... ■

1991 m. sausio 13 - tosios naktis, sovietų karių sužeistų civilių evakuacija.

Sausio 13-osios bylos teisiamųjų posėdžių grafikas (2016 m.):

sausio 27 ir 29 d.;

vasario 8, 9, 12, 19, 23, 24, 29 d.;

kovo 1, 3, 8, 10, 15, 16, 22, 23, 24 d.;

balandžio mėnesio 6, 7, 8, 12, 13,

14, 18, 19, 20, 25, 26, 27 d.;

gegužės mėnesio 2, 3, 4, 9, 10, 11,

30, 31 d.;

birželio mėnesio 1, 6, 7, 8 d.

Teismo posėdžiai vyks Vilniaus apy-

gardos teismo 12 posėdžių salėje.

Posėdžių pradžia – 9 val.

Vėlesnių teismo posėdžių datos bus

derinamos su proceso dalyviais.

Šaltinis: www.vat.lt

Po tragiškų Lietuvai 1991 m. sausio 13

dienos įvykių buvo pradėtas ikiteisminis

tyrimas pagal tuomet galiojusio Bau-

džiamojo kodekso straipsnius – kenkimą,

viešą raginimą pažeisti Lietuvos Res-

publikos suverenitetą, antivalstybinių

organizacijų kūrimą ir dalyvavimą jų vei-

kloje, tyčinį nužudymą sunkinančiomis

aplinkybėmis ir kt. 1996 m. birželio 19

d. baudžiamoji byla dėl Sausio 13-osios

dienos įvykių Lietuvoje 48 kaltinamų as-

menų atžvilgiu buvo perduota nagrinėti

Vilniaus apygardos teismui. 1996 m.

spalio 9 d. Vilniaus apygardos teismas

atskyrė ir grąžino ikiteisminį tyrimą

prokuratūrai dėl 42 asmenų, kadangi jie

buvo pasislėpę. 1999 m. rugpjūčio 23

d. Vilniaus apygardos teismo nuospren-

džiu 6 asmenims (Mykolui Burokevičiui,

Juozui Jermalavičiui, Juozui Kuoleliui,

Leonui Bartoševičiui, Stanislavui Micke-

vičiui ir Jaroslavui Prokopovičiui) buvo

paskirtos bausmės.

Nuo 1992 m. Lietuvos Respublikos

generalinė prokuratūra siuntė do-

kumentus į Baltarusiją, kuriuose dėl

sausio įvykių reiškiamas susidomėjimas

generolu majoru Vladimiru Uschopčiku

ir redaktore Stanislava Juoniene.

Šaltinis: Wikipedia.org

Vili

aus

Jasi

nevi

čiau

s nu

otra

ukos


KRUVINĄJĮ SAUSĮ SPRENDĖSI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS LIKIMAS

1991-ųjų sausis žymį lūžį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Įtampa tarp Vilniaus ir Maskvos pasiekė aukščiausią tašką, prokremliškos jėgos siekė nuversti po dešimtmečių okupaci-jos pirmą kartą demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, o Vakarai, sulaikę kvapą, stebėjo, kuo pasibaigs ši Dovydo ir Galijoto kova. Sausio 13-osios įvykiai parodė, kad Rytų milžinas beliko stovėti tik ant molinių kojų, o maža, ką tik atsikūrusi Lietuva stipri ne savo dydžiu, o dvasia – šimtai tūkstančių beginklių piliečių apgynė sunkiai iškovotą laisvę.

Šiandien tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius vis labiau atsimename kaip di-dvyriško pasiaukojimo ir pergalės dieną, tačiau Aukščiausiosios Tarybos – Atku-riamojo Seimo salėje buvo ruošiamasi ir patiems blogiausiems scenarijams. Vyriausybė tęsti darbus buvo priversta be užsienio reikalų ministro Algirdo Sau-dargo, kuriam buvo pavesta ypatinga už-duotis: jeigu sovietams pavyktų nuversti teisėtai išrinktą valdžią, į Vakarus išvykęs ministras turėjo įgaliojimus kurti Vyriau-sybę egzilyje ir veikti Lietuvos vardu.

Sausio 12-osios naktį per Brestą jis išvyko į Varšuvą ir taip prasidėjo kelis mėnesius trukusi kampanija, siekiant iškovoti Vakarų valstybių paramą Balti-jos valstybių nepriklausomybei. Minint 25-ąsias Sausio įvykių metines, tuome-tinį užsienio reikalų ministrą, europarla-mentarą Algirdą Saudargą laidoje LRT „Savaitė“ kalbino žurnalistė Nemira Pumprickaitė.

– Kieno idėja buvo išsiųsti Jus į užsienį? – Nemanau, kad tai buvo kokia nors idėja. Buvo tiesiog gana natūralus vyriausybės sprendimas. Beje, tai buvo neseniai sudaryta Alberto Šimėno vyriausybė. 1991 m. sausio 11 d. mes turėjome tokį greitą, improvizuotą posėdį. Vyriausybė peržiūrėjo, kokie čia artimiausi darbai. Na, ir kai atėjo eilė užsienio reikalų ministrui, tai visi susižvalgė – ką jam čia veikti? Gal vyk ir bandyk dirbti tenai? Sprendimas buvo „žaibu“ priimtas.

– O koks konkrečiai Jums buvo sufor-muluotas tikslas, užduotis? „Vyk dirbti“, bet ką, kaip vyriausybė Jus įpareigojo?

– Tokiomis aplinkybėms vargu ar įma-noma formuluoti tokią užduotį. Ir vargu ar žodžiais suformuluota tokia užduotis yra prasminga. Vyksti ir žiūri pagal galimybes, ką gali padaryti.

– Bet Jūsų prisiminimuose randu, kad po vyriausybės sprendimo išsiųsti Jus į už-sienį Jūs atvykote į Aukščiausiąją Tarybą pas V. Landsbergį, tuometį Aukščiausio-sios Tarybos Pirmininką, ir pasisakėte, kad turite vykti. Aš taip suprantu, kad V. Landsbergio planuose buvo Bronius Kuz-mickas, jis jau buvo išsiųstas į užsienį, o apie Jus nebuvo galvojama. Jums dar teko įtikinėti V. Landsbergį, kad Jums irgi reikia važiuoti? – Nebuvo kažkokių abejonių, tik buvo toks įdomus sutapimas, kuris bet ko-kias abejones ir būtų užbraukęs. Man bebūnant pas V. Landsbergį, suskambo telefonas. B. Kuzmickas, kuris iš tie-sų, būdamas pavaduotojas, vykdė V. Landsbergio pavedimus, skambino iš Talino. Jis kažkodėl buvo iš Helsinkio keltu atvykęs į Taliną. Tučtuojau buvo priimtas sprendimas – vyk atgal, padėtis yra sunki, turite būti užsienyje. Kadangi

Parlamento rūmai Lenkijoje. Čia buvo suteikta darbo vieta Algirdui Saudargui sausio įvykių metu.

w

ww

.wik

imed

ia.o

rg M

arci

n B

iałe

k

Algirdas SAUDARGAS


buvo akivaizdu, kad jam gali būti kliū-čių, pavyzdžiui, jį gali sulaikyti ir neleisti išvykti, tai V. Landsbergis iš karto parašė tokį asmenišką įgaliojimą man ir B. Kuzmickui ant vieno dokumento, jis pasirašė ir aš jį išsivežiau.

– Tai, kai Jūs Varšuvoje 12 dieną išlipo-te geležinkelio stotyje su lagaminėliu, ką Jūs tame lagaminėlyje turėjote, kokius įgaliojimus, dokumentus? – Tik šitą įgaliojimą man ir B. Kuzmickui.

– O įkurti vyriausybę tremtyje, esant reikalui – kada atsirado tas dokumentas ir kaip jis Jums pateko? – Jeigu jis ir buvo tuo metu, man vyks-tant naktį į Varšuvą, tai aš apie jį nieko nežinojau, o paskui Martas Tarmakas man jį atvežė, mane informavo telefo-nu, bet tą naktį buvo kiti reikalai. Aš Varšuvoje buvau jau apie trečią valandą dienos, nuėjau į Lenkijos Seimą, mane ten mielai priėmė, davė patalpas, telefo-no liniją. Ir tuos Sausio 13-osios įvykius aš girdėjau – ir tankų šūvius, ir visa kita. – Martas Tarmakas buvo estų pasiunti-nys Lietuvoje? – Taip, estų pasiuntinys Lietuvoje. Jam buvo įteikti tie įgaliojimų dokumentai, kad atvežtų. Tai turbūt buvo sekma-dienis ar pirmadienis (sausio 13 ar 14 diena), kai jis atsirado.

– Jūs sakote, kad Varšuva Jus pasiti-ko ganėtinai palankiai ir sudarė Jums sąlygas dirbti, bet to nepasakysi apie kitas valstybes. Na, pavyzdžiui, savo prisiminimuose Jūs rašote, kad pasiekti JAV ambasadoriaus Varšuvoje tą naktį Jums taip ir nepavyko. Kaip manote, ar jis sąmoningai Jūsų nepriėmė? – Matote, dabar aš žinau, kaip viskas buvo. O ką tuo metu mums reikėjo daryti? Lauksi ryto, jeigu matai, kad žūsta žmonės? Tai eini prie JAV am-basados ir bandai prisibelsti. Bet man buvo atsakyta, kad ambasadorius miega antrame aukšte, o telefonas yra pirma-me. Tai viskas suprantama. Man paskui patys amerikiečiai pasakojo, kad mūsų ir

kitų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrai tuo metu buvo užsienyje – ir Lennartas Meris, ir Janis Jurkansas, ir aš, ir JAV Valstybės departamentas kiekvie-ną mūsų žingsnį stebėjo.

– Tai, vadinasi, nepriėmė sąmoningai? – Na, taip. Kam jiems daryti naktį kažkokias komplikacijas? Aš buvau priimtas pirmadienį. Ambasadorius man įteikė George`o Busho poziciją, kokia tuo metu buvo oficialiai priimta. Tam tikra formulė, kuri buvo numatyta Rytų Europai, – be mūsų, tada buvo galvota apie Varšuvą, Prahą, Budapeštą. Dar prieš šitas revoliucijas buvo toks nerašy-tas susitarimas, kad amerikiečiai nedarys per daug greitų žingsnių, remdami nau-jąsias vyriausybes, o Michailas Gorba-čiovas įsipareigos nenaudoti jėgos prieš demokratizacijos procesus. Tai, mano galva, buvo labai svarbus saugiklis. Taigi šitą formulę Maltoje G. Bushas pritaikė M. Gorbačiovui ir Baltijos valstybėms – kad jis nenaudotų jėgos. Todėl ameri-kiečiai buvo tokie santūrūs. Mes dažnai peikiame jų laikyseną, bet aš manau, kad mums tai buvo svarbus saugiklis.

– Bet Europoje didžiosios valstybės taip pat atsargiai žiūrėjo į Jus, nes per tą sausį Jūs daug su kuo iš užsienio lyde-rių susitikote?– Taip, per pirmąsias dvi savaites priskaičiuočiau turbūt dešimt užsienio reikalų ministrų ar analogiškas pareigas užimančių pareigūnų. Susitikimų for-matai buvo įvairūs – vieni per užpaka-lines duris (priimdavo), kiti pagerbdavo atsiųsdami automobilį ir padarydami nuotraukų, kurios, aišku, niekur nepasi-rodė, jokioje spaudoje. Pateiksiu pavyzdį, iliustruojantį, ką jūs pasakėte. Pirmas susitikimas Briuselyje – su Europos Sąjungos užsienio reikalų komisaru iš Olandijos. Jo pirmi žodžiai po Sausio 13-osios buvo tokie: „tai pas jus ten vyksta pilietinis karas, jūs kaunatės dėl valdžios“. Aš jo paklausiau: „turbūt Aleksandro Nevzorovo kiną žiūrėjai?“. Tai, be abejo, patekdavo į jų ekranus, o mūsų medžiaga sunkiau skynėsi kelią.

Pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Gensche-ris, kuris turbūt buvo svarbiausias asmuo ir pas kurį daug kas siuntė. Britai saky-davo: – eik pas vokiečius, su jais kalbėk. Na, gerai, mes gavome audienciją. Jis manęs klausė: ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės? Jie, aišku, visi tikrino informaciją. Reikia visus tuos dalykus žmogiškai suprasti, bet savo pozicijas reikia ginti tvirtai.

– O tai, kad Jūs pabandėte Vilniaus įvykius, tą tragišką naktį, susieti su artėjančiu Persijos įlankos karu, tai buvo Jūsų paties idėja ar Jums kažkas iš Vilniaus ją pasufleravo? – Tai buvo tiesiog akivaizdu. Buvo baisu, kad prarasime dėmesį, nes iš pradžių, be abejo, dėmesys Vilniui buvo didelis. Ir štai prasideda Persijos įlankos karas, ir visų dėmesys jau nukrypo ten. Tai buvo toks šiaudas, kurio reikėjo griebtis, gelbėtis. Jis, aišku, politiškai naivus, bet kodėl ne? Aš tuo ir pasinaudojau. Lygiai kaip ir vyriausybe emigracijoje. Juk ta mano misija netapo tikrove, ji nebuvo aktualizuota, bet žurnalistams tas buvo įdomu. Jie iškart klausdavo: kur tu kursi tą vyriausybę, dabar atvažiavai, tai gal Varšuvoje, gal Londone, gal dar kur nors? Aš išklausydavau tuos klausimus ir tada paaiškindavau, kad tai yra sąlygi-nis dokumentas ir kad tik tada, kai visa mūsų vyriausybė ir parlamentas bus pa-ralyžiuota, sunaikinta, tik tada įsigalios tie mano įgaliojimai.

– Jūs norite pasakyti, kad Jūs tada tikrai nebuvote numatęs nei kandidatų į tą savo vyriausybę tremtyje, nei miesto, kur ji galėtų veikti? – Patikėkite, aš nė minutei nesusimąs-čiau apie tai. Tikėjau. Galų gale, išvykus ir telefonu girdint, ką mes visi dabar matome ir žinome, kas vyko tą sausio 13-osios naktį, tas baisias žudynes, ir po to, kai atsitraukė tie tankai, – buvo toks kaip ir stabilesnis periodas. Tada, aišku, nebuvo metas galvoti, o kas atsitiks, jeigu tragedija vėl pasikartos. Kaip, beje, galėjo būti, kai prasidėjo rugpjūčio pučas. ■


Sausio 13-ąją minėjome Laisvės gy-nimo 25-ąsias metines – tos nakties tragiškų įvykių metines. Praėjo ketvirtis amžiaus nuo to, kai prie Televizijos bokšto, prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos beginkliai, bet drąsūs, vieningi, savo valstybe tikintys žmonės sugebėjo pasipriešinti brutaliai karinei agresi-jai ir apgynė mažiau kaip prieš metus atkurtą Nepriklausomybę.

Per šį laikotarpį Lietuva, nuėjusi ilgą reformų kelią, pasiekė labai daug – sugrįžo į demokratinių valstybių šeimą, prisijungė prie stipriausio pasaulyje gynybinio aljanso, įtvirtino energeti-nę nepriklausomybę. Tapo moderni ir pažangi valstybė.

Pagaliau galime pasidžiaugti, kad galų gale Sausio13-osios byla pasiekė teismą. Tai reiškia, kad nusikaltusiems žmoniškumui ir padariusiems karo nusi-kaltimus teisingumo valanda anksčiau ar vėliau ateina.

Šiandien prie valstybės ateities kūri-mo jungiasi ir nepriklausomoje Lietuvo-je gimusi ir su laisve užaugusi karta, kuri apie sausio 13-osios įvykius sužino iš istorijos, tėvų ar liudininkų pasakojimų.

Ir nors pasigirsta samprotavimų, ar da-bartinė jaunoji karta supranta tą laisvės kainą ir netapatina laisvės su visa ko leistinumu, ar esant reikalui gintų Tėvy-nę, visgi ta iš kartos į kartą perduodama istorinė patirtis ir tikėjimas laisve leidžia neabejoti, kad jaunimas yra pakankamai pilietiškas ir patriotiškas.

KOVA UŽ LAISVĘ NESIBAIGIAPasikeitus geopolitinei situacijai ir

Paminklas „Laisvė“ Filadelfijoje, JAV

ww

w.fl

ickr

.com

Sam

eold

2010

nuo

trau

ka

Rusijai rodant karinę agresiją Europos pašonėje ir viduje, pernai 3 000 jaunų savanorių atėjo į privalomąją pradinę karo tarnybą. Tokio paties rezultato ti-kimasi ir šiemet. Būtent tai ir rodo ryžtą ginti Lietuvą.

Kova už laisvę nėra pasibaigusi. Tai, ką 1991 m. išgyveno Lietuva, šiandien patiria Ukraina, kovodama už laisvę, kurdama europietišką ateitį. Po Maida-no revoliucijos Rusijai pažeidžiant tarp-tautinės teisės normas ir principus buvo įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija. Vėliau agresija persimetė į Rytų Ukrainą – Donecko ir Luhansko regionus atplėš-ti bandantiems prorusiškiems separatis-tams buvo tiekiama ginkluotė, karinėse operacijose dalyvavo rusų kariai. Nors dabartiniu metu situacija kiek stabiliza-vosi, tačiau pasirašyti Minsko paliaubų susitarimai nėra pilnai įvykdyti – vis dar pasitaiko karinių veiksmų, iš Ukrainos teritorijos neišvesta Rusijos karinė tech-nika ir kariai, neatkurta Ukrainos ir Ru-sijos sienos kontrolė. Akivaizdu, kad tai yra Rusijos bandymas sukurti dar vieną įšaldyto konflikto zoną, kuri, eskaluojant

Šiandien prie valstybės ateities kūrimo jungiasi ir nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir su laisve užaugusi karta.

Luko

Pet

raus

ko n

uotr

auka

KOKIA LAISVĖS REIKŠMĖ ŠIANDIEN?Simonas KLIMANSKIS


separatistines tendencijas, gali būti išnaudojama kaip priemonė trukdyti Ukrainai žengti europinių reformų keliu ir išlaikyti ją savo įtakos lauke. Būtent tai yra pagrindinis Rusijos tikslas.

Bet Ukraina savo kovoje neviena. Vakarų bendruomenė, siekdama pri-versti Rusiją visiškai nutraukti agresiją prieš suverenią valstybę ir atkurti taiką bei stabilumą regione, ėmėsi taikyti sankcijas. Tai neabejotinai turi poveikį Rusijai. Tačiau matome bandymus, kada, prisidengdama kova su teroristine „Isla-mo valstybės“ grupuote Sirijoje, Rusija siekia ištrūkti iš politinės izoliacijos, sankcijų švelninimo ir nukreipti dėmesį nuo Ukrainos. Todėl Lietuva ir visa tarptautinė bendruomenė privalo išlikti budri ir vieninga bei neleisti užmiršti Ukrainos. Agresija privalo būti sustab-dyta Ukrainoje, nes niekas kol kas negali garantuoti, kad tai yra paskutinė užimta teritorija. Prisiminkime, juk Rusija ne-apsiribojo Gruzija, kurioje iki šiol vykdo šliaužiančią okupaciją, ji ėjo iki Krymo, Rytų Ukrainos, ir niekas negali garan-tuoti, kad neis dar toliau. Todėl grėsmė regiono saugumui išlieka.

Tuo tarpu Lietuvoje, kitose Balti-jos šalyse galima pastebėti įvairiausių provokacijų, ardomosios antivalstybinių veikėjų pogrindinės veiklos apraiškų, ku-riomis bandoma menkinti nepriklauso-mybę, iškreipti istoriją, kurstyti tautinę nesantaiką, pateisinti veiksmus Ukrai-noje. Tai yra Rusijos vykdomo informa-cinio karo dalis. Todėl greta pasirengimo ginklu ginti savo laisvę svarbu stiprinti neginkluotą laisvės gynybą – ugdyti visuomenės atsparumą melui, dezinfor-macijai ir propagandai. Taip pat saugoti istorinę atmintį, nes yra sakoma, kad tol, kol tautos istorija bus gyva, tol turėsime laisvą ir nepriklausomą valstybę.

Sausio 13-oji visoms kartoms leidžia suprasti, kad Laisvė nėra tik duotybė, ji nebuvo dovanota. Laivė buvo iškovota krauju. Todėl tai ir atsakomybė, ir įparei-gojimas ją ginti ir puoselėti. Kiekvienas kasdieniu darbu turi liudyti ištikimybę tiems idealams, dėl kurių savo gyvybes paaukojo Lietuvos laisvės gynėjai. ■

2008-ieji, Praha. Čekijos Senato rūmuo-se susirinkę iškilūs politikai, filosofai, buvę politiniai kaliniai pasirašė deklara-ciją „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Šiuo dokumentu mėginta, kaip teigia patys autoriai, pasiekti, kad „Nacizmo ir komunizmo totalitariniai režimai būtų vertinami kaip išskirtiniai dėl savo destruktyvaus pobūdžio ir sisteminio ekstremalaus teroro metodų taikymo, pilietinių ir žmogiškųjų vertybių naikini-mo, karų pradėjimo, žmonių naikinimo ir deportacijos, neatsietinos nuo šių ideo-logijų, kurios vertintinos kaip didžiausios XX a. katastrofos“. Tuo pačiu priduriama, jog „komunizmo vardu padaryti nusikal-timai žmoniškumui turi būti vertinami taip pat kaip Niurnbergo Tribunolas įvertino nacizmo nusikaltimus“.

Tarp Deklaraciją pasirašiusiųjų – tokios iškilios asmenybės kaip Vytautas

Landsbergis, Čekijos prezidentas ir vienas žymiausių disidentų Vaclavas Havelas, vėliau Vokietijos prezidentu tapęs Joachimas Gauckas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris ir kiti.

Tai buvo vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio bandymų sulyginti sovie-tinius ir nacizmo nusikaltimus, atkreipti dėmesį į tai, kad šios totalitarinės maši-nos, nors ir ideologiškai netapačios, turėjo tą patį naikinamąjį pobūdį. Tiesa, tenka konstatuoti, jog Deklaracijos reali įtaka buvo ribota: nors Europos Parlamente bei Europos saugumo ir bendradarbiavi-mo organizacijoje buvo priimtos Dekla-racijos tikslus atliepiančios rezoliucijos, tai iš esmės nepakeitė kritiškai nacių ir sovietų nusikaltimų lyginimą vertinančio istorinio diskurso bei nesąlygojo Niurn-bergo Tribunolo komunizmo nusikalti-mams pasmerkti įkūrimo.

Sovietiniai ir nacių nusikaltimai - totalitarinės mašinos, nors ir ideologiškai netapačios, turėjo tą patį naikinamąjį pobūdį.

http

://b

igch

erti

k.de

vian

tart

.com

/art

/H

itle

r-vs

-Sta

lin-M

anga

-31

14

98

09

5

Linas KOJALA

KODĖL SOVIETINIAI IR NACIŲ NUSIKALTIMAI EUROPOJE VERTINAMI SKIRTINGAI?


ir pridūrė, kad „negalime leisti, kad kas nors mums įdiegtų kaltės jausmą“. Ne-nuostabu, kad Rusija iki šiol neprisiima atsakomybės už sovietinius nusikaltimus, o Pergalės dieną mini ignoruodama faktą, jog sovietinės represijos nusinešė milijonus gyvybių, sukūrė GULAG‘ų siaubą, sugriovė bet kokius demokratijos likučius.

Vakarai sutinka, kad sovietiniai nusi-kaltimai sėjo blogio sėklą ir dėl pragma-tinių priežasčių ilgą laiką buvo paliekami nuošalyje. Visgi čia pat priduriama, jog kaltė bent iš dalies buvo atpirkta po Šal-tojo karo. Kitaip tariant, sąlyginai greita buvusių Sovietų Sąjungos šalių narystė ES ir NATO vertinama kaip tam tikras atpildas pavergtosioms tautoms atku-riant teisingumą bei sugrąžinant jas į Europos demokratijų šeimą.

IDEOLOGINĖS MANIPULIACIJOSNe ką mažiau reikšmingos, anot

V. Ivanausko, Vakaruose susiformavusios

sąjungininkais jį laimėjo“. Kitaip tariant, kaip didžiausią Europos blogį nugalėjusi jėga gali pati būti blogis?

Pergalė prieš nacizmą išlieka viena esminių datų daugelio šalių istorijoje – ir tame nelieka vietos svarstymams apie Rytų Europos likimą. Tai, kad Vakaruo-se ši Kremliaus ideologijai kertinė diena taip pat suvokiama, iki pat šių dienų pa-liekant nuošalyje sovietinius žiaurumus, įrodo faktas, jog į pompastiškus Pergalės dienos minėjimus Maskvoje atvyksta aukščiausi Prancūzijos, Vokietijos, Itali-jos ir net JAV vadovai. Tiesa, 2015 metų šventę jie boikotavo dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

Istorijos ir ypač pergalės prieš naciz-mą svarbą Rusijai įrodo paties prezi-dento Vladimiro Putino žodžiai, ištarti susitikime su šalies istorijos mokytojais. Jis akcentavo, kad „Antrajame pasauli-niame kare gėris įveikė blogį“, „praei-ties įvykiai turi būti pateikti taip, kad skatintų nacionalinį pasididžiavimą,“

Tad kokios priežastys lemia tai, kad nacizmas ir sovietiniai nusikaltimai, skaičiuojantys milijonus nekaltų aukų, daugelio europiečių pasąmonėje išlie-ka tokie skirtingi? Kaip toks istorinis dvilypumas veikia Europos integracijos procesą bei politinės bendruome-nės kūrimąsi? Kitaip tariant, ar tokia bendruomenė apskritai įmanoma, jeigu nesutariama dėl istorijos?

KARO LAIMĖTOJAI IR PRALAIMĖTOJAI

Anot istoriko dr. Viliaus Ivanausko, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjun-ga užima skirtingas pozicijas Vakarų Europos istorinės atminties politikoje. Tai, anot Rytų Europos studijų cen-tro analitiko, lemia įvairios istorinės priežastys, kurių ryškiausia, susijusi su Antrojo pasaulinio karo pabaigos verti-nimu: „Negalime pamiršti, kad Vokietija buvo Antrojo pasaulinio karo pralaimė-toja, tuo metu Sovietų Sąjunga kartu su

ww

w.w

ikip

edia

.org

Spi

rido

n Io

n C

eple

anu

nuot

rauk

a

Linas KOJALA


skirtingos sovietinės ideologijos inter-pretacijos, kurios neretai piešia komu-nistinius idealus pozityvioje šviesoje. Tai ypač aktualu kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms, ignoruojančioms faktą, kad tai tebuvo dar viena totalitarinė antiutopija.

„Šaltojo karo metais trūko šaltinių apie stalinistinius nusikaltimus, archy-vai buvo neprieinami, daugeliu atveju susipažinti su dokumentais dėl Rusijos uždarumo nėra galimybių iki pat šių dienų. Be to, sovietinė sistema veikė daug ilgiau, ją pergyveno net kelios kar-tos, o po destalinizacijos buvo bandoma sukurti „normalizacijos“ įspūdį“, – sako V. Ivanauskas. Jis taip pat pripažįs-ta, kad sovietams pavyko sėkmingiau manipuliuoti ideologiniais postulatais, kurie paveikė dalį Europos intelektualų: „Ideologiniame lygmenyje Sovietų Są-junga kaip kam atrodė teisingesnė, bent jau bandanti apeliuoti į lygybės idealus, socialinį teisingumą, dominuojančios klasės nuvertimą, savo valstybės gynybą nuo nacizmo baubų. Nacistinė Vokietija buvo atviresnė ir agresyvesnė“.

Su tuo sutinka ir amerikiečių isto-rikas Charlesas S. Maieris, pažymintis, kad nacizmas buvo įveiktas kruviname

kare, todėl natūraliai buvo tapatinamas su blogiu, tuo metu sovietinė impe-rija išgyveno kelias fazes ir galiausiai subyrėjo praliejant mažiau kraujo. Ne veltui daugelis Vakarų lyderių palaikė Michailą Gorbačiovą ir nesiekė visiško Sovietų Sąjungos žlugimo, nes manė, kad imperija žingsnis po žingsnio reformuojasi, todėl jos išnykimas iš žemėlapio sukeltų per daug chaoso. Be to, nacizmą lydėjo žiaurūs Holokausto vaizdai, tuo metu stalinistiniai GU-LAG‘ai, faktai apie etninius valymus ir net paprasčiausios, tačiau efektą visuomenei darančios fotografijos, buvo neprieinami.

Tą įrodo ir komunizmo ideologi-jos istorija Vakarų Europoje. Po 1949 metų Sovietų Sąjunga prarado viltis, kad komunistinės revoliucijos užvaldys visą Europą – to ženklu tapo Graikijos komunistų pralaimėjimas pilietiniame kare. Nors komunistinės partijos išliko bei neprarado saitų su Sovietų Sąjunga, jos ėmė ieškoti vakarietiško požiūrio į komunizmą, kurį galiausiai mėgino paversti „Eurokomunizmo“ idėja. Nors Sovietų Sąjungos nusikaltimai, marksis-tinės ideologijos negebėjimas prisitaikyti

prie kintančių aplinkybių, taip pat ame-rikiečių parama antikomunistiniams judėjimams galiausiai pasmerkė komu-nistines partijas, praktiškai visą Šaltojo karo laikotarpį jos neleido išnykti ide-ologinei mąstymo tradicijai, kuri buvo paranki sovietams.

PASEKMĖS EUROPOS INTEGRACIJAIIstorinės atminties skirtumai,

netapatūs vertinimai tampa ne tik iššūkiu atskiroms valstybėms, bet ir kelia klausimų visai Europos Sąjungai. Šiuo metu ES yra ekonominė sąjunga su tam tikrais politinės sąjungos bruožais (viršnacionalinis valdymas, teisės aktai, kurie yra privalomi valstybėms narėms, ir t. t.), tačiau kiek tokia integracija yra tvari, jeigu nėra sutarimo dėl pamatinių istorijos klausimų? To iliustracija – 2010 metai, kai Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos ir Čekijos užsie-nio reikalų ministrai kreipėsi į Europos Komisiją, prašydami Prahos deklaracijos pagrindu kriminalizuoti komunistinių nusikaltimų neigimą. Atsakymas buvo lakoniškas: „Šiuo klausimu nėra kon-sensuso. Valstybės narės turi kardinaliai priešingus vertinimus. Todėl šiuo metu neturime galimybių svarstyti teisės aktų priėmimo“.

Jeigu nesutariama dėl istorijos vertinimo, tampa sudėtinga kurti poli-tinę bendruomenę, kuri užtikrintų ES ilgalaikiškumą. Todėl ateityje bandymai gilinti Europos integraciją ir plėsti ją iš ekonominio į vis labiau politinį lygmenį neabejotinai susidurs su kliūtimis.

Tiesa, V. Ivanauskas nepraranda optimizmo: „Europos tapatumo ir integracijos stiprinimą lemia ne tik santykis su praeitimi, bet ir kiti faktoriai. Visgi akivaizdu, kad istorinių traumų neįveikiančios valstybės sunkiau kuria savo ateities viziją ar efektyviai reaguoja į grėsmes, joms dažnai trūksta adekva-tumo, ypač kritinių iššūkių akivaizdoje. Į praeitį reikia mokėti žvelgti, ją priimti tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokią norėtume matyti. Tam reikalingas kriti-nis požiūris, susitaikymas, kuris galiau-siai atveria kelius judėti pirmyn“.■

Nacizmas buvo įveiktas kruviname kare, todėl natūraliai buvo tapatinamas su blogiu.

ww

w.w

ikip

edia

.org

_152016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga PASAULIS

2016 m. sausio viduryje tarptautinėje arenoje nuskambėjo neįtikėtina naujie-na: JAV ir Europos Sąjunga panaikina sankcijas Iranui. Taip atsitiko reaguo-jant į tai, jog Teheranas įvykdė daugia-šaliu pagrindu duotus įsipareigojimus ir sustabdė savo branduolinės programos kūrimą.

Tiesą sakant, daugelis politikos ekspertų nesitikėjo, jog Iranas taip greitai apsisuks. Kaip teigia apžvalgininkai Philipas Gordonas ir Richardas Nephew, ,,dauguma vylėsi, kad Irano įsipareigoji-mai bus įgyvendinti tik šių metų pavasarį, tačiau tai, kad Iranas juos įgyvendino žymiai greičiau nei tikėtasi, rodo, kaip stipriai Irano vadovybė siekė tarptauti-nių sankcijų, kurios ir buvo panaikintos, pabaigos“. JAV prezidentas Barakas Oba-ma, kurio dėka ir buvo inicijuotos dery-bos su Iranu, sankcijų Teheranui panai-kinimo dieną pabrėžė, jog ,,tai yra gera diena, nes dar kartą regime, kas įmanoma tarptautinėje diplomatijoje. Dešimtme-čiais tarp mūsų buvo skirtumai ir mūsų vyriausybės beveik niekada nesikalbėjo, galų gale juk tai nepasitarnavo Amerikos interesams“. B. Obama pripažino, jog

įsitikinusios, kad susitarime tarp JAV ir Irano susiklostė ,,win-lose“ situacija: mes pralaimėjome, kita pusė laimėjo, ir atvirkščiai. Tad straipsnyje apie tai, kokia šio susitarimo įtaka pačiam Iranui, JAV ir Arabų valstybėms.

DERYBOSKaip rašo Philipas Gordonas ir

Richardas Nephew straipsnyje ,,Obamos naujasis šokis su Iranu“, kai 2013 m. pradžioje JAV inicijavo slaptus susitiki-mus su Teheranu, Iranas buvo ant savo branduolinio ginklo galios slenksčio: puikiai veikiantis branduolinio kuro ciklas, 20 tūkst. sumontuotų centrifugų, 20 proc. išgryninto urano atsargų, tinkan-čių branduolinėms bomboms gaminti, išvystytos techninės ir tyrimų laborato-rijos ir galiausiai beveik baigtas statyti sunkusis vandens reaktorius, galintis pagaminti vieną ar dvi bombas per metus. Taigi ekspertai įsitikinę, jog 2013 m. Iranas turėjo pakankamai pajėgumų, kad pagamintų branduolinį ginklą per mažiau nei du mėnesius. Tai, kad JAV ėmėsi iniciatyvos atnaujinti derybas Irano bran-duolinių pajėgumų piko metu, rodo, kad prezidento B. Obamos administracijai

susitarimas su Iranu reiškia, kad daugiau ,,Iranas nedės savo rankų ant branduo-linės bombos“, tačiau taip pat pripažino, jog skirtumai su Iranu išlieka, ir ,,JAV išliks tvirtos, priešindamos destabilizuo-jančiam Irano elgesiui bet kur kitur“. Kaip antai, du raketų bandymai Irane praeitų metų spalį ir lapkritį. Vašingtonas, nutraukęs ilgai lauktas sankcijas Tehera-nui ir sulaukęs apsikeitimo kaliniais, kitą dieną vėl įvedė sankcijas Iranui. Tiesa, tik keliolikai įmonių ir asmenų, susiju-sių su raketų bandymais. Bet juk raketų bandymai – tai ne fejerverkai firmos vakarėlyje. Tai Irano valdžios ir tik jos reikalas, kada ir kaip bandyti ir valdyti savo karinį potencialą. Tad naujų sank-cijų įvedimas Iranui, panaikinus senas, primena pokerio žaidimą: vienas žaidėjas blefuoja, norėdamas padidinti statymo sumą, o kitas žaidėjas bando atspėti, kada tas pirmasis blefuoja, kad tinkamu laiku sustabdytų priešininką. Galiausiai laimi tas, kurio kortų kombinacija stipriau-sia. Tiesa, Irano prezidentas Hassan Rouhani linkęs susitarimą tarp JAV ir Irano traktuoti kaip ,,win-win“ padėtį, t. y. abipusiškai naudingą reikalą. Visgi abiejų valstybių konservatyviosios grupės

Užsienio reikalų ministrai ir kiti pareigūnai iš P5 + 1 galingųjų šalių grupės, Europos Sąjungos ir Irano. Pranešama apie tai, jog JAV ir Europos Sąjunga panaikina sankcijas Iranui.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Jun

gtin

ių A

mer

ikos

Val

stijų

val

styb

ės

depa

rtam

ento

nuo

trau

ka

POKERIS SU IRANU

Edita MIELDAŽĖ

16_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016PASAULIS

nebuvo priimtinas scenarijus kariniai intervencijai į Iraną. 2013 m. svarbus veiksnys derybų pradžiai buvo naujojo Irano prezidento H. Rouhani išrinkimas. Skirtingai nei prieš tai prezidentavęs ir gynęs Irano branduolinį potencialą bet kokia kaina Mahmoudas Ahmadinejadas, naujai išrinktasis prezidentas H. Rouhani pasirodė esąs nuosaikesnis. Jis pažadėjo savo piliečiams atkurti Irano padėtį tarp-tautinėje arenoje mainais į didesnį šalies branduolinį skaidrumą. Beje, 2003–2005 m. H. Rouhani buvo vyriausiasis Tehera-no derybininkas branduoliniu klausimu su Vakarais, tad įgyta diplomatinė patirtis ir siekis atgaivinti Irano ekonomiką lėmė tai, kad H. Rouhani sėkmingai atvėrė Iraną pasauliui. 2015 m. liepos 14 d. Vienoje (Austrijoje) Iranas, 5 nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, Vokietija ir Europos Sąjunga pasirašė galutinį taikos susitarimą dėl Irano branduoli-nės programos. Tai reiškė, kad Iranas: 1) sudaro sąlygas IAEA (Tarptautinės atominės energetikos agentūrai) vyk-dyti elektroninį sekimą, patikrinimus ir bet kokius kitus veiksmus, reikalin-gus išsiaiškinti dėl Irano branduolinio ginklo kūrimo; 2) išmontuoja ir sustabdo vandens reaktoriaus Arake branduolio veikimą ir patį reaktorių perprojektuoja gaminti gerokai mažiau plutonio kuro; 3) per 10 metų sumažina uranui išgryninti reikalingų centrifugų skaičių iki 5 060 ir pasižada mažiausiai 10 m. apriboti centrifugų tyrimus; 4) 15 metų apriboja

m., mat tų metų viduryje ES dėl sankcijų sustabdė naftos importą iš Irano. Dėl to Iranas persiorientavo į Azijos rinką ir ten iki lėšų įšaldymo pardavinėjo savo naftą. JAV ir Irano dvišaliai santykiai labai sudėtingi. Iki sankcijų panaikinimo JAV ir Iranas nepalaikė formalių diplomati-nių santykių ( JAV neturi diplomatinės atstovybės Teherane, o Iranas – Vašingto-ne). Pagrindinė to priežastis buvo Irano vadovybės, atėjusios į valdžią po 1979 m. revoliucijos, antiamerikietiškas politikos kursas. Ranka rankon veikęs Irano šacho Mohammedo Pahlavi ir JAV prezidento Dž. Karterio tandemas po revoliuci-jos kaip dūmas išgaravo. Irano naujieji politikos lyderiai darė viską, kad kuo greičiau nukirptų JAV įtakos, pinigų ir ryšių virkštelę. Kulminacija JAV ir Irano santykiuose įvyko 1979 m. lapkritį, kai Irano revoliucinė grupė ,,Musulmonai studentai Imamo linijos sekėjai“ įpyko, kad bėgantis nuo valdžios perversmo šachas M. Pahlavi, įleistas į JAV, sulaužė Vienos konvenciją „Dėl diplomatinių santykių“ ir užgrobė JAV ambasadą, kurioje įkaitais 444 dienas laikė 52 JAV diplomatus. Po šio įvykio JAV nutraukė bet kokius diplomatinius santykius su Iranu. 1995 m. prezidento B. Klintono administracija, reaguodama į prieš JAV ir Izraelį nukreiptą Teherano kursą bei Irano sąsajas su terorizmu, uždraudė JAV kompanijoms ir piliečiams eksportuoti ir investuoti į Iraną. 2000 m. Vašingtonas kai kurioms Irano prekėms (pistacijoms,

urano išgryninimą iki 3,67 proc. ribos; 5) priima JT stebėtojus ir bendras komi-sijas (atstovaujančias JAV ir Europai), siekiančias spręsti ginčus dėl susitarimų įgyvendinimo. Taigi per pusę metų Irano valdžia atidavė į saugyklą daugiau nei 12 tūkst. centrifugų, atsikratė beveik visų savo išgryninto urano atsargų ir išmontavo vandens reaktoriaus branduolį. Dauguma Irano kietosios politinės linijos atstovų leido sau suabejoti, kad branduo-linis susitarimas gali būti traktuojamas kaip Irano pergalė, ypač kai tiek daug buvo mainais duota.

SANKCIJOSValstybės ir tarptautinės organizaci-

jos įveda ekonomines sankcijas valstybės ir ne valstybės veikėjams, siekdamos pa-keisti šių veikėjų strateginius sprendimus, kurie kelia grėsmę valstybių interesams ir (arba) pažeidžia tarptautines normas. Sankcijų kritikai teigia, kad sankcijos retai kada sėkmingai pakeičia veikėjų elgesį, tuo tarpu sankcijų šalininkai pa-brėžia, kad pastaraisiais metais sankcijos tapo efektyvesnės ir išlieka pagrindinis užsienio politikos įrankis (pavyzdžiui, Vakarų valstybių sankcijos prieš Rusiją dėl intervencijos į Ukrainą). Iranas dau-giau nei dešimtmetį buvo įkalintas JAV, ES, JT ir kitų valstybių sankcijomis, ir tai ryškiai ribojo Irano ekonomikos vysty-mąsi. Pavyzdžiui, žvelgiant į ES ir Irano prekybos balansą, labai ryškus Irano prekių eksporto į ES nuosmukis 2012

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, tiesiogiai vadovavęs deryboms su Iranu, įsitikinęs, kad Iranas žengė svarbų žingsnį.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Tob

ias

Kle

insc

hmid

t nu

otra

uka

ES PREKYBA SU IRANU

Šaltinis: Eurostat

Irano importas iš ESIrano eksportas į ES

201816141210

86420

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014


kilimams ir tarpvalstybinėms kelionėms) nuėmė sankcijas, ir tai dėka tuomečio Irano prezidento Mohammedo Khata-mio inicijuoto ,,civilizacijų dialogo“ su JAV. 2002 m. G. W. Busho administracija į ,,blogio ašies“ valstybių grupę šalia Ira-ko ir Šiaurės Korėjos įrašė ir Iraną. Dėl to, kad Teheranas plėtojo ilgo nuotolio raketas, jas dalijo teroristinėms grupėms ir taip kėlė grėsmę JAV (tiksliau, Izraeliui, kurio interesus JAV gina). Į valdžią atėjus B. Obamai, beveik per visą pirmąją jo ka-denciją vyko padėties Irane stebėsena, ir tik pasikeitus Irano prezidentui, buvo ini-cijuotos derybos dėl Teherano branduo-linės programos sustabdymo. Jungtinės Tautos, savo ruožtu, Iranui buvo ne kartą įvedusios sankcijas, draudžiančias pirkti gynybos ir branduolines technologijas.

SANKCIJŲ PANAIKINIMAS2016 m. sausio viduryje, kai Iranas

įvykdė branduolinio susitarimo sąlygas, JT nuėmė sankcijas Irano gynybos ir laivų pramonei, branduolinius tyrimus vykdantiems mokslininkams ir kompa-nijoms, Revoliucinės gvardijos korpuso kariams. Konvencinių ginklų importui į Iraną JT paliko galioti embargą, tai reiškia, kad Iranas, norėdamas nusipirkti ginklų, turės gauti specialų JT Saugumo Tarybos leidimą. Visi ginklų draudimai Iranui nustos galioti per 5–8 metus. ES panaikino sankcijas prekybos, laivų pramonės ir draudimo sritims, kurios ribojo Irano tarptautinę prekybą, ypač naftos ir dujų srityje. Dėl to tarptautinės naftos kompanijos dabar galės laisvai įsilieti į Irano energijos rinką, o Europa vėl pirks Irano naftą ir dujas. JAV, savo ruožtu, sustabdė, bet nepanaikino su branduoliniais reikalais susijusių sank-cijų, tačiau akivaizdu, kad ir taip Iranas galės prisijungti prie globalios bankinės sistemos. Sankcijų laikotarpiu JAV inten-syviai spaudė JAV kompanijas ir bankus dėl Irano pervedimų užsienyje, dėl to Irano tarptautinė prekyba buvo smarkiai apribota, o pajamos (apie 30 mlrd. JAV dolerių) iš naftos ir dujų prekybos su Kinija, Pietų Korėja, Japonija bei kitomis Azijos šalimis įšaldytos. Dabar šie ir JAV

PASAULIS

įšaldyti 100 mlrd. JAV dolerių grįžta teisėtiems gavėjams. Iš kitos pusės, JAV palieka galioti draudimą savo šalies pilie-čiams ir kompanijoms tiesiogiai plėtoti verslą su Iranu. Sankcijos negalioja tik JAV kompanijoms, eksportuosiančioms į Iraną komercinius lėktuvus ir atliekamus laivyno objektus, kurių Teheranas ne-naudos kariniams tikslams. Taipogi JAV suteikia leidimą savo šalies kompanijoms, veikiančioms užsienyje, prekiauti su Iranu ir leidžia Irano gamintojams į JAV eks-portuoti kilimus ir maistą. Ekonominių sankcijų panaikinimas Iranui simbolizuo-ja ne tik prezidento M. Rouhani triumfą prieš kietosios politikos šalininkus ir siekį vasarį laimėti parlamento rinkimus. Iš tiesų, kaip teigia Thomas Erdbrinkas iš ,,New York Times“, Teherano vyriausybė arti bankroto ribos: valstybės santaupos išsekusios, o šalies ekonomika pasieku-si dugną. Sankcijos, sumažėjęs naftos pardavimas, o dabar ir itin žemos naftos kainos – visa tai lėmė, kad infliacija per pastaruosius metus Irane išaugtų iki 42 proc. Ir tik dabar, kai sankcijos Iranui panaikintos, šalyje infliacija nukrito iki 12 proc. Teherano gatvėse kalbinti žmo-nės tik gūžčiojo pečiais, klausdami, ,,kas atpigo?“. Pasak vienos iranietės, šalyje pabrango degalai, produktai ir nuoma, o atpigo tik būsto pirkimas. Kitas kalbin-tas iranietis Ali Baseri retoriškai klausė, ,,kaip sankcijų panaikinimas išspręs mano ekonomines problemas? Man ir aplink mane esantiems tai nerūpi“. Tad galima susidaryti įspūdį, jog žmonės Irane smarkiai nusivylę prasta ekonomine šalies padėtimi ir tais, kurie už tai atsa-kingi. Todėl nebus lengva M. Rouhani įtikinti rinkėjus balsuoti už jo inicijuotą nuosaikesnį šalies politikos kursą. Iš kitos pusės, Iranas, nepaisant atpigusios naftos, užsimojęs iki 2017 m. padidinti naftos išgavimą nuo 2,8 iki 3,5 mln. barelių per dieną. Teheranas tikisi, kad smarkiai atsi-gaus laivybos, mašinų ir lėktuvų pramonė, kursis daug naujų darbo vietų aptarna-vimo srityje. Tačiau atsigavimas nebus staigus, tarsi pamojus burtų lazdele. Irano žmonėms teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol Irano ekonomika įsivažiuos.

ARABŲ ŠALYS IR NAFTAKai Iranas pagaliau išsivadavo po

dešimtmetį trukusių sankcijų, Persijos įlankos šalims (Bahreinui, Katarui, Ku-veitui, Jungtiniams Arabų Emyratams, Saudo Arabijai ir Omanui) dėl to nė kiek nepalengvėjo. Mat Persijos įlankos valstybes vienijantis naftos verslas paki-bo ant plauko: pasaulyje smarkiai nukri-tusios naftos kainos stipriai smogė naftą išgaunančių šalių ekonomikai ir gerovės sistemai. Kaip rašo ,,Bloomberg“, kol Iranas buvo apraizgytas sankcijų, Persi-jos įlankos šalys darė viską, kad tik padi-dintų savo lėšas, gautas iš naftos parda-vimo. Todėl ,,juodojo aukso“ turinčios valstybės didino savo rezervus, inves-tuodamos savo aktyvus nuo ,,Barclays Plc“ iki ,,General Electric Co“. Pinigai iš naftos Arabų šalyse buvo skiriami plėsti viešąjį sektorių, kuriame dirbtų tos šalies piliečiai, privatų sektorių paliekant užsieniečiams. Tačiau pasaulyje naftos kainos krito ir Persijos įlankos valstybių rezervai pradėjo pastebimai tirpti. Štai per 2015 m. Saudo Arabijos užsienio aktyvai nukrito 96 mlrd. JAV dolerių iki 628 mlrd. JAV dolerių, ir vyriausybė buvo priversta pirmą kartą po 2007 m. parduoti savo obligacijas, kad padengtų

Europos liaudies partijos frakcijos pirminin-kas Manfredas Weberis.

„Tai labai stipri ir teigiama žinia

Irano žmonėms. Bet sprendimas

nėra baigtinis ir negrįžtamas.

Jeigu Iranas neįvykdys visų sąlygų,

sankcijos gali būti sugrąžintos. Mes

esame labai teigiamai nusiteikę

teigiamų santykių plėtojimo atžvil-

giu, tačiau tuo pačiu esame labai

atsargūs“.


Ph. Gordonas ir R. Nephew: ,,Branduolinis susitarimas nereiškia, kad JAV užmerkia akis prieš Irano paramą terorizmui ar prieš jo kišimąsi į kaimyninių šalių vidaus reikalus“.

Kol Iranas buvo apraizgytas sankcijų, Persijos įlankos šalys darė viską, kad tik padidintų savo lėšas, gautas iš naftos pardavimo.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Arn

e H

ücke

lhei

m n

uotr

auka

PASAULIS

PENKI IRANO EKONOMIKOS SEKTOKIAI, KURIE ATSIGAUS PO SANKCIJŲ PANAIKINIMO

1. Energetika

2. Transportas

3. Bankai

4. Prekyba

5. Pramonė

biudžeto deficitą. Todėl dėl susidariusios prastos ekonominės padėties Persijos įlankos valstybės mažina savo pilie-čiams įvairias subsidijas (nuo kuro iki kreditų) ir planuoja įvesti mokesčius, kurių anksčiau nebuvo. Tad šešios Arabų valstybės, išgaunančios naftą, švelniai tariant, yra nepatenkintos tuo, kad Ira-nas vėl laisvai įsiliejo į naftos rinką. Nes nuėmus sankcijas Iranui, iškart surea-gavo pasaulio biržos ir sausio 18 dieną naftos kaina už barelį nukrito iki 28 JAV dolerių. Paskutinį kartą Brento žaliavinė nafta buvo pasiekusi tokį lygį tik 2003 m. Kaip teigė ,,Philip Futures“ analiti-kas Danielis Angas, ,,Vakarų sankcijų panaikinimas Iranui lėmė naftos kainų kritimą. Tai reiškia, kad rinkoje atsiras dar daugiau perteklinės naftos su Irano naftos eksportu priešakyje“. Irano naftos ministras Bijanas Zangenehas patvir-tino Teherano tikslą grįžti prie 4 mln. barelių per dieną naftos išgavimo. Anot ANZ bankų grupės, panašu, jog Iranas susigundžiusiems pirkėjams gali dar labiau numušti kainą už naftą ir taip da-ryti dar didesnę neigiamą įtaką Persijos įlankos šalių ekonominiam stabilumui. Kaip pastebėjo analitikas iš Teherano Farshadas Ghorbanpouras, ,,Iranas apsisprendė, kad galės ateityje padidinti naftos ir dujų eksportą, net jeigu naftos kaina kris iki 5 JAV dolerių už barelį“. Turint omenyje, kad jau 40 metų Persi-jos įlankos valstybių ekonominė padėtis priklauso nuo naftos ir dujų eksporto ir kad, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje sudaro net 70 proc. biudžeto (Irane – 25 proc.), tai Irano įsiliejimas į naftos rinką nieko gero Arabų šalims nežada.

JAV POZICIJAJAV valstybės sekretorius Johnas

Kerry, tiesiogiai vadovavęs deryboms su Iranu, įsitikinęs, kad Iranas žengė svarbų žingsnį, dėl kurio daugelis abejojo. Pasak JAV valstybės sekretoriaus, branduolinis susitarimas sugriovė priešiškumo ciklą, leisdamas apsikeisti įkaitais ir pasirašyti susitarimą. ,,Kiekvienas kelias, kuriuo Iranas ėjo link savo branduolinio ginklo, yra patikrintai uždaryti“, – teigė J. Kerry respublikonų kritikams ir kandidatams į prezidentus, abejojantiems Irano sąžinin-gais ketinimais. JAV valstybės sekretorius pripažino, jog praeities veiksmai nega-rantuoja ateities rezultatų, tačiau, neabe-jotina, kad regione yra saugiau, kai Iranas neturi galimybės gaminti branduolinių ginklų. Kaip pastebėjo politikos anali-tikai Ph. Gordonas ir R. Nephew, JAV turėtų labiau pasauliui demonstruoti, jog ,,branduolinis susitarimas nereiškia, kad JAV užmerkia akis prieš Irano paramą terorizmui ar prieš jo kišimąsi į kaimyni-nių šalių vidaus reikalus“. Iš kitos pusės, tai, kad net po susitarimo JAV nesiruošia atnaujinti diplomatinių santykių su Tehe-ranu ir leisti firmoms investuoti Irane, rodo, jog JAV požiūris į Iraną yra perdėm atsargus. Pasak buvusio G. W. Busho patarėjo ir sankcijų Iranui iniciatoriaus, o dabar kandidatės į prezidentus Hillary Clinton patarėjo R. Nicholaso Burnso,

,,kritikai toliau puls susitarimą dėl to, kad per daug Teheranui duota, tačiau faktas, kad Irano branduolinės ambicijos efek-tyviai įšaldytos nuo 10 iki 15 metų, yra tikras privalumas mums“. Iš kitos pusės, R. N. Burnsas sutinka, kad paskutiniai Irano bandymai su raketomis ir para-ma Sirijos vadovui Bašarui al Assadui ,,rodo, kokie komplikuoti santykiai su Iranu mūsų dar laukia“. Savo ruožtu JAV verslas, kurio bazės užsienyje ir kuris gali po sankcijų panaikinimo investuoti Irane, neskuba džiaugtis nauja rinka ir šiemet laukia naujų JAV prezidento rinkimų. Nes tikimybė, kad laimėjęs respubliko-nų kandidatas vėl įves sankcijas Iranui, pakankamai didelė. Jeigu rinkimus laimės demokratų atstovė H. Clinton, santykiai su Iranu neturėtų keistis. ■


Prisimindami Sausio 13-osios nakties įvykius, pasvarstome, kas per tuos me-tus iškovota, kas pasiekta, kur einame ir kur norime būti kaip valstybė. Kartu verta prisiminti ir kitus nepriklausomy-bės siekiančius regionus, kurie iki šiol vis dar nėra laisvi. Kuo jie skiriasi, kuo panašūs ir kas turi teisę nulemti nepri-klausomybės siekio svarumą?

TAUTINĖ VALSTYBĖ IR JĄ SUPANTIS SMURTAS

Gyvename tautinių valstybių (ang. nation-state) sistemoje, tačiau tai nereiš-kia, kad visi mažesni valstybių etnogra-finiai ar administraciniai vienetai nori ar visada norėjo joms priklausyti. Ne vienam keistai atrodo tarytum liniuote nubrėžtos kai kurių valstybių sienos. Jos iš tiesų didžiųjų imperijų buvo nubrai-žytos, nepaisant regionų demografijos. Na, o ir ne viena tokių keistų sienų neturinti šalis yra prievarta prisijungusi ne vieną teritoriją.

Kuriant tautines valstybes – telkiant mažesnes etnines grupes prie dominuo-jančių didesnių ar tiesiog neleidžiant mažesniosioms kurti savo suverenios

valstybės – smurto ir prievartos retai kada išvengiama. Todėl ir teiginys, kad mažesni tautinių valstybių etniniai ar kultūriniai vienetai kažkada gyveno priespaudoje, nėra šokiruojantis. Šis istorinis fenomenas yra vienas aiškus ir beveik visus kada nepriklausomybės siekusius regionus vienijantis aspektas. Tačiau teigti, kad kiekvienas regionas, siekiantis nepriklausomybės ar didesnio suveneriteto esamos valstybės viduje, kenčia vienodo tipo ar vienodo lygio priespaudą, nėra tikslu. Bet kokiai to-lesnei analizei pravartu išskirti bent du plačius separatistinių regionų tipus.

POLITINĖ IR KARINĖ PRIESPAUDAJokia priespaudos forma nėra patei-

sinama ir turėtų būti nepriimtina. Tačiau kai kurios priespaudos formos yra kiek ryškesnės už kitas. Suvaržytos žmogaus teisės ir politinių sprendimų laisvė, politinio atskaitomumo stygius, politi-nis režimo, nuo kurio norima atsiskirti, nebaudžiamumas ir begalė kitų politinės priespaudos formų, dažnai „užtikrina-mų“ karine centrinio režimo jėga, įvai-riuose nepriklausomybės siekiančiuose

Justina POŠKEVIČIŪTĖ

Keturios laisvės, iškaltos Franklino Delano Roosvelto memoriale Vašingtone.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ban

yanT

ree

nuot

rauk

a

regionuose pasireiškia nevienodu mastu. Tokia priespauda gaji Palestinoje,

Čečėnijoje, Tibete bei kai kuriuose Kurdistano rajonuose. Rusijos pajėgų sisteminė seksualinė prievarta prieš vie-tinius gyventojus ne viename straipsnyje teikiama kaip vadovėlinis tokio karo nusikaltimo pavyzdys, o kalbant apie judėjimo laisvės suvaržymą, vargu ar galima surasti geresnį pavyzdį nei Gazos Ruožas ar Vakarų Krantas. Daugiau nei šešis dešimtmečius besitęsianti Pales-tinos okupacija (importo ir eksporto kontrolė, vandens išteklių monopolis, nepilnamečių ir mažamečių suėmimai, nelegalios nausėdijos ir t. t.) įrodo, koks stiprus jos gyventojų troškimas išsiva-duoti iš priespaudos. Priespauda Pales-tinoje – ne abstraktūs vaizdai, o realūs kasdieniai patikros punktai, apžvalgos bokštai bei kareiviai.

MAŽIAU PRIESPAUDOS, DAUGIAU EKONOMIKOS

Nors kiekvieno nepriklausomybės ar daugau autonomijos siekiančio regio-no paskatos keisti status quo turi būti priimamos rimtai, tačiau ne visos jos yra politinė priespauda ir žmogaus teisių pažeidimai. Kitaip tariant, ne kiekvienas atsiskirti nuo centrinės valdžios norintis demografinis vienetas, patyręs vienokią ar kitokią priespaudą praeityje, ne visada ją patiria šiandien. Pavyzdžiui, sunkoka pa-lyginti minėtųjų palestiniečių ir, tarkime, škotų norą turėti savo valstybę. Tiksliau, pats noras gali būti toks pats, tačiau kylantis iš labai skirtingų situacijų.

Škotija – viena turtingesnių Jungtinės Karalystės šalių. Į šalies BVP įtraukus pajamas, gautas už parduotą naftą ir gam-tines dujas, jos BVP lenkia nacionalinį vidurkį (BBC.com). Vienas svariausių pa-sisakiusiųjų už Škotijos nepriklausomybę per 2014 metų referendumą argumentų

NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIAI SKIRTINGUOSE PASAULIO KAMPELIUOSE

PASAULIS


buvo finansinis. Neva nuo Jungtinės Karalystės atsiskyrusi Škotija ne tik kad nepraloš finansiškai, bet ir turės politinių galių tuos finansus pati valdyti. Kaip iš tikrųjų būtų susiklosčiusi nepriklauso-mos Škotijos ateitis – nežinia. Aišku tik viena, kad jos atsiskyrimas nuo centrinės valdžios kilo iš veikiau kultūrinio ekono-minio, o ne politinės priespaudos argu-mento. Žinoma, jeigu politine priespauda laikysime piliečių juntamą politinės reprezentacijos stygių valdžios sprendi-muose, tai bet koks didesnės autonomijos siekis kyla iš politinės priespaudos.

Baskija – daugiau ekonominės nepriklausomybės siekiantis kraštas. Anot Europos Komisijos, Baskų kraštas – turtingiausias Ispanijos regionas su stipriai išvystyta pramone ir žemesniu už nacionalinį vidurkį nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, 2012 m. nedarbo lygis Bas-kų krašte buvo 12,1 procento, o Ispa-nijos – net 25 procentai (EC. Europa.eu). Kitaip tariant, jeigu Baskų kraštas yra engiamas centrinės valdžios, tai ta priespauda galėtų būti įvardijama kaip į kitus regionus „nutekantys“ mokesčiai.

NE VISI REGIONAI YRA VIENODIŽinant, kokios tautos siekia nepri-

klausomybės ir kokiomis sąlygomis jos gyvena, būtina suvokti, jog nėra vieno politinio ar moralinio autoriteto, kuris nuspręstų, kada nepriklausomybės siekis yra pelnytas ar pamatuotas. Iš šalies teigti, jog regionas, turintis kažkiek autono-mijos ir net vartojantis savo kalbą kaip vieną iš valstybinių kalbų, nepatiria jokios kultūrinės priespaudos, yra lengva, bet labai trumparegiška. Ir vien dėl to, kad nepriklausomybės siekiantis regionas nepatiria ekonominės ar pasibaisėtinos politinės priespaudos, dar nereiškia, kad jis neturi teisės nepriklausomybės norėti. Svarbu prisiminti, jog separatistiniai regi-onai nepriklausomybės siekia dėl įvairių priežasčių ir skirtingomis sąlygomis bei skirtingais metodais. Kokie tie metodai ir ar jie gali nuvesti norimos nepriklau-somybės link – dar svarbesni klausimai, reikalaujantys jau išsamių individualių regionų analizių. ■

Praėjusių metų lapkričio pradžioje įvyko rinkimai į Turkijos Respublikos Didįjį Nacionalinį Medžlisą, kuriuos triuš-kinamai laimėjo šalies prezidento ir buvusio ilgamečio ministro pirmininko Recepo Taypo Erdogano įkurta Teisin-gumo ir plėtros partija (turk. Adalet ve Kalkınma Partisi; AKP). Laimėjusi 317 iš 550 vietų Turkijos parlamente, AKP už-sitikrino daugumą ir galimybę formuoti naująją vyriausybę. Į parlamentą taip pat pateko dar trys partijos: sekulia-ristinius idealus ginanti Respublikonų partija, kairiosios pakraipos Liaudies demokratinė partija ir Nacionalistinio judėjimo partija.

Šie rinkimai buvo surengti praėjus mažiau nei pusmečiui nuo ankstesnių

parlamento rinkimų. Nors šiuos rinki-mus taip pat laimėjo AKP, tačiau šios partijos laimėtų mandatų nepakako suformuoti naujai vyriausybei, ir, nepa-vykus susitarti su koalicijos partneriais, buvo nuspręsta surengti pirmalaikius rinkimus. Pažymėtina, jog nuo 2002 m. visus šalies parlamento rinkimus yra laimėjusi AKP. 2014 m. buvo surengti pirmieji tiesioginiai prezidento rinki-mai (iki tol šalies prezidentą rinkdavo parlamentas; prezidento rinkimų tvarka pakeista 2007 m. surengtu referendu-mu), kuriuos R.T. Erdoganas laimėjo jau pirmame ture, surinkęs beveik 52 proc. balsų.

Pastarieji rinkimai laikytini gana skandalingais. Likus vos keletui dienų iki rinkimų, policija šturmavo opozicinės

KOKIU KELIU JUDĖS ŠIANDIENINĖ TURKIJA?

Vakarų šalyse baiminamasi, kad nuožmusis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas palengva suka savo šalį islamizacijos kryptimi.

ww

w.w

ikim

edia

.org

R4

BIA

.com

nuo

trau

ka

PASAULIS

Jonas ŠVAGŽLYS


Kalbant apie pastarojo dešimtmečio Turkijos raidą, kur kas svarbesnę vietą užima ne šalies ekonominė situacija, bet socialiniai pokyčiai šalyje.

žiniasklaidos grupės „Koza Ipek“ būstinę. Vėliau teismas priėmė spren-dimą perimti šios žiniasklaidos grupės kontrolę. Nors oficiali pareigūnų versija yra, jog ši žiniasklaidos grupė palaiko ryšius su teroristinėmis organizacijomis, daugelis apžvalgininkų neabejoja, kad teisėsaugos veiksmams įtakos turėjo šios žiniasklaidos grupės vykdoma preziden-to ir valdančiosios partijos kritika bei bendradarbiavimas su jų oponentais.

TURKIJOS EKONOMIKOS SĖKMĖ IR NAUJI IŠŠŪKIAI

Pastarieji 15 metų buvo sėkmingi Turkijos ekonomikai. Išskyrus 2009 metus, šalies ekonomika augo gana sparčiai. Pavyzdžiui, 2010–2011 metais šalies ekonomika augo po daugiau nei 8 proc. kasmet, ir pagal šį rodiklį Turkija lenkia tiek Vakarų Europos, tiek Baltijos bei Vidurio Europos šalis.Tiesa, nedarbo lygis šalyje išlieka gana aukštas, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Turkija pasižymi aukštu emigra-cijos lygiu. 2015 m. nedarbas Turkijoje siekė 9,3 proc. Minimali alga šalyje, Eurostato duomenimis, siekia 425 eurus per mėnesį, pagal šį rodiklį Turkija kol kas lenkia Lietuvą.

Gana sėkmingą Turkijos ekonomi-kai pastarąjį dešimtmetį galima laikyti viena iš priežasčių, lemiančių aukštą AKP populiarumą. Tai pripažįsta ir daugelis šios partijos kritikų. Pavyzdžiui, garsus turkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas, kuris yra ir vienas griežčiausių R.T. Erdogano bei jo įkurtos partijos kritikų, vokiečių žurna-lui „Die Zeit“ duotame interviu teigė, jog daugelis turkų nėra linkę gilintis į įvairius politinius procesus ar žmogaus teisių padėtį šalyje, bet AKP jie vertina pagal tai, kaip šios partijos valdymo laikotarpiu kito jų gyvenimo lygis. Dau-geliui jų neatrodo rimta netgi korup-cijos problema, nors apie valdančiosios partijos korupciją kalbama daug.

Vis dėlto šalyje esama ir problemų. Pastaruoju metu pastebimas ekono-mikos „perkaitimas“, daugelis turkų yra nepajėgūs grąžinti paimtų paskolų.

Paskelbus apie išankstinius parlamento rinkimus, smuko šalies valiutos kursas ir įmonių akcijų vertė. Tam įtakos turėjo tai, jog daugelis investuotojų ima abejoti Turkijos stabilumu. Paaštrėję konfliktai su kurdų mažuma bei terorizmo grėsmė atbaido nemažai užsienio investuotojų.

ES valstybėse narėse diskutuojant apie pabėgėlių krizę, Turkijoje šis klau-simas gerokai aktualesnis. Turkijoje vien iš Sirijos yra apsistoję apie 2 milijonus žmonių, ir tai tampa nemaža našta net ir tokiai didelei valstybei. Kol kas nėra pavykę pasiekti susitarimo tarp Turkijos ir ES dėl konkrečios paramos Turkijoje apsistojusiems pabėgėliams išlaikyti.

AUTORITARIZMO IR ISLAMIZACIJOS GRĖSMĖ

Vis dėlto, kalbant apie pastarojo dešimtmečio Turkijos raidą, kur kas svarbesnę vietą užima ne šalies ekono-minė situacija, bet socialiniai pokyčiai šalyje. Ilgus dešimtmečius Turkija gar-sėjo kaip sekuliari ir europietiška šalis. Nors absoliuti dauguma (kai kuriais duomenimis, net 99 proc.) Turkijos gyventojų yra musulmonai, šalyje nėra oficialios religijos. Valdant „turkų tėvu“ vadinamam Mustafai Kemaliui Ata-tiurkui, šalyje pradėtas sekuliarizacijos procesas. Nors daugelis musulmoniškų šalių garsėja moterų teisių suvaržymais, šalyje teisiškai įtvirtinta lyčių lygybė, o balsavimo teisė moterims suteikta dar 1931 metais, t. y. anksčiau nei kai kuriose Europos šalyse. Be to, Turkijoje

ilgus metus galiojo ir tam tikri religinės saviraiškos ribojimai, tokie kaip draudi-mas dėvėti galvos apdangalus švietimo įstaigose (prieš kelerius metus šis drau-dimas buvo panaikintas). Buvo plačiai nuskambėjusių atvejų, kai pamaldžios turkės dėl šio draudimo netgi kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą. Be to, šalyje draudžiama veikti atvirai religinės pakraipos partijoms. R. T. Erdoganas anksčiau buvo partijos „Dorybė“, kuri 2001 m. buvo uždrausta kaip prieštarau-janti sekuliariems konstituciniams prin-cipams, narys. Dabartinis šalies prezi-dentas 1999 m. keletą mėnesių praleido kalėjime, nes buvo pripažintas kaltu dėl religinio ekstremizmo kurstymo.

Vis dėlto šalyje matomi gana ryškūs pokyčiai. Nors, kaip jau minėta, daugelis žmonių pozityviai vertina dabartinį pre-zidentą ir jo įkurtą partiją dėl jų ekono-minių laimėjimų, tačiau akivaizdu, kad religijos sugrąžinimas į politiką didžiajai daliai rinkėjų, net jei ir nėra priežastis palaikyti AKP, tai bent jau neatrodo ir didelė kliūtis. Nors kai kurie valdžios sprendimai iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo ypatingi, tokie kaip sprendimai iškirsti Gezi parką (dėl to kilo masi-niai protestai 2013 m.) arba panaikinti draudimą dėvėti galvos apdangalus, tačiau, atsižvelgiant į šalies kontekstą, tai gali reikšti, jog islamas įgis vis daugiau įtakos politikai. Pavyzdžiui, 2013 m. R. T. Erdoganas pateikė siūlymą steigti ats-kirus vyrų ir moterų studentų bendra-bučius. Šį siūlymą kritikai vertina kaip žingsnį lyčių segregacijos link. Oponen-tai neretai AKP įvardija kaip islamistinę partiją, nors patys jos atstovai tai griežtai neigia ir save įvardija kaip konservatyvią demokratinę politinę jėgą.

Be to, R. T. Erdoganas dažnai kaltinamas ir polinkiu į autoritarizmą. Po paskutinių parlamento rinkimų prezidentas paragino parlamentą keisti šalies Konstituciją. Jei taip įvyktų, labai tikėtina, kad būtų ne tik panaikintos tam tikros sekuliaristinės nuostatos, bet ir suteikta daugiau galių prezidentui. Daugelis jo kritikų tai laiko ne siekiu vykdyti bendrines reformas, bet tiesiog

PASAULIS


R. T. Erdogano siekiu vienam įgyti kuo daugiau galių.

AR KEISIS GEOPOLITINĖ TURKIJOS ORIENTACIJA?

Vertinant iš užsienio perspektyvos, svarbiausias klausimas yra, kokia bus Turkijos užsienio politikos kryptis. Nors Turkija išlieka artima Vakarų pasaulio sąjungininkė, tačiau ir čia matyti tam tikrų pokyčių. Pavyzdžiui, ilgą laiką pa-laikiusi draugiškus santykius su Izraeliu, pastaraisiais metais pastebimas santykių paaštrėjimas. Santykiai ypač paaštrė-jo 2010 m. po Izraelio surengto reido Turkijos laive, plaukusiame į Izraelio kontroliuojamą Gazos Ruožą. Per šį reidą žuvo 10 Turkijos kariškių. Tiesa, pernai gruodį abi šalys pasiekė sutarimą vėl normalizuoti dvišalius santykius.

Kalbant apie Turkijos narystės ES perspektyvas, pažymėtina, jog AKP šiuo klausimu yra kur kas skeptiškesnė nei anksčiau šalį valdžiusios partijos. R. T. Erdoganas yra pareiškęs, jog jeigu iki 2023 m. Turkija netaps visateise nare, ji ja nebetaps niekada. Žinant įvairius probleminius Turkijos eurointegracijos aspektus, tokį pareiškimą galima ver-tinti kaip reikalavimą mažinti Turkijai keliamus reikalavimus, norint tapti ES

Europos Parlamento rinkimuose net ir neturėdami naujosios šalies pilietybės. Tai gali būti rizikinga, kadangi padidėtų rizika islamiškos pakraipos politinėms jėgoms įgyti įtakos ne tik pačioje Turki-joje, bet ir Vakarų Europos šalyse.

Kita vertus, jeigu užstrigtų Turkijos derybos dėl narystės ES, neatmestina dar didesnė Turkijos visuomenės islamizaci-ja, kadangi priešiškumą ES gali pajusti net ir sekuliarioji Turkijos visuomenės dalis. Tai gali apskritai pakenkti šalies santykiams ne tik su ES, bet apskritai su Vakarų pasaulio šalimis. Turkija ilgus metus laikyta artima JAV sąjungininke ir viena stipriausių NATO narių (pagal kariuomenės dydį tarp visų Aljanso šalių Turkija nusileidžia tik JAV; be to, tai vienintelė NATO narė, turinti sieną su Iraku, Sirija ir Iranu, todėl Turkija svarbi ir geografiniu požiūriu), todėl jos prara-dimas būtų didelis smūgis šiam Aljansui.

Taigi šiandieninė Turkija susiduria su išties svarbiomis šaliai reformomis, didele dalimi lemsiančiomis šios šalies ateitį. Dabartinės valdžios veiksmai lems, ar Turkija stengsis išlikti sekuliaria provakarietiška šalimi, ar judės islamiz-mo link. Nuo šio pasirinkimo neabe-jotinai priklausys ir Turkijos europinės integracijos procesas. ■

valstybe nare, mat šalies vadovo požiū-riu, Turkija yra svarbesnė ES, nei ES reikalinga Turkijai.

Tokia situacija vertintina dvejopai. Viena vertus, žinant Turkijos dydį bei kultūrinius skirtumus, svarbu suvokti, kad Turkijos įstojimas į ES gali turėti didelės, nebūtinai teigiamos, įtakos ES ir jos senųjų narių raidai. Pavyzdžiui, gali būti sudėtinga vykdyti kai kurias ES žemės ūkio ir kitokios politikos kryptis, mat tokiu atveju ES turėtų teikti Tur-kijai daugiamilijardinę paramą, siekiant sumažinti ekonominius skirtumus tarp sparčiai augančios, bet vis dar gana ne-turtingos Turkijos, ir labiau išsivysčiusių senųjų ES valstybių narių. Be to, Turkija taptų viena daugiausia vietų ES institu-cijose turinčių šalių, ir tokiu būdu galėtų daryti didelę įtaką ES užsienio ir vidaus politikai. Atsižvelgiant į tai, jog šalis vis labiau atsigręžia į islamiškąją tapatybę, tai gali tapti rimtas iššūkis ES, kadangi pasinaudodamos turima įtaka, Turkijos musulmoniškos politinės jėgos, pasinau-dodamos turimomis vietomis ES insti-tucijose, gali mėginti keisti ES nuostatas dėl santykių su musulmoniškomis šali-mis bei Izraeliu. Be to, jei Turkija taptų ES valstybe nare, užsienyje gyvenantys turkai įgytų teisę balsuoti savivaldos ir

Stambulas. Ekonominiai rodikliai signalizuoja apie galimai perkaistančią Turkijos ekonomiką.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Hak

an S

arıt

aş n

uotr

auka

PASAULIS


Vladimiras Putinas šiais metais mini savo pirmąjį įžengimą į Kremlių. Nuo tos akimirkos prabėgo išties nemažai laiko – 16 metų. Per šį laikotarpį Ru-sijos vadovas tiesiogiai ar netiesiogiai valdė ir tebevaldo šalį. Tačiau pastarieji metai buvo bene sunkiausi jo vadovavi-mo laikotarpiu – Krymo aneksija, karas su Ukraina, Europos Sąjungos ir JAV taikomos ekonominės sankcijos, naftos kainų kritimas, rublio kurso kritimas, karas Sirijoje, konfliktas su Turkija, didėjantis šalies deficitas, iš Rusijos besitraukiantis užsienio kapitalas ir vis blogėjančios ekonominės sąlygos. Ateities perspektyvos dar niūresnės – ekonominė krizė Rusijoje tik gilės.

AMBICINGI TIKSLAI IR SKAUDI REALYBĖ

Žvelgiant į pastaruosius 16 metų iš pačios Rusijos perspektyvų, juos gali-ma būtų vadinti kaip itin ambicingus ir kėlusius nemažai vilčių. Ne paslaptis, kad dauguma rusų vylėsi, jog preziden-tas V. Putinas bus tvirtas vadovas, šalies ekonomiką tvarkys ūkiškai, pažabos bemaž visuose politikos bei ekonomikos sluoksniuose išsikerojusią korupciją, o pa-čią šalį pavers klestinčia bei lyderiaujančia valstybe, kuria galės didžiuotis tūlas rusas. Sąlygas šiems tikslams pasiekti ponas V. Putinas turėjo bene idealias. Nuo to laiko, t. y. nuo 2000 metų, kai tapo Krem-liaus vadovu, iki 2014 m. naftos kainos už barelį pakilo nuo 28,5 iki 102 JAV dolerių. Reikia suprasti, kad beveik tris su puse karto išaugusi naftos kaina iki 2014 metų, ypač pozityviai darė įtaką Rusijos ekonominiam pajėgumui. Rusija – tai šalis, kurios daugiau kaip pusę nacionali-nio biudžeto sudaro pajamos už parduotą naftą ir dujas. Taigi išvada yra paprasta, vien dėl minėtų gamtinių kainų augimo Rusijos biudžetas beveik padvigubėjo.

Paprastai tariant, dabartinis šalies vado-vas Rusiją valdė bene pelningiausiu per visą jos istoriją laikotarpiu. Ir, atrodo, ne-turėjo būti taip sudėtinga paversti Rusiją naujaisiais Jungtiniais Arabų Emyratais arba bent jau panašia pagal ekonominį pajėgumą valstybe. Atrodo, kad V. Puti-nas nuo pat pirmos savo valdymo dienos suprato, kad pats produktyviausias šalies verslas yra nafta ir dujos. Netrukus po jo atėjimo į valdžią buvo žiauriai susidoro-ta su oligarchais, kurie buvo įvardijami kaip tautos kenkėjai, ir iš jų perimtas visas gamtinių išteklių verslas. Tačiau kito žingsnio V. Putinas taip niekada ir nežengė, t. y. neinvestavo į šalies moder-nizaciją, naujų inovatyvių technologijų paieškas, stambių ir ekonomiškai stiprių verslo koncernų atsiradimą ir t. t. Kitaip tariant, Rusijos ekonomika ir toliau išliko nediversifikuota, pagrindines pajamas generuojanti iš naftos ir dujų. Tad yra akivaizdu, jog šalis, kuri netobulėja, neieško naujų verslo nišų, nekuria naujų bei inovatyvių produktų, o toliau va-žiuoja ant tų pačių senų bėgių, anksčiau ar vėliau susiduria su labai rimtomis problemomis. Ir nors Rusija šiuo metu

kenčia dėl didelės ekonominės krizės, atrodo, kad šiais metais ji nesustos, o tik gilės. Tai yra kaina, kurią Rusija moka dėl agresyvios užsienio politikos ir per 16 metų nesprendžiamų vidaus ekonominių problemų.

NEREGĖTO MASTO EKONOMINĖ KRIZĖ RUSIJOJE

Šiuo metu Rusijoje įsisiūbuojan-ti krizė yra kompleksiškas reiškinys, veikiamas daugybės skirtingų veiksnių. Vis dėlto krizę gilina du pagrindiniai veiksniai – tarptautinė Rusijos politika ir tarptautinė naftos kaina. Nors sąmokslų teorijų šalininkai pasakytų, jog šie du elementai neatsiejamai susiję tarpusavyje.

Rusijos sprendimas aneksuoti Krymą ir pradėti karą su Ukraina, žvelgiant vien iš ekonominių perspektyvų, turėjo dvi skaudžias pasekmes Rusijai: 1) bet koks karas reikalauja nemažai tiek finansinių, tiek ir žmogiškųjų išteklių. Šiuo metu Rusija tiek aneksuotame Krymo regione, tiek „nepriklausomuose“ Luhansko ir Donbaso regionuose turi užtikrinti visas socialines garantijas, t. y. mokėti biudže-tininkams, pensininkams, na, žinoma,

Šiuo metu rublio kursas patiria istorines žemumas.

ww

w.fl

icr.

com

Gio

rgio

Com

ai n

uotr

auka

AR RUSIJA PRIĖJO EKONOMINIO LIEPTO GALĄ?Gytis ŽAKEVIČIUS

PASAULIS


rublio kursas – 1 euras kainuoja 86 rublius, o 1 doleris – 84 rublius. Tai ypač pozityviai veikia infliaciją, kuri Rusijoje auga septynmyliais žingsniais ir siekia net 13 procentų. Rusijos bankai progno-zuoja, kad ir per šiuos metus infliacija išliks aukšta ir sieks apie 8 procentus. Infliacija didina prekių kainas ir mažina rublio perkamąją galią. Kitaip tariant, uždirbant tokio paties dydžio atlyginimą galima nusipirkti mažesnį kiekį prekių ar paslaugų. Tokia didelė infliacija ir kainų augimas labiausiai paliečia pen-sininkus. Ir nors Rusijos valdžia buvo nusprendusi pensijas indeksuoti pagal infliacijos dydį, tai reiškia, jog jeigu infliacija didėja, tuomet didėja ir pačios pensijos, siekiant išlaikyti tokią pačią perkamumo galią, vis dėlto indeksavimas buvo žymiai mažesnis nei turėjo būti. Kai infliacija ir bendras kainų augimas siekė 13 procentų, pensijos Rusijoje buvo didinamos vos 4 procentais.

Ne ką geresnė situacija yra ir dirban-čių rusų – jų darbo atlyginimas dėl didė-jančių kainų ne tik kad nekilo, bet dar ir smuko. Skaičiuojama, kad per praėjusius metus atlyginimai sumažėjo vidutiniškai 9 procentais. Beje, įdomus dalykas yra tas, kad vidutinis darbo užmokestis Rusijoje susilygino su Lietuvos mėnesine minima-liąja alga. Tačiau minimumą gaunantis es-tas jau gali džiaugtis, kad uždirba daugiau negu vidutines pajamas gaunantis rusas.

KAS TOLIAU?Per paskutinius metus Rusijos

ekonomika susitraukė net 9 procentais. Prognozuojama, kad per artimiausius metus rinka trauksis dar labiau. Eko-nomistai teigia, kad ši Rusijos krizė nėra trumpalaikė ar ciklinės ekonomi-kos padarinys – ji yra sisteminė ir per artimiausius metus tik gilės. Tai visų pirma remiasi į vis mažėjančias naftos kainas, kurios artimiausiais metais išliks tokios žemos arba net dar labiau nukris. Rusijos valdžia ignoruoja tokias pasau-lines tendencijas ir toliau savo biudžetą dėlioja pagal fiktyvią 50 dolerių už barelį kainą, kai realiai vienas barelis kainuoja tik 30 dolerių. Tai reiškia, kad Rusija ir

biudžeto sudaro įplaukos už parduotą naftą ir dujas. Tačiau pastaraisiais metais naftos kainos pradėjo neregėtu tempu ristis žemyn ir „mušti“ mažiausių kainų rekordus. Tai savo ruožtu itin mažina Rusijos biudžetą.

Naftos kainų kritimas prasidėjo tada, kai JAV prezidentas Barackas Obama panaikino apie 40 metų galiojusį draudi-mą eksportuoti amerikietišką naftą. Kitas smūgis naftos kainai buvo, kai Iranas gavo leidimą vėl prekiauti naftos pro-duktais. Tai itin drastiškai paveikė kainas, nes Iranas savo dispozicijoje turi ne tik paruoštą didžiulį naftos kiekį, bet ir dar neišnaudotus naftos rezervus.

Tarptautinė reitingų agentūra „Mo-ody‘s“ padarė prielaidą, kad per 2016 m. naftos kaina turėtų dar labiau kristi ir pasiekti 30 dolerių už barelį. Visi šie veiksniai yra itin nepalankūs Rusijai, nes tai reiškia, kad naftos rinkoje yra kur kas daugiau, negu yra jos poreikis. Tai savo ruožtu stipriai mažina kainą, na, o sumažėjusi naftos kaina ir parda-vimo apimtys drastiškai mažina Rusijos nacionalinį biudžetą.

KRIZĖS PADARINIAIIš esmės dėl krentančios naftos

kainos mažėja ir rublio valiutos kursas. Šiuo metu fiksuojamas bene žemiausias

Vladimirui Putinui pastarieji metai buvo bene sunkiausi per visą jo šalies valdymo laikotarpį.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Pas

aulio

eko

nom

ikos

for

umo

nuot

rauk

a

visiems „nepriklausomiems“ sukilėliams už jų atsidavimą ir norą kovoti. Jau nekalbant apie karinę amuniciją, kurią tenka iki dabar tiekti į šiuos karštuosius taškus „taikai“ palaikyti. Akivaizdu, jog šiuose regionuose buvo sunaikinta visa ekonominė infrastruktūra, todėl šie regionai savaime be „motušės Rusijos“ išsilaikyti negali. Rusija savo ruožtu yra priversta šiuos regionus išlaikyti vien tam, kad juose ir toliau darbuotųsi „liaudies sukilėliai“, o tikroji liaudis nesukiltų prieš naująją valdžią ir nepareikalautų grįži-mo atgal į Ukrainą. Ir nors ekonominė situacija tuose regionuose yra itin sunki, tačiau be Rusijos ekonominio palaikymo situacija taptų tragiška su jai nepalankio-mis pasekmėmis.

Antra ekonominė pasekmė, su kuria teko susidurti Rusijai dėl karinių veiksmų Ukrainoje, yra Europos Sąjungos ir JAV pradėtos taikyti ekonominės sankcijos. Dėl šių sankcijų ir bendrai neigiamo požiūrio į Rusiją iš šalies pradėjo trauktis užsienio kapitalas, kuris svariai prisidėjo prie ekonominio Rusijos augimo. Šian-dien užsienio valstybių piliečių verslas masiškai palieka šalį, o nauji nežada artimiausiu metu atvykti. Kita tarptauti-nių sankcijų kryptis yra apriboti Rusijos bankų galimybę skolintis. Netgi ir tiems Rusijos bankams ar įmonėms, kuriems nėra paskelbtos tiesioginės skolinimosi sankcijos, tai padaryti tapo gerokai bran-giau arba beveik neįmanoma. Skaičiuo-jama, kad praėjusių metų visų bankų ir verslo įmonių skolinimasis siekė beveik 480 mlrd. JAV dolerių, tačiau buvo pasiskolinta apie 40 procentų mažiau negu 2014 metais. Toks mažos apimties ir brangus skolinimasis ypač neigiamai paveikė rusiško kapitalo įmones, kurios nustoja augti, mažina gamybos apimtis, atleidžia darbuotojus ir t. t.

Ir nors karo su Ukraina pasekmės Rusijai yra skaudžios ir brangiai kainuo-ja, tačiau jos nėra tokios, dėl kurių Ru-sijos valdžia pakeistų savo tarptautinės politikos kursą. Tačiau daug didesnę žalą Rusijai nei tarptautinės sankcijos daro smunkanti naftos kaina. Kaip jau buvo minėta, daugiau negu pusę viso Rusijos


2016 metais nesugebės surinkti reikiamo kiekio pinigų tam, kad galėtų paten-kinti visas socialines išlaidas. Dabartinė Rusijos valdžia bando nuraminti savo piliečius, kad padėtis pasitaisys, tačiau jau dabar tampa aišku, kad rusams teks dar labiau susiveržti diržus. Visgi tarptau-tiniai ekspertai teigia, kad Rusija per 2016 metus nesužlugs, o valdžia sugebės išlaikyti krizę panašiuose rėmuose. Tokia nuomonė grindžiama tuo, kad Rusija turi užsiauginusi nemenkus rezervus „juodai dienai“. Atrodo, kad ta „juoda diena“ jau atėjo – nors šalies rezervų fondas per 2015 metus sumažėjo nuo 90 milijardų iki 50 milijardų dolerių, visgi šių likusių pinigų turėtų užtekti, norint amortizuoti kitų metų krizės padarinius. Jeigu šių rezervų vis dėlto neužtektų, dar yra pen-sijoms kompensuoti skirtas fondas, kurio vertė siekia apie 70 milijardų JAV dolerių. Tačiau dalis šio fondo lėšų yra nelikvidi.

Ir kitais metais infliacija tik dar labiau didės, pensijos bei atlyginimai neteks perkamosios galios, nekilnojamo-jo turto rinka trauksis, didės nedarbas. Rusijos analitikai baiminasi, kad šalyje gali prasidėti gili finansų sektoriaus kri-zė, kurios metu gali bankrutuoti net ne pavieniai bankai, bet visa bankų sistema.

Tačiau įdomiausias klausimas yra tas, kiek ilgai eiliniai rusai toleruos tokią šalies ekonominę situaciją. Jau šių metų rudenį vyks rinkimai Rusijoje. Akivaizdu, kad dabartinė valdžia visais įmanomais būdais, t. y. naudodamasi savo finansiniais rezervais bandys švelninti ekonominę padėtį. Tačiau jau dabar ekonomiškai izoliuotoje Rusijoje tai padaryti yra prak-tiškai neįmanoma. Dėl šios priežasties didžiuliai ištekliai yra metami žiniasklai-dai, kuri visa priklauso pačiam Kremliui. Būtent per žiniasklaidą yra stengiamasi formuoti rusų nuomonę ne tik apie įvykius Rusijos viduje, bet ir apie tarptau-tinius konfliktus. Labai dažnai stengia-masi ne objektyviai suformuluoti įvykių seką, o iškraipant kai kuriuos faktus arba nutylint svarbias detales pateikti dabarti-nei valdžiai palankias išvadas. Artimiausi rinkimai turėtų parodyti, ar Rusijoje padėtis bent iš dalies pradėjo keistis. ■

Naftos kainoms nusileidus iki rekordinių žemumų, o dėl krentančio rublio kurso vidutinei algai Rusijoje beveik susily-ginus su Lietuvos minimaliąja alga, atsinaujino diskusijos dėl Vladimiro Putino politinio režimo ateities. Ar V. Putino sistema griūna? Ar egzistuoja „rūmų perversmo“ galimybė? Ar bręsta nepatenkintos Rusijos visuomenės re-voliucija? Ar iš esmės įmanoma Rusijos politinės sistemos pertvarka?

Politikos apžvalgininko Vladi-miro Laučiaus teigimu, visos kalbos apie „suskaičiuotas V. Putino dienas“ trumpam šmėkštelėdavo kaip šamaniški užkalbėjimai ir greit užsimiršdavo, o V. Putino valdžia toliau sau gyvavo ir vargo nematė. „Turime pripažinti, kad Putino įtvirtintas valdymo modelis buvo ir tebėra gan tvarus, o ateities režimai Rusijoje neišvengiamai tęs putinijos, sovietijos, imperijos, maskolijos ir Aukso Ordos tradicijas“, – konceptualiame

straipsnyje „Vienintelis kelias nugalėti V. Putiną“ teigia V. Laučius.

Anot apžvalgininko, teks dar ilgai dirbti su Putino Rusija – net tada, kai jau nebe Putinas ją valdys: „Rusija dar ilgai bus tokia, kuri nepatiks Vakarams: agresyvi, neatitinkanti šiuolaikinių Vakarų standartų, nuolat metanti iššūkį

Vladimiras Putinas

ww

w.w

ikip

edia

.org

; w

ww

.kre

mlin

.ru

nuot

rauk

aRusija dar ilgai bus tokia, kuri nepatiks Vakarams: agresyvi, neatitinkanti šiuolaikinių Vakarų standartų, nuolat metanti iššūkį jų vertybėms ir išlaikanti savo karinę bei politinę įtaką.

AR ĮMANOMAS VLADIMIRO PUTINO SISTEMOS ŽLUGIMAS?Laurynas KASČIŪNAS


jų vertybėms ir išlaikanti savo karinę bei politinę įtaką – net ir pigios naftos laikotarpiais“.

Pritariu V. Laučiui, kad nereikėtų kurti revoliucinės utopijos. Deja, bet iš tiesų – liberali opozicija V. Putino režimui neturi ateities. Liberalų idėjos ir veikla didžiajai Rusijos visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais. Nuolat patvaldystės sąlygomis gyvenusioje Rusijos visuomenėje nėra revoliucinio potencialo. Esu tikras, jog kartais mes labai pervertiname sociologinių apklau-sų svarbą V. Putino politikai. Juk ne čia slypi grėsmė jo „politinei vertikalei“. Klausimas – kur?

Nereikėtų atmesti kito – V. Putino režimo vidinio susiskaldymo ar iri-mo – scenarijaus. Ir tokių precedentų naujausioje istorijoje galima rasti. Juk Michailas Gorbačiovas pats tikrai ne-siekė SSRS subyrėjimo, jo „perestroika“ buvo planuojama pagal XX a. pradžios Naujosios ekonominės politikos pa-vyzdį. Tačiau M. Gorbačiovas susidūrė su tautiniais sąjūdžiais, krentančiomis naftos kainomis bei SSRS persitempimu „ginklavimosi varžybose“ ir todėl jam nepavyko sukontroliuoti procesų. Jis no-rėjo įtvirtinti savo galią Politiniame biu-re, modernizuoti imperiją, bet prisidėjo

prie to, ko visiškai neplanavo, – Sovietų Sąjungos žlugimo. Ir tai būtų buvę neį-manoma be politinio elito susiskaldymo: konkurencijos tarp Gorbačiovo ir senųjų komunistų grupės, o vėliau ir be Boriso Jelcino, kaip alternatyvaus galios centro, iškilimo.

Ar kažko panašaus galima tikėtis šiandien? Atsakymas į šį klausimą pri-klauso nuo V. Putino režimo prigimties. Rusijos politiniai technologai sukūrė ir į pasaulį paleido daug įvairių ideologinių klišių. Rusija kaip „Trečioji Roma“, „rusų pasaulis“ ar Rusija kaip „valstybė-civili-zacija“, ginanti tradicines vertybes. Tai lyg ir leistų kalbėti apie V. Putino Ru-sijos ideologinį pagrindą, tačiau Karen Dawisha teigimu, šios politinės sistemos pamatas – ne ideologija, o kleptokrati-niai ryšiai. Tokios sistemos stabilumas priklauso nuo to, ar pavyks suvaldyti visas politinio elito grupes, kurios ir yra susaistytos korupciniais ar kitokiais tarpusavio priklausomybės saitais.

Kitaip nei B. Jelcino Rusijoje, kai oligarchai, tarpusavyje pasiskirstę verslo įtakos sferas, kontroliavo visą politinę sistemą, V. Putino Rusijoje jo arti-miausia politinė aplinka yra perėmusi svarbiausių ekonomikos šakų kontrolę. O tai leidžia V. Putinui, kaip sistemos „šeimininkui“, dalyti rentas ir palaikyti

pusiausvyrą tarp skirtingų elito grupių. Tačiau stabiliai žemos naftos kainos

ir Vakarų sankcijos didina spaudimą V. Putino režimui, nes senka aruodas, iš ku-rio yra maitinamos įvairios lojalios elito grupės. Juk daugiau kaip 50 procentų šalies biudžeto iki šiol sudarė pajamos iš prekybos energetiniais ištekliais (nafta ir dujomis). Turint galvoje, kad V. Putinas atlieka savotiško arbitro vaidmenį ir palaiko balansą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai artimiausiam V. Putino ratui priklausantys verslininkai bando užimti senųjų (B. Jelcino laikais atsiradusių, bet V. Putinui lojalumą deklaravusių) oligarchų pozicijas. Tad nereikėtų nustebti, jeigu kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau ir dažniau.

Turbūt ne veltui Kremlius siunčia mums žinutes, jog neva po V. Putino gali būti dar blogiau. Kažkur jau girdėta? Verta prisiminti nuolatines Vakarų bai-mes dėl žlungančios Sovietų Sąjungos kaip „juodosios skylės“. Kodėl Vakarų lyderiai palaikė M. Gorbačiovo „pe-restroiką“, o lietuvius ragino neskubėti atkurti nepriklausomybę? Todėl, kad jie nenorėjo galios vakuumo Rusijoje, nes vakariečius kaustė baimė vien nuo min-ties apie tai, kas galėtų perimti masinio naikinimo ginklų kontrolę. Jie visada norėjo, kad Rusijoje būtų tas galios cen-tras, su kuriuo būtų galima kalbėtis. Tik galbūt kiek liberalesnis.

Kai pradedame svarstyti galimus V. Putino režimo scenarijus, ima veikti ta pati logika, kuri veikė ir prieš 25 metus, – gal neperspauskime su sankcijomis V. Putino, nes po jo ateiti į valdžią gali dar blogesni. Būtent tai mums šiais metais svarstant sankcijų pratęsimą bandys įro-dinėti Italija, Prancūzija, o galbūt net ir – Vokietija. V. Putinui toks požiūris yra naudingas. Be to, jis tikrai neprieštarau-tų įsitikinimui, kad Rusijos pertvarkyti yra neįmanoma, o jo režimas yra tvarus ir neturi silpnų vietų. O juk turi. Ir ne vieną. ■

Vladimiro Putino Prezidento inauguracijos ceremonija, 2012 m.

ww

w.w

ikip

edia

.org

; w

ww

.kre

mlin

.ru

nuot

rauk

a


Prasidėjo JAV prezidento pirminių rinkimų maratonas, kur demokratų ir respublikonų nariai nuspręs, kuris kan-didatas iš kiekvienos partijos rungsis pagrindiniuose rinkimuose lapkričio mėnesį. Turint omeny, kad JAV yra patikima Lietuvos partnerė ir sąjungi-ninkė, svariai prisidedanti prie šalies saugumo užtikrinimo, iš tiesų verta pa-svarstyti, ko galima tikėtis iš JAV pre-zidento rinkimų ir kokios perspektyvos būtų naudingiausios Lietuvai ir visam Rytų Europos regionui, kuris šiuo metu susiduria su saugumo iššūkiais.

Paprastai JAV prezidento rinkimai sulaukia viso pasaulio dėmesio, nes nuo to daugiau ar mažiau priklauso JAV lyderystė. Tai yra didžiausios ekono-mikos, didžiausios karinės galios, viena technologiškai pažangiausių šalių, turinti neabejotiną įtaką globaliems procesams.

Dauguma rinkimuose dalyvaujančių kandidatų turi politinės patirties, vieni yra daugiau žinomi, kiti mažiau. Šiuo metu yra likę 2 Demokratų partijos kan-didatai: buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Tuo tarpu Respublikonų partijos kandidatų būrys nors ir sumažėjęs, gausesnis, jų yra 9. Tai buvęs Floridos valstijos guberna-torius Jebas Bushas, Naujojo Džersio valstijos gubernatorius Chrisas Christie, buvęs Virdžinijos valstijos gubernato-rius Jimas Gilmore‘as, Ohajo valstijos gubernatorius Johnas Kasichas, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas, Flo-ridos valstijos senatorius Marco Rubio, neurochirurgas Benas Carsonas, buvusi „HP“ kompanijos generalinė direktorė Clary Fiorina ir verslininkas Donaldas Trumpas. Taip pat kaip nepriklausomas kandidatas dalyvauti rinkimuose svarsto

ir buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas.

KOL KAS AIŠKI RINKIMŲ FAVORITĖ DEMOKRATŲ GRETOSE

Nuo pat rinkimų kampanijos pra-džios demokratų stovykloje H. Clinton buvo ir yra ryški favoritė. Tiesa, pastarąjį pusmetį gerokai padidėjo ir B. Sanderso populiarumas. Sausio mėnesio duome-nimis, H. Cinton palaiko daugiau nei 50 proc., B. Sandersą – daugiau nei 35 proc. demokratų rinkėjų. Taigi, tikroji konkurencija dėl demokratų kandida-to nominacijos vyksta tarp šių dviejų kandidatų. Visgi, galima prognozuoti, kad pirminę atranką turėtų laimėti H. Clinton, nes, turint omeny visas geopo-litines įtampas ir iššūkius pasaulyje (t. y. Rusijos karinė agresija, situacija Rytų Ukrainoje, Sirijoje, auganti tarptautinio

terorizmo grėsmė, migracijos krizė, bendradarbiavimas su ES, Didžiosios Britanijos galimas pasitraukimas iš ES, santykiai su Kinija), akivaizdu, kad kan-didatas turi gerai išmanyti tarptautinės ir saugumo politikos klausimus, taip pat pelnyti kuo didesnį rinkėjų pasitikėjimą, užtikrinti JAV lyderystę ir vienyti pa-saulį. Tuo tarpu B. Sandersas daugiausia dėmesio skiria vidaus politikos klausi-mams, akcentuoja kairiąsias ekonomines idėjas, o tai gali apsunkinti jo galimybes pritraukti daugiau rinkėjų.

Respublikonų gretose padėtis sudė-tingesnė – nuo pat rinkimų kampanijos pradžios aiškaus favorito nebuvo. Pagal respublikonų rinkėjų apklausas, kam-panijos pradžioje pirmavo Ch. Christie, vėliau J. Bushas, o pastarąjį pusmetį sustiprėjo D. Trumpo populiarumas. Pagal naujausias respublikonų rinkėjų

Demokratų stovykloje H.Clinton buvo ir yra ryški favoritė.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Uni

ted

Stat

es D

epar

tmen

t of

Sta

te n

uotr

auka

JAV PREZIDENTO RINKIMAI: KO GALIMA TIKĖTIS IR KAS BŪTŲ GERIAUSIA LIETUVAI?

Simonas KLIMANSKIS


apklausas, jo palaikymas šiuo metu yra kiek didesnis nei 35 proc. Antrą ir trečią vietas užima T. Cruzas ir M. Rubio. Jų palaikymas – atitinkamai apie 19 ir 11 proc. Tačiau prognozuoti, kas laimės pir-minę kandidatų atranką, pernelyg anksti. Tam įtakos turės ir tai, kaip persiskirstys atkrisiančių kandidatų rėmėjų balsai. D. Trumpas Respublikonų partijos vidu-je yra vertinamas gana kontraversiškai. Jis save pateikia kaip antisisteminį kan-didatą, metantį iššūkį ne tik demokratų, bet ir respublikonų kandidatams, o jo rinkimų kampanija paremta populisti-niais teiginiais, daugiau apeliuojančiais į vadinamąjį protesto elektoratą. Todėl D. Trumpo populiarumas atspindi poziciją tų amerikiečių, kurie jaučiasi kažkiek labiau nusivylę, nepatenkinti dabartine politika, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų demokratų, ar respublikonų vyk-doma politika. O toks populiarumas dar gali keistis. Kaip – laikas parodys. Tačiau toks nenuoseklus kandidatas būtų itin palankus varžovas demokratams, ypač svyruojančiose valstijose.

Tuo tarpu kalbant apie M. Rubio ir T. Cruzą, tai yra Lotynų Amerikos kilmės amerikiečiai. JAV daugėja imi-grantų, ypač iš Lotynų Amerikos, didėja ispanakalbių bendruomenės. Šios rinkė-jų grupės dažniausiai balsuoja už demo-kratus. Pavyzdžiui, 2012 m. kai kuriose valstijose, kuriose anksčiau laimėdavo Respublikonų partijos kandidatas, demokratas Barackas Obama surinko daugiau balsų nei respublikonas Mittas Romney, kuris visoje JAV gavo tik 27 proc. ispanakalbių balsų. Ir tai lėmė bū-tent minėti demografiniai pokyčiai bei jo išreikštas palaikymas savanoriškam nelegalių imigrantų deportacijos planui. Todėl M. Rubio ir T. Cruzo dalyvavimas rinkimuose yra šansas respublikonams pritraukti ispanakalbių rinkėjų balsų. Abu šie kandidatai pabrėžia, esą ir tikintieji, tad gali apeliuoti ir į tikinčiųjų bendruomenes. Jų skirtumas tas, kad T. Cruzas reprezentuoja labiau konservaty-vesnįjį respublikonų flangą, o M. Rubio – nuosaikesnį, platesnį.

J. Bushas taip pat galėtų apeliuoti į

teiginys vienareikšmiškai nėra teisingas. Abiejose partijose yra ir tokių, ir tokių. Pavyzdžiui, JAV prezidentas B. Obama pirmąją kadenciją pradėjo, kada JAV buvo nukentėjusios nuo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, todėl daug dėmesio skyrė ekonomikos skatinimui, t. y. vidaus politikai. Be abejo, užsienio politika tapo nuosaikesnė, labiau akcen-tuojanti diplomatiją, bendradarbiavimo paieškas. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama Pietryčių Azijos regionui, ku-riame telkiasi galimi ekonominiai par-tneriai bei konkurentai. Taip pat trūko JAV lyderystės Artimuosiuose Rytuose. Santykiuose su Rusija buvo pradėta „perkrovimo“ politika, pasirašyta sutartis dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo. O tai nevisai atitiko Rytų Europos šalių saugumo interesus. Kaip matyti, „perkrovimas“ nepavyko ir prive-dė prie Rusijos agresijos sustiprėjimo.

Tačiau Rusijai pradėjus karinius veiksmus Ukrainoje ir dėl to kylant grėsmei visos Europos saugumui, JAV administracija ne kartą patvirtino kolek-tyvinės gynybos įsipareigojimą. Būtent JAV sureagavo į Baltijos šalims iškilusias grėsmes ir nedelsdamos atėjo į pagalbą – buvo priimti sprendimai dėl reikiamų

ispanakalbius rinkėjus – jis moka ispanų kalbą, jo žmona yra meksikiečių kilmės. Tuo tarpu D. Trumpą dėl jo pasisaky-mų, kad jis pastatys sieną pasienyje su Meksika, uždraus musulmonams atvykti į JAV, kritikuoja ispanakalbių ir kitos bendruomenės.

LABIAU AKTYVESNĖ / IZOLIACINĖ UŽSIENIO POLITIKA

Taigi, atsakant į klausimus, kaip keistųsi JAV lyderystė ir dėmesys Rytų Europai, reikėtų vertinti minėtus ryškiausius kandidatus, jų nuostatas, susijusias su užsienio politika. Tai geriausia daryti žiūrint per tai, ar JAV užsienio politika, lyginant su dabartine, taps labiau izoliuota, daugiau dėmesio skirianti vidaus reikalams, demokratijos ir gerovės stiprinimui šalies viduje, taip pat ekonominiam bendradarbiavimui, tarpininkavimui užsienio politikos srityje, ar bus aktyvesnė ir ryžtingesnė, dėmesio skirianti ir laisvės bei demo-kratijos principų sklaidai, aktyvesniam vaidmeniui sprendžiant įvairius tarptau-tinius konfliktus ir krizes.

Nors sakoma, kad demokratams būdinga labiau izoliuota, o respubliko-nams – aktyvesnė užsienio politika, toks

D.Trumpas Respublikonų partijos viduje yra vertinamas gana kontraversiškai.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mic

hael

Vad

on n

uotr

auka


ir saugumo interesai. Todėl teiginiai, kad jis greitai rastų bendrą kalbą su Vladi-miru Putinu, siektų veikti išvien su Ru-sija kovojant su tarptautiniu terorizmu, stiprintų ekonominį bendradarbiavimą, kad sąjungininkai patys turėtų rūpintis savo saugumu, dabartinės geopolitinės situacijos kontekste atrodo neįprastai. Akivaizdu, kad tokiu pataikavimu Rusi-jos agresija nebus sustabdyta.

D. Trumpas rinkimų kampanijos metu daugiausia kritikuoja prezidento B. Obamos politiką ir, nevengdamas populizmo, kalba apie žmonių gerovės užtikrinimą, bet nekalba apie tai, kaip tie pažadai bus įgyvendinti, kokios yra prezidento galios juos įvykdyti. Taigi, toks kandidatas laikytinas izoliacinės politikos šalininku, o apie JAV lyderystę būtų sunku kalbėti. Ir tai Rytų Europai bei Lietuvai nebūtų palanki perspektyva.

Palankiausi kandidatai būtų tie, kurie gerai išmano tarptautinės politi-kos klausimus, Rytų Europos regiono problematiką ir nestokoja lyderystės sprendžiant globalias problemas. Visgi galiausiai JAV, kaip ir kiekvienoje de-mokratinėje šalyje, kas taps prezidentu, spręs žmonės. Todėl labai svarbu, kad rinkėjai atsakingai atiduotų savo balsą (per rinkimus) už tą kandidatą, kuris geriausiai atstovautų jų ir jų šalies inte-resams. ■

saugumo ir atgrasymo priemonių, įves-tos sankcijos Rusijai. Ryžtingų sprendi-mų dėl papildomų atgrasymo priemo-nių iš JAV tikimasi ir liepą Varšuvoje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime. Taigi, saugumo požiūriu dabartinė JAV administracija Baltijos ir kitoms regiono šalims davė nemažai.

PALANKIAUSI AKTYVESNĖS UŽSIENIO POLITIKOS ŠALININKAI

Kalbant apie kandidatus, H. Clinton deklaruoja kartu su sąjungininkais stab-dysianti Rusijos agresiją Europos pašo-nėje, daug dėmesio skirsianti Europos energetinio savarankiškumo stiprinimui. Iš tiesų šie teiginiai turi pagrindą – ji jau ne kartą yra pasisakiusi už griežtesnes sankcijas Rusijai, už karinės ginkluotės suteikimą Ukrainai, už neskraidymo zonos Sirijoje nustatymą, o „perkrovi-mo“ politiką yra pripažinusi nevykusia klaida. Taip pat kritikavo prezidentą B. Obamą, kad jis kai kada elgiasi pernelyg atsargiai ir stokoja lyderystės Sirijoje. Visa tai leidžia tikėtis, kad H. Clinton vykdytų aktyvesnę, ryžtingesnę užsienio politiką nei B. Obama, rodytų daugiau dėmesio Rytų Europai, nes būdama JAV valstybės sekretorė turėjo galimybių pažinti šio regiono specifiką. Tai reiškia, kad H. Clinton būtų palanki ir Lietuvai, nes šalies užsienio politikos formuotojai su ja jau turi įdirbį.

Beje, 2011 metais H. Clinton, eida-ma JAV valstybės sekretorės pareigas, net du kartus lankėsi Lietuvoje, nuolat reiškė tvirtą paramą šalies energetinio saugumo siekiams, aktyviai palaikė Lietuvos tikslus užtikrinti Baltijos regiono saugumą ir NATO oro policijos misijos pratęsimą neribotam laikui. H. Clinton už Lietuvos ir JAV santykių stiprinimą bei pagalbą prisidedant prie Baltijos šalių saugumo užtikrinimo yra apdovanota aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vytauto Di-džiojo ordino Didžiuoju kryžiumi.

B. Sandersas, kaip minėta, daugiau dėmesio skirtų vidaus politikai, ekono-mikai, socialinei apsaugai, o užsienio politikoje – diplomatijai, bendradarbia-vimui, tačiau savo pasisakymuose Rytų

Europos per daug neišskiria. Todėl, manytina, tokiu atveju JAV užsienio po-litikoje didesnio aktyvumo ir lyderystės tikrai nebūtų.

Respublikonai M. Rubio ir T. Cruzas suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir jos atžvilgiu laikytųsi griežtos pozici-jos. Galbūt M. Rubio kiek nuosekliau atspindi vadinamąją Johno McCaino politikos tradiciją, t. y. labiau ryžtin-gesnę. Bet jie abu pasisako už sankcijų išplėtimą, karinės paramos Ukrainai suteikimą, intensyvesnes karines praty-bas, ilgalaikį karių ir karinės technikos dislokavimą Rytų Europoje, taip pat už energetinių išteklių eksportą į nuo Ru-sijos dujų priklausomas Europos šalis, o Sirijoje teigia įkursiantys neskraidymo zoną. Akivaizdu, kad tai reikštų aktyves-nę užsienio politiką, lyginant su dabar-tine. Kartu tai būtų Lietuvai naudingas kandidatas. Žinoma, iki atsirastų įdirbis su šiais kandidatais, galbūt reikėtų ilges-nio laikotarpio nei su H. Clinton, bet regiono problemos jiems suprantamos. Taip pat tai būtų rimti varžovai demo-kratų kandidatui.

Tuo tarpu verslo banginis ir nekil-nojamojo turto magnatas D. Trumpas kelia daugiausia abejonių dėl ryžtingos ir nuoseklios užsienio politikos. Jis galbūt yra geras verslininkas, bet politika nėra tik verslo interesai. Tai ir vertybės,

Palankiausi kandidatai Lietuvai būtų tie, kurie gerai išmano tarptautinės politikos klausimus, Rytų Europos regiono problematiką ir nestokoja lyderystės sprendžiant globalias problemas.

ww

w.fl

icr.

com

Don

keyH

otey

nuo

trau

ka

30_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016KAIMYNAI

Protestas gruodžio mėnesį Varšuvoje.

Per keletą mėnesių neramumai kai-myninėje Lenkijoje taip įsisiūbavo, kad visuomenės ir valdančiosios dešinės konfliktas peraugo į tarptautinį – į Var-šuvos ir Briuselio nesutarimus. Rašant šias eilutes sausio pabaigoje, nebuvo aišku, nei kaip klostysis vidaus padė-tis, nei kokių priemonių imsis Europos Sąjunga (ES), kad demokratiniai rei-kalavimai Lenkijoje atitiktų europinius standartus.

Krizė kaimyninėje šalyje skilo tarsi į dvi dalis: rugsėjo viduryje protestuoti prieš migrantus į Varšuvos gatves išėjo apie 5 000 žmonių, o gruodžio pradžio-je, kai po rinkimų Lenkijoje susiformavo nauja Vyriausybė, priėmusi skandalingus sprendimus, mitinguotojų minias pa-pildė kita banga, liudijusi apie konsti-tucinės krizės apraiškas. Vėliau šios dvi kryptys lyg susiliejo į vieną kamuolį: opozicija reikalauja aiškios valdžios po-zicijos dėl pabėgėlių ir kartu – atsisakyti

pasirašytų teisės aktų dėl Lenkijos kons-titucinio tribunolo reformos bei dėl diktato žiniasklaidos priemonėms.

MIGRANTAI DETONAVO NERAMUMUS

Rugsėjį per Lenkijos sostinę Varšuvą žygiavusios minios žmonių skandavo antiislamiškus šūkius „Islamas bus Europos mirtis“. „Esame čia tam, kad vyriausybė išgirstų mūsų balsą ir atsisakytų bet kokių planų priimti mu-sulmonus“, – miniai sakė vienas protesto organizatorių, pradėjęs žygį maldomis, kuriomis eitynių dalyviai buvo identifi-kuoti kaip katalikai.

Šitaip Varšuva pademonstravo, kad ji įsilieja į Rytų Europos valstybių, nepa-tenkintų ES migracijos politika, gretas. Į Lenkiją – itin katalikišką ES valstybę narę, kurioje gyvena 38 mln. žmonių, – migrantai praktiškai nevykdavo, nors Europa išgyvena didžiausią žmonių judėjimą nuo pat Antrojo pasaulinio

karo – čia jau persikraustė daugiau kaip milijonas atvykėlių iš Artimųjų Rytų ir šiaurės Afrikos šalių.

Tada tik ką maždaug 1 500 prieš migrantus nusistačiusių protestuoto-jų buvo susirinkę Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Kai kurie jų laikė šūkius su užrašais „Jūs čia nelaukiami, tad keliaukit namo“ ir „Daugiakultūrišku-mas yra utopija, neatverkite sienų“. Tą mitingą organizavo kraštutinių dešiniųjų partija „Mūsų Slovakija“, kuriai vado-vauja Marianas Kotleba. Ne taip kaip į kaimynines Austriją ir Vengriją, į 5,4 mln. gyventojų turinčią euro zonos narę Slovakiją praėjusią vasarą atvyko nedaug migrantų.

Protestų mitingai vyko ir Prahoje. Demonstrantai ragino Čekijos vyriau-sybę atsistatydinti, netgi pasitraukti iš ES, į kurią šalis įstojo 2004 metais. Bet šalia keli šimtai žmonių surengė atsakomąją demonstraciją ir išreiškė paramą pabėgėlių priėmimui Čekijoje,

ww

w.w

ikip

edia

.org

; Lu

kasz

2 nu

otra

uka

AR IŠ TIKRŲJŲ LENKIJA ARDO EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDUS?Česlovas IŠKAUSKAS

_312016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga KAIMYNAI

(tribunolo) reformą, nors prieš tai buvo protestuojama masinėse demonstraci-joje, ir opozicija tvirtino, kad tie pakei-timai kelia grėsmę teismų nepriklauso-mybei. Ją papiktino dar ir tai, kad naujai išrinktas Seimas šias reformos priemo-nes patvirtino skubotai naktį.

Europos Sąjunga netruko pareikšti susirūpinimą, o žmogaus teisių orga-nizacijos – pasmerkti šią reformą. Tuo tarpu Lenkijos parlamente vos nebuvo prieita iki muštynių. Apie jame vy-raujančias emocijas Valstiečių partijos atstovas Krzysztofas Paszykas pasakė taip pat emocingai: „Nedaug trūksta, kad mes vieni kitus imtume skersti – kaip tutsių ir hutų gentys Ruando-je.“ O sovietmečio disidentė Henryka Krzywonos šaukė, jog už demokratiją tauta kovojo ne tam, kad TT vėl atkurtų vienos partijos diktatūrą ir kėsintųsi į konstituciją.

Vakarų spauda netruko pastebėti, kad Lenkija taip pat įsijungė į euroskep-tikų chorą, kai tik ES bandė svarstyti

kurioje gyvena 10,5 mln. gyventojų ir į kurią pastaraisiais mėnesiais atvyko irgi nedaug pabėgėlių.

Taigi, Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija, kurios yra tarp neturtingesnių ES valstybių narių, dar rugsėjį atsisa-kė priimti pabėgėlius pagal privalomą kvotų sistemą, kurią bendrais bruožais pristatė Europos Komisija, taip atmes-damos Vokietijos prašymus dėl Europos solidarumo sprendžiant migrantų krizę. Nuo to laiko 28 Europos Sąjungos valstybių narių vidaus ir užsienio rei-kalų ministrai, valstybių ir vyriausybių vadovai nuolat susitikinėjo ir aptarinėjo minėtą Europos Komisijos planą, tačiau visapusiško sutarimo nebuvo. Tuomet, prieš pusę metų, EK pagal kvotų sistemą turėjo po visą bloką išskirstyti 160 tūkst. pabėgėlių, o dabar šis skaičius padidėjo gal 7 kartus.

ŽIBALAS Į UGNĮ ĮPLIESKĖ EMOCIJASTokiame neramiame fone spalį įvyko

Lenkijos Seimo rinkimai, kuriuos lai-mėjo krikdemiška Teisės ir Teisingumo (TT) partija su jos pirmininku Jarosławu Kaczyńskiu. Buvo sudaryta premjerės Beatos Szydło vienpartinė vyriausybė. Apžvalgininkas Albertas Komaras rašė, kad „sunku paneigti, kad J. Kaczyńskis sužaidė sėkmingą partiją, tačiau tikrasis žaidimas dar tik prasideda“.

Ir iš tikrųjų žaidimas prasidėjo. Pirmuoju ėjimu Vyriausybė smogė žiniasklaidai, kuri esą neteisingai at-spindi visuomenės nuotaikas migrantų atžvilgiu. Gruodį Lenkijos konservaty-vioji vyriausybė perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę, kai parlamentas paskubomis priėmė naują įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus. Pagal naują įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skiria ir atleidžia iždo ministras. Esami Lenkijos visuomeninių transliuotojų vadovai ir priežiūros valdybų nariai automatiškai atleisti iš pareigų. Netrukus prezidentas Andrzejus Duda dar kliūstelėjo žibalo į ugnį, kai pasirašė teisės aktus, numa-tančius Lenkijos konstitucinio teismo

Prezidentas Andrzejus Duda dar kliūstelėjo žibalo į ugnį, kai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

; M

icha

ł Józ

efac

iuk

nuot

rauk

a

„Autoritarizmo esminis tikslas yra nai-

kinti mūsų vertybių sistemą, mūsų tei-

ses ir laisves. Ir atvirkščiai – Europoje,

be įstatymų viršenybės principo, kitų

valdymo principų nesama. Štai kodėl

šiandien mes turime išsiaiškinti, ar yra

tokia tikimybė, jog Lenkijoje kai kurios

Europos vertybės papuolė į pavojų.

Mes norime ne teisti ar kaltinti,

o išsiaiškinti (Lenkijos valdžios –

aut. past.) veiksmus ir faktus“.

Europos liaudies partijos frakcijos pirmininko pavaduotojas González PONS.


antikonstitucinius Varšuvos sprendimus. Vokiečių „Der Spiegel“ kirto iš peties: „iš pradžių Vengrija, paskui Lenkija, o dabar kone visa Rytų Europa tampa panaši į Rusiją – autoritarinė, siaurakak-tė, rasistinė. O gal mums reikia naujos sąjungos, be Rytų dalyvavimo?“ Žur-nalą papiktino tai, kad naujoji premjerė Beata Szydło savo pirmojoje spaudos konferencijoje įsakė iš salės išnešti visas vėliavas su ES žvaigždėmis, o užsienio reikalų ministras leptelėjo, jog „lenkai santykiuose su Vokietija per ilgai buvo laikomi vasalais“. Taip pat cituojamas Witoldo Waszczykowskio interviu laikraščiui „Bild“, kuriame jis tvirtino: „Galima pagalvoti, kad pasaulis mark-sistiniu pavyzdžiu automatiškai turi judėti viena kryptimi – į naują kultūrų ir rasių susiliejimą... Su tradicinėmis lenkų vertybėmis tai neturi nieko bendro“.

Tuo metu Vakarai svarsto, ar tos „len-kų vertybės“ suderinamos su Europos. „Der Spiegel“ apžvalgininkas Jakobas Augsteinas griežtai vertina tokius pasisa-kymus: „Kai į euro zoną stojo graikai, jie klastojo skaičius. Su Lenkija ir Vengrija dar blogiau: įstojusios į ES 2004 m., jos elgėsi kaip sąžiningos kaimynės, o dabar tokios nėra“. Jis teigia, kad šios šalys nevertos narystės bendrijoje.

VILNIUI SVARBIAU REGIONINIS SAUGUMAS

Kaip į Varšuvos iššūkius reaguoja Lietuva? Kol kas ji atsargi. Vytautas Bruveris dienraštyje „Lietuvos rytas“ kritikavo tokią poziciją ir retoriškai klausė: „Ar mes su lenkais žygiuosi-me prieš rusus ir ES?“. Gi tautininkai ryžtingai remia Varšuvą. LTS atstovas Artūras Vileita internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ tvirtino, kad, palaikant kaimynus, reikia tikėtis, kad ir jie blai-viai vertins lenkų bendrijos Lietuvoje reikalavimus... Tačiau Liberalų sąjū-džio atstovas europarlamentaras Petras Auštrevičius nusiteikęs kitaip. Jis BNS sakė, jog Lenkijos valdančiųjų veiksmai prasilenkia su Europos vertybėmis. „Atvirai pasakysiu – turėjau geresnių prognozių Lenkijai, bet kuo toliau, tuo

deryboms dėl pabėgėlių ir nelegalių ekonominių imigrantų, W. Waszczy-kowskis ne kartą minėjo, kad Lenkija savo pozicijai sutvirtinti privalo ieškoti sąjungininkų ir tarp Baltijos valstybių. Visa tai, tikėtina, paskatins aktyvesnę ir pozityvesnę Lenkijos politiką mūsų ša-lies atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiškia santykių perkrovimo ar atšilimo.

O kol kas Vilnius atsidūrė laukian-čiųjų padėtyje: kaip klostysis įvykiai pas kaimynus, kokie bus priimti sprendimai Briuselyje, ar ir toliau Lenkija palaikys kai kurių Rytų Europos šalių reformis-tines intencijas? Be kita ko, nereikia užmiršti svarbaus visam regionui fakto: liepos 8–9 dienomis Varšuvoje vyks NATO aukščiausiojo lygio susitikimas. Čia bus nutarta, kaip tvirtina radijas „Deutsche Welle“, kaip atsvarą Rusijos grėsmei Lenkijoje ir Baltijos šalyse įkurdinti šešias Aljanso bazes su sandė-liais, visa logistikos sistema ir treniruo-čių stovyklomis. Tai daug svarbiau negu laikini nesutarimai ES viduje, teigia radijas. ■

apima didesnis nerimas, ir ne dėl to, kad nauja Vyriausybė atėjo į valdžią, kad kokiu būdu ji pradėjo tvarkyti reikalus šalyje, ypač reikalus, susijusius su teisės viršenybe, su viešųjų institucijų kontrole ir bandymu primesti tam tikrą diskusiją ir politinę liniją visuomenei. Matydamas tai, sakau, kad Lenkija, mano many-mu, bent jau valdanti koalicija, šiuo metu elgiasi neeuropietiškai“, – prieš pat Naujuosius metus kalbėjo Europos Parlamento narys.

Šiaip jau Lietuvoje daugiau dėmesio kreipta į naujos Lenkijos vyriausybės sudarymą. Ypač ją domino užsienio reikalų ministro Witoldo Waszczy-kowskio paskyrimas. Lietuvos spauda priminė, kad, eidamas Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus pareigas, šis politikas derėjosi su George W. Busho administracija dėl antiraketinio skydo Rytų Europoje dislokavimo. Taip pat W. Waszczykowskis pasižymi kaip Vidu-rio Rytų Europos ir Baltijos valstybių kooperavimosi Europos Sąjungos ir NATO formatuose šalininkas. Vykstant

W. Waszczykowskis pasižymi kaip Vidurio Rytų Europos ir Baltijos valstybių kooperavimosi Europos Sąjungos ir NATO formatuose šalininkas.

ww

w.w

ikip

edia

.org

; Adr

ian

Gry

cuk

nuot

rauk

a

KAIMYNAI


Naujoji Europos Komisija (EK), sudaryta 2014 m. lapkritį, energetikos sričiai skyrė daugiau dėmesio nei ankstesnioji EK. Visų pirma, vienas iš Europos Komi-sijos pirmininko pavaduotojų Marošas Šefčovičius buvo paskirtas vadovauti Europos Sąjungos (ES) Energetikos są-jungai, o klimato politikai ir energetikai ėmėsi vadovauti Komisijos narys Migu-elis Arias Cañete, tuo tarpu ankstesnės kadencijos Europos Komisijoje už šiuos klausimus buvo atsakingi du komisa-rai – Guentheris Oettingeris ir Connie Hedegaard. Naujos ES energetiką koordinuojančios struktūros dirbo labai aktyviai. 2015 m. vasario 25 d. Europos Komisija paskelbė apie ES Energetikos sąjungos įkūrimą. Tokiu sprendimu tapo institucionalizuoti daugelio valstybių narių siekiai išsivaduoti iš „energetinių salų“ būklės, „vienu balsu“ kalbėtis su energetinių išteklių tiekėjais. Energeti-kos sąjunga savo tikslais taip pat siekia, kad Europos Sąjunga taptų pasaulio atsinaujinančių išteklių energetikos lyderė bei lyderė kovojant su pasauliniu atšilimu. Paskelbdama apie Energetikos sąjungos įkūrimą, Europos Komisija tą pačią dieną pateikė daug svarbių doku-mentų, kuriuose numatė, kokiomis prie-monėmis bus siekiama numatytų tikslų: veiklos strategiją; teisės aktų, kuriais bus pertvarkoma energetikos rinka, są-rašą; taip pat numatyta tiekimo sutar-čių sudarymas; energetinio efektyvumo didinimas; mokslinių tyrimų skatinimas. Tarp visų dokumentų buvo numatyti ir metiniai pranešimai apie Energetikos sąjungos būklę.

Pirmąjį pranešimą apie Energe-tikos sąjungos veiklą per 2015 metus Europos Komisija pateikė metams dar nesibaigus – lapkričio 18 dieną. Prane-šime skelbiama, kad per nepilnus metus

pasiekta didelė pažanga, o šį vertinimą tikrai galima taikyti didžiuliam parengtų dokumentų kiekiui. Svarbiausiame do-kumente, apibūdinančiame Energetinės sąjungos būklę, pateikta išsami kelerių pastarųjų metų analizė pagal penkias energetikos ir klimato politikos dimen-sijas:

– energetinio saugumo, – vidaus energijos rinkos, – energijos vartojimo efektyvumo,– anglies dioksido išmetimo maži-

nimo,– mokslinių tyrimų ir inovacijų.Remiantis šia analize, parengtas

Energetikos sąjungos veiksmų planas, kurio pagrindiniai veiksmai yra teisės aktų, reglamentuojančių energetikos sektoriaus veiklą, parengimas. 2016 metais planuojamų parengti teisės aktų kiekis yra neįtikėtinai didelis – keti-nama persvarstyti keliolika direktyvų ir reglamentų, papildyti juos naujomis taisyklėmis ir reikalavimais.

PAŽANGOS VALDYMASSiekdama užtikrinti, kad visi

Europos Sąjungoje su energetika susiję

veiksmai padėtų siekti Energetikos sąjungos tikslų, Europos Komisija pa-rengė patikimą, skaidrią ir pigią valdy-mo sistemą. Pigią todėl, kad valdymui nereikės papildomų administracinių struktūrų – pagrindinė šios valdymo sistemos priemonė bus racionalizuoti ir integruoti nacionaliniai energetikos ir klimato planai, jau šiuo metu sudaromi valstybių narių. Energetikos sąjungos pasiekimų ES ir kiekvienoje valstybėje narėje stebėjimo pagrindas ir bus šie nacionaliniai energetikos ir klimato planai. Pirmieji planai Europos Komi-sijai turi būti pateikti 2017 metais ir apimti 2021–2030 metų laikotarpį bei remtis tuo, ką kiekviena valstybė narė įsipareigojo atlikti iki 2020 metų, taip pat numatyti perspektyvą iki 2050 metų. Valstybės narės kas dvejus metus teiks nacionalinių planų įgyvendinimo atas-kaitas. Europos Komisija vertins kolek-tyvinę ES lygmeniu padarytą pažangą metinėje Energetikos sąjungos būklės ataskaitoje ir prireikus siūlys veiksmus ir priemones, kad būtų įgyvendinti Ener-getikos sąjungos tikslai. Tokia energe-tikos pažangos valdymo tvarka tikimasi

Nord Stream vamzdyno tiesimo darbai Baltijos jūroje.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Phi

lfae

buck

ie n

uotr

auka

EUROPOS ENERGETIKOS SĄJUNGA. PIRMŲJŲ METŲ VEIKLAAleksandras GRAŽELIS

ENERGETIKA

34_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016ENERGETIKA

Maskvos planai eksportuoti daugiau dujų į Vokietiją per prieštaringai ver-tinamą dujotiekį „Nord Stream 2“ nėra paremti jokiais tarpvyriausybi-niais susitarimais, juos su „Gazpromu“ pasirašė privačios Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Ny-derlandų kompanijos. Europos Komisija bandys taisyti padėtį, prašydama jai ir valstybėms narėms suteikti galimybę įvertinti komercines tiekimo sutartis po jų pasirašymo. Tačiau ši labai švelni sąlyga būtų taikoma tik tuo atveju, jeigu dujų kiekiai, tiekiami pagal sudaromas sutartis, siektų labai didelį kiekį – net 40 proc. atitinkamos valstybės narės rinkos. Suprantama, su tokiomis nuolaidomis privačioms kompanijoms nesutiko Slovakija, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Estija, Latvija, Lietuva ir Graikija. Jos paragino Europos Komisiją sustiprinti ir grynai komercinių dujų tiekimo sutarčių priežiūrą, pabrėždamos, kad Rusijos svarbiausias tikslas yra ne padidinti į Vo-kietiją tiekiamų dujų kiekį, bet nutraukti jų tiekimą per Ukrainos teritoriją. Tai pažeistų Europos energetinio saugumo strategijos nuostatas diversifikuoti dujų tiekimo kryptis ir mažinti ES priklau-somybę nuo dujų tiekimo iš Rusijos. Nutiesus „Nord Stream 2“ dujotiekį,

narės pilietis galės greitai įvertinti savo šalies energetikos būklę ir palyginti ją su kitomis šalimis.

ENERGETINIS SAUGUMAS IR GEOPOLITIKA

Europos Komisija teigia ir toliau taikysianti kalbėjimo „vienu ES balsu“ politiką sudarant tarpvalstybines sutartis energetiniams ištekliams tiekti iš trečių-jų šalių. Tuo tikslu EK iš anksto tikrintų ir tvirtintų visas tarpvalstybines sutartis, taip siekdama pagerinti ES energeti-nį saugumą. Tokios tvarkos būtinumą parodė sunki ir ilgai trukusi dujotiekio „South Stream“ statybos sustabdymo istorija. Europos Komisija 2014 metais padarė išvadą, kad dujotiekio statyba prieštarauja ES konkurencijos įstaty-mams, o tuo metu net septynios Rytų ir Pietų Europos šalys jau 2008–2010 metais buvo sudariusios tarpvyriausybi-nius susitarimus su Rusija dėl siūlomo dujotiekio maršruto. Europos Komi-sija nugalėjo, o Rusijai įžūliai pradėtas projektas brangiai kainavo – pastatytos nereikalingos kompresorinės ir vamzdy-nai vertinami 17 mlrd. JAV dolerių.

Tačiau sutartims, kurias sudaro komercinės struktūros, tokio princi-po taikyti dar nedrįstama. Pavyzdžiui,

Eko bendruomenės pastatai Londone su pasyviosios ventiliacijos kaminais bei dengti saulės baterijomis. Europai reikės dar daug panašių išmanių sprendimų, kad pasiektų savo tikslą – iki 2020 metų 20 proc. sumažinti energijos suvartojimą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Tom

Cha

nce

nuot

rauk

a

išvengti iki šiol egzistavusios „anarchi-jos“ – šiuo metu tik trečdalis valstybių narių yra parengusios energetikos ir klimato strategijas iki 2030 metų. Dar viena labai svarbi naujovė, priversianti valstybes nares rūpintis ne vien „savo kiemo“ interesais, – nacionaliniai planai turi būti rengiami bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis narėmis, siekiant, kad regiono uždaviniai būtų sprendžiami saugiausiu ir ekonomiškai racionaliausiu būdu.

Be nacionalinių planų, Energetikos sąjungos valdyme bus naudojamos vals-tybių narių energetikos sektoriaus suves-tinių duomenų lentelės. Kasmet kie-kviena valstybė narė pateiks dokumentą, kuriame bus duomenys pagal 23 įvairius rodiklius apie energijos gamybą, vartoji-mą, kainas, atsinaujinančių išteklių ener-giją, oro teršimą ir daugelį kitų. Rodiklių palyginimas su šalia pateiktais praėjusių ir dar ankstesnių metų skaičiais paro-dys valstybės pažangą (ar atsilikimą) kiekvienu veiklos aspektu. Situacija, kai duomenis apie valstybių narių energeti-kos sektoriaus būklę reikėdavo „krapšty-ti“ iš didžiulio kiekio Eurostato lentelių, niekam nebuvo patogi – tik brangių studijų rengėjams. Dabar viskas bus paprasčiau – kiekvienos ES valstybės

_352016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga ENERGETIKA

Visagino AE statybos ateitis buvo dar visiškai neaiški. Mąstant inžinieriškai ir logiškai, liniją į bendro intereso projektų sąrašą (keičiamą kas dveji metai) galima būtų įrašyti pradėjus Visagino AE sta-tybą, nes linijos statyba yra trumpalaikis darbas, palyginus su jėgainės statyba. Turime džiaugtis, kad Tėvynės Sąjun-gos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas viešai (Delfi.lt, 2016-01-21) paskelbė apie pavojų Lietuvai būti dar labiau integruotai į Rusijos ir Baltarusi-jos energetinę sistemą, kai bus pastatyta Astravo AE. Po to buvo kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Jį pa-sirašė Lietuvos partijų vadovai ir žinomi politikai Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, Eligijus Masiulis, Ramū-nas Karbauskis, Gabrielius Landsbergis. Pagrindinė kreipimosi mintis – Lietu-vos Respublikos Vyriausybė turi daryti viską, kad nesaugios Astravo AE elektra nepatektų į Lietuvą, o tarptautinės or-ganizacijos imtųsi žygių sustabdyti šios jėgainės statybą. „Apžvalga“ tikrai dar ne vieną kartą rašys, kaip bus tvarkomasi su iškilusiomis problemomis. Šiame tekste, apžvelgiančiame Energetikos sąjungos siekius plėsti infrastruktūrą, galime tik pareikšti, kad Energetikos ministerija, siekdama išsaugoti savo garbę ir ginda-ma Lietuvos interesus, privalo kreiptis į Europos Komisiją, kad iš antrojo bendro intereso projektų sąrašo projektas „Vidaus linija Kruonis–Visaginas“ būtų išbrauktas. Negalime sutikti su tuo, kad Lietuvoje už Europos Sąjungos lėšas pastatyta elektros linija naudotųsi vien Baltarusija. Į sąrašą, kuris bus skelbia-mas 2017 metais, pasistenkime įrašyti tik tokius infrastruktūros projektus, ku-rie reikalingi Baltijos valstybių elektros energetikos sistemai sinchronizuoti su žemyninės Europos elektros sistema.

ENERGIJOS VARTOJIMO EFEKTYVUMAS

Pranešime apie šį energetikos as-pektą džiugesio maža. Tam, kad Euro-pos Sąjunga pasiektų savo tikslą – iki 2020 metų 20 proc. sumažinti energijos

suvartojimą, valstybės narės turi įdėti daug daugiau pastangų, stengdamosi padidinti energijos vartojimo efektyvu-mą. Pabrėžiama, kad bus reikalaujama visiškai įgyvendinti Europos energijos vartojimo efektyvumo teisės aktus, tačiau nemažai valstybių, tarp jų ir Lie-tuva, neskuba tai atlikti.

Lėtai mažėja energijos vartojimas transporto sektoriuje – tik 2008–2011 metų krizė turėjo žymesnę įtaką. Siekiant 2020 metų tikslų, transporto sektoriuje reikia labiau skatinti aktyviau naudotis keleiviniu kolektyviniu trans-portu, didinti geležinkeliais ir vidaus vandens keliais vežamų krovinių dalį.

Lietuvos Respublika, norėdama įgy-vendinti savo nustatytus galutinės ener-gijos suvartojimo 2020 metais tikslinius rodiklius, privalės gerokai pasistengti. Energijos suvartojimo mažinimo tempai 2014–2020 metais privalės būti gerokai didesni už mažinimo tempus 2005–2013 metais. Energijos taupymo proce-sas vyks nuolat – 2016 metais Europos Komisija numato priimti pasiūlymus dėl teisės aktų, kuriais Energijos vartojimo efektyvumo direktyvoje būtų nustatytas ne mažesnis kaip 27 proc. orientacinis 2030 metų ES lygmens rodiklis.

Energijos vartojimo efektyvumo rodiklių analizė parodė, kad didesnį dėmesį reikia skirti gamybos sektoriui ir pastatams, didesnę dalį šilumos gamin-ti vykdant efektyvią bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą (kogeneraciją). 2016 metų pradžioje Europos Komisija planuoja paskelbti konkrečiai šildymui ir vėsinimui skirtą strategiją, siekiant, kad šis sektorius darytųsi išmanesnis. Strategijoje turėtų būti nurodyti sprendi-mai ir priemonės, kaip mažinti šildymo ir vėsinimo poreikį pastatuose, taip pat paslaugų ir pramonės sektoriuose.

KLIMATO POLITIKA IR ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGIJA

Pranešimas buvo paskelbtas prieš pat Paryžiaus klimato konferenciją, kurioje Europos Sąjunga pateikė 2015 metų rugsėjo mėnesį sutartą poziciją – visų

Ukraina prarastų daug pajamų už dujų tranzitą ir taptų visiška Rusijos įkaitė energetikos srityje. Tai būtų tiesioginė demokratiją kuriančios Ukrainos vals-tybės išdavystė – negalima viena ranka Ukrainai padėti, o kita – ją smaugti.

Prisiminkime, kad būtent dėl geo-politinių įvykių Ukrainoje bei grėsmių Rytų Europos valstybių ekonomikai Europos Sąjunga ėmė skirti didžiulį dėmesį energetikai. Energijos tiekimo saugumas, jos infrastruktūros plėtra tapo vienais svarbiausių Europos Komisijos klausimų.

Pranešimo apie Energetikos sąjun-gos būklę priede pateikiamas antrasis (2015 metų) bendro intereso projektų sąrašas (pirmasis buvo pateiktas 2013 metais), jame nurodomi infrastruktūros projektai, kuriuos reikia skubiai įgyven-dinti, kad būtų pasiekti energetikos poli-tikos tikslai. Lietuvoje numatyti tokie energetikos infrastruktūros projektai:

Dujų sektoriuje:1) dujotiekio jungties tarp Latvijos

ir Lietuvos pajėgumų padidinimas (nuo Kiemėnų k. ir Rygos, 40 km);

2) dujotiekio jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) (nuo Rembelščyznos prie Varšuvos iki Jauniūnų k., 534 km).

Elektros sektoriuje:1) Vidaus linija Kruonis–Alytus; 2) Kruonio HAE pajėgumų padidi-

nimas;3) Lietuvos vidaus linija pastotė–

valstybės siena;4) Vidaus linija Kruonis–Visaginas.Šie išvardyti energetikos infras-

truktūros projektai bus didele dalimi finansuojami iš ES lėšų. Jų reikalingu-mas ir svarbumas pagrįstas ir aiškus. Visų projektų, išskyrus projektą „Vidaus linija Kruonis–Visaginas“. Šio projekto atsiradimas antrajame bendro intereso projektų sąraše atrodo kaip nesusiprati-mas. Sunku suprasti, kodėl Energetikos ministerija ir perdavimo sistemos opera-torius LITGRID 2015 metų pradžioje teikė Europos Komisijai šios linijos statybą įrašyti į sąrašą tuo metu, kai


ekonomikos sektorių išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2030 metų sumažinti 40 proc., palyginus su 1990 metų lygiu. Iškart po Paryžiaus kli-mato konferencijos visos valstybės turės savo įsipareigojimus išreikšti konkrečiais klimato politikos veiksmais. 2016 metų pirmąjį pusmetį Europos Komisija ketina pateikti pasiūlymus dėl nacionalinių ro-diklių, skirtų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui mažinti, taip pat pasiūlymus dėl žemės naudojimo, žemės naudoji-mo paskirties keitimo ir miškininkystės integracijos klausimų.

Sektoriuose, kuriuose taikoma apy-vartinių taršos leidimų sistema, pažanga pastebima, tačiau transporto, išmetan-čio maždaug trečdalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sektoriuje būtina imtis veiksmų, mažinančių visų rūšių trans-porto priklausomybę nuo iškastinio kuro. Europos Komisija numato pateikti komunikatą dėl priemonių, sugriež-tinsiančių išmetamo anglies dioksido kiekio standartus ir pradėsiančių taikyti pasaulinę suderintą lengvųjų transporto priemonių bandymų procedūrą.

2016 metais EK paskelbs peržiūrė-tą Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą ir 2030 metų bioenergijos tvarumo politiką, kurios turėtų sudaryti tinkamas sąlygas iki 2030 metų pasiekti privalomą ES lygmens tikslinį rodiklį – 27 proc. energijos pagaminti iš atsinau-jinančiųjų išteklių. Jose bus išdėstyta ES politika ir priemonės, kurios kartu su valstybių narių indėliu, aprašytu jų nacionaliniuose energetikos ir klimato politikos planuose, užtikrins, kad tas tikslinis rodiklis būtų pasiektas.

Siekdama 2020 metais 20 proc. energijos naudoti iš atsinaujinančiųjų išteklių, ES, kaip valstybių narių visuma, tarpinių grafikų laikosi. Sunkiausiai tai vykdyti sekasi Jungtinei Karalystei, Prancūzijai, Nyderlandams, Maltai, Liuksemburgui, Belgijai, Ispanijai, Vengrijai ir Lenkijai. Kitos valstybės narės savuosius atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslinius rodiklius gali viršyti, kai kurios netgi smarkiai. Tikėtina, kad tarp tokių valstybių bus ir Lietuva, jau

modelio tikslai – geriau susieti didme-nines ir mažmenines rinkas; sustiprinti regioninį bendradarbiavimą ir padidinti tarpvalstybinę prekybą; plėtoti trumpa-laikes ir ilgalaikes rinkas, kad ir elektros energijos gamintojams, ir vartotojams būtų siunčiami signalai investuoti į modernias technologijas.

MOKSLINIAI TYRIMAI IR INOVACIJOS

Europos Komisija pripažįsta, kad norint paspartinti energetikos permai-nas Europos Sąjungoje būtini moksli-niai tyrimai ir inovacijos. Tik jų dėka Energetikos sąjunga galės konkuruoti dėl pasaulinių energetinių išteklių kainų, kurti naujas darbo vietas ir užtikrinti ES ekonomikos augimą.

Kitame metiniame pranešime, kai bus pateikiama Energetikos sąjungos 2016 metų ataskaita, Europos Komisija ketina pateikti integruotą Energetikos sąjungos mokslinių tyrimų, inovacijų ir konkurencingumo strategiją. Toje inte-gruotoje strategijoje turėtų atsispindėti konsultacijų, kurias Komisija pradės su valstybėmis narėmis ir suinteresuotais subjektais dėl trijų tarpusavyje susiju-sių krypčių (energetikos technologijų, transporto ir pasaulinio konkurencin-gumo), rezultatai. Vienas jos aspektų – viešųjų ir privačiųjų investicijų į moks-linius tyrimus ir inovacijas didinimas. Kaip pagrindinė inovacijoms palankios aplinkos savybė, turėtų būti skatinami principu „iš apačios į viršų“ grindžiami moksliniai tyrimai.

Energetikos permainos lems per-mainas daugelyje sektorių, todėl į jas reikia labiau įtraukti socialinius partne-rius. Be kita ko, tuo tikslu būtų užtikri-nama, kad gebėjimų formavimo ir mo-kymo schemos atitiktų naujų profesinių profilių poreikius, būtų nagrinėjamos darbo sąlygos naujuose sektoriuose, būtų sudaromos sąlygos kurti darbo vietas regionuose, kuriuose darbo vietų trūksta. Valstybės narės skatinamos diskutuoti su socialiniais partneriais apie energetikos permainų pasekmes, pasirengimą joms ir jų valdymą. ■

2013 metais pasiekusi planuotą 23 proc. rodiklį.

VISIŠKAI INTEGRUOTA ENERGIJOS VIDAUS RINKA

Pranešime pažymima, kad per metus ES energetikos infrastruktūroje sulaukta pastebimos pažangos. Malta, buvusi ne tik geografinė, bet ir „energe-tinė“ sala, elektros kabeliu susijungė su Italija. Pastatyta labai galinga 2,8 GW elektros jungtis tarp Prancūzijos ir Ispa-nijos. Nutiesus jungtis „Estlink 2“ (tarp Estijos ir Suomijos), „NordBalt“ (tarp Lietuvos ir Švedijos) ir „LitPol Link“ (tarp Lietuvos ir Lenkijos), Baltijos šalims sudarytos sąlygos šiemet aktyviau įsitraukti į „NordPool“ elektros energijos rinką, kurioje prekiauja 380 kompanijų iš 20 valstybių. Kokią naudą iš tokios didelės rinkos gaus Lietuvos vartotojai, niekas tvirtai pasakyti dar nesiryžta. Tačiau dėl to, kad tik įvairių krypčių elektros energijos linijos ir dujotiekiai gali apsaugoti vartotojus nuo tiekėjų monopolistų diktato, niekas nesiginči-ja. Dujų sektoriuje suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje panaikino buvusią visišką Lietuvos priklausomybę nuo Ru-sijos gamtinių dujų ir sudarė galimybę už dujas mokėti rinkos kainą.

Energetikos sąjungos tiksluose numatoma didelė dujotiekių bei elektros jungčių plėtra. Minėjome apie Lenki-ją ir Lietuvą sujungsiantį dujotiekį, o dujotiekiams kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse išvardyti pritrūktume vietos šioje apžvalgoje. Elektros jungtys taip pat bus statomos. Europos Komisija siekia, kad iki 2020 metų valstybės narės viena kitai galėtų tiekti 10 proc. elektros energijos, o iki 2030 metų – 15 procentų.

Esama ir būsimoji dujų ir elektros energijos infrastruktūra privalės būti visapusiškai panaudota rinkai integruoti. Bus griežtai užtikrinamas konkurencijos taisyklių vykdymas, visų pirma tam, kad rinkos nebūtų skaidomos dirbtiniais apribojimais naudoti esamą pajėgu-mą. 2016 metais planuojama pateikti pasiūlymus dėl teisės aktų, kuriais būtų įgyvendintas naujas rinkos modelis. Šio

ENERGETIKA


Kokia Lietuva bus po dešimties, tris-dešimties ar penkiasdešimties metų? Lietuva, ne kaip teritorinis vienetas, o organiški tautos namai: ar čia bus gera gyventi? Ar galėsime jaustis saugūs ir nepriklausomi? O kaip atrodysime globaliame pasaulyje, kokioje srityje būsime išskirtiniai ir geriausi? Tokio pobūdžio klausimai tampa vis aktu-alesni Lietuvai įžengiant į brandos etapą, vis labiau įsitvirtinant viršnacio-nalinėse struktūrose. Dar aktualesni jie tampa jaunajai kartai, kuri keliaudama po pasaulį ne tik mėgaujasi laisvu ju-dėjimu, bet ir lygina situaciją panašaus likimo valstybėse, matydami gerąją praktiką nori ir Lietuvą matyti judančią ta pačia linkme.

Tačiau pažvelgus į šiandieninės valdančiosios koalicijos darbus, o ypač į paskutinius atskirų jos atstovų liapsusus, pyktis, persimaišęs su neviltimi, verčia pripažinti: aukščiau išvardyti – strategi-niai, pamatiniai – klausimai kyla retam dabartinės Vyriausybės nariui. Ypač toks vaizdas susidaro stebint paskutinių mėnesių procesus Lietuvos politikoje.

Pasižiūrėkime į pagrindinius iššūkius, su kuriais Lietuva susiduria šiandien:

• Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, Lietuva užima pirmą vietą pagal vienam žmogui tenkantį suvartojamo alkoholio kiekį – apie 14 l per metus. Pastebima, jog ypač alkoholio suvartojimas auga tarp jaunų žmonių.

• 2015 m. Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 32,7 tūkst. Tai lėmė dvi priežastys: neigiamas natūralus prie-augis (per metus mirė 9 834 asmenimis daugiau nei gimė) bei vėl išaugę emigra-cijos mastai (emigravo 22 846 asmeni-mis daugiau nei atvyko į Lietuvą).

• Nors savižudybių skaičius

kasmet mažėja, Lietuva pagal šį rodiklį išlieka tarp pasaulio „lyderių“: 2014 m. 100 tūkst. gyventojų teko 31,7 savižudy-bės atvejų.

• Šalia alkoholizmo dar viena didelį savižudybių skaičių lemianti priežastis – sergamumas depresija. Pagal antidepresantų vartojimą Lietuva – antra Europos Sąjungoje ir nepaisant augančio šios problemos masto bei fak-to, kad gydymas vaistais yra iš principo menkai efektyvi priemonė, strategiškai į šią problemą žvelgti vis dar nebandoma.

• 2014 m. žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyveno 560 tūkst. asmenų, arba 19,1 proc. visų šalies gyventojų. Šis rodiklis ypač ryškus regionuose, kaimiškose vietovėse, ir rodo regioninės politikos Lietuvoje nebuvimą. Socia-linė atskirtis, nedarbas ir kitos su tuo

susijusios problemos yra pagrindinės ypač skaudžių nusikaltimų priežastys. Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis – Kėdainių rajone tėvo įvykdytas brutalus dviejų mažamečių atžalų nužudymas.

• Galima tęsti ir daugiau: nesi-baigianti diskusija dėl šauktinių atei-ties ir vis dar stringantis kariuomenės aprūpinimas, ydinga švietimo sistema ir kaimo mokyklų – regionuose vis dar veikiančių kultūros židinių – užda-rinėjimas grindžiant tai ekonominio efektyvumo principu, sveikatos apsaugos sistemos problemos ir t.t. Tęsti galima ilgai, tačiau įvardinti skauduliai rodo, jog iššūkių turime apsčiai.

Todėl atrodytų natūralu, jei aukš-čiausi šalies vadovai, savo sričių ministrai jau būtų seniai pamiršę, ką reiškia dirbti pagal „įprastą grafiką“, ir pasikvietę spe-cialistus bei ekspertus, nevyriausybinių organizacijų atstovus, imtųsi atsakingai spręsti vis giliau įsirėžiančias problemas. Tačiau pažvelkime, kas Lietuvos poli-tinėje arenoje pastarosiomis savaitėmis buvo aptariama labiausiai:

• Socialdemokratė Seimo narė Bi-rutė Vėsaitė, komentuodama pranešimus apie į politiką grįžtantį marginalą, Sausio 13-osios įvykius neigiantį Algirdą Paleckį, pareiškė, jog „džiaugiasi bendraminčio sugrįžimu ir linki jam sėkmės“. Tuo pačiu socialiniuose tinkluose dalindamasi mintimis, kaip Lietuvoje reikėtų didinti pensijas, ji pasiūlo „magišką“ sprendimą – mažinti karinį (sic!) biudžetą. Visiškai ignoruodama faktą, kad ilgą laiką Lie-tuva pagal išlaidas krašto apsaugai buvo NATO šalių uodegoje, kariuomenės aprūpinimas ir užpildymas iki praėjusių metų buvo itin varganas ir, galiausiai, Lietuva turi ne karinį, o krašto apsaugai, gynybai skirtą biudžetą. Tai tik keli šios Seimo narės minties perlai, viešojoje erdvėje užėmę nepagrįstai daug eterio.

Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pagal vienam žmogui tenkantį suvartojamo alkoholio kiekį.

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

VALSTYBINIS MĄSTYMAS – TAI MĄSTYMAS APIE ATEITĮ. AR TOKS EGZISTUOJA ŠIANDIENINĖJE VYRIAUSYBĖJE?Vytautas KERŠANSKAS

OIKOS

38_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016OIKOS

oro pilių statybas ir politikų kalbas apie tai, ką nori girdėti rinkėjai. Vis dėlto šioje dėlionėje pasimeta itin svarbus aspektas, leidžiantis apčiuopti ir politinės brandos Lietuvoje pulsą. Tai – politikų atsakomy-bės už tai, kaip vystosi valstybė, ypač jo kuruojamoje srityje, klausimas.

Kad ši XVI Vyriausybė į valdžią atėjo nepasiruošusi, buvo kalbėta iškart po 2012 m. Seimo rinkimų. Valdančioji dauguma ministerijas dalijosi suskirsčiusi pagal pelningumo (per ministeriją „pra-einančių“ pinigų) koeficientus, Vyriausy-bės programos rengimas strigo. Stebint ketvirtuosius Vyriausybės darbo metus, galima daryti apibendrinančias išvadas, jog ir šios programos įgyvendinimas gerokai stringa, piliečių paramą išsaugant tik bendro ekonominio atsigavimo sąs-kaita – didinant minimalią algą, pensijas, atlyginimus valstybes tarnautojams. Kiek tai svariai prisideda prie bendros situa-cijos Lietuvoje pagerėjimo, nesiimu ver-tinti, tačiau aukščiau išvardinti statistiniai faktai patys kalba už save.

Pamenu, savo pačiame pirmame straipsnyje, publikuotame „Delfi“ 2011 m. rudenį, svarsčiau, jog, išsprendus rinkėjų problemą, išsispręstų ir politikų problema, t. y. jeigu Lietuvos piliečiai turėtų tvirtą politinį išprusimą, kritiškai vertintų Lietuvos politikoje vykstančius procesus, tai manipuliuoti jų nuomone, pigiais triukais taip pat nebebūtų įma-noma. Keliais eurais padidėjęs atlygi-nimas ar linksma vakaronė iš partijos rinkiminių lėšų neužmaskuotų politiko nekompetencijos – rinkimuose piliečiai surikiuotų kandidatus pagal jų tikruo-sius nuopelnus.

Vis dėlto šiandien manau, kad tai nėra vienos krypties problema, o veikiau užburtas ratas: menkas politinis išpru-simas leidžia nebaudžiamiems veikti „nulinės kompetencijos“ politikams, o šie pagal savo sugebėjimus siekia išlai-kyti tokį pilietinio sąmoningumo lygį, kuris leidžia jiems būti perrinktiems. Tiek piliečiai, tiek politikai turi augti lygiagrečiai, nes tik taip galime išeiti iš šio užburto rato.

Pavyzdžių, kai valstybinis mąstymas

tarnyba yra pradėjusi tyrimą dėl galimos korupcijos R. Šalaševičiūtei jau einant sveikatos apsaugos ministro pareigas.

• Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovaujanti Algimanta Pabedinskienė su Darbo partijos ko-legomis aktyviai dalyvauja rinkiminėje agitacijoje, pasakodama apie fantastiškus Darbo partijos pasiekimus sprendžiant gyventojų problemas ir indėlį didinant minimalią algą. Šia veikla ministrė užsi-ima vietoj to, kad, kaip pati po tragiškų Kėdainių rajono įvykių žadėjo, rengtų strategiją regionų socialinės atskirties bei vaikų apsaugos klausimu, kad tokie nusikaltimai nepasikartotų.

• Ministrė Audronė Pitrėnienė į komandiruotę Londone išvyksta su vyru. Ir nors skandalas greitai užgęsta Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai įvertinus situaciją bei neradus pažei-dimų, kelias dienas ši naujiena tampa TOP, nes ministrė, komentuodama įvy-kį, pareiškia, kad dieną dirbusi, o naktį su vyru „turėjo gerą laiką“.

• Tuo metu premjeras Algirdas Butkevičius išvyksta dviem savaitėms atostogų...

Ką matome? Tradiciškai įprasta metus, kuriais vyksta Seimo rinkimai, „nurašyti“. Šiuo laikotarpiu įprasta matyti

Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė viešai pripažino davusi kyšį.

Nuo

trau

ka is

soc

ialin

io t

inkl

o fa

cebo

ok.c

om• Eurokomisaras, socialdemokra-

tas Vytenis Povilas Andriukaitis, duoda-mas interviu Vakarų spaudai, Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną, Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingu-mas“ pirmininką Jaroslavą Kaczinskį bei Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirminininką Vytautą Landsbergį palygino su Rusijos prezidentu Vladi-miru Putinu. Jo teigimu, visų šių poli-tikų nacionalizmo samprata yra žalinga Europos vienybei. Nors tokį absurdišką palyginimą reikėtų tiesiog ignoruoti, tai puiki iliustracija, kaip Lietuvos politi-kai, neperlipdami asmeninių ar partinių nesutarimų (V. P. Andriukaitis buvo vienas aršiausių Laisvės premijos skyrimo V. Landsbergiui priešininkų), kenkia tiek Lietuvos įvaizdžiui Vakaruose, tiek dviša-liams Lietuvos ir Lenkijos santykiams.

• Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė radijo laidoje viešai prisipažįsta prieš kelerius metus davusi kyšį, tačiau mano, kad pareigas gali eiti ir toliau, nes toks faktas neturi įtakos piliečių pasitikėjimui ministre. Galiausiai ministrė sutinka atsistatydinti tik paraginta Socialdemokratų partijos vadovybės, tačiau pati vis dar nemano, jog tam yra pakankamai priežasčių. Ne-trukdo ir faktas, jog Specialiųjų tyrimų

_392016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga OIKOS

nustelbia asmeninius interesus, daugia-metes tradicijas turinčiose demokratinė-se visuomenėse, galime rasti daug. Tačiau šį tekstą norėčiau baigti pora jų: vienas – jau istorinis, o kitas – visai šviežias.

Iliustratyvus pavyzdys iš Japonijos: tą pačią dieną, kai R. Šalaševičiūtė pati prisipažino, jog anksčiau yra davusi kyšį jos giminaitį operavusiems medikams, dėl mestų sukčiavimo kaltinimų atsistatydino Japonijos ekonomikos ministras Akira Amari. Ne, jam dar nebuvo pareikšti kaltinimai ar net pradėtas atsakingų tarnybų tyrimas. A. Amari atsistatydino dėl spaudoje pasirodžiusios informacijos apie iš statybų įmonės jam įteiktą dovaną, vertą maždaug 100 tūkst. JAV dolerių.

Jis pripažino, kad tokią paramą savo atstovaujamai politinei grupei jis gavo (verslo parama politikams yra įprasta praktika Japonijoje, tačiau abiejų pusių supratimu siekiama maksimalaus skai-drumo ir visi šie ryšiai yra atskleidžiami viešai). Iškilus abejonei, ar dalis šios do-vanos neatiteko asmeniškai ministrui, jis pasitraukė iš pareigų teigdamas, jog pats jokių pinigų negavo, tačiau galėjo būti taip, jog jo komandos nariai tinkamai nepasirūpino šios dovanos deklaravi-mu. „Svarbūs įstatymai turi būti priimti parlamente siekiant įveikti defliaciją ir sukurti stiprią ekonomiką. Bet kokios kliūtys tam turi būti pašalintos, o aš

37-asis JAV prezidentas Richardas M.Nixonas.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Chr

isto

ph B

raun

nuo

trau

ka

Europos Komisija skelbia naujų idėjų paiešką dėl galimo viešojo ir privataus sektorių

bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje, taip pat srityse, kurios paskatintų

Europos kibernetinio saugumo pramonę. Konsultacijos vyks iki 2016 m. kovo 11 d.

TIKSLASEuropos Komisija, įgyvendindama Bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją (Digital

Single Market (DSM) Strategy), kviečia į konsultacijas dėl viešojo ir privataus sektorių

partnerystės kibernetinio saugumo srityje. Komisija taip pat kviečia prisidėti nusta-

tant kibernetinio saugumo politikos kriterijus, skatinančius šios srities rinkos plėtotę.

Europos Komisija konsultacijų metu gautą medžiagą panaudos organizuodama vie-

šojo ir privataus sektorių partnerystę 2016 metais.

KONTEKSTAS Viešojo ir privataus sektorių partnerystė – dar vienas žingsnis į pramoninę kiberneti-

nio saugumo politiką. Numatoma, kad ši partnerystė – Europos Komisijos ir pramo-

nės grupių tarpusavio bendradarbiavimas bus grindžiamas sutartiniais pagrindais.

Šis bendradarbiavimas sujungs pramoninius ir viešuosius išteklius ir sutelks bendrai

sutartoms inovacijoms ir strateginiams tyrimams. Tai suteiks galimybę pasinaudoti

lėšomis dėl geriau suderintų veiksmų ir mažesnių ribojimų dėl techninių duomenų.

TERMINAIPasiūlymai dėl konsultacijų priimami iki 2016 m. kovo 11 d. Vėliau gautos paraiškos

nebus svarstomos.

Kviečiami dalyvauti verslininkai, pramonės asociacijos, bendruomeninės organizaci-

jos, viešieji asmenys, akademikai, piliečiai.

KREIPTIShttps://ec.europa.eu/eusurvey/runner/CybersecurityContractualPPPandPos-

sibleAccompanyingMeasuresConsultation

Pradėjus pildyti klausimyną, galima daryti pertrauką ir baigti pildyti Jums patogiu

metu. Svarstomi tik visiškai užpildyti klausimynai.

Užpildytų klausimynų taip pat laukiama adresu:

European Commission

DG Communication networks, content & technology

Unit H4 – Trust & Security

25 Avenue Beaulieu

Brussels 1049 – Belgium

GRĮŽTAMASIS RYŠYSParaiškų, gautų konsultacijų metu, analizė bus paskelbta iki 2016 m. balandžio 11 d.

puslapyje adresu:

https://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/public-consultation-public-

private-partnership-cybersecurity-and-possible-accompanying-measures

PRIVATUMO IR SAUGUMO GARANTIJASiekiant skaidrumo, visi atsakymai į konsultacijų užklausas bus vieši.

Prašytume perskaityti privatumo deklaraciją. Joje reglamentuotas Europos Komisi-

jos darbas su privačiais duomenimis ir paraiškomis:

http://ec.europa.eu/geninfo/legal_notices_en.htm#personaldata

Vertė Romena Čiūtienė

EUROPOS SĄJUNGĄ SKELBIA KONSULTACIJAS DĖL VIEŠOJO IR PRIVATAUS SEKTORIŲ PARTNERYSTĖS KIBERNETINIO SAUGUMO SRITYJE


Savižudybių tema ne pirmus metus aptarinėjama praktiškai visur: nuo spaudos puslapių ir bjaurių socialinių reklamų iki asmeninių pokalbių virtuvė-se ir liūdnų pasidalinimų savo patir-timis klasiokų susitikimuose. Kol kas diskutuota uoliai, bet be rezultatų. Sa-vižudybių klausimui garsiau suskambus ir politinėse tribūnose, svarbu klausti, ar sugebėsime surasti kelią į sėkmę per konkrečius problemos sprendimo būdus. Laisva Lietuva nusipelnė atsikra-tyti šio sovietinio balasto.

Mirtimis dėl išorinių priežasčių, visų pirma dėl savižudybių ir dėl žūčių per eismo įvykius, Lietuva rikiuojasi tarp Europos Sąjungos (ES) statistikos atsilikėlių. Dar šiurpiau lietuviška kas-dienybė atrodo lyginant ją su tolimo-mis šalimis: pavyzdžiui, žmogžudysčių statistikoje esame greta tokių valstybių kaip Afganistanas ir Palestina.

Padėtis – prasta, bet tai yra kvietimas veikti, o ne išsigąsti. Viltingą pavyzdį, kai sutelktos politikų, biurokratų ir pilietinės visuomenės pastangos išsprendžia sudė-tingas problemas, pateikia „Karo keliuo-se“ socialinė kampanija ir įvykę sėkmingi

pokyčiai kitose srityse, tokiose kaip Lietuvos automobilių kelių direkcijos sėkmingai įgyvendintas „juodųjų dėmių“ šalies keliuose sumažinimas. Lietuvoje šimtui gyventojų tenkančių mirčių ke-liuose rodiklis šiandien vis dar du kartus aukštesnis nei ES vidurkis, tačiau per mažiau nei 10 metų šį rodiklį sugebėjome pagerinti daugiau nei tris kartus. Negana to, mirtinų avarijų skaičiaus mažėjimo tendencija – akivaizdi. 2014 m. keliuose mirė 265 žmonės, o nusižudžiusių buvo beveik 4 kartus daugiau: tiek, kiek tilptų 5 pilnuose „Ryanair“ lėktuvuose. Kaip sustabdyti skrydį į nebūtį?

PIRMAS UŽDAVINYS – SKLAIDYTI MITUS APIE SAVIŽUDYBES

Psichologė, Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė, išleidusi ne vieną knygą apie sociokultūrines savižu-dybių problemos aplinkybes Lietuvoje, žurnalui „Apžvalga“ teigė, jog „mūsų šalyje savižudybių paplitimo mastas susiformavo sovietmečiu, o jo padariniai tęsiasi ir iki šiol, pasireikšdami įvairiose mūsų gyvenimo srityse“. Anot jos, Lie-tuvos politikų mentalitetas, kuriam įtaką tebedaro sovietmečiu formuotas požiūris

Pranešimas ant Golden Gate tilto San Franciške savižudybių prevencijai.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mis

kato

nic

nuot

rauk

a

KAIP LAISVA LIETUVA IŠSILAISVINS NUO SAVIŽUDYBIŲ?Martynas PILKIS

OIKOS

nesu išimtis“, - pranešdamas apie atsista-tydinimą pareiškė vienas svarbiausių eko-nomikos gaivinimo modelio architektų.

Kitas pavyzydys: Richardas M. Ni-xonas, 37-asis JAV prezidentas, per, ko gero, vieną įdomiausių visų laikų inter-viu galiausiai buvo priverstas atsiprašyti dėl „Watergate‘o“ skandalo. Išprovo-kuotas Davido Frosto, vienintelis JAV istorijoje atsistatydinęs prezidentas tarė: „Aš nuvyliau savo draugus, šalį, nuvy-liau mūsų valdymo (suprask – politinę) sistemą“. Galime tik retoriškai klausti, kada politinė kultūra Lietuvoje pasieks tokį brandumo lygį, kai kaltės jausmas dėl prasižengimo bus jaučiamas ne tik rinkėjui, bet ir politinei sistemai.

Toks politikų elgesys iliustruoja situaciją, kai valstybės reikalai jiems eina pirma visko: jų asmeninės gerovės, partinių ar kokių kitų grupinių interesų, kai garbingas pasitraukimas leidžia iš-vengti ilgai trunkančių, tačiau antraeilių svarstymų dėl susiklosčiusios situacijos ir leidžia toliau visą dėmesį sutelkti į valstybės ateitį lemiančių klausimų sprendimą. Šiandieninėje situacijoje, kai Lietuva tvirtai pirmauja toli gražu ne pagal garbingiausius statistinius rodi-klius, mes, rinkėjai, artėjančių rinkimų fone kartelę turime kelti aukštai. ■

Lietuva pagal savižudybių skaičių išlieka tarp pasaulio lyderių.

ww

w.w

ikip

edia

.org

. Med

ijai n

uotr

auka


pritapti visuomenėje. Savižudybės neiš-vengiamos, nes išlikti turi stipresni.

Tiesa: Dauguma ketinusių žudytis niekada to neįgyvendina. Mūsų pastan-gos padėti gali būti rimta parama krizėje esančiam asmeniui.4. Kalbos apie savižudybę – nerimta manipuliacija ir dėmesio siekimas.

Tiesa: Savižudiškas elgesys paprastai yra nevilties aktas. Kalbėjimas apie savi-žudybę dažniausia yra pagalbos šauks-mas. Į tai reikia žiūrėti rimtai ir reaguoti konstruktyviai.

AUGINTI KAIMĄ, UŽKARDYTI ALKOHOLĮ = MAŽINTI SAVIŽUDYBES?

Prof. D. Gailienė, atlikusi istori-nę savižudybių tendencijų Lietuvoje apžvalgą, užfiksavo įdomią tendenciją: iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvo-je miestų savižudybių rodikliai buvo dvigubai didesni nei kaime, o sovietų okupacijos metais šis santykis virto priešingu ir toks išliko iki šiol – kaimo vietovėse savižudybių rodikliai yra 1,5–2 kartus aukštesni nei miestuose. (Ko-lektyvinės monografija „Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“, Vilnius: Eugrimas, 2015).

Kalbinto Seimo nario dr. Pauliaus Saudargo nuomone, Lietuvoje regionai

tuštėja, viskas koncentruojasi tik didžiuo-siuose miestuose, daugiausia Vilniuje, į kurį ir bėga jaunimas. Anot jo, norėdami, kad žmonės kaime nesižudytų, „pirmiau-sia turime sugrąžinti gyvybę į regionus“. Kas turima omenyje? Darbo vietų kū-rimas, geresnis susisiekimas, regionuose dirbti nusprendusiems biudžetininkams mokami papildomi priedai, galų gale, reali regionų politika, kuria neužsiėmė nė viena ligšiolinė valdžia, – tokias konkre-čias priemones vardina P. Saudargas.

Prof. D. Gailienė: „Mūsų šalyje savižudybių paplitimo mastas susiformavo sovietmečiu, o jo padariniai tęsiasi ir iki šiol, pasireikšdami įvairiose mūsų gyvenimo srityse“.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Tom

o V

yšni

ausk

o nu

otra

uka

į savižudybes, yra viena iš priežasčių, kodėl pas mus neįdiegiami moderniausi pagalbos modeliai.

Keistis reikia ne tik politikams. Savižudžiams abejingai nusiteikę ne vien jie, bet ir dažnas lietuvis apskritai. Požiūrio į savižudybę klausimus nagri-nėjantys psichologai atkreipia dėmesį į keturis Lietuvoje itin dažnai pasitaikan-čius mitus ir siūlo susipažinti su neiš-kraipyta informacija. Ji gali padėti ne tik politinių sprendimų kalviams, bet ir kiekvienam iš mūsų – dažnas pažįstame žmonių, kurie jau bandė arba, tikėtina, bandys kelti ranką prieš save.

1. Nusižudyti sugalvoję žmonės tikrai nori mirti, dėl to nereikia jiems bandyti padėti. Jie bandys, kol jiems pavyks.

Tiesa: Dauguma žmonių vienu metu ir nebenori gyventi, ir ieško pagal-bos. Dauguma kažkada ketinusių žudy-tis vėliau randa daugybę būdų džiaugtis gyvenimu.2. Savižudybė yra paties žmogaus pasi-rinkimas, tai ne mūsų reikalas.

Tiesa: Sprendimas nusižudyti labai retai būna šaltakraujiškas sprendimas. Bandantys nusižudyti išgyvena įvairius jausmus ir nori apie tai su kuo nors kalbėtis.3. Dauguma besižudančiųjų negali

OIKOS

Šaltiniai – Eurostatas

ŽMOGŽUDYSTĖS (VIDUTINIŠKAI PER METUS) 2007–2009 M. IR 2010–2012 M. (100 000 GYVENTOJŲ)

10

8

6

4

2

0

Liet

uva

Esti

ja

Latv

ija

Suom

ija

Bul

gari

ja

Rum

unija

Bel

gija

Škot

ija (J

K)

Slov

akija

Gra

ikija

Kroa

tija

Kipr

as

Šiau

rės

Airi

ja (J

K)

Veng

rija

Mal

ta

Airi

ja

Port

ugal

ija

Lenk

ija

Pran

cūzi

ja (1

)

Dan

ija

Angl

ija ir

Vel

sas

(JK)

Liuk

sem

burg

as

Ital

ija

Čeki

jos

Resp

ublik

a

Nyd

erla

ndai

Šved

ija

Aust

rija

Ispa

nija

Voki

etija

Slov

ėnija

2007–2009 m. 2010–2012 m.


Parlamentaras pažymi savižudybių epidemijos sąsajas su alkoholio varto-jimu. Mažinti svaigalų prieinamumą ir patrauklumą – tokiomis gairėmis ragina vadovautis politikas. „Neabejotinai turi-me riboti alkoholio reklamą, galbūt net visiškai drausti. Didinti alkoholio akcizus, griežtinti atsakomybę už nelegalią pre-kybą, vairavimą išgėrus, mažinti pašalpas piktnaudžiaujantiems alkoholiu“, – siūlo priemones dr. P. Saudargas. Psichologinių tyrimų autoriai pažymi, jog alkoholio vartojimas yra vienas iš didžiausių rizikos veiksnių, stumiančių žmones savižudybės

link. Prevencinės priemonės ne tik sumažintų alkoholiui iššvaistomų pinigų srautą, padidintų visuomenės produk-tyvumą, tačiau tuo pačiu padėtų gyventi psichologiškai sveikesnį gyvenimą.

NUO TABLEČIŲ PRIE PSICHOLOGINĖS PAGALBOS

Nepriklausoma Lietuvos valstybė neliko kurčia sovietmečiu išvešėjusioms savižudybių problemoms: sukurta tiek Savižudybių prevencijos strategija, tiek Psichikos sveikatos strategija. Anot prof. D. Gailienės, nė viena jų, deja, nebuvo įgyvendinta, o „įsigalėjo biomedicininis modelis, kai didžiausia dalis psichikos sveikatos resursų skiriama vaistams kompensuoti ir dideliems psichiatrijos stacionarams išlaikyti“.

Įprastas ligas esame įpratę gydyti vaistais, dėl to tablečių vartojimas mums atrodo efektyvus būdas. Naujausi psi-chologijos mokslo tyrimai rodo, jog sa-vižudybių rizikai mažinti reikia įvairias sritis apimančio – biopsichosocialinio – požiūrio. Į priemones įtraukti reikia ne tik vaistų nuo depresijos vartojimą ir depresiją gydyti galinčias psichiatrijos ligonines, bet ir psichologinės terapijos prieinamumą tiek didmiesčiuose, tiek rajonuose, nuolat patikimai veikiančią pagalbą telefonu, mokyti visus gydyto-jus, policininkus, dvasininkus ir kitus su

žmonėmis dirbančius žmones atpažinti pirminius galimo savižudžio požymius ir jį nukreipti tinkama linkme.

BENDRUOMENĖS VAIDMUO – ESMINIS

Dr. Paulius Saudargas teigia, jog mažinant nenorėjimo gyventi ligos mastą „tvaresnis kelias yra bendruomenių stiprinimas, ypač kaimuose.“ Anot jo, ten, kur yra „sveika, aktyvi, žmones įtraukianti bendruomenė, problemų iš karto yra mažiau, o pagalba suteikiama greičiau“. Valstybės politika, nukreipta į bendruo-menių stiprinimą, atneš ilgalaikės naudos sprendžiant ir savižudybes, ir alkoho-lizmą, ir – svarbiausia – įkvėps daugiau gyvybės net ir tiems, kurie nesižudo, bet gyvena žemiau savo galimybių ribos.

Sveiką socialinį audinį, sudarytą iš įvairių bendruomenių, organizaci-jų, stiprių šeimų, suardžiusi sovietinė okupacija jau baigėsi. Politiškai laisva Lietuva vis laisvesnė tampa, kai vi-suomenė sugeba įveikti sovietmečio paliktus padarinius. Sustiprinę bendruo-menes, suteikę įgaliojimus psichologinės pagalbos tinklui, priėmę tinkamus po-litinius sprendimus, mes galime įveikti savižudybes ne ką mažiau sėkmingai nei besibaigiantį karą keliuose. Laisva ir gyva visuomenė bus ir politinės laisvės garantas Lietuvai – iš kartos į kartą. ■

Bendruomenės vaidmuo savižudybių prevencijoje – esminis.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Rok

o B

učo

nuot

rauk

a

D. Paulius Saudargas pažymi savižudybių epide-mijos sąsajas su alkoholio vartojimu.

OIKOS

_432016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Konradą Adenauerį Vokietijos gyventojai išrinko didžiausia pozityvų indėlį Vokietijos istorijai turėjusia asmenybe.

2003 metais Vokietijos nacionalinis transliuotojas ZDF surengė apklausą, kurioje beveik 2 milijonai šalies gyven-tojų išreiškė nuomonę, kas, jų manymu, yra „didžiausią pozityvų indėlį Vokie-tijos istorijai turėjusi asmenybė“. Iš viso buvo paminėta 1 300 pavardžių, pradedant genialiu mokslininku Alber-tu Einšteinu ir baigiant futbolininku Franzu Beckenbaueriu. Visgi daugiausia balsų – beveik 800 tūkstančių – kiek netikėtai surinko Konradas Adenaueris. Jis aplenkė antroje vietoje likusį refor-macijos pradininką Martiną Liuterį ir komunizmui pagrindą padėjusį filosofą Karlą Marksą, kuris palaikymo sulau-kė kone išskirtinai rytinėje Vokietijos dalyje.Tad kodėl vokiečiai paliko nuošalyje di-džius poetus, intelektualus, mąstytojus ir balsavo už politiką, pirmąjį Federa-linės Vokietijos kanclerį, valdžiusį itin sudėtingu 1949–1963 metų laikotar-piu? K. Adenauerio 140-osios gimimo metinės, minimos 2016-aisiais, yra gera proga retrospektyviai pažvelgti į istorinę asmenybę ir įvertinti, kodėl ji išlieka įkvėpimu iki pat šių dienų.

SKIRTINGŲ LAIKMEČIŲ ŽMOGUSK. Adenaueris gimė 1876 metais. Jo

gyvenimas apima keturis labai skirtingus Vokietijos istorijos laikotarpius. Vaikystę ir jaunystę praleidęs prūsiškoje Antrojo-je Vokietijos imperijoje (1871–1818) bei įgijęs teisininko išsilavinimą, jis vėliau atliko reikšmingą vaidmenį Veimaro Respublikos laikotarpiu (1919–1933), kuomet daugiau negu dešimtmetį buvo gimtojo Kelno meras. Nors miestas Adenauerio metais klestėjo, auganti nacizmo banga nubloškė uolų ir prin-cipingą kataliką, o tuo pačiu žymėjo juo-džiausio gyvenimo periodo 1933–1945 metais pradžią.

Jau 1933-iaisiais, į Kelną atvykus Adolfui Hitleriui, Adenaueris atsisakė gatvėse iškelti nacių vėliavas su svastiko-mis, todėl užsitarnavo nemalonę ir buvo atleistas. Nacizmo stiprėjimo periodą Adenaueris praleido pasitraukęs į šešėlį bei skirdamas dėmesį asmeniniam to-bulėjimui: popiežių enciklikų, filosofinių darbų nagrinėjimui. Nepaisant to, jį, kaip potencialų nacių priešą, akylai stebėjo gestapas. 1944 metais, po nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę, Adenau-eris, įtarus jo indėlį į bandymą nuversti nacių valdžią, buvo suimtas ir kartu su žmona kelis mėnesius praleido kalėjime.

Nepaisant to, būsimasis kancleris ne tik ištvėrė šiuos sunkumus, bet ir po karo grįžo į didžiąją politiką. Dar kartą, tiesa trumpam, tapęs Kelno meru, Ade-naueris netrukus su bendražygiais ėmėsi

kurti naują – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) – partiją. 1946–1949 metais, beveik nesusidurdamas su vidine konkurencija, jis iškilo iki pat viršaus bei buvo paskirtas pirmuoju Vakarų Vokie-tijos kancleriu. Jaunesni politiniai var-žovai tam nekliudė, nes laikė jį pereina-muoju besikuriančios valstybės lyderiu. Kaip paaiškėjo vėliau, jų lūkesčiams apie trumpą Adenauerio valdymo laikotarpį nebuvo lemta išsipildyti – jis valdė net keturiolika metų.

STIPRIOS VERTYBINĖS NUOSTATOSTokiu būdu prasidėjo ketvirtasis ir

pats reikšmingiausias politiko gyvenimo laikotarpis, šiandien pagarbiai vadina-mas „Adenauerio era“ (1949–1963). Tuo metu, kai Adenaueris tapo kancleriu, jam buvo 73 m. – jis gerokai pergyveno tik keliais metais už save vyresnį Leniną ir jaunesnį Staliną ir niekada nesiskundė sveikata ar jėgų stygiumi.

Tai buvo be galo svarbus periodas Vokietijos istorijoje: po Veimaro griūties, nacizmo diktatūros ir Antrojo pasauli-nio karo žiaurumų, vokiečiai ėmėsi antrą kartą kurti liberalią demokratiją. Atrodė, jog užduotis gali būti pernelyg sudėtin-ga: reikėjo įveikti religinius ir socialinius skirtumus, išmokti Veimaro pamokas,

Konradas Adenaueris.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Vok

ieti

jos

Nac

iona

linio

arc

hyvo

nuo

trau

ka

KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄLinas KOJALA

44_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016ISTORIJOS PĖDOMIS

ateistinė, totalitarinė, kaimynams gra-sinanti Sovietų imperija buvo priešin-ga tam, kuo tikėjo kancleris. Tvirtos krikščioniškosios demokratijos vertybės skatino Adenauerį gręžtis į Vakarus, pa-laikyti JAV ir stiprinti NATO, skatinti Europos integraciją.

VIENAS IŠ EUROPOS SĄJUNGOS TĖVŲ

K. Adenauerio gyvenimo laikotarpiu Vokietija ir Prancūzija išgyveno du kru-vinus konfliktus, tačiau jau po pirmojo, 1919 metais, jis pabrėžė, jog šių šalių nesusikalbėjimas yra „grėsmė Europos civilizacijai“. Po 1945-ųjų tuo nebeabe-jojo niekas, tačiau idėjų, kaip užbėgti už akių ateities problemoms, stokota. Buvo akivaizdu tik tiek, kad ankstesni bandy-mai kurti tarpvyriausybinio bendradar-biavimo forumus, tokius kaip Europos ekonominio bendradarbiavimo organi-zacija (OEEC) ar Europos Taryba, yra nepavykę.

Lūžis įvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. 1950 m. gegužės 9 d. Prancū-zijos užsienio reikalų ministras Rober-tas Schumanas, įkvėptas bendražygio

priešu“, Staliną pakeitusį sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą – „brutaliu kovotoju“ (šis atsakė Adenauerį laikąs „naujuoju Hitleriu“), o komunistinę Rytų Vokie-tiją – „koncentracijos stovykla“. Politiko įsitikinimu, nebuvo galima pataikauti totalitarinei imperijai, nes tai būtų ele-mentarios tarpukario klaidos, kai Vakarų šalys nesugebėjo pasipriešinti augančiam Hitleriui, kartojimas.

Šią idėjinę liniją geriausiai iliustruo-ja jo paties kalba Vokietijos parlamente: „Daugelis Jūsų mano, kad turime sustoti, palaukti ir melsdami Dievo tikėtis taikos, nors aiškiai jaučiame Sovietų Ru-sijos grėsmę. Aš esu įsitikinęs, kad mūsų pareiga panaudoti visą turimą stiprybę tam, kad patys apgintume bei apsaugo-tume taiką. Pasyviai žvelgdami į Sovietų Rusiją tik skatinsime ją tolti nuo taikos. Prisiminkime nacionalsocializmo patirtį – laukianti pozicija neatgraso totalita-rinės valstybės nuo jos tikslų užkariauti kitus. Taiką užtikrinsime tik aiškiai parodydami, kad turime tokią galią, kuri puolimo atveju keltų grėsmę pačios Sovietų Rusijos išlikimui.“

Matyt, tuo stebėtis neverta, nes

įdiegti demokratinės politinės kultū-ros vertybes, sukurti Konstituciją, kuri nebūtų tik popierius, bet realiai funk-cionuojantis dokumentas, bei įtikinti kitas šalis, jog Vokietija nebėra grėsmė. Tuo metu buvo skeptikų, kurie teigė, kad leisdami Vokietijai atgimti ir augti Vakarai save pasmerkia naujiems ateities konfliktams. Tad Adenaueriui reikėjo ne tik atkurti subyrėjusią ekonomiką, bet ir dėlioti būsimos Europos politinės ir saugumo sistemos pamatus.

Kancleris suprato, jog vieninte-lis kelias – Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas, Europos integracija bei euroatlantinio bendradarbiavimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sti-prinimas. Todėl politiko dėmesio centre buvo užsienio politika, dėl kurios jis turėjo aiškią viziją. Būdamas savo šalies patriotas, jis pirmiausia siekė įtvirtinti Vokietijos, kaip suverenios valstybės, statusą. Kancleris taip pat jautė pareigą būti lyderiu užbaigiant „pilietinių karų“, kuriais laikė Europos valstybių batali-jas, erą, todėl tiesė tiltus į tuomet įtarų Paryžių – jis suprato, jog prancūzų ir vokiečių nesusikalbėjimas galiausiai vėl prives prie chaoso.

Taip pat buvo akcentuojamas Vakarų ir Rytų Vokietijų suvienijimas – geriausia 1937 metų sienomis, – tačiau siekdamas to Adenaueris nė neketino lankstytis Sovietų Rusijai. Kaip jis pats sakė, Vakarų Vokietija turi tapti integralia Vakarų pasaulio dalimi, o ne „pseudoneutralia“ šalimi, kuri praktiškai būtų priklausoma nuo sovietų. Todėl jis neskubino Vakarų ir Rytų susijun-gimo proceso, tikėdamas, kad jis įvyks tada, kai Rytų Vokietija nebeturės kitos išeities kaip tik šlietis prie į Vakarus in-tegruotos Vakarų Vokietijos. Turėdamas omenyje tai, jis pasiekė svarbią pergalę – Vakarų Vokietijos narystę NATO.

GYNĖ VOKIETIJĄ NUO KOMUNIZMOTai atspindi ir jo paties pasaulėžiūrą,

kurioje komunizmas nebuvo mažesnė, o gal net ir didesnė blogybė nei fašizmas. Būdamas kancleriu, Sovietų Sąjungą Adenaueris ne kartą vadino „mirtinu

Konradas Adenaueris 1951 metais skaito savo namuose Rhöndorfe, kurie dabar tapę muziejumi.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Vok

ieti

jos

Nac

iona

linio

arc

hyvo

nuo

trau

ka

_452016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Jeano Monnet ir sulaukęs entuziastingo Adenauerio pritarimo, paskelbė žemyno ateitį esmingai nulėmusią deklaraciją. Ja politikas pasiūlė sukurti Europos anglių ir plieno bendriją, kuri turėjo suartinti Europos valstybes (pirmiausia Prancūzi-ją ir Vokietiją), užtikrinti karo pramonei būtinų išteklių prieinamumo kontrolę bei tokiu būdu ginkluoto konflikto pasikartojimo galimybę paversti „ne tik neįsivaizduojama, bet ir materialiai neį-manoma“. Pasiūlymo esmė buvo ta, kad Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno ištekliai, kviečiant prisijungti ir kitas Europos valstybes, turėjo būti perduoti viršnacionalinei nepriklausomų asmenų, kuriuos deleguotų šalys narės, kontro-lei. Tuo pačiu turėjo būti kuriama šios produkcijos vidaus ir išorės rinka, suvie-nodinami standartai, kuriamos bendros taisyklės. Kitaip tariant, tuo buvo padėti pamatai Europos integracijai, kuri įpras-minta 1957 metais pasirašyta Europos ekonominės bendrijos sutartimi.

Būtent viršvalstybinio dėmens sukū-rimas ir abiejų šalių interesų suartinimas tapo receptu, kuris užtikrino, kad Vakarų Europoje įsivyrautų taika, o Prancūzi-jos ir Vokietijos konfliktai nugrimztų užmarštin. 1963 m. šis susitaikymas įtvirtintas Eliziejaus sutartimi, kuri dar

vadinama Draugystės sutartimi, kuria Vokietija ir Prancūzija sukūrė tvirtą santykių pagrindą ir nutraukė šimtme-čius trukusią tarpusavio nesantaiką. Joje teigiama, kad įvyko „istorinė Vokietijos ir Prancūzijos žmonių santykių trans-formacija bei susitaikymas, pabaigęs ilgaamžį varžymąsi“.

Šiandien Adenaueris yra oficialiai laikomas vienu iš Europos tėvų – Euro-pos Sąjungos steigėjų.

ADENAUERIO PALIKIMAS ŠIANDIENNenuostabu, kad Vokietijos gy-

ventojai iki šiol Adenauerį laiko iškilia asmenybe. Jo palikimas – įvairialypis, tačiau, neabejotinai, pozityvus. Jis padėjo Vokietijai įveikti Antrojo pasaulinio karo ekonomines negandas (1950–1959 m. šalies ekonomika kiekvienais metais augo vidutiniškai 8 proc. – greičiau negu bet kurioje kitoje Europos šalyje), sukūrė demokratines institucijas, padėjo šaliai integruotis į Vakarų organizacijas, paskatino susitaikymą su Prancūzija bei Europos integraciją. Vedamas tvirtų krikščioniškosios demokratijos vertybių, jis padėjo įveikti chaosą ir padėjo visam žemynui suklestėti.

Nederėtų pamiršti ir jo indėlio į Vokietijos partinę sistemą – būdamas

vienas iš CDU partijos įkūrėjų, jis pa-klojo pamatus stipriai centro dešiniosios pakraipos partijai, kuri veikia iki šiol. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų da-bartinės CDU lyderės Angelos Merkel sprendimų, tapus šalies kanclere, buvo garbingiausioje kabineto vietoje pasika-binti K. Adenauerio portretą.

Šiandien Adenauerio idėjos ne tik gyvos, bet ir kaip niekad reikalin-gos. Europa išgyvena iššūkių periodą: Rusijos agresija Rytuose, nesuvaldomi pabėgėlių srautai, nestabili finansų pa-dėtis skatina skeptikus prabilti apie ES pabaigą. Visgi laikotarpis, kurio metu valdė Adenaueris, buvo dar sudėtinges-nis, tačiau tvirtos vertybinės nuostatos neleido pasiklysti problemų akivaizdoje.

Kancleris jau pateikė receptus, kurie būtų veiksmingi ir šiandien: tuometę sovietų, o dabar Rusijos agresiją Europa įveiks tik tada, jeigu išliks principinga, nesileis skaldoma ir nebijos užtikrinti rytinių savo narių saugumo; pabėgėlių krizė nebus tokia skausminga, jeigu bus sprendžiama krikščioniškųjų vertybių ir solidarumo šviesoje; finansinis augimas bus atkurtas, jeigu Europos valstybės skatins socialiosios rinkos principais grįstą ekonomiką. Telieka tikėtis, kad šių dienų Adenaueriai nepraras ryžto paversti to realybe. ■

Rinkimų plakatas 1949: „Su Adenaueriu už taiką, laisvę ir Vokietijos vienybę“.

ww

w.w

ikip

edia

.org

KA

S-A

dena

uer,

Kon

rad-

Bild

-104

-10.

jpg

K.Adenauerio laidotuvių ceremonija Cologne katedroje.

wik

iped

ia.o

rg V

okie

tijo

s N

acio

nalin

io a

rchy

vo n

uotr

auka


Eidamas 96-uosius, po sunkios ligos, vasario 5 dieną mirė vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų, žurnalistas, visuo-menininkas, teisės mokslų daktaras Antanas Vytautas Dambrava. Nors liki-mas nuo jaunystės negailėjo jam sunkių išbandymų, tačiau per visą gyvenimą šį žmogų vedė jo tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris.

Vytautas Antanas Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuo-se, Vitebsko sr., Baltarusijoje. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei se-sutę ištrėmė į Sibirą. Pats V. A. Damb rava liko stovėti Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydy-tojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 m. pasitraukė į Vaka-rus: pradžioje – į Austriją (ten rūpinosi lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės-Mickevičiaus lietuvių gimnaziją, kurioje dvejus metus pats mokytojavo, toliau gilinosi į teisės mokslus), 1948-aisiais – į Jungtines Amerikos Valstijas. V. A. Dambrava anglų kalbos nemokėjo, todėl iš pradžių JAV šlifavo durų rankenas nedideliame fabrikėlyje. Šiek tiek prasi-gyvenęs ir susipažinęs su vietos lietuviais ėmė reikštis vietinėje lietuviškoje spau-doje. Vėliau tapo akredituotu laikraščio „Draugas“ korespondentu, Jungtinių Tautų korespondentu. Kaip teigė pats V. A. Dambrava: „Galėjau daug padėti net ir Lietuvai, nes turėjau priėjimą prie svarbių pasaulyje asmenų – raginau juos atkreipti dėmesį į okupuotos Lietuvos padėtį, kelti problemą“.

Nuo 1951 m. dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ Niujorke ir Vašingto-ne lietuviškų laidų tekstų kūrėju, vadovu ir komentatoriumi, vedė laidą ,,Antano Aukštaičio pastabos“. Apie šią laidą šviesios atminties Ambasadorius sakė: “Laidoje „Dulkinau sovietus“ smarkiai, o vienoje savo knygų net pateikiau to „dulkinimo“ pavyzdžius. Aš maniau, kad nėra tikslo mums iš esmės politiškai ginčytis – mėginti rodyti, kad demo-kratija yra viena, o sovietinis režimas – kitka. Man atrodė, kad tai tas pats, kas religinės kovos – nei mums verta spręsti, nei mes galime ką nuspręsti. Aš siekiau surasti silpną sovietų vietą ir ją išjuokti – norėjau, kad visi žmonės juoktųsi. Tai patenkino lietuvių norą – atsirado žmo-gus, kuris kalba taip, kaip jie ir sako tai, ko jie pasakyti negali. Net ėmėme gauti laiškus, lietuviai juos siuntė iš Suomijos ir kitų kraštų, nes iš Lietuvos bijojo – buvo 1953–1954 metai“.

Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava pasižymėjo ne tik kaip puikus diplomatas, visuomenės veikėjas, bet ir

kaip gerai plunksną valdantis žmogus. 1969–1971m. išėjo jo straipsnių seri-jos Bolivijoje ir Meksikoje apie baltų tremties literatūrą, Venesueloje – apie Molotovo-Ribentropo pakto užkulisius, apie nusikalstamos psichiatrijos naudo-jimą Sovietų Sąjungoje. Nuo 1982 m. reguliariai skelbė straipsnius Venesuelos spaudoje apie Baltijos šalių likimą ir pa-dėtį. 1995 m. išėjo knyga „Kelyje į laisvę“, 2000 m. pasirodė nauja istorinio turinio publicistinė knyga „Vakar, šiandien, vi-suomet“ ir „Širdis – Lietuva“. Šioje kny-goje skelbiami diplomato biografija bei jį pažinojusių žmonių prisiminimai apie V. A. Dambravos veiklą Lietuvos labui.

V. A. Dambrava – vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų. Atkūrus nepri-klausomybę, jis 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse – buvo Lietuvos atstovas Kolumbijai, Ar-gentinai, Brazilijai, Urugvajui, specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. 1999–2004 m. V. A. Dambrava buvo nepaprastasis ir

a.a. Vytautas Antanas Dambrava

ww

w.w

ikip

edia

.org

IN MEMORIAM NEPAILSTANČIAM LIETUVOS AMBASADORIUI – VYTAUTUI ANTANUI DAMBRAVAI

ISTORIJOS PĖDOMIS


įgaliotasis ministras Ispanijai, nuo 2001 m. – taip pat Marokui ir Andorai. 2004 m. buvo paskirtas tuometinio preziden-to atstovu specialiesiems pavedimams. Buvo išrinktas Pasaulio lietuvių ben-druomenės vicepirmininku. A. Dambra-vos nuopelnai Lietuvai įvertinti valsty-biniais apdovanojimais. Pasak Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo, am-basadorius A. Dambrava visuomet buvo Lietuvos diplomatų mokytojas, neįkai-nojamas Lietuvos diplomatijos turtas: “Tai didi asmenybė ir būtent jam tinka žodžiai – “šviesi atmintis lieka”. Antanas Dambrava buvo iš tos kartos kur mūsų valstybė tikrai yra laiminga, kad mes dar po 50 metų galėjom mokytis iš tos kar-tos žmonių. Visai mūsų kartai, jaunųjų diplomatų kartai, Antanas Dambrava buvo tikras mokytojas ir mokytojas ne tų smulkių tokių praktinių dalykų, bet gilių esminių dalykų: kaip ginti savo šalį diplomatinėmis priemonėmis, kaip ginti ją garbingai, bet kartu labai energingai ir efektyviai”.

Pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis BNS sakė, kad Lietuva neišnaudojo visų mirusiojo diplomato Vytauto Antano Dambravos gabumų įsitvirtindama tarptautinėje politikoje ir siekdama energetinės nepriklausomybės: „Mes, kaip valstybė, ne visiškai panaudo-jome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluo-se, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę. Ga-lėjome pasiekti anksčiau ir daugiau, jei būtume pasinaudoję visais jo patarimais ir pastangomis“. „Labai džiaugiausi, kad jis sutiko ateiti į bendrą Lietuvos valstybės ir diplomatinį darbą. Nors jis buvo kuklus, nuoširdžiai kuklus, tarsi abejodamas, kad galės būti naudingas, o buvo nepaprastai naudingas. Jis padėjo mums išplėsti ryšius į Lotynų Amerikos šalis, o paskui ir Ispanijoje“,– pasakojo prof. Vytautas Landsbergis. ■

2015 metais, atnaujinus šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, per 3 000 jaunuolių užsirašė atlikti pri-valomąją pradinę karo tarnybą savo noru. Tai ypač plačiai nuskambėjo tarp Vakarų valstybių saugumo ir gynybos bendruomenių ir įrašė Lietuvą valios gintis prasme tarp tokių šalių kaip Izra-elis, Šveicarija ar Suomija. Dar daugiau, Lietuvos jaunimas, šimtu procentų užpildęs šaukiamųjų kvotas, sugriovė mitus apie jokių vertybių neturinčią jau-nąją kartą ir užtildė chroniškus pesimis-tus, amžiais keliančius retorinį klausimą apie nebuvimą kam ginti Lietuvos. Šiose gerosiose naujienose ir žinių apie gynybą gausybėje gana nepelnytai skęsta tikrosios Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgos, šiemet mininčios įkūrimo 25-metį. Pakalbėkime apie šią specifinę Lietuvos kariuomenės pajėgų rūšį. Paprastai, bet nenuobodžiai.

Pradžioje – apie sąvokas, tiksliau – pavadinimus. Po ypač sėkmingo (ir tebesitęsiančio!) savanorių į šauktinius vajaus viešojoje erdvėje savanoriais imta vadinti jaunuolius, savanoriškai atliekan-čius privalomąją karo tarnybą. Seniau tokie kariai buvo vadinami šauktiniais, o dabar juos taip vadinti tapo nelogiška, nes jie ateina patys, t. y. nešaukti. Taip uzurpavę eterį privalomosios karo tarny-bos kariai palengva pasisavino savanorių vardą iš tikrų savanorių. Šiame straips-nyje savanoriais vadinami ne privalo-mosios pradinės karo tarnybos kariai, o Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantys kariai. Kas jie?

Šiuo metu Krašto apsaugos savano-rių pajėgose tarnauja beveik 5 000 karių. Kariai savanoriai – tai paprasti Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys įprastus darbus, gyvenantys įprastą gyvenimą. Išskirtinis jų bruožas – duota kario

„BUVOME, ESAME IR BŪSIME!“ KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOMS – 25-ERIRomena ČIŪTIENĖ

Ant nuotraukos nereikia taško.

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos

nuot

rauk

os/

R. D

ačku

s


48_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

priesaika ir nuolatinis, reguliarus pasi-rengimas ginti Tėvynę. Mokymai vyksta daugiausia savaitgaliais bei švenčių dienomis – kai dauguma žmonių vyksta į kaimus, sodus ar net prie jūros, kariai savanoriai renkasi į dalinius, velkasi Lie-tuvos kariuomenės uniformą ir pradeda mokymus. Tokių mokymų per metus būna 20–25 dienos. Turint omenyje, kad per metus savaitgaliai sudaro šiek tiek per 100 dienų, ketvirtį iš jų paskirti karo tarnybai yra tikrai pagarbos vertas reiš-kinys. Rengtis Tėvynės gynybai kariams savanoriams padeda apie 700 karių profesionalų – jie vadovauja savanorių daliniams, organizuoja jų mokymus ir aprūpinimą. Tai labai specifinės pajėgos tiek dėl jų komplektavimo, tiek dėl joms keliamų užduočių. Prie to dar grįšime. Dabar pažvelkime į Krašto apsaugos savanorių pajėgų istoriją ir reikšmę valstybingumo atkūrimui.

1991-ųjų sausį, kai Sovietų Sąjun-ga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, šimtai Parlamento gynėjų prisiekė Lietuvos Respublikai ir rengėsi Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybai. Kiti savanoriai stojo saugoti ir ginti spaudos, radijo ir televizijos pastatų, kitų svarbių stra-teginių objektų. 1991 m. sausio 17 d.

Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto ap-saugos įstatymą. Juo vadovaujantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, 1998 metais pervadinta Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP). Ši tarnyba nebuvo vienintelė tuometė jėgos struktūra – jau buvo susiformavęs tvirtas Mokomojo junginio branduolys, vėliau virtęs reguliariąja kariuomene, bei Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, kurio pagrindu vėliau įkurtas Vadovybės apsaugos departamentas.

Nepriklausomybės aušroje susikū-rusios ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusios savanorių pajėgos leido Lietuvai įgyvendinti teritorinės gynybos principą – šalies teritorijoje tankiai įkurtos patriotiškai nusiteikusių savanorių kuopos su tada gana arti sau-gomais ir lengvai pasiekiamais ginklais grėsmės atveju buvo pasirengusios neleisti laisvai manevruoti teritorijoje, iki reguliarios pajėgos galės įvykdyti kontrsmūgius. Jos suteikė atokesnių vietovių žmonėms saugumo ir pasidi-džiavimo šalimi jausmą, taip pat atliko ir ugdomąją funkciją – į savo gretas priim-damos jaunuolius net nuo 16 metų. Šios pajėgos suteikė gerą alternatyvą civilių gyvenimo būdą pasirinkusiems, tačiau

karyba besidomintiems žmonėms. Gerai vietovę pažįstantys žmonės, gavę karo mokslų, netruko sudaryti ir išbandyti vietos gynybos planus iki mažiausių smulkmenų – buvo parinktos esminės vietovės, gynybos taškai, pasalų vietos ir daugybė kitų dalykų iki tokių smul-kmenų kaip sprogstamosios medžiagos konkrečiam tiltui sprogdinti apskaičia-vimas ir sprogdinimo plano parengimas. Motyvacija ir žinojimas, kaip kaustyti priešą, buvo aukšto lygio, ko negalima

1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė LR savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuriuo vadovaujantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, 1998 m. pervadinta Krašto apsaugos savanorių pajėgomis.

. LR

Pre

zide

nto

kanc

elia

rijo

s nu

otra

ukos

/ R

. Dač

kus

_492016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

pasakyti apie savanorių aprūpinimą. Galima drąsiai teigti, kad praktiškai visą savo gyvavimo laikotarpį šios pajėgos veikė ir tebeveikia ties skurdo riba. Skurdų gynybos biudžetą ištisai „suval-gydavo“ prioritete esančios ir taip pat visko stokojančios sausumos ir specia-liųjų operacijų pajėgos, o KASP likdavo podukros vietoje.

KASP patyrė daug reformų, tačiau pagrindinis principas – užtikrinti teri-torinę gynybą – išliko. Šiandien šioms pajėgoms nustatyti šie uždaviniai:

1. Rengti karius savanorius ir kitus aktyviojo rezervo karius valstybės sausumos teritorijos karinei apsaugai ir gynybai bei priimančiosios šalies paramai sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms teikti.

2. Palaikyti Savanorių pajėgų kovinę parengtį.

3. Rengtis tarptautinėms operaci-joms ir dalyvauti jose.

4. Teikti pagalbą valstybės ir savival-dybių institucijoms.

5. Įgyvendinti karo prievolės admi-nistravimą.

6. Užtikrinti Lietuvos kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institu-cijų karinio personalo komplektavimą.

Paanalizuokime, kaip jos atrodo šiandien. Visų pirma, KASP yra pasieku-sios profesionalumo. Aktyvus ilgametis dalyvavimas tarptautinėse operacijose Balkanuose ir Afganistane daugeliui savanorių davė neįkainojamos patirties. Tarptautinės pratybos, kvalifikacijos kursai reguliariosiose pajėgose, karininkų rotacija bei šalyje populiarėjantys šra-tasvydžio klubai ir su tuo susijęs pagy-vėjimas, karinių priemonių ir ekipuotės prekyba Lietuvoje davė teigiamą poslinkį Savanorių pajėgoms. Smarkiai tebe-stringant centralizuotam aprūpinimui, savanoriai nenustoja stebinti sumanumu, motyvacija ir patriotiškumu, daugelį karinių reikmenų susipirkdami patys ir atskirais atvejais ekipuotės kokybe net lenkdami reguliariosios kariuomenės karius. Pajėgų karybos fanatikai valandų valandas praleidžia ieškodami naujausios informacijos apie šiuo metu kariniuose

konfliktuose naudojamas taktikas ir kitas gudrybes, jas analizuoja, diskutuoja su bendraminčiais ir išbando pratybose. Taigi, Savanorių pajėgų personalas, nors ir stokojantis aprūpinimo, anot savanorių vadų, „yra auksinis“. Kitaip būtų ir sunku įsivaizduoti, nes užduotys, duotos Sava-norių pajėgoms, – nepaprastai sudėtingos.

Pagrindinė savanorių užduotis karo atveju – veikti savo atsakomybės rajo-nuose (iš esmės – teritorijose, kuriose gyvena) ir kariniais veiksmais (atakomis, diversijomis, pasalomis ir net nekine-tinėmis operacijomis) trikdyti priešą. Ką tai reiškia? Jeigu vyktų blogiausias scenarijus ir Lietuvą staigiai užplūstų

kur kas gausesnis priešas su šarvuota technika, būtų naivu manyti, kad visą Lietuvos teritorijos kontrolę sugebėtų išlaikyti Lietuvos kariuomenė. Atsirastų priešo arba niekieno nekontroliuojamos teritorijos. Būtent tokiomis sąlygomis ir mokomi veikti savanoriai. Mažomis grupelėmis puikiai žinomoje vietovėje ir naudodami daugiausia „spiečiaus“ taktiką (kai daug mažų grupių stai-giai susijungia vienai operacijai, o po to vėl staigiai išsiskirsto ir nebeveikia drauge iki kitos operacijos), savanoriai privalėtų neužleisti teritorijų kontrolės priešui, dažnais išpuoliais žlugdytų jo moralę, įvairiomis diversijomis trikdytų

. LR

Pre

zide

nto

kanc

elia

rijo

s nu

otra

ukos

/ R

. Dač

kus


arba iš viso nutrauktų logistikos bei ryšių linijas, taip sudarydami palankias sąlygas reguliariųjų pajėgų ar sąjungi-ninkų smūgiams. Savanoriai, dalyvavę išgyvenimo pratybose, gerai žino, kad tai beprotiškai sunki užduotis. Veikti neturint nuolatinio ryšio tiek su vado-vybe, tiek su gretimais padaliniais, be aprūpinimo ir aiškaus koordinavimo, esant galimybei būti bet kada užkluptam gerokai gausesnių ir geriau ginkluotų pajėgų, gali tik labai gerai partizaniniam karui parengti kariai, išsiugdę išskirti-nę dvasios stiprybę, nepalūžtantys dėl fizinių sunkumų. O jų lauktų daug – paromis neturint galimybės išdžiovinti drabužių, gauti maisto, nuolat su savimi gabenant didelius kiekius amunicijos ir kitų atsargų (nes aprūpinimas ribotas) ir gręsiant nuolatiniam pavojui išlaikyti valią kautis pavyktų ne kiekvienam. Tokia ir yra nuolatinio pasirengimo esmė – stumti šią ribą, kai palūžtama, kaip galima toliau – iki begalybės. Juk iš tiesų – patriotiško, degančio meile Tėvynei ir neapykanta priešui, taip pat turinčio daug patirties ir karinių žinių kario galimybės kautis yra beribės...

Tokiais palengva virsta Lietuvos ka-riuomenės savanoriai. Jie nestokoja žinių ir motyvacijos. Savanorių žinios nuolat tobulinamos, o išskirtinė motyvacija dažnai yra netgi pavyzdys kitoms Lietu-vos kariuomenės pajėgoms. Savanoriai stokoja elementarios kario ekipuotės, modernesnių šaulių ginklų, prieštanki-nės ir priešlėktuvinės ginkluotės, ryšio ir transporto priemonių, pajėgumo kautis tamsoje, rūke, naktį (dėl tam reikalin-gų optinių priemonių nebuvimo). Jie stokoja ir personalo, nes naivu būtų tikėtis, kad 5 000 nors ir aršių bei gerai ginkluotų savanorių sugebėtų užtikrinti visos Lietuvos teritorijos kontrolę, nė viename jos lopinėlyje neleisdami prie-šui nors kiek lengviau įkvėpti. Po porą metų tebesitęsiančios saugumo krizės regione pabudę politikai palengva didina karinį biudžetą. Tikėkimės, ženkli dalis asignavimų pasieks ir KASP, kurių šūkis „Buvome, esame, būsime!“ virs kūnu kiekviename mūsų žemės lopinėlyje. ■

Tragiškos aplinkybės, kurių apsuptyje pasirodė romanas „Pasidavimas“, tik dar pakurstė aistras: ir autorius, ir knygos leidėjai iki šiol yra akylai saugomi baiminantis neapykantos išpuolių.

Michelis Houellebecqas

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mar

iusz

Kub

ik n

uotr

auka

Linas KOJALA


Praėjus vos kelioms valandoms po to, kai skandalingas Michelio Houlle-becqo romanas „Pasidavimas“ (pran. „Soumission“) buvo išleistas Prancū-zijoje, ginkluoti užpuolikai įsiveržė į satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ būstinę ir nušovė 12 žmonių. Lyg šio sutapimo būtų negana, tą pačią savaitę „Charlie Hebdo“ savo viršelyje pašiepė patį rašytoją skambia antrašte, kad jo naujausias kūrinys esą „žymi dieną, kai kraštutinės dešinės idėjos sugrįžta į Prancūzijos literatūrą“. Be to, viena iš teroristinio akto aukų buvo artimas Hollebecqo bičiulis.

Tai šeštoji kontraversiško rašytojo knyga, kuri iškart tapo bestseleriu – per mažiau nei dešimt mėnesių vien Pran-cūzijoje parduota 650 tūkstančių knygos kopijų, tokia pat sėkmė ją lydėjo Vokie-tijoje, Italijoje. Anot „The Guardian“, Hollebbecqas yra apskritai vienintelis šiuolaikinis prancūzų rašytojas, turintis

tokį pasisekimą ne tik gimtinėje, bet ir svetur. Tragiškos aplinkybės, kurių apsuptyje pasirodė „Pasidavimas“, tik dar pakurstė aistras: ir autorius, ir kny-gos leidėjai iki šiol yra akylai saugomi baiminantis neapykantos išpuolių.

MICHELIO HOULLEBECQO „PASIDAVIMAS“ – NE GĄSDINIMAS, O RAGINIMAS SUSIMĄSTYTI


Pats rašytojas savo kūrinį laiko ne satyra, o politine fikcija, kuri šiandien nėra reali, tačiau gali tokia virsti. Kūri-nyje pasakojama apie netolimą Prancū-zijos ateitį, 2022 metus, kuomet šalies prezidentu išrenkamas charizmatiškas musulmonų kandidatas Ben Abesas, įveikęs kraštutinių dešiniųjų kandidatę Marine Le Pen (beje, pastaroji, kaip žinia, yra reali politikė, šiuo metu viena populiariausių Prancūzijoje, tuo metu Ben Abeso atitikmenį rasti sunkiau). Naujasis šalies vadovas pradeda sąlyginai nuosaikią Prancūzijos islamizaciją, seku-liarizmo atsisakymą, skatina į Europos Sąjungą priimti Šiaurės Afrikos valsty-bes, Turkiją.

Šioms tendencijoms aršiausiai prie-šinasi kraštutinė dešinė, o tai atspindi ir esamas politines tendencijas: finansinių sunkumų, pabėgėlių krizės, skirtingų kultūrų sugyvenimo problemų kontekste kraštutinė dešinė Prancūzijoje stiprėja, o vienas pagrindinių jos teiginių – siekis apginti šalį būtent nuo islamo įtakos. Todėl siužetas iškart paskatino kritikus, tokius kaip „Charlie Hebdo“, teigti, kad knygos idėja, tam tikra prasme apo-kaliptinis esamai Prancūzijos laicizmo kultūrai scenarijus – geriausias ginklas radikaliosios dešinės spektro politikams. Pats Hollebecqas teigia netikįs, kad jau 2022 metais Prancūzijoje valdžią galėtų perimti islamo partijos deleguotas prezidentas (pirmiausia todėl, kad mu-sulmonai toli gražu nėra pasiekę tokios tarpusavio bendrystės, kokia pastebima romane), tačiau neslepia bandantis kiek hiperbolizuotai atspindėti vykstančius socialinius pokyčius. Visgi teiginys, kad tai savaime tarnauja kraštutinės dešinės interesams, neatspindi knygos socialinio įžvalgumo.

Kūrinio ašis sukasi ne apie politikų asmenybes. Pagrindinis veikėjas – su vidaus demonais besikaunantis, vie-nišumo, depresijos ir sekso troškimo kamuojamas akademikas Fransua. Po rinkimų prasidėjus islamizacijai šis iš pradžių netenka literatūros profeso-riaus darbo Sorbonos universitete, bet ilgainiui naujojo elito yra prisiviliojamas

atgal pažadant didžiulį atlyginimą bei poligamijos, kuri tampa islamizuotos Prancūzijos norma, malonumus. Tad krikščionybės įtakos bei kultūrinės prasmės byrėjimo, vykstančio visoje Eu-ropoje, kontekste islamizacija įvyksta ne brutalia jėga, o manipuliuojant nuodė-mingomis aistromis.

Pats rašytojas, nors nėra tikintis, neslepia manąs, kad visuomenė negali gyventi be religijos. Knygoje netgi mi-nimas esą ES valstybėse narėse atliktas tyrimas, kurio išvada – tikėjimas yra selekcijos pranašumas, užtikrinantis tokių bazinių visuomenės problemų kaip demografija ar kultūrinis sugyvenimas sprendimą. Šie svarstymai, o kartu ir socialiniai pjūviai, atsispindi Fransua asmenyje. Jis pasimetęs ir nerandantis savo vietos – panašiai kaip tuometė (o tam tikra prasme ir šių dienų) Prancū-zija. Krizės metu bandydamas atsigręžti į krikščionybę jis pajaučia jos jėgą, bet kartu – išsekimą, kurį atspindi scena Dievo Motinos koplyčioje (simboliška, kad ji siejama su Karoliu Marteliu, VIII a. įveikusiu bei sustabdžiusiu į Europą besiskverbusias arabų jėgas): „Mergelė lūkuriavo prieblandoje, rami ir amžina. Iš jos sklido didybė, iš jos sklido galia, tačiau pajutau, kad pamažu ryšys nyko,

jaučiau, kad ji tolo erdvėje ir grįžo šimtmečius atgal, o aš tuo metu sėdėjau susigūžęs ant suolo, vis traukiausi, vis mažėjau“ (p. 164). Panašiai kaip krikš-čionybė Europoje: jos prasme ir istorine reikšme abejoti sunku, tačiau lankančių-jų bažnyčias skaičius yra gerokai mažes-nis negu dešimtadalis piliečių, o bažny-čios uždaromos ir išparduodamos.

Atsiradus kultūriniam vakuumui, jis galiausiai vis tiek yra užpildomas. Houllebecqo personažas jau pačioje knygos pradžioje, dar iki bandymo gręžtis į religiją, svarsto apie būdus atkurti tvarką, spręsti tokias problemas kaip demografija: „<...> patriarchatas turėjo bent jau šiokį tokį egzistavimo pranašumą, mano galva, kaip socialinė sistema išlaikė pastovumą, šeimos gimdė vaikus ir gyveno daugiau ar mažiau pa-gal tą pačią schemą, trumpai tariant, tai funkcionavo; o dabar vaikų per mažai, taigi, atėjo galas“ (p. 39). Galiausiai šias paieškas vainikuoja ir vakuumą užpildo konversija į islamą: nors Fransua į tai žiūrėjo atsargiai, pinigai, dominuojantis vyrų socialinis statusas, galimybė rinktis moteris ir turėti jų net kelias nejučiomis užburia pagrindinį veikėją.

Tiesa, ši pabaiga nėra pateikiama nei kaip apokalipsė, nei kaip savaiminė blogybė – greičiau konstatavimas, jog stipresnieji užėmė nusilpusiųjų vietą (lygiai taip pat, kaip Ben Abesas iš politikos išstūmė bestuburius ir sumišu-sius tradicinių centro dešiniųjų ir centro kairiųjų jėgų politikus). Tad pabėgti nuo islamo tampa tiesiog nebeįmanoma, ir čia jau išryškėja paties rašytojo nuo-gąstavimai: „Taip, esu tam tikra prasme islamofobas, bet fobija reiškia ne neapy-kantą, o baimę. Baimę, kad Vakaruose viskas kryps tik blogyn, o terorizmas stiprės. Galbūt teroristai atspindi tik nedidelį skaičių žmonių, bet istorija rodo, jog didžiausią efektą dažniausiai turi aršiausios mažumos. Skaitydamas Koraną aš kiek nusiraminau, tačiau esmė ne tik knyga, bet ir jos interpretacijos, mediatoriai.“

Kiek pranašingas, o kiek tik kon-traversiškai hiperbolizuotas šis kūrinys,



matyt, sprendžia kiekvienas jo skaity-tojas. Juo labiau, kad tai – Prancūzijos socialinis pjūvis, atsižvelgiantis į daugelį šalies kultūrinių niuansų, tačiau tam tikra prasme panašios tendencijos vyksta daugelyje Europos valstybių. Be to, Hollebecqas įžvalgiai įspėja mus ne tik apie politinę bestuburystę, bet ir apie nutolimą nuo svarbiausių demokratijos ir laisvės principų, kurie tik skaldys ir skatins dar didesnę visuomenių eroziją.

Pavyzdžiui, kūrinyje aprašomi kru-vini susirėmimai tarp nativistų (antimu-sulmoniškai nusiteikusių dešiniųjų) bei islamo grupuočių, tačiau pažymima, kad didžioji žiniasklaida ėmė juos ignoruoti, nutylėti, nebeatlikti pagrindinės savo funkcijos nupiešti realų visuomenės paveikslą: „Prieš dvejus metus, įvykus pirmiems ginkluotiems susirėmimams, žiniasklaidoje pasirodė keletas šokiruo-jančių reportažų, tačiau dabar apie tai buvo kalbama vis mažiau, visa tai ne-beatrodė taip rimta. Daugelį metų <...> kone visi dienraščiai periodiškai prie gėdos stulpo kalė „kasandras“, kurios pranašavo pilietinį karą tarp musulmonų imigrantų ir Vakarų Europos vietinių tautų. <...> problema buvo paprasčiau-siai ignoruojama, netgi liautasi pliekti „kasandras“, kurios ir pačios galiausiai užtilo.“ Prisiminus pastarųjų mėne-sių nusikaltimus Vokietijoje, kurie iš pradžių neprasimušė į žiniasklaidą ir net buvo glaistomi oficialiuose policijos raportuose, tokio iškreipto veidrodžio vaizdinys atrodo gerokai realesnis.

Todėl Hollebecqas šiame romane yra provokatyvus, kartais įžvalgus, o kartais – hiperbolizuojančiai gąsdinan-tis ir kurstantis aistras. Nėra abejonių, kad dabartinių iššūkių kontekste šis romanas yra vertingas ir duodantis peno apmąstymams, tačiau praras savo vertę, jeigu bus skaitomas su išankstiniu nusistatymu bei stereotipų šešėliu ar pasitelkiamas tik siauriems ideologi-niams pamąstymams pagrįsti. Galime džiaugtis, kad mes taip pat esame šių Europai reikšmingų diskusijų sūkuryje, o romanas jau yra išverstas ir į lietuvių kalbą. ■

Pasaulio lyderiai 2015 m. lapkričio 30-ąją – gruodžio 11-ąją Prancūzi-jos sostinėje Paryžiuje susirinko, kad tarpusavyje susitartų dėl veiksmingų priemonių, padėsiančių mažinti pa-saulio klimato kaitą. Šalys įsipareigojo mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją ir siekti, kad temperatūros kilimas būtų mažesnis nei 2 laipsniai Celsijaus. Paryžiaus klimato kaitos kon-ferencijoje dalyvavusios 196 valstybės ne tik aptarė bendrą veiksmų planą, bet ir pasiekė susitarimą, kurį pasirašė gruodžio 12 dieną. Šis susitarimas įsi-galios 2020 m., pakeisdamas galiojantį Kioto protokolą, tačiau svarbiau yra ne tai, o susitarimo siunčiamas signalas investuotojams, pramonės ir energeti-kos sektoriams bei vyriausybėms apie iškastinio kuro eros pabaigą.

NESĖKMINGAS KOPENHAGOS SUSITIKIMAS

Žvelgiant į klimato kaitos padėtį pasaulyje, galima teigti, jog tarptautinė bendruomenė per ilgai delsė priimti tinkamus sprendimus. 2009 m. JAV, Kinija, Pietų Afrika, Indija ir Brazi-lija Kopenhagoje bandė tarpusavyje apsitarti dėl klimato kaitos padėties, tačiau penkių valstybių susitarimas nebuvo teisiškai įpareigojantis ir šalims nebuvo privalu laikytis Kioto protokolo. Žinoma, Kopenhagos susitarimo daly-vės pabrėžė paramą Kioto protokolui ir pritarė, kad ,,klimato kaita yra viena didžiausių dabartinių laikų iššūkių“. Šios penkios šalys taip pat išreiškė sti-prią politinę valią neatidėliotinai kovoti su klimato kaita pabrėžiant ,,bendrą, bet diferencijuotą atsakomybę ir gali-mybes“. Nuo Kopenhagos susitikimo per šešerius metus smarkiai pasikeitė dviejų įtakingiausių valstybių – JAV ir Kinijos – požiūris į CO2 emisiją, mat

dėl technologinio progreso ekologiškų technologijų pritaikymas nebėra tokia didelė prabanga. Kaip teigė klimato kaita besirūpinantis aktyvistas seras Jonathonas Porrittas, ,,prieš šešerius metus buvo daug nepagrįsto optimiz-mo, nors visi turėjo aiškų supratimą, kad nebus lengva įtikinti lyderius susitarti dėl šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijos ribojimo. Galbūt kvaila tikėtis, bet šį kartą aš turiu nuojautą, kad susi-tarti pavyks“.

DĖL KO SUSITARTA PARYŽIUJE JAV prezidentas Barakas Obama

viltingai atsiliepė apie Paryžiaus susita-rimą, teigdamas, jog „Paryžiaus sutartis sukuria tvirtą pagrindą, kurio reikia pasauliui, kad būtų išspręsta klimato krizė. Susitelkėme, kad sudarytume stiprią sutartį, kurios reikia pasauliui. Mes išnaudojome šią galimybę.“ Nuo 2020 m. įsigaliosiantis Paryžiaus susi-tarimas užbaigia dešimtmečius truku-sius ginčus tarp turtingų ir skurdžių

PARYŽIAUS KLIMATO KAITOS KONFERENCIJA

Kristina KRUČKIENĖ

B. Obama: ,,Paryžiaus sutartis sukuria tvirtą pagrindą, kurio reikia pasauliui, kad būtų išspręsta klimato krizė. Susitelkėme, kad sudarytume stiprią sutartį, kurios reikia pasauliui. Mes išnaudojome šią galimybę.“



Paryžiaus klimato kaitos konferencijos delegacijų vadovai, pasirašę Paryžiaus susitarimą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Mek

siko

s R

espu

blik

os

Pre

zide

nto

tarn

ybos

nuo

trau

ka


šalių. Jis įpareigoja išsivysčiusias šalis imtis sparčių ir efektyvių priemonių pereinant prie mažo anglies dioksido technologijų naudojimo. Besivystančios šalys pagal savo galimybes įsipareigoja aktyviai prisidėti prie atmosferos taršos mažinimo. Savo ruožtu, Tautų klimato komisijos vadovė Christiana Figueres konferencijos metu išreiškė siekį griež-tinti mechanizmą, kuris įpareigotų visas dalyves kas penkerius metus peržiūrėti emisijos įsipareigojimus ir atsižvelgti į žaliųjų technologijų plėtrą. Tad buvo nuspręsta, jog Paryžiaus klimato kaitos konferencijos susitarimai bus nuolat peržiūrimi. Pirmasis toks peržiūrėji-mas įvyks 2018 m., antras – 2023 m. ir taip kas penkerius metus. Šalys turės pateikti vis ambicingesnius planus, kurių bendras poveikis bus peržiūrimas atsižvelgiant į pasaulinę situaciją ir ver-tinamas remiantis naujausiomis moks-lo žiniomis. Tebevykstant Paryžiaus klimato kaitos konferencijai, Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Junckeris pabrėžė, jog ES nori plataus užmojo ir teisiškai privalomo susitari-mo: ,,Kovo mėnesį pirmieji pateikėme kovos su klimato kaita įsipareigojimus

ir kol kas tai pats didžiausias indėlis. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C iki šio amžiaus pabaigos, – tebėra pasiekiamas. Esame iki šiol neregėto pasaulinio judėjimo liudininkai“.

Taigi pats svarbiausias Paryžiaus susitarimas ir yra mažinti Žemės temperatūrą. Dėl to susitarusios dalyvės pritarė žalos ir nuostolių mechanizmo atsiradimui, kuris bus sukurtas siekiant padėti šalims, nukentėjusioms nuo klimato atšilimo ar patyrusioms nuosto-lių. Susitarimas apima ir prisitaikymą ruošiantis numatomiems klimato kaitos poveikiams.

TIKSLAS – „1,5 LAIPSNIŲ CELSIJAUS“ RIBA

Paryžiaus klimato kaitos konfe-rencijos dalyvės užsibrėžė tikslą, jog planetos temperatūra kiltų „gerokai mažiau nei 2 laipsniais“ ir kad šiltėjimas neviršytų 1,5 laipsnio. Jungtinių Tautų klimato kaitos mokslininkų grupė įsiti-kinusi, kad siekiant šių tikslų šiltnamio dujų išmetimas iki amžiaus vidurio turėtų būti sumažintas 40–70 procentų. Per artimiausius metus bus siekiama

taip sumažinti planetos temperatūrą, kad ji būtų ne daugiau kaip 2 laipsniais didesnė, vėliau vidutinė Žemės tempe-ratūra turės būti tik 1,5 laipsnio Celsi-jaus didesnė už tų laikų, kai planetoje nebuvo pramonės. Valstybės, dalyvavu-sios Paryžiaus klimato kaitos konferen-cijoje, įsipareigojo sumažinti savo šalyje išmetamo anglies dioksido kiekius. Tai svarbu, nes tokios pramonės gigantės kaip Kinija anksčiau ne tik nemaži-no, bet netgi didino išmetamo anglies dioksido kiekius. Su didžiausiu nerimu žvelgiama į Rusiją, Saudo Arabiją ir Venesuelą – valstybes, kurių ekonomika labai priklausoma nuo iškastinio kuro išgavimo ir jo naudojimo mastų.

„VISIŠKAS NULIS“ TERŠALŲKonferencijoje dalyvavusios šalys

pasižadėjo, kaip įmanoma greičiau, pasiekti vadinamąją „visiško nulio“ teršalų ribą. Tai reiškia, jog tarp 2050-ųjų ir 2100-ųjų žmonija turi visiškai nebeteršti Žemės. Tačiau Jungtinių Tautų analitikai teigia, kad „visiškas nulis“ teršalų turi būti pasiektas dar iki 2070-ųjų, nes, priešingu atveju, žmo-nės gali neišvengti pavojingo atšilimo.


„Tas vienintelis skaičius ir naujas tikslas užtikrinti nulinį emisijų balansą iki šio šimtmečio antros pusės sukels siaubą akmens anglių bendrovių valdybose ir naftą eksportuojančių šalių rūmuose“, – akcentavo žaliųjų organizacijos „Gre-enpeace International“ vadovas Kumi Naidoo. 187 šalys jau pateikė savo pla-nus, kaip sumažinti ir apriboti teršalų kiekius po 2020 metų. Tačiau tai nebus pakankamas indėlis, kad būtų pasiekta „2 laipsnių Celsijaus“ riba. Priešingai, kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad 2030 m. šiluma didės daugiau kaip 3 laipsniais pagal Celsijų.

PAGALBA BESIVYSTANČIOMS ŠALIMS

Konferencijoje Žaliajam klimato fondui įsipareigota skirti lėšų, kurios bus panaudotos padėti besivystan-čioms. Turtingosios valstybės jau sutarė skirti 100 milijardų dolerių kovai su klimato kaitos pasekmėmis. Taip pat tikimasi, kad šis susitarimas galios ir po 2020-ųjų. Tačiau daugelis valsty-bių vadovų nenori tokių ilgalaikių ir pakankamai griežtų įsipareigojimų. Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje priimant sprendimus aktyviai dalyvavo

tiesų keičia padėtį. Be to, tai akivaiz-džiai rodo bendrą vyriausybių norą ir politinį ryžtą veikti greitai ir siekti, kad Paryžiuje būtų atverstas naujas puslapis klimato politikos srityje“. Visgi Komi-sijos narys įsitikinęs, kad dar džiūgauti anksti, mat susitarimo patikimumas priklausys nuo šių pagrindinių elemen-tų: ,,ilgalaikių tikslų, reguliarių per-žiūrų ilgainiui siekiant didinti siekius ir griežtų skaidrumo ir atskaitomybės taisyklių“. Valstybės, kurioms tenka didžiausia atsakomybė ir kurios turi daugiausia galimybių, privalo prisiim-ti didžiausius įsipareigojimus, tačiau svarbu, kad susitarime dalyvautų ir savo indėlį įneštų visos šalys. Kiekvienos šalies indėlis turi būti daug platesnio užmojo ir apimties negu dabartinis jos įsipareigojimas. Jis turi būti suderina-mas ir su tikslu siekti kuo mažesnio bendro išmetamųjų teršalų kiekio, ir su siekiu ilgainiui mažinti taršos intensy-vumą. Turi būti atsižvelgiama į kintan-čius nacionalinius vaidmenis pasaulio ekonomikoje, geopolitines realijas ir valstybių galimybes prisidėti prie jo įgyvendinimo. ES įsitikinusi, kad naujasis protokolas padės gerokai su-stiprinti ir išplėsti bendras tarptautines

ir besivystančios pasaulio šalys. Jų darnios, klimatui atsparios ekonomi-kos vystymas – svarbiausias uždavinys siekiant suvaldyti klimato kaitą visame pasaulyje, nes būtent besivystančių šalių išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sudaro 60 proc. pasaulio emisijų. Susitarime taip pat numatyta pagalba besivystančioms šalims – keti-nama kurti specialų fondą. Besivystan-čių šalių atstovai taip pat siekia sukurti stichinių nelaimių fondą, kuris užti-krintų klimato kaitos sukeltų stichinių reiškinių padarinių kompensavimą. Kai kurios turtingosios valstybės tam griežtai priešinasi ir nenori mokėti už vadinamąjį „klimato neteisingumą“.

BŪTINAS VISŲ ŠALIŲ INDĖLISEuropos Komisijos narys Ariasas

Cañete pasidžiaugė, kad dauguma kon-ferencijos dalyvių pristatė savo kovos su klimato kaita įsipareigojimus: „Turime progą. Paryžius yra istorinė galimybė, kuria negalime nepasinaudoti. Dau-giau kaip 170 šalių, kurių išmetami teršalai sudaro daugiau kaip 95 proc. viso pasaulyje išmetamų teršalų kiekio, dar prieš konferenciją pristatė kovos su klimato kaita įsipareigojimus. Tai iš

Paryžiaus klimato kaitos konferencijos metu, 2015 m. gruodžio 30 d. Iš kairės į dešinę: Enrique Peña Nieto, François Hollande, Angela Merkel ir Michelle Bachelet.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Mek

siko

s R

espu

blik

os P

rezi

dent

o ta

rnyb

os n

uotr

auka



kovos su klimato kaita pastangas. Pastaruosius 12 mėnesių buvo juntamas stiprėjantis visuotinis visuomeninis ir politinis spaudimas imtis intensyvesnių klimato srities veiksmų. Svarbiausia, kad Tarpvyriausybinės klimato kai-tos komisijos parengtoje penktojoje vertinimo ataskaitoje patvirtinta, kad vis dar įmanoma išlaikyti mažesnę nei 2 °C temperatūros pakilimo ribą, tačiau pabrėžta, kad būtina nedelsiant imtis visuotinių plataus užmojo veiksmų. Vi-soms pasaulio valstybėms ir jų gyven-tojams svarbu išvengti klimato pokyčių. Tikimasi, kad susitarimas padės ne tik sumažinti klimato kaitos poveikį, bet ir duos konkrečios naudos ekonomikai bei aplinkai, padidės energetinis sau-gumas, kadangi bus mažiau naudojama iškastinio kuro ir mažiau jo importuo-jama. Energijos vartojimo efektyvumas turėtų būti didesnis nei šiuo metu, o tai padėtų sumažinti išlaidas, sukurti naujų darbo vietų ir padidinti konkurencin-gumą. Sumažėtų oro tarša ir jos po-veikis žmonių sveikatai. Tikimasi, kad naujai augantys inžinerijos, gamybos, transporto įrangos, statybos ir verslo paslaugų sektoriai atvers naujų darbo galimybių.

SUSITARIMAS SVARBUS IR LIETUVAIParyžiuje priimtas pasaulinis kli-

mato kaitos susitarimas tampa svarbus ir Lietuvai. Didesnis finansavimas,

mokesčių politikos pokyčiai, inves-tavimas į atsinaujinančią energetiką, privataus sektoriaus lėšų pritraukimas, transporto sektoriaus atnaujinimas, šil-tnamio efekto ir taršos mažinimas – tai iššūkiai, kurie laukia Lietuvos, vykdant 21-osios Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konferencijos nutarimus. Lietuva yra pasirengusi prisijungti prie ES tikslo iki 2030 metų 40 procentų sumažinti į orą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas teigė, kad didelių problemų Lietuvai įgyvendinti Paryžiaus susitari-mą nekils, mat ,,Lietuvai šis susitarimas yra tikrai geras, nors mes kaip ES dalis vykdėme ir vykdysime bendrą politiką čia. Tų tikslų prasme, mes tikrai juos galime pasiekti nesunkiai, nes anks-čiau Lietuva turėjo daugiau teršiančios pramonės nei dabar“. Pasak ministro, Paryžiaus klimato susitarimas neprieš-tarauja strateginiams valstybės žings-niams energetinės nepriklausomybės link. Po Paryžiaus klimato konferenci-jos Lietuva neturi teisiškai reglamen-tuotų finansinių įsipareigojimų, tačiau ir toliau sieks savo finansavimu prisidėti

prie besivystančių šalių atsinaujinančios energetikos. Mūsų šalis jau turi prakti-kos šioje srityje, pavyzdžiui, 2014 m. ir 2015 m. inicijuotas konkursas dvišaliam Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo projektui (apie 145 tūkst. eurų kie-kvienais metais) besivystančioje šalyje įgyvendinti, siekiant atrinkti įmonę, kuri perduotų Lietuvoje pagamintą atsi-naujinančių energijos išteklių technolo-giją. Įgyvendindama Paryžiuje pasiektą Jungtinių Tautų susitarimą, Lietuva turės didinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą, siekti inovacijų transporto sektoriuje.

Apibendrinant, galima teigti, kad Jungtinių Tautų sutartis yra gyvybiškai svarbi siekiant suvaldyti temperatūros kilimą ir išvengti pragaištingiausių kli-mato pokyčių padarinių. Mokslininkai įspėja, kad, skubiai nesiėmus veiksmų, šalis gali niokoti vis didesnės sausros, potvyniai ir audros, o dėl kylančio jūros lygio bus užlietos žemos salos ir pajūrio teritorijos, kuriose gyvena šimtai milijo-nų žmonių. Tad šiandien svarbu, kokius įsipareigojimus prisiims kiekviena pa-saulio valstybė ir kiek ji norės investuoti į saugesnę savo ateitį! ■

Jungtinių Tautų sutartis yra gyvybiškai svarbi siekiantsuvaldyti temperatūros kilimą ir išvengti pragaištingiausių klimato pokyčių padarinių.


ww

w.w

ikim

edia

.org

Osv

aldo

Gag

o nu

otra

uka

„Greenpeace“ aktyvistai ir rėmėjai mitinge dieną prieš Paryžiaus klimato kaitos konferencijos pradžią Madride.


2016 m. pradžioje Europos valstybės, kaip niekad susirūpinusios dėl eko-nominės naštos, tekusios integruoti migrantus, skalambija pavojaus varpais ir dėl grėsmių visuomenės saugumui. Daugelyje ES valstybių narių laisvo judėjimo principu grįstas atviras sienas pakeitė spygliuotos vielos, o tokios šalys kaip Švedija ir Danija, reaguoda-mos į didelį migrantų antplūdį, sausio pradžioje įvedė pasienio kontrolę. Savo ruožtu, lenkai po teroro išpuolių Par-yžiuje išvis atsisakė priimti bent vieną migrantą. Vokietijoje, bandančioje diktuoti migracijos politikos kursą visai Europai, regimas didžiulis susiskaldy-mas dėl migrantų politikos. Kanclerė Angela Merkel savo koalicijos partnerių prašo daugiau laiko migrantų proble-mos sprendimui, tačiau laiko kanclerė neturi, nes ant kortos pastatyta ne tik Vokietijos gerovė, bet ir Šengeno zonos

likimas. Vokietijos pareigūnai be užuo-lankų teigia, kad ,,tam, kad išspręstume migrantų problemą europiniu lygiu, turime laiko iki kovo, galbūt vasaros. Jei nepavyks, Šengenas nueis niekais“. Danija, savo ruožtu, meta pirštinę Briuseliui, parodydama, jog ir pati gali tvarkytis su migrantų problema: Da-nijos parlamentas sausio 26 d. palai-mino įstatymą, kuriuo ilgesniam laikui atideda pabėgėlių šeimos susijungimą, konfiskuoja didesnį nei 1 340 eurų migrantų turtą ir nuolatiniam migrantų buvimui šalyje įveda dar griežtesnius reikalavimus. Kopenhaga įsitikinusi, jog daugiau nepajėgi nei migrantų finan-suoti, nei juos integruoti į visuomenę. Taigi, kaip matome, 2016 m. pradžioje migrantai Europoje gerokai mažiau lau-kiami, o ir ES valstybės narės mažiau lojalios tarptautiniams įsipareigoji-mams, ginantiems žmogaus teises.

DANIJA IR MIGRANTAIDanijoje, Šiaurės Europos ir ES

valstybėje narėje, gyvena 5,67 mln. gyventojų. Danijos statistikos tarny-bos duomenimis, 2015 m. 88,09 proc. gyventojų sudarė danai, 9,1 proc. – imigrantai ir 2,81 proc. – imigrantų palikuonys. Ir nors Danija neregistruoja gyventojų pagal jų etninę ar religinę tapatybę, iš įvairių šaltinių žinoma, kad 3,7 proc. Danijos populiacijos sudaro musulmonai (daugiausia iš Turkijos, Sirijos, Irako, Irano, Afganistano ir buvusios Jugoslavijos). Likę imigrantai yra daugiausia iš ekonomiškai prasčiau išsivysčiusios Rytų Europos. Istoriškai migrantai atkeliavo į Daniją dviem etapais: 1) XX a. 6–7 dešimtmetyje, kai Danijai itin trūko darbo jėgos (ypač iš Turkijos ir buvusios Jugoslavijos) ir 2) XX a. 8–9 dešimtmetyje po įvairių kari-nių konfliktų kaip politinio prieglobsčio prašytojai (iš Irano, Irako, Somalio, Bosnijos). Tad nereikia stebėtis, kad itin homogeniškoje šalyje kilo tapatybės ir integracijos problemų. Jau XX a. pasku-tiniajame dešimtmetyje socialdemokratų vyriausybė, vadovaujama Paulo N. Ras-museno, sugriežtino Danijos pilietybės įgijimą. 2001 m. atėjęs į valdžią Fogas Andersas Rasmusenas (buvęs NATO generalinis sekretorius) kritikavo savo pirmtako nuveiktą darbą dėl migrantų ir teigė: ,,Beveik kas antras imigrantas (Danijoje – E. M.) yra bedarbis, tačiau migrantų šeimų susijungimo pagrin-du daugėja. Danų vertybėms daromas spaudimas iš fundamentalių grupių“. F. A. Rasmusenas priėmė paketą reformų, kurios apsunkino migrantų susijungimą su šeimomis ir itin sumažino prieglobs-čio prašytojų skaičių. 2011 m. į valdžią atėjusi socialdemokratė Helle Thorning-Schmidt žymesnių veiksmų imigrantų atžvilgiu ėmėsi, kai Danijos darbo

DANIJOS IŠŠŪKIS MIGRANTAMS

Daugelyje ES valstybių narių laisvo judėjimo principu pagrįstas atviras sienas pakeitė spygliuotos vielos, o Švedija ir Danija įvedė pasienio kontrolę.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Eur

opos

, int

egra

cijo

s ir

tar

ptau

ti-

nių

reik

alų

Aus

trijo

s m

inis

teri

jos

nuot

rauk

a

Edita MIELDAŽĖ



Danijos integracijos ministerija: ,,Per daug pabėgėlių daro spaudimą Danijos visuomenei ir lemia, kad vis sunkiau užtikrinti sėkmingą atvykstančiųjų į Daniją integraciją.“

konfederacija 2015 m. kovą paskelbė žinią, kad po dešimties metų nuo atvyki-mo (2000–2003 m.) įsidarbinti šalyje sugebėjo tik vienas iš keturių pabėgėlių. Tuomet H. T. Schmidt paskelbė šūkį, kuris buvo iškabintas ant autobusų visoje šalyje: ,,Jeigu atvykai į Daniją, tu privalai dirbti!“. Su šiuo šūkiu buvusi premjerė ir socialdemokratų lyderė vedė savo partiją į diskusijas su opozicija, da-rančią viską, kad išnaudodama griežtos migracijos kortą, laimėtų parlamento rinkimus (2015 m. liepą). Tiesą sakant, rinkimų baigtį lėmė daugiau partijų gebėjimas įtinkinti savo rinkėjus, kad jie ir tik jie gebės susitvarkyti su mi-gracija, nei realūs partijų skirtumai. Tad po parlamento rinkimų praeitų metų liepą už vyriausybės vairo sėdo Liberalų partijos vadovas Larsas Lokke Rasmusenas (jau trečias Rasmusenas kaip premjeras!). Remiamas dešiniųjų sparno – antiimigrancinės Danų liaudies partijos, Liberalaus aljanso ir Konser-vatorių partijos, L. L. Rasmusenas prieš rinkimus pažadėjo pabėgėlius Danijoje atgrasinti nuo prieglobsčio prašymo, sumažindamas išmokas ir pakeisdamas šeimų susijungimo klausimą. Jau tapęs premjeru, L. L. Rasmusenas kalbėjo, kad ,,vyriausybė nenori, jog Danija pabėgėliams taptų pagrindine atvykimo vieta“. Ir štai, gruodžio 10 d. parlamente pasirodė kontraversiškas migrantų teises ribojantis įstatymas.

KONTRAVERSIŠKAS ĮSTATYMASPer pastaruosius mėnesius Danijos

valdžia ėmėsi kiek neįprastų priemonių migrantų atžvilgiu. Pavyzdžiui, praeitų metų rugsėjį Kopenhaga Libano lai-kraščiuose paskelbė žinią užsieniečiams, galvojantiems apie prieglobstį Danijoje, nevykti į šalį. Tokiems Danijos valdžios veiksmams, kaip, beje, ir kontraversiš-kam atvykėlių įstatymui, turėjo įtakos didelis skaičius prieglobsčio prašytojų. Vien 2015 m. Kopenhaga užregistravo 21 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Pra-eitų metų gruodžio 10 d. Integracijos ministerija Danijos parlamentui pri-statė naująjį migrantų buvimą šalyje

ribojantį įstatymo projektą. Pagal jį, Danijos valdžios organams suteikiama galia apieškoti prieglobsčio prašytojus ir, jei pas šiuos bus rasta grynųjų pinigų ir asmeninių daiktų, kurių vertė viršija 1 340 eurų (išskyrus vestuvinius žiedus ir telefonus), visa tai bus konfiskuota padengti migranto buvimo Danijoje išlaidas. Dar daugiau, įstatymas atideda nuo vienerių iki trejų metų pabėgėlių susijungimą su šeima ir, pavyzdžiui, pabėgėliams iš Sirijos užkerta kelią

gauti daugiau nei metų prieglobstį šalyje, kol pabėgėlis neįrodė, kad jam asmeniškai Sirija kelia grėsmę. Pagrin-dinė prieštaringai vertinamo įstatymo esmė – tai tos pačios žaidimo taisyklės tiek migrantams, tiek prastai besiver-čiantiems danams. Danijos integracijos ministerija gina įstatymą, teigdama, jog ,,per daug pabėgėlių daro spaudimą Danijos visuomenei ir lemia, kad vis sunkiau užtikrinti sėkmingą atvykstan-čiųjų į Daniją integraciją“. Anot šios ministerijos, Danija tiems pabėgėliams, kuriems garantuotas nuolatinis leidimas gyventi, užtikrina galimybę naudotis danų mokyklomis, švietimu ir sveikatos sistema taip pat kaip ir danams. Integra-cijos ministrė Inger Sotjberg įsitikinusi, kad įstatymas teisingas, nes prieglobsčio prašytojus prilygina danų šeimoms, kurios negali savęs išlaikyti ir dėl to yra priverstos parduoti savo turtą. Danijos premjeras L. L. Rasmusenas, beje, dėl fi-nansinių neskaidrumų ne itin populiarus politikas šalyje, įsitikinęs, kad įstatymą oponentai iškraipė – niekas paskutinės monetos iš pabėgėlių neatims. Tačiau Danijos premjeras pripažino, jog ,,jei priimsime didžiulį skaičių prieglobsčio prašytojų, tai negrįžtamai pakeis mus

ww

w.w

ikip

edia

.org

Fel

ix A

ndre

ws

nuot

rauk

a

Danijoje 88,09 proc. gyventojų sudaro danai, 9,1 proc. – imigrantai ir 2,81 proc. – imigrantų palikuonys.


tradicijas, tačiau dabartinė Danijos valdžios siunčiama žinia ,,būti mažiau patrauklia“ šalimi pabėgėliams kelia didelį susirūpinimą dėl Kopenhagos atsako į humanitarinę pagalbą. Tokia praktika, anot UNHCR, kelia pavojų pabėgėlių gyvybėms ir gali pažeisti Europos žmogaus teisių konvenciją, JT Vaiko teisių konvenciją ir JT konven-ciją ,,Dėl pabėgėlio statuso“. Anot UNHCR atstovo spaudai Williams Spindlerio, ,,pabėgėliai prarado savo namus ir beveik viską, ką turėjo. Tai skurdus mąstymas, kad kažkas nori iš jų atimti mažą dalelę to, ką jie išsaugojo iš savo gyvenimų. Pabėgėliai nusipel-nė užuojautos, supratimo, pagarbos ir solidarumo“. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilsas Muiznieksas irgi įsitikinęs, kad naujajame Danijos įstatyme kyla suderinamumo problema su Europos žmogaus teisių konvenci-jos 8 straipsniu, kuris gina teisę gerbti kiekvieno šeimos gyvenimą. Savo ruožtu Integracijos ministrė I. Stojberg pripažino, jog Danija peržengė konven-cijų ribas ir kad yra rizika dėl šeimos susijungimo. ,,Bet tai rizika, kurią esu pasiruošusi priimti“, – teigė Danijos integracijos ministrė. Dar iškalbingesnis šiuo klausimu buvo premjero atstovas spaudai Michaelis Aastrupas Jensenas: ,,Konvencijos, kurias Danija ir daugelis šalių pasirašė prieš daugelį metų, buvo lemtos to meto globalios situacijos, kuri dabar nėra tokia pati“. Kad šią globa-lią situaciją jau bando keisti Europos valstybės, nestebina. Migrantų krizės epopėjoje nehumaniškos arba prasilen-kiančios su tarptautiniais įsipareigoji-mais priemonės tapo instrumentu naci-onaliniu lygiu spręsti problemą, kurios nesugebama išspręsti europiniu lygiu. Savo ruožtu, Švedija įvedė pasienio kontrolę, o Vokietijos pietinės žemės pasekė Danijos pavyzdžiu ir pradėjo konfiskuoti iš migrantų turtą.

ŠVEDIJA RIBOJA JUDĖJIMĄŠių metų pradžioje Švedija, siek-

dama sumažinti migrantų srautus į šalį, įvedė pasienio patikrą atvykstantiems iš

siekia dviejų dalykų: pirma, nubaidy-ti migrantus ir, antra, esantiems jau Danijoje kuo labiau apsunkinti gyveni-mą“. Daugelis ekspertų pripažįsta, kad Danijos valdžia migrantus žeminančiu įstatymu ne papildomų lėšų biudžetui ieško, o sąmoningai konstruoja neigiamą Danijos, kaip valstybės, įvaizdį, kuriuo remiantis migrantams atvykti ir gyven-ti šalyje būtų labai sunku. Tą įrodo ir Danijos savivaldybių duomenys, pagal kuriuos prieglobsčio prašytojams išlaikyti per metus išleidžiama daugiau nei 10 000 kronų, arba 1 340 eurų, t. y. daugiau negu Danijos valdžia užsibrėžusi iš migrantų konfiskuoti. Įstatymo kritikai įsitikinę, kad naujasis dokumentas padarys žalos ir Danijos tarptautinei reputacijai.

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ REAKCIJA

Jungtinių Tautų Pabėgėlių agen-tūra (UNHCR), bijodama domino efekto Europoje ir reaguodama į Danijos priimamo įstatymo neatitiki-mus tarptautiniams įsipareigojimams, pasmerkė įstatymą, teigdama, jog tai gali kursyti baimę ir ksenofobiją, ir paprašė jį atšaukti. Sausio 6 d. praneši-me JT Pabėgėlių agentūra priminė, kad Danija turi ilgas prieglobsčio teikimo

ir mūsų visuomenę“. Reaguodamas į kontraversiško įstatymo ir tarptauti-nių įsipareigojimų priešpriešą, L. L. Rasmusenas, kritikų džiaugsmui, leido sau paspekuliuoti, teigdamas, jog reikia peržiūrėti Jungtinių Tautų konvenciją ,,Dėl pabėgėlių statuso“, jeigu migrantų srautai ir toliau tęsis: ,,Danija neturi būti viena keičiant žaidimo taisykles“.

ĮSTATYMO KRITIKA Kaip pastebi Kopenhagos universi-

teto prieglobsčio ir integracijos politikos tyrinėtojas Zachary Whyte, kalbėda-mi apie dabartinę Danijos migracijos politiką nesame tikri, ar tai ne melas. Anot jo, pirmiausia dėl to, kad pagrin-dinės dvi politinės partijos skirtingai interpretuoja kontraversišką įstatymą: ,,Absurdiška, kai teisingumo ministras, aiškindamas įstatymą per TV, teigė, jog įstatymas bus hipotetinis ir galios tik tiems, kurie į Daniją atvažiuos su pilnais lagaminais deimantų“. Tačiau kita valdančioji partija – Liaudies partija pabrėžė, jog iš migrantų bus konfis-kuoti ne tik pilni lagaminai deimantų, bet ir mažesnės vertės daiktai. Anot Z. Whyte, tokio įstatymo išvis nereikia, nes ,,prieglobsčio prašytojai į šalį atvyks-ta ne su pilnomis kišenėmis grynųjų ir brangenybių“. Pasak Kopenhagos universiteto mokslininko, įstatymas yra baisus ir kuria užuominą į holokaustą, kai naciai konfiskavo žydų auksą bei kitą jų turtą. Opozicijos narė iš Raudonai žaliojo aljanso Johane Schmidt-Nielsen mano, jog ,,planas nėra vaistas migrantų krizei spręsti. Šio įstatymo tikslas ne rasti tarptautinį sprendimą, o migrantus įbauginti, kad jie daugiau netrauktų į Daniją“. Atvykusių į Daniją pabėgėlių centro vadovė Michala Chante Ben-dixen, žvelgdama į įstatymo padarinius, teigė, jog ,,dauguma migrantų šeimų bus išskirtos iki penkerių metų“. Pirmiausia dėl to, kad teks ilgai laukti gaunant pa-bėgėlio statusą, o vėliau dar trejus metus, iki galės su savo šeima susijungti. Taigi, atskirti šeimas penkeriems metams yra tikrai beprotiškas dalykas. Pasak M. Ch. Bendixen, ,,įstatymu Danijos valdžia

L. L. Rasmuseno vyriausybė gruodžio 10 d. parlamente pateikė kontraversišką migrantų teises ribojantį įstatymą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Mag

nus

Fröd

erbe

rg



Danijos. Mat 2015 m. Švedija sulaukė daugiau nei 150 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Švedijos infrastruktūros ministrė Anna Johansson teigė, kad sienos vėl laisvai atsivers, jeigu kris prieglobsčio prašytojų skaičius. Reikia priminti, kad 2013 m. Švedijos vyriausy-bė skelbė suteiksianti prieglobstį visiems atvykstantiems sirams. Tad, kai sienų patikrą įvedė Švedija, jos pavyzdžiu pasekė Danija – tą patį padarė pasienyje su Vokietija. Danijos premjeras L. L. Rasmusenas išreiškė nuogąstavimą, jog Švedijos priemonės gali kaip reikiant suardyti susisiekimą su Danija ir atnešti didelių nuostolių Danijos geležinkelio bendrovėms. Tačiau nuostolių gali patir-ti ir Švedijos geležinkeliai, mat Švedijos valdžia priėmė įstatymą, jog transporto kompanijoms bus skiriama 5 400 eurų bauda, jei keleivis, važiuojantis į Švediją, neturės galiojančio asmens dokumento. Todėl Švedijos geležinkeliai pareiškė stabdysiantys keliones, nes neturi laiko per pusvalandį trunkančią kelionę iš Malmės į Kopenhagą patikrinti keleivių asmens dokumentų. Priminsime, kad Danija ir Švedija yra sujungtos ilgiausiu Europoje 8 km Oresundo tiltu. Rea-guojant į Švedijos ir Danijos priemones kontroliuoti migraciją, ribojant laisvą asmenų judėjimą, Vokietijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog ,,judė-jimo laisvė yra svarbus principas, vienas didžiausių ES pasiekimų per pastaruo-sius metus. Šengenas yra svarbus, bet jam iškilo pavojus“.

VOKIETIJA VIENAEuropos Komisijos vadovas Žanas-

Klodas Junkeris neseniai pareiškė, jog ,,Šengenas be euro neturi jokios pras-mės“, ir perspėjo, jog Europa turi savo paskutinį šansą, jei ,,tai nėra pabaigos pradžia“. Vokietijos kanclerė A. Merkel taip pat migrantų krizę susiejo su euro likimu, sakydama, jog ,,niekas negali apsimesti, kad turi bendrą valiutą be galimybės lengvai kirsti sienas“. A. Merkel perspėjo, jog nesugebėjimas išspręsti migrantų krizės gali turėti tokių ekonominių pasekmių, kad žlugs

ES institucijos. Savo ruožtu, ES rytų ir pietų valstybės gali pasiduoti A. Merkel ,,ES žlugimo“ retorikai ir imtis migran-tų krizės reikalo, nes yra priklausomos nuo Vokietijos dotacijų į ES biudžetą. Tačiau kitos ES branduolio šalys – Prancūzija ir Didžioji Britanija – nero-do didelio noro spręsti migrantų krizės. Prancūzija nenori rizikuoti dėl augančio šalyje Nacionalinio fronto politinio svorio ir antiimigracinių nuotaikų kurs-tymo, o Didžioji Britanija pasinėrusi į debatus likti jai ES, ar ne. Iš Turkijos, į kurią Berlynas tiek dėjo vilčių stab-dant migrantų srautą Europos link, mažai naudos. Iš tiesų, Vokietija palikta viena spręsti migrantų krizės, nes dalis valstybių migrantų perteklių Europoje sieja su A. Merkel ,,atvirų durų po-litika“. Kaip teigia Vokietijos finansų reikalų ministras, ,,daugelis galvoja, kad tai Vokietija problema. Bet jei Vokie-tija darys tai, ko kiekvienas tikisi, tada pamatys, kad tai nėra vien Vokietijos, tai Europos problema“. A. Merkel savo oponentų ir partijos bendražygių prašo daugiau laiko migrantų krizei spręsti, bet laikas nėra kanclerės sąjungininkas. Tradiciškai Naujųjų metų išvakarėse Vokietijos kanclerė per TV kreipėsi į tautą. Savo kalboje, paženklintoje

angliškais ir arabiškais subtitrais, A. Merkel priminė pabėgėliams, kad šie gerbtų Vokietijos įstatymus ir tradicijas. Kol kanclerė kalbėjo, sename Vokietijos mieste, Kelne, apie tūkstantis migrantų vyrų ėmė ardyti viešąją tvarką. Vidur-naktį jie įsiveržė į moterų vakarėlį, pradėjo jas įžeidinėti, kratyti kišenes, plėšyti už drabužių, kol galiausiai vieną moterį išprievartavo. Policijos sulaikytas vienas iš nusikaltėlių teigė: ,,Esu siras, turite mane švelniai bausti, nes ponia Merkel mane pakvietė!“. Reaguoda-ma į tai, Vokietijos kanclerė pažadėjo nusikaltėliams bausmę, priklausančią pagal įstatymą, ir pasiūlė prasikaltusius migrantus deportuoti. Kanclerės opo-nentai buvo dar griežtesni, teigdami, jog migrantai nusikaltėliai nekalės Vokie-tijoje už mokesčių mokėtojų pinigus, o bus deportuoti į savo šalį. Bet vėl, kaip ir Danijos atveju, problemos dėl mi-grantų deportacijos suderinamumo su tarptautinėmis konvencijomis, nes Že-nevos konvencijos draudžia deportuoti žmones, jei jiems jų šalyje gresia mirties bausmė ar kankinimai. Iš kitos pusės, Vokietijos pietinės žemės nusprendė pačios spręsti migrantų krizę, nelauk-damos A. Merkel palaiminimo. Kaip ir Danija, Bavarija nusprendė konfiskuoti migrantų turtą, viršijantį 750 eurų, o Badeno-Viurtembergo žemė – virši-jantį 350 eurų. Taigi, kaip matome, pati Vokietija susiskaldžiusi dėl migrantų krizės. Belieka tik laukti ir viltis, kad ES ras bendrą sprendimą šiai krizei įveikti, antraip Šengeno ir euro zonos ir visos ES ateitis pakibs ant plauko! ■

A. Merkel perspėjo, jog nesugebėjimas išspręsti migrantų krizės gali turėti tokių ekonominių pasekmių, kad žlugs ES institucijos.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Arm

in K

übel

beck

nuo

trau

ka

A. Merkel: ,,Niekas negali apsimesti, kad turi bendrą valiutą be galimybės lengvai kirsti sienas.“

60_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 201660_MŪZOS DVELKSMAS

Naujus metus norime pradėti skirda-mi dėmesio vaikų literatūrai. Šį kartą kalbiname Tomą Dirgėlą, kurio knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ Metų knygos rinkimuose – vaikų literatūros kate-gorijoje – buvo įtraukta tarp penkių geriausių. Jaunas autorius savo kūrybą yra skelbęs kultūrinėje spaudoje, o de-biutinė jo trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga „O tempora!“ išleista dar 2013 m. Tomas DIRGĖLA mielai sutiko atsa-kyti į keletą klausimų apie savo kūrybą, vaikų literatūros specifiką ir pasidalyti kūrybos ištrauka iš savo knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ (Dominicus Litua-nus, 2014).

Ar tau svarbus faktas, kad tavo parašy-ta knyga pateko tarp Metų geriausių?Jau vien pats patekimas į šį sąrašą man yra pasiekimas. Laimėti būtų gal ir šiek tiek keista – vėliau turėčiau tarsi kartelę, kurią sunku būtų pasiekti. Jei į tokį sąra-šą būtų patekusi kokia trečia ar ketvirta mano knyga, būtų kažkaip natūraliau. O dabar bijau, jog bus sunku išlaikyti tą lygį. Kaip ten bebūtų, esu nusiteikęs kurti toliau ir nesustoti.

Pastaruoju metu tavo publikacijų kultū-rinėje spaudoje nebeliko. Sakyk, ar turi planų parašyti trumpesnės apimties kūrinių?Buvo laikotarpis, kai publikuodavausi tikrai dažnai ar net, sakyčiau, per daž-nai. Anuomet stebėjausi, kodėl žinomi rašytojai visiškai nesipublikuoja spaudo-je, o tik rašo knygas. Bet štai tik dabar, jau išleidęs antrą knygą, supratau, koks ilgas, daug jėgų bei energijos reika-laujantis yra knygos rašymo procesas. Anksčiau buvau toks žmogus, kuris kažką padaręs norėdavo greitai sulaukti rezultatų. Gal todėl ir tos publikacijos kultūrinėje spaudoje buvo kiek per

dažnos. Dabar į visus dalykus žiūriu kiek ramiau, neskubu, rašau knygą ir koncentruojuosi į kur kas ilgesnį, bet svarbesnį procesą.

Pirmoji tavo knyga buvo sudaryta iš trumpų dramų bei pasakėčių. Kultūrinė-je spaudoje esi publikavęs trumpus esė, praėjusiais metais pasirodė jau minėta vaikams skirta knyga. Sakyk, kokie yra artimiausi kūrybiniai planai?Tikriausiai pasiliksiu prie vaikų lite-ratūros. Atradau save šioje terpėje ir tikrai puikiai jaučiuosi. Susipažinau su kitais autoriais, o ypač smagu ben-drauti su skaitytojais. Dalyvavau jau ne viename susitikime, kurie suteikia daug džiaugsmo bei energijos. Jausmas bendrauti su vaikais, kurie perskaitė tavo knygą, yra puikus. Itin smagu matyti jų degančias akis bei įtemptas ausis, kai jiems skaitau. Smagu sulaukti atgalinio ryšio iš tų, kurie jau būna perskaitę mano knygelę. Vaikai labai

atviri, jie pasako, kurios vietos jiems labiausiai patiko, kurios ne, o tas ben-dravimas iš tikrųjų skatina rašyti toliau. Tiesą sakant, po susitikimų paprastai vaikai manęs kažko klausinėja ir dažnai nutinka taip, kad iš jų užduotų klausi-mų gimsta siužetai naujoms pasakoms. Apskritai kiekvienas susitikimas su

Tomas Dirgėla

Po susitikimų paprastai vaikai manęs kažko klausinėja ir dažnai nutinka taip, kad iš jų užduotų klausimų gimsta siužetai naujoms pasakoms.

TOMAS DIRGĖLA: „TAI TĖVAI TURI DIRBTI, KAD VAIKAI SKAITYTŲ.“Vilius ARLAUSKAS

_612016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga MŪZOS DVELKSMAS_61

Tam, kad vaikai skaitytų, didžiulį darbą turi padaryti tėvai.

vaikais duoda energijos visai savaitei. Atrodo, susitikimas trunka vos valandą, bet energijos užtaisas tikrai didžiulis.

Kokia, tavo nuomone, yra dabartinė situacija vaikų literatūroje? Gyvename tokiais laikais, kai išleis-ti knygą – labai lengva. Tad vaikams skirtų knygų labai daug. Kažkas iš vaikų literatūros specialistų tokias knygas buvo įvardijęs kaip „senelių knygos anūkams“. Tad pasitaiko tų banalybių bei grafomanijos, kurias už pinigus leidyklos išleidžia, o tada tokios knygos atkeliauja ir į bibliotekas bei knygynus. O štai lietuvių autorių paaugliams skirta literatūra tikrai atsigauna. Atrodo, dar prieš porą metų į minėtus Metų knygos rinkimus buvo atrinkta vos viena šiai kategorijai skirta knyga, tačiau kasmet šio žanro knygų kokybė gerėja. Pats bandau perskaityti ir naujas knygas, tačiau daugiausia dėmesio skiriu vaikų literatūros klasikai.

Ar yra kokių nors tabu vaikų literatūroje?Manau, turėtų būti. Žinoma, esu už žodžio laisvę, gerbiu ją. Kalbant apie vaikus, ją vertėtų kažkaip vos vos įrė-minti. Kad ir kaip keistai skambėtų. Vai-kas linkęs visą sugerti, o žinant tai, kad knygos keičia ne tik gyvenimą, bet ir formuoja pasaulėžiūrą, vertėtų pagalvoti apie jiems skirtų knygų turinį. Manau, kad ribos turėtų būti.

Rašai vaikams, sakyk, kas, tavo nuomo-ne, padeda išugdyti meilę literatūrai?Tam, kad vaikai skaitytų, didžiulį darbą turi padaryti tėvai. Tai tėvai turi dirbti, kad vaikai skaitytų. Kartais nepagrįstai kaltinami mokytojai, esą jie neišugdo

meilės skaitymui. Paprastas pavyzdys: jei vaikas nemato skaitančių knygas tėvų, jis ir pats niekada neskaitys. Žinoma, kartais ir blogi pavyzdžiai veikia. Kaip ten bebūtų, vaikus geriau užkrėsti savo pačių sektinu pavyzdžiu.

Kaip supratau, po paskutinės knygos pasirodymo rankų sudėjęs nebuvai? Gal gali pasidalyti apie dar rašomus kūri-nius bei kaip atsiranda vaikams skirtos literatūros siužetai?Šiuo metu bandau užbaigti vieną knygą, dar vieną esu įpusėjęs. Pastaroji turėtų būti kiek kitokia, skirta vaikams nuo dvylikos metų, gal kiek rimtesnė, bet šiuo metu esu kiek užstrigęs. Kai įpusėjau antrą knygą, nieko nebeparašau. Manau, reikia šiek tiek palaukti. Dėl siužetų tai būna visaip. Naujausios knygos sumany-mas kilo stovint autobusų stotelėje. Buvo pavasaris, stovėjau „Žalgirio“ stotelėje Šnipiškėse. Laukiau autobuso ir užsižiū-rėjau į vaikščiojantį balandį. Stebėjau tiek savo, tiek balandžio šešėlius ir nuspren-džiau tais šešėliais sužaisti. Nutaikiau savo šešėlį taip, kad balandis atrodytų tar-si tupintis man ant peties. Padariau nuo-trauką ir po kiek laiko pagalvojau, kad jai tiktų pavadinimas „Pirato balandis“. Tada po kiek laiko kilo mintis, kad būtų galima parašyti tokią istoriją apie baltą balandį, kuris pavirto papūga, o paskui pasileido į įvairius nuotykius su piratais… ■

KELETAS ŽODŽIŲ APIE KATINO PELĖS VARDĄ

Kartą raganą Šiokiątokią užplūdo liūdesys ir ji nusprendė įsigyti augintinį.

Žurnale „Raganos“ ji perskaitė, kad garsios ir žinomos šiuolaikinės raganos mėgsta peles. Jas galima apkirpti, supinti ar net perdažyti ryškiai žaliai ar blyškiai mėlynai, nešiotis kišenėje ar madingame rankinuke.

– O tai tau! – šūktelėjo iš džiaugsmo Šiokiatokia.

– Kam, ar man? – ataidėjo iš miško glūdumos.

– Ne, ne tau! – atsišaukė ragana.– Ech... Kaip ne man, taip ne man...Ragana pinigų tuo metu turėjo ne

per daugiausiai, o per mažiausiai (nese-niai teko atsiskaityti už malkas, inter-netą ir elektrą), tad nusprendė traukti turgun. Girdėjo, kad ten viskas pigiau.

Apėjusi turgų kelis kartus, Šio-kiatokia buvo beprarandanti viltį rasti nebrangią pelę. Bet nei iš šio, nei iš to, o tiesiai iš dešinės prie raganos priėjo žmogelis ir mandagiai paklausė:

– Atleiskite, ar kartais ne jūs pame-tėt viltį?

– Oi, aš, aš! Labai ačiū! – padėkojo Šiokiatokia už sugrąžintą viltį ir saugiai įsidėjo į rankinuką.

Netrukus ragana metė žvilgsnį į vieną pardavėją.

62_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016KELIONĖS

Lietuvos idėjų istorijoje viena garbingiau-sių vietų priklauso geografijos profesoriui Kaziui Pakštui (1893–1960). „Be fantazi-jos, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio pasauly nesukurta. Kūrybinė vaizduotė ir fantazija visur buvo reikalinga. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą net sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos bandymuose“, – sakė Kazys Pakštas, viena ryškiausių nepriklausomos Lietu-vos ir išeivijos asmenybių – mokslinin-kas, pedagogas, švietėjas, publicistas ir visuomenės veikėjas. K. Pakštas garsėjo įdomiomis idėjomis, originaliais suma-nymais, toli siekiančiais projektais, kurių taip stigo tuometei Lietuvai.

2015 m. lapkričio 3–25 dienomis į Centrinę Ameriką leidosi „Kazio Pakšto

„Dausuva“ – Belizas‘15“ kultūrinė-geo-grafinė ekspedicija, kurios tikslas buvo išsaugoti istorinę atmintį, plėtoti diplo-matinius, geopolitinius ir tarpkultūrinius ryšius, ugdyti patriotiškumą. Ši ekspedicija priminė Lietuvai ir pasauliui, kad genea-laus geopolitikos stratego idėjos puoselėja-mos ir šiandien. Prieš metus, minint prof. Kazio Pakšto 120-ąsias gimimo metines, bendraminčiams kilo mintis tvirčiau įpras-minti jo idėjų reikšmę pasauliui.

K. Pakštas vienas iš pirmųjų suformu-lavo Lietuvos nacionalinius interesus: tai valstybės, tautos identiteto išsaugojimas, apsauga nuo išorės įsiveržimo, didžiųjų kaimyninių valstybių įtakos, pasirengimas galimai nepriklausomybės netekčiai. Savo apmąstymuose apie tautos ir valstybės atsparumo didinimą K. Pakštas priartėjo

Autografas ekspedicijos dienoraštyje.

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka

– Ponia, nemėtykit žvilgsnio kur pakliuvo! – užkliudytas pasipiktino pardavėjas.

Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė, ant dėžės puikavosi užrašas „Dėžė“.

Pamaniusi, kad viduje gali būti pelė, ragana prekeivio paklausė:

– Ar toje dėžėje kartais ne pelė?Pardavėjas šyptelėjo kiek suktai ir

maloniu balseliu patikino:– Pelė, pati tikriausia pelė... Negi

katinas. Prisiekiu. Pridėkit ausį. Girdit, kaip cypsi? Katinas juk necyptų kaip pelė. Jam būtų mažų mažiausiai gėda!

– Gal ir teisybė... Beje, o ko jūs taip suktai šypsotės? – vėl įtariai paklausė ragana.

– Galiu šypsotis tiesiai, – atsakė pardavėjas ir šypseną ištiesino.

Ragana pridėjo prie dėžės ausį ir išgirdo cyptelėjimą.

Grąžinusi ausį į vietą, Šiokiatokia sumokėjo keturis popierinius ir saujelę nepopierinių pinigų ir laiminga su dėže parskuodė namo.

– Dabar gyvensiu kaip iš „Raganų“ žurnalo! – džiūgavo Šiokiatokia.

Ragana atidarė dėžę. Dideliam (dviejų metrų) nustebimui, ji išvydo ne pelę, o juodų juodžiausią katiną. Katinas ir toliau elgėsi it kokia pelė, todėl ragana nutarė, kad tai ir yra pelė.

– Tik kiek didoka. Matyt, valgi. Ir prausta senokai, juoda kaip derva...

Prileidusi į vandenį karštos vonios ragana suprato, kad kažkas čia ne taip. Greit sumetusi kas, karšto vandens prileido į vonią.

Šiokiatokia išmuilino katiną muilais ir šampūnais taip gausiai, kad sunku buvo susigaudyti – ar tai jazminų, ar ra-munėlių, o gal ūkinio muilo ar levandas auginančio ūkininko kvapas.

Trynė ragana gyvūnėlį dviem kempinėmis ir keturiais trintukais vienu metu. Paskui putas nuplovė vandeniu ir pamatė tą patį juodą katiną. Tik labiau kvepiantį.

Neaišku, ar dėl balon išpilto vandens, ar dėl labai jau katiniškos pelės, Šiokia-tokia nuliūdo ir užmigo. Užtai susapnavo gana linksmą sapną apie turgų... ■

IŠ EKSPEDICIJOS „BELIZAS 15“ SUGRĮŽUS (SEKANT K. PAKŠTO „DAUSUVOS“ PĖDOMIS)Gerimantas STATINIS

_632016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga KELIONĖS

Jo kolumbiška dvasia audringuose XX a. politinių įvykių sūkuriuose Lietuvai siūlė pačius netikėčiausius sprendimus, numatė tolimiausią perspektyvą, tad natūralu, kad profesorius ne vienu atveju pelnė vedlio, dvasinio vadovo, pranašo vardą. Jo tolia-regiškas vizijas dėl Baltoskandijos idėjos įkūnijo Šiaurės Šalių Taryba, o Viduri-nės Europos Federacija – tapo Europos Sąjunga.

Geografija K. Pakštui buvo ne Žemės aprašymas, bet pasaulio suvokimas, ne inventoriaus sąrašas, bet istorija, ne vardų suminėjimas, bet sistema. Tai – gyvas mokslas apie gyvus, nuolat santykiaujan-čius Žemės paviršiaus reiškinius, svarbus jaunimo intelektualiam ugdymui, prak-tinių gyvenimo klausimų sprendimui. K. Pakšto nuomone, geografija – reprezen-tacinė mokslo šaka. Geografija jam buvo ir labai svarbus auklėjimo veiksnys, kuris

Ekspedicijos dalyviai prie Belizo universiteto.

Gelbėjimo operacija per patvinusią upę.

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka

prie šiuolaikiško galios suvokimo. Juo remdamasis formulavo nacionalinio sau-gumo strategiją, grindžiamą ne karinėmis ir finansinėmis priemonėmis, o tautos ryžtu pasikliauti savimi, savo valstybės galimybėmis, kurios priklauso nuo inte-lektinio potencialo pastangų, politinių jėgų pusiausvyros, demokratijos lygmens, gerų santykių su kaimynais, ypač mažaisiais. Profesorius visą gyvenimą stebėjo, tyrė, komentavo tarptautinius, politinius santy-kius, mėgino įžvelgti istorinę perspektyvą. Paliko nemaža originalių minčių Vilniaus, Klaipėdos, Karaliaučiaus problemų spren-dimo, Baltijos šalių politikos klausimais. Suvokdamas, kad mažosioms tautoms vienoms neįmanoma išsilaikyti didesnių, agresyvesnių kaimynų apsuptyje, jų ateitį siejo su integruota Europa. Įsitikinęs, kad Lietuvos drama yra dalis didžiosios euro-pinės dramos, savo tėvynės išsilaisvinimą siejo su Vidurio Europos išsilaisvinimu. Brangiausiu tarptautiniu ir kartu tautiniu idealu vadino Vidurio Europos konfede-raciją, laiduosiančią laisvę ir ilgalaikę taiką.

K. Pakštas – profesionaliosios geo-grafijos Lietuvoje pradininkas, dėjęs klima tologijos, ežerotyros mokslo pagrin-dus, plėtojęs istorinę, politinę, ekonominę ir socialinę geografiją. Jis įkūrė Lietuvos geografų draugiją, užmezgė ir palaikė ryšius su Baltijos, kitų šalių moksli-ninkais, propagavo žinias apie Lietuvą. Vienas svarbiausių K. Pakšto mokslinio pažinimo metodų buvo kelionės. Ne veltui jis pripažintas vienu iš garsiausių ne priklausomybės laikotarpio keliautojų.

jaunąją kartą susieja su jos žeme, visą tautą gali nuteikti kovingai, kad įsitvirtintų savo krašte ir taptų atsparesnė.

K. Pakštas: „Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti. Jei šią taisyklę pamiršta didžiosios tautos, tai jos netenka įtakos pasauly ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei su šia taisykle prasilenkia mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos negarbingos mirties dekretą“.

Nuo 1925 m. prof. K. Pakštas buvo krikščionių demokratų partijos Kau-no skyriaus lyderis ir iki 1930 m. buvo renkamas partijos centro komiteto nariu. Atsiminimuose rašyta: „Pas mane rinkda-vosi jaunesniųjų krikščionių demokratų ar jiems artimų žmonių būrelis. Būdavo skaitomi referatai, vedamos kūrybingos diskusijos pačiais aktualiausiais Lietuvos

64_ Apžvalga | SAUSIS-VASARIS 2016KELIONĖS

Ekspedicijos dalyviai majų kalnuose, kalvos viršūnėje.

ir natūralaus prieaugio padidėtų iki 60 000. Tada būtų galima turėti plačias auto-nomines teises, universitetą.

K. Pakštas savo planuose buvo nu-matęs patyrinėti Afrikos žemyną ir jame paieškoti tinkamos vietos „Atsarginei“ Lietuvai. Gavęs valdžios paramą, 1930 m. tyrinėjo Pietų Afrikos valstybių gam-tos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalbėjo įvairioms auditorijoms, visuomenei pateikė pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašė apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolati-niam europiečių gyvenimui, o palankios oro sąlygos leidžia žemdirbiams bent du kartus sėti ir pjauti, galvijus visus metus ganyti laukuose.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos aspektu K. Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebe-ke, susidomėjimo vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities sulauksiančią Vakarų Kanadą. Pažymėtina, jog Madagaska-ro sala, į kurią K. Pakštas neva norėjęs perkelti Lietuvą, jam neatrodė visiškai tinkama lietuvių kolonizacijai. Galbūt K. Pakšto idėjos žmonių atmintyje susilieja su kadaise girdėtomis Vinco Pietario mintimis. Praradęs viltį sulaukti caro valdžios nuolaidų, V. Pietaris aiškino, jog lietuviai, jei nori išlikti, privalo išsikelti iš geografiniu atžvilgiu nepatogios vietos į negyvenamus kraštus. Pasistatydinęs didžiulį povandeninį laivą, visą lietuvių tautą svajojo išgabenti arba į Madagas-karą, arba į Argentiną. A. Dambrauskui-Jakštui aiškino, jog ten klimatas panašus į Lietuvos, sėjami tie patys javai ir t. t. Užsidegęs tuo projektu, V. Pietaris pats norėjo imtis lietuvių delegavimo Argen-tinon misijos, ėmė mokytis ispanų kalbos. V. Pietario minčių aidai galėjo pasiekti ir K. Pakštą, tačiau jis niekada neplanavo į tuščius, negyvenamus kraštus iškelti visų Lietuvos gyventojų.

1958 m. gegužę K. Pakštas praneša J. Keliuočiui, kad, kol senatvė visiškai neparklupdė, ketina atlikti „gal jau pa-skutinę sunkią kelionę“. Rengdamasis jai,

džentelmenas prof. S. Kolupaila. Didelė atrama buvo vadinama neoficiali „Jakšto gatvės brolija“ – pasauliečiai, kunigai, profesoriai, studentai.

Nepriklausomoje Lietuvos Res-publikoje K. Pakšto iškelta planingos emigracijos, kolonizacijos, arba antrosios tėvynės, idėja, nors ir nepagrindinė jo minčių aruode, sukėlė bene daugiausia nesutarimų ir ginčų. Baigiantis Antra-jam pasauliniam karui, daug Lietuvos šviesuolių prisiminė profesoriaus siūly-mus, apgailestavo, kad tautininkų režimas neparodė politinės valios, neskyrė lėšų jiems įgyvendinti. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stipresnė kolonija galėjo tapti rimta atrama daugumai naujųjų politinių emi-grantų. K. Pakštas netgi buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos įkūrimo fazes, kurios vyktų keturiais etapais, pavadintais mokyklų vardais. Pirmoji fazė – „pra-džios mokykla“. Tai 25 šeimų kaimas su pradine mokykla ir koplyčia. Gyventojų skaičiui išaugus iki 3 000, prasidėtų antroji – „progimnazijos“ fazė. Plėtojantis pramonei, prekybai atsirastų savų laikraš-čių, susikurtų organizacijų. Trečiojoje, „gimnazijos“ fazėje kolonija padidėja iki 5 000 gyventojų. Tuomet iš kultūrinės autonomijos pereinama į teritorinę – savo valstybės kūrimą. Jos teisės priklausytų nuo susitarimo su britų valdžia. „Univer-sitetą“ būtų galima pasiekti per kokius 25 metus. Gyventojų skaičius dėl emigrantų

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka

ir europinės santvarkos reikalais. Šalkaus-kį visuomet painformuodavau apie tas diskusijas, ir jis jomis gyvai domėjosi, o kartais pridėdavo savų pastabų“.

1930 m. Kaune vykusiame Ateiti-ninkų federacijos kongrese vyriausiasis vadas prof. S. Šalkauskis po trejų savo kadencijos metų naujuoju vadu pristatė prof. K. Pakštą. Šią kandidatūrą parė-mė federacijos dvasios vadas prel. prof. Pranas Kuraitis ir tarybos pirmininkas Eduardas Turauskas. Po penkerių metų kongrese Telšiuose jis vienbalsiai buvo perrinktas antrai kadencijai. „Ateitis“, de-taliai informuodama apie kongreso eigą, rašė, jog federacijos vadas prof. K. Pakštas pareiškė: „Visas šis sąjūdis turės siekti vieno tikslo: pasukti atsilikusios Lietuvos gyvenimo laikrodį šimtu metų į priekį. Ateitininkai mielai bendradarbiaus su visais, kurie tik panorės bendradarbiauti. Lenktynių jie nebijo, nes jos grūdina dideliems darbams“. „Rytas“ pažymėjo, kad vado kalba, reiškianti ne tik jo proto vaisius, bet ir širdies jausmus, negalėjo kongreso dalyvių nepagauti. Jie suprato, kad visų užsimojimų realizavimas dau-giausia pareis nuo jų visų, ir karštai reiškė pritarimą jo planams.

Profesorių karštai palaikė studentai ateitininkai, katalikų elitas „1936 m. Generacijos“ vardu, kuris 1938 m. savo kandidatą siūlė į valstybės preziden-tus. Stiprus ramstis jam buvo ir prof. S. Šalkauskis, jo pusėje stojo ir panašią kovą vedęs, anot J. Ereto, moksliškasis

_652016 SAUSIS-VASARIS | Apžvalga KELIONĖS

K. Pakštas: „Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti.“

Ekspedicijos dalyviai pas Belizo generalgubernatorių.

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka.

65-metis keliautojas pratinasi prie purvo ir lietaus – vyksta žvejoti lietingu metu, peršlampa. Birželio 16 d., prasidėjus atostogoms, iš Majamio išskrenda į Britų Hondūro sostinę Belizą, kur jo jau laukia du jauni bendraminčiai: aeronautikos inžinierius Pranas Baltakis ir mokytojas Aleksas Krapas. Devynias dienas trys lietuviai savarankiškai susipažįsta su britų kolonija, nuklysta net į visai atkampius miškus. Vėliau prof. K. Pakštas prisidėjo prie Teksaso zoologinės ekspedicijos, ku-rios tikslas – prigaudyti amfibinių ir ki-tokių nedidelių gyvūnų. Juos tiriant, būtų galima išsiaiškinti atlantinės pusės „tiltą“ tarp Meksikos ir Centrinės Amerikos.

Kultūrinė-geografinė ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ lankėsi Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras, arba dabartinis Belizas, buvo kaip centrinė ašis, pats A. Pakš-tas šią šalį pavadino atsargine Lietuva

– „Dausuva“. Be abejo, pakeliui buvo aplankyti ir kiti garsūs objektai, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais. Ekspedicijos dalyviai susitiko su general-gubernatoriumi J. E. Colville N. Young. Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Tautų Sandraugos šalis. Belizo general-gubernatorius – tai savotiška balansuo-janti figūra šios šalies politinėje sistemoje. Jau susitikimo pradžioje jis pabrėžė, kad neduoda jokių interviu, kurie galėtų būti interpretuojami vienaip ar kitaip, todėl jam svarbiausia išlikti bešališkam partinėse batalijose. Belizo generalguber-natorius ekspedicijos dalyviams pasirodė kaip žmogus, tiksliai besilaikantis Belizo Konstitucijos raidės ir dvasios. Jis šiame poste tarnauja šaliai jau daugiau kaip du dešimtmečius. Audiencijos metu ekspe-dicijos dalyvis Gitanas Nausėda papasa-kojo apie Lietuvos geopolitinę situaciją: „Belizo vadovui deramai pristatėme savo šalį, trumpai papasakodami jam ne tik apie garbingą Lietuvos istoriją ir Nepri-klausomybės atkūrimą, bet ir dabarties iššūkius bei ekonomines ir politines tendencijas. Ypatingą dėmesį skyrėme kultūriniam abiejų šalių bendradarbiavi-mui. Bendruoju vardikliu čia tapo prof. Kazys Pakštas, kurio veikla sujungė šias, atrodytų, skirtingas ir viena nuo kitos geografiškai nutolusias valstybes. Prof. K. Pakštas prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius taip pat buvo susitikęs su

tuometiniu Britų Hondūro generalgu-bernatoriumi ir kalbėjosi apie lietuvių kolonijų kūrimo šioje Centrinės Ameri-kos šalyje galimybes. Belizo generalgu-bernatoriui buvo žinoma ir garsaus mūsų fotografo Mariaus Jovaišos veikla bei išleistas fotografijų albumas apie Belizą“.

Beveik valandą užtrukęs pokalbis neprailgo, kadangi generalgubernatoriaus asmenybė ekspedicijos dalyviams pasi-rodė toli pranokstanti vidutinio politiko standartą. Ne kiekvieną dieną sutiksi oficialiame poste mąstytoją, skiriantį savo laisvalaikį eiliavimui ir filosofiniams diskursams įvairiausiomis temomis. Lie-tuvos geografų draugijos viceprezidentė Genovaitė Kynė jo ekscelencijai įteikė prof. Kazio Pakšto vardo medalį, kurį įsteigė Klaipėdos universiteto prof. Stasys Vaitekūnas. Šis medalis pirmą kartą įteiktas valstybės vadovui. Britų Hondū-ras (Belizas) tuomet palaikė ilgus metus prof. K. Pakšto puoselėtą idėją – įkurti atsarginę Lietuvą „Dausuvą“.

Sąlyčio taškų suteikė taip pat malo-nus Vilniaus mažojo teatro įpareigojimas mums perduoti pasiūlymą apsilankyti šio teatro trupei Belize ir pristatyti popu-liarųjį spektaklį „Madagaskaras“, kuris supažindintų vietos publiką su neeili-nio lietuvių mąstytojo, geografo prof. K. Pakšto asmenybe ir idėjomis. Kitas prašymas – tarpininkauti ieškant tinka-mos personalijos atlikti Lietuvos garbės konsulo Belize pareigas. J. E. Collvillis N. Youngas pažadėjo supažindinti su šia ini-ciatyva šalies Užsienio reikalų ministeriją.

Vienas iš svarbesnių ekspedicijos momentų buvo dalyvių apsilankymas Belizo universitete, kuriame buvo prista-tyta Lietuva, papasakota apie ekspedicijos tikslus, prof. K. Pakšto atsarginės Lietuvos idėja. Belmopano universiteto dėstytojai susidomėjo mūsų pasiūlymu kurti bendrus projektus geografijos ir kitų gamtos moks-lų srityje, taip pat dalyvauti aplinkosaugos ir ekologinės kaitos tyrimuose.

Belizo universitetas dar jaunas, skai-čiuoja tik penkioliktus veiklos metus. Dėl to labiausiai juos domino lietuvių moks-lininkų ekspertinės žinios geografijos, istorijos srityse, kuriomis lietuviai galėtų


Urvas, kuriame nakvojo ekspedicijos dalyviai.

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

kaKELIONĖS

pasidalyti su Belizo universiteto studen-tais. Lietuvos geografų draugijos vicepre-zidentė Genovaitė Kynė perdavė Belizo universiteto administracijai Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto raštą dėl bendradarbiavimo galimybių geografijos mokslų srityje.

Melindos girios vietoje, kur prieš pusšimtį metų lankėsi prof. K. Pakštas, šiandien įrengtas stadionas. Šalia jo eks-pedicijos dalyviai užkasė iš salų atsivežtą kriauklę, pavertę ją urną, su profesoriaus tėviškes žeme. Žiupsnelis smilčių atkelia-vo ir iš Čikagos, nuo K. Pakšto kapo. Čia visi „K. Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ ekspedicijos dalyviai davė simbolinę priesaiką, kurią patvirtino savo parašais ir sugiedojo Tautinę giesmę. Tai buvo dar vienas prasmingas, visus ekspedicijos dalyvius vienijantis akcentas.

Ekspedicija, norėdama geriau patirti prof. K. Pakšto įspūdžius, su vedliais leidosi į kelių dienų kelionę po džiungles. Tai pranoko visus lūkesčius, nes nakvynė palapinėse stūgaujant beždžionėms-stau-gūnėms ir kelionė urvu palei požeminę upę buvo tikras nuotykis. Vieną naktį džiunglių kalnuose gausiai palijus, kilo potvynis ir jis pakeitė ekspedicijos marš-rutą. Baigėsi vanduo, maistas ir reikėjo kviesti gelbėtojus, tačiau tai išmokė keliautojus išgyventi ekstremaliomis sąlygomis džiunglėse. Jie pasijuto, tarsi „National Geographic“ televizijos laidos dalyviai. Ragavo termitų – jų skonis neypatingas, tačiau burnoje jie nelaks-to. Vienos palmių rūšies ūglius galima valgyti, iš kitos lapų – pasidaryti skėtį pliaupiant liūčiai. Nukirtus lianą, galima atsigerti vandens, tačiau majų medis yra

Vedliai džiunglėse rodo kelią ekspedicijos dalyviams.

Arv

ydo

Žili

nsko

nuo

trau

ka

su spygliais ir jo geriau rankomis neliesti. Kai kuriuos grybus galima valgyti, tačiau tik vieną kartą, panašiai, kaip ir mūsų. Urvuose dalyviai aptiko senųjų majų kultūros pėdsakų, kurie iki šiol laukia archeologų tyrinėjimo.

Kodėl prof. Kazys Pakštas net ne-svarstė galimybės Lietuvai kolonizuotis Meksikoje ar Gvatemaloje, o rinkosi Belizą? Kolonizacijai netinkami tie kraš-tai, kuriuose yra didelių miestų, tankiai apgyvendinti, vyrauja europiečiai ar jų palikuonys, viena kalba, kultūra, religi-ja, tradicijos. Kolonizacijai tinkami tie kraštai, kuriuose retai apgyvendinta, nėra didelių miestų, kur lietuvių kultūriniai elementai vyrautų ir šviestų, neatsidurtų svetimame šešėlyje. Tuometiniame Britų Hondūre, dabartiniame Belize, iki dabar gyventojų nedaug, jie gyvena nedide-lėse gyvenvietėse, miesteliuose, vyrauja daugiakultūriškumas, tolerancija kitoms rasėms ir tautoms. Yra dideli žemės plotai, kuriuos būtų galima įdirbti, visus metus šiltas klimatas, politiškai stabili ir saugi valstybė.

Savo laiškus iš 1958 m. ekspedicijos po Britų Hondūrą prof. Kazys Pakštas baigia: „Reikia susidomėjimo ir talkos. Be geros talkos šios rūšies sumanymai gali numirti dar negimę. Tad lauksiu talkos“. Tačiau talkos nebuvo sulaukta nei iš tuo-metės sovietinės Lietuvos valdžios, nei iš emigracijoje gyvenusių lietuvių. „Dausuva“ pasiliko dausose, bet ši idėja ir šiandien kaitina ne vieno vaizduotę – kaip būtų atsitikę, jeigu menonitų pavyzdžiu lietuviai vis dėlto būtų įkūrę Atsarginę Lietuvą? Kaip ji atrodytų dabar ir kokie tarpusavio ryšiai ją sietų su Lietuva? Apie tai galime tik paspėlioti, kaip istorikai spėlioja apie XVIII a. Povilo Ksavero Bžostovskio įkur-tą Paulavos respubliką, kaip ji galėjo tapti mini valstybe valstybėje, panašia į Andorą, Monaką ar San Mariną.

Ši kelionė dar kartą įrodė, kad pasaulis margas kaip genelis, tačiau visur žmonės yra panašūs, jeigu su jais elgiesi pagarbiai, tai ir jie atsako tuo pačiu. Iš prigimties visi žmonės yra geri, tik nepalankios aplin-kybės – neturtas, skurdas, badas ir karai priverčia juos tapti blogais. ■

>> 15 p. laisvĖs kainaapzvalga.eu/images/apzvalga_nr76-77_web-2.pdfmums reikia ateiti į savo...

Documents