Andrzej Sapkowski

R A G A N I U S ROMANAI

Iš lenkų kalbos vertė

VIDAS MORKŪNAS

RASA LIAUGAUDAITĖ

EVALDAS LIUTKEVIČIUS

Serija "J.R.R.Tolkieno mokiniai", 2 tomas Serija įkurta 2005 m.

Andrzej Sapkowski OSTATNIE ZYCZENIE MIECZ PRZEZNACZENIA Warszawa, superNOWA, 1992

U D K 884-3 .Sa-189

ISBN 9986-97-112-8 Copyright© 1992,1993 by Andrzej Sapkowski Cover art copyright © 2001 by Stephen Youll Vertimas į lietuvių kalbą©, leidykla "Eridanas", 2005

TURINYS

PASKUTINIS NORAS

P R O T O B A L S A S 1 9 R A G A N I U S 10 P R O T O B A L S A S 2 32 ŠLAKELIS TEISYBĖS ' 37 P R O T O B A L S A S 3 59 MAŽESNIS BLOGIS 63 P R O T O B A L S A S 4 92 K A I N O S K L A U S I M A S 9 6 P R O T O B A L S A S 5 124 P A S A U L I O PAKRAŠTYS 129 P R O T O B A L S A S 6 159 P A S K U T I N I S N O R A S 164 P R O T O B A L S A S 7 204

LIKIMO KALAVIJAS

GALIMYBIŲ RIBA 213 L E D O K R I S L A S 266 AMŽINOJI U G N I S 295 TRUPUTIS P A S I A U K O J I M O 331 L I K I M O K A L A V I J A S 373 KAŽKAS D A U G I A U 418

PASKUTINIS NORAS

PROTO BALSAS 1

Ji atėjo paryčiais. Įslydo v i d u n be galo atsargiai, tyliai, žengė be garselio, it vaidulas, it

šmėkla plaukė per kambarį, tik protarpiais sušiugždėdavo japanča*. Bet kaip tik tas menkutis, vos girdimas šlamesys ir pažadino raganių, o gal tik išplėšė iš pusiaumigos, kurioje jis sūpavosi, tarytum pakibęs ramios jūros gelmėje tarp dugno ir paviršiaus, apsuptas vos vos'siūruojančių van-denžolių sruogelių.

Jis nesujudėjo, net nevirptelėjo. Mergina prislydo, nusimetė japančą, lėtai, dvejodama, sulenktu keliu atsirėmė į lovos kraštą. Jis stebėjo ją pro nuleistas blakstienas, vis dar neišsiduodamas, kad nemiega. Mergina at­sargiai įsiropštė į guolį, apžergė jį ir apglėbė šlaunimis. Pasirėmusi išties­tomis rankomis, švelniai palietė jo veidą plaukais - šie dvelkė ramunėmis. Ryžtingai ir tarsi nekantraudama ji pasilenkė, speneliu prisilietė jo voko, skruosto, lūpų. Jis nusišypsojo ir labai lėtai, atsargiai, švelniai suėmė ją už rankų. Ji atsitiesė ir išsilaisvino - spindulinga, švytinti, kone akinanti priešaušrio miglelėje. Jis sujudėjo, bet ji , ryžtingai prispaudusi abi rankas, jį sulaikė, lengvais, bet atkakliais šlaunų judesiais tarsi pareikalavo atsiliep­ti.

Atsiliepė. Dabar ji jau nebeatstūmė jo rankų, atkragino galvą, kreste­lėjo plaukus. Jos oda buvo vėsi ir nuostabiai glotni. A k y s , į kurias jis įsi­žiūrėjo veidui priartėjus, buvo didelės ir tamsios tartum undinės.

Siūbuoklis nuskendo ramunių jūroje, kur i neramiai sujudo ir suošė.

* Berankoviai kailiniai.

RAGANIUS

I

Vėliau kalbėta, kad tas žmogus atėjo iš šiaurės, nuo Virvininkų vartų. Žingsniavo pėsčias, apkrautą arklį vedėsi už apynasrio. Vėlyvą popietę virvių sukėjų ir balnių kromeliai jau buvo uždaryti, gatvelė ištuštėjusi. Bu­vo šilta, o tas žmogus vilkėjo juodą apsiaustą. N o r i nenori atkreipsi dė­mesį.

Jis sustojo priešais smuklę "Senasis Pragaras", kiek pastovėjo, pasi­klausė klegančių balsų. Smuklė, kaip įprasta tokiu metu, buvo sausakim­ša.

Nepažįstamasis į "Senąjį Pragarą" neužėjo. Nusivedė arklį toliau. Už kelių žingsnių buvo kita, mažesnė, smuklė - "Po Lapinu" . Ji buvo pustuš­tė. Prasta šlovė lydėjo šią smuklę.

Smuklininkas ištraukė galvą iš raugintų agurkų statinės ir nudelbė atėjūną žvilgsniu. Svetimšalis, vis dar su apsiaustu, nejudėdamas stypsojo prie pertvaros, tylėjo.

- Ko? - Alaus, - atsakė nepažįstamasis. Balsas buvo nemalonus. Smuklininkas nusišluostė rankas į drobelės prikyštę ir prileido molinį

bokalą. Sis buvo įskilęs. Nepažįstamasis, nors dar nesenas, buvo beveik visiškai pražilęs. Po

apsiaustu vilkėjo nutrintą odinę palaidinę, suvarstomu kaklu ir rankovė­mis. K a i nusimetė apsiaustą, paaiškėjo, kad už nugaros prie diržo jam ka­bo kalavijas. Nieko čia keisto, Vizime mažne kiekvienas turėjo ginklą, bet niekas nesinešiojo kalavijo už nugaros, lyg kokio lanko ar strėlinės.

Nepažįstamasis nesėdo prie stalo, tarp negausių lankytojų, liko stovėti ties pertvara ir veriamai dėbsojo į smuklininką. Sriūbtelėjo iš bokalo.

- Kambario nakvynei ieškau. - Nėr, - burbtelėjo smuklininkas, įsmeigęs akis į svečio batus, sudul­

kėjusius ir purvinus. - "Senajame Pragare" klauskite. - Cia norėčiau. - Nėr, - smuklininkas pagaliau atpažino nepažįstamojo akcentą. Rivas. - Užmokėsiu, - tyliai, lyg neužtikrintai, ištarė svetimšalis. Štai čia ir prasidėjo ta nemaloni istorija. Raupsuotas ilgšis, kuris rūš­

kanu žvilgsniu įsistebeilijo į svetimšalį, vos šiam pasirodžius, atsistojo ir

atžirgliojo prie pertvaros. Du jo draugužiai atsekė iš paskos ir sustojo per kokius du žingsnius už nugaros.

- Nėr vietos, l iurbi , Rivijos valkata, - sukrankė raupsuotasis, mažne užsirioglindamas ant nepažįstamojo. - Nereik čia, V i z i m e , mums tokių kaip tu. Čia padorus miestas!

Nepažįstamasis atstūmė bokalą. Pažiūrėjo į smuklininką, bet tas jo žvilgsnio vengė. Ne i jam rūpėjo rivą ginti, nei ką. Kas gali tuos rivus mėg­ti?

- V i s i r ivai - niekdariai, - toliau marmėjo raupsuotasis, trenkiantis alu­mi , česnakais ir pykčiu. - G i r d i , ką sakau, varnalėša?

- Negirdi . Mėšlo į ausis prisikimšęs, - atsiliepė vienas iš tų dviejų už nugaros, o kitas prapliupo kvatoti.

- Užsimokėk ir nešdinkis! - sukriokė raupsaveidis*. Nepažįstamasis tik dabar į jį pažvelgė. - Alų išgersiu. - Padėsim tau, - sušnypštė ilgšis. Išmušė r i v u i bokalą, tuo pat metu

viena ranka griebdamas už peties, o kita įsikibdamas į diržą, įstrižai juo­siantį svetimšalio krūtinę. Vienas iš anų dviejų užsimojo žiebti. Nepažįs­tamasis staigiai apsisuko, ir raupsuotasis susverdėjo. Sušvilpė iš makštų traukiamas kalavijas, blykstelėjo žibintų šviesoje. K i l o sąmyšis. Riksmas. Kažkuris iš svečių paknopstom puolė prie durų. Triukšmingai nugriuvo krėslas, sučerškėjo į grindis moliniai indai . Smuklininkas - jo lūpos tirtėjo - spoksojo į bjauriai sudarkytą raupsuotojo veidą, ilgšis, pirštais įsikibęs pertvaros briaunos, pamažu smuko, lėtai dingo iš akių, tarytum skęsda­mas. A n i e d u tysojo ant grindų. Vienas nejudėjo, kitas raitėsi ir trūkčiojo sparčiai plintančiame tamsiame klane. Ore virpėjo laibas, isteriškas mo­ters klyksmas, gręžte gręžiantis ausis. Smuklininką ėmė tąsyti, jis įkvėpė oro ir apsivėmė.

Nepažįstamasis atsitraukė prie sienos. Gunktelėjęs, susitelkęs, budrus. Kalaviją laikė abiem rankomis ir jo smaigaliu vedžiojo ore. Niekas nė ne­krustelėjo. Siaubas it šaltas purvas padengė veidus, sukaustė sąnarius, už­kimšo gerkles.

Į smuklę trinksėdami ir bildėdami sugriuvo sargybiniai, trise. Matyt, trynėsi kur nors netoliese. Turėjo nusičiupę diržais apvyniotas lazdas, bet kai išvydo lavonus, susyk griebėsi kardų. Rivas nugara atsirėmė į sieną, kairiąja ranka iš už aulo išsitraukė durklą.

- Šitą mesk! - drebančiu balsu riktelėjo vienas sargybinių. - Mesk, galvažudy! Eisi su mumis!

Kitas paspyrė krėslą, trukdantį prieiti prie rivo iš šono. - Menke, lėk žmonių šaukti! - paragino jis trečiąjį, kuris mindžikavo

arčiau durų. - Nereikia, - atsiliepė nepažįstamasis, nuleisdamas kardą. - Pats eisiu. - Eisi eisi, kalės išpera, bet tik supančiotas! - užbliovė anas drebančiu

balsu. - Mesk kardą, o tai perskelsiu makaulę!

Rivas išsitiesė. Pasibruko geležtę po kairiąja pažastimi, o dešinę ranką kilstelėjo ir, ištiesęs į sargybinius, staigiai nubrėžė ore kažkokį sudėtingą ženklą. Blykstelėjo dygliai , kurių gausiai buvo prisagstyta ant ilgų, net i k i alkūnių, odinės palaidinės rankogalių.

Sargybiniai, dangstydamiesi veidus dilbiais, akimoju atsitraukė. Kaž­kuris iš svečių pašoko, kitas puolė prie durų. Moteris vėl sukliko, šiurpiai, veriamai.

- Pats eisiu, - pakartojo nepažįstamasis skambiu metaliniu balsu. - O jūs, vis i trys, kulniuosite priekyje. Palydėsite mane pas miesto valdytoją. Kel io nežinau.

- Žinoma, pone, - sulemeno sargybinis nuleidęs galvą. Nedrąsiai dai­rydamasis patraukė prie durų. K i t i du atatupsti nuklupinėjo jam iš pas­kos. Nepažįstamasis, įsibrukęs kalaviją į makštis, o durklą - už aulo, išėjo paskui juos. Jam žengiant pro svečius, šie suskato dangstytis veidus palai­dinių skvernais.

II

Veleradas, V i z i m o valdytojas, susimąstęs pasigremžė smakrą. Nebu­vo jis nei prietaringas, nei bailys, bet nedžiugino jo proga l ikt i akis į akį su baltagalviu. Pagaliau ryžosi.

- Išeikite, - paliepė sargybiniams. - O tu sėsk. Ne, ne čia. Anava ten, toliau, prašyčiau.

Nepažįstamasis atsisėdo. Nebeturėjo nei kardo, nei juodojo apsiausto. - Klausau, - ištarė Veleradas, žaisdamas ant stalo gulinčiu sunkiu vėz­

du . - Aš Veleradas, V i z i m o miesto valdytojas. Ką nori man pasakyti, ma­loningasis galvažudy, prieš tūpdamas į požemius? Trys nužudyti, pasikė­sinimas užkerėti, neblogai, visai neblogai. Už tokius darbelius čia, Vizime, ant kuolo sodiname. Bet aš teisingas, pirmiau išklausysiu tave. Kalbėk.

Rivas atsisegė palaidinę ir išsitraukė baltos ožio odos ritinėlį. - Kabinate kryžkelėse, smuklėse, - tyliai pasakė. - Ar čia parašyta tei­

sybė? - A, - numykė Veleradas, žvelgdamas į odoje išdegintas runas. - Tai

mat kokie reikalai. K a i p aš iš karto nesusiprotėjau. Tataigi kad teisybė, kuo teisingiausia. Šit ir parašas: Foltestas, karalius, Temerijos, Pontaro ir Mahakamo valdovas. Vadinasi, teisybė. Bet skelbimas skelbimu, o įstaty-mas yra įstatymas. Cia , Viz ime, aš žiūriu įstatymo ir tvarkos! Žmonių žu­dyt i neleisiu! Supratai?

Rivas linktelėjimu parodė supratęs. Veleradas piktai sušnirpštė. - Raganiaus ženklą turi? Nepažįstamasis vėl įbruko ranką užantin ir išėmė apskritą medalioną

ant sidabro grandinėlės. A n t medaliono buvo pavaizduota vi lko galva iš­šieptomis iltimis.

- Ar kokį vardą turi? Ga l i sakyti bet kokį, ne iš smalsumo klausiu, o tik kad būtų lengviau šnekėtis.

- Esu Geraltas. - Tegul bus Geraltas. Kiek suprantu iš tarsenos, esi iš Rivijos? - Iš Rivijos. - Tataigi. Zinai ką, Geraltai? Dėl šito, - Veleradas delnu trinktelėjo per

skelbimą, - dėl šito tu apsiramink. Čia rimtas reikalas. Daugelis jau mėgi­no. Tai ne tas pat, ką porą dykaduonių pakloti.

- Žinau. Tai mano amatas, valdytojau. Čia parašyta: atlygis - trys tūkstančiai orenų.

- Trys tūkstančiai, - Veleradas papūtė lūpas. - Ir karalaitė į žmonas, kaip žmonės kad šneka, nors maloningasis Foltestas to neprirašė.

- Karalaitė manęs nedomina, - ramiai pasakė Geraltas. Sėdėjo nejudė­damas, rankas susidėjęs ant kelių. - Parašyta: trys tūkstančiai.

- Tai bent laikai užėjo, - atsidūsėjo miesto valdytojas. - Tai bent šūdini laikai! Dar prieš dvidešimt metų nė girtas nebūtum pagalvojęs, kad bus tokia profesija. Raganiai! Klajojantys basiliskų medžiotojai! Iškviečiami sli­binų ir atgijusių skenduolių tramdytojai! Geraltai, ar tavo gildija alų gerti leidžia?

- Aišku. Veleradas suplojo delnais. - Alaus! - šūktelėjo. - O tu, Geraltai, sėsk arčiau. K a j a u ten. A l u s buvo šaltas, su puta. - Šūdini laikai užėjo, - bambėjo Veleradas, siurbčiodamas iš bokalo. -

Kokios tik bjaurasties neprisiveisė. Mahakame, kalnuose, vaikolakių net knibžda. Miškuose kadaise tik vi lkai kaukė, o dabar kas darosi: vampyrai, visokie nakvišos, kur spjausi, pataikysi į vilkolakį ar kitą kokį šlykštynę. Kaimuose undinės ir verksnės vaikus grobia šimtais. Ligos, anksčiau ne­girdėtos neregėtos, plinta taip, kad plaukai šiaušiasi. Ir dar še! - pastūmė odos ritinėlį. - Nėr ko stebėtis, Geraltai, kad jūsų paslaugų tokia didžiulė paklausa.

- Tai karaliaus skelbimas, valdytojau, - Geraltas pakėlė galvą. - Gal ži­note smulkmenas?

Veleradas atsilošė, pirštus sunėrė ant pi lvo. - Sakai, smulkmenas? O g i žinau. Nepasakyčiau, kad iš pirmų lūpų,

bet - iš patikimų šaltinių. - Kaip tik to man ir reikia. - Užsispyrei, ir gana. Kaip nori. Klausyk. - Veleradas gurkštelėjo alaus

ir prabilo jau tyliau. - Mūsų maloningasis Foltestas dar tais laikais, kai bu­vo karalaitis, o valdė senasis Medelas, jo tėvas, demonstravo mums, ką sugeba, o sugebėjo jis daug ką. Manėme, su amžiumi praeis. K u r tau: Foltestas, vos karūnuotas, tuojau po senojo karaliaus mirties, pranoko pats save. V is i net išsižiojo. Žodžiu, užtaisė jis vaiką savo tikrai seseriai A d a i . A d a buvo jaunesnė, jiedu vis kartu laikydavosi, bet niekas nieko neįtarė,

nebent karalienė... Žodžiu, pastebėjome, kad A d a jau su tokiu šit p i l v u ­ku, o Foltestas apie sutuoktuves prašneko. Su seserim, įsivaizduoji, Geral­tai? Padėtis įkaito velniškai, mat kaip tik dar Vizimiras iš Naujamiesčio sumanė už Foltesto savąją Dalką išleisti, šauklius atsiuntė - karalių reikėjo už rankų ir kojų laikyti , kad nubėgęs pasiuntinių neišplūstų. Išlaikėme -ir gerai, mat įžeistas Vizimiras būtų vidurius iš mūsų išpurtęs. Tada su Ados, kur i broliuką paveikė, pagalba pavyko šunytį nuo skubotų tuoktu­vių atkalbėti. O jau paskui A d a numatytu laiku, kaipgi kitaip, pagimdė. O dabar klausykis, mat čia viskas tik prasideda. Tai, kas gimė, nedaugelis tematė, bet viena pribuvėja iššoko pro bokšto langą ir užsimušė, o kitai pasimaišė protas, po šiai dienai tebėra kaip apdujusi. Tad manau, kad benkartėlis nebuvo itin dailus. Mergytė ta. Po teisybei, susyk ir pasimirė, dingojasi man, kad niekas nepasiskubino užrišti bambagyslės. A d a , savo laimei, gimdymo nepakėlė. O paskui, brolyti, Foltestas eilinį sykį sukvai­liojo. Tą benkartėlį reikėjo išsyk sudeginti arba, ką aš žinau, gal užkasti kur, kokioje dykynėje, o ne sarkofage slėpti rūmų požemiuose.

- Per vėlu dabar samprotauti, - atsiliepė Geraltas. - Šiaip ar taip, reikė­jo išsikviesti kurį nors iš Žiniuonių.

- Turi galvoj tuos apsukruolius su žvaigždelėmis ant kepurių? Kaipgi , sulėkė jų gal dešimt, tik jau vėliau, kuomet paaiškėjo, kas tame sarkofage guli . Ir kas naktimis iš jo išlenda. O landžioti pradėjo ne iškart, oi ne. Sep­tynerius metus po laidotuvių gyvenome ramiai. Tik ūmai vieną naktį, bu­vo tąsyk pilnatis, rūmai pratrūko riksmais, klyksmais - tai bent kilo su­maištis! Ką daug šnekėti, pats išmanai ir skelbimą šit perskaitei. Kūdikėlis karste paūgėjo, ir neprastai paūgėjo, o dantys užaugo tokie, kad ohoho. Žodžiu, stryga. Gaila, kad nematei lavonų. Ka ip aš kad mačiau. Tikrai būtum Vizimą plačiu lankstu apėjęs.

Geraltas tylėjo. - Tuomet, - tęsė Veleradas, - kaip sakiau, Foltestas sukvietė visą minią

burtininkų. Rėkavo jie, šūkavo, mažne puolė vienas kitą tvatyti tomis savo lazdomis, kurias tamposi, matyt, nuo šunų atsimušti, jei kas užpjudo. O pjudo, manau, nuolatos. Atsiprašau, Geraltai, gal tavo nuomonė apie bur­tininkus kitokia, turbūt kitokia, turint galvoje tavo profesiją, bet mano iš­manymu jie t ikri dykaduoniai ir mulkiai . Jumis, raganiais, žmonės labiau pasitiki. Bent jau esate, kaip čia geriau išsireiškus, konkretesni.

Geraltas tik šyptelėjo. - Bet šnekėkim apie reikalus. - Valdytojas užmetė akį į ąsotį, šliūstelė-

jo alaus sau ir r ivui . - Ka i kurie burtininkų patarimai atrodė visai nekvaili. Vienas siūlė supleškinti strygą su visais rūmais ir sarkofagu, kitas ragino kastuvu nukirsti jai galvą, dar kit i laikėsi nuomonės, kad reikia jai į įvai­rias kūno vietas privaryti drebulinių kuoliukų, aišku, dieną, kai nelaboji miega karste, nusikamavusi po naktinių pramogų. Deja, vienas klounas smaila kepuraite ant pliko kiaušo, kuprotas atsiskyrėlis, prisigalvojo, neva tai esą burtai, neva galima atkerėti, ir stryga vėl atvirsianti Foltesto dukre-

le, dailia kaip paveiksliukas. Reikia tik išbūti kriptoje per naktį, ir po vis­kam. Taigi įsivaizduok sau, Geraltai, koks pusgalvis, ėmė ir nuėjo nakčiai į rūmus. Nesunku atspėti, nedaug iš jo l iko, gal tik kepuraitė ir lazda. Bet prie Foltesto ta mintis prikibo kaip varnalėša šuniui prie uodegos. Uždrau­dė bet kokius mėginimus strygą užmušti, o iš visų šalies užkampių susi­kvietę šarlatanus, kad tik tie atkerėtų baidyklę į karalaitę. Tai bent kom­panija susirinko! Kažkokios susisukusios bobos, kažkokie šlubiai, brolyti , utėlėti, nors verk. Ir kad pasius kerėti, daugiausia prie dubens ir bokalo. Aišku, kai kuriuos Foltestas ar taryba mitriai demaskavo, porą net pakorė ant statinių tvoros, bet per mažai, per mažai. Aš juos visus būčiau pa­džiovęs ant sausos šakos. Turbūt nė nereikia pridurt i , kad stryga tuo tar­pu vis ką nors suėsdavo, o tie apgavikai ir jų užkeikimai jai buvo nei gal­voj, nei uodegoj. Savaime suprantama ir tai, kad Foltestas rūmuose jau nebegyveno. Niekas ten nebegyveno.

Veleradas atsikvėpė, nugėrė alaus. Raganius tylėjo. - Ir tęsiasi šitaip, Geraltai, šešerius metus, mat gimė tai maždaug prieš

keturiolika. Turėjom per tą laiką ir kitokių rūpesčių, mat susivaidijom su V i z i m i r u iš Naujamiesčio, bet kivirčų priežastys buvo rimtos ir pateisina­mos: nesutarėme dėl sienų, o ne dėl kokių nors ten dukterų ar vedybinių giminysčių. Foltestas, tarp kitko, puse lūpų jau pašneka apie vedybas ir bent apžiūri iš kaimyninių karalysčių atsiųstus portretus, kuriuos anks­čiau susyk mesdavo išvietėn. Bet kartkartėmis jį vėl apninka ta manija, vėl siuntinėja žygūnus ieškoti naujų burtininkų. Ir atlygį pažadėjo, tris tūks­tančius, dėl kurių vėl sulėkė pakvaišėliai, klajojantys riteriai, prisistatė net piemenukas, visoje apylinkėje žinomas kvailelis, tegul i lsisi ramybėje. O strygai kas. Kartkartėm vis ima ir paskerdžia ką nors. Gal ima ir įprasti. Iš tų didžiavyrių, mėginančių ją atkerėti, bent tiek naudos, kad bestija ten pat, rūmuose, prisiryja ir kitur nesibasto. O Foltestas pasistatė naujus rū­mus, visai dailius.

- Per šešerius metus, - prašneko Geraltas, - per šešerius metus niekas nesutvarkė to reikalo?

- Tataigi kad ne. - Veleradas įdėmiai pažvelgė į raganių. - Mat reikalas ir yra nesutvarkomas, teks su tuo susitaikyti. Turiu galvoj Foltestą, mūsų maloningąjį ir mylimą valdovą, kuris kryžkelėse vis dar kabina tokius skelbimus. Tik kad norinčiųjų lyg ir sumažėjo. Tiesa, neseniai atsibastė vienas, bet tuos tris tūkstančius pageidavo būtinai gauti iš anksto. Tai mes jį įkišome į maišą ir - ežeran.

- Gudruolių netrūksta. - Tikrai netrūksta. Yra net per daug, - pritarė miesto valdytojas, nenu­

leisdamas akių nuo raganiaus. - Todėl, kai eisi į rūmus, nesigviešk aukso iš anksto. Jei iš viso eisi.

- Eisiu. - Tataigi tavo reikalas. Bet mano patarimą atmink. O jei jau prašneko­

me apie atlygį, tai pastaruoju metu užsimenama ir apie kitą jo pusę, m i -

nėjau tau. Karalaitė į žmonas. Nežinau, kas sugalvojo, bet jeigu stryga tik­rai atrodo taip, kaip pasakojama, tuomet pokštas iš tiesų niūrus. O g i vis tiek netrūko puspročių, kurie skuoste atskuodė į rūmus, vos pasklido ži­nia, kad galima susigiminiuoti su karaliumi. Jei konkrečiau, buvo du bat­siuvio pameistriai. Kodėl batsiuviai tokie kvai l i , Geraltai?

- Nežinau. O kaip raganiai, valdytojau? Ar bandė? - Buvo keli , o kaipgi. Išgirdę, kad strygą reikia atkerėti, o ne užmušti,

dažniausiai patraukdavo pečiais ir išvykdavo. Štai dėl ko, Geraltai, taip iš­augo mano pagarba raganiams. Paskui atkeliavo dar vienas, už tave jau­nesnis buvo, vardo neatmenu, jei tik išvis jį pasisakė. Šitas bandė.

- Ir ką? - Tolokai ištąsė jo žarnas dantingoji karalaitė. Per pusę šūvio iš lanko. Geraltas palingavo galvą. - Viskas? - Buvo dar vienas. Veleradas valandėlę patylėjo. Raganius jo neskubino. - Tataigi, - galiausiai ištarė valdytojas. - Buvo dar vienas. Iš pradžių,

kai Foltestas pagrasino kartuvėmis, jei užmušiąs ar suluošinsiąs karalaitę, jis tik nusijuokė ir ėmė krautis mantą. Bet paskui. . .

Veleradas vėl prašneko tyl iai , beveik pašnibždomis, pasilenkęs per stalą.

- Paskui apsiėmė. Matai, Geraltai, yra čia, Vizime, netgi aukštuose po­stuose, vienas kitas protingas žmogus, kuriems tas reikalas jau gerokai įgriso. Sklinda gandai, kad tie žmonės raganių patyliukais įkalbėjo nesi-terlioti su jokiais ritualais ir kerais, strygą paprasčiausiai nudėti, o karaliui pasakyti, kad burtai nesuveikė, kad dukrelė nukrito nuo laiptų, bet pa­brėžti, kad taip nutiko, jam dirbant savo darbą. Karalius, aišku, supyksiąs, bet baigsis tik tuo, kad nesumokėsiąs atlygio nė oreno. Šelmis raganius į tai atrėžė, kad už dyką galime ir patys strygas medžioti. Kas l iko daryti.. . Sumėtėme pinigus, pasiderėjome... Tik kad nieko iš to neišėjo.

Geraltas kilstelėjo antakius. - Sakau, nieko, - tarė Veleradas. - Raganius iš karto, pačią pirmą nak­

tį, į rūmus nenorėjo eiti. Landžiojo visur, tykino, sukiojosi po apylinkes. Galiausiai , taip žmonės šneka, pamatė strygą, turbūt pramogaujančią, mat ta bestija šiaip sau, tik kojų pamankštinti, iš kriptos nelenda. Taigi pa­matė ir tą pačią naktį kulnus paraitė. Net neatsisveikino.

Geraltas vos vos perkreipė lūpas, matyt, tai buvo šypsena. - Tie protingi žmonės, - prabilo, - surinktus pinigus veikiausiai tebe­

turi? Raganiai iš anksto atlygio neima. - Tataigi, - atsakė Veleradas, - veikiausiai tebeturi. - Ar nesklinda gandai, kiek jų yra? Veleradas išsišiepė. - Vieni sako, aštuoni šimtai... Geraltas pakraipė galvą. - K i t i , - sumurmėjo miesto valdytojas, - šneka apie tūkstantį.

- Nedaug, ypač jei prisiminsime, kad gandai visada viską išpučia. K a ­ralius juk siūlo tris tūkstančius.

- Nepamiršk dar ir nuotakos, - nusišaipė Veleradas. - Apie ką mes čia šnekame? Juk aišku, kad tų trijų tūkstančių negausi.

- Iš kur jau taip aišku? Veleradas delnu trinktelėjo į stalviršį. - Geraltai, negadink mano nuomonės apie raganius! Tai tęsiasi jau še­

šerius metus su uodegėle! Stryga kasmet sudoroja bene pusšimtį žmonių, tiesa, dabar jau mažiau, mat vis i rūmų vengia. Ė, brolyti , burtais aš t ikiu; daugel esu regėjęs, tad, aiškus dalykas, i k i tam tikros ribos, t ikiu ir magų bei raganių sugebėjimais. Bet tas atkerėjimas - nesąmonė, kuproto, snar­gliuoto dėdulės, kuris pakvaišo, atsiskyrėlio duoną krimsdamas, prama­nas, ir niekas juo netiki. Niekas, išskyrus Foltestą. Ne , Geraltai! A d a pa­gimdė strygą dėl to, kad mylėjosi su savo broliu, teisybė yra tokia, ir jokie burtai čia nepadės. Stryga ėda žmones, tam ji ir stryga, ir ją reikia nugala­byti , tiesiog nugalabyti. Tik paklausyk, prieš porą metų kaimiečiai iš kaž­kokios skylės prie Mahakamo, slibinas jų avis rydavo, susibūrė, negyvai uždaužė jį rungais ir nemanė, kad yra kuo girtis. O mes čia, Viz ime, lau­kiame stebuklo ir per kiekvieną pilnatį sklendes užšauname arba rišame nusikaltėlius prie stulpo priešais rūmus, tikėdamiesi, kad bestija prisiris ir grįš į karstą.

- Neblogas būdas, - šyptelėjo raganius. - Ar nusikalstamumas suma­žėjo?

- Nė per plauką. - Kaip nueiti į rūmus, tuos naujuosius? - Pats tave palydėsiu. O kaip dėl protingų žmonių pasiūlymo? - Valdytojau, kam skubėti? Juk man dirbant, strygai iš tikrųjų gali

kas nut ikt i , nesvarbu, kokie būtų mano ketinimai. Tada protingiems žmonėms reikėtų pagalvoti, kaip apginti mane nuo karaliaus pykčio, ir paruošti tuos pusantro tūkstančio orenų, apie kuriuos liežuviai mala.

- Mala apie tūkstantį. - Ne , pone Veleradai, - griežtai tarė raganius. - Tas, kur iam siūlėte

tūkstantį, spruko, vos pamatęs strygą, nė nebandęs kelti kainos. Vadinasi, kad rizika verta daugiau nei tūkstančio. Galbūt daugiau ir nei pusantro, dar pamatysime. Žinoma, aš dėl visa ko atsisveikinsiu iš anksto.

Veleradas pasikasė galvą. - Geraltai. Tūkstantis du šimtai. - Ne, valdytojau. Tai nelengvas darbas. Karalius siūlo tris; o kartais at­

kerėti, pasakysiu aš tau, būna lengviau nei užmušti. Juk kuris nors iš ma­no pirmtakų ir būtų strygą nudobęs, jei tai būtų taip paprasta. Manote, kad leidosi suėdami vien todėl, kad bijojo karaliaus?

- Gerai, brolyti . - Veleradas liūdnai palingavo galvą. - Sutarėme. Tik karaliui nė žodelio apie tai, kad dirbant strygai gali kas nors netyčia nutik­ti . Patariu iš visos širdies.

III

Foltestas buvo liesas, dailaus - pernelyg dailaus - veido. Raganiaus nuomone, dar neturėjo nė keturiasdešimties. Sėdėjo raižyto juodmedžio krėsle, kojas ištiesęs prie židinio, čia pat šildėsi ir du šunys. Greta ant skrynios sėdėjo vyresnis, tvirtai sudėtas, barzdotas vyriškis. Už karaliaus stovėjo dar vienas, prašmatniai apsirengęs, išdidžia veido išraiška. D i d i ­kas.

- Raganius iš Rivijos, - karalius nutraukė trumpą tylą, stojusią po įžanginių Velerado žodžių.

- Taip, pone, - nulenkė galvą Geraltas. - Ko toks pražilęs? N u o burtų? Matau, kad nesi senas. Gerai jau, ge­

rai. Juokauju, gali nieko nesakyti. Drįstu spėti, esi bent kiek patyręs? - Taip, pone. - Mie la i paklausyčiau. Geraltas nusilenkė dar žemiau. - Veikiausiai žinote, pone, kad mūsų kodeksas draudžia kalbėti apie

nuveiktus darbus. - Patogus kodeksas, maloningasis raganiau, didžiai patogus. O jei ne-

sileisime į smulkmenas, su nakvišomis susidurti teko? - Taip. - Su vampyrais, giriniais? - Irgi. Foltestas sudvejojo. - Su strygomis? Geraltas pakėlė galvą, pažvelgė karaliui į akis. - Taip. Foltestas nukreipė žvilgsnį. - Veleradai! - Klausau, maloningasis pone. - Apl inkybes jam paaiškinai? - Taip, maloningasis pone. Tvirtina, kad karalaitę galima atkerėti. - Tą jau seniai žinau. Kaip, maloningasis raganiau? A k , tiesa, pamir­

šau. Kodeksas. Tiek to. Tik viena pastabėlė. Čia jau buvo keletas raganių. Sakei jam, Veleradai? Gerai. Todėl ir žinau, kad jūsų amatas yra veikiau žudymas nei atbūrimas. Nesvarbu. Jei mano dukrelei bent plaukas n u ­kris nuo galvos, dėsi ant kaladės savąją. Tiek. Ostritai, o ir jūs, pone Sege-linai, pasilikite, papasakokite jam viską, ko tik pageidaus. Jie visada daug klausinėja, tie raganiai. Papenėkite jį ir tegul gyvena rūmuose. Lai nesival­kioja po smukles.

Karalius atsistojo, švilptelėjo šunims ir, žarstydamas šiaudus, kuriais buvo išklotos menės grindys, žengė prie durų. Tarpduryje dar atsigręžė.

- Jei tau pavyks, raganiau, be atlygio neliksi. Gal prie žadėtojo ir dar ką nors pridursiu, jei padarysi įspūdį. Žinoma, prastuolių pasakėlėse apie

vedybas su karalaite nėra nė žodžio teisybės. Tikiuosi, nemanai, kad išlei­siu dukrą už pirmo pasitaikiusio prašalaičio?

- Ne, pone. Nemanau. - Gerai. Matyti , kad esi protingas. Foltestas išėjo ir uždarė duris. Veleradas ir didikas, ik i šiol stovėję, tuč­

tuojau susėdo prie stalo. Miesto valdytojas ištuštino puspilnę likusią kara­liaus taurę, žvilgtelėjo į ąsotį, susikeikė. Ostritas, užėmęs Foltesto krėslą, iš padilbų žvelgė į raganių ir delnais glostė raižytus ranktūrius. Segelinas, barzdočius, mostelėjo Geraltui.

- Sėskite, maloningasis raganiau, sėskite. Tuojau patieks vakarienę. A p i e ką norėtumėte pasikalbėti? Turbūt miesto valdytojas Veleradas jau viską jums papasakojo. Pažįstu jį ir žinau, kad veikiau bus pasakęs per daug nei per mažai.

- Norėčiau dar kai ko paklausti. - Klauskite. - Valdytojas minėjo, kad, pasirodžius strygai, karalius buvo išsikvie­

tęs nemažai Žiniuonių. - Taip ir buvo. Tik sakykite ne "stryga", o "karalaitė". Tuomet karaliui

girdint išvengsite tokios klaidos... ir su ja susijusių nemalonumų. - Ar tarp Žiniuonių buvo žinomų? Garsių? - Buvo tokių ir tada, ir vėliau. Vardų neprisimenu... O jūs, pone Ost-

ritai? - Neprisimenu, - atsakė didikas. - Bet žinau, kad kai kurie buvo gar­

sūs, šlovingi. Apie tai kalbėta daug. - Ar jie vieningai sutarė, kad prakeiksmą galima panaikinti? - Nė iš tolo, - nusišypsojo Segelinas. - Nesutarė nė vienu klausimu. Bet

tokios nuomonės būta. Būdas esąs visai paprastas, nė nereikalaujantis magiškųjų sugebėjimų: kiek supratau, turėjo pakakti, kad kas nors visą naktį, nuo saulėlydžio i k i trečiųjų gaidžių, praleistų rūsyje prie sarkofago.

- Iš tiesų paprastas, - prunkštelėjo Veleradas. - Norėčiau sužinoti, kaip.. . karalaitė atrodo. Veleradas pašoko nuo krėslo. - Karalaitė atrodo kaip stryga! - užriko. - Kaip strygiausia stryga iš v i ­

sų, apie kokias girdėjau! Jos aukštybė karaliaus dukrelė, prakeiktas ben-kartas, yra keturių uolekčių ūgio, panaši į alaus statinę, nasrai nuo ausies i k i ausies, p i ln i dantų lyg durklų, akys raudonos, gaurai rudi ! Letenos su nagais tartum laukinės katės karo i k i pat žemės! Stebiuosi, kad dar ne-siuntinėjame jos atvaizdo į draugingas karalystes! Karalaitei, kad ją kur maras suėstų, jau keturiol ika, metas pagalvoti, kaip išleidus už kokio princo!

- Tvardykis , valdytojau, - susiraukė Ostritas, žvilgčiodamas į duris. Segelinas vos pastebimai šypsojosi.

- Nupasakota, kad ir labai vaizdingai, užtat gana tiksliai, o juk malo­ningajam raganiui kaip tik to ir reikia, ar ne? Veleradas tik užmiršo pa-

minėti, kad karalaitė juda neįtikėtinai greitai ir yra daug stipresnė, nei at­rodytų iš jos ūgio ir sudėjimo. O kad jai keturiolika - faktas. Jei tik tai svarbu.

- Svarbu, - atsiliepė raganius. - Ar žmones ji puola tik per pilnatį? - Taip, - atsakė Segelinas. - Ji puola šiapus senųjų rūmų sienų. Pa­

čiuose rūmuose žmonės žūsta nepriklausomai nuo mėnulio fazės. Bet lau­kan ji išeina tik per pilnatį, ir tat ne per kiekvieną.

- Ar bent kartą ką nors užpuolė dieną? - Ne. Dieną - nė karto. - Auką suryja visada? Veleradas energingai nusispjovė į šiaudus. - K a d tave kur, Geraltai, tuojau vakarieniauti reikės. Tfu! Suėda, ap-

graužia, palieka, visaip būna, turbūt nuo jos nuotaikos priklauso. Vienam tik galvą nukando, porą išmėsinėjo, o dar porą nugraužė švariai, sakyčiau, pl ikai . Kalės išpera!

- Atsargiau, Veleradai, - sušnypštė Ostritas. - Apie strygą šnekėk, ką nori , bet Ados , man girdint, neužgauliok. Juk karaliaus akivaizdoje už­gaulioti nedrįsti!

- Ar bent vienam užpultajam pavyko išgyventi? - paklausė raganius, apsimetęs, kad neatkreipė dėmesio į didiko jausmų protrūkį.

Segelinas ir Ostritas susižvalgė. - Taip, - atsakė barzdočius. - Pačioje pradžioje, prieš šešerius metus,

šoko ant dviejų kareivių, saugojusių kriptą. Vienam pasisekė pabėgti. - O vėliau, - įsiterpė Veleradas, - malūnininkui, kurį užpuolė prie

miesto. Atsimenate?

I V

Vėlyvą kitos dienos vakarą į virš kordegardo įrengtą kambarėlį, kuria­me buvo įkurdintas raganius, atvedė malūnininką. Atlydėjo jį kareivis, užsimetęs apsiaugtą su gobtuvu.

Naudos iš pokalbio raganius pešė ne kažin kiek. Įsibauginęs malūni­ninkas vapaliojo, mikčiojo. Daugiau nei žodžiai bylojo jo randai: strygos sąkandis buvo įspūdingas, dantys - išties aštrūs, be to, labai ilgos viršuti­nės iltys - keturios, po dvi iš abiejų pusių. Nagai aiškiai aštresni už miški­nės katės, nors ir ne taip smarkiai užlenkti. Tiesą sakant, tik dėl to malū­n in inkui ir pavyko ištrūkti.

Baigęs apžiūrą, Geraltas linktelėjęs paleido malūnininką ir kareivį. Sis išstūmė valstietį pro duris ir atmetė gobtuvą. Tai buvo pats Foltestas.

- Sėsk, gali nestovėti, - leido karalius. - Vizitas neoficialus. Išvadomis patenkintas? Girdėjau, priešpiet buvai nuėjęs į rūmus.

- Taip, pone. - Kada imsies darbo?

- Iki pilnaties - keturios dienos. Po pilnaties. - N o r i pirmiau ją apžiūrėti? - Nebūtina. Bet prisiri jusi. . . karalaitė... bus ne tokia v i k r i . - Stryga, meistre, stryga. Diplomatijos nežaiskime. Karalaite ji dar tik

bus. Tiesą sakant, apie tai ir atėjau pasišnekėti. Sakyk, neoficialiai, trum­pai ir aiškiai: bus ar nebus? Tik nesidangstyk jokiais kodeksais.

Geraltas pasitrynė kaktą. - Karal iau, tvirt inu, burtus galima panaikinti . Ir jei neklystu, tam iš

tiesų reikia praleisti naktį rūmuose. Jei trečia gaidgystė užklumpa strygą ne sarkofage, užkerėjimas išnyksta. Su strygomis kovojama taip.

- Taip paprasta? - Tai nėra paprasta. Pirmiausia tą naktį dar reikia ištverti. Be to, gali

pasitaikyti visokių nukrypimų. Pavyzdžiui, gali prireikti ne vienos nak­ties, o trijų. Paeil iui . Būna ir. . . na... beviltiškų atvejų.

- Taip, - pyktelėjo Foltestas. - Iš kai ko tai girdžiu nuolat. Padarą esą reikia užmušti, nes tai nepagydomas atvejis. Meistre, neabejoju, kad ir su tavimi apie tai jau kalbėta. Ką sakė? K a d užkapotum žmogėdrą be cere­monijų, iš karto, o karal iui pasakytum, neva kitaip buvo neįmanoma? Neužmokės karalius, užmokėsime mes. Labai patogus būdas. Ir pigus. Mat karalius įsakys raganių nukirsdinti arba pakarti, o auksas liks kišenė­je.

- Ar tuomet karalius tikrai įsakys nukirsdinti raganių? - perkreipė l u ­pas Geraltas.

Foltestas valandėlę žiūrėjo r ivui į akis. - Karalius nežino, - ištarė pagaliau. - Bet turėti galvoje tokią tikimybę

raganiui vertėtų. Dabar jau patylėjo Geraltas. - Ketinu daryti, ką pajėgsiu, - prašneko vėl. - Bet jeigu pakryptų į blo­

ga, savo gyvybę ginsiu. Jums, pone, i rgi derėtų atsižvelgti į tokią t ikimy-bę-

Foltestas atsistojo. - Nesupranti manęs. Kalbu ne apie tai. Aišku, jei tau bus riesta, užmu­

ši ją, ar man tai patiks, ar nepatiks. Kitaip ji tave nugalabys, neišvengia­mai. Garsiai to neskelbiu, bet nebausčiau nė vieno, kuris užmuštų ją gin­damas savo gyvybę. Tačiau neleisiu, kad ją kas nors nužudytų, nė nepa­mėginęs išgelbėti. Jau mėginta padegti senuosius rūmus, šaudyta į ją iš lanko, kastos duobės, spęsti spąstai ir kilpinės - tai tęsėsi, kol pakoriau ke­lis nenaudėlius. Bet ne apie tai kalbu. Paklausyk, meistre!

- Klausau. - Po trečiųjų gaidžių, jei teisingai supratau, strygos nebebus. O kas

bus? - Jei viskas gerai, keturiolikmetė mergaitė. - Raudonakė? Su krokodilo dantimis?

- N o r m a l i keturiolikmetė mergaitė. Bet tik... - N a ? - Fiziškai. - Še tau, kad nori . O protiškai? Kas rytą pusryčiams - kibirą kraujo?

Mergaitės šlaunelę? - Ne . Protiškai... Neįmanoma atspėti... Manau, bus trimečio, ketur­

mečio vaiko lygio. Jai i lgai reikės rūpestingos priežiūros. - Aišku. Meistre... - Klausau. - Ar tai gali pasikartoti? Vėliau? Raganius tylėjo. - A h a , - pratarė karalius. - Gal i . O kas tada? - Jei po kelias dienas užsitęsusio nuoalpio mirtų, kūną būtina sude­

ginti. K u o greičiau. Foltestas apniuko. - Bet nemanau, - pridūrė Geraltas, - kad taip ir atsitiks. K a d būtų tik­

riau, šį tą patarsiu, kaip sumažinti pavojų. - Jau dabar? Ar ne per anksti, meistre? O jeigu... - Jau dabar, - pertraukė jį rivas. - Visaip nutinka, karaliau. Gal i būti ir

taip, kad rytą kriptoje rasite atkerėtą karalaitę ir mano lavoną. - Netgi šitaip? Nors ir leidžiu gintis? Tas leidimas, regis, tau nelabai

terūpi? - Tai rimta, karaliau. Riz ika didžiulė. Todėl klausykite: karalaitė turės

visada nešioti ant kaklo safyrą, geriausia su inkl iuzu, ant sidabrinės gran­dinėlės. Visada. Dieną naktį.

- Kas tas inkliuzas? - Oro burbuliukas safyro viduje. Be to, kambario, kuriame miegos,

židinyje reikės protarpiais sudeginti po kadagio, sausakrūmio ir lazdyno šakelę.

Foltestas susimąstė. - Dėkui už patarimus, meistre. Paklausysiu jų, jeigu... O dabar tu ma­

nęs atidžiai paklausyk. Jei įsitikinsi, kad atvejis - beviltiškas, užmuši ją. Jei atkerėsi, o mergaitė bus... nenormali. . . jei pajusi bent šešėlį abejonės, ar viskas pavyko, užmuši. Nebijok, iš mano pusės tau niekas negresia. Žmo­nėms girdint rėksiu ant tavęs, išmesiu iš rūmų ir iš miesto, bet nieko dau­giau. At lygio , aišku, neduosiu. Gal ką ir išsiderėsi, pats žinai, iš ko.

A b u patylėjo. - Geraltai, - Foltestas pirmą kartą kreipėsi į raganių vardu. - Klausau. - Kiek tiesos šnekose, neva vaikas toks, o ne kitoks dėl to, kad A d a

buvo mano sesuo? - Nedaug. Burtus visada kas nors užleidžia, joks užkeikimas nekrinta

pats. Bet manau, kad jūsų ryšys su seserim buvo užkerėjimo, tad ir tokių pasekmių priežastis.

- Taip ir maniau. Ir kai kurie Žiniuoniai, ne vis i , taip sakė. Geraltai, iš kur tokie dalykai atsiranda? Burtai, magija...

- Nežinau, karal iau. Žiniuoniai tyrinėja tokių reiškinių priežastis. M u m s , raganiams, pakanka žinoti, kad tokius reiškinius gali sukelti su­telkta valia. Ir dar - kaip juos įveikti.

- Žudant? - Dažniausiai. Juk už tai mums ir moka. Retas kas reikalauja išsklaidy­

ti burtus, karaliau. Paprastai žmonės tiesiog nor i apsisaugoti nuo grės­mės. O jeigu baidyklė galabija žmones, prisideda dar ir keršto motyvas.

Karalius atsistojo, kiek pavaikščiojo po kambarį, sustojo priešais raga­niaus kalaviją, kabantį ant sienos.

- Šituo? - paklausė nežiūrėdamas į Geraltą. - Ne . Šitas skirtas žmonėms.

N/ 4

- Girdėjau. Z ina i ką, Geraltai? Eis iu su tavim į kriptą. - N i e k u gyvu. Foltestas atsigręžė, jo akys blykstelėjo. - Ar žinai, burtininke, kad taip ir nesu jos matęs? N e i kai gimė, nei...

vėliau. Bijojau. Juk gali būti, kad niekada ir nebepamatysiu, ar ne? Tur iu teisę išvysti bent, kaip ją žudai.

- Kartoju, nieku gyvu . Tai garantuota mirtis. Ir man taip pat. Jei nu­kryps dėmesys, nusilps valia.. . Ne, karaliau.

Foltestas nusigręžė, žengė prie durų. Akimirką Geraltui pasirodė, kad išeis nebetaręs nė žodžio, neatsisveikinęs, tačiau karalius stabtelėjo, pasi­žiūrėjo į jį.

- K e l i pasitikėjimą, - pasakė. - Nors ir žinau, koks esi paukštelis. M a n papasakojo, kas nutiko smuklėje. Neabejoju, kad tuos banditus nudobei vien tam, kad pasigarsintum, sujudintum žmones, sudomintum mane. Numanau, kad galėjai įveikti juos ir nežudydamas. Bijau, kad niekada ne­sužinosiu, ar mano dukrelės eini gelbėti, ar i rg i žudyti. Bet sutinku su tuo. Privalau sutikti. Žinai kodėl?

Geraltas neatsakė. - Todėl, kad manau, - karalius atsakė pats, - manau, ji kenčia. Taip? Raganius įsmeigė į jį skvarbų žvilgsnį. Nepatvirtino, nelinktelėjo, net

nekrustelėjo, tačiau Foltestas suprato. Atsakymą jis suprato.

V

Geraltas paskutinį kartą žvilgtelėjo pro rūmų langą. Sparčiai temo. Kitapus ežero mirgėjo blausūs V i z i m o žiburėliai. A p l i n k rūmus plytėjo dykynė - niekieno žemės ruožas, kuriuo miestas per šešerius metus atsi­tverė nuo pavojaus, palikdamas tik šiokius tokius griuvėsius, aptrešusius sienojus ir skylėtos smailiatvorės likučius, kurių, matyt, neapsimokėjo ar­dyti ir perkėlinėti. Toliausiai, į priešingą miestelio pakraštį, savo reziden­ciją perkėlė pats karalius - pilvotas jo naujųjų rūmų bokštas tamsavo gra-natinio dangaus fone.

Raganius grįžo prie apdulkėjusio stalo viename iš tuščių, nuniokotų kambarių, kur neskubriai, ramiai ir kruopščiai ruošėsi. Žinojo, kad laiko turi daug. Iki pusiaunakčio stryga iš kriptos nesirodys.

Ant stalo stovėjo nedidukė dėžutė su apkaustais. Raganius atidarė ją. Viduje, sausa žole išklotuose skyreliuose, ankštai pūpsojo tamsaus stiklo buteliukai. Paėmė tris.

Nuo grindų pakėlė ilgą ryšulį, storai apvyniotą avikailiu ir perjuostą diržu. Išvyniojo, išėmė kalaviją puošnia rankena ir juodomis žvilgančio­mis makštimis su virtinėmis runų ir simbolių. Ištraukė ginklą, kuris švys­telėjo skaidriu, veidrodiniu spindesiu. Ašmenys buvo iš gryno sidabro.

Geraltas sušnibždėjo užkeikimą, paskui vieną po kito išgėrė du bute­liukus, po kiekvieno gurkšnio ranką dėdamas ant kalavijo buožulo. Tada glaudžiai susisupo į savo juodąjį apsiaustą ir atsisėdo. Ant grindų. Kamba­ryje nebuvo nė vieno krėslo. Tiesą sakant, kaip ir visuose rūmuose.

Sėdėjo nejudėdamas, užsimerkęs. Jo kvėpavimas, iš pradžių lygus, staiga tapo trūksmingas, gargždus, neramus. O paskui ir išvis nutrūko. Didžiąją dalį mišinio, kurio dėka raganius galėjo visiškai valdyti visų orga­nų veiklą, sudarė čemerys, durnaropė, gudobelė ir karpažolė. K i t i kom­ponentai neturėjo vardų jokia žmonių kalba. Žmogui, priešingai nei Ge­raltas, neįpratusiam prie tokio mišinio nuo vaikystės, tai būtų mirtini nuo­dai.

Raganius staigiai pasuko galvą. Jo klausa, dabar nežmogiškai išaštrė-jusi, tyloje išsyk užjuto žingsnių šlamesį dilgėlių prižėlusiame kieme. Tai negalėjo būti stryga. Buvo per šviesu. Geraltas pasikabino kalaviją ant nu­garos, sugriuvusio židinio pakuroje paslėpė mantą ir tyliai lyg šikšnospar­nis nulėkė laiptais žemyn.

Kieme dar tebebuvo taip šviesu, kad atėjusysis galėjo įžiūrėti raga­niaus veidą. Žmogus - o buvo tai Ostritas - šastelėjo atatupstas, nevalinga išgąsčio ir pasišlykštėjimo grimasa perkreipė jo lūpas. Raganius sarkastiš­kai šyptelėjo - žinojo, kaip atrodo. Išgėrus šunvyšnės, kurpelės ir akišvei-tės mišinio, veidas įgauna kreidos atspalvį, o vyzdys išsiplečia per visą rai­nelę. Užtat mikstūra suteikia gebėjimą matyti juodžiausioje tamsoje, o kaip tik šito Geraltui ir reikėjo.

Ostritas tučtuojau susitvardė. - Atrodai taip, lyg jau būtum lavonas, burtininke, - tėškė jis. - Matyt,

iš baimės. Nebijok. Atėjau tavęs amnestuoti. Raganius neatsakė. - Negirdi , ką sakau, Rivijos žyny? Esi išgelbėtas. Ir ; turtingas - Ostritas

pasvėrė delne didoką kapšą ir metė Geraltui po kojomis. - Tūkstantis ore-nų. Čiupk juos, šok ant arklio ir nešdinkis iš čia!

Rivas vis dar nepratarė nė žodžio. - Nesprogink veizolų! - Ostritas prašneko griežčiau. - Ir negaišink

mano laiko. Neketinu stypsoti čia i k i pusiaunakčio. Nesupranti? Nenoriu, kad išsklaidytum burtus. Ne, nemanyk, neatspėjai. Su Veleradu ir Sege-

l inu nesusitariau. Nenoriu, kad užmuštum ją. Tau tik reikia išsinešdinti. Viskas turi l ik t i kaip buvę.

Raganius nė nekrustelėjo. Nenorėjo, kad didikas pastebėtų, kokie staigūs dabar jo judesiai ir reakcija. Sparčiai temo - Geraltui tai buvo tikra atgaja, mat netgi prieblanda žilpino jo akis išsiplėtusiais vyzdžiais.

- O kodėl, pone, viskas turi l ikt i kaip buvę? - paklausė jis, stengdama­sis lėtai tarti žodžius.

- O tai, - Ostritas išdidžiai kilstelėjo galvą, - ne tavo suknistas reikalas. - O jeigu aš jau žinau? - Įdomu. - Bus paprasčiau išmesti Foltestą iš sosto, jeigu stryga žmonėms dar la­

biau įkyrės? Jeigu karaliaus pakvaišimas i k i šleikštulio įgris ir didikams, ir prastuomenei, ar ne? Čionai keliavau per Redaniją, per Naujamiestį. Ten daug šnekama apie tai, kad kai kas Viz ime karaliaus Viz imiro laukia kaip išgelbėtojo ir tikrojo monarcho. Bet man, pone Ostritai, nerūpi nei polit i ­ka, nei sostų įpėdiniai, nei rūmų intrigos. A t v y k a u čionai atlikti darbo. Ar niekada negirdėjote apie pareigos jausmą ir paprasčiausią sąžinę? A p i e profesinę etiką?

- Nepamiršk, su kuo kalbi, valkata! - įdūkęs suriko Ostritas, dėdamas ranką ant kardo rankenos. - Gana jau, aš neįpratęs leistis į ilgas kalbas su kuo pakl iuvo! Tik paklausykite: etika, kodeksai, moralė?! O kas šneka? Galvažudys, kuris, vos spėjęs atsibastyti, šoko žudyti žmones! Kuris Fol-testui lankstėsi, o šiam už nugaros derėjosi su Veleradu kaip koks samdo-mas žudikas! Ir dar drįsti riesti nosį, liokajau? Vaidint i Žiniuonį? Magą? Burtininką? Tu prasmirdęs raganiau! Dink iš čia, kol kardu per snukį ne-užvožiau!

Raganius nė nevirptelėjo, stovėjo visiškai ramus. - Verčiau jūs iš čia eikite, pone Ostritai, - pasakė. - Sutems. Ostritas per žingsnį atsitraukė, jo rankoje blykstelėjo kardas. - Pats prisiprašei, burtininke. Užmušiu. Nepadės tau nė gudrybės.

Turiu su savimi vėžlio akmenį. Geraltas nusišypsojo. Požiūris į vėžlio akmens galią buvo tiek pat

klaidingas, kiek ir plačiai paplitęs. Raganius neketino eikvoti jėgų užkei­kimams, o juo labiau r izikuoti savo sidabriniu kalaviju, trankydamas jį į Ostrito ginklą. Nėrė po apskritimą brėžiančiu smaigaliu ir kumščiu drau­ge su sidabriniais rankogalio dygliais smogė d id iku i į smilkinį.

VI

Ostritas atsigaivelėjo greitai, vartė akis, dairydamasis tirštoje tamsoje. Susigaudę esąs surištas. Geralto, kuris stovėjo prie pat jo, nematė. Suvo­kęs, kur atsidūrė, užkaukė, pratisai, šaižiai.

- Tylėk, - ištarė raganius. - Prišauksi ją p i rm laiko.

- Tu , prakeiktas žmogžudy! K u r esi? Tučtuojau paleisk mane, men­kysta! Kartuvėse už tai kybosi, kalės vaike!

- Tylėk. Ostritas sunkiai alsavo. - Pal iksi mane jai suryti! Surištą? - paklausė jau tyliau ir mažne pa­

šnibždomis pridūrė bjaurų keiksmą. - Ne, - atsiliepė raganius. - Paleisiu. Bet ne dabar. - Niekše tu, - sušnypštė Ostritas. - N o r i nuvil iot i strygą? - Taip. Ostritas nutilo, paliovė blaškytis, aprimo. - Raganiau. - Ko? - Teisybė, Foltestą nuversti norėjau. Ne aš vienas. Bet tik aš troškau jo

mirties, norėjau, kad mirtų kančiose, kad išprotėtų, kad gyvas supūtų. Zinai , kodėl?

Geraltas tylėjo. - Mylėjau Adą. Karaliaus seserį. Karaliaus meilužę. Karaliaus mergšę.

Mylėjau ją... Raganiau, ar girdi mane? - Taip. - Žinau, ką galvoji. Bet buvo ne taip. Patikėk, neužleidau jokių kerų.

Burtų neišmanau. Tik sykį įpykusiam išsprūdo... Tik vieną sykį. Raga­niau, ar girdi?

- Girdžiu. - Jo motina, senoji karalienė. Tikrai . Negalėjo žiūrėti, kaip jiedu su

A d a . . . Ne aš. Aš kartą tik mėginau perkalbėti, o Ada . . . Raganiau! Protas man aptemo ir ištariau... Raganiau! Ar aš? Aš?

- Dabar jau nesvarbu. - Raganiau, ar greit vidurnaktis? - Greit. - Paleisk mane anksčiau. Duok daugiau laiko. - Ne. Ostritas neišgirdo nustumiamos antkapio plokštės džergžtelėjimo, bet

raganiaus ausis šis garsas pasiekė. Geraltas pasilenkė ir durklu perrėžė d i ­diko pančius. Ostritas nebegaišo laiko kalboms, pašoko, pastėręs neran­giai nušlubčiojo, galiausiai pasileido bėgti. A k y s jau spėjo apsiprasti tam­soje, tad kelią prie pagrindinės menės durų jis matė.

Iš grindų dundėdama išlėkė plokštė, dengianti kriptos angą. Geraltas, apdairiai pasislėpęs už laiptų turėklų, išvydo bjaurų strygos pavidalą, vik­riai, greitai ir užtikrintai sekantį paskui tolstančio Ostrito batų dunksėji­mą. Judėjo stryga be garselio.

Kraupus, vibruojantis, nelabais kerais apraizgantis klyksmas perplėšė naktį, sudrebino senus mūrus; niekaip nesiliovė, tai garsėdamas, tai tilda-mas virpino orą. Raganius negalėjo tiksliai įvertinti atstumo - klaidino už­aštrinta klausa, - bet žinojo, kad stryga pasivijo Ostritą labai greitai. Per

greitai. Jis išėjo į menės vidurį, atsistojo prie pat angos į kriptą. Nubloškė ap­

siaustą. Krustelėjo pečius, pasitaisydamas kalaviją ant nugaros. Užsitempė v v

pirštines. Siek tiek laiko dar turėjo. Žinojo, kad stryga, nors ir prisiri jusi per pilnatį, Ostrito lavono palikti neskubės. Būtinai sudoros širdį ir kepe­nis - jai tai buvo itin vertingos maisto atsargos, padedančios ištverti ilgą le­targą.

Raganius laukė. Iki aušros, jo paskaičiavimu, buvo likę apie tris valan­das. Gaidgystė galėjo jį tik suklaidinti . Ki ta vertus, visoje apylinkėje vei­kiausiai nebuvo nė vieno gaidžio.

Išgirdo. Slempino ji lėtai, vi lkdama kojas. O paskui raganius ją pama­tė.

Nupasakota buvo t iksl iai . Neproporcingai didelę galvą ant trumpo kaklo gaubė susivėlusių, išsitaršiusių rusvų plaukų aureolė. A k y s švietė tamsoje it du karbunkulai. Stryga sustojo ir įsistebeilijo į Geraltą. Staiga iš­žiojo nasrus - tarsi puikuodamasi baltų, smailių dantų eilėmis, paskui taip taukštelėjo žandikauliais, kad garsas priminė užvožiamos skrynios dang­čio dunkstelėjimą. Ir išsyk puolė, net neįsibėgėjusi, nusitaikiusi į raganių kruvinais nagais.

Geraltas šastelėjo į šalį ir žaibiškai apsisuko; stryga jį užkliudė ir taip pat apsisuko, raižydama orą nagais. Pusiausvyros ji neprarado, puolė dar kartą, negaišdama nė akimirkos, vėl sukdamasi; dantys taukštelėjo Geral­tui prie pat krūtinės. Rivas šoko į kitą pusę: tris kartus, net oras švilpė, pa­keitė sūkio kryptį ir šitaip supainiojo strygą. Pašokęs, stipriai, nors ir ne-atsivėdėjęs, trenkė jai į smilkinį sidabriniais spygliais, įtaisytais pirštinės išorėje, ant krumplių.

Stryga šiurpiai sumaurojo, net dundantis aidas nusirito per rūmus, tada prisiplojo prie grindų, sustingo ir įnirtusi suurzgė - dusliai , grėsmin­gai.

Raganius piktai išsišiepė. Pirmasis mėginimas, kaip jis ir tikėjosi, pa­vyko. Strygai, kaip ir daugumai burtais sutvertų padarų, sidabras buvo pražūtingas. Geraltui dar galėjo pasisekti: ši bestija tokia pat kaip ir kitos, ją įmanoma sėkmingai atkerėti, o nelikus kitos išeities, gyvybę jam galbūt dar išgelbėtų sidabrinis kalavijas.

Pult i stryga nebeskubėjo. Šįsyk artinosi iš lėto, šiepdama iltis, šlykš­čiai seilėdamasi. Geraltas atsitraukė, ėjo puslankiu, atsargiai, tai sulėtinda­mas, tai paspartindamas žingsnį, blaškė strygos dėmesį, trukdė susitelkti šuoliui. Slinkdamas raganius išvyniojo ilgą, ploną, tvirtą grandinę su svar-meniu gale. Ji buvo iš sidabro.

K a i stryga pagaliau pritūpė ir šoko, grandinė šmaukštelėjo ore ir rai-tydamasi it žaltys akimoju apsivijo siaubūnės pečius, kaklą ir galvą. Stry­ga, įkliuvusi per pusę šuolio, kurtinančiai suspigo ir griuvo. Blaškėsi ant grindų kraupiai urgzdama, tik nežinia, iš įsiūčio ar iš skausmo, kuriuo ją degino neapkenčiamas metalas. Geraltas pradžiugo - norėdamas dabar

būtų galėjęs strygą nesunkiai užmušti. Tačiau kalavijo raganius nesiėmė. Strygos elgesyje kol kas neįžvelgė jokių nepagydomo atvejo požymių. Ge­raltas atsitraukė saugiu atstumu ir, gi l iai kvėpuodamas, nenuleisdamas akių nuo besiraitančio ant grindų kūno, telkė jėgas.

Grandinė trūko, ir sidabrinės grandys dzingsėdamos mūran pažiro į visas puses lyg kruša. Stryga puolė kaukdama, apakinta įniršio. Ramiai laukęs Geraltas iškėlė dešinę ranką ir nubrėžė priešais save A a r d Ženklą.

Stryga, lyg kūju trenkta, nuskriejo keletą žingsnių atbula, tačiau ant kojų išsilaikė, atkišo nagus, iššiepė iltis. N u o veido nublokšti jos plaukai plaikstėsi tartum prieš šiurpų vėją. Kriokdama, vargais negalais, ji žings­nis po žingsnio stūmėsi į priekį. Vis dėlto stūmėsi.

Geraltas sunerimo. Jis ir nesitikėjo, kad toks paprastas Ženklas visiš­kai suparalyžiuos strygą, bet nemanė, kad bestija kliūtį įveiks taip lengvai. Raganius negalėjo naudotis Ženklu pernelyg ilgai, tai labai sekino, o stry­gai l iko jau ne daugiau dešimties žingsnių. Staiga Geraltas nuleido ranką ir šoko į šalį. Kaip ir tikėjosi, stryga iš inercijos puolė pirmyn, neteko p u ­siausvyros, persivertė, paslydo ant grindų ir, įsmukusi į kriptos angą, nu­dundėjo laiptais žemyn. Iš apačios ataidėjo kraupus kauksmas.

Norėdamas laimėti laiko, Geraltas puolė bėgti laiptais, vedančiais į ne­didelę galeriją. Nespėjo įveikti nė pusės kelio, o stryga it didžiulis juodas voras jau išsiropštė iš kriptos. Raganius luktelėjo, kol ji užbėgs laiptais, ta­da persivertė per turėklus ir nušoko žemyn. Bestija apsisuko, atsispyrė ir stryktelėjo ant Geralto neįtikėtinu, kone dešimties metrų šuoliu. Taip lengvai suklaidinama piruetu jau nebesileido - jos nagai dusyk paliko žy­mes ant odinės rivo palaidinės. Vis dėlto dar vienas galingas smūgis sidab­riniais spygliais apkvaitino strygą. Geraltas, pajutęs sukylantį įtūžį, su-sverdėjo, atsilošė ir stipriu spyriu į šoną pargriovė bestiją.

Taip šiurpiai ji dar nebuvo staugusi. Net tinkas pabiro nuo lubų. Stryga pašoko, drebėdama iš nevaldomo pykčio, ištroškusi kraujo.

Geraltas laukė. Jau buvo iškėlęs kalaviją, brėžė jo smaigaliu apskritimus ore, suko aplink padarą ratus sergėdamasis, kad ginklo judėjimas nesu­taptų su jo paties žingsnių ritmu ir tempu. Stryga nepuolė, artinosi iš lėto, akimis sekdam'a ryškią ašmenų juostą.

Staiga Geraltas sustojo ir apmirė, iškėlęs kalaviją. Sutrikdyta bestija taip pat sustojo. Raganius kalavijo smaigaliu lėtai nubrėžė puslankį ir žingtelėjo strygos l ink. Po to žengė dar vieną žingsnį. O tada šoko pir ­myn, sukdamas ginklą virš galvos.

Stryga susirietė ir klupinėdama ėmė trauktis; Geraltas vis artėjo prie jos, švysčiojo kalavijo ašmenys. Raganiaus akys grasiai sublizgo, pro su­kąstus dantis veržėsi kimus riksmas. Stryga vėl atsitraukė: ją stūmė ata­tupstą koncentruotos neapykantos, pykčio ir prievartos galia, spinduliuo­jama puolančio žmogaus, plūstanti bangomis, besiskverbianti į bestijos smegenis ir v idur ius . Iki skausmo persmelkta ligšiol nepažinto jausmo, žmogėdra nervingai, laibai sužviegė, apsisuko ir it pamišusi nuskuodė į niūrų rūmų koridorių labirintą.

Drebulio purtomas Geraltas sustojo menės viduryje. Vienas pats. Ilgo­kai teko staipytis tame beprotiškame, siaubingame šokyje ant bedugnės krašto, pagalvojo, ko l pavyko pasiekti tikslą, susilieti su priešininkės są­mone, prasiskverbti i k i valios, užvaldžiusios strygą, gniutulo. Piktos, l i ­guistos valios, sukūrusios tą padarą. Raganius sudrebėjo, prisiminęs aki­mirką, kai įsiurbė į save tą blogio krūvį, kad tarytum veidrodis nukreiptų jį į strygą. Dar niekada jis nebuvo susidūręs su tokiu neapykantos ir žu­dymo manijos grynuoliu, net kaudamasis su basiliskais, šiuo atžvilgiu ly­dimais i t in prastos šlovės.

Juo geriau, galvojo eidamas prie kriptos angos, lyg didžiulė bala juo­duojančios grindyse. Juo geriau, mat tuomet stipresnis smūgis teko ir pa­čiai strygai. K o l bestija atsitokės po šoko, daugiau laiko lieka tolesniam darbui. Raganius abejojo, ar jam pakaktų jėgų dar vienam panašiam iš-krūviui. Eliksyrų poveikis jau silpo, o aušra dar negreit. Negalima leisti strygai suskubti grįžti į kriptą prieš aušrą, kitaip visas darbas bus nuėjęs niekais.

Raganius nulipo laiptais. Rūsys buvo nedidelis, čia tilpo trys sarkofa­gai. Artimiausiojo antvožas buvo perpus nustumtas. Geraltas iš užančio išsitraukė trečiąjį buteliuką, skubiai išgėrė jo turinį ir įlipo į sarkofagą. Kaip ir manė, kapavietė buvo skirta dviem - motinai ir dukrai .

Užsitraukė antvožą tik tada, kai viršuje vėl pasigirdo strygos riksmas. Atsigulė šalia mumifikuotų Ados palaikų, ant plokštės iš vidaus nubrėžė Yrden Ženklą. A n t krūtinės pasidėjo kalaviją ir nedidukę klepsidrą su švytinčiu smėliu. Sukryžiavo rankas. Nebegirdėjo strygos, naršančios rū­mus, klyksmų. Išvis nieko nebegirdėjo, mat pradėjo veikt i vilkauogė ir didžioji ugniažolė.

VII

K a i Geraltas atsimerkė, smėlis klepsidroje buvo išbyrėjęs jau beveik visas, kas reiškė, kad raganiaus letargas užsitęsė net i lgiau, nei reikėjo. Jis įtempė ausis - nė garselio. Pojūčiai vėl veikė normaliai.

Sugniaužė kalavijo rankeną, šnibždėdamas formulę, kita ranka pa­braukė per sarkofago antvožą, tada vos vos, per kelis colius, jį stumtelėjo.

Tyla. Nustūmė dangtį, atsisėdo ir, nepaleisdamas ginklo, iškišo galvą iš ka­

po. Kriptoje buvo tamsu, bet raganius žinojo, kad lauke švinta. Išskėlęs ugnį, užsidegė mažytį žibintėlį, pakėlė jį - ant rūsio sienų ėmė šokti keis­čiausi šešėliai.

Nieko. Išsiropštė iš sarkofago, skausmingai jautrus, sustiręs, sužvarbęs. Ir ta­

da išvydo ją. Gulėjo prie sarkofago aukštielninka, nuoga, be sąmonės. Buvo, ko gero, negraži. Liesutė, mažomis smailiomis krūtimis, purv i ­

na. Pilkšvai rusvi plaukai beveik siekė juosmenį. Raganius pasistatė žibin-

tėlį šalia, atsiklaupė prie jos, pasilenkė. Jos lūpos buvo blyškios, ant skruosto tamsavo didelė mėlynė nuo jo smūgio. Geraltas nusiėmė piršti­nę, padėjo kalaviją, be ceremonijų pirštu pakėlė jos viršutinę lūpą. Dantys buvo normalūs. Siektelėjo jos rankos, nugrimzdusios į suveltus plaukus. Nespėjęs užčiuopti delno, pastebėjo atmerktas akis. Per vėlai.

Ji kirto jam per kaklą, giliai suvarydama nagus, jo kraujas trykštelėjo jai į veidą. Ji užkaukė ir kita ranka nusitaikė į akis. Jis užgriuvo ant jos ir sugriebęs už abiejų riešų primygo prie grindų. Prie pat jo veido taukšte­lėjo dantys - jau per trumpi. Jis kakta trinktelėjo jai į veidą, dar smarkiau ją prispaudė. Ji nebeturėjo ankstesnės jėgos, tik raitėsi po juo, staugė ir spjaudėsi krauju - jo krauju, - varvančiu jai ant lūpų. Sis plūdo gausiai. Reikėjo skubėti. Raganius nusikeikė ir suleido dantis jai į kaklą po pat au­simi, spaudė tol, kol nežmogiškas staugimas virto laibu, sielvartingu riks­mu, o galiausiai - trūksmingu kūkčiojimu ir nuskriaustos keturiolikmetės mergaitės verksmu.

K a i liovėsi judėjusi, jis ją paleido, atsiklaupė, iš kišenėlės ant rankovės išsiėmė drobės skiautę ir prispaudė sau prie kaklo. Sugraibė čia pat gulin­tį kalaviją, smaigalį prikišo nualpusiai mergaitei prie gerklės, palinko virš jos plaštakos. Nagai buvo nešvarūs, aplaužyti, k ruvin i , bet... normalūs. Kuo normaliausi.

Raganius sunkiai atsistojo. Pro angą grindyse jau sruvo klampiai drėgna ryto pi lkuma. Jis žengė prie laiptų, bet susverdėjo, teko atsisėsti ant grindų. Drobės skiautę permerkęs kraujas ranka tekėjo į rankovę. Ge­raltas atsisegė palaidinę, perplėšė marškinius, draskė sklypais, rišo juos aplink kaklą žinodamas, kad visai nebeturi laiko, kad tuojau apalps...

Suspėjo. Ir apalpo. Vizime, kitapus ežero, žvarbioje drėgmėje pašiaušęs plunksnas trečią

kartą kimiai pragydo gaidys.

VIII

Jis išvydo kambarėlio virš kordegardo baltintas sienas ir lubų sijas. Susiraukęs iš skausmo pakreipė galvą, suvaitojo. Kaklas buvo sutvarsty­tas, storai, solidžiai, profesionaliai.

- Gulėk, burtininke, - tarė Veleradas. - Gulėk, nesijudink. - Mano.. . kalavijas... - Taip, taip. Aišku, svarbiausia tavasis sidabrinis raganiaus kalavijas.

Nesibaimink, niekur jis nedingo. N e i kalavijas, nei skrynelė. N e i trys tūkstančiai orenų. Taip, taip, gali nieko nesakyti. Tai aš esu senas kvailys, o tu - išmintingas raganius. Foltestas jau d v i dienas man tai kartoja.

- D v i . . . - Tataigi, d v i . Neprastai ji tau kaklą išarė, viskas matėsi, ką ten turi .

Daug kraujo netekai. Laimė, atskuodėme į rūmus iškart po trečiųjų gai­džių. Viz ime niekas tą naktį nemiegojo. Triukšmavote kaip pasiutę. Ar nevargina tavęs mano plepalai?

- Kara.. . laite? - Karalaitė kaip karalaitė. Vieni kaulai. Ir kažkokia paikoka. Verkia be

atilsio. Į lovą myža. Bet Foltestas sako, kad ji pasikeis. Galgi ne į bloga, ką, Geraltai?

Raganius užsimerkė. - Tiek to, eisiu jau, - Veleradas atsistojo. - Ilsėkis, Geraltai. Dar tik pa­

sakyk, kodėl norėjai ją papjauti? Ką? Geraltai... Raganius jau miegojo.

PROTO BALSAS 2

I

- Geraltai. Kilstelėjo galvą, išplėštas iš sapno. Saulė jau ridinėjosi aukštai, palei

langinių kraštus atkakliai liejo akinantį auksą, tyrinėjo kambarį šviesos čiuptuvėliais. Raganius prisidengė akis delnu - nereikalingu ir nevalingu judesiu, nuo kurio niekaip negalėjo atprasti, o juk pakaktų susiaurinti vyzdžius i k i vertikalių plyšelių.

- Jau vėlyvas metas, - pasakė Nenekė, atverdama langines. - Pramigo­te. Jola, viens du, ir išgaruoji iš čia.

Mergina staigiai atsisėdo, persisvėrė per lovos kraštą ir pakėlė nuo grindų japančą. A n t peties, ten, kur prieš akimirką lietėsi jos lūpos, Geral­tas pajuto vėstančią seilės srovelę.

- Palūkėk... - nedrąsiai pratarė. Ji žvilgtelėjo į jį ir skubiai nusisuko. Pasikeitė. Nė truputėlio nebepriminė nei undinės, nei švytinčios, ra­

munėmis kvepiančios apyaušrio vizijos. Jos akys buvo tamsiai mėlynos, ne juodos. Visa nuberta strazdanomis - nosis, krūtinė, pečiai. Tos strazda­nos visai žavingos, tiko prie jos odos atspalvio ir rusvų plaukų. Bet tada, apyaušriu, kai ji buvo jo sapnas, strazdanų jis nematė. Susigėdęs liūdnai suvokė: tai, ką jai jaučia, yra apmaudas, apmaudas, kad ji neliko svaja. Ir dar suvokė, kad niekada neatleis sau to apmaudo.

- Palūkėk, - pakartojo. - Jola... Norėjau... - Nieko jai nesakyk, Geraltai, - tarė Nenekė. - Vis tiek neatsakys. Jola,

išgaruok. Paskubėk, vaikeli . Mergina, susisupusi į japančą, šlepsėdama basomis kojomis, nubidze-

no prie durų: sutrikusi, nuraudusi , nerangi. Jau niekuo nebepriminė... Jenefer. - Neneke, - tarė Geraltas, siekdamas marškinių. - Vi l iuos i , kad neprie­

kaištausi... Ir jos nebausi? - Kvai l iuk , - prunkštelėjo vaidilutė eidama prie lovos. - Pamiršai, kur

atsidūręs. Cia ne atsiskyrėlio celė ir ne vienuolynas. Čia Melitelės šventyk­la. Mūsų deivė vaidilutėms nedraudžia... nieko. Beveik.

- Uždraudei jai su manim kalbėti. - Ne uždraudžiau, o tik atkreipiau tavo dėmesį, kad kalbinti ją - bevil­

tiška. Jola nekalba. - Ką?

- Nekalba, nes tokius davė įžadus. Tai toks susilaikymas, kurio dėka... A k , ką aš tau aiškinsiu, vis tiek nesuprasi, net nemėginsi suprasti. Puikia i žinau tavo požiūrį į tikėjimą. Ne, kol kas nesirenk. N o r i u pasižiūrėti, kaip gyja tavo kaklas.

Atsisėdusi ant lovos krašto įgudusiais judesiais nuvyniojo l ininius tvarsčius, storai apsuktus raganiui aplink kaklą. Geraltas iš skausmo per­kreipė lūpas.

Vos jam atvykus į Elanderį, Nenekė pašalino bjaurius storus batsiu­vio dervasiūlius, kuriais raganiaus žaizdą susiuvo Viz ime, ir iš naujo ją pertvarstė. Padariniai nekėlė abejonių - į šventyklą jis atvyko beveik svei­kas, gal tik kiek sustingęs. O dabar vėl buvo ligotas ir kentė skausmą. Bet nesipriešino. Pažinojo vaidilutę daugelį metų, žinojo, kaip puikiai ji išma­no mediciną, kokia turtinga jos vaistinė. Gydymasis Melitelės šventykloje Geraltui negalėjo nepadėti.

Nenekė apčiupinėjo žaizdą, išplovė ir pratrūko vainoti. Raganius v i ­sus jos keiksmus jau mokėjo atmintinai, mat pradėjo ji pačią pirmą dieną ir nepamiršdavo išsiplūsti kaskart, kai tik išvysdavo Viz imo karalaitės na­gų paliktą atminimo dovanėlę.

- Koks siaubas! Leistis šitaip subjaurojamam kažkokios strygos! Rau­menys, sausgyslės, tik per plauką neperrėžta miego arterija! Didžioji M e -litele, Geraltai, kas tau darosi? Kaip nutiko, kad prisileidai ją taip arti? Ką norėjai jai padaryti? Patvarkyti?

Jis neatsakė, tik vos vos šyptelėjo. - Nesišypsok kaip koks paikšis. - Vaidilutė atsistojo, paėmė nuo ko­

modos krepšį su tvarsliava. Nors buvo apkūni ir žemo ūgio, judėjo mit­riai ir grakščiai. - Tai, kas atsitiko, visai nejuokinga. Prarandi refleksus, Geraltai.

- Perdedi. - Nė truputėlio. - Nenekė aplipdė žaizdą žalia tyre, aitriai kvepiančia

eukaliptu. - Nevalia tau buvo leistis sužeidžiamam, o leidaisi, tai bus labai rimta. Po teisybei, gali būti pražūtinga. K a d ir kokios ypatingos tavo rege­neracinės savybės, praslinks ne vienas mėnuo, kol vėl galėsi deramai ju­dinti kaklą. Perspėju, tuo laikotarpiu nemėgink grumtis su v ikr iu prieši­n i n k u .

- Dėkui už perspėjimą. Gal ir kita ką patarsi: iš ko turėčiau tiek laiko gyventi? Susikviesti panelių, nusipirkti vežimą ir įsteigti kilnojamuosius paleistuvystės namus?

Nenekė gūžtelėjo pečiais ir ėmė greitais, užtikrintais putlių pirštų ju­desiais tvarstyti jam kaklą.

- Ar aš tur iu tave mokyt i gyvenimo mokslų? Mot ina aš tau, ar ką? Štai, baigiau. Gal i apsirengti. Valgykloje tavęs laukia pusryčiai. Pasisku­bink, o tai pats turėsi putros sau išsimarmalyti. Neketinu i k i vidurdienio gaišinti merginų virtuvėje.

- K u r tave vėliau surasiu? Šventvietėje?

- Ne. - Nenekė atsistojo. - Ne šventvietėje. Tu, raganiau, čia laukiamas svečias, bet į šventvietę kojos nekelk. Verčiau pasivaikščiok, O jau surasti aš tave pati susirasiu.

- P u i k u .

II

Geraltas keturis kartus pirmyn atgal perėjo tuopų alėją, vedančią nuo vartų i k i gyvenamųjų korpusų bei skardingoje uoloje nugramzdintos šventvietės ir pagrindinės šventyklos link. Kiek pagalvojęs nusprendė po stogu dar negrįžti ir pasuko daržų bei ūkinių pastatų kryptimi. Keliolika vaidilučių pilkais darbiniais apdarais čia stropiai ravėjo lysveles ir paukš­tyne lesino augintinius. Daugiausia buvo jaunų ir labai jaunų, dar beveik vaikų. Kai kurios eidamos pro šalį pasveikindavo jį galvos linktelėjimu ar šypsena. Geraltas į pasveikinimus atsakinėjo, nors nė vienos iš jų nepaži­nojo. Šventykloje jis lankydavosi dažnai, sykį, kartais net dusyk per metus, bet niekuomet nepastebėdavo daugiau nei trijų keturių pažįstamų veidų. Merginos ateidavo ir išeidavo - kaip burtininkės į kitas šventyklas, kaip pribuvėjos ir gyduolės, geriausiai išmanančios moterų bei vaikų ligas, kaip klajojančios druidės, mokytojos ar auklės. Ir vis dėlto čia niekada netrūkdavo naujokių, atvykusių iš visa kur, net iš tolimiausių kraštų. Me-litelės šventykla Elanderyje buvo plačiai pagarsėjusi ir tos šlovės nusipel­niusi.

Deivės Melitelės kultas buvo vienas iš seniausių, kitados - vienas iš la­biausiai paplitusių, o jo šaknys siekė neatmenamus, dar prieš žmoniją, lai­kus. Beveik kiekviena priešžmogiškoji rasė ir kiekviena pirmykštė, dar klajokliška žmonių gentis garbino kokią nors derliaus ir vaisingumo dei­vę, žemdirbių ir daržininkų, meilės ir santuokos globėją. Dauguma tokių kultų susiliejo į vieną - Melitelės.

Laikas, toks negailestingas kitiems tikėjimams ir kultams, įkalinęs juos pamirštose, retai lankomose, tarp miestų statinių pasiklydusiose šventyklėlėse ir šventovėse, Melitelei buvo maloningas. Jai ik i šiol netrūko nei išpažintojų, ftei rėmėjų. Šį reiškinį tiriantys mokslininkai deivės popu­liarumą grindė pirmykščiais Didžiosios Motinos, Motinos Gamtos k u l ­tais, kalbėdavo apie Melitelės ryšį su gamtos ciklais, su gyvybės atgimimu bei kitais skambiai vadinamais reiškiniais. Geralto bičiulis, trubadūras Vėdrynas, mėgstantis dėtis visų įmanomų sričių žinovu, aiškindavo pa­prasčiau. Melitelės kultas, pasak jo, esąs tipiškas moteriškas kultas. Juk Melitelė - vaisingumo, gimties globėja, gimdyvių užtarėja. O gimdanti moteris privalo rėkti. Be įprastų riksmų ir priesaikų niekada gyvenime nebeatsiduoti jokiam niekadėjui vyriškiui, o tai tas pat, kas girto pažadas daugiau negerti, gimdyvė turi šauktis kokios nors dievybės pagalbos, o Melitelė tam tinka visų labiausiai. Kadangi moterys gimdė, gimdo ir gim­dys, aiškindavo poetas, vadinasi, deivė Melitelė dėl savo populiarumo gali nesibaiminti.

- Geraltai. - Štai kur tu, Neneke. Dairiausi tavęs. - Manęs? - vaidilutė pažvelgė į jį su pašaipa. - Ar Jolos? - Taip pat ir Jolos, - prisipažino raganius. - Prieštarauji? - Šiuo metu - taip. Nenoriu, kad jai t rukdytum ir blaškytum dėmesį.

Jai būtina ruoštis ir melstis, jeigu norime, kad iš transo būtų naudos. - Jau sakiau tau, - šaltai atsakė jis, - nenoriu jokių transų. Nemanau,

kad tai kaip nors man padėtų. - O aš, - vos pastebimai susiraukė Nenekė, - nemanau, kad toks tran­

sas tau kaip nors pakenktų. - Manęs užhipnotizuoti ir nepavyktų, aš atsparus. Bijau dėl Jolos. M e ­

diumui toks krūvis gali būti per didelis. - Jola - nei mediumas, nei dvasiškai ligota pranašautoja. Tas vaikas ap­

dovanotas ypatinga deivės malone. Būk geras, nesivaipyk taip kvailai. Jau sakiau, žinau tavo požiūrį į religiją, niekada jis man labai netrukdė, vei­kiausiai netrukdys ir ateityje. Nesu fanatikė. Turi teisę manyti, kad mus valdo Gamta ir joje slypinti Galia. K a d dievai, taip pat ir manoji Melitelė, tėra tos jėgos įasmeninimas, sugalvotas tam, kad prasčiokėliams būtų lengviau ją suvokti, pripažinti egzistuojant. Tau atrodo, kad ta jėga akla. O aš, Geraltai, tikėdama iš gamtos galiu laukti viso to, ką įkūnija manoji deivė: darnos, teisingumo, gėrio. Ir vilties.

- Žinau. - Jei žinai, tuomet kodėl taip nepasitiki transu? Ko bijai? Kad liepsiu

atsiklaupus priešais statulą trankyti kaktą į grindis ir giedoti? Geraltai, mes paprasčiausiai valandėlę pasėdėtume vis i drauge: tu, aš ir Jola. Ir pa­žiūrėtume, ar merginos sugebėjimų pakanka, kad ką nors perprastume tave apraizgiusių jėgų kamuolyje. Gal paaiškėtų kas nors, ką būtų gerai žinoti. O gal ir nieko nepaaiškėtų. Galbūt tave apgaubusi lemties galia v i ­sai nepanorės mums atsiskleisti, liks slaptinga ir neperprantama. Nežinau šito. Bet kodėl nepabandžius?

- Todėl, kad tai beprasmiška. Neapraizgė manęs joks lemties kamuo­lys. O jeigu ir apraizgė, kurių galų po jį kapstytis?

- Geraltai, tu sergi. - Norėjai pasakyti, esu sužeistas. - Ką norėjau pasakyti, tą ir pasakiau. Kažkas tau negerai, jaučiu tai.

Juk pažįstu tave štai nuo tokio amžiaus, nuo paauglystės - kai pirmąsyk susitikome, tesiekei man i k i sijono dirželio. O dabar jaučiu, kad sukiesi kažkokiame nelabame verpete, apraizgytas t inklu, su ki lpa ant kaklo, kur i lėtai veržiasi. N o r i u žinoti, kas dedasi. Pati išsiaiškinti negaliu, tenka pasi­kliauti Jolos sugebėjimais.

- Ar ne per gil iai kapstai? K a m ta metafizika? Jei nori , išsipasakosiu tau. Vakarus galėsime paįvairinti įdomiausiais kelerių pastarųjų metų nu­tikimais. Suveik statinaitę alaus, kad man gerklė neperdžiūtų, ir galime pradėti nors šiandien. Tik bijau, kad tau bus nuobodu, mat jokių kilpų

v

anei raizginių ten nepastebėsi. Šiaip, įprastos raganių istorijos. - Miela i paklausysiu. Bet transas, kartoju, nepakenktų. - O ar nemanai, - nusišypsojo jis, - kad, netikėdamas tokio transo

prasme, aš iš anksto užbraukiu jo naudą? - Ne, nemanau. Zinai kodėl? - N e . Nenekė palinko į priekį, pažvelgė Geraltui į akis, blyškiomis jos lūpo­

mis nuslydo keista šypsena. - Tai būtų pirmas man žinomas atvejis, įrodantis, kad netikėjimas turi

kokios nors galios.

ŠLAKELIS TEISYBĖS

I

Raganiaus dėmesį patraukė juodi taškeliai giedrame kur ne kur debe­sų sruogomis pabalintame danguje. Taškelių buvo daug. Paukščiai lėtai, ramiai suko ratus, protarpiais staiga smigdavo žemyn, paskui, plakdami sparnais, vėl ki ldavo į padangę.

Raganius stebėjo paukščius i lgokai , bandė įvertinti atstumą ir laiką, kurio prireiks jam įveikti, atsižvelgdamas į vietovės reljefą, miško tanku­mą, daubos, kurią įtarė plytint priešakyje, gylį ir padėtį. Galiausiai atmetė apsiaustą ir per d v i skylutes susiveržė diržą, įkypai juosiantį krūtinę. Virš dešiniojo peties išniro ant nugaros kabančio kalavijo buožulas ir rankena.

- Prisidursime, Kuoja, galelį kelio, - ištarė. - Suksime iš vieškelio. Tie paukštyčiai, mano galva, ne šiaip sau ten sukiojasi.

Kumelė, žinia, nieko neatsakė, tačiau, paklusdama tokiam įprastam balsui, pajudėjo išsyk.

- Gal ten guli kritęs briedis, - pasakė Geraltas. - O gal visai ir ne brie­dis. Kas žino?

Ten, kur jis ir spėjo, iš tiesų žiojėjo dauba - raganius iš viršaus nužvel­gė joje ankštai susigrūdusias medžių karūnas. Vis dėlto daubos šlaitai bu­vo nuolaidūs, o dugnas sausas, be dygiaslyvių, be tręštančių kelmų. Ra­guvą jis įveikė nesunkiai. Kitoje pusėje šlamėjo jaunas beržynėlis, už jo driekėsi platoka laukymė, viržynas ir vėtralauža, kurioje tarsi čiuptuvai į šalis tįso susiraizgiusios šakos ir šaknys.

Raitelio pabaidyti paukščiai, atgrasiai ir šaižiai karkdami, pakilo aukš­čiau.

Pirmuosius palaikus Geraltas pastebėjo išsyk - avikailio skrandos bal­tumas ir blausus suknios mėlis tarp išgeltusių viksvų kuokštų krito į akis. Kito lavono jis nematė, bet žinojo, kur jis gul i , - ten ant užpakalinių kojų tupėjo trys v i lka i ir ramiai stebėjo raitelį. Raganiaus kumelė suprunkštė. V i l k a i neskubriai, tylutėliai, kaip pagal komandą nutursnojo į mišką, pro­tarpiais vis atgręždami į atėjūną trikampes galvas. Geraltas nušoko nuo ar­kl io .

Moteris su skranda ir mėlyna suknia jau buvo be veido, gerklės ir d i ­džiosios dalies kairiosios šlaunies. Raganius ją apėjo, nė nestabtelėjęs ap­žiūrėti.

Vyriškis gulėjo kniūbsčias. Geraltas kūno neatvertė, iškart pastebėjęs, kad ir čia nei vi lkai , nei paukščiai nedykinėjo. Atidžiau tyrinėti palaikų nė

neprireikė - vilnonės striukės pečius ir nugarą puošė juodas, išsišakojęs sukrešėjusio kraujo ornamentas. Buvo akivaizdu, kad žmogus žuvo nuo smūgio per sprandą, o vi lkai tik vėliau sudarkė kūną.

A n t vyriškio plataus diržo, prie trumpo kardo medinėmis makštimis, kabojo odinis kapšas. Raganius nuplėšė jį ir išbėrė į žolę skiltuvą, kreidos gabalėlį, šiek tiek vaško antspaudams, saują sidabrinių monetų, užlenkia­mą skutimosi peiliuką kauliniu aptaisu, triušio ausį, tris raktus, suvertus ant žiedo, amuletą su falo simboliu. Du laiškai, rašyti ant drobės, buvo sumirkę nuo lietaus ir rasos, runos išsiliejusios, išterliotos. Trečias laiškas, ant pergamento, irgi sugadintas drėgmės, vis dėlto buvo įskaitomas. Tai buvo kredito aktas, išrašytas nykštukų banke Murivelyje p i r k l i u i Rulei Asperui ar Aspenui . Akredityvo suma nedidelė.

Pasilenkęs Geraltas pakėlė dešinę vyriškio ranką. Kaip ir spėjo, vari­niame žiede, įsirėžusiame į išpurtusį ir pamėlusį pirštą, buvo įspaustas ginklakalių gildijos ženklas - stilizuotas šalmas su antveidžiu, du sukry­žiuoti kalavijai ir runa A po jais.

Raganius grįžo prie moters lavono. Atverčiant kūną kažkas įdūrė į pirštą. Rožė, pritvirtinta prie suknios. Gėlė buvo nuvytusi, bet spalva ne­išbluko - vainiklapiai tamsiai žydri, mažne mėlyni. Geraltas pirmą kartą gyvenime matė tokią rožę. Visai atvertęs lavoną, raganius krūptelėjo.

A n t apnuoginto, persukto moters sprando aiškiai matėsi dantų žy­mės. Ne vi lko dantų.

Raganius neskubėdamas grįžo prie kumelės. Nenuleisdamas akių nuo pamiškės, sėdo į balną. Apsuko aplink laukymę du ratus, dairydama­sis ir pasilenkęs kuo atidžiausiai apžiūrinėdamas žemę.

- Tai mat kaip, Kuoja, - tyliai prašneko, sulaikęs gyvulį. - Dalykas aiš­kus, nors gal ir ne visai. Ginklininkas ir moteris atjojo raiti, štai nuo ano miško. Be jokios abejonės, keliavo iš Murivel io namo, juk niekas šiaip ne­sinešioja nerealizuotų akredityvų. Kodėl jojo čia, o ne vieškeliu, nežinia. Jojo per viržyną, vienas šalia kito. Tada, irgi nežinia kodėl, abu nulipo ar­ba nukrito nuo arklių. Ginklakalys žuvo iš karto. Moteris bėgo, paskui pargriuvo ir taip-pat numirė, o tai, kas nepaliko pėdsakų, tempė ją žeme, dantimis pastvėręs už sprando. Dėjosi visa tai prieš d v i ar tris dienas. A r ­kl ia i pabėgo, neieškosime jų.

Kumelė, savaime suprantama, nieko neatsakė, tik neramiai prunkš-čiojo - taip reagavo į pažįstamo balso intonaciją.

- Juos nužudė, - tęsė Geraltas, žiūrėdamas į pamiškę, - ne vilkolakis ir ne girinis. N e i vienas, nei kitas nebūtų palikę tiek daug laimikio maitė­doms. Jei vietovė būtų pelkėta, sakyčiau, kad pasidarbavo kikimora arba gyvatgalvis. Bet pelkių čia nėra.

Raganius pasilenkęs atmetė gūnią, dengiančią kumelės šoną, ir pasi­matė dar vienas prie ryšulių pritvirtintas kalavijas, žvilgančia, išpuošta gar­dą, juoda raižyta rankena.

- Tad štai, Kuoja. Teks mudviem keliauti aplinkui. Reikia išsiaiškinti,

kodėl ginklakalys ir moteris jojo per mišką, o ne vieškeliu. Jeigu vengsime tokių nuotykių, neužsidirbsime net tavo avižoms, ar ne, Kuoja?

Kumelė klusniai žengė vėtrolauža, atsargiai apeidama kliūtis. - Nors tai ir ne vilkolakis, verčiau nerizikuosime, - pridūrė raganius,

imdamas iš balnakrepšio sudžiovintą puokštę kurpelių ir kabindamas ją prie žąslų. Kumelė suprunkštė. Geraltas šiek tiek prasivarstė palaidinės kaklą, ištraukė medalioną su iššieptais vi lko nasrais. Ant sidabrinės gran­dinėlės kabantis medalionas strykčiojo Kuojos eigasties r i tmu, blyksėda­mas saulėje it gyvsidabris.

II

Raudonas bokšto kupolo čerpes jis pastebėjo nuo kalvos viršūnės, k u ­rioje atsidūrė, kirsdamas vos įžiūrimo takelio lankstą. Kalvos šlaitas, apau­gęs lazdynais, apraizgytas nudžiūvusiomis šakomis, padengtas storu gel­tonų lapų k i l i m u , nebuvo it in saugus leistis. Raganius apsigręžė ir atsar­giai nujojęs atšlaite grįžo į taką. Jojo lėtai, vis sustabdydavo kumelę ir nu­sviręs iš balno tyrinėdavo pėdsakus.

Kuoja trūktelėjo galvą, sužvengė ir ėmė trypčioti ant tako, šokti, kel­dama debesis sausų lapų. Geraltas kaire ranka apkabino gyvulio kaklą, o dešinę, pirštus sudėjęs Aksj i Ženklu, laikė jam virš galvos ir šnibždėjo už­keikimus.

- Nejau taip blogai? - murmėjo jis, dairydamasis aplink, Ženklo neiš-ardydamas. - Ar tikrai? Ramiau, Kuoja, ramiau.

Burtai greitai suveikė, tačiau kulnais paragintas gyvulys žingsniavo nerangiai, apatiškai, kažkaip nenatūraliai, nebepagaudamas tolygus ritmo. Raganius v ikr ia i nušoko žemėn ir toliau ėjo pėsčias, kumelę vedėsi už apynasrio. Staiga jis išvydo sieną.

Tarp sienos ir miško nebuvo jokio tarpo. Jaunų medelių ir kadagynų šakos raizgėsi su gebenėmis ir laukinėmis vynuogėmis, įsikibusiomis į mūrinę tvorą. Geraltas užvertė galvą. Tą pat akimirką pajuto, kaip ant sprando, dirgindamas odą ir šiaušdamas plaukus, prisisiurbia nematomas minkštas padarėlis ir ima šliaužioti. Žinojo, kas tai yra.

Kažkas jį stebėjo. Raganius lėtai atsigręžė. Kumelė suprunkštė, kaklo raumenys po oda

sukrūpčiojo, suraibuliavo. Kalvos, nuo kurios ką tik nusileido Geraltas, šlaite stovėjo mergina,

viena ranka pasirėmusi į alksnio kelmą. Jos balta, žemę siekianti suknia kontrastavo su juodais žvilgančiais plaukais, išsidraikiusiais ant pečių. Ge­raltui pasirodė, kad mergina šypsosi, bet nebuvo tikras - ji stovėjo perne­lyg toli.

- Sveika, - ištarė jis, draugiškai kilstelėdamas ranką. Žingtelėjo jos pu­sėn. Ji, vos pastebimai sukiodama galvą, sekė raganiaus judesius. Mergi ­nos veidas buvo išblyškęs, akys juodos, didžiulės. Šypsena - jei tik tai bu-

vo šypsena - iš jos veido dingo lyg nutrinta. Geraltas žengė dar vieną žingsnį. Sučežėjo lapai. Mergina tartum stirna nuskuodė šlaitu, šmėsčio­dama tarp lazdynų, dar sušvytravo tolumoje it balta dėmelė ir dingo miš­ko tankmėje. Ilga suknia, regis, nė kiek nevaržė jos judesių.

Raganiaus kumelė iškėlusi galvą gailiai sužvengė. Geraltas, nenuleis­damas akių nuo pamiškės, instinktyviai nuramino gyvulį Ženklu. Vesda­masis jį už apynasrio, raganius, i k i juostos nugrimzdęs varnalėšose, lėtai nužingsniavo palei sieną.

Ant masyvių geležimi kaustytų vartų prarūdijusiais vyriais kabojo d i ­delis žalvarinis belstukas. Kiek padvejojęs Geraltas ištiesė ranką ir palietė pažaliavusį žiedą. Ir tučtuojau atšoko, mat vartai tą pačią akimirką atsivė­rė: cypdami, girgždėdami, žerdami į šalis kuokštus žolės, akmenėlius, ša­keles. Už vartų nebuvo nė gyvos dvasios - raganius išvydo tik tuščią kie­mą, apleistą, prižėlusį dilgėlių. Įžengė į jį, iš paskos vesdamasis kumelę. Ženklu apkvaitinta Kuoja nesispyriojo, bet kojas statė nerangiai, neužtik­rintai.

Kiemą iš trijų pusių juosė tvora ir medinių pastolių liekanos, iš ketvir­tos į jį žvelgė nedidelių rūmų fasadas, išmargintas išbyrėjusio tinko raup­lėmis, murzinomis nuovarvomis, gebenių girliandomis. Langinės apsilau­piusiais dažais buvo užvertos. Kaip ir durys.

Geraltas pririšo Kuoją prie stulpo šalia vartų ir lėtai nužingsniavo žvy­ruota alėja, vedančia rūmų l ink, prie nedidelio fontano žemu rentiniu. Fontanas buvo pribiręs lapų ir visokių šiukšlių, o jo viduryje, ant įman­traus pjedestalo, stūksojo iš balto akmens iškaltas delfinas, išrietęs nu­daužtą uodegą.

Prie fontano, kadaise buvusiame gėlyne, augo rožių krūmas. Jis nie­kuo, išskyrus gėlių spalvą, nesiskyrė nuo kitų, kokius teko matyti Geral­tui. Tik žiedai buvo kitokie - indigo spalvos, o kai kurių vainiklapių galiu­kai švelniai purpuriniai. Raganius vieną gėlę palietė ir pasilenkęs pauostė. Kvepėjo ji kaip ir visos rožės, tik kur kas sodriau.

Staiga atsivėrė rūmų durys - o drauge ir išsyk visos langinės. Geraltas atsitiesė. Tiesiai prie jo, čežindamas alėjos žvyrą, plumpino padaras.

Raganius žaibiškai kilstelėjo dešinę ranką virš peties, tą pat akimirką kairiąja stipriai timptelėjo krūtinę juosiantį diržą, ir kalavijo rankena pati įšoko į delną. Ašmenys švilpdami išlėkė iš makštų, nubrėžė ore nedidelį švytintį puslankį ir sustingo smaigaliu į atskubančią bestiją. Išvydęs kala­viją padaras sustojo it įbestas. Į visas puses pažiro žvyras. Raganius nė ne­virptelėjo.

Sutvėrimas buvo žmogaus pavidalo, apsirengęs gerokai panešiotais, tačiau ne prastais drabužiais su skoningomis, nors visiškai nereikalingo­mis puošmenomis. Vis dėlto žmogiška išvaizda nesiekė aukščiau nešva­rios palaidinės atvarto - mat virš jo kyšojo milžiniška gauruota it meškos galva su didžiulėmis ausimis, klaikiomis spangėmis ir kreivų ilčių p r i ­kimštais siaubingais nasrais, kuriuose žėrėjo raudonas it liepsna liežuvis.

- Lauk iš čia, mirtingas žmogiūkšti! - užkriokė padaras, mosuodamas letenomis, bet pats nepajudėdamas. - Surysiu! Į gabalus suplėšysiu!

Raganius nė nekrustelėjo, nenuleido ir kalavijo. - Ar kurčias esi? Lauk iš čia! - suriko baidyklė ir išleido garsą, kuris

priminė ir meitėlio žviegimą, ir elnio baubimą. Visos langinės vienusyk pašėlo klepsėti ir trinkčioti, nuo palangių pabiro nuolaužos ir tinkas. Ir ra­ganius, ir padaras tebestovėjo kaip įkasti.

- Garuok iš čia, kolei sveikas! - vėl užmaurojo gyvis, bet jau nebe taip užtikrintai. - O jei ne, tai...

- Tai ką? - pertraukė jį Geraltas. Padaras galingai sušniokštė, pakreipė kraupią galvą. - Tik pažiūrėkit, koks narsuolis, - ramiai tarė iššiepęs iltis, išsproginęs

krauju pasruvusius veizolus. - Gal malonėtum nuleisti tą gelžgalį? Ar dar nesusigaudei, kad esi mano namų kieme? O gal ten, iš kur esi kilęs, įpras­ta šeimininkui jo paties kieme grasinti kalaviju?

- Įprasta, - patvirtino Geraltas. - Bet tik tokiam šeimininkui, kuris sve­čią pasitinka riaumodamas ir gviešdamasis suplėšyti į gabalus.

- Fe, bjaurybė, - užkaito padaras. - Dar užgaulios mane, valkata. Irgi mat svečias! Atsivelka į kiemą, niokoja svetimas gėles, pučiasi ir dar ma­no, kad atlėksiu su duona ir druska. Tfu!

Baidyklė nusispjovė, sušnirpštė ir užčiaupė nasrus. Apatinės iltys l iko kyšoti išorėje, tad sutvėrimas tapo panašus į seną šerną.

- Na ką? - po valandėlės paklausė raganius, nuleisdamas kalaviją. -Taip ir stovėsime?

- O ką siūlai? Atsigulti? - prunkštelėjo baidyklė. - Sakau, slėpk tą gelžgalį.

Raganius vikriai įkišo ginklą į makštis ant nugaros ir paglostė virš pe­ties likusį kyšoti buožulą.

- Gerai būtų, - pasakė, - kad apsieitum be staigių judesių. Šitas kalavi­jas gali bet kada iššokti iš makštų, ir mitriau, nei manai.

- Pastebėjau, - kranktelėjo padaras. - Kitaip jau seniai būtum atsidūręs už vartų su mano kulno žyme ant pasturgalio. Ko nori? Ir kur atsibastei?

- Pasiklydau, - sumelavo raganius. - Pasiklydai, - pakartojo padaras, nutaisydamas atgrasią miną. - Tuo­

met klysk atgal. Pro vartus, vadinasi. Kairę ausį atstatyk į saulę, taip ir lai­kyk, kolei grįši į vieškelį. N a , ko dar lauki?

- Ar vandens turi? - ramiai paklausė Geraltas. - Žirgas ištroškęs. O ir aš atsigerčiau, jei tuo tavęs labai neapsunkinčiau.

Baidyklė pamindžikavo, pasikrapštė ausį. - Ėgi, klausyk, - pratarė. - Tu ką, iš tikro manęs nebijai? - O reikėtų bijoti? Padaras apsižvalgė, kostelėjo, energingai trūktelėjo aukštyn plačias

kelnes. - Et, bjaurastis, ką jau ten. Svečias yra svečias. Ne kasdien pasitaiko

tokių, kurie mane pamatę neapalpsta ar nesprunka kiek kojos neša. Tiek to. Jeigu esi pavargęs, bet garbingas keliauninkas, kviečiu v idun . Tačiau jeigu galvažudys ar vagis, tuomet perspėju: šitas namas klauso mano įsa­kymų. Už tų sienų šeimininkauju aš!

Jis pakėlė gauruotą leteną. Visos langinės vėl ėmė trankytis į sieną, o akmeninėje delfino gerklėje kažkas dusliai suburbuliavo.

- Kviečiu, - pakartojo baidyklė. Geraltas nė nekrustelėjęs smalsiai stebėjo šeimininką. - Vienas gyveni? - O kas tau darbo, su kuo aš gyvenu? - piktai atrėžė padaras, atvožęs

nasrus, ir staiga griausmingai nusikvatojo. - A h a , suprantu. Tau, aišku, parūpo, ar nelaikau keturiasdešimties grožiu man prilygstančių liokajų. Nelaikau. Tai kaip, bjaurastis, ar pasinaudosi širdingu kvietimu? Jei ne, vartai anava ten, tiesiai tau už pasturgalio!

Geraltas santūriai nusilenkė. - Kviet imu pasinaudosiu, - sausai atsakė. - Svetingumo nepaniekinsiu. - Mano namai - tavo namai, - nerūpestingai, bet taip pat sausai atsilie­

pė padaras. - Čionai, svety. O kumelę vesk prie šulinio. Rūmams ir viduje verkiant reikėjo rimto remonto, bet vis dėlto čia

buvo ganėtinai švaru ir tvarkinga. Baldai akivaizdžiai pagaminti tikrų meistrų, net jeigu ir labai seniai. Ore tvyrojo aitrus dulkių kvapas. Buvo tamsu.

- Šviesos! - urgztelėjo baidyklė, ir balanos geležiniuose laikikliuose tučtuojau pliūptelėjo liepsna bei suodžiais.

- Neblogai, - tarstelėjo raganius. Padaras nusikvatojo. - Tik tiek? Iš tiesų tavęs, matau, bet kuo nenustebinsi. Jau sakiau, tas

namas paklusta mano įsakymams. Čionai, prašau. Atsargiai, laiptai statūs. Šviesos!

Lipdama laiptais būtybė atsigręžė. - O kas čia tintaluoja tau po kaklu, svety? Kas tai yra? -^Pažiūrėk. Šeimininkas paėmė medalioną į leteną, pakėlė prie akių, grandinėlė

ant Geralto kaklo vos vos įsitempė. - To žvėries išraiška nelabai maloni. Kas tai yra? - Gildijos emblema. - Aha , regis, vertiesi antsnukių^gamyba. Prašau čionai. Šviesos! Nemažą dalį erdvaus belangio kambario užėmė milžiniškas ąžuolinis

stalas, visiškai tuščias, neskaitant didelės pažaliavusio žalvario žvakidės, apkibusios sustingusio vaško gurvuoliais. Padarui dar kartą paliepus, už­sidegė žvakės, mirguliuojanti jų liepsna šiek tiek apšvietė kambarį.

Viena iš sienų buvo apkabinėta ginklais - kompozicijomis iš apskritų skydų, sukryžiuotų alebardų, ragotinių ir gizarmų, sunkiųjų kardų ir kir­vių. Pusę gretimos sienos užėmė milžiniško židinio, virš kurio matėsi ap­silaupiusių ir pablukusių portretų eilės, pakura. Ant sienos priešais duris

buvo gausu medžioklės trofėjų - briedžių mentės ir išsišakoję elnių ragai metė ilgus šešėlius ant iššieptų šernų, lokių ir lūšių nasrų, ant erelių ir va­nagų iškamšų sutaršytomis ir apipešiotomis plunksnomis. Garbingiausia vieta centre teko bronzinio atspalvio, apirusiai uolinio slibino galvai, iš kurios pro skyles byrėjo pakulos. Geraltas priėjo arčiau.

- M a n o bočius sumedžiojo, - pasigyrė baidyklė, į pakuros žiotis sprausdamas didžiulį rąstgalį. - Mūsų apylinkėse šitas greičiausiai ir buvo paskutinis, leidęsis sumedžiojamas. Sėsk, svety. Ko gero, būsi alkanas?

- Užkąsti neatsisakysiu, šeimininke. Padaras atsisėdo prie stalo, nuleido galvą, gauruotas letenas sunėrė ant

pi lvo, kurį laiką sukiodamas didžiulius nykščius kažką marmėjo, paskui tyliai riktelėjo ir trenkė delnu per stalviršį. Sužvangėjo alavinės, sidabrinės lėkštės ir dubenys, sudzingsėjo krištolinės taurės. Užkvipo kepsniais, čes­naku, mairūnu, muskatu. Geraltas neišsidavė nustebęs.

- Taigi, - pasitrynė letenas padaras. - Geriau už tarnus, ką? Vaišinkis, svety. Štai viščiukas, čia šerno kumpis, čia paštetas... Nežinau, iš ko. Iš kažko. Čia jerubės. Ne, bjaurastis, kurapkos. Supainiojau užkeikimus. Valgyk, valgyk. Maistas padorus, tikras, gali nebijoti.

- Nebijau. - Geraltas perplėšė viščiuką pusiau. - Pamiršau, - prunkštelėjo baidyklė, - kad esi ne iš tų bailiųjų. Nagi , o

kuo vardu? - Geraltas. O tu kuo vardu, šeimininke? - Nivelenas. Bet šiame krašte mane vadina Išgama arba Iltiniu. Ir vai­

kus manimi gąsdina. - Padaras susivertė į gerklę didžiulės taurės turinį, paskui nugramzdino pirštus paštete ir vienu y p u iškabino mažne pusę dubens.

- Vaikus gąsdina, - pakartojo Geraltas pi lna burna. - Tikriausiai nepa­grįstai?

- Visiškai nepagrįstai. Į tavo sveikatą, Geraltai! - Į sveikatą, Nivelenai. - Kaip vynas? Pastebėjai, kad iš vynuogių, o ne iš obuolių? Bet jeigu

nepatinka, išbursiu kitokio. - Dėkoju, neblogas ir šitas. Ar tavo magiški gebėjimai - įgimti? - Ne. Atsirado kartu su šituo. Snukiu, sakau. Pats nežinau, kaip nuti­

ko, bet namas padaro viską, ko tik užsigeidžiu. Nieko ypatinga, moku tik išsiburti valgio, gėrimo, drabužių, švarų patalą, karšto vandens, muilo. Bet kur i boba tą sugebėtų ir be kerų. Atidarau ir uždarau langus ir duris. Uždegu ugnį. Nieko ypatinga.

- Vis šis tas. O tą... kaip pats sakai, snukį, seniai..? - Prieš dvyl ika metų. - Kaip tai atsitiko? - O kas tau rūpi? Dar įsipilk. - Mie la i . Rūpėti man nerūpi, tik smalsu. - Priežastis klausti suprantama ir pateisinama, - garsiai nusijuokė bai-

dyklė. - Tik aš jos nepateisinu. Ne tavo reikalas, ir gana. Bet kad bent kiek pasotinčiau tavo smalsumą, parodysiu, koks buvau i k i tol. Užmesk akį tenai, į portretus. Pirmas prie židinio - mano tėtušis. Greta jo - vienas kip­šas žino, kas toks. O trečias - aš. Matai?

Iš portreto pro dulkes ir voratinklius spoksojo kažkoks dručkis išpu­tusiu, niūriu, šašuotu veidu be jokios išraiškos. Geraltas, kuris, panašiai kaip ir dauguma portretų tapytojų, buvo linkęs kartais pameilikauti klientams, liūdnai palingavo galvą.

- Matai? - pakartojo Nivelenas, šiepdamas iltis. - Matau. - Kas tu? - Nesuprantu. - Nesupranti? - padaras pakėlė galvą, jo spangės žybtelėjo kaip katino.

- Mano portretas, mielas sveteli, kabo ten, kur žvakių šviesa nesiekia. Aš jį matau, bet aš nesu žmogus. Bent jau šiuo metu. Žmogus, kad galėtų ap­žiūrėti portretą, būtų atsistojęs, priėjęs arčiau, jam greičiausiai būtų rei­kėję ir žvakę pasiimti. Tu nieko panašaus nedarei. Išvada paprasta. K lau­siu be užuolankų: ar žmogus esi?

Geraltas akių nenudelbė. - Jei jau taip klausi, - ištarė kiek patylėjęs, - atsakau: ne visai. - A h a . Tai gal nebus nemandagu paklausti: o kas tuomet? - Raganius. - Aha , - pakartojo Nivelenas po valandėlės. - Jei gerai prisimenu, raga­

niai įdomiai užsidirba duonai. Už atlygį žudo visokius padarus. - Atmintis tavęs neapgauna. Vėl stojo tyla. Žvakių liepsnelės pulsavo, aukštyn nutįsę plonyčiai ug­

nies ūseliai žybčiojo raižytame taurių krištole, žvakide varvančio vaško kaskadose. Nivelenas sėdėjo it sustingęs, tik vos vos krutino didžiules au­sis.

- Tarkime, - prašneko pagaliau, - spėsi išsitraukti kalaviją, man dar neprišokus prie tavęs. Tarkime, netgi spėsi kirsti man. Bet mano masė to­kia, kad net nepajusiu, kaipmat parblokšiu tave. O tada jau lems dantys. Kaip manai, raganiau, kuris iš mudviejų turime daugiau galimybių per­kąsti kitam gerklę?

Geraltas, nykščiu prilaikydamas alavinį ropinės dangtelį, įsipylė vy­no, gurkštelėjo ir atsirėmė į krėslo atkaltę. Žiūrėjo į baidyklę šypsodama­sis, ir ta šypsena buvo ypatingai bjauri.

- Taaaip, - nutęsė Nivelenas, nagu rakinėdamas nasrų kamputį. - Rei­kia pripažinti, sugebi atsakyti į klausimą taupydamas žodžius. Įdomu, kaip susidorosi su kitu. Kas tau sumokėjo už mane?

- Niekas. Atsidūriau čia atsitiktinai. - Ar tik nemeluoji? - Aš nepratęs meluoti. - O ką daryti pratęs? Apie raganius esu girdėjęs. Įsiminiau, kad jie gro­

bia mažus vaikus, kuriuos paskui maitina magiškosiomis žolelėmis. Tie,

kurie tai ištveria, patys tampa raganiais, burtininkais su nežmogiškais su­gebėjimais. Juos moko žudyti, išnaikina juose bet kokius žmogiškus jaus­mus ir refleksus. Paverčia pabaisomis, kurioms reikės žudyti kitas pabai­sas. Girdėjau šnekant, kad jau pats metas pradėti medžioti raganius. Mat padarų vis mažėja, o raganių vis daugėja. Paragauk kurapkos, ko l visai neataušo.

Nivelenas ir pats paėmė iš dubens kurapką, visą įsimetė į nasrus ir sutriauškė lyg kokį džiūvėsį, tik kauleliai sutreškėjo tarp dantų.

- Kodėl nieko neatsakai? - neaiškiai paklausė pilna burna. - Kiek tiesos kalbose apie jus?

- Beveik nė kiek. - O kas melas? - Tai, kad padarų vis mažėja. - Gal ir taip. Nemažai jų yra, - iššiepė iltis Nivelenas. - Stai vienas kaip

tik sėdi priešais tave ir svarsto, ar nesuklydo tave įsileisdamas. M a n , sve­ty, iš karto nepatiko tavoji gildijos emblema.

- Tu visai ne padaras, Nivelenai, - sausai pareiškė raganius. - O, bjaurastis, čia tai naujiena. Tad kas, tavo galva, aš esu? Spanguolių

kisielius? Laukinių žąsų vora, rūškaną lapkričio rytą lekianti į pietus? Ne? Tai gal tuomet krūtingos malūnininko dukros skaistybė, prarasta prie upelio? Nagi , Geraltai, pasakyk man, kas aš. Ar nematai, kad net v i r p u iš smalsumo?

- Tu ne padaras. Jei toks būtum, negalėtum net prisil iesti prie to si­dabrinio padėklo. Ir jau tikrai nebūtum ėmęs į ranką mano medaliono.

- Cha! - Nivelenas taip stūgtelėjo, kad akimirkai nulinko žvakių lieps­nelės. - Išmušė didžiųjų, siaubingųjų paslapčių atskleidimo valanda! Tuo­jau sužinosiu, kad tokios ausys man išaugo todėl, jog vaikystėje nemėgau pieniškos avižinės košės!

- Ne, Nivelenai , - ramiai atsiliepė Geraltas. - Tai burtų pasekmė. Ne­abejoju, kad žinai, kas tave šitaip užbūrė.

- O jeigu ir žinau, kas iš to? - Burtus galima panaikinti . Daugeliu atvejų. - Tu, kaip raganius, burtus panaikinti, žinoma, sugebi. Daugeliu atve-

jų? - Sugebu. N o r i , kad pamėginčiau? - Ne. Nenoriu. Baidyklė išsižiojo ir iškorė poros sprindžių ilgio raudoną liežuvį. - Ką, sutrikai? - Sutrikau, - prisipažino Geraltas. Padaras sukikeno, išsidrėbė krėsle. - Taip ir žinojau, kad sutriksi, - pasakė. - Įsipilk dar vyno, patogiai įsi­

taisyk. Paporinsiu visą istoriją. Raganius tu ar ne raganius, bet iš akių ma­tau, kad doras, o aš nusiteikęs paplepėti. Įsipilk.

- Nebėra ko. - O, bjaurastis, - baidyklė kriuktelėjo ir vėl vožė letena į stalviršį. Tarp

dviejų tuščių ropinių nežinia iš kur atsirado gerokas molinis ąsotis, api­pintas vytelėmis. Nivelenas dantimis nuplėšė vaškinį antspaudą.

- Turbūt pastebėjai, - pradėjo pildamas vyną, - apylinkės čia retai gy­venamos. Iki artimiausių gyvenviečių geras galas kelio. Mat tėtušis mano, o ir senelis kažkada nei kaimynų, nei pirklių, traukiančių vieškeliu, karš­tos meilės nenusipelnė. Kiekvienas užklydėlis, jei tėtušis jį pastebėdavo iš bokšto, geriausiu atveju čia netekdavo savo turto. O viena kita artimiausia sodyba supleškėjo, kai tėvulis sužinojo, kad labai jau nenorom mokama duoklė. Beveik niekas jo nemylėjo. Aišku, išskyrus mane. Gai l iai raudo­jau, kai sykį pargabeno vežimu tai, kas l iko iš mano tėvelio po kirčio dv i ­rankiu kalaviju. O bočius anais laikais smarkiai neplėšikavo, mat nuo tos dienos, kai gavo per kiaušą geležiniu vėzdu, siaubingai mikčiojo, seilėjosi ir į išvietę retai kada suspėdavo laiku nubėgti. Taip jau išėjo: kaip paveldė­tojas visai govėdai turėjau vadovauti aš.

- Jaunas buvau, - tęsė Nivelenas, - tikras pienburnis, tad vyrukai mik­l iai apsuko mane aplink pirštą. Gal i numanyti, kad vadovavau jiems taip, kaip riebus paršelis galėtų vadovauti vilkų gaujai. Greitai ėmėmės dalykė­lių, kurių tėtušis, gyvas būdamas, nė už ką nebūtų leidęs. Išvaduosiu tave nuo smulkmenų, verčiau išsyk papasakosiu esmę. Vieną gražią dieną nu-sibaladojome net i k i Gelibolo, prie Mirto, ir apiplėšėme šventyklą. O kas blogiausia, pasipainiojo ten dar ir jauna vaidilutė.

- Kokia tai buvo šventykla, Nivelenai? - Bala ją žino, Geraltai. Bet, matyt, nelaba. Atmenu kaukoles ir kaulus

ant altoriaus, ir žalia ugnis degė. O jau dvokas! Verčiau papasakosiu, kas buvo toliau. Vyrukai pagriebė vaidilutę, nuplėšė drabužius, o man pareiš­kė, kad privalau tapti vyru. Tad aš ir tapau, kvailas snarglius. K o l vyriškė-jau, vaidilutė prispjovė man į srėbtuvę ir šį tą suriko.

- K ą ? - K a d esu baidyklė žmogaus kailyje, kad ir būsiu baidyklių baidyklė,

dar kažką apie meilę, apie kraują, neprisimenu. Turėjo tokį mažytį dur-kliuką, turbūt plaukuose slėpė. Nusižudė, o tada... Dūmėme iš ten, Geral­tai, sakau tau, dūmėme taip, kad arklius mažne mirtinai nuvarėme. Nela­ba buvo šventykla.

- Pasakok toliau. - O toliau buvo taip, kaip vaidilutė ir sakė. Po poros dienų atsikeliu

rytą, o tarnai mane pamatę kad suklyks ir - į kojas. Aš^prie veidrodžio... Z ina i , Geraltai, supanikavau, priepuolis kažkoks ištiko, prisimenu kaip per miglą. Trumpiau tariant, buvo lavonų. Ne vienas. Griebdavau kas po ranka pakliuvo, staiga tapau be galo stiprus. O ir namas man padėjo kaip išgalėdamas: trinksėjo durys, skraidė rakandai, pliūpčiojo ugnis. Kas spė­jo, spruko kaip pamišę: tetulė, pusseserės, gaujos vyrukai , ką ten vyrukai , šunys, ir tie pabėgo, uodegas pabrukę. Pabėgo ir mano katė Rajūne. Iš bai-

mės nugaišo tetulės papūga. Taigi l ikau vienas, rėkiau, kaukiau, šėlau, daužiau viską iš eilės, o daugiausia veidrodžius.

Nivelenas nutilo, atsiduso, sušniurkštė nosimi. - Ka i atsigavau po priepuolio, - tęsė po valandėlės, - buvo jau po vis­

kam. L ikau vienas kaip pirštas. Niekam nebegalėjau paaiškinti, kad pasi­keitė tik mano išorė, kad, nors atrodau siaubingai, tebesu tik kvailas pa­auglys, tuščiuose rūmuose raudantis prie tarnų kūnų. Paskui klaikiai nu­sigandau: grįš ir užplumpins, nespėsiu nė pasiaiškinti. Bet niekas negrįžo.

Pabaisa trumpam nutilo, brūkštelėjo rankove per nosį. - Nebenoriu, Geraltai, grįžti į tuos pirmuosius mėnesius, dar ir dabar

drebulys purto, kai tik prisimenu. Pereisiu prie to, kas svarbiausia. Ilgai, labai i lgai tupėjau rūmuose kaip pelė po šluota, nė nosies nekišdavau į lauką. Jei kas čia priklysdavo, o taip nutikdavo retai, net nesirodydavau, et, liepdavau namui porą kartų trinktelėti langinėmis arba sumaurodavau į nutekamąjį vamzdį, ir dažniausiai to pakakdavo, kad svečio tik kulnai dulkėse sušvytruotų. Taip ir gyvenau, kol vieną ankstyvą rytą pažvelgiau pro langą ir - ką išvydau? Kažkoks storulis skina rožę nuo tetulės krūmo. O tai, kad žinotum, ne bet kokios, o dangiškosios rožės iš Nazairo, sodi­nukai dar bočiaus parvežti. Įniršis mane užliejo, išpuoliau kieman. Tas dručkis, mane išvydęs, iš pradžių žado neteko, o kai atgavo, sužvigo, esą norėjęs tik kelių rožių dukrelei, ir lai aš pasigailįs jo gyvybės ir sveikatos. Jau ketinau trenkti jį pro vartus, tik staiga lyg akyse man būtų nušvitę, pr is iminiau pasakas, kurias kadaise sekdavo Lenką, mano auklė, sena niurneklė. Bjaurastis, aš ir pamaniau, jeigu dailios mergelės rupūžes ver­čia karalaičiais ir atvirkščiai, tai gal... Gal tose pasakose yra šlakelis teisy­bės, šiokia tokia galimybė... Pašokau porą sieksnių aukštyn, sumaurojau taip, kad laukinė vynuogė nuo sienos atitrūko ir užklykiau: "Duktė arba gyvybė!" - mat nieko geriau neatėjo į galvą. Pirklys, o tai ir buvo pirklys, pratrūko raudoti, o paskui prisipažino, kad dukrelei tik aštuoneri. Ką, juokiesi?

- Ne. - O aš štai nežinojau, verkti ar juoktis iš savo sušikto l ikimo. Pagailo

man to pirkliūkščio, negalėjau žiūrėti, kaip jis tirta, pakviečiau v idun, pa­vaišinau, išlydėdamas pripyl iau maišą aukso ir brangiųjų akmenėlių. Rū­siuose, kad žinotum, dar nuo tėtušio laikų buvo likę kalnai gėrybių, o aš nelabai išmaniau, ką su jomis veikti , tad galėjau leisti sau tokį mostą. Pir­klys nušvito, pašėlo dėkoti, net apsiseiliojo visas. Veikiausiai kur nors pa­sigyrė, kokį nuotykį patyręs, mat neprabėgo nė du mėnesiai, o jau prisis­tatė kitas pirklys. Atsigabeno su savim didoką maišą. Ir dukterį. Irgi dido-ką.

Nivelenas po stalu ištiesė kojas, pasiraivė, net krėslas sutreškėjo. - Viens du, ir sukirtome rankomis, - pasakojo toliau. - Sutarėme, kad

paliks ją metams. Teko padėti jam užsikelti maišą ant mulo, pats nevalio­jo.

- O mergina? - Iš pradžių, vos mane pamačius, ją traukuliai suriesdavo, mat buvo

įsikalusi, kad suėsiu ją. Bet jau po mėnesio drauge pietaudavome, šneku-čiuodavomės ir ilgai vaikštinėdavome. Vis dėlto, nors buvo miela ir stebė­tinai nuovoki, man su ja kalbantis pindavosi liežuvis. Zinai , Geraltai, prie mergų aš visuomet būdavau drovus, amžiais jos mane pajuokdavo, net ir tos iš tvarto, mėšlinom blauzdom, tos, kurias vyrukai tvarkydavo kaip pa­norėję, ir šiaip, ir anaip. Net ir jos tyčiodavosi iš manęs. Tad ko norėti da­bar, galvojau, kai mano toks snukis. Netgi nesiryžau jai kaip nors priminti priežasties, dėl kurios taip brangiai sumokėjau už vienerius jos viešnagės metus. Tie metai vi lkosi kaip smarvė paskui valstiečių armiją, kol paga­l iau prisistatė pirklys ir dukterį atsiėmė. Mane apėmė apatija, užsisklen-džiau namuose ir kelis mėnesius nereagavau į jokius čionai atvykstančius svečius su dukterimis. Bet po tų metų, praleistų draugijoje, patyriau, kaip sunku, kai nėra su kuo bent žodeliu persimesti. - Baidyklė atsiduso, bet garsas labiau priminė žagsulį.

- Ki ta , - tęsė kiek patylėjęs, - buvo vardu Fenė. Mažiukė, greita ir čiauškutė, tikras paukštelis nykštukas. Visai manęs nebijojo. Sykį, o buvo kaip tik mano kirpimo* sukaktis, prisigėrėme midaus ir... che che. Po vis­kam šokau iš lovos tiesiai prie veidrodžio. Prisipažinsiu, buvau nusivylęs ir prislėgtas. Snukis koks buvo, toks ir l iko, gal tik išraiška kvailesnė. O sakoma, kad pasakose slypi liaudies išmintis! Sūdo verta tokia išmintis, Geraltai. Vis dėlto Fenė pasistengė, kad visus sielvartus pamirščiau. Sakau tau, tikra linksmuolė buvo. Zinai , ką prasimanė? A b u gąsdindavome ne­kviestus svečius. Įsivaizduok sau: ateina kas nors į kiemą, dairosi, ir staiga išpuolu aš - staugdamas, keturpėsčias, o man ant kupros sėdi visiškai nuoga Fenė ir pučia senelio medžioklės ragą!

Nivelenas ėmė kretėti nuo juoko, sublyksėjo akinančiai baltos iltys. - Fenė, - tęsė atsikvėpęs, - gyveno čia metus, paskui su didžiuliu krai­

čiu grįžo į šeimą. Sugebėjo ištekėti už šinkoriaus, našlio. - Pasakok toliau, Nivelenai. Įdomu. - Manai? - pratarė padaras, garsiai kasydamasis užausį. - Jei įdomu, tai

įdomu. Kita, Primula, buvo nuskurdusio riterio duktė. Tas riteris, neįtikė­tinas ilgšis, čionai atkako ant nugeibusio kuino, užsimaukšlinęs surūdiju­sią kirasą. Sakau tau, Geraltai, bjaurus buvo nelyginant mėšlo krūva, pa­našiai ir smirdėjo. O Primula, ranką duočiau nukirsti, matyt, suveikta, kai riteris kur nors kariavo, nes buvo tikra gražuoliuke. Jai baimės irgi nekė­liau, ir, po teisybei, nieko keista, mat, palyginus su jos-tėvu, galėjau ma­nyti esąs visai patrauklus. Kaip paaiškėjo, Pr imula buvo gana audringo temperamento, o ir aš pats, įgijęs pasitikėjimo savimi, pernelyg nesikuk-linau. Jau po dviejų savaičių m u d u mėgavomės labai artimais santykiais, o ji tuomet pešiodavo man už ausų ir šūkčiodavo: "Papjauk mane, žvė­rie!", "Sudraskyk mane, bestija!" ir panašias nesąmones. K a i stabtelėdavo-*Turimos galvoje pagoniškos apeigos - berniuko apkirpimas pirmą kartą.

me atsikvėpti, aš lakstydavau prie veidrodžio, bet, įsivaizduok sau, Geral­tai, žiūrėdavau į jį su vis augančiu nerimu. Vis menkiau ilgėjausi anos, ne taip krintančios į akis savo išorės. Supranti, Geraltai, anuomet buvau iš­gverėlis, o tapau vyras kaip mūras. Anuomet be paliovos sirgau, kosėjau ir snargliavausi, o dabar jokia bjaurastis prie manęs nekibo. O dantys? Nepatikėtum, kokie sugedę buvo mano dantys! O dabar? Gal iu krėslo ko­ją nugraužti. N o r i , nugraušiu?

- Ne. Nenoriu. - Gal ir gerai, - išžiojo nasrus baidyklė. - Panelytėms patikdavo žiūrė­

ti, kaip demonstruoju dantis, ir namuose beveik nebeliko sveikų krėslų. - Nivelenas nusižiovavo, jo liežuvis susisuko vamzdeliu.

- Išvargino mane tas pasakojimas, Geraltai. Trumpinsiu: paskui buvo dar dvi , Ilka ir Venimira. Visuomet tas pats, tikra nuobodybė. Pirmiausia baimė, sumišusi su budrumu, paskui simpatijos siūlelis, sutvirtintas men­kutėmis, nors ir brangiomis dovanėlėmis, paskui "Pjauk mane, suryk mane visą", paskui tėvo sugrįžimas, jausmingas atsisveikinimas, o galiau­siai - vis aiškiau matomi nuostoliai ižde. Nutariau, kad vienatvės pertrau­kos turėtų būti ilgesnės. Savaime aišku, tuo, kad merginos bučkis pakeis mano išorę, jau seniai nebetikiu. Ir susitaikiau. Maža to, nusprendžiau, kad, kaip yra, taip gerai, ir nereikia jokių permainų.

- Jokių, Nivelenai? - Pats pagalvok. Jau sakiau, mano sveikata arkliška, bet tik su šita iš­

ore. Tai pirma. Antra: tai, kad esu kitoks, mergas veikia kaip afrodiziakas. Nesijuok! Kaip kažin ką: jei būčiau žmogus, turėčiau iš kail io išsinerti, kad pelnyčiau, pavyzdžiui, tokios kaip Venimira dėmesį - j i , beje, buvo didžiai išvaizdi panelė. Į mane tokį, koks pavaizduotas tame portrete, ji nė nežvilgtelėtų. O trečia, saugumas. Tėtušis turėjo priešų, ir vienas kitas tebėra gyvas. Tie, kuriuos pasiuntė po velėna mano apgailėtinai vadovau­jama gauja, turėjo giminių. Rūsiuose yra aukso. Jeigu nekelčiau siaubo, kas nors jo vis tiek pasigvieštų. Kad ir kaimiečiai su šakėmis.

- Atrodo, esi įsitikinęs, - prašneko Geraltas, vartaliodamas tuščią tau­rę, - kad dabartiniu pavidalu niekam nieko blogo nepadarei. Nė vienam tėvui, nė vienai dukrai. Jokiam giminaičiui ar dukros sužadėtiniui. Tiesa, Nivelenai?

- Ką tu kalbi, Geraltai? - pyktelėjo baidyklė. - Nieko panašaus. Tėvai galvą pamesdavo iš džiaugsmo, sakiau tau, būdavau toks dosnus, kad net įsivaizduoti sunku. O dukros? Būtum matęs, kokios jos atkakdavo čionai, prastais drabužėliais, skalbinių šarmo nuėstais delnais, nuo rėčkų tąsymo susimetusios į kuprą. Primula jau buvo praleidusi čia d v i savaites, o ant nugaros ir šlaunų vis dar matėsi žymės nuo diržo, kuriuo ją šventino tė­tušis riteris. O čia jos visos gyveno kaip kunigaikštytės, jei ką ir imdavo į rankas, nebent vėduoklę, net nežinojo, kur virtuvė. Rengdavau jas, ap­karstydavau papuošalais. Kada tik panorėdavo, išburdavau karšto van­dens, pripildavau skardinę vonią, kurią dar tėtušis pavogė mamai Asen-

garde. Gal i įsivaizduoti? Skardinė vonia! Retas kuris imperatoriaus pata­rėjas, ką ten, retas kuris imperatorius turi skardinę vonią. Geraltai, joms čia buvo pasakų šalis. O kai dėl lovos.. . Bjaurastis, šiais laikais skaistybę sutiksi rečiau nei uolinį slibiną. Nė vienos į lovą varu nevariau, Geraltai.

- Bet įtarei, kad kažkas man sumokėjo už tavo galvą. Kas galėjo su­mokėti?

- Padugnė, kuris gviešiasi mano lobyno likučių, bet neturi daugiau dukterų, - užtikrintai atšovė Nivelenas. - Žmonių godumas beribis.

- Ir niekas kitas? - Niekas kitas. A b u patylėjo, stebėdami nervingai virpančias žvakių liepsneles. - Nivelenai, - staiga tarė raganius. - O dabar gyveni vienas? - Raganiau, - atsakė padaras, kiek padelsęs, - manau, dabar turėčiau

išplūsti tave paskutiniais žodžiais, griebti už sprando ir numesti nuo laip­tų. Žinai, už ką? Už tai, kad laikai mane pusgalviu. Iš pat pradžių matau, kaip sėdi įtempęs ausis, kaip dirsčioji į duris. Gerai žinai, kad gyvenu ne vienas. Nesuklydau?

- Nesuklydai . Atsiprašau. - Kad juos kur maras, tuos tavo atsiprašymus. Matei ją? - Taip. Miške, netoli vartų. Ar ji ir yra ta priežastis, dėl kurios pirkl iai

su dukterimis jau kuris laikas iškeliauja iš čia nieko nepešę? - Pasirodo, ir tai žinojai? Taip, priežastis ta. - Ar galiu paklausti... - Ne. Negali . Vėl stojo tyla. - Ką gi, tavo valia, - pagaliau ištarė raganius atsistodamas. - Dėkoju už

svetingumą, šeimininke. Metas man keliauti. - Tikrai, - Nivelenas taip pat atsistojo. - Dėl tam tikrų priežasčių nak­

vynės tau pasiūlyti negaliu, o nakvoti šiuose miškuose nepatariu. N u o to laiko, kai krašte nebeliko žmonių, naktimis čia dedasi negeri dalykai. Ver­čiau grįžtum į vieškelį dar i k i sutemų.

- Turėsiu galvoje, Nivelenai. Ar esi tikras, kad mano pagalbos tau ne­reikia?

Baidyklė pašnairavo į jį. - O tu esi tikras, kad galėtum man padėti? Sugebėtum mane išva­

duoti? - Ne tik tokią pagalbą turėjau omeny. - Neatsakei į mano klausimą. Nors... Ko gero, atsakei. Nesugebėtum. Geraltas pažvelgė padarui tiesiai į akis. - Nepasisekė jums tada, - pasakė. - Iš visų Gelibolo ir Nimnaro Slėnio

šventyklų pasirinkote kaip tik Coram A g h Tera, Liūtagalvio Voro švento­vę. Norint išsklaidyti Coram A g h Tera vaidilutės prakeiksmą, reikalingos tokios žinios ir tokie gebėjimai, kokių aš neturiu.

- O kas turi? - Vis dėlto tau rūpi? Sakei, kaip yra, taip gerai. - Yra kaip yra. Bet ne kaip galėtų būti. Bijau... - Ko bijai? Baidyklė stabtelėjo tarpduryje, atsigręžė. - Jau gana man tavo klausimų, raganiau, kuriuos be paliovos beri,

užuot atsakęs į manuosius. Matyt, tavęs kitaip reikia klausti. Zinai , jau k u ­ris laikas sapnuoju bjaurius sapnus. "Baisius" - ko gero, būtų tiksliau pa­sakyta. Ar pagrįstai bijau? Tik, prašau, trumpai.

- Ar pabudęs po tokio sapno niekada nepastebėjai, kad kojos purv i ­nos? Neaptikai spyglių patale?

- N e . - O ar... - Ne. Prašau, trumpiau. - Bijai pagrįstai. - Ar tai įmanoma įveikti? Prašau, trumpai. - N e . - Pagaliau. Eime, palydėsiu. Kieme, kol Geraltas tvarkėsi nešulius, Nivelenas paglostė kumelei

šnerves, patapšnojo kaklą. Kuoja, nudžiuginta tokio švelnumo, palenkė galvą.

- M y l i mane visokie žvėrys, - pasigyrė baidyklė. - Ir aš juos myl iu . M a ­no katė Rajūne, nors iš pradžių ir paspruko, vėliau vis tiek grįžo pas ma­ne. Ilgą laiką ji buvo vienintelis gyvas padaras, palaikęs man draugiją bė­doje. Ir Verena...

Prikando liežuvį, perkreipė nasrus. Geraltas nusišypsojo. - Taip pat myl i kates? - Paukščius, - iššiepė dantis Nivelenas. - Bjaurastis, išsidaviau. Et, ką

jau čia. Ji, Geraltai, nei dar viena pirkl io dukrelė, anei eilinis mėginimas senuose pramanuose surasti šlakelį teisybės. Sis tas rimčiau. Myl ime vie­nas kitą. Jeigu juoksies, gausi į žiobtus.

Geraltas nesijuokė. - Tavoji Verena, - tarė, - veikiausiai yra undinė. Ar žinai tai? - Įtariu. Liesa. Juodaplaukė. Kalba mažai, ir tat šnekta, kurios nesu-

v

prantu. Žmonių maisto nevalgo. Ištisoms dienoms dingsta miške, paskui grįžta. Ar taip ir turi būti?

- Maždaug, - raganius priveržė balnasaitę. - Turbūt manai, kad ne­grįžtų, jei atvirstum į žmogų?

- Neabejoju. Juk žinai, kaip undinės bijo žmonių. Undinę iš arti mažai kas yra matęs. O mudu su Verena... Et, bjaurastis. Sėkmės tau, Geraltai.

- Ir tau, Nivelenai. Raganius paragino kumelę kulnais ir nujojo prie vartų. Baidyklė

šlempino šalia.

- Geraltai. - Klausau tavęs. - Nesu toks kvailas, kaip manai. Atkeliavai vieno iš pirklių, kurie čia

pastaruoju metu lankėsi, pėdsakais. Ar kuriam nors iš jų kas nors nutiko? - Taip. - Paskutinis čia buvo prieš tris dienas. Su dukra, tiesą sakant, ne pa­

čia dailiausia. Liepiau namui užsidaryti visas duris ir langines, neišsida­viau, kad yra kas gyvas. Pasisukiojo kieme iš išjojo. Mergina nusiskynė vieną rožę nuo tetulės krūmo ir prisikabino prie suknios. Ieškok jų kur nors kitur. Bet žinok, bjaurus čia kraštas. Jau minėjau, naktį miške nesau­gu. Girdėti ir matyti negeri dalykai.

- Ačiū, Nivelenai . Nepamiršiu tavęs. Kas žino, gal surasiu ką nors, kas...

- Gal. O gal ir ne. Tai mano rūpestis, Geraltai, mano gyvenimas ir ma­no bausmė. Išmokau ją pakelti, įpratau. Jei bus dar blogiau, vėl įprasiu. O jeigu jau visai nebeištversiu, nieko neieškok, atjok pats ir viską užbaik. Kaip raganius. Sėkmės tau, Geraltai.

Nivelenas nusisuko ir guviai nužingsniavo į rūmus. Nė karto neatsig­ręžė.

III

Vietovė buvo dyka, sulaukėjusi, atgrasi. Geraltas nenorėjo gaišti, tad į vieškelį negrįžo, jojo tiesiai per mišką. Naktį praleido plikoje aukštos kal­vos viršūnėje, kalaviją pasidėjęs ant kelių, prie nedidelio laužiuko, kurį protarpiais pakurstydavo kuokšteliu kurpelių. Gūdžią naktį toli slėnyje jis pastebėjo ugnį, išgirdo beprotišką kaukimą ir giesmes, ir klyksmą: šitaip rėkti galėjo tik kankinama moteris. Nuskubėjo tenai vos prašvitus, bet aptiko vien ištremptą laukymę ir suanglijusius kaulus dar šiltuose pele­nuose. Milžiniško ąžuolo lapijoje kažkas slėpėsi, klykavo ir šnypštė. Gal girinis, o gal ir paprasčiausia laukinė katė. Raganius ten neužsibuvo ir ne­sidomėjo.

IV

Apie pusiaudienį kumelė, girdoma upeliuke, skardžiai sužvingo ir šiepdama geltonus dantis, kramtydama žąslus ėmė trauktis atatupsta. Ge­raltas instinktyviai nuramino ją Ženklu ir pastebėjo taisyklingą apskriti­mą, kurį sudarė iš samanų kyšančios raudonos grybų kepurėlės.

- Tampi tikra isterike, Kuoja, - tarė jis. - Juk tai paprasčiausias velnio ratas. K a m tiek triukšmo?

Kumelė suprunkštė ir pasuko galvą į šeimininką. Raganius pasitrynė kaktą, susiraukė ir susimąstė. Paskui vienu šuoliu atsidūrė balne, apgręžė gyvulį ir paragino skubėti savais pėdsakais.

- " M y l i mane visokie žvėrys", - sumurmėjo. - Atsiprašau, arkleli. Pa­našu, kad proto turi daugiau nei aš.

V

Kumelė skliaudė ausis, prunkščiojo, kanopomis rausė žemę, spyriojo-si. Geraltas Ženklu jos neramino - nušoko žemėn ir permetė pavadį gyvu­l iu i per galvą. Raganiui ant nugaros kabojo nebe senasis kalavijas driežo odos makštyse, o dailus žvilgantis ginklas su kryžmine gardą ir grakščia, puikiai subalansuota rankena, užsibaigiančia buožulu iš balto metalo.

Šįsyk vartai prieš jį neatsivėrė. Ir šiaip buvo atviri, kaip ir paliko išjo­damas.

Geraltas išgirdo dainuojant. Žodžių nesuprato, net neatpažino kalbos. O ir nereikėjo. Raganius žinojo, jautė ir perprato pačią tos dainos prigim­tį, esmę - tylios, skvarbios dainos, plūstančios gyslomis it alpinančio, valią palaužiančio siaubo banga.

Staiga dainavimas liovėsi, ir tada jis ją pamatė. Prisispaudusią prie delfino nugaros išdžiūvusiame fontane, apsama­

nojusį akmenį glėbiančią smulkutėmis rankomis, tokiomis blyškiomis, kad atrodė perregimos. Po susivėlusių juodų plaukų siautuliu žvilgėjo įsmeigtos į raganių didžiulės antracitinės akys.

Geraltas minkštais, spyruokliuojančiais žingsniais artinosi puslankiu nuo sienos, pro mėlynųjų rožių krūmą. Būtybė, pr ig ludusi prie delfino nugaros, sekė raganių žvilgsniu, sukiodama veidą, kupiną neapsakomo i l ­gesio, tokio kerinčio, kad vis dar girdėjosi daina - nors mažytės blyškios lūpos buvo suspaustos ir nesklido pro jas nė menkiausias garselis.

Raganius sustojo per dešimt žingsnių nuo jos. Kalavijas, pamažėle iš­trauktas iš juodų glazūruotų makštų, sužvilgo sutvisko jam virš galvos.

- Tai sidabras, - perspėjo Geraltas. - Šie ašmenys - sidabriniai. Nevirptelėjo nė vienas raumuo baltame veide, nepasikeitė antraciti-

nių akių išraiška. - Tu tokia panaši į undinę, - ramiai tęsė raganius, - kad bet ką apgau­

tum. Juo retesnis tu paukštelis, juodaplauke. Bet arkliai niekada neapsi­rinka. Tokias kaip tu atpažįsta instinktyviai ir tiksliai. Kas tu? Manau, kad mula arba alpa. Paprastas vampyras į saulės šviesą nelįstų.

Blyškių lūpų kampučiai suvirpėjo ir vos pastebimai kilstelėjo. - Tave patraukė Niveleno išvaizda, ar ne? Tai tu prišaukdavai sapnus,

kuriuos jis minėjo. Įsivaizduoju, kokie tie sapnai, ir užjaučiu jį. Padaras nė nesujudėjo. - M y l i paukščius, - toliau kalbėjo raganius. - Bet tai netrukdo tau per­

kąsti gerklę vyrui ar moteriai, ką? Tai bent, tu ir Nivelenas! Pu ik i būtumė­te porelė: išsigimėlis ir vampyre, miško rūmų šeimininkai. A k i m o j u už-valdytumėt visą kraštą. Tu, amžinai ištroškusi kraujo, ir jis, tavo gynėjas, galvažudys iš pašaukimo, aklas įnagis. Tik tau reikia tikro pabaisos, o ne

žmogaus su pabaisos kauke. Didelės juodos akys susiaurėjo. - Kas jam nutiko, juodaplauke? Dainavai , vadinasi , esi atsigėrusi

kraujo. Jei jau griebeisi kraštutinumo, vadinasi, nepavyko tau pavergti jo proto. Teisybę sakau?

Juodaplaukė galva vos vos linktelėjo, beveik nepastebimai, o lūpų kampučiai kilstelėjo dar aukščiau. Veido išraiška jau buvo visai pamėkliš­ka.

- Dabar turbūt manai jau esanti šių rūmų šeimininkė? Ji linktelėjo kur kas aiškiau. - Tu mula? Toji lėtai papurtė galvą. Sušnypštė: tas garsas galėjo ištrūkti tik pro

blyškias, siaubingos šypsenos iškreiptas lūpas, nors raganius nepastebėjo, kad būtų sukrutėjusios.

- Alpa? Ne. Raganius atsitraukė, stipriau sugniaužė kalavijo rankeną. - Vadinasi . . . Lūpų kampučiai ėmė k i l t i aukštyn, vis aukštyn, jos atvipo.. . - Bruksa! - suriko raganius ir puolė prie fontano. Už išblyškusių lūpų tvykstelėjo baltos smailios iltys. Vampyre pašo­

ko, it leopardas išrietė nugarą ir sustūgo. Gniaužianti kvapą, traiškanti šonkaulius, skausmo dygliais skrodžianti

ausis ir smegenis garso banga smogė raganiui tartum taranas. Lėkdamas atbulas, jis dar spėjo sukryžiuoti rankų riešus ir sudėti Heliotropo Ženklą. Burtai gerokai sušvelnino smūgį nugara į sieną, bet akyse vis tiek aptemo, oro likutis išsiveržė iš plaučių drauge su aimana.

Akmenine tvorele apjuostame išdžiūvusiame fontane, kur ką tik sė­dėjo grakšti mergina balta suknia, dabar prisiplojęs prie delfino nugaros tupėjo didžiulis juodas žvilgantis šikšnosparnis, išžiojęs ilgus, siaurus nas­rus su keliomis eilėmis baltutėlių dantų adatų. Plėvėti sparnai išsikleidė, be garso suvasriojo, ir padaras nuskriejo prie raganiaus tartum iš kilpinio paleista strėlė. Geraltas, ant lūpų jausdamas geležingą kraujo skonį, šūk­telėjo užkeikimą ir atstatė plaštaką, pirštus sudėjęs Kven Ženklu. Šikšnos­parnis šnypšdamas staigiai persivertė, sukrizenęs pakilo aukščiau ir tuč­tuojau vertikaliai smigo žemyn, tiesiai raganiui ant sprando. Geraltas atšo­ko į šalį, kirto ir nepataikė. Šikšnosparnis, sulenkęs vieną sparną, grakš­čiai apsigręžė, apsuko ratą ir vėl puolė, išžiojęs dantytus nasrus beakiame snukyje. Geraltas abiem rankomis laikė į siaubūną atkištą kalaviją ir lūku­riavo. Šoko paskutinę akimirką - ne į šalį, o p irmyn - ir smogė atsivedė­jęs, kalavijas net užkaukė ore. Nepataikė. Šito nebuvo numatęs, todėl su­triko ritmas, ir raganius sekundės dalelytę pavėlavo išsilenkti. Pajuto, kaip bestijos nagai dreskia skruostą, o sprandu brūkšteli drėgnas aksomi­nis sparnas. Geraltas apsisuko, kūno svorio centrą perkėlė ant dešiniosios

kojos, staigiai užsimojęs kirto ir vėl nepataikė - padaras buvo neįtikėtinai vikrus.

Šikšnosparnis suvasnojo sparnais, pakilo aukščiau ir nulėkė prie fon­tano. Kre iv i nagai sugirkšėjo į rentinio mūrą, o klaikus, seilėtas snukis jau skydo, mainėsi, nyko, nors vietoj jo ryškėjančios blyškios lūpos grobuo­niškų ilčių nepridengė.

Bruksa veriamai užkaukė, sumoduliavo balsą į siaubingą giesmę, iš­sprogino neapykantos kupinas akis ir vėl sustūgo.

Banga buvo tokia galinga, kad išardė Ženklą. Geraltui akyse ėmė suk­tis juodi ir raudoni ratilai, smilkiniuose ir viršugalvyje tarsi kas būtų tran­kęs kūju. Apdujęs nuo ausis gręžiančio skausmo, jis išgirdo balsus, dejo­nes ir aimanas, fleitos ir obojaus garsus, vėtros ūžimą. Raganiaus veido oda ėmė stingti ir ledėti. Jis suklupo ant vieno kelio, papurtė galvą.

Juodas šikšnosparnis be garso sklendė artyn, čiaukšėdamas dantytais žandikauliais. Geraltas, nors ir apkvaitintas staugimo sukeltos bangos, su­reagavo - instinktyviai. Pašoko ant kojų, žaibiškai suderino judesių greitį su padaro skrydžio greičiu, žengė tris žingsnius į priekį, o tada - sūkis ap­link savo ašį ir staigus tarytum mintis kirtis abiem rankomis. Ašmenys nieko nekliudė. Beveik. Raganius išgirdo staugiant, bet šįkart tai buvo staugimas iš skausmo, kurį sukėlė sidabras.

Rėkianti bruksa ant delfino nugaros jau mainėsi. Kiek žemiau kairio­sios krūties kraujavo žaizdelė, ne ilgesnė už mažąjį pirštą; ant baltos suk­nios plėtėsi raudona dėmė. Raganius sugriežė dantimis - smūgis, turėjęs perkirsti bestiją pusiau, paliko tik įbrėžimą.

- Rėk, vampyre, - iškošė, šluostydamasis kraują nuo skruosto. - Išsi-žviek. Išeikvok jėgas. O tada aš nuritinsiu tavo dailiąją galvelę!

Tu. Nustipsi pirmas. Burtininke. Nugalabysiu. Bruksos lūpos nekrutėjo, tačiau raganius aiškiai girdėjo žodžius, jie

gaudė jo smegenyse tarsi dundesys, skambėjo dusliai ir aidžiai, lyg po van­deniu.

- Pažiūrėsime, - tarstelėjo, susilenkęs eidamas prie fontano. Nugalabysiu. Nugalabysiu. Nugalabysiu. - Pažiūrėsime. - Verena! Rūmų tarpduryje, panarinęs galvą, abiem rankomis įsikibęs staktos,

stovėjo Nivelenas. Jis sverdėdamas, nenatūraliai mosuodamas letenomis, žengė fontano link. A n t palaidinės atvartų raudonavo kraujas.

- Verena! - vėl užriaumojo baidyklė. Bruksa staigiai kryptelėjo galvą jo pusėn. Geraltas šoko prie jos su iš­

keltu kalaviju, tačiau vampyrės reakcija buvo kur kas staigesnė. Galingas riksmas ir dar viena jo sukelta banga parbloškė raganių. Jis aukštielnin­kas čiūžtelėjo alėjos žvyru. Bruksa išsirietė, pritūpė šuoliui, jos iltys su­blyksėjo tartum plėšikų durklai . Nivelenas lyg meškinas išskėtė rankas, mėgino pastverti ją į glėbį, bet ji sustūgo tiesiai jam į nasrus ir nubloškė

atatupstą. Nuskriejęs kelis sieksnius, jis įsirėžė į medinius pastolius prie tvoros, šie siaubingai treškėdami griuvo, ir padaras atsidūrė po nuolaužų krūva.

Geraltas, jau ant kojų, puslankiu bėgo aplink kiemą, mėgindamas ati­traukti bruksos dėmesį nuo Niveleno. Vampyre, šnarindama baltąją suk­nią, kojomis beveik nesiekdama žemės, lengvai it drugelis skriejo tiesiai į raganių. Jau nekaukė, nemėgino persimainyti. Raganius žinojo, kad ji iš­sekusi. Bet žinojo ir tai, kad net išsekusi tebėra mirtinai pavojinga. N u o ­laužose Geraltui už nugaros bildėjo, baubė Nivelenas.

Geraltas šoko į kairę, prisidengė staigiu, klaidinančiu kalavijo sūkiu. Bruksa puolė prie jo - kraupi savo balta oda ir juodais išsitaršiusiais plau­kais. Raganius jos neįvertino - vampyre sustaugė bėgdama. Jis nespėjo su­dėti Ženklo, bloškėsi atatupstas, nugara vožėsi į sieną, stuburą persmel­kęs skausmas išsiliejo i k i pat pirštų galiukų, surakino rankas, pakirto ke­lius. Geraltas susmuko ant kelių. Dainingai kaukdama prišoko bruksa.

- Verena! - suriaumojo Nivelenas. Ji atsigręžė. Ir tuomet Nivelenas atsivedėjęs suvarė jai į krūtinę smailą

nulaužtos trijų metrų karties galą. Bruksa nesuriko. Tik atsiduso. Raga­nius, išgirdęs tą atodūsį, sudrebėjo.

Taip jie ir stovėjo - Nivelenas, plačiai išsižergęs, abiem rankomis įsiki­bęs į kartį, suspaudęs jos galą po pažastimi, ir bruksa tartum smeigtuku perverta balta plaštakė pakibusi kitame gale, irgi gniaužianti strypą abiem rankomis.

Vampyre šiurpiai atsiduso ir staiga gulte užgulusi stumtelėjo kartį. Geraltas pamatė, kaip ant baltosios suknios nugaros plečiasi raudona dė­mė, o jos viduryje drauge su kraujo papliūpa bjauriai, tiesiog nepadoriai išlenda nuolaužos galas. Nivelenas subaubė, žengė žingsnį atbulas, dar vieną, po to ėmė trauktis greičiau, bet karties nepaleido, taigi persmeigtą bruksą tempėsi su savim. Dar žingsnis, ir jis nugara atsirėmė į rūmų sie­ną. Iš po pažasties išlindęs nuolaužos galas sudžeržgė atsitrenkęs į mūrą.

Smulkūs bruksos delnai lėtai, tarsi myluodami, slystelėjo kartimi, ta­da vampyre ištiesė rankas visu i lgiu, stipriai įsikibo į strypą ir vėl jį pastū­mė. Jai iš nugaros jau kyšojo daugiau nei metras kruvino medgalio. A k y s buvo išplėstos, galva atkraginta. Kvėpavo vampyre vis tankiau, vis nerit-mingiau, jau mažne gargaliavo.

Geraltas atsistojo, tačiau, reginio pakerėtas, vis dar nesumojo, ko griebtis. Išgirdo kaukolėje dusliai, lyg po šalto ir drėgno požemio skliau­tais, skambančius žodžius.

Mano. Arba niekieno. Myliu tave. Myliu. Dusdama, springdama krauju, ji dar kartą godžiai įtraukė oro. Dar

pasistūmėjo kartimi, ištiesė rankas. Nivelenas sielvartingai suriaumojo ir nepaleisdamas strypo pamėgino nustumti vampyre kuo toliau nuo savęs. Veltui . Ji dar kiek pasislinko, sugriebė jam už galvos. Nivelenas nesiliovė

šiurpiai baubęs, ėmė purtyti gauruotą galvą. Bruksa pasistūmėjo dar ar­čiau ir palinko prie jo gerklės. Žybtelėjo baltos iltys.

Geraltas pašoko. Pašoko tartum staigiai atleista spyruoklė. Kiekvienas judesys, kiekvienas veiksmas dabar buvo pačios prigimties padiktuotas: neišvengiamas ir mirtinai tikslus. Trys staigūs žingsniai. Sulig trečiuoju, kaip ir šimtais panašių kartų anksčiau, koja tvirtai įsiremia į žemę. Posū­kis liemeniu, staigus, veržlus kirtis. Pamatė jos akis. Nieko nebeįmanoma pakeisti. Išgirdo balsą. Nieko. Suriko pats, kad užgožtų žodį, kurį ji kar­tojo. Nieko neįmanoma pakeisti. Kirto .

Smogė užtikrintai, kaip ir šimtus kitų kartų, vidurine ašmenų dalimi; judėdamas tuo pačiu ritmu, čia pat žengė ketvirtą žingsnį ir apsisuko. Ge­ležtė, atlikusi savo darbą, žybtelėjo ir išskleidė raudonų purslų vėduoklę. Subangavo kranklio sparno juodumo plaukai, išsidraikė ir nuplaukė oru: plaukė, plaukė, plaukė...

Galva nusirito žvyru. Pabaisų vis mažėja? O aš? Kas esu aš? Kas rėkia? Paukščiai? Moteris su skranda ir mėlyna suknia? Rožė iš Nazairo? Kaip tylu! Kaip tuščia. Kokia tuštuma. Manyje. Nivelenas, susirietęs į kamuolį, tąsomas traukulių ir purtomas drebu­

lio, susiėmęs už galvos gulėjo dilgėlėse prie sienos. - Stokis, - ištarė raganius. Prie sienos gulintis jaunas, išvaizdus, tvirtai sudėtas vyras pablyškusiu

veidu pakėlė galvą ir apsidairė. Žvilgsnis buvo apsiblausęs. Nykščiais pa­sitrynė akis. Pasižiūrėjo sau į delnus. Apsičiupinėjo veidą. Tyliai sudejavo, įsikišo pirštą į burną, ilgokai braukė juo dantenas. Vėl griebėsi už veido ir vėl sudejavo, palietęs keturis kruvinus, ištinusius rėžius ant skruosto. Pra­virko, o paskui nusijuokė.

- Geraltai! Kaip? Kaip čia... Geraltai! - Stokis, Nivelenai . Stokis ir eime. Mantoje turiu vaistų, jų reikia

mums abiem. - Aš jau nebe... Nebe? Geraltai? Kaip? Raganius padėjo jam atsistoti, stengdamasis nežiūrėti į liesutes, tokias

blyškias, kad beveik net perregimas, rankas ant karties, įsmigusios tarp nedidukių krūtų po šlapiu raudonu audiniu. Nivelenas vėl suvaitojo.

- Verena... - Nežiūrėk. Eime. Pr i la ikydami vienas kitą jiedu nuėjo per kiemą, pro mėlynųjų rožių

krūmą. Nivelenas laisvąja ranka be paliovos čiupinėjosi veidą.

- Geraltai, negaliu patikėti. Po šitiek metų? Kaip šitaip gali būti? - Kiekvienoje pasakoje esama šlakelio teisybės. Meilė ir kraujas. Jų ga­

lia didžiulė. Magai ir mokslininkai šimtmečiais laužo galvas, bet suprato kol kas tik tiek, kad. . .

- Ką suprato, Geraltai? - Meilė turi būti nuoširdi.

PROTO BALSAS 3

- Aš - Falvikas, grafas Moionas. O čia riteris Tailis iš Dorndalio. Geraltas žiūrėdamas į riterius atsainiai nusilenkė. A b u jie buvo su šar­

vais ir karmino spalvos apsiaustais, ant kairiojo peties abu turėjo Baltosios Rožės ženklą. Raganius šiek tiek nustebo, mat, kiek žinojo, apl inkui ne­buvo nė vienos šio Ordino komtūrijos.

Nenekė, kur i neva atsipalaidavusi nerūpestingai šypsojosi, jo nuosta­bą pastebėjo.

- Šie k i lmingi ponai, - nenoromis paaiškino, patogiau įsitaisydama į sostą panašiame krėsle, - tarnauja hercogui Herevardui, maloningai val ­dančiam šias žemes.

- Kunigaikščiui, - pabrėžtinai pataisė ją Tailis, jaunesnysis iš dviejų r i ­terių, įsmeigęs į vaidilutę priešišką skaisčių, žydrų akių žvilgsnį. - K u n i ­gaikščiui Herevardui.

- Į vardų subtilybes nesigilinsime. - Nenekės veidu slystelėjo pašaipi šypsena. - Mano laikais kunigaikščiais vadinti tik tie, kurių gyslomis tekė­jo karališkas kraujas, bet nūdien tai, regis, nelabai svarbu. Verčiau išsiaiš­kinkime, kokiu tikslu Baltosios Rožės riteriai aplankė kuklią mano šven­tyklą. Tau, Geraltai, derėtų žinoti, kad kapitula iš Herevardo tikisi privile­gijų Ordino nariams, todėl daug Rožės riterių stojo tarnauti kunigaikščiui. Nemažai vietinių, štai kaip ir Tailis, buvo įšventinti ir gavo raudoną ap­siaustą, kuris taip tinka šiam riteriui prie veido.

- M a n didelė garbė, - vėl nusilenkė raganius, taip pat atsainiai kaip ir pirmiau.

- Kažin, - šaltai pasakė vaidilutė. - Jie atvyko čionai ne pagarbos pa­reikšti. Veikiau atvirkščiai. Atvyko reikalauti, kad kuo greičiau iš čia išsi­nešdintum. Trumpiau tariant, atvyko tavęs išspirti. Laikai tai garbe? Aš -ne. Aš laikau tai įžeidimu.

- Kilniej i riteriai, kaip matau, tuščiai varginosi, - gūžtelėjo pečiais Ge­raltas. - Neketinu čia apsigyventi. Išvyksiu be jokių skatinimų ar paragini­mų, jau greitai.

- Tučtuojau, - urgztelėjo Tailis. - Nedelsdamas. Kunigaikštis įsako... - Šventyklos teritorijoje įsakinėju aš, - šaltu ir valdingu balsu pertrau­

kė jį Nenekė. - Dažniausiai pasirūpinu, kad mano įsakymai labai nesikirs-tų su Herevardo politika. Jei tik ji logiška ir protinga. Bet šiuo atveju ji ne tokia, tad ir nevertinsiu jos rimčiau, nei nusipelnė. Geraltas iš Rivijos - ma­no svečias, ponai. M a n malonu, kad jis lankosi mano šventykloje. Todėl Geraltas iš Rivijos liks mano šventykloje tiek, kiek panorės.

- Įžūlauji priešindamasi kunigaikščiui, moterie!? - suriko Tailis; jis at­metė ant peties apsiaustą ir puikuodamasis pademonstravo rindžiuotą antkrūtinį žalvario apvadu. - Drįsti abejoti jo valdžia?

- Ramiau, - atšovė Nenekė ir prisimerkė. - Nekelk balso. Galvok, ką kalbi ir su kuo.

- Žinau, su kuo kalbu! - riteris žingtelėjo į priekį. Falvikas, vyresnysis, sugriebė jam už alkūnės ir stipriai spustelėjo, net šarvuota rankovė su­girgždėjo. Tailis įniršo ne juokais. - Ką - irgi žinau: tai kunigaikščio, šių valdų šeimininko, valia! Žinok, moterie, kieme laukia dvyl ika kareivių...

Nenekė siektelėjo maišelio prie juostos, išėmė iš jo nediduką porcelia­ninį indelį.

- Iš tiesų nežinau, - ramiai ištarė, - kas bus, jei išbersiu turinį tau po kojomis, Tail i . Gal sprogs tavo plaučiai. Gal apželsi vilna. O gal nutiks ir viena, ir kita, kas žino? Nebent tik maloningoji Melitelė.

- Nedrįsk grasinti man savo burtais, vaidilute! Mūsų kareiviai . . . - Jūsų kareiviai , jei kuris bent pirštu palies Melitelės vaidilutę, dar

saulės kraštui nepasiekus horizonto, kabės ant akacijų šakų palei kelią į miestą. Jie žino tai labai gerai. Ir tu žinai, Taili , taigi liaukis draskęs akis. K a i gimei, aš tave priėmiau, apsišikęs snargliau, gaila man tavo motinos, bet verčiau neerzink l ikimo. Neversk manęs mokyti tave gero elgesio ma­nierų!

- Gerai jau, gerai, - įsikišo raganius, kuriam šis ginčas spėjo įkyrėti. -Atrodo, kuklus mano asmuo nepelnytai pervertinamas ir tampa rimto konflikto priežastimi, o aš manau, kad taip neturėtų būti. Pone Falvikai, jūs man atrodote santūresnis nei jūsų draugas, kuris, matau, nesutramdo jaunystės įkarščio. Paklausykite, pone Falvikai : užtikrinu, kad netrukus, po kelių dienų, išvyksiu. Taip pat užtikrinu, kad neketinau ir neketinu čia dirbti, vykdyt i užsakymų ar kokių nors pavedimų. Atvykau kaip pr i ­vatus asmuo, o ne raganius.

Grafas Falvikas pažvelgė Geraltui į akis, ir šis iškart suvokė suklydęs. Baltosios Rožės riterio žvilgsnis tvieskė gryniausia aitria neapykanta. Raga­nius perprato ją.ir jau neabejojo, kad išspirti jį nori ne hercogas Herevar-das, o pats Falvikas ir panašūs tipai.

Riteris atsigręžė į Nenekę, pagarbiai nusilenkė ir prakalbo. Šnekėjo ramiai ir mandagiai. Logiškai. Bet Geraltas žinojo, kad Falvikas begėdiškai meluoja.

- Garbioji Neneke, prašau man atleisti, tačiau kunigaikštis Herevar-das, mano kunigaikštis, nepageidauja savo valdose regėti raganiaus Geral-to iš Rivijos ir jo čia nepakęs. Nesvarbu, ar Geraltas iš Rivijos medžioja kokius padarus, ar laiko save privačiu asmeniu. Kunigaikštis žino, kad Geraltas iš Rivijos niekada nebūna privatus asmuo. Raganius pritraukia nemalonumus kaip magnetas - geležies drožles. Burtininkai nervinasi ir rašo peticijas, druidai net grasina...

- Nesuprantu, kodėl Geraltas iš Rivijos turėtų jaustis atsakingas dėl

vietinių burtininkų ir druidų savivalės, - pertraukė jį vaidilutė. - N u o ka­da Herevardui rūpi vienų ar kitų nuomonė?

- Gana šnekų, - kilstelėjo galvą Falvikas. - Ar nepakankamai aiškiai iš­sireiškiau, garbioji Neneke? Tuomet pasakysiu taip, kad aiškiau jau ne­įmanoma: nei kunigaikštis Herevardas, nei Ordino kapitula nė vienos die­nos nebepakęs Elanderyje raganiaus Geralto iš Rivijos, dar žinomo Sker­diko iš Blavikeno vardu.

- Cia ne Elanderis! - vaidilutė ūmai atsistojo. - Cia Melitelės šventykla! O aš, Nenekė, vyriausioji Melitelės vaidilutė, daugiau nė akimirkos neke­tinu kęsti jūsų asmenų šventyklos teritorijoje, ponai!

- Pone Falvikai, - tyliai prašneko raganius. - Paklausykite proto balso. M a n rūpesčių nereikia, o ir jums, kiek suprantu, taip pat. Išvyksiu iš čia ne vėliau kaip po trijų dienų. Prašau, Neneke, patylėk. Metas jau man ke­liauti. Trys dienos, grafe. Daugiau neprašau.

- Ir gerai, kad neprašai, - pareiškė vaidilutė, Falvikui nespėjus prasi­žioti. - Girdėjote, vyručiai? Raganius liks čia dar tris dienas, nes taip nori . O aš, Didžiosios Melitelės vaidilutė, tas tris dienas jį svetingai globosiu, nes taip noriu pati. Perduokite tai Herevardui . Ne, ne Herevardui . Per­duokite tai jo žmonai, kilniajai Ermelei, ir pridurkite: jeigu ji nori ir toliau nepertraukiamai gauti afrodiziakų iš mano vaistinės, verčiau tegul nura­mina savąjį hercogą. Tegul sutramdo jo užgaidas ir puikybę, vis labiau primenančią idiotizmo apraiškas.

- Pakaks! - spygtelėjo Tailis, jo balsas užlūžo ir virto falcetu. - Neketi­nu klausytis, kaip kažkokia šarlatane įžeidinėja mano kunigaikštį ir jo su­tuoktinę! Neliksiu nenubaudęs už tokius įžeidinėjimus! N u o šiol čia galios Baltosios Rožės Ordino valdžia, galas jūsų tamsos ir prietarų l i zdui ! O aš, Baltosios Rožės riteris...

- Verčiau paklausyk, pienburni, - nutraukė jį Geraltas, kreivai šypso­damasis. - Valdyk savo palaidą liežuvėlį. Kalbi su moterimi, kurią privalai gerbti. Juo labiau jei esi Baltosios Rožės riteris. Tiesa, pastaruoju metu no­rint juo tapti pakanka kapitulos iždui sumokėti tūkstantį Naujamiesčio kronų, užtat Ordiną ir užplūdo lupikautojų bei siuvėjų atžalos. Vis dėlto gal bent kiek padorumo, tikiuosi, išsaugojote. O gal aš klystu?

Tailis išblyško, jo ranka nuslydo prie šono. - Pone Falvikai, - nepaliaudamas šypsotis, Geraltas kreipėsi į antrąjį r i ­

terį, - jeigu tas šiknius išsitrauks kardą, atimsiu ir išpersiu kailį. O paskui tuo pačiu kardu išlaušiu duris.

Drebančiomis rankomis Tailis išplėšė iš už diržo geležinę pirštinę ir iš peties tėškė ją ant grindų raganiui po kojomis.

- Ordino įžeidimą nuplausiu tavo krauju, išsigimėli! - užcypė. - Į d v i ­kovą! Išeik į kiemą!

- Kažkas tau iškrito, sūneli, - ramiai ištarė Nenekė. - Verčiau pakelk, čia negalima šiukšlinti, tai šventykla. Falvikai, išsivesk šitą puskvaišį, k i ­taip neišvengsime nelaimės. Zinai , ką turi pasakyti Herevardui. Vis dėlto

parašysiu jam pati, mat neatrodo, kad būtumėte pasitikėjimo verti pa­siuntiniai. Nešdinkitės. Tikiuosi, duris susirasite patys?

Falvikas, geležiniu gniaužtu laikydamas įtūžusį Tailį, nusilenkė, net šarvai subarškėjo. Paskui pažvelgė raganiui į akis. Sis jau nebesišypsojo. Falvikas persimetė per petį karmininį apsiaustą.

- Tai ne paskutinis mūsų apsilankymas, garbioji Neneke, - pasakė. -Mes dar grįšime.

- Kaip tik to ir bijau, - šaltai atrėžė vaidilutė. - Ir nieko gero nesitikiu.

MAŽESNIS BLOGIS

I

Kaip visada, pirmieji jį pastebėjo katės ir vaikai. Dryžas katinas, mie­gojęs saulėkaitoje ant malkų rietuvės, krūptelėjo, kilstelėjo apvalainą gal­vą, pakraipė ausis, supurkštė ir movė į dilgėles. Žvejo Triglio sūnus, tri­metis Dragomiras, kuris , įsitaisęs ant lūšnos slenksčio,- iš paskutiniųjų stengėsi dar labiau išterlioti ir šiaip jau purvinus marškinėlius, pratrūko bliauti, nenuleisdamas akių nuo raitelio, jojančio pro šalį.

Raganius jojo lėtai, nė nesistengdamas aplenkti visą gatvelę užtverusio vežimo su šienu. Paskui Geralto arklį, ištempęs kaklą ir kas akimirką smarkiai timpčiodamas virvę, kuria buvo pririštas prie balno gugos, tur-snojo apkrautas asilas. Be įprastos mantos, ilgaausio nugarą slėgė nemen­kas nešulys, susuktas į gūnią. Pi lkai baltą asilo šoną margino juodi sukre­šėjusio kraujo ruožai.

Pagaliau vežimas pasuko į šalutinę gatvelę, vedančią l ink svirno ir prieplaukos, kur dvelkė b r i z u , trenkė derva ir jaučių šlapimu. Geraltas paragino arklį. Nekreipė dėmesio į slopų daržovininkės šūksnį, šiai paste­bėjus kaulėtą, naguotą leteną, kyšančią iš po gūnios ir krūpčiojančią asilo risčios ritmu. Nesidairė į šurmuliuojantį, vis labiau augantį būrį žioplių, sekančių jam iš paskos.

Priešais viršaičio namus kaip visada netrūko vežimų. Geraltas nušoko iš balno, pasitaisė kalaviją ant nugaros, apvyniojo pavadį ant medinio už­tvaro. Iš paskos atskubėjusi minia puslankiu apstojo asilą.

Viršaičio balsas girdėjosi dar nė neįžengus vidun. - Sakau, negalima! Negalima, šuns šūde! Žmonių kalbos nesupranti,

driskiau? Geraltas įėjo į vidų. Priešais viršaitį, žemaūgį pilvočių, įraudusį iš tūž­

masties, stovėjo sodietis ir laikė, pastvėręs už kaklo, sparnais plakančią žą­sį.

- Kurių... O, dievai! Geraltai, tu? Ar man nesivaidena? - Jis vėl atsigrę­žė į vyruką: - Dryžk iš čia tą žąsį, lederga! Apkurtai?

- Sakė, - suvapėjo sodietis, žvairuodamas į žąsį, - pr igu l i kažkutėlį duoti gerbiamajam, mat jeigu ne...

- Kas sakė? - užbliovė viršaitis. - Kas? Kad aš vos kas, papirką griebiu? To nebus, sakau! Lauk, sakau! Sveikas, Geraltai.

- Sveikas, Kaldemeinai.

Viršaitis, viena ranka spausdamas raganiaus plaštaką, kita kepštelėjo jam per petį.

- Geraltai, nesirodei jau kokius dvejus metus. K a d tu ir neužsibūni niekur ilgiau. Iš kur dabar vėjai atpūtė? Et, ma tave šuns pasturgalis, koks skirtumas, iš kur. E i , alaus kuris nors atneškite! Sėsk, Geraltai, sėsk. Cia tikra maišalienė, mat rytoj jomarkas. U g i pasakok, kas gero!

- Paskui. Pirmiau išeikime į lauką. Lauke minia buvo išaugusi dvigubai, tačiau tuščios erdvės ruožas ap­

link asilą liko koks buvęs. Geraltas praskleidė gūnią. M i n i a sutartinai aik­telėjo ir atsitraukė. Kaldemeinas net išsižiojo.

- O, dievai, Geraltai! Kas tai? - Kik imora . Pone viršaiti, ar už tokią nepaskirta kokia nors premija? Kaldemeinas mindžikuodamas spoksojo į išdžiūvusia juoda oda ap­

trauktą, vorą primenantį kūną, į sustiklėjusią akį vertikaliu vyzdžiu, į iltis tartum adatas kruvinuose nasruose.

- Kur . . . Iš kur. . . - Prie dambos, keturios mylios nuo miestelio. Raiste. Kaldemeinai, tik­

riausiai ten žuvo žmonių. Vaikai . - Tataigi, visko gali būti. Bet niekas... Kas galėjo pamanyti... E i , žmo-

neliai, po namus, prie darbų! Ne balaganas čia! Uždenk, Geraltai. Musės renkasi.

Grįžęs į vidų viršaitis pirmiausia griebė gorčių alaus ir užsivertęs iš­maukė visą. Gi l ia i atsiduso, sušliurpštė nosimi.

- Premija nenumatyta, - ištarė niūriai. - Niekam ir į galvą nešovė, kad sūriosiose pelkėse gali tūnoti kas nors toks. Tiesa, keli žmonės šiose apy­linkėse dingo, bet... A p l i n k tą užtvanką retai kas šlaistydavosi. O tu kaip ten atsidūrei? Kodėl nejojai pagrindiniu vieškeliu?

- Pagrindiniuose vieškeliuose mažai teuždirbčiau, Kaldemeinai. - Nepagalvojau apie tai. - Tramdydamas atrūgą, viršaitis išpūtė žan­

dus. - Taip ramu čia buvo. Net kaukai, ir tie boboms į pieną retai kada te-primyždavo. O dabar še, pačioje panosėje kažkokia katšmėklė. Vadinas, turiu tau bent paįėkoti. Mat užmokėti tai jau tikrai negaliu. Nėra lėšų.

- K a d tave kur. Praverstų bent keli skatikai, kad galėčiau peržiemoti. - Raganius gurkštelėjo alaus, nusibraukė nuo lūpų putą. - Keliauju į Yspa-deną, bet nežinau, ar spėsiu, kol keliai dar neužpustyti. Gal iu įstrigti k u ­riame nors miesteliūkštyje palei Lutono vieškelį.

- Ar Blavikene ilgai viešėsi? - Trumpai. Nėr kada. Žiema artinasi. - K u r ketini apsistoti? Gal pas mane? Pastogėje kambarys laisvas, ne­

gi leisies apiplėšiamas tų niekadėjų smuklininkų. Pasišnekėsime, papasa­kosi, kas margam pasauly darosi.

- Mielai . Tik ką tavoji Libušė pasakys? Pastarąjį kartą net neslėpė, kad aš jai nelabai patinku.

- Mano namuose bobos neįsakinėja. Bet, tarp mūsų kalbant, jos aki-

vaizdoje verčiau nebeiškrėsk ko nors tokio, kaip anąsyk per vakarienę. - Turi galvoje, kai mečiau šakutę į žiurkę? - Turiu galvoje, kad pataikei, nors buvo tamsu. - Maniau , bus juokinga. - Taip ir buvo. Bet Libušei matant taip nebedaryk. Klausyk, o ta...

kaip ją... K i k i . . . - K ik imora . - Ji tau reikalinga? - K a m jos gali prireikti? Jeigu jau premijos nebus, gali l iepti išmesti ją

į srutas. - Gal ir neblogai sugalvojai. Ei , Karelka, Borgai, Akmennešy! Ar esate

kuris? Su alebarda ant peties įeidamas v i d u n , miesto sargybinis ginklo aš­

menimis užkliudė staktą. - Akmennešy, - paliepė Kaldemeinas, - pasikviesk ką nors pagalbon,

kieme stovintį asilą pasiveskite už tvartų ir tą ant jo gulinčią šlykštynę, apklotą gūnia, nuskandinkite srutose. Supratai?

- Kaip liepsite. Bet... Pone viršaiti... - Ko? - Ką skandinę tą bjaurastį, gal... - N a na? - Galėtume parodyti Meistrui Irionui? O šit ims ir prisireiks jam. Kaldemeinas delnu pliaukštelėjo sau per kaktą. - Apdairuol is tas mūsų Akmennešys. Klausyk, Geraltai, gal mūsiškis

miesto burtininkas ką nors ir atseikės tau už tą stipeną. Žvejai jam tempia visokias keistažuves, aštuonkojus, klabatras, kergulenus, ne vienas jau neblogai užsidirbo. Nagi , pasivaikščiokim i k i jo bokšto.

- Prasigyvenote tiek, kad įsitaisėte burtininką? Visam laikui ar tik tam kartui?

- Visam. Meistras Irionas. Jau metus gyvena Blavikene. Galingas ma­gas, Geraltai, įsitikinsi vos pamatęs.

- Abejoju, ar galingas magas sumokės už kikimorą, - susiraukė Geral­tas. - Kiek žinau, jokių eliksyrų iš jos nepagaminsi. Veikiausiai jūsų Irionas mane tik išplūs. Mes, raganiai, su burtininkais nelabai sutariame.

- Dar negirdėjau, kad Meistras Irionas ką išplūstų. K a d sumokės, ne­prižadu, bet pamėginti neužginta. O jeigu pelkėse tojkių kikimorų yra ir daugiau? Tegul burtininkas apžiūri baidyklę ir užleidžia kokius burtus ant pelkių, ar ką.

Raganius valandėlę pagalvojo. - Tavo valia, Kaldemeinai . Ką gi , sur iz ikuokim pasimatyti su tuo

Meistru Irionu. Eime? - Eime. Akmennešy nugink tuos bamblius ir čiupk už aplėpausio vir­

vės. K u r mano kepurė?

II

Įspūdingas bokštas, suręstas iš glotniai nutašytų granito luitų, vaini­kuotas dantyta viršūne, stūksojo virš apdužusiomis čerpėmis dengtų so­dybų ir lūšnų įdubusiais šiaudiniais stogais.

- Matau, atsistatė, - pasakė Geraltas. - Burtais ar jus į darbus suginė? - Daugiau burtais. - Koks jis, tas jūsų Irionas? - Padorus. Žmonėms padeda. Bet ir užsidarėlis, tylenis. Iš bokšto veik

neišeina. A n t durų, papuoštų inkrustuota šviesesnės medienos rozete, kabėjo

didžiulis belstukas - plokščia, išsprogtakė žuvies galva su žalvariniu žiede­l i u dantytuose nasruose. Kaldemeinas, matyt, su įtaisu jau susipažinęs, prikišo prie jo lūpas, atsikrenkštė ir monotoniškai išbėrė:

- Žemai lenkiasi viršaitis Kaldemeinas, atėjęs pas Meistrą Irioną su rei­kalu. Su juo žemai lenkiasi raganius Geraltas iš Rivijos, taipogi su reikalu.

Ilgoką valandėlę nieko nevyko, bet pagaliau sukruto apatinis žuvies žandikaulis, plūstelėjo garų debesėlis.

- Meistras Irionas nepriima. Eikite sau, gerieji žmonės. Kaldemeinas ėmė mindžikuoti, pažvelgė į Geraltą. Šis gūžtelėjo pe­

čiais. Akmennešys, susimąstęs, rimta veido išraiška, rakinėjo nosį. - Meistras Irionas nepriima, - pakartojo metalinis belstukas. - Eikite

sau, gerieji... - Aš ne gerasis žmogus, - garsiai pertraukė balsą Geraltas. - Aš raga­

nius. A n t asilo atgabenau kikimorą, kurią nudobiau prie pat miestelio. Kiekvieno burtininko rezidento pareiga - rūpintis apylinkės žmonių sau­gumu. Meistras Irionas neprivalo pagerbti manęs sutikdamas pasišnekėti, neprivalo manęs įsileisti, jei nenori. Bet kikimorą tegul apžiūri ir daro iš­vadas. Akmennešy, atrišk kikimorą ir drėbk ją čionai, prie durų.

- Geraltai, '- sušnabždėjo viršaitis. - Tu išvyksi, o man čia reikės... - Eime, Kaldemeinai. Akmennešy, ištrauk pagaliau pirštą iš nosies ir

daryk, ką liepiau. - Palaukite, - atsiliepė belstukas visai ki tu balsu. - Geraltai, čia tikrai

tu? Raganius patyliukais nusikeikė. - Pritruksiu kantrybės. Taip, tikrai aš. O kas iš to, kad čia tikrai aš? - Prieik prie pat durų, - tarė belstukas, papsėdamas garų debesėlius. -

Vienas. Tave įsileisiu. - O kikimorą? - Mat ją galas. N o r i u su tavimi pasikalbėti, Geraltai. Su tavimi vienu.

Prašau atleisti, viršaiti.

- Ką jau ten, Meistre Irionai, - numojo ranka Kaldemeinas. - Laikykis , Geraltai. Pasimatysime vėliau. Akmennešy! Baidyklę - į srutas!

- Kaip liepsite. Raganius priėjo prie inkrustuotų durų, kurios prasivėrė vos vos - tik

tiek, kad jis galėtų prasisprausti, ir tučtuojau vėl užsitrenkė, o Geraltas l i ­ko visiškoje tamsoje.

- E i ! - šūktelėjo jis, neslėpdamas pykčio. - Tuojau, - atsiliepė keistai pažįstamas balsas. To visiškai nesitikėjęs raganius susverdėjo ir ištiesė ranką, ieškodamas

atramos. Nieko neužčiuopė. Sodas margavo baltais ir rausvais žiedais, kvepėjo lietumi. Dangų per­

pus dalijo spalvingas vaivorykštės lankas, medžių karūnas jungiantis su tolima, melzgana kalnų grandine. V i d u r y sodo piliarožėse skendo namu­kas, nedidelis ir kuklus. Geraltas žvilgtelėjo po kojomis ir išvydo stovįs i k i kelių nugrimzdęs čiobreliuose.

- Nagi , eikš, Geraltai, - paragino balsas. - Aš prie namo. Raganius žengė tarp sodo medžių. Kairėje pajuto kažkokį judesį, pa­

sižiūrėjo. Palei krūmų eilę ėjo šviesiaplaukė, visiškai nuoga mergina, neši­na krepšeliu su obuoliais. Geraltas pats sau iškilmingai prisiekė daugiau niekuo nesistebėti.

- Pagaliau. Sveikas, raganiau. - Stregoborai! - ėmė ir nustebo Geraltas. Gyvenime jis buvo sutikęs nemaža piktadarių, atrodančių kaip mies­

to tarybos nariai, miesto tarybos narių, atrodančių kaip elgetaujantys se­noliai, kekšių, atrodančių kaip karalaitės, karalaičių, atrodančių kaip ver­šingos karvės, ir ka'ralių, atrodančių kaip piktadariai. O Stregoboras visa­da atrodė taip, kaip visuotiniu įsitikinimu ir turi atrodyti burtininkas. Bu­vo aukštas, liesas, gunktelėjęs, žilais, vešliais antakiais ir ilga, kreiva nosi­mi . Dėvėjo ilgą, žemę šluojantį drabužį nenormaliai plačiomis rankovė­mis, turėjo ilgų ilgiausią lazdą su krištoliniu bumbulu. Nė vienas iš Geral-to pažįstamų burtininkų neatrodė taip, kaip Stregoboras. O keisčiausia tai, kad Stregoboras buvo tikras burtininkas.

Jiedu susėdo piliarožių apsuptame prieangyje į pintus krėslus, prie staliuko balto marmuro viršumi. Nuogalė blondinė prisiartino, nusišypso­jo, apsigręžė ir banguodama šlaunimis grįžo į sodą.

- Ar ji - i rgi iliuzija? - paklausė Geraltas, stebėdamas tą bangavimą. - Taip. Ka ip ir visa kas čia. Bet tai, mielasis, pirmarūšė il iuzija. Gėlės

kvepia, obuolius galima valgyti, bitės gali įgelti, o ją, - burtininkas parodė į blondinę, - gali. . .

- Gal vėliau. - Iš tiesų. Ką čia veiki , Geraltai? Vis dar vertiesi nykstančių rūšių atsto­

vų žudymu už pinigus? Kiek gavai už kikimorą? Spėju, kad nieko, kitaip nebūtum čia atėjęs. O kai kurie žmonės dar netiki lemtimi. Turbūt žinojai apie mane. Žinojai?

- Nežinojau. K u r jau kur, o čia t ikrai nesitikėjau tavęs sutikti . Jei at­mintis manęs neapgauna, anksčiau gyvenai Kovire , panašiame bokšte.

- N u o anų laikų daug kas pasikeitė. - K a d ir tavo vardas. Juk dabar esi Meistras Irionas. - Toks buvo šio bokšto statytojo vardas, jis mirė maždaug prieš d v i ­

dešimt metų. Nutar iau, kad, jei jau užimu jo buveinę, pridera kažkaip jį ir pagerbti. Esu čia rezidentas. Dauguma vietinių pragyvena iš jūros, o mano amatas, kaip žinai, ne vien iliuzijos - dar ir orai. Kartais audrą su-tramdau, kartais kaip tik šukelių, kartais, pasitelkęs vakarų vėją, arčiau krantų atgenu begalę taškuotųjų ir sidabrinių menkių. Gyvent i galima. Tiksl iau, - niūriai pridūrė, - buvo galima.

- Kodėl "buvo galima"? Kas pasikeitė? - Lemtis daugiaveidė. Manoji gražiai atrodo iš išorės, užtat bjauriai - iš

vidaus. Ištiesė į mane savo kruvinus nagus... - Visai nepasikeitei, Stregoborai, - susiraukė Geraltas. - Plepi niekus, o

miną nutaisai protingą ir reikšmingą. Ar negali kalbėti normaliai? - Gal iu, - atsiduso magas. - Jeigu tai tave pradžiugins, galiu. Atsidūriau

čia, mat bėgu ir slapstausi nuo kraupios būtybės, pasigviešusios mane n u ­žudyti. Vis tiek nepabėgau, surado ji mane. Tikėtina, kad spėlionės pasi­tvirtins ir ji mėgins mane nugalabyti rytoj, vėliausiai poryt.

- A h a , - abejingai tarstelėjo raganius. - Dabar suprantu. - K a i p matau, man gresianti mirtis tau nelabai rūpi? - Stregoborai, - atsiliepė Geraltas. - Toks jau tas pasaulis. Klajodamas

regėjau daugel. Du vyrai žudo vienas kitą dėl ežios v idur lauko, kurį rytoj vis tiek ištryps dviejų vienas kitą nugalabyti trokštančių didikų armijos. Pakelių medžiuose sūpuojasi pakaruokl ia i , miškuose plėšikai skerdžia p irk l ius . Miestuose kas žingsnis rasi į nutekamąjį griovį įmestą lavoną. Rūmuose badomasi durklais, o per pokylius kas nors vis nugriūva po sta­l u , pamėlęs nuo nuodų. Įpratau. Tad kodėl man turi rūpėti mirtis, ir dar gresianti tau?

- Ir dar gresianti man, - dygia i pakartojo Stregoboras. - O aš la ikiau tave bičiuliu. Tikėjausi tavo pagalbos.

- Paskutinį, kartą matėmės, - šnekėjo Geraltas, - karaliaus Idžio rū­muose Kovire . Atėjau atlygio, nudėjęs amfisbeną, k u r i terorizavo apyl in­kes. Anąsyk tu ir tavo amato brolis Zavistas vienas per kitą išvadinote mane šarlatanu, besmegene žudymo mašina ir, jei gerai pris imenu, mai­tėda. Baigėsi tuo, kad Idis ne tik nesumokėjo man anei skatiko, bet dar ir liepė per d v y l i k a valandų išsinešdinti iš Koviro ; kadangi jo smėlio laikro­dis buvo sulūžęs, vos spėjau. O dabar tu sakai, kad tikiesi mano pagalbos. Sakai, kad tave medžioja pabaisa. Ko bijai, Stregoborai? Jeigu ji i k i tavęs prisikas, papasakok, kaip m y l i visokias baidykles, saugai jas ir rūpiniesi, kad joks maitėda raganius nedrumstų joms ramybės. Iš tiesų, jei tas pada­ras išmėsinės tave ir suris, bus kraupiai nedėkingas padaras.

Burtininkas žiūrėjo į šalį ir tylėjo. Geraltas nusijuokė.

- Nesipūsk kaip kokia varlė, mage. Sakyk, kas tau grasina. Pažiūrėsi­me, ką galima nuveikti .

- Esi girdėjęs apie Juodosios Saulės Prakeiksmą? - O kaipgi, girdėjau. Tik buvo kitaip vadinamas - Pamišėlio Eltibaldo

Manija. Juk toks buvo jo vardas, to mago, iškrėtusio žavų pokštą, kurio pasekmės - keliasdešimt nužudytų arba bokštuose įkalintų mergelių iš kilmingų, net karališkų giminių. Neva buvo apžavėtos demonų, prakeik­tos, Juodosios Saulės ištvirkintos - šitaip pompastiškai pavadinote papras­čiausią saulės užtemimą.

- Eltibaldas, kuris buvo visai ne pamišėlis, iššifravo užrašus ant daukų menhyrų, ant antkapių vožgorų nekropoliuose, ištyrinėjo vaikolakių le­gendas ir sakmes. Išvados nekėlė abejonių. Juodoji Saulė pranašavo greitą Lilitos, Rytuose garbinamos Niyjos vardu, sugrįžimą ir žmonių rasės žūtį. Kelią Li l i tai turėjo praminti "šešiasdešimt auksu karūnuotų moterų, kurių kraujas tekės upėmis".

- Skiedalai, - atsiliepė raganius. - Ir dar neeiliuoti. Visos tikrosios pra­našystės būna eiliuotos. Niekam ne paslaptis, ką tuomet galvojo Eltibaldas ir Burtininkų Taryba. Pasinaudojote bepročio kliedesiais, kad sutvirtintu­mėte savo valdžią. Kad suskaldytumėte sąjungas, išardytumėte vedybines giminystes, permaišytumėte dinastijas, žodžiu, kad jums būtų lengviau karūnuotas marionetes tampyti už virvučių. O tu man tauški apie prana­šystes, kokių net elgeta jomarke pasigėdytų.

- Galima nesutikti su Eltibaldo teorija, su pranašysčių interpretacijo­mis. Bet neįmanoma paneigti fakto: tarp mergaičių, gimusių netrukus po užtemimo, pastebima siaubinga mutacija.

- Kodėl neįmanoma paneigti? Aš girdėjau šį tą visiškai priešinga. - Dalyvavau skrodžiant vieną iš jų, - atsakė burtininkas. - Geraltai, to,

ką aptikome kaukolėje ir stuburo smegenyse, taip paprastai nenusakysi. Tai buvo kažkokia raudona kempinė. Vidaus organai susikeitę vietomis, kai kurių išvis nebuvo. Viskas padengta judriais žiuželiais, melsvai raus­vomis dėmėmis. Širdis - šešių skilvelių. Du iš jų beveik atrofavęsi, bet vis tiek. Ką pasakysi?

- Esu matęs žmonių su erelio nagais vietoj rankų, žmonių su vi lko i l ­timis. Žmonių su papildomais sąnariais, papildomais organais ir papildo­mais pojūčiais. Visa tai - jūsų knaisiojimosi po magiją pasekmės.

- Sakai, matei įvairiausių mutantų, - kilstelėjo galvą magas. - O kiek jų nudobei už pinigus, iš savo raganiško pašaukimo? Ką? Juk vienas pasi­tenkins demonstruodamas vi lko iltis mergoms kokiame užkampyje, o k i ­tas bus vi lko prigimties ir puldinės vaikus. Kaip tik tokios ir yra mergai­tės, gimusios po užtemimo: pastebėtas tiesiog nepaaiškinamas jų polinkis į žiaurumą, agresiją, siaubingus įtūžio priepuolius, taip pat ir nežabotas temperamentas.

- Kažką panašaus galima pastebėti kiekvienos bobos elgesyje, - nusi­šaipė Geraltas. - Ką čia paistai? Klausi , kiek mutantų užmušiau? O kodėl

tau nerūpi, kiek jų atkerėjau, išvadavau nuo prakeiksmo? Aš - jūsų panie­kintas raganius. O ką išdarinėjote jūs, galingi magai?

- Taikėme aukštąją magiją. Ir mes, ir vaidilutės įvairiose šventyklose. V i s i mėginimai baigėsi merginų mirt imi .

- Tai byloja, kad netikę jūs, o ne merginos. Taigi jau esama žuvusių. Kiek suprantu, skrodėte tik merginų lavonus?

- Ne tik. Taip į mane nežiūrėk, gerai žinai, kad lavonų buvo ir dau­giau. Iš pradžių ketinome sunaikinti visas. Su kelio... l ika taip ir padarė­me. Skrodėme visas. Vieną - dar gyvą.

- Ir jūs, šunsnukiai, dar drįstate burnoti ant raganių? O i , Stregoborai, išauš diena, kai žmonės susiprotės ir nudirs jums kailį.

- Nemanau, kad tokia diena išauš greit, - gaižiai atšovė burtininkas. -Nepamiršk, kad veikėme tik žmonių labui. Mutantės ištisus kraštus pa­skandino kraujyje.

- Taip sakote jūs, magai, užrietę nosį net virš savosios teisuolių aureo­lės. Jei jau apie tai prašnekome, juk neimsi tvirtinti, kad medžiodami ta­riamas mutantes taip nė karto ir nesuklydote?

- Tiek to, - ilgėliau patylėjęs atsakė Stregoboras. - Kalbėsiu atvirai, nors tai ir ne mano naudai. Klydome, ir ne kartą. Atpažinti jas buvo nepa­prastai sudėtinga. Todėl ir liovėmės jas... naikinę, nutarėme izoliuoti .

- Garsiuosiuose savo bokštuose, - prunkštelėjo raganius. - Bokštuose. Bet tai buvo dar viena klaida. Neįvertinome jų, užtat ne­

mažai pabėgo. Tarp princų, ypač jaunesnių, neturinčių ką veikti , o juo la­biau neturinčių ką prarasti, paplito beprotiška mada - išlaisvinti įkalintas gražuoliukes. Laimė, dauguma jų nusisuko sprandą.

- Kiek žinau, įkalintos merginos greit numirdavo. Žmonės šnekėjo, kad ne be jūsų pagalbos.

- Melas. Nors iš tikrųjų greitai jas apimdavo apatija, atsisakydavo maisto... Štai kas įdomu: prieš pat mirtį jos įgydavo aiškiaregystės gebėji­mų. Dar vienas mutacijos įrodymas.

- Kiekvienas toks įrodymas vis menkiau įtikina. Gal žinai jų daugiau? - Žinau. Sil-vena, Naroko valdovė. Prie jos net prisiartinti nesugebėjo­

me, mat labai jau mikl ia i perėmė valdžią. Dabar tame krašte dedasi siau­bingi dalykai. Fialka, Evermiro duktė, iš bokšto pabėgo, susivijusi virvę iš savo pačios kasos, ir šiuo metu terorizuoja Šiaurės Velhadą. Bernikę iš Tal-garo išvadavo idiotas princas. Dabar jis išbadytomis akimis sėdi požemi­niame karceryje, o dažniausiai pastebimas Talgaro kraštovaizdžio elemen­tas yra kartuvės. Esama ir kitų pavyzdžių.

- Aišku, kad esama, - pasakė raganius. - Pavyzdžiui, Jamurlake kara­liauja senelis Abradas, kuris serga skrofulioze, nebeturi nė vieno danties, gimė turbūt kokį šimtą metų prieš tą užtemimą, o neužmigs, jei jo aki­vaizdoje nebus nukankintas koks žmogus. Per tuos, kaip tu sakai, nepa­aiškinamus įtūžio priepuolius išskerdė visus artimuosius, išgalabijo pusę šalies gyventojų. Akivaizdūs ir nežaboto temperamento požymiai, regis,

jaunystėje jis pravardžiuotas A b r a d u Sijonų Kilnotoju. A k , Stregoborai, būtų gerai, jeigu valdovų žiaurumą galėtume pateisinti mutacija arba pra­ke iksmu.

- Paklausyk, Geraltai... - Nė nemanau. Savo tiesų man neįbruksi, o juo labiau neįrodysi, kad

Eltibaldas nebuvo pamišęs piktadarys. Verčiau pakalbėkime apie padarą, kuris neva grasina tau. Žinok sau, po tokios tavo įžangos ši istorija man jau nepatinka. Bet išklausysiu ik i galo.

- Ir apsieisi be kandžių pastabų? - Šito pažadėti negaliu. - Ką gi, - Stregoboras įtraukė plaštakas į drabužio rankoves, - juo i l ­

giau užtruksime. Šiaip ar taip, istorija prasidėjo Kreidene, mažytėje šiau­rės kunigaikštystėje. Kreideno kunigaikščio Fredefalko žmona Aridėja bu­vo protinga, išsilavinusi moteris. Jos giminėje būta daugelio nepaprastų magijos meno adeptų. Ji įsigijo, greičiausiai paveldėjo, gana retą ir galingą artefaktą - Nehalenės Veidrodį. Kaip žinai, Nehalenės Veidrodžiais dau­giausia naudodavosi pranašai ir orakulai, mat veidrodžiai tiksliai, nors ir painiai, nusako ateitį. Į savąjį Aridėja kreipdavosi ganėtinai dažnai...

- Spėju, kad kreipdavosi su įprastu klausimu, - pertraukė Geraltas. -"Kas pasaulyje gražiausia?" Kiek žinau, vis i Nehalenės Veidrodžiai skirs­tomi į pataikūnus ir sudaužytuosius.

- Klyst i . Aridėja labiau domino kunigaikštystės likimas. O Veidrodis, atsakydamas į jos klausimus, pranašaudavo bjaurią jos pačios ir daugybės žmonių mirtį nuo Fredefalko dukters iš pirmosios santuokos rankos arba dėl jos kaltės. Aridėja pasistengė, kad apie tai sužinotų Taryba, o ši išsiun­tė į Kreideną mane. Ar dar reikia pridurti , kad Fredefalko pirmagimė pa­saulį išvydo tuojau po užtemimo. Slapčia stebėjau mergaitę. Per trumpą laiką ji spėjo nukankinti kanarėlę ir du šuniukus, be to, šukų kotu išdūrė tarnaitei akį. Pasinaudojęs užkeikimais atlikau keletą bandymų, ir beveik visi jie patvirtino, kad mažylė - mutante. Pasakiau apie tai Aridėjai, mat Fredefalkas iš meilės dukrelei buvo pametęs galvą. O Aridėja, kaip minė­jau, nekvaila moteris...

- Aišku, - vėl pertraukė Geraltas. - Ir podukros tikriausiai labai nemy­lėjo. Veikiau norėjo, kad sostą paveldėtų savi vaikai. Kas dėjosi paskui, ne­sunku nuspėti. Matyt, neatsirado tokio, kuris nusuktų dukrelei sprandą. O tuo pačiu ir tau.

Stregoboras atsiduso, užvertė akis į dangų, kuriame vis dar mirgulia­vo nepaprasto grožio vaivorykštė.

- Aš siūliau mergaitę tik izol iuot i , bet kunigaikštienė nutarė kitaip. Pasiuntė podukrą į mišką su samdomu žudiku, medžiotoju. Vėliau sura­dome jį tankmėje. Buvo be kelnių, tad įvykių eigą nebuvo sunku nusta­tyti. Mergiotė per ausį suvarė jam į smegenis sagės smaigtelį, greičiausiai tada, kai jo dėmesys buvo nukreiptas visai kitur.

- Smarkiai klysti , - burbtelėjo Geraltas, - jei manai, kad man jo gaila.

- Surengėme gaudynes, - toliau pasakojo Stregoboras, - bet mažylės jau ir pėdos buvo ataušusios. O man teko paskubomis nėšintis iš Kreide-no, mat Fredefalkui kilo įtarimų. Tik po ketverių metų gavau žinią iš A r i -dėjos. Ji susekė mergaitę. Ta gyveno Mahakame su septyniais nykštukais, kuriuos įtikino, kad verčiau keliuose plėšti pirklius, nei ryti dulkes kasyk­lose. Prikibo jai Medšarkės pravardė, mat sučiuptus gyvus pirkl ius pa­maudavo ant smailių kuolų. Aridėja ne kartą samdė žudikus, tačiau nė vienas jų negrįžo. Paskui jau buvo sunku rasti norinčių imtis tokios už­duoties, mat mergiotė plačiai išgarsėjo. Kardu išmoko darbuotis taip, kad retas vyras įstengtų jai pasipriešinti. Iškviestas patyliukais nuvykau į Krei-deną, kaip paaiškėjo, tik tam, kad sužinočiau, jog Aridėja nunuodyta. Vis i manė, kad čia prikišo nagus pats Fredefalkas, nusižiūrėjęs jaunesnę ir sveikesnę, bet, mano galva, tai Renfri darbelis.

- Renfri? - Toks jos vardas. Sakau, tai ji nunuodijo Aridėja. Netrukus ir kuni ­

gaikštis Fredefalkas žuvo medžioklėje keistomis aplinkybėmis, o vyriau­sias Aridėjos sūnus dingo be žinios. Greičiausiai prie to irgi prisidėjo ma­žylė. Sakau "mažylė", nors ji buvo jau septyniolikos. Ir dailiai nuaugusi.

- Tuo metu, - tęsė burtininkas kiek patylėjęs, - ji su savo nykštukais jau kėlė siaubą visam Mahakamui. Tik štai vieną gražią dieną dėl kažko ten jie susivaidijo, nežinau, grobio nepasidalijo ar nesutarė dėl naktų eilės, žodžiu, šoko vienas prieš kitą su peiliais. Po tų pjautynių neliko gyvo nė vieno iš septynių nykštukų. Išgyveno tik Medšarkė. Tik ji viena. Tuo me­tu netoliese jau buvau aš. Susidūrėme akis į akį: išsyk mane atpažino ir susigaudę, koks buvo mano vaidmuo anuomet Kreidene. Sakau tau, Ge­raltai, vos spėjau ištarti burtažodį; o kad būtum matęs, kaip man tirtėjo rankos, kai ta laukinė katė šoko ant manęs su kardu. Įkalinau ją dailiame kalnų krištolo luite, šešių uolekčių storio ir devynių ilgio. K a i nugrimzdo į letargą, luitą įmečiau į nykštukų kasyklą, o angą užverčiau.

- Grubus darbas, - pakomentavo Geraltas. - Tokie burtai išsklaidomi. Ar negalėjai sulydyti jos į šlaką? Juk jūs, burtininkai, žinote tiek žavingų užkeikimų.

- Aš - ne. Ne mano sritis. Bet tu teisybę sakai, prisidirbau. Surado ją kažkoks idiotas karalaitis, išmetė baisybę pinigų kontrburtams, atkerėjo ją ir triumfuodamas parsigabeno namo, į savo karalystę kažkokiame už­kampyje, rytuose. Jo tėvas, senas plėšikas, turėjo daugiau proto. Išpėrė sū­neliui kailį, o pats nutarė iškvosti Medšarkę apie lobius, kurių ta prisiplė­šė drauge su nykštukais ir sumaniai paslėpė. Jo klaida buvo leisti vyres­niajam sūnui talkinti budeliui, kai šis nuogą mergiotę guldė ant kankini­mų suolo. Kas buvo, ko nebuvo, o kitą dieną tas vyresnysis sūnus, jau našlaitis, be brolių, be seserų, valdė tą karalystę, o Medšarkė buvo pirmoji favoritė.

- Vadinasi, yra daili . - Skonio reikalas. Favorite ji i lgai neišbuvo, tik i k i pirmojo rūmų per-

versmo, rūmų - gražiai šnekant, mat jie labiau priminė tvartą. Nei lgai trukus paaiškėjo, kad manęs ji nepamiršo. Kovire tris kartus pasalūniškai kėsinosi mane nudobti . Nutar iau nerizikuoti ir patyliukais prisiglausti Pontare. Vėl surado. Tuomet sprukau į Angreną, bet ir ten mane surado. Nė nežinau, kaip jai ir pavyksta, mat užtrinu visus pėdsakus. Matyt, taip pasireiškia jos mutacija.

- Kas tau sutrukdė dar kartą įkalinti ją krištole? Sąžinės priekaištai? - Ne. Jie manęs nekamavo. Paaiškėjo, kad ji tapo atspari magijai. - Tai neįmanoma. - Įmanoma. Pakanka turėti atitinkamą artefaktą arba įgyti aurą. Vėlgi

tai gali būti susiję su jos progresuojančia mutacija. Pabėgau iš Angreno ir pasislėpiau čia, Įlankoje, Blavikene. Metus gyvenau ramiai, bet štai ir vėl susekė.

- Iš kur žinai? Jau atsibeldė į miestelį? - Taip. Mačiau ją kristale, - burtininkas kilstelėjo lazdą. - Ne viena, su

gauja atsibeldė. Vadinas, ruošia kažką rimta. Geraltai, aš nebeturiu kur bėgti, nebežinau, kur galėčiau pasislėpti. Štai kaip yra. Tai, kad tu atke­liavai čionai kaip tik dabar, negali būti atsitiktinumas. Tai lemtis.

Raganius kilstelėjo antakius. - Ką nori tuo pasakyti? - A r g i neaišku? Nužudysi ją. - Aš, Stregoborai, nesu samdomas žudikas. - Tu ne žudikas, sutinku. - Už pinigus užmušu visokius padarus. Bestijas, grasinančias žmo­

nėms. Baidykles, tokių kaip tu sutvertas burtais ir užkeikimais. Ne žmo­nes.

- Ji - ne žmogus. Kaip tik ir yra padaras, mutante, siaubinga išsigimė­lė. Atgabenai čia kikimorą. Medšarkė baisesnė už kikimorą. Kikimorą žu­do išalkusi, o Medšarkė - savo malonumui . Užmušk ją, ir sumokėsiu, kiek tik paprašysi. Aišku, proto ribose.

- Jau sakiau, išvedžiojimus apie mutaciją ir Lilitos prakeiksmą laikau kliedesiais. Mergina turi priežasčių atsiskaityti su tavimi, aš į jūsų reikalus nesikišiu. Kreipkis į viršaitį, į miesto sargybą. Esi miesto burtininkas, todėl vietiniai įstatymai turi tave saugoti.

- Nusispjaut man į įstatymus, į viršaitį ir į jo pagalbą! - pratrūko Stre­goboras. - Apsaugos man nereikia, noriu, kad ją užmuštum! Į šį bokštą niekas neįžengs, čia esu visiškai saugus. Bet kas man iš to, neketinu tūnoti čia ik i gyvenimo galo. K o l gyva, Medšarkė neatstos nuo manęs, tą puikiai žinau. Ar turiu tupėti šitame bokšte ir laukti mirties?

- Jos tupėjo. Zinai ką, mage? Reikėjo merginų medžioklę pal ikt i k i ­tiems, galingesniems burtininkams, reikėjo numatyti pasekmes.

- Geraltai, susimildamas. - Ne, Stregoborai. Burtininkas tylėjo. Netikra saulė netikrame danguje nė kiek nepasi-

stūmėjo zenito link, tačiau raganius žinojo, kad Blavikene jau temsta. Pa­sijuto praalkęs.

- Geraltai, - vėl prašneko Stregoboras, - kai klausėmės Eltibaldo, dau­gelis abejojome. Bet nutarėme pasirinkti mažesnį blogį. Dabar to paties aš prašau tavęs.

- Blogis ir yra blogis, - niūriai pasakė raganius atsistodamas. - Nesvar­bu, mažesnis, didesnis, vidutinis, vis tiek proporcijos yra sąlyginės, o ribos nusitrynusios. Nesu pamaldus atsiskyrėlis, gyvenime dariau ne tik gerus darbus. Bet jei tenka rinktis vieną blogį ar kitą, aš verčiau išvis nesirenku. M a n metas. Pasimatysime rytoj.

- Galbūt, - atsakė burtininkas. - Jeigu spėsime.

III

" A u k s o kieme", prašmatniausiuose miestelio nakvynės namuose, šurmuliavo galybė žmonių. Dauguma svečių, vietinių ir atvykėlių, tvarkė reikalus, priderančius pagal tautybę ar profesiją. Solidūs pirkl iai kivirčijo-si su nykštukais dėl prekių kainų ir kredito procentų. Ne tokie solidūs gnaibė užpakaliukus merginoms, nešiojančioms alų ir kopūstus su žir­niais. Vietiniai puskvaišiai dėjosi gerai informuotais asmenimis. Mergšės stengėsi kristi į akį pinigingiems ir tuo pat metu - atgrasinti nepinigingus. Vežikai ir žvejai pliaupė alų taip, lyg nuo rytojaus turėtų įsigalioti draudi­mas auginti apynius. Irkluotojai traukė dainas, šlovinančias jūros bangą, kapitonų drąsą ir sirenų grožį, pastarąjį apdainavo ypač vaizdingai ir su visomis smulkmenomis.

- Pakratyk atmintį, Šimtininke, - tarė Kaldemeinas šinkoriui, persisvė­ręs per prekystalį, kad lalesys neužgožtų balso. - Šeši vyrukai ir mergiotė, juodais odiniais drabužiais, kniedytais sidabru, pagal Naujamiesčio madą. Mačiau juos prie miesto vartų. Pas tave apsistojo ar "Po Tunu"?

Šinkorius, į dryžuotą prijuostę šluostydamas bokalą, suraukė išpur­tusį veidą.

- Čia, viršaiti, - pagaliau ištarė. - Sakėsi atkakę į jomarką, o visi su kar­dais, net merga: Kaip ir minėjote, apsirengę juodai.

- Tataigi, - linktelėjo viršaitis. - Kur jie dabar? Čia nematyti. - Mažiausioje kamaraitėje. Susimokėjo auksu. - Eis iu vienas, - tarė Geraltas. - Valdžia verčiau tegul nesikiša, bent

jau kol kas, jiems visiems matant. Atsivesiu ją čionai. - Gal ir taip. Bet žinok: skandalų čia nenoriu. - Turėsiu omeny. Vis garsėjanti irklininkų daina, sprendžiant iš pagausėjusių nešvanky­

bių, artėjo prie pabaigos. Geraltas atitraukė kamaraitės durų angą den­giančią užuolaidą, standžią ir lipnią nuo nešvarumų.

Kamaraitėje aplink stalą sėdėjo šeši vyrai . Tos, kurios reikėjo Geraltui, tarp jų nebuvo.

- Ko prireikė? - amtelėjo pirmasis pastebėjęs raganių, pliktelėjęs, su

veidą darkančiu randu, nutįsusiu per kairįjį antakį, viršunosę ir dešinįjį skruostą.

- N o r i u šnektelėti su Medšarke. Iš užstalės lyg vienas pakilo du tipai identiškais nejudriais veidais,

šviesiais, ant pečių išsidraikiusiais plaukais, vienodai aptemptais juodos odos drabužiais, žvilgančiais sidabro papuošimais. Dvynia i nuo suolo su­tartinai pakėlė vienodus kardus.

- Ramiau, Vira i . Sėsk, Nimira i , - paliepė žmogus su randu, alkūnėmis pasiremdamas į stalą. - Su kuo, sakai, nor i šnektelėti, broliuk? Kas ta Medšarkė?

- Gerai žinai, apie ką kalbu. - Kas jis toks? - paklausė pusnuogis galiūnas, suprakaitavęs, kryžmai

persijuosęs diržais, su dygliuotais antalkūniais. - Pažįsti jį, Nohornai? - Nepažįstu, - atsakė žmogus su randu. - Kažkoks albinosas, - sukrizeno liesas tamsiaplaukis, sėdįs greta N o -

horno. Švelnūs veido bruožai, didelės juodos akys ir smailios ausys aiš­kiai bylojo, kad jis - negrynakraujis elfas. - Albinosas, mutantas, gamtos keistenybė. Ar ir tokie drauge su padoriais žmonėmis įleidžiami į karče­mas?

- Kažkur jau mačiau jį, - atsiliepė kresnas, įdegęs tipas į kasą supintais plaukais, prisimerkęs nudelbdamas Geraltą grasiu žvilgsniu.

- Nesvarbu, kur jį matei, Tavikai, - pasakė Nohornas. - Ėgi paklausyk, broliuk. Ką tik Civrilas tave mirtinai įžeidė. Nepasikviesi jo pasikalbėti? Vakaras toks nuobodus.

- Ne, - ramiai atsakė raganius. - O jeigu aš išliesiu tau ant galvos tą srėbalą, mane pasikviesi? - nusi­

kvatojo pusnuogis. - Ramiau, Penkiolike, - tarė Nohornas. - Jei sako, kad ne, tai ne. Tiek

to. Ėgi, broliuk, sakyk, ką sakai, ir nyk iš čia. Dar turi progą išsidanginti pats. Jeigu nepasinaudosi ja, išdangins tave tarnai.

- Tau neturiu ko pasakyti. N o r i u šnektelėti su Medšarke. Su Renfri. - Girdėjote, vyručiai? - Nohornas nužvelgė sėbrus. - Jis nori šnektelėti

su Renfri. O kokiu gi reikalu, ar galiu sužinoti? - Negali . Nohornas kilstelėjo galvą ir pažiūrėjo į dvynius, šie tučtuojau žingte­

lėjo į criekį, sudzingsėjo jų ilgaaulių batų sagės. - Žinau, - staiga ištarė anas su kasa. - Jau žinau, kur jį mačiau! - Ką ten vograuji, Tavikai? - Prie viršaičio namų. Atgabeno parduoti kažkokį slibiną, pusiau vo­

rą, pusiau krokodilą. Žmonės kalbėjo, kad jis - raganius. - Kas tai yra, raganius? - paklausė pusnuogis, Penkiolike. - Ką? C i v r i -

lai? - Samdomas burtininkas, - atsakė puselfis. - Rodo fokusus už saują

sidabrinių. Sakau, gamtos keistenybė. Žmogiškų ir dieviškų dėsnių pa­piktinimas. Tokius deginti reikia.

- Burtininkų mes nemėgstame, - sugriežė dantimis Tavikas, nenuleis­damas nuo Geralto primerktų veizolų. - Kažkodėl man atrodo, kad šitoje skylėje darbo turėsime daugiau, nei manėme. Jų čia ne vienas, o juk ži­noma, kad jie stoja kits už kitą.

- Toks tokį traukia, - grasiai išsiviepė mišrūnas. - Ir kaip žemė tokius nešioja? Kas jus ir veisia, tokius išsigimėlius?

- Prašyčiau mandagiau, - ramiai atsiliepė Geraltas. - Tavoji motušė, kaip matau, dažnokai viena pati klaidžiojo po miškus, taigi galėtum ir apie savo kilmę pamąstyti.

- Galėčiau, - atrėžė puselfis, vis dar šypsodamasis. - Užtat aš bent jau žinau, kas mano motina. Tu, raganiau, apie save to negali pasakyti.

Geraltas pablyško ir suspaudė lūpas. Nohornas, nepraleidęs pro ausis nė žodžio, garsiai nusijuokė.

- Egi, broliuk, tokių užgaulių dovanoti negali. M a n regis, ant nugaros esi pasikabinęs kalaviją. Tai kaip? Eisite su C i v r i l u į kiemą? Vakaras toks nuobodus.

Raganius nereagavo. - Sušiktas bailys, - prunkštelėjo Tavikas. - Ką jis ten šnekėjo apie Civr i lo motušę? - be intonacijos paklausė N o ­

hornas, sunertais pirštais paremdamas smakrą. - Kiek supratau, kažką siaubingai šlykštaus. K a d pasileidusi, ar panašiai. Ei , Penkiolike, ar dera nuolankiai klausytis, kaip kažkoks valkata užgaulioja draugužio motiną? Motina, kad ją kur močkrušys, tai šventenybė!

Penkiolike guviai atsistojo, atkabino nuo juostos kardą, trinktelėjo ant stalo. Išpūtė krūtinę, pasitaisė antalkūnius, prismaigstytus sidabrinių dyg­lių, nusispjovė ir žingtelėjo pirmyn.

- Jei dar abejoji, - pasakė Nohornas, - tai Penkiolike kviečia tave kumštynių. Sakiau, kad tave iš čia išneš. Nagi , daugiau vietos.

Penkiolike artinosi, keldamas kumščius. Geraltas uždėjo delną ant ka­lavijo rankenos.

- Verčiau pamąstyk, - perspėjo. - Dar žingsnis, ir savo rankos turėsi pasiieškoti ant grindų.

Nohornas ir Tavikas pašoko ir griebėsi kardų. Nebylūs dvyniai lyg vie­nas išsitraukė savuosius. Penkiolike žengė atatupstas. Tik Civrilas nė ne­krustelėjo.

- Kas čia dedasi, šuniašūdžiai jūs? Ar jau nė akimirkai negalėsiu palik­ti vienų?

Geraltas labai lėtai atsigręžė ir pažvelgė į jūros gelmių spalvos akis. Ūgiu ji beveik prilygo jam. Šiaudų spalvos plaukai buvo apkirpti ne­

lygiai , kiek žemiau ausų. Stovėjo viena ranka atsirėmusi į duris, vilkėjo aksominę ankštą palaidinę, suveržtą puošniu diržu. Jos sijonas buvo asi­metriškas: kairėje pusėje siekė blauzdą, dešinėje nedengė tvirtos šlaunies

virš ilgaaulio bato iš briedžio odos. Prie kairiojo šono kabojo kardas, prie dešiniojo - durklas su didel iu rubinu rankenos buožule.

- Žado netekote? - Šitas - raganius, - niurgztelėjo Nohornas. - Tai kas? - Norėjo su tavim pasišnekėti. - Tai kas? - Burtininkas! - užbliovė Penkiolikė. - Burtininkų mes nemėgstame, - suurzgė Tavikas. - Ramiau, vyručiai, - tarė mergina. - Jei kas nori su manim pasišnekė­

ti , tai ne nusikaltimas. Linksminkitės sau toliau. Tik be skandalų. Rytoj turgaus diena. Juk nenorite, kad jūsų akibrokštai sužlugdytų jomarką, to­kį svarbų įvykį šio mielo miestelio gyvenime?

Stojusią tylą pertraukė negarsus, bjaurus kikenimas. Juokėsi Civrilas, vis dar nerūpestingai išsidrėbęs ant suolo.

- Eik tu sau, Renfri, - išstenėjo mišrūnas. - Svarbus... įvykis! - Užsičiaupk, Civr i la i . Tučtuojau. Civri las nutilo. Tučtuojau. Geraltas nė kiek nenustebo. Renfri balse

buvo justi kažkokia labai keista gaidelė. Kažkas, kas dvelkė raudonu gais­ro atšvaitu ant kardo geležtės, žudomojo aimana, arklių žvengimu ir krauju. Turbūt ir kit i tai pajuto, išblyško net įdegusi Taviko marmūzė.

- N a , baltaplauki, - nutraukė tylą Renfri. - Eime į didįjį kambarį, pr i ­sėsime prie viršaičio, su kuriuo atėjai. Turbūt jis irgi nori su manimi pasi­šnekėti.

Kaldemeinas, laukęs prie prekystalio, išvydęs tuodu, nutraukė tylų pašnekesį su smuklininku, atsitiesė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Paklausykite, ponia, - ryžtingai prašneko jis, negaišdamas laiko ba­naliam mandagumui. - Iš štai šio rivo raganiaus sužinojau, ko atvykote į Blavikeną. Regis, nepalankiai žiūrite į mūsų burtininką.

- Galbūt. Tai kas? - tyl iai atsakė Renfri, i rgi be jokių mandagybių. - Tokiam nepalankumui išreikšti yra miesto arba kašteliono teismas.

O tas, kuris reiškia jį geležimi, mūsų Įlankoje laikomas paprasčiausiu gal­važudžiu. Ir dar: arba jūs su visa savo juoda kompanija anksti rytą išsi­nešdinate iš Blavikeno, arba sukišu visus į požemio cypę, pre... Kaip ten, Geraltai?

- Preventyviai. - Būtent. Supratote, panele? Renfri siektelėjo prie diržo kabančio kapšelio, išėmė keletą kartų per­

lenktą pergamentą. - Perskaitykite, viršaiti, jei esate raštingas. Ir verčiau nebevadinkite

manęs "panele". Kaldemeinas paėmė pergamentą, i lgai skaitė, paskui netaręs nė žo­

džio padavė Geraltui. - "Mano vietininkams, vasalams ir laisviesiems pavaldiniams, - balsu

perskaitė raganius. - Visiems kartu skelbiu, jogei Renfri, Kreideno kuni ­gaikštytė, mūsų labui tarnauja ir esti mūsų didžiai godojama, todėl užsi­trauks mūsų rūstį tasai, kuris jai kl iudys. Audoenas, karalius." " K l i u d y s " rašoma ne taip. Bet antspaudas, atrodo, tikras.

- Mat ir yra tikras, - tarė Renfri, imdama iš jo pergamentą. - Audoe-no, jūsų maloningojo valdovo, antspaudas. Todėl patariu man nekliudyti . Nesvarbu, kaip rašomas tas žodis, o pasekmės jums gali būti apverktinos. Į požemio cypę, viršaičio malonybe, manęs neįkišite. Ir nevadinsite ma­nęs "panele". Jokių įstatymų neperžengiau. K o l kas.

- Jei peržengsi bent per sprindį, - atrodė, kad Kaldemeinas ketina nu­sispjauti, - įkišiu tave į cypę su visu tuo pergamentu. Prisiekiu visais die­vais, panele. Eime, Geraltai.

- Su tavimi, raganiau, - Renfri palietė Geralto ranką, - norėčiau persi­mesti dar žodeliu.

- Nepavėluok vakarienės, - mestelėjo per petį viršaitis, - kad Libušė nepasiustų.

- Nepavėluosiu. Geraltas atsirėmė į prekystalį. Vartaliodamas ant kaklo kabantį meda­

lioną su vi lko nasrais, žiūrėjo į žydrai žalsvas merginos akis. - Girdėjau apie tave, - tarė ši. - Tu Geraltas iš Rivijos, baltaplaukis ra­

ganius. Ar Stregoboras - tavo draugas? - Ne. - Tuomet viskas paprasčiau. - Nepasakyčiau. Neketinu abejingai stebėti, kas dedasi. Renfri prisimerkė. - Stregoboras rytoj mirs, - tyliai ištarė, atmesdama nuo kaktos nely­

giai nukirptus plaukus. - Bus mažesnis blogis, jei mirs tik jis. - Jeigu mirs Stregoboras, mirs ir dar keletas žmonių, ir netgi pirm jo.

Kitaip negali būti. - Keletas - labai jau švelniai pasakyta, raganiau. - Norint mane išgąsdinti, reikia šio to daugiau nei žodžiai, Medšarke. - Nevadink manęs Medšarke. Nemėgstu. Zinai , aš matau ir kitokių iš­

eičių. Reikėtų aptarti, bet ką gi, Libušė laukia. Ar ji bent daili? - Ar daugiau nieko nenori man pasakyti? - Ne. Jau eik. Libušė laukia.

IV

Palėpės kambarėlyje kažkas buvo. Geraltas suprato tai dar nė nepri­ėjęs prie durų - iš vos juntamo medaliono virpėjimo. Užpūtė žibintėlį, k u ­rį nešėsi laiptams pasišviesti. Iš aulo ištraukė durklą, užsikišo už diržo ant nugaros. Spustelėjo durų rankeną. Kambaryje buvo tamsu. Tik ne raga­n iu i .

Per slenkstį tyčia žengė lėtai, tingiai, taip pat iš lėto užvėrė paskui sa-

ve duris. Ir jau kitą akimirką galingai atsispyręs i lgu šuoliu užgriuvo žmogų, sėdintį ant jo lovos, pritrėškė jį prie patalo, kairiuoju di lb iu pr i ­spaudė pasmakrę, siektelėjo durklo. Bet neišsitraukė jo. Kažkas buvo ne­įprasta.

- Pradžia visai nebloga, - dusliai sušvogždė ji nekrutėdama, raganiaus prislėgta. - To ir tikėjausi, bet nemaniau, kad lovoje atsidursime taip grei­tai. Būk toks malonus, atitrauk ranką nuo mano gerklės.

- Tu? - Aš. Klausyk, išeitys yra d v i . Pirmoji: tu nusirit i nuo manęs ir m u d u

pasikalbame. Antroji : taip ir liekame, bet tuomet norėčiau bent nusiauti. Raganius pasirinko pirmąją išeitį. Mergina atsiduso, pakilo nuo lovos,

pasitaisė plaukus ir sijoną. - Uždek žvakę, - tarė. - Aš, kitaip nei tu, tamsoje nieko neįžiūriu, o

pašnekovą pratusi matyti. Priėjo prie stalo, aukšta, liekna, v ikr i , atsisėdo, ištiesė kojas, apautas i l -

gaauliais batais. Neatrodė, kad turėtų kokį ginklą. - Ar turi ko išgerti? - Ne. - Tuomet gerai, kad atsinešiau, - nusijuokė ir padėjo ant stalo nedidelį

kelioninį vynmaišį ir d v i odines taures. - Jau beveik vidurnaktis , - šaltai priminė Geraltas. - Ga l kalbėkime

apie reikalus? - Tuojau. Se, gerk. Į tavo sveikatą, Geraltai. - Ir į tavo, Medšarke. - Esu Renfri, šuns šūde, - kilstelėjo galvą mergina. - Leidžiu tau nemi­

nėti kunigaikštytės titulo, bet liaukis vadinęs mane Medšarke! - Tyl iau , sukelsi ant kojų visą namą. G a l pagaliau sužinosiu, k o k i u

tikslu įsibrovei čionai pro langą? - Koks tu nesupratingas, raganiau. N o r i u išgelbėti Blavikeną nuo

skerdynių. Karsčiausi stogais kaip katytė per morčių, kad aptarčiau tai su tavim. Bent įvertintum.

- Vert inu, - atsakė Geraltas. - Tik nežinau, kokia nauda iš tokio pokal­bio. Padėtis aiški. Stregoboras tūno kerais apraizgytame bokšte; norėda­ma i k i mago prisikasti , turėtum bokštą apsiausti. Jeigu taip ir padarysi, nepadės nė apsauginis raštas. Jei atvirai pažeisi įstatymus, Audoenas tavęs nebegins. Prieš tave pakils viršaitis, sargyba, visas Blavikenas.

- Visas Blavikenas, jei pakils prieš mane, siaubingai pasigailės. - Renfri grobuoniškai šyptelėjo, sutvisko balti dantys. - Mano berniukus matei? Patikėk, jie savo amatą išmano. Ar įsivaizduoji, kas bus, jei jie susikaus su tais sargybos veršiais, kas žingsnis kliuvinėjančiais už savo alebardų?

- O tu, Renfri, įsivaizduoji mane ramiai stovintį ir stebintį tokias kau­tynes? Kaip matai, gyvenu viršaičio namuose. Jei prireiks, eisiu su juo pe­tys petin.

- Tuo nė neabejoju. - Renfri surimtėjo. - Bet eisi veikiausiai vienas,

mat kit i bus išsislapstę rūsiuose. Nėra pasauly tokio kario, kuris įveiktų kardais ginkluotą septynetą. To neįstengtų joks žmogus. Verčiau, balta­plauki, liaukimės vienas kitą gąsdinę. Sakau, skerdynių ir masinio kraujo praliejimo galima išvengti. Jei konkrečiau, yra du asmenys, nuo kurių tai priklauso.

- Įdėmiai klausau. - Vienas iš jų, - tarė Renfri, - pats Stregoboras. Savo noru išeina iš

bokšto, aš jį pasitinku kokioje nors dykynėje, o Blavikenas vėl nugrimzta į palaimingą apatiją ir netrukus visą šią kebeknę pamiršta.

- Gal Stregoboras ir atrodo pamišęs, bet ne tiek. - Kas žino, raganiau, kas žino. Esama argumentų, kurių neįmanoma

atremti, esama pasiūlymų, kurių neįmanoma atmesti. Pavyzdžiui, tokių kaip Tridamo ultimatumas. Jį ir pasiūlysiu burtininkui.

- Kokia jo esmė? - O tai jau mano asmeninė paslaptis. - Ką gi, žinokis. Bet jo sėkme abejoju. Kai Stregoboras kalba apie tave,

dantys jam taukši. Jei nori paveikti magą tiek, kad tas savo noru pasiduo­tų į tavo dailias rankeles, prireiks išties ypatingo ultimatumo. Bet gal ver­čiau pakalbėkime apie antrąjį asmenį, galintį apsaugoti Blavikeną nuo skerdynių. Pamėginsiu atspėti, kas jis toks.

- Smalsu, ar įžvalgus esi, baltaplauki. - Tai tu, Renfri. Tu pati. Pademonstruosi išties kunigaikštiškai, ką ten,

karališkai kilnią širdį ir pamirši kerštą. Atspėjau? Renfri atkragino galvą ir prapliupo garsiai juoktis, pačiu laiku prisi­

dengusi burną delnais. Paskui surimtėjo ir įsmeigė į raganių žėrinčių akių žvilgsnį.

- Geraltai, - prašneko, - kunigaikštytė buvau, bet tik Kreidene. Turė­jau viską, ko panorėdavau, net prašyti nereikėdavo. Tarnai, tenkinantys kiekvieną norą, suknelės, batukai. Kelnaitės iš batisto. Brangenybės ir pa­puošalai, sartas ponis, auksinės žuvytės baseine. Lėlės namelyje, didesnia­me už šitą tavo kambarį. Šitaip gyvenau i k i pat tos dienos, kai tavasis Stregoboras ir ta kekšė Aridėja įsakė medžiotojui nusivesti mane į mišką, papjauti ir parnešti jiems mano širdį bei kepenis. A r g i negražu?

- Ne, greičiau šlykštu. Guodžiuosi bent tuo, Renfri, kad tąsyk sudoro­jai medžiotoją.

- Šūdą sudorojau. Pasigailėjo jis manęs ir paleido. Tik prieš tai dar iš­prievartavo, šunsnukis, atėmė auskarus ir auksinę diademą.

Geraltas, čiupinėdamas medalioną, pažvelgė jai tiesiai į akis. Ji žvilgs­nio nenukreipė.

- Taip ir atėjo galas kunigaikštiškam gyvenimui, - pasakojo toliau. -Suknelė suplyšo, batistas visiems laikams prarado baltą spalvą. O paskui - purvas, badas, smarvė, smūgiai ir spyriai . Ats iduodavau bet kam už sriubos dubenėlį, už pastogę. Ar žinai, kokie kadaise buvo mano plaukai? Kaip šilkas, ir siekė per gerą uolektį žemiau užpakalio. Kai aptekau utėlė-

mis, juos man avių žirklėmis nurėžė i k i pat odos. Taip ir nebeataugo kokie buvę.

Trumpam nutilo, nubraukė nuo kaktos nelygias sruogas. - Vogiau, kad nenudvėsčiau iš bado, - vėl prakalbo. - Žudžiau, kad

nenužudytų manęs. Sėdėjau myžalais smirdančiose duobėse nežinoda­ma, ar rytoj mane pakars, ar tik nuplaks ir pavarys. Ir visą tą laiką mano pamotė ir tavasis burtininkas sekė mano pėdsakais, siuntė žudikus, mėgi­no nunuodyt i . Užkeikti. Tai negi dabar turėčiau pademonstruoti kilnią širdį? Karališkai jam atleisti? Aš jam karališkai nuplėšiu galvą, o prieš tai gal dar ir kojas, matysim.

- Aridėja ir Stregoboras mėgino tave nunuodyti? - Žinoma. Obuol iu , prisotintu šunvyšnės ekstrakto. Išgelbėjo mane

toks nykštukas. Davė vimdančiojo akmens, po kurio, jau,maniau, išsiver­siu kaip kojinė. Bet ištvėriau.

- Ar tai buvo vienas iš septynių nykštukų? Renfri, kur i tuo metu kaip tik pylė gėrimą, taip ir sustingo, laikyda­

ma vynmaišį virš taurės. - Oho, - tarė. - Daug apie mane žinai. O ką? Esi nusiteikęs prieš nykš­

tukus? Ar kitus humanoidus? Jei kalbėtume apie nuoširdumą, nykštukai man buvo geresni nei dauguma žmonių. Bet tau tai nerūpi. Kaip sakiau, Stregoboras ir Aridėja pjudė mane kaip laukinį žvėrį, ko l tik galėjo. O paskui jau nebegalėjo, mat pati ėmiau juos medžioti. Aridėja užvertė ka­nopas savo lovoje, ir jai dar pasisekė, kad neprisikasiau i k i jos anksčiau, mat buvau surezgusi ypatingą keršto planą. O dabar panašų paruošiau burt ininkui . Geraltai, nejaugi jis nenusipelnė mirties? Pasakyk.

- Aš ne teisėjais. Raganius. - Būtent. Sakiau, kad du asmenys gali išgelbėti Blavikeną nuo sker­

dynių. Antrasis - tu. Burtininkas įsileis tave į bokštą, ir tada nužudysi jį. - Renfri, - ramiai atsiliepė Geraltas, - ar tik nebūsi, ropšdamasi į mano

kambarėlį, kokį kartą nukritusi nuo stogo ant galvos? - Tai tu raganius ar ne raganius, šuns tu šūde? Žmonės šneka, kad už­

mušei kikimorą ir atsigabenai ją ant asiliuko parduoti . Stregoboras bai­sesnis už kikimorą, kur i tėra paikas gyvulys, mat tokią ją dievai sutvėrė. O Stregoboras - kankintojas, maniakas, pabaisa. Atgabenk man ant asiliu­ko jį, ir aš nepagailėsiu tau aukso.

- Aš - ne samdomas žudikas, Medšarke. - Tiesa, - pritarė šyptelėdama. Atsirėmė į kėdės atkaltę ir užmetė kojas

ant stalo, nė nemėgindama sijonu prisidengti šlaunų. - Tu - raganius, žmones saugantis nuo Blogio. O Blogis šiuo atveju - geležis ir ugnis, kurie pašėls čia siautėti, kai stosime vieni prieš kitus. Ar tau neatrodo, kad siū­lau mažesnį blogį, geriausią išeitį? Net tam šunsnukiui Stregoborui. Gal i nužudyti jį mielaširdingai, netikėtai, vienu smūgiu. Numirtų nė nesupra­tęs, kad miršta. O štai aš šito jam pažadėti negalėčiau. Veikiau atvirkščiai.

Geraltas tylėjo. Renfri iškėlė rankas, pasiraivė.

- Suprantu tavo dvejones, - pasakė. - Tačiau atsakymą man reikia ži­noti tuojau pat.

- Ar žinai, kodėl Stregoboras ir kunigaikštienė norėjo tave nužudyti anuomet Kreidene ir vėliau?

Renfri staiga atsitiesė, nukėlė nuo stalo kojas. - A r g i neaišku? - pratrūko j i . - Troško atsikratyti Fredefalko pirmagi­

mės, mat buvau sosto įpėdinė. Aridėjos vaikai - iš nelygiateisės santuokos, jie neturėjo jokių teisių į...

- Renfri, aš ne tai turiu omeny. Mergina panarino galvą, bet tik sekundei. Jos akys suspindo. - Gerai jau. N e v a aš prakeikta. Pagedusi dar motinos įsčiose. N e v a

as... - Sakyk. - Pabaisa. - O iš tikrųjų? Akimirką, labai trumpą akimirką, atrodė bejėgė ir palūžusi. Ir labai

liūdna. - Nežinau, Geraltai, - sušnibždėjo, ir tuoj pat jos veido bruožai vėl ta­

po atšiaurūs. - Ir iš kur man, šuniašūdi, žinoti? Ka i susižeidžiu pirštą, žaiz­da kraujuoja. Kas mėnesį i rgi kraujuoja. K a i apsiryju, skauda pilvą, kai nusigeriu - galvą. K a i man linksma, dainuoju, o kai liūdna, keikiuosi. Jei ko neapkenčiu, nužudau, o jei... Et, šuniašūdi, pakaks. Koks tavo atsaky­mas, raganiau?

- Mano atsakymas: ne. - Prisimeni, ką sakiau? - paklausė ji, valandėlę patylėjusi. - Yra tokių

pasiūlymų, kuriuos atmetus, pasekmės būna siaubingos. Perspėju tave be juokų, mat manasis - kaip tik toks. Gerai pagalvok.

- Pagalvojau. Ir nenuvertink manęs, nes ir aš perspėju tave be juokų. Renfri vėl patylėjo, žaisdama perlų vėriniu, triskart apsuktu aplink

grakštų kaklą ir mitriai slystančiu palaidinės iškirptėn, tarp dviejų dailių pusrutulių.

- Geraltai, : prašneko, - ar Stregoboras tavęs prašė mane nužudyti? - Taip. Jo nuomone, tai mažesnis blogis. - Ar galiu tikėtis, kad ir jam atsakei tą patį, ką ir man? - Taip. - Kodėl? - Mat netikiu, kad egzistuoja mažesnis blogis. Renfri vos vos šyptelėjo, ir tuoj pat jos lūpas perkreipė grimasa, gelto­

noje žvakės šviesoje labai jau atgrasi. - Sakai, netiki. Zinai , tavo tiesa, bet tik iš dalies. Yra tik Blogis ir Dides­

nis Blogis, o už jų šešėlyje tūno Labai Didelis Blogis. Labai Didelis Blogis, Geraltai, yra toks, kurio net negali įsivaizduoti, nors ir manai, kad jau nie­kas negali tavęs nustebinti. O kartais, Geraltai, nutinka taip, kad Labai Didelis Blogis griebia tau už gerklės ir sako: "Rinkis , brolyti , arba mane,

arba aną, trupučiuką mažesnį". - Norėčiau žinoti, kur kreipi . - Niekur nekreipiu. Šlakelį išgėriau ir filosofuoju, ieškau bendrųjų tie­

sų. Štai vieną ir aptikau: esama mažesnio blogio, bet savo valia mes jo ne-sirenkame. Pasirinkti mus priverčia Labai Didelis Blogis. Nesvarbu, nori­me to ar nenorime.

- Ko gero, aš būsiu išgėręs per mažai, - gaižiai šyptelėjo raganius. - O jau ir po pusiaunakčio. Trumpiau kalbant, šitaip. Blavikene Stregoboro nežudysi, neleisiu. Neleisiu, kad čia kiltų skerdynės. Dar kartą siūlau: at­sisakyk keršto. Mesk šalin mintį nužudyti jį. Šitaip įrodysi jam ir ne tik jam, kad nesi nežmogus, kraugerys padaras, mutante ir išsigimėlė. Įrodysi jam, kad klydo. K a d ta savo klaida tave siaubingai nuskriaudė.

Renfri valandėlę žvelgė į medalioną, kuris sukiojosi ant grandinėlės raganiaus pirštuose.

- O jeigu pasakysiu, kad negaliu atleisti nei atsisakyti keršto, tai bus lyg ir jo, ir ne tik jo, tiesos patvirtinimas, ar ne? Tuo pačiu įrodysiu, kad aš vis dėlto - padaras, dievų prakeiktas nežmogiškas demonas? Paklausyk, raganiau. Pačioje klajonių pradžioje priglaudė mane vienas laisvasis vals­tietis. Patikau aš jam. Kadangi jis man visai nepatiko, greičiau jau atvirkš­čiai, kaskart, kai norėdavo mane paimti , taip velėdavo kailį, kad iš ryto vos įstengdavau išropoti iš migio. Sykį atsikėliau dar patamsiais ir perrė­žiau tam valstiečiui gerklę. Dalgiu. Nebuvau anuomet dar tokia įgudusi kaip nūnai, ir peilis man atrodė per menkas įnagis. Žinai, Geraltai, kai klausiausi, kaip tas kaimietis gargaliuoja ir springsta, žiūrėjau, kaip trūk­čioja jo kojos, ūmai pajutau, jog žaizdų, paliktų jo lazdos ir kumščių, jau visiškai nebeskauda, o man taip gera, taip gera, kad net... Pal ikau tuos namus pasišvilpaudama, sveika, l inksma ir laiminga. Ir vėliau kaskart bū­davo taip pat. Jei būtų kitaip, ar kas gaištų laiką kerštui?

- Renfri, - prabilo Geraltas. - K a d ir kokie būtų tavo argumentai bei motyvai, iš čia pasišvilpaudama neišvyksi ir nebus tau taip gera, kad net... Išvyksi ne l inksma ir ne laiminga, užtat gyva. Ryt iš pat ankstyvo ryto, kaip nurodė viršaitis. Jau sakiau tau, bet pakartosiu: Blavikene Stregoboro tu nenužudysi.

Žvakės šviesoje žibėjo Renfri akys, žibėjo perlai palaidinės iškirptėje, žibėjo medalionas su vi lko nasrais, sukiodamasis ant sidabrinės grandinė­lės.

- Gaila man tavęs, - lėtai tarė mergina, žiūrėdama į žybčiojantį sidab­rinį skridinėlį. - Tvirt ini , kad mažesnio blogio nebūna. Stovi aikštėje, ant krauju užlieto grindinio, vienas pats, toks šiurpiai vienišas, nes nemokėjai pasirinkti. Nemokėjai, bet vis tiek pasirinkai. Niekada nežinosi, niekada nebūsi užtikrintas, niekada, girdi . . . O užmokės tau akmeniu, bjauriu žo­džiu. Gaila man tavęs.

- O tu? - tyliai , beveik pakuždomis, paklausė raganius.

- Ir aš nemoku pasirinkti . - Kas tu esi? - Esu ta, kas esu. - K u r tu? - M a n . . . šalta... - Renfri! - Geraltas sugniaužė medalioną. Kilstelėjo galvą, tarsi pažadinta iš miego, nustebusi sumirksėjo. Labai

trumpą akimirką atrodė, kad yra nusigandusi. - Tu nugalėjai, - staiga dygiai ištarė. - Nugalėjai, raganiau. Rytą iš­

vykstu iš Blavikeno ir niekada nebegrįšiu į šitą sudvisusį miestelį. Nieka­da. Įpilk, jei l iko vynmaišyje dar bent lašas.

K a i statė ant stalo tuščią taurę, merginos lūpomis vėl nuslydo pašaipi, žaisminga šypsena.

- Geraltai... - Ką dar pasakysi? - Tas suknistas stogas per status. Norėčiau išeiti jau praaušus. Tamsoje

dar nukrisčiau ir išsitėkščiau. Esu kunigaikštytė, kūnas mano dailus, galiu pajusti žirnį per čiužinį. Aišku, jei tik tas nėra gerai prikimštas šiaudų. Ką pasakysi?

- Renfri, - Geraltas pats nepajuto kaip nusišypsojo, - argi kunigaikšty­tei dera šnekėti tokius dalykus?

- Ką tu, kad kur šuns šūde prasmegtum, išmanai apie kunigaikštytes? Buvau kunigaikštytė ir žinau, kad didžiausias malonumas, kokį suteikia šis titulas, yra galimybė daryti, ką panorėjus. Ar reikia tiesiai pasakyti, ko noriu, ar pats susiprotėsi?

Geraltas neatsakė, bet vis dar šypsojosi. - Nenor iu nė galvoti apie tai, kad galbūt tau nepatinku, - susiraukė

mergina. - Jau verčiau manysiu: bijai, kad neištiktų tavęs laisvojo valstie­čio dalia. A k , baltaplauki. Neturiu su savimi nieko aštraus. Gal i patikrinti.

Užkėlė kojas jam ant kelių. - Nutrauk man batus. A u l a i - geriausia vieta pei l iui slėpti. Atsistojo basa, timptelėjo diržo sagtį. - Ir čia nieko neslepiu. Ka ip matai, ir čia taip pat. Užpūsk tą suknistą

žvakę. Už lango tamsoje laidė gerklę katinas. - Renfri . - Ko? - Ar tai batistas? - Aišku, kad taip. K a d tave kur šuniašūdis, aš kunigaikštytė ar ne?

v

- Tėveliuk, - įkyriai zyzė mažoji Marilė. - Kada eisime į jomarką? Tė­veliuk, į jomarką noriu!

- Patylėk, Marile , - burbtelėjo Kaldemeinas, duonos riekele braukda­mas lėkštės dugną. - Tad kaip manai, Geraltai? Išsinešdins iš miestelio?

- Taip. - Na na, nemaniau, kad susitarsi taip lengvai. Su tuo Audoeno ant­

spauduotu pergamentu jie mane už gerklės buvo sugriebę. K a d ir buvau nutaisęs piktą miną, po teisybei, šnipštą būčiau jiems padaręs.

- Net jeigu būtų atvirai pažeidę įstatymus? Sukėlę muštynes, smurta­vę?

- Netgi tuomet. Audoenas, Geraltai, be galo opus karalius, vos kas, tuojau siunčia ant ešafoto. Aš vedęs, turime dukrelę, ir šita tarnyba man - pats tas, galiu nesukti galvos, už ką rytoj pirksiu pradaro košei pagardin­ti. Žodžiu, labai gerai, kad jie išsinešdina. O kaip, tiesą sakant, tau pavy­ko?

- Tėveliuk, į jomarką noriu! - Libuše! Pasiimk Marilę! Iš tikro, Geraltai, nesitikėjau. Apie tą Nauja­

miesčio šutvę paklausinėjau Šimtininko, " A u k s o kiemo" šinkoriaus. Nie ­ko sau gauja. K a i kurie pagarsėję.

- Tikrai? - Tas su randu ant snukio - Nohornas, buvęs Abergardo patikėtinis iš

vadinamųjų Angreno atskilėlių. Girdėjai apie atskilėlius? Aišku, kas apie juos negirdėjęs. Taš jautis, kurį vadina Penkiolike, irgi geras. Net jeigu ir ne iš anų, vis tiek nemanau, kad tokia pravardė jam būtų pr i l ipus i dėl penkiolikos per gyvenimą atliktų gerų darbų. Anas juosvas puselfis - C i v ­rilas, plėšikas ir profesionalus žmogžudys. Regis, be jo neapsieita ir Trida-mo žudynėse.

- K u r ? - Tridame. Negirdėjai? Plačiai nuskambėjo prieš trejus... taip, prieš

trejus metus, Marilė tuomet buvo dvejų. Tridamo baronas buvo į pože­mio karcerius sukišęs kažkokius galvažudžius. Šių sėbrai, atrodo, tarp jų ir tas mišrūnas Civrilas, per Nišos Šventę užgrobė upėje piligrimų sausa­kimšą keltą. Nusiuntė baronui reikalavimą paleisti iš požemio anuos gal­važudžius. Baronas, savaime aišku, atsisakė, o tada tie pradėjo žudyti įkai­tus, paeiliui, vieną po kito. K o l baronas atlyžo ir paleido kalinius, anie pa­leido pasroviui daugiau nei dešimt lavonų. Vėliau baronui grasinta trem­timi ar net k i r v i u : vieni kaltino jį, kam nusileidęs tik tada, kai jau tiek žmonių buvo išžudyta, ki t i pakėlė triukšmą, neva labai blogai, kad sukū­ręs pre... precedentą ar kaip ten jį, mat reikėję grobikus su visais įkaitais pakloti iš kilpinių arba šturmuoti keltą laivėmis, nenusileisti nė per plau­ką. Teisme baronas tvirtino pasirinkęs mažesnį blogį, juk keltu kėlėsi dau-

giau nei ketvirtis šimto žmonių, bobos, vaikiukai . - Tridamo ultimatumas, - sušnibždėjo raganius. - Renfri.. . - K ą ? - Jomarkas, Kaldemeinai, jomarkas. - K ą ? - Kaldemeinai , ar nesupranti? A p m u l k i n o mane. Neišvyks. Privers

Stregoborą išeiti iš bokšto - taip pat, kaip Tridamo baroną privertė paleis­ti kalinius. Arba privers mane... Nesupranti? Imsis žudyti žmones jomar-ke. Jūsų turgus su tokiomis sienomis - tikrų tikriausi spąstai!

- Vardan visų dievų, Geraltai! Sėsk! Kurg i tu lėksi, Geraltai? Marilė, šūksnių išgąsdinta, susigūžė virtuvės kampe ir pravirko. - Ar nesakiau? - užriko Libušė, mostelėdama į raganių. - Sakiau! Jis tik

nelaimes neša! - Tylėk, boba! Geraltai! Sėsk! - Juos reikia sulaikyti. Tuojau pat, kol dar žmonių į turgų nepriplūdo.

Kviesk sargybinius. K a i tik išlįs iš nakvynės namų, už sprando - ir į pože­mį.

- Geraltai, nepamesk galvos. Šitaip nevalia, negalime jų liesti, jei nieko neiškrėtė. Jie ginsis, kraujas pasipils. Tai - profesionalai, išskers man žmo­nes. Jeigu Audoenas sužinos, nulėks mano galva. Gerai jau, gerai, sargybi­nius surinksiu, pats eisiu į prekyvietę, nenuleisiu akių...

- Kas iš to, Kaldemeinai? Ka i minia suplūs į aikštę, panikos ir skerdy­nių nebeišvengsi. Juos reikia nukenksminti tučtuojau, kol turgavietė dar tuščia.

- Tai neteisėta. Negaliu to leisti. Dar gali būti tik paskalos, kad tas pu-selfis buvo Tridame. O jeigu tu klysti , kas tuomet? Audoenas iš mano odos diržus rėš.

- Reikia pasirinkti mažesnį blogį! - Geraltai! Draudžiu! Kaip viršaitis, draudžiu! Padėk kalaviją! Stok! Marilė klykė, rankutėmis prisidengusi veidą.

VI

Civri las , delnu prisidengęs akis, pasižiūrėjo į saulę, išnyrančią iš už medžių. Turguje buvo justi pagyvėjimas, trinksėjo vežimai ir vežimaičiai, pirmieji pardavėjai jau kraustė ant stalų prekes. Taukšėjo plaktukas, gie­dojo gaidys, skardžiai klykavo kirai .

- Graži bus dienelė, - mąsliai pratarė Penkiolike. Civrilas pašnairavo į jį ir nutylėjo.

- Kaip arkliai, Tavikai? - užsitempdamas pirštines paklausė Nohornas. - Tvarka, pabalnoti. Civr i la i , labai jau nedaug žmonių turgavietėje. - Dar prisirinks. - Gerai būtų ko nors užkrimsti. - Vėliau. į

- K u r g i ne. Turėsiu aš tau vėliau laiko krimsti . Ir noro. - Žiūrėkit, - staiga pasakė Penkiolike. N u o pagrindinės gatvės pusės žingsniavo raganius, pasuko tarp pre­

kystalių tiesiai prie jų. - A h a , - ištarė Civrilas, - Renfri nesuklydo. Duok man kilpinį, Nohor-

nai. Susikūprino, įtempė timpą, koja primynė kilpą. Atidžiai įdėjo strėlę į

griovelį. Raganius artėjo. Civrilas pakėlė kilpinį. - Raganiau, toliau nė žingsnio! Geraltas sustojo. N u o grupelės jį skyrė maždaug keturiasdešimt

žingsnių. - K u r Renfri? Dailų mišrūno veidą perkreipė grimasa. - Prie bokšto, su vienu tokiu pasiūlymu burtininkui. Žinojo, kad atei­

si. Liepė perduoti tau dvi žinias. - Kalbėk. - Pirmoji - tokia: "Esu ta, kas esu. Rinkis. Arba aš, arba tas kitas, ma­

žesnis". Turi žinoti, apie ką kalbama. Raganius linktelėjo, tada pakėlė ranką ir griebė už kalavijo rankenos,

styrančios virš dešiniojo peties. Blykstelėjo ašmenys, brėžiančios apskriti­mą jam virš galvos. Raganius neskubriai žengė būrelio link.

Civrilas bjauriai, atgrasiai nusijuokė. - Taigi taigi. Ji, raganiau, ir tai numatė. Todėl tuojau gausi ir antrąją ži­

nią, kurią liepė tau perduoti. Tiesiai į tarpuakį. Raganius nesustojo. Puselfis pakėlė kilpinį i k i skruosto. Stojo mirtina

tyla. Suzvimbė timpa. Raganius mostelėjo kalaviju, pratisai suvaitojo me­

talas, strėlė vartaliodamasi šoko aukštyn, sausai sutarškėjo ant stogo ir nu-trinksėjo lataku. Raganius ėjo kaip ėjęs.

- Atmušė... - išstenėjo Penkiolike. - Atmušė lekiančią... - Į krūvą, - sukomandavo Civri las . Sušnypštė iš makštų traukiami

kardai, visas būrelis stojo petys petin, atkišo ginklų smaigalius. Geraltas paspartino žingsnį ir ėmė bėgti ristele, stebėtinai lengvai ir

grakščiai - ne tiesiai prie kardais pasišiaušusios galvažudžių grupelės, bet lankstu, artėdamas prie jos siaurėjančiu vingiu.

Tavikas neištvėrė, puolė pasitikti raganiaus. Iš paskos pasileido ir dvy­niai.

- Neišsiskirstyti! - užriko Civri las , sukiodamas galvą, ieškodamas iš akiračio dingusio raganiaus. Nusikeikė ir puolė šalin, išvydęs, kad grupė blaškosi pasklidusi tarp prekystalių.

Tavikui kl iuvo pirmam. Dar prieš akimirką jis vijosi raganių, bet stai­ga pastebėjo šį kairėje pusėje, bėgantį priešinga kryptimi . Galvažudys su­trepseno, mėgindamas sustoti, bet, jam nespėjus nė pakelti kardo, raga­nius pralėkė pro pat jį. Tavikas pajuto stiprų smūgį virš šlaunies. Atsigrę-

žė ir susivokė griūvąs. Jau parklupęs, su nuostaba pažvelgė sau į šlaunį ir pratrūko rėkti.

Dvynia i , iš dviejų pusių puldami juodą, išskydusią figūrą, užlėkė vie­nas ant kito, susitrenkė pečiais, akimirkai sutriko judesių ritmas. To paka­ko. Viras, skersai perrėžta krūtine, susirietė dvil inkas, nusvarinęs galvą dar žengė porą žingsnių ir griuvo ant prekystalio su daržovėmis. N i m i r u i smūgis teko į smilkinį, jis porą kartų apsisuko ir dribo kaip maišas į nute­kamąjį griovį.

Turgavietė užvirė užkunkuliavo, prekeiviai spruko į visas puses, braškėjo vartomi prekystaliai, k i lo dulkių debesys, visur aidėjo riksmai. Tavikas dar kartą pamėgino remtis virpančiomis rankomis, bet neišsilai­kė.

- Penkiolike, kairėje! - subliuvo Nohornas, bėgdamas puslankiu ir t i ­kėdamasis šitaip užklupti raganių iš užnugario.

Penkiolike staigiai atsigręžė. Nepakankamai staigiai. Gavo smūgį į p i l ­vą, išsilaikė ant kojų, užsimojo kirčiui, tada gavo dar sykį, iš šono - į kaklą, po pat ausimi. Iš paskutiniųjų žengė keturis netvirtus žingsnius ir užvirto ant vežimaičio, prikrauto žuvų. Vežimaitis šiek tiek pariedėjo. Penkiolike nuslydo ant žvynais pasidabruoto grindinio.

Civrilas ir Nohornas kirto vienu metu iš dviejų pusių, puselfis plačiai užsimojęs - iš viršaus, o anas - priklaupęs, pažemiu. A b u smūgius Geral­tas atrėmė, dvigubas metalo žvangėjimas susiliejo į viena. Civrilas atšoko, kluptelėjo, bet įsikibo medinio prekystalio ir ant kojų išsilaikė. Nohornas šoko prie jo ir pridengė vertikaliai iškeltu kardu. Kirtį atmušė, bet smūgis buvo toks galingas, kad nubloškė Nohorną atbulą, jis parklupo. Pašokęs ant kojų mėgino apsiginti, tačiau per lėtai. Kirtis kl iuvo į veidą, lygiagre­čiai senajam randui.

Civri las nugara atsistūmė nuo prekystalio, peršoko griūvantį Nohor­ną, puolė sukdamasis, laikydamas kardą abiem rankomis, nepataikė ir žaibiškai atšoko. Smūgio puselfis nepajuto, o kojos sulinko tik tada, kai jis, instinktyviai apsigynęs, mėgino po apgaulingo judesio dar pult i . Ran­ka, perkirsta iš vidinės pusės, kiek aukščiau alkūnės, paleido kardą. C i v ­rilas pargriuvo ant kelių, papurtė galvą, norėjo dar atsistoti, nebevaliojo. Galva nusviro, taip jis ir sustingo raudonoje baloje, tarp išmėtytų kopūstų, riestainių ir žuvų.

Į turgavietę įžengė Renfri. Tarp vežimaičių ir prekystalių ėjo lėtai, gracingai tarytum katė. Zmo-

neliai, gatvėse ir palei namų sienas dūzgę it širšių spiečius, nutyko. Geral­tas stovėjo nejudėdamas, kalaviją laikė nuleidęs. Mergina priartėjo per kokius dešimt žingsnių ir sustojo. Po palaidine buvo apsivilkusi šarvažie-džius marškinius, trumpus, vos tedengiančius šlaunis.

- Tu pasirinkai, - pareiškė j i . - Ar esi įsitikinęs, kad teisingai? - Antro Tridamo čia nebus, - sunkiai ištarė Geraltas. - Ir nebūtų buvę. Stregoboras mane išjuokė. Pasakė, kad galiu išžu-

dyti visą Blavikeną ir dar prisidurti keletą kaimų apylinkėje, o jis vis tiek neišeisiąs iš bokšto. Ir nieko, taip pat ir tavęs, ten neįsileisiąs. Ko taip žiūri? Taip, apmulkinau tave. Ką nors mulkinau visą gyvenimą, jei tik prireik­davo, kodėl turėtum būti išimtis?

- Keliauk iš čia, Renfri. Ji nusijuokė. - Ne, Geraltai. - Išsitraukė kardą, greitai ir vikriai . - Renfri. - Ne, Geraltai. Tu pasirinkai. Dabar mano eilė. Vienu staigiu judesiu ji nusiplėšė nuo šlaunų sijoną ir sukdama jį ore

apvyniojo audiniu kairįjį dilbį. Geraltas atsitraukė, pakėlė ranką ir pirštais sudėjo Ženklą. Renfri vėl nusijuokė, trumpai, k imiai .

- Nieko iš to nebus, baltaplauki. Tai ne man. Tik kalavijas. - Renfri, - pakartojo raganius. - Keliauk sau. Jei suremsime ašmenis,

aš... jau nebe... galėsiu... - Žinau, - atsiliepė ji . - Bet aš... Aš irgi negaliu kitaip. Tiesiog negaliu.

Esame, kas esame. Tu ir aš. Žengė prie jo lengvai, šiek tiek siūbuodama. Dešine, į šalį ištiesta ran­

ka laikė spindintį kardą, kaire - sijoną, kuris vi lkosi žeme. Geraltas atsi­traukė per du žingsnius.

Ji pašoko, mostelėjo kaire ranka, sijonas suplazdėjo ore, pridengda­mas taupų, trumpą kirtį. Geraltas šastelėjo atatupstas, audinys jo net ne­palietė, o Renfri ginklo ašmenys nuslydo įžambiai atstatytu kalaviju. Trumpu suktuku sukabinęs abi geležtes, raganius pabandė išmušti ginklą merginai iš rankos. Tai buvo klaida. Ji nukreipė į šalį Geralto kalavijo smaigalį ir, pritūpusi, siūbuodama šlaunimis, kirto, taikydama į veidą. Raganius sunkiai atrėmė kirtį ir atšoko nuo krintančio ant jo sijono. Suk­damasis piruetu išvengė it akinantys žaibai krintančių smūgių, vėl atšoko. Ji pripuolė, bloškė sijoną tiesiai į veidą, po pussūkio smogė plokštuma iš visai arti. Geraltas išsilenkė kardo prasmukdamas pro pat ją. Renfri žinojo tą gudrybę. Apsisuko drauge su raganiumi, taip arti, kad šis net pajuto jos alsavimą, ir smaigaliu brūkštelėjo jam per krūtinę. Geraltą persmelkė skausmas, tačiau ritmo nesutrikdė. Po dar vieno sūkio, šįsyk - į priešingą pusę, Geraltas atrėmė geležtę, nutaikytajam į smilkinį, ir puolė staigiu ap­gaulingu judesiu. Renfri atšoko ir užsimojo smūgiui iš viršaus. Raganius įtūpste pačiu kalavijo smaigaliu žaibiškai kirto iš apačios į neginamą šlau­nį ir kirkšnį.

Ji nesuriko. Pasviro, kluptelėjo ant vieno kelio ir paleido kardą, abiem rankomis griebdamasi perrėžtos šlaunies. Šviesus kraujas pro pirš­tus sroveno ant puošnaus diržo, ant briedžio odos batų, ant purvino grin­dinio. Gatvelėse susigrūdę žmonės sujudo, pasigirdo riksmai.

Geraltas įbruko kalaviją į makštis. - Nepalik manęs... - suvaitojo ji, riesdamasi į kamuolį. Jis neatsakė.

- Šalta... Jis neatsakė. Renfri vėl suvaitojo ir dar labiau susirietė. Vikrūs kraujo

upelyčiai plūdo j visus tarpus tarp grindinio akmenų. - Geraltai. . . Apkabink mane... Jis neatsakė. Renfri pasuko galvą ir sustingo, skruostą priglaudusi prie grindinio.

Iki šiol slėptas durklas labai siaurais ašmenimis išslydo iš stingstančių pirš­tų.

Po akimirkos, virtusios amžinybe, raganius pakėlė galvą - išgirdo Stregoboro lazdos stuksenimą į grindinį. Burtininkas skubiai artinosi, ap­lenkdamas lavonus.

- Tai bent skerdykla, - uždusęs sušnopavo jis. - Mačiau, Geraltai, viską mačiau kristale.. .

Priėjo, pasilenkė. Su juodu apdaru i k i žemės, pasirėmęs lazda, atrodė susenęs, gerokai susenęs.

- Negaliu patikėti, - kraipė galvą. - Medšarkė - negyva negyviausia. Geraltas nieko neatsakė. - Nagi , Geraltai, - atsitiesė burtininkas. - Atvaryk kokį vežimaitį. Ga­

bensime ją į bokštą. Būtinai reikia išskrosti. Žvilgtelėjo į raganių ir nesulaukęs atsakymo pasilenkė prie kuno. Kažkas, raganiui nepažįstamas, siektelėjo kalavijo ir žaibiškai jį išsi­

traukė. - Tik paliesk ją, burtininke, - perspėjo kažkas, raganiui nepažįstamas.

- Tik paliesk ją, ir tavo galva nusiris grindiniu. - Ką čia šneki, Geraltai, išprotėjai? Tu sužeistas, ištiktas šoko! Skrodi­

mas - vienintelis būdas įsitikinti... - Neliesk jos! Matydamas pakeltą ginklą Stregoboras atšlijo, mostelėjo lazda. - Tiek to! - sušuko. - Kaip nori ! Užtat niekada nežinosi! Niekada ne­

būsi užtikrintas! Niekada, girdi , raganiau? - Šalin. - Kaip nori . - Burtininkas nusigręžė, trinktelėjo lazda į grindinio ak­

menį. - Grįžtu į Kovirą, šitoje skylėje nebepasiliksiu nė dienos. Eime iš čia. Tie žmonės nieko nežino, jie tik matė, kaip žudai. O žudai tu bjauriai, Ge­raltai. N a , eini?

Geraltas nieko neatsakė, net nepažvelgė į jį. Įsikišo kalaviją. Stregobo­ras gūžtelėjo pečiais ir skubriu žingsniu pasišalino, ritmingai kaukšėdamas lazda.

Iš minios atskriejo akmuo, nubildėjo gr indiniu. Po to dar vienas, šis pralėkė Geraltui virš pat peties. Raganius išsitiesė, iškėlė abi rankas ir mit­riai sumosavo. Miestelėnai suūžė, akmenys ėmė skrieti vienas po kito, ta­čiau Ženklas kreipė juos į šalis - taikinį saugojo neregimas aptakus šarvas.

- Pakaks!!! - užriko Kaldemeinas. - Liaukitės, šunkrušiai!

M i n i a suošė lyg bangų mūša, bet akmenų nebemėtė. Raganius stovė­jo nejudėdamas.

Priėjo viršaitis. - Ar tai, - jis plačiu mostu parodė kūnus, išdrabstytus po aikštę, - jau

viskas? Tai šitaip atrodo mažesnis blogis, kurį pasirinkai? Ar jau nuveikei viską, ką manei esant būtina?

- Taip, - ne i& karto, per jėgą atsakė Geraltas. - Sužeistas sunkiai? - N e . - Tuomet nešdinkis iš čia. - Žinoma, - atsiliepė raganius. Dar kiek pastovėjo, vengdamas viršai­

čio žvilgsnio. Paskui lėtai, labai lėtai nusigręžė. - Geraltai. Raganius atsisuko. - Niekada čionai nebegrįžk, - iškošė Kaldemeinas. - Niekada.

PROTO BALSAS 4

- Jola, pasikalbėkime. M a n reikia tokio pokalbio. Sakoma, tylėjimas - auksas. Galbūt. Neži­

nau, ar jis tikrai tiek vertas. Bet kažkiek vertas. Ir tą kainą reikia mokėti. Tau lengviau, taip taip, nesiginčyk. Juk tu pati pasirinkai tylėti, tai -

auka tavajai deivei. Aš netikiu į Melitelę, netikiu ir į kitus dievus, bet ver­tinu tavo pasirinkimą, tavo auką, vertinu ir gerbiu tai, kuo t iki tu. Mat t i ­kėdama ir aukodamasi, mokėdama tokią tylėjimo kainą, tampi geresne, brandesne asmenybe. Bent jau gali tapti. O mano netikėjimas negali nie­ko. Jis bejėgis.

Klausi , kuo tuomet tikiu? Tik iu kalaviju. Kaip matai, turiu juos du. Kiekvienas raganius turi du kalavijus. Prie­

šai sako, kad anas - sidabrinis - skirtas pabaisoms, o šitas - geležinis - žmo­nėms. Aišku, tai netiesa. Yra pabaisų, kurias įmanoma priveikti tik sidab­r iniu ginklu, ir ne kitaip, o yra ir tokių, kurias žudo geležis. Ne, Jola, ne bet kokia geležis, o tik iš meteorito. Klausi , kas yra meteoritas? Tai kr in­tanti žvaigždė. Juk ne sykį nakties danguje matei krintančią žvaigždę -trumpai švystelėjusį dryželį. Jį išvydusi, t ikriausiai sugalvodavai kokį nors norą, o gal tai būdavo tau dar viena priežastis tikėti dievais. O man meteoritas yra tik metalo luitas, kuris nukritęs įsminga į žemę. Metalo, iš kurio galima nukaldinti kalaviją.

Gali , žinoma, gali mano kalaviją paimti. Jauti, koks jis lengvas? Netgi tu jį be vargo pakeli. Ne! Ašmenų neliesk, susižalosi. Jie aštresni už skus­tuvą. Tokie ir turi būti.

O taip, mankštinuosi dažnai. Kiekvieną laisvą valandėlę. Nevalia man prarasti įgūdžių. Ir čionai, atokiausion šventyklos parko kertelėn, atėjau atgaivinti raumenų, išvėtyti to bjauraus, kenksmingo mane apninkančio sąstingio, tos mano gyslomis tekančios žvarbos. O tu mane čia suradai. Įdomu, prieš keletą dienų aš pats ieškojau tavęs. Stebėjau tave. Norėjau...

M a n reikia tokio pokalbio, Jola. Sėskime, pasišnekėkime valandėlę. Juk tu, Jola, manęs visiškai nepažįsti. Mano vardas Geraltas. Geraltas iš.. . Ne. Tik Geraltas. Geraltas iš nie­

kur. Esu raganius. Mano namai - Kaer Morhenas, Raganių Buveinė. Iš ten aš kilęs.

Yra . . . Buvo tokia tvirtovė. Nedaug iš jos beliko. Kaer Morhenas. . . Ten kūrė tokius kaip aš. To jau niekas nebedaro,

Kaer Morhene niekas nebegyvena. Niekas, išskyrus Vesemirą. Klausi , kas tas Vesemiras? Mano tėvas. Kodėl žiūri į mane su tokia nuostaba? Kas čia keista? Kiekvienas turi kokį nors tėvą. Manasis - Vesemiras. O kas, jei jis ir netikras tėvas? Tikrojo nepažinojau, kaip ir motinos. Net nežinau, ar gyvi . Ir, tiesą sakant, nelabai man terūpi.

Tataigi Kaer Morhenas.. . Ten man dirbtinai sukėlė mutaciją. Išmėgi­nimas Žolėmis, o paskui viskas kaip visada. Hormonai, vaistažolės, užkrė­timas virusu. Ir vėl iš naujo. Ir dar kartą. K o l buvo pasiektas tikslas. Pana­šu, kad Permainas ištvėriau stebėtinai lengvai, negalavau labai trumpai. Buvau pripažintas neįtikėtinai atspariu snargliumi ir atrinktas tolesniems, labai sudėtingiems... eksperimentams. Tada jau buvo prasčiau. Gerokai prasčiau. Bet, kaip matai, išgyvenau. Vienintelis iš atrinktųjų tiems ekspe­rimentams. Tada ir plaukai nubalo. Visiškai išnyko pigmentas. Kaip ten sakoma - šalutinis poveikis. Smulkmena. Beveik netrukdo.

Paskui mane mokė visokiausių dalykų. Ganėtinai ilgai. K o l pagaliau išaušo diena, kai apleidau Kaer Morheną ir patraukiau klajoti. Jau turėjau medalioną, o, kaip tik šitą. V i l k o Mokyklos ženklą. Turėjau ir du kalavi­jus: sidabrinį ir geležinį. Be kalavijų, su savimi gabenausi įsitikinimus, įkarštį, motyvaciją i r . . . tikėjimą. Tikėjimą, kad esu reikalingas ir naudin­gas. Mat neabejojau, Jola, kad pasaulyje knibžda padarų ir bestijų, o mano paskirtis - ginti tuos, kuriems tos bestijos grasina. Išvykau iš Kaer Morhe-no svajodamas susidurti su pirmąja savo pabaisa, negalėjau sulaukti aki­mirkos, kai stosiu su ja akis į akį. Sulaukiau.

Mano pirmasis padaras, Jola, buvo plikas, neįtikėtinai bjauriais išge­dusiais dantimis. Susidūriau su juo vieškelyje, kur kartu su draugužiais padarais, kažkokios armijos marodieriais jis sustabdė valstiečio vežimą ir ištempė iš jo mergaičiukę, gal trylikos metų, o gal dar nė tiek neturėjo. Sėbrai laikė mergaitės tėvą, o pl ikis draskė nuo jos drabužius ir kriokė, kad priėjęs metas jai pažinti tikrą vyrą. Prijojau, nušokau žemėn ir pasa­kiau p l ik iu i , kad ir jam atėjęs toks metas. M a n tai atrodė pasiutusiai juo­kingas sąmojus. Plikis paleido snarglę ir šoko ant manęs su k i rv iu . Buvo be galo lėtas, užtat ištvermingas. Gr iuvo tik po antrojo mano kirčio. Tie kirčiai buvo ne i t in garbingi, užtat, sakyčiau, labai efektingi, tad pl ik io draugužiai, išvydę, ką raganiaus kalavijas gali padaryti žmogui, pasipustė padus.. .

Ar tau, Jola, nenuobodu? M a n reikia to pokalbio. Tikrai reikia. A p i e ką aš šnekėjau? Ak taip, apie savo pirmąjį kilnų poelgį. Matai ,

Jola, Kaer Morhene man buvo įkalta į galvą, kad į tokias istorijas nesivel-čiau, kad aplenkčiau jas iš tolo, nesidėčiau klajojančiu riteriu ir nemėgin­čiau atstoti tvarkos sergėtojų. Iškeliavau ne puikuotis, o už pinigus atlikti man pavestų darbų. O aš, kaip koks paikšis, įsivėliau į peštynes, nespėjęs nė per penkiasdešimt mylių nuo kalnų papėdės nutolti . Ar žinai kodėl? Troškau, kad mergaičiukė bučiuotų man, savo išvaduotojui, rankas, apsi-

pylusi dėkingumo ašaromis, o jos tėvas dėkotų parklupęs ant kelių. Tuo tarpu jis paspruko drauge su marodieriais, o mergaitė, aptaškyta pl ik io krauju, apsivėmė, ją ištiko isterijos priepuolis, o kai priėjau, dar ir apalpo iš siaubo. N u o tada į panašias istorijas beveik niekada nesikišu.

Dirbau savo darbą, ir tiek. Greitai įgudau. Apsistodavau kaimų galu-kiemiuose, prie gyvenviečių, miestelių sienų. Ir laukdavau. Jei plūsdavo, visaip dergdavo ir apmėtydavo akmenimis, pasišalindavau. Jeigu kas nors ateidavo ir pasiūlydavo darbą, jį atlikdavau.

Lankydavausi miestuose ir tvirtovėse, ieškodavau kryžkelėse prie stulpų prikaltų skelbimų: "Nedelsiant reikalingas raganius". O paskui dažniausiai būdavo koks nors tamsesnis užkampis, požemis, nekropolis ar griuvėsiai, griova miške ar urvas kalnuose, primėtytas kaulų ir dvokiantis maita. Ir kas nors, gyvenąs tik tam, kad žudytų. Iš alkio, iš malonumo, valdomas kieno nors kito liguistos valios ar dėl kitų priežasčių. Mantikora, sparnuotasis drakonas, miglinis, laumžirgis, plėviasparnis, chimera, gir i ­nis, vampyras, gulis, kapknisys, vilkolakis, gigaskorpionas, stryga, ėdrū­ne, kikimorą, gyvatgalvis. Būdavo šokis prietemoje ir kalavijo kirčiai. Bū­davo baimė ir pasibjaurėjimas to, kuris vėliau įteikdavo man atlygį, akyse.

Klaidos? O kaipgi. K l y d a u ne sykį. Tačiau visada laikiausi principų. Ne, ne kodekso. Kodeksu įpratau kai

kada prisidengti. Žmonėms tai patinka. Tokius, kurie laikosi kokio nors kodekso, remiasi juo, jie gerbia ir vertina.

Jokio kodekso nėra. Niekada nebuvo sukurtas joks raganių kodeksas. Savąjį aš pats ir išsigalvojau. Štai taip. Ir laikiausi jo. Visada. . .

Ne visada. Mat būdavo ir taip, kad atrodydavo: abejoti nėra ko. Reikia tik tarti

sau: "O kas man darbo, tai ne mano reikalas, aš - raganius". Paklausyti proto balso. Paklausyti instinkto, jei ne patirties. Ar bent pačios papras­čiausios baimės.

Privalėjau paklausyti proto balso ir tada... Nepaklausiau. Maniau, kad renkuosi mažesnį blogį. Pasirinkau mažesnį blogį. M a ­

žesnį blogį! Aš, Geraltas iš Rivijos. Dar vadinamas Skerdiku iš Blavikeno. Ne, Jola. Neliesk mano rankos. Prisilietimas gali tau sukelti . . . Gal i iš­

vyst i . . . O aš nenoriu, kad išvystum. Nenoriu žinoti. Pažįstu savąją lemtį, kur i

neša mane kaip viesulas. Mano lemtis? Ji pėda pėdon seka man iš paskos, bet aš niekada nežvilgčioju per petį.

Kilpa? Taip, regis, Nenekė tai jaučia. Kas tąsyk mane sugundė, C i n -troje? Kaip galėjau taip kvailai rizikuoti?

Ne, ne ir dar kartą ne. Niekada nežvilgčioju per petį. O į Cintrą negrį­šiu, vengsiu jos kaip maro židinio. Niekuomet ten negrįšiu.

Cha, jei gerai apskaičiavau, tas vaikelis turėjo gimti gegužę, maždaug per Beleteino šventę. Jei taip ir buvo, tuomet aplinkybės labai įdomiai su­eina. Mat Jenefer irgi gimusi per Beleteiną...

Jau eikime, Jola. Temsta. Ačiū tau, kad panorai su manim pasikalbėti. Ačiū tau, Jola. Ne, man viskas gerai. Jaučiuosi neblogai. Visai neblogai.

KAINOS KLAUSIMAS

I

Raganiui prie gerklės buvo prikištas peilis. Geraltas gulėjo muiliname vandenyje, galvą atkraginęs ant slidaus

medinės rėčkos krašto. Lūpomis jautė aitrų muilo prieskonį. Peilis, toks atšipęs, kad tikra nelaimė, skausmingai nugremžė jo A d o m o obuolį ir gurgždindamas odą persikėlė po smakru.

Kirpėjas su menininko, suvokiančio, kad jo rankose gimsta šedevras, išraiška veide pagremžė dar kartą, iš gryno įpročio, tuomet nušluostė ra­ganiaus smakrą lininės drobės skiaute, išmirkyta greičiausiai šventagarš­vės antpile.

Geraltas atsistojo, luktelėjo, kol liokajus išpils ant jo kubiliuką van­dens, nusipurtė ir išlipo iš rėčkos. Ant plytelėmis klotų grindų liko šlapi pėdsakai.

- Rankšluostis, pone, - liokajus smalsiai žvilgtelėjo į jo medalioną. - Dėkoju. - Štai apdarai, - pasakė Haksas. - Marškiniai, apatiniai, kelnės, lieme­

nė. O štai apavas. - Apie viską pagalvojote, kaštelione. O su savu apavu ar negalėčiau

eiti? - Ne. Alaus? - Miela i . Rengėsi jis lėtai. Svetimas, šiurkštus, nemalonus audinys, prisilietęs

prie išmirkusios odos, drumstė nuotaiką, kur i buvo taip pasitaisiusi gulint karštame vandenyje.

- Kaštelione. - Klausau jūsų, pone Geraltai. - Gal kartais žinote, kam visa tai? K a m aš čia reikalingas? - Žinoti tai - ne mano priedermė, - atsakė Haksas, žvairakiuodamas į

liokajus. - Mano priedermė - aprengti jus... - Norėjote pasakyti, perrengti. - . . .Aprengt i ir palydėti į puotą, pas karalienę. Apsivi lk i te liemenę,

pone Geraltai. Ir paslėpkite po ja raganiaus medalioną. - Cia buvo mano durklas. - Ir nebėra. Padėtas saugioje vietoje, kaip ir abu jūsų kalavijai bei visa

manta. Ten, kur eisite, ginkluotam nevalia. Raganius gūžtelėjo pečiais ir užsitempė ankštą purpurinę liemenę.

- Kas tai? - paklausė rodydamas ženklą, išsiuvinėtą ant krūtinės. - A k , tiesa, - atsiliepė Haksas. - Būčiau ir pamiršęs. Puotoje vadinsitės

garbiuoju Raviksu iš Keturragių. Kaip garbės svečias, sėdėsite karalienės dešinėje, toks yra jos noras. O tas ženklas ant liemenės - jūsų herbas. A u k ­siniame lauke juodas žingsniuojantis lokys su raita ant jo dama mėlynu rūbu, pasklidais plaukais ir iškeltomis rankomis. Jums derėtų visa tai įsi­minti, mat kuris nors iš svečių gali būti kuoktelėjęs dėl heraldikos, kas ne­retai pasitaiko.

- Supratau, įsiminsiu, - rimtai atsakė Geraltas. - O tie Keturragiai, kur jie yra?

- Ganėtinai toli. Pasiruošęs? Galime eiti? - Galime. Dar pasakykite, pone Haksai , kokia proga keliama puota? - Karalaitei Pavetai sueina penkiolika, pagal papročius sugužėjo pre­

tendentai į jos ranką. Karalienė Kalantė nori išleisti ją už ko nors iš Skeli-go. Sąjunga su saliečiais mums būtų labai svarbi.

- Kodėl būtent su jais? > - Tų, su kuriais sudaro sąjungą, jie nepuldinėja taip dažnai kaip kitų. - Rimta priežastis. - Bet ne vienintelė. Cintroje, pone Geraltai, tradicija draudžia moteriai

sėsti į sostą. Mūsų karalius Riogneris ne per seniausiai pasimirė nuo maro, o karalienė kito vyro nenori. Mūsų ponia Kalantė labai protinga ir teisin­ga, bet karalius būtų karalius. Tas, kuris ves karalaitę, ir sės į sostą. Būtų gerai, kad pasipainiotų tvirtas vyrukas. O tokių reikia ieškoti salose. Jie -ne ištižėlių tauta. Gal jau eikime?

Vidur galerijos, juosiančios nedidelį, tuščią vidinį kiemelį, Geraltas su­stojo ir apsidairė.

- Kaštelione, - pratarė pusbalsiu. - Dabar mūsų niekas negirdi. Saky­kite, kam karalienei prireikė raganiaus. Kas kitas žinos, jei ne jūs.

- Ka ip ir visiems kitiems, - sumurmėjo Haksas. - Cintra - tokia pat kaip ir bet kur i kita šalis, lygiai tokia pat. Turime čia ir vilkolakių, ir basi-liskų, o gerai paieškoję ir mantikorą surastume. Taigi ir raganius gali pra­versti.

- Neišsisukinėkite, kaštelione. Klausiu, kam karalienei raganius reika­lingas puotoje, ir dar perrengtas mėlyna meška pasklidais plaukais.

Haksas taip pat apsidairė, net persisvėrė per galerijos turėklus. - Negeri dalykai dedasi, pone Geraltai, - suburbleno. - Pilyje, tataigi.

Baido kažkas. -Kas? - O kas gali baidyti? Baidyklė. Žmonės šneka, žemaūgė, kuprota, dyg­

liuota nelyginant ežys. Naktimis po pilį slampinėja, grandinėmis žvangi­na. Dejuoja ir stena kambariuose.

- O pats ar matėte? - Ne, - Haksas nusispjovė. - Ir nenoriu pamatyti. - Skiedžiate, kaštelione, - susiraukė raganius. - Nesueina jūsų istorijos

galai. Einame į tą sužieduotuvių pokylį. Ir ką man reikės ten daryti? Ser­gėti, kad iš po stalo neiššoktų kuprius ir nesudejuotų? Be ginklo? Apta i ­sėte kaip juokdarį. Ėėė, pone Haksai .

- Et, manykite sau, ką norite, - pasipūtė kaštelionas. - Liepta nieko jums nesakyti. Prašėte, tad ir papasakojau. O jūs.. . kad skiedžiu. Didžiai mandagu.

- Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti, kaštelione. Tik štai stebiuosi... - Verčiau nesistebėkite, - Haksas nusigręžė, vis dar negalėdamas atlyž­

ti . - Nėra čia ko stebėtis. Štai ką jums patarsiu, pone raganiau. Jeigu kara­lienė lieps jums išsirengti nuogam, nusidažyti pasturgalį žydra spalva ir pasikarti ant sienos žemyn galva vietoj žvakidės, taip ir padarykite, nesi­stebėdamas ir nedvejodamas. Kitaip galite susilaukti rimtų nemalonumų. Supratote?

- Supratau. Eikime, pone Haksai . K a d ir kas manęs lauktų, per tas maudynes praalkau.

II

Karalienė Kalantė pasveikino raganių su visomis banaliomis ceremo­nijomis, pavadino jį "Keturragių valdovu" , o paskui nebepersimetė su juo anei žodeliu. Puota niekaip neprasidėjo: svečiai vis dar rinkosi į menę, he­roldas garsiai paskelbdavo kiekvieną atvykusįjį.

Stalas buvo didžiulis, stačiakampis, prie jo galėjo susėsti daugiau nei keturiasdešimt vyrų. Jo gale, soste aukšta atkalte, sėdėjo Kalantė. Jai iš de­šinės įsitaisė Geraltas, iš kairės - žilaplaukis dainius su liutnia, Drogodaras. Du krėslai stalo gale į kairę nuo karalienės l iko neužimti.

Geralto dešinėje, prie ilgojo stalo krašto, įsitaisė kaštelionas Haksas ir vaivada sunkiai įsimenama pavarde. Už jų sėdėjo svečiai iš Atrėš kuni ­gaikštystės - apsiblausęs tylenis riteris Rainfarnas ir jo globotinis, pūsta-žandis dvylikametis kunigaikštis Vindhalmas, vienas iš pretendentų į ka­ralaitės ranką. Toliau - marga įvairaus rango riterių iš Cintros ir aplinkinių vasalinių kraštų virtinė.

- Baronas Eilembertas iš Tigo! - paskelbė heroldas. - Kudkudakas! - sukuždėjo Kalantė, kumštelėdama Drogodarą. - Bus

l inksma. Liesas, ūsuotas, prabangiai apsirengęs riteris žemai nusilenkė, tačiau

jo gyvos, linksmos akys ir šypsenėlė lūpose bylojo, kad pataikauti šis žmo­gus nelinkęs.

- Būkite pasveikintas, pone Kudkudakai , - ceremoningai tarė karalie­nė. Regis, barono pravardė jam buvo pri l ipusi tvirčiau nei giminės pavar­dė. - Džiaugiuosi, kad atvykote.

- Ir ašen džiaugiuosi kviet imu, - pareiškė Kudkudakas ir atsiduso. -Ką gi, užmesiu akį į princesę, jei leisi, karaliene. Sunkus viengungio gyve­nimas, valdove. įt

- Na jau, garbusis Kudkudakai , - Kalantė, sukdama ant piršto plaukų sruogą, šyptelėjo. - Juk gerai žinome, kad esate vedęs.

- Ėėė, - pasipiktino baronas. - Pati, valdove, žinai, kokia silpnutė ir tra­pi ta mano žmonelė, o mūsų krašte dabar kaip tik raupai siautėja. Statau savo diržą ir kardą prieš senų vyžų porą: po metų jau ir gedulas bus pasi­baigęs.

- Bėdulis tu, K u d k u d a k a i , bet ir laimės kūdikėlis vienu kartu, - dar maloniau nusišypsojo Kalantė. - Tavo žmona iš tiesų silpnutė. Girdėjau, pernai per pjūtį užtiko tave šiene su merga, mažne visą mylią vijosi su ša­kėmis, o taip ir nepavijo. Privalai geriau ją maitinti ir myluoti , o ir sergėti, kad jai naktį nugara nežvarbtų. Pamatysi, po metų jau bus sveikutė.

Kudkudakas nukabino nosį, tačiau ne i t in įtaigiai. - Užuominą perpratau. Bet ar galiu l ikt i puotoje? . - Tik džiaugsiuosi, barone. - Skeligo pasiuntiniai! - šūktelėjo heroldas, jau padoriai užkimęs. Saliečiai įžengė guviai ir triukšmingai, keturiese, žvilgančiomis odinė­

mis striukėmis, apsiūtomis ruonio kai l iu , perjuostomis languotais vi lno­niais diržais. Pirmieji ėjo gyslotas tamsgymis karys ereliška nosimi ir drū­tas rusvaplaukis jaunuolis. V i s i nusilenkė karalienei.

- D i d i garbė, - švelniai nuraudusi pareiškė Kalantė, - savo pilyje vėl sveikinti tokį garsų riterį kaip Eistas Tuirseachas iš Skeligo. Jei nebūtų plačiai žinoma, kaip tu niekini santuoką, puoselėčiau viltį, kad galbūt at­vykai siekti manosios Pavetos rankos. Nejau vis dėlto įgriso vienatvė, ger­biamasis?

- Dažnai įgrysta, gražioji Kalantė, - atsakė tamsiaveidis salietis, pakel­damas į karalienę žibančias akis. - Pernelyg pavojingas mano gyvenimas, kad galėčiau svajoti apie tvirtą sąjungą. Jei ne tai . . . Paveta dar jauna pane­lė, neišsiskleidęs pumpurėlis, tačiau...

- Tačiau kas, riteri? - Obuoliukas nuo obels netoli rieda, - Eisto Tuirseacho veide nušvito

baltadantė šypsena. - Pakanka žvilgtelėti į tave, karaliene, ir iškart matyti, kokia gražuolė bus karalaitė, sulaukusi to amžiaus, kuomet moteris jau gali suteikti laimę kar iui . Bet šiuo metu jos rankos dera siekti jaunuo­liams. Tokiems kaip štai mūsų karaliaus Brano seserėnas Crach an Cra i -tas, kuris kaip tik tokiu tikslu čionai ir atvyko.

Crachas, palenkęs rusvą galvą, ant vieno kelio priklaupė priešais kara­lienę.

- Ką dar atsivedei, Eistai? Šalia Crach an Craito priklaupė kresnas, tvirtas vyras su barzda kaip

šluota ir drimba su dūdmaišiu ant nugaros. - Štai narsusis druidas Pelėkis, kaip ir aš, karaliaus Brano bičiulis bei

patarėjas. O štai Draigas Bon-Dhu, mūsų šaunusis skaldąs. Trys dešimtys Skeligo irklininkų laukia pilies aikštėje ir nepraranda vilties, kad gražioji Kalantė iš Cintros pasirodys jiems bent lange.

- Sėskite, garbieji svečiai. Tu, pone Tuirseachai, štai čia. Eistas atsisėdo stalo gale, nuo karalienės skeligietį skyrė tik tuščias

krėslas ir Drogodaras. K i t i saliečiai susėdo kartu, kairėje pusėje, tarp maršalkos Visegerdo ir trijų Strepto valdovo sūnų, vardu Sraigė, Strazdas ir Riestauodegis.

- Daugmaž vis i . - Karalienė palinko maršalkos pusėn. - Visegerdai, pradėkime.

Maršalka suplojo delnais. Liokajai, nešini pusdubeniais ir ąsočiais, ilga virtine patraukė prie stalo, o svečiai juos pasitiko džiugiai murmėdami.

Kalantė beveik nevalgė, sidabrine šakute abejingai stumdė maisto kąsnelius. Drogodaras, paskubomis šį tą sukrimtęs, vėl brązgino liutnios stygas. Tuo tarpu ki t i svečiai išties negailestingai niokojo keptus parše­lius, paukštieną, žuvį ir moliuskus, o nepralenkiamas čia buvo rusvasis Crach an Craitas. Rainfarnas iš Atrėš griežtai prižiūrėjo jaunąjį kunigaikštį Vindhalmą, sykį net trenkė per nagus, kai anas taikėsi pasiekti ąsotį su sidru. Kudkudakas, trumpam paliovęs graužti kaulus, nudžiugino kaimy­nus pamėgdžiodamas balinio vėžlio švilpimą. Linksmybės vis labiau įsi­smarkavo. Pasigirdo pirmieji tostai, kuo toliau, tuo nerišlesni.

Kalantė pasitaisė siaurą auksinį lanką pelenų spalvos garbanose ir kryptelėjo į Geraltą, kuris įsigilinęs trupino didžiulio raudono vėžio kiau­tą.

- Nagi , raganiau, - pratarė. - Triukšmo jau pakanka, kad galėtume slapčia persimesti keliais žodeliais. Pradėkime nuo mandagumo. Džiau­giuosi susipažinusi.

- Ir aš džiaugiuosi, karaliene. - Mandagybių pakaks, pakalbėkime konkrečiau. Turiu tau darbo. - Nujaučiu. Retas kas kviečia mane į puotą vien iš palankumo. - Ką gi, prie stalo gal ir nesi it in įdomus pašnekovas. Ar nujauti ir dar

ką nors? - Taip. - O k ą ? - Karaliene, pasakysiu sužinojęs, kokia mano užduotis. - Geraltai, - tarė Kalantė, pirštais liesdama vėrinį, kurio mažiausias

smaragdas dydžiu prilygo grambuoliui, - kaip manai, kokią užduotį gali­ma skirti raganiui? Ką? Iškasti šulinį? Užlopyti skylę stoge? Išausti gobe­leną, vaizduojantį visas karaliaus Vridanko ir gražiosios Cero vestuvių nakties pozas? Pats turbūt geriau žinai, ką daro tavo profesijos žmonės.

- Taip, žinau. O dabar galiu pasakyti, ką nujaučiu, karaliene. - Smalsu. - Nujaučiu, kad, kaip ir daugelis kitų, mano amatą painioji su visai k i ­

ta profesija. - A k , - atrodė, kad Kalantė, vos vos pal inkusi l iutnia barškinančio

Drogodaro pusėn, mintimis skrajoja kažkur tolybėse. - O kas gi yra, Ge­raltai, tie kit i , kurių tiek daug ir su kuriais dėl neišmanymo taip maloniai

mane palyginai? Ir su kokia profesija painioja tavąjį amatą tie kvailiai? - Karaliene, - ramiai kalbėjo Geraltas, - keliaudamas į Cintrą, sutikau

sodiečių, pirklių, prekeivių nykštukų, katilių ir medkirčių. V i s i jie minėjo ėdrūne, kažkur čionykščiuose miškuose įsitaisiusią prieglobstį - namelį ant naguoto trikojo. Šnekėjo apie kalnuose įsimetusią chimerą. A p i e laumžirgius ir skolopendromorfus. Regis, gerai paieškojus, atsirastų ir mantikora. Štai kiek užduočių raganiui, kurias jis galėtų atlikti be sveti­mų apdarų ir svetimo herbo.

- Neatsakei į mano klausimą. - Karaliene, neabejoju, kad sąjunga su Skeligu, kurią užtikrintų tavo

dukrelės vedybos, Cintrai labai svarbi. Galbūt intrigantai, siekiantys tokiai sąjungai sukliudyti , nusipelnė pamokos, bet viską reikia suveikti neįpai-niojant į tai valdovės. Aišku, būtų geriausia, jei juos pamokytų niekam nežinomas ponas iš Keturragių, kuris paskui dingtų iš akiračio. O dabar atsakysiu į tavo klausimą. Mano amatą painioji su samdomo žudiko pro­fesija. Mano minėtieji k i t i yra tie, kurių rankose valdžia. Ne pirmą kartą esu kviečiamas į dvarą, kuriame valdovų problemoms spręsti reikia stai­gių kirčių kalaviju. Bet aš niekada už pinigus nežudžiau žmonių, nei k i l ­niais, nei nedorais tikslais. Ir niekada to nedarysiu.

Šurmulys prie stalo augo tokiu pat greičiu, kokiu seko alus. Rusvasis Crach an Craitas dėmesingiems klausytojams porino apie mūšį prie Thvitho. Pamirkęs į padažą mėsa apskretusį kaulą, jis nubraižė ant stalo žemėlapį ir garsiai rėkaudamas ėmė demonstruoti taktikos niuansus. Kudkudakas, lyg norėdamas pateisinti savo pravardę, staiga užkudakavo it tikrų tikriausia perekšlė, tuo sukeldamas visuotinę puotautojų linksmy­bę ir suglumindamas tarnus, kurie pamanė, kad paukštis pasišaipė iš jų budrumo ir sugebėjo iš kiemo kažkaip prasmukti į menę.

- Tai mat kaip, pasirodo, lemtis nubaudė mane - atsiuntė pernelyg įžvalgų raganių. - Kalantė nusišypsojo, tačiau jos primerktose akyse spin­dėjo pyktis. - Raganių, kuris be šlakelio pagarbos ar bent paprasčiausio mandagumo atskleidžia mano intrigas ir nedorus, nusikalstamus planus. Bet ar tik mano grožis ir kerinti asmenybė nebus apžavėję ir aptemdę ta­vo proto? Niekada daugiau taip nedaryk, Geraltai. Nekalbėk šitaip apie tuos, kurių rankose valdžia. Nė vienas iš jų tokių žodžių nepamirš, o juk tu pažįsti karalius, žinai, ką jie sugeba. Durklas. Nuodai . Požemis. Įkaitin­tos žnyplės. Yra šimtai, tūkstančiai būdų, kuriuos gali pasitelkti karaliai, įpratę keršyti už užgautas ambicijas. Net nepatikėtum, Geraltai, kaip lengva įžeisti kai kuriuos valdovus. Retas kuris ramiai pakęs tokius žo­džius kaip: " N e " , "Nedarys iu" ar "Niekada" . Maža to, pakanka tokį val ­dovą pertraukti kalbantį ar įterpti netinkamą žodelį, ir jau gali neabejoti -atsidursi ant rato kaulams laužyti.

Karalienė suglaudė blyškius, siaurus delnus ir priglaudusi juos prie lū­pų reikšmingai patylėjo. Geraltas jos nepertraukė ir nieko neįterpė.

- Karaliai , - vėl prašneko Kalantė, - žmones skirsto į d v i kategorijas.

Vieniems jie įsako, o kitus perka. Kadangi lenkiasi senai banaliai tiesai esą nupirkti galima kiekvieną. Kiekvieną. Iškyla tik kainos klausimas. Su­tinki? A k , ir kam aš klausiu. Juk tu - raganius, dirbi savo darbą ir gaun: užmokestį, tau žodis " p i r k t i " netenka savo niekingos prasmės. O kainos klausimas tau yra savaime suprantamas dalykas, susijęs su užduoties keblumo lygiu, atlikimo kokybe, meistryste. Taip pat ir su tavąja šlove, Geraltai. Elgetos jomarkuose giesmes gieda apie baltaplaukio raganiaus is Rivijos žygius. Jei bent pusė to, ką girdėjau - tiesa, galiu lažintis, kad tave paslaugos kainuoja nemažai. Samdyti tave tokiems paprastiems ir bana­liems darbams, kaip rūmų intrigos ar žudymas, būtų pinigų švaistymas, Tai galima padaryti ir kitomis, pigesnėmis rankomis.

- B R A A A K ! Haaa - braaak! - staiga užmaurojo Kudkudakas ir susilau­kė triukšmingų ovacijų už dar vieno žvėries balso pamėgdžiojimą. Koks tai gyvūnas, Geraltas nežinojo, tačiau susidurti su tokiu tikrai nenorėtų. Pastebėjęs ramų nuodingai žalių karalienės akių žvilgsnį, jis nusigręžė. Drogodaras, nuleidęs galvą, tyliai birzgino liutnios stygas, jo veidą dengė žili plaukai, krintantys ant rankos ir instrumento.

- A k , Geraltai, - tęsė Kalantė, mostu sulaikiusi liokajų, ketinusį pripi l ­dyti jos taurę, - aš kalbu, o tu tyl i . Mes puotoje, v is inor ime linksmintis. Tad pralinksmink mane. M a n jau trūksta tavo taiklių pastabų ir įžvalgių komentarų. Nepakenktų vienas kitas komplimentas, ištikimybės ar pa­klusnumo pažadas. Eilės tvarką gali pasirinkti pats.

- Ką gi, karaliene, - atsiliepė raganius, - aš iš tikro nelabai įdomus už­stalės pašnekovas. Negal iu atsistebėti, kad kaip tik man suteikei nepa­prastą garbę sėdėti greta tavęs. Juk buvo galima čia pasodinti ką nors kur kas tinkamesnį. Bet ką, ko tik būtum panorėjusi. Pakaktų tik įsakyti arba nupirkt i . Tai tik kainos klausimas.

- Kalbėk, kalbėk. - Kalantė atlošė galvą, prisimerkė, jos lūpose sustin­go tariamai miela šypsena.

- Esu didžiai pagerbtas ir didžiuojuosi, kad tai aš sėdžiu šalia Cintros karalienės Kalantės, kurios grožį gali pranokti nebent jos protas. Tokia pat didžiule garbe laikau ir tai, kad karalienė teikėsi girdėti apie mane ir, rem­damasi tuo, ką girdėjo, nenori naudotis manimi, tvarkydama banalius rei­kalus. Aną žiemą ne toks malonus kunigaikštis Hrobarikas mėgino pa­samdyti mane ieškoti gražuolės, kuri , kai jai įgriso netašytas merginimas, pabėgo iš baliaus, bet pametė batelį. Sunkoka buvo įtikinti kunigaikštį, kad jam reikalingas didis pėdsekys, o ne raganius.

Karalienė klausėsi jo mįslingai šypsodamasi. - K i t i valdovai, protu tau neprilygstantys, garbioji Kalantė, taip pat

nevengdavo skirti man kuo banaliausių užduočių. Svarbiausia jiems bū­davo nužudyti posūnį, įtėvį, pamotę, dėdę, tetą, visų nė nesuskaičiuočiau. Jiems atrodydavo, kad tai tik kainos klausimas.

Karalienės šypsena galėjo reikšti bet ką. - Tad pakartosiu, - Geraltas šiek tiek palenkė galvą, - kad neapsakomai

didžiuojuosi, sėdėdamas šalia tavęs, valdove. Ambici jos mums, raga­niams, reiškia nepaprastai daug. Net nepatikėtum, karaliene, kiek daug. Vienas valdovas kadaise užgavo raganiaus ambicijas, pasiūlydamas darbą, kuris niekaip nederėjo nei su garbe, nei su raganių kodeksu. Maža to, anas valdovas nepaisė mandagaus atsisakymo ir mėgino neišleisti raga­niaus iš pilies. Tie, kurie vėliau pasakojo apie šį nutikimą, visi kaip vienas teigė, kad tai buvo ne pats geriausias to valdovo sumanymas.

- Geraltai, - pagaliau prašneko Kalantė, - tu klydai . Esi labai įdomus pašnekovas.

Kudkudakas nusibraukė alaus putą nuo ūsų ir nuo krūtinės, užvertė galvą ir veriamai užkaukė, nepaprastai vykusiai mėgdžiodamas rujojančią vilkę. Jam tučtuojau pritarė kiemo ir visos apylinkės šunys.

Vienas brolių iš Strepto, tas, kurį vadino Riestauodegiu, pamirkęs pirštą aluje, riebiu brūkšniu apibrėžė Crach an Craito pieštą planą.

- Niekam tikęs planas! - užriko. - Taip veikti negalima! Čionai, į spar­ną, reikėjo nukreipti raitiją ir smogti!

- Cha! - šūktelėjo Crach an Craitas ir taip tvojo kaulu į stalviršį, kad padažas tykštelėjo ant kaimynų veidų ir tunikų. - Ir susilpninti centrą? Svarbiausią poziciją? Nesąmonė!

- Tik neregys arba nevisprotis tokioje padėtyje pražiopsotų progą ma­nevrui!

- Tikrai taip! Teisingai! - sušuko Vindhalmas iš Atrėš. - Kas tavęs klausia, sūdžiau! - Pats sūdžius! - Užčiaupk srėbalinę, kol tuo kaulu neužvažiavau! - Crachai, sėdėk subinę prisėdęs ir tylėk, - užbliovė Eistas Tuirsea-

chas, nutraukęs pašnekesį su Visegerdu. - Pakaks jau tų barnių. Ėgi pone Drogodarai! Veltui žūsta jūsų talentas! Iš tikro klausytis jūsų nuostabaus, nors ir tylaus muzikavimo reikia susikaupus, rimtyje. Draigai Bon-Dhu, liaukis rijęs ir lakęs! Nė vieno prie šito stalo tuo nenustebinsi. Verčiau pa­pūsk savo dūdmaišį ir pradžiugink mūsų ausis padoria kariška muzika. Tau leidus, kilnioji Kalantė!

- O, motinėle, - sušnibždėjo karalienė Geraltui ir, nebylios nevilties apimta, sekundei užvertė akis į lubų skliautą. Tačiau linktelėjo pritarda­ma, visiškai natūraliai ir maloniai nusišypsojusi.

- Draigai Bon-Dhu, - paprašė Eistas, - sugrok mums giesmę apie mūšį prie Chocebužo! Ji bent jau nesukels abejonių karvedžių taktiniais veiks­mais! N e i tąja, kur i ten pelnė nemirtingą šlovę! Į šauniosios Kalantės iš Cintros sveikatą!

- Į sveikatą! Šlovė! - užriaumojo svečiai, tuštindami taures ir molinius bokalus.

Draigo Bon-Dhu dūdmaišis grėsmingai užgaudė, o paskui pratrūko kraupia, pratisa, moduliuota aimana. Puotautojai užtraukė giesmę ir ėmė mušti ritmą, tai yra kuo pakl iuvo trankyti į stalą. Kudkudakas godžiai

žvilgčiojo į ožio odos maišą, neabejotinai pakerėtas sumanymo iš jo sklindančius siaubingus garsus įtraukti į savo repertuarą.

- Chocebužas, - tarė Kalantė, žiūrėdama į Geraltą. - Mano pirmasis mūšis. Nors bijau, kad papiktinsiu išdidųjį raganių ir pelnysiu panieką, vis dėlto prisipažįstu: tąsyk kovėmės dėl pinigų. Mat priešas degino kai­mus, kurie mokėdavo mums duoklę, o mes, nepasotinami gobšai, užuot jam tai leidę, pakilome į kovą. Banali priežastis, banalios kautynės, trys tūkstančiai banalių lavonų, kuriuos paskui maitojo krankliai. Tik pažvelk - užuot susigėdusi, sėdžiu pasipūtusi kaip povas, didžiuodamasi, kad apie mane giedamos giesmės. Net kai joms pritariama tokia klaikia, barbariš­ka muzika.

Karalienė vėl prisilipdė prie veido palaimingos šypsenos parodiją ir kilnodama tuščią taurę atsakinėjo į tostus, tokius pat ilgus kaip ir pats sta­las. Geraltas tylėjo.

- Toliau. - Kalantė paėmė Drogodaro pasiūlytą fazano šlaunelę ir kibo pasimėgaudama graužti. - Kaip minėjau, sužadinai man smalsumą. Girdė­jau, kad jūs, raganiai, esate įdomi kasta, bet nenorėjau tikėti. Dabar t ikiu. Stuktelėjus jums, iš garso aišku, kad esate nukalti iš plieno, o ne nulipdy­ti iš paukščių šūdo. Bet esmės tai nekeičia: tu pakviestas čia tam, kad at-l iktum užduotį. Ir atliksi ją nesimaivydamas.

Geraltas troško niekinančiai, piktai vyptelėti, tačiau susitvardė. A t ­kakliai tylėjo.

- Maniau, - sumurmėjo karalienė dėdamasi, kad visas jos dėmesys su­telktas į fazano šlaunelę, - bent ką nors pasakysi. Arba nusišypsosi. Ne? Juo geriau. Ar galiu manyti, kad sutartį sudarėme?

- Neaiškias užduotis, - sausai pasakė raganius, - neaišku kaip atlikti, karaliene.

- Kas neaišku? Juk viską iš karto nuspėjai. Iš tikrųjų planuoju sąjungą su Skeligu - per savo dukters Pavetos santuoką. Nesuklydai nei spėda­mas, kad tiems planams kažkas gresia, nei manydamas, kad esi man rei­kalingas tai grėsmei pašalinti. Bet čia tavo nuovoka ir išseko. Pamanęs, kad tavo amatą painioju su samdomo žudiko profesija, mane labai įskau­dinai. Tad žinok, Geraltai, kad priskiriu save prie tų retų valdovų, kurie gerai žino, koks yra raganių amatas ir kokiam darbui juos dera samdyti. Kita vertus, tas, kuris žmones žudo taip įgudusiai kaip tu, kas, kad ne už pinigus, neturėtų stebėtis, jei daugelis laiko jį šios srities profesionalu. Ta­voji šlovė tave lenkia, Geraltai, ir skamba ji kur kas garsiau nei tas siaubin­gas Draigo Bon-Dhu dūdmaišis. O ir malonių gaidų joje tiek pat maža.

Dūdmaišininkas, nors karalienės žodžių negalėjo girdėti, koncertą už­baigė. Puotautojai apdovanojo jį chaotiškomis ir triukšmingomis ovacijo­mis, o tada su dar didesniu įkarščiu kibo naikinti valgius ir gėrimus, da­lytis prisiminimais apie gausių mūšių eigą ir laidyti nepadorius juokelius apie moteris. Kudkudakas leido įspūdingus garsus, tačiau buvo neįmano-

ma perprasti, ar jis mėgdžioja dar vieną gyvūną, ar tik mėgina padėti per­krautam skrandžiui.

Eistas Tuirseachas užsikvempė ant stalo. - Karaliene, - kreipėsi jis, - neabejoju, esama svarių priežasčių, dėl k u ­

rių visą dėmesį skiriate vien tik ponui iš Keturragių, bet jau pats metas mums išvysti karalaitę Pavetą. Ko laukiame? Tikiuosi , ne akimirkos, kai Crach an Craitas_nusmigs. O ji jau netoli.

- Tu kaip visada teisus, Eistai. - Kalantė šiltai nusišypsojo. Geraltas ne­galėjo atsistebėti turtingu jos šypsenų arsenalu. - Iš tiesų su garbiuoju Ra-viksu turime aptarti nepaprastai svarbius reikalus. Nesibaimink, skirsiu laiko ir tau. Bet juk mano nuostatas žinai: pirmiau pareigos, paskui malo­numai. Pone Haksai!

Pakėlė ranką, linktelėjo kaštelionui. Haksas, netaręs nė žodžio, atsisto­jo, nusilenkė ir skubiai nutrepsėjęs laiptais dingo tamsioje galerijoje. K a ­ralienė vėl atsigręžė į raganių.

- Girdėjai? Pernelyg i lgai plepame. Jeigu Paveta jau baigė maivytis prieš veidrodį, tuomet netrukus ateis. Todėl įtempk ausis, nes nekartosiu. N o r i u atlikti tai, ką esu numačiusi ir ką tu iš dalies atspėjai. Jokių kitų ato­mazgų negali būti. O tu gali rinktis. Gal iu priversti tave veikti įsakyda­ma. . . kokios būtų pasekmės, jei nepaklustum, nematau prasmės aiškinti. O jei paklustum, kaip supranti, tau būtų dosniai atlyginta. Bet gali suteikti man ir mokamą paslaugą. Atkreipk dėmesį, nesakau: " G a l i u tave nusi­p i r k t i " , - nes nenoriu užgauti tavo raganiškojo orumo. Juk sutinki, kad skirtumas - didžiulis?

- Skirtumo dydžio kažkaip nepastebėjau. - Tokiu atveju atidžiau klausyk, kai tau ką nors sakau. Skirtumas

toks, mano mielas: perkamajam moku savo nuožiūra, o tas, kuris teikia paslaugą, kainą nustato pats. Supratai?

- Maždaug. Tarkime, renkuosi mokamą paslaugą. Ko gero, man reikė­tų žinoti jos esmę?

- Ne, nereikėtų. Įsakymas, be abejonės, būtų konkretus ir vienareikš­mis. Kas kita, jei kalbama apie mokamą paslaugą. Mane domina rezulta­tas. Daugiau niekas. Tavo reikalas, kokiais būdais jį pasieksi.

Geraltas kilstelėjo galvą ir susidūrė su Pelėkio žvilgsniu. Druidas iš Skeligo, nenuleisdamas nuo raganiaus juodų, skvarbių akių, tarsi atsajai pirštais maigė gabalėlį duonos, barstė trupinėlius ant stalo. Geraltas pa­žvelgė žemiau. Priešais jį, ant ąžuolinio stalviršio, duonos trupiniai, kruo­pos iš košės ir raudoni vėžio kiauto skuteliai judėjo greitai it skruzdės. Jungėsi į runas. O šios - akimirkai - į žodį. Į klausimą.

Pelėkis, vis dar įsmeigęs akis į Geraltą, lūkuriavo. Raganius veik ne­pastebimai linktelėjo galvą. Druidas užsimerkė ir akmenine veido išraiška nubraukė trupinius nuo stalo.

- Garbieji ponai! - sušuko heroldas. - Paveta iš Cintros! V i s i svečiai nutilo, galvos pakrypo į laiptus.

Karalaitė, nuleidusi galvą, lėtai žengė pirm kašteliono ir šviesiaplaukio pažo purpurine striukele. Mergaitės plaukai buvo lygiai tokie pat kaip ir motinos - pelenų pi lkumo, tik princesė juos nešiojo supintus į d v i storas kasas, siekiančias žemiau juosmens. Ji buvo pasipuošusi tik diadema su meistriškai raižyta gema ir iš smulkulyčių aukso grandžių sunertu dirže­l iu , per strėnas suveržusiu ilgą sidabriškai žydrą suknią - daugiau jokių papuošalų.

Atlydėta pažo, heroldo, kašteliono ir Visegerdo, karalaitė atsisėdo į laisvąjį krėslą tarp Drogodaro ir Eisto Tuirseacho. Galantiškas salietis tuč­tuojau pasirūpino pr ip i ldyt i jos taurę ir pakalbino. Geraltas negirdėjo, kad ji bent sykį būtų ištarusi daugiau nei vieną žodį. Visą laiką, net tada, kai jos adresu iš įvairių užstalės vietų pasipildavo rėksmingi tostai, mer­gaitė sėdėjo panarinusi galvą, akis pridengusi ilgomis blakstienomis. Jos grožis pribloškė puotautojus - Crach an Craitas liovėsi šūkavęs ir tylomis spoksojo į Pavetą, pamiršęs net alaus bokalą. Vindhalmas iš Atrėš irgi ryte rijo karalaitę akimis, o jo veide mainėsi įvairūs raudonio atspalviai, tary­tum i k i palydų gulti* bebūtų likę išbyrėti kelioms klepsidros smiltelėms. Įtartinai mąsliai mergaitės smulkų veidą tyrinėjo Kudkudakas ir broliai iš Strepto.

- A h a , - tyliai prašneko Kalantė, aiškiai patenkinta efektu. - Ką pasa­kysi , Geraltai? Nenoriu girtis, bet mergaitė tikrai atsigimusi į motiną. Net gaila atiduoti ją tam rudam kelmui , Crachui. Puoselėju viltį, kad galiau­siai iš šuniūkščio išaugs toks vyras kaip Eistas Tuirseachas. Kraujas juk tas pats. Ar klausaisi manęs, Geraltai? Cintrai būtina sąjunga su Skeligu, to reikalauja valstybės interesai. Mano duktė turi ištekėti už tinkamo as­mens, nes ji - mano duktė. Tai ir yra rezultatas, kurį privalai užtikrinti.

- Aš privalau užtikrinti? A r g i tam nepakanka tavo valios, karaliene? - Viskas gali pakrypti taip, kad nepakaks. - Kas gali būti galingesnis už tavo valią? - Lemtis. - A h a . Vadinasi , man, vargšui raganiui, teks atkišti sprandą lemčiai,

kur i galingesnė net už karalienės valią. Raganius, kovojantis su lemtimi! Tai bent ironija.

- Kas čia ironiška? - Nesvarbu. Karaliene, paslauga, kurios pageidauji, regis, yra beveik

neįmanoma. - Jei būtų beveik įmanoma, - iškošė pro dantis Kalantė, kažkaip suge­

bėdama tuo pat metu ir šypsotis, - susitvarkyčiau pati, neprireiktų šlovin­gojo Geralto iš Rivijos. Liaukis maivęsis. Nėra nieko neįmanomo, kyla tik kainos klausimas. Po perkūnėliais, tavajame raganiaus kainoraštyje turi būti nustatyta kaina už tai, kas beveik neįmanoma. Spėju, kad ji nemaža. Užtikrink man minėtą rezultatą, ir gausi, ko tik panorėjęs.

- Kaip pasakei, karaliene? *Turimos galvoje jaunųjų palydos gulti - dalis senovinių vestuvinių apeigų.

- Gausi, ko panorėjęs. Nemėgstu, kai mane verčia kartoti. Įdomu, ra­ganiau, ar prieš kiekvieną darbą, kurio imiesi, darbdavį atgrasinti stengie­si taip pat atkakliai kaip dabar mane? Laikas senka. Sakyk, taip ar ne?

- Taip. - Jau geriau. Jau geriau, raganiau. Toks atsakymas jau kur kas pana­

šesnis į idealų, į tokį, kokio tikėjausi. O dabar nepastebimai ištiesk kairę ranką ir apčiupinėk už mano sosto atlošo.

Geraltas pakišo ranką po geltonai žydromis klostėmis. Beveik iš karto apčiuopė kalaviją, plokštuma pritvirtintą prie atlošo, apmušto kurdybanu, dažyta ožio oda. Puikiai pažįstamą kalaviją.

- Karaliene, - sušnibždėjo jis, - nekartosiu to, ką pirmiau sakiau apie žmonių žudymą, bet, tikiuosi, supranti, kad kovai su lemtimi kalavijo ne­pakanka.

- Suprantu. - Kalantė pakreipė galvą. - Dar reikia raganiaus, kad jį lai­kytų. Kaip matai, pasirūpinau tuo.

- Karaliene.. . - Daugiau nė žodžio, Geraltai. Per ilgai kuždamės. V is i į mus dėbso, o

Eistas jau pradeda siusti. Persimesk vienu kitu žodeliu su kaštelionu. Ko nors užkąsk, išgerk. Tik ne per daug. N o r i u , kad tavo ranka būtų tvirta.

Jis taip ir padarė. Karalienė įsiterpė į Eisto, Visegerdo ir Pelėkio pašne­kesį, kuriame nebyliai dalyvavo ir mieguista Paveta. Drogodaras padėjo liutnią ir įniko kimšti, nutaręs pagaliau atsigriebti. Haksas buvo nešne­kus. Vaivada sunkiai įsimenama pavarde, kuris, matyt, buvo kažką girdė­jęs apie Keturragių reikalus ir rūpesčius, mandagiai pasiteiravo, ar kume­lės ten gerai kumeliuojasi. Geraltas atsakė teigiamai, esą kur kas geriau nei eržilai. Ir suabejojo, ar vaivada suprato pokštą. Sis daugiau nebeklausinė-jo.

Pelėkis vis stengėsi žvilgsniu užmegzti ryšį su raganiumi, tačiau trupi­niai ant stalo nebejudėjo.

Crach an Craitas kuo toliau, tuo karščiau bičiuliavosi su dviem bro­liais iš Strepto. Trečiasis, jauniausias, neištvėrė Draigo Bon-Dhu primesto gėrimo tempo. Pats skaldąs tokį išbandymą pakėlė žvalus kaip agurkėlis.

Kitame stalo gale susigrūdę jaunesni ir ne tokie solidūs svečiai įkaušę nusidainuodami užtraukė žinomą dainelę apie raguotą oželį ir kerštingą, humoro jausmu neapdovanotą bobulę.

Staiga prie Visegerdo pribėgo garbanotas liokajus ir sargybos kapito­nas auksinės ir žydros - Cintros spalvų - munduru. Maršalka susiraukęs išklausė žinią, atsistojo, nuėjo prie sosto ir žemai pasilenkęs kažką su­šnibždėjo karalienei į ausį. Kalantė probėgšmais žvilgtelėjo į Geraltą ir at­sakė Visegerdui trumpai, vienu žodžiu. Tas pasilenkė dar žemiau, vėl kaž­ką sukuždėjo. Karalienė perliejo jį griežtu žvilgsniu, be žodžių delnu pliaukštelėjo į sosto atlošą. Maršalka nusilenkė ir perdavė įsakymą sargy­bos kapitonui. Koks buvo tas įsakymas, Geraltas nenugirdo. Tačiau pro jo

akis nepraslydo, kad Pelėkis neramiai sukruto ir žvilgtelėjo į Pavetą - ši sė­dėjo nejudėdama, panarinusi galvą.

Menėje metalu nuaidėjo sunkūs, žvangūs žingsniai, neužgožė jų net užstalės lalesys. Vis i atsigręžė.

Įžengusioji stovyla buvo tarsi sukaustyta šarvais, sunarstytais iš lakš­tinės geležies ir vašku ėsdintos odos. Išgaubtas, briaunotas, juoda ir žydra spalvomis emaliuotas antkrūtinis pridengė ir segmentuotą prijuostę bei trumpus antšlaunius. Iš šarvuotų antpečių į visas puses smygsojo smailūs plieniniai dygliai, o ištįsęs, šuns snukį primenantis antveidis su tankiu tin­kleliu irgi buvo pasišiaušęs spygliais tartum kaštono kevalas.

Keistasis svetys traškėdamas ir braškėdamas priėjo prie stalo ir sustojo tiesiog priešais sostą.

- Garbioji karaliene, kilmingieji ponai, - per antveidį prašneko atėjū­nas, stangriai nusilenkdamas. - Prašau atleisti, kad pertraukiu iškilmingą puotą. Esu Ežys iš Erlenvaldo.

- Būk pasveikintas, Ežy iš Erlenvaldo, - lėtai atsakė Kalantė. - Prašau prie stalo. Mums, cintriečiams, mielas kiekvienas svečias.

- Dėkoju, karaliene. - Ežys iš Erlenvaldo dar kartą nusilenkė, ranką geležinėje pirštinėje kilstelėjo prie krūtinės. - Tačiau į Cintrą atvykau ne svečiuotis, o svarbiu ir neatidėliotinu reikalu. Karalienei Kalantei leidus, tą savo reikalą išklosiu tuojau pat, negaišindamas jūsų laiko.

- Ežy iš Erlenvaldo, - šaltai pareiškė karalienė, - pagirtinas susirūpini­mas mūsų laiku nepateisina pagarbos stygiaus. O tai, kad į mane kreipiesi pro geležinį sietą, ir laikau nepagarba. Todėl nusiimk šalmą. Mes jau kaip nors ištversime, sugaišę tiek laiko, kiek tau prireiks šiam nesudėtingam veiksmui.

- Mano veidas, karaliene, kol kas liks uždengtas. Tau leidus. Užstale nuvilnijo piktas šurmulys, murmėjimas, tai šen, tai ten pasi­

girdo pro dantis šnypščiami keiksmai. Pelėkis kilstelėjo galvą ir be garso sukrutino lūpas. Raganius pajuto, kaip užkeikimas akimirkai įelektrino orą, kaip krustelėjo jo medalionas. Kalantė žiūrėjo į Ežį prisimerkusi, pirš­tais stuksendama į sosto ranktūrius.

- Leidžiu, - pagaliau ištarė. - N o r i u tikėti, kad tam turi ganėtinai svarią priežastį. Taigi sakyk, kas atvedė tave čionai, Ežy be veido.

- Dėkoju už leidimą, - tarė atėjūnas. - Tačiau negaliu sutikti su kalti­nimu pagarbos stygiumi, tad prisipažinsiu, kad esu susaistytas riterio įža­du. Iki pusiaunakčio man nevalia rodyti veido.

Karalienė nerūpestingu rankos mostu leido suprasti, kad pasiteisini­mas ją tenkina. Ežys žvangindamas dygliuotus šarvus žingtelėjo į priekį.

- Prieš penkiolika metų, - garsiai pasakė jis, - tavo sutuoktinis, garbioji Kalantė, karalius Riogneris, medžiodamas Erlenvalde pasiklydo. Klaidžio­damas po brūzgynus, nukrito nuo žirgo, nusirito į griovą ir išsisuko koją. Gulėjo daubos dugne ir šaukėsi pagalbos, o jam atsakė tik gyvačių šnypš­timas ir artėjančių vilkolakių kauksmas. Jei nebūtų sulaukęs pagalbos, būtų neišvengiamai pražuvęs.

- Žinau apie tą nutikimą, - patvirtino karalienė. - O jei žinai ir tu, spė­ju, kad kaip tik tu tą pagalbą ir suteikei.

- Taip. Tik mano dėka karalius gyvas ir sveikas grįžo į pilį. Pas tave, ponia.

- Taigi esu skolinga tau padėką, Ežy iš Erlenvaldo. Šios padėkos nė kiek nesumenkina tai, kad Riogneris, mano širdies ir guolio valdovas, jau apleido šį pasaulį. Miela i paklausčiau, kaip man išreikšti savo padėką, bet bijau, kad tokį garbingą riterį, kuris laikosi įžadų ir visa kur elgiasi pagal riterio principus, panašus klausimas gali užgauti. Mat tada gali pasirodyti, kad pagelbėjai karaliui iš savanaudiškų paskatų.

- Gerai žinai, karaliene, kad pagalba iš tiesų nebuvo nesavanaudiška. Zinai ir tai, kad dabar kaip tik ir ateinu atlygio, kurį karalius pažadėjo man už išgelbėtą gyvybę.

- Ak štai kaip? - Kalantė nusišypsojo, bet jos akyse sutvisko žali žibu­riukai. - Taigi griovos dugne aptikai karalių, beginklį, sužeistą, pasmerktą suryti gyvatėms ir visokioms baidyklėms. Ir tik tada, kai pažadėjo atlygį, suskubai gelbėti? O jeigu būtų nepanorėjęs arba negalėjęs jo pažadėti, būtum taip ir palikęs jį ten, o aš ik i šiolei nežinočiau, kur dūlija jo kaulai? A k , kaip ki lnu. Spėju, kad tokį tavo elgesį lėmė koks nors ypatingas riterio įžadas.

Svečiai sušurmuliavo garsiau. - Ir štai šiandien tu atvyksti savojo atlygio, Ežy? - toliau kalbėjo kara­

lienė, vis atgrasiau šypsodamasi. - Praslinkus penkiolikai metų? Turbūt t i­kiesi ir procentų, priaugusių per tiek laiko? Čia ne nykštukų bankas, Ežy. Sakai, premiją tau pažadėjo Riogneris? Ką gi, nelengva bus jį čionai pr iv i ­lioti, kad atsiskaitytų su tavim. Ko gero, paprasčiau tave nusiųsti pas jį, į aną pasaulį. Ten judu išsiaiškintumėte, kuris kuriam skolingas. Pernelyg karštai mylėjau savo vyrą, Ežy, kad nepagalvočiau apie tai, jog galėjau jį prarasti jau tada, prieš penkiolika metų, jei tik nebūtų panorėjęs derėtis su tavimi. Tokia mintis žadina ne i t in palankius jausmus tavo asmeniui. Užsislapstęs atėjūne, ar žinai, kad šią akimirką čia, Cintroje, mano pilyje ir mano valioje, esi lygiai toks pat bejėgis ir pasmerktas mirčiai, kaip ir Riogneris tąsyk griovos dugne? Ką man pasiūlysi, kokį atlygį, jei pažadė­siu, kad išeisi iš čia gyvas?

Medalionas Geraltui po kaklu krūptelėjo, suvibravo. Raganius staigiai dirstelėjo į Pelėkį ir susidūrė su skvarbiu, kupinu nerimo šio žvilgsniu. Vos vos pakraipė galvą, klausiamai kilstelėjo antakius. Druidas taip pat pakraipė galvą, garbanotą barzdą vos pastebimai kryptelėjo Ežio pusėn. Geraltas abejojo.

- Taip kalbėdama, karaliene, - sušuko Ežys, - tikiesi mane įbauginti. Ir sukelti čia susirinkusių garbiųjų ponų įtūžį. Tavo gražiosios dukters Pave-tos panieką. Bet svarbiausia - kalbi netiesą. Ir pati tai žinai!

- Kitaip tariant, begėdiškai meluoju. - Kalantės lūpas perkreipė nelaba grimasa.

- Gerai žinai, karaliene, - tęsė nė kiek nesutrikęs atėjūnas, - kas tada nutiko Erlenvalde. Zinai , kad išgelbėtas Riogneris pats, laisva valia, prisie­kė duoti man tai, ko tik panorėsiu. Tegul visi išgirsta, ką tuojau pasaky­siu! Išgelbėtas iš bėdos ir nuvestas pas svitą karalius antrą kartą paklausė, ko norėčiau, ir aš jam atsakiau. Paprašiau, kad pažadėtų atiduoti man tai, ką ras namie, bet apie ką kol kas dar nežino. Karalius prisiekė man tai ati­duosiąs. O grįžęs į pilį rado tave, Kalantė, ką tik pagimdžiusią. Taip, kara­liene, laukiau tuos penkiolika metų, o mano atlygio procentai augo. Da­bar, kai žiūriu į gražiąją Pavetą, matau, kad laukti vertėjo! Ponai ir riteriai! K a i kurie iš jūsų atkeliavote į Cintrą siekti karalaitės rankos. Skelbiu, kad keliavote be reikalo. Pagal karaliaus priesaiką gražioji Paveta nuo pat pir­mosios gyvenimo dienos priklauso man!

Tarp puotautojų kilo tikras sąmyšis. Kas rėkė, kas plūdosi, kas trankė kumščiu į stalviršį, vartė indus. Riestauodegis iš Strepto mosavo iš avienos kepsnio ištrauktu peil iu. Susirietęs Crach an Craitas veikiausiai mėgino išlupti stalo kryžiokų lentą.

- Negirdėta! - klykė Visegerdas. - Kokių turi įrodymų? Įrodymų! - Karalienės veidas, - sušuko Ežys, ištiesdamas geležimi apkaustytą

ranką. - Stai patikimiausias įrodymas! Paveta sėdėjo nejudėdama, nepakeldama galvos. Oras kažkaip keistai

tirštėjo. Raganiaus medalionas po liemene strykčiojo ant grandinėlės. Jis pastebėjo, kaip karalienė mostu pasišaukė už sosto stovėjusį pažą ir kažką jam trumpai įsakė. Geraltas nenugirdo ką. Bet jį sudomino nuostaba jau­nuolio veide ir tai, kad įsakymą karalienei teko pakartoti. Pažas išskubėjo iš menės.

Erzelynė prie stalo niekaip netilo. Eistas Tuirseachas pasisuko į kara­lienę.

- Kalantė, - tarė ramiai, - ar jis sako tiesą? - O jeigu net ir tiesą, - pro dantis iškošė karalienė, kramtydama lūpą

ir pešiodama per ranką permestą žalią šalį, - tai kas? - Jeigu jis sako tiesą, - susiraukė Eistas, - pažado teks laikytis. - Tikrai? - Ar tai reiškia, - niauriai paklausė salietis, - kad tiek tevertini ir visus

kitus pažadus? Taip pat ir tuos, kuriuos aš labai gerai atsimenu? Geraltas apstulbo: visai nesitikėjo kada nors išvysiąs Kalantę tokią

įraudusią, sudrėkusiomis akimis ir virpančiomis lūpomis. - Eistai, - sušnypštė karalienė. - Tai kas kita . . . - Tikrai? - Ak tu, kalės vaike! - staiga pratrūko Crach an Craitas, pašokdamas iš

krėslo. - Paskutinį kvailį, kuris ryžosi sakyti, kad tą ar kitką dariau be rei­kalo, suknaibė krabai Alenkero įlankos dugne! Ne tam aš plaukiau čionai iš Skeligo, kad grįžčiau tuščiomis! Irgi mat konkurentas, kekšės išpera! E i , atneškite kas nors manąjį kardą, duokite ir tam kvaišai geležtę! Tuojau pažiūrėsime, kuris . . .

- Gal pagaliau užsičiaupsi, Crachai? - dygiai mestelėjo Eistas, abiem kumščiais įsiremdamas į stalviršį. - Draigai Bon-Dhu! Atsakai už karaliaus seserėno elgesį!

- Ar ir mane ti ldysi , Tuirseachai? - atsistodamas užriko Rainfarnas iš Atrėš. - Kas išdrįs sutrukdyti man krauju nuplauti mano kunigaikščio įžeidimą? Mano kunigaikščio ir jo sūnaus Vindhalmo, vienintelio, kuris iš tiesų vertas Pavetos rankos ir guolio! Neškite čion kardus! Cia ir dabar pat parodysiu tam Ežiui, ar kaip ten jį vadinti , koks atlygis už tokius įžeidi­mus laukia Atrėje! Kažin ar kas nors sugebės mane suturėti?

- Žinoma. Padorumas, - ramiai atsiliepė Eistas Tuirseachas. - Nevalia veltis į peštynes ar kviesti ką nors į dvikovą be šių namų šeimininkės lei­dimo. Kas čia: Cintros sosto menė ar kokia smuklė, kur galima vos užsi-geidus malti snukius ir badytis peiliais?

Ir vėl vis i padūko rėkauti vienas per kitą, plūstis ir mosuoti rankomis. Erzelynė nutilo it k i rv iu nukirsta, kai menę staiga perskrodė trumpas įsiu­tusio stumbro riaumojimas.

- Ohoho, - atsikrenkštęs pakilo iš krėslo Kudkudakas. - Eistas sukly­do. Jau net į smuklę nebepanašu. Greičiau Žvėrynas, todėl ir stumbras čia pritiko. Garbioji Kalantė, tau leidus, išsakyčiau savo požiūrį į mus užklu­pusį rūpestį.

- Matau, - lėtai pasakė Kalantė, - į tą rūpestį daugelis turi savitą požiū­rį - ir išsako jį, net nesulaukę leidimo. Įdomu, kodėl jūsų nedomina mano požiūris? O jis yra toks: greičiau ši suknista pilis mane užgrius, nei ati­duosiu Pavetą tam keistuoliui. Net neketinu.. .

- Riognerio priesaika.. . - buvo beprašnekąs Ežys, bet karalienė, tren­kusi į stalą auksine taure, nutraukė jį tučtuojau.

- Riognerio priesaika man rūpi kaip pernykštis sniegas! O jei kalbėtu­me apie tave, Ežy, aš dar nenusprendžiau, ar leisiu Crachui arba Rainfar-nui susikauti su tavim, ar įsakysiu paprasčiausiai tave pakarti. Pertraukda­mas mane, kai kalbu, tiesiog padedi apsispręsti!

Geraltas, sunerimęs dėl nepaliaujamai virpančio medaliono, dairėsi po menę ir staiga pastebėjo Pavetos žvilgsnį. Jos akys buvo tokios pat sma­ragdinės kaip ir motinos. Karalaitė jau nebeslėpė jų po ilgomis blakstieno­mis - žvilgčiojo tai į Pelėkį, tai į raganių, o į kitus visai nekreipė dėmesio. Pelėkis sukiojosi, lankstėsi, kažką murmėjo.

Vis dar tebestovintis Kudkudakas reikšmingai atsikrenkštė. - Kalbėk, - linktelėjo karalienė. - Tik trumpai drūtai. - Kaip įsakysi, karaliene. Garbioji Kalantė ir jūs, riteriai! Tikra teisybė,

keistos dovanos iš karaliaus Riognerio pareikalavo Ežys iš Erlenvaldo, keis­to atlygio užsiprašė, kai valdovas pažadėjo patenkinti bet kokį norą. Tik neapsimetinėkime, kad nesame girdėję apie tokius reikalavimus, apie se­ną kaip žmonija Staigmenos Įstatymą. A p i e užmokestį, kurio gali parei­kalauti tas, kuris išgelbsti kieno nors gyvybę, regis, beviltiškoje padėtyje, arba tas, kuris patenkina, regis, neįmanomą patenkinti norą. " A t i d u o s i

man tą, kurį pirmą sut iksi" . Sakysite, tai gali būti šuva, alebardininkas prie vartų, net uošvė, nekantraujanti aploti namo grįžtantį žentą. A r b a štai: " A t i d u o s i man tai, ko nepalikai, bet rasi namie". Netikėtai grįžus iš ilgos kelionės, malonybės, dažniausiai tai būna koks kuilys žmonos lovo­je. Bet būna ir vaikas. Lemties pažymėtas vaikas.

- Kudkudakai , trumpiau, - suraukė antakius Kalantė. - Kaip įsakysi. Ponai! A r g i nesate girdėję apie lemties pažymėtus vai­

kus? A r g i legendinis karžygys Zatretas Voruta vaikystėje nebuvo atiduo­tas nykštukams, nes tėvas, grįžęs į tvirtovę, kaip tik jį sutiko pirmiausia? O Patrakėlis Deiji, kuris išsireikalavo iš keliauninko, kad tas atiduotų ko nepalikęs namuose ir apie ką nežinąs? Ta staigmena buvo šaunusis Su-pris, vėliau išvadavęs Patrakėlį Deiji nuo slegiančio prakeiksmo. Prisimin­kite ir Ziveleną, k u r i , nykštukui Rumplesteltui padedant, tapo Metinos karaliene, o mainais pasiūlė jam savo pirmagimį. K a i Rumplesteltas p r i ­sistatė atsiimti atlygio, Ziveleną netesėjo pažado, kerais privertė nykštuką sprukti. Netrukus nuo užkrato pasimirė ir ji pati, ir vaikas. Neįmanoma nebaudžiamam žaisti su lemtimi!

- Nebaugink manęs, Kudkudakai , - susiraukė Kalantė. - Artinasi pu­siaunaktis, siaubų metas. Ar prisimeni ir daugiau legendų iš savo neabe­jotinai vargingos vaikystės? Jei nebe, tuomet sėsk.

- Prašau malonės, - baronas užrietė ilgą ūsą. - Leisti dar pastovėti. N o ­rėčiau visiems priminti dar vieną istoriją. Tai sena, primiršta legenda, var­gingos vaikystės laikais turbūt visi esame ją girdėję. Ji porina, kad karaliai visada laikosi duoto žodžio. O mus, vargšus vasalus, su karaliais tik jis ir tesieja: tik jis yra sutarčių, sąjungų, mūsų privilegijų, mūsų leno teisės ga­rantas. Tad ką? Dabar atėjo metas suabejoti? Suabejoti karališku žodžiu? Žiūrėti, kaip jis nuvertėja i k i pernykščio sniego? Iš tiesų, jei jau taip, tuo­met mūsų, ištvėrusių vargingą vaikystę, laukia sunki senatvė!

- Kieno tu pusėje, Kudkudakai? - sušuko Raifarnas iš Atrėš. - Tylos! Tegul šneka! - Tas apsjkrėtęs perekšlius užgaulioja monarchus! - Baronas iš Tigo sako teisybę! - Tylos! - staiga riktelėjo Kalantė atsistodama. - Leiskite jam pabaigti. - Širdingai dėkoju, - nusilenkė Kudkudakas. - Bet jau kaip tik baigiau. Menę apsiautė tyla, tokia keista po dar tik ką šurmuliavusio triukš­

mo, kurį buvo sukėlusi barono kalba. Kalantė liko stovėti. Geraltui ding­telėjo, kad vargu ar dar kas nors pastebėjo, kaip dreba jos ranka, kuria pasitrynė kaktą.

- Mano ponai, - prabilo ji pagaliau. - Privalau paaiškinti. Taip, šis... Ežys... sako tiesą. Riogneris iš tikrųjų prisiekė jam atiduoti tai, ko nesiti­kėjo rasiąs namie. Ko gero, mūsų nepamirštamasis karalius buvo tikras mulkis , nieko neišmanė apie moteriškus reikalus ir nemokėjo skaičiuoti i k i devynių. O man visą tiesą išpažino tik mirties patale. Mat numanė, ką

jam padaryčiau, jei sužinočiau apie tą priesaiką. Žinojo, ką gali motina, kurios vaikas taip lengvabūdiškai pažadamas nežinia kam.

Riteriai ir didikai tylėjo. Ežys stovėjo sustingęs tartum geležinė, spyg­liuota statula.

- O Kudkudakas , - tęsė Kalantė, - ką gi , Kudkudakas priminė man, kad esu ne motina, o karalienė. Taigi. Kaip karalienė, rytoj sušauksiu tary­bą. Cintra - ne tironų kraštas. Taryba nuspręs, ar mirusio karaliaus prie­saika turi nulemti sosto įpėdinės dalią. Nutars, ar atiduoti ją ir Cintros sos­tą prašalaičiui, ar žiūrėti karalystės interesų.

Kalantė trumpam nutilo, pašnairavo į Geraltą. - Kreipiuosi į garbinguosius riterius, kurie atvyko į Cintrą, tikėdamiesi

karalaitės rankos... Galiu tik pareikšti gailestį dėl čia patirtų šiurkščių įžei­dimų ir nešlovės. Dėl to, kad teko apsijuokti. Aš dėl to nekalta.

Kuždesyje, kuris nusirito užstale, raganius veikiau juste pajuto, nei iš­girdo Eisto Tuirseacho žodžius.

- Vardan visų jūros dievų, - ne šnibždėjo, o tiesiog alsavo salietis. -Taip elgtis nevalia. Tai tikras kurstymas pralieti kraują. Kalantė, tu juos paprasčiausiai supjudysi. . .

- Eistai, nutilk, - tūžmingai sušnypštė karalienė. - Gal iu ir įsiusti. Žybtelėjęs juodomis akimis, Pelėkis žvilgsniu parodė į Rainfarną iš

Atrėš, kuris perkreipęs rūškaną veidą jau ketino atsistoti. Geraltas žaibiš­kai sureagavo, aplenkė jį ir atsistojo pirmas, garsiai trinktelėjęs krėslu.

- Gal ir neprireiks šaukti tarybos, - ištarė garsiai ir skambiai. V i s i nuti lo, sužiuro į jį nustebę. Geraltas jautė smaragdinį Pavetos

žvilgsnį, Ežio žvilgsnį pro juodas antveidžio groteles, jautė ir stiprėjančią, it potvynio banga kylančią Galią. Regėjo, kaip tos Galios veikiami deglų ir žibintų dūmai pamažu virsta fantastinėmis figūromis. Žinojo, kad tą pat regi ir Pelėkis. Ir niekas daugiau.

- Sakau, - ramiai pakartojo, - kad gali ir neprireikti šaukti tarybos. Ar supranti, ką turiu galvoje, Ežy iš Erlenvaldo?

Dygliuotasis riteris visas girgždėdamas žengė du žingsnius. - Suprantu, - pasigirdo duslus atsakymas iš šalmo. - Tik kvailys nesu­

prastų. Girdėjau, ką pasakė maloningoji ir kilnioji valdovė Kalantė. Sura­do puikų būdą manimi atsikratyti. Pr i imu tavo iššūkį, nepažįstamasai r i ­teri!

- Nepris imenu, - tarė Geraltas, - kad būčiau metęs tau kokį iššūkį. Neketinu kautis su tavim dvikovoje, Ežy iš Erlenvaldo.

- Geraltai! - raukydamasi suriko Kalantė, pamiršusi kreiptis į raganių "garbusis Raviksai" . - Neperlenk lazdos! Nebandyk mano kantrybės!

- N e i mano, - grėsmingai pridūrė Rainfarnas. O Crach an Craitas tik suurzgė. Eistas Tuirseachas parodė jam iškalbingai sugniaužtą kumštį. Crachas suurzgė dar garsiau.

- V i s i girdėjote, - vėl prašneko Geraltas, - barono iš Tigo pasakojimą apie šaunius karžygius, atimtus iš tėvų dėl tokių pat priesaikų, kaip ir

karalius Riognerio - Ežiui. O vis dėlto kodėl, kokiu tikslu tokių priesaikų reikalaujama? Tu, Ežy iš Erlenvaldo, atsakymą žinai. Ji gali sukurti galin­gą, nesuardomą lemties ryšį tarp reikalaujančiojo priesaikos ir tos priesai­kos objekto, tai yra vaiko-staigmenos. Tokiam aklos lemties pažymėtam vaikui gali būti skirta nepaprasta misija. Jis gali tapti neapsakomai svar­bus tam, su kuriuo jį susiejo dalia. Štai kodėl, Ežy, pareikalavai iš Riogne­rio tokio atlygio. Cintros sosto tau nereikia. N o r i tik pasiimti karalaitę.

- Kaip tik taip, nepažįstamasai riteri, - garsiai nusijuokė Ežys. - Būtent to ir siekiu! Atiduokite man tą, kuri yra mano lemtis!

- Tai dar reikia įrodyti, - atsakė Geraltas. - Drįsti abejoti? Po to, kai karalienė patvirtino, kad sakau tiesą? Po to,

ką prieš minutę sakei pats? - Taip. Mat tu kai ką nutylėjai. Riogneris, Ežy, žinojo Staigmenos Įsta­

tymo galią ir savo priesaikos svarbą. O prisiekė todėl, kad žinojo ir dar kai ką: tokias priesaikas saugo įstatymas ir papročiai. Sergsti, kad jų būtų paisoma tik tada, kai jas patvirtina lemties jėgos. Ežy, kol kas į karalaitę tu neturi jokios teisės. Įgysi ją tik jei...

- Jei - kas? - Jei karalaitė pati sutiks eiti su tavim. To reikalauja Staigmenos Įsta­

tymas. Vaiko, ne tėvų, sutikimas patvirtina priesaiką; įrodo, kad jis iš tik­rųjų yra gimęs lemties šešėlyje. Štai kodėl pasirodei tik po penkiolikos metų, Ežy. Mat karalius Riogneris prisiekė su tokia sąlyga.

- Kas esi? - Geraltas iš Rivijos. - Kas esi, Geraltai iš Rivijos, kad dediesi neprilygstamu įstatymų ir pa­

pročių žinovu? - Tą įstatymą Geraltas iš Rivijos išmano geriau nei bet kas kitas, - k i ­

miai pasakė Pelėkis, - nes kadaise pats buvo priverstas jam paklusti. Ka­daise jį išgabeno iš gimtųjų namų, mat buvo tas, kurį tėvas aptiko sugrį­žęs, nors išvykdamas nebuvo palikęs. Ir tik lemties galia jis tapo tuo, kas dabar yra.

- O kas jis yra? - Raganius. Stojusioje tyloje iš kordegardo pasigirdo varpo dūžis, niūrus gausmas

paskelbė vidurnaktį. Vis i sutartinai krūptelėjo ir pakėlė galvas. Į Geraltą žvelgiančio Pelėkio veide pasirodė keista nuostabos išraiška. Ypač smar­kiai sudrebėjo ir neramiai sujudo Ežys. Jo rankos su šarvinėmis pirštinė­mis bejėgiškai nusviro prie šonų, dygliuotas šalmas susiūbavo.

Keista, nežinoma Galia, žilu rūku plūstanti į menę, staiga sutirštėjo. - Tai tiesa, - tarė Kalantė. - Geraltas iš Rivijos yra raganius. Jo amatas

vertas didžiausios pagarbos. Savo gyvenimą jis skyrė sergėti mus nuo v i ­sokių šlykštynių ir košmarų, kuriuos gimdo naktis, kuriuos siunčia mums pikta linkinčios jėgos. Jis galabija baidykles ir monstrus, tykančius mūsų miškuose ir griovose. Ir tuos, kurie įžūliai braunasi į mūsų būstus.

Ežys tylėjo.

- Todėl, - tęsė karalienė, iškėlusi ranką žiedais apmaustytais pirštais, -teįsigalioja įstatymas ir tebūnie tesėta priesaika, ko taip ir troškai, Ežy iš Erlenvaldo. Išmušė pusiaunaktį. Įžadas tavęs nebevaržo. Nus i imk šalmą. Tegul mano duktė, prieš paskelbdama savo valią, prieš apsispręsdama dėl savo lemties, pamato tavo veidą. V i s i trokštame pamatyti tavo veidą.

Ežys iš Erlenvaldo lėtai pakėlė šarvuotą ranką, timptelėjo šalmo raiš­telius, sugriebęs už geležinio rago, nusiėmė jį ir numetė. Šalmas žvangė­damas nusirito parketu. Kas riktelėjo, kas nusikeikė, kas su švilpesiu įkvėpė oro. Karalienės veidą iškreipė pikta, labai jau pikta šypsena. Žiau­raus triumfo šypsena.

Virš plačios, pusiau apskritos antkrūtinio plokštės į juos žvelgė d v i iš­pūstos juodos spangės, įspaustos abipus pailgo, bet buko snukio, apžėlu-sio rusvais šeriais ir virpčiojančiomis vibrisėmis, pilno aštrių baltų dantų. V i d u r y menės stovinčiai būtybei ant galvos ir sprando styrojo trumpų, pilkų, judrių dyglių šukos.

- Štai taip atrodau, - prašneko baidyklė, - ką žinojai kuo puikiausiai , Kalantė. Pasakodamas, kas nutiko Erlenvalde, Riogneris negalėjo nepami­nėti, kaip atrodo tas, kuriam liko dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Tas, k u ­riam, nepaisant išvaizdos, prisiekė tai, ką prisiekė. Tu puikia i pasiruošei mane sutikti, karaliene. K a i išdidžiai ir niekinančiai atsisakei tesėti žodį, tau nepritarė net tavo pačios vasalai. K a i nepavyko užpjudyti manęs mer­gišiais, po ranka, pasisodinusi iš dešinės, dar turėjai raganių žudiką. O bai­gei paprasčiausia niekinga apgavyste. Norėjai pažeminti mane, Kalantė. Tad žinok, kad pažeminai tik pati save.

- Pakaks, - Kalantė atsistojo ir kumščiu įsirėmė į strėnas. - Metas baig­t i . Paveta! Mata i /kas toks arba greičiau kas tokio stovi štai ir reikalauja tavo rankos. Pagal Staigmenos Įstatymą ir senovinį paprotį apsispręsti pr i ­valai tu pati. Sakyk. Pakanka vienintelio tavo žodžio. Jei ištarsi "Taip" , tap­si šio padaro nuosavybe, grobiu. Jei ištarsi " N e " , niekada daugiau jo nebe­pamatysi.

Menėje vis stiprėjanti Galia geležiniu lanku traiškė Geralto smilkinius, ūžė ausyse, šiaušė plaukelius ant sprando. Raganius matė, kaip bąla Pelė-kio, suspaudusio stalo briauną, krumpliai . Plonytę prakaito srovelę, v i n ­guriuojančią karalienės skruostu. Duonos trupinėlius ant stalo, krutančius tartum vabaliukai, formuojančius runas, pabyrančius ir vėl susibėgančius į aiškius žodžius: BŪK A T I D U S !

- Paveta! - pakartojo Kalantė. - Sakyk. Ar eisi su šiuo siaubūnu? Paveta pakėlė galvą. - Taip. Menę užtvindžiusi Galia atitarė jai, dusliai užgaudė po skliautais. Nie ­

kas niekutėlis neišleido nė garselio. Kalantė lėtai, labai lėtai susmuko į sostą. Jos veide nebuvo visiškai jo­

kios išraiškos. - Girdėjote vis i , - tyloje suskambo ramus Ežio balsas. - Ir tu taip pat,

Kalantė. Ir tu, raganiau, gudrusis samdomas žudike. Mano teisės įrodytos. Tiesa ir lemtis įveikė melą ir gudrybes. Kas jums lieka, kilnioji karaliene, persirengęs raganiau? Saitas plienas?

Niekas neatsakė. - Visų mieliausiai, - toliau kalbėjo Ežys, krutindamas vibrises ir tauk­

šėdamas dantimis, - tučtuojau pasišalinčiau iš čia drauge su Paveta, bet negaliu atimti iš savęs vieno malonumo. Tu, Kalantė, atvesi dukterį prie manęs ir įdėsi jos baltą delną į manąjį.

Kalantė lėtai pasuko galvą raganiaus pusėn. Jos žvilgsnyje aiškiai buvo justi įsakymas. Geraltas nė nekrustelėjo, jis jautė ir matė, kaip ore tvinks­tanti Galia telkiasi ties juo. Tik ties juo. Jis jau žinojo. Karalienė prisimer­kė, lūpos virptelėjo...

- Ką?! Kaip? - staiga suriaumojo Crach an Craitas, pašokdamas nuo krėslo. - Baltą delną? Į jo delną? Karalaitė su tuo šeriuotu smirdaliumi? Su tuo... kiauliasnukiu?

- O aš dar ketinau kautis su juo kaip su riteriu! - atitarė Rainfarnas. -Su tuo baidykle, gyvul iu ! Šunimis jį užsiundyti! Šunimis!

- Sargyba! - sušuko Kalantė. Toliau įvykiai ritosi vienas per kitą. Crach an Craitas, su trenksmu

pargriovęs krėslą, griebė nuo stalo peilį. Prisiminęs Eisto įsakymą, Draigas Bon-Dhu daug negalvodamas iš visų jėgų vožė Crachui per pakaušį dūd­maišio vamzdžiais. Anas griuvo ant stalo, tarp eršketų saldžiarūgščiame padaže ir kreivų šonkaulių špantų - tiek l iko iš kepto šerno.

Rainfarnas puolė prie Ežio, žybtelėjo rankovėje slėptas durklas. Pašo­kęs Kudkudakas spirtelėjo kėdę tiesiog riteriui po kojomis. Rainfarnas vikriai peršoko kliūtį, tačiau tos sugaištos akimirkos pakako - Ežys sutrik­dė jį staigiu apgaulingu judesiu ir parklupdė stipriu šarvuoto kumščio smūgiu. Kudkudakas prišokęs jau ketino išplėšti durklą Raifarnui iš ran­kos, tačiau baroną sulaikė kunigaikštis Vindhalmas, įsikirtęs į šlaunį nely­ginant medžioklinis šuo.

Laiptais atidundėjo sargybiniai, ginkluoti gizarmomis ir glevijomis. Kalantė, tiesi, grėsminga, įsakmiai ir impulsyviai parodė į Ežį. Paveta pra­trūko spiegti, o Eistas Tuirseachas - keiktis. V i s i pašoko nesumodami, ko griebtis.

- Užmuškite jį! - sušuko karalienė. Ežys, piktai pupsėdamas ir šiepdamas dantis, atsigręžė į pulti pasiruo­

šusius sargybinius. Buvo beginklis, tačiau saugomas dygliuoto plieno, nuo kurio žvangėdamos atšoko gizarmų geležtės. Vis dėlto smūgio jėga stumtelėjo jį atatupstą, tiesiai ant Rainfarno, kuris sugriebė Ežiui už kojų ir trūktelėjo taip, kad anas neteko pusiausvyros. Padaras sukriokė ir atki­šęs geležinius antalkūnius mėgino prisidengti nuo kirčių krušos. Rainfar­nas smeigė durklu, tačiau ašmenys nuslydo antkrūtinio plokšte. Sukryžia­vę ginklų kotus sargybiniai prirėmė Ežį prie raižiniais išpuošto židinio.

Ant baidyklės pakibęs Rainfarnas surado šarvuose spragą ir suvarė ten durklą. Ežys susirietė.

- Duni i i i i i ! ! ! - sucypė Paveta, pašokdama krėsle. Raganius, jau su kalaviju rankoje, žarstydamas lėkštes, pusdubenius

ir taures, stalu nuskuodė prie židinio. Žinojo, kad laiko turi nedaug. Pa­veta spiegė vis klaikiau. O Rainfarnas dar kartą užsimojo durklu .

Šokdamas nuo stalo Geraltas šniojo kalaviju ir susyk pritūpė. Rainfar­nas sustaugė ir rėžėsi į sieną. Raganius apsisuko ir ašmenų v idur iu vožė sargybiniui, kuris taikėsi smailą glevijos liežuvį suvaryti Ežiui tarp p r i ­juostės ir antkrūtinio. Sargybinis griuvo ant parketo, plokščias šalmas n u ­slydo nuo galvos. Į menę jau skubinosi paspirtis.

- Na jau ne! - užriko Eistas Tuirseachas ir čiupo krėslą. Atsivedėjęs tėš­kė kautis nepatogų baldą į grindis ir su rankoje l ikus iu geroku šipuliu puolė sargybinius.

Užkabintas iš karto dviejų gizarmų kabliais, Ežys braškėdamas griu­vo, tempiamas parketu prapliupo rėkauti ir pūkšti. Prišoko dar vienas sar­gybinis ir užsimojo glevija. Geraltas pačiu kalavijo smaigaliu dūrė jam į smilkinį. Tempusieji Ežį atšoko, pametė gizarmas. Jiems į pagalbą atsku­bėję sargybiniai atšlijo nuo Eisto, kuris raižė orą krėslo nuolauža, tarytum legendinis Zatretas Voruta - stebuklinguoju kalaviju Balmuru.

Pavetos klyksmas pasiekė aukščiausią gaidą ir staiga nutrūko. Geral­tas susigaudę, kas dedasi, ir krito ant parketo, akies krašteliu dar spėjęs pastebėti žalzganą tvyksnį. Ausis pervėrė kraupus skausmas, jis išgirdo siaubingą trenksmą ir veriamą riksmą, ištrūkusį iš daugelio gerklių. O po to - tolygų, monotonišką, vibruojantį karalaitės spiegimą.

Drabstydamas į visas puses indus su gėrybėmis, stalas sukiodamasis pakilo į orą, sunkūs krėslai skraidė po menę, trankėsi į sienas ir lūžinėjo, keldami debesis dulkių plazdėjo gobelenai ir sienų k i l i m a i . Prie įėjimo traškėjo parketas, rėkavo žmonės, sausai pokšėjo gizarmų kotai, lūžinėjan-tys it žabai.

Sostas su jame sėdinčia Kalantė pašoko, nuskriejo per menę ir, triukš­mingai vožęsis į sieną, subyrėjo. Karalienė bejėgiškai susmuko lyg skudu­rinė lėlė. Eistas Tuirseachas, vos išsilaikydamas ant kojų, pripuolė prie jos, sugriebė už pečių ir visu kūnu pridengė nuo krušos, kapojančios sienas ir grindis.

Geraltas, sugniaužęs delne medalioną, kaip įmanydamas greičiau šliaužė tenai, kur Pelėkis, nežinia kokiu stebuklu ne išsitiesęs ant pi lvo, o klūpodamas, kėlė aukštyn trumpą gudobelės vytelę. A n t jos galo buvo pamauta žiurkės kaukolė. D r u i d u i už nugaros ant sienos tikrų tikriausia ugnimi liepsnojo gobelenas, vaizduojantis Ortagoro tvirtovės apgultį ir gaisrą.

Paveta kaukė. Sukiodamasi ji balsu it r imbu čaižė viską ir visus. Jei kas iš gulinčiųjų pamėgindavo stotis, tuojau pat griūdavo ir nuriedėdavo grindimis arba pris iplodavo prie sienos. Geraltas matė, kaip didžiulė,

puošni sidabrinė padažinė, forma primenanti daugiairklę laivę užriestu pirmgaliu, švilpdama nuskriejo per menę ir pargriovė mėginantį sprukti vaivadą sunkiai įsimenama pavarde. N u o lubų tyliai byrėjo tinkas. O pa­lubėje sukosi stalas, ant kurio išsikėtojęs Crach an Craitas svaidė žemyn bjaurius keiksmus.

Geraltas pagaliau nušliaužė i k i Pelėkio. Jiedu prisiglaudė už krūvos, kurią, vardijant nuo apačios, sudarė Strazdas iš Strepto, alaus statinaitė, Drogodaras, krėslas ir Drogodaro liutnia.

- Tai grynoji, pirmykštė Galia! - suriko druidas, perrėkdamas traškesį ir trenksmus. - Ji jos nesuvaldo!

- Žinau! - taip pat r iksmu atsiliepė Geraltas. Jam į nugarą trinktelėjo nežinia iš kur atlėkęs keptas fazanas su keliomis iš sturplio tebekyšančio-mis dryžuotomis plunksnomis.

- Ją reikia sutramdyti! Jau skilinėja sienos! - Matau! - Pasiruošęs? - Taip! - Viens! D u ! Trys! Smogė jai abu drauge, Geraltas - A a r d Ženklu, Pelėkis - šiurpiu trigu­

bu užkeikimu, nuo kurio, atrodė, ims lydytis parketas. Krėslas, kuriame sėdėjo karalaitė, išlakstė į šipulius. Tik Paveta to tarsi nė nepastebėjo - liko sėdėti ore, perregimoje žalzganoje sferoje. Nepaliaudama kaukti pasuko galvą į juos, o jos smulkų veidą staiga perkreipė pikta lemianti grimasa.

- Po šimts demonų! - užbaubė Pelėkis. - Atsargiai! - susiriesdamas šūktelėjo raganius. - Atitverk ją, Pelėki!

Atitverk, kitaip pražūsime! Stalas sunkiai dunkstelėjo į grindis, kryžiokai sulūžo, subyrėjo visa,

kas pasipainiojo. Ant stalo gulėjęs Crach an Craitas per tris uolektis šok­telėjo į viršų. Menėje tirštai lijo lėkštėmis ir maisto likučiais, į parketą du­žo krištolinės ropinės. N u o sienos nuplėštas karnizas nukritęs sudundėjo it griaustinis, i k i pamatų sudrebindamas seną pilį.

- Ji išlaisvina viską! - suriko Pelėkis, vytele taikydamas į karalaitę. - Iš­laisvina viską! Tuojau mus užgrius visa Galia!

Geraltas kalaviju atmušė tiesiai į druidą skriejančią didelę dvidantę ša­kutę.

- Atitverk, Pelėki! Smaragdinės akys pasiuntė į juos du žalius žaibus. Sie susisuko į aki­

nančius ratilus, verpetus, iš kurių raganių ir druidą užgriuvo Galia, tar­tum taranas skaldanti kaukolę, temdanti akis, užimanti kvapą. Drauge su Galia ant jų pažiro pabiro stiklai, majolika, pusdubeniai, žvakidės, kaulai, prakąsti duonos kepalai, lentos, lentelės ir rusenančios pliauskos iš paku­ros. Pašėlusiai rėkdamas lyg didysis kurtinys jiems virš galvų pralėkė kaš­telionas Haksas. Didžiulė virto karpio galva ištižo Geraltui ant krūtinės, tiesiog aukso lauke ant lokio ir panaitės iš Keturragių.

Nors menės sienas drebino Pelėkio užkeikimai, aimanavo sužeistieji, žvangėjo, griaudė ir treškėjo, nors kaukė Paveta ir rėkė pats raganius, jis vis tiek staiga išgirdo tokį klaikų garsą, kokio dar niekad nebuvo girdėjęs.

K u d k u d a k a s klūpėdamas rankomis ir kojomis smaugė Draigo Bon-Dhu dūdmaišį. O pats, nustelbdamas kraupius iš maišo sklindančius garsus, atlošęs galvą, kaukė ir urzgė, žviegė ir kurkė, bliovė ir čirškė visų žinomų, nežinomų, naminių, laukinių ir mitinių gyvūnų balsais vienu metu.

Paveta apstulbusi nutilo ir prasižiojusi žiūrėjo į baroną. Galia netikėtai ėmė silpti.

- Nedelskime! - suriko Pelėkis, mostaguodamas vytele. - Nedelskime, raganiau!

Jiedu vėl smogė. Karalaitę gaubusi žalsvoji sfera sprogo lyg muilo bur­bulas, tuštuma akimirksniu susiurbė menėje siautėjančią Galią. Paveta dribtelėjo ant parketo ir pravirko.

Tyloje, kur i po tik ką ūžusio chaoso tiesiog spengė ausyse, apgriauto­je ir nuniokotoje menėje tarp sulaužytų rakandų ir nejudrių kūnų vargais negalais kalėsi balsai.

- Cuach op arse, ghoul y badraigh mal an cuach, - vis kartojo Crach an Craitas, spjaudydamas kraują, kuris sunkėsi iš perkąstos lūpos.

- Valdykis , Crachai, - per jėgą pratarė Pelėkis, purtydamas nuo dra­bužio grikių košę. - Čia yra moterų.

- Kalantė. M y l i m o j i . Mano. Kalantė! - kartojo Eistas Tuirseachas, įterpdamas žodžius tarp bučinių. Karalienė atsimerkė, tačiau išsivaduoti iš jo glėbio nemėgino.

- Eistai. Žmonės žiūri, - ištarė ji . - Tegul sau žiūri. - G a l kas norėtų paaiškinti man, kas tai buvo? - paklausė maršalka

Visegerdas, išropojęs iš po sudraskyto sieninio ki l imo. - Ne, - atsiliepė raganius. - Daktarą! - plonu balsu sušuko Vindhalmas iš Atrėš, palinkęs prie

Rainfarno. - Vandens! - šūktelėjo vienas brolių iš Strepto, Riestauodegis, savo pa­

laidine gesindamas svylantį gobeleną. - Greičiau vandens! - Ir alaus! - sušvogždė Kudkudakas. Keletas dar galinčių paeiti riterių mėgino pakelti Pavetą, bet ši atstū­

mė jų rankas, atsistojo pati ir svirduliuodama nuėjo prie židinio, kur nu­gara atsišliejęs į sieną sėdėjo Ežys ir negrabiai mėgino išsivaduoti iš krauju apterliotų šarvinių plokščių.

- Ak tas nūdienis jaunimas! - prunkštelėjo Pelėkis, žiūrėdamas į jį ir karalaitę. - Pradeda vos prakutę! Jiems tik viena galvoj.

- Ką tai reiškia?

- Tu ką, raganiau, nežinai, kad mergaitė, kitaip tariant, dar nekalta, nevaliotų pasinaudoti Galia?

- Mat ją kipšai, tą jos mergystę, - suburbėjo Geraltas. - Išvis, tokie jos gebėjimai, iš kur jie? Kiek žinau, nei Kalantė, nei Riogneris...

- Paveldėjimas iš ankstesnės kartos, ne kitaip, - atsakė druidas. - Jos bobutė Adal i ja antakio krustelėjimu pakeldavo tiltą. E i , Geraltai, tu tik pažiūrėk! Jai vis dar negana!

Kalantė, vis dar neatšlydama nuo Eisto Tuirseacho, parodė sargybi­niams į sužeistą Ežį. Geraltas ir Pelėkis skubiai prisiartino, bet jų neprirei­kė. Sargybiniai šnibždėdamiesi ir murmėdami atšoko nuo pusiaugula ty­sančio kūno.

Siaubingas Ežio snukis išskydo, jo kontūrai ėmė keistis. Spygliai ir še­riai vi lnydami virto juodais, žvilgančiais, garbiniuotais plaukais ir barzda, gaubiančiais išblyškusį, kampuotą vyrišką veidą, pasipuošusį išraiškinga nosimi.

- Kkas... - sumikčiojo Eistas Tuirseachas. - Kas jis? Ežys? - Dunis, - švelniai atsakė Paveta. Kalantė, prikandusi lūpą, nusigręžė. - Užkeiktas? - sumurmėjo Eistas. - O kaip.. . - Išmušė pusiaunaktį, - pasakė raganius. - Tik dabar. Varpo dūžis, ku­

rį girdėjome anksčiau, buvo nesusipratimas, klaida. Varpininko klaida. Tiesa, Kalantė?

- Tiesa, tiesa, - išspaudė vyriškis vardu Dunis, atsakydamas už karalie­nę, kur i iš tikrųjų nė neketino atsakyti. - Ką plepate, gal verčiau kuris pa­dėtumėte nusimesti tuos gelžgalius ir iškviestumėte daktarą. Tas beprotis Rainfarnas smeigė man po šonkauliu.

- K a m tas daktaras? - tarstelėjo Pelėkis, imdamas vytelę. - Gana. - Kalantė išsitiesė, išdidžiai kilstelėjo smakrą. - Gana jau. Ka i

baigsite, v is i - į mano apartamentus. V is i ik i vieno. Eistai, Paveta, Pelėki, Geraltai ir tu.. . D u n i . Pelėki...

- Klausau, karaliene. - Ar ta tavo vytelė... Susitrenkiau stuburą. Ir jo sritį. - Kaip įsakysi, karaliene. .

III

- ...prakeiksmas, - toliau pasakojo Dunis, trindamasis skruostą. - N u o pat gimimo. Taip ir nesužinojau, kas ir dėl kokios priežasties tai padarė. N u o pusiaunakčio i k i aušros - normalus žmogus, nuo aušros... matėte koks. Akersparkas, mano tėvas, norėjo tai nuslėpti. Maechte žmonės prie­taringi, burtai ir prakeiksmai karalių šeimoje galėjo sužlugdyti dinastiją. Vienas iš tėvo riterių išsigabeno mane iš dvaro, užaugino, mudu klajojome po pasaulį: riteris ir jo ginklanešys. Paskui, kai jis žuvo, keliavau vienas. Jau ir neprisimenu, kas man pasakė, kad nuo prakeiksmo mane gali išlais­vinti vaikas-staigmena. Netrukus pasipainiojo Riogneris. Kas buvo toliau, patys žinote.

NeReaLus komanda

- Kas buvo toliau, žinome arba numanome, - linktelėjo Kalantė. -Ypač tai, kad, užuot laukęs su Riogneriu sutartus penkiol ika metų, jau anksčiau apsukai galvą mano dukteriai. Paveta! Seniai?

Karalaitė panarino galvą ir iškėlė vieną pirštą. - Se tau kad nori . Irgi mat mažoji burtininkė. Mano panosėje! Tegul

tik išsiaiškinsiu, kas naktimis įleisdavo jį į pilį! Tegul tik prisikasiu ik i dva­ro damų, su kuriomis eidavai skinti raktažolių. Raktažolių, kad jas kur! N a , ir ką man dabar su jumis daryti?

- Kalantė... - pamėgino įsikišti Eistas. - Patylėk, Tuirseachai. Aš dar nebaigiau. Duni , tavo reikalai prastoki.

Judu su Paveta jau ištisus metus kartu - ir ką? Ir nieko. Tai reiškia, kad iš­siderėjai netikro tėvo priesaiką. Lemtis iš tavęs pasišaipė. Tai bent ironija, kaip sako sėdintis štai Geraltas iš Rivijos.

- Velniop tą lemtį, priesaikas ir ironiją, - susiraukė Dunis. - M y l i u Pa­veta ir ji mane myl i , tik tai ir tėra svarbu. Karaliene, negali stoti mūsų lai­mei skersai kelio.

- Gal iu , D u n i , ir dar kaip galiu. - Kalantė pademonstravo vieną iš sa­vųjų nuginkluojančių šypsenėlių. - Bet tau pasisekė - nenoriu. Esu tau šiek tiek skolinga, D u n i . Z inai , už ką. Buvau pasiryžusi... Turėčiau atsi­prašyti, bet labai to nemėgstu. Žodžiu, atiduodu tau Pavetą, ir mes atsi­skaitę. Paveta, tu dar nepersigalvojai?

Karalaitė su įkarščiu papurtė galvą. - Dėkoju, ponia. Dėkoju, - nusišypsojo Dunis. - Esi protinga, kilniašir-

dė karalienė. - Aišku, kad taip. Ir dar graži. - Ir graži. - Jei norite, galite abu l ikt i Cintroje. Vietiniai žmonės ne tokie prieta­

ringi kaip maechtiečiai ir greitai prie visko įpranta. Po teisybei, net kaip Ežys buvai gana simpatingas. Tik sosto kol kas nesitikėk. Ketinu dar kurį laiką valdyt i pati - naujojo Cintros karaliaus pašonėje. Garbusis Eistas Tuirseachas iš Skeligo man šį bei tą pasiūlė.

- Kalantė... - Taip, Eistai, sutinku. Dar niekad nebuvau girdėjusi meilės prisipaži­

nimo, gulėdama ant grindų tarp savo sosto nuolaužų, bet... Kaip tu ten sa­kei, Duni? Tik tai yra svarbu, ir, patariu geruoju, verčiau tegul niekas ne­stoja skersai kelio mano laimei. Ko taip spoksote? Aš dar ne tokia sena, kaip manote, žiūrėdami į mano jau beveik ištekėjusią dukrą.

- Ak tas nūdienis jaunimas, - suburbėjo Pelėkis. - Obuolys nuo obels...

- Ką ten m u r m i , burtininke? - Nieko, valdove. - Tai gerai. Progai pasitaikius, Pelėki, kai ką tau pasiūlysiu. Pavetai

reikės mokytojo. Tegul išmoksta naudotis savo ypatinga dovana. Aš my­l iu šią pilį ir norėčiau, kad ji stovėtų kaip stovėjusi. Dar vienas mano ta-

lentingosios dukrelės isterijos priepuolis, ir pilis gali išlėkti į orą. Ką ma­nai, druide?

- M a n didelė garbė. - Neabejoju. - Karalienė pasuko galvą į langą. - Jau švinta. Metas... Staiga ji atsigręžė į Pavetą ir Dunį, kurie šnibždėjosi, laikydamiesi už

rankų, beveik suglaudę kaktas. - D u n i ! - Klausau, karaliene. - Girdi? Švinta! Jau šviesu! O tu . . . Geraltas pasižiūrėjo į Pelėkį, šis į Geraltą, ir abu prajuko. - O judu, burt ininkai , ko linksminatės? Ar nematote... - Matome, matome, - užtikrino Geraltas. - Laukėme, kol pati pastebėsi, - prunkštelėjo Pelėkis. - Buvo smalsu,

kada susigaudysi. - Ką susigaudysiu? - Panaikinai prakeiksmą. Tu jį panaikinai, - tarė raganius. - Tą pačią

akimirką, kai pasakei " A t i d u o d u tau Pavetą", lemtis įsikūnijo. - Būtent, - pridūrė druidas. - O dievai, - lėtai prabilo Dunis. - Pagaliau. Po šuniašūdžiais, maniau,

džiaugsiuos labiau, užtrimituos kokie trimitai ar dar kas... Įprotis. Karalie­ne! Ačiū. Paveta, girdi?

- M h m , - atsiliepė karalaitė, nepakeldama akių. - Vadinasi, - atsiduso Kalantė, nuvargusi žvelgdama į Geraltą, - viskas

baigėsi gerai. Ar ne, raganiau? Prakeiksmas panaikintas, ruošiamės dve­joms vestuvėms, sosto menės remontas užtruks apie mėnesį, žuvusiųjų -keturi, sužeistųjų - be skaičiaus, Rainfarnas iš Atrėš vos kvėpuoja. Džiau­kimės. Ar žinai, raganiau, kad buvo akimirka, kai jau norėjau įsakyti?..

- Žinau. - Bet dabar privalau atsilyginti tau pagal nuopelnus. Norėjau rezulta­

to, ir jis pasiektas. Cintra sudaro sąjungą su Skeligu. Mano duktė išteka ne pačiomis blogiausiomis sąlygomis. Dar ką tik maniau: visa tai ir šiaip bū­tų atsitikę, net jei nebūčiau atsitempusi tavęs į puotą ir pasisodinusi šalia - viską būtų sutvarkiusi lemtis. Bet aš klydau. Lemtį galėjo pakeisti Rain-farno durklas. O Rainfarną sulaikė kalavijas raganiaus rankoje. Padirbėjai kaip reikiant, Geraltai. L i k o tik kainos klausimas. Sakyk, ko nori .

- Palūkėkite, - įsikišo Dunis, čiupinėdamasis sutvarstytą šoną. - Sako­te, kainos klausimas. Skolininkas esu aš, man ir pridera...

- Nepertraukinėk manęs, žente, - prisimerkė Kalantė. - Tavo uošvė to nepakenčia. Įsimink tai. Ir žinok: tu - joks skolininkas. Taip jau išėjo, kad lyg ir dėl tavęs sudariau sutartį su Geraltu iš Rivijos. Jau sakiau, esame at­siskaitę, ir nematau prasmės be galo atsiprašinėti tavęs. Bet sutartis tebe­galioja. N a , Geraltai. Kokia kaina?

- Tiek to, - atsiliepė raganius. - Norėčiau tavo žaliojo salio, Kalantė. Jis

man visada primintų gražiausios iš mano sutiktų karalienių akių spalvą. Kalantė prajuko ir nusikabino nuo kaklo smaragdų vėrinį. - Šio blizgučio akmenų atspalvis, - pasakė ji, - kaip tik toks. Saugok jį

drauge su maloniais prisiminimais. - Ar galiu šį tą pasakyti? - kukl ia i paklausė Dunis. - Na žinoma, žente, sakyk, sakyk. - Raganiau, vis tiek tvirtinu, kad tai aš esu tavo skolininkas. Tai mano

gyvybei grasino Rainfarno durklas. Jei ne tu, mane būtų nudobę sargybi­niai. Ir jeigu jau kalbama apie kainą, mokėti privalau aš. Užtikrinu, galiu. Ko norėtum, Geraltai?

- D u n i , - lėtai prašneko Geraltas. - Raganius, kurio klausiama tokių dalykų, turi paprašyti klausimą pakartoti.

- Ką gi, kartoju. Matai , esu tavo skolininkas dar ir dėl kitos priežas­ties. Ten, menėje, kai sužinojau, kas esi, ėmiau tavęs neapkęsti, blogai apie tave pagalvojau. Maniau, esi aklas, kraujo trokštantis įnagis, nemąs­tantis, bejausmis žudikas, kuris nušluosto kraują nuo ašmenų ir susiskai­čiuoja pinigus. O įsitikinau, kad raganiaus amatas iš tiesų vertas pagarbos. Saugai mus ne tik nuo to Blogio, kuris tyko tamsoje, bet ir nuo to, kuris slypi mumyse pačiuose. Gaila, kad jūsų tėra tiek nedaug.

Kalantė nusišypsojo. Pirmą kartą tą naktį Geraltas buvo linkęs pripa­žinti, kad jos šypsena nuoširdi.

- Gerai mano žentas pasakė. Prie šios prakalbos galiu pridurt i du žo­džius. Tik du . Geraltai, atleisk.

- O aš, - tarė Dunis, - kartoju. Ko norėtum? - Duni , - rimtai prašneko Geraltas, - Kalantė, Paveta. Ir tu, kilnusis r i ­

teri Tuirseachai, būsimasis Cintros karaliau. Tam, kad taptum raganiumi, reikia gimti lemties šešėlyje, o šitaip gimsta labai nedaugelis. Štai kodėl mūsų tiek mažai. Senstame, žūstame, o neturime kam perduoti savo ži­nių, sugebėjimų. M u m s trūksta sekėjų. O šis pasaulis kupinas Blogio, k u ­ris tik ir laukia, kol mūsų nebeliks.

- Geraltai, - sukuždėjo Kalantė. - Taip, tu nesuklydai, karaliene. D u n i ! At iduos i man tai, ką jau turi ,

bet to dar nežinai. Grįšiu į Cintrą po šešerių metų patikrinti, ar lemtis man buvo mielaširdinga.

- Paveta, - Dunis išplėtė akis. - Juk ne... - Paveta! - šūktelėjo Kalantė. - A r . . . Ar tu . . . Karalaitė nudelbė akis ir išraudo. O paskui atsakė.

PROTO BALSAS 5

- Geraltai! E i ! Ar tu čia? Jis pakėlė akis nuo nugeltusių, šiurkščių Roderiko de Novembrės "Pa­

saulio istorijos", įdomaus, nors šiek tiek ginčytino veikalo, į kurį kibo va­kar, puslapių.

- Čia. Kas nutiko, Neneke? Tau ko nors reikia? - Sulaukei svečio. - Vėl? Kas šįsyk? Pats hercogas Herevardas? - Ne. Šį kartą atvyko Vėdrynas, tavo bičiulis, tas nutrūktgalvis, tas dy­

kaduonis ir tinginys, šitas meno žynys, akinanti baladės ir meilės poezijos žvaigždė. Kaip visada, apgaubtas šlovės, pasipūtęs it kiaulės šlapimpūslė ir prašvinkęs alumi. N o r i su juo pasimatyti?

- Žinoma. Juk jis mano draugas. Nenekė pasipiktinusi gūžtelėjo pečiais. - Nesuprantu tokių draugysčių. Jis - visiška tavo priešingybė. - Priešingybės viena kitą traukia. - Tai jau taip. O štai ir prisistatė, - ji kryptelėjo galvą. - Tavo didysis

poetas. - Neneke, jis iš tiesų yra didis poetas. Gal sakysi, kad nesi girdėjusi jo

baladžių? - Esu, - susiraukė vaidilutė. - K u r negirdėsi. Gal aš nieko apie tai neiš­

manau, gal sugebėjimas laisvai strykčioti nuo jaudinančios lyrikos prie nepadorių kiaulysčių ir yra didžio talento požymis. Tiek to. Atleisk, drau­gijos jums nepalaikysiu. Šiuo metu aš nenusiteikusi klausytis nei jo poezi­jos, nei jo vulgarių pokštų.

Koridoriuje suskambo žaižaruojantis juokas, liutnios garsai, ir ant bib­liotekos slenksčio išdygo Vėdrynas su šviesiai violetine palaidine nėriniuo­tais rankogaliais ir šauniai ant šono nusmaukta kepuraite. Išvydęs Nene­ke, trubadūras perdėtai mandagiai nusilenkė, prie kepuraitės prisegta gar­nio plunksna čiūžtelėjo parketu.

- Giliausia pagarba, garbingoji motule, - kvailokai pragydo jis. - Šlovė Didžiajai Melitelei ir jos vaidilutėms, dorovės ir išminties versmėms...

- Liaukis maivęsis, Vėdryne, - purkštelėjo Nenekė. - Ir nevadink ma­nęs motule. Žinok, mane apima siaubas vien pagalvojus, kas būtų, jei tu­rėčiau tokį sūnų.

Ji apsisuko ir išėjo, šlamėdama žemę siekiančiu drabužiu. Vėdrynas, vaipydamasis it beždžionė, pašaipiai nusilenkė.

- A n e i kiek nepasikeitė, - ištarė palūkėjęs. - Vis dar nesupranta juokų.

Siunta ant manęs, mat minutėlę pasišnekučiavau su vartų sergėtoja, tokia meilute blondine ilgomis blakstienomis, mergiška kasa, siekiančia dailų užpakaliuką, į kurį nuodėmė būtų neįgnybti. Tad ir gnybtelėjau, bet kaip tik pasipainiojo Nenekė... Et, ką ten... Sveikas, Geraltai.

- Sveikas, Vėdryne. Iš kur sužinojai, kad aš čia? Poetas pasitempė, trūktelėjo kelnes aukštyn. - Buvau Viz ime, - atsakė. - Išgirdau apie strygą ir kad esi sužeistas.

Numaniau, kur vyktum gydytis. Matau, jau pasveikai? - Akylas . Bet verčiau išaiškintum tai Nenekei. Sėsk, paplepėsime. Vėdrynas atsisėdo, užmetė akį į knygą, padėtą ant stovo. - Istorija? - nusišypsojo. - Roderikas de Novembrė? Skaičiau, skaičiau.

Kai studijavau Oksenfurto akademijoje, istorija mano mėgstamiausių da­lykų sąraše buvo antroje vietoje.

- O kas pirmoje? - Geografija, - rimtai atsakė poetas. - Pasaulio atlasas buvo didelis, už

jo lengviau galėjai paslėpti butelaitį degtinės. Geraltas sausai prasijuokė, atsistojo ir, iš lentynos paėmęs Luninio ir

Tirso "Magijos ir alchemijos paslaptis", į dienos šviesą ištraukė už solidaus tomo slėptą pilvotą, šiaudais apipintą indą.

- Oho, - akivaizdžiai pralinksmėjo dainius. - Matau, išminties ir įkvė­pimo vis dar geriausia ieškoti bibliotekose. Uuuf! Ką mėgstu, tai mėgstu! Slyvinė, ar ne? Štai tikroji alchemija, nei pridėsi, nei atimsi. Štai kur filo­sofinis akmuo, iš tikrųjų vertas studijų. Į tavo sveikatą, brolau. Uuuuf , stipri bjaurybė!

- Kokie vėjai tave atpūtė? - Geraltas paėmė iš poeto indą, sriūbtelėjo ir užsikosėjęs pasičiūpinėjo aptvarstytą kaklą. - K u r išsiruošei?

- Niekur. Kitaip tariant, traukčiau ten pat, kur ir tu. Galėčiau palaikyti tau draugiją. Ar ilgai dar ketini čia smagintis?

- Nebeilgai. Vietinis hercogas leido suprasti, kad jo valdose esu nepa­geidaujamas.

- Herevardas? - Vėdrynas pažinojo visus karalius, kunigaikščius, viso­kius valdovus ir senjorus nuo Jarugos i k i Drakono Kalnų. - Spjauk į jį. Rietis su Neneke, su deive Melitelė, jis neišdrįs. Žmonės jo pilį dūmais paleistų.

- Nenoriu jokių rūpesčių. O čia jau ir šiaip per i lgai užsisėdėjau. Ke­liausiu, Vėdryne, į pietus. Toli į pietus. Cia neberasiu jokio darbelio. C i v i ­lizacija. Kur iam galui čia reikalingas raganius? K a i paklausinėju, ar neat­sirastų kokio užsakymo, žmonės žiūri į mane kaip į kokį išsigimėlį.

- Neišsigalvok. Kokia jau čia civilizacija. Per Buiną persikėliau prieš savaitę, o kol jojau per kraštą, prisiklausiau visokiausių istorijų. Atrodo, čia apstu vandenių, vingurių, chimerų, aitvarų, visų įmanomų bjaurasčių. Darbo tau turėtų per akis pakakti.

- Girdėjau ir aš tas istorijas. Pusė jų arba išvis pramanytos, arba pagra­žintos. Ne, Vėdryne. Pasaulis keičiasi. Baigiasi kažkoks etapas.

Poetas trūktelėjo slyvinės, prisimerkė, sunkiai atsiduso. - Vėl imsi virkauti dėl savo liūdnos raganiaus dalios? Ir dar filosofuo­

si? Įžvelgiu pražūtingas nederamos literatūros pasekmes. Mat netgi tas se­nas perdyla Roderikas de Novembrė suprato, kad pasaulis keičiasi. Beje, tezė apie kintantį pasaulį jo traktate - vienintelė, su kuria galima sutikti be išlygų. Bet ji ne tokia nauja, kad galėtum man brukti , ir dar nutaisęs mąstytojo miną, kur i tau visai netinka.

Geraltas, užuot atsakęs, gurkštelėjo iš kakliuko. - Taip, taip, - vėl atsiduso Vėdrynas. - Pasaulis keičiasi, saulė nusilei­

džia, o degtinė baigiasi. Kas dar, tavo nuomone, baigiasi? Minėjai kažko­kią pabaigą, filosofe.

- Štai tau pora pavyzdžių, - kiek patylėjęs atsiliepė Geraltas. - Iš pasta­rųjų dviejų mėnesių, kuriuos praleidau šiame Buinos krante. Prijoju sykį tiltą. Po juo sėdi trolis ir iš kiekvieno norinčio pereiti reikalauja mokesčio. Tam, kuris atsisako mokėti, sulaužo koją, o kartais ir abi. Taigi einu pas viršaitį, klausiu, kiek, girdi, duosite man už tą trolį. Viršaičiui iš nuostabos net lūpa atvimpa. Kaip tai, klausia. O kas tiltą taisys, jeigu trolio neliks? Trolis rūpinasi tiltu, vis taiso jį, iš peties taiso, net suplukęs. Pigiau jam muitą mokėti, nei taisyti patiems. Taigi joju toliau, žiūriu, šakiauodegis. Nedidukas, nuo nosies smaigalio ik i uodegos galo bus" kokie penki aršinai. Lekia, avį nusitvėręs. Suku į kaimą, kiek, klausiu, užmokėsite už bjaury­bę. Valstiečiai puola ant kelių, ne, tik neliesk, šaukia, tai mylimas mūsų barono jauniausiosios dukrelės slibinas, jei jam bent žvynas nuo kukšteros nukris, baronas sudegins visą kaimą, o mums kailį nudirs. Keliauju to­l iau, o alkis jau spaudžia kaip reikiant. Klausinėju, ar neatsiras darbo, kaipgi, atsiras, tačiau kokio. Tam sugauk undinę, anam nimfą, o dar k i ­tam - piktąją deivę... Visai jau išpaiko, pi lni kaimai merginų kaip uogų, o jie mat nežmonių nori . Dar kitas prašo, kad nudobčiau skorpionmusį ir atgabenčiau baidyklės delnikaulį, mat, sumalus jį ir įbėrus į putrą, neva didina potenciją...

- Paistalai, - įsiterpė Vėdrynas. - Išbandžiau. Nė kipšo nepadidina, už­tat putra trenkia nešvarių autų nuoviru. Bet jeigu žmonės tuo t iki ir dar yra pasiryžę mokėti...

- Skorpionmusių negalabysiu. Kaip ir kitų nekenksmingų gyvių. - Ir vaikščiosi alkanas. Arba reikės keisti amatą. - I kokį? - Į bet kokį. Eik į žynius. Su savo sąžine, morale, žmogiškosios pr i ­

gimties ir visa ko išmanymu būtum neprastas žynys. Tai, kad netiki jo­kiais dievais, neturėtų kelti rūpesčių. Nedaug pažįstu tikinčių žynių. Tapk vaidila ir liaukis savęs gailėjęsis.

- Nesigailiu savęs. Konstatuoju faktus. Vėdrynas užsikėlė koją ant kojos ir ėmė susidomėjęs apžiūrinėti savo

nuzulintą puspadį. - Primeni man, Geraltai, nukaršusį žvejį, kuris į gyvenimo pabaigą su-

prato, kad žuvys dvokia, o nuo vandens traukia vėsa, suka kaulus. Būk nuoseklus. Šnekos ir graudūs verksmai nepadės. Jeigu aš įsitikinčiau, kad poezijos niekam nebereikia, kabinčiau liutnią ant vinies ir tapčiau sodi­ninku. Rožes auginčiau.

- Niekus tauški. Neval iotum šitaip pasiaukoti. - Ką gi, - sutiko poetas, vis dar apžiūrinėdamas puspadį, - gal ir neva­

liočiau. Bet mūsų profesijos truputį skiriasi. Poezijos ir liutnios muzikos visada kam nors reikės. Tavo amato reikalai prastesni. Juk jūs, raganiai, pa­tys atimate iš savęs darbą, pamažu, bet be paliovos. Juo geriau ir sąžinin­giau dirbate, juo mažiau lieka darbo. Juk jūsų tikslas, jūsų egzistencijos prasmė - pasaulis be siaubūnų, ramus ir saugus. Kitaip sakant, pasaulis, kuriame raganiai nereikalingi. Paradoksas, ar ne?

- Tikra teisybė. - Kadaise, kai dar buvo vienaragių, ganėtinai daug merginų saugojo

skaistybę, kad galėtų juos gaudyti. Prisimeni? O žiurkėgaudžiai su dūde­lėmis? Zmoneliai tiesiog pliekdavosi dėl jų paslaugų. Ziurkėgaudžius išgy­vendino alchemikai, išradę veiksmingus nuodus, prisidėjo ir visuotinis kačių, šeškų bei lapių jaukinimas. Žvėreliai pigesni, mielesni ir neplempia tiek alaus. Pagauni analogiją?

- Pagaunu. - Tad ir pasinaudok svetima patirtimi. Vienaragių skaistuolės, vos ne­

tekusios darbo, tučtuojau spjovė į skaistybę. Ka i kurios, trokšdamos atsi­griebti už susilaikymo metus, i lgainiui pagarsėjo meistryste ir įkarščiu. Žiurkėgaudžiai... Ne , šitais verčiau nesek, jie visi kaip vienas nusigėrė ir išėjo elgetomis. Ką gi , rasi, dabar raganių eilė. Skaitai Roderiką de N o -vembrę? Kiek atsimenu, ten m i n i m i raganiai, tie pirmiej i , klajoję prieš kokius tris šimtus metų. Tais laikais, kuomet valstiečiai javų pjauti eidavo ginkluotais būriais, kaimus supdavo trigubos stačiatvorės, pirklių vi lkst i ­nės primindavo žygiuojančią samdytą kariuomenę, o ant negausių miestų pylimų dieną naktį stovėdavo šaudyti paruoštos katapultos. Mes, žmonės, čia buvome įsibrovėliai. Šioje žemėje viešpatavo slibinai, mantikoros, sparnuotieji liūtai ir amfisbenos, vampyrai, vilkolakiai ir strygos, kikimo-ros, chimeros ir aitvarai. Žemę iš jų teko atkovoti po sklypelį, kiekvieną slėnį, kiekvieną perėją, kiekvieną šilą ir kiekvieną laukymę. Ir be neįkai­nojamos raganių pagalbos mums nebūtų pavykę. Bet tie laikai praėjo, Geraltai, praėjo ir nebesugrįš. Baronas neleidžia užmušti šakiauodegio, nes greičiausiai tai jau paskutinis drakonoidas tūkstančio mylių spinduliu ir kelia jis ne grėsmę, o tik gailestį ir prabėgusių laikų ilgesį. Trolis po tiltu susigyveno su žmonėmis, jis jau ne baidyklė, kuria gąsdinami vaikai, o re­liktas, vietinė pramoga, ir dar naudinga. O chimeros, mantikoros, amfis­benos? Tupi neįžengiamose giriose ir neįkopiamuose kalnuose...

- A h a , vadinasi, aš neklydau. Baigiasi kažkoks etapas. Patinka tau ar nepatinka, kažkas baigiasi.

- Nepatinka man, kad šneki banalybes. Nepatinka, su kokia išraiška

tai šneki. Kas tau darosi? Neatpažįstu tavęs, Geraltai. Et, kad tave kur, grei­čiau keliaukime į tuos pietus, į laukinius kraštus. Pribaigsi porą siaubū­nų, ir tavo liūdesys susyk išgaruos. O siaubūnų ten, regis, netrūksta. Žmonės šneka, jeigu ten kokia sena bobulė nebenori gyventi, vienui vie­nutėlė eina žabų į mišką ir ragotinės nesineša. Pasekmės užtikrintos. Tau reikėtų įsikurti ten i lgam.

- Gal ir reikėtų. Bet neįsikursiu. - Kodėl? Ten raganiui užsidirbti lengviau. - Užsidirbti lengviau. - Geraltas gurkštelėjo slyvinės. - Užtat išleisti

sunkiau. Be to, ten žmonės maitinasi miežine koše ir soromis, alus liurlos skonio, merginos niekada nesiprausia, ir dar uodai gelia.

Vėdrynas, pakaušiu atsirėmęs į lentyną, į oda aptaisytas knygų nuga­rėles, skambiai nusikvatojo.

- Soros ir uodai ! M a n tai primena pirmąjį mudviejų žygį į pasaulio pakraštį, - tarė jis. - Prisimeni? Susipažinome šventėje Gulėtoje ir įkalbėjai mane. . .

- Tai tu mane įkalbėjai. Juk tau teko dumti iš Gulėtos, kiek žirgas ne­ša, mat merga, kurią prigulei po muzikantų pakyla, turėjo keturis auga­lotus brolius. Ieškojo tavęs po visą miestą, grasino išvoliosią dervoje ir pju­venose. Dėl to ir priskretai tuomet prie manęs.

- O tu taip džiūgavai susiradęs draugą, kad mažne iš kelnių iškritai. Iki tol kelionėje galėdavai pasišnekėti tik su arkliu. Bet bala tavęs nematė, taip ir buvo, kaip sakai. Tąkart man tikrai reikėjo kuriam la ikui išnykti, o Gėlių Slėnis tam dar ir kaip tiko. Juk buvo manoma, kad tai apgyventojo pasaulio pakraštys, civilizacijos ir Naujovių priešakinis postas, tolimiausias taškas ant pat ribos, skiriančios du pasaulius... Prisimeni?

- Prisimenu, Vėdryne.

PASAULIO PAKRAŠTYS

I

Vėdrynas, nešinas dviem šulėmis, apdribusiomis putomis, atsargiai nulipo smuklės laipteliais. Keiksnodamas po nosimi, prasibrovė pro susi­spietusius smalsius vaikus. Aplenkdamas kraujo dėmes, skersai perėjo kiemą.

A p l i n k aikštėje pastatytą stalą, prie kurio raganius šnekėjosi su seniū­nu, jau buvo susirinkę keliolika naujakurių. Poetas išdėliojo bokalus, atsi­sėdo. A k i m o j u susigaudę, kad, kol buvo trumpam pasišalinęs, pokalbis nepasistūmėjo nė per sprindį.

- Esu raganius, pone seniūne, - nežinia kelintą sykį pakartojo Geral­tas, brūkštelėjęs nuo lūpų alaus putą. - Niekuo neprekiauju. Nevi l io ju į armiją ir nemoku gydyti įnosių. Esu raganius.

- Tokia profesija, - nežinia kelintą sykį paaiškino Vėdrynas. - Raga­nius, suprantate? Strygas žudo ir vampyrus. Visokias šlykštynes galabija. Profesionaliai, už pinigus. Raukiate, seniūne?

- U h u ! - įtempto mąstymo įrėžtos gilios raukšlės seniūno kaktoje išsi­lygino. - Raganius!. Susyk taip reikėjo!

- Tataigi, - patvirtino Geraltas. - Susyk ir paklausiu: ar šiose apylinkėse atsirastų man kokio darbo?

- Aaaa, - iš karto krito į akis: seniūnas vėl įniko mintyti . - Darbo? Ne­bent... U g i tie... Gyvolakiai? Klausiate, ar čia yra gyvolakių?

Raganius nusišypsojo, linktelėjo galvą ir pasitrynė nuo dulkių perš­tinčias akis.

- Yra, - valandėlę patylėjęs pagaliau prisikasė i k i išvados seniūnas. -Tik pažvelkite ten link, matote tuos kalnus? Ten elfai gyvena, ten jųjų ka­ralystė. Rūmai jųjų, pasakysiu jums, iš gryno aukso. Ohoho, ponuli ! Elfai, pasakysiu jums. Baisulys. Kas ten eis, tikrai negrįš.

- Taip ir maniau, - šaltai atsakė Geraltas. - Kaip tik todėl ir nekišu ten nosies.

Vėdrynas įžūliai nusijuokė. Seniūnas, kaip ir tikėjosi Geraltas, mintijo ilgai.

- A h a , - prašneko pagaliau. - Tataigi, kaipgi kitaip. Bet yra čia ir kito­kių gyvolakių. Kaip matyt, brukasi čionai iš elfų krašto. O i , ponuli , yr čia jų ir yr. Be skaičiaus. O visų blogiausia tai jau Mora , gerai sakau, žmone-liai?

"Zmonel ia i " atkuto, apgulė stalą iš visų pusių.

- Morą! - įsiterpė vienas. - Tikrai , tikrai, seniūnas teisybę porina. Blyš­ki pana, aušrojant po pirkias slankioja, vaikai nuo jos miršta!

- Ir kaukai, - pridūrė kitas, kareiviokas iš vietinės sarginės. - Arklidėse arkliams karčius supina!

- Ir šikšnosparniai! Šikšnosparnių yra! - Ir vilijos! Šitos žmogų šašais apleidžia! Dar kelias minutes jie vienas per kitą vardijo padarus, vietiniams žmo-

neliams jau visai įgrisusius nedorais darbais ar vien tik savo būviu. Geral­tas ir Vėdrynas sužinojo apie žiburinius ir mamunus, per kuriuos padorus valstietis, jei girtas, neberanda namų, apie aitvarus, kurie skraido ir nuva-ginėja karvių pieną, apie galvą ant voro kojų, bėgiojančią po mišką, apie barzdukus su raudonomis kepuraitėmis ir apie siaubingą lydeką, k u r i boboms iš rankų išplėšia skalbinius, o tik neapsižiūrėk, ir pačią bobą pa­griebs. Žinoma, kaimiečiai neištvėrė neapskelbę ir apie tai, kad senoji N a -radkova naktimis skraidanti ant lazdos, o dienomis abortus daranti, kad malūnininkas miltus maišąs su maltomis gilėmis, o kažkoks Dūda, šne­kėdamas apie karaliaus vietininką, išvadino šį piktadariu ir nevidonu.

Geraltas visa tai ramiai išklausė, linkčiodamas, neva susikaupęs, šio to paklausinėjo, daugiausia apie kelius ir vietovės topografiją, o tada atsistojo ir mostelėjo Vėdrynui.

- N a , l iki t sveiki, gerieji žmonės, - pasakė. - Netrukus grįšiu, tada ir pažiūrėsime, ką įmanoma nuveikti .

Išjojo tylėdami, palei pirkias, išsirikiavusias už tvorų, l y d i m i urzgian­čių šunų ir spygaujančių vaikų.

- Geraltai, - prašneko Vėdrynas, stodamasis balnakilpėse ir nuo šakos, kyšančios virš sodo aptvaro, skindamas didelį obuolį, - visą kelią guodeisi, kad vis sunkiau susirandi darbo. O sprendžiant iš to, ko prisiklausėm, be atvangos darbuotumeis i k i žiemos. Tu užsidirbtum šiek tiek pinigėlio, aš pasirankiočiau gražių temų baladėms. Tad paaiškink man, kodėl keliau­jame toliau?

- Čia neužsidirbčiau anei šilingo, Vėdryne. - Kodėl? - Todėl, kad tose jų istorijose nė žodžio teisybės. - K ą ? - Nė vieno iš padarų, apie kuriuos jie pasakojo, nėra. - Gal juokauji! - Vėdrynas išspjovė sėklą ir sviedė nuograužą į lopi ­

niuotą šunpalaikį, kuris ypač atkakliai kabinosi arkliui į čiurnas. - Ne, ne­gali būti. Stebėjau juos, o jau aš žmones išmanau. Jie nemelavo.

- Taip, - sutiko raganius. - Nemelavo. Nuoširdžiai tikėjo viskuo, ką porino. Bet yra taip, kaip yra.

Poetas kiek patylėjo. - Nė vieno iš padarų... Nė vieno? Negali būti! Šitiek jų išvardijo, kuris

nors turėtų egzistuoti. Bent vienas! Pripažink.

- Pripažįstu. Vienas tikrai egzistuoja. - Cha! Kuris? - Šikšnosparniai. Jiedu prajojo paskutiniąsias tvoras ir atsidūrė vieškelyje tarp dirbamos

žemės rėžių, geltonuojančių nuo rapsų, ir vėjyje plaukiančių javų laukų. Priešinga k r y p t i m i traukė pr ikraut i vežimai. Dainius permetė koją per balno gugą, įrėmė liutnią į kelį ir ėmė skambinti graudžias melodijas, protarpiais pamodamas krizenančioms, nerūpestingai nusiteikusioms mergužėms, su grėbliais ant tvirtų pečių žingsniuojančioms šalikele.

- Geraltai, - staiga prabilo Vėdrynas, - juk tų padarų yra. Gal ne tiek daug kaip kadaise, gal už kiekvieno medžio miške ir nebetyko, bet jų yra. Jie egzistuoja. Tad kodėl žmonės išsigalvoja dar ir tokius, kurių nėra? M a ­ža to, tais savo pramanais t iki . E i . Geraltai iš Rivijos, šlovingasis raganiau. Ar niekada nesusimąstei apie priežastį?

- Susimąsčiau, šlovingasis poete. Ir net žinau ją. - Smalsu. - Žmonėms, - Geraltas atsisuko į Vėdryną, - patinka išsigalvoti bjaury­

bes ir bjaurumus. Tuomet patys sau jie atrodo nebe tokie bjaurūs. Nors patys geria i k i žemės graibymo, meluoja, vagia, pliekia žmoną vadžiomis, badu marina senolę močiutę, k i r v i u galabija sučiuptą lapę ar prismaigsto strėlių paskutinį pasaulyje vienaragį, jiems patinka manyti, kad bjauresnė už juos yra Mora , aušrojant įslenkanti į pirkią. Tuomet jiems kažkaip pa­lengvėja širdyje. Ir gyvenimas būna mielesnis.

- Įsiminiau, - valandėlę patylėjęs atsiliepė Vėdrynas. - Parinksiu rimus ir sudėsiu baladę.

- Sudėk. Tik nesvajok apie garsius plojimus. Jiedu jojo neskubėdami, bet paskutiniai trobesiai netrukus dingo iš

akių. Veikia i keliauninkai pakilo į miškingą kalvyną. - A k . - Vėdrynas sulaikė arklį, apsidairė. - Geraltai, pažvelk. A r g i ne

gražu? Idilė, po šimts demonų. Džiaugsmas akims! Kalvynas nuožulniai leidosi į lygius laukus, marguojančius įvairiaspal­

ve pasėlių mozaika. Pačiame viduryje, apskriti ir taisyklingi tartum dobi­lo lapeliai, žvilgėjo trys ežerai, aprėpti tamsiomis alksnynų juostomis. Horizontą žymėjo padūmavusi, melzgana kalnų drūžė, iškilusi virš juodų, beformių šilų.

- Vėdryne, jokime. Vieškelis palei pylimą vedė tiesiai prie ežerų pro alksnynuose pasislė­

pusias kūdras, kur triukšmingai kvarksėjo galybė didžiųjų ančių, kryklių, garnių ir kragų. Tokia sparnuočių gausa stebino, mat visur matėsi žmo­gaus veiklos pėdsakai: pyl imai prižiūrėti, apdėti žabiniais, užtūros sutvir­tintos akmenimis ir tašais. Nė kiek nepapuvusiais latakais iš kūdrų sma­giai čiurleno vanduo. Paežerių nendrynuose buvo matyti luotai ir liepte­l ia i , o iš gelmių styrojo tinklų bei bučių kartys.

Staiga Vėdrynas atsigręžė.

- Kažkas važiuoja mums iš paskos, - pasakė sunerimęs. - Vežimu! - Nematyta negirdėta, - neatsigręždamas nusišaipė raganius. - Veži­

mu? O aš maniau, čionykščiai tik šikšnosparniais skraido. - Zinai , ką? - suburbėjo trubadūras. - K u o arčiau pasaulio pakraštys,

tuo dygesnis tavo sąmojus. Baisu ir pagalvoti, kas manęs dar laukia! Jiedu jojo lėtai, o kadangi vežimas, pakinkytas dviem keršais arkliais,

buvo tuščias, pasivijo juos greitai. - Tppprrrruuu! - vadeliotojas sulaikė arklius visai prie pat keliaunin­

kų. Skrandą jis dėvėjo ant nuogo kūno, o plaukai siekė antakius. - Šlovi­nu dievus, maloningieji!

- Ir mes, - atsiliepė Vėdrynas, išmanantis papročius, - juos šloviname. - K a i norime, - burbtelėjo raganius. - Aš - Dilgėlė, - prisistatė vadeliotojas. - Mačiau, šnekėjotės su Aukš­

tutinio Sodžiaus seniūnu. Žinau, jūs raganius. Geraltas paleido vadeles, kad kumelė galėtų paprunkštauti į pakelės

dilgėles. - Girdėjau, - tęsė vyriškis su skranda, - kaip seniūnas jums poringes

porino. Mačiau jūsų veidą ir nesistebėjau. Jau kadų kadės tokių paistalų ir melų neteko girdėti.

Vėdrynas nusijuokė. Geraltas atidžiai stebėjo vyriškį ir nieko nesakė. Kaimietis, vardu Dilgėlė, atsikrenkštė.

- Gal pageidautumėte parsisamdyti tikram, padoriam darbui, pone ra­ganiau? - paklausė. - Šiokio tokio jums surasčiau.

- Kokio gi? Dilgėlė nenuleido akių. - Nei šis, nei tas apie reikalus vieškelyje kalbėti. Keliaukime pas mane,

į Žemutinį Sodžių. Ten ir pasišnekėsime. Juo labiau kad ten link ir jojate. - Kodėl toks įsitikinęs? - Ogi jokio kito kelio čia nėr, o jūsų arkliai ton pusėn juk snukiais, ne

pasturgaliais pasisukę. Vėdrynas vėl nusijuokė. - Ką pasakysi, Geraltai? - Nieko, - atsakė raganius. - Vieškelyje šnekėtis nei šis, nei tas. Tad

pirmyn, malonusis Dilgėle. - Riškite arklius prie gardžio, o patys šokite v idun, - pasiūlė sodietis.

- Bus patogiau. K a m užpakalius į balną trinti? - Šventa teisybė. Aniedu sulipo į vežimą. Raganius pasimėgaudamas išsitiesė šiauduo­

se. Vėdrynas, matyt, būgštaudamas susitepti elegantiškąją žaliąją palaidi­nę, įsitaisė ant pasėsto. Dilgėlė paragino arklius ir gardis nudardėjo tašais sutvirtintu p y l i m u .

Jie t i l tu pervažiavo būgnių ir plūdenų prižėlusį kanalą, paskui nu-trinksėjo pro nušienautą lanką. Toliau, kiek akys užmatė, plytėjo dirbami laukai.

- Sunku patikėti, kad tai pasaulio, civilizacijos, pakraštys, - tarė Vėd­rynas. - Geraltai, tik apsidairyk. Rugiai tartum auksas, o tokiuose kukurū­zuose galėtų pasislėpti raitelis. Arba štai ropės, žiū, kokios dideliausios.

- Išmanai žemdirbystę? - Mes, poetai, viską privalome išmanyti, - išdidžiai atšovė Vėdrynas. -

Kitaip susikompromituotume eiliuodami. Reikia mokytis, mano brangu­sis, mokytis. N u o žemdirbystės priklauso pasaulio likimas, tad išmanyti ją būtina. Žemdirbystė peni, rengia, sergsti nuo šalčio, teikia pramogas ir re­mia menus.

- Su tomis pramogomis ir menais šiek tiek persistengei. - O degtinėlė iš ko varoma? - Suprantu. - Per mažai supranti. Mokykis . Štai, pažvelk, violetinės gėlės. Tai l u ­

binai. - Po teisybei, tai vikiai , - įsiterpė Dilgėlė. - Lubinų nematę, ar ką? Bet

dėl vieno dalyko neprašovėte, ponuli . Jau taip čia viskas dygsta, auga ir veši, kad net širdžiai miela. Dėlei to ir vadina žmonės Gėlių Slėniu. Dėlei to čia mūsų bočiai ir apsigyveno, pirmiau elfus išguję.

- Gėlių Slėnis arba D o l Blathannas, - Vėdrynas vėl atsigręžė į šiauduo­se drybsantį raganių. - Pastebėjai? Elfus išgujo, o pakeisti senojo elfiško pavadinimo nesusiprato. Vaizduotės stygius. O kaip čia sutariate su elfais, šeimininke? Juk jie gyvena jūsų kaimynystėje, kalnuose.

- V ien i kitiems netrukdome. Jie sau, mes sau. - Geriausia išeitis, - atsiliepė poetas. - Ar ne, Geraltai? Raganius neatsakė.

II

- Ačiū už vaišes, - Geraltas aplaižė kaulinį šaukštą ir padėjo į tuščią dubenėlį. - Didžiai dėkoju, šeimininke. O dabar, jei neprieštaraujate, pa­kalbėkime apie reikalus.

- Taigi taigi, galima, - sutiko Dilgėlė. - Kaip manai, Dhunai? Dhunas, Žemutinio Sodžiaus vyresnysis, tikras milžinas rūškanu

žvilgsniu, linktelėjo merginoms; šios skubiai nurinko stalą ir išėjo iš sek­lyčios, tuo akivaizdžiai nuliūdindamos Vėdryną, nuo pat pokalbio pra­džios rodžiusį joms dantis ir juokinusį prasčiokiškais pokštais.

- Klausau jūsų, - tarė Geraltas, žiūrėdamas pro langą, už kurio pokšė­jo kirvis ir džyrino pjūklas. Kieme virė kažkokie medžio darbai, aitrus sa­kų kvapas smelkėsi į pirkią. - Sakykite, kuo galėčiau padėti.

Dilgėlė žvilgtelėjo į Dhuną. Kaimo vyresnysis linktelėjo galvą, atsi­krenkštė.

- Tataigi, tokios tokelės, - tarė. - Yra čia toks laukas... Geraltas po stalu niuktelėjo Vėdrynui, kuris jau rezgė kandų komen­

tarą.

- Laukas, - tęsė Dhunas. - Ar gerai sakau, Dilgėle? Ilgai tas laukas dir­vonavo, bet suarėme ir dabartės auginame ten kanapes, apynius ir linus. Geras sklypas, sakyčiau. Su pat šilu duriasi...

- Tai ką? - neištvėrė poetas. - Kas tame lauke yra? - Tataigi, - Dhunas pakėlė galvą, pasikrapštė už ausies. - Tataigi velnys

ten siautėja. - Ką? - prunkštelėjo Vėdrynas. - Kas toks? - Tai juk sakau. Velnys. - Koks velnys? - O koks turi būti? Velnys, ir gana. - Velnių nėra! - Vėdryne, nesikišk, - ramiai sudraudė Geraltas. - Pasakokite, malonu­

sis Dhunai. - Tai juk sakau: velnys. - Tą jau žinome. - Geraltas, kai norėdavo, sugebėdavo būti neregėtai

kantrus. - Papasakokite, kaip atrodo, iš kur atsirado, kuo jums kliudo. Jei malonėtumėte, nuosekliai.

- Tataigi, - Dhunas pakėlė gumbuotą ranką ir, paei l iui lenkdamas pirštus, ėmėsi vargais negalais vardyti. - Nuosekliai. Matos, mokytas žmo­gus. Tataigi, štai kaip. Atrodo jis, ponuli , kaip velnys, kaip iš akies luptas velnys. Iš kur atsirado? Tataigi, kad iš niekur. Sykį tik bupt, triokšt, pokšt, ėgi žiū - velnys. O kl iudyt i tai, po teisybei, ne per daug kliudo. Net būna, kad padeda.

- Padeda? - nusikvatojo Vėdrynas, tuo pat metu graibydamas iš alaus musę. - Velnias?

- Nesikišk, Vėdryne. Tęskite, pone Dhunai . Kaipgi jums padeda tas, anot jūsų...

- Velnys, - pabrėžtinai pakartojo sodietis. - Tataigi padeda jis štai kaip: patręšia žemę, dirvą supurena, kurmius išnaikina, paukščius atbaido, ro­pes ir burokus prižiūri. O ir vikšrus, ką prie kopūstų kimba, nuėda. Po teisybei, nuėda ir kopūstus. Rytų sau ką kita, tai ne. Mat velnys.

Vėdrynas vėl prajuko, paskui nuspriegė aluje išmirkusią musę tiesiai į katiną, miegantį prie krosnies. Katinas pramerkė vieną akį ir priekaištin­gai dėbtelėjo į dainių.

- Vis dėlto, - ramiai paklausė raganius, - jūs nusiteikę man sumokėti, kad tik atsikratytumėte to velnio, ar ne? Kitaip sakant, nenorite, kad jis čia trainiotųsi?

- O kas gi , - Dhunas niauriai pažvelgė į jį, - norės tėviškėje velnio? Že­melė mūsų, dar bočiams prabočiams karaliaus dovanota, ir velniui ji ne­priklauso. Nusispjaut mums į jo pagalbą, ką, savų rankų neturime? Ir v i ­sai ne velnys tai, ponuli raganiau, o piktybiškas gyvulys, ir galvoje jam, persiprašau, taip prišikta, jogei tverti neįmanoma. Iš ryto nežinosi, kas jam vakare į makaulę šaus. Tai jis, ponuli, į šulinį pridergia, tai kokią mer­gą vaikosi , graso užkirkinsiąs. Gvelbia, ponul i , turtelį mūsų ir mitalą.

Driokoja ir gadina, ko tik jis nepridirba, pylimus knisa, duobes rausia ne­lyginant ondatra kokia ar bebras, še, iš vienos kūdros visas visutėlis van­duo burbuliuodamas išgarmėjo, karpiai išduso. Stoginėje pypkiavo, kek­šės vaikas, visą šieną dūmais paleido...

- Suprantu, - pertraukė Geraltas. - Vis dėlto k l iudo. - Ne, - pakraipė galvą Dhunas. - Nekl iudo. Šėlioja, ve kaip yra. Vėdrynas, gniauždamas juoką, nusisuko į langą. Raganius tylėjo. - Et, ką čia plepėti, - prabilo i k i šiol tylėjęs Dilgėlė. - Raganius jūs ar

ne? Tai ir sudorokite tą velnį. Aukštutiniame Sodžiuje ieškojote darbo, pats girdėjau. Šit ir turite darbo. Sumokėsime, kiek pridera. Bet turėkit galvoj, nenorime, jogei velnį nudobtumėte. Ko jau nereikia, tai nereikia.

Raganius kilstelėjo galvą ir kreivai nusišypsojo. - Įdomu, - tarė. - Sakyčiau, retas atvejis. - Kas? - susiraukė Dhunas. - Retai pasitaikanti sąlyga. Iš kur tiek kilnumo? - Žudyti nevalia, - Dhunas dar smarkiau susiraukė, - mat šitame Slė­

nyje... - Neval ia , ir baigta, - pertraukė jį Dilgėlė. - Tik sučiupkite jį, ponul i ,

arba išvykite už septynių kalnų. Užmokėsime - nenuskriausime. Raganius tylėjo ir vis šypsojosi. - Ar sukirsime rankomis? - paklausė Dhunas. - Pirmiau norėčiau dirstelėti į jį, į tą jūsų velnį. Sodiečiai susižvalgė. - Tai jūsų teisė, - pasakė Dilgėlė ir atsistojo. - Ir jūsų valia. Naktimis

velnys siaučia po apylinkes, bet dienomis tupi kažkur kanapėse. A r b a po senais gluosniais raiste. Ten ir galite jį apžiūrėti. Neskubinsime jūsų. N o ­rite pailsėti, ilsėkitės, kiek širdis geidžia. A n e i patogumų, anei maisto jums nepagailėsime, kaip liepia svetingumo įstatymas. Likite sveiki.

- Geraltai. - Vėdrynas pakilo nuo kėdės, pasižiūrėjo į kiemą, į tolstan­čius nuo pirkios kaimiečius. - Suvis nieko nebesuprantu. Nė diena nepra­bėgo, kai kalbėjomės apie pramanytus padarus, o tu jau parsisamdai gau­dyti velnių. O juk tie velniai yra pramanas, mitiniai padarai, tai žino kiek­vienas, išskyrus turbūt tik tamsuolius valstiečius. Kaip suprasti tavo neti­kėtą įkarštį? Kadangi tave šiek tiek pažįstu, galiu lažintis: dar tiek nenusi-ritai, kad šitaip tik norėtum parūpinti mums nakvynę, maistą ir apskalbi-mą.

- Aišku, ne, - susiraukė Geraltas. - Įtariu, jog mane iš tikrųjų jau pažįs­ti , dainorėli.

- Tuomet nesuprantu. - Ko čia nesuprasti? - Velnių nėra! - net užriko poetas, galutinai pažadindamas katiną. -

Nėra! Velniai neegzistuoja, po velnių! - Teisybė, - šyptelėjo Geraltas. - Bet aš, Vėdryne, niekuomet negalėjau

atsispirti pagundai žvilgtelėti į tai, kas neegzistuoja.

III

- Abejonių nekelia štai kas, - sumurmėjo raganius, nužvelgęs priešais juos plytinčias neįžengiamas kanapių džiungles. - Tas velnias - nekvailas.

- Iš ko sprendi? - pasmalsavo Vėdrynas. - Iš to, kad tupi gūdžioje tan­kmėje? Z u i k i u i , ir tat pakanka tam proto.

- Tur iu galvoje ypatingas kanapių savybes. Toks didžiulis laukas skleidžia galingą, magiją ardančią aurą. Iš daugumos užkeikimų čia nebū­tų jokios naudos. Pažvelk, matai anava tas kartis? A p y n i a i . Jų spurgos veikia panašiai. Lažinuosi, tai ne atsitiktinumas. Tas nenaudėlis jaučia au­rą ir žino, kad čia yra saugus.

Vėdrynas atsikosėjo, timptelėjo aukštyn kelnes. - Baisiai įdomu pažiūrėti, - pasakė, kasydamasis kaktą po kepuraite, -

nuo ko pradėsi, Geraltai. Dar niekada nemačiau, kaip dirbi . Kertu lažybų, šį bei tą apie velnių gaudymą išmanai. Mėginu prisiminti kokią senovinę baladę. Buvo viena tokia apie velnią ir bobą, nešvanki, užtat smagi. Tad štai, boba...

- Vėdryne, atstok su savo bobomis. - Kaip nori. Norėjau pagelbėti, tik tiek. O senovinio folkloro nederėtų

niekinti , jame s lypi ištisų kartų kaupta patirtis. Dar žinau baladę apie samdinį, vardu Jolopas, kuris.. .

- Liaukis liežuviu malti. Metas imtis darbo. Užsidirbti valgiui ir šva­riam patalui.

- Ką ketini daryti? - Pašniukštinėsiu kanapėse. - Originalu, - prunkštelėjo trubadūras. - Nors ir ne it in subtilu. - O kaip jį gaudytum tu? - Inteligentiškai, - pasipūtė Vėdrynas. - Išradingai. Tarkime, su varo­

vais. Išginčiau velnią iš tankmės, o plyname lauke pasivyčiau arkliu ir su-gaučiau k i lp in iu . Ką manai?

- Visa i įdomus pasiūlymas. Kas žino, gal ir įgyvendinamas, jei pats norėtum dalyvauti, mat tokiai operacijai reikia mažiausiai dviejų žmonių. Bet kol kas dar nemedžiojame. K o l kas noriu tik išsiaiškinti, kas jis toks, tas velnias. Todėl teks panaršyti kanapėse.

- E i ! - dainius tik dabar kai ką pastebėjo. - Nepasiėmei kalavijo! - O kam? Balades apie velnius žinau ir aš. N e i boba, nei samdinys,

vardu Jolopas, kalaviju nesišvaistė. - H m m . . . - Vėdrynas apsidairė. - Turėsime lįsti į pačią tirštumą? - Tu gali ir nelįsti. Grįžk į kaimą ir lauk manęs. - Tai jau ne, - užprotestavo poetas. - Prarasti tokią galimybę? Aš irgi

noriu pamatyti velnią, pasižiūrėti, ar tikrai jis toks baisus, kaip šnekama. Klausiau, ar būtinai reikia skverbtis per kanapes, kai yra takelis.

- Iš tiesų, - Geraltas delnu prisidengė akis. - Takelis yra. Juo ir eisime. - O jeigu tai velnio takelis? - Juo geriau. Nereikės daug klaidžioti. - Z ina i , Geraltai, - plepėjo dainius, siauru, gruoblėtu takučiu žings­

niuodamas paskui raganių, - visada maniau, kad "velnias" - tik metafora, išgalvota keiksmams paįvairinti. "Velnio neštas ir pamestas", "tegu vel­n i a i " , "po velnių". Taip sakome bendrąja kalba. Žemukai, pamatę artė­jantį svečią, sako: "Vėl kažką velnias atneša". Nykštukai, kai jiems kas ne­siseka, keikiasi: "Diuvvel hoael", o prastą prekę vadina: "Diuvvelsheyss"O Senojoje Kalboje yra toks posakis: "A d'yaebl aep arse", kas reiškia...

- Žinau, ką tai reiškia. Vėdryne, liaukis pliauškęs. Vėdrynas nutilo, nusiėmė garnio plunksna papuoštą kepuraitę, pasi-

vėdavo ja ir nusišluostė prakaituotą kaktą. Tankumyne tvyrojo sunki , drėgna, tvanki kaitra, k u r i atrodė dar tirštesnė dėl ore plūduriuojančių žydinčių žolynų ir piktžolių kvapų. Takelis išsirietė lankstu, šis baigėsi ne­didele ištrypta aikštele.

- Vėdryne, pažvelk. Pačiame aikštelės viduryje gulėjo didelis plokščias akmuo, ant jo bu­

vo padėti keli moliniai dubenėliai. Tarp jų į akis krito beveik visai sutirpu­si lajinė žvakelė. Geraltas pastebėjo, kad prie išsilydžiusio lajaus gurvuolių prikibę kukurūzų grūdelių, pupelių bei kitokių, jam nežinomas sėkliukių ir grūdų.

- Taip ir maniau, - burbtelėjo raganius. - Aukas jam neša. - Iš tikro, - pritarė poetas, rodydamas į žvakelę. - Ir žvakigalį velniui

degina. Bet peni, kaip matau, grūdeliais, l y g kokį alksninuką. Po šimts, bjauru kaip tvarte. N u o medaus ir deguto viskas l ipnu. Kas...

Dainiaus šneką užgožė grėsmingas ir skardus bliovimas. Kanapėse kažkas pašėlo šokinėti ir trepsėti, o netrukus iš tankmės išniro padaras, keisčiausias iš visų Geralto i k i šiol regėtų.

Padaras išsprogusiomis akimis, su ožio ragais bei barzda buvo vos daugiau nei sieksnio ūgio. O ir iš skeltų lūpų, judrių ir minkštų, jis gero­kai priminė čiaumojantį ožį. Apatinė padaro kūno dalis i k i pat dvišakų ka­nopų apžėlusi i lgu, tankiu, tamsiai rudu plauku. Be to, keistenybė turėjo ilgą, su kuokštu gale uodegą, kuria energingai suviksėjo.

- U k ! U k ! - suamsėjo baidyklė, trepsėdamas nagomis. - Ko reik? Sa­l in , šalin, tuojau ragais užbadysiu, uk, uk!

- Ar tau kas į pasturgalį įspyrė, oželi? - neištvėrė Vėdrynas. - U k ! U k ! Bėėėėėė! - vėl išsižiojo raguotasis. Neaišku, ar taip jis atsakė

dainiui , ar tik bliovė, kad bliautų. - Vėdryne, užtilk, - dabar jau suurzgė raganius. - Daugiau nė žodžio. - Blėblėblėbėėėėėė! - įdūkęs suburbuliavo padaras, jo lūpos plačiai at­

vipo, pasimatė geltoni arkliški dantys. - U k ! Uk! Uk! Bleubėėėubleuuubė-ėėėė!

- O kaip kitaip, - linktelėjo Vėdrynas. - Ryla ir varpelis - tavo. K a i eisi namo, galėsi pasiimti.

- Po perkūnais, liaukis, - sušnypštė Geraltas. - Viską sugadinsi. Pasilai­kyk sau tuos kvailus juokus...

- Juokai!!! - skardžiai užbaubė raguotasis ir stryktelėjo. - Juokai, bėėė, bėėėė! Nauji juokdariai atėjo, ką? Atsinešė geležines spiras? Tuoj aš pavai­šinsiu jus geležinėmis spiromis, nevidonai jūs, uk, uk, uk! Juokų užsigei-

v v v

dėte, bėėėė? Se jums juokai! Se jums spiros! Se! Padaras vėl stryktelėjo aukštyn ir staigiai mostelėjo letena. Vėdrynas

net užkaukė ir trindamasis kaktą atsisėdo ant takelio. Padaras sumekeno ir vėl mostelėjo. Kažkas prašvilpė Geraltui pro pat ausį.

- Se jums jūsų spiros! Bėėėė! Col io skersmens geležinis rutuliukas cvaktelėjo raganiui į petį, kitas

pataikė Vėdrynui į kelį. Poetas bjauriai nusikeikė ir spruko. Geraltas nie­ko nelaukdamas pasileido iš paskos, o rutul iukai švilpčiojo jam virš gal­vos.

- U k ! U k ! Bėėėė! - strykčiodamas ūkčiojo ir mekeno gyvis. - Šekit jums spiras! Sikniai juokdariai!

Atšvilpė dar viena spira. Vėdrynas dar šlykščiau nusikeikęs griebėsi už pakaušio. Geraltas metėsi į šalį, į kanapes, tačiau kulkos neišvengė, ši pa­taikė jam į mentę. Teko pripažinti, velnias mėtė pavojingai taikliai ir, regis, turėjo neišsemiamas kulkų atsargas. Blaškydamasis po tankumyną, raga­nius išgirdo triumfuojančio velnio mekenimą, iškart po to - dar vieno ru­tuliuko švilpesį ir Vėdryno, dumiančio takeliu, keiksmus bei kojų trepsė­jimą.

O paskui stojo tyla.

IV

- Tai bent, Geraltai. - Vėdrynas pridėjo sau prie kaktos kibire atvėsintą pasagą, - šito tikrai nesitikėjau. Kažkokia raguota kaliausė, susivėlęs tekis, o pabaidė tave lyg kokį snarglių. O aš ir į galvą gavau. Pažiūrėk, koks gumbas!

- Jau šeštą kartą rodai. L iko lygiai toks pat, nė kiek ne įdomesnis. - Labai malonu. O maniau, su tavim būsiu saugus! - Neprašiau, kad lįstum drauge į kanapes. Užtat prašiau, kad laiky­

tum už dantų savo palaidą liežuvį. Nepaklausei, t a d i r kentėk dabar. Ir, būk geras, tylomis, nes ateina žmonės.

Į seklyčią įėjo Dilgėlė ir augalotasis Dhunas. Jiems iš paskos bidzeno žilutėlė, į riestę susiraičiusi bobulytė, lydima šviesiaplaukės, neišpasakytai liesos paauglės.

- Malonusis Dhunai, malonusis Dilgėle, - be užuolankų prakalbo raga­nius. - Prieš imdamasis darbo klausiau, ar patys jau mėginote kaip nors

paspirginti tą savo velnią. Sakėte, kad nieko nedarėte. Tur iu priežasčių manyti , kad buvo kitaip. L a u k i u paaiškinimo.

Sodiečiai pasikuždėjo tarpusavyje, tada Dhunas kostelėjo į kumštį ir žengė žingsnį į priekį.

- Neapsirikote, ponul i . Dovanoti prašome. Apsimelavome, mat sar­mata mus graužė. Norėjome patys velnį pergudrauti , padirbti taip, kad eitų nuo mūsų galvos...

- Kaip? - Mūsų Slėnyje, - lėtai dudeno Dhunas, - jau kadai visokios baidyklės

rodosi. Lekiojantys slibinai, žemės vinguriai , v i lkolakia i , va idukl ia i , d i ­džių didžiausi vorai ir visokeriopos gyvatės. O mes nuo amžių savo kny­goje ieškome patarimų, kaip apsisergėti nuo visokios bjaurasties.

- Kokioje knygoje? - Parodykite knygą, bobule. Knygą, sakau. Knygą! Sprogsiu tuojau,

ne kitaip! Kurčia nelyginant kelmas! Li le , pasakyk bobutei, kad parodytų knygą!

Šviesiaplaukė mergaičiukė išlupo knygą senutei iš ilganagių pirštų ir padavė raganiui.

- Knygoje šioje, - tęsė Dhunas, - kurią mūsų gentis sergsti nuo neat­menamų laikų, surašyti ginklai , kokie tik pasauly buvo, yra ar bus prieš pabaisas, kerai visokie ir keistenybės - surašyti vis i visutėliai.

Geraltas pavartė rankose sunkią, storą, gerokai apskretusią knygą. Mergaitė, maigydama prijuostėlę, tebestovėjo priešais raganių. Buvo vy­resnė, nei jis pirmiau manė - suklaidino jos laibas liemuo, visiškai kitoks nei tvirtas kitų sodiečių merginų, veikiausiai šios bendraamžių, stotas.

Raganius pasidėjo knygą ant stalo, atvertė sunkų medinį viršelį. - Užmesk akį, Vėdryne. - Pirmosios Runos, - įvertino dainius, pažvelgęs jam per petį, vis dar

spausdamas pasagą prie kaktos. - Seniausias raštas, naudotas prieš dabar­tinę abėcėlę. Sukurtas dar elfų runų ir nykštukų ideogramų pagrindu. Sintaksė - keista, bet taip jau anuomet šnekėta. Įdomios iliustracijos ir v i n ­jetės. Tokius dalykus ne taip jau dažnai pamatysi, ir tat nebent šventyklų bibliotekose, o ne kaimuose kur nors pasaulio pakrašty. Brangūs kaimie­čiai, vardan visų dievų, iš kur ją gavote? Turbūt neketinate skelbtis, kad mokate perskaityti šią knygą? Bobule, ar moki skaityti Pirmąsias Runas? Ar išvis moki skaityti kokias nors runas?

- Koooo? Šviesiaplaukė mergaitė priėjo prie seneliukės ir kažką sušnabždėjo jai

tiesiai į ausį. - Perskaityti? - senolė išsiviepusi parodė plikas dantenas. - Aš? Ne ,

aukseliai. Toks kąsnis man neapžiojamas. - Paaiškinkite, - Geraltas šaltai kreipėsi į Dhuną ir Dilgėlę, - kaip nau­

dojatės knyga, jei nemokate skaityti runų? - Pati seniausia bobutė visados žino, kas knygoje surašyta, - niūriai

pasakė Dhunas. - O kai jau ateina metas lįsti po velėna, ką žino, to išmoko kurią nors jauną. Patys matote, mūsų bobulei jau metas. Tad priglaudė Lilę ir moko. Bet kolei kas išmano daugiau.

- Sena ragana ir jauna ragana, - burbtelėjo Vėdrynas. - Jei gerai supratau, - nepatikliai tarė Geraltas, - senolė visą knygą mo­

ka atmintinai? Ar taip, bobulyte? - Ne visą, ne visą, kur jau ten, - atsakė senutė, vėl tarpininkaujant L i ­

lei, - tik tiek, kiek prie paveikslėlių surašyta. - A h a , - Geraltas atvertė knygą kur pakl iuvo. Aptrintame puslapyje

buvo paveikslėlis, vaizduojantis šlakuotą kiaulę su lyrą primenančiais ra­gais. - Nagi , bobulyte, parodykite, ką galite. Kas čia parašyta?

Senolė sučepsėjo, įdėmiai pažiūrėjo į iliustraciją ir užsimerkė. - Tauras raguotasis, - išbėrė monotoniškai. - Neišmanėlių per klaidą

stumbru šaukiamas. Turi ragus ir badosi... - Pakaks. Labai gerai. - Raganius pervertė keletą lipnių lapų. - O čia? - Pochmurnikai ir planetnikai* visokie. Tie lietų lieja, anie vėją sėja,

treti žaibus laido. Jeib derlių nori nuo jų apsergėti, imk peilį geležies, nau­ją, pelės išmatų tris lotus, garnio pilkojo tauko...

- Gerai, tiesiog nuostabu. H m m . . . O čia? Kas tai? Paveikslėlis vaizdavo išsitaršiusią baidyklę ant arklio, didžiulėmis

spangėmis ir dar didesniais dantimis. Dešine ranka pabaisa laikė galingą kalaviją, kaire - maišą pinigų.

- Žiežulas, - suvapėjo bobulė. - Ka i kas raganiumi šaukia. Kreiptis į jį drūtai pavojinga, vien tuolaik galima, kai būtinas reikalas spiria, mat bai­sūnų ir visokių šlykštynių nieks negali priveikti , o žiežulas gali. Tik būti­nai veizėti...

- Pakaks, - sumurmėjo Geraltas. - Močiute, pakaks. Dėkoju. - Ne, ne, - užprotestavo Vėdrynas, piktdžiugiai šypsodamasis. - O kas

toliau? Didžiai įdomi knyga! Kalbėkite, močiute, kalbėkite. - Eee... Tik būtinai veizėti reik, jogei žiežulo nepaliestumei, mat gali

šašai apipulti . O panas nuo jo reik slėpti, mat žiežulas goslus yr be jokio saiko...

- Tikra teisybė, kaip pirštu į akį, - nusijuokė poetas, o Lilė, kaip pasi­rodė Geraltui, vos pastebimai šyptelėjo.

- ...nors žiežulas didžiai godus ir prie aukso smiles, - barbėjo senolė užsimerkusi, - nevalia jajam duoti daugiau kaip: už skenduolį - grašį arba sidabrinį. Už katlakį - du sidabrinius grašius. Už vompyrą - keturis sidab­rinius grašius...

- Tai bent buvo laikai, - burbtelėjo raganius. - Dėkoju, bobule. O da­bar parodykite, kur rašoma apie velnią, ir ką suvis toji knyga apie velnius poringauja. Šiuosyk didžiai nudžiugčiau išgirdęs daugiau, mat smalsauju, ką gi priešak jį reikojote. *Pusiau demonai, pusiau žmonės; dvasios, sukeliančios lietų, audrą, darganą (slavų tautosaka).

- Atsargiau, Geraltai, - sukikeno Vėdrynas. - Žiūrėk, jau ir pats jų šne-kėsena vapalioji. Užkrečiamas įprotis.

Senučiukė drebančiomis rankomis vargais negalais pervertė kelis la­pus. Raganius ir poetas palinko prie knygos. Iš tiesų iliustracijoje buvo pa­vaizduotas spirų svaidytojas, raguotas, plaukuotas, uodeguotas ir piktai išsiviepęs.

- Velnys, - bobulytė vėl ėmė monotoniškai tratėti. - Taipgi šaukiamas gluosniniu irgi silvanu. Visokio namų gero ir naminės gyvasties baisioniš-kas ir nepatveriamas kenkėjas. Jeib jįjį iš lauko išguiti nori. . .

- N a , na, - burbtelėjo Vėdrynas. - . . . imk riešutų vieną gniaužtą, - tęsė senolė, pirštu braukydama po

pergamentą. - Imk dar gniaužtą šratų geležinių. Medaus ąsotį, deguto k i ­tą. M u i l o pilkojo kubiliuką, varškės kitą. Ten, kur velnys įsimetęs, eik kuomet naktis. Užnik krimsti riešutus. Ganveik velnys, kursai baisingas rajūnas yra, atlėks ir paklaus, ar gardu. Tuolaik duok jajam šratų geleži­nių...

- O kad jus kur negalė apstotų, - sušnypštė Vėdrynas. - O kad jus kur suriestų...

- Tyl iau, - sudraudė Geraltas. - N a , močiute, tęsk. - ...dantų išsilaužęs, velnys, regėdamas, kaip medų skanauji, taipgi

medaus meilys. Duok jajam deguto, o pats varškę valgyk. Veikiai užgirsi, kaip ve ln iu i žarnos kurkia ir gurgia, tačiau būkis neva nieko blogo. O kuomet velnys varškės užsigeis, duok jajam muilo. Po muilo velnys nieku gyvu nebesulaikys...

- Priėjote i k i muilo? - pertraukė ją Geraltas, akmenine veido išraiška kreipdamasis į Dhuną ir Dilgėlę.

- K u r tau, - išstenėjo Dilgėlė, - tik i k i šratų. Ak ir įkrėtė jis mums, po­nul i , šrato užkrimtęs...

- O kas jums liepė, - įsiuto Vėdrynas, - duoti jam šitiek šratų? Knygo­je aiškiai surašyta imti vieną gniaužtą. O jūs jam maišą tųjų geležų įbru­kote! Kulipkų jam pakišote mažne dvejiems metams, kvėšos jūs!

- Atsargiau, - šyptelėjo raganius. - Jų šnekėsena vapalioji. Užkrečiama. - Dėkoju. Geraltas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į akis mergaitei, stovinčiai prie se­

nutės. Lilė žvilgsnio nenukreipė. Jos akys buvo skaisčios ir neįtikėtinai žydros.

- Kodėl aukojate tam velniui grūdus? - šiurkštokai paklausė raganius. - Juk aišku, kad jis - apsigimęs žolėdis.

Lilė neatsakė. - Klausiu tavęs, mergaite. Nebijok, jei pakalbėsi su manim, šašai ne-

apipuls. - Nieko jos neklausinėkite, ponul i , - akivaizdžiai sunerimęs įsiterpė

Dilgėlė. - Lilė... Ji... Keista. Neatsakys jums, geriau nespauskite jos.

Geraltas tebežiūrėjo L i le i į akis, ji taip ir nenukreipė žvilgsnio. Raga­nius pajuto nugara, i k i pat sprando, perbėgant virpulį.

- Kodėl nėjote prieš jį su rungais ir šakėmis? - jis pakėlė balsą. - Kodėl nespendėte spąstų? Jei tik būtumėte norėję, jo ožgalvė jau būtų pamauta ant kuolo kaip kokia varnų baidyklė. Perspėjote mane, kad nemėginčiau jo nudobti. Kodėl? Tai tu jiems uždraudei, ar ne, Lile?

Dhunas pakilo nuo suolo. Galva mažne pasiekė lubas. - Išeik, panaite, - burbtelėjo. - A b i išeikite. - Kas tai, malonusis Dhunai? - paklausė raganius, kai paskui senolę ir

Lilę užsivėrė durys. - Kas ta mergaitė? Kodėl nusipelnė didesnės jūsų pa­garbos nei ta suknista knyga?

- Ne jūsų reikalas. - Dhunas pažvelgė į jį, ir tas žvilgsnis buvo anaiptol ne draugiškas. - Išmintingas moteris tuose savo miestuose persekiokite, ant laužų deginkite. Cia to niekada nebuvo ir nebus.

- Nesupratote manęs, - šaltai tarė raganius. - Mat ir nesistengiau, - urgztelėjo Dhunas. - Pastebėjau, - pro dantis iškošė Geraltas, taip pat ne i t in širdingai. -

Bet vieną svarbų dalyką teikitės suprasti, malonusis Dhunai . Mūsų vis dar nesieja jokia sutartis, vis dar niekuo nesu jums įsipareigojęs. Nemany­kite, kad nusipirkote raganių, kuris už grašį ar sidabrinį padarys tai, ko jūs patys nesugebate. Arba nenorite. A r b a jums uždrausta. Tai jau ne, malonusis Dhunai . Raganiaus k o l kas dar nenusipirkote, ir nemanau, kad jums tai pavyktų. Ypač kai šitaip nenorite nieko suprasti.

Dhunas tylėjo ir rūškanu žvilgsniu tyrinėjo Geraltą. Tuo tarpu Dilgėlė kostelėjo, pasimuistė, vyžomis brūžindamas aslą, paskui staiga išsitiesė.

- Ponuli raganiau, - prašneko, - nepykite. Kas ir kaip, viską paaiškin­sime. Dhunai . . .

Sodžiaus vyresnysis pritariamai linktelėjo ir atsisėdo. - K a i čionai važiavome, - pradėjo pasakoti Dilgėlė, - patys matėte,

kaip čia viskas veši, kokie puikūs derliai. Būna, subręsta tokie, kokių k i ­tur retai arba išvis niekad nesulauksi. Sit kodėl daigai ir sėkliniai grūdai mums labai svarbūs, jais mes ir duoklę mokame, ir parduodame juos, ir mainome.. .

- Kaip tai susiję su velniu? - Ogi štai kaip. Tas velnys anksčiau tik įgrisdavo kvailomis išdaigo­

mis, bet šit ėmė ir įjunko grūdus vogti. Pradėjome nešioti po saujelę ir pa­likinėti ant akmens kanapėse. Manėme, prisiris ir apsiramins. K u r tau: vogė kaip padūkęs. O kai jau atsargas išslapstėme rūsiuose ir svirnuose po trimis užraktais, oi, ponuli , kaip jis pašėlo, kaip urzgė, bliovė, "uk uk" ūk­čiojo, o kai jis šitaip ūkčioja, verčiau jau dumti kiek kojos neša. Grasino...

- ...užkirkinsiąs, - įsiterpė Vėdrynas, nemaloniai šypsodamasis. - Ir tatai teisybė, - patvirtino Dilgėlė. - O ir apie raudoną gaidį užsi­

mindavo. Ką ir kalbėti, nebegalėjo vogti, tad pareikalavo duoklės. Prisakė ištisais maišais tempti jam grūdus ir kitokį gerą. Tuomet, nejuokais supy-

kę, jau ketinome iškaršti jo uodeguotą pasturgalį. Bet... Kaimietis krenkštelėjo, nuleido galvą. - Neišsisukinėk, - staiga įsiterpė Dhunas. - Apie raganių manėme ne­

teisingai. K lok viską, Dilgėle. - Bobulytė velnią mušti uždraudė, - berte išbėrė Dilgėlė. - Betgi žino­

me, kad iš tikro Lilė, mat bobulytė... Tik šneka, ką jai Lilė paliepia. O mes... Pats suprantate, ponul i raganiau. Mes klausome.

- Pastebėjau. - Geralto lūpas perkreipė šypsena. - Bobulytė sugeba tik­tai kratyti smakrą ir babaliuoti žodžius, kurių pati nesupranta. O į mer­gaitę žiopsote kaip į kokią deivės stovylą, išsižioję, vengiate jos žvilgsnio, bet mėginate atspėti jos norus. Tie jos norai - jums įstatymas. Kas ji, ta jū­sų Lilė?

- Tai juk atspėjote, ponul i . Pranašautoja. Išmintingoji, vadinasi . Tik niekam nepasakokite. Meldžiame. Jeigu žinia pasieks kunigaikščio ausis arba, sergėkit dievai, vietininko.. .

- Nebijokite, - r imtai atsakė Geraltas. - Viską suprantu ir jūsų neiš-duosiu.

Kaimuose netrūko keistų moterų ir merginų, vadinamų pranašauto­jomis arba Išmintingosiomis, o d id ika i , kurie rinko duoklę ir pelnėsi iš žemdirbystės, į jas žiūrėjo kreivai. Kaimiečiai pranašautojų patarimo pra­šydavo mažne kiekvienu klausimu. Visiškai aklai jomis tikėjo. Bet tokie patarimai dažniausiai smarkiai kirsdavosi su didikų ir valdovų valia. Ge­raltui teko girdėti apie jų metodus, negailestingus, kitąsyk ir sunkiai su­vokiamus: tai išgalabijamos ištisos veislinių gyvulių kaimenės, tai staiga nutraukiama sėja ar derliaus nuėmimas, kartais visam kaimui netgi tenka kraustytis kitur. Nenuostabu, kad valdovai "prietarus" rovė su šaknimis, dažnai nė nesirinkdami būdų. Tad kaimiečiai įsigudrino Išmintingąsias slėpti. Ir toliau klausė jų patarimų. Neabejoti jais skatino patirtis - i lgai­n iu i visada paaiškėdavo, kad Išmintingosios neklydo.

- Nudėti velnio mums neleido Lilė, - toliau pasakojo Dilgėlė. - Prisakė daryti taip, kaip surašyta knygoje. Ką gi , žinote: nieko gero neišėjo. Jau turėjome bėdos su kunigaikščiu. Kuomet atseikėjome mažesnę nei visada grūdų duoklę, oi kaip jis rėkavo, plyšojo. A p i e velnią nė cyptelėti nedrį-some, mat kunigaikštis - labai jau griežtas, juokų visai nesupranta. O tuo­met pasipynėte jūs. Paklausėme Lilės, ar galima jus... samdyti.. .

- N a , ir ką? - Per bobulytę atsakė, kad pirmiau jai reikia į jus pažiūrėti. - Ir pažiūrėjo. - Pažiūrėjo. Ir pripažino už tinkamą - mes sugebame perprasti, ką L i ­

lė pripažįsta, o ko ne. - Neištarė man anei žodelio. - Niekam, išskyrus bobulytę, niekada netaria nė žodžio. Jeigu nebūtų

jūsų pripažinusi, į seklyčią nė kojos nebūtų kėlusi. - H m . . . - susimąstė Geraltas. - Įdomu. Pranašautoja, kur i , užuot pra­

našavusi, tyl i . Iš kur ji čia atsirado?

- Nežinome, ponuli raganiau, - įsiterpė Dhunas. - Bet taip pat buvo ir su bobulyte, seniausieji sodiečiai dar prisimena. Ankstesnė bobulytė irgi buvo priglaudusi nekalbią mergaitę, atsiradusią nežinia iš kur. Anoji mer­gaitė dabar ir yra mūsų senolė. Mano diedukas sakydavo, kad šitaip ji at­gimsta. Visai kaip mėnulis danguje atgimsta ir kaskart naujas būna. Nesi­juokite...

- Nesijuokiu, - papurtė galvą Geraltas. - Per daug esu regėjęs, kad to­kie dalykai juokintų. O ir neketinu kišti nosies į jūsų reikalus, malonusis Dhunai. Klausinėju todėl, kad noriu perprasti ryšį tarp Lilės ir velnio. Juk ir patys jau susigaudėte, kad ryšys yra. Tad jeigu jums rūpi pranašautoja, galiu patarti viena: reikia jums pamilti tą savo velnią.

- Žinote, ponuli , - tarė Dilgėlė, - ne tik apie velnią galėtume šnekėti. Lilė nieko neleidžia skriausti. Jokio gyvo padaro.

- Kurgi ne, - įsikišo Vėdrynas. - Kaimo pranašautojos - kaip druidai, to paties lizdo paukščiai. O druidas sparvai, siurbiančiai jo kraują, dar palin­kės gero apetito.

- Pataikėte, - šyptelėjo Dilgėlė. - Kaip pirštu į akį. Taip pat buvo ir su šernais, įjunkusiais mūsų daržus knisti. Ir ką? Pažvelkite pro langą: daržai kaip paveikslėlyje. Suradome vieną būdą, Lilė net nežino - kokį. Ko akys nemato, to ir širdžiai negaila. Supratote?

- Supratau, - atsakė Geraltas. - O kaipgi. Bet tai nesvarbu. Lilė ne Lilė, o jūsiškis velnias yra silvanas. Be galo retas, užtat protingas sutvėrimas. Nežudysiu jo, kodeksas man neleidžia.

- Jeigu jis protingas, - atsiliepė Dhunas, - tad ir įkrėskite jam sveiko proto.

- Iš tikro, - pritarė Dilgėlė. - Jeigu velnys protingas, vadinas, grūdus vogti jam protas ir liepia. Taigi jūs, ponuli raganiau, išsiaiškinkite, kas ir kaip. Juk jis tų grūdų neėda, bent jau ne tiek daug. Tai kam jie jam? Erzi ­na mus, ar ką? Ko jis nori? Sužinokite ir išgrūskite jį iš mūsų sodžiaus kaip nors, kaip jau raganiai sugeba. Valiosite?

- Pasistengsiu, - apsisprendė Geraltas. - Tik... - Tik kas? - Jūsų knyga, brangieji, jau atgyvenusi. Ar suprantate, ką turiu

omenyje? - Po teisybei, - burbtelėjo Dhunas, - nelabai. - Paaiškinsiu. Tataigi, malonusis Dhunai, malonusis Dilgėle. Jei tikėjo­

tės, kad mano pagalba jums kainuos grašį ar sidabrinį, baisingai suklydo­te.

V

- E i ! Tankmėje pasigirdo šlamesys, piktas "uk uk" ir kanapes prilaikančių

karčių treškėjimas. - E i ! - vėl šūktelėjo apdairiai pasislėpęs raganius. - Nagi išlįsk, kipše.

- Pats tu kipšas. - Tuomet kaip vadinti? Velniu? - Pats tu velnias, - raguotasis, prašiepęs dantis, iškišo iš kanapių galvą.

- Ko nori? - Pasišnekėti. - Tyčiojies, ar ką? Manai , nežinau, kas toks būsi? Valstiečiai pasamdė

tave, kad išmestum mane iš čia, a? - Taip, - abejingai prisipažino Geraltas. - Kaip tik apie tai ir norėjau

paplepėti. O galgi susitarsime? - Šit kur taikai, - užbliovė velnias. - Norėtum pigiai nupirkt i , ką? Ne­

prakaitavęs? Manęs tokiomis gudrybėmis nepaimsi, bėėė! Gyvenimas, žmogeliuk, tai lenktynės. La imi geresnis. N o r i nugalėti mane, įrodyk, kad esi geresnis. Ne tartis reikia, o rungtis. Sąlygas diktuoja nugalėtojas. Siūlau bėgti lenkčių nuo čia i k i senojo gluosnio ant pyl imo.

- Nežinau, nei kur pylimas, nei kur senasis gluosnis. - Jei žinotum, lenkčių nesiūlyčiau. Mėgstu rungtis, bet nemėgstu pra­

laimėti. - Pastebėjau. Ne, nelenktyniausime. Šiandien per karšta. - Gaila. Gal tuomet išbandysime jėgas kitaip? - velnias iššiepė gelto­

nus dantis ir pakėlė nuo žemės geroką lauko akmenį. - Ar žinai žaidimą "Kas garsiau suriks?" Aš rėksiu pirmas. Užsimerk.

- Siūlau kai ką kita. - Klausau ausis ištempęs. - Išsinešdini be rungčių, lenktynių ir rėkavimų. Pats, be jokios prie­

vartos. - Susikišk tokį pasiūlymą a d'yeabl aep arse, - velnias pademonstravo

Senosios Kalbos žinias. - Niekur nesinešdinsiu. M a n ir čia gerai. - Bet pridirbai čia jau per daug. Persistengei su pokštais. - Diuvvelsheyss tau mano pokštai. - Paaiškėjo, kad silvanas moka ir

nykštukų kalbą. - O tavo pasiūlymas irgi Diuvvelsheyss tevertas. Niekur aš nesinešdinsiu. Nebent įveiktum mane kokiame nors žaidime. N o r i šanso? Jei jau nemėgsti rungtis, minkime mįsles. Tuojau vieną užminsiu, ir jeigu atspėsi, būsi laimėjęs - aš iš čia dingsiu. Jei nesugebėsi, aš pasiliksiu, o iš­sinešdinsi tu. Krut ink smegenis, mat mįslė ne iš paprastųjų.

Geraltui nespėjus nė paprieštarauti, velnias užbliovė, patrepsėjo nago­mis, šmaukštelėjo uodega per žemę ir išbėrė:

Putliosios ankštelės tarp rausvų lapelių Minkštmolyje veši netoli upelio. Ant stiebelio ilgo pūpso margas žiedas, Katinas aptikęs jį tuojau suėda.

- N a , kas tai? Įspėk. - Nė nenutuokiu, - abejingai prisipažino raganius, net neketindamas

mąstyti. - Gal vijoklinis žirnis?

- Nepataikei. Pralaimėjai. - O koks teisingas atsakymas? Kieno.. . hm.. . ankštelės margos? - Kopūsto. - Klausyk, - urgztelėjo Geraltas. - Tavo juokeliai mane jau erzina. - Perspėjau, - nusikvatojo velnias, - kad mįslė bus nepaprasta. Nieko

nepadarysi. Laimėjau ir pasilieku. O tu dingsti iš čia. Žemai nesilenkiu. - Palūkėk, - raganius slapčia įsikišo ranką į kišenę. - O mano mįslė?

Juk turiu teisę atsilošti? - Ne, - užprotestavo velnias. - Kokia proga? O jeigu aš neatspėsiu?

K v a i l i u mane laikai? - Ne, - papurtė galvą Geraltas. - Laikau tave piktybišku, pasipūtusiu

nevėkšla. Tuojau pažaisime visiškai naują, tau nežinomą žaidimą. - Cha! Irgi mat! Koks dar žaidimas? - Jis vadinasi, - lėtai ištarė raganius, - "Nekask kitam duobės - pats

įkrisi". Gal i neužsimerkti. Geraltas žaibiškai užsimojo, ore sudūzgė colio skersmens geležinis ru­

tuliukas ir garsiai pokštelėjo velniui tiesiai į tarpuragį. Padaras griuvo aukštielninkas, lyg pakirstas. Geraltas žuvele nėrė tarp smaigčių ir sugrie­bė jam už gauruotos kojos. Silvanas pašėlo bliauti ir spardytis; raganius prisidengė galvą ranka, bet jam vis tiek suspengė ausyse, mat velnias, kad ir menko sudėjimo, jėgos turėjo kaip įsiutęs mulas. Geraltas mėgino pa­čiupti jam už nagos, bet nepavyko. Raguotasis ėmė blaškytis, plakti ran­komis žemę ir vėl spyrė, tiesiai raganiui į veidą. Raganius pajuto, kad vel­nio koja slysta iš pirštų, ir prapliupo plūstis. Atsiskyrę jie nusirito į priešin­gas puses, triukšmingai vartydami kartis ir painiodamiesi susiraizgiusiose kanapėse.

Velnias pašoko ant kojų pirmas ir nuleidęs raguotą galvą puolė. Ta­čiau ir Geraltas jau stovėjo tvirtai; jis nesunkiai atrėmė puolimą, sugriebė padarą už ragų, galingai trūktelėjęs pargriovė ir prispaudė keliais. Silvanas užbaubė ir spjovė raganiui tiesiai į akis - tokio spjūvio net seilėtekiu nega­luojančiam kupranugariui nebūtų gėda. Geraltas nevalingai atšlijo, tačiau ragų nepaleido. Tuomet velnias, kratydamas galvą, spyrė abiem kanopo­mis vienu metu ir - nuostabu - abiem pataikė. Raganius riebiai keiktelėjo, bet gniaužtų neatlaisvino. Pakėlė raguotąjį nuo žemės, prispaudė prie treškančių smaigčių ir iš visų jėgų spyrė į gauruotą kelį, o tada pasilenkė ir prispjovė tiesiai į ausį. Velnias užkaukė ir sukaleno atšipusiais dantimis.

- Nekask kitam duobės... - kvėpte iškvėpė raganius - ...pats įkrisi! Žai-sime toliau?

- Blebleblėėėėėė!!! - velnias burbuliavo, kaukė ir įnirtingai spjaudėsi, bet Geraltas tvirtai laikė jį už ragų ir laužė galvą žemyn, dėl ko spjūviai krito ant paties silvano nagų, kurios rausė žemę, kėlė debesis dulkių ir trypė piktžoles.

Šitaip jie tąsėsi, vaišino kits kitą spyriais ir drabstėsi įžeidimais dar ke­lias minutes. Jei Geraltas ir turėjo kuo pasidžiaugti, tai nebent tuo, kad

niekas jo nemato, mat vaizdas buvo išties idiotiškas. Dar vienas spyris atplėšė kovotojus vieną nuo kito ir bloškė į priešin­

gas puses, į pačią kanapių tirštumą. Velnias vėl aplenkė raganių - pašoko ir , pastebimai šlubčiodamas, spruko. Geraltas, sunkiai alsuodamas ir šluostydamasis veidą, pasileido jam iš paskos. Ištrūkę iš kanapių, jie atsi­dūrė apyniuose. Raganius išgirdo šuoliais lekiančio žirgo kanopų dundė­jimą. To garso jis laukė.

- Čionai, Vėdryne! Čionai! - suriko. - Apyniuose! Staiga išvydo žirgo krūtinę - visai čia pat, o jau kitą akimirką gyvulys

užlėkė ant jo. Geraltas atsimušė į arklį tarsi į uolą ir griuvo aukštielninkas, nuo smūgio į žemę aptemo akyse. V is dėlto sugebėjo nusirist i į šalį, už apyniais apraizgytų karčių, šitaip išvengdamas kanopų. V i k r i a i pašoko, bet tą pat akimirką ant jo užlėkė kitas raitelis ir vėl pargriovė. O tada kaž­kas ant jo užvirto, prispaudė prie žemės.

O tada kažkas blykstelėjo, pakaušį pervėrė skausmas. Ir stojo tamsa.

VI

Lūpos buvo smėliuotos. Pabandęs nusispjauti, susigaudę gulįs veidu į žemę. Pabandęs sujudėti, susigaudę esąs surištas. Vos vos kilstelėjo gal­vą. Išgirdo balsus.

Gulėjo ant miško paklotės, prie pušies kelmo. Už kokių dvidešimt žingsnių stovėjo keletas nubalnotų žirgų. Matė juos pro paparčių plunks­nas, neaiškiai, tačiau nesuabejojo, kad vienas tų žirgų - Vėdryno bėrė.

- Trys maišeliai kukurūzų, - išgirdo. - Gerai, Torkai. Labai gerai. Pu i ­kiai padirbėjai.

- Dar ne viskas, - atsiliepė bliūvus balsas - ne kieno kito, o velnio si l -vano. - Pažvelk, Galarai. Būtų pupelės, tik visiškai baltos. O kokios dide­lės! O tai . . . tai rapsas. Iš jo jie spaudžia aliejų.

Geraltas stipriai užsimerkė ir vėl atsimerkė. Ne, tai ne sapnas. Velnias ir Galaras, kad ir kas jis toks, kalbėjosi Senąja Kalba, elfų kalba. Vis dėlto žodžius "kukurūzai", "pupelės" ir "rapsas" ištarė bendrąja.

- O čia? Kas tai? - paklausė tasai, pavadintasis Galaru. - Sėmenys. Linai , supranti? Iš lininės drobės siuvami marškiniai. Ge­

rokai pigesni nei šilkiniai ir kur kas patvaresni. Apdorojimas, kiek žinau, labai sudėtingas, bet iššniukštinėsiu, kas ir kaip.

- K a d tik sudygtų tie tavo linai, kad tik nenueitų mums niekais, kaip ropės, - pasiguodė Galaras vis dar tuo pačiu keistu volapiuku. - Pasistenk vėl parūpinti ropės sėklų, Torkai.

- Gal i nebijoti, pristatysiu, - subliovė velnias. - Šito gero čia nestinga, tarpsta kaip padūkusios.

- Ir dar, - pridūrė Galaras. - Išsiaiškink pagaliau, kas yra ta jų trilaukio sėjomaina.

Raganius atsargiai kilstelėjo galvą ir pabandė apsiversti. - Geraltai. . . - išgirdo kuždant. - Atsigaivelėjai? - Vėdryne... - i rgi kuždesiu atsakė raganius. - K u r mes?.. Kas nut i ­

ko?.. Vėdrynas tik tylutėliai suaimanavo. Geraltas neištvėrė. Nusikeikė, įsi­

ręžė ir apsivertė ant šono. Laukymės viduryje darbavosi velnias, skambiu, kaip ką tik paaiškėjo,

Torko vardu. Jis uoliai krovė ant žirgų maišus, pintines ir ryšulius. Jam padėjo liesas, aukštas vyras - reikia manyti , Galaras. Išgirdęs raganių krebždant, jis atsigręžė. Galaro plaukai buvo juodi su gana ryškiu tamsiai mėlynu atspalviu. Veido bruožai griežti, akys didelės, žvilgančios. O au­sys - smailėjančiais galiukais.

Galaras buvo elfas. Elfas iš kalnų. Grynakraujis A e n Seidhe, Senosios Tautos atstovas.

Elfas Galaras čia buvo ne vienas. Geraltas įžiūrėjo laukymės pakrašty­je sėdinčius dar bent šešis. Vienas įnikęs naršė Vėdryno ryšulius, kitas brązgino jo liutnios stygas. Likusieji , susispietę aplink atrištą maišą, go­džiai kirto ropes ir morkas.

- Vanadainai, Toruviele! - šūktelėjo Galaras, galva mostelėdamas į be­laisvius. - Vedrai! Enn'le!

Torkas stryktelėjo į orą ir sumekeno. - Ne, Galarai! Ne! Filavandrelis uždraudė! Pamiršai? - Ne, nepamiršau. - Galaras permetė per arklio nugarą du surištus

maišus. - Bet vis tiek reikia patikrinti, ar neatlaisvino pančių. - Ko iš mūsų norite? - sudejavo trubadūras, ko l vienas iš elfų, primy­

gęs jį keliu, tikrino mazgus. - Kodėl surišote? Ko jums reikia? Aš Vėdry­nas, poe...

Geraltas išgirdo duslų smūgio garsą. Perkreipęs kaklą atsisuko. Prie Vėdryno stovinčios elfės akys buvo tamsios, vešlūs, juodi it kran­

klio sparnas plaukai draikėsi ant pečių, tik ties smilkiniais supinti į d v i plonytes kaseles. Ji dėvėjo trumpą odinį durtinį ant laisvų žalio satino marškinių ir aptemptas vilnones blauzdines, sukištas į raitelio batus.

- Que glosse? - paklausė, žiūrėdama į raganių ir žaisdama prie juostos kabančio ilgo durklo rankena. - Que Ven pavienn, ell'ea?

- Nell'ea, - nesutiko Geraltas. - Ten pavienn, Aen Seidhe. - Girdėjai? - Elfe atsigręžė į savo bendrą, aukštą seidhą, kuris, taip ir

nepasivarginęs tikrinti Geralto pančių, abejinga pailgo veido išraiška birz-gino Vėdryno liutnios stygas. - Vanadainai, girdėjai? Beždžionžmogis mo­ka kalbėti! Net įžūlauti sugeba!

Seidhas gūžtelėjo pečiais. Sušiugždėjo jo striukę puošiančios plunks­nos.

- Dar viena dingstis užkimšti jam gerklę, Toruviele. Elfe palinko prie Geralto. Jos blakstienos buvo ilgos, oda nenatūraliai

blyški, o lūpos - suskeldėjusios ir pabrinkusios. A n t ilgo odinio dirželio,

keliskart apsukto aplink kaklą, kabaliavo raižyti auksinio beržo medienos luisteliai.

- Nagi , dar ką nors pasakyk, beždžionžmogi, - sušnypštė ji . - Pažiūrė­sime, ko verta tavo įpratusi loti gerklė.

- Bene ieškai dingsties, - raganius sunkiai atsivertė ant nugaros, išspjo­vė smėlį, - smogti surištam? Smok be dingsties, jau supratau, kad tau tai patinka. Pasismagink.

Elfe atsitiesė. - Aš jau pasismaginau, kol dar buvai nesurištas, - atrėžė ji . - Tai mano

arklys tave sutrypė, aš kaukštelėjau tau per galvą. Žinok, aš tave ir p r i ­baigsiu, kai ateis metas.

Jis neatsakė. - Labai norėčiau pasmeigti tave iš arti, žiūrėdama į akis, - tęsė elfe. -

Bet siaubingai smirdi , žmogėne. Nušausiu iš lanko. - Tavo valia, - raganius trūktelėjo pečiais, kiek tai buvo įmanoma su­

pančiotam. - Darysi, ką panorėjusi, garbingoji A e n Seidhe. Į surištą ir ne­judantį taikinį turėtum pataikyti .

Elfe kiek prasižergė, pasilenkė, žybtelėjo dantys. - Nesirūpink, - sušnypštė. - Pataikysiu į ką tik panorėsiu. Bet gali ne­

abejoti, nuo pirmosios strėlės nemirsi . N e i nuo antrosios. Pasistengsiu, kad spėtum pajusti mirtį.

- Nelįsk taip arti, - atvirai šlykštėdamasis susiraukė Geraltas. - Siau­bingai smirdi , A e n Seidhe.

Elfe, siūbuodama siauromis strėnomis, atšoko ir atsivedėjusi spyrė jam į šlaunį. Pastebėjęs, kur ji nusitaikė antram spyriui , Geraltas susirietė. Jam pasisekė - kl iuvo tik per strėnas, bet taip, kad net dantys subarškėjo.

Čia pat stovintis aukštasis elfas jai pritarė, šiurkščiai trankydamas liutnios stygas.

- Atstok nuo jo, Toruviele! - užbliovė velnias. - Gal proto netekai? Ga-larai, liepk jai liautis!

- Thaesse! - suriko Toruviele ir dar kartą spyrė raganiui . Aukštasis seidhas smarkiai perbraukė stygas, viena, pratisai suaimanavusi, nutrūko.

- Gana! Vardan dievų, gana! - nervingai pratrūko Vėdrynas, blaškyda­masis pančiuose. - Ko tyčiojies iš jo, paika mergše? Atstokite nuo mūsų! O tu, girdi , tu, padėk mano liutnią!

Toruviele atsigręžė į jį su piktu ištinusių lūpų vypsniu. - Muzikuotojas! - suurzgė. - Žmogus, o muzikuoja! Liutnininkas! Ji be žodžių išlupo instrumentą aukštajam elfui iš rankų ir užsimojusi

trenkė į pušies kelmą, o stygomis apsivijusias nuolaužas numetė Vėdrynui ant krūtinės.

- Karvės ragu gal ir gali tūtuoti, laukini , bet tik ne l iutnia skambinti. Poetas mirtinai išbalo, jo lūpos suvirpėjo. Geraltas, pajutęs viduje ky­

lantį šaltą įtūžį, akimis prikaustė Toruvielės žvilgsnį.

- Ko vėpsai? - pasilenkusi sušnypštė elfe. - Purvinas beždžionžmogi! N o r i , kad išbadyčiau tas gyvatės akis?

Jos antkaklis pakibo virš pat raganiaus. Sis įsiręžė, staigiu judesiu šok­telėjo, sugriebė antkaklį dantimis ir stipriai trūktelėjo, tuo pat metu pr i -riesdamas kojas ir sukdamasis į šalį. Toruviele neteko pusiausvyros ir už­griuvo ant jo. Supančiotas Geraltas persivertė lyg į krantą išmesta žuvis, prislėgė elfe, atkragino galvą, net trakštelėjo kaklo slanksteliai, ir visų jėgų smogė kakta į veidą. Toruviele užkaukė ir čia pat ėmė springti.

Elfai šiurkščiai, už drabužių ir plaukų, atplėšė raganių nuo jos. Kaž­kuris smogė; Geraltas pajuto, kaip žiedai dreskia odą ant skruostikaulio, miškas jo akyse sutavaravo ir išskydo. Dar pastebėjo atsiklaupusią Toru­viele kraujuojančiomis lūpomis ir nosimi. Elfe išsitraukė iš makštų dur­klą, bet staiga susigūžė ir pravirko, griebėsi už veido, galvą panarino tarp kelių.

Aukštaūgis elfas margaspalvėmis plunksnomis puoštu rūbu ištraukė durklą Toruvielei iš rankos ir priėjo prie kitų laikomo raganiaus. Pakėlė ginklą, išsiviepė. Geraltas matė jį lyg pro raudoną miglą: kraujas iš kaktos, perdrėkstos elfės dantų, užliejo akis.

- Ne! - subaubė Torkas, pripuolęs prie elfo ir pakibęs šiam ant rankos. - Nežudyk! Ne!

- Voe'rle, Vanadain, - netikėtai ištarė skambus balsas. - Que$s aen? Ca-elm, evellienn! Galarr!

Kiek leido į plaukus įkibę pirštai, Geraltas atsigręžė. Laukymėn žengė žirgas - sniego baltumo, ilgais, minkštais, šilkiniais

tartum moters garbanos karčiais. Tokios pat spalvos buvo raitelio, sėdin­čio prašmatniame balne, plaukai, ant kaktos perjuosti safyrais nusagstytu dirželiu.

Torkas bliūvaudamas prišoko prie žirgo, sugriebė už balnakilpių ir apibėrė baltaplaukį elfą gražbylystėmis. Seidhas įsakmiu mostu nutraukė žodžių srautą ir nušoko žemėn. Priėjo prie Toruvielės, prilaikomos dviejų elfų, atsargiai atitraukė nuo jos veido kruviną nosinaitę. Elfe gailiai suvai­tojo. Seidhas pakraipė galvą, atsisuko į raganių, priėjo prie jo. A p l i n k juo­das, karščiuojančias elfo akis, blyškiame veide spindinčias tarsi žvaigždės, tamsavo mėlyni ratilai, lyg po kelių iš eilės bemiegių naktų.

- Kandžiojiesi net surištas, - tyl iai prašneko bendrąja kalba be jokio akcento. - Kaip basiliskas. Darysiu išvadas.

- Toruviele pirma pradėjo, - sumekeno velnias. - Spardė jį, surištą, kaip beprotė...

Elfas vėl mostu nutildė jį. Kažką trumpai tarstelėjo; k i t i seidhai n u ­tempė raganių bei Vėdryną prie pušies ir pririšo diržais. Paskui visi su­klaupė aplink gulinčią Toruviele. Geraltas jos nebematė, tik išgirdo, kaip ji sykį klyktelėjo, blaškydamasi jų rankose.

- Nenorėjau, kad viskas taip susiklostytų, - tarškėjo velnias, nesitrauk­damas nuo belaisvių. - Nenorėjau, žmogau. Nežinojau, kad jie pasirodys

kaip tik tada, kai m u d u . . . K a i tave apsvaigino, o tavo bičiulį surišo, pra­šiau, kad paliktų jus ten, apyniuose. Bet...

- Liudininkų negalėjo pal ikt i , - sumurmėjo raganius. - Ga l nežudys? - sudejavo Vėdrynas. - Ga l ne... Torkas šniurkščiojo minkšta nosimi ir tylėjo. - K a d juos kur demonai, - vėl prašneko poetas. - Vadinasi , nužudys?

Kas čia dedasi, Geraltai? Ko l iudininkais m u d u buvome? - Mūsų raguotasis draugužis Gėlių Slėnyje atlieka ypatingą misiją. Ar

ne, Torkai? Elfų prašymu vagia sėklas, daigus, žemdirbystės žinias... Ką dar, velnie?

- Ką tik pavyksta, - sububeno Torkas. - Viską, ko prisireikia. O imk ir parodyk man tokį dalyką, kurio jiems nereikėtų. Kalnuose jie badauja, ypač žiemą. O apie žemdirbystę ničnieko nenutuokia. K p l prisijaukins ko­kį gyvuliuką ar paukštį, k o l sklypeliuose ką nors užsiaugins... Žmogau, jie neturi tam laiko.

- Sūdą man rupi jų laikas. Ką aš jiems padariau? - suvaitojo Vėdrynas. - Ką blogo aš jiems padariau?

- Gerai pagalvok, - tyl iai priėjęs, prašneko baltaplaukis elfas. - Gal ir pats rasi atsakymą į savo klausimą.

- Jis paprasčiausiai keršija už visas žmonių skriaudas elfams, - kreivai šyptelėjo raganius. - Jam nesvarbu, kam keršyti. Nesileisk, Vėdryne, ap­mulkinamas jo garbios išvaizdos ir įmantrios šnekėsenos. Jis toks pat, kaip ir ta mus suspardžiusi juodaakė. Reikia juk ant ko nors išlieti savo bejėgišką neapykantą.

Elfas pakėlė sudaužytą Vėdryno liutnią. Valandėlę tylomis žvelgė į suniokotą instrumentą, paskui numetė į krūmus.

- Jeigu norėčiau išlieti neapykantą ar numalšinti keršto troškulį, - pa­sakė, vartaliodamas pirštines iš minkštos, baltos odos, - užpulčiau slėnį naktį, sudeginčiau sodžius, išskersčiau kaimiečius. Būtų juokų darbas, juk jie net sargyba nepasirūpina. K a i vaikšto po mišką, mūsų nei g i rd i , nei mato. Kas gali būti paprasčiau už greitą, tylų strėlės skrydį iš už me­džio? Bet mes jūsų nemedžiojame. Tai tu, žmogau keistomis akimis, su­rengei mūsų bičiulio silvano Torko medžioklę.

- Ėėė, per stipriai pasakyta, - sumekeno velnias. - Kokia ten medžiok­lė. Paišdykavome trupučiuką...

- Tai jūs, žmonės, neapkenčiate kiekvieno, kitokio negu jūs, nors ski­riasi gal tik ausų forma, - ramiai kalbėjo elfas, nekreipdamas dėmesio į ra­guotąjį. - Jūs atėmėte iš mūsų žemes, išvarėte mus iš namų, išstūmėte į laukinius kalnus. Užgrobėte mūsų D o l Blathanną, Gėlių Slėnį. Aš - Fi la-vandrelis aen Fidhailas iš Sidabro Bokštų, Feleaornų giminės iš Baltųjų Laivų ainis. Dabar, išvytas, ištremtas į pasaulio pakraštį, esu Filavandrelis iš Pasaulio Pakraščio.

- Pasaulis didelis, - negarsiai pasakė raganius. - Galime vis i sutilpti . Vietos užteks.

- Pasaulis didelis, - pakartojo elfas. - Tas teisybė, žmogau. Bet jūs pa-keitėte tą pasaulį. Iš pradžių jį keitėte jėga, elgėtės su juo taip, kaip elgiatės su viskuo, kas tik pasipainioja jums po ranka. Dabar jau atrodo, kad pa­saulis pats pamažu taikosi prie jūsų. Palūžo, neištvėręs jūsų naštos. Pasi­davė.

Geraltas nutylėjo. - Torkas sakė tiesą, - kalbėjo Filavandrelis. - Taip, mes badaujame.

Taip, mums gresia pavojus išnykti. Saulė jau šviečia kitaip, oras pasikeitė, vanduo nebe toks, koks buvo. Tai, ką valgėme kadaise, kuo naudojomės, žūsta, išsigimsta, nyksta. Mes niekada nedirbome žemės, ne taip, kaip jūs, žmonės, nedraskėme jos kauptukais ir žagrėmis. Jums žemė moka kruvi ­ną haračą*. M u s ji apdovanodavo. Jūs jėga išplėšiate iš žemės jos gėrybes. M u m s žemė derėjo ir žydėjo, nes mylėjo mus. Ką gi, jokia meilė netrunka amžinai. Bet mes norime išgyventi.

- Užuot grūdus vogę, galėtumėte jų nusipirkti . Kiek tik reikia. Vis dar turite daug dalykų, kuriuos žmonės didžiai vertina. Galėtumėte prekiau­ti.

Filavandrelis niekinamai nusišypsojo. - Su jumis? Niekada. Geraltas susiraukė, ėmė trupėti prie skruosto pridžiūvęs kraujas. - Tegul jus velniai su visa jūsų puikybe ir panieka. Nenorėdami ben­

drauti, patys save pasmerkiate pražūčiai. Bendrauti, tartis - jums vieninte­lė išeitis.

Filavandrelis palinko į priekį, jo akys blykstelėjo. - Bendrauti jūsų sąlygomis? - paklausė pasikeitusiu, bet vis dar ramiu

balsu. - Pripažinti jūsų viršenybę? Prarasti tapatybę? Kas mes būtume jums? Belaisviai? Varguoliai? Bendrauti su jumis per miestų sienas, k u ­riomis nuo mūsų atsitveriate? Bendrauti su jūsų moterimis ir už tai eiti į kartuves? Nuolankiai stebėti, kas kiekviename žingsnyje ištinka vaikus, tokio bendravimo vaisius? Kodėl vengi mano žvilgsnio, keistasis žmogau? Kaip tau pačiam sekasi bendrauti su aplinkiniais, nuo kurių, beje, šiek tiek skiriesi?

- Bendrauju, - raganius pažvelgė jam tiesiai į akis. - Kažkaip bendrau­ju. Todėl, kad privalau. Todėl, kad neturiu kitos išeities. Todėl, kad suge­bėjau įveikti savo ambicijas ir puikybę dėl kitoniškumo, mat suvokiau: ambicijos ir puikybė tėra apgailėtina gynyba nuo to paties kitoniškumo. Todėl, kad supratau, jog saulė šviečia kitaip; todėl, kad kažkas keičiasi, bet ne aš tų permainų ašis. Saulė šviečia kitaip, bet ji švies visada, ir ne­verta svaičioti apie tai, kas neįmanoma. Reikia susitaikyti su tikrove, rei­kia to išmokti.

- Kaip tik šito ir trokštate, ar ne? - Filavandrelis riešu nusibraukė pra­kaitą nuo blyškios kaktos virš baltų antakių. - Ka ip tik tai ir norite p r i ­mesti kitiems? Įtikinti, kad išmušė jūsų valanda, kad išaušo jūsų, žmonių, *Harača - nugalėtųjų duoklė nugalėtojams.

era, kad tai, kaip elgiatės su kitomis rasėmis, yra lygiai taip pat natūralu, kaip ir saulėtekiai ar saulėlydžiai? K a d visiems reikia su tuo susitaikyti? Ir tu dar kaltini puikybe mane? O ką tuomet skelbi tu? Kodėl jūs, žmonės, niekaip nepajėgiate suvokti, kad jūsų viešpatystė pasaulyje natūrali tiek pat, kiek utėlės, įsimetusios kailiniuose? Būtų tiek pat naudos, jei siūly­tum man bendrauti su utėlėmis, taip pat atidžiai klausyčiausi utėlių, jei už jų viešpatystės pripažinimą man leistų drauge su jomis naudotis kailiniais.

- Tad negaišk laiko ginčams su tokiu bjauriu vabzdžiu, - sunkiai tramdydamas balsą, atšovė raganius. - Negal iu atsistebėti, kad šitaip trokšti tokioje utėlėje kaip aš sužadinti sąžinės graužatį ir atgailą. Tu apgai­lėtinas, Filavandreli. Tave ėda neviltis, geidi keršto ir tuo pat metu suvoki, koks esi bejėgis. N a g i , smeik man kardu. Atkeršyk visai žmonių rasei. Matysi , kaip palengvės. Prieš tai dar spirk man į tarpukojį ar į dantis, kaip ta tavo Toruviele.

Filavandrelis nukreipė žvilgsnį į šalį. - Toruviele - ligonė, - pasakė. - Žinau tą ligą ir jos požymius, - Geraltas nusispjovė per petį. - Aš šį tą

padariau, galbūt padės. - Iš tikrųjų šis pokalbis beprasmis, - lyg ir apibendrino Filavandrelis.

- Gaila, bet nužudyti jus privalome. Kerštas čia niekuo dėtas, tiesiog mes neturime kitos išeities. Torkui reikės ir toliau vykdyt i užduotis - negalime leisti, kad kas įtartų, kieno labui jis tai daro. Kariauti su jumis - ne mūsų jėgoms, o mulk inami prekiaujant ir mainantis nesileisime. Mes ne tokie naivūs, kad nesuvoktume, p i r m ko eina jūsų pirkl ia i . Kas slepiasi už jų. Ir koks būtų tas siūlomas bendradarbiavimas.

- Elfe, - prašneko i k i šiol tylėjęs Vėdrynas. - Aš turiu draugų. Jie su­mokėtų išpirką už mus. Jei panorėtum - taip pat ir maistu. K u o tik įsi-geistum. Pagalvok apie tai. Juk tos pavogtos sėklos jūsų neišgelbės...

- Jų jau niekas neišgelbės, - pertraukė jį Geraltas. - Nesižemink prieš jį, Vėdryne, nemaldauk. Tai beprasmiška ir apgailėtina.

- Prisiminus, kaip trumpai tau skirta gyventi, - per jėgą nusišypsojo Filavandrelis, - tavo panieka mirčiai tiesiog stebėtina.

- Vieną kartą gimęs, vieną kartą ir mirs i , - ramiai atsakė raganius. -Utėlei - pati tinkamiausia filosofija, ar ne? O kas iš tavojo ilgaamžiškumo? Gaila man tavęs, Filavandreli.

Elfas kilstelėjo antakius. - Paaiškink. - Jūs apgailėtinai juokingi - su tais vogtų sėklų maišeliais ant nešulinių

arklių, su grūdų saujele, su tais trupiniais, kurių dėka tikitės išgyventi. Ir su ta savo misija, reikalinga tik tam, kad pamirštumėte būsimą greitą iš­nykimą. Juk žinai, kad galas jau čia pat. Niekas plokščiakalniuose nedygs ir nederės, niekas jau jūsų neišgelbės. Bet jūs ilgaamžiai, tad, netgi aro­gantiškai pasirinkę izoliaciją, gyvensite ilgai, labai ilgai, vis labiau silpdami, vis giliau grimzdami į kartėlį; ir bus jūsų vis mažiau ir mažiau. Tu, Fi la-

vandreli , žinai, kuo visa tai baigsis. Žinai, kad kenčiantys jaunuoliai šim­tamečių senių akimis ir peržydėjusios merginos, bergždžios ir ligotos, kaip Toruviele, galiausiai atves į slėnius tuos, kurie dar pajėgs nulaikyti kardą ar lanką. Nusileisite į žydinčias lankas pasitikti mirties, trokšdami numirt i garbingai, kovoje, o ne guolyje, prie kurio jus kaustys mažakrau­jystė, džiova ir skorbutas. O tuomet, ilgaamži A e n Seidhe, prisiminsi ma­ne. Prisiminsi , kad gailėjau tavęs. Ir suvoksi, kad mano buvo tiesa.

- Kieno tiesa, parodys laikas, - tyliai ištarė elfas. - Čia ir slypi ilgaam­žiškumo persvara. Aš turiu galimybę tuo įsitikinti. Nors ir tos pavogtų grūdų saujos dėka. Tu tokios galimybės nebeturi. M i r s i netrukus.

- Pasigailėk bent jo, - Geraltas galvos kryptelėjimu parodė į Vėdryną. - Ne, ne iš patetiškai kilnių paskatų. Dėl logiškų priežasčių. Manęs nepri­simins niekas, o už jį bus kas keršija.

- Nepakankamai vertini mano logiką, - lėtai pasakė elfas. - Jei tavo dė­ka jis liks gyvas, aišku, kad pasijus įsipareigojęs atkeršyti už tave.

- Gali neabejoti! - pratrūko Vėdrynas, išbalęs tarsi giltinė. - Gal i neabe­joti, šunsnuki. Verčiau nužudyk ir mane, nes kitaip sukelsiu prieš jus visą pasaulį. Pamatysi, ko vertos utėlės iš kailinių! Išgalabysime jus, net jei pr i ­reiktų sulyginti su žeme tuos jūsų kalnus! Gal i neabejoti!

- K a d tu ir kvailas, Vėdryne, - atsiduso raganius. - Vieną kartą gimęs, vieną kartą ir mirsi , - išdidžiai pareiškė poetas,

tik kad tą didybę šiek tiek apgadino dantys, tarškantys lyg kastanjetės. - Vadinasi , nutarta. - Filavandrelis išsitraukė iš už diržo pirštines ir

užsimovė. - Metas baigti. Jis ištarė trumpą įsakymą, ir elfai su lankais sustojo priešais juos. Išsi­

rikiavo labai greitai, matyt, jau seniai laukė šios akimirkos. Vienas, kaip pastebėjo raganius, vis dar tebekramtė ropę. Toruviele, audinio ir beržo tošies rėželiais kryžmai aptvarstytu veidu, atsistojo prie lankininkų. Ji lan­ko neturėjo.

- Ar akis jums užrišti? - paklausė Filavandrelis. - Pasitrauk, - raganius nusisuko nuo jo. - Eik sau... - A d'yeabl aep arse, - pridūrė Vėdrynas, kalendamas dantimis. - O, ne! - staiga sumekeno velnias, pribėgęs ir kūnu mėgindamas už­

stoti pasmerktuosius. - Ar smegenys jums sudžiūvo? Filavandreli! Ne taip mes tarėmės! Ne taip! Turėjai išgabenti juos į kalnus ir palaikyti kur nors urvuose, kol baigsime...

- Torkai, - atsiliepė elfas. - Negaliu. Negaliu rizikuoti . Matei, ką jis pa­darė Toruvielei, net ir surištas? Negaliu rizikuoti .

- M a n nerūpi, ką gali, ko negali! Ką sau manote? Įsivaizduojate, kad leisiu žudyti? Čia, mano žemėje? Prie pat mano sodžiaus? Prakeikti kvai­šos! Nešdinkitės su visais savo lankais, kol neužbadžiau, uk, uk!

- Torkai, - Filavandrelis užkišo pirštus už diržo, - tai, ką ketiname da­ryti - būtinybė.

- Diuvvelsheyss, o ne būtinybė! - Pasitrauk, Torkai. Raguotasis pakratė ausis, dar garsiau užmekeno, išsprogino akis ir,

sulenkęs ranką per alkūnę, pademonstravo tarp nykštukų populiarų už­gaulų ženklą.

- Nieko čia nežudysite! Sėskite ant arklių ir nešdinkitės į kalnus, už perėjos! A r b a teks užmušti ir mane!

- Nekvailiok, - lėtai ištarė baltaplaukis elfas. - Jei paliksime juos gyvus, žmonės sužinos apie tave, apie tai, ką darai. Sučiups tave ir nukankins. Juk pažįsti juos.

- Pažįstu, - sumekeno velnias, vis dar tebedangstydamas Geraltą ir Vėdryną. - Atrodo , pažįstu juos geriau nei jus! Ir, po teisybei, nežinau, prie kurių šlietis! Gail iuosi , kad susidėjau su jumis, Filavandreli!

- Pats taip norėjai, - šaltai atrėžė elfas ir mostelėjo lankininkams. -Pats norėjai, Torkai . L'sparellean! Evellienn!

Elfai iš strėlinių išsiėmė po strėlę. - Pasitrauk, Torkai, - pro sukąstus dantis iškošė Geraltas. - Tai bepras­

miška. Pasitrauk į šalį. Velnias, nė neketindamas pasitraukti, parodė nykštukų ženklą ir jam. - Girdžiu... muziką... - staiga pravirko Vėdrynas. - Būna, - tarė raganius, žiūrėdamas į strėlių antgalius. - Nesisielok. Su­

kvailėti iš baimės ne gėda. Fi lavandrelio veidas staiga persimainė, ištįso iš nuostabos. Balta­

plaukis seidhas atsigręžė, kažką trūksmingai riktelėjo lankininkams. Šie nuleido ginklus.

Laukymėn įžengė Lilė. Tai buvo jau nebe liesa kaimo mergaitė sučiurusia suknele. Per pievą

artyn ėjo - ne, ne ėjo, plaukė - Karalienė: spindulinga, auksaplaukė, ugnia-akė, kerinti Laukų Karalienė, pasipuošusi gėlių, varpų, žolynų girliando­mis. Jai iš kairės nelanksčiomis kojelėmis trepinėjo elniukas, iš dešinės šiureno žolę didelis ežys.

- Dana Meabdh, - pagarbiai ištarė Filavandrelis. Tada nulenkė galvą ir atsiklaupė.

Jam iš paskos, vienas po kito, ir k i t i elfai pagarbiai ir tarsi sulėtintai klaupėsi, žemai lenkė galvas. Paskutinė atsiklaupė Toruviele.

- Hael, Dana Meabdh, - ištarė Filavandrelis . Lilė į pasveikinimą neatsakė. Sustojo per kelis žingsnius nuo elfo ir

nukreipė mėlynas akis į Vėdryną ir Geraltą. Torkas, kuris taip pat stovėjo nulenkęs galvą, mažne susirietęs, tučtuojau šoko draskyti pančių. Niekas iš seidhų nė nekrustelėjo.

Lilė l iko stovėti priešais Filavandrelį. Neištarė nė žodžio, neišleido nė garselio, tačiau raganius matė, kaip mainosi elfo veidas, jautė anuodu gau­biančią aurą ir neabejojo, kad jie keičiasi mintimis. Velnias trūktelėjo Ge­raltą už rankovės.

- Tavo bičiulis, - tyliai sumekeno, - nutarė nualpti . Ilgai laikėsi. Ką da­ryti?

- Porą kartų trinktelėk per žabtus. - Su malonumu. Filavandrelis atsistojo. Jam paliepus, elfai suskato žaibiškai balnoti ar­

klius. - Keliaukime drauge, Dana Meabdh, - tarė baltaplaukis elfas. - Tu rei­

kalinga mums. Neapleisk mūsų, Amžinoji. Nepalik mūsų be savo meilės. Pražūsime be jos.

Lilė lėtai papurtė galvą ir parodė į rytus, kalnų pusėn. Elfas nusilenkė; delne jis gniaužė išpuoštas savo baltakarčio žirgo vadžias.

Priėjo silvano prilaikomas Vėdrynas, išblyškęs, bežadis. Lilė pažvelgė į jį, nusišypsojo. Tada pasižiūrėjo į akis raganiui. Žiūrėjo ilgai. Neištarė nė žodžio. Žodžių jiems nereikėjo.

Dauguma elfų jau sėdėjo balnuose, kai prisiartino Filavandrelis ir To­ruviele. Geraltas pažvelgė elfei į tvarsčiais beveik uždengtas juodas akis.

- Toruviele... - jau žiojosi kažką sakyti. Bet nebepasakė. Elfe linktelėjo. N u o balno gugos nukabino liutnią - nuostabų instru­

mentą iš lengvos, meniškai inkrustuotos medienos su l iaunu, raižytu po-stygiu. Be žodžių įteikė liutnią Vėdrynui. Poetas ją paėmė ir nusilenkė. Irgi neištarė nė žodžio, užtat iškalbingos buvo jo akys.

- L i k sveikas, keistasis žmogau, - Filavandrelis tyliai atsisveikino su Geraltu. - Tavo tiesa. Žodžiai nereikalingi. Jie nieko nekeičia.

Geraltas tylėjo. - Gerai pagalvojęs, - pridūrė seidhas, - supratau, kad tavo tiesa. Supra­

tau, kodėl gailiesi mūsų. Tad i k i pasimatymo. Iki greito pasimatymo tą dieną, kai mes nusileisime į slėnius garbingai numirti . Tuomet ieškosime tavęs, aš ir Toruviele. Nenuvi lk mūsų.

Valandėlę jie tylomis žiūrėjo vienas į kitą. O paskui raganius paprastai atsakė:

- Pasistengsiu.

V I I

- O dievai, Geraltai. - Vėdrynas liovėsi skambinęs, apkabino liutnią, prisiglaudė prie jos skruostu. - Šita mediena dainuoja pati! Šitos stygos gyvos! Koks stebuklingas tembras! K a d tave kur, už tokią liutnelę pora spyrių ir šlakelis baimės - labai maža kaina. Žinant, ką už tai gausi, galima leistis spardomam nuo aušros i k i sutemų. Geraltai, ar bent girdi mane?

- Sunku būtų jūsų negirdėti. - Raganius pakėlė galvą nuo knygos ir pažvelgė į velnią, kuris be paliovos švilpčiojo keista dūdele, sulipdyta iš įvairaus i lgumo nendrinių lystelių. - Ir aš, ir visa apylinkė jus girdi .

- Diuvvelsheyss, o ne apylinkė. - Torkas padėjo dūdelę. - Dykynė, ir gana. Laukinis užkampis. Šiknos skylė. A k , kur mano brangiosios kana-

pės! - Kanapių jis pasiilgo, - nusijuokė Vėdrynas, atsargiai sukiodamas

meistriškai išraižytas liutnios sukynes. - Ką mergas gąsdinai, pyl imus ar­dei ir į šulinį dergei, reikėjo tupėti tankmėje kaip pelei po šluota. Dabar gal būsi atsargesnis ir liausiesi pokštavęs, ar ne, Torkai?

- Mėgstu pokštus, - pareiškė velnias, iššiepęs dantis. - Ir neįsivaizduo­ju, kaip reikėtų gyventi be jų. Bet tiek to, pažadu, kad naujuose plotuose būsiu atsargesnis. Pokštausiu santūriau.

Naktis buvo rūškana, vėjuota, vėtra lenkė prie žemės nendres, šnypš-tavo po krūmus, tarp kurių jie apsistojo nakvynei . Vėdrynas mestelėjo į ugnį žabų. Torkas muistėsi migyje, uodega vaikė mašalus. Ežere pliauškė-damos šokinėjo žuvys.

- Visą mūsų žygį į pasaulio pakraštį sudėsiu baladėn, - -tarė Vėdrynas. - Ir tave joje apdainuosiu, Torkai.

- Nemanyk, kad išneši sveiką uodegą, - subambėjo velnias. - Tada ir aš sudėsiu baladę ir apdainuosiu joje tave, taip apdainuosiu, kad dvyl ika metų negalėsi rodytis padorioje draugijoje. Turėk galvoje, Geraltai.

- K ą ? - Ar radai ką įdomaus toje knygoje, kurią niekšiškai išviliojai iš kai ­

miečių? - Žinoma. - Tuomet paskaityk ir mums, ko l dar ugnis neišblėso. - Gerai jis sako. - Vėdrynas vėl palietė skambias Toruvielės liutnios

stygas. - Paskaityk, Geraltai. Raganius stumtelėjo knygą arčiau laužo ir pasirėmė alkūne. - Regėti ją galima, - pradėjo skaityti, - vasaros metą, nuo Gegužės ir

Lėliukės Dienų i k i pat Spalių Dienų, betgi dažniausiai tas nut inka per Pjautuvo Šventę, senų senovėje vadintą Lammas. Pasirodo ji kaip Švie­siaplaukė Mergelė, visa gėlėmis apsitaisiusi, o visa gyvastis, ar tai būtų žo­lynas, ar žvėris, l inksta prie jos ir glaudžiasi. Dėlei to ir vardas jos toks, Gyvė. Senų senovės žmonės vadino ją Danamebi ir didžiai garbino. Net Barzdylos, nors ir pačiuose kalnuose, ne laukuose, gyvena, o vis tiek ger­bia ją ir vadina Bloemenmagde.

- Danamebi, - sumurmėjo Vėdrynas. - Dana Meabdh, Laukų Mergelė. - K u r Gyvė žengia, ten žemė žydi ir dera, ir visokiausi gyviai gausiai

veisiasi, štai kokia jos galia. V i s i žmonės neša jai derliaus aukas ir tuščiai v i l ias i , kad jų, o ne kokį kitą sodžių Gyvė atlankys. M a t šnekama, kad kada nors apsistos Gyvė visiems laikams tarp tų žmonių, kurie būsią v ir ­šesni už kitus, betgi tėra tas bergždžios paskalbos. O g i gudročiai teisybę sako, kad Gyvė tik žemę m y l i ir tai, kas joje auga ir ant jos gyvena, ir ne­svarbu jajai, obelėlė tatai žemiausia ar kirminas menkiausias, o dėl žmo­nelių visokių rūpesnio jai nė kiek ne daugiau nei dėl tos obelėlės skur­džiausios, mat kada nors vis tiek išnyks nuo šios žemės, o po jųjų ateis nauji, kitos ateis gentys. O Gyvė amžina yra, buvo ir bus, visados, i k i am-

žių galo. - Iki amžių galo! - uždainavo trubadūras ir ėmė skambinti l iutnia.

Torkas pritarė jam aukšta savosios nendrinės dūdelės trele. - Būk pasvei­kinta, Laukų Mergele! Dėkui tau už derlių, už D o l Blathanno gėles, o ir už tavo nuolankaus tarno kailį, į kurį tik tavo dėka neprismaigstė strėlių. Štai ką aš jums pasakysiu.

Jis liovėsi grojęs, apglėbė liutnią kaip vaiką ir nuliūdo. - Ko gero, neminėsiu baladėje nei elfų, nei tų vargų, su kuriais jiems

tenka galynėtis. Tuoj atsirastų padugnių, pasiryžusių pulti į kalnus... K a m skubinti . . .

Trubadūras nutilo. - Pabaik, - karčiai tarė Torkas. - Norėjai pasakyti: skubinti tai, kas ne­

sulaikoma. Neišvengiama. - Nekalbėkime apie tai, - įsiterpė Geraltas. - Kam? Žodžiai nereikalin­

gi . Imkite pavyzdį iš Lilės. - Su elfu ji kalbėjosi telepatiškai, - pasakė dainius. - Jaučiau. Geraltai,

juk tu tokį bendravimą suuodi? Supratai, apie ką... Ką ji pasakė elfams? - Šį bei tą. - A p i e ką ji kalbėjo? - Apie viltį. Apie tai, kad viskas atsinaujina, viskas nuolat atgimsta. - Tik tiek? - To pakako. - H m . . . Geraltai... Lilė gyvena kaime, tarp žmonių. Ar nemanai, kad... - ...kad tarp jų ir liks? Cia , D o l Blathanne? Galbūt. Jeigu... - Jeigu ką? - Jeigu žmonės bus to verti. Jeigu pasaulio pakraštys ir liks pasaulio

pakraštys. Jeigu gerbsime ribas. N a , gana šnekų, vyručiai. Metas miegoti. - Iš tiesų. Jau beveik vidurnaktis, ir laužas prigeso. Dar valandėlę pa­

sėdėsiu, prie gęstančios ugnies man pavyksta sudėti geriausius rimus. Ir pavadinimo mano baladei reikės. Gražaus.

- Gal "Pasaulio pakraštys"? - Banalu, - purkštelėjo poetas. - Net jeigu čia iš tikrųjų pasaulio pa­

kraštys, jį reikia pavadinti kitaip. Metaforiškai. Geraltai, juk tu žinai, kas yra metafora? H m . . . Reikia pagalvoti. . . "Ten, kur . . . " K a d tave... "Ten, kur . . . "

- Labos nakties, - palinkėjo velnias.

PROTO BALSAS 6

Raganius atsivarstė marškinius; šlapia lininė drobė kibte kibo prie sprando. Grotoje buvo labai šilta, stačiai karšta, ore tvyrantys sunkūs, l ip ­nūs garai telkėsi ant apsamanojusių akmenų ir bazaltinių sienų plokščių.

A p l i n k vešėjo augmenija. Stiebėsi iš grunte iškaltų duobučių, pribertų durpių, kerojo didelėse dėžėse, loviuose, vazonuose. Kabinosi už akmeni­nių sienų, l ipo mediniais pastoliais ir kartimis. Geraltas dairėsi susidomė­jęs; kai kuriuos retus egzempliorius jis atpažino - tuos, kurių aptikdavo raganiškų vaistų ir eliksyrų, magiškųjų filtrų bei burtininkų naudojamų nuovirų sudėtyje. Buvo čia ir kitokių augalų, dar retesnių, apie kurių sa­vybes galėjo tik spėlioti. Ir tokių, kokių išvis nežinojo, apie kokius net ne­buvo girdėjęs. Jis matė grotos sienas ruožais apraizgiusį žvaigždžialapį barkūną, iš didžiulių vazonų virstančius tankius pūstažiedžio rutulius, arenarijos atvašas, apsipylusias kraujo raudonumo uogomis. Atpažino mėsingus, plačius gysločio lapus su storomis gyslomis, žalias skėtinės ma-renikės plunksnas ir taisyklingos formos, tamsius strėlialapės papliauškos karpinius. Pastebėjo akmenis užklojusius plunksninius kraujažolių k i l i ­mėlius, žvilgančius varnos akies gumbus ir dryžuotus it tigro kailis pe-liauodegės gegužraibės vainiklapius.

Grotos patamsiuose pūpsojo pilkos tartum laukų akmenys didžiojo kukurdvelkio kepurės. C ia pat augo gyvatuogė, galinti neutralizuoti bet kokio žinomo toksino ar nuodų poveikį. Iš gilių dėžių, įleistų į gruntą, kyšančios geltonai pilkšvos, neišvaizdžios šluotelės bylojo, kad čia visoke­riopai veiksmingų gydomųjų savybių šaknis suleidusios ankstyvės.

Grotos viduryje karaliavo vandens augalai. Rezervuarus tiršta grienele dengė bentosas, parazituojančią ciberžolę maitinanti terpė, kubi lai buvo pi lni nerčių ir vėžlinių plūdenų, o stikliniai indai - susisukusių haliucino­geninio dviskilčio šakniastiebių, liaunų tamsžalių kriptokorinų ir kamuo­liais susimetusių nematodų. Purvinuose, dumbluotuose loviuose veisėsi daugybės rūšių pelėsiai, dumbliai ir balinės kerpės.

Nenekė, pasiraitojusi rankoves, iš krepšelio išsiėmė žirkles bei kaulinį grėbliuką ir tylomis kibo į darbą. Geraltas atsisėdo ant suoliuko ir atsidū­rė tarp šviesos, krintančios pro dideles skaidrias plokštes grotos skliaute, stulpų.

Vaidilutė kažką murmėjo ir patyliukais niūniavo, mikl ia i naršė po la­pų ir ataugų tankumyną, tankiai čeksėjo žirklėmis ir vis dėjo į krepšelį žalias puokšteles. Protarpiais patiesindavo augalus prilaikančius smaigčius ar rėmus, grėbliuko kotu papurendavo žemę. A r b a , piktai burbtelėjusi,

išraudavo nudžiūvusius ar papuvusius stiebelius ir mesdavo į puvenų tal­pą, kur jie tapdavo maistu grybams ir žvynuotiems, it gyvatės susisuku­siems augalams, kurių vardo raganius nežinojo. Net abejojo, ar tai išvis augalai - jam dingojosi, kad žvilgantys šakniastiebiai vos vos juda, tiesia plaukeliais apžėlusias ataugėles į vaidilutės rankas.

Buvo šilta. Labai šilta. - Geraltai. - A? - Jis nusipurtė prisėlinusį snaudulį. Nenekė, vartaliodama žirkles,

žiūrėjo į raganių iš už didžiulių plunksninių muskrūmio lapų. - Dar nesiskubink. Pasilik. Kelioms dienoms. - Negaliu, Neneke. Metas keliauti. - Kas tave veja? Į Herevardą gali nekreipti dėmesio. O tas pabastūnas

Vėdrynas sprando nusisukti tegul traukia vienas. Geraltai, pasilik. - Ne. Vaidilutė čiaukštelėjo žirklėmis. - Ar tau taip svyla padai sprukti iš šventyklos dėl to, kad bijai, jog čia

tave suras ji? - Taip, - prisipažino jis be užuolankų. - Atspėjai. - Mįslė neitin sudėtinga, - pasakė Nenekė. - Bet verčiau nusiramink.

Jenefer čia jau lankėsi. Prieš du mėnesius. Taip greitai negrįš, mat susiba­rėme. Ne, ne dėl tavęs, apie tave ji net nepaklausė.

- Nepaklausė? - Ak štai ką tau skauda, - nusijuokė vaidilutė. - Esi egocentrikas, kaip

ir kiekvienas vyras. Nieko nėra blogiau už dėmesio stoką, ar ne? Už abe­jingumą. Bet gali nesikankinti. Pernelyg gerai pažįstu Jenefer. Neklausė nieko, užtat dairėsi akis pastačiusi, ieškojo tavo pėdsakų. Ji nejuokais įniršusi ant tavęs, pajutau tai.

- Dėl ko susibarėte? - Tau tai neturėtų rūpėti. - Vis tiek žinau. - Nemanau, - ramiai paprieštaravo Nenekė, pataisydama smaigtį. - Tu

ją menkai pažįsti. Ji tave, beje, taip pat. Tai dažna tokiose sąjungose kaip jūsiškė. Judu abu sugebate tik pernelyg audringai reaguoti į pasekmes, numodami ranka į priežastis.

- Ji norėjo čia pasigydyti , - šaltai pareiškė jis. - Dėl to ir susipykote, prisipažink.

- Nieko neketinu prisipažinti. Raganius pakilo nuo suolelio ir visas apšviestas atsistojo tiesiog po vie­

na iš skaidrių skliauto plokščių. - Neneke, gal galėtum trumpam prieiti. Šį tą parodysiu. Jis atrišo slaptą diržo kišenėlę, išėmė iš jos mažytį ryšuliuką, miniatiū­

rinį ožio odos kapšelį, ir išbėrė jo turinį sau į delną. - Du deimantai, rubinas, trys puikūs nefritai, neprastas agatas. - Ne­

nekė išmanė daug ką. - Kiek jie tau kainavo?

- Du su puse tūkstančio Temero orenų. Tai užmokestis už V i z i m o strygą.

- Už išdraskytą kaklą, - susiraukė vaidilutė. - Ką gi, kainos klausimas. Bet gerai padarei, kad pasikeitei grynuosius į brangenybes. Orenas nuver-tėjęs, dėl nykštukų kasyklų Mahakame kaimynystės brangakmeniai V i z i -me irgi pigūs. Pardavęs tuos akmenėlius Naujamiestyje, gautum mažiau­siai penkis šimtus vietinių kronų, o krona dabar - šeši su puse oreno, ir kursas vis dar auga.

- Norėčiau, kad juos paimtum. - Kaip indėlį? - Ne. Nefritus pasilaikyk šventyklos labui, tarkime, kaip mano auką

deivei Melitelei . O ki t i brangakmeniai... jai. Jenefer. At iduok jai, kai vėl apsilankys - neabejoju, netrukus ji būtinai pasirodys.

Nenekė pažvelgė jam tiesiai į akis. - Tavim dėta to nedaryčiau. Patikėk, tik dar labiau ją įsiutinsi, jei tik

tai įmanoma. Palik viską taip, kaip yra, nes jau nieko nebegali nei pakeisti, nei pataisyti. Bėgdamas nuo jos pasielgei... na, sakykime, taip, kaip su­brendusiam vyrui nelabai dera. O mėgindamas dovanomis užglaistyti kal­tę, elgiesi kaip gerokai, gerokai perbrendęs vyras. Tikrai nežinau, kurio t i ­po vyrų labiau nemėgstu.

- Buvo pernelyg valdinga, - pasakė jis nusigręždamas. - Negalėjau to pakęsti. Laikė mane...

- Liaukis, - gana šiurkščiai sudraudė jį Nenekė. - Ar dabar verkšlensi, įsikniaubęs man į skreitą? Kiek kartų sakiau, aš tau - ne mamytė. Neketi­nu būti ir tavo reikalų patikėtinė. Kuo ji tave laikė, man nė motais, o kuo tu ją laikei, rūpi dar mažiau. Nei aš tarpininkausiu, nei perdavinėsiu tuos paikus akmenėlius. Jei nori būti kvailys, tai ir būk, tik be mano pagalbos.

- Nesupratai manęs. Neketinu nei bandyti ją permaldauti, nei papir­kinėti. Bet aš jai šį tą skolingas, o toks gydymas, kokio ji norėtų, turbūt labai brangiai kainuoja. Aš tik noriu jai padėti, ir tiek.

- Pasirodo, tu dar kvailesnis, nei maniau. - Nenekė pakėlė nuo žemės krepšelį. - Brangus gydymas? Pagalba? Geraltai, jai tie tavo akmenukai -nė spjūvio nevertas niekniekis. Ar bent nutuoki, kiek Jenefer gali nulupti iš kokios nors didikės už nutrauktą nėštumą?

- Ne nutuokiu - žinau. Ka ip ir tai, kad už nevaisingosios išgydymą ima dar daugiau. Gaila, kad šiuo atžvilgiu pati sau padėti negali. Todėl ir ieško kitų, taip pat ir tavo pagalbos.

- Niekas jai nepadės, tai neįmanoma. Ji - burtininkė. Kaip ir daugu­mos tokių, jos lytinės liaukos sunykusios, visiškai bejėgės, ir tai nepataiso­ma. Vaikų ji niekada neturės.

- Ne visos burtininkės šitaip nuskriaustos. Apie tai šį tą žinau, kaip ir tu.

- Suprantama, - Nenekė prisimerkė. - Žinau ir aš. - Tai, kam yra išimčių, jau ne taisyklė. Tik, prašau, neprimink man

tos banalios netiesos, esą išimtis patvirtina taisyklę. Verčiau pasakyk ką nors apie pačias išimtis.

- Apie išimtis, - šaltai atsakė j i , - galima pasakyti tik viena. K a d jų bū­na. Daugiau nieko. O Jenefer... Ką gi, labai gaila, bet ji - ne išimtis. Bent jau kalbant apie minėtą skriaudą. Mat visais kitais atžvilgiais ji - tikras iš­imčių rinkinys.

- Yra tokių burtininkų, - Geraltas nekreipė dėmesio nei į vaidilutės at­šiaurumą, nei į užuominą, - kuriems pavyko prikelti mirusiuosius. Žinau dokumentais patvirtintų atvejų. O prikelti gyvenimui mirusiuosius, ma­nau, sunkiau nei apmirusius organus.

- Neteisingai manai. Mat aš nežinau nė vieno dokumentais patvirtin­to, i k i galo pavykusio atrofijos išgydymo ar vidaus sekrecijos liaukų rege­neracijos atvejo. Pakaks, Geraltai, mūsų pokalbis jau primena konsiliumą. Tu šitų dalykų neišmanai, o aš išmanau. Ir jeigu sakau, kad už vienus ge­bėjimus Jenefer sumokėjo kitais, vadinasi, taip ir yra.

- Jei tai beviltiška, tuomet nesuprantu, kodėl ji vis dar stengiasi... - Tu išvis labai mažai ką supranti, - nutraukė jį vaidilutė. - Pasiutusiai

mažai. Liaukis rūpintis Jenefer negaliomis, pagalvok verčiau apie savąsias. Tavo organizme taip pat yra įvykę nepataisomų pokyčių. Jos elgesio nesu­pranti, o ką tuomet pasakytum apie save patį? Tau irgi turėtų būti visiš­kai aišku, kad niekada nebūsi žmogus, o juk nuolat stengiesi juo būti. Klyst i kaip žmogus. Raganiui šitaip klysti nederėtų.

Jis atsirėmė į grotos sieną, nusibraukė prakaitą nuo kaktos. - Neturi ką atsakyti, - šyptelėjo Nenekė. - Nesistebiu. Su proto balsu

ginčytis nelengva. Tu sergi, Geraltai. Tu nevisavertis. Eliksyrai veikia tave ne taip, kaip turėtų. Pulsas padažnėjęs, akys per lėtai prisitaiko prie paki­tusios šviesos, per lėta ir reakcija. Tau nepavyksta paprasčiausi Ženklai. Ir dar nori traukti į kelią? Tau gydytis reikia. Būtinai. O prieš tai - transas.

- Todėl ir atsiuntei man Jolą? Dėl terapijos? K a d geriau pavyktų tran­sas?

- Tu iš tiesų kvailas! - Ne toks jau ir kvailas. Nenekė nusigręžė, įbruko ranką tarp mėsingų, raganiui nepažįstamų

vijoklių stiebų. - Et, tiek jau to, - lėtai pasakė. - Taip, tai aš atsiunčiau ją pas tave. Dėl

terapijos. Ir žinai, ką pasakysiu: pavyko. Kitą dieną tavo reakcijos buvo kur kas staigesnės. Buvai ramesnis. Be to, Jolai taip pat labai reikėjo tera­pijos. Nepyk.

- Nepykstu nei ant terapijos, nei ant Jolos. - Tik ant proto balso, kurį vis girdi? Jis nutylėjo. - Transas būtinas, - pakartojo Nenekė, nužvelgdama savąjį darželį gro­

toje. - Jola pasiruošusi. Ji užmezgė su tavimi ir fizinį, ir dvasinį ryšį. Jei tik­rai nori išvykti, padarykime tai šiąnakt.

- Ne. Nenoriu. Suprask, Neneke, transo būsenoje Jola gali imti prana-

šauti. Spėti ateitį. - Apie tai ir kalbu. - Būtent. O aš nenoriu žinoti ateities. Kaip galėčiau daryti tai, ką da­

rau, jei ją žinočiau? Be to, ir šiaip žinau. - Tikrai? Jis neatsakė. - Tiek to, - atsiduso vaidilutė. - Eime. Tiesa, Geraltai... Gal nebūsiu ne­

mandagi, jei paklausiu... Kaip judu susipažinote? Tu ir Jenefer. Kaip vis­kas prasidėjo?

Raganius nusišypsojo. - Prasidėjo nuo to, kad m u d u su Vėdrynu pusryčiams nė duonos

kriaukšlio neturėjome ir nutarėme prisigaudyti žuvies. - Ar tai reiškia, kad vietoj žuvies sugavai Jenefer? - Papasakosiu, kaip nutiko. Bet gal verčiau po vakarienės, jau praal-

kau. - Tad eime. Prisir inkau visko, ko reikėjo. Raganius pasuko prie angos, žvilgsniu dar kartą apmetęs šiltnamį

grotoje. - Neneke. - A h a . - Gera pusė tų augalų, kuriuos čia puoselėji, niekur kitur pasaulyje

jau nebeauga. Juk taip? - Taip. Daugiau nei pusė. - Kaip šitaip gali būti? - Jei pasakysiu, kad per deivės Melitelės malonę, tau veikiausiai tokio

atsakymo nepakakę? - Veikiausiai . - Taip ir maniau. - Nenekė nusišypsojo. - Matai , Geraltai, mūsų skais­

čioji saulutė vis dar šviečia. Bet jau nebe taip skaisčiai, kaip kadaise. Jei no­r i , gali paskaityti apie tai knygose. O jeigu nesi linkęs gaišti tam laiko, tuo­met gal pakaks ir tokio paaiškinimo: stogo kristalas veikia kaip filtras. Su­naikina pražūtingus spindulius, kurių saulės šviesoje vis daugiau. Todėl čia ir veši augalai, kurių, augančių laukinėmis sąlygomis, niekur pasaulyje nebepamatysi.

- Supratau, - linktelėjo raganius. - O mes, Neneke? Ką daryti mums? M u s irgi skalauja saulės šviesa. Ar nereikėtų ir mums slėptis po tokiu sto­gu?

- Iš esmės reikėtų, - atsiduso vaidilutė. - Bet... - Kas - bet? - Jau per vėlu.

PASKUTINIS NORAS

I

Šamas iškišo iš vandens ūsuotą galvą, galingai trūktelėjo, į visas puses pažėrė purslus, subolavo baltas pilvas.

- Vėdryne, atsargiai! - sušuko raganius, kulnais įsispirdamas į drėgną smėlį. - Laikyk, kad tave kur griausmas!

- Laikau.. . - sustenėjo poetas. - Motinėle, tai bent siaubūnas! Ne žuvis, o tikras Leviatanas! O dievai, tai priisikirsime!

- Atleisk, atleisk, kad virvelė nenutrūktų! Šamas nėrė į dugną, paskui netikėtai metėsi pasroviui , upės vingio

l ink. Virvelė sušnypštė, Vėdryno ir Geralto pirštinės parūko. - Trauk, Geraltai, trauk! Neatleisk, įstrigs kerplėšose! - Virvelė trūks! - Netrūks! Tempk! Susikūprinę jie suskato traukti. Virvelė zvimbdama rėžė vandenį,

vibravo, sėjo į šalis lašelius, saulėtekio spinduliuose žibančius it gyvsidab­ris. Staiga šamas iškilo į paviršių, vanduo užkunkuliavo, virvelė atsileido ir susimetė ringėmis. Žvejai skubiai kibo ją vynioti , kad įsitemptų.

- Išrūkysime jį, - šniokštavo Vėdrynas. - Nugabensime į kaimą ir liep­sime išrūkyti. O iš galvos išsivirsime žuvienės!

- Atsargiai! P i l v u pajutęs seklumą, šamas sulig puse dvisieksnio kūno išniro iš

vandens, trūktelėjo galva, tėškė plokščia uodega ir staigiai nėrė gelmėn. v

Žvejų pirštinės vėl parūko. - Trauk, trauk! Į krantą jį, kalės vaiką! - Virvutė net treška! Atlaisvink, Vėdryne! - Nebijok, nenutrūks! Iš galvos.. . žuvienę virsime. . . Vėl atvilktas arčiau kranto, šamas padūko aršiai blaškytis ir tąsyti vir­

velę, lyg sakytų, kad įkišamas į puodą taip lengvai nesileis. - Odą parduosime... - Vėdrynas, įsispyręs į smėlį, net įraudęs tempė

abiem rankomis. - O ūsai... Iš ūsų pasidarysime... Niekas taip niekad ir nesužinojo, ką poetas ketino pasidaryti iš šamo

ūsų. Virvelė zvimbtelėjusi nutrūko, o abu žvejai, netekę pusiausvyros, griuvo į drėgną smėlį.

- Kad jį kur maras pasmaugtų! - baubė Vėdrynas, net aidas sududeno gluosniuose. - Šitiek ėdesio pražuvo! K a d tas šamo išpera padvėstų!

- Ką tau sakiau. - Geraltas nusipurtė nuo kelnių smėlį. - Sakiau, kad per jėgą netrauktum. Sudergei visą darbą, kolega. Iš tavęs žvejys - kaip iš ožkos pasturgalio dūda.

- Netiesa, - pasipiktino trubadūras. - Tik mano dėka tas siaubūnas iš­vis užkibo.

- Įdomu. Nė piršto nepakrutinai, nepadėjai man užmesti. Skambinai liutnia ir laidei gerklę, net visa apylinkė aidėjo, daugiau nieko nedarei.

- Klyst i , - išsiviepė Vėdrynas. - Žinok sau, kai užsnūdai, nuėmiau nuo kablio karkvabalio vikšrus ir užkabinau krūmuose rastą padvėsusią var­ną. Norėjau iš ryto pamatyti, koks bus tavo veidas, kai ištrauksi varną. O šamas ir susigundė ja. Tavo vikšrus šūdą būtų ėmęs.

- Paimti paėmė. - Raganius, vyniodamas virvę ant medinių dvišakių, nusispjovė į vandenį. - Bet ir nutrūko, nes tempei kaip asilas. Užuot pl iur­pęs, suvyniok kitas virves. Saulė jau patekėjusi, metas keliauti. E inu tvar­kyt i mantos.

- Geraltai! - Ko? - Ant kitos virvelės irgi kažkas yra . . . Ne, kad tave, kablys kažkur už­

k l iuvo . Rupūžiokas, lyg akmuo būtų pririštas, neištrauksiu! N a g i nagi, pajudėjo... Cha cha, pažiūrėk, ką traukiu! Turbūt kokias barko nuolaužas iš karaliaus Dezmodo laikų! Bet ir didelis šūdas! Geraltai, pažiūrėk!

Savaime suprantama, Vėdrynas persūdė. Iš vandens ištrauktas per­puvusių virvagalių, tinklo liekanų ir vandenžolių raizginys buvo įspūdin­gas, tačiau legendinio karaliaus laikų barkui toli gražu neprilygo. Dainius nudrėbė gniutulą į smėlį ir ėmė bato galu kapstyti po jį. Vandenžolės it gyvos krutėjo nuo dėlių, šoniplaukų ir mažų vėžiukų.

- Cha! Žiū, ką radau! Geraltas susidomėjęs priėjo. Paaiškėjo, kad radinys tai - apdaužytas

keraminis ąsotis, dviąsė amfora, įstrigusi tinkle, pajuodusi nuo supuvusių dumblių, apkibusi apsiuvų lervomis ir kriauklelių kolonija, aptekusi dvo­kiančiu dumblu .

- Cha! - dar kartą išdidžiai šūktelėjo Vėdrynas. - Ar žinai, kas tai? - Aišku, žinau. Senas puodas. - K lys t i , - pareiškė trubadūras, medgal iu krapštydamas nuo ąsočio

kiaukutus ir suakmenėjusį molį. - Tai ne kas kita, o užburtas ąsotis. Jame tupi džinas, ir jis patenkins tris mano norus.

Raganius prunkštelėjo. - Juokis sau. - Baigęs krapštyti apskretimus, Vėdrynas amforą apiplo­

vė. - Bet ant volės yra antspaudas, o šiame - burtininko ženklas. - Koks? Parodyk. - Išgraužk. - Poetas paslėpė indą už nugaros. - Dar ko užsinorėsi. Jį su­

radau aš, ir v is i trys norai bus mano. - Neliesk antspaudo! Verčiau mesk šalin tą ąsotį!

- Sakau, paleisk! Jis mano! - Vėdryne, būk atsargus! - Dar ko! - Neliesk! O kad tave!.. Jiedviem tąsantis, amfora nukrito ant smėlio, iš jos pliūptelėjo raudo­

ni , švytintys dūmai. Raganius atšoko ir tekinas nubėgo į stovyklavietę, kur buvo palikęs

kalaviją. Vėdrynas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, l iko stovėti kaip sto­vėjęs.

Dūmai supulsavo, susitelkė į netaisyklingą kamuolį ir pakibo poeto galvos aukštyje. Pamažu kamuolys virto karikatūriška benose galva d i ­džiulėmis žlibėmis ir kažkuo, panašiu į snapą. Galvos plotis buvo apie sieksnį.

- Džine! - tarė Vėdrynas, treptelėjęs koja. - Aš tave išvadavau ir nuo šiolei esmi tavo valdovas. Mano norai . . .

Galva sužiopčiojo snapu, ar veikiau net ne snapu, o nudribusiomis, deformuotomis, neįtikėtinai judriomis lūpomis.

- Bėk! - suriko raganius. - Vėdryne, bėk! - Mano norai, - tęsė poetas, - tokie. Pirmiausia lai kuo greičiau traukia

galas Valdo Marksą, trubadūrą iš Cidario. Antra, Kaelfe gyvena grafaitė Virgini ja, kur i niekam neduoda. M a n tegul duoda. Trečias noras...

Niekas taip niekad ir nesužinojo, koks tas trečiasis Vėdryno noras. Iš kraupiosios galvos išdygo d v i dar kraupesnės letenos ir griebė dainiui už gerklės. Vėdrynas sugargaliavo.

Geraltas trim šuoliais atlėkė prie galvos, užsimojo sidabriniu kalaviju ir kirto per patį vidurį ties ausimi. Galva sustūgo, iš jos plūstelėjo dūmai, staiga ji dvigubai padidėjo. Klaikūs nasrai, irgi jau kur kas didesni, atsivė­rė, suklapsėjo ir užriaumojo, letenos patrako tąsyti ištrūkti mėginantį Vėdryną ir galiausiai pritrėškė jį prie smėlio.

Raganius sudėjo pirštus A a r d Ženklu ir pasiuntė į galvą tiek energijos, kiek tik valiojo sutelkti. Energija galvą gaubiančiame švytėjime virto aki­nančiu spindul iu ir smogė. Sudundėjo taip, kad Geraltui užgulė ausis, o nuo sprogimo bangos sušniokštė gluosniai. Siaubūnas kurtinančiai su­riaumojo, dar labiau išsiplėtė, tačiau poetą paleido, o tuomet pakilo aukš­tyn, ėmė suktis, mosuodamas letenomis nulėkė ir virš vandens ir sustin­go-

Raganius įsikibo gulinčio Vėdryno ir puolė tempti į šalį. Staiga pirš­tais apčiuopė kažką apskritą, užneštą smėliu.

Tai buvo žalvarinis antspaudas su ženklu: perlaužtu kryžiumi ir devy-niakampe žvaigžde.

Virš upės kabanti galva dydžiu jau prilygo šieno kupetai. Kriokiantys nasrai išsižiojo lyg nemažo kluono vartai. Baidyklė ištiesė didžiules letenas ir puolė.

Nesumodamas, ką daryti, Geraltas sugniaužė antspaudą į užpuoliką

ištiestame kumštyje ir išrėkė egzorcizmo užkeikimą, kurio jį kadaise iš­mokė viena vaidilutė. Niekad i k i šiolei tuo užkeikimu nesinaudojo, mat principingai netikėjo prietarais.

Poveikis pranoko jo lūkesčius. Antspaudas sušnypštė ir staiga įkaito, ėmė deginti delną. Milžiniška

galva virš vandens sustingo. Valandėlę taip ir kabojo, kol pagaliau užkau­kė užbaubė ir išskydo į pulsuojantį dūmų kamuolį, didžiulį debesį. Debe­sis laibai suinkštė ir neįtikėtinai greitai nuskriejo prieš srovę, vandens pa­viršiuje palikdamas urduliuojantį ruožą. Per kelias sekundes tumulas išny­ko tolumoje, tik dar kurį laiką vandeniu sklido tylantis kauksmas.

Raganius atsiklaupė prie poeto, susirietusio smėlyje. - Vėdryne, ar tu gyvas? Po paraliais, Vėdryne! Kas tau? Poetas pakratė galvą, sumakalavo rankomis ir prasižiojo rėkti. Geral­

tas susiraukė ir prisimerkė - Vėdryno balsas buvo išlavintas, skardus te­noras, o smarkiai išgąsdintas dainius galėdavo išgauti neįtikėtino registro garsus. Bet dabar iš jo gerklės ištrūko vos girdimas, kimus kvarkimas.

- Vėdryne! Kas tau? Pasakyk ką nors! - H h h h . . . ėėėė... khėėė... khekhšėėsss... - Ką nors skauda? Kas tau, Vėdryne?! - H h h h . . . Kheee... - Geriau nekalbėk. Jei viskas gerai, linktelėk galvą. Vėdrynas susiraukė, didžiulėmis pastangomis linktelėjo, tuomet iš

karto pasivertė ant šono, susirietė ir pratrūko dusdamas, kosėdamas vem­ti krauju.

Geraltas išsiplūdo.

II

- O dievai! - sargybinis atšlijo ir nuleido žibintą. - Kas jam? - Praleisk mus, gerasis žmogau, - tyliai paprašė raganius, pri laikyda­

mas balne susirietusį Vėdryną. - Turime skubėti. Juk matai. - Matau, - nugurkė seilę sargybinis, žiūrėdamas į blyškų poeto veidą

ir juodu krauju apskretusį smakrą. - Sužeistas? Atrodo bjauriai, pone. - Reikia skubėti, - pakartojo Geraltas. - N u o pat aušros balnuose. Pra­

šau praleisti mus. - Negalime, - atsiliepė kitas sargybinis. - Pro vartus galima eiti tik nuo

saulėtekio i k i saulėlydžio. Naktį nevalia. Toks įsakymas. Nevalia niekam, nebent ypatingu karaliaus ar burmistro potvarkiu. A r b a jei esi herbinis bajoras.

Vėdrynas sugergždė, dar labiau susigūžė, veidu įsikniaubė į arklio karčius, sudrebėjo, jį surietė nevalingi sauso vėmimo traukuliai. Išsišako­jęs sukrešėjusio kraujo piešinys ant arklio sprando pasipildė dar viena sruogele.

- Žmonės, - Geraltas stengėsi kalbėti kuo ramiau. - Juk matote, jam

visai prastai. Privalau surasti ką nors, kas jį išgydytų. Prašau praleisti mus. - Neprašykite. - Sargybinis pasirėmė alebarda. - Įsakymas yra įsaky­

mas. Jei jus praleisiu, stosiu prie gėdos stulpo, ir iš tarnybos mane išmes. K u o tada vaikus maitinsiu? Ne, pone, negaliu. Kelkite savo bičiulį nuo ar­klio ir neškite į sarginę barbakane. Sutvarstysime, ir i k i aušros ištvers, jei­gu jam dar lemta. Nebeilgai laukti .

- Tvarsčių nepakaks, - girgžtelėjo dantimis raganius. - Jam reikia gy-duolio, žynio, gero daktaro...

- Tokių dabar vis tiek neprikeltumėte iš patalo, - atsiliepė kitas sargy­binis. - Padedame, kuo galėdami, kad nereikėtų jums per naktį prie vartų stirksoti. Sarginės kambarėlyje šilta; sužeistąjį paguldysime, vis bus geriau nei balne. Nagi , kelkime jį nuo arklio.

Barbakano kambarėlyje iš tiesų buvo šilta, tvanku ir jauku. Židinyje smagiai traškėjo ugnis, o už jo įnirtingai čirpė svirplys.

Prie masyvaus kvadratinio stalo, apkrauto ąsočiais ir lėkštėmis, sėdėjo trys vyrai .

- Dovanokite, gerbiamieji, - prašneko Vėdryną prilaikantis sargybinis, - kad trukdome.. . Galgi neprieštarausite... Štai šis riteris, h m m . . . O kitas sužeistas, taigi pamaniau.. .

- Gerai pamanei, - vienas iš trejeto atgręžė į juos liesą, griežtų, išraiš­kingų bruožų veidą ir atsistojo. - Užeikite, guldykite jį ant gulto.

Jis buvo elfas. Kaip ir kitas, kuris l iko sėdėti prie stalo. A b u jie buvo sėslieji, tarp žmonių apsigyvenę elfai - apie tai bylojo ir jų apranga, būdin­ga mišriai žmonių ir elfų madai. Trečiasis, jau senstelėjęs, buvo žmogus. Riteris, sprendžiant iš drabužių ir iš šukuosenos: žilstelėję plaukai pakirpti taip, kad netrukdytų užsidėti šalmą.

- Chireadanas, - prisistatė aukštesnysis elfas, tas, išraiškingu veidu. Kaip ir visų Senosios Tautos atstovų, jo amžiaus buvo neįmanoma nuspė­ti, elfas galėjo būti ir dvidešimties, ir šimto dvidešimties. - Tai mano gimi­naitis Erdilis. O šis bajoras - riteris Vratimiras.

- Bajoras, - sumurmėjo Geraltas, bet, kai atidžiau pažvelgė į herbą, iš­siuvinėtą ant tunikos, viltis išblėso: į keturis laukelius padalytas skydas buvo įstrižai perkirstas sidabrine juostele. Vratimiras buvo ne tik nesan­tuokinis, bet dar ir gimęs iš mišrios, žmogaus ir nežmogaus, sąjungos. Tai­gi, nors ir turėjo herbą, negalėjo nei laikyti savęs visateisiu bajoru, nei, be abejonės, naudotis privilegija vaikščioti pro miesto vartus po saulėlydžio.

- Deja, - raganiaus žvilgsnis nepraslydo pro elfo akis, - ir mums tenka aušros laukti čia. Įstatymai nepripažįsta išimčių, bent jau tokiems kaip mes. Prašome į draugiją, pone riteri.

- Geraltas iš Rivijos, - prisistatė raganius. - Aš - raganius, o ne riteris. - Kas jam? - Chireadanas parodė į Vėdryną, kurį sargybiniai jau spėjo

paguldyti . - Atrodo kaip apnuodytas. Jei tikrai taip, galiu jam padėti. Tu­r iu su savimi gerų vaistų.

Geraltas atsisėdo ir glaustai bei atsargiai papasakojo, kas nutiko prie upės. Elfai susižvalgė. Žilstelėjęs riteris susiraukė ir pro sukąstus dantis švirkštelėjo seilę.

- Neįtikėtina, - ištarė Chireadanas. - Kas tai galėjo būti? - Džinas iš butelio, - sumurmėjo Vratimiras. - Ka ip pasakoje... - Ne visai taip. - Geraltas parodė į susirietusį ant gulto Vėdryną. - Ne­

žinau nė vienos pasakos su tokia pabaiga. - Bėdulio žaizdos, - pasakė Chireadanas, - kuo aiškiausiai yra magiš­

kos kilmės. Bijau, kad manieji preparatai ne kažin kiek gelbės. Vis dėlto galiu bent apmalšinti jo kančias. Ar jau davei jam kokių vaistų, Geraltai?

- Eliksyro nuo skausmo. - Eikš, padėsi man. Pri laikysi jo galvą. Vėdrynas noriai išgėrė su v y n u sumaišytus vaistus, paskutiniu gurkš­

niu užspringo, sugargaliavo, ant odinės pagalvės ištekėjo seilės. - Aš jį pažįstu, - tarė antrasis elfas, Erdil is . - Tai Vėdrynas, trubadūras

ir poetas. Kadaise Cidaryje, karaliaus Ethaino dvare, klausiau jo dainų. - Trubadūras, - pakartojo Chireadanas, žiūrėdamas į Geraltą. - Blogai.

Labai blogai. Jam pažeisti kaklo raumenys ir gerklos. Prasideda balso sty­gų pokyčiai. Reikia kuo skubiau sustabdyti nuodų poveikį, antraip... Tie pokyčiai gali būti nebepataisomi.

- Negi . . . Ar tai reiškia, kad jis nebegalės kalbėti? - Kalbėti galės. Galbūt. Bet tik ne dainuoti. Netaręs daugiau nė žodžio, Geraltas atsisėdo prie stalo, sugniaužtu

kumščiu parėmė smakrą. - Burtininko reikia, - tarė Vratimiras. - Būtinas magiškas gydymas ar­

ba gydomasis užkeikimas. Teks tau, raganiau, gabenti jį į kokį kitą mies­tą.

- Kaip tai? - kilstelėjo galvą Geraltas. - O ką, čia, Rindėje, nėra burti­ninko?

- Magų trūksta visoje Redanijoje, - paaiškino riteris. - Ar ne, ponai el­fai? N u o tada, kai karalius Heribertas užkrovė grobuonišką burtų mokes­tį, magai lankstu apeina sostinę ir tuos miestus, kurie uoliai vykdo kara­liaus įsakus. O Rindės tarybos nariai, kiek girdėjau, ypač garsėja uolumu. Chireadanai, Erd i l i , teisybę sakau?

- Tikra tiesa, - patvirtino Erdil is . - Bet... Chireadanai, gal galima?.. - Net būtina, - atsakė Chireadanas, žiūrėdamas į raganių. - Nėr čia ko

laikyti paslapty to, ką visa Rindė ir šiaip žino. Geraltai, mieste šiuo metu vieši viena burtininkė.

- Spėju, inkognito? - Nepasakyčiau, - šyptelėjo elfas. - Ta, kurią turiu galvoje, baisi i n d i v i ­

dualiste. Ji nepaiso nei boikoto, kurį Burtininkų Taryba paskelbė Rindei , nei vietinės tarybos narių įsakų, ir klestėte klesti, mat dėl to paties boikoto magiškų paslaugų paklausa neapsakomai išaugo. Savaime suprantama, burtininkė jokių mokesčių nemoka.

- O miesto taryba į tai žiūri pro pirštus? - Burtininkė apsistojo vieno pirkl io , prekybos tarpininko iš Nauja­

miesčio ir garbės ambasadoriaus, rezidencijoje. Ten ji niekam nepasiekia­ma. Tūno saugiame prieglobstyje.

- Panašiau į namų areštą, nei į prieglobstį, - pataisė Erdilis. - Galima sakyti, ji ten įkalinta. Bet klientų stoka nesiskundžia. Turtingų klientų. Tarybos narius atvirai siunčia tolėliau, ūžia ir lėbauja...

- O tarybos nariai niršta, kursto prieš ją visus iš eilės, ką tik sugeba, kaip įmanydami ją juodina, - pridūrė Chireadanas. - Skleidžia šlykščius gandus, matyt, tikėdamiesi, kad Naujamiesčio hierarchas uždraus pirkl iui ją globoti.

- Nemėgstu kišti nagų į tokius reikalus, - tarė Geraltas. - Bet kitos išei­ties irgi neturiu. K u o vardu tas pirklys-ambasadorius?

- Bo Beranas. - Raganiui pasidingojo, kad Chireadanas, tardamas šią pavardę, susiraukė. - Ką gi, tau tai iš tikro vienintelė galimybė. O tiksliau, vienintelė galimybė tam bėdžiui, kuris štai dejuoja guolyje. Bet ar panorės burtininkė tau padėti... Nežinau.

- K a i eisi tenai, būk akylas, - patarė Erdil is . - Burmistro sekliai stebi namą. Jei tave sulaikytų, žinai, ką daryti. Pinigai atveria bet kokias duris.

- Eisiu ten iš karto, kai tik atidarys vartus. Kuo ta burtininkė vardu? Geraltui pasirodė, kad išraiškingą Chireadano veidą nutvieskė švelnus

raudonis. Bet galėjo tai būti ir židinyje liepsnojančios ugnies atšvaitas. - Jenefer iš Vengerbergo.

III

- Ponas miega, - pakartojo durininkas, žiūrėdamas į Geraltą iš aukšto. Buvo visa galva augesnis ir mažne dvigubai platesnių pečių. - Valkata, ar kurčias esi? Sakau, ponas miega.

- Ir tegul sau miega, - susitaikė raganius. - Atėjau su reikalu ne pas ta­vo poną, o pas damą, kur i čia vieši.

- Su reikalu,- sakai. - Durininkas švystelėjo sąmojų, kas jo stoto žmo­gui, ir dar einančiam tokias pareigas, buvo netikėta. - Tuomet eik, pabas-tūne, į kiaulidę ir pasismagink. Nešdinkis.

Geraltas atkabino nuo diržo kapšą ir, laikydamas už dirželių, pasvėrė rankoje.

- Manęs nepapirksi, - išdidžiai pareiškė cerberis. - Ir neketinu. Durininkas buvo pernelyg stambus, kad sugebėtų žaibiškai pr is i ­

dengti arba išsilenkti net paprasto žmogaus staigaus smūgio. K a i smogė raganius, jis nespėjo net užsimerkti. Sunkus kapšas, žvangtelėjęs metalu, žiebė durininkui į smilkinį. Griūdamas į tarpdurį, šis abiem rankomis dar spėjo įsitverti staktos. Raganius spyriu į kelį atplėšė tarną nuo jos, pastū­mė pečiu ir dar kartą užtvojo kapšu. Durininko akys apsiblausė ir juokin-

gai sužvairėjo, kojos sulinko trilinkos. Matydamas, kad stambuolis, nors jau beveik be sąmonės, vis dar makaluoja rankomis, raganius atsivedėjęs trinktelėjo jam trečią kartą, tiesiai į momenį.

- Pinigai , - tarė, - atveria bet kokias duris. Priemenėje buvo tamsoka. Kairėje už durų kažkas garsiai knarkė. Ra­

ganius atsargiai užmetė tenai akį. Sujauktame guolyje švilpčiodama pro nosį parpė kūninga moteriškė su aukščiau strėnų užverstais naktiniais marškiniais. Vaizdas ne iš gražiųjų. Geraltas įtempė durininką į kambarė­lį ir užkabino duris.

Dešinėje pusėje buvo dar vienerios durys, praviros; akmeninės pako­pos už jų vedė žemyn. Raganius jau buvo beeinąs pro šalį, tik staiga iš apačios atsklido neaiškūs keiksmai, tarškėjimas, dūžtančio indo žvange­sys.

Tai buvo erdvi virtuvė - pi lna rakandų, prakvipus i prieskoniais ir smalingomis malkomis. A n t akmeninių grindų, prie molinio ąsotėlio šu­kių, žemai panarinęs galvą klūpėjo visiškai nuogas vyras.

- Obuolių sulčių, kalės išpera, - vapaliojo jis, purtydamas galvą kaip avinas, per klaidą mėginęs ragais išversti tvirtovės sieną. - Sulčių... obuo­lių. Kur . . . K u r tarnai?

- Ko pageidausite? - mandagiai paklausė raganius. Vyriškis pakėlė galvą ir nugurkė seilę. Krauju pasruvusios jo akys

šmaižiojo į visas puses. - Ji nori obuolių sulčių, - pranešė jis, tada vargais negalais atsistojo, su­

dribo ant kailiniais uždengtos skrynios ir atsirėmė į krosnį. - Reikia... už­nešti į viršų, nes...

- Ar man teko garbė bendrauti su p i r k l i u Bo Beranu? - Tyl iau, - skausmingai susiraukė vyriškis. - Nerėkauk. Klausyk, ten,

statinaitėje... Sultys. Iš obuolių spaustos. Įpilk kur nors... ir padėk man užsirioglinti laiptais, gerai?

Geraltas trūktelėjo pečiais, paskui užjaučiamai palingavo galvą. Jis pats alkoholinių nuotykių vengdavo, bet padėtis, kurioje atsidūrė pirklys, nebuvo jam visiškai nepažįstama. Tarp indų raganius surado ąsotį bei ala­vinę taurę, pasėmė iš statinaitės sulčių. Išgirdęs knarkimą atsigręžė. N u o ­galius miegojo, galvą nusvarinęs ant krūtinės.

Raganius jau ketino aplieti jį sultimis ir šitaip pažadinti, bet persigal­vojo. Nešinas ąsočiu išėjo iš virtuvės. Koridoriaus gale buvo sunkios, kito­kia mediena inkrustuotos durys. Pro jas Geraltas įžengė atsargiai, pravėręs tik tiek, kad galėtų prasisprausti. Tvyrojo prietema, tad jis išplėtė v y z ­džius. Ir suraukė nosį.

Oras buvo prisotintas slogaus tvaiko: rūgusio vyno, žvakių ir perno­kusių vaisių. Trenkė ir dar kažkuo, kas priminė sumišusį alyvų ir agrastų kvapą.

Geraltas apsidairė. V i d u r kambario ant stalo buvo išsidėsčiusi tikrų tikriausia kariuomenė iš ąsotėlių, ropinių, taurių, sidabrinių lėkščių bei

vazų, pusdubenių ir įrankių, aptaisytų dramblio kaulu. Suglamžyta, pu­siau nuslydusi staltiesė sulieta vynu, nutaškyta violetinėmis dėmėmis, su­stangrėjusi nuo vaško, nuvarvėjusio nuo žvakidžių. Tarp slyvų ir persikų kauliukų, kriaušių kotelių bei vynuogių šakelių be uogų ryškiai nelygi­nant gėlės žydėjo apelsinų žievelės. Viena taurė buvo nuvirtusi , įdaužta. Kita - sveika, puspilnė, iš jos stirksojo kalakuto kaulas. Salia taurės stovėjo juodas aukštakulnis batelis. Iš basilisko odos. Brangesnės žaliavos batsiu-vystėje nebuvo.

Antrasis batelis gulėjo po krėslu ant nerūpestingai numestos juodos suknios baltomis klostėmis, išsiuvinėtos gėlių ornamentais.

Geraltas stabtelėjo negalėdamas apsispręsti, kovodamas su gėda, su noru apsisukti ir eiti sau. Bet tuomet reikštų, kad cerberį priemenėje jis pr i lupo visiškai be reikalo. O raganius nieko nemėgo daryti be reikalo. Kambario kampe jis pastebėjo įvijus laiptus.

Ant pakopų aptiko keturias nuvytusias baltas rožes ir staltiesę su vy­no bei ryškiai raudonų lūpdažių dėmėmis. Alyvų ir agrastų kvapas čia buvo dar stipresnis.

Laiptai vedė į miegamąjį, kurio grindis dengė didžiulis gauruotas kai­lis. Ant jo gulėjo balti marškiniai nėriniuotais rankogaliais ir dar keliolika baltų rožių. Ir juoda kojinė.

Kita karojo ant vieno iš keturių raižytų stulpelių, laikančių lovos bal­dakimą. Raižiniai ant stulpelių vaizdavo nimfas ir faunus įvairiomis pozo­mis. K a i kurios jų buvo gana keistos. K a i kurios - idiotiškai juokingos. Daugelis kartojosi.

Geraltas, pastebėjęs juodas garbanas, išdrikusias iš po damasto ant­klodės, garsiai atsikrenkštė. Antklodė krustelėjo ir sudejavo. Geraltas at­sikrenkštė dar garsiau.

- Bo? - neaiškiai suinkštė juodosios garbanos. - Sulčių atnešei? - Atnešiau. Iš po garbanų pasirodė blyškus trikampis veidas, violetinės akys ir

siauros, vos vos iškreiptos lūpos. - Oooi. . . - lūpos dar smarkiau persikreipė. - Oooi. . . Mirštu iš trošku­

lio.. . - Štai. Moteris išsirangė iš patalų ir atsisėdo. Jos pečiai buvo dailūs, kaklas

grakštus, jį juosė juodas kaspinas su žvaigždės formos papuošalu, žaiža­ruojančiu briliantais. Ji nieko nevilkėjo.

- Dėkoju. - Paėmė iš jo taurę, godžiai atsigėrė, paskui kilstelėjo ranką ir palietė smilkinį. Antklodė nuslydo dar žemiau. Geraltas nukreipė žvilgsnį į šalį. Mandagiai , tačiau nenoriai.

- O tu kas toks būsi? - paklausė juodaplaukė markstydamasi ir vynio-damasi į antklodę. - Ką čia veiki? Kur , po galais, Beranas?

- Į kurį klausimą atsakyti pirmiausia? Akimoju pasigailėjo šaipęsis. Moteris pakėlė ranką, iš pirštų galų iš-

tryško auksaspalvė juosta. Geraltas nevalingai sureagavo, abu delnus su­dėjo Heliotropo Ženklu, sulaikė jos burtą sau prie pat veido, bet išlydis buvo toks stiprus, kad nubloškė raganių atatupstą. Jis atsitrenkė į sieną ir susmuko ant grindų.

- Nereikia! - šūktelėjo matydamas, kad moteris vėl kelia ranką. - Ponia Jenefer! A t v y k a u taikiai, be piktų kėslų!

Laiptuose pasigirdo trepsėjimas, miegamojo tarpduryje sušmėžavo tarnų figūros.

- Ponia Jenefer! - Eikite sau, - ramiai paliepė burtininkė. - M a n jūs nereikalingi. Jums

moka už namų apsaugą. O jeigu jau šis tipas vis tiek sugebėjo prasmukti čionai, pati su juo ir susitvarkysiu. Pasakykite tai ponui Beranui. O man prašau paruošti vonią.

Raganius sunkiai atsistojo. Jenefer stebėjo jį tylėdama, prisimerkusi. - Atrėmei mano užkeikimą, - prašneko pagaliau. - Tu - ne burt inin­

kas, tai matyti. Bet sureagavai nepaprastai mikl iai . Sakyk, kas esi, taikiai atvykęs nepažįstamasai. Ir sakyk, patariu, nedelsdamas.

- Aš - Geraltas iš Rivijos. Raganius. Jenefer, sugriebusi ant stulpelio išpjaustytam faunui už anatominės

detalės, neblogai pritaikytos nusičiupti, išsisvėrė iš lovos. Nenuleisdama akių nuo Geralto, paėmė ant grindų gulėjusį apsiaustą kailine apykakle. Glaudžiai susisupusi į jį, atsistojo. Neskubriai prisipylė dar vieną taurę sul­čių, išgėrė vienu mauku, atsikosėjo, priėjo arčiau raganiaus. Sis slapčia pa­sitrynė kryžkaulį, kuriuo tik ką skaudžiai trenkėsi į sieną.

- Geraltas iš Rivijos, - pakartojo burtininkė, stebėdama jį pro juodas blakstienas. - Kaip čia atsidūrei? K o k i u tikslu? Tikiuosi , Berano nenu­skriaudė!?

- Nenuskriaudžiau. Ponia Jenefer, man reikia tavo pagalbos. - Raganius, - pratarė ji, prieidama dar arčiau ir dar standžiau susisup­

dama į apsiaustą. - Maža to, kad pirmas, kurį matau iš taip arti, bet dar ir ne kas kitas, o šlovingasis Baltasis Vilkas. Šį bei tą esu apie tave girdėjusi.

- Įsivaizduoju. - Nežinau, ką sau įsivaizduoji, - nusižiovavusi prislinko dar arčiau. -

Galima? - delnu palietė jo skruostą, prikišo veidą, pažvelgė tiesiai į akis. Jis sukando dantis. - Vyzdžiai prie šviesos prisitaiko nevalingai, ar gali pano­rėjęs juos sutraukti arba išplėsti?

- Jenefer, - ramiai atsiliepė jis, - jojau į Rindę visą dieną, nesustoda­mas. Kiaurą naktį laukiau, kol atidarys vartus. Paskui vožiau per galvą durininkui , kuris nenorėjo manęs čionai įleisti. Nemandagiai, akiplėšiškai pažadinau tave, sutrikdžiau ramybę. O visa tai dariau dėl to, kad mano bičiuliui skubiai reikia pagalbos, kurią gali suteikti tik tu. Prašau, padėk jam, o jau paskui, jei norėsi, pasikalbėsime apie mutacijas ir nukrypimus.

Ji per žingsnį atsitraukė, negražiai perkreipė lūpas. - Kokios prireikė pagalbos?

- Reikia magiškai atkurti pažeistus organus. Gerklę, gerklas ir balso stygas. Žaizdos atrodo taip, lyg jį būtų sužalojęs purpurinis rūkas. Ar kaž­kas panašaus.

- Kažkas panašaus, - pakartojo ji . - Kitaip sakant, tavo bičiulį magiškai sužalojo ne purpurinis rūkas. Tuomet kas? Sakyk, prikelta iš miego nei turiu jėgų, nei noriu skverbtis į tavo smegenis.

- H m m . . . Bus geriausia, jei papasakosiu nuo pat pradžių... - O ne, - ji iškart jį pertraukė. - Jei taip sudėtinga, tuomet palūkėk.

Nemalonus skonis burnoje, susivėlę plaukai, sulipę vokai ir k i t i rytiniai nepatogumai gerokai slopina mano sugebėjimus ką nors suprasti. L i p k žemyn, į pirtį rūsyje. Tuojau ir aš ten ateisiu, tada viską papasakosi.

- Jenefer, nenorėčiau įžūlauti, bet laikas spiria. Mano draugas... - Geraltai, - ji šiurkščiai pertraukė jį, - dėl tavęs išlipau iš lovos, nors

neketinau to daryti i k i pusiaudienio varpų. Net esu pasiryžusi atsisakyti pusryčių. Žinai kodėl? Mat atnešei man obuolių sulčių. Skubėjai, nuogąs­taudamas dėl draugo kančių, įsibrovei čionai smurtu, trankydamas žmo­nėms per galvas, o vis dėlto pagalvojai ir apie ištroškusią moterį. Tuo ma­ne palenkei, ir gali būti, kad tau padėsiu. Bet vandens ir muilo vis tiek ne­atsisakysiu. Eik. Prašau.

- Einu. - Geraltai. - Klausau, - jis stabtelėjo ant slenksčio. - Pasinaudok proga, išsiperk ir pats. Iš kvapo sugebu nuspėti ne tik

rasę ir amžių, bet ir tavo arklio plauko spalvą.

I V

Į pirtį ji įžengė, kai Geraltas, nuogas sėdėdamas ant mažutės tabure­tės, iš kibirėlio pylė ant savęs vandenį. Jis kostelėjo ir susikuklinęs atsuko jai nugarą.

- Nesidrovėk, - tarė ji , vieną po kito mesdama ant kabyklos drabužius. - Pamačiusi nuogą vyrą neapalpstu. Trise Merigold , mano draugė, sako: jei matei vieną, matei visus.

Jis atsistojo, rankšluosčiu apsivyniojęs strėnas. - Gražus randas, - nusišypsojo Jenefer, žiūrėdama į jo krūtinę. - Kas at­

sitiko? Lentpjūvėje papuolei po pjūklu? Jis neatsakė. Burtininkė, koketiškai pakreipusi galvą, nesiliovė jį ap-

žiūrinėjusi. - Pirmas raganius, kurį matau iš arti, ir dar visiškai nuogą. Oho! - Ji

kiek pasilenkė, atkišo ausį. - Girdžiu, kaip plaka tavo širdis. Ritmas labai lėtas. Sugebi valdyti adrenalino išsiskyrimą? A k , atleisk už profesinį smal­sumą. Regis, į kalbas apie tavo organizmo savybes reaguoji stebėtinai dir­gliai . Be to, esi įpratęs tas savybes nusakyti žodžiais, kurių aš labai ne­mėgstu, ir taip patetiškai sarkastiškai, kaip man nepatinka dar labiau.

Jis neatsakė.

- Tiek to, pakaks. Mano vonia vėsta. - Jenefer jau tarsi ketino nusimes­ti apsiaustą, bet sudvejojo. - Aš maudysiuos, tu pasakosi. Sutaupysime lai­ko. Tik... Nenoriu tavęs tr ikdyti , be to, esame beveik nepažįstami. Todėl derėtų...

- Aš nusigręšiu, - neužtikrintai pažadėjo jis. - Ne. M a n reikia matyti pašnekovo akis. Sugalvojau geriau. Jis išgirdo tariamą užkeikimą, pajuto, kaip virpteli medalionas, ir pa­

matė juodąjį apsiaustą lėtai leidžiantis ant grindų. O tada dar išgirdo van­dens pliauškėjimą.

- Dabar jau aš nematau tavo akių, Jenefer, - pasakė. - O gaila. Nematoma burtininkė kubile ėmė turkštis. - Pasakok. Geraltas, nenusisiausdamas rankšluosčio, šiaip ne taip įsirangę į kel­

nes ir atsisėdo ant suolo. Užsisegęs batų sagtis, išklojo visą nuotykį prie upės, grumtynes su šamu nusakydamas tik keliais žodžiais. Jenefer neat­rodė panaši į tokią, kur i domėtųsi žvejyba.

Ka i tik pradėjo pasakoti apie baidyklę-debesį, išslydusį iš ąsočio, dide­lė kempinė, muil inusi orą, sustingo.

- Nagi nagi, - išgirdo raganius. - Įdomu. Butelyje įkalintas džinas. - Koks ten džinas, - paprieštaravo jis. - Ten buvo kažkokia purpurinio

rūko atmaina. Kokia nors nauja, nežinoma rūšis... - Nauja ir nežinoma rūšis nusipelno kokio nors pavadinimo, - pasakė

nematomoji Jenefer. - Džinas - pavadinimas, nė kiek ne prastesnis už k i ­tus. Prašau, tęsk.

Jis taip ir padarė. Pasakojo, o pamuilės kubile vis tirščiau putojo, van­duo laistėsi per kraštus. Staiga kažkas prikaustė raganiaus žvilgsnį. Jis įsi­žiūrėjo atidžiau ir įžvelgė muilo putų išryškintus figūros kontūrus. Jie taip traukė akį, kad Geraltas neteko žado.

- Pasakok! - paragino balsas iš niekur. - Kas dėjosi paskui? - Nieko, - atsiliepė jis. - Tą, pasak tavęs, džiną nuvijau... - Kaip? - į orą pakilo samtis ir išpylė vandenį. M u i l o putos išnyko, f i ­

gūra taip pat. Geraltas atsiduso. - Užkeikimu, - atsakė jis. - Tiksliau, egzorcizmu. - Kokiu? - samtis dar kartą išliejo vandenį. Dabar jau raganius įdė­

miau stebėjo samčio veiksmus, mat vanduo bent trumpam šį tą atideng­davo. Jis ištarė užkeikimą, saugumo dėlei balsę "e" pakeisdamas įkvėpi­m u . Tikėjosi pasipuikuosiąs prieš burtininkę tuo, kad žino šią taisyklę, bet nustebti teko pačiam: kubile driokstelėjo audringas juokas.

- Kas juokingo? - Tas tavo egzorcizmas... - N u o smaigelio nuvasnojo rankšluostis ir

suskato įnirtingai trinti kontūrų likučius. - Trise sprogs iš juoko, kai jai pa­pasakosiu! Kas tave jo išmokė, raganiau? To... užkeikimo?

- Viena vaidilutė iš Huldros šventyklos. Tai slapta šventyklos kalba... - K a m slapta, kam nelabai. - Rankšluostis pakibo ant kubilo krašto,

ant grindų šliūstelėjo vanduo, basų kojų pėdsakai nužymėjo burtininkės žingsnius. - Geraltai, tai visai ne užkeikimas. Kitose šventyklose tų žodžių patarčiau nekartoti.

- Jeigu ne užkeikimas, tuomet kas? - paklausė jis stebėdamas, kaip dvi juodos kojinės viena po kitos iš oro tveria dailias kojas.

- Sąmojus. - Kelnaitės su klostėmis be galo patraukliai aptempė nieką. - Siek tiek nešvankus.

Balti marškiniai su gėlės pavidalo žabo plastelėjo aukštyn ir įgijo for­mą. Kaip pastebėjo raganius, Jenefer nedėvėjo kitoms moterims įprastos juostos krūtinei suveržti. Jai tiesiog nereikėjo.

- Ką reiškia tas sąmojus? - paklausė jis. - Nesvarbu. Iš stovinčio ant stalo keturkampio krištolinio butelio kaklelio iššoko

kamštis. Pirtyje pakvipo alyvomis ir agrastais. Kamštis nubrėžė keletą lan­kų ir grįžo į kaklelį. Burtininkė užsisegė marškinių rankogalius, užsitem­pė suknią ir pagaliau pasirodė.

- Užsek, - šukuodamasi vėžlio šarvo šukomis, ji atsuko raganiui nuga­rą. Jis pastebėjo, kad šukų kotas, ilgas ir smailas, prireikus gali atstoti durklą.

Geraltas suknią sagstė tyčia lėtai, kabė po kabės, mėgaudamasis juodų burtininkės plaukų, laisvai krintančių i k i pusės nugaros, aromatu.

- Kalbant apie tą baidyklę iš ąsočio, - tarė Jenefer, įsisegdama brilian­tinius auskarus, - aišku, kad ne tavo "užkeikimas" privertė jį sprukti. La­biau tikėtina, kad, išliejęs įtūžį ant tavojo bičiulio, pabėgo todėl, kad nu­sibodo jūsų draugija.

- Ga l i būti, - niauriai pripažino Geraltas. - Mat nemanau, kad būtų nuskubėjęs į Cidarį galabyti Valdo Markso.

- Kas tas Valdo Marksas? - Trubadūras, kuris mano draugą, irgi poetą bei muzikantą, laiko be­

viltiškai negabiu pataikūnu tamsuomenės skoniui. Burtininkė atsigręžė, jos violetinės akys keistai blykstelėjo. - Ar tik nelpus tavo bičiulis spėjęs pareikšti norų? - Pareiškė net du. A b u - klaikiai kvailus. Kodėl klausi? Juk tai tikra

nesąmonė, neva dvasios globėjos, d'jinniai, lempos dvasios patenkina no­rus...

- Tikra nesąmonė, - šypsodamasi pakartojo Jenefer. - Žinoma. Prama­nas, bereikšmė pasakėlė, kaip ir visos kitos, kuriose gerosios dvasios ir pranašautojos patenkina norus. Tokias pasakas išgalvoja vargani prasčio­kai , kuriems nė į galvą neateina, kad savo norus, troškimus galėtų įgy­vendinti aktyvia veikla. Džiaugiuosi, kad tu ne iš tokių, Geraltai iš Rivijos. Matyt, m u d u dvasiškai artimi. Ka i aš ko nors trokštu, ne svajoju, o veikiu. Ir visada gaunu.

- Neabejoju. Ar jau pasiruošusi? - Pasiruošusi. - Burtininkė užsisegė batukų dirželius ir atsistojo. Net

su aukštakulniais ji nebuvo labai aukšta. Krestelėjo plaukus, kurie, raga­nius tai pastebėjo, kad ir kiek šukuoti, l iko išdrikę žavingomis garbano­mis.

- N o r i u paklausti, Geraltai, apie antspaudą nuo indo... Ar tavo draugas jį tebeturi?

Raganius susimąstė. Antspaudą turėjo ne Vėdrynas, o jis pats, ir dar su savimi. Bet iš patirties žinojo, kad burtininkams nederėjo sakyti per daug.

- H m m . . . Manau, taip, - jis apsimetė, kad atsakyti sudelsė visai dėl k i ­tos priežasties. - Taip, ko gero, tebeturi. O ką? Ar tas antspaudas toks svarbus?

- Keista, - šaltai atšovė ji, - kad to klausia raganius, antgamtinių šlykš­tynių žinovas. Tas, kuris turėtų žinoti, kad tokio antspaudo nieku gyvu nevalia liesti. Ar leisti liesti draugui.

Jis sukando dantis. Kirtis buvo taiklus. - Ką gi . - Jenefer prašneko kur kas maloniau. - Neklystančių žmonių

nėra, nėra, matau, ir neklystančių raganių. A p s i r i k t i gali bet kas. N a , tai gal trauksime. K u r tas tavo bičiulis?

- Cia pat, Rindėje. Tokio Erdil io , elfo, namuose. Ji pažvelgė į raganių labai įdėmiai. - Erdi l io namuose? - pakartojo kreivai šypsodamasi. - Žinau, kur jis

gyvena. Spėju, kad jo giminaitis Chireadanas irgi ten? - Taip. O ką... - Nieko, - pertraukė ji, pakėlė ranką ir užsimerkė. Medalionas, kaban­

tis ant grandinėlės raganiui po kaklu, sutrūkčiojo. Ant drėgnos sienos išryškėjo šviesus durų kontūras, rėminantis švy­

tinčią bei tumuluojančią pienišką tuštumą. Raganius tyl iai nusikeikė. Magiškųjų portalų jis nemėgo, nemėgo ir

jais keliauti. - Ar būtinai... - atsikrenkštė. - Netol i eiti...

v v

- Sio miesto gatvėmis vaikščioti negaliu, - kirste nukirto ji . - Cia aš ne itin mėgstama, gali išniekinti, užmėtyti akmenimis, o gal ir kuo nors blo­gesniu. K e l i veikėjai sėkmingai juodina mane ir įsivaizduoja esą nebau­džiami. Nebijok, mano portalai visada saugūs.

Kadaise Geraltui teko matyti, kaip saugiu portalu persikėlė tik pusė keliaujančiojo. Ki ta pusė, deja, niekad ir neatsirado. O tokių atvejų, kai apie žmogų, įžengusį į portalą, daugiau niekas nieko nebeišgirsdavo, jis žinojo ne vieną.

Burtininkė dar kartą pasitaisė plaukus, prisisegė prie juostos kapšelį, išsiuvinėtą perlais. Kapšelis atrodė pernelyg mažas, kad į jį, be saujos va­riokų ir lūpdažių, tilptų dar kas nors, tačiau Geraltas nutuokė, kad jis ne­paprastas.

- Apkabink mane. Tvirčiau, aš ne porcelianinė. P i rmyn! Medalionas suvibravo, kažkas blykstelėjo, ir Geraltas staiga atsidūrė

juodoje tuštumoje, i k i kaulų smelkiančiame šaltyje. Jis nieko nematė, ne­girdėjo, nejautė. Speigas buvo vienintelis dalykas, kurį fiksavo pojūčiai.

Jau žiojosi plūstis, bet nespėjo.

V

- Jau valanda, kai ji ten įėjo. - Chireadanas apvertė ant stalo stovintį smėlio laikrodį. - Pradedu nerimauti. Nejau Vėdryno gerklė taip sunkiai sužalota? Nemanai, kad reikėtų pasižiūrėti, kas ten dedasi?

- Ji labai aiškiai sakė to nepageidaujanti. - Geraltas užsivertė taurę su antpilo likučiais ir siaubingai susiraukė. Jis vertino ir mėgo sėsliuosius el­fus už jų protą, santūrumą ir savitą humoro jausmą, tačiau jų maisto bei gėrimų skonio nesuprato ir nepamėgo. - Neketinu jai trukdyti , Chireada­nai. Magijai reikia laiko. Tegul užtrunka nors ir visą parą, kad tik Vėdry­nas pasveiktų.

- Ką gi , tavo tiesa. Gretimoje patalpoje kaukšėjo plaktukai. Kaip paaiškėjo, Erdilis gyve­

no apleistoje smuklėje, kurią įsigijo ketindamas atnaujinti ir tvarkytis joje drauge su žmona, drovia, nekalbia elfe. Riteris Vratimiras, kuris po kor-degarde kartu praleistos nakties pasil iko draugėje, pasiūlė pagalbą re­monto darbuose. Iškart po to, kai aprimo sąmyšis, sukeltas netikėto bei įspūdingo raganiaus ir Jenefer pasirodymo iš švytinčio portalo sienoje, Vratimiras ir sutuoktiniai kibo į darbą.

- Atvira i šnekant, - prabilo Chireadanas, - nesitikėjau, kad tau pavyks, ir dar taip lengvai. Jenefer nelabai greita, kai reikia kam nors padėti. A r t i ­mo bėda jai buvusi nebuvusi, nemigos neįvaro. Žodžiu, nesu girdėjęs, kad būtų kada nors kam nors nesavanaudiškai padėjusi. Įdomu, kokios nau­dos ji t ikisi , pagelbėjus! judviem su Vėdrynu.

- Ar nepersūdai? - nusišypsojo raganius. - M a n ji padarė ne tokį pras­tą įspūdį. Žinoma, viršenybę demonstruoti mėgsta, bet, palyginus su k i ­tais burtininkais, su ta pasipūtėlių kaimene, ji tikras vaikščiojantis žavesys, įsikūnijęs geranoriškumas.

Chireadanas irgi nusišypsojo. - Būtų tas pat, jei sakytum, kad skorpionas yra gražesnis už vorą, mat

turi tokią dailią uodegėlę. Būk atsargus, Geraltai. Tu ne pirmas, šitaip ją įvertinęs nežinodamas, kad žavesys - jos ginklas. Ginklas, kuriuo ji nau­dojasi labai apsukriai ir be skrupulų. Kas, aišku, nepaneigia fakto, kad yra kerinčiai žavinga moteris. Turbūt neprieštarausi?

Geraltas dirstelėjo į elfą. Jau antrą kartą raganiui pasidingojo, kad pas­tarojo veide šmėstelėjo nuoraudis. Tai stebino ne menkiau nei Chireadano žodžiai. Grynakraujai elfai žmonių moterimis paprastai nesižavėdavo. Net ir labai gražiomis. O Jenefer, nors ir patraukli, nebuvo gražuolė.

Skonis skoniu, bet iš tiesų burtininkių "gražuolėmis" niekas ir nelai­kė. Juk dauguma visuomenės sluoksnių vienintele dukterims priderančia

dalia laikė santuoką. Kas gi pasmerktų dukterį ilgiems kniblių mokslų metams ir somatinių pokyčių sukeliamoms kančioms, kai galima išleisti ją už vyro ir pelningai susigiminiuoti? Kas gi norėtų burtininkės giminėje? Be pagarbos, kurią pelnydavo magės, jokios kitos naudos burtininkės šei­ma negaudavo, mat kol mergina baigdavo mokslus, nutrūkdavo bet ko­kie jos ryšiai su artimaisiais - vėliau jai rūpėdavo tik tokių pat burtininkų brolija. Todėl burtininkėmis tapdavo tik tos merginos, kurios beveik ne­turėdavo galimybių ištekėti.

Priešingai nei vaidilutės ir druidės, kurios nenoriai į savo ratą įsileisda­vo negražias ar luošas mergaites, burtininkai pri imdavo kiekvieną, l inku­sią sukti tokiu keliu. Jei vaikas ištverdavo pirmuosius mokslo metus, įsi­kišdavo magija: ištiesindavo kojas, suvienodindavo jų ilgį, atskirdavo su­augusius kaulus, užlopydavo skeltas lūpas, pašalindavo randus, apgamus ir raupų pėdsakus. Jauna burtininkė tapdavo "patraukli" , mat to reikalavo profesijos prestižas. Pasekmė - neva gražios moterys piktomis ir šaltomis bjauruolių akimis. Bjauruolių, negalinčių pamiršti savo bjaurumo, p r i ­dengto magiška kauke, slepiamo ne siekiant laimės, o tik dėl profesijos prestižo.

Geraltas Chireadano nesuprato. Jo akys, raganiaus akys, įžvelgė per­nelyg daug smulkmenų, kurių nematė elfas.

- Ne, Chireadanai, - atsakė jis į klausimą, - neprieštarausiu. Dėkoju už perspėjimą. Bet dabar kalbame tik apie Vėdryną. Jis nukentėjo mano aki­vaizdoje, aš buvau šalia. Nesugebėjau jo apsaugoti, nemokėjau padėti. Jei žinočiau, kad tai jį išgydys, atsisėsčiau ant skorpiono p l i k u užpakaliu.

- Kaip tik šito t'au ir reikėtų labiausiai saugotis, - mįslingai šyptelėjo el­fas. - Mat Jenefer tai žino, o tuo, ką žino, ji mėgsta naudotis. Nepasitikėk ja, Geraltai. Ji pavojinga.

Raganius nutylėjo. Girgžtelėjo durys. Laiptų viršuje išdygo Jenefer, pasirėmė į balkono

turėklus. - Raganiau, ar galiu minutėlei tave sutrukdyti? - Žinoma. Burtininkė nugara atsišliejo į kambario, kuriame gulėjo kenčiantis

trubadūras, - vieno iš nedaugelio, apstatytų baldais - duris. Raganius pr i ­ėjo tylomis, įdėmiai ją apžiūrinėdamas. Atkreipė dėmesį į kairį petį, vos vos aukštesnį nei dešinysis. Į nosį, vos vos per ilgą. Į šiek tiek per siauras lūpas. Į smakrą, vos per daug nusklembtą. Į antakius, kiek stokojančius simetrijos. Į akis...

Jis matė pernelyg daug smulkmenų. Visai be reikalo. - Kaip Vėdryno sveikata? - Abejoji mano sugebėjimais? Geraltas tyrinėjo ją toliau. Jos figūra - kaip dvidešimtmetės merginos,

bet spėlioti, koks tikrasis jos amžius, jis visai nenorėjo. Jenefer judėjo na-

tūraliai grakščiai. Perprasti, kaip ji atrodė anksčiau, kas joje pataisyta, bu­vo neįmanoma. Jis liovėsi apie tai galvojęs - beprasmiška.

- Tavo talentingasis draugas pasveiks, - tarė j i . - Ir vokalinius sugebė­jimus atgaus.

- L ieku tau dėkingas, Jenefer. Ji šyptelėjo. - Progą padėkoti dar turėsi. - Ar galiu pas jį užeiti? Burtininkė valandėlę patylėjo, žiūrėjo į jį, keistai šypsodamasi ir pirš­

tais barbendama į durų staktą. v

- Žinoma. Užeik. Medalionas raganiui po kaklu ėmė intensyviai, ritmingai virpčioti. Pačiame kambario viduryje ant grindų gulėjo žėrintis matine šviesa

stiklinis rutulys sulig nedidel iu arbūzu. Rutulys žymėjo preciziškai nu­braižytos devyniakampės žvaigždės, viršūnėmis siekiančios kambarėlio kampus ir sienas, centrą. Žvaigždė rėmino raudonai išpieštą pentagramą. Šios kampuose stovėjo keistos formos žvakidės su įbestomis juodomis žvakėmis. Tokios pat juodos žvakės degė ir lovos, kurioje ilsėjosi avikai­liais apklostytas Vėdrynas, galvūgalyje. Poetas kvėpavo ramiai, jau nebe-gargaliavo, nebekriokė, skausmo grimasą jo veide pakeitė kvai la , palai­minga šypsena.

- Miega, - ištarė Jenefer. - Ir sapnuoja. Geraltas nužvelgė piešinį ant grindų. Jautė jame slypinčią magiją, bet

žinojo ir tai, kad ši magija mieganti, dar nepažadinta. Kažkuo buvo panaši į miegančio liūto kvėpavimą ir tuo pat metu neleido pamiršti, kad liūtas gali užriaumoti.

- Kas tai, Jenefer? - Spąstai. - Kam? - K o l kas tau. - Burtininkė pasuko raktą spynoje ir ištraukusi apvertė

rankoje. Raktas išnyko. - Aha , vadin'asi, esu sugautas, - šaltai pasakė jis. - O kas toliau? Kėsin-

sies į mano nekaltybę? - Nepataikauk sau. - Jenefer atsisėdo ant lovos krašto. Vėdrynas, vis

dar kvai lai šypsodamasis, ty l ia i suaimanavo. Tai, be abejonės, buvo d i ­džiausio pasitenkinimo aimana.

- Kas dedasi, Jenefer? Jeigu tai žaidimas, aš nežinau taisyklių. - Minėjau, - atsiliepė ji, - kad visada gaunu tai, ko trokštu. O taip jau

išėjo, kad užsinorėjau to, ką turi Vėdrynas. Pasiimsiu ir atsisveikinsime. Nebijok, jis visai nenukentės...

- Tos tavo keistenybės ant grindų, - pertraukė raganius, - iššaukia de­monus. O ten, kur iššaukiami demonai, visuomet kas nors nukenčia. Ne­leisiu.

- ...nė plaukas nuo galvos nenukris, - lyg niekur nieko tęsė burtinin-

kė. - Balselis bus dar gražesnis, jis bus labai patenkintas juo, stačiai lai ­mingas. V i s i būsime laimingi. Ir atsisveikinsime be pretenzijų ir be nuos­kaudų.

- A k , Virginija, - neatsimerkdamas sudejavo Vėdrynas. - Kokios nuo­stabios tavo krūtys, oda švelnesnė nekaip gulbės pūkas... Virginija. . .

- Protas jam pakriko? Klejoja? - Sapnuoja, - nusišypsojo Jenefer. - Sapne išsipildo jo svajonės. Prasi­

skverbiau į jo smegenis i k i pat dugno. Nekažin ko ten esama. Viena kita kiaulystė, kelios svajos, daug poezijos. Nesvarbu. Antspaudas ant volės, kuria buvo užkimštas butelis su džinu, Geraltai. Žinau, kad jį turi ne tru­badūras, o tu. Prašau to antspaudo.

- K a m jis tau? - Kaip man atsakius į tavo klausimą? - burtininkė koketiškai nusišyp­

sojo. - Gal pabandykime šitaip: šūdą tau turi rūpėti, raganiau. Toks atsa­kymas patenkina?

- Ne , - nusišypsojo ir jis, taip pat bjauriai. - Nepatenkina. Bet nesi­graužk dėl to, Jenefer. Mane patenkinti nelengva. Bent jau i k i šiol papras­tiems mirtingiesiems tai nepavykdavo.

- Gaila. Vadinasi, l iksi nepatenkintas. Tavo bėda. Prašau atiduoti ant­spaudą. Ir nesivaipyk. Visa i tau netinka. Jei dar nesupratai, žinok, kad kaip tik dabar įsigalioja tavo priedermė atsidėkoti man. Antspaudas - pir­moji įmoka už dainoriaus balsą.

- Matau, kainą paskirstei įmokomis, - šaltai atrėžė raganius. - Gerai. To reikėjo tikėtis ir tikėjausi. Bet tebūnie tai garbingas sandėris, Jenefer. Aš pirkau tavo pagalbą. Ir sumokėsiu.

Jos lūpos šyptelėjo, bet violetinės akys l iko plačios ir atšiaurios. - K u o jau kuo, raganiau, o tuo gali neabejoti. - Sumokėsiu aš, - pakartojo jis. - Bet ne Vėdrynas. Gabenu jį iš čia

saugion vietelėn. Grįžęs sumokėsiu antrąją įmoką ir visas kitas. O dėl pir­mosios...

Jis siektelėjo slaptosios kišenėlės dirže, išėmė žalvarinį antspaudą su žvaigžde ir nulaužtu kryžiumi.

- Stai, imk. Bet ne kaip įmoką, o kaip raganiaus padėką už tai, kad, nors ir siekdama naudos, buvai man palankesnė, nei būtų dauguma tavo amato brolių ir sesių. Imk tai kaip geros valios ženklą, kuris tave įtikins, kad pasirūpinęs bičiuliu sugrįšiu čionai ir sumokėsiu, kiek pridera. Nepa­stebėjau skorpiono tarp gėlių, Jenefer. Ir esu pasiryžęs sumokėti už aplai­dumą.

- Įspūdinga prakalba. - Burtininkė sukryžiavo rankas ant krūtinės. -Jaudinanti ir patetiška. Gaila, kad tuščiai burną aušinai. Vėdrynas man rei­kalingas ir liks čia.

- Sykį jis jau buvo ten, kur ketini jį įtraukti. - Geraltas parodė į piešinį ant grindų. - K a i baigsi darbą ir atitempsi čionai džiną, Vėdrynas, kad ir ką būtum žadėjusi, neišvengiamai nukentės, gal net dar žiauriau. Juk tave

domina tas padaras iš ąsočio, ar ne? Ketini jį užvaldyti, priversti tarnauti sau? Gal i ir neatsakyti, žinau, šūdą man turėtų tai rūpėti. Daryk sau, ką nori , parsitempk nors dešimt demonų. Tik Vėdryno čia nebus. Jei už­trauksi Vėdrynui pavojų, tai, Jenefer, jau nebebus garbingas sandėris, ir už tokį nebeturėsi teisės reikalauti atlygio. Neleisiu.. .

Balsas jam užlūžo. - Buvo smalsu, kada pajusi, - sukikeno burtininkė. Geraltas įtempė raumenis, sutelkė visą valią, i k i skausmo sukando

dantis. Nepadėjo. Stypsojo lyg suparalyžiuotas, tarsi akmeninė statula,, tarsi stulpas žemėje. Negalėjo pakrutinti net piršto bate.

- Žinojau, kad sugebėsi atremti atvirai užleistus kerus, - tarė Jenefer. - Žinojau ir tai, kad, prieš ko nors imdamasis, pasistengsi sužavėti mane iškalba. Šnekėjai, o virš tavęs pakibę burtai veikė ir pamažu gniuždė tave. Dabar jau tik šnekėti ir gali. Bet tau nebereikia man patikti. Jau žinau, kad esi iškalbingas. Jei ir toliau stengsies, tik sugadinsi įspūdį.

- Chireadanas... - vargais negalais ištarė jis, grumdamasis su magišku paralyžiumi. - Chireadanas susigaudys, ką rezgi. Greitai susigaudys, įtars, nes nepasitiki tavim, Jenefer. Nepasitikėjo nuo pat pradžių...

Burtininkė plačiai mostelėjo ranka. Kambario sienos išskydo ir virto vientisa drumzlinai pi lka mase. Išnyko durys, išnyko langai, išnyko net sudulkėjusios užuolaidos ir musių nutupėti paveikslėliai ant sienų.

- Tai kas, kad Chireadanas susigaudys? - jos veidą iškreipė tūžminga grimasa. - Bėgs šauktis pagalbos? Mano užtvaros neįveiks niekas. Beje, Chireadanas niekur nebėgs ir nieko prieš mane nesiims. Nieko. Esu jį pa­kerėjusi. Ne, kalbu ne apie burtus, šia prasme nė piršto nepajudinau. Pa­prasčiausia organizmo reakcija. M u l k i s , įsimylėjo mane. Nežinojai? Įsi­vaizduoji , net buvo užsikepęs kviesti Bo į dvikovą. Elfas, o pavyduolis . Retai pasitaiko. Geraltai, šiuos namus aš pasirinkau ne šiaip sau.

- Bo Beranas, Chireadanas, Erdilis, Vėdrynas. Iš tikrųjų į tikslą žengi tiesiausiu keliu. Bet manimi, Jenefer, nepasinaudosi.

- Kaip tik ir pasinaudosiu. - Burtininkė atsistojo, pasitraukė nuo lo­vos, atsargiai apeidama ženklus ir simbolius, išpieštus ant grindų, prisiar­tino prie raganiaus. - Juk sakiau, už tai, kad išgydžiau poetą, tu man šį tą skolingas. Turiu galvoje niekniekį, nedidelę paslaugą. K a i tik nuveiksiu, ką ketinu, susyk dingsiu iš Rindės, o šiame miestelyje turiu šiokių tokių... nesumokėtų sąskaitų, sakykime šitaip. Keliems žmonėms esu kai ką pa­žadėjusi, o pažadus aš visada tesiu. Kadangi pati nespėju, tuos pažadus už mane ištesėsi tu.

Jis grūmėsi, grūmėsi iš visų jėgų. Veltui . - Nespurdėk, raganėli, - dygiai šyptelėjo ji . - Tuščios pastangos. Tavo

valia - tvirta, esi labai atsparus magijai, bet galynėtis su manimi ir mano užkeikimu - ne tavo nosiai. Ir nevaidink komedijos. Nemėgink sužavėti manęs tvirtu ir oriu vyriškumu. Tik tau pačiam atrodo, kad esi orus ir

tvirtas. Dėl draugo padarytum bet ką, nereikėtų nė burtų, sumokėtum bet kokią kainą, batus man nulaižytum. O gal ir dar kai ką, jei staiga už­sinorėčiau pramogos.

Geraltas tylėjo. Atsistojusi priešais jį, ji šypsojosi ir žaidė ant kaspino kabančia obsidiano žvaigžde, žaižaruojančia mažyčiais briliantais.

- Perpratau, koks esi, dar Bo miegamajame, - kalbėjo burtininkė, -pakako persimesti su tavim keliais žodžiais. Jau tada žinojau, kokio atly­gio norėsiu iš tavęs. Mano sąskaitas Rindėje galėtų apmokėti bet kas, kad ir Chireadanas. Bet tai padarysi tu, nes privalai sumokėti. Už apsimestinę puikybę, už šaltą žvilgsnį, už tai, kad akimis gaudai kiekvieną smulkme­ną, už akmeninę veido išraišką, už sarkastišką intonaciją. Už tai, kad ma­nai galįs stoti akis į akį su Jenefer iš Vengerbergo ir laikyti ją savimyla pa­sipūtėle, savanaude ragana, o tuo pat metu sproginti akis į jos muiluotus papus. Mokėk, Geraltai iš Rivijos!

Abiem rankomis sugriebė jį už plaukų ir staiga pabučiavo į lūpas, įsi­siurbė nelyginant vampyras. Medalionas po kaklu sutirtėjo, Geraltui pa­sivaideno, kad grandinėlė įsitempia, verždama kaklą tartum kilpos virvė. Galvoje kažkas tvykstelėjo, ausis užgulė siaubingas ūžesys. Raganius jau nebematė violetinių burtininkės akių, nugrimzdo į tamsą.

Suklupo. Jenefer kalbėjo švelniu, glotniu balsu. - Įsikalei į galvą? - Taip, ponia. Tai buvo jo paties balsas. - Tad eik ir vykdyk mano nurodymus. - Kaip įsakysi, ponia. - Gal i pabučiuoti mano ranką. - Dėkoju, ponia. Pasijuto ropojąs prie jos keliais. Galvoje dūzgė dešimt tūkstančių b i ­

čių. Jos ranka dvelkė alyvomis ir agrastais... Alyvomis ir agrastais... Tvyks-nis. Tamsa.

Turėklai. Laiptai. Chireadano veidas. - Geraltai! Kas tau? Geraltai, kur išsiruošei? - Reikia... - Tai jo paties balsas. - M a n reikia eiti... - O dievai! Pažiūrėkite į jo akis! Siaubo perkreiptas Vrat imiro veidas. Erdi l io veidas. Ir Chireadano

balsas. - Ne! E r d i l i , ne! Nelieskite jo ir nemėginkite sulaikyti ! Salin, E r d i l i !

Praleisk jį! Alyvų ir agrastų kvapas. Alyvų ir agrastų... Durys. Saulės gaisras. Karšta. Tvanku. Alyvų ir agrastų kvapas. A u d r a

telkiasi, dingtelėjo jam. Tatai buvo paskutinė bla ivi jo mintis.

V I

Tamsa. Kvapas.. . Kvapas? Ne, smarvė. Šlapimo, suplėkusių šiaudų ir drėgnų skarmalų

smarsas. Deglo, rūkstančio geležiniame lizde, įtaisytame nelygių akmeni­nių luitų sienoje, smarsas. Deglo metamas šešėlis, šešėlis ant šiaudais ap­kreiktos aslos...

Grotų šešėlis. Raganius nusikeikė. - Pagaliau. - Pajuto, kaip kažkas jį kelia, atremia nugara į sudrėkusią

sieną. - Jau bijojau, kad nebeatsigaivelėsi. - Chireadanai? Kur. . . Šlykštynė, galva plyšta... K u r mes? - O kaip tau atrodo? Geraltas pasitrynė veidą, apsidairė. Atsirėmę į priešingą sieną sėdėjo

trys driskiai. Jis matė juos neaiškiai, anie kiūtojo tolokai nuo deglo šviesos rato, mažne aklinoje tamsoje. Tiesiog po grotomis virš galvos, visus juos skiriančiomis nuo apšviesto koridoriaus, kažkas pūpsojo, iš pažiūros - lyg ir šūsnis skarmalų. O iš tikrųjų - iškembęs karšinčius nosimi tartum gan­dro snapas. Į ankštis susimetusių plaukų ilgumas ir-apdarų būklė bylojo, kad mūkso jis čia toli gražu ne nuo vakar.

- Į duobę mus sukišo, - niūriai tarė raganius. - Džiaugiuosi, - atsiliepė elfas, - kad atgavai sugebėjimą logiškai mąs­

tyti. - Po paraliais... O Vėdrynas? Ar ilgai čia kiurksome? Kiek laiko praėjo

nuo.. . - Nežinau. Kaip ir tu, buvau be sąmonės, kai įmetė čionai. - Chireada-

nas sužėrė šiaudus į krūvą, atsisėdo patogiau. - Ar svarbu? - Dar ir kaip, kad aš prasmegčiau. Jenefer... Ir Vėdrynas. Vėdrynas

ten, su ja, o ji kėsinasi... E i , jūs! Ar seniai mus čia uždarė? Driskiai pasikuždėjo tarpusavy. Nė vienas Geraltui neatsakė. - Apkurtote? - Raganius nusispjovė, niekaip negalėjo atsikratyti meta­

lo prieskonio burnoje. - Klausiu , kuris dabar paros metas? Diena ar nak­tis? Ką, net nežinote, kada jums atneša ėdalo?

Apskurėliai vėl kažką suburbėjo vienas kitam, pakrenkščiojo. - Gerbiamasai, - pagaliau atsiliepė vienas. - Jūs savo kertelėje, mes - sa­

vo. Kiekvienas savos ir žiūrėkime. Chireadanas prunkštelėjo. Raganius nusispjovė. - Taip ir yra, - suvapėjo apžėlęs ilganosis karšinčius. - Cypėje kiekvie­

nas savo kampo žiūri ir su saviškiais laikosi. - O tu, dieduk, - pašaipiai paklausė elfas, - su jais ar su mumis? K u ­

riems save priskiri? - N e i tiems, nei kitiems, - išdidžiai atšovė seniokas. - Nes esu nekal­

tas. Geraltas vėl nusispjovė.

- Chireadanai, - paklausė, trindamasis smilkinį, - tas pasikėsinimas į valdžią... Ar teisybė?

- Gryniausia. Nieko neprisimeni? - Išėjau į gatvę... Žmonės į mane žiopsojo... Paskui.. . Paskui buvo kaž­

kokia krautuvėlė... - Lombardas, - tyliau prašneko elfas. - Įėjai į lombardą. Ir susyk l iuo­

bei savininkui į dantis. Stipriai. Net labai stipriai. Raganius prikando keiksmą. - Palūkininkas griuvo, - patyliukais pasakojo Chireadanas. - O tu kelis

kartus spyrei į jautrias vietas. Seimininkui į pagalbą atlėkė tarnas. Tą iš­metei pro langą, tiesiai į gatvę.

- Bijau, - sumurmėjo Geraltas, - kad dar ne viskas. - Ne be reikalo bijai. Išėjęs iš lombardo patraukei gatvės v i d u r i u ,

stumdydamas praeivius ir rėkaudamas kažkokias kvailystes apie damos garbę. Tau iš paskos jau sekė nemenka minia, ir aš su Erdi l iu bei Vrat imi-ru - kartu su visais. O tu stabtelėjai prie vaistininko Lauranosio namų, už­ėjai v i d u n , o po akimirkos vėl pasirodei gatvėje, tempdamas vaistininką už kojos. Ir rėžei miniai kažką panašaus į prakalbą.

- Ką šnekėjau? - Jei keliais žodžiais, maždaug štai ką: save gerbiančiam vyriškiui esą

net profesionalios prostitutės nedera vadinti kekše, tai žema ir šlykštu. O išvadinti "kekše" moterį, kurios niekada nėra paėmęs, anei davęs už tai pinigų, gali tik sūdžius, ir jis nusipelno griežčiausios bausmės. Bausmė, paskelbei visiems, bus įvykdyta tuojau pat, tokiam šūdžiui - pati t inka­miausia. Suspaudei vaistininko galvą tarp kelių, nusmaukei jam kelnes ir diržu nudyžei pasturgalį.

- Pasakok, Chireadanai. Pasakok. Nesigailėk manęs. - Pliekei Lauranosio dūlę, negailėdamas rankos, o tasai kaukė, klykė,

raudojo, šaukėsi dievų ir žmonių pagalbos, meldė gailesčio, še tau, net pasitaisyti žadėjo, bet tu, regis, nepatikėjai. Tuomet atskubėjo keletas gin­kluotų banditų, kuriuos Rindėje įprasta vadinti gvardija.

- O aš, - palingavo galvą Geraltas, - kaip tik tada ir pasikėsinau į va l ­džią?

- K u r tau. Pasikėsinai gerokai anksčiau. Ir lupikautojas, ir Lauranosis yra miesto tarybos nariai. Neabejoju, tau bus įdomu sužinoti, kad abu jie ragino išmesti Jenefer iš miesto. Ne tik balsavo už tai taryboje, bet ir ply­šojo apie ją karčemose, skleidė ne i t in įmantrius gandus.

- Tą jau seniai supratau. Pasakok toliau. Sakei, atbėgo sargybiniai. Ar jie ir įgrūdo mane į požemį?

- Norėjo. A k , Geraltai, koks buvo vaizdelis! Sunku ir apsakyti, ką tu su jais išdarinėjai. Jie turėjo kardus, rimbus, vėzdus, kirvukus, o tu - tik uo-sinę lazdelę su bumbulu, atimtą iš kažkokio dabitos. K a i visus paklojai, nuėjai toliau. Dauguma mūsų susigaudėme, kur taikai.

- Norėčiau ir aš žinoti.

- Patraukei tiesiai į šventyklą. Mat vaidila Krepas, irgi tarybos narys, per pamokslus Jenefer kaip reikiant vainodavo. Po teisybei, tu nė neslėpei savo požiūrio į vaidilą Krepą. Pažadėjai išmokyti pagarbos dailiajai lyčiai. Kalbėdamas apie jį, praleidai oficialųjį titulą, užtat nepagailėjai kitokių vardų, kuo suteikei daug džiaugsmo iš paskos sekančių bamblių būriui.

- A h a , - pratarė Geraltas. - Dar ir piktžodžiavimas. Kas toliau? Šven­tyklos išniekinimas?

- Ne. Tau taip ir nepavyko į ją įžengti. Prie šventyklos jau laukė mies­to sargybos kuopa, apsiginklavusi viskuo, kas tik buvo ginklinėje, regis, tik katapultos trūko. Atrodė, kad tave paprasčiausiai sutrins į miltus. Bet tu i k i jų nepriėjai. Staiga abiem rankomis susigriebei už galvos ir nualpai.

- Gal i nebepasakoti. Chireadanai, o kaip tu atsidūrei požemyje? - K a i nugriuvai , kel i sargybiniai prišokę gviešėsi prakiurdyt i tave

smeigenomis. Įsivėliau į barnį su jais. Gavau per galvą buzdyganu, atsi­peikėjau jau čia, duobėje. Nėr ko abejoti, būsiu apkaltintas dalyvavimu antiliaudiškame sąmoksle.

- Jeigu mus teis, - sugriežė dantimis raganius, - kas tuomet mums gresia, kaip manai?

- Jei Nevi l is , burmistras, spėjo grįžti iš sostinės, - suniurnėjo Chirea-danas, - kas žino, gal... Aš pažįstu jį. Bet jei negrįžo, nuosprendį skelbs miesto tarybos nariai, o tarp jų, savaime aišku, Lauranosis ir palūkininkas. O tai reiškia...

Elfas brūkštelėjo sau per kaklą. Net rūsyje tvyrančioje prieblandoje šis judesys buvo kuo aiškiausias. Raganius nutylėjo. Piktadariai patyliukais kuždėjosi tarpusavyje. Nekaltai pasodintas seneliokas atrodė miegąs.

- Gražumėlis, - pagaliau ištarė Geraltas ir riebiai nusikeikė. - Negana, kad tabaluosiu kartuvėse, dar ir žinosiu, jog tai aš kaltas ir dėl tavo mir­ties, Chireadanai. Ir, aišku, dėl Vėdryno. Palauk, nepertraukinėk. Žinau, kad tai Jenefer išdaiga, bet kaltas vis vien aš. Paikas mano protas. Apgavo mane, pavertė, kaip sako nykštukai, taranu.

- H m m . . . - numykė elfas. - N e i pridėsi, nei atimsi. Juk perspėjau tave dėl jos. K a d mane kur šunšūdis, tave perspėjau, o pats lygiai taip pat, at­siprašant, apsikvailinau. Kamuojiesi, kad sėdžiu čia dėl tavo kaltės, o yra kaip tik atvirkščiai. Tai tu atsidūrei čia per mane. Gatvėje galėjau tave su­laikyti , sutramdyti, neleisti... Bet nepadariau to. Bijojau, kad kai išsisklai­dys kerai, kuriais ji tave užleido, grįši ir . . . ką nors jai padarysi . Atleisk man.

- Mie la i atleidžiu. Mat nė nenutuoki, kokie galingi buvo tie kerai. Aš, brangusis elfe, paprastą užkalbėjimą išsklaidau per kelias minutes ir ne-alpstu. Jenefer kerų niekaip nebūtumėte išsklaidę, o tramdydami mane dar ir rūpesčių būtumėte apturėję. Prisimink gvardiją.

- Kartoju, ne apie tave galvojau. Apie ją. - Chireadanai.. . - K ą ?

-Tu ją . . . Tują. . . - Nemėgstu iškilnių žodžių, - pertraukė jį elfas, liūdnai šypsodamasis.

- Sakykime, esu smarkiai ja susižavėjęs. Tau turbūt keista, kad galima ža­vėtis tokia kaip ji?

Norėdamas atmintyje pažadinti vaizdinį, Geraltas prisimerkė. V a i z d i ­nį, kuris jį, sakykime be didingų žodžių, nepaaiškinamai žavėjo.

- Ne, Chireadanai, - pasakė, - man visai nekeista. Koridoriuje sudundėjo sunkūs žingsniai, žvangtelėjo metalas. Mažne

visą požemio erdvę užgulė keturių sargybinių šešėliai. Sugergždė raktas, nekaltasis seneliokas it lūšis liuoktelėjo tolyn nuo grotų ir pasislėpė tarp kriminalinių.

- Taip greitai? - pusbalsiu nusistebėjo elfas. - Maniau, ešafotui sukalti prireiks daugiau laiko...

Vienas iš sargybinių, plikas lyg kulnas drimba su tikrais šerno šeriais ant snukio, parodė į raganių.

- Tas, - tarstelėjo. K i t i du sugriebė Geraltą, šiurkščiai pastatė ant kojų ir prispaudė prie

sienos. Piktadariai susispraudę į savąjį kampą, ilganosis karšinčius mėgi­no įsirausti į šiaudus. Chireadanas jau buvo bepašokąs, tačiau krito ant aslos, traukdamasis nuo trumpo kardo ašmenų, įremtų į krūtinę.

Plikasis sargybinis atsistojo priešais raganių, pasiraitojo rankoves ir pamankštino kumštį.

- Ponas miesto tarybos narys Lauranosis, - prašneko, - liepė pasitei­rauti, ar gera tau viešėti mūsų duobėje? Gal ko trūksta? Gal šaltis įgriso? Ką?

Geraltas nematė reikalo atsakyti. Spirti p l ik iu i irgi negalėjo, mat raga­nių laikantys sargybiniai sunkiomis pušnimis buvo užsirioglinę jam ant kojų.

Plikis beveik nė neatsivėdėjęs smogė jam į paširdžius. Geraltas įtempė raumenis, bet tai neką tepadėjo. Vos atgaudamas kvapą, jis valandėlę ste­bėjo savo diržo sagtį, po to sargybiniai jį vėl atitiesė.

- Tikrai nieko nereikia? - toliau tyčiojosi plikis, tvoskiantis svogūnais ir išgedusiais dantimis. - Ponas miesto tarybos narys apsidžiaugs sužino­jęs, kad niekuo nesiskundi.

Dar vienas smūgis, ten pat. Raganius paspringo ir vos neapsivėmė, tik kad neturėjo kuo. Pl ikis pasisuko šonu. Pakeitė ranką.

Bupt! Geraltas vėl pamatė savo diržo sagtį. Keista, virš jos dar nežiojė­jo skylė, pro kurią matytųsi siena.

- Tai kaip? - plikis per žingsnį atsitraukė - tam, kad galėtų plačiau už­simoti. - Nieko nepageidauji? Ponas Lauranosis liepė paklausti: ar tikrai nieko? O kodėl tu nieko nešneki? Liežuvis į mazgą susirišo? Palūkėk, tuo­jau atrisiu!

Bupt! Geraltas ir šįsyk neprarado sąmonės. O vertėjo, juk vidaus organų

jam dar galėjo ir prisireikti. Bet tam, kad nualptų, jis turėjo priversti p l i -kį...

Sargybinis nusispjovė, iššiepė dantis, vėl pamankštino kumštį. - Tai kaip? Jokių pageidavimų? - Vienas... - išstenėjo raganius, vos pakeldamas galvą. - Kad tu sprog-

tum, šunsnuki. Pl ikis sugriežė dantimis, atšlijo ir užsimojo, šįkart, kaip ir tikėjosi Ge­

raltas, taikydamas į galvą. Bet šis smūgio nesulaukė. Staiga sargybinis už-burbuliavo tartum kalakutas, išraudo, abiem rankomis griebėsi už pi lvo, pašėlo kaukti , kr iokt i iš skausmo...

Ir sprogo.

V I I

- Tad ką man su jumis daryti? Aptemusiu dangumi už lango nuvingiavo akinančiai ryškus žaibo

kaspinas, po akimirkos piktai, pratisai sudundėjo griaustinis. Liūtis stip­rėjo, virš Rindės plaukė audros debesys.

Geraltas ir Chireadanas, pasodinti ant suolo po didžiuliu gobelenu, vaizduojančiu Pranašą Balandą, ganantį avis, tylėjo, kukl ia i panarinę gal­vas. Burmistras Nevil is , piktai purkštaudamas ir šniokštaudamas, žings­niais matavo kambarį.

- Jūs suknisti ir sušikti burtininkai! - užriko, staiga sustojęs. - Priskre-tote prie mano miesto, ar ką? Kitų miestų pasauly nebėr, ką?

Elfas ir raganius tylėjo. - Tokias eibes... - springo burmistras. - Raktininką... Kaip pomidorą!

Į išspaudas! Į raudoną tyrę! Nežmoniška! - Nežmoniška ir bedieviška, - atsiliepė vaidila Krepas, irgi stypsąs čia,

rotušės kabinete. - Taip nežmoniška, kad bet kuris kvailys susigaudys, kas už jų slepiasi. Taip, burmistre. Chireadaną mudu abu pažįstame, o ši­tas štai, apsiskelbęs raganiumi, neturi tiek Galios, kad taip sudirbtų rakti­ninką. Tai vis tos Jenefer darbeliai, tos dievų prakeiktos raganos!

Už lango, lyg pritardamas vaidilai , sudundėjo griaustinis. - Tai j i , niekas kitas, - neatlyžo Krepas. - Nėra ko abejoti. Kas dar, jei

ne Jenefer, trokšta atkeršyti ponui miesto tarybos nariui Lauranosiui? - Che che che, - netikėtai sukvaksėjo burmistras. - Kaip tik dėl to ma­

žiausiai ir pykstu. Lauranosis po mano kėde graužėsi, į mano postą kėsi­nosi. O dabar žmonės jo nebesiklausys. K a i prisimins, kaip jis gavo per uodegą...

- Pone Nevi l i , bene dar imsite girti tuos padugnes, - susiraukė Krepas. - Norėčiau priminti : jei nebūčiau sutramdęs raganiaus egzortais, būtų pa­kėlęs ranką ir prieš mane, ir prieš šventyklos didybę...

- Ogi pats i rgi dergėte ją pamoksluose, Krepai . Jumis netgi Beranas skundėsi. Bet kas teisybė, tai ne melas. Girdite, nenaudėliai? - burmistras

vėl atsigręžė į Geraltą ir Chireadaną. - Niekuo nepasiteisinsite! Cia tokių avantiūrų nepakęsiu! N a g i , kalbėkite, sakykite man viską, sakykite, gin­kitės, kuo galite, o jei ne, prisiekiu visomis relikvijomis, taip jus pašokdin­siu, kad gyvenime nepamiršite! Viską klokite, tučtuojau, kaip per išpažin-tį!

Chireadanas sunkiai atsiduso ir išraiškingai, maldaujamai dirstelėjo į raganių. Geraltas irgi atsiduso, krenkštelėjo.

Ir papasakojo viską. N a , beveik viską. - Tokios mat tokelės, - tarė vaidila, kai jis nutilo. - Graži istorija. Išlais­

vintas genijus. Ir burtininkė, k u r i gviešiasi tą genijų užvaldyti. Nieko sau derinys. Tai gali blogai baigtis, labai blogai.

- Kas yra genijus? - paklausė Nevi l is . - Ir ko reikia tai Jenefer? - Burt ininkai , - paaiškino Krepas, - galios semiasi iš'gamtos jėgų, o

t iksliau, iš Keturių Stichijų arba Pradų, populiar iai vadinamų gaivalais. Oras, Vanduo, Ugnis ir Žemė. Kiekvienam iš tų gaivalų yra atskiras Mat­muo, burtininkų žargonu - Plotmė. Egzistuoja Vandens Plotmė, Ugnies Plotmė ir taip toliau. Tose Plotmėse, mums nepasiekiamose, gyvena geni­jais vadinamos būtybės...

- Vadinamos taip legendose, - įsiterpė raganius. - Mat, kiek žinau... - Nepertraukinėk, - sudraudė Krepas. - Žinai tu mažai, tai paaiškėjo

jau iš tavo pasakojimo, raganiau. Tad dabar verčiau patylėk ir paklausyk protingesnių už tave. Taigi genijai. Jų yra keturios rūšys, kaip keturios yra ir Plotmės. Egzistuoja oro būtybės, d' j inniai , maridai , susiję su vandens gaivalu, ifritai - Ugnies genijai, ir d'ao, Žemės genijai...

- Tai bent įsisiautėjai, Krepai , - pertraukė vaidilą Nevi l i s . - Čia tau ne šventyklos mokyklėlė, nemokyk mūsų. Sakyk trumpai: ko Jenefer nori iš to genijaus?

- Toks genijus, burmistre, - gyvas magiškosios energijos telkinys. Bur­tininkas, po ranka turintis genijų, tą energiją gali užkeikimais nukreipti kur panorėjęs. Jam nebereikia plėšte plėšti Galios iš Gamtos, tą darbą at­lieka genijus. Tokio burtininko jėga būna milžiniška, kone visagalė...

- Kažkaip neteko girdėti apie visagalius magus, - susiraukė Nevi l is . -Greičiau jau atvirkščiai, daugumos iš jų galimybės būna aiškiai perdėtos. To negali, ano nesu...

- Burtininkas Stamelfordas, - nutraukė jį vaidila, vėl apsišarvuodamas akademiko intonacija, poza ir išraiška, - kadaise perkėlė kitur kalną, mat tas užstojo jam vaizdą. Niekam nepavyko nuveikti ko nors panašaus nei prieš tai, nei po to. M a t Stamelfordui, kaip žmonės porina, patarnavo d'ao, Žemės genijus. Esama rašytinės medžiagos ir apie kitų magų pana­šaus masto akibrokštus. Milžiniškos bangos ir katastrofiškos liūtys - ne­abejotinai maridų darbas. Ugnies stulpai, gaisrai ir sprogimai - ugninių ifritų...

- Taifūnai, uraganai, skrydžiai ore, - tarė Geraltas. - Džofris Monkas. - Tikra tiesa. Matau, šį tą vis dėlto žinai, - Krepas pažvelgė į jį palan-

kiau. - Kalbama, esą senasis Monkas suradęs būdą priversti d'jinnį, Oro genijų, jam tarnauti. Be to, girdėjau šnekant, kad valdė ne jį vieną. Esą lai­kydavo juos buteliuose, o prireikus pasinaudodavo. Kiekvienas genijus patenkino po tris jo norus. Mat genijus, mano ponai, įgyvendina tik tris norus, o tada atgauna laisvę ir bėga į savąjį Matmenį.

- Anas, virš upės, jokių norų nepatenkino, - ryžtingai įsikišo Geraltas. - Susyk griebė Vėdrynui už gerklės.

- Genijai, - užrietė nosį Krepas, - piktos ir klastingos būtybės. Tokių, kurie bruka juos į butelius ir l iepia ki lnot i kalnus, jie nemėgsta. Visaip stengiasi, kad norų nepavyktų išsakyti, o patenkina juos taip, kad būtų kuo sunkiau pasinaudoti ir numatyti pasekmes. Kartais įgyvendina juos paraidžiui, todėl prašyti reikia apdairiai. Tam, kad genijų pavergtum, bū­tina geležinė valia, plieniniai nervai, stipri Galia ir nepaprasti sugebėjimai. Sprendžiant iš to, ką papasakojai, matyti, kad tavieji sugebėjimai, raga­niau, buvo per menki.

- Per menki, kad pavergčiau nevidoną, - pritarė Geraltas. - Vis dėlto nuvijau jį, dūmė taip, kad oras kaukė. O tai jau šis tas. Tiesa, Jenefer ma­no egzortus išjuokė...

- Kokie tai buvo egzortai? Sakyk. Raganius žodis žodin pakartojo. - Ką?!? - vaidila pirmiausia išbalo, po to nuraudo, o galiausiai pamėlo.

- Kaip tu drįsti! Tyčiojiesi iš manęs? - Prašau atleisti, - užsikirsdamas išspaudė Geraltas. - Atv i ra i šnekant,

tų žodžių reikšmės... nežinau. - Tad ir nešnekėk, ko nežinai! Nė neišmanau, kur galėjai prisigraibyti

tokių šlykštynių! - Gana jau, - numojo ranka burmistras. - Tik laiką gaištame. Tad štai.

Jau žinome, kam burtininkei prireikė genijaus. Bet jūs, Krepai, minėjote, kad tai labai blogai. O kas bloga? Tegul sau pasigauna jį ir keliauja vel­niop, kas man darbo. Svarstau šit...

Niekas niekada nesužinos, ką tą akimirką svarstė Nevil is , nors jis gal­būt tik pasigyrė. Sienoje šalia gobeleno su Pranašu Balanda ūmai sušvito keturkampis, kažkas blykstelėjo, ir v idury kabineto išdygo... Vėdrynas.

- Nekaltas! - pragydo poetas skaidrutėliu skardžiu tenoru, atsisėdo ant grindų ir ėmė dairytis blausiomis akimis. - Nekaltas! Raganius nekaltas! N o r i u , kad vis i tuo patikėtų!

- Vėdryne! - sušuko Geraltas, sulaikydamas Krepą, kuris akivaizdžiai ruošėsi egzorcizmui, o, kas žino, gal ir atskyrimui nuo šventyklos. - Iš kur tu.. . čia... Vėdryne!

- Geraltai! - dainius pašoko nuo grindų. - Vėdryne! - Kas šitas toks? - sukrankė Nevil is . - Po šimts, jei nesiliausite kerėję,

už save neatsakau. Kaip žinote, Rindėje šiaip sau kerėti nevalia! Pirmiau-

sia reikia įteikti prašymą raštu, paskui sumokėti iždo ir kitus mokesčius... Ėė? Ar tai tik ne tas dainorius, raganos įkaitas?

- Vėdryne, - kartojo Geraltas, įsikibęs poeto pečių. - Kaip čia atsidū­rei?

- Nežinau, - prisipažino dainius kvaila sutrikusio žmogaus išraiška. -Po teisybei, nelabai susigaudau, kas man darosi. Nedaug ką prisimenu, ir tegul mane skradžiai, jei žinau, kas buvo tikrovė, o kas - košmaras. Užtat neprastą juodaplaukę liepsningomis akytėmis tikrai prisimenu.. .

- Ką čia plepate apie juodaplaukes, - piktai pertraukė Nevil is . - Apie esmę kalbėkite, meldžiamasis, apie esmę. Rėkavote, esą raganius nekaltas. Kaip tai suprasti? Gal sakysite, kad Lauranosis pats, savomis rankomis iš­pėrė sau subinę? Mat, jei raganius nekaltas, tuomet kitaip būti ir negalėjo. Nebent tai buvo kolektyvinė haliucinacija.

- Nieko nežinau nei apie subines, nei apie haliucinacijas, - išdidžiai at­šovė Vėdrynas. - Ane i apie laurų nosis. Kartoju, paskiausia atsimenu ele­gantišką moterį, skoningai apsitaisiusią juodai ir baltai. Minėtoji dama mane šiurkščiai įstūmė į šviečiančią skylę - ar tik nebūsiąs tai magiškasis portalas? O prieš tai dar spėjo labai aiškiai ir konkrečiai nurodyti , kad at­vykęs nedelsdamas paskelbčiau štai ką, cituoju: " N o r i u , kad visi manimi patikėtų, jog dėl to, kas įvyko, raganius nekaltas. Mano noras yra toks ir ne k i toks/ ' Žodis žodin. Aišku, mėginau klausinėti, apie ką šneka, kas dedasi ir ką visa tai reiškia. Juodaplaukė man nė burnos dorai praverti neleido. Visai neelegantiškai išbarė, griebė už sprando ir įstūmė į portalą. Viskas. O dabar...

Vėdrynas pasitempė, nusipurtė dulkes nuo palaidinės, pasitaisė apy­kaklę ir prašmatnų, kas kad nešvarų žabo.

- ...ar ponai neatskleistų man paslapties, kaip vadinasi ir kur yra ge­riausia šio miesto smuklė?

- Blogų smuklių mano mieste išvis nėra, - lėtai tarė Nevil is . - Bet prieš įsitikindamas tuo dar apžiūrėsi tikrai geriausią mieste požemio belangę. Tu ir tavo sėbrai. Primenu, nenaudėliai, kad dar neištrūkote į laisvę! Tik pamanykite! Vienas porina gyvus niekus, o kitas iššoka iš sienos, rėkia, kad anas nekaltas, kažko nori, klykia, kad juo visi privalo patikėti. Jam pa­kanka įžūlumo norėti...

- O dievai! - staiga vaidila griebėsi už plikės. - Supratau! Noras! Pasku­tinis noras!

- Kas jums, Krepai? - suraukė kaktą burmistras. - Sunegalavote? - Paskutinis noras! - pakartojo vaidila. - Privertė dainių išsakyti pas­

kutinį, trečiąjį norą. Nebūtų galėjusi užvaldyti genijaus, kol tas nepaten­kino trečio noro. Jenefer paspendė magiškuosius spąstus ir veikiausiai pa­sigavo genijų, tam dar nespėjus pasprukti į savo Matmenį! Pone N e v i l i , būtina...

Už lango sugriaudėjo. Net sienos sudrebėjo. - K a d tave kur maras, - nusikeikė burmistras, eidamas prie lango. -

Trenkė visai čia pat. K a d tik ne į kokį namą, tik gaisro man ir trūko... O dievuliai! Pažvelkite! Tik pažvelkite! Krepai!! ! Kas tai?

V i s i kaip vienas puolė prie lango. - O, motinėle! - suriko Vėdrynas griebdamasis už gerklės. - Tai jis! Tas

šunsnukis, kurs mane prismaugė! - D'jinnis! - užstaugė Krepas. - Oro genijus! - Virš Erdil io karčemos! - sumaurojo Chireadanas. - Virš stogo! - Pričiupo jį! - Vaidi la taip smarkiai išsisvėrė per langą, kad vos neiš­

krito. - Matote magišką šviesą? Burtininkė įviliojo genijų į spąstus! Geraltas žiūrėjo tylėdamas. Kadaise, prieš daugelį metų, kai, dar būdamas visai snarglius, mokėsi

Kaer Morhene, Raganių Buveinėje, kartą su bendramoksle Eskele pasiga­vo didžiąją miškinę kamanę ir i lgu siūlu, atardytu iš marškinių, pririšo prie ąsočio ant stalo. Plyšo juokais stebėdami, ką išdarinėja kamanė ant saito, kol juos užklupo mokytojas Vesemiras ir abu perliejo diržu.

Džinas, šėlstantis virš Erdilio smuklės stogo, elgėsi lygiai taip pat, kaip ir ana kamanė. K i l o aukštyn ir krito, šokčiojo ir pikiravo, piktai zvimbda­mas suko ratus. Mat jis, kaip ir Kaer Morheno kamanė, buvo pririštas. Pririštas iš akinančiai ryškios, įvairiaspalvės šviesos suverptais siūlais, su­pančiojusiais jį ir nutįsusiais i k i stogo. Vis dėlto džinui laisvės l iko dau­giau nei prie ąsotėlio pririštai kamanei. Kamanė negalėjo daužyti čerpinių ir į skutus draskyti šiaudinių stogų, ardyti kaminų, į druzgus talžyti bokštelių ir mansardų. O džinas galėjo. Tą ir darė.

- Niokoja miestą! - užstaugė Nevi l i s . - Tas baidyklė niokoja mano miestą!

- Che che, - prajuko vaidila. - Regis, toks tokį sutiko! Tai ypač galingas d'jinnis! Iš tikro nežinau, kuris kurį pačiupo: ragana jį ar jis - raganą! Cha, baigsis tuo, kad d'jinnis sutrins ją į miltus, ir labai gerai! Teisingumas triumfuos!

- Sikau ant teisingumo! - užkriokė burmistras nepaisydamas to, kad po langais gali pasipainioti koks rinkėjas. - Žiū, Krepai, kas ten dedasi! Pa­nika, griuvėsiai! Neperspėjai manęs, plikas mulk i ! Išminčiumi dėjaisi, v i ­sokius niekus malei, o apie tai, kas svarbiausia - nė žodelio! Kodėl nepasa­kei man, kad tas demonas... Raganiau! Daryk ką nors! G i r d i , nekaltasis burtininke? Sudorok tą velnią! Atleidžiu tau visas kaltes, t ik . . .

- Nieko nebeįmanoma padaryti , pone N e v i l i , - purkštelėjo Krepas. -Nesiklausėte, kai kalbėjau, ir še. Niekada manęs nesiklausote. Kartoju, tai neregėtai galingas d'jinnis, kitaip jis jau būtų burtininkės valioje. Sakau jums, jos kerai netrukus nusilps, o tada d'jinnis sutrins ją ir paspruks. Ir stos ramybė.

- Tik prieš tai miestas spės virsti griuvėsiais? - Reikia laukti, - pakartojo vaidila. - Bet ne rankas sudėjus. Įsakinėkite,

burmistre. Tegul žmonės pasitraukia iš aplinkinių namų ir tegul pasiruo-

šia gesinti gaisrus. Tai, kas ten dedasi dabar, yra niekis, palyginti su pra­garu, kuris užkunkuliuos, kuomet genijus sudoros burtininkę.

Geraltas kilstelėjo galvą, susidūrė su Chireadano akimis ir nukreipė žvilgsnį.

- Pone Krepai, - staiga ryžosi raganius. - M a n reikia jūsų pagalbos. Tu­r iu galvoje portalą, kuriuo čionai atkako Vėdrynas. Portalas vis dar jungia rotušę su...

- To portalo nė ženklo nebėra, - šaltai atrėžė vaidila, rodydamas į sie­ną. - Nematai?

- Portalas, net kai yra nematomas, žymę palieka. Užkeikimu tokį pėd­saką galima išryškinti. Aš seksiu tuo pėdsaku.

- Gal tau protas pasimaišė? Net jei perėjoje tavęs ir nesuplėšys į gaba­lus, ką tikiesi laimėti? N o r i atsidurti pačioje ciklono akyje?

- Klausiau, ar galite ištarti užkeikimą, kuris išryškintų pėdsaką? - Užkeikimą? - vaidila išdidžiai kilstelėjo galvą. - Aš - ne bedievis ke­

rėtojas! Užkeikimų nešnibždu! Mano galia plūsta iš tikėjimo ir maldos! - Galite ar ne? - Gal iu. - Tuomet griebkitės darbo, nes laikas senka. - Geraltai, - atsiliepė Vėdrynas, - bene tikrai pasiutai! Laikykis atokiau

nuo to suknisto smaugiko! - Prašau tylos, - tarė Krepas. - Ir rimties. Meldžiuosi. - K a d tu prasmegtum su savo malda! - pratrūko Nevil is . - Lekiu telkti

žmonių! Reikia kažką daryti, o ne stovėti ir plepėti! Dievuliai , tai bent die­nelė! Tai bent sumauta dienelė!

Raganius pajuto,'kaip Chireadanas palietė jo petį. Atsigręžė. Elfas pa­žvelgė jam į akis ir nudelbė žvilgsnį.

- Eini tenai... nes privalai, ar ne? Geraltas sudvejojo. Jam pasivaideno alyvų ir agrastų kvapas. - Ko gero, - nutęsė. - Privalau. Atsiprašau, Chireadanai... - Neatsiprašinėk. Žinau, ką jauti. - Abejoju. Mat aš ir pats nežinau. Elfas šyptelėjo. Anaiptol ne džiugia šypsena. - Štai čia ir esmė, Geraltai. Štai čia. Krepas išsitiesė, giliai atsiduso. - Štai, - didžiuodamasis parodė į vos matomą kontūrą ant sienos. -

Tačiau portalas nestabilus ir i lgai neišsilaikys. Be to, negaliu užtikrinti, kad jis niekur nenutrūksta. Prieš įžengdamas, pone raganiau, apvalyk są­žinę. Gal iu tave palaiminti, bet nuodėmėms atleisti...

- ...nebėra laiko, - užbaigė Geraltas. - Žinau, pone Krepai. Tam nieka­da neužtenka laiko. V i s i išeikite. Jeigu portalas sprogs, jums plyš ausų būgneliai.

- Aš pasilieku, - pareiškė Krepas, kai durys užsivėrė paskui Vėdryną ir elfą. Judindamas rankas jis ėmė kurti aplink save pulsuojančią aurą. - A p -

sauga, dėl viso pikto. Jeigu portalas sprogtų... pasistengsiu tave ištraukti, pone raganiau. A n o k i a ten brangenybė, būgneliai. Jie atauga.

Geraltas pažvelgė į jį palankiau. Vaidi la nusišypsojo. - Narsus tu žmogus, - tarė. - N o r i ją išgelbėti, ar ne? Bet narsa ne ka-

žinkiek jums tepadės. Džinai - kerštingos būtybės. Burtininkei galas. Pra­žūsi ir pats, jei tenai eisi. A p v a l y k sąžinę.

- Jau apvaliau. - Geraltas atsistojo priešais blausiai švytintį portalą. -Pone Krepai. . .

- Klausau. - Egzortai, taip sunervinę jus... Ką reiškia tie žodžiai? - Tai bent tinkamas metas juokams... - Pone Krepai , susimildamas. - Ką gi , - nusileido vaidi la , atsistodamas už sunkaus ąžuolinio bur­

mistro stalo. - Tai paskutinis tavo noras, tad atsakysiu. Tie žodžiai reiš­kia. . . H m m . . . H m m . . . "Ciuožk iš čia ir išsikrušk".

Geraltas žengė į niekį, ir šaltis sustingdė jį kratantį juoką.

VIII

Portalas, riaumojantis ir mutuluojantis tartum uraganas, išmetė, iš­spjovė jį su galinga, plaučius draskančia jėga. Raganius bejėgiškai griuvo ant grindų, sunkiai alsuodamas, gaudydamas orą pražiota burna.

Grindys virpėjo. Iš pradžių Geraltas pamanė drebąs pats po kelionės per sproginėjantį portalo pragarą, bet netrukus susigaudę klydęs. Vibra­vo, kratėsi ir treškėjo visas namas.

Raganius apsidairė. Jo pakliūta ne į tą kambarėlį, kuriame paskutinį kartą matė Jenefer ir Vėdryną, o į didelę bendrąją remontuojamos Erdil io smuklės salę.

Jis išvydo moterį. Ji klūpėjo tarp stalų, palinkusi prie magiškojo rutu­lio. N u o ryškaus matinio rutulio švytėjimo burtininkės pirštai atrodė rau­doni. Švytėjime formavosi vaizdas. Mirgantis, trapus, bet aiškus. Geraltas matė kambarėlį su žvaigžde ir pentagrama ant grindų. Simboliai buvo įkaitę i k i baltumo. Matė iš pentagramos trykštančias įvairiaspalves treš­kančias ugnines gijas, smingančias kiaurai stogą, virš kurio riaumojo su­gautas įsiutęs džinas.

Jenefer pastebėjo raganių, pašoko ir kilstelėjo ranką. - Ne! - suriko jis. - Nedaryk to! N o r i u tau padėti! - Padėti? - prunkštelėjo j i . - Tu? - A š . - K a d ir ko būčiau tau pridirbusi? - Nesvarbu. - Įdomu. Tiek to. Nereikia man tavo pagalbos. Nešdinkis iš čia, tuč­

tuojau. - Ne. - Nešdinkis! - sušuko j i , jos veidą iškreipė nieko gera nežadanti gri-

masa. - C ia nesaugu! As nebevaldau situacijos. Negaliu jo sutramdyti, ne­suprantu kodėl, bet tas nenaudėlis nesilpsta. Sučiupau jį, kai patenkino trečią trubadūro norą: dabar jis jau turėtų tūnoti mano rutulyje. Tačiau nė kiek nesilpsta! Po galais, atrodo, priešingai - vis labiau stiprėja! Bet vis tiek jį įveiksiu, palaušiu...

- Nepalauši jo, Jenefer. Jis tave užmuš. - Ne taip paprasta mane užmušti... Ji užsikirto. Smuklės lubos staiga nušvito ir sužaižaravo. Vaizdo pro­

jekciją rutulyje prarijo šviesa. Lubose išryškėjo didžiulis ugninis ketur­kampis. Burtininkė, iškėlusi rankas, sumurmėjo užkeikimą, jai iš pirštų ištryško žiežirbos.

- Geraltai, bėk! - Kas dedasi, Jenefer? - Jis aptiko mane... - aiktelėjo ji , išraudusi nuo įtampos. - N o r i pasiek­

ti . Pats formuoja portalą, kad galėtų patekti v idun. Pančių sutraukyti ne­įstengia, bet per portalą įsiverš čionai. Negaliu. . . Negal iu jo sulaikyti!

- Jenefer... - Neblaškyk manęs! Privalau susitelkti.. . Geraltai, tau reikia bėgti. A t ­

versiu kitą portalą, juo galėsi dingti iš čia. Tik žinok, kad portalo paskir­ties taškas bus atsitiktinis, kitokiam neturiu nei laiko, nei jėgų... Nežinau, kur atsidursi. . . bet bent išsigelbėsi... Pasiruošk...

Didžiulis portalas lubose staiga akinamai sutvisko, išsiplėtė ir defor­mavosi, iš niekio išniro raganiui jau pažįstami beformiai nasrai, klapsin-tys glebiomis lūpomis, kaukiantys taip, kad gręžte gręžė ausis. Jenefer pa­šoko, sumosavo rankomis ir riktelėjo užkeikimą. Jai iš delno šovė šviesos raizginys ir apsiautė džiną tarytum tinklas. Džinas suriaumojo ir atknojo nuo savęs ilgas letenas, kurios tarsi puolančios kobros šastelėjo burtinin­kei prie gerklės. Jenefer nesitraukė.

Geraltas vienu šuoliu atsidūrė prie jos, atstūmė ir užstojo. Džinas, ap­raizgytas magiška šviesa, išlėkė iš portalo it kamštis iš butelio ir praviepęs nasrus metėsi prie jų. Raganius sukando dantis ir smogė Ženklu, deja, be regimų pasekmių. Tačiau genijus nepuolė. Pakibo palubėje, išsiplėtė i k i įspūdingos apimties, išvertė į Geraltą baltus veizolus ir suriaumojo. Balse buvo justi kažkas panašaus į įsakymą, nurodymą. Raganius jo nesuprato.

- Tenai! - sušuko Jenefer, rodydama į portalo angą, kurią kerais sutvė­rė ant sienos prie laiptų. Palyginti su genijaus atidarytu, burtininkės por­talas atrodė varganas, kuklus , atvertas tik tam kartui . - Tenai, Geraltai! Bėk!

- Tik su tavim! Jenefer mosavo rankomis ir šūkavo užkeikimus, įvairiaspalvės pančių

gijos kibirkščiavo, treškėjo. Džinas pašėlo suktis lyg koks birzgulis, tam­pyti , traukyti gijas. Jis lėtai, bet nesulaikomai artinosi prie burtininkės. Je­nefer nesitraukė.

Raganius prišoko prie jos, v ikr ia i kyštelėjo koją, viena ranka apglėbė Jenefer per liemenį, kitą griebė už plaukų ties sprandu. Ji riebiai išsiplū-do ir vožė jam alkūne į kaklą. Tačiau Geraltas jos nepaleido. Užkeikimų paskleistas skvarbus ozono kvapas neužgožė alyvų ir agrastų aromato. Ra­ganius spyriu pakirto besispardančios Jenefer kojas ir su ja glėby liuokte­lėjo tiesiai į mirguliuojančią mažesniojo portalo tuštumą.

Portalo, vedančio į nežinią. Išlėkė iš jo stipriai apsikabinę ir nučiuožė marmurinėmis grindimis,

pakeliui išversdami didžiulę žvakidę, o iškart po jos - ir stalą, nuo kurio dzingsėdamos, tarškėdamos pabiro krištolinės taurės ir vazos su vaisiais, nulėkė nemažas dubuo, kupinas grūsto ledo, vandenžolių ir austrių. Kaž­kas riktelėjo, kažkas suspigo.

Jiedu atsidūrė pačiame žvakių nutviekstos pokylių menės viduryje. Prašmatniai apsitaisę ponai ir papuošalais žvangančios damos nutraukė šokį ir sužiuro į juos, iš nuostabos netekę amo. Muzikanta i balkonėlyje liovėsi čirpinę ausis graužiančią kakofoniją.

- Tu, idiote! - pratrūko Jenefer, taikydamasi iškabinti Geraltui akis. -Tu suknistas puskvaiši! Sutrukdei man! Jau buvau beveik pričiupusi jį!

- Sūdą buvai pričiupusi! - atrėžė jis, nejuokais įsiutęs. - Gyvybę tau iš­gelbėjau, buka ragana!

Ji supurkštė lyg pasiutusi katė, iš delnų pažiro kibirkštys. Stengda­masis neatsisukti į ją veidu, Geraltas sugriebė ją už abiejų alkūnių, ir jiedu patrako vartaliotis po austres, cukruotus vaisius ir grūstą ledą.

- Ar ponai su kvietimais? - paklausė augalotas vyriškis su auksine šambeliono grandine ant krūtinės, nužvelgęs porelę iš viršaus ir iš aukšto.

- Atsikrušk, mulk i ! - užkriokė Jenefer, vis dar mėgindama išdraskyti Geraltui akis.

- Tikras skandalas, - pabrėžtinai tarė šambelionas. - Su ta teleportacija iš tiesų persistengėte. Pasiskųsiu Burtininkų Tarybai. Reikalauju...

Tačiau niekas niekada ir nesužinojo, ko reikalavo šambelionas. Jenefer atsiplėšė nuo raganiaus, skiausčių delnu tėškė jam antausį, iš visų jėgų spyrė į blauzdą ir stryktelėjo į portalą, blankstantį sienoje. Geraltas šoko jai iš paskos, įgudusiu judesiu griebė už plaukų ir juosmens. Jenefer, taipgi nestokojanti įgūdžių, vožė alkūne. N u o staigaus judesio pažastyje dryks-telėjo drabužis, pasimatė dai l i mergiška krūtis. Iš skylės išdribo austrė.

A b u krito į portalo tuštumą. Geraltas dar spėjo išgirsti šūkčiojant šambelioną.

- M u z i k a ! Grokite, grokite! Nieko nenutiko. Prašau nekreipti dėmesio į šį apgailėtiną incidentą!

Raganius neabejojo, kad su kiekviena kelione portalu didėja nesėk­mės r iz ika , ir neklydo. Jie pataikė ten, kur ir reikėjo, į Erdi l io karčemą, bet materializavosi pačioje palubėje. Kurtinančiai traškant lūžtantiems

laiptų turėklams, j iedu nudribo ant stalo. Šansų, kad šis išlaikys smūgį, nebuvo jokių. Ir neišlaikė.

Jenefer nukrito pirma, Geraltas - ant jos. Net neabejojo, kad ji prara­do sąmonę. K l y d o .

Ji riešu trinktelėjo jam į akį ir tiesiai į veidą tėškė papliūpą tokių už­gauliojimų, kokių nepasigėdytų nė nykštukas duobkasys, o nykštukai duobkasiai garsėjo kaip neprilygstami keikūnai. Keiksmus lydėjo įnirtingi ir chaotiški smūgiai. Geraltas sugriebė ją už rankos, o kad išvengtų smū­gio kakta, pats veidą subruko burtininkės iškirptėn, kvepiančion alyvo­mis, agrastais ir austrėmis.

- Paleisk mane! - spiegė j i , spardydamasi nelyginant ponis. - Idiote, kvai ly, budeli ! Paleisk, sakau! Tuojau sutrūkinės pančiai; jei jų nesutvir­tinsiu, džinas paspruks!

K a d ir kaip norėjo, jis neatsakė. Dar tvirčiau suspaudė ją glėbyje, mė­gindamas prislėgti prie grindų. Jenefer sūriai išsiplūdo, trūktelėjo ir iš v i ­sos sveikatos spyrė jam kel iu į tarpukojį. K o l jis atgavo kvapą, ji spėjo iš­trūkti ir surikti užkeikimą. Geraltas dar pajuto, kaip kažkokia siaubinga jėga, pakėlusi nuo grindų, bloškia jį per visą patalpą, ir tuoj pat taip tren­kėsi į raižytą dvidurę komodą, kad aptemo akyse, o baldas subyrėjo į ši­pulius.

IX

- Kas ten dedasi!?! - Įsikibęs į palangę Vėdrynas tiesė kaklą, mėginda­mas ką nors įžiūrėti pro liūties šydą. - Po paraliais, sakykite, kas ten deda­si!

- Mušasi! - šūktelėjo bene pats smalsiausias gatvės vaikėzas, atšokęs nuo karčemos lango it nuplikytas. Apdriskę jo bendrai pabiro į šalis, ba­somis kojomis taškydami balas. - Raganius ir burtininkė mušasi!

- Mušasi? - nusistebėjo Nevil is . - Jie sau mušasi, o tas netikėlis demo­nas tuo metu griauna mano miestą! Žiū, dar vieną kaminą nuvertė! Ir ply­tinę sumarmolijo! E i , žmonės! Bėgte tenai! O dievuliai , laimė dar, kad ly­ja, kitaip gaisro neišvengtume, kepurę duodu pridėti!

- Ilgai nebetruks, - niūriai tarė vaidi la Krepas. - Magiškoji šviesa jau blėsta, pančiai tuojau sutrūkinės. Pone N e v i l i ! Liepkite žmonėms trauk­tis! Ten akimoju pragaras atsivers! Akmens ant akmens neliks! Pone Erdi -l i , o ko jūs juokiatės? Juk tai jūsų pastatas. Kas jus taip pralinksmino?

- Apdraudžiau tą lūšną geram šmotui babkių! - Draudimo sutarty numatyti ir magiški bei antgamtiniai atvejai? - Savaime aišku. - Protingas žingsnis, pone elfe. Labai protingas. Sveikinu. E i , žmonės,

slėpkitės! K a m gyvenimas mielas, verčiau nesiartinkite! Erdi l io karčemoje kurtinamai sudundėjo, tvykstelėjo žaibas. Smal­

suoliai atsitraukė, išsislapstė už stulpų.

- Ko Geraltas ten lindo? - aimanavo Vėdrynas. - Kurių galų? Ko užsi­spyrė gelbėti tą burtininkę? Koks šunšūdis jį patraukė? Chireadanai, ar tu ką nors supranti?

Elfas liūdnai nusišypsojo. - Suprantu, Vėdryne, - atsakė. - Suprantu.

X

Geraltas išsilenkė dar vienos raudonai oranžinės strėlės, paleistos bur­tininkės pirštų. Ji jau buvo išsekusi, papliūpos silpo ir lėtėjo, raganius iš­vengdavo jų gana nesunkiai.

- Jenefer! - sušuko jis. - Apsiramink! Išklausyk pagaliau, ką noriu pa­sakyti! Nesugebėsi...

Frazės užbaigti nespėjo. Iš burtininkės rankų ištryško plonyčiai rau­doni žaibai, susmigo jam į visą kūną ir tampriai suvystė. Geralto drabu­žiai ėmė šnypšti ir rūkti.

- Nesugebėsiu? - iškošė ji pro sukąstus dantis, iš viršaus žvelgdama į raganių. - Tuojau pamatysi, ką sugebu. Tik pagulėk sau ir man nebetruk-dyk.

- N u i m k nuo manęs tą bjaurastį! - blaškydamasis ugniniame voratin­klyje suurzgė Geraltas. - Degu, kad tu prasmegtum!

- Gulėk ir nekrutėk, - sunkiai alsuodama patarė Jenefer. - Svilina tik tada, kai pasijudini... Nebegaliu švaistyti laiko tau, raganiau. Paišdykavo-me, ir gana, o ko per daug, tas nesveika. M a n reikia imtis džino, nes gali pabėgti...

- Pabėgti? - užriko jis. - Tai tau reikia bėgti! Tas džinas... Jenefer, pa­klausyk manęs atidžiai. Turiu kai ką prisipažinti... Privalau pasakyti teisy­bę. Nustebsi.

XI

Pririštasis džinas patrako tąsytis, apsuko ratą, įtempė jį pančiojančias gijas ir nušlavė bokštelį nuo Bo Berano namo.

- Tai bent riaumoja! - susiraukė Vėdrynas, nevalingai griebdamasis už gerklės. - Tai bent kraupiai riaumoja! Atrodo suknistai įsiutęs!

- Mat ir yra įsiutęs, - pratarė vaidila Krepas. Chireadanas staigiai dirstelėjo į jį. - Koks? - Įsiutęs, - pakartojo Krepas. - Ir visai nesistebiu. Aš irgi būčiau įsiu­

tęs, jei būtų tekę su visomis smulkmenomis patenkinti pirmąjį norą, kurį atsitiktinai išsakė raganius...

- Ką? - šūktelėjo Vėdrynas. - Geraltas? Norą? - Genijų įkalinusį antspaudą turėjai ne tu - jis. Todėl genijus ir tenkina

Geralto norus. Todėl burtininkė negalėjo užvaldyti džino. K a d tik raga-

nius jai to nepasakytų, net jeigu pats susigaudę, kur šuo pakastas. Kad tik nepasakytų.

- K a d tave kur maras, - sumurmėjo Chireadanas. - Dabar suprantu. Raktininkas požemio cypėje... Sprogo...

- Tai buvo antrasis raganiaus noras. Jam liko dar vienas. Paskutinis. Bet, vardan dievų, kad tik neprasitartų apie tai Jenefer!

XII

Stovėjo nejudėdama, palinkusi prie jo, nekreipdama jokio dėmesio į džiną, kuris supančiotas blaškėsi virš smuklės stogo. Pastatas tirtėjo, nuo lubų byrėjo kalkės ir visokie šapai, grindimis krūpčiodami šliaužiojo bal­dai.

- Tai mat kaip, - sušnypštė ji . - Sveikinu. Pavyko tau mane apmulkin­ti . Ne Vėdrynas, o tu. Štai kodėl džinas taip kaunasi! Bet aš dar nepralai­mėjau, Geraltai. Neįvertini manęs, neįvertini mano galios. O ir džinas, ir tu vis dar esate mano valioje. L iko dar vienas, paskutinis noras? Tuomet sakyk jį. Išlaisvinsi džiną, o tada aš jį ir subruksiu į butelį.

- Tau jau nepakaks jėgų, Jenefer. - Nenuvertink mano jėgų. Norą, Geraltai! - Ne, Jenefer. Negaliu.. . Gal džinas jį ir patenkins, bet tau nedovanos.

Išsilaisvinęs užmuš tave, atkeršys... Nesugebėsi nei sučiupti jo, nei apsi­ginti. Tu išsekusi, vos laikaisi ant kojų. Jenefer, tu pražūsi.

- Savo valia r izikuoju! - piktai suriko j i . - Ne tavo rūpestis, kas man nutiks. Verčiau pagalvok, ko galėtum paprašyti džino! Liko dar vienas no­ras! Gali reikalauti ko širdis geidžia! Naudokis proga! Naudokis, raganiau! Gal i gauti bet ką! Bet ką!

XIII

- A b u žus? - kūkčiojo Vėdrynas. - Kaip šitaip gali būti? Pone Krepai ar kaip ten jus... Kodėl? Juk raganius... Kodėl, te mane sifilis griebia, jis ne­bėga? Kodėl? Kas jį ten laiko? Kodėl nepalieka tos suknistos raganos l i k i ­mo valiai ir nesprunka iš ten? Juk tai beprasmiška!

- Visiškai beprasmiška, - karčiai paantrino jam Chireadanas. - Visiš­kai .

- Tai savižudybė! Paprasčiausias bukumas! - Juk tai jo amatas, - įsikišo Nevi l is . - Raganius gelbsti mano miestą.

Dievus kviečiu liudininkais, jeigu įveiks burtininkę ir išgins demoną, ap­dovanosiu dosniai...

Vėdrynas nusitraukė nuo galvos garnio plunksna papuoštą kepuraitę, nusispjovė į ją, tėškė į purvą ir sutrypė, marmaliuodamas įvairiomis kal­bomis.

- Juk jis... - staiga aiktelėjo. - ...turi pasitaupęs dar vieną norą! Galėtų ir ją išgelbėti, ir pats išsigelbėti! Pone Krepai!

- Ne taip paprasta, - susimąstė vaidila. - Bet jeigu... Jeigu tą norą tin­kamai išsakytų... Jeigu kažkaip susietų savo likimą su... Ne , nemanau, kad tai jam ateitų į galvą. O gal dar geriau būtų, jei ir neateitų.

X I V

- Norą, Geraltai! Greičiau! Ko trokšti? Nemirtingumo? Turtų? Šlovės? Valdžios? Galios? Pagarbos? Greičiau, nebeturime laiko!

Jis tylėjo. - Būti žmogumi, - staiga ištarė ji nemaloniai šyptelėjusi. - Atspėjau, ar

ne? Juk to trokšti, apie tai svajoji! Apie išsilaisvinimą, apie galimybę būti tuo, kuo nori, ne tuo, kuo privalai . Džinas įgyvendins tokį norą, Geraltai. Tik pasakyk jam.

Jis tylėjo. Ji stovėjo prie jo mirguliuojančios burtų rutulio šviesos ir magijos švy­

tėjimo nutvieksta, tarp blyksinčių, džiną surišusių spindulių, išsidraikiu­siais plaukais ir karščiuojančiomis violetinėmis akimis, tiesi, liauna, tamsi, kraupi . . .

Ir graži. Staiga pasilenkė, iš visai arti pažvelgė Geraltui į akis. Sis užuodė alyvų

ir agrastų kvapą. - Tyl i , - sušnypštė ji. - Tad ko tu trokšti, raganiau? Kokia slapčiausia

tavo svajonė? Nežinai ar negali apsispręsti? Pasirausk savyje, pasirausk gi­l iai ir kruopščiai, nes, prisiekiu Galia, kitos tokios progos nebeturėsi!

Ir staiga jam atsivėrė tiesa. Jis suprato. Sužinojo, kokia Jenefer buvo kadaise. Ką ji vis dar prisiminė, ko negalėjo pamiršti, kas temdė jos gyve­nimą. Kokia ji buvo, dar prieš tapdama burtininke.

Mat žvelgė į jį šaltos, skvarbios, piktos ir išmintingos kuprės akys. Jis išsigando. Ne, ne tiesos. Išsigando, kad ji perskaitys mintis, supras,

jog jis žino. K a d niekada jam to neatleis. Užgniaužė savyje tą žinojimą, uždusino, visiems laikams išmetė iš atminties, nė žymelės nepaliko ir pa­juto didžiulį palengvėjimą. Pajuto, kad.. .

Lubos skilo pusiau. Džinas, apraizgytas jau gęstančių spindulių tin­k lu , staugdamas krito tiesiai ant raganiaus ir burtininkės, jo balse aidėjo triumfas ir troškimas žudyti. Jenefer puolė jo pasitikti, jos rankos skleidė šviesą. Labai silpną šviesą.

Džinas atvėrė žabtus ir ištiesė letenas į ją. Tą pat akimirką raganius staiga suvokė žinąs, ko trokšta.

Ir išsakė norą.

X V

Pastatas sprogo, su dūmų ir žiežirbų debesiu į orą išlėkė plytos, sijos, lentgaliai. Iš dulkių pūgos išniro džinas, milžiniškas it jauja. Staugdamas, springdamas triumfu ir juoku, oro genijus, d'jinnis, jau laisvas, nevaržo­mas jokių įsipareigojimų ir niekieno valios, apsuko virš miesto tris ratus, nuplėšė rotušės bokšto smailę, pakilo į dangų ir nulėkė, dingo, išnyko.

- Pabėgo! Pabėgo! - šūkčiojo vaidila Krepas. - Raganius laimėjo! Geni­jus išskrido! Jau niekam negrasins!

- A k , - tarė Erdilis, nuoširdžiai gėrėdamasis. - Kokie nuostabūs griu­vėsiai!

- Po paraliais, po paraliais! - atsiliepė Vėdrynas, susirietęs pasienyje. -Visą namą sugriovė! Ten niekas negalėjo išgyventi! Niekas, sakau jums!

- Raganius Geraltas iš Rivijos pasiaukojo miesto labui, - iškilmingai pareiškė burmistras Nevil is . - Nepamiršime, pagerbsime jį. Pagalvosime apie paminklą...

Vėdrynas nuo pečių nusimetė gabalą moliu aplipusio nendrinio dem­blio, nuo striukės nusipurtė lietaus sudrėkinto tinko grumstelius, pažvel­gė į burmistrą ir keliais vykusiai parinktais žodžiais išreiškė savo nuomo­nę apie pasiaukojimą, pagarbą, atminimą ir visus pasaulio paminklus.

X V I

Geraltas apsidairė. Pro skylę stoge lėtai kapsėjo lietaus lašai. A p l i n k riogsojo griuvėsiai, krūvos nuolaužų. Per stebuklingą atsitiktinumą skly­pelis, kur gulėjo jiedu, liko nė nepaliestas. Ant jų nenukrito nė viena len­ta, nė vienas plytgalis. Tarsi juos būtų saugojęs nematomas skydas.

Jenefer, šiek tiek paraudusi, atsiklaupė, delnais įsirėmė į kelius. - Raganiau, - atsikrenkštė, - tu gyvas? - Gyvas. - Geraltas nusibraukė nuo veido purvą ir dulkes, išsišnypštė

nosį. Jenefer švelniai palietė jo riešą, pirštais atsargiai perbraukė delną. - Apdeginau tave... - Niekis. Kelios pūslės... - Atsiprašau. Zinai , džinas paspruko. Visiškai. - Gailiesi? - Nelabai. - Tai gerai. Prašau, padėk man atsistoti. - Palūkėk, - sušnibždėjo ji . - Tas tavo noras... Nugirdau, ko prašei. A p ­

stulbau, tiesiog apstulbau. Galėjau tikėtis visko, bet kad.. . Kas tave taip paveikė, Geraltai? Kodėl... Kodėl aš?

- Nesupranti? Ji palinko prie jo, jis pajuto ant veido švelnų jos plaukų, kvepiančių

alyvomis ir agrastais, prisilietimą ir staiga suvokė, kad niekuomet nebepa-

mirs to aromato, to švelnaus prisilietimo, suvokė, kad jau niekad negalės net lyginti jų su kitais aromatais, kitais prisilietimais. Jenefer pabučiavo jį, ir jis suvokė, kad jau niekad netrokš kitų lūpų labiau nei šitų, minkštų ir drėgnų, salstelėjusių nuo dažų. Staiga suvokė, kad nuo šios akimirkos eg­zistuoja tik j i , tik jos kaklas, pečiai ir krūtys, palaidos po juodu drabužiu, jos švelni, vėsi oda, kuriai neprilygsta jokia kita, jo ik i šiol liesta. Iš visai arti jis žvelgė į jos violetines akis, gražiausias akis pasaulyje, akis, kurios, kaip nuogąstavo, bus jam...

Visa kuo. Jis tai jau žinojo. - Tavo noras, - kuždėjo ji tiesiai jam į ausį. - Nežinau, ar tokį norą išvis

įmanoma įgyvendinti. Nežinau, ar Gamtoje egzistuoja Galia, pajėgi paten­kinti tokį norą. Bet jeigu egzistuoja, tuomet tu pasmerkei save. Pasmerkei save man.

Jis pertraukė ją bučiniu, apkabinimu, prisi l iet imu, glamone, glamo­nėmis, o jau paskui viskuo, v isu savimi, kiekviena mint imi , vienintele mintimi, viskuo, viskuo, viskuo. Tylą jie sutrikdė atodūsiais ir ant grindų metamų drabužių šiugždesiu, sutrikdė labai švelniai, buvo tingūs, buvo rūpestingi, buvo atidūs ir jautrūs, ir nors nei vienas, nei kitas dorai neži­nojo, kas yra atida ir jautrumas, jiems vis tiek pavyko, nes jie labai norėjo. Ir niekur jie neskubėjo, pasaulis liovėsi egzistavęs, liovėsi egzistavęs trum­putei akimirkai, o jiems regėjosi, kad tai - ištisa amžinybė, ir buvo tai ištisa amžinybė.

O paskui pasaulis vėl atsirado, bet jau visiškai kitoks. - Geraltai... - M h m . . . - O kas toliau? - Nežinau. - Ir aš nežinau. Matai, aš... Abejoju, ar tau vertėjo pasmerkti save man.

Aš nemoku... Palauk, ką darai... Norėjau pasakyti... - Jenefer... Jen. - Jen, - pakartojo ji, visiškai atsiduodama jo valiai. - Niekas nėra manęs

šitaip vadinęs. Prašau, ištark dar kartą. - Jen. - Geraltai.

X V I I

Lietus liovėsi. Virš Rindės nusidriekė vaivorykštė, perkirto dangų ryš­kiaspalviu puslankiu. Atrodė, kad ji išnyra tiesiog iš sugriuvusios smuk­lės.

- Vardan visų dievų, - sumurmėjo Vėdrynas. - Kokia tyla... Jų nebėra gyvų, sakau jums. Nužudė vienas kitą arba džinas juos pribaigė.

- Reikėtų pasižiūrėti, - tarė Vratimiras, trindamasis kaktą sumaigyta kepuraite. - Gal sužeisti... Gal daktarą reikia kviesti?

- Greičiau jau duobkasį, - atsiliepė Krepas. - Pažįstu aš tą burtininkę, o ir raganiui kipšas iš akių dėbsojo. N i e k u r nedingsi, reikės d v i duobes patvory rausti. Tik patarčiau tą Jenefer prieš pakasant uosiniu smaigu per­durt i .

- Kokia tyla, - pakartojo Vėdrynas. - Prieš akimirką dar gegnės skrai­dė, o dabar jau girdėti, kaip mirtis vaikšto.

Labai lėtai, akylai dairydamiesi, jie prisiartino prie smuklės griuvėsių. - Tegul dailidė sukala karstus, - nurodė Krepas. - Pasakykite dailidei. . . - Tyl iau, - pertraukė jį Erdil is . - Kažką išgirdau. Kas tai buvo, Chirea­

danai? Elfas atmetė plaukus nuo smailios ausies, pakreipė galvą. - Tikrai nežinau... Prieikime arčiau. - Jenefer gyva, - staiga pareiškė Vėdrynas, įtempęs savo muzikaliąją

klausą. - Girdėjau, kaip suvaitojo. Štai, vėl suvaitojo! - A h a , - patvirtino Erdil is . - Ir aš girdėjau. Vaitoja. Sakau jums, turbūt

baisias kančias kenčia. Chireadanai, kur tu? Atsargiau! Elfas atšlijo nuo apgriuvusio lango, pro kurį dairėsi v i d u n . - Eime iš čia, - tarstelėjo. - Netrukdykime jiems. - Tai jie abu gyvi? Chireadanai, ką jie ten veikia? - Eime iš čia, - pakartojo elfas. - Kurį laiką netrukdykime jiems. Tegul

pabūna kartu: ji, jis ir jo paskutinis noras. Palauksime kokioje karčemoje, netrukus ir jie prie mūsų prisidės. A b u .

- Ką jie ten veikia? - susidomėjo Vėdrynas. - Pasakykite, kad jus kur galas!

Elfas nusišypsojo. Labai labai liūdnai. - Nemėgstu iškilnių žodžių, - tarė. - O be iškilnių žodžių to nepasaky-

PROTO BALSAS 7

i

Laukymėje stovėjo Falvikas su visa šarvuote, tik be šalmo, ant peties atmetęs ryškiai raudoną Ordino apsiaustą. Salia jo, sukryžiavęs ant krūti­nės rankas, pūpsojo tvirtas, barzdotas nykštukas su lapės kailiniais, šarva-žiedžiais marškiniais ir raguotu šalmu. Tailis , be šarvų, tik su t rumpu dygsniuotu švarku, lėtai vaikštinėjo tai šen, tai ten, kartkartėmis mostelė­damas nuogu kalaviju.

Raganius sustabdė žirgą ir apsidairė. A p l i n k žybčiojo laukymę apsu­pusių kareivių su ietimis lengvieji šarvai ir plokšti šalmai.

- K a d aš šunšūdyje prasmegčiau, - burbtelėjo Geraltas. - Privalėjau tai numatyt i .

Vėdrynas apgręžė žirgą ir tyl iai susikeikė išvydęs, kad ietininkai at­kerta jiems kelią atgal.

- Kas dedasi, Geraltai? - Nieko. Laikyk liežuvį už dantų ir nesikišk. Pamėginsiu kaip nors iš­

sikapstyti. - Klausiu, kas dedasi? Vėl nuotykiai? - Užsičiaupk. - Ir kvailas gi buvo sumanymas - joti į miestą, - sudejavo trubadūras,

žvalgydamasis į netolimus, virš miško kyšančius šventyklos bokštus. -Galėjome sėdėti sau pas Nenekę ir nosies niekur nekišti...

- Sakiau, užsičiaupk. Pamatysi, viską išsiaiškinsime. - Tai kad neatrodo. Vėdrynas sakė tiesą. Tikrai neatrodė. Tailis, mosuodamas nuogu kala­

viju, vis vaikštinėjo šen ten ir jų pusėn nesižvalgė. Kareiviai , pasirėmę ie­timis, spoksojo niauriai ir abejingai, kaip profesionalai, kurie žudo be ad­renalino pertekliaus kraujyje.

Jiedu nulipo nuo arklių. Lėtai prisiartino Falvikas ir nykštukas. - Įžeidėte kilmingąjį Tailį, raganiau, - pareiškė grafas be įžangų ir be

prideramo mandagumo. - O Tailis, kaip, neabejoju, prisimenate, metė jums pirštinę. Šventyklos teritorijoje primygtinai reikalauti nederėjo, taigi palaukėme, kol išlįsite iš po vaidilutės sijono. Tailis laukia. Privalote kautis.

- Privalome? - Privalote.

- O ar nemanote, pone Falvikai , - kreivai šyptelėjo Geraltas, - kad k i l ­mingasis Tailis skiria man per daug garbės? Niekada nebuvau įšventintas į riterius, o kalbant apie kilmę, tai verčiau išvis neprisiminti ją lydinčių aplinkybių. Bijau, kad nesu pakankamai vertas... Kaip ten sakoma, Vėd­ryne?

- Netinkamas suteikti satisfakciją ir kautis turnyruose, - išbėrė poetas, atkišęs lūpas. - Riterio kodeksas skelbia...

- Ordino kapitula remiasi savo kodeksu, - pertraukė jį Falvikas. - Jei­gu jūs kviestumėte į dvikovą Ordino riterį, jis galėtų pr i imti iššūkį arba atmesti, kaip panorėtų. Bet yra atvirkščiai: riteris kviečia jus, o tuo pačiu ir kilsteli i k i savo lygio, suprantama, tik laikinai, kol bus nuplautas įžeidi­mas. Atsisakyti negalite. Atsisakęs laikinos vertės, būsite nevertas kautis.

- Oho, kaip logiška, - nusišaipė Vėdrynas, nutaisęs beždžionės grima­są. - Matau, studijavote filosofiją, pone riteri.

- Nesikišk. - Geraltas kilstelėjo galvą, pažvelgė Falvikui į akis. - Užbai­kite, riteri. Sakykite viską i k i galo. Norėčiau žinoti, kas bus, jei paaiškės, kad esu... nevertas.

- Kas bus? - Falviko lūpas perkreipė piktdžiugiškas šypsnys. - O štai kas: tuomet liepsiu pakarti tave ant šakos, tu, šungaudy.

- Ramiau, - staiga k imiai įsiterpė nykštukas. - Apsieikime be grasini­mų, pone grafe. Ir be užgaulių, gerai?

- Nemokyk manęs gerų manierų, Kranmerai, - pro dantis iškošė rite­ris. - Ir nepamiršk: kunigaikščio įsakymus privalai įvykdyti tiksliai.

- Tai jūs manęs nemokykite, grafe. - Nykštukas kumščiu įsirėmė į kirvį dvigubais ašmenimis, užkištą už juostos. - Kaip vykdyt i įsakymus ži­nau, apsieisiu be pamokymų. Pone Geraltai, leiskite prisistatyti. Esu De-nisas Kranmeras, kunigaikščio Herevardo sargybos kapitonas.

Raganius pagarbiai nusilenkė, žiūrėdamas nykštukui į šviesiai pilkas, plieno spalvos akis po vešliais gelsvais antakiais.

- Nusileiskite Tail iui , pone raganiau, - ramiai tęsė Denisas Kranmeras. - Taip bus geriau. Kovos tikslas - ne nužudyti priešininką, o tik nugin­kluoti . Tad stokite į kovą ir leiskitės nuginkluojamas.

- Atsiprašau, ką padaryti? - Riteris Tailis - kunigaikščio numylėtinis, - įsiterpė Falvikas, nemalo­

niai šypsodamasis. - Jeigu kovodamas paliesi jį kalaviju, išsigimėli, būsi nubaustas. Kapitonas Kranmeras tave areštuos ir nugabens jo aukštybės akivaizdon. Iki bausmės vykdymo. Stai kokius jis gavo įsakymus.

Į riterį nykštukas nė nepažvelgė; neatitraukė šaltų, plieninių akių nuo Geralto. Raganius šypsojosi, vos pastebimai, užtat ganėtinai kreivai.

- Jei teisingai supratau, - pasakė galiausiai, - privalau stoti kautis, mat jeigu atsisakysiu, mane pakars. Jei kausiuos, privalėsiu leistis suluošina­mas, mat jeigu pats sužeisiu priešininką, man sulaužys kaulus ant rato. Tai bent smagios alternatyvos. O gal išvaduoti jus nuo rūpesčių? Trinkte-

lesiu galva į pušies kamieną ir pats save nuginkluosiu. Ar busite patenkin­ti?

- Verčiau nesityčiotum, - sušnypštė Falvikas. - Nekenk pats sau. Įžei­dei Ordiną, valkata, ir atsakysi už tai, nejau nesupranti? O jaunajam Tai-l i u i reikia raganiaus nugalėtojo šlovės, taigi kapitula ir nori jį tokia šlove apdovanoti. Kitaip jau seniai kabotum po šaka. Leisiesi nugalimas - išgel-bėsi savo niekingą gyvybę. Tavo lavonas mums nereikalingas, tenorime, kad Tailis paženklintų tau kailį. O tavo, mutanto, kailis sugyja greitai. N a ­gi, p irmyn. Tark žodį. Vis tiek neturi iš ko rinktis.

- Taip manote, pone grafe? - Geraltas šyptelėjo dar kreiviau, apsidairė, vertinamai nužvelgė kareivius. - O aš manau, kad turiu.

- Taip, teisybė, - pripažino Denisas Kranmeras. - Turite. Bet tokiu at­veju pasilies kraujas, daug kraujo. Kaip Blavikene. Ar to norite? Norite prislėgti sąžinę krauju ir mirtimi? Mat išeitis, apie kurią mąstote, pone Ge­raltai, tai kraujas ir mirtis.

- Jūsų argumentai žavingi, kapitone, tiesiog kerintys, - ėmė šaipytis Vėdrynas. - Miške užpultą žmogų raginate nepamiršti humanizmo, krei­piatės į jo tauriuosius jausmus. Kiek suprantu, prašote, kad malonėtų ne-pralieti jį užpuolusių galvažudžių kraujo. Jam derėtų pasigailėti banditų, juk jie neturtingi, turi žmonas, vaikų, kas žino, gal net motinas. O ar ne­pagalvojote, kapitone Kranmerai, kad gal būsite per anksti susirūpinęs? Mat žiūriu į tuos jūsų ietininkus ir matau, kaip jiems kinkos virpa, vien pagalvojus, kad reikės kautis su Geraltu iš Rivijos, raganiumi, kuris strygą nudobia plikomis rankomis. Čia nebus pralieta kraujo, niekas nenuken­tės. Nebent tie, kurie taip skubės sprukti į miestą, kad kojos lūžinės.

- Aš, - ramiai pareiškė nykštukas ir šauniai atkišo barzdą, - apie savo kinkas nieko bloga pasakyti negaliu. Iki šiolei dar nuo nieko nesprukau ir keisti šio įpročio neketinu. Aš nevedęs, apie savo vaikus nesu girdėjęs, o ir motinos - moteriškės, kurios artimiau nė nepažįstu - į šiuos reikalus įvelti nenorėčiau. Tačiau įsakymus vykdysiu . Kaip visada, tiksliai. Nesi­kreipdamas į jokius jausmus, prašau poną Geraltą iš Rivijos apsispręsti. Iš­klausysiu bet kpkį jo sprendimą ir atitinkamai pasielgsiu.

Jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis, nykštukas ir raganius. - Tiek to, - pagaliau tarė Geraltas. - Užbaikime. Gaila dienos. - Vadinasi, sutinkate. - Falvikas kilstelėjo galvą, jo akys sužibo. - Sto­

jate kautis su kilminguoju Tail iu iš Dorndalio? - Taip. - Gerai. Pasiruoškite. - Aš pasiruošęs. - Geraltas užsitempė pirštinę. - Negaiškime laiko. Jei­

gu Nenekė sužinos apie šią avantiūrą, užkais tikrą pragarą. Apsisukime greitai. Vėdryne, raminkis. Tu čia niekuo dėtas. Ar ne, pone Kranmerai?

- Tikra tiesa, - nedvejodamas patvirtino nykštukas ir žvilgtelėjo į Fal-viką. - Tikra tiesa, pone Geraltai. K a d ir kas nutiktų, tai susiję tik su jumis.

Raganius nusikabino nuo nugaros kalaviją.

- Ne , - paprieštaravo Falvikas, imdamas savąjį. - Tuo savo skustuvu nekovosi. Imk mano kalaviją.

Geraltas gūžtelėjo pečiais. Paėmė grafo ginklą ir išbandydamas šmaukštelėjo juo.

- Sunkus, - šaltai pasakė. - Taip pat sėkmingai galėtume kautis ir kas­tuvais.

- Tailio kalavijas - lygiai toks pat. Galimybės vienodos. - Jūs - negirdėtai sąmojingas, pone Falvikai . Tiesiog negirdėtai. Kareiviai apjuosė laukymę reta grandine, Tailis ir raganius atsistojo

vienas priešais kitą. - Pone Tail i , ką pasakytumėte apie viešą atsiprašymą? Riteriukas prikando lūpą, kairę ranką užkišo už nugaros ir sustingo

kovos poza. - Ne? - Geraltas šyptelėjo. - Proto balso paklausyti nenorite? Gaila. Tailis tūptelėjo, pašoko ir žaibiškai, be perspėjimo, puolė. Raganius

net nepasistengė atremti smūgio kalavijo plokštuma, išvengė jo staigiu pussūkiu. Riteriukas plačiai užsimojo: ašmenys vėl perskrodė orą, Geral­tas v ikr iu piruetu išsisuko nuo jų, lengvai atšoko, trumpu apgaulingu ju­desiu sutrikdė Tai l iui ritmą. Tailis nusikeikė, kirto plačiai, iš dešinės, aki­mirką susverdėjo, pabandė atgauti lygsvarą ir nevalingai, nevikriai prisi­dengė kalaviju. Tuomet raganius smogė tiesiu taikymu, staigiai ir galingai it žaibas, ranką ištiesdamas visu i lg iu . Sunkūs ašmenys žvangėdami tren­kėsi į Tailio ginklo geležtę, ir ši stipriai vožė riteriukui per veidą. Tailis už­kaukė, krito ant kelių ir įsikniaubė į žolę. Pribėgo Falvikas. Geraltas įsmeigė kalaviją į žemę ir nusigręžė.

- E i , sargyba! - suriko Falvikas. - Suimkite jį! - Stot! Toliau nė žingsnio! - kranktelėjo Denisas Kranmeras, imdamas

už kirvio. Kareiviai apmirė. - Nieko nebus, grafe, - lėtai tarė nykštukas. - Aš visada tiksliai įvyk-

dau įsakymus. Raganius riterio Tailio nepalietė. Šunytis pats trenkėsi į sa­vo geležtę. Pats žioplas.

- Jo veidas subjaurotas! Visam gyvenimui! - Žaizda užgis. - Denisas Kranmeras įsmeigė į raganių plieno spalvos

akis ir iššiepė dantis. - O randas? Randas riteriui - garbinga puošmena, dingstis šlovei ir pagyroms, kurių jam taip troško kapitula. Riteris be ran­do - pimpis, o ne riteris. Paklauskite jo pats, grafe, įsitikinsite, kad džiau­giasi.

Tailis raičiojosi ant žemės, spjaudėsi kraujais, unkštė ir kūkčiojo, ir v i ­sai neatrodė, kad jis džiaugtųsi.

- Kranmerai! - sukriokė Falvikas, traukdamas iš žemės savo kalaviją. - Prisiekiu, pasigailėsi!

Nykštukas nusigręžė, lėtai išsitraukė iš už diržo kirvį, atsikrenkštė ir sodriai pasispjaudė dešinį delną.

- O i , pone grafe, - sugriežė dantimis, - verčiau neprisiekite melagingai.

Melagių priesaikautojų negaliu pakęsti, o ir kunigaikštis Herevardas su­teikė man teisę bausti tokius mirt imi . Jūsų kvailus žodžius praleisiu pro ausis. Bet, labai prašau, nepakartokite jų.

- Raganiau, - Falvikas dusdamas iš pykčio atsigręžė į Geraltą. - Neš­dinkis iš Elanderio. Tučtuojau. Negaišdamas nė akimirkos!

- Retai kada mūsų nuomonės sutampa, - pasakė Denisas, priėjęs prie raganiaus ir atidavęs šiam kalaviją, - bet šįsyk jo tiesa. Keliaukite iš čia kiek įmanoma skubiau.

- Padarysime taip, kaip patariate. - Geraltas persimetė ginkladiržį per petį. - Bet pirmiau. . . noriu persimesti vienu ki tu žodeliu su ponu grafu. Pone Falvikai!

Baltosios Rožės riteris nervingai sumirksėjo, brūkštelėjo ranka per ap­siaustą.

- Trumpam prisiminkime jūsų kapitulos kodeksą, - kalbėjo raganius, stengdamasis nesišypsoti. - M a n labai smalsu išsiaiškinti vieną klausimą. Ką darytumėte, jei, tarkime, pasišlykštėčiau jūsų pozicija šiame vaide, jei pasijusčiau įžeistas ir čia pat, dabar, iškviesčiau jus kautis kalavijais? Ar pripažintumėte mane pakankamai vertą sukryžiuoti su jumis ašmenis? Ar atsisakytumėte, net žinodamas, kad tokiu atveju.laikyčiau jus nevertą netgi apspjauti, išdaužyti snukį ir įspirti į pasturgalį samdytų kareivių aki­vaizdoje? Grafe Falvikai , būkite toks malonus ir teikitės patenkinti mano smalsumą.

Falvikas išbalo, žingtelėjo atatupstas, apsidairė. Kareiviai jo žvilgsnio vengė. Denisas Kranmeras išsiviepė, išleido liežuvį ir geroku nuotol iu švirkštelėjo seilę.

- Nors ir tylite, - tęsė Geraltas, - vis dėlto girdžiu jūsų proto balsą, po­ne Falvikai . Patenkinote mano smalsumą, dabar aš atsilyginsiu jums tuo pačiu. Jei jums smalsu, kas bus, jeigu Ordinas užsigeis kaip nors pakenkti motušei Nenekei ar vaidilutėms arba jeigu pernelyg įkyriai priekaištaus kapitonui Kranmerui , žinokite, grafe, kad tuomet aš susirasiu jus ir, ne­paisydamas jokio kodekso, nuleisiu kraują kaip meitėliui.

Riteris dar labiau išbalo. - Nepamirškite mano pažado, pone Falvikai . Eime, Vėdryne. Metas.

L i k sveikas, Denisai. - Sėkmės, Geraltai, - plačiai išsišiepė nykštukas. - L ik sveikas. Didžiai

džiaugiuosi, kad susitikome, tikiuosi, ne paskutinį kartą. - Ir aš taip pat, Denisai. Tad i k i pasimatymo. Jie nujojo prikišamai lėtai, neatsigręždami. Tik atsidūrę miške pasilei­

do risčia. - Geraltai, - staiga prabilo poetas, - nejau josime tiesiai į pietus? Juk rei­

kės lankstu apsukti Elanderį ir Herevardo valdas? Ką? Ar ketini tęsti tą vaidinimą?

- Ne , Vėdryne, neketinu. Josime miškais, o paskui pasuksime į Pir-

klių Kelią. Nepamiršk, Nenekei girdint, apie tas peštynes - nė žodžio. A n e i žodelio.

- T ikiuosi , neužtruksime? - Nė minutės.

II

Geraltas pasilenkė, patikrino pataisytą balnakilpės lankelį, patvarkė naujutėle oda tebekvepiantį dirželį sagtyje, kol kas dar stangrų ir užsispy­rusį. Timptelėjo balnasaitį, patapšnojo ryšulius ir už balno susuktą gūnią su sidabriniu kalaviju. Nenekė stovėjo šalia nejudėdama, sukryžiavusi ran­kas ant krūtinės.

Prisiartino Vėdrynas su savuoju tamsiai bėru išdariu, - Dėkoju už svetingumą, gerbiamoji, - r imtai pasakė jis. - Nebepyk

jau ant manęs. Juk vis tiek žinau, kad mane m y l i . - Žinoma, - sutiko Nenekė nesišypsodama. - M y l i u tave, kvaily, nors

pati nežinau, už ką. L i k sveikas. - Iki pasimatymo, Neneke. - Iki pasimatymo, Geraltai. Rūpinkis savimi. Raganius kantriai šyptelėjo. - Verčiau pasirūpinsiu kitais. Pravers ateityje. Iš šventyklos, tarp gebenėmis apraizgytų kolonų, išėjo Jola su dviem

jaunesnėmis adeptėmis. Ji nešė raganiaus skrynelę. Mergina ne it in v y k u ­siai vengė jo žvilgsnio, sutrikusi šypsena šlakuotame, papūstažandžiame veide mišo su raudoniu, tad derinys buvo tiesiog žavingas. Ją lydinčios adeptės nė neslėpė "išraiškingų žvilgsnių ir sunkiai tramdėsi nekikenusios.

- Didžioji Melitele, - atsiduso Nenekė, - visa atsisveikinimo procesija. Paimk savo dėželę, Geraltai. Papildžiau tavo eliksyrų rinkinį, dabar ten yra visko, ko trūko. Tų vaistų, žinai kokių, taip pat. Gerk juos reguliariai, kas d v i savaites. Nepamiršk. Tai rimta.

- Nepamiršiu. Ačiū, Jola. Panarinusi galvą mergina padavė jam skrynelę. Taip troško ką nors

pasakyti. Nors nenutuokė, kokius žodžius derėtų tarti. Nežinojo, ką pasa­kytų, jei galėtų. Nežinojo. Bet troško pasakyti.

Jų rankos susilietė. Kraujas. Kraujas. Kraujas. Kaulai tarytum balti sulaužyti žabai. Saus­

gyslės lyg balkšvos virvės, spragsinčios iš po odos, draskomos didžiulių dygliuotų letenų ir aštrių dantų. Kla ikus plėšomo kūno žlegsėjimas ir riksmas - begėdiškas ir siaubingas ta savo begėdyste. Pabaigos. Mirt ies begėdyste. Kraujas ir riksmas. Riksmas. Kraujas. Riksmas...

-Jola!!! Nenekė, nors stambaus sudėjimo, neįtikėtinai v i k r i a i pripuolė prie

parkritusios, įsitempusios, konvulsijų purtomos merginos, prispaudė prie žemės jos pečius ir plaukus. Viena iš adepčių stovėjo it paralyžiuota, kita,

mitresnė, keliais prislėgė Jolos kojas. Jola išsirietė lanku, burna atsivėrė begarsiam, nebyliam k lyksmui .

- Jola! - šaukė Nenekė. - Jola! Kalbėk! Kalbėk, vaikeli ! Kalbėk! Mergina dar labiau įsitempė, prikando lūpą, skruostu nuvarvėjo plo­

nytė kraujo srovelė. Nenekė, visa išraudusi, kažką suriko, raganius nesu­prato ką, tačiau medalionas taip trūktelėjo, kad Geraltas nevalingai nulen­kė galvą, nematomo svorio tempiamas žemyn.

Jola nurimo. Vėdrynas, baltas nelyginant kreida, garsiai atsiduso. Nenekė sunkiai

atsistojo. - Išneškite ją, - paliepė adeptėms. Jų jau buvo susirinkę daugiau, su­

rimtėjusių, persigandusių, pritykusių. - Neškite, neškite, - pakartojo vaidilutė. - Atsargiai. Ir nepalikite vie­

nos. Aš tuojau ateisiu. Ji atsigręžė į Geraltą. Raganius stovėjo it įbestas, minkydamas vadeles

prakaituotame delne. - Geraltai... Jola... - Nieko nesakyk, Neneke. - Aš irgi mačiau tai... A k i m i r k a anksčiau. Geraltai, pasilik. - Negaliu. - Ar matei... matei tai? - Taip. Ne pirmą kartą. - Tad ką? - Beprasmiška dairytis per petį. - Prašau, pasilik. - Negaliu. Pasirūpink Jola. Iki pasimatymo, Neneke. Vaidilutė lėtai papurtė galvą, šniurkštelėjo nosimi ir staigiu riešo jude­

siu nusibraukė ašarą. - Sudie, - sušnibždėjo, nežiūrėdama jam į akis.

Vertė Vidas MORKŪNAS

LIKIMO KALAVIJAS

GALIMYBIŲ RIBA

I

- Sakau jums, nebeišeis, - tarė spuoguotasis, įtikinamai linguodamas galvą. - Jau valanda su ketvirčiu, kaip ten įlindo. Jo jau nebėr.

Miestelėnai, susispietę tarp griuvėsių, tylėjo, spoksodami į žiojinčią mūre juodą angą, į pusiau užgriuvusį įėjimą požemin. Storulis geltona pa­laidine pamindžikavo vietoje, atsikrenkštė, nusitraukė nuo galvos suglam­žytą kepurėlę.

- Dar palaukim, - braukdamas prakaitą nuo išretėjusių antakių, pasa­kė jis.

- Ko gi? - prunkštelėjo spuoguotasis. - Gal užmiršot, vaite, kad tuose požemiuose basiliskas tupi? Kas į juos lenda - tas žuvęs. Ar maža žmonių ten dingo? Ko gi tad belaukti?

- Tarėmės gi , - abejodamas sumurmėjo storulis. - Kaipgi dabar? - Su gyvu tarėtės, vaite, - prabilo spuoguotojo draugas milžinas, pasi­

rišęs odinę skerdiko prijuostę. - O dabar jis miręs, aišku kaip dieną. Išsyk buvo matyti, jog pražūtin eina, kaip ir kit i . Jis gi be veidrodžio įlindo, tik su kardu. O be veidrodžio basilisko nenudobsi, kiekvienas šitą žino.

- Sutaupėte pinigėlių, vaite, - pridūrė spuoguotasis. - Nes ir mokėti už basiliską nebėra kam. Tad eikite ramiai namolio. O burtininko arklį ir mantą mes paimsime, neduosim geram daiktui pražūti.

- Taigi, - pritarė skerdikas. - Stipri kumelė, o ir ryšuliokai nemenkai prikimšti. Pažiūrėkim, kas viduje.

- Kaipgi taip? Ką jūs? - Tylėkit, vaite, ir nesikiškit, nes prisišauksit nelaimę, - įspėjo spuo­

guotasis. - Stipri kumelė, - pakartojo skerdikas. - Palik tą arklį ramybėje, branguti. Skerdikas, lėtai atsigręžęs, išvydo atvykėlį, išnirusį iš už mūro kampo,

iš už žmonių, susigrūdusių aplink įėjimą požemin, nugarų. Svetimasis - garbanotas tankiaplaukis brunetas - ant pašiltinto palai­

dinio buvo užsivilkęs rusvą tuniką, avėjo aukštaaulius raitelio batus. Ir ne­turėjo ginklo.

- Pasitrauk nuo arklio, - pakartojo jis, kandžiai šypsodamasis. - Kaipgi taip? Svetimas arklys, svetimi krepšiai, svetima nuosavybė, o tu spigini į visa tai savo išvarvėjusias žlibes, tiesi nusususią leteną? A r g i taip dera?

Spuoguotasis, lėtai kišdamas ranką užantin, pažvelgė į skerdiką. Sker-

dikas linktelėjo galvą ir mostelėjo būrelio pusėn, iš kurio atsiskyrė du kresni, trumpai k i rpt i žaliūkai. A b u laikė dalbas, kokiomis skerdykloje svaigina gyvulius.

- Kas toks būsi, - paklausė spuoguotasis, neištraukdamas rankos iš už­ančio, - kad mums nurodinėji, kas dera, o kas ne?

- Ne tavo reikalas, branguti. - Ginklo tai nesinešiojate. - Teisybė, - atėjūnas nusišypsojo dar kandžiau. - Nesinešioju. - Tai negerai, - spuoguotasis ištraukė iš užančio ranką su i lgu peil iu. -

Labai negerai, kad nesinešiojate. Skerdikas taip pat išsitraukė ilgą tarsi medžioklinis durtuvas peilį.

Anie du žengtelėjo priekin, pakeldami vėzdus. - M a n nebūtina nešiotis, - tarė svetimasis nė nekrustelėjęs. - Mano

ginklas seka paskui. Zengdamos minkštu, tvirtu žingsniu, iš už griuvėsių išėjo d v i jaunos

merginos. A k i m o j u būrelis prasiskyrė, atsitraukė, praretėjo. A b i merginos šypsojosi: žybsėjo dantys, markstėsi akys, nuo kurių

kampučių l ink ausų driekėsi plačios mėlynos tatuiruočių juostos. Lūšių odos, juosiančios klubus, neslėpė raumeningų šlaunų. Virš pirštinių, su­nertų iš mažų plieno žiedelių, matėsi nuogos apvalios rankos, kurių oda virpėjo nuo išsitempusių raumenų. Iš už pečių, taip pat apgaubtų šarvų marškiniais, kyšojo kardų rankenos.

Spuoguotasis lėtai lėtutėliai pritūpė ir padėjo peilį ant žemės. Iš angos griuvėsiuose pasigirdo akmenų bildesys, brazdėjimas, po to

iš tamsos išniro rankos ir įsikibo į švarplėtą mūro kraštą. Pavymui pasiro­dė baltaplaukė, pribirusi kalkių galva, išblyškęs veidas ir iš už nugaros kyšanti kalavijo rankena. M i n i a sušurmuliavo.

Kūprindamasis baltaplaukis iš skylės išvilko stambų keisto pavidalo kūną, išvoliotą krauju permirkusiose dulkėse. Laikydamas padarą už i l ­gos driežo uodegos, be žodžių numetė jį prie storojo vaito kojų. Vaitas at­šoko, užkliuvo už nugriuvusio mūro kampo, negalėdamas atplėšti žvilgs­nio nuo lenkto paukščio snapo, pievinių sparnų ir riestų tarsi pjautuvas pentinų. N u o išpūsto gurklio, kažkada ryškiai raudono, dabar - purvinai rudo. N u o sustiklėjusių, įdubusių akių.

- Štai jums basiliskas, - tarė baltaplaukis, purtydamas nuo kelnių d u l ­kes. - Kaip ir tarėmės. Malonėkite manuosius du šimtus lintarų. Tikrų ir mažai nurėžtų. Perspėju - patikrinsiu.

Vaitas drebančiomis rankomis iškrapštė kapšą. Baltaplaukis apsidairė, akimirką atidžiau pažvelgdamas į spuoguotąjį ir prie jo kojų gulintį peilį. Žvilgtelėjo į rusva tunika vilkintį vyrą, į lūšių kailiais apsitempusias mer­ginas.

- Kaip visada, - tarė jis, traukdamas kapšą iš drebančių vaito rankų. -Dėl jūsų kišu galvą į kilpą, gaudamas už tai varganus grašius, o jūs tuo metu gviešiatės mano daiktų. Niekada nepasikeisite, velniai jus rautų.

- Nepaliesti, - atsitraukdamas sumurmėjo skerdikas. Dvejetas su vėz­dais jau seniai ištirpo minioje. - Jūsų daiktai nepaliesti, pone.

- Nepaprastai džiaugiuosi, - nusišypsojo baltaplaukis. Bežiūrėdami į šią šypseną, tarsi besiverianti žaizda pražydusią blyškiame veide, žmone-liai ėmė sparčiai skirstytis. - Ir todėl, broleli, tu taip pat l iksi nepaliestas. Keliauk su Dievu. Bet keliauk kuo skubiau.

Spuoguotasis, slinkdamas atbulas, taipogi bandė pasitraukti. Spuogai bjauriai išryškėjo jo staiga išblyškusiame veide.

- Pala pala, - tarė jam žmogus rusva tunika. - K a i ką pamiršai? - Ką... pone? - K a d grasinai man peil iu. Staiga aukštesnioji mergina susiūbavo ant plačiai pražergtų kojų, pa­

suko klubus. Šaižiai sušvilpė ore nežinia kada ištrauktas kardas. Spuo­guotojo galva išlėkė aukštyn ir, nubrėžusi ore lanką, įkrito į griuvėsiuose žiojinčią kiaurymę. Kūnas tarsi nukirstas kamienas sunkiai ir kietai žneg-telėjo tarp aptrupėjusių plytų. M i n i a aiktelėjo. Antroji mergina, spausda­ma kardo rankeną, vikr ia i apsisuko, saugodama užnugarį. Tačiau to ne­bereikėjo. Žiopliai, k l u p d a m i už nuolaužų ir virsdami, skuodė miesto link, kiek kojos neša. Visų priekyje, įspūdingai pasišokinėdamas, dūmė vaitas, vos keletu sieksnių lenkdamas griaumedį skerdiką.

- Puikus kirtis, - šaltai įvertino baltaplaukis, prisidengdamas akis nuo saulės ranka, aptempta juoda pirštine. - Puikus zerikaniškojo kardo kirtis. Lenkiu galvą prieš laisvųjų kovotojų įgudimą ir grožį. Esu Geraltas iš R i ­vijos.

- O aš, - rusva tunika apsirėdęs nepažįstamasis dūrė pirštu į išblukusį herbą ant krūtinės, vaizduojantį tris juodus, vienoje eilėje tupinčius paukščius aukso fone, - esu Borchas, vadinamas Trikuosiu. Čia mano merginos: Teja ir Veja. Taip jas vadinu, nes, betariant tikruosius jų var­dus, liežuvį galima nusilaužti. A b i , kaip teisingai atspėjai, zerikanietės.

- Atrodo, tik jų dėka aš tebeturiu arklį ir mantą. Dėkoju jums, kovo­tojos. Ir jums dėkoju, pone Borchai.

- Trikuosi . Ir užmiršk tą "poną". Ar dar turi reikalų šiame mieste­liūkštyje, Geraltai iš Rivijos?

- Jokių. - Nuostabu. Tad siūlau: netoliese, kryžkelėje, prie pat kelio į prieplau­

ką, yra smuklė. "Pas susimąsčiusį slibiną". Puikūs patiekalai, kuriems nė­ra lygių visoje apylinkėje. Kaip tik ten išsirengiau, ketindamas pasistiprin­ti ir pernakvoti. Būtų šaunu, jei sutiktumei keliauti drauge.

- Borchai, - atsigrįždamas nuo arklio, baltaplaukis pažvelgė į šviesias nepažįstamojo akis, - išsiaiškinkime i k i galo. Esu raganius.

- Tą ir pats įspėjau. O ištarei tokiu balsu tarsi sakytum: "Esu raupsuo­tasis".

- Yra tokių, - lėtai prabilo Geraltas, - kurie linkę verčiau bendrauti su raupsuotuoju nei su raganiumi.

- Yra ir tokių, - nusijuokė Trikuosis, - kurie mieliau bendrauja su avi­mis, nei su merginomis. Ką gi, tik užjaust belieka - ir vienus, ir kitus. Taigi kviečiu dar sykį.

Geraltas nusitraukė pirštinę ir paspaudė jam ištiestą ranką. - Sutinku ir džiaugiuosi susipažinęs. - Tuomet keliaujam, nes išalkau.

II

Smuklininkas pašluoste perbraukė šiurkščias stalo lentas, nusilenkė ir nusišypsojo. Jam trūko dviejų priekinių dantų.

- Taaaip... - Trikuosis minutėlę žiūrėjo į aprūkusias lubas ir paluby dykinėjančius vorus. - Pirmiausia. . . Pirmiausia alaus. Kad dusyk nevaikš-čiotumei - visą statinaitę. O prie alaus... Ką gali pasiūlyti prie alaus, bran­guti?

- Sūrio? - surizikavo smuklininkas. - Ne, - susiraukė Borchas. - Sūris - desertui. Prie alaus norėtume ko

nors rūgštaus ir sūraus. - Klausau, - smuklininkas išsišiepė dar plačiau. Du priekiniai dantys

nebuvo vieninteliai, kurių trūko. - Unguriukų su česnaku aliejuje bei acte arba marinuotų žaliųjų pipirų ankščių...

- Puiku. Ir vieno, ir antro. O po to - sriubos, tokios, kokią čia kadaise valgiau - joje plaukiojo įvairios kriauklės, žuvytės ir kitos gardžios šiukš­lės.

- Sielininkų sriubos? - Būtent. O po to - ėriuko kepenų su svogūnais. O po to - stirtą vėžių.

Krapų įmesk kiek tilps į puodą. Po to - avies sūrio ir salotų. Vėliau - ma­tysim.

- Klausau. Visiems. . . tai reiškia - keturiskart? Aukštesnioji zerikanietė prieštaraudama papurtė galvą ir reikšmingai

patapšnojo sau per liemenį, aptemptą ankštais lino marškiniais. - Pamiršau. - Trikuosis mirktelėjo Geraltui. - Merginos saugo linijas.

Pone šeimininke, avieną tik mudviem. Alų nešk tuojau pat, kartu su tais unguriukais. Visa kita - vėliau, kad neatauštų. Atėjom čia ne prisiryti , o paprasčiausiai padoriai besišnekučiuojant praleisti laiką.

- Suprantu, - smuklininkas nusilenkė dar kartą. - Įžvalgumas tavo darbe labai reikalingas. Tad duok delną, branguti. Suskambo aukso monetos. Smuklininkas plačiai išsižiojo. - Tai ne rankpinigiai , - pranešė Trikuosis. - Tai visas užmokestis. O

dabar dumk virtuvėn, gerasis žmogau. Kamaraitėje buvo šilta. Geraltas atsisegė diržą, nusitraukė palaidinę ir

pasiraitę marškinių rankoves. - Matau, - tarė jis, - kad grynųjų tau netrūksta. Gyveni iš riteriams tei­

kiamų privilegijų?

- Siek tiek, - nusišypsojo Trikuosis, nesileisdamas į smulkmenas. Su unguriukais ir ketvirčiu statinaitės buvo greitai susidorota. Zer i -

kanietės sau alaus irgi negailėjo, tad netrukus abi pastebimai pralinksmė­jo. Kažką šnibždėjosi tarpusavyje. Veja, ta aukštesnė, staiga pratrūko ger­k l i n i u juoku.

- Ar merginos šneka bendrine kalba? - dėbčiodamas į jas akies kraštu, tyliai paklausė Geraltas.

- Prastai. Ir yra nekalbios. O tas pagirtina. Kaip sriuba, Geraltai? - M h m . - Išgerkime. - M h m . - Geraltai, - Trikuosis padėjo šaukštą ir elegantiškai žagtelėjo, - trum­

pam prisiminkime, apie ką kalbėjome kelyje. Supratau,'kad tu, raganiau, klajoji iš vieno pasaulio krašto į kitą, o pakeliui, jei pasitaiko kokia pabai­sa, nugalabini ją. Taip prasimanai pinigų. Ir tai - raganiaus amatas?

- Daugmaž. - Ar būna taip, jog kur nors pakviečia? N a , sakykim, specialus užsa­

kymas. Tada kaip, joji ir dirbi savo darbą? - Nelygu kas ir dėl ko kviečia. - Ir už kiek? - Įvairiai, - raganius patraukė pečiais. - Viskas brangsta, o gyventi rei­

kia, kaip sakydavo viena mano pažįstama burtininkė. - Įdomus požiūris. Sakyčiau, labai praktiškas. Tačiau ištakose glūdi

kažkokia idėja, Geraltai. Tvarkos jėgų susikirtimas su Chaoso jėgomis, kaip sakydavo vienas mano pažįstamas burtininkas. Įsivaizdavau, jog at­lieki pareigą, visur ir visada gini žmones nuo Blogio. Be jokių išlygų. Stovi vienoje tvoros pusėje.

- Tvarkos jėgos, Chaoso jėgos. Labai gražūs žodžiai, Borchai. Pr imyg­tinai nori pastatyti mane kurioje nors mūšio lauko pusėje. Mūšio, kuris, kaip v is i mano, yra amžinas - prasidėjo gerokai prieš mus ir tęsis, kai mūsų jau seniai nebebus. Kieno pusėje yra kalvis, kaustantis arklius? A r ­ba smuklininkas, kuris kaip tik atskuodžia čionai su p i l n u kati lu avie­nos? Kur , tavo manymu, nubrėžta riba tarp Tvarkos ir Chaoso?

- Viskas labai paprasta, - pažiūrėjo jam į akis Trikuosis. - Tas, kas at­stovauja Chaosui, yra grėsmė, vadinasi, agresyvioji pusė. Tvarka, šiuo at­veju, yra ta pusė, kuriai grasinama, kurią reikia apginti. Kur ia i reikia gy­nėjo. N a , išgerkime. Ir griebkimės ėriuko.

- Sutinku. Besirūpinančios savo figūromis zerikanietės užkrimtusios godžiai gė­

rė. Veja, palinkusi prie draugės peties ir kasa glostydama stalo viršų, vėl kažką šnibždėjo. Teja, žemesnioji, garsiai nusijuokė, l inksmai primerkda­ma tatuiruotus vokus.

- Taigi, - tarė Borchas, grauždamas kaulą. - Jeigu sutinki, tęskime po-

kalbį. Supratau, jog netrokšti stoti kurios nors jėgos pusėn. D i r b i savo darbą.

- D i r b u . - Tačiau nepabėgsi nuo Tvarkos ir Chaoso grumtynių. Nors ir mėginai

palyginti, tačiau esi ne kalvis. Mačiau, kaip dirbi . Įlendi į rūsį griuvėsiuo­se ir ištempi iš ten nukautą basiliską. Yra, branguti, skirtumas tarp arklių kaustymo ir basiliskų žudymo. Sakei, jog už gerą užmokestį nusibelsi į pa­saulio kraštą ir nugalabysi padarą, kurį tau nurodys. Įsivaizduokim, kad žiaurus slibinas niokoja.. .

- Niekam tikęs pavyzdys, - nutraukė jį Geraltas. - Matai, dabar tau vis­kas susimakaluos su tuo Chaosu ir Tvarka. Nes slibinų, kurie, be abejo­nės, atstovauja Chaosui, aš nežudau.

- Kaipgi taip? - Trikuosis aplaižė pirštus. - Se tau, kad nori! Juk iš visų pabaisų slibinas yra, ko gero, pats kenksmingiausias, žiauriausias ir nuož­miausias. Pats šlykščiausias šliužas. Užpuldinėja žmones, spjaudo ugnimi ir grobia tas, na kaip jas, nekaltas mergeles. Mažai pasakojimų esi girdė­jęs? Negal i būti, kad tu, raganius, neturi savo trofėjų sąraše bent poros slibinų.

- Slibinų nemedžioju, - sausai tarė Geraltas. - Sakiauodegius - taip. Plėviasparnius. Aitvarus. Bet ne slibinus, ypač žalius, juodus ir raudonus. Turėk omeny.

- Nustebinai mane, - pasakė Trikuosis. - N a , gerai, turėsiu omenyje. Bet pakaks šiuokart apie slibinus, nes tolumoje matau kažką raudonuo­jant - veikiausiai tai mūsų vėžiai. Išgerkime!

Jie traiškė dantimis raudonus kiautus, čiulpė baltą mėsą. Sūrus van­duo, grauždamas i k i sopulio, tekėjo per rankas ik i pat alkūnių. Borchas, jau kaušu gremždamas statinaitės dugną, pilstė alų. Zerikanietės dar la­biau pralinksmėjo, grėsmingai besišypsodamos, dairėsi po smuklę - raga­nius neabejojo, kad ieško progos peštynėms. Trikuosis irgi turėjo šitą pa­stebėti, nes staiga pagrasino joms vėžiu, kurį laikė už uodegos. Merginos sukikeno, o Teja, sudėjusi lūpas tarsi bučiniui, pamerkė akį - jos tatuiruo­tas veidas atrodė bjauriai.

- Laukinės kaip miško katės - sumurmėjo Geraltui Trikuosis. - Nuolat reikia stebėti. Jos, branguti, tik švyst blykst, ir apsižiūrėt nespėji, kai ap­link ant grindų pilna žarnų. Tačiau vertos visų pasaulio turtų. K a d tu ži­notum, ką jos sugeba...

- Žinau, - linktelėjo galvą Geraltas. - Geresnę palydą sunku surasti. Zerikanietės gimusios kovoti , jas nuo vaikystės kautis moko.

- Ne apie tai kalbu, - Borchas išspjovė ant stalo vėžio koją. - Turėjau omeny jų gabumus lovoje.

Geraltas sunerimęs dėbtelėjo į merginas. A b i šypsojosi. Veja žaibišku, beveik nepastebimu judesiu siektelėjo pusdubenio. Žiūrėdama į raganių primerktomis akimis, triukšmingai perkando iš indo ištrauktą kiautą. Jos lūpos blizgėjo nuo sūraus vandens. Trikuosis garsiai atsirūgo.

- Tai vadinasi, Geraltai, - tarė jis, - slibinų nemedžioji - nei žalių, nei kitokių. Turėsiu omenyje. O kodėl, jei galima paklausti, tik trijų spalvų?

- Teisingiau, keturių. - Minėjai tris. - Tave, Borchai, domina slibinai. Ar yra kokia nors ypatinga priežas­

tis? - Ne. V i e n iš smalsumo. - A h a . Kalbant apie spalvas - taip jau priimta skirstyti tikruosius slibi­

nus. Nors šis apibūdinimas nėra itin tikslus. Dažniausiai sutinkami žalieji slibinai yra veikiau pilkšvi - kaip paprasčiausi plėviasparniai. Raudonieji iš tikro yra rausvoki arba plytos spalvos. Didel ius , tamsiai rudus slibinus priimta vadinti juodaisiais. Rečiausi yra balti slibinai - niekad tokio nema­čiau. Gyvena jie tolimoje šiaurėje. Berods.

- Įdomu. O žinai, apie kokius dar slibinus girdėjau? - Žinau, - Geraltas gurkštelėjo alaus. - Apie tuos pačius, apie kuriuos

girdėjau ir aš. Apie auksinius. Tokių nėra. - Kuo remdamasis šitą tvirtini? Todėl, kad niekada nematei? Balto, ro­

dos, taip pat niekada nematei? - Ne apie tai kalbama. Už jūrų, Ofire ir Zangvebare, gyvena balti ar­

kliai juodais dryžiais. Jų irgi niekada nemačiau, bet žinau esant. O auksinis slibinas - mitologinė būtybė. Legenda. Kaip feniksas, pavyzdžiui. Feniksų ir auksinių slibinų nėra.

Veja, atsirėmusi alkūnėmis į stalą, smalsiai žiūrėjo į jį. - Tikriausiai žinai, ką kalbi, nes esi raganius, - Borchas iš statinaitės pa­

sėmė alaus. - Vis dėlto manau, kad kiekvienas mitas, kiekviena legenda privalo turėti kokias nors šaknis. O po tomis šaknimis būna kažkas pa­kasta.

- Pakasta, - patvirtino Geraltas. - Dažniausiai svajonės, troškimai, ilge­sys. Tikėjimas, kad galimybėms ribų nėra. O kartais - atsitiktinumas.

- Būtent, atsitiktinumas. Ga l kažkada ir gyveno auksinis slibinas - vie­nintelė ir nepakartojama mutacija?

- Jeigu tai tiesa, jį ištiko visų mutantų likimas. - Raganius nusigręžė. -Pernelyg skyrėsi nuo kitų, kad išliktų.

- Cha, - tarė Trikuosis, - dabar, Geraltai, prieštarauji gamtos dėsniams. Mano pažįstamas burtininkas paprastai sakydavo, kad gamtoje kiekviena būtybė turi savo tąsą, tad vienaip ar kitaip išliks. Viena baigtis - tai kitos pradžia. Nėra galimybių ribos, bent jau gamta tokios nežino.

- Didis optimistas buvo tavo pažįstamas burtininkas. Tik į vieną smul­kmeną jis neatkreipė dėmesio: į gamtos padarytą klaidą. Arba į klaidą žai-dusiųjų su ja. Auksinis slibinas ir į jį panašūs mutantai, jeigu ir egzistavo, išlikti negalėjo. Sukliudė labai natūrali galimybių riba.

- Ir kokia gi tai riba? - Mutantai , Borchai, - Geralto skruostų raumenys stipriai virptelėjo, -

mutantai yra sterilūs. Tik legendose išlieka tie, kurie negali išlikti gamto­je. Tik legenda ir mitas nežino galimybių ribos.

Trikuosis tylėjo. Geraltas pažvelgė į merginas, į jų staiga surimtėju­sius veidus. Veja netikėtai palinko į jo pusę ir apkabino kaklą tvirta rau­meninga ranka. Raganius skruostu pajuto jos drėgnų nuo alaus lūpų pr i ­silietimą.

- Tu joms patinki , - lėtai ištarė Trikuosis. - K a d mane perkūnas - tu joms patinki .

- Kas čia nuostabaus? - liūdnai nusišypsojo raganius. - Nieko. Tik reikia aplaistyti. Seimininke! Antrą statinaitę! - Nekvail iok. Daugiausia - ąsotį. - Du ąsočius! - suriaumojo Trikuosis. - Teja, turiu trumpam išeiti. Zerikanietė atsistojo, paėmė nuo stalo kardą, ilgesingai nužvelgė salę.

Ir nors anksčiau, kaip pastebėjo raganius, kelios poros akių, žiūrėdamos į išsipūtusį kapšą, žibėjo negera ugnimi , niekas kažkodėl neskubėjo eiti paskui kiek svyrinėjantį Borchą, taikantį pro duris kieman. Teja, patrau­kusi pečiais, nusekė paskui darbdavį.

- Kuo tu iš tiesų vardu? - paklausė Geraltas pasilikusiąją užstalėje. Žybtelėjo balti Vejos dantys. Jos palaidinė buvo smarkiai atlapota...

beveik i k i galimybių ribos. Raganius neabejojo, jog tai-dar vienas iššūkis sėdintiems salėje.

- Alveaenerle. - Gražu, - raganius neabejojo, kad zerikanietė atkiš lūputes ir mirkte­

lės jam. Neapsiriko. - Veja? - Hm? - Kodėl keliaujate su Borchu? Jūs - laisvos kovotojos? Ar gali atsakyti? - H m . - H m , ką? - Jis yra. . . - raukydama kaktą zerikanietė ieškojo žodžių. - Jis yra.. .

pats... gražiausias. Raganius palingavo galvą. Kriterijai, kuriais vadovavosi moterys, ver­

tindamos vyrų patrauklumą, ne pirmą kartą jam pasirodė nesuprantami. Trikuosis, segiodamasis kelnes ir garsiai nurodinėdamas smuklinin­

k u i , įgriuvo į kamaraitę. Teja, atsilikusi du žingsnius nuo jo, apsimesda­ma nuobodžiaujančia, dairėsi po smuklę, o pirkl ia i ir sielininkai stropiai vengė jos žvilgsnio. Veja iščiulpė dar vieną vėžį ir kartkartėmis siuntė ra­ganiui iškalbingus žvilgsnius.

- Užsakiau dar po ungurį, šįkart - po keptą, - Trikuosis sunkiai atsisė­do, žvangindamas neužsegtu diržu. - Privargau su tais vėžiais, tad praal-kau. Ir dėl tavo nakvynės sutariau, Geraltai. Nėra prasmės tau nakčia val­kiotis. Dar pasil inksminsim. Į jūsų sveikatą, merginos!

- Vessekheal, - taure jam saliutuodama atsakė Veja. Teja mirktelėjo ir pasirąžė, o įspūdinga krūtinė, nepateisinusi Geralto vilčių, neperplėšė jos marškinių.

- Pasilinksminsim, - Trikuosis persisvėrė į kitą stalo pusę ir pliaukšte­lėjo Tėjai per užpakaliuką. - Pasi l inksminsim, raganiau. E i , šeimininke! Lėk čionai!

Smuklininkas skubiai pribėgo, šluostydamasis į prijuostę rankas. - Ar turi rėčką? Skalbimui, tokią tvirtą ir didelę? - Kokio didumo, pone? - Keturiems asmenims. - Ke... turiems... - smuklininkas išsižiojo... beveik i k i galimybių ribos. - Keturiems, - traukdamas iš kišenės išpampusį kapšą, patvirtino Tri ­

kuosis. - Surasim, - aplaižė lūpas smuklininkas. - Pu iku , - nusijuokė Borchas. - Liepk nunešti ją į viršų mano kamba­

rin ir pripilt i karšto vandens. Vikr ia i , branguti. Taipogi ir alaus liepk tenai nunešti - kokius tris ąsočius.

Zerikanietės sukikeno ir abi vienu kartu mirktelėjo. - Kurią renkiesi? - paklausė Trikuosis. - Ei? Geraltai? Raganius pasikasė pakaušį. - Žinau, kad nelengva pasirinkti, - supratingai pasakė Trikuosis. - Pa­

čiam kartais sunkoka. Gerai, rėčkoj nutarsim. E i , merginos! Padėkit man užlipti laiptais!

III

A n t tilto buvo užkarda. Kelią kirto ilgas tvirtas rąstas, užkeltas ant medinių ožių. Prieš jį ir už jo stovėjo alebardininkai, vilkintys odines, me­talo kniedėmis nusagstytas striukes ir šarvų gobtuvus. Virš užtvaros van­giai plevėsavo skaisčiai raudona vėliava su sidabro grifu.

- Koks dar velnias? - nustebo Trikuosis, žingine jodamas artyn. - Ne­galima joti?

- Garantinį raštą turit? - neištraukdamas iš burnos šakelės, kurią, ne­žinia ar iš bado, ar neturėdamas ko veikti , žiaumojo, paklausė arčiausiai stovintis alebardininkas.

- Koks raštas? Kas čia nutiko, maras? O gal karas? Kieno įsakymu už­tverėte kelią?

- Karaliaus Nidamiro, Caingorno valdovo, - sargybinis perstūmė šake­lę į kitą burnos kampą ir mostelėjo vėliavos pusėn. - Be rašto į kalnus ne­valia.

- Kažkokia kvailystė, - pavargusiu balsu tarė Geraltas. - Cia juk ne Caingornas, o Dyklaukio valdos. Tai Dyklaukis, o ne Caingornas ima mo­kestį už Bra tiltus. K u o čia dėtas Nidamiras?

- Manęs neklauskite, - sargybinis išspjovė šakelę. - Ne mano reikalas. M a n kad tik popierius patikrinti . Jei norit, kalbėkit su mūsų dešimtinin­k u . -

- O kur jis?

- Ten, už muitininko trobos, saulutėje šildosi, - tarė alebardininkas, žiūrėdamas ne į Geraltą, o į plikas, tingiai balnuose besirąžančių zerikanie-čių šlaunis.

Už muitininko namelio, ant sausų rąstigalių krūvos, sėdėjo sargybinis ir alebardos kotu smėlyje piešė moteraitę, o teisingiau - jos dalį, matomą iš neįprastos perspektyvos. Greta, švelniai braukdamas liutnės stygas, pu­siau gulomis tysojo liesas vyras, prisidengęs akis originalaus kirpimo sly­vų spalvos kepurėle, papuošta sidabro sagtimi ir i lga, virpančia gervės plunksna.

Geraltas pažino tą kepurėlę ir plunksną, garsėjančias nuo Buinos i k i Jarugos, žinomas dvaruose, tvirtovėse, užeigose, smuklėse ir viešnamiuo­se. Ypač viešnamiuose.

- Vėdryne! - Raganius Geraltas! - iš po atsmauktos kepurėlės sužiuro linksmos

mėlynos akys. - Tai bent! Ir tu čia? Gal netyčia turi garantinį raštą? - Ko jūs čia vis i su tuo raštu? - raganius iššoko iš balno. - Vėdryne,

kas čia vyksta? Aš ir šis riteris - Borchas Trikuosis su palyda - norėjome nukakti į kitą Bra krantą. Paaiškėjo, kad negalime.

- Aš taip pat negaliu, - Vėdrynas atsistojo, nusitraukė kepurėlę ir pa­brėžtinai elegantiškai nusilenkė zerikanietėms. - Manęs irgi nenori leisti kitan krantan. Manęs - Vėdryno, paties garsiausio menestrelio ir poeto, žinomo aplinkui tūkstančio mylių spindul iu - nepraleidžia štai šitas de­šimtininkas, nors, kaip matote, taip pat yra menininkas.

- Nė vieno nepraleisiu be garantinio rašto, - niūriai tarė dešimtininkas ir dūrė koto galu į smėlį, šia esmine detale baigdamas savo piešinį.

- Na ir apsieisime, - pasakė raganius. - Josime kairiuoju krantu. Taip kelias i k i Hengforso ilgesnis, bet ką darysi, jei kitaip negalima.

- Iki Hengforso? - nustebo dainius. - Tai tu, Geraltai, ne paskui N i d a -mirą keliauji? Ne slibino medžioti?

- Kokio slibino? - susidomėjo Trikuosis. - Nežinote? Tikrai nežinote? N a , tuomet, ponai, privalau jums viską

papasakoti. Vis tiek čia laukiu - gal jos pro šalį koks žmogelis su raštu, pa­žįstantis mane, ir leis prisijungti. Sėskitės.

- Minutėlę, - tarė Trikuosis. - Saulė beveik tris ketvirčius l ink zenito užkopusi, o mano gerklė velniškai išdžiūvusi. Ką čia sausa burna šnekė­sim. Teja, Veja, grįžkite risčia miestelin ir nupirkite statinaitę.

- Patinkate man, pone... - Esu Borchas, vadinamas Trikuosiu. - Vėdrynas, vadinamas Neprilygstamuoju. K a i kurių merginų. - Pasakok, Vėdryne, - nekantravo raganius. - Nesiruošiame čia styroti

i k i vakaro. Dainius pirštais apkabino liutnios grifą, veržliai perbraukė stygas. - Kaip pageidausite - eilėmis ar paprastai? - Paprastai.

- Labai prašau, - liutnės Vėdrynas nepadėjo. - Tad paklausykit , k i l ­mingieji ponai, kas nutiko prieš savaitę netoli laisvojo miesto, D y k l a u k i u vadinamo. Ogi rytui vos brėkštant, tik saulelei nurausvinus miglos skrais­tę, virš laukų nusidriekusią...

- Žadėjai paprastai, - priminė Geraltas. - Taigi ar ne taip? Na gerai, gerai. Suprantu. Trumpai , be metaforų. Į

ganyklas prie Dyklaukio atskrido slibinas. - Ėėėė, - tarė raganius. - Net ik iu , kad tai tiesa. Jau daugel metų šiose

apylinkėse niekas neregėjo slibino. Ar tik nebuvo čia paprasčiausias plė-viasparnis? Pasitaiko tokių didelių plėviasparnių, beveik kaip...

- Raganiau, neįžeidinėk manęs. Žinau, ką šneku. Aš jį mačiau. Ir pa­sisek tu man šitaip, jog kaip tik buvau Dyklaukio turguje, pats viską regė­jau. Baladė jau baigta, bet jūs nenorėjote...

- Pasakok. Ar didelis buvo? - Ilgas kaip trys arkliai . Ties sprandu - ne aukštesnis už arklį. Tik

daug storesnis. Pilkas it smėlis. - Žalias, vadinasi. - Taip. Netikėtai atlėkė, įpuolė tiesiai avių bandon, išvaikė piemenis,

nudaigojo daugiau nei tuziną gyvulių, keturis surijo ir nuskrido. - Nuskrido. . . - palingavo galvą Geraltas. - Ir viskas? - Ne. Nes kitą rytą vėl atlėkė, šįkart arčiau miestelio. Nusileido tiesiai

į bobų, skalbiančių žlugtą ant Bra kranto, būrį. Na ir nešė jos kudašių, žmogau! Gyvenime taip nesijuokiau. O slibinas apsuko porą ratų virš Dyklaukio ir nuskrido ganyklų link. Ten vėl griebė avis. Tik tuomet pra­sidėjo sąmyšis ir netvarka, nes anksčiau mažai kas tikėjo piemenimis. Burmistras sušaukė vietos rinktinę ir cechus, bet kol tie spėjo susirikiuoti, prastuomenė paėmė vairą į savo rankas ir viską sutvarkė.

- Kaip? - Įdomiu, liaudišku b u d u . Čionykštis meistras batsiuvys, kažkoks

Ožiakrimtis, sugalvojo, kaip bjaurybę nudėti. Jis užmušė avį, tirštai p r i ­kimšo čemerių, vilkuogių, nuodingosios šunpetrės, sieros ir batsiuvių der­vos. K a d būtų tikriau, vietos vaistininkas v i d u n supylė d v i kvortas savo gamybos mikstūros nuo šunvočių, o žynys iš Krėvės šventyklos pasimel­dė prie dvėselienos. Po to tą paruoštą avelę, parėmę mietu, pastatė v idury bandos. Tiesą sakant, niekas netikėjo, kad slibinas susigundys tuo per mylią dvokiančiu šūdu, tačiau tikrovė pranoko visus lūkesčius. Nekreip­damas dėmesio į gyvas ir bliaunančias aveles, bjaurybė prarijo auką kartu su mietu.

- O toliau? Vėdryne, kalbėk gi. - O ką aš veikiu? Juk kalbu. Klausykit , kas buvo toliau. Laiko praėjo

ne daugiau, nei patyręs vyras trunka išvarstyti damos korsetą, kai slibinas riaumodamas staiga ėmė per abu galus leisti dūmus. Vertėsi kūlio, bandė pakilt i , po to sudribo ir nebejudėjo. Dvejetas savanorių nuėjo patikrinti , ar nunuodyta bjaurybė dar kvėpsi. Savanoriai - vietos karstadirbys bei

kvailelis, sumeistrautas silpnaprotės medkirčio dukters ir samdomų ieti-ninkų padalinio, dar karvedžio Nužibobo sukilimo laikais traukusio per Dyklaukį.

- Bet ir meluoji tu, Vėdryne. - Nemeluoju, tik pagražinu, o tai jau skirtumas. - Nedidelis. Pasakok, laiko gaila. - Taigi, kaip minėjau, karstadirbys ir narsusis idiotas nuėjo žvalgybon.

Po to jiems supylėme po mažą, bet akį džiuginantį pilkapėlį. - Aha , - pasakė Borchas. - Vadinasi, slibinas dar buvo gyvas. - O kaipgi, - linksmai tarė Vėdrynas. - Gyvas. Bet toks silpnas, kad ne­

surijo nei karstadirbio, nei puskvailio, tik kraują nulaižė. Po to, dideliam aplinkinių nus ivyl imui , labai sunkiai pakilęs - nuskrido. Kas pusantro šimto uolekčių triukšmingai krisdavo žemėn ir vėl pakildavo. Retsykiais rėpliojo, vilkdamas užpakalines letenas. Drąsesni, nepaleisdami iš akių, nusekė paskui. Ir žinote, ką?

- Kalbėk, Vėdryne. - Slibinas nusileido Pelėsakalių Kalnų tarpekliuose, netoli Bra ištakų,

ir pasislėpė tenykštėse olose. - Dabar viskas aišku, - pratarė Geraltas. - Slibinas tose olose nugrimz­

dęs į letargą, matyt, šimtmečius lindėjo. Girdėjau apie tokius atsitikimus. Ten turi būti ir jo lobynas. Dabar žinau, kodėl užtvėrė tiltą. Kažkas ant to lobio nori uždėti savo leteną. O tas "kažkas" - Nidamiras iš Caingorno.

- Taip ir yra, - patvirtino trubadūras. - Visas Dyklaukis net spirga, nes ten manoma, kad slibinas bei tas lobis jiems priguli . Tačiau su Nidamiru susikibti nedrįsta. Nidamiras - tai vaikigalis, kuriam dar barzda nedygsta, bet spėjęs įrodyti, jog su juo neverta peštis. To slibino jam velniškai reikia, todėl taip mitriai sukruto.

- N o r i pasakyti - reikia lobio? - Taigi kad labiau slibino, nei lobio. Matot, Nidamiras tiesia nagus į

gretimą Maleoro kunigaikštystę. Ten, po staigios ir keistos kunigaikščio mirties, l iko, taip sakant, lovai tinkamo amžiaus kunigaikštytė. Maleoro didikai į Nidamirą bei kitus konkurentus žiūri suraukę nosis, nes žino, jog naujas valdovas jiems stipriai suverš žąslus - priešingai tai snarglei ku­nigaikštytei. Todėl jie kažkur atkasė seną apdulkėjusią pranašystę, bylo­jančią, kad karūna ir mergiotės ranka priklausys tam, kuris nudobs slibi­ną. Kadangi čia slibino niekas jau ištisus amžius nematė, tai manė, jog bus ramu. Nidamiras, aišku, pasišaipė iš legendos - būtų Maleorą jėga pa­ėmęs, ir tiek, bet čia užgriuvo žinia apie Dyklaukio slibiną, tad sumojo galįs sutriuškinti Maleoro diduomenę jų pačių ginklu. Jeigu pasirodytų ten, nešinas slibino galva, liaudis jį sveikintų kaip dievų siųstą valdovą, o didikai nedrįstų net cyptelėti. Stebitės, jog nurūko paskui tą slibiną kaip katė su pūsle? Ir būtent paskui tokį, kuris vos kojas pavelka? Tai netikė­tas laimikis, l ikimo dovana, po šimts pypkių.

- O kelius nuo priešininkų užtvėrė.

- Tikriausiai . Ir nuo Dyklaukio žmonelių. Be to, po visą apylinkę iš­siuntinėjo raitus pasiuntinius su įsakymais. Tiems, kuriems privalu tą sl i­biną užmušti, nes pats Nidamiras neturi nė menkiausio noro su kardu olon lįsti. A k m i r k s n i u buvo sušaukti žymiausi slibinmušiai. Daugelį, Ge­raltai, tikriausiai pažįsti.

- Galbūt. Kas atvyko? - Eikas iš Deneslės, tai viens. - K a d jį kur... - raganius tyliai švilptelėjo. - Dievobaimingasis ir doro­

vingasis Eikas, patsai riteris be dėmės. - Pažįsti jį, Geraltai? - paklausė Borchas. - Ar tikrai jis toks slibinų siau­

bas? - Ne tik slibinų. Eikas susidoroja su bet kokia pabaisa. Žudė net man-

tikoras ir grifus. Girdėjau, kad pribaigė ir keletą slibinų. Smarkus vyras. Tačiau, niekšas, gadina man verslo reikalus, nes neima pinigų. Kas dar, Vėdryne?

- Kir t ika i iš Krinfr ido. - N a , tai slibinui galas. Net jei ir pasveikti suspėjo. Ta trijulė - gerai su­

sigiedojusi šutvė. Kovoja ne i t in garbingai, bet visada sėkmingai. Išmušė visus plėviasparnius ir šakiauodegius Redanijoj, tuo pačiu nukirsdindami tris raudonuosius slibinus ir vieną juodąjį. O tai - šis tas. Ar jau visi?

- Ne. Prisijungė dar šešetas nykštukų, vadovaujamų Jarpeno Zigrino. - Nepažįstu tokio. - O apie slibiną Okvistą iš Kvarco Kalno girdėjai? - Girdėjau. Ir mačiau brangakmenius iš jo lobyno. Buvo ten nuostabių

spalvų safyrai ir vyšnios didumo deimantai. - N a , tuomet žinok, kad būtent Jarpenas Zigrinas ir jo nykštukai su­

dorojo Okvistą. A p i e tai ir baladė buvo sudėta, tačiau nevykusi , nes ne mano. Jei negirdėjai - nieko nepraradai.

- Tai jau visi? - Taip. Tave išskyrus. Tvirtinai apie slibiną nieko negirdėjęs - kas ži­

no, gal ir tiesa. Bet dabar jau žinai. Ir ką? - Ogi nieko. Tas slibinas manęs nedomina. - Cha! G u d r u , Geraltai. Nes vis tiek neturi karališkojo rašto. - Sakau dar sykį: man tas slibinas nerūpi. O tau, Vėdryne? Kas tave

traukia ton pusėn? - Aišku kas, - trubadūras patraukė pečiais, - Tur iu suktis įvykių bei

įdomių renginių verpete. Gandas apie kovą su šiuo slibinu pasklis toli. Ži­noma, galėčiau sudėti baladę tik kalbų pasiklausęs, tačiau, dainuojama to, kuris savo akimis regėjo kovą, ji skambės kitaip.

- Kovą? - nusijuokė Trikuosis. - Greičiau kažką panašaus į kiaulės skerdimą ar dvėselienos mėsinėj imą. Klausau ir negaliu atsistebėti. Šlovin­gi karžygiai lekia čionai kiek žirgai neša, kad paskerstų stimpantį slibiną, nunuodytą kažkokio mužiko. Juokas ima ir vemti noris.

- Klyst i , - tarė Geraltas. - Jeigu nuodai slibino išsyk ne pribaigė, tai jo

organizmas juos tikriausiai nugalėjo, ir slibinas vėl kupinas jėgų. Tačiau tai nėra svarbu. K i r t ika i iš Kr infr ido vis tiek jį užmuš, bet be kovos, jei nori žinoti, apsieita nebus.

- Dedi viltis į kirtikus, Geraltai? - Aišku. - Būtent, - atsiliepė i k i tol tylėjęs sargybinis dailininkas. - Slibiniokas

- stebuklingas padaras, kitaip jo nenudėsi, kaip tik burtais. Jei kas ir susi­doros su juo, tai tik ta burtininkė, kur i čia vakar prajojo.

- Kas? - sukluso Geraltas. - Burtininkė, - pakartojo sargybinis. - Sakau juk. - Vardą pasakė? - Sakė, bet pamiršau. Raštą turėjo. Jauna, savaip graži, bet jau tos

akys... Patys žinote, ponai. Kūnas žmogui pagaugais nueina, kai tokia pa­žvelgia.

- Vėdryne, ar apie šitai žinai ką nors? Kas čia galėtų būti? - Ne, - susiraukė dainius. - Jauna, graži ir tos akys. Irgi mat žymės. V i ­

sos tokios. Nė viena mano pažįstama burtininkė - o pažįstu daugybę - ne­atrodo vyresnė nei dvidešimt penkerių, na, trisdešimt metų, nors, viena kita, girdėjau, mena laikus, kai giria ošė ten, kur šiandien Naujamiestis stūkso. Aišku, vis tie eliksyrai iš mandragoros. Ir į akis sau mandragorą la­šina, kad blizgėtų. Nebūtų bobos.

- Ar ne rudaplaukė? - paklausė raganius. - Ne, pone, - atsakė dešimtininkas. - Juoduke. - O arklys kokio plauko? Bėras su balta žvaigžde? - Ne. Juodas kaip ir j i . Taigi, ponai, sakau jums, ji slibiną užmuš. Sli­

binas - burtininkų darbas. Žmogaus jėgų tam nepakanka. - Įdomu, ką pasakytų batsiuvys Ožiakrimtis, - nusijuokė Vėdrynas. -

Jeigu jis būtų turėjęs po ranka ką stipresnį, negu čemerys ar vilkuogės -džiūtų šiandien slibino oda Dyklaukyje ant statinių tvoros, baladė būtų baigta, o aš neblukčiau čia saulėkaitoje...

- Kas nutiko, kad Nidamiras nepasiėmė tavęs kartu? - paklausė Ge­raltas, šnairomis žiūrėdamas į poetą. - Juk buvai Dyklaukyje, kai jis žygin patraukė. A r g i karalius nemėgsta menininkų? Kas nutiko, kad čia gelsti, o ne šalia karališkosios balnakilpės muzikuoji?

- Kalta viena jauna našlė, - niūriai tarė Vėdrynas. - Velnia i griebtų. Siek tiek palėbavau, o kitą dieną Nidamiras su visa svita jau buvo anapus upės. Kartu netgi tą Ožiakrimtį ir žvalgus iš Dyklaukk) rinktinės paėmė, tik mane pamiršo. Aiškinu, aiškinu dešimtininkui, o jis - savo...

- Yra raštas - praleidžiu, - abejingai tarė alebardininkas, šlapindamasis ant muitininko namelio sienos. - Nėra rašto - neleidžiu. Toks įsakymas...

- O, - nutraukė jį Trikuosis, - merginos su alumi grįžta. - Ir ne vienos, - atsistodamas pridūrė Vėdrynas. - Pažiūrėkit, koks žir­

gas. Kaip slibinas.

N u o beržynėlio pusės šuoliais lėkė zerikanietės, iš šonų spausdamos raitelį, sėdintį ant didelio, nerimastingo kovinio eržilo.

Raganius taip pat atsistojo. Raitelis vilkėjo alyvų spalvos aksomo palaidinę sidabro apvadais ir

trumpą apsiaustą, apsiūtą sabalų kailiais. Jis tiesus sėdėjo balne ir išdidžiai žvelgė į juos. Geraltas tokio žvilgsnio nemėgo.

- Sveiki, ponai. Esu Doregarajus, - prisistatė raitelis, lėtai ir didingai lipdamas iš balno. - Magistras Doregarajus. Juodasis magas.

- Magistras Geraltas. Raganius. - Magistras Vėdrynas. Poetas. - Borchas, vadinamas Trikuosiu. O su mano merginomis, kurios kaip

tik kaištį iš statinaitės traukia, jau susipažinai, pone Doregarajau. - Tiesą sakant, taip, - tarė burtininkas net nešyptelėjęs. - Aš ir gražio­

sios kovotojos iš Zerikanijos jau pasisveikinome. - N a , tai į sveikatą! - Vėdrynas išdalijo Vejos atneštus odos puodukus.

- Išgerkite su mumis, pone burtininke. Pone Borchai, ar dešimtininkui įpilti?

- Aišku. Eikš pas mus, kary. - Manau, - siurbtelėjęs mažą elegantišką gurkšnelį, tarė magas, - kad

prie užkardos ant tilto jus atvedė tas pats tikslas, kaip ir mane. - Jeigu turite omenyje slibiną, pone Doregarajau, - pasakė Vėdrynas,

- tai, tiesą sakant, taip ir yra. N o r i u ten būti ir sudėti baladę. Deja, štai šis dešimtininkas, žmogėnas, kaip matyti, nemokantis elgtis padorioje drau­gijoje, nenori manęs praleisti. Reikalauja garantinio rašto.

- Prašom atleisti. - Alebardininkas išgėrė savo alų ir sučepsėjo. - Ga­vau griežčiausią įsakymą - nieko be rašto neleisti. Bet atrodo, jog visas Dyklaukis susėdo vežimuosna ir ketina traukti į kalnus medžioti slibino. M a n liepta...

- Tavasis įsakymas, kareivi, - suraukė antakius Doregarajus, - skirtas valkatoms, galintiems trukdyti , mergšėms, platinančioms paleistuvystę ir bjaurias ligas, piktadariams, padugnėms bei dykinėtojams. Bet ne man.

- Nė vieno be rašto neleisiu, - pasišiaušė dešimtininkas. - Prisiekiu.. . - Neprisiekinėk, - nutraukė jį Trikuosis. - Verčiau dar išgerk. Teja,

įpilk šiam narsiam kariūnui. Ir atsisėskime, ponai. Nedera kilmingiems žmonėms gerti stovint, paskubomis bei tinkamai nenusiteikus.

Vis i susėdo ant sienojų aplink statinaitę. Alebardininkas, tik ką įšventintas į didikus, net paraudo iš pasitenki­

n imo. - Gerk, šaunusis šimtininke, - paragino Trikuosis. - L y g ir dešimtininkas esu, ne šimtininkas, - dar labiau paraudo ale­

bardininkas. - Bet būtinai šimtininku tapsi, - iššiepė dantis Borchas. - Vyras tu gal­

votas, akimirksniu paaukštins. Doregarajus, atsisakęs antros taurės, atsigręžė į Geraltą.

- Miestelyje dar kalba apie basiliską, garbusis raganiau, o tu jau, kaip matau, į slibiną dairaisi, - tyliai pasakė burtininkas. - Įdomu, ar tau taip grynųjų reikia, ar tik dėl malonumo žudai pasmerktus išnykti padarus?

- Keistas smalsumas, - tarė Geraltas, - to, kuris galvotrūkčiais dumia į slibino skerstuves, idant išmuštų jam dantis - tokius vertingus, gaminant stebuklingus vaistus ir eliksyrus. Ar tai tiesa, garbusis burtininke, jog tie, kurie išmušti dar gyvam slibinui - patys geriausi?

- Tikrai žinai, jog dėl jų ten vykstu? - Žinau. Tačiau tave kai kas jau aplenkė, Doregarajau. Neseniai čia

prajojo viena iš jūsų brolijos - su karališkuoju raštu, kurio tu neturi. Juo­daplaukė, jei tau įdomu.

- Ant juodžio? - L y g ir taip. - Jenefer, - niūriai ištarė Doregarajus. Raganius krūptelėjo. Įsivyravo tyla, kurią nutraukė būsimojo šimtininko bliovimas. - Nė vieno... be rašto... - Dviejų šimtų lintarų užteks? - Geraltas ramiai išsitraukė iš kišenės

kapšą, gautą iš storojo vaito. - Geraltai, - paslaptingai nusišypsojo Trikuosis, - .vis dėlto... - Atleisk man, Borchai. Gaila, tačiau su jumis į Hengforsą nejosiu. Gal

kitą kartą. Gal dar susitiksim. - Niekas manęs Hengforse nelaukia, - lėtai tarė Trikuosis. - Ničniekas,

Geraltai. - Slėpkit tą kapšą, pone, - grėsmingai ištarė būsimasis šimtininkas. -

Tai paprasčiausias bandymas papirkti . Ir už tris šimtus neleisiu. - O už penkis šimtus? - Borchas išsitraukė savo piniginę. - Slėpk kap­

šelį, Geraltai. Aš užmokėsiu muitą. M a n jau ima patikti. Penki šimtai, po­ne kary. Po šimtinę nuo galvos, įskaitant mano mergaites, kaip vieną dai­lų asmenį. Ką?

- Ojojoj, oi, oi, - susirūpino būsimasis šimtininkas, slėpdamas po striu­ke Borcho kapšą. - Ką aš pasakysiu karaliui?

- Pasakysi jam, - išsitiesdamas ir traukdamas iš už diržo įmantrią dramblio kaulo burtalazdę, tarė Doregarajus, - kad pasižiūrėjus tave su­kaustė baimė.

- Į ką pasižiūrėjus, pone? Burtininkas mostelėjo lazdele, sušuko užkeikimą. Pušis, augusi ant

upės šlaito, pliūptelėjo ugnimi , visa - nuo žemės i k i pat viršūnės - aki­mirksniu apsisiautė šėistan xiomis liepsnom.'s.

- Ant arklių! - pašokdamas Vėdrynas užsimetė liutnią ant pečių. - Ant arklių, ponai! Ir panaitės!

- Salin užtvarą! - sustūgo alebardininkams turtingasis dešimtininkas, turintis dideles galimybes tapti šimtininku.

A n t tilto, už užtvaros, Veja įtempė pavadį, žirgas ėmė trypti vietoje,

dudenti kanopomis į tašytus rąstus. Mergina, purtydama kasas, verian­čiai suriko.

- Teisingai, Veja! - pritarė Trikuosis. - P irmyn, gerbiamieji, ginkit ar­klius! Josim zerikanietiškai - su dundesiu ir švilpesiu!

I V

- Tik pažiūrėkit, - tarė Boholtas, vyriausias iš kirtikų - didžiulis ir gre­mėzdiškas tarsi seno ąžuolo kamienas. - Nidamiras jūsų, garbieji ponuliai, neišgujo į visas keturias puses, nors tikėjausi, jog taip įvyks. Ką gi , ne mums, vargetoms, abejoti karališkų sprendimų teisingumu. Prašom prie laužo. Taisykitės guolius, vyručiai. Pasakyk atvirai, raganiau, apie ką tu su tuo karal ium kalbėjai?

- Apie nieką, - atsakė Geraltas, patogiau atremdamas nugarą į ugnies pusėn paslinktą balną. - Jis net iš šėtros neišėjo. Tik atsiuntė tą savo pa­stumdėlį, kaip jį ten...

- Gylenšterną, - pasufleravo drūtas barzdotas nykštukas Jarpenas Z i g -rinas, įstumdamas ugnin iš tankynės atitemptą milžinišką smalingą išvar­tą. - Pasipūtusi baidyklė. Nutukęs meitėlis. K a i tik prisijungėm, anas at­ėjo, nosį i k i debesų užrietė, fe, fe. "Atminki t , nykštukai, - tarė, - kas čia vadovauja, o kas privalo paklusti. Čia įsakinėja karalius Nidamiras, o jo žodis - įstatymas", - ir taip toliau. Stovėjau, klausiausi ir galvojau, kad liepsiu savo vyrukams pargriauti jį žemėn ir apčiurkšiu jo apsiaustą. Bet nepanorau, žinote, nes vėl kalbos būtų pasklidusios, kad nykštukai pik­čiurnos, nenaudėliai, kalės vaikai ir kad neįmanomas... kaip tas, rupūžė, vadinasi... sambūvis, ar kaip jį ten. Ir vėl kur nors, kokiame nors mieste­lyje, kiltų skerdynės. Tad mandagiai klausiausi ir galvą linksėjau.

- Ko gero, ponas Gylenšternas nieko kita nemoka, - pasakė Geraltas. -Nes ir mums tą patį paporino, todėl irgi teko galvas kinkuoti .

- O aš manau, - tiesdamas gūnią ant žabarų krūvos, atsiliepė kitas kir­tikas, - blogai Nidamiras padarė, kad jūsų neišvijo. To slibino medžioti sė­lina tiek žmogelių, jog net baisu žiūrėti. Visas skruzdėlynas. Tai jau ne žy­gis, o laidotuvių eisena kapinyno link. Aš, pavyzdžiui, kamšalynėje grūs­tis nemėgstu.

- N u r i m k , Griautuk, - pasakė Boholtas. - Krūvoje keliauti - saugiau. Tu ką, niekad nėjai slibinų medžioti? Visada paskui slibiną galybė žmo­gelių traukia - visas samplūdis - tikras viešnamis ant ratų. Bet vos, bjaury­bė, pasirodo, tai žinai, kas kovos lauke lieka. Mes, o ne kas kitas,

Boholtas akimirkai nutilo, smagiai gurkštelėjo iš didelio, vytelėmis api­pinto ąsočio, po to triukšmingai nusišnypštė ir atsikosėjo.

- Ki ta vertus, - tęsė jis, - patirtis rodo, jog pats smagumas ir pjautynės ne sykį prasideda tik užmušus slibiną, ir galvos lekia tada kaip kopūstai. Medžiokliai kits kitam į gerkles kimba tik ėmus dalintis lobį, Ką, Geral­tai? Ei? Ar aš neteisus? Raganiau, ar apkurtai?

- Žinau tokių nutikimų, - sausai patvirtino Geraltas. - Sakai, žinai. Tikriausiai iš nuogirdų, nes mano ausų nepasiekė žinia,

jog būtumei kada slibinus medžiojęs. Kaip gyvas negirdėjau, kad raganiai su slibinais kautųsi. Tad keista, jog čia pasirodei.

- Tiesa, - prakošė jauniausias iš kirtikų - Kenetas, pramintas Stiebgrau-žiu, - keista. O mes...

- Palauk, Stiebgraužy. Dabar aš kalbu, - nutildė jį Boholtas. - Tiesą sa­kant, nesiruošiu ilgai plepėti. Raganius irgi jau suprato, ką noriu pasakyti. Aš jį pažįstu, jis mane taip pat, i k i šiol kelio kits kitam neperbėgom, ma­nau, kad ir toliau taip bus. Nes žiūrėkit, vyručiai, jeigu, pavyzdžiui, aš ra­ganiui norėčiau sukliudyti dirbti ar sumanyčiau iš panosės nudžiauti gro­bį, tai šis vaikinas nieko nelaukęs šmaukštelėtų man savo raganišku skus­tuvu - ir būtų teisus. Tiesą kalbu?

Niekas nei patvirtino, nei prieštaravo. Neatrodė, jog Boholtui itin rū­pėtų viena ar kita.

- Taigi, - tęsė jis, - kaip jau esu sakęs, būryje keliauti saugiau. Draugi­joje ir raganius gali praversti. Vietovė čia laukinė, nuošali - jei priešais iš­šoktų kokia baidyklė ar rajūne, arba stryga - turėtume bėdos. O kad šalia bus Geraltas - išvengsime nelaimės, nes tai jo amatas. Tačiau slibinas - ne jo amatas. Tiesa?

Vėl niekas nei pritarė, nei ginčijosi. - Ponas Trikuosis, - perduodamas ąsotėlį nykštukui, tęsė Boholtas, -

keliauja drauge su Geraltu, ir tai man geriausias įrodymas. Kuris jums, Griautuk, Stiebgraužy, trukdo? Ne Vėdrynas, tikriausiai?

- Vėdrynas, - tarė Jarpenas Zigrinas, paduodamas ąsotėlį dainiui, - v i ­sada atsivelka, kai vyksta kas įdomaus. Ir visi žino, jog jis netrukdys, ne­padės ir žygio nesulėtins. Tarsi varnalėša šuns uodegoje. Tiesa, vaikinai?

" V a i k i n a i " - barzdoti kvadratiniai nykštukai - ėmė kvatoti, kratydami barzdas. Vėdrynas atsmaukė kepurėlę ant pakaušio ir gurkštelėjo iš ąso­tėlio.

- Aaaach, bjaurybė, - sustenėjo jis, gaudydamas orą. - Net kvapą gniaužia. Iš ko ji varyta? Iš skorpionų?

- Geraltai, man tik viena nepatinka, - perimdamas iš menestrelio indą, pasakė Stiebgraužys, - jog atsivedei čia burtininką. Čia nuo burtininkų jau ankšta darosi.

- Teisybė, - pritarė jam nykštukas. - Stiebgraužys tiesą sako. Tas Do­regarajus čia mums reikalingas kaip karvei balnas. Neseniai įsitaisėme nuosavą raganą, kilmingąją Jenefer, tfu, tfu.

- Taaip, - tarė Boholtas, gremždamas nagais savo tvirtą it jaučio spran­dą, nuo kurio ką tik nusisegė odinį, plieno spygliais nusagstytą antkaklį. - Burtininkų, garbieji ponuliai , čia tikrai daugoka. Per daug lygiai dviem. Ir pernelyg jie prie mūsų N i d a m i r o pr i l ipo. Tik pažiūrėkit, mes čia po žvaigždelėmis aplink laužą, o jie, gudriosios lapės, atleiskit už žodį, šilu­moj, karališkoj šėtroj jau kažką rezga. Nidamiras, ragana, burtininkas ir

Gylenšternas. O Jenefer pati blogiausia. Ar pasakyti jums, ką jie ten rezga? Kaip mus apmauti - štai ką.

- Ir stirnieną ryja, - niūriai įsiterpė Stiebgraužys. - O ką mes valgėm? Švilpiką! O kas, sakykit, yra švilpikas? Žiurkė, ne kas kita. Tai ką mes val­gėme? Žiurkę!

- Nieko baisaus, - tarė Griautukas. - Greitai paragausime slibino uode­gos. Nieko nėra skaniau už anglyse keptą slibino uodegą.

- Jenefer, - tęsė Boholtas, -^yra bjauri, pikta ir liežuvinga boba. Tai ne tavo mergikės, pone Borchai. Šios - tylios ir meilios. Štai, pažvelkite - at­sisėdo ant arklių, kardus galanda, o kai ėjau pro šalį ir šmaikščiai užkalbi­nau - nusišypsojo, dantukus parodė. Taip, jomis galima pasidžiaugti. Tai ne Jenefer, kur i vis velniavą rezga. Sakau jums, reikia būti budriems, nes iš mūsų sutarties liks tik mėšlo krūva.

- Kokios sutarties, Boholtai? - N a , Jarpenai, ar pasakysim raganiui? - Nėra ko slėpti, - tarė nykštukas. - Degtinėlės jau nebėr, - apversdamas ąsotėlį dugnu į viršų, įsiterpė

Stiebgraužys. - Tai atnešk. Esi jauniausias, gerbiamasis. Tą sutartį, Geraltai, patys su-

rašėm, nes mes - ne samdiniai ar kokie mokami tarnai, kuriuos N i d a m i ­ras, porą auksinių po kojomis numetęs, galėtų siųsti kautis su s l ibinu: mes pabaisą ir be Nidamiro sudorosim, o Nidamiras be mūsų - niekaip. Štai čia ir paaiškėja, kas daugiau vertas ir kieno dalis turi būti didesnė. Todėl reikalą išsprendėme teisingai - tie, kurie su kardu rankoje eis kautis ir paklos slibiną, pasiims pusę lobio. Nidamiras, naudodamasis prigimties ir titulo teise, šiaip ar taip, ketvirtadalį pasičiups. O kit i , jeigu kiek padės kovoti, kitą ketvirtadalį lygiomis dalimis pasidalys tarpusavyje. Ką apie tai manai?

- O ką apie tai mano Nidamiras? - Nepasakė nei " taip", nei "ne". Bet geriau tegul tas snarglius nešoki-

nėja. Kartoju, pats jis neis slibino galabyti, turės pasikliauti šio darbo meistrais, tai yra mumis - kirtikais bei Jarpenu ir jo vyrukais. Ne kas k i ­tas, o mes su slibinu akis į akį susitiksim. K i t i , taip pat ir burtininkai, jei­gu deramai pagelbės, pasidalys tarpusavyje ketvirtį lobio.

- Ką dar, be burtininkų, manote esant prie tų, kitų? - susidomėjo Vėdrynas.

- Tik jau ne muzikantus ir eiliakalius, - sugriaudėjo Jarpenas Zigrinas, - o tuos, kurie k i r v i u , bet ne liutne pasidarbuos.

- A h a , - žiūrėdamas į žvaigždėmis nusėtą dangų, tarė Trikuosis. - O kuo prisidės batsiuvys Ožiakrimtys ir jo šutvė?

Kažką nykštukų tarme murmėdamas, Jarpenas Zigrinas nusispjovė į laužą.

- Dyklaukio rinktinė pažįsta tuos sušiktus kalnus ir apsimeta esą ved­liai, - tyliai tarė Boholtas. - Todėl bus teisinga ir juos pri imti į dalybas. Štai

su batsiuviu kiek kitaip. Suprantate, bus negerai, jeigu prasčiokai įtikės, jog vos netoliese pasirodo slibinas, galima, einant pro šalį, nudrėbti jam nuodų ir toliau sau mergas javuose kirkint i , o žinovus kviestis nebūtina. K a i toks garsas pasklis, elgetomis išeisim. Ar ne?

- Teisybė, - pritarė Jarpenas. - Todėl aš jums sakau - batsiuvį turi ištik­ti netikėta nelaimė, kol tas išpera nepateko legendon.

- Jei turi , tai ir ištiks, - tarė Griautukas. - Aš susidorosiu. - O Vėdrynas, - pasigavo nykštukas, - baladėje jam iškars kailį ir iš­

juoks. K a d per amžių amžius anam būtų gėda ir negarbė. - K a i ką pamiršote, - pasakė Geraltas. - Yra čia vienas toks, galintis

jums kortas sumaišyti. Kuris nei tarsis, nei dalysis. Kalbu apie Eiką iš De-neslės. Snekėjotės su juo?

- Apie ką? - sugergždė Boholtas, lazda taisydamas pliauskas lauže. -Geraltai, su Eiku nepasikalbėsi. Jis nenutuokia apie dorą sandorį.

- K a i jojome mūsų stovyklos l ink, - pasakė Trikuosis, - sutikome jį. Apsiginklavęs ik i dantų klūpojo ant akmenų ir spoksojo į dangų.

- Jis visą kelią šitaip, - tarė Stiebgraužys. - Medituoja arba meldžiasi. Sako - taip reikia, nes dievai jam įsakę žmones nuo blogio sergėti.

- Pas mus Krinfride, - burbtelėjo Boholtas, - tokius laiko tvarte prira­kintus grandine ir duoda anglies gabalėlį - tuomet jie visokias keistybes ant sienų tėplioja. Bet užteks liežuvauti apie artimuosius, kalbėkime apie reikalus.

Į šviesos ratą tyliai įžengė neaukšta jauna moteris, juodais, aukso tin­kleliu apgaubtais plaukais, susisupusi į vilnos apsiaustą.

- Kas čia taip dvokia? - apsimesdamas, kad jos nemato, paklausė Jar­penas Zigrinas. - Ar tik ne siera?

- Ne, - žiūrėdamas į šalį, Boholtas demonstratyviai truktelėjo nosį. -Tai muskusas arba ki t i kvepalai.

- Ne, tai tikriausiai. . . - išsiviepė nykštukas. - A k ! Tai juk kilmingoji ponia Jenefer! Sveika, sveika.

Burtininkė lėtai apžvelgė susirinkusius, akimirką jos spindinčių akių žvilgsnis stabtelėjo prie raganiaus. Geraltas šyptelėjo.

- Ar leisite prisėsti? - Žinoma, geradėja tu mūsų, - pasakė Boholtas ir žagtelėjo. - Sėskitės

štai čia, ant balno. Kenetai, pajudink užpakalį ir paduok garbiajai burti­ninkei balną.

- Girdžiu, jog apie reikalus kalbate. - Jenefer atsisėdo, ištiesdama dai­lias, juodomis kojinėmis aptemptas kojas. - Be manęs?-

- Nedrįsome trukdyti, - tarė Jarpenas Zigrinas, - tokios svarbios asme­nybės.

- Tu, Jarpenai, - pasukdama galvą nykštuko pusėn, primerkė akis Je-nifer, - geriau tylėk. Juk nuo pirmos dienos tyčia elgiesi su manimi kaip su tuščia vieta, oru, tad nevark, daryk taip ir toliau. Nes man tai irgi ne­trukdo.

- Ką jūs, ponia, - Jarpenas išsišiepė, atkišdamas nelygius dantis. - Tegul mane erkės apninka, jei nesielgiu su jumis geriau nei su oru. Orą, pavyz­džiui, kartais pagadinu, o jus nieku gyvu nedrįsčiau.

Sugriaudėjo garsus barzdotų "vaikinų" juokas, bet pastarieji tuoj pat nutilo, išvydę mėlyną pašvaistę, staiga apgaubusią burtininkę.

- Dar žodelį tarsi, ir iš tavęs, Jarpenai, liks vien pagadintas oras, - išta­rė Jenefer balsu,-kuriame suskambo metalinės gaidelės. - Ir juoda dėmė ant žolės.

- Iš tikrųjų, - krenkštelėjo Boholtas, sudrumsdamas įsivyravusią tylą. - Nut i lk , Zigrinai . Paklausykime, ką mums pasakys ponia Jenefer. Ką tik skundėsi, kad be jos kalbame apie reikalus. Todėl spėju, jog nor i mums kažką pasiūlyti. Paklausykime, garbieji ponuliai , ką gi pasiūlys. Svarbu tik, kad nesibaustų viena pati burtais slibiną nugalabyti.

- O ką? - Jenefer pakėlė galvą. - Manai , Boholtai, kad neįmanoma? - Ga l ir įmanoma. Bet mums neapsimoka, nes tuomet tikriausiai pa-

reikalautumėt pusės slibino lobio. - Mažų mažiausiai, - abejingai atsakė burtininkė. - N a , pati matot, jog toks sandėris mums nepriimtinas. Mes, ponia,

esame vargani kovotojai - jeigu grobis pasprunka iš panosės, tai badas akysna žvelgia. Rūgštynėmis ir balanda mintame...

- ...tik retsykiais šventadieniais švilpikais pasilepiname, - liūdnai įsiter­pė Jarpenas Zigrinas.

- ...šaltinio vandeniu užgeriame, - Boholtas gurkštelėjo iš ąsotėlio ir nusipurtė. - Mes, ponia Jenefer, neturime išeities. Arba grobis, arba žiemą mirtis patvory. Nes užeigos kainuoja.

- Ir alus, - pridūrė Griautukas. - Ir paleistuvės, - įsisvajojo Stiebgraužys. - Todėl, - Boholtas pažvelgė į dangų, - patys, be burtų ir jūsų pagalbos

užmušim slibiną. - Tu įsitikinęs? A t m i n k , Boholtai, jog yra galimybių ribos. - Gal ir yra, niekad nebuvau sutikęs. Ne , ponia. Kartoju - slibiną už­

mušime patys, be jokių burtų. - Tuo labiau, - pridūrė Jarpenas Zigrinas, - kad burtai greičiausiai i rgi

turi galimybių ribas, kurių - priešingai nei savų - nežinome. - Pats sumąstei, - lėtai paklausė Jenefer, - ar kas nors pagelbėjo? Ar tik

ne raganius, esantis šioje garbingoje draugijoje, suteikia jums tokį pasiti­kėjimą?

- Ne, - žiūrėdamas į Geraltą, kuris po galva pasikišęs balną ir tingiai iš­sitiesęs ant gūnios atrodė snaudžiąs, tarė Boholtas. - Raganius čia niekuo dėtas. Klausykit , garbingoji Jenefer, mes karaliui šį bei tą pasiūlėme - jis nesiteikė atsakyti. Mes kantrūs, palauksim i k i ryto. Jeigu karalius sutartį patvirtins - toliau josime kartu. Jei ne, mes grįžtame.

- Mes i rg i , - burbtelėjo nykštukas. - Jokių derybų nebus, - tęsė Boholtas. - Arba duok, arba dainuok. Po-

nia Jenefer, pakartokit mūsų žodžius Nidamirui . O jums tiek pasakysiu -sutartis naudinga ir jums, ir Doregarajui, jeigu tik susitarsite su juo. Mums, žinokit, slibino dvėselienos nereikia, vien uodegą paimsime. O v i ­sa kita bus jūsų, tik rinkitės. Nepagailėsim jums nei dantų, nei smegenų - nieko, ko reikia burtams.

- Tikra tiesa, - kikendamas pridūrė Jarpenas Zigrinas. - Stipena liks jums, burtininkams. Niekas jos neatims. Nebent tik maitėdos.

Jenefer atsistojo, ant pečių užsimetė apsiaustą. - Nidamiras nelauks ik i ryto, - šiurkščiai pasakė ji. - Jis su jūsų sąlygo­

mis sutinka jau dabar. Neklausydamas mano ir Doregarajaus patarimo -žinokite šitai.

- Nidamiras, - lėtai prakošė Boholtas, - rodo stebėtiną tokiam jaunam karaliui išmintį. Nes, mano manymu, ponia Jenefer, išmintis - tai mokė­jimas nenugirsti kvailų ar nenuoširdžių patarimų.

Jarpenas Zigrinas prunkštelėjo į barzdą. - Kitaip čiulbėsit, - įsirėmė į šonus burtininkė, - kai jus rytoj slibinas

ištalžys, subadys ir snukius sutraiškys. Laižysite man batus ir inkšite, pra­šydami pagalbos. Kaip visada. Kaipgi aš jus gerai pažįstu! Kaip nuluptus pažįstu... tokius.. . kaip jūs. Pažįstu ik i šleikštumo.

Ji nusisuko ir net neatsisveikinusi nuėjo į tamsą. - Mano laikais, - tarė Jarpenas Zigrinas, - burtininkės sėdėjo bokštuo­

se, skaitė išmintingas knygas ir šaukštu maišė tigliuose. Kovotojams po kojų nesipainiojo ir į mūsų reikalus nesikišo. Ir užpakalių nekraipė prieš vaikinų akis.

- Užpakaliukas, tiesą sakant, neblogas, - derindamas liutnę, pasakė Vėdrynas. - Ar ne, Geraltai? Geraltai? E i , o kur raganius dingo?

- O kas mums darbo? - mesdamas medgalius liepsnon, suniurzgė Bo­holtas. - Nuėjo. Gal krūmuosna prispyrė, gerbiamasai. Čia jo reikalas.

- Turbūt, - sutiko dainius ir sudavė delnu per stygas. - Gal jums ką nors padainuoti?

- Dainuok, bala tavęs nematė, - pasakė Jarpenas Zigrinas ir nusispjo­vė. - Tik nemanyk, Vėdryne, kad už tavo bliovimą duosiu nors skatiką. Čia, berneli, ne karaliaus rūmai.

- Ir pats matau, - linktelėjo galvą trubadūras.

V

- Jenefer. Ji tarsi nustebusi atsigręžė, nors raganius neabejojo, jog iš tolo girdėjo

jo žingsnius. Pastačiusi ant žemės medinę rėčką, ji išsitiesė ir nubraukė nuo kaktos iš po aukso tinklelio išsprūdusius plaukus, sunkiomis garba­nomis krintančius ant pečių.

- Geraltai. Ji, kaip visada, vilkėjo tik dviejų spalvų rūbus. Savųjų spalvų - juodos

ir baltos. Juodi plaukai, ilgos juodos blakstienos, įsakmiai liepiančios spėti po jomis slypinčių akių spalvą. Juodas sijonas, trumpa juoda palaidinukė balto kailio apykakle. Balti ploniausio lino marškiniai. A n t kaklo - juodo aksomo kaspinas, papuoštas deimančiukais nubarstyta obsidiano žvaigž­de.

• Nė kiek nepasikeitei. - Tu taip pat. - Ji perkreipė lūpas. - O tai visai įtikėtina. Arba , jei nori ,

visai neįtikėtina. Šiaip ar taip, ši užuomina gal ir tinka pradėti pokalbį, bet yra beprasmė. Tiesa?

- Tiesa, - linktelėjo galvą Geraltas, žvelgdamas šonan, į Nidamiro šėt­ros ir už tamsių vežimų siluetų liepsnojančių karaliaus lankininkų laužų pusę. N u o tolimiausio laužo sklido skambus Vėdryno balsas. Jis dainavo "Žvaigždes virš vieškelio" - vieną savo labiausiai vykusių meilės baladžių.

- Ką gi, pradžia jau yra, - tarė burtininkė. - Klausau, kas toliau? - Matai , Jenefer... - Matau, - šiurkščiai nutraukė ji. - Bet nesuprantu. Ko čia atvykai, Ge­

raltai? Juk ne dėl slibino? Tavo požiūris į juos turbūt nepakito? - Ne. Niekas nepakito. - Tai ko gi, klausiu tavęs, prisijungei prie mūsų? - Ar patikėsi, jei pasakysiu, jog dėl tavęs? Jenefer tylėdama žiūrėjo į jį, o jos žėrinčios akys nieko gera nežadėjo. - Kodėl ne, patikėsiu, - pagaliau pratarė ji . - Vyrams patinka sutikti

buvusias meilužes, patinka atgaivini pris iminimus. Mėgsta įsivaizduoti, jog kadaise buvusi meilės ekstazė suteikia jiems kažką panašaus į teisę i k i gyvos galvos laikyti partnerę savo nuosavybe. Tai padeda jiems puikia i jaustis. Tu nesi išimtis. K a d ir kaip būtų gaila.

- K a d ir kaip būtų gaila, Jenefer, - nusišypsojo raganius, - tu teisi. Tai, kad tave matau, padeda man puikiai jaustis. Džiaugiuosi tave matydamas.

- Ir viskas? N a , tuomet, sakykime, jog ir aš džiaugiuosi. Pasidžiaugusi l ink iu tau labos nakties. Rengiuosi, kaip matai, ilsėtis. Prieš tai ketinu n u ­siprausti, o dirbdama šį darbą, esu įpratusi nusirengti. Todėl pasitrauk susimildamas, mandagiai pagerbdamas mano kuklumą.

- Jen, - ištiesė į ją rankas Geraltas. - Nevadink manęs taip! - atšokdama piktai sušnypštė Jenefer, o iš

pirštų, ištiestų jo pusėn, pažiro žydros ir raudonos kibirkštys. - Jei mane paliesi, niekše, išdeginsiu tau akis!

Raganius pasitraukė atgal. Burtininkė, kiek aprimusi," vėl nusibraukė nuo kaktos plaukus ir, įrėmusi kumščius į klubus, atsistojo priešais jį.

- Tu ką manei, Geraltai? K a d linksmai paplepėsim, prisiminsim senus laikus? O pasikalbėję galbūt eisime drauge į vežimą ir pasimylėsime ant kailių - šiaip sau, norėdami atgaivinti prisiminimus? Ką?.*

Geraltas, nežinodamas, ar burtininkė stebuklingai skaito mintis, ar tik taikliai jas atspėja, kreivai šypsodamasis tylėjo.

- Tie ketveri metai, Geraltai, nepraėjo be pėdsako. Aš jau aprimau, to-

dėl, kaip tik todėl šiandien susitikusi nespjoviau tau į akis. Bet tegul mano mandagumas neapgauna tavęs.

- Jenefer... - Tylėk! Tau, nenaudėli, daviau daugiau nei kuriam kitam vyrui . Pati

nežinau, kodėl būtent tau. O t u . . . Na jau ne, mano brangusis. Aš nesu mergšė ar atsitiktinai miške nutykota elfe, kurią vieną rytą galima pames­ti. Išeiti nepažadinus, palikus puokštelę našlaičių ant stalo. Kurią galima išjuokti. Saugokis! Jeigu dabar ištarsi nors žodį - pasigailėsi!

Geraltas nepasakė nė žodžio, jausdamas Jenefer viduje kunkuliuojantį pyktį. Burtininkė vėl nubraukė nuo kaktos nepaklusnias garbanas ir iš ar­ti pažvelgė jam į akis.

- Nieko nepadarysi - susitikome, - tyliai ištarė ji . - Nepradėkime kivir­čytis. Elkimės oriai. Apsimeskime, jog esame geri pažįstami. Bet neapsi­rik, Geraltai. Tarp tavęs ir manęs jau nieko nebeliko. Nieko, supranti? To­dėl džiaukis, nes tai reiškia, jog atsisakiau kai kurių tau skirtų ir dar nese­niai puoselėtų sumanymų. Tačiau nesitikėk, kad atleidau. Aš tau, raga­niau, niekada neatleisiu. Niekada.

Ji staiga nusigręžė, čiupo rėčką, kad net vanduo ištiško, ir nuėjo už vežimo.

Geraltas, nuvijęs paausy zvimbiantį uodą, lėtai patraukė prie laužo, kur tuo metu skystais plojimais buvo įvertintas Vėdryno pasirodymas. Raganius pažvelgė į tamsiai mėlyną dangų virš juodos dantytos viršukal­nių juostos. Jam norėjosi juoktis. Kodėl - nežinojo.

V I

- Ei ten, atsargiau! Atidžiau žiūrėkit! - atsigręždamas pasostėje vilksti­nės pusėn, sušuko Boholtas. - Arčiau uolos! Nežiopsot!

Vežimai riedėjo, šokčiodami per akmenis. Vežikai, pl iekdami vadžio­mis arklius, keikėsi, pasilenkę neramiai žvalgėsi, ar ratai pakankamai toli nuo tarpeklio, kuriuo ėjo siauras nelygus kelias, krašto. Apačioje, bedug­nės gelmėje, baltai putodama tarp akmenų kunkuliavo Bra upė.

Geraltas, prisiglaudęs prie uolų sienos, nusėtos retomi J rudomis sa­manomis ir balta, kerpes primenančia augmenija, sulaikė ar lį. Jis leidosi aplenkiamas kirtikų vežimo. Iš gurguolės priekio atšuoliavo "iebgraužys, kartu su Dyklaukio žvalgais vedantis vilkstinę.

- P irmyn! - šūktelėjo jis. - V i k r i a u judinkitės! Priekyje bu erdviau! L y d i m i keleto raitų lankininkų, prie Geralto prijojo karalr. s N i d a m i ­

ras ir Gylenšternas. Paskui juos dardėjo karališkoji gurguolė o dar toliau lingavo nykštukų vežimas, važnyčiojamas be paliovos bes keikiančio Jar-peno Zigrino.

Nidamiras - liesas šlakuotas paauglys, vilkintis baltą odinę L trinkelę -metęs į raganių išdidų, nors ir abejingą žvilgsnį, aplenkė Ge altą Gylenš­ternas užuot patogiai keliavęs vežime, pasirinko balną

- Vakar, - švelniai timptelėjęs aukso kniedėmis nusagstytą pavadį, Gy-

lenšternas atmetė nuo peties turkio spalvos apsiaustą, - vakar pasakėte, kad slibinas jums nerūpi. Kas gi tuomet jums rūpi, pone raganiau? Kodėl tad vykstate su mumis?

- Čia laisva šalis, pone kancleri. - K o l kas. Tačiau šioje procesijoje, pone Geraltai, kiekvienas privalo ži­

noti savo vietą. Ir karaliaus Nidamiro jam skirtas pareigas. Suprantate? - Ko jūs norite, pone Gylenšternai? - Aš jums pasakysiu. Girdėjau, jog paskutiniu metu su jumis, raga­

niais, sunku susitarti. Įdomu tai, kad vos parodai raganiui pabaisą, kurią reikia užmušti, pastarasis, užuot ėmęs kardu kapoti, pradeda svarstyti, ar dera taip elgtis, ar tai neviršija galimybių ribų, ar neprieštarauja kodeksui ir, ar tas padaras apskritai yra pabaisa... tarsi šito nebūtų matyti vos užme­tus akį. Manding , jums paprasčiausiai ėmė pernelyg gerai sektis. Mano laikais raganiai skatiko kišenėje neturėjo, tik autus. Nesiginčydavo, o ka­podavo tą, kas liepta buvo - nesvarbu, vilkolakį ar slibiną, ar mokesčių rinkėją. Svarbiausia buvo taiklus kirtis. Ar ne taip, Geraltai?

- Gal turiu atlikti kokią užduotį, Gylenšternai? - kimiai paklausė raga­nius. - Tuomet sakykit, kas nutiko. Apsvarstysim. O jeigu neturite ko pa­siūlyti, tai neverta net burnos aušinti, tiesa?

- Užduotį? - atsiduso kancleris. - Ne. M u m s rūpi slibinas, o jis, raga­niau, labai toli už tavo galimybių ribos. Čia jau kirtikai gabesni. Tenorėjau vien informuoti tave. Įspėti. Raganiškus įnorius, pabaisų skirstymą į geras ir blogas, mudu su karaliumi N i d a m i r u dar galime pakęsti, tačiau klausy­ti kitokių paistalų nepageidaujame. Nesikiškite, raganiau, į karaliaus rei­kalus. Ir nesibičiuliaukite su Doregarajumi.

- Aš nepratęs draugauti su burtininkais. Kodėl taip manote? - Doregarajaus užgaidos, - pasakė Gylenšternas, - didesnės net už jū­

sų, raganių. Jis nepasitenkina vien pabaisų skirstymu į geras ar blogas. Jis mano, jog visos yra geros.

- Perlenkia lazdą. - Be abejo. Tačiau atkakliai gina savo pažiūras. Tikrai nenustebsiu, jei­

gu jam kas atsitiks. O kad prie mūsų prisiplakėte su keista draugija... - Aš nesu Doregarajaus draugijoje. N e i jis - manojoj, - Nepertrauk. Gana keista draugija. Raganius, kupinas būgštavimų it

lapės kailis blusų. Burtininkas, kartojantis druidų kliedesius apie pusiau­svyrą gamtoje. Tylenis riteris Trikuosis su palyda iš Zerikanijos, kur, kaip žinia, slibino atvaizdui atnašaujamos aukos. Ir staiga visi jie patraukia me­džioklėn. Keista, ar ne tiesa?

- Tebūnie taip. - Tuomet žinok, - tarė kancleris, - jog patys sudėtingiausi dalykai ,

kaip rodo patirtis, sutvarkomi labai paprastai. Neversk, raganiau, jų imtis. - Nesuprantu. - Supranti, supranti. Dėkoju už pokalbį, Geraltai, Geraltas sustojo. Gylenšternas paragino arklį ir , pasivijęs gurguolę,

prisigretino prie karaliaus. Pro šalį prajojo Eikas iš Deneslės, vi lkintis dygsniuotą šviesios odos palaidinį, nusėtą įspaudais nuo šarvų. Paskui sa­ve jis vedėsi nešulinį arklį, apkrautą šarvais, lietu sidabro skydu ir galinga ietimi. Geraltas kilstelėjo ranką, sveikindamas jį, tačiau klajojantis riteris, suspaudęs siauras lūpas, nusigręžė ir paragino arklį.

- Tu jam ne it in patinki, Geraltai, - prijojęs pasakė Doregarajus. - Ar ne?

- Teisybė. - Konkurencija, tiesa? A b u dirbate panašius darbus. Tik Eikas yra ide­

alistas, o tu - profesionalas. Nedidelis skirtumas, ypač tiems, kuriuos žu­dote.

- Nelygink manęs su E iku , Doregarajau. Velniai žino, kurį šiuo paly­ginimu įžeidi - jį ar mane, tačiau nelygink.

- Kaip nori. Tiesą sakant, man abu jūs esate tokie pat atgrasūs. - Dėkoju. - Nėra už ką, - burtininkas patapšnojo per sprandą Jarpeno bei jo

nykštukų išgąsdintam žirgui. - Aš, raganiau, manau, kad žudymą vadinti pašaukimu yra pasibjaurėtina, žema ir kvaila. Mūsų pasaulyje vyrauja pu­siausvyra. Bet kokių šiame pasaulyje gyvenančių būtybių naikinimas ir žudymas pažeidžia tą pusiausvyrą. O pusiausvyros stoka artina išnykimą. Išnykimą ir mūsų pasaulio pabaigą.

- Druidų teorija, - konstatavo Geraltas. - Aš ją žinau. Kažkada dar R i -vijoj vienas senas žynys man ją išdėstė. Po poros dienų jį sudraskė žiurko-lakiai. Pusiausvyros pažeidimų nepastebėjau.

- Kartoju, - abejingai pažvelgė į jį Doregarajus, - pasaulyje vyrauja pu­siausvyra. Natūrali pusiausvyra. Kiekviena rūšis turi savo natūralius prie­šus, o pastarieji - savo priešus. Ir žmonės taip pat. Žmogaus priešų naiki­nimas, kuriam tu pasiaukojai ir kurio daigai ima želti, gresia rasės išsigimi­m u .

- Zinai ką, burtininke, - suirzo Geraltas, - kada nors nueik pas moti­ną, kurios vaiką 'surijo basiliskas, ir pasakyk, jog ji privalo džiaugtis, nes tai neleido išsigimti žmonių rasei. Pamatysi, ką ji tau pasakys.

- Tvirtas argumentas, raganiau, - iš užnugario prijojusi savo didžiuoju juodžiu, pasakė Jenefer. - O tu, Doregarajau, galvok, ką šneki.

- Aš nepratęs slėpti savo pažiūrų. Jenefer įjojo tarp jų. Raganius pastebėjo, kad plaukus dengusį aukso

tinklelį pakeitė iš baltos skarelės susuktas raištis. - Tad imk jas kuo greičiau slėpti, Doregarajau, - pasakė burtininkė. -

Ypač nuo Nidamiro ir kirtikų, jau įtariančių, jog ketini sutrukdyti užmuš­ti slibiną. Tol, kol vien tik kalbi, jie mano, kad esi nepavojingas maniakas. Tačiau, jeigu ką nors sumanysi, jie kaipmat nusuks tau sprandą - nespėsi nė kvėptelėti.

Burtininkas nepagarbiai ir paniekinamai nusišypsojo. - Be to, - tęsė Jenefer, - skelbdamas tokias pažiūras, griauni mūsų

amato bei pašaukimo reikšmę. - K u o gi? - Savo teoriją, Doregarajau, gali taikyti vabalams bei panašiems

gyviams. Bet ne slibinams. Nes slibinai yra t ikri ir patys blogiausi žmoni­jos priešai. Svarbiausia čia - ne žmonijos išsigimimas, o jos išlikimas. N o ­rint išlikti, būtina susidoroti su priešais, kuriems esant išlikti neįmanoma.

- Slibinai nėra žmogaus priešai, - įsiterpė Geraltas. Burtininkė pažvelgė į jį ir nusišypsojo. V ien tik lūpomis. - Šį klausimą, - pasakė j i , - palik spręsti mums, žmonėms. Tau, raga­

niau, lemta ne vertinti, o dirbti . - Kaip užprogramuotam, bevaliui golemui? - Tai tavo palyginimas, o ne mano, - šaltai atrėžė Jenefer. - Bet taiklus. - Jenefer, - tarė Doregarajus, - sulaukusi tokių metų ir taip išsilavinu­

si, šneki tokias nesąmones. Kodėl būtent slibinai yra pagrindiniai žmo­gaus priešai? Kodėl ne ki t i , šimtą kartų nuožmesni padarai, kurių sąžinę slegia šimteriopai didesnis aukų skaičius, negu yra nužudę slibinai? Kodėl ne hirikos, šakiauodegiai, mantikoros, amfisbenai ar grifai? Kodėl ne v i l ­kai?

- Pasakysiu tau, kodėl. Žmogaus pranašumas prieš kitas rases ir rūšis, jo kova už tam tikrą vietą gamtoje, už erdvę gyvybei, gali būti laimėta tik tuomet, kai baigsis klajokliškas gyvenimas ir gamta nevers bastytis iš vie­nos vietos į kitą, beieškant ėdesio. Kitaip niekada nepadidės gimstamumas - žmogaus vaikas pernelyg ilgai yra nesavarankiškas. Tiktai tarp miesto ar tvirtovės sienų saugiai gyvenanti moteris gali gimdyti kiek reikia, tai yra, kas metai. Vaisingumas, Doregarajau, tai - evoliucija, tai - būtina sąlyga, norint išlikti ir vyrauti . Štai ir atėjo slibinų eilė. Jokia kita pabaisa - tik sl i­binas - gali kelti grėsmę miestui ar tvirtovei. Jeigu slibinai nebus išnaikin­ti , žmonės, norėdami būti saugūs, užuot jungęsi, skirstysis, nes slibino ug­nis namų tankumyne - košmaras. Tai - šimtai aukų, tai - siaubingos žudy­nės. Todėl slibinai, Doregarajau, privalo būti išmušti i k i paskutinio.

Keistai šypsodamasis, Doregarajus pažvelgė į ją. - Z inai , Jenefer, nenorėčiau sulaukti tos valandos, kai išsipildys tavo

kalbos apie žmogaus viešpatavimą, kai panašūs į tave užsikariaus vietą gamtoje. Laimei, to niekada nebus. Jau greičiau išsiskersite tarpusavyje, iš-dvėsite nuo vidurių ir dėmėtosios šiltinės, nes ne slibinai, o nešvara ir utė­lės gresia jūsų puikiesiems miestams, kuriose moterys kasmet gimdo, ta­čiau iš dešimties naujagimių tik vienas gyvena i lgiau nei dešimt dienų. Taip, Jenefer, vaisingumas, vaisingumas ir dar kartą vaisingumas. Geriau, mano brangioji, imtum gimdyti vaikus - tau labiau pritiktų. Taip išsaugo­tum tą laiką, kurį dabar nevaisingai švaistai visokiems pramanams. L i k sveika.

Paraginęs arklį, burtininkas nušuoliavo į gurguolės pradžią. Geraltas,

akies kampučiu dėbtelėjęs į išblyškusį ir įsiūčio perkreiptą Jenefer veidą, iš anksto ėmė gailėtis burtininko. Raganius žinojo priežastį: Jenefer, kaip ir dauguma burtininkių, buvo nevaisinga. Bet, priešingai daugeliui, labai dėl šito graužėsi ir tiesiog įtūždavo, išgirdusi bet kokią užuominą. Dorega­rajus tikriausiai tą žinojo. Tik nenujautė, kokia Jenefer kerštinga.

- Prisišauks bėdą, - sušnypštė ji. - Oi prisišauks. Saugokis, Geraltai. Ir nemanyk - jei kas nutiks, o tu nesielgsi protingai - aš tavęs neginsiu.

- Nusiramink, - nusišypsojo jis. - Mes, tai yra raganiai ir bevaliai gole-mai, visuomet elgiamės protingai. Kadangi galimybių ribos, kuriose gali­me veikti, nubrėžtos labai aiškiai.

- Tik pažiūrėkit, - Jenefer, vis dar išbalusi, pažvelgė į jį. - Įsižeidei kaip panaitė, kuriai prikišo skaistybės stoką. Esi raganius ir šito nepakeisi. Tavo pašaukimas...

- Jen, liaukis, nes man koktu darosi. - Jau sakiau - nevadink manęs taip. O tavo šleikštuliai manęs nedomi­

na. Kaip ir visos kitos tavo būsenos bei ribota raganiaus pojūčių įvairovė. - Tačiau, jei nenustosi pliauškusi apie kilnius tikslus, kovą už žmonių

gerovę ir apie siaubingus žmonių giminės priešus slibinus, tau teks išvysti kai kurias iš jų. Aš geriau žinau.

- Taip? - burtininkė prisimerkė. - Ir ką gi tokio, raganiau, žinai? - O kad ir tai, - Geraltas nepaisė staigaus, grėsmingo ant kaklo kaban­

čio medaliono virpėjimo, - jeigu slibinai neturėtų lobynų - net šlubas šuo jais nesidomėtų, ką jau ten burtininkai. Įdomu tai, jog kiekvienoje slibinų medžioklėje sukinėjasi koks nors... glaudžiai su Juvelyrų gildija susijęs burtininkas. Toks kaip tu. O vėliau, nors r inkon turėtų patekti galybė brangakmenių, jie kažkodėl ten nepatenka ir jų kaina nekrinta. Todėl ne­pasakok man apie pašaukimą bei kovą dėl žmonijos laimės. Per daug ge­rai ir per ilgai tave pažįstu.

- Pernelyg ilgai, - piktai perkreipusi lūpas, pakartojo Jenefer. - Deja. Bet tu negalvok, kalės vaike, kad per daug gerai. Po perkūnais, kokia kvailė buvau... A i , nešdinkis velniop! Negaliu į tave žiūrėti!

Burtininkė riktelėjusi paragino juodį ir veržliai nušuoliavo priekin. Raganius sulaikė žirgą ir praleido vežimą su spygaujančiais, besikeikian­čiais, kaulinėmis švilpynėmis švilpiančiais nykštukais. Tarp jų, išsidrėbęs ant maišų su avižomis, brązgindamas liutnę, gulėjo Vėdrynas.

- E i ! - rodydamas į Jenefer, riaumojo Jarpenas Zigrinas nuo pasostės. - Kas ten juoduoja kelyje? Įdomu, kas tai? Negi kumelė!?

- Tikrai! - ant pakaušio nusmaukdamas slyvų spalvos kepurėlę atsi­šaukė Vėdrynas. - Tai kumelė! Raita ant kastruoto eržilo! Neregėta!

Jarpeno vyrai, kratydami barzdas, choru nusikvatojo. Jenefer apsime­tė negirdinti.

Sulaikęs žirgą, Geraltas praleido raitus Nidamiro lankininkus. Už jų,

kiek atsilikęs, lėtai jojo Borchas, o jam įkandin - zerikanietės, kurios ir buvo kolonos ariergardas. Geraltas palaukė, k o l jie prijos ir , Borcho ar­k l i u i susigretinus su jo kumele, nujojo drauge. A b u tylėjo.

- Raganiau, - staiga pratarė Trikuosis. - N o r i u tavęs paklausti. - Klausk. - Kodėl negrįžti? Raganius kurį laiką žiūrėjo į jį tylėdamas. - Tikrai nori žinoti? - N o r i u , - atsigręždamas patikino Trikuosis. - Joju su jais, nes esu bevalis golemas. Nes esu vieškeliu vėjo nešama

pakulų gniūžtė. Pasakyk man, kur turėčiau keliauti? Ir ko? Čia bent jau susirinko tokie, su kuriais turiu apie ką pakalbėti. Tokie, kurie man p r i ­ėjus nenutyla. Tie, kurie net jei ir manęs nemėgsta, sako tiesą į akis, bet nesvaido iš už tvoros akmenimis. Su jais keliauju dėl tos pačios priežas­ties, dėl kurios su tavimi jojau į sielininkų smuklę. Nes man vis tiek, kur. Aš neturiu vietos, kurion galėčiau nuvykt i . Netur iu tikslo, kuris privalo būti kelio pabaigoje.

Trikuosis krenkštelėjo. - Kiekvieno kelio pabaigoje yra tikslas. Kiekvienas jį tur i . Net ir tu,

nors manai esąs kitoks nei vis i . - Dabar aš tavęs paklausiu. - Klausk. - O tu ar turi kelio gale esantį tikslą? - Turiu . - Laimės kūdikis. - Ne laimė svarbu, Geraltai. Svarbu tai, kuo t ik i ir kam pasiaukoji.

Niekas to neturėtų geriau žinoti, nei... nei raganius. - Šiandien visi lyg susitarę kalba apie pašaukimą, - atsiduso Geraltas.

- Nidamiro pašaukimas - pasiglemžti Maleorą. Eiko iš Deneslės pašauki­mas - ginti žmones nuo slibinų. Doregarajus jaučiasi esąs pašauktas elgtis atvirkščiai. Jenefer, dėl kai kurių jos organizme įvykusių pokyčių, negali įgyvendinti savo pašaukimo, todėl siaubingai blaškosi. Tik kir t ikai ir nykštukai, velniai juos griebtų, nejaučia jokio pašaukimo, o paprasčiausiai nori kuo daugiau prisigrobti. Gal todėl mane taip traukia prie jų?

- Ne prie jų tave, Geraltai iš Rivijos, traukia. Nesu nei aklas, nei kur­čias. Ne jų vardus išgirdęs tuomet stvėreisi už kapšo. Tačiau... man atro­do.. .

- Be reikalo tau atrodo, - nepiktai tarė raganius. - Atsiprašau. - Be reikalo atsiprašinėji. Jie bemaž laiku suturėjo arklius, idant neatsitrenktų į staiga sustojusią

Caingorno lankininkų koloną. - Kas atsitiko? - pasistiebė balnakilpėse Geraltas. - Kodėl sustojom? - Nežinau, - Borchas nusigręžė. Veja, keistai perkreipusi veidą, greitai

ištarė keletą žodžių.

- Pajojėsiu priekin ir patikrinsiu, - tarė raganius. - Pasilik. - Kodėl? Trikuosis, spitrydamas į žemę, minutėlę patylėjo. - Kodėl? - pakartojo Geraltas. - Jok, - tarė Borchas. - Gal taip bus geriau. - Kas turi būti geriau? - Jok. Tiltas, jungiantis du prarajos kraštus, atrodė patvarus, nes buvo suręs­

tas iš storų pušies rąstų ir laikėsi ant keturkampės atramos, į kurią ilgais putų ūsais šniokšdama daužėsi srovė.

- Ei , Stiebgraužy! - pririedėjęs vežimu, riktelėjo Boholtas. - Ko susto­jai?

- O ką aš žinau, koks šis tiltas? - O kodėl turime keliauti šiuo tiltu? - prijodamas artyn paklausė Gy­

lenšternas. - M a n nepatinka ant to liepto su vežimais grūstis. Ei , batsiuvy! Kodėl vedi čionai, o ne vieškeliu? Juk vieškelis eina tolyn, į vakarus?

Traukdamas nuo galvos avikailio kepurę, prislinko narsusis nuodyto­jas iš Dyklaukio. Atrodė jis gan juokingai: ant sermėgos užsivilkęs sena­madiškus aptemptus pusšarvius, nukaltus, greičiausiai, dar karaliaus Sam-buko valdymo laikais.

- Čia kelias trumpesnis, maloningasis pone, - ne kancleriui, o tiesiai N i d a m i r u i , kurio veide, kaip ir anksčiau, atsispindėjo veik skausmingas nuobodulys, pasakė batsiuvys.

- Ar tikrai? - susiraukęs pasiteiravo Gylenšternas. Nidamiras nesiteikė net įdėmiau pažvelgti į batsiuvį.

- Tai, - rodydamas į tris priešais stūksančias randuotas viršukalnes, pa­reiškė Ožiakrimtis, - tai Svyruoklė, Tuštuolė ir Žirgo Dantis. Vieškelis ve­da prie senosios tvirtovės griuvėsių, už upės ištakų aplenkdamas Svy­ruoklę iš šiaurės. O tiltu, kad kokios, galima sutrumpinti kelią. Tarpekliu praeisma į lygumą tarp kalnų. O kad tenuis nesurasma slibino pėdsakų, eismą toliau į rytus, pasižvalgysma raguvose. O dar toliau rytuosna - ly-gučiukės kalnų pievos. Ten jau tiesus kelias į Caingorną, į jūsų valdas, pone.

- O kurgi , Ožiakrimti, tokios išminties apie šiuos kalnus prisirinkai? -paklausė Boholtas. - Prie kurpalio?

- Ne, pone. Jaunas būdamas čia avikes gainiojau. - O tas tiltas išlaikys? - atsistojęs ant pasostės, Boholtas dėbtelėjo že­

myn į putojančią upę. - Praraja kokių keturiasdešimties sieksnių gylio. - Išlaikys, pone. - Iš kur toks tiltas šiame užkampyje? - Šitąjį tiltą, - tarė Ožiakrimtis, - senų senovėje troliai surentė - kas

juomi važinėjo, turėjo aniems nemažą pinigą mokėti. Ale tenuis retai kas važiuodavo, užtatai troliai ubagais išėjo. O tiltas l iko.

- Sakau dar sykį, - piktai pakartojo Gylenšternas, - vežimai pi ln i man­tos ir pašarų - blogam kely galime įstrigti. Gal vertėtų vieškeliu važiuoti?

- Galima ir vieškeliu, - patraukė pečiais kurpius, - bet kelias ilgesnis. O karalius porijo, kadram prie slibino skubu, jog dairos jo kaip gervė lie­to.

- Lietaus, - pataisė kancleris. - Tegu bus lietaus, - nesiginčijo Ožiakrimtis. - Bet tiltu vis tiek arčiau. - N a , tai krutinkis, Ožiakrimti, - nusprendė Boholtas. - Drožk pirmas

su savo kariauna. Mūsuose toks paprotys - pačius narsiausius leisti prie­k i n .

- Tik po vieną vežimą vienu kartu, - perspėjo Gylenšternas. - Gerai, - Boholtas sudrožė arkliams, vežimas sudundėjo tilto rąstais.

- Paskui mus, Stiebgraužy! Žiūrėk, kad ratai lygiai riedėtų. Geraltas sulaikė žirgą - kelią jam pastojo ant akmeninio prietilčio su­

sigrūdę lankininkai, dėvintys ryškiai raudonus apsiaustus. Raganiaus kumelė suprunkštė. Zemė sudrebėjo. Kalna i suvirpėjo, dantyta uolų sienos atbraila n u ­

blanko dangaus fone, o pati siena staiga sugaudė dusliai dundėdama. - Atsargiai! - suriaumojo Boholtas jau kitoje tilto pusėje. - Saugokitės! Pirmieji akmenys, smulkieji, nušnarėjo ir nutaukšėjo virpančiu skar­

džiu. Geralto akivaizdoje kelio dalis staiga virto vis didėjančia ir gilėjančia kiauryme, atitrūko ir kurtinančiai dundėdama nulėkė į prarają.

- Ginkit arklius!!! - sustūgo Gylenšternas. - Maloningieji ponai! Į kitą pusę!

Nidamiras, pa'slėpęs galvą arklio karčiuose, nulėkė tiltu. Jam iš paskos leidosi Gylenšternas ir keletas lankininkų. Paskui juos, plazdėdamas vėlia­va su grifu, traškančiomis sijomis nuriedėjo karaliaus vežimas.

- Tai lavina! Iš kelio! - sukaukė už nugarų Jarpenas Zigrinas, čaižyda­mas botagu arklių užpakalius, aplenkdamas antrąjį Nidamiro vežimą ir iš­blaškydamas į šalis lankininkus. - Iš kelio, raganiau! Iš kelio!

Pro nykštukų vežimą prašuoliavo tiesus ir pastėręs Eikas iš Deneslės. Jeigu ne mirtinai išblyškęs veidas ir perkreiptos, virpančios lūpos, galima būtų pamanyti, jog klajojantis riteris nepastebi krintančių ant vieškelio ak­menų bei uolų nuolaužų. Vilkstinės gale, lankininkų būryje, kažkas klai ­kiai suriko, ėmė žvengti arkliai .

Truktelėjęs pavadį, Geraltas sulaikė žirgą - tiesiai prieš jį žemė užvirė nuo krentančių iš viršaus uolos gabalų. Nykštukų vežimas, tarškėdamas persiritęs per akmenis, prieš pat tiltą šoktelėjo aukštyn ir trakštelėjęs pa­sviro ant šono, lūžusios ašies pusėn. Atšokęs nuo turėklų, ratas nulėkė že­myn, į vandens sūkurį.

Raganiaus kumelė, čaižoma aštrių akmens nuolaužų, atsistojo piestu. Geraltas norėjo nušokti žemėn, tačiau bato sagtis užkliuvo už balnakilpės ir jis nugriuvo ant kelio. Sužvingusi kumelė nulėkė priekin, tiesiog ant

virš prarajos siūbuojančio tilto. Tiltu, k lykdami ir keikdamiesi, bėgo nykš­tukai.

- Greičiau, greičiau! - atsigręždamas suriko p a v y m u i skuodžiantis Vėdrynas.

- Šok čia, raganiau! - riktelėjo Doregarajus, vos nusėdėdamas balne ir vargiai benulaikydamas šėlstantį žirgą.

Už jų visas kelias skendo krentančių ir Nidamiro vežimus daužančių akmenų sukeltame debesyje. Raganius įsikibo diržų, kuriais prie balno buvo pririšti burtininko ryšuliai. Staiga Geraltas išgirdo riksmą.

Nugriuvusi drauge su žirgu, Jenefer pasirito į šalį, tolyn nuo aklai orą malančių kanopų, ir, dengdama galvą rankomis, prigludo prie žemės. Pa­leidęs balną, raganius nėrė į akmenų liūtį - šokinėdamas per atsiverian­čius po kojomis plyšius, nubėgo prie jos. Jenefer, truktelėta už rankos, at­siklaupė. Jos akys buvo plačiai atmerktos, iš prakirsto antakio tekėjo jau siekianti ausies galą kraujo srovelė.

- Kelkis, Jen! - Geraltai! Saugokis! Didžiulis, plokščias uolos gabalas, dundėdamas ir girgždėdamas, dro­

žė skardžio šlaitą, slinko, leidosi tiesiai į juos. Geraltas griuvo, savimi už­dengdamas burtininkę. Tą pat akimirką uolos gabalas sprogo ir subyrėjo į aibę nuolaužų, kurios, krisdamos ant jų, gėlė it širšės.

- Greičiau! - sušuko Doregarajus. Apžergęs trypiantį eržilą, mosavo burtalazde, į dulkes trupindamas besiritančias nuo skardžio uolas. - A n t tilto, raganiau!

Jenefer mostelėjo ranka, išlenkdama pirštus, riktelėjo kažką nesu­prantama. Akmenys , susidūrę su staiga virš jų galvų išaugusiu žydru pusrutuliu, ėmė nykti it vandens lašai, krintantys ant įkaitintos skardos.

- Ant tilto, Geraltai! - sušuko burtininkė. - Laikykis arčiau manęs! Jiedu nubėgo, vydamiesi Doregarajų ir keletą lankininkų, metusių ar­

klius. Tiltas siūbavo ir traškėjo, sijos linko, svaidydamos juos nuo turėklo prie turėklo.

- Greičiau! Staiga tiltas šaižiai traškėdamas įdubo. Ta pusė, kurią bėgliai jau įvei­

kė, poškėdama atitrūko ir, nulėkusi į prarają drauge su nykštukų veži­mu, klaikiai žvengiant arkliams, ištiško į akmenis. Kita tilto dalis išsilaikė, bet Geraltas staiga suvokė, kad bėga jau įkalne, netikėtai statėjančiu nuo­lydžiu. Jenefer, sunkiai alsuodama, nusikeikė.

- Gulkis , Jen! Ir laikykis! Tilto liekanos sugirgždėjo, triokštelėjo ir , tarsi stapelis, nul inko že­

myn. Jiedu griuvo, pirštais įsikabindami į rąstų plyšius. Jenefer neišlaikė. Mergiškai suspigusi, ji ėmė čiuožti žemyn. Laikydamasis viena ranka, Ge­raltas išsitraukė peilį ir, įbedęs jį tarp rąstų, abiem rankomis įsitvėrė ran­kenos. Jenefer pakibo ant raganiaus diržo bei per petį permestų kardo

makštų - burtininkė visu svoriu trūktelėjo Geraltą, net trakštelėjo jo alkū­nių sąnariai. Subraškėjęs, tiltas nulinko dar labiau, jau beveik stačiai.

- Jen, - išstenėjo raganius. - Padaryk ką nors... Po paraliais, mesk bur­tą!

- Kaip? - išgirdo jos piktą, duslų riktelėjimą. - Juk kybau! - Ištrauk vieną ranką! - Negaliu. . . - E i ! - subliuvo iš viršaus Vėdrynas. - Laikotės? Ei ! Geraltas nematė prasmės pritarti. - Virvę duokit! - draskėsi Vėdrynas. - Greičiau, kad jus griausmas! Salia trubadūro išniro kirtikai, nykštukai ir Gylenšternas. Geraltas iš­

girdo tyliai ištartus Boholto žodžius: - Palauk, dainoriau. Ji tuojau nukris. Tuomet ištrauksim raganių. Jenefer sušnypštė tarsi gyvatė, raitydamas! ant Geralto nugaros. Di r ­

žas skaudžiai įsirėžė jam į krūtinę. - Jen? Ga l i kur nors įsiremti? Kojomis? Ga l i ką nors padaryti kojo­

mis? - Taip, - sudejavo ši. - Pamataruoti. Geraltas pažiūrėjo žemyn, kur tarp aštrių akmenų kunkuliuojančioje

upėje besisukdami daužėsi keli tilto rąstai, arklys ir lavonas, vilkintis ryš­kiais Caingorno spalvų rūbais. Už akmenų, permatomoje smaragdo spal­vos gelmėje, jis dar pastebėjo didelius, verpstę primenančius upėtakius, tingiai judančius srovėje.

- Laikaisi , Jen? - Dar... taip... - Traukis artyn. Turi surasti atramą... - Ne.. . galiu... - Duokit virvę! - klykė Vėdrynas. - Jūs ką, visiškai iškvailėjot? Nukr is

gi abu! - O gal taip ir geriau? - svarstė Gylenšternas. Tiltas subraškėjo ir smuktelėjo dar žemiau. Geraltas nebejautė pirštų,

gniaužiančių peilio rankeną. - Jen... - Užsičiaupk... Ir nesisukiok... -Jen? - Nevadink manęs taip... - Išsilaikysi? - Ne, - šaltai ištarė burtininkė. Ji jau nebekovojo, tik kybojo ant jo nu­

garos, tarsi nejudrus nešulys. i -Jen? - Nut i lk . - Jen. Atleisk man. - Ne. Niekada. Kažkas šliaužė rąstais žemyn. Vikr ia i , tarsi gyvatė.

Šaltais atšvaitais švysčiojanti virvė, besilankstanti ir besiraitanti it gy­va, judriu galu palietė Geralto kaklą ir, praslydusi tarp pažastų, laisvai už­simezgė ant krūtinės. Apačioje, įkvėpdama orą, aiktelėjo burtininkė. Ge­raltas nė neabejojo, jog ji ims raudoti. K l y d o .

- Dėmesio! - sušuko iš viršaus Vėdrynas. - Tuoj jus ištrauksim! Griau-tuk! Kenetai! Tempkit juos į viršų! Traukit!

Trūktelėjimas, skausmingas, smaugiantis įtemptos virvės spaudimas. Jenefer sunkiai atsiduso. Greitai Geraltas su burtininke pajudėjo viršun, pilvais braukdami per šerpetotas lentas.

Viršuje Jenefer atsistojo pirmoji .

V I I

- Iš visos gurguolės, - tarė Gylenšternas, - sveikas liko vienas furgonas, neskaitant kirtikų vežimo. Iš būrio - tik septynetas lankininkų. Anoje pra­rajos pusėje jau nebėra kelio - kiek akis užmato, vien nuobirų krūva ir ly­gi siena. Nežinia, ar sugriuvus tiltui dar yra kas gyvas iš ten palikusiųjų.

Nidamiras neatsakė. Eikas iš Deneslės išsitempęs atsistojo priešais ka­ralių ir įbedė į jį karštligiškai blizgančias akis.

- Persekioja mus dievų rūstybė, - tarė riteris, pakeldamas rankas. -Nusidėjome, karaliau Nidamirai . Tai buvo šventas žygis, žygis prieš blogį. Nes slibinas - tai blogis. Taip, kiekvienas slibinas yra blogio įsikūnijimas. Aš nepraeinu pro blogį abejingai, aš sutrypiu jį... Sunaikinu. Taip, kaip liepia dievai ir Šventoji Knyga.

- Ką jis ten vambrija? - susiraukė Boholtas. - Nežinau, - tarė Geraltas, tvarkydamas kumelės pakinktus. - Nesu­

pratau nė žodžio. - Patylėkit, - tarė Vėdrynas. - Stengiuosi tai įsiminti - gal panaudosiu,

jei pavyks parinkti rimą. - Byloja Knyga Šventoji, - ne juokais įsirėkė Eikas, - kad išnirs iš be­

dugnės žaltys - slibinas bjaurusis - septynetą galvų ir dešimtį ragų beturįs! O ant jo nugaros sėdės moteris, purpuro rūbais parėdyta, ir aukso taurę rankoje laikys, o jos kaktoje bus išrašytas visokeriopos ir begalinės paleis­tuvystės ženklas!

- Pažįstu ją, - apsidžiaugė Vėdrynas. - Tai Cili ja, vaito Somerhalderio žmona!

- Nutilkite, pone poete, - tarė Gylenšternas. - O jūs, riteri iš Deneslės, malonėkite kalbėti suprantamiau.

- Prieš blogį, karaliau, - suriko Eikas, - reikia stoti švaria širdimi, ne­sutepta sąžine ir pakelta galva! O ką mes čia matom? Pagonis nykštukus, kurie gimsta patamsiuose ir tarnauja tamsos jėgoms. Šventvagius burti­ninkus, pasisavinusius dievų teises, jėgą ir privilegijas! Raganių, kuris yra bjaurus išsigimėlis, prakeiktas dirbtinis padaras. Stebitės, kad bausmė mus ištiko? Karaliau Nidamirai ! Pasiekėme galimybių ribas! Nebandyki-

me dievų kantrybės. Kviečiu jus, karaliau, nuo bjaurasties mūsų gretas iš­valyti , kol . . .

- Tik apie mane nė žodžio, - verksmingai įsiterpė Vėdrynas. - Nė žo­delio apie poetus. O taip stengiuosi...

Geraltas nusišypsojo Jarpenui Zigr inui , lėtai glostančiam už diržo už­kišto kirvio ašmenis. Patenkintas nykštukas iššiepė dantis. Jenefer, apsi­mesdama, jog i k i klubo perplėštas sijonas jai rūpi kur kas labiau nei Eiko kalbos, demonstratyviai nusigręžė.

- Kiek persūdėte, pone Eikai , - piktai atrėžė Doregarajus. - Nors vei­kiausiai gerų norų skatinamas. Manau, jog visiškai be reikalo apreiškėt mums savo nuomonę apie burtininkus, nykštukus ir raganius. Bet, kaip man dingojasi, v is i prie tokio mintijimo esame pripratę, nors tas nei man­dagu, nei riteriška, pone Eikai . Bei visiškai nesuprantamą po to, kai jūs, o ne kas kitas, skuodžiate paduoti magišką elfų virvę raganiui ir burtinin­kei, atsidūrusiems mirtiname pavojuje. Paklausius jūsų kalbos, atrodo, kad veikiau turėjote melstis, idant jie nukristų.

- K a d mane sutrauktų, - sušnibždėjo Geraltas Vėdrynui. - Tai jis virvę padavė? Eikas? Ne Doregarajus?

- Ne, - sumurmėjo dainius. - Eikas, t ikrai jis. Geraltas netikėdamas pakraipė galvą. Jenefer, nusikeikusi panosėje,

išsitiesė. - Riteri Eikai , - su šypsena, kurią bet kas, išskyrus Geraltą, galėjo pa­

laikyti miela ir nuoširdžia, tarė burtininkė, - kaipgi taip? Esu bjaurybė, o jūs man gyvybę gelbstite?

- Esate dama, ponia Jenefer, - riteris nerangiai nusilenkė. - O jūsų dai­lus ir atviras veidas leidžia tikėtis, jog kada nors išsižadėsite prakeiktos burtininkystės.

Boholtas prunkštelėjo. - Dėkoju jums, riteri, - sausai tarė Jenefer. - Ir raganius Geraltas taip

pat jums dėkoja. Padėkok jam, Geraltai. - Greičiau mane perkūnas trenks, - atvirai atsiduso raganius. - Už ką?

Esu šlykštus išsigimėlis, o mano bjaurus veidas neteikia jokių vilčių, jog kada nors pasikeisiu. Riteris Eikas netyčia ištraukė mane iš prarajos - vien dėl to, kad buvau mėšlungiškai įsikibęs gražios damos. Jeigu vienas ten būčiau kabojęs, Eikas nė piršto nebūtų pajudinęs. Juk tai tiesa? Ar ne, r i ­teri?

- Klystate, pone Geraltai, - ramiai atsakė klajojantis riteris. - N e i vie­nam, bėdon patekusiam, neatsisakau padėti. Net ir raganiui.

- Padėkok, Geraltai. Ir atsiprašyk, - piktai pasakė burtininkė. Antraip tik įrodysi, jog Eikas buvo visiškai teisus - bent jau kalbėdamas apie tave. Nesugebi sugyventi su žmonėmis. Nes esi kitoks. Tavo dalyvavimas šia­me žygyje yra klaida. Tave čionai atvijo beprasmis tikslas. Vadinasi , ge­riausia būtų pasitraukti. Manau, kad ir pats jau supratai. O jeigu ne - tai suprask pagaliau.

- Apie kokį tikslą kalbėjote, ponia? - įsiterpė Gylenšternas.

Burtininkė dirstelėjo į jį, bet nieko neatsakė. Vėdrynas ir Jarpenas Zigrinas reikšmingai nusišiepė viens kitam, bet taip, kad burtininkė nepa­stebėtų.

Raganius pažvelgė Jenefer į akis. Jos buvo šaltos. - Atsiprašau ir dėkoju, riteri iš Deneslės, - nulenkė galvą Geraltas. - V i ­

siems čia esantiems dėkoju. Už suteiktą skubią pagalbą. Kabodamas gir­dėjau, kaip vienas per kitą veržėtės padėti. Visų čia esančių meldžiu atleis­ti . Išskyrus kilmingąją Jenefer, kuriai dėkoju, nieko neprašydamas. Likite sveiki. Bjaurybė gera valia palieka draugiją. Nes bjaurybei jūs įsipykote i k i gyvo kaulo. L i k sveikas, Vėdryne.

- E i , Geraltai, - tarė Boholtas. - Ko pasipūtei tarsi mergiščia, nedaryk iš musės dramblio. Velniai nematė...

- Zmooooooonės! N u o siauriausios tarpeklio vietos lėkė Ožiakrimtis su keletu išėjusių

žvalgybon Dyklaukio rinktinės vyrų. - Kas nutiko? Ko jis taip tirta? - pakėlė galvą Griautukas. - Žmonės... Ponai. . . garbieji, - duso kurpius. - Stenėk gi , pagaliau, žmogau, - kišdamas nykščius už aukso diržo,

paragino Gylenšternas. - Slibinas! Tenai. . . slibinas! - Kur? - Už tarpeklio... Lygiame lauke... Ponuliai , jis... - A n t arklių! - sukomandavo Gylenšternas. - Griautuk! - subliuvo Boholtas. - Į vežimą! Stiebgraužy, į balną ir pas­

k u i mane! - Dumiam, vaikinai ! - staugė Jarpenas Zigrinas. - Greičiau, šuns k u m ­

piai! - E i , palaukit! - užsimetė ant peties liutnę Vėdrynas. - Geraltai! Paimk

mane ant arklio! - Šok! Tarpeklis baigėsi daugybe šviesių, vis retėjančių uolų, sudarančių ne­

taisyklingą apskritimą. Už jų žemė palengva virto kalvota, žole užžėlusia ganykla. Ją iš visų pusių supo kalkakmenio sienos, kuriose žiojėjo tūks­tančiai angų.

Boholtas, pirmasis prišuoliavęs prie akmenų barjero, staigiu judesiu sulaikė arklį ir pasistiebė balnakilpėse.

- O, rupūže, - pratarė jis. - O tu rupūže žalioji. Šito... šito negali būti! - Ko? - prijojęs paklausė Doregarajus. Šalia, iššokusi iš kirtikų veži­

mo, atsistojo Jenefer. Atsirėmusi krūtine į uolą, ji pažvelgė, atsitraukė, pa­sitrynė akis.

- Kas? Kas nutiko? - riktelėjo Vėdrynas, lįsdamas iš už Geralto nuga­ros. - Kas čia dedasi, Boholtai?

- Tas slibinas... auksinis. Vos už šimto žingsnių nuo akmenų tarpeklio, iš kurio jie išėjo, ant

šiaurėn vedančio kelio dailiai pūpsančios neaukštos apskritos kalvos tupė­jo keistas padaras: taisyklingai išlenkęs ilgą grakštų kaklą, ant krūtinės skliauto nuleidęs siaurą galvą, uodega apvijęs priekines letenas.

Padaras atrodė ir sėdėjo neapsakomai gracingai lygiai kaip katinas, o tai prieštaravo abejonių nekeliančiai roplio ki lmei . Jo kūną dengė aiškiai matomi, tviskantys ir blizgantys it ryškus geltonas auksas, rėžiantys akį žvynai. Tupintis-ant kalvos padaras buvo auksinis - auksinis nuo susmi­gusių žemėn nagų galų i k i žolėje palengva judančios ilgos uodegos galiu­ko. Žvelgdamas į juos didelėmis auksaspalvėmis akimis, gyvis išskleidė plačius it milžiniško šikšnosparnio aukso sparnus ir sustingo nejudėda­mas, tarsi leisdamas gėrėtis savimi.

- Auksinis slibinas, - sušnibždėjo Doregarajus. - Tai neįmanoma... Gy­va legenda!

- Po paraliais, auksinių slibinų nebūna, - tvirtai pareiškė Griautukas ir nusispjovė. - Žinau, ką kalbu.

- O kas tada tas, tupintis ant kalvos? - protingai paklausė Vėdrynas. - Čia kokia nors apgaulė. - Iliuzija. - Tai ne il iuzija, - paprieštaravo Jenefer. - Auksinis slibinas, - tarė Gylenšternas. - Tikrų tikriausias auksinis sli­

binas. - Auks in ia i slibinai būna tik legendose! - Liaukitės, - staiga įsiterpė Boholtas. - Nėra čia ko karščiuotis. Net

k v a i l i u i aišku, kad čia auksinis slibinas. O koks, gerbiamieji ponul ia i , skirtumas - auksinis, mėlynas, šūdaspalvis ar languotas? Didel is tai jis nėr, viens-du sudorosime. Stiebgraužy, Griautuk, iškraukit vežimą, trau­kit lauk padargus. Irgi mat skiriasi - auksinis, neauksinis!

- Skiriasi, Boholtai, - atsakė Stiebgraužys. - Labai skiriasi. Čia ne tas slibinas, kurį medžiojom. Ne tas, Dyklaukyje apnuodytas, duobėje ant brangenybių ir aukso besėdįs. Šitas ant nuosavo užpakalio tesėdi. Tai ko­kio galo jis mums?

- Tai auksinis slibinas, Kenetai, - garktelėjo Jarpenas Zigrinas. - Matei kada nors tokį? Nesupranti? Už jo odą paimsim daugiau, nei išspaustume iš paprasto lobio.

- Ir brangakmenių rinkoj sumaišties nebus, - pridūrė Jenefer, pikt­džiugiškai šypsodamasi. - Jarpenas teisus. Sutartis tebegalioja. Yra ką da­lytis, ar ne taip?

- E i , Boholtai? - suriko Griautukas iš vežimo, rausdamasis ekipiruotė-je. - Ką ant savęs ir arklių dedam? K u o ta auksinė bjaurybė spjaudytis ga­l i , a? Ugnim? Rūgštimi? Garu?

- O pekla jį žino, garbieji ponuliai , - susirūpino Boholtas. - E i , burt i ­ninkai! Ar legendose apie auksinius slibinus minima, kaip tokį užmušti?

- Ka ip jį užmušti? O g i paprasčiausiai! - suriko staiga Ožiakrimtis. -

Nėr ko čia svarstyti - duokit greičiau čion kokį gyvulioką. Prikimšim jį nuodų ir parnešim bjaurybei - tegul stimpa.

Doregarajus kreivai nužvelgė kurpių, Boholtas nusispjovė, Vėdrynas pasibjaurėjęs nusigręžė. Jarpenas Zigrinas, įsirėmęs rankomis į šonus, mei­l iai šypsojosi.

- Ko taip žiūrit? - paklausė Ožiakrimtis. - Imkitės darbo - reikia nutar­ti , ką į dvėselieną kimšim, kad bjaurybė nugaištų kuo greičiau. Labiausiai pritiktų kokie nors stiprūs apdavai, nuodai arba puvėsiai.

- A h a , - prabilo nykštukas, vis tebesišypsodamas. - Kas nuodinga, bjauru ir smirdi . Žinai ką, Ožiakrimti? Vadinasi - tai tu.

- Ką? - Šūdą. Dink iš čia, batų gadintojau, kad mano akys tavęs nematytų. - Pone Doregarajau, - tarė Boholtas, prieidamas prie burtininko. - Bū­

kite malonus. Prisiminkite legendas ir padavimus. Ką jūs žinote apie auk­sinius slibinus?

Burtininkas, išdidžiai išsitiesdamas, nusišypsojo. - Klausi , ką aš žinau apie auksinius slibinus? Truputėlį. - Tuomet klausome. - Klausykite! Atidžiai klausykite. Ten, priešais mus, tupi auksinis sl i­

binas. G y v a legenda - galbūt paskutinysis ir vienintelis toks padaras, iš­vengęs jūsų beprotiškų žudynių. Negalima žudyti legendos. Aš, Dorega­rajus, neleisiu jums paliesti šio slibino. Supratote? Galite susirinkti mantą, krautis nešulius ir grįžti į namus.

Geraltas buvo įsitikinęs, jog kils triukšmas. K l y d o . - Galingasis burtininke, - perskrodė tylą Gylenšterno balsas. - Galvo­

kite, kam ir ką sakote. Karalius Nidamiras gali jums įsakyti krautis savo mantą ir nešdintis velniop. Tik ne priešingai. Ar supratote?

- Ne , - išdidžiai atsakė burtininkas. - Nesupratau. Aš esu magistras Doregarajus, tad man neįsakinės tas, kieno karalystę galima aprėpti nuo apšnerkštos, purvinos ir pasmirdusios tvirtovės sienos. Ar žinote, pone Gylenšternai, jog man tereikia ištarti užkeikimą bei mostelėti ranka ir pa­virsite į karvės blyną, o jūsų nepilnametis karalius į kažką daug sykių blo­gesnį? Ar aišku?

Gylenšternas nespėjo atsakyti, nes Boholtas, prisigretinęs prie Dorega-rajaus, čiupo šį už peties ir atgręžė į save. Griautukas ir Stiebgraužys, ty­lintys ir paniurę, išlindo iš už Boholto pečių.

- Paklausykite, pone burtininke, - tyl iai tarė milžinas kirtikas. - Pa­klausykite prieš pradėdamas rankomis mataruoti. Galėčiau i lgai aiškinti, garbusis ponul i , kur galite susikišti savo draudimus, savo legendas ir kvailus plepalus. Bet nenoriu. Šitai tebūnie mano atsakymas.

Boholtas atsikrenkštė ir , prispaudęs prie nosies pirštą, iš arti nusi ­šnypštė ant burtininko batų galų.

Doregarajus pabalo, bet nesujudėjo. Jis - kaip ir v is i - matė ant gran­dinės kabantį spygliuotą rutulį, kurį nuleistoje rankoje už uolekčio i lgu-

mo rankenos laikė Griautukas. Burtininkas - kaip ir vis i - žinojo, jog su­šukti užkeikimą truks žymiai ilgiau, nei Griautukas spės sutraiškyti jo gal­vą.

- N a , garbusis ponuli , - tarė Boholtas, - o dabar mandagiai pasitrauk atokiau. Jeigu tau vėl kils noras atverti žabtus, verčiau skubiai susigrūsk į juos žolės kuokštą. Nes, jei dar kartą išgirsiu tave burnojant, i lgai mane prisiminsi .

Atsigręžęs Boholtas patrynė delnus. - N a , Griautuk, Stiebgraužy, prie darbo, nes dar pabėgs tas bjaurybė. - Neatrodo, kad ketintų sprukti, - pasakė Vėdrynas, dairydamasis po

lauką. - Pažvelkit į jį. Tupintis ant kalvelės auksinis slibinas nusižiovavo, užrietęs galvą su­

mojavo sparnais ir šmaukštelėjo uodega į žemę. - Karaliau Nidamirai ir jūs, riteriai! - suriaumojo jis lyg žalvario tr imi­

tas aidinčiu balsu. - Aš esu slibinas Vilentretenmertas! Kaip matau, lavina, kurią aš, daug nesigiriant, jums ant galvų nuleidau, nesutrukdė. Net i k i čia atkeliavote. Kaip žinote, iš šio slėnio yra tik trys išėjimai. Į rytus, D y k -laukio link, ir į vakarus, l ink Caingorno. Tais keliais galite drožti. Pietiniu tarpekliu, ponai, neisite, nes aš, Vilentretenmertas, jums draudžiu. Bet, jei kuris nors ketina nepaisyti manojo draudimo, tą kviečiu stoti mūšin, su­sikauti garbingoje riterių dvikovoje. Konvenciniais ginklais - be burtų, be spjaudymosi ugnimi . Kovosime i k i visiško vienos šalies pralaimėjimo. Laukiu atsakymo per jūsų heroldą, kaip kad liepia paprotys!

V i s i stovėjo it stabo ištikti. - Jis kalba! - išspaudė Boholtas. - Negirdėta! - Be to, labai jau gudriai, - tarė Jarpenas Zigrinas. - Ar kuris žinot, kas

tie konfesiniai ginklai? - Paprasti, nemagiški, - suraukusi antakius, pasakė Jenefer. - Tiesą sa­

kant, mane kas kita domina. Negali jis, turėdamas dvišakį liežuvį, raiškiai kalbėti. Telepatiją, niekšas, pasitelkė. Būkite atidūs, tai slidus reikalas. Jis gali skaityti jūsų mintis.

- Gal jis visiškai pakvaišo? - susinervino Kenetas Stiebgraužys. - Gar­binga dvikova? Su kvai lu ropliu? Špygą! Griūnam ant jo visi drauge! Vie­nybėje galybėje!

- Ne. V is i atsigręžė. Eikas iš Deneslės, jau šarvuotas ir raitas, su ietimi prie balnakilpės, at­

rodė kur kas geriau nei pėsčias. Iš po pakelto antveidžio karštligiškai žio­ravo akys, bolavo blyškus veidas.

- Ne, pone Kenetai, - pakartojo riteris. - Nebent per mano lavoną. Ne­leisiu, kad, man esant, būtų įžeista riterio garbė. Kas išdrįs sulaužyti gar­bingos dvikovos taisykles...

Eikas kalbėjo vis garsiau, o egzaltuotas balsas lūžinėjo ir drebėjo iš su­sijaudinimo.

- ...kas paniekins garbę - paniekins mane, ir jo arba mano kraujas pa­silies ant šios iškankintos žemės. Pabaisa trokšta dvikovos? Gerai! Tegul heroldas paskelbia vardą manąjį! Teįvyksta dievų teismas! Slibinas remia­si ilčių ir nagų jėga, pragaro pykčiu, o aš.. .

- Koks kretinas, - sumurmėjo Jarpenas Zigrinas. - ...o aš teisingumu remiuosi, tikėjimu remiuos, ašaromis mergelių

nekaltų, kurias šis bjaurybė... - Nuti lk , Eikai , nes apsivemsiu! - subliuvo Boholtas. - Pirmyn, į kovą!

Griebk slibiną, užuot liežuviu malęs! - E i , Boholtai, palauk, - staiga tarė nykštukas, pešiodamas barzdą. -

Pamiršai sutartį? Jeigu Eikas slibiną paklos, pasiims pusę... - Eikas nieko nepasiims, - iššiepė dantis Boholtas. - Pažįstu jį. Riteriui

pakaks dainelės, kurią apie jį sudės Vėdrynas. - Tylos! - pareiškė Gylenšternas. - Tebūnie taip. Su slibinu kausis do­

rasis klajojantis riteris - Eikas iš Deneslės - kovosiantis po Caingorno vė­liava, kaip karaliaus Nidamiro atvaizdas ir kardas. Toks karaliaus sprendi­mas!

•v

- Stai ir turi, - sugriežė dantimis Jarpenas Zigrinas. - Nidamiro atvaiz­das ir kardas. Sudorojo mus Caingorno triušis. Ką dat>ar darysim?

- Nieko, - nusispjovė Boholtas. - Jarpenai, negi nori su E i k u peštis? Šneka jis kvai lai , bet jeigu jau ant arklio užsikorė ir susijaudino, geriau pasitraukti iš kelio. Tegul eina pasiutėlis, lai sutvarko tą slibiną. O po to matysim.

- Kas bus heroldas? - paklausė Vėdrynas. - Slibinas pageidavo herol­do. Gal aš?

- Ne. Tai, Vėdryne, ne dainas dainuoti, - susiraukė Boholtas. - Herol­das tebus Jarpenas Zigrinas. Jo balsas kaip jaučio.

- Gerai, kas man darbo, - tarė Jarpenas. - Duokit čion vėliavininką su herbu, kad viskas būtų kaip pridera.

- Tik mandagiai kalbėkit, pone nykštuk. Aukštuomenės maniera, -priminė Gylenšternas.

- Nemokykit manęs kalbėti, - išdidžiai pūtė pilvą nykštukas. - V y k ­džiau tokias misijas dar tada, kai tamsta stačias po stalu bindzinėdamas duoną "niamnia" , o muses "cipciais" vadinote.

Slibinas ir toliau ramus tupėjo ant kalvelės, l inksmai mojuodamas uo­dega. Užsiropštęs ant artimiausio akmens, nykštukas atsikrenkštė ir nu­sispjovė.

- E i , tu ten! - sumaurojo jis, įsirėmęs į šonus. - Slibine sušiktas! K l a u ­syk, ką tau pasakys heroldas! Tai reiškia - aš! Pirmas tavęs imsis klejojan­tis riteris, garbingasis Eikas iš Deneslės! Ir į tavo vėdarą įsmeigs ietį - pagal šventą paprotį, tavo pražūčiai ir vargšių mergelių bei karaliaus Nidamiro džiaugsmui! Kova turi būti garbinga, pagal taisykles - ugnimi spjaudytis

>

nevalia, vien tik konfesiškai lupti vienas kitą, kolei tas kitas neišleis pasku­tinio kvapo ar numirs! Ko tau nuoširdžiausiai iš visos širdies ir l inkim! Su­pratai, slibine?

Slibinas nusižiovavo, suplasnojo sparnais, po to, prigludęs prie že­mės, spėriai nusileido nuo kalvelės lygion vieton.

- Supratau, garbingasis herolde! - suriaumojo jis atsakydamas. - Tuo­met teišeina kovos laukan kilnusis Eikas iš Deneslės. Aš pasiruošęs!

- Tikras jomarko vaidinimas, - nusispjovė Boholtas, niūriu žvilgsniu palydėdamas Eiką, žingine išjojantį iš už uolų. - Galima numirti iš juoko...

- Užčiaupk srėbtuvę, Boholtai, - trindamas rankas, sušuko Vėdrynas. - Žiūrėk, Eikas puola atakon! Kad tave plynios, tai bus graži baladė!

- Val io! Tegyvuoja Eikas! - sušuko kažkas iš Nidamiro lankininkų bū­rio.

- O aš, - niūriai ištarė Ožiakrimtis, - aš bevelyčiau jį siera prišerti, kad t ikriau būtų.

Eikas, jau kovos lauke, pasveikino slibiną pakelta ietimi, užtrenkė šal­mo antveidį ir spustelėjo pentinais žirgą.

- Na na, - pratarė nykštukas. - Gal jis ir kvailas, bet priešą pult i moka. Jūs tik pažiūrėkite!

Pasilenkęs Eikas įsiręžė balne ir, šuoliuodamas zovada, nuleido ietį. Slibinas, nors Geraltas ir tikėjosi, neatšoko, nepasuko puslankiu į šalį, o, prisiplojęs prie žemės, pasileido tiesiai į atakuojantį riterį.

- Mušk jį! Mušk, Eikai ! - sustūgo Jarpenas. Eikas, nors ir zovada lėkdamas, nesmogė tiesiai, aklai. Paskutinę aki­

mirką v ikr ia i pakeitęs kryptį, permetė ietį per arklio galvą. Skriedamas pro slibiną, smogė visa jėga, atsistodamas balnakilpėse. V i s i vienu balsu suriko. Geralto balso chore nesigirdėjo.

Slibinas dailiai išvengė dūrio, sukdamasis vikr ia i ir gracingai, v ingu-riuodamas tarsi gyvas aukso kaspinas. Žaibiškai, bet švelniai it katinas, jis kyštelėjo leteną žirgo papilvėn. Sis sužvingo, kilstelėjo aukštyn pasturgalį, riteris susiūbavo balne, bet ieties nepaleido. Tą akimirką, kai žirgas veik rausė žemę šnervėmis, slibinas staigiu letenos mostu nušlavė Eiką iš bal­no. V i s i matė aukštyn skriejančias besivartaliojančių šarvų dalis, visi gir­dėjo, kaip žvangėdamas ir bildėdamas riteris nubrazdėjo žemėn.

Atsitūpęs slibinas prislėgė arklį letena ir nuleido žemyn dantytus nas­rus. Žirgas klaikiai sužvingo, pasispardė ir nurimo.

Įsivyravusioje tyloje vis i išgirdo sodrų slibino Vilentretenmerto balsą. - Narsųjį Eiką iš Deneslės galima išnešti iš lauko, toliau kovoti jis ne­

pajėgs. Kviečiu kitą. - O, kurmi , - įsivyravusioje tyloje tarė Jarpenas Zigrinas.

VIII

- A b i kojos, - l ininiu skuduru šluostydamasi rankas, pasakė Jenefer. -Ir, regis, kažkas stuburui. Sarvai nugaroje taip įlinkę, tarsi k i rv iu būtų ga­vęs. O kojos labai toli viena nuo kitos. Negreitai jis vėl sės ant arklio. Jeigu iš viso kada nors sės.

- Profesinė r izika, - sumurmėjo Geraltas. Burtininkė susiraukė. - Tik tiek teturi pasakyti? - O ką dar norėtum išgirsti, Jenefer? - Tas slibinas neįtikėtinai greitas, Geraltai. Per daug greitas, kad su juo

galėtų kovoti žmogus. - Suprantu. Ne, Jen. Ne aš. - Principai? - kandžiai nusišypsojo burtininkė. - Ar pati paprasčiausia

baimė? Tas vienintelis žmogiškas jausmas, kurio nepajėgė tavyje išnaikin­ti?

- Viena ir kita, - ramiai sutiko raganius. - Koks skirtumas? - Būtent, - Jenefer priėjo arčiau. - Jokio. Principus galima paminti, bai­

mę galima nugalėti. Geraltai, užmušk šitą slibiną. Dėl manęs. - Dėl tavęs? - Dėl manęs. N o r i u šito slibino, Geraltai. Viso. N o r i u jį turėti vien tik

sau. - Užmušk jį savo burtais. - Ne. Tu jį užmušk. O aš burtais sulaikysiu kirtikus ir visus kitus, kad

netrukdytų. - Bus lavonų, Jenefer. - N u o kada tau k l iudo lavonai? Tu imkis slibino, o aš pasirūpinsiu

žmonėmis. - Jenefer, - šaltai tarė raganius. - Negaliu suprasti. K a m tau tas slibi­

nas? Negi tave taip apakino geltona jo žvynų spalva? Neskursti, tavo pa­jamų šaltiniai - nesuskaičiuojami, esi garsi. Ko dar nori? Tik, labai prašau, nieko nesakyk apie pašaukimą.

Jenefer tylėjo. Galų gale, perkreipusi lūpas, smarkiai paspyrė gulėjusį žolėje akmenį.

- Geraltai, yra kai kas, galintis man padėti. Ko gero... žinai, apie ką kal­bu.. . Atrodo, jog tai nėra nepataisoma. Yra vilt is . Dar galiu turėti... Su­pranti?

- Suprantu. - Tai sudėtinga operacija, brangiai kainuojanti. Tačiau mainais į auk­

sinį slibiną... Geraltai? Raganius tylėjo. - Kada kabojome ant tilto, - pasakė burtininkė, - manęs kažko prašei.

Patenkinsiu tavo prašymą. Nieko nepaisant.

Liūdnai nusišypsojęs, raganius smi l iumi palietė obsidiano žvaigždę ant Jenefer kaklo.

- Per vėlu, Jen. Jau nebekabom. M a n jau nebesvarbu. Nieko nepai­sant.

Jis laukė paties blogiausio - ugnies srauto, žaibo, smūgio veidan, įžei­dimo, prakeiksmų. Nustebo matydamas, jog ji vien stengiasi sulaikyti vir ­pančias lūpas. Jenefer lėtai nusigręžė. Geraltas jau gailėjosi pasakytų žo­džių. Gailėjosi pasidavęs jausmams, pagimdžiusiems tuos žodžius. Per­žengta galimybių riba trūko tarsi liutnės styga. Pažvelgęs į Vėdryną, raga­nius pamatė, jog trubadūras, vengdamas jo žvilgsnio, skubiai nusigręžė.

- N a , garbieji ponuliai, pagaliau baigta su riterių garbės reikalais, - su­riko jau šarvus užsitempęs Boholtas, stovėdamas prieš vis dar ant akmens tebesėdintį Nidamirą, su nekintančia nuobodulio išraiška veide. - Štai ten guli riterio garbė ir tyliai dejuoja. Prastai buvo sumanyta, garbusis Gylenš­ternai, leisti Eiką, kaip jūsų riterį ir vasalą. Pirštu nerodysiu, bet žinau, kam Eikas turi dėkoti už sulaužytas kinkas. Taigi, kaip matau, vienu šū­v iu du zuikiai nupilti . Nebekvaršins galvos vienas pusprotis, ketinęs atgai­vinti legendas apie tai, kaip drąsus riteris dvikovoje nugali slibiną. Ir vie­nas sukčius, norėjęs iš to uždirbti. Ar žinote, apie ką tokį kalbu, Gylenš­ternai? Tai gerai. O dabar - mūsų ėjimas. Dabar slibinas mūsų. Dabar mes, kirt ikai , tą slibiną sutvarkysim. Savo būdais ir priemonėm.

- O sutartis, Boholtai? - išspaudė kancleris. - Su sutartim kaip bus? - Nusišikt man ant sutarties. - Negirdėta! Tai sosto įžeidimas! - treptelėjo koja Gylenšternas. - Kara­

lius Nidamiras.. . - Ką karalius? - suriko Boholtas, atsirėmęs į žemę didžiuliu dvirankiu

kalaviju. - Gal karalius pageidauja pats su slibinu kautis? O gal jūs, ištiki­masis kancleri, savo pilvą šarvuosna įspraudęs, išeisite kovos laukan? K o ­dėl gi ne, labai prašom, mes palauksim, garbusis ponul i . Turėjote gerą progą, Gylenšternai. Jei Eikas būtų slibiną paskerdęs, būtumėt pasiėmę jį visą, mums nieko nepalikęs - nė vienut vieno aukso žvyno nuo jo keteros. Dabar per vėlu. Praregėkite galų gale. Nebėra kam kautis po Caingorno vėliava. Antro tokio kvailio kaip Eikas nerasite.

- Netiesa! - kurpius Ožiakrimtis pripuolė prie karaliaus, vis dar tebe­stebinčio jam vienam tematomą tašką horizonte. - Pone karaliau! Palūkė­kite truputėlį, tuoj čion paspės mūsiškiai iš Dyklaukio . Baisybė, kiek jų! Spjaukit į tuos pasipūtusius didikus, guikit juos šalin! Veizėsite, kas tikrai drąsus, kieno kumštis stiprus, o ne liežuvis!

- Užsičiaupk, - ramiai atsiliepė Boholtas, gremždamas rūdžių dėmelę nuo antkrūčio. - Užsičiaupk, pajuodėli, o jei ne, aš taip tau srėbtuvę už­čiaupsiu, kad dantis prarysi.

Ožiakrimtis, pamatęs artėjančius Kenetą ir Griautuką, vikriai atsitrau­kė ir pasislėpė tarp Dyklaukio rinktinės vyrų.

- Karaliau! - sukliko Gylenšternas. - Karaliau, ką įsakysi?

Staiga Nidamiro veide dingo nuobodulio išraiška. Nepilnametis mo­narchas suraukė šlakuotą nosį ir atsistojo.

- Ką įsakysiu? - ištarė plonu balsu. - Galų gale, Gylenšternai, paklausei, užuot sprendęs ir kalbėjęs mano vardu. Taip bus ir toliau, Gylenšternai. N u o šios akimirkos tylėsi ir klausysi įsakymų. Štai pirmasis: surink žmo­nes, liepk paguldyti vežiman Eiką iš Deneslės. Grįžtam į Caingorną.

- Pone... - Nė žodžio daugiau, Gylenšternai. Ponia Jenefer, kilmingieji ponai, l i ­

kite sveiki. Sugaišau šiek tiek laiko šiame žygyje, bet ir įgijau patirties. Daug išmokau. Dėkoju jums už žodžius, ponia Jenefer, pone Doregara­jau, pone Boholtai. Ir ačiū už tylėjimą, pone Geraltai.

- Karaliau, - pratarė Gylenšternas. - Kaipgi taip? Slibinas juk čia pat. Tik ranką ištiesti... Karaliau, tavo svajonė...

- Mano svajonė, - pakartojo susimąstęs Nidamiras. - Aš jos dar netu­r iu , bet jeigu čia pasiliksiu.. . Gal tada niekados ir nebeturėsiu.

- O Maleoras? O kunigaikštytės ranka? - nepasidavė kancleris, mata­ruodamas rankomis. - O sostas? Karaliau, tenykščiai žmonės nepripažins tavęs...

- Nusišikt man ant tenykščių žmonių, kaip sako .ponas Boholtas, - nu­sijuokė Nidamiras. - Maleoro sostas ir taip mano, nes turiu Caingorne tris šimtines šarvuotų raitelių ir pusantro tūkstančio pėstininkų prieš jų tūks­tantį suknistų skydininkų. Jie mane, šiaip ar taip, pripažins. Tol karsiu, kaposiu ir arkliais valkiosiu, kol pripažins. O jų kunigaikštytė - stora tely­čia, tad nusispjaut ant rankos - vien jos užpakalis man reikalingas, kad paveldėtoją pagimdytų. Po to ją vis tiek nunuodys. Meistro Ožiakrimčio būdu. Užteks kalbų, Gylenšternai. Pradėk vykdyt i įsakymus.

- Ką ir sakyti, - sušnibždėjo Vėdrynas Geraltui. - Tikrai daug išmoko. - Daug, - patvirtino Geraltas, žiūrėdamas į kalvelę, ant kurios auksinis

slibinas, nuleidęs trikampę galvą, dvišaku tamsiai raudonu liežuviu laižė kažką, tupintį greta jo žolėje. - Nenorėčiau, Vėdryne, būti jo valdiniu.

- Kaip manai, kas dabar bus? Raganius ramiai žvelgė į mažą pi lkai žalią padarėlį greta auksinių pa­

silenkusio slibino nagų, virpinantį panašius į šikšnosparnio sparnelius. - O ką tu pasakysi, Vėdryne? Ką apie visa tai manai? - A r g i svarbu, ką aš manau? Esu poetas, Geraltai. Ar mano nuomonė

ką nors reiškia? - Taip. - N a , tuomet pasakysiu. Vos, Geraltai, pamatau kokį roplį, gyvatę, sa­

k y k i m , ar driežą, mane net suriečia - taip tos šlykštynės bijau ir ja bjau­riuosi. O šitas slibinas...

- N a ? - Jis... jis gražus, Geraltai. - Dėkoju tau, Vėdryne. - Už ką?

Geraltas nusigręžė, lėtai ištiesė ranką, suėmė krūtinę juosiančio diržo sagtį ir suveržė per dvejetą skylučių. Pakėlęs dešinį delną, raganius patik­rino, ar kardo rankena yra deramoje vietoje. Vėdrynas žiūrėjo išpūtęs akis.

- Geraltai! Tu ketini . . . - Taip, - ramiai tarė raganius. - Yra galimybių riba. M a n jau gana. Ar

eini su Nidamiru , ar pasilieki, Vėdryne? Trubadūras pasilenkė, atsargiai, beveik glamonėdamas paslėpė liutnę

už akmens ir atsitiesė. - Pasilieku. Kaip pasakei? Galimybių riba? Taip pavadinsiu baladę. - Tai gali būti paskutinė tavo baladė, Vėdryne. - Geraltai? - K ą ? - Neužmušk... Galėsi? - Vėdryne, kardas yra kardas. Jeigu jau jį išsitrauksiu... - Pasistenk. - Pasistengsiu. Sukikenęs Doregarajus atsigręžė į Jenefer bei kirtikus ir parodė tols­

tančią karališkąją palydą. - Štai ten, - pasakė jis, - nueina karalius Nidamiras. Jau karališkai ne-

beįsakinėja Gylenšterno lūpomis. Nueina parodęs karališką išmintį. Ge­rai, kad čia esi, Vėdryne. Siūlau pradėti eiliuoti baladę.

- Apie ką? - O g i apie tai, - burtininkas išsitraukė iš užančio burtalazdę, - kaip

magistras Doregarajus, burtininkas, išvaikė namolio būrį valkatų, ketinu­sių valkatiškai nudobti paskutinį pasaulyje auksinį slibiną. Boholtai, neju­dėk! Jarpenai, šalin rankas nuo kirvio! Jenefer, net nemėgink krustelėti! Drožkite, valkatos, paskui karalių, kaip paskui mamaitę. Greičiau ant ar­klių, į vežimus. Perspėju - kas bent kiek neteisingai krustelės - iš to beliks vien smarvė ir sustiklėjęs smėlis. Aš nejuokauju.

- Doregarajau, - suinkštė Jenefer. - Garbusis burtininke, - taikiai prabilo Boholtas. - A r g i taip dera? - Tylėk, Boholtai. Pasakiau - šio slibino nepaliesite. Negalima užmušti

legendos. Apsigręžkit ir nešdinkitės. Staiga Jenefer mostelėjo ranką priekin, ir žemė aplink Doregarajų

pliūptelėjo žydra ugnimi, sukunkuliavo išdraskytos velėnos ir žvyro m i ­šinys. Burtininkas, apgaubtas liepsnų, susvyravo. Griautukas prišokęs smogė jam veidan kumščio apačia. Doregarajus pargriuvo, iš jo burtalaz-dės šovė raudonas žaibas, kuris užgeso tarp uolų, nepadaręs jokios žalos. Stiebgraužys, prišokęs iš kitos pusės, spyrė gulinčiam burtininkui ir atsi­tiesęs ruošėsi spirti vėl. Įpuolęs tarp jų, Geraltas atstūmė Stiebgraužį ir, iš­sitraukęs kardą, kirto plokštuma, taikydamas į šarvų antalkūnio ir ant-krūčio tarpą. Jam sutrukdė Boholtas, atremdamas kirtį plačia savo dviran­kio kalavijo geležte. Vėdrynas pakišo Griautukui koją, tačiau nesėkmingai

- nutvėręs margaspalvę dainiaus palaidinę, Griautukas trinktelėjo jam kumščiu tarpuakin. Iš užnugario prišoko Jarpenas Zigrinas ir , smogęs kir-vapente per pakinklius, nuvertė Vėdryną nuo kojų.

Geraltas apsisuko, išvengė Boholto kardo ir smogė prišokusiam Stieb-graužiui, nuplėšdamas geležinį antrankį. Stiebgraužys atšoko, suklupo ir pargriuvo. Sustenėjęs Boholtas ėmė mosuoti kardu tarsi dalgiu. Geraltas peršoko švilpiančius ašmenis, kardo rankena trenkė Boholtui į antkrūtį ir, sviedęs jį į šalį, kirto, taikydamas priešininkui skruostan. Matydamas, kad sunkiu kardu nepavyks atremti kirčio, Boholtas griuvo atbulas ir par­virto ant nugaros. Raganius prišoko prie jo ir tą pačią akimirką pajuto, kaip žemė slysta iš po stabarėjančių kojų. Jis pamatė, kaip horizontas stai­ga atsistojo stačias. Raganius veltui stengėsi sudėti pirštus į apsauginį Žen­klą - tik šonu sunkiai trenkėsi į žemę, paleisdamas kardą iš apmirusios rankos. Ausyse pulsavo ir gaudė.

- Suriškit juos, kol veikia užkeikimas, - kažkur iš aukštai, iš labai toli, pasakė Jenefer. - Visus tris.

Doregarajus su Geraltu, apsvaigę ir bevaliai, nesipriešindami, nė žo­džio netarę, leidosi supančiojami bei pririšami prie vežimo. Vėdrynas blaškėsi ir keikėsi, todėl prieš pririšant dar gavo į snukį.

- Ko čia tuos išdavikus ir šunvaikius rišti, - tarė priėjęs Ožiakrimtis. -N u k e p t i iš karto - ir bus ramu.

- Tu pats vaikis, be to, ne šuns, - pasakė Jarpenas Zigrinas. - Neįžeidi-nėk čia šunų. Nešdinkis šalin, puspadi.

- Labai drąsūs, - garktelėjo Ožiakrimtis. - Veizėsiu, ar užteks jums nar­sos, kai maniškiai iš Dyklaukio čion paspės, o jų baisybė kiek. Pama...

Jarpenas, neįtikėtinai v ikr ia i apsisukęs, trinktelėjo jam kakton kirva-pente. Salia stovėjęs Griautukas dar spyrė į sėdimąją. Ožiakrimtis, nulė­kęs keletą sieksnių oru, įsirausė nosimi į žolę.

- Jūs dar tai prisiminsit! - stovėdamas keturpėsčias, suklykė jis. - Visus jus. . .

- Vyručiai! - riktelėjo Jarpenas Zigrinas. - Įkrečiam k u r p i u i subinėn, dervasiūliui tam! Gaudyk jį, Griautuk!

Ožiakrimtis nelaukė. Pašoko ir risčia pasileido rytų kanjono pusėn. Dyklaukio pėdsekiai susigūžę nubėgo paskui. Kvatodami nykštukai jiems iš paskos laidė akmenis.

- Iš karto oras grynesnis, - nusijuokė Jarpenas. - Na , Boholtai, imkimės slibino.

- Ramiau, - pakėlė ranką Jenefer. - Imtis galite, bet tik lenkčių. V i s i , čia esantys.

- Kaip? - Boholtas susikūprino, o jo akys piktai suspindo. - Ką jūs sa­kote, šviesiausioji kilmingoji ponia ragana?

- Nešdinkitės iš čia paskui kurpių, - pakartojo Jenefer. - V i s i . Pati su slibinu susidorosiu. Nekonvenciniu ginklu. O prieš nueidami.. . galite pa­dėkoti. Jeigu ne aš, būtumėte raganiaus kardo paragavę. N a g i , Boholtai,

greitai greitutėliai, kol dar nesusinervinau. Įspėju - moku taip užkeikti, kad be didelių pastangų jus iškastruosiu. Užteks vieno rankos mosto.

- Na ne, - prakošė Boholtas, - mano kantrybė pasiekė galimybių ribas. Daugiau kvai l iu nebūsiu. Stiebgraužy, atkabink nuo vežimo ieną. Jaučiu, kad ir man prireiks nekonvencinio ginklo. Tuojau kažkam bus gerai įkrėsta užpakalin, garbieji ponuliai . Pirštu nerodysiu, tačiau vienai bjau­riai raganai tuoj bus iškarštas kailis.

- Tik pabandyk, Boholtai. Džiaugsiuosi visą dieną. - Jenefer, - priekaištingai paklausė nykštukas. - Kodėl? - Gal aš, Jarpenai, paprasčiausiai nemėgstu dalintis. Boholtas susilenkė ir trumpai, žaibiškai užsimojo. Nežinia kada ir iš

kur ištrauktas plieno rutulys sukaukė ore ir žiebė Jenefer į kaktos vidurį. Dar nespėjusi atsipeikėti, burtininkė jau kybojo ore - Stiebgraužys ir Griautukas laikė ją už rankų, o Jarpenas pančiojo kojas virve. Jenefer įsiu­tusi sustaugė, bet vienas Jarpeno vaikinas, stovėjęs už nugaros, užmetė jai ant galvos vadeles ir stipriai suveržė. Diržas, įsirėžęs praviron burnon, nu­tildė riksmą.

- Na ir ką, Jenefer, - prieidamas nusivaipė Boholtas. - Kaip ketini ma­ne iškastruoti, kai negali net rankų pajudinti?

Atplėšęs jos švarkelio apykaklę, nykštukas perplėšė ir atlapojo burti­ninkės marškinius. Jenefer cypė, dusinama vadžių.

- Dabar neturiu laiko, - kvatojant nykštukams, tarė Boholtas, begė­diškai ją grabinėdamas, - bet palūkėk truputėlį, ragana. K a i sutvarkysim slibiną, tuomet ir pasilinksminsim. Vaikinai , tvirtai pririškit ją prie rato. A b i letenėles prie stebulės, kad negalėtų nė pirštu krustelėti. Ir velniai jus rautų, garbieji ponuliai , kad nė vienas dabar jos neliestumėt. Eilę nustaty-sim pagal tai, kaip kuris pasirodys su slibinu grumdamasis.

- Boholtai, - tyl iu, pykčio kupinu balsu ramiai prakalbo surištas Ge­raltas. - Saugokis. Pasaulio krašte tave surasiu.

- Stebini mane, - taip pat ramiai atsakė Boholtas. - Tavimi dėtas, paty­lėčiau. Pažįstu tave, todėl žinau, jog grasini išties rimtai. Neturėsiu kitos išeities. Ga l i ir numirt i , raganiau. Dar pasikalbėsime apie tai. Griautuk, Stiebgraužy, ant arklių!

- Se tau, boba, ir devintinės, - sudejavo Vėdrynas. - Kokio velnio įsivė­liau į visa tai?

Doregarajus, palenkęs galvą, žiūrėjo į tirštus kraujo lašus, lėtai kapsin-čius jam iš nosies ant pi lvo.

- Gal liausies spoksojęs! - riktelėjo Geraltui burtininkė, tarsi gyvatė raitydamasi pančiuose ir veltui stengdamasi pridengti apnuogintas grožy­bes. Raganius paklusniai nusigręžė. Vėdrynas ne.

- Jenefer, - nusijuokė dainius, - tam, ką matau, sunaudojai tikriausiai visą statinę mandragoros eliksyro. Oda kaip šešiolikmetės, tegul mane žą­sys sužnaibo.

- Užčiaupk srėbtuvę, kekšės vaike! - užkaukė burtininkė.

- Kiek gi tau iš tikro metų, Jenefer? - nerimo Vėdrynas. - Apie du šim­tus? N a , sakykim, šimtas penkiasdešimt. O išsilaikei tarsi...

Perkreipusi kaklą, Jenefer spjovė į jį, tačiau nepataikė. - Jen, - priekaištingai tarė raganius, į petį valydamasis apspjautą ausį. - Tegul jis liaujasi spoksojęs! - Nė nemanau, - tarė Vėdrynas, nenuleisdamas akių nuo smagaus re­

ginio. - Jos dėka čia sėdim. Be to, mums gali perpjauti gerkles. O ją dau­gių daugiausia išprievartaus. Jos metuose tai...

- Užsičiaupk, Vėdryne, - pasakė raganius. - Net neketinu. Kaip tik ruošiuosi sudėti baladę apie du papus. Prašau

man netrukdyti . - Vėdryne, - šniurkštelėjo kraujuojančią nosį Doregarajus. - Elkis pa­

doriau. - Po paraliais, aš taip ir elgiuos. Boholtas, apsunkęs ir gremėzdiškas nuo šarvų bei ant jų uždėtų odos

apsaugų, nykštukų prilaikomas, sunkiai įsiropštė į balną. Griautukas ir Stiebgraužys jau sėdėjo ant arklių, per balnus persimetę didžiulius d v i ­rankius kalavijus.

- Gerai, - kranktelėjo Boholtas. - Puolam jį. - Ogi ne, - sugaudė sodrus balsas, skambantis tarsi žalvario trimitas. -

Tai aš atėjau tamstas pulti ! Iš už uolų žiedo išniro auksu tviskantis ilgas snukis, grakštus kaklas

su daugybe trikampių dantytų ataugų, pentinuotos letenos. Iš po suragė-jusių vokų žvelgė piktos roplio akys vertikaliais vyzdžiais.

- Nusibodo laukti kovos lauke, - pasakė slibinas Vilentretenmertas dairydamasis, - todėl pats atėjau. Kaip matau, pageidaujančių susikauti vis mažėja.

Boholtas įsikando pavadį ir abiem rankomis suėmė kardą. - Thau uhtehs, - pratarė jis neaiškiai, krimsdamas diržą. - Stoh kohon,

bjauhybe! - Stoju, - tarė slibinas, išlenkdamas sprandą ir arogantiškai užriesda-

mas uodegą. Boholtas apsidairė. Griautukas ir Stiebgraužys lėtai ir demonstratyviai

ramiai supo slibiną iš abiejų pusių. Užnugaryje su kirviais rankose laukė Jarpenas Zigrinas ir jo vaikinai.

- Aaaargh! - stipriai spustelėjęs arklį ir pakeldamas kardą, suriaumojo Boholtas.

Slibinas žvaliai pasisuko, prigludo prie žemės ir iš^viršaus, tarsi skor­pionas, smoąė uodega, pataikydamas ne Boholtui, bet iš šono puolančiam Griautukui. Sis, barškėdamas ir šaukdamas, nuvirto drauge su žvengian­čiu arkliu. Boholtas, lėkdamas šuoliais, atsivedėjęs kirto. V ikr ia i atšokęs į šalį, slibinas išvengė plačios geležtės. Boholtas vėl prašuoliavo visu smar­k u m u . Slibinas apsisuko ir, stovėdamas ant užpakalinių letenų, smogė pentinais Stiebgraužiui, vienu y p u perrėždamas arklio pilvą ir raitelio

šlaunį. Smarkiai atsilošęs balne, Boholtas pagaliau apgręžė žirgą ir, laiky­damas pavadį dantyse, vėl puolė.

Šmaukštelėjęs uodega bėgantiems link jo nykštukams, slibinas išvertė visus juos iš kojų, po to puolė Boholtą. Pakeliui, tarsi netyčiomis, smarkiai primygo mėginantį atsistoti Stiebgraužį. Boholtas, sukaliodamas galvą, tramdė įsismarkavusį arklį, tačiau slibinas buvo nepalyginti greitesnis ir vikresnis. Jis gudriai apėjo Boholtą iš kairės - kad šiam būtų sunkiau kirs­ti - ir smogė naguota letena. Žirgas atsistojo piestu ir šoko į šalį. Išlėkęs iš balno, Boholtas pametė kardą bei šalmą ir aukštielninkas griuvo žemėn, trenkdamas galvą į uolą.

- Dumiam iš čia, vaikinai!!! Į kalnus!!! - sustūgo Jarpenas Zigrinas, per­rėkdamas arklio prislėgto Griautuko klyksmus. Plevėsuodami barzdomis, nykštukai pasileido link uolų, neįtikėtinai greitai mindami savo trumpo­mis kojomis. Slibinas jų nesivijo. Atsitūpęs ramiai apsidairė. Po žirgu blaškėsi ir klykė Griautukas. Boholtas gulėjo nejudėdamas. Stiebgraužys, tarsi didžiulis geležinis krabas, šonu šliaužė uolų pusėn.

- Neįtikėtina, - sušnibždėjo Doregarajus. - Neįtikėtina... - E i ! - Vėdrynas pasimuistė pančiuose, net vežimas susiūbavo. - Kas

ten! Žiūrėkit! Rytinio tarpeklio pusėje kilo didžiulis dulkių debesis, netrukus pasi­

girdo šūksmai, dardėjimas ir žvangesys. Slibinas žiūrėjo ištempęs kaklą. L y g u m o n įdardėjo trys didžiuliai vežimai, p i l n i ginkluotų žmonių.

Riedėdamos į skirtingas puses, vežėčios ėmė supti slibiną. - Tai... rupūžėle, tai Dyklaukio cechai ir rinktinė! - sušuko Vėdrynas.

- Jie apėjo Bra ištakas! Taip, tai jie! Žiūrėkit, ten, visų priešaky - Ožiakrim­tis!

Palenkęs galvą, slibinas vežimo pusėn švelniai pastūmėjo mažą, pilkš­vą cypaujantį padarėlį. Po to smogė uodega per žemę, išdidžiai suriaumo­jo ir lyg strėlė nulėkė pasitikti Dyklaukio žmonių.

- Kas jis? - paklausė Jenefer. - Tas mažas? Kuris žolėje kuičiasi? Geral­tai?

- Tai tas, kurį slibinas gynė nuo mūsų, - pasakė raganius. - Tas, kas ne­seniai išsirito toje šiaurinio kanjono oloje. Slibiniukas, išsiritęs iš Ožiakrim-čio nunuodytos slibinės kiaušinio.

Slibiniukas, braukdamas žemę išsipūtusiu pi lvel iu, kliuvinėdamas ir svirduliuodamas, pribėgo prie vežimo. Cyptelėjęs jis atsistojo stačias, iš­skleidė sparnelius, po to, daug nesvarstęs, prigludo prie burtininkės šo­no. Jenefer giliai atsiduso. Jos veidas buvo mįslingas.

- Tu jam patinki, - sumurmėjo Geraltas. - Jaunas, bet nekvailas, - Vėdrynas, įsirėžęs pančiuose, iššiepė dantis.

- Žiūrėkit, kur snukutį įbedė - po paraliais, norėčiau būti jo vietoje. E i , mažiau, bėk! Tai Jenefer! Slibinų siaubas! Ir raganių. Bent jau vieno raga­niaus.. .

- Tylėk, Vėdryne, - sušuko Doregarajus. - Žiūrėkit, ten, lauke! Jį jau apsupo, kad jie kur išdvėstų!

Dyklaukiečių ratai, dundėdami tarsi kovos vežimai, skriete skriejo puolančio slibino link.

- Muškit jį! - urzgė į vežiko pečius įkibęs Ožiakrimtis. - Muškit jį, kur papuls ir kuo papuls! Negailėkit!

Slibinas vikr ia i atšoko nuo pirmojo į jį lėkusio vežimo, blyksinčio ša­kių, ragotinių ir dalgių ašmenimis, tačiau pateko tarp dviejų kitų, nuo kurių, timptelėtas už diržų, ant jo užkrito didelis dvigubas žvejų tinklas. Slibinas susipainiojęs nuvirto, pasiraičiojo, susirietė į kamuolį ir išskėtė le­tenas. Šaižiai sutratėjo draskomas į gabalus tinklas. Iš pirmojo, jau spėju­sio apsisukti, vežimo ant slibino užmetė kitus tinklus ir jį visiškai supan­čiojo. K i t i du vežimai irgi apsisuko ir, tarškėdami bei pasišokinėdami per duobes, nulėkė l ink slibino.

- N a , karose, pakliuvai tinklan! - draskėsi Ožiakrimtis. - Tuoj mes tau žvynus nuskusim!

Suriaumojęs slibinas išspjovė dangun garų srovę. Dyklaukio rinktinės vyrai iššoko iš vežimų ir puolė jį. Slibinas vėl beviltiškai, tęsiamai suriau­mojo.

Iš šiaurinio kanjono ataidėjo atsakymas: veriantis kovos šūksnis. Prigludusios prie beprotiškai šuoliuojančių žirgų, plevėsuodamos

šviesiomis kasomis, kurtinančiai švilpdamos, apgaubtos mirgančiais kar­dų atšvaitais, iš tarpeklio išlėkė...

- Zerikanietės! - šūktelėjo raganius, bejėgiškai tampydamas pančius. - Po paraliais! - rėkė Vėdrynas. - Geraltai, supranti? Zerikanietės perskrodė spūstį tarsi įkaitintas peilis sviesto kubiliuką,

savo kelią žymėdamos sukapotais lavonais. Nesustodamos nušoko nuo arklių šalia tinkluose besidraskančio slibino. Pirmasis jas puolęs rinktinės šaunuolis kaipmat liko be galvos. Antrasis šakėmis taikėsi į Veją, bet zeri­kanietė, abiem rankomis laikydama kardą ašmenimis į viršų, perskrodė šaunuolį nuo tarpkojo i k i krūtinkaulio. K i t i mikl ia i atsitraukė.

- Į vežimus! - suriko Ožiakrimtis. - Į vežimus, brol iukai ! Vežimais juos sutraiškysimi

- Geraltai! - staiga sušuko Jenefer, riesdama ir staigiu judesiu kišdama surištas kojas po vežimu, po už nugaros užlaužtomis supančiotomis ra­ganiaus rankomis. - Igni Ženklą! Degink! Virves jauti? Degink, po per­kūnais!

- Nemačiomis? - sudejavo Geraltas. - Apdeginsiu tave, Jen! - Sudėk Ženklą! Ištversiu! Raganius pakluso: pajuto dilgsėjimą pirštuose, sudėtuose Igni Ženklu

tiesiai virš surištų burtininkės kojų. Jenefer nusigręžė ir, sukandusi dan­timis palaidinukės apykaklę, tramdė dejonę. Prie jos šono cypaudamas pliaukšėjo sparniukais slibiniukas.

-Jen! - Degink! - sustūgo ji .

Pančiai trūko tą pat akimirką, kai bjaurus, šleikštulį keliantis svylan­čios odos kvapas tapo nebepakenčiamas. Šūktelėjęs keistu balsu, Dorega­rajus apalpo ir pakibo pančiuose prie vežimo rato.

Burtininkė, perkreiptu iš skausmo veidu, įsitempusi pakėlė išlaisvintą koją ir suriko įsiutusiu, p i lnu skausmo bei pykčio balsu. Medalionas ant Geralto kaklo suvirpėjo tarsi gyvas. Įtempusi šlaunį, Jenefer mostelėjo ko­ja atakuojančių Dyklaukio rinktinės vežimų pusėn ir sušuko užkeikimą. Ore sutraškėjo ir pakvipo ozonu.

- O, dievai, - pasigėrėdamas sudejavo Vėdrynas. - K o k i a tai bus bala­dė, Jenefer!

Užkeikimas, mestas dailia kojyte, burtininkei ne visai pavyko. Pirma­sis vežimas drauge su viskuo, kas jame buvo, tiesiog pagelto, ko Dyklau­kio kariauninkai kovos įkarštyje net nepastebėjo. Su antruoju vežimu se­kėsi geriau - visas jo ekipažas akies mirksniu virto didžiulėmis karpuoto-mis rupūžėmis, kurios, džiaugsmingai kurkdamos, nušokavo į visas p u ­ses. Netekęs važnyčiotojų, vežimas apvirto ir subyrėjo. A r k l i a i , isteriškai žvengdami, nulėkė tolyn, paskui save v i lkdami nulaužtą ieną.

Jenefer prikando lūpą ir vėl sumataravo koja. Geltonasis vežimas, kaž­kur viršuje skambant greitai muzikai , staiga virto geltonų dūmų kamuo­l i u , o vis i juo važiavusieji apkvaitę nuriedėjo žolėn, suvirsdami žaismin-gon krūvon. Trečiojo vežimo ratai iš apskritų tapo kvadratiniai. A r k l i a i at­sistojo piestu, vežėčios apvirto, o Dyklaukio kariauna pabiro žemėn. Jene­fer, jau tik kerštaudama, atkakliai mosavo koja kaip apkliuvo, šūkavo už­keikimus, vertė dyklaukiečius žalčiais, žąsimis, šimtakojais, flamingais ir deglais paršiukais.^Zerikanietės įgudusiai ir kantriai baigė skersti likusius.

Slibinas, pagaliau sudraskęs tinklą į skutus, suplasnojo sparnais, su­riaumojo ir, išsitempęs it styga, nusivijo skerdynėse likusį sveiką ir dabar kudašių nešantį kurpių Ožiakrimtį. Batsiuvys lėkė tarsi elnias, bet slibinas buvo greitesnis. Geraltas, regėdamas atsiveriančius nasrus ir blyksinčius dantis, nusigręžė. Jie išgirdo siaubingą riksmą ir bjaurų traškesį. Vėdry­nas dusliai šūktelėjo. Jenefer išblyško kaip drobė ir pasilenkusi ėmė vemti po vežimu.

Įsivyravo tyla, drumsčiama vien iškilmingo Dyklaukio rinktinės l i k u ­čių gagenimo, kvarkimo bei žvygavimo.

Veja, negerai šypsodamasi, atsistojo prieš Jenefer ir plačiai išsižergė. Zerikanietė pakėlė kardą. Išblyškusi Jenefer pakėlė koją.

- Ne, - tarė sėdintis ant akmenėlio Borchas Trikuosis. Ant kelių jis la i ­kė nurimusį ir laimingą slibiniuką.

- Nežudysime ponios Jenefer, - pakartojo slibinas Vilentretenmertas. - Tai jau nebesvarbu. Dabar poniai Jenefer esame dėkingi už neįkai­

nojamą pagalbą. Veja, išlaisvink juos. - Supranti, Geraltai? - trindamas sustingusias rankas, sušnibždėjo

Vėdrynas. - Supranti? Yra tokia senovės baladė apie auksinį slibiną. A u k ­sinis slibinas gali...

- Gal i persikūnyti į bet ką, - sumurmėjo Geraltas. - Į žmogų taip pat. Girdėjau apie tai. Bet netikėjau.

- Pone Jarpenai Zigrinai ! - pašaukė Vilentretenmertas nykštuką, ky­bantį ant statmenos uolos dviejų šimtų uolekčių aukštyje. - Ko ten ieško­te? Švilpikų? Jeigu gerai pamenu, tai nėra jūsų mėgstamas patiekalas. L i p ­kit žemėn ir užsiimkit kirtikais. Jiems reikalinga pagalba. Jie jau nebežu-dys. Nieko.

Vėdrynas, neramiai žvalgydamasis į zerikanietės, budriai besisukio­jančias mūšio vietoje, gaivino vis dar apalpusį Doregarajų. Geraltas trynė tepalu ir tvarstė apsvilusias Jenefer kulkšnis. Burtininkė cypė iš skausmo ir murmėjo užkeikimus.

Susidorojęs su užduotimi, raganius atsistojo. - Likite čia, - pasakė Geraltas. - Turiu su juo pasikalbėti. Jenefer, raukydamasi iš skausmo, atsistojo. - Einu su tavimi, Geraltai, - paėmė jį už parankės burtininkė. - Gal i ­

ma? Geraltai, prašau. - Su manimi , Jen? Galvojau... - Nebegalvok, - ji prisiglaudė prie raganiaus peties. -Jen? - Jau gerai, Geraltai. Raganius pažvelgė į šilumos sklidinas jos akis. Kaip anksčiau. Palen­

kė galvą ir pabučiavo minkštas, jo bučinio laukiančias lūpas. Kaip seniau. Priėjo Borchas. Prilaikoma Geralto, suėmusi suknelę pirštų galais, Je­

nefer nusilenkė, tarsi prieš karalių. - Trikuo.. . Vilentretenmertai... - prabilo raganius. - Laisvas manojo vardo vertimas į jūsų kalbą reiškia Tris Juodus

Paukščius, - pasakė slibinas. Slibiniukas, nageliais įsikibęs į jo ranką, atkišo paglostyti sprandą. - Tvarka ir Chaosas, - nusišypsojo Vilentretenmertas. - Pameni, Geral­

tai? Chaosas - tai agresija, o Tvarka - tai gynyba prieš ją. Verta belstis į pa­saulio kraštą ir kovoti prieš agresiją bei blogį, tiesa, raganiau? Juo labiau kaip pats sakei, jei užmokestis vertas to. Šiuo atveju buvo verta. Tai prie Dyklaukio apnuodytos slibinės Myrgtabrakės lobis. Ji mane pasikvietė pagalbon, kad suturėčiau jai gresiantį blogį. Myrgtabrakė jau išskrido -netrukus po to, kai iš lauko buvo išneštas Deneslės Eikas. Laiko, kol jūs tuščiai plepėjot ir ginčijotės, ji turėjo daug. Bet paliko savo lobį - mano at­lygį-

Slibiniukas cyptelėjo ir suplazdeno sparneliais. - Vadinasi , tu... - Taip, - nutraukė slibinas. - Ką padarysi, tokie laikai. Padarams, k u ­

riuos jūs įpratote vadinti pabaisomis, vis labiau ėmė grėsti nelaimė, vadi­nama žmonija. Patys apsiginti jau nebesugeba. Jiems reikalingas gynėjas. Toks... raganius.

- O tikslas... Tikslas kelio gale? •v

- Stai jis, - Vilentretenmertas pakėlė ranką. Sibiniukas išsigandęs cyp­telėjo. - Kaip tik jį pasiekiau. Jo dėka, Geraltai iš Rivijos, aš išliksiu ir įro­dysiu, kad galimybių ribų nėra. Tu, raganiau, irgi kada nors surasi tokį

tikslą. Netgi tie, kurie skiriasi nuo kitų, gali išlikti. L ik sveikas, Geraltai. L ik sveika, Jenefer.

Burtininkė, stipriai suspaudusi raganiaus ranką, dar kartą nusilenkė. Vilentretenmertas atsistojo, pažvelgė į ją, o jo veidas buvo labai rimtas.

- Atleisk už atvirumą ir tiesumą, Jenefer. Tas jūsų veiduose parašyta -man nereikia netgi stengtis skaityti minčių. Jūs sukurti vienas kitam: tu ir raganius. Tačiau nieko neįvyks. Nieko. M a n labai gaila.

- Žinau, - Jenefer truputį pablyško. - Žinau, Vilentretenmertai. Tačiau ir aš norėčiau tikėti, kad nėra galimybių ribos. Ar bent tuo, jog ji dar labai toli.

Priėjusi Veja palietė Geralto petį ir greitai ištarė keletą žodžių. Slibinas nusijuokė.

- Geraltai, Veja sako, kad ilgai prisimins rėčką ' T o susimąsčiusiu sli­b i n u " . Tikisi dar kada nors susitikti.

- Ką? - prisimerkdama paklausė Jenefer. - Nieko, - skubiai tarė raganius. - Vilentretenmertai... - Klausau tavęs, Geraltai iš Rivijos. - Gal i pasiversti kuo tik nori. - Taip. - Tai kodėl būtent žmogumi? Kodėl Borchu su trimis juodais paukš­

čiais herbe? Slibinas taikiai nusišypsojo. - Nežinau, Geraltai, kaip, kur ir kada pirmą kartą susidūrė tolimi mū­

sų rasių protėviai. Tačiau teisybė, jog slibinams nėra nieko šlykštesnio už žmogų. Žmogus sukelia sl ibinui iracionalų, nepaaiškinamą pasibjaurėji­mą. Aš kitoks. M a n jūs esate... simpatiški. Likite sveiki.

Tai neįvyko pamažu, palengva keičiantis, miglotai virpant, kaip būna stebint iliuziją. Tai įvyko akimirksniu. Ten, kur prieš akimirką sėdėjo garbanotasis riteris, vi lkintis trimis juodais paukščiais papuoštą tuniką, tupėjo auksinis slibinas, grakščiai ištiesęs ilgą dailų kaklą. Nulenkęs galvą, jis išskleidė aukso sparnus, akinančiai tviskančius saulės spinduliuose. Je­nefer garsiai atsiduso.

Veja, jau balne - greta Tejos - pamojavo ranka. - Veja, - tarė raganius, - tu buvai teisi. - Hm? - Jis pats gražiausias.

LEDO KRISLAS

I

Išpurtusi avies gaišena, besitaikanti dangun pastirusiomis kojomis, sujudėjo. Geraltas, pritūpęs pasienyje, lėtai, kad geležtė nežvangteltų į makštų apkaustus, ištraukė kardą. Už dešimties žingsnių nuo jo atmatų krūva staiga išsipūtė ir subangavo. Raganius, anksčiau, nei jį pasiekė tvokstelėjusi iš pajudinto sąvartyno dvoko banga, pašokęs puolė priekin.

Staiga iš atmatų iššokęs čiuptuvas su aptakiu, spygliais nusmaigstytu verpstės formos drūtgaliu, stulbinančiu greičiu nuskriejo l ink jo. Raga­nius nutūpė ant supuvusių daržovių krūvoje besiūbuojančių sulaužytų baldų liekanų. Kiek pasvyravęs ir atgavęs pusiausvyrą, jis vienu trumpu kardo kirčiu perrėžė čiuptuvą ir atkirto kuokos pavidalo siurbtuką. Tą pačią akimirką raganius atšoko į šalį, bet šįkart nuslydo nuo lentų ir ik i šlaunų nugrimzdo klampiuose puvėsiuose.

Sąvartynas sprogo: į viršų pliūptelėjo tiršta dvokianti pliurzė, puodų šukės, supuvę skudurai ir blyškūs raugintų kopūstų siūlai, o iš po jų išni­ro didžiulis gumbuotas kūnas - beformis tarsi keista bulvė, čaižantis orą trimis čiuptuvais ir ketvirtojo strampu. Geraltas, sunkiai begalėdamas ju­dėti, bet šiaip taip pasukęs klubus, atsivedėjęs kirto ir švariai nurėžė dar vieną čiuptuvą. Du likusieji, stori tarsi kamieno atšakos, užgriuvo jį visa jėga, dar gil iau nugramzdindami atmatose. Gumbuotas kūnas slinko link jo ir arė sąvartyne vagą, it velkama statinė. Raganius pamatė, kaip, atver­dama plačius, pilnus didžiulių stačiakampių dantų nasrus, plyšta bjaurioji bulvė. Raganius leido, kad čiuptuvai apsivytų jo liemenį, su šliurpesiu iš­luptų iš dvokiančios tyrės ir vilktų link gumbuoto padaro, kuris, besisuk­damas ratu, stengėsi vėl įsirausti sąvartyno gilumon. Dantyti nasrai klap­sėjo su siaubingu įsiūčiu. Pritrauktas prie baisiojo snukio, raganius abiem rankom smogė kardu - ašmenys įsmigo lengvai ir minkštai. Šleikštus sals­telėjęs dvokas užgniaužė kvapą. Pabaisa sucypė ir suvirpėjo. Atsileidę čiuptuvai bejėgiškai sutrūkčiojo ore. Geraltas, grimzdamas atmatose, pla­čiai užsimojo ir kirto dar kartą. Ašmenys bjauriai grikštelėjo ir nudžeržgė iššieptais šlykštynės dantimis. Padaras sugargaliavęs subliūško, tačiau tuo­jau pat vėl išsipūtė, šnypšdamas ir apipurkšdamas raganių dvokiančiu skysčiu. Apgraibomis radęs atramą grimztančioms bjaurastyje kojoms, Geraltas puolė priekin, skirdamas krūtine atmatas it plaukikas vandenį. Vėl kirto iš visų jėgų, iš viršaus, savo svoriu užgriūdamas į blyškiai švytin­čių žlibių tarpuakį smingančius ašmenis. Pabaisa gargaliuodama sustenė-

jo, ir, pliūkšdama puvėsių krūvoje tarsi pradurta pūslė, protarpiais tvoks­telėdama šiltais išleidžiamo dvoko gūsiais bei smarvės bangomis, ėmė dre­bėti. Čiuptuvai virpėdami raitėsi atmatose.

Išsiropštęs iš tiršto jovalo, raganius atsistojo ant liulančio, bet tvirto pagrindo. Pajuto, kaip kažkas lipnus ir bjaurus, patekęs į batą, šliaužioja blauzda. "Prie šulinio, - pagalvojo jis, - kuo greičiau nuplauti visą tą bjau­rastį. Nusiprausti" . Padaro čiuptuvai, žliugsėdami ir šliurpsėdami, pasku­tinį kartą pasitampė atmatose ir nurimo.

Nukri to žvaigždė, akimirkai nušviesdama ir pagyvindama nejudriais šviesos taškeliais nusmaigstytą dangaus skliautą. Raganius nesugalvojo jo­kio noro.

Geraltas kvėpavo sunkiai, kriokdamas - jis jautė, jog baigiasi prieš ko­vą išgerto eliksyro veikimas. Gigantiškas atmatų ir šiukšlių kalnas, priglu­dęs prie miesto sienos ir statmenai besileidžiantis l ink mirguliuojančio upės kaspino, žvaigždžių šviesoje atrodė gražus ir paslaptingas. Raganius nusispjovė.

Pabaisa buvo nebegyva. Ir jau tapo dalis tos šiukšlių krūvos, kurioje kažkada gyveno.

Nukr i to antra žvaigždė. - Šiukšlynas, - sunkiai pratarė raganius. - Bjaurastis, puvėsiai ir šūdas.

II

- D v o k i , Geraltai, - susiraukė Jenefer, neatsisukdama nuo veidrodžio, prieš kurį valėsi dažus nuo vokų ir blakstienų. - Išsimaudyk.

- Nėra vandens, - tarė raganius, pažvelgęs kubilan. - Ką nors sugalvosim, - Burtininkė atsistojo, plačiau atvėrė langą. - Ar

jūros vandens pageidauji, ar paprasto? - Jūros, dėl įvairumo. Jenefer staigiai išskėtė rankas, riktelėjo užkeikimą, delnais padaryda­

ma trumpą, painų judesį. Pro atvertą langą staiga padvelkė žvarbus, drėg­nas šaltis, langinės sudrebėjo, o kambarin švilpdamas įsiveržė netaisyklin­go rutulio formos žalias debesis. Kubi le neramiai subangavo, suputojo. Vanduo, pakilęs i k i kraštų, tiško ant aslos. Burtininkė atsisėdo tęsti nu­traukto darbo.

- Ar pavyko? - paklausė. - Kas gi buvo tame sąvartyne? - Zeuglas, kaip ir maniau. - Geraltas nusitraukė batus, nusimetė rūbus

ir įkėlė koją kubilan. - Po perkūnais, Jen, koks šaltas. Negal i to vandens sušildyti?

- Ne. - Prikišusi veidą prie veidrodžio, burtininkė stikline lazdele įla­šino sau kažką akin. - Tokie užkeikimai velniškai vargina ir sukelia man šleikštulį. O tau, po eliksyrų, šaltas tik į sveikatą.

Geraltas nesiginčijo. Ginčytis su Jenefer nebuvo jokios prasmės.

- Daug vargo turėjai su tuo zeuglu? - Burtininkė panardino lazdelę į flakonėlį ir, juokingai perkreipusi lūpas, įsilašino kažką antron akin.

- Nelabai. Pro pravertą langą pasigirdo bildesys, šaižus lūžtančio medžio traškė­

jimas ir balsas, besipinančiu liežuviu nerišliai bei klaidingai kartojantis po­puliarios, nuvalkiotos dainuškos priedainį.

- Zeuglas. - Iš stovinčios ant stalo įspūdingos kolekcijos paėmusi kitą flakonėlį, burtininkė ištraukė jo kamštį. Kamaroje pakvipo alyvomis ir ag­rastais. - N a , štai. Netgi mieste nesunku rasti darbo raganiui, nėra reikalo tau po dykvietes valkiotis. Zinai , Istredas tvirtina, kad tai jau yra taisyklė. Kiekvieno beišmirštančio miškų ir pelkių padaro vietą užima kas nors k i ­tas, kokia nors nauja mutacija, prisitaikanti prie dirbtinės, žmogaus su­kurtos aplinkos.

Geraltas, kaip visada, išgirdęs minint Istredą, susiraukė. Buvo jau i k i kaklo sotus Jenefer žavėjimosi Istredo genialumu. Net ir tada, kai Istredas būdavo teisus.

- Istredas teisus, - tęsė Jenefer, įtrindama į skruostus ir vokus kažką, kvepiantį alyvomis bei agrastais. - Pats pagalvok, pseudožiurkės - kana­luose ir rūsiuose, zeuglai - sąvartynuose, plokščiakūniai - užterštuose grio­viuose ir nutekamuosiuose vamzdžiuose, sidabraakė's - malūnų tvenki­niuose. Beveik simbiozė, sakysi ne?

"Ir gūliai kapinėse, suryjantys numirėlius jau kitą dieną po laidotu­vių, - pagalvojo Geraltas, plaudamas nuo savęs muilo putas. - Visiška sim-biozė".

- Taip. - Burtininkė atstūmė flakonėlius bei stiklainiukus. - Raganius ir miestuose gali susirasti darbo. Manau, Geraltai, jog kada nors visam la ikui įsikursi kokiame nors mieste.

"Verčiau jau galą gausiu", - pagalvojo jis. Tačiau garsiai to nepasakė. Žinojo, kad paprieštaravus neišvengiamai kils barnis, o barnis su Jenefer nebuvo pats nepavojingiausias užsiėmimas.

- Geraltai, baigei? - Taip. - L i p k iš kubilo. Net neatsistojusi, Jenefer nerūpestingai mostelėjo ranka ir ištarė užkei­

kimą. Vanduo iš kubilo kartu su tuo, palietu asloje, ir tuo, varvančiu nuo Geralto, šniokšdamas susisuko į nebe tokį skaidrų rutulį ir švilpdamas iš­lėkė per langą. Pasigirdo garsus pliūkštelėjimas.

- K a d jus kur velniai nujotų, kekšės vaikai! - atsklido iš apačios pilnas įsiūčio riksmas. - Neturite kur myžalų išpilti? K a d jus gyvus'utėlės už­graužtų, duokdie, kad jums v idur ia i išgestų, duokdie, kad pastiptumėt!

Burtininkė uždarė langą. - Po paraliais, Jen. - Sukikeno raganius. - Galėjai nutėkšti tą vandenį

kur toliau. - Galėjau, - sumurkė j i . - Bet nenorėjau. Paėmusi nuo stalo žiburį, priėjo prie jo. Balti naktiniai marškiniai, ei-

nant prigludę prie Jenefer kūno, darė ją nežemiškai patrauklią. "Labiau negu nuogą", - pagalvojo raganius.

- N o r i u tave apžiūrėti, - pasakė burtininkė. - Zeuglas galėjo tau įdrėksti.

- Neįdrėskė jis man. Būčiau pajutęs. - Po eliksyrų? Nejuokink manęs. Po eliksyrų atviro lūžio nepajustum,

kol kyšantis kaulas už gyvatvorės nepradėtų kliūti. O ant zeuglo galėjo būti kas tik nori - ir stabligė, ir lavonnuodžiai. Jeigu kas, dar yra laiko i m ­tis priemonių. Apsisuk.

Geraltas juto ant kūno minkštą žiburio liepsnos šilumą, atsitiktinį jos plaukų prisilietimą.

- Atrodo, viskas gerai, - pasakė Jenefer. - Prigulk, kol eliksyrai tavęs iš kojų neišvertė. Tie mišiniai yra velniškai pavojingi. Po truputį naikini sa­ve.

- Turiu juos gerti prieš kovą. Jenefer neatsakė. Vėl atsisėdusi prieš veidrodį, lėtai šukavo banguo­

tas, žvilgančias juodas sruogas. Geraltas laikė tai keistybe, bet i k i alpulio mėgo į ją žiūrėti. Įtarė, kad Jenefer žino šitą.

Staiga jam pasidarė labai šalta. El iksyrai tiesiog purtė jį, stingdė sprandą, pilvo apačioje plaukiojo šleikštulio sūkuriai. Nusikeikęs panosėje, nuvirto lovon, nenuleisdamas akių nuo Jenefer.

Kažkas kamaros kampe patraukė jo dėmesį, prikaustė žvilgsnį. A n t kreivai prikaltų prie sienos voratinkliais apsivijusių elnio ragų tupėjo ne­didelis, juodas kaip derva paukštis. Pakreipęs galvą, jis žvelgė į raganių geltona nejudančia akimi.

- Kas čia, Jen? Iš kur jis atsirado? - Kas? - Jenefer atsigręžė. - A, tas. Tai pelėsakalis. - Pelėsakalis? Pelėsakaliai rudai raibi, o šitas - juodas. - Tai užburtas pelėsakalis. Padariau jį. - Dėl ko? - Jis man reikalingas, - kirste nukirto burtininkė. Geraltas, žinodamas,

kad Jenefer neatsakys, daugiau neklausinėjo. - Eisi rytoj pas Istredą? Burtininkė nustūmė flakonėlius stalo pakraštin, įdėjo dėžutėn šukas

ir užvėrė trijų dalių veidrodį. - Eisiu. Iš pat ryto. O ką? - Nieko. Neužpūtusi žiburio, Jenefer atsigulė greta. Ji niekada negesindavo

šviesos. Nemėgo užmigti tamsoje. Ar tai būtų žiburys, ar lempa, ar žvakė - turėdavo sudegti i k i galo. Visada. Dar viena keistybė. Jenefer turėjo ne­įtikėtiną skaičių keistybių.

-Jen? - A h a ? - Kada iš čia išvyksim?

- Nezirsk. - Ji piktai truktelėjo patalus. - Vos trys dienos, kai mes čia, o tu uždavei šį klausimą mažiausiai trisdešimt kartų. Sakiau tau, turiu čia reikalų.

- Su Istredu? - Taip. Atsidusęs raganius apkabino ją, neslėpdamas ketinimų. - E i , - sušnibždėjo Jenefer. - Eliksyrus tai gėrei... - Na ir kas? - Nieko. - Glaustydamasi prie Geralto, ji sukikeno tarsi paauglė ir ėmė

rangytis, kad jis lengviau galėtų nuvilkt i marškinius. Kaip visada, jos nuo­gumo žavesys virpulio banga perliejo Geralto nugarą, sudilgčiojo pirštuo­se, liečiančiuose jos odą. Raganius priglaudė lūpas prie jos krūtų - apskri­tų ir dailių, su tokiais blyškiais, vos vos matomais speneliais. Pirštus pa­nardino į jos alyvomis ir agrastais kvepiančius plaukus. Jenefer leidosi glamonėjama ir, sulenktu kel iu trindamasi į jo klubą, murkė it katė.

Veikiai paaiškėjo, kad jis - kaip visuomet - pervertino savo atsparumą raganiškiems eliksyrams, pamiršo apie jų kenksmingą poveikį organiz­mui . "O gal tai ne eliksyras, - pagalvojo raganius, - gal tai nuovargis po kovos, rizikos, pavojaus ir mirties? Nuovargis, tapęs rutina, į kurį nebe­kreipiu dėmesio? Tačiau mano organizmas, nors dirbtinai pastiprintas, nepasiduoda rutinai. Reaguoja natūraliai. Tik tiek, kad būtent tada, kada to nereikia. Velniava".

Tačiau Jenefer - kaip visada - nė neketino nuliūsti dėl tokio nieknie­kio. Geraltas pajuto, kaip burtininkė liečia jį, išgirdo, kaip murkia užkei­kimą prie pat jo ausies. Kaip visada, pats to nenorėdamas, pagalvojo apie astronominį skaičių kitų progų, kada Jen galėjo panaudoti šį labai prak­tišką užkeikimą. Po to nustojo mąstęs.

Kaip visada, buvo nepaprasta. Raganius žiūrėjo į jos lūpas, į jų kamputį, virpantį nuo nevalingo

šypsnio. Gerai pažinojo šią šypseną. Ji visuomet jam atrodė daugiau triumfo negu laimės šypsena. Niekada apie tai neklausinėjo Jenefer. Žino­jo, kad neatsakys.

Juodas pelėsakalis, tupintis ant elnio ragų, suplazdeno sparnais, klap­telėjo kreivu snapu. Jenefer nusigręžė ir atsiduso. Labai liūdnai.

-Jen? - Nieko, Geraltai. - Pabučiavo jį. - Nieko. Žiburys mirksėjo virpančia liepsna. Sienoje graužė pelė, o spintelėje

tyliai, tolygiai, vienodai tukseno kirvarpa. -Jen? - M h m ? - Keliaujam iš čia. Blogai čia jaučiuosi. Šitas miestas mane neigiamai

veikia. Burtininkė pasivertė ant šono, perbraukė delnu jo skruostą, nužerda-

ma plaukus. Pirštai nuslydo žemiau, palietė sukietėjusius randus ant jo kaklo.

- Ar žinai, ką reiškia šio miesto pavadinimas? A e d d Gynvael? - Ne. Tai iš elfų kalbos? - Taip. Reiškia 'Tedo krislą". - Stebėtinai netinka tokiai purvinai skylei. - Tarp elfų, - susimąsčiusi sušnibždėjo burtininkė, - klajoja legenda

apie Žiemos Karalienę, kuri , pūgai siaučiant, baltais žirgais kinkytomis ro­gėmis lekia per visas šalis. Važiuodama karalienė barsto aplink mažus, kietus ir aštrius ledo krislus. Vargas tam, kuriam toks krislas širdin ar akin pakliūva. Toks pražūsta amžiams. Jau niekas nebepajėgs jo pradžiu­ginti, visa, kas nebus balta kaip sniegas, tokiam nelaimėliui atrodys bjau­ru, šlykštu ir nyku. Jis nebeatgaus ramybės ir, viską metęs, leisis paskui Karalienę, paskui savo meilę ir svajonę. Žinoma, niekados jos nesuradęs, mirs iš ilgesio. Atrodo, kad čia, šiame mieste, senovėje kažkas panašaus ir nutiko. Graži legenda, tiesa?

- Elfai bet ką moka aptaisyti gražių žodžių apsodais, - sumurmėjo ra­ganius mieguistai, slysdamas lūpomis jos ranka. - Tai visai ne legenda, Jen. Tai tik gražiai aprašytas bjaurus reiškinys, vadinamas Laukinėmis Bėgtynėmis - kai kurių apylinkių prakeikimas. Nepaaiškinama masinė beprotystė, verčianti žmones skuosti paskui dangumi lekiančią vaiduok­lišką virtinę. Mačiau. Teisingai, tai dažniausiai būna žiemą. M a n siūlė d i ­džiulius pinigus, kad galą tai bjaurasčiai padaryčiau, bet nesutikau. Prieš Laukines Bėgtynes nepakovosi. . .

- Raganiau, - sušnibždėjo Jenefer, bučiuodama jį į skruostą. - Roman­tikos tavyje nėra nė už skatiką. O aš... aš mėgstu elfų legendas, jos tokios gražios. Gaila, kad žmonės nekuria panašių legendų. Gal kada nors ims kurti? Gal? Tik apie ką turėtų pasakoti žmonių legendos? K a d ir kur pažvelgsi, pi lkuma ir beveidystė. Netgi tas, kas gražiai prasideda, greitai nusibosta ir subanalėja, virsta tuo žmogiškuoju ritualu, nuobodžiu ritmu, vadinamu gyvenimu. Och, Geraltai, nelengva būti burtininke, tačiau palyginti su įprasta žmogaus egzistencija... Geraltai?

Jenefer padėjo galvą ant jo krūtinės, besikilnojančios ramaus kvėpa­vimo ri tmu.

- Miegok, - sušnibždėjo burtininkė. - Miegok, raganiau.

III

Miestas blogai jį veikė. Nuo pat ryto. N u o pat ryto viskas gadino jam nuotaiką, slėgė ir kėlė

pyktį. Viskas. Siutino, kad pramigo, o rytas iš tiesų virto ankstyva popie­te. Erzino, kad nėra Jenefer, kur i išėjo dar prieš jam pabundant.

Ji, matyt, skubėjo, nes reikmenys, kuriuos paprastai rūpestingai sudė­liodavo į dėžutes, gulėjo netvarkingai paberti ant stalo, tarsi pranašavimo ritualui būrėjos mesti kauliukai . Švelnaus plauko teptukai: didieji, skirti pudruoti veidui, mažesni - lūpų dažams ir tie visai mažučiai, kuriais nu-

juodindavo blakstienas. Kreidelės ir lazdelės vokams bei antakiams. Si­dabro žnypliukės ir šaukšteliai. Porceliano bei matinio stiklo indeliai ir buteliukai, kuriuose, kaip žinojo, buvo tepalai ir eliksyrai, susidedantys iš tokių banalių dalykėlių, kaip suodžiai, žąsies taukai ir morkų sultys bei to­kių baugiai paslaptingų, kaip mandragora, stibis, šunvyšnė, kanapės, sl i­bino kraujas ir koncentruoti skorpionų milžinų nuodai. O virš viso to, ap­link, ore - alyvų ir agrastų aromatas. Kvepalų, kuriais visuomet kvėpino'si Jenefer, dvelksmas.

Ji slypėjo tuose daiktuose. Buvo tame aromate. Bet nebuvo jos pačios. Raganius nul ipo žemyn, jausdamas augantį nerimą ir kylantį įsiūtį.

Dėl visko. Jį siutino šalta ir sustingusi kiaušinienė, kurią pusryčiams padavė

smuklininkas, akimirkai atsitraukęs nuo kertėje gniaužytos mergikės. Siu­tino jį tai, kad mergikė teturėjo kokius dvyl ika metų. Ir ašarojo.

Šiltas pavasariškas oras ir džiaugsmingas gyvenimu pulsuojančios gatvės šurmulys nepataisė Geraltui nuotaikos. Kaip anksčiau, viskas jam nepatiko tame A e d d Gynvaelyje, miestelyje, kuris, kaip jam atrodė, buvo tarsi pikta visų žinomų miestelių parodija - triukšmingesnis, tvankesnis, purvinesnis ir labiau erzinantis.

Raganius tebejuto silpną sąvartyno dvoką, sklindantį nuo plaukų ir rūbų. Nutarė nueiti pirt in.

Pirtyje jį suerzino pirtininko, spoksančio į jo raganišką medalioną ir padėtą ant kubilo krašto kardą, veido išraiška. Suerzino jį ir tas, kad pir­tininkas nepasiūlė mergšės. Nė neketino ta mergše naudotis, tačiau pirty­se visiems jas siūlydavo, todėl raganių siutino jam padaryta išimtis.

K a i Geraltas, skleisdamas aštrų prasto muilo kvapą, išėjo, jo nuotaika nepagerėjo, o A e d d Gynvaelis nepagražėjo nė per nago juodymą. Kaip ir anksčiau, nebuvo čia nieko, kas galėtų patikti. Nepatiko raganiui krūvos jaučių mėšlo, užvertusio gatveles. Nepatiko jam elgetos, susirietę šventyk­los pasienyje. Nepatiko ir kreivas užrašas ant sienos, skelbiantis: " E L F U S Į REZERVATĄ".

Į pilį jo neįleido, pasiuntė pas seniūną pirklių gildijon. Ir tai Geraltą su­erzino. Jį taip pat siutino, jog cecho vyresnysis, elfas, pasiūlė ieškoti seniū­no prekyvietėje, tuo pat metu iš aukšto žvelgdamas į raganių, kas keistai nederėjo tam, ką netrukus turi išgrūsti rezervatan.

Prekyvietėje buvo tiršta žmonių. Visur riogsojo prekydėžės, vežimai, stovėjo arkliai , jaučiai ir birbė musės. Ant paaukštinimo stūksojo gėdos stulpas su prirakintu nusikaltėliu, į kurį žioplių minia mėtė grumstus ir arkliašūdžius. Nusikaltėlis stebėtinai ramiai kuo bjauriausiai keikė savo kankintojus, ne it in stengdamasis kelti balsą.

Patyrusiam Geraltui buvo visiškai aišku, kodėl seniūnas grumdosi šio­je maišalynėje. Karavanais atvykę pirkl iai atsigabeno ir įskaičiuotus į kai-

nas kyšius, tad turėjo kam nors tuos kyšius atiduoti. Seniūnas, irgi žinan­tis paprotį, atvyko pats, idant pirkliams nereikėtų vargti.

Vietą, kurioje jis teikėsi vykdyt i savo pareigas, žymėjo ištemptas ant smaigų purvinai žydras baldakimas. Stovėjo ten ir stalas, apgultas triukš­maujančių interesantų. Už stalo sėdėjo seniūnas Herboltas. Jo blyškiame veide atsispindėjo panieka bei pasibjaurėjimas viskam ir visiems.

- E i ! O tu kur? Geraltas lėtai atsigręžė. Ir akimirksniu užgniaužęs savyje pyktį, su­

tramdęs susierzinimą, sustingo į kietą, šaltą ledo krislą. Jau nebegalėjo leistis valdomas emocijų.

Vyras, pastojęs jam kelią, buvo geltonplaukis it volungės plunksna. Tokios pat spalvos antakiai pūpsojo virš blyškių, tuščių akių. Siauri delnai su ilgais pirštais rėmėsi į iš masyvių žalvario plokštelių, padarytą diržą, prie kurio kabojo kardas, vėzdas ir pora durklų.

- A h a , - tarė vyras. - Pažinau tave. Raganius, tiesa? Pas Herboltą? Geraltas, nenuleisdamas akių nuo vyro rankų, linktelėjo galvą. Žino­

jo, kad tas rankas pavojinga išleisti iš akių. - Girdėjau apie tave, pabaisų triuškintojau, - tarė geltonplaukis, irgi

įdėmiai spoksodamas į Geralto rankas. - Nors dingojas man, kad niekados nebuvom susitikę, tu tikriausiai i rgi girdėjai apie mane. Aš Ivas Mircė. Bet vis i mane vadina Cikada.

Raganius patvirtindamas linktelėjo galvą. Žinojo jis ir kainą, duodamą už Cikados galvą Vizime, Kaelfe ir Vatveire. Jeigu kas paklaustų jo nuo­monės, Geraltas būtų pasakęs, jog suma pernelyg maža. Bet niekas nesi-teiravo.

- Gerai, - tarė Cikada. - Seniūnas, kiek žinau, laukia tavęs. Gal i eiti. Bet kardą, drauguži, paliksi. M a n čionai, matai, už tai ir moka, kad visi to­kio ceremonialo laikytųsi. Niekas ginkluotas prie Herbolto prieiti neturi teisės. Supratai?

Geraltas abejingai truktelėjo cečiais, atsisegė diržą, apvyniojo juo makštis ir įteikė kalaviją Cikadai . Sis nusišiepė lūpų kampučiu.

- Se tai tau, - nusivaipė seniūno sargas. - Kaip mandagiai, nė žodžio prieš. Žinojau, kad paskalos apie tavo aršumą perdėtos. Norėčiau, jog ka­da nors tu paprašytum manojo kardo. Tuomet išgirstum atsakymą.

- Gana, Cikada! - staiga sušuko atsistodamas seniūnas. - Praleisk jį! E i ­kit greičiau čionai, pone Geraltai, sveiki atvykę. Pasitraukite, ponai pir­kl iai , palikite mus trumpam vienu du. Jūsų interesai privalo nusileisti rei­kalui , turinčiam svarbesnę reikšmę miestui. Peticijas įteiksit mano sekre­toriui!

Pabrėžtinai lipšnus pasveikinimas Geralto neapgavo. Raganius žinojo, jog tai tik derybų elementas. Pirkl iai turėjo kada pasvarstyti, ar kyšiai pa­kankamai didel i .

- Gal iu lažintis, kad Cikada bandė tave provokuoti. - Herboltas abejin­gu rankos kilstelėjimu atsakė į tokį pat abejingą raganiaus galvos linkte-

Įėjimą. - Neimk į galvą. Jis kardą ištraukia tik mano įsakytas. Tiesa, tai C i ­kadai ne itin patinka, tačiau, kol pinigus iš manęs gauna, privalo klausyti. Kitaip - lauk už vartų, atgal į vieškelį. Nekreipk į jį dėmesio.

- Kuriems velniams, seniūne, jums toks tipas kaip Cikada? A r g i čia taip pavojinga?

- Nepavojinga, nes Cikadai moku. - Herboltas nusijuokė. - Garsas apie jį toli pasklidęs, o man tai tik į naudą. Matai, A e d d Gynvaelis ir kit i Toinos slėnio miestai pavaldūs Rakverelino vietininkams. Vietininkai pas­taruoju metu keičiasi kas sezoną. Velnią suprasi, ko juos keičia, nes ir taip kas antras puselfis ar nors ketvirčiu elfas. Prakeiktas kraujas ir rasė, visas blogis per elfus.

Geraltas norėjo pridėti, kad per vežikus taip pat, bet susiturėjo - pokš­tas, nors ir žinomas, buvo ne visiems juokingas.

- Kiekvienas naujas vietininkas, - tęsė suirzęs ir dar labiau pasipūtęs Herboltas, - ima šalinti senojo režimo seniūnus bei miesto galvas, idant valdžios krėsluose susodintų savo giminaičius ir pažįstamus. Bet po to, ką sykį Cikada ištaisė vieno vietininko pasiuntiniams, niekas daugiau neban­do manęs išgrūst iš vietos. Tad esu seniausias seniausiojo režimo seniūnas - net nebepamenu, kurio. N a , bet mes čia tuščiai burnas aušiname, o k u ­melė ir nustipo, kaip sakydavo mano pirmoji žmona, amžiną jai atilsį. E i ­kime prie reikalo. Kokia ten bjaurybė mūsų sąvartyne įsiveisė?

- Zeuglas. - Kaip gyvas apie tokį negirdėjau. Tikiuosi, jau nudobtas? - Jau nudobtas. - Ir kiek tai atsieis miesto iždui? Septyniasdešimt? - Šimtą. - N a , na, pone raganiau! Gal drignių apsirijot? Už kažkokio kirmino,

šūdo krūvoj įstrigusio, nusmeigimą šimtą markių? - Kirminas ar ne kirminas, seniūne, aštuonetą žmonių surijo - pats

tvirtinote. - Žmonių? Nieko sau! Pabaisėkas, kaip man buvo pranešta, surijo se­

nį Kamščiaklynį, garsėjusį tuo, kad niekados neišsiblaivydavo, vieną seną priemiesčio bobą ir keletą keltininko Sulirado vaikų - tas buvo pastebėta negreitai, nes Suliradas pats nebežino, kiek tų vaikų turi. Pernelyg spėriai juos daro, kad dar ir skaičiuoti spėtų. Irgi mat žmonės! Aštuoniasdešimt.

- Jeigu zeuglo nebūčiau nudobęs, netrukus būtų surijęs ką nors reikš­mingesnį. Pavyzdžiui, vaistininką. Kur tuomet tepalo-nuo šankerio gautu­mėt? Šimtas.

- Šimtas markių - tai krūva pinigų. Nežinau, ar tiek ir už devyngalvę hidrą duočiau. Aštuoniasdešimt penkios.

- Šimtas, pone Herboltai. Nepamirškit, kad nors tai ir nebuvo devyn­galvė hidra, niekas iš čionykščių, neišskiriant ir garsiojo Cikados, kažko­dėl nesugebėjo su zeuglu susitvarkyti.

- Nes vietos gyventojai nepratę po šudą ir atmatas klampoti . Mano paskutinis žodis - devyniasdešimt.

- Šimtas. - Devyniasdešimt penkios, kad tave velniai su demonais! - Sutinku. - Taigi. - Herboltas plačiai išsišiepė. - Sulygom. Visuomet, raganiau,

taip smagiai deriesi? - Ne. - Geraltas nesišypsojo. - Retai. Bet norėjau jums, seniūne, suteik­

ti malonumą. - Ir suteikei, kad tave maras! - suriaumojo Herboltas. - E i , Perrūgėli!

Lėk čionai! Duok knygą ir kapšą. Tuoj pat atskaičiuok man devyniasde­šimt markių.

- Sutarėme devyniasdešimt penkias. - O mokesčiai? Raganius patyliukais nusikeikė. Seniūnas suraitė ant kvito įmantrų

ženklą, po to švariu plunksnos galu pasikrapštė ausį. - Tikiuos, nuo šiol puvėsyne bus ramu? E i , raganiau? - Turėtų būti. Tik vienas zeuglas ten ir tebuvo. Tiesa, galėjo spėti pa­

sidauginti. Zeuglai dvilyčiai, kaip sraigės. - Kokias čia man pasakas seki, - šnairomis dėbtelėjo į jį Herboltas. -

Dauginimuisi dviejų reikia - patino ir patelės. Tu ką, nori pasakyti, kad tie zeuglai veisiasi tarsi blusos ar pelės? Kiekvienas puskvailis žino, kad su­puvusių šiaudų čiužinyje nėra pelinų ir pelienių. Visos jos vienodos ir pa­čios veisiasi iš supuvusių šiaudų.

- O sraigės iš šlapių lapų, - vis dar tebedėstydamas monetas stulpe­liais, įterpė sekretorius Perrūgėlis.

- Kiekvienas šitą žino, - sutiko Geraltas, taikiai šypsodamasis. - Nėra sraiginų ir sraigienių. Tik lapai. O kas kitaip mano, tas klysta.

- Užteks, - įtariai žvelgdamas į raganių, nukirto seniūnas. - Užteks čia man pl iurpt i apie visokią ropinėjančią bjaurastį. Klausiau, ar gali mūsų sąvartyne vėl kas nors prisiveisti, tad malonėk trumpai ir aiškiai atsakyti.

- Už kokio mėnesio reikėtų sąšlavyną išnaršyti su šunimis. Maži zeug-l iukai nepavojingi.

- Ar pats negalėtum, raganiau? Dėl užmokesčio susitarsim. - Ne. - Geraltas paėmė pinigus iš Perrūgėlio rankų. - Net savaitės ne­

ketinu kiurksoti jūsų nuostabiame mieste, jau nekalbant apie mėnesį. - Keistus dalykus porini , - žvelgdamas raganiui tiesiai į akis, kreivai

nusišiepė Herboltas. - Tikrai keistus. Manau, jog paviešėsi čionai ilgėliau. - Klystate, seniūne. - Nejaugi? A t v y k a i su ta juodaplauke būrėja, kaip ją ten, pamiršau...

Gvinevere, rodos. Apsistojai drauge smuklėje "Po eršketu". Kalba, kad vienoje kamaroje.

- Ir kas iš to? - Ogi tas, jog visada, pasirodžiusi A e d d Gynvaelyje, ji greit neišvyksta.

O lankytis tai ji pas mus jau lankėsi. Perrūgėlis plačiai ir reikšmingai išsišiepė, rodydamas švarplėtus dan­

tis. Herboltas tebežiūrėjo Geraltui į akis, jau nebesišypsodamas. Geraltas taip pat išsišiepė bjauriausiai, kaip tik sugebėjo.

- Tiesą sakant, nieko tikra aš nežinau. - Seniūnas nusigręžė, kapstyda­mas žemę bato kulnu. - Ir man tas rūpi ne daugiau nei šuns šūdas. Tačiau burtininkas Istredas mūsuose yra svarbus asmuo, įsidėmėkit. Nepamai­nomas šiame mieste, tiesą sakant, tiesiog neįkainojamas. Žmonės jį gerbia, tiek čionykščiai, tiek svetimšaliai. Mes jo burtininkystėn nosies nekišam, o į kitus jo reikalus - juo labiau.

- Gal ir teisingai darot, - sutiko raganius. - K u r jis gyvena, jeigu galima paklausti?

- Nežinai? O g i štai ten, matai tą namą? Tą baltą, aukštą, įspraustą tarp sandėlio ir cecho pastatų tarsi žvakė subinėn. Bet dabar jo ten nerasi. Ist­redas nelabai seniai kažką išrausė žemėje, prie pietinio tvirtovės pylimo, ir dabar lyg kurmis knisa aplink. Ir žmones man suvijo prie tų kasinėji­mų. Nuėjęs mandagiai klausiu, ko čia, meistre, tarsi vaikas, duobikes ka-siojate, jau žmonės ima juoktis. Kas gi yra toje žemėje? O jis dėbt į mane tarsi į kokį priekvaišį ir sako: "Istorija". " K o k i a dar.istorija", - klausiu. O jis: "Žmonijos istorija. Atsakymai į klausimus. Į klausimą, kas buvo ir į klausimą, kas bus" . "Šūdas čia buvo" , - sakau jam, - dirvonas, kemsynė ir vi lkolakiai , ko l miestą statė. O kas bus, priklauso nuo to, ką Rakvereli-ne viet ininku paskirs. Vėl, aišku, kokį nusususį puselfį. O žemėje jokių istorijų nėra, nieko ten nėra, nebent kirminų, jei žvejot susiruošite". Gal ­voji, kad paklausė? K u r ten. Toliau rausia. Tad jeigu nori jį pamatyti, eik prie pietinio pyl imo.

- Ėėė, pone seniūne, - prunkštelėjo Perrūgėlis. - Dabar tai jis namuo­se. Ne kasinėjimai dabar anam rūpi, ka i . . .

Herboltas grėsmingai pažvelgė į sekretorių. Perrūgėlis susikūprino ir krenkšnodamas ėmė mindžikuoti vietoje. Raganius, vis dar šypsodamasis pikta lemiančia šypsena, sukryžiavo ant krūtinės rankas.

- Taip, hm, hm, - atsikosėjo seniūnas. Kas žino, gal ir namuose šiuo metu Istredas. Galiausiai, koks mano.. .

- Likite sveikas, seniūne, - tarė Geraltas, net nemėgindamas vaizduoti, jog ketina nusilenkti. - L i n k i u geros dienos.

Raganius priėjo prie žengusio link jo Cikados, žvanginančio ginkluo­te. Be žodžių ištiesė ranką, siekdamas savo kalavijo, kurį Cikada laikė tar-palkūnyje. Cikada atsitraukė.

- Skubi, raganiau? - Skubu. - Apžiūrėjau tavo kardą. Geraltas nudelbė jį žvilgsniu, kurį, ir labiausiai norėdamas, nebūtum

galėjęs pavadinti šiltu. - Tai turėsi kuo girtis. - Linktelėjo galvą raganius. - Nedaug kas jį ma-

tė. O dar mažiau galinčių apie tai papasakoti. - H a , ha, - blykstelėjo dantimis Cikada. - Labai jau kraupiai kalbi -

net kūnas pagaugais nuėjo. M a n visuomet buvo labai įdomu, raganiau, kodėl žmonės jūsų taip bijo. Ir manau, kad jau žinau.

- Aš skubu, Cikada. Būk malonus, atiduok kardą. - Vien miglą pučiate į akis, raganiau, nieko daugiau, vien miglą į akis,

tarsi bitininkas bitėms dūmus ir smarvę. Gąsdinate žmones tais savo ak­meniniais veidais, tais plepalais, paskalomis, kurias, rasi, patys apie save ir skleidžiate. O bitės bėga nuo dūmų, kvailės, užuot smeigusios geluonį ra-ganiškon subinėn, kuri tuoj pat ištintų, kaip bet kur i kita. Kalba apie jus, kad nejaučiate taip, kaip žmonės. Melas. Jei kurį iš jūsų gerai pasmeigus - pajustumėt.

- Baigei? - Taip, - tarė Cikada, atiduodamas jam kalaviją. - Zinai , kas man įdo­

mu, raganiau? - Žinau. Bitės. - Ne. Mąstau sau: jeigu tu įeitum su kardu į kokią gatvikę iš vienos

pusės, o aš iš kitos, kuris iš mudviejų pereitų tą gatvikę? Manau, dėl to būtų verta susilažinti.

- Cikada, ko kimbi prie manęs? Dingsties peštynėms ieškai? Ko nori? - Nieko. Tiesiog smalsu, kiek tiesos žmonių kalbose, jog jūs, raganiai,

esate tokie puikūs kovotojai todėl, kad nei širdies, nei sielos, nei gailesčio, nei sąžinės neturite. Ir to užtenka? Nes apie mane, pavyzdžiui, tą patį kal­ba. Ne be priežasties. Todėl man labai smalsu, kuris iš mudviejų, gatvikėn įėjęs, gyvas iš jos išeitų. Ką? Verta būtų susilažinti? Kaip manai?

- Jau sakiau, kad skubu. Negaišiu laiko kvailystėms. Ir lažintis ne­mėgstu. Bet jeigu tau kada šautų galvon trukdyti man gatvike vaikštinėti, nuoširdžiai tau patariu gerai pagalvoti, ar verta.

- Miglą, - nusišypsojo Cikada, - vien miglą į akis puti , raganiau, nieko daugiau. Iki pasimatymo. Kas žino, gal kokioj gatvikėj?

- Kas žino...

I V

- Čia galėsime ramiai pasišnekėti. Sėskis, Geraltai. Pirmas dalykas, patraukdavęs žvilgsnį dirbtuvėje, - įspūdinga gausa

knygų: būtent jos užėmė daugiausia vietos šioje erdvioje patalpoje. Storų tomų buvo pilnos sienų nišos, nuo jų l inko lentynos, kalnai knygų pūp­sojo ant skrynių ir komodų. Raganiaus manymu, visa ši biblioteka kaina­vo krūvą pinigų. Aiškus dalykas, buvo čia ir v is i burtininkams įprasti atributai - krokodilo iškamša, palubėje kabalduojanti džiovinta dygliažu-vė, apdulkėjęs skeletas bei didžiulė kolekcija stiklainių, kuriuose alkoho­lyje mirko visa bjaurastis, kokią tik galima įsivaizduoti - skolopendros, vorai, žalčiai, rupūžės bei nesuskaičiuojama daugybė žmonių ir nežmo-

nių dalių - daugiausia jų viduria i . Buvo ten netgi homunkulas ar kažkas primenantis homunkulą, o galbūt - rūkytas naujagimis.

Geralto ši kolekcija nenustebino - jis pusę metų gyveno pas Jenefer Vengerberge, o Jenefer turėjo dar įdomesnį rinkinį, kurio puošmena bu­vo neregėto dydžio falas, atrodo, kalnų trolio. Dar ten stovėjo gan vykusi vienaragio iškamša, ant kurios burtininkė mėgo mylėtis. Geralto nuomo­ne, labiau tam netinkama vieta galėjo būti nebent gyvo vienaragio nuga­ra. Palyginus su raganiumi, lovą laikiusiu prabanga ir labai vertinusiu v i ­sus įmanomus šio puikaus baldo panaudojimo būdus, Jenefer buvo pašė­lusiai ekstravagantiška. Geraltas prisiminė įstabias akimirkas su burtinin­ke: ant stataus stogo, trandžių pilnoje drevėje, balkone - be to, svetimame, ant tilto turėklų, siūbuojančiame luote sraunios upės viduryje ir levituo-jant trisdešimt sieksnių virš žemės. Bet viską pranoko vienaragis. Vieną laimingą dieną iškamša pagaliau sulūžo po jais, iširo ir subyrėjo į gabalus, suteikdama progą smagiai pasijuokti.

- Kas tave taip linksmina, raganiau? - paklausė Istredas, sėsdamasis už ilgo stalo, ant kurio gulėjo daugybė sudūlėjusių šukių, kaulų ir surūdiju­sių gelžgalių.

- Kas kartą, išvydęs panašius dalykus, - atsisėdęs priešais, raganius pa­rodė į stiklainius ir stiklainiukus, - galvoju: negi negalima užsiiminėti ma­gija be visos šitos bjaurasties, kurią vien išvydus skrandis persisuka?

- Skonio dalykas, - tarė burtininkas. - Ir įpročio taip pat. Kas vienam šleikštulį sukelia, kito visai nejaudina. O tu, Geraltai, kuo bjauriesi? Įdo­m u , kuo gali bjaurėtis tas, kuris , kaip girdėjau, dėl pinigų į puvėsius ir nešvarumus gali i k i kaklo įsibristi? Prašom nemanyti, jog šitaip klausda­mas įžeidžiu ar provokuoju. M a n iš tikro įdomu, kuo šlykštisi raganius?

- Ar tik kartais nelaikai šiame stiklainyje nekaltos mergelės mėnesinių kraujo, Istredai? Žinok, kad man bjauru, kai įsivaizduoju tave, solidų burtininką, su buteliuku saujoj besistengiantį lašas po lašo surinkti šį d i ­džiai vertingą skystį ir klūpantį, taip sakant, prie šaltinio ištakų.

- Taikl ia i pastebėta, - nusijuokė Istredas. - Žinoma, kalbu apie tavo šmaikštų pokštą, nes dėl stiklainio turinio suklydai.

- Tačiau kartais naudoji tokį kraują, tiesa? K a i kurie užkeikimai, kiek girdėjau, niekaip nepavyks be nekaltos mergelės kraujo, geriausiai pilna­ties metu nutrenktos perkūno iš giedro dangaus. Labai įdomu, kuo toks kraujas geresnis už senos sąvadautojos kraują, k u r i pasigėrusi nudribo nuo statinių tvoros.

- Niekuo, - sutiko burtininkas, maloniai šypsodamasis. - Bet paaiškė­jus, kad tinka ir meitėlio kraujas, kurio gauti visiškai nesunku, kiekvienas valkata nedelsdamas imtų burti. Tačiau, sužinojęs, jog reikia to taip žavin­čio tave mergelių kraujo, slibino ašarų, baltųjų tarantulų nuodų, vidurnak­tį ekshumuoto kūdikio lavono nukirstų rankelių nuoviro - ne vienas ap­sigalvos.

A b u nutilo. Istredas, atrodydamas giliai susimąstęs, stukseno nagais į

priešais jį gulinčią sutrūkinėjusią, parudusią kaukolę be apatinio žandi­kaulio ir smi l iumi vedžiojo po dantytą skylės kraštą, žiojintį smilkinio kaule. Geraltas ne i t in įkyriai stebėjo jį. Stengėsi įspėti, kiek burt ininkui metų. Žinojo, kad patys gabiausi, sulaukę norimo amžiaus, sugeba visiš­kai sustabdyti senėjimo procesą. Dėl reputacijos ir prestižo vyrai pirmeny­bę teikdavo senatvei, liudijančiai žinojimą ir patirtį. Moterys - kaip Jenefer - mažiau rūpinosi geru vardu, o daugiau išvaizda. Istredas neatrodė vyres­nis nei tvirtas, gyvenimo matęs keturiasdešimtmetis. Jo plaukai buvo ly­gūs, žilstelėję, siekiantys pečius, kaktoje bei lūpų kampučiuose spietėsi daugybė orumą teikiančių raukšlelių. Geraltas nežinojo, ar pilkų ir romių akių giluma bei jose spindinti išmintis buvo natūrali, ar užkerėta. Po aki­mirkos svarstymų nusprendė, jog tai vienas ir tas pats.

- Istredai, - pagaliau nutraukė nejaukią tylą raganius.' - Atėjau čia, no­rėdamas pasimatyti su Jenefer. Nepaisant to, kad neradau jos, pakvietei mane v idun. Pasikalbėti. Apie ką? Apie prastuomenę, bandančią užgrobti jūsų magijos naudojimo monopolį? Žinau, kad prie tos prastuomenės priskiri ir mane. M a n tai ne naujiena. Tačiau akimirką pasirodė, jog esi k i ­toks, nei tavo amato broliai, dažnai leisdavęsi su manim į kalbas vien no­rėdami pranešti, kaip manęs nemėgsta.

- Nė nemanau atsiprašinėti už savo, kaip pasakei, amato brolius, - ra­miai atsakė burtininkas. - Puikia i juos suprantu, nes taip, kaip ir jie, turė­jau sunkiai padirbėti, idant įgyčiau šiokį tokį įgudimą burtininkystėje. Dar snarglius būdamas, kai mano bendraamžiai lakstė laukais, šaudyda­mi iš lankų bei žaisdami " l y g u - nelygu", jau l inkau į kuprą prie rankraš­čių. N u o bokšto akmens grindų man gėlė kaulus ir suko sąnarius. Žino­ma, vasarą, nes žiemą sproginėdavo dantų emalis. N u o dulkinų, senų per­gamento ritinėlių ir knygų kosėdavau taip, kad net akys ant kaktos l ipda­vo, o mano mokytojas, senasis Roedskildas, niekados nepraleisdavo pro­gos sušerti r imbu per nugarą, matyt, nusprendęs, jog be to aš nepasieksiu reikiamos pažangos moksluose. Neteko man išbandyti nei karo tarnybos, nei merginų, neteko paragauti alaus - per tuos geriausius gyvenimo me­tus, kai visos šios pramogos yra pačios maloniausios.

- Vargšelis, - susiraukė raganius. - K a d tave kur, net apsiašarojau. - K a m ta ironija? Tiesiog bandau išaiškinti tau priežastis, dėl kurių

burtininkai neliepsnoja meile visokiems utėlėtiems žyniams, kerėtojams, šundaktariams, būrėjams ir raganiams. Vadink tai kaip nori , kad ir pa­prasčiausiu pavydu, bet tokia yra tikroji antipatijos priežastis. Mus siutina, kai magiją, kurią mus išmokė laikyti elito menu, išrinktųjų privilegija ir šventa apeiga, matome profanų ar mulkių rankose. Netgi jei tai tėra pa­veldėta iš senolių, vargana ir juokinga magija. Dėl to mano amato broliai tavęs nemėgsta. Aš, tiesą sakant, irgi .

Geraltas buvo jau sotus diskusijų, sotus barnio, apimtas bjaurios pavo­jaus nuojautos, tarsi šliužas slenkančios sprandu ir nugara. Pažvelgęs Ist-

redui tiesiai į akis, raganius suspaudė stalo kraštą. - Viskas dėl Jenefer, tiesa? Burtininkas pakėlė galvą, vis dar lengvai stuksendamas nagu į gulin­

čią ant stalo kaukolę. - Sveikintinas įžvalgumas, - atlaikęs raganiaus žvilgsnį, atrėžė burti­

ninkas. - Mano pagarba. Taip, viskas dėl Jenefer. Geraltas tylėjo. Kažkada seniai, prieš daug daug metų, dar būdamas

jaunas raganius, pasaloje jis tykojo mantikoros. Ir jautė, kaip mantikora artėja. Nematė jos, net negirdėjo. Tačiau jautė. Niekada nepamiršo to jaus­mo. Dabar pajuto lygiai tą patį.

- Tavo įžvalgumas, - tęsė burtininkas, - sutaupys mums daugybę lai­ko, kurį būtume sugaišę toliau kalbėdami užuolankomis. O dabar reikalas aiškus.

Geraltas nekomentavo. - A r t i m a i su Jenefer susipažinau gana seniai, - tęsė Istredas. - Ilgą la i ­

ką tai buvo pažintis be įsipareigojimų, paremta v ien ilgesniais ar t rum­pesniais, daugiau ar mažiau pastoviais laikotarpiais, kai būdavom drauge. Tokia niekuo neįpareigojanti partnerystė plačiai paplitusi tarp mūsų pro­fesijos žmonių. Bet staiga supratau, jog manęs tai jau nebepatenkina. N u ­tariau pasiūlyti jai pasil ikti su manimi visam la ikui .

- Ir ką ji atsakė? - Pagalvosianti. Leidau. Suprantu, kad jai sunku apsispręsti. - Istredai, kodėl man visa tai pasakoji? Kas skatina pagarbos vertą, bet

labai jau stebinantį atvirumą, tokį retą tarp tavo profesijos žmonių? Koks to atvirumo tikslas?

- Pats proziškiausias, - atsiduso burtininkas. - Matai , būtent tavo per­sona ir trukdo Jenefer apsispręsti. Todėl prašau tavęs pasitraukti. Dink iš jos gyvenimo, netrukdyk. Trumpiau sakant - nešdinkis velniop. Geriausia tyliai ir neatsisveikinęs, ką, kaip ji man prasitarė, esi įpratęs daryti.

- Nuostabu. - Geraltas prisiversdamas nusišypsojo. - Tavo tiesmukiš-kas atvirumas stulbina mane vis labiau. Visko galėjau tikėtis, tik ne tokio prašymo. Ar tau-neatrodo, kad vietoj to reikėjo trinktelėti man iš už kam­po kamuol iniu žaibu, ir sudie? Kliūties vietoje liktų tik truputis suodžių, kuriuos tereikėtų nugramdyti nuo sienos. Ir lengviau, ir t ikriau. Nes, ma­tai, prašymui galima nepaklusti, o su kamuol iniu žaibu nepasiginčysi.

- Nemanau, kad tu turi galimybę atsisakyti. - Kodėl? Negi šis keistas tavo prašymas yra ne kas kita, kaip perspėji­

mas, po kurio seks žaibas... ar ki t i l inksmi užkeikimai? O gal tą prašymą ketini paremti žvangančiais argumentais? Suma, k u r i apstulbintų godų raganių? Kiegi ketini man sumokėti, kad pasitraukčiau iš kelio, vedančio į tavo laimę?

Burtininkas liovėsi stuksenti į kaukolę. Pridengė ją delnu ir stipriai suspaudė. Geraltas matė, kaip pabalo Istredo pirštų sąnariai.

- Neketinau žeminti tavęs tokiu pasiūlymu, - ištarė jis. - Net tokios

minties neturėjau. Tačiau... jeigu... Geraltai, esu burtininkas, ir ne pats prasčiausias. Visagaliu dėtis neketinu, bet daugumą tavo norų, jei tik juos pasakytum, gebėčiau išpildyti. K a i kuriuos itin lengvai.

Jis abejingai mostelėjo ranka, lyg nuvydamas uodą. Ore virš stalo stai­ga ėmė plazdenti daugybė pasakiškai spalvingų plaštakių.

- Mano vienintelis noras, Istredai, - prakošė raganius, nuvydamas prie veido skrajojančius vabzdžius, - nustok spraudęsis tarp manęs ir Jenefer. M a n visai nerūpi ir tai, ką jai siūlai. Pirštis turėjai laiko, ko l ji buvo su ta­v i m i . Seniau. Nes seniau - tai buvo seniau, o dabartis yra dabartis. Dabar ji yra su manimi. Turėčiau pasitraukti, kad palengvinčiau tamstelei įgy­vendinti savo užmačias? Nė velnio. Ne tik nepadėsiu tau, bet ir trukdysiu, kiek leis mano kuklūs sugebėjimai. Kaip matai, atvirumu tau nenusilei­džiu.

- Neturi teisės atsisakyti. Tik ne tu. - K u o tu mane laikai, Istredai? Burtininkas palinko virš stalo ir pažvelgė jam tiesiai į akis. - Jos trumpalaikio įsimylėjimo objektu. A k i m i r k s n i o susižavėjimu,

geriausiu atveju - kaprizu, nuotykiu, kokių Jena yra turėjusi šimtus, nes Jena mėgsta žaisti jausmais, o jos užgaidos impulsyvios ir nenuspėjamos. Štai kuo tave laikau, ir tai vien todėl, kad, persimetęs su tavimi keletu žo­džių, nebemanau, jog buvai jai vien įnagis. Jai tai gan dažnai nutinka, pa­tikėk manimi .

- Nesupratai klausimo. - Klyst i , supratau. Tyčia kalbu vien apie Jenos jausmus. Nes tu - raga­

nius ir jokių jausmų neturi. Nenor i įvykdyti mano prašymo vien todėl, kad tau vaidenasi, esą ji tau reikalinga, manai, jog... Geraltai, tu su ja tik todėl, kad ji to nori ir būsi tol, kol ji to norės. Tai, ką jauti, yra tiesiog jos tau rodomų jausmų bei susidomėjimo atspindys. Geraltai, vardan visų Požemio demonų! Juk esi ne vaikas, žinai, kas tu toks. Mutantas. Nesu-prask manęs klaidingai, šitai sakau ne norėdamas tave įžeisti ar parodyti pasibjaurėjimą. Tiesiog konstatuoju faktą. Esi mutantas, o viena pagrindi­nių tavo mutacijos ypatybių - visiškas nejautrumas. Taip esi sukurtas, kad galėtum verstis savuoju amatu. Supranti? Tu nieko negali jausti. Tai, ką manai esant jausmais, tėra genetinė, somatinė atmintis, jeigu žinai, ką tai reiškia.

- Įsivaizduok, žinau. - Tuo geriau. Tad klausyk. Prašau tavęs to, ko galiu paprašyti vien ra­

ganiaus. Esu atviras su raganium, su žmogumi negalėčiau sau to leisti. Ge­raltai, Jenai aš nor iu suteikti abipusį supratimą ir pastovumą, jausmą ir laimę. Ranką ant širdies padėjęs atsakyk, ar galėtumei pasiūlyti tą patį? Ne, negalėtum. Tau tai - beprasmiai žodžiai. Valkiojiesi paskui Jeną tarsi vaikigalis, džiaugdamasis ta trumpalaike simpatija, kurią ji tau parodė. Kaip sulaukėjęs katinas, į kurį visi svaido akmenis, dabar murki patenkin­tas, jog atsirado kažkas, nebijantis tave paglostyti. Supranti, ką noriu pa­sakyti? A k , žinau, kad supranti, nesi kvailas, tai aišku. Todėl pats matai

neturįs teisės atsisakyti, kada gražiai prašau. - Turiu tokią pat teisę atsisakyti, kaip tu - prašyti, - prakošė Geraltas

pro sukąstus dantis, - tuo pačiu mūsų teisės panaikina viena kitą. Grįžta­me išeities taškan, o tas taškas toks: Jen, per daug nesigrauždama dėl ma­no mutacijos ir jos pasekmių, dabar yra su manimi. Turėjai teisę jai pasi­piršti, ką ir padarei. Pasakė, kad pagalvos? Ji turi tam teisę. Tau atrodo, kad trukdau jai apsispręsti? K a d Jenefer svyruoja? K a d aš esu ta abejonių priežastis? O čia jau mano teisė. Jeigu ji abejoja, vadinasi, ne be priežas­ties. Vadinas, tikrai duodu jai tą, ką išreikšti mano raganiškame žodyne trūksta žodžių.

- Paklausyk... - Ne, tu paklausyk. Sakai, ji kažkada buvo su tavimi? Kas žino, gal ne

aš, o tu buvai jos trumpalaikis susižavėjimas, užgaida, taip jai būdingas emocijų protrūkis? Istredai, aš netgi negaliu atmesti prielaidos, jog tuo metu buvai jai vien įnagis. Šito, pone burtininke, kalbėdamas nepatikrin­si ir žodžiais nepaneigsi. Tokiu atveju, man rodos, įnagis svarbesnis už iš­kalbą.

Istredas nė nevirptelėjo, net nesukando žandikaulių. Geraltas stebėjo­si jo savitvarda. Tik užsitęsusi tyla aiškiai rodė, kad smūgis pasiekė tikslą.

- Žaidi žodžiais, - pagaliau pratarė burtininkas. - Svaigsti nuo jų. Mė­gini žodžiais pakeisti normalius, žmonių jausmus, kurių neturi. Tavo žo­džiai nėra jausmų išraiška, tai tik garsai. Tokie, kokius skleidžia ši kauko­lė, kai į ją stukteli. Nes tu toks pat tuščias, kaip ši kaukolė. Netur i teisės...

- Nustok, - nutraukė Geraltas piktai, gal net per daug piktai. - Nustok man užsispyrėliškai nurodinėti, kokias teises turiu, kokių ne - aš jau sotus i k i kaklo. Sakiau tau, mūsų teisės lygios. Ne, velniai rautų, mano dides­nės.

- Iš tiesų? - burtininkas truputį pablyško, tuo suteikdamas Geraltui neapsakomą malonumą. - Ir dėl kokios gi priežasties?

Akimirką svarstęs, raganius nutarė pribaigti jį. - Ogi dėl tokios, kad praėjusią naktį ji mylėjosi su manimi, o ne su ta­

v i m i . Prisitraukęs kaukolę artyn, Istredas ją paglostė. Burtininko ranka, d i ­

deliam Geralto liūdesiui, nė nevirptelėjo. - Tavo manymu, tai suteikia kokias nors teises? - Tiktai vieną. Teisę daryti išvadas. - A h a , - lėtai tarė burtininkas. - Gerai. Kaip nori . Su manimi ji mylė­

josi šiandien, prieš pusiaudienį. Daryk išvadas, turi teisę. Aš jau padariau. Tyla truko ilgai. Geraltas beviltiškai ieškojo žodžių. Nerado. Jokių. - Užteks tų kalbų, - galų gale pratarė jis atsistodamas ir pykdamas ant

savęs, nes tai nuskambėjo grubiai ir kvailai . - Išeinu. - Eik velniop, - taip pat grubiai pratarė Istredas, nežiūrėdamas į jį.

v

K a i ji įėjo, Geraltas gulėjo lovoje apsirengęs, sunėręs rankas už galvos. Apsimetė žiūrįs į lubas, bet žiūrėjo į ją.

Jenefer lėtai uždarė duris. Buvo nuostabiai graži. "Kokia ji graži, - pagalvojo raganius. - Viskas joje gražu. Ir grėsminga.

Tos jos spalvos, tas balto ir juodo kontrastas. Grožis ir grėsmė. Juodos tar­si kovarnio sparnas natūralių plaukų sruogos. Ryškūs skruostikauliai, dar labiau pabrėžti raukšlelių, kurias prie nuostabiai siaurų ir blyškių lūpų įrėžia šypsena - jeigu Jen nusprendžia šypsotis. Jos kiek ilgoka, nuostabi nosis. Smulkutės rankų plaštakos, nuostabiai nervingos, neramios ir ga­bios. Liaunas ir grakštus liemuo, pabrėžtas pernelyg stipriai suveržtu dir­želiu. Dailios kojos, einant išryškinančios savo grakščias formas po juodu sijonu. Nuostabioji Jenefer".

Nė žodžio netarusi, burtininkė atsisėdo užstalėje ir parėmė smakrą ant sunertų pirštų.

- Na gerai, pradėkim, - pasakė ji . - Sis užsitęsęs, dramatiškas tylėjimas - pernelyg banalus. Išsiaiškinkim. Kelkis iš lovos ir nespoksok į lubas nu­taisęs įžeistą miną. Padėtis ir taip pakankamai kvaila, nėra ko dar labiau kvail inti . Kelkis , sakau.

Raganius nedelsdamas atsikėlė ir, apžergęs taburetę, paklusniai atsisė­do prieš Jenefer. Ji nevengė jo žvilgsnio. Nieko kito Geraltas ir nesitikėjo.

- Kaip jau sakiau, greitai viską išsiaiškinkime ir nuspręskim. Nenorė­dama tave statyti keblion padėtin, atsakysiu iš karto į visus klausimus. Tau jų netgi nereikės užduoti. Taip, tiesa, važiuodama į A e d d Gynvaelį, vykau pas Istredą ir žinojau, kad susitikusi eisiu su juo į lovą. Nesitikėjau, jog šitas paaiškės, kai imsite vienas kitam girtis. Žinau, kaip dabar jautiesi, ir man dėl to labai nemalonu. Tik nemanyk, kad jaučiuosi kalta.

Raganius tylėjo. Jenefer papurtė galvą. Jos plaukai išsiliejo ant pečių juoda, žvilgančia

kaskada. - Geraltai, pasakyk ką nors. - Jis, - atsikrenkštė raganius. - Jis vadina tave Jena. - Taip, - ji nenuleido akių. - O aš vadinu jį Valu . Jo vardas Valas. Istre­

das - tik pavardė. Pažįstu jį daug metų, Geraltai. Jis man labai artimas. Ne­žiūrėk į mane taip. Tu irgi man artimas. Tas ir skaudžiausia.

- Svarstai, ar pr i imti jo pasiūlymą? - Įsivaizduok, svarstau. Sakiau tau, kad pažįstu jį seniai. Labai... seniai.

Mus jungia bendri pomėgiai, tikslai, ambicijos. Suprantame vienas kitą be žodžių. Į jį galiu atsiremti. Kas žino, gal ateis diena, kai man tokios at­ramos reikės. O svarbiausia... Jis... jis mane m y l i . Bent jau aš taip manau.

- Nebūsiu tau kliūtis, Jen. Burtininkė staiga pakėlė galvą, o jos violetinėse akyse blykstelėjo mė­

lyna ugnis.

- Kliūtis? N e g i tu nieko nesupranti, idiote? Jeigu būtum kliūtis, jei man trukdytum, akimirksniu atsikratyčiau tokio kl iuvinio , teleportavusi tave į Bremervudo iškyšulio galą ar taifūnu nudanginusi H a n u šalin. Tru­putėlį pasistengusi, įkiščiau tave į kvarco gabalą ir pastatyčiau darželyje tarp bijūnų. Galėčiau taip praplauti tau smegeninę, kad pamirštum mane ir mano vardą. Jei to norėčiau. Galėčiau paprasčiausiai pasakyti: "Buvo la­bai miela, lik sveikas". Galėčiau dingti patyliukais, taip, kaip tu kažkada pasielgei, pabėgdamas iš mano namų Vengerberge.

- Nerėk, Jen, ir nepyk. Ir neprikaišiok Vengerbergo istorijos, juk pr i ­siekėme vienas kitam apie ją nebeužsiminti. Jen, nei aš pykstu ant tavęs, nei prikaišioju. Žinau, jog nesi paprasta. O tai, kad man liūdna ir nemalo­nu.. . Tai, kad suvokęs, jog prarandu tave, tiesiog žūstu... Tai vien genetinė atmintis. Išvalyto nuo emocijų mutanto atavistinės jausmų liekanos...

- Negal iu pakęsti, kada taip kalbi! - pratrūko šaukti Jenefer. - Neken­čiu to žodžio. Niekados jo man neminėk. Niekados!

- Ar tai pakeis akivaizdžią tiesą? Juk esu mutantas. - Nėra jokios tiesos. Nedrįsk man girdint tarti tą žodį. Juodas pelėsakalis, tupintis ant elnio ragų, suplasnojo, sukrebždeno

nageliais. Geraltas pažvelgė į paukštį, į jo geltoną, nejudančią akį. Jenefer vėl atrėmė smakrą į sunertus pirštus.

- Jen. - Klausau, Geraltai. - Žadėjai atsakyti į mano klausimus. Į klausimus, kurių netgi nereikia

užduoti. Vienintelis ir beliko, pats svarbiausias. Tas, kurio niekada tau ne-uždaviau. Kurį bijojau užduoti. Atsakyk į jį.

- Nepajėgiu, Geraltai, - griežtai atrėžė Jenefer. - Net ik iu , Jen. Per daug gerai tave pažįstu. - Neįmanoma gerai pažinti burtininkę. - Atsakyk į mano klausimą, Jen. - Atsakau - nežinau. Bet koks gi čia atsakymas? A b u nutilo. Sklindantis iš gatvės šurmulys aprimo, nutilo. Sušvitusi

langinių plyšiuose vakarop linkstanti saulė pervėrė kamarą įstrižais šviesos ruožais.

- A e d d Gynvael , - sumurmėjo raganius. - Ledo krislas... Nujaučiau. Žinojau, kad šis miestas... Priešiškas man. Piktas. Blogas.

- A e d d Gynvael , - pakartojo ji lėtai. - Elfų karalienės rogės. Kodėl? Kodėl, Geraltai?

- Lekiu paskui tave, Jen, nes įpyniau ir užveržiau savo rogučių diržą tavose rogėse. O aplink pūga. Ir speigas. Salta.

- Šiluma ištirpintų ledo krislą, kuriuo pataikiau į tave, - sušnibždėjo j i . - Tuomet kerai išnyktų, ir pamatytum mane tokią, kokia iš tikro esu.

- Gink tuomet zovada baltus žirgus, Jen. La i jie skrieja šiaurėn, ten, kur niekad nebūna atodrėkio. K a d jo niekad ir nebūtų. N o r i u kuo grei­čiau atsidurti tavojoje ledo pilyje.

- Nėra tos pilies, Geraltai, - Jenefer lūpos suvirpėjo ir persikreipė. - Tai tik simbolis. O mūsų kelionė rogėmis tėra nepasiekiamos svajonės vaiky­masis. Nes aš, elfų karalienė, trokštu šilumos. Būtent tai ir yra mano pa­slaptis. Todėl kasmet, pūgai siaučiant, rogės neša mane per kokį nors miestelį ir kasmet kas nors, mano kerų apsvaigintas, įpainioja savo rogučių diržą manosiose rogėse. Kasmet. Kasmet kas nors naujas. Be pabaigos. Nes šiluma, kurios taip trokštu, tuoj pat sunaikina kerus, išsklaido magiją ir žavesį. Mano išrinktasis, į kurį pataikiau ledo žvaigždele, staiga virsta paprastu niekuo. O aš jo atitirpusiose akyse tampu ne geresnė už kitas... mirtingąsias...

- O iš po nepriekaištingos baltumos jau lenda pavasaris, - pratarė raga­nius. - Lenda A e d d Gynvaelis, bjaurus miesteliūkštis gražiu pavadinimu. A e d d Gynvaelis ir jo sąvartynas. Milžiniška dvokianti atmatų krūva, k u ­rion turiu bristi , nes už tai man moka. Tam mane ir sukūrė, kad lįsčiau bjaurastin, kurios k i t i pasišlykštėdami kratosi. M a n atimtas gebėjimas jausti, idant nepajėgčiau suvokti, kokia siaubingai bjauri yra toji bjauras­tis, kad nepasitraukčiau, nepabėgčiau nuo jos, persmelktas grėsmės nuo­jautos. Taip, man išlupo jausmus. Bet ne i t in stropiai. Tas, kas darbavosi -pasidarbavo prastai, Jen.

Vėl abu nutilo. Sušnarėjo juodo pelėsakalio plunksnos, kai šis išsklei­dė ir suglaudė sparnus.

- Geraltai... - Klausau, Jen. - Dabar tu atsakyk į mano klausimą. Į klausimą, kurio niekados tau

neuždaviau. Tą, kurio bijojau... Dabar taip pat tau jo neužduosiu, bet tu atsakyk. Nes... nes labai trokštu išgirsti tavo atsakymą. Tą vieną vienintelį žodį, kurio niekados man nepasakei. Ištark jį, Geraltai. Prašau.

- Nepajėgiu, Jen. - Kodėl? - Nežinai? - liūdnai nusišypsojo raganius. - Mano atsakas būtų vien

žodis. Žodis, neišreiškiantis jausmų, neatspindintis emocijų, nes tai iš ma­nęs išplėšta. Vien žodis, reiškiantis ne daugiau už garsą, pasigirdusį stuk­telėjus šaltą ir tuščią kaukolę.

Jenefer žvelgė į jį tylėdama, plačiai atvertomis, bedugnėmis violetinė­mis akimis.

- Ne, Geraltai, - pratarė ji , - tai netiesa. O gal ir tiesa, tik ne visa. Nie ­kas neišplėšė tavo jausmų. Dabar matau. Dabar žinau, kad.. .

Ji nutilo. - Baik sakyti, Jen. Jau nusprendei. Nemeluok. Pažįstu tave. Matau ta­

vo akis. Ji nenuleido akių. Ir jis suprato. - Jen, - sušnibždėjo Geraltas. - Duok ranką, - ištarė j i . Burtininkė suspaudė jo delną tarp savųjų. Raganius akimirksniu paju-

to dilgsėjimą ir kraujo pulsavimą rankos gyslose. Jenefer šnibždėjo užkei­kimus ramiu vienodu balsu, tačiau jis aiškiai regėjo prakaito lašelius, ku­riais įtampa nubarstė jos pablyškusią kaktą, matė nuo skausmo išsiplėtu­sius akių vyzdžius.

Paleidusi jo ranką, Jenefer atkišo delnus, pajudino juos, švelniai glos­tydama kažkokį nematomą pavidalą, lėtai, iš viršaus žemyn. Oras tarp jos pirštų sutirštėjo, ėmė virpėti ir pulsuoti tarsi migla.

Geraltas žiūrėjo susižavėjęs. Kūrimo magija, laikoma burtininko meistriškumo viršūne, visuomet žavėjo jį daug labiau, nei iliuzijas k u ­riantys ar transformuojantys burtai. "Taip, Istredas buvo teisus, - pagal-vojo raganius. - Palyginti su tokia magija, mano Ženklai tiesiog juokingi".

Tarp virpančių nuo įtampos Jenefer delnų pamažu materializavosi juodo lyg anglis paukščio kūnas. Burtininkės pirštai švelniai glostė pašiur­pusias plunksneles, plokščią galvelę, lenktą snapą. Dar vienas kerinčiai grakštus bei švelnus judesys, ir juodas pelėsakalis, pakreipęs galvą, skar­džiai suklykė. Jo dvynys, nejudriai tebetupintis ant ragų, atsiliepė tokiu pat balsu.

- Du pelėsakaliai, - ištarė Geraltas tyliai. - Du juodi pelėsakaliai, sukur­ti pasitelkus magiją. Numanau, kad tau reikalingi abudu.

- Teisingai numanai, - sunkiai ištarė Jenefer. - A b u man reikalingi. K l y d a u manydama, jog užteks vieno. Kaip aš k lydau, Geraltai... Kokią klaidą padarė pasipūtėlė karalienė žiema, įsitikinusi savo visagališkumu. Yra dalykų... kurių nesukursi net pasitelkęs magiją. Ir yra dovanų, kurių negalima pr i imt i , nepajėgiant atsidėkoti kuo nors... tokiu pat vertingu. Kitaip tokia dovana praslys pro pirštus, ištirps tarsi delne sugniaužtas le-

Ndo krislas. Liks vien ilgesys, praradimo ir nuoskaudos jausmas... - Jen... - Esu burtininkė, Geraltai. Tai, jog sugebu valdyti materiją, yra dova­

na. Dovana, už kurią atsidėkota. Užmokėjau už tai... Viskuo, ką turėjau. Nebeliko nieko.

Geraltas tylėjo. Virpančia ranka burtininkė nusibraukė kaktą. - Klydau, - pakartojo ji . - Bet ištaisysiu savo klaidą. Emocijos ir jaus­

mai. . . Jenefer palietė juodo pelėsakalio galvą. Paukštis pašiurpino plunks­

nas, be garso atverdamas lenktą snapą. - Emocijos, užgaidos ir melas, žavesys ir žaismas. Jausmai ir jų stoka...

Dovanos, kurių negalima priimti. . . Melas ir tiesa. Kas yra tiesa? Melo pa­neigimas? Ar fakto patvirtinimas? O jeigu faktas yra melas, kas tuomet tiesa? Kur is yra pilnas jį draskančių jausmų, o kas tuščias, kaip šaltos kaukolės vidus? Kas? Kas yra tiesa, Geraltai? K u r yra tiesa?

- Nežinau, Jen. Pasakyk man. - Ne, - ištarė ji ir nuleido akis. Pirmą kartą. Niekados nebuvo matęs,

kad Jenefer taip elgtųsi. Niekados.

- Ne , - pakartojo ji . - Negaliu, Geraltai. Negal iu tau to pasakyti. Pasa­kys šis paukštis, gimęs iš tavo delno prisilietimo. Paukšti? Kas yra tiesa?

- Tiesa, - ištarė pelėsakalis, - tai ledo krislas.

V I

Nors jam atrodė, kad klaidžioja skersgatviais be jokio tikslo ir pras­mės, staiga apsižiūrėjo bestovįs prie pietinės sienos, išraustų griovių raiz­galyne, išraižiusiame griuvėsius palei mūro sieną ir besiraitančiame tarp atkastų senų pamatų kvadratų.

Istredas buvo čia. Vilkėjo marškinius paraitotomis rankovėmis, avėjo aukštaaulius batus ir šūkavo ant prasčiokų, kauptukais berausiančių dry­žuotą sieną, susidedančią iš įvairiaspalvių žemės, molio ir medžio anglies sluoksnių. Greta, ant lentų, gulėjo pajuodę kaulai , puodų šukės bei k i t i daiktai, jau nebeatpažįstami, suėsti korozijos ir iškandžioti rūdžių.

Burtininkas jį pamatė tuojau pat. Davęs kasėjams keletą garsių nuro­dymų, iššoko iš duobės, priėjo valydamasis rankas į kelnes.

- Klausau tavęs, ką pasakysi? - piktai paklausė Istredas. Raganius nejudėdamas stovėjo priešais jį ir nieko neatsakė. Kasėjai,

apsimesdami dirbantys, įdėmiai juos stebėjo ir šnibždėjosi tarpusavy. - Neapykanta iš tavęs trykšte trykšta, - susiraukė Istredas. - Ką pasa­

kysi , klausiu? Nusprendei? K u r Jena? Tikiuosi , kad.. . - Per daug nesitikėk, Istredai. - Oho, - tarė burtininkas. - Ką girdžiu tavo balse? Ar tikrai teisingai

pajutau? - O ką pajutai? Įrėmęs kumščius į klubus, Istredas iššaukiančiai nužvelgė raganių. - Nekalbėkim užuominom, Geraltai, - pasakė jis. - Tu nekenti manęs,

aš tavęs - taip pat. Pažeminai mane, kalbėdamas apie Jenefer... pats žinai ką. Aš atsakiau tau tokiu pat įžeidimu. Tu trukdai man - aš trukdau tau. Išspręskime vyriškai. Nematau kitos išeities. Juk dėl to čia atėjai, tiesa?

- Taip, - atsakė Geraltas, trindamas kaktą. - Tu teisus, Istredai. Dėl to čionai atėjau. Be abejonės.

- Teisingai. Taip negali i lg iau tęstis. Tik šiandien sužinojau, kad jau porą metų Jena laksto tarp mudviejų kaip skudurinis sviedinukas. Tai su tavimi, tai su manimi. N u o manęs pabėga ieškoti tavęs - ir atvirkščiai. K i ­ti , su kuriais ji retsykiais būna, nieko nereiškia. Tik aš ir tu. Taip toliau bū­ti negali. Esame du, turi l ikt i vienas.

- Taip, - atsakė Geraltas, neatitraukdamas rankos nuo kaktos. - Taip... Tu teisus.

- Būdami pasipūtę, - tęsė burtininkas, - abu manėme, kad Jenefer ne­abejodama išsirinks geresnį. Dėl to, kuris yra tas geresnysis, anei vienam iš mudviejų abejonių nekilo. Galų gale ėmėme varžytis dėl jos dėmesio tarsi snargliuoti nesubrendėliai, suvokdami, koks buvo tas dėmesys ir ką

reiškė. Manau, jog viską apmąstei, kaip kad aš apgalvočiau, ir žinai, kad abu smarkiai k lydom. Jena, Geraltai, nė neketina rinktis kurio nors vieno iš mudviejų, net ir mokėdama išsirinkti. Ką gi, turėsime nuspręsti už ją. Nes aš neketinu Jena dalytis su niekuo, o tai, kad čia atėjai, reiškia, jog ir tu neketini taip pasielgti. Per daug gerai ją pažįstame, Geraltai. K o l esame du, nė vienas iš mudviejų negali jos tikėtis. Tur i l ikt i vienas. Supratai, tie­sa?

- Tiesa, - pratarė raganius, sunkiai judindamas stingstančias lūpas. -Tiesa - tai ledo krislas...

- Ką? - Nieko . - Kas su tavimi darosi? Gal susirgai ar girtas? O gal raganiškų žolių

prisirijęs? - Nieko man nėra. Kažkas... kažkas akin įkrito. Tur i l ik t i tik vienas,

Istredai. Taip. Dėl to čionai atėjau. Be abejonės. - Žinojau, - tarė burtininkas. - Žinojau, kad ateisi. Būsiu su tavimi at­

viras. Aplenkei mane. - Kamuolinis žaibas? - blyškiai šyptelėjo raganius. Istredas suraukė antakius. - Galbūt, - pasakė jis. - Gal ir kamuolinis žaibas. Bet jau tikrai ne iš už

kampo. Garbingai , akis į akį. Esi raganius, todėl šansai lygus. N a g i , spręsk, kur ir kada.

Geraltas minutėlę svarstė. Ir apsisprendė. - Ta aikštelė... - parodė raganius. - Ėjau per ją... - Žinau. Ten yra šulinys, vadinamas Žaliuoju Raktu. - Taigi prie šulinio. Taip. Prie šulinio... Rytoj, d v i valandos po saulėly­

džio. - Gerai. Būsiu ten sutartu laiku. Akimirką jiedu stovėjo nejudėdami, nežiūrėdami vienas į kitą. Paga­

l iau burtininkas sumurmėjo kažką panosėje, paspyrė molio grumstą ir sutrynė jį bato k u l n u .

- Geraltai? - Ką? - Ar nesijauti kvailai? - Jaučiuosi, - nenoriai prisipažino raganius. - M a n palengvėjo, - sumurmėjo Istredas. - Nes aš jaučiuosi kaip pas­

kutinis kretinas. Nebūčiau susapnavęs, kad kada nors dėl moters turėsiu mirtinai kautis su raganiumi.

- Žinau, kaip jautiesi, Istredai. - Ką gi . . . - prisiversdamas nusišypsojo burtininkas. - Tai, jog ryžausi

tam, kas taip svetima mano prigimčiai, tik patvirtina, kad.. . K a d taip rei­k ia .

- Žinau, Istredai. - Tuomet žinai ir tą, kad vienas, likęs gyvas, turės kuo greičiau spruk­

ti ir pasislėpti nuo Jenos pasaulio krašte?

- Žinau. - Žinoma, viliesi, jog, įsiūčiui atvėsus, galima bus pas ją sugrįžti? - Vi l iuos i . - N a , tuomet sutarta. Burtininkas sujudėjo, tarsi ketindamas nusigręžti ir, po akimirką tru­

kusios abejonės ištiesė delną. - Iki rytojaus^ Geraltai. - Iki rytojaus. - Raganius paspaudė ištiestą ranką. - Iki rytojaus, Istre­

dai.

V I I

- E i , raganiau! Geraltas pakėlė galvą nuo stalo, ant kurio paviršiaus palieto alaus kla­

ne susimąstęs pirštu terliojo fantastišką ornamentą. - Nelengva buvo tave surasti, - įsispraudė užstalėn seniūnas Herbol­

tas, į šalį nustumdamas puodelius ir ąsočius. - Užeigos namuose sakė tave arklidėsna išsinešdinus, tačiau ten vien arklį ir mantą teradau. O tu čia... Tai turbūt pati bjauriausia smuklė visame mieste. Tik paskutiniai valkatos čionai teužklysta. Ką čia veiki?

- Geriu. - Matau. Norėjau su tavimi šnektelėti. Ar dar blaivas? - Kaip kūdikėlis. - Džiugu girdėti. - Ko nori, Herboltai? Esu, kaip matai, baisiai užsiėmęs, - tarė Geraltas,

nusišiepdamas mergai, statančiai ant stalo dar vieną ąsotį. - Gandas pasklido, - susiraukė seniūnas, - kad judu su mūsiškiu bur­

t ininku sumanėte kits kitą nugalabyti. - Tai mūsų reikalas. Jo ir mano. Nesikišk. - Ne, tai ne jūsų reikalas, - paprieštaravo Herboltas. - Istredas mums

reikalingas, antram burt ininkui čion prisišaukti skatiko nebesukrapštysi-me.

- Tuomet drožkite šventyklon ir pasimelskite už jo pergalę. - Nesišaipyk čia, - garktelėjo seniūnas. - Ir negudrauk per daug, va l ­

kata. Dievai mato, jeigu nežinočiau, kad burtininkas man to neatleis, įgrūsčiau tave požemin, į patį duobės dugną, išvilkčiau arkliais už miesto sienų arba liepčiau Cikadai paskersti tave it kiaulę. Deja, Istredas pakvai­šęs dėl visokios ten garbės ir padorumo, todėl man to nedovanotų. Žinau, kad nedovanotų.

- Tai p u i k u . Raganius išlenkė kaušą ir išspjovė pastalėn į alų įkritusį šiaudą. - Vadinasi , man pasisekė, ką čia bepridėsi. Tai viskas? - Ne, - tarė Herboltas, traukdamas iš po apsiausto prikimštą kapšą. -

C i a šimtas markių, raganiau. Čiupk jas ir nešdinkis iš A e d d Gynvaelio.

Dink iš čia ir geriau tuojau pat, bent jau i k i saulėtekio. Sakiau, jog antram burt in inkui pinigų neturim ir neleisiu, kad mūsiškis gyvybe rizikuotų, besikaudamas su tokiu tipu kaip tu kvailiausia dingstimi, dėl kažkokios...

Nors raganius nė nevirptelėjo, seniūnas nutilo nebaigęs kalbos. - Nešk iš užstalės savo bjaurų snukį, Herboltai, - lėtai ištarė Geraltas.

- O tą šimtą markių susikišk subinėn. Eik iš čia, nes man į tave žiūrint bloga darosi. Dar kiek ir apvemsiu tave nuo kepurės i k i batų.

Seniūnas paslėpė kapšą, padėjo abu delnus ant stalo. - Ne, tai ne, - pasakė jis. - Norėjau geruoju, bet jeigu ne, tai ne. Kauki ­

tės, kapokitės, deginkitės, į gabalus vienas kitą suplėšykit dėl tos paleistu­vės, išskečiančios kojas prieš kiekvieną, jos užsimaniusį. Manau, kad Ist­redas sutvarkys tave, tu, samdomas galvažudy. Vien batai iš tavęs ir teliks, o jeigu ne, tuomet, dar jo lavonui stingti nepradėjus, aš tavęs imsiuosi ir kankinimų kambaryje visus kaulus sutrupinsiu. Sveikos vietelės tavy ne­liks, tu.. .

Herboltas nespėjo atitraukti nuo stalo delnų. Raganiaus judesys buvo pernelyg staigus. Iš pastalės iššokusi ranka tik šmėstelėjo seniūnui prieš akis, o durklo ašmenys viauktelėję įsmigo tarp Herbolto pirštų.

- Galbūt, - sušnibždėjo raganius, spausdamas durklo rankeną ir įsmei­gęs žvilgsnį į išblyškusį seniūno veidą, - galbūt Istredas mane užmuš. Jei­gu ne... Tuomet išeisiu iš čia, o tu, pasmirdusi šiukšle, nebandyk manęs suturėti, jei nenori, kad jūsų suskretusio miesteliūkščio gatvės paplūstų krauju. Lauk iš čia.

- Pone seniūne! Kas čia darosi? E i , tu . . . - Ramiai, Cikada, - tarė Herboltas, palengva traukdamas šalin delną,

lėtai braukdamas juo per stalą vis tolyn nuo durklo ašmenų. - Nieko ne­atsitiko. Nieko.

Cikada sukišo atgal į makštis pusiau ištrauktą kardą. Geraltas nežiū­rėjo į jį. Nežiūrėjo ir į seniūną, kuris, Cikados saugomas nuo svyrinėjančių sielininkų bei vežikų, atatupstas traukėsi iš smuklės. Žiūrėjo į sėdintį už keleto stalų mažą žmogiūkštį žiurkės veidu ir skvarbiomis juodomis aki­mis.

"Susierzinau, - suvokė nustebęs raganius. - Rankos v irpa . Iš tikro, man virpa rankos. Neįtikėtina, kas dabar man darosi. N e g i tai reiškia, kad. . . "

"Taip, - pagalvojo jis, žvelgdamas į žiurkiasnukį žmogėną. - Turbūt, taip".

"Taip reikia", - pagalvojo Geraltas. " K a i p šalta..." Jis atsistojo. Žiūrėdamas į žmogiūkštį, raganius šyptelėjo. Po to praskleidė striu­

kės skverną ir, iš prigrūsto kapšo iškrapštęs d v i auksines monetas, metė jas ant stalo. Monetos suskambo, viena nuriedėjusi atsimušė į nugludin­toje lentoje tebestirksančius durklo ašmenis.

VIII

Smūgis buvo netikėtas. Lazda tyliai sušvilpė tamsoje - taip greitai, jog nedaug betrūko, kad raganius nebūtų spėjęs pridengti galvos instinkty­viai kilstelėta ranka, nebūtų spėjęs sušvelninti smūgio elastingai išsilenk­damas. Geraltas atšoko, kluptelėjo, persivertęs kūlio atsistojo ant kojų ir, pajutęs judant lazdos skrodžiamą orą, grakščiu piruetu išvengė smūgio. Sukdamasis praslydo tarp dviejų tamsoje jį supančių siluetų ir siektelėjo ranka virš dešiniojo peties. Kardo.

Kardo jis neturėjo. "Niekas nebeišraus iš manęs šių įpročių, - minkštai atšokdamas į šalį,

pagalvojo raganius. - Patirtis, įaugusi į kraują? Genetinė atmintis? Esu mutantas, elgiuosi kaip mutantas", - pagalvojo jis, vėl, kad išvengtų smū­gio, kluptelėjęs ant vieno kelio ir iš už aulo siekdamas durklo. Neturėjo ir durklo.

Kre iva i šyptelėjo ir gavo lazda per galvą. Akyse pasipylė žiežirbų spiečius, skausmas pasklido net i k i pirštų galiukų. Geraltas griuvo atsipa­laiduodamas, nenustodamas šypsotis.

Kažkas užvirto ant jo ir prispaudė prie žemės. Dar kažkas nuo diržo nuplėšė kapšą. Akies krašteliu raganius pamatė blykstelint peilio ašmenis. Tas, kuris klūpojo jam ant krūtinės, atplėšė apykaklę, čiupo už grandinė­lės, ištraukė medalioną. Ir tuojau pat paleido jį iš rankų.

- K a d jį Bal-Zebutas, - išgirdo švokščiant. - Tai raganius... Kerėtojas. Antrasis, sunkiai kvėpuodamas, nusikeikė. - Neturėjo kardo... O dievai.. . Tfu, tfu, nuo piktos akies, nuo Blogio...

Dingstam iš čia, Radgastai! Nesiliesk prie jo, tfu, tfu! Akimirką pro skystą debesį suspindo mėnulis. Geraltas išvydo virš sa­

vęs palinkusį liesą žiurkės veidą, mažas, juodas, blizgančias akutes. Girdė­jo antrojo užpuoliko kojų trepsėjimą, tolstantį ir tylantį skersgatvyje, iš kurio dvokė katėmis bei prisvilusiais riebalais.

Žmogėnas žiurkės veidu lėtai atitraukė kelį nuo raganiaus krūtinės. - Kitą kartą, - išgirdo Geraltas jo aiškų šnabždesį. - Kitą kartą, raga­

niau, kai kils noras nusižudyti, nepainiok į tai kitų. Tiesiog paimk vadžias ir pasikark arklidėje.

IX

Naktį turbūt lijo. Geraltas išėjo iš arklidės, trindamas akis ir pirštais braukdamas į

plaukus įsivėlusius šiaudus. Tekančios saulės spinduliai sutvisko ant šla­pių stogų, auksu suspindo balose. Raganius nusispjovė, tebejausdamas burnoje bjaurų skonį. Iššokęs ant galvos gumbas degė b u k u skausmu.

Ant arklidės aptvaro tupėjo liesas juodas katinas ir susikaupęs laižė le­teną.

- Kac, kac, katinėli, - tarė raganius. Katinas sustingo, priešiškai dėbtelėjo į jį ir, priglaudęs ausis, sušnypštė

iššiepdamas iltikes. - Žinau, - linktelėjo galvą Geraltas. - Aš tavęs irgi nemėgstu. Tik juo­

kavau. Raganius neskubėdamas stipriau susiveržė laisvas striukės sagtis bei

diržus, išlygino rūbų klostes, patikrino, ar apranga nevaržo judesių. Užsi­metęs kardą ant nugaros, pataisė rankeną virš dešiniojo peties. Kaktą per-juosė odos dirželiu, plaukus nubraukdamas atgal, už ausų. Užsitempė i l ­gas kovos pirštines, nusmaigstytas trumpais sidabro spygliais.

Prisimerkęs Geraltas dar kartą pažvelgė į saulę. " P u i k i diena, - pagal­vojo jis. - P u i k i diena kovai" .

Atsidusęs raganius nusispjovė ir lėtai nuėjo gatvele, palei sienas, sklei­džiančias aštrų, visur įsismelkiantį šlapio tinko ir kalkių skiedinio kvapą.

- E i , keistuoli! Geraltas atsigręžė. Cikada drauge su trimis, įtartinai atrodančiais gin­

kluotais tipais, sėdėjo ant pasienyje sukrautų rąstų krūvos. Atsistojęs jis pasirąžė ir, stropiai apeidamas balas, išėjo į gatvės vidurį.

- K u r taip išsiruošei? - paklausė geltonplaukis, siauras plaštakas at­remdamas į ginklais nukarstytą diržą.

- Ne tavo reikalas. - Kada reikia išsiaiškinti, kas yra kas, man mažiausiai rūpi seniūnas,

burtininkas ir visas šitas sušiktas miestas, - lėtai ištarė Cikada, pabrėžda­mas kiekvieną žodį. - M a n rūpi tik tu, raganiau. Neprieisi šios gatvikės ga­lo, girdi? N o r i u patikrinti, koks tu vikrus kovoje. Tai man neduoda ramy­bės. Stok, pasakiau.

- Pasitrauk iš kelio. - Stok! - subliuvo Cikada, sugniauždamas kardo rankeną. - Nesupra­

tai, ką pasakiau? Kausimės! Kviečiu tave dvikovon! Tuojau paaiškės, k u ­ris geresnis!

Geraltas, nelėtindamas žingsnio, tik patraukė pečiais. - Saukiu tave dvikovon! G i r d i , išsigimėli? - suriko Cikada, vėl pasto­

damas jam kelią. - Ko lauki? Trauk savo gelžgalį iš makštų! Kas yra, ar tik ne baimė tave sukaustė? O gal susiremi tik su tais, kurie, kaip Istredas, tą tavo raganą dulkino?

Geraltas ėjo toliau, priversdamas Cikadą nepatogiai trauktis atbulom. Cikados draugužiai, pakilę nuo rąstų krūvos, nupėdino paskui juos, la i ­kydamiesi atokiau. Geraltas girdėjo, kaip žliugsi purvas po jų batais.

- Kviečiu tave kautis! - kartojo Cikada, pakaitom tai rausdamas, tai baldamas. - G i r d i , raganiška bjaurastie? Ko tau dar reikia? K a d snukin spjaučiau?

- Spjauk. Cikada stabtelėjo ir, sudėjęs lūpas spjūviui, giliai įkvėpė. Žiūrėdamas

raganiui į akis, ne į rankas. Tai buvo Cikados klaida. Geraltas, nelėtinda­mas žingsnio, tik sulenkęs kelius, žaibiškai, net neužsimojęs smogė jam spygliuota pirštine. Smogė tiesiai veidan, į įniršio perkreiptą burną. Cika­dos lūpos trūko, sprogo tarsi sutrintos vyšnios. Raganius susikūprino ir smogė dar kartą, ton pat vieton, šįsyk trumpai užsimojęs, jausdamas, kaip drauge su smūgio jėga ir energija iš jo išteka įsiūtis. Cikada apsisuko, viena koja smygsodamas purve, o kitą tabaluodamas ore, atsirūgo krauju ir aukštielninkas nuvirto balon. Raganius, išgirdęs, kaip už jo sušnypštė iš makštų traukiamo kardo geležtė, sustojo ir, spausdamas kalavijo ran­keną, v ikr ia i apsisuko.

- N a , - pratarė Geraltas drebančiu nuo įsiūčio balsu. - Prašau arčiau. Tas, kuris išsitraukė ginklą, pažvelgė jam į akis. Tik akimirką. Po to

nusigręžė. Likusieji ėmė trauktis. Iš pradžių lėtai, vėliau vis spartindami žingsnį. Tai išgirdęs, žmogus su kardu irgi ėmė trauktis atbulas, be garso judindamas lūpas. Toliausiai stovėjęs tipas apsigręžė ir nubėgo, taškyda­mas purvą. K i t i apmirė vietoje, net nemėgindami prieiti artyn.

Cikada apsivertė purve, remdamasis alkūnėmis pasikėlė, suburbulia­vo, atsikrenkštė, išspjovė kažką balta kartu su gausybe raudonio. Eida­mas pro šalį, Geraltas abejingai spyrė jam į veidą, sutrupindamas skruos­tikaulį ir vėl įmurkdydamas balon.

Raganius net neatsigręžęs nuėjo tolyn. Istredas buvo jau prie šulinio. Burtininkas stovėjo atsirėmęs į rentinį

ir medinę, samanomis apaugusią veleno apkalą. Prie diržo jis turėjo prisi­kabinęs kardą. Dailų, lengvą terganišką kardą siauromis makštimis, kurių apkaustytas galas rėmėsi į blizgantį raitelio bato aulą. A n t burtininko pe­ties tupėjo juodas paukštis pašiauštomis plunksnomis.

Pelėsakalis. - Atėjai, raganiau. Atkišęs pelėsakaliui pirštine aptemptą ranką, Istredas švelniai ir atsar­

giai patupdė paukštį ant stogelio virš šulinio. - Atėjau, Istredai. - Nesitikėjau, kad ateisi. Maniau, išvykai. - Neišvykau. Burtininkas laisvai ir skambiai nusijuokė, atlošdamas galvą. - Norėjo mus... norėjo mus išsaugoti, - ištarė jis. - A b u . Bet nieko iš to

nebus, Geraltai. Sukrvžiuokim ašmenis. Turi l ik t i vienas. - Ket ini kautis kardu? - Tave tai stebina? Juk ir tu kardu kausiesi. Užteks kalbų, trauk kar-

dą. - Kodėl, Istredai? Kodėl kardu, o ne magija? Burtininkas išblyško, jo lūpos nervingai suvirpėjo. - Trauk kardą, sakau! - suriko Istredas. - Ne laikas dabar klausinėti,

klausimų metas praėjo! Atėjo metas dirbti . - N o r i u žinoti, - lėtai ištarė Geraltas. - N o r i u žinoti, kodėl kardu. N o -

riu žinoti, iš kur ir dėl ko atsirado pas tave šis juodas pelėsakalis. Turiu tei­sę tą žinoti. Turiu teisę žinoti tiesą, Istredai.

- Tiesą? - karčiai pakartojo burtininkas. - Ką gi, gal... Mūsų teisės ly­gios. Dėl pelėsakalio klausi? Atskrido švintant, šlapias nuo lietaus. Atnešė laišką. Trumputį laišką, moku jį atmintinai. " L i k sveikas, Vala i . Atleisk man. Yra dovanų, kurių nevalia pri imti , o manyje nėra nieko, kuo galė­čiau tau atsidėkoti. Ir tai tiesa, Valai . Tiesa - tai ledo krislas". Na ką, Geral­tai? Patenkintas? Pasinaudojai savo teise?

Raganius lėtai linktelėjo galvą. - Gerai, - tarė Istredas. - O dabar aš pasinaudosiu savąja. Nes man šis

laiškas nieko nekeičia. Aš negaliu be jos... Geriau jau... Trauk kardą, vel­niai tave rautų!

Palinkęs Geraltas ištraukė iš makštų kardą - greitai ir grakščiai, kaip dera įgudusiam kariui. Suklykė pelėsakalis.

Raganius stovėjo nejudėdamas, nuleidęs rankas. - Ko lauki? - prakošė burtininkas. Geraltas lėtai pakėlė galvą, kurį laiką žiūrėjo į jį, po to apsisuko ant

kulno. - Ne, Istredai, - ištarė tyliai. - L i k sveikas. - Ką tai reiškia, velniai griebtų? Geraltas sustojo. - Istredai, - metė jis per petį. - Nepainiok į tai kitų. Jeigu tau reikia -

paimk vadžias ir pasikark arklidėje. - Geraltai! - suriko burtininkas, o jo balsas staiga lūžo, rėždamas ausį

netikra, pikta gaida. - Aš jos neatsisakysiu! Ji nepabėgs nuo manęs! Keliau­siu paskui Jeną į Vengerbergą. Į pasaulio kraštą paskui ją keliausiu, bet su-

v

rasiu! Niekada jos neatsisakysiu! Žinok tai! - L i k sveikas, Istredai. Nė karto neatsigręžęs, Geraltas pasuko skersgatvin. Ėjo nekreipdamas

dėmesio į žmones, paskubomis besitraukiančius jam iš kelio, į skubiai užtrenkiamas duris ir langines. Nematė nieko aplink.

Raganius galvojo apie laišką, kuris jo laukia užeigos namuose. Paspar­tino žingsnį. Jis žinojo, kad lovos galvūgalyje tupi šlapias nuo lietaus juo­das pelėsakalis, laikantis laiškelį lenktame snape. Geraltas norėjo kuo grei­čiau perskaityti tą laišką.

Nors žinojo jo turinį.

AMŽINOJI UGNIS

i

- Kiaule tu! Tuščiabarški bliūvautojau! Sukčiau! Geraltas, smalsumo pagautas, pasuko kumelę už gatvelės kampo. Jam

dar nespėjus suprasti, iš kur sklinda riksmai, prie pastarųjų prisidėjo sod­rus, lipnus stiklo skambesys. "Stiklainis su vyšnių uogiene, - pagalvojo ra­ganius. - Būtent taip skamba dūžtantis stiklainis su vyšnių uogiene, paleis­tas į ką nors iš didelio aukščio ar šiaip smarkiai švystelėtas". Gerai šitą pr i ­siminė, nes pasitaikydavo, kad Jenefer, kai jie gyveno kartu, įpykusi ap­mėtydavo jį stiklainiais su uogiene. Tais, kuriuos gaudavo iš klientų. Nes Jenefer neturėjo supratimo, kaip verdama uogienė, o magija šiuokart bu­vo bejėgė.

Už gatvelės kampo, prie nediduko rausvai dažyto namelio, susirinko gana gausus būrelis žioplių. Mažame, gėlių vazonais apstatytame balkone, tiesiai po stogeliu, stovėjo jauna šviesiaplaukė moteris, v i lk int i naktiniais marškiniais. Atsivedėjusi ji putlute, apvalute ranka, kyšančia pro marški­nių mezginius, nušveitė žemyn aptrupėjusį gėlių vazoną. Liesas vyrukas, dėvintis slyvos spalvos kepurėlę, papuoštą balta plunksna, atšoko tarsi nu­plikytas. Vazonas tekštelėjo žemėn tiesiai priešais jį, į visas puses pažerda­mas šukes.

- Prašau tavęs, Vespule! - šaukė plunksnakepuris vyras. - Netikėk pa­skalomis! Buvau tau ištikimas, kad aš vietoje padvėsčiau, jeigu tai netiesa!

- Palaidūne! Velnio vaike! Valkata! - suriko putlioji blondinė ir išnyko namo gilumoje ieškoti naujų kovos ginklų.

- E i , Vėdryne! - šūktelėjo raganius, tempdamas besispyriojančią ir be-sispardančią kumelę mūšio laukan. - Kaip laikaisi? Kas čia vyksta?

- Kuo puikiausiai, - atsakė trubadūras, iššiepdamas dantis. - Kaip visa­da. Sveikas, Geraltai. Ką čia veiki? Po perkūnais, saugokis!

Alavo taurė sušvilpė ore ir žvangtelėjusi atšoko nuo grindinio. Vėdry­nas ją pakėlė, apžiūrėjo ir nusviedė griovin.

- Pasiimk šituos skarmalus! - sušuko šviesiaplaukė, o mezginiai ant putlių krūtų žavingai subangavo. - Ir dink man iš akių! K a d tavo kojos čia daugiau nebūtų, cimbintojau tu!

- K a d tai ne mano, - stebėjosi Vėdrynas, pakėlęs nuo žemės vyriškas kelnes skirtingų spalvų klešnėmis. - Kaip gyvas tokių kelnių nesu turėjęs.

v

- Nešdinkis! K a d daugiau tavęs neregėčiau! T u . . . tu . . . Z ina i , ko tu vertas lovoje? Ogi nieko! Niekam tikęs lovoje esi, girdėjai? Girdėjote, žmo­nės?

Dar vienas vazonas, plerpdamas styrančiu iš jo sausu kambliu, sušvil­pė ore. Vėdrynas vos suspėjo pasilenkti. Paskui vazoną sukdamasis nu­skriejo vario puodas - mažų mažiausiai dviejų su puse galonų talpos. Žioplių būrys, stovintis atokiau nuo apšaudomos zonos, raitėsi iš juoko. Patys didžiausi šmaikštuoliai plojo katučių ir begėdiškai skatino blondinę kautis toliau.

- Ar ji neturi namuose arbaleto? - susirūpino raganius. - Gal ir turi, - atsakė poetas, užvertęs galvą balkono pusėn. - Jos namas

- tikras šlamšto sandėlis. Matei tas kelnes? - Tai gal verčiau eikime iš čia? Sugrįši, kai ji aprims. - Nė velnio, - susiraukė Vėdrynas. - Negrįšiu į namus, iš kurių į mane

svaido keiksmus ir vario puodus. Sią netvirtą sąjungą skelbiu nutrauktą. Palaukim tik, tegul išmeta mano.. . O Motina Švenčiausioji, ne! Vespule! Mano liutnia!

Ištiesęs rankas vyrukas šoko priekin, klupdamas griuvo, paskutinę akimirką prie pat grindinio sugaudamas instrumentą. Liutnia, tarsi dejuo­dama, melodingai suskambo.

- Uff, - keldamasis nuo žemės, atsiduso dainius. - Tur iu ją. Viskas tvarkoje, Geraltai, dabar galime eiti. Tiesa, pas ją dar liko mano apsiaustas su kiaunės kailio apykakle, ką gi, tegul paspringsta. Apsiausto, kiek ją ži­nau, neišmes.

- Niekingas melagis! - vėl ėmė draskytis blondinė ir, nuoširdžiai pasi­bjaurėjusi, spjovė iš balkono. - Bastūne! Fazane užkimęs!

- Už ką ji tave taip? Ką iškrėtei, Vėdryne? - Nieko ypatinga, - patraukė pečiais trubadūras. - Reikalauja monoga­

mijos, o pati žmogų svetimomis kelnėmis apmėto. Girdėjai, ką ji apie ma­ne šūkaliojo? Dievai mato, aš irgi pažįstu tokių, kurios mandagiau atsisa­ko, negu ji duoda, bet apie tai nebliaunu visai gatvei. E i k i m iš čia.

- Kur? - O kaip tu manai? Į Amžinosios Ugnies šventyklą? Eime, užsuksime

į "Ieties kotą". M a n reikia nusiraminti . Raganius nesiginčydamas truktelėjo pavadį ir nusivedė kumelę paskui

Vėdryną, vikr ia i pasukusį į ankštą akligatvį. Žingsniuodamas trubadūras suderino liutnės stygas ir atsargiai perbraukė jas pirštais. Nuskambėjo sodrus, vibruojantis akordas.

- Jau išblaškė rudens vėjas šaltas Tuos žodžius, kur kartojai kasdieną. Nepadės atsakyti, kas kaltas Briliantai ant tavo blakstienų...

Staiga nustojęs dainuoti, Vėdrynas l inksmai pamojavo dviem pieme­nėm, ėjusiom pro šalį su pilnomis pintinėmis daržovių. Piemenės sukike­no.

- Geraltai, kokie vėjai tave atpūtė į Naujamiestį? - A t v y k a u šio bei to nusipirkti . Pakinktus, šiek tiek mantos. Ir naują

striukę. - Raganius timptelėjo gurgždančią, šviežiai kvepiančią odą. - Vėd­ryne, kaip tau patinka mano naujoji striukė?

- Ats i l ieki nuo mados, - suraukė nosį dainius, nubraukdamas vištos plunksnelę nuo savo žydru šilku tviskančios palaidinės pūstomis ranko­vėmis ir karpyta apykakle. - Ech, džiaugiuos, kad susitikom. Čionai, N a u ­jamiestyje - pasaulio sostinėje, kultūros lopšyje ir centre. Čia šviesuome­nės žmogus gali atsikvėpti pilna krūtine.

- Kvėpuoti gal paėjėkime gatvele tolyn, - pasiūlė Geraltas, žiūrėdamas į driskių, kuris, pritūpęs ir išsproginęs akis, tuštinosi atkampiame skers­gatvyje.

- Tas tavo amžinas sarkazmas mane erzina, - vėl susiraukė Vėdrynas. - Sakau tau, Naujamiestis - tai pasaulio sostinė. Beveik trisdešimt tūks­tančių gyventojų, neskaitant atvykėlių. Įsivaizduoji, Geraltai? Mūro N a ­mai, pagrindinės gatvės grįstos akmenimis, jūros uostas, sandėliai, keturi vandens malūnai, skerdyklos, lentpjūvės, didžiulė manufaktūra, gami­nanti batus, be to, vis i , kokie tik įmanoma, amatai bei cechai. Pinigų ka­lykla, aštuonetas bankų ir devyniolika lombardų. Pilis su sargybos būsti­ne ir kalėjimu - kvapą užgniaužia bežiūrint. Ir pramogų visokiausių: eša­fotas, kartuvės su prasiveriančia pakyla, trisdešimt penkios smuklės, teat­ras, Žvėrynas, prekyvietė ir dvyl ika viešnamių. Ir šventyklos... tik nepa­menu kiek. Daug. Na , ir tos moterys, Geraltai, išpraustos, sugarbiniuotos ir kvepiančios. Tie atlasai, aksomai ir šilkai, tie korsetų raišteliai ir kaspi­nėliai... A c h , Geraltai! Eilės pačios lūposna prašosi:

Jau užklojo kelius sniegas baltas, Šerkšnas tavo namų languose -Nepadės atsakyti, kas kaltas Ilgesys tavose akyse...

- Nauja baladė? - Taigi. Pavadinau ją "Žiema". Tik dar nebaigta, niekaip negaliu pa­

baigti. Per tą Vespulę visiškai išsiblaškęs ir suerzintas l ikau, tad rimai man nedera. Tiesa, Geraltai, pamiršau paklausti, kaip tau su Jenefer sekasi?

- Ogi niekaip. - Suprantu. - Sūdą tu supranti. N a , kur ta smuklė, ar dar toli? - Už kampo. Stai ir priėjom. Iškabą matai? - Matau.

- Sveikinu ir lenkiuosi kuo žemiausiai! - išsišiepė šluojančiai laiptus panaitei Vėdrynas. - Ar tau kas nors sakė, kokia dailutė esi?

Panaitė paraudo ir stipriai suspaudė rankose šluotkotį. Geraltas aki­mirką manė, kad droš juo trubadūrui. K l y d o . Nusišypsojusi panaitė tan­kiai sumirksėjo blakstienomis. Vėdrynas, kaip visuomet, nepastebėjo.

- Būkit pasveikinti ! L i n k i u geros dienos! - įžengdamas smuklėn ir stipriai brūkštelėdamas nykščiu per liutnios stygas, sugriaudėjo poetas. -Meistras Vėdrynas, garsiausias šio krašto poetas, aplankė tavo suskretusią užeigą, šeimininke! Jis panoro išgerti alaus! Ar pajėgi suvokti, kokią garbę tau suteikiau, lupikautojau?

- Pajėgiu, - išlįsdamas iš už prekystalio, niūriai atsakė smuklininkas. -Džiaugiuosi jus matydamas, pone dainoriau. Matau, kad tikrai savojo žo­džio laikotės. Žadėjote juk užsukti rytą ir sumokėti už vakarykščius savo darbelius. O aš, tik pagalvokit, pamaniau, kad meluojat, kaip visuomet. Esu baisiai susigėdęs, kad taip drįsau manyti.

- Be reikalo gėdiniesi, gerasis žmogau, - nė nemirktelėjęs atsakė truba­dūras. - Nes aš pinigų vis tiek neturiu. Vėliau apie tai pašnekėsime.

- Ne, - tarė smuklininkas lediniu balsu. - Dabar apie tai pašnekėsime. Kreditas baigėsi, gerbiamasis pone poete. Dukart iš eilės manęs niekas ne­apmaus.

Pakabinęs liutnią ant sienoje kabančio kablio, Vėdrynas atsisėdo už­stalėje, nusiėmė kepurėlę ir susimąstęs ėmė glostyti prie jos prisegtą ger­vės plunksną.

- Geraltai, turi pinigų? - paklausė jis su v i l t imi balse. - Netur iu . Visus, kiek turėjau, sumokėjau už striukę. - Negerai, negerai, - atsiduso Vėdrynas. - Velniai rautų, nė gyvos dva­

sios, nieko, kas galėtų pavaišinti. Seimininke, kodėl šiandien pas tave taip tuščia?

- Nuolatiniams gėrovams metas dar ankstyvas. O mūrininkų pameist­riai , tie, kur šventyklą remontuoja, jau buvo užsukę ir, pasiėmę meistrą, statybvietėn grįžo.

- Tai visiškai nieko ir nėra? - Nieko, išskyrus garbųjį pirklį Biberveldtą, kuris pusryčiauja didžio­

joje kamaroje. - Daintis čia? - nudžiugo Vėdrynas. - Reikėjo iš karto sakyti. Drožiam

kamaron, Geraltai. Ar pažįsti Daintį Biberveldtą, žemulį? - N e . - Nieko baisaus. Susipažinsi. Oho! - sušuko trubadūras, sukdamas

gretimos kamaros pusėn. - Iš vakarų jaučiu dvelkiant svogūnų sriubos kvapą - tokį mielą mano šnervėms. Ku-kū! Tai mes! Siurprizas!

Už stalo, stovinčio kamaros v i d u r y , prie česnakų girl iandomis bei vaistažolių ryšulėliais nukabinėto sienojaus, sėdėjo putlus, garbanotas že­mulis , dėvintis žalią kaip žolė liemenę. Dešinėje rankoje jis laikė medinį šaukštą, kairiąja buvo įsikibęs molinio dubens. Išvydęs Vėdryną su Gerai-

tu, žemulis prasižiojęs apmirė, o jo didelės rudos akys išsiplėtė iš baimės. - Sveikas, Daint i , - tarė Vėdrynas, l inksmai mojuodamas kepurėle.

Žemulis ir toliau sėdėjo nė nekrustelėdamas, neužčiaupdamas pražiotos burnos. Geraltas pamatė, kad jo ranka vos vos virpa, o ant šaukšto paki­busi ilga virto svogūno juostelė kabaliuoja it švytuoklė.

- Sveee... eeeikas, Vėdryne, - galiausiai išstenėjo Daintis ir garsiai nu­rijo seilę.

- Kas tau, žagsulys suėmė? Gal tave išgąsdinti? Saugokis: prie miesto vartų matė tavo žmoną! Ji netrukus bus čia! Pati Gardenija Biberveldt! Cha, cha, cha!

- Betgi tu, Vėdryne, ir kvailys, - priekaištingai tarė žemulis. Vėdrynas vėl skambiai nusijuokė ir tuo pat metu l iutnia sugrojo porą

sudėtingų akordų. - Tavo veido išraiška, brolau, nenusakomai kvaila, o akis išsproginai į

mus taip, tarsi būtume raguoti ir uodeguoti. Gal tu raganiaus išsigandai? Ką? G a l manai, kad prasidėjo žemulių medžioklės sezonas? G a l . . .

- Liaukis, - neiškentė Geraltas, eidamas prie stalo. - Nepyk, drauguži. Vėdryną šiandien ištiko sunki asmeninė tragedija, ir jis dar vis neatsigau­na. Savo nevykusiais pokštais bando nuslėpti jį slegiantį liūdesį bei gėdą.

- Nieko man nesakykite, - žemulis pagaliau išsrėbė šaukštą. - Pats at-spėsiu. Vespulė galų gale ištrenkė tave lauk? Taip, Vėdryne?

- Nesikalbu su tipais, kurie patys ryja ir geria, o draugai turi stovėti ir į juos žiūrėti, - tarė trubadūras ir, nieko nelaukęs, atsisėdo. Pasėmęs sriu­bos šaukštą, žemulis nulaižė nuo jo nukarusius sūrio siūlelius.

- Teisybė, - staiga paniuręs tarė Daintis. - Kviečiu prie stalo. Ką turiu, tuo pasidalysiu. Svogūnų sriubos srėbsite?

- Paprastai taip anksti nevalgau, - užrietė nosį Vėdrynas. - Bet tebūnie jau taip, užkąsiu. Tik ne į tuščią skrandį. E i , šeimininke! Malonėkite alaus! Ir v ikr iau!

Merga su įspūdinga stora kasa, siekiančia sėdmenis, atnešė taures ir dubenis su sriuba. Geraltas, pažvelgęs į jos apvalų, gyvaplaukiais apaugusį veidą, nutarė, jog mergelės lūpos būtų gan gražios, jeigu šioji prisimintų, kad bent retkarčiais reikia užsičiaupti.

- O, miškų driade! - sušuko Vėdrynas, čiupdamas merginos ranką ir bučiuodamas delną. - Silfide! Kerėtoja! O dieviškas kūriny, žydromis lyg ežerai akimis! Tu graži kaip rytmetis, o tavo aistringai pravertos lūpos...

- Duoki t jam kuo greičiau alaus, - suaimanavo Daintis. - Antraip iš­tiks bėda.

- Neištiks, neištiks, - nuramino dainius. - Tiesa, Geraltai? Sunku su­rasti ramesnius žmones... nei mudu. Nes aš, pone pirkly , poetas ir m u z i ­kas esu, o muzika sušvelnina manieras. O čia esantis raganius grėsmingas vien pabaisoms. Susipažinkite - tai Geraltas iš Rivijos, strygų, vilkolakių ir visokios bjaurasties siaubas. Tikriausiai esi girdėjęs apie Geraltą, Dainti?

- Girdėjau, - įtariai dėbtelėjo raganiaus pusėn žemulis. - Ką jūs. . . Ką

jūs, pone raganiau, veikiate Naujamiestyje? Ar čia kokios siaubingos pa­baisos pasirodė? Ar esat... hm, h m . . . pasamdytas?

- Ne, - nusijuokė raganius. - Čionai atvykau papramogauti. - O, - tarė Daintis, nervingai krutindamas gauruotas pėdas, kabalduo­

jančias per pusę pėdos nuo grindų. - Gerai . . . - Kas gerai? - Vėdrynas nurijo sriubą ir gurkštelėjo alaus. - Gal ketini

mus sušelpti, Biberveldtai? Pramogoms, savaime suprantama? Tuomet puiku . Čia, "Ieties kote", ketinome vien apšilti. Po to esame numatę ke­liauti į "Rojaus ganyklas" - tai labai brangūs ir geri paleistuvystės namai, kur galėsime pasilepinti su kokia puselfe, o galbūt net grynakrauje elfe. Betgi tam reikalingas rėmėjas.

- Kas? - Tas, kuris mokės. - Taip ir maniau, - suniurzgė Daintis. - Labai gaila, bet visų pirma tu­

r iu vykt i į derybas su pirkliais, antra, neturiu lėšų mokėti už tokias pra­mogas. Trečia, į "Rojaus ganyklas" įleidžia tik žmones.

- O mes kas tokie, pelėdos vaikai? A k , supratau. Žemulių ten neįlei­džia. Teisybė. Tu teisus, Dainti . Čia Naujamiestis - pasaulio sostinė.

- Taip. . . - vis tebežiūrėdamas į raganių, tarė žemulis keistai perkrei­pęs lūpas. - Tai aš ir eisiu. Susitaręs esu...

Kamaros durys su trenksmu atsivėrė ir v i d u n įlėkė... Daintis Biberveldtas. - O dievai! - sukliko Vėdrynas. Stovintis tarpduryje žemulis niekuo nesiskyrė nuo sėdinčiojo už stalo.

Gal tik tuo, kad užstalės žemulis buvo švarus, o tas tarpdury - purvinas, susivėlęs ir suglamžytais rūbais.

- Štai kur tu, šunuodegi! - suriko purvinasis žemulis, puldamas prie stalo. - Tu piktadary!

Jo švarusis dvynys pašoko, apversdamas suolą ir nužerdamas pastalėn indus. Geraltas žaibiškai sumojo ką daryti - čiupęs nuo suolo kardo makštis, tvojo jomis Biberveldtui per sprandą. Žemulis išsitiesė asloje, pa-siraičiojęs nėrė Vėdrynui tarp kojų ir keturiomis nuskuodė išėjimo link, o jo staiga ištįsusios rankos bei kojos tapo panašios į voro galūnes. Tai išvy­dęs, purvinasis Daintis Biberveldtas nusikeikė, sustūgo ir atšoko, nugara garsiai trenkęsis į medinę pertvarą. Geraltas nusviedė šalin kardo makštis, nuspyrė pasipainiojusią kėdę ir puolė vytis. Švarusis Daintis Biberveldtas, jau niekuo, išskyrus liemenės spalvą, nebeprimenantis Dainčio Biberveld-to, tarsi žiogas peršoko slenkstį ir įpuolė bendrojon salėn, kur susidūrė su prasižiojėle panaite. Ši, išvydusi jo ilgas letenas bei juokingą fizionomiją, išsižiojo jau kaip reikiant ir veriamai suklykė. Geraltas, pasinaudojęs tuo, jog padaras susidūręs su mergina prarado greitį, pavijo jį kamaros vidury­je ir v ikr iu spyriu į kelį parvertė ant aslos.

- Nė nemėgink krustelėti, - prakošė pro dantis raganius, keistenybės kaklan įrėmęs kardo smaigalį. - Gulėk ir nejudėk.

- Kas čia vyksta? - suriaumojo smuklininkas, lėkdamas artyn su kas­tuvo kotu rankose. - Kas čia toks? Sargyba! Dečka, lėk pakviesti sargybą!

- Neee! - užkaukė padaras, prisiplodamas prie grindų ir dar labiau prarasdamas jėgas. - Neeee, pasigailėkite!

- Jokios sargybos! - pritarė jam purvinasis žemulis, įpuldamas kama­rom - Gaudyk mergą, Vėdryne!

Trubadūras - nepaisant skubos - stropiai rinkdamasis tinkamiausias griebti vietas, čiupo klykiančią Dečką. Šioji sucypusi pritūpė ant grindų prie jo kojų.

- Ramiau, šeimininke, - tarė Daintis Biberveldtas, sunkiai alsuodamas. - Reikalas privatus, sargybos nekviesim. Užmokėsiu už visus nuostolius.

- K a d nėra jokių nuostolių, - blaiviai įvertino smuklininkas, apsidairęs aplink.

- Tuojau bus, - sugriežė dantimis apvalusis žemulis. - Nes netrukus aš jam karšiu kailį. Ir dar kaip karšiu. Žiauriai ir ilgai, o jis tuomet čia viską išdaužys.

Prisiplojusi prie grindų ilgarankė ir išskydusi Dainčio Binberveldto karikatūra ėmė gailiai šniurkščioti.

- Nepavyks, - piktai tarė smuklininkas, primerkęs akis ir kilstelėjęs kastuvo kotą. - Kailį jam karškite gatvėje ar kieme, pone žemuli, bet ne čia. O aš einu kviesti sargybą. Mano galva, taip bus geriausia. Čia g i . . . čia gi pabaisėkas kažinkokis!

- Pone smuklininke, - ramiai pratarė Geraltas, neatitraukdamas p r i ­spaustų ašmenų nuo keistojo padaro sprando. - Būkit ramus. Niekas nie­ko nedaužys, nebus jokių nuostolių. Padėtis kontroliuojama. Esu raga­nius, o pabaisą, kaip matote, taip prirėmiau, kad ji net krustelėti bijo. Iš tikro panašu, jog visas tas reikalas asmeninis, todėl kamaroje ramiai išsi-aiškinsim. Vėdryne, paleisk merginą ir eikš čionai. Krepšyje turiu sidabro grandinę. Išimk ją ir gerai supančiok šito ponulio letenas, už nugaros, per alkūnes. Nagi judinkis, brolau.

Padaras tylutėliai suinkštė. - Tvarka, Geraltai, - tarė Vėdrynas. - Surišau jį. E i k i m kamaron. O jūs,

šeimininke, ko stovit išsižiojęs? Alaus užsisakiau. O kai aš užsisakau alaus, turite man jį nepailsdamas nešioti, kol pradėsiu rėkti: "Vandens!"

Geraltas įstūmė supančiotą padarą kamaron ir ne it in švelniai pasodi­no prie sienojaus. Daintis Biberveldtas irgi prisėdo, su pasidygėjimu žiū­rėdamas į belaisvį.

- Baisu, kaip jis atrodo, - pasakė žemulis. - Tikra perrūgusios tešlos krūva. Vėdryne, pažiūrėk į jo nosį. Ji tam kalės vaikui tuoj nukris. O jau ausys - visai kaip mano uošvės prieš pakasynas. Brrr!

- Palauk, palauk, - suniurnėjo Vėdrynas. - Tu esi Biberveldtas? Na taip, be abejo. Tačiau tas, ka& prie sienojaus sėdi, prieš akimirką irgi bu­vai tu. Jeigu gerai pamenu. Geraltai! Visų žvilgsniai į tave atgręžti. Esi ra­ganius. Kas čia, po velnių, dedasi? Kas jis toks?

- Mimikas .

- Tu pats mimikas, - gerkliniu balsu tarė padaras, kraipydamas nosį. - Nesu joks mimikas, o tik dopleris, ir vadinuos Telikas Lungrevinkas Le-tortas. Jeigu trumpiau - Penstokas. Draugai mane vadina D u d u .

- Tuoj aš tau padūduosiu, kekšės vaike! - subliuvo Daintis ir užsimojo kumščiu. - K u r mano arkliai? Plėšike!

- Ponai, - priminė smuklininkas, įeidamas su ąsočiu ir glėbiu taurių, -žadėjote, kad bus ramu.

- Och, alus, - atsidūsėjo žemulis. - Baisiai ištroškau, po perkūnėliais. Ir išalkau.

- Ir aš išgerčiau, - burbuliuodamas pranešė Telikas Lungrevinkas Le-tortas. Niekas į tai nekreipė dėmesio.

- Kas čia? - spoksodamas į padarą, kuris, išvydęs alų, iškorė ilgiausią liežuvį pro atvipusias, tešlos gabalus primenančias lūpas, paklausė smuk­lininkas. - Kas jis toks, ponai?

- M i m i k a s , - pakartojo raganius, nekreipdamas dėmesio į pabaisos grimasas. - Bet jis turi ir daugiau vardų. Mainuolis , dvikūnis, vekslingas, bėdokas. Arba , kaip pats save pavadino, dopleris.

- Vekslingas! - sušuko smuklininkas. - Čia, Naujamiestyje? Mano smuklėje? Greičiau, reikia šaukti sargybą! Ir žynius! Mano galva. . .

- Ramiau, ramiau, - krenkštelėjo Daintis Biberveldtas, skubiai baigda­mas valgyti sriubą iš per stebuklą išlikusio sveiko Vėdryno dubenėlio. -Spėsim iškviesti ką reikia. Bet vėliau. Štai šis niekšas apvogė mane ir ne­ketinu jo atiduoti vietos įstatymo saugotojams i k i atgausiu savo nuosavy­bę. Aš jus, naujamiestiečius, pažįstu. Ir teisėjus jūsų pažįstu. Atgaučiau gal dešimtadalį - ne daugiau.

- Pasigailėkit, - sudejavo dopleris graudžiu balsu. - Neatiduokit manęs žmonėms! Ar žinote, ką jie daro su tokiais kaip aš?

- Aišku, žinome, - linktelėjo galvą smuklininkas. - Sugavus doplerį, žyniai prie jo atlieka egzorcizmus. Po to supančioja tokį, kad nei krust, storai aplipdo mol iu , pjuvenų mišiniu ir spirgina ant ugnies, ko l molis į plytą sukepa. Bent jau anksčiau taip darydavo, kai šitos pabaisos dažniau atklysdavo.

- Barbariškas žmonių paprotys, - susiraukė Daintis, atstumdamas tuš­čią dubenėlį. - Bet gal ir teisinga bausmė už banditizmą bei kitas piktada­rystes. N a , sakyk, niekše, kur mano arkliai? Greičiau, nes ištempsiu tą ta­vo nosį tarp kojų ir subinėn sugrūsiu! K u r mano arkliai, klausiu?

- Par. . . pardaviau, - išlemeno Telikas Lungrevinkas Letortas, o jo nu­karusios ausys staiga susitraukė į kamuoliukus, primenančius miniatiūri­nius žiedinius kopūstus.

- Pardavė! Girdėjot? - putojo žemulis. - Mano arklius pardavė! - Aišku, - tarė Vėdrynas. - Laiko turėjo pakankamai. Jau trys dienos,

kai jis čia. Jau trys dienos, kai matau tave... tai reiškia, j į . . . Velniai grieb­tų, Dainti , ar tai reiškia...

- Aišku, kad reiškia! - suriko pirklys , trypdamas gauruotomis kojo-

mis. - Diena kelio i k i miesto telikusi buvo, kai jis mane, Naujamiestin vykstantį, apiplėšė! O po to, manimi apsimetęs, atkeliavo čionai, supran­tate? Ir pardavė mano arklius! Aš jį užmušiu! Šitomis rankomis pasmaug­siu!

- Pone Biberveldtai, papasakokit mums, kaip viskas įvyko. - Jei neklystu, jūs - Geraltas iš Rivijos? Raganius? Geraltas patvirtindamas linktelėjo galvą. - Labai gerai, - tarė žemulis. - O aš - Daintis Biberveldtas iš Rūgčių

Pievos, fermeris, gyvulių augintojas ir pirklys. Vadink mane Dainčiu, Ge­raltai.

- Pasakok, Dainti . - Taigi buvo taip. Aš su savo arklininkais variau į turgų prie Velnio

Brastos parduoti arklius. Dienai kelio i k i miesto likus, paskutinį sykį su­stojome poilsio. Apsinakvojom prieš tai sugurkšnoję statinaitę degtinėlės. Vidurnaktį pabudau, pajutęs, kad tuoj sprogs pūslė. Išlipau tad iš vežimo, manydamas ta pačia proga akį užmesti, kaip ten arkliukai pievoje. E inu, o migla kuo tirščiausia. Staiga matau - kažkas sėlina. Kas čia, klausiu. Tas tyl i . Prieinu arčiau ir išvystu... patį save. Kaip veidrodyje. Nereikėjo tos degtinės gerti, galvoju, nuodo prakeikto. O šitas... nes tai buvo jis, kad žiebs man tarpuakin! Žvaigždės tik iš akių pasipylė, ir užsiklojau kojo­mis. Rytą atsipeikėjau kažkokiuose bjauriuose brūzgynuose su agurko dydžio guzu kaktoje. A p l i n k nė gyvos dvasios, o ir mūsų gurguolės nė kvapo. Visą dieną klaidžiojau, kolei kelią suradau. D v i dienas pėsčias juo vilkausi, šaknimis ir žaliais grybais misdamas. O jis... tas pasmirdėlis D u -duliukas, ar kaip jį ten, tuo metu, manimi apsimetęs, nukako į Nauja­miestį ir pardavė mano arklius! Aš jį tuojau.. . O savo arkl ininkus - iš­plaksiu, po šimtą bizūnų kiekvienam per nuogą užpakalį, žabalių būriui! Savo viršininko nepažino, šitaip apkvail inami leidosi! Kvai l ia i , kopūsta-galviai, girtuokliai . . .

- Nepyk ant jų, Dainti , - tarė Geraltas. - Jie ir negalėjo atpažinti. M i m i ­kas kopijuoja taip tiksliai, kad jokiu būdu neatskirsi nuo originalo ar n u ­sižiūrėtos aukos. Niekados apie mimikus negirdėjai?

- Girdėt girdėjau. Tik maniau, jog tai prasimanymai. - Tai ne prasimanymai. Dopler iui pakanka iš arčiau gerai įsižiūrėti į

auką, kad žaibiškai ir kuo tiksliausiai ja pavirstų. N o r i u pabrėžti, jog tai ne akių dūmimas - jie pasikeičia visiškai, i k i smulkmenų. Ka ip m i m i -kams šitai pavyksta, nežinoma i k i šiol. Burtininkai įtaria, jog čia veikia tas pats kraujo komponentas, kaip ir likantropijos atveju, bet aš manau, kad tai kas nors visiškai kitas, galbūt tūkstantį kartų stipresnis. Galų gale v i l ­kolakis turi du, daugiausiai tris pavidalus, o dopleris gali pavirsti kuo tik nori . Svarbu, kad tik kūno svoris daugmaž atitiktų.

- Kūno svoris? - N a , mamutu pavirst jis negali. Ir pele taip pat. - Supratau. O grandinė, kuria jį surišai, kam?

- Sidabras. Vi lkolakiui mirtinas, o mimikui , kaip matot, tik neleidžia keistis. Todėl ir sėdi čia savimi atvirtęs.

Dopleris, suspaudęs limpančias lūpas, piktai dėbtelėjo į raganių drumzlinomis akimis, kurios jau prarado rudą žemulio rainelių spalvą ir ėmė gelsti.

- Ir gerai, kad sėdi, begėdis kalės vaikas, - garktelėjo Daintis. - Tik pa­galvokit - netgi apsistojo čia, "Ietyje", kur ir aš esu įpratęs apsistoti! Jam jau vaidentis ėmė, kad jis - tai aš!

Vėdrynas pakraipė galvą. - Dainti , - pratarė dainius. - Jis ir buvo tu. Aš jį jau trys dienos čia su­

tinku. Jis atrodė kaip tu ir kalbėjo kaip tu. Gal net šykštesnis buvo. - Dėl to mažiausiai jaudinuosi, - atšovė žemulis, - gal bent dalį savo p i ­

nigų atgausiu. Bjauru man prie jo prisiliesti. Vėdryne, paimk iš jo kapšą ir patikrink, kas l iko viduje. Turėtų būti nemažai, jeigu tas arkliavagis tikrai pardavė mano arklius.

- Kiek arklių turėjai, Dainti? - Dvyl ika . - Skaičiuojant pasaulio kainomis, - tarė trubadūras, žvelgdamas kap-

šan, - to, kas čia yra, gal ir užtektų vienam senam ir apšlubusiam kuinui . Skaičiuojant gi Naujamiesčio kainomis, pinigų pakaktų dviem, daugiau­siai trims ožkoms.

Pirklys nieko neatsakė. Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Telikas Lungre­vinkas Letortas žemai nukabino nosį, o apatinę lūpą dar žemiau, po to ty­lutėliai suburbuliavo.

- Trumpiau šnekant, - galiausiai atsiduso žemulis, - mane apiplėšė ir nuskurdino padaras, kurį maniau esant tik pasakose. Štai kaip būna, kai nesiseka.

- Nei pridėsi, nei atimsi, - tarė raganius, nužvelgdamas susigūžusį ant suolelio doplerį. - Aš irgi buvau įsitikinęs, kad mimikus jau kadais išnai­kino. Seniau, kaip esu girdėjęs, nemažai jų gyveno čionykščiuose miškuo­se ir plokščiakalnyje. Bet jų sugebėjimas keistis labai erzino pirmuosius naujakurius, todėl doplerius imta medžioti. Ir gana sėkmingai. Greitai be­veik visus išgalabijo.

- Ir gerai, kad išgalabijo, - tarė smuklininkas. - Tfu, tfu, man jau ge­riau su slibinu ar velniu susidurti, prisiekiu Amžinąja U g n i m i . Tie bent visą laiką yra slibinai ar velniai, ir žmogui aišku, kaip su jais elgtis. Bet v i i -kolakystės įvairios, pasivertimai atsivertimai - tai šlykštus demoniškas už­siėmimas, suktybė ir išdavikiška klasta, šitų bjaurybių sugalvota, norint žmonėms kenkti ir juos pražudyti! Sakau jums, kviečiam sargybą - ir ug-nin šitą bjaurastį!

- Geraltai? - smalsiai paklausė Vėdrynas. - Džiugu būtų išgirsti specia­listo nuomonę. Ar tikrai tie mimikai tokie pavojingi ir agresyvūs?

- Jų sugebėjimas kopijuoti, - tarė raganius, - tai savybė, naudojama veikiau apsiginti, nei piktam. Nesu girdėjęs...

- Po perkūnais, - piktai nutraukė jį Daintis, trenkęs kumščiu į stalą. -Jeigu tipas, smogęs kam nors į galvą ir jį apiplėšęs, nėra pavojingas, tuo­met aš nežinau, kas yra pavojus. Liaukitės gudrauti. Dalykas aiškus: ma­ne užpuolė ir apiplėšė. Pagrobė ne tik sunkiu darbu įgytą turtą, bet ir ma­no paties pavidalą. Tegul visa tai atlygina, kitaip nenurimsiu. . .

- Sargybą, sargybą pakviesti reikia, - tarė smuklininkas. - Ir žynius rei­kia pakviesti! Ir sudeginti tą siaubūną, tą baidyklę!

- Nurimkite, šeimininke, - pakėlė balsą žemulis. - Jau nusibodote su ta sargyba. Nepamirškite, kad jums šis siaubūnas jokios žalos nepadarė, tik man. O jeigu tiesiai šviesiai, tai aš irgi nežmogus.

- Ką jūs čia, pone Biberveldtai, - nervingai sukikeno smuklininkas. -Kur jūs, o kur jis. Jūs gi veik žmogus, o šis - pabaisa. Stebiuosi, pone raga­niau, kad taip ramiai sėdite. Koks jūsų, atsiprašant, verslas? Pabaisas ga­labyti, ar ne taip?

- Pabaisas, - šaltai tarė Geraltas. - Bet ne protingų rasių atstovus. - N u , pone, - nustebo smuklininkas, - dabar jau tikrai nusišnekėjot. - Tikra teisybė, - įsikišo Vėdrynas. - Perlenkei lazdą, Geraltai, su ta

protinga rase. Tu tik pažvelk į jį. Telikas Lungrevinkas Letortas tą akimirką tikrai menkai panėšėjo į

protingos rasės atstovą. Veikiau priminė iš purvo ir miltų nulipdytą lėlę, maldaujančiu drumzlinų geltonų akių žvilgsniu spoksančią į raganių. Snirpšlūs garsai, sklindantys iš nosies, tesiekiančios stalo viršų, irgi nela­bai pritiko protingos rasės atstovui.

- Užteks tuščiai plepėti! - staiga suriko Daintis Biberveldtas. - Nėra čia ko ginčytis! Viena, kas dabar turi rūpėti, tai mano arkliai ir mano nuosto­l iai ! G i r d i tu, kazlėke prakeiktas? K a m pardavei mano arkliukus? Ką pa­darei su pinigais? Sakyk tuojau pat, kol tavęs nesuspardžiau, nesudaužiau ir odos gyvam nenulupau!

Dečka, pravėrusi duris, baugščiai įkišo kamaron pusę galvos. - Tėve, smuklė pilna svečių, - sušnibždėjo ji . - Mūrininkų iš statybvie-

tės... ir kitų. Aptarnauju juos, bet jūs čionai taip garsiai nerėkaliokit, nes jie jau ima kamaros pusėn dėbčioti.

- Vardan Amžinosios Ugnies! - išsigando smuklininkas, žiūrėdamas į ištežusį doplerį. - Jeigu kas nors čia užeis ir pamatys šitąjį... vaje, bus ne­gerai. Jeigu sargybos nekviečiam, tai. . . Pone raganiau! Jeigu tai tikrai veks-lingas, liepkite anam pasiversti į ką nors padorų, kad kas neatpažintų. Tam sykiui .

- Teisingai, - tarė Daintis. - Geraltai, tegul jis į ką nors pasiverčia. - Į ką? - staiga sugargaliavo dopleris. - Gal iu įgyti pavidalą, į kurį įdė­

miai įsižiūrėsiu. Sakykite, kuriuo iš jūsų turiu pasiversti? - Tik ne manimi, - skubiai tarė smuklininkas. - Ir ne manimi, - pasipiktino Vėdrynas. - Be to, koks čia kamufliažas.

Mane visi pažįsta, todėl du Vėdrynai už vieno stalo būtų didesnė sensaci­ja, nei šitas padaras savame kailyje.

- M a n , ko gera, irgi būtų tas pat, - nusijuokė Geraltas. - L iek i tu, Dain­ti. Ir taip bus geriausia. Neįsižeisk, bet juk pats žinai, kad žmonės sunkiai skiria vieną žemulį nuo kito.

Pirklys i lgai nesvarstė. - Gerai, - tarė jis. - Tebūnie. Atrišk jį, raganiau. N a g i , virsk manimi ,

protingoji rase. Dopleris , vos tik nuo jo nuėmė grandinę, pasitrynė putlias letenas,

pamaigė nosį ir išsprogino į žemulį žlibes. A p d r i b u s i jo veido oda išsilygi­no ir atgavo spalvą. Nosis, įtraukta su dusl iu šliurpštelėjimu, sutrumpėjo, ant pl iko kiaušo išaugo garbanoti plaukai. Daintis išpūtė akis, smukl inin­kas, išsižiojęs iš nuostabos, sustingo vietoje, o Vėdrynas atsidusęs suvaito­jo.

Vėliausiai pasikeitė akių spalva. Daintis Biberveldtas Antrasis krenkštelėjo, persilenkė per stalą, čiupo

Dainčio Biberveldto Pirmojo taurę ir godžiai įsisiurbė į ją lūpomis. - Negal i būti, negali būti, - tyl iai pratarė Vėdrynas. - Tik pažiūrėkit,

nukopijavo kuo tiksliausiai. Neatskirsi. Visutėlaitį. Šį sykį net guzus nuo uodų įkandimų ir dėmes ant kelnių... Būtent kelnių! Geraltai, šito net burtininkai nesugeba! Pačiupinėk, tikra vi lna, o ne kokia nors i l iuzija! N e ­regėta! Kaip jam tai pavyksta?

- Šito niekas nežino, - sumurmėjo raganius. - Netgi jis pats. Sakiau juk, kad sugeba visiškai pakeisti medžiagos struktūrą į ką tik nori . Bet šis sugebėjimas organinis, inst inktyvus. . .

- N a , o kelnės... Iš ko jis pasigamino kelnes? Ir liemenę? - Tai iš jo paties perdirbtos odos. Nemanau, kad jis lengvai atsižadėtų

tų kelnių. Be to, jos tuojau pat prarastų vilnos savybes... - Gaila, - greitai sumetė Daintis. - Aš jau svarsčiau, ar neliepus jam pa­

versti kibirėlį kokio šlamšto į kibirėlį aukso. Dopleris, dabar jau tikrų tikriausia žemulio kopija, patogiai išsikėtojo

ir plačiai nusišypsojo, i t in patenkintas, atsidūręs dėmesio centre. Sėdėjo tokia pačia poza, kaip Daintis ir lygiai taip pat, kaip pastarasis, mataravo gauruotomis pėdomis.

- Daug žinai'apie doplerius, Geraltai, - tarė dvikūnis. Po to gurkštelėjo iš taurės, sučepsėjo ir atsirūgo. - Stebėtinai daug.

- O, dievai, balsas ir manieros - visai kaip Biberveldto! - tarė Vėdry­nas. - Ar neturite kuris raudonos skepetaitės? Reikia jį, šunsnukį, pažy­mėti, nes gali bėda nutikt i .

- Tu ką, Vėdryne, - supyko Daintis Biberveldtas Pirmasis. - T ikr iau­siai nesupainiosi jo su manimi? Vos akį...

- ...užmetus skirtumas matyti, - užbaigė Daintis Biberveldtas Antrasis ir vėl skaniai atsirūgo. - Iš tikro turi būti kvailesnis už arklio užpakalį, kad supainiotumei.

- Ar nesakiau? - neatsistebėdamas sušnibždėjo Vėdrynas. - Mąsto ir kalba kaip Biberveldtas. Neatskirsi . . .

- Perdėta, - papūtė lūpas žemulis. - Smarkiai perdėta. - Ne, - paprieštaravo Geraltas. - Neperdėta. N o r i tikėk, nori ne, bet jis

šiuo metu - tai tu, Dainti . Nežinomu būdu dopleris tikslutėliai nukopijuo­ja ir aukos psichiką.

- P s i . . . ką? - N a , sąmonės savybes, charakterį, jausmus, mintis. Sielą. Ir patvirtina

tą, ką neigia dauguma burtininkų bei vis i žyniai - kad siela taip pat mate­riali.

- Piktžodžiavimas... - sušnypštė smuklininkas. - Ir nesąmonė, - pasipriešino Daintis Biberveldtas. - Nesek čia pasakų,

raganiau. Sąmonės ypatybes, nieko sau. Nukopi juoti kieno nors kelnes -viena, bet protą... tai ne dusyk nusipersti. Tuojau tau įrodysiu. Jeigu šitas jūsų dopleris mano, pirkl io , protą būtų nukopijavęs, nebūtų tuomet par­davęs arklių Naujamiestyje, kur jie nepaklausūs. Būtų nukakęs Velnio Braston, į arklių turgų, kur kainos sutartinės. Ten nepraloši...

- Būtent ten ir praloši, - pamėgdžiodamas įžeisto žemulio veido išraiš­ką, dopleris prunkštelėjo įprastine šio maniera. - P irma, kainos Velnio Brastos varžytinėse krenta, nes pirkl iai susitaria, kokią kainą siūlys. Be to, varžytinių rengėjams reikia sumokėti komisinius.

- N e m o k y k manęs prekiauti , subingalvi , - įsiuto Biberveldtas. - Aš Velnio Brastoj būčiau devyniasdešimt, o gal ir šimtą už vieną išlupęs. O tu ką iš Naujamiesčio sukčių gavai?

- Po šimtą trisdešimt, - atsakė dopleris. - Meluoj i , valkata. - Nemeluoju. Nugin iau arklius tiesiai į uostą, pone Dainti , o tenai su­

siradau užjūrio pirklį, kailiais prekiaujantį. Kail iadirbiai jaučių vežimuos-na nekinko, nes jaučiai per lėti. Kai l ia i lengvi, bet brangūs, todėl keliauti reikia spėriai. Naujamiestyje arkliai nepaklausūs, tad arklių čia taip pat nėra. Iš manęs vieno ir tegalėjo nupirkti . Vadinasi , aš ir kainą nustačiau. Paprasta...

- Sakiau tau, nemokyk manęs! - suriko rausdamas Daintis. - N a , gerai, uždirbai, vadinasi. O pinigai kur?

- Apyvarton paleidau, - išdidžiai pareiškė Telikas, pamėgdžiodamas žemuliui įprastą judesį ir pirštais kedendamas tankius plaukus. - Pinigėlis, pone Dainti , apyvartoj turi būti, kitaip reikalai nesisuks.

- Žiūrėk, kad aš nenusukčiau tau sprando! Sakyk, ką padarei su p in i ­gais, kuriuos gavai už arklius?

- Sakiau gi. Pr ipirkau įvairių prekių. - Kokių? Ką pirkai , baidykle? - Kar . . . karmino, - prastenėjo dopleris, o po to greitomis išpylė: - Pen­

kis šimtus gorčių karmino, šešiasdešimt du centnerius mimozos žievės, penkiasdešimt penkis puodus rožių aliejaus, dvidešimt tris statinaites žu­vies taukų, šešis šimtus molio dubenėlių ir aštuoniasdešimt svarų bičių vaško. Žuvies taukus, tarp kitko, labai pigiai nupirkau, nes truputį apkar-

tę buvo. A h a , vos nepamiršau. Dar pirkau šimtą uolekčių medvilninės virvės.

Įsivyravo ilga, labai ilga tyla. - Apkartę žuvies taukai, - pagaliau prabilo Daintis, lėtai lėtai tardamas

paskirus žodžius. - Virvutė medvilninė. Rožių aliejus. Aš tikriausiai sap­nuoju. Tai . . . tai košmaras. Naujamiestyje galima nupirkti viską, visus ver­tingus ir naudingus daiktus, o šitas kretinas švaisto mano pinigus kažko­kiam šūdui. Ir dar apsimetęs manimi. Baigta, dingo mano pinigai , pra­puolė mano pirkl io reputacija. Ne, man jau gana. Paskolink kardą, Gerai-tai. Stai čia jį ir užkaposiu.

Sugirgždėjusios atsivėrė kamaros durys. - Pirklys Biberveldtas! - progiesmiu prabilo v idun įėjęs žmogėnas, dė­

vintis raudoną togą, kuri ant jo lieso kūno kabojo tarsi būtų pamauta ant lazdos. A n t atvykėlio galvos kėpsojo aksomo kepuraitė, primenanti ap­verstą naktipuodį. - Ar yra čia pirklys Biberveldtas?

- Taip, - atsakė abu žemuliai vienu metu. Kitą akimirką vienas Daintis Biberveldtas raganiui veidan šliūkštelėjo

taurės turinį, vikriai išspyrė suolelį iš po Vėdryno užpakalio ir pastale nė­rė l ink durų, pakeliui parvertęs žmogėną su juokingą kepuraite.

- Gaisras! Pagalbos! - užkaukė dopleris, įpuolęs bendrojon salėn. -Pjauna! Dega!

Geraltas, nusibraukęs putas, puolė paskui jį, tačiau antrasis Biberveld­tas, irgi lekiantis prie durų, paslydo ant pjuvenų ir nugriuvo jam po kojo­mis. A b u suvirto pačiame tarpduryje. Vėdrynas, besiropšdamas iš pasta­lės, bjauriai keikėsi.

- Užpuoooolė! - sužvigo tysantis ant grindų liesasis žmogėnas, susipai­niojęs savo raudonos togos skvernuose. - Zuuuuuuuudo! ! ! Plėšiiiiikai!

Geraltas, persiritęs per žemulį ir įgriuvęs smuklėn, spėjo pamatyti, kaip dopleris, išblaškęs žmones, iššoko gatvėn. Raganius puolė pavymui, tačiau atsimušė į tamprią, bet tvirtą, jam kelią užtverusią žmonių sieną. Vieną, išsiterliojusį moliu ir dvokiantį alumi, raganiui pavyko pargriauti, tačiau visi k i t i jį' surakino tvirtame geležinių rankų glėbyje. Įniršęs Geral­tas pabandė ištrūkti. Pasigirdo sausas trūkinėjančių siūlų ir drykstančios odos traškesys, o dešinėje pažastyje staiga pasidarė įtartinai laisva. Raga­nius nusikeikė, daugiau nebebandydamas išsiveržti.

- L a i k y k i m jį! - sustūgo mūrininkai. - Sugavom galvažudį! Pone meistre, ką daryti?

- Kalkes! - atplėšęs galvą nuo stalo ir dėbsodamas nieko nematančio­mis akimis, sustūgo meistras.

- Sargyyyba! - bliovė raudonskvernis, keturiomis ropodamas iš kama­ros. - Valdininką užpuolė! Sargyba! Tu, piktadary, už tai keliausi į kartu­ves!

- Sučiupom jį! - rėkė mūrininkai. - Pone, mes jį laikom!

- Tai ne tas! - subliuvo žmogėnas su toga. - Gaudykit tą niekšą! V y k i -tės!

- Ką? - Biberveldtą, žemulį! Vykitės jį, laikykit! Rūsin jį! - Palaukit, palaukit, - tarė Daintis, pasirodęs iš kamaros. - Jūs ką, pone

Svanai? Nederglokit mano vardo. Ir nekelkite čia sąmyšio, nėra reikalo. Svanas nutilo ir apstulbęs įsis.poksojo į žemulį. Iš kamaros, apžiūrinė­

damas savo liutnią, išniro Vėdrynas su kepurėle ant šono. Mūrininkai, pasišnibždėję tarpusavyje, galų gale paleido Geraltą. Raganius, nors ir labai įpykęs, tik sodriai nusispjovė ant aslos.

- P irkly Biberveldtai! - primerkęs trumpareges akis, pragydo Svanas. - Ką tai reiškia? Miesto valdininko užpuolimas gali jums brangiai. . . Kas čia toks buvo? Tas žemulis, kuris pabėgo?

- Pusbrolis, - skubiai atsakė Daintis. - Mano tolimas giminaitis. . . - Taip, taip, - pritarė Vėdrynas, pasijutęs savojoj stichijoj. - Tai tolimas

Biberveldto giminaitis. Žinomas Biberveldto-Kuodelio vardu. Visos gimi­nės gėda ir nelaimė. Dar vaikas būdamas įpuolė į šulinį. Išdžiūvusį. Bet, o varge, kibiras nukrito jam tiesiai ant galvos. Paprastai jis elgiasi ramiai, įsiunta tiktai pamatęs raudoną spalvą. Tačiau nėra ko jaudintis. Jis kaipmat aprimsta, išvydęs rudus plaukelius damos papilvėje. Todėl ir nu­lėkė tiesiai į "Rojaus ganyklas". Sakau jums, pone Svanai.. .

- Užteks, Vėdryne, - sušnypštė raganius. - Užsičiaupk, kad tave skra­džiai.

Svanas patampė togą, nusipurtė nuo jos pjuvenas ir, nutaisęs išdidžią miną, atsitiesė.

- Taaaip, - pratarė jis. - Būkit atsargesnis su giminaičiais, pirkly Biber­veldtai, nes, šiaip ar taip, jūs irgi atsakingas už tai, kas įvyko. Jeigu oficia­l iai pasiskųsčiau... Tik laiko neturiu. A t v y k a u čionai, Biberveldtai, tarny­bos reikalais. Miesto valdžios vardu reikalauju sumokėti mokesčius.

- A ? - Mokesčius, - pakartojo valdininkas, papūsdamas lūpas ir nutaisyda­

mas miną, aiškiai nusižiūrėtą iš ko nors gerokai žymesnio. - Kas jums? Pusbrolis užkrėtė? Verčiantis pelningu verslu, privalu mokesčius sumokė­ti. Arba tamsiojon sėstis.

- Aš!? - sukriokė Daintis. - Aš, pelningu verslu? Aš vien šūdinus nuo­stolius turiu! Aš.. .

- Atsargiau, Biberveldtai, - sušnypštė raganius, o Vėdrynas slapčia spyrė žemuliui gauruoton kojon. Sis užsikosėjo.

- Aiškus dalykas, - pasakė Daintis, putliame veide išspaudęs dirbtinę šypseną. - Savaime aišku, pone Svanai. Verslauji, pelnaisi, mokesčius mo­k i . Didelis pelnas - didel i mokesčiai. Ir atvirkščiai, bent jau man taip ro­dos.

- Ne man jūsų verslą vertinti, pone pirkly, - nutaisęs rūgščią miną, vai-

dininkas atsisėdo už stalo. Iš begalinių togos klosčių ištraukė skaitytuvus, pergamento ritinėlius ir viską išdėliojo ant stalo, prieš tai nušluostęs jį rankove. - M a n kad tik suskaičiavus ir inkasavus. Taaaip... Suveskime tad sąskaitas... Tai bus... hmmm.. . Du atimu, viens minty... Taaip... Tūkstan­tis penki šimtai penkiasdešimt trys kronos ir dvidešimt grašių.

Iš Dainčio Biberveldto gerklės pasigirdo duslus gargaliavimas. Nuste­bę mūrininkai ėmė murmėti. Smuklininkas paleido iš rankų dubenį. Vėdrynas atsiduso.

- N a , tai i k i pasimatymo, vaikinai , - karčiai tarė žemulis. - Jeigu kas manęs ieškotų - tupiu belangėje.

i i

- Iki rytojaus, i k i pusiaudienio, - dejavo Daintis. - Svanas, kalės vai­kas, kad jį, bjaurų senį, kur susuktų! Galėjo ilgesniam la ikui atidėti. Be­veik pusantro tūkstančio kronų! Iš kur aš ištrauksiu tiek i k i rytojaus? Pra­žuvau, nuskurdau ir supūsiu kalėjime! Nesėdėkim čia, velniai griebtų, gaudykim tą niekšą doplerį, sakau jums! Turime jį sugauti!

Visas trejetas sėdėjo ant marmurinio neveikiančio, fontano krašto. Sis papuošalas stūksojo viduryje nedidelės aikštės, kurią supo prabangūs, bet klaikiai neskoningi pirklių namai. Vanduo fontane buvo žalias ir itin ne­švarus, tarp atliekų plaukiojančios auksinės žuvelės sunkiai krutino pele­kus ir, iškišusios iš vandens pražiotas žiaunas, gaudė orą. Vėdrynas su že­m u l i u krimto sklindžius, kuriuos trubadūras ką tik nušvilpė iš gatvės prekijo.

- Tavimi dėtas, - tarė dainius, - mesčiau tas gaudynes ir imčiau dairy­tis, kas pinigų paskolintų. Kas tau iš to, kad sugausi doplerį? Gal tikiesi, jog Svanas priims jį kaip ekvivalentą?

- Kvailas tu, Vėdryne. Doplerį sugavęs, atimsiu iš jo savo pinigus. - Kokius pinigus? Tai, kas buvo kapše, išleidom padarytai žalai apmo­

kėti ir Svano kyšiui. Daugiau jis neturėjo. - Vėdryne, - susiraukė žemulis. - Poezijoje gal neblogai nutuoki, bet

prekybos reikaluose, atleisk, esi visiškas mulkis . Negirdėjai, kokius mo­kesčius man Svanas priskaičiavo? O nuo ko mokesčiai mokami? Nuo ko?

- Ogi nuo visko, - tarė poetas. - Aš netgi už dainavimą moku. Ir nusi­spjaut jiems ant mano aiškinimų, kad dainuoju vien dėl vidinio poreikio.

- Kvailas tu, kaip ir sakiau. Versle mokesčiai nuo pelno mokami. N u o pelno, Vėdryne! Supranti? Tas niekšas dopleris, manimi apsimetęs, kaž­kokį reikalą prasuko. Aišku, kažkokią suktybę. Ir uždirbo! Gavo pelną! O aš turėsiu sumokėti mokesčius ir greičiausiai dar to plevėsos skolas, jeigu jis skolų prisidarė! Jeigu nesumokėsiu, mane įgrūs požemin, viešai karšta geležimi žymę išdegins ir į kasyklas išsiųs! Prakeikimas!

- Cha, - l inksmai tarė Vėdrynas. - Vadinasi , nebeturi išeities, Dainti . Teks slapta iš miesto bėgti. Zinai , ką? Sugalvojau. Įvilksim tave avies kai-

l in . Ir eisi pro vartus bliaudamas: "Aš avelė, bee bee". Tavęs niekas nepa­žins.

- Vėdryne, - niūriai tarė žemulis. - Užsičiaupk, nes įspirsiu. Geraltai? - Ką, Dainti? - Ar padėsi man sugauti doplerį? - Paklausyk, - tarė raganius, nesėkmingai stengdamasis sukabinti

įplėštą striukės rankovę. - Čia Naujamiestis. Trisdešimt tūkstančių gyven­tojų: žmonės, nykštukai, puselfiai, žemuliai, gnomai ir antra tiek atvykė­lių. Ka ip tu rengiesi ką nors surasti tokiame knibždėlyne?

Daintis nurijo sklindį ir aplaižė pirštus. - O magija, Geraltai? Tie jūsų raganiški burtai, apie kuriuos tiek kalba­

ma? - A p t i k t i doplerį pasitelkus magiją galima tik tuomet, kai šis būna sa­

v i m i atvirtęs, o tada jis gatvėmis nevaikšto. Jeigu ir vaikščiotų, magija ma­žai tepadėtų, nes aplink pilna silpnų magiškų signalų. Kas antrame name magiškos durų spynos, o trys ketvirtadaliai gyventojų nešioja įvairiausius amuletus: nuo piktadarių, blusų, apsinuodijimo, - visų ir neišvardinsi.

Vėdrynas paglostė liutnios grifą, perbraukė stygas. - Grįš pavasaris, vėju pakvipęs! - uždainavo. - Ne , ne taip. Grįš pava­

saris, saule... Ne taip, velniai griebtų. Nesieiliuoja. Nė iš vietos. - Nustok girgždėjęs, - garktelėjo žemulis. - N e r v i n i mane. Vėdrynas numetė žuvytėms sklindžio likučius ir nusispjovė į baseiną. - Žiūrėkit, - tarė. - Auksinės žuvelės. Atrodo, jos, kaip sykis, norus iš­

pildo. - K a d šitos raudonos, - pastebėjo Daintis. - Smulkmena. Po galais, mūsų trejetas, o jos kaip tik tris norus išpildo.

Ką, Dainti? Ar nenorėtum, kad žuvelė už tave mokesčius sumokėtų? - Žinoma. Ir dar norėčiau, kad kas nors, iš dangaus nukritęs, dople-

r iui per galvą trinktelėtų. Ir dar... - Palauk, palauk. Mes irgi norų turim. Aš norėčiau, kad žuvytė man

baladės pabaigą sugalvotų. O tu, Geraltai? - Atsikabink, Vėdryne. - Negadink žaidimo, raganiau. Pasakyk, ko norėtum? Raganius atsistojo. - Norėčiau, - sumurmėjo jis, - kad tie, kurie mus dabar supa, būtų tik

nesusipratimas. Iš skersgatvio priešais fontaną išėjo keturi juodai apsirengę tipai su

apvaliomis odos kepuraitėmis ant galvų ir lėtai patraukė baseino pusėn. Daintis dairydamasis tylutėliai nusikeikė.

Iš gatvelės už jų nugarų pasirodė kitas ketvertas. Šitie artyn nėjo, o iš­sirikiavę užtvėrė skersgatvį. Rankose vyrai laikė keistus ritinėlius, pana­šius į susuktų lynų galus. Raganius apsidairė ir pajudino pečius, pasitaisy­damas už nugaros kabantį kardą. Vėdrynas aiktelėjo.

Iš už juodų tipų nugarų išniro neaukštas vyras balta palaidine ir

trumpu p i lku apsiaustu. Aukso grandinė ant jo kaklo blykčiojo žingsnių ritmu, svaidydama geltonus atšvaitus.

- Chapelė, - sustenėjo Vėdrynas. - Tai Chapelė... Juodosios žmogystos už jų nugarų lėtai pajudėjo fontano pusėn. Ra­

ganius pakėlė ranką, siekdamas kardo. - Ne, Geraltai, - sušnibždėjo Vėdrynas, prisislinkdamas artyn. - Var­

dan dievų, prašau, neliesk kardo. Tai šventyklos saugotojai. Jeigu jiems pasipriešinsime, gyvi iš Naujamiesčio neišeisime. Neliesk kalavijo.

Žmogus balta palaidine spėriai žingsniavo link jų. Juodieji ėjo jam iš paskos, tuo pat metu supdami baseiną, užimdami strategines, tiksliai pa­sirinktas pozicijas. Geraltas, šiek tiek susikūprinęs, juos įdėmiai stebėjo. Keistieji ritinėliai, kuriuos rankose laikė saugotojai, nebuvo paprasti r im­bai, kaip jis manė iš pradžių. Tai buvo spygliuočiai.

Žmogus balta palaidine priėjo. - Geraltai, - sušnibždėjo Vėdrynas. - Visų dievų vardu prašau, nesi-

karščiuok... - Neleisiu, kad jis mane paliestų, - sumurmėjo raganius. - Nesileisiu

paliečiamas, kad ir kas jie būtų. Klausyk, Vėdryne... Jeigu prasidės velnia­va, lėkite iš čia, kiek kojos neša. Aš juos trumpam sulaikysiu.. .

Vėdrynas neatsakė. Užsimetęs ant peties liutnią, žemai nusilenkė žmogui balta palaidine, prabangiai išsiuvinėta aukso ir sidabro siūlais smulkiu , margu ornamentu.

- Garbingasis Chapelė... Žmogus, pavadintas Chapelė, sustojęs apžvelgė visus iš eilės. Jo akys,

kaip pastebėjo Geraltas, buvo plieno spalvos ir bjauriai šaltos. Veidas iš­blyškęs, liguistai prakaituotas, skruostai išmušti raudonomis dėmėmis.

- Ponas Daintis Biberveldtas, pirklys, - ištarė Chapelė. - Talentingasis ponas Vėdrynas. Ir Geraltas iš Rivijos, tokio reto raganių amato atstovas. Senų pažįstamų susitikimas? Pas mus, Naujamiestyje?

Niekas neatsakė. - Taip nesėkmingai susiklostė, - tęsė Chapelė, - kad jus įskundė. Vėdrynas kiek pablyško, o žemulis sukaleno dantimis. Raganius ne­

žiūrėjo į Chapelę. Neatitraukdamas akių, jis žvelgė į fontaną apsupusių juodųjų žmogystų odos kepuraitėmis ginklus. Daugelyje Geraltui žinomų kraštų gaminti ir laikyti spygliuotus rimbus, vadinamus mayheno bota­gais, buvo griežtai uždrausta. Naujamiestis - ne išimtis. Geraltui teko ma­tyti žmones, gavusius per veidą spygliuotu rimbu. Tų žmonių veidų pa­miršti buvo neįmanoma.

- "Ieties koto" užeigos šeimininkas, - tęsė Chapelė, - drįso apkaltinti jus, gerbiamieji ponai, bendravus su demonu, pabaisa, mainuoliu arba va­dinamuoju vekslingu.

Niekas neatsakė. Chapelė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nužvelgė

juos lediniu žvilgsniu. - Jaučiau pareigą perspėti jus apie šį skundą. Taip pat pranešu, kad

minėtasis smuklininkas uždarytas požemin. Mat ki lo įtarimas, kad jis, alaus ar degtinės prisiplempęs, kliedėjo. Ir ko tik žmonės neprasimano. Pirma, vekslingų nėra. Tai prietaringų pusgalvių prasimanymai. -

Niekas neprieštaravo. - Antra, koks vekslingas drįstų prieiti prie raganiaus, - nusišaipė Cha-

pelė, - ir nebūtų užmuštas vietoje? Tiesa? Todėl smuklininko kalt inimai vien juoką sukeltų, jeigu ne viena svarbi smulkmena.

Chapelė, reikšmingai tylėdamas, palingavo galvą. Raganius išgirdo, kaip Daintis, gil iai įkvėpęs, palengva iškvepia.

- Taip, viena svarbi detalė, - pakartojo Chapelė. - Be abejonės, susidū­rėme su erezija ir šventvagišku piktžodžiavimu. Puikiai žinoma, kad joks vekslingas, visiškai joks, kaip ir bet kur i kita pabaisa, negalėtų net priar­tėti prie Naujamiesčio sienų, nes čia devyniolikoje šventyklų liepsnoja Amžinoji Ugnis, kurios šventa galia saugo miestą. Tas, kas tvirtina matęs vekslingą "Ieties kote" - mesto akmens atstumu nuo pagrindinio Amžino­sios Ugnies altoriaus - yra eretikas, piktžodžiautojas ir turės atšaukti savo tvirtinimus. O jeigu nenorės, tokiam užsispyrėliui padėsiu visomis jėgo­mis ir priemonėmis, kurių, patikėkit, turiu čia pat, požemiuose. Kaip ma­tote, nėra ko jaudintis.

Vėdryno ir žemulio veidų išraiška aiškiai rodė, kad jų nuomonė kito­kia .

- Visiškai nėra ko rūpintis, - pakartojo Chapelė. - Galite nekl iudomi palikti Naujamiestį. Nebetrukdysiu jūsų. Tačiau įsakmiai prašau apie pa­sigailėtinus smuklininko prasimanymus nepliaukšti, garsiai to įvykio ne­komentuoti. Kalbas, galinčias sukelti abejonių dieviškąja Amžinosios U g ­nies jėga, nepaisant kalbėjusiojo ketinimų, mes, kuklūs šventyklos tarnai, būsim priversti laikyt erezija, su visomis pasekmėmis. Jūsų religiniai įsiti­k inimai , kad ir kokie būtų, yra gerbtini ir reikšmės neturi. Tikėkite sau kuo tik norite. Aš esu tolerantiškas tol, ko l kiekvienas gerbia Amžinąją Ugnį ir nepiktžodžiauja prieš ją. Tą, kuris piktžodžiaus, įsakysiu sudegin­ti , ir tiek. Naujamiestyje vis i lygūs prieš įstatymą. Įstatymas visiems vie­nas: kiekvienas, piktžodžiaujantis prieš Amžinąją Ugnį, keliauja ant laužo, o jo turtas konfiskuojamas. Bet užteks apie tai. Kartoju, galite be kliūčių išeiti pro Naujamiesčio vartus. Geriausiai...

Chapelė, nežymiai šyptelėjęs, gudriai apsidairė po aikštę. Negausūs praeiviai, stebėję susibūrimą, skubiai nusigręžė ir paspartino žingsnį.

- ...geriausiai, - baigė Chapelė, - geriausiai tuojau pat. Neatidėliokite. Savaime suprantama, kad gerbiamam pi rk l iu i Biberveldtui "neatidėlioti­n a i " reiškia "neatidėliotinai sumokėjus mokesčius". Dėkoju ponams už man skirtą laiką.

Nusigręžęs Daintis be garso judino lūpas. Geraltas neabejojo, kad tas

balsiai neištartas žodis buvo "sūdžius". Vėdrynas, kvailai šypsodamas, nu­leido galvą.

- Pone raganiau, - staiga tarė Chapelė. - Jeigu leisite, norėčiau persi­mesti žodeliu ki tu svetimoms ausims negirdint.

Geraltui priėjus, Chapelė lėtai ištiesė ranką. "Jeigu palies mano alkū­nę, trenksiu jam, - pagalvojo raganius. - Trenksiu, kad ir kas atsitiktų".

Chapelė nepalietė Geralto alkūnės. - Pone raganiau, - tarė tyliai, kitiems atsukdamas nugarą. - M a n žino­

ma, jog kai kurių miestų, priešingai Naujamiesčiui, negloboja dieviškoji Amžinoji Ugnis. Įsivaizduokime, jog į vekslingą panašus padaras šmirinė­ja po vieną tokį miestą. Įdomu, kiek tada užsiprašytumėte už gyvo veks-lingo sugavimą?

- Tirštai apgyventuose miestuose pabaisų nemedžioju, - patraukė pe­čiais raganius. - Gal i nukentėti koks nors pašalietis.

- Tave taip jaudina pašaliečių likimas? - Jaudina. Nes, davęs įžadus, esu atsakingas už jų likimus. To nepaisy­

ti yra pavojinga. - Suprantu. O ar rūpestis pašaliečių l i k i m u nebūtų atvirkščiai propor­

cingas užmokesčio dydžiui? - Nebūtų. - Tavo tonas, raganiau, man nelabai patinka. Tačiau pamirškim - su­

prantu, ką, šitaip kalbėdamas, nori man pasakyti. Ogi tą, kad nesiruoši daryti to... ko galėčiau tavęs paprašyti, ir atlygio dydis čia neturi jokios reikšmės. O atlygio rūšis?

- Nesuprantu. - Nemanau. - Vis dėlto... - Vien teoriškai, - tarė Chapelė, tyliai, ramiai, be pykčio ar grasinimo

balse, - gali būti, kad atlygis už tavo paslaugas laiduotų, jog tu su savo draugais gyvi išeisite iš... iš tam tikro miesto. Kas tada?

- Į šį klausimą, - bjauriai nusišiepė raganius, - abstrakčiai neatsakysi. Situaciją, apie kurią kalbate, garbusis Chapelė, reikėtų patirti savo kai l iu. Netvirtinu, kad šito i t in trokštu, bet jeigu prireiktų... Jeigu nebus kitos iš­eities... Esu pasirengęs patikrinti .

- Cha, gal tu ir teisus, - abejingai tarė Chapelė. - Per daug įsileidome į kalbas. Bendradarbiauti, matau, neteks. Gal taip ir geriau? Vis dėlto v i ­l iuosi, jog tarp mudviejų nekils nesutarimų.

- Ir aš vi l iuosi , - tarė Geraltas. - Tad tegul liepsnoja mumyse ta viltis, Geraltai iš Rivijos. Ar žinai, kas

yra Amžinoji Ugnis? Negęstanti liepsna, išlikimo simbolis, kelias, nušvies­tas tamsybėse, pažangos, geresnio rytojaus viltis. Nes Amžinoji Ugnis, Ge­raltai, tai - viltis. Visiems, visiems be išimties. Jeigu yra kas nors bendra visiems... Tau... man... kitiems... tai būtent yra viltis. Ats imink. Malonu

buvo susipažinti, raganiau. Geraltas tylėdamas atsainiai nusilenkė. Chapelė akimirką žiūrėjo į jį,

po to staiga apsisuko ir nužingsniavo aikšte, nesidairydamas į savo paly­dą. Tvarkingai išsirikiavę, ginkluoti spygliuotais rimbais, sargybiniai paju­dėjo jam pavymui .

- O, mamule mano, - gailiai suknirkė Vėdrynas, baugiai dėbčiodamas į nueinančius. - Ir"pasisekė gi mums. Jeigu tai jau viskas. Jeigu mūsų tuo­jau pat nesučiups...

- Nusiramink, - tarė raganius. - Ir l iaukis dejavęs. Juk nieko neatsiti­ko.

- Ar žinai, kas jis toks, Geraltai? - Ne. - Tai Chapelė, vietininkas saugumo reikalams. Naujamiesčio slaptoji

tarnyba priklauso šventyklai. Chapelė nėra žynys, bet iš tikro jis - pilkasis kardinolas. Tai galingiausias ir pavojingiausias žmogus mieste. Vis i , Geral­tai, net Taryba ir cechai prieš jį kinkas drebina, nes Chapelė - didžiausias niekšas, mintantis valdžia, kaip voras musės krauju. Nors ir patylomis, mieste kalbama, ką jis sugeba. Žmonės dingsta be pėdsakų. Melagingi kalt inimai , kankinimai , žmogžudystės iš už kampo, teroras, šantažas ir paprasčiausias plėšimas. Prievarta, suktybės bei aferos. Vardan dievų, smagion istorijon mus įpainiojai, Biberveldtai.

- N u r i m k , Vėdryne, - purkštelėjo Daintis. - Tau tai tikrai nėra ko bai­mintis. Niekas nenuskriaus trubadūro. Dėl man nežinomų priežasčių esat neliečiami.

- Ir neliečiamasis poetas, - dejavo vis dar išblyškęs Vėdrynas, - Nauja­miestyje gali patekti po lekiančiu vežimu, mirtinai apsinuodyti žuvimi ar­ba netikėtai priburbuliuoti nutekamajame griovyje. Chapelė puik ia i mo­ka surengti tokius nelaimingus atsitikimus. Tai, kad apskritai su mumis kalbėjosi, neregėta. Viena aišku - be priežasties to nebūtų daręs. Kažką rezga. Pamatysite, tuojau mus įpainios kokion nors velniavon, sukaustys grandinėmis ir įstatymo vardu nutemps kankinti . C ia taip daroma!

- Jo kalboje, - tarė žemulis Geraltui, - yra tiesos. Turime būti atsargūs. Kaip tą bjaurybę Chapelę dar žemė nešioja! Jau daugelį metų sklinda kal­bos, kad jis labai pasiligojęs, kad jam kraujas išsiliejęs. V i s i laukiam nesu­laukiam, kada gi jis kojas užvers...

- Nut i lk , Biberveldtai, - bailiai sušnypštė trubadūras, dairydamasis ap­link, - dar kas išgirs. Žiūrėkit, kaip vis i į mus spokso. Nešdinkimės iš čia, sakau jums! Ir patariu rimtai apmąstyti, ką Chapelė mums apie doplerį kalbėjo. Aš, pavyzdžiui, kaip gyvas jokio doplerio nesu matęs ir, jeigu rei­kės, prieš Amžinąją Ugnį prisieksiu.

- Žiūrėkit, - tarė staiga žemulis. - Kažkas bėga l ink mūsų. - Dingstam! - sustūgo Vėdrynas. - Ramiau, ramiau, - plačiai nusišypsojo Daintis, pirštais taršydamas

plaukus. - Pažįstu jį. Tai Ūksmys, čionykštis pirklys , cecho iždininkas. Kažkada kartu prekiavome. E i , tik pažiūrėkit, koks jo veidelis! Tarsi būtų kelnėsna prisikrovęs. E i , Ūksmy, ar ne manęs ieškai?

- Amžinąja U g n i m prisiekiu, - supūkštė Ūksmys, atsmaukdamas ant pakaušio lapės kailio kepurę ir rankove braukdamas prakaitą nuo kaktos. - Maniau, kad tave požemin nutemps. Tikras stebuklas. Stebiuosi...

- Labai malonu, - kandžiai pertraukė žemulis, - kad stebiesi. Pradžiu­gink mus dar labiau, pasakęs dėl ko.

- Neapsimesk kvai l iu , Biberveldtai, - susiraukė Ūksmys. - Jau visas miestas žino, kiek uždirbai karminu prekiaudamas. V is i vien apie tai ir te­kalba. Jau ir hierarcho, ir Chapelės ausis pasiekė, koks tu vikruolis. Kaip gudriai rankas pasišildei tuo, kas Povise įvyko.

- Ką tu čia kl iedi , Ūksmy? - Vardan dievų, Dainti , nustok tarsi lapė uodegą sukęs. Karminą pir­

kai? Pusdykiai , po penkis dvidešimt už gorčių? Pirkai . Pasinaudojęs, kad paklausos neturi, trečio asmens laiduotu vekseliu sumokėjai, grynais nė skatiko nepaklojęs. Ir ką? Per vieną dieną pardavei viską keturis kartus brangiau, grynais pinigėliais nulupdamas. Gal imsi įžūliai tvirtinti, jog tai atsitiktinumas, kad netikėtai laimė nusišypsojo? K a d karminą pirkdamas nieko nežinojai apie perversmą Povise?

- Apie ką? Kokius niekus čia paistai? - Perversmas Povise buvo! - suriko Ūksmys. - Ir ta, kaip ją ten... Le-

voriucija! Karalius Rydas nuverstas, valdo tenai dabar Tysenidų klanas! V is i Rydo dvariškiai, diduomenė bei kariauna žydrus rūbus dėvėjo, tad jų audėjai vien indigą pirkdavo. O Tysenidų spalva - raudona! Indigas atpi­go, o karmino kainos ėmė augti kaip ant mielių, tada ir paaiškėjo, kad tu, Biberveldtai, leteną ant visų jo atsargų uždėjęs! H a !

Apniukęs Daintis tylėjo. - Gudriai , Biberveldtai, nieko neprikiši, - tęsė Ūksmys. - Ir niekam nė

žodžio, netgi draugams. M a n pasakęs būtum, gal visi pasipelnytume, ga­lėjome įkurti bendrą tarpininkaujančią įmonę. O tu nutarei vienas, paty­liukais. Tavo reikalas, bet iš manęs daugiau nieko nesitikėk. Vardan U g ­nies Amžinosios, tiesą kalba, kad visi žemuliai bjaurūs savimylos ir šunys nususę. M a n Vimė Vivaldis niekad nelaiduoja, o tau? Tik paduok. Nes viena gauja esat, nežmogiai jūs, pasipūtėliai žemuliai ir nykštukai. K a d jus perkūnas nutrenktų!

Ūksmys nusispjovė, apsisuko ant kulno ir nuėjo. Daintis susimąstęs kasėsi galvą, net plaukai traškėjo.

- Galvoj man nušvito, vaikinai, - galų gale tarė žemulis. - Jau žinau, ką mums reikia daryti. Eime į banką. Jeigu kas ir gali toje velniavoje susivok­ti , tai nebent mano pažįstamas bankininkas Vimė Vivaldis .

III

- Kitaip banką įsivaizdavau, - sušnibždėjo Vėdrynas, dairydamasis po patalpą. - K u r jie čia pinigus laiko, Geraltai?

- Velniai žino, - tyliai atsakė raganius, pridengdamas perplėštą striu­kės rankovę. - Gal rūsyje?

- Sūdą ten. Jau spėjau apsidairyti. Nėra čia jokių rūsių. - Tai turbūt palėpėje. - Užeikit raštinėn, ponai, - tarė Vimė Vivaldis . Sėdintys už ilgų stalų jauni žmonės ir nenuspėjamo amžiaus nykštu­

kai susikaupę rašė pergamento lakštuose eilutes iš raidžių bei skaičių. V i ­si, be išimties, susikūprinę ir iškišę liežuvių galiukus. Darbas, raganiaus nuomone, buvo velnioniškai monotoniškas, tačiau jį dirbantys buvo taip susikaupę, kad nieko nematė aplinkui . Kampe, ant žemo suolelio, sėdėjo panašus į elgetą diedulis ir smailino plunksnas. Darbas ėjo ne i t in spėriai.

Bankininkas sandariai užvėrė raštinės duris, pasiglostė ilgą, baltą, ge­rai išpuoselėtą barzdą, kur ne kur suteptą rašalu, pasitaisė vyšnių spalvos aksomo palaidinę, vargais negalais sueinančią ant atsikišusio pi lvo.

- Žinote ką, pone Vėdryne, - tarė storulis, sėsdamasis už didžiulio, pergamentais užversto raudonmedžio stalo. - Visai kitokį jus įsivaizdavau. O daineles jūsų žinau, girdėjau. Apie karalienę Vandą, nusiskandinusią Pauodegio upėje, nes niekas jos nenorėjo. Ir apie paukštuką, kurs į išvietę įsmuko...

- Tai ne mano, - paraudo įsiutęs Vėdrynas. - Kaip gyvas nieko pana­šaus nesu sudėjęs!

- A . . . Tuomet atsiprašau. - Gal dalykiškai pasišnekam? - įterpė Daintis. - Laikas nelaukia, o jūs

čia apie kvailystes visokias... Baision bėdon patekau, Vime. - To ir bijojau, - palingavo galvą nykštukas. - Perspėjau tave Biber­

veldtai, jeigu pameni. Prieš tris dienas sakiau - nekišk pinigų į tuos pa­smirdusius žuvų taukus. Kas iš to, kad pigiai nupirkai . Ne kaina, už kurią perki, svarbu, bet kiek uždirbsi prekę pardavęs. O tas rožių aliejus ir vaš­kas, tie molio dubenėliai? Ka ip tau galvon šovė, Daint i , visą tą šlamštą pirkt i ir dar mokėti grynais, užuot atkišus akredityvą ar vekselį? Sakiau tau, jog laikyti prekes Naujamiestyje velniškai brangu, kad per porą savai­čių visų tų prekių kaina padvigubės. O tu.. .

- N a , - tyliai sudejavo žemulis. - Tęsk, V i v a l d i . Ką aš? - Tu man sakai, esą nėra ko baimintis, viską parduosi per dvidešimt

keturias valandas. O dabar atidroži čionai, kvailai ir nekaltai šypsodamasis, ir pareiški patekęs bėdon. Nejuda prekė, tiesa? O išlaidos vis auga, ką? O i , negerai, negerai. K a i p , tavo manymu, galiu tau padėti, Dainti? K a d bent apdraudęs būtum tą šlamštą. Pasiųsčiau kokį raštininką, kad paty­lom sandėlį padegtų. Ne , brangusis, belieka į tai pažvelgti filosofiškai ir pasakyti sau: "Viskas nuėjo šuniui ant uodegos". Tokia prekyba - kartais

uždirbi, kartais nuostolio apturi. Galų gale, kokie ten pinigai už taukus, vašką ir aliejų. Vienas juokas. Apie svarbesnius dalykus pakalbėkim. Pa­sakyk man, ar jau ėmėte mimozos žievę pardavinėti, nes siūloma kaina, ties penkiais ir penkiom šeštosiom įstrigusi, nebekyla. Tikiuos, kad grįžai pasakyti, jog bus gana? Septynių visvien negausi, Dainti .

- Grįžau? Paglostęs barzdą, Vivaldis iškrapštė iš jos pyrago trupinius. - Buvai čia prieš valandą, - ramiai tarė jis, - ir liepei nepardavinėti, kol

kaina nepakils ik i septynių. Septyniskart didesnė kaina už tą, kurią tu su­mokėjai: dv i kronos ir keturiasdešimt penki grašiai už svarą. Tai per dide­lė kaina, Dainti , net suradus puikią rinką. Odininkai su kailiadirbiais jau spėjo susitarti ir solidariai nekels kainos. Galvą guldau...

Raštinės durys atsivėrė, ir v i d u n įgriuvo žmogysta, dėvinti lopytus triušio kailių kailinukus, perjuostus kanapių grįžte, su žalio fetro kepurėle ant galvos.

- Pirklys Sulimaras duoda d v i kronas penkiolika! - sukvykė jis. - Šeši ir viena šeštoji, - greitai suskaičiavo Vivaldis. - Ką daryti, Dainti? - Parduoti! - suriko žemulis. - Šešeriopa kaina, o tu dar svarstai, kad

tave griausmas! Raštinėn įlėkė dar viena keista būtybė su geltona kepuraite ir seną

maišą primenančiu apsiaustu. Kaip ir pirmasis žmogėnas, vos poros uo­lekčių didumo.

- Pirklys Biberveldtas liepia parduoti septynis kartus brangiau! - rik­telėjo, nusišluostė rankove nosį ir vėl išbėgo.

- Aha , - tarė nykštukas po ilgokai trukusios tylos. - Vienas Biberveld­tas liepia parduoti, kitas Biberveldtas liepia laukti. Įdomi situacija. Ką da­rysim, Dainti? Ar dabar viską paaiškinsi, ar palauksim, kol koks nors tre­čias Biberveldtas lieps krauti žievę į galeras ir gabenti Šungalvių žemėn? A?

- Kas čia? - išstenėjo Vėdrynas, rodydamas į būtybę su žalia kepurai­te, vis dar tebestovinčią tarpdury. - Kas jis toks, velniai rautų?

- Jaunasis nykštukas, - tarė Geraltas. -- Aišku, - sausai pritarė Vivaldis , - kad ne senas trolis. Galų gale koks

skirtumas, kas jis? N a , Dainti , klausau. - Vime, - tarė žemulis. - Labai tavęs prašau. Neklausinėk. Nut iko bai­

sus dalykas. Įsivaizduok sau, kad aš, Daintis Biberveldtas iš Rūgčių Pievos, doras pirklys, nesuprantu, kas čia dedasi. Papasakok man viską smulkiai. Kas nutiko per praėjusias tris dienas? Prašau, Vime.

- Įdomu, - tarė nykštukas. - N a , bet už atlyginimą, kurį gaunu, turiu išpildyti visus tavo norus, kad ir kokie jie būtų. Todėl klausykis. Prieš tre­jetą dienų atlėkei uždusęs, davei man depozitan tūkstantį kronų ir papra­šei laiduoti vekselį, pagal kurį pateikėjas gautų du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt. Laidavau.

- Be užstato?

- Be. Patinki tu man, Dainti . - Kalbėk toliau, Vime. - Kitą rytą triukšmingai įgriuvai reikalaudamas, kad atidaryčiau akre­

dityvą Viz imo bankui. Nedidelei trijų tūkstančių penkių šimtų kronų su­mai. Gavėjas turėjo būti, jeigu gerai pamenu, kažkoks Teras Lukokiamas Triufelis. N a , tai ir atidariau tokį akredityvą.

- Be užstato, - tarė žemulis su vi l t im balse. - Mano simpatijos tau, Biberveldtai, - atsiduso bankininkas, - baigiasi

ties trimis tūkstančiais kronų. Tuokart raštu man pažadėjai, jei laiku ne­sumokėsi - malūnas atitenka man.

- Koks malūnas? - Tavo uošvio, A r n o Hardbotomo, malūnas. Tas, stovintis Rūgčių Pie­

voje. - Namo nebegrįžtu, - niūriai, bet tvirtai pareiškė Daintis. - Nusisam­

dysiu į kokį nors laivą ir tapsiu piratu. Vimė Vivaldis , parėmęs delnu žandą, įtariai dėbtelėjo į jį. - Ėėė, - tarė. - Juk seniai atsiėmei tą pasižadėjimą ir suplėšei. Tu gali

bet kokią sąskaitą apmokėti. Nieko nuostabaus, juk šitaip pasipelnei. - Pasipelniau? - Tiesa, visai pamiršau, - sumurmėjo nykštukas. - Tur iu niekuo nesi­

stebėti. - Gerai uždirbai su tuo karminu, Biberveldtai. Matai, Povise įvyko perversmas...

- Jau žinau, - nutraukė žemulis. - Indigas atpigo, karminas pabrango. O aš uždirbau. Tai tiesa, Vime?

- Tiesa. Turi pas mane depozite šešis tūkstančius tris šimtus keturias­dešimt šešias kron'as ir aštuoniasdešimt grašių. Atskaičius mano atlygini­mą ir mokesčius.

- Sumokėjai už mane mokesčius? - O kaipgi kitaip? - nustebo Vivaldis . - Juk tik prieš valandą buvai čia

ir liepei sumokėti. Raštininkas jau nunešė visą sumą į rotušę. A p i e pus­antro tūkstančio, nes arklių pardavimas, aiškus dalykas, i rgi buvo p r i ­skaičiuotas.

Durys su triukšmu atsivėrė, ir raštinėn įlėkė kažkoks tipelis, ant gal­vos užsimaukšlinęs labai purviną skrybėlę.

- D v i kronos trisdešimt! - suriko. - Pirklys Hazelkvistas! - Neparduoti! - šaukė Daintis. - Lauksim kylant kainų! Lėkit abu grei­

čiau atgal biržon! A b u nykštukai čiupo žemulio jiems pamėtėtus variokus ir pradingo. - Taaip... K u r aš sustojau? - susimąstė Vivaldis , žaisdamas didžiuliu,

keistos formos ametisto kristalu, kurį jis naudodavo prispausti popie­riams. - Aha , karminu, pirktu už vekselį. O anksčiau minėtasis skolos raš­tas reikalingas tau buvo didžiulei mimozos žievės partijai pirkti . Nupirka i jos daugybę, bet pigiai - po trisdešimt penkis grašius už svarą. Per tarpi­ninką iš Zangvebaro, kažkokį Triufelį ar Bobausį. Galera jau nuo vakar

uoste. K a i tik atplaukė, tuoj ir prasidėjo. - Įsivaizduoju, - sudejavo Daintis. - K a m ta mimozos žievė reikalinga? - neištvėrė Vėdrynas. - Niekam, - niūriai sumurmėjo žemulis. - Deja. - Mimozos žievė, pone poete, - paaiškino nykštukas, - tai raugas, nau­

dojamas odoms apdirbti. - Kas būtų toks kvailas, - įterpė Daintis, - kad bogintų mimozos žievę

iš už jūrų marių, kada Temerijoj ąžuolo žievę pusvelčiui pardavinėja. - Būtent čia vampyras ir pakastas, - tarė Vivaldis . - Temerijos druidai

neseniai paskelbė: jeigu žmonės tuoj pat nesiliaus naikinti ąžuolus, jie visą kraštą užleis skėriais ir žiurkėmis. Druidus parėmė driadės, o vietos kara­lius jaučia driadėms silpnybę. Trumpiau sakant, nuo vakar Temerijos ąžuolams uždėtas visiškas embargas, todėl mimozos kainos ir pašoko. Tei­singą informaciją gavai, Dainti .

Pasigirdo trepsėjimas, ir į raštinę įsiveržė uždususi žaliakepurė būty­bė.

- Garbusis pirklys Sulimaras... - prašvokštė nykštukas, - liepė perduo­ti, kad pirklys Biberveldtas yra liliputas, pasiutęs gauruotas kuilys, speku­liantas ir lupikas, ir kad jis, Sulimaras, l inki Biberveldtui nušašti. Duoda d v i kronas keturiasdešimt penkis - ir tai jo paskutinis žodis.

- Parduot, - daug nesvarstęs šūktelėjo žemulis. - Lėk, mažiau, patvir­tink. Skaičiuok, Vime.

Vivaldis kyštelėjo ranką po pergamentų ritinėliais ir ištraukė nykštu­kų skaitytuvėlius - tikrą žaisliuką. Priešingai žmonių naudojamiems skai­tytuvams, nykštukų skaitytuvėliai priminė mažą ažūrinę piramidę. V i v a l -džio skaitytuvėliai buvo padaryti iš aukso virbų, ant kurių tviskėjo gražiai nugludinti vienodo didumo rubino, smaragdo, onikso ir juodojo agato ga­balėliai. Nykštukas greitai ir v ikr ia i storu pirštu kurį laiką stumdė bran­gakmenius aukštyn, žemyn, į šalis.

- Tai bus... hmm, hmm.. . M i n u s išlaidos ir mano atlyginimas... M i ­nus mokesčiai... Taaip. Penkiolika tūkstančių šeši šimtai dvidešimt d v i kronos ir dvidešimt penki grašiai. Neblogai.

- Jeigu teisingai suskaičiavau, - lėtai ištarė Daintis Biberveldtas, - įskai­tant aną prekę, mano sąskaitoje tavajame banke yra...

- Lygiai dvidešimt vienas tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devy­nios kronos ir penki grašiai. Neblogai.

- Neblogai? - suriko Vėdrynas. - Neblogai? Už tiek didelį kaimą arba mažą pilį nupirkti galima! Kaip gyvas nesu regėjęs tiek pinigo vienoj krū­voj!

- Aš irgi , - tarė žemulis. - Tik ankstoka džiūgauti, Vėdryne. Taip jau susiklojo, kad tų pinigų niekas dar nematė ir nežinia ar pamatys.

- E i , Biberveldtai, - pasipiktino nykštukas. - Iš kur tokios niūrios min­tys? Sulimaras sumokės grynais arba vekseliu, o Sulimaro vekseliai visa­dos apmokami. Ko gi tuomet tu toks sugižęs? Bijai nuostolių dėl pasmir-

dusių žuvies taukų ir vaško? Gavęs tokį pelną, švilpaudamas nuostolius padengsi...

- Ne apie tai kalbu. - O apie ką? Krenkštelėjęs Daintis nuleido garbanotą galvą. - Vime, - tarė jis, žiūrėdamas į grindis. - Chapelė mus šniukštinėja. Bankininkas sučepsėjo. - Bjaurus reikalas, - iškošė nykštukas. - Bet šito ir reikėjo tikėtis. M a ­

tai, Biberveldtai, informacija, kuria pasinaudojai sudarydamas sandėrius, turi ne tik prekybinę, bet ir politinę reikšmę. Apie tai, kas bręsta Povise ir Temerijoje, nežinojo niekas, įskaitant patį Chapelę, o Chapelė mėgsta su­žinoti pirmas. Todėl dabar, kaip pats supranti, jis suka galvą, kas tau pa­sakė. Manau, kad jau suprato. Nes ir aš supratau.

- Įdomu. Vivaldis , nužvelgęs Vėdryną ir Geraltą, suraukė į bulvę panašią nosį. - Įdomu? V a , tavo draugija tikrai įdomi, Dainti , - tarė bankininkas. -

Trubadūras, raganius ir p irklys . Sveikinu. Ponas Vėdrynas šen bei ten lankosi, net karalių rūmuose, ir, be abejo, nuolat ausis pastatęs. O raga­nius? Asmens sargybinis? Skolininkų baubas?

- Skubotos išvados, pone V i v a l d i , - tarė Geraltas lediniu balsu. - Jokia mes draugija.

- O aš, - paraudo Vėdrynas, - nelandžioju ausis pastatęs. Esu poetas, o ne šnipas!

- Įvairiai kalbama, - išsišiepė nykštukas. - Labai įvairiai, pone Vėdry­ne.

- Melas! - suriko trubadūras. - Tiesos nė už skatiką! - Gerai jau, t ikiu, t ikiu. Tik nežinau... ar Chapelė patikės. Bet, kas ži­

no, gal viskas ir aprims. Pasakysiu tau, Biberveldtai, po paskutinio apo­pleksijos priepuolio Chapelė labai pasikeitė. Gal mirties baimė jam uode­gon pažvelgė ir privertė kai ką apmąstyti? Žodžiu, tai jau ne tas ankstyva­sis Chapelė. Kažkoks mandagus, protingas, ramus ir. . . netgi padorus.

- Eėėė, - tarė žemulis. - Chapelė? Padorus? Mandagus? Neįmanoma. - Sakau kaip yra, - atrėmė Vivaldis . - O yra taip, kaip sakau. Be to,

šventykla dabar kitą rūpestį turi - Amžinąją Ugnį. - Kaip tai? - Visur, kaip sakoma, privalo liepsnoti Amžinoji Ugnis. Visur, visoje

apylinkėje turi būti pristatyta altorių šiai ugniai degti. Daugybė altorių. Neklausinėk manęs smulkmenų, Dainti , žmonių prietaruose aš menkai tesusivokiu. Bet žinau, kad visiems žyniams, ir Chapelei taip pat, niekas daugiau nerūpi, tik ugnis ir altoriai. Kruopščiai tam ruošiamasi. Aišku vie­na - mokesčiai padidės.

- N a , - tarė Daintis. - Menka paguoda, bet... Raštinės durys vėl atsivėrė, ir v idun įpuolė jau pažįstamas žaliosios ke-

purės bei triušio kailinukų savininkas. - Pirklys Biberveldtas, - pranešė, - įsako pirkt i dar puodų, jeigu pr i ­

trūks. - Kaina neturi reikšmės. - Nuostabu, - nusišypsojo žemulis, o ta šypsena veikiau priminė per­

kreiptą įsiutusios miško katės snukutį. - Daugybę puodų nupirks im: po­no Biberveldto valia - mums įstatymas. Ką dar turėtume nupirkt i? K o ­pūstų? Deguto? Geležinių grėblių?

- Be to, - prašvarkštė kai l inukai , - pirklys Biberveldtas prašo trisde­šimt kronų grynais, nes turi duoti kyšį. N o r i ką nors užkąsti ir alaus atsi­gerti, o "Ieties kote" kažkokie trys valkatos jam kapšą pavogė.

- Ach. . . Trejetas valkatų, - lėtai tarė Daintis. - Taip, šis miestas, atrodo, pilnutėlis valkatų. O kur, jei leisite paklausti, dabar yra garbusis pirklys Biberveldtas?

- K u r g i daugiau, - šnirpštelėjo nosį būtybė, - jei ne Vakarų Prekyvie­tėje?

- Vime, - grėsmingai tarė Daintis, - daug neklausinėjęs, surask man kur nors tvirtą storą lazdą. Rengiuosi Vakarų Prekyvietėn keliauti, tačiau be lazdos eiti negaliu. Per daug ten valkatų ir piktadarių.

- Lazdą, sakai? Gerai. Bet, Dainti , viena norėčiau sužinoti, nes tai ma-ne slegia. Žadėjau neklausinėti, todėl ir neklausiu, bet pamėginsiu atspėti, o tu arba patvirtinsi, arba ne. Gerai?

- Spėk. - Tie apkartę taukai, aliejus, vaškas, dubenėliai ir tas sumautas pantis

- tai tik taktinis ėjimas, tiesa? Norėjai nukreipti konkurentų dėmesį nuo karmino ir mimozos? Sąmyšį rinkoj sukelti? Taip, Dainti?

Staiga durys atsivėrė, ir raštinėn įbėgo kažkoks bekepuris. - Rūgštinis praneša, kad viskas paruošta! - suklykė jis laibu balsu. -

Klausia, ar pilti? - Pi l t i ! - sugriaudėjo žemulis. - Tuojau pat pi l t i ! - Prisiekiu ruda senojo Rundurino barzda! - užkaukė Vimė Vivaldis ,

kai tik paskui nykštuką užsivėrė durys. - N i e k o nebesuprantu! Kas čia dedasi? Ką pilti? Į ką pilti?

- Supratimo neturiu, - prisipažino Daintis. - Bet verstis, Vime, reikia.

I V

Sunkiai braudamasis per spūstį, Geraltas pasiekė prekystalį, apkabi­nėtą variniais puodais, keptuvėmis ir katiliukais, raudonai švytinčiais pa­vakario saulės spinduliuose. Už prekystalio stovėjo rudabarzdis nykštukas alyvine kepure ir sunkiais ruonio odos batais. Nykštuko veide sustingo pasibjaurėjimo grimasa - tiesą sakant, atrodė, kad jis ruošiasi po akimir­kos apspjauti jo prekėse besirausiančią pirkėją. Pirkėjos krūtinė bangavo, ji purtė aukso garbanėles ir buvo bebaigianti paskandinti nykštuką nesen­kančiame beprasmiškų plepalų sraute.

Pirkėja buvo ne kas kitas, o Geralto pažįstama Vespulė, rakandų svai-dytoja iš balkono. Nelaukdamas, ko l jį atpažins, raganius skubiai smuko atgal į minią.

Gyvenimas Vakarų Prekyvietėj virte virė. Brautis per grūstį čia reikėjo tarsi pro erškėčių tankynę. Kas žingsnis kas nors kibdavo į rankovę ar kelnių kišką - vaikai , pasimetę nuo motinų, kai šios tempė tėvus iš pala­pinių su pilstomais stipriaisiais gėrimais; sargybos šnipeliai; neaiškūs tipai, tamsiose pakampėse siūlantys nematomąsias kepures, nepadorius pa­veikslėlius ar kedro lentelėse raižytas bjaurias scenas. Geraltas, darbuoda­masis alkūnėmis, nustojo šypsotis ir ėmė keiktis.

Nelauktai jis išgirdo liutnios garsus ir gerai pažįstamą skambų juoką. Garsai sklido iš pasakiškai išmargintos prekydėžės, virš kurios kabojo už-rašąs: "Čia stebuklai, amuletai ir masalas žuvims".

- Ar kas nors jau sakė panelei, kokia dailutė esat? - garsiai rėkė Vėdry­nas, sėdėdamas ant prekydėžės ir l inksmai mataruodamas kojomis. - Ne­sakė? Negali šito būti! Tai žabalių miestas - aplink vieni neregiai. E i , gerie­ji žmonės! Kas nori išgirsti baladę apie meilę? Kas nori patirti jaudulį ir praturtėti dvasiškai, teįmeta skrybėlėn monetą. Ką čia, ką čia grudi , šik-niau? Varioką elgetoms kišk - neįžeidinėk menininko. Aš tau gal ir atlei­sk i , bet menas - niekada!

- Vėdryne, - tarė Geraltas, eidamas artyn. - Kiek pamenu, išsiskyrė­me doplerio ieškoti. O tu čia koncertus rengi. Ir negėda tau mugėse dai­nuoti. . . kaip kokiam elgetaujančiam seniui?

- Gėda? - nustebo dainius. - Svarbu, kas ir kaip dainuoja, o ne kur dai­nuoja. Be to, esu alkanas, o prekydėžės šeimininkas man pietus pažadėjo. Doplerio patys ieškokit. Aš nemėgstu gaudynių, muštynių ir susidoroji­mų be teismo. Esu poetas.

- Geriau taip garsiai netriukšmauk, poete. Netoliese tavoji sužadėtinė vaikštinėja, turėsi bėdos.

- Sužadėtinė? - nervingai sumirksėjo Vėdrynas. - Kuri? Jų - keletas. Vespulė, laikydama rankoje vario keptuvę, veržliai it įsiutęs bulius jau

grūdosi per klausytojų būrį. Vėdrynas nušoko nuo prekydėžės ir puolė bėgti, v i k r i a i šokčiodamas per pintines su morkomis. Išpūtusi šnerves, Vespulė atsigręžė į raganių. Geraltas žengė atatupstas, nugara atsitrenkda­mas į prekydėžę.

- Geraltai! - suriko Daintis Biberveldtas, iššokdamas iš minios ir smar-kokai stumtelėjęs Vespulę. - Greičiau, greičiau! Mačiau jį! Stai! Stai ten, suskis, bando pabėgti!

- Susirasiu dar jus, pasileidėliai! - rėkė Vespulė, stengdamasi atgauti pusiausvyrą. - Atsiskaitysiu su visa jūsų kiaulių banda! Graži kompanija! Fazanas, driskius ir neūžauga plaukuotomis pėdomis! Jūs dar mane pa­minėsit!

- Tenai, Geraltai! - riktelėjo Daintis, išblaškęs studentų, žaidusių "Tris kriaukles" , būrelį ir lėkdamas tolyn. - Ten, ten, tarp vežimų nulindo! Iš

kairės jam kelią užkirsk! Greičiau! Jie puolė vytis, patys vejami stumdomų prekiautojų ir pirkėjų pra­

keiksmų. Geraltas tik per stebuklą neužkliuvo už pasipainiojusio po kojo­mis snargliuoto bamblio, peršoko per jį, tačiau apvertė d v i statinaites sil­kių. Įsiutęs žvejys šmaukštelėjo jam per nugarą gyvu unguriu, kurį kaip tik rodė pirkėjams.

Staiga raganius pamatė doplerį, dumiantį pro avių aptvarą kiek kojos neša.

- Iš kitos pusės! - suriko Daintis. - Iš kitos pusės jį apeik, Geraltai! Dopleris kaip strėlė lėkė išilgai pinučių tvoros, mirgėdamas žalia lie­

mene. Buvo aišku, kodėl jis nepasivertė kuo ki tu. V i k r u m u niekas nega­lėjo pri lygti žemuliui. Niekas. Išskyrus kitą žemulį. Ir raganių.

Geraltas pamatė, kaip dopleris, sukėlęs dulkių debesį, staiga pakeitė kryptį. V i k r i a i nėrė pro skylę tvoroje, juosiančioje didžiulę palapinę, k u ­rioje glaudėsi skerdykla ir mėsinė. Daintis irgi tą pamatė. Peršokęs aptva­rą, jis ėmė brautis pro besigrūdančius ir bliaunančius avinus. Buvo aišku, kad nespės. Geraltas pasuko ir puolė paskui doplerį pro tarpą tvoros len­tose. Pajuto staigų trūktelėjimą. Pasigirdo plyštančios odos garsas - po antrąja pažastimi irgi tapo erdvu.

Raganius sustojo. Nusikeikė. Nusispjovė. Ir dar kartą nusikeikė. Daintis įbėgo paskui doplerį palapinėn. Viduje girdėjosi riksmai, smū­

gių garsai, keiksmai ir siaubingas bildesys. Raganius nusikeikė trečią kartą, i t in bjauriai. Po to, grikštelėjęs dan­

timis, pakėlė dešinę ranką, sudėjo pirštus A a r d Ženklu ir nukreipė jį tie­siai palapinėn. Palapinė išsipūtė tarsi burė per audrą, o iš vidaus pasigirdo klaikus staugimas, bildėjimas ir jaučių baubimas. Palapinė suglebo.

Dopleris, šliauždamas p i l v u , išlindo iš po subliūškusios palapinės ir pasileido kitos, mažesnės, veikiausiai šaldyklės, l ink. Geraltas, i lgai ne­svarstęs, pasuko į jį delną ir trinktelėjo nugaron ženklu. Dopleris griuvo žemėn, tarsi žaibo trenktas, persivertė, tačiau tuojau pat pašoko ir įlėkė palapinėn. Raganius - jam iš paskos.

Palapinėje dvokė mėsa. Ir buvo tamsu. Telikas Lungrevinkas Letortas stovėjo ten, sunkiai kvėpuodamas,

abiem rankomis apkabinęs ant karties kabančią kiaulės skerdieną. Kito iš­ėjimo nesimatė, o palapinės audeklas buvo tvirtai ir tankiai prismeigtas prie žemės kuoleliais.

- Kaip malonu vėlei tave sutikti, mimike, - šaltai tarė Geraltas. Dopleris sukriokė, sunkiai gaudydamas orą. - Palik mane ramybėje, - prastenėjo jis galų gale. - Kodėl mane perse­

kioji , raganiau? - Telikai, - tarė raganius. - Užduodi kvailus klausimus. Gviešdamasis

Biberveldto arklių ir pavidalo, perskėlei jam galvą ir pametei dykvietėje. Tebesinaudoji jo išvaizda ir šaipaisi iš rūpesčių, kurių jam dėl to pridarai. Velniai žino, ką dar esi sumanęs, bet aš tuos tavo planus vienaip ar kitaip

išardysiu. Nenoriu tavęs nei nužudyti, nei miesto valdžiai išduoti, tačiau iš miesto teks išsinešdinti. Pasirūpinsiu, kad taip įvyktų.

- O jeigu nepanorėsiu? - Karučiu tave išvesiu, maišan įkišęs. Dopleris staiga išsipūtė, po to taip pat staiga sulyso ir ėmė augti. Jo

garbanoti kaštoniniai plaukai pabalo ir išsitiesino pasiekdami pečius. Žalia žemulio liemenė riebiai sublizgo ir virto juoda oda. A n t pečių ir rankoga­lių sutvisko sidabro kniedės. Putlus raudonžandis veidas ištįso ir pabalo.

Iš už dešiniojo peties išlindo kardo rankena. - Nesiartink, - k imia i tarė antrasis raganius ir nusišypsojo. - Nesiar-

tink, Geraltai. Nebandyk prisiliesti. " N a ir bjauri mano šypsena, - pagalvojo Geraltas, siekdamas kardo. -

Ir snukis bjaurus. Ir kaip bjauriai akis primerkiu. Vadinas, šitaip atrodau? Velniava".

Doplerio ranka ir raganiaus ranka vienu metu palietė kalavijų ranke­nas, abu kardai vienu metu iššoko iš makštų. A b u raganiai vienu metu žengė du greitus minkštus žingsnius - vienas į priekį, kitas į šoną. A b u vienu metu pakėlė kardus ir su švilpesiu apsuko juos ore.

A b u vienu metu sustingo, apmirė pasiruošę kovai . - Tu negali manęs nugalėti, - garktelėjo dopleris. - Nes aš - tai tu, Ge­

raltai. - Klyst i , Telikai, - tyliai tarė raganius. - Mesk kardą ir grįžk Biberveld­

to pavidalan. Kitaip pasigailėsi, perspėju tave. - Aš - tai tu, - pakartojo dopleris. - Neįgysi prieš mane pranašumo.

Negali manęs nugalėti, nes aš - tai tu! - Tu net supratimo neturi, ką tai reiškia, mimike. Telikas nuleido ranką, spaudžiančią kardo rankeną. - Esu tavimi, - pakartojo jis. - Ne, - paprieštaravo raganius. - Nesi . O žinai, kodėl? Nes tu - mažas,

vargšas, geraširdis dopleris. Dopleris, kuris lengvai galėjo užmušti Biber-veldtą ir užkasti jo kūną brūzgynuose, likdamas saugus ir žinodamas, jog niekas niekada jo nedemaskuos, įskaitant ir žemulio sutuoktinę - garsiąją Gardeniją Biberveldt. Bet tu, Telikai, nenužudei jo, nepajėgei taip pasielg­ti . Nes esi mažas, vargšas, geraširdis dopleris, kurį draugai vadina D u d u . K a d ir kuo pasiverstum, visuomet l ieki toks pat. Gebi nukopijuoti tik tą, kas mumyse yra gera, nes to, kas mumyse bloga, nesupranti. Toks jau esi, dopleri .

Telikas atsitraukė, nugara įsiremdamas į medžiaginę palapinės sieną. - Todėl, - tęsė Geraltas, - dabar vėl virsi Biberveldtu ir mandagiai atkiši

man letenas, kad jas galėčiau surišti. Nesugebėsi man pasipriešinti, nes esu kažkas, ko nukopijuoti nepajėgi. Puikia i tai žinai, D u d u . Nes akimir­kai buvai perėmęs mano mintis.

Telikas staiga išsitiesė. Jo veido bruožai - raganiaus bruožai - išskydo

ir susiliejo, balti plaukai subangavę ėmė tamsėti. - Tu teisus, Geraltai, - neaiškiai sumurmėjo padaras, nes jo lūpos tuo

metu keitė formą. - Perėmiau tavo mintis. Trumpam, bet to užteko. Ar ži­nai, ką dabar padarysiu?

Odinė raganiaus striukė sutvisko žydru šilku. Dopleris nusišypsojo, pasitaisė slyvų spalvos kepurėlę su gervės plunksna, timptelėjo per petį permestos liutnios dirželį. Liutnės, kur i prieš akimirką buvo kalavijas.

- Pasakysiu tau, ką žadu veikti , raganiau, - nusijuokė dopleris skam­biu ir melodingu Vėdryno juoku. - Išeisiu, ištirpsiu minioj ir tylomis pa­virsiu bet kuo, nors ir elgeta. Geriau būti elgeta Naujamiestyje, nei dople-r iu dykvietėje. Naujamiestis man šį tą skolingas, Geraltai. Tai šio miesto statyba sunaikino aplinką, kurioje galėjome gyventi. Gyventi savo tikrai­siais pavidalais. Mus išnaikino, medžiodami tarsi pasiutusius šunis. Esu vienas iš nedaugelio, kuriems pavyko išsilaikyti. Aš noriu l ikti gyvas ir lik­siu. Anksčiau, kai žiemą mane vaikydavosi vilkai, pavirsdavau vi lku ir bė­giodavau su gauja po keletą savaičių. Ir l ikau gyvas. Dabar irgi taip pasi­elgsiu, nes nebenoriu daugiau slapstytis pamiškėse ir žiemoti po išvarto­mis. Nebenoriu būti amžinai alkanas, nebenoriu būti nuolatinis taikinys strėlėms. Čia, Naujamiestyje, šilta ir apstu ėdesio. Galima uždirbti, ir čia retai šaudo vieni į kitus iš lankų. Naujamiestis - tai vilkų gauja. Prisijung­siu prie šios gaujos ir l iksiu gyvas. Supranti?

Geraltas, kiek padelsęs, linktelėjo galvą. - Suteikėte, - tęsė dopleris, išsišiepdamas begėdiška Vėdryno šypsena,

- kuklią galimybę asimiliuotis nykštukams, žemuliams, netgi elfams. K u o aš blogesnis? Kodėl man atimta ši teisė? Ką turiu padaryti, kad galėčiau gyventi šiame mieste? Pavirsti ilgakoje elfe stirnos akimis ir šilko plau­kais? Ką? K u o elfe geresnė už mane? Tuo, kad, vos ją išvydę, imate ne­kantriai trypti , o mano išvaizda jus vemti verčia? Susikiškit į subinę to­kius argumentus. Aš ir taip išliksiu. Žinau kaip. V i l k u laksčiau, kaukiau ir pjoviausi su kitais dėl patelės. Dabar kaip Naujamiesčio gyventojas pre­kiausiu, iš vytelių pinsiu krepšius, elgetausiu arba vogsiu. Kaip vienas iš jūsų darysiu tą> ką visuomet daro jūsiškiai. Kas žino, gal net vesiu?

Raganius tylėjo. Telikas vėl pasitaisė liutnios diržą, nusigręžė ir patraukė išėjimo link.

Ėjo drąsiai, tačiau Geraltas matė, kaip įsitempė jo sprandas ir susikūprino pečiai, belaukiant, kada sušvilps ašmenys. Raganius įkišo kardą į makštis. Dopleris sustojo. Nežengęs žingsnio, atsigręžė.

- L ik sveikas, Geraltai, - tarė. - Ačiū tau. - L ik sveikas, D u d u , - atsakė raganius. - Sėkmės. Nusigręžęs, dopleris leidosi pilnos žmonių turgavietės pusėn smagiu,

l inksmu, nerūpestingu Vėdryno žingsniu. Taip, kaip Vėdrynas, smarkiai mosavo kaire ranka ir taip pat, kaip Vėdrynas, šiepė dantis visoms mergi­noms. Geraltas lėtai nusekė jį. Iš lėto.

Telikas nesustodamas čiupo liutnę, kiek sulėtino žingsnį, užgavo du

akordus, po ko grakščiai ėmė skambinti žinomą Geraltui melodiją. Šiek tiek atlošęs galvą, uždainavo.

Visa i kaip Vėdrynas.

- Vėl pavasaris dainą dainuoja, Bunda žemė po speigo nakties. Ir taip bus, kol širdyse liepsnoja Amžinoji ugnis mūs vilties.

- Pakartok tai Vėdrynui, jeigu atsiminsi, - sušuko dopleris. - Ir pasa­kyk, kad "Žiema" - niekam tikęs pavadinimas. Ta baladė turi vadintis "Amžinoji ugnis" . L i k sveikas, raganiau!

- E i ! - staiga pasigirdo. - Fazane! Telikas nustebęs atsigręžė. Iš už prekydėžės pasirodė Vespulė, smar­

kiai banguodama krūtine ir gręždama jį p iktu žvilgsniu. - Mergų dairaisi, sukčiau? - sušnypštė alsuodama vis pakil iau. - Da i ­

nuškas dainuoji , niekše? Telikas nusivožė kepurėlę ir nusilenkė, šypsodamasis plačia, su nie­

kuo nesupainiojama Vėdryno šypsena. - Vespule, brangioji mano, - tarė kuo meil iausiai . - Neapsakomai

džiaugiuosi tave išvydęs. Atleisk man, saldžioji mano. Skolingas tau esu... - Esi, esi, - garsiai nutraukė jį Vespulė. - Ir tuojau sumokėsi! Še tau! Didžiulė vario keptuvė blykstelėjo saulėje ir, gil iai , sodriai suskambu­

si, įsirėžė doplerio galvon. Telikas, nutaisęs neapsakomai kvailą išraišką, susvyravo ir nugriuvo, išskėtęs rankas į šalis, o jo veidas staiga ėmė keis­tis, lietis ir tapo iš viso į nieką nebepanašus. Tai pamatęs, raganius puolė prie jo. Bėgdamas nuplėšė nuo prekydėžės didelį kilimą. Patiesęs kilimą ant žemės, dviem spyriais užritino ant jo doplerį ir skubomis, tačiau ankš­tai, suvyniojo.

Atsisėdęs ant ryšulio, nubraukė rankove nuo kaktos prakaitą. Vespulė, spausdama rankoje keptuvės kotą, piktai žvelgė į jį, o žioplių

būrys aplink vis didėjo. - Jis serga, - tarė raganius ir prisiversdamas nusišypsojo. - Tai tik jo la­

bui . Nesigrūskite, gerieji žmonės, vargšeliui ir taip trūksta oro. - Girdėjote? - ramiai, tačiau skambiai paklausė Chapelė, staiga prasi­

brovęs per minią. - Prašau čia nesibūriuoti! Prašau išsiskirstyti! Sambūriai uždrausti. Už juos baudžiama pinigine bauda!

Žiopliai akimirksniu pabiro į šalis. Staiga visi išvydo Vėdryną, sparčiu žingsniu artėjantį ir skambinantį l iutnia. Tai pamačiusi, Vespulė siaubin­gai sukliko, metė keptuvę ir pasileido bėgti per aikštę.

- Kas jai atsitiko? - paklausė Vėdrynas. - Velnią pamatė? Geraltas atsitiesė nuo ryšulio, kuris ėmė nežymiai judėti. Chapelė pa­

lengva artėjo. Buvo vienas. Jo asmens sargybinių niekur nesimatė. - Jumis dėtas, neičiau artyn, - tyliai tarė Geraltas. - Tikrai neičiau.

- Iš tikro? - suspaudė siauras lūpas Chapelė, šaltai žvelgdamas į jį. - Jumis dėtas, pone Chapelė, apsimesčiau, kad nieko nemačiau. - Taip, tikriausiai, - tarė Chapelė. - Tik kad aš nesu tavimi. Iš už palapinės išbėgo prakaituotas, uždusęs Daintis Biberveldtas. Iš­

vydęs Chapelę, jis sustojo, susidėjo rankas už nugaros ir ėmė švilpauti, apsimesdamas besigrožįs svirno stogu.

Chapelė priėjo prie Geralto. Raganius nepajudėjo, tik primerkė akis. Akimirką jiedu žvelgė vienas į kitą, po to Chapelė pasilenkė prie ryšulio, i - D u d u , - tarė jis, iš susukto ki l imo styrantiems, keistai deformuo­tiems Vėdryno rantytos ožio odos batams. - Kopijuok Biberveldtą! Grei­čiau!

- Ką!? - suriko Daintis, nustojęs spoksoti į svirną. - Kaip? - Tyliau, - tarė Chapelė. - N a , D u d u , kaip ten? - Jau, - pasigirdo iš ki l imo duslus stenėjimas. - Jau... Tuoj... Styrantys iš ryšulio ožio odos batai išskydo, susiliejo ir virto basomis,

gauruotomis žemulio pėdomis. - Išlįsk, D u d u , - tarė Chapelė. - O tu, Dainti , tylėk. Žmonėms juk vis i

žemuliai vienodi. Tiesa? Daintis kažką neaiškiai sumurmėjo. Geraltas, vis dar primerkęs akis,

įtariai žiūrėjo į Chapelę. Vietininkas gi išsitiesė, apsižvalgė aplink, bet tuo metu iš pačių atkakliausių žioplių beliko vien tolumoje tylantis medpa-džių tapsėjimas.

Daintis Biberveldtas Antrasis, dar kiek pasimuistęs, išriedėjo iš ryšu­lio, nusičiaudėjęs atsisėdo, pasitrynė akis ir nosį. Vėdrynas, pritūpęs ant netoliese gulėjusios dėžės ir nutaisęs žmogaus, ne itin susidomėjusio tuo, kas vyksta, išraišką, cimbino liutnios stygomis.

- Kas čia toks, Dainti, kaip manai? - švelniai paklausė Chapelė. - Labai į tave panašus, ar ne?

- Tai mano pusbrolis, - skubiai tarė žemulis ir išsišiepė. - Labai artimas giminaitis. D u d u Biberveldtas iš Rūgčių Pievos, verslo išminčius. Kaip tik nutariau...

- Taip, Dainti? - Nutariau jį skirti savo tarpininku prekybai Naujamiestyje. Ką pasa­

kysi , pusbroli? - A k , dėkoju, pusbroli, - plačiai nusišypsojo labai artimas giminaitis,

Biberveldtų klano pasididžiavimas, verslo išminčius. Chapelė irgi nusi­šypsojo.

- Išsipildė tavo svajonė? - sumurmėjo Geraltas. - Gyvent i mieste? Ir ką gi gero jūs randate šiame mieste, Dudu. . . ir tu, Chapelė?

- Pagyventum viržynuose, - sumurmėjo atsakydamas Chapelė, - pasi­maitintum šaknimis, pamirktum ir pašaltum, tuomet suprastum. Mes ir­gi esame šio to verti, Geraltai. Mes ne blogesni už jus.

- Ne, - linktelėjo galvą Geraltas. - Ne blogesni. Būna netgi taip, kad ir geresni. Kas nutiko tikrajam Chapelei?

- Jį ištiko smūgis, - sušnibždėjo Chapelė Antrasis. - Jau kokie du mė­nesiai. Apopleksi ja . Tebūnie jam lengva žemelė, ir Amžinoji Ugnis jam tešviečia. Taip jau nutiko, kad tuo metu buvau netoliese... Niekas ir nepa­stebėjo... Geraltai? Tikriausiai nemėginsi...

- Ko nepastebėjo? - paklausė raganius abejinga veido išraiška. - Dėkoju, - sumurmėjo Chapelė. - Jūsų čia yra ir daugiau? - A r g i tai svarbu? - Ne, - sutiko raganius. - Nesvarbu. Iš už vežimų ir prekydėžių iššoko ir tursendama pribėgo dviejų uo­

lekčių dydžio figūrėlė lopytais triušio kailinukais, su žalia kepure ant gal­vos.

- Pone Biberveldtai, - sušnopavo nykštukas ir aiktelėjęs užsikirto, žvalgydamasis tai į vieną žemulį, tai į kitą.

- Manau, mažyli, - tarė Daintis, - jog nori kreiptis į mano pusbrolį D u -du Biberveldtą. Kalbėk. Kalbėk. Tai jis.

- Rūgštinis praneša, kad viskas parduota, - tarė nykštukas ir plačiai nusišypsojo, rodydamas smailius dantukus. - Po keturias kronas už vie­netą.

- Atrodo , jau žinau, apie ką kalbama, - tarė Daintis. - Gaila , kad čia nėra Vivaldžio. Tas tuojau pat pelną suskaičiuotų.

- Jeigu leisi, pusbroli , - atsiliepė Telikas Lungrevinkas Letortas, pra­varde Penstokas, bičiuliams D u d u , o visam Naujamiesčiui - gausios B i -berveldtų šeimos narys, - aš suskaičiuosiu. Turiu puikią atmintį skaičiams. Kaip ir kitiems dalykams.

- Prašau, - nusilenkė Daintis. - Prašau, pusbroli . - Išlaidos, - suraukė kaktą dopleris, - buvo nedidelės. Aštuoniolika už

aliejų, aštuoni penkiasdešimt už žuvų taukus, hmm.. . Viskas kartu, įskai­tant ir virvutę, yra keturiasdešimt penkios kronos. Pardavus gauta: šeši šimtai po keturias kronas... arba du tūkstančiai keturi šimtai. Ir niekam nė grašio, nes be tarpininkų...

- Prašau nepamiršti mokesčių, - priminė Chapelė Antrasis. - Prašau nepamiršti, kad prieš jus stovi miesto valdžios ir šventyklos atstovas, k u ­ris rimtai bei sąžiningai dirba savo darbą.

- N u o mokesčių atleista, - pranešė D u d u Biberveldtas. - Nes ši preky­ba vyko šventais tikslais.

- A ? - Sumaišyti tam tikromis dalimis žuvų taukai, vaškas ir aliejus, nuda­

žytas trupučiu karmino, - paaiškino dopleris, - buvo supilti į molio dube­nėlius ir į kiekvieną įmerkta po galiuką virvutės. Uždegta virvutė dega gražia, raudona liepsna. Dega i lgai ir beveik nedvokia. Amžinoji Ugnis . Žyniams reikėjo visą laiką degančios liepsnos ant Amžinosios Ugnies alto­riaus. Jau nebereikia.

- Velniai griebtų... - suniurnėjo Chapelė. - Tiesa... Tikrai reikėjo... D u -

du, tu genialus. - Iš motinos paveldėjau, - kukl iai atsakė Telikas. - Ogi tikrai, panašus kaip iš akies trauktas, - patvirtino Daintis. - Tik

pažvelkit į tas išmintingas akis. Tikra Begonija Biberveldt, mano mylima teta.

- Geraltai, - sudejavo Vėdrynas. - Jis per tris dienas uždirbo daugiau, nei aš dainuodamas per visą gyvenimą!

- Tavimi dėtas, - rimtai tarė raganius, - mesčiau dainavęs ir užsiimčiau prekyba. Paklausk jį, gal priims tave mokiniu.

- Raganiau, - truktelėjo jį už rankovės Telikas. - Pasakyk, kaip galė­čiau tau... atsidėkoti...

- Dvidešimt d v i kronos. - K ą ? - Naujai striukei. Pažiūrėk, kas iš manosios beliko. - Žinote, ką? - suriko staiga Vėdrynas. - Eikime vis i į paleistuvystės

namus! Į "Rojaus ganyklas"! Biberveldtai moka! - O žemulius ar įleis? - susirūpino Daintis. - Tegul tik pabando neįleisti, - nutaisė rūsčią miną Chapelė. - Tegul

tik pabando. Tuojau apkaltinsiu tą visą jų viešnamį erezija. - N a , - sušuko Vėdrynas. - Tuomet tvarkelė. Geraltai? Eini? Raganius tyliai nusijuokė. - O žinai ką, Vėdryne, - tarė jis, - su malonumu.

TRUPUTIS PASIAUKOJIMO

I

Undinėlė i k i pusės išniro iš vandens ir staiga ėmė smarkiai plakti del­nais per jo paviršių. Geraltas nusprendė, kad jos krūtys labai dailios, tie­siog tobulos. Įspūdį gadino vien spalva - speneliai buvo tamsiai žali, o au­reolės aplink juos tik šiek tiek šviesesnės. V i k r i a i užšokusi ant kylančios bangos, undinėlė grakščiai išsilenkė, papurtė šlapius šviesiai žalius plau­kus ir melodingai uždainavo.

- Ką? - persisvėrė per kogo bortą kunigaikštis. - Ką ji kalba? - Atsisako, - tarė Geraltas. - Tvirtina, jog nenori. - Ar išvertei, kad ją myliu? Kad savo gyvenimo be jos neįsivaizduoju?

K a d noriu ją vesti? K a d tiktai j i , jokia kita? , - Išverčiau. - Ir ką? - Ir nieko. - Tai pakartok. Raganius palietė pirštais lūpas ir paleido virpančią trelę. Sunkiai pa­

rinkdamas žodžius bei melodiją, pradėjo versti kunigaikščio prisipažini­mus.

Undinėlė, aukštielninka atsigulusi vandenyje, nutraukė Geraltą. - Neversk, nevarki, - uždainavo j i . - Supratau. Jo veido išraiška visuo­

met tampa tokia kvaila, kai sako, kad mane myl i . Ką nors konkretaus pa­sakė?

- Ne per daugiausia. - Gaila, - undinėlė suspurdėjo vandenyje ir nėrė gelmėn labai išsilen­

kusi ir plakdama jūros putas dvišaku peleku, primenančiu kraujažuvės plaukmenį.

- Ką? Ką ji pasakė? - paklausė kunigaikštis. - Sakė: "Gai la " . - Ko gaila? Ką reiškia "gaila"? - Kiek supratau, atsisakymą. - M a n neatsisakoma! - suriko kunigaikštis, prieštaraudamas akivaiz­

džiai tiesai. - Pone, - sumurmėjo kogo kapitonas, prieidamas prie jų. - Tinklai pa­

ruošti, tereikia užmesti... ir bus jūsų... - Nepatariu, - tyliai tarė Geraltas. - Ji ne viena. Vandenyje jų yra dau­

giau, o gelmėje po mumis gali būti krakenas.

Kapitonas sudrebėjo, išblyško ir beprasmiu judesiu abiem rankom stvėrėsi savojo užpakalio.

- K r a . . . krakenas? - Krakenas, - patvirtino raganius. - Nepatariu juokauti su tinklais. Pa­

kaks jai riktelėti, kaip iš šitos geldos beliks plaukiojančių lentų krūva, o mus prigirdys it kačiukus. Beje, Agloval i , nuspręsk, ar tu nori ją vesti, ar t inklu sugavęs, statinėje laikyti?

- M y l i u ją, - tarė Aglovalis tvirtai. - N o r i u , kad ji taptų mano žmona. Bet tam privalo turėti kojas, o ne žvynuotą uodegą. Ir tas yra įmanoma, nes už du svarus nuostabių perlų pirkau magišką eliksyrą, su garantija. Išgers, ir jai išaugs kojytės. Tik truputėlį pakentės - tris dienas, ne ilgiau. Kviesk ją, raganiau, ir dar kartą viską išdėstyk.

- Du kartus jau dėsčiau. Atsakė, kad jokiu būdu nesutiksianti. Tačiau pridūrė pažįstanti jūrų burtininkę, vandenę, kur i pasiruošusi užkeikimu tavo kojas paversti elegantiška uodega. Be skausmo.

- Ji tikriausiai iš proto išsikraustė! K a d aš su žuvies uodega būčiau? Niekados! Kviesk ją, Geraltai!

Raganius smarkiai persisvėrė per bortą. Jo šešėlyje vanduo buvo žalias ir atrodė tirštas it drebučiai. Saukti nereikėjo. Undinėlė staiga išnėrė pa­viršiun purslodama vandenį. Akimirką tarsi stovėjo ant uodegos, po to nuslydo banga, apvirto aukštielninka, dosniai rodydama visas savo gro­žybes. Geraltas nurijo seilę.

- E i , jūs, - uždainavo undinėlė. - Ar dar ilgai galvosite? M a n oda su­trūkinės nuo saulės! Baltaplauki, paklausk jo, ar sutinka.

- Nesutinka, - sudainavo raganius. - Sh'enaze, suprask, jis negali turė­ti uodegos, jis negali gyventi po vandeniu. Tu gali kvėpuoti oru, o jis po vandeniu - visiškai ne!

- Žinojau! - plonai suspiegė undinėlė. - Žinojau! Išsisukinėjimai, kvail i , naivūs išsisukinėjimai. Pasiaukojimo - nė už skatiką! Kas myl i , tas auko­jasi! Aš dėl jo aukojaus, kasdien dėl jo ant uolų iššliauždavau, žvynus ant užpakalio nutryniau, peleką susidraskiau, peršalau dėl jo! O jis nenori dėl manęs paaukoti -tų savo dviejų bjaurių strampgalių? Mylėti - tai ne vien imti , reikia mokėti kai ko atsisakyti, aukotis! Pakartok jam!

- Sh'enaze! - sušuko Geraltas. - N e g i nesupranti? Jis negali gyventi vandenyje!

- Nenoriu girdėti kvailų atsikalbinėjimų! Jis man. . . jis man irgi patin­ka ir su juo norėčiau susilaukti mailiaus, tik kaip, jeigu jis bus be pienių? K u r jam ikrus turėsiu leisti, ką? Į kepurę?

- Ką ji kalba? - sušuko kunigaikštis. - Geraltai! Ne tam tave čionai at­sivežiau, kad su ja plepėtum, bet...

- Laikosi savo. Labai įpykusi. - Duoki t šen tuos savo tinklus! - subliuvo Agloval is . - Palaikysiu ją

mėnesį baseine, tai . . . - O tokio nenori? - atsakydamas suriko kapitonas, sulenkta ties alkūne

ranka rodydamas, kokio. - Po mumis krakenas gali būti! Matėte kada nors krakeną, ponuli? Šokit vandenin, jeigu jau taip knieti, ir rankomis ją gau­dykit! Aš nesikišiu. Šitas kogas mane maitina!

- Iš mano malonės maitiniesi, niekše! Duok čionai tinklus, nes liepsiu tave pakarti!

- Pabučiuoki! jūs šuniui į subinę! Šiame koge mano valia, ne jūsų! - Nut i lk i t ! A b u ! - piktai suriko Geraltas. - Ji kažką kalba. Tai sunki

tarmė, turiu susikaupti! - M a n jau gana! - dainingai rėkė Sh'enazė. - Išalkt suspėjau! N a , bal­

taplauki, tegul jis sprendžia, tegul sprendžia tuojau pat. Viena jam pakar­tok: nebenoriu, kad iš manęs šaipytųsi ir daugiau neprasidėsiu su juo, jei­gu ir toliau atrodys kaip jūros žvaigždė su keturiais čiuptuvais. Pakartok jam, kad žaidimams, kuriuos jis man siūlo žaisti ant uolų, aš turiu drau­gių, šitą daug geriau darančių! Manau, jog tai nesubrendėlių užsiėmimas, tinkamas nebent vaikams, dar nekeitusiems žvynų. Aš esu normali, svei­ka undinė...

- Sh'enazė... - Nepertrauk manęs! Dar nebaigiau! Esu sveika, normali ir subrendu­

si nerštui, o jis, jeigu iš tiesų manęs trokšta, privalo turėti uodegą, plauk-menį ir viską kaip normalus tritonas. Ki ta ip nebenoriu daugiau apie jį girdėti!

Geraltas skubiai vertė, stengdamasis nebūti vulgarus, tačiau jam ne it in pavyko. Kunigaikštis paraudo, bjauriai nusikeikė.

- Begėdė mergšė! - suriko. - Šaltakūnė skumbrė! Ešerį tegul sau susi­randa!

- Ką jis pasakė? - susidomėjo Sh'enazė, plaukdama artyn. - Kad nenori turėti uodegos! - Tai pasakyk jam... Pasakyk, jog l i n k i u jam, kad perdžiūtų! - Ką ji pasakė? - Palinkėjo, - išvertė raganius, - kad tu nuskęstum.

II

- Ech, gaila, - tarė Vėdrynas, - kad negalėjau kartu su jumis plaukti . Ką padarysi, jūroje iškart apsivemiu, tad ir šnekėt apie tai nesinori. O ži­nai, kaip gyvas su undine nesu kalbėjęs. Gaila, kad tave šunes.

- Žinau aš tave, - tarė Geraltas, kraudamasis ryšulius, - vis tiek baladę parašysi.

- Be abejonės. Jau turiu porą posmų. Mano baladėje undinėlė pasiau­kos dėl princo, pakeis žuvies uodegą į dailias kojytes, bet už tai praras bal­są. Kunigaikštis išduos ją ir paliks, o ji mirs iš ilgesio, pavirs jūros puta, kai tik p i rmi saulės spinduliai . . .

- Kas patikės tokiomis nesąmonėmis?

- A r g i tai svarbu? - prunkštelėjo Vėdrynas. - Baladės rašomos ne tam, kad jomis tikėtų. Jos rašomos, kad sujaudintų. Bet ką čia su tavim kalbėti - tu nė velnio neišmanai. Geriau pasakyk, kiek tau Aglovalis sumokėjo?

- Nieko jis man nesumokėjo. Pareiškė, jog užduoties neįvykdžiau. K a d jis tikėjosi ko kito, o moka tik už atliktą darbą, ne už gerus ketini­mus.

Vėdrynas palingavo galvą, nusiėmė kepurėlę ir gailiai pažvelgė į raga­nių.

- Ar tai reiškia, kad ir vėl neturime pinigų? - Taip atrodo. Vėdrynas nutaisė dar liūdnesnį veidą. - Tai vis per mane, - sudejavo jis. - Tai vis mano kaltė. Geraltai, pyksti

ant manęs? Ne, raganius nepyko ant Vėdryno. Visiškai nepyko. Dėl to, kas jiems nutiko, kas įvyko, be jokios abejonės, kaltas buvo

Vėdrynas. Ne kas kitas, o Vėdrynas užsispyrė keliauti į šventę Keturiuose Klevuose. Šventės, kaip tvirtino poetas, rengiamos tam, kad patenkintų giliausius ir natūraliausius žmogaus poreikius. Bent retkarčiais, tvirtino dainius, žmogus turi susitikti su kitais žmonėmis ten, kur galima pasi­juokti bei padainuoti, ik i soties pris iryt i šašlykų ar pyragaičių, atsigerti alaus, paklausyti muzikos ir bešokant pagniaužyti prakaituotus mergų apvalumus. Jeigu kiekvienas žmogėnas užsinorėtų patenkinti bet kurį šių poreikių atskirai, priešokiais ir neorganizuotai, dėstė Vėdrynas, kiltų ne­įsivaizduojamas sąmyšis. Dėl to ir buvo sugalvotos įvairios šventės bei iš­kilmės. O jeigu jau yra šventės ar iškilmės, bent kartkartėmis privalu jose apsilankyti.

Geraltas nesiginčijo, nors jo gilių ir natūralių poreikių sąraše šventės buvo kažkur pačioje pabaigoje. Tačiau sutiko keliauti drauge su Vėdrynu, tikėdamasis tame žmonių knibždėlyne ką nors sužinoti apie jo laukiančią užduotį ar kitą kokį užsiėmimą - jau senokai niekas nebuvo nusamdęs Geralto, o pinigų atsargos pavojingai tirpą

Ir dėl Miškininkų užkabinėjimo raganius nepyko ant Vėdryno. Pats jautėsi šiek tiek kaltas - juk galėjo la iku įsikišti ir suturėti dainių. Taip nepasielgė, nes pats nekentė liūdnai pagarsėjusių Girios Sergėtojų, pra­mintų Miškininkais, tos savanorių draugijos, kur i vertėsi kaudamasi su nežmonėmis. Geraltas pats sukąsdavo dantis, klausydamasis jų pagyrų apie strėlių prismaigstytus, papjautus arba pakartus elfus, girinius bei lau­mes. Vėdrynas gi, beklajodamas su raganiumi ir įtikėjęs galįs l ikt i nenu­baustas, pranoko pats save. Sergėtojai iš pradžių nekreipė dėmesio į jo pa­tyčias, užkabinėjimus ir begėdiškas užuominas, sukeliančias audringą v i ­sa tai stebėjusių kaimiečių juoką. Tik tada, kai Vėdrynas sudainavo pas­kubomis sudėtą šlykštų bei užgaulų kupletą, besibaigiantį žodžiais: "Tas, kurs niekur nepritampa, Girių Sergėtoju tampa", - kilo triukšmas ir žiau-

rios visuotinės muštynės. Pašiūrė, kurioje vyko šokiai, supleškėjo i k i pa­matų. Tvarką daryti atskubėjo patarėjo Budibogo, praminto Plikšiumi, sargybos rinktinė, mat Keturi Klevai buvo jo žemėse. Miškininkus, Vėd­ryną ir Geraltą pripažino kaltus dėl visų nuostolių ir nusikaltimų, įskai­tant kažkokios rudaplaukės mažametės nebylės suvedžiojimą / mat, pasi­baigus incidentui, ją rado krūmuose už kluono, išraudusią ir kvailai besi­šypsančią, su i k i pažastų užplėštais naktiniais marškiniais. Laimė, patarė­jas Plikšius pažinojo Vėdryną, tad buvo apsiribota bauda, surijusia visutė­lius jų pinigus. Be to, jiems teko zovada lėkti iš Keturių Klevų, nes išguiti iš kaimo Miškininkai grasino atkeršysią. Aplinkiniuose miškuose visas jų būrys, daugiau nei keturiasdešimt vyrų, medžiojo undines. Geraltas netu­rėjo nė mažiausio noro iš pasalų gauti Miškininkų strėlę - pastarosios bu­vo dantytais tarsi harpūno antgaliais ir bjauriai žalodavo.'

Teko atsisakyti ankstesnio sumanymo apjoti visus kaimus, kuriuose raganius tikėjosi gausiąs kokio nors darbo. Vietoje to jiedu patraukė pajū-r in , į Bremervordą. Deja, išskyrus kunigaikščio Agloval io ir undinėlės Sh'enazės meilės intrigą, kurios laiminga pabaiga kėlė labai daug abejo­nių, kitokių užsakymų raganius nesulaukė. Jie jau "suvalgė" Geralto auk­so žiedą ir sagę su aleksandritu, kurią trubadūrui padovanojo viena dama iš gausaus jo sužadėtinių būrio. Buvo striuka. Tačiau net ir tada raganius nepyko ant Vėdryno.

- Ne, Vėdryne, - pasakė. - Nepykstu ant tavęs. Vėdrynas nepatikėjo, šitą patvirtindamas tylėjimu. Tylėdavo Vėdry­

nas retai. Paplekšnojęs žirgui per sprandą, jis nežinia kelintą kartą pasirau­sė nešuliuose. Geraltas žinojo, kad trubadūras nesuras ten nieko, ką gali­ma būtų paversti pinigais. Valgių kvapai, lengvo vėjelio atnešti nuo neto­liese dunksančio viensėdžio, darėsi nebepakenčiami.

- Meistre? - sušuko kažkas. - E i , meistre! - Klausau, - atsigręžė Geraltas. Iš greta sustojusio vežimaičio, pakin­

kyto dvejetu asilų, išsiropštė pilvotas, solidus vyriškis, avintis fetro batais ir apsigobęs sunkiomis vilkenomis.

- Eee... šitąjį, - kiek sutriko pilvočius, eidamas artyn. - Ne į jus, pone, kreipiausi . . . Į meistrą Vėdryną...

- Tai aš, - išdidžiai išsitiesė poetas, taisydamasis kepurėlę su gervės plunksna. - Ir ko gi jums reikia, gerasis žmogau?

- Žemai lenkiuosi, - tarė pilvočius. - Esu Drouhardas Teleris, kažkelin-tos kartos pirklys, čionykštės gildijos vyresnysis. Mano sūnus, Gaspardas, ruošiasi susižieduoti su Dalija, kogo kapitono Mestvino dukra.

- Cha, - tarė Vėdrynas, likdamas išdidžiai rimtas. - Sveikinu ir l inkiu laimės jaunajai porai. K u o galiu padėti? Gal kalbate apie pirmosios nak­ties teisę? Niekuomet neatsisakau.

- A? N e . . . šito... Vadinasi , sužadėtuvių iškilmės ir puota įvyks šian-dien vakare. Žmona manoji, kai tik gandas pasklido, kad jus, meistre,

Bremervordan atvykote, baigia mane gyvą suėsti... Nebūtų boba. K l a u ­syk, šneka vis, Teleri, parodykim visiems, kad ne prasčiokai esam, kad kultūrą ir meną gerbiam. Jog mūsų šventė skirta sielai, o ne tam, kad visi tik prisilaktų ir apsivemtų. Aš jai, kvailai bobai, sakau: kaipgi čia, juk nu-samdėm jau vieną dainių, ar negana? O ji skeryčiojasi - vieno per maža, kad oho-ho-ho, meistras Vėdrynas, čia tai bent, šitokia šlovė, bus kaimy­nams dyglys užpakalin kaip reikiant. Meistre, suteikite mums tą garbę... Dvidešimt penki taleriai grynais, simboliškai, savaime suprantama... Taip sakant, meną paremti. . .

- Ar mane ausys apgauna? - paklausė Vėdrynas, tęsdamas žodžius. -Aš, aš turėčiau būti antrasis dainius? Priedėlis prie kažkokio kito muzi ­kanto? Aš? Dar taip žemai nepuoliau, garbusis pone, kad kažkam akom­panuočiau!

Drouhardas paraudo. - Atleiskite, meistre, - sumikčiojo. - N e . . . tąjį maniau.. . Žmona čia...

Dovanokit . . . Suteikit garbę... - Vėdryne, - patyliukais sušnypštė Geraltas. - Neriesk nosies. M u m s

reikalingi tie keli skatikai. - Nemokyk manęs! - pašoko poetas. - Aš riečiu nosį? Ką tuomet kal­

bėti apie tave - tu gi vos ne kasdien atmeti pelningus pasiūlymus. Hirikos tu nežudai, mat baigia išmirti; spėkiuko - ne, nes nekenksmingas; nakti-nukės - ne, nes tokia meilutė; slibino - ne, nes kodeksas draudžia. Aš, įsi­vaizduok, irgi savigarbą turiu! Ir savo kodeksą!

- Vėdryne, prašau, sutik dėl manęs. Truputis pasiaukojimo, brolau, ne daugiau. Aš irgi pažadu nesipurtyti kitos užduoties, kad ir kokia pasitai­kytų. N a , Vėdryne...

Trubadūras, žiūrėdamas į žemę, pasikasė smakrą, padengtą šviesiais minkštais plaukeliais. Drouhardas, pražiojęs burną, prislinko arčiau.

- Meistre.. . Suteikit mums tą garbę. Žmona man nedovanos, kad jū­sų neįkalbėjau. N a . . . Tegul bus trisdešimt.

- Trisdešimt penki, - tvirtai tarė Vėdrynas. Nusišypsojęs Geraltas v i l ­tingai įtraukė į šnerves nuo viensėdžio sklindantį maisto kvapą.

- Sutinku, meistre, sutinku, - skubiai tarė Teleris Drouhardas. Taip skubiai, jog buvo aišku - duotų ir keturiasdešimt, jeigu prireiktų. - O da­bar... Jeigu norite nusipurtyti kelio dulkes ir pailsėti, mano namai - jūsų namai. Ir jus, pone... Kuo jūs vardu?

- Geraltas iš Rivijos. - Ir jus, pone, taip pat kviečiu, savaime suprantama. Užkąsti ko nors,

išgerti... - Ką gi , mielai, - sutiko Vėdrynas. - Rodykit kelią, brangusis pone

Drouhardai. O tarp mūsų kalbant, kas tas antrasis dainius? - Kilmingoji panelė Esė Daven.

III

Geraltas dar kartą rankove patrynė sidabro kniedės bei diržo sagtį, pirštais suglostė švariu dirželiu perrištus plaukus ir, patrindamas vieną au­lą į kitą, nusivalė batus.

- Vėdryne? - Aha? - dainius išlygino prie kepurėlės prisegtą gervės plunksną, pa­

tampęs pasitaisė palaidinę. A b u visą pusdienį valėsi drabužius, stengda­miesi kuo padoriau atrodyti. - Ką, Geraltai?

- Pasistenk elgtis taip, kad mus išmestų po vakarienės, o ne prieš. - Turbūt juokauji, - pasipiktino poetas. - Verčiau rūpinkis savimi. E i ­

nam? - Einam. Girdi? Kažkas dainuoja. Moteris. - Tik dabar išgirdai? Tai Esė Daven, praminta Akele. Ką, niekados ne­

si sutikęs moters trubadūro? Tiesa, pamiršau, tu aplenki vietas, kur klesti menas. Akelė - gabi poetė bei dainininkė, turinti, aišku, ir ydų, tarp kurių įžūlumas, kaip girdžiu, nėra pati menkiausia. Tai, ką ji šiuo metu dainuo­ja, yra mano sukurta baladė. Tuoj tarsiu jai keletą tokių žodelių, kad apsi­ašaros, akiplėša!

- Pasigailėk jos, Vėdryne. Šeimynykščiai išmes mus lauk. - Nesikišk. Tai profesiniai reikalai. Einam. - Vėdryne? - A ? - Kodėl Akelė? - Pamatysi. Iškilmės vyko didžiuliame sandėlyje, iš kurio buvo išneštos statinės su

silkėmis ir žuvų taukais. Kvapą - nors nelabai sėkmingai - slopino kur pa­kl iuvo iškabinėtos amalo bei viržių puokštelės, perrištos spalvotais kaspi­nėliais. Tai šen, tai ten, kaip įprasta, karojo ir česnakų virtinės vampy­rams atbaidyti. Stalai ir suolai, nustumti į pasienius, buvo užtiesti balta drobe, o kampe kėpsojo greitomis suręsta didžiulė krosnis mėsai kepti . Buvo ankšta, tačiau ne i t in triukšminga. Koks pusšimtis įvairaus luomo ir įvairių profesijų žmonių, spuoguotas sužadėtinis ir nenuleidžianti nuo jo akių sužadėtinė, susikaupę tylomis klausėsi skambios bei melodingos ba­ladės, kurią dainavo mergina, v i lk in t i kukl ia žydra suknute, sėdinti ant pakylos su atremta į kelį liutnia. Lieknutei merginai negalėjo būti daugiau kaip aštuoniolika. Jos i lg i purūs plaukai - tamsaus aukso spalvos. K a i jie­du įėjo, mergina baigė dainuoti , linktelėjo galvą, dėkodama už garsius plojimus krestelėjo plaukus.

- Sveiki , meistre, sveiki , - šventiškai pasipuošęs Drouhardas v ikr ia i prišoko prie jų, nutempė į sandėlio vidurį. - Ir jūs sveikas atvykęs, pone Gerardai . . . Didelė garbė... Taip . . . Leiskite. . . Garbiosios ponios, garbūs ponai! Štai svečias mūs garbingasis, kurs garbę mums suteikė ir pagerbė

mus.. . Meistras Vėdrynas, garsusis dainininkas ir eil iapliur. . . poetas, va­dinas, didele garbe mus pagerbė... Mes gerbtinai pagerbti, tad.. .

Pasigirdo šūksmai ir plojimai. Pačiu la iku, nes jau rodės, kad Drou­hardas mirtinai nusigerbs ir nusimikčios. Vėdrynas, paraudęs nuo pagy­rų, nutaisė išdidų veidą ir atsainiai nusilenkė, po to pamojavo ranka ant i l ­go suolo, lyg vištos ant laktos, sutūpusioms merginoms, apsuptoms pagy­venusių matronų. Merginos sėdėjo it sustingusios, todėl atrodė, tarytum jas kas priklijavo prie suolo stalių klijais ar kitu ne mažiau veiksmingu l i -palu. Visos it viena buvo išsižiojusios ir laikė sudėjusios rankas ant mėš­lungiškai suspaustų kelių.

- O dabar, - sušuko Drouhardas, - čiupkit, bičiuliai, alaus ir užkandos! Prašom, prašom! Kuo turtingi . . .

Mergina žydra suknute prasispraudė pro minią, kuri , tarsi jūros ban­ga, plūstelėjo valgiais nukrautų stalų link.

- Sveikas, Vėdryne, - tarė ji . Posakis "akys tarsi žvaigždės" Geraltui buvo banalus ir nuvalkiotas.

Ypač nuo tada, kai jis ėmė klajoti su Vėdrynu, nes trubadūras šį kompli­mentą svaidė į kairę ir į dešinę, beveik visada nepelnytai. Tačiau išvydęs Esę Daven, bet kas, netgi toks nejautrus poezijai kaip raganius, būtų turė­jęs pripažinti šio palyginimo taiklumą. Mielame ir simpatiškame, tačiau niekuo ypatingu neišsiskiriančiame veidelyje degė didžiulė, graži, tamsiai mėlynai žėrinti akis, kaipmat prikaustanti žvilgsnį. Antrąją Esės Daven akį dengė auksaspalvė garbana, krintanti ant skruosto. Šią garbaną Esė kartkartėmis atmesdavo į šalį, kresteldama galvą ar pūstelėdama plaukus. Tuomet paaiškėdavo, jog antroji Akelės akelė niekuo nenusileidžia pirma­jai.

- Sveika, Akele, - perkreipęs lupas tarė Vėdrynas. - Gražią baladę ką tik dainavai. Repertuaras daug geresnis. Visuomet sakydavau: jei nemoki rašyti eilių, reikia pasiskolinti svetimas. Daug jų nugvelbei?

- Keletą, - tuoj pat atšovė Esė Daven ir nusišypsojo, rodydama baltus dantukus. - Dvejetą ar trejetą. Norėjau daugiau, bet nepavyko. Klaikus veblenimas, o melodijos, nors mielos, nepretenzingos ir paprastos, vos nepasakiau - primityvios, nėra tas, ko laukia mano klausytojai. Ga l ką nors nauja parašei, Vėdryne? Kažkodėl negirdėjau.

- Nieko nuostabaus, - atsiduso dainius. - Mano baladės dainuojamos ten, kur kviečiami vien talentai ir įžymybės, o tu juk ten nesilankai.

Esė lengvai paraudo ir pūstelėjo garbaną. - Tikrai, - tarė. - Viešnamiuose nesilankiau, jie mane slegia. Užjaučiu

tave, jog esi priverstas dainuoti tokiose vietose. Ką padarysi, taip jau yra. Talento neturėdamas, nebūsi it in išrankus publikai .

Dabar skaisčiai paraudo Vėdrynas. O Akelė džiaugsmingai nusijuokė, staiga rankomis apsivijo jo kaklą ir skambiai pabučiavo skruostan. Raga­nius nustebo, tačiau ne i t in. Vargu ar galima buvo tikėtis, jog Vėdryno amato sesės elgesys bus labiau nuspėjamas, nei jo paties.

- Vėdryne, tu senas skalambintojau, - tarė Esė, vis dar nepaleisdama dainiaus kaklo. - Džiaugiuosi vėl tave matydama, sveiką ir pilno proto.

- Ech, Lėlyte, - Vėdrynas čiupo merginą per liemenį, pakėlė ir apsuko aplinkui, net suknutė suplazdėjo. - Buvai nuostabi, prisiekiu dievais. Se­niai jau negirdėjau taip dail iai pasakytų piktų žodžių. Bariesi dar žavin-giau, nei dainuoji! O atrodai tiesiog stebuklingai!

- Kiek kartų tavęs, Vėdryne, prašiau, - Esė pūstelėjo garbaną ir dėbte­lėjo viena akele į Geraltą, - kad manęs nevadintum lėlyte. Be to, jau galė­tum pristatyti savo draugą. Kaip matau, mūsų brolijai jis nepriklauso.

- Sergėkit, dievai, - nusijuokė trubadūras. - Jis, Lėlyte, neturi nei bal­so, nei klausos, o surimuoti tesugebėtų gal tik "subinė" ir "naginė". Tai ra­ganių cecho atstovas, Geraltas iš Rivijos. Eikš arčiau, Geraltai, pabučiuok Akelei rankelę.

Raganius prisl inko, nelabai išmanydamas, kaip toliau elgtis. Ranką, paprastai į žiedą, buvo įprasta bučiuoti vien tik kilmingoms damoms, pra­dedant kunigaikštiene, o bučiuojant - pr ivalu priklaupti . Bučiuoti ranką žemesnio luomo moteriai, čia, Pietuose, buvo nepadoru bei pernelyg ero­tiška, tinkama tik įsimylėjėliams.

Akelė akimirksniu išsklaidė jo abejones: noriai ir aukštai ištiesė plaš­taką su žemyn nuleistais pirštais. Tad raganius negrabiai nustvėrė ją ir prilipdė bučinį. Esė, vis nenuleisdama nuo jo savo dailios akelės, paraudo.

- Geraltas iš Rivijos, - tarė mergina. - Ne bet kokioj draugijoj sukiojies, Vėdryne.

- Labai malonu, - sumurmėjo raganius, čia pat suvokęs, kad savo iš­kalba prilygsta Drouhardui . - Ponia. . . .

- Po velnių, - prunkštelėjo Vėdrynas. - Neglumink Akelės miksėda­mas ir tituluodamas. Ji vardu Esė, tu - Geraltas. Pristatymas baigtas. Pa­kalbėkime dalykiškai, Lėlyte.

- Jeigu dar kartą pavadinsi mane lėlyte, gausi ausin. Apie kokius daly­kus žadi kalbėti?

- Reikia sutarti, kaip dainuosim. Aš siūlau paeiliui, po keletą baladžių. K a d būtų įspūdingiau. Suprantama, kiekvienas dainuos savo balades.

- Tebūnie. - Kiek tau moka Drouhardas? - Ne tavo reikalas. Kuris pradėsim? - Tu . - Sutinku. E i , pažvelkite, kas mus teikėsi aplankyti . Jo aukštenybė

kunigaikštis Aglovalis ! Kaip tik tarpduryje, matot? - Che, che, - apsidžiaugė Vėdrynas. - Gerėja publikos kokybė. Nors ,

kita vertus, nėra ko per daug iš jo tikėtis. Tai šykštuolis. Geraltas gali pa­tvirtinti . Čionykštis kunigaikštis velniškai nemėgsta mokėti. Nusamdyt i nusamdo. Tik vangiai už darbą atsiskaito.

- Šį tą girdėjau. - Tebežiūrėdama į Geraltą, Esė atmetė garbaną nuo skruosto. - Garsioji Sh'enazė, tiesa?

Aglovalis lengvu galvos linktelėjimu atsakė į abipus durų dviem eilė-

mis išsirikiavusių, žemai besilankstančių svečių pasveikinimus, beveik tuoj pat priėjo prie Drouhardo ir nusitempė jį į kampą, tuo parodydamas, jog nelaukia dėmesio ir pagarbos pareiškimų salės viduryje. Geraltas ste­bėjo juos akies krašteliu. Šie kalbėjosi tyliai, bet buvo matyti, kad abu jau­dinasi. Drouhardas kas antras žodis braukė rankove nuo kaktos prakaitą, kraipė galvą, kasėsi sprandą. Pirklys klausinėjo, o niūrus ir apsiniaukęs kunigaikštis atsakinėjo vien pečių trūkčiojimu.

- Kunigaikštis atrodo susirūpinęs, - tyliai tarė Esė, pasislinkdama prie Geralto. - Nejau vėl širdies reikalai? Šįryt įvykęs nesusipratimas su garsiąja undinėle? Ką, raganiau?

- Galbūt, - šnairai pažvelgė į poetę Geraltas, nustebintas jos klausimo ir nelauktai pats ant savęs dėl to supykęs. - Ką gi , kiekvienas turi kokių nors asmeninių rūpesčių, tačiau ne kiekvienas mėgsta, kad apie jo bėdas dainuotų turguje.

Akelė lengvai pablyško, nupūtė garbaną ir iššaukiančiai pažvelgė į jį. - Atsakyk, - ketinai mane įžeisti ar tik įskaudinti? - N e i viena, nei kita. Norėjau vien užbėgti už akių klausimams apie

Agloval io bėdas su undinėle. Klausimams, į kuriuos neturiu teisės atsaki­nėti.

- Suprantu, - dai l i Esės Daven akis kiek susiaurėjo. - Nebevarginsiu tavęs tokiais dalykais. Nebeklausinėsiu to, ką ketinau klausti, manydama, jog tai - malonaus pokalbio pradžia. Ką gi, dabar šito pašnekesio nebebus, tad gali nebesibaiminti, kad jo atgarsiai skambės kokioje nors mugėje. Bu­vo labai malonu.

Nusigręžusi Akelė skubiai nuėjo prie stalų, kur tuojau pat buvo pa­garbiai sutikta. Vėdrynas pamindžikavo vietoje ir reikšmingai krenkštelė­jo.

- Nepasakyčiau, jog buvai jai ypatingai malonus, Geraltai. - Kvailystė, - sutiko raganius. - Iš tikrųjų įžeidžiau ją visiškai be prie­

žasties. Gal eiti iš paskos ir atsiprašyti? - Pamiršk, - tarė dainius ir iškilmingai pridūrė: - Niekada nebūna ant­

ros progos padaryti pirmą įspūdį. Geriau eiva, išgersime alaus. Alaus išgerti jie nespėjo. Per įsiplepėjusių miestelėnų būrį prie jų pra­

sibrovė Drouhardas. - Pone Geraltai, - tarė šeimininkas. - Prašau čionai. Jo aukštenybė nori

su jumis pasikalbėti. - Einu. - Geraltai, - čiupo jį už rankovės Vėdrynas. - Nepamiršk. - Ko? - Žadėjai imtis bet kokios užduoties be atsikalbinėjimų. Laikykis tad

savo žodžio. Kaip ten sakei? Truputis pasiaukojimo? - Gerai, Vėdryne. Tačiau iš kur žinai, kad Agloval is . . . - Užuodžiu. Atsimink, Geraltai. - Gerai, Vėdryne.

Jiedu su Drouhardu nuėjo salės kampan, atokiau nuo svečių. Aglovalis sėdėjo už žemo stalo. Salimais kiurksojo puošniai apsirengęs įdegęs juo­dabarzdis. Jo Geraltas anksčiau nepastebėjo.

- Štai ir vėl susitinkam, raganiau, - pradėjo kunigaikštis. - Nors dar šiandien rytą prisiekiau, kad nebenoriu tavęs daugiau matyti. Bet kito ra­ganiaus po ranka neturiu, tad esu priverstas tenkintis tavimi. Susipažink su Zelestu, mano patikėtiniu ir ūkvedžiu, vadovaujančiu perlų rinkėjams. Kalbėk, Zelestai.

- Šiandien rytą, - tyliai prakalbo įdegęs vyriškis, - sumaniau pasiųsti perlų žvejus toliau nei įprastai. Viena valtis nuplaukė į vakarus, už iškyšu­lio, Slibino Ilčių link.

- Slibino Iltys, - įsiterpė Aglovalis, - tai du dideli vulkaniniai rifai išky­šulio pakrašty. Matomi ir nuo mūsų pakrantės.

- Taigi, - patvirtino Zelestas. - Paprastai ton vieton neplaukdavom -ten sūkuriai, akmenys, todėl nardyti pavojinga. Tačiau pakraščiuose perlų vis mažiau. Taigi ir nuplaukė ten viena valtis. Septynetas žmonių: du bu­riuotojai bei penketas narų ir viena merga. K a i vakarėjant nesugrįžo, ėmė­me jaudintis, nors jūra visą dieną buvo rami tarsi aliejus. Pasiunčiau keletą greitaeigių valtelių - aptikome tą valtį jūroje plūduriuojančią. Nė gyvos dvasios. V i s i dingo, lyg akmuo vandenin. Ir nežinom, kas nutiko. Tik, ro­dos, ten kovota - tikrų skerdynių būta. Pėdsakai l i k o . . .

- Kokie? - primerkė akis raganius. - Taigi visas denis krauju nušlakstytas. Drouhardas sušnypštė ir neramiai apsidairė. Zelestas ėmė kalbėti ty­

liau. - Sakau, kaip buvo, - pakartojo jis, sukąsdamas dantis. - Skersai ir iš­

ilgai valtis buvo aptaškyta krauju. Baisios pjautynės denyje kilo, ne kitaip. Nugalabijo kažkas tuos žmones. Kalba, kad jūros pabaisa. Tikriausiai ne­klysta, pabaisos darbas, ne kitaip.

- Ne piratai? - tyliai paklausė Geraltas. - Ne perlų žvejų konkurentai? Ar čia nėra paprasčiausiai susidorota su peiliais rankose?

- Tikrai ne, - tarė kunigaikštis. - Nėra čia nei jokių piratų, nei konku­rentų. Ir paprastai pjautynėse visų i k i vieno neišskerdžia. Ne, Geraltai. Ze­lestas teisus. Tai jūros pabaisa, ne kas kita. Dabar niekas nesiryžta jūron plaukti. Net į artimas ir gerai ištyrinėtas r inkimo vietas. Baisi baimė apė­mė žmones, uostas paralyžiuotas. Net kogai ir galeros nuo prieplaukos nesitraukia. Supranti, raganiau?

- Suprantu, - linktelėjo galvą raganius. - Kas man parodys tą vietą? - Cha, - Agloval is atrėmė delną į stalą ir ėmė barbenti pirštais. - Tai

man patinka. Labai raganiška. Iš karto, be jokių tuščių plepalų, griebi jau­tį už ragų. Matai , Drouhardai, sakiau tau, kad geras raganius - tai alkanas raganius. Ką, Geraltai? Jeigu ne tavo draugas muzikantas, šiandien vėlei miegotum be vakarienės. Viską žinau, tiesa?

Drouhardas nuleido galvą. Zelestas bukai spoksojo priešais save.

- Kas man parodys tą vietą? - pakartojo Geraltas, šaltai žvelgdamas į Aglovalį.

- Zelestas, - tarė kunigaikštis, nustojęs šypsotis. - Zelestas parodys tau Slibino Iltis ir kelią į jas. Kada ketini imtis darbo?

- Ankst i ryte. Būki prieplaukoje, pone Zelestai. - Gerai, pone raganiau. - Puiku , - patrynė rankas kunigaikštis, pašaipiai nusišiepdamas. - T i ­

kiuosi, Geraltai, kad su ta pabaisa tau seksis geriau nei su Sh'enazė. Iš tik­ro vi l iuosi . Dar viena - draudžiu skleisti apie šį įvykį paskalas. Nenoriu dar didesnės panikos už tą, k u r i jau bręsta. Supratai, Drouhardai? Jei kam prasižiosi - įsakysiu išlupti liežuvį.

- Supratau, kunigaikšti. - Gerai, - Aglovalis atsistojo. - Tuomet eisiu, netrukdysiu linksmintis.

L i k sveikas, Drouhardai, palinkėk jauniesiems laimės mano vardu. - Dėkoju, kunigaikšti. Esė Daven, apsupta gausaus klausytojų būrio, sėdėjo ant neaukšto

suolelio ir dainavo melodingą bei ilgesingą baladę apie liūdną paliktos meilužės likimą. Vėdrynas, atsirėmęs į stulpą, kažką murmėjo panosėje, pirštais skaičiuodamas taktus ir skiemenis.

- Na kaip, Geraltai? - paklausė dainius. - Gavai darbo? - Gavau, - raganius nesileido į smulkmenas, kurios poetui, beje, ne

i t in rūpėjo. - Sakiau tau, kad užuodžiau pinigus. Puiku , tiesiog puiku. Aš uždirb­

siu, tu uždirbsi - bus už ką pasilinksminti. Nukaks im į Cidarį, dar ir vy­nuogių šventėn suspėsim. O dabar trumpam tave palieku. Ten, ant suolo, įžvelgiu kai ką įdomaus.

Geraltas sugavo poeto žvilgsnį, tačiau, be keliolikos pusiau prasižioju­sių merginų, jokių stebuklų nepamatė. Vėdrynas patampė palaidinę, ke­purėlę pasuko link dešinės ausies ir nuliuoksėjo suolo link. Įgudusiu jude­siu aplenkęs matronas, saugančias panaites, dainius pradėjo sau įprastą dantų šiepimo ritualą.

Esė Daven, haigusi baladę, susilaukė plojimų, mažo kapšelio pinigų ir didžiulės puokštės gražių, nors šiek tiek apvytusių chrizantemų.

Geraltas sukiojosi tarp svečių, taikydamasis pagaliau užimti vietą prie valgiais nukrauto stalo. Jis ilgesingai žvelgė į sparčiai nykstančius balandė­lius, marinuotas silkes, virtas menkės galvas ir avienos kepsnius, į gabalais plėšomas dešrų rinkes, peiliais kapojamus rūkytus kiaulienos kumpius bei lašišas. Deja, prie stalo nebuvo laisvos vietos.

Pagyvėjusios panaitės ir matronos, apspitusios Vėdryną, spiegdamos reikalavo dainų. Vėdrynas atsisakinėjo, nenuoširdžiai šypsodamas ir vai­dindamas neįtikėtinai kuklų. Geraltas, spjovęs į kuklumą, beveik jėga įsi­spraudė užstalėn.

Apysenis ponulis, stipriai dvokiantis actu, netikėtai mandagiai ir no­riai pasislinko į šoną, vos nenuvertęs nuo šono keleto kaimynų. Geraltas

negaišdamas ėmė valgyti ir akies mirksniu ištuštino vienintelį pusdubenį, kurį galėjo pasiekti. Actu dvokiantis ponulis pastūmėjo jam kitą. Dėkin­gas raganius atidžiai išklausė ilgą tiradą apie nūdienos laikus ir šiuolaikinį jaunimą. Papročių laisvę ponulis užsispyrusiai vadino "pale idimu", todėl Geraltui sunkoka buvo išlikti rimtam.

Esė vienutelaitė stovėjo pasienyje, po amalo puokštelėmis, ir derino liutnią. Raganiu i išvydo, kaip prie jos priėjo jaunuolis įliemenuota broka­to palaidine, kaip, blyškiai šypsodamas, kažką ėmė kalbėti poetei. Esė, kiek perkreipusi dailias lūpas, pažvelgė į jaunuolį ir greitai ištarė keletą žodžių. Jaunuolis susikūprinęs skubiai nėrė šalin, o jo ausys lyg du raudo­ni rubinai dar ilgai spindėjo prietemoje.

- ...bjaurastis visokia, nešlovė ir gėda, - tęsė actu smirdintis ponulis. -Didžiulis paleidimas, tamsta/ir tiek.

- Teisybė, - ne i t in tvirtai pritarinėjo Geraltas, grandydamas lėkštę duonos rieke.

- Tylos yr prašoma, gerbiamieji ponai kilmingieji! - sušuko Drouhar-das, išeidamas į salės vidurį. - Garsusis meistras Vėdrynas, nepaisydamas to, kad yra šiek tiek ligotas ir kūnas jo išvargęs, padainuos mums dabar garsią baladę apie karalienę Marijeną ir Juodąjį Varną! Padainuos tai karš­tai prašomas panelės malūnininkaitės Veverkos, kuriai , kaip tvirtino, ne­galįs atsakyti.

Panelė Veverka, viena neišvaizdžiausių ant suolo tupinčių merginų, akies mirksniu išgražėjo. Pasigirdo šūksmai ir plojimai, nustelbę dar vieną actu pakvipusio ponulio "paleidimą". Vėdrynas palaukė, kol įsivyraus v i ­siška tyla, liutnia* paskambino įspūdingą įžangą ir ėmė dainuoti, neatit­raukdamas akių nuo panelės Veverkos, gražėjančios sulig kiekvienu pos­mu. "Tikrai , - pagalvojo Geraltas, - to kalės vaiko kerai veiksmingesni už stebuklingus aliejus ir kremus, kuriais Jenefer prekiauja savo parduotu­vėlėje Vengerberge".

Raganius pamatė, kaip Esė, prasmukusi už pusračiu susispietusių Vėdryno klausytojų nugarų, atsargiai šmurkštelėjo į terasą. Keisto jausmo stumiamas, jis vikriai pašoko iš užstalės ir nudūlino jai iš paskos.

Akelė stovėjo pal inkusi , alkūnėmis atsirėmusi į pakylos turėklus, įtraukusi galvą į pakeltus smulkučius pečius. Ji žvelgė į degančias uosto ugnis ir smulkiomis bangelėmis pasišiaušusį jūros paviršių, raibuliuojantį mėnulio šviesoje. Po Geralto koja sugirgždėjo lenta. Esė išsitiesė.

- Atsiprašau, nenorėjau trukdyti, - stingstančiu balsu pratarė raganius, ieškodamas jos lūpose to netikėto vyptelėjimo, kuriuo prieš akimirką po­etė pavaišino brokatinį jaunuolį.

- Netrukdai man, - nusišypsodama atsakė Esė ir atmetė garbaną. - Ne vienumos čia ieškau, tik gryno oro. Tau irgi įkyrėjo dūmai bei tvankuma?

- Truputį. Bet dar labiau užgulė sunkumas, kad įžeidžiau tave, Ese. Atėjau atsiprašyti.

- Tai aš turiu tavęs atsiprašyti, - atremdama delnus į turėklą, paprieš­taravo mergina. - Per daug piktai priėmiau tavo žodžius. Visuomet tokia esu, nemoku susivaldyti. Atleisk man ir suteiki antrą galimybę. Pasikalbė­ti.

Raganius priėjo artyn ir atsirėmė į gretimą turėklą. Jautė nuo jos sklin­dančią šilumą ir vos užuodžiamą verbenos aromatą. Jis mėgo verbenas, nors šis kvapas nebuvo alyvų ir agrastų aromatas.

- Ką tau primena jūra, Geraltai? - staiga paklausė Akelė. - Nerimą, - net nesusimąstęs atsakė raganius. - Įdomu. O atrodai toks ramus ir nesujaudinamas. - Aš nepasakiau, kad jaučiu nerimą. Teiravaisi, ką man primena jūra. - Asociacija yra sielos atspindys. Siek tiek tą išmanau, nes esu poetė. - O tau, Ese, ką primena jūra? - paklausė raganius paskubomis, norė­

damas baigti kalbas apie aiškiai juntamą nerimą. - Amžiną judėjimą, - ne iš karto atsakė Akelė. - Atsinaujinimą. Mįslę,

paslaptį, kurios negaliu suprasti, kurios negalėčiau atskleisti tūkstantyje eilėraščių. Stai ką man primena jūra.

. - Taigi, - ištarė jis jausdamas, kad verbena veikia jį vis stipriau, - tai, ką jauti, taip pat yra nerimas. O atrodai tokia rami ir nesujaudinama.

Esė atsigręžė ir, atmetusi auksinę garbaną, įsmeigė į jį savo gražių akių žvilgsnį.

- Nesu nei rami, nei nesujaudinama, Geraltai. Viskas įvyko labai nelauktai. Judesys, teturėjęs būti vien prisilietimas,

lengvas prisilietimas prie jos pečių, virto jaudinančiu kūnų susiglaudimu. Jis tvirtai abiem rankom apkabino ploną jos liemenį. Esė staiga sustingo, įsitempė, smarkiai atsilošė atgal. Stipriai įsirėmė delnais į jo riešus, tarsi norėdama atplėšti, nustumti Geralto rankas, bet tik sugriebė jas, palenkė priekin galvą ir, pravėrusi lūpas, dvejodama apmirė.

- K a m . . . K a m visa tai? - sušnibždėjo mergina. Jos akis buvo plačiai atmerkta, o skruostu vinguriavo aukso garbana.

Jis ramiai ir lėtai palenkė galvą, priartėdamas prie jos veido, ir staiga jų lūpos susiliejo. Esė net ir tada nepaleido rankų, apkabinusių jos lieme­nį, tebesilošė atgal, vengdama kūnų susilietimo. Taip stovėdami, jie pa­lengva sukosi tarsi šokdami. Ji bučiavo jį noriai, meistriškai. Ir i lgai.

Po to vikr ia i , be didelių pastangų išsivadavusi iš jo rankų, Akelė nu­sigręžė. Vėl atsirėmusi į turėklą, ji įtraukė galvą į pečius. Geraltas staiga pasijuto nenusakomai kvai lai . Tas jausmas neleido jam prieiti prie Esės, apkabinti pakeltus pečius.

- Kodėl? - neatsigręždama šaltai paklausė mergina. - Kodėl taip pasi­elgei?

Esė pažvelgė į jį akies krašteliu, ir raganius staiga suprato klydęs. A k i ­mirksniu suvokė, jog melas, apsimetinėjimas ir puikybė nuves jį tiesiai klampynėn, kurioje nuo prarajos teskirs plonas linguojantis žolės ir sama-

nų kilimėlis, kiekvieną akimirką galintis neišlaikęs trūkti, prasiverti po kojomis.

- Kodėl? - pakartojo ji . Geraltas neatsakė. - Ieškai moters nakčiai? Jis tylėjo. Lėtai atsigręžusi, Esė palietė jo ranką. - Grįžkim į salę, - pasakė nerūpestingai, bet raganiaus neapgavo tas

apsimestinis laisvumas. Jis juto, jog mergina įsitempusi. - Nenutaisyk tokios išraiškos. Nieko neatsitiko. Tai, kad aš neieškau

vyro šiai nakčiai, ne tavo kaltė, tiesa? - Ese... - Grįžkim, Geraltai. Vėdrynas jau trečią kartą tą pačią baladę dainuoja.

Dabar mano eilė. Eime, padainuosiu. . . Akelė pažvelgė į jį keistai ir nupūtė nuo akies garbaną. - Dainuosiu tau.

I V

- Oho, - apsimetė nustebęs raganius. - Vis dėlto grįžai? Maniau, visą naktį nesirodysi.

Vėdrynas užsklendė duris, pakabino ant smaigo liutnią bei kepurėlę su fazano plunksna, nusivilko palaidinę, nupurtė ją ir patiesė ant kamba­rėlio kampe sukrautų maišų. Išskyrus tuos maišus, kubilą bei didžiulį virkščiomis kimštą čiužinį palėpėje nebuvo jokių baldų - žvakė, ir ta sto­vėjo stingstančio vaško balutėje ant grindų. Drouhardas žavėjosi Vėdry­nu, bet, matyt, ne -tiek, kad skirtų jam geresnį kambarį.

- O kodėl gi, - paklausė Vėdrynas, traukdamas nuo kojų batus, - ma­nei, kad aš nakčiai negrįšiu?

- Maniau, - raganius, braškindamas šiaudus, pasirėmė ant alkūnės, -kad eisi dainuoti serenadų po panelės Veverkos langais. Jos gi pusėn visą vakarą buvai liežuvį iškoręs, tarsi šuva kalę pamatęs.

- Cha, cha, - nusikvatojo dainius. - Esi primityvus ir kvailas. Nieko ne­supratai? Veverka? M a n visiškai nerūpi ta Veverka. Tenorėjau sukelti pa­vydą panelei Akeretai, kurios rytoj ir imsiuos. Pasislink.

Vėdrynas nugriuvo ant čiužinio ir nutraukė nuo Geralto apklotą. Ge­raltas, pats nesuprasdamas ko pykstąs, nusigręžė į mažą langiuką, pro k u ­rį, jeigu ne vorų stropumas, būtų buvęs matyti žvaigždėtas dangus.

- Ko taip pasipūtei? - paklausė poetas. - Tau ką, trukdo, kad aš apie mergas sukuosi? N u o kada? Gal tapai druidu ir davei skaistybės įžadus? O gal . . .

- Liaukis tratėjęs. Aš pavargęs. Nepastebėjai, jog pirmą kartą per dv i savaites turime čiužinį ir stogą virš galvos? Nesidžiaugi pagalvojęs, kad ry­tą mums ant nosių neprilįs?

- O man, - įsisvajojo Vėdrynas, - čiužinys be mergos - ne čiužinys. Tai nepilna laimė, o kas gi yra nepilna laimė?

Geraltas tyliai sudejavo. Kaip visada, kai Vėdryną ištikdavo naktinis gražbylystės priepuolis.

- Nepilna laimė, - tęsė dainius, gėrėdamasis nuosavu balsu, - tai tar­s i . . . Tarsi nutrauktas bučinys... Ko ten dantimis grieži, galima paklausti?

- Siaubingai nuobodus esi, Vėdryne. V a p i tik apie čiužinius, mergas, užpakalius, papus, nepilną laimę ir bučinius, nutrauktus šunų, kuriais ta­ve užsiundo nuotakų tėtušiai ir motušės. Ką gi , tikriausiai kitaip nebegali. Matyt, tik visiškas lengvabūdiškumas, o tiesą sakant - pasileidimas, teikia peno eiliakalystei, baladėms sudėti ir dainuoti. Turbūt tai ir yra tamsioji talento pusė.

Geraltas kalbėjo ilgai. Ilgai ir visai ne tą, ką būtų norėjęs pasakyti. Vėd­rynas kaipmat jį perkando.

- Aha , - ramiai tarė dainius. - Esė Daven, praminta Akele. Dai l i Akelės akelė pažvelgė į raganių ir sukėlė raganiaus viduj sąmyšį. Raganius, Akelei matant, elgėsi tarsi mokinukas karalienės akivaizdoj. O dabar, užuot kal­tinęs save, koneveikia mergaitę ir ieško joje tamsiųjų pusių.

- K l iedi , Vėdryne. - Ne, mano brangusis. Esė padarė tau įspūdį, šito nenuslėpsi. Ir ne­

matau aš čia nieko nepadoraus. Tik žiūrėk, nesuklysk. Ji ne tokia, kokią manai esant. Jeigu jos talentas turi tamsiųjų pusių, tai ne tų, apie kurias galvoji.

- Numanau, - tarė raganius, stengdamasis suvaldyti balsą, - kad ją la­bai gerai pažįsti.

- Gana gerai. Tik ne taip, kaip tu manai. Ne taip. - Keista, žinant tavo būdą. - Kvaišas esi, - dainius pasirąžė, pasikišo abi rankas po galva. - Pažįstu

Lėlytę beveik nuo vaikystės. Ji man. . . na. . . tarsi jaunesnioji sesuo. Kartoju - nesuklysk kvailai . Labai ją nuskriaustum, nes ir tu ją sužavėjai. Prisipa­žink, nori Akelės?

- Jeigu ir noriu, nesu pratęs apie tai diskutuoti, kaip darai tu, - piktai atrėžė Geraltas. - Ir dainų šia tema taip pat nekuriu. Dėkoju tau už pasa­kojimą, galbūt tuo apsaugojai mane nuo kvailos klaidos. Viskas. Baigiam pokalbį.

Vėdrynas kokią minutę gulėjo tylėdamas ir nejudėdamas, tačiau Ge­raltas per daug gerai jį pažinojo.

- Žinau, - pratarė galų gale poetas. - Jau viską žinau. - Sūdą tu žinai, Vėdryne. - Žinai, kokią turi bėdą, Geraltai? Tau atrodo, kad skiriesi nuo kitų.

Visiems kuo įžūliausiai stengiesi įrodyti esąs nepaprastas, bet blaiviai mąs­tantiems žmonėms esi pats paprasčiausias - kad tik vis i tokie būtų. Kas iš to, jog tavo reakcija greitesnė, kad nesimarkstai prieš saulę? K a d matai patamsyje kaip katinas? Aš, mano brangusis, pažinojau smuklininką, k u ­ris sugebėdavo dešimt minučių be pertraukos pirsčioti. Ir ne šiaip sau, o taip, kad visi garsai susiliedavo į giesmės "Sveikas būk, sveikas, ankstus

rytel i" melodiją. Nepaisant šito - kad ir ką sakytum - nepaprasto talento, buvo tas smuklininkas paprastas kaip vis i žmoneliai, turėjo žmoną, vaikų ir paralyžiuotą bobutę...

- Ką tai turi bendra su Ese Daven? Gal i paaiškinti? - Žinoma, Geraltai. Be jokios priežasties įsikalei sau į galvą, jog Akelė

susidomėjo tavimi vien iš nesveiko, vos ne iškrypėliško smalsumo, kad stebi tave tarsi kokį retą padarą, dvigalvį veršį ar salamandrą žvėryne. Ir tuojau pat pasipūtei, pirma pasitaikiusia proga pasakei kažką pikta, įžei-daus. Skaudžiai užgavai, nors tavęs neužgavo. Juk pats regėjau. Kas ten toliau vyko, nebemačiau, pastebėjau tik bėgant judu iš salės ir jos įraudu­sius skruostus, kai sugrįžot. Taip, Geraltai. Aš tau sakiau - nesuklysk, o tu jau suklydai. Norėjai jai atkeršyti už tariamai nesveiką smalsumą. Nutarei tuo smalsumu pasinaudoti. *

- Kartoju - kl iedi . - Pabandei, - tęsė nė kiek nesutrikęs dainius, - ar nepavyks su ja ant

šieno nueiti, ar nebus jai smalsu su tokia keistenybe, išsigimėliu raganiu­mi , pasimylėti? Laimei, Esė pasirodė besanti protingesnė ir, supratusi tavo kvailumo priežastį, kilniaširdiškai tavęs, kvail io, pasigailėjo. Taip manau jau vien dėl to, jog negrįžai iš terasos ištinusiu snukiu.

- Baigei? - Baigiau. - Tuomet labos nakties. - Žinau, kodėl siunti ir grieži dantimis. - N a , žinoma. Tu viską žinai. - Žinau, kas tau taip smegenis susuko, jog paprastos moters suprasti

nebepajėgi. Proto netekai dėl tos savo Jenefer. Tegul velniai mane rauna, jeigu aš suvokčiau, ką tu joje radai.

- Užsičiaupk, Vėdryne. - Ar tikrai tau nebereikia paprastos merginos, tokios kaip Esė? Ką to­

kio ypatingo turi burtininkės? Nebent amželį? Akelė gal ir nėra labai jau­nutė, bet metų turi tiek, kiek ir atrodo. O ar žinai, ką man vieną sykį Je­nefer, porą taurelių išmetusi, prisipažino? Cha, cha... Pasisakė, jog pirmą kartą permiegojo su v y r u . . . praėjus lygiai vieneriems metams po dvivagio plūgo išradimo.

- Meluoj i . Jenefer nekenčia tavęs kaip maro ir niekuomet nebūtų pa­sakojusi tokių dalykų.

- Tebūnie. Prisipažįstu - sumelavau. - Nebūtina. Ir taip puikiai tave pažįstu. - Tau tik taip atrodo! Nepamiršk, jog esu sudėtinga asmenybė. - Vėdryne, - atsiduso raganius, jausdamas, jog jį t ikrai suima snaudu­

lys. - Esi cinikas, paršo snukis, mergišius ir melagis. Patikėk manimi, tame nėra nieko sudėtingo. Labanakt.

- Labanakt, Geraltai.

v

- Ankst i kelies, Ese. Poetė nusišypsojo pri laikydama ranka vėjo draikomus plaukus. A t ­

sargiai, aplenkdama skyles ir supuvusias lentas, užlipo ant molo. - Negalėjau praleisti progos pamatyti besidarbuojantį raganių. Vėl sa­

kysi , kad aš per daug smalsi, Geraltai? Ką gi , neslepiu, tikrai esu smalsi. Kaip sekasi?

- Kas sekasi? - O i , Geraltai. Neįvertini mano smalsumo bei talento r inkti ir anali-

zuoti informaciją. Viską jau žinau apie žvejus ištikusią nelaimę. Žinau ir tavo sutarties su Aglova l iu smulkmenas. Žinau, kad ieškai jūrininko, su­tiksiančio plaukti Slibino Ilčių l inkui . Radai?

Raganius įdėmiai pažvelgė į ją, kiek patylėjo, po to staiga apsispren­dė.

- Ne, - atsakė jis. - Neradau. Nė vieno. - Bijo? - Bijo. - Kaip tuomet manai žvalgytis, jūron išplaukt negalėdamas? Kaip, iš­

plaukti negalėdamas, pričiupsi pabaisą, nužudžiusią perlų žvejus? Paėmęs už rankos, Geraltas nusivedė ją tolyn. A b u lėtai patraukė jū­

ros pakraščiu, akmenuotu paplūdimiu, pro krantan ištemptus barkasus, tarp eilėmis išdžiaustytų tinklų, tarp vėjo siūbuojamų, džiovinti sukabintų žuvų virtinių. Geraltas netikėtai suvokė, kad poetės draugija jam visiškai netrukdo, nėra įkyri, nevaržo. Be to, tikėjosi, jog ramus ir dalykiškas po­kalbis užglaistys tą kvailą bučinį terasoje. Tas faktas, kad Esė atėjo prie-plaukon, žadino viltį, jog ji atleido jam. Raganius džiaugėsi tuo.

- Pričiupti pabaisą, - sumurmėjo kartodamas jos žodžius. - K a d tik ži­nočiau, kaip. Menkai tenusimanau apie jūros baidykles.

- Keista. Kiek žinau, jūrose daugiau pabaisų rūšių nei sausumoje. To­dėl, man regis, būtent jūroje raganius galėtų šauniai pasidarbuoti.

- Netiesa. - Kodėl? Krenkštelėjęs Geraltas atsigręžė į ją. - Žmonės ne taip jau seniai ėmė skverbtis jūron. Raganiai buvo reika­

l ingi seniau, sausumoje, pirmajame kolonizavimo etape. Nesugebame ko­voti su jūrose besiveisiančiais padarais, nors - tavo tiesa - jose knibždėte knibžda visokių agresyvių bjaurybių. Deja, mūsų raganiškų sugebėjimų nepakanka grumtis su jūrų pabaisomis. Tie padarai arba pernelyg dideli , arba per daug gerai apsišarvavę, arba tiesiog itin vikrūs savoje stichijoje. Arba viskas vienu kartu.

- O pabaisa, nužudžiusi perlų žvejus? Jau įspėjai, kas tai buvo? - Gal krakenas?

- Ne. Krakenas būtų sudaužęs valtį, o šioji sveika. Ir - kaip pasakoja -pilnutėlė kraujo, - nurijo seilę akivaizdžiai pablyškusi Akelė. - Nemanyk, kad kvailystes šneku. Pajūry augau, šilto ir šalto mačiau.

- Tuomet kas ten buvo? Didžiulis kalmaras? Toks tai galėtų žmones nuo denio nutraukti . . .

- Kraujo nebūtų. Tai ne kalmaras, Geraltai, ne orka, ne slibinžaltis, nes, kad ir kas ten buvo, žmonių iš laivo vandenin neišvertė. Tiesiog įsi­ropštė denin ir ten žudynes surengė. Gal tu klysti, žudiko jūroje ieškoda­mas?

Raganius susimąstė. - Imu tavim stebėtis, Ese, - pratarė. Poetė nuraudo. - Tavo tiesa. Galė­

jo koks gyvis ir iš oro užpulti. Ornitodrakonas, grifas, aitvaras ar šakia-uodegis. Gal net...

- Atsiprašau, - pratarė Esė. - Pažiūrėk, kas čionai ateina. Krantu l ink jų ėjo Agloval is . V ienui vienas, kiaurai peršlapęs. Buvo

matyti, jog smarkiai įpykęs, o juos išvydęs, iš įsiūčio net paraudo. Esė padarė nedidelį reveransą, Geraltas linktelėjo galvą, prispausda­

mas kumštį prie krūtinės. Aglovalis nusispjovė. - Tris valandas nuo pat saulėtekio ant uolų prasėdėjau, - garktelėjo. -

Net nepasirodė. Tris valandas, kaip kvailys, ant bangų užliejamų uolų. - Apgailestauju.. . - sumurmėjo raganius. - Apgailestauji? - visai pasiuto kunigaikštis. - Apgailestauji? Tai tavo

kaltė. Visą reikalą sugriovei. Viską sugadinai. - Ką sugadinau? Aš tik vertėjavau... - Velniop tokį darbą, - piktai nutraukė Aglovalis , pasisukdamas pro­

f i l iu. Profilis buvo tikrai karališkas, tinkamas kalti monetose. - Geriau jau iš viso tavęs nebūčiau samdęs. Paradoksas, tačiau kol vertėjo neturėjom, geriau vienas kitą supratom. Aš ir Sh'enazė, jeigu supranti, ką turiu galvoj. O dabar... Ar žinai, ką miestelyje kalba? Šnabždasi pakampėm, esą perlų žvejai žuvę todėl, kad aš sireną įsiutinau. Tai jos kerštas, tvirtina.

- Nesąmonė, - šaltai atrėmė raganius. - O man iš kur žinoti, nesąmonė tai ar ne? - sustūgo kunigaikštis. -

Nei aš žinau, ką tu jai tuomet prišnekėjai, nei žinau, ką ji sugeba iškrėsti. Nei su kokiomis pabaisomis ten, gelmėje, bičiuliaujasi. Labai prašom, įro­dyk, kad tai nesąmonė. Atnešk man perlų žvejus nugalabijusios pabaisos galvą. Darbo imtumeis, užuot paplūdimiuose flirtavęs...

- Darbo? - susinervino Geraltas. - Kaip? Raitas ant statinės jūron plaukti turėčiau? Tavasis Zelestas jūrininkams kankinimais ir kartuvėmis grasė - vis vien niekas nesiryžta. O ir pats Zelestas nesiveržia plaukti. Tai kaip . . .

- Kas man rūpi, kaip? - suriko Aglovalis . - Tai tavo reikalas! Raganiai tam ir skirti , kad žmonėms nereikėtų galvų sukti, kaip pabaisomis atsi­kratyti! O jeigu ne - nešdinkis iš čia, nes ginsiu tave bizūnais i k i pat savo valdų ribos!

- Nusiraminkit , garbusis kunigaikšti, - prakalbo Akelė. Prakalbo ty­liai, tačiau veido blyškumas ir virpančios rankos išdavė susijaudinimą. - Ir

negrasinkit Geraltui, labai prašau. Taip jau susiklostė, kad m u d u su Vėd­rynu turime keletą draugų. Cidario karalius Ethainas, pakaks, jei vien jį paminėsiu, labai mėgsta mus ir mūsų balades. Karalius Ethainas - apsi­švietęs valdovas ir visuomet sako, kad mūsų baladės - ne vien gyva muzi­ka ar eilės, bet ir būdas perduoti informaciją. K a d tai - žmonijos istorijos kronika. Gal trokštate, kunigaikšti, žmonijos kronikoje įsiamžinti? Gal iu padėti.

Aglovalis kurį laiką žvelgė į ją šaltu, p i lnu paniekos žvilgsniu. - Žuvę perlų žvejai turėjo žmonas ir vaikų, - galų gale pratarė jau ty­

lesniu ir ramesniu balsu. - K i t i , kai badas pažvelgs į akis, v ikr ia i išplauks vėl. Perlų, pinčių, austrių ir omarų gaudytojai, žvejai. V i s i dabar bijo, bet badas nugalės baimę. Išplauks. Tačiau ar besugrįš? Kaip manai, Geraltai? O jūs, panele Daven? Smalsu bus išgirsti jūsų baladę, kur i visa tai apdai­nuos. Baladę apie raganių, bejėgiškai stovintį krante ir žiūrintį į kruvinus laivų denius bei verkiančius vaikus.

Esė išblyško dar labiau, tačiau išdidžiai pakėlė galvą, pūstelėjo garba­ną ketindama atsakyti, tačiau Geraltas skubiai sučiupo merginos ranką ir, prieš prabylant, suspaudė ją.

- Užtenka, - pratarė raganius. - Šioje žodžių gausybėje vienas atitinka tiesą. Pasamdei mane, Agloval i . Ėmiausi užduoties ir ją įvykdysiu, jeigu tai iš viso įvykdoma.

- Tikiuosi , - trumpai atšovė kunigaikštis. - Tad i k i pasimatymo. Len­kiuos panelei Daven.

Esė nepadarė reveranso, vien linktelėjo galvą. Agloval is timptelėjo aukštyn permirkusias kelnes ir nužingsniavo uosto link, slysčiodamas ant akmenų. Geraltas tik dabar pastebėjo tebelaikąs poetės ranką, o mergina nebandė jos išlaisvinti. Galiausiai raganius ją paleido. Esė, pamažu atgau­dama įprastą veido spalvą, atsigręžė į jį.

- Lengva tave priversti r izikuoti savo galva, - tarė ji . - Užtenka keleto žodžių apie moteris ir vaikus. O kiek kalbama apie tai, kokie jūs, raga­niai, bejausmiai. Geraltai, Agloval iu i nusispjauti ant moterų, vaikų ar se­nių. Jis nori atnaujinti perlų žvejybą, nes kiekviena uždelsta diena jam la­bai nuostolinga. Jis alkanais vaikais tau galvą suka, o tu tuojau pat gyvybe rizikuoti susiruošei...

- Ese, - nutraukė Geraltas. - Esu raganius. Gyvybe rizikuoti verčia ma­no amatas. Vaika i čia niekuo dėti.

- Manęs neapgausi. - Kodėl manai, kad ketinu apgaudinėti? - Ogi todėl, kad jeigu būtum toks bejausmis amatininkas, koks nori

atrodyti, būtum kainą kėlęs. O tu nė žodeliu apie užmokestį neužsiminei. Gerai, pakaks. Grįžtame?

- Dar pasivaikščiokim. - Su malonumu. Geraltai? - Klausau.

- Sakiausi, kad prie juros išaugus esu. Buriuoti moku i r . . . - Mesk tai iš galvos. - Kodėl? - Mesk tai iš galvos, - griežtai pakartojo Geraltas. - Galėtum ir mandagiau kalbėti. - Galėčiau. Tik tuomet tu suprastum tą, ka ip . . . velniai žino, kaip. O

aš esu bejausmis raganius ir šaltakraujis amatininkas. Rizikuoju savo gy­vybe. Svetima - niekada.

Esė nutilo. Matė, kaip ji suspaudė lūpas, kaip papurtė galvą. Vėjo gū­sis vėl sutaršė jos plaukus, akimirkai uždengdamas veidą aukso sruogų pyne.

- Aš tik norėjau tau padėti, - pratarė mergina. - Žinau. Ačiū. - Geraltai? - Klausau. - O jeigu paskalos, kurias Aglovalis minėjo, teisingos? Juk žinai, jog si­

renos ne visur ir ne visada draugiškos. Buvo įvairių nutikimų. - Net ik iu . - Undinėlės, - susimąsčiusi tęsė Akelė. - Nereides, tritonai, jūros n im­

fos. Kas žino, ką jos gali padaryti. O Sh'enazė... Turėjo dėl ko . . . - N e t i k i u , - nutraukė. - Net ik i ar nenori patikėti? Raganius neatsakė. - Ir dediesi šaltu amatininku? - paklausė Akelė, keistai šypsodamasi.

- Kažkuo, kas mąsto kardo ašmenimis? Jeigu nori , pasakysiu tau, koks esi iš tikrųjų.

- Žinau, koks esu. - Esi jautrus, - tyliai tarė Esė. - Tavo siela pi lna nerimo. Neapgausi ma­

nęs savo akmeniniu veidu ir lediniu balsu. Esi jautrus. Būtent tavo jautru­mas verčia tave baimintis, kad tas, prieš kurį rengiesi stoti su kardu ran­koje, gali būti savaip teisus, gali būti prieš tave savo tiesa pranašesnis...

- Ne, Ese, - lėtai ištarė Geraltas. - Neieškok manyje temos jaudinančiai baladei. Baladei apie raganių, draskomą vidinių prieštaravimų. Gal ir pats norėčiau, kad taip būtų, bet nėra. Moralės problemas už mane sprendžia kodeksas ir auklėjimas. Dresūra.

- Nekalbėk taip, - piktai tarė Akelė. - Nesuprantu, kodėl stengiesi... - Ese, - vėl ją nutraukė raganius. - Nenor iu , kad apie mane klaidingai

galvotum. Nesu klajojantis riteris. - Šaltakraujis ir bejausmis žudikas taip pat nesi. - Nesu, - ramiai sutiko raganius. - Nesu, nors yra ir kitaip manančių.

Bet ne mano jautrumas ir doras būdas teikia man pranašumą, o tai, jog esu tuščias ir arogantiškas, savo vertę žinantis profesionalas. Esu amatinin­kas, k u r i a m įkalta, kad jo amato kodeksas bei įgytas šaltakraujiškumas svarbiau už jausmus ir apsaugo nuo klaidų. K l y s t i , ėmusi svarstyti apie

Gėrį ir Blogį, Tvarką ir Chaosą. Ne, Ese. Ne aš esu jautrus, o tu. Juk ir ta­vasis amatas to reikalauja, argi ne taip? Tai tave sujaudino mintis, kad iš pažiūros simpatiška undinėlė užpuolė perlų žvejus, šitaip nutarusi atker­šyti už įžeidimus. Ir tuojau pat mėgini pateisinti jos poelgį, ieškai lengvi­nančių aplinkybių, drebėdama nuo minties, kad raganius, gavęs pinigų iš kunigaikščio, nužudys dailią undinėlę vien už tai, kad ši išdrįso pasiduoti jausmams. O raganius, Ese, nuo tokių dvejonių apsaugotas. Ir nuo jaus­mų. Net paaiškėjus, jog tai undinėlės darbas, raganius undinių nežudytų - kodeksas jam draudžia. Vietoje raganiaus sprendžia kodeksas.

Akelė pažvelgė į jį, staiga pakėlusi galvą. - Kiekvieną problemą? - greitai paklausė. "Žino apie Jenefer, - pagalvojo Geraltas. - Žino apie ją. A k , Vėdryne,

liežuvautojau prakeiktas.. ." Jiedu žiūrėjo vienas į kitą. "Kas slepiasi tavo mėlynose akyse, Ese? Smalsumas? Tiesiog susido­

mėjimas kitoniškumu? Kokios tos tamsiosios tavo talento pusės, Akele?" - Atleisk, - tarė ji . - Kvai lai paklausiau. Ir naiviai. Leidau suprasti, kad

patikėjau tavo kalbomis. Grįžkime. Tas vėjas košia kiaurai. Pažvelk, kaip pasišiaušė jūra.

- Matau. Žinai, Ese, tai įdomu... - Kas įdomu? - Galvą dedu, jog uola, ant kurios Aglovalis susitikinėja su undinėle,

buvo didesnė, ir arčiau kranto. O dabar jos beveik nematyti. - Potvynis, - tarė Esė trumpai. - Greitai vanduo sieks ik i ten, kur pra­

sideda nuolydis. - Net i k i ten? - Taip. Čia vanduo kyla ir slūgsta labai smarkiai, daugiau nei per de­

šimtį uolekčių, nes čia, sąsiauryje, bei upės intake susidaro srovių aidai, ar kaip juos ten vadina jūrininkai.

Geraltas žvelgė iškyšulio pusėn, į Slibino Iltis, styrančias ūžiančioje ir putojančioje bangų mūšoje.

- Ese, - paklausė jis. - K u r prasidės atoslūgis? - Kas iš to? - Ar toli atsitrauks jūra? - O ką... A, supratau. Taip, tu teisus. Atsitrauks net i k i šelfo. - Iki ko? - N a , tarsi i k i tokios lentynos, sudarančios dugną, i k i plokštumos,

kurios kraštas staiga leidžiasi žemyn ir prasideda gelmė. - O Slibino Iltys... - Jos kaip tik ant to krašto. - Ir jas bus galima pasiekti net kojų nesušlapus! Kiek turėsiu laiko? - Nežinau, - suraukė kaktą Akelė. - Reikėtų paklausinėti vietos gyven­

tojų. Bet nemanau, Geraltai, kad tai vykęs sumanymas. Pažvelk, nuo kranto ik i Ilčių daugybė uolų. Visa erdvė išraižyta užutekiais ir fiordais.

Prasidėjus atoslūgiui, ten bus pi lna vandeniu užlietų griovų ir duburių. Nežinau, ar...

N u o jūros pusės, nuo vos įžiūrimų uolų jų ausis pasiekė pliaukštelė­jimas. Ir garsus, dainingas šauksmas.

- Baltaplauki! - riktelėjo undinėlė, gracingai šokinėdama per bangų keteras ir uodega elegantiškai plakdama vandenį.

- Sh'enazė! - sušuko raganius, pamojavęs jai ranka. Undinėlė priplaukė prie uolų, atsistojo stačia žaliame, putotame van­

denyje, abiem rankomis atmetė atgal plaukus, tuo pačiu demonstruoda­ma grakštų liemenį bei kitas grožybes. Geraltas akies krašteliu žvilgtelėjo į Esę. Mergina kiek paraudo ir sutrikusi akimirką liūdnai pažvelgė į savą­sias puošmenas, vos numanomas po suknute.

- K u r manasis dingo? - uždainavo Sh'enazė, pr iplaukdama artyn. -Juk turėjo čia būti.

- Buvo. Palaukė tris valandas ir nuėjo. - Nuėjo? - aukšta trele nusistebėjo undinėlė. - Nelaukė? Trijų niekin­

gų valandėlių neiškentėjo? Taip ir maniau. Nė trupučio pasiaukojimo! Nė truputėlio! Bjaurus, bjaurus, bjaurus! O tu ką čia veiki , baltaplauki? Su sa­vo mylimąja pasivaikščioti atėjai? Graži iš judviejų pora, tik tos kojos abu darko.

- Tai ne mano mylimoji . Mes beveik nepažįstami. - Sit kaip? - nustebo Sh'enazė. - Gaila. Tinkate vienas kitam ir dailiai

kartu atrodot. O kas ji tokia? - Aš Esė Daven, poetė, - uždainavo Akelė taip išraiškingai ir melodin­

gai, kad, palygint i su jos balsu, raganiaus balsas skambėjo tarsi varnos karksėjimas. - M a l o n u su tavimi susipažinti, Sh'enazė.

Undinėlė pliaukštelėjo delnais per vandenį ir skambiai nusijuokė. - Ka ip nuostabu! - sušuko j i . - M o k i mūsų kalbą! Prisiekiu, jūs, žmo­

nės, mane stebinate. Iš tiesų ne taip jau daug kas mus skiria - mažiau, nei manoma.

Raganius nustebo ne mažiau už undinėlę, nors galėjo nuspėti, kad iš­silavinusi ir apsiskaičiusi Esė geriau už jį moka Senąją Kalbą. Dainuojamą­ją elfų kalbos atmainą vartojo sirenos, undinės ir nereides. Geraltas turėjo susivokti, jog undinių kalbos dainingumas ir sudėtinga melodika, truk­džiusi jam, Akele i turėjo tik padėti.

- Sh'enazė! - sušuko raganius. - Sis tas mus vis dėlto skiria ir dėl to kartais liejasi kraujas! Kas. . . Kas ten, prie dviejų uolų, nužudė perlų žve­jus? Pasakyk man!

Undinėlė paniro, taškydama vandens purslus. K a i po akimirkos vėl išniro paviršiun, jos dailų veidelį buvo iškreipusi bjauri grimasa.

- Nedrįskite! - šaižiai riktelėjo ji . - Nedrįskite artintis prie Laiptų! Tai ne jums! Neprasidėkite su jais! Tai ne jums!

- Kas? Kas ne mums? - Ne jums! - riktelėjo Sh'enazė, aukštielninka griūdama bangon.

Vėl aukštyn ištiško vandens purslai. Akimirksnį dar matėsi jos uode­ga, bangas plakantis dvišakas plaukmuo. Po to undinėlė dingo gelmėje.

Akelė pasitaisė vėjo suveltus plaukus. Stovėjo nejudėdama, nuleidusi akis.

- Nežinojau, Ese, - krenkštelėjo Geraltas, - kad taip gerai moki Senąją Kalbą.

- Ir negalėjai žinoti, - pratarė ji su neslepiamu kartėliu balse. - Juk tu . . . tu beveik nepažįsti manęs.

V I

- Geraltai, - dairydamasis ir uostinėdamas tarsi medžioklinis šuo, pra­bilo Vėdrynas. - Čia siaubingai dvokia. Ar tau neatrodo?

- Gal ir taip, - patraukė nosimi raganius. - Esu buvęs ir ten, kur smir­dėjo kur kas bjauriau. Tai tik jūros kvapas.

Dainius nusigręžė ir nusispjovė ant akmenų. Vanduo burbuliavo uo­lų plyšiuose, putodamas ir šniokšdamas, atidengdamas bangų išgraužtas žvyruotas įdubas.

- Pažvelk, kaip dailiai čia viskas nudžiūvo, Geraltai. K u r tas vanduo dėjosi? Kaip čia yra, velniai rautų, su tais potvyniais ir atoslūgiais? Iš kur jie atsiranda? Niekada apie tai negalvojai?

- Ne. Turėjau kitų rūpesčių. - Aš manau, - stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą ant slidžių akmenų,

ėmė postringauti Vėdrynas, - kad ten, gelmėje, pačiame šio prakeikto van­denyno dugne, tupi dideliausia pabaisa. Stora, žvynuota baisenybė, rupū­žė su ragais ir bjauriu snukiu. Ir retkarčiais susiurbia savo pi lvan vandenį, o kartu su juo visa, kas gyva ir ką galima suryti: žuvis, ruonius, vėžlius, viską. Po to, surijusi grobį, vandenį išvemia atgalios. Štai jums ir potvynis. Kaip galvoji, Geraltai?

- Galvoju, kad esi kvailys. Jenefer kažkada man sakė, kad potvynius sukelia mėnulis.

Vėdrynas nusikvatojo. - Koks kliedesys! Ką bendra turi mėnulis ir jūra? Į mėnulį tik šunys

staugia. Apgavo tave, Geraltai, ta tavo melagė, pasišaipė ir tiek. Kiek ži­nau, ne pirmą kartą.

Raganius nieko neatsakė. Žiūrėjo į nuo vandens blizgančias uolas ato­slūgio atidengtuose tarpekliuose. Juose vis dar burbuliavo ir putojo van­duo, tačiau atrodė, kad prasibrauti bus įmanoma.

- Laikas keliauti, - atsistojęs tarė Geraltas ir pasitaisė už nugaros kaban­tį kardą. - Ilgiau laukti negalima, nespėsime grįžti i k i potvynio pradžios. Ar tebenori eiti kartu?

- Taip. Temos baladėms ne kankorėžiai, jų po egle neprisirinksi . Be to, rytoj Lėlytės gimtadienis.

- Ir kas iš to?

- Gaila, jog nesupranti. Mes, sveikai mąstantys, esame įpratę gimta­dienio proga teikti dovanas. N u p i r k t i jai nieko negaliu - neturiu už ką. Gal jūros dugne ką nors surasiu.

- Silkę? Sepiją? - Kvai lys . Gal gintaro rasiu, gal jūros arkliuką, gal kokią dailesnę

kriauklę. Svarbiausia parodyti dėmesį ir širdį. N o r i u Akelę pradžiuginti. Nesupranti? Taip ir maniau. Eime. Tik tu ženk pirmas, nes ten gali lindėti kokia nors pabaisa.

- Gerai, - tarė raganius, užšokdamas ant slidžių akmenų. - E inu pir­mas, kad, esant reikalui, galėčiau tave apginti. Parodysiu dėmesį ir širdį. Tiktai atmink: kai sušuksiu, lėk šalin, kiek kojos neša ir nesipainiok po mano kardu. Einame ten ne jūros arkliukų rinkti . Einame susidoroti su pabaisa, žudančia žmones.

Jiedu patraukė pirmyn, leisdamiesi į atsivėrusio dugno įdaubas, kar­tais brisdami per vandenį, tebeputojantį uolų plyšiuose. K l i m p o dubu­riuose, pilnuose smėlio ir dumblo. Negana to, ėmė lyt i , todėl veikiai abu kiaurai peršlapo. Vėdrynas kas žingsnis sustodavo ir šakaliu kapstydavo žvyrą bei dumblių gniutulus.

- Pažvelk, Geraltai, žuvytė. Visa raudona, kad mane kur. O čia, va, mažas unguriukas. O čia? Kas gi tai? Panašu į didžiulę permatomą blusą. O i . . . O i , mamule! Geraltai!

Geraltas staiga atsigręžė, spausdamas kardo rankeną. Tai buvo žmo­gaus kaukolė. Balta, akmenų nugludinta, įstrigusi uolos plyšyje ir pi lna smėlio. Ne tik smėlio. Vėdrynas, išvydęs akiduobėje besirangantį šimta­kojį, suvirpėjo ir riktelėjo ne savo balsu. Raganius truktelėjo pečiais ir nu­žingsniavo tolyn nuslūgusio vandens atidengta akmeninga lyguma link dviejų it kalnai stūksančių dantytų rifų, vadinamų Slibino Iltimis. Ėjo at­sargiai. Dugnas buvo nusėtas aktinijomis, kriauklėmis, kėpsojo vandens augalų krūvos. Balose ir duburiuose bangavo didžiulės medūzos, rangėsi jūrų gyvatės. Maži krabai, margi tarsi kolibriai , sprukdavo šalin, v ikr ia i trepsėdami plonomis kojytėmis.

Geraltas jau iš tolo pamatė lavoną, įstrigusį tarp akmenų. Skenduolio krūtinė, kyšanti tarp vandens augalų, judėjo, nors, tiesą sakant, ten maža buvo belikę kam judėti. Viduje ir išorėje knibždėjo krabai. Kūnas atrodė išbuvęs vandenyje ne ilgiau kaip parą, tačiau krabai apgraužė jį taip, kad apžiūrinėti nebuvo jokios prasmės. Raganius be žodžių apėjo lavoną ir pa­suko kiton pusėn. Vėdrynas nieko nepastebėjo.

- Na ir dvokia čia puvėsiais, - pasivijęs Geraltą, nusikeikė dainius. N u ­sispjovęs jis nukratė nuo kepurės vandenį. - Ir lietus pliaupia, ir šalta. Per­šalsiu, nebeteksiu balso, velniai rautų...

- Nebambėk. Jeigu nori grįžti, žinai kelią. Čia pat už Slibino Ilčių driekėsi lygi uolėta plokštuma, o toliau tyvu­

liavo gi l i , ramiai banguojanti jūra. Atoslūgio riba. - E i , Geraltai, - dairėsi Vėdrynas. - Tai tavo pabaisai, atrodo, pakako

proto pasitraukti jūron kartu su atslūgstančiu vandeniu. O tu tikriausiai manei, kad ji kur nors čia gulės pilvą išvertusi ir lauks, kol tu ją užkaposi?

- Patylėk. Priėjęs prie plokštumos krašto, raganius priklaupė ir atsargiai atsirė­

mė į aštrias, uolą apkibusias kriaukles. Nieko nepastebėjo. Vanduo buvo tamsus, o paviršius drumstai matinis nuo dulkiančio lietaus.

Vėdrynas tyrinėjo nuošalius rifus, nuspirdamas šalin įžūlesnius kra­bus. Jis apžiūrinėjo ir čiupinėjo šlapias uolas, lyg barzdomis apšepusias jūržolėmis, aplipusias vėžiagyvių bei moliuskų gūbriais.

- E i , Geraltai! - K ą ? - Pažiūrėk į šitą kriauklę. Tai perlų kriauklė, tiesa? - Ne. - O tu ką nors apie tai išmanai? - N e . - Tada patylėk, bent tol, kol ką nors žinosi. Tai perlų kriauklė, aš ži­

nau. Tuojau perlų prisirinksiu. Vis šiokios naudos turėsiu iš šio žygio, ne vien slogą. Geraltai, ar rinkti?

- Rink. Pabaisa puola perlų žvejus. Rinkėjas irgi tiks. - Tai aš būsiu masalas!? - Rink, r ink. Stverk kuo didesnes kriaukles. Jeigu perlų nerasim, tai

bent kokio srėbalo iš jų išsivirsim. - Dar ką sugalvosi. Imsiu vien perlus, o kiautus šunys teėda. Velnias. . .

K a d ji kur nusprogtų... Kaip šitą... po galais... atidaryti? Geraltai, peilio neturi?

- Tu net peilio nepasiėmei? - Esu poetas, o ne koks galvažudys. A, velniai nematė, krepšin viską

surinksiu, o perlus vėliau iškrapštysiu. A c h , tu! Eik šalin! Stipriai paspirtas krabas pralėkė virš Geralto galvos ir pūkštelėjo į ban­

gas. Raganius lėtai ėjo plokštumos pakraščiu, žvelgdamas į juodą neper­matomą vandenį. Girdėjo ritmingai stuksenant akmenį, kuriuo Vėdrynas numušinėjo nuo uolos kriaukles.

- Vėdryne! Eikš čionai, pažiūrėk. Dantyta ir sutrūkinėjusi plokštuma staiga baigėsi aštria atbraila, stat­

menai besileidžiančia gelmėn. Po vandeniu aiškiai matėsi didžiuliai kam­puoti , taisyklingi marmuro blokai, apaugę pintimis, moliuskais ir aktini-jomis, siūbuojančiomis vandenyje, tarsi gėlės vėjyje.

- Kas tai? Atrodo l y g . . . lyg laiptai. - Tai ir yra laiptai, - stebėdamasis sušnibždėjo Vėdrynas. - Oho, tai -

laiptai, vedantys į povandeninį miestą. Į legendinį Ys, kurį prarijo bangos. Girdėjai legendą apie miestą bedugnėje, Povandeninį Ys? O i , sudėsiu ba­ladę! Tokią, kad konkurentams žlibės iš pavydo išsprogs. Reikia viską ap­žiūrėti iš arčiau... Pažvelk, ten kažkokia mozaika. Kažkas išraižyta ar iš­kalta. . . Kažkokie užrašai? Pasitrauk, Geraltai.

- Vėdryne! Ten gi lu! N u s l y s i . . . - Tiek to. Vis viena kiaurai peršlapau. Pažiūrėk, čia seklu, vos i k i juos­

mens ant tos pirmosios pakopos. Ir platu tarsi iškilmių salėje. O, velnias.. . Geraltas it žaibas šoko vandenin ir pastvėrė jau i k i kaklo panirusį dai­

nių. - Paslydau ant šito šūdo. Vėdrynas, gaudydamas orą, nusipurtė ir abiem rankomis pakėlė

aukštyn didžiulį, plokščią sidabro pi lkumo kiaukutą, apaugusį pintimis. - P i lna jų ant šitų laiptų. Graži spalva, tiesa? Duokš, įdėsiu į tavo

krepšį, nes manasis jau pilnutėlis. - L i p k iš ten, - riktelėjo įpykęs raganius. - Tuojau pat ropškis lauk,

Vėdryne. Čia ne juokai. - Tyl iau. Girdėjai? Kas ten buvo? Geraltas girdėjo. Garsas atsklido iš gelmės, iš po vandens. Duslus ir gi­

lus, o podraug žemas, tylus, trumpas, trūkčiojantis. Varpo dūžis. - Varpas, kad mane kur, - sušnibždėjo Vėdrynas, ropšdamasis ant

plokštumos. - Aš buvau teisus, Geraltai. Tai nuskendusio miesto Ys var­pas, vaiduoklių miesto varpas, prislopintas slegiančios gelmės. Tai nusidė­jėliai primena mums. . .

- Ar užsičiaupsi pagaliau? Varpas sugaudė vėl. Daug arčiau. - . . .primena mums, - tęsė dainius, gręždamas permirkusius palaidi ­

nės skvernus, - apie savo baisų likimą. Tas varpas - tai perspėjimas... Raganius nebekreipė dėmesio į Vėdryno šnekas, galvojo apie kitką. Jis

jautė. Kažką jautė. - Tai perspėjimas, - toliau savo varė Vėdrynas, iškišęs liežuvio galiu­

ką. Kaip visuomet, kai būdavo susikaupęs. - Perspėjimas arba... h m m . . . K a d tik neužmirščiau... h m m m . . . h m m . . . Tur iu !

- Dusliai aidi varpo šerdis -Gaudžia dainą apie mirtį, Tą, kurią lengviau iškęsti, Nei į užmarštį panirti...

Vanduo greta raganiaus tarytum sprogo. Vėdrynas suklykė. Iš putų išniręs išsprogusiomis akimis padaras taikėsi į Geraltą plačia dantyta, į dalgį panašia geležte. Raganius, spėjęs išsitraukti kardą tuomet, kai van­duo šalia jo tik pradėjo ki l t i , dabar, staigiai kryptelėjęs klubus, kirto per apdribusį žvynuotą pabaisos pagurklį. Po to akimirksniu atsigręžė kiton pusėn, kur iš vandens lindo dar vienas padaras, užsimaukšlinęs keistą šal­mą ir dėvintis kažką, primenantį žalvarinius šarvus. Geraltas, plačiai užsi­mojęs kardu, atmušė nutaikytą į jį trumpos ieties smaigalį ir visom išga-

lėm kirto į žuvies galvą primenantį dantytą snukį. Tada, taškydamas van­denį, atšoko prie plokštumos krašto.

- Vėdryne, bėk! - Duokš ranką! - Bėk, velniai tave rautų! Iš bangų išniro kitas padaras, čaižydamas orą žalioje šiurkščioje lete­

noje la ikomu lenktu kardu. Nugara atsistūmęs nuo nusmaigstytos kriauklėmis uolos krašto, raganius sustingo kovos pozoje, tačiau žuviaa-kis padaras nejudėjo. Jis buvo Geralto ūgio. Vanduo jam irgi siekė juos­menį, tačiau įspūdingai ant galvos pašiauštos skiauterės bei išpūstų žiau­nų dėka jis atrodė didesnis. Grimasa, iškreipusi plačius dantytus žandi­kaulius, priminė klaikią šypseną.

Padaras, nekreipdamas dėmesio į du raudoname vandenyje plūdu­riuojančius traukulių tampomus kūnus, pakėlė kardą, kurį abiem ran­kom laikė už ilgos plikos rankenos. Dar labiau pašiaušęs skiauterę ir išpū­tęs žiaunas, jis v ikr ia i apsuko ore geležtę. Geraltas išgirdo plonų ašmenų švilpesį.

Žengęs žingsnį į priekį, padaras sukėlė nuvilnijusią l ink raganiaus bangą. Geraltas irgi užsimojo kirsti. Ašmenys švilpdami perskrodė orą. Jis irgi žengė p i rmyn, priimdamas iššūkį.

V i k r i a i pasukęs kardo rankeną tarp ilgų savo pirštų, žuviaakis lėtai nuleido rankas, pridengtas vario ir vėžlio kiauto šarvais. Paskui panardi­no jas i k i alkūnių, šitaip paslėpdamas ginklą po vandeniu. Raganius laikė kardą abiem rankom: dešine - prie pat ašmenų, kaire - už rankenos galo. Pakėlęs jį aukštyn, kiek pasuko į šoną, virš dešiniojo peties. Pažvelgė pa­baisai į akis. Tai tebuvo vien visom vaivorykštės spalvom mirgančios žu­vies akys lašo formos vyzdžiais, blizgančios it šaltas metalas. Neišraiškin­gos, neįžvelgiamos akys. Jose nesimatė nieko, kas perspėtų apie galimą puolimą.

Iš gelmės, iš bedugnėn besileidžiančių laiptų apačios, aidėjo varpo dūžiai. Vis aiškiau ir garsiau.

Žuviaakis ištraukė ašmenis iš vandens ir, puolęs priekin, kirto iš šono, greitai it mintis. Geraltui tiesiog pavyko - jis nuspėjo, jog bus smogta iš dešinės. Nukreipęs ašmenis žemyn, raganius atmušė smūgį, po to pasuko liemenį ir, apvertęs kalaviją plokščiąja puse, surėmė jį su pabaisos kardu. Dabar viskas priklausė nuo to, kuris sumaniau pasirengs pult i , greičiau kirs lemiamą kirtį, kuriam rengėsi abu priešininkai, perkeldami svorį nuo vienos kojos ant kitos. Geraltas jau suprato, kad jiedu yra vienodai greiti.

Tačiau žuviaakio pirštai buvo ilgesni. Raganius kirto jam į pašonę, aukščiau klubo. Puslankiu užsimojęs,

Geraltas iš visų jėgų ėmė čaižyti pabaisą, tuo pat metu be vargo išsisukda­mas nuo plataus, nevikraus ir beviltiškai nevykusio kirčio. Padaras, be

garso žioptelėjęs žuvies nasrais, dingo po vandeniu, kuriame plaukiojo tamsiai raudoni debesys.

- Duokš ranką! Greičiau! - rėkė Vėdrynas. - Visas būrys atplaukia! Matau juos!

Sučiupęs dainiaus ranką, raganius iššoko iš vandens ant akmens plokštumos. Paskui jį atūžė aukšta banga. .

Prasidėjo potvynis. Jiedu bėgo, persekiojami sparčiai kylančio vandens. Atsigręžęs Geral­

tas pamatė, kaip iš vandens išniro daugybė žuviažmogių ir puolė juos vy­tis, v ikr ia i liuoksėdami raumeningomis kojomis. Netaręs nė žodžio, raga­nius ėmė bėgti dar greičiau.

Vėdrynas, taškydamas jau kelius siekiantį vandenį, sunkiai alsavo. Staiga dainius suklupo ir pargriuvęs pūkštelėjo tarp jūržolių, virpančio­mis rankomis stengdamasis į ką nors atsiremti. Geraltas, sugriebęs jį per liemenį, ištraukė iš putojančio vandens.

- Bėk! - suriko raganius. - Aš juos sulaikysiu! - Geraltai. . . - Bėk, Vėdryne! Vanduo tuoj apsems griovą, tuomet iš čia nebeišsi-

krapštysime! Lėk, kiek kojos neša! Sudejavęs Vėdrynas puolė bėgti. Raganius skuodė jam iš paskos, tikė­

damasis, jog pabaisos besivydamos atsiliks ir išsisklaidys. Jis žinojo, kad prieš visą būrį neatsilaikys.

Žuviažmogiai pasivijo Geraltą prie pat griovos, nes jau buvo gi lu ir jie galėjo plaukt i . O raganius, putų užlietas, slidžiais akmenimis sunkiai ropštėsi aukštyn. Tačiau griovoje buvo per ankšta, kad pabaisos galėtų ap­supti jį iš visų pusių. Geraltas sustojo nišoje - toje pačioje, kurioje Vėdry­nas surado kaukolę.

Sustojęs jis atsigręžė. Ir nurimo. Pirmąjį užpuoliką raganius pasiekė pačiu kardo galu. Pataikė ten,

kur turėtų būti smilkinys. Antrajam, ginkluotam kažkuo panašiu į trum-pakotį kirvį, Geraltas perrėžė pilvą. Trečiasis pabėgo.

Tada raganius puolė aukštyn tarpeklio šlaitu, tačiau tą pačią akimirką suūžusi kylanti banga suputojo, sūkuriuodama atplėšė jį nuo uolų ir nu­tempė žemyn į gelmę. Susidūręs su verpete besivartančiu žuviažmogių, Geraltas nuspyrė jį šalin. Staiga kažkas čiupo jį už kojų ir ėmė tempti į dugną. Atsitrenkęs nugara į uolą, raganius pačiu laiku atsimerkė, kad spė­tų pamatyti tamsius svetimųjų siluetus ir du greitus blyksnius. Pirmąjį kirtį jis atmušė kardu, nuo antrojo instinktyviai prisidengė ranka. Paskui pajuto smūgį, skausmą, po to - aštrų druskos graužimą. Įsiręžęs Geraltas atsispyrė nuo dugno ir išniro iš vandens. Sudėjęs pirštus, jis pasiuntė Ženklą. Duslus sprogimas skaudžiai nusmelkė ausis. "Jeigu išsikapstysiu, - pagalvojo raganius, rankomis ir kojomis plakdamas vandenį, - jeigu iš­sikapstysiu, vyksiu pas Jen, į Vengerbergą, pabandysiu dar kartą... Jeigu išsikapstysiu..."

Jam pasirodė, jog išgirdo trimitą. Ar rago gausmą. Atūžusi dar viena banga pakėlė jį aukštyn ir kniūbsčią nusviedė ant

didelio akmens. Dabar Geraltas jau aiškiai girdėjo rago gausmą ir Vėdry­no riksmus, kurie, rodės, sklido iš visų pusių. Raganius išpūtė iš nosies sūrų vandenį ir apsidairęs nubraukė nuo veido šlapius plaukus.

Jis jau buvo krante. Beveik toje pačioje vietoje, iš kur leidosi žygin. Geraltas gulėjo paslikas ant akmenų, o apl inkui putojo bangos.

Ųž jo, tarpeklyje, dabar jau virtusiame siauru užutekiu, ant bangų šo­kinėjo didelis pilkas delfinas. Ant jo nugaros, purtydama šlapius žalsvus plaukus, sėdėjo undinėlė. Jos krūtys iš tiesų buvo dailios.

- Baltaplauki! - uždainavo ji, modama ranka, kurioje laikė didelę, kū­gio formos spirale susisukusią kriauklę. - Ar tu gyvas?

- Gyvas. . . - nusistebėjo raganius. Putos aplink jį nusidažė rožine spalva. Beimanti stingti kairioji ranka

peršėjo nuo druskos. Striukės rankovė buvo lygiai ir tiesiai perkirsta, o iš žaizdos plūdo kraujas. "Išsikapsčiau, - pagalvojo Geraltas. - Vėl pavyko. Bet ne, niekur aš nevyksiu" .

Jis išvydo Vėdryną, kuris, klupinėdamas ant šlapių vandens nugludin­tų akmenų, bėgo artyn.

- Aš juos sulaikiau! - uždainavo undinėlė ir vėl papūtė kriauklę. - Bet neilgam! Bėk ir nebegrįžk čionai, baltaplauki! Jūra... Ji skirta ne jums!

- Žinau! - atsiliepė raganius. - Žinau! Ačiū, Sh'enazė!

V I I

- Vėdryne, - tarė Akelė, dantimis perplėšdama tvarsčio galą pusiau ir rišdama mazgą ant Geralto riešo. - Paaiškink man, iš kur po laiptais atsi­rado moliuskų kiautų krūva? Drouhardo žmona dabar juos šluoja lau­kan, nepamiršdama paaiškinti, ką apie jus abu mano.

- Kiautai? - nustebo Vėdrynas. - Kokie kiautai? Netur iu supratimo. Gal antys praskrisdamos jų primėtė?

Geraltas nusigręžė į sieną ir susijuokė. Juokėsi prisiminęs, kaip keikėsi Vėdrynas, pusdienį sugaišęs atidarinėdamas kriaukles, o paskui kapstyda-masis gličioje mėsoje. Dainius susipjaustė pirštą, išsiterliojo marškinius, bet nesurado nė vieno perlo. Nieko nuostabaus - tai buvo ne perlų kriauklės, o paprasčiausios jūros geldutės. Mint is vir t i iš jų sriubą užgeso tada, kai Vėdrynas atvėrė pirmąjį kiautą - moliuskas nekėlė apetito,, o dvo­kė taip, kad net ašaras spaudė.

Baigusi tvarstyti, Akelė atsisėdo ant apversto kibiro. Raganius padėko­jo, apžiūrinėdamas dailiai aprištą ranką. Žaizda buvo gi l i ir ganėtinai ilga, siekianti alkūnę, kurią bjauriai skaudėjo, vos pajudinus. Šiaip taip ją ap­tvarstė dar ant jūros kranto, tačiau, kol pasiekė namus, ranka vėl ėmė kraujuoti. Prieš pat ateinant merginai, Geraltas užtepė žaizdą krešėjimą skatinančiu ir nuskausminančiu el iksyru. Esė aptiko juos tuo metu, kai

Geraltas, padedamas Vėdryno, bandė susiūti žaizdą prie meškerės kabliu­ko pririštu siūlu. Iškeikusi juos, Akelė ėmėsi tvarsčių, o Vėdrynas tuo tar­pu mėgino ją sužavėti spalvingu pasakojimu apie įvykusią kovą, nepa­miršdamas keletą kartų perspėti, kad vien tik jis turįs visas autoriaus tei­ses apdainuoti šį įvykį. Esė, aiškus dalykas, apipylė Geraltą klausimais, į kuriuos šis nepajėgė atsakyti. Ji dėl to nuliūdo, nusprendusi, jog raganius nuo jos kažką slepia. Todėl mergina pasipūtė ir liovėsi klausinėjusi.

- Aglovalis jau žino, - pasakė ji . - Žmonės matė judu grįžtant, o Drou-hardo pati, vos išvydusi ant laiptų kraują, nulėkė su naujienomis pas kai­mynes. Visas kaimas sugužėjo prie uolų, tikėdamasis, kad bangos ką nors išmes krantan; i k i šiol ten sukiojasi, bet, kiek žinau, nieko nerado.

- Ir neras, - tarė raganius. - Pas Aglovalį rytoj nueisiu, bet, jeigu gali, perspėk jį, kad uždraustų žmonėms sukiotis apie Slibino Iltis. Tik prašy­čiau - nė žodžio apie tuos laiptus bei Vėdryno svaičiojimus apie Ys miestą. Tuojau pat atsiras lobių bei sensacijų ieškotojų, ir turėsim naujų lavonų...

- Nesu liežuvautoja, - pasipūtė Esė, greitu judesiu atmesdama garbaną nuo kaktos. - Jeigu tavęs ko nors klausiu - ne tam, kad akimoju lėkčiau prie šulinio pasakoti skalbėjoms naujienas.

- Atsiprašau. - Tur iu išeiti, - staiga pareiškė Vėdrynas. - Esu susitaręs pasimatyti su

Akereta. Geraltai, aš paimsiu tavo palaidinę, nes manoji nežmoniškai pur­vina ir vis dar šlapia.

- Viskas čia šlapia, - tarė Akelė, su pasidygėjimu batelio galu pajudi­nusi išmėtytus rūbus. - Kaip šitaip galima? Reikia išdžiaustyti ir gerai iš­džiovinti... O i , kokie nevalos...

- Patys išdžius, - tarė Vėdrynas, tempdamas ant savęs drėgną Geralto striukę ir gėrėdamasis sidabro kniedėmis rankovėse.

- Nekalbėk niekų. O čia kas? O dievai , tas krepšys vis dar pilnas šiukšlių! Ir jūržolių! O čia... Čia dabar kas? Fe!

Geraltas su Vėdrynu tylėdami žiūrėjo į sidabro pi lkumo kiaukutą, k u ­rį dviem pirštais laikė Esė. Et, pamiršo išmesti. Moliuskas buvo prasižiojęs ir smarkiai dvokė.

- Tai dovana, - tarė trubadūras, traukdamasis atatupstas l ink durų. -Rytoj tavo gimimo diena, tiesa, Lėlyte? Tai štai, čia dovana tau.

- Šitas... daiktas? - Gražus, tiesa? - tarė Vėdrynas, pauostęs orą. Ir greitai pridūrė: - N u o

Geralto. Jis tau išrinko. O i , jau vėluoju. Likite sveiki . . . Jam išėjus, Akelė kurį laiką tylėjo. Raganius žvelgė į dvokiantį mo­

liuską ir duso iš gėdos. Gėdijosi ir dėl Vėdryno, ir dėl savęs. - Nepamiršai mano gimtadienio? - lėtai ištarė Esė, laikydama kriauklę

atokiau nuo savęs. - Tikrai? - Duok man, - piktai tarė raganius. Jis pakilo nuo čiužinio, saugoda­

mas aptvarstytą ranką. - Atsiprašau už tą idiotą... - Ne, - užprotestavo Esė, išsitraukusi mažutį peiliuką iš makštų, ka-

bančių ant jos liemenį juosiančio dirželio. - Tai tikrai graži kriauklytė. Pa­sil iksiu ją atminčiai. Tereikia nuplauti , o prieš tai atsikratyti... turinio. Iš­mesiu tai pro langą - katės suės.

Kažkas, dunkstelėjęs į grindis, nuriedėjo tolyn. Geraltas išplėtė v y z ­džius ir pamatė tą žymiai anksčiau nei Esė.

Tai buvo perlas. Žėrintis ir mirgantis visomis vaivorykštės spalvomis. Šviesiai žydras perlas. Didelis it prinokęs žirnis.

- O dievai, - jį pastebėjo ir Akelė. - Geraltai. . . Perlas! - Perlas, - nusijuokė jis. - Vis dėlto gavai dovaną, Ese. Džiaukis. - Geraltai, aš negaliu jo pri imti . Tas perlas vertas... - Jis - tavo, - nutraukė ją raganius. - Vėdrynas, nors ir kvai l iu dedasi,

nepamiršo tavo gimtadienio. Ir t ikrai norėjo tave pradžiuginti. Kalbėjo apie šią datą, kalbėjo be paliovos. Lemtis išgirdo ir padarė tai, kas jai pr i ­klauso.

- O tu, Geraltai? -Aš? - Ar tu . . . Irgi norėjai mane nudžiuginti? Tas perlas toks gražus... Tur­

būt labai brangus... Tau negaila? - Džiaugiuos, kad tau patinka. O jeigu gailiuos, tai tik to, jog perlas -

vienas. Ir to, kad . . . - Ko? - K a d nepažįstu tavęs tiek, kiek pažįsta Vėdrynas. Tiek, jog žinočiau

ir prisiminčiau tavo gimimo dieną. Kad galėčiau tau dovanoti dovanas ir suteikti džiaugsmą. Kad galėčiau... vadinti tave Lėlyte.

Esė, staiga žengusi artyn, apkabino jo kaklą. Geraltas, vikriai ir greitai išsisukęs nuo jos lūpų, šaltai pakštelėjo skruostan ir atsargiai, bet negra­biai apkabino merginą sveikąja ranka. Jis jautė, kaip mergina įsitempė ir lėtai atsitraukė, bet tik per rankų ilgį. Rankų, vis dar tebegulinčių ant jo pečių. Raganius žinojo, ko ji laukia, bet nepadarė to. Neprisitraukė jos ar­tyn.

Esė paleido jį ir nusigręžė kiek praverto purvino langelio pusėn. - Tiesa, - tarė ji staiga. - Tu gi manęs beveik nepažįsti. Pamiršau, kad

beveik nepažįsti manęs... - Ese, - tarė jis kiek patylėjęs. - Aš... - Aš irgi tavęs beveik nepažįstu, - pratrūko Esė, nutraukdama jį. - Ir

kas iš to? M y l i u tave. Ir nieko negaliu padaryti. Nieko. - Ese! - Taip. M y l i u tave, Geraltai. Ir man visai nesvarbu, ką tu pagalvosi.

M y l i u tave nuo tos akimirkos, kai pamačiau tenai, sužadėtuvių puotoje... Nuleidusi galvą, Akelė nutilo. Ji stovėjo prieš Geraltą, o jis gailėjosi, kad čia Esė, o ne žuviaakis su

vandenin panardintu kardu. Prieš žuviaakį jis galėjo atsilaikyti. Prieš ją -ne.

- Tu nieko nesakai, - tarė ji . - Nieko, nė žodžio.

"Esu pavargęs, - pagalvojo raganius, - ir siaubingai nusilpęs. Turiu at­sisėsti. M a n aptemo akyse, praradau šiek tiek kraujo, nieko nevalgiau. . . Turiu atsisėsti. Prakeiktas namiūkštis, - dar pagalvojo jis. - K a d jis kur su­pleškėtų per artimiausią audrą žaibo trenktas. Prakeikta baldų stoka. Te­reikia dviejų kvailų kėdžių ir stalo, kuris skiria, per kurį taip lengva ir saugu kalbėtis, galima net už rankų laikytis. O aš turiu sėstis ant čiužinio, pakviesti ją atsisėsti šalia. Virkščiomis kimštas čiužinys pavojingas - ant jo gali nepavykti išsisukti, prasi lenkti . . . "

- Sėskis šalia, Ese. Ji, kiek palaukusi, atsisėdo. Mandagiai , atokiau nuo jo. Per arti. - Kada sužinojau, - nutraukdama užsitęsusią tylą, sušnibždėjo Esė, -

kai išgirdau, kad Vėdrynas partempė tave visą kruviną, išlėkiau iš namų, kaip išprotėjusi. Bėgau nieko nematydama, į nieką dėmesio nekreipdama. Ir tada... Zinai , ką pagalvojau? K a d tai magija, kad užkeikei mane. Slap­čia, pasalūniškai pakerėjai, užbūrei Ženklu, savo vi lko medalionu, pikta akimi . Taip pagalvojau, bet nesustojau, bėgau toliau, nes supratau, jog trokštu... trokštu atsidurti tavo galioje. O teisybė, pasirodo, baisesnė. Ne­užkerėjai manęs ir neužbūrei. Kodėl, Geraltai? Kodėl manęs neužbūrei?

Jis tylėjo. - Jei tai būtų magija, - tęsė j i , - viskas būtų taip lengva ir paprasta. Pa­

siduočiau tavo galiai ir būčiau laiminga. O dabar... T u r i u . . . Nežinau, kas su manimi dedasi. . .

"Po velnių, - pamanė jis, - jeigu Jenefer, būdama su manimi, jaučiasi taip, kaip aš dabar, užjaučiu ją. Ir niekados nebesistebėsiu... Niekada.

Nes galbūt Jenefer jaučia tą, ką dabar jaučiu aš. K a d privalau padaryti tai, kas neįmanoma padaryti . Dar labiau neįmanoma, nei Aglova l io ir Sh'enazės vedybos. Žinau, kad čia neužtektų trupučio pasiaukojimo - rei­kės paaukoti viską. Ir dar nežinia ar pakaktų. Ne, niekados jau nebeapkę-siu Jenefer už tai, kad ji negali ir nenori duoti man daugiau nei truputį pa­siaukojimo. Dabar žinau, kad truputis pasiaukojimo iš tiesų yra nežmo­niškai daug" .

- Geraltai, - sudejavo Akelė, įtraukdama galvą į pečius. - M a n labai gė­da. Gėdijuosi to, ką jaučiu - tarsi kokią negalią prakeiktą, tarsi šaltį ar d u ­sulį...

Geraltas tylėjo. - Visados maniau, kad tai nuostabi ir paki l i dvasios būsena. K i l n i ir

tauri, netgi tuomet, jeigu tau nelemta būti laiminga. Juk tiek baladžių apie tai sudėjau. O tai vien kūniška, Geraltai, bjauru ir tiktai kūniška. Taip gali jaustis ligonis arba kas nors kitas, išgėręs nuodų. Nes nuodų išgėręs žmogus pasirengęs viskam - kad tik gautų priešnuodį. Viskam. Net paže­m i n i m u i .

- Ese. Prašau tavęs... - Taip. Jaučiuosi pažeminta. Pažeminta, jog prisipažinau tau pamiršu­

si viską - net išdidumą, liepiantį kentėti tylomis. K a d prisipažindama pr i -

verčiau tave nesmagiai pasijusti. Jaučiuosi pažeminta, nes tu taip jautiesi. Bet aš negalėjau kitaip. Esu bejėgė. Atiduota kažkieno malonei, kaip ligos pakirstas žmogus. Visada bijojau susirgti - baiminausi tos akimirkos, kada būsiu silpna, bejėgė, nebegalinti niekuo sau padėti ir vieniša. Visados b i ­jojau negalios - maniau, jog liga - tai baisiausia, kas galėtų mane ištikti...

Geraltas tylėjo. - Žinau, - sudejavo ji vėl. - Žinau, kad turėčiau būti tau dėkinga,

kad... kad nesinaudoji šia padėtimi. Bet nesu tau dėkinga. Ir šito taip pat gėdijuosi. Nes aš nekenčiu šitos tylos, tų išsigandusių tavo akių. Neken­čiu tavęs. Už tai, kad tyl i . Už tai, kad nemeluoji, kad ne... Ir jos taip pat nekenčiu, tos tavo burtininkės - su džiaugsmu įsmeigčiau jai peilį už tai, kad... Nekenčiu jos. Liepk man išeiti, Geraltai. Įsakyk man, kad iš čia iš­eičiau. Pati, savo valia - negaliu, o noriu iš čia išeiti, eiti į miestą, į smuklę... N o r i u atkeršyti tau už savo gėdą, susirasti pirmą pasitaikiusį...

"Po velnių, - pagalvojo Geraltas, girdėdamas, kaip jos balsas sulig kiekvienu žodžiu tarsi krinta žemyn it laiptais besiritantis skudurų ka­muoliukas. - Apsiverksiu, - pagalvojo jis, - veikiausiai apsiverksiu. Ką da­ryti, velniai rautų, ką daryti?"

Susigūžusi Esės nugara suvirpėjo. Mergina nusigręžė ir ėmė tyliai , gąsdinančiai ramiai, bet nesulaikomai verkti .

"Nieko nejaučiu, - pagalvojo raganius apimtas baimės, - nieko, nė ma­žiausio jaudulio. Tai, kad dabar apkabinsiu jos pečius, bus apgalvotas ir apsvarstytas, o ne spontaniškas judesys. Apkabinsiu ją, nes jaučiu, jog taip reikia, bet ne dėl to, kad šito norėčiau. Nieko nejaučiu".

K a i apkabino ją, Akelė tuoj pat liovėsi verkusi . Nusišluostė ašaras, smarkiai papurtė galvą ir nusigręžė, kad jis nematytų jos veido. Po to stipriai prigludo prie jo, veidu įsikniaubdama jam į krūtinę.

"Truputis pasiaukojimo, - pagalvojo Geraltas, - tik truputis pasiauko­jimo. Tai ją nuramins. Apkabinimas, bučinys, ramios glamonės... Ji ir ne­nori daugiau. O jeigu panorėtų - kas čia tokio? Truputis pasiaukojimo, la­bai nedaug pasiaukojimo - juk ji graži ir verta to... Jeigu norėtų daugiau... Tai ją nuramins. Tylus, ramus, švelnus meilės aktas. O aš... M a n juk vis vien, nes Esė kvepia verbena, ne alyvomis ir agrastais. Jos oda ne šalta, ne įelektrinanti. Esės plaukai nė kiek nepanašūs į juodą blizgančių garbanų sūkurį. Esės akys gražios, švelnios, šiltos ir mėlynos - jos neliepsnoja šaltu beaistriu violetu. Esė po to nusigręš ir, truputį pravėrusi lūpas, užmigs. Esė nenusišypsos triumfuodama. Nes Esė...

Esė - ne Jenefer. Ir todėl negaliu. Negaliu prisiversti tam trupučiui pasiaukojimo". - Prašau tavęs, Ese, neverk. - Neverksiu, - mergina palengva atšlijo nuo jo. - Neverksiu. Supran­

tu, kitaip būti negali. Jiedu tylėjo, sėdėdami greta ant virkščiomis kimšto čiužinio. Vakarė­

jo.

- Geraltai, - staiga pratarė Esė, o jos balsas suvirpėjo. - Gal . . . Gal vis dėlto nutiks taip... kaip su tuo moliusku, ta keista dovana? Gal vis dėlto rasime perlą? Vėliau? Po kurio laiko?

- Matau tą perlą, - atsiliepė raganius, sunkiai tardamas žodžius. - Si­dabro apsoduos, sidabro gėlytėje meistriškai nukaltais žiedlapiais. Matau jį ant tavo kaklo, ant sidabro grandinėlės, nešiojamą taip, kaip aš nešioju savo medalioną. Tai bus tavo talismanas, Ese. Talismanas, saugantis tave nuo visokio blogio.

- Mano talismanas, - pakartojo j i , nuleisdama galvą. - Mano perlas, kurį apkaustysiu sidabru ir su kuriuo niekada nesiskirsiu. Mano brange­nybė, gauta mainais. Ar toks talismanas gali atnešti laimę?

- Taip, Ese. Patikėk manimi . - Ar galiu dar čia pasėdėti? Su tavimi? - Gal i . Ar t inos i vakaras, temo, o jie sėdėjo ant virkščiomis kimšto čiužinio

palėpės kambarėlyje, kuriame nebuvo baldų - tik kibiras ir neužžiebta žvakė, stovinti sustingusio vaško balutėje ant grindų.

Jiedu sėdėjo visiškoje tyloje. Sėdėjo labai ilgai. Po to atėjo Vėdrynas. Jie girdėjo, kaip jis kopia laiptais, skimbčiodamas l iutnia ir niūniuoda­mas. Vėdrynas įėjo, pamatė juos, bet nepasakė nieko, nė vieno žodžio. Esė, taip pat tylėdama, atsistojo ir išėjo nežiūrėdama į juos.

Vėdrynas nepratarė nė žodžio. Tačiau raganius matė jo akyse tai, kas l iko nepasakyta.

V I I I

- Protinga rasė, - susimąstęs pakartojo Agloval is , atrėmęs alkūnę į krėslo ranktūrį, o smakrą į kumštį. - Povandeninė civilizacija. Žuviažmo-giai, gyvenantys jūros dugne. Laiptai, vedantys gelmėn. Geraltai, tu tik­riausiai manai, kad iš visų kunigaikščių aš esu pats didžiausias lengvati­kis?

Akelė, stovinti šalia Vėdryno, piktai prunkštelėjo. Vėdrynas netikėda­mas pakraipė galvą. Geraltas nė kiek nesutriko.

- M a n vis viena, - tarė jis tyliai , - ar patikėsi manimi, ar ne. Mano pa­reiga tave perspėti. Ir valtis, priplauksianti prie Slibino Ilčių, ir žmonės, pasirodysiantys ten atoslūgio metu, labai rizikuos. Rizikuos savo gyvybė­mis. Jei nori patikrinti, ar tai tiesa, jei nori rizikuoti - tavo valia. Aš tik per­spėju.

- Cha, - staiga prabilo ūkvedys Zelestas, sėdintis lango nišoje už Aglo-valio. - Jeigu tos pabaisos yra kokie elfai ar šiaip goblinai, tai mums tieji nebaisūs. Bijojaus, kad tai kas blogesnis, netgi, tesaugo dievai, kas nors užkerėtas. Iš to, ką raganius dėsto, tai tokie jūros gyvieji skenduoliai. Yra būdų skenduolius priveikti . Viena ausim girdėjau, jog kažkoks burtinin­kas akimirksniu sudorojo tokius prigėrėlius Mokvos ežere. Suvertė van-

denin statinaitę magiško eliksyro, ir galas sušiktiems skenduoliams. Nė kvapo neliko.

- Tiesa, - atsiliepė ik i tol tylėjęs Drouhardas. - Kvapo neliko. Taip pat karšių, lydekų, vėžių bei kitų gyvių. Netgi dumblą nuo dugno nugraužė ir alksniai pakrantėse nudžiūvo.

- Nuostabu, - pašaipiai tarė Aglovalis. - Dėkui už puikų patarimą, Ze-lestai. Gal dar ką gali patarti?

- N a , tai lyg ir tiesa, - smarkiai paraudo ūkvedys. - Magas truputėlį perlenkė burtalazdę, gal per daug įsismagino. Bet galim apsieiti ir be bur­tininkų, kunigaikšti. Taigi raganius sako, kad su tomis pabaisomis galima kovoti ir netgi nugalabinti anas. Taigi karas, pone. Kaip seniau. Ne naujie­na mums, ką? Gyveno kalnuose vaikolakiai - kur dabar anieji? Dar po miškus valkiojasi laukiniai elfai bei laumės, ale ir tiems galas ateis neabe­jotinai. Atkovosim, kas mūsų. Kaip mūsų senoliai...

- O perlus mano anūkai tepamatys? - susiraukė kunigaikštis. - Per i l ­gai laukti , Zelestai.

- N a , taip blogai gal nebus. Rodos man... Taip pasakysiu: su kiekviena perlų gaudytojų valt imi d v i laivės lankininkų teplaukia. M i k l i a i įkrėsim proto tiems siaubūnams. Įvarysim jiems baimės, tiesą, pone raganiau?

Geraltas, nudelbęs jį šaltu žvilgsniu, nieko neatsakė. Aglovalis , rodydamas savo kilnų profilį, nusigręžė ir prikando lūpą.

Po to, primerkęs akis ir suraukęs kaktą, nužvelgė raganių. - Neįvykdei užduoties, Geraltai, - tarė kunigaikštis. - Vėl viską sugadi­

nai. Neginčiju, tavo ketinimai buvo geri. Tačiau aš moku ne už gerus no­rus. M o k u už pasiektą tikslą. Už rezultatą. O rezultatas, atleisk už palygi­nimą, šūdinas. Tad šūdą ir tepadarei.

- Nuostabu, garbusis kunigaikšti, - nusišiepė Vėdrynas. - Gaila, nebu­vo jūsų su mumis ten, prie Slibino Ilčių. G a l mes būtume suteikę jums progą susitikti su vienu iš tų, iš jūros, su kardu rankoje. Tuomet gal su­prastumėte, apie ką kalbama, ir nustotumėte tirtėjęs dėl užmokesčio...

- Kaip sendaikčių pirklys, - įterpė Akelė. - Nesu pratęs nei tirtėti, nei derėtis, nei diskutuoti, - ramiai atsakė A g ­

lovalis. - Pasakiau, Geraltai, kad nė skatiko nemokėsiu. Sutartis tokia bu­vo: nugalėti pavojų, nugalėti grėsmę, sudaryti sąlygas, kad žmonės žvejo­dami perlus nerizikuotų gyvybe. O tu? Ateini čia ir seki pasakas apie pro­tingą rasę iš jūros dugno. Patari man vengti tos vietos, kuri duoda pelną. Ką nuveikei? Sakaisi nukovęs... Kiek?

- Nesvarbu, kiek, - Geraltas nežymiai pablyško. - Bent jau tau, Aglo-vali .

- Būtent. Tuo labiau kad įrodymų taip pat nėra. Jeigu bent būtumei atnešęs dešines tų rupūžžmogių letenas, kas žino, gal įprastinę taksą ir su­mokėčiau - tiek, kiek mano girininkas už porą vi lko ausų ima.

- Ką gi, - šaltai tarė raganius. - M a n nieko kito nebelieka - tik atsisvei­k int i .

- Klyst i , - tarė kunigaikštis. - Tau dar šis tas lieka. Nuolatinis darbas, padorus mokestis ir išlaikymas. Mano ginkluotos sargybos kapitono pa­reigos ir sargybos, kur i nuo šiol nuolat plauks su perlų žvejais, patentas. Nebūtina visam laikui , užteks i k i tol, ko l toji protinga rasė įgis pakanka­mai proto ir ims plaukioti atokiau nuo mano laivų, vengt jų kaip ugnies. Ką pasakysi?

- Dėkui už pasiūlymą, bet atsisakau, - kreivai nusišypsojo raganius. -Netinka man toks darbas. Karą su kitomis rasėmis laikau idiot izmu. Gal tai p u i k i pramoga nuobodžiaujantiems ir išlepusiems kunigaikščiams. Bet ne man.

- Matai , koks ambicingas, - nusišypsojo Aglovalis . - Koks išdidus. Iš tikro atsisakai taip, kad net karal iui nebūtų gėda. Nutaisęs ką tik sočiai papietavusio turčiaus miną, atsisakai nemenkų pinigų. Geraltai? Pietavai šiandien? Ne? O rytoj? O poryt? Maža šansų, raganiau, labai maža. Ir šiaip jau sunku uždirbti, o dabar, su parišta ranka...

- Ka ip drįsti! - suspigo Akelė. - Ka ip drįsti jam tai sakyti, A g l o v a l i ! Ranką, k u r i parišta, jam perkirto vykdant tavąją užduotį! Kaip gali būti toks niekšas...

- Nustok, - tarė Geraltas. - Nustok, Ese. Tai beprasmiška. - Netiesa, - atšovė ji piktai . - Tai turi prasmę. Tur i kažkas jam vieną

kartą tiesą į akis pasakyti! Kunigaikščiui, kuris, naudodamasis proga, jog nebuvo varžovų į titulą ir pretendentų į valdas, susidedančias iš lopinėlio uolėto pajūrio, pats pasiskelbė esąs kunigaikštis. Todėl dabar mano, kad gali kitus niekinti .

Aglovalis paraudo ir kietai sučiaupė lūpas, tačiau nepratarė nė žodžio, net nekrustelėjo.

- Taip, Agloval i , - sugniaužusi virpančius delnus, tęsė Esė. - Džiaugie­si galėdamas kitus niekinti , džiaugies ta panieka, kurią gali rodyti raga­niui , už tavuosius pinigus pasiruošusiam galva rizikuoti . Bet žinok, jog ra­ganius tik šaiposi iš tavo pasipūtimo ir paniekos. Jam tai nedaro jokio įspūdžio - jis to net nepastebi. Ne, raganius nejaučia netgi to, ką jaučia ta­vo tarnai ir pavaldiniai - Zelestas bei Drouhardas. O jaučia jie vien gėdą, baisią ir deginančią gėdą. Raganius nejaučia ir to, ką jaučiu aš su Vėdrynu - pasibjaurėjimą. Ar žinai, Agloval i , kodėl taip yra? Pasakysiu tau. Raga­nius žino esąs vertesnis už tave. Ir tai jam teikia tą jėgą, kurią jis turi .

Esė nutilo ir nuleido galvą. Bet ne taip greitai, jog Geraltas nespėtų pa­stebėti ašaros, sužibusios dailios akies kamputyje. Mergina delnu palietė kabančią ant kaklo gėlytę sidabro žiedlapiais. Gėlytę, kurios viduryje spin­dėjo didžiulis žydras perlas. Gėlytė dailiai pintais žiedlapiais buvo padary­ta meistriškai. "Drouhardas pasistengė, - pagalvojo raganius. - Jo surastas meistras puikiai padirbėjo. Ir nepaėmė nė skatiko. Už viską sumokėjo pir­klys" .

- Todėl, garbusis kunigaikšti, - tęsė Esė, pakėlusi galvą, - nebūk juo-

kingas, siūlydamas raganiui samdinio vaidmenį armijoje, kurią tu nori pasiųsti prieš vandenyną. Nerizikuok būti išjuoktas, nes tavo pasiūlymas tik juoką ir tegali sukelti. Dar nesupratai? Tu gali raganiui sumokėti už at­liktą užduotį, gali jį pasamdyti, kad saugotų žmones nuo blogio, užkirstų kelią jiems gresiančiam pavojui. Bet raganiaus tu negali nupirkti , negali jo panaudoti savo tikslams. Nes raganius, netgi alkanas ir sužeistas, yra šim­tą sykių vertesnis už tave. Todėl ir šaiposi iš tavo niekingo pasiūlymo. Su­pratai?

- Ne, panele Daven, - šaltai atsakė Aglovalis . - Nesupratau. Priešingai, suprantu kaskart vis mažiau. Ir pagrindinis dalykas, kurio t ikrai nesu­prantu, yra tas, jog kažkodėl neįsakiau visos jūsų trijulės pakarti, prieš tai nuplakus rimbais ir karšta geležim pasvilinus. Jūs, panele Daven, stengia­tės dėtis visažine. Tad pasakykite man, kodėl taip nesielgiu?

- Labai prašom, - tuoj pat atsakė poetė. - Taip nesielgi todėl, kad kaž­kur giliai tavyje rusena padorumo kibirkštėlė. Garbės, kurios dar neuždu­sino staiga praturtėjusio pirkliūkščio pasipūtimas, likutis. Viduje, Aglova-l i . Širdies gilumoje. Širdies, kur i , nepaisant visko, geba mylėti undinėlę.

Išbalęs kaip drobė, Aglovalis sugniaužė krėslo atramas. "Šaunuolė, -pagalvojo raganius, - šaunuolė! Nuostabu, Ese". Geraltas didžiavosi ja, tuo pat metu jausdamas gilų liūdesį.

- Išeikite, - tyliai tarė Aglovalis . - Eikit sau, kur tik norit. Palikite mane ramybėje.

- Lik sveikas, kunigaikšti, - tarė Esė. - O atsisveikinant paklausyk gero patarimo. Patarimo, kurį tau turėtų duoti raganius, bet aš nenoriu, kad taip būtų. K a d Geraltas nesižemintų i k i tavo patarėjo. Aš tą atliksiu už jį.

- Klausau. - Vandenynas didžiulis, Agloval i . Niekas dar neištyrė, kas ten, už ho­

rizonto, jeigu iš viso kas nors yra. Vandenynas didesnis už pačią didžiau­sią girią, kurios tankmėn nustūmėte elfus. Jis sunkiau įveikiamas, nei aukščiausi kalnai ir giliausi tarpekliai, kuriuose skerdėte vaikolakius. O ten, vandenyno dugne, gyvena šarvuota rasė, žinanti metalo apdirbimo paslaptis. Saugokis, Aglovali . Jeigu su perlų žvejais ims plaukioti lankinin­kai, pradėsi karą su visai nepažįstamu priešininku. Tas, ką tu nori palies­ti , gali pasirodyti esąs širšių lizdas. Patariu jūrą palikti jiems, jūra skirta ne jums. Nežinote ir niekada nesužinosite, kur veda Laiptai, kuriais galima nusileisti į Slibino Ilčių gilumą.

- Klystate, panele Ese, - ramiai tarė Aglovalis . - Sužinosime, kur veda tie laiptai. Dar daugiau - nusileisime tais laiptais. Patikrinsime, kas yra k i ­toje vandenyno pusėje, jeigu ten iš viso kas nors yra. Ir ištrauksime iš to vandenyno viską, ką tik įmanoma ištraukti. Jeigu ne mes - mūsų anūkai arba mūsų anūkų anūkai. Tai tik laiko klausimas. Taip bus, nors tame vandenyne raudonas kraujas tyvuliuotų. Ir tu tą žinai, Ese. Protingoji Ese, savo baladėmis rašanti žmonijos kroniką. Gyvenimas nėra baladė, vargše

mažoji poete gražiomis akimis, pasiklydusi tarp savo gražių žodžių. G y ­venimas - tai kova. O kovoti mus išmokė būtent tie mus pranokę raga­niai . Tai jie parodė mums kelią, jie mums jį nutiesė. Jie nuklojo tą kelią padarų, kurie gynė nuo mūsų šį pasaulį, lavonais. Ese, mes tik tęsiame tą kovą. Žmonijos kroniką kuriame mes, o ne tavo baladės. Raganiai jau ne­reikalingi - mūsų ir taip niekas nesustabdys. Niekas.

Esė pablyško, bet, pūstelėjusi garbaną, pakėlė galvą. - Niekas, Aglovali? - Niekas, Ese. Poetė nusijuokė. Staiga iš priemenės pasigirdo triukšmas, r iksmai, kojų trepsėjimas.

Menėn įpuolę pažai bei sargybiniai išsirikiavo dviem eilėm abipus durų. Jie žemai nusilenkė ir priklaupė ant vieno kelio.

Tarpduryje stovėjo Sh'enazė. Jos žalsvi plaukai buvo dailiai sugarbanoti ir susegti nuostabia koralų

bei perlų diadema. Undinėlė vilkėjo jūros spalvos suknelę su baltais lyg puta nėriniais. Suknia buvo smarkiai dekoltuota, todėl Sh'enazės grožy­bės, nors kiek pridengtos ir papuoštos nefrito bei lazurito vėriniu, vis tiek atrodė stulbinančiai.

- Sh'enazė... - sudejavo Aglovalis , krisdamas ant kelių. - Mano.. . Sh'e­nazė...

Undinėlė lėtai ėjo artyn. Jos eisena buvo minkšta ir gracinga tarsi at­riedanti banga.

Sh'enazė sustojo priešais kunigaikštį, nusišypsojo, blykstelėdama smulkiais baltais dantukais, po to, greitai suėmusi suknelę savo mažais delnais, pakėlė aukštyn - pakankamai aukštai, kad vis i galėtų įvertinti burtininkės - jūrų raganos - darbą. Geraltas nurijo seilę. Nebuvo ko abe­joti: ragana išmanė apie gražias kojas ir mokėjo jas pagaminti.

- Cha! - suriko Vėdrynas. - Mano baladė... Visa i kaip mano baladė­je... Dėl jo susiveikė kojas, bet prarado balsą.

- Nieko aš nepraradau, - dainingai prakalbo Sh'enazė taisyklinga ben­drine kalba. - Bent jau kol kas. Po tos operacijos esu kaip nauja.

- Ka lb i mūsų kalba? - O ką, negalima? Kaip gyvuoji, baltaplauki? O! Ir tavo mylimoji čia!

Esė Daven, jeigu gerai pamenu. Vis dar jos beveik nepažįsti, ar jau geriau susipažinai?

- Sh'enazė... - dejavo Aglovalis širdį draskančiu balsu, keliais šliaužda­mas prie jos. - Meile mano! Brangioji mano... vienintele... Vis dėlto, paga­l iau. Pagaliau, Sh'enazė!

Undinėlė grakščiu judesiu ištiesė jam ranką - pabučiuoti. - Taip. Nes ir aš tave m y l i u , kvai lut i . O kokia tad būtų meilė, jeigu

mylintis nepajėgtų bent truputį pasiaukoti.

IX

Iš Bremervordo jie išvyko ankstų šaltą rytą, apgaubti iš už horizonto kylančio purpurinio, saulės rutulio nurausvinto rūko. Išvyko trise. Taip, kaip buvo nutarę. Nesikalbėjo apie tai, nekūrė planų - tiesiog norėjo būti kartu. Kurį laiką.

Trijulė pal iko akmenuotą iškyšulį, atsisveikino su bangų mūšos su­neštais ir jau apgriuvusiais pakrančių skardžiais, dunksančiais virš paplū­dimių, su keistų formų vėtrų bei vandens išgraužtomis kalkakmenio uo­lomis. Netgi nusileidę į žydintį ir žalią D o l Alatės slėnį, jie vis dar užuodė jūros kvapą, o ausyse skambėjo širdį veriantys laukinių žuvėdrų klyks­mai .

Vėdrynas pliauškė nesustodamas. Jis šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, nė vienos nebaigdamas. Pasakojo apie Barso šalį, kur kvailas papro­tys reikalauja, kad merginos saugotų nekaltybę i k i ištekant, apie geleži­nius paukščius iš Inis Porhoeto salos, apie gyvybės vandenį ir mirties van­denį, apie safyro vyną, ci lu vadinamą, apie karališkąjį ketvertuką iš Ebin-go, bjaurius, įkyrius bamblius Pucį, Gricį, Micį ir Chuaną Pablą Vasermi-lerį. Pasakojo apie varžovų propaguojamas naujas kryptis muzikoje ir po­ezijoje, kurios, Vėdryno manymu, buvo gyvi numirėliai.

Geraltas tylėjo. Esė taip pat tylėjo arba atsakinėjo puse lūpų. Raganius juto jos žvilgsnį. Žvilgsnį, kurio vengė.

Per Adalatės upę keliauninkai persikėlė plaustu. Be to, patiems teko traukti lynus, nes apgailėtinai girtas keltininkas, išbalęs lyg numirėlis, su­stingęs žvelgė gelmėn, retkarčiais pasitampydamas, bet niekaip negalėda­mas paleisti stogelį prilaikančio stulpo, į kurį buvo įsikibęs abiem rankom. Į visus jam užduotus klausimus atsakinėjo vienu vienintel iu žodžiu, skambančiu kaip "žiaugt".

Kraštas kitame Adalatės krante raganiui patiko - beveik v i s i išilgai upės išsimėtę kaimeliai buvo aptverti aukštomis tvoromis, o tai teikė viltį gauti darbo.

Ankstyvą popietę, girdant arklius, pasinaudojusi tuo, jog Vėdrynas kažkur dingo, Akelė priėjo prie jo. Netikėtai užkluptas raganius nespėjo pasislėpti.

- Geraltai, - tylutėliai tarė mergina. - Aš jau... nebegaliu ištverti. Tai vir­šija mano jėgas.

Raganius stengėsi nežiūrėti jai į akis. Nepavyko. Esė stovėjo prieš jį, žaisdama kabančiu ant kaklo žydru perlu, įrėmintu gėlytės formos sidab­ro apsode. Stovėjo taip, o jis vėl gailėjosi, kad prieš jį ne žuviaakis su van­denyje paslėptu kardu.

- Geraltai... Turime ką nors daryti , tiesa? Esė laukė jo atsakymo. Žodžių. Trupučio pasiaukojimo. Bet raganius

neturėjo nieko, ką galėtų paaukoti, ir žinojo tą. Nenorėjo meluoti. O tiesos pasakyti nepajėgė. Negalėjo prisiversti ją įskaudinti.

Padėtį išgelbėjo Vėdrynas, nepakeičiamasis Vėdrynas, netikėtai atsi­radęs šalia. Nepaprastai taktiškas Vėdrynas.

- Žinoma, kad taip! - suriko jis ir, plačiai užsimojęs, švystelėjo vande­nin šakalį, kuriuo prieš tai sklaidė meldus ir aukštas pakrantės dilgėles. -Žinoma, kad turite kažką daryti. Seniai laikas! Neturiu jokio noro toliau stebėti to, kas tarp judviejų vyksta! Ko tu iš jo lauki , Lėlyte? To, kas ne­įmanoma? O tu, Geraltai, ko tikies? To, kad Akelė perskaitys tavo mintis, taip, kaip. . . Taip. . . kaip toji? Ir tuo pasitenkins, o tu patogiai tylėsi, nieko neaiškindamas, nieko neteigdamas, nieko neatsisakydamas? Neatsiverda-mas? Kiek laiko ir kiek tiesų jums abiem reikia, kad suprastumėt vienas kitą? Ir kada norite suprasti? Pp kelerių metų? Prisiminimuose? Juk rytoj turime išsiskirti, velniai griebtų! Judu man jau skersai gerklę atsistojote! Gerai, klausykit manęs: dabar aš išsipjausiu meškerę ir eisiu žvejoti, o ju­du turėsit šiek tiek laiko. Galėsite viską pasipasakoti. Viską viską. Ir pasi­stenkit suprasti vienas kitą. Tai ne taip sunku, kaip judviem atrodo. O vė­l iau, dėl dievų, padarykite, kas reikia. Taip, Lėlyte. Taip, Geraltai. Ir būk jai geras. O tuomet, velniai griebtų, arba judviem praeis, arba...

Vėdrynas nusisuko ir spėriai dingo iš akių, garsiai keiksnodamas ir laužydamas meldus. Pasidirbęs meškerę iš lazdyno rykštės bei arklio ašu­to, žvejojo i k i sutemos.

Ka i jis nuėjo, Geraltas ir Esė ilgai stovėjo, atsirėmę į kreivą gluosnį, pa­linkusį virš srovės. Stovėjo laikydamiesi už rankų. Po to raganius ėmė kalbėti. Kalbėjo tyliai ir ilgai, o Akelės akelė buvo pilna ašarų.

Po to, dėl dievų, padarė kas reikia. Jis ir j i . Ir viskas buvo gerai.

X

Kitą dieną jie surengė kažką panašaus į atsisveikinimo vakarienę. Ke­liaudami per kaimą, Esė su Geraltu nupirko išdarinėtą ėriuką. Tuo metu, kai jie derėjosi, Vėdrynas iš rūsio už trobos patyliukais nukniaukė česna­kų, svogūnų bei morkų. Išjodami jie dar nušvilpė katiliuką nuo kalvės tvoros. Katiliukas buvo kiek skylėtas, bet raganius užlitavo jį Igni Ženklu.

Vakarienę keliauninkai valgė tankios girios laukymėje. Linksmai traš­kėjo ugnis, burbuliavo katiliukas. Geraltas stropiai maišė viralą smaigu, sumeistrautu iš eglišakio. Vėdrynas lupo svogūnus ir skuto morkas. Ake­lė, k u r i apie valgio gaminimą neturėjo jokio supratimo, l inksmino juos skambindama liutnia ir dainuodama nepadorius kupletus.

Tai buvo tikrai iškilminga atsisveikinimo vakarienė. Ryte trijulė turėjo išsiskirti. Auštant kiekvienas jų ruošėsi patraukti savais keliais, ieškoda­mas to, ką jau turėjo, bet nežinojo turį - net nenumanė. Nenumanė ir to, kur juos nuves keliai, kuriais brėkštant ruošėsi iškeliauti. Kiekvienas sa­vuoju.

Kada jau prisipūto i k i soties bei prisipampė alaus, kurį Drouhardas įdėjo kelionėn, paliežuvavo ir pasijuokė, Vėdrynas su Ese surengė daina­vimo varžybas. Geraltas, sunėręs rankas už galvos, tysojo eglišakių guoly­je ir galvojo, jog niekados negirdėjo tokių puikių balsų ir tokių puikių ba­ladžių. Galvojo apie Jenefer. Galvojo ir apie Esę. Nujautė, kad.. .

Pabaigai Akelė su Vėdrynu sudainavo garsųjį Cintijos ir Vertverno duetą. Nuostabią dainą apie meilę, prasidedančią žodžiais: " N e vieną ašarą praliejau..." Geraltui pasivaideno, jog net medžiai palinko, klausydamiesi šio dueto.

Po to Akelė, kvepianti verbena, atsigulė greta jo, įsispraudė po ranka, padėjo galvą ant krūtinės, gal du kartus atsiduso ir ramiai užmigo. Raga­nius užmigo kur kas vėliau.

Vėdrynas, įsistebeilijęs į gęstantį laužą, dar ilgai sėdėjo vienas, tyliai skambindamas l iutnia.

Dainą jis pradėjo keliais taktais, susijungusiais į gražią, ramią melodi­ją. Eilės, tinkančios šiai melodijai , gimė kartu su ja, žodžiai susiliejo su muzika ir pasiliko ten tarsi vabzdžiai saulės nuauksintuose gintaro gaba­lėliuose.

Baladė pasakojo apie raganių ir poetę. Apie tai, kaip raganius ir poetė, klykiant žuvėdroms, susitiko jūros pakrantėje, kaip pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Apie tai, kokia graži ir stipri buvo judviejų meilė. Apie tai, kad niekas - netgi mirtis - nepajėgė šios meilės sunaikinti ir išskirti įsi­mylėjėlių.

Vėdrynas žinojo, kad mažai kas patikės istorija, kurią byloja baladė, bet nesirūpino dėl to. Žinojo, jog baladės rašomos tam, kad jaudintų, o ne tam, kad jomis tikėtų.

Prabėgus keleriems metams, Vėdrynas galėjo pakeisti baladės turinį ir sudainuoti apie tai, kas įvyko iš tikro. Nesudainavo. Juk tikroji istorija nie­ko nebūtų sujaudinusi. Kas būtų norėjęs klausytis, jog raganius su Akele išsiskyrė ir jau niekados, anei kartelio nebesusitiko. O po ketverių metų, Vizime siaučiant epidemijai, Akelė mirė nuo raupų. Jis, Vėdrynas, išnešė Esę ant rankų pro stirtomis deginamus lavonus ir palaidojo miške, toli už miesto. Vienišą ir ramią, o kartu su ja, kaip buvo prašiusi, du daiktus - jos liutnią ir jos žydrąjį perlą. Perlą, su kuriuo Esė niekuomet nesiskirdavo.

Ne, Vėdrynas baladės nebetaisė. Bet ir šitos niekados nesudainavo. Niekados. Niekam.

Paryčiui, kai buvo dar tamsu, prie stovyklavietės pritykino alkanas ir piktas vilkolakis. Prislinkęs pamatė, jog tai Vėdrynas, tad, valandėlę pasi­klausęs, nudyrino šalin.

LIKIMO KALAVIJAS

i

Pirmąjį lavoną jis aptiko maždaug vidurdienį. Raganius retai kada su­sijaudindavo, pamatęs nužudytus žmones; daug dažniau į palaikus tekda­vo žvelgti visai abejingai. Šįkart jis nesijautė abejingas.

Berniukas buvo maždaug penkiolikos metų. Gulėjo' aukštielninkas, plačiai pražergtomis kojomis, o jo lūpose sustingo lyg ir siaubo grimasa. Tačiau Geraltas žinojo, kad berniukas žuvo akimirksniu, nesikankino ir , ko gero, net nežinojo, jog miršta. Strėlė pataikė į akį, įstrigo giliai kauko­lėje, pakaušio kauluose. Strėlės viršūnė, apkaišyta ilgomis dryžomis, gel­tonai dažytomis fazano patelės plunksnomis, styrojo virš žolių kuokštų.

Geraltas apsidairė. Greitai ir be vargo jis surado, ko ieškojęs: kitą strėlę - tokią pačią - maždaug už šešių žingsnių įstrigusią pušies kamiene. Raga­nius žinojo, kas įvyko. Berniukas nesuprato įspėjimo. Girdėdamas strėlės švilpesį ir dunkstelėjimą, išsigando ir ėmė bėgti ne ton pusėn. L ink tos, k u r i jam įsakė sustoti ir kaipmat pasitraukti. Šnypščiantis, nuodingas ir plunksnuotas švilpesys. Trumpas, į medį įsirėžiančios strėlės stuktelėji­mas. "Žmogau, nė žingsnio toliau, - sako tas švilpesys ir tas stuktelėjimas. - Šalin, žmogau, tuoj pat nešdinkis iš Brokilono. Užkariavai visą pasaulį, žmogau, visur tavęs pilna, visur įgyvendini tai, ką vadini nūdiena, poky­čių era, tai, ką vadini pažanga. Bet čia mes nenorime nei tavęs, nei tavo pa­žangos. Netrokštame pasikeitimų, kuriuos tu atneši. Nenorime nieko, ką atneši. - Švilpesys ir stuktelėjimas. - Lauk iš Brokilono!"

"Lauk iš Brokilono, žmogau, - pagalvojo Geraltas. - Nesvarbu, jog tau penkiolika ir, paklaikęs iš baimės, tu skverbiesi per mišką, negalėdamas rasti kelio į namus. Nesvarbu, kad tau septyniasdešimt ir privalai pririnkti žagarų, nes jei negalėsi dirbti - šeimynykščiai išmes iš pirkios, neduos ėsti. Nesvarbu, jog tu tik šešerių ir tave suviliojo mėlynuojančios gėlytės saulės užlietoje laukymėje. Lauk iš Brokilono. Švilpesys ir stuktelėjimas".

"Seniau, - pagalvojo Geraltas, - prieš nušaudamos, jos perspėdavo du kartus. Netgi tris".

"Seniau, - keliaudamas tolyn, pagalvojo jis. - Seniau". Ką gi , pažanga. Miškas neatrodė nusipelnęs šiurpios šlovės, kuria garsėjo. Tiesa, jis

buvo siaubingai atšiaurus ir tankus, tačiau tai įprasta neįžengiamai giriai, kurioje kiekvieną prošvaistę, kiekvieną saulės lopinėlį, prasiskverbusį pro

didžiųjų medžių atšakas ir lapotas šakas, kaipmat išnaudodavo dešimtys jaunų beržų, alksnių bei skroblų, taip pat gervuogės, kadagiai ir paparčiai, tankiais atvašynais dengiantys traškantį puvėsių, sausų šakų ir sutrūniju­sių seniausiųjų medžių - tų, kurie pralaimėjo kovą, kurie nugyveno savo amžių - kamienų liūną. Tačiau tankmė neskleidė nelaimę lemiančios sun­kios tylos, kur i labiau tiktų šiai vietai. Ne, Brokilonas gyveno. Zvimbė vabzdžiai, po kojomis šiureno driežiukai, šmirinėjo greitakojai vaivorykš­tiniai vabalai, tūkstančiai vorų timpčiojo voratinklius, žvilgančius nuo ra­sos lašelių, geniai stukseno kamienus aštriomis smūgių serijomis, klykavo kėkštai.

Brokilonas gyveno. Bet raganius nesileido apgaunamas. Jis žinojo, kur esąs. Nepamiršo

berniuko su strėle akyje. Kartkartėmis tarp samanų ir spyglių jis regėjo baltus kaulus, kuriais bėgiojo raudonos skruzdėlės.

Geraltas žingsniavo tolyn - atsargiai, tačiau greitai. Pėdsakai buvo visai švieži. Jis tikėjosi, jog suspės, sugebės sulaikyti ir sugrąžinti priekyje ei­nančius žmones. Tikėjosi, kad dar ne vėlu.

Pavėlavo. Jeigu ne saulės blyksnis ant trumpo kardo geležtės, kurį nužudytasis

spaudė delne, raganius nebūtų pastebėjęs antrojo lavono. Tai buvo su­brendęs vyras. Kuklus, rusvai pilkos spalvos apdaras išdavė žemą kilmę. Rūbai, neskaitant kraujo dėmių, išplitusių aplink dvi krūtinėn įsmigusias strėles, buvo švarūs ir nauji. Vadinasi, tas vyras - ne koks varguolis.

Geraltas apsižvalgė ir išvydo trečiąjį lavoną, vilkintį odinę striukę ir trumpą žalią apsiaustą. Zemė aplink nužudytojo kojas buvo išdraskyta, samanos ir spygliai išrausti ik i pat smėlio. A k i v a i z d u - šio žmogaus mirtis truko ilgai.

Raganius išgirdo dejonę. Skubiai praskleidęs kadagius Geraltas pastebėjo gilią duobę. Išvartoje,

ant apnuogintų pušies šaknų, gulėjo tvirto sudėjimo vyriškis juodais gar­banotais plaukais ir tokia pat barzda, ryškiai šviečiančia neįtikėtinai, veik

SS

numirėliškai blyškiame veide. Šviesus elnio odos palaidinis buvo raudo­nas nuo kraujo.

Raganius stryktelėjo išvarton. Sužeistasis atsimerkė. - Geraltai, - suvaitojo jis. - O, dievai . . . Aš turbūt sapnuoju... - Fraiksenetai? - nustebo raganius. - Tu - čia? - Aš.. . Aaach. . . - Nekrutėk, - Geraltas priklaupė greta. - K u r pataikė? Nematau strė­

lės... - Pervėrė... kiaurai. Aš ją nulaužiau ir ištraukiau... Geraltai, paklau­

syk. . . - Tylėk, Fraiksenetai, nes paspringsi krauju. Tavo plautis peršautas.

Po perkūnais, turiu išvilkti tave iš čia. Ką jūs, velniai griebtų, veikėte Brokilone? Tai driadžių teritorija, jų šventovė - iš čia gyvas neišeina nė vie­nas. Nežinojai?

- Vėliau... - sudejavo Fraiksenetas ir nusispjovė kraujais. - Vėliau pa­pasakosiu.. . Dabar ištrauk mane... O, šlykštynė! Atsargiau. . . Aaach. . .

- Nepajėgsiu. - Geraltas išsitiesė ir apsidairė. - Esi per sunkus. - Palik mane, .-sustenėjo sužeistasis. - Ką gi, palik mane... Bet ją išgel­

bėk... dėl dievų, išgelbėk ją... - Ką? - Kunigaikštytę... A c h . . . Geraltai, surask ją... - Po paraliais, gulėk ramiai! Aš tuoj ką nors sumeistrausiu ir išvilksiu

tave. Fraiksenetas sunkiai atsikosėjo ir vėl nusispjovė; ant barzdos pakibo

tirštas, tąsus kraujo siūlelis. Raganius nusikeikė, iššoko iš duobės ir apsi­dairė. Ieškojo dviejų jaunų medelių. Nieko nelaukdamas, jis pasuko į lau­kymės pakraštį, kur matė augant alksnynėlį.

Švilpesys ir stuktelėjimas. Geraltas sustingo vietoje. Galvos aukštyje į kamieną įsmigusios strėlės

galą puošė vanago plunksnos. Raganius pažvelgė į tą pusę, kurion rodė uosio virbas - žinojo, iš kur šauta. Už kokių penkiasdešimties žingsnių buvo dar viena išvarta: nugriuvęs medis ir aukštyn stirksanti, vis dar ap­glėbusi didžiulį smėlingos žemės luitą, šaknų raizgalynė. Ten dūlavo dy­gioji slyva ir tvyrojo tamsa, išmarginta šviesesniais beržų kamienų dry­žiais. Tačiau jis nieko nematė. Žinojo, kad nepamatys.

Geraltas pakėlė rankas. Labai lėtai. - Ceadmill! Va an Eithne meath e Duen Canell! Essea Gioynbleidd! Šįkart jis išgirdo tylų templės žvangtelėjimą ir pamatė strėlę, iššautą

taip, kad ją pastebėtų - aukštyn. Geraltas žvelgė, kaip ši kyla , trumpam sustoja, kaip lanku krinta žemyn, bet nejudėjo. Už dviejų žingsnių strėlė beveik statmenai įsmigo į samanas. Kaipmat greta jos, taip pat pakrypusi, atsirado ir antroji. Raganius būgštavo, kad kitos gali ir nebepamatyti.

- Meath Eithne! - vėl sušuko jis. - Essea Gzvynbleidd! - Glaeddyv vort! - balsas lyg vėjo dvelktelėjimas. Ne strėlė, o balsas. Geraltas buvo gyvas. Lėtai atsegęs diržo sagtį ir iš­

traukęs kardą, nusviedė jį šalin. Iš už kadagių apgaubto kėnio kamieno, styrančio ne daugiau kaip per dešimt žingsnių nuo raganiaus, tyliai išniro antroji driadė. Nors ji buvo nedidukė ir labai liekna, kamienas atrodė plo­nesnis. Geraltas nesumojo, kaip eidamas čionai galėjo jos nepastebėti. Ko gero, driadę slėpė apdaras - sukurptas iš daugybės žalsvų bei rusvų at­spalvių keistai susiūtų medžiagos skiaučių, apkaišytas lapais ir žievės ga­balėliais, tačiau nedarkantis grakštaus kūno. Jos plaukai, ant kaktos per­rišti juoda skarele, buvo alyvuogių spalvos, o veidas - dryžai išmargintas riešuto kevalo dažais.

Lanką driadė, suprantama, laikė įtempusi ir nukreiptą į jį. - Eithne... - prasižiojo raganius.

- Thaess aep! Jis klusniai nutilo ir stovėjo nejudėdamas, praskėtęs rankas. Driadė

lanko nenuleido. - Dunca! - šūktelėjo j i . - Braenn! Caemm vortl Ta, kur i šovė pirmoji, stryktelėjo iš už dygiosios slyvos ir, vikriai per­

šokusi duobę, nusliuogė išverstu kamienu. Nors ten gulėjo sausų šakų krūva, Geraltas neišgirdo, kad bent viena jų būtų trakštelėjusi po jos ko­jomis. Už nugaros, visai greta, jis išgirdo tylų šiugždesį, primenantį lapų šnarėjimą vėjyje. Žinojo, jog trečioji stovi už jo.

Kaip tik šioji, žaibiškai šoktelėjusi šonan, pakėlė raganiaus kardą. Jos medaus spalvos plaukai buvo surišti meldų juostele. Ant pečių siūbavo pilna strėlių strėlinė.

Toji, stovėjusi prie išvartos, greitai priėjo. Driadės apdaras niekuo ne­siskyrė nuo jos draugužių rūbų. Matinius plytos rudumo driadės plaukus juosė iš dobilų ir viržių nupintas vainikas. Rankoje ji laikė neįtemptą lan­ką, bet strėlė buvo atremta į stygą.

- T'en thesse in maeth aep Eithne llev? - prieidama artyn, paklausė dria­dė. Jos balsas buvo neįtikėtinai melodingas, o akys - didelės ir juodos. -Ess Gioynbleidd?

- Ae... aessea... - pradėjo raganius, tačiau BrokiFono tarmės žodžiai, driadžių lūpose skambantys lyg daina, jam strigo gerklėje ir dirgino lūpas. - Ar nė viena iš jūsų nekalba bendrine kalba? Nelabai gerai moku. . .

- An' vaill. Vort llinge, - nutraukė driadė. - Aš Gvinbleidas, Baltasis Vilkas. Ponia Eitne pažįsta mane. Einu pas

ją kaip pasiuntinys. Aš jau esu buvęs Brokilone - Duen Kanele. - Gwynbleidd, - primerkė akis rudaplaukė. - Vatt' ghern? - Taip, - patvirtino jis. - Raganius. Juoduke piktai prunkštelėjo, tačiau lanką nuleido. Plačiai atmerkusi

akis rudaplaukė žiūrėjo į jį, o žaliais brūkšniais nužymėtas jos veidas buvo nejudrus ir bejausmis lyg statulos. Tas nejudrumas trukdė pavadinti šį veidą gražiu ar bjauriu - vietoj to piršosi mintis apie abejingumą ir dvasin­gumo stoką, o gal žiaurumą. Geraltas suprato klydęs, sužmogindamas driadę, ir mintyse papriekaištavo sau už tai. Juk jis privalėjo žinoti, jog šio­ji paprasčiausiai vyresnė už anas dv i . Nors neatrodė, tačiau buvo už jas daug vyresnė.

Jie stovėjo dvejonių kupinoje tyloje. Geraltas girdėjo, kaip stena, vai­toja ir kosi Fraiksenetas. Rudaplaukė irgi turėjo tą girdėti, bet jos veidas nė nevirptelėjo. Raganius įsirėmė rankomis į šonus.

- Ten, išvartoje, - ramiai ištarė jis, - gul i sužeistas žmogus. Jeigu nesu­lauks pagalbos - mirs.

- Thaess aep! - tamsiaplaukė įtempė lanką ir nukreipė strėlę tiesiai jam į veidą.

- Paliksite jį nudvėsti? - paklausė Geraltas taip pat ramiai. - Leisite, kad lėtai paspringtų krauju? Tuomet geriau pribaikite jį.

- Užčiaupk srėbtuvę! - viauktelėjo driadė, perėjusi į bendrinę. Tačiau lanką nuleido ir atleido templę. Klausiamai pažvelgė į tą antrąją. Ruda­plaukė, linktelėjusi galvą, parodė išvartos link. Juoduke nubėgo - greitai ir tykiai .

- N o r i u pasimatyti su ponia Eitne, - pakartojo Geraltas. - Esu pasiun­tinys. . .

- Ji, - rudaplaukė parodė į blondinę, - palydės tave i k i Duen Kanelio. Eik .

- Frai . . . O sužeistasis? Driadė prisimerkusi pažvelgė į raganių. Ji vis tebežaidė su užkabinta

ant templės strėle. - Nesirūpink, - pasakė rudaplaukė. - Eik. Ji tave palydės. -Bet . . . - Va' en vort! - suspausdama lūpas lyg k i r v i u nukirto j i . Raganius truktelėjo pečiais ir atsigręžė į tą, kurios plaukai buvo me­

daus spalvos. Iš viso trejeto ji atrodė jauniausia, tačiau Geraltas galėjo ir klysti . Jis pastebėjo, kad driadės akys mėlynos.

- Tuomet eime. - Taigi, - tyliai ištarė šviesiaplaukė. Siek tiek padvejojusi, atidavė jam

kardą. - Eime. - K u o tu vardu? - paklausė raganius. - Užčiaupk srėbtuvę. Ji sparčiai, nesidairydama žengė tankia giria. Geraltas turėjo gerokai

pasistengti, kad spėtų paskui. Jis žinojo, jog driadė tyčia taip elgiasi. Žino­jo, jog ji nori, kad paskui ją einantis žmogus aimanuodamas įstrigtų brūz­gynuose ir išsekęs, nebegalėdamas keliauti toliau, nugriūtų ant žemės. Ji, aišku, nenumanė, kad susidūrė ne su žmogumi, o su raganiumi. Driadė buvo per jauna žinoti, kas yra raganius. Mergina - Geraltas jau suprato, kad ji nėra grynakraujė driadė - staiga sustojo ir atsigręžė. Jis matė, kaip po marga palaidinuke veržliai banguoja krūtys ir kaip sunkiai ji valdosi, idant nepradėtų kvėpuoti pravira burna.

- Gal sulėtinsim žingsnį? - nusišypsodamas pasiūlė raganius. - Yea, - driadė priešiškai pažvelgė į jį. - Aeen esseath Sidh? - Ne, aš ne elfas. K u o tu vardu? - Brajen, - vėl ėmusi žingsniuoti, atsakė ji . Bet ėjo jau lėčiau, nesisteng­

dama jo aplenkti. Jie ėjo visai greta. Geraltas jautė jos prakaito - paprasto jaunos merginos prakaito kvapą. Driadžių prakaitas kvepėjo kaip delnuo­se sutrinti gluosnio lapeliai.

- O kaip vadinaisi anksčiau? Mergina dirstelėjo į jį, lūpos staiga persikreipė - raganius pagalvojo,

kad ji puls arba lieps užsičiaupti. Tačiau nieko neįvyko. - Neatsimenu, - kiek padelsusi atsakė ji . Raganius nemanė, jog tai tiesa. Mergina atrodė ne vyresnė kaip šešiolikos, o Brokilone galėjo gyventi

kokius šešerius, septynerius metus: jeigu čia būtų atsidūrusi anksčiau - v i ­sai mažytė arba kūdikis - jis joje nebeatpažintų žmogaus. Driadės kartais taip pat būdavo mėlynakės ir šviesiaplaukės. Jų vaikai, iškilmingai pradėti su elfais arba žmonėmis, esminius bruožus paveldėdavo tik iš motinų. Gimdavo vien mergaitės. Labai retai - ir tik kurioje nors kitoje kartoje -gimdavo kūdikis, paveldėjęs bevardžio vyriškos lyties protėvio akis ar plaukus. Tačiau Geraltas gerai žinojo, jog Brajen gyslose nebuvo nė lašelio driadžių kraujo. Tačiau tai nieko nereiškė. Toks ar kitoks kraujas - dabar ji yra driadė.

- O tu, - pašnairavo į jį mergina, - kuo vardu? - Gvinbleidas. Ji linktelėjo galvą. - Tuomet eime... Gvinbleidai . Jiedu ėjo pakankamai greitai, bet lėčiau nei prieš tai. Suprantama,

Brajen pažinojo Brokiloną - vienas pats Geraltas nesugebėtų nei taip spar­čiai eiti, nei žingsniuoti reikiamon pusėn. Slaptais vingiuotais takeliais Brajen skuodė per girios tankmę. Mitr ia i , it tiltais bėgdama nugriuvusiais kamienais, ji įveikdavo išvartas, drąsiai teškeno per žvilgančius ir žalius nuo plūdenų raisto plotus, į kuriuos raganius nedrįstų įžengti ir turėtų su­gaišti valandas, o gal net dienas, idant juos apeitų. Tai, kad Brajen yra gre­ta, saugojo jį ne tik nuo miško atšiaurumo; pasitaikydavo tokių vietų, kur driadė sulėtindavo žingsnį, eidavo labai atsargiai - laikydama jį už rankos, pėda čiuopdama keliuką. Jis žinojo kodėl. Sklido legendos apie Brokilono spąstus: buvo pasakojama apie duobes, pilnas nusmailintų kuolelių, apie kilpinius, apie virstančius medžius, apie siaubingąjį "ežį" - netikėtai kr in­tantį spygliuotą rutulį ant virvės, kuris "nušluoja" taką. Pasitaikė ir tokių vietų, kuriose ji sustodavo ir melodingai švilpdavo, o iš krūmokšnių at­sklisdavo toks pat garsas. Buvo ir taip, kad Brajen stabtelėdavo padėjusi ranką ant strėlės strėlinėje bei įsakiusi jam tylėti, įsitempusi laukdavo, kol nutols kažkas, šlamantis tankmėje.

Nors jiedu žygiavo sparčiai, tačiau atėjus nakčiai privalėjo sustoti. Bra­jen neklysdama parinko vietą nakvynei - ant kalvos, kurion kilo šilto oro gūsiai, sukelti temperatūrų skirtumo. Jie miegojo ant sudžiūvusių papar­čių driadžių papročiu - labai arti vienas kito. V i d u r y nakties Brajen jį ap­sikabino ir stipriai prisiglaudė. Ir nieko daugiau. Jis taip pat apglėbė mer­giną. Ir nieko daugiau. Ji buvo driadė. Rūpėjo tik šiluma.

Apyaušryje, dar beveik su tamsa, jie iškeliavo toliau.

II

E idami per plačias, žolėmis apaugusias laukymes, per vėtralaužas, klaidžiodami rūko pritvinkusiose daubose, jie įveikė retesniais miškais apaugusių kalvų ruožą.

Brajen vėl stabtelėjo ir apsidairė. Atrodė taip, lyg būtų paklydusi , ta­čiau Geraltas žinojo, kad tai neįmanoma. Todėl pasinaudojo atokvėpiu ir prisėdo ant nuvirtusio kamieno.

Tada jie išgirdo riksmą. Silpną. Ploną. Beviltišką. Brajen žaibiškai priklaupė, akimirksniu iš strėlinės ištraukdama d v i

strėles. Vieną įsikando, o antrąją atrėmė į stygą ir, aklai, per krūmus n u ­sitaikiusi balso l ink, įtempė lanką.

- Nešauk! - sušuko raganius. Jis peršoko kamieną, prasibrovė per atvašyną. Akmenuoto skardžio papėdėje esančioje nedidelėje laukymėje, prisis­

paudusi prie nudžiūvusio skroblo kamieno, stovėjo maža būtybė p i lka striukele. Priekyje, už kokių penkių žingsnių, skirdamas žoles į šonus, kažkas lėtai judėjo. Tas kažkas buvo tamsiai rudas ir beveik dviejų sieks­nių ilgio. Geraltas pagalvojo, jog tai žaltys. Tačiau, pastebėjęs judrias, gel­tonas, kablius primenančias galūnes ir plokščias ilgo liemens dalis, supra­to, jog tai ne žaltys, o kažkas daug blogiau.

Prie kamieno prisiglaudusi būtybė plonai cyptelėjo. Milžiniškas šliu­žas iškėlė ilgus virpančius čiuptuvėlius virš žolių ir bandė pajusti kvapą bei šilumą.

- Nejudėk! - treptelėjęs, kad atkreiptų skolopendromorfo dėmesį, rik­telėjo raganius.

Tačiau šliužui buvo nė motais - jautrūs čiuptuvėliai jau pajuto arčiau esančios aukos aromatą. Pabaisa pajudino galūnes, susitraukė l y g spy­ruoklė ir nulingavo pirmyn. Jos ryškiai geltonos letenos vienodai lyg gale­ros irklai švysčiojo tarp žolių.

- Yghern! - šūktelėjo Brajen. Geraltas dviem šuoliais atsidūrė laukymėje. Bėgdamas iš kabančių ant

nugaros makštų išsitraukė kardą, ir sukdamas k lubu stumtelėjo po me­džiu stypsančią suakmenėjusią būtybę ir nusviedė ją į šalimais augančius gervuogių krūmus. Skolopendromorfas sušnarino žolę, sumataravo galū­nėmis ir, iškėlęs priekinius narelius bei tarškindamas nuodais pasruvusio­mis žnyplėmis, puolė jį. Stryktelėjęs Geraltas peršoko plokščią kūną ir p u -siausuka kirto kalaviju, taikydamas į minkštesnę vietą tarp liemens šarvo plokščių. Tačiau pabaisa buvo pakankamai v ikr i , o storas samanų kilimas sušvelnino smūgį - kardas neperkirto, tik atsitrenkė į chitino kiautą. Ge­raltas atšoko, bet ne it in greitai. Neįtikėtinai stipriai aplink jo kojas skolo­pendromorfas apvijo užpakalinę savo kūno dalį. Raganius nuvirto, apsi­suko ir pamėgino ištrūkti. Nesėkmingai.

Mėgindamas pasiekti jį žnyplėmis, šliužas išsirietė ir atsigręžė, tuo pat metu staiga ėmęs nagais draskyti medį ir rangytis. Tą akimirką virš Geral­to galvos sušnypštusi strėlė pokštelėjo pramušdama šarvą ir prikalė pada­rą prie kamieno. Šliužas susirangė, nulaužė strėlę ir išsivadavo, tačiau k i ­tos d v i kaipmat vėl susmigo į jį. Nuspyręs besiblaškančią uodegą, raga­nius nusirito į šalį.

Brajen klūpodama neįtikėtinai greitai šaudė iš lanko, ir strėlės viena po kitos smigo į skolopendromorfą. Šliužas laužė strėlių galus ir išsiva­duodavo, bet kiekviena nauja strėlė vėl prikaldavo jį prie kamieno. Žiau­nos plokščioje, blizgančioje tamsiai rudoje padaro galvoje, nesąmoningai bandydamos pasiekti jį žeidžiantį priešą, kaleno ir taukšėjo ten, kur patai­kydavo strėlės.

Geraltas prišoko iš šono ir, plačiai užsimojęs, vienu kirčiu baigė kovą. Medis tapo budelio trinka.

Įtempusi lanką palengva prisiartino Brajen. Driadė paspyrė tarp žolių besirangantį, galūnėmis mataruojantį liemenį ir spjovė ant jo.

- Ačiū, - kulnu triuškindamas nukirstą šliužo makaulę, tarė raganius. - Aa? - Išgelbėjai man gyvybę. Driadė dėbtelėjo į jį. Tame žvilgsnyje nebuvo nei supratimo, nei jaus­

mų. - Yghernas, - batu liesdama besiraitantį kūną pasakė driadė. - Jis su­

laužė mano smaigus. - Tu išgelbėjai ir mano, ir tos mažos driadės gyvybę, - pakartojo Ge­

raltas. - Po paraliais, kurgi ji? Brajen vikr ia i praskleidė gervuogių krūmus ir įkišo ranką tarp spyg­

liuotų atžalų. - Siteipos ir maniau, - ištraukdama iš tankumyno pi lka striukele v i l ­

kintį padarėlį pasakė ji . - Pats veizėk, Gvinbleidai . Tai buvo ne driadė. Ir ne elfas, silfidė, pūka ar nykštukas. Tai buvo

pati paprasčiausia žmonių giminės mergaičiukė. Pačioje paprastoms žmo­nių mergaitėms neįprasčiausioje vietoje - Brokilono viduryje.

Jos plaukai - šviesiai p i lk i lyg pelės kailiukas, o didelės akys - nuodin­gai žalios. Mergaitė galėjo būti ne daugiau kaip dešimties metų.

- Kas tu tokia? - paklausė raganius. - Iš kur čia atsiradai? Mergaitė neatsakė. " K u r aš ją mačiau? - pagalvojo Geraltas. - Kažkur

jau esu ją matęs. Ją arba kažką labai panašų". - Nebijok, - netvirtai ištarė jis. - Nebijau, - neaiškiai sumurmėjo mergaičiukė. Ji, atrodo, slogavo. - Dumiam iš čia, - besidairydama aplink staiga prašneko Brajen. - K u r

vienas yghernas, žiū tuojau ir antras. O aš jau mažai smaigų beturiu. Mergaitė pažvelgė į ją, prasižiojo ir atgalia ranka nusibraukė burnelę,

dulkėmis išsiterliodama veidą. - Kas tu esi, po velnių? - pasilenkdamas pakartojo Geraltas. - Ką veiki

šiame... Šiame miške? Kaip čia patekai? Mergaičiukė nulenkė galvą ir truktelėjo užgultą nosį. - Gal apkurtai? Klausiu, kas esi? Kuo tu vardu? - C i r i , - šniurkštelėjo ši. Geraltas nusisuko. Brajen, apžiūrinėdama lanką, dėbtelėjo į jį. - Brajen, paklausyk. . .

- Ko nori? - Ar gali būti... Ar gali būti, kad j i . . . paspruko iš Duen Kanelio? - Aa? - Neapsimesk kvaiša, - suirzo raganius. - Žinau, kad jūs vagiat mažas

mergaites. O tu pati? Gal iš dangaus į Brokiloną nukritai? Klausiu, ar gali būti. . .

- Ne, - lyg k i rv iu nukirto driadė. - Kaip gyva nesu jos mačiusi. Geraltas įdėmiai žvelgė į mergaitę. Nors jos pelenų pi lkumo plaukai

buvo sutaršyti, prisivėlę spyglių bei lapelių, tačiau ji kvepėjo ne dūmais, tvartu ar riebalais, o švara. Siaubingai purvinos rankos buvo mažutės bei dailios, be randų ir nuospaudų. Niekuo neišsiskyrė ir berniokiška apran­ga, kurią ji vilkėjo, nei striukelė su raudonu gobtuvėliu, tačiau aukštaau-l iai bateliai buvo pasiūti iš brangios, minkštos veršiuko odos. Si mergaitė - tikrai ne kaimo vaikas. "Fraiksenetas, - staiga pagalvojo raganius. - Tai jos ieškojo Fraiksenetas. Jai įkandin nusekė į Brokiloną".

- Klausyk, snargle, iš kur esi? - Kaip drįsti šitaip su manimi kalbėti? - mergaičiukė išdidžiai iškėlė

galvą ir treptelėjo. Minkštos samanos niekais pavertė visą įspūdį, kurį tu­rėjo padaryti treptelėjimas.

- Cha! - pasakė raganius ir nusišypsojo. - Iš tiesų kunigaikštytė. Kalba panaši, tik štai išvaizda niekam tikusi. Juk tu iš Verdeno, tiesa? Ar žinai, kad tavęs ieško? Nesikrimsk, aš pargabensiu tave namo. Brajen, paklau­syk. . .

Vos tik jis nusigręžė, mergaitė žaibiškai apsisuko ant kulno ir nuolai­džių kalvos šlaitu* nuskuodė per mišką.

- Bloede turd! - tiesdama ranką prie strėlinės riktelėjo driadė. - Caemm 'erei

Mergaitė dūmė per mišką klupdama, nesidairydama, traškindama sausas šakas.

- Stok, bjaurybe! - šūktelėjo Geraltas. - K u r g i tu?! Brajen akimirksniu įtempė lanką. Skriedama plokščiu puslankiu strė­

lė grėsmingai suzvimbė ir, vos vos palietusi mergaitės plaukus, su trenks­mu įsmigo medin. Mažylė susirietė ir prigludo prie žemės.

- Tu prakeikta kvaile, - artindamasis prie driadės sušnypštė Geraltas. Brajen vikr ia i išsitraukė dar vieną strėlę. - Galėjai ją užmušti!

- Cia Brokilonas, - išdidžiai pasakė driadė. - O čia vaikas! - Na ir kas? Jis dirstelėjo į strėlės galą, kurį puošė dryžos, žievės nuovire geltonai

dažytos fazano patelės sparnų plunksnos. Nepratarė nė žodžio. Nusigręžė ir skubiai nužingsniavo miškan.

Mergaitė susirietusi gulėjo po medžiu, pamažu bandydama kilstelėti galvą ir pažvelgti į kamiene įsmigusią strėlę. Išgirdusi jo žingsnius, mažoji

staiga stryktelėjo, bet raganius vienu šuoliu ją pasivijo ir sugriebė už rau­dono striukelės gobtuvo. Pasukusi galvą C i r i pažvelgė į Geraltą, o po to į gobtuvą laikančią ranką. Raganius paleido mergaitę.

- Kodėl bėgai? - Ne tavo reikalas, - šnirpštelėjo ji . - Palik mane ramybėje, tu . . . tu . . . - Kvailas vaikigal i , - piktai sušnypštė raganius. - Čia Brokilonas. Ar

tau negana buvo šliužo? Viena šiame miške i k i ryto neišgyvensi. Dar ne­supratai šito?

- Neliesk manęs! - plyšavo mažylė. - Tu, skurdžiau, tu! Negalvok, aš esu kunigaikštytė!

- Esi kvaila snarglė. - Aš esu kunigaikštytė! - Kunigaikštytės vienos po mišką nesibasto. Kunigaikštyčių nosys šva­

rios. - Įsakysiu nukirsti tau galvą! Jai irgi! - mergaitė delnu nusišluostė nosį

ir piktai dėbtelėjo į besiartinančią driadę. Brajen prapliupo juokais. - Gerai, užteks spiegti, - nutraukė raganius. - Kunigaikštyte, kodėl bė­

gai? Ir kur? Ko tu bijai? Mergaitė tylėdama šniurkščiojo nosį. - Gerai, kaip nori, - jis mirktelėjo driadei. - Mes einame. N o r i l ikt i miš­

ke viena - tavo valia. Tačiau nekvyk, kai tave dar kartą užpuls yghernas. Kunigaikštytės taip nesielgia. Kunigaikštytės miršta nė necyptelėjusios, prieš tai švariai nusišluosčiusios nosį. Eime, Brajen. Sudiev, jūsų dideny­be.

- Pa . . . palauk. - Taip? - Eisiu su jumis. - Kokia garbė. Tiesa, Brajen? - Tačiau pas Kistriną manęs nebevesi? Prisieki? - O kas tas... - pradėjo Geraltas. - O, šimts perkūnų! Kistrinas. K u n i ­

gaikštis Kistrinas? Karaliaus Ervilo iš Verdeno sūnus? Mergaičiukė papūtė mažas lūputes, truktelėjo nosį ir nusigręžė. - Gana tų žaidimų, - niūriai pratarė Brajen. - Žingsniuojam. - Pala, pala, - raganius išsitiesė ir iš aukšto pažvelgė į driadę. - Planai,

mano dailioji lankininke, šiek tiek pasikeitė. - Aa? - kilstelėjo antakius Brajen. - Ponia Eitne palauks. Privalau šią mažylę nuvežti namo. Į Verdeną. Driadė prisimerkė ir palietė strėlinę. - Niekur neisi. Nė jinai. Raganius piktai nusišiepė. - Saugokis, Brajen, - pasakė jis. - Aš ne tas šunytis, kuriam tu vakar iš

pasalų suvarei į akį strėlę. Aš moku gintis. - Bloede arss! - pakeldama lanką sušnypštė driadė. - E in i į Duen Kane-

lį, ji irgi! Ne į Verdeną! - Ne! Ne į Verdeną! - pilkaplaukė mergiotė prišoko prie driadės ir pr i ­

sispaudė prie siauro jos klubo. - Aš einu su tavim! O jis, jeigu taip nori, te­gul vienas eina į Verdeną, pas tą kvailį Kistriną!

Brajen į mergaitę nė nežvilgtelėjo - ji įdėmiai stebėjo Geraltą. Bet lan­ką nuleido.

- 'Ss turd! - driadė spjovė jam po kojom. - Taigi! Drožk, kur akys veda! Veizėsiu, ar pajėgsi. Greičiau nudvėsi, nei išeisi iš Brokilono.

"Ji teisi, - pagalvojo Geraltas. - Netur iu jokių galimybių. Be jos neišei­siu iš Brokilono ir neprisikasiu i k i Duen Kanelio. Ką gi , matysim. Ga l pa­vyks atkalbėti Ei tne. . . "

- N a , Brajen, - taikiai pasakė jis ir nusišypsojo. - Nepyk, gražuole. Tiek to, tebūnie kaip tu nori . V i s i einame į Duen Kanelį. Pas ponią Eitne.

Kažką panosėje sumurmėjusi, driadė nuėmė nuo templės strėlę. - Tada pirmyn, - taisydama plaukų raištį tarė ji . - Ilgokai užgaišome. - A a a i . . . - bandydama žengti aiktelėjo mergaitė. - Kas yra? - M a n kažkas nut iko . . . Koja. - Brajen, palauk! Eikš, šnarpšliuke, užsikelsiu tave ant kupros. Mergaitė skleidė šilumą ir kvepėjo lyg šlapias žvirblis. - Kunigaikštyte, kuo tu vardu? Pamiršau. - C i r i . - Ar galima paklausti, kur tavo valdos? - Nesakysiu, - burbtelėjo ji . - Nesakysiu, ir tiek. - Ka ip nors iškentėsiu. Nesisukinėk ir nešniurkščiok prie ausies. Ką

veikei Brokilone? Atsil ikai? Paklydai? - Kaipgi ! Aš niekad neklaidžioju. - Nesisukiok. Pabėgai nuo Kistrino? Iš Nastrogo pilies? Prieš sutuok­

tuves ar po? - Iš kur žinai? - šniurkštelėjo sunerimusi mergaitė. - Esu neapsakomai išmintingas. Kodėl bėgai būtent į Brokiloną? Ar

neradai saugesnių vietų? - Nunešė kvailas arklys. - Meluoj i , kunigaikštyte. Taip atrodydama, galėjai nebent ant katino

užsėsti. Ir tai ant meilaus. - Markas jojo. Riterio Voimiro ginklanešys. O miške arklys nuvirto ir

nusilaužė koją. Ir mes pasiklydome. - Sakei, jog tau taip neatsitinka. - Tai jis pasiklydo, o ne aš. Užėjo rūkas. Ir pasiklydome. "Pasiklydote, - pagalvojo Geraltas. - Nelaimingasis riterio V o i m i r o

ginklanešys, kuriam likimas lėmė susidurti su Brajen ir jos draugužėmis. Vaikigalis, tikriausiai nežinantis, kas yra moteris, padeda žaliaakei snarglei pabėgti, nes prisiklausė riterių pasakojimų apie prievarta tekinamas mer­geles. Padeda jai pabėgti vien tam, kad žūtų nuo dažytos strėlės, kurią pa-

leidusi driadė tikriausiai nežino, kas yra vyras. Bet jau moka žudyti". - Klausiau, prieš sutuoktuves ar po jų pabėgai iš Nastrogo pilies? - Pabėgau, ir tiek, kas tau darbo, - suniurzgė mergaitė. - Babytė pasa­

kė, kad privalau važiuoti ten ir su juo susipažinti. Su tuo Kistr inu. Tik su­sipažinti. O tas jo tėvas, tas pilvotas karalius. . .

- Ervilas. - ...iš karto - vestuvės, vestuvės. O aš jo nenoriu. To Kistrino. Babytė

sakė.. . - Ar kunigaikštis Kistrinas toks bjaurus? - Aš jo nenoriu, - traukydama nosį, kurioje burbuliavo taip, kad klau­

sant net silpna darėsi, išdidžiai pranešė C i r i . - Jis storas, kvailas ir jam iš burnos dvokia. Dar prieš važiuojant man parodė paveikslėlį, o ten jis bu­vo nestoras. Aš nenoriu tokio vyro. Aš išvis vyro nenoriu.

- C i r i , - dvejodamas tarė raganius, - Kirstinas, kaip ir tu, yra dar vai ­kas. Po poros metų jis gali virsti gan patraukliu jaunuoliu.

- Tai tegul po poros metų man atsiunčia kitą paveikslėlį, - prunkštelė­jo j i . - Jam irgi . Nes jis man pasakė, kad tame paveikslėlyje, kurį jam pa­rodė, aš buvau daug gražesnė. Ir dar prisipažino, jog m y l i rūmų damą A l -viną ir nori būti jos riteris. Matai? Jis manęs nenori, ir aš jo nenoriu. Tai kam tos vedybos?

- C i r i , - sumurmėjo raganius. - Jis - kunigaikštis, o tu - kunigaikštytė. Ir ne kitaip, o tik šitaip tuokiasi kunigaikščiai su kunigaikštytėmis. Toks paprotys.

- Kalb i kaip vis i . Manai , kad jeigu esu maža, man galima meluoti. - Nemeluoju. - Meluoj i . Geraltas nutilo. Einanti priekyje Brajen, aiškiai nustebinta įsivyravu­

sios tylos, apsidairė. Po to, patraukusi pečiais, nužygiavo toliau. - K u r mes einame? - niūriai paklausė C i r i . - N o r i u žinoti! Geraltas tylėjo. - Atsakyk, jei tavęs klausia! - grėsmingai tarė mergaičiukė, garsiu

šniurkštelėjimu patvirtindama įsakymą. - Ar žinai, kas... Kas ant tavęs sė­di?

Raganius nekreipė dėmesio. - Nes įkąsiu į ausį! - riktelėjo ji . Pagaliau Geraltui tas įkyrėjo. Jis nukėlė mergaitę nuo pečių ir pastatė

ant žemės. - N a , snargle, klausyk, - bandydamas atsegti diržo sagtį, griežtai pasa­

kė raganius. - Aš kaipmat pasiguldysiu tave ant kelių, nusmauksiu kelnes ir iškarsiu kailį. Ir niekas nesutrukdys, nes čia ne karaliaus rūmai, o aš -ne tavo dvariškis ar koks tarnas. Greitai pasigailėsi, kad nelikai Nastroge. Tuoj suprasi, jog geriau būti kunigaikštyte, nei miške paklydus iu apsi-snarglėjusiu vaikigaliu. Nes kunigaikštytei, žinoma, leidžiama elgtis nepa-

kenčiamai. Net ir tuomet niekas jos nemuša diržu per užpakalį. N a , ne­bent pats kunigaikštis.

C i r i susigūžė ir keletą kartų iš eilės šniurkštelėjo nosimi. Brajen, atsi­rėmusi į medį, abejingai ją stebėjo.

- N a , tai kaip? - aplink riešą vyniodamas diržą, paklausė raganius. -Ar pagaliau elgsimės deramai ir santūriai? Jeigu ne - iškarsime jos dideny­bės uodegėlę. Taigi? Taip ar ne?

Mergaitė sukūkčiojo ir vėl šniurkštelėjo, po to skubiai palingavo gal­vą.

- Kunigaikštyte, ar busi gera? - Būsiu, - burbtelėjo ši. - Lauk, šuneli, pastips kumelė, - atsiliepė driadė. - Gvinble idai , k u l ­

niuojame! Miškas praretėjo. Jie ėjo per smėlingus jaunuolynus, per viržynus,

per rūku aptrauktas pievas, kuriose ganėsi elnių bandos. Atšalo. - Ki lnusis pone.. . - i lgai i lgai tylėjusi prabilo C i r i . - Mano vardas - Geraltas. Ko nori? - Esu neapsakomai išalkusi. - Greitai sustosime. Netrukus sutems. - Neištversiu, - sukūkčiojo mergaičiukė. - Nieko nevalgiau nuo. . . - Nesiseiliok, - raganius iš krepšio ištraukė lašinių gabalėlį, nedidelę

sūrio galvutę ir du obuolius. - Imk. - Kas čia, tas geltonas? - Lašiniai. - Šito nevalgysiu, - burbtelėjo mažoji. - Labai gerai, - kimšdamas lašinius burnon, neaiškiai ištarė Geraltas. -

Suvalgyk sūrį. Ir obuolį. Vieną. - Kodėl vieną? - Nesisukiok. Valgyk abu. - Geraltai? - M h m ? - Ačiū tau. - Nėr už ką. Valgyk į sveikatą. - Aš ne... Ne už tą. Ir už tą, bet... Išgelbėjai mane nuo to šimtakojo...

Brr . . . Iš baimės vos nenumir iau . . . - Vos nenumirei , - r imtai patvirtino raganius. "Vos nenumirei, ypač skausmingai ir bjauriai", - pagalvojo jis. - O dė­

koti privalai Brajen. - Kas ji tokia? - Driadė. - Miško mergelė? - Taip. - Tai ji mus. . . Jos vagia vaikus! Ar ji mus pagrobė? Ėėė, bet juk tu ne

mažiukas. O kodėl ji taip keistai kalba? - Nesvarbu kaip kalba. Svarbu tai, kaip ji šaudo. K a i stabtelsim, nepa­

miršk padėkoti jai.

- Nepamiršiu, - sušnarpštė C i r i . - Nesimuistyk, kunigaikštyte, būsimoji Verdeno kunigaikštiene. - Jokia kunigaikštiene nebūsiu, - burbtelėjo j i . - Gerai, gerai. Kunigaikštienė nebūsi. V i rs i žiurkėnu ir apsigyvensi ur­

velyje. - Netiesa! Tu nieko nežinai! - Necypk į ausį. Ir nepamiršk diržo! - Kunigaikštienė nebūsiu. Aš būsiu... - Kas gi? - Tai paslaptis. - Štai kaip, paslaptis. Pu iku , - raganius pakėlė galvą. - Brajen, kas nu­

tiko? Driadė sustojo, truktelėjo pečiais ir pažvelgė į dangų. - Pavargau, - netikėtai švelniai tarė ji . - Ir tu, Gvinbleidai, juk pavargai

ją nešdamas. Čia apsistosim. Tuoj sutems.

III

- Ciri? - M m ? - mergytė taip truktelėjo nosį, kad net sušnarėjo šakelės, ant

kurių ji gulėjo. - Ar tau nešalta? - Ne, - atsiduso j i . - Šiandien šilta. Vakar . . . Vakar tai neapsakomai su­

šalau, vai vai. - Dyvų dyvai , - atsirišdama minkštų ilgaaulių batų diržus atsiliepė

Brajen, - šitoks spirgelis, o nukeliavo tokį galą miško. Ir pro sargybą pra­ėjo, pro spąstus, ir per tankumynus.. . Stipri, sveika ir ištverminga. Iš tik­ro t iks . . . M u m s tiks.

Geraltas greitai žvilgtelėjo į driadę, į jos akis, žibančias prietemoje. Bra­jen atrėmė nugarą į medį, nusirišo raištį ir krestelėjo galvą - plaukai pa­sklido ant pečių.

- Ji įžengė į Brokiloną, - neleisdama nė prasižioti, sumurmėjo driadė. - Ji mūsų, Gvinbleidai . Eis im į Duen Kanelį.

- Ponia Eitne nuspręs, - gaižiai atsakė raganius. Tačiau žinojo, jog Bra­jen teisi.

"Gai la , - žiūrėdamas į besivartančią ant žalio patalo mergaičiukę, pa­galvojo jis. - Toks narsus nykštukėlis. K u r aš ją mačiau? Nesvarbu. Bet gaila. Pasaulis toks didelis ir toks puikus. Tačiau jos pasaulis - i k i pat gy­venimo pabaigos - bus Brokilonas. Galbūt labai neilgo gyvenimo. Gal tik i k i dienos, kai tame beprasmiškame kare dėl miško, aidint šauksmams ir švilpiant strėlėms, kovodama turinčių pralaimėti karių gretose ji nugrius tarp paparčių. Privalančių pralaimėti. Anksčiau ar vėliau".

- Ciri? - Ką?

- K u r gyvena tavo tėvai? - Aš neturiu tėvų, - šniurkštelėjo nosį mergaitė. - K a i buvau mažytė,

jie paskendo jūroje. "Taip, - pagalvojo Geraltas, - tai daug ką paaiškina. Kunigaikštytė -

mirusios kunigaikščių poros vaikas. Kas žino, gal trečioji dukra, turinti keturis vyresnius brolius? Titulas, reiškiantis mažiau nei kamerheras arba arklininkas. Dvare besisukinėjantis pilkaplaukis žaliaakis padarėlis, kurį reikia kuo greičiau išgrūsti, išleisti už vyro. Kuo greičiau, ko l nesubrendo ir nevirto maža moterimi, galinčia sukelti skandalą, netinkamai ištekėti ar paskatinti kraujomaišą, kur i yra dažnas reiškinys bendruose pilies miega­muosiuose".

Raganiaus nestebino tas, kad mergaitė pabėgo. Daugybę kartų jam te­ko sutikti su klajojančių aktorių trupėmis besibastančias kunigaikštytes ir net karalaites, kurios džiaugėsi, jog sugebėjo pabėgti nuo iškaršusio, bet vis dar palikuonio tebetrokštančio karaliaus. Jis matė karaliūnus, pasirin­kusius neramų samdinio darbą vietoj tėvo jam išrinktos šlubos ar rauplė­tos karalaitės, kurios nudžiūvęs arba abejotinos vertės vainikėlis privalėjo laiduoti politinę sąjungą ir dinastijų susigiminiavimą.

Geraltas atsigulė greta mergaitės ir užklojo ją savo striuke. - Miegok, - tarė jis. - Miegok, mažoji našlaitėle. - Taigi! - sunerimo C i r i . - Aš esu kunigaikštytė, o ne našlaitėlė. Ir turiu

senelę. Nemanyk, mano senelė - karalienė. K a i aš jai pasakysiu, kad norė­jai mane pr i lupt i - pamatysi, babytė įsakys nukirsti tau galvą.

- Siaubas! C i r i , pasigailėk! - Taigi! - Tu juk gera mergaitė. Labai skauda, kai kerta galvą. Prižadėk, kad

nieko nesakysi. - Pasakysiu. - C i r i . - Pasakysiu, pasakysiu, pasakysiu. Ką, bijai? - Kla ik ia i . Z inai , C i r i , jei žmogui nukerta galvą, jis gali numirt i . - Šaipaisi? - Niekad neišdrįsčiau. - Pamatysi, dar bus tau. Mano babytė nejuokauja - kai trepteli, d i ­

džiausi kariūnai ir riteriai prieš ją klaupiasi - pati mačiau. O jei kuris ne­klauso, tik čiaukšt, ir nėra galvos.

- Baisu. C i r i . . . - N a ? - Tau, ko gero, nukirs galvą. - Man? - Aišku. Juk tavo senelė karalienė susitarė su Kistrinu dėl vedybų ir iš­

siuntė tave į Verdeną, į Nastrogą. Tu nepaklusai. Ir kai tik grįši... Ciakšt! Ir nėra galvos.

Mergaitė nutilo, net nebesivartė. Geraltas girdėjo, kaip ji čiulpia p r i -

kastą apatinę lūpą, kaip trauko užparpusią nosį. - Meluoj i , - tarė C i r i . - Senelė neleis nukirst i man galvos, nes... Nes

tai mano senelė, ar ne? A i , geriausiu atveju, gausiu į kailį... - A h a , - nusijuokė Geraltas. - Senelė nejuokauja? Rykštės jau esi raga­

vusi , ar ne? C i r i piktai prunkštelėjo. - Zinai ką? - tarė raganius. - Senelei pasakysiu, kad aš jau iškaršiau tau

kailį. O už tą pačią nuodėmę negalima bausti du kartus. Sutarta? - Tu visai negudrus! - C i r i parimo ant alkūnių - sušnarėjo šakelės. -

K a i babytė išgirs, kad mane mušei, tai kaipmat nukirs tau galvą! - Vadinasi , tau mano galvos gaila? Mergaitė nutilo ir vėl truktelėjo nosį. - Geraltai. . . - Ką, Ciri? - Babytė žino, kad grįšiu. Aš negaliu būti jokia kunigaikštienė, nei to

kvailo Kistrino žmona. Privalau grįžti, ir šventa. "Privalai , - pagalvojo Geraltas. - Deja, tas nepriklauso nei nuo tavęs,

nei nuo tavo senelės. Viską nulems senosios Eitne nuotaika. Ir mano su­gebėjimas įtikinti".

- Babytė žino, - tęsė C i r i . - Nes aš... Geraltai, prisiek, kad niekam ne­sakysi. Tai baisi paslaptis. Sakau tau - siaubingiausia. Prisiek.

- Prisiekiu. - Tada pasakysiu. Nemanyk, mano mama buvo burtininkė. O mano

tėtė irgi buvo užkeiktas. Viena auklė man viską papasakojo, o kai babytė sužinojo, kilo baisus triukšmas. Žinau, nes aš esu paskirta.

- Kam? - Nežinau, - susijaudinusi tarė C i r i . - Bet esu paskirta. Taip auklė sa­

kė. O babytė pasakė, kad neleis, kad greičiau sugrius visa vernior. . . ver-nioliška pil is . Supranti? O auklė pasakė, jog prieš lemtį - kad ir ką bedarysi, niekas nepadės. Cha! Paskui auklė verkė, o babytė barėsi. M a ­tai? Esu paskirta. Nebūsiu kvailojo Kistrino žmona. Geraltai. . .

- Miegok, r nusižiovavo šis, net žandikaulis sutraškėjo. - Miegok, C i r i . - Pasek pasaką. - K ą ? - Papasakok man pasaką, - purkštelėjo kunigaikštytė. - K a d aš užmig­

čiau be pasakos? Na jau ne! - Po perkūnais, aš nemoku nė vienos pasakos. Miegok. - Nemeluok. M o k i . Ką, kai buvai mažas, niekas tau pasakų nesekė?

Ko juokiesi? - Taip sau. Prisiminiau šį bei tą. - V a ! Matai . Tai papasakok. - K ą ? - Pasaką. Geraltas vėl nusijuokė ir, žvelgdamas į viršuje pro šakas mirksinčias

žvaigždes, pasikišo po galva ranką. - Vieną kartą gyveno.. . katinas, - pradėjo raganius. - Paprasčiausias

dryžas peliagaudys. Ir kartą tas katinas, vienut vienutėlis, išsiruošė toli-mon kelionėn į baisų, tamsų mišką. Ėjo.. . Ėjo... Ėjo...

- Nemanyk, - priglusdama prie Geralto, sumurmėjo C i r i , - kad už­migsiu, ko l jis eis.

- Tylėk, šnarpštuk. Taigi . . . Ėjo, ėjo, ko l sutiko lapiną. Rudą lapiną. Brajen atsiduso ir, prigulusi greta raganiaus iš kitos pusės, švelniai pr i ­

siglaudė. - N a , - truktelėjo nosį C i r i . - Pasakok, kas toliau. - Lapinas pažvelgė į katiną. Klausia: "Kas tu?" "Aš katinas", - atsako

rainis. "Cha , - sako lapinas, - ar nebijai, katine, vienas po mišką vaikščioti? O kai karalius jos medžioklėn, kas tuomet bus? Su šunimis, su varovais, raiti? Sakau tau, katine, - kalba lapinas, - medžioklė - tikra nelaimė to­kiems kaip tu ir aš. Tu su kai l iu ir aš su kai l iu . Medžiotojai niekada nepa­leidžia tokių kaip mes, nes medžiokliai turi sužadėtines ir meilužes. O toms šąla letenos ir kaklai, todėl iš mūsų savo mergšėms daro apykakles ir movas".

- O kas tos movos? - paklausė C i r i . - Nepertraukinėk. Ir lapinas pridūrė: "Katine, aš moku juos pergud­

rauti, nes žinau tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt šešis būdus prieš medžiotojus - toks gudrus esu. O tu, katine, kiek žinai būdų prieš me­džiotojus?"

- O i , kokia graži pasaka, - dar stipriau prisiglausdama prie raganiaus, pasakė C i r i . - O katinas ką, sakyk?

- Taigi, - iš kitos pusės sušnibždėjo Brajen. - O katinas ką? Raganius pasuko galvą. Driadės akys žvilgėjo, o liežuvis brūžavo vos

pravertas lūpas. "Mažos driadės išsiilgusios pasakų. Taip, kaip maži raganiai. Nes ir

vieniems, ir kitiems retai kas prieš užmiegant jas seka. Mažos driadės už­miega klausydamos medžių ošimo. Mažieji raganiai užmiega įsiklausę į geliančius raumenis. K a i ten, Kaer Morhene, klausėmės Vesemiro pasakų, mums taip pat, kaip ir Brajen, žibėjo akys. Bet tas buvo seniai.. . Taip se­n i a i . . . "

- N a , - sunerimo C i r i . - Kas toliau? - O katinas ir sako: "Aš, lapine, nežinau nė vieno būdo. Aš tik vieną

moku - šast į medį, ir tupiu. Turėtų pakakti, tiesa?" Lapinas ėmė juoktis. " N a ir kvailas gi tu, - sako. - Pabruk savo dryžą uodegą ir dumk iš čia, nes jei apsups medžiokliai - žūsi". Staiga, kur buvę, kur nebuvę, kad sugaudė ragai! Iššoko iš krūmų medžiotojai, pamatė katiną su lapinu, ir kad puls juos!

- Vaje! - šniurkštelėjo C i r i , o driadė staiga pasimuistė. - Sa. Ir kad puls juos, šaukdami: "Greičiau, nulupt jiems odą! Movas

iš jų padarysim, movas padarysim!" Ir lapiną su katinu šunimis užpjudė. Katinas - katiniškai - tik šast į medį. Į pačią viršūnę. O lapiną šunys tik

kapt! Nespėjo rudis nė kurio nors savo gudriojo būdo panaudoti, o iš jo jau apykaklė buvo padaryta. Katinas medžio viršūnėje pamiauksėjo, pa-šnypštė, bet medžiotojai nieko jam negalėjo padaryti , nes medis buvo aukštas kaip šaukštas. Patrypčiojo apačioje, išsikeikė paskutiniais žo­džiais, bet nieko nepešę turėjo nueiti. O vėliau katinas nulipo nuo medžio ir ramiai grįžo namo.

- Kas toliau? - Nieko. Čia pabaiga. - O moralas? - paklausė C i r i . - Pasakose būna moralas, ar ne taip? - Ei? - stipriau prisiglausdama prie Geralto, atsiliepė Brajen. - Kas tas

moralas? - Geroje pasakoje yra moralas, o bloga jo neturi, - traukdama nosį,

tvirtai tarė C i r i . - Šita buvo gera, - nusižiovavo driadė. - O tai reiškia, jog turi, ką p r i ­

valo turėti. Reikėjo ir tau, spirgeli, nuo ygherno - į medį, kaip anas gudrus katinas. Nemintijant, tiktai - šast į medį. Va ir visa gudrybė. Išgyventi. Ne­pasiduoti.

Geraltas tyliai susijuokė. - C i r i , ar pilies parke, Nastroge, nebuvo medžių? Užuot ėjusi į Broki-

loną, galėjai įsilipt į medį ir sėdėti ten pačioje viršūnėje, kol Kistr inui pra­eis noras poruotis.

- Šaipaisi? - A h a . - Tai žinai ką? Nekenčiu tavęs. - Baisu. C i r i , tu pataikei tiesiai į širdį. - Žinau, - traukydama nosį, rimtai pritarė ji . Po to stipriai prisiglaudė

prie raganiaus. - Saldžių sapnų, C i r i , - įkvėpdamas jos mielą žvirbliuko aromatą, su­

murmėjo Geraltas. - Saldžių sapnų. Labanakt, Brajen. - Dearme, Gvinbleidai . Virš jų galvų milijardais šakų ir šimtais milijardų lapų ošė Brokilonas.

I V

Kitą dieną jie priėjo Medžius. Brajen priklaupė, nulenkė galvą. Geral­tas jautė, jog privalo padaryti tą patį. C i r i nustebusi atsiduso.

Medžių kamienų skersmuo - ypač ąžuolų, kukmedžių ir riešutme­džių - siekė keliol ika sieksnių. Neįmanoma nuspėti, kaip aukštai iški­lusios jų viršūnės. Nes tos vietos, kuriose galingos, išsiraičiusios šaknys virsdavo lygiu kamienu, buvo aukštai virš jų galvų. Keliauninkai jau galėjo eiti sparčiau - milžinai augo atokiai vienas nuo kito, o jų šešėlyje neišliko joks augalas - tik pūvančių lapų kilimas.

Jie galėjo eiti sparčiau. Tačiau ėjo palengva. Tyl ia i . Nulenkę galvas. Čia, tarp Medžių, jie buvo maži, nereikšmingi, nesvarbūs. Beverčiai. Net

C i r i nutilo - veik pusę valandos nepratarė nė žodžio. Keliavę visą valandą, jie perėjo Medžių ruožą ir vėl nusileido į daubas

bei drėgnus bukų miškelius. Sloga vis labiau kamavo C i r i . Geraltas neturėjo nosinės, o nesibaigian­

tis nosies traukymas jam įgriso i k i gyvo kaulo; todėl išmokė C i r i , kaip nu­sišnypšti ant žemės. Mergaičiukei tas neapsakomai patiko. Žvelgdamas į jos šypsenėlę ir žibančias akis, raganius tvirtai tikėjo, jog mažylę džiugina mintis, kad netrukus rūmuose, iškilmingo pokylio arba užjūrio ambasa­doriaus oficialaus priėmimo metu, ji galės parodyti naują išdaigėlę.

Netikėtai Brajen sustojo ir atsigręžė. - Ateik, Gvinbleidai, - atrišdama apie alkūnę apvyniotą skepetą, tarė ji .

- Užrišiu tau akis. Taip reikia. - Žinau. - Vesiu tave. Duok ranką. - Ne, - paprieštaravo C i r i . - Aš jį vesiu. Brajen? - Gerai, spirgeli. - Geraltai? - Taip? - Ką tai reiškia G v i n . . . bleidas? - Baltasis Vilkas. Taip mane vadina driadės. - Atsargiai - šaknis. Neužkliūk! Ar taip vadina todėl, kad tavo balti

plaukai? - Taip. . . Ot, velnias! - Taigi sakiau, kad šaknis. Jie ėjo. Neskubėdami. Zemė buvo sl idi nuo nukritusių lapų. Raganius

veidu pajuto šilumą - pro akis dengiančią skepetą prasiskverbė saulės šviesa.

- O i , Geraltai, - išgirdo C i r i balsą. - Čia taip gražu... Gaila, kad negali pamatyti. Čia tiek gėlių. Ir paukščių. G i r d i , kaip čiulba? O i , kiek čia jų daug. Galybė. O i , ir voveraitės. Atsargiai , eisime akmeniniu t i l tuku per upelę. Neįkrisk vandenin. O i , kiek žuvyčių! Daugybė. Žinai, jos plaukioja vandenyje? Ojojoj, kiek čia žvėrelių. Ko gero, niekur tiek nėra...

- Niekur , - sumurmėjo raganius. - Niekur . Čia yra Brokilonas. -Kas? - Brokilonas. Paskutinė vieta. - Nesuprantu. - Niekas nesupranta. Niekas nenori suprasti.

V

- Nusi imk skarelę, Gvinbleidai . Jau galima. Atėjome. Brajen stovėjo i k i kelių panirusi į tirštą miglos kilimą. - Duen Kanelis, - ranka parodė ji . Duen Kanelis, Ąžuolų vieta. Brokilono širdis. Geraltas čia jau buvo. Dukart. Tačiau apie tai niekam nepasakojo.

Nes niekas nepatikėtų. Didelių medžių vainikais apsupta dauba. Besimaudanti miglose ir ga­

ruose, kylančiuose iš žemės, iš olų bei karštų versmių. Dauba. . . Medalionas ant raganiaus kaklo nežymiai virpėjo. Dauba, besimaudanti magijoje. Duen Kanelis. Brokilono širdis. Brajen

pakėlė galvą ir pasitaisė ant pečių kabančią strėlinę. - Eisiva. Spirgeli, duok rankutę. Iš pradžių dauba atrodė išmirusi, apleista. Tačiau neilgai. Nuaidėjo

garsus moduliuotas švilpimas, o vos pastebimais kempių laiptais, spirale juosiančiais artimiausią kamieną, v ikr ia i nusileido liauna tamsiaplaukė driadė, vi lkint i , kaip ir visos, margą maskuojantį apdarą.

- Cead, Brajen. - Cead, Sirsa. Va'n vort meath Eithne a? - Neen, aefder, - tyrinėdama raganių svajingu žvilgsniu, atkirto tam­

siaplaukė. - Ess' ae'n Sidh? Ji nusišypsojo - sužibo balti dantys. Netgi matuojant žmonių matais,

driadė buvo nepaprastai graži. Supratęs, jog driadė nesivaržydama jį ver­tina, Geraltas pasijuto netvirtai ir kvailai .

- Neen, - papurtė galvą Brajen. - E$s' vatt'ghern, Gvoynbleidd, a vaen meagh Eithne va, a'ss.

- Gzoynbleidd? - perkreipė lūpas gražioji driadė. - Bloede caermel Aen'ne caen n'voedd vort! T'essfoile!

Brajen sukikeno. - Kas čia darosi? - paklausė bepradedąs pykti raganius. - Nieko, - vėl sukikeno Brajen. - Nieko. Eime. - A c h , - susižavėjo C i r i . - Geraltai, pažvelk, kokie juokingi nameliu­

kai! Būtent daubos gilumoje prasidėjo Duen Kanelis: medžių kamienai ir

šakos įvairiame aukštyje - tiek apačioje, veik prie pat žemės, tiek ir aukš­tai, o kartais net labai aukštai, po pačiais vainikais - buvo aplipę "juokin­gais nameliukais", forma primenančiais didžiulius amalo kamuolius. Ge­raltas pastebėjo keletą didesnių, ant žemės suręstų statinių - palapinių, su­pintų iš vis dar lapuotų šakelių. Pro trobesių angas jis regėjo kažką ju­dant, bet pačių driadžių beveik nesimatė. Jų buvo žymiai mažiau nei ta­da, kai lankėsi čia paskutinį kartą.

- Geraltai, - sušnabždėjo C i r i . - Tie nameliukai auga. Jie su lapeliais. - Jie yra iš gyvo medžio, - linktelėjo galvą raganius. - Būtent taip dria­

dės gyvena, taip stato savo namus. Niekada nė viena driadė nenuskriaus medžio - nekirs ir nepjaus. Jos m y l i medžius. Bet sugeba padaryti taip, kad augdamos šakelės virstų namukais.

- Gražu. Norėčiau turėti tokį namelį mūsų parke. Prie vienos didesnės palapinės Brajen stabtelėjo. - Įeik, Gvinbleidai, - tarė ji . - Čia palauksi ponios Eitne. Vafaill, spir­

geli.

- K ą ? - Tai atsisveikinimas, C i r i . Ji pasakė: " Ik i pasimatymo". - A a . Iki pasimatymo, Brajen. Jiedu įėjo. Pro stogo dangą prasiskverbę ir spindintys saulės blyksniai

it kaleidoskopas mirguliavo "namuko" viduje. - Geraltai! - Fraiksenetai! _ - Gyvas, kad mane sutrauktų! - žybtelėjo sužeistojo dantys, šiam ky­

lant iš eglišakių guolio. Bet vos išvydo C i r i , įsikibusią į Geralto šlaunį, jo akys išsiplėtė, o veidą išmušė raudonis.

- Tu maža nenaudėle! - suriko Fraiksenetas. - Per tave vos nepraradau gyvasties! Džiaukis, kad negaliu atsistoti, o tai iškarščiau tau kailį!

C i r i papūtė lūputes. - Jau antras, - juokingai raukdama nosį, pasakė ji, - norintis mane lup­

ti . Aš esu mergaitė, o mergaičių negalima mušti! - Aš tau parodyčiau... kas galima, - užsikosėjo Fraiksenetas. - Ak tu,

bjaurybe! Ervilas iš proto ten kraustosi... Paklaikęs iš siaubo siunčia žygū­nus, kad tavo babytė su kariuomene jo neužpultų. Kas juo patikės, kad pati pasprukai? V i s i žino, koks tas Ervilas ir kas jam patinka. V i s i galvoja, kad jis išgėręs tau. . . kažką padarė, o paskui liepė kūdroje paskandinti! Karas su Ni l fgardu - dienų klausimas, o sutartį ir sąjungą su tavo babyte - tavo dėka - velniai nujojo! Matai , ką pridirbai?

- Nesijaudink, - perspėjo raganius, - nes gali prasidėti kraujoplūdis. Kaip atsidūrei čia taip greitai?

- Galas žino, nes gan ilgai buvau be amo... M a n gerklėn suvertė kaž­ką bjauraus. Per prievartą. Užspaudė nosį i r . . . Po paraliais, šitokia gėda...

- Gyvas esi tik dėka to, ką supylė tau į gerklę. Tave čia atnešė? - V i lko rogėse. Teiravausi apie tave, bet nesakė nė žodžio. Tikrai ma­

niau, kad tave pašovė. Tada taip staiga dingai . . . O tu - gyvas ir sveikas, net nesupančiotas. Ir dar - prašom - išgelbėjai kunigaikštytę Cirilę... K a d mane sutrauktų, Geraltai, tau visur pavyksta išsisukti, visada it katinas nukrenti ant keturių letenų.

Raganius nieko neatsakė, tik nusišypsojo. Fraiksenetas sunkiai užsiko­sėjo ir nusigręžęs išspjovė rausvas seiles.

- Taigi, - pridūrė jis. - O kad manęs nepribaigė, ar tik irgi nebus tavo darbelis? Tos velnio laumės tave pažįsta. Jau antrukart mane iš bėdos iš­trauki.

- Nusiramink, barone. Dejuodamas Fraiksenetas pabandė atsisėsti, bet kaipmat šito atsisakė. - Šūdas beliko iš mano baronystės, - sudejavo jis. - Hame buvau ba­

ronas. Dabar Verdene esu lyg ir Ervilo karvedys. Tai yra, buvau. Net jei išsikrapštysiu iš šio miško, Verdene man vietos nebėra. N a , nebent ant ešafoto. Juk ta mažoji žebenkštis Cirilė nuo mano sargybos ir nuo manęs paspruko. O ką manei - iš smagumo susiruošėme į Brokiloną tik trise?

Ne, Geraltai, ir aš nešiau kudašių, nes Ervilo pasigailėjimo galėjau tikėtis tik tuomet, jei atgal būčiau ją parvedęs. Tai ir susidūrėme su tom prakeik­tom laumėm... Būčiau nukraujavęs toje išvartoje, jei ne tu. Vėl mane iš­gelbėjai. Aišku kaip dieną - l ikimas.

- Perdedi. Fraiksenetas pakraipė galvą. - Tai l ikimas, - pakartojo jis. - Jau anksčiau buvo nulemta, raganiau,

kad vėl susitiksime. Jog būtent tu vėl išgelbėsi mano kailį. Atsimenu, H a -me apie tai buvo kalbėta po to, kai išvadavai mane nuo tų paukščio apža­vų.

- Atsitiktinumas, Fraiksenetai, - šaltai tarė Geraltas. - Atsitiktinumas. - Koks ten atsitiktinumas. Jeigu ne tu, po paraliais, i k i šios dienos, ra­

si , kormoranas būčiau... - Tu buvai kormoranas? - susijaudinusi šūktelėjo C i r i . - Tikras kormo­

ranas? Paukštis? - Buvau, - išsišiepė baronas. - Mane užbūrė tokia viena. . . mergšė...

kad ją k u r . . . Kerštaudama. - Matyt, jai kail iuko nedavei, - raukdama nosį, nusprendė C i r i . - Tai,

na. . . movai . - Kita priežastis buvo, - raustelėjo Fraiksenetas, bet staiga piktai dėb­

telėjo į mergaitę. - O koks tavo reikalas, bambly tu?! Nutaisiusi įsižeidusią miną, C i r i nusigręžė. - Taigi, - atsikrenkštė Fraiksenetas. - A p i e ką aš čia?.. A h a , apie tai,

kaip Hame tu mane atkerėjai. Geraltai, jei ne tu, būčiau likęs kormoranas i k i amžiaus galo, skraidęs aplink ežerą ir šikinėjęs ant šakų, tikėdamasis, jog mane išgelbės dilgėlių marškiniai, kuriuos, genama užsispyrimo, t in­kančio rimtesniam užsiėmimui, nuaus mano sesulė. Po paraliais, vos tik pris imenu tuos jos marškinius, kaipmat įsigeidžiu kam nors įspirti. Ta kvailė...

- Nesakyk, - nusišypsojo raganius, - jos ketinimai buvo kuo geriausi. Jai tik pasakė ne tai, ką reikėjo, ir tiek. Sklando begalės nelogiškų mitų apie atkerėjimus. Tau, Fraiksenetai, dar pasisekė. Galėjo liepti, kad nertu-mei į verdantį pieną. Girdėjau tokį atsitikimą. K a d ir kaip pažvelgtum, ta­čiau dilgėlių marškiniai - net jei ir neką tepadeda - mažai kenkia sveikatai.

- H m , gal ir tiesa. Gal per daug iš jos reikalauju. El iza visą laiką buvo kvaila. N u o pat kūdikystės buvo kvai la ir gražutė - tiesą sakant, puikus kąsnelis, tinkantis karaliui į žmonas.

- Ką reiškia "gražus kąsnelis"? - paklausė C i r i . - Ir kodėl į žmonas? - Sakiau, bambly, nesikišk. Taip, man pasisekė, Geraltai, kad tuomet

atvykai į Hamą. Ir kad svainis karalius malonėjo išleisti tuos porą dukatų, kurių pareikalavai už atkerėjimą.

- Ar žinai, Fraiksenetai, - dar plačiau nusišypsodamas tarė raganius, -jog žinia apie šį nutikimą plačiai pasklido?

- Tikroji versija?

- Ne visai. Pirma, tau prikergė dešimtį brolių. - Na jau ne! - parimęs ant alkūnės, baronas užsikosėjo. - Tai reikštų,

jog drauge su El iza mūsų turėjo būti d v y l i k a vienetų? Koks sumautas idiotiškumas! Mano mamulė nebuvo triušė!

- Tai dar ne viskas. Buvo nuspręsta, kad kormoranas - ne itin roman­tiškas.

- Tikra tiesa. Nes tame paukštyje nėra nė lašelio romantiškumo! - su­siraukė baronas, čiupinėdamas plaušais ir rusvos žievės skiautėmis aprištą krūtinę. - K u o tame pasakojime buvau paverstas?

- Gulbe. Tai yra, gulbėmis. Nepamiršk - jūsų buvo vienuolika. - O kuo, suk tave devynios, gulbė romantiškesnė už kormoraną? - Nežinau. - Ir aš ne. Bet galiu lažintis, jog tame pasakojime mane atkerėjo Eliza

- padėjo tie jos klaikūs dilgėlių marškinaičiai? - Atspėjai. O kaip gyvuoja Eliza? - Serga džiova, vargšiukė. Neilgai betemps. - Liūdna. - Liūdna, - žiūrėdamas į šalį, abejingai patvirtino Fraiksenetas. - Grįžtant prie užkeikimo, - Geraltas atsirėmė į iš spyruokliuojančių

šakų supintą sieną, - ar nebepasikartoja? Plunksnos neauga? - Ne, dėkui dievams, - atsiduso baronas. - Viskas tvarkoje. Viena, kas

išliko nuo tų laikų, tai pomėgis žuvims. Nėra nieko gardesnio už žuvį, Ge­raltai. Kartais iš pat ryto nueinu į prieplauką pas žvejus ir, kol jie man su­randa kokią tauresnę žuvį, tai aš - tiesiog iš skiaurės - vieną kitą saują aukšlyčių, porą vijūnų arba strepetį... Ne ėdesys, o prabanga.

- Jis buvo kormoranas, - žiūrėdama į Geraltą, lėtai pratarė C i r i . - O tu jį atkerėjai. Tu moki burti !

- Taigi, kad moka, - tarė Fraiksenetas, - berods akivaizdu. Kiekvienas raganius moka.

- Rag. . . Raganius? - Nežinojai, kad jis raganius? Garsusis Geraltas iš Rivijos? Teisybė, iš

kur toks bamblys kaip tu gali žinoti, kas yra raganius? Dabar jau nebe tas, kas buvo anksčiau. Raganių dabar mažai belikę, retai sutiksi. Tikriausiai niekad gyvenime raganiaus nematei?

C i r i , nenuleisdama akių nuo Geralto, lėtai pakratė galvą. - Raganius, bambly, tai to.. . - Fraiksenetas, pamatęs į trobelę įeinančią

Brajen, nutilo ir išblyško. - Ne, nenoriu! Niekada, niekad daugiau nelei­siu, kad man ką nors piltų gerklėn! Geraltai! Pasakyk jai . . .

- Nusiramink. Brajen tik probėgšmais žvilgtelėjo į Fraiksenetą ir daugiau garbės jam

nesuteikė. Nuėjo tiesiai l ink greta raganiaus tupinčios C i r i . - Eime, - tarė driadė. - Eime, spirgeli. - Kur? - susiraukė C i r i . - Neis iu . N o r i u būti su Geraltu. - Eik, - prisiversdamas nusišypsojo raganius. - Pažaisi su Brajen ir jau-

nomis driadėmis. Jos tau parodys Duen Kanelį... - Ji neužrišo man akių, - labai lėtai ištarė C i r i . - K a i ėjome čionai, man

neužrišo akių. Tau užrišo. K a d iš čia išėjęs, nerastum kelio atgal. Tai reiš­k i a . . .

Geraltas pažvelgė į Brajen. Driadė truktelėjo pečiais, po to apkabino mergaitę ir priglaudė prie savęs.

- Tai reiškia... - staiga C i r i balselis sudrebėjo. - Tai reiškia, kad aš nie­kur iš čia neisiu? Tiesa?

- Nė vienas nepabėgs nuo savo l ikimo. V is i atsigręžė išgirdę šį balsą - tylų, bet skambų, tvirtą ir valdingą. Ne­

pripažįstantį atsisakymo ir priverčiantį paklusti. Brajen nusilenkė. Geral­tas priklaupė.

- Ponia Eitne.. . Brokilono valdovė vilkėjo ilgą lengvą, ryškiai žalią rūbą. Ji, kaip dau­

gelis driadžių, buvo neaukšta ir liekna, tačiau išdidžiai pakelta galva, d i ­dingas griežtų bruožų veidas bei ryžtingos lūpos paveikdavo taip, jog Eit­ne atrodė aukštesnė ir galingesnė. Jos akys ir plaukai žvilgėjo it lydytas si­dabras.

Lydima dviejų jaunesnių lankais ginkluotų driadžių, ponia Eitne įėjo į palapinę. Tylomis linktelėjo Brajen, kur i kaipmat čiupo už rankutės C i r i ir, žemai nulenkusi galvą, nutempė mergaitę link išėjimo. Išblyškusi, be­žadė C i r i ėjo nerangiai it medinė. Jai beprasilenkiant su Eitne, sidabra-plaukė driadė greitu judesiu suėmė mergaitės smakrą, kilstelėjo jį ir ilgai žvelgė mažajai į akis. Geraltas matė, kaip C i r i dreba.

- Eik, - pagaliau pasakė Eitne. - Eik, vaikuti . Nieko nebijok. Jau niekas neįstengs pakeisti tavo l ikimo. Esi Brokilone.

C i r i klusniai nutrepsėjo paskui Brajen. Tarpduryje atsigręžė. Raganius pastebėjo, kad jos lūpos dreba, o žaliose akyse blizga ašaros. Mergaitė ne­pratarė nė žodžio. Geraltas tebeklūpojo nulenkęs galvą.

- Stok, Geraltai. Būk pasveikintas. - Būk pasveikinta, Eitne, Brokilono valdove. - Džiaugiuosi vėl galėdama pri imti tave savajame Miške. Nors atvykai

čia be mano žinios ir sutikimo. Baltasis Vi lke , pavojinga įžengti į Brokilo-ną be mano žinios ir sutikimo. Netgi tau.

- A t v y k a u kaip pasiuntinys. - A a . . . - švelniai nusišypsojo driadė. - Tai štai iš kur tavoji narsa, k u ­

rios nenorėčiau apibūdinti ki tu, kiek šiurkštesniu žodžiu. Pasiuntinių ne­liečiamumas, Geraltai, yra žmoniųj)aprotys. M a n jis nepriimtinas. Nepr i ­pažįstu nieko, kas yra žmogiška. Cia - Brokilonas.

- Eitne.. . - Tylėk, - nekeldama balso, nutraukė jo kalbą driadė. - Liepiau neliesti

tavęs. Iš Brokilono išeisi sveikas gyvas. Ne todėl, jog esi pasiuntinys. Dėl kitų priežasčių.

- Tavęs nedomina, kas mane siuntė? Iš kur ateinu, kieno vardu?

- Tiesą sakant - ne. Cia yra Brokilonas. Tu atėjai iš anapus, iš pasaulio, kuris man nerūpi. Kodėl turėčiau gaišti laiką, besiklausydama pasiunti­nio? Ką man gali reikšti kažkieno, kas visai kitaip nei aš galvoja ir jaučia, sumanyti kokie nors pasiūlymai ir kažkokie ultimatumai? Kas man rūpi, ką galvoja karalius Venzlavas?

Geraltas nustebęs pakraipė galvą. - Iš kur žinai, kad Venzlavas siuntė? - Tai aišku kaip dieną, - šypsodamasi tarė driadė. - Ekehardas - per

kvailas. Ervilas ir Viraksas pernelyg manęs nekenčia. Kitų valdos nesiribo­ja su Brokilonu.

- Eitne, tu daug žinai apie tai, kas vyksta anapus Brokilono. - Labai daug žinau, Baltasis Vi lke . Mano amžius duoda šią teisę. O

dabar, jei leisi, norėčiau sutvarkyti vieną reikaliuką. A r t a s panašus į lokį vyriškis, - driadė nebesišypsojo ir pažvelgė į Fraiksenetą, - tavo draugas?

- Mes pažįstami. Kažkada jį atkerėjau. - Suku galvą, - abejingai tarė Eitne, - nes nežinau, ką su juo daryti .

Juk dabar negaliu įsakyti, kad jį pribaigtų. Leidau jam išgyti, bet dabar jis yra pavojingas. Į fanatiką nepanašus. Vadinasi, - skalpų medžiotojas. Ži­nau, jog Ervilas moka už kiekvieną driadės skalpą. Neatmenu - kiek. Ga­lų gale, pinigams prarandant vertę, kaina kyla.

- Tu klysti . Jis ne skalpų medžiotojas. - Tai ko lindo į Brokiloną? - Ieškojo jo globai patikėtos mergaitės. Kad ją surastų, jis rizikavo gy­

vybe. - Labai kvaila, - abejingai tarė Eitne. - Sitai net r izika sunku pavadin­

ti . Jis ėjo mirčiai į-nagus, o gyvas l iko tik arkliškos sveikatos ir ištvermės dėka. Jei kalbėsime apie vaiką, šis taip pat atsitiktinai l iko gyvas. Mano merginos nešaudė, nes manė, jog tai pūkas ar leprešonas.

Eitne dar kartą pažvelgė į Fraiksenetą, ir Geraltas pastebėjo, kad jos lūpos jau nebėra taip nemaloniai suspaustos.

- N a , gerai. Kaip nors atšvęskime šią dieną. Eitne priėjo prie šakų guolio. Tą patį padarė ir d v i ją lydinčios dria­

dės. Fraiksenetas išblyško ir susigūžė, tačiau dėl to nė kiek nesumažėjo. Siek tiek prisimerkusi Eitne akimirką žvelgė į baroną. - Vaikų turi? - pagaliau paklausė Eitne. - Tavęs, kelme, klausiu. - Aa? - Atrodo, suprantamai kalbu. - Aš esu... - atsikrenkštęs Fraiksenetas užsikosėjo. - Aš esu nevedęs. - M a n nerūpi tavo šeimyninis gyvenimas. Mane domina, ar sugebi

ką nors išspausti iš savo aptukusių strėnų. Didžiojo Medžio vardan! Ar moteris yra kada pastojusi nuo tavęs?

- Eėė... Taip. . . Taip, ponia, bet... Atsainiai numojusi ranka, Eitne atsigręžė į Geraltą. - Jis liks Brokilone, - tarė j i , - kol visai pagis. Ir dar truputį ilgėliau. Po

to... La i eina, kur nori .

- Dėkoju tau, Eitne, - nusilenkė raganius. - O . . . Mergaitė? Kas bus su ja?

- Kodėl klausi? - įrėmė į jį šaltą sidabrinių akių žvilgsnį driadė. - Juk žinai.

- Ji nėra paprastas kaimo vaikas. Ji - kunigaikštytė. - Na ir kas? Nėra jokio skirtumo. - Paklausyk. . . - Gvinbleidai , daugiau - nė žodžio. Jis nutilo ir prikando lūpą. - Ką man daryti su atnešta žinia? - Aš ją išklausysiu, - atsiduso driadė. - Ne, ne iš smalsumo. Padarysiu

malonę tau, kad galėtumei pasipuikuoti prieš Venzlavą ir atsiimti užmo­kestį, kuris tau tikriausiai pažadėtas už tai, jog nueisi pas mane. Bet ne tučtuojau - dabar būsiu užimta. Vakare ateik prie mano Medžio.

Jai išėjus, Fraiksenetas parimo ant alkūnės, sudejavo, kostelėjo ir nu­sispjovė delnan.

- Geraltai, ką visa tai reiškia? Kodėl turiu l ikt i čia? Ir kuo čia dėti tie vaikai? Ei , į ką tu mane įvėlei?

Raganius atsisėdo. - Išsigelbėsi, Fraiksenetai, - pavargusiu balsu tarė jis. - Būsi vienas iš

nedaugelio, išėjęs iš čia gyvas - bent jau paskutiniuoju metu. Tapsi mažos driadės tėvu. O gal ir ne vienos.

- Kaip tai? Būsiu... veislinis patinas? - Kaip nori, taip vadink. Pasirinkimas gana ribotas. - Suprantu, - sumurmėjo baronas ir geidulingai nusišypsojo. - Ką gi,

teko matyti dirbančius kasyklose ir griovius kasančius belaisvius. Iš dviejų blogybių renkuosi mažesnę... K a d tik užtektų jėgų. Nemažai čia jų yra . . .

- Nesivaipyk kaip kvailys, - susiraukė Geraltas. - Ir neįsisvajok. Ne­svaičiok apie šlovę, muziką, vyną, vėduokles ar tave garbinančių driadžių būrį. Bus viena, gal - d v i . Ir niekas tavęs negarbins. Į visą tą reikalą jos žiūrės labai dalykiškai. Į tave - dar labiau.

- Ar tai neteikia joms malonumo? Bet, t ikiuosi, nekelia ir pasišlykštė­jimo?

- Nebūk mažvaikis. Siuo atžvilgiu jos niekuo nesiskiria nuo moterų. Bent jau fiziškai.

- Tai reiškia? - Tavo valia, ar driadei bus malonu, ar bloga. Tačiau nieko nepakeisi

- jai rūpės tik rezultatas. Tavo vaidmuo - nesvarbus. Nesitikėk dėkingu­mo. Tiesa, tik jokiu būdu nieko nebandyk daryti savo iniciatyva.

- Jei kitą rytąją sutiksi, - kantriai aiškino raganius, - nusilenk, bet, po paraliais, jokių juokelių ar mirksėjimų. Driadėms tai itin rimtas įvykis. Jei­gu ji nusišypsos ar prieis prie tavęs, tuomet gali pasišnekėti. Geriausia -

apie medžius. Jei neskiri medžių, tada - apie orą. Bet jeigu nuduos, jog ta­vęs nemato - laikykis nuo jos atokiau. N u o kitų driadžių taip pat. Ir val­dyk rankas. Nepasiruošusiai driadei tas klausimas neegzistuoja. Jeigu pa­liesi - ji nesupras ketinimų ir nusmeigs tave.

- Tu susipažinęs su poravimosi papročiu, - nusišypsojo Fraiksenetas. -Ar teko išbandyti?

Raganius neatsakė. Jis prisiminė gražią liekną driadę ir jos negailestin­gą šypseną. "Vatt'ghern, bloede caerme. Prakeiktas raganius. Brajen, ką tu mums atvedei? K a m jis mums? Iš raganiaus - jokios naudos. . . "

- Geraltai. . . - K ą ? - O kunigaikštytė Cirilė? - Užmiršk ją. C i r i bus driadė. Po poros, trejeto metų ji įsmeigs strėlę

savo brolio akin, jei šis sumanys įžengti į Brokiloną. - K a d mane sutrauktų, - markstydamasis nusikeikė Fraiksenetas. - Er-

vilas pasius. Geraltai, o ar nepavyktų... - Ne, - kaip k i r v i u nukirto raganius. - Net nebandyk. Gyvas iš Duen

Kanelio nebeišeitum. - Vadinas, praradome mergaičiukę. - Jūs - taip.

VI

Eitne Medis , aišku, buvo ąžuolas, o tiksliau - trys kartu suaugę vis te­bežaliuojantys ir net nesiruošiantys nudžiūti ąžuolai, nors jie Geraltui at­rodė turintys mažiausiai tris šimtus metų. Ąžuolai buvo tušti, o drevės prilygo didokai trobai smailėjančiomis į viršų lubomis. Vidus , apšviestas rūkstančiu žibintu, virto k u k l i u ir patogiu, bet ne pr imi tyv iu būstu.

Viduryje, ant kažko panašaus į plaušų demblį, klūpojo Eitne. Priešais - tiesi ir nejudri - lyg suakmenėjusi, nuprausta, nebesloguojanti, plačiai at­merkusi didžiules smaragdo spalvos akis ir parietusi kojas, sėdėjo C i r i . Raganius pastebėjo, jog dabar jos veidelis - švarus ir praradęs pasiutusio velniūkščio išraišką - yra gan dailus.

Eitne lėtai ir švelniai šukavo ilgus mergaitės plaukus. - Įeik, Gvinbleidai . Sėskis. Jis atsisėdo, prieš tai iškilmingai priklaupęs. - Pailsėjai? - nežiūrėdama į jį ir nenustodama šukuoti, paklausė dria­

dė. - Kada galėsi keliauti atgalios? Gal rytoj iš pat ryto? - K a i tik įsakysi, Brokilono valdove, - šaltai pratarė jis. - Tereikia vieno

tavo žodžio, ir tai, jog esu Duen Kanelyje, nebevargins tavęs. - Nesuprask manęs klaidingai, Geraltai, - lėtai atsigręžė Eitne. - Aš pa­

žįstu ir gerbiu tave. Žinau, jog driadžių, undinių, silfidžių ar nimfų tu nie­kad neskriaudei. Veikiau priešingai - tau netgi tekdavo jas ginti, gelbėti jų

gyvybę. Tačiau šitai nieko nekeičia. Mes esame per daug skirt ingi . P r i ­klausome kitokiems pasauliams. Nenoriu ir negaliu daryti išimčių. Nie ­kam. Neklausiu, ar supranti, nes žinau, kad taip ir yra. Tik klausiu, ar su tuo sutinki?

- Kas nuo to pasikeis? - Nieko. Bet noriu žinoti. - Sutinku, - patvirtino raganius. - O kaip ji? Kaip Ciri? Ji taip pat pr i ­

klauso kitam pasauliui. C i r i baikščiai pažvelgė į jį, po to žvilgtelėjo aukštyn į driadę. Eitne

nusišypsojo. - Jau nebeilgai, - pasakė driadė. - Prašau, Eitne, pagalvok. - Apie ką? - At iduok ją man. Lai grįžta su manimi. Į tą pasaulį, kuriam priklau­

so. - Ne, Baltasis Vi lke , - driadė vėlei panardino šukas į pi lkus mergaitės

plaukus. - Neatiduosiu. Kas jau kas, o tu privalai suprasti. - Aš? - Tu. Gandai iš pasaulio atkeliauja net į Brokilor\ą. Gandai apie vieną

tokį raganių, kuris už suteiktas paslaugas kartais reikalauja keistų priesai­kų. "Duosi man tai, ko nesi namuose palikęs". "Duosi man tai, ką jau tu­r i , bet dar nežinai turįs". Girdėti žodžiai? Juk jūs ieškote berniukų, k u ­riems likimas lėmė tapti jūsų įpėdiniais - šitaip jau senokai stengiatės pa­keisti lemtį, nes nenorite būti užmiršti ir kovojate prieš išnykimą. Prieš nebūtį. Tad kodėl stebiesi mano elgesiu? Aš rūpinuosi driadžių l i k i m u . Juk tai, manau, teisinga? Po vieną žmogaus mergaitę už kiekvieną žmonių nužudytą driadę.

- Ją pasilikusi, Eitne, sužadinsi priešiškumą ir keršto troškimą. Paža­dinsi pašėlusią neapykantą.

- Žmonių neapykanta - man ne naujiena. Ne, Geraltai, aš jos neatiduo­siu. Juolab kad mergaitė yra sveika. O šitai dabar - retenybė.

- Retenybė? Driadė įsmeigė į jį dideles sidabro spalvos akis. - M a n vis pakiša ligotas mergaites. Difterija, skarlatina, krupas, o pas­

taruoju metu net raupai. Jie galvoja, jog esame neatsparios, jog epidemija mus sunaikins ar bent nuniokos. Nuliūdink juos, Geraltai. Mes turime kai ką daugiau už atsparumą. Brokilonas rūpinasi savo vaikais.

Ji nutilo ir pasilenkusi atsargiai iššukavo susivėlusią C i r i plaukų sruo­gą, pri laikydama ją kita ranka.

- Ar galiu, - raganius atsikrenkštė, - išdėstyti tai, dėl ko karalius Ven-zlavas mane čia atsiuntė?

- Ar verta gaišti laiką? - pakėlė galvą Eitne. - K a m gi tau vargti? Aš juk puikiai žinau, ko karalius Venzlavas nori. Tam net aiškiaregiu nereikia būti. Jis nori, kad Brokiloną, aišku, i k i pat Vde upelės, kurią, kiek man ži-

noma, jis laiko arba norėtų laikyti savaime suprantama riba tarp Brugo ir Verdeno, atiduočiau jam. Vietoj to, manau, siūlo ribotą teritoriją, mažą at­šiaurų miško užkampį. Ir, suprantama, užtikrina, jog tas mažas negyve­namas užkampis, tas neįžengiamas miško rėželis, amžių amžius priklau­sys man ir ten niekas nedrįs tr ikdyti driadžių - tą jis patvirtina savo kara­liaus žodžiu bei karališkąja globa. Jis laiduoja, jog ten driadės gyvens ra­miai. Ar taip, Geraltai? Venzlavas norėtų pabaigti du šimtmečius trunkan­tį karą dėl Brokilono. O kad jis baigtųsi, driadės turėtų atiduoti tą, ką jau du šimtus metų gindamos žūsta? Taip be niekur nieko - imti ir atiduoti? At iduot i Brokiloną?

Geraltas tylėjo. Nebuvo ko pridurt i . Driadė nusišypsojo. - Ar toks, Gvinbleidai , buvo karaliaus pasiūlymas? O gal dar atvires­

nis: "Miško pabaisa, girios nevidone, praeities atgyvena^ neriesk nosies, verčiau paklausyk, ko mes, karalius Venzlavas, norime. O mes norime kedro, ąžuolo ir riešutmedžio, norime raudonmedžio ir auksinio beržo, kukmedžio lankams ir aukštaūgių pušų stiebams, nes esame priversti ga­benti medžius iš už kalnų, o Brokilonas yra mūsų pašonėje. Norime po že­me glūdinčios geležies ir vario. Norime Krag Ane esančio aukso. Norime negirdėdami strėlių švilpesio ir kirsti, ir pjauti, ir žemę rausti. O svarbiau­sia - pagaliau norime būti karaliumi, kuriam karalystėje priklauso viskas. Savo karalystėje nepageidaujame kažkokio Brokilono, miško, į kurį nega­lime įžengti. Tokia giria mus erzina, pykdo ir trikdo miegą, nes mes esa­me žmonės - mes valdome pasaulį. Panorėję galime pakęsti keletą elfų, driadžių ar undinių. Jei šie nebus pernelyg įžūlūs. Brokilono ragana, pa­klusk mūsų val ia i . .Arba mirk" .

- Eitne, tu pati sutikai, jog Venzlavas ne koks kvailys ar fanatikas. Tik­riausiai žinai, jog jis - teisingas ir taikingas karalius. Jis nerimauja dėl čio­nai besiliejančio kraujo.. .

- Jei į Brokiloną nekis nosies - nė lašelis kraujo nenutekės. - Puik ia i žinai, jog taip nebus. Padegimuose, Aštuntoje Mylioje, Pel­

ėdų Kalvoje buvo žudomi žmonės. Bruge, kairiajame Kaspino krante bu­vo žudomi žmonės. Ne Brokilone.

- Vietos, kurias paminėjai, - ramiai atsakė driadė, - yra Brokilonas. Aš nepripažįstu žmonių sugalvotų žemėlapių nei ribų.

- Bet ten jau prieš šimtą metų iškirstas miškas! - Ką Brokilonui reiškia šimtas metų? Šimtas vasarų ir šimtas žiemų? Geraltas nutilo. Padėjusi šukas, driadė paglostė pilkus C i r i plaukus. - Eitne, sutik su Venzlavo pasiūlymu. Driadė lediniu žvilgsniu pažiūrėjo į jį. - Kas mums iš to? M u m s , Brokilono vaikams? - Galimybė išlikti. Ne, Eitne, išklausyk. Žinau, ką nori pasakyti. Su­

prantu, kaip tu didžiuojiesi Brokilono nepriklausomybe. Tačiau pasaulis keičiasi. Kažkas baigiasi. Ar nori to, ar ne, tačiau taip yra - pasaulį valdo

žmogus. Išliks tie, kurie prie žmogaus prisitaikys. K i t i žus. Yra miškai, Eit­ne, kuriuose ramiai, santarvėje su žmonėmis, gyvena driadės, undinės ir elfai. Juk esame tokie artimi vieni kitiems. Pagaliau žmonės gali būti jūsų vaikų tėvai. Kokia nauda iš tavo karo? Potencialūs jūsų vaikų tėvai krenta pašauti driadžių. Ir kokios gi pasekmės? Kiek Brokilone yra grynakraujų driadžių? Kiek iš jų - pagrobtos, perauklėtos žmonių mergaitės? Privalai pasinaudoti net Fraikseneto paslaugomis, nes nebeturi pasirinkimo. Kaž­kodėl, Eitne, nepastebiu čia mažučių driadžių. Matau tik ją vieną - išsi­gandusią, nuo narkotikų atbukusią ir iš siaubo suakmenėjusią žmonių mergaitę...

- Aš visai nebijau! - staiga, akimirkai atgavusi įprastą mažo velniūkš­čio išraišką, sušuko C i r i . - Ir visai neatbukusi! Negalvok! M a n čia nieko neatsitiks! Pamanykit! Aš nebijau! Mano babytė sako, kad driadės nepik­tos, o mano babytė - pati išmintingiausia pasaulyje! Mano babytė... Mano babytė sako, kad reikia daugiau girių, kaip šioji...

Mergaitė nutilo ir nuleido galvą. Eitne nusijuokė. - Senojo Kraujo Vaikas, - tarė ji . - Taip, Geraltai. Pasaulyje vis dar te-

begimsta Senojo Kraujo Vaikai , apie kuriuos pasakoja pranašystės. O tu sakai,Jog kažkam ateina pabaiga... Nerimauji , ar išliksime...

- Si snargliukė turėjo ištekėti už Kistrino iš Verdeno, - nutraukė jos kalbą Geraltas. - Gaila, jog neištekės. Kada nors Kistrinas paims Ervilo val­džią į savo rankas - gal tokių pažiūrų žmona jį paveiktų, ir šis paliktų Bro­kiloną ramybėje?

- Aš to Kistrino nenoriu! - plonai šūktelėjo mergaičiukė, ir kažkas su­žibo jos žaliose akyse. - Tegul jis sau susiranda gražų ir kvailą kąsnelį! Aš visai ne koks ten kąsnelis! Jokia kunigaikštienė nebūsiu!

- Nuti lk , Senojo Kraujo Vaike, - driadė priglaudė C i r i . - Nerėk. Žino­ma, nebūsi kunigaikštienė...

- Aišku, - paniuręs įsiterpė raganius. - Ir tu, Eitne, ir aš puikiai žinome, kas ji bus. Žiūriu - tai jau nuspręsta. Gaila. Brokilono valdove, kokį atsa­kymą privalau perduoti karaliui Venzlavui?

- Jokio. - Kaip tai - jokio? - Jokio. Jis supras. Jau anksčiau, labai labai seniai, kai Venzlavo net

pasaulyje nebuvo, šaukliai atjodavo prie Brokilono: baubė ragai ir tr imi­tai, blizgėjo šarvai, plazdėjo vėliavėlės ir vėliavos. "Brokilone, nusilenki! -šaukta tuomet. - Pilkojo Kalno ir Drėgnosios Pievos valdovas karalius Ož-kadantis reikalauja, kad tu, Brokilone, nusižemintume!!" O Brokilono at­sakas visada būdavo toks pat. Gvinbleidai, kai išeisi iš mano Miško, atsig­ręžk ir paklausyk. Brokilono atsakymą išgirsi lapų šlamesyje. Perduok jį Venzlavui ir pridurk, kad tol, kol Duen Kanelyje žaliuoja ąžuolai, jis nie­kad neišgirs kitokio. Neišgirs tol, kol čia auga nors vienas medis ir gyvena nors viena driadė.

Geraltas tylėjo.

- Sakai, jog kažkas baigiasi, - lėtai tęsė Eitne. - Netiesa. Yra dalykų, kurie niekad nesibaigia. Tu kalbi man apie išlikimą? Aš už išlikimą kovo­ju. Nes medžiai gyvena ilgiau už žmones - tereikia saugoti juos nuo kir­vių. Tik todėl, kad aš kovoju, Brokilonas išliko. Tu šneki apie karalius ir kunigaikštukus. Kas jie tokie? Tie, kuriuos pažįstu, yra ten, miško g i lu ­moje, Krag A n o mirusiųjų mieste, gulintys balti griaučiai. Marmuro kars­tuose, ant geltono metalo ir blizgančių akmenukų krūvų. O Brokilonas te­bėra, virš rūmų griuvėsių ošia medžiai, o jų šaknys trupina marmurą. Ar atmena tavo Venzlavas, kas buvo tie karaliai? Ar tu, Gvinbleidai, pameni? O jeigu ne, kaip gali tvirt inti , jog kažkam ateina pabaiga? Iš kur žinai, kam lemta išnykti, o kam skirta amžinybė? Kas tau davė teisę kalbėti apie likimą? Ar bent žinai, kas yra likimas?

- Ne, - sutiko raganius. - Nežinau. Tačiau... - Jeigu nežinai, - nutraukė driadė, - nebegali būti jokių "tačiau". Tu

nežinai. Nežinai, ir tiek. Ji nutilo ir, palietusi ranka kaktą, nusigręžė. - K a i prieš daugelį metų buvai čia pirmą kartą, - tęsė ji , - irgi nežino­

jai. O Morena . . . Mano dukra . . . Geraltai, Morenos nebėra. Ji žuvo prie Kaspino gindama Brokiloną. K a i ją parnešė - nepažinau. Jūsų arklių kano­pos sutraiškė jos veidą. Likimas? Ir štai, raganiau, tu, negalėjęs Morenai dovanoti kūdikio, atvedei man Senojo Kraujo Vaiką. Mergaitę, žinančią, kas yra likimas. Ne, tai ne tos žinios, kurios tau tiktų, kurioms tu pritar­tum. Ji paprasčiausiai t ik i . C i r i , pakartok, pakartok tai, ką prieš įeinant šiam raganiui, Geraltui iš Rivijos, Baltajam V i l k u i , pasakei man. Pakartok raganiui, kuris nežino. Pakartok, Senojo Kraujo Vaike.

- Didžiai gerb.;. Ki lnio j i ponia, - lūžinėjančiu balsu tarė C i r i . - Nela i ­kyk manęs čia. Aš negaliu.. . Aš nor iu . . . namo. N o r i u su Geraltu grįžti na­mo. Aš pr ivalau. . . Su juo.. .

- Kodėl su juo? - Nes jis... Jis - mano likimas. Eitne nepaprastai išblyško ir nusigręžė. - Geraltai, ką apie tai manai? Raganius neatsakė. Eitne kostelėjo į suglaustus delnus. L y g iš lauke

tvyrančios nakties pasirodęs vaiduoklis, ąžuolo v idun įžengė Brajen. Ran­kose ji laikė didelę sidabro taurę. Ant raganiaus kaklo kabantis medalio­nas ėmė greitai ir ritmingai švytuoti.

- Ir ką apie tai manai? - atsistodama pakartojo sidabraplaukė driadė. -Ji nenori l ik t i Brokilone! Ji nepageidauja būti driadė! Ji nenori man pa­keisti Morenos, ji trokšta išeiti paskui savo likimą! Ar taip, Senojo Kraujo Vaike? Būtent to geidi?

C i r i palingavo nulenktą galvą, o jos pečiai virpėjo. Raganius nebeiš­tvėrė.

- Eitne, kodėl tyčiojiesi iš to vaiko? Juk netrukus jai duosi Brokilono Vandens ir visa, ko ji trokšta, nieko nebereikš. Kodėl taip elgiesi? Kodėl taip elgiesi man matant?

- N o r i u tau parodyti, kas yra likimas. N o r i u tau įrodyti, jog niekas ne­sibaigia. K a d visa dar tik prasideda.

- Ne, Eitne, - atsistodamas pasakė raganius. - Atleisk, sugadinsiu tavo viešą pasirodymą, tačiau į tai žiūrėti nesiruošiu. Norėdama paryškinti mus skiriančią prarają tu, Brokilono valdove, per toli nuėjai. Jūs, Senoji Tauta, mėgstate kartoti, jog neapykanta jums svetima, jog tą jaučia vien tik žmonės. Tačiau tai netiesa. Jūs žinote, kas yra neapykanta, ir sugebate nekęsti, tik tą išreiškiate kiek kitaip - išmintingiau ir ne taip audringai. Ir gal dėl to daug žiauriau. Visų žmonių vardu aš pr i imu tavo neapykantą, Eitne. Aš užsitarnavau. Užjaučiu dėl Morenos.

Driadė nieko neatsakė. - Ir tai yra Brokilono atsakymas, kurį privalau perduoti Venzlavui iš

Brugo, tiesa? Perspėjimas ir iššūkis? A k i v a i z d u s tarp šių medžių snau­džiančios neapykantos ir Galios įrodymas? Jėgų, nulemsiančių, jog netru­kus žmonių vaikas išgers atmintį naikinančius nuodus, paėmęs juos iš k i ­to - jau sunaikinta psichika ir atmintimi - žmonių vaiko rankų? Tai tokį atsakymą Venzlavui turi perduoti pažįstantis ir pamilęs šiuos abu vaikus raganius? Raganius, kaltas dėl tavo dukters mirties? Tebūnie tavo valia, Eitne. Venzlavas išgirs tavąjį atsakymą, išgirs mano balsą, pamatys mano akis, kuriose perskaitys viską. Bet žiūrėti, kas čia įvyks, aš neprivalau. Ir nenoriu.

Eitne tebetylėjo. - L i k sveika, C i r i , - priklaupęs Geraltas apglėbė mergaitę. C i r i pečiai

suvirpėjo dar stipriau. - Neverk. Juk žinai, kad čia tau negali nutikti nieko bloga.

C i r i šniurkštelėjo nosį. Raganius atsistojo. - Sudie, Brajen, - tarė jis jaunesniajai driadei. - L i k sveika ir saugokis.

Išgyvenk, Brajen, gyvenk taip ilgai, kaip tavasis medis. Kaip Brokilonas. Ir dar. . .

- Kas, Gvinbleidai? - pakėlė galvą Brajen, o jos akyse kažkas drėgnai sublizgo.

- Mergužėle, lengva žudyti šaudant iš lanko. Juk taip paprasta paleisti templę ir galvoti: ' T a i ne aš, tai - strėlė. Mano rankos nesuteptos to ber­niuko krauju. Tai strėlė nužudė - ne aš". Bet strėlė naktį nieko nesapnuo­ja. L a i ir tau, žydraake driade, naktį niekas nesisapnuoja. Sudie, Brajen.

- M o n a . . . - neaiškiai pratarė Brajen. Taurė, kurią ji laikė, drebėjo, o tyvuliuojantis joje skaidrus skystis bangavo.

-Kas? - Mona! - aiktelėjo driadė. - Aš esu Mona! Ponia Eitne! Aš.. . - Gana, - griežtai tarė Eitne. - Gana. Valdykis , Brajen. Geraltas dusliai nusijuokė. - Stai, Girios valdove, tavo likimas. Gerbiu tavąjį atkaklumą ir tavąją

kovą. Tačiau žinau, jog netrukus kovosi pati viena. Paskutinioji Brokilono

driadė, siunčianti į mirtį mergaites, kurios vis dėlto dar atmena tikruosius savo vardus. L i k sveika.

- Geraltai. . . - vis dar nejudėdama, nuleidusi galvą, sušnibždėjo C i r i . -Nepalik manęs... vienos.. .

- Baltasis Vi lke , - apglėbdama nusvirusius mergaitės pečius, tarė Eit­ne. - Laukei, kol ji tavęs paprašys šito? Paprašys, kad jos nepatiktum? K a d i k i pabaigos iškentėtumei su ja? Kodėl tokią akimirką nori ją apleisti? Pa­l ikt i vieną? K u r manai pabėgti, Gvinbleidai? Ir nuo ko?

C i r i dar labiau nulenkė galvą. Tačiau nepravirko. - Iki pat pabaigos, - linktelėjo galvą raganius. - Gerai, C i r i . Nebūsi vie­

na. L i k s i u su tavimi. Nieko nesibijok. Iš drebančių Brajen rankų paėmusi taurę, Eitne ją pakėlė aukštyn. - Baltasis Vi lke , ar moki skaityti Senąsias Runas? - M o k u . - Perskaityk, kas išraižyta ant taurės. Si taurė yra iš Krag A n o . Iš jos

gėrė karaliai, kurių jau niekas neatmena. - Duettaeann aef cirran Caerme Glaeddyv. Yn a esseath. - Ar žinai, ką tai reiškia? - L ik imo kalavijas - dviašmenis... Viena ašmenų pusė esi tu. - Stokis, Senojo Kraujo Vaike, - driadės balse plienu sužvango įsaky­

mas, kuriam nebuvo galima prieštarauti, valia, kuria i nebuvo įmanoma nepaklusti. - Gerk. Tai - Brokilono Vanduo.

Žvelgdamas į sidabro spalvos Eitne akis, Geraltas kramtė lūpas. Jis ne­žiūrėjo į C i r i , lėtai glaudžiančią lūpas prie taurės krašto. Sitai raganius jau matė - kažkada anksčiau. Konvulsijos, traukuliai ir kraupus, gąsdinantis, palengva tylantis riksmas. Ir tuštuma, atbukimas bei apatija lėtai beatsi-merkiančiose akyse. Tą jis jau matė.

C i r i gėrė. Sustingusiu Brajen veidu lėtai ritosi ašara. - Pakaks, - Eitne atėmė taurę, pastatė ant žemės, abiem rankom pa­

glostė mergaitės plaukus, pelenų spalvos bangomis krintančius ant pečių. - Senojo Kraujo Vaike, - tarė driadė. - Rinkis. Ar nori l ik t i Brokilone,

ar eisi paskui savo likimą? Raganius nepatikliai pakraipė galvą. C i r i kvėpavo šiek tiek greičiau, o

skruostai paraudo. Ir daugiau nieko. Ničnieko. - N o r i u eiti paskui savo likimą, - žiūrėdama driadei į akis, skambiai

pasakė mergaitė. - Tebūnie taip, - šaltai ir trumpai ištarė Eitne. Brajen garsiai atsiduso. - N o r i u l ikt i viena, - nusigręždama nuo jų, pasakė Eitne. - Prašau išei­

ti. Sugriebusi C i r i , Brajen palietė Geralto petį, tačiau raganius nustūmė

jos ranką. - Ačiū tau, Eitne, - tarė jis. Driadė lėtai atsigręžė. - Už ką man dėkoji? - Už likimą, - nusišypsojo jis. - Už tavąjį sprendimą. Juk tai nebuvo

Brokilono Vanduo, tiesa? C i r i likimas lėmė grįžti namo. Juk tai tu, Eitne, suvaidinai l ikimo vaidmenį. Ir už tai dėkoju tau.

- Kaip mažai tu žinai apie likimą, - gaižiai pasakė driadė. - Kaip mažai tu išmanai, raganiau. Kiek nedaug matai. Ka ip mažai supranti. Dėkoji man? Dėkoji už suvaidintą vaidmenį? Už pasirodymą kermošiuje? Už juokelį, už apgavystę, už sąmoningą klaidinimą? Už tai, jog l ik imo kar­das, tavo manymu, buvo paauksuoto medžio? Tad p i rmyn, ne dėkok man, o demaskuok. Padaryk taip, kaip tu nori . Įrodyk, jog teisybė tavo pusėje. Sviesk man veidan savo tiesą, parodyk, kaip nugali blaivi žmonių tiesa ir sveikas protas, kurie, jūsų manymu, padės pažaboti pasaulį. Štai Brokilono Vanduo - dar l iko lašelis. Ar išdrįsi, pasaulio užkariautojau?

Nors jos žodžiai Geraltą suerzino, jis suabejojo tik akimirką. Net ir tik­ras Brokilono Vanduo jam negalėjo pakenkti - raganiaus visiškai neveikė ten esantys nuodingi haliucinacijas sukeliantys taninai. Tačiau tai negalėjo būti Brokilono Vanduo - C i r i jį gėrė ir nieko nenutiko. Abiem rankom pa­ėmęs taurę, Geraltas pažvelgė į sidabrines driadės akis.

Žemė, staiga išslydusi jam iš po kojų, užgriuvo pečius. Galingas ąžuo­las sudrebėjo ir ėmė suktis ratu. Stabarėjančiomis rankomis nerangiai gra­baliodamas aplinkui , Geraltas atsimerkė, o atrodė, jog nustūmė marmu­rinę antkapio plokštę. Virš savęs pamatė mažutėlį Brajen veidelį, o už jo -it gyvsidabris žibančias Eitne akis. Ir dar kitas akis - žalias lyg smaragdas. Ne, šviesesnes. L y g pavasario žolė. Medalionas ant raganiaus kaklo virpėjo ir jaudino.

- Gvinbleidai , - išgirdo jis. - Žiūrėk įdėmiai. Jei užsimerksi, nieko ne­padės. Žiūrėk, žiūrėk į savo likimą.

- Atsimeni? Netikėta šviesa, lyg sprogimas perplėšusi dūmų uždangą, dideli , nuo

žvakių apsunkę sietynai su nutekėjusio vaško girliandomis. Akmens sie­nos, statūs laiptai. Jais žemyn besileidžianti žaliaakė, pilkaplaukė mergina, pasipuošusi diadema su meistriškai graviruotu brangakmeniu, vi lkinti si­dabro melsvumo suknią, kurios šleifą prilaiko purpuro spalvos striukelę dėvintis pažas. -

- Atsimeni? Jo paties balsas, sakantis... Sakantis... "Sugrįšiu po šešerių metų.. ." Pavėsinė, šiluma, gėlių aromatas, sunkus ir vienodas bičių dūzgimas.

Jis pats klūpantis ir moteriai pelenų spalvos plaukais, bangomis pažiru­siais iš po aukso lankelio, teikiantis rožę. Rankos, imančios iš jo rožę, pirš­tai, apmaustyti žiedais su smaragdais, dideli žali brangakmeniai.

- Sugrįžk, - sako moteris. - Jei apsigalvosi - grįžk čia. Tavasis likimas lauks tavęs.

"Niekada negrįžau, - pagalvojo raganius. - Niekada ten... negrįžau. Niekad negrįžau pas. . ."

"Pas ką?"

P i l k i plaukai . Žalios akys. Vėlei jo balsas tamsoje, visa praryjančiose sutemose. Tik ugnys, žiburiai i k i pat horizonto. Žiežirbų debesis raudo­nuose dūmuose. Belleteyn! Gegužio naktis! Pro dūmų kamuolius žvelgia blyškiame, juodų besirangančių garbanų griūties apgaubtame trikampio formos veide liepsnojančios tamsios, našlaičių spalvos akys.

Jenefer! - Per maža, - siauros vaiduoklio lūpos staiga persikreipia, išblyškusiu

skruostu vis greityn greityn, it vaško lašas žvake, ritasi ašara. - Per maža. Reikia kažko daugiau. - Jenefer! - Nebūtis už nebūtį, - Eitne balsu kalba vaiduoklis . - Nebūtis ir tuštu­

ma, esanti tavyje, pasaulio užkariautojau, nesugebantis net laimėti m y l i ­mos moters. Tu, kuris nueini ir pabėgi, kai lemtis ranka pasiekiama. L i k i ­mo kalavijas - dviašmenis. Viena ašmenų pusė esi tu. O kas, Baltasis V i l ­ke, yra antroji?

- L ik imo nėra, - tai jo paties balsas. - Nėra. Nėra. Jis neegzistuoja. Vie­na, kas lemta visiems, yra mirtis.

- Tiesa, - sako pilkaplaukė, paslaptingai besišypsanti moteris. - Tiesa, Geraltai.

Moteris dėvi kruvinus, sulankstytus, iečių ar alebardų smaigaliais su­badytus sidabro spalvos šarvus. Iš mįslingai ir nedailiai besišypsančių lū­pų kampučio plona srovele teka kraujas.

- Tu tyčiojiesi iš l ikimo, - vis tebesišypsodama sako ji . - Šaipaisi ir žaidi su juo. L ik imo kalavijas - dviašmenis. Viena ašmenų pusė esi tu. Ga l ant­roji . . . yra mirtis? Tačiau mirštame mes. Ir mirštame tavo dėka. Tavęs mir­tis neįstengia pasiekti, todėl tenkinasi mumis. Mirt is , Baltasis Vi lke , seka paskui tave. Bet miršta k i t i . Tavo dėka. Ar atmeni mane?

- K a . . . Kalantė! - Tu gali jį išgelbėti, - Eitne balsas iš už dūmų uždangos. - Gali išgelbė­

ti jį, Senojo Kraujo Vaike. K o l dar nepaniro nebūtin, savo pamilton nebū-tin. Nesibaigiančiame juodame miške.

A k y s žalios it pavasario žolė. Prisilietimas. Nesuprantamu choru šau­kiantys balsai. Veidai .

Jis jau nieko nebematė - krito į prarają, į tuštumą, į tamsą. Paskutinis išgirstas garsas buvo Eitne balsas.

- Tebūnie taip.

V I I

- Geraltai! Pabusk! Prašau, pabusk! Atmerkęs akis, aukštai, virš medžių viršūnių, pro drumstą ryto rūko

šydą jis išvydo saulę - ryškiakraštį aukso dukatą. Raganius gulėjo ant drėgnų akytų samanų, o pečius spaudė kieta šaknis.

Šalia, tampydama jo striukės skvernus, klūpojo C i r i .

- Bjaurybė... - atsikosėjęs apsižvalgė raganius. - K u r aš? Kaip čia pate­kau?

- Nežinau, - pasakė C i r i . - Tik prieš akimirką prabudau čia, greta ta­vęs, siaubingiausiai sušalusi. Nepamenu, kaip. . . Zinai , ką? Tai burtai!

- Tu, ko gero, teisi, - atsisėdęs jis iš už apykaklės išsikrapštė pušų spyg­lius. - Ko gero, teisi, C i r i . Brokilono Vanduo, po paraliais... Atrodo, dria­dės mūsų sąskaita pasilinksmino.

Jis atsistojo, pakėlė greta gulėjusį kalaviją, per pečius persimetė diržą. - C i r i . . . - A h a ? - Tu irgi pasilinksminai mano sąskaita. -Aš? - Esi Pavetos dukra, Kalantės iš Cintros anūkė. Ar jau iš pat pradžių

žinojai, kas aš? - Ne, - paraudo mergaitė. - Ne iš pat pradžių. Juk tiesa, kad tu atkerė­

jai mano tėtį? - Netiesa, - papurtė galvą raganius. - Tavo mama atkerėjo. Ir tavo se­

nelė. Aš tik padėjau. - Bet auklė sakė... Sakė, jog esu paskirta. Nes aš Netikėta. Netikėtas

Kūdikis. Geraltai? - C i r i , - kraipydamas galvą ir šypsodamasis, jis žvelgė į mergaitę. - Pa­

tikėk, esi didžiausias man tekęs netikėtumas. - Cha! - nušvito mergaitės veidas. - Tai tiesa! Esu paskirta. Auklė sakė,

kad ateis baltaplaukis raganius ir pasiims mane. O babytė barėsi... Ech, ką ten! Pasakyk, kur mane nusivesi?

- Namo. Į Cintrą. - O i . . . O aš galvojau, kad . . . - Kelyje pagalvosi. Eime, C i r i , turime išeiti iš Brokilono. Ši vieta nėra

saugi. - Aš nebijau! - Tačiau aš bijau. - Babytė sakė, kad raganiai nieko nebijo. - Babytė smarkiai persūdė. Pirmyn, C i r i . O jeigu aš dar žinočiau, kur

mes.. . Jis pažvelgė į saulę. - N a , bandysim. . . Eime čionai. - Ne, - suraukusi nosį C i r i parodė į kitą pusę. - Čionai. Ten. - Kažin jau iš kur tu žinai? - Žinau, - truktelėjusi pečiais, ji pažiūrėjo į raganių beginkliu ir nuste­

busiu smaragdo spalvos žvilgsniu. - Kažkaip... Ten kažkas... Nežinau. "Pavetės dukra, - pagalvojo Geraltas. - Vaikas. . . Senojo Kraujo V a i ­

kas? Gal i būti, kad iš motinos kažką paveldėjo". - C i r i , - jis atsisagstė marškinius ir ištraukė medalioną. - Paliesk šitą. - O i , - prasižiojo mergaitė. - Na ir baisus vilkas. Na ir iltys jo...

- Paliesk. -Ojoj ! ! ! Raganius nusišypsojo. Jis irgi pajuto netikėtą medaliono virptelėjimą

ir sidabro grandinėle nuvilnijusią veržlią bangą. - Jis sujudėjo! - atsiduso C i r i . - Sujudėjo! - Žinau. Eime, C i r i . Vesk. - Tai burtai, tiesa? - Aišku. Kaip tikėjosi, taip ir buvo. Mergaitė jautė kryptį. Jis nežinojo kaip. Ta­

čiau, neilgai trukus, greičiau nei tikėjosi, jie išėjo į kelią, į tris kelius besi-šakojančią kryžkelę. Čia buvo Brokilono riba - taip bent manė žmonės. Tik Eitne, kiek jis atsiminė, taip negalvojo.

C i r i prikando lūpą, suraukė nosį ir , žvelgdama į kryžkelę, į smėlin­gus, duobėtus, arklių kanopomis bei vežimų ratais išdaužytus kelius, ėmė dvejoti. Bet Geraltas jau žinojo, kur jiedu yra. Jis nebenorėjo - to nė nebe­reikėjo - pasikliauti nepatikimais mergaitės sugebėjimais. Jie pasuko į ry­tus, link Brugo vedančiu kel iu. Vis dar susiraukusi, C i r i atsigręžė į vaka­rus.

- Tas kelias veda į Nastrogo pilį, - paerzino raganius. - Kistrino pasii l­gai?

Sunerimusi mergaitė klusniai nusekė paskui Geraltą, tačiau dar keletą kartų atsigręžė atgalios.

- C i r i , kas yra? - Nežinau, - sušnibždėjo ji . - Bet šis kelias blogas, Geraltai. - Kodėl? Keliaujame į Brugą pas karalių Venzlavą, gyvenantį gražioje

pilyje. Išsimaudysime pirtyje, išsimiegosime pūkuose... - Tas kelias blogas, - pakartojo ji . - Blogas. - Teisybė, esu regėjęs geresnių. C i r i , nustok raukyti nosį. N a , žvaliau,

eime. Jiedu praėjo krūmais apaugusį posūkį. Ir paaiškėjo, kad C i r i buvo tei­

si. Netikėtai ir greitai juos iš visų pusių apsupo. Žmonės, dėvintys kūgio

pavidalo šalmus, šarvus ir tamsiai mėlynas tunikas, auksiniai juodomis Verdeno spalvomis išmargintomis krūtinėmis. Juodu apsupo, tačiau nė vienas tų žmonių nepriėjo artyn ir nepalietė ginklo.

- Iš kur keliaujate ir kur susiruošėt? - lyg geležim sužvangino priešais Geraltą išdygęs kresnas tipas, apsivilkęs nutrintą žalią apdarą, ir plačiai pražergė kreivas kojas. Jo veidas buvo tamsus ir raukšlėtas it džiovinta sly­va. Iš už pečių, aukštai virš galvos styrojo lankas ir baltaplunksnės strėlės.

- Iš Degimaičių, - reikšmingai spausdamas C i r i rankutę, sklandžiai su­melavo raganius. - Grįžtu namo į Brugą. O kas yra?

- Karaliaus sargyba, - tarsi tik dabar pamatęs ant Geralto peties kaban­tį kardą, jau mandagiau tarė tamsiaveidis. - Mes . . .

- Nagi , Junghansai, tempk jį čia, - riktelėjo kažkuris, stovintis tolėliau

ant tako. Kareiviai prasiskyrė. - C i r i , nežiūrėk, - greitai pasakė Geraltas. - Nusisuk. Nežiūrėk. Ant kelio, susipynusiomis šakomis jį užtverdamas, gulėjo nuverstas

medis. Šalikelės tankmėje ilgais atplaišų spinduliais baltavo įkirsta ir nu­laužta kelmo dalis. Priešais medį stovėjo vežimas, uždengtas krovinį sle­piančia drobule. A n t žemės, įsipainioję ienose ir vadžiose, prismaigstyti strėlių, šiepdami geltonus dantis, gulėjo maži gauruoti arkliai. Vienas, dar gyvas, sunkiai šnarpštė ir bruzdėjo.

Ten buvo ir tamsiose smėlin susigėrusiose kraujo dėmėse gulintys, persisvėrę per vežimo kraštą ir prie ratų susirietę žmonės.

Iš aplink vežimą susibūrusių ginkluotų žmonių būrio lėtai išėjo dviese, po to prie jų prisijungė trečiasis. K i t i - jų buvo koks dešimt - sto­vėjo nekrutėdami ir laikė arklius.

- Kas čia įvyko? - pasisukęs taip, kad užstotų skerdynių vietą nuo C i r i akių, paklausė raganius.

Trumpus šarvus ir ilgaaulius batus dėvintis žvairaakis vyras tiriamai pažvelgė į Geraltą ir pasitrynė tankiai apžėlusią pasmakrę. Ant kairiojo d i l ­bio jis mūvėjo i k i blizgesio nutrintą odinį lankininkų rankogalį.

- Užpuolimas, - trumpai atsakė jis. - Tos miško pabaisos išžudė pir­klius. Mes čia atliekame tyrimą.

- Miško mergelės? Pirkl ius užpuolė? - Taigi matai, - mostelėjo ranka žvairaakis. - Prismaigstyti strėlių lyg

ežiai. Pačiame vieškelyje! Miško raganos darosi vis negailestingesnės. Ne tik miškan įžengti nebegalima, jau net per mišką keliu nevalia.

- O kas jūs tokie? - prisimerkė raganius. - Ervilo rinktinė. Iš Nastrogo dešimtininkų sudaryta. Baronas Fraikse­

netas mums vadovavo. Tačiau baronas Brokilone žuvo. C i r i pravėrė lūpas, tačiau Geraltas spustelėjo jos rankutę, kad tylėtų. - Sakau - akis už akį! - sugriaudėjo žvairio draugužis milžinas, v i l k i n ­

tis žalvariu apkaustytą palaidinį. - Kraujas už kraują! Šitai negali l ikt i ne­nubausta. Pirmiausia Fraiksenetas ir pagrobta kunigaikštytė iš Cintros, dabar - pirkl ia i . Dėl dievų, sakau jums - keršyti, keršyti! O jeigu ne - ryt, poryt ims žmones ant jų pačių pirkios slenksčio žudyti, pamatysit!

- Gerai Brikas sako, - tarė žvairaakis. - Tiesa? O tu, brol , atleisk už klausimą - iš kur būsi?

- Iš Brugo, - sumelavo raganius. - O mažoji - dukra? - Dukra, - vėl spustelėjo C i r i delną Geraltas. - Iš Brugo, - Brikas paniuro. - Štai ką, brol, tau pasakysiu - kaip tik ta­

vasis karalius Venzlavas juk leidžia išsigimėlėms įžūlauti. Nenori su mūsų Erv i lu bei su Viraksu iš Kerako susijungti. O Brokiloną iš trijų pusių su­ėmus, pagaliau išnaikintume tas šlykštynes...

- Kaip viskas buvo? - lėtai paklausė Geraltas. - Gal kas žino? Gal koks pirklys l iko gyvas?

- Liudininkų nėra, - pasakė žvairys. - Bet mes žinome, kas nutiko. G i ­rininkas Junghansas pėdsakus lyg knygą skaito. Junghansai, pasakyk jam.

- Taigi, - pasakė tas raukšlėtaveidis. - Viskas buvo taip: vieškeliu važia­vo pirkl iai . Privažiavo užkardą. Stai, pone, matote skersai kelią nuversta ką tik nukirsta pušis. Tankmėje yra pėdsakai - gal norite apžiūrėti? N a , o kai pirkliai norėdami nuridenti medį sustojo, juos kaipmat iššaudė. Iš ten, kur tasai kreivas beržas, iš už krūmokšnių. Pėdsakai yra ir ten. Žvelkit, juk visos strėlės miško mergų darbo: sakais klijuotos plunksnos, karnomis apsukti smaigai.

- Matau, - žiūrėdamas į užmuštuosius, nukirto raganius. - Tačiau po apšaudymo keli l iko gyvi - tiems perrėžtos gerklės. Peil iu.

Iš už priešais stovinčių kareivių nugarų išlindo dar vienas - liesas ir neaukštas, apsivilkęs briedžio odos palaidinį. Juodi jo plaukai buvo i t in trumpai kirpti , o skruostai atrodė mėlyni nuo juodos glotniai nuskustos barzdos. Raganiui užteko tik žvilgtelėti į nedideles siauras plaštakas, ap­temptas trumpomis juodomis bepirštėmis pirštinėmis, į bespalves žuvies akis, į kardą, į iš už diržo bei kairiojo aulo kyšančias durklų rankenas. Ge­raltas buvo pakankamai regėjęs galvažudžių, kad be vargo atpažintų dar vieną.

- Zvitriaakis esi, - labai lėtai pasakė juodaplaukis. - Iš tikro daug matai. - Ir gerai, - tarė žvairys. - L a i savo karaliui papasakoja, ką matęs. Juk

Venzlavas vis prisiekinėja, jog nevalia žudyti miško mergų, nes jos mielos ir geros. Be abejonės, nes lanko jas žaliuoju metų laiku ir dulkina. Gal jos ir tinkamos tam dalykui. Patys šitą patikrinsim, jei kurią gyvą pagausim.

- O kad ir pusgyvę, - sukriuksėjo Brikas. - K u r gi tas druidas, po para­liais? Tuoj pusiaudienis, o jo nė kvapo. Judėti laikas.

- Ką ruošiatės daryti? - nepaleisdamas C i r i rankos, paklausė Geraltas. - O tau kas rūpi? - sušnypštė juodaplaukis. - Ei , Levekve, kodėl iš karto taip šiurkščiai? - šlykščiai išsišiepė žvairys.

- Mes garbingi žmonės ir paslapčių neturime. Ervilas pas mus pasiuntė druidą, galingą magą, mokantį susikalbėti net su medžiais. Pastarasis mus nusives miškan - ten keršysime už Fraiksenetą ir pamėginsim kunigaikš­tytę atkovoti. Tai, brol, ne šuns pypas, o baudžiamoji eks... eks...

- Ekspedicija, - pasufleravo tasai juodukas Levekvė. - Taigi. Ant liežuvio galo sukosi. Todėl, brol, keliauk kur ėjęs, nes čia

greitai gali būti karšta. - Taaip, - žvelgdamas į C i r i , nutęsė Levekvė, - čia pavojinga, ypač su

mergička. Miško raganos tokių mergičkų tik ir tyko. N a , maže? Laukia mama namuose?

Drebėdama C i r i linktelėjo galvą. - Būtų blogai, jei nesulauktų, - nenuleisdamas nuo jos akių, tęsė juo­

daplaukis. - Veikiausiai nulėktų pas karalių Venzlavą ir sakytų: "Karaliau, pataikavai driadėms, o dabar turi - tavo sąžinę slegia mano dukros ir vyro

gyvybės". Gal tuomet Venzlavas dar kartą pagalvotų apie sąjungą su Ervi-lu?

- Pone Levekvė, nereikia, - suniurzgė Junghansas, o raukšlėtas jo vei­das dar labiau susiraukšlėjo. - Teeinie.

- Lik sveika, mažule, - ištiesęs ranką Levekvė paglostė C i r i galvą. C i r i sudrebėjo ir atsitraukė.

- Kas yra? Bijai? - Tavo ranka kruvina, - tyliai pasakė raganius. - O, - pakėlė delną Levekvė. - Tiksliai . Tas kraujas jų. Pirklių. Aš tik­

rinau, gal kuris l iko gyvas. Bet, deja, - miško mergos taikliai šaudo. - Miško mergelės? - nekreipdama dėmesio į raganiaus spustelėjimą,

drebančiu balsu atsiliepė C i r i . - A k , jūs klystate, garbingieji riteriai. Tai ne­galėjo būti driadės!

- Ką ten, maže, cypčioji? - pavandenijusios juodaplaukio akys susiau­rėjo. Dirstelėjęs dešinėn ir kairėn, Geraltas apskaičiavo nuotolį.

- Ponas riteri, tai buvo ne driadės, - pakartojo C i r i . - Betgi ir taip aiš­k u !

- Ėė? - Juk tas medis.. . Tas medis nukirstas! K i r v i u ! O driadės niekad nėra

medžio nukirtusios, tiesa? - Tiesa, - pasakė Levekvė ir dėbtelėjo į žvairaakį. - O i , kokia tu gudri .

Pernelyg gudri . Jau anksčiau raganius pastebėjo link durklo rankenos it juodas voras

šliaužiančią siaurą pirštinėtą jo ranką. Ir nors Levekvė spoksojo tiesiai į C i ­r i , Geraltas žinojo, jog smūgis bus skirtas jam. Raganius palaukė, kol Le­vekvė palietė ginklą, o žvairys nustojo kvėpavęs.

Trys judesiai. Tik trys. Sidabro kniedėmis apkaustytas antalkūnis iš šono rėžėsi į juodaplaukio galvą. Dar šiam nenukritus, raganius jau stovė­jo tarp Junghanso ir žvairaakio, o kalavijas šnypšdamas iššoko iš makštų ir, suskaldęs milžino Briko, vilkinčio žalvariu kaustytą palaidinį, galvą, su­kaukė ore.

- C i r i , bėk! Traukdamas kardą, žvairaakis mėgino atšokti, bet nespėjo. Raganius

įstrižai - iš apačios į viršų - perrėžė jam krūtinę ir priklaupęs, išnaudoda­mas smūgio jėgą, tuoj pat dar kirto iš apačios į viršų, paversdamas kareivį kruvina X raide.

- Vyra i ! - iš netikėtumo suakmenėjusiems kariams šūktelėjo Junghan-sas. - Pas mane!

Prišokusi prie kreivo buko, C i r i it voverytė spruko šakomis aukštyn ir dingo lapijoje. Girininkas šovė į ją, bet nepataikė. K i t i , traukdami lan­kus ir strėles iš strėlinių, bėgdami išsidėstė puslankiu. Vis dar klūpoda­mas, Geraltas sudėjo pirštus ir smogė A a r d Ženklu, bet ne į lankininkus, mat šie buvo per toli, o į priešais nusidriekusį smėlio taką, užpildamas juos dulkių debesimis.

Atšokdamas Junghansas vikr ia i išsitraukė kitą strėlę iš strėlinės.

- Ne, - pašokdamas nuo žemės riktelėjo Levekvė. Dešinėje rankoje jis laikė kardą, o kairėje - durklą. - Junghansai, neliesk jo!

Grakščiai apsukęs ratą, raganius atsigręžė į pakilusįjį. - Jis mano, - krestelėjęs galvą ir di lbiu nusišluostęs skruostą bei lūpas,

pasakė Levekvė. - Tiktai mano! Palinkęs Geraltas ėmė slinkti pusračiu, tačiau Levekvė elgėsi priešin­

gai - jis, prišokęs dviem šuoliais, puolė iš karto. "Kietas priešininkas", - nedideliais ratais sukdamas kalaviją bei sun­

kiai atmušdamas priešo geležtę, pagalvojo raganius ir, apsisukęs šimto aš­tuoniasdešimties laipsnių kampu, išvengė durklo dūrio. Sąmoningai ne­smūgiavęs atgal, tikėdamasis, jog Levekvė bandys jį užklupti i lgu, greitu kirčiu ir praras pusiausvyrą, Geraltas atšoko. Tačiau žudikas buvo ne nau­jokas. Susikūprinęs, lengva it katės eigastimi, jis taip pat ęmė sėlinti pus­račiu. Staiga stryktelėjęs sumažino atstumą, apsisuko ir it malūną ėmė sukti kardą. Raganius nepriėmė iššūkio - apsiribojo greitu apgaulingu kir­čiu iš viršaus, privertusiu žudiką atšokti. Levekvė, už nugaros slėpdamas ranką su durklu , susikūprinęs atsistojo ketvirtąja gynybos poza. Ir šįkart jo nepuolęs, nesumažinęs atstumo, raganius, apeidamas juodaplaukį, vėl ėmė sl inkti pusračiu.

- A h a , - atsitiesdamas iškošė Levekvė. - Pratęsime žaidimą? Kodėl gi ne? Gero žaidimo niekada nėra per daug!

Jis pašoko, apsisuko, paeiliui kardu iš viršaus kirto vieną, antrą, trečią kartą ir tuoj pat - tiesus pjaunantis durklo smūgis iš kairės. Raganius ne­keitė ritmo - atmušinėjo kirčius, atšokdavo ir vėl ėjo pusračiu, versdamas žudiką sukiotis. Staiga atsitraukęs, Levekvė pasuko priešinga pusračio k r y p t i m i .

- Kiekvienas pasilinksminimas, - pro sukąstus dantis sušnypštė jis, -privalo turėti savo baigtį. Ką, v ikruol i , manai apie vieną kirtį? Vienintelis kirtis, o paskui nušausim tavo benkartą, tupintį medyje. Kaip galvoji?

Geraltas matė, kaip Levekvė stebi savo šešėlį, laukdamas, kol šis pa­sieks priešininką - tai bus ženklas, jog saulė tvieskia jam tiesiai į akis. Ra­ganius, norėdamas palengvinti žudiko sumanymą, sustojo.

Ir sutraukė vyzdžius - šie virto dviem statmenais plyšeliais, dviem siauručiais brūkšneliais.

Vaizduodamas, jog Levekvei pavyko jį pergudrauti, raganius apsimetė apakintas ir šiek tiek susiraukė.

Levekvė pašoko, apsisuko ir, veik neįmanomai išrietęs alkūnės linkį, pusiausvyrą išlaikydamas į šalį ištiesta, gniaužiančia durklą ranka, kirto iš apačios, taikydamas raganiui į tarpkojį. Stryktelėjęs priekin, Geraltas gin­damasis apsisuko, taip pat neįmanomai išlenkęs ranką, veržliai atmušė smūgį ir, nusviedęs žudiką, geležtės smaigaliu sučaižė kairįjį jo skruostą. Levekvė griebėsi už veido ir susverdėjo. Apsisukęs aplinkui, Geraltas visą kūno svorį perkėlė ant kairės kojos ir t rumpu smūgiu perkirto žudiko kaklo arteriją. Taškydamasis krauju, Levekvė susirietė, parklupo ir pasi­lenkęs įbedė veidą į smėlį.

Geraltas lėtai atsigręžė į Junghansą. Sis nusitaikė šauti, o raukšlėtą jo veidą perkreipė įniršis. Raganius abiem rankom suėmė kalaviją ir palinko priekin. Spengiančioje tyloje ki t i kareiviai taip pat pakėlė lankus.

- Ko laukiate! - subaubė miškininkas. - Nusmeigti ! Nusmeigti juos... Suklupęs jis susvyravo, nuturseno priekin ir parkrito veidu į žemę - jo

kakle styrojo strėlė. Strėlės viršūnę puošė žievės nuovire geltonai dažytos dryžos fazano patelės sparno plunksnos.

Švilpdamos ir šnypšdamos, ilgomis parabolėmis strėlės skriejo iš juo­dos miško sienos pusės. Šlamėdamos plunksnomis, jos lėkė apgaulingai lėtos ir ramios, todėl atrodė, jog tik atsimušdamos į taikinį įgyja greitį ir jėgą. O strėlės smogė taikliai: šienavo samdytinius iš Nastrogo, versdamos juos - bejėgius ir pakirstus it lazda numuštos saulėgrąžos - į kelio smėlį.

Tie, likę gyvi , stumdydamiesi puolė prie arklių. Vis tebešvilpdamos strėlės juos pasivydavo bėgančius, pasiekdavo balnuose. Tik trejetas besi­keikiančių karių, i k i kraujo draskydami žirgų šonus pentinais, sugebėjo paraginti arklius ir nušuoliuoti. Tačiau ir šie toli nenujojo.

Miškas apsupo ir užtvėrė kelią. Staiga nebeliko saulės nušviesto smė­lėto vieškelio. Buvo tik tanki nepereinama juodų kamienų siena.

Samdytiniai, išsigandę ir apstulbę, sulaikė arklius, bandė apsigręžti, bet strėlės skriejo nesustodamos. Ir pasivijusios, trypiant ir žvengiant žir­gams, aidint riksmams, vertė juos iš balnų.

Po to viskas nutilo. Vieškelį juosusi miško siena sumirguliavo, išskydo ir, sumirgėjusi it

vaivorykštė, išnyko. Vėl buvo matyti kelias. Ten stovėjo šyvas arklys, o ant jo sėdėjo tvirtas raitelis pilkšvai geltona, panašia į šluota barzda, dėvin­tis ruonio odos striukę, įstrižai perjuostą languotos vilnos perpete.

Šyvis, gręžiodamas galvą ir kramtydamas žąslus, šnarpšdamas nuo kraujo kvapo ir šnairuodamas į lavonus, žengtelėjo priekin, aukštai kelda­mas priekines kanopas. Balne tiesiai sėdintis raitelis pakėlė ranką, ir me­džių šakas sukrėtė staigus vėjo gūsis.

Iš tolimų pamiškės krūmokšnių išniro mažos figūrėlės, vilkinčios pr i ­gludusius, žaliai rudus aprėdus, o jų veidai buvo dryži nuo riešutų žievė­mis išdažytų juostų.

- Ceadmil, Wedd Brokiloene! - sušuko raitelis. - Faill, Ana VVoedzoedd! - Faill! - balsas iš miško dvelktelėjo it vėjas. Žaliai rusvos figūrėlės nyko viena po kitos, tirpo girios tankmėje. Liko

tik viena, išdrikusiais medaus spalvos plaukais. Žengusi keletą žingsnių, ji priėjo artyn.

- Va faill, Gvjynbleidd! - šūktelėjo prieidama dar arčiau. - L ik sveika, Mona, - tarė raganius. - Aš tavęs nepamiršiu. - Užmiršk, - pasitaisydama ant pečių strėlinę, tvirtai atsakė šioji. - M o ­

rtos nebėra. Mona tebuvo sapnas. Aš esu Brajen. Brajen iš Brokilono. Ji dar kartą pamojavo jam. Ir pranyko. Raganius atsigręžė.

- Pelėki, - žvelgdamas į raitelį ant šyvo arklio, tarė jis. - Geraltai, - varstydamas pastarąjį šaltu žvilgsniu, linktelėjo galvą rai­

telis. - Įdomus susitikimas. Bet pradėkime nuo svarbiausių dalykų - kur Cir i?

•v

- Cia! - šuktelėjo lapijoje slypinti mergaitė. - Ar jau galiu nulipti? - Gal i , - pasakė raganius. - Bet aš nežinau... kaip! - Taip pat, kaip įlipai - tik atbula. - Bijau! Aš pačioje viršūnėje! - Sakau tau, leiskis! Turime pasišnekėti apie šį bei tą, mano panaite! - Kažin apie ką? - Kodėl nebėgai miškan, o įsirangei ten, po paraliais? Būčiau bėgęs

paskui tave, tad nebūtų reikėję... Ech, bjaurybė. L i p k žemėn! - Aš pasielgiau kaip katinas iš pasakos. Ką žmogus padarai, tai tuojau

blogai! Norėčiau žinoti, kodėl? - Aš taip pat, - lipdamas nuo arklio, tarė druidas, - norėčiau sužinoti.

Tavo babytė, karalienė Kalantė, i rg i norėtų žinoti. Taigi , kunigaikštyte, l ipk žemėn.

N u o medžio pabiro lapai ir sausos šakelės. Po to pasigirdo garsus plyš­tančio audinio traškesys ir galų gale, čiuoždama žemyn, apžergusi kamie­ną, pasirodė C i r i . Vietoj striukės gobtuvo kadaravo išvaizdus skarmalas.

- Dėdė Pelėkis! - Nuolankus tarnas, - apkabinęs priglaudė mergaitę druidas. - Tave atsiuntė babytė? Dėde? Ar ji labai nerimauja? - Nelabai, - nusišypsojo Pelėkis. - Ji pernelyg užsiėmusi rykščių mir­

kymu. C i r i , keliaudami į Cintrą mes šiek tiek užtruksime. Tad sumąstyk, kaip paaiškinsi savo elgesį. Jei tau pravers mano patarimas - tai privalo būti labai trumpas ir dalykiškas paaiškinimas. Toks, kurį galėsi labai labai greitai pasakyti. Nors, manau, kunigaikštyte, jog pabaigą teks išrėkti. La­bai labai garsiai.

Skausmingai išsiviepusi ir suraukusi nosį, C i r i tyliai prunkštelėjo, o rankos nejučiomis nuslinko ton vieton, kuriai grėsė pavojus.

- Eime iš čia, - dairydamasis tarė Geraltas. - Eime iš čia, Pelėki.

VIII

- Ne, - pasakė druidas. - Kalantė persigalvojo - ji jau nebenori C i r i san­tuokos su Kistr inu. Ji turi savų sumetimų. Be to, manau tau nereikia aiš­kinti , jog po šios šlykščios apgavystės su tariamu pirklių užpuolimu kara­lius Ervilas prarado mano pasitikėjimą, o mano nuomonė karalystėje turi vertę. Ne , į Nastrogą net neužsuksime. Vežuosi mažylę tiesiog į Cintrą. Geraltai, joki su mumis.

- O ko? - raganius žvilgtelėjo į Pelėkio skranda apkamšytą, po medžiu

snaudžiančią C i r i . - Puikiai žinai, kodėl, Geraltai. Sis vaikas skirtas tau. Jau trečią kartą,

taip, trečią kartą susikerta jūsų keliai. Tiesa, perkeltine prasme, jei kalbė­sime apie du prieš tai buvusius susitikimus. Manau, nepavadinsi šito atsi­t ik t inumu.

- Koks skirtumas, kaip pavadinsiu, - kreivai šyptelėjo raganius. - Ne pavadinime esmė, Pelėki. Kodėl turiu joti į Cintrą? Cintroje aš jau lan­kiausi. Kel iai , kaip išsireiškei, buvo susikirtę. Ir kas iš to?

- Geraltai. Kalantę, Pavetą ir jos vyrą pareikalavai prisiekti. Priesaika įvykdyta. C i r i yra Netikėta. Priesaika reikalauja...

- Kad pasiimčiau šį vaiką ir padaryčiau raganiumi? Mergaitę? Pelėki, įsižiūrėk į mane. Ar įsivaizduoji, kad galiu būti guvi mergina?

- Velnias tegriebia raganavimą, - suirzo druidas. - A p i e ką tu šneki? Ką bendra turi viena ir kita? Ne, Geraltai, matau, jog tu nieko nesupranti, todėl paaiškinsiu paprastai. Klausyk, juk kiekvienas kvailys - taip pat ir tu - gali pareikalauti priesaikos, priversti pažadėti, tačiau dėl to jis nebus nepaprastas. Nepaprastas yra kūdikis. Ir nepaprastas yra ryšys, kuris atsi­randa gimus kūdikiui. Dar aiškiau? Labai prašom - vos gimus C i r i , buvo nebesvarbu, ko tu, Geraltai, nori ir ką planuoji. Taip pat visiškai nebesvar­bu, ko tu nenori ir ko atsisakai. Tu nesi svarbus, po paraliais! Nebesupran-ti?

- Nešauk, pažadinsi ją. Mūsų staigmena miega. O kai prabus... Pelėki, net ir nepaprastų dalykų galima.. . reikia kartais atsisakyti.

- Juk žinai, - šaltai pažvelgė į jį druidas, - jog niekada neturėsi savo vaiko.

- Žinau. - Ir atsisakai? - Atsisakau. Tikiuosi , galima? - O kaipgi, - tarė Pelėkis. - Galima. Tik rizikinga. Yra tokia sena pra­

našystė, sakanti, jog l ik imo kalavijas... - . . .yra dviašmenis, - pabaigė Geraltas. - Girdėjau. - A i , daryk kaip išmanai, - pasukęs galvą, druidas nusispjovė. - O aš -

tik pagalvokit - buvau pasiryžęs už tave galvą guldyt i . . . - Tu? - Aš. Priešingai tau, aš t ik iu l ik imu. Ir žinau, kaip nesaugu yra žaisti

dviašmeniu kardu. Nežaisk, Geraltai. Pasinaudok pasitaikiusia proga. Tą, kas jungia tave ir C i r i , paversk normaliu, sveiku vaiko ir globėjo ryšiu. O jeigu ne... Tuomet tas ryšys gali atsisukti kitu galu. Bus blogiau. Jis visa sunaikins. N o r i u apsaugoti ją ir tave nuo šito. Nesiginčysiu, jog ketinu ją pasiimti. Galėčiau pabandyti paaiškinti Kalantei, kodėl...

- Kas tau pasakė, jog C i r i norėtų eiti su manimi? Senos pranašystės? - Ne, - rimtai atsakė Pelėkis. - Tai, jog tik tada, kai ją apkabinai, C i r i

užsnūdo. Todėl, jog sapnuodama murma tavo vardą ir ieško tavo rankos

savąja. - Pakaks, - Geraltas atsistojo, - nes tuoj susigraudinsiu. L i k sveikas,

barzdočiau. Perduok linkėjimus Kalantei. O C i r i . . . Sugalvok ką nors. \ - Geraltai, nepavyks pabėgti.

- N u o likimo? - raganius priveržė trofėjinio arklio balnasaitę. - Ne, - žiūrėdamas į miegančią mergaitę, pasakė druidas. - N u o jos. Palingavęs galvą, raganius įšoko balnan. Pelėkis sėdėjo nejudėdamas

ir pagaliu žarstė gęstantį laužą. Per balnakilpes siekiančius viržius, slėnin vedančiu šlaitu, raganius lė­

tai nujojo juodo miško l ink. - Geraaaltaaaii! Jis atsigręžė. Ant kalvos viršūnės stovėjo C i r i - maža pi lka figūrėlė iš-

siplaiksčiusiais pelenų spalvos plaukais. - Neišeik! Raganius pamojavo. - Neišeik! - plonai riktelėjo ji . - Neišeeeeik! "Privalau, - pagalvojo Geraltas. - Privalau, C i r i . Todėl, kad . . . Aš visa­

da išeinu". - Tau vis tiek nepavyks! - šūktelėjo mergaitė. - Nemanyk! Nepaspruk­

si! Ar girdi , aš esu tavo likimas! " L i k i m o nėra, - pagalvojo raganius. - Jis neegzistuoja. Viena, kas lem­

ta visiems, - tai mirtis. Tik mirtis yra kita dviašmenio kalavijo ašmenų pu­sė. Viena esu aš. O kita yra mirtis, einanti paskui mane. Negaliu, C i r i , ne­turiu teisės r izikuoti tavimi" .

- Aš esu tavo likimas! - tyliau ir sielvartingiau atsklido nuo kalvos vir­šūnės.

K u l n u paraginęs arklį, raganius nujojo p irmyn, lyg bedugnėn panir­damas į juodą, šaltą ir drėgną girią, į draugišką ir pažįstamą šešėlį, į bega­lines sutemas.

KAŽKAS D A U G I A U

I

Ka i staiga ant tilto rąstų subumbsėjo kanopos, Jurga net nepakėlė gal­vos, tik tyliai sustūgęs numetė ratlankį, su kuriuo galynėjosi, ir kiek įka­bindamas nušliaužė po vežimu. Prisiplojęs, nugara brūžuodamas į šiurkš­čią, vežimo apačią dengiančią mėšlo bei dumblo plutą, iš baimės jis tyliai unkštė ir drebėjo.

Ark lys lėtai priėjo prie vežimo. Jurga matė, kaip švelniai ir atsargiai gyvulys žengia perpuvusiais samanotais rąstais.

- Išlįsk, - paliepė nematomas raitelis. Jurga susigūžė ir ėmė kalenti dantimis. A r k l y s suprunkštė ir treptelėjo.

- Ramiau, Kuoja, - tarė raitelis. Jurga išgirdo, kaip.jis plekšnoja gyvulio sprandą. - Žmogau, lįsk iš ten. Nieko bloga tau nepadarysiu.

Jurga nė per nago juodymą nepatikėjo tuo, ką sakė nepažįstamasis. Tačiau to žmogaus balse buvo kažkas, kas ramino, o kartu ir žadino smal­sumą - nors negalėjai teigti, jog balsas skamba maloniai . Murmėdamas maldas keliolikai dievų iš karto, Jurga atsargiai iškišo galvą iš po vežimo.

Raitelio plaukai , ant kaktos sujuosti odos dirželiu, buvo balti it pie­nas, o juodos vilnos nepažįstamojo apsiaustas dengė bėros kumelės strė­nas. Į Jurgą jis nežiūrėjo. Palinkęs balne, tyrinėjo net i k i stebulės į sueižė­jusius tilto balkius įstrigusį vežimo ratą. Staiga, pakėlęs galvą ir vos žvilg­telėjęs pirkl io pusėn, nepažįstamasis abejingai įsistebeilijo į daubos pa­kraščiuose augančius krūmokšnius.

Išsiropštęs iš po vežimo, Jurga sumirksėjo ir delnu nusišluostė nosį, degutu nuo stebulės išsiterliodamas veidą. Raitelis įbedė į jį tamsias pr i ­merktas akis, aštrias ir veriančias kiaurai it žeberklas. Jurga tylėjo.

- Dviese neištrauksime, - rodydamas į įstrigusį ratą pagaliau tarė ne­pažįstamasis. - Vienas važiavai?

- Trise, - išstenėjo Jurga. - Su samdiniais, pone. Taigi pabėgo, bjaury­bės. . .

- Nenuostabu, - žiūrėdamas patiltėn į daubos dugną, tarė raitelis. - V i ­sai nenuostabu. Manau, jog tau reikėtų padaryti tą patį. Kaip tik metas.

Jurga neatsigręžė ton pusėn, kur žvelgė nepažįstamasis. Pirklys neno­rėjo žiūrėti į kaukolių krūvą, į šonkaulius bei blauzdikaulius, išbarstytus tarp akmenų, kyšančius iš po varnalėšų ir dilgėlių, kuriomis buvo apau­gęs išdžiūvęs upelio dugnas. Jurga baiminosi, jog pakaktų tik vieno žvilgs­nio, tik dar kartą pamatyti juodas akiduobes, iššieptus dantis, sutruki-

nėjusius kaulus, ir viskas jame sprogtų - apgailėtinos drąsos likučiai išeitų it oras iš žuvies pūslės. O jis, gniauždamas riksmą, nurūktų kel iu į kalną, atgalios, ką beveik prieš valandą padarė jo vežėjas su samdiniu.

\ - Ko lauki? - apgręždamas kumelę, tyliai paklausė raitelis. - Sutemų? Tuomet bus per vėlu. Jie pasirodys vos sutemus. O gal ir anksčiau. Judin-kis, šok už manęs ant arklio. K u o greičiau nešdinamės iš čia.

- Pone, o vežimas? - nelabai susivokdamas - iš baimės, nevilties ar pykčio - visu balsu sustūgo Jurga. - O prekės? Visų metų darbas? Geriau nudvėsiu! Nepal iksiuuuu!

- Bičiuli, berods dar nenumanai, kur tave nelabasis atnešė, - tiesda­mas ranką po t i l tu stūksančių bjaurių kapiniūkščių pusėn, ramiai tarė nepažįstamasis. - Sakai, vežimo nepaliksi? O aš sakau, jog sutemus tavęs neišgelbės net karaliaus Dezmodo lobiai - ką jau ten tavo'sumautas veži­mas. Kas, po velnių, tave apsėdo/jei manei, kad važiuojant pro šitą blogą vietą bus greičiau? Ar nežinai, kas čia per karą įsiveisė?

Rodydamas, jog nežino, Jurga pakratė galvą. - Nežinai, - palingavo galvą nepažįstamasis. - Bet matei, kas guli apa­

čioje? Tiesa, nepastebėti - sunku. Tai tie, kurie galvojo, kad šiuo keliu bus greičiau. O tu sakeisi nepaliksiąs vežimo. Įdomu, kas yra tame vežime?

Jurga neatsakė. Iš padilbų žvelgdamas į raitelį, mąstė, kuris atsakymas būtų tinkamesnis: "pakulos" ar "seni skudurai" .

Atrodė, jog raitelį ne i t in domino atsakymas. Jis ramino žąslus kram­tančią ir galvą purtančią bėrąją.

- Pone... - pagaliau sumurmėjo pirklys. - Padėkit. Gelbėkit. Iki gyve­nimo galo dėkingas-būsiu... Nepalikit . Duosiu, ką tik panorėsit, ko pagei­dausite. Gelbėkit, pone!

Nepažįstamasis, abiem rankomis atsirėmęs į balno gugą, greitai at­sigręžė į jį.

- Ką pasakei? Jurga prasižiojęs nutilo. - Duosi , ko paprašysiu? Pakartok. Jurga sučepsėjęs užsičiaupė, prakeikdamas savo ilgą liežuvį, kurį įma­

nytų - nusikastų. Smegenyse kirbėjo fantastiškiausios prielaidos, kokio atlygio gali pareikalauti keistasis atvykėlis - p i rk l iu i net galva svaigo. Dau­guma jų - net ir privilegija kas savaitę naudotis jo žmonos Auksuolės pa­slaugomis - taip nebaugino, kaip vežimo netektis. Ir nė iš tolo nebuvo to­kia klaiki , kaip poilsis griovos dugne, virtus dar vienais išbalusiais griau­čiais. Įpratęs skaičiuoti, pirklys akimirksniu viską apsvarstė. Nors raitelis neatrodė panašus į paprastą driskių, valkatą ar plėšiką, po karo sutinka­mus visuose keliuose, tačiau nebuvo didikas, grafas ir anei vienas tų pasi­pūtusių, savo vertę žinančių riteriūkščių, kurie jausdavo malonumą i k i paskutinio grašio nustekenę savo artimą. Jurga apskaičiavo, jog nepažįs­tamasis gali paprašyti ne daugiau dvidešimties gabalų aukso. Tačiau pre-

kijo prigimtis užčiaupė burną - garsiai kainos nepasakė. Tad pasitenkino kažką vapaliodamas apie "dėkingumą ik i grabo lentos".

- Teiravausi, - palaukęs, kol pirklys nutils, ramiai priminė raitelis, - ar duosi man tai, ko paprašysiu?

Trauktis nebuvo kur. Nurijęs seilę, Jurga nuleido galvą ir pritariamai palingavo. Raitelis nenusikvatojo piktdžiugiškai, kaip pirklys tikėjosi, net­gi priešingai - atrodė visai nesidžiaugiąs derybų sėkme. Sėdėdamas balne, jis pasilenkė ir nusispjovė griovon.

- Ką aš darau, - niūriai pratarė jis. - Ką gi aš darau.. . N a , tiek to. Pa­bandysiu tau padėti, nors nežinau, ar visa tai nesibaigs mums bloguoju. Jeigu pasiseks, tu mainais...

Jurga susigūžė ir tik tik nepravirko. - . . .duosi man tą, - netikėtai greitai išdrožė raitelis, dėvintis juodą ap­

siaustą, - ko grįžęs namo nesitiki rasti. Prisieki? Suvaitojęs Jurga skubiai palingavo galvą. - Puiku, - išsiviepė nepažįstamasis. - O dabar pasitrauk. Arba dar ge­

riau - vėl lįsk po vežimu. Tuoj nusileis saulė. Nušokęs nuo žirgo, raitelis nusitraukė nuo pečių apsiaustą. Jurga pa­

stebėjo, jog diržas, įkypai juosiantis nepažįstamojo krūtinę, nugaroje p r i ­laiko kalaviją. Neaiški nuojauta jam kuždėjo, jog kadais yra girdėjęs apie taip kardus nešiojančius žmones. Galima buvo manyti, kad nepažįstama­sis, dėvintis tokią klubus siekiančią juodos odos striukę, ilgais, nuo sidab­ro vinių žėruojančiais rankogaliais, yra kilęs iš Naujamiesčio ar jo apylin­kių. Tačiau dabar vis i pamėgo šitaip rėdytis, ypač nesubrendėliai. Bet ne­pažįstamasis nebuvo pienburnis.

Nutraukęs nuo žirgo nešulius, raitelis atsigręžė. Jo krūtinę puošė ap­valus medalionas, siūbuojantis ant sidabro grandinėlės. Po pažastimi vy­riškis buvo pasikišęs nedidelę kaustytą skrynelę ir pailgą, odomis bei dir­žu apsuktą ryšulį.

- Dar ne po vežimu? - prieidamas artyn, paklausė jis. Jurga pamatė, jog medalione yra pavaizduota vilko galva pražiotais, ilčių pilnais nasrais. Staiga pirklys prisiminė.

- Jūs g i . . . pone, raganius? Nepažįstamasis patraukė pečiais. - Atspėjai. Raganius. O dabar pasitrauk. Kiton vežimo pusėn. Tylėk ir

nelįsk iš ten. Akimirką turiu pabūti vienas. Jurga pakluso. Pritūpęs šalia rato, jis apsigobė japanča. Jam nesinorėjo

žiūrėti, ką kitoje vežimo pusėje veikia nepažįstamasis/o dar labiau - spok­soti į kaulus daubos dugne. Todėl stebeilijosi į savo batus ir į žalius, į žvaigždeles panašius samanų daigelius, beželiančius ant supuvusių tilto rąstų: (

"Raganius". Ėmė leistis saulė. Pirklys išgirdo žingsnius.

Lėtai lėtutėliai nepažįstamasis išėjo iš už vežimo ir nužingsniavo į tilto vidurį. Jurga matė tik jo nugarą ir pastebėjo, kad kalavijas ant raganiaus pečių - jau nebe tas, anksčiau matytas. Sis buvo puikus ginklas: viršus, rankena ir makštų apkaustai žibėjo it žvaigždės - spindėjo net besilei­džiančiose sutemose, nors jau buvo beveik tamsu. Išblėso ir skaisti aukso raudonumo pašvaistė, ką tik švytėjusi virš miško.

- Pone... Nepažįstamasis atsigręžė. Jurga vos susilaikė neriktelėjęs. Svetimojo veidas buvo baltas - baltas ir akytas lyg išsunktas, iš sku­

durėlio išvyniotas sūris. O akys.. . "O dievai!" - kažkas sustūgo Jurgos v i ­duje. A k y s . . .

- Marš už vežimo! Greičiau, - sugergždė nepažįstamasis. Tai buvo ne tas balsas, kurį Jurga girdėjo anksčiau. Staiga pirklys pajuto, kad jam tuoj tuoj trūks siaubingai perpildyta pūslė. Nepažįstamasis nužingsniavo tiltu tolyn.

"Raganius". Prie vežimo pririšta kumelė suprunkštė ir sužvingusi ėmė kanopomis

dusliai dudenti į rąstus. Prie Jurgos ausies suzyzė uodas. Jurga jo net nebaidė. Ėmė zyzti kitas.

Krūmokšniuose, kitoje griovos pusėje, zyzė ištisi uodų debesys. Zyzė. Ir kaukė. Iki skausmo sukandęs dantis, Jurga suvokė, jog tai - ne uodai. Krūmokšniais apžėlusiame daubos šlaite vis tirštėjo sutemos, iš kurių

išniro mažos keistos figūrėlės: ne didesnės nei keturių uolekčių ir siau­bingai - lyg skeletai - liesos. Jos keistai žingsniavo tiltu, staigiai ir aukštai it garniai keldamos gruoblėtus kelius. Plokščiose randuotose kaktose žaiža­ravo geltonos akys, plačiuose tarsi varlių nasruose žibėjo baltos aštrios i l ­tys. Padarai šnypšdami artėjo.

Sustingęs v idury tilto kaip statula, nepažįstamasis, keistai sudėjęs pirštus, staiga pakėlė dešinį delną. Šlykštieji nykštukai atsitraukę ėmė garsiau šnypšti, bet kaipmat vėl - vis greičiau ir greičiau, kilnodami ilgas it lazdas pentinuotas kojas, nužingsniavo pirmyn.

Kairėje pusėje ant lentų sugrikšėjo nagai - dar vienas padariūkštis staiga iššoko iš patiltės, o kit i , keistai pasišokinėdami, puolė pirmyn. Ne­pažįstamasis ėmė suktis ratu. Žybtelėjo nežinia kada ištrauktas kalavijas. Ant tilto besiropščiančios pabaisos galva, v i lkdama paskui save kraujo šleifą, nuskriejo sieksnį aukštyn. Įšokęs į kitą būrelį, baltaplaukis besisu-kiodamas žaibiškai kirto kairėn ir dešinėn. Padarai kaukdami, mataruoda­mi letenomis, visiškai nekreipdami dėmesio į lyg skustuvas rėžiančią spindinčią geležtę, iš visų pusių puolė nepažįstamąjį. Prisišliejęs prie veži­mo, Jurga susigūžė.

Kažkas nukrito prie pat kojų ir aptaškė jį kruvinais pūliais. Tai buvo ilga, kaulėta ir kaip vištos koja žvynuota letena su keturiais pentinais.

Pirklys riktelėjo.

Ir pajuto, kaip kažkas dumia pro šalį. Susirietęs Jurga jau norėjo lįsti po vežimu, bet tą pačią akimirką kitas "kažkas" nutūpė jam ant sprando, o naguotos leteniūkštės įsikirto į skruostą bei smilkinį. Spiegdamas ir kra­tydamas galvą, Jurga užsidengė akis, pakilo ir, svyrinėdamas bei klupda­mas ant gulinčių lavonų, nukrypavo tilto v idur in . A n t tilto virė mūšis -pirklys nematė nieko, tik pašėlusį kunkuliuojantį kamuolį, kuriame be paliovos mirguliavo sidabro ašmenų atspindys.

- Gelbėkiiiiit! - jausdamas, kaip aštrios iltys, pradūrusios veltinį gob­tuvą, sminga pakaušin, sustūgo Jurga.

- Palenk galvą! Stengdamasis pastebėti geležtės blykstelėjimą, pirklys įrėmė smakrą

krūtinėn. Sušvilpę ore, ašmenys vos palietė gobtuvą. Jurga išgirdo šlykštų šlapią trakštelėjimą - ant pečių lyg iš kibiro šliūkštelėjo karštas skystis. Pirklys suklupo, slegiamas ant kaklo kybančios nejudrios naštos.

Jam bežiūrint, iš patiltės iššoko dar trys baidyklės. Pasišokinėdamos it keisti žiogai, jos įkibo nepažįstamajam šlaunin. Viena, gavusi per rupūžės nasrus, įsiręžė, patrepinėjo ir nuvirto ant rąsto. Kitą, užkliudytą pačiu ka­lavijo smaigaliu, ėmė traukyti mėšlungis. Likusios pabaisos lyg skruzdės apkibo baltaplaukį ir nustūmė jį į tilto pakraštį. Iš krūvos išskriejo dar vie­nas padaras - taškydamasis kraujais, persikreipęs, drebantis ir staugiantis. Tą pačią akimirką šis šurmuliuojantis kamuolys nusirito nuo tilto ir įgriu­vo daubon. Užsidengęs galvą rankomis, Jurga parkrito.

Iš patiltės pasigirdo pergalingi pabaisų stūgavimai, tačiau ūmai jie vir­to skausmo klyksmais ir geležtės švilpesio pertraukiamu spiegimu. Vė­liau tamsoje pasigirdo, kaip taukši akmenys, treška mindomi bei trupina­mi griaučiai. Po to nuaidėjo kertančio kalavijo švilpesys ir staiga nutrūkęs siaubingas, kraują stingdantis kvarkimas.

O paskui įsivyravo tyla, kurią sudrumstė tik pabaidyto paukščio klyksmas, netikėtai atsklidęs iš miško gilumoje augančių didžiulių me­džių tankmės. Po to ir paukštis nutilo.

Nurijęs seil^, Jurga pakėlė galvą ir nerangiai atsistojo. Tebebuvo tylu. Atrodė, jog miškas iš siaubo neteko žado - net lapai nešlamėjo. Debesų draiskalai užtemdė dangų.

- E i . . . Jurga atsigręžė, nesąmoningai rankomis prisidengdamas galvą. Prie­

šais jį stovėjo raganius - juodas, sustingęs, nuleistoje rankoje laikydamas kardą. Jurga pastebėjo, jog nepažįstamasis stovi kažkaip kreivai, l inkda­mas šonan.

- Pone, kas jums? Raganius neatsakė. Staiga, žvelgdamas pirkl iui tiesiai į akis, jis pakibo

ant vežimo polingės ir lėtai nuslydo žemyn. ^\

II

- Atsargiai, palengva.. . Po galva.. . L a i kuris jo galvą palaiko! - Čionai, čionai, į vežimą! - O dievai, jis gi nukraujuos.. . Pone Jurga, kraujas per tvarstį sunkia­

s i . . . - Mažiau kalbų! Ziedūnai, p i r m y n , žvaliau gink! Vėlai, užklostyk jį

skranda - argi nematai kaip dreba? - Gal jam burnon truputį degtinėlės šliūkštelėti? - Nualpusiam? Tu, Vėlai, visai pakvaišai. O degtinėlę duok čion - pats

gurkštelsiu... Ak jūs, šunys, išverstaskūriai, niekingi bai l iai ! Šitaip pa­sprukti, palikus mane visai vieną!

- Pone Jurga! Jis kažką sako! - Ką? Ką sako? - Ėėė, kažką neaiškiai... L y g ir kažkieno vardą... - Kokį? - Jenefer...

III

- K u r . . . aš? - Pone, gulėkite ir nekrutėkite, nes vėlei ten viskas suplyš ir sutrūks.

Tos bjaurybės jūsų šlaunį nugraužė i k i kaulo, begalės kraujo ištekėjo... Ar manęs nepažįstate? Jurga aš! Ar atmenate? Taigi mane ant tilto išgelbėjo-te!

- A h a . . . - Ištroškote? - Kaip šimtas velnių... - Gerkit, pone, gerkit. Jus karštinė kankina. - Jurga... K u r mes? - Vežime riedam. Nešnekėkit, pone, ir nekrutėkit. Privalome išlįsti iš

miškų, arčiau žmonelių sodybų. Reik surasti ką nors, kas išmano gydy­mą. Šito, kuo mes jums koją apvyturiavome, gali nepakakti. Nes kraujas vis sunkiasi. . .

- Jurga. . . - Ką, pone? - Mano skrynutėje... Buteliukas.. . Užlietas žaliu laku . . . Sulaužyk ant­

spaudą ir duok man. . . Kokioje nors taurelėje. Taurę gerai išskalauk ir nie­kam neleisk prisiliesti prie buteliukų... Jeigu jums brangus gyvenimas.. . Jurga, greičiau. Po paraliais, kaip krato tas vežimas... Jurga, buteliuką...

- Jau... Gerkite. - Ačiū... Dabar klausyk. Aš tuoj užmigsiu. Imsiu blaškytis ir klejoti,

paskui gulėsiu kaip negyvas. Tu nesibaimink, tai niekis. . . - Gulėkite, pone, nes atsivers žaizda ir ištekės visas kraujas. Nukritęs ant odų, raganius ėmė gręžioti galvą, jausdamas, kaip pir-

klys užkloja jį skranda bei arklių prakaitu dvokiančia gūnia. Vežimas kra­tė, po kiekvieno krestelėjimo klubą ir šlaunį nudiegdavo pašėlęs skaus­mas. Geraltas sukando dantis. Virš savęs regėjo

milijardus žvaigždžių. Taip arti, jog atrodė - tereikia ištiesti ranką. Jos buvo čia pat - virš galvos, virš medžių viršūnių.

Jis stengėsi eiti atokiau nuo šviesos, nuo laužų liepsnos, l ikt i banguo­jančių šešėlių apsuptyje. Sitai buvo nelengva: visur - danguje skleisdami žiežirbų blyksniais ataustą raudoną pašvaistę, ženklindami tamsą skaisčio­mis dūmų vėliavomis - liepsnojo, poškėjo ir sproginėjo į krūvas sukrauti kėnių kelmai, apšviesdami aplink juos šokančias figūras.

Sustojęs Geraltas praleido įsišėlusią, nusidriekusią per visą taką ran­kom susikibusių, šokančių ir dainuojančių žmonių virtinę. Kažkas, kaž­kas kepštelėjęs jo petį, bandė įbrukti rankon medinį kubiliuką putojančio gėrimo. Atsisakęs raganius švelniai, bet ryžtingai atstūmė svyrinėjantį vy­riškį, betaškantį alų iš po pažastimi laikomo ąsotėlio. Gerti nesinorėjo.

Tik ne tokią naktį. Netoliese, ant beržinės pakylos, besistiebiančios virš didžiulio laužo,

šviesiaplaukis Gegužio Karalius, pasidabinęs vainiku bei dailiomis kelnė­mis, bučiavo rudaplaukę Gegužio Karalienę, tuo pat metu glamžydamas jos krūtis, apgaubtas plonais prakaituotais marškiniais. Valdovas buvo daugiau nei šiek tiek įkaušęs - apglėbęs Karalienės pečius, spausdamas kumštyje sugniaužtą alaus bokalą, vyrukas lingavo ir stengėsi išlaikyti pu­siausvyrą. Karalienė - irgi ne it in blaiva, su nusmukusiu ant akių vainiku - trepsėjo apsikabinusi Karaliaus kaklą. M i n i a po pakyla šoko, dainavo, rėkavo, kratė gėlių ir žalumynų girliandomis apvyniotas kartis.

- Beleteynas! - tiesiog Geraltui ausin šūktelėjo jauna neaukšta mergina. Paskui, sugriebusi jį už rankovės, nusitempė į vinguriuojantį ratelį. Šla-mindama sijoną ir plevėsuodama gėlių prikaišytais plaukais, mergina ėmė šokti greta raganiaus. Sis leidosi trepsėti ir, vikriai prasilenkdamas su kitomis poromis, įsisuko šokio sūkurin.

- Beleteynas! Gegužio naktis! Peštynės, cypimas, nervingas juokas greta - dar viena mergina apsi­

metė besipriešinanti vaikinui , nešančiam ją į tamsą, už šviesos rato. Tarp liepsnojančių laužų it žaltys nuvinguriavo susikibusių ir šūkaujančių žmonių kirbinė. Kažkas suklupo, pargriuvo ir nutraukė rankų grandinę, išblaškydamas šokančiųjų virtinę į mažesnius būrelius.

Mergina, žvelgdama į Geraltą iš po žiedlapių, puošiančių jos veidą, priėjo artyn, netikėtai prigludo ir tankiai alsuodama apglėbė jį. Sugriebęs merginą šiurkščiau nei ketino, raganius suspaudė jos pečius, o per ploną liną jautė karštą drėgną kūną. Ji pakėlė galvą - buvo užsimerkusi. Per­kreipta viršutinė lūpa apnuogino žibančius dantis. Mergina kvepėjo pra-

kaitų ir ajerais, dūmais ir geismu. "O kodėl gi ne?" - maigydamas jos pečius, suknelę ir mėgaudamasis

/drėgna garuojančia šiluma pirštuose, pagalvojo Geraltas. Mergina nebuvo iš tų, kurios jam patiko - pernelyg maža, pernelyg apkūni - raganius ap­čiuopė vietą, kurioje ankštokos suknelės liemuo dalijo nugarą į du ryškius apvalumus, nors čia pastarųjų neprivalėjo būti. "Kodėl gi ne, - pagalvojo Geraltas, - juk tokią naktį... Tai nieko nereiškia".

Beleteynas... Žiburiai i k i pat horizonto. Beleteynas, Gegužio Naktis. Arčiausiai liepsnojantis laužas sutraškėjęs prarijo jam numestus išsikė­

tojusius sausus eglišakius ir, ištryškęs auksine šviesa, nutvieskė viską ap­link. Atsimerkusi mergina pažvelgė jam į akis. Geraltas išgirdo, kaip gar­siai ji alsuoja. Pajuto, kaip įsitempia jos kūnas ir rankos staiga įsiremia jo krūtinėn. Raganius tuoj pat paleido merginą. Si ėmė dvejoti. Atsilošė tiek, kiek leidžia ištiestos rankos, tačiau klubai l iko prispausti prie jo šlaunies. Palenkusi galvą, mergina nuleido rankas ir, žiūrėdama į šalį, atsitraukė.

Valandėlę jiedu stovėjo nejudėdami - tol, ko l užgriuvo grįžtanti šūka­liojanti virtinė ir išsiūbavusi išskyrė. Mergina skubiai nusigręžė ir paspru­ko, nerangiai bandydama įsisprausti tarp šokančiųjų. Paskui žvilgtelėjo at­galios. Bet tik vieną kartą.

Beleteynas... "Ką aš čia veikiu?" Sukibirkščiavo tamsoje sužibusi žvaigždė ir prikaustė jo žvilgsnį. M e ­

dalionas ant raganiaus kaklo virptelėjo. Instinktyviai išplėtęs vyzdžius, Ge­raltas be vargo pamatė, kas yra tamsoje.

Moteris buvo ne iš kaimo. Kaimietės nedėvėjo juodo aksomo ap­siaustų. Kaimietės, vyrų nešamos ar tempiamos į krūmus, klykė ir krize­no, blaškėsi ir tampėsi it iš vandens traukiami upėtakiai. Nė viena jų ne­atrodė taip, lyg tai ji vestųsi aukštą, šviesiaplaukį atlapamarškinį vaikiną į tamsą.

Kaimietės niekad ant kaklų neryšėdavo aksomo juostelių su deiman­tais nusagstytomis obsidiano žvaigždėmis.

- Jenefer. Staiga išsiplėtusios našlaičių spalvos akys, liepsnojančios išblyškusia­

me trikampio formos veide. - Geraltai. . . Ji paleido šviesiaplaukio cherubino, kurio prakaituota krūtinė blizgė­

jo lyg vario skarda, ranką. Vaikinas susverdėjo, apsisuko ir suklupęs ėmė gręžiotis, dairytis bei mirksėti. Paskui lėtai atsistojo, pažiūrėjo į juos be­reikšmiu sutrikusiu žvilgsniu ir svyrinėdamas nuėjo l ink laužų. Burtinin­kė nė nedirstelėjo jo pusėn. Tik akimis rijo raganių, o ranka tvirtai gniau­žė apsiausto kraštą.

- M a l o n u vėl tave matyti, - nesivaržydamas pasakė raganius. Ir aki­mirksniu pajuto, kaip nyksta juodu kausčiusi įtampa.

- M a n taip pat, - nusišypsojo Jenefer. Nebūtų galėjęs prisiekti, tačiau

jam pasirodė, jog toje šypsenoje buvo kažkas dirbtina. - Nesiginčiju, gan miela staigmena. Ką čia veiki , Geraltai? A k . . . Atleisk už nevykusį klausi­mą. Suprantama, darai tą patį, ką ir aš. Juk dabar Beleteynas. Tik tu, kaip sakoma, sugavai mane nusikaltimo vietoje.

- Sutrukdžiau. - Ištversiu, - nusijuokė ji . - Naktis tebesitęsia. Jei panorėsiu, apžavėsiu

kitą. - Gaila, kad aš šito nesugebu, - vos beįstengdamas suvaidinti abejingą,

pasakė Geraltas. - Ką tik viena mergelė pamatė mano akis šviesoje ir pabė­go-

- Auštant, - dirbtinai tebesišypsodama, tarė Jenefer, - kai ganėtinai įsi-šėls, nebekreips į tai dėmesio. Matysi , dar susirasi kokią...

- Jen... - raganiui gerklėje įstrigo likę žodžiai. Ilgai, labai ilgai jie žiūrė­jo vienas į kitą, o ant veidų mirguliavo raudoni liepsnos atšvaitai. Staiga Jenefer atsiduso. Blakstienos paslėpė jos akis.

- Ne, Geraltai. Nepradėkime. - Dabar Beleteynas, - nutraukė jis. - Užmiršai? Burtininkė lėtai priėjo, uždėjo rankas Geraltui ant pečių ir palengva,

atsargiai prigludusi , kakta palietė jo krūtinę. Raganius glostė jos išsidrai­kiusias juodas ir lyg žalčiai susisukusias garbanas.

- Patikėk, - pakeldama galvą, sušnibždėjo j i , - nė akimirkos nedvejo­čiau, jei tebūtų vien. . . Bet tai beprasmiška. Vėl viskas prasidės iš naujo ir baigsis taip, kaip anksčiau. Nėra prasmės, kad mes...

- A r g i viskas privalo turėti prasmę? Dabar - Beleteynas. - Beleteynas, - nusigręžė ji . - Na ir kas? Kažkas mus atviliojo prie šitų

laužų, prie šių įsilinksminusių žmonių. Ruošėmės šokti, šėlioti, šiek tiek užsimiršti bei pasinaudoti kasmet čia viešpataujančia papročių laisve, ne­atsiejama nuo besikartojančio gamtos ciklo šventės. Ir ką gi - tiesiog atsi­trenkėme vienas į kitą po. . . Kiek prabėgo nuo. . . Metai?

- Metai, du mėnesiai ir aštuoniolika dienų. - Sukrėtei mane. Ar tyčia? - Tyčia. Jen.-. - Geraltai, - nutraukė ji , staiga atsitraukusi ir krestelėjusi galvą. - Išsi­

aiškinkime. Aš nenoriu. Jis linktelėjo galvą, patvirtindamas, jog viskas aišku. Jenefer nusisiautė nuo pečių apsiaustą. Po apsiaustu ji vilkėjo labai

ploną baltą palaidinukę ir segėjo juodą sijoną, sujuostą sidabro grandelių dirželiu.

- Nenoriu, - pakartojo ji, - vėl viską pradėti. O kai pagalvoju, kad da­ryčiau su tavimi tai. . . ką ruošiausi padaryti su tuo šviesiaplaukiu... Taip, kaip tai įprasta... Ta mintis, Geraltai, man yra ne it in maloni. Įžeidžianti mus abu. Supranti?

Jis linktelėjo. Jenefer pažvelgė į raganių pro nuleistas blakstienas. - Nepasitrauksi?

- Ne. Minutėlę patylėjusi, burtininkė neramiai pasimuistė. - Nepyksti? - Ne. - Tuomet eime toliau nuo šito šurmulio - kur nors prisėsime ir pasi­

kalbėsime. Zinai , džiaugiuosi šiuo susitikimu. Tikrai . Pasėdėkime minu­tėlę kartu. Sutinki?

- Sutinku, Jen. Aplenkdami besiglėbesčiuojančias poras, j iedu nuėjo į tamsą, tolyn į

viržyną, l ink juodos miško sienos. Turėjo tolokai nužingsniuoti, kad liktų vienu du. Pagaliau surado sausą kalvą, apžėlusią liaunais it kiparisas kada­gio krūmais.

Atsegusi sagę, burtininkė krestelėjo apsiaustą ir patiesė jį ant žemės. Geraltas prisėdo greta. Neapsakomai geidė apkabinti ją, tačiau prisivertė to nedaryti. Jenefer pasitaisė giliai prasegtą palaidinukę, įdėmiai pažvelgė į raganių, atsiduso ir apglėbė jį. Geraltas galėjo to tikėtis. Norėdama skai­tyti mintis, Jenefer privalėjo susikaupti, tačiau troškimus ji paprasčiausiai nujausdavo.

A b u tylėjo. - Velniai rautų, - netikėtai pasakė Jenefer, pasitraukdama į šalį. Po to,

iškėlusi ranką, šūktelėjo užkeikimą. Virš jų galvų pažirę raudoni ir žali kamuoliai ėmė sproginėti danguje lyg spalvotų plunksnų gėlės. N u o lau­žų atsklido juokas ir džiaugsmo šūksniai.

- Beleteynas, - gaižiai pratarė ji . - Gegužio Nakt is . . . Ciklas kartojasi. Tegul l inksminasi : . , jei gali.

Netoliese buvo ir daugiau burtininkų. Tolumoje dangun šovė trys oranžiniai žaibai, o iš kitos pusės, iš pamiškės, ištryško tikras besisukančių spalvotų meteorų geizeris. Žmonės prie laužų, aiktelėję iš netikėtumo, ėmė šaukti. Nedrąsiai glostydamas Jenefer garbanas, Geraltas uodė jų skleidžiamą alyvų ir agrastų aromatą. "Jeigu pernelyg stipriai geisiu, - pa­galvojo jis, - ji tą pajus ir įsižeis. Susierzins, pasišiauš ir atstums mane. Verčiau ramiai paklausti, kas naujo.. ."

- Nieko naujo, - pasakė burtininkė, o jos balse kažkas suvirpo. - Nie ­ko, apie ką būtų verta pasakoti.

A b u d u tylėjo. - Beleteynas! - netikėtai suurzgė Jenefer. Geraltas pajuto, kaip kietėja

ir įsitempia jos ranka, prispausta prie jo krūtinės. - Linksminasi . Švenčia amžinąjį atgimstančios gamtos ciklą. O mes? Ką mes čia veikiame? Mes, išmirti pasmerkti reliktai. Tie, kuriuos išnaikins ir pamirš? Gamta at­gimsta, ciklas kartojasi. Tik ne mes, Geraltai. Mes negalime atsikartoti. Ši­ta galimybė iš mūsų atimta. Mes sugebame su gamta daryti nepaprastus dalykus, kartais net prieštaraujančius jai. Tačiau iš mūsų atimta tai, kas gamtoje yra paprasčiausia ir natūraliausia. Kas iš to, kad gyvename ilgiau

nei jie? Po mūsų žiemos nebus pavasario. Mes neatgimsime - tai, kas bai­giasi, išnyks kartu su mumis. Tačiau ir tave, ir mane vilioja tie laužai, nors mūsų buvimas čia - piktas, šventvagiškas pasišaipymas iš šios šventės.

Geraltas tylėjo. Nemėgo, kai Jen būdavo taip nusiteikusi - pernelyg gerai žinojo priežastį. "Vėl, - pagalvojo jis, - vėl šitai ima ją kamuoti" . Vie­nu metu atrodė, jog burtininkė jau pamiršo ir, kaip kitos, susitaikė su tuo. Apglėbęs ją, raganius priglaudė prie savęs ir ėmė sūpuoti lyg kūdikį. Jenefer neprieštaravo. Geraltas nenustebo - žinojo, kad jai šito reikia.

- Zinai , Geraltai, - netikėtai, jau aprimusi, pratarė j i , - labiausiai man trūko tavo tylėjimo.

Lūpomis jis palietė jos plaukus, ausį. "Geidžiu tavęs, Jen, - pagalvojo, - juk žinai, kad geidžiu. Jen, juk žinai".

- Žinau, - sušnabždėjo j i . - Jen... Burtininkė vėl atsiduso. - Tik šiąnakt, - žvelgdama į Geraltą plačiai atmerktomis akimis, pasa­

kė ji . - Tik ši naktis, kuri kaipmat praslinks. Tebūnie tai mūsų Beleteynas. Auštant išsiskirsime. Maldauju, nesitikėk nieko daugiau - aš negaliu. . . negalėčiau... Atleisk. Jeigu įžeidžiau - pabučiuok mane ir eik sau.

- Ka i pabučiuosiu, niekur neisiu. - To ir tikėjausi. Burtininkė palenkė galvą į šoną. Geraltas pabučiavo jos praviras lū­

pas. Atsargiai. Pirma viršutinę, po to - apatinę. Panardinęs pirštus į ving­rias mylimosios garbanas, Geraltas palietė jos ausį, auskarą su briliantu, jos kaklą. Atsakydama į bučinį, Jenefer prigludo prie raganiaus, o miklūs pirštai greitai ir vikriai sagstė jo striukės sagtis.

Jen aukštielninka parkrito ant apsiausto, patiesto ant minkštų sama­nų. Prigludęs lūpomis prie jos krūtų, Geraltas pajuto tvirtėjantį ir per plo­ną palaidinės audinį išryškėjusį spenelį. Jenefer tankiai alsavo.

- Jen... - Nieko nesakyk... Prašau... Įelektrinantis pirštus bei delnus jos nuogo, glotnaus, šalto kūno prisi­

lietimas. Virpulys pirštuose, į kuriuos susmigo jos nagai. Riksmai, dainos, švilpimas, tolimas kibirkščių spiečius raudonuose dūmuose - ten, kur lau­žai. Glamonės ir prisilietimas. Jos. Jo. Drebulys. Ir nekantrumas. Grakštus liaunų šlaunų prisilietimas, apglėbiantis jo klubus, susiglaudžiantis it sag­tis.

Beleteynas! Atodūsiais pertraukiamas alsavimas. Žiburiukai po vokais, alyvų ir

agrastų aromatas. Gegužio Karalienė ir Gegužio Karalius? Šventvagiškas pasišaipymas? Užmarštis?

Beleteynas! Gegužio Naktis! Dejonė. Jos? Jo? Juodos garbanos ant akių ir lūpų. Susipynę virpan­

tys pirštai. Riksmas. Jos? Juodos blakstienos. Drėgnos. Aimana. Jo?

Tyla. Visa amžinybė tyloje. Beleteynas... Žiburiai i k i pat horizonto.. . - Jen... - A k , Geraltai. . . - Jen... Tu verki? - N e ! - Jen. . . - Prisiekiau sau... Prisiekiau. . . - Nieko nesakyk. Nereikia. Ar nešalta? - Šalta. - O dabar? - Šilčiau. Švito pasibaisėtinai greitai: išryškėjo juodos miško sienos kontūrai, iš

beformės tamsos išniro aiški, dantyta viršūnių linija. Iš už jos pasirodantis žydras aušros pranašas pasklido išilgai horizonto ir ėmė gesinti žvaigždžių lempeles. Atvėso. Stipriai prisiglaudęs, raganius užklojo Jenefer apsiaus­tu.

- Geraltai. . . - M h m ? - Tuoj prašvis. - Žinau. - Ar įžeidžiau tave? - Siek tiek. - Vėl viskas prasidės? - Niekad nebuvo pasibaigę. - Prašau... Tavo dėka jaučiuosi... - Nieko nesakyk. Viskas gerai. Tarp atžalų vinguriuojančių dūmų kvapas. Alyvų ir agrastų aroma­

tas. - Geraltai. . . - Klausau. - Ar pameni mūsų susitikimą Pelėsakalių Kalnuose? Ir tą auksinį sl i­

biną?.. K u o jis vardu? - Trikuosis. Atsimenu. - Jis mums sakė... - Ats imenu, Jen. Ji pabučiavo raganiui ton vieton, kur baigiasi kaklas ir prasideda rak­

tikaulis. Paskui, kutendama plaukais, įspraudė ten galvą. - Mes sukurti vienas kitam, - sušnabždėjo ji . - Gal vienas kitam skirti?

Bet vis tiek nieko iš to nebus. Gaila, tačiau išaušus išsiskirsime. Kitaip ne­gali būti. Privalome išsiskirti, antraip įskaudinsime kits kitą. Mes, kurie esame skirti vienas kitam. Vienas kitam sukurti. Gaila. Tasai arba tie, k u ­rie kūrė mus vieną kitam, privalėjo pagalvoti apie kažką daugiau. Vien lemties negana, to maža. Reikia kažko daugiau. Atleisk man. Turėjau tau šitai pasakyti.

- Žinau. - Žinojau, jog mylėtis bus beprasmiška. - Tu klydai . Nieko nepaisant, prasminga. - Geraltai, jok į Cintrą. - Ką? - Jok į Cintrą. Jok ir šįkart neatsisakyk. Nesielk, kaip tą kartą... K a i

ten buvai . . . - Iš kur žinai? - Viską apie tave žinau. Užmiršai? Jok į Cintrą, joki kuo greičiau. At ­

eina blogi laikai, Geraltai. Labai blogi. Privalai suspėti... - Jen... - Prašau, nieko nesakyk. Atvėso. Vis šalčiau, šalčiau. Ir vis šviesiau. - Dar neik. Palaukime, kol prašvis... - Palaukime.

I V

- Nekrutėkite, pone. Turiu pakeisti tvarstį, nes žaizda negyja, o koja siaubingai tinsta. Dievaži, atrodo šlykščiai... Reikia kuo skubiau surasti daktarą...

- Velniop daktarą, - sudejavo raganius. - Jurga, paduok man mano skrynutę. Štai šitą buteliuką. Pilk tiesiai ant žaizdos. A, kad tave plynios!!! Niekis, niekis, pilk dar.. . Aaaak!!! Gerai. Dabar tvirtai apvyniok, o paskui užklok mane...

- Pone, visas klubas tinsta. Ir karštis pakilo. . . - Velniop karštį. Jurga... - Klausau, pone. - Užmiršau tau padėkoti... - Ne jūs, pone, privalote dėkoti, o aš. Taigi jūs mano gyvastį išgelbėjo-

te ir mane vaduodamas nukentėjote. O aš? K a j a u tokio aš padariau? Kad sužeistą žmogų, be amo nukritusį, aptvarsčiau, vežiman paguldžiau ir nu­sigaluoti neleidau? Tai, pone raganiau, įprastas dalykas.

- Ne toks jau įprastas, Jurga. Mane ne kartą yra palikę... panašiomis aplinkybėmis... L y g šunį...

Pirklys tylėjo nuleidęs galvą. - Taigi ką darysi, bjaurus tas mūsų gyvenimas, - pagaliau burbtelėjo

jis. - Tiktai dėlei to neturėtume vis i pasidaryti bjaurybės. M u m s trūksta gerumo. Šitaip mane mokė tėvas, o aš taip savo sūnus mokinu.

Raganius tylėjo, stebėdamas virš kelio nukarusias medžių šakas, ku­rios, vežimui judant į priekį, lėtai slinko atgalios. Šlaunis tvinkčiojo. Ta­čiau skausmo raganius nejautė.

- K u r mes esame? - Brasta perėjome Travos upę, o dabar įriedėjome į Dumplines Girias.

•v

C i a jau nebe Temerija, bet Sodenas. A n t sienos, kai mui t in inkai vežimą naršė, jūs miegojote. Taigi pasakysiu - anie negalėjo jumis atsistebėti. Ta­čiau jų vyresnysis tamstą pažino, tad liepė negaišinti ir praleisti.

- Mane pažino? - Tikra tiesa. Geraltu jus pavadino. Taip ir pasakė: "Geraltas iš R i v i ­

jos". Tai jūsų vardas? - M a n o . . . - Anas muitininkas žadėjo pasiųsti ką nors su žinia, kad daktaro rei­

kia . Aš jam dar saujon šį bei tą įspraudžiau - by tik nepamirštų. - Ačiū tau, Jurga. - Ne, pone raganiau. Kaip esu sakęs, aš tamstai dėkoju. Ir ne tik. Esu

jums kai ką skolingas. Tarėmės... Pone, kas jums? Ar silpna? - Jurga... Buteliuką su žaliu antspaudu.. . - Pone.. . Vėl tą darysite... Kadgi šitaip siaubingai per miegus šaukė­

te... - Reikia, Jurga.. . - Jūsų valia. Tuoj, palaukit, taurelėn įpilsiu... Dievai mato, kuo sku­

biau daktaro reikia, antraip.. . Raganius pasuko galvą į šoną. Girdėjo

šūkaujant vaikus, žaidusius išdžiūvusiame vidaus kieme, juosiančiame pilies sodus. Vaikigalių buvo gal dešimt. Šūkaliodami plonais sujaudintais balsais, kartkartėmis užlūž­tančiais bei suskambančiais falcetu, tie snargliai kėlė neapsakomą triukš­mą. Jie laigė p i rmyn atgal griovio dugnu lyg vikrių žuvyčių būrelis, kuris, tik plaukęs į vieną pusę, staiga netikėtai suka į kitą, tačiau niekada neišsi­sklaido. Kaip įprasta, paskui klegančius vyresniuosius berniūkščius, liesus it žvirblių baidyklės, kurnėjo uždusęs, pastarųjų nepajėgiantis pasivyti mažylis.

- Nemažai čia jų, - pastebėjo raganius. Pelėkis gaižiai nusišypsojo ir, tampydamas barzdą, gūžtelėjo pečiais. - Taigi kad nemažai. - O kuris . . . Kuris iš vaikėzų yra tas žymusis Netikėtumas? Druidas nusuko akis. - Geraltai, aš negaliu. . . - Kalantė? - Taigi. Negi tikėjaisi, kad ji taip lengvai atiduos vaiką? Juk žinai - tai

geležinė moteris. Pasakysiu kai ką, ko neprivalau sakyti - vi l iuosi , jog su­prasi. Taip pat tikiuosi, kad neišplepėsi jai mūsų pašnekesio.

- Kalbėk. - K a i prieš šešerius metus gimė kūdikis, pasikvietusi mane, ji įsakė ta­

ve surasti. Ir nužudyti. - Atsisakei.

- Neįprasta atsakyti Kalantei, - žvelgdamas tiesiai raganiui į akis, r im­tai tarė Pelėkis. - Buvau beiškeliaująs, kai ji vėl mane pasišaukė. Ir, nieko nepaaiškinusi, atšaukė įsakymą. K a i kalbėsi su ja, būk atsargus.

- Būsiu. Pelėki, papasakok, kas nutiko D u n i u i ir Pavetai? - Jiedu plaukė iš Skeligo į Cintrą. Užklupo audra. Iš laivo neliko nė

skiedrelės. Geraltai . . . Pašėlusiai keistas dalykas, kad ten su jais vaikelio nebuvo. Nepaaiškinamas. Ruošėsi pasiimti į laivą drauge su savimi, bet paskutinę akimirką paliko. Niekas nežino kodėl. Paveta niekada nesiskir­davo su. . .

- Kaip į šitai pažiūrėjo Kalantė? - O kaip manai? - Suprantu. Vaikigaliai , ūbaudami kaip goblinų gauja, užsiropštė į kalną ir nudul­

kėjo pro šalį. Geraltas pastebėjo, jog beveik pačiame šurmuliuojančio bū­relio priekyje skuodžia mergaičiukė - tokia pat liesa ir rėksminga kaip berniukai, tik su mataruojančia šviesia kasele. Pašėlusiai kaukdami vaikai vėl ėmė leistis žemyn stačiu griovio šlaitu: veik pusė jų - mergaitė i rgi -nučiuožė ant sėdynių. Vis dar nepajėgiantis pasivyti vyresniųjų, mažius apvirto, nusirideno ir jau apačioje, rankutėmis spausdamas sumuštą kelį, garsiai pravirko. A p l i n k susirinkę berniokai ėmė šaipytis ir juoktis, o po to nurūko tolyn. Tik mergaičiukė pritūpusi apkabino mažylį ir šluostė ašaras, dulkėmis bei purvu išterliodama perkreiptą berniuko veidelį.

- Eime, Geraltai. Karalienė laukia. - Eime, Pelėki. Kalantė sėdėjo didelėse sūpuoklėse, pakabintose ant grandinių po

milžiniškos liepos vainiku. Atrodė, jog karalienė snaudžia, tačiau pasikar­tojantis greitas kojos krustelėjimas, vis priverčiantis sūpuokles judėti, tam prieštaravo. Greta jos buvo trys jaunos moterys. Viena sėdėjo prie sū­puoklių ant žolės, o išskleista jos suknelė it sniego dėmė bolavo žalumoje. Kitos dvi netoliese atsargiai sklaidė aviečių krūmus ir šnekučiavosi tarpu­savyje.

- Ponia, - nusilenkė Pelėkis. Karalienė pakėlė galvą. Geraltas priklaupė. - Raganius, - sausai ištarė Kalantė. Kaip ir anksčiau, ji puošėsi smaragdais, derančiais prie žalios sukne­

lės. Kaip ir anksčiau, pelenų spalvos plaukus juosė plonas aukso lankelis. Tik plaštakos, kurios, kiek Geraltas atsiminė, būdavo baltos ir siauros, da­bar nebebuvo tokios siauros. Karalienė papilnėjo.

- Būk pasveikinta, Kalantė iš Cintros. - Sveikas, Geraltai iš Rivijos. Stokis. Laukiau tavęs. Drauguži Pelėki,

palydėk damas į pilį. - Klausau, karaliene. Jiedu l iko vienu du .

- Šešeri metai, - nesišypsodama pratarė Kalantė. - Tu , raganiau, esi stulbinančiai punktualus.

Geraltas tylėjo. - Būdavo akimirkų - ką ten, būdavo metų - kai įtikėdavau, jog pamir­

ši. Arba neatvyksi dėl kitų priežasčių. Ne, tiesą sakant, nelinkėjau tau blo­go, tačiau privalėjau turėti omenyje ne i t in saugų tavo amatą. Žmonės kal­ba, jog mirtis eina paskui tave, Geraltai iš Rivijos, tik tu niekuomet nesi­dairai atgalios. O vėliau... K a i Paveta... Jau žinai?

- Žinau, - nuleido galvą Geraltas. - Iš visos širdies užjaučiu tave. - Neverta, - nutraukė ji . - Tas buvo seniai. Juk matai - nebedėviu ge­

dulo rūbų. Gana ilgai dėvėjau. Paveta ir Dunis . . . Skirti vienas kitam. Iki pabaigos. Ir kaip netikėti l ik imo galia?

A b u d u tylėjo. Atsispyrusi Kalantė vėl ėmė sūpuotis. - Ir štai, po šešerių metų, kaip ir tarėmės, raganius grįžo, - lėtai tarė ji ,

o lūpose pražydo keista šypsena. - Grįžo ir pareikalavo ištesėti pažadą. Kaip manai, Geraltai, ko gero, šitaip po šimto metų porins pasakoriai apie mūsų susitikimą. Manau, jog būtent taip. Tik truputį sutirštins spalvas, sužais jausmais ir emocijomis. Taip, šitą jie moka. Įsivaizduoju pasakoji­mą. Paklausyk: "Ir tarė piktasis raganius: "Ištesėk pažadą, karaliene, arba užkeiksiu tave". O karalienė, apsipylusi ašaromis, suklupo prieš raganių maldaudama: "Pasigailėk! Neatimk iš manęs šio kūdikio! Tik jis vienas man l i k o ! "

- Kalantė... - Nepertraukinėk, - griežtai tarė ji . - Ga l nepastebėjai - seku pasaką.

Klausyk toliau: "Piktas žiaurus raganius ėmė trepsėti, mojuoti rankomis ir šaukti: "Saugokis, netikėle, saugokis l ik imo keršto! Jei neištesėsi paža­do, būsi nubausta!" O karalienė atsakė: "Tebūnie, raganiau. Tegul bus taip, kaip lems likimas. Pažvelk, ten žaidžia dešimt vaikų. Jei pažinsi, k u ­ris iš jų yra tau skirtas - pasiimsi sau, o aš l iks iu skaudančia širdimi".

Raganius tylėjo. - Manau, jog pasakoje, - Kalantės šypsena darėsi vis nemalonesnė, -

karalienė raganiui leido spėti triskart. Bet mes, Geraltai, jau ne pasakoje. Esame tikrovėje - tu, aš ir mūsų neišspręstas klausimas. Ir mūsų likimas. Tai ne sakmė - tai gyvenimas. Šlykštus, piktas, sunkus, nešykštintis k la i ­dų, išdavysčių, gailesčio, nusivylimų ir nelaimių, negailintis jų niekam -nei raganiams, nei karaliams. Todėl, Geraltai iš Rivijos, spėsi tik vieną kar­tą.

Raganius tebetylėjo. - Vieną vienintelį kartą, - pakartojo Kalantė. - Kaip jau sakiau, čia ne

pasaka, o tikrovė, kurioje turime džiuginti patys save, nes l ik imo dosnu­m u , kaip žinia, pasitikėti neverta. Todėl nesvarbu, atspėsi ar ne - negrįši tuščiomis. Galėsi pasiimti vieną vaiką. Tą, kurį pats išsirinksi. Kurį pada-rysi raganiumi. Suprantama, jeigu jis ištvers Žolių Bandymą.

Geraltas staigiai pakėlė galvą. Karalienė nusišypsojo. Raganius atsimi­nė tą šypsnį - negerą ir piktą, kupiną paniekos ir dirbtinumo.

- Nustebai, - patvirtino ji . - Neslėpsiu, truputį pavarčiau knygas. K o ­dėl gi ne, jeigu Pavetos vaikui lemta būti raganiumi? Tačiau mano šalti­niai , Geraltai, nutyl i , kiek vaikų iš dešimties išlaiko Žolių Bandymą. Ar nepatenkintumei mano smalsumo?

- Karaliene, - kostelėjo Geraltas. - Manau, jog gerai viską išstudijavai, tad žinai, jog kodeksas ir priesaika man draudžia net ištarti pavadinimą. O ką jau kalbėti apie diskusijas šia tema.

Kalantė netikėtai sustabdė sūpuokles, įremdama kulną į žemę. - Trys, daugiausiai - keturi iš dešimties, - dirbtinai susimąsčiusi ir l i n ­

guodama galvą pasakė ji . - Griežta atranka, sakyčiau, itin griežta. Ir taip kiekviename etape. Pirmiausia - Pasirinkimas, vėliau - Bandymai. Po to -Pasikeitimai. Kiek paauglių galų gale gauna medalionus ir sidabro kalavi­jus? Vienas iš dešimties? Vienas iš dvidešimties?

Raganius tylėjo. - Ilgai apie tai galvojau, - jau nesišypsodama tęsė Kalantė. - Ir n u ­

sprendžiau, jog atranka Pasirinkimo etape menkai ką reiškia. Koks paga­l iau, Geraltai, skirtumas, kuris vaikas mirs ar išprotės* prifarširuotas nar­kotikų? Koks skirtumas, kieno smegenys trūks nuo lingavimo į šalis, kie­no akys plyš ar išsilies, taip ir nevirtusios katino akimis? Koks skirtumas, ar lemtas l ikimo, ar atsitiktinai paimtas vaikas nusigaluos nuosavo kraujo ir vėmalų klane? Atsakyk.

K a d nedrebėtų rankos, raganius sukryžiavo jas ant krūtinės. - O kam? - paklausė jis. - Negi lauki atsakymo? - Teisybė, nelaukiu, - karalienė vėl nusišypsojo. - Kaip visada, tu esi

teisus. Kas žino, gal ir nelaukdama atsakymo mielaširdingai norėjau skirti šiek tiek dėmesio tavo geranoriškai ir nuoširdžiai šnekai. Žodžiams, k u ­riuos galbūt norėtumei iš savęs išmesti, o drauge su jais - tai, kas slegia tavo sielą. Gaila, jei taip nėra. O - dabar p irmyn, turime duoti peno pasa­koriams. Eime, raganiau, išsirinksime vaiką.

- Kalantė, - žvelgdamas jai į akis, tarė Geraltas, - nesirūpink pasako­riais - net ir neturėdami peno sakmėms, jie ką nors sugalvos. O žinodami tikrus įvykius, vis tiek juos iškraipys. Tu teisingai pastebėjai - tai ne pasa­ka, bet gyvenimas. Šlykštus ir piktas. Todėl, po šimts perkūnų ir velnių, nugyvenkime tą gyvenimą kiek galėdami garbingiau ir geriau. Pasistenki­me kuo mažiau skaudinti kitus. Suprantama, pasakoje karalienė privalo maldauti raganių, o šis trepsėti ir reikalauti savo. Tikrovėje karalienė gali paprasčiausiai pasakyti: "Prašau, neatimk iš manęs vaiko". O raganius at­sakys: "Neimsiu , jei prašai". Ir nueis besileidžiančios saulės link. Toks gy­venimas. Tačiau pasakotojui už tokią sakmės pabaigą klausytojai neduotų nė grašio, nebent įspirtų į užpakalį. Nes neįdomu.

Kalantė nebesišypsojo. Jos akyse kažkas žybtelėjo - tai, ką raganius kažkada jau buvo regėjęs.

- Ką nori tuo pasakyti? - sušnypštė karalienė. - Nežaiskime slėpynių, Kalantė. Zinai , ką turiu omenyje. Kaip atjojau,

taip ir išjosiu. Privalau išsirinkti vaiką? O kam jis man? Galvoji, kad nega­l iu be jo apsieiti? K a d į Cintrą mane ginė įkyri mintis, kaip atimti iš tavęs anūką? Ne, Kalantė. Galbūt norėjau pažiūrėti į tą vaiką, pažvelgti į akis lemčiai... Pats nežinau... Bet nesibaimink. Aš neatimsiu iš tavęs vaiko -pakaks paprašyti...-

Kalantė pašoko nuo sūpuoklių, o jos akyse suliepsnojo žalia ugnis. - Prašyti? - įsiutusi sušnypštė ji. - Tavęs? Bijoti? Aš turėčiau tavęs bijo­

ti, prakeiktas burtininke? Drįsti man brukti savo niekingą gailestį? Įžeidi­nėti savo užuojauta? Kalt int i bai lumu ir abejoti manaisiais sprendimais? Elgiausi draugiškai, o tu suįžūlėjai! Saugokis!

Raganius nusprendė, jog bus protingiau ne traukyti pečiais, bet pr i ­klaupus nulenkti galvą. Ir neapsiriko.

- Stai, - sušnypštė virš jo Kalantė. Jos rankos buvo nuleistos, o žiedai ant sugniaužtų pirštų atrodė it spygliai . - Pagaliau. Šitokia poza - tinka­miausia. Tik klūpodamas turi atsakinėti į karalienės klausimus. Tačiau jei tai bus ne klausimas, bet įsakymas - dar žemiau nulenksi galvą ir nedels­damas jį įvykdysi. Ar supratai?

- Taip, karaliene. - P u i k u . Stokis. Raganius atsistojo. Pažvelgusi į jį, Kalantė prikando lūpą. - Ar labai tave įžeidžiau savo ūmiu protrūkiu? Kalbu apie formą, o ne

apie turinį. - Nelabai. - Gerai. Pasistengsiu susitvardyti. Taigi, kaip jau sakiau, ten, griovyje,

žaidžia dešimt vaikų. Išsirinksi tą, kuris atrodys tinkamiausias. Pasiimsi ir, vardan visų dievų, padarysi jį raganiumi, nes taip yra lemta. O jei ne­lemta, tai žinok, kad šito noriu aš.

Pažvelgęs jai į akis, raganius žemai nusilenkė. - Valdove, - tarė jis, - prieš šešerius metus aš tau įrodžiau, jog yra

stipresnių dalykų už karalienės valią. Vardan dievų, jeigu jie yra, įrodysiu tau dar kartą. Nepriversi manęs rinktis, jei aš nenoriu. Atsiprašau už for­mą, bet ne už turinį.

- Po p i l imi yra gilūs požemiai. Perspėju - dar mirksnis, nors vienas žo­dis - ir supūsi ten.

- Nė vienas griovyje žaidžiantis vaikas negali būti raganius, - iš lėto ta­rė Geraltas. - Ir tarp jų nėra Pavetos sūnaus.

Kalantė prisimerkė. Raganius nė nekrustelėjo. - Eime, - pasisukdama ant kulno, pagaliau pasakė ji . Geraltas nusekė paskui: žydinčių krūmų tarpueiliu, pro gėlynus ir gy­

vatvores. Karalienė įžengė į ažūrinę altaną. Ten aplink malachito stalą sto­vėjo keturi dideli iš vytelių nupinti krėslai. Ant gyslelėmis išvagoto, ketu­rių grifų prilaikomo stalviršio puikavosi ąsotis bei d v i sidabro taurės.

- Sėskis. Ir įpilk.

Karalienė į jo sveikatą išgėrė greitai, solidžiai, vyriškai. Geraltas, net neprisėdęs, atsakė tuo pačiu.

- Sėskis, - pakartojo Kalantė. - Pasikalbėti noriu. - Klausau. - Kaip sužinojai, kad tarp vaikų, žaidžiančių griovyje, nėra Pavetos sū­

naus? - Nežinojau, - Geraltas nusprendė būti atviras. - Dūriau kaip pirštu į

akį. - Taip. Turėjau suprasti. O tai, jog nė vienas netinka į raganius? Ar

tiesa? Ir kaip tą nustatei? Pasitelkei magiją? - Kalantė, - tyliai tarė Geraltas, - man nereikėjo nei spręsti, nei tikrinti .

Tai, ką sakiau anksčiau, buvo tikra tiesa. Tinka kiekvienas vaikas. Viską sprendžia atranka. Vėliau.

- Vardan jūros dievų, kaip sako amžinai išvykęs mano vyras! - nusi­juokė j i . - Vadinasi , visa tai - netiesa? Visas šitas Staigmenos Įstatymas? Tie pasakojimai apie vaikus, kurių kažkas nelaukė, apie tuos, kurie pir­mieji pasitiko? Aš įtariau! Tai - žaidimas! Žaidimas su atsitiktinumu, pokš­tavimas su l i k i m u ! Tačiau velniškai pavojingas žaidimas, Geraltai.

- Žinau. - Juk žaidžiama su kažkieno skriauda. Atsakyk, kodėl tėvai ar globė­

jai yra verčiami taip nesuprantamai ir sunkiai prisiekti? Kodėl atimami vaikai? Juk aplinkui apstu tokių, kurių nereikia atiminėti. Benamiai ir naš­laičiai būriais šlaistosi keliuose. Vaiką gali pigiai nusipirkti kiekviename kaime, tarpumetyje bet kuris baudžiauninkas mielai parduos savo atžalą, nes jam nė motais - kaipmat pasidarys kitą. Tad - kodėl? Kodėl Dunį, Pa-vetą ir mane vertei prisiekti? Kodėl pasirodai čia praėjus lygiai šešeriems metams po vaiko gimimo? Ir kodėl, po paraliais, jo nebenori? Kodėl sa­kai, kad jis tau nereikalingas?

Raganius tylėjo. Kalantė palingavo galvą. - Nesakai, - atsiremdama į krėslo atkaltę, patvirtino ji . - Pasvarstyki­

me, kas tave verčia tylėti. Logika yra žinių motina. O ką ji mums pataria? Ir kas gi čia toks? Raganius, keistame ir abejotiname Staigmenos Įstatyme ieškantis paslėpto l ikimo. Raganius randa minėtąjį likimą. Ir netikėtai jo atsisako. Jam, kaip pats tvirtina, nebereikia Netikėto Kūdikio. Raganiaus veidas it akmuo, o lediniame balse skamba metalas. Jis mano, jog karalie­nę - šiaip ar taip, ji yra moteris - pavyks apmulkint i . Apgaut i , dedantis tvirtu vyru . Ne, Geraltai, aš tavęs nepasigailėsiu. Žinau, kodėl atsisakai vaiko. Kadangi nesi įsitikinęs. O kai tu neįsitikinęs... i m i baimintis. Taip, Geraltai. Tave valdo baimė. Tu bijai. Paneik, jei gali.

Raganius lėtai pastatė taurę ant stalo. Iš lėto, kad į malachitą skamb­telėjęs sidabras neišduotų, jog virpa ranka, o jis negali suvaldyti drebulio.

- Negali paneigti? - Ne. Staiga palinkusi virš stalo, Kalantė sugriebė jo ranką. Stipriai.

- Ėmiau tave gerbti, - pasakė ji . Ir nusišypsojo. Šypsena buvo gera. Prieš savo valią, turbūt prieš savo valią, nusišypsojo ir Geraltas.

- Kalantė, kaip atspėjai? - Neatspėjau, - ji tebelaikė raganiaus ranką. - Dūriau kaip pirštu į akį. A b u vienu metu nusikvatojo. Po to tylomis sėdėjo šilumoje ir bičių

dūzgesyje, apsupti žalumos ir laukinio česnako aromato. - Geraltai. . . - Klausau, Kalantė. - Ar t ik i l ikimu? - Nežinau, ar kuo nors t ik iu . O l ik imas . . . bijau, kad vien jo maža.

Reikia kažko daugiau. - Privalau šio to paklausti: kaipgi tu? Juk ir pats, rodos, buvai Netikė­

tas. Pelėkis tvirt ina. . . - Ne, Kalantė. Pelėkis visai ką kita turėjo omenyje. Pelėkis... Manau,

jis žino. Tačiau, kai jam pravartu, naudojasi šiuo parankiu mitu. Netiesa, jog esu tas, kurį rado namuose, nors ir nelaukė. Netiesa, kad tik todėl esu raganius. Aš, Kalantė, tebuvau paprasčiausias pamestinukas. Nemielas vienos moters, kurios nepamenu, pavainikis. Bet aš žinau, kas ji .

Karalienė skvarbiai pažvelgė į jį, tačiau raganius tylėjo. - Ar vis i pasakojimai apie Staigmenos Įstatymą yra legendos? - V i s i . Atsitiktinumą sunku pavadinti l i k i m u . - Tačiau jūs, raganiai, tebeieškote? - Tebeieškome. Tik šitai beprasmiška. Viskas beprasmiška. - Ar tikite, kad Lemties Vaikas ištvers Bandymus? - Tikime, jog tokiam va ikui Bandymų nereikės. - Geraltai, dar vienas klausimas. Asmeniškas. Ar galima? Jis linktelėjo galvą. - Kaip žinai, norint perduoti paveldimus bruožus, nėra geresnio būdo

už natūralųjį. Tu ištvėrei Bandymus ir l ikai gyvas. Taigi jei tau reikia vai ­ko, turinčio ypatingas savybes ir atsparumą... Kodėl nesusiradus moters, k u r i . . . Aš netaktiška, tiesa? Bet, atrodo, atspėjau?

- Tavo išvados, Kalantė, - liūdnai nusišypsojo raganius, - kaip visada neklaidingos. Suprantama, atspėjai. Tai, apie ką kalbi, man nepasiekiama.

- Atleisk, - tarė j i , o šypsena kaipmat pranyko. - Ką gi, tai žmogiška. - Tai nėra žmogiška. - A k . . . Vadinasi , nė vienas raganius... - Nė vienas. Žolių Bandymas yra siaubingas, Kalantė. O tai, kas ber­

niukams būna Permainų metu, yra dar blogiau. Ir nebepakeičiama. - Tik nesigraudink, - burbtelėjo karalienė. - Tau nedera. Nesvarbu, ką

tau darė. Aš matau rezultatą. Mano manymu - patenkinamą. Jeigu žino­čiau, jog Pavetos vaikas kada nors bus toks kaip tu - nė akimirkos nedve­jočiau.

- Per daug pavojinga, - skubiai ištarė Geraltas. - Kaip ir sakei - gyvi lie­ka daugių daugiausiai keturi iš dešimties.

- Velniai griebtų, ar vien Žolių Bandymas pavojingas? Ar tik būsimi

raganiai rizikuoja? Visas gyvenimas, Geraltai, yra rizika - čia taip pat vyks­ta atranka. Atrenka atsitiktinumas, liga, karas. Priešintis l ik imui taip pat rizikinga, kaip ir pasiduoti jam. Geraltai. . . Atiduočiau tą vaiką tau. Tik . . . Aš irgi bijau.

- Vaiko nebūčiau ėmęs. Negalėčiau užsiversti ant pečių tokios atsako­mybės. Nesutikčiau, jog dėl to nerimautum. Nenorėčiau, jog tas vaikas kada nors apie tave galvotų... kaip . . . Kaip aš.. .

- Geraltai, ar nekenti tos moters? - Savo motinos? Ne, Kalantė. Manau, jog ji privalėjo r inktis . . . O gal

pasir inkimo nebuvo? Ne, rinktis ji galėjo - juk žinai, tereikėjo tinkamo užkeikimo arba el iksyro. . . Pasirinkimas. Vertas pagarbos pasirinkimas, nes jis - šventa ir nesunaikinama kiekvienos moters teisė. Jausmai čia nie­ko nereiškia. Ji turėjo teisę apsispręsti. Ir nusprendė. Manau, jog mudvie­jų susitikimas ir ta išraiška, kur i tuo metu atsirastų jos veide.. . Tai suteik­tų man savotišką - iškreiptą malonumą, jei supranti, ką noriu pasakyti.

- Puikiai suprantu, - nusišypsojo karalienė. - Tik maža tikimybė, kad pajusi tokį malonumą. Nesugebu atspėti tavo amžiaus, raganiau, tačiau galiu lažintis, jog esi daug vyresnis, nei atrodai. Taigi ir toji moteris...

- Ta moteris, - šaltai nutraukė jis, - šiuo metu tikrai atrodo daug jau­nesnė už mane.

- Burtininkė? - Taip. - Įdomu. Galvojau, kad burtininkės negali . . . - Ji turbūt galvojo taip pat. - Turbūt. Tavo tiesa, neverta svarstyti moters teisės apsispręsti, nes ji

viešai neaptarinėjama. Grįžkime prie mūsų problemos. Ne ims i vaiko? Tvirtai nutarei?

- Tvirtai. - O jeigu... Jeigu likimas - ne vien mitas? Jeigu jis tikrai yra, ar nebijai,

kad gali atkeršyti? - Jeigu kerštaus, tai - man, - ramiai atsakė Geraltas. - Nes aš jam prie-

šinuosi. Tu savo pažadą ištesėjai. O jei l ikimas yra ne legenda, aš privalė­jau išsirinkti reikiamą vaiką iš tų, kuriuos man rodei. Vis dėlto, ar yra tarp tų berniūkščių Pavetos vaikas?

- Yra, - lėtai linktelėjo galvą Kalantė. - N o r i jį pamatyti? N o r i pažvelgti į akis l ikimui?

- Ne . Nenor iu . Išsižadu, atsisakau. Atsisakau to berniuko. Nenor iu žiūrėti į akis l i k i m u i , nes netikiu juo. Kadangi žinau, jog vien l ikimo ma­ža, norint sujungti du žmones. Reikia kažko daugiau. Juokiuosi iš tokios lemties ir nesirengiu eiti paskui it vedamas už rankos neregys - naivus ir be nuovokos. Kalantė iš Cintros, aš tvirtai nusprendžiau.

Kalantė atsistojo. Nusišypsojo. Geraltas nenutuokė, ką slepia toji šyp­sena.

- Geraltai iš Rivijos, tegul taip ir bus. O gal tau išties buvo lemta išsiža-

dėti ir atsisakyti? Manau, kad taip. Tačiau žinok: jei būtumei išsirinkęs -teisingai išsirinkęs - suprastumei, jog likimas, iš kurio tu šaipaisi, žiauriai pasišaipė iš tavęs.

Raganius pažvelgė į jos žalias it nuodai akis. Karalienė nusišypsojo. Jis nesugebėjo atspėti šypsenos reikšmės.

Salia altanos augo rožių keras. Nulaužęs stiebą, Geraltas nuskynė žie­dą, priklaupęs nulenkė galvą ir, laikydamas gėlę abiem rankom, ištiesė karalienei.

- Gaila, baltaplauki, kad nesusipažinome anksčiau, - imdama rožę, su­murmėjo Kalantė. - Stokis.

Jis atsistojo. - Jeigu imsi galvoti kitaip, - keldama rožę prie veido, tarė karalienė, -

jeigu nuspręsi... Grįžk į Cintrą. Aš lauksiu. Ir tavasis likimas lauks. Gal ir ne visą amžinybę, bet dar šiek tiek - tikrai.

- L i k sveika, Kalantė. - L i k sveikas, raganiau. Pasisaugok. M a n rodos.. . Ką tik pasirodė...

Keista nuojauta... jog matau tave paskutinį kartą. - L i k sveika, valdove.

V

Geraltas pabudo ir nustebo, supratęs, jog dingo erzinantis skausmas šlaunyje. Regis, taip pat atslūgo ir tvinkčiojantis, odą tempiantis ištinimas. Norėjosi paliesti ir įsitikinti, tačiau raganius negalėjo pajudėti. Iki suvokė, kad tai tik odos jį slegia savo svoriu, bjaurus ledinis išgąstis sukaustė p i l ­vą, it paukštvanagio pentinais badydamas žarnas. Geraltas r i tmingai gniaužė ir tiesė pirštus, mintyse kartodamas: " N e , ne, aš nesu. . . "

Paralyžiuotas. - Pabudai. Ne klausimas - teiginys. Tylus, bet aiškus ir švelnus balsas. Moteris.

Tikriausiai jauna. Geraltas pasuko galvą ir, pamėginęs atsikelti, sudejavo. - Nejudėk. Bent jau ne taip staigiai. Skauda? - N n n n . . . - lūpas lipdžiusios apnašos plyšo. - Nne. Žaizda ne... Pe­

čiai... - Pragulos, - bejausmis, šaltas nuosprendis, nederantis prie tokio

minkšto alto. - Aš jas sutvarkysiu. Imk, išgerk. Lėtai, mažais gurkšneliais. Skystis kvepėjo kadagiais. Ir buvo tokio pat skonio. "Senas būdas, -

pagalvojo Geraltas. - Kadagys arba mėta". Šie abu priedai nieko nereiškė, tik slėpė tikrąją sudėtį. Tačiau jis vis tiek pajuto kukurdvelkį, o gal gyva-tuogę. Taip, greičiausiai, gyvatuogė. Ji naikina uodus ir valo gangrenos arba infekcijos užkrėstą kraują.

- Gerk. Iki dugno. Lėčiau, nes paspringsi. Medalionas ant Geralto kaklo ėmė pamažu virpėti. Vadinasi , ir gėri­

mas buvo užburtas. Raganius vargais negalais išplėtė vyzdžius. K a i mote­ris pakėlė galvą, Geraltas jau įstengė išsamiai ją apžiūrėti: buvo smulki .

Dėvėjo vyriškus rūbus. Tamsoje jos mažas veidas atrodė išblyškęs. - K u r mes? - Dervininkų laukymėje. Ore iš tiesų tvyrojo sakų kvapas. Geraltas girdėjo balsus, ataidinčius

nuo laužo. Tuo metu kažkas įmetė žagarų - ugnis traškėdama šoktelėjo aukštyn. Pasinaudojęs tuo, jis dar kartą pažvelgė į moterį. Jos plaukus juo­sė žalčio odos raištis. Plaukai . . .

Troškus skausmas gerklėje ir krūtinėje. Staiga susigniaužę kumščiai. Moters plaukai buvo rudi , rusvi lyg ugnis - nutvieksti laužo liepsnos

jie atrodė raudoni it cinoberis. - Tau skauda? - bandė spėti j i , bet apsiriko. - Tuoj. . . Minutėlę... Staiga raganius pajuto nuo jos rankos sklindančią šilumą, k u r i užplū­

do, apgaubė pečius ir nuslinko žemyn, i k i sėdmenų. - Apvers ime tave, - pasakė moteris. - Pats nebandyk. Esi labai s i l ­

pnas. Ei , gal kuris galėtumėt pagelbėti? N u o laužo pusės - žingsniai, šešėliai, siluetai. Kažkas pasilenkė. Jurga. - Pone, kaip jaučiatės? Ar jau geriau? - Padėkite man apversti jį ant pilvo, - pasakė moteris. - Atsargiai, iš lė­

to. Štai taip. . . Gerai. Ačiū jums. Geraltui jau nebereikėjo žiūrėti į ją. Gulėdamas ant pilvo, jis galėjo ne­

sibaiminti, jog pažvelgs jai į akis. Raganius nurimo, rankos nebedrebėjo. Ji galėjo pajusti. Geraltas girdėjo, kaip žvanga jos krepšio sagtys, kaip skimbčioja buteliukai ir porcelianiniai indeliai . Jis girdėjo jos alsavimą, jautė jos šlaunies šilumą. Moteris klūpojo greta.

- Ar su mano žaizda, - nebegalėdamas ilgiau tylėti, prabilo Geraltas, -turėjai vargo?

- Žinoma, šiek tiek, - balsas it ledas. - Taip jau būna nuo įkandimų. Pati bjauriausia žaizdų rūšis. Tačiau tau, raganiau, ko gero, ne pirmiena.

"Ji žino. Naršo mano mintis. Skaito? Greičiausiai - ne. Ir žinau, kodėl. Bijo."

- Taip, ko gero, ne pirmiena, - tarškindama stiklo indus, pakartojo j i . - Mačiau kelis tavo randus.. . Tačiau susidorojau. Mat esu burtininkė. Ir gydytoja. Tokia specializacija.

"T iks l ia i " , - pagalvojo Geraltas. Bet nepratarė nė žodžio. - O kalbant apie žaizdą, - ramiai tęsė moteris, - privalai žinoti, jog tave

išgelbėjo pulsas - keturis kartus lėtesnis nei paprasto žmogaus. Antraip nebūtum likęs gyvas - sakau tikrą teisybę. Mačiau raištį ant tavo kojos. Tai turėjo atstoti tvarstį, tačiau tebuvo nevykęs pakaitalas.

Jis tylėjo. - Vėliau, - i k i kaklo užplėšdama jo marškinius, tęsė moteris, - įsimetė

infekcija, paprastai atsirandanti nuo kastinių žaizdų. Užkratas buvo su­stabdytas. Reikia manyti, raganių eliksyras? Labai padėjo. Tik vieno ne­suprantu - kodėl tuo pat metu gėrei haliucinogenus? Ganėtinai prisiklau­siau tavo kliedesių, Geraltai iš Rivijos.

"Skaito, - pagalvojo jis, - vis dėlto skaito. O gal Jurga pasakė, kuo aš vardu? Gal sapnuodamas pats išplepėjau, veikiamas "Juodojo kiro"? Bie-sas žino... O tai, jog žino mano vardą, nieko nereiškia.

Nieko. Ji nežino, kas aš. Net nesuvokia, kas esu." Raganius pajuto, kaip burtininkė švelniai trina jo pečius šaltu, stipriai

kamparu kvepiančiu, skausmą malšinančiu tepalu. Jos delnai buvo maži ir labai švelnūs.

- Atleisk, kad gydau klasikiniu būdu, - pasakė moteris. - Praguląs ga­lėjau panaikinti, pasitelkusi magiją, bet jau šiek tiek pavargau, gydydama tavąją žaizdą, tad jaučiuosi ne itin gerai. Koją aprišau ir, kuo galėjau, užlip-džiau - dabar tau niekas nebegresia. Bet vis dėlto dar porą dienų nesikelk. Net ir magiškai sujungtos kraujagyslės kartais trūkinėja - išsilietų bjaurios kraujosrūvos. Suprantama, randas liks. Dar vienas tavo kolekcijoje.

- Dėkui... - Geraltas priglaudė skruostą prie odų - norėjo iškreipti bal­są, paslėpti nenatūralų jo skambesį. - Ar galiu sužinoti... K a m turiu būti dėkingas?

"Nesakys, - pagalvojo jis. - Arba sumeluos". - Mano vardas - Visena. "Žinau", - pagalvojo raganius. - Džiaugiuosi, - vis dar prispaudęs prie odų skruostą, lėtai pasakė jis.

- Džiaugiuosi, Visena, kad mūsų keliai susikirto. - Ką gi, būna visko, - traukdama marškinius atgal ant pečių bei dangs­

tydama jį kailiais, abejingai tarė burtininkė. - Iš pasienio muitininkų ga­vau žinią, jog esu reikalinga. O jei manęs kam prireikia - vykstu. Taip keistai esu pratusi. Klausyk, paliksiu tepalą p i rk l iu i - paprašyk, kad įtrin­tų rytais ir vakarop.-Jis tvirtina, esą išgelbėjai jam gyvybę - dabar galės at­sidėkoti.

- O aš? K u o galėčiau atsidėkoti tau, Visena? - Neaušinkime veltui burnos. Iš raganių užmokesčio neimu. Jei nori,

gali tai vadinti solidarumu. Profesiniu solidarumu. Ir simpatija. Kadangi simpatizuoju, duosiu tau draugišką patarimą arba, jei nori, gydytojo reko­mendaciją: nustok vartoti haliucinogenus, Geraltai. Haliucinacijos negy­do. Nieko.

- Ačiū tau, Visena. Už pagalbą ir už patarimą. Ačiū tau.. . už viską. Ištraukęs iš po odų ranką, Geraltas paglostė jos kelius. Visena suvirpė­

jo, o paskui, suėmusi jo delną savuoju, švelniai spustelėjo. Atsargiai ištrau­kęs pirštus, raganius perbraukė jais per Visenos ranką.

Aišku. L y g i jaunos merginos oda. Burtininkė dar smarkiau krūptelė­jo, tačiau rankos neatitraukė. Jo pirštai grįžo prie jos delno ir suėmę su­spaudė.

Medalionas ant Geralto kaklo suvirpo ir krustelėjo. - Ačiū tau, Visena, - stengdamasis suvaldyti drebantį balsą, pakartojo

raganius. - Džiaugiuosi, kad mūsų keliai susikirto. - Atsit iktinumas. . . - pratarė burtininkė, tik šįkart jos balsas nebebuvo

abejingas.

- O gal likimas? - paklausė jis ir nustebo pajutęs, jog staiga išnyko jau­dulys bei nerimas. - Visena, ar t iki l ikimu?

- Taip, - kaipmat atsakė ji . - T ik iu . - Ar t iki , - tęsė Geraltas, - jog l ikimo susieti žmonės visada susitinka? - Šituo - taip pat... Ką darai? Nesivartyk.. . - N o r i u pažiūrėti į tavo veidą... Visena. N o r i u pažvelgti tau į akis. O

tu . . . Tu privalai pažvelgti į manąsias. Moteris krustelėjo, lyg norėdama pakilti . Tačiau liko klūpėti. Iš skaus­

mo perkreipęs lūpas, Geraltas persivertė ant nugaros. Buvo šiek tiek švie­siau - kažkas vėl įmetė į liepsną malkų.

Visena nebekrutėjo. Tik pasuko galvą į šoną, bet taip dar aiškiau buvo matyti jos virpančios lūpos. Burtininkė stipriai suspaudė Geralto delną.

Jis žiūrėjo į ją. Nebuvo jokio panašumo. Jos profilis - visai kitoks. Maža nosis. Siau­

ras smakras. Visena tylėjo. Paskui netikėtai pasilenkė ir pažvelgė jam tie­siai į akis. Iš arti. Tylomis.

- Kaip tau jos patinka? - ramiai paklausė raganius. - Mano pakoreguo­tos akys? Tokios. . . neįprastos? Visena, ar žinai, ką daro raganių akims, idant jos pasikeistų? Ar žinai, kad ne visada tas pavyksta?

- Nustok, - švelniai pasakė ji . - Nustok, Geraltai. - Geraltas... - raganius staiga pajuto, kaip kažkas nutrūko jo viduje. -

Šiuo vardu mane pavadino Vesemiras. Geraltas iš Rivijos! Aš net išmokau pamėgdžioti Rivijos gyventojų akcentą. Ko gero, kupinas troškimo turėti gimtinę. Kad ir įsivaizduojamą. Vesemiras... davė vardą. Jis man pasakė ir tavąjį. Nenorom.

- Tyliau, Geraltai, tyliau. - Šiandien sakai, kad t iki l ik imu. O tada... Ar tuomet tikėjai? O taip,

privalėjai tikėti. Turėjai tikėti, jog likimas mums lems susieiti. Tačiau verta pridurt i , jog pati nelabai skubėjai.

Visena tylėjo. - Visada norėjau... Galvodavau, ką pasakysiu tau, kai susitiksim.

Mąsčiau, ko paklausiu. Maniau, jog tai suteiks man iškreiptą pasitenkini­mą...

Tai, kas sublizgo ant Visenos skruosto, buvo ašara. Be jokios abejonės. Geraltas pajuto, kaip skausmingai spaudžia gerklę. Pajuto nuovargį. M i e ­guistumą. Silpnumą.

- Dienos šviesoje... - sudejavo jis. - Rytoj, Visena, šviečiant saulei, pa­žvelgsiu tau į akis.. . Ir paklausiu. O gal ir nepaklausiu, nes jau per vėlu. Likimas? O taip, Jen buvo teisi. Negana būti vienas kitam l ikimo skirtam. Reikia kažko daugiau. . . Bet rytoj pažvelgsiu tau į akis. . . Šviečiant sau­le i . . .

- Ne, - tyliai ir švelniai it aksomas, pasakė ji . O balsas raižė, plėšė atsi­minimų klodus. . . Atsiminimų, kurių nebuvo. Kurių niekada nebuvo. O vis dėlto buvo.

- Taip! - paprieštaravo jis. - Taip. Aš to nor iu . . . - Ne. Dabar užmigsi. O pabudęs nebenorėsi. Kodėl turime žiūrėti vie­

nas į kitą šviečiant saulei? Ką tas pakeis? Nieko nebegalima grąžinti nei pakeisti. Kokia prasmė, Geraltai, manęs ko nors klausti? Ar tai, jog aš ne­sugebėsiu atsakyti, t ikrai suteiks tau iškreiptą pasitenkinimą? Ar verta skaudinti vienam kitą? Ne, nesimatysime saulės šviesoje. Miegok, Geral­tai. O vardą, tiesą sakant, tau išrinko ne Vesemiras. Norėčiau, kad žinotu­mei, nors šitai taip pat nieko negrąžins ir nepakeis. Būk sveikas ir pasisau­gok. Ir neieškok manęs...

- Visena. . . - Ne, Geraltai, dabar užmigsi. O aš.. . tebuvau tavo sapnas. L i k svei­

kas. - Ne! Visena! - Miegok, - švelniame lyg aksomas balse girdėjosi tylus, slopinantis

valią, plėšantis ją it audeklą, įsakymas. Ir šiluma, staiga atsklidusi iš jos delno.

- Miegok. Jis užmigo.

VI

- Jurga, ar mes jau Užupyje? - N u o vakar dienos, pone Geraltai. Greit bus Jarugos upė, o toliau -

jau mano kraštai. Žiū, net arkliai galvas kratydami žvaliau žengia. Jaučia, kad namai arti.

- N a m a i . . . Mieste gyveni? - Priemiestyje. - Įdomu, - apsidairė raganius. - Beveik nematyti karo pėdsakų. Sakė,

kad šis kraštas smarkiai nuniokotas. - Kaipgi , - tarė Jurga. - Ko jau ko, o griuvėsių nestokojome. Atidžiai

įsižiūrėkite - beveik kiekviena troba, kiekviena tvora naujai baltuoja. Stai, žvelkite, už upės - ten dar blogiau buvo, ten i k i pamatų viskas supleškė­jo... Bet vėlgi, karas karu, o gyventi tai reikia. Didžiausią maišatį ištvėrė­me, kai per mūsų žemes Juodieji slinko. Taigi tuomet atrodė, jog jie čia viską dykuma pavers. Daugelis anuomet pabėgusių niekad negrįžo. Bet vietoje jų ki t i įsikūrė. Reikia gyventi.

- Teisybė, - burbtelėjo Geraltas. - Gyventi reikia. Nesvarbu, kas buvo. Reikia gyventi.

- Tiesą sakot. Šekit, maukitės. Susiuvau jūsų kelnes, užlopiau. Bus kaip naujos. Taip kaip ir ši žemė, pone Geraltai. Karo suplėšyta, lyg gele­žinėm akėčiom išakėta, suardyta, nukraujavusi. Bet dabar bus kaip nauja. Ir dar derlingesnė. Ir tie, kurie šioje žemelėje supuvo, padarys gerą darbą - patręš dirvą. Kole i kas sunku arti - visur laukuose kaulai , gelžgaliai, bet

žemė ir su gelžgaliais susitvarkys. - O nebijote, kad nilfgardiečiai... kad Juodieji grįš? Kartą jau atrado

kelią per kalnus... - Taigi ima baimė. Ir kas iš to? Susėdus raudoti ir drebėti? Reikia gy­

venti. O kas bus - tebūnie. Kas jau lemta, nuo to nepaspruksi. - T i k i l ik imu? - O kaip galiu netikėti? Po to, kai mudu susitikome užburtoje vietoje

ant tilto, po to, kai mane išgelbėjote nuo mirties? A k , pone raganiau, ma­tysit, mano Auksuolė jums po kojomis puls...

- Raminkis. Tiesą sakant, aš tau daugiau skolingas. Ten, ant tilto... Jur­ga, tai mano darbas, mano amatas. Juk aš už pinigus gelbsčiu žmones. Ne iš geros širdies. Prisipažink, Jurga, girdėjai, ką žmonės apie raganius šne­ka? Kad nežinia, kas blogiau - jie ar tos pabaisos, kurias anie žudo...

- Netiesa, pone. Net nežinau, kodėl taip kalbate. Ką jūs manot - aš akių neturiu? Taigi jūs iš to paties molio drėbtas, kaip ir anoji daktariu­ke...

- Visena... - Nepasisakė, kuo vardu. Taigi šuoliais paskui mus lėkė, nes žinojo,

kad jos reikia. Vakarop pasivijo ir, tik iš balno iššokusį kaipmat prie jūsų puolė. O i , pone, prisikamavo moterėlė su jūsų koja - nuo burtų net oras traškėjo, o mes išsigandę nuskuodėm miškan. Jai, po visko, iš nosies ėmė bėgti kraujas. Matyt, ne taip paprasta yra burti . Taigi rūpestingai jus slau­gė, tiesiog lyg. . .

- L y g motina? - sukando dantis Geraltas. - Taigi. Tiesą pasakėt. O kai užmigote... - N a , Jurga? - Vos besilaikė ant kojų, buvo išbalusi it drobulė. Betgi atėjusi klausi­

nėjo, gal kur iam mūsiškiui reikia pagelbėti. Degutininkui kelmo nu­spaustą ranką išgydė. Nė grašio nepaėmė ir dar vaistų paliko. Ne, pone Geraltai, aš žinau, pasaulyje vienaip šneka apie raganius, o kitaip apie bur­tininkus kalba. Tik ne pas mus. Mes, iš Viršutiniojo Sodeno ir Užupio žmonės, geriau žinome. Per daug mums burtininkai padėjo, kad nežino­tume, kokie jie yra. Mes atmename juos ne plepėdami ar apkalbinėdami, bet akmenyje įamžinę. Vos tik jaunuolynas baigsis, patys regėsit. Dar tik metai tepraėjo, kai čia įvyko visame pasaulyje garsus mūšis. Turėjote gir­dėti.

- Manęs čia nebuvo, - sumurmėjo raganius. - Visus metus. Šiaurėje buvau. Tačiau girdėjau... Antrasis Sodeno mūšis...

- Tiesą sakot. Netrukus kalvą ir akmenį pamatysite. Anksčiau mes šią kalvą paprastai vadinome - Peslių Kalnu, bet nūnai vis i sako "Burtininkų Kalnas" arba "Keturiolikos Kalnas". Nes ant tos kalvos jų buvo dvidešimt ir dar du. Dvidešimt ir du burt ininkai ten kovėsi, o keturiolika krito. Siaubinga kova buvo, pone Geraltai. Žemė piestu stojosi, iš dangaus ug­nis lyg lietus pylėsi, žaibai trankėsi... Lavonų kaip lapų prikrito. Tačiau

burtininkai nugalėjo Juoduosius ir sunaikino juos vedusią Jėgą. O ketu­riolika toje kovoje krito. Keturiolika paaukojo gyvybę... Pone, kas jums?

- Nieko, pasakok Jurga. - O i , baisus mūšis buvo. Ir jei ne tie ant kalno susirinkę burtininkai,

kas žino, ar šiandien bešnekėtume grįždami namolio, nes ir namų nebe­būtų, ir manęs, o gal ir jūsų... Taip, tik burtininkų dėka. Keturiol ika jų žuvo, gindami mus - Sodeno ir Užupio žmones. N a , žinoma, ki t i ten irgi kovėsi - kariai, bajorai bei valstiečiai - kas galėjo, griebė šakes ar kirvį, ar­ba nors mietą... V i s i narsiai kovėsi, ne vienas galvelę padėjo. Tačiau bur­tininkai.. . Nieko nuostabaus, jei žūsta karys - toks jo amatas, o gyvenimė­lis ir taip neilgas. Tačiau burtininkai, žinia, gali gyventi, kiek užsigeidę. Bet nedvejojo.

- Nedvejojo, - trindamas kaktą, pakartojo raganius. - Nedvejojo. O aš buvau šiaurėje...

- Pone, kas jums? - Nieko. - Taigi... Tai mes, visi aplinkiniai, dabar ten, į tą kalvą, vis nešame gė­

les, o gegužyje, per Beleteyną, visada dega ugnis. Ir degs per amžių am­žius. Ir amžinai jie - tie keturiolika - liks gyvi žmonių atmintyje. O išlikti žmonių atmintyje... Tai... kažkas daugiau! Daugiau, pone Geraltai!

- Tu teisus, Jurga. - Cia kiekvienas vaikas žino tuos vardus, iškaltus akmenyje, stovinčia­

me kalno viršūnėje. Netikite? Klausykite: Akselis, vadintas Vergu, Trise Merigold, Atlanas Kerkas, Vanielė iš Brugo, Dagobertas iš Volės...

- Jurga, gana. - Pone, kas jums? Išblyškote lyg mirtis! - Nieko.

V I I

Labai lėtai ir atsargiai raganius kopė į kalną, jausdamas kaip dirba sausgyslės ir raumenys stebuklingai užgydytoje žaizdoje. Nors ji atrodė sugijusi, Geraltas tebesaugojo koją ir stengėsi nestoti ant jos visu svoriu. Buvo karšta, tvanku, nuo žolių aromato svaigo galva, tačiau svaigo malo­niai.

Obeliskas stovėjo ne pačiame plokščios kalno viršūnės centre, o gi lu­moje, tolėliau, už aštrių akmenų rato. Jeigu Geraltas būtų čia užkopęs prieš saulėlydį, krentantis ant rato paminklo šešėlis atsidurtų pačiame ap­skritimo viduryje ir parodytų, kur ion pusėn kovos metu buvo atgręžti burtininkų veidai. Geraltas pažvelgė ton pusėn, į bekraščius kalvotus lau­kus. Jei ten ir gulėjo kritusiųjų kaulai - o gulėt tikrai gulėjo - juos slėpė vešli žolė. Viršuje, plačiai išskleidęs sparnus, palengva suko ratus vanagas. Vienintelis judantis taškas nuo karščio apmirusiame peizaže.

Obelisko pamatas buvo platus - keturi ar penki žmonės turėtų susi­imti už rankų, jei norėtų jį apkabinti. Aišku viena - be magijos pagalbos

kolona nebūtų užkelta viršūnėn. Į akmenų ratą atgręžta plokščioji obelis­ko pusė buvo glotniai nutašyta. A n t jos buvo matyti iškaltos runos.

Keturiolikos žuvusiųjų vardai. Geraltas lėtai priėjo artyn. Jurga iš tikro nemelavo. Prie obelisko gulėjo

gėlės - paprastos laukų gėlės: aguonos, lubinai, dedešvos, neužmirštuolės. Keturiolika vardų. Neskubėdamas skaitė juos nuo viršaus, o prieš akis iškildavo veidai

tų, kuriuos Geraltas pažinojo. Linksmoji rudaplaukė Trise Merigold - iš visko kikenanti, atrodžiusi

lyg paauglė. Ji raganiui patiko. Jis jai irgi . Laudboras ir Murivel io - būdamas Vizime, Geraltas vos su juo nesu­

simušė, kai burtininkas, žaisdamas kauliukais, paslapčia naudojo teleki­nezę, o raganius jį sučiupo.

Lyta N e y d , vadinama Koralu . Ją taip pravardžiavo dėl jos lūpdažio spalvos. Kadaise Lyta taip apšmeižė Geraltą karaliui Belohunui, jog raga­niui savaitę teko tūnoti kalėjime. Paleistas Geraltas nuėjo pas ją - norėjo iš­siaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. Bet nežinia kaip atsidūrė jos lovoje, kur ir praleido kitą savaitę.

Senasis Gorazdas, norėjęs sumokėti Geraltui šimtą markių, kad šis leistų ištirti savo akis, ir žadėjęs duoti tūkstantį, jei galėtų raganių išskrosti - kaip tuomet pasakė: "Nebūtinai šiandien".

L iko trys vardai. Išgirdęs negarsų šlamesį už nugaros, Geraltas atsigręžė. Ji vilkėjo paprastą lino suknutę ir buvo basa. Ilgus, laisvai ant pečių ir

rankų krentančius šviesius plaukus puošė saulučių vainikas. - Sveika, - tarė raganius. Mergina pažvelgė į jį žydromis šaltomis akimis, bet neatsakė. Geraltas pastebėjo, jog ji neįdegusi. Dabar, vasaros pabaigoje, kai v i ­

sos kaimo merginos buvo apskrudusios ik i rudumo, tai atrodė keistai - jos veidas ir nuogos rankos buvo tik šiek tiek gelsvos.

- Atnešei gėlių? Nuleidusi blakstienas, ji nusišypsojo. Padvelkė šalčiu. Netarusi nė žo­

džio, praėjo pro jį ir, delnu palietusi akmenį, priklaupė prie obelisko. - Aš niekad nenešu gėlių, - pakeldama galvą pasakė ji . - Bet tos, ku­

rios čia guli, skirtos man. Geraltas žiūrėjo į merginą. Ji klūpojo taip, jog užstojo kolonos akme­

nyje iškaltą paskutinįjį vardą. Ir buvo išblyškusi - nenatūraliai blyški, ji švytėjo juodo akmens fone.

- Kas tu? - ramiai paklausė raganius. Ji nusišypsojo - padvelkė šalčiu. - Nežinai? "Žinau, - žvelgdamas į šaltą jos akių žydrynę, pagalvojo Geraltas. -

Taip, manausi žinąs".

Jis jautėsi ramus. Kitoks nemokėjo būti. Jau nebemokėjo. - M a n visada buvo smalsu, kaip tu, ponia, atrodai. - Neprivalai manęs taip vadinti, - tyliai atsakė ji. - Juk pažįstame vie­

nas kitą jau daugel metų. - Pažįstame, - pritarė Geraltas. - Žmonės sako, jog eini paskui mane. - Einu. Tačiau tu niekad nežiūrėdavai atgalios. Iki šios dienos. Šian­

dien atsigręžei pirmą kartą. Raganius tylėjo. Nebuvo ką sakyti. Jis jautėsi pavargęs. - Kaip. . . Kaip visa tai įvyks? - pagaliau paklausė jis abejingai. - Paimsiu tave už rankos, - žvelgdama tiesiai Geraltui į akis, pasakė ji .

- Paimsiu už rankos ir nusivešiu į pievą. Į šaltą ir drėgną rūką. - O toliau? Kas yra toliau, už rūko? - Nieko, - nusijuokė ji . - Toliau jau nieko nebėra. - Žengei paskui mane koja kojon, - pasakė Geraltas. - Bet pasivydavai

kitus - tuos, su kuriais prasilenkdavau kelyje. Kodėl? Norėjai, kad likčiau vienas? K a d galų gale imčiau bijoti? Pasakysiu tau tiesą: aš visą laiką tavęs bijojau. Visada. Neatsigręždavau, nes bijojau. Baiminausi, jog pamatysiu tave, einančią iš paskos. Bijojau... ik i šiol.

- Iki šiol? - Taip. Iki šios dienos. Dabar stovime vienas priešais kitą, o aš nejau­

čiu baimės. Tu viską atėmei iš manęs. Taip pat ir baimę. - Tai kodėl tavo akys, Geraltai iš Rivijos, sklidinos išgąsčio? Tu išbalęs,

o rankos dreba. Kodėl? Nejaugi tave taip gąsdina tas paskutinysis, ketu­rioliktasis obeliske iškaltas vardas? Jei nori, pasakysiu jį.

- Nereikia. Aš žinau. Ratas užsidaro, žaltys suleidžia dantis į savo uo­degą. Taip turi būti. Tu ir tasai vardas. Ir gėlės. Tau ir jai. Keturioliktasis akmenyje iškaltas vardas - tas, kurį tardavau vidury nakties ir šviečiant saulei. Šaltyje, karštyje ir lietui lyjant. Ne, nebijau jį dabar ištarti.

- Tad ištark. - Jenefer... Jenefer iš Vengerbergo. - O gėlės skirtos man. - Baikime, - pasakė raganius įtemptu balsu. - Imk... Paimk mane už

rankos. Atsistojusi ji priėjo artyn - Geraltas pajuto vėsą. Ir dygų, kiaurai ve­

riantį šaltį. - Ne šiandien, - tarė ji . - Kada nors - taip. Bet ne šiandien. - Viską iš manęs atėmei. - Ne, - nutraukė j i . - Aš nieko neatimu. Aš tik i m u už rankos. K a d

tuo metu niekas neliktų vienišas. Pats vienas rūke... Iki pasimatymo, Ge­raltai iš Rivijos. Kada nors.

Jis neatsakė. O ji lėtai apsisuko ir nuėjo į rūką, staiga apgaubusį viršu­kalnę. Į rūką, kuriame viskas išnyko, į baltą drėgną rūką, kuriame ištirpo obeliskas, jo papėdėje gulinčios gėlės ir keturiolika vardų, iškaltų akmeny-

je. Nel iko nieko, tik rūkas ir šlapios, nuo drėgmės žibančios žolės

po ko­jomis, žolės kvepėjo svaiginančiai, sunkiai, saldžiai - i k i galvos sopulio, užmaršties ir nuovargio...

- Pone Geraltai! Kas jums? Užsnūdote? Taigi sakiau, dar esate silpnas. Ko į tą kalną lipote?

- Užsnūdau, - perbraukęs delnu veidą, sumirksėjo Geraltas. - Užsnū­dau, po paraliais... Nesirūpink, Jurga, vis tas karštis...

- Taigi kaitra kaip pekloj.. . Pone, jau reikia važiuoti. Eime, padėsiu jums nuo šlaito nusileisti.

- Nieko man neatsitiko. - Ne, ne. Tik smalsu, ko tuomet svyruojate? Koks biesas per tokį karš­

tį jus į tą kalvą nešė? Norėjote perskaityti jų vardus? Aš galėjau visus pa­sakyti. Kas jums?

- Nieko. . . Jurga... Ar tikrai visus vardus atsimeni? - Aišku. - Patikrinsiu tavo atmintį... Paskutinis. Keturioliktasis. Koks tas var­

das? - Taigi jūs ir nepatiklus. Niekuo netikite. Norite patikrinti , ar neme­

luoju? Jau sakiau - tuos vardus mūsuose kiekvienas vaikis žino. Sakote, paskutinysis? Taigi paskutinis yra Joelis Grethennas iš Kareros. Gal paži­nojote?

Geraltas riešu pasitrynė akį. Ir pažvelgė į obeliską. Į visus vardus. - Ne, - atsakė jis, - nepažinojau.

V I I I

- Pone Geraltai... - Klausau, Jurga. Nuleidęs galvą, sukdamas ant piršto ploną dirželį, likusį pataisius ra­

ganiaus balną, pirklys ilgokai tylėjo. Pagaliau atsistojo ir kumščiu lengvai stuktelėjo važnyčiojančiam tarnui per kuprą.

- Ziedūnai, persėsk ant nepakinkyto arklio. Aš vadelėsiu. Pone Geral­tai, sėskite greta manęs. Nagi , Ziedūnai, ko prie vežimo triniesi? P irmyn, šuoliuok į priekį! Mes čia pasišnekučiuoti norime, tad nevėpsok ausis pa­statęs!

Sužvingo paskui vežimą tursenanti Kuoja ir trūktelėjo virvę - matyt, pavydėjo Ziedūno kumelaitei, risnojančiai vieškeliu.

Pliaukštelėjęs liežuviu, Jurga švelniai supliekė arklius vadelėmis. - Taigi, - nutęsė jis. - Reikalas toks, pone. Žadėjau jums... Tada, ant t i l ­

to... Daviau žodį... - Nereikia, - greitai nutraukė raganius. - Nereikia, Jurga. - Reikia, - griežtai pasakė pirklys. - Aš žodžio pavėjui nelaidau. Tai, ko

nesitikiu namuose rasti, bus jūsų. - Nusiramink. Nieko man iš tavęs nereikia. Mes atsiskaitėme. - Ne, pone. Jeigu kažką panašaus namie rasiu, vadinasi, - taip lemta.

O jeigu pasišaipysi iš lemties, jei panorėsi likimą apgauti, tai jis smarkiai nubaus.

"Žinau, - pagalvojo raganius. - Žinau". - Bet... Pone Geraltai... - Ką, Jurga? - Aš nieko netikėto namuose nerasiu. Nieko, ir jau tikrai ne tą, ko jūs

tikitės. Pone raganiau, paklausykit: Auksuolė, mano moterėlė, po pasku­tiniojo sūnaus daugiau vaikų nebegali turėti. Tad ko jau ko, bet vaikelio namuose nebus. Berods būsite apsirikęs.

Geraltas neatsakė. Jurga i rgi tylėjo. Kuoja vėl suprunkštė ir papurtė galvą. - Bet tur iu du sūnus, - staiga greitai ištarė Jurga, žvelgdamas į kelią

prieš save. - Du sveikus, stiprius ir nekvailus berniokus. V is tiek tur iu juos kažkur leisti į mokslus. Vienas, galvoju, galės su manimi p i r k l i o amato mokytis . O kitas...

Geraltas tylėjo. - Ką pasakysite? - pasukęs galvą, Jurga pažvelgė į jį. - A n t tilto parei­

kalavote priesaikos. Juk omenyje turėjote ne ką kitą, o vaikinuką, kurį sa­vojo raganiaus amato galėtumėt mokyti . Kodėl tas vaikis turėtų būti neti­kėtas? O tikėtas netinka? Tur iu du , lai vienas būna raganius. Amatas kaip amatas. N e i geresnis, nei prastesnis.

- Tikrai žinai, - tyliai atsiliepė Geraltas, - kad ne prastesnis? Jurga prisimerkė. - Žmones ginti, jų gyvybę gelbėti - tai, jūsų manymu, blogai ar gerai?

Tie keturiolika ant kalno? Jūs ant to tilto? Ką darėte - gera ar bloga? - Nežinau, - pavargusiu balsu tarė Geraltas. - Nežinau, Jurga. Kartais

atrodo, jog žinau. O retsykiais abejoju. Ar norėtum, kad tavo sūnų ka­muotų tokios abejonės?

- Tegul kamuoja, - r imtai pasakė p irk lys . - K a d tik būtų dėl ko. K a ­dangi tai žmogiška ir yra gerai.

- K a s ? - Abejonės. Tik blogis, pone Geraltai, niekada neabejoja. O nuo savo l i ­

k imo nė vienas nepabėgs. Raganius neatsakė. Kelias suko per aukštą šlaitą, pro kreivus beržus, nežinia kaip besilai­

kančius ant stačios atkalnės. Beržų lapai buvo geltoni. "Ruduo, - pagalvo­jo Geraltas, - vėl ruduo" . Tolumoje žvilgėjo upė, baltavo naujutėlaitė tvora aplink sargybos bokštą, pirklių stogai, nutašyti prieplaukos poliai . Girgž­dėjo rato velenas. Keltas,

buka nosimi skrosdamas vandenį, į šalis žarsty-

damas paviršiuje plūduriuojančius šiaudelius bei nešvarioje dulkių plėvėje įsivėlusius lapus, plakdamas bangas artėjo prie kranto. Girgždėjo keltinin­kų tempiami lynai. Triukšmavo krante susibūrusi minia - tame šurmulyje buvo viskas: moterų riksmai, vyrų keiksmai, vaikų verksmas, gyvulių baubimas, arklių žvengimas, avių bliovimas. Vienoda, žema baimės mu­zika.

- Salin! Traukitės šalin, šuns skūros! - klykavo raitelis, kruvinu skudu­ru apmuturiuota galva. Iki pi lvo paniręs jo arklys blaškėsi ir taškė vande­nį, aukštai kilnodamas priekines kojas. Prieplaukoje triukšmas, riksmai -skydininkai , iečių kotais daužydami, kur pakliuvo, grubiai stumdė minią į šalis.

- Salin nuo kelto! - mosuodamas kardu, šūkavo raitelis. - Tik kariuo­menė! Salin, nes tuoj visus ištaškysiu!

Trūktelėjęs pavadžius, Geraltas suturėjo prie pat griovos krašto try­piančią kumelę. Griova, žvangindami ginklus ir šarvus, šuoliais lėkė ka­riai, keldami dulkių debesis, kurie apgaubė iš paskos bėgančius skydinin-kus .

- Geraltaaaai! Raganius pažvelgė žemyn. Pakelėje paliktame vežime, prigrūstame

medinių gardų, šokinėjo ir mojavo lieknas vyras, vilkintis vyšnių spalvos striukę, ant galvos užsimaukšlinęs kepurėlę su gervės plunksna. Garduose plasnodamos blaškėsi vištos ir žąsys.

- Geraltaaai! Tai aš! - Vėdryne! Eikš čionai! - Lauk, lauk nuo kelto! - prieplaukoje tebeklykavo raitelis aptvarstyta

galva. - Keltas tik kariuomenei! Jei užsigeisite į kitą krantą, pakarailos, čiupkit kirvius ir drožkit į mišką plaustų statyti! Keltas tik kariuomenei!

- Vardan dievų, Geraltai, - šnopavo poetas, užsiropštęs griovos šlaitu. Vyšnių spalvos striukė buvo it sniegu aplipusi paukščių plunksnomis. -Matai , kas dedasi? Tie Sodene, aišku, pralaimėjo, tai puolė trauktis. Ką aš čia paistau, ką ten trauktis? Bėgti, paprasčiausiai paniškai bėgti! Ir mes, Geraltai, turim iš čia nešti kudašių. Į kitą Jarugos krantą...

- Vėdryne, ką čia veiki? Iš kur atsiradai? - Ką veikiu? - šūktelėjo dainius. - Dar klausi? Kaip ir vis i , bėgu. Visą

dieną grumdžiausi tame vežime! Kažkoks šunsnukis naktį pavogė mūsų arklį! Geraltai, maldauju, ištrauk mane iš šito pragaro! Patikėk, nilfgardie-čiai gali čia atsirasti kiekvieną akimirką! Jeigu kuris liks šioje Jarugos p u ­sėje - jį paskers. Supranti, paskers!

- Vėdryne, nepanikuok. Žemai prieplaukoje žvengia ir lentas kanopomis trypia arkliai , prie­

varta tempiami ant kelto. Riksmai. Sumaištis. Tykšta vanduo - nuriedėjo pastumtas vežimas. Keldami snukius virš vandens baubia galvijai. Geral­tas stebėjo, kaip iš ratų išslydusias skrynias ir ryšulius pagavo srovė, tėškė į kelto šoną ir nuplukdė tolyn. Šauksmai, keiksmai. Dulkių debesis grio-

voje, trepsėjimas. - Paeil iui ! - plyšavo aptvarstytasis, pasukęs arklį į minią. - Tvarkos,

kalės išperos! Paeiliui! - Geraltai, - sugriebęs balnakilpę, aiktelėjo Vėdrynas. - Matai , kas

vyksta? Mes niekada nepateksime į tą keltą. Kareiviai juo perkels tiek žmonių, kiek pajėgs. O paskui tą keltą sudegins, kad neatitektų nilfgar-diečiams. Juk paprastai taip daroma, tiesa?

- Teisybė, - linktelėjo raganius. - Paprastai taip daroma. Tik nesupran­tu, ko čia panikuoti? Ar tai pirmas karas? Gal anksčiau nebuvo? Valdovų kariaunos, kaip visada, apsidaužys, o paskui karaliai susitars, pasirašys su­tartį ir abudu ta proga nusigers...

Tiems, kurie dabar prieplaukoje maigo vienas kitam šonkaulius, nie­kas, tiesą sakant, nepasikeis. Tad ko čia triukšmauti? •

Vėdrynas, nepaleisdamas balnakilpės, atidžiai pažvelgė į jį. - Tu, Geraltai, matyt, klaidingai informuotas, - pasakė poetas. - Arba

nesuvoki, ką tai reiškia. Tai nėra įprastas karas dėl sosto paveldėjimo ar gabalėlio žemės. Tai ne dviejų feodalų susirėmimas, kurį šienaudami stebi samdiniai.

- Tai kas gi tai yra? Apšviesk mane, nes tikrai nežinau, kas čia vyksta. Tiesą sakant, man ne it in įdomu, bet, prašau, paaiškink.

- Dar nebuvo tokio karo, - rimtai tarė dainius. - K u r praeina Nilfgardo kariuomenės, telieka sudegusi žemė ir lavonai. P i l n i laukai lavonų. Šio karo tikslas - naikinti . Viską išnaikinti. Nilfgardas prieš visus. Žiauru­mai. . .

- Be žiaurumo nėra karo ir nebuvo, - nutraukė raganius. - Perdedi, Vėdryne. Cia kaip ir su keltu: visada taip būna. Tokia, sakyčiau, kareiviš­ka tradicija. N u o senų senovės per šalį žygiuojančios armijos žudo, plėšia, degina ir prievartauja - nebūtinai šitokia tvarka. N u o senų senovės karo metu valstiečiai su savo bobomis ir būtiniausia manta slepiasi miškuose, o kai viskas nurimsta - grįžta...

- Geraltai, tik ne šito karo metu. Po šio karo nebebus kam ir kur grįž­ti . Po Nilfgardo belieka degėsiai - armijos slenka it lava ir visus išstumia. Mylių mylias tęsiasi kartuvės ir kuolai pakelėse, o išilgai horizonto kyla dūmų stulpai. Sakai, nuo senų senovės nebuvo nieko panašaus? Kaipgi , tiesą sakai. Taip, nuo senų senovės. Mūsų pasaulio senovės. M a n dingoja­si, jog nilfgardiečiai atvyko iš už kalnų, ketindami sunaikinti mūsų pa­saulį.

- Nesąmonė. K a m rūpėtų mus naikinti? Niekas nekariauja, idant iš­naikintų. Karai vyksta dėl dviejų priežasčių: pirmoji yra valdžia, antroji -pinigai.

- Nefilosofuok, Geraltai! Postringavimai nepakeis to, kas dabar vyksta! Kodėl negirdi? Kodėl nematai? Kodėl nenori suprasti? Patikėk, Jaruga nilfgardiečių nesustabdys. Žiemą, kai upė užšals, jie patrauks tolyn. Aš tau sakau - reikia nešti kudašių, dumti į šiaurę - gal jie i k i ten neateis. Bet

jeigu jie ir nepasieks šiaurės, mūsų pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo. Geraltai, nepalik manęs čia! Aš vienas neištversiu! Nepalik manęs!

- Vėdryne, ar pašėlai? - persisvėrė balne raganius. - Matyt, baimė su­maišė tau protą, jei galėjai pagalvoti, kad paliksiu tave. Duokš ranką ir šok ant žirgo. Čia tau nėra kas veikti , o ant kelto vis tiek neprasibruksi. Josim į aukštupį, paieškosim valties ar plausto.

- Nilfgardiečiai mus apsups. Jie jau netoliese. Matei tuos raitelius? Iš­kart aišku, kad grįžo tiesiai iš mūšio lauko. Jokime į žemupį, l ink Inos žiočių.

- Nekarksėk. Matysi , prasmuksim. L ink žemupio slenka minios žmo­nių, ir prie kiekvieno kelto bus tas pats, kas čia, o visos valtys, aišku, iš­grobstytos. Jokime aukštyn, prieš srovę - nesibaimink, kad ir ant rąsto, bet perkelsiu tave.

- Kitas krantas vos matyti! - Neniurzgėk. Pasakiau - perkelsiu tave. - O tu? - Sok ant žirgo. Jodami pasikalbėsime. E i , tik ne su tuo maišu, velniai

rautų! Ga l nori , kad Kuojai stuburas trūktų? - Ar čia Kuoja? Kuoja buvo juoda, o šioji - bėra. - Kiekvieną savo žirgą vadinu Kuoja. Puikiai žinai, tad nebandyk už­

kalbėti dantų. Pasakiau - šalin šitą maišą. Ką ten, po paraliais, turi? A u k ­so?

- Čia rankraščiai! Eilėraščiai! Ir šiek tiek ėdesio... - Mesk į upę. Parašysi naujų. O maistu aš pasidalysiu. Vėdrynas nutaisė graudžią miną, tačiau ilgai nesvarstė: užsimojęs svie­

dė krepšį į vandenį. Paskui stryktelėjo ant žirgo ir, įsikibęs į raganiaus dir­žą, pasimuistė, įsitaisydamas ant ryšulių.

- Keliaujam, keliaujam, - neramiai ragino jis. - Geraltai, negaišuokime, skuoskime į miškus, kol . . .

- Nur imk, Vėdryne, nes tavo nerimas persiduoda ir Kuojai . - Nesityčiok. Jei būtum matęs tai, ką aš... - Užsičiaupk/bjaurybe. Judam, nes prieš sutemstant nor iu , kad per­

sikeltum. - Aš? O tu? - Aš turiu šį tą nuveikti šioje upės pusėje. - Geraltai, sudurnėjai? Nebenori gyventi? Ką nuveikti? - Ne tavo reikalas. Joju į Cintrą. - Į Cintrą? Cintros nebėra. - Ką čia tauški? - Cintros nebėra. Yra gaisravietė ir kalnas griuvėsių. Nilfgardiečiai... - Vėdryne, nul ipk. - K ą ? - Nul ipk! - staiga atsigręžė raganius. Dirstelėjęs jam į veidą, trubadūras

skriste nuskrido žemėn, žengtelėjo atgal ir suklupo.

Geraltas palengva nusėdo nuo žirgo. Permetęs vadžias per kumelės galvą, valandėlę dvejodamas pastovėjo, po to pirštinėta ranka perbraukė veidą. Ir prisėdo ant išvartos krašto po išsikerojusiu grąžtamedžio krū­mu, betiesiančiu kraujo raudonumo atžalas.

- Eikš čia, Vėdryne, - tarė Geraltas. - Sėsk. Ir pasakok apie Cintrą. Vis -ką.

Poetas atsisėdo. - Nilfgardiečiai slinko perėja, - patylėjęs prašneko jis. - Jų buvo tūks­

tančiai. Marnadalo slėnyje jie apsupo Cintros kariuomenę. Visą dieną, nuo aušros i k i sutemos, virė mūšis. Tie, iš Cintros, narsiai kovėsi, tačiau juos sunaikino. Krito karalius, o tuo metu jų karalienė...

- Kalantė. - Taip. Neleidusi k i l t i sąmyšiui bei visiems pakrikti , j i , ką tik galėjo,

subūrė apie save bei vėliavą. Tada prasiveržė iš apsupties ir pasitraukė miesto pusėn, už upės. Kas suspėjo.

- O Kalantė? - Ji su saujele riterių saugojo besikeliančius ir dengė atsitraukiančius.

Sakė, jog Kalantė kovėsi kaip vyras. It patrakusi puldavo į didžiausią mū­šio sūkurį. K a i atakavo Nilfgardo pėstininkus, šie subadė ją ietimis. Sun­kiai sužeistą karalienę nuvežė į miestą. Geraltai, kas šioje gertuvėje?

- Degtinė. Nori? - Ko gero. - Pasakok. Pasakok toliau, Vėdryne. Viską. - Tiesą sakant, miestas nesigynė, apsiausties nebuvo, nes nebuvo kam

stovėti ant sienų. K e l i riteriai su šeimomis, d idikai ir karalienė... Jie užsi­barikadavo pilyje. Atžygiavę nilfgardiečiai lengvai užėmė pilį, nes jų bur­tininkės dulkėmis pavertė vartus ir dalį sienų. Gynėsi tik bokštas, matyt, apsaugotas kerais, nes atsilaikė prieš nilfgardiečių magiją. Nepaisant to, po ketverto dienų Ni l fgardo kariai įsiveržė į vidų. Bet nerado nė vieno gyvo žmogaus. Nė vieno. Moterys nužudė vaikus, vyrai nužudė moteris ir pasismeigė ant kardų arba... Geraltai, kas tau?

- Pasakok, Vėdryne. - A r b a kaip Kalantė... N u o pačio viršaus - galva žemyn. Sako, prašė,

kad ją... Niekas nenorėjo. Todėl nušliaužė i k i kuorų ir. . . Galva žemyn. Su jos kūnu berods darė siaubingus dalykus. Nenoriu apie tai... Kas tau?

- Nieko , Vėdryne... Cintroje buvo.. . Mergaitė. Kalantės anūkė, maž­daug dešimties vienuolikos metų. Jos vardas C i r i . Ga l ką apie ją girdėjai?

- Ne. Bet mieste ir pilyje kilo siaubingos skerdynės, tad neliko beveik nė vieno gyvo žmogaus. O tie, kurie gynė bokštą, sakiau tau, vis i negyvi. Dauguma kilmingų šeimų moterų bei vaikų buvo būtent ten.

Raganius tylėjo. - Pažinojai tą Kalantę? - paklausė Vėdrynas. - Pažinojau.

- O mergaitę, apie kurią teiravaisi? Ciri? - Ją irgi . N u o upės papūtęs vėjas pašiaušė vandens paviršių, drykstelėjo šakas,

paberdamas mirgantį lapų debesį. "Ruduo, - pagalvojo raganius. - Vėl ru­duo" .

Geraltas atsistojo. - Vėdryne, ar t ik i l ikimu? Trubadūras pakėlė galvą ir išplėtęs akis pažvelgė į jį. - Kodėl klausi? - Atsakyk. - Na . . . t ikiu. - O ar žinai, jog vien lemties - per maža? Jog reikia kažko daugiau? - Nesuprantu, Geraltai. - Ne tu vienas. Bet yra būtent taip. Reikia kažko daugiau. Tačiau yra

taip, kad aš... Aš jau niekada nesužinosiu ko. - Geraltai, kas tau? - Nieko, Vėdryne. Eikš, l ipk ant žirgo. Jokime, netempkime į naktį.

Kas žino, kiek užtruksime ieškodami valties, o jos mums reiks didelės. Juk nepaliksiu Kuojos.

- Drauge kelsimės? - apsidžiaugė poetas. - Taip. Aš nebeturiu ko ieškoti šioje upės pusėje.

IX

- Jurga! - Auksuole! Moteris klupdama ir šaukdama bėgo vartų link, o išdrikę iš po skaros

plaukai plaikstėsi vėjyje. Numetęs vadeles samdiniui, Jurga stryktelėjo iš vežimo ir nubėgo jos pasitikti. Stipriai sugriebęs per liemenį, Jurga pakėlė žmoną aukštyn ir ėmė suktis ratu.

- Auksuole, čia aš! Grįžau! - Jurga! - Grįžau! Nagi , atkylokit vartus! Seimininkas grįžo! A k , Auksuole! Moteris buvo šlapia, kvepianti pamuilėmis. Matyt, skalbė. Jurga pa­

statė Auksuolę ant žemės, bet ir tuomet - išsitaršiusi, susijaudinusi, šilta -ji nepaleido vyro iš glėbio.

- Auksuole, vesk į trobą. - O dievai, grįžai... Naktimis nemiegojau... Jurga... Naktimis nemiego­

jau... - Grįžau! Ei , sugrįžau! Ir grįžau turtingas, Auksuole. Matai vežimą? Ei ,

ragink arklius, suk į vartus! Auksuole, ar matai vežimą? Pakankamai tur­to parvežu, k a d . . .

- Jurga, kam man turtas, kam man vežimas... Grįžai... Sveikas... Gy-

vas... - Sakau tau, turtingas grįžau. Tuoj pamatysi... - Jurga, o kas šitas? Tas juodai apsirėdęs? O dievai, su kardu.. . Pirklys atsigręžė. Nulipęs nuo žirgo, raganius nusisukęs dėjosi taisąs

balnasaitį bei nešulius. Į šeimininkus nežiūrėjo ir nėjo artyn. - Vėliau pasakysiu. A k , Auksuole , jeigu ne jis... O kur vaikeliai? Ar

sveiki? - Sveiki, Jurga, sveiki. Išėjo į laukus varnų šaudyti, bet kaimynai pra­

neš, jog parkeliavai. Tuoj parlėks vis i trys... - Trys? Kas gi tai, Auksuole? Galgi . . . - Ne. . . Bet turiu tau kai ką pasakyti... Ar nebarsi? - Aš? Tave? - Jurga, aš priglaudžiau mergaičiukę. Paėmiau iš druidų. Zinai , iš tų,

kurie po karo gelbėjo vaikus.. . Benamius ir pasimetusius miškuose ran­kiojo... Leisgyvius.. . Jurga... Ar pyksti?

Pridėjęs ranką prie akių, Jurga apsidairė. Raganius, vedinas žirgu, lė­tai ėjo paskui vežimą. Į juodu nežiūrėjo, vis nugręždavo akis.

- Jurga... - O dievai, - aiktelėjo pirklys. - O dievai, Auksuole. . . Tai, ko nesitikė­

jau! Namuose! - Jurga, nerūstauk... Matysi , pamilsi ją. Protinga mergaičiukė, miela ir

darbšti... Siek tiek keistoka. Nesako, iš kur k i lus i , - kaipmat pravirksta. Tai ir neklausinėju. Juk žinai, Jurga, kaip visada dukters norėjau... Kas tau?

- Nieko, - tyliai tarė pirklys. - Nieko. Likimas. Visą kelią apie nieką k i ­tą per miegus nekalbėjo, karščiuodamas ir kliedėdamas vien "likimą" m i ­nėjo... Dievai mato... Ne mūsų galvoms tai, Auksuole. Ne mums suprasti, ką tokie kaip jis galvoja. Ką sapnuoja. Ne mūsų galvoms...

- Tėte!!! - Nadborai ! Sulikai! Užaugote kaip jautukai! N a g i , greičiau, ateikite

pas mane! Žvaliau... Jurga nutilo, pamatęs lėtai paskui berniukus einančią mažą, liesutę

pilkaplaukę būtybę. Mergytė pažvelgė į jį - pirklys išvydo dideles žalias it pavasario žolė akis, kurios žibėjo kaip d v i žvaigždutės. Pamatė, kad mer­gaitė staiga pašoka, bėga ir.. . išgirdo, kaip ji šaukia - plonai ir skausmin­gai.

- Geraltai! Neįprastai greitai ir vikriai raganius atsigręžė. Ir nubėgo pasitikti mer­

gaitės. Jurga žiūrėjo it užkerėtas. Niekada nemanė, jog žmogus gali taip greitai judėti.

Jiedu susitiko kiemo v i d u r y . Mergaičiukė pi lka suknele ir pelenų spalvos plaukais. Ir baltaplaukis raganius su kalaviju ant pečių, vi lkintis sidabru žibančius juodos odos rūbus. Minkštas raganiaus šuolis, mergai­tės tursnojimas, raganius priklaupė, plonos mergaitės rankos apsivijo jo

kaklą, p i lk i it pelytės kailiukas plaukai užkrito ant jo peties. Auksuolė dus­liai riktelėjo. Nė žodžio netaręs, Jurga ją apkabino ir priglaudė, kita ranka apglėbdamas ir prispausdamas prie savęs abu berniukus.

- Geraltai! - glaustydamasi prie raganiaus krūtinės, vis kartojo mergy­tė. - Suradai mane! Žinojau! Aš visada žinojau! Žinojau, kad surasi mane!

- C i r i , - tarė raganius. Jurga nematė raganiaus veido, paslėpto pilkuose mažylės plaukuose.

Regėjo tik juodomis pirštinėmis apmautas rankas, gniaužiančias mergai­tės pečius.

- Suradai mane! A k , Geraltai! Laukiau visą laiką! Taip neapsakomai i l ­gai . . . Jau būsime kartu, tiesa? Dabar būsime drauge, ar ne? Geraltai, pa­sakyk! Amžinai? Pasakyk!

- Amžinai, C i r i . - Taip, kaip sakė! Geraltai! Taip, kaip sakė... Aš esu tavo likimas? Pa­

sakyk! Ar aš - tavo likimas? Jurga pamatė raganiaus akis. Ir labai nustebo. Girdėjo tylią Auksuolės

raudą, jautė, kaip virpa jos pečiai. Jurga žvelgė į raganių ir įsitempęs lau­kė, ką jis atsakys. Žinojo, kad atsakymo nesupras, tačiau laukė jo. Ir su­laukė.

- Esi kažkas daugiau, C i r i . Kažkas daugiau.

Vertė Rasa LIAUGAUDAITĖ

Evaldas LIUTKEVIČIUS

Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Garnitura "Pallatino". SL Nr. 950. Ofsetinė spauda 14,5 sąl.sp.l.

Kaina sutartinė. "Eridanas", 50210 Kaunas, Partizanų 4. Tel. 73-39-67.

Spausdino " A R X Baltica" spaustuvė, Veiverių 142 b/c, Kaunas.

Andrzej Sapkowski

RAGANIUS

Romanai

GINTARAS A L E K S O M S redaktorius

TEODORAS POŠKUS meninis redaktorius

www.eridanas.lt

Raganius Geraltas yra puikiai įvaldęs kirstynių kardu ir magijos meną. Stebuklingoje

magijos šalyje jis sutinka daugybę mitinių būtybių. Kai kurias - strygas, zeuglus,

džinus ir panašias šlykštynes -raganius negailestingai naikina;

tačiau, saugodamas savo pasaulio moralinę bei

biologinę pusiausvyrą, padeda išlikti drakonams,

dopleriams, žemuliams. Nuolat pakliūdamas į painių intrigų bei stulbinančių aistrų

voratinklį, Geraltas yra ir stebėtojas, ir didvyris,

ir kaltinamasis, ir teisėjas, ir auka, ir budelis...