2017 m. vasaris - lat.lt
TRANSCRIPT
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
(toliau – ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo
tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje
curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. CIVILINIS PROCESAS .............................................................................................................................. 4
2017 m. vasario 9 d. sprendimas M. S. prieš P. S. (C-283/16) ....................................................................... 4
2017 m. vasario 15 d. sprendimas W, V prieš X (C-499/15) .......................................................................... 5
II. PREKYBOS AGENTO VEIKLA .............................................................................................................. 7
2017 m. vasario 16 d. sprendimas Agro Foreign Trade & Agency Ltd prieš Petersime NV (C-507/15)...... 7
III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS .......................................................................................... 9
2017 m. vasario 16 d. sprendimas IOS Finance EFC SA prieš Servicio Murciano de Salud (C-555/14) ... 9
IV. DARBO TEISĖ ........................................................................................................................................ 10
2017 m. vasario 9 d. nutartis Francisco Rodrigo Sanz prieš Universidad Politécnica de Madrid (C-
443/16) ............................................................................................................................................................. 10
V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ......................................................................................................... 13
2017 m. vasario 8 d. sprendimas Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire International
SASU (C-562/15) ............................................................................................................................................. 13
VI. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ ............................................................................................................. 16
2017 m. vasario 16 d. sprendimas Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH prieš Hettegger Hotel
Edelweiss GmbH (C-641/15) ........................................................................................................................... 16
4
I. CIVILINIS PROCESAS
2017 m. vasario 9 d. sprendimas M. S. prieš P. S. (C-283/16)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 41 straipsnio 1 dalis –
Teismo sprendimų pripažinimas, vykdymas ir bendradarbiavimas išlaikymo prievolių srityje –
Sprendimo vykdymas valstybėje narėje – Prašymo pateikimas tiesiogiai vykdymo valstybės narės
kompetentingai institucijai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos privaloma kreiptis į
vykdymo valstybės narės centrinę instituciją
P. S. ir M. S. sudarė santuoką 2005 m., o ją nutraukė 2012 m. Jie turi du vaikus, kuriems
prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną buvo 9 ir 5 metai. Santuoką nutraukė
Amtsgericht Walsrode (Valsrodės apylinkės teismas, Vokietija); 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi
tas teismas nustatė P. S. prievoles dėl dviejų vaikų išlaikymo (toliau – Vokietijos teismo
nutartis). Po santuokos nutraukimo M. S. ir jos vaikai toliau gyveno Vokietijoje. P. S. gyveno ir
dirbo Jungtinėje Karalystėje. Jis atsisakė mokėti Vokietijos teismo nutartyje numatytas išlaikymo
išmokas, nes, jo teigimu, M. S. trukdė bendrauti su vaikais. Jungtinės Karalystės teismui
tiesiogiai buvo paduotas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl
jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo
išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) nuostatomis grindžiamas M. S.
prašymas vykdyti Jungtinėje Karalystėje Vokietijos teismo nutartį.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos turi būti
aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas
jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą
tiesiogiai pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai, pavyzdžiui, specializuotam
teismui, arba ar jis turi pateikti prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę
instituciją; Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo ar [valstybėms narėms] egzistuoja pareiga
nustatyti procedūrą arba mechanizmą, kad būtų galima tiesiogiai kreiptis į vykdymo valstybės
narės kompetentingą instituciją.
Teismas nurodė, kad nėra pareigos kreiptis į centrines institucijas, kalbant apie teismo
sprendimus, priimtus valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. lapkričio 23 d. Hagoje
sudarytas Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (2007 m. Hagos protokolas),
pavyzdžiui, Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Reglamento Nr. 4/2009 17 straipsnio
„Pripažinimas ir vykdymas be exequatur“, esančio jo IV skyriuje, 1 dalyje nurodyta, kad tie
sprendimai pripažįstami kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros. Minėto
reglamento 20 straipsnio 1 dalyje, esančiame tame pačiame IV skyriuje, nurodyti dokumentai,
kuriuos pareiškėjas turi pateikti „kompetentingoms vykdymo institucijoms“; remiantis šia
formuluote dokumentai teikiami tiesiogiai kompetentingoms institucijoms.
Kreipimasis į centrines institucijas numatytas Reglamento Nr. 4/2009 VII skyriuje, susijusiame
su centrinių institucijų bendradarbiavimu, esančiose nuostatose. Pagal šio reglamento
51 straipsnio 1 dalį šios institucijos teikia pagalbą dėl jo 56 straipsnyje numatytų prašymų ir, be
kita ko, perduoda šiuos prašymus. Pagal Reglamento Nr. 4/2009 56 straipsnį kreditorius,
siekdamas, kad būtų išieškotos išlaikymo išmokos, „gali“ pateikti, be kita ko, prašymą dėl teismo
sprendimo, priimto arba pripažinto prašomojoje valstybėje narėje, vykdymo. Tokiu atveju pagal
minėto reglamento 55 straipsnį jis turi kreiptis į valstybės narės, kurioje gyvena, centrinę
instituciją ir ši privalo prašymą persiųsti prašomosios valstybės narės centrinei institucijai.
Prašymas dėl centrinių institucijų pagalbos pagal šio reglamento VII skyriaus nuostatas yra teisė,
o ne pareiga. Todėl jis nėra privalomas ir taikomas tik tada, jeigu išlaikymo kreditorius nori ja
pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdamas įveikti tam tikrus konkrečius sunkumus, kaip antai nustatyti
išlaikymo skolininko buvimo vietą. Reglamente Nr. 4/2009 numatyti du alternatyvūs būdai
kreiptis į jurisdikciją turinčius teismus: vienas – tiesioginis pagal šio reglamento IV skyriuje
5
esančias nuostatas, kitas – per centrines institucijas, jeigu išlaikymo kreditorius prašo savo
gyvenamosios vietos valstybės narės centrinės institucijos pagalbos, pagal minėto reglamento
VII skyriuje esančias nuostatas.
Teismas išaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos, visų pirma šio
reglamento 41 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris
siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas
kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą tiesiogiai pastarosios valstybės narės
kompetentingai institucijai, kaip antai specializuotam teismui, ir iš jo negalima reikalauti teikti
prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę instituciją. Dėl antrojo klausimo
Teismas išaiškino, kad valstybės narės privalo užtikrinti Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio
1 dalyje numatytos teisės visišką veiksmingumą, prireikus pakeisdamos savo procesines normas.
Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi taikyti šios 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, prireikus
netaikydamas prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, ir dėl to leisti išlaikymo kreditoriui
pateikti prašymą tiesiogiai vykdymo valstybės narės kompetentingai institucijai, net jeigu to
nenumatyta nacionalinėje teisėje.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187686&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=733329
2017 m. vasario 15 d. sprendimas W, V prieš X (C-499/15)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –
Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – 8–15 straipsniai –
Jurisdikcija bylose dėl išlaikymo prievolių – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 3 straipsnio
d punktas – Skirtingų valstybių narių teismų priimti tarpusavyje prieštaraujantys sprendimai –
Vaikas, nuolat gyvenantis savo motinos gyvenamosios vietos valstybėje narėje – Valstybės narės,
kurioje yra tėvo gyvenamoji vieta, teismų jurisdikcija pakeisti jų anksčiau priimtą įsiteisėjusį
sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo prievolių ir teisės bendrauti įgyvendinimo
tvarkos – Nebuvimas
Lietuvos pilietis W ir Nyderlandų bei Argentinos pilietė X susituokė 2003 m. gruodžio 9 d.
Jungtinėse Valstijose. Jie yra 2006 m. balandžio 20 d. Nyderlanduose gimusio vaiko V tėvas ir
motina. Vaikas V turi Lietuvos ir Italijos pilietybes. Jis niekada negyveno Lietuvoje ir nebuvo į
ją atvykęs. 2004–2006 m. W, X ir vaikas V gyveno Nyderlanduose. Trumpai pagyvenę Italijoje,
2007 m. jie persikėlė į Kanadą. Nuo 2010 m. gruodžio mėn. W ir X gyvena skyrium. 2011 m.
liepos mėn. X su vaiku V apsigyveno Italijoje, o 2011 m. lapkričio mėn. jie persikėlė į
Nyderlandus, kur dabar yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta. W nuolatinė gyvenamoji vieta yra
Lietuvoje.
2011 m. balandžio 18 d. W kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu nutraukti
santuoką dėl X kaltės ir nustatyti vaiko V gyvenamąją vietą su juo. 2013 m. spalio 8 d.
sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė W ir X santuoką. Jis nustatė vaiko V
gyvenamąją vietą su X, taip pat W teisės bendrauti įgyvendinimo tvarką ir jo mokėtino vaiko V
išlaikymo dydį.
2014 m. sausio 29 d. nutartimi rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas,
Nyderlandai) priteisė iš W išlaikymą X ir V. 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi šis teismas
suteikė X išimtines vaiko V globos teises.
2014 m. spalio 31 d. sprendimu rechtbank Overijssel atsisakė pripažinti ir leisti Nyderlanduose
vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. priimto sprendimo dalį dėl
6
santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, vaiko V nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo
su motina, W išlaikymo prievolių vaikui V ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Jis pripažino ir
leido Nyderlanduose vykdyti šio sprendimo dalį, kurioje nustatyta tėvo teisė bendrauti su vaiku.
Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi neleido Lietuvoje vykdyti 2014 m.
sausio 29 d. rechtbank Overijssel nutarties dėl W išlaikymo prievolių X ir vaikui V, nepripažino
ir neleido Lietuvoje vykdyti šio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dėl išimtinių vaiko V
globos teisių suteikimo X.
2014 m. rugpjūčio 28 d. W kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymais, kad būtų
pakeista šio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendime nustatyta vaiko V gyvenamoji vieta, išlaikymo
dydis ir teisės bendrauti įgyvendinimo tvarka.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB)
Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis,
pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/20008 (toliau –
Reglamentas Nr. 2201/2003) 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti
aiškinami taip, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir
išlaikymo prievolių nepilnamečiam vaikui įsiteisėjo, išsaugo jurisdikciją nagrinėti prašymą
pakeisti šio sprendimo nuostatas, net jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės
narės teritorijoje.
Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktą
jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismai,
kurie pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias
bylas, jei šiose bylose papildomai keliamas reikalavimas dėl išlaikymo. Reglamentas
Nr. 2201/2003 priimtas siekiant kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus, ir šiuo tikslu pirmenybė
jame teikiama artumo kriterijui. Geografiškai arčiausiai prie vaiko nuolatinės gyvenamosios
vietos esantis teismas geriausiai gali įvertinti jo interesais nustatytinas priemones. Taigi
jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės
teismams, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba esant tėvų
pareigų turėtojų susitarimui.
Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį teismo jurisdikcija nustatoma, „kai byla
patenka jo žinion“, t. y. bylos iškėlimo dokumento pateikimo šiam teismui dieną, kaip numatyta
reglamento 16 straipsnyje. Be to, ši jurisdikcija turi būti tikrinama ir nustatoma kiekvienu
konkrečiu atveju, kai byla patenka teismo žinion, o tai reiškia, kad baigus nagrinėti bylą
jurisdikcija neišsaugoma.
Ieškiniu W siekia, kad būtų iš dalies pakeistas įsiteisėjęs 2013 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto
apylinkės teismo sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių vaikui V. Prašymo iš dalies
pakeisti 2013 m. spalio 8 d. sprendimo nuostatas pateikimas 2014 m. rugpjūčio 28 d. laikytinas
naujos bylos pradžios momentu. Teismas, į kurį kreiptasi, t. y. Vilniaus miesto apylinkės
teismas, turi nustatyti jurisdikciją nagrinėti bylą turintį teismą, atsižvelgdamas visų pirma į vaiko
V nuolatinę gyvenamąją vietą šio kreipimosi momentu, kaip numatyta Reglamento
Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje.
Teismas priminė, kad sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmė ir apimtis turi būti
nustatomos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Ši sąvoka atitinka
vietą, atspindinčią tam tikrą vaiko integraciją į socialinę ir šeimos aplinką. Šią vietą turi nustatyti
nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines
aplinkybes. Turi reikšmės, be kita ko, vaiko gyvenimo valstybės narės teritorijoje sąlygos ir
priežastys, taip pat jo pilietybė. Be vaiko fizinio buvimo tam tikroje valstybėje narėje, į kurį
reikia atsižvelgti, kiti veiksniai turi atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis.
7
Vadinasi, nustatant, ar vaikas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje narėje, jis bent turi fiziškai
būti šioje valstybėje narėje.
Vaikas V niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą. Vien to, kad vaikas turi ir šios valstybės narės
pilietybę, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog šis vaikas joje nuolat gyvena, kaip tai
suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Teismas konstatavo, kad vaiko nuolatinė
gyvenamoji vieta šiuo atveju yra Nyderlanduose ir nėra teisinio pagrindo netaikyti vaiko
nuolatine gyvenamąja vieta pagrįstos jurisdikcijos taisyklės. Teisingumo teismas nurodė, kad
Nyderlandų teismai turi nagrinėti tokius prašymus, kokius pateikė W, – pakeisti vaiko
gyvenamąją vietą, išlaikymo dydį ir vieno iš tėvų teisės bendrauti įgyvendinimo tvarką.
Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo vienas iš tėvų grindžia savo prašymą dėl
pakeitimo, nepripažino (viso ar jo dalies) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės
teismai, nesvarbu, ar šis nepripažinimas yra pagrįstas, ar ne, nekliudo pripažinti šių teismų
jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą, nes juo pradėta nauja byla.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento
Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad
valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių
nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo
nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje.
Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187865&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1513362
II. PREKYBOS AGENTO VEIKLA
2017 m. vasario 16 d. sprendimas Agro Foreign Trade & Agency Ltd prieš Petersime NV
(C-507/15)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Direktyva
86/653/EEB – Valstybių narių įstatymų derinimas – Belgijos įstatymas, kuriuo perkelta direktyva
– Komercinio atstovavimo sutartis – Atstovaujamasis, įsteigtas Belgijoje, ir agentas, įsteigtas
Turkijoje – Išlyga dėl taikytinos Belgijos teisės – Netaikytinas įstatymas – EEB ir Turkijos
asociacijos susitarimas – Atitiktis
Agro yra pagal Turkijos teisę Ankaroje (Turkija) įsteigta bendrovė, kuri importuoja ir parduoda
žemės ūkio produktus. Petersime yra pagal Belgijos teisę Olsene įsteigta bendrovė, kurianti,
gaminanti ir tiekianti peryklas ir įrangą paukštininkystės rinkai. 1992 m. liepos 1 d. Petersime
sudarė komercinio atstovavimo sutartį su Agro pirmtake, kurią vėliau pagal 1996 m. rugpjūčio
1 d. pasirašytą sutartį pakeitė Agro. Pagal šią sutartį Petersime, kaip atstovaujamoji, suteikė
Agro, kaip prekybos agentei, išimtines savo prekių pardavimo Turkijoje teises. 2013 m. kovo
26 d. laišku Petersime pranešė Agro, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. nutraukia komercinio
atstovavimo sutartį. 2014 m. kovo 5 d. Agro pareiškė ieškinį rechtbank van Koophandel te Gent
(Gento komercinių bylų teismas, Belgija), siekdama prisiteisti kompensaciją iš Petersime dėl
nutrauktos sutarties, atlyginimą už nuomos sutarties nepratęsimą, taip pat atgauti prekių likutį ir
nurodyti įvykdyti skolinius reikalavimus.
Teisingumo teismas sprendė, ar prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio
atstovavimo sutartį Turkijoje ir kurio atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, patenka į
1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos Direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su
8
savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (86/653/EEB) (toliau – Direktyva 86/653)
taikymo sritį.
Teismas nurodė, kad šia direktyva siekiama suderinti su komercinio atstovavimo sutarties šalių
teisiniais santykiais susijusią valstybių narių teisę. Joje nustatytomis suderinimo priemonėmis
siekiama apsaugoti prekybos agentus bei atstovaujamųjų santykius, panaikinti prekybos agento
veiklos vykdymo apribojimus, suvienodinti konkurencines sąlygas Sąjungos viduje, skatinti
prekybinių sandorių saugumą ir palengvinti prekybą tarp valstybių narių, suderinant jų teisines
sistemas prekybinio atstovavimo srityje. Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsniuose apibrėžtas
komercinių atstovų apsaugos lygis, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko pagrįstu kuriant
bendrą rinką, ir šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatytas režimas yra imperatyvaus pobūdžio.
Teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai prekybos agentas vykdo veiklą ne Sąjungoje, tai, kad
atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, nėra pakankamai glaudus ryšys su Sąjunga siekiant
taikyti Direktyvos 86/653 nuostatas. Siekiant suvienodinti konkurencijos sąlygas Sąjungos
viduje tarp prekybos agentų, nėra būtina prekybos agentams, kurie įsteigti ir vykdo veiklą ne
Sąjungoje, suteikti apsaugą, panašią į agentų, kurie įsteigti ir (arba) vykdo veiklą Sąjungos
viduje. Šiomis aplinkybėmis prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio atstovavimo
sutartį Turkijoje, nepatenka į Direktyvos 86/653 taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar
atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, todėl šis agentas negali imperatyviai naudotis šia
direktyva prekybos agentams suteikiama apsauga.
Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Turkijoje įsteigtiems prekyboms agentams Direktyvą
86/653 galima taikyti remiantis Susitarimu, kuriuo įsteigiama Europos ekonominės bendrijos ir
Turkijos asociacija, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas Turkijos
Respublikos, EEB valstybių narių ir Bendrijos ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas,
aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (toliau –
Asociacijos susitarimas), t. y. šio susitarimo 14 straipsniu ir Papildomo protokolo 41 straipsnio
1 dalimi.
Teismas nurodė, kad iš Asociacijos susitarimo 14 straipsnio formuluotės ir šio susitarimo tikslo
akivaizdžiai matyti, kad SESV 45 ir 46 straipsniuose pripažinti principai ir Sutarties nuostatos
dėl laisvės teikti paslaugas turi būti kiek įmanoma taikomi Turkijos piliečiams, kad tarp
Susitariančiųjų Šalių būtų panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimai. Vis dėlto Sąjungos
teisės nuostatų, įskaitant Sutarties nuostatų, susijusių su vidaus rinka, aiškinimas negali būti
automatiškai taikomas aiškinant Sąjungos ir trečiosios valstybės sudarytą susitarimą, nebent
pačiame susitarime šiuo klausimu numatytos aiškios nuostatos. Asociacijos susitarimo
14 straipsnyje vartojama formuluotė „semtis įkvėpimo“ įpareigoja Susitariančiąsias Šalis
netaikyti Sutarties nuostatų laisvės teikti paslaugas srityje ir nuostatų, priimtų joms įgyvendinti;
jos tik turi būti laikomos įkvėpimo šaltiniu priimant priemones, skirtas įgyvendinti šiame
susitarime nustatytiems tikslams.
Teisingumo Teismas priminė, kad siekiant nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostata tinkama taikyti
pagal analogiją šiai asociacijai, svarbu palyginti asociacijos susitarimo tikslą ir jo kontekstą su
aptariamos Sąjungos teisės priemonės tikslu ir kontekstu (2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo
Demirkan, C-221/11, EU:C:2013:583, 48 punktas). Asociacijos susitarimu ir Papildomu
protokolu norima iš esmės pagerinti Turkijos ekonomikos raidą, todėl siekiama vien ekonominio
tikslo. Ekonominių laisvių plėtra, skirta leisti bendro pobūdžio laisvam asmenų judėjimui,
panašiam į pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnį taikomą
Sąjungos piliečiams, nėra Asociacijos susitarimo dalykas. Bendras laisvo asmenų judėjimo tarp
Turkijos ir Sąjungos principas nenumatytas nei šiame susitarime, nei Papildomame protokole.
Asociacijos susitarimas užtikrina tam tikras teises tik vienos priimančiosios valstybės narės
teritorijoje. Sutarčių ir Asociacijos susitarimo skirtumai, susiję su jais siekiamu tikslu, trukdo
tam, kad Direktyvoje 86/653 numatytas apsaugos režimas prekybos agentams galėtų būti
9
laikomas taikomu pagal šį susitarimą ir Turkijoje įsteigtiems prekybos agentams. Papildomo
protokolo 41 straipsnio 1 dalis susijusi tik su Turkijos piliečiais, kurie naudojasi įsisteigimo
laisve arba laisve teikti paslaugas valstybėje narėje. Vadinasi, Turkijoje įsteigtas prekybos
agentas, kuris neteikia paslaugų atitinkamoje valstybėje narėje, nepatenka į šios nuostatos
taikymo asmenims sritį.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyva 86/653, Asociacijos susitarimas
turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į
atitinkamos valstybės narės teisę ir kuriuo remiantis į jo taikymo sritį nepatenka komercinio
atstovavimo sutartis, pagal kurią prekybos agentas įsteigtas Turkijoje, kur vykdo veiklą pagal šią
sutartį, o atstovaujamasis įsteigtas šioje valstybėje narėje, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos
agentas negali remtis teisėmis, pagal šią direktyvą užtikrinamomis prekybos agentams, kai
nutraukiama tokia komercinio atstovavimo sutartis.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187917&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1513362
III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS
2017 m. vasario 16 d. sprendimas IOS Finance EFC SA prieš Servicio Murciano de Salud
(C-555/14)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal
komercinius sandorius – Direktyva 2011/7/ES – Privačių įmonių ir viešosios valdžios institucijų
sandoriai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nedelsiant susigrąžinti pagrindinę skolos
sumą galima tik atsisakius delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų
kompensavimo
2008–2013 m. kelios bendrovės tiekė prekes ir teikė paslaugas medicinos įstaigoms,
priklausančioms Mursijos regiono (Ispanija) autonominės bendruomenės sveikatos priežiūros
tarnybai. Ši tarnyba už tas prekes ir paslaugas neatsiskaitė. Tuomet šios bendrovės teisę į
susidariusias skolas perleido bendrovei IOS Finance. 2013 m. rugsėjo mėn. IOS Finance
pareikalavo, kad minėta sveikatos priežiūros tarnyba sumokėtų ir pagrindinę skolų sumą, ir
palūkanas, ir kompensuotų patirtas išieškojimo išlaidas. Sveikatos priežiūros tarnybai
nesumokėjus šių sumų, IOS Finance prisijungė prie išskirtinio finansavimo mechanizmo, ir tai
leido jai gauti tik pagrindinę jai grąžintinų skolų sumą. 2014 m. gegužės mėnesį IOS Finance
pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš minėtos sveikatos priežiūros tarnybos sumą, kurią
sudarytų delspinigiai ir kompensuotinos išieškojimo išlaidos.
Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius
(toliau – Direktyva 2011/7) ir konkrečiai jos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip,
kad jos draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos kreditorius gali atsisakyti reikalavimo
sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir reikalavimo kompensuoti išieškojimo išlaidas už
tai, kad nedelsiant gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą.
Teismas nurodė, kad Direktyvos 2011/7 tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal
komercinius sandorius, o pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį toks pavėluotas
mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams tapo finansiškai patrauklus visų pirma
dėl mažų arba visai netaikomų delspinigių už pavėluotus sąskaitose nurodytus mokėjimus.
Direktyva 2011/7 nėra visiškai suderintos visos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal
komercinius sandorius, susijusios taisyklės. Direktyvoje 2011/7 nustatytos tik tam tikros šią sritį
10
reglamentuojančios taisyklės, tarp kurių – taisyklės, susijusios su delspinigiais už pavėluotą
mokėjimą.
Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama išvengti, kad kreditorius atsisakytų
delspinigių už pavėluotą mokėjimą arba išieškojimo išlaidų kompensavimo nuo sutarties
sudarymo momento, t. y. nuo momento, kai kreditorius naudojasi sutarties laisve, taigi ir
pavojaus, kad skolininkas gali piktnaudžiauti šia laisve kreditoriaus nenaudai. Tačiau tuo atveju,
kai tenkinamos Direktyvoje 2011/7 numatytos sąlygos ir turi būti sumokėti delspinigiai už
pavėluotą mokėjimą ir kompensuotos išieškojimo išlaidos, kreditorius, atsižvelgiant į jo turimą
sutarties laisvę, turi turėti galimybę atsisakyti sumų, kurios mokėtinos kaip tokie delspinigiai ir
kaip kompensuotinos išlaidos, be kita ko, kai už tai nedelsiant gauna pagrindę sumą. Tai
patvirtina ir minėtos direktyvos 16 konstatuojamoji dalis, kurioje patikslinta, kad pagal ją
kreditorius neturėtų būti įpareigotas reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Taigi iš
Direktyvos 2011/7 nematyti, kad ji draustų kreditoriui laisva valia atsisakyti teisės reikalauti
sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir teisės reikalauti kompensuoti išieškojimo
išlaidas. Tai reiškia, kad toks atsisakymas galimas tik su sąlyga, kad dėl jo iš tiesų nuspręsta
laisva valia, taigi, savo ruožtu, jis neturi reikšti skolininkui priskirtino piktnaudžiavimo
kreditoriaus turima sutarties laisve. Tokiu atveju, siekiant nustatyti, ar atsisakyti teisių nuspręsta
laisva valia, reikia patikrinti, ar kreditorius iš tikrųjų galėjo pasinaudoti visomis veiksmingomis
teisių gynimo priemonėmis, kad, jeigu to pageidauja, išreikalautų grąžinti visą skolą, įskaitant
delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų kompensavimą.
Teismas išaiškino, kad Direktyva 2011/7 ir konkrečiai jos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti
aiškinamos taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos kreditorius gali
atsisakyti reikalavimo sumokėti delspinigius ir reikalavimo kompensuoti išieškojimo išlaidas už
tai, kad nedelsiant gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą, jeigu toks atsisakymas grindžiamas
laisva valia, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187923&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1557736
IV. DARBO TEISĖ
2017 m. vasario 9 d. nutartis Francisco Rodrigo Sanz prieš Universidad Politécnica de
Madrid (C-443/16)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento
99 straipsnis – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl
darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos
terminuotos darbo sutartys – Universiteto organizacinė reforma – Nacionalinės teisės aktai –
Aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų korpuso integravimas į universitetų dėstytojų korpusą
– Sąlyga – Daktaro laipsnio įgijimas – Darbo laiko pakeitimas iš viso etato į pusę etato –
Taikymas tik laikinųjų tarnautojų statusą turintiems dėstytojams – Nediskriminavimo principas
Nuo 1983 m. F. Rodrigo Sanz dirba UPM, tiksliau – Escuela Técnica Superior de Arquitectura
de Madrid (Madrido aukštoji architektūros mokykla, Ispanija). 1989 m. lapkričio 7 d. jis buvo
paskirtas kaip laikinasis tarnautojas į aukštosios universitetinės mokyklos dėstytojo pareigas
dirbti visą etatą. Nuo to laiko jo pareigybės aprašymas, darbo laikas ar darbo režimas nebuvo
keisti. Siekiant reformuoti Ispanijos universitetų organizacinę sistemą, buvo numatyta aukštųjų
universitetinių mokyklų dėstytojų korpusą integruoti į universitetų dėstytojų korpusą su sąlyga,
kad jie yra įgiję daktaro laipsnį. Be to, įgyvendindamas priemones, susijusias su numatytu
biudžeto asignavimų sumažinimu, UPM senatas nusprendė sutrumpinti dėstytojų, kurie yra
11
laikinieji tarnautojai ir kurie neturėjo teisės būti įdarbinti kaip pagal terminuotą arba
neterminuotą darbo sutartį dirbantys docentai arba universiteto profesoriai, darbo laiką ir pakeisti
visą etatą į pusę etato. 2012 m. lapkričio 19 d. F. Rodrigo Sanz buvo informuotas, kad,
atsižvelgiant į tai, jog neturi daktaro laipsnio, jo darbo laikas keičiamas iš viso etato į pusę etato
ir atitinkamai mažinamas darbo užmokestis. F. Rodrigo Sanz apskundė šį sprendimą ir paprašė jį
panaikinti.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal
terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos
direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos
pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja
valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau –
Direktyva 1999/70) priede, 4 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie
nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vykdant universiteto organizacinę reformą
kompetentingai atitinkamos valstybės narės administracijai leidžiama perpus sutrumpinti
aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų, kurie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, darbo laiką
dėl to, kad jie neturi daktaro laipsnio, nors tokio laipsnio neįgijusiems aukštųjų universitetinių
mokyklų dėstytojams, kurie yra karjeros tarnautojai, tokia priemonė netaikoma.
Teismas pažymėjo, kad Direktyva 1999/70 ir Bendrasis susitarimas taikomi visiems
darbuotojams, teikiantiems atlygintinas paslaugas remiantis su darbdaviais nustatytais
terminuotais darbo santykiais. Bendrojo susitarimo nuostatos taikytinos terminuotoms darbo
sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais, ir su pastaraisiais
nustatytiems terminuotiems darbo santykiams. Kadangi F. Rodrigo Sanz daugiau nei 30 metų ėjo
įvairias dėstytojo pareigas UPM kaip laikinasis tarnautojas, t. y. dirbo pagal keletą terminuotų
darbo sutarčių, jam taikytina Direktyva 1999/70 ir Bendrasis susitarimas.
Teismas pažymėjo, kad darbo sąlygos, kaip jos suprantamos pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto
1 dalį, kurios taikomos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, negali būti
mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioje situacijoje esantiems pagal neterminuotas
darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, nebent šis skirtingas požiūris į šias dvi darbuotojų
kategorijas yra objektyviai pagrįstas.
Šiuo atveju egzistuoja skirtumas tarp laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių
mokyklų dėstytojų ir tų, kurie yra karjeros tarnautojai: tik pirmųjų darbo laikas ir atlyginimas
mažinami perpus vien dėl to, kad jie neturi daktaro laipsnio. Konstatavus šį skirtumą, pirmiausia
reikia patikrinti, ar laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų
dėstytojų ir tų, kurie yra karjeros tarnautoji, situacija yra panaši. Siekiant įvertinti, ar darbuotojai
atlieka tą patį ar panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, reikia pagal jo
3 punkto 2 dalį ir 4 punkto 1 dalį nustatyti, ar atsižvelgiant į visus aspektus, kaip antai darbo
pobūdį, mokymo ir darbo sąlygas, gali būti laikoma, kad šių darbuotojų situacija yra panaši.
Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs
teismas turi nustatyti, ar laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų
dėstytojų ir tų dėstytojų, kurie yra karjeros tarnautojai, situacija yra panaši, pastebėjo, kad iš
prašyme dėl prejudicinio sprendimo pateiktos informacijos aiškiai matyti, kad pareigybių
apibūdinimas, darbo pobūdis, patikėtos užduotys ir išsilavinimo reikalavimai yra identiški abiejų
kategorijų dėstytojams. Taigi, vienintelis dalykas, dėl kurio gali skirtis karjeros tarnautojų statusą
turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų ir laikinųjų tarnautojų statusą turinčių
dėstytojų situacija, yra pastarųjų darbo santykių, siejančių juos su darbdaviu, laikinas pobūdis.
Kadangi šių dviejų kategorijų dėstytojų situacija yra panaši, toliau reikia patikrinti, ar egzistuoja
objektyvi priežastis, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, kuri galėtų
pateisinti skirtingą požiūrį. Vien aplinkybė, kad skirtingas požiūris yra numatytas bendroje ir
abstrakčioje nacionalinėje normoje, pavyzdžiui, įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje, nėra
12
„objektyvi priežastis“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, kuri
pateisintų tokį skirtingą požiūrį į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas ir neterminuotas
darbo sutartis. Be to, rėmimasis tik tuo, kad viešojo administravimo įstaigų darbuotojų darbas
yra laikino pobūdžio, negali būti objektyvi priežastis, kaip tai suprantama pagal Bendrojo
susitarimo 4 punkto 1 dalį.
Teismas išaiškino, kad skirtingas požiūris į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas ir
neterminuotas darbo sutartis, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, negali būti pateisinamas
kriterijumi, kuris bendrai ir abstrakčiai paremtas pačia darbo santykių trukme. Skirtingas požiūris
būtų pateisinamas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą,
atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais
tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą
tikslą ir yra būtinas jam įgyvendinti. Šiuos veiksnius gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių,
kurioms atlikti terminuotos darbo sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba tam tikrais
atvejais teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas. Šiuo atveju iš prašymo dėl
prejudicinio sprendimo matyti, kad, UPM manymu, skirtingą požiūrį pateisina egzistuojančios
objektyvios priežastys, t. y. aukštosioms universitetinėms mokykloms taikomi biudžetiniai
apribojimai ir sumažėjęs stojančių studentų skaičius, tad dėl šių priežasčių, remdamasis
turimomis savivaldos teisėmis jis galėjo nuspręsti, kad bus perpus sumažintas šio universiteto
dėstytojų, laikinųjų tarnautojų, darbo laikas.
Valstybės narės, organizuodamos savo viešosios administracijos įstaigas, iš principo gali,
nepažeisdamos Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo, numatyti darbo stažo reikalavimus
skiriant į kai kurias pareigas, paaukštinimo galimybę taikant vidinę tvarką suteikti tik karjeros
tarnautojams ir reikalauti iš šių tarnautojų įrodyti profesinę patirtį, atitinkančią viena kategorija
žemesnę nei ta, dėl kurios vykdoma atrankos procedūra. Vis dėlto, nepaisant šios diskrecijos,
valstybės narės turi užtikrinti, kad tokie apribojimai, kurie lemia skirtingą požiūrį, būtų taikomi
skaidriai ir jiems būtų taikoma objektyviais kriterijais pagrįsta kontrolė, siekiant, kad pagal
terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams nebūtų sudaromos kliūtys, remiantis vien jų
sutarčių trukme arba darbo santykiais, pateisinančiais jų stažą ir profesinę patirtį. Kai, vykdant
atrankos procedūrą, toks skirtingas požiūris atsiranda dėl būtinybės atsižvelgti į objektyvius
reikalavimus, susijusius su darbo vietomis, į kurias norint įdarbinti vykdoma ši procedūra, ir
nesusijusius su laikinąjį tarnautoją ir jo darbdavį siejančių darbo santykių terminuota trukme, jį
galima pateisinti atsižvelgiant į Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 ir (arba) 4 dalis.
Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų reikalavimų neatitinka bendros ir abstrakčios normos,
pagal kurias turi būti perpus sumažintas aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų darbo laikas
vien dėl to, kad jie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai ir neturi daktaro laipsnio, neatsižvelgiant į
kitus objektyvius ir skaidrius kriterijus, konkrečiai susijusius su jų darbo pobūdžiu ar dalyku,
taikymas. Tokios normos taikymas grindžiamas bendra prielaida, kad pati aukštųjų
universitetinių mokyklų dėstytojų terminuota darbo santykių trukmė pateisina skirtingą požiūrį į
šios kategorijos dėstytojus, palyginti su tais, kurie turi karjeros tarnautojo statusą, nors abiejų
kategorijų dėstytojai atlieka panašų darbą. Tokia prielaida prieštarauja Direktyvos 1999/70 ir
Bendrojo susitarimo tikslams.
Šios išvados negali paneigti argumentas, kad skirtingą požiūrį į laikinuosius tarnautojus gali
pagrįsti universiteto dėstytojų korpuso valdymo priemonės ir atitinkamos valstybės narės
nustatyti biudžeto apribojimai, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad diskriminacijos
negalima pateisinti su biudžetu susijusiais sumetimais, įskaitant susijusius su būtinybe užtikrinti
griežtą personalo valdymą. Nors valstybės narės socialinės politikos pasirinkimas gali būti
grindžiamas su biudžetu susijusiais argumentais ir šie gali daryti įtaką priemonių, kurių ketina
imtis valstybė, pobūdžiui ir apimčiai, vis dėlto savaime jie nėra šios politikos tikslas, tad jais
negalima pateisinti nacionalinės teisės aktų, dėl kurių atsiranda skirtingas, t. y. nepalankesnis,
požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, taikymo.
13
Argumentai, susiję su universitetų personalo valdymu ir biudžeto apribojimais, taip pat nėra
pagrįsti objektyviais ir skaidriais kriterijais. Šiuos argumentus paneigia faktinės aplinkybės, nes
atitinkamų tarnybų poreikiai nepakito ir neseniai paskelbti kvietimai teikti kandidatūras į
pareigas dirbti visu etatu rodo, kad yra priešingai. Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis yra
besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmenys galėtų ja remtis nacionaliniame teisme prieš
valstybę.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto
1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos
leidžiama, imantis universitetų organizacinės reformos priemonių, kompetentingai atitinkamos
valstybės narės administracijai perpus sumažinti aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų,
kurie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, darbo laiką remiantis tuo, kad jie neturi daktaro
laipsnio, nors tokio laipsnio neturintiems aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojams, karjeros
tarnautojams, tokia priemonė netaikoma.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187901&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1686033
V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA
2017 m. vasario 8 d. sprendimas Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire
International SASU (C-562/15)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Lyginamoji reklama – Direktyva 2006/114/EB –
4 straipsnis – Direktyva 2005/29/EB – 7 straipsnis – Objektyvus kainų palyginimas –
Klaidinantis informacijos neatskleidimas – Reklama, kurioje lyginamos skirtingo dydžio ir
formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos – Leistinumas – Esminė informacija –
Informacijos apimtis ir sklaidos priemonės
2012 m. gruodžio mėn. prekybos tinklas Carrefour pradėjo didelio masto reklaminę televizijos
kampaniją, pavadintą „Carrefour mažiausia kaina garantuota“, kurioje buvo lyginamos 500
didžiųjų prekių ženklų prekių kainos Carrefour tinklo parduotuvėse ir konkuruojančių tinklų
parduotuvėse, įskaitant Intermarché parduotuves, ir siūloma vartotojui dvigubai kompensuoti
kainų skirtumą, jeigu kitur jis tokią prekę rastų pigiau. Platintuose reklamos intarpuose buvo
rodomi palankių Carrefour kainų skirtumai, o, visų pirma, Intermarché tinkle parduodamų
prekių kainos buvo nurodomos kaip sistemingai brangesnės už Carrefour parduodamų prekių
kainas. Pradedant nuo antrojo televizijos reklamos intarpo, visos palyginimui atlikti atrinktos
Intermarché parduotuvės buvo vidutinio dydžio prekybos centrai, o visos Carrefour parduotuvės
buvo didieji prekybos centrai. Ši informacija buvo pateikta tik Carrefour interneto svetainės
pradiniame puslapyje, smulkiu šriftu nurodant, kad garantija „galioja tik parduotuvėse Carrefour
ir Carrefour Planet“, taigi ji „negalioja parduotuvėse Carrefour Market, Carrefour Contact,
Carrefour City“. Televizijos reklamos intarpuose po pavadinimu Intermarché mažesnėmis
raidėmis buvo nurodyta „Super“. ITM, bendrovė, atsakinga už „groupe des Mousquetaires“
mažmeninės prekybos maisto produktais tinklų, be kita ko, Intermarché Hyper ir Intermarché
Super, strategiją ir prekybos politiką, pareikalavo Carrefour nutraukti šios reklamos transliaciją;
paskui 2013 m. spalio 2 d. ITM kreipėsi į Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių
bylų teismas, Prancūzija).
Teisingumo Teismas sprendė, ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (toliau – Direktyva
2006/114) 4 straipsnio a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad reklama, kurioje lyginamos
14
skirtingo dydžio ir formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, yra neleidžiama. Teismas
taip pat sprendė, ar tai, kad parduotuvės, kuriose taikomos kainos lyginamos, yra skirtingo
dydžio ir formato, yra esminė informacija, kaip ji suprantama pagal 2005 m. gegužės 11 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės
veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB,
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva 2005/29), 7 straipsnio
1 ir 2 dalis (į šį straipsnį daroma nuoroda Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punkte), ir, jei taip
yra, kiek šios informacijos turi būti pateikiama ir kokiomis priemonėmis.
Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2006/114 kodifikuota 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos
direktyva 84/45/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos
suderinimo, todėl su Direktyvos 84/45/EEB aiškinimu susijusi Teisingumo Teismo
jurisprudencija yra visiškai taikytina atvejams, kurie patenka į Direktyvos 2006/114 taikymo
sritį. Direktyva 2006/114 valstybėse narėse buvo išsamiai suderintos lyginamosios reklamos
leistinumo sąlygos ir kad toks suderinamumas pagal savo pobūdį reiškia, jog lyginamosios
reklamos leistinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į Sąjungos teisės aktų leidėjo
nustatytus kriterijus.
Lyginamoji reklama padeda objektyviai parodyti skirtingų palyginamų prekių privalumus ir taip
skatinti prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų konkurenciją vartotojų naudai, tokiai reklamai nustatyti
reikalavimai turi būti aiškinami šiai reklamai palankiausiu būdu, kartu užtikrinant, kad
lyginamoji reklama nebūtų naudojama antikonkurenciniais ir nesąžiningais tikslais arba
pažeidžiant vartotojų interesus. Viena vertus, Direktyvos 2006/114 4 straipsnyje nereikalaujama,
kad parduotuvių, kuriose parduodamos prekės, kurių kainos lyginamos, formatas ar dydis būtų
panašūs, ir, kita vertus, skirtingo formato ar dydžio parduotuvėse parduodamų panašių prekių
kainų palyginimas gali pats savaime padėti siekti nurodytų lyginamosios reklamos tikslų ir
nepažeidžia sąžiningos konkurencijos reikalavimo ar vartotojų interesų. Vis dėlto reklama,
kurioje lyginamos skirtingo dydžio ar formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, gali būti
laikoma leistina, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnį, tik jeigu įvykdytos
visos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos. Konkrečiai, tokioje reklamoje turi būti objektyviai
lyginamos kainos ir ji neturi būti klaidinanti. Iš Direktyvos 2006/114 4 straipsnio c punkto
matyti, kad kainos turi būti palygintos objektyviai.
Tam tikromis aplinkybėmis parduotuvių, kuriose nurodytos reklamuotojo lyginamos kainos,
dydžio ar formato skirtumas gali iškreipti palyginimo objektyvumą. Taip gali būti, kai
reklamuotojas ir konkurentai, kurių parduotuvėse taikomos nurodytos kainos, priklauso tinklams,
kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, ir reklamuotojas lygina savo tinklo
didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomas kainas su konkuruojančių tinklų mažesnio
formato ar dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis ir tai neparodoma reklamoje. Kasdienio
vartojimo prekių kainos gali skirtis atsižvelgiant į parduotuvės formatą ar dydį, taigi dėl
asimetriško palyginimo gali būti sukurtas arba dirbtinai padidintas reklamuotojo ir konkurento
kainų atotrūkis pagal tai, kokios parduotuvės pasirinktos palyginimui atlikti.
Lyginamoji reklama yra klaidinanti, jeigu ji kokiu nors būdu, veiksmu ar neveikimu gali
suklaidinti vartotojus, kuriems ji skirta, ir daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui arba dėl tų
pačių priežasčių pakenkti konkurentui. Taigi pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punktą,
siejamą su Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reklama yra klaidinanti, jeigu, be kita
ko, joje neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis
toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, arba joje nuslepiama
tokia informacija, arba ji pateikiama neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir dėl to ji
gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis
aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
15
Direktyvoje 2005/29 nėra apibrėžta sąvoka „esminė informacija“, iš jos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių
matyti, kad tai yra informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje
galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir kurios neatskleidus jis gali būti
paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai, remdamiesi kiekvieno atvejo
aplinkybėmis, turi patikrinti, ar atsižvelgiant į vartotojus, kuriems skirta reklama, jos pobūdis
gali būti laikomas klaidinamu. Siekdami tai padaryti jie turi, viena vertus, atsižvelgti į tai, kaip
pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vidutinis vartotojas suvokia
atitinkamoje reklamoje pateikiamas prekes ar paslaugas, ir, kita vertus, atsižvelgti į visas
svarbias bylos aplinkybes, remdamiesi, kaip matyti iš Direktyvos 2006/114 3 straipsnio,
reklamoje esančia informacija ir apskritai visais tos reklamos elementais.
Nagrinėjamu atveju reklama, kurioje reklamuotojas, siekdamas palyginti jo parduotuvėse
parduodamų prekių kainas su konkuruojančiose parduotuvėse parduodamų prekių kainomis,
pasirenka, viena vertus, savo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomas kainas ir,
kita vertus, konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse nurodytas kainas,
nors visi šie tinklai turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, gali suklaidinti vidutinį vartotoją
ir sudaryti jam įspūdį, kad atliekant šį palyginimą buvo atsižvelgta į visas šiems tinklams
priklausančias parduotuves ir kad nurodyti kainų skirtumai būdingi visoms kiekvieno tinklo
parduotuvėms, neatsižvelgiant į jų dydį ir formatą, nors taip nebūtinai yra. Ši reklama gali daryti
poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui ir jį paskatinti priimti sprendimą klaidingai manant, kad
gaus naudos dėl reklamoje nurodytų kainų skirtumų, jeigu atitinkamas prekes pirks visose
reklamuotojo tinklo parduotuvėse, o ne konkuruojančių tinklų parduotuvėse. Remiantis tuo
darytina išvada, kad tokia reklama gali būti klaidinanti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos
2006/114 4 straipsnio a punktą.
Vis dėlto kitaip yra, jeigu vartotojas yra informuojamas, kad atitinkamoje reklamoje lyginamos
reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos kainos su
konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis, nes
tokiu atveju vartotojas žino, kad pirkdamas atitinkamas prekes tik reklamuotojo tinklo didesnio
formato ar dydžio parduotuvėse gali gauti naudos dėl reklamoje nurodytų kainų skirtumų. Todėl
ši informacija, kalbant apie tokią reklamą, kurioje lyginamos parduotuvėse, priklausančiose
tinklams, kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, taikomos kainos, yra
būtina vartotojui, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą pirkti atitinkamas prekes
reklamuotojo, o ne konkuruojančiose parduotuvėse ir nebūtų skatinamas priimti sprendimo
pirkti, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi tokiomis aplinkybėmis tai yra
esminė informacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalis. Iš to,
kas išdėstyta, išplaukia, kad tokia reklama, dėl kokios sprendžiama, gali neatitikti iš Direktyvos
2006/114 4 straipsnio c punkto kylančio palyginimo objektyvumo reikalavimo ir būti klaidinanti,
kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio a punktą, nebent vartotojai yra
informuojami, kad reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos
kainos buvo palygintos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse
nurodytomis kainomis.
Dėl tokios esminės informacijos apimties ir sklaidos priemonių Teismas pažymėjo, kad
Direktyvoje 2005/29 šiuo klausimu nenustatyta jokio konkretaus reikalavimo. Vis dėlto, viena
vertus, kaip matyti iš šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalies, esminė informacija negali būti
nuslepiama arba pateikiama neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir, kita vertus, kaip
matyti iš minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalių, siekiant įvertinti, ar informacija buvo
neatskleista, turi būti atsižvelgta į naudojamai komunikacijos priemonei būdingus apribojimus ir,
jeigu ši priemonė yra ribota apimties arba laiko prasme, į bet kokias kitas priemones, kurių
prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.
16
Kalbant apie reklamą, nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad iš to, kas išdėstyta
pirma, išplaukia, jog informavimas apie tai, kad buvo palygintos reklamuotojo tinklo didesnio
formato ar dydžio parduotuvėse taikomos kainos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar
dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis, yra aplinkybė, kurios nesant yra didelė tikimybė,
kad reklama neatitinka objektyvaus palyginimo reikalavimo ir yra klaidinanti. Taigi tokia
informacija turi būti ne tik pateikta aiškiai, bet ir nurodyta pačiame reklaminiame skelbime.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a ir c punktai, siejami su
Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1–3 dalimis, turi būti aiškinami taip, kad reklama, kurioje
lyginamos skirtingo dydžio ar formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, gali būti
neleidžiama, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a ir c punktus, jeigu
šios parduotuvės priklauso tinklams, kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato
parduotuvių, ir reklamuotojas lygina savo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse
taikomas kainas su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse
nurodytomis kainomis, nebent vartotojai yra aiškiai pačiame reklaminiame skelbime
informuojami, kad reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos
kainos buvo palygintos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse
nurodytomis kainomis.
Teismas taip pat išaiškino, kad siekdamas įvertinti tokios reklamos leistinumą, nacionalinis
teismas turi patikrinti, ar byloje, remiantis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, nagrinėjama
reklama neatitinka objektyvaus palyginimo reikalavimo ir (arba) yra klaidinanti, viena vertus,
atsižvelgdamas į tai, kaip pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vidutinis
vartotojas suvokia atitinkamas prekes, ir, kita vertus, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta minėtoje
reklamoje, ypač dėl reklamuotojo tinklo ir konkuruojančių tinklų parduotuvių, kurių kainos buvo
palygintos, ir apskritai į visus tos reklamos elementus.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187641&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1689822
VI. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ
2017 m. vasario 16 d. sprendimas Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH prieš Hettegger
Hotel Edelweiss GmbH (C-641/15)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Direktyva 2006/115/EB –
8 straipsnio 3 dalis – Išimtinė transliuojančiųjų organizacijų teisė –Viešas paskelbimas – Vietos,
visuomenei prieinamos už įėjimo mokestį – Laidų transliavimas per viešbučių kambariuose
įrengtus televizorius
Verwertungsgesellschaft Rundfunk yra autorių teisių kolektyvinio administravimo bendrovė.
Pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė Hettegger Hotel Edelweiss valdo Grossarl (Austrija)
esantį viešbutį „Edelweiss“, kuriame yra kabelinės televizijos tinklas; iš šio tinklo į viešbučio
kambariuose esančius televizorius tuo pačiu metu kabeliu perduodamos nepakeistos įvairios
televizijos ir radijo programos, tarp kurių yra ir tokių, kurias kuria ir transliuoja
Verwertungsgesellschaft Rundfunk atstovaujamos teisių turėtojos. Verwertungsgesellschaft
Rundfunk kreipėsi į Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) prašydama
nurodyti Hettegger Hotel Edelweiss, pirma, pateikti informaciją apie tai, kokios radijo ir
televizijos programos gali būti priimamos ir kiek yra kambarių, kuriuose jos gali būti priimamos,
ir, antra, atlyginti Verwertungsgesellschaft Rundfunk patirtą žalą.
17
Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip,
kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius yra
skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.
Teismas priminė, kad 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendime SGAE (C-306/05, EU:C:2006:764, 47 ir
54 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešbučių atliekamas signalo išplatinimas
klientams per viešbučių kambariuose įrengtus televizorius, nepaisant gaunamo signalo
transliavimo technikos, yra viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d.
Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių
informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29)
3 straipsnio 1 dalį, ir kad viešbučio kambarių privatus pobūdis netrukdo tam, kad kūrinio
skelbimas tokiais įrenginiais būtų laikomas viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal šią
nuostatą. Dėl Direktyvos 2006/115, kurią prašoma išaiškinti, Teisingumo Teismas 2012 m. kovo
15 d. Sprendime Phonographic Performance (Airija) (C-162/10, EU:C:2012:141, 47 punktas)
nusprendė, kad viešbučio valdytojas, kuris savo klientų kambariuose įrengia televizorius ir (arba)
radijo imtuvus, į kuriuos siunčiamas transliuojamas signalas, vykdo viešą skelbimą, kaip tai
suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį. Kadangi šiose direktyvose vartojamos tos
pačios sąvokos, nebent Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų išreiškęs kitokią valią, signalo
siuntimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus taip pat laikytinas
transliuojančių organizacijų laidų viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos
2006/115 8 straipsnio 3 dalį.
Kitaip nei atlikėjų ir fonogramų gamintojų išimtinė teisė, numatyta Direktyvos 2006/115
8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, to paties straipsnio 3 dalyje numatyta transliuojančių organizacijų
išimtinė teisė taikoma tik viešam skelbimui vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.
Dėl žodžių junginio „vieta, visuomenei prieinama už įėjimo mokestį“ aiškinimo Teismas
pažymėjo, jog iš Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog šia direktyva
siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus pagal, be kita ko, 1961 m. spalio 26 d. Romoje
pasirašytą Tarptautinę konvenciją dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų
organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija). Nors ši konvencija nėra Sąjungos teisės
sistemos dalis, tačiau būtent pagal ją turi būti aiškinamos Direktyvoje 2006/115 esančios
sąvokos, t. y. jos turi būti aiškinamos taip, kad būtų suderinamos su atitinkamomis minėtos
konvencijos sąvokomis, atsižvelgiant ir į kontekstą, kuriame šios sąvokos vartojamos, ir į
atitinkamų konvencijos nuostatų tikslą.
Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje numatytos viešo skelbimo teisės apimtis atitinka
apimtį teisės, numatytos Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte, pagal kurį, kaip matyti iš
minėtoje 8 straipsnio 3 dalyje pakartotos formuluotės, į ją patenka tik „vietos, visuomenei
prieinamos už įėjimo mokestį“. Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė iš esmės laikytis Romos
konvencijos nuostatų, kuriomis įtvirtinama minimali apsauga, kad būtų užtikrinta vienoda
minimali apsauga Sąjungoje, ir direktyvos 6a straipsnio 3 dalį suformuluoti pagal Romos
konvencijos 13 straipsnio d punktą, kad būtų numatyta išimtinė teisė viešai skelbti televizijos
laidas šioje direktyvoje nurodytomis sąlygomis.
Dėl Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte numatytos įėjimo mokesčio sąlygos Teisingumo
Teismas pažymėjo, kad, remiantis Romos konvencijos ir Pasaulio intelektinės nuosavybės
organizacijos (PINO) atlikimų ir fonogramų sutarties vadovu, kurį parengė PINO ir kuriame,
nors jis ir nėra teisiškai privalomas, pateikiami paaiškinimai dėl šios konvencijos nuostatų
kilmės, tikslo, pobūdžio ir apimties ir kurio 13.5 ir 13.6 punktai susiję su šiuo straipsniu, šia
sąlyga reikalaujama mokesčio konkrečiai už televizijos laidos viešą skelbimą, ir todėl mokėjimas
už maistą ar gėrimus restorane arba bare, kuriuose transliuojamos televizijos laidos, nelaikomas
įėjimo mokesčiu pagal šią nuostatą.
18
Viešbučio kambario kaina kaip ir maitinimo paslaugos kaina yra ne įėjimo mokestis, kurį
prašoma susimokėti būtent už viešai skelbiamą televizijos ar radijo laidą, o atlygis iš esmės už
apgyvendinimo paslaugą, prie kurios, priklausomai nuo viešbučio kategorijos, gali prisidėti tam
tikros papildomos paslaugos, kaip televizijos ir radijo laidų transliavimas per kambariuose
įrengtus priėmimo įrenginius, kurios paprastai įtraukiamos į bendrą nakvynės kainą. Todėl nors
signalo išplatinimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus yra
papildoma paslauga, daranti įtaką viešbučio patrauklumui ir kambario kainai, nagrinėjant, ar
buvo atliktas viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį
ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, negalima teigti, kad ši papildoma paslauga siūloma
vietoje, visuomenei prieinamoje už įėjimo mokestį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos
2006/115 8 straipsnio 3 dalį. Todėl televizijos ir radijo laidų viešas skelbimas per viešbučio
kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus nepatenka į Direktyvos 2006/115 8 straipsnio
3 dalyje numatytos transliuojančiųjų organizacijų išimtinės teisės taikymo sritį.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama
taip, kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius
nėra skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187919&pageIndex=0&doclan
g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=133699