2019.12.31 ekonomikos apzvalga v1 - versli lietuva...9huvor sdvodxj ~ sulg owlq ov yhuw ov hnvsruwr...

$: 2019.12.31 ekonomikos apzvalga v1 - Versli Lietuva...9huvor sdvodxj ~ sulg owlq ov yhuw ov hnvsruwr vwuxnw zurmh glgåldxvldv gdolv p vxgdu o vx suhn\ed lu wudqvsruwx vxvlmxvlr yhlnorv$
1

LIETUVOS EKONOMIKA │apžvalga

LIETUVOS EKONOMIKA:

EKSPORTO IR DARBO RINKOS RAIDA ILGUOJU LAIKOTARPIU

Parengta 2019 m. gruodžio 31 d.

2


I. REALIOJI EKONOMIKA: BVP AUGIMAS

Realusis BVP 2018–2019 m.

2018–2019 m. realiojo BVP augimas buvo ganėtinai spartus – 2018 m. jis paaugo 3,7 proc.1 (žr. pav.1), o 2019 m., tikimasi, iki 4 proc. ekonominio augimo. 2018–2019 m. BVP augimas iš esmės buvo nulemtas visų jo komponenčių raidos tendencijų: teigimai prie augimo prisidėjo visos vidaus paklausos komponentės – privatusis ir valdžios sektoriaus vartojimas bei investicijos, o ir grynojo eksporto poveikis nuo 2016 m. taip pat buvo teigimas. Vis dėlto, vidaus paklausos komponenčių įtaka BVP augimui buvo didesnė nei grynojo eksporto. Pagal ūkio sektorius prie ekonominio augimo 2018–2019 m. teigiamai prisidėjo visos ūkio veiklos, išskyrus žemės ūkį. Tiesa, 2019 m. antrojoje pusėje ir šios veiklos indėlis į pridėtinės vertės augimą gali būti teigiamas. 2020 m. prognozuojama, kad ekonominis augimas lėtės – iki 2,4–2,5 proc. Lėtėjantis ES šalių ūkio aktyvumas turėtų lemti mažiau spartų užsienio paklausos augimą, o lėtėjantis darbo užmokesčio ir disponuojamų pajamų augimas turėtų lemti mažesnį nei anksčiau privataus vartojimo didėjimą. Investicijų augimas taip pat nebeturėtų būti toks spartus kaip ankstesniais metais, dėl lėtesnės įmonių produkcijos paklausos augimo.

Ilguoju laikotarpiu, 2011–2018 m., Lietuvos realiojo BVP augimo tempas buvo vienas spartesnių ES-28 šalių bloke (vidutiniškai augo po 3,3 proc. per metus), tačiau gerokai lėtesnis nei 2001–2007 m. (8,3 proc.), t. y. iki 2008–2009 m. ekonominio nuosmukio (žr. pav.2). Lietuvos BVP augimas ilguoju 2001–2018 m. laikotarpiu labai buvo priklausomas nuo eksporto augimo – eksportas šį periodą gerokai labiau prisidėjo prie šalies BVP didėjimo nei privačiojo ar valdžios sektoriaus vartojimo kaita. Atitinkamai, realiojo BVP augimo lėtėjimas po 2008–2009 m. krizės, labiausiai buvo nulemtas gerokai lėtesne vidaus vartojimo komponenčių raida, palyginti su eksporto augimo tempo

1 Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

1 pav. Realiojo BVP kaita (išlaidų metodu) pagal komponentes 2014–2019 m.

2 pav. Vidutinis BVP augimo tempas ES-28 šalių bloke 2001–2007 m. ir 2011–2018 m.

-10

-8

-5

-3

0

3

5

8

10

-10

-8

-5

-3

0

3

5

8

10

2014 2015 2016 2017 2018 2019

Namų ūkių ir valdžios sektoriaus vartojimo išlaidosInvesticijosGrynasis eksportasAtsargų pasikeitimasBVP (skalė dešinėje)

Procentiniai punktai

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.

Procentai, pokytis per metus

-2.0

0.0

2.0

4.0

6.0

8.0

10.0

Airij

aM

alta

Rum

unija

Liet

uva

Lenk

ijaEs

tija

Latv

ijaLi

ukse

mbu

rgas

Veng

rija

Slov

akija

Bulg

arija

Ček

ijaŠv

edija

Jung

tinė

Kara

lyst

ėSl

ovėn

ijaD

anija

Voki

etija

ES-2

8N

yder

land

aiBe

lgija

Aust

rija

Ispa

nija

Kroa

tija

Pran

cūzi

jaKi

pras

Portu

galija

Suom

ijaIta

lijaG

raik

ija

2011-2018 m. periodas2001-2007 m. periodas

Procentai

Šaltiniai: Eurostatas ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.

3


skirtumu iki krizės ir pokriziniu laikotarpiu. Grynojo eksporto įtaka BVP augimui daugelį laikotarpių buvo neigiama – eksporto augimas dažnai buvo nuosaikesnis nei importo pokytis.

II. UŽSIENIO PAKLAUSA IR EKSPORTAS

Eksporto raida 2018–2019 m.

Jei BVP komponenčių – privataus vartojimo, valdžios sektoriaus vartojimo ir investicijų raida priklauso nuo tendencijų vidaus rinkoje, tai eksporto augimas trumpuoju laikotarpiu yra nulemtas pasaulio ekonomikos ir tarptautinės prekybos apimčių masto kaitos. Augant pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ūkiams, ten didėjanti vidaus paklausa skatina prekių ir paslaugų importą ir atveria galimybes Lietuvos eksportuojamų prekių ir paslaugų vertės augimui. Todėl, augantis užsienio šalių – pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių – BVP bei didėjantis pasaulio ekonomikos aktyvumas, daro teigiamą įtaką Lietuvos eksporto raidai. Kadangi didžiausią lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų dalį Lietuva eksportuoja į ES šalis, ekonominė situacija šiose rinkose iš esmės ir nulemia Lietuvos eksporto, t. y. svarbios BVP komponentės raidą.

2018 m. lietuviškos kilmės eksportas (be naftos produktų) augo 9,2 proc. per metus. Labiausiai jo didėjimą nulėmė baldų, chemijos produktų ir plastikų, tabako gaminių eksportas (žr. pav. 3). 2019 m. eksporto augimo tempas yra sulėtėjęs (2019 m. pirmąjį–trečiąjį ketvirtį – 7,0 proc.), labiausiai dėl sulėtėjusio ES šalių ekonominio aktyvumo. 2019 m. prognozuojama, kad ES-28 šalių bloko realusis BVP augs 1,4 proc., palyginti su gerokai spartesniu – 2,0 proc. – ekonomikos augimu 2018 m. Tai lemia ir lėtėjantį Lietuvos prekių eksporto augimą. 2019 m. lietuviškos kilmės eksporto augimą labiausiai lemia žemės ūkio produktų, chemijos ir plastikų pramonės bei baldų sektoriaus eksporto augimas. Paslaugų eksporto augimas 2019 m. yra spartesnis nei 2018 m. Tai labiausiai lemia transporto paslaugų raida, nukreipta į ES rinkas (žr. pav. 4).

3 pav. Lietuviškos kilmės eksporto (be naftos) raida pagal prekių grupes 2014–2019 m.

4 pav. Paslaugų eksporto raida pagal šalių grupes 2014–2019 m.

-5

0

5

10

15

20

-5

0

5

10

15

20

2014 2015 2016 2017 2018 2019

JavaiTabakas ir jo gaminiaiElektros mašinos ir įrenginiaiMediena ir jos dirbiniaiPlastikai ir jo gaminiaiBaldaiKitos prekėsLietuviškos kilmės eksporto augimas (skalė dešinėje)

Procentiniai



-10

-5

0

5

10

15

20

25

30

-10

-5

0

5

10

15

20

25

30

2014 2015 2016 2017 2018 2019

Kitos šalys

NVSES-28

Paslaugų eksporto augimas (skalė dešinėje)

Procentiniai

Šaltiniai: Lietuvos bankas ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.


4


Lietuvos pridėtinės vertės eksportas: ilgalaikė perspektyva

Lietuvos ekonominis aktyvumas yra labai priklausomas nuo eksporto veiklos ir jo įtaka per laiką didėja. Pridėtinės vertės grandinių perspektyvos pagrindu galima teigti, kad eksporto veiklos daro didelį poveikį šalies ekonomikos aktyvumui. Jei 2000 m. Lietuva eksportavo 19,0 proc. savo sukurto BVP į užsienio rinkas, tai 2014 m. šis rodiklis padidėjo iki 40,3 proc. 2000–2014 m. šalies eksportas vidutiniškai per metus paaugo 16,4 proc., o vidaus vartojimas dvigubai lėčiau – vidutiniškai po 8,3 proc. per metus. Itin sparčiai eksportas augo Lietuvai įstojus į ES – tarptautinės prekybos suintensyvėjimas ir Lietuvos įsiliejimas į tarptautines pridėtinės vertės grandines padarė didelę teigiamą įtaką Lietuvos BVP augimui. Tai ir nulėmė labai didelį eksporto dalies Lietuvos BVP padidėjimą (nuo 19 proc. 2000 m. iki 40 proc. 2014 m.) bei reikšmingai prisidėjo prie sparčios Lietuvos BVP konvergencijos ES vidurkio link.2 Tiesa, padidėjusi eksporto veiklų įtaka Lietuvos ekonomikos aktyvumui turi ir kitokį poveikį – Lietuva tapo dar labiau priklausoma nuo išorės ekonominių šokų, o verslo ciklas vis mažiau gali būti paveiktas vidaus kontraciklinėmis ekonominės politikos priemonėmis.

Pagal nacionalines sąnaudų–produkcijos ir išteklių–panaudojimo lenteles, vertinama, kad Lietuvos priklausomybė nuo eksporto yra šiek tiek mažesnė. Jei 2000 m. Lietuva eksportavo 22,8 proc. savo pridėtinės vertės, tai 2005 m. jau 26,1 proc. 2010 m. šis rodiklis padidėjo iki 31,5 proc.,3 o 2015 m. – iki 36,6 proc.4

2015 m. Lietuvos eksporto (prekių ir paslaugų) ir BVP santykis buvo 68,8 proc., 2018 m. šis rodiklis padidėjo iki 75,6 proc. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuva išveža apie 75 proc. savo BVP į eksporto rinkas – dalis eksportuojamų prekių gaminamos iš importuotų produktų, be to, dalį eksporto sudaro reeksportas. 2015–2018 m. apie 40 proc. viso Lietuvos prekių eksporto sudarė reeksportas, 60 proc. – lietuviškos kilmės prekės (žr. pav. 5-6). Taigi, nors tradiciškai eksporto įtaka eksportuojančios šalies ekonominiam aktyvumui yra vertinama pagal eksporto ir BVP santykį, dėl gamybos procesų fragmentacijos toks vertinimas gali būti nevisiškai tikslus. Čia, pridėtinės vertės eksporto perspektyva, suteikia detalesnę informaciją apie eksporto įtaką BVP augimui, o rinkos dalies pasaulyje analizė suteikia papildomą informaciją apie Lietuvos eksporto augimo šaltinius (žr. intarpą 1).

2 Versli Lietuva. Lithuania in Global Value Chains: The Role of Exports in Economic Growth in 2000–2014; https://www.verslilietuva.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017.06.30_GVC_final_report_v2.pdf 3 Versli Lietuva (2014). Eksporto svarba Lietuvos ekonomikai. https://www.verslilietuva.lt/wp-content/uploads/2017/12/Eksporto-svarba-Lietuvos-ekonomikai-angl.-k..pdf 4 Versli Lietuva (2019). Eksporto įtaka Lietuvos ekonomikai: pridėtinės vertės eksporto perspektyva. https://www.verslilietuva.lt/wp-content/uploads/2019/07/2019.03.29_Eksporto-įtaka-Lietuvos-ekonomikai.pdf

5


5 pav. Eksporto ir importo santykis su BVP Lietuvoje 2000-2018 m. (prekės ir paslaugos)

6 pav. Eksporto ir santykis su BVP Lietuvoje 2000-2018 m. (prekės)

Didžiausi Lietuvos ūkio eksportuojantys sektoriai pagal pridėtinį vertę yra verslo paslaugos ir apdirbamoji gamyba. 2015 m. šie du sektoriai sudarė 33 proc. (iš beveik 37 proc.) pridėtinės vertės eksporto, likusieji 3–4 proc. teko žemės ūkiui, statybai ir kitoms ūkio veikloms.

Pagal ekonomines veiklas, apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės eksporto struktūroje 2015 m. dominavo žemųjų technologijų sektoriai. Tai maisto, baldų ir chemijos produktų sektoriai; taip pat nemenkai prisidėjo medienos ir tekstilės sektoriai. Visi šie sektoriai nulėmė apie 65 proc. viso apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės eksporto. Aukštesniųjų technologijų apdirbamosios gamybos sektoriai vis dar sudaro nedidelę dalį Lietuvos pridėtinės vertės struktūroje.

Verslo paslaugų pridėtinės vertės eksporto struktūroje, didžiausias dalis 2015 m. sudarė su prekyba ir transportu susijusio veiklos. Transporto, didmeninės prekybos bei sandėliavimo paslaugos sudarė beveik 70 proc. viso verslo paslaugų pridėtinės eksporto vertės. Šios paslaugos priskiriamos mažiau žinių reikalaujančių paslaugų grupei, taigi, ir paslaugų pridėtinės vertės eksporte dominuoja žemesnės pridėtinės vertės produkcija. Vis dėlto, vertinant daugiau žinių reikalaujančių paslaugų eksporto struktūrą, jose dominuoja ICT paslaugų grupė.

2015 m. su eksportu susijusios veiklos Lietuvoje įdarbino 426 tūkst. užimtųjų. Eksportas sukuria darbo vietas eksportuojančiose įmonėse, jų tiekėjų įmonėse bei eksporto įmones aptarnaujančiose (neeksportuojančiose) veiklose. Pavyzdžiui, dėl augančios lietuviško popieriaus gaminių paklausos užsienio rinkose, popieriaus ir jo gaminių pramonės įmonės kuria naujas darbo vietas ir samdo darbuotojus. Tačiau dėl šio sektoriaus eksporto plėtros, dalis darbo vietų taip pat sukuriama ir medienos apdirbimo pramonės sektoriuje, nes dalis medienos pramonės sektoriaus gamybos yra skirta į eksportą orientuotoms popieriaus gaminių įmonėms. Iš popieriaus gaminių eksporto veiklos gali uždirbti ir transporto sektoriaus bei didmeninės prekybos įmonės. Taigi, atsižvelgiant į tiesiogiai ir netiesiogiai eksporto sukuriamas darbo vietas, 2015 m. tiesiogiai ir netiesiogiai eksportui gaminančiose įmonėse dirbo 426 tūkst. asmenų, t. y. 31,9 proc. visų užimtųjų Lietuvoje.

01020304050607080

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Reeksportas (prekės)Lietuviškos kilmės eksportas (prekės)Eksporto ir BVP santykis (prekės )


Procentai

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Eksporto ir BVP santykis (prekės ir paslaugos)Importo ir BVP santykis (prekės ir paslaugos)


Procentai

6


Intarpas 1. Lietuvos prekių eksporto struktūra ir rinkos dalis pasaulyje 2001-2018 m.

Nuo 2001 m. iki 2017 m. Lietuvos bendrojo prekių eksporto rinkos dalis pasaulinėje prekyboje išaugo beveik 2,6 karto – nuo 0,06 proc. iki 0,16 proc. (žr. pav. A). To priežastis – greičiau nei pasaulio importas augęs eksportas iš Lietuvos, o tai ir lemia rinkos dalies padidėjimą.5

Labiausiai 2002–2017 m. prekių eksporto rinkos dalies didėjimui įtaką darė konkurencingumo efektas, kuris parodo šalies gebėjimą užimti arba didinti užimamas eksportuojamų prekių rinkos dalis. Šis efektas apima tiek kainos konkurencingumo, tiek ir ne kainos konkurencingumo veiksnius. Lietuvos prekių eksporto konkurencingumas sparčiausiai augo ES (be Baltijos šalių) rinkoje ir sudarė daugiau kaip pusę viso efekto (žr. pav. B), tačiau pagal technologinį intensyvumą jo didėjimą labiausiai lėmė žemų technologijų prekės.

Teigiamai prie Lietuvos prekių eksporto rinkos dalies kaitos prisideda prekių bei rinkos adaptacijos efektai, tačiau jų įtaka rinkos dalies augimui yra gerokai mažesnė. Prekės efektas parodo kokia dalimi keičiasi eksporto rinkos dalis dėl to, kad šalis eksportuoja prekes, kurių paklausa importo partnerėse auga santykinai sparčiai. Rinkos adaptacijos efektas rodo kokia dalimi keičiasi eksporto rinkos dalis dėl šalies gebėjimo perorientuoti eksportą į šalis ar regionus, kuriuose paklausa auga sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje. Silpnesnę prekių efekto įtaką rinkos dalies kaitai daugiausia lemia aukšta Lietuvos eksporto specializacija žemų technologijų prekių eksporte. Tai yra dėl to, kad, žemų technologijų prekių pasaulinė paklausa per pastarąjį dešimtmetį augo lėtai palyginti su aukštesnio technologinio intensyvumo prekių grupėmis. Rinkos adaptacijos efektui neigiamą įtaką darė Baltijos, ES ir kitų šalių rinkos, o teigimą poveikį lėmė tik NVS rinka. NVS rinkos plėtrą 2002–2008 m. ir 2010–2013 m. laikotarpiais sėkmingai išnaudojo Lietuvos įmonės.

Rinkos ir prekės adaptacijos efektų įtaka Lietuvos eksporto rinkos dalies kaitai yra silpnai neigiama. Čia, rinkos efektas parodo kokia dalimi keičiasi eksporto rinkos dalis dėl to, kad šalis eksportuoja prekes į regionus, kuriuose paklausa auga sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje. Prekės adaptacijos efektas parodo kokia dalimi keičiasi eksporto rinkos dalis dėl šalies eksporto struktūros gebėjimo prisitaikyti prie prekių pasaulinės paklausos pokyčių. Rinkos efekto neigiamą poveikį labiausiai lemia per didelė Lietuvos eksporto koncentracija ES rinkoje, kurioje prekių paklausa 2002–2017 m. augo santykinai lėčiau nei kitų šalių grupėse. Neigiamą prekės adaptacijos efektą lemia didelė Lietuvos specializacija į vidutinių ir žemų technologijų prekių eksportą – šių prekių kategorijose Lietuvos eksporto užimamos rinkos dalys pasaulinėje prekyboje augo, o jų dalys pasaulinės prekybos struktūroje 2002–2017 m. mažėjo.

5 Versli Lietuva (2019). Lietuvos prekių eksporto pastoviosios rinkos dalies analizė. https://www.verslilietuva.lt/wp-content/uploads/2019/07/Pastovios-rinkos-dalies-analizė-final.pdf

7


A pav. Lietuvos prekių eksporto rinkos dalis pasaulyje 2001–2017 m. B pav. Konkurencingumo efekto pokytis pagal šalių grupes

2001–2017 m.

Lietuvos paslaugų eksporto rinkos dalis pasaulyje taip pat didėja. Jei 2004 m. Lietuvos paslaugų eksporto rinkos dalis pasaulinėje prekyboje buvo 0,12 proc., tai 2018 m. jis padidėjo iki 0,2 proc. Paslaugų eksporto rinkos dalis itin padidėjo 2017–2018 m. (žr. pav. C), tai lėmė labai spartus paslaugų eksporto augimo tempas užsienio rinkose. 2008–2015 m. Lietuvos prekių rinkos dalis buvo didesnė nei paslaugų, o nuo 2016 m. ši tendencija pasikeitė.

Lietuvos prekių eksporto struktūroje dominuoja žemųjų technologijų prekės ir jos labiausiai lemia eksporto rinkos dalies pasaulyje didėjimą. Taigi, būtent šių prekių įtaka eksporto augimui per laiką turi tendenciją didėti. Nors 2001–2018 m. daugelyje prekių grupių eksportas iš Lietuvos augo sparčiau nei tų pačių prekių grupių pasaulio eksportas, tačiau labiausiai išsiskiria baldų pramonė, maisto pramonė ir žemės ūkis bei chemijos ir plastikų pramonė. Pastarųjų sektorių 2001–2018 m. vidutinis metinis augimo tempas gerokai viršijo pasaulio eksporto didėjimą, o jų dalis Lietuvos bendrojo prekių eksporto struktūroje buvo gerokai didesnė nei pasaulinėje rinkoje (žr. pav. D-E).

Baldų pramonės eksportas Lietuvoje vidutiniškai 2001–2018 m. augo 14,8 proc. per metus, pasaulyje – 5,6 proc.; dalys eksporto struktūroje atitinkamai buvo 7,5 proc. ir 1,3 proc. Maisto pramonės ir žemės ūkio produktų eksporto augimas Lietuvoje vidutiniškai paaugo po 12,8 proc. per metus, o pasaulyje – 5,9 proc.; dalys eksporto struktūroje atitinkamai buvo 17,4 proc. ir 8,3

C pav. Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto rinkos dalis pasaulyje 2001–2018 m.

0.00

0.02

0.04

0.06

0.08

0.10

0.12

0.14

0.16

0.18

0.20

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

Šaltiniai: Trademap ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.

Dalis, procentais

-0.02

-0.01

-0.01

0.00

0.01

0.01

0.02

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

Š. Amerika NVS

Kitos šalys ES (be Baltijos šalių)

Baltijos šalys Konkurencingumo efektas



0.00

0.03

0.05

0.08

0.10

0.13

0.15

0.18

0.20

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

PrekėsPaslaugosPrekės ir paslaugos

Dalis, procentais

Šaltinis: Eurostat.

8


proc. Chemijos ir plastikų pramonės eksportas iš Lietuvos augo po maždaug 15 proc. per metus, o pasaulinis – apie 6 proc.; ši pramonės šaka Lietuvos eksporto struktūroje sudarė 17 proc. (chemija 10,7 proc., plastikai – 6,7 proc.), o pasauliniame eksporte – 14 proc. Visi šie sektoriai, išskyrus chemijos pramonę, dažniausiai priskiriami žemosioms technologijoms. Chemijos produktai ir plastikų pramonė, nors priskiriama aukštesniųjų technologijų pramonei, vis dėlto Lietuvoje taip pat gali būti priskirta žemosioms technologijoms, nes jų eksporto struktūroje dominuoja trąšos ir pirminės formos plastikai.

D pav. Lietuvos bendrojo prekių eksporto struktūra 2018 m. E pav. Pasaulio bendrojo prekių eksporto struktūra 2018 m.

0

2.5

5

7.5

10

12.5

15

17.5

20

22.5

25

27.5

30

Mai

sto

pram

onė

ir že

mės

ūki

s

Min

eral

inia

i pro

dukt

ai

Che

mijo

s pr

amon

ės p

rodu

ktai

Plas

tikai

Odo

s ga

min

iai i

r kai

liai

Med

iena

ir jo

s ga

min

iai

Popi

eria

us p

ram

onė

Teks

tilės

pra

mon

ė

Aval

ynė

Dirb

inia

i iš s

tiklo

, akm

ens

Taur

ieji

met

alai

Met

alai

ir jų

dirb

inia

i

Maš

inos

ir m

echa

nini

ai įr

engi

niai

,…

Tran

spor

to p

riem

onės

Opt

ikos

, mat

avim

o pr

ieta

isai

Gin

klai

ir š

audm

enys

Bald

ai

Kito

s pr

ekės

Dalis, procentais


0

2.5

5

7.5

10

12.5

15

17.5

20

22.5

25

27.5

30

Mai

sto

pram

onė

ir že

mės

…

Min

eral

inia

i pro

dukt

ai

Che

mijo

s pr

amon

ės…

Plas

tikai

Odo

s ga

min

iai i

r kai

lai

Med

iena

ir jo

s ga

min

iai

Popi

eria

us p

ram

onė

Teks

tilės

pra

mon

ė

Aval

ynė

Dirb

inia

i iš

stik

lo, a

kmen

s

Taur

ieji

met

alai

Met

alai

ir jų

dirb

inia

i

Maš

inos

ir m

echa

nini

ai…

Tran

spor

to p

riem

onės

Opt

ikos

, mat

avim

o pr

ieta

isai

Gin

klai

ir š

audm

enys

Bald

ai

Kito

s pr

ekės

Dalis, procentais


9


III. ĮMONIŲ EKONOMIKA

Verslumo tendencijos 2018–2019 m.

2018–2019 m. ekonominė aplinka Lietuvoje gali būti vertinama kaip palanki verslui. Naujo verslo kūrimasis ir esamo verslo plėtros galimybės labai priklauso nuo ekonominės aplinkos, kuriose veikia verslo įmonės ir asmenys, savarankiškai užsiimantys ekonomine veikla. Vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių apsisprendimą kurti verslą arba jį plėsti yra rinkos augimo potencialas, jos geras pelningumas bei geras prieinamumas prie išorinių finansavimo šaltinių (pvz. kreditų). Tai iš esmės gali būti priskirta prie su verslo ciklu susijusių veiksnių. Todėl, esant teigiamam BVP atotrūkiui nuo potencialo, 2018–2019 m. ekonominė aplinka Lietuvoje gali būti vertinama kaip palanki verslui.

2018–2019 m. BVP augimas, taigi ir įmonių produkcijos paklausos didėjimas, buvo ganėtinai spartus. Tai lėmė ir didėjančius įmonių pelnus, tačiau jų augimas, palyginti su ankstesniais periodais, lėtėjo. Jei 2014–2017 m. pelno prieš apmokestinimą augimas buvo dviženklis, tai 2018–2019 m. sparčiai augusios įmonių sąnaudos, susijusios su darbo apmokėjimu, gerokai sulėtino pelnų augimo tempus. Šių sąnaudų augimas ekonomikoje buvo nulemtas sparčiai ekonomikoje didėjusiu darbo užmokesčiu, o šios tendencijos sietinos su verslo ciklo faze ir struktūriniais darbo rinkos veiksniais – pokyčiais darbo jėgoje ir tinkamos kvalifikacijos darbuotojų stoka rinkoje (daugiau apie tai žr. 4 dalį). 2018 m. įmonių pelnas prieš apmokestinimą paaugo apie 7 proc., 2019 m. (I-III ketvirčiais) – 3 proc. Vis dėlto, teigiama tendencija yra ta, kad pelnai auga, nors ir lėtėjančiu tempu (žr. pav. 7). Paskolų portfelio kaita 2019 m. buvo neigiama, taigi, kreditavimo sąlygos yra kiek prastesnės nei 2017–2018 m. (žr. pav. 8). Atsižvelgiant į tai, kad pelno augimas ekonomikoje lėtėja, ši paskolų išdavimo tendencija nėra gera norint užtikrinti įmonių tvarų augimą. Vis dėlto, teigiama tendencija yra ta, kad ilgalaikių paskolų (nuo 5 m.) portfelis tebeauga, o būtent šios paskolos dažniausiai būna nukreiptos į įmonių investicijas. ES fondų lėšų įsisavinimo tendencijos, nukreiptas į struktūrinius projektus, daro teigiamą poveikį verslo plėtrai Lietuvoje.

7 pav. Ne finansų įmonių pelnas prieš apmokestinimą (pagal ūkio sektorius); 4 ketvirčių slenkamosios sumos 2011-2019 m.

8 pav. Paskolų įmonėms portfelio kaita 2018-2019 m. (pagal paskolų trukmę)

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

-1000

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

Žemės ūkis (A)Pramonė (B-E)Statyba (F)Paslaugos (G-N, išskyrus K)Kitos paslaugos (O-U)

Mln. Eur

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamemtas ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.

-12

-10

-8

-6

-4

-2

0

2

4

6

8

10

12

2018 - 01 2018 - 05 2018 - 09 2019 - 01 2019 - 05 2019 - 09-12

-10

-8

-6

-4

-2

0

2

4

6

8

10

12

iki 1 m.

nuo 1 iki 5 m.

nuo 5 m.

Iš viso


Šaltiniai: Lietuvos bankas ir VŠĮ "Versli Lietuva" skaičiavimai.

Procentai

10


Palanki verslo ciklo fazė ir struktūriniai neatitikimai darbo rinkoje lėmė, kad pastaraisiais metais, darbuotojų trūkumą, kaip veiklą ribojantį veiksnį, nurodė nemaža dalis Lietuvos verslo subjektų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pagal įmonių apklausų rezultatus, 2016–2018 m. visuose ūkio sektoriuose reikiamos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas buvo vienas svarbiausių įmonių veiklą ribojančių veiksnių; su tuo susidūrė maždaug penktadalis Lietuvos įmonių. Vis dėl to, 2019 m. yra matoma tendencija, kad darbuotojų trūkumo problemos mastas kai kuriuose ūkio sektoriuose mažėja. Tai yra susiję su lėtėjančiu ekonomikos augimu ir ateities raidos perspektyvomis. Nepakankamą produkcijos paklausą, kaip ribojantį veiksnį, 2018–2019 m. pradžioje nurodė maždaug 30-40 proc. įmonių, o su finansiniais sunkumais susiduria apie dešimtadalis Lietuvos įmonių.

Įmonių ekonomika: ilgalaikė perspektyva

2019 m. pradžioje Lietuvoje veikė 84,9 tūkst. įmonių – daugiausia jų (beveik 82 proc.) buvo labai smulkios (turinčios 0–4 darbuotojus) ir smulkios (turinčios 5–9 darbuotojus) įmonės. Veikiančių įmonių, įdarbinančių iki 250 darbuotojų (tai yra vienas iš smulkių ir vidutinių įmonių apibrėžimo kriterijų) dalis šalies ūkyje ilguoju laikotarpiu beveik nekito ir sudarė virš 99 proc. visos ekonomikos. Tačiau ilgojo laikotarpio tendencijos rodo, kad verslo įmonės Lietuvoje turi tendenciją smulkėti – jei 2006 m. pradžioje labai mažų įmonių (turinčių 0–9 darbuotojus) dalis ekonomikoje buvo 75 proc., tai 2019 m. pradžioje – jau 82 proc. (žr. pav. 9). Nors šios įmonės Lietuvoje sudaro labai didelę ekonomikos dalį, efektyvumu jos gerokai nusileidžia didesnėms įmonėms. Pavyzdžiui, šios įmonės 2018 m. ekonomikoje sukūrė vos 15 proc. pridėtinės vertės ir įdarbino beveik 22 proc. dirbančiųjų. Kadangi sukurta pridėtinė vertė yra gerokai mažesnė už dirbančiųjų dalį, tai rodo, kad šios įmonės yra gerokai mažiau efektyvios nei didesnės įmonės. Produktyvumu ir investicijomis šios įmonės gerokai nusileidžia didelėms įmonėms dėl masto ekonomikos (žr. pav. 10), taigi, verslo įmonių smulkėjimas daro neigiamą įtaką Lietuvos ekonomikos vystymuisi ilguoju laikotarpiu.

9 pav. Veikiančių įmonių struktūra pagal įmonių dydį Lietuvoje 2006 m., 2015 m. ir 2019 m.

10 pav. Sukurta pridėtinė vertė vienam dirbančiajam pagal įmonių dydį Lietuvoje 2018 m.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

0–9 darbuotojai 10–19 darbuotojų20–49 darbuotojai 50–249 darbuotojai250 ir daugiau darbuotojų Šalies ūkyje


Tūkst. eurų

0.0

10.0

20.0

30.0

40.0

50.0

60.0

70.0

0–4

5–9

10–1

9

20–4

9

50–9

9

100–

149

150–

249

250–

499

500–

999

1 00

0+

2006 m. 2015 m. 2019 m.

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir VŠĮ Verli Lietuva skaičiavimai.

Dalis, procentais

11


Pagal įmonių struktūrą, daugiausia jų 2019 m. pradžioje veikia prekyboje (29,1 proc. arba 24,7 tūkst.) ir paslaugų sektoriaus veiklose – profesinėje, mokslinėje ir techninėje veikloje (12,3 proc. arba 10,4 tūkst.), transporte ir saugojime (9,8 proc. arba 8,3 tūkst.). Pramonėje veikė 9,4 tūkst. (arba 11,1 proc.), statyboje – 8,4 tūkst. (arba 9,9 proc. ), o žemės ūkyje – 2,3 tūkst. (arba 2,7 proc.) visų Lietuvos įmonių. Pastaraisiais metais matoma gan akivaizdi tendencija, kad ekonomikoje mažėja prekybos sektoriaus įmonių dalis; ši tendencija yra struktūrinė, ji stebima nuo 2016 m. Per tą patį laikotarpį daugėja įmonių, dirbančių paslaugų sektoriaus veiklose – profesinėje, mokslinėje ir techninėje veikloje, transporte ir saugojime, taip pat statyboje ir nekilnojamojo turto operacijų veikloje, tačiau tai gali būti susiję su verslo ciklu ir nuo 2017 m. suaktyvėjusia statybų sektoriaus veikla.

IV. DARBO RINKA: UŽIMTUMAS, DARBO JĖGA IR NEDARBAS

Darbo paklausa: užimtumas trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu

2019 m. nedarbo lygis Lietuvoje buvo kiek aukštesnis nei 6 proc. (žr. pav. 11). Jis mažėjo nuo 2011 m., kai 2010 m. buvo pasiekęs vieną aukščiausiųjų savo lygių Lietuvos istorijoje (2010 m. – 17,8 proc.). 2008–2009 m., prasidėjus ekonominei ir finansinei krizei, situacija Lietuvos darbo rinkoje buvo dramatiška. Istoriškai žemiausiame verslo ciklo fazės taške, keli šimtai tūkstančių asmenų buvo netekę darbo. Krizės poveikis ūkio sektoriams buvo skirtingas – statybų sektoriuje užimtumo kaita buvo dramatiška, o pramonėje ir paslaugose, nuosaikesnė, todėl užimtumo mažėjimas ūkio sektoriuose taip pat darė ir nevienodą poveikį nedarbui. Vėliau, ekonomikai atsigaunant, užimtumo atsigavimo tendencijos paslaugose, pramonėje ir statyboje vėlgi ganėtinai išsiskyrė. Šie skirtumai iš dalies gali būti paaiškinami nevienodu verslo ciklo poveikiu šiems ūkio sektoriams, o kitą dalį gali paaiškinti sektorių ypatybės ir jų struktūros skirtumai.

Palanki verslo ciklo fazė lėmė nuosaikią, bet teigiamą užimtumo kaita 2018–2019 m. 2018 m. užimtųjų skaičius augo 1,5 proc. per metus, 2019 m. (I-III ketvirtį) – 0,3 proc. per metus. Labiausiai užimtųjų 2018–2019 m. daugėjo paslaugų sektoriaus veiklose. Ilguoju laikotarpiu, matoma tendencija, kad žemės ūkio, apdirbamosios gamybos sektoriuose ir statyboje užimtųjų dalis turi tendenciją mažėti; jų dalis didėja paslaugų sektorių veiklose (žr. pav. 12). Jei 2008 m. žemės ūkyje dirbo 8,1 proc. visų užimtųjų, tai 2018 m. jų dalis mažėjo iki 7,2 proc.; apdirbamojoje gamyboje – atitinkamai mažėjo nuo 17,1 proc. iki 16,0 proc., statyboje – nuo 10,8 proc. iki 7,5 proc. , o paslaugose – didėjo nuo 61,4 proc. iki 67,1 proc. Realiosios pridėtinės vertės struktūroje ilguoju laikotarpiu, 2008–2018 m., mažėjo ir žemės ūkio ir statybos sektoriaus dalys, todėl ir šios užimtumo kaitos tendencijos nėra atsitiktinės. Mažėjant užimtumui apdirbamosios gamybos sektoriuje, jo dalis pridėtinės vertės struktūroje paaugo, o tai reiškia, kad ilguoju laikotarpiu šis, kapitalui imlus sektorius, tapo dar mažiau priklausomas nuo darbo jėgos. Paslaugose, darbui imliame sektoriuje, didėjo ir užimtųjų dalis, ir šio sektoriaus dalis pridėtinės vertės struktūroje. Mažiausiai produktyvus sektorius šiame kontekste yra žemės ūkis – užimtųjų dalis šiame sektoriuje yra gerokai didesnė nei šio sektoriaus svoris pridėtinės vertės struktūroje. Nuo 2008 m. iki 2018 m. užimtųjų skaičius

12


ekonomikoje sumažėjo 3-4 proc. (maždaug 50 tūkst. asmenų), labiausiai dėl neigiamos darbo jėgos kaitos tendencijų.

Darbo pasiūla: darbingo amžiaus gyventojų kaita, darbo jėga ir darbo jėgos aktyvumas

Nuo 2002 m. ir 2018 m. gyventojų Lietuvoje sumažėjo beveik 0,7 milijono; iš jų 0,2 milijono dėl natūralios gyventojų kaitos, t. y. neigiamo gimimų ir mirčių balanso; beveik 0,5 milijono – dėl neigiamo neto migracijos poveikio (žr. pav. 13). Taip pat pagal šią statistiką 2002–2018 m. iš Lietuvos emigravo 0,7 milijono asmenų, imigravo – 0,2 milijono, daugiausia sugrįžtantys Lietuvos piliečiai (70 proc.). Didžiausią poveikį neto migracijai tuo laikotarpiu darė 25–54 m. ir 15–24 m. amžiaus grupių asmenų migracijos tendencijos; 55–64 m. bei 65 m. ir daugiau asmenų amžiaus grupė lėmė palyginti nedidelę neto migracijos dalį. Emigracijos priežastys daugiausia yra ekonominės – sąryšis tarp emigracijos iš Lietuvos ir BVP vienam gyventojui (bei nedarbo kaitos), ypač po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, yra stiprus (žr. pav. 14).

11 pav. Nedarbas, užimtumo ir darbo jėgos kaita 2008–2019 m.

12 pav. Užimtumas pagal ūkio sektorius 2008 m. ir 2018 m.

-10.0

-8.0

-6.0

-4.0

-2.0

0.0

2.0

4.0

6.0

0.0

4.0

8.0

12.0

16.0

20.0

2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019

Nedarbo lygis

Užimtieji (skalė dešinėje)

Darbo jėga (skalė dešinėje)

Procentai



8.1

17.1

10.8

61.4

7.2

16.0

7.5

67.1

0.0

10.0

20.0

30.0

40.0

50.0

60.0

70.0

Žemės ūkis Apdirbamoji gamyba Statyba Paslaugos

2008 m. 2018 m.

Dalis, procentais


13


13 pav. Gyventojų skaičiaus pokytis Lietuvoje 2008–2018 m. pirmąjį pusmetį

14 pav. Nedarbas, BVP vienam gyventojui ir emigracija 2000–2018 m.

Natūrali gyventojų kaita, neto migracija ir gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai lėmė, kad nuo 2002 m. iki 2019 m. darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo apie 450 tūkst. asmenų. Iš jų apie 210 tūkst. sumažėjo 15–24 m., o 340 tūkst. – 25–54 m. amžiaus asmenų grupės. Vyresnio amžiaus grupėse – 55–64 m. ir 65 m. ir daugiau – darbingo amžiaus gyventojų padaugėjo atitinkamai 50 ir 60 tūkst. Taigi, per 2002–2018 m. struktūra gerokai pasikeitė – maždaug 10 proc. punktų padidėjo vyresnių gyventojų (55 m. ir daugiau) dalis tarp visų darbingo amžiaus gyventojų; tiek pat sumažėjo kartu 15–24 m. ir 25–54 m. amžiaus asmenų grupių dalys (žr. pav. 15).

Šie gyventojų skaičiaus ir amžiaus struktūros tarp darbingo amžiaus gyventojų pokyčiai darė poveikį ir darbo jėgos dinamikai – per 2002–2018 m. ji sumažėjo apie 170 tūkst. asmenų. Tuo laikotarpiu nepalankias darbingo amžiaus gyventojų kaitos tendencijas (jų mažėjo apie 450 tūkst. asmenų) nemenkai kompensavo tuo pat metu didėjęs darbo jėgos aktyvumas (apie 280 tūkst. asmenų) (žr. pav. 16).

–100

–80

–60

–40

–20

0

20

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Dėl neto migracijos

Dėl natūralios gyventojų kaitos

Gyventojų pokytis per metus

Tūkst., pokytis per metus

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir VŠĮ Versli Lietuva skaičiavimai.

-120.0

-80.0

-40.0

0.0

40.0

80.0

120.0

-15.0

-12.0

-9.0

-6.0

-3.0

0.0

3.0

6.0

9.0

12.0

15.0

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Nedarbas

BVP vienam žmoguiEmigracija (skalė dešinėje)

Procentai, procentiniai punktai; pokytis per metus



14


Pagal amžiaus grupes labiausiai prie aktyvumo kaitos tendencijų prisidėjo 15–24 m. amžiaus asmenų grupė; ji nulėmė daugiau nei pusę (160 tūkst.) visos aktyvumo kaitos. Vis dėlto 2002–2018 m., darbo jėga jaunimo amžiaus grupėje mažėjo (50 tūkst. asmenų), taigi aktyvumo pokytis nekompensavo darbingo amžiaus gyventojų mažėjimo (210 tūkst.). 25-54 m. amžiaus grupėje tendencijos buvo panašios, tačiau darbo jėgos mažėjimas buvo gerokai didesnis (290 tūkst. asmenų). Tai lėmė palyginti nedidelis aktyvumo padidėjimas (50 tūkst. asmenų) ir nemenka darbingo amžiaus gyventojų kaita (340 tūkst.). Vyresnių asmenų amžiaus grupėse tendencijos buvo kiek kitokios. 55-64 m. amžiaus grupėje darbo jėga per laikotarpį padidėjo (140 tūkst.); tiek dėl darbingo amžiaus gyventojų kaitos (50 tūkst.), tiek ir dėl aktyvumo pokyčio (90 tūkst.). 65 m. ir daugiau amžiaus grupėje darbo jėga didėjo nedaug (30 tūkst. asmenų) – daugėjo darbingo amžiaus gyventojų (60 tūkst.), bet šioje amžiaus grupėje mažėjo jų aktyvumas (30 tūkst.).

Šios aktyvumo kaitos tendencijos darbo rinkoje yra pozityvios – jos lėmė, kad aktyvumo lygis ekonomikoje nuo 2002 m. iki 2019 m. pradžios padidėjo 4 proc. punktais (žr. pav. 17) – nuo 58 proc. iki 62 proc. Labiausiai jis padidėjo ir augo trendu 55-64 m. amžiaus grupėje (nuo maždaug 47 proc. iki 73 proc.), taip pat jaunimo, 15-24 m., asmenų grupėje (nuo 31 proc. iki 37 proc.). 25-54 m. amžiaus grupėje jis kito nedaug (nuo 88 proc. iki 90 proc.), o vyriausiųjų – 65 m. ir daugiau – amžiaus grupėje aktyvumo kaita taip pat buvo kiek mažesnė (didėjo nuo 5 proc. iki 9 proc.). Ganėtinai skirtinga aktyvumo kaita šiose amžiaus grupėse yra susijusi su tam tikrais, tai amžiaus grupei susijusiais (struktūriniais) veiksniais, tai pat ir ekonomikos cikliškumu.6 Tai taip pat reiškia,

6 Darbo jėgos aktyvumas nėra pastovus ir nuolat kinta, o tai sietina tiek su jo struktūriniais pokyčiais, tiek ir su verslo ciklo poveikiu jo kaitai. Tarp

struktūrinių veiksnių lemiančių aktyvumo pokyčius galima išskirti amžiaus struktūros tarp darbingo amžiaus gyventojų kaitą ir darbo rinkos politikos pasikeitimus. Tačiau galinčio dirbti asmens apsisprendimas dalyvauti darbo rinkoje gali keistis ir priklausomai nuo verslo ciklo fazės. Jaunų, iki 25 m. asmenų amžiaus grupės darbo jėgos aktyvumas paprastai yra vienas žemiausių tarp visų amžiaus grupių dėl šių įsitraukimo į švietimo ir mokslo

15 pav. Darbingo amžiaus gyventojų struktūra pagal amžiaus grupes 2002–2018 m.

16 pav. Darbo jėgos pokyčio struktūra 2003–2019 m. pradžioje

0

20

40

60

80

100

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

15-24 m. amžiaus25-54 m. amžiaus55-64 m. amžiaus65 ir daugiau m. amžiaus

Dalis, proc.


–120

–80

–40

0

40

80

120

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

Dėl aktyvumo pokyčio

Dėl darbingo amžiaus gyventojų pokyčio

Darbo jėgos pokytis

Tūkst. asmenų


15


kad keičiantis verslo ciklo fazei – 2020 m. ir vėlesniais metais – nebereikėtų tikėtis didesnio teigiamo su verslo ciklu susijusio aktyvumo pokyčio. Todėl, darbo jėgos kaita artimiausiais metais labiau turėtų priklausyti nuo darbingo amžiaus gyventojų, ne aktyvumo lygio, kaitos. Lietuva, kartu su kitomis ES šiaurės regiono šalimis, turi vieną aukštesnių bendrojo aktyvumo lygių tarp ES-28 bloko šalių (žr. pav. 18).

17 pav. Darbo jėgos aktyvumo lygis pagal amžiaus grupes 2002–2019 m.

18 pav. Darbo jėgos (15 m. ir daugiau) aktyvumo lygis ES-28 šalyse 2018 m.

sistemą. Visgi, 15–24 m. amžiaus grupėje aktyvumas dažnai yra vienas jautriausių verslo ciklui tarp visų amžiaus grupių (žr. intarpą 2). 25-54 m. asmenų įsitraukimas į darbo rinką yra didžiausias (apie 90 proc.), taigi didelė aktyvumo kaita per laiką šioje amžiaus grupėje nėra galima. Kiek mažesnis aktyvumo lygis yra 55-64 m. amžiaus grupėje. Šioje amžiaus grupėje yra mažesnės galimybės likti darbo rinkoje dėl atsirandančių sveikatos problemų ir senėjimo proceso. Vis dėlto, 55-64 m. amžiaus grupėje yra stebimas aktyvumo augimas trendu, o labiausiai tai sietina su struktūriniais pokyčiais – tiek su darbingo amžiaus asmenų daugėjimu šioje amžiaus grupėje, tiek ir su iki pensinio amžiaus ilginimu, lemiančiu vėlesnį pasitraukimą iš darbo jėgos. Mažiausias aktyvumo lygis (9 proc.) yra vyriausiųjų, 65 m. ir daugiau, amžiaus grupėje. Tai susiję su struktūriniais veiksniais – pensiniu amžiumi, tačiau aktyvumas šioje amžiaus grupėje paprastai yra jautrus verslo ciklui – dėl galimybės lengviau susirasti darbą, didėja esant ekonominiam pakilimui, ir mažėja esant ekonominiam nuosmukiui.

0

20

40

60

80

100

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

Darbo jėgos aktyvumo lygis

15-24 amžiaus grupės aktyvumo lygis



65+ amžiaus grupės aktyvumo lygis

Lygis, procentai


0.0

20.0

40.0

60.0

80.0

Šved

ijaN

yder

land

aiEs

tija

Jung

tinė

Kara

lyst

ėKi

pras

Airij

aD

anija

Liet

uva

Latv

ijaAu

strij

aVo

kiet

ijaČ

ekija

Mal

taLi

ukse

mbu

rgas

Slov

akija

Suom

ijaPo

rtuga

lijaSl

ovėn

ijaES

-28

Ispa

nija

Veng

rija

Lenk

ijaPr

ancū

zija

Bulg

arija

Rum

unija

Belg

ijaG

raik

ijaKr

oatij

aIta

lija

Lygis, procentais

Šaltinis: Eurostatas.

16


Intarpas 2. Jaunimo iki 25 m. amžiaus nedarbas Lietuvoje: stilizuoti faktai7

Per 2008–2009 m. ekonominę krizę jaunimo nedarbas Lietuvoje buvo vienas didžiausių Lietuvos istorijoje: jis pradėjo didėti nuo 2008 m. pradžios ir 2010 m. pasiekė aukščiausią savo lygį (buvo 35,7%). Tuo laikotarpiu nemaža dalis galinčių dirbti jaunų žmonių pasitraukė iš darbo jėgos ir tapo neaktyvūs, tačiau kai kuriais atvejais jų išėjimas iš darbo rinkos buvo sietinas ne su grįžimu į švietimo ir mokslo sistemą arba pasilikimą joje ilgesnį laiką, o su pasitraukimu į nei dirbančiųjų, nei besimokančiųjų asmenų (NDNB) grupę8 (žr. pav. A). Šis intarpas stilizuotais faktais apibendrina jaunimo nedarbo raidos tendencijas 2008–2009 m. ekonominės krizės metu ir po jos – iki 2018–2019 m.

Faktas 1: Jaunimo nedarbo lygis paprastai yra didesnis nei bendrojo nedarbo lygis. Jaunimo iki 25 m. nedarbas Lietuvoje yra gerokai didesnis nei nedarbas kitose amžiaus grupėse (žr. pav. B), o pagrindinės to priežastys yra maža darbo patirtis ir menkas išsilavinimas palyginti su kitomis amžiaus grupėmis. Paprastai nedarbo lygis yra didesnis kuo grupė yra jaunesnio amžiaus. Pavyzdžiui, didžiausias nedarbas yra labai jaunų 15–19 m. asmenų amžiaus grupėje: 2010 m. jis siekė 60,4 proc., 2015 m. – 32,0 proc., o 2018 m. – sumažėjo iki 11,9 proc.; 20–24 m. amžiaus grupės nedarbas atitinkamais metais buvo mažesnis – 33,6 proc., 15,5 proc. ir 11,0 proc.

A pav. Jaunimo nedarbas, darbo jėgos aktyvumas ir nei dirbantys, nei besimokantys Lietuvoje 2004–2018 m.

B pav. Nedarbas pagal amžiaus grupes; palyginimas tarp 2010 m., 2012 m., 2015 m. ir 2018 m.

Faktas 2: Jaunimo nedarbo lygis yra apie 2 kartus didesnis nei bendrasis nedarbas. Atotrūkis tarp jaunimo iki 25 m. ir bendrojo nedarbo turi tendenciją didėti krizės

7 Parengta ir pritaikyti Lietuvai pagal: European Commission 2013: Labour Market Developments in Europe 2013. http://ec.europa.eu/economy_finance/publications/european_economy/2013/pdf/ee6_en.pdf 8 Į nei dirbančiųjų, nei besimokančiųjų asmenų grupę patenka asmenys atitinkantys šias pagrindines sąlygas: (1) nedirbantys ( t. y. bedarbiai arba neaktyvūs) asmenys ir (2) nesimokantys bei nedalyvaujantys jokiose kitose mokymo programose asmenys. Šių asmenų ir tos pačios amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis parodo kokia dalis yra pasitraukusi iš mokslo ir švietimo sistemos bei darbo rinkos. Nors pagal formalų apibrėžimą bedarbiai yra priskiriami darbo rinkos dalyviams, tačiau jaunimo nedarbo problemos kontekste, šie asmenys, kartu su kitais (neaktyviais, nesimokančiais ir pan.) priklauso didžiausios socialinės ir ekonominės atskirties rizikos grupei. Dažnai yra manoma, kad nei dirbančiųjų, nei besimokančiųjų asmenų grupės dydis ir jos kaita tarp jaunimo geriau nei nedarbo lygis parodo šios amžiaus grupės problemas. http://www.eurofound.europa.eu/emcc/labourmarket/youth.htm

20.0

22.0

24.0

26.0

28.0

30.0

32.0

34.0

36.0

38.0

5.0

10.0

15.0

20.0

25.0

30.0

35.0

40.0

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Nedarbas

Nei dirbantys, nei besimokantys

Aktyvumo lygis (skalė dešinėje)

Šaltiniai: Eurostatas ir VŠĮ Verli Lietuva skaičiavimai.

.

Procentai Procentai

0.0

5.0

10.0

15.0

20.0

25.0

30.0

35.0

40.0

15-2

4

25-2

9

30-3

4

35-3

9

40-4

4

45-4

9

50-6

4

2010 m.

2012 m.

2015 m.

2018 m.


Procentai

17


metu ir po jos; ekonominio pakilimo metu jis turi tendenciją mažėti (žr. pav. C). Lietuvoje, didžiausias – apie 2,3 karto – atotrūkis tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo lygio buvo 2008–2012 m., o nuo 2013 m. jis mažėjo – 2019 m. iki 1,8 karto. ES šalių kontekste Lietuva yra tarp šalių, turinčių vieną žemiausių atotrūkio tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo rodiklių 2018 m. (žr. pav. D)9. Tačiau jaunimo ir bendrojo nedarbo santykio kintamumas Lietuvoje nėra mažas – jis 2002–2018 m. kito tarp 1,6 ir 2,3 karto (agreguoto ES šalių rodiklio kintamumas yra gerokai mažesnis – tarp 2,0 ir 2,3 karto). Mažesnis palyginti su ES šalimis šio rodiklio stabilumas Lietuvoje šiame kontekste galėtų rodyti tiek didesnį paties verslo ciklo kintamumą Lietuvoje, tiek ir stipresnį verslo ciklo poveikį jaunimo nedarbui.

C pav. Atotrūkis tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo lygio Lietuvoje 2002–2019 m.

D pav. Atotrūkis tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo lygio Europos Sąjungoje 2008–2018 m. vidurkis

Faktas 3: Ilgalaikis nedarbas sudaro labai mažą jaunimo nedarbo dalį. Ilgalaikių bedarbių dalis nuo visų šios grupės bedarbių yra mažiausias tarp visų amžiaus grupių – vidutiniškai 22-23 proc. 2002–2018 m. (žr. pav. E). Dėl tos priežasties, didelę jaunimo nedarbo dalį sudaro trumpalaikis (iki 1 metų) nedarbas; ilgalaikis nedarbas lemia gerokai mažesnę bendrojo jaunimo nedarbo dalį palyginti su kitomis amžiaus grupėmis.

Faktas 4: Jaunimo nedarbas lemia labai nedidelę bendrojo nedarbo dalį. Tai yra dėl mažo šios amžiaus grupės svorio darbo jėgoje. Jaunimas sudaro tik vieną dešimtadalį (vidutiniškai 8-9 proc. 2002–2019 m.) visos

E pav. Ilgalaikių bedarbių dalis nuo visų atitinkamos amžiaus grupės bedarbių Lietuvoje 2002–2018 m.

9 Jaunimo nedarbo kontekste, atotrūkio tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo dydis dažnai yra siejamas su švietimo sistemos ypatumais. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose mokymo įstaigos glaudžiai bendradarbiauja su įmonėmis, atotrūkis tarp jaunimo ir bendrojo nedarbo lygių dažnai yra mažesnis.

1.0

1.3

1.5

1.8

2.0

2.3

2.5

2.8

3.0

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

Jaunimo nedarbo atotrūkis nuo bendrojo nedarbo


Kartais; santykis tarp akumuliuotų keturių ketvirčių vidurkių

0.0

10.0

20.0

30.0

40.0

50.0

60.0

70.0

80.0

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

15-24 metų

25-49 metų

50-74 metų


Procentai

0.0

0.5

1.0

1.5

2.0

2.5

3.0

3.5

Rum

unija

Italija

Liuk

sem

burg

asŠv

edija

Jung

tinė

Kara

lyst

ėLe

nkija

Kroa

tija

Belg

ijaČ

ekija

Veng

rija

Pran

cūzi

jaSu

omija

Kipr

asPo

rtuga

lijaSl

ovak

ijaG

raik

ijaBu

lgar

ijaEU

-28

Mal

taIs

pani

jaEs

tija

Slov

ėnija

Airij

aN

yder

land

aiLi

etuv

aD

anija

Aust

rija

Latv

ijaVo

kiet

ija

Kartais


18


darbo jėgos Lietuvoje (žr. pav. F). Dėl šiek tiek didesnės bedarbių dalies tarp visų bedarbių (vidutiniškai 16 proc. 2002–2019 m.), jaunimo nedarbas lemia apie vieną penktadalį viso nedarbo Lietuvoje (žr. pav. G).

F pav. 15–24 m. amžiaus bedarbių ir darbo jėgos dalys (nuo visų bedarbių ir darbo jėgos) Lietuvoje 2002–2019 m.

G pav. Nedarbo struktūra pagal amžiaus grupes Lietuvoje 2002–2019 m.

Faktas 5: Jaunimas nebūtinai yra didesnės ilgalaikio nedarbo rizikos zonoje. Ilgėjanti trumpalaikio nedarbo trukmė (t. y. perėjimas nuo labai trumpo laikotarpio (iki 1 mėn.) iki ilgesnio laikotarpio nedarbo) dažnai turi nemenką įtaką ilgalaikio nedarbo kaitai vėlesniais laikotarpiais, tačiau tai ne visada taikytina jaunimui. Ribotos galimybės gauti bedarbio pašalpas, švietimo ir mokslo sistemos prieinamumas ir galimybės lengvai emigruoti lemia šios amžiaus grupės dinamiškumą ir gali turėti daug didesnę įtaką jaunimo ilgalaikio nedarbo raidai. Jaunimo ilgalaikio nedarbo lygis 2002–2019 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje vidutiniškai buvo 0,3 proc. punkto didesnis nei bendrasis ilgalaikis nedarbas (žr. pav. G). Kadangi skirtumas tarp jaunimo ir bendrojo ilgalaikio nedarbo nėra didelis, tai reiškia, kad ilgalaikis nedarbas kaip reiškinys nėra būdingesnis jaunimui nei kitoms amžiaus grupėms vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Faktas 6: Jaunimas, dažniau nei asmenys, priklausantys kitoms amžiaus grupėms, darbinami pagal lanksčias įdarbinimo formas. Lietuvoje tarp jaunimo,

H pav. Skirtumas tarp jaunimo ilgalaikio ir bendrojo ilgalaikio nedarbo Lietuvoje 2002–2019 m.

0.0

5.0

10.0

15.0

20.0

25.0

30.0

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

15-24 amžiaus bedarbiai

15-24 amžiaus darbo jėga

Dalis, procentais


0.0

2.5

5.0

7.5

10.0

12.5

15.0

17.5

20.0

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

15-24 amžiaus

25-54 amžiaus

55-64 amžiaus

Iš viso

Procentai, procentinai punktai


-3.0

-2.0

-1.0

0.0

1.0

2.0

3.0

4.0

5.0

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

15-24 metų



19


daugiau nei kitose amžiaus grupėse, yra dirbančių ne visą darbo dieną arba laikiną darbą (žr. pav. I). Dirbančiųjų laikiną darbą tarp jaunimo vidutiniškai 2002–2018 m. yra 3–4 kartus daugiau nei kitose amžiaus grupėse; jaunimas sudaro beveik vieną ketvirtadalį visų laikiną darbą dirbančių asmenų. Laikiną darbą dirbančiųjų dalies kintamumas 2002–2018 m. yra didesnis tarp jaunimo nei kitose amžiaus grupėse. Dirbančiųjų ne visą darbo dieną dalis taip pat paprastai yra didžiausia tarp jaunimo. Asmenys iki 25 m. vidutiniškai 2002–2018 m. sudarė apie vieną dešimtąją visų ne visą darbo dieną dirbančiųjų dalį (žr. pav. J), o jų dalies kintamumas vėlgi yra didžiausias tarp visų amžiaus grupių.

I pav. Laikiną darbą dirbančių samdomųjų dalis (nuo visų atitinkamos amžiaus grupė samdomųjų) Lietuvoje 2008–2018 m.

J pav. Ne visą darbo dieną dirbančiųjų dalis (nuo visų atitinkamos amžiaus grupė dirbančiųjų) Lietuvoje 2008–2018 m.

Faktas 7: Jaunimo nedarbas yra jautresnis verslo ciklui nei bendrasis nedarbas.

Tai lemia keletas veiksnių – tiek iš darbo paklausos, tiek ir pasiūlos pusės. Visų pirma, jaunimas dažniau nei kitos amžiaus grupės dirba nepilną darbo dieną ir yra darbinami pagal laikinąsias darbo sutartis (žr. faktą 6). Todėl, šie asmenys yra pirmiausia atleidžiami esant neigiamiems cikliniams ūkio svyravimams. Antra, naujai į darbo rinką ateinantys asmenys yra labai jauni ir be patirties, todėl jų darbo susiradimo galimybės yra gana ribotos, ypač jei ciklinė padėtis šalies ūkyje yra silpna. Šie iš darbo paklausos pusės kylantys veiksniai gali lemti, kad ekonominio nuosmukio metu verslo ciklo fazės efektas jaunimo ir bendrajam nedarbui gali būti neproporcingas – jaunimo nedarbas didėja sparčiau nei bendrasis nedarbas (žr. faktą 2). Trečia, jaunimo darbo pasiūla, arba konkrečiau darbo jėgos aktyvumas, per verslo ciklą svyruoja labiau nei kitose amžiaus grupėse. Ji dažniausiai didėja verslo ciklo pakilimo metu ir mažėja per ekonominį nuosmukį (žr. pav. K). Tikėtina, kad šią darbo jėgos pasiūlos kaitą per verslo ciklą lemia rinkoje besikeičianti darbo paklausa; atvirkštinė priklausomybė yra mažai tikėtina.

Faktas 8: Didėjant jaunimo nedarbui didėja ir rizika patekti į nei dirbančiųjų, nei besimokančiųjų asmenų grupę. Per 2008–2009 m. ekonominę krizę, daugėjant

0.0

2.0

4.0

6.0

8.0

10.0

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Jaunimo (15-24 m.) amžiaus grupė

25-49 m. amžiaus grupė



Procentai; dalis nuo visų atitinkamos amžiaus grupės dirbančiųjų

0.0

2.5

5.0

7.5

10.0

12.5

15.0

17.5

20.0

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Jaunimo (15-24 m.) amžiaus grupė




Procentai; dalis nuo visų atitinkamos amžiaus grupės dirbančiųjų

20


netekusių darbo, daugiau nei kitose amžiaus grupėse bedarbiais tapusių jaunų asmenų pasitraukė iš darbo jėgos. Dėl šios priežasties jaunimo aktyvumo lygis per krizę mažėjo, nors bendrasis aktyvumo lygis tuo pat metu kito priešinga linkme. Nepaisant aktyvumo mažėjimo, spartesnis bedarbių skaičiaus augimas lėmė jaunimo nedarbo didėjimą. Jaunimo nedarbo lygis taip pat yra stipriai susijęs su nei dirbančiųjų, nei besimokančiųjų asmenų grupės dalimi ekonomikoje. Jų dalis turi tendenciją didėti didėjant jaunimo nedarbui – tiek dėl bedarbių skaičiaus augimo, tiek ir dėl jaunų asmenų pasitraukimo iš darbo rinkos negrįžtant į švietimo ir mokslo sistemą (žr. pav. K).

K pav. Bendrojo ir jaunimo darbo jėgos aktyvumo pokyčiai Lietuvoje 2003–2018 m.

L pav. Nei dirbančių, nei besimokančių (NDNB) dalis tarp jaunimo ir jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje 2004–2018 m.

Faktas 9: Nedarbas jauname amžiuje gali turėti ilgalaikes pasekmes. Vienas svarbiausių jaunimo nedarbo aspektų yra tas, kad nedarbas jauname amžiuje, t. y. karjeros pradžioje, gali turėti ilgalaikių pasekmių ateities darbo jėgos kompozicijai. Be praradusiųjų paskatą dirbti grupės padidėjimo, ilgai trunkantis nedarbas turi neigiamą poveikį žmogiškojo kapitalo kaupimui ekonomikoje, daro įtaką jaunų asmenų ateities pajamų raidai, skatina neformalaus sektoriaus didėjimą ir kitų problemų atsiradimą.

-8.0

-6.0

-4.0

-2.0

0.0

2.0

4.0

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

Jaunimo darbo jėgos aktyvumasBendras darbo jėgos aktyvumas

Procentiniai punktai, pokytis per metus


5

7

9

11

13

15

0 5 10 15 20 25 30 35 40


NDNB, procentai

Nedarbo lygis, procentai

21


Darbo užmokestis ir darbo sąnaudos

Pastaraisiais 2016–2018 m. nominalusis darbo užmokestis šalies ūkyje kilo sparčiai. Jis ekonomikoje augo po 8–10 proc. kasmet, o sparčiausiai – 2018 m. (apie 10 proc. per metus). 2019 m. jo augimas lėtėjo, tačiau tebebuvo spartus ir buvo labiau nulemtas darbo užmokesčio kaitos viešajame sektoriuje (žr. pav. 19). Nominalaus darbo užmokesčio kaita 2016 – 2019 m. turi būti siejama tiek su natūraliomis rinkos raidos tendencijomis, tiek ir su institucinio darbo užmokesčio reguliavimo – minimalios mėnesinės algos didinimo – poveikiu darbo užmokesčio kaitai.

Minimaliosios mėnesinės alga nuo 2016 m. buvo didinama keletą kartų. Natūralias rinkos raidos tendencijas šiame kontekste labiausiai galėtų apibrėžti darbo našumo augimas ir suderintojo vartotojų kainų indekso (SVKI) pokyčiai10, todėl vertinant nominalus darbo užmokesčio augimą 2016–2018 m., pastebėtina, kad jo didėjimas, įskaitant minimalios mėnesinės algos didinimo poveikį, viršijo bendrą šių kintamųjų pokyčių sumą. Tai reiškia, kad sparčiai didėjant nominaliajam darbo užmokesčiui, o infliacijai esant mažai, sparčiai didėjo ir realusis darbo užmokestis. SVKI pokyčiai 2016 m. buvo 0,7 proc., 2017 m. – 3,7 proc. ir 2018 m. – 2,6 proc. per metus. Tuo pačiu laikotarpiu darbo našumo kaita buvo gerokai nuosaikesnė nei realiojo darbo užmokesčio augimas. Vis dėlto, 2016–2018 m. darbo našumo kaita buvo teigiama – jis 2016 m. augo maždaug 0,6 proc., 2017 m. – 4,7 proc., 2018 m. – 2,2 proc.11 Tokia situacija kai realusis darbo užmokestis ekonomikoje auga sparčiau nei didėja darbo našumas dažnai yra susijusi su įtampa darbo rinkoje – tinkamos kvalifikacijos darbuotojų stoka (daugiau apie tai žr. intarpą 3). Įmonių apklausų duomenimis maždaug penktadalis verslo subjektų susiduria su darbuotojų stokos problema (daugiau apie tai žr. 3 dalį).

Pagal ūkio sektorius, kaip jau minėta, darbo užmokestis 2018 – 2019 m. labiausiai didėjo viešojo sektoriaus veiklose (švietime, viešajame valdyme ir sveikatos priežiūroje), taip pat privačiojo sektoriaus informacijos ir ryšių veikloje. Apdirbamojoje gamyboje, jis augo lėčiau nei vidutiniškai ekonomikoje, o nuosaikiausias jo augimas 2019 m. buvo statyboje ir paslaugų sektoriaus transporto veikloje (žr. pav. 20).

10 Be kainų ir darbo našumo paminėtini ir kiti veiksniai, tokie kaip pavyzdžiui, nedarbo lygis ar darbo dalis BVP, darantys įtaką nominalus darbo užmokesčio raidai.

11 Čia darbo našumas paskaičiuotas aproksimacijos būdu, kaip realiojo BVP ir užimtumo augimo tempo skirtumas.

22


19 pav. Nominalaus darbo užmokesčio raida 2011–2019 m. 20 pav. Nominalaus darbo užmokesčio raida pagal ūkio sektorius 2011–2019 m.

0

3

5

8

10

13

15

2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019

Iš viso šalies ūkyje (be individualių įmonių)Privatusis sektoriusViešasis sektorius



-5

0

5

10

15

20

2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019Apdirbamoji gamyba (C) Statyba (F)

Prekyba (G) Transportas ir saugojimas (H)

Profesinė veikla (M) Informacija ir ryšiai (J)

Švietimas Iš viso šalies ūkyje (be individualių įmonių)



23


Intarpas 3. Sąryšis tarp realiųjų vienetinių darbo sąnaudų ir nedarbo Lietuvoje 2000–2018 m.

Realiojo darbo užmokesčio didėjimas suderintas su darbo našumo augimu dažnai yra suvokiamas kaip viena pagrindinių sąlygų išlaikyti šalies konkurencingumą ir tvarų ekonomikos augimą. Todėl realiojo darbo užmokesčio ir darbo našumo augimų skirtumai, besitęsiantys ilgesnį laikotarpį, dažnai yra sietini su ekonominiais nesubalansuotumais arba ekonomikos struktūros pokyčiais. Spaudimas darbo užmokesčiui augti sparčiau ar lėčiau už darbo našumą gali atsirasti dėl, pavyzdžiui, verslo ciklo poveikio (struktūriniam ir cikliniam) nedarbui, o darbo dalies BVP kaita taip pat gali daryti įtaką spartesniam ar lėtesniam nei darbo našumas darbo užmokesčio didėjimui.

Darbo rinkoje esant neatitikimui tarp darbo paklausos ir pasiūlos, darbo užmokesčio augimas paprastai turi tendenciją spartėti. Lietuvoje pastaraisiais metais nemenkai augo nominalusis darbo užmokestis, o esant mažai infliacijai sparčiai didėjo ir realusis darbo užmokestis. Tuo pačiu laikotarpiu darbo našumo kaita buvo gerokai nuosaikesnė (žr. pav. A). Tokia situacija kai realusis darbo užmokestis ekonomikoje auga sparčiau nei didėja darbo našumas dažnai yra susijusi su įtampa darbo rinkoje – tinkamos kvalifikacijos darbuotojų stoka. Įtampą darbo rinkoje lemia ir struktūriniai, ir cikliniai ekonomikos veiksniai.

Istoriškai Lietuvoje, nesubalansuotumai tarp darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempų išryškėdavo priklausomai nuo verslo ciklo fazių. Ekonominio pakilimo metu, mažėjant nedarbui ir dėl to didėjant darbuotojų derybinei galiai derėtis dėl darbo užmokesčio, atlygis už darbą turėdavo tendenciją augti sparčiau nei darbo našumas; atvirkštiniai procesai būdavo stebimi esant nepalankiai ekonominei situacijai. 2003–2008 m. ekonomikoje realaus darbo užmokesčio augimas gerokai viršijo darbo našumo augimą – šiuo laikotarpiu sparčiai didėjanti darbo paklausa, mažėjantis nedarbo lygis ir didėjanti darbuotojų derybinė galia darė spaudimą darbo užmokesčiui augti sparčiau nei darbo našumas. Ekonominio nuosmukio metu, 2009–2010 m., tendencijos pasikeitė – darbo užmokesčio korekcija buvo stipresnė nei darbo našumo kaita. Tai tęsėsi ir 2011–2012 m. Nuo 2013 m., palanki verslo ciklo fazė, vėl lėmė spartesnę darbo užmokesčio kaitą, kuri nebuvo suderinta su darbo našumo raida.

Spaudimas darbo užmokesčiui augti sparčiau nei darbo našumas atsiranda esant tam tikram nedarbo lygiui. Realiosios vienetinės darbo sąnaudos yra rodiklis, parodantis kaip realusis darbo užmokestis prisitaiko prie darbo našumo augimo ekonomikoje – tai yra skirtumas tarp realiosios kompensacijos vienam dirbančiajam ir darbo našumo augimo tempų.12

12 Nominalusis darbo užmokestis vienam dirbančiajam paskaičiuotas nominalųjį darbo užmokesčio fondą padalinus iš užimtųjų skaičiaus, o realusis – defliuojant nominalųjį darbo užmokestį vienam dirbančiajam pagal infliaciją (SVKI). Darbo našumas paskaičiuotas kaip skirtumas tarp realiosios bendrosios pridėtinės vertės ir užimtumo augimo tempų.

24


Šiam rodikliui esant teigiamam darbo užmokestis auga sparčiau nei darbo našumas, o neigiamam – lėčiau. Nagrinėjant realiųjų vienetinių darbo sąnaudų sąryšį su nedarbu galima įvertinti kokiam nedarbo lygiui esant, realiosios vienetinės darbo sąnaudos yra lygios nuliui, t. y. kada realusis darbo užmokesčio augimas yra suderintas su darbo našumo kaita.

2000–2018 m. realiųjų vienetinių darbo sąnaudų pokytį ir nedarbo lygį Lietuvoje, kaip tikėtasi, sieja neigiamas sąryšis. Tai rodo, kad nedarbo lygiui esant žemam, realiosios vienetinės darbo sąnaudos turi tendenciją didėti, o nedarbui esant dideliam – mažėti. Tai taip pat reiškia, kad mažas nedarbo lygis daro spaudimą darbo užmokesčiui didėti sparčiau už darbo našumą, o aukštas nedarbo lygis lemia atvirkštines tendencijas (žr. pav. B). Stebint realiųjų vienetinių darbo sąnaudų dinamiką ir jų sąryšį su nedarbu Lietuvoje, pastebėtina, kad istoriškai 2000–2018 m. nedarbo lygiui buvus didesniam nei 11–12 proc., spaudimo darbo užmokesčio augti sparčiau už darbo našumą nebuvo. Tačiau nedarbui buvus mažesniam nei 11–12 proc., realusis darbo užmokestis beveik visada augo sparčiau nei darbo našumas, lemdamas teigiamą realiųjų vienetinių darbo sąnaudų rodiklį. Taigi, šis (apie 11–12 proc.) nedarbo lygis gali būti suprantamas kaip lūžio taškas istoriškai daręs spaudimą darbo užmokesčiui augti sparčiau darbo našumą. Paaiškinimas, kodėl esant aukštam nedarbui darbo užmokestis turi tendenciją augti lėčiau nei darbo našumas būtų sunkmečiu mažėjantis darbuotojų derybinis potencialas tartis dėl darbo užmokesčio didinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad istorinis sąryšis tarp realiųjų vienetinių darbo sąnaudų ir nedarbo ne visada turi galioti ateityje – ryšis tarp šių kintamųjų gali tam tikrais laikotarpiais būti susilpnėjęs. Pavyzdžiui, ekonomikoje sumažėjus darbo daliai BVP, tikėtina, kad ir nedarbo lygiui esant mažesniam nei 11–12 proc., spaudimo darbo užmokesčiui didėti sparčiau nei darbo našumas gali ir nebūti.

A pav. Realiojo darbo užmokesčio ir darbo našumo kaita 2000–2018 m.

B pav. Nedarbas ir realiosios vienetinės darbo sąnaudos 2000–2018 m.

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

-20

-15

-10

-5

0

5

10

15

20

Realusis darbo užmokestis vienam dirbančiajam

Darbo našumas



y = -0.924x + 10.876R² = 0.6193

–12

–9

–6

–3

0

3

6

9

12

0 4 8 12 16 20


Realiosios vienetinės darbo sąnaudos, procentai

Nedarbas, procentai

25


Stebint realiųjų darbo sąnaudų kaitą Lietuvoje 2010–2018 m., pastebėtina, kad jos buvo neigiamos nuo 2010 m. iki 2012 m., bet atotrūkis tarp realiosios kompensacijos vienam dirbančiajam ir darbo našumo augimo per laiką pastoviai mažėjo (nuo –6,7 proc. 2010 m. iki –1,5 proc. 2012 m.). Nuo 2013 m. tendencijos pasikeitė – realiosios vienetinės darbo sąnaudos buvo teigiamos, o atotrūkis tarp realiosios kompensacijos vienam dirbančiajam ir darbo našumo augimo, iki 2015 m. didėjo (nuo 1,1 proc. 2013 m. iki 5,7 2015 m.). Pastaraisiais, 2017–2018 m., realiosios vienetinės darbo sąnaudos buvo teigiamos, tačiau mažesnės nei 2013–2015 m. Tai lėmė įmonių investiciniai sprendimai, didinę bendrųjų gamybos veiksnių produktyvumą (angl. total factor productivity) ir nuosaikesnė nedarbo kaita.

Paminint realiųjų vienetinių sąnaudų ir bendrojo nedarbo lygio sąryšį ūkio sektoriuose, pastebėtina, kad jis yra stipriausias paslaugose – sektoriuje, sudarančiame didelę visos ekonomikos dalį bei geriausiai reprezentuojančiam visą šalies ūkį. Ryšys tarp šių kintamųjų yra gerokai silpnesnis pramonėje ir statyboje. Vis dėlto, tai nereiškia, kad nedarbo lygis nedaro įtakos realiųjų vienetinių darbo sąnaudų dinamikai šiuose ūkio sektoriuose: jų sąryšis su nedarbu kai kuriais laikotarpiais galėjo būti silpnesnis nei paslaugose.

2019.12.31 ekonomikos apzvalga v1 - versli lietuva...9huvor sdvodxj ~ sulg owlq ov yhuw ov hnvsruwr...

Documents