1529 m. Lietuvos 1529 m. Lietuvos Statuto teisės šaltiniai, Statuto teisės šaltiniai,

parengimas ir parengimas ir priėmimaspriėmimas

I – asis Lietuvos Statutas (1529)

Teisės kodifikacijos poreikis:

Privilegijuoto žemvaldžių luomo siekis įtvirtinti savo privilegijas valstybės įstatymų sąvade

Šalia papročių teisės atsirado ir kartu galiojo rašytinė teisė

Greta valstybės privilegijų galiojo sričių privilegijos

Teismams ir administracijos įstaigoms iškildavo vis daugiau praktinio darbo sunkumų

Valstybės tarptautinė padėtis (Rusija, Lenkija) Siekis sustiprinti LDK politinį valstybinį

identitetą

LDK teisės kodifikavimo istorinės LDK teisės kodifikavimo istorinės sąlygos ir priežastys:sąlygos ir priežastys:

Goštautų, Radvilų ir kitos ponų giminės, jau XVI a. buvo suinteresuotos juridiškai įteisinti dominuojančią savo padėtį visoje valstybėje.

Taip pat galingi ponai stačiatikiai nenorėjo kęsti jų politinio statuso suvaržymų, todėl jiems taip pat reikėjo naujo teisinio dokumento, kuris bent formaliai sulygintų stačiatikių ir katalikų teise valstybėje. Tokiu dokumentu ir tapo PLS.

Dvasiniai feodalai tarpusavio santykius reguliavo pagal kanonų teisės normas. Tačiau savo latifundijų nuosavybės teises bei savo statuso prioritetą LDK visuomenėje siekė įteisinti visos valstybės įstatymų sąvade.

Privilegijos negalėjo pakankamai visapusiškai užfiksuoti tos aukštos visuomeninės padėties, kurią buvo pasiekęs feodalų elitas. Tik valstybės įstatymų sąvadas turėjo galią visiškai ir ilgam įteisinti visas ponijos teises bei privilegijas, sulyginti įvairių feodalų grupių, pirmiausia – katalikų ir stačiatikių, dvasininkų ir pasauliečių – teises.

I- ojo Lietuvos Statuto teisės šaltiniai:

Paprotinė teisė (lietuvių ir kitų tautų) Teismų praktika Didžiųjų kunigaikščių privilegijos Ponų tarybos nuostatai Europos feodalinių valstybių teisynai (ypač

Lenkijos) Romėnų teisė (paveikusi Statutą per kanonų

teisę)

1522 m. Gardino Seime, valdžia, į prašymą parengti ir priimti Lietuvos

Statutą reagavavo labai greitai. Kodėl?

Ištisą dešimtmetį nuolat iškylantis Statuto priėmimo klausimas

Sutapo LDK feodalų ir karališkosios šeimos interesai

Žygimanto Senojo 1522 m. Statuto patvirtinimo privilegija:

Statutas sudarytas dėl to, kad ligi tol nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavęs patį didįjį kunigaikštį

Statutas duodamas kaip atsidėkojimas už jo sūnaus Žygimanto Augusto būsimą išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu

Žygimantas Augustas

I–ojo Lietuvos Statuto autoriai:

Jonas RadvilaMikalojus Radvila

JaunesnysisAlbertas Goštautas

Albertas Goštautas LDK kanclerisir Vilniaus vaivada ( 1522 – 1539)

Mikalojus Radvila Jaunesnysis LDK kancleris ir Vilniaus vaivada(1510-1522)

I – asis Lietuvos Statutas priimtas 1529 m.

1529 09 29 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsaku I-asis Lietuvos Statutas paskelbtas veikiančiu įstatymų sąvadu.

Žygimantas Senasis

Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 m. Kodėl?

1 versija: Vilniaus aplinkos spaustuvėse nebuvo LDK kanceliarinės kalbos šrifto ir dėl to statutas nebuvo išspausdintas.

2 versija: kliūtis statuto išspausdinimui – politinės priežastys, t.y. karo su Maskva trukdžiai.

3 versija: naujasis kancleris (A. Goštautas) užblokavo Statuto pirmosios redakcijos įsigaliojimą.

Statuto reikšmėStatuto reikšmėStatuto reikšmėStatuto reikšmėPirmasis Statutas yra svarbus ir vertingas tuo,

kad jis buvo pirmas bandymas sukodifikuoti Lietuvos teisę, o jį išleidus, teisės kūrybos darbas nebuvo nutrauktas, bet buvo tęsiamas dar keletą dešimtmečių.

Statuto vertę labai gerai pabrėžia tai, kad dauguma tyrinėtojų nori Statuto turinį priskirti kiekvienas savo tautai;

Statutas buvo dėsningas tos epochos ir Lietuvos valstybės bei visuomenės raidos reiškinys.

Didelį pranašumą lyginant su ankstesniais teisynais lėmė ir Renesanso epochos idėjos, suteikusios Pirmajam Statutui daug humanizmo bruožų bei išskirtinį pasaulietiškumą.

Lietuvos Lietuvos SStatuttatutų ų šaltiniai, šaltiniai,

pagrindiniai bruožai, pagrindiniai bruožai, principai ir raidaprincipai ir raida

Lietuvos Lietuvos SStatuttatutų ų šaltiniai, šaltiniai,

pagrindiniai bruožai, pagrindiniai bruožai, principai ir raidaprincipai ir raida

Pirmasis Lietuvos Statutas Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 )(1529 )

Paskirtis: sudarytas tam, kad visoje Lietuvoje vienodai galėtų būti vykdomas teisingumas.Unikalumas: tai pagrindinių LDK įstatymų sąvadas ir kartu savotiškažemvaldžių luomo konstitucija.Aplinkybės: buvo kodifikuojamas 7 m., sparčiai plintant Lietuvojehumanistinėms Renesanso idėjoms, kurios atsispindėjo ir pačiame Statute.Bruožai: gana didelė kodekso apimtis (13 skyrių, 240 artikulų); palyginti tobulas ir pažangus turinys.Kalba: parašytas senąja slavų kanceliarine kalba, tuo metu vartota valstybės vidaus gyvenime kaip oficialioji kalba.

Antrasis Lietuvos Statutas Antrasis Lietuvos Statutas (1566)(1566)

Aplinkybės: didikų valdymo laikot. perėjimas į bajorų įsigalėjimo irviešpatavimo laikotarpį atsirado būtinybė iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti.Kalba: senoji slavų kanceliarinėSandara: 14 skyrių, 386 artikulaiRaida: galima išskirti 6 esminius žingsnius iki šio Statuto įsigaliojimo: 1.1. Lietuvos Brastos seime (1544 m.) Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai paskelbė prašymą pataisyti turimą Lietuvos Statutą, papildant jį reikalingais naujais paragrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, jų privilegijas. Šis seimas priėmė dar 25 nutarimus, kurie galėjo būti panaudoti kaip medžiaga papildyti ar pakeisti Pirmąjį Lietuvos Statutą.

Svarbesnieji Brastos seimo nutarimai dėl:• krašto gynimo ir karo prievolės atlikimo • sidabrinės ir muitų• urėdų skyrimo• ribų tarp valstybės ir privatinių dvarų• teismų ir teismų knygų bei baudų• Statuto pakeitimo komisijos sudarymo, kuri būtų išrinkta Seimo didžiojo kunigaikščio siūlymu ir susidėtų iš 5 katalikų ir 5 stačiatikiųBET: komisija naujam Statutui parengti nebuvo išrinkta.

2.2. Vilniaus seime (1547 m.) buvo pakartotinai iškeltas galiojančio Lietuvos Statuto pakeitimo ir papildymo klausimas: Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas sutiko jį pataisyti ir leido tam reikalui Seime išrinkti komisiją, kurios parengtą Statuto pakeitimo projektą priimtų pirmasis tolesnis Seimas.

3.3. Vilniaus seime (1551 m.) grįžta prie naujo Statuto rengimo klausimo. Žygimantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, galų gale sudarė minėtą komisiją. Jos ypatumai:• neturėjo visos iniciatyvos ir privalėjo atsižvelgti tiek į seimų nutarimus, tiek ir juose siūlomus įstatymų projektus, kuriuos pateikdavo didikai ir bajorai• komisijos aprobuoti projektai, didžiajam kunigaikščiui sutikus, tapdavo Seimo nutarimais ir buvo įtraukiami į rengiamą Statutą

4.4. Vilniaus seime (1563 m.) paskelbta privilegija, kuri buvo susieta su Antaruoju Lietuvos Statutu ir prie jo vėliau pridėta bei išliko kartu su jo rankraščiais kaip sudedamoji dalis. Be to, šioje privilegijoje žadama į naująjį Statutą įrašyti naujas bajorų privilegijas ir laisves, visiškai sulyginti krikščionių tikybos išpažintojų teises, nebedarant skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių bajorų

5.5. Bielsko seime (1564 m.) patvirtinti esminiai teismų ir administracinės santvarkos pakeitimai. Skelbiama, kad tolesni Statuto pakeitimai, iš anksto sankcionuoti kunigaikščio, turi būti daromi pačiame Seime.IŠVADA: tokiu būdu Statuto rengimo komisijos darbas buvo užbaigtas.

6.6. Vilniaus seime (1565 m.) paskelbta privilegija, kurioje numatyta įsteigti bajorų pavietų seimelius, kuriuose susirinkę bajorai privalėjo išrinkti atstovus į Seimą. Ši privilegija taip pat turėjo būti pridėta prie naujojo Statuto. Taip pat atskirais paragrafais į Statutą turėjo būti įrašytos dar ir šios nuostatos:• sudaryti naujus LDK pavietus, įsteigiant juose pavietų teismus ir paskiriant teisėjus• pavietuose įsteigti naują teismo instanciją – – pakamarės teismą, jo kompetencijai paskiriant bylas dėl žemės ribų nustatymo.! 1566 m. faktinis Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimas

TreTrečiačiasis Lietuvos Statutas sis Lietuvos Statutas (15(158888 ) )

Aplinkybės: • tebevykstantys LDK vidaus organizacijos pakeitimai tik dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį visuomenėje• turintys savivaldą valstiečiai buvo nepatenkinti Statutu, kardinaliai pakeitusiu jų padėtį visuomenėje• Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senąsias savo žemės privilegijas, reikalavo, kad Statute būtų pakartoti ankstesni išsikovojimai todėl jau 1566 m. Lietuvos Brastos seime buvo iškeltas Antrojo Lietuvos Statuto pataisymo klausimasKalba: senoji slavų kanceliarinėSandara: 14 skyrių, 488 artikulaiRaida: čia taip pat galima išskirti kelis Statuto rengimo etapus:

1.1. Gardino seime (1566 - 1567 m.) buvo nutarta, kad yra privaloma dalyvauti seimeliuose bajorams ir Ponų tarybos nariams, o jų nutarimai yra privalomi visiems pavieto bajorams, iš jų ir seimelyje nedalyvavusiems.

2.2. Gardino seime (1568 m.) buvo sudaryta speciali Statuto pataisymo komisija, susidėjusi iš Ponų tarybos narių ir seimo atstovų bajorų.BET: ši komisija jai pavesto darbo nespėjo atlikti.

3.3. Liublino unijos seime (1569 m.) sudaryta nauja Statuto pataisymo komisija, į kurios sudėtį įėjo Vilniaus vyskupas V.Protasevičius, žymus teisininkas A.Rotundas, Žemaitijos kašteljonas M.Šemetas bei daugelio vaivadijų atstovai. Jos tikslas: pataisyti Antrąjį Lietuvos Statutą, vadovaujantis dviejų jo taikymo metų praktika ir paaiškėjusiais netikslumais. Be to, šioje komisijoje nedirbo nė vienas lenkas tai rodo, kad šiai komisijai buvo svarbu pabrėžti Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę Liublino unijoje, buvo akcentuojama, kad tai tik sąjunga su Lenkija ir kodifikacijos darbas – tik pačių lietuvių reikalas.BET: šios komisijos darbas vyko lėtai, o vėliau nutrūko.

4.4. Varšuvos seime (1578 m.) priimta daug Statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose.

5.5. Varšuvos seime (1579 - 1580 m.) LDK atstovai pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą bei atitinkamų statuto straipsnių pakeitimus. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įstatyme numatyta tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka.

Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija:Mykalojus Radvila prisidėjo rengiant šį Statutą (iki 1579 m.)Eustachijus Valavičius vadovavo galutinai jį redaguojant (nuo 1579m.)Zigmantas Vaza patvirtino ir leido jį išspausdinti.

! 1588 m. Leonas Sapiega savo lėšomis išleido Trečiąjį Lietuvos statutą

IŠVADA: Lietuvos Statutai buvo pripažinti vieninteliu privilegijuoto luomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu.

Lietuvos Statutų reikšmės palyginimas

Pirmasis Pirmasis

Lietuvos StatutasLietuvos StatutasAntrasis Antrasis

Lietuvos StatutasLietuvos StatutasTrečiasis Trečiasis

Lietuvos StatutasLietuvos Statutas1. Patvirtintas Lietuvos suverenumas ir teritorijos neliečiamumas2. Suteiktos gana plačios teises visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tautinės priklausomybės3. Pabrėžiama, kad teismai visiems turi taikyti tą pačią rašytinę teisę4. Surašytos bajorų teisės ir pareigos, jų tarpusavio santykiai5. Sunorminti santykiai tarp bajorų ir didžiojo kunigaikščio

1. Papildomai įtvirtintas LDK savarankiškumas ir teritorijos neliečiamumas Liublino unijos išvakarėse2. Apibrėžtos LDK sienos 3. Patvirtinta seimelių sistema (jų pagrindu įteisintas visų bajorų atstovavimas Seime)4. Išplėsta Seimo kompetencija – jam pavesta svarstyti visus esminius gynybos ir teisingumo reikalus, be to, nustatyta, kad visi įstatymai turi būti išimtinai priimami tik Seime5. Į politinį krašto gyvenimą įtraukė visą bajoriją bei atitinkamai sumažino Ponų tarybos ir ponų vaidmenį6. Įtvirtintos XVI a. vid. LDK reformas

1. Įteisino naują valstybės formą – federacinę Respubliką, vadovaujamą monarcho, išrinkto bendrame Lietuvos-Lenkijos seime2. Patvirtino bendrą Lietuvos-Lenkijos seimą Varšuvoje3. Lietuvai nustatė priešseiminį seimelį4. Panaikino Ponų tarybą5. LDK konstravo kaip nepriklausomą valstybę, gindamas jos suverenitetą (visai neminėjo unijos sutarties su lenkais, nepanaikino LDK vykdomosios valdžios, paliko atskirą jos teisę ir teismus).6. Galiojo ne tik visiems valdiniams, bet ir svetimšaliams

Pagrindinės Lietuvos Statutų nuostatos

Pirmasis Pirmasis

Lietuvos StatutasLietuvos StatutasAntrasis Antrasis

Lietuvos StatutasLietuvos StatutasTrečiasis Trečiasis

Lietuvos StatutasLietuvos Statutas1. Skelbiamos teisės: a) laisvai išvykti iš LDK į kitas šalis (išskyrus priešo žemę)b) bajorams vykti į užsienį karybosc)mėginimas ginti moterų turtines teises ir garbęd) sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės2. Didžiojo kunigaikščio įsipareigojimų nustatymas:a) apsaugoti LDK nepriklausomybę, garbę, teritorinį integralumąc) nemažinti valstybės žemių, pagal išgales stengtis jas atsiimtid) tartis su Ponų taryba leidžiant įstatymuse) Nedalyti valstybės dvarų be Ponų tarybos žinios

1. Valstiečiai ir miestiečiai neturi teisės dalyvauti politiniame krašto gyvenime2. Bajorų luomo bendri žemės teismai, renkami visų pavietų žemvaldžių, turi būti sudaromi pagal teritorinį principą.

1. Karo tarnyba privaloma visiems bajorams2. Bajorai turi užimti valstybės tarnybas3. Bajorai negali būti suimami be teismo sprendimo (išskyrus, kai už nusikaltimą grėsė mirties bausmė ar jie buvo sugauti nusikaltimo vietoje)4. Bajorai gali mokytis užsienio universitetuose5. Skelbiama tikėjimo laisvė6. Įtvirtinta atskira LDK teritorija, atskiras iždas, kariuomenė, atskiri teismai ir teisė.

LIETUVOS STATUTŲ LIETUVOS STATUTŲ STRUKTŪRASTRUKTŪRA

Pirmajame LS yra 13 skyrių, kurie suskirstyti į 243 straipsnius

Antrajame LS yra 14 skyrių, kurie suskirstyti į 368 straipsnius

Trečiajame LS yra 14 skyrių, kurie suskirstyti į 488 straipsnius

Justiniano kodekso sistema:

Bažnytinė teisė ( 1-oji knyga ) Civilinė teisė ( 2-8 knygos ) Baudžiamoji teisė ( 9-oji knyga ) Valstybinė teisė ( 10-12 knygos)

Pirmojo LS struktūra

Įžanga RAŠYTINĘ TEISĘ, DUOTĄ VALSTYBEI - LIETUVOS DIDŽIAJAI, RUSŲ, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ

KUNIGAIKŠTYSTEI - ŠVIESIAUSIOJO PONO ŽYGIMANTO, DIEVO MALONE LENKIJOS KARALIAUS, LIETUVOS DIDŽIOJO, RUSŲ, PRŪSŲ, ŽEMAIČIŲ, MOZŪRŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠČIO

Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis, Rusų, Prūsų, Žemaičių, Mozūrų ir kitų kunigaikštis, pakankamai apsvarstę, gera valia ir mūsų valdoviška malone norėdami apdovanoti krikščioniškąja teise, visiems prelatams, kunigaikštaičiams, vėliaviniams ponams, dignitoriams, pakeltiesiems riteriams, šlėktijai ir visai visuomenei bei jų valdiniams ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių čiabuviams, kokios bebūtų padėties ir luomo, visas jų teises bei privilegijas — bažnytines, tiek lotynų, tiek ir graikų tikėjimo, taip pat ir pasaulietiškas, kurias iš šviesaus atminimo karalių ir didžiųjų kunigaikščių ir kitados iš mūsų pirmtakų, mūsų tėvo Kazimiero bei mūsų brolio Aleksandro, jiems gyviems esant, bet ko kiems turtams bei laisvėms, [kurias] "turėjo ir turi', bet kurios suteik-ties, lotynų ar rusų, — apimančias dovanojimus bei laisves, teisingai, pagrįstai, teisėtai išleistas, duotas, suteiktas, kurias norime laikyti taip galiojančiomis, lyg būtų žodis žodin į tuos mūsų raštus įrašytos, kurias mūsų valdovišku žodžiu bei mūsų pačių priesaika, atlikta ties šventa Evangelija, išlaikyti ir saugoti esame pasižadėję, kaip ir įsipa reigojame bei pasižadame su visais jų nuostatais, papročiais ir straips niais, mūsų malone, dora ir dosnumu esame nusprendę patvirtinti ir įteisinti, ką ir patvirtiname bei įteisiname, įsakydami jas galioti amži niems laikams.

1 skyrius „Apie valdovo asmenį“

– valstybinė teisė

1.APIE VALDOVO DIDYBĖS IŠDAVIMĄ, O BŪTENT, JEI

KAS Į PRIEŠO ŽEMĘ PABĖGTŲ

Kas tiktai iš mūsų valdinių pabėgtų iš mūsų valstybės į mūsų priešų žemę, kiekvienas toks savo garbę praranda, o jo tėvoninis ir

ištarnautas, ir pirktas dvaras neatitenka nei vaikams, nei giminėms, o tik valdovui.

2 skyrius „ Apie šalies gynybą“

– karo teisė

11. KAS KARO TARNYBĄ NETINKAMAI EITŲ

Jeigu kas iš mūsų valdinių karo metu mūsų ar mūsų etmono būtų pasiųstas į sargybą prieš mūsų priešą, ir tas pasiųstasis dėl savo aplaidumo tinkamai jos neitų ir, į kurią vietą pasiųstas, ten nestovėtų, o pasitrauktų šalin arba, nesulaukęs pamainos laiko, išvyktų šalin, ir dėl to nuo mūsų priešo mums arba mūsų kariuomenei būtų žalos tiek žmonėmis, tiek ir karo žirgais, tai kiekvienas toks dvaro ir galvos netenka; kurią gi bausmę pasiliekame sau — mūsų, valdovo, malonei.

3 skyrius „ Apie bajorijos laisvę ir apie Didžiosios

Kunigaikštystės išsiplėtimą“

– civilinė ir iš dalies valstybinė teisė

9. PO TĖVO MIRTIES VAIKAI, SŪNŪS IR DUKTERYS, NETURI BŪTI NUŠALINTI NUO TĖVONIJOS

Taip pat po tėvų mirties vaikai, sūnūs ir dukterys, neturi būti nušalinti nuo tėvoninių ir senolinių valdų, bet tas valdas, ir su tikrais savo palikuonimis, visomis teisėmis turės, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštaičiai bei vėliaviniai ponai, šlėktos ir miestiečiai gauna bei savo gerovei naudoja.

4 skyrius „ Apie moteris ir merginų

ištekinimą“

– santuokos ir šeimos teisė

7. APIE MERGINŲ IŠTEKINIMĄ UŽ VYRO, IR ESANT GYVAM TĖVUI, IR PO TĖVO MIRTIES

Taip pat nustatome, kad jei kuris tėvas arba motina numirs, o savo dukterį, patys dar gyvi būdami, už vyro išleis, o kitas po savęs paliks, kiek būtų pirmajai dukteriai davę išrangos, turi tiek pat ir kitoms dukroms duoti. O nors ir neišleistų dukters, patys dar būdami gyvi, bet tik išrangą užrašytų, tai turi būti taip išleistos, kaip tėvas ar motina užrašė. O jeigu išrangos neduotų, taip pat nei mirdami neužrašytų, tai teisėjai turi dėl to visą dvarą pinigų suma įkainoti ir kiek bus verta ketvirtoji dalis, nors daug sūnų, o duktė viena, tuomet turi tiek išrangos jai duoti, kiek verta ketvirtoji dalis. Taip pat, nors vienas sūnus ir daug seserų, tai irgi turi visoms seserims ketvirtąją vertės dalį išdalinti ir kiekvienai vienodą išrangą iš tos ketvirtosios dalies turi duoti.

5 skyrius „ Apie globėjus“ –

globos bei rūpybos teisė

1. GLOBĖJAS GALI VAIKŲ SKRIAUDAS TEISME IŠIEŠKOTI, BET NEGALI PRARASTI

Jeigu našlaičiams ir nesuėjusiems į metus vaikams dėl ko nors pasidarytų skriauda, tuomet dvaro globėjas turi teisę per teismą to ieškoti, bet negali nieko vaikams prarasti, nes jeigu jis ką prarastų, tai vaikai, kai sulauks pilnametystės, gali ieškotis pagal tai, kaip ankstesniame straipsnyje parašyta. Taip pat jie galės, kai išaugs iki pilnametystės, visokių skriaudų, kurių globėjas per teismą niekuo nesutrukdytų, savo urėdo akivaizdoje ieškoti, kad tik, suaugę, žemės senaties nepraleistų.

6 skyrius „Apie teisėjus “

– teisėtvarkos ir proceso teisė

7. APIE TEISPINIGIŲ ĖMIMĄ

Nustatome, kad vaivada ir seniūnas, ir mūsų urėdininkai neturi imti teispinigių už jokius dalykus, tik nuo priteisinio dešimtą grašį, o nuo dvaro, kiek jis kainuos pagal jo vertę, o nuo žemės rublį -grašių, o nuo žmogaus kapą grašių, o nuo palivarko keturis grašius.

7 skyrius „ Apie smurtą šalyje ir apie sumušimą, ir

apie šlėktų nužudymus“

– baudžiamoji teisė, taikyta žemvaldžių luomui

5. KAS UŽPULTŲ KIENO DVARĄ IR VALDINIUS, O TAS, SAVO GINDAMAS, JĮ

UŽMUŠTŲ

Taip pat nustatome: jeigu kas gintų savo dvarą arba savo valdinius, smurtaujant užmuštų šlėktą, galvapinigių už jį neturi mokėti, tačiau dėl to turi būti pagrįstas įrodymas, kad jį savo žemėje užmušė, ir šitai turi įrodyti savo asmenine priesaika ir savo aplinkiniais kaimynais.

8 skyrius „ Apie žemės bylas, apie ribas ir apie

ežias, apie kuopas“

– žemės teisė

2. ŽEMĖS SENATIMI PIRMESNIS BUS SAVO LAIKYMĄ ĮRODINĖTI

Taip pat nustatome, kad kiekvienas, laikąs savo prigimtine ar įgytąja teise, ar taip pat žemės senatimi, bus pirmesnis savo laikymą deramais įrodymais įrodinėti, tai yra, dorais žmonėmis, šlėktomis, arba raštais, arba kitais tinkamiausiais žmonėmis, artimais kaimynais. Kieno liudytojai tinkamesni bus, tie turi liudyti be jų asmeninių priesaikų pagal senąjį žemės paprotį, pagal kurių parodymus įrodinėjančioji šalis turi savo bylą laimėti; ir vis tiek kita šalis, jeigu panorės, turi per teismą ieškoti.

9 skyrius „ Apie kitus turtinius ginčus“

– miškų bei medžioklės teisė

1. KAS SMURTU KIENO GAUDYMVIETĖSE MEDŽIOTŲ

Taip pat nustatome: jeigu kas smurtu kieno gaudymvietėse medžiotų, tai

tani, kieno girioje būtų medžiojęs, turi smurtinę sumokėti dvylika rublių grašių, ir mums, valdovui, kartotinę turi sumokėti pagal kainą, kuri žemiau parašyta, kokius žvėris būtų sumedžiojęs. Ir jeigu kas šaulius į svetimą žemę, į girią nusiųstų arba pats vogčiomis žvėrį užmuštų, tai, jeigu bus prieš jį pagrįstu įrodymu įrodyta, kiek žvėrių užmušta, toks turės žvėris apmokėti pagal žemiau užrašytą kainą. O jeigu šaulį prie žvėries, girioje užmušto, pagautų, tai turi būti nuvestas pas urėdą ir urėdo turi būti nuteistas mirti kaip kiti vagys, Ir taip pat kas žvėrį vytųsi savo žemėje, o tas žvėris į svetimą žemę bėgtų, tai turi tas savo žvėrį ir per svetimą žemę vytis ir savo žvėrį gali svetimoje žemėje užmušti. O jeigu kas žvėrį pašautų savo žemėje ir tas žvėris į svetimą žemę pabėgtų, tai paskui savo pašautąjį žvėrį turi į svetimą žemę

10 skyrius „ Apie praskolintus ir

įkeistus dvarus“

– įkaito ir civilinė teisė

4. JEI KAS ĮKEISTĄ DAIKTĄ KITAM ĮKEISTŲ UŽ DIDESNĘ SUMĄ

Ir taip pat jeigu kas įkeistą daiktą už didesnę sumą kitam, įkeistų, o tas, kieno daiktas yra, pas ką savo beužtiktų, turi pašaukti jį teisman atsiimti tų pinigų, kuriuos jis arba jo pirmtakas būtų už tą daiktą paėmę; o pašaukęs į teismą ir atskaitęs užrašyme minimą pinigų sumą, savo daiktą turi pasiimti; o tas, kuris už svetimą daiktą didesnę sumą būtų davęs, iš skolininko teieško to, ką bus daugiau už pirmąją sumą davęs.

11 skyrius „ Apie bausmes už smurtą prieš

valstiečius“ –

baudžiamoji ir proceso teisė, taikyta daugiausia valstiečių

luomui

12 skyrius „Apie atsakomybę už turto

grobimą“

– baudžiamoji ir proceso teisė, taikyta daugiausia valstiečių

luomui

1. APIE AMATO ŽMONIŲ GALVAPINIGIUS IR ATLYGIUS

Auksakaliui, vargonininkui, patrankininkui, kepėjui, virėjui, dailidei, auksasiuviui, kalviui, staliui, stikliui, dažytojui, sakalininkui, šunininkui, vežėjui, žirgininkui, mūrininkui, siuvėjui, kurpiui, auksasiuvei, kilimininkei, raštaaudei, verpėjai — visiems šitiems galvapinigiai turi būti kaip keliuočiui — dvylika rublių grašių. Nors iš tų amatininkų būtų valkininkas arba nelaisvasis, tai jam tokie pat galva pinigiai, o atlygis — rublis

3. KAS ŠLĖKTĄ AR ŠLĖKTĘ APGROBTŲ

Taip pat nustatome: kas šlėktą ar šlėktę apgrobtų — žirgus atimtų ar prie bažnyčios, ar turguje, ar lauke, ar puotoje, ir nors jokių muštynių nesukeltų, nors nė vieno asmens ar tarno prie žirgo nebūtų, arba tarno akivaizdoje žirgą paimtų, ar iš vežimo iškinkytų, nors to asmens tuo metu ir nebūtų, o būtų tai įrodyta deramais įrodymais, — tai tas, kuris grobė, turi atlyginti jam kaip Šlėktai ar šlėktei žaizdą — dvylika rublių grašių.

13 skyrius „ Apie atsakomybę už vagystes“

– baudžiamoji ir proceso teisė, taikyta daugiausiai valstiečių

luomui

1. APIE BERNUS, KURIE VAGIA

Jeigu kur apylinkėje bernai vagia, ir juos sugaus su įkalčiu, kuris įkaltis kainuos pusrublį grašių, tai turi būti bau džiamas kaip vagis, O jeigu įkaltis pusrublio nekainuos, tai žala turi būti apmokėta iš jo bandos arba — įkaltį grąžinti, o už atlygį rimbais nuplakti. Ir jeigu antrąkart pavogs, nors tai dešimties grasių nekainuos, bet su įkalčiu sugaus, tuomet jau turi jį atiduoti į kartuves.

Šeimos teisė Lietuvos statutuose: santuokos sudarymas, įkraičio

sutartis, globos institutas

Lietuvos Statutuose šeimos teisė atskiro skyriaus nesudaro.

Teisės normos, reguliuojančios šeimos santykius, sudaro vieningą, logiškai nuoseklią sistemą ir yra sugrupuotos pagal valdovo aplinkos politinių, karinių, ekonominių interesų įgyvendinimo reikšmingumą.

SĄLYGOS BŪTINOS SANTUOKAI SUDARYTI

Pozityvūs reikalavimai susituokiantiems:

Santuokinis amžiusNormali sutuoktinių

psichinė būklėSutuoktinių valia

sudaryti santuoką

Aplinkybės, kliudančios sudaryti santuoką:

Artimųjų pritarimo nebuvimas

Giminystės ir svainystės ryšiai

Ankstesnė santuokaReligijų skirtumasSantuoka su svetimšaliu

Santuokinis amžiusSantuokinis amžius buvo susietas su asmens lytimi ir skirtingomis lyčių funkcijomis:

Nustatant santuokinį amžių moteriai, atsižvelgta į galimybę atlikti motinystės funkciją.

Vyro santuokinį amžių lėmė du kriterijai: fizinė – lytinė branda ir protinė branda.

I ir II Lietuvos Statutai merginos santuokinį amžių nustatė 15 metų.

III Lietuvos Statute mergina gali tuoktis sulaukusi 13 metų. Vyriu leista tuoktis sulaukus 18 metų. Seniausias amžius santuokai sudaryti nenumatytas.

Normali psichinė būsenaLietuvos Statutų artikuluose tiesiogiai neminimi psichikos sutrikimai kaip santuoką draudžianti sąlyga.

Psichikos liga nedarė santuokos negaliojančia, tačiau galėjo būti viena iš priežasčių santuokai nutraukti.

Pagal vyravusį paprotį psichikos liga, jei ji ne nuolatinė, nebuvo kliūtis santuokai sudaryti. Tokia santuoka turėjo būti sudaroma proto prašviesėjimo metu ir jeigu apie ligą žinojo ir su tuo sutiko antroji pusė.

Sutuoktinių valia sudaryti santuokąSulaukusio pilnametystės ir psichiškai sveiko vyro santuoka nebuvo varžoma.Priverstinė merginos ar našlės santuoka jas pagrobiant II ir III Lietuvos Statutuose traktuojama kaip smurtas prieš asmens laisvę. Tokie veiksmai vertinti kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė.Našlė tekėdama antrą kartą turėjo gauti artimųjų pritarimą. Giminių nepritarimas ne visuomet tapdavo kliūtimi santuokai.Našlei neleista tekėti anksčiau nei po 6 mėnesių po vyro mirties.Našlės santuoka už to paties luomo asmens nevaržoma.Tekėdama už žemesnio luomo vyro našlė privalėjo gauti artimųjų pritarimą. Ištekėjusi prieš jų valia našlė netekdavo teisių į tėvoniją, motininį turtą.

Artimųjų pritarimo nebuvimasNevaržomai tuoktis galėjo tuoktis tik privilegijuotajam luomui priklausantys vyrai.Moters laisvė sudaryti santuoką ribojama globos jos turtui paskyrimu.Tėvai skirdami kraitį tarsi paskelbdavo, kad jie pasiruošę dukrą išleisti už vyro.Tėvai nepritarę santuokai kraičio galėjo neduoti. Tokiu atveju dukra vis vien galėjo tekėti, tačiau santuokos be kraičio galėjo atsisakyti jaunikis.Pagal II Lietuvos Statutą merginoms tekant už žemesnio luomo žmogaus turtinius klausimus sprendė valstybės urėdai.Pagal III Lietuvos Statutą tekant už žemesnio luomo vyro merginų turtinius klausimus sprendė tėvai ar globėjai, našlių – artimieji.

Giminystės ir svainystės ryšiaiDraudžiamos giminių iki ketvirto giminystės laipsnio santuokos imtinai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės.Draudžiamos santuokos asmenų, susijusių artimais svainystės ryšiais: su brolių, pusbrolių, dėdžių, sūnų žmonomis po šių mirties, iki trečio giminystės laipsnio imtinai.Pažeidus nustatytą giminystės ar svainystės laipsnį santuoka laikyta negaliojančia.Giminystės ir svainystės laipsnio pažeidimo bylas nagrinėjo bažnyčia. Turtinius ginčus sprendė pasaulietiniai teismai.

Ankstesnė santuoka

Lietuvos Statutuose didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę ir bigamiją buvo uždėta vyrui.Vyras susituokęs antrą kartą bažnyčioje ir žinojęs, jog yra gyva pirmoji teisėta žmona, buvo laikomas nusikaltėliu ir baudžiamas mirties bausme.Vyro, pagrobusio svetimą žmoną ar sanguliavusio su ja, laukė mirties bausmė.Vyro nusikaltimo dvipatyste bendrininke galėjo būti tik netekėjusios merginos, nes ištekėjusios moters veiksmai kvalifikuoti kaip neištikimybė.Žmona už neištikimybę baudžiamąja tvarka atsakydavo tik tada, kai to reikalavo jos vyras.

Religijų skirtumas

Nė viename Lietuvos Statute nėra normų, tiesiogiai ribojančių santuokos sudarymą asmenų, išpažįstančių skirtingus tikėjimus.

Krikščionių ir nekrikščionių santuokos negalimumas to meto visuomenėje buvo savaime suprantamas dalykas.

Santuoka su svetimšaliu

I Lietuvos Statute numatyti turtiniai apribojimai kunigaikštystės moterims, ištekančioms už kitų valstybių piliečių.

Tėvai turėjo teisę leisti dukroms ištekėti ir įsikurti svetimose žemėse, tačiau jos, išvykdamos iš Lietuvos, prarasdavo teises į tėvoniją, motininį turtą, paveldėjimą.

Santuokos sudarymo sąlygų nesilaikymą Lietuvos Statutai sieja su svarbiomis teisinėmis pasekmėmis:

Luominių teisių netekimuMirties bausmės grėsmeGrasinimu uždraustoje

santuokoje gimusius vaikus pripažinti neteisėtais

Turtinio pobūdžio sankcijomis

ĮKRAIČIO SUTARTISĮkraitis senąja Statutų kalba vadinamas “veno” .

Įkraičio sutartis – tai santuokinis turtinis susitarimas nuotakos naudai, kuriuo remdamiesi nuotakos globėjai po santuokos žmonos kraitį perduoda valdyti vyrui, o vyras užrašo turto dalį tolygią kraičio vertei, bet ne daugiau kaip trečdalį savo turto, tuo patvirtindamas šio sutuoktinių turto išėmimą iš turtinių santykių apyvartos kaip santuokos garantą.

Sutartis laikoma sudaryta, kai jaunikis įkraičio užrašą patvirtindavo savo antspaudu ir parašu.Įkraičio užraše turėjo būti:

Nurodytas ir įvertintas visas busimojo vyro turtas.

Išvardyta ir įvertinta ta dalis, užrašoma būsimai žmonai

Nurodytas nuotakos atsinešamas kraitis. Jaunikis privalėjo įkraičio užrašą pripažinti žemės teisme ir

pateikti įrašyti į teismo knygas tame paviete, kuriame buvo įkraičiu užrašytas turtas.

Įkraičiu turėjo būti toks turtas, iš kurio žmona galėtų pragyventi ir prireikus samdyti asmenis.

I Statuto Slucko nuoraše draudžiama žmonai užrašyti didesnį nei 1/3 įkraitį. Tokios pat nuostatos randamos ir II bei III Lietuvos Statutuose.

Kai žmonos kraičio vertė mažesnė už 1/3 vyro turto, įkraitis galėjo būti mažesnis.

Įkraitintas žmonos kraitis likdavo jos nuosavybė, o įkraitis – vyro, kol jis gyvas.Vyras laikomas įkraičio ir kraičio valdytoju, jis naudojasi iš šio turto gautomis pajamomis.Vyro padaryti įsiskolinimai negalėjo būti išieškomi iš jo valdomo turto be žmonos sutikimo, duoto tik teisme ir tik asmeniškai.Vienam sutuoktiniui mirus, turto likimą lėmė mirusiojo valia išreikšta testamente.Vyrui mirus, našlė įgydavo teises valdyti kraitį ir įkraitį.Pagal II ir III Statutus našlei ištekant vaikai arba vyro giminaičiai galėjo išpirkti kraitį.

II ir III Statutuose numatyti du atvejai, kai žmona negalėjo naudotis įkraitintos moters padėtimi:

Kraičio egzistavimo negalima įrodyti;Įkraičio sutartį uždrausta sudaryti;

II Lietuvos Statute liepiama artimiesiems perduodant kraitį išreikalauti iš žento įkraičio užrašą.

Įkraičio sutartis išvis nebuvo sudaroma, kai:Moteris buvo kilusi iš žemesnio luomo;Moteris visai neturėjo kraičio;Įkraitintas vyro ūkis trukdė vystytis

prekiniams – piniginiams santykiams;Vyras neturėdavo savarankiško turto;

GLOBOS INSTITUTAS

Globos teisinis institutas suformuotas LDK XVIa. Pradžioje.Globa Lietuvos Statutuose aptarta atskiruose skyriuose:

I – V skyrius “Apie globėjus”II ir III – VI skyriai “Apie globą”

Globa pagal Statutus suvokiama kaip nuolatinis pagalbos teikimas vaikams, turintiems turto, iki pilnametystės – sūnums ir dukroms iki kol ištekės.

Pagrindas skirti globą vaikams buvo tėvo mirties faktas. Būtina sąlyga: nepilnamečiai turi turėti turto – paveldėto iš tėvų ar kitaip įgyto.

Globa galėjo būti:

Tėvo teisė į vaikų turto globą;

Testamentinė;

Įstatyminė;

Skiriama valstybės;

Išimtinė tėvo teisė į vaikų turto globą

Motinai mirus, tėvas tapdavo vaikų ir jų turto globėju. Sūnums sulaukus pilnametystės, o dukroms ištekant, jis privalėjo jiems atiduoti jų turtą.Tėvas atiduodamas turtą už jo valdymą neprivalėjo atsiskaityti. Jis negalėjo reikalauti atlyginimo už globą.Jo pareiga buvo išsaugoti tai, ką priėmė ir atidalyti tėvų turtą vaikams po lygiai. Įgytas atskirai vaikų turtas neprivalėjo būti dalinamas tarp tų, kurie neprisidėjo prie jo įgijimo.Tėvo pareiga buvo išreikalauti iš svetimo valdymo globojamųjų turtą. Tėvas neturėjo teisės šio turto parduoti ar įkeisti. Tėvui pažeidus šiuos reikalavimus, vaikai, sulaukę pilnametystės galėjo valdą susigrąžinti iš naujo įgijėjo, jei nepraėjo 10 metų nuo pilnametystės.

Testamentinė globa

Tėvas testamentu galėjo nustatyti, kas jo turtą globos po jo mirties.Motina retai nustatydavo svo turto globėjus testamentu.Kai mirdavo tėvas, nepaskyręs vaikų ir jų turto globėja motinos, globą perimdavo įstatyminiai globėjai. Pakeisti tų globėjų motina negalėjo.Jei mirdamas tėvas nepaliko jokio turto, motina, palikdama testamentu vaikams savo turėtą turtą galėjo paskirti ir globėją.II ir III Lietuvos Statutuose nurodoma, kad vienas globėjas yra skiriamas visam paveldėtam turtui.

Įstatyminė globa

Atsirasdavo, kai globoti negalėjo tėvas, o testamente globėjai nenurodyti.Įstatyminiais globėjais eilės tvarka buvo globojamųjų giminės:

Pilnametis vyriausiasis sūnus – brolis;Vyriausiasis dėdė iš tėvo pusės;Kiti artimiausieji vyrai iš tėvo pusės.

Kai jų giminystės laipsnis vienodas, pirmumas teikiamas vyriausiam giminaičiui. Nesant tėvo vyriškosios giminės, globėjais galėjo būti analogiškai motinos

vyriškoji giminė. Nesant šių – tėvo artimiausioji moteriška giminė, o nesant ir šios – motinos moteriškoji giminė.

Pradedant III statutu, moterims taikyti globos cenzai:Turėjo būti ištekėjusiosTurėjo turėti turto jų vyrai dori – būti geri, dori, dievobaimingi ir sėslūs.

II Statute moterims, globojančioms nepilnamečių turtą santuokiniai ir turtiniai cenzai nebuvo nurodyti.

II Statute numatoma, kad našlė, panorėjusi globoti vaikus ir jų turtą, negalėjo būti nušalinta testamentu.

III Statute numatoma, kad testatorius paskyrė kitą globėją arba nutylėjo apie našlę, ji vaikų turto globoti negali. Tačiau ji galėjo globoti pačius vaikus ir gauti lėšas vaikų išlaikymui iš jų turto globėjų.

Pagal I Statutą, našlė vaikus globoti galėjo, kol neištekėjo.

Valstybės skiriama globa

Jei nėra testamentinių ir įstatyminių globėjų, turėjo būti skiriama valstybinių institucijų globa.

Valstybės skiriamas globėjas turėjo atitikti tam tikras kvalifikacijas: būti nesenas;Pasižymėti geromis savybėmis;Gyventi tame pačiame paviete, kur buvo globojamųjų

turtas;Dalykiškai tvarkyti savo ūkį;Negalėjo būti moteris, svetimšalis ar dvasininkas.

Globėjai negalėjo vykdyti globos visiškai savarankiškai, nedalyvaujant vaikų motinai. Jie buvo daugiau įstatyminiai rūpintojai, prižiūrėję motinos ir globotinių veiksmus, turėję teisę įsikišti, kai elgtasi neūkiškai.

Globos administravimas

Pagal II ir III Statutus nepilnamečiai lieka prie motinos, o jei atitenka globėjams, turi būti mokslinami ir auklėjami pagal jų turtinę padėtį.

Skiriami du turto priėmimo globai būdai:Pagal testamentą;Pagal globėjo aktą;

Pagal I Statutą, globa vaikams, jų turtams ir žmonai galėjo būti skiriama žodžiu, bet dalyvaujant liudytojams.

Globėjas viską, ką paėmė, turėjo ir atiduoti, kai jam reikėjo atsiskaityti. Tie daiktai, kurie per globos laikotarpį galėjo sunykti, privalėjo būti realizuoti.

Atliekant turėjo būti išsamiai nurodomas visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įvardyti priklausomi žmonės. Aprašas turėjo būti sudaromas 2 egzemplioriais, patvirtintas liudytojų ir vaznio parašais bei antspaudais ir įregistruotas žemės teismo knygoje.

Visos išlaidos, susijusios su vaikų auklėjimu turėjo būti imamos iš gaunamų globojamo turo pajamų 9/10.

Globėjai turėjo atlikti veiksmus, nurodytus testatoriaus. Pasikeitus globėjui dėl mirties ar nušalinus jį, testamentinė valia turėjo būti vykdoma paskesnių globėjų.

Globėjo pareiga buvo spręsti globotiniams priklausomų žmonių civilinius ginčus, juos bausti.

Jei globą perimdavo pilnametis brolis, jis privalėjo atstovauti brolių interesams.Jei brolis besibylinėdamas prarado turtą, kiti broliai sulaukę pilnametystės, bylą galėjo atnaujinti. Laimėję bylą, jie atgaudavo tik savo dalis.Jei pilnamečiai broliai įgaliojo vieną iš jų vesti bylą teisme ir tas pralaimėjo, tai nuostolius dalijosi visi po lygiai.

TEISMO PROCESAS TEISMO PROCESAS LIETUVOS LIETUVOS

STATUTUOSESTATUTUOSE

PROCESO STADIJOS

Šaukimas į teismąBylos nagrinėjimas:

Priesaikų davimasĮrodymų pateikimasLiudytojų apklausaNukentėjusio pranešimas (skundo išdėstymas)

Nuosprendžio paskelbimasNuosprendžio vykdymas – per nustatytą laiką ATGAL

Teismo proceso dalyviaiTeisėjasAdvokatasPranešėjas – nukentėjusysisTyrimo objektas – kaltinamasisKviestinis - liudininkasDiečkus – pristato nusikaltėlį į teismąVaznys – teismo pareigūnas, renkantis duomenis apie byląVižis – urėdų tarnautojas, apžiūrėdavęs įvykio vietą

ATGAL

Civilinių bylų nagrinėjimo ypatybės

ATSAKOVĄ KVIEČIA PATS NUKENTĖJUSYSIS

PROCESAS RUNGIMOSI FORMOS (pateikiami įrodymai, liudytojai, reikalavimai)

NEATVYKIMAS Į TEISMĄ. Nepateisinamos priežastys – kaltintojas

pralaimi bylą

Pateisinamos priežastys (pranešama iš anksto):

• Liga• Valstybinė tarnyba

ATGAL

Teisingumą vykdė:

II-a instancija• Kunigaikštis• Ponų taryba

ATGAL

I-a instancija •Raitasis teisėjas• Urėdai

Vaivada Maršalka Tijūnas Seniūnas Tijūnas Žemininkas

ĮRODYMŲ RŪŠYS

PriesaikaPrisipažinimasLiudytojų parodymaiDokumentai Daiktiniai įrodymaiKunigaikščio žodis

ATGAL

APELIACIJA Vykdė kunigaikštis arba ponų taryba.

Skundas dėl apeliacijos galėjo būti duodamas tik praėjus pirmos instancijos teismą, kuriame byla baigta nagrinėti.

Neleidžiama apeliuoti jei:

1) ieškinio objektas - prievolė, paremta dokumentu;

2) jei apeliacija grindžiama antraeiliais formalumais;

3) jei kita šalis pripažino pretenzijas pagrįstomis.

ATGAL

ŽodynėlisDiečkus (deckij) - teismo pareigūnas, vykdąs teismo sprendimus ir pristatąs teisman savo

valia neatvykusius atsakovus.Įkaltis (lico) — pavogtas daiktas. Kamarininkas - teisminis pareigūnas, tiesiogiai pavaldus pakamariui Kuopiniai teismai (kopnyj sud) — valstiečių teismai.Kviestinis - liudininkas, dalyvaujantis nagrinėjant bylą kartu su vazniu Pagalvė (holovščina) — piniginis atlyginimas už nužudymą. Pakamaris - XVI-XVIII a. LDK apskrities pareigūnas, sprendė žemės bylas Pavietas (povet) — XVI-XVIII a. LDK teritorinis Lietuvos padalinys įvestas 1564-1566

m., kuriame teismo funkcijas atlikinėjo vienas laikytojas arba seniūnas. Raitasis teisėjas (jezdok) — bylų dėl žemės teisėjas, kuris nuvykdavo į vietą ribų

apžiūrėti.Tarposta (torposta) — privatus asmuo, kuris, nusikaltimui įvykus, nukentėjusiojo

prašomas rinkdavo žinias apie tą nusikaltimą ir savo išvadas pateikdavo teismui. Terminas (rok) — teismo sesija; galutiniu terminu" (rok zavityj) buvo vadinama ta

sesija, kurios metu byla turėjo būti būtinai išspręsta. Vaznys (šaukūnas, „generolas") - LDK teismo pareigūnas, išvežiodavo šaukimus į teismą,

apžiūrėdavo padarytus nuostolius, žaizdas, surašydavo apžiūros aktą ir pateikdavo teismui; vizas

Vižis (viž) — tarnautojas tų urėdų, kurie turėjo teismo funkcijas. Jo uždavinys buvo apžiūrėti nusikaltimo vietą, nužudytojo lavoną ir tyrinėti nusikaltimo aplinkybes.

ATGAL