3 tema. Lietuvos Respublikos biudžeto teisė ir biudžetinis procesas

3.1. Biudžeto samprata ir reikšmė

Žodis biudžetas pirmiausia pradėtas vartoti Anglijoje, kilęs iš seno prancūzų kalbos žodžio „bouge“ arba „boulgette“, kaip išvestinis iš lotynų žodžio „bulga“, kuris reiškia odinis krepšys.

Angliško žodžio ,,budget“ reikšmė kilusi iš tam tikrų anglų parlamento papročių. Baigdami parlamento sesiją, prieš išsiskirstydami, atstovai svarstydavo karaliui leidžiamus rinkti mokesčius. Kai parlamentas eidavo svarstyti prašomų mokesčių, iždo kancleris atidarydavo tam tikrą odinį portfelį, kuriame būdavo įdėtas prašomųjų mokesčių sąrašas. Šis iždo kanclerio veiksmas, tai mokesčių sąrašo išėmimas iš portfelio, buvo vadinamas biudžeto arba odinio maišelio atidarymu, laipsniškai biudžeto vardą pradėjo įgyti nebe odinis portfelis, bet jame esantis valstybės pajamų įstatymas. Dabar biudžeto priėmimas pradeda reikšti nebe portfelio atidarymą, bet mokesčių, valstybės pajamų įstatymo projekto paskelbimą.

Po kiek laiko pats terminas ,,budget“, Anglijoje įgijęs savo naująją prasmę, XIX a. pradžioje grįžta atgal į Prancūziją. Tai įvyko 1802 m., kai prancūzai pirmą kartą pavartojo terminą ,,budget“ valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme. Nuo to momento prancūzai šį terminą pradėjo oficialiai vartoti žodynuose ir finansų ūkio terminologijoje. Šis žodis XIX a. paplito po visą pasaulį ir pradėjo reikšti viešojo finansinio ūkio pajamų ir išlaidų planą. Biudžetas įgyja dabartinės reikšmės ir viešosios teisės pobūdį, kai visos valstybės pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą ir kiekviena valdymo šaka tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos. Biudžetu pradėta suprasti patys finansiniai projektai, kur būdavo nurodyta reikalaujamieji mokesčiai ir būsimos išlaidos.

Biudžetas gali būti suprantamas keliomis prasmėmis:

- materialine prasme – tai valstybės, savivaldybės centralizuotas išteklių fondas, kuris naudojamas valstybės, savivaldybės poreikiams tenkinti;

- ekonomine – visuma ekonominių santykių, kurių atsiradimas susijęs su biudžetinių fondų sudarymu ir naudojimu;

- teisine prasme – teisės aktas, kuris įtvirtina valstybės pajamų išlaidų planą atitinkamam laikotarpiui;

Biudžetą teisine prasme apibūdina 3 požymiai:

- universalus finansinis planas, kurio rodikliai apima visas valstybės socialinės ekonominės veiklos sritis;

- tai pagrindinis finansinis planinis aktas, kurio pagrindu yra rengiami ir tvirtinami visi kiti finansiniai planai ;

- biudžetas prilyginamas įstatymui ar kitam teisės aktui ir todėl jo vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta.

Biudžetas ekonomine prasme suprantamas kaip viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui (paprastai metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų priešpriešinis sustatymas ir išvedamas jų

balansas. O juridine – įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos“. Šiuo požiūriu nacionalinis biudžetas - tai pagrindinis valstybės ir savivaldybių centralizuoto pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo finansinis planas, kurį tvirtina atitinkamos valdžios institucijos. Toks finansinis planas įtvirtina biudžetinių santykių dalyvių teises ir pareigas. Didelių piniginių fondų kaupimas biudžetinėje sistemoje sukuria galimybes užtikrinti tolygų ekonomikos ir kultūros vystymąsi visoje šalies teritorijoje, todėl biudžetas dažnai suprantamas kaip galingas valstybės valdomas mechanizmas.

3.2. Biudžeto politika

Biudžeto politiką - tai vyriausybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto pajamų ir išlaidų santykį reguliuoti makroekonominius procesus bei užtikrinti valstybės iždo balansą, t.y. biudžeto pajamos turi atitikti biudžeto išlaidas.

Biudžeto politika, ypač turint omenyje biudžeto išlaidas ir pajamas, yra fiskalinės politikos dalis ir glaudžiai su ja susijusi, todėl kalbant apie biudžeto politika nereikėtų jos visiškai atskirti nuo fiskalinės politikos, tačiau reikia stengtis sieti šias abi politikas, kadangi taip bus geriau atskleista biudžeto politikos esmė ir jos projektavimas. Pati fiskalinė politika apima savyje vyriausybės veiklą vykdant valstybines funkcijas, priimant sprendimus dėl finansinių pajamų surinkimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones, kuriomis siekiama paveikti šalies ūkį. Fiskalinė politika apima ir sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimo nuo tam tikrų mokesčių ir kt.

Fiskalinė politika savo apimtimi yra platesnė ir bendresnė už biudžeto politika ir jos objektas kur kas platesnis, bet visgi fiskalinė politika turėdama vieną iš savo tikslų - mobilizuoti valstybės išteklius ir planuoti išlaidas, suteikia biudžeto politikai atsparos tašką valstybės biudžeto išlaidų ir pajamų srityje. Pastaroji pasinaudodama bendresniais fiskalinės politikos principais gali sukurti konkretesnes priemones tinkamai įgyvendinti savo uždavinius bei pasiekti norimus tikslus – užtikrinti iždo balansą bei reguliuoti makroekonominius procesus.

Kaip ir finansų politiką taip ir biudžeto politiką galime išskirti į du segmentus. Priklausomai nuo biudžeto sprendžiamų finansinių uždavinių periodo ilgumo ir pačių problemų charakterio, biudžeto politiką išskiriama į:

o Biudžeto strategiją,o Biudžeto taktiką.

Biudžeto strategija- tai ilgalaikė biudžeto politikos kryptis, besiorientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų biudžetinių problemų, atitinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio bei socialinio vystymosi strategiją, sprendimą.

Biudžeto strategijos ruošimo procese yra prognozuojamos pagrindinės biudžeto vystymosi tendencijos, formuojamos jo panaudojimo kryptys, numatomi biudžetinių santykių organizavimo principai. Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tikslinių programų sudarymas taip pat yra neatskiriama biudžeto strategijos dalis, leidžianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

Biudžeto taktika – tai konkretus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo konkrečių biudžeto uždavinių nusistatymas ir sprendimas, keičiant biudžetinių santykių organizavimo būdus bei metodus.

3.3. Nacionalinio biudžeto samprata

Kiekvienos šalies biudžetinė sistema priklauso nuo valstybės valdymo formos bei administracinio-teritorinio suskirstymo ypatumų, todėl skiriasi biudžeto sandara federacinėse ir unitarinėse valstybėse. Lietuva yra unitarinė valstybė, todėl jos biudžetinę sistemą sudaro dvi grandys, kurios yra apibrėžtos LR Konstitucijos 127 straipsnyje, tai:

· savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas;

· savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą.

Federacinėse valstybėse biudžetinę sistemą sudaro trys grandys:

• Federalinis arba valstybės biudžetas;

• Federacijos subjektų biudžetai;

• Vietiniai biudžetai (municipaliniai biudžetai).

Pavyzdžiui, JAV biudžeto sistemą sudaro: federalinis, valstijų ir vietos savivaldybių biudžetai; Vokietijoje: federalinis, žemių ir municipalinių bendruomenių.

Federacinėje biudžetinėje sistemoje (kaip ir unitarinėje) kiekviena atskira grandis funkcionuoja savarankiškai. Vietiniai biudžetai su savo pajamomis ir išlaidomis neįeina į federacijos narių biudžetus, o pastarieji neįeina į federalinį biudžetą. Svarbiausias vaidmuo tenka federaliniam biudžetui, kuris yra finansinis valstybės pagrindas.

Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriose laikomos valstybės lėšos.

Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje yra pateikta tokia nacionalinio biudžeto sąvoka: „Nacionalinis biudžetas – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota (neįskaitant savivaldybių biudžetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų) visuma“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ bendrųjų nuostatų 2 punkte sakoma: „Šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka sąvokas,vartojamas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme (tai reiškia, kad nacionalinio biudžeto sąvoka suprantama taip, kaip ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme) Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatyme, institucijų atsakingų už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, skirtų Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumentui įgyvendinti, administravimą, atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. Gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 ir Strateginio planavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. Birželio 6d. nutarimu Nr. 827.

Taigi, kaip matome, visuose šiuose pateiktuose šaltiniuose biudžetas apibrėžiamas beveik vienodai, skiriasi tik žodžiai, kuriais jis apibūdinamas, tačiau jo reikšmė nuo to nesikeičia. Nacionalinio biudžeto sąvoka įtvirtinta įstatymiškai – Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme[3]. Toks įstatymiškai įtvirtintas nacionalinio biudžeto apibrėžimas rodo, kaip svarbu įstatymiškai reglamentuoti kiekvieną su nacionaliniu biudžeto formavimu susijusią sąvoką.

Nacionalinį biudžetą galima traktuoti ir kaip centralizuotą konkrečios valstybės ir savivaldybių pinigų fondą, kurį valdo valstybinės valdžios institucija.

Nacionalinio biudžeto esmė pasireiškia tuose visuomeniniuose santykiuose, kurie yra susiję su biudžeto konstravimu ir panaudojimu, t.y. biudžeto, kaip ekonominės kategorijos, charakteristikoje. Šiuo požiūriu biudžetas yra ekonominiai - piniginiai santykiai, kurie atsiranda, sudarant, paskirstant ir panaudojant centralizuotus piniginius fondus, skirtus bendrų valstybės ir savivaldybių uždavinių įvykdymui bei nustatant ir įgyvendinant atitinkamos valdžios institucijos funkcijas. Biudžetinė sistema koncentruoja didžiausių valstybės finansinių resursų dalį.

Lietuvos nacionalinį biudžetą sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto sukaupiamos lėšos. Pagal LR Biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnį valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos gali būti tik piniginės lėšos. Nacionalinio biudžeto asignavimai yra naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti.

Europos Sąjunga (toliau ES) nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį ES biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Kaip teigiama LR derybinėje pozicijoje ,,Finansinės ir biudžetinės nuostatos” (29 derybinis skyrius), biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad būtų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES biudžeto ir į jį. Todėl LR Vyriausybės 2004 m. priimtoje Konvergencijos programoje nurodyta, kad reformuojant biudžetą, tobulinama biudžeto ir ES pagalbos derinimo schema. Planavimo srityje toks derinimas jungia bendrojo programinio dokumento (BDP) rengimą, biudžeto ciklą, investicijų planavimą. 2003 m. gruodžio 23 d. priimtas naujas Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas. Jame apibrėžti nauji biudžetiniai aspektai, atsiradę dėl narystės ES. Lietuvos Respublikos pasirengimas narystei ES lemia Biudžeto sandaros įstatymo pataisas dviem aspektais. Pirmasis – Lietuvos Respublikos įsipareigojimas užtikrinti racionalų ir operatyvų ES finansinės paramos lėšų naudojimą ir įmokas į ES biudžetą, antrasis – ES sąskaitų sistemos įdiegimas tvarkant šalies

biudžeto lėšas ir pinigų srautus. Nuo 2004 metų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą eina dideli pinigų srautai ir ES paramos programoms finansuoti, ir įmokoms į ES biudžetą. Todėl dažnai 2004 m . biudžetas vadinamas eurointegraciniu biudžetu dėl jame susiliejančių Lietuvos ir ES pinigų srautų.

3.4. Valstybės ir savivaldybių biudžetų teisinis reglamentavimas

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ žodį reguliuoti paaiškina žodžiu tvarkyti, taigi teisinį reguliavimą galima traktuoti kaip teisinį atitinkamo dalyko (šiuo atveju nacionalinio biudžeto) sutvarkymą. Alfonas Vaišvila savo vadovėlyje „Teisės teorija“ pateikia tokį tiesinio reguliavimo apibrėžimą: tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir principais.

Lietuvoje valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR biudžeto sandaros įstatymas, LR Seimo statutas, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, Vyriausybės patvirtintos biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje biudžeto klausimams skirti 121 ir 127-132 straipsniai, apibūdinta biudžeto sistema, nustatyti biudžeto pajamų šaltiniai bei biudžetinių metų pradžia ir pabaiga, nurodyta, kad biudžeto projektą rengia Vyriausybė, o svarsto ir įstatymu priima Seimas.

Metodiniams aspektams priskirtina tik vienintelė Konstitucijos nuostata, kad Seimas, didindamas biudžeto išlaidas, privalo nurodyti išlaidų finansavimo šaltinį. Taip pat pažymėtina, kad valstybės biudžetą kaip demokratiškai legitimuotos politikos instrumentą rodo Konstitucijos (131 str. 2 d.) nuostata: „negalima mažinti įstatymų nustatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti”. Tokia nuostata – tarsi Konstitucijos rengėjų akibrokštas Vyriausybei, įgaliotai rengti biudžeto projektą (Konstitucijos 94 str. 4 p., 130 str.). Tai akivaizdžiai rodo nevisiškai įtikinamas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „Konsitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti tam tikras išlaidas numatantys įstatymai yra ne taisyklė, bet išimtis”.[6] Tiesa, įtikinamai skamba tokio išaiškinimo argumentas: „priešingu atveju būtų iškreipiama konstitucinė valstybės biudžeto samprata: konstitucinis biudžetinių metų institutas netektų prasmės, būtų paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga valstybės biudžetą rengti/…/ biudžetiniams metams, atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę padėtį”.

Biudžeto sandaros įstatymas yra pagrindinis šios srities įstatymas, kuriame įteisintos svarbiausios nacionalinio biudžeto turinio, pajamų ir išlaidų planavimo bei biudžeto lėšų naudojimo, biudžeto rengimo, tvirtinimo, vykdymo ir kontrolės nuostatos. Visa tai reglamentuota, kaip teigiama įstatyme, siekiant efektyvaus biudžeto piniginių išteklių naudojimo.

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas reglamentuoja savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius ir savivaldybių biudžetams skiriamų iš valstybės biudžeto dotacijų bei lėšų

apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarką.[9] Savivaldybių biudžetų atžvilgiu reglamentavimo objektas yra pajamos ir iš visumos, kaip išimtis, išsiskiria viena savivaldybių biudžetų išlaidų dalis, tai - valstybės biudžeto specialios dotacijos savivaldybių biudžetams, skiriamos tiksline paskirtimi Seimo ir Vyriausybės patvirtintoms programoms vykdyti (5 str. 2 d.).

Apibendrinant valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo teisinio reglamentavimą, galima teigti, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų teisinis reglamentavimas yra daugiapakopis, atitinkantis bendrą valstybės teisės aktų sistemą.

3.5. Biudžetinių teisinių santykių subjektai

Įvairių valdžių (biudžetinių teisinių santykių subjektų) funkcinį pasiskirstymą biudžetiniame procese galima apibūdinti taip:

Vyriausybė - sudaro biudžeto projektą, teikia Seimui, vykdo patvirtintą biudžetą ir pateikia biudžeto vykdymo apyskaitą Seimui.

Seimas – nagrinėja biudžeto projektą, tvirtina biudžeto įstatymą ir biudžeto vykdymo apyskaitą. Teismų sistema – vaidmuo neapibrėžtas, dažniausiai nagrinėja, ar biudžeto įstatymas

neprieštarauja Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas). Savivaldybės – įstatymų nustatyta tvarka sudaro ir vykdo savivaldybių biudžetus. Asignavimų valdytojai.

LRV įgaliojimai biudžeto srityje:

rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą;

organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo

fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas.

3.6. Valstybės ir savivaldybių biudžetų formavimo principai ir šaltiniai

Valstybės biudžeto sandara remiasi tam tikrais nusistovėjusiais principais. Biudžeto santvarkos principai – pagrindiniai dėsniai, kuriais remiantis tvarkomas modernus konstitucinis valstybės biudžetas. Remiantis užsienio šalių ir Lietuvos autorių darbais[1] apie biudžetinį procesą, galima išskirti tokius pagrindinius modernaus biudžeto sudarymo principus:

Biudžeto tikrumas arba realumas. Šis principas taikomas abiem biudžeto dalims – pajamoms ir išlaidoms. Tačiau šis principas yra sunkiai formalizuojamas, vadovavimasis juo labai priklauso nuo subjektyvaus veiksnio, pirmiausia nuo asmeninių savybių tų, kurie rengia biudžeto projektą, jį svarsto ir tvirtina. Nustatytų formalių kiekybinių realumo reikalavimų teisės aktuose ir specialiojoje literatūroje neteko aptikti, be to, biudžeto skaičiavimai, ypač jo pajamų dalis, dažnai grindžiami prognoziniais skaičiavimais, kurie pagal jų prigimtį negali būti visiškai patikimi. Šis principas reikalauja, kad į biudžetą turi būti įtrauktos tik tokios pajamos, kurios bus gautos. Tuo

tikslu stebimas kelerių praėjusių metų biudžeto pajamų gavimas ir dydis, valstybės ekonominio gyvenimo įtaka ir pasaulinė ūkio konjunktūra.

Biudžeto pilnumo principas. Šis principas reikalauja, kad visos numatomos biudžeto pajamos ir išlaidos būtų įtrauktos į biudžetą.

Biudžeto vientisumo principas. Šis principas papildo biudžeto pilnumo principą ir reikalauja, kad visos pajamos ir išlaidos turi būti parodytos viename biudžete. Įvairių valstybių praktikoje dažni atvejai, kai šalia nacionalinio biudžeto atsiranda jame neparodyti fondai ar kitaip pavadintos lėšų sąskaitos, todėl svarbu vadovautis šiuo principu sudarant biudžetą.

Biudžeto specializacijos ir detalizacijos principas. Principas nustato, kad biudžete būtų aiškiai ir griežtai paskirstytos išlaidos: išleidžiamos tiems reikalams, kuriems buvo skirtos. Sudarant biudžetą pajamos ir išlaidos suskirstytos skyriais, paragrafais ir straipsniais.

Biudžeto viešumo principas. Nemažai valstybių teisės aktais reglamentuoja šio principo įgyvendinimą, pavyzdžiui, nustato prievolę tam tikroms institucijoms supažindinti visuomenę su parengto biudžeto projekto medžiaga, reglamentuoja supažindinimo būdus, priemones ir terminus. Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose[2]. Jį gana paprasta įgyvendinti vis plačiau taikant pažangesnes informacines technologijas. Tačiau biudžeto viešumo principą įgyvendinant vis tik iškyla problema – visuomenė neįsitraukia į aktyvų biudžeto projektų svarstymą, ypač mažas visuomenės aktyvumas.

Be šių pagrindinių biudžeto sudarymo principų, remiantis Lietuvos biudžeto sudarymą reglamentuojančiais teisės aktais, galima išskirti Lietuvos biudžetiniam procesui būdingus principus:

1. Biudžeto sudarymas pagal bazinius duomenis. Skiriami valstybės biudžeto sudarymo baziniai duomenys ir savivaldybių biudžetų sudarymo baziniai duomenys. Valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos strateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir programų sąmatų projektais, Strateginio planavimo metodika. Savivaldybių biudžetai sudaromi naudojantis tais pačiais baziniais duomenimis kaip ir valstybės, bet papildomai remiantis specialiu Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu[3] ir Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais.

2. Programinio metodo, sudarant biudžetus, taikymo principas:

a) pagal programinį metodą valstybės biudžetas pradėtas sudarinėti nuo 1998 metų;

b) pagal programinį metodą savivaldybių biudžetai pradėti sudarinėti nuo 2000 metų.

Visi biudžeto asignavimai yra planuojami pagal patvirtintas asignavimų valdytojų veiklos programas ir strateginius veiklos planus. Tokios programos ir planai sudaromi atsižvelgiant į Vyriausybės strateginius tikslus ir finansinės politikos gaires.

3. Kompetencijos padalijimo principas. Pagrindiniai įgalinimai biudžetinio proceso srityje yra suteikti valdžios institucijoms, kurios tvirtina biudžetus, kontroliuoja jų vykdymą ir tvirtina biudžeto įvykdymo apyskaitas. Tokios institucijos turi teisę daryti pakeitimus patvirtintame biudžete, o esant reikalui ir patvirtinti papildomą biudžetą. Tokios institucijos – tai Seimas ir savivaldybių tarybos. Joms yra tiesiogiai pavaldžios institucijos, kurios organizuoja biudžeto vykdymą: Seimui – Vyriausybė, savivaldybei – valdyba.

4. Biudžeto patvirtinimo terminų nustatymo principas. Pagal Konstituciją[4] biudžetas turi būti patvirtintas iki naujų biudžetinių metų pradžios, o pagal Biudžeto sandaros įstatymą[5] – ne vėliau kaip 14 dienų iki biudžetinių metų pradžios. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo[6]. Jei biudžetas nepatvirtinamas laiku, biudžeto išlaidos iki patvirtinimo negali viršyti 1/12 praėjusių metų biudžeto per mėnesį.

5. Biudžeto rodiklių klasifikacijos principas. Tai vienas pagrindinių principų, jo esmę sudaro tai, kad visos biudžeto pajamos ir visos išlaidos yra skirstomos į tam tikras grupes pagal atitinkamus požymius. Biudžeto sandaros įstatymo[7] 9 straipsnis nurodo, kad biudžeto pajamų ir asignavimų ekonominę ir funkcinę klasifikaciją nustato Finansų ministerija.

6. Biudžeto tvirtinimo formos nustatymo principas. Valstybės biudžetas tvirtinamas tik įstatymu[8], savivaldybių biudžetai – savivaldybių tarybų sprendimu, kuris priimamas pagal savivaldybės tarybos reglamentą.

7. Teisės aktų, kurie turi įtakos biudžetui, priėmimo ribojimo principas. Pagal Biudžeto sandaros įstatymą[9] mokesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.

3.7. – 3.8. Biudžeto deficito samprata. Biudžeto deficito finansavimas ir jo pasekmės.

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trukumą. Pastaruoju atveju kalbame apie "deficitą". Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Dažnai siekiama subalansuoti biudžetą, norint išlaikyti šalies ekonomiką "ant bėgių".

Apie biudžeto deficitą taip pat kalbame, kai norime apytikriai nusakyti vyriausybės fiskalinę padėtį. Ar vyriausybė bando į ekonomiką "įpumpuoti" daugiau likvidžių lėšų nei ji surenka iš mokesčių, ar ji bando likvidžias lėšas išimti iš ekonomikos tam, kad atvėsintų "perkaitintą" ekonomiką?

Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė.

Galima finansuoti deficitą keturiais būdais:

skolintis iš centrinio banko - deficito monetizacija (1); skolintis iš vietinių bankų (2); skolintis iš nebankinių privačiųjų institucijų/įmonių (3) ir skolintis iš užsienio kreditorių arba naudoti šalies užsienio atsargas (4).

Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis. Taigi, biudžeto deficitas gali būti vienas iš veiksnių, kurie skatina infliacijos augimą šalyje.

Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų paklausos. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc, jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus 4,5 proc, valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai 1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių - mažiau kaip 2,5 proc. BVP.

Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta "minimalių" rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę.

Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais, kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą.

Būdamas vienu iš pagrindinių ekonomikos dalyvių, valstybinis sektorius yra santaupų ir investicijų šaltinis. Jei investicijos didesnės už santaupas, visa ekonomika patiria išorinės pusiausvyros sutrikimą arba tai, kas vadinama einamosios sąskaitos deficitu. Laikui bėgant einamosios sąskaitos deficitą kompensuoja einamosios sąskaitos perviršis. Mažinant biudžetą, galima padėti didinti valstybinių lėšų santaupas, o santaupas galima panaudoti per dideliems išorinės ekonominės pusiausvyros sutrikimams mažinti.

Biudžeto deficitas - tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, priklausomai nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių.

3.9. Biudžetinio proceso principai

Remiantis Lietuvos biudžeto sudarymą reglamentuojančiais teisės aktais, galima išskirti Lietuvos biudžetiniam procesui būdingus principus:

1. Biudžeto sudarymas pagal bazinius duomenis. Skiriami valstybės biudžeto sudarymo baziniai duomenys ir savivaldybių biudžetų sudarymo baziniai duomenys. Valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos strateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir programų sąmatų projektais, Strateginio planavimo metodika.

Savivaldybių biudžetai sudaromi naudojantis tais pačiais baziniais duomenimis kaip ir valstybės, bet papildomai remiantis specialiu Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu[1] ir Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais.

2. Programinio metodo, sudarant biudžetus, taikymo principas:

a) pagal programinį metodą valstybės biudžetas pradėtas sudarinėti nuo 1998 metų;

b) pagal programinį metodą savivaldybių biudžetai pradėti sudarinėti nuo 2000 metų.

Visi biudžeto asignavimai yra planuojami pagal patvirtintas asignavimų valdytojų veiklos programas ir strateginius veiklos planus. Tokios programos ir planai sudaromi atsižvelgiant į Vyriausybės strateginius tikslus ir finansinės politikos gaires.

3. Kompetencijos padalijimo principas. Pagrindiniai įgalinimai biudžetinio proceso srityje yra suteikti valdžios institucijoms, kurios tvirtina biudžetus, kontroliuoja jų vykdymą ir tvirtina biudžeto įvykdymo apyskaitas. Tokios institucijos turi teisę daryti pakeitimus patvirtintame biudžete, o esant reikalui ir patvirtinti papildomą biudžetą. Tokios institucijos – tai Seimas ir savivaldybių tarybos. Joms yra tiesiogiai pavaldžios institucijos, kurios organizuoja biudžeto vykdymą: Seimui – Vyriausybė, savivaldybei – valdyba.

4. Biudžeto patvirtinimo terminų nustatymo principas. Pagal Konstituciją biudžetas turi būti patvirtintas iki naujų biudžetinių metų pradžios, o pagal Biudžeto sandaros įstatymą – ne vėliau kaip 14 dienų iki biudžetinių metų pradžios. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo. Jei biudžetas nepatvirtinamas laiku, biudžeto išlaidos iki patvirtinimo negali viršyti 1/12 praėjusių metų biudžeto per mėnesį.

5. Biudžeto rodiklių klasifikacijos principas. Tai vienas pagrindinių principų, jo esmę sudaro tai, kad visos biudžeto pajamos ir visos išlaidos yra skirstomos į tam tikras grupes pagal atitinkamus požymius. Biudžeto sandaros įstatymo 9 straipsnis nurodo, kad biudžeto pajamų ir asignavimų ekonominę ir funkcinę klasifikaciją nustato Finansų ministerija.

3.10. Biudžetinio proceso etapai

Biudžetinis procesas – tai teisės normomis reglamentuota valstybinės valdžios institucijų veikla sudarant ir peržiūrint biudžetų projektus, tvirtinant ir vykdant biudžetus bei kontroliuojant jų vykdymą. Panašų biudžetinio proceso sąvokos apibūdinimą pateikia ir kiti autoriai. Tačiau tiek pagrindiniame biudžeto sandarą reglamentuojančiame įstatyme, tiek jį papildančiuose teisės aktuose biudžetinio proceso sąvoka neapibrėžiama. LR Biudžeto sandaros įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo paskirtį, nustato biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas bei procedūras, kurios ir sudaro biudžetinį procesą.

Biudžetinis procesas yra skirtingas atskirose valstybėse. Biudžetinio proceso savitumas ir šio proceso dalyvių biudžetinė kompetencija atsiskleidžia priklausomai nuo valstybės valdymo formos bei administracinio-teritorinio suskirstymo ypatumų, todėl skiriasi biudžeto sandara federacinėse ir unitarinėse valstybėse.

Laiko požiūriu visas biudžetinis procesas trunka apie 2,5 metų. Patvirtintas biudžetas galioja 1 metus. Toks laikotarpis vadinamas arba biudžetiniais metais arba biudžetiniu periodu. Lietuvoje biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais. Daugumoje Europos šalių, kaip ir Lietuvoje, biudžetiniai metai yra nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Biudžetinių metų pradžia įvairiose šalyse gali būti skirtinga, pavyzdžiui JAV biudžetiniai metai prasideda spalio 1 d. ir baigiasi rugsėjo 30 d., Japonijoje biudžetiniai metai prasideda balandžio 1 d. ir baigiasi kovo 31 d.

Biudžetinis procesas struktūriškai susideda iš atskirų etapų arba stadijų, kurios įvairiuose šaltiniuose įvardijamos ne vienodai, tačiau išskiriamos šios:

1. Biudžeto projekto sudarymas.2. Biudžeto projekto svarstymas ir priėmimas.3. Biudžeto vykdymas ir kontrolė.4. Atsiskaitymas už biudžeto vykdymą.

Visos biudžetinio proceso stadijos ir procedūros reglamentuojamos teisės aktais ir visos vienodai svarbios. Biudžetinio proceso stadijos griežtai seka viena kitą ir keisti jų sekos negalima. Kiekvienoje biudžetinio proceso stadijoje sprendžiami tik jai būdingi klausimai.

Daugumoje valstybių biudžetinio proceso normatyvinė bazė yra įtvirtinta tų šalių konstitucijose. Jose atsispindi biudžetinio proceso dalyvių pareigos – parlamento, prezidento, vyriausybės, finansų ministrų. Taip pat yra specialios teisės normos, kurios priklausomai nuo biudžetinių santykių pobūdžio yra skirstomos į:

1) materialines (pagrindines),2) procesines.

Visos materialinės teisės normos įtvirtina biudžetinę sistemą, biudžetinę kompetenciją, biudžeto pajamų ir išlaidų sistemą. Ypatingą reikšmę biudžetiniame procese turi procesinės normos, kurios reglamentuoja biudžeto sudarymo ir vykdymo procedūras. Šios teisės normos yra materialinių teisės normų įgyvendinimo garantija.

Valstybės biudžeto tvirtinimo tvarka ir terminai.

Biudžeto projekto sudarymas – viena iš pačių svarbiausių biudžetinio proceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai, t. y. biudžeto projekte atsispindi valstybės biudžeto politika.

Biudžetiniam procesui atskirose valstybėse būdingi tiek bendri, tiek specifiniai bruožai. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse biudžetas priimamas kaip vienas įstatymas (Prancūzija, Vokietija), tuo tarpu anglosaksų teisės sistemos valstybėse yra rengiami atskiri pajamų ir išlaidų dalies įstatymai (Didžioji Britanija, Kanada, JAV – 13 asignavimų įstatymų projektų ir valstybinių pajamų įstatymų projektas).

Biudžetinis procesas prasideda biudžetinės iniciatyvos pareiškimu. Svarbu pabrėžti, jog nei vienas parlamentas neturi iniciatyvos teisės biudžetiniais klausimais. Jis gali tik teikti pataisas Vyriausybės siūlomam įstatymų projektui. Atsižvelgiant į bendrą praktiką, biudžetinės iniciatyvos teisė priklauso aukščiausiam vykdomosios valdžios organui – Vyriausybei (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje) arba Prezidentui (JAV, Prancūzijoje). Biudžeto projekto sudarymą visose valstybėse organizuoja vykdomoji valdžia. Biudžeto projekto paruošimas daugumoje valstybių yra panašus. Valstybės biudžeto projektą rengia dažniausiai finansų ministerijos (JAV – Administracinė biudžeto tarnyba (Office of Management and Budget)), kurios atsakingos už valstybės finansų politiką.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė. Biudžeto projektą rengia Vyriausybės įgaliota institucija - Finansų ministerija.

Nacionalinio biudžeto sudarymo procese dalyvauja visos biudžetinės įstaigos, be to, kai kurios iš jų, be savo įstaigos biudžeto projekto rengimo, dar vykdo specifines funkcijas. Tokias funkcijas vykdo šios institucijos:

1) Lietuvos Respublikos Seimas pagal vaidmens specifiką, išskiriant Seimo komitetų ir Seimo ( plenarinių posėdžių) lygius;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat išskiriant Vyriausybės posėdžio, Strateginio planavimo komiteto ir Vyriausybės kanceliarijos lygius;

3) Finansų ministerija.

Be išvardytų biudžetinių įstaigų, dar paminėtina viena nevyriausybinė organizacija – Lietuvos savivaldybių asociacija, kuriai teisės aktais numatytos specifinės funkcijos sudarant savivaldybių biudžetus – svarstyti ir derinti savivaldybių pajamų dydį ir išlyginimą (viena kitos atžvilgiu), lemiančius prognozuojamus rodiklius.

Nacionalinio biudžeto sudarymas – tai ilgas, praktiškai visus metus trunkantis procesas, kurio turinys, procedūros ir dalyvių vaidmuo, kaip jau buvo minėta, nustatyti teisės aktais, tuo garantuojant visų dalyvių atliekamų darbų koordinavimą.

Oficialia nacionalinio biudžeto sudarymo pradžia laikytinas kasmet metų pradžioje priimamas Vyriausybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planas (pvz., JAV yra sudaromas biudžeto kalendorius (Budget Calender). Technologiniu metodiniu požiūriu biudžeto

sudarymo pradinis žingsnis yra valstybės strateginių tikslų (prioritetų) bei fiskalinės politikos gairių nustatymas. Vyriausybė, nustatydama strateginius tikslus turi vadovautis Strateginio planavimo metodika.

Atlikusi būtinus skaičiavimus ir sudariusi projektą, Finansų ministerija pateikia jį LR Vyriausybei. Kartu ji privalo pateikti vyriausybės nutarimo projektą „Dėl ateinančių metų valstybės biudžeto” ir ateinančių metų LR valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus numatymų bei dotacijų įstatymo projektą. Šio įstatymo priedai ir sudaro valstybės biudžetą: pajamų suma, paskirstymas pagal straipsnius, bendra asignavimų suma, jų paskirstymas asignavimų valdytojams.

Projektas svarstomas Vyriausybės posėdyje dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Procedūra:

o išklausomas pranešimas apie biudžeto projektą (Finansų ministras);o svarstomas pranešimas ir projektas;o priimamas sprendimas dėl projekto (teigiamas, neigiamas, grąžinti taisyti).

Gavusi šiuos dokumentus LR Vyriausybė apsvarsto biudžeto projektą ir teikia jį LR Seimui, priimdama minėtą nutarimą. Vyriausybė, prieš teikdama projektą Seimui, pateikia jį Lietuvos savivaldybių asociacijai. Nuo tada valstybės biudžetas įžengia į svarstymo ir tvirtinimo stadiją.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą svarsto ir tvirtina LR Seimas. Konstitucijoje numatyta, kad valstybės projektą sudaro LR Vyriausybė ir pateikia LR Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

LR Vyriausybės pateiktame projekte turi būti nurodyta:

o bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;o įmokų į valstybės biudžetą ;o bendra valstybės biudžeto asignavimų suma, jų paskirstymas pagal biudžetines įstaigas

programoms įgyvendinti;o grynojo skolinimosi limitas;o biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;o savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų sumos, bendrosios dotacijos kompensacijų sumos ir

t.t. Vyriausybė kartu su atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu Seimui pateikia įvairius dokumentus kurie reglamentuoti biudžeto sandaros įstatyme.

Pagal naują Seimo statutą, projektą pateikia iki 10 01. Seimo posėdžio sekretoriatas per 3 dienas perduoda frakcijoms, komitetams ir valdyboms, valstybės kontrolieriui. Artimiausiame posėdyje išklausomas pranešimas apie projektą (Vyriausybės vardu praneša Finansų ministras). Pateikiamas bendras biudžeto apibūdinimas, ypatumai, lyginant su praeitų metų biudžetu. Projektas svarstomas komitetuose, frakcijose, skiriant ne mažiau 15 dienų. Komitetai nagrinėja projektą pagal savo kompetenciją bei pateikia išvadas ir pasiūlymus iki 11 10. Valstybės kontrolierius išvadas ir pasiūlymus pateikia iki 11 05.

Pagrindinis projekto svarstymas vykdomas biudžeto ir finansų komitete, kuris formuluojant galutinę išvadą priima arba motyvuotai atmeta kitų komitetų bei frakcijų pasiūlymus. Iki 11 05 projektas turi būti apsvarstytas Seimo posėdyje: svarsto biudžeto ir finansų komiteto išvadą bei kitų komitetų, frakcijų ir deputatų pasiūlymus, jei jie buvo atmesti biudžeto komitete.

Biudžeto ir finansų komitetas pagrinde turi atlikti šias funkcijas:

o svarstyti LR Vyriausybės pateiktą Seimui tvirtinti valstybės biudžeto projektą ir teikti visų komitetų pateiktas išvadas, jas apibendrinti;

o kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos;o atlikti bendrąją nuolatinę valstybės biudžeto vykdymo kontrolę.

Biudžeto ir finansų komitetas yra pagrindinė Seime esanti struktūra, užsiimanti biudžeto svarstymu. Kiti komitetai taip pat aktyviai nagrinėja šį projektą. Jų posėdžiuose kviečiami dalyvauti LR Vyriausybės nariai ir bei biudžeto ir finansų komiteto nariai. Vėliau rengiamas išplėstinis komitetų posėdis (dalyvauja ir LR Vyriausybės nariai).

Komitetai turi teisę reikalauti iš LR Vyriausybės pateikti duomenis, kuriais pagrįstas projektas. Tai iš dalies atspindi biudžeto realumo principą.

Šioje stadijoje pasireiškia biudžetinės iniciatyvos teisė: komitetai, frakcijos, atskiri LR Seimo nariai gali siūlyti keisti išlaidų sumas (jei siūloma didinti – reikia nurodyti finansavimo šaltinį: kažką sumažinti, padidinti konkrečias pajamas – pvz., akcizą), tačiau neleidžiama keisti tų sumų, kurios į valstybės biudžetą įrašytos pagal įstatymus, kitus LR Seimo priimtus norminius aktus ir LR tarptautinius įsipareigojimus (norint mažinti reikia keisti įstatymus). Norint, kad komitetų, frakcijų, LR Seimo narių pataisos realiai atsispindėtų valstybės biudžete:

o pirma pataisas turi patvirtinti biudžeto ir finansų komitetas;o po to joms turi pritarti LR Vyriausybė.

Pirmiausia siūlymai dėl valstybės biudžeto projekto pakeitimo pateikiami biudžeto ir finansų komitetui, kuris pasiūlymus apsvarsto su kitų komitetų ir frakcijų atstovais, suformuluoja išvadas. Jis kitų komitetų, frakcijų pasiūlymus gali priimti arba atmesti. Atmetimo atveju turi pateikti motyvuotą paaiškinimą, kodėl atmetė. Jei komitetas teikia pasiūlymus ne savo sferos klausimais, biudžeto ir finansų komitetas turi teisę atmesti šį pasiūlymą nemotyvuotai.

Biudžeto ir finansų komitetui suformulavus išvadas dėl biudžeto projekto, jis pateikiamas svarstyti Seimo posėdyje. Išklausomas pranešimas apie projekto pataisas (biudžeto ir finansų komiteto pirmininko) ir taip pat tame posėdyje gali pasisakyti kiti komitetų, frakcijų pirmininkai, kiti Seimo nariai.

Per 15 dienų skiriamas antras biudžeto svarstymas: teikiamas Vyriausybės pataisytas pagal pastabas projektas; sprendžiamas klausimas dėl biudžeto patvirtinimo įstatymo priėmimo datos paskyrimo. Jeigu pareikšta rimtų pastabų, projektas grąžinamas prie antro svarstymo procedūros. Komitetai ir frakcijos gali siūlyti padidinti biudžeto išlaidas, bet turi nurodyti tų išlaidų padengimo šaltinius. Draudžiama siūlyti mažinti išlaidas, kurios įtrauktos į biudžetą pagal įstatymą.

Antrojo LR Seimo posėdžio, kuriame svarstomas pakoreguotas valstybės biudžeto projektas, rezultatas gali būti įstatymo apie biudžetą priėmimo paskyrimas viename iš artimiausių posėdžių. Iki šio posėdžio

priimami nauji pasiūlymai dėl projekto. Kitas galimas šio posėdžio rezultatas – projekto grąžinimas LR Vyriausybei patobulinti. Taip atsitinka, kai būna daug nesutarimų.

Tvirtinant biudžetą balsuojama dėl alternatyvių biudžeto pakeitimo siūlymų, kurių neįtraukė Vyriausybė; jie priimami jei už juos balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Po to balsuojama dėl viso biudžeto; priimamas paprasta balsų dauguma. Jei Seimas atmeta biudžeto projektą, 5-10 dienų skiriama dar vienam pataisyto biudžeto projekto svarstymui.

Lietuvos įstatymai leidžia priimti valstybės biudžeto projekto pataisas net jei joms nepritaria LR Vyriausybė. Tokiu atveju pasiūlyta valstybės biudžeto pataisa priimama >1/2 Seimo narių balsų. Tačiau siūloma pataisa neturi prieštarauti LR įstatymams.

Kai LR Seimas nutaria artimiausiame posėdyje priimti biudžeto projektą, baigiasi išankstinė biudžeto svarstymo stadija. Prasideda galutinio biudžeto patvirtinimo etapas.

Pagal biudžetinės sandaros įstatymą, Lietuvos valstybės biudžetas tvirtinamas ne mažiau kaip dvi savaitės iki biudžetinių metų pradžios. Valstybės biudžetas tvirtinamas pagal tuos pačius rodiklius, kurių pagrindu sudaromas projektas.

Saldybių biudžetų tvirtinimo tvarka ir terminai.

Savivaldybių biudžetas yra pagrindinis instrumentas, kurio pagalba yra vykdomos įstatymo pavestos funkcijos savivaldybėms. Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 11 punkte yra pateikiama savivaldybės biudžeto sąvoka, kurioje įtvirtinta, jog savivaldybės biudžetas – savivaldybės tarybos patvirtintas savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams.

Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, remdamosi šiuo Įstatymu, kitais įstatymais, Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais, Vyriausybės patvirtintomis biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklėmis, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis, taip pat savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų programomis ir jų sąmatų projektais.

Savivaldybių vykdomosios institucijos parengtus biudžetų projektus teikia savivaldybių taryboms savivaldybių tarybų reglamento nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos svarsto biudžetų projektus atsižvelgdamos į savivaldybių vykdomųjų institucijų pranešimus, tarybos komitetų pasiūlymus ir išvadas. Savivaldybių biudžetus tvirtina savivaldybių tarybos. Biudžetas tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu. Sprendime nurodoma:

1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;

2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas biudžetinėms įstaigoms ar savivaldybių administracijos padaliniams programoms vykdyti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti;

Savivaldybių tarybos biudžetus patvirtina per du mėnesius nuo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo. Jeigu biudžetas laiku nepatvirtinamas, asignavimai metų

pradžioje iki biudžetų patvirtinimo kiekvieną mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų šių biudžetų asignavimų.

Jeigu savivaldybė nustatytu laiku nepatvirtina biudžeto, lėšos iš valstybės biudžeto atitinkamai savivaldybei iki biudžeto patvirtinimo laikinai nepervedamos.

Biudžetų vykdymas, kontrolė.

Biudžeto vykdymas – tai biudžete numatytų pajamų gavimas ir patvirtintų išlaidų apmokėjimas. Du uždaviniai: užtikrinamas patvirtintų pajamų surinkimas; užtikrinamas tikslingas biudžeto lėšų panaudojimas. Pagrindinis vaidmuo tenka įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, kurios daro įmokas į biudžetą ir naudoja biudžeto asignavimus.

Biudžetą patvirtinus įstatymu, prasideda vykdomo etapas: į biudžetą surenkamos pajamos ir finansuojamos valstybės išlaidos. Po biudžeto įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė, pagal asignavimų valdytojų atliktus patikslinimus, patvirtina valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija. Valstybės biudžeto vykdyme tiesiogiai dalyvauja daug valstybės institucijų - Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, visi asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios įstaigos. Svarbus vaidmuo vykdant biudžetą tenka Valstybės iždui, kurio funkcijas vykdo Finansų ministerija. Šiame darbe valstybės biudžeto pajamų surinkimo ir išlaidų finansavimo procesas detaliau nenagrinėjamas.

Biudžeto vykdymo etapas vyksta visus biudžetinius metus. Biudžetinių metų bėgyje biudžetas paprastai bent pora kartų keičiamas ir tikslinamas - tai atliekama ta pačia tvarka, kaip tvirtinant pradinį biudžeto įstatymą.

Pagal tai, kaip dažnai keičiami biudžeto patvirtinimo įstatymai, specialistai vertina Vyriausybės sugebėjimą reaguoti į besikeičiančią ekonominę šalies situaciją bei biudžeto planavimo kokybę, valstybės galimybes ar poreikius. Kai kurie specialistai biudžeto planavimo kokybę vertina tuo palankiau, kuo mažiau įstatymu patvirtintas biudžetas keičiamas finansinių metų bėgyje ir kuo mažiau planuoti biudžeto finansiniai rodikliai skiriasi nuo faktiškai įvykdytų. Dažnas biudžeto įstatymų keitimas taip pat įvardijamas kaip besivystančių šalių biudžetinės praktikos problema. Tačiau kita vertus, vyriausybei ekonomiškai naudingiau laiku reaguoti į pakitusią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes šalyje - tai ji gali daryti atitinkamai keisdama biudžeto pajamas ar išlaidas.

Biudžeto vykdymas – tai numatytų pajamų surinkimas ir numatytų priemonių finansavimas. Biudžeto kasos vykdymas – pinigų priėmimas į biudžetą ir pinigų išdavimas iš jo.

o Žinomos trys biudžeto kasos sistemos:o Iždinė – biudžeto kasą vykdo speciali finansų ministerijos institucija;o Bankinė – biudžeto kasos operacijas atlieka bankai;o Mišri – egzistuoja abiejų sistemų elementai. o Šiuo metu vyrauja bankinė biudžeto kasos sistema.

o Asignavimai – biudžeto numatytų išlaidų apimtys. Šie skaičiai rodo, kiek išlaidų yra numatoma skirti per metus tam tikroms institucijoms arba priemonėms. Asignavimų pavertimas pinigais vyksta per biudžetinius kreditus.

o Biudžetiniai kreditai – teisė asignavimų valdytojams paimti iš biudžeto tam tikrą sumą pinigų tam tikriems biudžete numatytiems reikalams.

o Asignavimų valdytojai – įstaigų ir ūkio subjektų valdytojai, turintys teisę gautų kreditų ribose panaudoti biudžeto lėšas. Skiriami tokie asignavimų valdytojai:

o Vyriausi (tai finansų ministras);o pirmos eilės (tai ministrai ir kitų žinybų vadovai);o antros eilės (antros eilės valdytojams kreditus atidaro vyriausi ir pirmos eilės asignavimų

valdytojai. Jie atidaro kreditus trečios eilės asignavimų valdytojams);o trečios eilės (jie gali tik naudotis kredito lėšomis). o Biudžeto vykdymą organizuoja ir vykdo šios institucijos:o Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybėo Valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos

Respublikos kredito įstaigas.o Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių administracijų direktoriai.o Savivaldybių biudžetų kasos operacijų vykdymą organizuoja savivaldybių administracijos per

Lietuvos Respublikos kredito įstaigas.o Mokesčių ir kitų įmokų į valstybės ir savivaldybių biudžetus apskaičiavimą ir mokėjimą

kontroliuoja įstatymų įgaliotos institucijos. o Visą valstybės biudžeto vykdymą galima suskirstyti į :o išlaidų vykdymą;o pajamų vykdymą.

Vykdyme dalyvauja ne tik Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ir visi fiziniai asmenys, prisidedantys prie pajamų patekimo į valstybės biudžetą. Nemokestines įmokas administruoja labai įvairios institucijos (tos, kuriose pajamos atsiranda).

Biudžeto išlaidų plano vykdymas – išlaidų apmokėjimas. Prasideda nuo išlaidų sąrašo sudarymo. Vyriausybė per 1,5 mėnesio nuo biudžeto įsigaliojimo dienos turi pateikti Seimui biudžeto paskirstymą pagal finansuojamas įstaigas ir biudžetų ekonominį klasifikavimą; savivaldybių biudžetai skirstomi ketvirčiais. Išlaidos apmokamos per biudžetų asignavimus ir kreditus – lėšas, kurios skiriamos konkrečioms išlaidoms apmokėti. Teisės naudotis asignavimo lėšomis – biudžeto asignavimo paskyrimas, institucija duoda pavedimą kredito įstaigai, aptarnaujančiai biudžetą, teikti biudžeto lėšas organizacijoms, patvirtintoms biudžete.

Valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, kurios formuojamos iš biudžeto likučio ar planinių pajamų.

Kasos apyvartos lėšos naudojamos laikinam lėšų trūkumui padengti (dėl išlaidų ir pajamų gavimo nesutapimo laike) ir turi būti atstatytos iki biudžetinių metų pabaigos. Kasos operacijos vykdomos per Lietuvos bankus. Pagrindinė institucija yra valstybės iždas (funkcijas vykdo finansų ministerijos Iždo departamentas).

LR biudžeto sandaros įstatymu nustatyta asignavimų valdytojų pareiga naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos institucijos programoms vykdyti, užtikrinti

programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo efektyvumą ir rezultatyvumą. Valstybinių institucijų vidaus audito tarnybų, vidaus auditorių užduotis yra vertinti asignavimų valdytojų programų vykdymą bei finansinę atskaitomybę. Valstybės kontrolierius Seimui teikiamoje išvadoje turi įvertinti, ar paskirti asignavimai panaudoti programose nustatytiems tikslams, ar asignavimai panaudoti galimu efektyviausiu būdu, ar naudojant asignavimus nepadaryta teisės pažeidimų, bei kiek pasiekti programose nustatyti tikslai.

Seimui patvirtinus Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, o Vyriausybei patvirtinus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas, programos pradedamos įgyvendinti. Kartu pradedama ir jų stebėsena.

Visos lėšos, skirtos finansuoti išlaidoms iš biudžeto, perduodamos asignavimų valdytojams (kaip ir bendru atveju). Asignavimų lėšos pervedamos į asignavimų valdytojų biudžetines sąskaitas, atidaromas bankų įstaigose. Išlaidos, daromos iš šių sąskaitų, negali viršyti jose esančių lėšų. Asignavimais gali naudotis iki 12 31. Po to nepanaudoti asignavimai grąžinami į atitinkamą biudžetą iki 01 10.

Biudžetas turėtų būti formuojamas ir vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominės ir kt. situacijos pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti rengiama ir teikiama savalaikė ir išsami informacija apie biudžeto rodiklius, valstybės finansinę padėtį. Valstybės finansų planavimas turi remtis prognozėmis, o ne reakcijomis į įvykusius pasikeitimus. Sprendžiant iškilusias problemas Lietuvoje apsiribojama administracinėmis priemonėmis, o nesiimama esminių politikos pakeitimų bei valstybės įsipareigojimų valdymo, o tai neigiamai veikia biudžetą bei fiskalinius rodiklius ilgame laikotarpyje. Tokia valstybės išlaidų valdymo praktika yra netinkama, neefektyvi ir netgi ydinga. Ji gali būti naudojama tik kaip vienkartinė priemonė ištikus šokui, tačiau pastovus tokių priemonių naudojimas valstybės finansų valdymui ir problemų sprendimui gali atvesti į dar gilesnę krizę.

Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė susijusi su valstybės biudžeto vykdymo metu atliekama einamąja kontrole. Šiam biudžeto proceso etapui galima priskirti biudžeto įvykdymo apyskaitos sudarymą, kurią rengia Finansų ministerija, tvirtina ir nagrinėja Vyriausybė bei teikia ją tvirtinti Seimui, Vidaus audito tarnybų, vidaus auditorių, Valstybės kontrolės atliekamus auditus bei Valstybės kontrolieriaus Seimui teikiamą išvadą dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.

Biudžeto kontrolę vykdančios institucijos:

o Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją nuolatinę priežiūrą atlieka Seimo Biudžeto ir finansų komitetas.

o Valstybės biudžeto vykdymo auditą atlieka Valstybės kontrolė.o Valstybės pajamų plano vykdymą – Valstybinė mokesčių inspekcija ir kiti mokesčių

administratoriai.o Biudžeto asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų

vykdymą vertina vidaus audito tarnybos.

Biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovai atsako už:

o Programų vykdymą, programų sąmatų sudarymą ir vykdymą neviršijant patvirtintų asignavimų sumų, už paskirtų asignavimų efektyvų, atitinkantį programoje nustatytus tikslus ir rezultatyvų naudojimą;

o Atsiskaitymus su darbuotojais, mokesčių administravimo įstaigomis, visų rūšių energijos ir kitų darbų, paslaugų bei prekių tiekėjais;

o Buhalterinės apskaitos organizavimą ir finansinės atskaitomybės rengimą bei pateikimą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Vykdant biudžetą tiriama:

o ar laiku ūkio subjektai atsiskaito su biudžetu;o ar tikslingai naudojamos biudžeto lėšos;o ar teisingai vedama finansinė atskaitomybė.

Nustatę atitinkamus pažeidimus, biudžeto vykdymą kontroliuojantys pareigūnai ar institucijos turi teisę:

o apriboti finansavimą iš biudžeto;o išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas;o taikyti kitas poveikio priemones (nuobaudas).

3.11. Biudžetinių įstaigų samprata

LR biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnis apibrėžia biudžetinės įstaigos sąvoką: Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Esminis šios įstaigos bruožas, jog ji yra išlaikoma iš biudžeto, nors ir yra numatyta papildomo nebiudžetinio finansavimo galimybė.

Valstybės biudžetas – tai didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinės dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Atitinkamai biudžetinėms įstaigoms priklauso valstybės funkcijų atlikimas.

Išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto įstaigų steigėjai:

Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, apskričių viršininkai, kitos valstybinės institucijos

Išlaikomų iš savivaldybių biudžetų įstaigų steigėjai:

o vietos savivaldybių tarybos

Steigdami biudžetinę įstaigą, steigėjai, išskyrus Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Konstitucinį Teismą ir Aukščiausiąjį Teismą, privalo

steigimo aktą suderinti su Finansų ministerija. Biudžetinei įstaigai vadovauja vadovas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų steigėjas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

3.12. Valstybės ir savivaldybių biudžeto asignavimų paskirtis, valdytojai, jų teisės ir pareigos

Nacionalinio biudžeto išlaidos dar kitaip vadinamos asignavimais. Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimai, kaip ir pajamos, gali būti tik piniginės lėšos. Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti. Lietuvos Respublikos surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomos tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksplotavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus.

Valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:

1. valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti,2. dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti,3. valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Biudžetinių įstaigų pajamų ir Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų viršplaninės įmokos į biudžetą, taip pat nepanaudoti asignavimai, skirti specialioms programoms finansuoti, einamaisiais biudžetiniais metais arba perkelti į kitus biudžetinius metus bei negrąžintos nepanaudotų asignavimų sumos baigiamiems statybų objektams finansuoti paliekami asignavimų valdytojams ir gali būti naudojami, viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas.

Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos skiriamos įvairioms valstybės socialinėms funkcijoms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms:

1. švietimo, kultūros , sveikatos apsaugos , sporto programoms įgyvendinti ,2. socialinės apsaugos paramos programoms finansuoti ,3. mokslui ir techninei pažangai ,4. gamtos apsaugai ,5. ūkio plėtojimui reguliuoti ,6. krašto apsaugai ,7. valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti ,8. dotacijoms savivaldybių biudžetams ,9. viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai ,10. išoriniams valstybės ryšiams ,11. valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms ,12. valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti .13. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti ,14. valstybės skoloms grąžinti ,15. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.

Tai yra išlaidų skirstymas pagal funkcinę klasifikaciją. Išlaidos pagal ekonominę klasifikaciją gali būti: 1) paprastosios, 2) nepaprastosios ir 3) paskolos.

Paprastosios išlaidos: Darbo užmokestis; Įnašai socialiniam draudimui; Kitos išlaidos prekėms, darbams ir paslaugoms: maisto produktai , medikamentai, šildymas , elektros energija, ryšių paslaugos, transporto išlaikymas , apranga ir patalynė , spaudiniai, kitos prekės, komandiruotės , miestų ir gyvenviečių viešasis ūkis. ir t.t.

Nepaprastosios išlaidos: Pagrindinio kapitalo įsigijimas: nematerialiojo turto įsigijimas; žemės įsigijimas; pastatų ir statinių įsigijimas; įrenginių ir mašinų įsigijimas; susisiekimo priemonių įsigijimas; kito ilgalaikio materialiojo turto įsigijimas; strateginių ir neliečiamųjų atsargų sudarymas.

Paskolos ir akcijų įsigijimas: Vidaus paskolos; Paskolos užsieniui ; Akcijų įsigijimas; Kitos investicijos; Depozitai.

Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į tris grupes:

1. Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.)

2. Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos (pvz., kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.)

3. Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų (pvz., pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms).

Šios trys valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių ir paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis.

Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška bendrosios paklausos sudedamoji dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka bendrajai paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia bendrąją paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.

Betarpiškai biudžeto asignavimais disponuoja asignavimų valdytojai - valstybės institucijų ir įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, arba institucijos, kurių asignavimus Seimo pavedimu patvirtino Vyriausybė arba kita tam Seimo įgaliota valstybės institucija, vadovai. Asignavimo valdytojų pareigos išdėstytos Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. T.y. Biudžeto asignavimų valdytojai privalo:

1) naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos biudžetinės įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams programoms vykdyti;

2) organizuoti iš biudžeto finansuojamų programų rengimą ir vykdymą;

3) nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos biudžetinės įstaigos ar pavaldžių įstaigų ir kitų subjektų programas, jų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų - išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti, sumų;

4) Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais teikti finansinę ir kitą atskaitomybę;

5) kontroliuoti ir vykdyti savo vadovaujamų biudžetinių įstaigų įsipareigojimus, atlikti pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų finansinės atskaitomybės analizę;

6) užtikrinti finansinių ir statistinių ataskaitų teisingumą ir pateikimą laiku;

7) užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą.

Šio įstatymo 6 str. nustatytos asignavimų valdytojų teisės:

naudoti biudžeto asignavimus pagal paskirtį savo vadovaujamos įstaigos veiklai irprogramoms finansuoti;

paskirstyti biudžeto asignavimus sau pavaldžioms įstaigoms; nustatyti savo ir sau pavaldžių įstaigų išlaidų struktūras, neviršijant bendros paskirto

asignavimo sumos; biudžetiniais metais keisti pradinę biudžeto asignavimo paskirtį, tačiau neviršyti bendros

asignavimo sumos paprastoms išlaidoms ir darbo užmokesčiui, taip pat nepaprastomsišlaidoms ir programoms;

tvirtinti savo ir sau pavaldžių įstaigų išlaidų sąmatas, išlaidų apmokėjimo įkainiųnormatyvus ir kt.

3.13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondas

Kiekvienais metais Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos ekstremalių situacijų padariniams likviduoti, įsipareigojimams, susijusiems su dalyvavimu tarptautinėse operacijose, bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus.

3.14.Valstybės rezervas

Lietuvos Respublikos Valstybės rezervo įstatyme nustatyta, kad Valstybės rezervas - piniginės lėšos (nacionaline bei užsienio valiuta) ir valstybės lėšomis įsigytos materialinių išteklių atsargos bei privalomosios materialinių išteklių atsargos mobilizaciniams poreikiams, ūkio ir civilinės saugos sistemos

funkcionavimo poreikiams patenkinti mobilizacijos, ekstremalių situacijų bei ekonominės grėsmės sąlygomis ar kitais šio įstatymo nustatytais atvejais.

Sudarant, kaupiant ir tvarkant valstybės rezervą, privalo dalyvauti valstybės ir savivaldybės institucijos, valstybės ir savivaldybės įstaigos, taip pat visų rūšių bei nuosavybės formų įmonės, užsienio valstybių įmonių filialai ir atstovybės, biudžetinės ir viešosios įstaigos, kitos ne pelno organizacijos, vadovaudamiesi šiuo, Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo bei Civilinės saugos įstatymais.

Valstybės rezervą sudaro piniginės lėšos ir valstybės rezervo materialinių išteklių atsargos. Valstybės rezervo piniginės lėšos yra skirtos materialiniams ištekliams įsigyti, gelbėjimo bei atstatymo darbams ir kitoms reikmėms finansuoti ekstremalių situacijų ir ekonominės grėsmės metu.

Valstybės rezervo sudarymas, piniginių lėšų kaupimas ir tvarkymas bei valstybei nuosavybės teise priklausančių materialinių išteklių atsargų kaupimas ir tvarkymas finansuojamas:

1) valstybės biudžeto asignavimais;2) lėšomis, gautomis realizavus valstybei nuosavybės teise priklausančias valstybės rezervo

materialinių išteklių atsargas;3) lėšomis, gautomis pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis; 4) kitomis teisėtai gautomis lėšomis.

Vyriausybė tvirtina valstybės rezervo piniginių lėšų dydį ir sukaupimo terminus, valstybės rezervo materialinių išteklių atsargų, priklausančių valstybei nuosavybės teise, nomenklatūrą, kiekį, sukaupimo terminus ir valstybės rezervo atsakinguosius saugotojus.

Valstybės rezervas gali būti naudojamas:

1) valstybės reikmėms užtikrinti paskelbus mobilizaciją ir (ar) įvedus nepaprastąją padėtį;2) valstybės reikmėms užtikrinti ekstremalių situacijų metu bei ekstremalių situacijų padariniams

likviduoti;3) ūkio funkcionavimui palaikyti ekonominės grėsmės atvejais;4) pagalbai kitoms valstybėms suteikti pagal galiojančias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

3.15.Valstybės iždo samprata, sistema ir funkcijos

Pagrindinis vaidmuo vykdant biudžetą tenka įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios daro įmokas į biudžetą ir naudoja biudžeto asignavimus. Valstybės biudžeto asignavimai pervedami į valstybės iždą. Valstybės iždo bendrąją sistemą valdo ir už valstybės finansinių reikalų tvarkymą atsako LR Finansų ministerija, vadovaudamasi šios sistemos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos:

valdo valstybės biudžeto piniginius išteklius; kaupia valstybės biudžeto lėšas valstybės iždo sąskaitoje; išduoda valstybės lėšas iš valstybės iždo sąskaitų; valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas; valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita; informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginius išteklius sukaupimas ir išdavimų

rengimas bei teikimas nustatyta tvarka; valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas; laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.

Valstybės iždas gali būti suprantamas keliais aspektais. Pirma - tai yra institucija, atsakinga už Vyriausybės finansinių reikalų tvarkymą. Valstybės iždo paskirtis yra užtikrinti racionalų piniginių išteklių, kuriais disponuoja Vyriausybė, valdymą bei šių išteklių naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti.

Antra - valstybės iždas gali būti apibūdinamas kaip valstybės finansinių išteklių visuma. Valstybė per iždą juridiškai veikia kaip tam tikrų nuosavybės teisių ir interesų subjektas.

Trečia - valstybės iždas gali būti suprantamas materialiąją prasme kaip sąskaita banke, kurioje yra laikomi bei iš kurios yra išduodami valstybės finansiniai ištekliai. Visos valstybės pajamos, kurios yra surenkamos į biudžetą yra pervedamos į valstybės iždo sąskaitą iš kurios vėliau yra paskirstomos įvairioms valstybės funkcijoms finansuoti.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymą, valstybės iždas yra Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotos institucijos valdoma sąskaita banke, kurioje yra laikomi valstybės piniginiai ištekliai. Valstybės piniginiams ištekliams yra priskiriami valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų, įsteigtų pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, piniginiai ištekliai bei piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė yra gavusi, pasiskolinusi, paskolinusi ar kitaip investavusi.

Tuo pačiu reikia pabrėžti, kad valstybės iždo sąskaitoje nėra kaupiami savivaldybių biudžetams, savivaldybių įsteigtiems pinigų fondams, valstybinio socialinio draudimo fondui bei Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetams priskirti piniginiai ištekliai.

3.16.Europos Sąjungos biudžeto struktūra ir biudžetinis procesas

Aptariant ES biudžeto charakteristiką, visų pirma reikia atsižvelgti į ES kaip tarptautinės organizacijos statusą, tačiau tai padaryti nėra lengva, nes akademinėje literatūroje apie ES nėra prieita vieningos nuomonės dėl to, ar šią sąjungą reikia pripažinti klasikine tarptautine organizacija, ar ją reikėtų laikyti tam tikra tarptautinės organizacijos atmaina. Tačiau per daug nesigilinant į ES kaip tarptautinės organizacijos teorijas, ją „galima vertinti kaip tam tikrą politinę sistemą, turinčią pakankamai aiškiai išreikštą įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės institucijų struktūrą, kuri, vadovaudamasi

subsidiarumo principu, priima ir vykdo viešosios politikos sprendimus“.Šios politinės sistemos finansinės veiklos pagrindas – ES biudžetas, užtikrinantis finansinę veiklos autonomiją ir nepriklausomumą nuo valstybių narių piniginių įnašų. ES biudžetas yra savarankiškas finansinis – politinis – teisinis aktas, kuriuo nustatomos kiekvienų Bendrijos finansinių metų pajamos ir išlaidos. Kalbant apie ES biudžeto teisinį pagrindą reikia paminėti Europos Bendrijos steigimo sutarties II antraštinę dalį „Finansinės nuostatos“, kuri reglamentuoja ES biudžeto sudarymo tvarką, įgyvendinimą ir kontrolę. Sutarties nuostatas konkrečiau detalizuoja antriniai ES teisės aktai, tokie kaip Finansinis reglamentas ir Finansinė struktūra. 1977 m. gruodžio 21 d. Finansinio reglamento Nr. 1231/77 taikomo Europos Bendrijų bendrajam biudžetui 1 straipsnio 1 dalyje Europos Bendrijų biudžetas apibrėžiamas kaip priemonė, nustatanti ir iš anksto patvirtinanti kiekvieniems metams planuojamas Bendrijų pajamas ir išlaidas.Esminis ES biudžeto sąvokos skirtumas nuo Lietuvos biudžeto sąvokos apibrėžimo (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 13 punkte nurodoma, kad valstybės biudžetas – Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams) yra tas, kad ES biudžetas yra apibrėžiamas kaip priemonė. Toks požiūris į ES biudžetą nėra savitikslis. Iš esmės visos ES biudžeto pajamos (nuosavieji ištekliai), išskyrus tam tikrą išlaidų dalį skirtą ES biurokratinio institucinio aparato išlaikymui, pasižymi grįžtamumo principu, t. y. ES biudžeto lėšos grįžta valstybėms narėms pagal konkrečius finansavimo prioritetus, plėtros bei vystymo programas ir struktūrinius fondus. Dėl to, nors ES biudžetas ir yra suprantamas klasikine prasme – finansinių metų planuojamų pajamų ir išlaidų sąmata, – tačiau taip pat svarbu suvokti ir tai, kad ES biudžetas yra priemonė tam tikriems tikslams, kurie susiję su pridėtinės vertės ir naudos sukūrimu valstybių narių atžvilgiu ir visos ES lygmeniu, pasiekti. Be to, dėmesį taip pat reikia atkreipti ir į tai, kad finansinė ES biudžeto parama valstybėms narėms jokiu būdu nepakeičia nacionalinio finansavimo. Visa tai yra susiję su tuo, kad didžioji finansinės paramos iš ES biudžeto dalis yra visų pirma investicinio pobūdžio, t. y. šios biudžeto lėšos nėra skirtos vienkartiniam ir konkrečiam galutiniam tikslui pasiekti. Investicinis lėšų pobūdis reiškia dalinį tam tikrų valstybės narės programų, kurios turi sukurti ilgalaikę pridėtinę vertę, finansavimą. Toks ES biudžeto lėšų „investavimas“ valstybėse narėse padeda siekti ilgalaikių ES plėtros ir vystymosi tikslų.

Dar vienas svarbus ES biudžeto specifikos aspektas yra susijęs su subsidiarumo principu. Šis principas yra įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 str. 2 d., kurioje teigiama: „Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau.“

Visų pirma ES pajamų formavimo tvarka skiriasi nuo valstybių narių, įskaitant ir Lietuvą, pajamų formavimo. Valstybių narių nacionalinių biudžetų pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai. Tuo tarpu ES mokesčiai, taip kaip jie suprantami klasikine prasme, neegzistuoja. ES biudžeto pajamos formuojamos remiantis nuosavųjų išteklių sistema. Nors ES biudžetas turi nuosavus finansinius išteklius, tačiau šio biudžeto pajamų šaltinis yra valstybių narių nacionalinių biudžetų mokestinės pajamos, kurias surenka ir kontroliuoja konkrečių valstybių narių vyriausybės. Vadinasi ES biudžetas negauna tiesiogiai pajamų iš konkrečių mokesčių (pvz., pridėtinės vertės mokesčio, pajamų ir pelno mokesčių) kaip tai yra nacionalinių biudžetų atveju.

ES biudžetas, atsižvelgiant į išlaidų ir pajamų politiką, tam tikrais aspektais skiriasi nuo valstybių narių nacionalinių biudžetų. Pirmiausia ES biudžeto specifiką nulemia pačios ES kaip tarptautinės organizacijos specifinis pobūdis. Būtent dėl savo viršnacionalinės prigimties ES biudžetas gali būti apibūdinamas kaip kompleksinė teisinė – finansinė priemonė (teisės aktas), kurios paskirtis – įgyvendinti konkrečius politinius tikslus Bendrijos lygiu, kiekvienais finansiniais metais nustatant įsipareigojimus asignavimams ir mokėjimams. Kitas ES biudžeto skiriamasis bruožas – finansavimo sritys. Šiuo atveju lėšų judėjimo kryptis taip pat apsprendžia ES biudžeto specifika. ES biudžeto lėšos, kurios valstybėse narėse perpaskirstomos per nacionalinį biudžetą, pasižymi investiciniu pobūdžiu ir pridėtinės vertės kūrimu ne tik konkrečioje valstybėje narėje, bet ir visos Bendrijos lygiu. Kaip galima pastebėti iš pirmiau pateiktų lentelių, kuriose pateiktos ES biudžeto ir Lietuvos valstybės biudžeto finansavimo sritys ir apimtys, ES finansuoja bendresnio pobūdžio sritis. Šios sritys yra susijusios su visos ES plėtra ir vystymusi. Tuo tarpu Lietuvoje didžiausia biudžeto lėšų dalis nukreipiama į sritis, labiau susijusias su valstybės vidaus politika. Be to, Lietuvos ir apskritai visų valstybių narių biudžetų ypatingas skiriamasis bruožas yra transferiniai mokėjimai. Dalis konkrečios valstybės narės nacionalinio biudžeto pajamų yra skiriama transferiniams mokėjimams. ES biudžete nėra numatyti transferiniai mokėjimai.

Europos Sąjungos biudžeto struktūra

Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas - bendros Europos Sąjungos institucijų ir valstybių lėšos, iš kurių finansuojama ES veikla. ES biudžetas - tai dokumentas, kuris kiekvienais metais patvirtina ES veiklos finansavimą.1 Jis paskirsto lėšas pagal ES politiką ir prioritetus. Biudžetas nustato Bendrijos finansų valdymo sistemą, kuri yra bendra visoms institucijoms.

Europos Sąjungos biudžete visų pirma pateikiama pajamų suvestinė. Pajamos garantuoja Bendrijai tam tikrą finansinį savarankiškumą. Europos Sąjunga pati neatskaito jokių mokesčių. Tai vadinamieji „nuosavi ištekliai", kuriuos sudaro muito mokesčiai, dalis surenkamo nacionalinio PVM ir kiekvienos valstybės narės įnašas, mokamas atsižvelgiant įjos BVP.

Bendrijos biudžeto išlaidas sudaro dvi dalys: viena dalis - asignavimai administracinėms institucijų išlaidoms ir kita dalis - einamosios Komisijos išlaidos.2 Pagal tai taip pat išskiriamos privalomosios ir neprivalomosios išlaidos. Riba tarp privalomųjų išlaidų ir neprivalomųjų išlaidų kartu yra ir riba tarp Tarybos ir Parlamento biudžetinių įgaliojimų.

Teisiniai bendro pobūdžio pagrindai yra suformuluoti pirminės teisės aktuose - Europos Bendrijų steigimo sutartyje ir jos papildymuose, Europos Sąjungos sutartyje. Konkretūs sprendimai dėl bendro biudžeto pajamų šaltinių ir išlaidų įtvirtinami antrinės teisės aktuose. Svarbiausi iš jų -1970, 1988 ir 2000 m. Tarybos sprendimai dėl bendro biudžeto formavimo remiantis vadinamaisiais nuosavais ištekliais (angį. own resources). Taip pat kas keleri metai formuojamos finansinės perspektyvos, kuriomis remiantis sudaromas ir tvirtinamas kiekvienų metų biudžetas. Dabartinis 2007 metų biudžetas remiasi 2007 - 2013 metų finansine perspektyva.

Finansinė perspektyva - tai keleriems metams į priekį nustatomas ES išlaidų planas, patvirtinamas tarpinstituciniu Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimu. Finansinė perspektyva nustato

maksimalią numatomų išlaidų apimtį ir sandarą. Iki šiol ES buvo patvirtinti keturi (1988, 1992, 1999 ir 2006 m.) tarpinstituciniai susitarimai dėl finansinių perspektyvų.

Biudžeto pajamų šaltiniai vadinami nuosavais ištekliais. Kaip anksčiau jau buvo minėta, ES biudžeto pagrindinės pajamos yra šios:

1) Muitai, kuriais apmokestinama iš trečiųjų šalių į ES įvežama žemės ūkio produkcija irrinkliava ES valstybėse narėse pagaminamam cukrui;

2) Bendrasis išorinis tarifas, kuriuo apmokestinamas trečiųjų šalių prekių importas į ES;3) Šalyse narėse iš piliečių surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) procentas;4) Tiesioginiai valstybių narių įnašai, kurių dydis kiekvienai šaliai nustatomas pagal jos BVP dydį.

Papildomų pajamų dar gaunama už įvairias ES institucijų paslaugas, spaudinius, į bendrą biudžetą taip pat patenka baudos už įvairius pažeidimus ir pan. (paprastai nesiekia 1%).

Pajamos iš muitų žemės ūkio ir kitų prekių importui bei cukraus gamintojų mokama rinkliava cukraus eksporto išlaidoms padengti - tai vadinamosios tradicinės nuosavos lėšos, kurios sudaro apie 14.9% ES pajamų ir skiriamos tiesiai bendram biudžetui. Taigi tradicinės nuosavos pajamos gaunamos apmokestinant bloko išorės prekybą vykdančius verslininkus. Jas Sąjungos vardu surenka šalys narės. Savo administraciniams kaštams padengti jos pasilieka ketvirtadalį gautų įplaukų. 1988 m. buvo nustatytas trečiasis („netradicinis") pajamų šaltinis, skirtas ES atsakomybės sritims plėsti ir drauge dėl laisvesnės tarptautinės prekybos pajamoms iš muitų bei rinkliavų mažinti - PVM mokesčio dalis (nuo 2004 m. turi neviršyti 0.5 proc. PVM). Ji atskaitoma nuo nustatytos PVM bazės (iki 50% šalies BVP), o ne visos mokesčio sumos.

Rinkliavos, muitai ir PVM sudaro maždaug ketvirtadalį biudžeto. Apskaičiavus pajamas iš trijų minėtų šaltinių, nustatoma, kiek dar papildomai reikia lėšų surinkti iš valstybių narių jų BVP proporcingo įnašo pavidalu (paprastai apie 0.5 proc. valstybės BVP). Šie įnašai sudaro apie 68.7% visų ES pajamų. Apskritai Bendrijos nuosavų lėšų suma negali viršyti 1.24% Sąjungos šalių bendrųjų nacionalinių pajamų sumos.8

Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis. PVM procento riba Tarybos sprendimais dėl nuosavų išteklių paprastai nustatoma visam finansinės perspektyvos laikotarpiui, o kasmet nustatomas procentas konkretiems finansiniams metams. Įnašas nuo BNP nustatomas kasmet, kai apskaičiuojama, kiek lėšų trūksta iki planuoto biudžeto jau įskaičiavus iš trijų nuosavų šaltinių gaunamas pajamas. Atskirų valstybių narių įnašų dydis skiriasi. Didžiausią sumą į biudžetą sumoka Vokietija. Vienam gyventojui tenkantys įnašai didžiausi Nyderlanduose.

ES biudžeto išlaidos yra skirstomos į dvi dideles ir daugmaž apylyges grupes, t.y. į privalomąsias (angį obligatory) ir neprivalomąsias (angį. non-obligatory)išlaidas.

Asignavimai tiesiogiai ES sutartyse ar teisės aktuose numatytiems tikslams finansuoti vadinami privalomosiomis išlaidomis (išmokų asignavimai). Tai iš esmės apima subsidijas ir garantijas pagal bendrąją žemės ūkio politiką.

Neprivalomosios išlaidos (įsipareigojimų asignavimai) skirtos finansuoti kitoms ES veiklos kryptims, dėl kurių susitaria Europos Parlamentas ir Taryba. Čia patenka lėšos, skiriamos finansuoti struktūriniams fondams, taip pat atskiroms vidaus politikos sritims (transportui ir įvairiems transeuropiniams infrastruktūros tinklams, mokslo tiriamajam darbui ir technologijų plėtrai, informacijai, jaunimo programoms, kultūrai, įvairiems mokymams, vartotojų teisių apsaugai ir pan.), paramai šalims ne ES narėms, administraciniams poreikiams.

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai. Kasmet ši dalis palaipsniui mažėja (1988 metais siekė 63 %, o 1999 metais - jau tik 43 %, bet nuo 1999 m. ši dalis išlieka gan stabili, 2007 m. - apie 40%).

Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais sieke 18 %, 1999 metais - 37 %, o 2007 m. Ši dalis jau siekia apie 41%).10 Toks ryškus bendrai žemes ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus - mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.

Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7.5 %.

Dalis biudžeto lėšų taip pat skiriama humanitarinei pagalbai trečiojo pasaulio šalims, finansinėje perspektyvoje taip pat numatomos lėšos tam atvejui, jeigu į ES būtų priimta daugiau naujų valstybių, skiriama lėšų valstybių kandidačių paramai.