dailėraštis L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s

A p d o v a n o j i m a i

Tekstilininkas Feliksas Jakubauskas apdovanotas sidabro medaliu 9-ojoje Pekino tarptautinėje tekstilės bienalėje.

Atrankoje į bienalę dalyvavo 1500 teks-tilės menininkų iš 50 pasaulio šalių. Felik-sas Jakubauskas buvo atrinktas tarp 500 geriausiųjų, kurie buvo pakviesti dalyvauti Pekino tekstilės bienalėje.

• • •

Dailininkui Evaldui Griniui už vizu-alaus meno puoselėjimo ir sklaidos projektų įgyvendinimą, Alytaus vizualiųjų menų kū-rėjų metinių jungtinių parodų organizavi-mą, jaunųjų menininkų jungtinių parodų ir bienalių organizavimą, Alytaus ir Lietuvos didžiųjų miestų dailininkų kūrybos darbų parodų mainų projektus ir kitą aktyvią kū-rybinę veiklą paskirta Alytaus miesto savi-valdybės kultūros premija.

„Dailėraščio“ inf.

L I J A N A Š A TAV I Č I Ū T Ė

Visi laureatai gerai žinomi meno pasaulyje. Jei reikėtų išrinkti po 10–15 žinomiausių kiek-vienos dailės srities, kuriai atstovauja laureatai, menininkų, tarp jų greičiausiai patektų visi šių metų „Auksinių ženkliukų“ laimėtojai.

Tačiau trys autoriai – tarsi trys pasauliai. Tur-būt sunku būtų surinkti į vieną vietą skirtingesnes kūrybines individualybes. E. G. Bogdanienės kūry-ba išsiskiria postmodernistine mąstysena, joje daž-nai pasitelkiama fotografija, objektai, instaliacijos, akcijos. Menininkės darbai pasižymi socialiniu ak-tyvumu, savistaba, neretai provokatyviu pobūdžiu, moterų ir motinystės problemų viešinimu. Teksti-lininkės akiratyje – ne tik siūlai, veltinis, kurio pra-dininke drąsiai galima vadinti pačią Eglę Gandą, bet ir stiklas, plastikas bei... plaukai, makaronai, kavos tirščiai. Laureatų parodoje eksponuojamos veltinio klasika tapusios kompozicijos, natiurmor- tas iš moterų plaukų, socialiniai projektai (plačiai nuskambėjęs projektas „Tekstilė–Maxima“, 2007–2014) ir konceptualūs kūriniai, apibendrinantys kintantį tekstilės meno pobūdį.

tęsinys 2 psl. →

Trys autoriai – trys pasauliai I š p a r o d ų s a l i ų

rugsėjo 26–spalio 21 d. Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje buvo ga-lima susipažinti su šiųmetinių „auksinių ženkliukų“ laimėtojų kūrinių paroda. už išskirtinius 2015 m. nuopelnus buvo įvertinta tekstilininkė Eglė Ganda bogdanienė, keramikas algimantas Patamsis ir grafikė nijolė Šaltenytė. Telieka pasidžiaugti, kad kiekvienas menininkas išties vertas šio garbingo apdovanojimo.

N. Šaltenytė atidžiai stebi pasaulį ir grafikos lakštuose atskleidžia savo netikėtą jo matymą, traukiantį neįprastais rakursais, savitomis metaforomis, paradoksaliais sugretinimais. Lilijos Valatkienės nuotr.

A. Patamsio dėka lietuviai žino apie unikalią ir kol kas jo vienintelio Lietuvoje puoselėjamą technologiją. Kris- talų glazūra dengtas dirbinys – puikiausias pavyzdys meno, kuris išauga iš tobulai įvaldyto amato.

„Graffit Gallery“ Varnoje (Bulgarija) buvo pristatytas dailininkės Giedrės riŠkuTės 10 darbų spaudos leidinys – portfolio ,,Šviesos istorijos“.

Šį leidinį atspausdino ir išleido OSTEN Pa-saulio kultūros paveldo leidykla (World cultural heritage), Makedonijoje.

Taip pat buvo paskelbtas Pasaulio pieši-nio muziejaus ir tarptautinės žiuri specialu-sis pripažinimas Lietuvos dailininkei Giedrei riŠkuTEi už individualią piešinių kolekciją ,,Šviesos istorijos“.

Per ceremoniją buvo pagerbti 2015 m. Valstybinių premijų laureatai: Vladas urba-naVičius, birutė ŽiLyTė (Lietuvos nacio-nalinė kultūros ir meno premija), Eimantas LudaVičius, birutė sTančikaiTė, auš-ra PaukŠTiEnė (Vyriausybės kultūros ir meno premija), aloyzas sTasiuLEVičius (Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija).

LDS „Auksinių ženkliukų“ apdovano-jimą LDS Taryba įsteigė 2001 m. Kasmet, Tarybos sprendimu, trys lygiaverčiai apdo-

vanojimai – piniginės premijos kartu su nu-meruotais auksiniais ženkliukais – skiriami trims dailininkams ar / ir dailėtyrininkams už įvairius reikšmingus profesinius pasieki-mus, už konkrečius tais metais sukurtus kūrinius, kūrybinį meistriškumą, svarbias parodas Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos var-do garsinimą tarptautinėje meno padangėje, už inovatyvius meninius sprendimus, akty-vią visuomeninę veiklą. Lietuvos dailininkų sąjungos Tarybos nutarimu, LDS „Auksiniai

Metų geriausieji

Iškilmingo vakaro metu buvo pagerbti (nuotraukoje iš kairės sėdi) Artūras Meškauskas, Eglė Ganda Bogda-nienė, Nijolė Šaltenytė, Aloyzas Stasiulevičius, Birutė Žilytė. Stovi – Eimantas Ludavičius, Algimantas Pa-tamsis ir LDS pirmininkė Edita Utarienė. Lilijos Valatkienės nuotr.

ženkliukai“ už 2015 m. skiriami šiems dai-lininkams:

• Tekstilininkei Eglei Gandai boGda-niEnEi (ženkliukas Nr. 52) už kūrybinę veiklą ir retrospektyvinės tekstilės meno parodos „Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI a.“ organizavimą (kuravimą).

• Keramikui algimantui PaTamsiui (ženk- liukas Nr. 53) už sukurtą unikalią estetinę dermę, jungiant tradicinę, metų metus to-bulintą formą ir Lietuvos kontekste unika-lias kristalinės glazūros galimybes.

• Grafikei nijolei ŠaLTEnyTEi (ženkliu-kas Nr.  54) už aktyvią kūrybinę veiklą, grafikos meno puoselėjimą, reikšmingų parodų organizavimą ir kuravimą.

Vakaro metu iškilmingai buvo pasveikinti labiausiai pasižymėję LDS darbuotojai: ar-vydas ŽaLPys („Meno parkas“), stanislavas Lučunas (LDS) ir artūras mEŠkauskas („Arkos“ dailės galerija).

• • •

rugsėjo 29 d. įvyko Lietuvos dailininkų sąjungos „auksinių ženkliukų“ įteikimo ceremonija bei 2015 metų Valstybinių premijų laureatų ir labiausiai pasižymėjusių Lds darbuotojų pagerbimo šventė.

2 • L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s

TikslasDailininkai savo menine kūryba

pasirengę šviesti visuomenę apie neat-lygintiną kraujo donorystę, griauti su ja susijusius mitus, įsijausti į neramią kito žmogaus būseną, žadinti visuo-menės sąmoningumą ir kurti bendrą kultūros ir sveikatos sričių gerovę.

Menininkai su molbertais ir da-žais keliavo paskui baltai raudoną palapinę, savo kūryba atkreipdami daugybės žmonių dėmesį. Per „Na-cionalinio kraujo centro“ neatly-gintinos kraujo donorystės akcijas Kauno muzikinio teatro sodelyje, Rūdiškių derliaus šventėje, kitose miestuose ir gyvenvietėse, meni-ninkai, kontempliuodami projekto idėją ir apmąstydami jos aktualumą, įgyvendino savo kūrybinius projek-tus, inspiruotus pateiktų stereotipi-nių teiginių. Buvo visko, – saulės kaitros, lietaus, nepalankaus vėjo, tačiau dailininkus vedė siekiamybė parodyti, kad donorystė yra kilnus

ir gyvybiškai svarbus reikalas, ne-paisant jokių sąlygų.

Ne paslaptis, kad atsirado dailini-nkų, kuriems klausimas „O kiek man mokės?“ buvo svarbiausias veiksnys. Jie nevažiavo, nedalyvavo akcijose, nes jiems niekas nemokėjo. Pagalvojau, o kaip elgtųsi tituluoti teptuko meistrai patekę ant operacinės stalo, kai jiems patiems reikėtų kraujo. Kaip elgtųsi medikai, abejonių nekyla. Jie tikrai nepasiūlytų susimokėti už gyvybę.

apie organizuojamą parodą2016 m. gruodžio 14 d. bus atida-

ryta reprezentatyvi tapybos, koliažų, asambliažų kūrinių paroda Vilniuje, „Dailininkų sąjungos galerijoje“.

Bus eksponuojami šio projekto idėjos įkvėpti ir sukurti geriausi me-nininkų kūriniai. Taip pat bus demon-struojami per išvykas sukurti darbai bei projekto dokumentacija medijose.

Lietuvos dailininkų sąjunga ir Nacionalinis kraujo centras kviečia

visus menininkus aktyviai dalyvauti projekte „Praliek kraujo“. Laukiame tapybos kūrinių, koliažų, asambliažų nuotraukų su autoriaus pavarde, kū-rinių metrika iki 2016 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu: editaradvila@gmail.com  arba  evelina@ldsajunga.lt bei paprastu paštu: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vokiečių g. 4/2, LT-01130 Vil-nius, Socialiniam-meniniam projektui „Praliek kraujo“.

Kviečiame pažvelgti į projekto temą kuo plačiau, laisvai interpretuo-ti, kurti įvairias potemes, kūrybiškai varijuoti įvairių mitų, posakių temo-mis – juk kiekvienam frazė „Praliek kraujo“ turi skirtingą reikšmę.

Lietuvoje vyrauja mitai apie krau-jo donorystę. Visi tikrovės neatitinka-ntys pramanai gali tapti akstinu, jūsų kūrybiniu įkvėpimu.  Jei jau kūrėte temomis, kurios, Jūsų manymu, sie-jasi su projektu, taip pat raginame pristatyti savo darbus.

Šioje parodoje sunku nepastebė-ti laibakaklių grakščių A. Patamsio vazų, kurių paviršiai pražydę kristalų žvaigždynais. Tik paprasta, dekoro negožianti forma gali atskleisti nepa-kartojamą kristalinės glazūros žavesį. A. Patamsis – vienas retų šiuolaiki-nių keramikų (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio), dekoruojančių dirbinius šia glazūra. Idėja įminti sudėtingos technologijos paslaptis menininką apsėdo dar tuomet, kai apie ją Lie-tuvoje mažai kas buvo girdėjęs. Tik A. Patamsio dėka lietuviai žino apie unikalią ir kol kas jo vienintelio Lietu-voje puoselėjamą technologiją. Kris- talų glazūra dengtas dirbinys – pui-kiausias pavyzdys meno, kuris išauga iš tobulai įvaldyto amato. Keramiko išskyrimas iš kitų jo cecho brolių by-loja apie tai, kad po truputį tolstame nuo lietuviams būdingo pragmatiško

požiūrio į keramiką ir per žingsnelį artėjame prie rytiečiams būdingo ge-bėjimo suvokti tikrąją paprastumo ir unikalumo vertę.

Garbingo įvertinimo nusipelniu-si N. Šaltenytė – tikra savo srities darbininkė. Būtų sunku suskaičiuoti visas energija trykštančios meninin- kės kuruotas parodas – nuo tarp-tautinių mažosios grafikos bienalių iki apžvalginių ir teminių grafikos, knygos meno parodų. Ne mažes-nio įvertinimo nusipelnė ir savita N. Šaltenytės asmeninė kūryba. Bū-dingus pavyzdžius galima išvysti ir šioje parodoje. Įvairiuose žanruose besireiškianti menininkė atidžiai stebi pasaulį ir grafikos lakštuose atskleidžia savo netikėtą jo matymą, traukiantį neįprastais rakursais, sa-vitomis metaforomis, paradoksaliais sugretinimais, pilkšvu plokštumos virpėjimu.

Ženkliukų laureatai – tikri idėjų generatoriai, savo kūrybiniais ieškoji-mais prisidėję prie šiuolaikinės dailės technologijų ir meninės kalbos plėt-ros. Vis dėlto gal labiau nei asmeninė

kūryba daro įspūdį laureatų pasiauko-jama švietėjiška, kuratorinė ir eduka-cinė veikla – parodos, simpoziumai, socialiniai meno projektai. Jie daug nuveikė, kad tekstilė, keramika ir

grafika būtų labiau matomi Lietuvoje ir už jos ribų, kad išaugtų šių dailės šakų prestižas, jos taptų patrauklesnės jaunimui, kuris norėtų išmokti austi ir velti, spausti estampus, žiesti indus.

S o c i a l i n i s - m e n i n i s p r o j e k t a s

I š p a r o d ų s a l i ų

Trys autoriai – trys pasauliai← pradžia 1 psl.

E. G. Bogdanienės kūryba išsiskiria postmodernistine mąstysena, darbai pasižymi socialiniu aktyvumu, savistaba, neretai provokaty-viu pobūdžiu, todėl nenuostabu, kad parodos atidarymo vakarą prie jos darbo „Krizė“ panoro įsiamžinti jauni žmonės ir atvaizdais aktyviai dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“. Lilijos Valatkienės nuotr.

Praliek kraujoL I L I J A VA L A T K I E N Ė

aš nežinau, kieno paaukotas krau-jas išgelbėjo man gyvybę sunkios operacijos metu. neprisimenu, kiek jo reikėjo, tik žinau, kad jeigu ne ši gyvybiškai svarbi auka, sutei-kusi man viltį, padovanojusi, daug gražių ir prasmingų metų, šiandien neberašyčiau šių eilučių. nematy-čiau, kaip užaugo, šeimas sukūrė

mano vaikai, nesidžiaugčiau drau-gų ir artimųjų pasiekimais, nema-tyčiau, kaip gražėja mano šalis, nepatirčiau daugybės nuostabių akimirkų, kurias apibendrintai vadiname žodžiu „laimė“. ačiū tiems geriesiems nematomiems kariams, dovanojusiems man krau-jo. dėl šios priežasties negaliu lik-ti abejinga socialiniam-meniniam projektui „Praliek kraujo“.

Tapytojai Giedrei Riškutei ir LDS pirmininkei Editai Utarienei teko nemažai bendrauti su derliaus šventės dalyviais bei žmonėmis, atėjusiais paaukoti kraujo. Dailininkas Evaldas Grinius dirbo net atsiklaupęs.

Danutės Garlevičienės tapybinis žvilgsnis buvo nukreiptas į Rūdiškių bažnyčią.

Akvarelininkė Laima Tamoševičienė iš šventės išsivežė daug eskizų savo būsimiems kūriniams.

tęsinys 3 psl. →

L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s • 3

Taip pat kviečiame kurti kūri-nius ne tik remiantis mitais ar nei-giniais, bet ir įprasminant teigiamus dalykus bei tiesą apie kraujo dono-rystę, pabrėžiant jos misiją gelbstint tūkstančius gyvybių ar žvelgiant į žmogaus egzistencijos esmę per psichologinę ir filosofinę prizmę. Visi kūrybiniai ieškojimai galimi ir sveikintini.

Komisijos, sudarytos iš menoty-rininkų, projekto organizatorių bei rėmėjų, geriausiai įvertintų darbų autoriai bus apdovanoti. „Naciona-linis kraujo centras“, gavęs pasirinktų autorių leidimą, suderinęs su auto-riais atlygį, numato menininkų kurtų darbų motyvus panaudoti leidžiant plakatus, atvirukus, bukletus ar ats- pausti ant donorams dovanojamos

atributikos, suvenyrų, raginančių ne-atlygintinai aukoti kraujo. Autoriai bus kviečiami keletą kūrinių paaukoti ligoninei. Projekto eiga bus viešinama LDS žiniasklaidoje.

Pasiteirauti dėl parodos: LDS pirmininkė Edita Utarienė tel. + 370 602 32 220

Lilijos Valatkienės fotoreportažas.

E R I K A G R I G O R AV I Č I E N Ė

Sovietiniais metais Neries krantai Vilniuje turėjo specifinių konotacijų. Kairiajame krante, bet ne per toli nuo jo, centre ir Antakalnyje, rezida-vo elitas – partinė nomenklatūra su savo auksinėmis atžalomis, nusipel-nę mokslo, meno ir kultūros veikė-jai. Dešiniajame – paprasti žmonės, tarnautojai, humanitarai, darbininkai. Dabar naujų brangių būstų elitui esama abiejuose krantuose, bet ne- smagią praeitį mena pati jų priešprie-ša. Nors Vosyliūtės paveikslų serijoje susipina kelios temos – dailės istorija arba santykiai su Lietuvos dailės pa-veldu ir šiuolaikiniu menu, meno lau-kas, miesto gyvenimas, urbanistiniai akcentai, asmeninės autorės patirtys, tikri ir pramanyti jos kolegų nuoty-kiai, čia ypač daug dėmesio skiriama būtent sovietinių metų liekanoms ir savitoms posovietinėms realijoms.

Miesto tema menininkei rūpi jau seniai. Pradėjusi nuo miegamųjų ra-jonų „dėžučių“ motyvo, 2010 m. Vil-niaus geležinkelio stotyje surengtoje parodoje „Sekta“ ji parodė tapybos seriją „Nuodingoji architektūra“, taip pat seriją „Mano, ne tavo krantas“, ku-rioje polemizuoja su Gitenio Umbraso įvietintu kūriniu Neries krantinėse prie Žaliojo tilto. Jos ypač mėgstami objektai Vilniuje, regis, yra „Krantinės

arka“ ir prokuratūros pastatas įstrižais langais. Menas ir miestas susilieja ne tik todėl, kad „nusavinti“ žinomų paveikslų personažai išleidžiami pa-lakstyti Vilniaus gatvėmis ar pastatai pamatomi lyg per garsių fotografijų prizmę. Vosyliūtė ieško ir randa ob-jektų, liudijančių tą jau buvus iki jai imantis šio kritinio perdirbimo, ir tai, pavyzdžiui, „Veidrodiniai balvonai“ – Žaliojo tilto statulos su Gedimino Ur-bono ant galvų uždėtais veidrodiniais kubais meno miesto erdvėse projekte „Kasdienybės kalba“ (1996). Dai-lės kūrinių citatos greta second hand krautuvių temos verčia pamąstyti apie ryšį tarp paveldo, savinimosi kūrybos strategijų ir antrinio daiktų ar žaliavų panaudojimo. Paveldas turi būti ne tik pasyviai tausojamas (tausoti reikia tik jo fizinę substanciją), bet ir aktyviai perdirbamas įtraukiant į naujus pras- mių kontekstus.

Iš svetimų paveikslų, miesto tikro-vės ir vaizduotės paimtus motyvus Vo-syliūtė suriša žodžiais. Jos paveikslai jau seniai yra multimedialūs, iš vaizdų ir žodžių sudaryti kūriniai, kur reika-linga tik sakinių prasmė, bet ne raidės, tad šios parodose vis keičia pavidalą ir vietą. Vaizdas ir žodis vienas kitą aiškina ar iliustruoja, papildo, vienas kitam prieštarauja vienu metu, kartais netenka tapatumo ir susikeičia vieto-mis. Menininkė cituoja garsius veika-

lų pavadinimus ar reklaminius šūkius, vaizdais keisdama kontekstą („Viskuo pasirūpinta“  – kebabų kioskas tur-gavietėje) ar sužlugdo metaforas, bet žodžių ir vaizdų santykis galiausiai pa-sirodo toks pat keistas, kaip tikrovės ir išmonės, skirtingų kūrinių citatų, me-namos paveikslų ir urbanistinės miesto erdvės, dabarties ir praeities.

Filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba būk mažesnis už aguo-nos grūdelį“ (2015), kurio premjera vyko 2015 m. birželį Vilniuje Kultūros nakties programoje, įžangos titruose apibūdinamas kaip „postsovietinė meninė studija“, bet ne dokumenta-cija, o „išgalvotų dievų ir demonų“ nulemta istorija. Kitaip tariant, tai ne epochos rekonstrukcija, o jos padri-kas, nevalingas prisiminimas, dabar-tį ir praeitį sujungiantis dialektinis vaizdas, ir laikų sąveiką čia geriausiai įkūnija raiškos elementų, žodžių ir vaizdų, santykiai. 328 paveikslai, fo-nas statiškoms ar bėgančioms teksto eilutėms, sukurti naudojant įvairias priemones – piešinį, tapybą, koliažą, fotografinį montažą, skaitmeninę fo-tografiją, taip pat neįprastus jų deri-nius. Juose pilna citatų bei skolinių, bet palyginti nedaug vizualios sovie-tinių metų dokumentikos, autentiškų laikotarpio nuotraukų.

Apie sovietinių metų egzistencijos dvilypumą pasakojančioje antroje fil-

Dešinysis krantas, kairysis krantaską tik po ilgo remonto duris atvėrusioje nacionalinėje martyno mažvydo bibliotekoje penktojo aukšto meno erdvėse veikė martos Vosyliūtės paroda „mano Vilnius“. Žiūrovai pamatė dailininkės, scenografės, fotografės, rašytojos martos Vosyliūtės filmą „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ (2015) ir dvi sales paveikslų iš serijos „mano Vilnius“, tokios pat begalinės, kaip ir 2011 m. pradėtoji „mkč ir kiti komiksai“ ar 2012 m. – „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“. 2015 m. tai jau buvo pristatyta umiastovskių rūmuose, bet nmb viskas aiškiau. čia viena tapybos salė skirta dešiniojo, kita – kairiojo neries kranto įžymybėms, paveikslai kilstelėti ant autorės amžiaus garso kolo-nėlių, o „nenusakomo žanro“ filmas pagaliau parodytas jam derančiame dideliame ekrane.

R e c e n z i j a

mo dalyje „Smegenų vingių drožyba, arba vertybių sistema“ ypač krinta į akis žodžių prasmę keičiantis ir iškrai-pantis absurdiškas sąvokų iliustravi-mas. Sovietinėje ideologijoje žodžiai netekdavo įprastos prasmės ir įgydavo naują, bet ten bandyta sukonstruoti tam tikrą hierarchinę reprezentacinę sistemą, kurioje visada iš anksto aišku, kas yra kas, o Vosyliūtės filme, panašiai kaip siurrealistų kūryboje, apriorinę ženklų tvarką pakeičia netikėtų laisvų prieštaringų asociacijų srautai. Heroję, vienišą motiną, esą „po truputį skal-pavo ir ėdė“, nors paveiksle matome atogrąžų miške dorojamą banginį. Ket-virtoje dalyje taikliai užsimenama apie vieną iš sovietinių metų realijų – skur-dų gyvenimą su daug daiktų („Niekas nieko nemėtė“). Daiktų kaupimas reiškė ir tarsi sustojusį laiką, amžiną sovietinę dabartį, nuo kurios pabėgti buvo galima tik vaizduotėje. Humani-tarė daugiausia ir gyveno vaizduotėje – daug skaitė, miegojo ir svajojo.

Montažais ir daugialypėmis pai- niavomis Vosyliūtė tyčiojasi iš rep-rezentacinės tvarkos, persmelkusios posovietinę visuomenę ir tiesos mo-nopolį išsaugoti siekiantį kultūros eli-tą. Nedaloma jos vaizduotė lyg negai-lestinga mėsmalė perskirsto pajautas, sugriauna ankstesnį žiūrovų žinojimą, priverčia abejoti viskuo, ypač – atmin-timi. Šiandien, kai vyksta sovietinių metų atminties permaina iš „gyvos“, sudarytos iš žmonių prisiminimų, inertiškų šnekų ir kasdienybėje tebe-naudojamų epochos liekanų, į istorinę, įmanomą tik dėl knygų, filmų, muzie-jų, archyvų ir dokumentų, meninin- kė pasiūlo išsivaduoti nuo mąstymo klišių ir rašyti istoriją estetiniu režimu. Ji parodo, kad mediali istorinė atmin-tis būna tokia pat nenuosekli, kaip ir gyvo žmogaus prisiminimai, – tai lai-kų montažas, „trumpas sujungimas“ ar ilgai trunkantis „pomirtinis“ į naują drabužį įvelkamų reiškinių, formų ir traumų gyvavimas.

Marta Vosyliūtė. „Rauginti kopūstai ir nesurūgusios mintys“.

Įtaigus Židrijos Janušaitės performansas Kaune.

LiETuVoJE VyrauJanTys miTai aPiE krauJo donorysTę:● Kraujas parduodamas užsienyje.● Dalis kraujo sugenda ir būna sunaikinta.● Nesuvokiama, koks kraujo kiekis reikalingas

ligoninėms.● Tikima, jog prarandamas žvalumas.● Tikima, jog prarandamos gyvybinės jėgos.● Tikima, jog kraujo aukojimas kenkia kaulų

čiulpų atsinaujinimui.● Tikima, kad kraujo aukojimas kenkia dantims,

jie greičiau genda arba tiesiog iškrenta.

● Tikima, kad kraujo aukojimas kenkia smegenų veiklai, protiniams gabumams.

● Tikima, kad pradėjus duoti kraują, negalima nustoti aukoti.

● Tikima, kad pradėjus duoti kraują, slenka plaukai.

● Tikima, kad pradėjus duoti kraują, nusilpsta potencija.

● Tikima, kad galima užsikrėsti įvairiomis ligomis ar kitaip sau pakenkti.

rEikia duoTi, kad GaLėTum imTi

Ligoninėse dažnai  atliekami kraujo perpylimai, kada gelbstima žmogaus sveikata ar net gyvybė. Na-cionalinio kraujo centro darbuotojai pakalbino vienos šeimos narius, kurie su tuo susidūrė. „Nors praėjo nema-žai laiko nuo įvykio, bet tos nakties košmarą prisimenu iki šiol. Laukiausi vaikelio, pasidarė bloga. Vyras nuvežė į gimdymo namus ir ten medikų aki-vaizdoje nualpau. Moterys tikriausiai žino, kas yra negimdinis nėštumas. Nepajutau, kaip atsidūriau ant ope-racinės stalo. Netekau daug kraujo, todėl buvo atliekamas kraujo perpyli-mas, – pasakojo Marija Šylobryt.

Kas būtų, jei nebūtų buvę krau-jo? „Liūdnai būtų pasibaigę“, – giliai atsiduso Marija.

Marijos vyras Ryšard pasakojo tos nakties išgyvenimus: „Kai atsi-gavau po patirto streso ir supratau donorų reikšmę, pirmą kartą atėjau į Nacionalinį kraujo centrą ir atsidė-kodamas paaukojau kraujo. Nuolat dovanoju kraujo, nes žinau, kad jis gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Mano žmona taip pat tapo donore. Dabar dažnai organizuoju kraujo donorystės akcijas savo darbo kolek-tyve ir aiškinu bendradarbiams apie kraujo donorystės reikšmę. Iki šių dienų jaučiu dėkingumą donorams, kurių paaukotas kraujas išgelbėjo mano žmonos gyvybę, mūsų vai-kučių mamą. Niekada negali žinoti, kada ir kuriam iš mūsų gali prireik-

ti kraujo perpylimo, todėl manau, kad  į kraujo fondą reikia avansu „įlieti“ savo kraujo dalį. Reikia duoti, kad galėtum imti“, – tokiais žodžiais savo pasakojimą užbaigė Marijos vyras Ryšard Šylobryt.

Vienas pagrindinių savanoriš-kos neatlygintinos kraujo dono-rystės skatinimo motyvų yra etinis. Pasaulinė sveikatos organizacija, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio federacija bei daugelis kitų organizacijų yra įsitikinusios, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti žmo-gaus kūno dalimis, tarp jų ir krau-ju, yra morališkai nepriimtina. Nacionalinio kraujo centro duo-menimis, kasdien Lietuvoje kraujo reikia 200 žmonių. Kad būtų galima užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį, būtina, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo cent-rus kasdien ateitų ir kraujo duotų per 400 donorų. Vien sostinėje, kad ligoninės nejaustų kraujo sty-giaus, reikia, kad Nacionalinia-me kraujo centre kasdien kraujo duotų daugiau nei 150 donorų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai-gi-minės iki šiol sudaro daugiau kaip 50 procentų donacijų besivystan-čiose šalyse, o išsivysčiusiose šaly-se neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98–100 procentų.

4 • L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s

N I J O L Ė N E V Č E S A U S K I E N Ė

Česlovas Polonskis yra žino-mas Lietuvos dailininkų sąjungos ir dailininkų-restauratorių sąjungos, akvarelistų klubo „Plekšnė“ narys. Aktyviai dalyvaujantis parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, dailininkas atsiskleidžia kaip rea-listinės, ekspresyvios tapybos at-stovas. Įsimintini dinamiški potėpių viražai, spalvų kontrastai. Jo kūrybą inspiruoja miestas, gamta, žmonės, gyvūnai ir šios aplinkos įspūdžiai, ta-pytoją skatinantys „pagauti“ patrauk-lių siluetų, figūrų, pastatų, skersgatvio akimirkų. Nors ekspromto momentas kartais nulemia ir atsitiktinumo įspū-dį, tačiau akvarelės technika sukurti darbai rodo, kaip ji paklūsta tapy-tojo įgūdžiams ir temperamentui. Č. Polonskio tapybos vaizdiniai yra labai žemiški, gal labiau tradiciniai, o kartu ir nostalgiški: lietuviško kai-melio sodyba, besiganantys gyvuliai pievoje prie ežero, bičių aviliai sode, rausvas saulėlydis. Todėl nenuostabu, kad tėvo ir sūnaus meninis susitiki-mas tokioje romantiškai tradicinėje kūrybinėje erdvėje žadėjo nemažai netikėtumų.

Bartošas Polonskis  – videome-nininkas, žinomas ir tarptautinėje

erdvėje, stengėsi atrasti naujų sąlyčio taškų su savo tėvo kūryba. Studijavęs Vilniaus dailės akademijoje audio-vizualinius menus, sukūrė nemažai videoinstaliacijų, susijusių su tech-nologijomis, vėliau įsitraukė į video- projekcijų kūrimą viešosiose erdvėse. Bartošas stažavosi Austrijoje, dalyva-vo Linco skaitmeninių menų festiva-lyje „Ars Electronica“, dirbo Lenki-joje, Poznanės dailės akademijoje ir kūrybinėse dirbtuvėse Varšuvoje, o šiuo metu dėsto VTDK vaizdo kom-poziciją.

Kaip videomenininkas B. Polon-skis parodoje „Įženk į Česlovo pa-veikslą“ pasiūlė videoidėją surengti žiūrovų ir tapybos kūrinių dialogus. Buvo eksponuota ne tik aliejinė Č. Polonskio tapyba , bet ir akvarelės, piešiniai, kuriuos B. Polonskis trans- formavo per savo kūrybos prizmę. Tačiau B. Polonskis teigė, kad rengda-mas parodą „jis pasijuto esąs įrankiu, o ne dalyviu“. Tad tarsi būdamas še-

šėlyje, į pirmą planą iškėlė tradicinės tapybos procesus. Per videoprojek-toriaus prizmę buvo rodomi ryškaus kolorito, ekspresyvūs Č. Polonskio kūriniai, kurie jungėsi su žiūrovų figūrų, portretų atvaizdų inkliuzais

ekrane. Žiūrovai per šią instaliaciją turėjo galimybę pamatyti ne tik iš arti tapybos darbų transformacijas, įgyvendintas dailininko sūnaus. Tai buvo dailininkų šeimos dueto pasi-rodymas, nes apskritai dailininkų ir jų

šeimos narių bendros parodos tebė-ra gana populiarūs ir įdomūs atvejai Lietuvos dailėje (Katinų, Piekurų, Džiaukštų, Balčikonių ir kt.).

Šiai parodai įgyvendinti buvo būtinos sąlygos: kruopščiai atrinkti kontrastingų, ryškių spalvų darbai, susipinantys su nuotaikų kontrastais įspūdžio tikslumu, ironija. Kūrybos spektro apimtis praplėtė piešiniai, ak-tai, portretai ir akvarelės – glaudūs, tikrovės atspindžiai ir meistrystės įra-nkiai. Tiksliai pateikta ir B. Polonskio videoprojekcijos idėja, išreikštas noras priartėti ir įsigilinti į vyresniosios kar-tos dailininkų atstovo, – savo tėvo kū-rinius ir juos transformuoti per indi-vidualią suvokimo ir matymo prizmę.

Tad pasitelkiant medijas sureng-tas kūrybos dialogas inspiruoja be galo daug išradingų žiūrovo ir meno kūrėjų bendradarbiavimo situacijų. Prasminga ieškoti naujų tikrovės ir jos transformavimo būdų. Jei perfra-zuotume M. McLuhaną, nėra vienos įžvalgos ar idėjos, kuri galėtų išnarp-lioti tokią sudėtingą kintančio žmo-gaus suvokimo problemą. Šiuo atveju dailininko tradicinės kūrybos faktai gali būti perskaitomi labai skirtingai. Ir tos galimybės, kurias siūlo medi-jų kūrėjai, iš tiesų tik praplečia šio skaitymo spektrą.

R I TA M I K U Č I O N Y T Ė

Šįkart nusprendžiau pasinaudoti proga ir sąmoningai atsiribojau nuo išankstinių konkursinės parodos deta-lių: tyčia niekam neskambinau ir savo įspūdžių nebandžiau taip neįtikrinti. Paprasčiausiai pasidaviau pasvarstymų iš šalies eksperimento vilionėms ir net porą kartų apsilankiau 4-osios Vilniaus keramikos meno bienalės parodoje. Pa-bandžiau pati atsekti pagrindinius šių metų renginio orientyrus vien skai-tydama trumpas anotacijas, pasikliau-dama asmeninėmis nuojautomis ir stebėdama parodos lankytojų reakcijas.

Lyginant su ankstesnėmis biena-lėmis man pasirodė, kad ekspozicinė šių metų bienalės erdvė dar sumažėjo (gal ir finansavimo aktualijų reikalas). Pagalvojau, kad keramikos kūriniams, kuriuos pristatė net pusė šimto autorių, tapo lyg ankštoka, ir net ne matema-tiškai, o sakyčiau, energetiškai. Daug skirtingos stilistikos darbų nedidelia-me plote kėlė vizualų chaosą, nepaisant

akivaizdaus organizatorių noro kiek-vienam darbui atrasti tinkamiausią eks-ponavimo poziciją ar net ritmiškai gru-puoti juos konkrečiose galerijos salėse.

Todėl atskira Danutės Jazgevičiū-tės, kuri tapo praėjusios 3-osios Vil-niaus bienalės pagrindinės Liudviko Strolio premijos laureate, kūrybos ekspozicija išsiskyrė vientisumu ir vidine logika – tiesiog nekilo nė men- kiausios abejonės, ką ir kodėl kerami-kė kuria. Iš tikrųjų per paskutinį de-šimtmetį autorė nuosekliai gvildeno formos ir spalvos problemą, neretai tradicines keramines medžiagas jung-dama su stiklo, metalo, net gatavo daikto intarpais. Danutės Jazgevičiū-tės kūriniuose gretinamos kultūros ir natūros universalijos, mano manymu, sukuria ne tik gyvenimiškų paradok-sų kupiną įtampą, bet ir pabrėžia ironišką būtį. Kita vertus, dauguma anksčiau sukurtų keramikės darbų at-rodo aktualiai ir šiandien, tad galima kalbėti apie autorės kūrinių tvarumą kaip vieną iš jos kūrybos privalumų.

Be abejo, dabar porą metų ne-kantriai lauksime šių metų bienalės pagrindinės premijos laureato pro-fesoriaus Juozo Adomonio parodos. Dvi kitos lygiavertės premijos buvo paskirtos keramikėms Milenai Pirš-telienei ir Eglei Einikytei-Narkevi-čienei. Bienalės diplomais apdova-noti dailininkai Egidijus Radvenskas, Remigijus Sederevičius, Audrius Ja-nušonis, Giedra Petkevičiūtė, Jurgita Jasinskaitė ir Daina Vanagaitė-Bel-žakienė.

Apskritai 4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė kaip konkursinė, atran- kinė paroda kiekvienam jos dalyviui yra savotiška profesinė kartelė, visų pirma, keramikos amato ir techno-logijų požiūriu. Esu įsitikinusi, jog toks įvykis visiems šio meno puoselėtojams

yra ir bus puikus pretekstas diskutuoti apie atsinaujinančias keramikos tech-nines galimybes. Vis dėlto man trūko būtinos informacijos prie kūrinių met-rikų, nes turėjau ilgai spėlioti, kokia molio masė ir degimo temperatūra įgalina išgauti vienokį ar kitokį meninį efektą. Paprastai parodos rengėjai šiuos techninius duomenis labai kruopščiai susistemindavo. Šį kartą gal tiesiog ne-spėjo paviešinti? Pasigedau ir kitos ele-mentarios informacijos apie kūrinius, atrankos komisijos sudėtį...

Kita vertus, visuomet aktuali ir bienalės temos plėtotė. Šįkart tema „Molis ir... erdvė“ buvo iš tikrųjų universalus „skėtis“, apgaubęs be išimčių visus kūrinius, tad kalbėti apie ypatingas temines interpreta-cijas nėra prasmės. Vis dėlto išskir-čiau tris stilistines kryptis, kurios išryškėjo 4-osios Vilniaus keramikos meno bienalės ekspozicijoje. Pirma, tai šiuolaikinės perdirbimo epochos kontekste atsiradę keraminiai objektai su įterptomis gatavo daikto ar kitos medžiagos detalėmis (Rasos Jus-taitės-Gecevičienės, Laimutės Mati-jošaitytės-Martinkienės, Egidijaus Radvensko, Gvido Raudoniaus, Eglės Einikytės-Narkevičienės, Juozo Ado-monio, Audriaus Janušonio ir kitų darbai). Antroji, dažnai pirmąją papil-

danti, tendencija – akivaizdus polin- kis į paradoksų kupiną siurrealistinį vaizdinį (Konstancijos Dzimidavi-čienės, Milenos Pirštelienės, Rūtos In-driūnaitės, Jurgitos Jasinskaitės, Dai-nos Vanagaitės-Belžakienės, Alvydo Urbiečio ir kitų darbai). Trečia, stiprė-ja grynos lakoniškų formų, sakyčiau, skandinaviškos ar rytietiškos dvasios keramikos meno kryptis (Remigijaus Sederevičiaus, Giedros Petkevičiūtės, Martyno Margevičiaus, Roberto Re-kečio, Rūtos Šipalytės kūriniai).

Paroda sulaukė išties nemenko galerijos lankytojų dėmesio. Jie ne tik fotografavo patikusius kūrinius, bet ir patys prie jų fotografavosi (ypač mėgstama buvo Audriaus Janušonio kompozicija). Tai, kad keramikos me-nas vis populiarėja, rodo ne tik besi-dominčių šia meno šaka aktyvumas, bet ir tęsiama bienalės iniciatoriaus ir kuratoriaus Gvido Raudoniaus ini-ciatyva rengti edukacinius užsiėmi-mus skirtingo amžiaus vaikams ir jaunimui. (Žinoma, norėtųsi opera-tyvesnės informacijos apie numatomų renginių tvarkaraštį.) O ateityje galbūt galima būtų pasekti sėkmingu LDS skulptorių Aušros Jasiukevičiūtės ir Daumanto Kučo pavyzdžiu ir galvoti apie bienalės dalyvių keramikų gyvus pokalbius su lankytojais...

A t g a r s i a i

Keramikos menas: toks pats ir vis kitas

Polonskių meninis dialogasčeslovo Polonskio tapybos paroda pristatyta Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio ga-lerijoje rugpjūčio pabaigoje nebuvo tik tapybos paroda. Ekspozicija išsiskyrė tuo, kad joje dailininko sūnus bartošas Polonskis instaliavo ir savo videomeno kūrinį. Tad su kokia tapyba susitiko žiūrovai ir kokį dialogą surengė tėvas su sūnumi?

Parodos atidarymo akimirka. Iš dešinės: Bartošas Polonskis, Česlovas Polonskis, gale-rijos vadovė Kotryna Džilavjan ir menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė.

kai sukiesi renginio organizavimo sūkuryje, tuomet laisvai dispo-nuoji detalia ir patikima informacija, kurią gauni ar susirenki iš čia pat besisukančių organizatorių. Taigi anksčiau bendradarbiaudama rengiant tris Vilniaus keramikos meno bienales neturėjau galimybių pabūti tiesiog paprasta žiūrove ir bent valandą kitą laisvai pasivaikš-čioti po ekspoziciją Lds galerijoje „arka“.

Milena Pirštelienė. „Tiltas“. Jurgita Jasinskaitė. „Įkvėpimas“.

Nuotraukoje kairėje – bienalės iniciatorius ir kuratorius Gvidas Raudonius ir Danutė Jazgevičiūtė, tapusi praėjusios 3-osios Vilniaus bienalės pagrindinės Liudviko Strolio premijos laureate, šiemet bienalėje pristatė personalinę kūrybos ekspoziciją. Nuotraukos deši-nėje – nuoširdi padėka. Dabar nekantriai lauksime šių metų, 4-osios Vilniaus keramikos meno bienalės pagrindinės premijos laureato profesoriaus Juozo Adomonio parodos. Lilijos Valatkienės nuotraukos

L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s • 5

atspaudas. Lietuvos miestai“. Tikrai gražu ir nuostabu.“ Autorės batika – sudėtingo piešinio ir tekstūrų, folkloro dvelksmo kupini kūriniai. Kitų me-nininkės darbų, skirtų konkretiems interjerams čia pristatomi maketai, projektai. Tokie kaip Juodkrantės „Ąžuolyno“ poilsio namų erdvinio lubų gobeleno „Paukštis“ (1983), Šiaulių „Nuklono“ gamyklai nuausto gobeleno „Radiacija“ (1989–1991) ir kiti. Parodoje patraukia akis spalvingi autoriniai piešiniai, dalis iš šimto Lent- vario fabrike sukurtų grindų kilimų projektų.

Kitose salėse  – sūkuringos gu-ašo kompozicijos, švelnūs, atrodytų, beveik judantys žolynai, margaspal-vės gėlės akvarelėse. O platų auto-rės fantazijos diapazoną atskleidžia įvairiausių dydžių ir formų, plates-nių ir siauručių įvairaus audinio juostų pintos kompozicijos. Tokias medžiagas autorė pirkdavo, kur tik rasdavo. Sako, mėgstanti po ūkines parduotuves pasižvalgyti. Po to au-dinius pjaustė, karpė, lankstė, lygino. Paveikslai  – ne konkretūs vaizdai, bet ritminės struktūros, asociacijas

keliančios plokštumos. Priklausomai nuo apšvietimo ar matymo kampo jos sužėri vis kitokiais vaizdiniais, va-rio, sidabro, saulėlydžio gaisų, naktį švytinčių langų, rudens atspalvių ar raudonai žybsinčios greitkelio juostos spalvomis.

Čia pat vos prieš savaitę užbaigtas paveikslas „Atodangos“. Daug sukur-tų pernai. O tai, kad menininkė gali save nuteikti kūrybai bet kokiomis aplinkybėmis liudija jos tiek ma-žoji tekstilė, kuri nereikalauja ilgo, sukaupto darbo, kaip kilimų audimas, tiek erdviniai objektai, sukurti iš po-pieriaus, medžio, metalo, stiklo. „Jei degi kūrybos ugnele, gali ir po krūmu ką nors daryti. Ir pagaliuką matyda-ma sugalvoju, ką jis man sako, kaip jį panaudoti“,  – teigė L. J. Kryževi-čienė. Svarbu, kad atsirastų nuotaika, sužaistų vaizduotė.

Dvylika metų, praleistų tarp amerikiečių, jai leido pajusti, kad svetur nelengva susikurti savo ke-lią, bet įmanoma. Ten nejuntama tiek pykčio, nepakantumo, supa net nepažįstamų, atsitiktinių žmo-nių geranoriškumas. „Bendravimo prasme tai laisvesnis pasaulis“, – sakė dailininkė. Jai norisi, kaip ir mums visiems, tokią aplinką kurti čia, da-bar, nelaukti tokios dovanos iš kažko. Tad ji pati ima ir susmaigsto bam-buko pagaliukų kompoziciją, aštrią ir kartu minkštai subanguojančią. Ji susuka iš sizalio pluošto „Vėjų rožę“, prabylančią dykumų vėjo ir smėlio kūrinio iliuzija. Suglamžo, supina, sunarsto popieriaus gniužulą. Ir jis jau kelia mintis, kuria asociacijas. O vaikščiodama, įsižiūrėdama į Liu-cijos kūrinius mąstau, kad norėtųsi turėti savo muziejų ar kokią didžiulę galeriją. Ir reikėtų supirkti iš čia vi-siškai viską. Kad nedingtų, neužmig-tų nebematomi po tokių parodų pas autorius sugrįžtantys kūriniai. Taip juk būna dažnai. Nes ir į šią parodą tik dalis kūrinių suvežti iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, o kiti  – iš kūrėjos ir jos šeimos narių namų. Ten jie ir grįš, o verti jie platesnio alsavimo.

A t g a r s i a i

Plati, gili ir švari talento upė atitekėjo į parodąiki spalio pabaigos Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje galima apžiūrėti Liucijos Jūratės kryževi-čienės parodą „kūrybinės transformacijos“. o joje – nuo austinių kilimų, subtilių batikos drobių, guašo ir akvarelės paveikslų iki šilko juostomis, siūlais pintų, kaišytų, susuktų kompozicijų. autorė apžvalginėje parodoje pasiūlė savo meno, požiūrio į aplinką kitimus, raiškos netikėtumus.

B I R U T Ė L I A U Š K I E N Ė

Tai 14-oji autorinė tekstilininkės paroda, o dar būta gausybės bendrų su kolegomis Lietuvoje ir svetur. Po studijų net devyniolika metų kurta, mokytasi, dirbta gražia šlove garsė-jusiame Lentvario kilimų fabrike. Jo darbo pradžioje nežinota, koks turėtų būti lietuviškas vilnos kilimas, vado-vai ginčijosi, ar nevertėtų skolintis ornamentų, technologijos iš Rytų ša-lių. Po kurio laiko vilniečių sukurti žakardiniai kilimai nušvito grožiu ir originalumu, parūpo ir plačios Sovie-tų Sąjungos užsakovams, tapo pripa-žinti, vertinami už savitumą Lenkijo-je, tuometėje Čekoslovakijoje. Toliau prasiveržti tada nebuvo leista. Šiame fabrike su būreliu kolegų ir darbavosi L. J. Kryževičienė.

Dabar ji, kaip ir daug kas, ap-gailestauja, kad Nepriklausomybės atkūrimo šurmulyje nebuvo išsau-gotas gerą patirtį, gamybos kultūrą sukaupęs, puikiais naujais itališkais įrengimais aprūpintas Lentvario kili-mų fabrikas. Ten dirbusių dailininkų kūrinių autoriniai pavyzdžiai, pirmie-ji gaminių vienetai kažkur pradingo, o techniką išgrobstė godūs privatiza-vimo apsukruoliai. Bet talentai juk neužgęsta. Liucija šiame atsivėrusių valstybių sienų ir tuščių menininkų piniginių laike buvo išrinkta vado-vauti LDS Tekstilės sekcijai. Tada prireikė tvirto charakterio, išmonės, draugų užsienyje. Tik taip lietuvių tekstilininkų darbus galima buvo parodyti pasauliui. Pati asmeniškai

pakviesta eksponuoti savo kūrybą Čikagoje įsikūrusiame Stenlio Balze-ko muziejuje, ji sugebėjo prijungti ir nuvežti greta savųjų ir kolegų darbus. Paskui surengė dešimties mūsiškių menininkų keliaujančią parodą Pran-cūzijoje. Taip kaupėsi dar kitokia pa-tirtis, parodų rengimo praktika. Kartu su Jūrate Terese Urbiene ėmė rengti tarptautinius lino miniatiūrų simpo-ziumus-bienales „Linas vakar, šian-dien, rytoj“. Septynetas metų inten- syvaus organizacinio darbo Lietuvos dailininkų sąjungos sekcijoje taip pat brandino patirtį, ugdė tvirtybę.

Dar kitokių įspūdžių ir žinių atne-šė dvylika metų, praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten L. J. Kryže-vičienė toliau ieškojo, kaip ir kur pri-taikyti save, kurti. Ne viena tenykštė dailininkų organizacija priėmė ją į savo būrį, pagelbėjo surengti pa-rodas. Ten įvyko šešetas personalinių parodų, dalyvauta ir bendrose. Ne tik su lietuviais, bet ir su įvairiais šalies dailininkais.

Šios parodos kuratorė, dailėtyri-ninkė Nijolė Žilinskienė pažymi, jog Liucija Jūratė Kryževičienė išsiugdė individualų, nesupainiojamą su nie-kuo braižą, švarią, tikslią techniką, sugebančią perteikti niuansuotus, asociatyvius vaizdus. Išties, kad ir kas žvelgtų – ar į spalvingus austinius kilimus, ar į didžiulius batikos kūri-nius, ar į vėliau atrastos ir jos plačiai varijuojamus medžiaginių juostų pynimo paveikslus,  – visur matyti begalinis kruopštumas, ilgiausio su-sikaupimo reikalavęs atidus darbas.

Bet tai neslopina nei meninės įtaigos, nei estetinio pasigėrėjimo. Parinkti kūriniai, jų paruošimas parodai (ref-leksiniai paveikslų stiklai, skoningi rėmai, visos parodos švaros ir jau-kumo jausmas) – visa tai žavi ir kelia pagarbą kūrėjai.

Sustabdžiusi pirmą pasitaikiusią parodos lankytoją paklausiau, kas jai labiausiai krito į akis šioje L. J. Kryže-vičienės parodoje, ir išgirdau: „Labai subtilu, tikslu. Stebina didelio formato batika. Net vaizduotė neneša, kaip ją reikėjo sukurti. O dar temos – apie laivybą – „Senosios kelionės“, „Laiko

Daug gerų emocijų savo parodoje „Kūrybinės transformacijos“ meno mylėtojams dovanoja tekstilininkė Liucija Jūratė Kryževičienė.

A k t u a l i j o s

Lietuvos dailininkų sąjungos Tarybos nutarimaiLietuvos dailininkų sąjungos Tarybos posėdyje, vykusiame 2016 m. rugsėjo 15 d., 10 val. Lds konferencijų salėje, Vokiečių g. 4/2, Vilniuje, (protokolo nr. 08) nutarta:

1. Teikti LDS leidyklai papildomus Tarybos pasiūly-mus dailininkų kūrybos knygoms išleisti, palieka-nt ankstesnį Tarybos patvirtintų kandidatų sąrašą, bet neužkertant kelio leidyklai pačiai atsirinkti.

2. Prie ankstesnio Tarybos patvirtinto sąrašo įtrauk-ti siūlymą dėl knygos leidybos apie L. Šalčiūtės kūrybą.

3. Prie ankstesnio Tarybos patvirtinto sąrašo įtrauk-ti siūlymą dėl knygos leidybos apie E. Gineitytės kūrybą.

4. Prie ankstesnio Tarybos patvirtinto sąrašo įtrauk-ti siūlymą dėl knygos leidybos apie K. Zimblytės kūrybą.

5. Pritarti preliminariam Všį „Šv. Jono gatvės galeri-ja“ 2017 m. parodiniam planui.

6. Pritarti preliminariam Všį „Arkos dailės galerija“ 2017 m. parodiniam planui.

7. Pritarti preliminariam Všį „Dailininkų sąjungos galerija“ 2017 m. parodiniam planui.

8. Pritarti preliminariam Vilniaus grafikos meno cen- tro ir galerijos „Kairė-dešinė“ 2017 m. parodiniam planui, atsižvelgiant į Taryboje išsakytas pastabas.

9. Pritarti preliminariam galerijos „Galerija XX“ (Panevėžio skyriaus) 2017 m. parodiniam planui, paliekant I. Ercmonaitės parodą.

10. Pritarti pristatytiems „Klaipėdos galerijos“ pro- jektams.

11. Pritarti preliminariam Všį „Meno parkas“ (Kau-no skyrius) 2017 m. parodiniam planui.

12. Pritarti preliminariam Kauno skyriaus projek-tinės veiklos 2017 m. planui.

13. Patvirtinti daugumą LDS Tarybos narių balsų gavusią Saulę Mažeikaitę-Teiberę LDS leidyklos „Artseria“ direktorės pareigoms.

14. Tuo atveju, jei S. Mažeikaitė-Teiberė nesutiktų su LDS siūlomomis darbo sutarties sąlygomis, su-tartis būtų pasirašoma su antrąja kandidate E. Ja-nuškaite-Krupaviče.

15. Pritarti LDS nekilnojamojo turto, esančio adresu Vokiečių g. 2, I a. patalpų nuomai (patalpos šalia LDS būstinės) UAB „Baltic adventure“ Tarybos posėdyje aptartomis sąlygomis.

16. Pritarti LDS nekilnojamojo turto, esančio adresu Vokiečių g. 4, II a. patalpų nuomai UAB „Pulči- nela“ Tarybos posėdyje aptartomis sąlygomis.

17. Skirti 200 Eur socialinę paramą gydymuisi J. Ruzgui.

18. Neskirti pakartotinos socialinės paramos A. Gu-revičiui.

19. Neskirti pakartotinos socialinės paramos D. Be-nešiūnaitei.

20. Perkelti Kauno skyriaus siūlymo dėl D. Rukšė-nienės pašalinimo iš LDS narių svarstymą į kitą Tarybos posėdį.

21. Deleguoti L. Pivoriūną į LATGA revizijos komisiją.22. Klausimą dėl Kauno skyriaus rašto ir konflik-

tinės situacijos aptarimo įtraukti į sekančio po-sėdžio darbotvarkę.

kViEčiamE daLyVauTi 100-mEčio mEdaLio idėJos konkursELietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos kultūros ministerijos Meno ir kūry-binių industrijų politikos departamento Istori-nės-kultūrinės atminties įprasminimo skyriumi, skelbia atvirą meninės idėjos projektinių pasiū-lymų (idėjinių projektų) ir modelių konkursą, kurio atrinktų geriausių projektų pagrindu būtų siūloma išleisti į apyvartą Lietuvos valstybės at-kūrimo 100-mečiui skirtą proginį medalį. Bus paskelbti 3 (trys) geriausiai įvertinti projektai, įvardijant kiekvienos vietos laimėtoją, kuriems bus skiriami piniginiai prizai, bei teikiamos 5 papildomos paskatinamosios premijos.

Konkurso tikslas – iš konkursui pateiktų projektų atrinkti įtaigiausius, originaliausius, atitinkan-čius konkurso koncepcinį pagrindą, medalio kūrimo reikalavimus formos ir turinio prasme, plastiškiausius, labiausiai atspindinčius konkurso objekto temą ir fundamentalų istorinį pagrin-dą idėjinius pasiūlymus bei gipsinius konkursui teikiamų projektų medalių dvipusius modelius. Šiuo projektu įgyvendinama pamatinė „Atkur-tai Lietuvai 100“ programos idėja  – kūryba, dalijimasis, atsakomybė, bei vizualizuojamas pagrindinis programos šūkis „Įkvėpti ateities“. Pagrindinis siekis – istorinės ir kultūrinės atmin-ties įamžinimas, išsaugojimas ir sklaida.

Konkurse gali dalyvauti visi norintieji, pateikę kon-kursui numatytas taisykles ir techninę specifikaciją atitinkančius projektus, turintys patirties medalio kūrimo srityje ir / arba išmanantys specifinius me-dalio kūrimo ypatumus ir reikalavimus. Konkurse

galima dalyvauti projektinius pasiūlymus teikiant individualiai arba grupėmis (bendraautorystė). Teikėjo projekto pasiūlymą sudaro: projektas (idėjinis eskizas bei gipsinis dvipusis medalio (averso ir reverso) modelis 180 mm skersmens), aiškinamasis raštas, kuriame turi būti pateikta projekto idėja, pagrįsta koncepcija ir išdėstyti projekto techniniai parametrai, užklijuotas vokas su konfidencialia autorystės informacija. Projektas turi būti pateiktas ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 10 d. 15.00 val. adresu: Vo-kiečių g. 4, Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjun-gos būstinėje, II aukšte (pirmininkės asistentei A. Oželytei). Vėliau gauti projektų siūlymai nebus priimami. daugiau informacijos ir konkurso sąlygas bei projektų pateikimo specifikaciją galima rasti LDS tinklalapio skiltyje KONKURSAI.

N a u j i e n o s

asociaciJa LaTGa skELbia konkursąJaunoJo mEnininko sTiPEndiJai LaimėTiParaiškos teikiamos asociacijai LaTGa iki 2016 m. lapkričio 11 d.Asociacija LATGA trečius metus iš eilės skelbia konkursą jaunųjų menininkų stipendijoms gauti. Konkursą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Paraiškas jaunųjų menininkų stipendi-joms gauti gali teikti asmenys nuo 18 iki 35 metų amžiaus. Bus teikiamos 7 stipendijos 12 mėnesių po 272 EUR šių sričių jauniesiems menininkams: audiovizualinių menų, dailės, dramos, fotografijos, literatūros, muzikos, tarpdisciplininių menų.informaciją apie dokumentų pateikimą rasite Asociacijos LATGA internetinėje svetainėje www.latga.lt. Paraiškos formą taip pat rasite LDS tinklalapio skiltyje KONKURSAI.

6 • L D S i n f o r m a c i n i s l e i d i n y s • 2 0 1 6 m . s p a l i s

SkulptoriusJONAS VASILEVIČIUS

(1920 07 01–2016 09 22)

Leidžia Lietuvos dailininkų sąjunga Išleidžiamas vieną kartą per mėnesį, tiražas 500 egz.

Redaktorė Lilija ValatkienėEl. paštas: info@ldsajunga.lt; dailerastis.lds@gmail.com

Tel. +370 674 89700

www.ldsajunga.lt www.facebook.com/lietuvosdailininkusajunga

N a u j i e n o s

I n m e m o r i a mLDS narių jubiliejai

SpalisViktorija Marija ŠINKŪNIENĖ 1941 10 02 – 75 metaiLaimutė TAMOŠEVIČIENĖ 1951 10 03– 65 metaiDalius DIRSĖ 1966 10 07 – 50 metųDanutė Marija SELMISTRAITIENĖ 1951 10 07 – 65 metaiValdas Antanas GURSKIS 1936 10 12– 80 metųRomualdas ALEKNA 1931 10 15 – 85 metųRičardas GARBAČIAUSKAS 1956 10 17 – 60 metųZita INČIRAUSKIENĖ 1951 10 17 – 65 metaiArūnė TORNAU 1956 10 17 – 60 metųAušra ANDZIULYTĖ 1961 10 24 – 55 metaiRomualda VERYGAITĖ 1936 10 24 – 80 metųEvaldas PAUZA 1966 10 27 – 50 metųAlgirdas VADOKLIS 1956 10 31 – 60 metų

PARODOS

ViLnius

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1)2016 09 30–2016 10 22DANTIS UŽ DANTĮ – NUŽUDYTOMS TURKIJOS MOTERIMS ATMINTIBerlyno menininkės Nezaket Ekici videoinstaliacija

dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2)2016 10 04–2016 10 222D→2016Tarptautinės stiklo meno bienalės paroda

Keramikė-skulptorėZOFIJA SAVULIONIENĖ

(1929 08 01–2016 10 11)

SkulptoriusALGIRDAS ANTANAS ZOKAITIS

(1944 01 02–2016 09 22)

Meninio stiklo bei vitražo dailininkė, monumentalistė

IRENA LIPIENĖ(1939 12 25–2016 09 07)

PaskELbTas konkursas PaminkLui dr. Jonui basanaVičiui kurTiKonkurse gali dalyvauti ir kūrėjų (architektų, skulptorių) komandos, ir įmonės ar jų grupės, kurios turės pasiūlyti paminklo ir aikštės įrengimo idėjas, parengti techninį projektą ir prižiūrėti jo vykdymą. savo idėjas dalyviai turės pateikti iki 2017 m. sausio 10 d.Konkursui pateiktus darbus akylai vertins eksper-tų komisija, kurios narius pasiūlė ir delegavo Lie-tuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų są-junga, Dailės akademijos bendruomenė: Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, skulptoriai Stasys Žirgulis, Antanas Žukauskas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas prof. dr. Al-gimantas Mačiulis, VGTU Architektūros katedros prof. Rolandas Palekas, VU Tarptautinių santy-kių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros vedėjas Alvydas Jokūbaitis, VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. Eligijus Raila, Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas ir Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pa-kalnis. Komisijai pirmininkaus Lietuvos dailini-nkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius.Trims projekto konkurso laimėtojams, užėmusiems prizines vietas, numatyta skirti pinigines premijas: pirmosios vietos laimėtojui – 5  tūkst.  Eur, ant-rosios – 4 tūkst. Eur; trečiosios – 3 tūkst. Eur. Dvi paskatinamosios premijos po 2 500 Eur atiteks užėmusiems ketvirtą ir penktą vietas.Detali informacija ir konkurso sąlygos skelbiama: http://www.cvpp.lt/index.php?option=com_vpt&theme=new&task=view&tender_id=308978

sociaLinis-mEninis ProJEkTas „PraLiEk krauJo“Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Všį „Nacionalinis kraujo centras“ inicijuoja analogų Lietuvoje neturintį, tarpsektorinį bendra-darbiavimą skatinantį projektą „Praliek kraujo“.Projekto tikslas – naudojantis profesionalaus meno priemonėmis (menine kūryba) edukuoti visuomenę apie neatlygintiną kraujo donorystę, griauti su ja susijusius mitus, skatinti empatijos jausmą, žadinti visuomenės sąmoningumą, ska-tinti tarpsektorinį bendradarbiavimą, kurti bendrą kultūros ir sveikatos sričių gerovę.2016 m. gruodžio 14 d. bus atidaryta repre-zentatyvi tapybos, koliažų, asambliažų kūrinių paroda Vilniuje, „Dailininkų sąjungos galerijoje“. Bus eksponuojami šio projekto idėjos įkvėpti ir sukurti geriausi menininkų kūriniai. Taip pat bus demonstruojami išvykų metu sukurti darbai bei projekto dokumentacija medijose.Kviečiame pažvelgti į projekto temą labai pla-čiai, laisvai interpretuoti, kurti įvairias potemes, kūrybiškai varijuoti įvairių mitų, posakių temo-mis – juk kiekvienam frazė „Praliek kraujo“ turi skirtingą reikšmę. Taip pat kviečiame kurti kū-rinius ne tik remiantis mitais ar neiginiais, bet ir įprasminant teigiamus dalykus bei tiesą apie kraujo donorystę, pavyzdžiui, pabrėžiant jos mi-siją gelbstint tūkstančius gyvybių ar žvelgiant į žmogaus egzistencijos esmę per psichologinę ir filosofinę prizmę. „Nacionalinis kraujo centras“, gavęs pasirinktų autorių leidimą, suderinęs su autoriais atlygį, numato menininkų kurtų darbų motyvus panaudoti leidžiant plakatus, atvirukus, bukletus ar atspausti ant donorams dovanojamos atributikos: puodelių ir kt., raginančių neatlygin-tinai aukoti kraujo.

kViETimas mEnininkams TEikTi siūLymus 2017-ųJų kauno biEnaLEiProjektų laukiama iki 2016 m. lapkričio 15 d.11-oji Kauno bienalė (vyks 2017 m. rugsėjo–lap-kričio mėnesiais), siekdama skatinti paminklinimo šiuolaikėjimą, kviečia įvairių sričių profesionalius menininkus teikti viešųjų erdvių meno kūrinių idėjas, skirtas kolektyvinei atminčiai (reikšmingų įvykių, asmenybių, idealų) įamžinti arba esamiems paminklams permąstyti.Pageidautina, kad „paminklus“ būtų įmanoma įgyvendinti ir kad jie galėtų egzistuoti Kaune bent jau bienalės laikotarpiu, o potencialiai ir neribotą laiką, tačiau nebūtinai turi būti amži-ni ar nekintantys. Bus galimybė parodyti ir ge-riausius neįgyvendinamus projektus. Paminklai „niekam“, „nežinia kam“ ir „eiliniam žmogui“ nepageidautini. Pageidautinos taktikos: įvietin-tas menas, intervencija, interakcija, provokacija, konceptualumas, nematerialumas, kitimas, kon-kretumas, lakoniškumas.Pirmajame atrankos etape bus atrinktos geriausios idėjos, o iš jų antrajame etape – projektai, kuriuos įmanoma įgyvendinti. Kiekvieno atrinkto kūrinio autoriui(-ei) bus skiriamas autorinis honoraras ir padengiamos realizavimo išlaidos.Projektus ir cV arba nuorodas į savo tinklalapį siųsti kuratorei adresu: paulina.pukyte@biennial.lt

kkkc kViEčia mEnininkus ir kuraTorius TEikTi ParaiŠkas Parodoms rEnGTi 2017 m.Paraiškos priimamos iki 2016 m. lapkričio 7 d.Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) kviečia menininkus ir kuratorius teikti paraiškas parodoms rengti 2017 metais KKKC Parodų rū-muose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).Taip pat kviečiama teikti paraiškas „Jaunųjų me-nininkų ir kuratorių“ projektams, kuratoriniam bei parodiniam debiutui. KKKC Parodų rūmų ekspozicinių salių planus, priėmimo taisykles bei paraiškos formą rasite čia: http://www.kkkc.lt/lt/main/parodu-rumai-1-1/paraiskos-forma-ir-kita/Paraiškas siųskite elektroniniu paštu: info@kkkc.lt iki 2016 m. lapkričio 7 d.

mEnininkai kViEčiami daLyVauTi 3-ioJoJE TarPTauTinėJE ProFEsionaLių mEnininkų PoPiErinių idėJų ParodoJE „PoPiErukas Pro 2016“Darbo nuotrauką (JPEG) ir informaciją apie darbą (autoriaus vardas, pavardė, darbo pavadinimas, matmenys) prašome siųsti iki lapkričio 20 d. adresu info@fourarts.eu. Apie dalyvavimą parodoje dalyviai asmeniškai bus informuoti el. laišku iki lapkričio 22 d. Plačiau sužinoti apie idėjos istoriją ir išvysti ankstesnių parodų fotogalerijas galite apsilankę internetiniame tinklalapyje www.popierukas.com. Parodos organizatorius ir kuratorius kūrybinė grupė „Four Arts“.

Kviečiame visus kurti kūrinius projektui „Pra-liek kraujo“. Laukiame tapybos kūrinių, koliažų, asambliažų nuotraukų su autoriaus pavarde, kūri-nių metrika iki 2016 m. lapkričio 30 d. el. paštu: editaradvila@gmail.com arba evelina@ldsajunga.lt paprastu paštu: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vo-kiečių g. 4/2, LT-01130 Vilnius Socialiniam-me-niniam projektui „Praliek kraujo“.

Grafikas VALERIJONAS VYTAUTAS JUCYS

(1930 12 18–2016 10 19)

„kLaiPėdos GaLEriJa“ Priima ParaiŠkas 2017 m. Parodoms rEnGTiParaiškos priimamos iki 2016 m. lapkričio 15 d. Galite pretenduoti į dvi erdves – „Klaipėdos ga-leriją“, esančią Bažnyčių g. 6, ir galerijos filialą mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, esančią H. Manto g. 22, Klaipėdoje. Paraiškos formą rasite LDS tinklalapio skiltyje PARODOS-SKELBIMAI.

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11)2016 10 06–2016 10 29IŠ GARAŽORomualdo Inčirausko paroda

2016 10 04–2016 10 222D→2016Tarptautinės stiklo meno bienalės paroda

Galerija „kairė-dešinė“ (Latako g. 3)2016 10 06–2016 10 299-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė „Vilnius 2016“

Galerija „arka“ (aušros vartų g. 7)2016 09 27–2016 10 15AKVARELĖS ŠVIESAAntano Visockio (Šiauliai) ir Janio Spalvinio (Ryga) paroda

2016 09 27–2016 10 17OBJEKTAIDanutės Jazgevičiūtės personalinė keramikos paroda

2016 09 27–2016 10 17MOLIS IR...4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė

Lds būstinės parodų salė (Vokiečių g. 4/2)2016 09 29–2016 10 21LDS AUKSINIŲ ŽENKLIUKŲ laureatų paroda:Nijolė Šaltenytė (grafika); Algimantas Patamsis (keramika); Eglė Ganda Bogdanienė (tekstilė)

kaunas

Galerija „meno parkas“ (rotušės a. 27)2016 09 24–2016 10 29VII šiuolaikinio meno festivalio KAUNAS MENE paroda:Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva); Pranciškus Brazdžiūnas (Lietuva); Marian van der Zwaan (Portugalija); Benedikt Braun (Vokietija) / galerija „Eigenheim“ (Berlynas / Veimaras)

kLaiPėda

„klaipėdos galerija“ (bažnyčių g. 6)2016 09 30–2016 10 26MAZGAS-JŪRATarptautinė šiuolaikinio metalo meno laboratorija / konferencija / paroda

2016 09 22–2016 10 20PROCESAS. LĖTAITarptautinė tapybos paroda: Agnija Germane (Ryga) Peter Krossman (Tartu) Romualdas Balinskas (Vilnius)

„klaipėdos galerijos“ filialas, „Herkaus“ galerija (H. manto g. 22)2016 09 20–2016 10 14SUGRĮŽIMAIAlgimanto Jusionio (1954–2003) tapybos darbų paroda

2016 10 13–2016 11 10BE PAVADINIMOAlgirdo Vadoklio jubiliejinė tapybos paroda

TapytojasLEOPOLDAS SURGAILIS

(1928 03 16–2016 08 04)