Iš anglų kalbos vertėJurgita Jėrinaitė

Romanas vaikams

Sukurta pagal Rosso Bagdasariano

filmą „Alvinas ir burundukai“

Scenarijaus autorius Willas McRobbas ir Chrisas Viscardis

Atpasakojo Perdita Finn

5

1 dalis

Paryžiuje, prie žaižaruojančio Eifelio bokšto,

klykiantys gerbėjai grūdosi aplink sceną. „Alvinas

ir burundukai“ buvo pagrindiniai garsiausias žvaigž-

des sukvietusio VH1 renginio „Išgelbėk muziką!“

dalyviai.

Minia pašėlo uždainavus Alvinui. Jis atrodė šau-

niau nei bet kada! Saimonas brazdino gitarą. Maža-

sis Teodoras šauniai pritarė broliams būgnais. Niekas

negalėjo atsispirti šiems nuostabiems dainuojantiems

ir šokantiems burundukams!

Tokijuje merginos stebėjo koncertą didžiuliame

lauko ekrane. Meksikoje dešimtys tūkstančių ger-

6

bėjų futbolo stadione šoko pagal burundukų muziką

priešais milžinišką ekraną. Netgi atokioje ledinėje

eskimų trobelėje iglu Inuitų šeima stebėjo koncer-

tą per televizorių ir vos įstengė sulaikyti savo šunų

kinkinį, kuris kėsinosi pulti burundukus ekrane. Viso

pasaulio žmonės klausėsi „Burundukų“ ir juos my-

lėjo.

Pasikabinęs gitarą ant peties Alvinas prašvilpė

virš minios elektros kabeliu. Gerbėjai stengėsi jį su-

griebti, bet jis lėkė per aukštai. Į sceną puolė mergi-

na, vilkinti marškinėlius „Einu iš proto dėl Saimo-

no“. Alvinas drebino sceną! Jis – žvaigždė, pasaulinė

žvaigždė! Netgi kai įnirtingai grodamas nutraukė gi-

taros stygą, nesustojo – tiesiog energingai čiūžtelėjo

į užkulisius, stvėrė iš padėjėjo naują gitarą ir pasisu-

ko išbėgti į sceną.

Bet neįstengė pajudėti...

Deivas stovėjo užmynęs jo gitaros laidą.

– Deivai?! – apstulbo Alvinas. Jis mostelėjo Dei-

vui, kad pasitrauktų ir leistų tęsti pasirodymą.

7

– Nepersistenk, – įspėjo Deivas. – Ant scenos yra

rokenrolo legendų. Teks dalytis šlove.

– Supratau, Deivai, – Alvinas jo nesiklausė. Jis

nekantravo grįžti pas savo gerbėjus. Bandė pabėgti,

bet Deivas nesitraukė nuo laido.

– Aš rimtai, Alvinai, – pakartojo Deivas. – Čia

labdaros vakaras. Ne tavo solinis koncertas.

– Atleisk, Deivai, negirdžiu tavęs, kai tūkstančiai

gerbėjų skanduoja mano vardą. – Ir truktelėjęs laidą

Deivui iš po kojos šovė atgal į sceną. Atėjo metas dar

vienam įspūdingam pasirodymui!

Alvinas nustraksėjo nuo vienos garsios roko

žvaigždės galvos ant kitos virkdydamas savo gita-

rą. Tada smarkiai atsispyrė ir atsidūrė ant apšvietimo

bokšto. Visų akys nukrypo į jį.

– Alvinai, prašau, leiskis žemyn! – šūktelėjo Dei-

vas iš užkulisių.

Bokštas susverdėjo.

Saimonas ir Teodoras neramiai susižvalgė ant

scenos. Deivas susirūpino.

8

– Alvinai, ar girdi mane?! – pašaukė.

Alvinas stabtelėjo akimirką – ir bokšto atramos

nurimo. Bet jis netrukus vėl pasileido energingai

groti.

– Alvinai, aš nejuokauju! – suriko Deivas suneri-

męs. Metalinės bokšto atramos vėl sujudėjo.

Bet Alvinas toliau šėlo!

To ir tereikėjo. Bokštas susiūbavo pirmyn atgal

ir ėmė virsti. Gerbėjai klykdami išsilakstė.

– Saugokis, Deivai! – perspėjo mažasis Teodo-

ras.

– ALVINAI! – paskutinį kartą sušuko Deivas.

BUM!

Bet jau buvo per vėlu.

9

2 dalis

Kaukė sirena. Siauromis Paryžiaus gatvėmis lėkė

greitosios pagalbos automobilis. Jis prašvilpė pro di-

džiulę „Išgelbėk muziką!“ afišą. Joje buvo išvardyta

daug visokių garsių grupių, bet „Alvinas ir burundu-

kai“ išskirta ryškiausiai. Dabar tai nebesvarbu. Bi-

čiulis Deivas, kuris išgelbėjo juos ir padėjo sukurti

grupę, buvo sužeistas.

Po apžiūros Deivui buvo uždėtas kaklo įtvaras,

sugipsuota koja. Aptvarstęs visą jo kūną gydytojas

suleido vaistų.

– Noriu pasikalbėti su savo vaikinais, – silpnu

balseliu paprašė Deivas.

10

– Suprantu jus, pone Sevili, – atsiliepė prancūzas gydytojas, – bet aš ką tik suleidau jums migdomųjų, kurie ims veikti po minutės.

Deivas nenusileido.– Privalau pamatyti savo berniukus.Burundukai laukė už durų. Kai slaugė įleido, tuoj

nukurnėjo prie draugo lovos.– Ach, Deivai! – aiktelėjo sukrėstas Teodoras. –

Ar labai skauda?– Po penkiasdešimties sekundžių nebeskaudės, –

patikino gydytojas.Alvinas nežinojo, ką pasakyti. Jis jautėsi siau­

bingai. Vos galėjo pakelti akis į Deivą.– Aš labai atsiprašau, – išspaudė.– Viskas bus gerai, – atsakė Deivas, sukaupęs jė­

gas. – Nesirūpinkite dėl manęs. Tik kurį laiką būsiu čia įkalintas.

Slaugė parodė į laikrodį. Ligoniui reikia ilsėtis.Deivas linktelėjo jai, bet toliau kalbėjosi su savo

vaikinais. Privalėjo. Jis burundukams kaip tėvas, jiem s reikia jo patarimų ir pagalbos.

11

– Labdaros koncertų turas buvo šaunus, – švokštė

vaikinas. – Bet jis baigėsi ir metas grįžti namo. Pa­

sirūpinau, kad mano teta Džekė pabūtų su jumis, kol

gulėsiu čia.

– Kas ta teta Džekė? – pertraukė jį Alvinas. Jis

atrodė labai susirūpinęs.

– Ta pati, kuri Kalėdoms atsiunčia kibirėlius su

trijų rūšių kukurūzų spragėsiais, – priminė jam Sai­

monas.

– O! Man patinka teta Džekė! – sucypsėjo Te-

odoras. (Aišku, iš tikrųjų jam labiausiai patiko bet

kokio skonio kukurūzų spragėsiai...)

Slaugė dar kartą pažvelgė į laikrodį.

– Dvidešimt sekundžių, pone Sevili.

Vargšelis Deivas. Jis jautėsi toks pavargęs. Kal­

bėjo vis lėčiau, žodžiai ėmė pintis. Migdomieji vais­

tai ėmė veikti.

– Noriu, kad jūs turėtumėte normalią vaikystę.

Na, žinote, susirastumėt draugų, palakstytumėt dvi­

račiais, lankytumėt mokyklą...

12

– Mokyklą?! – aiktelėjo visi trys burundukai vie­nu metu. Jie niekad nelankė mokyklos! Kam ji reika-linga?

– Taip, mokyklą, – patvirtino Deivas. Slaugė jau skaičiavo ant pirštų sekundes, kada jis užmigs. – Gražiai elkitės. Nedarykite kvailysčių. Nesimuškite. Noriu žinoti, kad jumis galima pasitikėti. Saimonai, būsi už viską atsakingas. Pasitikiu... tavimi...

Deivo akys užsimerkė. Jis užmigo. Alvinas mė­gino jį papurtyti. Buvo labai nusiminęs.

– Palauk truputį! Uno momento! Kodėl Saimo-nas? Aš noriu vadovauti!

Saimonas šypsojosi. Atrodė labai išdidus.– Deivas manim pasitiki, – pareiškė.Kaip tik tada palatoje pasirodė uniformuota mo-

teris. Ji buvo oro linijų atstovė. „Atvykau palydėti burundukus namo“, – paaiškino atvykėlė gydytojui.

– Mes nepaliksim Deivo! – spyrėsi Alvinas. Sai­monas su Teodoru sukryžiavo rankas ant krūtinės ir klestelėjo ant ligoninės lovos. Jie taip pat nepaliks savo bičiulio.

13

Slaugė siekė sugauti Alviną ir perduoti oro linijų atstovei, bet Alvinas išsisukdamas netyčia nusilei­do ant jungiklio, kuris valdė Deivo lovą. Lova ėmė skleistis.

– Sugrįžk tuojau pat, – griežtai pareikalavo slau­gė.

Bet Alvinas skubėdamas nuo jos stryktelėjo ant kito jungiklio: elektrinė lova ėmė visaip lankstytis. Teodoras su Saimonu nusirito per kambarį.

Trinkt! Teodoras kliudė lašelinės stovą ir ją nu­vertė.

Terkšt! Saimonas nusileido ant naktipuodžio.Slaugė griebė Alviną, tas šoko šalin... ir nutūpė

ant Deivo širdies monitoriaus. Aparatas supypsėjo. Ėmė skambėti pavojaus signalas.

Deivo vokai virptelėjo.– Prašau, eikite, maldauju, – sunerimo gydyto-

jas. – Kuo daugiau rūpesčių kelsite ponui Seviliui, tuo ilgiau jis sveiks.

– Bet Deivui mūsų reikia! – šaukė Alvinas. –

Jeigu išeisime, jis dar labiau nerimaus.

14

Kol slaugė reguliavo elektrinę lovą, gydytojas

tyliai paėmė švirkštą.

– Jūs niekada manęs nesugausite! – suriko Alvi-

nas. – Niekur neisiu be...

Gydytojas smigtelėjo švirkštą jam į užpakalį.

Alvino akys sutavaravo. Burundukas susverdėjo ir

griūdamas sušuko:

– Deeeivai!

Alvinas krito tiesiai ant bičiulio krūtinės.

Gydytojas perdavė nurimusį burunduką oro linijų

atstovei.

– Tikiuosi, jūsų visų labui, kad jis išmiegos visą

skrydį.

Saimono galva išlindo iš naktipuodžio.

– Gal suleiskite daugiau. Dėl visa ko, – pasiūlė

jis.

15

3 dalis

Los Andžele įrašų kompanijos Džet Rekords dar-

buotojai džiaugėsi geriausios savo grupės – „Alvino ir

burundukų“ – sėkme. Kiekvienas naujas hitas vis la-

biau garsino jų kompaniją. Aštuonioliktajame aukšte

prodiuseriai niūniavo naujausią „Burundukų“ dainą

taisydamiesi sau kavą su sviestinėmis bandelėmis.

Tačiau niūriame dangoraižio požemyje kiurkso-

jo žmogus, kuris visai nedžiūgavo dėl „Burundukų“

sėkmės – tai senasis jų vadybininkas, kuris buvo už­

daręs burundukus į narvą, piktasis Inas Houkas.

Nesiskutęs ir susiglamžęs Inas išsitraukė seną

kavos filtrą iš šiukšlių dėžės ir pakišo virš varvančio

16

čiaupo. Kol kava tekėjo į nuskilusį puodelį, Inas klausėsi radijo. Ką gi jis grojo? „Alviną ir burundu-kus“, žinoma! Nuo jų niekur nepabėgsi!

Inas papurtė galvą. O kaip jam anksčiau sekė­si! „Turėjau penkiolika automobilių, – pradėjo skai­čiuoti, – septynias tarnaites. Vietas parteryje per Lakers rungtynes turėjo netgi mano tarnaitės! Tik pažvelk dabar į mane! Tik pažiūrėk!“

Ūsuota žiurkė atsisuko paspoksoti į Iną.Vyras įtūžo. Jis įsmeigė piktą žvilgsnį į radiją,

grojantį naujausią „Burundukų“ hitą. „Čia JIE dėl visko kalti!“ – jis sviedė radiją į šiukšlių dėžę. Pa­stebėjęs joje nesuvalgytą keksiuką išsitraukė. Nupūtė pieštuko drožles, susimąstęs atsikando.

– Praradau viską, – dūsavo. – Dabar vaidenuo­si Džet Rekords rūsyje, melsdamas, kad pasirodytų ki tas dainuoti ir šokti mokantis gyvūnas. – Inas pa­stebėjo, kad žiurkė stebi jį susidomėjusi. – Juk moki dainuoti, a?

Žiurkė prasižiojo. Inas susidomėjęs palinko į prie kį. Nejaugi?

17

Bet žvėrelis žaibiškai griebė dantimis Ino kek­siuką ir paspruko!

– Ei! – suriko Inas.Jis nusivijo žiurkę. Su keksiuku dantyse žiurkė

stryktelėjo į šiukšlių konteinerį, Inas šoko įkandin. Puolė ieškoti vagilės šiukšlėse, bet veltui. Jautėsi visiškai pribaigtas. Žnegtelėjo ant šiukšlių atgauti kvapo ir išgirdo linksmus dainuojančių burundukų balsus iš radijo, kurį neseniai išmetė. Atrodė, kad žvėreliai iš jo tyčiojasi! „Aš jums parodysiu, burun-dukai!“ – prisiekė Inas.

Inas Houkas pasiryžo keršyti.