alvydas jokubaitis, raimundas lopata „lietuva kaip problema“

ALVYDAS JOKUBAITIS – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Knygų „Postmodernizmas ir konservatizmas“ (1997), „Liberalizmo tapatumo problemos“ (2003), „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) autorius.

RAIMUNDAS LOPATA – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Ukrainos nacionalinės T. Ševčenkos premijos nominantas.

Jeigu Lietuvą mylime tik dėl pragyvenimo lygio ir etnografijos, tai ar mylime ją? Juk ji gali prarasti šias savybes, bet mūsų meilė jai išliks. Kodėl? Mokslininkai negali paaiškinti šio stebuklo. Kas yra Lietuva? Susidūrę su besikeičiančiomis savybėmis, žmonės ieško kažko nekintamo ir nenutrūkstamo.

Alvydas JOKUBAITIS Raimundas LOPATA

Alvydas JOKU

BAITIS Raim

undas LOPATA

LIETUVA kaip problema

LIETUVA kaip problem

a

Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai9 786094 660467

ISBN 978-609-466-046-7

2 __ L I E T U V A K A I P P R O B L E M A

3 __



Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai

VILNIUS 2014


UDK 930.1(474.5) Jo-117

Apsvarstė ir rekomendavo išleisti

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto taryba

(2012 m. gegužės 19 d.; protokolas Nr. T-2014-07)

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Recenzavo:

Profesorius Alfredas Bumblauskas

(Vilniaus universitetas)

Profesorius Lauras Bielinis

(Kauno Vytauto Didžiojo universitetas)

Profesorius Egidijus Motieka

(Mykolo Romerio universitetas)

Profesorius Marius Povilas Šaulauskas

(Vilniaus universitetas)

Viršelyje:

Augustinas Savickas. Seneliai Augustinas ir Leizeris, 2001

Algirdo Kumžos kolekcija

ISBN 978-609-466-046-7

© Baltijos agroverslo institutas, 2014© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

7 __ T U R I N Y S

TURINYS

Pratarmė ....................................................................................................9

Įvadas .......................................................................................................11

Ar politikos mokslas yra klaida? ..........................................................17

Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas ...................................33

Tautinė valstybė, o ne kunigaikštystė ..................................................59

Motiejaus Valančiaus veikla politikos fi losofi jos požiūriu ................84

Liberalus istorijos pašalinimas ...........................................................100

Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 m. Gegužės 3-iosios

Konstitucijos byla .................................................................................123

Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos ....198

Prezidento Valdo Adamkaus istorijos politika .................................260

Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę .....................................295

Kodėl demokratijai nereikia religijos? ...............................................316

Metaetika kaip romantizmo forma ....................................................332

Pabaigos žodis .......................................................................................347

Asmenvardžių rodyklė .........................................................................354

9 __ P R A TA R M Ė

PRATARMĖ

Kasdienio pasaulio žmonėms atrodo, kad jie žino, kas yra poli-

tika. Tačiau paprašius apibrėžti, jie dažniausiai sutrinka. Italai sako,

kad politika yra šachta, iš kurios žmonės grįžta juodi, o vokiečiai

prisimena Otto von Bismarcko posakį, kad gera politika – tai visų

pirma gera sutartis su Rusija. Kiekviena tauta turi kokį nors links-

mą atsakymą į klausimą, kas yra politika? Tačiau tai – daugiau ne

atsakymai, o tik bėgimas nuo jų.

Rimtai kalbant, politika yra žmogaus proto ir rankų kūrinys,

pasižymintis kažkuo, kas ją iškelia aukščiau už kultūrą. Aristotelio

nuomone, žmogus yra politinis gyvūnas. Žmogus negali be politi-

kos. Politika panaši į religiją. Tai, kaip žmonės meldžiasi, yra kul-

tūra, bet tai, kam jie meldžiasi – Dievas – nėra kultūra. Politika

negali būti tapatinama vien su valstybe, teise ir valdymu. Politikos

ir valstybės terminus skiria apie dvidešimties amžių laikotarpis, o

pažvelgus į įstatymų leidybą, matyti, kad politika yra teisės pagrin-

das, o ne atvirkščiai. Žmonės daug kalba apie politiką, bet negali

pasakyti, kas tai yra. Visi politikos apibrėžimai jau savaime numato

politinį veiksmą.

Politikos mokslai yra humanitariniai ir sociologiniai. Kai kurio-

se Europos Sąjungos vakaruose esančiose valstybėse jie priskiria-

mi menams. Bet kuriuo atveju yra bent du skirtingi būdai politikai

pažinti. Klasikiniai politinės fi losofi jos tekstai yra ryškiausi huma-

nitarinio politikos mokslo pavyzdžiai. Šalia jų galima nurodyti di-

desnei pozityvizmo fi losofi jos įtakai nepasidavusių istorikų tyrinė-

jimus. Politikos fi losofai nebijo ginčų dėl politinių vertybių ir neap-

siriboja vien tik ryšių tarp faktų aiškinimu. Juos domina politinių

įvykių ir faktų prasmė. Pozityvizmui nepasidavę istorikai taip pat

nenori politinių įvykių derinti prie bendrų dėsningumų, bet bando

atskleisti jų individualumą ir nepakartojamumą. Filosofi nio ir isto-

rinio pažinimo atveju politika akivaizdžiai priešinasi gamtamoks-


linio stiliaus dėsningumams ir apibendrinimams. Sociologinio po-

litikos mokslo atstovai elgiasi kitaip – jie reikalauja griežtai atskirti

faktus ir vertybes. Jiems svarbiausia tyrimo metodai ir operacijos.

Sociologinis tyrimas yra pagrįstas santykių tarp žmonių pavertimu

matematiniais santykiais. Tokio tyrimo šalininkams rūpi žinių apie

politiką tikslumas, objektyvumas, neutralumas, patikimumas, pa-

neigiamumas, patikrinamumas ir aritmetinis apskaičiuojamumas.

Ši knyga yra humanitarinių politikos mokslų bandymas.

11 __ Į V A D A S

ĮVADAS

Knyga tęsia lietuvišką fi losofi nio ir istorinio mąstymo apie savo

šalies kultūrą ir politiką tradiciją. Ją sudaro dviejų autorių, priski-

riamų politologams, apmąstymai ta pačia tema – kas yra ta Lietuva

ir jos politika?1 Tai nėra vien tik mechaniškas atskirų darbų, pa-

skelbtų per pastarąjį penkmetį, junginys. Knyga atsirado supratus,

kad iš skirtingų perspektyvų kalbama apie tuos pačius Lietuvos

kultūrai ir politikai svarbius dalykus. Anksčiau skelbti straipsniai

ir studijos buvo peržiūrėti, taip pat pateikti neskelbti darbai. Ne-

paisant fi losofi nės ir istorinės politikos analizės skirtumų, šias dvi

disciplinas knygoje vienija bendras noras suvokti šiuolaikinės Lie-

tuvos būklę. Tai daroma net tais atvejais, kai tiesiogiai nekalbama

apie politiką, bet nagrinėjamas požiūris į religiją, metaetiką ar kitas

problemas.

Samprotavimai apie Lietuvos būklę ir politiką susiformavo na-

grinėjant konkrečias problemas: kas yra mokslinis politikos paži-

nimas? Kodėl Lietuvos tautinė valstybė yra sunkiai įgyvendinamas

uždavinys? Kuo skiriasi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK)

1 Jokubaitis A., Lopata R., Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę // Politologija, 2009, Nr. 4,

p. 57– 80; Lopata R., Politikai ir istorija. Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio sampratos.

Politicians and History. Conceptions of History by Algirdas Brazauskas and Vytautas Landsbergis,

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 143; Jokubaitis A., Liberalus istorijos pašalini-

mas // Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema, Vilnius, 2011, p. 35–55; Lopata R.,

Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos byla // Sirutavičius

V., Lopata R., „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje, Vilnius: Vilniaus universiteto

leidyk la, 2011 p. 43–113; Jokubaitis A., Tautinė valstybė, o ne kunigaikštystė // Istorija kaip po-

litinio mąstymo veiksnys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012 p. 5–78; Jokubaitis A.,

Metaetika kaip romantizmo forma // Problemos, 2013, Nr. 83, p. 86– 5; Jokubaitis A., Kodėl de-

mokratijai nereikia religijos? // Politologija, 2013, Nr. 3, p. 3–19; Jokubaitis A., Tautinė valstybė

kaip neįgyvendintas pažadas // Istorinės atminties diskurso prielaidos ir prieštaravimai, Vilnius:

Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 67–94; Jokubaitis A., Motiejaus Valančiaus veikla politikos

fi losofi jos požiūriu // Problemos, 2014, Nr. 85, p. 7–17; Lopata R., Prezidento Valdo Adamkaus

istorijos samprata // http://www.15min.lt, 2014 06 30–07 01.


ir tautinė valstybė kaip politinio gyvenimo formos? Kaip dabar-

tinė liberalioji demokratinė valstybė keičia istorijos ir politikos

santykio supratimą? Kodėl vyskupas Motiejus Valančius gali būti

traktuojamas kaip LDK ir tautinę valstybę jungianti grandis? Ko-

dėl įstatyminis Lietuvos atmintinų dienų sąrašo papildymas Abie-

jų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos data

tapo rimta politine problema? Koks Algirdo Brazausko ir Vytauto

Landsbergio istorinių ir politinių pažiūrų santykis? Kokią žymę

Valdo Adamkaus istorijos refl eksijoje įspaudė emigracija ir kaip tai

atsispindėjo jo prezidentinėje veikloje? Ką Lietuvos ir kitų valsty-

bių gyvenimui reiškia valstybininkas? Kodėl demokratijai nereikia

religijos? Kaip susižavėjimas anglosaksų moralės fi losofi ja nūdie-

nos Lietuvos fi losofi nį gyvenimą stumia į aklavietę, de facto netie-

siogiai keldamas klausimus politikai Lietuvoje? Šios problemos tik

iš pirmo žvilgsnio nesusijusios. Jos formuoja mūsų valstybės, kaip

politinio gyvenimo formos, supratimą.

Dabartinė Lietuvos valstybės būklė primena Antano Maceinos

1939 metų straipsnyje „Tauta ir valstybė“ aprašytas aplinkybes.

„Valstybinė krizė rodo, – rašė Maceina, – kad žlunga sena vals-

tybės koncepcija ir kad iš tos pačios krizės kyla naujos valstybės

užuomazgos.“2 Filosofas džiaugėsi, kad tautinis principas tampa

nauju valstybės gyvenimo pagrindu. Tai buvo neabejotinai klaidin-

gas požiūris. Valstybė negali būti grindžiama vien tik tautiniu prin-

cipu. Šiandien linkstama į kitą kraštutinumą – vis mažiau kalbama

apie tautą ir vis labiau rūpinamasi tik kosmopolitiniais politinio

gyvenimo principais. Ryškiai keičiasi valstybės funkcijų suvoki-

mas. Tai lemia Lietuvos globalėjimo tendencijos.

Šalies apsisprendimas būti euroatlantinių organizacijų nare ne-

turėjo jokių rimtesnių alternatyvų. Tačiau šis apsisprendimas turi

būti vis iš naujo apmąstomas, suvokiant jį kaip vienintelį, bet kartu

keliantį rimtus iššūkius. Be neginčijamų geopolitinių, ekonominių,

2 Maceina A., Raštai, t. XII, Socialinė ir politinė fi losofi ja, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 52.

13 __ Į V A D A S

socialinių ir kultūrinių Lietuvos euroatlantinio apsisprendimo pra-

našumų, būtina matyti už jų slypinčius iššūkius. Kitaip šalis pa-

smerkta nuolatiniam mėtymuisi ir blaškymuisi nuo vieno kraštuti-

numo prie kito. Šiandien jau galima konstatuoti, kad tautinė valsty-

bė pasirodė esanti nelengvas išbandymas. Pokomunistinė Lietuva

buvo pasirengusi nepriklausomybei, tačiau nesitikėjo tokio rimto

globalizacijos iššūkio. Šiandien mums ir vėl sunku rasti pusiausvy-

rą tarp tautos ir valstybės, tautiškumo ir kosmopolitizmo, kultūros

ir politikos. Maceina 1939 metais rašė, kad „padaryti mūsų valsty-

bę lietuvišką yra visų mūsų uždavinys“3. Šiandien vengiama tokio

pobūdžio politinių pareiškimų, tačiau tai nereiškia, kad galime būti

abejingi besikeičiančiam tautos ir valstybės santykiui.

Šiandien dažnai galima išgirsti siūlymų grįžti prie LDK paliki-

mo. Tai ne tik kultūrinio pasididžiavimo praeitimi įkvėptas siekis,

bet ir teisiškai pagrįstas bei dabartinei valstybės politikai svarbus

faktas. Niekas kitas neturi tokio rimto pagrindo didžiuotis LDK,

kaip lietuvių tauta. Tačiau ir šiuo požiūriu lengvai nukrypstama į

kraštutinumą. Užmirštama, kad XIX amžiuje Lietuva pergyveno

ne tik naujo kultūrinio tapatumo, bet ir demokratinę revoliuciją.

1918 metais Lietuvos piliečiais pirmą kartą per visą jos istoriją tapo

visi šalies gyventojai. LDK istorija yra įspūdingas lietuvių tautos is-

torijos puslapis, tačiau negalima užmiršti, kad moderniąją tautinę

valstybę ir LDK objektyviai skiria požiūris į demokratiją. XVIII a.

pabaigoje priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo ryškus mo-

dernios demokratijos ženklas, tačiau jį nubraukė tolesnė šalies is-

torijos eiga. Tik tautinė valstybė visai lietuvių tautai leido įsitrauk-

ti į politinį gyvenimą. Būtina neužmiršti, kad demokratija, kaip

politinė santvarka, per savo dviejų su puse tūkstantmečių istoriją

sugebėjo klestėti tik dviem atvejais – antikiniame graikų polyje ir

modernioje tautinėje valstybėje. Ten, kur nėra tvirtos tautinės savi-

vokos, neišvengiamai kyla demokratijos problemų.

3 Ibid., p. 62.


Šiandien daug kalbama apie tautinės valstybės transformacijas,

globalizaciją, daugiakultūriškumą ir politinio gyvenimo denacio-

nalizavimą. Kai kuriems mokslininkams ir politikams tautinė vals-

tybė atrodo kaip atgyvena, kurią būtina pakeisti nauju politiniu

dariniu. Taip užmirštama, kad būtent tautinė valstybė leido dau-

gumai Vidurio ir Rytų Europos tautų įtvirtinti demokratiją, apginti

žmogaus teises ir išlaikyti politinį suverenitetą. Tautinė valstybė

nėra koks nors demokratijos ir laisvės priešas, kaip dažnai mėgsta

įrodinėti jos oponentai. Ši valstybė gali būti apibūdinta kaip viena

iš svarbiausių piliečių laisvės ir demokratijos sąlygų. Transnaciona-

liniai politiniai dariniai šiandien yra svarbus dabartinių valstybių

politinį gyvenimą apibrėžiantis veiksnys, tačiau į juos reikia išmok-

ti žiūrėti iš tautos suvereniteto perspektyvos. Europos Sąjunga rei-

kalauja savo kultūrinį tapatumą ir politinį suverenitetą suvokiančių

tautų. Šiandien susiduriame su nauja tautos ir valstybės dialektika,

kurios nepažino nei tarpukario Lietuvos valstybininkai, nei Sąjū-

džio lyderiai ar dabartiniai politikai. Būtina iš naujo mokytis po-

litinio veiksmo abėcėlės – turime gyventi Europos Sąjungoje, bet

neužmiršti, kad esame suverenios valstybės piliečiai.

Friedrichas Nietzsche yra sakęs, kad moralinis sprendinys pana-

šus į religinį sprendinį, nes pagrįstas tuo pačiu tikėjimu realybėmis,

kurių nėra. Prie šio pastebėjimo galima pridurti mintį, kad moksli-

nis sprendinys taip pat yra panašus į religinį sprendinį. Mokslinin-

kai taip pat žada parodyti kasdienio pasaulio žmonėms nematomą

tikrovę, paslėptus ryšius ir dėsningumus. Šiuo požiūriu mokslas

yra keistas užsiėmimas, leidžiantis prarasti žemę po kojomis. Ga-

lima taip stipriai atitrūkti nuo tikrovės, kad tampa neaišku, kuris

pasaulis yra tikresnis, – mokslo kuriamas ar kasdienybės. Šią kny-

gą galima apibūdinti kaip bandymą įrodyti, kad politiškai svarbius

dalykus nebūtinai pažįsta vien tik sociologija. Politika susijusi su

daugybe šios disciplinos galimybes peržengiančių dalykų. Moks-

lininkų rūpestis tuo, kas išmatuojama, nepagrįstai į šalį nustumia

kitus svarbius žmogaus ir visuomenės gyvenimo aspektus. Perdė-

15 __ Į V A D A S

tas įsipareigojimas kiekybiniams tyrinėjimams sukuria mokslinio

apakimo efektą. Pradedama nematyti svarbių politinio gyvenimo

aspektų.

Knygos paantraštė „Filosofi niai istoriniai politikos tyrinėjimai“

gali būti suvokiama ir kaip pasipriešinimas, ir kaip alternatyvos po-

litikos sociologijai ieškojimas. To nereikėtų pernelyg sureikšminti.

Akivaizdu, kad gali gyvuoti skirtingos politikos mokslų sampratos.

Neatsitiktinai Lietuvoje įprasta kalbėti apie politikos mokslus, o ne

politikos mokslą. Politikos fi losofai mano, kad politinė teorija gali

būti konstruojama kitaip, negu tai daro empirinio politikos mokslo

šalininkai. Jie siūlo kurti normatyvines teorijas, aiškinančias poli-

tinio gyvenimo įvykių prasmę, o ne juos siejančius priežastinius

ryšius. Politikos fi losofai laikosi kantiškosios savo disciplinos tikslų

sampratos. Immanuelis Kantas manė, kad ne viskas politikoje yra

iš patyrimo, bet priklauso nuo tam tikrų sąvokinių ir vertybinių

prielaidų. Jis siūlė skirti empirinį patyrimą ir jį sukuriančias neem-

pirines prielaidas, susietas su mūsų sąvokomis, idealais ir vertybė-

mis. Šis kantiškas požiūris yra dabartinės politikos fi losofi jos tikslų

suvokimo pagrindas. Politikos fi losofai analizuoja politinį patyri-

mą sukuriančias normas, vertybes ir kategorijas.

Šiandien būtina iš naujo įsisąmoninti, kad politikos mokslus

sudaro ne vienas, o daug skirtingų mokslų. Politikos sociologija

nėra vienintelė politikos tyrinėjimo perspektyva. Be sociologų,

politiką geba tyrinėti fi losofai, istorikai, fi lologai, teisininkai, psi-

chologai, ekonomistai, menotyrininkai ir kitų disciplinų atsto-

vai. Dabartinis sociologiškai orientuotas politikos mokslas siūlo

pernelyg vienpusišką požiūrį į tikrovę. Vienas iš šios knygos tiks-

lų – parodyti istorijos mokslo galimybes tirti dabarties po litinius

reiškinius. Šalia politikos fi losofi jos klausimų analizės siūlomas

istorijos politikos problemų tyrinėjimas, leidžiantis daug pasakyti

apie dabartinę Lietuvos politiką. Istorija nėra vien tik praeitis, ji

traktuotina ir kaip svarbi dabarties politinių diskusijų dalis. Poli-

tikams prireikia istorinių argumentų pagrįsti sprendimus, kuriais


perskirstoma politinė galia, įtaka ir interesai, o istorija naudojama

ir kaip politinės sutelkties priemonė.

Dabartinė politika nėra vien tik ekonominių, socialinių, kul-

tūrinių ir geopolitinių priežasčių padarinys. Ją lemia požiūris į is-

toriją. Klaidinga manyti, jog praeitis – tik istorikams priklausanti

sritis, o politika ir tarptautiniai santykiai randasi iš grynojo proto

ir pragmatinių interesų. Valstybininkų įžvalgumas yra istorinis, o

ne politinis. Politikai negali išvengti samprotavimų apie istoriją.

Kalbėdami apie istoriją, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsber-

gis, Valdas Adamkus dėsto savo požiūrį apie Lietuvos vietą pasau-

lyje, jos vidinę sandarą ir kultūrą. Istorija nubrėžia politinės vaiz-

duotės ribas. Dažnai ji yra tik kitas politikos vardas. Istorinė at-

mintis daro stiprią įtaką politinės bendruomenės bendrumui. Nuo

aukščiausių šalies vadovų, taip pat kitų politinio proceso dalyvių

požiūrio į istoriją priklauso ne tik praktiniai valstybės gyvenimo

sprendimai – geopolitinio tapatumo turinys ir užsienio politikos

kryptys, tautinis tapatumas ir politinis stabilumas, bet ir nacio-

nalinių interesų interpretacijomis grindžiamos Lietuvos ateities

perspektyvos. Teisingai sakoma, kad valstybininko asmenybė yra

neatsiejama nuo istorijos suvokimo.

17 __ A R P O L I T I K O S M O K S L A S Y R A K L A I D A ?

AR POLITIKOS MOKSLAS YRA KLAIDA?

PROBLEMA Ronaldo Dworkino, kilusio iš Lietuvos, me-taetikos ir politikos filosofijos kritikos idėjas galima pritaikyti politikos mokslams. Lietuvos politikos mokslai vis labiau linksta į vienpusiškumą, kurį galima apibūdinti „scientizmo“ vardu. Dworkinas manė, kad mokslas kolonizavo vertybinio mąstymo sritis, joms primesdamas netinkamą epistemologiją. Tačiau tarp šių sričių jis nenurodė politikos mokslų ir apsiribojo tik jų da-limi – politikos filosofija. Tai galima apibūdinti kaip Dworkino filosofinių pažiūrų trūkumą. Politikos mokslams tinka šio auto-riaus kitoms vertybinio mąstymo sritims taikyti kritiniai argu-mentai. Santykio su politine tikrove požiūriu politikos mokslai yra klaida.

Tomas Sodeika ir Arūnas Sverdiolas pačioje sovietmečio pabai-

goje parašė straipsnį „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“, kuriame

sovietinės politinės sistemos žlugimą apibūdino kaip „socialinės fi -

zikos“ žlugimą. Jų nuomone, „tikrasis mokslinės ideologijos užda-

vinys yra ne pateikti savo gaminamą visuomenės gyvenimo vaizdą

kaip teisingą, bet paralyžiuoti tikrąjį mąstymą ir veikimą“4. Opo-

nuodami sovietinei ideologijai, autoriai entuziastingai pabrėžė me-

tafi zikos vaidmenį. Jų nuomone, „metafi zika turi būti. Jei jos nėra,

neįmanoma nusakyti ir jos požymių. Ir vis dėlto tik metafi zikos

buvimu remdamasi gali laikytis autentiška vertybinė sąmonė, žmo-

nių solidarumas ir pasitikėjimas.“5 Jeigu šie samprotavimai buvo

bandymas numatyti pokomunistinės visuomenės ateitį, tai jie trak-

4 Sodeika T., Sverdiolas A., Gyvenimas kolboje ir tuoj po to, Proskynos, 1991, Nr. 8, p. 494–499.5 Ibid., p. 499.


tuotini kaip nepasisekusios prognozės pavyzdys. Pokomunistinė

revoliucija vyko ne „socialinės fi zikos“ šalinimo, bet jos įtvirtinimo

kryptimi. To geriausias įrodymas yra dabartiniai Lietuvos politi-

kos mokslai. Mokslinį komunizmą pakeitusios politikos mokslų

discip linos yra vertos „socialinės fi zikos“ vardo. Dabartinis lietuvių

politikos mokslas vengia kokio nors didesnio ryšio su metafi zika.

Tęsiant Sodeikos ir Sverdiolo samprotavimus, galima sakyti,

kad posovietinis Lietuvos politikos mokslas tik dar labiau išryški-

no savo, kaip „socialinės fi zikos“, bruožus, nors kartu daug gudriau

paslėpė politinius tikslus. Šiandien kalbama apie vertybėms neu-

tralų, bet politiškai veiksmingą mokslą. Tai du vienas kitam prieš-

taraujantys principai. Vertybėms neutralus politikos mokslas ne-

gali būti politiškai efektyvus, nes efektyvumo apibrėžimas būtinai

reikalauja vertinti. Dabartinis politikos mokslas atitinka liberalio-

sios demokratijos reikalavimus. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad

mokslininkai yra neutralūs ir nešališki politinės tikrovės stebėtojai.

Jų metodologinis atsiribojimas nuo vertybių yra parankus vienai

politinio mąstymo tradicijai. Kai sutariama dėl liberalios demo-

kratijos principų, sutariama ir dėl mokslinio mąs tymo vaidmens.

Modernioji Vakarų demokratija atstovauja ne tik piliečiams, bet ir

mokslo kuriamam pasaulio vaizdui. Mokslui nereikia tiesiogiai pri-

mesti politinės tvarkos, bet užtenka įtvirtinti jo kuriamą pasaulio

vaizdą. Sunku įsivaizduoti, kad, primesdamas tikrovės sampratą,

mokslas neprimestų politinės tvarkos supratimo.

Šios knygos dalies pavadinimas yra Ronaldo Dworkino knygos

Justice for Hedgehogs vieno skyriaus pavadinimo parafrazė. Dwor-

kinas sakė: „Taip, metaetika yra klaida.“6 Šį teiginį galima pritaikyti

politikos mokslams. Patys politikos mokslininkai nemano, kad jų

veikla yra klaida, ir sako pažįstantys vis naujų tiesų. Todėl politi-

kos mokslų klaidingumą galima įrodyti tik remiantis fi losofi niais

argumentais. Teisingi pagal tyrinėjimo metodologijos principus

6 Dworkin R., Justice for Hedgehogs, Cambridge, Massachusetts; London, England: Th e Belknap

Press of Harvard, 2111, p. 67.


politikos mokslai yra fi losofi nė klaida jų santykio su praktine poli-

tika požiūriu. Klaidingos yra ne mokslininkų sukauptos žinios, bet

įsitikinimas, kad mokslas yra vienintelis patikimas politinės tikro-

vės pažinimo įrankis. Politikos mokslų klaidingumą galima įrodyti

remiantis Dworkino argumentais, taikytais metaetikos ir politikos

fi losofi jos kritikai. Tęsiant šio autoriaus mintį, galima įrodyti, kad

santykio su praktine politika požiūriu politikos mokslininkai yra

klaidingos fi losofi jos šalininkai.

Metaetikos klaida

Mokslas nuo Naujųjų amžių pradžios sukūrė rimtų fi losofi -

nių problemų moralės ir politikos aiškinimo srityse. Dworkinas

nėra pirmasis šias problemas pastebėjęs autorius. Apie jas kalbėjo

Blaise’as Pascalis, Davidas Hume’as, Immanuelis Kantas ir daugelis

kitų autorių. Jų nuomone, moderniojo gamtos mokslo metodų tai-

kymas vertybių klausimams yra nesusipratimas. Klasikiniai auto-

riai manė, kad etika skiriasi nuo jos teorinio pažinimo. Aristotelio

žodžiais, svarstydami praktinio gyvenimo klausimus „neklausia-

me, kas yra dorybė, o siekiame tapti dori, nes priešingu atveju iš to

tyrinėjimo nebūtų jokios naudos“7. Modernieji autoriai atmetė šį

įsitikinimą ir sukūrė naują etikos teoriją, pagrįstą kitokiu etinio ty-

rinėjimo prasmės supratimu. Ryškiausias šios fi losofi nio mąstymo

permainos įrodymas yra Benedicto Spinozos Etika, įrodyta geomet-

rijos metodu. Dworkinas nepasako nieko naujo, ko nebūtų galima

rasti moderniųjų fi losofų darbuose. Jo samprotavimai išsiskiria tik

kaip polemika su šiuo metu anglosaksų kraštuose įsitvirtinusia me-

taetikos disciplina.

Tarp metaetikos ir politikos mokslų daug skirtumų, tačiau tai

netrukdo vienai sričiai taikytus kritinius argumentus perkelti į kitą.

7 Aristotelis, Rinktiniai raštai, vert. J. Dumčius, M. Ročka, V. Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990,

p. 86.


Dworkinas atvirai pripažįsta, kad jo kritiniai argumentai liečia ne

tik etiką, bet ir kitas vertybinio mąstymo sritis. Tačiau jis pats savo

argumentų netaiko politikos mokslams. Tai galima apibūdinti kaip

jo kritikos neišbaigtumą ir trūkumą. Kritikuodamas politikos fi lo-

sofi ją, Dworkinas nepastebi, kad tais pačiais trūkumais pasižymi ir

politikos mokslai, šiuo metu pretenduojantys į išskirtinių politikos

aiškintojų vaidmenį. Tai lemia dvi priežastys – Dworkinas nesido-

mėjo politikos mokslais (išskyrus politikos fi losofi ją) ir neturėjo

priekaištų mokslininkams, kai jie nesikišdavo į vertybinių klausi-

mų svarstymus. Galima sakyti, šis autorius net nesusimąstė apie

politikos mokslo santykį su politika.

Kuo pagrįstas Dworkino metaetikos apibūdinimas kaip klaida?

Šio autoriaus nuomone, mokslas etikos teorijai primetė netinka-

mus epistemologijos standartus. Metaetika yra klaida, kai ji grin-

džiama etikai svetimais mokslinio mąstymo principais. Dworkinas

tai vadina „mokslo kolonializmu“ ir siūlo revoliuciją – „mes turime

atmesti kolonijinę metafi ziką“8. Mokslininkai užkariauja etikos te-

oriją ir primeta jai svetimą epistemologiją. Jiems labiau rūpi moks-

linio tyrinėjimo principai, o ne etiniai įsipareigojimai. Mokslo

užkariautą etiką Dworkinas apibūdina kaip „išorinį skepticizmą“.

Išoriniai skeptikai į etiką žiūri iš šalies, stebėtojo akimis, kaip tai

daro gamtą tyrinėjantys fi zikai, chemikai, biologai ir kitų gamtos

mokslų atstovai. Metaetikai mano, kad įmanomas nešališkas etikos

pažinimas. Tai pagrindinis Dworkino kritikos objektas: „Man dar

nebuvo suteiktas joks pagrindas manyti, jog koks nors skeptinis ar-

gumentas apie moralę gali būti kitoks, ne moralinis, arba kad skep-

tinis argumentas apie teisę gali būti kitoks, ne teisinis argumentas,

arba kad skeptinis argumentas apie interpretaciją kitoks, ne inter-

pretacinis argumentas.“9

„Išoriniam skepticizmui“ Dworkinas priešpastato „vidinį skep-

8 Dworkin R., Justice for Hedgehogs, p. 418.9 Dworkin R., Principo reikalas, vert. K. Klimka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

2006, p. 249–250.


ticizmą“. Skirtumą tarp šių skepticizmų jis aiškina remdamasis

metaetikų taikoma pirmojo ir antrojo lygmens teiginių perskyra.

Pirmojo lygmens etikos teiginiai susiję su individų pasirinkimu, o

antrojo lygmens teiginiai kalba apie etikos teiginių statusą. Vidinis

skeptikas, o tai reiškia – kiekvienas moralės subjektas, pirmiausia

rūpinasi savo moraliniais įsitikinimais, o ne jų epistemologinio

statuso problemomis. Antrojo lygmens etikos teiginiai panašūs į

fi zikos, biologijos ir kitų gamtos mokslų teiginius. Metaetikai yra

paradoksalios būtybės – jie pripažįsta savo asmeninių moralinių

įsitikinimų teisingumą ir klaidingumą, bet kaip teoretikai mano,

kad etikos teiginiai nėra teisingi ar klaidingi. „Vidiniai skeptikai“

negali sau leisti tokio dalyko. Jie negali pasitraukti į neutralių eti-

nių samprotavimų sritį. Apie tai Dworkinas kalba savo 1996 metų

straipsnyje Objectivity and Truth: You’d Better Believe it: „Vieninte-

lis skepticizmas, į kurį verta atsižvelgti, yra ramybę drumsčiantis,

šiurpą keliantis vidinis skepticizmas, mus pagaunantis tamsią nak-

tį, kai staiga ima atrodyti, kad žmogaus gyvenimas nieko vertas,

kad niekas iš to, ką darome, negali būti reikšminga ir mūsų pasaulis

per akimirką ar dvi išnyks kosmose. Šio pesimizmo negalima nu-

galėti ar įveikti semantinėmis reklasifi kacijomis arba metaetiniais

padailinimais.“10

Metaetikams Dworkinas priešpastato ne tik vidinį skepticizmą,

bet ir „įprastą požiūrį“ (ordinary view). Šis požiūris yra kasdienio

pasaulio žmonių sutarimas dėl moralės normų. Žvelgiant iš „įpras-

to požiūrio“ perspektyvos, metaetikai kuria grynai moksliniams

tikslams tarnaujančią instituciją.

Dworkino nuomone, metaetikai negali įrodyti etikos teiginių

pagrįstumo, nes tai priklauso ne mokslinių tyrinėjimų, bet mora-

linio įsipareigojimo sričiai. Savo moralinius įsitikinimus žmonės

pateisina ir be mokslo pagalbos. Mokslinio mąstymo principų

10 Dworkin R., Objectivity and Truth: You’d Better Believe It, Philosophy and Public Aff airs, 1996,

Nr. 25(2), p. 129.


perkėlimas į etiką yra jos autonomiją griaunantis veiksnys. Sava-

rankiška moralės sritis tampa priklausoma nuo išorinių veiksnių ir

aplinkybių. Pirmenybę teikdami mokslo epistemologijai, o ne eti-

kai, fi losofai kuria klaidingomis prielaidomis grindžiamą discipli-

ną. Norėdami būti panašūs į gamtos ir socialinių mokslų atstovus,

jie labiau rūpinasi mokslinio tyrimo metodais, o ne dorybėmis.

Nuo metaetikos prie politikos mokslų

Norint Dworkino metaetikos kritiką perkelti į politikos moks-

lus, pirmiausia būtina prisiminti, kad „politikos mokslo“ sąvoka ap-

ima daug skirtingų mokslų. Politikos mokslas yra panašus į istori-

jos mokslą, kuris taip pat neturi tik jam būdingų pažinimo objektų,

neprieinamų kitiems mokslams. Vienaskaita apibūdinamas „poli-

tikos mokslas“ yra tik patogus sutrumpinimas. Tai, kas vadinama

„politikos mokslu“, yra kitų mokslų dubliavimas. Politiką tyrinė-

jantis istorikas yra ne tik istorikas, bet ir politikos mokslininkas. Tą

patį galima pasakyti apie fi losofus, sociologus, psichologus, teisi-

ninkus ar fi lologus. Politikos mokslininkai nori sukurti atskirą dis-

cipliną, besiskiriančią nuo kitų mokslų, tačiau jiems to nepavyksta

padaryti. Jie neranda tik jų disciplinai būdingų tyrinėjimo metodų.

Nors politikos fi losofi ja taip pat yra pripažįstama plačiai suprasto

politikos mokslo dalimi, save mokslininkais vadinantys tyrinėto-

jai lengviausiai susivienija oponuodami fi losofi jai. Remiantis Leo

Straussu, galima teigti, kad fi losofi nis politikos mokslas iš esmės

skiriasi nuo nefi losofi nio politikos mokslo11.

Nepaisant šio skirtumo, modernusis politikos mokslas kelią

skynėsi fi losofų rankomis. Tai rodo bet kurio bent kiek reikšmin-

gesnio politikos fi losofo – nuo Niccolò Machiavelli iki Auguste’o

Comte’o – darbai. Pozityvizmas yra neabejotinas fi losofi nės vaiz-

11 Strauss L., What is Political Philosophy?, Th e Journal of Politics, 1957, Nr. 3, p. 349.


duotės kūrinys. Gamtos mokslų metodus į politikos pažinimą pir-

mieji perkėlė fi losofai, o ne mokslininkai. Alexis de Tocqueville’is

buvo teisus, kad Descartes’o veikalų neskaitantys žmonės moder-

niaisiais laikais vadovaujasi jo sukurtos metodologijos principais12.

Dabartinis politikos mokslas atsirado kaip politikos fi losofi ja. Tai

rodo Machiavelli reikalavimas laikytis faktiškos tikrovės, Hobbe-

so valstybės prilyginimas mechanizmui ar Spinozos susižavėjimas

geometrijos metodu. Tai, ką dabartinio politikos mokslo atstovai

aiškina kaip metodologiją, yra kelių amžių senumo fi losofi nių ap-

mąstymų tęsinys. Klasikinės politinės fi losofi jos šalininkai moder-

nųjį politikos mokslą suprato kaip klaidingą fi losofi ją. Šis požiūris

aktualus ir mūsų dienomis.

Dworkinas pats padeda pereiti nuo metaetikos prie politikos

mokslų kritikos. Tam ypač stipriai padeda jo teisės fi losofi jos dar-

bai, bet dar labiau užduotį palengvina jo politikos fi losofi jos kriti-

kai skirti straipsniai. Didžiausią žingsnį metaetiką kritikuojančių

argumentų perkėlimo į politikos fi losofi ją kryptimi Dworkinas

žengia savo 2004 metų straipsnyje Hart’s Postscript and the Cha-

racter of Political Philosophy. Kritikuodamas politikos fi losofi ją,

jis taiko tuos pačius argumentus, kurių galima rasti jo metaetikos

kritikai skirtuose darbuose. Pagrindiniu kritikos objektu yra minė-

ta pirmojo ir antrojo lygmens diskursų perskyra. Politikos fi loso-

fams pirmiausia priekaištaujama dėl užsidarymo antrojo lygmens

etikos ir politikos tyrinėjimuose: „Pagrindinė distinkcija <...> yra

tarp diskurso lygmenų: šiuo atveju tarp pirmojo lygmens substan-

cialių „vertybinių“ paprastų žmonių sprendinių apie laisvę, lygybę,

demokratiją, teisingumą, teisėtumą bei kitus politinius idealus ir

antrojo lygmens neutralių šių idealų fi losofi nių analizių. Paprasti

žmonės – politikai ir žurnalistai, piliečiai ir prezidentai – ginčijasi

dėl šių idealų svarbos. <...> Filosofai, priešingai, bando išaiškinti,

12 Tocqueville A., Apie demokratiją Amerikoje, vert. V. Petrauskas, Vilnius: ALK/Amžius, 1996,

p. 467.


kas iš tikrųjų yra teisėtumas, laisvė, lygybė, demokratija, teisingu-

mas ar bendruomenė, tai yra dėl ko ginčijasi ir nesutaria paprasti

žmonės.“13

Dworkino nuomone, politikos fi losofai nori rasti nejudinamą

Archimedo tašką, leidžiantį nešališkai nagrinėti politinius reiški-

nius. Tačiau laisvės, lygybės ir demokratijos sąvokos negali būti

pažintos remiantis nuo jų nepriklausoma tikrove, kaip tai būdinga

gamtos mokslams. Dworkino žodžiais, „fi losofi nė politinių sąvokų

analizė negali būti atliekama pagal mokslinį gamtos objektų tyrimo

modelį“14. Dabartinis politikos mokslas neįsivaizduojamas be pa-

žinimo teorijos, perimtos iš gamtos mokslų. Politikos fi losofai gali

laikytis pirmojo lygmens samprotavimų apie etiką ir politiką, ir to

geriausias įrodymas yra paties Dworkino darbai. Tačiau politikos

mokslo atstovai neįsivaizduojami be išorinio stebėtojo pozicijos.

Tai būtinas mokslinio požiūrio į politiką dėmuo.

Tai, ką Dworkinas vadina politikos fi losofų klaida, yra ir poli-

tikos mokslininkų klaida. Norėdami pažinti politiką, mokslinin-

kai sukuria atskirą, nuo kasdienio požiūrio atitrūkusį teorijų ir

metodų pasaulį. Politikai taiko nepolitiniams reiškiniams pažinti

sukurtus metodus ir teorijas. Skaitydami Dworkiną, neišvengiamai

prisimename, jog apie šią klaidą kalbėjo ne viena politikos fi loso-

fų karta, įrodinėdama, kad politikos mokslininkai atitrūksta nuo

praktinės politikos. Tai, ką klasikiniai politikos fi losofai apibūdin-

davo „praktiniu patyrimu“, Dworkinas vadina „įprastu požiūriu“

ir „vidiniu skepticizmu“. Politikai turi kasdienį dalykų supratimą, į

kurį nebūtina žiūrėti iš išorinės tyrinėjimo perspektyvos. Piliečiai

politiką sugeba suprasti remdamiesi savo kasdieniu patyrimu, o ne

kaip išoriniai stebėtojai. Politikos mokslininkų aiškinimai yra „iš-

orinio skepticizmo“ forma. Dworkinas griežtai atskyrė mokslą ir

išorinį skepticizmą, tačiau nesunku įrodyti, kad mokslas yra jo pa-

13 Dworkin R., Hart’s Postscript and the Character of Political Philosophy, Oxford Journal of Legal

Studies, 2004, Nr. 1, p. 3.14 Ibid., p. 11.


grindinė skepticizmo priežastis. Modernusis mokslinis mąstymas

numato proto ir išorinių daiktų perskyrą, kuri neišvengiamai yra

skepticizmo šaltinis. Dworkinas klysta teigdamas, kad mokslinės

teorijos yra išorinės, bet ne skeptiškos. Mokslininkų požiūris ne-

išvengiamai numato nepasitikėjimą tuo, ką randame kasdieniame

patyrime. Politikos mokslininkai abejoja kasdieniais įsitikinimais

ir vadovaujasi stebėtojo, o ne dalyvio požiūriu. Jų politikos supra-

timas grindžiamas kitomis prielaidomis, negu kasdienio pasaulio

žmonių politikos supratimas. Metaetikai iškreipia kasdienį etikos,

o politikos mokslininkai – kasdienį politikos supratimą.

Politikos mokslų kolonializmas

Šių samprotavimų tikslas nėra sukurti ad hominem argumen-

tą prieš politikos mokslininkus. Galima pakartoti Friedricho von

Hayeko panašia proga išsakytus žodžius: „<...> viskas, kas čia pa-

sakyta, nukreipta tik prieš netinkamą mokslo taikymą, o ne prieš

mokslininkus jų veiklos srityse, kur jie kompetentingi <...>.“15 Po-

litikos mokslai nėra klaida, kai jų rezultatai vertinami pagal pačių

mokslininkų nustatytas teiginių verifi kavimo taisykles. Tačiau po-

litikos mokslai yra klaida ta pačia prasme, kuria Dworkinas kriti-

kuoja metaetiką ir politikos fi losofi ją. Dworkino prieš metaetiką

nukreipti fi losofi niai argumentai tinka politikos mokslų kritikai,

nors jis pats jų taip ir netaikė. Taip atsitiko tik todėl, kad jis ne-

pastebėjo struktūrinio metaetikos ir politikos mokslų panašumo.

Metaetika yra klaida, nes mokslai jai primeta svetimą epistemolo-

giją. Visiškai pagrįstai galima klausti, ar dėl tos pačios priežasties

politikos mokslas nėra klaida?

Šis mokslas yra klaidingas dėl trijų priežasčių. Pirma, politikos

15 Hayek F., Th e Counter-Revolution of Science: Studies on the Abuse of Reason, Collier McMillan

Limited, London: Th e Free Press of Glencoe, 1955, p. 102.


mokslas demoralizuoja kasdienį politikos supratimą. Perimdami

matematinius gamtotyros metodus, mokslininkai nori būti neut-

ralūs gėrio ir blogio sampratos atžvilgiu. Antra, politikos moks-

lininkai pašalina praktinį supratingumą, jį pakeisdami techniniu

dalykų supratimu ir aiškinimu. Mokslininkai mano, kad jų teorijos

yra pranašesnės už praktinę patirtį. Trečia, jie gina įsitikinimą, kad

mokslas turi formuoti praktinę politiką. Politikos mokslas savo ty-

rinėjimo metodais negali įrodyti savo pranašumo. Tačiau ši aplin-

kybė netrukdo mokslininkams reikalauti išskirtinio dėmesio savo

tyrinėjimams. Jie užmiršta, kad praktinė politika yra visiškai kitos

prigimties negu mokslinis pasaulio pažinimas. Politikos savitu-

mo ir ribų nepaisymas yra akivaizdi scientizmo apraiška. Politi-

kos mokslininkai mano, kad geras politinis sprendimas turi atitikti

mokslo teiginių reikalavimus.

Kadangi etika yra susijusi su politika, tai, Dworkino stiliumi

peržiūrėjus etikos ir metaetikos santykius, būtina peržiūrėti poli-

tikos ir politikos mokslų santykį. Šio autoriaus žodžiais, metaetikai

primeta etikai „kolonijinę fi losofi ją: steigia mokslo ambasadas ir

įgulas vertybių diskurso viduje, kad šis būtų tinkamai valdomas“16.

Galima klausti, ar politikos mokslai taip pat nekuria kolonijinės

politikos? Politikos fi losofai jau seniai kalba apie politikos moks-

lininkų tyrinėjimų priklausomybę nuo gamtos mokslų metodų. Jų

nuomone, mokslininkai pataikauja epistemologijai, kuri politikai

svetima. Politikos fi losofų kritikos objektas yra mokslininkų po-

žiūris į praktinę politiką – jų susirūpinimas metodologija, o ne

politika. Klasikiniai politikos fi losofai nesureikšmindavo metodo.

Jie savo samprotavimus pradėdavo ir baigdavo kasdiene patirtimi,

kėlė praktinius klausimus ir į juos atsakydavo eiliniams piliečiams

suprantama kalba.

Politikos mokslai yra toks pat kasdienės mąstysenos koloniza-

torius, kaip ir metaetika. Politikos mokslininkai apie politiką kal-

16 Dworkin R., Justice for Hedgehogs, p. 9.


ba nepolitinių argumentų kalba, manydami, jog tai leidžia geriau

pažinti politinę tikrovę negu praktinis patyrimas. Tarp politinio

gyvenimo ir savęs jie įspraudžia iš kitų mokslų pasiskolintų meto-

dų ir nepatikliai žiūri į jais nepatikrintus teiginius. Jie mano, kad

tarp mokslo ir kasdienės politikos turi būti išlaikytas tam tikras

atstumas, leidžiantis kurti kasdienio gyvenimo normų ir įsitikini-

mų nevaržomas teorijas. Dabartinis politikos mokslas yra nepoli-

tinis politinių reiškinių aiškinimas. Politiniai reiškiniai aiškinami

moksliniais metodais, o ne tiesiogiai apmąstant kasdienį politi-

nį patyrimą, kaip tai darė klasikiniai politikos fi losofai. Politikos

mokslininkai mano, kad kasdienio politinio gyvenimo dalyviai

nežino tiesos, kurią gali atskleisti tik metodiškas pažinimas. Kalbė-

damas apie metaetiką, Dworkinas atmeta šį tiesos pažinimo būdą.

Jo nuomone, etika neturi gamtą primenančios tikrovės, kuri leistų

iš šalies įrodyti teiginių pagrįstumą. Piliečiai savo etines pareigas

geba suvokti be metaetikų pagalbos. Tą patį galima pasakyti apie

politikos mokslininkų tyrinėjimus. Piliečių politiniai įsitikinimai

nepriklauso nuo mokslinio tyrinėjimo rezultatų.

Santykio su praktine politika požiūriu politikos mokslai gali

būti aiškinami kaip klaida, prilygstanti metaetikos klaidai. Prisi-

dengdami vertybiniu neutralumu, politikos mokslininkai nori būti

išskirtiniai politikos formuotojai, taip mesdami iššūkį jos autono-

mijai. Johno Rawlso politinio liberalizmo koncepcija reikalauja

politinį teisingumą atskirti nuo religinių, fi losofi nių ir moralinių

įsitikinimų, tačiau mokslas tarp nuo politikos atskirtinų reiškinių

nenurodomas. Pagrindinis politikos kolonizatorius tampa toks sa-

vaime suprantamas, kad net nepastebimas jo išskirtinis vaidmuo,

pažeidžiantis kitų žmogiškojo patyrimo modusų savitumą. Moks-

linis politikos supratimas išstumia praktikos, meno ir religijos

kuriamą supratimą. Tai ypač stipriai junta religinių mąstymo tra-

dicijų atstovai, pabrėžiantys proto ir tikėjimo tiesų perskyrą. Jie į

politikos mokslą žvelgia kaip į Apšvietos fi losofi nio projekto dalį,

kai žmogus pirmiausia matuojamas mokslo kriterijais.

ALVYDAS JOKUBAITIS – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Knygų „Postmodernizmas ir konservatizmas“ (1997), „Liberalizmo tapatumo problemos“ (2003), „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) autorius.

RAIMUNDAS LOPATA – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Ukrainos nacionalinės T. Ševčenkos premijos nominantas.

Jeigu Lietuvą mylime tik dėl pragyvenimo lygio ir etnografijos, tai ar mylime ją? Juk ji gali prarasti šias savybes, bet mūsų meilė jai išliks. Kodėl? Mokslininkai negali paaiškinti šio stebuklo. Kas yra Lietuva? Susidūrę su besikeičiančiomis savybėmis, žmonės ieško kažko nekintamo ir nenutrūkstamo.


Alvydas JOKU

BAITIS Raim

undas LOPATA


LIETUVA kaip problem

a

Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai9 786094 660467

ISBN 978-609-466-046-7

alvydas jokubaitis, raimundas lopata „lietuva kaip problema“

Documents