miško pasakos

21

Na ir buvo baimės!Kartą saulutė taip užkaitino, kad vienas

Peliukas neatsispyrė pagundai išsimaudyti vėsiame upelyje. Šoko nuo kranto, bet, dar nepasiekęs vandens, ūmai atsiminė nemo-kąs plaukti.

– Oi, mamyte, kas dabar bus? – sucypė jis.Bet buvo jau per vėlu: jis pūkšt paniro,

ir srovė būtų nežinia kur jį nunešusi, jei ne Ežys.

– Nebijok, griebk ir stipriai laikykis! – su-šuko jis, kišdamas besikapanojančiam van-deny Peliukui žydinčio augalo stiebą. Varg-šelis įsikibo ir persigandęs išlipo į krantą: tik per plauką liko gyvas.

– Ir vėl gali taip atsitikti,  – nuogąsta-vo miško gyventojai. – Juk ne kiekvienas kaip Ūdra, Bebras ar Varlė puikiai jaučiasi

Tvenkinys

tiek vandeny, tiek sausumoj! Dabar vasa-ra, reikia ką nors daryti, kad niekas nenu-skęstų!

– Labai nesunku! – atsiliepia Bebras. – Iškaskim tvenkinį!

Išsitraukęs popieriaus, pieštuką, metrą ir skriestuvą, jis ima skaičiuoti, paskui suko-manduoja:

– Prie darbo! Pradėkit kasti čia.– Čia, pievoj? Čiagi nėra vandens!– Sakau, kaskit! Norite tvenkinio ar ne?– No–o–o–o–rime!– Na, tai pirmyn!Pievoje beregint iškasamos trys skirtin-

go gylio duobės, atskirtos viena nuo kitos plūkto molio dambomis; siauru kanaliuku iš upelio į duobes prileidžiama vandens, ir tvenkinys gatavas.

„Griebk ir laikykis! Ir užsičiaupk, nes prigersi!“

22

23

– Valio!  – šaukia miško gyventojai.  – Mes turim tvenkinį!

– Atsargiai!  – įspėja Bebras.  – Kol kas maudykitės tik viduriniam tvenkiny. Nebi-jokit! Pirmyn!

Tai bent smagumėlis, tai bent pramo-ga! Varlė nedelsdama įsirengia trampliną, o Strazdas iš savo lizdo pasidaro valtelę ir įsisodina dvi Sesutes Pelytes: trečioji lieka krante su ratu – dėl visa ko... Ūdra nardo po vandeniu ir vis taikosi apversti konservų dėžutę, kuria irstosi Varlė.

– Atsargiai! Suvažinėsiu! – čirškia Elnia-ragis, lėkdamas iš žirnio ankšties padary-tomis vandens slidėmis, kurias traukia Ka-manės.

– Iš kelio! Iš kelio! Šoku nuo tramplino! – šaukia kita Varlė.

– Kas per sumaištis! – atsidūsta Juodoji Pelė, ramiai sau drybsanti po skėčiu.

O štai ir Skruzdės su riešuto kevalu, ir, kaip visada, paslaugus Vikšras: vienu galu įsikibęs į krantą, kitu į kevalą, jis padaro til-

telį; Žiurkėnas plaukioja sau įsitaisęs Vėž-liui ant pilvo...

– Dabar iš tikrųjų galima džiaugtis visais vasaros malonumais!

Tačiau atsargusis Bebras nenurimsta: su Ežiu ir savo padėjėju matuoja visų trijų tvenkinių gylį.

– Čiurkšt! – išspjauna jis vandens čiurkš-lę. – Šitas jau kad gilus, tai gilus, galės mau-dytis tik geri plaukikai! Ei! Ar liausis svir-pusi ta Cikada?

Varlė atidaro plaukimo mokyklą: pripie-šia plakatų, vaizduojančių įvairius plauki-mo būdus.

– Mačiau jus su ausinėmis, – sako ji Pe-liukams, – tačiau plaukiate nei šiokiu, nei tokiu stiliumi, kaip... na, kaip kokios pe-lės. Pažiūrėkit čia. Matote, kiek stilių. Štai plaukimas varlyte, štai – nugara, arba vėž-liu, štai  – peteliške... Kiekvienas plaukia savaip, aišku? Plaukiant, mano vaikeliai, svarbiausia kvėpavimas ir... atsargumas. Atsiminsit?

„Tu Varlė, tau bepigu plaukti! Mes irgi plauktume, jeigu būtume Varlės“, – sako Peliukai.„Ką jūs! – nesutinka Varlė. –Krūtine sparčiau!“

varlyte

krūtine nugara peteliške

27

Sulčių spaudimas

Šįryt miške kažkas nauja: ak štai – atsira-do geltonų lapų.

– Rugsėjis! – sušunka Sesutės Pelytės. – Mėlynės! Avietės! Uogienės! – cypia jos dar smagiau.

Po kelių minučių Pelytės jau traukia iš namų su pintinėmis, kraitelėmis, krepše-liais. Kasmet rugsėjo pradžioje jos su drau-gais skuba rinkti kvapnių, saldžių miško uogų, paskui iš jų verda uogienę. Visą rytą tarp aukštų medžių, krūmuose tik ir girdė-ti skambūs balsai, juokas.

– Eikit čionai! Pažiūrėkit, kiek daug!– Čionai! Tokių aviečių dar nesu ma-

čiusi!– Oi, kiek mėlynių! Net juoda!Vidurdienį pintinės, kraitelės ir krepše-

liai jau pilnut pilnutėliai!– Kas čia galėtų padėti mums išvirti uo-

gienę? – svarsto Sesutės Pelytės. – Papra-šykim Vėžlį...

– Tik uogienė ir uogienė! Nebegaliu dau-giau jos valgyt! Nuo uogienių aš storėju. O  jei sustorėsiu  – sprogsiu! Ar nematot, kokie siauri ir kieti mano drabužiai? Pernai taip išpampau, kad nebetilpau į kiautą, to-dėl kelis kartus persišaldžiau!

– Tai bėda! Šiemet tiek uogų prisirin-kom, nejaugi reiks išmest?

– Aš pasakysiu, ką daryti: spauskim sul-tis! Nesijaudinkit! Aš jums padėsiu! – nu-ramina Pelytes Vėžlys ir su Bebru padirba keistą mašiną. Iš pirmo žvilgsnio ji panaši į sūpuokles, bet, geriau įsižiūrėjus, matyti, kad tai įtaisas aviečių ir mėlynių sultims spausti.

– Matot? Čia įdedamos uogos. Paskui užlipama ant sūpuoklių galų. Aukštyn že-myn, aukštyn žemyn... ir smagu, ir sultys išspaustos!

Sesutės Pelytės net akis išverčia.– O! Na, ir mašina, – sucypia jos.Prasideda veikiau ne darbas, o žaidimas,

kuris, kaip ir kiekvienas žaidimas, turi savo

„Kas man padės išvirti uogienę?“

28

29

taisykles. Kas atneša pintinę aviečių ar mė-lynių, gauna butelį sulčių ir vieną kartą pa-sisupti; už dvi pintines – du buteliai sulčių ir du pasisupimai, ir taip toliau.

– Ei, ei! Mes per lengvos suptis! – ginči-jasi Skruzdės.

– Nieko baisaus! Užrašinėsit etiketes ant butelių, – nuramina jas Sesutės Pelytės.

Užverda darbas. Iš visų pusių plaukte plaukia darbininkai. Atzvimbia Kamanės: jos nenuraškė nė uogelės, bet nori suskai-čiuoti mėlynes (įdomu kodėl?); Ežys su Be-bru siūlosi būti ragautojais, o Žiogas slam-pinėja nieko neveikdamas ir sutinka Svirplį.

– Šiandien prastai jaučiuosi, matyt, gri-pas, – sako Svirplys. – Girdėjau, kad aviečių sultys  – geriausias vaistas nuo peršalimo. Padėk man atsigerti! Tas puodukas baisiai sunkus!

Vikšras iškiša galvą iš savo namelio, kurį turi įsirengęs baravyko viduje, ir kaip visa-da neryžtingai ima svarstyti:

– Ką daryti? Šliaužti žemyn ar likti na-mie? Nemėgstu sulčių, bet ten taip links-

ma! Galėčiau pasisupti ant sūpuoklių... Ne, ne, man svaigsta galva. Ką daryti, ką dary-ti?.. Šliaužti žemyn ar nešliaužti?

Pintinės uogų vis nešamos ir nešamos, o ant sūpuoklių dirbti ir suptis sulipa tai Vėžliai, tai Žiurkėnas, tai Varlė, tai Van-dens Žiurkė; kai tik vienas sūpuoklių galas nusileidžia – statinaitė jau ir pilna. Pelytės plauna butelius, klijuoja etiketes.

Vakare, kai raudona saulė pasislepia už medžių viršūnių ir į mišką ima leistis sambrėškis, sulčių spaudimas baigiamas, tik Sesutės Pelytės dar rikiuoja ant san-dėliuko lentynų sandariai užkimštus bu-telius.

– Iš tikrųjų Vėžlio puikiai sumanyta! – čiauška jos. – Matysit, kiek šią žiemą ateis svečių mūsų sulčių paragauti.

Tuo tarpu Vikšras galų gale apsispren-džia:

– Tiek to, šliaušiu žemyn!Tačiau nuropojęs nuo baravyko nemalo-

niai nustemba: šventė ir darbai jau baigti, o miško progumėlėje – nė gyvos dvasios.

„Verčiau niekam nesakykim, kur padėjom uogienę: tam smaližiui Kurmiui bus mažiau pagundų!“

30

Milžino klumpė

Kas be ko, tvenkinys puikus, tačiau mau-dytis upelyje – daug smagiau. Žinoma, turi gerai plaukti: ir virš vandens, ir po vande-niu, ir panerti iki pat dugno, paskui viens du išnerti, iškišti galvą...

– Oi oi, mano galvelė!Kas čia dabar? Ogi Varlė! Nerdama į

paviršių, atsitrenkė galva į kažkokį daiktą, įstrigusį tarp nendrių ir pakrantės žolių. Taip stuktelėjo, kad gumbas ant kaktos iššoko!

– Net kibirkštys iš akių pasipylė! – kvark-telia ji.

Štai ir daiktas, kuris ją gumbu pavaišino.

– Gražumėlis! – apsidžiaugia ji. – Kas tai galėtų būti? Lyg ir klumpė! Bet argi klumpė gali būti tokia didelė?

Gandas beregint pasklinda ir, netverda-mi iš smalsumo, miško gyventojai bėga pa-žiūrėti. Lapė atsargiai įsliūkina į klumpės vidų, ilgai ją tyrinėja, apuosto.

– Galima neabejoti, viduje būta pėdos, – sako ji, lipdama iš klumpės.

– Tai bent pėdelė! Įdomu, kieno ji? – ste-bisi Meškiukas.

– Man truputį baisu, – sušnibžda Triušis.– Ko čia bijoti! – drąsinasi Bebras. – Gal

klumpėje kažkada ir buvo pėda, tačiau da-bar ten jos nėra, vadinasi, ji mūsų. Ar žino-te, ką iš jos padarysim?

– O ką?– Laivą! Padarysime iš klumpės laivą ir

upeliu plaukiosim į tvenkinį! Pirmyn, vy-ručiai!

Miško gyventojų darbu neišgąsdinsi, tuo mes jau spėjom įsitikinti. Taigi ir dabar visi šoka dirbti: Geniai iškala iliuminatorius ir liuką, Peliukai įstato karteles tentui, o Se-sutės Pelytės drobės skiautėje išsiuvinėja dailų baravyką – tai miško vėliava su em-blema. Vienu žodžiu, klumpė bematant virsta laivu.

„Padarykim iš jos laivą!“

31

32

– Be gelbėjimosi valties laivas  – ne lai-vas! – pareiškia laivų žinovė Juodoji Pelė.

Tai išgirdę Žiogai kaipmat sumeistrauja valtį, kuri bus tempiama klumpei iš paskos. Dabar jau galima ir lipti į laivą, bet Kiaunė, Žiogė ir dar kažkas nė girdėti apie tai nenori!

– Tokio malonumo atsisakot! Lipkit!  – šaukia Vėžlys.

– Aš bijau! – spyriojasi Kiaunė.– Ko bijai? Vandens?– Ne.– Klumpės?– Dar ko!– Tai ko tada?– Nežinau. Man nepatinka, ir viskas.

Koks gi tuomet malonumas! Bet...Cikada pradeda čirkšti „Klumpės mar-

šą“, kurį šia proga spėjo sukurti; Meškiukas su Švilpiku, mat jie stipriausi, čiumpa už virvės ir įsiręžę ima traukti laivą – tas, vi-siems šaukiant „Valio!“, pajuda upeliu aukš-tyn. Įšokusi į vandenį, Ūdra tikrina, ar vis-

kas gerai. Klumpė plaukia skaidriu upelio vandeniu. Puikumėlis! O kaip smagu ant denio! Keliauji sau iš lėto, niekas nerūpi... Nuostabu!

– Kas gali būti puikiau už keliones! – ža-visi Sesutės Pelytės.

Tačiau Meškiukas su Švilpiku irgi labai norėtų ant denio: šiaip ar taip, neteisinga, kad laivą traukia tik jie abu. Bet jeigu laivo niekas netrauks, kaip jis plauks?

Ne bėda: štai Varlės jau kažką sumanė, kažkokią neregėtą mašiną. A, tai sraigtas, kurį suka ratai ir diržai, kai kvaksės mina pedalus!

Dabar „Milžino klumpė“ (toks laivo var-das) gali plaukti netraukiama. Nereikia nė sakyti, kad dėl to labiausiai patenkinti Meš-kiukas su Švilpiku...

Bekeliaujant koks nors miško gyventojas, apimtas abejonių, žiūrėk, ima ir paklausia:

– Ir vis dėlto įdomu, kieno būtų ši tokia didelė klumpė?..

„Tu tikra, kad šis sraigtas suksis? Gal dėl visa ko paimti porą irklų?“

Pavasario šventė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Žirnelių ankštys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

Strazdų vestuvės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

Bendrabutis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

Krintančios žvaigždės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

Tvenkinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21

Kukurūzo burbuolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

Sulčių spaudimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

Milžino klumpė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

Keistos vaišės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

Besotė Putpelė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36

Apsiaustėliai Elniukams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

Didysis potvynis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

Turinys

Nykštukų miškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

Ratukų lenktynės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

Didysis dailininkas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51

Liftas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54

Stebuklingas balzamas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57

Kelionė oro balionu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

Auksinis raktas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63

Miškas dega . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

Girios teatras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69

S. O. S. ant sniego . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72

Gydytojas susirgo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

Paminklas Nykštukui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78