Trumpas dosjė: gimė 1930 m. liepos 9 d. Gabšių

kaime; 1950 m. baigė Raseinių gimnaziją; 1954 m. baigė LVKKI; 1954-1957 m. Lietuvos disko metimo

čempionas; 8 kartus gerino Lietuvos disko

metimo rekordą (geriausias rezultatas 53,13 m), 2 kartus gerino kūjo metimo rekordą (geriausias rezultatas 54,12 m);

1952-1961 m. Lietuvos rinktinės narys;

1956 m. įvykdė TSRS sporto meistro normatyvą;

1954-1957 m. dirbo sporto metodininku KPI;

dirbo trenerio darbą; 1981 m. suteiktas docento vardas; Mokslinės kompleksinės metikų

grupės vadovas; vienas pirmųjų tapo Lietuvos

olimpinės akademijos nariu. paskelbė virš 30 straipsnių

respublikiniuose ir užsienio leidiniuose;

svarbiausios publikacijos: „Kelias į olimpo viršūnę 1979“ „Metikų treniruočių struktūra 1987“ „Lengvosios atletikos metimai“

Anatolijus Pocius: „Nemėgstu prisitaikėlių ir melagių...“

Susipažinkime su juo iš arčiau. Trumpam sugrįžkime į vaikystę. Kur augote, kokiomis svajonėmis gyvenote? Vaikystė prabėgo Gabšių kaime, gyvenome pasiturinčiai, turėjom 17 h žemės. Gerai gyvenome. Žemę dirbo kumečių šeima, atsilygandami už žemę puse derliaus. Užėjus vokiečiams, pirmomis karo dienomis žuvo tėvas. Likome trys broliai ir mama. Tris mėnesius Raseinių rajone frontas stumdėsi tai pirmyn tai atgal. Žiaurus metas buvo. Beveik 80 procentų Raseinių buvo sugriauta. Kaip prabėgo mokykliniai metai? Baigiau 4 skyrius pradinėje mokykloje ir 8 klases Raseinių gimnazijoje. Kai baigiau mokyklą turėjau 20 metų, nes pradėjau nuo aštuonerių, laukiau kol ūgtels jaunėlis

brolis, kad kartu galėtume eiti į mokyklą. Pirmyn vieškeliu keturis kilometrus ir atgal keturis. Užėjus rusams, žemę perdavė „kolhozui“, tada tai teko gerokai pavargti. Kur studijavote po mokyklos? Kaip sekėsi? Po gimnazijos tęsti mokslus turėjau beveik priverstinai, nes kas nesimokė aukštojoje mokykloje, turėjo eiti į sovietinę kariuomenę, o eiti ten aš labai nenorėjau. Tuo metu didžiausios stipendijos buvo Kauno medicinos ir kūno kultūros institutuose. Mokiausi nelabai gerai, tai į medicinos institutą net nesvajojau stoti, todėl 1950 m. padaviau dokumentus į kūno kultūros institutą. Tais metais priiminėjo 100 studentų, o paraiškų buvo pateikta virš 300. Trys į vieną vietą. Visų pirma patikrino sveikatą. Aš nuo dalgės, daug šienavęs, raumenukai kieti, rankos iki kelių - patikau komisijai. Po to vyko fiziniai testai: geriausiai prisimenu 1 kilometro bėgimą, „užsiplėšiau“ kartu su bėgikais, tai po bėgimo teko į krūmus bėgti išsivemti - bet įskaitą išlaikiau. Po to dar 4 egzaminai: fizika, chemija, lietuvių ir rusų kalbos. Jei nors vieną trejetą gauni - įstoti nėra tikimybės. Maniau, kad nepavyks.Tačiau iš visų dalykų gavau po ketvertą. Mandatinėj

komisijoj pasidomėjo socialine kilme: mažažemis valstietis (tai pavyko susitvarkyti). Priėmė. Skyrė bendrabutį, 350 rublių stipendiją („červonsų“ laikai).Tiek tais laikais kiti normaliai teuždirdavo... Batoną nusiperki eilėje pastovėjęs, pasidažai į cukrų ir sotus. Tad kodėl vis tik pasirinkote disko metimą? Galbūt buvo žmogus, kuris turėjo įtakos šiam pasirinkimui? Įstojus priskyrė mane pas Pranckevičių: „būsi bėgikas“ - pasakė. O man po to stojamojo bėgimo testo nesinori net pagalvoti apie bėgimą... 1952 m. Kaune vyko pasiruošimas Pabaltijo mačui. Viktoras Mikėnas stadione mėtė diską, o man taip patiko, kad nesusilaikiau ir nuėjau į aikštę. Jis meta diską , o aš atmetinėju jam atgal. Diską juk tik vieną turėjo. V.Mikėną tuo metu treniravo treneris V.Barkalaja. Šalia treniruotę vedė ir trenerė Železniakienė, kuri ir pakvietė pereiti treniruotis disko metimą pas ją. Aš tik pagalvojau „oi kaip gerai, nereiks bėgioti...“. 4 metus treniravausi pas trenerę Železniakienę. Po to treniruotes tęsiau savarankiškai. 1952 m. studijoms einant į pabaigą, sumušiau R.Mikėno rekordą, kuris tuo metu buvo Lietuvos rekordas.

Ką teko dirbti baigus institutą? Pabaigus institutą gavau paskyrimą į Kauno politechnikos institutą. 3 metus „atkaliau“ dirbdamas su studentais. Ten susipažinau ir su Algirdu Mykolu Brazausku ir tuo labai didžiuojuosi. Suorganizavau vyrų ir moterų metikų grupes po 15 studentų. Tuo metu politechnikos instituto lengvaatlečių komanda buvo labai stipri. Kaudavosi su kūno kultūros instituto auklėtiniais kaip lygus su lygiais. A.Brazauskas retai tepasirodydavo treniruotėse, bet iš prigimties buvo galingas vyras, to ir užtekdavo. Per treniruotes su juo ir pabendraudavome. Pasibaigus paskyrimo laikotarpiui gavau pasiūlymą vykti dirbti į Vilnių. Vilniaus pedagoginiam institute buvo įkurta sporto katedra. Mane, kaip sporto meistrą, priėmė su pagarba. Taip ir nutrūko A.Brazausko treniruotės. Tačiau dėl ūkinių reikalų dažnai buvau

„siunčiamas“ į priėmimą - tai statybinių medžiagų reikia, tai leidimo statyboms negauna... Visada buvau priimamas draugiškai, išklausydavo, jei galėdavo padėdavo. Labai mėgdavau vasaros turistinius žygius su studentais. Keliaudavo Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais, upeliais. Plaukdavome valtimis po 3-4 studentus ir apie 12-15 valčių vienu metu. Žygiai trukdavo iki 2 savaičių. Visą laiką gyvendavome palapinėse. Pasitaikydavo, kad per dieną tekdavo nuplaukti virš 15 kilometrų. Išmokau daugybę turistautojų paslapčių. 20 metų iš eilės nepraleidau nei vienos vasaros nepakeliavęs. Ar prisimenate pirmąsias varžybas?

Labiausiai atmintin įstrigo varžybos dar besimokant Raseinių gimnazijoje: 1949 m. vykome į respublikinę moksleivių spartakiadą Vilniuje. Sunkvežimiu pametėjo mus iki Kauno, kur teko pernakvoti ant kažkokio pylimo, o sekančią dieną traukiniu – į Vilnių. Laimėjau pirmą vietą rutulio stūmime nustūmęs septyneriuką 9,29 m. Dovanų gavau Glatkovo knygą „Priesaika“. Tik praėjus 60 metų suprantu, kiek tos varžybos buvo lemtingos visam mano tolesniam gyvenimui. Knygą išsaugojau iki šių dienų. Koks metikas „be štangos“... Kokie Jūsų pasiekimai pratimuose su štanga? Tuo laiku treniruočių metodikos beveik nebuvo, su štanga netgi drausdavo treniruotis. Motyvuodavo, kad sutrumpės raumenys... Treniruodavomės pasislėpę... Geriausi mano pasiekti rezultatai: pritūpimas su štanga - 200 kg, rovimas - 100 kg, štangos spaudimas gulint - 120 kg. 1952 m. teko dalyvauti ir štangistų varžybose, net buvau pagerinęs Kauno miesto štangos rovimo rekordą sunkiame svoryje. Iki minėtos svorio kategorijos trūko kelių kilogramų, tai nesustodamas gėriau kisielių puodeliais, kad tik atitikčiau reikalavimus. Kiek pamenu tada išroviau apie 100 kg. Išvardinkite savo sportinius laimėjimus. Lietuvos disko metimo rekordą gerinau 8 kartus: nuo 1954 m. 46,39 m. iki 1956 - 53,12 m. 2 kartus gerinau Lietuvos kūjo metimo rekordą 1955 m. -53,44 m. ir 1957 m. -54,12 m. Keturis kart tapau Lietuvos disko metimo čempionu.

Gal prisimenate kokį linksmą atsitikimą varžybų metu? Iš jaunystės labiausiai įstrigo dar gimnazijoje, gal 6 klasėje, krepšinio varžybos su aštuntokais. Klasėje buvome 6 berniukai, todėl žaisti privalėjom visi. Vienam klasiokui „išsibaudavus“, teko į aikštelę išeiti ir man. Pačiupęs kamuolį nusivariau iki krepšio ir mečiau. Stebėjausi kad niekas nedengia, netrukdo. Mečiau ir įmečiau. Atsitokėjau, kai man plojo tik priešininkų komandos sirgaliai. Pataikiau aš į savą krepšį. Daugiau nors ir kaip stengiausi, pataikyti nepavyko. 4,Kitas atvejis įstrigęs visam gyvenimui, atsitiko jau veteranų sporte, pirmoje išvykoje į Vokietiją. Ten dalyvavaujant Kolmaro dešimtkovėje visose rungtyse

sekėsi puikiai. Laikiausi antroje vietoje. Pirmoje vietoje buvo „nepasiekiamas“ vokietis. Ir pagaliau atėjo mano pagrindinė rungtis - disko metimas. „Čia tai parodysiu ko esu vertas“ - pagalvojau. Tačiau pirmieji du metimai - ir abiejų nepataikau į sektorių. Diskas lekia į dešinę pusę. Trečiu, paskutiniu bandymu, atsistoju rate kiek dešiniau. Metimas. Šį sykį diskas lekia per daug į kairę ir vėl į sektorių nepataikau... Nulis. Likau paskutinis. Kiek svarbus sportas šiandien? Kokią vietą jis užima tavo gyvenime? Sportuoju aktyviai kiekvieną dieną: balkone turiu hantelius po 9 kg ir kas antrą dieną atlieku 16 pratimų kompleksiuką, o kitomis dienomis sėdu ant dviračio... Sezono metu nuvažiuoju apie 1000 km, 200 km per mėnesį, 15 km per dieną. „Suvažinėjau“ jau 4 dviračius. Žiemos metu vaikščioju – turiu susidaręs savo ėjimo trasą. Jūsų požiūris į veteranų sportą. 10 metų „atkaliau“ veteranų varžybose. Važinėjau į tarptautines varžybas. Turėjau netikėtą infarktuką, todėl nuo dalyvavimo veteranų varžybose šiuo metu priverstas susilaikyti. Pamenu, esu įkalbėjęs A.Brazauską sudalyvauti veteranų kaimiškų metimų varžybose „VGTU rektoriaus taurei“ laimėti. Pakviestas neatsakė iš karto: “- Pagalvosiu...“ Maždaug po savaitės visa šeima buvo nustebinta, kai vakare namuose suskambo telefonas ir balsas ragelyje prisistatė: „Čia Brazauskas...“ Iš karto nesusivokiau koks gi čia Brazauskas. Tik jam paklausus „Tai kada tos varžybos?“ - supratau. Prezidentas man skambina. Pasimečiau... Pažadėjo ir dalyvavo. Pamenu atvyko su apsaugos kortežu, apsivikęs paprastu pilku treninginiu kostiumu. Ir praėjo visas rungtis... Papasakok truputį daugiau apie šeimą: žmoną, vaikus, kuo jie užsiima. Vedžiau jau būdamas „senbernis“ 32-jų. Žmona Nijolė 11 metų už mane jaunesnė, nelabai dar norėjo tekėti, bet pasakiau kad „surasiu norinčių“, tai sutiko. Jau 49 metai kartu. Gimė dvyniai - porelė. Daugiau vaikų susilaukti nerizikavom, bijojom kad negimtų ketvertukas. Esu laimingas, kad vaikų šeimos darnios: vieną dieną gimė, kartu ir vedė. Esu konservatyvus, net ir gūdžiais sovietmečiais, pasisaugant, velykos, kūčios buvo švenčiamos tik pas mus namuose. Antrą dieną darykit ką norit. Žiūriu, kad ir vaikai tęsia šią tradiciją. Sūnus žaidė krepšinį už „Statybą“, dukra - plaukikė. Dalyvavo už Lietuvos rinktinę Sąjunginėje moksleivių spartakiadoje Taškente. Turiu tris anūkus. Hobis. Žinoma knygos, gal dabar kiek kompiuteris užvaldo su savo neaprėpiamom galimybėm... Pirmąją knygą įsigijau sutaupęs pinigėlius, skirtus pietums. Sovietmečiais gerą knygą sunku būdavo gauti, vykdavo tikra knygų „medžioklė“. Reikdavo nuolat lankytis knygynuose, pataikyti kada naują leidinį trumpam „išmes“ ant prekystalių. Esu surinkęs virš 2 tūkstančių knygų. Turiu ir savo exlibrisą. Patinka ne tik rinkti, bet ir skaityti knygas. Labai mėgstu rusų klasiką: Čechovą, Dostojevskį... Mėgstu prancūzų rašytojus: Zolia, Romen Rolaną. Kokius gėrimus mėgstate per šventes paragauti? Seniau labai mėgdavau sausus gruziniškus vynus, na o dabar šlakelį brendžio... Keletas baigiamųjų žodžių skaitytojams. Labai smagu žinoti, kad buvę kolegos bendraminčiai dar juda, sportuoja. Kviečiu visus, kurie dar gali nors atvykti į veteranų varžybas, prisiminsim jaunystę, pabendrausim... (2010 m. liepos 08 d., kalbėjosi L.Kulbokas)