VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS

Karolis Baranauskas

AR AUTOMOBILIO KONFISKAVIMAS LR BK 281 STRAIPSNIO 7

DALYJE NUMATYTOS NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO ATVEJU NEPRIEŠTARAUJA PROPORCINGUMO PRINCIPUI?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003

Vadovė Prof. dr. Edita Gruodytė _________ ______ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Doc. dr. Tomas Berkmanas _________ ______ (Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Kaunas, 2018

TURINYS

SANTRAUKA ..................................................................................................................................... 3

SUMMARY ......................................................................................................................................... 5

ĮVADAS............................................................................................................................................... 7

1. TURTO KONFISKAVIMAS LIETUVOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE: NUO BAUSMĖS IKI

BAUDŽIAMOJO POVEIKIO PRIEMONĖS ................................................................................... 11

1.1. Turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės sąlygos .................................. 13

1.2. Nusikalstamos veikos įrankių, priemonių ir rezultato samprata ......................................... 16

2. AUTOMOBILIO KONFISKAVIMO PRIELAIDOS PADARIUS LR BK 281 STRAIPSNIO 7

DALYJE NUMATYTĄ NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ ...................................................................... 20

2.1. Nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties analizė ........................... 20

2.1.1. Kaltė kaip BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis ............. 23

2.2. Transporto priemonės (automobilio) statusas LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto

nusikaltimo sudėtyje .................................................................................................................. 26

3. TRANSPORTO PRIEMONĖS KONFISKAVIMO PROPORCINGUMAS ............................... 31

3.1. Proporcingumo principo samprata Lietuvos baudžiamojoje teisėje .................................. 31

3.2. Proporcingumo principo užtikrinimo problematika taikant automobilio konfiskaciją

padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje ................................................ 34

3.2.1. Kaltininko asmenybės aspektas ....................................................................................... 35

3.2.2. Kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskacija ................................. 39

3.2.3. Konfiskuotino turto didelė vertė ...................................................................................... 43

3.2.4. Civilinėje apyvartoje neuždraustos priemonės konfiskavimas ....................................... 45

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 48

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 49

2

SANTRAUKA

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu LR BK 281 straipsnio 7 dalies pakeitimu už vairavimą

kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai

vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio,

nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo pakeitimu siekta padidinti eismo saugumą, užkirsti kelią

neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų

kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Įstatymų

leidėjas, priimdamas minėtą pakeitimą, nenurodė kokiomis kitomis priemonėmis be asmeniui

kylančios baudžiamosios atsakomybėms šie tikslai turėtų būti pasiekti. Todėl šios kategorijos bylas

pradėję nagrinėti teismai susidūrė ne tik su itin dideliu kiekiu baudžiamųjų bylų, bet ir su iššūkiu, kas

šios nusikalstamos veikos padarymo atveju, laikytina transporto priemone ir koks turėtų būti jos

likimas.

Jei pirmosios instancijos teismai vengė transporto priemonės konfiskavimo, tai apeliacinės

instancijos teismai vienareikšmiškai transporto priemones pripažino nusikalstamos veikos padarymo

priemone bei laikė, kad įstatymo leidėjo numatytų tikslų pasiekti be transporto priemonės, kurią

naudojant buvo padaryta nusikalstama veika, konfiskavimo, nėra įmanoma. Apeliacinės instancijos

teismai laikėsi pozicijos, kad transporto priemonės, kaip nusikaltimo padarymo priemonės,

konfiskavimas yra numatytas imperatyviai, todėl net jei taikant turto konfiskavimą gali būti pažeistas

proporcingumo principas, į šią aplinkybę teismas gali atsižvelgti tik skirdamas bausmę, tačiau

nekonfiskuoti transporto priemonės, atitinkančios konfiskuotino turto požymius, nėra pagrindo.

Nuo 2017 m. gruodžio 20 d. pradėjo formuotis kasacinio teismo praktika, kurioje, be kita ko,

pradėta spręsti dėl šios poveikio priemonės taikymo proporcingumo. Nors kasacinio teismo praktika

vis dar besiformuojanti, tačiau išryškėjo tam tikros proporcingumo principo, taikant automobilio

3

konfiskaciją padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, užtikrinimo problemos,

kurios ir analizuojamos šiame baigiamajame darbe.

Siekiant apibrėžti turto konfiskavimo instituto sampratą ir jo raidą Lietuvos baudžiamojoje

teisėje, pirmoje darbo dalyje analizuojama Lietuvos bei užsienio teisinė literatūra, lyginami

baudžiamieji įstatymai.

Antroje darbo dalyje, analizuojant teisinę literatūrą bei aktualią teismų praktiką, nagrinėjama

ne tik LR BK 281 straipsnio 7 dalies sudėtis, bet ir transporto priemonės samprata bei jos statusas LR

BK 281 straipsnio sudėtyje.

Trečiame darbo skyriuje nagrinėjamas transporto priemonės konfiskavimo proporcingumas.

Analizuojama aktuali teisminė praktika ir šio principo kontekste vertinama, ar automobilio

konfiskavimas LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju

neprieštarauja proporcingumo principui. Teismų išaiškinimai analizuoti remiantis teorine prieiga.

Atliktas tyrimas parodė, kad teismai, taikydami baudžiamojo poveikio priemonę -

automobilio konfiskaciją padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, neužtikrina

šios poveikio priemonės proporcingumo. Įvertinus atliktą tyrimą ir nustačius, kad savaiminis

automobilio konfiskavimas padarius LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

pažeidžia proporcingumo principą, baigiamajame darbe yra teikiami pasiūlymai šio principo

užtikrinimui.

Darbo pabaigoje pateikiamos apibendrinamosios išvados bei rekomendacijos.

4

SUMMARY

Is There A Contradiction To The Principle of Proportionality When Committing A

Crime Provided In Article 281 Paragraph 7 Of The Criminal Code Of Republic Of Lithuania

Which Results In Confiscation Of The Car?

An amendment to Article 281(7) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania that took

effect on 1st January 2017 requires prosecution for any individual who drives a road vehicle or teaches

practical driving as a driving instructor under the influence of alcohol, with the blood alcohol level

exceeding 1.5 promille. The aim of the amendment is to increase traffic safety and to prevent drink

drive accidents and violations of the Road Traffic Regulations which pose a grave threat to other road

users and lead to deaths and injuries. In adopting the amendment, the legislator did not specify any

other measures, apart from prosecution, for the achievement of this aim. Therefore, the courts before

which cases of this category were brought faced both a very large number of criminal cases and a

challenge of deciding on what is deemed to be a vehicle and what should be its fate upon commission

of this criminal act.

While courts of first instance avoided confiscation of vehicles, courts of appeal

unambiguously considered vehicles to be means of commission of an offence and held that

achievement of the aim sought by the legislator was impossible without confiscation of the vehicle

involved in the offence. According to the courts of appeal, confiscation of the vehicle as the means

by which the offence was committed is an imperative legal provision, therefore, even if the

application of confiscation may result in a breach of the principle of proportionality, the court may

take this circumstance into account while administering the penalty, however, any vehicle displaying

the features of property subject to confiscation must be confiscated.

Development of case law of the cassation court started on 20 December 2017 including inter

alia decisions on the proportionality of this sanction. While the case law is still under formation,

certain issues of ensuring compliance with the principle of proportionality in the confiscation of a

vehicle in case of commission of the offence under Article 281(7) of the Criminal Code of the

Republic of Lithuania (CC RL) have emerged. Such issues are the subject of analysis presented in

this thesis.

In order to define the concept of the property confiscation institute and its development in

the Lithuanian criminal law, an analysis of both Lithuanian and foreign legal literature and a

comparison of criminal laws are provided in Part I of the thesis.

5

Part II examines, through an analysis of both the literature and the relevant case law, the

structure of Article 281(7) of the CC RL and the vehicle concept as well as its status within the

structure of Article 281 of the CC RL.

Part III of the thesis examines the proportionality of confiscation of a vehicle. An analysis of

relevant case law includes an assessment of whether vehicle confiscation in case of commission of

the offence under Article 281(7) of the CC RL does not contradict the principle of proportionality. A

theoretical approach was applied in the analysis of court interpretations.

The investigation has shown that, while applying the sanction of confiscation of the vehicle

in case of commission of the offence under Article 281(7) of the CC RL, the courts fail to ensure

proportionality of the sanction. Upon evaluation of the investigation results and upon establishing

that automatic confiscation of the vehicle in case of the offence under Article 281(7) of the CC RL is

a breach of the principle of proportionality, proposals for ensuring compliance with this principle are

presented in the thesis.

Summing up conclusions and recommendations is provided in the final section of the work.

6

ĮVADAS

Temos problematika. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 281 straipsnio pakeitimai1, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą

praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje

buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Šio straipsnio 7 dalyje

už šią nusikalstamą veiką numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių

metų. Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, vien tik per 2017 m. sausio – gegužės mėnesius

buvo nustatyta 32882 vairuotojai, kurių kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.

Įsigaliojus aukščiau minėtam įstatymo pakeitimui, pirmosios instancijos teismai susidūrė su

iššūkiu – baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymas išimtinai priklausė nuo

bylą nagrinėjančio teismo nuožiūros. Susipažinus su pirmosios3 instancijos teismų sprendimais buvo

pastebėta tendencija, kad ne tik skirtingi apylinkių teismai, skirtingai taiko turto konfiskavimą kaip

baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau tas pats apylinkės teismas, nagrinėdamas praktiškai identiškų

faktinių aplinkybių bylas – vienose pažeidėjui skirdavo turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio

priemonę, kitose – šios baudžiamojo poveikio priemonės neskirdavo arba turto konfiskacijos

klausimas iš viso nebūdavo sprendžiamas prokurorui nekeliant šio klausimo.

Taigi, naujoji LR BK 281 straipsnio redakcija lėmė visišką pirmosios instancijos teismų

pasimetimą ir šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymas iš esmės buvo nulemtas

atsitiktinumo, prokuroro pozicijos ir teismo vidinio įsitikinimo, nes jokiomis konkrečiomis

taisyklėmis pirmosios instancijos teismai, skirdami baudžiamojo poveikio priemones, nesivadovavo.

Baigiamojo darbo problematiką lemia ir tai, kad pirmos instancijos teismai, spręsdami turto

konfiskavimo kaip poveikio priemonės taikymą, visiškai neatsižvelgdavo į aplinkybę, ar asmuo yra

pripažįstamas kaltu padaręs LR BK 281 straipsnio 7 d. numatytą nusikalstamą veiką, ar asmuo yra

atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat, pirmosios instancijos teismas skirtingai

vertino transporto priemones – vieni transporto priemonę laikė tiesiog padidinto pavojaus šaltiniu,

kiti – nusikaltimo padarymo priemone, dar kiti teismai pasisakė, kad transporto priemonė yra vienas

iš nusikalstamos veikos sudėties požymių ir todėl transporto priemonė negali būti konfiskuojama.

1 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2016 m. kovo 25 d. įstatymas Nr. XII-277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428). 2 Lietuvos kelių policijos tarnybos 2017 m. sausio 1 d. – gegužės 31 d. Kelių eismo taisyklių pažeidimų statistika; < http://lkpt.policija.lrv.lt/uploads/lkpt.policija/documents/files/statistika/KET_2017_sausis-geguze.pdf> [žiūrėta 2017-11-30]. 3 Viso baigiamojo darbo autorius išanalizavo daugiau nei 200 pirmosios instancijos teismų bylų.

7

Skirtingų4 apeliacinės5 instancijos teismų sprendimų analizė parodė priešingą aukštesnės

instancijos teismų sprendimų kryptį – neblaivaus asmens vairuota transporto priemonė

pripažįstama BK 281 straipsnio 7 dalies nusikaltimo padarymo priemone, todėl konfiskuotina.

Aukštesnės instancijos teismai suformavo taisyklę, kad „transporto priemonės <...> konfiskavimas,

siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant

neblaiviam, <...> yra ne tik galimas, bet ir būtinas“6.Vis dėl to, toks aiškinimas stokojo išsamesnio

pagrindimo bei vertinimo proporcingumo principo kontekste, kadangi „priemonių ar įrankių

konfiskavimas visada turi didesnį ar mažesnį nubaudimo elementą, o baudžiant, t. y. taikant žmogaus

teisių (šiuo atveju teisės į nuosavybę) ribojimus, turi būti paisoma ne tik poveikio priemonės

efektyvumo, bet ir proporcingumo kriterijaus“7.

Taigi, aukštesnės instancijos teismai praktiškai tendencingai ėmė keisti pirmųjų instancijų

teismų sprendimus ir papildomai skirdavo baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės

konfiskaciją. Antrosios instancijos teismai ėmėsi jiems nepriskirtos teismų praktikos formavimo

funkcijos - vienodinti praktiką šios kategorijos bylose, tokiu būdu įvedant tam tikras pavyzdines

gaires pirmosios instancijos teismams, kurie iš esmės kiekvieną bylą sprendė skirtingai.

Pirmoji kasacinio teismo nutartis dėl transporto priemonės konfiskavimo padarius LR BK 281

straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo priimta tik 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau nei

šioje nutartyje, nei paskesnėse kasacinio teismo nutartyse, nors ir laikomasi aiškinimo, kad

automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nėra atsakyta ir išaiškinta, ar

savaiminis automobilio konfiskavimas nepažeidžia proporcingumo principo. Priešingai, kasacinis

teismas teisinį precedentą suformavo taip, kad automobilio konfiskavimas, padarius LR BK 281

straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, priklauso nuo baudžiamosios bylos baigties ir

galutinio procesinio teismo sprendimo turinio, t. y. turto – transporto priemonės konfiskavimas

priklauso nuo to, ar asmuo buvo pripažintas kaltu ir jam skirta kriminalinė bausmė, ar asmuo buvo

atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, esant skirtingiems procesiniams sprendimams,

skiriasi ir vairuotos transporto priemonės likimas.

Tuo pačiu, pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kyla ir transporto priemonės,

priklausančios trečiajam asmeniui, konfiskacijos problema, t. y. ar trečiajam asmeniui priklausančios

4 Baigiamojo darbo autorius išanalizavo daugiau nei 80 antrosios instancijos teismų bylų. 5 Žr. pvz., N. B. p. Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-260-744), I. Č. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-524-870), A. P. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-433-1020), G. R. p. Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-537-290), K. A. p. Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-659-493), M. B. p. Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-222-334), ir kt. 6 A.K. p.Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr.1A-253-594). 7 Skirmantas Bikelis, Renata Giedrytė-Mačiulienė ir kiti, Cigarečių neteisėta apyvarta: kompleksinė reiškinio ir kontrolės priemonių analizė (Vilnius: Eugrimas, 2017), p. 132-134.

8

transporto priemonės, naudotos nusikalstamos veikos padarymui, konfiskavimas neprieštarauja

proporcingumo principui? Ar tokia priemonė nėra baudžiamojo poveikio trečiajam asmeniui,

nepadariusiam ir neturėjusiam jokio ryšio su nusikalstamos veikos padarymu? Ar kitam asmeniui

priklausančios transporto priemonės konfiskavimas pasieks prevencinę ir bausmės įgyvendinimo

funkciją nusikaltimą padariusiam asmeniui?

Vis dėl to, įvertinus tai, kad dabartinė BK 281 straipsnio 7 dalies redakcija8 įsigaliojo tik nuo

2017 m. sausio 1 d., manytina, kad kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose, o būtent –

turto (transporto priemonės) ar šio turto vertę atitinkančios piniginės sumos konfiskavimo klausimais,

yra vis dar besiformuojanti, todėl nagrinėjamu klausimu būtų aktualūs netgi išplėstinės teisėjų

kolegijos išaiškinimai.

Visos šios aukščiau išdėstytos aplinkybės pagrindžia temos problematiką, o nagrinėjamos

temos aktualumą lemia ne tik prieš kiek daugiau nei metus pasikeitęs baudžiamojo įstatymo

reglamentavimas, bet ir itin nevienoda teismų praktika. Be kita ko, analizuojant teismų nutartis,

pastebėta, kad teismai, aiškindami turto konfiskavimo motyvus, remiasi 2010 m. teismų praktikos

taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga Nr. AB-32-1. Taigi, temos aktualumą lemia

ne tik aplinkybė, kad nėra naujausios teismų praktikos apžvalgos taikant turto konfiskavimą, bet po

2017-01-01 įsigaliojusios teisės normos pasikeitimo, vis dar nėra parašytų mokslinių darbų

nagrinėjama tema, o tai tuo pačiu lemia ir baigiamojo darbo originalumą bei naujumą.

Baigiamojo darbo objektas – proporcingumo principo užtikrinimas taikant automobilio

konfiskavimą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju.

Darbo tikslas - teisinės literatūros ir teismų praktikos analizė siekiant proporcingumo

principo kontekste išnagrinėti transporto priemonių konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio

priemonę padarius LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Darbo tikslui pasiekti

keliami šie uždaviniai:

1. analizuojant Lietuvos teisinę literatūrą, apibrėžti turto konfiskavimo instituto sampratą ir

jo raidą Lietuvos baudžiamojoje teisėje;

2. analizuojant teisinę literatūrą ir teismų praktiką, apibrėžti, kas yra transporto priemonė;

3. išanalizuoti LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį;

4. apibrėžti proporcingumo principą ir jo kontekste įvertinti, ar automobilio konfiskavimas

LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju

neprieštarauja proporcingumo principui.

8Žr. išnašą 1: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 281 straipsnis 7 dalis.

9

5. nustačius, kad savaiminis automobilio konfiskavimas padarius LR BK 281 straipsnio 7

dalyje numatytą nusikalstamą veiką pažeidžia proporcingumo principą, pasiūlyti galimus

papildomus šio principo užtikrinimo mechanizmus, rekomendacijas.

Baigiamajame darbe yra keliama hipotezė, kad savaiminis automobilio konfiskavimas

padarius LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pažeidžia proporcingumo

principą.

Tyrimo metodai. Siekiant užsibrėžtų uždavinių įgyvendinimo bei baigiamojo darbo tikslo

įvykdymo, naudojami lingvistinis, istorinis, loginis, lyginamasis analizės metodai.

***

Pažymėtina, kad baigiamajame darbe analizė apima tik vienos transporto priemonės rūšies

– automobilio konfiskaciją, nes susipažinus su teismų praktika matyti, kad praktiškai visos

konfiskuojamos transporto priemonės yra lengvieji automobiliai.

Baigiamajame darbe nagrinėjamas tik paprastasis turto konfiskavimas. Išplėstinis turto

konfiskavimas nėra šio baigiamojo darbo objektas.

10

1. TURTO KONFISKAVIMAS LIETUVOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE: NUO BAUSMĖS IKI BAUDŽIAMOJO POVEIKIO PRIEMONĖS

Nuo 1961 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos

(LTSR) baudžiamasis kodeksas9 (BK). Šio tarybinio kodekso 22 straipsnio 3 dalis numatė, kad

“laisvės atėmimas, nutrėmimas, ištrėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo, atėmimas teisės eiti

tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, atleidimas iš pareigų, bauda, viešasis papeikimas,

pasiuntimas į drausmės batalioną yra pagrindinės bausmės”10. Kodekso 22 straipsnio 4 dalis numatė,

kad „be pagrindinių bausmių, nuteistiesiems gali būti skiriamos šios papildomosios bausmės: turto

konfiskavimas, karinio arba specialiojo laipsnio ar vardo atėmimas”11. Taigi, sovietmečiu galiojęs

baudžiamasis kodeksas numatė, kad nuteistam asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriamos dvi

bausmės: pagrindinė ir papildoma.

Turto konfiskavimas buvo laikytas tik papildoma bausme ir galėjo būti skiriamas tik “už

valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus įstatymo nurodytais atvejais”12.Taigi, pagal

tarybinį baudžiamąjį kodeksą, papildoma turto konfiskavimo bausmė galėjo būti skiriama ne už bet

kokius nusikaltimus, bet tik už valstybinius13 ir sunkius savanaudiškus14 nusikaltimus. Tai reiškia,

kad turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė galėjo būti taikytas ir už nusikaltimus, visiškai

nesusijusius su turtinės naudos gavimu iš padaryto nusikaltimo.

Tarybinis baudžiamasis kodeksas taip pat numatė, kad valstybės nuosavybėn gali būti

paimamas tik tas turtas (visas ar jo dalis), kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė. Taigi konkretaus

turto paėmimas priklausė ir nuo to turto teisinio režimo – konfiskuotinas galėjo būti tik asmenine

nuosavybės teise priklausantis turtas, kitaip tariant, tik pačiam nuteistajam priklausantis turtas15.

Apibendrinus sovietmečiu Lietuvoje galiojusio 1961 m. LTSR BK turto konfiskavimo

nuostatas, darytina išvada, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas buvo skiriamas

9Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 1961 m. birželio 26 d. įstatymu (Žin., 1961, Nr. 18-147), su pakeitimais ir papildymais iki 2003 m. gegužės 1 d. 10Ten pat, 22 str. 3 d. 11 Ten pat, 22 str. 4 d. 12 Ten pat, 35 str. 3 d. 13 Valstybiniais nusikaltimais pagal 1961 m. BK buvo laikomi, pavyzdžiui, tėvynės išdavimas (62 straipsnis), šnipinėjimas (63 str.), valstybės paslapties pagarsinimas (73 str.), banditizmas (75 str.), kontrabanda (77 str.), ir pan. 14 LTSR BK nėra apibrėžta, kas laikytina sunkiais savanaudiškais nusikaltimais, tačiau sunkaus savanaudiško nusikaltimo paaiškinimas buvo rastas LR Konstitucinio Teismo 1993-12-13 nutarime, kuriame nurodyta, kad sunkiais savanaudiškais nusikaltimais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę ir tokiu nusikaltimu yra laikomas plėšimas. Šaltinis: 1993 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas; <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta478/content> [žiūrėta: 2017-12-19]. 15 Tokia įstatymo formuluotė draudė konfiskuoti trečiųjų asmenų vardu ar pas trečiuosius asmenis esantį nuteistojo faktinį turtą.

11

kaip papildoma bausmė (1), kuria priverstinai ir neatlygintinai visas ar dalis (2) kaltininkui asmeninės

nuosavybės teise priklausantis turtas (3) (su 36 straipsnyje numatytomis išimtimis16) buvo paimamas

valstybės nuosavybėn už padarytus valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus (4).

Papildomai pastebėtina, kad galiojant 1961 m. baudžiamajam įstatymui, skiriant turto

konfiskavimą kaip papildomą bausmę visiškai nebuvo vertinama, ar konfiskuojamas turtas buvo kaip

nors panaudotas valstybinio ar sunkaus savanaudiško nusikaltimo padarymui, ar įgytas kaip

nusikaltimo pasekmė, rezultatas, taip pat nevertinant asmens konfiskuotino turto kilmės ir ryšio su

padaryta nusikalstama veika. Kaip savo straipsnyje nurodo V. Piesliakas, „antai teismas galėjo

konfiskuoti už kyšininkavimą nuteistojo automobilį, nors jis jokio ryšio su kyšininkavimu

neturėjo”17.

Nors 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau liko galioti

okupaciniu laikotarpiu priimtas ir aukščiau analizuotas LTSR baudžiamasis kodeksas, kuris buvo ne

kartą keistas ir pildytas, kol 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-196818, buvo patvirtintas dabar

galiojantis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d.

2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 1 dalis nustatė, kad

padariusiam nusikaltimą asmeniui, gali būti skiriamos tokios alternatyvios bausmės: viešieji darbai

(1 p.), bauda (2 p.), laisvės apribojimas (3 p.), areštas (4 p.), terminuotas laisvės atėmimas (5 p.),

laisvės atėmimas iki gyvos galvos (6 p.)19. To paties straipsnio 3 dalis nustatė imperatyvą, kad

„asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena

bausmė”20. Taigi, įsigaliojus 2000 m. LR Baudžiamajam kodeksui, įstatymo pagrindu buvo pakeistas

turto konfiskavimo turinys – naujajame kodekse turto konfiskavimas neteko ne tik papildomos

bausmės statuso, bet buvo apskritai pašalintas iš bausmių rūšių sąrašo. Be kita ko, naujuoju BK buvo

atsisakyta ir papildomos bausmės instituto, numatant, kad asmeniui už vieną padarytą nusikaltimą

gali būti skiriama tik viena bausmė. Toks įstatymo leidėjo sprendimas yra logiškas, paremtas teisniu

non bis in idem21 principu, draudžiančiu du kartus bausti už tą pačią nusikalstamą veiką, kitaip tariant,

draudžiančiu skirti papildomą bausmę už tą pačią nusikalstamą veiką.

16 Aut. pastaba, pavyzdžiui, negalėjo būti konfiskuoti būtini namų apyvokos daiktai, drabužiai ir pan. Plačiau žr. išnašą Nr. 9: Tarybinis baudžiamasis kodeksas, 36 str. 17 Vytautas Piesliakas, Neteisėtu būdu gautų pajamų konfiskavimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje: siekiai ir realybė (MRU: Jurisprudencija, 2011, 18(2)), p. 676. 18 Žr. išnašą 1:Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. 19Ten pat, 42 str. 1 d. 20Ten pat, 42 str. 3 d. 21 Non bis in idem (lot.) – ne dukart už tą patį. Šaltinis: Vita Bitinaitė, Mokomasis anglų – lietuvių kalbų ir teisės terminų žodynas (Vilnius: Eugrimas, 1998), p.197.

12

2003-05-01 įsigaliojusio LR BK 67 straipsnio 1 dalis numatė, kad „baudžiamojo poveikio

priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį”22. Kaip nurodo teisininkas V. Piesliakas,

„baudžiamojo poveikio priemonės nėra bausmės”23. Taigi, baudžiamojo poveikio priemone nėra

bausmė, taigi, ja nesiekiama asmenį nubausti, nes tokia yra viena iš bausmės paskirčių. Baudžiamojo

poveikio priemone siekiama, kad paskirta bausmė pasiektų jos tikslus.

LR BK 67 straipsnio 2 dalyje yra išvardintos baudžiamojo poveikio priemonių rūšys, iš kurių

viena - turto konfiskavimas24, kuris plačiau analizuotinas kitame skirsnyje.

1.1. Turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės sąlygos

Pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnio nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonė –

turto konfiskavimas yra „priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio

pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn“25. „Konfiskuotinu turtu laikomas

šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas“26.

Lyginant šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo turto konfiskavimo sampratą su

galiojusia iki 2003 m. gegužės 1 d., matyti, kad: 1) konfiskuotino turto paėmimui valstybės

nuosavybėn nebesvarbus to turto teisinis režimas, t. y. konfiskuotinas turtas nebeturi priklausyti

kaltininkui tik asmeninės nuosavybės teise (gali priklausyti ir, pavyzdžiui, bendrosios jungtinės

nuosavybės teise), iš to seka, kad konfiskuotinas gali būti ne tik kaltininko žinioje, bet ir pas kitus

asmenis esantis turtas; 2) konfiskuojamas gali būti ne bet koks kaltininkui priklausantis turtas, o tik

tas, kuris susijęs su padaryta nusikalstama veika, t. y., naudotas kaip nusikalstamos veikos

padarymo įrankis, priemonė ar gautas kaip nusikalstamos veikos rezultatas. Taigi, Lietuvoje

įsigaliojus naujajam baudžiamajam kodeksui, buvo pereita nuo bendrosios (aut. past. viso ar dalies

turto konfiskacija, neatsižvelgiant į turto sąsają su padarytu nusikaltimu) prie specialiosios turto

konfiskacijos – konfiskuojant tik su padarytu nusikaltimu susijusį turtą, kuris yra nusikaltimo

padarymo: 1) įrankis, 2) priemonė arba 3) rezultatas.

Vienas iš esminių šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo turto konfiskavimo taikymo

skirtumo nuo tarybinio baudžiamojo kodekso tas, kad turto konfiskavimą atskyrus nuo bausmių ir

priskyrus baudžiamojo poveikio priemonėms, ši poveikio priemonė gali būti taikoma neatsižvelgiant,

ar asmuo pripažintas kaltu ir jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ar asmuo atleistas nuo

22Žr. išnašą 1: LR baudžiamasis kodeksas, 67str. 1 d. 23 Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga (Vilnius: Justitia, 2008), p. 225. 24 Primintina, kad išplėstinis turto konfiskavimas nėra baigiamojo darbo objektas, todėl neanalizuotinas. 25Žr. išnašą 1: LR baudžiamasis kodeksas, 72 str. 1 d. 26Ten pat, 72 str. 2 d.

13

bausmės, ar nuo baudžiamosios atsakomybės. Tą numato LR BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Taigi, net ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, pagal laidavimą), asmeniui

gali būti skiriama viena ar kelios baudžiamojo poveikio priemonės, taigi ir turto konfiskavimas. Viena

vertus, pritartina baudžiamojo poveikio priemonių taikymui net ir atleidus asmenį nuo bausmės ar

baudžiamosios atsakomybės, kadangi, asmens teisinė padėtis, priėmus galutinį teismo sprendimą,

nepaneigia paties nusikaltimo padarymo fakto, taigi, nepaneigia asmens elgesio pataisymo bei

prevencinio tokių priemonių taikymo poreikio, nes nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidžiant

nuo baudžiamosios atsakomybės jam nėra skiriama jokia bausmė. Taigi, nusikalstamą veiką

padariusiam asmeniui neskyrus nei bausmės, nei baudžiamojo poveikio priemonės, reikštų ne tik, kad

toks asmuo išvengia teistumo, bet ir apskritai dėl padaryto nusikaltimo nepatiria jokių neigiamų

pasekmių. Kitaip tariant, pritartina, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis, atleidus asmenį nuo

bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, siekiama asmens elgesio pataisymo tokiomis priemonėmis,

kurios nebūtinai sukelia asmeniui kriminalinei bausmei būdingus padarinius.

Kita vertus, būtina suvokti, kad kiekviena iš baudžiamojo poveikio priemonių skiriasi savo

turiniu ir padariniais. Manytina, kad skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskaciją,

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmiausia turėtų būti vertinamos aplinkybės ir

motyvai, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios

atsakomybės, taip pat įvertinti, ar konfiskuotinas turtas įgytas teisėtai ar neteisėtai, kas yra

konfiskuotino turto savininkas, taip pat, darbo autoriaus nuomone, turėtų būti atsižvelgiama ir į

konfiskuotino turto vertę. Kitaip tariant, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju, turto

konfiskavimas taip pat turėtų būti individualizuojamas.

Naujai įsigaliojusiame baudžiamajame kodekse, priešingai nei 1961 m. baudžiamajame

kodekse, nėra įvardinti nusikaltimai, už kuriuos gali būti konfiskuojamas turtas. Tai reiškia, kad gali

būti konfiskuojamas turtas už bet kurią LR BK specialioje dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, jeigu

toks turtas yra uždraustos nusikalstamos veikos: 1) įrankis, 2) priemonė, 3) rezultatas.

Tokia pati praktika susiklosčiusi ir užsienio šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje27 ir Suomijoje28 taip

pat nėra apibrėžtas konkretus nusikaltimų sąrašas, už kurių padarymą gali būti taikytina turto

konfiskacija. Tuo tarpu bendrosios teisės tradicijai (angl. common law) priklausanti Anglija turi

išsamius nusikaltimų, už kuriuos gali būti taikoma turto konfiskacija, sąrašus29. Rusijos Federacijos

27The Swedish Penal Code (adopted in 1962); <http://www.government.se/49cd60/contentassets/5315d27076c942019828d6c36521696e/swedish-penal-code.pdf> [žiūtėta 2018-01-12]. 28 The Criminal Code of Finland (1889, amended 2015); <http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-12]. 29 Nusikaltimai išvardinti įstatymuose: Drug Trafficking Offences Act 1986 ir Criminal Justice Act, 1988. Šaltinis: Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga (Vilnius: Justitia, 2008), p. 232-233.

14

baudžiamojo kodekso 15.1 skyriuje 104.1 straipsnio 1 dalies a punkte taip pat numatytas išsamus

sąrašas30 nusikaltimų, kuriuos padarius asmeniui be kriminalinės bausmės kaip kita baudžiamojo –

teisinio pobūdžio priemonė yra skiriamas ir turto konfiskavimas, tačiau kurie nusikaltimai, kad už jų

padarymą būtų taikomas turto konfiskavimas, turi būti padaryti savanaudiškai (angl. venally)31,

pavyzdžiui, kvalifikuotas nužudymas32 ir pan.

Latvijos Respublikos baudžiamojo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad

turto konfiskavimas gali būti taikomas „tik šio įstatymo specialiosios dalies numatytais atvejais“33.

To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, pavyzdžiui, už nusikaltimus eismo saugumui,

konfiskuojamas turtas turi būti „susijęs su transporto priemone“34 (angl. confiscation of property for

a criminal offence against traffic safety, shall relate it to the vehicle). Taigi, skirtingai nuo galiojančio

Lietuvos baudžiamojo kodekso, Latvijos Respublikos baudžiamasis kodeksas ne tik numato, kad

turto konfiskacija galima ne už bet kurį specialioje dalyje numatytą nusikaltimą, o tik už tą, kurio

sankcijoje numatyta „su turto konfiskavimu“ (ang. with confiscation of property), bet taip pat Latvijos

BK apibrėžia ir koks konkrečiai turtas galėtų būti konfiskuotinas, pavyzdžiui, transporto priemonė

(angl. vehicle). Tuo tarpu Lietuvos baudžiamasis kodeksas tik formaliai nurodo, kad konfiskuotinas

nusikaltimui panaudotas įrankis, priemonė arba rezultatas.

Lietuvos teismų praktikos apžvalgoje nurodoma, kad „pagal baudžiamąjį įstatymą turto

konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), todėl jis

privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72

straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos“35. Svarbu paminėti, kad „konfiskuotinas turtas turi turėti

ekonominę vertę“36, o jei turtas yra menkavertis ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai, „jie ne

konfiskuojami, bet iš kaltininko paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami

vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais“37.

Iš to, kas išdėstyta galima daryti išvadą, kad teismai privalo taikyti turto konfiskavimą už bet

kurį padarytą nusikaltimą, jei tik nustatoma, kad tas turtas: 1) turi ekonominę vertę, 2) susijęs su

nusikalstamos veikos padarymu ir 3) yra nusikaltimo įrankis, priemonė ar rezultatas, kurių samprata

analizuotina toliau darbe.

30The Criminal Code of the Russian Federation (June 13, 1996), Article 104.1, Part 1, Item (a); <http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-15]. 31 Ten pat, Article 104.1, Part 2 of Article 105. 32 Ten pat, Article 104.1, Part 2 of Article 105. 33Criminal Law of the Republic of Latvia (1998, amended 2013), Section 42 (2); <http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-15]. 34Ten pat, Section 42 (3). 35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga (Teismų praktika, Nr. 32). 36Ten pat. 37 Ten pat.

15

1.2. Nusikalstamos veikos įrankių, priemonių ir rezultato samprata

LR Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinta, kad „turto

konfiskavimas yra viena iš priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią visų pirma sunkiems

savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų

nuosavybę“38. Kaip patikslina Vytautas Piesliakas, „savanaudiško pobūdžio nusikaltimai – tai

nusikaltimai, padaromi siekiant materialinės naudos ar išvengti materialinių išlaidų”39. Galima daryti

išvadą, kad turto konfiskavimu, pirmiausia buvo siekiama pažaboti turtinius nusikaltimus, kad

nusikalsti būtų nenaudinga, „neapsimokėtų“.

Vis dėl to, keičiantis baudžiamajam kodeksui, įstatymų leidėjas nustatė, kad „turto

konfiskavimas turi būti skiriamas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika neturėjo tiesioginio ar

netiesioginio ryšio su turtinės naudos gavimu ar neteisėtai įgyto turto gausinimu“40. Tokiam

aiškinimui pritartina, nes priešingu atveju, susidarytų situaciją, kai kaltininkas, atlikęs bausmę,

turimą nekonfiskuotą turtą galėtų realizuoti, legalizuoti, naudoti kitoms nusikalstamoms veikoms

daryti ir pan.

LR BK bendrosios dalies komentare nurodoma, kad uždraustos veikos padarymo įrankis – tai

„daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką“41.

Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje Nr. 32, nurodoma,

kad: „nusikalstamos veikos įrankiais pripažįstami daiktai, kuriais, siekdamas sumažinti pastangas ar

koncentruoti jėgas, kaltininkas tiesiogiai daro poveikį nusikalstamos veikos dalykui ar nukentėjusiam

asmeniui ir taip padaro žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Teismų praktikoje

nusikaltimo įrankiais paprastai pripažįstami šaunamieji ginklai ar kiti kūno sužalojimams daryti

naudojami įtaisai“42. Galima daryti išvadą, kad tiesiogiai nusikalstamai veikai padaryti naudojamas

daiktas (turtas), laikytinas nusikalstamos veikos padarymo įrankiu, pavyzdžiui, peilis, panaudotas

sužaloti nukentėjusįjį. Įrankiu taip pat galėtų būti pripažintas ir kompiuteris, tiesiogiai naudojamas

nusikalstamai veikai daryti, pavyzdžiui, „konfiskuotinas kompiuteris, naudotas darant nusikalstamą

veiką, nes šiame kompiuteryje jo apžiūros metu aptiktos O. M. nuotraukos, kuriose ji nufotografuota

tik su apatiniu trikotažu arba apsinuoginusi krūtinę ir pan. ir kurios buvo skelbiamos internetinėse

svetainėse, taip reklamuojant šią merginą”43.

38 1993 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas (Žin., 1993, Nr. 70-1320). 39 Žr. išnašą 23: Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga, p. 227. 40 Armanas Abramavičius ir kiti, Baudžiamojo kodekso komentaras I dalis (Vilnius: Vilniaus spaudas, 2004), p. 390. 41 Ten pat, p. 391. 42Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 32). 43 O. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teimas (2012, Nr. 2K-227).

16

Nusikaltimo padarymo priemonė – tai „daiktas, kuris pats nenaudojamas darant

nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams

atlikti“44.Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje nurodoma, kad:

„nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas,

kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą.

Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t.

y., kai pakeista jo paskirtis ar savybės“45. Taip pat, apžvalgoje nurodoma, kad turtas gali būti

pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai „jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai

veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų

labai apsunkintas“46. Kaip toliau nurodoma apžvalgoje, „nenustačius, kad su nusikalstama veika

siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos

padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti

konfiskuojamas“47.

Įvertinus teismų praktikos taikant turto konfiskavimą apžvalgą, galima daryti išvadą, kad

nusikalstamos veikos priemone yra laikytini: 1) įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas,

kurie 2) sudaro sąlygas ar palengvina nusikalstamos veikos padarymą, kai toks turtas 3) specialiai

pritaikytas nusikalstamai veikai daryti arba 4) nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto

būtų labai apsunkintas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada,

kai jis „nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas

palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų

įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone

pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes

padaryti nusikalstamą veiką”48. Pavyzdžiui, kontrabandos dalykui gabenti per Nemuną naudotas

laivas, vagystės dalykui gabenti naudotas automobilis, kai be automobilio vagystės dalyko gabenimas

būtų labai apsunkintas ar net neįmanomas.

Praktikos apžvalgoje taip pat nurodoma, kad „nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali

būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti.

Dėl to paprastai nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas

44 Žr. išnašą 40: Baudžiamojo kodekso komentaras I dalis, p. 391. 45Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 32). 46Žr. išnašą 40: Baudžiamojo kodekso komentaras I dalis, p. 390. 47Ten pat. 48 žr. pvz. J. R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2012, Nr. 2K-612), A. P. ir E. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011, Nr. 2K-534), I. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011, Nr. 2K-463), R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008, Nr. 2K-339).

17

veikas panaudotas turtas“49. Taigi, įrankis ar priemonė, panaudotas neatsargaus nusikaltimo

padarymui, neturi būti konfiskuotinas. Akcentuotina, kad iki 2017-01-01, kuomet įsigaliojo naujoji

LR BK 281 straipsnio redakcija, šiame straipsnyje numatyti nusikaltimai eismo saugumui buvo

laikomi padaryti tik neatsargia kaltės forma, todėl turto – transporto priemonės konfiskavimas

padarius LR BK 281 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas nebuvo taikytinas.

Apibendrinant, tiek įrankiu, tiek priemone, visų pirma, turi būti naudojamasi sąmoningai

(tyčia), įrankiu yra tiesiogiai veikiamas nusikaltimo objektas ir/ar dalykas, o priemone nusikaltimo

padarymo objektas, dalykas nėra tiesiogiai veikiami, nežalojami, tačiau naudojama priemonė yra

pritaikyta nusikaltimui padaryti, palengvina jo padarymą, arba jos panaudojimas yra būtina

nusikaltimo padarymo sąlyga.

Nusikalstamos veikos rezultatas gali būti dviejų rūšių: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis

nusikalstamos veikos rezultatas gali būti, pavyzdžiui „pavogti pinigai, daiktai, įgyti sukčiaujant,

pinigai paimti kaip kyšis ir pan.“50. Netiesioginiu nusikalstamos veikos rezultatu gali būti,

pavyzdžiui, „už pavogtus pinigus įsigytos akcijos, pinigai gauti už nužudymą ir pan.“51.

Aukščiau minėtoje teismų praktikos apžvalgoje nurodoma, kad „turi būti konfiskuojamas bet

kokio pavidalo turtas“52, gautas iš nusikalstamos veikos (jos rezultatas). Teismų praktikos analizė

leidžia daryti išvadą, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip kaltininko „gauta

turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos

veikos“53.

Apibendrinant Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinius, galima daryti išvadą, kad

nusikalstamos veikos įrankis – tai tiesiogiai nusikalstamai veikai padaryti panaudotas daiktas, t. y.,

įrankiu paveikiamas pats nusikaltimo objektas, dalykas. Nusikalstamos veikos priemone objektas,

dalykas tiesiogiai nėra veikiamas, bet šis specialiai arba nespecialiai pritaikytas įrenginys,

mechanizmas, prietaisas ar kitas turtas54 sudaro sąlygas ar palengvina nusikalstamos veikos padarymą

arba be šios priemonės nusikaltimas negalėtų būti padaromas. Tuo tarpu nusikalstamos veikos

rezultatas – tai turtinė nauda, kuri yra gaunama padarius nusikalstamą veiką, legalizavus nusikalstamu

būdu gautą turtą ir panašiai.

Aukščiau atlikta analizė parodė turto konfiskavimo prielaidas Lietuvos baudžiamojoje teisėje,

tačiau iš to, kas išdėstyta negalima daryti vienareikšmės išvados, ar nusikalstamos veikos darymui

49Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 32). 50 Žr. išnašą 40: Baudžiamojo kodekso komentaras I dalis, p. 392. 51 Ten pat, p. 392. 52 Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 32). 53 Žr. pvz., R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003, Nr. 2K-573), R. K. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006, Nr. 2K-486). 54 Kaip matyti, priemonių sąrašas nėra baigtinis.

18

naudojamos transporto priemonės paprastai konfiskuojamos kaip nusikaltimo įrankis ar kaip

priemonė. Atlikta teisės šaltinių analizė išgrynino tik tai, kad transporto priemonės nelaikytinos

nusikalstamos veikos padarymo rezultatu, kadangi, pavyzdžiui, vagystės dalykas – automobilis

natūroje, yra nekonfiskuojamas, o grąžinamas jo teisėtam savininkui, jei tokia galimybė objektyviai

egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, nusikalstamos veikos rezultatas praranda savo aktualumą šio darbo

kontekste ir toliau nenagrinėtinas.

19

2. AUTOMOBILIO KONFISKAVIMO PRIELAIDOS PADARIUS LR BK 281 STRAIPSNIO 7 DALYJE NUMATYTĄ NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ

Siekiant nustatyti, ar galima transporto priemonės (automobilio) konfiskacija padarius LR BK

281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmiausia būtina išanalizuoti šio nusikaltimo

sudėties požymius.

2.1. Nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties analizė

LR baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalis numato, kad „tas, kas vairavo kelių

transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo

kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės

atėmimu iki vienerių metų“55.

Vadovaujantis objekto kriterijumi, visų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 281 straipsnyje,

objektas yra kelių transporto priemonių saugumas. Kelių transporto eismo saugumas pažeidžiamas

tuomet, kai nepaisoma kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo

taisyklių, kurios yra įtvirtintos įvairiuose teisės aktuose. Taigi, baudžiamojo kodekso 281 straipsnio

„dispozicija yra blanketinė, todėl atskleidžiant jos turinį reikia vadovautis ne tik baudžiamuoju

kodeksu, bet ir kitų teisės aktų nuostatomis“56, pavyzdžiui, Kelių eismo taisyklėmis, kurių 14 punktas

numato bendrąjį imperatyvą, kad “draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims,

apsvaigusiems nuo alkoholio”57. Daryti išvada, kad LR BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymiai

nurodyti ne tik pačiame baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose

kelių transporto eismo saugumo bei transporto priemonių eksploatavimo taisykles.

Objektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasireiškia kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimu,

kuris yra padaromas vairuojant transporto priemonę neblaiviam, kai asmens kraujyje nustatyta

daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (pavojinga veika). Vadinasi, norint inkriminuoti LR BK 281

straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, būtina nustatyti, kad asmuo ne tik

vairavo transporto priemonę neblaivus, bet jo neblaivumas viršijo daugiau nei 1,5 promilės. Jei

asmens kraujyje nustatomas mažesnis apsvaigimo nuo alkoholio lygis, asmens veiksmai vertintini tik

administracinio nusižengimo teisenoje.

55 Žr. išnašą 1:Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas, 281 straipsnio 7 dalis. 56 Armanas Abramavičius ir kiti, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso komentaras: Specialioji dalis (Vilnius: Registrų centras, 2009), p. 428. 57 Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nutarimu Nr. 1950, 14 p.

20

Baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas (nusikaltimo subjektas) - asmuo, sulaukęs

16 metų amžius, vairuojantis LR BK 281 straipsnio 10 dalyje58 nurodytą transporto priemonę, ir

„nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo padarymo metu turėjo teisę vairuoti, ar ne”59. Be abejo,

asmuo turi būti pakaltinamas. Pažymėtina, kad nors LR BK 281 straipsnio 10 dalyje nurodytų

transporto priemonių sąrašas nėra baigtinis, nes į jį įtrauktos sąvokos „kitos mechaninės transporto

priemonės“ ir „kitos savaeigės mašinos“, tačiau, kaip minėta įvade, darbo analizė apima tik vienos

transporto priemonės rūšies – automobilio konfiskaciją.

Aptariamo straipsnio 7 dalies dispozicijoje nėra numatyti padariniai, tai reiškia, kad

nusikaltimo sudėtis yra formali, dėl to atsakomybė už šio nusikaltimo padarymą kyla nesant

padariniams. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai asmuo pradėjo

vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus ir esant kvalifikuojančiam požymiui – daugiau nei

1,50 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje. Tuo atveju, jei vairuojant neblaiviam kiltų padariniai

(pavyzdžiui, sužalojama asmens sveikata), nusikaltimas tūrėtų būti kvalifikuojamas pagal kitas LR

BK 281 straipsnio dalis, atitinkamai pagal kilusius padarinius.

Analizuojamo nusikaltimo inkriminavimui taip pat svarbu nustatyti vieną objektyviosios

pusės fakultatyvinį požymį – nusikalstamos veikos padarymo būdą, nes dispozicijoje nurodyta, kad

tas, kas vairavo. Taigi, norint inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti, kad asmuo transporto

priemonę vairavo. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 75 punkte nurodyta,

kad transporto priemonės vairavimas – tai „transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens arba

savivaldžio automobilio įrangos veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė“60. Teismų praktikos

kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo

(baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje nurodyta, kad “transporto

priemonės vairavimas reiškia ne tik judančios transporto priemonės valdymą. Sudėtinis vairavimo

etapas yra tinkamas transporto priemonės sustojimas, todėl laikoma, kad asmuo vairavo transporto

priemonę ir tada, kai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilo dėl to, kad vairavimo

procesas buvo baigtas pažeidžiant transporto priemonių sustojimo ir stovėjimo taisykles (pvz.:

sustojimas neleistinoje vietoje, avarinės šviesos signalizacijos neįjungimas transporto priemonei

priverstinai sustojus, jos durelių atidarymas neįsitikinus, kad tai netrukdys kitiems eismo

dalyviams)”61. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas

58Transporto priemonės yra visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos, troleibusai, motociklai ir kitos mechaninės transporto priemonės. 59 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga (Teismų praktika, 2009, Nr. 30), p. 15. 60 Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (Žin., 2007, Nr. 128-5213), 2 str. 75 p. 61 Žr išnašą 59: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 30), p. 15.

21

yra formalios sudėties ir laikomas baigtu nekilus jokiems padariniams, manytina, kad šis nusikaltimas

gali būti padaromas tik įprastai vairuojant transporto priemonę.

Kiti fakultatyviniai objektyviosios pusės požymiai, tokie kaip laikas, vieta, dalykas, nėra

numatyti nagrinėjamo straipsnio dispozicijoje, todėl jų nustatymas nėra būtinas, sprendžiant asmens

patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal baudžiamąjį įstatymą, šios nusikalstamos veikos

padarymas siejamas su alkoholio kiekio kraujyje nustatymu, todėl žiūrint formaliai, norint

inkriminuoti šią nusikalstamą veiką, yra būtina nustatyti, kad būtent asmens kraujyje yra daugiau nei

1,5 promilės alkoholio, o nesant duomenų apie alkoholio kiekį kraujyje, asmens baudžiamoji

atsakomybė negalima, nes nėra nusikaltimo sudėties. Tokios praktikos laikėsi ir žemesnės instancijos

teismai, nurodydami, kad „nagrinėjamu atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK

281 straipsnio 7 dalyje, požymių, nes I. R. neblaivumo tikrinimo metu atsisakius duoti kraujo nebuvo

surinkta jokių įrodymų, kad jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio”62. Tačiau, tokiam

formaliam įstatymo aiškinimui nepritartina, kadangi susiklostytų situacija, kad asmenys, pamatę, kad

alkotesterio matuoklis parodė, jog jų neblaivumas viršija 1,5 promilės, atsisakytų atlikti kraujo tyrimą

ir tokiu būdu galėtų išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės, nes nesant specialisto išvados dėl

alkoholio koncentracijos kraujyje dydžio, asmenys negalėtų būti traukiami baudžiamojon

atsakomybėn, net jei pirminiai alkotesterio duomenys rodytų esant apsvaigimą nuo alkoholio.

Baudžiamajame įstatyme kolkas63 nėra išspręsta ši spraga ir nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė

asmenims, atsisakiusiems atlikti kraujo tyrimą, tačiau kasacinis teismas naujausioje savo praktikoje

šią probleminę situaciją išsprendė išaiškindamas, kad „baudžiamasis kodeksas nenustato imperatyvo

įrodinėti alkoholio kiekį kraujyje išimtinai laboratoriniu tyrimu”64. Toks aiškinimas reiškia, kad ir

nesant laboratorinio kraujo tyrimo asmeniui atsisakius jį atlikti, tai nėra kliūtis asmens apsvaigimo

faktą ir apsvaigimo lygį įrodinėti kitomis priemonėmis. Tačiau jei asmens neblaivumo faktas

neįrodinėjamas kitomis priemonėmis – asmuo gali būti traukiamas tik administracinėn atsakomybėn,

nes neblaivumo pasitikrinimo vengimas apskritai šiuo metu laikomas tik administraciniu

nusižengimu. Šiai spragai ištaisyti įstatymo leidėjas jau rengia pakeitimus dėl baudžiamosios

atsakomybės taikymo ir už vengimą pasitikrinti neblaivumą.

Kalbant apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 straipsnio 7

dalyje, požymius, būtina nustatyti asmens kaltę bei pakaltinamumą. Fakultatyviniai subjektyviosios

62 I. R. prieš Valstybę, Kretingos rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-89-474), I. R. prieš Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-259-360). 63Aut. pastaba. Seime yra rengiamas įstatymo pakeitimas dėl baudžiamosios atsakomybės nustatymo ir už vengimą pasitikrinti neblaivumą ar alkoholio vartojimą iki neblaivumo patikrinimo. 64 I. R. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-121-697).

22

pusės požymiai nėra būtini inkriminuojant LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą

veiką, todėl šie požymiai plačiau nebus aptariami. Taip pat, kadangi asmens pakaltinamumas nėra

įrodinėjamas kiekvienoje byloje, o tik kai kyla įtarimas dėl asmens psichikos būklės, plačiau

pakaltinamumas šiame darbe taip pat neanalizuojamas. Tuo tarpu asmens kaltės forma ir turinys, kaip

privalomas BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, analizuojamas

atskirame skirsnyje.

2.1.1. Kaltė kaip BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis

Pagal naujos redakcijos BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją matyti, jog įstatymo leidėjas

nenurodė, kokia konkrečia kaltės forma gali būti padaroma ši nusikalstama veika, t. y., veikiant

tiesiogine ar netiesiogine tyčia, ar dėl neatsargumo. LR BK 281 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad

„asmuo atsako pagal šio straipsnio 1–6 dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos

dėl neatsargumo”65. Taigi, LR BK 281 straipsnio 1–6 dalyse numatytos veikos inkriminuojamos tik

esant neatsargiai kaltės formai. Vadinasi, asmeniui, padarius BK 281 straipsnio 1 – 6 straipsniuose

numatytą nusikalstamą veiką, net jei ji sukėlė sunkius (pvz., sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata) ar

neatitaisomus (žmogaus žūtis) padarinius, jo veiksmai vertinami kaip neatsargus nusikaltimas.

Kadangi LR BK 281 straipsnio 1 - 6 dalyse padaryti nusikaltimai priskiriami neatsargiems, todėl

pagal aptartą teismų praktikos apžvalgą Nr. 32, „įrankis ar priemonė, panaudotas neatsargaus

nusikaltimo padarymui, neturi būti konfiskuotinas“66. Iš to seka, kad padarius neatsargią

nusikalstamą veiką eismo saugumui, net jei tokia veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio,

narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir dėl to sukelti neatitaisomi

padariniai, transporto priemonė, kurią vairuojant buvo padarytas nusikaltimas, nekonfiskuotina.

Tuo tarpu, pagal naują įstatymo redakciją, BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta veika

padaroma tik tyčia, kadangi nusikaltimo sudėtis konstrukcine prasme yra formali (nusikaltimas

laikomas baigtas be padarinių). Nors baudžiamosios teisės teoriniame aiškinime nėra vieningos

nuomonės, kad esant formaliai nusikaltimo sudėčiai negalima neatsargi kaltės forma, tačiau, įvertinus

tai, kad pačiame baudžiamajame kodekse nėra nurodyta, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje padarytas

nusikaltimas laikomas neatsargiu, darytina išvada, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto

nusikaltimo kaltė yra tik tyčinės formos, t. y.: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos

veikos pobūdį ir 2) norėjo taip veikti.

65 Žr. išnašą 1:Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas, 281 straipsnio 8 dalis. 66Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis (Teismų praktika, Nr. 32).

23

Tokio paties aiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo

2017 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-481-1020/2017, nurodoma,

kad „nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia,

kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti”67.

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr.

1A-260-744/2017 nurodė, kad “N. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokdamas, kad

automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra neteisėtas, panaudojo konkrečią transporto

priemonę – jam priklausantį automobilį ,,VW Caravelle“,nusikalstamai veikai padaryti, tai yra N.

B. žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant

neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir vis tiek vairavo automobilį būdamas

apsvaigęs nuo alkoholio, todėl jis veikė tiesiogine tyčia”68. Taigi, nusikaltimas, numatytas LR BK

281 straipsnio 7 dalyje, yra padaromas tik kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį

ir nori taip veikti. Svarbu paanalizuoti asmens suvokimo, kad jis vairuoja automobilį apsvaigęs nuo

alkoholio ir jo kraujyje yra daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, kriterijų.

Pirmiausia pažymėtina, kad pačiam asmeniui suvokti, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio tiek,

kad jo kraujyje alkoholio kiekis viršija 1,5 promilės, gali būti sunkiai įmanoma be specialios

laboratorinės įrangos. Neabejotina, kad pačią neblaivumo būseną asmuo gali suvokti ir suvokia,

tačiau kad jo neblaivumas peržengia administracinio nusižengimo ribas, suvokti gali būti sudėtinga,

atsižvelgiant į įvairius fiziologinius veiksnius, asmens svorį, poilsio laiką, alkoholio nebevartojimo

trukmę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tikėtina, kad gali susidaryti situacija, kai asmuo iš tiesų

nesuvokia ir nenujaučia, kad jo kraujyje gali būti daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio, todėl tokie jo

veiksmai galbūt galėtų būti prilyginti nusikalstamam nerūpestingumui, kas reiškia, kad „asmuo

nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors

pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti“69. Tačiau,

atsižvelgiant į tai, kad LR BK 281 straipsnio 7 dalis sudėtis pagal konstrukciją yra formali, o

nusikalstamo nerūpestingumo atveju būtini padariniai, toks darbo autoriaus pasvarstymas yra

ydingas. Tokią situaciją paneigia ir kasacinio teismo išaiškinimas.

Pačioje pirmojoje baigiamajam darbui aktualioje kasacinio teismo 2017-12-20 nutartyje,

priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017, teismas padarė išvadą, kad „pasisakymai, kad

nuteistasis, prieš vairuodamas automobilį, jautėsi gerai ar negalėjo žinoti, kad jo apsvaigimas nuo

alkoholio yra didesnis nei 1,5 promilės, nėra pagrindas pripažinti, kad nusikalstama veika padaryta

67 D. J. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-481-1020). 68 N. B. prieš Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-260-744). 69 Žr. išnašą 1: LR baudžiamasis kodeksas, 16 straipsnio 3 dalis.

24

dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad S. G. automobilį „Volkswagen Passat“ vairavo apsvaigęs nuo

alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,02 promilės <...>. Esant kraujyje tokiam kiekiui alkoholio, asmuo

negali jaustis taip, kaip būdamas blaivus ar esant įstatymo leistinam apsvaigimui nuo alkoholio – nuo

0,0 iki 0,4 promilės”70.

Įvertinus kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors ir tikėtina, kad gali susidaryti situacija, kai

asmuo iš tiesų nesuvokia ir nenujaučia, kad jo kraujyje gali būti daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio,

tačiau, nepaisant alkoholio kiekio kraujyje, laikytina, kad asmeniui, vairuojančiam transporto

priemonę, KET reikalavimai, kurie bendrąja prasme draudžia vairuoti transporto priemonę apsvaigus

nuo alkoholio, yra žinomi, todėl pats vairavimas, esant neblaivumo būsenoje, jau laikytinas ir

vertintinas kaip asmens suvokimas, kad jo daroma veika yra draudžiama, nepaisant to, ar asmuo

suvokia, kad jo veiksmai bus vertintini jau nebe administracinio nusižengimo, o baudžiamosios

atsakomybės ribose.

LR baudžiamojo kodekso 281 straipsnio ir LR administracinių nusižengimų kodekso 422

straipsnio pakeitimų įstatymo projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo leidėjas BK 281

straipsnio pakeitimu siekė „didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems

KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams,

kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės”71. Manytina, kad atsižvelgiant į asmenų prieš įstatymą lygybės

principą, taip pat į įstatymo pakeitimu siektų tikslų įgyvendinimą, visi nusikaltimai, numatyti LR BK

281 straipsnyje ir padaryti apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką

veikiančių medžiagų, taigi, ir numatyti LR BK 281 straipsnio 2, 4 ir 6 dalyse, taip pat turėtų būti

traktuojami kaip padaryti tyčia - netiesiogine jos forma. Tokiu būdu sudarant galimybę teismams

vienodai taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - transporto priemonės konfiskaciją, priešingu

atveju, nesuvienodinus šių padarytų nusikaltimų kaltės formos su LR BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatyto nusikaltimo kaltės forma, baudžiamajame įstatyme numatytas asmens neblaivumo teisinis

vertinimas tampa iškreiptu, ydingu ir pažeidžia asmenų lygybės principą.

Be to, BK 281 straipsnio 2, 4 ir 6 dalyse numatytas nusikalstamas veikas pripažinus tyčinėmis

(netiesiogine jos forma), asmenys, padarę šias veikas būtų traukiami atsakomybėn būtent už KET

reikalavimų pažeidimus ir nusikaltimus kelių eismo saugumui, o ne kaip už tyčinį nužudymą, kaip

buvo nuspręsta LAT plenarinės sesijos 2015-12-22 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-

P-498-746/201572. Manytina, kad nusikaltimai, padaryti eismo saugumui, kai asmuo padarinių

70 S. G. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2K-392-699). 71 LR baudžiamojo kodekso 281 straipsnio ir LR administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio pakeitimų įstatymo projektų aiškinamasis raštas, p. 1.; <file:///Users/x/Downloads/BK+281+str.+Aiskinamasis+rastas.pdf> [žiūrėta 2018-02-02]. 72 M. Š. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2015, Nr. 2K-P-498-746).

25

atžvilgiu veikė netiesiogine tyčia, turi būti kvalifikuojami pagal atitinkamą LR BK 281 straipsnio

dalį, o nusikaltimai eismo saugumui, kai įrodoma, kad asmuo padarinių atžvilgiu veikė tiesiogine

tyčia, turėtų būti kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgiant į kilusius padarinius. Šios

LAT plenarinės sesijos išnagrinėtoje byloje, asmuo už KET pažeidimus buvo nuteistas kaip už tyčinį

nužudimą, todėl transporto priemonės konfiskavimo klausimas spręstas net nebuvo.

Taip pat, nepagrįstai naujos redakcijos BK 281 straipsnio 7 dalyje nėra numatyta baudžiamoji

atsakomybė asmeniui, vairavusiam transporto priemonę apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių,

ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, tokiu būdu vairavimas transporto priemonę apsvaigus nuo

narkotinių medžiagų, jei neįvyko eismo įvykis ir nebuvo sukelti jokie padariniai, baudžiamąja prasme

lieka neįvertintas, nors KET 14 punkte taip pat yra įtvirtintas draudimas vairuoti transporto priemonę

ne tik neblaiviems, bet ir „apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų”73. Manytina, kad

vairavimo apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų faktas, nesukėlęs padarinių,

nepagrįstai baudžiamąja prasme liko neįvertintas, nes toks apsvaigimas ne mažiau pavojingas nei

vairavimas apsvaigus nuo alkoholio.

Atlikus LR BK 281 straipsnio 7 dalies sudėties elementų analizę, papildomai pastebėta, kad

tiek teismų praktikoje, tiek teoriniame lygmenyje ypatingai stokojama transporto priemonės, kuri yra

būtinas LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, t. y., būtina sąlyga

(lot. conditio sine qua non74) šios nusikalstamos veikos padarymui, analizės, todėl automobilio (kaip

daikto) statusas analizuojamas kitame darbo poskyryje.

2.2. Transporto priemonės (automobilio) statusas LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtyje

Pagal V. Piesliaką, „BK 281 straipsnio sudėtyje transporto priemonė yra ne nusikaltimo

dalykas, o yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė“75, nes, kaip aiškina profesorius V.

Piesliakas, nusikalstamos veikos „dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo

įstatymo vertybės“76, tuo tarpu „žala eismo saugumui padaroma ne paveikiant transporto priemonę,

o jomis pasinaudojant“77. Pažymėtina, kad tokia V. Piesliako pozicija buvo iki BK 281 straipsnio

pakeitimo, po BK 281 straipsnio pakeitimo, mokslinių darbų ir teisininkų aiškinimų, kas yra

transporto priemonė BK 281 straipsnio 7 dalies sudėtyje, nėra. Nepaisant to, ankstesnei V. Piesliako

73 Žr. išnašą 57: Kelių eismo taisyklės, 14 p. 74 Vita Bitinaitė, Mokomasis teisės terminų žodynas (Vilnius: Eugrimas, 1998), p. 192. 75 Vytautas Piesliakas, Lietuvos Baudžiamoji Teisė. Pirmoji knyga (Vilnius: Justitia, 2009), p. 314. 76 Tarybinė baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1972, p.113-117, rasta šaltinyje:Vytautas Piesliakas, Lietuvos Baudžiamoji Teisė. Pirmoji knyga (Vilnius: Justitia, 2009), p. 312. 77 Žr. išnašą 75: Lietuvos Baudžiamoji Teisė. Pirmoji knyga, p. 314.

26

nuomonei pritartina, kadangi darant analizuojamą nusikaltimą eismo saugumui, transporto priemonė

nėra niekaip specialiai veikiama, asmuo automobilį naudoja įprastai, o pačių veiksmų

nusikalstamumą lemia ne transporto priemonės naudojimas, kas savaime nėra draudžiama veika, bet

jos naudojimas būnant neblaivumo būsenoje. Tuo tarpu, pavyzdžiui, vagystės atveju, viena transporto

priemonė (ta kuri naudojama nusikalstamos veikos padarymui) gali būti laikoma nusikaltimo

padarymo priemone, o tas automobilis, kuris buvo pavogtas, laikytinas nusikalstamos veikos dalyku,

nes jis, kaip daiktas, buvo veikiamas, pavyzdžiui, buvo išlaužta durų spynelė, automobilyje įjungta

laisva pavara, automobilis pririštas tempimo virve ir kito automobilio pagalba “nutemptas”.

Siekiant praktinio pagrindimo, toliau pateikiama aktualios teisminės praktikos analizė,

susijusi su LR BK 281 straipsnio 7 dalies sudėtyje esančios transporto priemonės (automobilio)

vertinimu.

2017-01-01 įsigaliojus BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytai teisės normai, pirmosios

instancijos teismai skirtingai vertino transporto priemones, kuriomis padaroma LR BK 281 straipsnio

7 dalyje uždrausta veika. Pavyzdžiui, Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. nuosprendyje

konstatavo, kad „nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas

nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, šis turtas

nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas. Šiuo konkrečiu

atveju transporto priemonė, t. y. automobilis, yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto

pavojaus šaltinis, kurio vairavimas esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis

asmenims, nėra įstatymo uždraustas”78. Tokio paties aiškinimo laikėsi ir kiti pirmosios instancijos

teismai79.

Tuo tarpu Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-

829/2017 papildomai nurodė, kad “pačios veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas

nėra įmanomas nenaudojant transporto priemonės, o baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už

transporto priemonės vairavimą, o už vairavimą esant neblaiviam. Nusikalstamos veikos padarymo

priemonė, kaip konfiskuotinas turtas, skiriasi nuo priemonės, kaip vienos iš nusikalstamos veikos

sudėties požymio, <...> t. y. transporto priemonė yra nusikaltimo sudėties, objektyviosios pusės

požymis ir negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone”80. Tokio paties

78 R. B. p. Valstybę, Kauno apylinkės teismas (2017, Nr. 1-706-311). 79 K.Š. p. Valstybę, Raseinių apylinkės teismas (2017, Nr. 1-44-237), A. P. p. Valstybę, Pakruojo rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-23-744), L. J. p. Valstybę, Kėdainių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-47-836). 80 K. G. p. Valstybę, Šiaulių apylinkės teismas (2017, Nr. 1-30-829).

27

aiškinimo laikosi Anykščių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąsias bylas: Nr. 1-21-

913/2017, Nr. 1-17-786/2017, Nr. 1-47-266/201781.

Taip pat, pirmosios82 instancijos teismai ne retu atveju apskritai net nespręsdavo transporto

priemonės konfiskavimo klausimo, todėl neanalizuodavo ir transporto priemonės statuso, padarius

šią nusikalstamą veiką.

Apibendrinant, pirmosios instancijos teismai nevienodai aiškina transporto priemonės

sampratą LR BK 281 straipsnio 7 dalies numatyto nusikaltimo sudėtyje. Vieni apylinkių instancijos

teismai, jei nespręsdavo konfiskacijos klausimo, transporto priemonės sampratos iš viso nenagrinėjo,

tuo tarpu kiti apylinkių teismai nustatė, kad transporto priemonė, su kuria buvo padaryta LR BK 281

straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika, nėra nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir

nekonfiskuotina, nes automobilis: 1) nėra specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo

panaudojimas labai palengvino jos padarymą, todėl 2) yra padidinto pavojaus šaltinis, kurio

vairavimas esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis asmenims, nėra įstatymo

uždraustas, ir dėl to 3) transporto priemonė yra nusikaltimo sudėties, objektyviosios pusės požymis.

Tokį itin nevienodą apylinkės teismų aiškinimą ėmė keisti aukštesnės instancijos teismai.

Apeliacinės instancijos teismų sprendimų analizė parodė, kad aukštesnės instancijos teismai,

priešingai nei pirmosios, neblaivaus asmens vairuotą transporto priemonę vienareikšmiškai

pripažįstama BK 281 straipsnio 7 dalies nusikaltimo padarymo priemone83, dėl ko jos konfiskavimas

„ne tik galimas, bet ir būtinas“84. Be kita ko, Šiaulių apygardos teismas nutartyje, priimtoje

baudžiamojoje byloje Nr. 1A-163-744/2017, taip pat išaiškino, kodėl automobilis, nors ir laikytinas

didesnio pavojaus šaltiniu, tačiau tai nepaneigia jo konfiskacijos būtinumo, nes „baudžiamajame

įstatyme yra ne viena teisės norma, kurios aprašyme tiesiogiai nurodoma nusikaltimo padarymo

įrankis, priemonė, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl to jie negali būti konfiskuotinu turtu.

Pažymėtina, kad ir ginklas, sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip pat

priskiriamas padidinto pavojaus šaltiniui, tačiau jo konfiskavimas, pripažinus jį atitinkamos

81 J. Ž. p. Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-21-913), N. M. p. Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-17-786), Ž. K. p. Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-47-266). 82 Žr. pvz., A. Š. p. Valstybę, Šilutės rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-65-385), G. Č. P. Valstybę, Kauno apylinkės teismas (2017, Nr. 1-567-725), V. S. p. Valstybę, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-64-305). 83Žr. pvz. N. B. p. Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-260-744), I. Č. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-524-870), A. P. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-433-1020), G. R. p. Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-537-290), K. A. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-659-493), M. B. p. Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-222-334), R. Č. p. Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-236-334), L. U. p. Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-556-290), V. R. p. Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-232-360) ir kt. 84 A. K p. Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-253-594), A. Š. p. Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-163-744).

28

nusikalstamos veikos padarymo įrankiu / priemone, yra būtinas“85. Tokiai praktikai pritartina, nes

priešingu atveju, susidarytų nepateisinama situacija, kuomet padidinto pavojaus šaltiniai, naudojami

nusikaltimo palengvinimui ar jo padarymui, nebūtų konfiskuojami ir šiuos daiktus, pavyzdžiui,

ginklus, asmenys galėtų panaudoti pakartotinam nusikalstamumui.

Toliau analizuodami transporto priemonės statusą LR BK 281 straipsnio 7 dalies nusikaltimo

sudėtyje, aukštesnės instancijos teismai suformavo taisyklę, kad: „sąmoningas transporto priemonės

panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK

287 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis. Tačiau tai, apeliacinės

instancijos teismo vertinimu, jos kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją

naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką“86. Vilniaus

apygardos teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-661-195/2017, papildomai

nurodė, kad „įvertinus <...> BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją, transporto priemonė tiesiogiai

įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo

priemonė”87.

Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-606/2017, užtvirtino

apeliacinės instancijos teismų poziciją, nurodydamas, kad „nors vairuotas automobilis nebuvo kaip

nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės

nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas yra neįmanomas”88.

Taigi, apeliacinės instancijos teismų išvada, kad transporto priemonė nagrinėjamos

nusikalstamos veikos padarymo atveju laikytina nusikalstamos veikos būtinuoju požymiu ir veikos

padarymo priemone, atitinka ankščiau šiame darbe aptartą teorinį aiškinimą, t. y., kad nagrinėjama

nusikalstama veika padaroma ne specialiai paveikiant transporto priemonę, be ja pasinaudojant.

Naujausioje aktualioje praktikoje, kasacinis teismas, pritardamas apeliacinės instancijos

teismų aiškinimui, galutinai suformavo taisyklę, kad „automobilis yra LR BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatytos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo priemonė”89. Pastebėtina, kad kasacinio teismo

aiškinimuose stokojama išsamesnio tokios išvados pagrindimo, tačiau, įvertinus tai, kad toks

aiškinimas atitinka teorinę prieigą, tokiai teismo išvadai pritartina.

85 A. Š. p. Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-163-744), S. Ž. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-397-843). 86 S. G. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-242-870), O. M. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-385-211), D. J. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-481-1020) ir kt. 87 L. K. p. Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-661-195). 88 E. K. p. Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-220-606). 89 Žr. pvz., S. G. p. Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2K-392-699), R. L. p. Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-34-699), V. Č. p. Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-14-511), S. D. p. Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-80-511).

29

Kadangi transporto priemonė teoriniu ir praktiniu aiškinimu pripažinta LR BK 281 straipsnio

7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemonė, o pats nusikaltimas laikytinas tyčiniu, todėl

nacionaliniams teismams atsirado ne tik prielaidos, bet ir įstatymu įtvirtinta pareiga taikyti

baudžiamojo poveikio priemonę - automobilio konfiskavimą, tačiau net ir privalomai taikytinos

poveikio priemonės turi būti proporcingos ir adekvačios padarytam teisės pažeidimui. Klausimas, ar

savaiminis automobilio konfiskavimas nepažeidžia proporcingumo principo ir su kokiais

proporcingumo principo užtikrinimo iššūkiais susiduriama praktikoje, analizuojama kitame skyriuje.

30

3. TRANSPORTO PRIEMONĖS KONFISKAVIMO PROPORCINGUMAS

Siekiant išanalizuoti, ar taikant automobilio konfiskavimą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju, užtikrinamas proporcingumo principas, pirmiausia

tikslinga apibrėžti proporcingumo principo sampratą baudžiamojoje teisėje.

3.1. Proporcingumo principo samprata Lietuvos baudžiamojoje teisėje

Demokratinių valstybių teisinės sistemos pagrindas yra principai (lot. principium), kas reiškia

„pradžia, pagrindas“90. Taigi, ir Lietuvos, kaip demokratinės teisinės valstybės pagrindas yra teisės

principai, kurių vienas svarbiausių yra proporcingumo principas. Mokslinėje literatūroje nurodoma,

kad proporcingumo principas laikytinas bendruoju teisės principu, nes šis principas taikytinas visoje

teisinėje sistemoje ir būdingas visoms teisės šakoms, t. y., proporcingumo principo užtikrinimo

siekiama nagrinėjant ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines, administracines ir kitas bylas.

Užsienio šalių teisinėje literatūroje nurodoma, kad proporcingumo principas yra „teisinis

principas, leidžiantis (arba reikalaujantis) išlaikyti pusiausvyrą tarp konkuruojančių vertybių“91,

kitaip tariant – tai pusiausvyra tarp ginčo šalių, visuomenės intereso ir pažeidėjo intereso. Kitoje

užsienio teisinėje literatūroje nurodoma, kad proporcingumas reiškia tai, kad „žmonės turi gauti tokią

bausmę, kokios nusipelno ir ne daugiau“92. Kaip nurodo Lenkijos teisės teoretikas, mokslininkas

Tomasz Gizbert - Studnicki, „proporcingumas yra teisingumo komponentas, sudedamoji dalis, nes

norminė tvarka ar praktinis sprendimas, lemiantys neproporcingą žalą ginamoms vertybėms, negali

būti laikomi teisingais. Todėl, proporcingumas yra būtina sąlyga teisingumui“93. Anot Vokietijos

teisininko, teisėjo Bernardo Schlinko, „proporcingumo principas reiškia, kad siekiant tam tikro tikslo,

privalu naudoti priemones, kurios yra naudingos, būtinos ir tinkamos“94, nes anot šio teisininko, „būtų

neproporcinga naudoti priemonę, kuri nepadeda pasiekti norimo tikslo. Taip pat neproporcinga

pasitelkti priemonę, kuri yra daugiau nei būtina. Lygiai taip negali būti laikoma proporcinga

priemonė, kuri yra netinkama, nes, nors ji ir būtina, ją naudodami padarysime daugiau žalos, nei

90 Linas Baublys ir kiti, Teisės teorijos įvadas (Vilnius: MES, 2010), p. 177. 91 Stone Sweet, Alec and Mathews, Jud, Proportionality Balancing and Global Constitutionalism (47 Columbia Journal of Transnational Law, 2008); <http://digitalcommons.law.yale.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1013&context=fss_papers> [žiūrėta 2018-03-05] 92 Young-Jae Lee, Why proportionality matters. University of Pennsylvania Law Review [Vol. 160: 1835, 2012], p. 1836; <https://scholarship.law.upenn.edu/penn_law_review/vol160/iss6/7> [žiūrėta 2018-03-27]. 93 Tomasz Gizbert-Studnicki, Conflict of Values in Adjudication. Rasta šaltinyje: Wojciech Sadurski, (ed.) Ethical dimensions of legal theory (Amsterdam: Rodopi, 1991), psl. 62. 94 Bernard Schlink, Proportionality in Constitutional Law: Why Everywhere but Here? Duke Journal Of Comparative and International Law. (2011, Vol. 22), psl. 292.

31

vertas tikslas, arba išleisime daugiau, nei gausime“95. Remiantis šiuo požiūriu, Vokietijos teisinėje

sistemoje, sprendžiant priemonių proporcingumo klausimą, būtent ir pasitelkiami šie trys kriterijai:

naudingumas, būtinumas ir tinkamumas, kurie apibendrintai vadinami „proporcingumo testu”96.

Kitaip tariant, vertinama, ar poveikio priemonė yra naudinga apskritai, nes pavyzdžiui, poveikio

priemonė - turto konfiskacija gali visiškai nederėti su padarytu nusikaltimu, pavyzdžiui, su

nusikaltimu teisingumui. Taip pat, vertinama, ar poveikio priemonė yra būtina, ar tik tokia poveikio

priemone bus pasiekti numatyti tikslai bei vertinama, ar tokia priemonė bus tinkama, t. y.,

proporcinga. Darytina išvada, kad net jei priemonė yra naudinga ir būtina, ji vis tiek privalo būti ir

proporcinga. Jei priemonė yra naudinga ir būtina, bet neproporcinga (netinkama), pavyzdžiui,

konfiskuojama didelės vertės turtą atitinkanti piniginė suma, kuri būtų pažeidėjui nepakeliama našta,

tokia priemonė galėtų “nepraeiti” proporcingumo testo ir galėtų būti laikoma netinkama.

Beje, šis trinaris97 proporcingumo testas būdingas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

praktikai, kurioje įsitvirtinusi nuostata, kad „pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš

bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas

tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių

tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti

neproporcingi nurodytiems tikslams“98. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs,

kad „nuosavybės teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o

panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. <...>Teisinga pusiausvyra pažeidžiama

tuo atveju, kai asmeniui užkraunama individuali ir pernelyg didelė našta“99.

Galima daryti išvadą, kad užsienio teisinėje literatūroje proporcingumo principas aiškinamas

kaip mechanizmas, skirtas užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp priešingų pusių, skirtingų vertybių

(gėrių), kas nagrinėjamos temos kontekste, suprantama kaip pusiausvyra tarp visuomenės intereso

(kelių eismo saugumo) ir pažeidėjo intereso (adekvačios bausmės / taikomų priemonių), kad

atsižvelgiant į individualias aplinkybes, pažeidėjas nebūtų nubaustas daugiau nei jis nusipelno, net

jei tokių priemonių skyrimas yra naudingas ir būtinas. O tuo atveju, jei galima rinktis tarp kelių

tinkamų priemonių, būtina parinkti mažiausiai asmenį varžančią, kad paskirta priemonė nebūtų

pernelyg didelė našta pažeidėjui ir atitiktų saugomus visuomenės interesus, siekiamus tikslus.

95 Ten pat. 96 Jurgen Schwarze, European Administrative Law (London: Sweet and Maxwell, 2066), p. 687. 97 Aut. pastaba. Naudingas, būtinas, tinkamas. 98 Pvz. Europos Sąjungos teisingumo teismo bylos: Etimine SA prieš Secretary of State for Work and Pensions, judgment of 21 July 2011, Case No. C-15/10, Afton Chemical Limited prieš Secretary of State for Transport, judgment of 8 July 2010, Case No. C-343/09, Jippes ir kiti prieš Minister van Landbouw, Natuurbeheer en Visserij, judgment of 12 July 2001, Case No. C-189/01. 99 Europos žmogaus teisių teismo bylos: Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02 Het Financieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, peticijos Nr. 577/11.

32

Lietuvos teisinėje literatūroje itin plačiai proporcingumo principo kilmę, reikšmę ir svarbą

analizavo dr. Erika Leonaitė savo disertacijoje tema „Proporcingumo principas Europos žmogaus

teisių teismo jurisprudencijoje“100 bei dr. Ingrida Danėlienė savo disertacijoje tema „Proporcingumo

principas administracinėje teisėje”101, todėl plačiau šio principo istorinė kilmė, raida ir reikšmė

demokratinių valstybių teisinėje sistemoje neanalizuotina. Taip pat, atsižvelgiant į baigiamojo darbo

temą, plačiau bendroji proporcingumo principo reikšmė Lietuvos baudžiamojoje teisėje

nenagrinėtina, kadangi ši tema jau yra pakankamai ir plačiai išanalizuota.

Toliau analizuojamas proporcingumo principo derinimas skiriant būtent baudžiamojo

poveikio priemones. Šiuo klausimu itin aktuali yra LR Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje

nurodyta, kad „konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, kad už teisės

pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos

turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau

negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės

pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra

(proporcingumas)”102. Taigi, pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, skiriant poveikio

priemones būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp skirtingų pusių interesų ir negali asmens varžyti labiau

negu reikia.

Kalbant apie baudžiamamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, Konstitucinis Teismas

yra aiškiai nurodęs, kad „pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo

ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl

visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais

turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini

demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei

laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi

būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti

siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus”103. Aiškinant turto konfiskavimo

kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymą, Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, kad nors

nuosavybė nėra absoliuti, tačiau ją ribojant būtina paisyti proporcingumo principo, kitaip tariant,

100 Erika Leonaitė, Proporcingumo principas Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje, ISSN 1392–1274. Teisė, 2010, 77 t.; < http://www.zurnalai.vu.lt/teise/article/view/197/159> [žiūrėta: 2018-04-16]. 101 Ingrida Danėlienė, Proporcingumo principas administracinėje teisėje, ISSN 1392–1274. Teisė, 2009, 72 tomas. 102 LR Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas (Žin., 2008, Nr. 108-4136), LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas (Žin., 2009, Nr. 42-1624). 103 LR Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas (Žin., 2011, Nr. 14), 2013 m. vasario 15 d. nutarimas (Žin., 2013, Nr. 19-938), 2013 m. liepos 5 d. nutarimas (Žin., 20013, Nr. 73-3677), 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas (Žin., 2013, Nr. 133).

33

būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp padaryto pažeidimo ir visuomenės interesų bei asmens nuosavybės

teisės atėmimo (apribojimo) būtinumo, t. y., ar turto konfiskavimas atitinka visuomenės siekiamus

tikslus, kas nagrinėjamu atveju yra eismo saugumas.

Akcentuotina, kad aukščiau aptartuose nutarimuose nėra išaiškinta ar išskirta, kokios

konkrečiai poveikio priemonės, skiriamos už vieną ar kitą konkrečią nusikalstamą veiką, laikytinos

proporcingomis arba neproporcingomis, taip pat nėra išaiškinta, kokios poveikio priemonės

laikytinos adekvačiomis ir tinkamomis konkrečiam teisės pažeidimui, kad atitiktų siekiamus tikslus

ir nevaržytų pažeidėjo daugiau negu reikia, todėl proporcingumo principo aiškinimas kiekvienu

atveju sprendžiamas individualiai ir paliekamas konkrečią bylą nagrinėjančio teismo nuožiūrai.

Nagrinėjamos temos kontekste galima teigti, kad sprendžiant poveikio priemonių

proporcingumo klausimą, teismai vienoje svarstyklių pusėje “laiko” visuomenės interesą dėl kelių

transporto priemonių eismo saugumo užtikrinimo, o kitoje svarstyklių pusėje “laiko” pažeidėjo

konstitucinę teisę į nuosavybę ir konkrečios bylos aplinkybėse teismai tarp šių svarstyklių privalo

išlaikyti teisingą balansą. Nustatyti, ar nacionaliniai teismai atsižvelgia į šį teorinį baudžiamojo

poveikio priemonių skyrimo ir jų parinkimo aiškinimą, ar imperatyviai nustatytas reikalavimas

kaltininkui priklausantį automobilį konfiskuoti visais atvejais padarius LR BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatytą nusikalstamą veiką neprieštarauja proporcingumo principui, analizuojama kitame

poskyryje.

3.2. Proporcingumo principo užtikrinimo problematika taikant automobilio konfiskaciją padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje

Jau išanalizuota, kad LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas negali būti

padaromas be transporto priemonės ir nors automobilis laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu, tačiau

tai nepaneigia aplinkybės, kad automobilis laikytinas ir nusikaltimo padarymo priemone, todėl

vadovaujantis baudžiamojo įstatymo normomis, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas

privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o jeigu turtas priklauso tretiesiems asmenims – iš

kaltininko turi būti išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Taigi, pagal

baudžiamąjį įstatymą, teismas neturi diskrecijos teisės savo nuožiūra spręsti konfiskacijos taikymo

tinkamumo ir reikalingumo, nes baudžiamojo kodekso nuostatos yra suformuluotos taip, kad

asmeniui padarius uždraustą veiką, o teismui jį pripažinus kaltu ir paskyrus bausmę, teismas privalo

konfiskuoti uždraustos veikos įrankį, priemonę ar rezultatą. Tačiau net ir vykdant šį imperatyvą,

teismai privalo vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Europos žmogaus teisių

teismo praktika, kad skiriant poveikio priemonę taip pat turi būti paisoma proporcingumo principo,

34

t. y., kad skiriamos priemonės atitiktų ne tik siekiamus tikslus, bet ir nevaržytų paties pažeidėjo

(asmens) labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Toliau proporcingumo principo kontekste bus analizuojami aukštesnės ir aukščiausiosios

instancijos nacionalinių teismų baigiamieji procesiniai sprendimai, siekiant nustatyti, ar teismai,

spręsdami turto konfiskavimo klausimą konkrečios bylos kontekste, atsižvelgia ir vertina šios

baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumą, jei taip, į kokias bylos aplinkybes ar kriterijus

atsižvelgia / neatsižvelgia teismai, ar proporcingumo principas pakankamai užtikrinamas ir kokios

yra pagrindinės šio principo užtikrinimo problemos ar kylantys iššūkiai.

Atsižvelgiant, kad kasacinio teismo praktika yra besiformuojanti tik nuo 2017-12-20 dienos,

todėl analizuotos ne tik kasacinio teismo, bet ir žemesnės instancijos teismų bylos. Bylos analizei

atrinktos naudojantis teisės portalo “INFOLEX” praktikos paieška pagal tris kriterijus: 1) buvo įvesti

raktiniai žodžiai „dėl poveikio priemonės, konfiskavimo”, 2) pasirinkta, kad bylų paieška vykdoma

nuo 2017-01-01 dienos ir 3) pagal LR BK 281 straipsnį. Tokiu būdu, aktualių analizei LAT bylų buvo

rasta 18, o apeliacinės instancijos bylų daugiau nei keli šimtai. Analizei atrinktos bylos buvo

grupuojamos pagal panašias aplinkybes, kuriomis buvo motyvuojamas asmenims taikyto turto

konfiskavimo neproporcingumas. Toliau atskiruose skirsniuose analizuojamos tik pačios

reikšmingiausios bylos, kuriose nustatyti proporcingumo principo užtikrinimo probleminiai aspektai

taikant turto konfiskavimą.

3.2.1. Kaltininko asmenybės aspektas

Viena iš fundamentalių baudžiamosios teisės taisyklių numato, kad kaltininkui skiriant

bausmę, teismas turi pareigą bausmę asmeniui individualizuoti, kitaip tariant, teismas privalo

atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę. Tuo tarpu, LR BK 72 straipsnio 3 dalis numato, kad „kaltininkui

priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais”104. Baudžiamasis

įstatymas nenurodo, kad skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės individualizuojamos. Iš to

darytina išvada, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus, todėl kaltinamojo asmenybė

individualizuojama tik skiriant bausmę, bet ne poveikio priemonę. Tokio aiškinimo laikosi ir

nacionaliniai teismai, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas yra išaiškinęs, kad „automobilis, kurį

vairavo V. B. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką,

todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, yra konfiskuotinas turtas nepriklausomai nuo

baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar teigiamo

104 Žr. išnašą 1: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 72 str. 3 d.

35

charakterizavimo. Toks baudžiamojo poveikio priemonės taikymas negali būti laikomas

neproporcingu ar per griežtu”105.

Vilniaus apygardos teismas taip pat yra padaręs išvadą, kad „pirmosios instancijos teismo

motyvai, kad atsižvelgus į S. D. asmenybę, būtina vadovautis proporcingumo bei teisingumo

principais ir neužkrauti asmeniui pernelyg didelės naštos, yra nepagrįsti. Sutiktina, kad S. D.

prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, pirmą kartą

traukiamas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, anksčiau neteistas,

baustas už kitus šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, neturi galiojančių administracinių

nuobaudų, charakterizuojamas teigiamai, tačiau šios aplinkybės buvo įvertintos parenkant jam

bausmės rūšį bei jos dydį. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo klausimo

išsprendimui šios aplinkybės nėra reikšmingos”106.

Tokiai teisminei praktikai nepritartina. Baudžiamojo poveikio priemonių tikslas yra padėti

įgyvendinti bausmės paskirtį, kas, darbo autoriaus nuomone, logiškai veda prie išvados, jog

individualizuojant bausmę, poveikio priemonės taip pat turi būti individualizuojamos, tuo labiau,

poveikio priemonės turėtų būti individualizuojamos asmenį atleidus nuo baudžiamosios

atsakomybės, kai bausmė apskritai nėra skiriama, o yra parenkamos tik poveikio priemonės. Be to,

pagal ankščiau darbe analizuotą teorinį aiškinimą, net jei poveikio priemonė yra privaloma, tai

nepaneigia teismo pareigos išsiaiškinti, ar tokia priemonė yra tinkama (proporcinga), todėl, manytina,

kad tiek skiriant bausmę, tiek asmeniui parenkant poveikio priemonę, tokios priemonės taip pat turi

būti individualizuojamos, aiškinantis, ar konkrečiu atveju skirtina poveikio priemonė nebus pernelyg

didelė našta ar neadekvati siekiamiems tikslams.

Tokią apeliacinės instancijos teismų netinkamą aiškinimą iš dalies pakeitė kasacinis teismas.

Kasacinis teismas, kurio kolegiją sudarė teisėjai Olegas Fedosiukas, Pranas Kuconis ir Audronė

Kartanienė, 2018-01-09 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018, išaiškino,

kad „nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo

teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio

priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67straipsnio 3 dalis), tokiais

atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto

konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį

pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo

privalomumas taip pat nekelia abejonių. Kita vertus, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios

atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas

105 V. B. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-704-810). 106 S. D. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-296-209).

36

nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties

atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad

baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas

teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas

tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir

principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios

atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo

įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas

nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar

sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. Kaltinamoji O. P.

padarė vieną nesunkų nusikaltimą, neteista, administracine tvarka anksčiau taip pat nėra bausta,

visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, padariusi tinkamas išvadas dėl neteisėto savo

elgesio, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, naujų ikiteisminių tyrimų jos atžvilgiu nėra, dirba,

darbdavio apibūdinama teigiamai, drausminių nuobaudų neturi, už ją laiduoja vertas pasitikėjimo

asmuo. <...> Atsižvelgęs į visas anksčiau minėtas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamosios

padarytą veiką ir jos asmenybę, taip pat į tai, kad automobilis yra šeimos turtas, teismas padarė

išvadą, kad jo konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių

pusiausvyros, varžytų asmenį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti”107.

Ši kasacinio teismo nutartis svarbi trimis aspektais. Pirma, kasacinis teismas išaiškino, kad

nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais skiriasi turto konfiskavimo taikymo

teisinis pagrindas: 1) jei asmuo yra pripažįstamas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą

nusikalstamą veiką ir jam skiriama bausmė, tai transporto priemonės konfiskavimas nepriklauso nuo

teismo nuožiūros ir yra privalomas; 2) jei asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir

byla jo atžvilgiu nutraukiama, tai baudžiamojo poveikio priemonių taikymas ir jų pasirinkimas

priklauso nuo teismo nuožiūros. Tai reiškia, kad jei asmuo nuteisiamas, tai transporto priemonės

konfiskacijos skyrimas yra privalomas, o jeigu asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios

atsakomybės, tai baudžiamojo poveikio priemonių parinkimas priklauso nuo teismo nuožiūros. Kas

reiškia, kad teismas pats sprendžia kokias baudžiamojo poveikio priemones paskirti, taigi - gali skirti

arba neskirti turto konfiskavimą.

Kitas svarbus aspektas tai, kad šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad atleistajam

nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui parenkant poveikio priemones yra atsižvelgiama į jo

asmenybę, kitaip tariant, atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamosios

107 O. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-50-788).

37

poveikio priemonės individualizuojamos. Iš to galima daryti išvadą, kad jei asmuo pripažįstamas

kaltu, tai turto konfiskavimas skiriamas privalomai ir į kaltinamojo asmenybę neatsižvelgiama, o jei

asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, tai baudžiamojo poveikio priemones

parenka teismas savo nuožiūra ir atsižvelgiant į pažeidėjo asmenybę. Su tokiu kasacinio teismo

išaiškinimu sutiktina tik iš dalies, nes manytina, kad toks aiškinimas pažeidžia asmenų

lygiateisiškumo principą, yra itin formalus ir neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, o taip

pat prieštarauja aukščiau darbe analizuotai teorinei prieigai. Manytina, kad nepaisant to, ar pažeidėjui

skiriama bausmė ar ne, visais atvejais teismas turėtų individualizuoti parenkamas poveikio

priemones.

Trečias svarbus šioje nutartyje nurodytas aspektas tas, jog sprendžiant turto konfiskavimo

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui klausimą, turėtų būti vertintinama kelia ar

nekelia pavojaus visuomenei automobilio palikimas asmens dispozicijoje. Atlikus bylų analizę,

nebuvo rasta bylų, kuriose, sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo atleistajam nuo

baudžiamosios atsakomybės, būtų analizuojama, ar automobilio nekonfiskavimas ir jo palikimas

pažeidėjui nekeltų pavojaus visuomenei. Manytina, kad ši aplinkybė turėtų būti vertinama visais

atvejais (tiek atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek ir nuteistųjų) sprendžiant turto

konfiskavimo klausimą, nes kiekvienu atveju svarbu išsiaiškinti, ar pažeidėjas yra teistas, ar KET

taisyklių nesilaiko sistemingai ir dėl to automobilio palikimas tolimesnėje jo žinioje būtų pavojingas,

ir priešingai, ar asmuo nusikalto / nusižengė pirmąjį kartą. Nepritartina, kad teismas, spręsdamas turto

konfiskavimo klausimą neatsižvelgia į asmens pavojingumą, nusižengimų pakartotinumą, nes šios

aplinkybės įvertinimas taip pat padėtų teismams išvengti proporcingumo principo pažeidimų.

Nepaisant to, kad kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra nurodęs, kad nuteisus asmenį

pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimas yra

privalomas, tačiau teismas taip pat yra nurodęs, kad „išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie

išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė

priemonė”108. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas nėra nurodęs ir išaiškinęs, kas

konkrečiai yra tie išskirtiniai atvejai, kurie būtų akivaizdžiai neproporcingi.

Atlikus kasacinio teismo praktikos analizę, galima daryti išvadą, kad pirmiausia toks išskirtinis

atvejis būtų, jei asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir teismas, „pripažindamas

turto konfiskavimo taikymo privalomumą, nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

108 Žr. pvz. V. R. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-79-511), I. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-122-699), R. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, 2K-114-1073), R. Š. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasi Teismas (2018, 2K-133-719).

38

instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi tokiais atvejais”109. Kitaip

tariant, jei teismas atleido asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, manydamas, kad asmuo daugiau

nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgė į pažeidėjo asmenybę, tačiau turto konfiskavimą skyrė

formaliai, nevertindamas tų aplinkybių, kurios lėmė asmens atleidimo nuo baudžiamosios

atsakomybės pagrindus ir poveikio priemonės neindividualizavo.

Kitas išskirtinis atvejis galėtų būtų asmens sunki liga, kuomet automobilis, kuris buvo

nusikaltimo padarymo priemonė, yra būtinas dėl asmens sveikatos būklės. Pavyzdžiui, 2018-02-21

d. nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad „vertinant, ar skiriama baudžiamojo poveikio priemonė

nėra neproporcingai griežta, teismo įsitikinimu, būtina įvertinti ir E. S. sveikatos būklę (jam

nustatytas 30 proc. darbingumas, progresuojanti kaulų retėjimo liga (jie nuo menkiausio sukrėtimo

lūžta), lūžęs dubens kaulas, keistas klubo sąnarys, operuotas stuburas, diagnozuota IV laipsnio

bronchinė astma, II laipsnio širdies nepakankamumas). Teismo nuomone, konfiskavus automobilį

„Citroen C5“, E. S. būtų neproporcingai pasunkinta galimybė nuvykti į gydymo įstaigas”110. Tačiau

kitoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad asmens liga, turto neturėjimas, gaunama minimali

pensija nėra tos svarbios ir išskirtinės aplinkybės, leidžiančios teismui padaryti išimtį iš imperatyvios

taisyklės. Kaip nurodė teismas, tai, kad I. Č. „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, pripažino savo

kaltę, išgyvena dėl nusikalstamos veikos, serga cukriniu diabetu, yra pensininkas, gauna minimalią

pensiją, neturi jokio turto, išskyrus konfiskuotą automobilį, – nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu

atveju automobilio konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus111.

Dar kitas išskirtinis atvejis galėtų būti laikomas tuomet, kai transporto priemonė yra kaltinamojo

šeimos būtinybė, pavyzdžiui, esant šeimoje dideliam skaičiui nepilnamečių vaikų. Vilniaus

apygardos teismas nurodė, kad „automobilis priklauso nuteistojo šeimos narei B. M., kuri turi penkis

vaikus, iš jų trijų vaikų tėvas yra nuteistasis R. L.; šeima augina penkis vaikus, iš jų keturis

nepilnamečius, iš kurių trys – mažamečiai; automobilio savininkė B. M. šiuo metu yra vaiko

priežiūros atostogose. Tokiai gausiai šeimai, kaip konstatavo teismas, automobilis yra būtina

priemonė, reikalinga tenkinant būtinus šeimos poreikius – nuvežti vaikus į darželį, mokyklą,

būrelius, polikliniką, juos parsivežti ir netgi parsivežti maisto produktų ir kt. Remdamasis šiais

argumentais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju automobilio „Audi A4“, priklausančio B.

M., konfiskavimas prieštarautų teisingumo principui”112. Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią

bylą kasacine tvarka, ne tik sutiko su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir pritarė, kad

109 O. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-50-788). 110 E. S. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-35-719). 111 I. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-122-699). 112 R. L. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-295-209).

39

nuteistojo sugyventinei priklausančio automobilio konfiskavimas prieštarautų proporcingumo

principui, bet taip pat nurodė, kad net ir „turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas būtų

prilyginamas netgi jos pačios nubaudimui”113.

Tuo tarpu, tokia aplinkybė kaip asmens ankstesnis elgesys laikantis įstatymų, administracinių

nuobaudų neturėjimas, teismo manymu, nesudaro išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teismui padaryti

išimtį turto konfiskacijai, nes tai, kad „R. Š., kaip dauguma visuomenės narių, nėra anksčiau

nusikaltęs ir neigiamai vertina savo elgesį (ką rodo ir paskirtos baudos sumokėjimas), nelaikytina

aplinkybėmis, pagrindžiančiomis BK 72 straipsnio nuostatų netaikymą motyvuojant proporcingumo

principo pažeidimu”114. Tačiau tokiai praktikai nepritartina. Manytina, kad sprendžiant dėl turto

konfiskavimo, asmens ankstesnis elgesys laikantis įstatymų yra svarbi aplinkybė sprendžiant, ar

automobilio palikimas jo tolimesnėje žinioje nebus pavojingas, nes tai, jog asmuo pirmą kartą padarė

tokio pobūdžio nusikaltimą, ankščiau KET nepažeidė, rodo, kad asmuo nėra sistemingas įstatymų

pažeidėjas ir automobilio konfiskavimas nebūtų proporcinga auklėjamojo poveikio priemonė. Tuo

tarpu, nuolat KET pažeidimus darančiam asmeniui, automobilio palikimas jo tolimesnėje žinioje

galėtų būti pripažintas pavojingu visuomenei, tačiau abejotina, ar transporto priemonės

konfiskavimas yra veiksminga priemonė tokio asmens elgesio pataisymui. Atsižvelgiant į tai,

siūlytina teismų praktikoje turto konfiskavimą akivaizdžiai neproporcinga priemone laikyti ir tais

atvejais, kai asmuo apskritai pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir iki BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatytos nusikalstamos veikos padaymo laikėsi įstatymų, Kelių eismo taisyklių ir nebuvo

sistemingas įstatymų pažeidėjas, nes šios aplinkybės rodo, kad asmens žinioje esantis automobilis

nekelia pavojaus visuomenei.

3.2.2. Kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskacija Neretu atveju asmuo nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaro

vairuodamas ne jam priklausančią transporto priemonę. Šiuo atveju, sprendžiant turto konfiskavimo

klausimą, teismai susiduria su sąžiningo transporto priemonės savininko interesų apsaugos

užtikrinimo problema.

LR BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad „kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas,

suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą

konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų

išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą”115. Tai reiškia, kad sąžiningam trečiajam

113 R. L. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-34-699). 114 R. Š. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-133-719). 115 Žr. išnašą 1: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 72 str. 5 d.

40

asmeniui priklausantis turtas negali būti konfiskuotas, nebent konfiskuotinas turtas buvo perleistas

nesąžiningais tikslais, kas numatyta baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 4 dalies 1-5 punktuose. Taigi,

jei turtas priklauso sąžiningam trečiajam asmeniui, tokiu atveju, teismas iš kaltininko gali išieškoti

tik konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Klausimas, ar konfiskuotino turto vertė yra

svarbi šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymui ir jos proporcingumui, bus nagrinėjamas

kitame skirsnyje.

Sąžiningo transporto priemonės savininko samprata nei aktualiuose teisės aktuose, nei

aktualioje teismų praktikoje išaiškinta nėra, todėl, vadovaujantis teisine logika, tokiais savininkais

galėtų būti tokie asmenys, kurie nežinojo ir negalėjo numatyti, kad kaltinamieji pasinaudos jiems

priklausančiu automobiliu BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymui. Manytina,

kad tokiu asmeniu laikytinas ne tik sąžiningas fizinis asmuo, bet ir juridinis asmuo, kurio turtas yra

atskiras nuo jo savininko turto. Tokia išvada darytina vadovaujantis civilinės teisės normomis. Tačiau

teismų praktikoje šis probleminis aspektas aiškinamas nevienodai.

Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-436-211/2017 nurodė,

kad „nustatyta, kad minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui UAB „G. t.“,

kuris nežinojo apie automobilio panaudojimą nusikaltimui padaryti, todėl nagrinėjamu atveju

konfiskuojama turi būti minėto automobilio vertę atitinkanti pinigų suma – 6 640 eurų”116. Tuo tarpu

kitoje to paties teismo nagrinėtoje byloje nurodoma, kad „neabejotina, kad automobilis VW Passat,

priklauso UAB „G.“, o šios įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas S. G. Siekiant tinkamo įstatymo

leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas

vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už

šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir

būtinas. Tokiu būdu, siekiant užkirsti kelią galimam pakartotiniam S. G. nusikalstamumui, jam

priklausanti transporto priemonė turi būti konfiskuojama”117. Kaip matyti, juridiniam asmeniui

priklausantį turtą teismas prilygino juridinio asmens savininko turtui. Toks apeliacinės instancijos

teismo aiškinimas pažeidžia ne tik aukščiau aptartą LR BK 72 straipsnio 5 dalį, bet ir prieštarauja

civilinės teisės normoms, reglamentuojančios juridinio asmens turto atskyrimą nuo jo savininko turto,

nes įmonės turtas nėra tapatus įmonės savininko turtui. Aukščiau nurodytai apeliacinės instancijos

teismo išvadai nepritartina, nes teismas visiškai nepagrįstai ir net neteisėtai juridinio asmens turtą

prilygino fizinio asmens turtui. Tačiau įdomiausia tai, kad Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią

bylą kasacine tvarka, paliko galioti aukščiau paminėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuri

prieštarauja ne tik teisinei logikai, bet ir civilinės teisės nuostatoms. Pastebėtina, kad šioje byloje tiek

116 A. M. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-436-211). 117 S. G. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-242-870).

41

apeliacinės instancijos teismas, tiek kasacinis teismas savo nuožiūra nusprendė būtent konfiskuoti

įmonei priklausantį turtą, nes prokuroras prašė tik išieškoti konfiskuotino turto vertę.

Kasacinis teismas, pritardamas apeliacinio teismo išvadoms, papildomai nurodė, kad

„nuteistasis neabejotinai žinojo (ir žino), kad jis turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus priimti

sprendimus jo vadovaujamo ir jam priklausančio minėto juridinio asmens vardu, naudai bei

interesais ir kad aptariama transporto priemonė „VW Passat“ yra ne jo asmeninis turtas, bet

svetimas ir priklausantis juridiniam asmeniui UAB „X.“. Tačiau S. G., būdamas apsvaigęs nuo

alkoholio ir nepaisydamas tokios savo fizinės būklės, šį turtą paėmė savo reikmėms ir panaudojo

<...> nusikalstamai veikai, numatytai BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaryti. Taigi, šios aplinkybės

patvirtina, kad nuteistasis, kuriam priklauso 100 % jo vadovaujamo ūkio subjekto akcijų,

neabejotinai žinojo, kokiu tikslu bus naudojamas juridinio asmens automobilis, t. y. BK uždraustai

veikai daryti”118.

Tokiai kasacinio teismo praktikai ir aiškinimui taip pat nepritartina. Atkreiptinas dėmesys, kad

sprendžiant kitam asmeniui priklausančio turto konfiskavimą, svarbu ne kaltinamojo tyčios aspektas

tą kitam asmeniui priklausantį automobilį panaudoti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo

padarymui, bet svarbus būtent automobilio savininko elgesys ir žinojimas, galėjimas žinoti, kad jam

priklausantis automobilis bus naudojamas nusikalstamiems tikslams pasiekti. Kadangi juridinis

asmuo yra dirbtinis darinys, todėl jo kaip sąžiningo įgijėjo ketinimų nustatyti nėra galimybės, taigi,

juridinis asmuo negali kontroliuoti ir numatyti jo turto panaudojimo tikslų, todėl būtų logiška ir

teisinga juridiniam asmeniui priklausančio turto nekonfiskuoti, nes juridinis asmuo šiuo atveju negali

kontroliuoti ar numatyti jo turto panaudojimo nusikalstamo tikslo, iš šios padarytos nusikalstamos

veikos juridinis asmuo negauna jokios naudos, nėra veikiama jo reikmėms ar interesais. Įvertinus tai,

juridinis asmuo šio nusikaltimo padarymo atveju turėtų būti laikomas sąžiningu transporto priemonės

savininku ir dėl to įmonei priklausantis turtas neturėtų būti konfiskuojamas. Kadangi kasacinio teismo

praktika yra vis dar besiformuojanti, manytina, kad ateityje šiuo klausimu neteisinga praktika ir

aiškinimas bus performuoti.

Kitas aktualus aspektas yra sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise

priklausančio turto konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismai aiškina, jog, „tais atvejais, kai

kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios

jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu

asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalį. Todėl, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi

reikšmės ta aplinkybė, ar jis (šiuo atveju nuteistojo sutuoktinė) suteikė turtą arba turėjo ir galėjo

118 S. G. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2K-392-699).

42

žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl

bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali

būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka“119. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laikosi

pozicijos, kad bendraturtis apskritai nelaikytinas kitu asmeniu, todėl net nevertinama, ar sutuoktinis

žinojo ir galėjo žinoti, kad ir jam priklausanti transporto priemonė bus panaudota neteisėtiems

tikslams. Kadangi teismai bendraturčio net nelaiko kitu asmeniu, todėl bendraturčio sąžiningumo

aspektas bei proporcingumo klausimas net nesvarstytini.

Tokiai apeliacinės instancijos teismo praktikai nepritartina. Manytina, kad nepaisant to, kad

nusikaltimo padarymo priemonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismai privalo

atsižvelgti į šios poveikio priemonės taikymo proporcingumą. Visų pirma, teismas turi įvertinti ar

bendraturtis žinojo ar galėjo žinoti apie ir jam priklausančios transporto priemonės panaudojimą

nusikaltimui padaryti, taip pat turėtų vertinti bendraturčių tarpusavio santykius, kas faktiškai šiuo

automobiliu naudojasi, ar tai vienintelis šeimos automobilis, ar šeimoje yra vaikų ir pan. Manytina,

kad formalus teisingumas nėra teisingumas, todėl ar automobilis priklauso tik pažeidėjui, ar

automobilis priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, visais atvejais turi būti

vertinamas tokios priemonės taikymo proporcingumas. Pažymėtina, kad šiuo probleminiu aspektu

kasacinis teismas dar nėra pasisakęs.

3.2.3. Konfiskuotino turto didelė vertė

Kitas darbo autoriaus įžvelgtas probleminis nagrinėjamos temos aspektas yra konfiskuotino

turto didelė vertė. Manytina, kad turto konfiskavimo proporcingumo problema kyla tuomet, kai

konfiskuotino turto vertė yra didelė arba turtinio poveikio priemonių visuma, pavyzdžiui bauda kartu

su turto ar jo vertės konfiskavimu, pažeidėjui sudaro neproporcingai didelę ar net nepakeliamą turtinę

naštą.

Kadangi teismų praktikos taikant turto konfiskavimą apžvalgoje120 konstatuota, kad, „jeigu

taikant turto konfiskavimą gali būti pažeistas proporcingumo principas (pvz., konfiskuojama didelės

vertės transporto priemonė), į šią aplinkybę teismas gali atsižvelgti skirdamas bausmę, pavyzdžiui,

skirti mažesnį baudos dydį ar baudos mokėjimą išdėstyti ilgesniam laikotarpiui, tačiau

nekonfiskuoti transporto priemonės, atitinkančios konfiskuotino turto požymius, nėra pagrindo“,

119 Žr. pvz., V. J. prieš Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-160-491), G. D. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-241-468). 120 Žr. išnašą 35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ( Teismų praktika, Nr. 32).

43

todėl tokio paties vienareikšmio aiškinimo laikosi ir apeliacinės instancijos teismai121.Taip pat,

apeliacinės instancijos teismai laikosi pozicijos, kad „sprendimo konfiskuoti A. K. priklausančią

transporto priemonę nekeistų ir didelė transporto priemonės vertė. Ji, sprendžiant klausimą dėl

asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, skiriamos

baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo, jokios esminės reikšmės

neturi, <...>“122. Kitoje apeliacinės instancijos byloje, nuteistajam R. K. buvo skirta 50 MGL (1883

eurų) dydžio bauda ir iš R. K. išieškota automobilio „Skoda Octavia“ vertę atitinkanti pinigų suma –

13 714,33 eurų. Šioje byloje nuteistasis nurodė, kad jis neturi jokios finansinės galimybės sumokėti

tokio dydžio konfiskuotino turto vertę atitinkančios piniginės sumos, nes šiuo metu dėl prastos

sveikatos būklės nedirba, išlaiko vaiką, turi kreditorinių įsipareigojimų. Anot nuteistojo, teismas jį

„pastatė” į tokią padėtį, kuri jam yra beviltiška. Vis dėl to, Vilniaus apygardos teismas šioje byloje

nurodė, kad „nuteistojo turtinė padėtis yra svarbus aspektas sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio

priemonės taikymo, tačiau negali lemti konfiskuotinos turto vertės išieškojimo netaikymo. <...>

Dėl nuteistojo finansinių rūpesčių kalta ne valstybė ir ne baudžiamojo poveikio priemonę paskyręs

teismas, o visų pirma pats nuteistasis. Kaip ir į beviltišką, žeminančią padėtį jį pastatė ne valstybė ir

ne teismas, o pats nuteistasis”123.

Kitoje Kauno apygardos teismo byloje nuspręsta, kad krovininio automobilio likutinę vertę

atitinkančios pinigų sumos – 22 008,69 Eur konfiskavimas „iškreiptų teisingumo, protingumo,

sąžiningumo ir proporcingumo principus“124, todėl teismas turto konfiskacijos netaikė, tačiau šią bylą

nagrinėjant kasacine tvarka, LAT bylą grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, nes

„pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nepagrindė sprendimo netaikyti įstatyme

numatytos baudžiamojo poveikio priemonės“125.

Įvertinus kas išdėstyta, matyti, kad teismams konfiskuotino turto didelė vertė nėra svarbi ir

reikšminga turto konfiskacijos taikymui, taip pat teismai neatsižvelgia, ar asmuo turi ar ateityje turės

galimybę įvykdyti jam paskirtas priemones, ar priešingai, asmuo pateks į beviltišką finansinę

situaciją, nors aukščiau nagrinėta proporcingumo principo teorija teigia, kad sprendžiant turto

konfiskavimo klausimą yra būtina atsižvelgti į proporcingumo principą bei įvertinti ar skiriama

baudžiamojo poveikio priemonė nėra neproporcingai griežta.

121 Žr. pvz. G. U. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-385-211), S. D. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-296-209). 122 A. K. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-253-594). 123 R.K. prieš Valstybę Vilniaus apygardos teismas (2018, Nr. 1A-176-654). 124 G. M. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-619-634). 125 G. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, NR. 2K-119-976).

44

Analizuojant, ar didelė konfiskuotino turto vertė nepatenka į turto konfiskavimo privalomumo

taisyklės išimtį kaip išskirtinis atvejis, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai

neproporcinga teisinė priemonė, buvo nustatyta, kad kasacinis teismas automobilio didelės vertės

nelaiko išskirtiniu atveju, kuomet turto konfiskacijai galima padaryti išimtį. Kasacinis teismas šiuo

klausimu yra išaiškinęs, kad „automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe,

panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia

tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja

teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį

įstatymą“126.

Nepritartina nei žemesnių instancijų teismų, nei kasacinio teismo aiškinimui. Manytina, kad

ne tik neproporcinga, bet ir neteisinga skirti asmeniui tokią poveikio priemonę, kuri nėra įvykdoma,

t. y., jei iš individualių bylos faktinių aplinkybių matyti, kad asmens turtinė padėtis yra itin sunki, o

didelės vertės konfiskuotino turto išieškojimas asmenį įstumtų į beviltišką padėtį, teismai turėtų

svarstyti kitokių poveikio priemonių asmeniui skyrimą arba turto nekonfiskuoti pritaikant išskirtinio

atvejo išimtį. Priešingu atveju, neįvertindami konfiskuotino automobilio didelės vertės kriterijaus per

proporcingumo prizmę, teismai ne tik neišlaiko balanso tarp valstybės siekiamų tikslų ir pažeidėjo

interesų, bet ir galimai gali paskatinti tokius asmenis tolimesniam nusikalstamumui, siekiant gauti

papildomų piniginių lėšų pagerinti savo beviltišką finansinę padėtį, pavyzdžiui, imtis vagysčių ar pan.

3.2.4. Civilinėje apyvartoje neuždraustos priemonės konfiskavimas

Kitas darbo autoriaus įžvelgtas nagrinėjamos temos proporcingumo principo probleminis

aspektas tas, kad transporto priemonės konfiskavimas LR BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos

nusikalstamos veikos padarymo atveju, yra ne tik neproporcinga, bet apskritai neveiksminga

priemonė.

Kaip minėta, įstatymų leidėjas LR BK 281 straipsnio pakeitimu siekė „didinti eismo saugumą,

užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų

kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės”127.

Nagrinėdami bylas teismai išaiškino, kad „šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės,

kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, nėra įmanomas.

Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą

126 V. V. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-135-697). 127 LR BK 281 straipsnio ir LR ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymo projektų aiškinamasis raštas;<https://eseimas.lrs.lt/rs/legalact/TAK/f9dd7e00c8e411e682539852a4b72dd4/format/ISO_PDF> [žiūrėta 2018-02-02].

45

nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia

situacija ne tik, kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam

įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu

neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo,

pobūdžio“128. Pažymėtina, kad šiuo probleminiu aspektu kasacinis teismas taip pat dar nėra pasisakęs.

Taigi, bylas nagrinėjantis žemesnės instancijos teismai laikosi pozicijos, kad transporto

priemonė konfiskuojama siekiant: 1) kad pažeidėjas jaustų pagarbą baudžiamajam įstatymui ir 2)

užkirsti kelią galimam pakartotiniam nusikalstamumui. Pritartina teismų siekiui saugoti pagarbą

baudžiamajam įstatymui, tačiau kyla klausimas, ar konfiskuojant transporto priemonę, kuri nėra

draudžiama civilinėje apyvartoje, užkertamas kelias pakartotiniam nusikalstamumui?

Darbo autoriaus nuomone, kai yra konfiskuojamas daiktas, kurio įsigijimas nėra ribojamas

civilinėje apyvartoje, tai tokio turto konfiskavimas kaip prevencinė priemonė siekiant užkirsti kelią

galimam pakartotiniam nusikalstamumui, veiksminga tik tuomet, kai pažeidėjo turtinė padėtis

neleidžia jam įsigyti konfiskuoto turto pakaitalo (kito automobilio), nes tuomet iš tiesų bus apsunkinta

galimybė padaryti pakartotiną pažeidimą. Tačiau tam pažeidėjui, kurio finansinė situacija yra gera ir

kuris gali vietoj konfiskuoto automobilio nesunkiai įsigyti kitą automobilį, tokiu atveju prevenciniai

tikslai užkirsti kelią pakartotiniam nusikalstamumui gali būti nepasiekti. Šiuo aspektu problema tame,

kad tam pažeidėjui, kurio finansinė padėtis yra sunki, turto konfiskavimas turės ne tik prevencinį

poveikį, bet ir atliks papildomą turtinio pobūdžio nubaudimo funkciją, o tuo tarpu tas pažeidėjas,

kuris finansiškai pajėgus įsigyti naują transporto priemonę, galimai nepatirs nei prevencinio, nei

turtinio pobūdžio nubaudimo. Manytina, kad čia iškyla asmenų lygybės prieš įstatymą, o galbūt net

ir diskriminacinio pobūdžio problema. Šiai problemai spręsti, darbo autoriaus siūlymu, apskritai

reikėtų pakeisti šiuo metu susiformavusią teismų praktiką ir turto konfiskavimo kaip baudžiamojo

poveikio priemonės skyrimo atsisakyti kaip neproporcingos ir nepakankamai veiksmingos poveikio

priemonės.

Atlikta analizė parodė, kad visų instancijų teismai asmenims, padariusiems LR BK 281

straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, skiria (palieka skirtą) baudžiamojo poveikio

priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y., siekiant didinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią

neblaiviems asmenims dalyvauti eisme, tam tikram laikui atimama teisė vairuoti transporto

priemones. Uždraudus tam tikrą laiką vairuoti transporto priemonę, asmuo faktiškai vairuoti

automobilio, neturėdamas tokios teisės, negali, taigi ir negali kurį laiką padaryti tokio pobūdžio naujų

nusikalstamų veikų, nes priešingu atveju, jis būtų vėl baudžiamas. Manytina, kad nesistemingiems

128 A. Š. prieš Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-163-744), E. P. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-267-478), N. T. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-303-530).

46

pažeidėjams ir pirmą kartą prasižengusiems asmenims jau vien uždraudimu vairuoti transporto

priemones tam tikrą laiką galėtų būti pasiekiami įstatymo leidėjo keliami tikslai. Tokiam asmeniui

atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, jis ir taip kurį laiką negalės vairuoti automobilio, taigi ir

padaryti naujų nusikalstamų veikų, bet bent jau išsaugos automobilį, kuris galbūt yra vienintelė

šeimos transporto priemonė ir kurio konfiskacija visai šeimai būtų itin didelė ar net nepakeliama

našta. Papildomai siūlytina tokiems „nepiktybiniams” vairuotojams vietoj turto konfiskavimo skirti

baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamų darbų atlikimą, pavyzdžiui, reabilitacijos ar panašiose

įstaigose, kur gausu eismo įvykiuose (įskaitant sukeltus neblaivių asmenų) nukentėjusių asmenų,

patyrusių įvairaus sunkumo sužalojimus. Darbo autoriaus nuomone, pirmą kartą nusikaltusį asmenį

labiau paauklėtų ne jo automobilio konfiskavimas, o šokiruojantys vaizdai ir slogi atmosfera, patirti

atliekant nemokamus darbus reabilitacijos ar pan. įstaigoje.

Tuo tarpu sistemingų pažeidėjų daugiau nebevairuoti neblaiviems, tikėtina, neatgrasys ne tik

teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas, bet ir turto konfiskavimas, tuo labiau, jei naujo

automobilio įsigijimas jam nėra finansiškai sudėtingas. Siūlytina, šiuo atveju turto konfiskacijos taip

pat atsisakyti kaip neproporcingos ir abejotino veiksmingumo priemonės, nes tokius piktybinius

neblaivius vairuotojus daugiau nebedaryti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos

veikos labiausiai atgrasytų jų laisvės suvaržymo bausmė, pavyzdžiui, kaip bausmę skiriant jiems ne

baudą, o areštą, bei papildomas poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą

ir nemokamų darbų atlikimą arba įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Tokia išvada darytina atsižvelgiant į statistinius duomenis, kad piktybinių pažeidėjų nuo

pakartotinio nusikalstamumo neatgraso nei teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, nei

skiriamos baudos, kurios dažnu atveju lieka nesumokėtomis, bei įvertinus šios poveikio priemonės

taikymo mastą, dėl kurio valstybė pati greitu metu susidurs su konfiskuotų automobilių saugojimo ir

jų realizavimo problema. Pažymėtina, kad konfiskuojami automobiliai valstybės paimami, saugojami

bei realizuojami pačios valstybės lėšomis. Gerai, jei konfiskuotas automobilis yra naujas, geros

būklės, tuomet tokį automobilį realizavus – valstybės biudžetas yra papildomas, tačiau jei automobilis

yra senas ir praktiškai bevertis, tai valstybė, konfiskavusi tokį turtą, patiria ne naudą, o papildomas

išlaidas. Tačiau šis iššūkis, susijęs su šio konfiskuoto turto paėmimo, saugojimo ir realizacijos kaštais,

yra atskiras tyrinėjimo objektas.

47

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

1. Atlikus teorinės prieigos ir teismų praktikos analizę, darbo autorius pritaria, kad

nusikalstama veika, numatyta LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra tyčinė, o transporto priemonė šio

nusikaltimo atveju pagrįstai pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone. Tačiau, atlikus

tyrimą, pasitvirtino keliama hipotezė, kad savaiminis automobilio konfiskavimas padarius LR BK

281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pažeidžia proporcingumo principą, nes

nustatyta, kad teismai visuomenės interesą dėl kelių transporto priemonių eismo saugumo užtikrinimo

iškelia aukščiau už pažeidėjo konstitucinę teisę į nuosavybę bei pažeidėjo interesus. Atsižvelgiant į

tai, nepritartina baudžiamojo poveikio priemonės - transporto priemonės konfiskacijos skyrimui

nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo atveju.

2. Nustatyta, kad transporto priemonės konfiskavimas daugeliu atveju yra neproporcingas,

nes skiriant šią poveikio priemonę teismai nepagrįstai ją individualizuoja tik atleistiesiems nuo

baudžiamosios atsakomybės, o nuteistiesiems - baudžiamojo poveikio priemonių dažnu atveju

neindividualizuoja, taip pat teismai nepagrįstai nevertina ankstesnių asmens pažeidimų (asmens

pavojingumo), nepagrįstai teismų neįvertinama konfiskuotino turto vertė bei pažeidėjo šeimyninė ir

turtinė padėtis, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai konfiskuojama tretiesiems asmenims priklausančius

automobilius, nevertinant šių asmenų sąžiningumo. Darbo autoriaus manymu, transporto priemonės

vertė yra itin reikšminga sprendžiant, ar poveikio priemonė yra proporcinga, nes didelės vertės

transporto priemonės konfiskacija, lyginant su padarytu pažeidimu, kuris, pavyzdžiui nesukėlė jokiu

pasekmių, daugeliu atveju gali būti neproporcinga priemonė, t. y., per didelė našta pažeidėjui.

Pažeidėjo asmenybė bei jo pavojingumo vertinimas taip pat turi esminės reikšmės sprendžiant, ar

automobilio (ne)konfiskavimas ir (ne)palikimas to asmens žinioje, (ne)kels pavojaus visuomenei

ateityje.

3. Siūlytina išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis turto konfiskacijos išimtį, laikyti

konfiskuotino turto didelę vertę, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį bei būtinuosius šeimos

poreikius, taip pat nekonfiskuoti automobilio, priklausančio pirmą kartą prasižengusiems eismo

saugumui, kurie ne tik pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, tačiau ir iki BK 281 straipsnio 7 dalyje

numatytos nusikalstamos veikos padarymo laikėsi įstatymų, nebuvo sistemingi įstatymų pažeidėjai.

Taip pat nekonfiskuoti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės asmenims priklausančio

automobilio, nes tai rodo, kad asmuo nėra sistemingas įstatymų, KET pažeidėjas ir automobilio

palikimas jo žinioje nekelia pavojingumo visuomenei. Taip pat, šio nusikaltimo padarymo atveju

nekonfiskuoti juridiniams asmenims priklausančios transporto priemonės, nes juridinio asmens turtas

nėra tapatus jo savininko turtui ir darant šią nusikalstamą veiką neveikiama juridinio asmens

48

interesais. Kadangi kasacinio teismo praktika vis dar yra besiformuojanti, manytina, kad nustatyti

proporcingumo principo užtikrinimo pažeidimai ateityje bus performuoti, o taip pat pasipildys ir

išskirtinių atvejų sąrašas, kas galimai bus naujų diskusijų ir mokslinių tyrinėjimų objektas.

4. Darbo autoriaus nustatyta, kad transporto priemonės konfiskavimas daugeliu atveju yra ne

tik neproporcinga, bet ir neefektyvi poveikio priemonė. Ši išvada darytina atsižvelgus į tai, kad

faktiškai nuo 2017 m. balandžio mėnesio teismams pradėjus taikyti turto konfiskaciją, kuomet

pasirodė pirmoji aukštesnės instancijos teismo nutartis su aiškinimu, jog konfiskacija šio nusikaltimo

padarymo atveju yra būtina, nusikaltimų, numatytų LR BK 281 straipsnio 7 dalyje, nesumažėjo.

Priešingai, statistiniais duomenimis, per 2017 m. išnagrinėta 3328 neblaivių vairuotojų bylos. Tai

rodo, kad automobilio konfiskavimas nėra efektyvi priemonė, atgrasanti pačius pažeidėjus ir kitus

asmenis neblaiviems nevairuoti transporto priemonės. Kad ši poveikio priemonė ne tik

neproporcinga, bet ir neefektyvi, patvirtina ir tai, kad teismų “nepamatuotas” transporto priemonės

konfiskavimo taikymas šiai dienai pačiai valstybei jau sukelia naujus iššūkius, susijusius su šio

konfiskuoto turto paėmimo, saugojimo ir realizacijos kaštais.

5. Transporto priemonės konfiskavimo neproporcingumo ir neveiksmingumo problemai

spręsti siūlytina:

5.1. Esant nustatytoms išskirtinėms aplinkybėms vietoj turto konfiskavimo skirti kitas

baudžiamojo poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir nemokamus

darbus gydymo, slaugos, reabilitacijos ar pan. įstaigose, nes darbo autoriaus nuomone, “nepiktybinį”,

pirmą kartą nusikaltusį asmenį labiau paauklėtų ne jo automobilio konfiskavimas, o slegiantys

vaizdai, patirti atliekant nemokamus darbus.

5.2. Nesant išskirtinių aplinkybių ir nesant asmens nusižengimų sistemiškumo, transporto

priemonės konfiskavimo taip pat netaikyti ir vietoj šios poveikio priemonės skirti teisės vairuoti

transporto priemones atėmimą, nemokamus darbus arba įmoką į nukentėjusių nuo

nusikaltimų asmenų fondą.

5.3. Nesant išskirtinių aplinkybių ir esant asmens nusižengimų sistemiškumui, siūlytina šiuo

atveju turto konfiskacijos taip pat atsisakyti kaip neproporcingos ir abejotino veiksmingumo

priemonės. Tokiu atveju siūlytina teismams svarstyti ne tik kitų poveikio priemonių taikymą, bet ir

kitas alternatyvias bausmes, nes “piktybinius” pažeidėjus, tikėtina, labiau atgrasytų ne jų automobilio

konfiskavimas, o galimas laisvės suvaržymas, tokius sistemingus pažeidėjus kuriam laikui apskritai

izoliuojant nuo visuomenės.

49

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Knygos:

1. Abramavičius, A. ir kiti, Baudžiamojo kodekso komentaras I dalis. Vilnius: Registrų centras,

2004.

2. Abramavičius, A. ir kiti, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso komentaras: Specialioji

dalis. Vilnius: Registrų centras, 2009.

3. Baublys, L. ir kiti, 2010. Teisės teorijos įvadas. Vilnius: Leidykla MES.

4. Bikelis S. ir kiti, Cigarečių neteisėta apyvarta: kompleksinė reiškinio ir kontrolės priemonių

analizė. Vilnius: Eugrimas, 2017.

5. Bikelis, S. ir kiti, Kad nusikaltimai neapsimokėtų: tradiciniai ir modernūs turto konfiskavimo

mechanizmai. Vilnius: Justitia, 2014.

6. Bitinaitė, V. Mokomasis anglų – lietuvių kalbų ir teisės terminų žodynas. Vilnius: Eugrimas,

1998.

7. Gizbert-Studnicki, T. Conflict of Values in Adjudication. Rasta šaltinyje: Wojciech Sadurski,

(ed.) Ethical dimensions of legal theory. Amsterdam: Rodopi, 1991.

8. Piesliakas, V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2008.

9. Piesliakas, V. Lietuvos Baudžiamoji Teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2009.

10. Schwarze, J. European Administrative Law. London: Sweet and Maxwell, 2006.

11. Tak, P. J. P. Criminal Justice systems in Europe: The Netherlands. Helsinki, 1994.

12. Tarybinė baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1972. Rasta šaltinyje: Vytautas

Piesliakas, Lietuvos Baudžiamoji Teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2009.

Periodiniai leidiniai:

1. Danėlienė, I. 2009. „Proporcingumo principas administracinėje teisėje“, ISSN 1392–1274.

Teisė. Nr. 72

2. Lee, Young-Jae. 2012. „Why proportionality matters“. University of Pennsylvania Law

Review [Vol. 160: 1835;

<https://scholarship.law.upenn.edu/penn_law_review/vol160/iss6/7> [žiūrėta 2018-03-27].

3. Leonaitė, E. 2010. „Proporcingumo principas Europos žmogaus teisių teismo

jurisprudencijoje“, ISSN 1392–1274. Teisė, Nr. 77.

4. Paužaitė, R. 2011. „Turto konfiskavimo teisinės prigimties problemos“. MRU:

Jurisprudencija, 8(98).

50

5. Piesliakas V. 2011. „Neteisėtu būdu gautų pajamų konfiskavimas Lietuvos baudžiamojoje

teisėje: siekiai ir realybė“, MRU: Jurisprudencija, 18(2).

6. Schlink B. 2011. „Proportionality in Constitutional Law: Why Everywhere but Here?“ Duke

Journal Of Comparative and International Law, Vol. 22.

7. Sweet, S., et all. 2008. „Proportionality Balancing and Global Constitutionalism“. Columbia

Journal of Transnational Law, No. 47;

<http://digitalcommons.law.yale.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1013&context=fss_papers

> [žiūrėta 2018-03-05]

8. Švedas, G. 2006. „Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje“.

Vilnius: Teisinės informacijos centras.

Teisės aktai:

1. Criminal Law of the Republic of Latvia (1998, amended 2013), Section 42 (2);

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-15].

2. Criminal Law of the Republic of Latvia (1998, amended 2013), Section 42 (3);

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-15].

3. Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d.

Nutarimu Nr. 1950.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2016 m. kovo 25 d. įstatymas Nr.

XII-277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06-28).

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. (1992 Nr. 33-1014).

6. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Žin. (2007, Nr. 128-

5213).

7. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas, Žin. (1961, Nr. 18-147).

Swiss Criminal Code of 21 December 1937 (Status as of 1 January 2017);

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2017-12-22].

8. The Criminal Code of Denmark, Order No. 909 of September 27, 2005, as amended by Act

Nos. 1389 and 1400 of December 21, 2005;

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes > [žiūrėta 2017-12-21].

9. The Criminal Code of Finland (1889, amended 2015);

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-12].

10. The Criminal Code of the Russian Federation (June 13, 1996);

<http://www.legislationline.org/documents/section/criminal-codes> [žiūrėta 2018-01-15].

51

11. The Swedish Penal Code (adopted in 1962);

<http://www.government.se/49cd60/contentassets/5315d27076c942019828d6c36521696e/s

wedish-penal-code.pdf> [žiūtėta 2018-01-12].

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai:

1. LR Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Žin. (1993, Nr.70-1320).

2. LR Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, Žin. (2008, Nr. 108-4136).

3. LR Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, Žin. (2008, Nr. 108-4136).

4. LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas, Žin. (2009, Nr. 42-1624).

5. LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas, Žin. (2009, Nr. 42-1624).

6. LR Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, Žin. (2011, Nr. 14).

7. LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas. Žin. (2013, Nr. 133).

8. LR Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas, Žin. (2013, Nr. 73-3677).

9. LR Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, Žin. (2013, Nr. 19-938).

Tarptautiniai teisės aktai:

1. European Convention on Laundering, Search, Seizure and Confiscation of the Proceeds

from Crime, Strasbūras,1990. (Žin., 1995, Nr. 12).

Teismų praktika:

1. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika:

1. Het Financieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, application No. 577/11.

2. Yildirim prieš Italiją, application No. 38602/02.

2. Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika: 1. Afton Chemical Limited prieš Secretary of State for Transport, judgment of 8 July 2010, Case

No. C-343/09.

2. Etimine SA prieš Secretary of State for Work and Pensions, judgment of 21 July 2011, Case

No. C-15/10.

3. Jippes ir kiti prieš Minister van Landbouw, Natuurbeheer en Visserij, judgment of 12 July

2001, Case No. C-189/01.

3. Lietuvos Respublikos teismų praktika:

1. A. K. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-253-594).

52

2. A. M. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-436-211).

3. A. P. ir E. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011, Nr. 2K-534).

4. A. P. prieš Valstybę, Pakruojo rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-23-744).

5. A. P. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-433-1020).

6. A. Š. prieš Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-163-744).

7. A. Š. prieš Valstybę, Šilutės rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-65-385).

8. A.K. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr.1A-253-594).

9. D. F. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-118-511).

10. D. J. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-136-699).

11. D. J. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-481-1020).

12. E. K. Prieš Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-220-606).

13. E. P. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-267-478).

14. E. S. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-35-719).

15. G. Č. prieš Valstybę, Kauno apylinkės teismas (2017, Nr. 1-567-725).

16. G. D. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-241-468).

17. G. M. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-619-634).

18. G. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, NR. 2K-119-976).

19. G. R. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-537-290).

20. G. U. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-51-699).

21. G. U. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-385-211).

22. H. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-39-222).

23. I. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-122-699).

24. I. Č. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-524-870).

25. I. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011, Nr. 2K-463).

26. I. R. prieš Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-259-360).

27. I. R. prieš Valstybę, Kretingos rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-89-474).

28. I. R. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-121-697).

29. J. R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2012, Nr. 2K-612).

30. J. Ž. prieš Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-21-913).

31. K. A. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-659-493).

32. K. G. prieš Valstybę, Šiaulių apylinkės teismas (2017, Nr. 1-30-829).

33. K. Š. prieš Valstybę, Raseinių apylinkės teismas (2017, Nr. 1-44-237).

34. L. J. prieš Valstybę, Kėdainių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-47-836).

35. L. K. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-661-195).

53

36. L. U. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-556-290).

37. M. B. prieš Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-222-334).

38. M. Š. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2015, Nr. 2K-P-498-746).

39. N. B. prieš Valstybę, Šiaulių apygardos teismas (2017, Nr. 1A-260-744).

40. N. M. prieš Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-17-786).

41. N. T. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-303-530

42. O. M. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-385-211).

43. O. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2012, Nr. 2K-227).

44. O. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-50-788).

45. R. B. prieš Valstybę, Kauno apylinkės teismas (2017, Nr. 1-706-311).

46. R. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, 2K-114-1073).

47. R. Č. prieš Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-236-334).

48. R. K. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006, Nr. 2K-486).

49. R. L. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-34-699).

50. R. L. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-295-209).

51. R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003, Nr. 2K-573).

52. R. M. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008, Nr. 2K-339).

53. R. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-134-1073).

54. R. P. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-47-628).

55. R. Š. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-133-719).

56. R.K. prieš Valstybę Vilniaus apygardos teismas (2018, Nr. 1A-176-654).

57. S. D. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-80-511).

58. S. D. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-296-209).

59. S. G. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2K-392-699).

60. S. G. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2K-392-699).

61. S. G. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-242-870).

62. S. Ž. prieš Valstybę, Vilniaus apygardos teismas (2017, Nr. 1A-397-843).

63. V. B. prieš Valstybę, Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 1A-704-810).

64. V. Č. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-14-511).

65. V. J. prieš Valstybę, Panevėžio apygardos teismas (2017, Nr. 1A-160-491).

66. V. R. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-79-511).

67. V. R. prieš Valstybę, Klaipėdos apygardos teismas (2017, Nr. 1A-232-360).

68. V. S. prieš Valstybę, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-64-305).

69. V. V. prieš Valstybę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2018, Nr. 2K-135-697).

54

70. Ž. K. prieš Valstybę, Anykščių rajono apylinkės teismas (2017, Nr. 1-47-266).

Teismų praktikos apžvalgos:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo

saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso

281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga (Teismų praktika, 2009, Nr. 30). 2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos taikant turto

konfiskavimą (BK 72 straipsnis) (Teismų praktika, 2010 Nr. 32).

Tekstai internete:

1. Lietuvos kelių policijos tarnybos 2017 m. sausio 1 d. – gegužės 31 d. Kelių eismo taisyklių

pažeidimų statistika;

<http://lkpt.policija.lrv.lt/uploads/lkpt.policija/documents/files/statistika/KET_2017_sausis-

geguze.pdf> [žiūrėta 2017-11-30]. 2. LR baudžiamojo kodekso 281 straipsnio ir LR administracinių nusižengimų kodekso 422

straipsnio pakeitimų įstatymo projektų aiškinamasis raštas; <https://e-

seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAK/28863990c8e511e682539852a4b72dd4/format/ISO_PDF/>

[žiūrėta 2018-02-02].

55