Su aistringu partizanavusio ir už Lietuvos laisvę žuvusio poeto Broniaus Krivicko gerbėju - jaunu poetu Tomu TašKauSKu kalbamės apie dirvą, tinkamą užaugti didvyriais, ir svarstome, ar stotų tauta ginti Tėvynę šiandien, jei, neduok Dieve, panaši istorinė situacija pasikartotų.

Rimvydas StankevičiuS„Respublikos“ žurnalistas

- Atsimenate, Tomai, Lietu-vos partizanų dainą: „Pravirko liepa šalia kelio, pravirko moti-na sena: „Sūneli, Tėvynė tave šaukia - ir vėl laisva bus Lietu-va“? Kaip manote, šių dienų motina lietuvė ir vėl ištartų tą patį? O gali ji sakytų: „Sūneli, išdumki Vakaruosna, kol vėl bus laisva Lietuva“?

- Bronius Krivickas ir visa jo karta sąmoningai pasirinko kautis už Tėvynę, net ir aiškiai suprasda-mi, kad iš šios kovos neturi galimy-bių sugrįžti gyvi. Jų kovos prasmė ir pergalės viltis buvo susieta ne su jais pačiais, o su Lietuvos ateitimi, kitaip tariant - su mumis. Nuostabu, bet patys štai ir esame liudininkai, kad jų viltys virto realybe - Lietuva vis dėlto neprarado nacionalinio orumo, valios išlikti tauta ir išsiko-vojo sau laisvę.

Be abejo, laisvė yra labai dvip-rasmiškas dalykas - nepakanka laisvę išsikovoti, išsikovojus ją ir toliau būtina atsakingai kurti, to-dėl, žinoma, galime tiesiog kriti-kuoti nūdienos visuomenę, lygin-dami su smetonine Lietuva ir sa-kydami: „Ak, tokių asmenybių, to-kių dorų, Lietuvą taip pasiaukojan-čiai mylinčių žmonių šiandien nė-ra“, bet išmintingiau, manau, būtų apsidairyti, kaip gi šiandien yra, ir pamąstyti, ką su visu tuo galima būtų nuveikti.

Skautauju, bendrauju su šalies jaunimu, su profesinės, su kultūros aplinkos žmonėmis ir pastebiu, kad Lietuvos partizanų kūrybinis pali-kimas, taip pat ir Broniaus Krivic-ko eilės įkvepia nemažą būrį jaunų žmonių. Todėl esu įsitikinęs, jei iš-kiltų reikalas ginti Lietuvą, nusteb-tumėt pamatęs, kokia daugybė žmonių stotų kaip vienas su ginklu rankose.

Žvelgiant jūsų - vyresniųjų Lie-tuvos kartų - akimis, mes, jaunimas, galbūt atrodome labai kosmopolitiš-ki ir bestuburiai, tačiau taip nėra. Mes tiesiog kitokie - mūsų santykis su Lietuva ir meilės jai raiškos for-mos - kitokios: skiriasi istorinis lai-kas, mūsų gyvenimo patirtys, žvilgsnis į pasaulį, technologijų ir politinių aplinkybių praplėsti ben-dravimo horizontai, kelionių, pama-tytų kraštų geografija... Tačiau ne-paisant visų skirtumų, pamatinis suvokimas, kad kažką turime savo, brangaus ir saugotino - neišnyko.

- Ką Lietuvos žmonės šian-dien jaustų ginantys su tuo gin-klu rankose? Žemę, kurios ne-beturime? Politinę sistemą, ku-ria netikime? Jos šulus, kuriais nepasitikime? Ar sunkiai api-

brėžiamą ES junginį, kuris kas-dien tampa vis mažiau panašus į tą, į kurį prieš dešimt metį įsto-jome? Ką gi jie gintų?

- Laisvę. Pačią didžiausią verty-bę, kurią turime. Laisvę gyventi pa-gal savąsias vertybes, ateitį savo vaikams kurti savąja valia ir savąja atsakomybe. Ir partizanų poezijos, jų dainų leitmotyvas: „Mes norime laisvės. Tada ir vėl viskas bus ge-rai“. Juk visa kita, ką turime - tėra laisvės pasekmė.

- Na, bet juk laisvė - tai drauge ir laisvė klysti, ir laisvė apkiausti, ir laisvė nustoti būti savimi... Ąžuolas nei iš šio, nei iš to vidur dykumos negali iš-augti. Todėl gal vertėtų pa-svarstyti, kokia gi toje laisvėje supurenta dirva galėjo užau-ginti B.Krivicką ir visą jo kar-tą tokiais dideliais ir kodėl lais-vėje augdami mes netampame į juos panašūs?

- Vokiečių filosofas Tihameris Totas, kurio veikalus, beje, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Maceina, yra rašęs, kad didvyriški darbai - tarsi stambiausios piniginės kupiūros, ku-rių apyvartoje beveik nėra, nes jų prireikia itin retai. O štai maži valios veiksmai yra tarsi smulkūs pinigai, kuriais atsiskaitome kasdienybėje. Valia ugdoma bendravimu su kitais, doru kasdienių pareigų, profesinių pareigų vykdymu, atsidavimu kas-dienybėje, tiesumu ir principingumu net mažiausiuose dalykuose. Štai kur glūdi didvyriškumo grūdas. Tik turėdamas gausiai tų smulkių valios pinigų žmogus gali juos sudėjęs iš-sikeisti į minėtąją retą ir stambią kupiūrą - did vyriškumą.

- Bet vis tiek reikalingas tam tikras auklėjimas, tam tikras švietimas - valstybės sukurti in-dai, žadinantys norą ir pareigą tuos jūsų minėtus smulkius pini-gėlius kaupti. Smetoninė Lietuva turėjo sukūrusi tautinę mokyklą, kuri, mano nuomone, ir virto dir-va, auginusia B.Krivicko kartą. Nemanote, kad jaunuomenėje nubundančio pat riotizmo reikia ne tiesiog laukti, o jį skiepyti?

- Sakoma, kad rašytoją leng-viausia „užmušti“, įtraukiant jo kūrinius į vadovėlius. Mat vos ra-šytojas tampa privalomas, vietoj skaitymo savo noru atsiranda skaitymas prievarta ir jaunieji skaitytojai, užuot pamėgę kitą sy-kį tikrai vertingą kūrinį, protes-tuodami ima jį niekinti. Manau, įtraukę į mokymo programą pa-triotizmo ugdymą, sulauktume panašių rezultatų.

Tautinė mokykla - man būtų gražu, bet būtų visų puikiausia, jei tokia taptų ne dėl pavadinimo ir ne dėl dirbtinai keičiamų mokymo programų, o savąja esme. Man at-

rodo, geriausia, kai patriotiškumas ne brukamas per prievartą, o tie-siog sklando ore, ne programose, o tarp eilučių. Manau, reikia kurti kultūrą, palankią patriotizmui, kur-ti aplink save gyvenimą, palankų patriotizmui.

Na, kad ir minėtosios Lietuvos partizanų dainos... Štai vienas mano draugas vasaromis organizuoja po-ezijos vakarus partizanų sodyboje, kur tarp posmų skamba partizanų dainos, įsiplieskia diskusijos apie rezistentų kovas... Argi tai - ne pui-ki patriotizmo apraiška? Na, arba jaunimo žygiai po miškus - partiza-nų takais, detaliai susipažįstant su kurio nors konkretaus būrio istori-ja, aptvarkant už Lietuvą žuvusių didvyrių kapus?..

Mokausi partizanų dainų pats, mokau jas dainuoti jaunuosius skau-tus... Ateinančios kartos turi labai gerą, nors ne visada senjorams pa-tinkantį bruožą - jie labai nemėgsta dviveidystės, netikrumo, falšo. Jau-nimas sako: „Tu man nekalbėk nu-siskaitytų, paties gyvenime netai-komų tiesų - tu man parodyk, kas tau iš tiesų svarbu ir brangu.“ Jau-nimas kviečia bekompromisiam nuoširdumui, nuo kurio Lietuvos visuomenė jau senokai atpratinta. Tas kvietimas - džiuginantis reiški-nys, verčiantis kiek vieną mūsų sa-vęs paklausti: „O išties - ką gi aš branginu? Ką gi išties noriu perduo-ti ateities kartoms?“ Nuo šio klau-simo, manau, ir prasideda kiekvieno žmogaus pilietinis, o ir politinis są-moningumas.

Todėl, manau, ne mokykla, o pa-ti visuomenė bei visuomeninės or-ganizacijos turi prisiimti atsakomy-bę už patriotinį jaunuomenės ugdy-

mą. Mano nuomone, „veikimas iš apačios“ visada yra nepalyginti veiksmingesnis nei projektai, nu-leisti „iš viršaus“. Pasaulį, kokiame norėtum gyventi, pats kurk aplink save. Kad ir tik savo šeimoje, kad ir tik savo gėlių darželyje. Tuos dar-želius, kaip ir minėtąsias smulkią-sias valios kupiūras, sujungus bus Lietuva.

- Taip, tačiau tos jungties, visa ko bendro vardiklio nebu-vimas šiandien man labiausiai ir kelia nerimą. Turime (kad ir jūsų minėtų) gražių iniciatyvų, turime talentingų rašytojų, re-žisierių, stiprių asmenybių, ta-čiau kažkodėl visi tie gražūs reiškiniai nevirsta Lietuvos kultūra, Lietuvos dvasia, Lie-tuvos gyvenimu. Visa paversta tik paskirų cechų reikalais, te-turinčiais lokalinės reikšmės. Kaip ir kur mums reikėtų jungtis?

- Kai pusšimtį metų dedamos didelės pastangos visuomenę su-skaldyti ir supriešinti - akivaizdu, kad bent iš dalies tai pavyksta. Taip, visa dabar sukasi mažuose židinu-kuose, glaudžiuose rateliuose... Gy-vename tarsi atskiruose koriuose, nesugebėdami suprasti, kad visi tie koriai - bendrame avilyje. Būtent bendrystė, tautos, visuomenės vie-nybė yra tie dalykai, ties kuriais kiekvienam mūsų derėtų stengtis. Štai ir aš, daugybę kartų sau esu pažadėjęs išsikepti pyragą ir su juo eiti per kaimynus šitaip su jais su-sipažindamas, bet nedrįstu. Reikia išdrįsti, nes neįmanoma apie ben-drystę kalbėti gyvenant mieste, ku-rio kaimynai viens kito nepažįsta - net susitikę nesisveikina. Kur tu-rėtų būti tautos susitikimo ir ben-dravimo vieta? Gal Dainų šventės ir į jas panašūs visą šalį suburiantys renginiai? Gal visuomenės bendri-jos, besiburiančios prie bažnyčių, parapijose? Nežinau. Tačiau bet ku-riuo atveju pradėti reikėtų nuo ar-timiausios aplinkos - giminių rato, kaimynų.

- Ačiū, Tomai. Suformulavo-te daug gražių užduočių Lietu-vos visuomenei. Tačiau nė vie-nos - valdžiai. Nejaugi Lietuvos vairininkams net nebeturite lū-kesčių?

- Turiu. Valdžia turėtų nustoti maniusi, kad valstybės ląstelės yra politinės partijos ir prisiminti tik-rąsias kiekvienos valstybės gyvy-bingumą lemiančias ląsteles - šei-mas. Būtent valstybės vadovybė įgali įsvarbinti, sužadinti vienus ar kitus kontekstus, tad, manau, ne-delsdama turėtų šeimų gerovę imti laikyti esminiu visų savo darbų tiks-lu. Šeimas vėlgi vienys bendri rū-pesčiai ir bendri tikslai, be abejo, siekiantys šviesesnio ir turtinges-nio (ne vien pinigine prasme) gyve-nimo savo vaikams. Tai, manau, ir yra patikimiausia jungtis - kai žo-džiai „šeima“ ir „tauta“ bei „visuo-menė“ taps sinonimais, štai tada, manau, galėsime kurti ir tautinę mokyklą, nesibaimindami, kad ji taps „falšyva“.

Stas

io Ž

umbi

o nu

otr.

Nr. 288ŽALGIRIO NACIO NALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO priedas

Ar ir dabar sutiktume žūti už savo Tėvynę?

� Ne valdžia, o būtent visuomenė yra atsakinga už patriotinį jaunuomenės ugdymą

Tomas taŠkauSkaSPoetas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIO­NALINIO PASIPRIEŠINIMO JU­DĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gy­nybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Lietuvos krašto ap­saugos ministras Juozas OLEKAS, Lietuvos šaulių sąjungos vadas Liu­das GUMBINAS ir Nedzingės šaulių būrio vadas Albertas JAKUBAVI­ČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Ge­diminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šią diskusiją paskatino viena interneto publi-kacija - esą Lietuvoje niekada nebūtų taip kaip Ukrainoje, kur marodieriaujama, nes tvarkos nebeužtikrina policija. Kad Lie-tuvoje šitą terpę užpildytų bū-tent šaulių organizacija. Man toks tvirtinimas pasirodė per daug optimistiškas. Kaip mano-te, ar šauliai galėtų vykdyti to-kius uždavinius galimų neramu-mų atveju?

A.JAKUBAVIČIUS: Aš, kaip šaulių būrio vadas, galiu pasakyti, kad Nedzingėje, Perlojoje, aplinki-niuose kaimuose to nebūtų. Bet jei-gu paimsime Varėnos rajoną (nes pats esu iš Varėnos), tai ten šaulių palyginti mažai, t.y. šaulių, kurie ga-lėtų paimti ginklą į rankas. Daugiau-sia yra jaunieji šauliukai arba šauliai, kurie jau perkopę 55 metų ribą.

Aišku, jie galėtų paimti ginklą ir kovoti, ir saugoti, ir tramdyti, bet galiu pasakyti vieną dalyką: aš esu būrio vadas, bet jeigu kas nors įvyk-tų, aš nežinočiau, ką man daryti. Ga-liu tiktai savo kaimuose kažką dary-ti. Kadangi ginklų neturime - tik tris medžioklinius šautuvus - ir yra de-šimt, kaip aš vadinu, kovinio būrio žmonių. Jeigu man reikėtų dar kur nors ieškoti ginklų, važiuoti į Alytų, aiškintis, kas man juos duos, ką man reikia daryti, tai būtų prarastas lai-kas. O Ukrainoje buvo pasinaudota tiktai tuo, kad paprasčiausiai nebuvo užbėgta už akių ir vadinamieji eks-tremistai spėjo apsiginkluoti.

G.JAKAVONIS: Gerai, jūs tu-rite medžioklinius šautuvus. O ar tie žmonės pajėgūs apsiginti, šaudymo pratybos vyksta?

A.JAKUBAVIČIUS: Pasikar-tosiu: mūsų kovinis būrys - maždaug 10 žmonių, jų amžius nuo 40 iki 52 metų. Visi buvę sovietinės kariuo-menės kariškiai, trys tarnavę Afga-nistane. Tiems žmonėms gali duoti į rankas bet kokį ginklą, ir jie mokės

su juo elgtis, mokės jį naudoti. Bet mano būryje dar yra šauliukų ir šau-lių, kurie yra šaudę tik iš orinių šau-tuvų, jokio kito ginklo jie nėra paė-mę į rankas. Jiems būtinai reikalin-gi mokymai.

G.JAKAVONIS: Kokia šian-dien Šaulių sąjungos padėtis?

L.GUMBINAS: Yra posakis: „Geriausias realistas - tas, kuris žiū-ri pesimistiškai.“ Yra daug problemų Šaulių sąjungoje, ji serga tomis pa-čiomis ligomis kaip ir visuomenė. Yra visokių bėdų, bet tam ir esame, kad tobulėtume. Tobulėjimas yra nuolatinis procesas.

Šaulių sąjunga pirmiausia yra la-bai rimta pagalba mūsų valstybei kaip atgrasymo priemonė. Ir jinai jau šiandien - nors realios grėsmės nė-ra - yra kaip atgrasymo priemonė. Ir aš pagrįsiu kodėl. Naujoji į sąjun-gą įstojusių šaulių banga labai aiškiai parodė, kad Lietuvos žmonės kitaip reaguotų į tokius įvykius kaip Ukrai-noje, jeigu jie būtų Lietuvoje.

Antras dalykas - ir be šitų Ukrai-nos įvykių Šaulių sąjunga jau įrodė savo vietą istorijoje ir savo prasmę valstybės raidoje. Ta garbinga isto-rija, manau, tęstųsi ir šiandien. Tie įvykiai mane nuteikia, kad mes iš tikrųjų neturime vergų geno, žmo-nės ateitų ginti Nepriklausomybės. Maža to, ateitų nebūtinai dabartiniai šauliai, ateitų kur kas daugiau žmo-nių, negu šiandien yra Šaulių sąjun-goje. Aš tuo tikiu. Ir Sausio 13-osios įvykiai parodė būtent tą patį, ką mes dabar kalbame.

Turėtume suprasti, kad Šaulių sąjungos funkcijos yra kur kas pla-tesnės, ne vien tiktai imti ginklą ir ginti Nepriklausomybę, kas yra pa-grindinė funkcija. Turime savo ka-riuomenę, kuri yra profesionali, tu-ri aktyvųjį rezervą ir kurios pirminė funkcija yra su ginklu ginti mūsų

Nepriklausomybę, jeigu to prireiktų. Bet reikia įvertinti ir tai, kad Šaulių sąjunga galėtų padėti kariuomenei - objektų apsauga nuo marodieriavi-mo, komendantūros funkcijos ir t.t.

Galų gale esminis faktorius yra visuomenės parama. Karą laimi tas, kuris turi šitą paramą. Ar pa-imsime tarptautinius konfliktus, ar vietinius, ar partizaninius karus. Taigi Šaulių sąjunga yra ne kas ki-ta kaip visuomenė ir ta parama Lietuvos kariuomenei yra reika-linga. Ir tai yra plačiau negu vien tiktai žmonės su ginklu.

Kalbant apie ginklus - šiandien niekas nedraudžia Lietuvos Respu-

blikos piliečiui namuose turėti gin-klą. Aš pats turiu ginklą, manau, aplink šitą stalą daugelis turime gin-klus namuose. Pagal tris skirtis: me-džioklinis, savigynai arba sportui. Ir šiandien šauliai iš naujosios bangos įsigyja ginklus pagal sportinę kryp-tį, ir įsigyja būtent kovinius ginklus, tuos, kurie šaudo NATO šoviniais, tik tiek, kad jie nešaudo automatine ugnimi. Aš manau, šitas kelias neri-boja nė vieno šaulio turėti ginklą, šiandien tą mes irgi turėtume ak-centuoti.

G.JAKAVONIS: Tarpukariu šauliai buvo didelė jėga, patrio-tiškai išauklėta, labai stipri or-ganizacija. Šiandien mes dar tu-rime Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Bet nematau, kad šių dviejų organizacijų funkcijos bū-tų tarpusavyje suderintos.

J.OLEKAS: Aš labai sveikinu Šaulių sąjungos veiklą per visus Ne-priklausomybės metus, jų istorinę veiklą. Linkiu jiems visokeriopos sėkmės. Kitas dalykas - Ukrainos įvykiai. Tokių įvykių Lietuvoje ne-būtų. Lietuvos kariuomenė užaugo iš lietuviško Maidano. Iš savanorių, Sausio 13-osios gynėjų.

Dabar mes turime subrendusią kariuomenę, tokią sistemą, kokią

Ukraina norėtų turėti. Bet dar ne-turi, mes jai padedame. Juk Lietuvos kariuomenės vadas yra Šaulių są-jungos narys.

Bet yra ir tam tikros kitos už-duotys, apie kurias jūs dabar užsi-minėte. Lietuvoje nuo 1990 metų susiformavo tokia situacija, Šaulių sąjunga gaivino senąsias idėjas, kvietė jaunus, gerbė vyresnius žmo-nes. Kažkas užsiimdavo ir kariniu pasirengimu. O visa kovinė, karinė dalis išsirutuliojo į naują organizaci-ją, tai yra Krašto apsaugos savanorių pajėgas (pradžioje buvo Savanoriš-koji krašto apsaugos tarnyba).

Šaulių sąjungai šiandien keliame uždavinius: pirmiausia - užauginti jaunimą. Juk niekas neateina į ka-riuomenę iš kažkur. Kiekviena rink-tinė, kiekvienas būrys, kiekvienas vadas metų pabaigoje ir metų pra-džioje man turėtų raportuoti, ką per praeitus metus padarė. Kiek šauliu-kų įstojo į bazinius karinius moky-mus, kiek šauliukų įstojo į aukštą-sias mokyklas ir lanko jaunųjų karo vadų kursus, kiek šauliukų įstojo į Lietuvos karo akademiją. Tai čia bus labai objektyvūs rodikliai, kad mums nereikėtų eiti į mokyklas, į šeimas, kurti dar vieną sistemą. Pagrindinis uždavinys - užauginti pilietinį patri-otinį Lietuvos jaunuolį.

Kitas dalykas - pažiūrėkite, kiek yra renginių, kuriuose reikalinga Šaulių sąjungos parama. Birželio 14-ąją prie Seimo ar Vasario 16-ąją,

Sausio 13-ąją prie laužų - čia reikia, kad mūsų būtų žymiai daugiau nei su Georgijaus juostelėmis per Ge-gužės 9-ąją. Tai dar vienas pilietinio patriotinio ugdymo uždavinys, kur jokių ginklų nereikia. Reikia tiesiog parodyti, kad Lietuvoje užaugo nau-ja karta.

Dabar ateina metas, kai įsilieja daugiau vidutinio amžiaus žmonių, nes suprato, kad labai svarbu vals-tybės gynimas. Kiekvienas Šaulių sąjungos narys turėtų pereiti bazinį karinį parengimą, kad pažintų gin-klą, žinotų, kaip su juo elgtis. O tas, kuris pasiruošęs tikrajai gynybai, tu-

ri visas galimybes. Manau, kad yra pakankamai galimybių. Jeigu reikės, dar žiūrėsime. Kaip minėjau, bazi-niai kariniai kursai, jaunųjų karo va-dų kursai, savanorių mokymas.

Bet mes turime pasakyti, kad jei šis žmogus pasiruošęs ginti, tai jis turi bazines žinias. Jis negali vien tik eiti ir ginti, nes yra individualus ren-gimas, yra kolektyvinis rengimas. Tai turi eiti per kariuomenę. O toliau jis gali veikti Šaulių sąjungoje kaip ir kiekvienas kareivis. Bet mes ži-nome, kad šitas parengtas Lietuvos pilietis gali būti ir rezerve.

G.JAKAVONIS: Šiandien šaulių organizacijoje yra 6 tūkst. narių. Iš jų jaunieji sudaro du trečdalius. Kaip šaulius inte-gruoti į visą gynybos sistemą?

A.PAULAUSKAS: Prieškariu buvo 60 tūkst., vis tiek estai su suo-miais mus buvo aplenkę. Mes nepa-sigirsime skaičiumi. Aš turiu daug vilčių, kad Šaulių sąjunga, ypač atė-jus naujam vadui, turėtų surasti sa-vo vietą visuomenėje.

Yra savanoriai, yra kitos visuo-meninės organizacijos. Kuo turėtų išsiskirti šauliai? Manyčiau, kad jie turėtų akcentuoti ne tik karinį as-pektą. Karo metais kiekvienas žmo-gus privalės ginti šalį ir rasti savo vietą. Bet šaulių organizacija turi šiek tiek platesnę funkciją. Jinai tu-ri ugdyti visų pirma patriotus, savo Tėvynės gynėjus.

Tarkime, mokyklose karinis pa-rengimas užmirštas, nes buvo nuo-monė, kad nedemokratiška supažin-dinti moksleivį su ginklu, su karine taktika. Manau, reikėtų grįžti, pasa-kyti, kad tai nėra nusižengimas de-mokratijai, turi būti surasta forma. Ir čia šaulių vaidmuo labai didelis ir labai svarbus.

Kitas dalykas - prisiminkime, prieškariu šauliai turėjo savo cho-rus, savo teatrus. Jie užsiimdavo kultūrine veikla. Jie rodė, kad suka-

rinta organizacija padarė daug kul-tūrinių darbų.

Jeigu žiūrėtume į karinį aspektą, tai neįsivaizduoju Lietuvoje tokios situacijos, kad policija sutriktų, kitos institucijos sutriktų ir staiga šauliai perimtų visą jų darbą. Manau, esa-me stipri valstybė, turime stiprias institucijas. Kitas dalykas - galbūt reikia koordinavimo, jau šiandien ga-lima aptarti tam tikrus koordinavi-mo dalykus. Galbūt kokius moky-mus surengti. Kad visi pakriks, nie-ko nebus ir šauliai staiga perims jų funkcijas, aš sunkiai įsivaizduoju. Bet savo vietą šauliai turi rasti.

Dėl karinių mokymų. Ministras teisingai sako, kad negalima šaulio leisti į karinį veiksmą, jeigu jis ne-apmokytas. Toks žmogus ir sau, ir kitiems keltų pavojų. Turi būti ap-mokytas. Šaulių organizacija turėtų rasti tam tikrą formą, kaip parengti.

Dėl ginklų. Labai dažnai sulau-kiu šaulių klausimo, kodėl jie netu-ri ginklų. Vadas atsako, kad yra tie ginklai, pavojaus atveju galima pa-imti. Dabar girdžiu, kad iki Alytaus reikėtų važiuoti. Manau, tą klausimą galima spręsti, kad tie ginklai būtų arčiau žmonių. Jeigu tikrai yra toks pavojus ar toks noras.

Šaulių organizacija turi turėti ne tik aiškų karinį, bet ir kultūrinį, au-klėjamąjį, patriotinį aspektą. Manau, kad tai daug svarbiau nei vien kon-centruotis į karinį mokymą.

G.JAKAVONIS: Kas vis dėlto atsitiko, kad šaulių organizacija nepasiekė tarpukario lygio, po-puliarumo?

A.JAKUBAVIČIUS: Kaip mi-nėjo ministras ir kiti kolegos, visų pirma tai yra vaikų, šauliukų, patri-otizmo ugdymas. Kitas dalykas, kaip ir visur, ta pati bėda - kaimo moky-klų, vaikų mažėjimas.

G.JAKAVONIS: Tai ką, mies-tuose šauliai nereikalingi?

A.JAKUBAVIČIUS: Miestuo-se vaikas turi įdomesnių užsiėmimų - sporto, šokių būreliai, orkestrai. Kaimo vaikas tokių dalykų nelabai turi. Jam vienintelis dalykas - jau-nieji šauliai. Tai ir žygiai, ir moky-mai, ir pratybos su kariškiais. Pvz., pas mus į Nedzingę atvažiuoja kariai savanoriai, vaikai tiesiog laukia. Tik nespėja išvažiuoti, klausia, kada vėl atvažiuos, kada eisime į mišką, kada atvešite ginklus, kada mokysite orientuotis, kalbėti radijo ryšio prie-monėmis.

Taigi vaikų mažėja. Aš turėjau kuopą, dabar - būrys. Kad ir kaip būtų gaila, sakykime, praeis metai dveji - ir aš neturėsiu nieko. Turė-siu, bet mokyklos jau nebus. Mo-kykla - tai jaunųjų šaulių bazė. Jei-gu mokykloje yra mokytojas, kuris sugeba vaikus užkrėsti tuo dalyku, sugeba jiems įdiegti patriotizmo jausmą, aš šimtu procentų garan-tuoju, tai yra jau stipru. Tai yra sti-pri organizacija.

Kai kariškiai atvažiuoja, pas mane ateina visa mokykla. Susita-riu su direktoriumi, susitariu su mokytojais ir dvi pamokas paauko-ja. Tegul būna visi, tegul jie neda-lyvauja, bet pažiūri, kaip šauliukai žygiuoja, ką šauliukai daro. Tada vaikas sako: o kodėl aš negaliu bū-ti? Tau dvejetai išvesti, todėl ne-gali būti šauliu. Tada jau jis sten-giasi. Pirmiausia turi būti kadrai - mokytojai, na, gal ne mokytojai, bet žmonės, kurie moka dirbti su jaunimu. Man atrodo, problema, kad pas mus mažai tokių žmonių. Na, žmonių gal ir yra, bet arba jų nesugebama pritraukti dirbti su vaikais, su šauliukų organizacija, arba gal nenorima.

G.JAKAVONIS: Norisi, kad šauliai būtų stipri organizacija. Dabartinė būsena tikrai neten-kina: ginklų neturi, uniformų neturi, narių skaičius mažas.

L.GUMBINAS: Turime nema-žai problemų, bet kiekviena institu-cija turi problemų. Natūralu, kad yra problemų, kurias reikia spręsti. Ma-no galva, tie nariai, kuriuos turime, jau yra židinys, ir tai yra geriau, nei neturėti nieko. Manau, kad atsparos taškas yra geras. Istorinė patirtis ir jos prasmė neginčijama. Tiesiog rei-kia dirbti, kad stiprėtų Šaulių sąjun-gos vaidmuo ir pilietinė visuomenė. Šiandien įvykiai Ukrainoje visus su-judina pagalvoti, ar teisingai veikė-me iki šiol, ar neturėtume įdėti dau-giau pastangų.

Kalbant apie ateitį, manyčiau, pirmiausia reikia suprasti, kad Šau-lių sąjungą sudaro keturios grupės. Mes dabar kalbame apie jaunuosius šaulius. Dar turime tris grupes. Tai brandaus, vidutinio amžiaus šauliai, kurie šiandien neturi veiklos.

Jaunasis šaulys iki 18 metų Šau-lių sąjungoje turi kuo užsiimti. Kai sukanka 18 metų, jam nebėra vei-klos. Arba jis pasirenka Krašto ap-saugos savanorių pajėgas, arba išei-na į platų gyvenimą. Tai irgi neblo-gai, jeigu jis geras pilietis. Čia yra grupė, su kuria mes šiandien turė-tume dirbti, kuri turėtų turėti dau-giau užsiėmimų. Esu parengęs įsa-kymo projektą, kad kiekvienoje rinktinėje, kiekvienoje kuopoje tu-rėtų vykti bent periodiški užsiėmi-mai, kad atėję žmonės su savo lū-kesčiais turėtų veiklos. Tai kalbant apie antrą grupę.

Trečia grupė yra studentų kor-poracija „Saja“, kuri vienija akade-minį jaunimą. Ir kiekviename uni-versitete tegul buriasi šauliai po „Sajos“ vėliava. Ketvirta grupė - išeivijos šauliai, bet jų mažėja, nes natūraliai vyresnioji karta išeina, o jaunosios kartos nepritraukia.

Kalbant apie funkcijas ir mūsų viziją, pasakyčiau keletą dalykų. Kaip minėjau, šiandien mes vykdo-me atgrasymo funkciją, Šaulių są-junga ir kitos visuomeninės organi-zacijos yra nacionalinio saugumo įrankis. Yra taikos meto užduotys. Šiandien mes turime kiaulių marą. Kai atėjo žinia, kad savanoriai pade-da Utenos apskrityje saugoti užkra-to židinį, paskambinau rinktinės va-dui ir pasakiau, kad susisiektų su rajono savivaldybe ir paklaustų, ar nereikia Šaulių sąjungos pagalbos. Tai yra konkretūs pavyzdžiai, kur Šaulių sąjunga gali padėti ir padės. Gali būti ir visokių kitokių bėdų - potvyniai, gaisrai ir panašiai.

Be viso kito, taikos metu mes tu-rime karo situaciją - vyksta informa-cinis karas. Mes esame tas įrankis, kuris irgi gali prevenciškai padėti. Taikos meto užduotys yra labai pla-čios ir Šaulių sąjunga turėtų veikti.

Krizės atveju šauliai neturi būti savanoriai. Tai yra labai didelė ta-koskyra. Tarpukariu tokios organi-zacijos kaip savanoriai nebuvo, šian-dien yra. Jie turi labai aiškią savo viziją. Jie yra rezervas, aktyvusis re-zervas ir jų pagrindinė funkcija karo atveju yra su ginklu kartu su kariuo-mene ginti valstybę.

Šauliai neturi tokio parengimo, jie neturėtų būti tapatinami su sava-noriais. Bet jie galėtų vykdyti kitas funkcijas. Kaip minėjau, objektų ap-sauga, viešasis saugumas, žvalgybi-nė pagalba, logistinė parama. Galiu paminėti pavyzdį: viename Panevė-žio rajono kaime šauliai dirba kaip policijos rėmėjai, nes policijos pajė-gų ne visur pakanka.

G.JAKAVONIS: Kodėl šauliai nepasiekia lygio, koks buvo tar-pukariu?

J.OLEKAS: Aš labai gerbiu vi-są Lietuvos istoriją. Bet negalima per daug idealizuoti. Štai sakome, kad Šaulių sąjunga turėjo ginklus ir

panašiai. Bet 1940-aisiais nė vienas neiššovė. Nors dabar jų yra mažai, bet bus kur kas geriau, jeigu jie bus nusiteikę taip, kad iš to sportinio ar medžioklinio šautuvo iššaus. Tai bus žymiai daugiau nei labai didelė organizacija, perėjusi privalomąją karinę tarnybą, milžiniškas rezer-vas - ir nė vieno šūvio.

G.JAKAVONIS: Buvo Birže-lio sukilimas prieš Raudonąją armiją, kokio nebuvo niekur pa-saulyje. Buvo partizaninis karas dešimt metų.

J.OLEKAS: Jau po to, kai oku-pavo. Mano, kaip ministro, pareiga, kad Lietuva nebūtų okupuota. O kad Lietuva nebūtų okupuota, reikia, kad būtų moderni, profesionali, ge-rai ginkluota kariuomenė, integruo-ta su sąjungininkais, ir kad būtų pi-lietinis palaikymas. Kad visi žinotu-me, jog yra žmonių, kurie nusiteikę ir ginti, jeigu reikės, ir padėti kariuo-menei.

Pinigų problemos nėra. Praeitais metais pinigai šauliukų vasaros sto-vykloms nebuvo įsisavinti. Šiais me-tais patikrinsime, kaip yra. Kvieski-te jaunąją kartą, dirbkite su ja.

Noriu pasakyti - reikia prisitai-kyti prie naujų sąlygų. Nieko nepa-darysi, gimsta per pusę mažiau nei 1990 metais. Tokia yra Lietuvos si-tuacija. Mums reikia prisitaikyti. Mes padarėme daug žingsnių. Šau-lių sąjunga, Švietimo ir mokslo mi-nisterija, Krašto apsaugos ministe-rija turime bendradarbiavimo su-tartį, turime sutartį su Edukologi-jos universitetu. Bandome pilietinį patriotinį ugdymą įtraukti į moky-klų programas. Bet reikia, kad pati organizacija žiūrėtų: nėra vaikų kai-me - eikime į miestą. Nėra gero mokytojo - eikime pas direktorių. Tiesiog reikia prisitaikyti, nes są-lygos yra pakitusios.

Negrįšime prie to, kaip buvo prieškaryje, kai buvo tik šaulių or-ganizacija. Šiandien taryba remti Lietuvos kariuomenę, prisiglaudusi Karininkų ramovėje Vilniuje, vieni-ja 17 organizacijų, ir kiekviena jų nori turėti savo narių. Aš jas visas raginu truputį glaustis, susijungti, bet tikrai tikiu, kad Šaulių sąjunga išsaugos savo jėgą.

G.JAKAVONIS: 2000-2004 metais teko dirbti Seimo Nacio-nalinio saugumo ir gynybos ko-mitete. Pačiame komitete kilda-vo idėjos, kad apskritai reikia naikinti šaulių organizaciją.

A.PAULAUSKAS: Dabar to-kios nuomonės nėra, nors aš girdė-jau, kad Šaulių sąjunga konkuruoja su savanoriais. Bet aš galvoju, kad neteisinga ta nuomonė, Šaulių są-junga turi surasti savo vietą. Jinai ieško ir, manau, ras tą vietą.

Pasižiūrėkime, dėl ko per pas-taruosius metus jinai taip sunyko. Ir finansiškai buvo didelių proble-mų, ir pastatus reikėjo parduoti, ir, kaip mes minėjome, pinigų trūko. Visko buvo. Bet šiandien yra nau-jas vadas, su juo siejame daug vil-čių. Juo labiau ir situacija yra vi-

siškai pasikeitusi. Šiandien Šaulių sąjungą papildo jauni, perspekty-vūs ir, netgi pasakyčiau, turtingi žmonės. Man atrodo, atsiranda toks antras kvėpavimas.

Kalbėjau su vadu, sakiau: svarbu matomumas, reikia, kad visur, kur tiktai galima, būtų šauliai. Ir kad spauda tą pamatytų ir nušviestų. Kad kiaulių maro atveju ar kokios nelaimės atveju visur matytųsi šau-liai. O kai bus matomumas - bus po-puliarumas, bus noras dalyvauti, matys savo prasmę.

Informaciniai, kibernetiniai ka-rai, priešgaisrinė apsauga - yra daug veiklų, kur galima save parodyti, svarbiausia - kad tai matytųsi. Aš keliu vieną užduotį - matomumas, matomumas, matomumas. Jeigu ji-sai bus - bus organizacijos ateitis ir žmonės į ją eis.

A.JAKUBAVIČIUS: Mano bū-rio šauliukai tikrai yra matomi. Nė vienas renginys be jų nepraeina.

Aišku, norėtume, kad daugiau jie būtų matomi, ir ne tik Nedzingė-je, bet ir kituose kaimuose. Ypač norėtųsi, kad būtų matomi dides-niuose miesteliuose, kad būtų, sa-kykim, po šaulių būrį.

Gal čia mano svajonė, bet norė-čiau, kad kiekviena mokykla turėtų bent vieną šauliukų klasę. Tikrai at-sirastų norinčiųjų. Ta klasė būtų kaip pavyzdys.

Kiekvienas šaulys turi žinoti sa-vo vietą, turi žinoti, ką jis, reikalui esant, konkrečiai darys.

G.JAKAVONIS: Struktūros nebuvimas bet kokiu atveju yra nieko gero.

L.GUMBINAS: Teritoriniu principu jinai turėtų būti kiekvieno-je savivaldybėje. Aš esu šalininkas, kad kiekvienoje seniūnijoje būtų šaulių veikla. Taip pat kad jaunieji šauliai būtų arčiau mokyklų, nes mo-kykla turi ir savo infrastruktūrą, ir mokytojus, ir resursus. Jaunojo šau-lio rengimas yra ne vien tiktai kary-ba. Jeigu mokykloje nėra šaulių vei-klos, tai tada galbūt galėtų būti jau-nųjų šaulių vienetas, kuris būtų su-burtas kokio kvartalo principu.

Šaulių statute yra aiškiai įvardy-ta, kad yra rinktinės, kuopos, būriai. Kaip ir minėjo ponas Albertas, kie-kvienas šaulys turi žinoti savo vie-tą. Kai šiandien klausiu šaulių, ku-riame jie yra būryje, tai dalis jų žino, kurioje yra kuopoje arba rinktinėje. Labai retas pasakytų, kad aš esu, pavyzdžiui, šeštosios kuopos trečio-jo būrio pirmojo skyriaus šaulys. Šiandien mes einame tuo keliu, kad kiekvienas žinotų savo funkcijas ir vietą Šaulių sąjungoje.

J.OLEKAS: Turime išsigrynin-ti tikslus, galbūt grįžti daugiau prie įstatymo, kad būtų aišku, kokie yra tikslai ir uždaviniai. Eilinis šaulys nežino, ką jis turėtų daryti. Įstaty-mas jau seniai galioja ir jis turėtų tą žinoti - mažesnį ir didesnį darbelį, atsakomybės zoną...

Parengė Audrė KUBILIŪTĖ

Rusijos karas ukrainoje, kariniai konfliktai kitose valstybėse nuolat primena, kad Laisvė ir nepriklausomybė nebūtinai amžina. Ypač, jei valstybė nepasirengusi apsiginti. Lietuva didina krašto apsaugos finansavimą. Bet juk gynybos reikalas - ne vien kariuomenės. Yra ne viena sukarinta organizacija. ar jos stiprios, pasirengusios?

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

� Gal čia mano svajonė, bet norėčiau, kad kiekviena mokykla turėtų bent vieną šauliukų klasę

Albertas JakuBavičiuSNedzingės šaulių būrio vadas

� Įvykiai Ukrainoje visus sujudina pagalvoti, ar teisingai veikėme iki šiol, ar neturėtume įdėti daugiau pastangų

Liudas gumBinaSLietuvos šaulių sąjungos vadas

� Mano, kaip ministro, pareiga, kad Lietuva nebūtų okupuota

Juozas oLekaSLietuvos krašto apsaugos ministras

� Šaulių organizacija turi turėti ne tik aiškų karinį, bet ir kultūrinį, auklėjamąjį, patriotinį aspektą

Artūras PauLauSkaSSeimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Ar šauliai pasieks tokį lygį, kaip tarpukariu?

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

GEDIMINAS

JAKAVONIS

ARTŪRASPAULAUSKAS

JUOZASOLEKAS

LIUDASGUMBINAS

ALBERTASJAKUBAVIČIUS

2014 m. birželio pradžioje Seimas priėmė nutarimą, kuriuo 2015-uosius paskelbė mykolo kleopo oginskio metais. kalbant apie oginskių istorinio kultūrinio paveldo išsaugojimą ir sklaidą, dažniausiai išnyra Rietavo oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus, vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos pirmininko vyto Rutkausko asmenybė.

Enciklopedijose apie tokius žmones, jeigu jie laikinai netampa ministrais ar Seimo nariais, rašo-ma standartiškai: „Lietuvos ir X savivaldybės politinis bei visuo-menės veikėjas“. V.Rutkauskas tris kadencijas buvo Plungės rajo-no tarybos nariu, o 2000 m., įkū-rus Rietavo savivaldybę, tris ka-dencijas - Rietavo savivaldybės nariu. Išties buvimas direktoriumi ar tarybos nariu kartais tėra auk-so dulkės ant mūsų kasdienybės rūbo. Svarbu tai, kokius darbus būdamas vienoje ar kitoje visuo-menės gyvenimo pozicijoje pada-rai. Bene išsamiausiai V.Rutkaus-ko biografiją, nuveiktus ir vis dar jo atliekamus darbus yra surašęs Konstantinas Prušinskas žurnale „Žemaičių žemė“, 2008, Nr.3.

V.Rutkauskas gimė 1945 m. spalio 5 d. Pabaldiškių kaime, o baigęs mokslus Alantos vidurinė-je mokykloje 1969 m. sėkmingai baigė studijas ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje, ten įgijo inžinie-riaus elektriko specialybę. 1969-1970 m. dirbo Alantos technikume inžinieriumi, dėstytoju. Vedė Alantoje dirbančią stomatologę Birutę iš Žemaitijos, su kuria, Dievo valia, sulaukė penkių vaikų. 1971 m. jis tapo Žemės ūkio prof-sąjungų respublikinio komiteto techniniu darbo inspektoriumi. Darbas Vilniuje siūlė gražias to meto perspektyvas, bet Vytas pa-liko daugumos jaunų žmonių sva-jonių miestą Vilnių ir su žmona išvažiavo į Rietavą, kur 1972-1988 m. dirbo dėstytoju Rietavo tarybi-nio ūkio technikume. Per paskai-tas savo kalbose dažnai nuo tech-ninių disciplinų nuklysdamas į ti-kėjimo tiesų ir gyvenimo prasmės paieškas, nuolat sulaukdavo di-desnio inspektuojančių ir socialis-tinio gyvenimo tiesas saugančių institucijų dėmesio. Jau 1987 m. jis pradėjo rūpintis Rietavo isto-rijos, Oginskių kultūros paveldo gaivinimu. Subūrė Lietuvos kul-tūros fondo Rietavo klubą „Pila-lė“, 1987-1991 m. vadovavo klubo tarybai, kuri parengė pirmosios elektrinės Lietuvoje (Rietavas, 1892 m.) jubiliejinių darbų progra-mą. 1991 m. šią programą patvir-tino Lietuvos Respublikos Vyriau-sybė. Programos įgyvendinimas

atvėrė Rietavo, kaip unikalaus XIX a. dvarų kultūros židinio, re-novacijos perspektyvas.

Sąjūdžio banga mitingų, talkų ir Atgimimo žygių organizatorių bei oratorių stumtelėjo kitu gyve-nimo keliu ir 1989-1990 m. Vytas Rutkauskas dirbo Lietuvos liau-dies buities muziejaus direkto-riaus pavaduotoju, bet, palikęs Rumšiškes, grįžo į Rietavą. 1991-2000 metais, įsteigęs kultūros pa-veldo restauravimo TŪB „Rietu-va“, pradeda nuosekliai rūpintis Rietavo Oginskių kultūros pavel-do išsaugojimu ir propagavimu, Oginskių patirties ir įdirbio į kraš-to šviesinimą gaivinimu. Tuo me-tu organizuota kunigaikščių Oginskių dvarvietės Rietave ar-cheologinių tyrimų ir restauravi-mo pirmos eilės darbų programa, atstatyti kunigaikščių Oginskių muzikos mokyklos rūmai, rūmų portikas, Baltieji vartai, atkurta parterio struktūra, inicijuota par-ko vandenų sistemos renovacijos I etapo darbų programa.

1992-1993 m. Vytas spėjo pa-dirbėti Plungės muziejaus direk-toriumi (tuo laiku kartu su kitais kultūros paveldo puoselėtojais rūpinosi Žemaičių dailės muzie-jaus steigimo idėjos įgyvendini-mu). 1993-2000 m. dirbo Rieta-vo „Aušros“ katalikiškos viduri-nės mokyklos direktoriumi, o nuo 2000 m. - Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus di-rektorius.

Muziejai neatsiranda tuščioje vietoje. Realios prielaidos patiki-mai ilgalaikei vizijai ėmė ryškėti apie 1990-1991 metus, kai po at-kaklių V.Rutkausko, Rietavo ir Lietuvos šviesuomenės pastangų Atgimimo laikotarpiu prasidėjo lemiamas ilgai vilkintų ir žlugdy-tų Bogdano Oginskio muzikos mokyklos rūmų restauravimo darbų etapas. Jį užbaigus, čia ir buvo numatyta įkurti muziejų. Šis unikalus XIX a. kultūros židinys, klojant pamatus „šviesiam komu-nistiniam rytojui“, galutinai buvo pasmerktas sugriūti, išnykti 1971 m., kai į dvaro sodybą įsiveržė

milžiniškos tuometinio Rietavo tarybinio ūkio technikumo staty-bos, besivadovaujančios šūkiu „pasaulį seną išardysim“. Pastato naikinimo ir restauravimo, puo-selėjimo darbus atspindi ir mu-ziejuje saugomos Vyto Rutkausko surinktos ir jo paties darytos fo-tografijos. Jis sukaupė nemažą šių laikų Rietavo istorinių įvykių fotoarchyvą, dažnai į gyvenimą pažvelgdamas ir pro fotoaparato

objektyvą. Pomėgis fotografuoti turbūt slypi genuose. Jo tėvelis Jonas Černiauskas jaunystėje irgi fotografavo, buvo sukaupęs ne-mažą pluoštą fotografijų, kurios dingo kartu su albumu ir fotoapa-ratu per kratas, kai stribai „ieš-kojo partizanų“ stalčiuose. Foto-grafuoja ir Vyto broliai - Algiman-tas ir Mindaugas. Vyto mama Al-dona prieš didžiąją 1948 m. trem-tį jį, trejų metų vaiką, paslėpė pas bevaikę tetą Uršulę ir Ipolitą Rut-kauskus Pabaldiškių kaime, neto-li Alantos. Vytas toje sodyboje - Kadagiškių ir Klabinių miškų pa-kraštyje - užaugo didžiulėje Ur-šulės meilėje, nuolat slapstomas nuo stribų, kurie vis taikėsi atim-ti „bandito vaiką“. Bet tai kita is-torija, kaip ir parodų, renginių ir leidinių leidybos inicijavimas ir organizavimas.

V.Rutkausko ir jo bendramin-čių, bendražygių, gyvenančių įvai-riuose miestuose ir valstybėse, rūpesčiu surengta daugybė tarp-tautinių pažintinių ekspedicijų Oginskių paveldo pėdsakais, platų užmojį įgavo bendros mokslinės konferencijos, gražaus atgarsio sulaukė šviečiamosios-koncerti-nės programos „M.K.Oginskio po-lonezų kelias“ sklaida. Ją prista-tant apkeliauta arti 30 vietovių, susijusių su Oginskių istorija. Pro-jekto idėjos, Oginskių muzika ne kartą skambėjo ir reprezentacinė-se Lietuvos bei Baltarusijos salė-

se: Lietuvos dailės muziejuje, Val-dovų rūmuose, Taikomosios dailės muziejuje, Karališkosios pilies rū-muose Gardine, Valstybinėje Bal-tarusijos bibliotekoje Minske, Te-atro ir muzikos muziejuje...

2013 m. lapkričio 11 dieną Lie-tuvą pasiekė džiugi žinia, kad UNESCO generalinėje konferen-cijoje Paryžiuje į pasaulinės reikš-mės sukakčių, kurias numatoma minėti 2014-2015 metais, sąrašą įtrauktos ne tik Kristijono Done-laičio 300-osios, bet ir Mykolo Kleo po Oginskio 250-osios gimi-mo metinės. Reikšmingam Lietu-vos kultūrai ir istorijai UNESCO sprendimui, kad į pasaulinės reikšmės sukakčių sąrašą būtų įtrauktos Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės, didžiu-lę įtaką padarė ilgus metus truku-si kryptinga Rietavo Oginskių kul-tūros istorijos muziejaus veikla, kuri išsiplėtė toli už Lietuvos ribų. Šio muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko kvietime į apskritojo stalo diskusiją „Oginskių kultūros kelias 2012 (3)“ Valdovų rūmuose buvo rašoma: „Nuostabu - po Lie-tuvos vėliava, reprezentuodamos jos vardą, stovės dvi neeilinės is-torinės asmenybės: vyžotų būrų metraštininkas ir iškilus aristo-kratas, valstybės veikėjas, diplo-matas, kompozitorius, ano meto Lietuvos valstybingumo puoselė-tojas, kurio gyvenimo kredo buvo „Tarnauti Tėvynei!“ <...> Ben-dromis Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse gyvenančių muziejininkų, istori-kų, muzikinės kultūros puoselė-tojų pastangomis Mykolo Kleopo Oginskio vardas oficialiai grįžta į šiandieninės Europos ir viso pa-saulio kultūrinę, iš dalies ir poli-tinę erdvę.“

Veronika BALIULyTĖ

�Rietave veikiančio Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius, Vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos valdybos pirmininkas Vytas Rutkauskas

� V.Rutkausko ir jo bendraminčių, bendražygių, gyvenančių įvairiuose miestuose ir valstybėse, rūpesčiu surengta daugybė tarptautinių pažintinių ekspedicijų Oginskių paveldo pėdsakais

� Muzikinės kultūros puoselėtojų pastangomis Mykolo Kleopo Oginskio vardas oficialiai grįžta į šiandieninės Europos ir viso pasaulio kultūrinę, iš dalies ir politinę erdvę

2014 metų nacionaLinėS veRtYBėS pristatomos penktadieniais „Žalgirio“ nacionalinio pasipriešinimo judėjimo priede su „Respublika“. Rašykite ir Jūs!NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2014, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25

Paveldo puoselėtojas Vytas RutkauskasRedakcijos archyvo nuotr.