A.W.TOZER „SUKURTI GARBINTI“ “The Purpose of Man: designed to worship”

“Karalius geidžia tavo grožio.Jis yra

tavo Viešpats- garbink Jį.”

Psalm.45:11

Turinys

1 skyrius Žmogaus nuodėmingumo tragedija

2 skyrius Prarastos tapatybės ieškojimas

3 skyrius Žmogaus prigimties esmės atradimas

4 skyrius Įvairūs keliai į garbinimą

5 skyrius Religija ar garbinimas?

6 skyrius Tiesos ieškotojai

7 skyrius Kas anksčiau: darbininkai ar garbintojai?

8 skyrius Tikrojo garbinimo elementai

9 skyrius Tikrojo garbinimo paslaptis

10 skyrius Dievo buveinė

11 skyrius Kristaus teisė į garbinimą

12 skyrius Nuosavybės autentiškumas

13 skyrius Mūsų garbinimo Viešpats

14 skyrius Išlaikykime karšto garbinimo gyvenimą

“The

Purpose

of Man:

designed

to

worship”

1 skyrius

Žmogaus nuodėmingumo tragedija

“Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. Mano liežuvis-plunksna miklioje

raštininko rankoje. Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų; malonė Tavo lūpose. Todėl palaimino Tave Dievas

amžiams. Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies su savo garbe ir didybe. Savo šlovėje spindėk; ateik,

lydimas tiesos žodžio, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų. Tavo aštrios strėlės

pervers tautas. Jos pervers Karaliaus priešų širdis.(Psalm.45:1-5).

Pradžioje Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei apgyvendino juos nuostabiame Edeno sode. Mes turime tik

labai menką nuovoką apie tą paslaptingo ir nuostabaus pasaulio grožį; mes žinome tik tiek, kad Dievas

sukūrė jį ir pasakė: “Tai yra gerai”. Šie žodžiai reiškia, kad visa kūrinija buvo tobuloje harmonijoje su

Dievu ir pildė Jo tikslus. Daug žmonių, pasinėrusių į ieškojimus gyvenime, pamiršo kodėl Dievas sukūrė

juos. Prisiminkime, kad Jis sukūrė viską pagal savo valią. “Tu visa sutvėrei-Tavo valia visa yra ir buvo

sutverta” (Apr.4:11). Galvoti, jog Dievas daro kažką dėl savo užgaidų ar be jokio tikslo, reiškia visiškai

neteisingai suvokti Jo prigimtį. Kūrimo pabaigoje Viešpats pasakė: “Sukurkime žmogų”. Jis paėmė molio,

suteikė jam formą ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; taip jis tapo gyva siela. Dievas pastatė žmogų ant

kojų ir pasakė: “Pažvelk aplinkui. Viskas, ką matai, yra tavo. Pažvelk ir į mane, nes ir Aš esu. Aš žvelgsiu

į tave ir matysiu tavo veide savo šlovės atspindį. Tai yra tavo egzistencijos priežastis. Tu buvai sukurtas

garbinti mane, mėgautis mano artumu ir būti su manimi per amžius”. Po to Dievas užmigdė Adomą giliu

miegu ir iš jo šonkaulio suformavo moterį, kurią Adomas pavadino Ieva. Jie abu buvo sukurti dėl vieno

tikslo. Mes galime apibrėžti jį taip: tik Adomas ir Ieva galėjo suteikti Dievui tai, ko joks kitas kūrinys

negalėjo. Jie buvo Dievo išskirtiniai ir šio išskirtinumo nesidalino su jokiu kitu kūriniu. Kitaip negu visi

kiti kūriniai šiame Dievo sukurtame mistiniame ir nuostabiame pasaulyje Adomas ir Ieva galėjo garbinti

Kūrėją; Jis ateidavo pas juos ir toks apsilankymas įkvėpdavo juose garbinimą. Dienos vėsumoje Dievas

ateidavo ir vaikščiodavo su Adomu bei Ieva Edeno sode ir jie linksmai atiduodavo Jam pagarbą bei gyrių.

Mes niekur neskaitome, kad Dievas ateitų ir apkabintų medį ar vaikščiotų su kažkokiu gyvūnu. Jis taip

pat nekalbėjo su gyvūnais. Tik Adomas ir Ieva galėjo suteikti Dievui bendrystę, kurios Jis norėjo. Tai

buvo vienintelis jų tikslas, kurio jie nesidalino su jokiais kitais Dievo kūriniais. Galvodamas apie tuos

momentus, kai Viešpats vaikščiojo su pirmaisiais žmonėmis dienos gaivoje, aš klausiu apie ką jie

kalbėjosi. Aplinka buvo ideali. Adomas ir Ieva džiaugėsi tobula sveikata ir dar nebuvo sugalvotos įvairios

sporto rūšys. Akivaizdu, kad ši bendrystė rėmėsi į abiejų pusių suderinamumą. Tai, kas buvo žmoguje,

atsakė į Dievo artumą taip, kaip joks kitas kūrinys negalėjo atsakyti. Dievas sukūrė žmogų pagal savo

atvaizdą ir iš to gimė nuostabus garbinimas. Vienintelis Adomo ir Ievos tiksas sode buvo suteikti Dievui

malonumą, džiaugsmą ir bendrystę, kurie yra tikro garbinimo pamatas. Viskas, kas buvo sode, išlaikė

tobulą harmoniją ir simetriją, kol nepasirodė ta sena ir pikta būtybė, vadinama šėtonu. Jis atėjo ir pasėjo į

Adomo bei Ievos protą nuodingą sėklą; jie sukilo prieš Dievą ir Jo tikslą jiems. Kai jie peržengė tą ribą,

Dievas tuoj pat suprato, kad bendrystė su Juo yra sugriauta, nes Jis žino viską.

Figmedžio lapų religija. Po kritimo Adomą ir Ievą apėmė baisus pasimetimo jausmas, kurio vaisius -

dvasinė amnezija. Jie pažvelgė vienas į kitą ir pirmą kartą pamatė save kitoje šviesoje. Jie matė savo

nuogumą ir iš pasimetimo prisirinko figmedžio lapų, bandydami uždengti jį. Taip gimė religija, figmedžio

lapų religija. Religija visuomet sutelkia dėmesį į išorę ir Adomui bei Ievai labiausiai rūpėjo ji. Jų žvilgsnis

nukrypo nuo jų vidinio grožio ir tikslo, ir jų jau netenkino bendrystės su Kūrėju kriterijai. Kai Dievas,

kaip įprastai, atėjo bendrauti su jais, jų nebuvo. Viešpats ieškojo jų tarp medžių ir šaukė: “Adomai, kur

esi?”. Viešpats šaukė tą žmogų, kuris pabėgo nuo Jo ir pasislėpė tarp sodo medžių. Adomas išgirdo

Viešpaties balsą dienos gaivoje, kaip įprasta, tačiau jautėsi sutrikusiu. Kodėl Dievas atėjo į Edeno sodo

rytinę dalį? Ką Jis darė čia? Jis atėjo, kaip įprastai, praleisti laiką su Adomu, kai šis turėjo garbinti Jį,

gerėtis Juo ir būti su Tuo, kuris sukūrė jį. Adomas, apimtas gėdos, išlindo iš po medžių. Dievas paklausė

jo: “Ką padarei?”. Adomas atsakė: “Mes valgėme uždraustą vaisių”; ir, norėdamas pateisinti savo elgesį,

pridėjo: “Bet jį pasiūlė man žmona, kurią Tu davei”. Dievas atsigręžė į moterį ir paklausė: “Ką padarei?”.

Ji tuoj pat apkaltino gyvatę. Kaip greitai jie išmoko kaltinti kitus dėl savo sielos būsenos! Kitų kaltinimas

dėl visų mūsų nedorumų yra vienas iš didžiausių nuodėmės įrodymų ir jis yra religijos pirmtakas. Įvyko

kažkas, kas pakeitė visą scenarijų ir atėmė iš žmonijos Dievo pažinimą. Adomas ir Ieva gyveno tobuloje

aplinkoje ir turėjo išskirtinį bei aukščiausią tikslą t.y. garbinti Dievą, tačiau jie sukilo prieš šį tikslą ir

įvyko tai, ką teologai vadina žmogaus kritimu. Mūsų pasaulis yra pilnas tragedijų dėl tos didžios tragedijos

Edeno sode. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar jaučiami jos atgarsiai. Klausimai, kurie reikalauja

atsakymo, yra tokie: kokios buvo šio kritimo tragiškos pasekmės; kodėl mums šiandien yra svarbu tai ir

kodėl mes turime mąstyti apie tai? Vieni sako, kad kritimas yra visų problemų, kurios ištiko žmoniją per

visus amžius, šaltinis. Kiti sako, kad iš jo kilo ligos. Treti teigia, kad visas pyktis, kuris užvaldė žmoniją

per visus amžius, sukėlė tautą prieš tautą, karalystę prieš karalystę bei visas žudynes; nė viena karta

nepabėgo nuo tokios neapykantos ir rūstybės. Vis dėlto šie dalykai yra labai menkos pasekmės, kurios

nepristato tikrosios kritimo tragedijos.

Tikslo praradimas. Kokia buvo tikroji to baisaus kritimo, kuris paveikė žmoniją amžiams, tragedija?

Štai kokia: Adomas ir Ieva prarado tikslą. Jie pamiršo, kas jie yra; jie nežinojo, kur jie yra; jie nesuprato,

iš kur jie ateina ir dėl ko yra čia. Jie pamiršo savo egzistencijos prasmę. Jei jie ir būtų darę viską, kas

įmanoma, kad išsilaisvintų iš tos dvasinės miglos, būtų pamatę, jog tai neįmanoma, nes, ką jie bedarytų,

ji neišsisklaidytų. Taigi, jie iškeliavo į pasaulį, nežinodami kur einą; ir iki šios dienos žmonija toliau

klaidžioja šioje moralinėje bei dvasinėje dykumoje. Juos ištiko, kaip aš vadinu, dvasinė amnezija. Jų

dvasinis labirintas atsispindėjo, kaip dažnai būna, ir fiziniame pasaulyje. Žmogus pabudo ligoninėje ir

sužinojo, jog buvo komoje visą savaitę. Jis neprisimena kaip pateko į ją ir kodėl. Jis neprisimena netgi

savo vardo. Jam papasakojo, kad prieš savaitę jį užpuolė vagys, sumušė ir pavogė viską, netgi jo

dokumentus. Gydytojai nustatė jam amneziją. Tai yra didelė problema, nes tas žmogus visiškai

neprisimena, kas atsitiko jam. Jis prarado bet kokį supratimą apie savo gyvenimą ir netgi neprisimena

savo vardo, o tai ypač žeidžia jį prieš žmones, kurių jis nepažįsta. Ši tapatybės krizė yra didelis sutrikimas

ir gerai, kad daugeliui žmonių jis yra laikinas. Gydytojai gali sugrąžinti atmintį, tačiau, kol tai įvyksta,

žmogus praranda bet kokią gyvenimo prasmę ir priklauso nuo kitų t.y. jie turi padėti jam suvokti ją. Taip

atsitinka ir dvasinėje sferoje. Žmonijos priešas apiplėšė ją ir pavogė jos tapatybę, todėl žmonės klaidžioja

po pasaulį, apimti moralinės ir dvasinės miglos; jie nežino nei kas, nei kokie jie yra, nei kur jie eina.

Būtent tokioje vietoje šiandien yra žmogus. Mes sergame keista dvasine amnezija ir nepajėgiame

prisiminti nei kas esame, nei kodėl esame čia. Mes ieškome savo egzistencijos paaiškinimo aplinkoje.

Liūdna, bet vyrai ir moterys, sergantys šia liga, ieško atsakymo kiekviename žmoguje, kuris siūlo jiems

bent menkiausią viltį. Dažniausiai jie gauna klaidingus atsakymus iš tų, kurių tikrumas yra mažiausiai

įtikinantis, jau nekalbant apie jų iškreiptus tikslus. Paklauskite jauno universiteto absolvento: “Bobai,

kodėl tu esi žemėje?”. Jis atsakys: “Aš noriu vesti, užsidirbti pinigų ir taip pat keliauti”. “Tačiau, Bobai,

tai yra labai menki tikslai. Vieną dieną tu pasieksi juos, pasensi ir mirsi. Koks svarbus tikslas valdo tavo

gyvenimą?”. Bobas, keistai pažvelgęs, tikriausiai atskys: “Aš nežinau ar turiu kažkokį gyvenimo tikslą”.

Tokia yra pasaulio būsena šiandien bet kurioje vietoje ir kultūroje. Nuo universitetų iki anglių šachtų

žmonės nežino kodėl jie yra šiame pasaulyje. Jie serga keista moraline ir dvasine amnezija, ir nežino savo

gyvenimo tikslo; jie nežino kodėl buvo sukurti ir kam pasiųsti. Todėl jų gyvenimai yra pilni sumaišties

ir jie ieško paaiškinimų visur, kur tik įmanoma. Tai įrodo religijų paplitimas mūsų pasaulyje. Tačiau

religija pasiekia tik išorinę žmogaus būseną, o ne jo vidinę sumaištį. Nepaisant šios sumaišties, mes

stengiamės eiti pirmyn, kaip tik galime. Mes keliaujame, žaidžiame golfą, vairuojame automobilius,

valgome, miegame, stebime nuostabius dalykus, tačiau visa tai nepasotina mūsų gyvenimo. Žmogaus

sielos priešas sėkmingai trukdo šį moralinės ir dvasinės tapatybės ieškojimą. Jis daro viską, ką gali galinga

jo ranka, kad sutrukdytų mums suprasti, kas ir kokie mes esame. Velnias, žinodamas mūsų tikslą, atsistoja

skersai kelio. Jis pasiūlo viską, ko mes norime, kad tik sutrukdytų surasti teisingą atsakymą. Liūdna, bet

jis turi daug sekėjų. Kur mes galime rasti atsakymą į šią dilemą? Kokia šio pasaulio valdžia gali paaiškinti

mums, dėl ko mes esame čia? Ačiū Dievui, Biblija yra ta valdžia ir ji paaiškina kodėl mes esame čia.

Susigrąžintas tikslas. Aš noriu, tarsi Dievo pranašas, paaiškinti, remdamasis Biblija, kodėl mes

buvome sukurti ir esame čia. Galbūt tai nepasotins žemiškų mūsų poreikių, bet tikrai pasotins kažką

didesnio, svarbesnio ir amžino. Šis tikslas, apibrėžtas bibliškai, yra toks: mes esame sukurti garbinti Dievą

ir grožėtis Juo per amžius. Be šito žmogus neturi tikslo; be šito jis klaidžioja iš vienos vietos į kitą, apimtas

dvasinės sumaišties, kuri vis labiau trukdo jam suvokti jo sukūrimo tikslą.

Dievas niekada nedaro nieko be gero tikslo. Jis yra protingas, nes intelektas yra viena iš Dievybės

savybių. Šis protas yra matomas visuose kūrimo aspektuose. Kūrinijoje nėra nieko, kas neturėtų prasmės,

nors dabar mes galbūt nematome ir nesuprantame jos. Kiekvieno žmogaus giliausioje širdies vietoje yra

nenumalšinamas troškimas pažinti šio gyvenimo prasmę, kuri, pagal mane, yra tų prisiminimų iš Edeno

sodo prieš kritimą likučio ženklas. Žmonės kovoja, norėdami sužinoti visų dalykų “kodėl”. Jie jaučia

pastovų ir teisėtą nerimą bei kelia elementarų klausimą, kuris reikalauja pasotinančio atsakymo. Problema

yra ta, kad dažniausiai žmonės gauna neteisingą atsakymą. Vis dėlto yra teisingas ir geras atsakymas į šį

ieškojimą. Jį galime surasti vienoje psalmėje: “Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę

Karaliui (...) ir Karalius trokš tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats- garbink Jį.”(Psalm.45:1,11).

Paskaitykime ir kitas psalmes: ”Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš

Viešpatį, kuris sutvėrė mus” (Psalm.95:6) ir 96 psalmę. Be to, prisiminkime ir daug kitų Šv.Rašto vietų,

kurios ragina visą žmoniją garbinti Dievą. Garbinimo balso aidas sako mums, kam mes gimėme: mes

gimėme garbinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius. Jis primena mums, kad mes turime garbinti Jį per

amžius ir virš visų kūrinių, pažinti Jį, grožėtis Juo, mylėti bei šlovinti triasmenį Dievą. Mes turime duoti

Viešpačiui tai, ko Jis nori. Biblijoje skaitome apie tuos, kurie garbina Dievą dieną ir naktį Jo šventykloje,

ir niekada nenustoja giedoti: “Šventas, šventas, šventas kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo

šlovės”(Izaijo 6:3). Palyginkime tai su eiline bažnyčia, netgi su šių dienų evangeline bažnyčia, kuri,

atrodo, kad labiau myli bet ką, tik ne garbinimą. Šiandien daugelio bažnyčių garbinime vyksta visokie

dalykai tik ne tai, kas atspindi šventą Dievo prigimtį ar tai, kas patinka Jam. Daugeliu atvejų garbinimas

yra vangus ir dirbtinis, neturintis jokio gyvenimo. Aš bijau, kad daug žmonių visiškai pamiršo, ką reiškia

garbinti Dievą šventame susirinkime. Mes surandame garbinime daugybę ritualų ir rutinos, tačiau jam

trūksta karštumo, kuris nuveda į šventą Tėvo artumą.

Kai kurie žmonės sako, kad prabudimas yra atsakymas į visus sunkumus šiuolaikinėje bažnyčioje, lyg

jis būtų vaistas nuo visų mūsų problemų ir dvasinių nesėkmių. Be to, prabudimo supratimas, kurį turi

daug žmonių, reiškia tik tam tikrus savaitės susirinkimus, pilnus energingo sentimentalizmo. Koks yra

tikras prabudimas? Toks, kuris pakeičia žmonijos istorijos kursą. Per visą Bažnyčios istoriją kiekvieno

prabudimo rezultatas buvo žymiai didesnis Dievo artumas, kuris kartu pažadindavo spontanišką Jo

garbinimą. Bet kuris dalykas, mažesnis už šį, yra paviršutiniškas, dirbtinis ir netgi žalingas tikrai dvasinei

sveikatai. Kai Šventoji Dvasia nužengė Sekminių dieną, kodėl tikintieji pradėjo kalbėti kitomis kalbomis?

Todėl, kad pradėjo garbinti Dievą. Intensyvus garbinimas kilo jų širdyse netikėtai. Jis nebuvo garbinimo

“lyderio” nei suplanuotas, nei paruoštas. Dievas buvo tarp jų. Visuomet, kai Šventoji Dvasia juda, Ji

šaukia Dievo tautą garbinti aukščiausiąjį Dievą labiau už viską. Nesvarbu kokius kitus dalykus atneša

prabudimas, pirmiausia jis atstato žmogaus sukūrimo (būti garbintoju) tikslą ir prasmę. Dievo sukurtame

pasaulyje viskas turi prasmę ir tikslą. Mokslas bando atrasti dalykų prasmę ir jų tarpusavio santykį,

veiksmus ir rezultatus. Tai yra mokslas ir aš neturiu nieko prieš jį, tačiau mokslininkams rūpi tik

trumpalaikiai klausimai ir jie niekada nesistengia tyrinėti žmogaus kaip būtybės, sukurtos pagal Dievo

atvaizdą. Tiesa, kad mokslo dėka įvyko daug progreso ligų, kurios anksčiau pasiglemžė tūkstančius

gyvybių, gydyme. Todėl aš lenkiu galvą prieš mokslą ir esu dėkingas jam. Aš sutinku, kad mokslas, ypač

medicina, pakeitė mūsų gyvenimo kokybę, tačiau netgi ši sritis turi savo ribas. Mokslas gali išgydyti vaiką

nuo difterijos, išgelbėti paauglį nuo vėjaraupių, apsaugoti suaugusį nuo infekcijos ar senolį nuo širdies

smūgio bei išlaikyti jį geroje sveikatoje iki gilios senatvės. Tačiau mano keliamas klausimas yra toks: jei

šis žmogus vis dar nežino, kodėl jis yra žemėje, kokia iš to nauda? Jei jis nežino, kodėl yra pasaulyje nė

koks jo tikslas, medicina tik prailgina gyvenimą, kuris neturi prasmės ir krypties. Jei žmogus gyvena tik

todėl, kad gyvenimas yra geresnė alternatyva už mirtį, kokia iš to nauda? Kažkas pasakė apie K.Kolumbą:

“Kolumbas išplaukė, nežinodamas kur plaukia; ir kai atplaukė, nežinojo kur yra; ir kai grįžo, nežinojo kur

buvo. Be to, padarė visa tai su kitų pinigais”. Būtent tai vyksta šiandien su religija. Žmonės nežino kur

yra nė kur buvo; jie nežino kodėl yra čia ir kur eina, ir daro tai su kitų laiku, su skolintais pinigais ir

mintimis, kol miršta. Mokslas daug padeda žmonijai, tačiau šiuo klausimu jis yra bejėgis. Mokslas gali

išlaikyti jus gyvą, kad jūs turėtumėte daugiau laiko galvoti apie visa tai, tačiau jis niekada nesuteiks

atsakymo į klausimą, koks yra jūsų gyvenimo tikslas. Aš prisijungiau prie tam tikros žmonių grupės, kai

man buvo 17 metų. Jie nebuvo išsilavinę žmonės ir tuo labiau ne mokslininkai. Jie buvo paprasti

krikščionys, šventi ir mistiniai broliai. Jie buvo Dievo žmonės ir turėjo supratimą apie pasaulį daug

paprastesnį ir gražesnį negu mokslininkai. Jie žinojo tikrai mažiau negu mokslininkai, tačiau jie suprato,

kodėl yra šiame pasaulyje ir kur eina. Jie skelbė savo gyvenimo tikslą, garbindami Dievą linksmai ir be

jokių rezervų. Aš nežinau nė pusės tų dalykų, kuriuos žino filosofijos mokslų daktaras, bet, jei jis

pasiklystų mieste, o aš žinočiau kur mes esame, šiuo klausimu aš žinočiau daugiau negu jis. Aš nesimokiau

Vokietijoje ir neturiu jo mokslinių laipsnių, tačiau žinau apie šį dalyką daugiau už jį. Aš žinau kur esu, o

jis-ne. Aš skaičiau A.Einšteino veikalą apie ketvirtą išmatavimą ir niekada nesupratau jo, bet man patinka

žinoti kažką, ko Einšteinas nežinojo. Aš žinau, kodėl esu čia. Aš priklausau paprastų krikščionių

bendruomenei, kuri tiki knyga, vadinama Biblija, ir joje parašyta: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir

žemę…”(Pradž.1:1). Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir įpūtė į jį gyvybės kvapą, kad jis gyventų

Jo artume ir garbintų Jį. Vėliau Jis pasiuntė žmogų į pasaulį daugintis ir pripildyti jį vyrais bei moterimis,

kurie garbintų Dievą Jo šventumo grožyje. Tai yra aukščiausias mūsų tikslas. Aš negyvenu čia nuleista

galva ir liūdnu veidu dėl to, kad kažkas parašė daugiau knygų negu aš ar žino daugiau negu aš, ar turi

geresnį išsilavinimą. Aš turiu vieną mažą paslaptį: aš galiu pasakyti dėl ko gimiau, kodėl esu čia ir kokios

yra mano amžinos pareigos.

Paprasti žmonės, kuriais aš žaviuosi, sako, kad Dievas sukūrė gėles tam, jog žmogus galėtų grožėtis

jomis; kad Dievas sukūrė čiulbančius paukščius, jog žmogus galėtų džiaugtis jais. Vis dėlto mes

negirdėjome nė vieno mokslininko, kuris pripažintų tokius paprastus dalykus. Jis ieško kažkokių

komplikuotų motyvų, ką visa tai reiškia. Jo problema yra ta, kad Dievas nėra jo atskaitos taškas ir jis

prieštarautų, sakydamas: “Dievas nesukūrė paukščių čiulbėti. Juk gieda tik kiekvienos rūšies patinas ir

daro tai tik tam, kad suviliotų patelę. Tai yra tik biologija ir nieko daugiau”. O kodėl paukščiai negalėtų

tik čirkšti? Kodėl paukščiai turi taip gražiai čiulbėti lyg arfos skambesys? Kodėl jų čiulbėjimas yra toks

nuostabus? Todėl, kad Dievas, kuris sukūrė juos, yra kosmoso Kompozitorius. Jis įdėjo arfas į mažas jų

gerkles, aprengė juos plunksnomis ir pasakė: “Čiulbėkite”; ir nuo tada paukščiai čiulba mūsų malonumui.

Aš manau, kad Dievas sukūrė medžius, kad jie augintų vaisius, tačiau mokslininkas sako: “Vėl tie

krikščionys! Kvailių grupė! Medžiai augina vaisius ne tik jums, bet ir tam, kad užaugintų sėklas ir galėtų

atnešti dar daugiau vaisių”. Dievas sukūrė vaisius, palaimino juos ir įsakė tarnauti mums. Dievas taip pat

sukūrė laukų gyvulius, kad jie aprengtų mus. Avys teikia vilną ir mes galime džiaugtis nuostabiu

megztiniu, šildančiu žiemą. Dievas sukūrė mažą šilkverpį, kad jis gamintų mums šilką.

Visi Biblijos pranašai ir apaštalai liudija, kad Dievas sukūrė mus vienam tikslui t.y. giedoti gyrių Jam

prieš tylią visos kūrinijos publiką. Dievas sukūrė šilkverpį gaminti šilką, paukštį-čiulbėti; avį-auginti

vilną. Visa Dievo kūrinija turi tikslą. Dievas, žiūrėdamas į žmogų, pasakė: “Aš sukūriau žmogų, panašų į

save ir jis bus virš visų kitų kūrinių”. Aukščiausias žmogaus tikslas privalo būti aukščiau už žemės

gyvūnus, dangaus paukščius ir jūros žuvis, netgi aukščiau už dangaus angelus. Žmogus turi įeiti į Dievo

artumą ir garbinti Jį be jokios gėdos bei žvelgti į Jo veidą per visus amžius. Žmogus buvo sukurtas tam ir

tai yra pirminis jo tikslas. Be šito, aš nežinau kam mes esame čia. Dievas įdėjo arfą į jūsų širdį. Jis sukūrė

jus tam, kad jūs žavėtumėte visą visatą gyriaus giesmėmis Viešpačiui Jėzui Kristui. Tam mes buvome

sukurti pagal Jo atvaizdą. Giedokime kartu su I.Watts:

“Ateikite, sujungsime džiaugsmingus balsus

su dangišku choru prie sosto.

Jų balsai yra skaičiuojami tūkstančių tūkstančiais,

bet visi jie susijungia džiaugsme ir meilėje.

“Vertas Avinėlis, kuris mirė”-skelbia jie-

“Būti išaukštintas danguje”.

“Vertas Avinėlis”-sakome mes-

“Nes per Jo mirtį esame gyvi.”

“Viešpatie Dieve, mes daug metų vaikščiojome dvasinės amnezijos būsenoje, nežinodami, kas esame,

iš kur ateiname ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Mes nežinojome, jog esame sukurti pagal Tavo atvaizdą

su vieninteliu tikslu garbinti Tave. Mūsų gyvenimas buvo tuščias, niekam tinkamas, tačiau Kristus per

Šventąją Dvasią atvėrė mums akis ir parodė tikrąją mūsų gyvenimo prasmę. Dabar mūsų dienos yra

pilnos garbinimo. Mes aukštiname Tave visa savo esybe, garbiname Tave Tavo šventumo grožyje. Amen.”

2 skyrius

Prarastos tapatybės ieškojimas

“Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei-Tavo valia visa yra ir buvo

sutverta.” (Apr.4:11).

Krikščioniškas tarnavimas remiasi į hipotezę, kad yra tam tikrų žmonių, kurie nori žinoti, kas yra jie,

kokie jie yra, kodėl yra čia ir kur eina. Galbūt jų nėra daug, jei palyginsime juos su visa žmonija, tačiau

jų pakanka sudaryti nuostabią bendruomenę. Jei aš klystu, tada man belieka užversti Bibliją.

Tikslo ieškojimas. Koks yra mano gyvenimo tikslas? Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad kai kurie rimti

žmonės nori žinoti atsakymą į šį klausimą. Liūdna, bet minios gavo neteisingą atsakymą, kuris atitraukia

jas dar toliau nuo Dievo pažinimo. Visos pasaulio religijas ir filosofijas pateikia neteisingą atsakymą ir

tai yra žmogaus sielos priešo gudrus ir veiksmingas triukas. Daug žmonių bandė atsakyti į šį klausimą ir

nuėjo klaidingu keliu bei nuvedė juo kitus. Pažiūrėkime į keletą šių krypčių ir pamatykime kokios tušios

ir nenaudingos iš tiesų yra jos. Dievas tegul apsaugo mus nuo kritimo į tokias dideles kvailystes.

Tapatybė, besiremianti darbu. Kai kurie tvirtina, kad pagrindinis mūsų tikslas šiame gyvenime yra

dirbti. Niekada pasaulyje, nuo Abraomo dienų iki šios eros, darbas nebuvo taip gerbiamas, kaip jis

gerbiamas Šiaurės Amerikoje šiandien. Tai nereiškia, kad mums patinka jis; ne, mums patinka tik kalbėti

koks garbingas yra darbas. Ar jūs kada nors pagalvojote kas yra darbas? Leiskite man paaiškinti tai labai

paprastai. Darbas yra judinti daiktus ir perstatyti juos. Mes turime kažką ir dirbame, kad perkeltume jį čia

ar ten. Mes turime kažką kibire ir perkeliame tai ant sienos, ir vadiname tai dažymu. Mes turime kažką

šaldytuve, įdedame tai į puodą ir paskui atnešame ant stalo. Tai vadiname maisto gaminimu. Galbūt jums

kelia šypseną toks paprastumas, tačiau šis darbo apibrėžimas yra geras ir patikimas. Dirbti reiškia paimti

kažką iš vienos vietos ir perkelti jį į kitą. Žmonijos stebėtojui akivaizdu, kad darbas turi labai trumpą

žvilgsnį; jis niekada neturi ilgalaikių tikslų. Ūkininkas paima grūdus iš sandėlio, pasėja juos į lauką ir

gamta daro savo darbą su ta sėkla tris ar keturis mėnesius. Tada ūkininkas vėl surenka ją bei saugo

sandėlyje. Kitais metais tų grūdų jau nėra, nes gyvuliai suėdė juos. Taigi, darbas visuomet turi

trumpalaikius tikslus. Koks yra viso to rezultatas? Kodėl mes elgiamės taip? Kodėl reikia supilti raudonus,

žalius ar baltus dažus į kibirą ir naudoti juos namuose? Jūs pasakysite man: “Todėl, kad klimatas

nepažeistų namų, kad šie išlaikytų gerą stovį ir būtų gražūs”. Tai yra gerai, tačiau dar niekas nepastatė

tokio namo, kuris nesugriūtų, nepasentų ir jo vietoj nebūtų pastatytas kitas. Niekas negali įtikinti manęs,

kad aš buvau sukurtas dirbti kaip arklys ūkyje; kad aš neturiu jokios ateities ir kito tikslo, išskyrus darbą.

Žmogus gali dirbti visą savo gyvenimą, susitapatinti su juo ir galiausiai išeiti į pensiją. Po to jis greitai

miršta, nes jo gyvenimas jau neturi tikslo. Galutinis darbo rezultatas yra visiška beprasmybė.

Tapatybė, besiremianti išsilavinimu. Galbūt kažkas norės įtikinti mane, jog mes esame čia tam, kad

išpildytume šiek tiek aukštesnį tikslą negu tik dirbti. Mūsų tikslas yra lavintis, augti ir tobulinti mūsų

intelektualią prigimtį. Žmogaus proto lavinimo procesas yra labai platus. Jaunuolis eina į mokyklą, kurioje

yra mokomas svarbių gyvenimo dalykų. Galbūt vėliau jis studijuoja inžineriją, meną, literatūrą ar istoriją.

Jei jis yra ambicingas, siekia daktaro laipsnio ir galiausiai pasiekia jį. Šiame scenarijuje aš surandu vieną

mažą problemą. Tas išsilavinęs jaunuolis galiausiai mirs ir nusineš į kapą visą savo išsilavinimą. Visa jo

kultūra, meilė Bachui, Bramsui ir kitiems eis kartu su juo į kapą. Viską, ką mes darome žmogui, nueis į

kapą, kai jis mirs. Jei tas jaunuolis įgis 40 laipsnių, juos bus galima įspausti į jo antkapį, bet jis nežinos

to; jis bus miręs. Išsilavinimas nėra motyvas, dėl kurio mes gimstame. Mūsų tikslas nėra tobulinti savo

intelektualią prigimtį, išsilavinimą ar protą. Aš nesu prieš išsilavinimą, nes jo alternatyva yra

nemokšiškumas, vis dėlto jis neatsako į amžiną tikslą, dėl kurio esu čia.

Tapatybė, besiremianti malonumu. Kiti žvelgia daug paprasčiau. Jie sako, kad mes esame čia tam,

kad paprasčiausiai maloniai leistume laiką. Epikūras, epikūrizmo tėvas, mokė, kad pagrindinis žmogaus

siekis yra malonumas. Tai atnešė jam nekokią reputaciją, bet jo idėja nebuvo tokia, kaip gali atrodyti.

Epikūras nemokė, kad mes turime švęsti tris savaites be pertraukos, rūkyti opiumą ar tenkinti savo

kūniškus malonumus. Jis mokė kažko visiškai kito. Epikūras teigė, kad malonumas yra visų dalykų

baigtis: draugystės malonumas, literatūros, poezijos, muzikos ar meno grožis. “Tyros sąžinės geri

malonumai”-rašė jis- “yra tai, kam mes gimėme; mes gimėme džiaugtis gyvenimu”. Jo motyvai buvo geri

ir jis stengėsi eiti pačiu aukščiausiu keliu, vis dėlto jis suprato viską blogai. Juk džiaugsmai ir malonumai

galiausiai baigiasi. Senolis, kuris anksčiau žavėjosi klasikine muzika, dabar sėdi, nuleidęs galvą, ir

neatskiria Bramso nuo Franko Sinatros, nes jo protas nusilpo ir kartu su juo sugebėjimas džiaugtis

malonumais. Ką daro žmogus, kai gyvenimas jau neteikia jam malonumų? Kai kurie bando pabėgti nuo

tokios tuštybės, nusižudydami. Tai yra tragiška gyvenimo, kuris niekada nesurado tikrojo savo

egzistencijos tikslo, pabaiga.

Tapatybė, besiremianti emocijomis. Jauni ir energingi žmonės galvoja, kad svarbiausia yra patirti

geras emocijas. Pagal tokią filosofiją gyvena ir ją gina daug žmonių, kurie nėra krikščionys. Ši filosofija

sako, kas seksas, maistas, sportas, stiprūs jausmai ir turtai yra absoliutus žmogaus siekis ir mūsų tikslas

šiame gyvenime. Pagal juos, šiame gyvenime mes turime daryti viską, kas sužadintų emocijas. Žmonės,

kurie skiria laiką ir jėgas emocijų ieškojimui, galiausiai pavargs fiziškai arba protiškai ir praras bet kokį

gebėjimą patirti emocijas. Nieko nėra liūdniau už senolį, kuris jau nejaučia jokių emocijų gyvenimui. Jis

yra senas, pavargęs, neįdomus, pralaimėjęs, sudegęs žmogus. Jis praleido visą savo gyvenimą, ieškodamas

bet kokia kaina fizinių emocijų, o dabar paseno, pavargo ir nusivylė. Jau niekas nesužadina jo emocijų.

Jei gyvenimas buvo sukurtas tam, tuomet aš manau, kad Dievas padarė didelę klaidą. Jei tai yra viskas, aš

užsidengsiu rankomis veidą ir šauksiuosi visagalio Dievo bei dejuosiu prieš Jį: “Kodėl sukūrei mane

tokiu?”.

Atstatyta tapatybė. Tačiau nuostabi žinia yra ta, kad visa tai, apie ką kalbėjome, nėra mūsų gyvenimo

tikslas. Paskaitykime Šv.Raštą; ne žmonių filosofiją, o tai, ką Dievas sako apie gyvenimo tikslą. Biblija

moko keleto dalykų apie jį. Ši knyga sako, kad Dievas sukūrė viską savo valia. “Vertas esi, o Viešpatie,

priimti šlovę, pagarbą ir galią, nes Tu visa sutvėrei-Tavo valia visa yra ir buvo sutverta” (Apr.4:11). Tą

dieną, kai Dievas nusprendė sukurti žmoniją, dangaus kūrinija ypatingai džiūgavo: “Kartu giedojo ryto

žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs” (Jobo 38:7). Dangaus gyventojai džiaugėsi, kai Dievas

nusprendė sukurti dangų ir žemę bei žmogų, kad šis garbintų Jį. Apie tai moko visa Biblija. Dievas sukūrė

žmogų tam, kad jis garbintų Jį. Žmogus yra numylėtas visatos vaikas, dieviškų jausmų centras, tačiau

daug bedievių neigia tai. Kartą vieno labai išsilavinusio žmogaus paklausė: “Kokią didžiausią klaidą daro

žmogus?”. Jis atsakė: “Aš manau, kad pati didžiausia klaida yra galvoti, jog mes esame ypatingos

visagalio Dievo meilės objektai ir pranašesni už visus kitus šio pasaulio kūrinius, jog Dievas jaučia

ypatingus jausmus žmonėms”. Kokia bebūtų to žmogaus nuomonė, mano gyvenimas remiasi į tikėjimą,

kad Dievas sukūrė žmogų ypatingam, vieninteliam ir dieviškam tikslui. Man visiškai nesvarbu koks

nuostabus yra tas ponas, nes jis negali sugriauti mano įsitikinimo. Jo bandymas yra toks pats nesėkmingas

kaip ir virtų žirnių mėtymas į dešimties aukštų pastatą, siekiant sugriauti jį. Jis negali sugriauti mano

tikėjimo, doktrinos ir ištikimybės tikėjimui.

Tėvai, gimus kūdikiui į šį pasaulį, atidžiai žiūri į jį ar jis yra panašus į juos. Galbūt per daug stipru

sakyti taip, bet visi tėvai stebi tą susiraukšlėjusį veidelį ir stengiasi įžvelgti panašumus į save. Mes norime,

kad dalykai būtų panašūs į mus; jei jie nėra tokie, stengiamės, kad jie būtų tokie. Mes piešiame paveikslus,

rašome muziką, darome daug kitų dalykų, nes trokštame kurti. Viskas, ką sukuriame, yra mūsų asmenybės

atspindys. Meno pasaulyje C.Monet lengvai atskiriamas nuo Rembranto. Kiekvienas paveikslas atspindi

menininko asmenybę. Dievas sukūrė žmogų, panašiu į save, kad jis teiktų malonumą Jam labiau negu bet

kuris kitas kūrinys. Žmogus yra vienintelis kūrinys, kuriame Dievas gali matyti savo atspindį, nes jis buvo

sukurtas pagal Jo atvaizdą. Žmogus yra Dievo šlovės atspindys, toks buvo pirminis jo tikslas. Jis buvo

sukurtas atspindėti aukščiausią Dievo šlovę, kad Jis galėtų žvelgti į šį veidrodį, vadinamą žmonija, ir

matyti jame savo šlovę. Žmogus turėjo atspindėti Dievo šlovę visai kūrinijai. Jūs esate Visagalio veidrodis

ir tai yra priežastis, dėl kurios buvote sukurtas, o ne paprasčiausiai nešioti daiktus iš vienos vietos į kitą

t.y. dirbti. Jūs nebuvote sukurtas ugdyti savo protą taip, kad galėtumėte kalbėti labai protingai; taip pat

jūs nesate čia tam, kad mėgautumėtės viskuo, kuo galite, netgi tyriausias gyvenimo malonumais; jūs

nesate čia tam, kad patirtumėte visas įmanomas emocijas. Visi šventi pranašai ir apaštalai mokė, kad

žmogus krito iš savo pirminės būsenos t.y. sudaužė veidrodį ir jau neatspindi Dievo šlovės. Viešpats jau

negalėjo žiūrėti į nusidėjusį žmogų ir matyti jame savo šlovę. Žmogus neišpildė jo sukūrimo tikslo, kuris

reiškė garbinti savo Kūrėją Jo šventumo grožyje. Jis pamiršo tai, per nuodėmę atmetė šį gebėjimą ir

šiandien rūpinasi kitų dalykų, kurie pripildytų šią tuštumą, ieškojimu. Kokių baisių dalykų ieško žmonės,

praradę Dievą! Jei Jis nešviečia į jų akis, jie pripildo jas bet kuriuo kitu dalyku; jei jie negarbina didžio

Dievo, kuris sukūrė juos, suranda kitą garbinimo objektą. Jei žmogus neturi Dievo, jis privalo turėti kažką

kitą. Galbūt tai yra jachtos ar pinigai, tapę stabu. Galbūt tai yra šventės arba noras gerai leisti laiką.

Žmonės prarado Dievą ir dabar nežino ką daryti, todėl jie ieško kažkokios veiklos. Jie sugalvojo tam visus

gyvenimo malonumus. Dievas sukūrė žmogų atspindėti Jo šlovę. Gaila, bet žmogus nedaro to. Gėlės toliau

yra tokios pat gražios, kaip ir sukūrimo pradžioje. Saulė toliau šviečia visa savo jėga danguje. Vakare

krenta šešėliai ir mėnulis parodo savo grožį bei pasakoja mums, jog dieviška ranka sukūrė visa tai. Bitės

toliau renka nektarą iš gėlių žiedų, paukščiai gieda tūkstančius giesmių, serafimai toliau šaukia: “Šventas,

šventas, šventas”. O žmogus toliau gyvena kartume. Žmogus, kuris buvo sukurtas panašiu į Dievą, nustojo

būti tokiu. Jis turėjo atspindėti Dievybę, bet dabar atspindi tik savo nuodėmę. Jis yra niūrus ir atšiaurus,

uždarytas savo urve, kol žvaigždės tyliai pasakoja jo istoriją. Žmogus tyli prieš visą visatą, jei atmesime

jo blogus žodžius, pasipiktinimą, grasinimus, prakeikimus ir visas šypsenas bei nervingas ir blogai

sukurtas dainas, neturinčias jokio džiaugsmo.

Pakeiskime veidrodį arfa. Dievas įdėjo į žmogų arfą, didesnę už bet kurį kitą dalyką, ir norėjo, kad ji

būtų skirta Jam. Tačiau nusidėdamas jis numetė arfą į purvą. Dabar ji yra purvina ir jos stygos nutrūkę.

Pati didžiausia nelaimė, kurią pažino pasaulis, yra tokia: žmogiška siela, labiausiai panaši Dievą iš visų

kitų kūrinių, matė kaip užgęso jos proto šviesa ir širdies meilė. Dabar ji vaikšto klupinėdama tamsiame

pasaulyje, ieškodama kapo. Iš Dievo perspektyvos žmogui reikėjo atpirkimo. Koks yra atpirkimo tikslas?

Jis sugrąžina mus pas Dievą; jis įdeda naujas stygas į arfą, nuvalo ją ir atnaujina per Tėvo malonę bei

Avinėlio kraują.

Aš turiu jums nuostabią žinią. Dievas neatsisakė mūsų. Jis nepasakė angelams: “Ištrinkite jų vardus ir

pašalinkite juos iš mano atminties”. Ne, Jis pasakė: “Aš vis dar trokštu, kad šis veidrodis šviestų ir Aš

galėčiau matyti jame savo šlovę. Aš vis dar noriu būti garbinamas mano tautoje. Aš vis dar noriu turėti

tautą, kuri džiaugtųsi manimi ir mylėtų mane per amžius”. Todėl Dievas pasiuntė savo vienintelį Sūnų,

kuris prisiėmė žmogaus kūną ir, gyvendamas žemėje, buvo Dievo šlovės atspindys. Pagaliau Dievas turėjo

savo žmogų! Naujasis Testamentas sako: “Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus

atvaizdas…”(Hebr.1:3). Kai Dievas žvelgė į Marijos sūnų, matė savo atspindį Jame. Jėzus sakė: “Tikėkite

manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų.” (Jono 14:11). Ką Jėzus

norėjo pasakyti šiais žodžiais: “Kas matė mane, matė Tėvą”? Jis sakė: “Aš pašlovinau Tave žemėje,

atbaigiau darbą, kurį man skyrei”. Dievas buvo pašlovintas per savo Sūnų, kuris ėjo į mirtį; joje visa ta

šlovė buvo deformuota labiau negu bet kuriame žmoguje ir Jo veidas buvo labiau deformuotas negu bet

kurio kito žmogaus. Žmonės mušė Jį, spjaudė ant Jo, tyčiojosi iš Jo ir galiausiai prikalė Jį ant kryžiaus.

Jis kentėjo ant jo šešias valandas ir dejavo, kol atidavė savo dvasią. Danguje skambėjo varpai, nes žmogus

buvo atpirktas. Trečią dieną Jėzus prisikėlė tarp mirusiųjų ir dabar sėdi Dievo dešinėje, o Dievas rūpinasi

žmonių atpirkimu, kad jie sugrįžtų pas Jį ir prie pirminio savo tikslo: būti veidrodžiais, atspindinčiais Jo

šlovę.

Aš noriu paaiškinti kas yra garbinimas ir parodyti koks tragiškai varganas jis yra bažnyčiose bei kaip

mes galime atstatyti jį savo kartoje. Garbinimas yra žmogaus egzistencijos pagrindinis motyvas.

Garbinimas yra priežastis, dėl kurios mes gimstame ir dėl kurios gimstame iš naujo. Garbinimas yra mūsų

pirmos ir antros, kurią vadiname atgimimu, pradžios priežastis. Garbinimas yra Bažnyčios egzistencijos

priežastis. Visa krikščioniška Bažnyčia visose pasaulio šalyse ir visose kartose egzistuoja tam, kad

pirmiausia garbintų Dievą; pirmiausia, o ne po to. Pirmiausia ji turi garbinti Dievą, o ne nustumti tai į

susirinkimo pabaigą kaip kažką antrinio. Pirminis mūsų pašaukimas yra garbinti Dievą. John Keats rašė

apie strazdą, negalintį giedoti: “Kaip strazdas be liežuvio tuščiai stengiasi ir miršta nusilpusia širdimi savo

lizde...” Aš dažnai galvoju, kad tokia metafora yra labai tinkama. Strazdas be liežuvio miršta, nes negali

išlaisvinti to čiulbesio, kurį turi savyje. Mums atsitinka priešingai. Mes turime ilgą liežuvį, tačiau mažai

naudojame jį; mes turime arfą, kuriai niekas neprilygsta visatoje, tačiau grojame ja retai ir blogai. Kažkas

paklausė mirštančio Lawrence ką jis daro. Jis be jokių dvejonių atsakė: “Darau tai, ką dariau paskutinius

keturiasdešimt metų ir viliuosi daryti visą amžinybę”. “Ką”-paklausė jo. “Garbinu Dievą.” Broliui

Lawrence mirtis buvo antroje vietoje; ji buvo tik dar vienas susitikimas jo užrašų knygelėje. Pirmiausia ir

virš visų dalykų jis garbino Dievą. Jis keturiasdešimt metų garbino Dievą ir susitikimas su mirtimi visiškai

nepakeitė to. Jis garbino Dievą, kai jautė, kad depresija apima jį. Galiausiai Lawrence mirė ir jo kūnas

buvo palaidotas, tačiau šis brolis toliau garbina Viešpatį vietoje, kurią mes vadiname “Viešpaties

akivaizdoje”. Jus garbinsite Dievą ir po to, kai visa kita jau neegzistuos. Liūdna, jei neišmokstame garbinti

Jo dabar, nes tuomet reikės skubotai mokytis to paskutiniam egzaminui. Aš noriu garbinti Dievą savo

asmeniniame gyvenime taip ir iki galo, kad nereikėtų mokytis to paskutinį momentą. Mane apima tokia

ramybė, kad aš galėčiau nustoti kvėpuoti ir pasakyti: “Aš garbinu Jį, toliau garbinu Jį ir viliuosi garbinti

visą amžinybę”. Jūs esate čia tam, kad garbintumėte Dievą ir džiaugtumėtės Juo per amžius bei

skelbtumėte visatai koks didis yra jos Kūrėjas.

F.W.Faber (1814-1863) “Tobulas gyvenimas”

Protas pakyla, mąstant apie Dievą,

ir širdis tolsta nuo žemės,

pavargęs nuo praeinančių džiaugsmų

ir laikinų linksmybių.

Juk nepakanka tik išgelbėti sielą

ir pabėgti nuo amžinosios ugnies.

Tik mąstant apie Dievą širdis prisipildo

pačiu giliausiu džiaugsmu.

Dievas yra vienintelė žmogaus buveinė

Sunkus ir ilgas yra kelias,

bet tik jis pasotina

meilę, trokštančią Dievo, kuris yra jos likimas.

“Visatos Viešpatie, Dieve, kuris sukūrei viską, kas egzistuoja, savo malonumui. Aš nuolankiai

pripažįstu Tave savo Kūrėju. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą. Atstatyk sudužusią arfą mano viduje.

Įdėk į ją naujas stygas, kad aš galėčiau giedoti gyrių Tau priešais visą visatą ir angelus, gyvenančius

danguje. Jėzaus vardu. Amen.”

3 skyrius

Žmogaus prigimties esmės atradimas

“Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats-garbink Jį”(Psalm.45:11).

Atidžiam studentui Biblija yra nuostabi knyga dėl jos harmonijos. Visa Biblija aiškiai ir pabrėžtinai

moko, kad Dievas sukūrė žmogų garbinti Jį. Dievui nieko nereikia ir Jis yra pakankamas savyje, vis dėlto

Jis nori turėti garbintojus. Savo nesukurtoje prigimtyje Dievas yra pakankamas savyje ir Jam nieko

netrūksta, vis dėlto Jis nori, kad žmogus, sukurtas pagal Jo atvaizdą, garbintų Jį. Tai yra dvasinis

oksimoronas. Kūrėjui reikia kūrinio. Mes turime statyti ant šios tiesos: Dievas sukūrė visus dalykus su

tikslu. Aukščiausias Jo tikslas žmogaus sukūrime buvo turėti kažką, kas sugebėtų garbinti Jį ir pasotinti

Jo širdį. Tačiau žmogus krito ir dabar nėra gabus įvykdyti tikslą, dėl kurio buvo sukurtas. Jis yra kaip

debesis be lietaus. Jis neturi vandens. Jis yra kaip saulė, neskleidžianti šilumos; kaip užgesusi žvaigždė;

kaip medis, neturintis vaisių; kaip paukštis, kuris negieda; kaip arfa, kuri neskleidžia jokios muzikos.

Dievo širdis trokšta, kad žmogus garbintų Jį. Gelmė šaukia gelmę. Biblija nuolat tvirtina, kad visi

šventieji garbins Viešpatį, kai Jis ateis. Mes žinome, kad jie garbins ir aukštins Jį ir Jis ateis priimti to.

“Tą dieną, kada Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie

įtikėjo.”(2 Tes.1:10).

Velnias norėtų įteigti mūsų netikintiems protams, kad Dievas nenori to garbinimo, kurį esame skolingi

Jam. Šėtonas nori, kad mes tikėtume, jog Viešpačiui nerūpi mūsų garbinimas, tačiau tiesa yra kitokia.

Dievas nori, kad žmogus garbintų Jį ir tik atpirktas žmogus gali daryti tai tinkamai. Mes nesame nelaukti

vaikai; Dievas ieško bendrystės su mumis. Jei ne, kodėl tuomet, kai Adomas nusidėjo ir sulaužė bendrystę

su Dievu, Jis atėjo dienos vėsoje ir, neradęs jo, šaukė: “Adomai, kur esi?”. Viešpats buvo Tas, kuris

ieškojo bendrystės su Adomu. Arfos, esančios Adomo viduje, stygos nutrūko ir jo balsas užstrigo

gerklėje.

Dievas įsakė mums garbinti Jį ir 45 psalmėje parašyta: “Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo

Viešpats-garbink Jį!”(11 eil.). Dievas suranda mumyse kažką, ką įdėjo į mūsų esybę; kažką, kas patinka

Jam. Šis grožis priklauso Jam. Tai yra pakankamai priešinga tam, kas įprastai mokoma nuo evangelinių

bažnyčių sakyklos. Dievas ne tik nori, kad žmogus garbintų Jį, bet ir žmogus netgi kritusioje būsenoje turi

savyje kažką, kas bando atsiliepti į Dievą, nors ir nepasiekia to. Dažniausiai yra sakoma, kad žmonės

nenori garbinti Dievo, tačiau nėra nė vienos genties šiame pasaulyje, kuri neturėtų tam tikros religijos ar

garbinimo formos. Apaštalas Paulius kalba, kad visas pasaulis tiesia rankas, bandydamas, tarsi

apgraibomis, apčiuopti Dievą. Taigi, ir žmonės trokšta garbinti Dievą. Kai žmogus atsiklaupia ir pakelia

rankas į viršų, daro tai, kas yra įprasta jam. Kažkas pačioje jo esybės gilybėje lenkia jį ieškoti to, kurį

galėtų garbinti ir aukštinti. Neatpirktoje būsenoje žmogus paklydo ir negali aiškiai apibrėžti savo

laisvanoriško garbinimo objekto, todėl savo ieškojimuose tik tolsta nuo Dievo. Nesuradęs Jo, jis pripildo

savo širdies tuštumą kažkuo kitu, tačiau tas, kuris nėra Dievas, niekada negalės pasotinti širdies, išskirtinai

sukurtos dieviškam artumui.

Prisiminkime ir kitokį tikėjimą. Šis lenkia tikėti, kad Dievas nemyli mūsų taip, kaip sako, jog myli.

Mes netikime, kad esame tokie brangūs Jam, kad Jis nori būti su mumis taip, kaip sako. Žmogaus sielos

priešas pardavė mums tokį melą ne tik tam, kad sunaikintų mus, bet ir tam, kad išlaikytų toli nuo mylinčio

Dievo artumo bendrystės. Šėtono neapykanta Dievui lenkia jį daryti viską, ką jis pajėgia, kad atimtų iš

Visagalio tai, kas Jam teisėtai priklauso. Jei pasaulis staiga patikėtų, kad Dievas nori, jog mes garbintume

Jį, jis per naktį taptų laimingu. Mes galiausiai suprastume savo tikslą t.y., kad mes patinkame Dievui ir

Jis ieško bendrystės su mumis. Jei žmonija nebūtų kritusi, garbinimas būtų įprastas dalykas pasaulyje, nes

Dievas paskyrė ją šiam tikslui. Jis sukūrė žmogų kaip ypatingą muzikos instrumentą garbinti Jį. Tačiau

žmogus sukilo ir atsitraukė nuo šio tikslo, kai nuodėmė įėjo į jo gyvenimą. Garbinimas turėjo būti įprastas

dalykas jam, bet dabar įprasta tapo nuodėmė. Žmogaus prigimtis yra kritusi, tačiau tai nebuvo pirminis

Dievo planas jam. Jei visas pasaulis sirgtų vėžiu, galėtume sakyti, kad ši liga yra įprasta ir priimtume ją

kaip tokią. Vis dėlto ji nėra įprasta, nes Dievas, kurdamas žmogaus kūną, negalvojo apie anomalias

ląsteles, kurios sukels vėžį. Viešpats sukūrė žmogaus sielą pagal savo atvaizdą ir Jo tikslas buvo, kad mes

veiktume pagal tą dievišką prigimtį. Jis nenorėjo, kad nuodėmės virusas užkrėstų tą šventą vietą žmogaus

viduje. Taigi, nuodėmė yra nenatūrali. Ji yra svetima substancija, suteršianti žmogaus širdį ir gyvenimą

bei taip atstumianti Dievo žvilgsnį. Kristusiai žmonijai nuodėmė yra įprasta, o garbinimas nenatūralu,

todėl tiek nedaug žmonių iš tiesų garbina.

Labai svarbu suprasti, kad nė vienas negali garbinti Dievo taip, kaip jam patinka ar kaip jis įsivaizduoja.

Koks turi būti garbinimas nusprendžia tik Dievas. Tas, kuris sukūrė mus garbinti Jį, taip pat nurodė kaip

mes turime daryti tai. Mes negalime garbinti Dievo taip, kaip norime. Mūsų garbinimas turi sutikti su

dieviška valia. Viešpats nepriima bet kokio garbinimo. Jis priima tik tą, kuris yra tyras, kuris kyla iš

širdies, paklusnios Šventajai Dvasiai. Jis gali priimti tik tą garbinimą, kuris sutinka su Jo šventa

prigimtimi.

Apsigavimas, kad galima garbinti taip, kaip žmogus sugalvoja, griauna daugybės gyvenimus

kiekvienoje kartoje. Supratimas, kad galime garbinti Dievą taip, kaip mums patinka, ir pagal mūsų

užgaidas svarbu, kad tik būtume nuoširdūs, yra mėgstamos velnio pinklės ir neatsivertusių poetų šaltinis.

Klaida, esanti tokiame tikėjime, lenkia galvoti, jog religinė patirtis yra įmanoma be Kristaus ir atpirkimo.

Įmanoma patirti religinius pergyvenimus, bet nebūti krikščioniu ir eiti keliu į amžiną pragarą. Tai yra

kažkas, kas nuolat vyksta visame pasaulyje. Galbūt sunku suvokti, bet visiškai įmanoma turėti patyrimus

su Dievu be gelbstinčios patirties su Juo. Todėl ne tik yra įmanoma turėti religinę patirtį be Kristaus ir be

išgelbėjimo, bet netgi garbinti be Kristaus ir be išgelbėjimo. Kaip baisu galvoti, kad žmogus gali garbinti,

bet negarbinti iš tiesų! “Jie garbina tai, ko nepažįsta”-sakė Jėzus apie tam tikrus žmones. Įmanoma turėti

garbinimo elementus- gyrių, nusižeminimą, atsidavimą,- bet būti neatpirktu asmeniu. Thomas Carlyle

savo knygoje “Didvyriai: didvyrių garbinimas ir didvyriškumas istorijoje” įspėjo mus nesuklysti ir

negalvoti, kad visos pagonių religijos buvo klaidingos. Jis rašė: “Netiesa, kad jos buvo klastotė; jos buvo

tikros ir tai yra baisiausia”. Kartą, būdamas Meksike, aš aplankiau seną bažnyčią, kurioje dar buvo

plūktinė asla. Aš sėdėjau joje ir stebėjau statulas bei žvakes. Tuo metu įėjo viena sena meksikiete ir nuėjo

tiesiai į bažnyčios gilumą. Atrodo, kad ji žinojo šią vietą taip, jog galėjo vaikščioti joje užrištomis akimis.

Taigi, ji nuėjo prie vienos statulos, man atrodo, kad mergelės Marijos, atsiklaupė ir pakėlė akis į jos veidą

su ypatingu troškimu ir dievotumu. Kaip būtų nuostabu, jei jie būtų nukreipti į Viešpatį! Ji garbino; ji

buvo ne veidmainė, o tikra garbintoja, bet ką ji garbino!? Jos garbinimas nebuvo nukreiptas teisinga

kryptimi. Liūdniausia, kad ji nežinojo to. Amerikos indėnai ateidavo prie upės kranto, iškeldavo rankas į

dangų ir sakydavo savo dievui Manitu: “Gyrius tau, gyrius Manitu, gyrius jam”. Jie iš tiesų garbino, kai

šaukė savo didžiam Manitu. Taigi, visiškai įmanoma patirti religinius patyrimus be Dievo ir netgi atmetant

Biblijos Dievą. Įmanoma garbinti, bet ne pagal dievišką valią, todėl toks garbinimas yra nepriimtinas Jam,

nes Jis nekenčia stabmeldystės. Stabmeldystė paprasčiausiai yra garbinimas, nukreiptas į kažkokį asmenį

ar dalyką, kuris nėra Dievas, ir tai yra pats didžiausias piktžodžiavimas. Paulius suprato tai: “...pagonys,

aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui; ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai.

Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Jūs negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie

demonų stalo”(1 Kor.10:20-21). Mūsų Viešpats sakė, kad ateis tokia diena, kai žmonės sakys: “Viešpatie,

Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme

daugybės stebuklų Tavo vardu?!”. Tada Aš pareiškiu jiems: “Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo

manęs, jūs piktadariai!”(Mato 7:22-23). Jis nepriėmė jų garbinimo. Jis negalėjo priimti jo, nes šis nesutiko

su šventa Dievo prigimtimi. Viešpats negali priimti jokio garbinimo, kuris nėra nukreiptas į Jį ir nesutinka

su Jo šventumu.

Tas, kuris sukūrė mus garbinti Jį, taip pat nurodė kaip mes turime garbinti. Mes negalime garbinti

Dievo taip, kaip norime, pagal savo valią ar nuotaiką. Dievas nepriima bet kokio garbinimo. Jis priima tik

tokį garbinimą, kuris yra tyras ir vedamas Šventosios Dvasios. Dievas atmetė beveik visą žmonijos

garbinimą jos esamoje būsenoje. Vis dėlto, Jis nori, kad mes garbintume Jį; Jis įsako tai ir ragina tam.

Akivaizdu, kad Dievas buvo įskaudintas ir nuliūdintas, kai Adomas negarbino Jo. Tačiau Jis atmeta ir

pasmerkia beveik visą žmonių garbinimą. Garbintojas turi paklusti Dievo valiai arba negalės garbinti Jo.

Jis gali kurti poemas ir jo prote gali gimti ypatingos mintys, kai jis mato tekančią saulę, tačiau jis negalės

garbinti Dievo, jei neturi tikėjimo pagal apreikštą Jo tiesą. Garbinti Dievą taip, kad toks garbinimas būtų

priimtinas Jam, reiškia paklusti tiesai apie Jo asmenį, sutikti su tuo, kas sakoma apie Jį, ir tuo, kas sakoma

apie Kristų. Be to, toks garbintojas turi sutikti su tiesa apie save t.y. kad jis yra nedoras ir nusidėjėlis.

Būtent tai yra paskutinė kliūtis atgailai. Žmogus, savo pražuvusioje būsenoje, nesutinka su tuo, jog jis yra

nuodėmingas. “Dievas sukūrė mane tokiu”-teigia jis ir didžiuojasi tuo, jog nusimeta bet kokią savo kaltę.

“Jei aš nesu atsakingas už savo būseną, neturiu daryti jokių pasikeitimų. Dievas turi priimti mane tokį,

koks esu”. Priimtinas garbintojas turi sutikti ir su tiesa apie atpirkimą-Jėzaus Kristaus kraujas apvalo nuo

nuodėmės ir išlaisvina iš jo- ir atėjimą pas Dievą. Kai žmogus galiausiai sutinka su savo kaip nusidėjėlio

padėtimi, jis dažnai yra gundomas pats atpirkti save. Tačiau tai yra didelė klaida, nes jis negali įvykdyti

dieviškų standartų. Tam, kad jūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui, jūs turite atsinaujinti pagal atvaizdą

To, kuris sukūrė jus. Atvaizdas turi būti atstatytas. Tik atgimęs žmogus gali garbinti Dievą tinkama ir Jam

priimtina forma. Jei Šventoji Dvasia nepadaro šių dalykų, viskas bus medis, šiaudai ir šienas. Mano

garbinimas niekada nepakils aukščiau mano galvos ir dangaus Dievas atmes jį taip, kaip atmetė Kaino

garbinimą. Biblija yra ta knyga, kuri apšvietė mane. Ji yra ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų,

skaitantį ją. Jėzus Kristus yra Šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Žmogaus širdies

šviesa ir šios knygos šviesa turi sutikti viena su kita; ir kai sielos akys žvelgia į gyvą Dievo žodį, mes

pažįstame tiesą ir galime garbinti Dievą dvasioje bei tiesoje. Senajame Testamente kunigas negalėjo

aukoti aukų, kol nebuvo pateptas aliejumi, Dievo Dvasios simboliu. Nė vienas žmogus negali garbinti iš

savo pačio širdies. Jis gali ieškoti tarp gėlių, tarp paukščių lizdų, tarp kapų ar kažkur kitur, bandydamas

garbinti Dievą. Tačiau šis ieškojimas bus tuščias ir nuves jį į dvasinį nusivylimą. Žmogus negali garbinti,

vedamas savo širdies. Tik Šventoji Dvasia gali garbinti Dievą Jam priimtinu būdu ir sugrąžinti Viešpačiui

Jo šlovę, spindinčią mumyse. Jei Ji nepasiekia mūsų širdžių, tuomet nėra atspindėjimo nė garbinimo. Och,

koks didis, platus ir visapusiškas yra Kristaus darbas! Todėl aš negaliu jausti didelio palankumo tai

krikščionybei, kuri teigia, kad Evangelija padeda žmogui atsisakyti rūkymo ar alkoholio. Ar krikščionybė

daro tik tai, kad atitraukia mane nuo kažkokio blogo įpročio? Ar ji tik sulaiko mane nuo lošimo, žmonos

mušimo ar melagysčių uošvei? Taip, atgimimas apvalo nuo tokių dalykų ir per jį žmogus tampa nauju

kūriniu. Tai yra atpirktos per Kristaus kraują prigimties vaisiai. Tačiau pirminis Dievo tikslas atpirkime

yra atstatyti mus dieviškam garbinimui ir mes vėl galėtume girdėti Viešpatį Dievą sakant: “Ir Karalius

trokš tavo grožio, nusilenk Jam, nes Jis yra Tavo Viešpats.”(Psalm.45:11). Karinga bažnyčia užėmė

pasaulį su savo linksma religija tik todėl, kad ji buvo garbintoja. Jei krikščioniška bažnyčia nustoja būti

garbintojų bendruomene, jos religija smunka iki menkiausios išorinės įtakos; ji krenta į tuščius darbus bei

beprasmiškas apeigas. Kai jūs pradedate kalbėti apie Avinėlį, kuris buvo nužudytas, apie kraują, kuris

buvo pralietas, ir apie Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią, tuomet jūs gyvenate ir garbinate

tiesoje. Kai Dievo Dvasia viešpatauja, mes garbiname dvasioje ir tiesoje; ir toks garbinimas pakyla virš

išorinių ritualų.

Dievas sukūrė mus garbinti Jį. Fundamentalizmas, praradęs savo galią garbinime, sugalvojo religines

kvailystes, per kurias bandė įkvėpti save. Aš nekenčiu to; aš mokiau prieš tai ir pasmerkiau tai visais šiais

metais. Fundamentalistai tvirtina, kad tarnauja Viešpačiui, bet vienintelis džiaugsmas, kurį jie turi, yra

kūniškas džiaugsmas. E.Presley, grodamas sentimentalią muziką, buvo laimingesnis žmogus už daugelį

krikščionių, kurie atsiduoda savo pačių įkvėptam pusės valandos dvasiniam siautuliui. Atpirktiesiems

Šventosios Dvasios šulinys yra toks, iš kurio nereikia pačiam siurbti vandens. Šventosios Dvasios

vandenys, pripildantys atpirktą garbintojo širdį, teka iš jos ir yra malonūs Dievui lyg pats nuostabiausias

deimantas. Mes turime išmokti kaip reikia garbinti, kad patiktume Dievui, kuris yra vertas to. “Ir Karalius

trokš tavo grožio. Nusilenk Jam, nes Jis yra tavo Viešpats”.

“Dieve, mūsų Tėve, mes ieškome Tavęs. Mes kreipiamės į Šventąją Dvasią, mūsų Vadovą ir Mokytoją.

Tegul mūsų širdys atsiduoda Jos darbui; tegul Ji pripildo mus neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu,

kad mes pakiltume virš šio pasaulio triukšmo ir pasiektume neprieinamą Šviesą”.

4 skyrius

Įvairūs keliai į garbinimą

“Įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau”(Psalm.39:3).

Kiekvieno žmogaus esybės gilumoje yra polinkis garbinti ir tai yra įprasta pasaulyje, vis dėlto ne visi

keliai veda į garbinimą, kurį Dievas priima ir kuris patinka Jam. Kai kurie garbinimo būdai nepatinka

Dievui ir Jis negali priimti jų, nors jie ir yra nukreipti į Jį ir siekia patikti Jam. Dievas, kuris ieško

garbinimo, įsako, kad garbinimas turi sekti Jo nurodymais ir nesuteikia jokių išimčių. kiekvienoje kartoje

ir kultūroje dažniausiai buvo keturi keliai, kuriais ėjo žmonės, ieškodami garbinimo. Leiskite priminti

juos. Jie yra matomi visose kartose ir kultūrose, ir jie atlaikė laiko tėkmę.

Žmogaus nuostabumo kelias. Šis garbinimo kelias labai priartėja prie Dievo reikalavimų, bet

nepasiekia jų. Jis yra gražus daugeliu aspektų ir pristato didžiausias žmonijos pastangas. Jis reiškia

atiduoti Dievui tai, kas labiausiai patinka mums, nekreipiant dėmesio į Jo paliepimą. Senajame

Testamente tai matome Kaino pavyzdyje. Abelis aukojo Dievui kraujo auką, o Kaino auka buvo be kraujo.

Abelis atnešė Dievui auką, kuri patiko Kūrėjui, o Kainas atnešė tai, kas nepatiko Jam. Viešpats pasmerkė

ir atmetė Kaino garbinimą, nes ji neturėjo atpirkimo galios. Kainas buvo garbintojas be kraujo aukos t.y.

nebuvo atpirkimo jo aukoje. Jis artinosi prie Dievo su auka, kurią jis pasirinko. Kainas surinko gėlių ir

kai kurių nuostabių vaisių puokštę bei atnešė ją. Kai Viešpats paklausė jį apie kraują, jis atsakė: “Koks

kraujas?”. Jis nesuprato, kad negali artintis prie Dievo be kraujo aukos. Tuo jis tarsi teigė: “Man nerūpi

nuodėmė. Aš atnešiu auką ir viskas”. Jis atėjo pas Dievą su auka be kraujo, atnešdamas augalus ir vaisius

t.y. tai, kas užaugo iš žemės. Toks žmogaus nuostabumo kelias nėra priimtinas Dievui dėl įvairių

priežasčių. Pirmiausia jis reiškia, kad Dievas yra nereikalingas ir per žmogiškas pastangas bei dievotumą

mes galime pasiekti standartus, kuriuos Jis nustatė mums. Toks garbinimas remiasi į klaidingą hipotezę

apie Viešpaties prigimtį. Kainas buvo Adomo ir Ievos, kritusių tėvų, sūnus ir niekada negirdėjo Dievo

balso Edeno sode. Kainas, atėjęs garbinti Dievą, atėjo prie dievybės, kuri buvo jo įsivaizdavimų vaisius,

ir galvojo, kad savo esamoje būsenoje yra priimtinas Dievui. O Abelis atnešė avinėlį ir Dievas priėmė jį.

Kai Dievas atmetė Kaino auką, šis įpyko ir pasitraukė, apimtas pykčio kaip jo pavydo vaisiaus. Taip buvo

įvykdyta pirma žmogžudystė. Kainas nesuprato skirtumo, kurį Dievas padarė tarp abiejų aukų. Jis buvo

įsitikinęs, kad jo auka patiks Dievui, ir visiškai negalvojo apie Kūrėjo prigimtį. Toks garbinimas yra

sutinkamas ir mūsų dienomis, netgi krikščioniškoje bažnyčioje. Žmogus gali būti išsilavinęs ir netgi

baigęs seminariją bei atrodyti išmintingai kiekvieną kartą, kai atveria burną. Jis gali būti brandus

pamokslininkas, žinantis visą kultūrą, kurią tik gali pasiūlyti religinis pasaulis. Tačiau visa tai yra tuščia,

jei garbinime jis eina žmogaus nuostabumo keliu, nes Dievui nepatinka toks garbinimas. Viešpačiui

priimtinas garbinimas remiasi į Jo prigimties pažinimą. Kainas nežinojo koks yra Dievas, todėl galvojo,

kad nuodėmė nėra svarbu Jam. Tai nuvedė į didelį nesusipratimą apie dieviškąją prigimtį. Šis kelias

garbinime reiškia santykį su Dievu, kuris neegzistuoja. Kainas galvojo, jog priklauso Dievui ir gali kalbėti

su Juo be jokio tarpininko. Jis nesuvokė, jog yra tolimas Dievui dėl savo nuodėmės, todėl niekada

negalvojo apie tą nuodėmės elementą, kuris skyrė jį nuo Dievo. Jis elgėsi taip, tarsi nebūtų jo atskyrimo,

ir nekreipė dėmesio į tai, ką jis reiškia. Daug religingų žmonių įsivaizduoja klaidingą santykį su Dievu.

Jie galvoja ir moko, jog visi esame Dievo vaikai ir kalba apie visos žmonijos Dievą bei Tėvą. Tačiau

Biblija nemoko, kad Dievas yra visos žmonijos Tėvas; ji moko priešingai. Įsitikinimas santykiu, kurio

nėra, neleidžia asmeniui iš tiesų pažinti Dievą.

Kitas žmogiško nuostabumo kelio bruožas yra neteisingas supratimas apie nuodėmę. Pavyzdžiui,

Kainas galvojo, kad nuodėmė yra menkesnis dalykas negu Dievas galvoja. Nuodėmė yra ignoruojama,

kaip nesvarbus dalykas, Dievo garbinime. Tačiau nuodėmė yra baisus dalykas ir Dievas niekada

nepakenčia jos nė žvelgia į širdį, kurioje ji yra. Viešpats nekenčia nuodėmės, nes ji pripildė pasaulį

skausmu ir liūdesiu bei atėmė iš žmogaus gyvenimo tikslą, kuris reiškia Jo garbinimą. Kainas pristato

žmogiškų pastangų grožį garbinime. Jis galvojo, kad Dievas yra kitoks negu yra iš tiesų. Jis galvojo, kad

netgi jis pats yra kitoks negu yra iš tiesų ir nuodėmė yra mažiau žudanti ir baisi negu Dievas sako. Todėl

Kainas linksmai atėjo, atnešdamas geriausia iš to, ką turėjo, ir garbino Dievą be atpirkimo. Viešpats sako:

“Jis yra tavo Viešpats, garbink Jį” ir šaukia: “Kur esi tu?”, ir įsako mums garbinti Jį dvasioje bei tiesoje,

bet Jis griežtai ir tiesiai atmeta garbinimą, kuris nesiremia į atpirkimo kraują. Be kraujo atpirkimo ant

kryžiaus nėra nė vienos bažnyčios, kuri būtų man įdomi. Be atpirkimo per Kristaus kraują nėra

išgelbėjimo. Garbinimas be atpirkimo per Kristaus kraują gali būti gražus ir malonus bei papuoštas

gražiomis gėlėmis, surinktomis iš viso pasaulio, bet jis yra netikras ir Dievas nepriima jo, nes jis yra

klastotės vaisius. Dievas atmeta garbinimo, kuris remiasi žmogaus grožiu, kelią.

Pagonių tamsos kelias. Jei Kainas pristato žmogų geriausioje jo pusėje, tai pagoniškas garbinimas

pristato jį blogiausioje pusėje. Čia žmogus, pamidamas savo vertę, atsiduoda kūrinijos elementams ir

garbina kūrinius, o ne Kūrėją. Jei aš norėčiau tinkamai paaiškinti ką galvoja, ginantys šį kelią, turėčiau

parašyti daug knygų. Pirmiausia čia reikėtų grįžti prie pirmųjų egiptiečių garbinimo, prie jų knygos

“Egipto mirusiųjų knyga” ir prie Zaratustros bei Budos rašinių.

Paulius nepasako nieko malonaus šia tema. Jis pasmerkia pagonių garbinimą tiesiogiai, sakydamas:

“Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet, tuščiai mąstydami, paklydo ir neišmani

jų širdis aptemo”(Rom.1:21). Jie nusileido nuo Dievo iki žmogaus, nuo žmogaus iki paukščių ir gyvulių,

nuo šių iki žuvų, nuo žuvų iki roplių. Tai buvo pati baisiausia besileidžianti spiralė, kuria žmogus sekė

garbinime. Čia mes matome jį visomis savo jėgomis bandantį būti blogiausiu ir pasiekiantį pergalę,

pranokstančią visus lūkesčius. Dievas atmeta ir visiškai paniekina tokį garbinimą bei tokius garbintojus.

Aš manau, kad, jei krikščioniška bažnyčia ir neperžengė šios ribos, tai pavojingai prisiartino prie kritimo

į garbinimą, kylantį iš pagonybės ir suteikiantį kūriniui tai, kas teisėtai priklauso tik Kūrėjui. Leiskite

paaiškinti ką noriu pasakyti. Per visą krikščionybės istoriją nebuvo tokio momento, kai bažnyčioje būtų

tiek įžymybių kaip šiandien, ypač muzikos srityje. Šeštadienio vakarą “garbinimo ir šlovinimo” grupė

koncertuoja centrinėje miesto salėje. Po vienos jų dainos publika karštai ploja, solistas veidmainiškai

sako: “Atiduokime plojimus Dievui”. Jei jūs negalvojate, jog yra taip, padarykite štai ką: nuneškite dainos,

kurią publika priėmė taip maloniai, žodžius vienam iš bažnyčios šventų vyresniųjų. Įsitikinkite, kad jis

būtų vienas iš tų šventųjų, turinčių nepriekaištingą šventumo reputaciją ir nepeiktiną krikščionišką

charakterį. Dažniausiai tai yra vienas iš šventų bažnyčios maldos karių. Paprašykite jo, kad jis ramiai

perskaitytų tos dainos žodžius nuo sakyklos sekmadienį kitiems tarnautojams. Jei dainos žodžiai nesukels

panašių emocijų kaip šeštadienio vakarą, galbūt publika plojo ne šių žodžių tiesai, o atlikėjams. Garbinimo

kelias, kuris eina per pagonių tamsą, visuomet yra ją supančios kultūros, o ne vidinio Kristaus atspindys.

Erezinės sumaišties kelias. Šiuo atveju kalbame apie eretišką garbinimą teisinga šio termino prasme.

Eretikas nėra tas žmogus, kuris neigia visą tiesą. Jis paprasčiausiai yra labai išrankus asmuo, kuris pasiima

tai, kas patinka jam, ir atmeta tai, kas nepatinka. Kai kurie teologijos aspektai patinka jam, tačiau kitus jis

atmeta, nes jie nesutinka su tuo, ką jis galvoja tuo metu. Aš kalbu apie nepatogius teologijos aspektus.

Kartą vienas žmogus kalbėjo didelei jaunų krikščionių grupei ir davė jiems tokį patarimą: “Netikėkite

Biblijoje tuo, kas nesutinka su jūsų patirtimi”. Tas žmogus drąsiai ragino jaunuolius ieškoti tiesos, skaityti

Dievo žodį ir... vertinti jį pagal savo mažas ir nedoras širdis. Kaip galima kristi taip žemai!? Tai yra

erezinė sumaištis tikrąją šio žodžio prasme. Erezija reiškia paimti tai, kas man patinka, ir atmesti tai, kas

nepatinka. Terminas “eretikas” reiškia “mokantis pasirinkti”. Tačiau Biblija sako: “Ir jeigu kas atims ką

nors nuo šio pranašystės knygos žodžių-Dievas atims jo dalį iš gyvenimo knygos ir šventojo miesto, bei

dalykų, kurie aprašyti šioje knygoje.” (Apr.22:19). Jėzaus laikų samariečiai pristatė tokį garbinimą. Jie

buvo eretikai tikrąja šio žodžio prasme, nes būti eretiku ne visuomet reiškia būti klastotoju. Žmogus gali

būti eretikas ir nemokyti nieko apgaulingo. Eretikas nebūtina moko, jog nėra Trejybės, ar kad Dievas

nesukūrė pasaulio, ar kad nebus paskutinio teismo. Eretikas išsirenka ir atmeta tiesos aspektus bei įtraukia

psichologiją, humanizmą ir įvairias religijas. Visa religija remiasi į tai. Viešpats atmeta tokį Jo garbinimo

kelią dėl išrankiojimo, nes tokie garbintojai pasirenka tai, kas jiems patinka ir neprieštarauja jų gyvenimo

būdui. Jei jiems kažkas nepatinka, jie paaiškina tai ir eina toliau lyg tai neturėtų jokios svarbos arba netgi

neegzistuotų. Samariečiai buvo eretikai, nes jie išsirinkdavo tam tikras Biblijos dalis. Jie sutiko su

Penkiaknyge, bet atmetė kai kurias vietas apie Dovydą, Izaijo, Jeremijo, Ezechielio, Danieliaus, 1-2

Karalių knygas, Giesmių giesmę ir kai kurias kitas Šv.Rašto vietas. Jie tikėjo vienomis Biblijos dalimis ir

išsivertė jas. Jūs galite išversti, ką tik norite, ir parodyti, ką tik norite. Tam, kad žmogus pasotintų savo

“ego”, jam pakanka pasakyti sau: “Aš moku graikų kalbą” arba: “Aš moku hebrajų kalbą”. Vien dėl to jis

pasiskelbia save tam tikros temos ekspertu. Visa religija arba apgaulinga sekta remiasi į vienų

(mėgstamiausių) Biblijos vietų pasirinkimą ir kitų sumenkinimą. Jos nelygina Šv.Rašto su Šv.Raštu ir taip

eretiška doktrina įsiskverbia. Samariečiai išvertė Penkiaknygę taip, jog padarė Samariją garbinimo vieta.

Aišku jie buvo priešiški judėjams, kurie tvirtino, kad Jeruzalė yra vienintelė vieta, kurioje turi būti

garbinamas Jahvė. Samariečiai pasinaudojo Penkiaknygės vertimu, kad įtvirtintų savo poziciją. Dievas

suteikė Izraeliui Morijos kalną ir Dovydas užėmė Sioną, o Saliamonas pastatė šventyklą ant jo. Jis buvo

vieta, kurioje tauta turėjo garbinti. Čia atėjo Kristus ir buvo paaukotas kaip Avinėlis už žmonijos

nuodėmes, tačiau samariečiai atmetė Jeruzalę Samarijos naudai. Jie padarė tai per tam tikrų Penkiaknygės

vietų išrinkimą, kurios patvirtino jų poziciją.

Aš manau, kad nereikia ilgai ir pabrėžtinai kalbėti, kad jūs pamatytumėte kiek erezijų yra mūsų

dienomis. Mes tikime tuo, kuo norime tikėti. Mes pabraukiame tai, ką norime pabrėžti. Mes einame vienu

keliu ir atmetame kitą. Mes darome vieną dalyką, tačiau atsisakome daryti kitą. Mes tampame eretikais,

pasirinkdami iš Dievo žodžio tai, kas mums tinka vienu ar kitu momentu. Tai yra erezinės sumaišties

kelias.

Egzistencinės didybės kelias. Aš prisipažįstu, kad šiam keliui jaučiu didesnį palankumą negu

liberalizmui, kuris yra tikros biblijinės krikščionybė priešas (kaip ir samariečių garbinimas). Tačiau aš

atmetu šį garbinimo kelią, nes jis yra ne daugiau kaip tik religijos poezija. Religija turi didelę poezijos

dozę. Tai yra teisinga ir jai reikia turėti ją. Kai aš klausausi tokio egzistencializmo, ištirpstu kaip medus

karštą dieną. Poezija teikia ypatingą malonumą ir pažadina giliausius apmąstymus. Mes visi iš prigimties

esame poetai ir religija labiau negu kažkas kitas iškelia į paviršių poeziją. Be to, religijoje yra daug

nuostabių dalykų. Jūs atrasite labai gilų malonumą, mąstydami apie tai, kas yra dieviška ir aukščiausia.

Proto sutelkimas į grožį visuomet suteikia mums nuostabiausią malonumą. Kai kurie supainioja tokį

didingumą ir aukščiausią pakylėjimą su tikruoju garbinimu. Tokią klaidą galima suprasti. Dievas įspėjo

Izraelį, kad įėję į Pažadėtąją žemę jie negarbintų saulės, žvaigždžių ar kitų dangaus kūnų. Jei padarys tai,

Viešpats išnaikins juos iš tos žemės. Pasaulis yra pilnas tokių garbintojų. Proto sutelkimas į grožį yra

didelis malonumas. Jei jūsų ausis girdi gražius garsus, tai yra muzika; jei jūsų akys mato gražius vaizdus,

tai yra menas; o jei jūsų prote kyla nuostabios mintys, tai yra poezija. Mes rašome tai, ką jaučiame, ir tai

yra poezija. Kai kurie žmonės supainiojo šiuos aukščiausius jausmus su garbinimu ir tai suprantama.

Ralph Waldo Emerson rašė: “Aš ėjau lanka po lietaus šviesią naktį, kai švietė mėnulis ir lanka buvo pilna

vandens. Vandenyje atsispindėjo mėnulis, ir aš jaučiau džiaugsmą, artimą baimei”. Jis buvo toks

laimingas, kad netgi jautė baimę! Aš irgi jaučiausi taip. Emersonas netikėjo Kristaus dieviškumu nė Jo

atpirkimo krauju ir nusprendė palikti bažnyčią. Galiausiai jis išsižadėjo ir tikėjimo. Vis dėlto jis jautė tokį

džiaugsmą, kuris lietė baimę, nes buvo geras žmogus. Jis buvo didi asmenybė, poetas ir menininkas. Jis

buvo ypatingas žmogus, tačiau aš netikiu, kad Dievas priėmė jo garbinimą, nes šis kilo tik iš egzistencinės

didybės.

Tikrasis garbinimas gali būti lengvai supainiojamas su religine muzika, nes muzika pakelia protą ir

sujaudina širdį. Muzika gali pakelti mūsų jausmus iki ekstazės. Ši turi apvalančią įtaką ir suteikia laimingą

proto būseną netgi neturint aiškaus suvokimo apie Dievą ar įsivaizduojant, jog garbiname Jį, nors iš tiesų

visiškai negarbiname Jo. Mes paprasčiausiai džiaugiamės ekstazės, kurios pajautimo sugebėjimą Dievas

įdėjo į mus ir kurio net nuodėmė negalėjo sunaikinti, momentu. Aš atmetu idėją, kad ir pragare yra poezija;

Aš negaliu patikėti, kad toje baisioje moralinio pasaulio vietoje būtų kažkas, kas kurtų metaforas. Aš

negaliu įsivaizduoti, kad ten kažkas galėtų dainuoti. Mes skaitome, kad danguje yra poezija ir muzika, nes

dangus yra tinkama vieta tokiems dalykams, tačiau Biblijoje neparašyta nieko apie tai, kad pragare yra

poezija. Mes skaitome, kad šioje vietoje vyksta pokalbiai, tačiau nieko nesakoma apie dainas, nes jų nėra

ten. Pragare nėra poezijos nė muzikos, tačiau žemėje jos yra gausiai, netgi tarp tų, kurie nėra išgelbėti,

nes jie buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. Žmonės prarado Dievą savo protuose, bet toliau brangina tai,

kas yra nuostabiausia, ir savo esybės gilybėje turi dvasinio troškimo liekanas.

Kai kurie žmonės parašė knygas apie didybės svarbą ir kaip pasiekti ją. Pasaulyje yra daug dalykų,

kurie įkvepia ir yra nuostabūs. Didybė yra intelektualinis grožis, neprilygstantis grožiui, kurį mato akys

ar girdi ausys. Muzika yra grožis, kurį atpažįsta ausis. Kitus nuostabius dalykus atpažįsa akis, tačiau, kai

širdis negirdi nieko, o tik jaučia, tuomet tai yra širdies muzika. Tai yra grožis, juntamas dvasios viduje.

Šv.Raštas sako mums, kad “Dievas yra Dvasia ir garbinantys Jį turi garbinti dvasioje ir tiesoje”(Jono

4:24). Dievo žodis išsklaido tamsos miglą; jis atima garbinimą iš žmonių rankų ir įdeda jį į Šventosios

Dvasios rankas. Taigi, mes galime turėti visa tai, apie ką tik kalbėjome, ir netgi taip negarbinti Dievo ir

net nebūti priimtini Jam.

Mes galime pasirinkti garbinime kelią, kurį norime, tačiau ne visi keliai baigiasi prie Viešpaties Jėzaus

Kristaus kojų nė Dievas priima juos. Visagalis Dievas griežtai atmeta juos ir sako: “Aš neturiu nieko

bendro su jais”. Viešpats Jėzus pasakė: “Dievas yra Dvasia ir garbinantys Jį turi garbinti dvasioje ir

tiesoje”. Žodis “turi” pašalina visą tamsą ir atima garbinimą iš žmogaus rankų. Be Šventosios Dvasios

neįmanoma garbinti Dievo Jam priimtinu būdu. Jos veikimas mūsų viduje įgalina mus garbinti tinkamai

per Jėzų Kristų, kuris yra Dievas. Todėl garbinimas gimsta Dieve, pasiekia mus ir atsispindi mumyse. Tik

toks garbinimas yra priimtinas Jam ir Jis nepakenčia jokio kito.

“Dieve, mes prašome, kad mums dar bekalbant, dangus atsivertų ir mus apimtų Tavo artumo

pajautimas ir mes suvoktume, jog virš šio pasaulio yra didesnis pasaulis, amžinasis pasaulis, kuriame esi

Tu. Kai dangaus karalystė pasiekia žmones, mes tikime, kad Dievas išklausė mūsų maldas. Dieve,

meldžiame Tavęs, kad kalbėtum mums, kad neleistum mums laikyti viską savaime suprantamu dalyku nei

tikėti, jog tai yra tiesa, kai tai nėra tiesa, nei galvoti, jog elgiamės teisingai, kai elgiamės blogai, nei

galvoti, jog mūsų garbinimas yra priimtinas Tau, kai jis nėra priimtinas. Kiekvienas iš mūsų tegul artinasi

prie Tavęs, nuolankiai žvelgdamas į Kristaus auką, ir, išgirdęs meilės žodžius, turėtų ramybę su Tavimi.

Suteik tai mums Jėzaus Kristaus vardu. Amen”.

5 skyrius

Religija ar garbinimas?

“Dievas yra Dvasia ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje”(Jono 4:24).

Nuo kritimo Edeno sode religija tapo nepakeliama našta žmonijos pečiams. Ji yra iš tiesų varginanti,

bet šios vergystės dauguma negali ir nenori nutraukti. Žodis “religija” reiškia “vėl surišti”. Religingi

žmonės nusiėmė vienas grandines, kad užsidėtų kitas. Žmogus paklūsta tam vidiniam impulsui garbinti,

kiek tai bekainuotų jam. Vis dėlto mūsų Viešpas skelbia labai laukiamą dvasinį išlaisvinimą ir užtvirtina

jį savo krauju. Dabar žemės tautos, kurios kentėjo sunkų religijos jungą, gali pažinti tikrąją tikrojo

garbinimo laisvę. Kristus pasakė keletą žodžių, kurie apšvietė mūsų dvasią, pakėlė ir ištraukė iš nedoros

visuomenės purvo. Dievas niekada neįsakė žmogui skausmingai judėti į priekį šio pasaulio purve; Jis

niekada nenorėjo, kad žmogus susipainiotų žmogiškose tradicijose. Taigi, Viešpats išlaisvina mus ir

atveria šaltinį, kuris gydo pasaulio žaizdas. Tačiau žmogus laisvanoriškai pasirenka religijos vergystę, o

ne gyvybę teikiančią Kristaus laisvę. Indijoje tikima, kad deivė Ganga- Gangos upė- turi galią apvalyti

žmones. Kai kurie šventieji keliauja, kad išsimaudytų deivėje Gangoje, vienoje iš nešvariausių pasaulio

upių! Jie keliauja daug kilometrų, kad išsimaudytų joje ir grįžta atgal, bet netampa švaresniais. Jie ir toliau

yra sužeisti ir sutrikę savo sieloje. Mūsų Viešpats pasakė apie garbinimą: “Dievas yra Dvasia ir

garbintantys Jį turi garbinti dvasioje ir tiesoje”. Tuo Jis užbaigė šią temą amžiams ir pabrėžė, kad jūs

negalite patikti Dievui, kankindamas savo kūną ar išsimaudydamas kažkokioje upėje. Tie, kurie garbina

Tėvą, garbina Jį dvasioje ir tiesoje. Tai yra tikrasis ir gydantis vanduo sužeistoms religinių žmonių

sieloms. Kristus moko čia, kad garbinimas yra įprastas dalykas žmogui. Jokioje pasaulio dalyje niekada

nebuvo tokios genties, kurioje religija nebūtų jos visuomenės dalis. Adomui buvo natūralu vaikščioti su

Dievu Edeno sode dienos vėsoje. Gydantis ir malonus, kaip aksomas, Dievo balsas suteikdavo palaimą

Adomo gyvenimui. Po to, Adomas nusidėjo ir pasislėpė nuo Tėvo artumo tarp sodo medžių. Jis žinojo

apie Jį, bet neturėjo laisvės garbinti Jo, nes nuodėmė įsiterpė ir nutraukė jo arfos stygas; liko tik jos

ženklas; sielos muzika nutrūko; kur anksčiau buvo harmonija, dabar liko tik kakofonija ir disharmonija.

Žmogus prarado savo garbinimo objektą ir pradėjo ieškoti naujo.

Žmogus garbina, nes to reikalauja jo prigimtis. Jis, žvelgdamas aplinkui ir ieškodamas ką garbinti,

susiduria su paslaptimi. Žmonija garbina tai, ko negali paaiškinti. Viskas, kas kelia jai nuostabą, tampa

jos garbinimo objektu. Kadangi žmogaus protas yra kritęs, jis dreba prieš išorinius ir nuostabą keliančius

dalykus. Žmogaus protas pakyla ir prisipildo nuostaba ir ši nuostaba lenkia jį garbinti bei atveria paslaptį.

Žmonės klaupdavosi prie jūros kranto, klausydavo vandens ošimo, stebėdavo skraidančias žuvėdras bei

plaukiančius baltus debesis ir šaukdavo: “Kas tai yra!?”. Jie vadino tai Neptūnu ir sakė: “Jis yra mūsų

dievas” bei aukojo jam aukas. Kūrinijos didybė versdavo žmones garbinti ne Kūrėją, o kūrinį. Jie,

matydami kaip saulė teka ryte ir po to keliauja savo keliu danguje, o vakare raudona nusileidžia į jūrą,

klausė: “Kas yra tas spindintis diskas, kuris visuomet pakyla toje pačioje vietoje ir niekada neužgęsta?”.

Jie pavadino jį Apolonu ir padarė iš jo didelį bei gražų dievą, kurį pristatydavo su sidabriniais sparnais

ant kojų, nes jis greitai bėgdavo dangumi. Jie garbino jį. Jie nežinojo kas jis yra, bet jis buvo nuostabus ir

tai įkvėpė juos garbinimui. Persai klaupdaosi prieš saulę ir vadindavo ją Ahūra Mazda, ir šviesa, kuri

sklisdavo iš jos, buvo vadinama Mazdos šviesa.

Jei žmogus nežino kaip garbinti Dievą per Kristų, mūsų Viešpatį, jo širdis išsiverš, sugriaudama visas

užtvaras, ir garbins kitaip. Jei žmonės neina teisinga kryptimi, jie eis neteisinga kryptimi, bet garbins.

Žmonija surado įkvėpimą garbinti ne tik kūrinijoje, bet žmogiškoje širdyje ir emocijose. Jie sakė:

“Pažiūrėkime į meilę. Ji yra toks didis ir stiprus jausmas, dėl kurio žmonės miršta, net negalvodami. Ji

pririša vyrą prie moters, suteikia darną šeimai ir lenkia žmonės mylėti savo šalį taip, jog jie laisvai sutinka

mirti už ją”. Žmonės pavadino meilę Venera ir netgi vienai planetai suteikė jos vardą. Čia galime tęsti ir

toliau, nes yra daug įvairių dievybių; šis sąrašas yra toks platus kaip ir žmogaus vaizduotė. Kiekvienas

jausmas, mintis ar įsivaizdavimas virto paslapties ir garbinimo objektu; ir visa tai atitraukė nuo jų Kūrėjo.

Dar vienas būtinybės garbinti ženklą galime matyti menininkų darbuose ir visoje žmonių kūryboje.

Kas lenkia žmogų sukurti kažką gražaus? Kodėl jis nori parašyti eilėraštį, nutapyti paveikslą, sukurti

muzikos kūrinį? Aš manau, kad kritęs žmogus turi savo viduje, savo sielos gilumoje kažką, kas traukia jį

prie paslapties. “Gelmė šaukia gelmę, Tavo krioklių griausmu”. Gilus Kūrėjo balsas šaukia ir žmogaus

esybės gilybė veržiasi atsakyti į jį. Kiekvieną kartą, kai graikas atsiklaupdavo prie jūros kranto ir aukodavo

aukas Neptūnui, tai buvo ta maža, akla ir gili vieta jo viduje, kuri atsiliepdavo į Dievo gelmes. Kiekvieną

kartą, kai Amerikos indėnas ateidavo prie vandenyno ir pagarbiai sugrąžindavo jam žuvies ašakas,

atsiprašydamas Dievo, kad nužudė ir suvalgė ją; kiekvieną kartą, kai pakeldavo akis ir šaukdavo “Manitu”

ir “Būk išaukštintas”, jis pasiduodavo paslapčiai savo viduje. Kiekvieną kartą, kai toks didis genijus, kaip

Bethovenas, sukurdavo nemirtingos muzikos puslapį, jausdavo kažką savo esybės gilybėse, todėl

sakydavo: “Aš pažįstu Dievą. Jis yra arčiau manęs negu kitų. Aš pažįstu šį Dievą” ir toliau vėl rašydavo

savo nepražūstančią muziką. Ką jis darė? Ieškojo apgraibomis, bandė garbinti kažką. Tas didis žmogus,

kuris nuolat laviravo tarp savižudybės ir gyvenimo, ir galiausiai pasidavė bei nuėjo ten, kur eina

kiekvienas kūnas, yra tik vienas iš pavyzdžių.

Žmogus turi įgimtą polinkį garbinti ir bijoti, ir dėl šios priežasties atsirado daug religijų. Indijoje

kiekvienam dalykui yra dievas, kad taip žmogus galėtų pasotinti tą vidinį polinkį garbinti. Žmogus iš

prigimties turi kažką garbinti. Savo esybės viduje jis turi kažką garbinti; jei jis praranda gebėjimą daryti

tai dvasioje ir savo širdyje, jis suras kitą būdą kaip išreikšti šį garbinimą. Taip, kaip žmogus buvo sukurtas,

jis jaučia potraukį paslapčiai, kur tik suranda ją. Tam tikras paslapties laipsnis sukuria jo viduje pagarbią

baimę ir ši lenkia jį garbinti. Polinkis į paslaptis pasireiškia jo troškime tyrinėti kitus pasaulis ir keliauti

per didįjį kosmosą. Nė vienas kitas Dievo kūrinys nedaro to ir nė vienam nekilo mintis daryti tai. Žmogus,

kuris prarado Dievo paslaptį savo širdyje, ieško šios paslapties kitose vietose.

Samarietė ev.pagal Joną 4 skyriuje parodė kokia yra viso religinio pasaulio klaida. “Viešpatie, pagal

tai, ką Tu kalbi, suprantu, jog esi Pranašas. Tu žinai daugiau už kitus, todėl turiu vieną klausimą Tau”. Jos

klausimas nebuvo kvailas; šis klausimas skyrė judėjus nuo samariečių, nors abi tautos buvo siejamos

kraujo ryšiais. Taigi, ji klausė: “Čia Samarijoje mes garbiname ant mūsų švento kalno. ten Jeruzalėje yra

šventas judėjų kalnas, ant kurio jie garbina. Mes sakome, kad reikia garbinti čia, o jūs sakote, kad

Jeruzalėje. Tu esi Pranašas, todėl pasakyk, kur iš tiesų reikia garbinti”. Ši moteris pakliuvo į savo mažus

spąstus ir apreiškė religinio pasaulio pirmykštę klaidą. Kur man garbinti: čia ar ten? Ar man garbinti šioje

bažnyčioje, ar eiti į aną? Kuri bažnyčia ar denominacija yra teisinga? Štai čia yra sunkumas, štai čia yra

problema, nes klausimas yra garbinimo išorėje. Tai yra ir mūsų dienų problema, pati didžiausia problema,

su kuria susiduria Bažnyčia. Mūsų Viešpats nuostabiai atsakė samarietei: “...ateina valanda, kada

garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką

pažįstame, nes išgelbėjimas-iš judėjų. Bet ateina valanda-jau dabar ji yra-kai tikrieji garbintojai garbins

Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas ieško tokių garbintojų”(Jono 4:21-23). Jei Dievas būtų žemiška

dievybė, pastatyta ant kalno, tuomet reikėtų eiti ant to kalno garbinti Jį. Jei Dievas būtų tekanti dievybė,

esanti upėse, jums reikėtų eiti prie jos kranto garbinti Jį. Jei Dievas būtų kalnų ar slėnių dievybė, jūs

turėtumėte eiti ten, kuris yra Jis. Jėzus atnešė mums nuostabią, ir išlaisvinančią žinią, kad Dievas yra

Dvasia, todėl Jis yra visur ir mes garbiname Jį ne tam tikrose vietose.

Kūrinijos tikslas yra nukreipti mus į Kūrėją, kad garbintume Jį. Žmogaus jausmų ir emocijų tikslas yra

nuvesti jį pas Tą, kuris įdėjo juos į širdį, t.y pas Kūrėją. Viskas, kas yra kūrinijoje, turi rodyti į Kūrėją ir

sužadinti mūsų viduje nuostabą, susižavėjimą ir garbinimą. Mes galime garbinti, kur benueitume. Jėzus

aiškiai pamokė, kad mes esame judančios šventyklos ir, jei garbiname dvasioje bei tiesoje, galime neštis

savo šventyklas ten, kur einame. Jėzus pasakė: “Argi nematote, kad garbinimas yra dvasinis, nes Dievas

yra Dvasia, ir viskas, kas yra dvasiška, neturi nei vietos, nei laiko?”. Jūs, atsikėlęs ryte, nepažiūrite į

kalendorių ir nenusprendžiate, kad šiandien yra tinkama diena garbinti. Jūs, atsikėlęs ryte, neišeinate į

lauką ir, pažvelgęs aplinkui, nesakote, kad tai yra vieta, kurioje turite garbinti. Jūs garbinate Dievą dabar,

bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku, nes garbinimas yra dvasinis.

Žmonės pavertė religiją komedija, nes jie susipainiojo išorėje iki kraštutinumų. Religiniai piligrimai

keliauja į šventas vietas garbinti. Daug žmonių keliauja į Šventąją Žemę ir galvoja, kad joje yra arčiau

Dievo, tačiau Jo karalystėje vienos vietos nėra šventesnės už kitas. Jei jūs negalite garbinti čia, negalite

garbinti ir kitur. Ši religinė vergystė nesibaigia čia. Kai kurie žmonės nusprendžia, kad religija neatsiejama

nuo maisto: vienus produktus galima valgyti, o kitų ne arba juos galima valgyti tam tikru laikotarpiu. Jei

jie valgo leidžiamus produktus, tada yra šventi. Paulius mokė, kad valgis nedaro jūsų geresniu nei

blogesniu asmeniu. Galbūt maistas turi įtaką jūsų sveikatai, bet ne šventumui; jis nei padarys žalą, nei

padės jums čia. Jei maistas yra geras ir sveikas, valgykite jį. Nei šventumas, nei garbinimas nepriklauso

nuo maisto. Dievas yra Dvasia ir garbinantys Jį turi garbinti dvasioje ir tiesoje.

Kiti yra pavergti laiko, tačiau šis neapriboja garbinimo. Aš gerbiu brolius, besilaikančius bažnytinio

kalendoriaus, kuris prasideda vienais dalykais ir baigiasi kitais, tačiau aš nesilaikau jo. Aš negaliu

įsivaizduoti, jog reikia atgailauti šešias savaites per metus ir, joms pasibaigus, baigiasi ir atgaila? Aš

negaliu įsivaizduoti savęs apribotu tam tikro laiko tarpu. “Dabar yra išgelbėjimo laikas”. Taigi, šiuo laiku

kiekvienas momentas yra tinkamas. Jūs galite pasakyti ryte “Labas rytas, Viešpatie” ir vakare “Labanakt,

Viešpatie”. Jūs galite pabusti anksti ryte ir galvoti apie Dievą; netgi galite sapnuoti su Juo. Jūs galite

artintis prie Dievo kiekvienu momentu ir bet kurioje vietoje. Kai kuriuo metų laiku mes galvojame šiek

tiek daugiau apie Dievą. Man, pavyzdžiui, patinka Viešpaties prisikėlimo šventė. Jei mes turėtume

ypatingą laikotarpį metuose, aš manau, kad tai turėtų būti Paschos šventė, nes jos metu Dievo tauta pakelia

akis į dangų giedodama: “Kristus prisikėlė šiandien. Aleliuja”. Aš manau, kad ši šventė yra nuostabus

metų laikas, tačiau Kristaus prisikėlimas nėra labiau tikras Paschos metu negu kitu metų laiku. Be Kristaus

prisikėlimo krikščionybė sugriūna. Mūsų garbinimas negali būti apribotas laiko. Nei maistas, nei laikas,

nei vietos nėra šventi. Jei jie nerodo į Kristų, tampa spąstais, kurie pavergia mus religijoje. Judėjai

suklydo, galvodami, kad šventykla yra šventa; pagal juos šventykla yra šventa vieta, todėl jai negalėjo

nieko atsitikti. Jėzus apšvietė tokią jų klaidą. “Ar matote šitą šventyklą? Ar matote šiuos akmenis? Greitai

viskas pavirs dulkėmis.” Šventykla buvo sugriauta 70 metais po Kristaus. Jėzus sakė, kad Izraelis bus kaip

tas medis: “Štai kirvis; medis turi nešti vaisius arba bus nukirstas ir įmestas į ugnį.”

Aš kalbu apie garbinimą ir noriu pabrėžti, kad jis yra dvasinis. Jis yra vidinis ir išoriniai dalykai čia yra

nereikalingi. Pavyzdžiui, mes negalime atsisėsti gatvėje ir pamokslauti, giedoti ar melstis. Mums reikia

sienų, kurios saugotų, ir šildytuvo, kuris palaikytų šilumą. Pastatai turi savo vietą ir paskirtį, ir aš nesu

prieš juos. Mums reikia knygų ir aš esu už jas. Dievas palaimino išorinius dalykus, tačiau problema yra

ta, kad mes padarėme juos ne savo tarnais, o save jų vergais. Laikai, maistas ir visa kita yra mūsų tarnai.

Mes esame aukščiau už visus mažus religijos dalykus ir turime žiūrėti į juos iš mūsų pozicijos danguje.

Nuostabu matyti kokie maži yra dalykai, žvelgiant į juos iš aukštai. Kai jie tampa vis didesniais, reiškia,

kad mes leidžiamės. Kai laukai atrodo mažais kvadratais, jūs esate pakankamai aukštai. Jei jie didėja,

reiškia jūs leidžiatės. Kuo žemiau esame, tuo didesniais atrodo visi dalykai ir kuo aukščiau pakylame,

tuo jie mažesni. Aš raginu jus, kai turėsite didelę problemą, pakilti virš jos labai aukštai. Tikrasis

garbinimas pakelia mus aukščiau už religijos atributus ir nuneša į tą ypatingą, šventą bei didingą Dievo

artumą.

“Garbiname Tave, Dieve už tai, kad mūsų religija yra ne tai, ką darome, valgome ar kur einame. Tu

išlaisvinai mus iš išorinių dalykų, kad mes, pakilę virš jų, surastume Tavo širdį ir garbintume Tave.

Amen”.

6 skyrius

Tiesos ieškotojai

“Jėzus sako jiems: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per

mane”(Jono 14:6).

Šiame įvairiame pasaulyje yra žmonių, kurie tvirtina, jog yra tiesos ieškotojai. “Mes esame tiesos

ieškotojai”-sako jie lyg tai darytų juos tinkamais garbintojais, nesvarbu, kuo jie tiki ar kokios tiesos ieško.

Kai kurios bažnyčios priima tokią idėją ir kviečia žmones: “Ateikite į mūsų bažnyčią. Jums nereikia

niekuo tikėti, tik paprasčiausiai būti tiesos ieškotojais”. Šie bando pristatyti save atvirais ir priimančiais

bet kokius dalykus. Pagal tokį mąstymo būdą tiesa nėra absoliuti, o tik tai, kuo tikime tam tikru metu, arba

kažkoks dalykas, apie kurį mes nusprendėme, jog jis yra tiesa. Iš pirmo žvilgsnio tokie tiesos ieškotojai

atrodo, jog turi nuoširdų troškimą arba bent jau eina teisinga kryptimi. Vis dėlto šioje reliatyvizmo

epochoje tiesa reiškia skirtingus dalykus pagal kiekvieną asmenį. Tai, kas yra tiesa vienam, gali nebūti

tiesa kitam. Tai, kas buvo tiesa vakar, gali nebūti tiesa šiandien. Tokie tiesos ieškotojai pasiekia tik viena

t.y. neleidžia žmonėms ieškoti absoliučios Tiesos, kuri yra Jėzus Kristus “...tas pats šiandien, vakar ir per

amžius”(Hebr.13:8).

Kiti tvirtina, kad visose religijose galima surasti tiesą. Tačiau tai yra tas pats, kas sakyti, jog beveik

visi nuodai turi vandens, todėl galima gerti juos. Nužudo ne vanduo, o nuodai. Kuo labiau nuodai yra

dviprasmiški, tuo jie pavojingesni. Kuo labiau melas prisiartina prie tiesos, tuo daugiau žalos padaro.

Žmogaus sielos priešas žino tai labai gerai. Studijuodami pasaulio religijas, mes galime matyti daug

dalykų, kurie yra teisingi, tačiau dalinė tiesa yra pavojingesnė už melą. Kai mes žinome, kad tai yra melas,

bėgame nuo jo. Gyvatė nesakė Ievai absoliutaus melo; ji paprasčiausiai papasakojo jai dalinę tiesą. Ji

pasakė tik tiek, kiek norėjo pasakyti, kad supainiotų ją ir pasiektų savo tikslą. Tai, ko gyvatė nepasakė,

atnešė problemas Edeno sode. Jūs galite nemeluoti kitam žmogui tiesiogiai, bet galite išdėstyti jam tiesą

taip, kad jis niekada nepasieks jos. Aš galiu nueiti į zoologijos sodą ir pamatyti tigrą. Štai jis guli prieš

mane ir atrodo kaip didelis katinas. Galbūt tuo momentu jis atrodo žaismingai ir aš galiu galvoti, jog jis

nėra pavojingas. Juk jis yra tik didelis katinas. Jam galima pašalinti nagus ir netgi tuos pavojingus dantis,

tačiau dalinė tiesa nepakeičia tigro prigimties. Jis yra vienas iš didžiausių žemės plėšrūnų. Jo žaisminga

išorė yra tik dalis tiesos. Jei aš einu prie to tigro, pripažindamas tik dalinę tiesą, man kyla mirtinas pavojus.

Tai, ko mes nežinome, gali padaryti didelę žalą mums. Tiems, kurie didžiuojasi, jog yra tiesos ieškotojai,

kyla didesnis pavojus (jie kelia jį ir kitiems) negu man tigro urve. Tigras gali sužeisti tik mano kūną, tačiau

dalinės tiesos apie religiją gali veiksmingai nuvesti mane į amžiną dvasinę tamsą ir galutinį pasmerkimą.

Visos apgaulingos religijos pamatuose yra tiesos dalis; juose yra kažkokios tiesos dalis, bet toliau ji

tolsta nuo jos gudriai ir piktavališkai, nors galbūt tai ir nėra jos tikslas. Ieva nepakluso Dievui ne tyčia nei

atsitrukė nuo pamatinės tiesos sąmoningai. Kalbėdami apie Dievo garbinimą, mes turime būti rūpestingi

ir remtis ne daline tiesa, o visa apreikšta tiesa Biblijoje. Žmogus nori garbinti Dievą, bet nori daryti tai

pagal savo tiesos supratimą. Taip elgėsi Kainas, samariečiai ir daug žmonių per visus amžius, tačiau

Dievas atmetė juos visus. Žmogaus širdyje yra polinkis garbinti, tačiau iš Dievo pusės čia nėra pakantumo

nei plataus kelio. Jis aiškiai nustato dalykus ir žmogus, kuris seka savo įsivaizdavimais, yra atmetamas be

jokių išlygų. Aš skaitau daug religinės poezijos. Žmonės, kurie dar nesurado Dievo, negimė iš naujo ir

nepergyveno Šventosios Dvasios veikimo savo gyvenime, jaučia tą seną polinkį garbinti kažką. Jei jie yra

iš trečiojo pasaulio šalių, kuriose nėra gero išsilavinimo, galbūt jie nužudo vištą, įsideda vieną jos

plunksną į plaukus ir šoka aplink laužą, šaukdamiesi žynio. O jei yra labiau išsilavinę, rašo poemas.

Amerikiečių poetas E.Markham (1852-1940) parašė “Linkoln” ir “The Man with the Hoe”. Aš kalbu apie

jį, nes jis yra būdo, kaip veikia žmogaus protas, pavyzdys. Pasaulis yra pilnas tokių poemų tokių kaip

šios; jos neturi jokios vertės. Tai yra tokia poezija ir religija, kuri neturi nei inkaro, nei Dievo, nei

vyriausiojo kunigo, nei kraujo, nei aukuro, o skraidžioja kaip girtas drugelis, nežinodamas kur nori skristi.

Visa tokia poezija kalba apie tą patį.

“Aš išėjau ieškoti Dievo,

norėjau išgirsti Jo balsą tarp šventų kapų.

Aš ieškojau Jo amžinų kojų pėdsakų

sugriautų aukurų dulkėse,

tačiau grįžau tuščia širdimi.

Vis dėlto šešėliams krentant vakare,

išgirdau Dievo balsą vieversio lizde,

pamačiau Jo malonų veidą išsiskleidusioje rožėje,

gavau Jo palaiminimą prie pakelės šulinio,

grožėjausi Jo nuostabumu mylinčiojo veide,

mačiau Jo šviečiančią ir sveikinančią mane ranką saulėje.

E.Markham buvo geras poetas daugeliu atžvilgių, tačiau jo ornitologijos pažinimas nebuvo labai

patikimas. Pirmiausia vieversys, kuris suka lizdą, nečiulba. Antra, jis sakė, jog girdėjo Dievą, giedantį

kaip paukštį. Toliau pridėjo: “Mačiau Jo malonų veidą išsiskleidusioje rožėje, buvau jo palaimintas prie

pakelės šulinio; stebėjau Jo grožį mylinčiojo veide, mačiau Jo šviečiančią ranką, sveikinančią iš saulės”.

Taigi, jis nebuvo kvailys ar žynys iš Naujosios Gvinėjos miškų. Jis buvo poetas, kurio poezija yra įtraukta

į visas antologijas. Jis yra pripažintas pasaulio poetas. Jis ieškojo Dievo ir pirmiausia ieškojo Jo kapinėse,

bet nerado. Jis ieškojo Jo tarp sugriuvusių aukurų ir taip pat nerado. Vėliau, grįždamas išgirdo čiulbantį

paukštį ir nusprendė, kad tai yra Dievas. Jis matė laimingą įsimylėjusįjį, laikantį glėbyje savo mylimąją,

ir sakė, kad tai yra Dievas. Toliau jis matė rožę ir sakė, kad tai yra Dievas. O grįžęs namo parašė tokią

poemą. Aš norėčiau paklausti tik vieno: kaip jis krito taip žemai? Kaip galėjo šis žmogus šalyje, pilnoje

Biblijų; šalyje, kurioje skelbiama Evangelija, rašyti, jog ieškojo Dievo kapinėse ir tarp senų aukurų,

tamsiose ir dulkėtose vietose, ir nerado Jo? O eidamas namo, išgirdo Jį vieversyje, tupinčiame savo lizde,

pamatė Jį rožėje ir įsimylėjusiame jaunuolyje. Galiausiai jis pakėlė akis ir ...staiga Dievas suteikė jam

ženklą per saulę. Aš niekada negavau ženklų iš saulės ir nepažįstu nė vieno, kuris būtų pasakęs kažką

panašaus, išskyrus E.Markham. Aš manau, kad tokius dalykus reikia iškelti į šviesą. Mes turime pasakyti

pasauliui, kad Dievas yra Dvasia ir garbinantys Jį turi garbinti dvasioje bei tiesoje. Mes turime ieškoti

Šventosios Dvasios ir tiesos. Neįmanoma garbinti tik dvasioje, nes dvasia be tiesos nieko negali.

Neįmanoma garbinti tik tiesoje, nes tai bus tik teologija be ugnies; turi būti Dievo tiesa ir dieviška Dvasia.

Kai tikintis ir paklustantis Dievo tiesai žmogus yra pilnas Šventosios Dvasios, tuomet netgi

trumpiausias jo šnabždėjimas bus garbinimas. Taigi, mes žinome, jog garbiname Dievą, jei esame pilni

Dvasios ir paklustame tiesai. O jei nepaklustame tiesai ir nesame pilni Dvasios, mūsų garbinimas nėra

tinkamas. Dievas nepriima savo šventoje širdyje bet kokio garbinimo. Jėzus sakė: “...garbinantys Jį, turi

garbinti dvasioje ir tiesoje” ir tuo aiškiai visiems laikams parodė kaip mes turime garbinti Dievą. Jis sukūrė

žmogų gyva siela ir suteikė jam mąstantį protą, todėl tik Jis gali reikalauti iš žmogaus garbinimo. Tačiau

žmogus vietoj to, kad garbintų Dievą, garbina tai, kas jam atrodo tinkama.

Nepamirškime, kad yra tik vienas būdas garbinti Dievą: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; ir niekas

neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”(Jono 14:6). Galbūt mes norime pasirodyti maloniais ir

mylinčiais, leisdami žmogui laikytis idėjos, jog Dievas priima bet kokį garbinimą, tačiau tuo darome žalą

jam ir keliame pavojų jo ateičiai. Viskas, kas yra nesuderinama su šventa Dievo prigimtimi, yra žalinga

žmogaus sielai ir galiausiai pasmerkia ją amžiams. Giesmių autorius I.Watts nenurimdavo, kol sukurtoje

giesmėje nepasakydavo kažko apie Jėzų. Jis visuomet turėdavo kažką pasakyti apie Jį. Taigi, yra tik vienas

kelias: arba garbintojas paklūsta Dievo tiesai, arba jis visiškai negali garbinti. Žmogus gali rašyti

eilėraščius ir jausti kaip, jam žvelgiant į ryto aušrą, jo mintys pakyla. Jis gali girdėti čiulbančius vieversio

jauniklius, nors iš tiesų šie nečiulba. Jis gali daryti daug dalykų, bet negali garbinti Dievo, jei neturi

tikėjimo. O norėdamas turėti jį, jis turi paklusti apreikštai Dievo valiai. Jis turi pripažinti, kad Dievas yra

toks, koks sako, kad yra. Jis turi pripažinti, kad Kristus yra toks, koks sako, kad yra. Jis turi sutikti su tiesa

apie save ir pripažinti, jog yra toks didelis nusidėjėlis, koks Dievas, sako kad jis yra. Jis turi priimti tiesą

apie atpirkimą, apie tai, kad Jėzaus Kristaus kraujas apalo nuo nuodėmės ir išlaisvina nuo jos. Galiausiai

jis turi eiti Dievo keliu. Jis turi atsinaujinti pagal atvaizdą To, kuris sukūrė jį. Vienintelis žmogus, kuris

gali garbinti Dievą Jam priimtinu būdu, yra atpirktas žmogus. Tik atnaujintas žmogus gali garbinti Jį

tinkamai ir tikėti tiesa tokia, kokią Jis apreiškia savo žodyje. Todėl tie žmonės, kurių bažnyčios meldžiasi

“Viso, kas gera” ir “visų Tėvo” vardu, neturi jokio supratimo, kas yra tikras ir Dievui priimtinas

garbinimas. Jie pasiklysta dvasinėje tamsoje. Aš labiau norėčiau vaikščioti su Naujuoju Testamentu parke,

nes taip surasiu tikrąjį Dievą, o ne dievą, kuris yra rožėje; taip aš surasiu Tą, kuris sėdi soste aukštybėse,

ir Viešpatį Jėzų, kuris turi visą valdžią žemėje ir danguje; taip aš galėsiu, netgi eidamas gatve, turėti

bendrystę su Dievu, o ne garbinti Jį ant Baalio aukuro.

Žmogus turi atgimti ir gauti Šventąją Dvasią, nes be Jos nėra tikro garbinimo. Koks didis yra Dievas

ir koks tobulas yra Kristaus atliktas darbas! Kokie būtini yra atgaila ir atgimimas per Šventąją Dvasią!

Atmesdami Ją, mes apankame ir klaidžiojame tamsoje. Nebūkime kalti dėl šios nuodėmės atverstų Biblijų

ir tiesos gausos dienomis.

“Dieve, koks nuostabus yra Tavo Sūnaus atliktas darbas! Jis pripildo visą visatą grožiu, pagarbia

baime ir garbinimu. Mano širdis ištirpsta nuo tokio darbo mano viduje. Aš ieškau Tavęs ir randu Tave tik

tuomet, kai ieškau visa širdimi ir visu protu. Tavo artumas yra mano paguoda dieną ir naktį. Amen”.

7 skyrius

Kas anksčiau: darbininkai ar garbintojai?

“Tikiu vienu Dievu, visagaliu Tėvu, dangaus ir žemės, matomų ir nematomų dalykų Kūrėju. Tikiu

vieninteliu Viešpačiu, Jėzumi Kristumi, vieninteliu Dievo Sūnumi, gimusiu iš Tėvo prieš visus amžius,

dievų Dievu, šviesos Šviesa, tikruoju Dievu, pagimdytu, bet nesukurtu.” (Nikėjos credo)

“Kristau, Tu esi šlovės Karalius; Tu esi vienintelis Tėvo Sūnus. Tu prisiėmei žmogaus kūną mergelės

Marijos įsčiose, kad išlaisvintum žmogų. Tu, sutraukydamas mirties grandines, atvėrei tikintiesiems

dangaus karalystę.” (“Te Deum Laudamus”).

Šiuos senuosius išpažinimus arba credo sukūrė Bažnyčia, kad taip paskelbtų savo tikėjimą su dideliu

džiaugsmu ir giliu savo nevertumo suvokimu. Aš prijungiu savo balsą prie jos ir sakau, jog tikiu tuo, ką

ji pasakė. Aš tikiu, kad Kristus, šlovės Karalius, amžinasis Tėvo Sūnus nusprendė išlaisvinti žmogų,

iškentėjo mirtį, prisikėlė iš mirusiųjų ir atvėrė kelią į dangaus karalystę visiems tikintiesiems. Šioje

šviesoje žmogiškas protas turi atsakyti į kai kuriuos klausimus. Vienas iš jų toks: kodėl įvyko visa tai?

Dievų Dievas ir šviesos Šviesa gimė iš mergelės, tarnavo Poncijaus Piloto valdymo metu, iškentėjo mirtį

ir atvėrė kelią tikintiesiems į dangaus karalystę. Už viso to turi būti tikslas, nes Dievas yra protinga būtybė.

Protas yra viena iš dieviškų savybių, todėl Jis privalo turėti tikslą, kuris atlaikytų pašventinto žmogiško

proto ištyrimą. Kodėl Dievas padarė visa tai? Aš, kaip krikščionis evangelikas, esu giliai sukrėstas ir

susirūpinęs dėl evangelikų būsenos šiandien.

Koks yra pagrindinis motyvas, dėl kurio Viešpats gimė iš mergelės Marijos, kad kentėtų nuo Poncijaus

Piloto, būtų nukryžiuotas, mirtų, būtų palaidotas ir prisikeltų? Štai koks: kad maištininkai taptų

garbintojais. Mes gauname malonę, kuri yra skirta išgelbėti mus iš egocentrizmo ir padaryti mus

garbintojais. Th.Boston sakė, kad skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio yra tas, jog gyvulys žiūri į žemę, o

žmogus yra sukurtas žvelgti aukštyn. Žmogus gali bendrauti su dangaus Dievu, o gyvulys mato tik žemę

po savo kojomis. Žmogus gali žvelgti į dangų. Gyvulys kenčia naštą, o žmogus pakelia savo širdį

garbinime To, kuris nešė jo naštą. Dievui svarbiau turėti garbintojus negu darbininkus. Liūdna, bet daug

evangelikų negalvoja taip. Jie laikosi nuostatos, jog Dievas yra išsigandęs valdininkas, ieškantis pagalbos.

Jis, nuslydęs į šalikelę, bando suprasti kiek pagalbininkų atskubės gelbėti Jo ir ištraukti Jį iš sunkios

situacijos. Mes klaidingai tikime, kad Dievui reikia darbininkų, todėl linksmai sakome: “Eisiu dirbti

Viešpačiui”. Och, kad mes prisimintume, jog Jo planų išpildymui nereikia mūsų pagalbos. Aš sutinku,

kad mes turime dirbti Viešpačiui, bet tai yra malonės klausimas iš Dievo pusės. Tačiau mes negalime

dirbti, kol neišmokome garbinti. Garbintojas gali dirbti ir garbinimas suteikia jo darbui amžiną kokybę,

tačiau darbininkas, kuris negarbina, nedaro nieko daugiau kaip tik kaupia medį, šiaudus ir šieną tam laikui,

kai Dievas pasiųs ugnį į pasaulį. Viešpats nori pirmiau garbintojų, o ne darbininkų. Jis šaukia mus sugrįžti

į tai, dėl ko buvome sukurti: garbinti Jį ir džiaugtis Juo per amžius. Taip iš mūsų gilaus garbinimo kils

tarnavimas Jam. Mūsų tarnavimas yra priimtinas Dievui tik tuomet, jei jis yra ir garbinimas. Daug didžių

Bažnyčios giesmių gimė vienu ar kitu prabudimu. Prisiminkime liuteronų Reformą, Wesley ar moravų

prabudimą. Tos giesmės gimė laikais, kai Dievo Bažnyčia tarnavo. Šventoji Dvasia išsiliejo ant jos,

dangūs atsivėrė ir buvo matomi Dievo regėjimai; iš aukštybių sosto nusileisdavo šlovė, kuri

atsispindėdavo Jo tautos širdyse. Jei velnias turi humoro jausmą, jis turi juoktis, kai mato mirusių

krikščionių bažnyčią, giedančią giesmę, kurią parašė dvasiškai prabudęs garbintojas. Daug yra didžių

giesmių, kurios nepatinka man, nes aš girdėjau jas maldose, neturinčiose gyvybės, ir jas giedojo sausas

garbinimo vadovas, nesitikintis nieko, ir prieš jį stovėjo taip pat mirusi bendruomenė, nesitikinti nieko.

Abi pusės būtų nustebę, jei kažkas būtų įvykę. Jų dvasios neturėjo jokio laukimo. Tikras garbinimas,

patinkantis Dievui, sukuria žmogaus širdyje laukimo ir nepasotinamo troškimo dvasią. Mes turime

suprasti, kad Šventoji Dvasia nužengia tik ant garbinančios širdies. O iš garbinimo Dievas pašauks ją

tarnavimui. Viešpačiui nereikia, kad mes pašoktumėte ant kojų ir pradėtumėte kažkokį nevykusį religinį

projektą. Būtent tokios yra šių dienų bažnyčios. Kvaila, be pasiruošimo ir dvasiškai tuščia kalba, kurią

sako ambicingas asmuo, gali pakelti religinį judėjimą. Žmonės klausys ir stengsis padėti tokiam žmogui,

kuris niekada savo gyvenime nepažino Dievo. Daug žmonių laiko tokį kvailą mėgėjiškumą dvasiškai

dinamišku garbinimu ir atneša jį Dievui. Aš manau, kad neįmanoma, jog tas, kuris garbina Dievą, padarytų

kažką neįprasto ar ne vietoje. Nė vienas, kuris yra tikras garbintojas, nedalyvaus kūniškuose ir

pasaulietiniuose projektuose. Kiekvienas regėjimas, apie kurį mes skaitome Biblijoje, parodo dangiškus

kūrinius garbinime. Aš skaitau Ezech.1:1-28 ir galvoju apie tas sparnuotas, keistas ir nuostabias būtybes

ten aukštybėse; jos yra kūriniai, kurie nuleidžia sparnus ir nusilenkia tyloje prieš Dievo sostą pagarbiame

garbinime. Išgirdę Viešpaties balsą, jie pakelia savo sparnus ir eina tiesiai pirmyn nesidairydami (12 eil.).

Man patinka tai. Tai yra šlovingas Dievo kūrinių ir tautos, garbinančių Jį, paveikslas. Izaijo 6 skyriuje

matome kitą garbinimo sceną: “Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame

soste. Jo rūbas pripildė šventyklą. Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo šešis sparnus: dviem jie

dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido”(Izaijo 6:1-2). Visi jie kartu šaukė: “Šventas, šventas,

šventas kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės”; ir šventykla prisipildė smilkalais, jos vartai ir

kolonos drebėjo (3-4 eil.). Tos būtybės, pilnos džiaugsmingos ir baimę keliančios nuostabos, garbino

Dievą. Jos nebuvo nepagarbios ir pilnos emocijų, tinkamų sujaudinti tik kūniškumą. Apr.4 skyriuje taip

pat matome garbinimą:“Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiam soste, Gyvenančiajam per amžių

amžius šlovę, pagarbą ir padėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste,

pagarbindavo Gyvenantįjį per amžius ir numesdavo savo vainikus prieš sostą, sakydami: “Vertas esi, o

Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei-Tavo valia visa yra ir buvo sutverta” (9-11

eil.), ir toliau sakoma: “Ir girdėjau kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa,

kas juose yra, skelbė: “Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia

per amžių amžius!”. Keturios būtybės sakė: “Amen”, o dvidešimt keturi vyresnieji puolė ant žemės ir

pagarbino Gyventantįjį per amžių amžius.”(5:13-14). Čia matome nuostabų būtybių, vadinamų

vyresniaisiais, paveikslą. Aš nežinau ar jos yra tokie vyresnieji, kuriuos mes išsirenkame bažnyčiose.

Toliau matome gyvūnus, kurie vadinami gyvomis būtybėmis. Visi jie garbina Viešpatį Dievą ir visuomet,

kai žvelgiame į dangų, matome juos garbinančius. Jei garbinimas kelia nuobodulį jums, jūs nesate

pasiruošęs dangui. Garbinimas yra dangaus atmosfera, nukreipta į Jėzų Kristų.

Aš tikiu išteisinimu per tikėjimą taip tvirtai, kaip ir M.Liuteris. Aš tikiu, kad mes galime būti išgelbėti

tik per tikėjimą Dievo Sūnumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju, tačiau man rūpi išgelbėjimo proceso kokybė.

Šiandien išgelbėjimas yra kažkoks automatiškas ir jis veikia daugmaž taip: mes įmetame tikėjimo žetoną

į automatą, nuspaudžiame mygtuką, ištraukiame išgelbėjimo monetą ir saugome ją kišenėje. Taip

paprasta! Jūs esate išgelbėtas ir, jei kažkas paklausia jūsų, pakanka pasakyti: “Aš įmečiau monetą;

priėmiau Jėzų ir pasirašiau anketoje”. Nėra nieko blogo pasirašyti, kad žinotume, kas esame, tačiau

problema yra ta, kad tai yra vienintelis būdas, per kurį žinome, jog esame krikščionys. Kaip tragiška!

Krikščionybė nereiškia ateiti pas Dievą ir tapti automatišku krikščioniu pagal formą, ant kurios yra

įspausta žodžiai “Vienintelis dydis visiems” ir “Dievas padarys jums tai, ką padarė dėl mūsų”. Šie žodžiai

yra nuostabūs, turintys tiesos, tačiau jie atitraukia nuo absoliučios tiesos. Mes ateiname pas Kristų, kad

būtume asmeniškai atpirkti ir padaryti panašiais į Jo atvaizdą, kad būtume karšti krikščionys ir vieninteliai

asmenys, mylintys Dievą visa širdimi bei garbinantys Viešpatį Jo šventumo grožyje. Garbinimas yra ne

tik normali moralių būtybių pareiga, bet ir moralinis paliepimas. Ev. pagal Luką skaitome, kad, Kristui

besiartinant prie Alyvų kalno, mokinių minia pradėjo džiaugtis ir garsiai garbinti Dievą už visus didelius

darbus, kuriuos jie matė (Luko 16:37). Kai kurie žmonės galvoja, jog jie garbina, jei sukelia didelį

triukšmą. Jie negali garbinti kitaip. Religinis triukšmas ir garbinimas nebūtinai reiškia tą patį. Kita vertus,

aš noriu įspėti išsilavinusius, ramius, susilaikančius asmenis, kuriems gėda, kai kažkas garsiai ištaria

“Amen” bažnyčios tarnavimo metu. Dievo tauta visuomet buvo kažkiek triukšminga. Kartą Juliana iš

Norwich, gyvenusi prieš 600 metų, mąstė apie Jėzaus didybę ir nusižemino tiek, kiek gali nusižeminti

žmogus, bet negalėjo susilaikyti ir sušuko: “Šlovė Dievui! Argi tai nėra nuostabu!”. Jei tai nepatinka jums,

kažkas negerai su jumis. Viešpats Jėzus irgi patyrė tokį pasipiktinimą. “Besiartinant prie Alyvų kalno

šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kurie jie

buvo regėję”(Luko 19:37). Aš esu įsitikinęs, kad ne visi pataikė į natas. Kai mes matome minią, kurią

Viešpats palaimino, džiaugsmingai garbinančią Jį, galime būti tikri, jog ji giedojo menkoje muzikinėje

kokybėje. “Jie šaukė: “Palaimintas Karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė

aukštybėse!”. Kai kurie fariziejai iš minios sakė Jam: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius”(Luko 19:38-

39). Fariziejus papiktino tai, kad kažkas garsiai šaukė “Šlovė Dievui”, todėl jie sakė Jėzui: “Sudrausk

savo mokinius”. “Jis atsakė jiems: “Sakau jums, jei šie tylės-akmenys šauks”(Luko 19:40). Jėzus pasakė,

kad Jis yra vertas garbinimo. Tie fariziejai būtų nualpę, jei būtų išgirdę akmenį, garbinantį Dievą.

Garbinimas yra moralinis paliepimas, vis dėlto aš manau, kad jis yra pamirštas brangakmenis

evangeliniuose ratuose. Mes turime karūną, bet joje trūksta brangakmenių. Bažnyčia apsirengė visais savo

papuošalais, bet jai trūksta ryškiausio brangakmenio-garbinimo. O tai turi praktines pasekmes vietinėje

bažnyčioje. Pavyzdžiui, žmogus, kuris niekada nelanko maldos susirinkimų, yra bažnyčios tarybos narys

ir priima sprendimus už visus narius. Jis niekada neina į maldos susirinkimą, nes nėra garbintojas, o tik

asmuo, kuris vadovauja bažnyčiai ir, pagal jo mąstymo būdą, abu šie dalykai gali būti suderinami. Broliai,

tai yra neįmanoma. Aš manau, kad niekas negali diskutuoti apie bažnyčios reikalus ar balsuoti, jei jis nėra

asmuo, kuris meldžiasi ir garbina. Tik garbintojas turi gebėjimą priimti dvasinius sprendimus vietinėje

bažnyčioje. Jei mes nesame garbintojai, neteisingai leidžiame kitų pinigus ir tik kaupiame medį, šieną ir

šiaudus, kad jie sudegtų paskutinę dieną. Tai gali būti kiekvienos dienos darbas, bet tai nėra šlovingas

garbinimas. Garbinimas yra kažkas ypatingo ir aš pirmiausia noriu garbinti Dievą, ir tik paskui daryti kitus

dalykus. Ant mano rašomojo stalo yra daug giesmynų, nors, kaip daininkas, aš nesu geras. Tačiau tai

žmonių reikalas. Mano giedojimas yra skirtas visagalio Dievo, kuris yra aukštybėse, garbinimui. Jis girdi

mane, kai aš giedu Jam senus prancūziškus ir lotyniškus himnus bei kai kurias ortodoksų bažnyčios

graikiškas giesmes, Watts, Wesley ir kitų kūrinius. Krikščioniškas giesmynas yra nuostabi knyga, nuo

kurios galima pradėti kasdieninį Dievo garbinimą.

Galbūt kai kurie pasakys, kad Dievo garbinimas yra tuščias laiko leidimas. “Daug darbų reikia padaryti

dėl Mokytojo”- sako tokie žmonės- “nėra laiko tinginystėms”. Lyg garbinimas būtų viena iš jų. Vis dėlto,

jei jūs esate Dievo garbintojas, būsite ir aktyvus asmuo. Žmonės, kurie dega karštu garbinimu, padarė

visus darbus Kristaus Bažnyčioje. Didieji mistikai, giesmių autoriai ir ypatingi šventieji padarė visus tuos

darbus. Šventieji, sukūrę giesmes, kurias mes giedame, buvo tokie aktyvūs, jog net kyla klausimas kaip

jie galėjo tiek padaryti. G.Whitefield, J. ir Č.Wesley, šv.Bernardas, G.Tersteegen ir kiti parašė mūsų

tikėjimo himnus. Kuo karštesnis buvo jų garbinimas, tuo daugiau jie dirbo. Karšti garbintojai įsteigė

slaugos namus ir psichiatrines ligonines. Garbinantys žmonės buvo gailestingi tiems, kurių protas palūžo.

Tyrinėkite kai kuriuos didelius civilizacijos laimėjimus ir pamatysite, kad juos pasiekė garbintojai.

Visada, kai Bažnyčia pabusdavo iš dvasinio letargo, garbintojai buvo už to. Mes esame pašaukti garbinti,

o jei nenaudojame savo, kaip atpirktųjų, potencialo pilnatvės, nusižengiame prieš Dievą. Jei pakeičiame

garbinimą tarnavimu, nusižengiame Dievui taip, kaip netgi negalime suprasti. Kai Tėvo šlovė nužengė

ant šventyklos Senajame Testamente, kunigai negalėjo vykdyti savo pareigų dėl to, koks didingas buvo

Jo artumas. Kartą vienas keliaujantis prekybininkas atvyko į miestą, kuriame vyko Č.Finney prabudimas.

Jis suprato, kad čia kažkas vyksta ir paklausė apie tai pirmo sutikto žmogaus. Šis atsakė jam: “Mieste

įvyko prabudimas. Dievas yra čia ir žmonės atsiverčia, užsidaro karčemos ir blogos reputacijos namai.

Vyrai ir moterys apsivalo. Nedorėliai atsisako savo įpročių ir susitaiko su Dievu. Viešpats yra šioje

vietoje”. Būtent to mums trūksta evangelinėse bažnyčiose. Mes nematome to savo Biblijos

konferencijose, stovyklose ir susirinkimuose. Dauguma šių dienų bažnyčių yra valdomos taip, kaip gali

būti valdomas klubas ar įmonė, o tai yra liūdna. Och, kad mes galėtume sugrįžti į garbinimą taip, jog

pašalietis, įėjęs į bažnyčią ir pamatęs Dievo tautą garbinant, kristų ant kelių ir sakytų: “Tikrai, Dievas yra

čia”. Dievo artumas yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Kartą mes meldėmės su pamokslininkais ir

Išgelbėjimo Armijos kapitonu. Aš neatsimenu nė vieno žodžio iš jo maldos, bet žinau, kad jis buvo

žmogus, kuris turėjo ypatingą, nuostabią ir atsidavusią garbinimui bendrystę su Dievu. Būdamas vaikas

aš priklausiau labai liberaliai bažnyčiai. Tuo metu man trūko pažinimo. Vieną sekmadienio vakarą maža

mergaitė pradėjo giedoti. Ji buvo raiša ir jos veide atsispindėjo, jog ji iškentėjo daug. Jos fizinė būklė

neteikė daug lūkesčių, tačiau, jai pradėjus giedoti, viskas pasikeitė. Jos veidas švytėjo. Ji giedojo savo

vaikišku balseliu ir garbino Dievą. Būtent to trūksta mūsų bažnyčioms. Kodėl turėtume pamiršti Jo didžius

darbus? Kodėl turėtume tylėti apie Jo stebuklus? Tegul visa žemė išpažįsta Jo galią ir garbina Jo malonę.

Visi-pagonys ir judėjai-susijungs dieviškoje pareigoje garbinti Jį. Tokia turi būti Bažnyčia, o ne didžiulis

aparatas, kuris myli visą pasaulį ir visas pasaulis myli jį. Aš noriu būti tarp garbintojų, tarp žmonių, kurie

pergyvena Dievo artumą, ir iš to kyla karštas ir kartais netgi extazinis garbinimas.

“Mylimas Viešpatie Jėzau, mes mylime Tave ir Tavo šventą Tėvą. Mes mylime palaimintąją Šventąją

Dvasią, Guodėją, gyvenimo Viešpatį ir Davėją, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra garbinama ir

aukštinama. Mes mylime Tave, Dieve. Mes viliamės praleisti amžinybę su Tavimi ne pasodinti už aukuro,

o kaip kūriniai, kurie garbina ugnyje, apimti nuostabaus džiaugsmo. Mes trokštame pakilti ir skelbti Tavo

darbą iki žemės pakraščių bei sugrįžti su juo atliktu prie Tavo sosto. Tokia yra mūsų viltis. Anksčiau mes

galvojome, kad mirtis yra baisi upė, tačiau ji yra tik tiltas į naują šviesą ir mums patinka žvelgti į Tavo

veidą, matyti Tavo tautą, Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, ir atsisėsti Dievo karalystėje su žmonėmis iš visų

tautų ir kalbų. Viešpatie, paruošk mus tai valandai. Išmokyk mus dangaus protokolo, karalystės elgesio

taisyklių. Pamokyk mus, kad, atėję į dangų, mes paimtume savo arfas ir prisijungtume prie

nesuskaičiuojamos minios, garbinančios Tave. Palaimink šią tautą,Viešpatie. Šventoji Dvasia, šviesk savo

dieviška šviesa virš mūsų širdžių. Mes meldžiame, kad Tu nužengtum savo dieviška galia ir suteiktum

mūsų širdimis jėgą, malonę ir stiprybę dėl Kristaus meilės”.

8 skyrius

Tikrojo garbinimo elementai

“Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena”(Jono 17:22).

Garbinimas yra ne tik jausmai ir emocijos bet ir vidinė nuostata bei mąstymo būdas; jis skiriasi savo

tobulumo ir intensyvumo laipsniais. Neįmanoma garbinti visuomet tame pačiame pagarbios baimės ir

meilės lygmenyje, tačiau šie du elementai visuomet turi būti. Jei tėvas yra pavargęs ir jo versle yra daug

problemų, tikriausiai jis nemylės savo šeimos taip intensyviai kaip anksčiau, bet jis ir toliau myli ją, nes

meilė yra ne tik jausmai; ji yra ir nuostata bei mąstymo būdas įvairiuose intensyvumo ir tobulumo

lygmenyse. Pagal tai aš noriu apibrėžti garbinimą, kuris turėtų būti bažnyčioje. Jis apima keletą dvasinių

ir emocinių faktorių.

Garbinimo apibrėžimas. Pirma, garbinimas turi būti jaučiamas širdyje. Aš vartoju veiksmažodį

“jausti” drąsiai ir be atsiprašinėjimo, nes nemanau, kad mes turime būti bejausmė tauta, nors aš atėjau į

Dievo karalystę senu būdu. Aš manau, kad kažką žinau apie emocinį gyvenimą, kuris lydi atsivertimą,

todėl tikiu jausmais. Jie neturėtų vadovauti mums, bet esame mirę, jei nejaučiame jų. Jei ryte pabudęs jūs

nejaustumėte rankos, tuoj pat eitumėte pas gydytoją. Viskas, kas neturi jautrumo, yra mirę. Tikrasis

garbinimas be visų kitų dalykų yra ir širdies jausmas. Garbinimas reiškia jausti širdyje ir tinkamai išreikšti

nuolankios, bet žavios nuostabos pajautimą. Garbinimas pažemina žmogų taip, kaip niekas kitas. Egoistas

ir išdidus negali garbinti Dievo, kaip to negali daryti ir arogantiškas demonas. Prieš garbinimą turi būti

širdies nusižeminimas. Kai Šventoji Dvasia ateina ir atveria dangų taip, kad žmonės lieka apstulbinti ir

didžioje nuostaboje pripažįsta Dievo artumą priešais tą senąją paslaptį, tai yra garbinimas. Jei nėra

paslapties, nėra garbinimo; jei aš suprantu Dievą, negaliu garbinti Jo. Aš niekada neatsiklaupsiu ir

nepasakysiu: “Šventas, šventas, šventas” tam, kurį galiu suprasti. Tas, kurį galiu suprasti, niekada

nepripildys manęs pagarbia baime, nuostaba ir grožėjimuisi. Tačiau šios senos paslapties, šios

nenusakomos didybės, kurią filosofai pavadino “mysterium tremendum”, o mes, Dievo vaikai, vadiname

“Mūsų Tėve, kuris esi danguje”, artume aš nusilenksiu nuolankiame garbinime. Tokia nuostata turi būti

kiekvienoje bažnyčioje. B.Pascal (1623-1662) buvo vienas iš aiškiausių protų per visu laikus. Dar

neturėdamas dvidešimties, jis jau rašė knygas apie matematiką, kurios pribloškė daug žmonių. Jis tapo

dideliu filosofu, matematiku ir mąstytoju. Vieną naktį jis pažino Dievą ir visas jo pasaulis pasikeitė. Jis

užrašė savo patirtį, kai ji dar buvo šviežia jo prote. Pagal jo liudijimą nuo dešimtos iki dvyliktos valandos

vakaro jis jautėsi apstulbęs nuo Dievo artumo ir, norėdamas išreikšti savo pajautimą, jis užrašė vieną žodį

“ugnis”. B.Pascal nebuvo fanatikas ar neišsilavinęs kaimietis su šiaudais plaukuose. Jis buvo didis

intelektualas. Dievas atėjo pas jį ir dvi valandas jis pergyveno kažką, ką vėliau galėjo apibūdinti tik vienu

žodžiu-ugnis. Po tokios patirties jis meldėsi ir, norėdamas prisiminti savo maldą, užrašė ją: “Abraomo,

Izaoko ir Jokūbo, o ne filosofų ar intelektualų Dieve…”. Tai nebuvo malda tam, kuris meldžiasi, visiems

žinomomis maldomis. Tai nebuvo religinis formalus ritualas. Tai buvo ekstaziškas vieno žmogaus, kuris

praleido dvi nuostabias valandas Dievo artume, šauksmas. “Abraomo, Izaoko, Jokūbo, o ne filosofų ar

intelektualų Dieve. Jėzaus Kristaus Dieve (...) Tavo Dievas bus mano Dievas. Pamiršti pasaulį ir viską,

kas yra jame, išskyrus Dievą (...) Jį įmanoma surasti tik tais būdais, kuriais moko Evangelija (...) Teisingas

Tėve, pasaulis nepažino Tavęs, bet aš pažinau Tave. Aš esi pilnas džiaugsmo ir verkiu iš džiaugsmo” ir

po viso to jis parašė “Amen”, sulenkė popieriaus lapą ir įsidėjo į kišenę bei saugojo joje. Šis žmogus

galėjo paaiškinti daug pasaulio paslapčių, tačiau buvo sutrikęs prieš paslapčių Paslaptį, Jėzų Kristų. Jo

garbinimas kilo iš susitikimo su “ugnimi”, o ne iš jo supratimo kas ir koks yra Dievas.

Keturios sudedamosios garbinimo dalys. Pasitikėjimas. Daug žmonių šiomis dienomis negali garbinti

tinkamu būdu, nes neturi pakankamai geros nuomonės apie Dievą. Mūsų tikėjime Jis susitraukė ir buvo

pakeistas bei pataisytas tiek, jog jau nėra panašus į tą Dievą, kurį matė Izaijas; Jis jau yra ne Aukščiausiasis

ir Galingasis, o kažkas kita; ir, kadangi žmonių protuose Dievas buvo sumenkintas, jie neturi to neriboto

pasitikėjimo, kuriuo pasižymėjo ankstesnė krikščionių karta, Jo charakteriu. Pasitikėjimas yra būtinas

pagarbai. Be pasitikėjimo žmogumi, sunku gerbti jį. Pritaikykime tai Dievui. Jei negalime gerbti Jo,

neįmanoma ir garbinti Jo. Bažnyčios garbinimas pakyla arba nusileidžia priklausomai nuo suvokimo

(aukšto ar žemo), kurį mes turime apie Dievą. Mes visuomet turime pradėti nuo Jo. Taškas, nuo kurio

viskas prasideda. visuomet ir visur yra Dievas. Jis yra Pirmtakas; Dievas visuomet ateina pirmas, visuomet

anksčiau, Jis visuomet aplenkia. Dievas, su kuriuo mes susitinkame, nėra pigus ir naminis dievas, kurį

galima nusipirkti mūsų dienomis nupigintą, nes jo galiojimo laikas baigėsi. Ne, mes turime garbinti Dievą

ir Tėvą, nuostabų, paslaptingąjį Dievą, kuris valdo pasaulį ir išlaiko visatą savo galinga ranka. Šiomis

dienomis mes turime atnaujinti garbinimą ir ištraukti savo suvokimą apie Dievą iš tos apgailėtinos duobės,

į kurią jis krito. Dievui nereikia, kad mes išgelbėtume Jį, bet mes turime išgelbėti savo supratimą, kritusį

ir iškreiptą, kuris neleidžia mums linksmai ir tyrai garbinti.

Neapribotas pasitikėjimas Dievu yra labai svarbu. Be absoliutaus pasitikėjimo Dievu, aš negaliu

garbinti Jo. Argi mes galime kalbėti su žmogumi, jei galvojame, kad jis gali padaryti žalą mums, apgauti

ar pasijuokti iš mūsų? Mes turime gerbti Dievą, jei norime atsisėti šalia Jo ir džiaugtis Jo bendryste, kuri

yra tyro garbinimo branduolys. Artindamiesi prie Dievo, mes turime nukreipti savo jausmus ir

pasitikėjimą į Jį. Jo artume turime būti laisvi nuo visų abejonių, nerimo, rūpesčio ar baimės, kad Jis nori

apgauti, nuvilti ar sulaužyti savo sandorą, ar padaryti kažką blogo. Mes turime būti įsitikinę tiek, jog

galėtume ateiti į Jo artumą su visišku pasitikėjimu ir pasakyti: “Dievas yra teisingas, nors ir visi žmonės

yra melagiai”. Visos žemės Dievas negali daryti bloga; pradėję galvoti taip Jo akivaizdoje, pradėsime ir

garbinti Jį.

Grožėjimasis. Įmanoma gerbti asmenį, bet nesigrožėti juo. Tai tinka ir Dievui. Žmogus gali jausti

teologinę pagarbą Jam ir tai bus tik akademinė pagarba, nors tuo pačiu metu jis nesigrožės Juo ir netgi

nebus gabus grožėtis Juo. Tačiau Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo atvaizdą, suteikė jam sugebėjimą

branginti ir aukštinti savo Kūrėją bei grožėtis Juo. Vienas didis savo kartoje Biblijos mokytojas D.Watson

dažnai kalbėjo apie meilę, kurią mes jaučiame Dievui. Jis mokė apie dvigubą meilę: dėkingumo meilę ir

grožėjimosi meilę. Mes galime mylėti Dievą, nes esame dėkingi Jam, bet galime pakilti dar aukščiau ir

mylėti Dievą dėl to, kas yra Jis. Vaikas gali mylėti savo tėvą iš dėkingumo ir tai yra teisinga; jis netgi turi

jausti jam dėkingumą. Praėjus kažkiek metų, kai jis geriau pažins savo tėvą o galbūt tuomet, kai jo jau

nebebus, jis prisimins, kad mylėjo jį ir dėl jo nuostabumo. Mes mylime kai kuriuos žmones, bet be tos

grožėjimosi jais meilės. Jūs turite mylėti juos, bet ši meilė kyla ne iš jų nuostabumo. Visagalis Dievas yra

nuostabesnis už visas kitas būtybes. Jis yra nuostabus, todėl ši meilė dėl Jo nuostabumo yra aukščiau už

meilę iš dėkingumo. Dievo vaikai retai peržengia tą meilę, kurią jaučia Jam dėl to, kad Jis buvo geras su

jais. Mes retai girdime, kad kažkas melstųsi, grožėdamasis Dievu ar garbindamas Jo nuostabumą.

Psalmėse galime matyti tai ir Kristus bei apaštalai meldėsi taip, tačiau šiomis dienomis negirdime daug

tokių maldų. Ši karta pagimdė krikščionis, kurie dažniausiai yra Kalėdų senelio krikščionys. Jie uoliai

ieško Dievo, kad papuoštų kalėdų medį gausiomis dovanomis. Jie yra dėkingi Dievui ir būti dėkingam už

visus dalykus, kuriuos Jis daro dėl mūsų, yra gerai, vis dėlto tokia meilė yra menkesnė; ji yra elementari.

Daug pranašesnė už ją yra meilė dėl Jo nuostabumo. Su ja mes ateiname pas Dievą ir neskubame

pasitraukti, nes suradome pilną ir beribį nuostabumo Šaltinį. Jūs grožitės Dievu ir šis pažinimas gali augti,

kol jūsų širdis pakils iki meilės ir grožėjimosi Juo dėl Jo nuostabumo.

Žavėjimasis. Šis turi būti pilnas moralinio entuziazmo. Jūs negalite ilgai skaityti Biblijos ir nepamatyti

kaip Dievas sužavėjo kai kuriuos žmones. Jie žavėjosi Juo, pilni moralinio entuziazmo. Sunku surasti tai

šių dienų Amerikos bažnyčiose. Kai Dievas yra pažįstamas per Šventosios Dvasios apšvietimą, gimsta

žavėjimasis ir ypatingas moralinis entuziazmas. Tai yra pilnas nuostabos žavejimasis, kylantis iš Dievo

artumo ir Jo asmens. Žavėtis reiškia būti nustebusiu prieš nesuvokiamą Dievo didybę ir spindesį.

Aš matau tik dvi galimybės: Dievas arba agnosticizmas. Aš nenorėčiau prisijungti prie kai kurių

bažnyčių (o tokių yra daug) ir įsitraukti į tą pasiutusį bėgimą. Aš nenoriu būti jokios religinės grupės nariu,

kurioje kiekvienas asmuo yra tik įrangos dalis; pastorius pasuka švaistiklį ir, jei viskas metų pabaigoje

išeina gerai, viskas yra tvarkoje. Man visiškai nesvarbu tai. Aš noriu pradėti ir baigti su Dievu.

Daug Bažnyčios giesmių gimė iš garbinimo ir žavėjimosi. “Jėzau, Jėzau, brangus Viešpatie, atleisk, jei

aš iš meilės ištarsiu Tavo vardą tūkstantį kartų per dieną”-rašė F.W.Faber (1814-1863), Tai, ką jis matė,

pripildė jį susižavėjimu. Jis žavėjosi Dievu, kol liko sustingęs priešais nesuvokiamą didybę ir nuostabumą,

moralinį spindėjimą to Asmens, kurį mes vadiname Dievu.

Gyrius. Garbinimas yra balta spalva, įkaitusi per Šventosios Dvasios veikimą; garbinimas reiškia

mylėti visa vidine savo jėga. Jis reiškia jausti ir mylėti su baime, nuostaba, troškimu ir pagarba. Tai, ką

sako skelbiantys, kad Kristus mirė už mus, ir viskas bus gerai, jei mes tikime ir priimame Jėzų, yra tiesa,

tačiau tame nėra žavėjimosi, stebėjimosi, garbinimo, meilės, baimės, nuostabos, troškimo, pagarbos,

alkio, troškulio. Aš klausiu ar jie tikrai pažino Dievą. Kaip jie gali pažinti Jį ir nebūti nublokšti į švento

garbinimo atmosferą? Jauna šeima sulaukia savo pirmojo vaiko ir paguldo jį lovelėje. Ji myli tą kūdikį ir

toliau mylės. Ji myli, nes jis yra gyvas. Joks menininkas niekada nesukūrė tokio nuostabios lėlės, panašios

į žmogų, kuri sukeltų tokį žavėjimąsi ir džiaugsmą tos jaunos šeimos akyse. Jį gali sukelti tik ką tik

gimusysis. Jis neturi būti gražus; pakanka, kad jis būtų kūdikis, gyvas ir šiltas. Argi nėra skirtumo tarp

krikščionybės “imesk žetoną” (ši mūsų dienomis yra laikoma tikra krikščionybe) ir mūsų tėvų, kurie

garbino Dievą su ypatinga nuostaba ir gyriumi, krikščionybės. Vyskupas J.Usher dažnai nusileisdavo prie

upės šeštadieniais ir praleisdavo popietę Dievo artume, garbinamas. D.Brainerd atsiklaupdavo sniege ir

taip “prapuldavo” garbinime, maldoje bei užtarime, jog po jo maldos sniegas būdavo ištirpęs aplink jį.

J.Fletcher -metodistų šventasis- nuolat melsdavosi savo tuščiame kambaryje. Po jo mirties artimieji

pamatė jo kelių antspaudus grindyse, o sienos, prie kurių jis laukdavo Dievo ir garbino Jį Jo šventumo

grožyje, buvo suteptos jo alsavimu.

Aš labai atsargiai vartoju veiksmažodį “garbinti” ir niekada nesakau žmogui: “Aš garbinu tave”. Man

patinka kūdikiai ir žmonės, bet aš niekada negarbinu jų. Aš vartoju žodį “garbinti”, tik kalbėdamas apie

Tą, kuris vertas jo. Aš negaliu jokio kitoje bendrystėje ir nė prieš jokį asmenį atsiklaupti su pilna nuostabos

baime ir jausti tą jausmą, kuris šaukia “mano, mano…”. Kai kurie neturi tokio dvasinio suvokimo ir jiems

atrodo netinkama sakyti “mano”. Aš peržvelgiau giesmynus ir pamačiau, kad leidyklos pataisė kai kurias

Wesley bei Watts giesmes ir vietoj “aš” arba “mano” parašė “mūsų”. “Aš myliu Tave, Dieve” virto “Mes

mylime Tave, Dieve”. Tie autoriai buvo labai kuklūs, todėl aš neįsivaizduoju jų sakan “aš”, vis dėlto,

garbindami Dievą, jie šaukė: “Dieve, Tu esi mano Dievas; nuo ankstyvo ryto aš ieškau Tavęs!”. Tai yra

mylinti patirtis tarp Dievo ir žmogaus. Taip, joje yra “aš” ir “Tu”. Paulius, kaip ir Dovydas, Izaijas, Mozė

ir kiti, buvo toks. “Dievas yra mano Dievas”; “Jis yra mano Ganytojas, aš nieko nestokosiu. Jis nuves

mane į žalias lankas ir suteiks poilsį”. Ar jūs galite įsivaizduoti ką šiandieninė leidykla būtų padariusi su

šia eilute? “Viešpats yra mūsų Ganytojas, mes nieko nestokosime. Jis nuves mus į žalias lankas ir suteiks

mums poilsį”. Visi turime, bet nė vienas neturi to, ką galėtų pažymėti “mano” arba “aš”. Jūs galite

pasakyti: “Aš ir Dievas” ir tai turėtų prasmę jums; o galite pasakyti “mes ir Dievas” ir tai bus tik tušti

žodžiai. Jei jūs nesuradote Dievo sielos vienumoje taip, lyg būtumėte tik jūs ir Dievas šiame pasaulyje,

niekada nežinosite ką reiškia mylėti kitus asmenis.

Šis garbinimas yra troškimas išsilieti prie Dievo kojų; mes trokštame Jo ir norime kristi prie Jo kojų.

Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, jautė ilgesį ir sakė: “Och, jei aš galėčiau atsigerti iš to senojo Betliejaus

šulinio, kaip dariau būdamas vaikas”. Vienas ir jo žmonių, kuris ieškojo paaukštinimo, nuėjo iki to šulinio,

rizikuodamas savo gyvybe, ir atnešė Dovydui vandens. Jis paėmė tą taurę ir pasakė: “Aš negaliu jo gerti;

tai yra kraujas. Jis kainavo tau gyvybę” ir išliejo vandenį kaip auką Dievui. Dovydas pakankamai pažino

Viešpatį, jis pilnai pasitikėjo Dievo charakteriu ir mylėjo bei garbino Jį už Jo grožį. Pasišventimas nėra

sunkus dalykas žmogui, kuris pažino Viešpatį. Toks žmogus stengiasi atsiduoti pilnai Jam.

Pasitikėjimas, grožėjimasis, nuostaba ir gyrius turi įvairius savo laipsnius. Jie turi įtaką mūsų mintims,

žodžiams ir veiksmams. Jie yra visur ir visada, ir atsipindi šlovę, kurią Kristus turėjo šiame pasaulyje. “Tą

šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena”(Jono 17:22). Aš

skaičiau apie būtybę, kurią Dievas sukūrė ir kuris vaikščiojo tarp ugnies akmenų, buvo pilnas išminties

bei fizinio grožio (Ezech.28:14-16). Senasis Testamentas sako, kad kažkokioje vietoje, kurios žmogaus

sukurti aparatai negali pasiekti, Dievas sukūrė vieną cherubą ypatingam tikslui. Jis buvo kūrinys, sukurtas

be gėdos ir baimės, degantis Dievo buvime bei dengiantis ugnies akmenis priešais sostą. Tačiau jis

įsimylėjo savo grožį ir Dievas pasakė jam: “Tu esi netyras”. Daug Biblijos mokytojų galvoja, kad čia

kalbama apie šėtoną. Ta būtybė buvo sukurta garbinti Dievą, bet nukreipė garbinimą į save ir Dievas

atmetė jį.

Jei neįvyks tikras dvasinis prabudimas ir Kristus užtruks ateiti, Amerikai reikės Afrikos ar Kinijos

misionierių, kurie sugrąžintų mus į krikščionybę. Dievas nejaučia kažkokio ypatingo palankumo tautoms,

pastatams ar bendruomenėms. Jis nori, kad mes garbintume Jį. Kai bažnyčia praranda Jo meilę, suserga.

Mes gimėme garbinti ir, jei negarbiname Dievo Jo šventumo grožyje, prarandame priežastį gimti.

Garbinimas yra maloni, ypatinga, pažeminanti ir nuostabi patirtis, kurią galime patirti įvairiuose

lygmenyse ir jūs galite gyventi joje. Jei esate garbintojas, jums niekada nereikės palikti Bažnyčios. Galbūt

pastatai užsidarys ir jūs turėsite toli iškeliauti, bet nepaliksite Bažnyčios, nes turite šventyklą savo viduje.

Jei jūs žinote, kad jūsų širdis yra šalta, tuomet tai dar nėra kieta širdis. Dievas neatmetė jos. Taigi, jei

jaučiate vidinį troškimą, tai tik todėl, kad Dievas įdėjo jį. Jis įdėjo jį į jūsų vidų ne tam, kad juoktųsi iš

jūsų, o tam, kad jūs užimtumėte jums priklausančią padėtį. Dievas įdeda į jūsų širdį troškimą kaip masalą.

Jis neatsuka jums nugaros; Jis įdeda jį, nes laukia jūsų. Taigi nuspręskite tuoj pat palikti tą dvasiškai šaltą

gyvenimo būdą.

“Tėve mūsų, mes garbiname Tave, nes Tavo širdis iš tiesų yra begalinė. Mūsų nedorumas, ačiū Tau,

turi ribas, kurias nustatė Tavo malonė ir jį nugali Tavo beribė meilė. Suteik mūsų širdims tikrą

pasitikėjimą Tavo artume. Prašome Tavęs, Jėzaus vardu. Amen”.

9 skyrius

Tikrojo garbinimo paslaptis

“Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies su savo garbe ir didybe. Savo šlovėje spindėk; ateik,

lydimas tiesos žodžio, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų. Tavo aštrios strėlės

pervers tautas. Jos pervers Karaliaus priešų širdis.”(Psalm.45:4).

Kalbant apie garbinimą, aš niekada negalėsiu pakankamai pabrėžti, kad garbinimas yra apsuptas

paslapties ir palaimintas tas krikščionis, kuris tyrinėja ir pamato ją. Tikras krikščioniškas garbinimas

neauga ir nemenkėja pagal žmogaus valią, nes yra tik vienas objektas vertas žmogiško garbinimo: Dievas.

Och, kad aš galėčiau tiksliai išreikšti šlovę To, kurį turime garbinti. Jei mes galėtume išreikšti tuos

tūkstančius savybių, gyvenančių neprieinamoje šviesoje, kurios joks žmogus negali pamatyti ir likti gyvas

(Dievas yra amžinas, visuresantis, visagalis ir suverenus), mes jaustumės labai pažeminti. Dievo tauta

nėra tokia nuolanki kaip turėtų būti ir aš manau, kad taip yra todėl, jog mes iš tiesų nematome Dievo Jo

suverenume.

Mums yra įsakoma garbinti Viešpatį ir aš klausiu kaip mes, krikščionys, galime kristi ant kelių prieš

žmogų bei sakyti jam: “Tavo sostas, o Dieve, per amžius”. Nėra nė vieno žmogaus, prieš kurį mes

galėtume atsiklaupti ir vadinti jį Dievu, išskyrus vienintelį-žmogų Jėzų Kristų, Tą, kurį pranašai matė

regėjimuose ir sakė Jam: “Tavo sostas, o Dieve…”.

Kiekvienas paslaptis yra apsupta tam tikra neaiškumu. Kaip mes galime pabėgti nuo tokios neaiškumo

būsenos, jei yra tik vienas Dievas? Kaip galime sakyti, kad Jėzus Kristus yra Žmogus, o mes esame

mokomi niekada negarbinti žmogaus? Kaip mes galime atsiklaupti prieš Jį garbinime? Čia yra didelė

paslaptis. Aš stoviu prieš ją, aš atsiklaupiu prieš ją, aš nusiimu batus prieš šią degančio krūmo paslaptį ir

pripažįstu, kad nesuprantu jos. Ji pagauna mano širdį ir aš su pagarba bei nuolankumu nusilenkiu prieš ją.

Paprastai sakant, paslaptis yra tame, kad Dievas ir žmogus yra sujungti viename asmenyje, o ne dviejuose.

Tai, kas yra Dievas, ir tai, kas yra žmogus, yra amžinai, nepaaiškinamai ir neatskiriamai sujungta Žmoguje

Jėzuje Kristuje. Kai mes atsiklaupiame prieš Žmogų Jėzų Kristų, atsiklaupiame prieš Dievą. Senajame

Testamente galime matyti to iliustraciją. Mozė stovėjo prieš degantį krūmą; ugnis degė jame, bet jis

nesudegė. Mozė instinktyviai atsiklaupė prieš krūmą ir garbino Dievą. Jis suprato, kad Dievas yra tame

krūme. Tai buvo normalus krūmas, kol Dievo buvimas neapėmė jo ir jis nepradėjo degti. Tie, kurie nematė

ugnies krūme, galėjo kaltinti Mozę stabmeldyste, nes nežinojo, kad ugnis, kurią jis garbino, yra Jahvė.

Sakykime, kad ten buvo keletas izraelitų, kurie žinojo Abraomo mokymą, jog reikia garbinti tik vieną

Dievą. Sakykime, kad jie matė Mozę, atsiklaupusį prieš krūmą, užsiėmusį rankomis veidą ir slepiantį akis,

bet jie negalėjo matyti ugnies. Jie būtų teisingai pasakę: “Ar tu garbini krūmą? Tu esi stabmeldys. Argi

nežinai, ką sako Raštai?”. Akivaizdu, kad Mozė neklydo. Jis žinojo Raštus, tačiau žinojo ir tai, ko kiti

nežinojo. Jis žinojo, kad krūmas ir ugnis buvo sujungti priešais jį. Esencijoje tai buvo viena. Krūmo

prigimtis ir Jahvės prigimtis buvo sujungtos viename objekte. Krūmas nesudegė ir Mozė garbino ne jį, o

Dievą, kuris buvo jame. Todėl jis ir atsiklaupė prieš jį. Aš sutinku, kad tai yra netobula ir nevisiškai

tinkama iliustracija, nes, ugniai pasitraukus iš krūmo, jis vėl tapo paprastu augalu ir joks žmogus negalėjo

atsiklaupti ir garbinti jį. Tai buvo Kristaus atėjimo įvaizdis. Kristus Jėzus buvo iš tiesų Dievas ir Žmogus

tobula šio žodžio prasme, Jis taip pat buvo ir Dievas absoliučia šio žodžio prasme. Degantis krūmas

Senajame Testamente yra Jėzaus Kristaus Naujajame Testamente įvaizdis. Skirtumas yra tas, kad degantis

krūmas buvo laikina patirtis, o Jėzus Kristus yra tiek Dievas, tiek Žmogus per amžius. Niekada nebuvo

atskyrimo tarp jų, išskyrus tą baisų momentą ant kryžiaus, kai Jėzus pasakė: “Dieve mano, Dieve mano,

kodėl mane apleidai?”. Jis prisiėmė baisią mūsų nuodėmę ir mirė ant kryžiaus. Dievas atsuko Jam nugarą,

tačiau dieviškumas ir žmogiškumas niekada nebuvo padalinti ir toliau yra sujungti viename Žmoguje. Kai

mes atsiklaupiame prieš šį Žmogų ir sakome: “Mano Viešpatie ir mano Dieve, Tavo sostas yra per

amžius”, kalbame su Dievu, nes per žmogiškumo ir dieviškumo sąjungą Žmogus tapo Dievu ir Dievas

tapo Žmogumi Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje. Mes garbiname Jį, priblokšti tokios paslapties; mes

garbiname ne žmogų, o įsikūnijusį Dievą.

Didybės ir nuolankumo susiliejimas. Jei aš neturėčiau kito motyvo tikėti Biblija, tikėčiau ja vien dėl

45 psalmės ir Izaijo 53 skyriaus. Aš skaityčiau kaip prieš daug amžių pranašai kalbėjo apie didžią paslaptį,

vadinamą Kristumi ir skelbė ją. Tie Dievo žmonės aprašė Jį kaip nuostabų Asmenį, šviečiančią Dievybę.

Jie sakė, kad Jis yra nuostabus, didingas, pilnas malonės, galingas, tikras, nuolankus, teisus, mylintis,

linksmas. Jiems nepakako žmogiškos kalbos išreikšti nuostabumą To, kurį mes vadiname Kristumi, ir

galiausiai netgi pranašai nustojo bandyti aprašyti Jį. Kristus yra nešališkas Karalius, bet kartu pilnas

malonės. Girdėdamas tai, aš galiu džiaugtis ir kartu kristi ant kelių prieš Jį. Jis nėra atsiskyręs karalius

savo garbėje, žvelgiantis į visą pasaulį iš aukšto, o malonės Karalius. Jo malonė nesumažina Jo didybės:

Jis yra teisingas ir romus. Romumas ir didybė. Aš norėčiau parašyti giesmę ar knygą, ar nupiešti paveikslą,

ar sukurti muzikos kūrinį apie Jėzaus romumą ir didybę. Dažniausiai romumas ir didybė negali būti kartu.

Romumas buvo Jo žmogiškumas, o didybė-dieviškumas. Jis buvo Žmogus kaip bet kuris kitas, bet buvo

ir Dievas, ir savo didybėje atėjo pas Erodą bei Pilotą. O kai Jis ateis antrą kartą iš dangaus, bus apsirengęs

didybe, Dievo didybe. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra didingas ir romus. Jo didybė spindi prieš Jo

priešus, o Jo romumas pažįstamas Jo draugams. Jūs galite patirti tą Jo pusę, kurią norite. Jei nepasirenkate

romios Jo pusės, patirsite Jo didybę. Paleistuvės, vaikai, muitininkai, ligoniai ir apsėstieji ėjo pas Jėzų. Jie

lietė Jį ir matė, kad Jis yra toks romus, jog iš Jo išeina jėga, kuri gydo juos. Aš manau, kad nereikia būti

labai poetišku ar turėti lakią vaizduotę, kai mes kalbame apie Viešpaties garbinimą Jo šventumo grožyje.

Kristaus asmenyje mes matome susijungusius Dievo grožį ir nuostabumą, ir tai įkvepia mus garbinti Jį Jo

šventumo grožyje. Ypatinga yra tai, kad mes galime garbinti Dievą ten, kur yra Jėzus; kur surandame Jį,

ten yra tobula vieta garbinti Jį. Aš negaliu paaiškinti šios paslapties; aš galiu tik džiaugtis ja ir atsiklaupti

prieš šį degantį krūmą, kuris yra amžinas.

Keliaujantis garbinimas. Kodėl mes, galvodami apie garbinimą, įsivaizduojame kažką, ką darome, kai

ateiname į bažnyčią? Vargšė Dievo tauta, kuri eina pirmyn klupinėdama. Kokie susipainioję mes galime

būti ir praleisti visą gyvenimą sumaištyje bei mirti joje. Daug yra knygų, kurios supainioja, ir mes rašome

dainas, kurios patvirtina tas knygas bei dar labiau supainioja mus ir kitus. Mes darome viską taip, lyg

vienintelė vieta, kurioje galėtume garbinti Dievą, yra bažnyčia, vadinama Dievo namais. Mes įeiname į

tą pastatą, skirtą Dievui ir sakome: “Viešpats yra savo šventoje šventykloje; tegul kiekvienas kelis

priklaupia prieš Jį”. Man patinka, kad kartais tarnavimas prasidėtų taip, bet jis negali baigtis čia. Jei ateina

pirmadienis ir jūs, atėjęs į savo raštinę, nepasakote: “Viešpats yra mano kabinete ir visas pasaulis lenkiasi

Jam”, tuomet sekmadienį jūs negarbinote Viešpaties. Jei negalite garbinti Jo pirmadienį, tai nedarėte to ir

sekmadienį. Jei negarbinate Jo šeštadienį, tai jūsų garbinimas sekmadienį nėra tikras. Kai kurie žmonės

uždaro Dievą toje dėžėje, kurią vadina bažnyčia. Dievo nėra toje bažnyčioje kaip ir nėra jūsų namuose.

Dievo nėra daugiau kitose vietose negu yra fabrike ar raštinėje, kurioje jūs dirbate. Būdamas jaunas, aš

dirbau BF Goodrich Company Akrone, Ochio valstijoje. Mes gaminome padangas. Aš garbindavau Dievą,

stovėdamas prie konvejerio, kol man ištrykšdavo ašaros. Niekas nematydavo jų nė neklausinėdavo manęs

apie jas, tačiau aš nebūčiau dvejojęs papasakoti jų priežastį. Aš dirbau įvairiose vietose, bet visur įpratau

automatiškai galvoti apie kitą dalyką. Kai kurie visą dieną svajoja, o aš garbindavau. Aš išmokau daryti

savo darbą, garbindamas Dievą. Jis buvo mano darbe taip, kaip buvo mano bažnyčioje. Man nebuvo jokio

skirtumo. Jei Dievo nėra jūsų darbe, laukuose, kabinete, tuomet Dievo nebus ir bažnyčioje, kai ateisite į

ją. Kai mes garbiname mūsų Dievą, iš žemės sklindančios giesmės priverčia skambėti dangiškus

vargonus. Žmogus turi garbinti Dievą visu savo gyvenimu. Tikėjimas, meilė, paklusnumas, ištikimybė,

elgesys ir pats gyvenimas turi garbinti Dievą. Jei jumyse yra kažkas, kas negarbina Dievo, tuomet jumyse

nėra nieko, kas garbintų Dievą labai gerai. Jei jūsų gyvenime yra tam tikros sritys, kurios garbina Dievą,

bet kitos -ne, tuomet jūs negarbinate Dievo taip, kaip turėtumėte garbinti Jį. Mes apsigauname, jei

galvojame kad bažnyčia ar mirties artumas, ar didingumas yra vienintelė aplinka, tinkama garbinti.

Jūs nešiojatės garbinimą savo širdyje, todėl galite neštis jį visur. Aš sutikau žmonių, kurie yra labai

dvasiniai, kai yra ant aukšto kalno ir žvelgia į bedugnę. Kartą audra siautė Pensilvanijos kalnuose; mes

buvome maždaug 80 kilometrų nuo jos, bet iš viršaus matėsi nuostabus jos vaizdas. Mes slėpėmės uoloje,

kol lijo ir krito kruša. Man nereikia patirti audros kalnuose, kad žinočiau, koks pavydus yra Dievas.

Žvaigždės ir orbitos, verkiantis kūdikis, gėlė, žydinti prie kelio, ar krentantis sniegas pasako man tai.

Mums nereikia patirti kažkokių stiprių išgyvenimų, kad sutiktume su tuo. Galvoti, kad esame dvasiniai,

jei suvokiame poetinę prasmę audroje ar žvelgdami į žvaigždes, ar stovėdami ant kalno, yra apgaulė. Tai

nebūtinai yra tiesa, nes žmogžudžiai, tironai ir girtuokliai taip pat gali jausti kažką panašaus. Kiekvienas

girtuoklis, būdamas blaivus, gali jausti kažką panašaus; ir niekada nebuvo tokio tirono, kuris, davęs

įsakymą žudyti žmones, eidamas namo nepamatytų kažko, kas pažadintų jame poetišką garbinimą; ir tai

nėra įsivaizdavimai, tai yra garbinimas.

Dievui malonus garbinimas apima visą mūsų esybę. Jei manyje yra kažkas, kas nepatinka Jam, negali

būti ir Jam patinkančio garbinimo. Aš negaliu padalinti savo gyvenimą taip, kad sekmadienį garbinčiau

Dievą, o pirmadienį ne. Aš negaliu garbinti Jo savo giesmėmis ir įžeisti savo elgesiu darbe. Aš negaliu

garbinti Dievo tyliai bažnyčioje ir skaudinti Jį savo veiksmais. Iš tiesų nėra tokio garbinimo, kuris patiktų

Dievui, jei mumyse yra kažkas, kas žeidžia Jį. Be Jėzaus Kristaus nėra nieko gero ir aš neatsiprašinėju,

sakydamas, kad jūsų garbinimas turi apimti visą jūsų gyvenimą. Jei jūs negarbinate Dievo visose savo

gyvenimo srityse vienodai, negarbinate Jo tinkamai nė vienoje.

Garbinimo disciplina. Nors garbinimas yra natūralus krikščionio troškimas, vis dėlto ir čia būtina

disciplina. Aš manau, kad asmeninis pasiruošimas yra mūsų garbinimo esencija. Jis ne visuomet yra

malonus ir reiškia kai kurios drastiškus pasikeitimus. Kai kuriuos dalykus būtina pašalinti iš jūsų

gyvenimo. Jėzaus Kristaus Evangelija yra ne tik konstruktyvi, bet ir destruktyvi, ir ji sugriauna žmoguje

tam tikrus dalykus, kurie neturi būti jame ir trudo garbinimui. Krūmo ugnis sunaikino tik tuos dalykus,

kurie neturėjo būti ten; ir, kai mes pasiduodame Šventosios Dvasios veikimui, Ji pradeda išmesti iš mūsų

gyvenimo tuos elementus, kurie trukdo garbinimui. Tai yra naudinga mums ir priimtina Dievui.

Melstis sutinkamai su Jėzaus prigimtimi. Pavyzdžiui, daug žmonių trukdo garbinimui, nes jie

pasitelkia tam tikrą magiją. Kai kuriems žmonėms tam tikri žodžiai ar sakiniai turi magišką esenciją.

Tikėjime ir Jėzaus varde nėra jokios magijos. Kartoti tam tikrus žodžius ar netgi tam tikras Šv.Rašto

eilutes neturi jokio stebuklingo poveikio mūsų gyvenimui. Biblija vadina tai tuščiažodžiavimu. Kai kurie

žmonės galvoja, kad garbina Jėzaus vardu, bet jie nebūtina daro tai pagal Jėzaus prigimtį. Vardas ir

prigimtis yra vienas ir tas pats dalykas Biblijoje. Neįmanoma atskirti Jėzaus vardo nuo Jo prigimties.

Prašyti Jėzaus vardu nereiškia tik ištarti Jo vardą. Tai reiškia, kad mes sutinkame su Jo prigimtimi. Jėzaus

vardo kartojimas neturi jokios galios. Tas, kuris prašo pagal Jėzaus prigimtį ir sutinkamai su Jo žodžiu,

gali gauti tai, ko nori. Aš negaliu gyventi priešingai Jėzaus prigimčiai pirmadienį, o vakare, ištikus

problemai, atsiklaupti, šaukti Jėzaus vardu ir tikėtis, kad šis vardas turi kažkokią magiją. Aš būsiu nuviltas.

Jei aš negyvenu pagal šį vardą, negaliu teisingai melstis šiuo vardu. Jei aš negyvenu pagal Jėzaus prigimtį,

negaliu teisingai melstis pagal ją. Mes negalime gyventi pagal savo prigimtį ir garbinti pagal Viešpaties

prigimtį. Kai Jo ir mūsų prigimtis pradeda, veikiant Šventajai Dvasiai, susiderinti, mes pradedame jausti

Jo vardo galią. Biblija aiškiai moko: “...o mes turime Kristaus protą”(1 Kor.2:16) ir: “Jiems Dievas

panorėjo atskleisti kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonis, būtent Kristus jumyse-šlovės

viltis”(Kol.1:27). Ta pati paslaptis, kuri sujungė Jėzų su Dievu, sujungia mus su Jėzumi.

Garbinimas viskame, ką darome. Aš žinau, kad Jėzaus vardas yra aukščiau už visų karalių, archangelų,

prezidentų ir ministrų vardus. Jis yra aukščiau už Mozę, Aaroną ir visus, kurie buvo garbingi šiame

pasaulyje. Aš žinau, kad Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekienos

lūpos išpažins Dievo Tėvo šlovei, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil.2:10-11) ir Jis nužengs iš dangaus

bei pašauks žemės tautas, jos ateis priešais Jį ir Jis bus aukščiausiasis jų Teisėjas. Mes negalime naudotis

šiuo vardu, pasitelkdami religinę magiją. Mes turime gyventi šiame varde ir nenurimti, kol kiekviena

mūsų gyvenimo sfera nebus atiduota Dievui ir negarbins Jo. Ar jūsų verslas garbina Dievą? O gal jūs

dirbate sau? Jei jūsų darbas negerbia Dievo, aš nemanau, kad jūs gyvenate Jam ir aukštinate Jį. Jei jūsų

verslas neaukština Dievo, jūs negalėsite garbinti Jo. Jūs pirksite ir parduosite, sumažinsite išlaidas ir pan.,

bet nepatiksite Dievui jokiu būdu. Kokie yra jūsų santykiai su priešinga lytimi? Kaip mes galime garbinti

Dievą, jei mūsų santykiai su ja yra įžeidžiantys Viešpatį? Aš nesu davatka, bet manau, kad mūsų santykiai

su kitais turi būti tyri visomis prasmėmis. Aš klausiu apie jūsų šeimyninį ir mokyklinį gyvenimą, apie

pinigų ir laiko naudojimą. Ar visa tai patinka Dievui? Kai kurie galvoja, kad laikas priklauso jiems ir jie

gali daryti su juo, ką nori. Jūsų laikas nėra jūsų; jis priklauso Dievui, kuris sukūrė jį. Jei Dievas suteiks

jums dar daugiau gyvenimo metų, prisiminkite, kad jie nepriklausys jums. Jūsų laikas turi garbinti Dievą;

jūsų namai, jūsų veikla ir viskas, kas yra jumyse, turi garbinti Jį. Jei norite mirti taikoje su Dievu, turite

gyventi teisingai; jei norite būti teisingas senas, turite būti teisingu, būdamas jaunas. Jūs negarbinsite

Dievo teisingai kažkurioje vietoje, jei negarbinate Jo bet kurioje vietoje. Jei negalite garbinti Jo virtuvėje,

negalėsite tinkamai garbinti Jo ir bažnyčioje.

Koks baisus yra tas šių dienų supratimas, kad krikščionys gali tarnauti Dievui taip, kaip jiems patinka!

Ar mes esame panašūs į sekėjus To, kuris neturėjo kur priglausti galvos, kol nenulenkė jos ant kryžiaus?

Jei ne, tuomet mums reikia laiko pasiruošti, ištirti save ir priimti sprendimus. Ačiū Dievui, dar yra laiko;

aš nežinau, kada Jis pašauks mus, bet dar yra laiko. Garbinimas nėra šviesa, nukreipta į vieną gyvenimo

sritį. Tikrasis garbinimas, patinkantis Dievui, apima visas žmogaus gyvenimo sritis.

“Dieve, mes nusilenkiame prieš paslaptį, kuri sujungia mus su Tavimi. Mes garbiname Tave ne pagal

savo ribotą supratimą, o Dvasioje ir tiesoje. Mes garbiname Tave savo širdyse, mes lenkiamės prieš tą

šventą degantį krūmą ir uždengiame savo veidus pagarbioje baimėje. Jėzaus vardu. Amen”

10 skyrius

Dievo buveinė

“Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,- kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes

Tėvas ieško tokių garbintojų”(Jono 4:23).

Tikras garbinimas yra tas, kuris sutinka su Dievo prigimtimi. Tuo aš noriu pasakyti, kad mes garbiname

Dievą pagal tai, koks Jis yra. Baisi stabmeldystės klaida ir priežastis, dėl kurios Dievas nekenčia jos, yra

ta, kad ji garbina tai, kas nėra Dievas. Apie samariečius Kristus sakė: “...jūs garbinate tai, ko nepažįstate,

o mes garbiname, ką pažįstame”(Jono 4:22). Išgelbėjimas buvo iš judėjų ne todėl, kad jie buvo geresnė

tauta negu kitos, o būtent todėl, kad jie nebuvo tokie. Jų pranašai aiškiai sakė, kad jie yra blogesni negu

kitos tautos, tačiau Dievas panorėjo apreikšti jiems tiesą ir suteikti savo žodį. Per šį apreiškimą Dievas

padarė, kad Izraelis galėtų garbinti Jį pagal Tėvo prigimtį; ir Jėzus Kristus mūsų Viešpats, sakė, kad

Dievas yra Dvasia, todėl mes garbiname Jį pagal šią dievišką prigimtį. Šioje šviesoje nepamirškime, kad

Dievui neturi jokios įtakos tokios materijos savybės kaip svoris, dydis ar erdvė. Gerai pamokytas

krikščionis žino, kad didžiam Dievui neturi įtakos erdvė ir Jis laiko ją savo glėbyje. Gerai pamokytas

krikščionis žino, kad Dievui neturi įtakos greitis. Jis pasiekia visas vietas. Dievas yra Dvasia ir Jo negali

apriboti vieta, todėl Jis nėra vienoje vietoje, į kurią jūs galite ateiti ir paskui palikti ją. Dievas yra aplink

mus ir išlaiko visatą taip, jog Jis nėra arčiau vienoje vietoje negu kitoje. Žinoti, kad Dievas yra vienodai

arti tiek vienoje, tiek kitoje vietoje, yra didelė paguoda. Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą, todėl

viena mūsų dalis yra tokia kaip Jis. Žmogaus siela yra labiausiai panaši į Dievą už visus kitus dalykus,

kurie buvo sukurti, ir ji turi išskirtinę bendrystę su Kūrėju. Kaip gali būti tai? Šiame pasaulyje yra daug

dalykų, kurie yra netyri. Kodėl? Todėl, kad yra nuodėmė. Tai, kad žmogus krito, nereiškia, jog jis prarado

visą panašumą į Dievą. Viešpačiui nėra sunku atstatyti ir atpirkti mus, nes Jis, padaręs mus pagal savo

atvaizdą, turi pakankamai medžiagos, su kuria gali dirbti. Pažiūrėkime į vieną iliustraciją iš Senojo

Testamento. Sakykime, kad puodžius žiedžia gražų indą, tačiau, jam bežiedžiant jį, staiga į molį įkrenta

smėlis ar mažas akmuo ir indas suyra. Štai jis yra sudužęs ir niekam tinkamas, bet medžiaga, iš kurio jis

buvo daromas, toliau yra ten, nors jis jau nėra panašus į arbatinuką, nors jis jau nėra gražus ir jame jau

negyvena puodžiaus siela, nes indas sudužo. Vis dėlto puodžiui nėra sunku iš naujo paimti tą medžiagą,

pašalinti nešvarumus ir padaryti iš jos naują indą. Jei jis dirbtų su geležimi ar akmenimi, negalėtų padaryti

to, tačiau iš to pačio molio galima padaryti naują indą. Puodžius gali atstatyti sudužusį indą, naudodamas

tą pačią medžiagą. Dievas padarė mus pagal savo atvaizdą ir mes, nors jau nematome aiškiai koks yra tas

Dievo atvaizdas, žinome, kad žmogaus siela artima Jam ir atsiliepia į Jį. Gundymo Edene metu žmonija

sudužo, prarado savo grožį ir Dievo šventumą, tačiau ji neprarado potencialo vėl tapti panašia į dievišką

Kūrėją, jei pateks į Jo rankas. Tai yra atpirkimo tikslas: paimti kritusio žmogaus medžiagą ir per atgimimo

bei pašventinimo paslaptį atstatyti jį taip, kad jis būtų vėl panašus į Dievą ir Kristų. Todėl mes skelbiame

atpirkimą. Šis ne tik išlaisvina mus iš pragaro, bet ir vėl padaro panašiais į Dievą. Kaip vyksta šis

procesas?

Malda Dvasioje. Niekas negali garbinti be Šventosios Dvasios. Dievas yra Dvasia; Šventoji Dvasia

yra Dievo Dvasia, todėl Ji vienintelė gali tinkamai vesti širdį į Dievo garbinimą pagal tai, kaip patinka

Jam. Kritusio žmogaus protas nežino kaip garbinti Dievą tinkamai, todėl Šventoji Dvasia paima jį ir

nukreipia, apvalo, pamoko bei veda taip, kad jis garbina Dievą. Taigi, labai svarbu pažinti Šventąją

Dvasią. Dažnai aš jaučiu norą atsiklaupti ir prašyti Šventosios Dvasios atleidimo dėl to, kaip elgiamasi su

Ja bažnyčioje. Mes elgiamės su Ja labai blogai. Mes elgiamės su Ja taip, kad, jei taip būtų elgiamasi su

svečiu, šis išvyktų labai nuliūdintas ir niekada nesugrįžtų. Mes elgiamės labai niekingai su Šventąja

Dvasia. Ji yra Dievas, sąjunga tarp Tėvo ir Sūnaus, nesukurta substancija, kuri yra Dievybė. Vis dėlto

Šventoji Dvasia dažnai yra ignoruojama bažnyčiose ir netgi evangelinėse bažnyčiose. Jei mes norime

pradėti tarnavimą nuo doksologijos, giedame: “Išaukštintas tebūna Dievas, iš kurio teka visi palaiminimai;

garbinkite Jį visi žemės kūriniai; garbinkite Jį dangaus gyventojai; išaukštintas tebūna Tėvas, Sūnus ir

Šventoji Dvasia”. Šventoji Dvasia yra minima. Baigdami tarnavimą, mes laiminame: “Dievo Tėvo meilė

ir Šventosios Dvasios bendrystė…”. Vėl minime Šventąją Dvasią. Ji yra tarnavimo pradžioje ir pabaigoje,

tačiau mes pamirštame Jos buvimą. Kalbėti apie Šventąją Dvasią nėra tas pats, kas gerbti Ją mūsų

garbinime. Kiek žmonių ateina sekmadienį į bažnyčią, suprasdami, kad joje yra Šventoji Dvasia? Kiek

žmonių iš tiesų tiki, kad Šventoji Dvasia kalba jiems? Kiek žmonių pasitiki, kad Šventoji Dvasia prisiima

žmogišką balsą ir kalba jiems per kitus; kad Ji prisiima žmogišką ausį ir girdi juos per kitus?

Supratimas, kad visas pasaulis gali garbinti, yra apgaulingas. Galvoti, kad mes galime garbinti,

pamiršdami Šventąją Dvasią, yra klaida. Ignoruoti Šventąją Dvasią, liūdinti bei gesinti Ją ir tuo pačiu

galvoti, jog garbiname Dievą tinkamai, yra baisi erezija, kuri turi būti apšviesta. Tik Šventoji Dvasia žino

kaip garbinti Dievą tinkamai. Laiške Romiečiams skaitome, kad Šventoji Dvasia yra vienintelė, kuri žino

kaip melstis. “Taip ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome ko turėtume melsti, bet pati

Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius

pagal Dievo valią”(Rom.8:26-27). Savo maldose mes mikčiojame ir kartojame tuos pačius žodžius, kol

Šventoji Dvasia paima juos, apvalo ir daro tokias maldas priimtinas Dievui per Jėzų Kristų, mūsų

Tarpininką; todėl neįmanoma melstis be Šventosios Dvasios. Pačios stipriausios maldos yra tos, kurios

vyksta Šventojoje Dvasioje ir mes negalime garbinti be Jos. Kaip dažnai mes ignoruojame Ją arba

naudojame savo malonumui ir laisvalaikiui! Aš manau, kad jau yra laikas atsipeikėti ir pagalvoti kokią

vietą Šventoji Dvasia užima Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Mes turime dar kartą pamatyti tai

Šv.Rašto šviesoje, nes be Šventosios Dvasios esame kaip Izraelis, kuris garbino Dievą po to, kai ugnis

paliko šventyklą, kai jau nebebuvo Shekinah, t.y. jis garbino tuščiai. Jie garbino toliau, pamiršdami, kad

garbinimo Dvasia jau seniai paliko šventyklą. Dvasingumas yra vienas iš garbinimo elementų ir be jo,

kiek begarbintume, negalime garbinti Dievo tinkamu būdu. O jei garbinimas nėra tinkamas, tuomet jis

yra tuščias ir geriau visai negarbinti.

Nuoširdi malda. Antrasis garbinimo elementas yra nuoširdumas, kuris skiriasi nuo formalizmo ir

dvilypumo. Apie šį mes girdime baisius pavyzdžius. Misionieriai pasakoja apie pagonis, kurie garbino

savo dievą, nors tuo pačiu metu apgaudinėjo jį. Liūdna, bet šiandien nereikia patekti į pagonių visuomenę,

kad pamatytume tai. Kai kurie iš mūsų užkietėjo pakankamai šioje srityje. Mes, siekdami gauti tai, ko

norime, pasižadame Dievui, nors neturime jokių ketinimų išpildyti tuos pažadus. Mes galvojame, jog

galime apgauti Viešpatį, bet turime būti visiškai nuoširdūs, jei norime iš tiesų garbinti Jį. O nuoširdumas

nėra formalizmas. Aš nežinau ar tai, kas daroma iš formalizmo, turi prasmę. Įmanoma būti religiniame

tarnavime, bet nežinoti ką darome ir kodėl darome; paprasčiausiai mes mojuojame rankomis be jokios

prasmės ir kartojame tuščius žodžius. Viešpats sakė, kad mažas vaikas yra pavyzdys mums. Aš manau,

kad geriausia mažame vaike yra tai, kad jis yra visiškai nuoširdus. Jis gali pasakyti gėdingus dalykus, bet

jis yra nuoširdus; ir tokie nuoširdūs mes turime būti maldoje, jei norime, kad visagalis Dievas priimtų ją.

Kaip baisu praleisti gyvenimą aukojant Visagaliui aukas, kurių Jis niekada nepriima! Kainas aukojo auką

Visagaliui, tačiau Jis neatsakė į ją ir nenorėjo priimti jos.

Sąžininga malda. Sąžiningumas yra trečiasis garbinimo elementas. Aš manau, kad sąžiningumas ir

nuoširdumas yra neatskiriami dvyniai, nors realybėje jie yra atskirti ir nėra identiški. Taigi, prieš Dievą

mes turime būti visiškai sąžiningi. Jei aš atsiklaupiu ir meldžiuosi taip: “Viešpatie, prašau, kad mes

įvykdytume mūsų planus dėl misijų”, bet nesiruošiu nieko daryti, jog jos būtų įvykdytos, Jis žino, kad aš

nesu sąžiningas maldoje. Jei aš meldžiuosi: “Viešpatie, išgelbėk tą žmogų”, bet niekada nepadariau nieko,

kad paskelbčiau jam Evangeliją, esu nesąžiningas. Jei aš prašau Dievo to, ką galėčiau padaryti pats, mano

malda nėra sąžininga. Mes naudojome tiek daug eufemizmų, kad paslėptume tai, jog pasipiktiname, jei

kas apkaltina mus dėl to; tačiau tiesa yra tokia.

Paprasta malda. Garbinime mes turime būti paprasti, o ne pilni sofizmų ir rafinuotumo. Aš girdėjau

maldų, kurios buvo tikrai paprastos, jos gimė iš tokios paprastos širdies, jog buvo galima pagalvoti, kad

joms trūksta intelektualaus gylio, tačiau nėra jokio neatitikimo tarp protinio sugebėjimo ir širdies

paprastumo. Jėzus Kristus buvo toks paprastas, kad savo asmeniniuose santykiuose buvo labai tiesus.

Paprastumas buvo labai svarbu kvakeriams, gyvenusiems prieš keletą kartų. Jie netgi nenusiimdavo savo

skrybėlių prieš karalių, nes galvojo, jog tai yra per didelė pagarba žmogui. Prieš Dievą jie galėjo padaryti

viską, bet nesilenkdavo nė prieš vieną žmogų ir daug jų dėl to buvo įkalinti. Aš nemanau, kad nusiimti

skrybėlę prieš žmogų yra blogai. Tai nereiškia jo garbinimo, tačiau jie elgėsi pagal savo įsitikinimą ir

Dievas pagerbė juos dėl jų gyvenimo pagal jų tikėjimą. Tai yra paprastumas. Jie mokė Bažnyčią būti

paprasta. Jei mums tektų patirti kažkokią staigią mirtį ar kitą tragediją, pamatytume kokie sudėtingi mes

esame; visiškai kitokie negu turime būti. Mes gyvename kaip liūtai zoologijos sode, o ne kaip laisvi liūtai

Afrikoje. Mes esame pagauti savo civilizacijos. Jei mes norime garbinti Dievą Jam priimtinu būdu, turime

būti paprasti ir nuolankūs. Daugelis iš mūsų esame keli asmenys viename. Aš turiu keturias ar penkias

reputacijas. Vieniems žmonėms esu vienoks; kitiems-kitoks ir manau, kad čia mes visi esame panašūs.

Kai mes stegiamės gyventi pagal savo reputacijas, prasideda sunkumai ir nuolat patenkame į problemas.

Širdies malda. Tikrasis garbinimas yra vidinis, o ne išorinis. Mes turime dėkoti Dievui iš mūsų širdies

gilybės už tai, kad mums nereikia kažkokio instrumento garbinimui. Jūs galite garbinti Dievą dvasioje ir

tiesoje iš širdies gilumos taip, kaip ir angelai šlovėje garbina Jį. Jums nereikia nieko turėti; jums nereikia

mirti, laikant rankose kryželį ar kažkokį kitą religinį simbolį. Širdžiai, kuri garbina, kiekvienas objektas

gali turėti prasmę, o negarbinančiai niekas neturės jos. Vestuvių žiedas gali turėti gilią prasmę žmonai,

bet tik dėl to, kad jis kalba jai apie jos vyrą, o ne todėl, kad pats savyje turi kažką. Jei ji pameta jį, nuliūsta,

bet dėl to ji nepraras vyro nei jo meilės, nei to, ką simbolizavo žiedas. Ji gali nusipirkti kitą žiedą. Taigi,

garbinimas yra kažkas vidinio. Mano asmeninis garbinimas pasako kažką apie Dievą ir mane. Aš galiu

garbinti Jį iš tiesų, nes kažkas tikro yra tarp Jo ir manęs. Jei daug metų aš lankau tą pačią bažnyčią ir ji

jau asocijuojasi man su Dievo garbinimu, tai yra natūralus, psichologinis rezultatas. Tačiau tai nereiškia,

kad aš negalėsiu garbinti Dievo, jei nustosiu lankyti tą bažnyčią ar tas pastatas sudegs. Aš manau, kad jau

laikas, jog pamokyti žmonės pradėtų keisti krikščionišką garbinimą; ir kai mes atstatysime jį bažnyčiose,

prasidės prabudimas.

Grįžkime prie Šv.Rašto vietos: “Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats-garbink

Jį”(Psalm.45:11). Siela yra tuštuma, turinti Dievo formą. Vystydamas šią mintį toliau, aš pasakyčiau, kad

jūsų siela yra kaip drabužis, turintis Dievo formą, ar kaip pirštinė, tiksliai atitinkanti Jo ranką. Dievas

negali įlįsti į ją, nes ji yra pilna netyrumo. Pabandykite prikišti į pirštinę kažkokių kitų dalykų ir paskui

kišti savo ranką. Tai neįmanoma. Pirmiausia jūs turite ištraukti juos ir tada įkišti savo ranką. Pirmiausia ji

turi būti tuščia. Taigi, širdis turi būti tuščia, kad Dievas galėtų įeiti į ją. Todėl kviesdami žmones susitaikyti

su Dievu, mes raginame juos išsivalyti nuo savęs. Jų siela yra kaip drabužis, turintis Dievo formą, ir

Dievas nori apsirengti juo, bet negali, nes jis yra pilnas netyrumo. Ištirkite savo širdį ir pamatysite kiek

daug šiukšlių susikaupė joje per visus gyvenimo metus; kiek daug joje moralinių bei intelektualinių

šiukšlių, niekam tinkamų įpročių ir pan. Mes turime apvalyti sielą nuo viso to. Man patiktų pasakyti, jog

suradau naują kelią, tačiau nėra jokio naujo kelio. Išmeskite šiukšles iš savo sielos, atsiduokite Dievui

Jėzaus Kristaus vardu ir Jis pripildys jus, ateis pas jus ir apsirengs jumis. Dievas nenaudoja nešvaraus

drabužio, Jis nori apsirengti tyru drabužiu. Išmetę viską, mes turime nusiplauti. Tik Avinėlio kraujas gali

nuplauti tą tuščią sielą taip, kad Dievas galėtų įeiti į ją. Tuščia ir švari siela yra Dievo buveinė. Todėl

prašykime Jo, kad Jis nuplautų mus. Mes galime būti tušti, bet negalime nusiplauti patys. Jei jūsų

gyvenime yra kažkas, kas trukdo Dievui įeiti į jį, pašalinkite tai. Jūs galite pašalinti tai pats, bet niekada

nepasivalyste pats. Tik Dievas gali padaryti tai per amžinosios sandoros kraują, per Šventosios Dvasios

ugnį ir paklusnumo discipliną. Dievas nuplauna savo tautą ir ši tampa tyra bei balta Avinėlio kraujo dėka.

Visi, kurie kažką žino apie paukščius, supranta, ką reiškia jų gyvenamoji buveinė. Mes ieškome strazdo

giesmininko ne prie ežero, o miške, leidžiantis saulei. Jis pasirodo temstant ir pradžioje gieda labai tyliai,

bet kuo toliau, tuo stipriau ir tamsoje nuostabiai skamba jo balsas. Strazdas giesmininkas niekada neskris

prie ežero. O jei norime išgirsti juodąjį strazdą einame ne į mišką saulei leidžiantis, bet į pelkėtą vietovę.

O jei norime išgirsti raudonąjį kardinolą einame ne į mišką ir ne prie ežero, bet į savo sodą, kuriame

gyvena šis linksmas paukštelis. Tai reiškia gyvenamoji buveinė.

Aš manau, kad Šventoji Dvasia turi savo buveinę t.y. vietą, kurioje Ji jaučiasi gerai, kurioje mes galime

girdėti ir jausti Ją, kurioje Ji gali kalbėti ir gyventi. Ši jos “gyvenamoji buveinė” yra ne kas kita kaip

žmogaus siela. Kaip tai gali būti? Taip gali būti, nes Dievas sukūrė sielą, panašia į save, ir Jis gali gyventi

savo atvaizde. Kaip juodasis strazdas gieda tarp nendrių, kaip kiškis šokinėja tarp žolių, kaip strazdas

giesmininkas gieda miške tamsoje, taip Šventoji Dvasia nori gyventi žmogaus sieloje. Ji nori ne praleisti

savaitgalį joje ar būti svečiu kurį laiką, bet padaryti ją savo buveine visam laikui. Tik nuodėmė gali

sutrukdyti tam, todėl garbinimas ir nuodėmė yra nesuderinami. Mes negalime kalbėti apie tikrą garbinimą

ir kartu pamiršti nuodėmės temą. Mes negalime garbinti Dievo, jei neišpažinta nuodėmė karaliauja širdyje.

”Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš įeisiu pas jį ir

vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”(Apr.3:20). Čia mes matome Jėzų savo namuose, gyvenantį su

jumis. “Aš įeisiu pas tave. Tu būsi manyje ir Aš tavyje”. Jėzus nori būti savo draugo namuose, savo

namuose.

Jūsų siela yra pirštinė, turinti Dievo rankos formą. Jis nori įkišti savo ranką į ją, bet ji yra pilna šiukšlių.

Išmeskite jas ir jums nereikės maldauti, kad Dievas įeitų. Senosios elektros lemputės buvo gaminamos

taip, kad viename jų gale buvo mažas prailginimas. Iš jų buvo ištraukiamas deguonis ir jų viduje

susiformuodavo tuštuma. Aš, būdmaas vaikas, paimdavau reples ir sulaužydavau tą prailginimą; tuomet

pasigirsdavo skardus garsas, nes staiga stiprus atmosferos spaudimas patekdavo į tą lemputę. Man

nereikėdavo kažkaip patekti į jos vidų ir prašyti: “Atmosfera, prašau įeik į lemputės vidų”. Man reikėdavo

tik pašalinti tą kliūtį ir oras įeidavo į ją. Kūrinija nekenčia tuštumos. Žmogaus siela buvo tuštuma, bet mes

pripildėme ją nešvarumais. Jei norime, kad Dievas įeitų į ją, turime išvalyti ją, tada Jis nuplaus ją ir

pripildys ne mums, o sau ir nereikės jokio maldavimo. Šioje visatoje natūraliausias dalykas yra tai, kad

Kūrėjas gyvena žmonių sielose.

“Amžinasis Dieve, kuris gyveni danguose, mes nuolankiai lenkiamės Tau, sujaudinti galimybės turėti

bendrystę su Tavimi. Mes dėkojame Tau, kad Tu pasotinai ištroškusias mūsų sielas. Amen”.

11 skyrius

Kristaus teisė į garbinimą

“Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, jei rasite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad alpstu iš meilės.

Gražioji tarp moterų, kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, kad mus saikdini taip? Mano mylimasis skaistus

ir įraudęs, geriausias iš dešimties tūkstančių. Jo galva yra lyg brangiausias auksas, jo plaukai banguoti

ir juodi kaip varnas. Jo akys kaip balandėliai prie vandens upelių, nuplauti piene, labai jam tinka. Jo

skruostai kaip lysvės, kuriuose auga kvepiančios žolės. Jo lūpos kaip lelijos, varvančios geriausia mira.

Jo rankos lyg aukso žiedai su berilio akmenimis. Jo liemuo lyg dramblio kaulo, pagražintas safyrais. Jo

kojos lyg marmuro kolonos, stovinčios ant auksinių papėdžių. Jis atrodo kaip Libanas, puikus kaip kedras.

Jo burna labai saldi, jis visas žavingas. Jeruzalės dukros toks yra mano mylimasis, mano

draugas.”(G.giesmė 5:8-16).

Ši Giesmių giesmės vieta yra palyginimas apie mūsų santykius su Tuo, kuris yra vadinamas Ganytoju.

Autorius džiaugiasi nuostabiomis šių santykių detalėmis. Mūsų Viešpats yra Ganytojas; atpirktoji

Bažnyčia yra Jo nuostabi Sužadėtinė. Sunkumų metu ji sakė Jeruzalės mergelėms, su kuriomis gyveno:

“Jei sutiksite mano mylimąjį, pasakykite Jam, kad alpstu iš meilės”. Joms kilo natūralus klausimas: “Kuo

tavo sužadėtinis yra geresnis už kitus, jei prašai pas mus tokio dalyko?”. Tai yra tinkamas klausimas ir

pasaulis turi teisę klausti Bažnyčios apie tai. Jei ši tvirtina, kad Viešpats yra vertas tokios meilės, tuomet

pasaulis turi teisę klausti koks yra tas Mylimasis ir kodėl mes turime aukštinti Jį? “Kuo tavo Mylimasis

skiriasi nuo kitų”. Daug yra tų, kurie nori būti aukštinami ir garbinami, kodėl reikia garbinti Jį? Kokios

savybės daro Jį vertu mūsų garbinimo?

Visko Viešpats. Psalmių knygoje Dovydas sako: “Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu

giesmę Karaliui. Mano liežuvis-plunksna miklioje raštininko rankoje. Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų;

malonė Tavo lūpose. Todėl palaimino Tave Dievas amžiams (...)Mira, alaviju ir kasija kvepia Tavo

drabužiai. Iš dramblio kaulo rūmų linksmina Tave”(Psalm.45:1-2,8). Ši psalmė yra ypatingas to Karaliaus

Ganytojo, kurį pamilo sužadėtinė, aprašymas. Jei tokį klausimą užduotume Petrui, jis atsakytų: “Jis yra

visko Viešpats”. Mūsų garbinimo tikslas ir centras yra Viešpats, mūsų teisumas, Viešpats Jėzus Kristus.

Jis yra visko Viešpats ir, jei mes norime garbinti Jį tinkamai, turime žinoti kieno Jis yra Viešpats ir kodėl

mes turime mylėti Jį. Tai yra teisingi klausimai. Kodėl Jis yra pranašesnis už kitus žmones? Kodėl mes

turime garbinti Jį? Mes galime garbinti Žmogų Jėzų Kristų ir nekristi į stabmeldystę, nes Jis taip pat yra

Dievas. Per žmogiškumo ir dieviškumo susijungimo paslaptį Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus savo

prigimtyje ir nunešė žmogiškumą prieš Dievą, nes Jis yra Dievas. Todėl, Jis galėjo teisingai sakyti: “Kas

matė mane, matė Tėvą”(Jono 14:9). Mes tikime, kad, garbindami Viešpatį Jėzų, patinkame Tėvui, nes

garbiname Tėvą Jame. Tai yra hipostazinės sąjungos paslaptis, kuri sujungia mus amžiams su Dievu per

Jėzų Kristų. Aš padalinau šią temą į dvi dalis, kad mes geriau suprastume ją. Pradėkime nuo nuostabios

O.W.Holmes (1809-1894) giesmės žodžių: “Visos būties Viešpatie aukštybėse, Tavo šlovė šviečia

žvaigždėtame danguje; Tu esi visatos centras ir galia, ir ypatingai artimas širdžiai, laukiančiai Tavęs”.

Giesmės autorius sakė ne “visų būtybių”, o “visos būties Viešpatie” ir tai yra kažkas mažiau, ir kažkas

daugiau. Jis yra visos egzistencijos Viešpats. Jis yra visų būtybių-dvasinių ir fizinių- Viešpats. Jis yra

egzistencijos Viešpats ir, garbindami Jį, mes turime mintyse visas būtybes. Žmonės domisi mokslu,

technologija, filosofija menu ar muzika, bet, garbindami Viešpatį Jėzų Kristų, mes apimame visas sritis,

nes Jis yra visų jų Viešpats. Taigi, Jis yra visos egzistencijos Viešpats ir visos ne egzistencijos priešas. Jis

yra viso gyvenimo Viešpats. Tai yra labai svarbu, jei mes norime teisingai suprasti, kad Jėzus Kristus yra

viso gyvenimo Viešpats; “Gyvenimas pasirodė ir mes regėjome ir liudijime, ir skelbiame jums amžiną

gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums”(1 Jono 1:2). Č.Wesley suprato tai ir išreiškė giesmėje:

“Aš neradu jokios kitos priebėgos; bejėgis ateinu pas Tave; ateinu sudužęs pas Tave, nes esu dideliame

pavojuje; Tik Tu, Viešpatie, gali suteikti paguodą ir šviesą; tik Tu gali išlaisvinti iš baimės. Aš bėgu pas

Tave, mano gerasis Jėzau”.

Kūrinijos Viešpats. Jis yra visos gyvybės Viešpats, todėl Jis yra ir visų esencinių gyvenimo galimybių

Viešpats. Kūrinija yra pilna įvairios gyvybės. Pavasarį išsprogsta pumpurai ir žadą žydėjimą visame

pasaulyje. Kristus yra tokios gyvybės Viešpats. Pavasarį taip pat parskrenda paukščiai, išlenda iš urvų

kiškiai ir visur galime matyti gyvūnų gyvybę. Tai yra kitokia gyvybė, bet Jis yra ir jos Viešpats. Toliau

mes galime prisiminti intelektualią gyvybę; vaizduotės ir proto gyvybę. Jis yra šios gyvybės Viešpats. Be

to, yra ir dvasinė gyvybė, ir Jis yra jos Viešpats. Jis yra angelų, cherubų ir serafų Viešpats. Taigi, Jis yra

visos gyvybės Viešpats. Todėl į klausimą: “Kodėl tavo mylimasis yra pranašesnis už visus kitus?”, galime

su visu pasitikėjimu atsakyti: “Todėl, kad Jis yra visko Viešpats”.

Jis yra išminties Viešpats. Šventoji Dvasia sako, kad Jis yra ir visos išminties Viešpats. Visa amžinoji

išmintis yra Jėzuje Kristuje kaip paslėptas lobis ir be Jo nėra jokios išminties. Visi amžini Dievo planai

yra Jame, nes Jo tobula išmintis leidžia Jam suplanuoti viską iš anksto. Visa istorija yra lėtas Jo planų

atbaigimas. Tai sunku paaiškinti pasaulio, kuris supa mus, šviesoje. Šiandien mes matome tik darbininkus

veiksme. Jie dirba ant matomų pastolių ir pastatai dar neturi patrauklios išvaizdos. Jie neturi to grožio,

kurį įgaus, kai bus baigti. Darbininkai, nesvarbu ar jie žino, ar ne, vykdo Dievo valią ir per juos vyksta

tam tikri dalykai. Galbūt atskiri darbininkai mato ne galutinį vaizdą, o tik tai, ką jie daro dabar; vis dėlto

per juos projektas juda link pabaigos pagal šeimininko valią. Netgi velnias, nežinodamas to, vykdo Dievo

valią. Viešpats sukūrė tiek gerus, tiek blogus žmones ir visus dalykus-gerus ir blogus,- ir jie visi veikia

tam, kad apreikštų Jo šlovę tą dieną, kurią viskas bus atbaigta Jame (Rom.8:28).

Jis yra teisumo Viešpats. Jis yra viso teisumo ir visų teisingumo formų Viešpats. Jis yra išmintis ir

teisingumas ir nėra būdo pabėgti nuo Jo viešpatavimo. Jokia knyga apie krikščionišką etiką ar bet kokią

kitą etiką negali pasakyti nieko, ko Jis nežino ar nebūtų to Viešpats. Parašyta: “Tavo sostas, o Dieve,

stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras. Tu pamėgai teisumą ir neapkentei

nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo

bendrus”(Psalm.45:6-7). Kai Senojo Testamento vyriausiasis kunigas eidavo į Švenčiausiąją aukoti

metinės aukos, ant galvos užsidėdavo mitrą. Joje buvo užrašyta tokie žodžiai: “Dievo šventumas”. Jėzus

Kristus, mūsų Viešpats ir vyriausiasis Kunigas, yra teisus, ir Jis yra viso teisumo Viešpats.

Jis yra ir viso gailestingumo Viešpats. Kristus įtvirtina savo karalystę gailestingumu visiems

maištininkams. Jis turėjo atpirkti ir laimėti juos sau bei atnaujinti savo dvasią juose; ir Jis padarė visa tai.

Jis yra viso gailestingumo ir galios Viešpats, ir pakeičia maištininkus pagal savo teisumą.

Jis yra moralinio grožio Viešpats. Dievas įdėko kažką į žmogaus krūtinę, kas leidžia jam suvokti ir

branginti grožį. Jis įdėjo į mus meilę harmoningoms formoms, gražioms spalvoms ir nuostabiems

garsams. Visas pasaulis jaučia tokią meilę. Taip pat Jis įdėjo į mūsų širdis meilę moraliniam grožiui. Visi

tie dalykai, kurie yra gražūs akiai ir ausiai, yra tik išorinis to vidinio grožio, kuris yra moralinis grožis,

atspindys. Apie Jėzų Kristų buvo pasakyta, kad Jame nebuvo jokio grožio, kuris patrauktų mus.

Menininkai tapo Jėzaus veidą švelnių ir moteriškų bruožų, šviesių ir gražių akių bei patenkintos išvaizdos.

Jie visiškai pamiršo, kad Biblija sako, jog Jame nebuvo jokio patrauklumo, kuris patiktų mums. Jie

pamiršo, kad vyriausiasis kunigas, norėdamas nukryžiuoti Jėzų, turėjo sugalvoti būdą kaip atpažinti Jį.

Judas Iskarijotas nesakė: “Kai ateisime ten, eikite prie to, kuris turi moterišką veidą, plaukus iki pečių ir

švytintį veidą.” Ten visi buvo tokie, kurių plaukai buvo apkirpti pagal to laikmečio papročius ir visi jie

vilkėjo judėjiškus drabužius. Todėl Judas turėjo palikti ženklą kareiviams: “Suimkite tą, kurį aš

pabučiuosiu”. Kareiviai negalėjo atpažinti Jėzaus. Judas praėjo pro Petrą, Joną, Pilypą, turtuolį ir

pabučiavo Jėzų bei pasakė: “Štai tas žmogus”. Jei Jėzus būtų toks gražus fiziškai kaip yra tapomas, kodėl

Jį reikėjo išduoti per bučinį? Paprasčiausiai Jis neturėjo tokios išorės. Jame nebuvo jokio grožio, kuris

patrauktų mus. Jėzaus grožis, traukiantis žmoniją per visus amžius, yra moralinis grožis, kurį netgi Jo

priešai pripažino. F.Nietzsche, žymus vokiečių filosofas, galbūt didžiausias nihilistas ir vienas iš

didžiausių antikristų, gyvenusių šiame pasaulyje, mirė, daužydamas galva į sieną. Kartą jis pasakė: “Tas

Žmogus Jėzus patinka man, bet Paulius ne”. Jam nepatiko teologija; jis nenorėjo girdėti apie tai, kaip gali

būti išgelbėtas, nė apie atgimimo iš naujo būtinybę. Jis priešinosi išgelbėjimui per tikėjimą, vis dėlto

Jėzuje buvo kažkas patrauklaus, kas patiko jam. Jėzuje Kristuje yra moralinis grožis ir Jis yra viso

moralinio grožio Viešpats.

Pusiaukelėje tarp dangaus ir pragaro. Nuodėmė sužeidė pasaulį ir pavertė jį vieta, kurioje nėra

harmonijos nė simetrijos; ji taip pat pripildė pragarą bjaurumu. Jei jūs mylite gražius dalykus, geriau

laikykitės toli nuo pragaro, nes jis bus viso moralinio bjaurumo viršūnė. Dalykų dvasia nusprendžia

išorinius šio dvasios pasireiškimus ir aš manau, kad pragaras bus pati baisiausia visos Dievo kūrinijos

vieta. Kai žmonės sako, kad kažkas yra bjauriau negu nuodėmė ar pragaras, vartoja tinkamą ir teisingą

palyginimą. Dangus yra harmonijos vieta. Dangus yra maloni ir graži vieta, nes Tas, kuris sujungia visą

grožį, gyvena jame. Jis yra viso grožio Viešpats, o žemė yra tarp pragaro baisumo ir dangaus grožio. Žemė

yra tarp šių dviejų vietų ir joje mes galime matyti skirtumą tarp bjaurumo ir grožio. Kodėl taip yra? Kodėl

yra šviesos ir šešėliai? Kodėl yra bjaurumas ir grožis? Kodėl yra gera ir bloga? Kodėl yra malonūs ir

nemalonūs dalykai? Todėl, kad žemė yra kelio tarp dangaus grožio ir pragaro bjaurumo pusiaukelėje.

Galbūt jūs paklausite: “Kodėl yra žmonės gabūs daryti tai, ką daro? Todėl, kad yra kelio tarp dangaus ir

pragaro pusiaukelėje.

Visų dalykų Viešpats ir Jo sužadėtinė. Ar yra krikščionis, kuris buvo sužeistas kito krikščionio? Kaip

gali būti, kad žmogus vieną dieną atsiklaupia ir karštai meldžiasi, o kitą- sužeidžia savo artimą? Taip

atsitinka todėl, kad mes esame pusiaukelėje tarp dangaus ir pragaro. Jūs ir aš turime būti išgelbėti iš šios

vietos. Grožio Viešpats išgelbsti savo tautą iš nuodėmės bjaurumo. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atėjo į

pasaulį išgelbėti mus iš pragaro bjaurumo ir nuvesti į dangaus grožį. Senasis Testamentas pasakoja mums

istoriją apie Izaoką. Abraomas pasiuntė savo tarną surasti jo sūnui tinkamą žmoną (Pradž.24sk.). Su

Šventosios Dvasios pagalba tas senas tarnas išvyko į vietovę, kurią nurodė Abraomas, ir sutiko ten

merginą. Biblija sako, kad ji buvo labai graži. Jos vardas buvo Rebeka ir tikriausiai ji buvo graži, nes

tarnui buvo nurodyta ieškoti tokios moters, kuri būti patraukli fiziškai. Izaokas buvo mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus įvaizdis. Dievas Tėvas pasiuntė Šventąją Dvasią į pasaulį surasti Kristui vertą sužadėtinę.

Žmonos vertė kyla iš vyro. Ji neturi savo vertės, nes ši priklauso nuo jos santykio su sužadėtiniu. Jėzus

Kristus yra Sužadėtinis ir vertas mūsų meilės, garbinimo bei gyriaus. Rebeka buvo tik savo tėvo dukra,

tačiau, ištekėjusi už Izaoko, ji gavo naują tapatybę: savo sužadėtinio tapatybę. Taigi, mūsų tapatybė yra

mūsų Sužadėtinyje. Mes jau pamiršome savo seną tapatybę su visomis jos pareigomis. Dabar mūsų

Sužadėtinis yra mūsų tapatybė ir niekas iš praeities jau neturi svarbos. Sužadėtinė ne tik prisiima

Sužadėtinio tapatybę bet ir Jo vardą. Nuo dabar ir amžiams mes būsime žinomi pagal šį vardą. Mūsų

Ganytojas ir Sužadėtinis yra vertas mūsų meilės ir to, kad mes paliktume viską bei priimtume Jį kaip savo

Viešpatį.

“Dieve, mes lenkiamės prieš Tave ir su dideliu nuolankumu priimame Tavo vardą bei prigimtį. Mūsų

praeitis yra pamiršta ir visa mūsų ateitis yra Tavyje. Mes priimame Tave kaip mūsų Ganytoją ir

Sužadėtinį, ir dėkojame Tau, kad Šventoji Dvasia iš savo gailestingumo surado mus ir atvedė pas Tave.

Mes trokštame tik Tavęs. Amen”.

12 skyrius

Nuosavybės autentiškumas

“Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams ir teisingumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras. Tu pamilai

teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu

Tavo bičiulius.”(Hebr.1:8-9).

Pirmaisiais mano tarnavimo metais, jei būčiau negalėjęs melstis ir prašyti pas Dievą, būčiau miręs iš

bado kartu su žmona ir visa šeima. Todėl aš tikiu prašymu. Aš tikiu, kad mes galime pasitikėti Dievo

pažadais dėl savo kasdieninių poreikių, tačiau krikščionybė yra kažkas daugiau negu tai; kasdieniniai

poreikiai yra mažiausiai svarbi jos dalis. Daug žmonių rūpinasi gauti dalykus iš Dievo tiek, jog pamiršta

visa kita. Krikščioniškame gyvenime yra daug kitų dalykų šalia Dievo dovanų. Mūsų asmeninis santykis

su Kristumi yra svarbiausia ir jis matomas iš garbinimo, kurį atnešame Dievui. Svarbiausia yra mūsų

garbinimo objektas ir krikščioniui jis yra ne kas kita kaip Dievas, Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas.

Kadangi tai yra labai svarbu, mes turime žinoti ką garbiname. Šv.Raštas moko, kad Dievas yra visos

išminties Viešpats ir Viešpats bei Tėvas per visus amžius. Jis yra ne “amžinasis Tėvas” kaip verčia kai

kurie vertimai, o “visų amžių Tėvas”. Šis Tėvas apima visus amžius kaip architektas su savo pradiniais

planais ar statybų bendrovė, planuojanti visą miestą ir vėliau statanti jį. Dievas dirba ne su pastatais ar

planais, o su amžiais ir Jis yra visos išminties Viešpats. Kadangi Jis yra tobulas savo išmintyje, gali daryti

tai ir istorija yra ne kas kita kaip lėtas Jo planų vykdymas.

Planas amžiams. Pagalvokime apie statomą namą. Architektas pažymėjo netgi mažiausias jo detales

ir jis žino viską, ką reikia žinoti apie jį. Dabar projektas yra baigtas ir atiduotas statytojui, kuris rūpinasi

jo statyba. Pradžioje projektas neatrodo daug žadantis ir galbūt žmonės klausia kas išeis iš jo. Tuo

momentu jis nėra panašus į nieką. Statybos vietoje yra didelė netvarka, tačiau, atėję į ją po metų,

pamatysime nuostabius namus ir aplinkui nebus nė ženklo tos netvarkos, kuri buvo statybų metu.

Tvarka gimstanti iš chaoso. Dabar mes turime tikėti, kad amžių Tėvas, visos išminties Viešpats

įtvirtino savo planą ir eina link numatyto tikslo. Šiandien mes matome tik skausmingą ir pilną sumaišties

Bažnyčią, kenčiančią nuo susiskaldymų ir erezijų. Vienoje vietoje matome kaip ji pavargo nuo savo darbų,

kitoje- ji prapuolusi sumaištyje ir mes stovime bei klausiame, kas tai yra ir kas yra už viso to. Atsakymas

yra toks: amžių Viešpats. Jis yra Tas, kuris įtvirtina viską; dabar jūs matote tik ekskavatorius, kasančius

žemę, ir sunkvežimius, pilnus plytų. Jūs matote tik darbininkus, bėgiojančius iš vienos vietos į kitą. Jūs

matote tik asmenis ir jie nekelia jums susižavėjimo dėl to, ką daro ar kas yra jie. Tam, kuris nesupranta,

viskas atrodo absoliučiu chaosu, sumaištimi be jokos vadovaujančios rankos. Mes pavargstame,

susipainiojame ir bėgame paskui kvailą ugnį, galvodami, kad ji yra šlovinga Shekinah. Mes girdime

pelėdos ūbavimą ir galvojame, kad tai angeliškas trimitas, todėl pradedame bėgti neteisinga kryptimi.

Grįžkime tūkstantį ar du tūkstančius metų atgal ir pažiūrėkime ką Viešpats darė tokioje situacijoje.

Nesvarbu kaip chaotiškai viskas atrodo, nes Dievas turi būdus kaip pasiekti, jog viskas būtų nukreipta Jo

šlovei. Jis yra visos išminties Viešpats ir istorija yra tik lėtas Jo planų atbaigimas. Aš džiaugiuosi, jog

galiu būti kažko tokio gero dalimi ir žinoti, kad kažkurioje visatos vietoje yra kažkas gero. Nepaisant to,

kaip viskas atrodo, už mūsų pasaulio sumaišties yra visos išminties Viešpats, kuris nukreipia viską pagal

savo kelius ir tuo metu, kada Jis nori.

Aš negalėčiau būti amžinas optimistas, nes gimiau kitoks. Galbūt aš būčiau filosofas optimistas,

tikintis, kad viskas, kas vyksta, yra gerai, jei būčiau gimęs kitokioje šeimoje ir mano protėviai būtų kitokie

bent iki dešimtos kartos. Aš negaliu tikėti, kad viskas yra gerai, nes nemanau, jog tai teisinga. Daug dalykų

nėra gerai ir mes matome tai visur. Geriau bus, jei sutiksime su tuo; blogis laimi daug kur ir neįmanoma

nematyti to. Kai kurie religingi žmonės bando ignoruoti tai, kas negatyvu, ir sutelkti dėmesį į pozityvius

dalykus. Jie pataria, kad mes turime ignoruoti blogus dalykus ir susitelkti į pozityvius, jei norime išgyventi

šiame pasaulyje; ir galiausiai pozityvūs nusvers negatyvius. Tačiau, mes, jei laikome Bibliją vadovu,

matome, kad tarp mūsų negyvena teisumas. Jei jūs galvojate priešingai, įlipkite į autobusą, pilną žmonių,

ir tuoj pajausite kaip jus stumdo, spaudžia ar netgi suduoda ranka, nesvarbu, jog jūs esate senas. Kai

žmogus gauna smūgį, jam sunku susitelkti į tai, kas pozityvu. Tiesa yra ta, kad žmonės nėra geri. Pirmieji

dalykai, kuriuos mes išmokstame, yra blogi ir nemalonūs. Pirmasis žodis, kurį išmoksta vaikas yra “ne”.

Nuodėmė yra visur. Įsijunkite radiją ir pabandykite paieškoti edukacinės ar kultūrinės laidos. Jūs išgirsite

tik dainas apie automobilius, cigaretes ir seksą. Jei ne blogos žinios, radijo bangos pasinertų į šlovingą

tylą. Šis pasaulis, kuriame mes gyvename, nėra geras. Jūs galite būti protestantu, bet tai nepadės jums.

Jūs galite būti amerikiečiu ir didžiuotis teisėmis, kurias suteikia Konstitucija, bet ir tai nepadės jums.

Ištiesinti tai, kas yra kreiva. Kai jūs susijungiate su šlovės Viešpačiu, susijungiate su teisumu. Jis yra

įsikūnijęs teisumas ir visa teisumo galimybė yra Jame. “O Sūnui: “Tavo sostas, o Dieve, amžių amžiams

ir teisingumo skeptas yra tavo karalystės skeptras. Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė

Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius”(Hebr.1:7-8). Šiame

neramiame ir chaotiškame pasaulyje mes negalime pasiduoti nevilčiai, nes turime tobulai teisų Gelbėtoją.

Jis tai aiškiai parodė, gyvendamas tarp žmonių. Savo žemiško gyvenimo ir tarnavimo metu Jo priešai

bandė surasti bent kažkokią Jo klaidą. Ar jūs galite įsivaizduoti, kas būtų įvykę, jei Jėzus būtų suklydęs

ar praradęs savitvardą kažkuriuo momentu? Visos skvarbios pragaro akys buvo nukreiptos į Jį, siekdamos

pagauti bent kažkokį abejotiną Jo žodį. Savo žemiško gyvenimo pabaigoje Jėzus atsigręžė į priešus ir

pasakė: “Kas iš jūsų gali apkaltinti mane nuodėme?”. Visi tylėjo. Kartais man patiktų kalbėti apie

gailestingumą; aš manau, kad niekada nedariau to. Aš įtraukdavau šią temą į savo pamokslus, bet niekada

nekalbėjau išskirtinai apie ją. Mūsų Viešpats mato kokie blogi esame, bet pakenčia tai, nes Jis yra viso

gailestingumo Viešpats. Savo didžioje meilėje Jis priima maištininkus ir neteisiuosius bei suteikia

nusidėjėliams savo teisumą ir atnaujina dorą dvasią juose. Jo teisumas tampa mūsų teisumu ir iš chaoso

gimsta dieviška tvarka. Tai yra Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė ir Jis yra jos Viešpats. Naujajame

Testamente suradame atitikmenį Giesmių giesmei: “...Aleliuja! Išgelbėjimas, galybė, šlovė ir garbė

priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo teismai. Jis nuteisė didžiąją paleistuvę, kuri

suteršė žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis”. Ir dar kartą jie

skelbė: “Aleliuja! Jos dūmai ruks per amžių amžius!”. Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės

parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen! Aleliuja”. O nuo sosto nuskambėjo balsas:

“Šlovinkite mūsų Dievą visi Jo tarnai ir tie, kurie bijote Jo; maži ir dideli!”(Apr.19:1-5). Tai yra ne

isterijos, o ekstazės scena; isterija remiasi į emocijas, veikiama išorinių stimulų, o ekstazė remiasi į

paslaptį, kuri apšviečia žmogiškos prigimties vidų. Verta būti druskos šaktoje Patmos saloje, kad

pamatytume tokį regėjimą kaip šis.

Visko, kas pražuvę, atpirkimas. Prieš keletą metų aš skaičiau vieną iš geriausių knygų -V.Hugo

“Vargdieniai”. Aš manau, kad joje yra vienas iš trapiausių ir pilnų patoso epizodų, kuriuos aš skaičiau per

visą savo gyvenimą. Tokias gilias emocijas gali sukelti tik Biblija. Toje knygoje rašoma apie jaunuolį,

priklausantį aukščiausiai aukštuomenės klasei, apie aukštuomenės moterį, kurią jis įsimylėjo, ir

išblyškusią merginą, Paryžiaus elegetą. Ji taip pat mylėjo tą jaunuolį, bet nedrįso pasakyti. Jis kreipdavosi

į ją, kad ji nuneštų laiškus jo sužadėtinei, bet niekada nepagalvojo, jog ta vargšė mergina, apsirengusi

skarmalais, mylėjo jį iš visos širdies. Kai jis sužinojo tai, pradėjo ieškoti, norėdamas padaryti kažką dėl

jos ir surado ją, gulinčią savo skuduruose vienuose namuose skurdžiausiame Paryžiaus rajone. Šį kartą

mergina negalėjo priimti jo ar nunešti jo laišką sužadėtinei. Jis sakė jai: “Ką aš galiu padaryti dėl tavęs”.

Ji atsakė: “Aš mirštu”. Jis dar kartą paklausė: “Ką aš galiu padaryti dėl tavęs? Pasakyk”. “Ar padarytum

dėl manęs vieną dalyką, prieš man užmerkiant akis paskutinį kartą? Kai aš numirsiu ar tu galėtum

pabučiuoti mano kaktą?”-paklausė ji. Aš žinau, kad tai yra lakios V.Hugo vaizduotės vaisius, bet jis matė

tokias scenas Paryžiuje. Jis vaikščiojo varganuose rajonuose, matė panašius dalykus ir žinojo tokias

situacijas. Hugo žinojo, jog galima blogai elgtis su mergina, aprengti ją skudurais, užkrėsti tuberkulioze

ir nustekenti tiek, kad vėjas galėtų nunešti ją į šalikelę, kai ji eina purvina gatve. Tačiau iš jos širdies

nebuvo galima atimti to, kas leido jai mylėti vyrą. Dievas pasakė Adomui: “Negerai žmogui būti vienam.

Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”(Pradž.2:18). Dievas sukūrė moterį, kad ji būtų tinkama padėjėja vyrui

ir to neįmanoma išrauti iš žmogiškos prigimties. V.Hugo žinojo tai, rašydamas šią knygą. Žmogaus

prigimtyje yra įdėtas troškimas ir poreikis mylėti.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus nužengė į žemę ir pamatė tokią žmoniją: sergančią tuberkulioze, silpną,

išblyškusią ir merdinčią. Jis prisiėmė ant savęs visą žmonių mirtį, prisikėlė trečią dieną ir pasiėmė su

savimi visą gyvenimo patosą bei skausmą. Dabar žmonija yra Mylimojo glėbyje. Ji įeina į Dievo artumą

ir Jis pristato ją ne kaip vargšę nelaimingąją, kurios kaktą pabučiavo, kai ji jau buvo mirusi, o kaip savo

Sužadėtinę, laimingą ir švytinčią bei vertą būti su Juo visoje Jo šlovėje. Kokią teisę ji turi įeiti į Dievo

artumą? Senajame Testamente surandame to iliustraciją. Abraomas pasiuntė savo tarną ieškoti žmonos

Izaokui. Suradęs Rebeką, tarnas papuošė ją brangakmeniais, kurie buvo sužadėtinio dovanos. Priimdama

jas, ji parodė, jog sutinka tekėti už jo. Kaip Izaokas galėjo pažinti savo sužadėtinę? Kaip jis galėjo atskirti

ją nuo kitų? Pagal tuos papuošalus, kuriuos ji buvo užsidėjusi. Jis pasiuntė juos sužadėtinei ir, kai ji grįžo

su jais, atpažino ją. Todėl Šv.Raštas sako, kad Izaokas priėmė Rebeką ir ji tapo jo žmona. Šlovės Viešpats

pasiuntė Šventąją Dvasią Sekminių dieną ieškoti žmonos ir Jis atpažins ją per papuošalus, kuriuos ji turės.

Kokie yra tie papuošalai? Dvasios vaisiai. Meilė, džiaugsmas, ramybė, susilaikymas, gerumas ir kt. Jis

atpažins ją pagal tuos dalykus, kuriuos pats suteikė jai. Kiekvienas Dvasios vaisius atsiliepia į Kristaus

prigimtį. Viešpats žiūri į mūsų gyvenimą, mato jame tai, kas yra Jo, ir priima tai. Galbūt pats gražiausias

papuošalas yra garbinimas; ta karšta ir spindinti garbinimo dvasia, kurią turi Kristaus sužadėtinė. Tai yra

kažkas, giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Netgi jo nedorumas negali sunaikinti to impulso, kuris

lenkia jį garbinti. Kai Dievas mato šį garbinimą, apvalytą per Dvasią ir Kristaus kraują, atsako ir pripažįsta

jį kaip savo. Jėzus Kristus pažins savo Nuotaką. Jis atpažins jus per tuos papuošalų, kuriuos suteikė jums.

“Karalius trokš tavo grožio; nusilenk prieš Jį, nes Jis yra tavo Viešpats”.

“Mūsų Dieve ir Tėve, dėkojame Tau už Jėzų Kristų, tavo Sūnų. Mes nepadarėme nieko, kas nekeltų

mums gėdos. Mes neturime nieko. Mūsų protas, kūnas, siela ir dvasia nepadarė nieko, išskyrus tai, ką Tu

suteikei mums. Mes nesigėdijame to, ką Tu davei mums. Mes džiaugiamės tuo ir dėkojame už Tavo

papuošalus, kurie puošia mūsų gyvenimą; jie parodo pasauliui kam mes priklausome. Jėzaus Kristaus

vardu. Amen.”

13 skyrius

Mūsų garbinimo Viešpats

“O jūs esate “išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventa tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte

dorybes” To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.”(1Petro 2:9).

Kokia yra vietinės bažnyčios paskirtis? Kodėl ji yra reikalinga? Pagal Bibliją vietinė bažnyčia turi kartu

daryti tai, ką kiekvienas krikščionis turi daryti asmeniškai visą savaitę t.y. garbinti Dievą ir apreikšti grožį

To, kuris pašaukė mus iš tamsos į savo nuostabią šviesą, atspindėti šlovę To, kuris sušvito virš mūsų.

Viskas, ką Kristus padarė dėl mūsų ir daro dabar, veda į tą patį tikslą. Šiomis dienomis nėra daug mokoma

apie tai, kad Dievas yra Tas, kuris gelbsti mus. Mes galvojame, jog esame išgelbėti dėl įvairių priežasčių.

Jei jūs paklaustumėte eilinį krikščionį, kodėl jis buvo išgelbėtas, jis galėtų atsakyti, galvodamas apie savo

proto ramybę ar gebėjimą atsisakyti rūkymo. Jei jis būtų verslo žmogus, galėtų pasakyti, kad ieškojo

Viešpaties Jėzaus kaip pagalbininko, nes jo įmonei nesisekė ir jis norėjo, jog Jėzus būtų Jo akcininkas.

Mes galime išgirsti daug kitų priežasčių, bet aš nenoriu būti per daug nemalonus su tais žmonėmis.

Naujajame Testamente žmonės ėjo pas Viešpatį dėl įvairių priežasčių. Vienas atėjo todėl, kad jo sūnus

sirgo. Kita moteris atėjo, nes sirgo jos dukra. Dar kita atėjo, nes dvylika metų sirgo chroniška liga.

Politikas įlipo į medį ir žvelgė į Kristų, nes jam skaudėjo širdį. Nikodemas atėjo pas Viešpatį naktį, nes

jo religija buvo niekam tinkama ir jo širdis buvo tuščia. Viešpats priėmė juos visus kaip ir priima šiandien

kiekvieną, kuris ateina pas Jį, tikėdamas, nors jo motyvai nėra patys aukščiausi. Klausimas yra štai koks:

nejaugi mes turime pasilikti ten, kur pradėjome? Nejaugi bažnyčia turi būti dvasinė mokykla, kurioje yra

tik pirmos klasės mokiniai? Šiandien niekas nenori eiti pirmyn ir tokia situacija jau pradeda varginti. Tai

yra baisus ir neaiškus krikščionybės suvokimas. Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus, kad Jo tauta taptų Dievo

garbintojais. Mes gimėme tam; mes gimėme, kad apreikštume nuostabias savybes To, kuris pašaukė mus

iš tamsos į savo nuostabią šviesą. “Garbink Jį, nes Jis yra tavo Viešpats”. Mes matysime šį tikslą išpildytą,

kai viskas baigsis, kai ateis laikų pabaiga. Gyvos būtybės, vyresnieji ir jūros, žemės bei dangaus kūrinija

šauks: “Šventas, šventas, šventas Viešpats Dievas, Visagalis, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina”. Dievo

tikslas yra atpirkti mus ir įtraukti į dangišką chorą, kad mes giedotume gyrių Jam ir apreikštume Jo grožį

per visus amžius. Tai yra Dievo tikslas atpirkime. Jis padarė tai dėl mūsų ir toliau daro, ir viskas veda į tą

patį tikslą, ir viskas, ką mes darome, turėtų vesti mus į jį. Mes turime suderinti savo idėjas su Bažnyčios

Viešpačiu. Tai reiškia, kad mes turime suderinti savo mintis, savo krikščionybės filosofiją ir savo

suvokimą apie tai, kas yra Bažnyčia, su Bažnyčios Viešpačiu ir Jo mokymu.

Didysis Bažnyčios tikslas. Religingi žmonės yra labai triukšmingi, jie daug kalba ir yra labai aktyvūs.

Tačiau pati veikla dar nereiškia, jog ji yra iš Dievo. Pirmiausia mes turime atmesti idėją, kad bažnyčia yra

socialinis klubas. Bažnyčia turi laikytis tam tikrų socialinių įsipareigojimų ir tam tikros bendrystės, bet

mes nesame socialinis klubas. Ji nėra ir diskusijų apie dienos aktualijas forumas. Kartais mes esame linkę

perskaityti kažkokį žurnalą ir tada pakilti kaip lėktuvas, naudodami kaip pakilimo taką tai, ką perskaitėme.

Vis dėlto mes nesame forumas, kuriame diskutuojama apie šių dienų įvykius, nei religinis teatras, kuriame

aktoriai rodo savo talentus. Mes esame šventa tauta, karališka kunigystė, karta, pašaukta apreikšti šlovę

To, kuris ištraukė ją iš tamsos. Mes turime žengti visus reikiamus žingsnius, kad įvykdytume savo, kaip

Naujojo Testamento Bažnyčios, ypatingą pašaukimą. Daryti kažką menkiau reiškia visiškai žlugti,

neįvykdyti to, ką Tėvas ir mus atpirkęs Jėzus Kristus paskyrė mums. Tai reiškia žlugti prieš pačius save

ir savo vaikus. Tai reiškia nuvilti Šventąją Dvasią, kuri kyla iš Kristaus širdies, kad atbaigtų Jo darbą

mumyse. Šis darbas yra būtinas, kad padarytų mus šventa tauta, kuri turi būti Visagalio veidrodis,

atspindintis Jo šlovę. Kodėl visa tai yra taip svarbu? Jei vietinė bažnyčia nepasiekia savo kartoje šio didžio

tikslo, sekanti jos karta apleis tikėjimą. Būtent taip mes atėjome į liberalizmą. Šiandieninė bažnyčia yra

kaip įrodymas, kad ankstesnė karta žlugo prieš Dievą. Ji pasidavė liberalizmui ir visiškai nemoko Dievo

žodžio. Ji neturi Dievo Dvasios ir vadovų, pakrikštytų ugnimi, todėl turi kompensuoti tai kitu būdu. Tai

yra daroma per socialinę veiklą ir rūpesčiu tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau, kaip bažnyčia, ji žlugo ir jau

nėra bažnyčia. Šlovė paliko ją. Jei mes galėtume matyti debesį, kuris buvo virš izraelitų stovyklos

dykumoje ir kuris yra virš Bažnyčios, galėtume lengvai atpažinti bažnyčias, kurios gyvena pagal dvasinę

prigimtį. Jei mums būtų leista pamatyti ugnies stulpą naktį ir debesies stulpą dieną, esančius virš bažnyčių,

kurios patinka Dievui, kiek būtų tų, kurios liudija pasauliui, jog yra Dievo buveinė. Galbūt mes matytume

tik paminklus, išsimėčiusius visame lauke. Mes negalime priimti bažnyčios tokios, kokia ji yra. Mes

turime ištirti ją Dievo žodžiu ar ji yra tokia, kokia turi būti. Jei ne, tuomet pagarbiai, tyliai, lėtai, bet

užtikrintai, su meile ir kantrybe turime siekti, kad ji vėl taptų panašia į Naujojo Testamento Bažnyčią. Kai

tai įvyks Šventoji Dvasia pradės šviesti joje.

Gyventi dėl tikslo, kuriam buvome sukurti. Žmonės, išpažįstantys, jog yra krikščionys, bet

neišpildantys tikslo, kuriam buvo sukurti, geriau būtų negimę. Būti sudužusiu indu per amžius yra baisu

ir tragiška. Dievas padarė mane indu, kuriame turėtų būti laikomos rojaus gėlės, laukų lelija ir Šarono

rožė, indu, kuris turėtų skleisti nuostabų kvapą visai visatai, bet aš leidau, kad šis indas sudužtų ir nebūtų

tinkamas naudoti Jo paskirtam tikslui. Tai yra labai tragiška. Būti arfa be stygų, turėti krikščionio išorę,

bet neturėti stygų, kuriomis grotų Šventoji Dvasia, yra neapsakomai liūdna. Būti nevaisingu figmedžiu,

kuris turi tik lapus be jokių vaisių, yra labai baisu. Jėzus, išėjęs iš Jeruzalės, pamatė figmedį; šis turėjo

lapus, bet ne vaisius. Pagal figmedžio prigimtį vaisiai pasirodo anksčiau negu lapai; šie pasirodę tarsi

sako: “Ateikite, čia yra vaisiai”. Pagal figmedžio prigimtį vaisiai turėjo išsprogti anksčiau negu lapai,

tačiau šiuo atveju pirmiausia išaugo lapai. Tvarka buvo iškreipta. Jėzus prisiartino, praskyrė lapus ir norėjo

nusiskinti vaisių, tačiau jų nebuvo. Jis atsigręžė į mokinius ir pasakė, kad šis medis niekada daugiau

neaugins vaisių. Jis prakeikė figmedį ir šis išdžiūvo iki pat šaknų. Nėra nieko baisiau už nevaisingą

figmedį t.y. turėti krikščionio formą ir išorę, bet nenešti vaisiaus. Toks krikščionis yra nespindinti

žvaigždė. Jis yra toks, kuriuos aprašo Petras savo antrame laiške ir Judas savo laiške. Pagalvokime apie

tamsias žvaigždes, kurios nešviečia, ir debesis be lietaus. Būti sudužusiu Visagalio veidrodžiu, kurio

paskirtis buvo atspindėti nuostabią Viešpaties šviesą visai visatai, yra baisu. Dievas išmetė sudužusį

veidrodį iš Edeno sodo. Suvokti tai per visą amžinybę yra be galo baisu. Suvokimas yra sunkiausiai

pakeliamas dalykas žmogui. Mes suvokiame dalykus. Jei ne suvokimas, niekas nepadarytų žalos mums.

Miręs turtuolis pragare suvokė, kad yra jame ir jo broliai irgi tuoj pateks čia. Jei nebūtų suvokimo, nebūtų

ir pragaro. Jei pragaro gyventojai būtų komoje, tai nebūtų pragaras. Šiandien velnias ypatingai užsiima

psichologija ir psichiatrija, todėl daug žmonių vartoja Z.Freudo ir panašių į jį mintis, norėdami pasakyti

mums, kad mes negalime leisti, jog nuodėmės suvokimas kankintų mus, nes tai atneša kaltės jausmą; mes

negalime leisti, kad religija sukeltų mums nerimą. Kartą vienam svarbaus psichiatrijos centro direktoriui,

kuris dirbo juo daug metų, pasakė: “Tikriausiai daug jūsų klientų išprotėjo dėl religijos. Jis atsakę: “Visais

tais metais, kai esu šio centro vadovas, aš nepažinau nė vieno kliento, kuris pateko čia dėl religijos, bet

žinau šimtus, kurie, jei būtų religingi, nebūtų patekę čia”. Jūs turitė būti dėkingas Dievui, jei jaučiate tą

nerimą. Aš nenorėčiau prarasti jo jokia kaina.

Mes turime būti apvalyta tauta, jei norime būti Dievo garbintojai, kurie atspindi atvaizdą To, kuris

sukūrė mus. Sudužę indai, arfos be stygų, nevaisingi figmedžiai, debesys be lietaus, skilę veidrodžiai…

Kaip baisu ir liūdna visa tai! Jūs galite priklausyti apvalytai tautai šiame pasaulyje, nepajėgiantis grįžti

atgal ar nustoti egzistuoti, bet netgi taip būti sudužusiu indu Dievo akyse. Būti prieš Dievą gyvenimu,

kuris nespindi; arfa, kuri neskamba; medžiu, kuris neneša vaisiaus reiškia žlugti prieš Dievą. Jei jums

skauda dantį, jūs skubate pas gydytoją. Argi nesvarbiau yra surasti kraują, kuris apvalo nuo nuodėmės?

Aš negaliu leisti, kad kažkas įsiterptų šiame kelyje. Draugystės nieko nereiškia. O verslas? Geriau

pardavinėti džiovintus vaisius gatvės kampe negu būti dalininku verslo, kuris įžeidžia Šventąją Dvasią,

sudaužo indą ar veidrodį. Malonumai yra skirti tiems žmonėms, kurie vaikosi jų. Romos imperija griuvo

dėl duonos ir žaidimų. Romos imperija, kuri davė mums kalbą, kultūrą, įstatymus ir literatūrą, galvojo,

jog niekada nemirs, bet ji krito kaip didelis supuvęs medis. Prieš ką krito Roma? Prieš šiaurės pagonių

ordas, hunus ir kitus vandalus. Šie buvo neverti užsidėti romėnų sandalo nė valyti jo. Roma krito ne dėl

išorinio karinio įsiveržimo. Ji krito dėl duonos ir cirko, dėl malonumų, skyrybų, linksmybių ir dėl to, kad

turėjo visko per daug. Ji apteko riebalais, nusilpo ir mirė. Taip atsitinka ir bažnyčiomis, ir jums, jei nesate

atsargus. Tai atsitinka ir tautomis.

Mūsų negali sustabdyti niekas, netgi baimė, nes, argi yra kažkas baisiau kaip žlugti prieš Dievą? Ką

mes turime daryti? Ištiesinti savo kelius. “Taip sako Viešpats: “Pagerinkite savo kelius ir darbus, tada

gyvensite šioje vietoje. Nepasitikėkite melagingais žodžiais: “Tai Viešpaties šventykla, tai Viešpaties

šventykla, tai Viešpaties šventykla”(Jer.7:3-4). Tokia yra mūsų krikščioniška religija. Jei jūs ištiesinsite

savo kelius ir darbus, tuomet Dievas leis jums gyventi šioje žemėje, kurią davė tėvams per amžius. Taigi,

ištiesinkime mūsų aukas ir maldas, mūsų santykius, mūsų asmeninę discipliną ir maldos gyvenimą.

Ištiesinkime savo kelius prieš Dievą, kad būtume tyra tauta, visiškai priimtina Jam, nes nė vienas tyras

žmogus negali pralaimėti ir nė viena tyra bažnyčia-mirti.

“Viešpatie Jėzau, mes prisimename vieną iš Tavo bažnyčių, kuri leido jos meilei atšalti. Tu atėjai pas

ją, patraukei jos žvakidę ir jos neliko nė ženklo tame mieste. Kristau, mes norime turėti amžiną liudijimą.

Dieve, mes norime ištaisyti savo kelius taip, kad Tu galėtum suteikti mums dar vienus metus, dar vieną

dešimtmetį, tūkstančius metų, kad, kai Tavo Sūnus nužengs iš dangaus, Tavo šviesa šviestų šioje vietoje;

ne tik šiame rajone, bet ir Naujojoje Gvinėjoje, Peru, Brazilijoje, Japonijoje ir visose vietose, kuriose

Evangelija turi būti paskelbta. Dieve, mes meldžiame padėk mums ištiesinti savo kelius ir pagaliau tapti

tuo ir daryti tai, dėl ko buvome sukurti. Mes ateiname pas Tave, ieškodami pagalbos, ir viliamės, kad Tu

palaiminsi mus. Amen.”

14 skyrius

Išlaikykime karšto garbinimo gyvenimą

“Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau po kojų angelui, kuris man visa

tai parodė, norėdamas pagarbinti. Bet jis pasakė man: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas

kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!”(Apr.22:8-9).

Šioje knygoje aš bandžiau parodyti, kad garbinimas yra ne renginys, o gyvenimo būdas. Kuo labiau

mes stengsimės, kad garbinimas būtų renginys, tuo labiau jis virs Dievo tikslo karikatūra; kažkuo, kas yra

visiškai nepriimtina Jam. Jei mes norime, kad garbinimas būtų gyvenimo būdu, turime garbinti kiekvieną

dieną. Jei jūs laikote garbinimą renginiu, kuris vyksta vieną kartą savaitėje, iš tiesų nesuprantate jo ir jis

turės menkai pirmenybės jūsų gyvenime. Pagal savo prigimtį garbinimas nėra kažkas, ką mes darome, o

Artumas, kurį patiriame. Jei garbinime nepatiriame Dievo artumo, negalime pasakyti, kad tai iš tiesų yra

krikščioniškas garbinimas. Aš jau kalbėjau, kad galima garbinti ir ne Dievą ir toks garbinimas nėra

krikščioniškas. Aš esu įsitikinęs, kad, kai tik mes pradėsime pergyventi Dievo artumą, prarasime bet kokį

susidomėjimą pigia krikščionybe su visu jos triukšmu, tuščiai bandančiu neatsilikti nuo pasaulio.

Jei mes norime, kad garbinimas taptų gyvybiškai svarbia kasdieninio gyvenimo dalimi, turime nuolat

rūpintis juo. Leiskite man pateikti keletą krypčių, kurios padės jums šiame procese. Svarbu laikytis toli

nuo tų tuščių ir mechaniškų bei ginančių vieną formą idėjų. Kiekvienas iš mūsų esame skirtingas, nors

einame tuo pačiu keliu. Vis dėlto yra keletas esencinių dalykų, kurie turi būti mūsų kasdieniame

gyvenime, jei mes norime išlaikyti tikrą garbinimą. Štai keletas iš jų, kurie padėjo man kelionėje su Dievu:

Ramybė. Aš pastačiau į pirmą vietą ramybę, nes, jei mes neturime vietos, kurioje niekas neblaškytų

mūsų, nieko neišeis. Mes turime pasitraukti nuo pasaulio ir surasti savo poilsį su Dievu. Tokiame

neramiame pasaulyje, kaip šis, beveik neįmanoma rasti ramios vietos. Jis yra pilnas įvairaus triukšmo; ir

ne tik pasaulis, bet ir bažnyčia vis labiau pasiduoda tam. Surasti vietą, kurioje galima būti ramybėje, yra

labai svarbu, bet tai yra verta. Kai aš tapau krikščionimi, man buvo labai sunku surasti tokią vietą.

Galiausiai aš radau ją savo rūsyje, ir jame aš galėjau susitelkti į garbinimą be jokių trukdžių. Ten aš

praleidau nuostabius momentus bendrystėje su Dievu, padėdamas pamatus ne tik savo gyvenimui su

Dievu, bet ir būsimam tarnavimui. Aš manau, kad labai svarbu būti ramybėje ir laukti Dievo, ir geriausia

daryti tai vienumoje su atversta Biblija rankose. Aš naudoju Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą, bet

nemanau, kad vertimas yra svarbiausia. Svarbiausia yra būti vienam su Dievo žodžiu. Taip, būdami

ramybėje ir artindamiesi prie Dievo, mes pradėsime girdėti kaip Jis kalba mūsų širdžiai. Tai yra pati

svarbiausia mūsų gyvenimo su Dievu pradžios dalis. Sekti Viešpačiu savanoriškai yra viena, bet man

labiau patinka Šv.Rašto vieta, kuri sako: “Kas turi ausis, teklauso, ką sako Dvasia....”(Apr.2:11). Senojo

Testamento šventieji sekė šiuo balsu. Jie surasdavo pakankamai ramią vietą, kurioje galėjo girdėti ramų

ir švelnų Dievo ošimą. Dažniausiai krikščionio progresas yra toks: pirmiausia jis išgirsta garsą, panašų į

artumą To, kuris vaikščiojo Edene; po to jis išgirsta garsą, suvokiamą, bet ne iki galo aiškų. Tada ateina

tas laimingas momentas, kai Šventoji Dvasia pradeda apšviesti Šv.Raštą ir tai, kas buvo tik garsas ar tik

balsas, tampa suprantamais, šiltais, artimais ir aiškiais, kaip mylimo draugo balsas, žodžiais. Po to ateis

gyvenimas ir šviesa, ir (geriausia iš visko) sugebėjimas matyti bei ilsėtis Kristuje Jėzuje, priimant Jį kaip

Gelbėtoją ir visko Viešpatį. Raktas yra kantriame laukime ir ramybėje prieš Dievą. Čia nereikia bėgti.

Triukšmas yra sielos priešas. Mūsų kultūroje, kurioje gausu triukšmo, tai gali kainuoti, bet rezultatas yra

vertas to. Laukite, kol Jis sudaužys kietą jūsų suvokimo kevalą. Būti ramybėje nėra įprasta šių dienų

krikščioniškoje bažnyčioje. Atrodo, kad daugelyje jų pastebimas patetiškas siekimas atimti iš šventųjų

jiems būtiną ramybę, kuri maitina jų vidinį gyvenimą, paslėptą Kristuje Dieve. Ankstesnių laikų šventieji

laukdavo. Jie atsiklaupdavo ir laukdavo Dievo artume, kol jų širdyse tapdavo šviesu ir kartais tai tęsdavosi

visą naktį, bet būdavo verta.

Šv..Raštas. Garbinimas turi prasidėti su Biblija. Šis dieviškų kelių žemėlapis nuves mus pas Dievą.

Susipainiojimas įvairiuose vertimuose yra velnio spąstai. Krikščioniška bendruomenė yra pasidalinusi,

besiginčydama kuris vertimas yra teisingesnis. Aš raginu jus nustoti galvoti apie tai vieną kartą visiems

laikams, nesvarbu kiek tai bekainuotų. Geriau rūpinkitės savo dvasiniu augimu bei brandumu. Suteikite

Biblijai ypatingą vietą kasdieniame gyvenime ir neleiskite, kad kažkas trukdytų jos skaitymui ir mąstymui

apie ją. Mūsų skaitymas turi būti ne maratonas, o lėtas ir sąmoningas žinios suvokimas. Biblijos skaitymo

planai nepadės čia. Kartais viena eilutė ar epizodas laikys mus prie savęs ilgai. Bus sunku eiti pirmyn, kol

ta eilutė nepadarys savo darbo mūsų širdyje. Nesiblaškykite čia. Leiskite, kad ji subręstų jūsų prote ir

širdyje, maitindama sielą. Dievas kalba jai ir Jis yra vertas didžiausios pagarbos bei didžiausio dėmesio.

Dažnai mes nusistatome kasdieninio skaitymo taisykles ir skubame išpildyti jas. Biblijos skaitymo svarba

nėra šiaip sau veikla, o bendrystė su jos Autoriumi. Teisingas Dievo žodžio skaitymas turi eiti toje pačioje

dvasioje su Tuo, kuris parašė ją. Man patinka įsiminti Biblijos eilutes, ypač Dovydo psalmes.

C.H.Spurgeon sakydavo, jog mes turime skaityti Bibliją iki tol, kol ji pradės tekėti mūsų venomis. Man

patinka tai. Šv.Rašto eilučių mokymasis atmintinai nuveda mus toli į priekį apmąstymuose apie Dievą,

ypač naktį. Psalmininkas sakė: “Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį…”(Psalm.119:11). Jis gerai žinojo ką

reiškia džiaugtis Dievo artumu ir bendryste.

Malda. Savo maldos gyvenime aš greitai atmečiau idėją “gauti dalykus” iš Dievo. Malda nėra toks

mechanizmas, kuriame, padarius teisingus judesius ir ištarus teisingus žodžius, prašymai bus patenkinti

tuoj pat. Mūsų maldos tikslas nėra tik “pamatyti atsakytas mūsų maldas”. Ne, joje mes einame toliau už

tai, džiaugdamiesi nuostabiu Dievo artumu. Malda nėra monologas, kuriuo mes pasakome Dievui ką

galvojame ar ko norime. Malda yra dialogas tarp dviejų draugų; artima bendrystė, kuri dažnai peržengia

žodžius. Žodžiai gali būti netinkami ir per menki išreikšti tam, ką mes iš tiesų jaučiame. Pagal tai, kaip

mokė mistikai ir šventieji, aš pradėjau ieškoti Dievo artumo. Tai nėra kažkoks mūsų vaizduotės veiksmas,

o bendrystės džiaugsmas. Kai vieną kartą jūs pasinersite į maldos įsiveržimą, daugiau niekada nesimelsite

nuobodžiai ir vienodai. Maldos raktas yra paprasčiausiai melstis. Kai mes kalbame su visatos Dievu, mūsų

širdys, apimtos nuostabos ir žavėjimosi, pakyla ir iš to gimsta spontaniškas garbinimas. Mūsų širdis

visuomet atsako į dangišką postūmį. Tokia malda yra užkrečianti ir kelia pavojų mūsų dvasiniam

apsnūdimui.

Giesmės. Man labai patinka giesmės. Savo bibliotekoje aš turiu visą senųjų giesmių kolekciją ir,

eidamas į kažkokį susitikimą, dažnai nešuosi vieną iš jų skaityti ar apmąstyti jas. Po Biblijos giesmynas

yra pati brangiausia knyga, tačiau neturiu nė vienos, kuriai būtų mažiau negu šimtas metų. Jei šių dienų

krikščionis metus laiko apmąstys Watts ar Wesley giesmes, taps geru teologu. Pridėkime prie to

pusiausvyrą išlaikantį puritonų bei krikščionių mistikų mokymą ir gausime geriausią rezultatą, kurį tik

galime įsivaizduoti. Senas giesmynas turi neįkainojamą vertę mano asmeniniame gyvenime su Dievu.

Galbūt su tuo labai sunku sutikti. Žmonės apleido giesmynus dėl įvairių priežasčių ir netgi nevertina jų.

Gudraus priešo ataka atskyrė mus nuo tų ypatingų sielų, kurios džiaugėsi tyru Dievo artumu. Aš raginu

jus įsigyti giesmyną ir išmokti naudotis juo. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl giesmynai prarado savo

vertę yra ta, kad mes nežinome kaip skaityti ar giedoti giesmę. Mūsų bendruomenėse mes nesimokome

didžių Bažnyčios giesmių, todėl, kalbant dvasiniais terminais, daug krikščionių nuskursta.

Krikščioniškų knygų skaitymas. Be Šv.Rašto, turinčio užimti pirmąją vietą mūsų kasdieniame

gyvenime su Dievu, kai kurių šventųjų, jau palikusių mus, knygos yra naudingos kelionėje su Viešpačiu.

Aš kalbu ne apie tas “vieno puslapio” knygeles, ypatingai populiarias šiomis dienoms. Galbūt jos turi tam

tikrą vertę tiems, kurie tik pradeda savo dvasinę kelionę, tačiau bręstantiems krikščionims reikalingas

tvirtas maistas. Jei mes norime bręsti savo krikščioniškoje patirtyje, turime ieškoti maisto, kuris sustiprins

mus kelionėje. Dievo ieškojime aš natūraliai pasukau prie krikščionių mistikų. Kai buvau jaunas, niekada

negirdėjau kalbant apie juos nė nemačiau jų knygų jokiame knygyne. Kartą senas misionierius davė man

vieną knygą ir aš pamilau ją tuoj pat. Aš pamačiau, kad dideli šventieji be galo mylėjo Dievą. Meilė šiems

autoriams gimė iš gilaus mano širdies troškimo, iš mano Dievo troškulio. Tie žmonės pažino Viešpatį

taip, kaip aš nepažinau Jo, ir aš norėjau žinoti tai, ką jie žinojo apie Jį ir kaip jie pasiekė tokį pažinimą.

Man patiko jie, bet aš jokiu būdu nepalaikiau visko, ką jie sakė ar mokė. Aš greitai supratau, kad alkana

bitė gali traukti nektarą iš bet kurio žiedo ir paversti jį medumi. Aš vertinau jų visišką atsidavimą Dievui

ir sugebėjimą dalintis su kitais savo regėjimais bei dvasiniais pastebėjimais. Jie padėjo man gyvenime su

Dievu taip, kaip to nepadarė joks kitas autorius, o tai yra svarbiausia.

Aš niekada negalėsiu pakankamai pabrėžti dieviškų dalykų apmąstymo, kuris atneša sąmoningą

gyvenimą su Dievu. Tie senieji mistikai padarė dėl manęs būtent tai. Kai kurie tikintieji kritikavo mane

dėl meilės seniems mano draugams mistikams. Aš išmokau gyventi, nekreipdamas dėmesio į tai. Aš tik

prašau, kad žmogus pažintų Dievą, o ne tik girdėtų apie Jį. Svarbiausia yra tas artumas, kurį jie turėjo su

Dievu. Jei autorius turi tik tokią informaciją, kurią gavo per tyrinėjimus, man ji neįdomi. Duokite man

autorių, kuris jaučia ugnį ir meilę Dievui savo sieloje, ir kurią vėliau perteikia puslapiuose. Vartodamas

terminą “misticizmas”, aš kalbu apie asmeninę dvasinę patirtį, dažną Biblijos dienų šventiesiems ir gerai

pažįstamą tūkstančiams žmonių post-biblijiniais laikais. Aš kalba apie evangelinį mistiką, kuris

auklėjamas Šv.Rašte; apie einantį aukštu tiesos keliu, kuriuo ėjo pranašai, apaštalai, kankiniai,

reformatoriai, puritonai, kryžiaus evangelistai ir misionieriai. Jis skiriasi nuo įprasto ortodoksinio

krikščionio tuo, kad pergyvena tikėjimą savo esybės gilybėse. Jis ramiai, giliai, o kartai ir ekstaziškai

jaučia Dievo artumą savo prigimtyje ir jame supančiame pasaulyje. Jo religinė patirtis kartais yra paprasta

ir tokia sena kaip laikas bei turinti Dievo pažinimą, kylantį iš sąjungos su amžinuoju Sūnumi. Tai

peržengia bet kokį pažinimą.

Padarykime savo gyvenimą paprastesniu. Eilinio krikščionio gyvenimas yra pilnas įvairios veiklos.

Jos yra daugiau negu jis gali išlaikyti. Jei mes norime išsaugoti savo vidinį gyvenimą su Dievu, turime

pašalinti kuriuos dalykus iš savo dienotvarkės, kad taip atsirastų vietos esminiams gyvenimo dalykams

t.y. Dievo garbinimui. Mūsų gyvenime yra per daug dalykų, kurie atima jėgas ir nėra būtini. Mes bėgame

dėl mūsų gyvenimo dievotų aspektų ir tuo suteikiame tik daugiau pranašumo įvairioms veikloms.

Tarnavimas be garbinimo yra visiškai nepriimtinas Dievui. Gerai yra vieną kartą per mėnesį peržiūrėti

savo dienotvarkę ir surasti kažkokią veiklą, kurią reikia pašalinti. Padėkite ją ant aukuro ir pamatysite

kaip Dievas atsako. Nepraeis daug laiko ir Dievo garbinimas taps pačiu svarbiausiu dalyku jūsų gyvenime.

Draugystės. Aš palikau jas pabaigai, nes jos kelia pačią didžiausią pavojų. Jūsų draugai palaikys jus

artimame gyvenime su Kristumi arba sužlugdys jį, todėl rūpestingai pasirinkite juos. Mes turime rečiau

matytis su kai kuriais draugais, nes jie daro žalą mūsų vidiniam gyvenimui. Kartais mes bendraujame su

draugais, kurie yra kūniški ir šalti. Jie lengvai atitraukia mus nuo gyvenimo su Kristumi ir neleidžia

džiaugtis Dievo garbinimu. Mes turime palikti juos, kad sutelktume visą dėmesį į savo Draugą.

Draugaukime su tais, kurių artimiausias Draugas yra nusidėjėlių Draugas.

Šie paprasti žingsniai padės jums gyventi garbinimo ir karšto gyriaus gyvenimą. Jei tai, kuo tikime,

nedaro Dievo realesniu mums, kokia iš to nauda? Garbinimo išlaikymas gyvenime yra mūsų atsakomybė,

kurios negalime išvengti. Jis turi būti svarbiausias kasdieniniame gyvenime. “Mes visi, atidengtu veidu

lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami

Viešpaties, kuris yra Dvasia”(2Kor.3:18). Tegul Dievas suteikia mums Jo troškimą, didesnį už visus kitus

troškimus.

“Mylimas dangiškas Tėve, pasaulis yra nedoras, laikas bėga greitai ir mums jau nebelieka jo. Dieve,

išlaikyk mus. Mes meldžiame, kad turėtume akis matyti, ausis girdėti ir širdį suprasti. Mes meldžiame,

kad Tu išlaisvintum mus iš rutinos ir sąstingio. Mes meldžiame, kad Tu suteiktum mums akis viduje ir

išorėje, ir pateptą Tavęs pažinimą. Padėk mums, Viešpatie, Kristaus vardu. Amen”.

protestantas.wordpress.com