ISSN 1392-1274. TEISE 2004 52

BAUSMĖ: BENDROSIOS TEORINĖS PROBLEMOS

Romualdas Drakšas

Vilniaus universiteto Teisės fakultetoBaudžiamosios teisės katedros docentassocialinių mokslų daktarasSaulėtekio ai. 9, I rūmai, LT-10222 VilniusTel. (370 5) 236 61 67

Straipsnyje nagrinėjamos bendrosios teorinės kriminalinės bausmės problemos. Šio darbo tikslas - sufor-muluoti Lietuvos sąlygomis priimtiniausią kriminalinės bausmės sampratą, apibūdinti bausmės paskirtį iratsakyti į klausimą - ar valstybė turi teisę bausti nusikaltusį asmenį.

The article covers common theoretical problems concerning a criminal penalty. The work sets forth anobjectto formulate the most acceptable concept of a criminal penalty under conditions of Lithuania, todescribe a purpose of a penalty and to answer a question whether a state has a right to punish a guiltyperson.

Įvadas

Vienas iš pagrindinių ir visuotinai pripažįstamųbaudžiamosios teisės principų yra atsakomybėsneišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad kiek-vienas padaręs nusikalstamą veiką asmuo turisulaukti bausmės arba kitokių baudžiamojo tei-sinio poveikio priemonių, kurias numato bau-džiamasis įstatymas. Šis straipsnis skiriamasbausmės teorijos analizei, jame siekiama at-skleisti kriminalinės bausmės požymius, apibū-dinti jos paskirtį ir suformuluoti Lietuvos sąly-gomis priimtiniausią kriminalinės bausmės sam-pratą, o kartu atsakyti į klausimą - ar valstybėturi teisę bausti nusikaltusį asmenį.

L Prieš nagrinėjant pačią kriminalinę bausmęar atskirą jos rūšį reikėtų paminėti, kad baudžia-mosios teisės teorijoje ir filosofijos moksle ne kar-tą buvo keliamas klausimas, ar valstybė apskritai

turi teisę bausti nusikaltusius asmenis. Buvo su-kurta nemažai mokslinių teorijų, įvairiai spren-džiančių baudžiamosios atsakomybės klausimus,tarp jų ir neigiančių valstybės teisę bausti.

Galima išskirti tris pagrindines grupes teori-jų, neigiančių valstybės teisę bausti nusikaltimąpadariusį asmenį: teorijos, neigiančios valioslaisvę; teorijos, neigiančios egzistuojančią baus-mių sistemą; teorijos, neigiančios pačią valsty-bės teisę bausti [1, p. 19-24.) Antai determinis-tai1, vertinantys visuomenę ne kaip atsitiktinių

1 Paminėtina, kad determinizmo idėjos kilo jau seno-vės filosofijoje, labiausiai išryškėjo antikos atomistikoje.Toliau determinizmo plėtra siejama su naujųjų laikų gam-tos mokslų laimėjimais. Galileo, Kepleris, Descartesas,Leibnizas, Newtonas buvo laikomi klasikinės modernio-jo mokslo epochos pradininkais, kurie matematiką ma-nė esant visų tikrų mokslinių aiškinimų modeliu [2,p. 212].

26

veiksmų chaosą ar laisvo visuomenės narių el-gesio išraišką, bet kaip tvarkingą žmonių tarpu-savio nulemtų santykių sistemą, teigė, kad de-linkventinis elgesys taip pat yra determinuotas2.Tačiau neigdami žmogaus veiksmų laisvę, jie ne-neigia atsakomybės už padarytą neteisėtą veikąbūtinumo. Pagrindinis šios teorijos atstovų dar-buose vyrauj antis bruožas yra atpildo tikslo nei-gimas, atsakomybės pagrindu laikant visuome-nės saugumo užtikrinimo būtinybę. Pabrėžtina,kad, nepaisant teorinės krypties (teologai, mate-rialistai, frenologai), dauguma determinizmo ša-lininkų pripažįsta ir pateisina atsakomybės bū-tinumą. Todėl galima manyti, kad determiniz-mo šalininkai, priešingai N. S. Tagancevo nuo-monei, iš esmės neneigia valstybės teisės bausti.

Antros grupės šalininkai teigia, kad esamabausmių sistema visa savo apimtimi ar bent svar-biausios jos dalys neturi jokio loginio pagrįstu-mo. Jų manymu, egzistuojančioje bausmių siste-moje galima rasti tik chaotišką samplaiką įvairiųamžių ir požiūrių liekanų, egzistuojančių tik iš{pratimo, o ne dėl būtinybės. Šioje grupėje yraatstovų, neigiančių tam tikras bausmes, pavyz-džiui, mirties bausmę ar laisvės atėmimą, taip patteoretikų, neigiančių patį bausmės principą, t. y.tai, kad bausmė nusikaltėliui suteikia fizinių ardvasinių kančių. Nepaisant to, priešingai prieš taiišdėstytai nuomonei, nė vienas šios krypties šali-ninkas tiesiogiai neneigia pačios valstybės teisėsbausti nusikaltusį asmenį [4, p. 2].

Teoretikų, kurie iš esmės neigtų pačią valsty-bės teisę bausti, nėra daug. Žymiausias jų atsto-vas, sistemingai skleidęs šį mokymą, buvo se-nesniosios socializmo doktrinos šalininkasR. Owenas (1771-1858) [5, p. 48]. Jis teigė, kad

2 Pasak M. Hollis, Bacono, Descarteso ir kt. XVIIamžiaus mokslininkų, darbai paskatino socialinius moks-lus ieškoti paslėptųjų struktūrų ir giluminių jėgų. Tbkiosjėgos - psichologinės ar socialinės - būtų žmogaus elge-sio déterminantes [3, p. 50-51].

būtina panaikinti bausmes ir grįžti prie senojogyvenimo būdo, pagrįsto bendruomeniniu dar-bu. Ši teorija pabrėžia visuomenės poveikiožmogaus asmenybės formavimuisi svarbą.R. Oweno nuomone, valstybė negali bausti as-menų, t. y. keršyti jiems už nusikaltimus, kadan-gi ji pati lėmė šių asmenų neteisėtą elgesį. Žmo-nių asmenybės formuojasi veikiamos jų visuo-menėje egzistuojančių sąlygų, kurios susijusiossu valstybės veikla ir santvarka [6, p. 325]. Todėlvalstybė turi ne bausti nusikaltusiuosius, o rū-pintis jaunosios kartos auklėjimu bei sudarytitokias sąlygas, kad ateityje nebebūtų žmonių, lin-kusių nusikalsti [1, p. 23]. Tačiau R. Owenas,kalbėdamas apie valstybės kerštą, visai neužsi-minė apie valstybės pareigą ginti savo piliečiusnuo nusikaltimų, net jei tai ir daroma taisant jospačios klaidas. Taip pat jis per daug sureikšminovisuomenės poveikį žmogaus asmenybei Šis po-veikis yra neginčijamas, tačiau nėra absoliutus[7, p. 40-43].

Valstybės teisę bausti visiškai neigia ir orga-niškosios sociologijos krypties šalininkai(H. Spenceris, R. Wormsas) [8, p. 98-104]. Jųteigimu, žmonės esą socialinių organizmų orga-nai, o žmonių veikimas - tai socialinių organiz-mų funkcija. Iš šio teiginio matyti koncepcijaibūdingas valdžios imperiumo neigimas. Visi esąvieno organiško vieneto detalės, per juos visusfunkcionuoj a pats visumos vienetas. Nėra atski-rų įsakymo ir pasidavimo subjektų, nėra valdan-čiųjų ir valdomųjų: visi tarpsta viename masi-niame psichiniame ir socialiniame asmenyje. Vi-sus individo veiksmus nulemia socialinės sro-vės, kurias galima aiškinti kaip kolektyvų polin-kius [9, p. 168-171]. Taigi darytina išvada, kadnegalima bausti atskiros socialinio organizmodalies nebaudžiant paties organizmo. Todėl nu-sikaltusius asmenis reikia ne bausti, o gydyti, kaipyra daroma su blogai funkcionuojančiomis kū-no dalimis. Ši teorinė kryptis yra iš esmės kriti-

27

kuotina, kadangi psichinių ar socialinių orga-nizmų sąvoka yra dirbtinė ir nepriimtina, nesneturi jokio mokslinio pagrindo. Todėl reikiapritarti M. Römerio nuomonei, kad negalimaįvesti į žmonių pozityvųjį mokslą tų kategorijų,kurias galima pagrįsti tik tikėjimu [8, p. 105].

Teorijos, pripažįstančios valstybės teisę baus-ti, savo teiginius grindžia nuostata, kad nubau-dimo subjektas yra visuomenė kaip tam tikra or-ganinė individų visuma, todėl ir teisės bausti nu-sikaltimą padariusį asmenį pagrindo ieško at-skiruose asmenybės bruožuose arba pačios vi-suomenės savybėse. Prie šios krypties priklausoteorijos, grindžiančios baudimą asmeniniaisžmogaus bruožais, visuomeninės teorijos (iš jųplačiai paplitusi visuomenės narių sutarties te-orija), teisingumo teorijos.

Beveik visas valstybės teisę bausti pripažįstan-čias teorijas galima suskirstyti į kelias grupes, iškurių labiausiai paplitusios yra vadinamosios val-džios ir visuomeninio saugumo teorijos.

Valdžios teorijos savo ruožtu skaidomos pagaltai, kaip traktuojama valdžios sąvoka: ar visų pir-ma iškeliama beasmenė įstatymo valdžia, ar kon-kretaus valstybės atstovo valdžia. Žymiausias išteoretikų, į pirmą vietą iškeliančių konkretausvalstybės atstovo valdžią, T. Hobbesas teigė, kadbausmė tėra priemonė monarchui pasiekti neri-botą valdžią pavaldiniams. Jo manymu, be baus-mės monarchas prarastų savo valdžią. Hobbesopolitinius raštus lėmė pilietiniai karai, jais buvosiekiama padaryti įtaką karaliaus pozicijai. Jie bu-vo skirti paremti absoliutinį valdymą, kurį Hob-besas tapatino su absoliutine monarchija; visi joasmeniniai interesai siejo jį su rojalistais ir jis nuo-širdžiai tikėjo, kad monarchija yra stabiliausia irtvarkingiausia valdymo forma [10, p. 469-470].

Kitai grupei priklauso dauguma teisininkųpraktikų, iš kurių paminėtinas Lochvickis. Joteigimu, fizikos dėsniai ir įstatymai yra konkre-tūs ir absoliutūs. Šių dėsnių pažeisti paskiram

žmogui faktiškai neįmanoma. Visuomeniniussantykius reguliuojantys įstatymai yra kur kasmažiau konkretūs, jie nėra užtikrinami objekty-vių aplinkybių. Todėl bausmė skirta užtikrintišių įstatymų egzistavimą ir veikimą.

Visuomeninio saugumo teorijos atstovasFichte teigia, kad valstybė - tai laisvo visuome-nės narių susitarimo vaisius, turintis užtikrintivisų jų saugumą. Todėl valstybė privalo taikytibausmes asmenims, keliantiems pavojų visuo-menės nariams. Savo ruožtu žmogus, tapdamasvisuomenės nariu, įsipareigoja gerbti ir vykdytivisus visuomenės narių saugumą užtikrinančiusnuostatus. Antraip jis turi priimti skiriamą baus-mę [11, p. 16]. Lietuvoje visuomeninės sutartiesteoriją XVI amžiuje plėtojo teisininkas A. Vola-nas veikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę"(1572) [12, p. 71]. Visos šios teorijos, nors irskirtingais teiginiais, pateikia vienodą išvadą:valstybė turi teisę bausti nusikaltusį asmenį.

Pabrėžtina, kad dabar valstybės teisė baustinusikaltusį asmenį apskritai nediskutuojama, to-dėl visos minėtos teorijos galėtų būti įdomiostik istorijos požiūriu. Tačiau teisus M. de Mon-taigne (Mišelis de Montenis) rašydamas, kad„Mūsų pasaulis - tai amžinos sūpuoklės. <... >Netgi pastovumas yra ne kas kita, kaip sūpavi-masis, tik kur kas silpnesnis" [13, p. 222].

Šią mintį patvirtina visuomenėje susiformavu-sio požiūrio į bausmę ir jos paskirtį raida. Pavyz-džiui, XX amžiuje įsigalėjusi liberalioji baudžia-mosios teisės koncepcija, kuri iš esmės priešta-raudama mirties bausmei, nors ir neatmesdamasunkių ir labai sunkių nusikaltimų atvejais lais-vės atėmimo bausmės skyrimo galimybės, dau-giausia dėmesio skyrė alternatyvioms bausmėms.Daugelyje šalių buvo nustatomas santykinis baus-mės nuosaikumas, pavyzdžiui, numatant nesun-kius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengi-mus. Kartu didinama teisėjo diskrecija, susijusisu bausmės individualizavimu siekiant padėti

28

kaltininkui pasitaisyti. Baudžiamoji sistema bu-vo siaurinama ir dejuridizacijos, depenalizacijosbei dekriminalizacijos priemonėmis. Paminėti-na, kad po Antrojo pasaulinio karo populiari ta-po socialinės gynos teorija, teigianti, kad reikiane bausti nusikaltėlį, bet padėti jam atsikratytipadidėjusio polinkio j nusikaltimą būsenos. An-tai F. Gramatika 1961 metais išleistoje knygoje»Socialinės gynos principai" teigė, kad valstybėneturi teisės bausti nusikaltėlio, o privalo šalintijo antivisuomeniškumą gydymo ir prevencinėmispriemonėmis, resocializuoti individą, padaryti jįnaudingu visuomenės nariu [14, p. 62].Tačiau abe-jonė valstybės teise bausti nusikaltusį asmenį dau-geliui baudžiamosios teisės specialistų buvo ne-priimtina, todėl jie parėmė nuosaikesnę naujo-sios socialinės gynos pakraipą. Jos atstovas M.Ancelis knygoje „Naujoji socialinė gyna" (1954)akcentavo tai, kad baudžiamoji politika turėtų būtiorientuota iš esmės ne į bendrąją, bet į individua-liąją prevenciją. Pagrindinis tikslas-rūpintis tei-sės pažeidėjo resocializacija. Šios krypties moks-lininkų nuomone, geriausias visuomenės apsau-gos nuo nusikaltimų būdas yra humaniškas po-žiūris į nusikaltėlį, maksimalios visuomenės pa-stangos jį pataisyti tiek teisminio nagrinėjimo, tiekbausmės atlikimo metu, tiek po bausmės vykdy-mo. Kartu turėtų būti rūpinamasi nukentėjusiųnuo nusikaltimų asmenų teisių apsauga - tai tu-rėtų būti ne mažesnis baudžiamojo proceso tiks-las nei teisiamojo teisių apsauga.

Vertinant naująjį Lietuvos Respublikos bau-džiamąjį kodeksą, galima manyti, kad dabar mū-sų valstybės požiūris į nusikaltusį asmenį, josbaudžiamoji politika orientuota į baudžiamojoliberalizmo koncepciją3. Pagal šią orientaciją

reikalaujama pagrindine bausmės paskirtimipripažinti individualiąją prevenciją (nusikaltu-sio asmens resocializacija), o laisvės atėmimobausmę laikyti ultima ratio priemone.

П. Bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimometodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamąasmens elgesį. Metodo esmė - asmens nubaudi-mas, t. y. negatyvių poveikio priemonių taiky-mas, taip atgrasant jį ir kitus asmenis nuo vėles-nių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Tuo bau-dimo metodas iš esmės skiriasi nuo paskatini-mo metodo, kuriuo teigiamai besielgiančiam as-meniui suteikiamos tam tikros teisės arba privi-legijos, taip akinant jį ir toliau elgtis teisėtai.

Žymus britų filosofas H. L. A. Hartas kon-ceptualia prasme bausmę apibūdino tokiomistezėmis: 1) bausmė turi sukelti skausmo arbakitokių padarinių, kurie paprastai laikomi ne-maloniais; 2) ji turi būti skirta už teisės normųpažeidimus; 3) ji turi būti taikoma tikram arbanumanomam teisės normų pažeidėjui už jo pa-darytą veiką; 4) ją sąmoningai turi taikyti kitiasmenys; 5) ji turi būti skiriama ir vykdoma tei-sinės sistemos įgaliotos valdžios, prieš kurią irbuvo nukreiptas teisės pažeidimas [16, p. 4-5].H. L. A. Harto bausmės sampratoje lyg ir nelie-ka kaltės už padarytą teisės pažeidimą išpirki-mo. Vis dėlto detalesnė šių tezių analizė rodo,kad bausmė skiriama už teisės normos pažeidi-mą, o ne vadovaujantis kitokiais motyvais, pa-vyzdžiui, socialinės gynybos. Todėl, pasakH. L. A. Harto, pagrindinis bausmės tikslas yrakaltės už padarytą nusikaltimą išpirkimas, t. y.atpildas4 [17, p. 315].

H. Packeris analogiškai teigia, kad bausmėgali būti apibūdinama kaip bet koks elgesys su

3 J. Pradel baudžiamąjį liberalizmą apibrėžia kaip in-divido, turinčio savo garbę ir orumą, pripažinimą valsty-bės aparato atžvilgiu autonomiška vertybe. Taikomas tei-sės pažeidėjui, liberalizmas taip pat suponuoja rūpini-mąsi jo socialine reintegracija [15, p. 138].

4 Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės doktrinoje irbaudžiamuosiuose įstatymuose laikomasi nuostatos, jogbausmės paskirtis - tai galutinis rezultatas, kurio siekiavalstybė nustatydama ir taikydama bausmes. Bausmėspaskirtį sudaro valstybės nustatytų bausmės tikslų nuo-sekli sistema.

29

žmonėmis, kuriam būdingi tokie požymiai:1) nusikaltimo buvimas; 2) skausmo sukėlimasnusikaltėliui; 3) pagrindinis tikslas - ne atkurtipažeistus interesus, o nusikaltimų prevencija ar-ba suteikti nusikaltėliui nusipelnytą skausmą [18,p. 468]. Šiuo atveju skirtingai traktuojami baus-mės tikslai (atsiranda nusikaltimų prevencija),todėl ir yra pateikiamas kiek kitoks bausmės su-pratimas.

Panašų bausmės apibrėžimą pateikia T Hob-besas: bausmė yra blogis, valstybės valdžios ski-riamas tam, kuris padarė ką nors, ką ta pati val-džia laiko įstatymo pažeidimu, ir tai daroma dėlto, kad žmonių valia būtų labiau nusiteikusi pa-klusti [19, p. 307-308].

Senojo Lietuvos Respublikos baudžiamojokodekso 21 straipsnyje buvo pateikiama tokiakriminalinės bausmės sąvoka: kriminalinė baus-mė - tai valstybės prievartos priemonė, skiria-ma teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asme-niui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nu-teistojo teises bei laisves visuomenės interesais.Šioje sąvokoje galima išskirti du pagrindiniusbausmės tikslus: socialinė gynyba, t. y. visuome-nės interesų apsauga, ir atpildas asmeniui, pada-riusiam nusikaltimą.

V. N. Kudriavcevas pateikia kiek kitokį kri-minalinės bausmės apibrėžimą, labiau atitinkan-tį H. L. A. Harto bausmės sampratą: kriminali-nė bausmė - tai ypatinga valstybės prievartospriemonė, skiriama tik už veikas, kurios bau-džiamajame įstatyme pripažįstamos nusikalsta-momis, turinti griežtai asmeninį pobūdį (t. y.skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą)ir skiriama tik kaltinamuoju teismo nuospren-džiu. Panašius kriminalinės bausmės požymiusnurodo ir 1997 m. Miunchene išleisto baudžia-mojo įstatymo komentaro autoriai (A. Schönke,H. Schröder) ir H. H. Jescheckas savo baudžia-mosios teisės bendrosios dalies vadovėlyje [20,p. 341]5. Pabrėžtina, kad panašus kriminalinės

bausmės apibūdinimas vyravo jau XIX a. vidu-ryje. Antai V. Spasovičius 1863 m. išleistamebaudžiamosios teisės vadovėlyje kriminalinębausmę apibrėžia kaip prievartinę, kaltininkoteises ir laisves apribojančią priemonę, valsty-bės taikomą teisės pažeidėjui [21, p. 179]. ТЫрpat kriminalinė bausmė apibrėžiama naujajameLietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse:bausmė yra valstybės prievartos priemonė, ski-riama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar bau-džiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui(41 straipsnis). Taigi šiame apibrėžime galimaišskirti vieną pagrindinį bausmės tikslą - atpil-dą asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Kai ku-rie autoriai (M. D. Šargorodskis, N. A. Beliaje-vas) kritikuoja tokį bausmės sąvokos apibrėži-mą ir teigia, kad neišskyrus tikslų ši sąvoka galibūti pritaikyta tiek medicininio poveikio prie-monėms, tiek pedagoginėms auklėjamosiomspriemonėms, kurios negali būti laikomos baus-me [22, p. 193-194]. Ši nuomonė neturėtų būtipripažįstama teisinga, kadangi bausmės tikslas- atpildas - sąvokoje visada nurodomas, o medi-cininio poveikio ar pedagoginėmis auklėjamo-siomis priemonėmis tokio tikslo nesiekiama.

Taigi pateiktas sąvokas pagal tai, kokiems baus-mės tikslams teikiama pirmenybė, galima klasi-fikuoti į tris grupes: 1) sąvokos, apsiribojančiosvieno iš bausmės tikslų - atpildo - nurodymu;2) sąvokos, įtvirtinančios du bausmės tikslus: at-pildą ir nusikaltimų prevenciją; 3) sąvokos, įtvir-tinančios socialinės gynybos ir atpildo tikslus.

Prieš teikiant pirmenybę kuriai nors krimi-nalinės bausmės sąvokai būtina apžvelgti bau-džiamosios teisės teorijas, apibūdinančias baus-mės tikslus.

Kai kurių autorių (C. Butkio) teigimu, yradvi pagrindinės mokyklos, kurios skirtingai api-

3 Thip pat žr. Jeschek H. H. Lehrbuch des Strafrechts.Algemeiner Teil. Berlin, 1969.

ЗО

budina bausmės tikslą: klasikinė ir pozityvisti- traliuoti. Tačiau įrodžius, kad nėra tik nusikal-°e [23]. Pirmoji remiasi senu moralinės kaltės ir tėliams būdingų fizinių savybių, ši teorinė kryp-bausmės atpildo principu, antroji pripažįsta pa- tis jau šio šimtmečio pradžioje baudžiamosiosgrindų visuomenės saugumą, todėl pagal ją baus- teisės teoretikų beveik vieningai buvo pripažin-mė yra ne atpildas, o apsigynimas ir auklėjamoji ta nepagrįsta. Pabrėžtina, kad antropologinė te-priemonė. Atpildo sistemos šalininkai tvirtina, orija, nepaisant kritikos, iš dalies darė įtaką bau-kad keršto, kitaip tariant, atpildo, pradas yra bū- džiamosios teisės raidai. Šios teorijos šalininkaitinas sudedamasis baudimo motyvas, ir jo iš baus- kvietė atsisakyti klasikinio požiūrio, kad už vie-mės sąvokos išmesti negalima. Žymiausių klasi- nodą nusikaltimą turi būti paskirta vienoda baus-kinės baudžiamosios teisės mokyklos atstovų mė, ir siūlė individualizuoti bausmę kaltinin-(C. Beccaria, N. Tagancevo, B. Rossi, A. Feuer- kui, atsižvelgiant į jo potencialią grėsmę visuo-bacho ir kt.) neabejotinas nuopelnas - kruopš- menei. Reabilitacijos teorijos esmę sudaro nuo-tus tokių teisinių sąvokų: teisės norma, baudžia- stata, kad asmenį, padariusį nusikaltimą, galimamasis įstatymas, nusikaltimas, kaltės formos ir ir reikia taip paveikti, kad jis daugiau nenusi-kt. formulavimas. Tačiau klasikinės mokyklos kaistų. Ši teorija, skirtingai nuo jau minėtų, pri-salininkai nepripažino teisės evoliucijos ir vi- pažįsta tik pozityvų poveikį: auklėjimas, psicho-suomeninių pokyčių reikšmės teisėkūrai. Prie- loginė pagalba, profesinis parengimas ir 1.1.sininkai, pozityvistai įrodinėja, kad kova su nu- Be šių mokyklų, yra žinoma teorija, bandan-sikaltimais yra viena iš daugelio valstybės parei- ti apibrėžti bausmę kaip socialinio teisingumo84-Šią pareigą, kaip ir kitas, valstybė turi atlikti atkūrimo priemonę (A. V. Naumovas). Šiosramiai, be neapykantos ir pykčio, paisydama vien teorijos šalininkai, pripažindami ir kitų tikslųtikslingumo [24, p. 33-34]. Valstybė turi kovoti svarbą, kaip vieną iš pagrindinių tikslų nurodosu nusikaltimais steigdama baudžiamuosius teis- socialinio teisingumo atkūrimą. Atsižvelgiantmus, kaip kadji kovoja su epidemijomis, badu ir į baudžiamosios teisės ypatumus, socialiniogaivalinėmis nelaimėmis. Šios teorijos šalinin- teisingumo pažeidimas šioje teorijoje apibrė-kai tvirtina, kad atpildo pradas visiškai išnyk- žiamas kaip teisės normų pažeidimas. Bausmėsiąs iš baudžiamųjų įstatymų ir jį pakeisiąs tik tokiu atveju atkuria socialinį teisingumą [25,apsaugojimo nuo nusikaltimų tikslas. p. 264].

Pozityvistinės mokyklos galima išskirti kele- Kai kurie autoriai (R. K. Mertonas) mėginatą krypčių. Žymiausios yra įbauginimo (J. Ben- sumenkinti kriminalinės bausmės reikšmę bū-tamas), antropologinė (E. Ferri, C. Lombroso), tent dėl to, kad ji yra atpildas už padarytą nusi-reabilitacįjos (V. Stelzeris). Įbauginimo teorijos kaitimą. Jie sutapatina teisėtą atpildą su primi-atstovų teigimu, bausme reikia įbauginti asme- tyviu kerštu, nesuderinamu su civilizuotos vi-nį, kad jis daugiau nedarytų nusikaltimų, kartu suomenės dorovinėmis vertybėmis [26, p. 79].siekiama atgrasyti kitus asmenis nedaryti nusi- Akivaizdu, kad kerštas yra ne tik amoralus, betkaitimų. Antropologinės teorijos esmė-fizinis ir žalingas, nes sukelia atsakomąjį smurtą,poveikis nusikaltėliui būdingų bruožų turinčiam R. K. Mertonas apskritai atmeta kriminalinėsasmeniui, siekiant atimti iš jo galimybę daryti bausmės idėją, traktuodamas bausmę kaip sa-nusikaltimus. Antropologinės teorijos šalinin- distinio polinkio įkūnijimą [27, p. 310]. Kita ver-kų teigimu, žmogaus elgesį nulemia psichiniai tus, nors pastaruoju metu daugėja negatyvaus po-ir socialiniai veiksniai, kurių neįmanoma kon- žiūrio j kriminalinę bausmę šalininkų, reikėtų

31

pritarti J. Bluvšteino nuomonei, kad jų reikala-vimas visiškai atsisakyti kriminalinių bausmiųir pakeisti jas socialinės gynybos priemonėmisnėra visiškai pagrįstas [28, p. 57-60]. Masineisąmonei reikia, kad blogis būtų nubaustas. Ga-lima atsainiai vertinti šiuos reikalavimus, nesjuos, esą, lemia masinės sąmonės konservatyvu-mas, rigoristinės daugelio visuomenės narių nuo-taikos. Šie argumentai pakankamai svarūs. Ver-tinant masinės sąmonės reikalavimus nekritiš-kai tektų atgaivinti viduramžių justiciją su jai bū-dingomis žiauriomis bausmėmis. Tačiau visiš-kai nepriimtinas ir kitas kraštutinumas, kai yraignoruojamas masinės sąmonės požiūris į tei-singumą. Žmogus negalėtų laikyti teisinga visuo-menės, kurioje neskatinamas gėris ir nebaudžia-mas blogis. Savo ruožtu, gyvendami visuomenė-je, kuriąjie laiko neteisinga, žmonės nustoja gerb-ti pačią visuomenę ir tos visuomenės sukurtą vals-tybę. Todėl nebegerbiami įstatymai, kuriuos lei-džia tokia valstybė, ir institucijos, kurios privaloužtikrinti šių įstatymų vykdymą. Taigi visoks mė-ginimas paneigti blogio nubaudimą kaip vienąiš kriminalinės bausmės tikslų pats gali tapti rim-tu kriminogeniniu veiksniu.

Profesoriaus H. Welzelio nuomone, apiben-drinant pagal bausmės taikymo tikslų suvokimąbausmės teorijas galima klasifikuoti į absoliu-čias (besąlygines), sąlygines ir mišrias. Absoliu-čios teorijos tvirtina, kad bausmė yra teisingasatpildas už blogį ir negali turėti kitų tikslų, iš-skyrus pažeistos moralinės tvarkos atkūrimą(I. Kantas, G. V. F. Hėgelis, H. Grocijus). Sąlygi-nės teorijos šalininkų teigimu, bausmė turi būtine kerštas už blogį, bet apsauga nuo jo ateityje(atmetamas atpildo tikslas). Mišrios teorijos tvir-tina, kad reikia derinti abu elementus [29,p. 210-214; 36, p. 477].

Ш. Bausmės esmė ryškiausiai atsiskleidžiaperjos paskirtį. Antai naujojo Lietuvos Respub-likos baudžiamojo kodekso (toliau - BK)

41 straipsnyje nurodyta tokia bausmės paskirtis(tikslai): 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamųveikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veikąpadariusį asmenį; 3) atimti ir atriboti nuteistamasmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamasveikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis,kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) už-tikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. La-biausiai aiškintinas teisingumo principo įgyven-dinimo tikslas. Teisingumo principo įgyvendi-nimo užtikrinimas yra naujas baudžiamajameįstatyme įtvirtintas bausmės tikslas, nes anksčiaugaliojusiame BK tokia bausmės paskirtis nebu-vo minima. Tai - bendrasis, būdingas visoms tei-sės šakoms principas, kuris esminę reikšmę turine tik įstatymų leidybos, bet ir jų taikymo proce-sui. Šiuo atveju jis įgauna specifinių ypatumų,kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltinin-kui tokios tinkamai individualizuotos bausmėspaskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvir-tintos bausmės paskirtį. Šis principas rodo es-minę įstatymų leidėjo idėją, kuri gali būti įvar-dyta kaip tam tikros teismų praktinės veiklospagrindinių krypčių nustatymo skiriant bausmestikslas. Lietuvos teisės doktrinoje nėra bendropožiūrio į teisingumo principą ir jo turinį, todėlteisingos bausmės samprata gali būti neviena-reikšmė. Ji remiasi konkretaus teisingumo ar ne-teisingumo suvokimu. Pažymėtina, kad teisin-gumo sampratos klausimai įvairiai gvildenamifilosofų, teologų ir teisininkų darbuose. AntaiRomos imperatorius Justinianas teisingumą įvar-dijo kaip būtinumą „duoti kiekvienam žmoguipagal nuopelnus". Vakarų teologijoje sukurta tei-singumo koncepcija buvo grindžiama nuodėmiųišpirkimo doktrina, pagal kurią, teisingumui rei-kia, kad už kiekvieną nuodėmę (nusikaltimą)būtų mokama laikinomis kančiomis; kad toskančios, t. y. bausmė, atitiktų nuodėmingą poel-gį; kad ji reabilituotų („atkeršytų") konkretų pa-žeistą įstatymą [30, p. 247-248.]

32

Vienas iš žymiausių XX amžiaus teisės teori-jos atstovų H. L. A. Hartas teigia, kad įvairūsteisingumo idėjos taikymai remiasi bendru prin-cipu, jog individai turi teisę į tam tikrą lygią arbanelygią su kitais padėtį. „Vadinasi, teisingumastradiciškai suprantamas kaip pusiausvyros arbaproporcijos palaikymas arba atkūrimas, o svar-biausiasis teisingumo priesakas dažnai formu-luojamas taip: „Vienodas bylas traktuok vieno-dai"; tačiau pastarąją formuluotę reikia papil-dyti: „o skirtingas bylas - skirtingai" [17, p. 267].

Įdomi yra N. Ashfordo (Nigel Ashford) pozi-cija. Jis teigia, jog teisingumas „reiškia taisykles,pagal kurias paskirstomi atlygiai ir bausmės, kadkiekvienas žmogus gautų tai, kas jam priklauso"[31, p. 68]. N. Ashfordo požiūriu, teisingumosampratai pavojų kelia teisėjų aktyvizmas, kaiteismo sprendimai tiesiog rodo teisėjų priorite-tą ir išankstinį nusistatymą, jų asmeninį požiūrįį tai, kas teisinga, o kas klaidinga. „Tai ne įstaty-mų, o žmonių viršenybė", - teigia autorius [31,P- 69]. Taigi ši pozicija akcentuoja nešališko (ob-jektyvaus), pagrįsto priimtomis teisės normomissprendimo reikalavimą. Remiantis šiuo požiū-riu būtų galima manyti, jog galiojantys įstatymaiprivalo būti nepriekaištingi, kad galėtų užtikrintiteisingumo įgyvendinimą.

Nuomonių nevienareikšmiškumas lėmė, kadbaudžiamieji įstatymai, susiję su bausmių skyri-mu, yra ta sritis, kur įvairių valstybių įstatymuo-se galima pastebėti daugiausia skirtybių. Pavyz-džiui, Common law sistemoje paprastai laiko-masi Harto suformuluoto principo „Vienodasbylas traktuok vienodai". Todėį pavyzdžiui, An-glijoje skiriant bausmę teisingumo siekiama neanalogiškomis bausmėmis, bet vienodumo, ver-tinant atskiras bylos aplinkybes.

Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoješioms nuostatoms artimiausia yra profesoriausV. Piesliako pozicija. Jis teigia, kad „Analogiškinusikaltimai, padaryti analogiškomis sąlygomis,

turi būti baudžiami analogiškai. Jei teisėjas ana-logiškus nusikaltimus vertins skirtingai, taigi irkaltininkus baus skirtingai, nesvarbu, ar griež-tai, ar švelniai, tai nebus teisingumas. Tai anar-chija, kuri gimdo piktnaudžiavimus ir kitokiasblogybes..." [32, p. 8].

Taigi teisingumas -visų pirma vienoda teis-mų praktika. Teisingumo principas savaime ne-paneigia to, kad tam tikrų asmenų kategorijų,esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu gali būtinustatytas nevienodas teisinis reguliavimas. Įsta-tymų leidėjas, nustatydamas teisės normas ir po-veikio priemones, užtikrinančias jų laikymąsi,paprastai remiasi teisingumo samprata ir pre-ziumuoja, kad priimamas įstatymas iš esmės ga-li garantuoti teisingumo principo įgyvendinimą.Tačiau priimtas įstatymas pats savaime nebūti-nai yra teisingas, todėl jį galima kritikuoti ir siū-lyti pakeitimus. Tai rodo ir naujojo BK pakeiti-mai. Antai 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-1968 patvirtintas ir tik nuo 2003 m. gegu-žės 1 d. įsigaliojęs BK iki 2004 m. kovo 1 d.buvo keičiamas tris kartus. Įstatymų leidėjas da-rė pakeitimus daugiau kaip 60 straipsnių, kartupapildydamas kodeksą naujais straipsniais (pa-vyzdžiui, ВКЗЭ^гг., 198і str., 1982 str.). Nepai-sant to, kai kurių autorių nuomone, nepriekaiš-tingai laikantis nustatytų baudžiamųjų teisės nor-mų reikalavimų galima priimti nešališką bei tei-sėtą ir todėl teisingą sprendimą (V. Nažimovo,N. Ashfordo)6. Neatmetant būtinumo užtikrintiteismo priimamų sprendimų teisėtumo, vis dėl-to reikėtų manyti, jog vien jis dar negarantuojateisingumo principo įgyvendinimo skiriant baus-mę. Teisėtumas ir teisingumas nėra tapačios są-vokos. Abu šie principai yra būtini ir papildo

6 Pažymėtina, kad sovietinėje baudžiamosios teisėsdoktrinoje teisingumas buvo sutapatinamas su teisėtu-mu. Todėl ir nuosprendžiui dažniausiai buvo keliami tikteisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai.

33

vienas kitą, todėl kiekviena paskirta bausmė tu-ri būti teisėta ir teisinga.

Neabejotina, kad teismas klauso tik įstatymo,todėl jis privalo derinti įstatymo jam suteiktą lais-vę ir vienodą baudžiamojo poveikio priemoniųparinkimo bei skyrimo praktiką, neatsižvelgiantį teisėjo nuotaiką ar bylos nagrinėjimo vietą irlaiką. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisiųpakto 14 straipsnio 1 dalyje7 pabrėžiama: „Visiasmenys teismams ir tribunolams yra lygūs.Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtųnagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagalįstatymą sudaryto kompetentingo, nepriklauso-mo ir nešališko teismo..." [33, p. 23]. Šioje nuo-statoje akivaizdžiai galima įžvelgti minėto do-kumento preambulėje deklaruoto teisingumo pa-grindą. Reikalavimas teismams ir tribunolamsvisus asmenis traktuoti kaip lygius suponuoja ob-jektyvų bylos nagrinėjimą. Visų pirma tai, kadkiekvienas asmuo turi teisę į teisminę gynybą,lygias teises, nagrinėjant bylą teisme (reikšti nu-šalinimus, teikti įrodymus, reikšti prašymus, ap-skųsti teismo sprendimus ir kt.), baudžiamojoįstatymo normos visų asmenų atžvilgiu turi būtitaikomos vienodai ir kt. Reikalavimas, kad teis-mas būtų „kompetentingas", reiškia ne tik tamtikrą įstatymais įtvirtintą teismo kompetencijąnagrinėti bylą, bet ir tai, kad teismas savo spren-dimą privalo grįsti visapusišku, išsamiu ir ob-jektyviu bylos aplinkybių nagrinėjimu, kad baus-mė gali būti paskirta tik kaltam asmeniui, o kal-tu asmuo gali būti pripažintas tik konstatavus,jog nusikalstama veika buvo padaryta, kad beteismo niekas negali vykdyti teisingumo, ir pan.

Taigi teisingumo principas pirmiausia reika-lauja griežtai laikytis tarptautiniuose dokumen-tuose ir nacionaliniuose baudžiamuosiuose įsta-

tymuose įtvirtintų reikalavimų. Kartu teisingu-mo principas suponuoja teismo pareigą ne aklaitaikyti įstatymą, bet ir nustatyti, ar įstatyme įtvir-tinti draudimai ir reikalavimai atitinka Lietu-vos Respublikos Konstituciją, ar jos nepažeidžiaprigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, ar BK įtvir-tintos sankcijos leidžia tinkamai individualizuotibausmę ir kt8.

Pabrėžtina, kad teisingumo principo įgyven-dinimas glaudžiai siejasi su skiriamos kaltinin-kui bausmės proporcingumu9. Teisingumas vi-sų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pa-taisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Kartujis suprantamas ir kaip interesų vienybės išlai-kymas, ir iš to suponuojamas teiginys, kad užpadarytas nusikalstamas veikas skiriamos povei-kio priemonės turi būti proporcingos (adekva-čios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamusteisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi var-žyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiemstikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konsti-tucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-so 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija)ir 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d.redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai" konstatavo, kad Konstitucijoje įtvir-tintas prigimtinio teisingumo principas supo-nuoja, kad baudžiamajame įstatyme nustatytosbausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisi-nės valstybės principai inter alia reiškia, kad vals-tybės taikomos priemonės turi būti adekvačiossiekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adek-vačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos

7 Priimtas 1966 m. gruodžio 16 d., įsigaliojo 1976 m.kovo 23 d. Lietuva prisijungė 1991 m. kovo 12 d. Lietu-vai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d.

'Todėl, kilus abejonių dėl įstatymo atitikties Konsti-tucijai, teismai turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadšis nustatytų, ar įstatymų leidėjo įtvirtintos baudžiamo-jo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

9 Proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjųteisės principų, kuris baudžiamosios teisės doktrinojedažnai įvardijamas bausmės ekonomijos arba per didelėsprievartos uždraudimo principu.

34

nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nu- kai analogiškos bylos, nagrinėjamos skirtingųstatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie teisėjų, gali būti sprendžiamos skirtingai. Todėlbūtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai vei- suprantamas N. Ashfordo susirūpinimas, kai jiskai ir bausmės paskirčiai (Valstybės žinios. 2003, rašo: „Teisėjų aktyvizmo šalininkai <... > deri-Nr. 57-2552). Pritariant šiai Konstitucinio Teis- na sprendimus, atsižvelgdami labiau į pasekmes,mo nuostatai, vis dėlto reikėtų pažymėti, kad o ne metodą, kuriuo tie sprendimai pasiekiami,baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmių ir Nerimaujama, kad teisėjai vis labiau laikosi to-kitų poveikio priemonių proporcingumas pada- kio požiūrio, pradedant žemiausiais Europosrytos nusikalstamos veikos pavojingumui (įsta- teismais ir baigiant ES Europos Teisingumotyminis proporcingumas) dažniausiai yra relia- Teismu. Tai kelia pavojų teisingumui, nes paker-tyvus, kadangi, konstruodamas sankcijas už tam ta bendrai suprantamo teisingumo taisykles. Da-tikras veikas, įstatymų leidėjas vadovaujasi poli- rosi vis sunkiau numatyti, kaip teismai išspręstiniais, ideologiniais, materialiniais, moraliniais vieną ar kitą konfliktą" [31, p. 72].ir kitais utilitariniais kriterijais. Todėl teismas Lietuvos teismų praktikos pozicija ryškiausiaiteisingumo principo įgyvendinimą gali užtikrinti atsiskleidžia tais atvejais, kai teismai argumen-tik konkrečiam asmeniui individualizuodamas tuotai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitu-bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. cinį Teismą dėl baudžiamojo įstatymo nuostatų

Atkreiptinas dėmesys, kad kiekviena nusikals- atitikties Konstitucijai. Antai Lietuvos apeliaci-tama veika padaroma konkrečioje situacijoje, nis teismas ir Panevėžio apygardos teismas nu-esant tam tikroms dažnai tik jai būdingoms ap- tartimi kreipdamiesi į Lietuvos Respublikos Kon-b'nkybėms. Be to, nusikalstamas veikas padaro stitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvoskonkretūs asmenys, turintys tik jiems būdingų Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnioindividualių savybių. Tačiau baudžiamasis įsta- 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija; Valstybėstymas visų aplinkybių negali numatyti. Todėl iš- žinios. 1998, Nr. 67-1937) ir 312 straipsnio 3 da-kyla dilema, ar įstatymų leidėjas privalo papu- lyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija; Valstybės ži-dyti BK ir stengtis jame numatyti visus galimus nios. 1998, Nr. 17-397) numatyta minimali pen-atvejus (o tai beveik neįmanoma), ar suteikti teis- kerių metų laisvės atėmimo bausmė nepriešta-marns teisę, įvertinus konkrečią situaciją ir va- rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijosdovaujantis įstatyme įtvirtintu teisingumo prin- 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintamcipu, priimti optimalų sprendimą. Neatsitikti- teisinės valstybės principui, akcentavo tai, jog nū-nai kai kurie baudžiamosios teisės specialistai sikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti tei-hnkę manyti, jog teisingumo principo įtvirtini- singai, t. y. skiriama bausmė turi priklausyti nuorną bausmės paskirtyje įstatymų leidėjas sieja su pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos verty-visuomenės interesu, kuris leidžia teismui pasi- bės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobū-žiūrėti į bausmę ne vien per kaltininko ir nusi- džio, jo padarinių, teisę pažeidusio asmens pavo-kalstamos veikos prizmę, bet ir visuomeninį in- jingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Pa-teresą, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada ga- reiškėjų nuomone, teisingumas reiškia ne tik tai,U atspindėti. Būtų galima pritarti šiam požiū- kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nu-riui į teisingumo principo taikymą ir jo turinį, statytos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau irtačiau kyla abejonių, ar tokia šio principo trak- tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama baus-tuotė nesuformuos skirtingos teismų praktikos, mė būtų adekvati padarytam nusikaltimui: baus-

35

mė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikospavojingumo pobūdį ir laipsnį (Valstybės žinios.2003, Nr. 57-2552).

Teisingumo principas skatina teismą atsižvelg-ti ir į teisiamojo interesus, jo pasitaisymo gali-mybes. Vadovaudamasis bendraisiais bausmėsskyrimo pagrindais, teismas turėtų kaltininkuiparinkti tokią bausmę ar kitą įstatyme numatytąpoveikio priemonę, kuri labiausiai pozityviaiveiktų asmenį ir užkirstų kelią nusikalstamo el-gesio recidyvui. Jeigu yra pakankamas pagrin-das manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti berealaus bausmės atlikimo, teismas gali atidėtibausmės vykdymą (esant įstatyme numatytiemspagrindams ir sąlygoms). Jis taip pat gali atleistiasmenį nuo bausmės ar baudžiamosios atsako-mybės.

Tačiau įgyvendinant teisingumo principą kar-tu reikalaujama ir visapusiškos baudžiamaisiaisįstatymais ginamų gėrių apsaugos (žmogausgyvybės, sveikatos, nuosavybės, laisvės ir 1.1.).Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitu-cinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-so 148 straipsnio antrosios dalies ir LietuvosRespublikos baudžiamojo proceso kodekso93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo LietuvosRespublikos Konstitucijai" pabrėžė, jog „nega-lima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir huma-niška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negužmonės, kurie laikosi įstatymo reikalavimų"(Valstybės žinios. 1993, Nr. 70-1320).

Taigi teisingos bausmės suvokimas ir šio prin-cipo praktinis pritaikymas gali priklausyti ne tiknuo priimtų baudžiamųjų įstatymų tobulumo,bet ir nuo kiekvieno teisėjo, taikančio BK41 straipsnio ir 54 straipsnio trečiosios daliesnuostatas, supratimo, kas yra teisinga, o kas ne,nuo jo moralinių kriterijų ir dorovinės patirties.Šiuo požiūriu labai svarbi Aukščiausiojo Teis-mo senato, siekiančio vienodinti teismų prakti-

ką, pozicija. Atkreiptinas dėmesys į 2003 m. bir-želio 20 d. nutarimą Nr. 40, kuriame išaiškina-ma, jog teismas kiekvienu atveju privalo nuro-dyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straips-nio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimasnusikaltusiam asmeniui už konkrečios nusikals-tamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų tei-singumo principui [34, p. 206]. Taigi Aukščiau-siojo Teismo senatas tik nurodo, kad įstatymųleidėjo naujajame BK įtvirtinta nuostata:, Jeigustraipsnio sankcijoje numatytos bausmės pasky-rimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi,gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę", išesmės gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais,kai, pritaikęs kitus BK straipsnius, reglamentuo-jančius bausmės skyrimą ir leidžiančius ją švel-ninti, teismas mano, jog skiriama bausmė aiš-kiai prieštarauja teisingumo principui. Spręsti,kas sudaro teisingumo principo turinį, paliktateismų nuožiūrai.

Reikėtų manyti, kad bausmės paskirtyje įtvir-tintas būtinumas užtikrinti teisingumo principoįgyvendinimą iš dalies koreguoja bausmės sky-rimui skirtų normų turinį, kai konkrečioje bylo-je kaltininkui būtina nustatyti kitokią, individu-alizuotą bausmę. Pabrėžtina, kad šis principastaikomas vadovaujantis ne vien konkrečių BKstraipsnių nuostatų turiniu, bet ir atskleidžiantplatesnį baudžiamojo įstatymo teisinį konteks-tą. Todėl, aiškindamasis įstatymo nuostatasdėl konkrečios bausmės skyrimo, teismas pir-miausia turi atkreipti dėmesį į jose išreikštą irakivaizdžiai pateiktą įstatymų leidėjo valią, irbūtent tokią, kokia ji yra pateikta pažodiniametekste ir baudžiamojo įstatymo prasminiu kon-tekstu.

Nagrinėjant teisingumo sampratos problema-tiką, įsidėmėtina Lietuvos Respublikos Konsti-tucinio Teismo pirmininko E. Kūrio pozicija.Jo nuomone, teisingumo sąvoka yra įvairiapras-

36

mė ir todėl reliatyvi. „Pasirinkti ir <...> įtvir-tinti kurią nors vieną iš gausybės teisingumosampratų būtų tolygu primesti ją tiems, kurieturi neginčijamą teisę savaip traktuoti pačią tei-singumo idėją, turėti savą nuomonę, kas yra tei-singa, o kas ne" [35, p. 73].

IV Dabartinė baudžiamosios teisės raida aiš-kiai rodo, kad labiausiai pasitvirtina mišrių te-orijų teiginiai. Bausmė nėra tik atpildas, taip patJi nėra tik valstybės ar visuomenės bei jos nariųapsaugos nuo nusikalstamų veikų priemonė.Bausmė skiriama siekiant įgyvendinti ne vienąkurį nors tikslą, o kelis susijusius tikslus: tiekatpildo, tiek apsaugos nuo nusikaltimų, tiek auk-lėjamosios priemonės. Nėra universalaus tikslo,tinkamo visoms tautoms ir visiems laikams. To-dėl negalima išskirti paties svarbiausio ar aukš-čiausio bei nesikeičiančio bausmės tikslo. Ben-dras bausmės tikslas neturi būti išsemiamas vie-nu specialiu tikslu. Tik tikslų kombinacija visiš-kai apibūdina bausmės paskirtį. Todėl reikėtųPritarti autoriams, kurie pateikdami kriminali-nės bausmės sąvoką neapsiriboja vieno iš tikslųakcentavimu, o nurodo kelis bausmės tikslus.Būtent dėl to reikėtų pripažinti, kad tinkamiau-sia yra senojo Lietuvos Respublikos baudžiamo-jo kodekso 21 straipsnyje nurodyta kriminali-nės bausmės sąvoka: „Kriminalinė bausmėyra valstybės prievartos priemonė, skiria-m a teismo apkaitinamuoju nuosprendžiuasmeniui, padariusiam nusikaltimą, irapribojanti nuteistojo teises bei laisvesvisuomenės interesais."

Pabrėžtina, kad, nepaisant to, kokiai bausmėssąvokai klasifikuojant jas pagal bausmės tikslųnurodymą suteikiama pirmenybė, pagrindiniaikriminalinės bausmės požymiai išskiriami vie-nodi. Tai - nubaudimas, nuteistojo teisių ir lais-^4 apribojimas visuomenės labui, valstybės prie-vartos priemonė, pripažinimas kaltu padariusnusikaltimą kaip vienintelis bausmės pagrindas,

individualumas, teisinių padarinių, atlikus teis-mo paskirtą bausmę, atsiradimas. Teisės litera-tūroje išskiriama ir daugiau kriminalinės baus-mės požymių, pavyzdžiui: veiksmingumas, eko-nomiškumas, tikslingumas, lankstumas, skyri-mas valstybės vardu, atleidimas nuo jos tik teis-mo sprendimu (išskyrus malonę ir amnestiją) irkt. [11, p. 68-70].

Išvados

Remiantis tuo, kas buvo nagrinėta, būtų galimapadaryti tokias išvadas:

1. Baudžiamosios teisės teorijoje ir filosofijo-je ne kartą buvo keliamas klausimas, ar valstybėapskritai turi teisę bausti nusikaltusius asmenis.Buvo sukurta nemažai mokslinių teorijų, įvai-riai sprendžiančių baudžiamosios atsakomybėsklausimus, tarp jų ir neigiančių valstybės teisębausti. Tačiau dabar dėl valstybės teisės baustinusikaltusį asmenį baudžiamosios teisės doktri-noje nebediskutuojama ir būtina pripažinti, kadvalstybė turi teisę bausti asmenis, padariusiusnusikalstamas veikas.

2. Vienas iš svarbiausių visuomenės apsau-gos nuo nusikalstamų veikų būdų yra humaniš-kas požiūris į nusikaltėlį, maksimalios visuome-nės pastangos jį pataisyti tiek teisminio nagrinė-jimo, tiek bausmės atlikimo metu, tiek po baus-mės vykdymo. Kartu turėtų būti rūpinamasi nu-kentėjusių nuo nusikaltimų asmenų teisių ap-sauga - tai turėtų būti ne mažiau reikšmingasbaudžiamojo proceso tikslas nei teisiamojo tei-sių apsauga.

3. Bausmė skiriama siekiant įgyvendinti nevieną kurį nors tikslą, o kelis susijusius tikslus:tiek atpildo, tiek apsaugos nuo nusikaltimų, tiekauklėjamosios priemonės. Nėra universalaustikslo, tinkamo visoms tautoms ir visiems lai-kams. Todėl negalima išskirti paties svarbiausioar aukščiausio bei nesikeičiančio bausmės tiks-

37

lo. Bendro bausmės tikslo neturėtų išsemti vie-nas specialus tikslas. Tik tikslų kombinacija vi-siškai apibūdina bausmės paskirtį.

4. Vertinant bausmės tikslus, dabartinė bau-džiamosios teisės raida aiškiai rodo, kad labiau-siai pasitvirtina mišrių teorijų teiginiai. Bausmėnėra tik atpildas, taip pat ji nėra tik valstybės arvisuomenės bei jos narių apsaugos nuo nusikals-tamų veikų priemonė. Pateikiant kriminalinėsbausmės sąvoką neturėtų būti apsiribojama vie-no tikslo akcentavimu, o nurodyti keli bausmėstikslai Reikėtų pripažinti, kad tinkamiausia yrasenojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-dekso 21 straipsnyje nurodyta kriminalinės baus-mės sąvoka: „Kriminalinė bausmė yra valstybėsprievartos priemonė, skiriama teismo apkalti-namuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiamnusikaltimą, ir apribojanti nuteistojo teises beilaisves visuomenės interesais."

5. Nagrinėjant teisingumo sampratos bausmėspaskirtyje problematiką būtina atsižvelgti j tai,kad teisingumo sąvoka yra įvairiaprasmė ir todėlreliatyvi. Nors baudžiamosios teisės doktrinojepateikiamas skirtingas požiūris j teisingumo prin-

cipo įgyvendinimą, vis dėlto jis neturėtų būti su-tapatinamas su teisėtumo ir proporcingumo prin-cipais. Visi šie principai yra būtini ir iš esmėspapildo vienas kitą. Teisingumo principas iš da-lies koreguoja bausmės skyrimui skirtų normųturinį tais atvejais, kai konkrečioje byloje kalti-ninkui būtina nustatyti kitokią, individualizuotąbausmę. Todėl šis principas taikomas vadovau-jantis ne vien konkrečių BK 41 ir 54 straipsniųnuostatų turiniu, bet ir atskleidžiant platesnį bau-džiamojo įstatymo teisinį kontekstą, atkreipiantdėmesį į jose išreikštą ir akivaizdžiai pažodinia-me tekste ir baudžiamojo įstatymo prasminiukontekstu pateiktą įstatymų leidėjo valią.

6. Nepaisant to, kokiai bausmės sąvokai kla-sifikuojant jas pagal bausmės tikslų nurodymąsuteikiama pirmenybė, pagrindiniai kriminali-nės bausmės požymiai paprastai išskiriami vie-nodi. Tai - nubaudimas, nuteistojo teisių ir lais-vių apribojimas visuomenės labui, valstybėsprievartos priemonė, pripažinimas kaltu pada-rius nusikaltimą kaip vienintelis bausmės pagrin-das, individualumas, teisinių padarinių, atlikusteismo paskirtą bausmę, atsiradimas.

LITERATŪRA

1. Таганцев H. С. Русское уголовное право.T. 2. Москва, 1994.

2. Berman H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisėstradicijos formavimasis. Vilius, 1999.

3. Hollis M. Socialinių mokslų filosofija. Vilnius,2000.

4. Новыя идеи въ правовъдънш. СборникьNo. 3. С. Петербургь, 1914.

5. Römeris M. Valstybė. II tomas. Vilnius, 1995.6. Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975.7. Социальная психология. Москва, 1975.8. Römeris M. Valstybė. I tomas. Vilnius, 1995.9. Gumplowicz L. Sociologie et politique. Paris,

1898.10. Sabine G. H., Thorson Th. L. Politinių teorijų

istorija. Vilnius, 1995.11. Фойницкий И. Я. Учение о наказании в

связи с тюръмоведением. Москва, 2000.

12. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000.13. Montaigne M. Esė. Filosofijos istorijos chres-

tomatija. Vilnius, 1984.

14. Bieliūnas E. Nuo papročio iki baudžiamojokodekso. O kas toliau? Teisė - visuomeninė vertybė.Vilnius, 1988.

15. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. Vilnius,2001.

16. Hart H. Punishment and Responsibility. 1968.17. Hart H.L.A. Teisės samprata. Vilnius, 1997.18. Cole F. George. The American system of Cri-

minal Justice. Brooks / Cole Publishing Company,California, 1998.

19. Hobbes T Leviatanas. Vilnius, 1999.20. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Trečiasis pa-

taisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 2001.

38

21. Спасовичь В. Учебникъ уголовного права.Санкт-Петербургь, 1863.

22. Курс советского уголовного права. Частьобщая. Т. 2. Ленинград, 1970.

23. Butkys C. Kriminalinio baudimo pagrindai Kau-nas, 1929.

24. Алексеев С.С. Философия права. Москва,1998.

25. Учебник уголовного права. Общая часть.Москва, 1996.

26. Bittner and Platt. The Meaning of Punishment,bsues in Criminology. 1966, vol. 2.

27. Мертон Р. К. Социальная норма и аномия.Социология преступности. Москва, 1966.

28. Bluvšteinas J. Akivaizdžios ir latentinės krimi-nalinės bausmės funkcijos // Teisės problemos. 1994,Nr. 2.

29. Welzel H. Das Deutsche Strafrecht. Berlin,1960.

30. Berman H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisėstradicijos formavimasis. Vilnius, 1999.

31. Ashford N. Laisvos visuomenės principai. Vil-nius, 2003.

32. Piesliakas V. Bausmių skyrimo nuostatų tobu-linimo problemos // Teisės problemos. 1996, Nr. 2.

33. Žmogaus teisės: Jungtinių Tautų dokumentai.Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000.

34. Teismų praktika. 2003, Nr. 19.35. Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas kon-

stitucinėje jurisprudencijoje. Konferencijos „Konstitu-cinių principų plėtojimas konstitucinėje juris-prudencijoje" medžiaga. Vilnius, 2002.

36. Blachut J., Gaberle A., Krajewski K. Krymino-logija. Gdansk, 2000.

PENALTY: COMMON THEORETICAL PROBLEMS

Romualdas Drakšas

Summary

One of fundamental and generally accepted principles°f criminal law is the principle of inevitability ofresponsibility. The principle means that every personthat has committed a crime meets the penalty or otherPenal measures set in the criminal code of Lithuania.The article sets forth an object to formulate the mostacceptable concept of criminal penalty under condi-tions of Lithuania, to describe а рифове of a penaltyand to answer a question whether a state has a rightto punish a guilty person.

It should be mentioned before analyzing a criminalPenalty itself or a separate sort of it, that in the theoryof criminal law or discipline of philosophy a questionwhether a state has the right to punish guilty personsat all was arisen more than once. To answer the ques-tion, a lot of theories solving out the problems ofcriminal responsibility differently even denying anyright of a state to punish were created.

Thus, after analyzing the arguments of the theoriesthat deny or acknowledge a state's right to punishguilty persons it would be more correctly to assent tothe theories approving the right of a state.

Formulating the concept of a criminal penalty, thelatter should not be limited by accenting of only one°f its purposes: some of the purposes of a penaltyshould be mentioned. That is why it should be recog-nized that the most acceptable concept of a criminal

Įteikta 2004 m. rugpjūčio 31 d.

penalty is set out in former Criminal Code of Lithu-ania article 21: "A criminal penalty is a state's coercivemeasure imposed by a court accusatory judgement ona person guilty of committing a crime that limits therights and liberties of the convict in favor of interestsof a community.

A new Criminal Code article 41 points out suchpurposes of a penalty: 1) to prevent persons fromcommitting criminal acts; 2) to punish persons thathave committed criminal acts; 3) to deprive a convictof an opportunity to commit new criminal acts or tolimit the opportunity; 4) to influence persons thathave carried out their penalties to obey laws and notto commit crimes again; 5) to ensure a realization ofa principle of justice. The last principle needs to beexplained for the most part.

The analysis of the problems concerning the con-cept of justice shows that the most acceptable andremarkable is the position on the point of a chairmanof Constitutional Court of the Republic of Lithuania.So, in the words of E. Kūris, the concept of justiceis of different meanings and thus relative. " A choiceand <...> strengthening of one of concepts of justicefrom the abundance of them is equivalent to forcingit upon these who have an incontestable right to in-terpret the idea of justice in their own way and havetheir own opinion of what is wrong or right.

39