IV a.

IV a. Galatijoje dar gyveno keltiškai kalbantys žmonės. Atrodo dar ilgai laikėsi tradicinė samprata taip pat religijoje ir laidojimo papročiuose. Krikščionybė Galatijos provincijoje paplito gana anksti. Provincijos sostinė Ankyra tapo krikščionių metropolito sostine, šio miesto reikšmė vis augo. Tai dabartinė Turkijos sostinė Ankara.375 m. hunai sutriuškina gotų valstybę egzistavusią dab. Ukrainos teritorijoje. Prasideda Didysis antikos laikų tautų kraustymasis. Slavai išplinta nuo Danijos iki Austrijos, nuo Pripetės iki Peloponeso, Mažosios Azijos.

Tacito laikais gotai gyveno abipus Vyslos žiočių („uosta“) ir tik sutriuškinus markomanus jie galėjo migruoti išilgai Romos imperijos pasienio rytų link. Karalystė, kurią jie tuomet įkūrė šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip išgarsėjo tolimojoje Skandinavijoje, kad 375 metais hunų įvykdytas gotų karaliaus Ermanariko nuvertimas nuo sosto yra pats ankstyviausias Skandinavijos sakmėse minimas istorijos įvykis.

Kadangi gotai vieni pirmųjų pradėjo vartoti runų rašmenis, tikėtina, jog šiuos rašmenis kartu su meno formomis jie perteikė šiaurės tautoms. Tačiau dabartiniai tyrinėtojai, kurių manymu šie rašmenys, veikiami Šiaurės Italijoje vartoto raidyno, susiformavo II a. pr. Kr., spėja, kad juos dar neužfiksuotus šiaurėje paskleidė iš Jutlandijos traukdamiesi kimbrų ir teutonų likučiai. Svarbų vaidmenį vėlesniam runų išplitimui galėjo suvaidinti heruliai, dažnai laikomi runų žinovais. Ši paslaptinga tauta, kurios dalį nukariavo Ermanarikas, tikriausiai leidosi į savo ilgas klajones iš Danijos teritorijos. Šiaip ar taip, Danijoje bei pietinėje Norvegijoje yra aptinkami visų seniausi, iš II a. m. e. iššifruojami runų įrašai. Be to, Skandinavijoje ištisus šimtmečius runų raštas buvo daug plačiau vartojamas negu bet kurioje kitoje šalyje.

Gotų istorikas Jordanas teigia, kad herulius, kurie jo laikais Centrinėje Europoje kovojo su lombardais, iš tėvynės išvarė užkariautojai danai, atsikraustę čionai iš Švedijos. Tad peršasi išvada, jog Danijos Karalystė įsikūrė iš pradžių vienoje iš salų, galimas daiktas, Zelandijoje ties Lejre miestu, kuris pagal padavimą buvęs senoji Danijos sostinė. Tokia pradžia paaiškintų skirtingą statusą kurį ilgai išlaikė Jutlandija: ji galėjo būti daugiau ar mažiau taikiai aneksuota saliečių tuomet, kai iš jos išsikraustė anglai ir jutai, leidęsi už marių ieškoti naujosios tėvynės ir radę ją kitoje Šiaurės jūros pusėje. Dera prisiminti, kad Beda Garbusis išsaugojo padavimą apie „šalį, vadinamą Anglija, kuri, sakoma, ligi šiol tebėra dykra“.395 m. Romos Imperijos padalijimas į dvi dalis.

IV a. pabaigoje genties kilmingųjų, kuriuos lydėdavo į mirusiųjų pasaulį drauge palaidoti žirgai, kapų skaičius kapinynuose mažėja. Tai tikriausiai liudytų, kad sumažėjo genties kilmingųjų vaidmuo prūsų visuomenėje. (arba jie tiesiog išnyko karų metu, arba klaidžiojo po Europą kartu su kitais klajokliais plėšikautojais. Dar gali būti, kad tie kilmingieji, laidoti su žirgais, buvo ne vietiniai, o Gintaro kelio pradžią saugantys kitos genties garnizonas, pvz., gotų. D.G.).Iki V a. išseko gintaro telkiniai Jutlandijos pusiasalyje, dėl šios priežasties Jutlandijos gyventojai keltai (kimbrai, ?chaukai) ir germanai (fryzai (gal dar ir anglai?), saksai, ?chaukai) pradėjo keltis į Sembą, ypač V-VII amžiuose. [keltus keltis į Prūsą galėjo paskatinti ir tai, kad čia jau gyveno keltai arba jų palikuonys, arba buvo pakankamai geri ryšiai – draugiški arba nelabai – su prūsais. Be to Pabaltijy buvo ramiau nei griūvančioje Vakarų imperijoje, bei nuolat puldinėjamoje Rytų imperijoje. Be to, išsikrausčius gotams, atlaisvėjo niša – nebuvo karių-valdovų, kilmingųjų sluoksnio. Kita vertus, neramiais laikais nebeliko tarpininkų tarp romėnų ir prūsų – keltų, kuriuos galėjo išblaškyti hunai. Nutrūkus prekybos grandžiai reikėjo kaip nors patenkinti savo turto troškimą ir keltis arčiau pajamų šaltinio, į pietus – į Vakarų imperiją arba kartu su gotais į Juodosios jūros pakrantes, šalia rytų baltų, arčiau Rytų imperijos. Galbūt gintaro pardavimą kontroliavo kariai-klajokliai, kariai-prekeiviai, gentis gyvenusi rytuose – Ost – gal tam, kad juos atskirti nuo tokių pat gentainių gyvenančių vakaruose, juos imta vadinti ozijais, estijai, ezijais??? D.G.]

V a.

V a. gintaro prekybą į savo rankas perėmė avarai, kurių išeiviai sudarė lokalinę mozūrų kultūrinę grupę. Tuo metu gintaras pasirodė Kinijoje ir prekyba juo vyko VI-VII a., kol VIII a. prekybos gintaru neperėmė skandinavai.V-VII a. vakarų slavai (Ilmenio slovėnai, krivičiai) per dab. Centrinės Baltarusijos teritoriją patraukė Ilmenio, Pskovo, Ladogos, Onegos ežerų link.407 m. vandalai apsupo Tolozą, bet gynėjai įkvėpti vyskupo Šventojo Exuperijaus atlaikė apgultį už savo stiprių sienų. Vandalai pasuko Ispanijos link, iš kurios išsikraustė į Šiaurės Afriką kur ir apsistojo.410 m. vestgotai užima Romą.413 m. vestgotai (vizigotai) vadovaujami karaliaus Ataulfo užėmė Tolozą. Spaudžiant romėnų pajėgų, vizigotai pasitraukė į pietus nuo Pirėnų kalnų. Po Ataulfo nužudymo jo įpėdinis Wallia nusprendė sudaryti taikos sutartį su Roma. Mainais už taiką, 418 m. imperatorius Honorijus vizigotams padovanojo Akvitanijos regioną kartu su Tolozos miestu. Šitaip pasibaigė romėnų valdymas Tuluzoje.418-508 m. Pietų Prancūzijoje egzistavo vestgotų karalystė su sostine Tuluzoje. Vizigotai, vieni iš Vakarų Romos imperijos sąjungininkų – federatų, pradėjo kėsintis į kaimynines Akvitanijai teritorijas. Būdami Romos sąjungininkais, vestgotai padėdavo įveikti įvairias germanų gentis, besiveržusias į Ispaniją, pagrindinai svebus. Šitaip bekariaudami, vestgotai išplėtė savo valdas į pietus nuo Pirėnų kalnų ir stengėsi užimti likusios Galia Narbonensis provincijos Viduržemio jūros pakrantę, bet buvo išstumti savo romėnų sąjungininkų.439 m. romėnų generolas Litorius sumušė vestgotus prie Narbonnos ir netgi nustūmė juos atgal į Tuluzą. Generolas apsupo miestą, bet buvo sumuštas ir paimtas į nelaisvę užmiesčio mūšyje. Galijos pretorijus prefektas Avitus, kuris turėjo didžiulę įtaką vestgotų karaliui Teodorikui I, buvo išsiųstas į Tuluzą ir pasiekė taikos susitarimą.Nuo V a. vidurio į Britanijos provinciją vis daugiau ėmė keltis germanų – anglų ir saksų, kurie įsikurdavo išstumtų keltų žemėse. Dalis keltų netgi metė tėvynę ir patraukė į Galiją, kurių dauguma apsistojo žemėje vėliau pavadintoje jų vardu – Bretanėje. Germanai Britanijoje buvop pakviesti kovoti su piktais. Tačiau anglai ir saksai liko vieninteliais nugalėtojais. Keltai išliko Kornvalyje, Velse ir šalia piktų – Škotijoje.451 m. gresiant didžiausiam hunų įsiveržimui į Galiją, Galijos pretorijus prefektas Avitus vėl vedė derybas tarp Romos ir vestgotų ir kartu sumušė hunus.455 m. Avitus, tuo metu magister militium (Imperijos vyriausiasis karininkas), per diplomatinę misiją pas vestgotų karalių Teodoriką II, savo draugų vestgotų buvo paskelbtas naujuoju Romos imperatoriumi Tuluzoje, kai tik buvo gauta žinia, kad vandalai apiplėšė Romą, ir kad imperatorius Petronius Maximus buvo nužudytas. Visgi, Avitaus valdymas buvo trumpas ir 456 m. jis buvo priešų nugalėtas. Tai supriešino vizigotus ir pastūmėjo karui su naujais Romos valdovais. Pagaliau vis silpnėjanti Roma pasidavė. Narbonnos (pajūrio regionas esantis arčiausiai Akvitanijos) regionas vizigotų galutinai buvo užkariautas 456 m.466 – 484 m. vestgotų karalius Eurikas buvo labiausiai nepalaužiamas Romos priešas ir jam sekėsi plėsti savo valdas Galijoje ir Ispanijoje. 475 m. vestgotų karalius Eurikas (Euric) nutraukė sutartį su Romos imperija ir paskelbė nepriklausomybę. Tuluza tapo sparčiai besiplečiančios Vestgotų karalystės. 476 m. nuverčiamas Vakarų Romos imperijos imperatorius.

486 m. įnirtingose kautynėse prie Suasono miesto frankai vadovaujami karo vado Chlodvigo sumušė Vakarų Romos Imperijos kariuomenę ir užėmė dalį Galijos. Vėliau jie prisijungė Galijos pietus ir taip pasiekė Viduržemio jūra.V a. pabaigoje Tuluzos Vestgotų karalystė išsiplėtė nuo Luaros (Loire) slėnio šiaurėje iki paties Gibraltaro pietuose, nuo Ronos upės rytuose iki Atlanto vandenyno vakaruose. Tai buvo didžiausias išsiplėtimas šalies, kurios sostinė buvo Tuluza. Kitaip nei kiti Vakarų Europos miestai, Tuluza klestėjo per visą migracijų ir Didžiosios invazijos periodą. Nors vestgotai išpažino antrinitorišką krikščionybės forma arijonizmą ir gyveno atskirai (segreguotai) nuo savo galoromanų pavaldinių, juos pastarieji gerai priėmė, nes jiems buvo garantuotas saugumas ir klestėjimas. Miestas už savo I amžiaus statytų sienų išliko tokio paties dydžio, kai tuo tarpu daugelis Vakarų Europos miestų skubiai statėsi naujas sienas, apimdami tik mažąją dalį teritorijos, kokia buvo imperijos laikais.

Tuluzos Vestgotų karalystė apie 500-uosius metus.

Turtai, kuriuos vestgotai pagrobė Romoje 410 metais (įskaitant ir Jeruzalės šventyklos turtus), manoma tuo laiku buvo laikomi Tuluzoje. Vestgotai iš lėto pasiekė romėnų ir gotų kultūrų susimaišymą. Vestgotų dėka buvo išsaugota Romėnų teisė surinkta Alariko santraukoje (kodekse?) 506 metais, kuri buvo pritaikyta didžiulėje tiek vestgotams, tiek vietiniams romėnams. Atsižvelgus į visa tai Tuluzos Vestgotų karalystė buvo labiau romanizuota ir valstybės struktūra buvo labiau išvystyta negu Frankų karalystė Luaros slėnyje.V a. pabaigoje, anot archeologinių kasinėjimų, į sembų žemes įsiveržė fryzai ir saksai. Jie buvo priversti bėgti nuo frankų ekspansijos.

VI a.

Apie 500 m. susikūrė frankų valstybė. Frankams įsikūrus Galijoje nustota šaukti liaudies susirinkimą. Svarbius nutarimus karalius priimdavo pats, tardamasis tik su kilmingaisiais. Kiekvienai didelės šalies sričiai Chlodvigas skirdavo valdytojus – grafus. Chlodvigui valdant, buvo užrašyti senieji frankų papročiai ir naujieji karaliaus potvarkiai. Iš jų buvo sudarytas pirmasis frankų įstatymų rinkinys.Vis dėlto, pagonys frankai, valdomi karaliaus Chlodvigo (Clovis) perėjo į katalikybę ir tokiu būdu gavo svarbią krikščionių vyskupų tinklo paramą. Katalikų Bažnyčia greitai tapo vienintele efektyvia galios institucija, kuri žymia dalimi buvo daugiau nei vietinės reikšmės ir kuri stirpiai priešinosi vestgotų aristokratų arijonizmui.Gana greitai frankai plėsdamiesi į pietus pasiekė Vestgotų karalystės sienas.507 m. Prasidėjo karas, kurio pasekoje vestgotų karalius Alarikas II buvo nugalėtas frankų karaliaus Chlodvigo Vouille mūšyje. Šis mūšis itin svarbus šiuolaikinių prancūzų savimonėje (in the psyche), nes frankai suvokiami kaip „prancūzai“, o vestgotai laikomi „svetimšaliais“.508 m. po pergalės Vouille mūšyje, frankai toliau žygiavo į pietus, nukariavo Akvitaniją ir 508 m. užėmė Tuluzą. Vestgotai buvo išstumti į savo valdas Ispanijoje, kurioje vėliau perkėlė ir savo sostinę į Toledą.Tuluza tapo Akvitanijos dalimi – atskirta nuo Narbonn‘ės ir Viduržemio jūros regiono, kur vestgotų valdžia išliko – sumažėjusiu sostinės miestu, vos vos integruotu į Frankų karalystę.Frankams užkariavus Tuluzą prasidėjo nykimo ir anarchijos periodas. Vargas, maras, demografinis smukimas, mokyklų, išsilavinimo, kultūros smukimas buvo būdingi bruožai frankų teritorijose V-VI amžiuose.511 m. mirė Chlodvigas. Akvitanija kaip ir visa Frankų karalystė buvo padalinta Chlodvigo sūnums – Merovingams. Šis periodas buvo labai įtemptas ir sudėtingas, komplikuotas, nes kiekvienas Merovingų karalius kariavo ir žudė vienas kitą tam, kad galėtų valdyti visą Frankų karalystę, kuri buvo suvienyta,

paskui suskilo, vėl suvienyta ir t.t. akvitanija buvo silpnai valdoma tai vieno ar kito frankų karaliaus, kuris paskirdavo kunigaikštį kontroliuoti regioną jų vardu.Apie 520 m. mirė Danijos karalius Hygelacas, kurį, anot padavimo „likimas nubaudė kai jis savo nežabota drąsa užsitraukė nelaimę, susivaidijęs su frizais“. Tuo metu vyko daug karų tarp svearų ir geatų. Jūrinis šių karų pobūdis leidžia manyti, jog geatais bent kai kuriais atvejais yra vadinami jutai. Tačiau senesnis požiūris, esą čia atsispindi ilga kova, per kurią svearai galop pavergė Västergötlando tautą, ko gero, patvirtinamas poemos pabaiga. Nes tuomet, kai mirties laužo liepsna apėmė Beovulfo, jų valdovo, kūną, „geatų moteris [...] vis giedojo ir giedojo šermenų raudą, ir siaubo sklidinu balsu šaukė, jog ateis gedulo dienos ir didžiulės žudynės ir smurtas ištiks daugelį, atnešdamos pažeminimą ir nelaisvę.Svearų kraštas, driekęsis šiaurine Baltijos įlankos – nūdien Mälareno ežero – pakrante, tapo tuo metu turtingiausia šiaurės vieta. To priežastis – labai išsiplėtusios galvijų ganyklos, nuolat kylant Baltijos jūros pakrantei, taip pat, be abejonės, užmegzti artimi prekybiniai ryšiai su Gotlando sala. Tuo laikotarpiu vyko sparti svearų ekspansija iš Centrinės Švedijos į Alandų salas; be to suomiai, nors ir labai lėtai, skverbėsi iš pajūrio į beveik negyvenamas Tavastijos tolumas pietvakariuose ir Karelijos dykras Ladogos ežero apylinkėse. Ir vienų, ir kitų buvo netvirta gentinė santvarka, o jiems vadovavo genties vadai, kurių laivų kapai yra aptinkami palei visą pakrantę.

Vieninteliai nepaneigiami faktai, užrašyti frankų metraštininkų, byloja apie danų antpuolius frizų krašte. Yra pagrindo manyti, kad šiais antpuoliais buvo norima pasipelnyti iš naujų prekybinių santykių, kuriuos frankai užmezgė su arabų pasauliu tuomet, kai ankstesnė Jutlandijos prekyba su Baltijos jūros kraštais buvo sutrikdyta į vakarus slenkančių slavų.

VI a. Prūsijoje gyveno legendiniai karvedys Vaidevutis ir Krivių Krivis Brutenis. Archeologijos ir paleotoponimikos duomenys leidžia spręsti iš tikrųjų buvus Brutenį ir Videvutį, taip pat jų vakarų germanišką kilmę. [Brutenis < Pruten- < Pritan- < Britan-; britas-keltas?; Prutenija, Brutenija???

Šv. Jonas I, popiežius ir kankinys (miręs 526 m.). Šis Toskanos kunigas 523 rugpjūčio 13 d. Pakeitė popiežių Hormizdą. Jo pavestas Dionizas mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien. Kai Jonas I tapo popiežiumi, prieš 5 metus Hormizdas ir imperatorius Justinas, Justinijano dėdė buvo sustabdę schizmą tarp Romos ir Konstantinopolio, kuri įvyko 484 m., po to kai imperatorius Zenonas nesėkmingai bandė sutaikyti katalikus ir monofizitus. Kadangi judėjimas sukėlė įvairių politinių pasekmių 524 m. pabaigoje imperatorius Justinas paskelbė įsakymą, pagal kurį turėjo būti uždarytos Konstantinopolio arijonų bažnyčios ir iš jų atimtos bet kokios pilietinės teisės. Gotai buvo arijonai, tad Teodorikas, ostgotų ir Italijos karalius, 525 m. įpareigojo popiežių Joną I perkalbėti imperatorių atšaukti įsakymą: su juo išvyko keli tūkstančiai palydovų, nešinų žvakėmis ir kryžiais. Imperatorius Justinas sutiko atiduoti arijonams kai kurias iš jų atimtas bažnyčias, tačiau atsisakė grąžinti teises arijonams, kurie perėję į katalikybę, vėl grįždavo pas arijonus. Teodorikas, nepatenkintas menkais delegacijos laimėjimais, uždarė Joną į kalėjimą, kur jis nuo nežmoniško elgesio netrukus mirė.

527 – 565 m. Bizantijos imperatoriumi buvo Justinianas, kuris bandė atkurti buvusias Romos imperijos sienas. 560 m. avarai Panonijoje įkūrė Avarų Kaganatą. Kaganatą nusilpnino išorės spaudimas, o galutinai sunaikino Karolio Didžiojo aneksija į vakarus nuo Dunojaus, o į rytus teritoriją užėmė bulgarai. Nė viena iš dviejų aneksuotojų nesugebėjo įkurti ilgalaikę valstybę ir IX a. pabaigoje kraštas buvo apgyvendintas didelės slavų populiacijos. IX ir X a. sandūroje Bavarijos karalius Arnulfas I pasikvietė vengrus, gyvenusius šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje į Panoniją, kad sutramdytų Moravijos karalių Sviatopolką, įsiveržusį į Panoniją. Bavarijos karalius tikėjosi iš vengrų pagalbos: jie turėjo pulti Moraviją ir Bulgariją. Arnulfas išlaikė aljansą su vengrais iki savo mirties 899 m.562 m. avarai jau buvo užgrobę žemes prie Dunojaus vidurupio, anksčiau apgyvendintas kitų grobikų – hunų, langobardų, gepidų. Susidarė daugiagentis Avarų kaganatas.Apie 570 m. Mozūrų ežeryno vakarinėje dalyje susidarė Mozūrų kultūrinė grupė. Tai teritoriniu požiūriu nedidelis junginys, užimantis nedaugiau kaip 60x60 km. Šioje teritorijoje įsikūrė avarų pavaldiniai raiteliai-kariai langobardai ir gepidai.

VII a.

VII a. Armėnijoje kilo, viduramžių krikščionių erezija paulikionai, kurių pradininku laikomas dvasininkas Konstantinas, vėliau pasivadinęs Silvanu.

600-650 m. Mozūrų ežeryno kultūrinėje grupėje atsiranda antų miniatiūrinės pirštuotos segės, avariški diržų apkalai, puošti „perlų“ ornamentais, kovos peiliai su kabėmis, pritaikyti nešioti horizontaliai prikabinus prie diržo.622 m. baigėsi pergalingi avarų karai su Bizantija, nutrauktas duoklės jiems mokėjimas. Avarų aukštuomenei buvo būtini pavaldiniai, kurie galėtų verstis žemdirbyste ir išlaikytų karių luomą, todėl Mozūrų ežeryno gyventojai, avarų sąjungininkai ima rengti antpuolius į dabartinę Lietuvos teritoriją.630 m. Arabų valstybės susikūrimas.VII a. chazarai įkūrė savo kaganatą, kuris apėmė teritotijas tarp Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą. Chazarai vėliau priėmė karaimų tikėjimą.VII a. Bizantiją užpuolė arabai ir atėmė didžiąją dalį imperijos žemių.

Apie 675 m. sagose rašoma, kad karalius Ivaras užkariavęs rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą.VII a. pabaigoje Merovingų monarchija taip nusilpo, kad Akvitanijoje susikūrė vietinės nepriklausomos kunigaikščių dinastijos. Nežinoma ar jie turėjo kraujo ryšių su frankais Merovingais, ar ne. Nors Merovingai jų nepripažino, jie valdė kaip Akvitanijos (įskaitant baskiškai kalbančią teritoriją Gaskoniją, į pietus nuo Garonės upės) karaliai, o jų sostinė buvo Tuluza.VII a. pabaigoje sustiprėjo bulgarų karalystė ir Avarų kaganato politinė padėtis pasidarė kebli, o jo ryšiai su Mozūrų ežeryno kultūrine grupe nutrūko. Avarų viešpatavimo Pabaltijyje žlugimą pagreitino ir sembų pergalės prieš atėjūnus.

VIII a.

VIII a. Kinijos sostinėje buvo pradėtas leisti dienraštis „Sostinės žinios“. Jame buvo spausdinami imperatoriaus įsakai ir pranešimai apie svarbiausius įvykius. Laikraštį daugino iš teksto, išpjaustyto ant lentų.VIII a. paulikionai išplito M.Azijoje, dalyviai daugiausia buvo miestų varguomenė ir valstiečiai, jų reikalavimai – antifeodalinio pobūdžio.

711 m. arabai persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir užplūdo Ispaniją. 719 m. keliaudami per Ispaniją palei Viduržemio jūros pakrantę, arabai užėmė Narbonę – paskutinį vestgotų bastioną.721 m. al Andalus‘o (musulmonų Ispanijos) wali‘s (gubernatorius) al-Samh‘as ibn Malik al-Khawlani‘s surinko stiprią armiją (iš Šiaurės Afrikos, Sirijos ir Jemeno) ir išsiruošė nukariauti Akvitanijos. Puldamas į vakarus nuo Narbonės, jis apsupo Tuluzą, Akvitanijos kunigaikštystės sostinę, bet po 3 mėnesių apsiausties, kai miestas jau buvo pasiruošęs pasiduoti, kunigaikštis Odo Akvitanietis (dar žinomas kaip Eudes), kuris buvo ištrūkęs iš miesto surasti pagalbos, suspėjo sugrįžti su armija ir sumušti arabų armiją Tuluzos mūšyje, 721 m. birželio 9 d. prie pat miesto sienų.Pažymėtina, kad frankai atsisakė padėti, tikėdamiesi pasinaudoti situacija ir atgauti Akvitaniją. Tai romanų kalba kalbantys akvitaniečiai ir baskiškai kalbantys gaskonai vieni patys kovojo su arabais. Tuluzos mūšis buvo triuškinantis pralaimėjimas arabams. Arabų armija išsisklaidė ir daugelis karių buvo išžudyta, al-Samh‘as mirė nuo žaizdų, o arabų kariuomenė, vadovaujama antrojo pagal rangą vado Abd al-Rahman‘o al-Ghafiqi‘o spruko atgal į Narbonę, kur link kunigaikštis Odo nusprendė nepersekioti jų. Šį mūšį dar ir šiandien prisimena arabų istorikai, kaip pagrindinį sutrukdymą arabų ekspansijai į Vakarus.Apie 730 m. Akvitanijos kunigaikštis Odo nusprendė sudaryti sąjungą su Katalonijos valdytoju musulmonu Uthman‘u ibn Naissa (dar žinomu kaip Munuza). Didžiausia grėsmė kunigaikščiui Odo buvo jo šiauriniai kaimynai – frankai. Odo vedė Munuzos dukterį ir arabų reidai į Akvitaniją laikinai pasibaigė, šitaip suteikdami galimybę Odui susitelkti ties šiauriniu agresoriumi.Tačiau 731 m. Munuza sukilo prieš naująjį al-Andalus‘o wali Abd al-Rahman‘ą al-Ghafiqi. Pastarasis netrukus nugalėjo Munuzą ir norėdamas nubausti kunigaikštį Odo už jo sąjungą su Munuza įsiveržė į Akvitaniją. Prisimindamas Tuluzos mušį šmėkščiojantį grėsmingai jo atmintyje, jis pasirinko pereiti Pirėnų kalnus vakariau Tuluzos, vietoj to, kad žygiuotų iš Narbonės, ir neužilgo pasiekė Bordeaux, kur sumušė kunigaikščio Odo kariuomenę. Atrodo Odo buvo išsklaidęs dalį savo dalinių po taikos sutarties sudarymo su Munuza, kas galėjo ir įtakoti jo nesėkmę siekiant sustabdyti Abd al-Rahman‘ą. Užėmę Bordeaux, arabai patraukė į šiaurę link švento frankų vienuolyno Ture (Tours). Odui neliko kitos išeities, kaip paprašyti frankų pagalbos. Šarlis Martelis (Charles Martel), tuometis frankų lyderis (Merovingų karaliai tuo metu buvo „žaisliniai“ karaliukai), pagaliau sutelkė dėmesį į arabų grėsmę, traukiančią į jo žemes, surinko kariuomenę ir susitiko arabus netoli Poitiers (Puatjė).

732 m. spalio 25 d. mūšyje prie Puatjė arabai buvo sumušti, o Abd al-Rahman‘as mirė mūšio lauke. Šarlemanio (Charlemagne – Karolis Didysis) mokslininkai daug nuveikė, kad pagerbtų Puatjė mūšį. Europoje jis prisimenamas kaip mūšis, kuris išgelbėjo Europą ir krikščionybę nuo arabų. Arabai buvo nustumti į pietus nuo Pirėnų kalnų.Po mūšio prie Puatjė, kunigaikštis Odo buvo priverstas nusižeminti Šarliui Marteliui ir pripažinti jo siuzerenitetą frankų valstybei. Tačiau frankai buvo labai užsiėmę Burgundijoje ir neužsiėmė reikalais pietuose, palikdami Odą sąlyginai nepriklausomą iki pat jo mirties 735 m.735 m. mirus kunigaikščiui Odo, jo paveldėtoju tapo jo sūnus kunigaikštis Hunaldas Akvitanietis (taip pat žiomas kaip Hunold arba Hunaud). Hunaldas atsisakė pripažinti Šarlio Martelio autoritetą, kuris savo ruožtu išsiuntė savo karius į pietus ir 736 m. užėmė Bodeaux.736 m. frankai užėmė Akvitanijos miestą prie Biskajos įlankos Bordeaux. Akvitanijos kunigaikštis Hunaldas buvo priverstas pripažinti frankų valdžią, o Šarlis Martelis atšaukė savo karius iš Akvitanijos tam, kad galėtų užpulti arabų valdomas teritorijas Narbonėje.741 m. mirė frankų karalius Šarlis Martelis. Į sostą pateko jo sūnus Pipinas trumpasis (Pippin the Short, Pepin le Bref). 742 m. kunigaikštis Hunaldas vėl sukilo prieš frankų valdžią, bet 745 m. buvo galutinai sutriuškintas ir pasitraukė į vienuolyną. Po jo į sostą atėjo jo sūnus kunigaikštis Waifer‘is Akvitanietis (dar žinomas kaip Waifre arba Gaifier). Pipinas buvo užsiėmęs vidaus reikalais, taip pat turėjo dalintis valdžia su savo broliu, todėl Waiferį paliko valdyti visą Akvitaniją net neokupuodamas jos.747 m. Pipinas tapo vieninteliu Frankų karalystės valdovu.751 m. Pipinas nuvertė paskutinį Merovingų karalių ir su popiežiaus parama buvo išrinktas Frankų karaliumi šitaip pradėdamas Karolingų dinastiją.752 m. Pipinas atnaujino karą dėl arabų užimtų žemių prie Viduržemio jūros, ten, kur jo tėvui nepasisekė. Pipinas susidūrė su žiauriu pasipriešinimu. Į Narbonę taip pat vieną kartą įsiveržė ir kunigaikštis Waiferis tais pačiais 752 metais.759 m. Pipinas galutinai užgrobė Narbonę ir galutinai užbaigė arabų valdymą į šiaurę nuo Pirėnų kalnų. Dabar Akvitanija didžiąja dalimi buvo apsupta Frankų karalystės.760 m. Pipinas pradėjo Akvitanijos užkariavimą. Tai pasirodė nelengva užduotis. Frankai užtruko 8 metus kol pavergė Akvitaniją ir Tuluzą. Gaskonė taip pat pakluso frankams.768 m. paskutiniai Akvitanijos pasipriešinimo taškai krito, kai kunigaikštis Waiferis buvo išduotas ir nužudytas paslaptingomis aplinkybėmis. Akvitanija buvo visiškai sunaikinta per ilgus 8 metus trukusios išdegintos žemės taktikos karą, vykdytą tiek Pipino, tiek Waiferio. Tuluza ir Akvitanija (kaip ir Gaskonija) vėl tapo Frankų karalystės dalimi. Tačiau regionas labai greitai atsigavo per ilgą Karolio Didžiojo valdymą.768 m. Frankų karalystės valdovams tapus broliams Šarlemanui ir Carloman‘ui, kunigaikščio Waiferio sūnus Hunaldas suorganizavo sukilimą prieš frankų valdžią Akvitanijoje. Karolis įsiveržęs į kraštą nugalėjo Hunaldą.771 m. mirė Carloman‘as ir Šarlemanas liko vieninteliu Frankų karalystės valdovu.776 – 777 m. danai priglaudė nuo Karolio Didžiojo armijos sprunkantį saksų vadą, tačiau frankai nesiryžo keršyti danams žinodami pastarųjų karinę galybę. Saksai kaudavosi padrikai, be šarvų. Frankai, turėdami stiprius raitininkus ir gerus ginklus, mūšiuose saksus nugalėdavo. Pasitraukus frankų kariuomenei, saksai sukildavo, degindavo ir griaudavo jų šalyje pastatytas tvirtoves. Norėdamas pavergti saksus, Karolis Didysis vertė juos jėga priimti krikščionybę. Saksų krašte įvedė žiaurius įstatymus: už menkiausią nepaklusnumą karaliui, už krikščionių tikėjimo išsižadėjimą grėsė mirties bausmė. Daugiau kaip 30 metų saksai gynė savo laisvę.VIII a. skandinavai perėmė prekybą gintaru. Su jų pagalba buvo įkurtas atramos punktas Trusas, kiek vėliau – IX a. pr. – Kaupas. VIII a. daug prūsiškų segių patenka į Gotlandą, kurios išliko populiarios šiaurės Europoje iki pat X a. 778 m. Karolis Didysis išsiuntė savo kariuomenę į Ispaniją prieš arabus. Grįžtant Karolio Didžiojo ariergardą (atsitraukiantį jo sūnėno Rolando būrį įviliotą į pasalą) Roncesvalles (pranc. Roncevaux) tarpeklyje, Pirėnų kalnuose užpuolė baskų kariai. Tai Karoliui Didžiajam leido suprasti, kad frankų valdžia Gaskonijoje ir Akvitanijoje vis dar tebebuvo silpna ir kad vietiniai gyventojai nebuvo visiškai ištikimi, lojalūs frankams. Dėl tos priežasties tais pačiais metais Karolis Didysis iš pagrindų reorganizavo regiono valdymą: buvo įvestas tiesioginis frankų administravimas, o frankų grafai /counts/ (Frankų karaliaus atstovai) įsikūrė pagrindiniuose miestuose, pvz., Tuluzoje.781 m. Karolis Didysis įkūrė Akvitanijos „karalystę“, apimančią visą Akvitaniją (formaliai prijungus ir Gaskoniją) bei Viduržemio jūros pakrantę nuo Narbonės iki Nimes (teritoriją tada žinomą kaip Gothia), o Akvitanijos karūną suteikė savo trimečiui sūnui Louis. Tokios pat karalystės buvo įkurtos besiplečiančioje Karolingų imperijoje – Bavarijoje, Lombardijoje. Tai turėjo užtikrinti vietinių gyventojų lojalumą naujai užkariautose teritorijose su stipriu vietiniu identitetu (idiosyncrasies). Karūnas gaudavo tik Karolio Didžiojo

sūnūs. Akvitanijos žmonės visoje imperijoje buvo žinomi dėl savo tvirtos nepriklausomybės dvasios, taip pat ir turtų. Ištikro regionas buvo gana klestintis tuo laikotarpiu, kai atsigavo po nukariavimo. Karolio Didžiojo karaliavimo metu Vakarų Europa labai atsigavo po tamsiųjų Viduramžių. Tuluza nebuvo išimtis. Tuluza buvo pagrindinė Karolingų tvirtovė prie musulmoniškosios Ispanijos. Karinės kampanijos prieš musulmonus iš Tuluzos buvo vykdomos beveik kasmet valdant Karoliui Didžiajam.793 m. sausio 8 d. „siaubingas stabmeldžių įsiveržimas be gailesčio sunaikino Dievo bažnyčią Šventojoje saloje“, - rašė anglosaksų kronika, minėdama vieną pirmųjų vikingų užpuolimų.

IX amžius

IX-XII a. vakarų baltai gyvulininkystę kultyvavo labiau nei rytų baltai. Į rytus nuo kuršių gyvenusios gentys buvo labiau panašesnės į žemgalius, nei į Nevėžio žemaičius.IX a. bavarų geografo „Šiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“ pirmą kartą paminėtas vardas Bruzi. Paminėjimas labai trumpas – tepasakyta, kad Bruzi užima didelį plotą. Be to, minimas ir Prissani vardas, kurį dalis kalbininkų taip pat sieja su prūsų vardu.Pirmaisiais IX a. dešimtmečiais vikingų žygiai daugiausia vyko iš Vakarų Norvegijos į Hebridus ir Škotiją, taip pat į Vakarų Airiją ir mažne visas pakrantes, skalaujamas Airijos jūros. Hebridai bematant tapo nuniokoti ir kartu su Meno sala, kurioje buvo mišri norvegų ir keltų civilizacija, prijungti prie Norvegijos Karalystės.

800 m. Karolis Didysis atvyko į Romą ir pasiskelbė imperatoriumi. Popiežius jį vainikavo. Priimdamas imperatoriaus titulą, Karolis Didysis norėjo sustiprinti savo valdžią nukariautiems kraštams. Kitų Europos kraštų valdovai siekė Karolio Didžiojo globos ir sąjungos su juo. Pats Karolis Didysis dalino žemes su visais žmonėmis kilmingiesiems. Valstiečiai turėdavo dirbti žemės ir jų savininkui, eiti lažą, mokėti prievoles.Karolis Didysis sukviesdavo kilminguosius frankus į pasitarimą dukart per metus ir, gavęs jų sutikimą, leisdavo potvarkius. Tuo metu valstiečiai buvo taip nuskurdinti, kad nebesugebėjo įsigyti ginkluotės. Todėl Karolis Didysis beveik visai nušalino valstiečius nuo karinės tarnybos. Kariuomenė buvo sudaryta iš kilmingųjų ir jų būrių. Didelę kariuomenės dalį sudarė raitininkai.801 m. Karolis Didysis užkariavo Barseloną ir didelę dalį Katalonijos. Kartu su šiaurinėmis Aragono ir Navaros teritorijomis prie Pirėnų kalnų tapo Frankų imperijos pietine riba – marka (march; the Spanish March).IX a. Karolis Didysis prie Linco išžudė per 120 000 vietinių vakarų slavų.IX a. paulikionai pradėjo ginkluotą kovą. Tie iš jų, kurie Bizantijos valdžios buvo perkelti į Balkanus, turėjo įtakos bogomilams.

808 m. vienas pirmųjų danų miestų Hedeby yra minimas frankų kronikoje, kur rašoma, jog danų karalius privertė vienos Baltijos pajūrio slaviškos gyvenvietės pirklius persikelti į jam pavaldžią teritoriją – tokia praktika greičiausiai nusižiūrėta nuo Karolio Didžiojo.Arabų pirklys iš Kordobos nelabai gražiai aprašė purviną ir triukšmingą Hedeby miestą, kurio gyventojai esą dainuodami išleisdavę garsą, primenantį šuns lojimą, tačiau daug atgrasesnį – galbūt tai pirma užuomina į danams būdingą gerklinį sprogstamąjį priebalsį? Apie 900 m. Hedeby turtai atkreipė dėmesį švedų konungo, kuris po sėkmingo antpuolio pavergė miestą, tačiau po maždaug 40 metų hedebiečiai nusimetė priešo jungą ir miestas klestėjo iki pat XI a. pabaigos. Tuo metu jį užtemdė kaimyninis Šlėzvigas, kurio prieplaukoje galėjo švartuotis didesnės gramzdos laivai. Prieš 1050 m. Hedeby buvo paverstas pelenais, greičiausiai jį užgrobiant norvegų karaliui Haraldui Hardradai.Birkos, įsikūrusios prie Malareno ežero į vakarus nuo dabartinio Stokholmo, apylinkėse aptikti radiniai rodo, kad šimtmetį ar dar daugiau prieš tikruosius vikingų amžius ūkininkas pirklys jau turėjo dvi tokias keistai sugretinamas brangenybes kaip airiška vyskupo lazda ir mažytė Budos statulėlė.814 m. mirė Frankų imperijos valdovas Karolis Didysis ir vienintelis likęs gyvas iš jo sūnų buvo Louis, Akvitanijos karalius, kuris tapo Imperatoriumi Louis the Pious (Louis le Pieux). Akvitanijos karalystė buvo perleista Pipinui, antrajam Louis the Pious sūnui. Gothia buvo atskirta nuo Akvitanijos karalystės ir buvo tiesiogiai valdoma imperatoriaus, tokiu būdu sumažinant buvusios Akvitanijos kunigaikštystės ribas. Tačiau problemos neužtruko pasireikšti. Louis the Pious turėjo tris sūnus ir 817 m. jis iš anksto paskirstė dalimis būsimą imperijos palikimą: Pipinas buvo patvirtintas Akvitanijos karaliumi (Pipinas I Akvitanietis), Louis the German tapo Bavarijos karaliumi, o vyriausias sūnus Lotaras tapo imperatoriaus bendravaldžiu ir ateityje turėjo tapti ir brolių siuzerenu.823 m. Šarlis Plikasis (Charles the Bald, Charles le Chauve) gimė nuo antrosios Louis the Pious žmonos. Ji netrukus panoro sukurti sūnui karjerą. Louis the Pious buvo gana silpnas ir peštynės prasidėjo tarp trijų sūnų vienoje pusėje ir jų tėvo su jo naująja žmona kitoje pusėje. Tai privedė prie visiško Frankų imperijos

sugriuvimo. Louis the Pious buvo pašalintas nuo valdžios, vėliau karūnuotas, vėl nuverstas ir vėl karūnuotas ir t.t.825 m. Dicuilas praneša, kad vikingai išvarė airių vienuolius iš Islandijos.836 m. norvegai įkūrė Dubliną, o palei visą pakrantę – kitų prekybinių centrų. Danai nesėkmingai bandė išstumti norvegus iš Airijos, tačiau tikrasis jų žygių tikslas buvo Anglija ir Prancūzija. Be to, jų žygiai iš pradžių buvo vykdomi ir svarbiais politiniais sumetimais, nes danų valdovams reikėjo sukurti gynybinius ir puolamuosius postus Frankų imperijos pasienyje, kadangi Karoliui Didžiajam apie 800 m. jau buvo pavykę nutiesti pelningus prekybinius maršrutus, pietuose ėjusius palei Danijos teritoriją.838 m. mirė Pipinas I Akvitanietis ir Louis the Pious su žmona paskyrė Šarlį Plikąjį Akvitanijos karaliumi. 839 m. frankų kronikininkas rašo apie pasiuntinius, keliavusius Reino upe, kurie buvo priversti grįžti iš Bizantijos aplinkiniu keliu į „Rusų kaganatą“, negalėdami keliauti Dniepro slėniu, nes tarp slavų genčių vykę kivirčai. Šie pasiuntiniai sakėsi kilę iš Švedijos. To paties meto arabų šaltiniai taip pat mini „rusų chakaną“, kurio buveinė maždaug atitinka dabartinio Novgorodo vietą, - ten, kur Volchovo upė išteka iš Ilmenio ežero. Galop, Rusų pirminė kronika, surašyta praėjus daugiau nei 200 metų nuo įvykio, pradedančio Rusijos istoriją, kai „rusų“ kunigaikščiai IX amžiuje buvo pakviesti valdyti Novgorodą ir dar du Rusios miestus.Nors žodis „rus“ kone tapatus dabartinės suomių bei estų kalbos žodžiui, reiškiančiam švedus, jų poveikis Rusijai toli gražu nebuvo toks, kokį danai padarė Rytų Anglijai. Skandinavai Rusiją vadino Gardarike (miestų kraštas), vadinasi, jie rado stovinčius miestus: šia prielaidą patvirtina tai, kad nėra aptikta akivaizdžių archeologinių iškasenų, kurios paliudytų švedus gausiau gyvenus Rusios paupio miestuose. Vienintelė išimtis tėra Senoji Ladoga, stovėjusi ten, kur Volchovo upė išteka iš Ilmenio ežero, tačiau jos šlovę greitai užtemdė Novgorodas, esantis maždaug 160 km aukščiau upe. Visgi maži švedų būriai, būdami geriau ginkluoti ir pasižymėję didesne drausme negu finougrai ar vakarinės Rusios slavų gentys, galėdavo čia imti labai pelningą duoklę vergais bei kailiais. Jeigu pelno iš šių tolimų žygių nepakakdavo, švedai savo karinį šaunumą parodydavo puldinėdami Bizantiją, kurion tekdavo keltis per Juodąją jūrą, arba šiaurės rytų Iraną, kurį pasiekdavo plaukdami Kaspijos jūra; šiuos antpuolius mini graikų bei musulmonų kronikininkai.839 m. Asamblėjoje Wormse Frankų imperija buvo perdalinta: Šarlis Plikasis gavo vakarinę imperijos dalį, Lotaras – centrinę ir rytinę dalį, o Louis the German tegavo tik Bavariją. Pipinas II Akvitanietis, Pipino I sūnus, nesutiko su tokiom sąlygom. Jį karaliumi išrinko akvitaniečiai (bet ne gaskoniečiai, kurie atsiskyrė nuo Akvitanijos) ir pasipriešino savo seneliui. Louis the German Bavarijoje taip pat nesutiko su savo tėvo sąlygomis. Galiausiai Louis the Pious mirė 840 m. Vyriausias sūnus Lotaras pretendavo į visą imperiją. Kilo karas. Lotaras susivienijo su savo sūnėnu Pipinu II, Louis the German netrukus susivienijo su savo pusbroliu Šarliu Plikuoju ir kartu nugalėjo Lotarą.843 m. rugpjūtyje Verdene trys Karolio Didžiojo anūkai pasirašė ko gero svarbiausią Europos istorijoje sutartį dėl Frankų imperijos padalijimo – Verdeno sutartį (Treaty of Verdun). Imperija buvo padalinta į tris dalis: Šarlis Plikasis gavo vakarinę dalį, Francia Occidentalis (Vakarų Frankoniją, vėliau pavadintą Prancūzija), Louis The German gavo rytinę dalį – Francia Orientalis (Rytų Frankoniją, vėliau tapusią Vokietijos Šventąja Romos Imperija), o Lotarui atiteko centrinė dalis, kurią nukariavo ir pasidalino du jo broliai.Tačiau ir šios karalystės nebuvo vieningos – kiekviena jų suskilo į stambias feodalines valdas. Prasidėjo feodalinio susiskaldymo laikai. Prancūzijos karalystę sudarė 14 stambių feodalinių darinių. Daugelis feodalų turėjo daugiau žemės negu pats karalius.Vokietijoje karaliaus valdžia iš pradžių buvo stipresnė negu Prancūzijoje.Šeimyninė nesantaika paliko imperiją silpną ir neapsaugotą. Keli įsibrovėliai tuoj pat išanalizavo situaciją ir ja pasinaudojo – vikingai. Po Verdeno sutarties, Šarlis Plikasis patraukė į pietus sumušti Pipiną II ir prisijungti Akvitaniją prie savo valdų. Pirmiausia jis užkariavo Gothia, nugalėjęs sukilusį grafą, kuris pasinaudojo Karolingų nesantaika. Sukilėlis grafas buvo nuteistas mirties bausme.843 m. Škotijos keltų (škotų, piktų) feodalinės lenų valstybės susivienijo į Albano karalystę, kuri XII a. ėmė priklausyti anglams. 844 m. Šarlis Plikasis patraukė į vakarus ir apsupo Tuluzą, Akvitanijos karaliaus Pipino II sostinę, tačiau turėjo atsitraukti taip ir nesugebėjęs užimti miesto.844 m. vikingai atplaukė į Garonne upės žiotis, užėmė Bordo ir nuplaukė iki pat Tuluzos, plėšdami ir žudydami viską kas pasitaikė Garonne upės slėnyje. Jie pasuko atgal kai tik pasiekė Tuluzą neužpuolę jos. Iki šiol neaišku, ar jie buvo Pipino II užsiundyti prieš Šarlį Plikąjį (kaip vėliau Šarlio propaganda skelbė), kad nugalėtų jį ir išvyko gavę užmokestį iš Pipino II ar jie tiesiog pasinaudojo esamu karu, įsiveržė, bet pasitraukė pamatę stiprią Tuluzos įgulą, kuri neseniai sėkmingai apsigynė nuo Šarlio Plikojo.

844 m. musulmonų metraščiai liudija, kad „stabmeldžiai“ pasiuntė 80 laivų Guadalaquiviro upe prieš Seviliją, iš kurių 50-čiai pavyko sėkmingai grįžti Akvitanijon. Tačiau nors Viduržemio jūron įplaukusios vikingų komandos užpuldavo net Maroką, kur kas lengviau buvo kurti gyvenvietes Ronos upės žiotyse tarp frankų negu stipriai ginamuose musulmonų kraštuose; čionai švedai sėkmingiau priartėdavo iš kitos pusės ir veikdavo kitokiais būdais.845 m. po įvykių su vikingais ir nepavykusio tarpusavio karo, Šarlis Plikasis pasirašė sutartį su Akvitanijos karaliumi Pipinu II, kur jis šį pripažino Akvitanijos karaliumi mainais į šiaurinę Akvitanijos dalį (Puatjė grafystę). Kita vertus akvitaniečių nepasitenkinimas savo karaliumi Pipinu II augo, galbūt dėl jo draugiškumo vikingams, kurie pridarė baisių nuostolių gyventojams, todėl 848 m. jie paprašė Šarlio Plikojo nuversti Pipiną II. 845 m. susiskaldžius Frankų imperijai danams atsirado puiki proga: tais pačiais metais užgrobė Hamburgą, ir nors niekados neįstengė įsiskverbti Vokietijos gilumon, tačiau nusiaubė dabartinės Olandijos, Belgijos ir Šiaurės Prancūzijos teritorijas, o Senos upe pasiekė Paryžių. Anapus Lamanšo sporadiški antplūdžiai apie 865 m. peraugo į rimtesnius karo veiksmus, ir puikiai organizuoti jų dalyviai įsitvirtino Danelawe. Po 50 metų danai, kuriems, anot sagos, vadovavo norvegų konungas, užsikariavo ir antrąją ir daug patvaresnę valdą Normandiją.849 m. Šarlis Plikasis vėl buvo pietuose ir užvaldė Akvitanijos sostinę Tuluzą padedamas Fredelon‘o, Tuluzos grafo, neseniai paskirto Pipino II. Šarlis Plikasis oficialiai patvirtino Fredeloną Tuluzos grafu. Greitai visa Akvitanija pakluso Šarliui Plikajam.IX a. viduryje vienuolis Kirilas graikų alfabeto pagrindu sukūrė slavų abėcėlę. Kito vienuolio Metodijaus padedamas jis išvertė graikų bažnytines knygas į slavų kalbą. Kirilas ir Metodijus buvo pasiųsti iš Bizantijos skelbti krikščionių tikėjimo tarp vakarinių slavų. Jų mokiniai, persekiojami vokiečių feodalų, vėliau įsikūrė Bulgarijoje. Jie išvertė į slavų kalbą daug graikiškų knygų.Nuo IX a. vidurio skandinavų prekybos dėka Semboje pagausėja sidabro. Visiškai užgesusį Trusą pakeitė prie Kuršių nerijos įsikūręs naujas centras – Kaupas. Prūsai lankosi Didžiajame Naugarde. [ko gero kartu su vikingais turėjo savo koloniją, kartu „vikingavo“ D.G.]850 m. pirmą kartą paminėta bruzzi gentis (gentys) – prūsai.850-860 m. Upsalos karalius Erikas kariavo Kurše.852 m. Pipinas II tapo gaskonų kaliniu, kurie jį perdavė jo dėdei Šarliui Plikajam, kuris šį uždarė į vienuolyną.852 m. mirė Tuluzos grafas Fredelonas ir Šarlis Plikasis nauju grafu paskyrė Fredelono brolį Raymond‘ą (Raimond). Tai buvo išskirtinė malonė, nes paprastai grafai buvo tik administratoriai renkami ne iš tos pačios šeimos. Tačiau tai tapo Tuluzos grafų dinastijos pradžia, kurie visi buvo grafo Raymondo I Tuluziečio (Raimond I) palikuonys.

853 m. švedų žygis į Apuolę.854 m. švedų karalius Olafas su didelę kariuomene atplaukė į kuršių žemes, užėmė ir sudegino miestą, Rimberto vadinamą Seeburg (Gruobinia) ir po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršių miestą – Apulia.854 m. Pipinas II Akvitanietis pabėgo iš vienuolyno ir suorganizavo sukilimą Akvitanijoje, tačiau nesulaukė didelio palaikymo ir jo planai nepavyko. Vėliau jis kreipėsi pagalbos į vikingus.855 m. sekdamas savo senelio Karolio Didžiojo pavyzdžiu, Šarlis Plikasis atstatė Akvitanijos karalystę (be Gotijos) ir suteikė karūną savo sūnui Šarliui Vaikui (Charles l‘Enfant).

862 m., anot „Senųjų laikų pasakojimo“ į rytų slavų žemes buvo pakviestas variagų kunigaikštis Riurikas su savo kariauna. Riurikui pavaldūs Bojarinai Askoldas ir Dyras žygyje Dnepru į Konstantinopolį apie 886 m. pakeliui užėmė Kijevą. Mirus Riurikui, valdžią perėmė Olegas, nužudęs Askoldą ir Dyrą, 882 m. jis užgrobė Kijevą.864 m. vadovaudamas vikingų armijai Pipinas II Akvitanietis apsupo Tuluzą, kurioje įnirtingai priešinosi Tuluzos grafas. Apsuptis nepavyko ir vikingai patraukė plėšti kitų Akvitanijos žemių. Pipinas II, paliktas visų, pamatė savo ambicijų griūvėsius. Jis buvo sugautas ir jo dėdė vėl jį uždarė į vienuolyną, kur netrukus jis ir mirė.866 m. mirė Šarlis Vaikas. Naujuoju Akvitanijos karaliumi Šarlis Plikasis paskyrė kitą savo sūnų Lui Mikčių (Louis the Stammerer; Louis le Begue). Kaip tik tuo metu centrinė Prancūzijos valdžia pradėjo prarasti autoritetą ir valdžią. Šarliui Plikajam nesisekė sulaikyti vikingų, vietiniai gyventojai turėjo pasikliauti savo vietiniais grafais, kad galėtų atsispirti prieš vikingus ir netrukus grafai tapo pagrindiniu autoritetu metančiu iššūkį pagrindiniam autoritetui Paryžiuje Šarliui Plikajam. Kadangi grafų jėga stiprėjo, jie pradėjo kurti savas dinastijas. Prasidėjo karai tarp centrinės valdžios ir grafų, kaip ir tarp pačių grafų, kas dar labiau silpnino gynybą prieš vikingus. Vakarų Europa, kaip ir Prancūzija, vėl įžengė į naujuosius tamsiuosius amžius, kurie bus dar labiau pragaištingi ir žiauresni nei tamsieji Viduramžiai VI-VII a.

870 m. danų vikingai, kaip rašoma danų kronikoje Annales Ryenses, be kitų kraštų, „prisijungė“ ir Žiemgalą.874 m. pradedama apgyvendinti Islandija.877 m. Šarlis Plikasis turėjo nusileisti: jis pasirašė Capitulary of Quierzy, kuris leido grafams perleisti savo valdžią savo sūnums po savo mirties. Naujasis Prancūzijos karalius buvo Šarlio Plikojo sūnus Lui Mikčius, formaliai ir Akvitanijos karalius. Lui Mikčius nepasirinko nė vieno iš savo sūnų į Akvitanijos sostą, šitaip nutraukdamas Akvitanijos karalystės, kuri niekada daugiau nebeegzistuos, gyvavimą.879 m. mirė Lui Mikčius. Į valdžią atėjo du jo sūnūs: Lui III ir Carloman. Lui III paveldėjo šiaurės vakarų Prancūziją, o Carloman‘as paveldėjo Burgundiją ir Akvitaniją. Realybėje 870-890 metų laikotarpyje centrinė valdžia taip susilpnėjo, kad pietų Prancūzijos grafai pasiekė visišką autonomiją. Jų įkurtos dinastijos valdė nepriklausomai. Centrinė valdžia Paryžiuje nesugebės užtikrinti savo autoriteto Pietų Prancūzijoje dar ateinančius keturis amžius.IX a. pabaigoje Tuluza tapo nepriklausomos valstybės sostine.

883 m. Olegas prijungė prie Kijevo drevlianų, severianų ir radimičių žemes. Pradėjo formuotis Kijevo Rusią.886 m. danų vikingų armija įsiveržė į anglų valdomą (VII a. pradžioje Šiaurės Umbrijos karalius Edvinas nugalėjo mažas Jorkšyro keltų karalystes) Šiaurės Umbrijos teritoriją (tarp Airijos ir Šiaurės jūrų, tarp Edinburgo ir Halamšyro, Pietų Jorkšyre), užėmė Jorką ir pervadino Jorviku, kuris tapo nauja danų Jorviko karalyste.888 m. mirė Brėmeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas. Savo pirmtako ir mokytojo Ansgaras gyvenimo apraše (jie abudu anuomet platino krikščionybę Skandinavijos kraštuose) pateikė ilgoką pranešimą apie vikingų karus su kuršiais.870-890 m. Truso apylinkėse lankėsi anglosaksų keliautojas Vulfstanas. Prūsus prūsais pirmieji ėmė vadinti vakarų slavai ne vėliau kaip VIII a. Būdingi prūsų antropologijos bruožai – aiškiai išreikštas gracilumas, subtilūs veido bruožai ir gana trapi kūno sandara. Antikos laikais Sembos pusiasalį keltai vadino Ozerikta – Rytų karalystė. Ozerikta minima ir V-IV a. pr. Kr. šaltiniuose. Keltų kalbos žodis est-, ost- pateko į germanų kalbas, taip vadinama ir Baltijos jūra – Ostsee, kuri venecijiečių jūrlapiuose vadina Mare Prutienae.895 m. suvienyti Arpado vengrai apsigyveno Karpatų baseine. Anot mokslininkų, vengrų protėvynė yra miškinga erdvė tarp Volgos ir Uralo kalnų. Kalbine prasme vengrai yra ugro-finai, tačiau ne genetine.

X a.

X amžius ko gero buvo blogiausias amžius Vakarų Europai per paskutinius du tūkstančius metų. Praėjus keturiems amžiams po Vakarų Romos imperijos žlugimo, civilizacija smuko, menai ir išsimokslinimas buvo apgailėtinoje padėtyje. Buvo tik momentiškas kultūros ir tvarkos atgimimas valdant Karoliui Didžiajam, bet greitai atsinaujinus invazijoms (ypač vikingų) Vakarų Europa griuvo vėl. Prie betvarkės prisidėjo pilietiniai karai, prastos klimato sąlygos, marai, gyventojų skaičiaus mažėjimas. Ištisi Vakarų Europos plotai pavirto laukymėmis. Miestai visiškai ištuštėjo. Bažnyčios buvo apleistos ir apiplėštos, pati Bažnyčia išgyveno moralinį nuosmukį. Rodos Romos imperijos civilizacijos palikimas visiškai išnyko. Antikos kultūra išliko tiktai keliuose pavieniuose vienuolynuose. Tai buvo ryškus kontrastas tuo metu klestinčiam Kordobos emiratui Ispanijoje arba Bizantijos imperijai. Kitas tų laikų fenomenas buvo visiškas centrinio autoriteto, valdžios išnykimas. Valdžia nutrupėjo grafams, vėliau vicegrafams, o dar vėliau tūkstančiams vietinių feodalų. X a. pabaigoje Prancūzija buvo valdoma tūkstančių vietinių valdovų, kurie kontroliavo tik po vieną miestą ar net vieną pilį su keletu aplinkinių kaimų. Tuluza ir jos grafystė tiksliai atspindėjo šią situaciją. Tarp 900 ir 980 metų Tuluzos grafai prarado visos grafystės kontrolę išaugus vietinių valdovų dinastijoms kiekvienoje grafystės dalyje. X a. pabaigoje Tuluzos grafai valdė kelis dvarus išsimėčiusius po visą grafystę. Netgi Tuluzos miestas buvo valdomas vicegrafo, nepriklausomo nuo Tuluzos grafo!Atsinaujino invazijos. Žymus Kordobos emyrato valdovas Abd al-Rahmanas III sugebėjo vėl suvienyti musulmoniškąją Ispaniją ir išlaikė Kordobos emiratą iki pat jo žlugimo paversdamas jį į prestižinį Kordobos kalifatą 929 m. 920 m. Abd al-Rahmanas III surengė keletą ofenzyvų prieš krikščioniškas karalystes Ispanijos šiaurėje. 920 m. (galbūt dar ir 929 m.) viena jo armijų perėjo Pirėnus ir nužygiavo tolyn š šiaurę iki pat Tuluzos, bet miesto neužėmė. 924 m. madjarai (vengrų protėviai) pradėjo ekspediciją į Vakarus ir pasiekė Tuluzą, bet buvo sumušti grafo Raymond’o III Pons Tuluziečio.

X a. pabaigoje nuo vienas po kito vykusių Karolingų karų ir įsiveržimų Tuluzos grafystė paliko sumaištyje, suirutėje. Dideli žemės plotai paliko neapdirbti, daugybė fermų buvo palikta likimo valiai. Tuluzai ko gero sekėsi šiek tiek geriau nei šiaurinei Prancūzijai dėl to, kad Tuluzą pasiekdavo stipri musulmoniškosios Ispanijos mokslo, kultūros įtaka iš mokyklų ir Kordobos spaustuvių. Tuluza taip pat išlaikė Romos teisę, priešingai šiaurinei Prancūzijai. Buvo sukurtas pagrindas civilizacijos atsikūrimui.X a. antro ketvirčio arabų geografas Idrisis, sudarinėjęs žinių apie Europą sąvadą Sicilijos valdovui karaliui Rodžerui, apie Kaupą (Viskiautus) rašė: Gintarijas (Gintaras) – “didelis klestintis miestas, esantis neįveikiamo kalno viršūnėje, kur gyventojai įsitvirtino nuo jūros plėšikų antpuolių. Šis miestas stovi nuošaliai nuo karaliaus valdžios”. Pasak rašytinių šaltinių, sembų laivai X-XI a. sandūroje lankosi Danijoje, Gotlande ir Naugarde. Vienas prūsų pirklys – Vitgaudas – netgi buvo danų konungo Knuto Lavardo pasiuntiniu, pripiršdamas pastarajam Naugardo kunigaikščio dukterį.900-992 m. Lenkijos vakarų slavų gentis užvaldė kunigaikštis Mieška. Šitaip lenkai apsisaugojo nuo galimos vokiečių invazijos.

934 – 940 m. Islandijos Laki sistemos Eldgja ugnikalnio išsiveržimas buvo didžiausias bazaltinio potvynio išsiveržimas istoriniais laikais. Į atmosferą buvo išleista 219 milijonų tonų sulphur dioxide dujų. Kadangi išsiveržimas vyko keletą metų, išsiveržimo poveikis aplinkai greičiausiai buvo ne didesnis nei kito išsiveržimo 1783 m.

941 m., Kijevo kunigaikščio Olego ir Bizantijos sutartyje minimas žymaus sembų draugovininko Voiteso Voikovo (Vaidas iš Vikiavos? Voiciechas Voikovas – vakarų slavų draugovininkas prūsuose? Vaitis Vojiškis, nuo Vojaus) vardas. Jis atvykęs į Kijevą nuo Vojaus (rus. Medvežja) upės, kaip tik senaisiais laikais tekėjusios tarp Vargenavos ir Kaupo.947 m. Danija priima krikščionybę.X a. viduryje, kaip rašo Saksas Gramatikas, „Chakonas konungo Haraldo, praminto Mėlyndančiu, sūnus užpuolė sembus. Kai jis išvydo, kad jo žmonės dėl pavojingo mūšio pradėjo trauktis, jis įsakė padegti ištrauktus ant kranto laivus, kad šiuo būdu atimtų iš svyruojančiųjų viltį pabėgti. Mūšis buvo pergalingas danų kalavijui. Danai užvaldė Samlandą, apsivedė su užmuštų prūsų žmonomis ir sujungė savo gyvenimą su [buvusiais] priešais.“ Sembų draugovė suklestėjo. Kaip liudija staigus brangių ginklų ir papuošalų gausėjimas kapuose prie Vargenavos, gyventojai, į kurių sudėtį įsiliejo, kaip rodo Sakso Gramatiko tekstas, ir pasilikę Semboje danai, galutinai atsisako dar Brutenio ir Videvučio nustatytos sakralinės draugovės tvarkos.962 m. Vokietijos karalius užkariavęs dalį Italijos ir Romą, pasiskelbė Romos imperatoriumi. Vėliau šią valstybė imta vadinti Šventąja Romos Imperija.966 m. Lenkija priėmė krikštą.

X a. 3-iajame dešimtmetyje pablogėjus santykiams su chazarais, siekdama užkirsti kelią Krymo kolonijų puldinėjimams, Bizantija apkrikštijo alanus ir įsteigė Alanijos vyskupiją.

B.Dundulis „Lietuva ir jos kaimynai: nuo normanų iki Napoleono“Kas gi skatino Kijevo kunigaikštį Vladimirą krikštytis? I.Frojanovas atkreipė dėmesį į tą faktą, kad pranešimas apie kunigaikščių urėdų dalybas tarp Vladimiro sūnų įdėtas išart po pasakojimo apie Kijevo žemės krikštą ir tarsi būtų krikšto padarinys. Tai, pasak jo, nurodo neginčijamą ryšį tarp kunigaikštiškų urėdų pasiskirstymo, priemonės savo esme politinės, ir polianų - kijeviečių bendruomenės krikšto. Vidaus politinis krikšto aspektas iš principo pasaulietinėje istoriografijoje niekados ir nebuvo neigiamas. I.Frojanovo nuopelnas tas, kad jis sukonkretino šį politinį aspektą, krikštą įvertindamas kaip ideologinę politinio Vladimiro įsitvirtinimo visoje Rusioje priemonę. Tiesa, Vladimiro traktavimas kaip polianų bendruomenės įgaliotinio ir jo politinio savarankiškumo siaurinimas šios bendruomenės naudai man nepriimtinas, kaip nepriimtinas ir neigiamas Vladimiro įsitvirtinimo Rusioje vertinimas, bent jau tokiu aspektu, kokiu jis yra neigiamas I.Frojanovui. Apie Vladimiro suinteresuotumą suteikti savo valdžiai naują ideologinį pagrindą, apimantį visą valstybę, liudija ir įvykiai, buvę prieš krikštą. 980 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras bandė visoms savo valdomoms žemėms sukurti dievų panteoną, iškeldamas tarp jų polianų dievybę Peruną. Bandymas primesti Peruno garbinimą kitoms gentims tik sukėlė konfliktus. Apie 980 m. prasideda antroji vikingų žygių banga, pasižyminti drausmingesne armija, pasirenkanti puolimo objektus tai Prancūzijoje, tai Anglijoje, sutelkianti sistemingą duoklės rinkimą. Tokios permainos įvyko, be abejonės, pristigus arabiško sidabro, - mat išsisėmė sidabro kasyklos keliuose islamo pasaulio rajonuose, ir Volgos upe nutrūko prekybos kelias, kurį, galimas dalykas, sutrikdė Kijevo kunigaikščiai, nebenorėję daugiau pripažinti, kad juos su protėvių kraštu sieja artimi ryšiai. Kadangi naujasis, labiau vakarinis prekybos maršrutas, ėjęs į Pabaltijį iš Mesopotamijos bei Sirijos per Lenkiją, dauig mažiau turtų

teatnešdavo Skandinavijai, danegeldas (duoklė danams) kaip kompensacijos forma pasidarė labai populiarus paskutiniuose vikingų žygiuose.Ethelredo Neryžtingojo Anglija labiausiai nukentėjo nuo smurto ir represijų, kurias vainikavo Sveino Skeltabarzdžio užkariaujamasis žygis, atliktas prieš jo mirtį vėlyvą 1014 m. rudenį Gainboroughe, ir per drastiškas dvejus metus trukusias kovas, kurios baigėsi Sveino Skeltabarzdžio sūnų Knutą pripažinus pilnateisiu Anglijos karaliumi. Knutas buvo krikščionis, vadinasi, galima teigti, kad vikingai nebebuvo pagoniška galybė, viešpataujanti anapus krikščioniško pasaulio ribų.982 m. minimas Vladimiro konfliktas su viatičiais, 984 m. minimas Vladimiro konfliktas su radimičiais. Ne be pastangų vyko šių ir kitų genčių krikštijimas. Apie kruvinus konfliktus šaltiniai užsimena, kalbėdami apie Turovo, Muromo, Naugardo, Rostovo žemių krikštą. Iš tiesų pagonybė su daugybe atskirų kiekvienos žemės dievų ideologiškai parankesnė struktūroms, suinteresuotoms valstybės valdymo decentralizacija, šiuo atveju atskiroms Kijevo Rusios žemėms. Tuo tarpu krikščionybė su vienu dievu labiau tinka valstybei, valdomai iš vieno centro, kuo ir buvo suinteresuotas Vladimiras. Tad savaime suprantamos pirmųjų pastangos atsispirti krikštui ir pastarojo siekimas apkrikštyti savo valdinius. Galima drąsiai teigti, jog krikščionybė tapo ideologiniu Vladimiro ir jo palikuonių įsiviešpatavimo Kijevo Rusioj pamatu. Tad prielaida, kad Vladimiras galėjo ryžtis Rusios krikštui ir be Bizantijos paramos, tampa įtikinama.988 – 990 m. Kijevo Rusia priima krikštą iš Stačiatikių Bažnyčios.988 m. danų konungas, padėjęs apkrikštyti savo tautiečius iš salų, Bremeno arkivyskupijos buvo pašventintas misijiniu švedų vyskupu. Tačiau joks Švedijos karalius nebuvo atverstas į krikščionių tikėjimą iki 1008 m., kai valdant Olofui Skötkonungui prasidėjo religiniai vaidai, Švedijoje nesiliovę visą šimtmetį, o Suomijoje dar ilgiau. Į Švediją krikščionybė skverbėsi dar lėčiau nei į Norvegiją ar Daniją, mat Švedijos interesai vis dar buvo nukreipti į Rytus, kur, išskyrus tolimąją Bizantiją, ji daugiausiai bendraudavo su pagoniškomis tautomis.992 – 1025 m. Lenkiją valdė Mieško sūnus Boleslovas I Narsusis.996 m. Kijevo Rusioj įvedama dešimtinė. 997 m. Kijevo metropolijos įsteigimas.

Vyskupijų įsteigimo laikas

Vyskupijos ir vyskupijų įsteigimo laikas

Siūloma data Pirmasis paminėjimas

Istoriografijoje vyraujanti data

Naugardo Po 1019 m. 1030 m. X a. – XI a. I ketvirtis

Černigovo Po 1054 m. 1072 m. X a. pirma pusė

Perejeslavlio Po 1054 m. 1072 m. XI a. pirma pusė

Belgorodo Po 1054 m. 1072 m. X a. – XI a. I ketvirtis

Jurjevo Po 1054 m. 1073 m. XI a. I pusė

Rostovo 1073 – 1076 m. 1073 – 1076 m. 1072 – 1073 m.

Polocko 1073 – 1105 m. 1105 m. X a. – XI a. I Ketvirtis

Volinės Vladimiro 1078 – 1086 m. 1091 m. X a. – XI a. I pusė

Smolensko 1136 m. 1136 m. 1136 m.

Turovo 1142 – 1144 m. 1144 m. X a. – XI a. I Ketvirtis

Haličo 1141 – 1143 m. 1156 m. 1139 – 1145 m.

Riazanės 1198 m. 1207 m. 1198 m.

Vladimiro - Suzdalės 1214 m. 1214 m. 1214 m.

Peremišlio 1219 – 1220 m. 1220 m. 1117 – 1128 m.

Cholmo 1219 – 1220 m. 1229 m. 1219 – 1220 m.

Lucko 1269 m. 1288 m. Iki 1240 m.

Vyskupijų steigimas, mano nuomone, nuo pat pradžių buvo žemės (Naugardas), vėliau kunigaikščių dalinio politinio savarankiškumo pripažinimas bažnytiniu aspektu. Dėl šios priežasties įsteigtos netgi titulinės Belgorodo bei Jurjevo, kaip, beje, ir Černigovo bei Perejeslavlio metropolijos. Dauguma vyskupijų atitiko dalines kunigaikštystes, ir nors vyskupai buvo priklausomi nuo savų kunigaikščių (pagrindinis pajamų šaltinis-dešimtinė), iki XIV a. Kijevo metropolija išliko vieninga bent jau formaliai.997 m. pirmą kartą paminėtas Gdanskas (kašub. Gdunsk, vok. Danzig).Apie X a. pabaigą Kinijoje buvo išleisti pirmieji popieriniai pinigai. Visgi, nors tokie skolinio įsipareigojimo raštai buvo tapę gana įprastais, jie taip ir nepradėjo atlikinėti pilnaverčių pinigų funkcijos – greičiau tai buvo patogūs skolinimo rašteliai.Tikraisiais popierinių pinigų leidybos pradinininkais galime laikyti Mongolų imperiją, kurios Didysis chanas Čingizas (Tengis) tapo pirmuoju pasaulio valdovu, įtvirtinusiu popierinių pinigų naudojimą. Yra išlikę nemažai dokumentų bei liudijimų, kad senovės mongolai, hunai, tuaregai, uigūrai turėjo gana decentralizuotą monetų leidybą. Kiekviena mongolų „valstybė“ („valstybės“ valdovu save laikydavo kiekvienas karo vadas) išleisdavo savus pinigus, neretai pinigusiš aukso ar sidabro pagamindavo bet kurio vaduko auksakaliai ar net šiaip prekeiviai. Taigi, tuometė mongolų „pinigų leidybos sistema“ užsiiminėjo ne tiek pinigais, kiek aukso ir sidabro prekyba.Kardinalus pokytis įvyko tada, kai Čingis Chano dėka kelios klajoklių gentys buvo apjungtos į vieningą Mongolų imperiją – auksiniai, sidabriniai ir net variniai pinigai buvo pradėti masiškai surinkinėti ir perkaldinėti į standartinius, vadintus sukomis. Tokie standartiniai pinigai buvo įkainojami nežymiai didesne suma, nei to peties svorio senosios auksinės, sidabrinės ar varinės monetos. Gana greitai, 1227 m., Čingis Chanas įvedė popierinius pinigus, kurie galėjo būti pakeisti į auksą ar kitą turtą specialiai įkurtame banke. Jau 1236 m. Mongolų imperija įvykdė valiutų reformą – įvairiarūšės senųjų pavyzdžių monetos buvo pradėtos masiškai surinkinėti, o jų naudojimas netgi uždraustas. Dar daugiau – buvo išleistas įstatymas, kuriuo uždrausta prekiauti auksu, sidabru, brangakmeniais, perlais ir prieskoniais – visomis prekėmis, galinčiomis tapti pinigų ekvivalentu: šiuos dalykus pirkti, o paskui parduoti galėjo tik vienintelio Čingis Chano valdžios atstovai. Senieji pinigai buvo perkalinėjami ir keičiami į tas pačias Čingis Chano sukas. Vis didesniais kiekiais buvo spausdinami popieriniai pinigai, o 1253 m. buvo netgi įkurtas tam tikras skyrius prie Čingis Chano vyriausybės. Šis skyrius, iš esmės, atliko valstybinę pinigų apskaitą bei leidybos planavimą - kažką panašaus į tai, ką šiais laikais vykdo įvairių šalių centriniai bankai.Standartizuotų monetų bei banknotų leidyba labai smarkiai pakeitė tuometės Mongolijos imperijos ekonomiką – atsirado centrinė finansų kontrolės sistema, priverčianti gyventojus sumokėti mokesčius ir trukdanti nuslėpti turtą bei pajamas. Be to, suveikė ir makroekonominis pinigų leidybos efektas – perimdamas pinigų leidybą, Čingis Chanas faktiškai gavo neįtikėtino dydžio negrąžinamą paskolą, kurią galėjo panaudoti karinei ekspansijai į aplinkinius kraštus. Savo ruožtu ekspansija perimant užgrobtų kraštų turtą bei pinigų leidybą, vėlgi tą paksolą tiktai didino (beje, galima palyginti tai su dabartine JAV dolerio situacija – daugmaž tas pats reiškinys) – pinigų gamyba Čingis Chanui leido beveik neribotai didinti savo karinę galią. Pirmosios Čingis Chano sukos nebuvo žymimos skaičiais, tačiau jau 1241 m. buvo išleistos

monetos su užrašu „Didžiosios Mongolų Imperijos pinigai“ ir skaičiumi „1“. Popieriniai pinigai, pradžioje tapę labai populiariais, susilaukė liūdno likimo – juos ėmė padirbinėti visi, kas papuola.Nors už padirbinėjimą buvo baudžiama griežtai (mirties bausmė nukertant galvą), bausmių griežtumas menkai gelbėjo – dauguma žmonių, prisimindami ankstesnę auskinių ar sidabrinių monetų leidybą, kai pinigų gaminimas tebuvo tinkaos formos suteikimas brangaus metalo gabalui, galvojo, kad taip pat galima gaminti ir popierinius pinigus, todėl, kiekvienam Čingis Chano banknotui greitai tekdavo dešimtys ar šimtai falsifikatų. Taigi, greitai banknotus ištiko bankrotas.1260 m. Čingis Chano anūkas Kublai Chanas įkūrė indėlių banką Karakorume – Mongolų imperijos sostinėje. Buvo išleisti ir pirmi tikrai masiniai banknotai, veikę kaip 10, 20, 100 ir 1000 sukų ekvivalentai – užėjęs į banką, žmogus galėdavo iškeisti auksines, sidabrines ar varines, monetas į banknotus, kuriuos vėliau vėl galėdavo iškeisti į monetas. 1282 m. bankas ėmė atidarinėti skyrius ir kituose miestuose. Kadangi tokie popieriniai pinigai į apyvartą buvo išleidžiami panašiau į vekselius, jų padirbinėjimas buvo keblesnis – buvo labiau pasirūpinta pinigų saugumu. Galų gale, ir gyventojai jau žinojo, kad pinigų padirbinėti negalima. Visgi, nors šie pinigai išsilaikė ilgiau, senoji istorija pasikartojo – popierinius pinigus ir vėl ėmė gaminti visi, kas tik netingi.Deja, tais laikais gamintų banknotų neišliko, o apie juos geriausiai žinoma iš Marko Polo liudijimų. Truputis daugiau informacijos liko apie vėlesnius Kinijos Ming dinastijos banknotus – būdami Čingis Chano palikuonimis, kinų imperatoriai jau žinojo popierinių pinigų privalumus. Smarkiai išvystyta valdžios sistema leido pinigus apsaugoti nuo padirbinėjimo žymiai geriau: tiesiog buvo uždrausta gaminti popierių visiems, išskyrus valstybines įstaigas. U- neteisėtą popieriaus gamybą buvo baudžiama netgi mirties bausme. Ming dinastijos pinigų išliko ir iki šių laikų – banknotai buvo daromi iš antrinio popieriaus, gaunamo perdirbus įvairius dokumentus.Apie kovą su padirbinėtojais liudija ir pirmųjų banknotų išvaizda – ant Ming dinastijos banknotų pavaizduota 100 varinių monetų bei užrašai senąja kinų kalba: „Vidaus ir finansų ministerija. Atspausdintas su imperatoriaus leidimu. Didžiojo Mingo iždo ženklais apmokamas variniais pinigais. Padirbinių naudotojas bus nukirsdintas. Skundikas bus apdovanotas 250 telių sidabro ir nusikaltėlio turtu. Hongu valdovas.“ Turint omeny, kad kinų telis buvo maždaug 40 dabartinių gramų, tai sudarė 10 kg sidabro – labai didelė suma.Ši, dar mongolų pradėta pinigų leidyba daugmaž be pertraukų Kinijoje išliko iki mūsų dienų, o iki pat XX amžiaus pirmosios pusės Kinijos banknotai išlaikė tradicinę išvaizdą, kai pinigas būdavo daromas, kaip vertikalus (ne horizontalus kaip dabar įprasta; Rusijos imperijoje, Stalino SSRS buvo ir vertikalių 3, 5, 10, 25 nominalų rublių banknotų) popieriaus lapas.997 m. atvykusiam į Sembą (Rybačio saloje arba vakarinėje Semboje Tenkyčiuose arba Truso, Elbingo apylinkėse) katalikų misionieriui Vaitiekui Adalbertui draugovininkai taip kalbėję: „Būk patenkintas, kad nebaudžiamas pasiekei šią vietą, ir kaip greitas sugrįžimas suteiks tau viltį likti gyvam, taip menkiausias judėjimas į priekį pakenks ir atneš mirtį. Mus ir visą šią šalį, įėjimą į kurią mes ir sudarome, tvarko bendras įstatymas ir vienodas gyvenimo būdas“. Tačiau Adalbertas, apsėstas manijos krikštyti pagonis, vėl mėgino patekti į pietus nuo jūros pakrantės. 997 m. balandžio 17 d., keletą dienų pabuvęs vaišingoje visiems klajūnams Vargenavoje, misionierius patraukė į pietus, prie Vikiavos (vok. Wikiau, dab. Klincovkos), perėjo šventąją Kunterštraucho girią ir pietinėje jos pamiškėje buvo užkluptas įsiutusių žynių minios. 1981 m. „Baltijos“ ekspedicija į vakarus nuo Viskiautų (Wiskiauten, Mochovoje) gyvenvietės ant Vojaus (Medvežja) upės kranto atkasė šventyklą. Ten buvo aptiktas akmeninis žmogaus kūno formos grindinys,. Aukuras ir duobė, likusi nuo stulpo. Kaip žinoma iš rašytinių šaltinių, misionieriui buvo nukirsta galva ir užmauta ant kuolo. Kitaip sakant, jis paaukotas prūsų dievams.

XI amžius1009 m. vasario 14 d. buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Seniausias jį minintis šaltinis – Kvedlinburgo analai. Juose pranešama apie tragišką Šv. Brunono Kverfurtiečio misijos baigtį:,,Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. [=vasario 14 d.] iškeliavo į dangų.”Šv. Brunono misiją suorganizavo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėse. Dar 997 m. jis išsiuntė į Prūsiją Šv. Vaitiekų Adalbertą, bet šis nieko nelaimėjęs žuvo Pamedėje. Kai Šv. Adalberto žygį panoro pakartoti misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, Boleslovas jį nusiuntė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemes. Dėl šių žemių jis varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru, kuris dar 983 m. privertė jotvingius pripažinti jo valdžią.Kai tik Brunonas įžengė į jotvingių žemes, tuojau buvo nuvestas pas vietinį ,,karalių” Netimerą ir jo dvare ėmė pamokslauti. Netimerui atsisakius krikštytis, Brunonas įmetė į ugnį "karaliaus" stabus. Užsirūstinęs

Netimeras įsakė sudeginti Brunoną. Misionierius buvo pasodintas ant laužo, tačiau ugnies uždegti ilgai nesisekė. Netimeras tai palaikė stebuklu, paleido Brunoną ir su 300 vyrų (matyt, valsčiaus sueigoje) apsikrikštijo. Vėliau netgi įsakė nužudyti nepanorusį krikštytis savo brolį. Tačiau tolesnė Brunono misija nebebuvo sėkminga. Nuvykęs į kitą Netimerui pavaldų valsčių, jis buvo suimtas to valsčiaus kunigaikščio, vėlesnių šaltinių vadinamo Zebedenu. Jo nurodymu arkivyskupui buvo nukirsta galva, o palydovai pakarti. Vėlesni šaltiniai nurodo, kad Brunono galva buvo įmesta į upę, vadinamą Alstra. Tai turbūt dabartinė Jatra (lietuviškai Aitra), Molčiadės intakas netoli Naugarduko, lietuvių, jotvingių ir rusinų žemių paribyje.Kai kurie istorikai Netimerą laiko lietuviu. Jie remiasi tuo, kad Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ir mano, kad apie Prūsiją kalbančiuose šaltiniuose Prūsijos vardu vadinama Lietuva. Toks aiškinimas nėra patikimas, nes Brunonas žuvo jau išvykęs iš Netimero dvaro. Vieni šaltiniai nurodo jį žuvus Rusios ir Lietuvos, kiti – Prūsijos ir Rusios, treti – Prūsijos, Lietuvos ir Rusios pasienyje (visi jie rėmėsi neišlikusia Brunono darbų knyga). Paskutinė versija, matyt, tiksliausia – ji sutampa ir su minėta Alstros-Aitros upelio lokalizacija. Taigi Brunonas žuvo dar neįžengęs į Lietuvą. Vėliau Boleslovas I Narsusis išpirko nužudytųjų kankinių palaikus ir jiems atminti pastatė bažnyčią.Brunono misija nesibaigė be rezultatų. Netimero valdomiems jotvingiams kurį laiką įtaką darė Lenkija (jų žemės ribojosi su Lenkijai priklausančia Mazovija, kurios kunigaikščiai turbūt ir rūpinosi ta įtaka). Tačiau netrukus po Boleslovo I Narsiojo mirties Lenkijoje prasidėjo vidaus kovos.1016 m. Anglijos karaliumi tapo Knutas Didysis, po vyresniojo savo brolio Haraldo III paveldėjo Danijos sostą (1018) ir netrukus po to pradėjo pergale pasibaigusį konfliktą su Norvegijos Olavu bei jo sąjungininkais švedais. Anot Sakso Gramatiko: „jis nusprendė vėl susigrąžinti atsiskyrusias savo paveldo dalis. Jis tuojau pat apginklavo stiprų laivyną ir su galinga kariuomene vėl užkariavo ne tik slavus ir kitas Pamario sritis, bet ir pirmą kartą pavergė Samlandą bei kitas mažąsias valdas. Pamaryje ir tikriausiai tuojau pat Samlande jis pasodino valdytoju savo sūnų Sveną [...] Savo naujai valdai – Samlandui – Knutas teikė tokią reikšmę, kad dažnai vadino save karaliumi Samlandijoje, sembų karaliumi.“ 1016 m. Danų antplūdis paliko savo pėdsakus Semboje. Veikiai po to Kaupas visiškai sužlugo, Vargenava (Wargenau, Malinovka) turbūt irgi sugriaunama. Sprendžiant iš gausių kapų Irtekapinyje (Cranzkrug – „Kranto karčiama“, rus. Zelionogradsk) XI a. Pradžioje, nuo danų kalavijo žuvo daug prūsų karių.

1019 – 1054 m. Jaroslavo Vladimirovičiaus Išmintingojo valdymo laikotarpis – Kijevo Rusios suklestėjimo metas. Buvo statomos cerkvės, steigiamos mokyklos. Pečenegai buvo sumušti, o naujos tiurkų gentys – polovcai – dar tebeklajojo palei Volgą ir Uralą. Tačiau Jaroslavo laikais išryškėjo kai kurių kunigaikščių separatizmas. 1024 m. valstiečių sukilimas Suzdalėje.1027 m. per Velykas Konradas IV buvo karūnuotas imperatoriumi. Buvusieji vikingų konungai dalyvavo eisenoje greta Konrado IV. Didžiausio išsiplėtimo metu Knuto Šiaurės jūros valdos apėmė Angliją, Daniją ir Norvegiją. Jis taip pat buvo įkūręs šiek tiek karinės atramos punktų pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurion jis siuntė savo Anglijos valdinius kovoti prieš vendus, o jo laiškai ir monetos rodo, kad jis skelbėsi esąs „dalies Švedijos karalius“, arba „svearų karalius“. Būdamas toks galingas monarchas, Knutas, be abejo, būtų daug labiau paveikęs Skandinavijos raidą, o ne vien apkrikštijęs savo Danijos pavaldinius, jeigu nebūtų miręs vos sulaukęs 40 metų. Įvedęs tvarką Anglijoje, Knutas liovėsi toleravęs bet kokias pagonybės liekanas, išpažįstamas atsivežtų iš Danijos valstiečių. Be to, Anglijos bažnyčia, kurią jis gausiai apdovanojo, siuntė dvasininkus užbaigti misijų darbo pačioje Danijoje, nors politiniais sumetimais vyskupams šventinimus ir toliau teikė Bremeno arkivyskupijos sostas. Po Knuto mirties pagonybė išliko tik civilizacijos nepaliestose vietose, o ypač Skånės rajone, per kurią misijų banga skverbėsi į Švediją.1038 m. Mazovijos kunigaikštis Meclavas pradėjo kovą su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru I Atnaujintoju. Į šią kovą jis įtraukė ne tik jotvingius, bet ir lietuvius. Tuo pasinaudojęs Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas pasiūlė pagalbą Kazimierui I Atnaujintojui ir jau 1038-aisiais puolė Jotvą.

1040 m. Jaroslavas surengė žygį ir į Lietuvą, 1041 m. – į Mazoviją, o 1044 m., atrodo, vėl puolė Lietuvą. Galų gale 1047 m. Jaroslavas surengė lemiamą žygį į Mazoviją, ir Meclavas žuvo. Mazovija vėl susijungė su Lenkija, o Jotva ir Lietuva tapo priklausomos nuo Rusios.Beveik pusantro šimtmečio Lietuva buvo priklausoma nuo Rusios. Lietuva jai mokėjo duoklę, kurią rinko Polocko kunigaikščiai, nes Polocko žemė ribojosi su Lietuva. Taigi jau ir anksčiau užsimezgę Lietuvos ir Rusios santykiai tapo dar intensyvesni. Iš Rusios Lietuva perėmė tam tikrų žemės ūkio ir amatų techninių naujovių. Reikšmingų pokyčių įvyko ir socialinėje bei politinėje Lietuvos struktūroje.Tuo metu atsirado pirmosios medinės pilys, kurios tapo kunigaikščių rezidencijomis (galbūt dėl poreikio apsiginti nuo Rusios ekspansijos). Tarp kunigaikščių vis labiau ryškėjo hierarchija, jie pamažu tapo profesionaliais valdovais, išlaikomais visuomenės, t. y. Lietuvoje formavosi ankstyvoji valstybės struktūra. Deja, šiam reiškiniui patvirtinti trūksta duomenų, ir tokios išvados daromos atsižvelgiant ir į vėlesnį Lietuvos iškilimą. Lietuviai vieninteliai iš visų baltų sugebėjo sukurti brandžią valstybės struktūrą ir taip įtvirtinti savo valstybingumą.XI a. Lietuva apėmė rytinę dabartinės Lietuvos ir vakarinę dabartinės Baltarusijos dalį. Apie kitas aukštaičių žemes žinome tik iš XIII a. šaltinių. Tą patį galima pasakyti ir apie į vakarus nuo jų plytėjusias žemaičių žemes bei valsčius. Daugiau žinių yra apie Šiaurės Lietuvoje ir Vidurio Latvijoje gyvenusius žiemgalius. Jau anksčiau skandinavai kartais išreikalaudavo iš jų duoklę. Apie 1035–1040 m. duoklės mokėjimą kuriam laikui atnaujino švedų karžygys Ingvaras. XI a. žiemgaliai 4 kartus minimi Švedijos runų įrašuose. Asmenų, vykusių prekiauti į Žiemgalą, atminimui pastatyti trys akmenys su runų įrašais, be to, išliko XI a. varinė svarstyklių dėžutė su užrašu, kad ji gauta iš žiemgalio. Šie įrašai rodo buvus glaudžius žiemgalių prekybinius ryšius su švedais.XI a. dabartinės Lietuvos vakarinėje dalyje suklestėjo kuršių kultūra. Jie buvo turtingi, tačiau piratavo ir nemokėjo vertinti savo turtų – didelę jų dalį palaidodavo kartu su mirusiaisiais. Gyvendami Baltijos jūros pakrantėje, kuršiai dažnai kariavo ir prekiavo su skandinavais ir ne kartą buvo priversti jiems mokėti duoklę. Pirataujanti kuršių diduomenė buvo sunkiai suvaldoma, tad politinės integracijos procesas buvo lėtas. Lietuva sėkmingiau plėtojo politinę organizaciją, todėl ateitis priklausė jai.XI-XII a. senosios Rusios metraščiai mini vieną didelę baltų salą. Tai galindai, gyvenę tarp Volgos ir Okos upių apie Možaiską ir kitur. XI a. kinai išrado teksto spausdinimą.

1043 m. pagonys vendai, gyvenę tarp Elbės ir Oderio, neilgai trukus atsigavo po pralaimėjimo Lyrskogo dykrose. Jie vėl bandė užpulti pietų Jutlandiją, o jų laivynas viešpatavo Baltijos jūros pietuose.XI a. viduryje ir antroje pusėje danai turėjo nuolat saugoti pakrantes nuo kuršių antpuolių. Danijos bažnyčiose buvo meldžiamasi: ,,Dieve, apsaugok mus nuo kuršių”. Adomas Brėmenietis 1075 m. kuršius pavadino ,,žiauriausia gentimi”, taip pat nurodė, kad jie garsėja savo žyniais, sugebančiais nuspėti ateitį. Esą pas juos atvyksta net graikai ir ispanai. Paprastai aiškinama, kad graikai – tai graikų tikėjimo rusinai, o ispanai – klaidingai parašyta frazė “šių pagonių” (his paganis).

1054 m. skilo Vakarų ir Rytų krikščionių bažnyčios. Vilhelmas pasiėmė sau 1/7 Anglijos žemių ir tapo stambiausiu žemvaldžiu. Pradėjo stiprėti karaliaus valdžia Anglijoje, prasidėjo valstybės centralizavimas.1054 m. po Kijevo valdovo Jaroslavo mirties kunigaikščiai pradėjo kovą dėl centrinės valdžios. Į sostą buvo pakviestas Perejaslovo kunigaikštis Vladimiras Monomachas (1113 – 1125 m.), kuris sustabdė šalies skilimą.1058 m. Pamaskvės galindus nugalėjo kunigaikštis Iziaslavas. Tačiau tada pavergti jų nepavyko. Maždaug po 90 metų (1147 m.) Suzdalės kunigaikščio Jurijaus Dolgorukio įsakymu vėl buvo surengtas žygis prieš galindus ir šį kartą jie buvo pavergti. Tai įvyko tais pačiais 1147 m., kai metraščiuose pirmą kartą paminėta netoliese esanti Maskva.1058 m. buvo surengtas žygis, kuriam vadovavo vyresnysis Haraldo Hartrados sūnus, susilaukęs paramos iš velsiečių ir Dublino norvegų, tačiau kažkokiu būdu buvo atremtas; pats karalius 1066 m. privertė kapituliuoti Jorką, bet netrukus jis mirė Stamfordbridge. Po to du kartus laimę mėgino danai, vadovaujami Knuto. 1058-1080 m. Lenkiją valdė Boleslovas II Drąsusis.1066 m. Angliją užkariavo Normandijos hercogas Vilhelmas.1071 m. valstiečių sukilimas Belozerske, Kijevo Rusia (vesių genčių gyventa teritorija tarp Onegos ežero ir Baltojo ežero.1075 m. Knutas su 200 karo laivų perkirto Šiaurės jūrą, tačiau tepajėgė surengti antpuolį prieš Jorko vienuolyną. Po 10 metų jis sudarė sutartį su Norvegijos karaliumi ir Flandrijos grafu. Išgirdęs šią naujieną, Vilhelmas Užkariautojas Prancūzijoje prisiverbavo Anglijai samdinių ir jūros pakrantėse sunaikino maisto atsargas. Tačiau Knuto laivynas įstrigo Limfiorde. Šimtmečio pabaigoje Norvegijos karalių dėmesys pakrypo labiau į šiaurę, mat Škotija buvo lengviau įveikiama nei Anglija, ir ten dar vikingų ekspansijos metu apsigyvenę jų tautiečiai buvo Norvegijai dingstimi siekti jei ne absoliučios valdžios, tai bent įtvirtinti ten veiksmingą savo įtakos sferą.1076 m. sausio 24 d. įvyko Vormso sinodas, kuriame vokiečių vyskupai atsisakė paklusti Romos popiežiui Grigaliui, nuo bažnyčios atskyrusiam Anglijos karalių Henriką IV.

Istorinėje literatūroje jau seniai konstatuota, kad kunigaikščių sluoksnis atsirado iš karo vadų, iš pradžių rankamų genties susirinkime vadovauti konkrečioms karinėms

operacijoms. Taip pat tinkamai įvertintas ir plėšiamųjų žygių vaidmuo, įtvirtinant kunigaikščių valdžią. Kartu kunigaikščių sluoksnio nebuvimas nėra laikomas konkrečios visuomenės atsilikimo požymiu. Tame pačiame Baltijos regione yra pakankamai pavyzdžių (kaip antai Novgorodo ar Pskovo kunigaikštystės ar XIV a. Žemaitija), liudijančių, kad valstybė ar plačią autonomiją turinčios teritorijos galėjo puikiai verstis be kunigaikščių.Šaltinių duomenų apie lyvių ir latgalių kilminguosius yra bene daugiausia. Tai nesunkiai paaiškinama. Būtent šių genčių atstovai buvo pirmieji pagonys su kuriais vienokio ar kitokio pobūdžio kontaktus turėjo krikščionys, atvykę iš Vokietijos. Pakrikštijus šių teritorijų gyventojus, daugelis kilmingųjų iš lyvių ir latgalių genčių tapo ištikimais Rygos vyskupo ar Kalavijuočių Ordino tarnais, neatsitiktinai ir vienintelis Livonijos ordino riteris, kilęs iš vietinės diduomenės, buvo lyvių genties atstovas. Apie estų kilminguosius priskiriant ir saremiečius, rašytiniuose šaltiniuose randama kur kas mažiau žinių nei apie lyvius ir latgalius.1) Lyvių, latgalių ir prūsų genčių gyvenamos teritorijos. Jose visa valdžia koncentravosi

didžiūnų rankose. Didelė tikimybė, kad čia kunigaikščių sluoksnis XIII a. nebuvo susiformavęs.2) Žiemgala, aukštaičių ir žemaičių gyvenamos teritorijos. Jose neabejotinai egzistavo

kunigaikščiai, nors pats sluoksnis buvo nevienodai išsivystęs. Žiemgaloje matome tik akivaizdžias šio sluoksnio užuominas, o XIII a. Žemaitijoje ir Lietuvoje jo raida buvo pažengusi daug toliau. Akivaizdu, kad jau XIII a. pradžioje visa kunigaikštiška valdžia koncentruojasi vienos šeimos rankose, iš kurios XIV a. pradžioje galutinai susiformuoja dinastija.

3) Daugiausia neaiškumų kelia trečiasis išskirtas regionas, apimantis estų ir sūduvių teritorijas. Jose aptinkami aiškūs kunigaikštiškos valdžios simptomai, tačiau atsakyti į klausimą, ar šaltiniuose minimi diduomenės atstovai buvo kunigaikščiai, ar tik genčių seniūnai, nepakanka turimų duomenų.

1095 m. erdviame slėnyje prie Prancūzijos Klermono miesto didžiulei tikinčiųjų miniai kalbėjo popiežius. Jis ragino „imti kardus“, traukti į Rytų šalis ir išvaduoti „Kristaus karstą iš netikėlių rankų“. Tai buvo kvietimas pirmajam kryžiaus žygiui.1096 m. pavasarį (iki 1099 m.) Reino aukštupio, o paskui Dunojaus žemupio link patraukė padrikos varguomenės minios. Jos susijungė į 5-6 būrius po 60 000 – 70 000 žmonių. Menkai ginkluoti, be maisto atsargų valstiečiai iškeliavo į Jeruzalę, pakeliui elgetaudami ir plėšikaudami. Vengrijos ir Bulgarijos gyventojai priešinosi atklydėliams. Bizantijos imperatorius paskubom perkėlė valstiečių būrius į Mažąją Aziją. Čia jau pirmame susirėmime su turkais seldžiukais jie beveik visi buvo išžudyti. Tik nedaugelis pabėgo.1096 m. rudenį iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į Rytus riterių būriai. Riteriai pasiėmė su savimi tarnų, medžioklinių sakalų ir šunų.1097-1099 m. įvyko pirmasis kryžiaus žygis. Po to, kai jo dalyviams pavyko užimti didelę dalį Šventosios Žemės, o galiausiai ir Jeruzalę, jie iš karto pradėjo organizuoti užimtų teritorijų valdymą, įkūrė Jeruzalės karalystę ir kitas kryžiaus žygių valstybes bei europietiško pavyzdžio bažnytinę organizaciją, nors užimtose teritorijose jau buvo bažnyčių. Kryžiaus žygių dalyviai kilo į kovą, pasiryžę išplėšti Šventąją Žemę iš „netikinčiųjų“ rankų, tačiau ten jie rado ne tik „nekrikštų“, bet ir krikščionių bei jų bažnytinių organizacijų. Tai buvę likučiai bizantiškosios bei Rytų Bažnyčių pasekėjų ir tikintieji, kurie, baigiantis Antikos laikams, liko už Romos imperijos ribų ir štai jau keletą šimtmečių gyveno musulmonų valstybėse. Iš jų minėtini jakobitai ir nestoriečiai. Islamiškose valstybėse krikščionių pavaldinių niekas neengė, kaip kad skelbė kryžiaus žygių propaganda. Persekiojimai, nuo 996-ųjų iki 1021-ųjų metų vykę kalifo Hakimo

valdymo laikotarpiu, buvo tikrai baisūs, tačiau jie nebuvo tipiški ir priklauso šio valdovo – religinio fanatiko – kompleksui priemonių, kurios taip pat negailestingai palietė ir musulmonus.Rytų krikščionys vėl susibūrė į bendruomenes ir dėl to, be pagonių, kuriuos reikėjo nukariauti, kryžiaus žygių dalyviai Šventojoje Žemėje rado ir krikščionių, priklausančių tiek Graikijos, tiek ir Rytų Bažnyčioms. Šios rytietiškos Bažnyčios, kaip ir patys bizantiškieji krikščionys, jiems buvo nesuprantami ir tolimi. Po 1054 m. įvykusio bizantiškosios ir romėniškosios Bažnyčios skilimo ir konfesinių skirtumų kryžiaus žygio dalyviams Šventojoje žemėje reikėjo įkurti savą bažnytinę organizaciją.Kryžininkams reikėjo nakvynės bei maisto, kartu žmonių, kurie padėtų pasiekti piligrimiško gyvenimo tikslą: jiems reikėjo tokių žmonių, kuriuos šiandien pavadintume dvasiniais vadovais. Jie turėdavo pasakyti tuo laiku reikiamų sukalbėti maldų skaičių arba nurodyti, kur pastatyti altorių, suvesdavo piligrimus su kitais, siekiančiais to paties tikslo, saugodavo juos nuo pavojų.Dėl to Šventojoje Žemėje, šalia vyskupijų bei vienuolynų, atsirado špitolės (ligoninės) ir religinės brolijos, kaip buvo įprasta Europoje, tačiau piligrimų buvo daugiau, ir bažnytinis gyvenimas labai skyrėsi nuo riteriams įprasto jų gimtosiose šalyse. Tokiomis aplinkybėmis prancūzų riteris Hugonas Painsas (miręs 1136 m.), vėliau įkūręs Tamplierių, t.y. pirmąjį karinį riterių ordiną, 1119 m. su būreliu savo luomo vienminčių susivienijo dvasiškai, vadinasi, laikydamiesi trijų didžiųjų vienuoliškųjų įžadų – neturto, skaistybės ir klusnumo, kad pagelbėtų kitiems piligrimams ir apsaugotų juos kelyje iš Jafos į Jeruzalę. Taigi jo sąjunga nesiskyrė nuo kitų grupuočių. Anksčiau vienos dvasinės bendruomenės pagalba kitai, be karinės pagalbos, paprastai apsiribodavo ligonių slauga ir mirusiųjų laidojimu. Savanoriškos dvasinės brolijos karinė pagalba tais laikais buvo naujovė. Šimtmečiu anksčiau tai būtų buvę visiškai neįsivaizduojama. Krikščioniškasis mokslas ir Bažnyčia ankstyvaisiais viduramžiais nepalankiai žiūrėjo į kariuajančiuosius. Pagal Bažnyčios mokslą priešo nužudymas, net mūšyje, net ir ginantis, buvo nuodėmė, kurią išpirkti galėjo tik atgaila.

Apie 1100 m. Bažnyčios požiūris į karą pasiekitė. Susiformavus nuomonei, kad karas gali būti ne tik antikrikščioniškas, priešingai, galįs „pasitarnauti“ religijai, taigi įmanomi ir „šventieji“ karai – buvo galima organizuoti kryžiaus žygius, kurie tapo net pageidautini. Maža Hugono Painso draugija – iš pradžių ją tesudarė 10 brolių – negalėjo augti, ji buvo iš visų pusių puolama. Draugijai buvo priekaištaujama, kad dvasinis gyvenimas nesiderina su kario amatu. Hugonas abejojo savo įkurtos organizacijos populiarumu ir didėjimu bei manė, jog ji greitu laiku žlugs, kaip buvo atsitikę daugybei dvasinių sąjungų, apie kurias šiandien nieko arba beveik nieko nežinoma dėl jų nepatvarumo.Hugono sunkumų priežastis lengva nustatyti. Visų pirma, krikščioniškoje žmonių sąmonėje ne taip lengvai įsitvirtindavo naujas požiūris į karius, nors religingi kariai ir neturėję protestuoti. Buvo praėję nedaug dešimtmečių nuo to laiko, kai kariavimas buvo laikomas nuodėme, o teologinėje literatūroje, iš kurios mokėsi tuomečiai dvasininkai, dar buvo pateikiamas senas karo vertinimas. Riterių ordinas susidūrė su pasipriešinimu.Antra, priešintasi Ordinui dar ir dėl to, kad tai buvo naujas tvarinys. Kiekviena naujai susikūrusi bendrija neišvengdavo anksčiau susikūrusiųjų nepasitikėjimo. Buvo aišku, kad, augant naujųjų bendrijų populiarumui, senosios jį praras. Būta ir daugiau to nepasitikėjimo priežasčių. Buvo asmenų, kurie, patys, nepriklausantys nei dvasinei brolijai, nei vienuolynui ar kokiai kitai beneficijai, karštai troško būti pastarųjų dvasinės veiklos dalininkais, todėl jas dosniai apdovanodavo. Jie galėdavo pereiti į naujas bendrijas, tapti jų fundatoriais ir nebeteikti savo dovanų senosioms. Hugono Painso nauja sukurta bendrija galėjo žlugti. Tada jam pavyko pasinaudoti ypatingą pripažinimą turinčio dvasininko autoritetu. Tai buvo Bernardas Klervietis, kurį Hugonas Painsas patraukė į savo draugijos pusę.Bernardas buvo geriausias autoritetas, nes jam pačiam buvo pavykę iš mažos bendruomenės išugdyti milžinišką, visą tuometį krikščioniškąjį pasaulį apimantį vienuolių ordiną. Būdamas 22 metų su 30 kilmingųjų prancūzų, tarp jų ir savo broliais, atvyko į vieną neseniai įkurtą vienuolyną. Šis vienuolynas norėjo pakeisti vienuolių gyvenimmo būdą ir demonstratyviai atsiriboti nuo to laiko vienuolynų, - todėl susidūrė su visais tipiškais sunkumais, ištinkančiais naują darinį. Kai 1153 m. Bernardas Klervietis mirė, jis buvo ne tik įsitvirtinęs, bet ir tapęs centru vienuolių ordino, kuriam priklausė daugiau kaip 300 didelių vienuolynų visoje Europoje. Bernardo įkurtame Klervo vienuolyne gyveno net iki 700 vienuolių.Bernardas buvo garsus ir už savo ordino ribų. 1146 m., kai buvo ruošiamasi Antrajam kryžiaus žygiui, jo pamokslas pasaktino jame dalyvauti ir vokiečius bei jų karalių Konradą III. Kaip tik Bernardas iškėlė idėją išplėsti kryžiaus žygių geografiją į šiaurę nuo Vokietijos, kur gyveno pagonys (vadinamasis kryžiaus žygis prieš venedus). Pats Bernardas į šį žygį vykstantiems kryžeiviams santykį su pagonimis apibūdino tokiu devizu: sunaikinti arba pakrikštyti.Kurdamas naująjį vienuolių ordiną, Bernardas Klervietis kovojo prieš prabangą bei turtą, moralinį nuosmukį traktuodamas kaip pertekliaus išdavą, ir dabar išlepusiems bei nutukusiems vienuoliams priešpastatė tikruosius riterius, derinančius asketizmą ir karinį „šaunumą“. Bernardas pasisakė prieš apdangalus, kuriais riteriai apsikarstydavo ir savo arklius, prieš brangakmenius, kuriais jie puošė ginklus ir pentinus.

Tokie aksesuarai, pasak jo, ne tik nedidina karinės galios, bet ją net mažina. Negana to, jūs, taip Bernardas kreipiasi į nevykusius riterius, kaip moterys auginatės ilgus plaukus, ilgais ir plačiais rūbais varžote savo judesius, o dailias švelnias rankas slepiate pernelyg plačiose rankovėse, kurios kabaruoja jums iš šonų. Priešingai, jam patiko tamplierių disciplina ir paklusnumas, ir tai jis gyrė kaip nova militia. Tad prabangai galutinai buvo užkirstas kelias. Tenkinamasi būtiniausiais dalykais ir vengiama pertekliaus. Naujieji riteriai, pasak Bernardo, yra paklusnūs, gyvena be žmonų ir vaikų, neturtingi ir lygūs, šiurkštūs ir, matyt, kiek apsileidę kariai. Jie niekada nepasirodo pernelyg puošniai apsirengę, prausiasi jie retai, yra purvini ir apžėlę, t.y. nesiskutę, barzdoti, o jų oda įrudusi nuo šarvuotų marškinių nešiojimo bei saulės.Greitai išaugusi tamplierių nuosavybė Ordino egzistavimo pradžioje iš tiesų buvo naudojama tiems tikslams, dėl kurių Ordinas ir buvo įkurtas: kovai su pagonimis Šventojoje Žemėje. Antrasis kryžoaus žygis (1147-1149 m.), kurį taip ryžtingai perėmė Bernardas Klervietis, buvo karinis išbandymas jo globojamiems tamplieriams. Visų pirma jiems reikėjo dėkoti, kad šis iš esmės nesėkmingas kryžiaus žygis atnešė kryžininkams kažkokių pozityvių rezultatų. Tamplierių autoritetas dabar išaugo visose Europos valstybėse, o tai stiprino O(rdiną ir didino jo savarankiškumą bažnytinėje hierarchijoje.XII a. antrojoje pusėje Tamplierių ordinas įsitvirtino kaip dvasinė bendruomenė, kurios nariai vienuolio įžadus „derino“ su kario profesija. Jų užduotis buvo kovoti su pagonimis. Savo pareigas jie vykdė kaip universali bažnytinė organizacija, turinti gaisius turtus visose Europos šalyse ir stiprų valdžios centrą ten, kur vyko kova su pagonimis – Šventojoje Žemėje. Kiek vėliau Šventojoje Žemėje iš vienos piligrimų špitolės susiformavo antras didysis riterių ordinas – joanitai. Jo nariai pirminę užduotį – sergančiųjų globą – tamplierių pavyzdžiu papildė kita – kova su pagonimis. Abu ordinai daugeliu atžvilgiu buvo panašūs.Kai XII a. pabaigoje susikūrė trečiasis riterių ordinas, Teutonų ordinas, jau buvo išsikristalizavusios organizacinės ordinų struktūros, kurias pastarasis galėjo perimti. Dėl to Teutonų ordinas greičiau nei Tamplierių ar Joanitų ordinai iš mažos pasauliečių bendruomenės išaugo į didelį universalų ordiną. Kaip ir joanitų atveju, Teutonų ordino užuomazga buvo piligrimų špitolė Šventojoje Žemėje. Kai 1187 m. kryžiuočiai prarado Jeruzalę ir ji vėl sugrįžo musulmonams, krikščioniška kryžiuočių globai skirta špitolė tikrai negalėjo toliau ten egzistuoti. Vis dėlto jau 1143 m. dokumentuose menama, kad ši špitolė turėjo valdų ir Europoje, konkrečiai – Vokietijoje. Todėl išvaryti iš Jeruzalės špitolės broliai neliko be lėšų. Antroji špitolė, iš kurios išaugo Teutonų ordinas, buvo įkurta 1189 arba 1190 m.1198 m. kovo mėnesį Akone įvyko aukštųjų Palestinos dvasininkų ir kilmingų vokiečių kryžininkų susirinkimas. Sužinoję apie imperatoriaus Henriko VI mirtį, kryžeiviai norėjo kuo greičiau vykti namo. Rašte popiežiui jie prašė, kad ligi tol tik špitoline priežiūra besirūpinančiai brolijai būtų pavesta dalyvauti ir kovose su pagonimis. Taigi popiežius turėjo 1189-1190 m. Akone įkurtą bendruomenę tamplierių pavyzdžiu paversti riterių ordinu. Dalyvauti kovose prieš pagonis įpareigotas naujasis ordinas turėjo laikytis tamplierių regulos, t.y. pirmųjų riterių ordino taisyklių, kurios buvo sukurtos dalyvaujant Bernardui Klerviečiui. Ligonių slaugą, - buvo rašoma toliau, - broliai vykdys laikydamiesi joanitų taisyklių. Po metų, 1199 m., popiežius Inocentas III patenkino šį prašymą. Taip susikūrė Teutonų (Vokiečių) ordinas (kryžiuočiai – cruciferi).Įvertinant didžiulę išsivadavimo iš vyskupų valdžios proceso (egzemcijos) reikšmę, galima tvirtinti, kad naujoji bendruomenė per keletą metų – nuo 1189-1190 m. iki 1196 m. – nuėjo didžiąją kelio nuo mažos brolijos iki Ordino dalį. Tai patvirtina prielaidą, jog už šio proceso slypėjo svarbesni politiniai interesai.1199 m. į riterių ordiną pakelta Akono bendruomenė keletą metų ramiai egzistavo, pamažu kaupdama turtus ir gausindama savo narių gretas. Šios raidos priežasčių nereikia toli ieškoti: tai kovos dėl sosto po imperatoriaus Henriko VI mirties, Štaufenų karalystės silpnumas, kuriai naujasis ordinas turėjo būti dėkingas už savo atsiradimą. Šis karaliaus valdžios silpnumo periodas baigėsi 1212-1215, kuomet Fridrikui II pavyko įveikti konkurentus. Palanku buvo tai, kad ordino vadovas palaikė glaudžius asmeninius santykius su imperatoriumi Fridriku II ir buvo vienas pagrindinių jo patarėjų, o kartu turėjo autoritetą popiežiaus dvare. Šis didysis magistras Hermanas Zalca (1210-1239) dažnai tarpininkaudavo tarp imeratoriaus ir popiežiaus jų aštrių konfliktų metu. Ordinas iš to turėjo nemažai naudos.Hermano Zalcos vadovavimo laikotarpiu baigėsi Teutonų ordino kūrimosi periodas. Naujasis riterių Ordinas tikėjosi įsitvirtinti joanitų atžvilgiu, ir tai jam pavyko. Pavyko jam įsitvirtinti ir senesniojo konkurento – tamplierių atžvilgiu, iš kurių buvo perėmęs didelę savo regulos dalį.Ne dėl šios priežasties, o turbūt dėl to, kad perėmė ir tamplierių drabužius, baltą apsiaustą su juodu kryžiumi, Teutonų ordinas susipyko su savo senuoju konkurentu. Suprantama, tamplieriai priešinosi tokiam elgesiui. Kai mūšio lauke sunku atskirti vienus riterius nuo kitų, tai vėliau vieni galėjo prisiskirti sau kitų garbę ir sėkmę, o kartu pretenduoti į didesnę, negu jiems priklauso, grobio dalį. Tačiau tamplieriams savo interesų apginti nepavyko. Teutonų ordino riteriai neatsisakė balto apsiausto su juodu kryžiumi, kurį Teutonų ordino dvasininkai nešioja dar ir šiandien.Ordino konsolidaciją rodo ir jo vardo nusistovėjimas. Neįmanoma pasakyti tiksliai, kaip ankstyvuoju Teutonų ordino laikotarpiu jie save vadino. Bet kuriuo atveju yra aišku, kad nei tada, nei vėliau jis nebuvo vadinamas taip, kaip dažnai vadinamas šiuolaikinėje literatūroje, o būtent Vokiečių riterių ordinu arba

lotyniškai: ordo equestris, ordo militaris Theutonicorum ar panašiai. Viduramžiais Ordinas vartojo pavadinimą, leidžiantį atpažinti jo kilmę iš špitolės. Pavadinimai keitėsi, žinomos įvairios jo formuluotės, tačiau turinys tas pats. Broliai buvo vadinami, pavyzdžiui, Fratres hospitalis sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum, t.y. Vokiečių Šv. Marijos špitolės Jeruzalėje broliais. Greta šios pilnos titulatūros, kurioje minima Šv. Marijos špitolė Jeruzalėje, mažiau iškilmingomis progomis Ordinas vartojo ir trumpesnius pavadinimus, Ordo Theutonicorum ar panašiai.Galiausiai bažnytinės-teisinės konsolidacijos, nepriklausomybės nuo vyskupo problema. Teutonų ordinas šią nepriklausomybę iš dalies išsikovojo jau 1196 m. Antrąją šios nepriklausomybės dalį jis įgijo 1221 m., t.y. jau Hermano Zalcos vadovavimo laikotarpiu. Didžiojo magistro prašymu, popiežius Honorijus III suteikė Vokiečių ordinui visišką teisinę lygybę su abiem senesniais Tamplierių ir Joanitų riterių ordinais. Teutonų ordinas nuo šiol galėjo reikalauti bet kokios privilegijos, kurią turėjo vienas iš šių ordinų. Taip jis, beje, ir darė: vien popiežius Honorijus III savo valdymo metais (1216-1227) Teutonų ordinui paskyrė 113 dokumentų. Tarp šių privilegijų buvo dvi, už aukas suteikusios Ordino rėmėjams nuodėmių atleidimą. Tokiu būdu Teutonų ordinas pasinaudojo kryžiaus žygio atlaidais. Jo pajamos išaugo dar labiau. Tikinčiųjų, kryžeivių, dauguma iš pradžių galvojo, kad atlikdami gerą darbą – šiuo atveju dalyvaudami kryžiaus žygyje – jie gauna ne atgailos ekvivalentą, bet jiems iškart nupučiamos visos nuodėmės, t.y. atlaidų gavėjas gali be nuodėmių stoti prieš Dievą, nebijodamas skaistyklos. Taip pat didysis kryžiaus žygio pamokslininkas ir Tamplierių ordino globėjas Bernardas Klervietis šia dvasia skelbė: „Tu, narsusis riteri, dalyvauji kovoje be pavojaus – kur pergalė atneš garbę, o mirtis palaimą. Jei tu esi protingas pirklys, naudos pasaulyje siekiantis žmogus aš tau pažadu gerą rinką. Žiūrėk, kad neprarastum jos. Imk kryžiaus ženklą (t.y. pasižadėk dalyvauti kryžiaus žygyje) ir už visas nuodėmes, kurias tavo atgailaujanti širdis išpažįsta, iš karto gausi atleidimą. Prekė pigi, jei ją perka. Kai už ją pamaldžiai moka, ji, be abejo, verta Dievo karalystės“.Vėlesnių laikų požiūriu, ypač atsižvelgiant į XVI a. pradžios reformacijos priešistorę, kai nuodėmių atleidimo problema buvo dėmesio centre, galėtų atrodyti, kad čia kilmingųjų grupės naudai buvo prekiaujama daugelio tikinčiųjų sielos išganymu arba pragaro baime. Tačiau tai nebuvo taip paprasta. Toks vertinimas iškreiptų to laiko tikrovę. Daug svarbiau yra bandyti pažinti to meto religijos sampratą, su kuria čia susiduriame. Tai yra pažinti tų žmonių pamaldumą, nuoširdumą, įsijautimą, kurie, be abejo, egzistavo, bet kartu tų pačių žmonių, kad ir Bernardo Klerviečio, prekeivišką santykį su religija ir religiniais, kuris šių dienų žmogui yra beveik nesuvokiamas. Viduramžių tikinčiajam Dievas veikiausiai vienu metu yra visagalis Viešpats, prieš kurį puolama ant žemės, Kristus, su kuriuo kartu kenčiama, kol jo žaizdos neperkeliamos ant savojo kūno, bet kartu ir prekybos partneris, su kuriuo deramasi kaip turguje, kurio akivaizdoje geriausia pasirodyti gudriu pirkliu, kaip tai siūlė Bernardas Klervietis. Reikia pasistengti įsidėmėti šį tariamą prieštaravimą. Tik tada galbūt kryžiaus žygių Ordino fenomenas taps labiau suprantamu.Visos nevokiškos kryžeivių įtaką patyrusios teritorijos yra susijusios. Kiekvienoje jų Hermanas zalca stengėsi sukurti savo Ordinui dideles uždaras valdžios sritis, arba, kaip sakoma glaustai, valstybę, kuri Palestinoje gyvavo trumpai, o Prūsoje buvo stipri ir ilgaamžė.Kalbant apie Ordino rėmėjus ir narius, kyla klausimas, ar daugelis jų nepriklausė ypatingam sluoksniui. Taip iš tikrųjų ir buvo. Kaip paaiškinti faktą, kad Viduramžiais viena po kitos didžiausios valdos patekdavo į dvasinių bendrijų rankas – šiuo atveju į Teutonų ordino rankas, kitais laikotarpiais – dar ir kitiems vienuolių ordinams arba vyskupijoms bei parapinėms bažnyčioms? Šis reiškinys aiškinamas žmonių pamaldumu bei pragaro baime. Tai buvo galimybė taip rūpintis savo sielos išganymu, kad jau žemėje iš to būdavo gaunama praktinės naudos, ir dalies dėl didelių aukojimų, skiriamų bažnyčioms, šiuo atveju Teutonų ordinui. Bažnyčių turtai augo metai iš metų.

1099 m. po įnirtingo šturmo riteriai įsiveržė į Jeruzalę. Mieste prasidėjo musulmonų skerdynės, turto grobstymas. Grobimą pertraukdavo maldų metas.Siaurame Sirijos ir Palestinos pajūrio ruože kryžiuočiai įkūrė savo valstybes. Svarbiausia iš jų buvo laikoma Jeruzalės karalystė. Kitos valstybėlės buvo Jeruzalės karalystės vasalės. Naujosios valstybės neišvengdavo sukilimų. Jos taip pat vaidijosi tarpusavyje. Jas taip pat spaudė kaimyninės musulmonų valstybės, prieš kurias buvo surengtas visiškai nesėkmingas antrasis kryžiaus žygis. Susikūrus stipriai musulmonų valstybei Egipte vadovaujamai Saladino, kryžiuočiai buvo išvaryti iš Jeruzalės. To pasekoje kryžiuočiai suorganizavo trečiąjį kryžiaus žygį, kuriam vadovavo Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos karaliai. Bet ir šis kryžiaus žygis pasibaigė nesėkme.XI a. pabaigoje Brokisto sąsiauris pradeda sekti – jis užnešamas smėliu. Vargenavos ir kitų karinių gyvenviečių draugovininkai mėgina plėsti savo įtakos sferą pietryčiuose. XI a. pabaigoje jie įsiskverbia į žemes palei Deimos ir Alnos upes, tai liudija šiose vietose randami to meto kalavijai, kurių gamybos centras

- Sembos šiaurės rytai. Karo žygių dėl naujų, pirmiausia ariamųjų žemių su pavaldžiais gyventojais gaires pažymi akmeniniai stabai.

XII amžius

XII-XIII a. ankstyvųjų viduramžių vėlyvoji fazė – tai savarankiškos prūsų kultūros raidos pabaiga. Piliakalniuose su dviem aikštelėmis, kurie atsiranda ir į rytus bei į pietryčius nuo Sembos, statomi namai su atvirais ugniakurais. Panašūs pokyčiai vyksta ir kitų baltų genčių arealuose. Susidaro mikroregionų struktūros (prūsų valsčiai) ir „žemės“. Pagrindinė šių „žemių“ dalis už Sembos ribų buvo užimta prūsų, ieškančių naujų ariamųjų žemių ir duoklininkų. Šis istorinis reiškinys iš pradžių sukėlė prūsų konfliktą su Lenkijos karalyste. Prūsai pasiekdavo ne tik vakarines Vyslos pakrantes, bet ir Sileziją. Kaip tik todėl lenkai mėgino prūsams duoti atkirtį, tiesa, nepavykusį. Beje, todėl vėliau, XIII a., prieš prūsus lenkai nukreipė ir Vokiečių ordino agresiją. Nuo XII a. pradžios Prūsijoje ženkliai didėja žemdirbystės reikšmė. ima vyrauti griautiniai kapai. Žirgai ir ginklai, buvę draugovininkų išimtine teise, kapuose išnyksta. Dabar juose randami indai, kuriuose laikyti žemės ūkio produktai, darbo ir buities daiktai – peiliai, ylos, verpstukai, papuošalai. Visi šie daiktai liudija prūsų kultūros tendenciją ir materialine, o sprendžiant ir apeigų, ir dvasine prasme vienytis su kaimyninėmis vakarų baltų gentimis – skalviais, kuršiais, lamatais bei jotvingiais.XII a. vikingų vaidmenį Baltijos jūroje perėmė gerai išvystytą karinę organizaciją turėję kuršiai, kurie plėšikavo Danijos pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus Švedijos miesto Sigtunos sugriovimo.1110 m. norvegų karalius Sigurdas Kryžiuotis pirmasis iš užsienio monarchų apsilankė naujojoje Jeruzalės karalystėje, o 60 jo laivų dalyvavo Sidono šturme. Dar prieš tai Danijos karalius, kaip piligrimas keliaudamas į Šventąją žemę, mirė Kipre, o nemažai pavienių skandinavų atliko tą pačią kelionę arba kaip Kryžiaus karų dalyviai, arba kaip maldininkai.1110-1111 m. žiemą, atsakydamas į prūsų antpuolius, pasiekdavusius Vyslos kairįjį krantą, lenkų karalius Boleslovas III, sprendžiant iš Galo Anonimo pranešimo, surengė žygį į Sembą. Metraštininkas pasakoja:„...nepavargstantis Boleslovas žiemos metu kaip tingus žmogus nedykinėjo, o įžengė į Prūsiją, šiaurinę dalį, sukaustytą ledu [...] Įeidamas ten jis naudojosi ežerų ir pelkių ledu kaip tiltais, kadangi neįmanoma surasti jokios kito įėjimo į šią šalį kaip tik per ežerus ir pelkes. Kai jis perėjo ežerus ir plekes ir pasiekė apgyventą kraštą, nesustojo vienoje vietoje ir neapsupinėjo nei pilių, nei miestų, kadangi jų ten nebuvo, idant šalis, išsidėsčiusi salomis, gamtos sutvirtinta ežerais ir pelkėmis ir padalinta paveldimomis dalimis pagal burtus žemvaldžiams ir miestų gyventojams. Karingasis Boleslovas, eidamas visur per šitą barbarų šalį, pasiėmė milžinišką grobį, pavergė gausybę vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų, vergų ir tarnaičių, sudegino daug namų ir kaimų, po to jkis be mūšio sugrįžo Lenkijon, nors mūšio jis troško labiau nei ko nors kito“.1125 m. mirė Kijevo kunigaikštis Vladimiras Monomachas. Sostas atiteko jo sūnui Mstislavui.1132 m. mirė Kijevo kunigaikštis Mstislavas. Kijevo Rusia ima skilinėti.1134 m. Šventoji Romos Imperija pareikalavo iš pilietinių karų draskomos Danijos priesaikos.1147 m. balandžio 4 d. Volynės metraštyje pirmą kartą paminėta Maskva (Moskova). Tuo metu Maskva buvo mažai žinomas provincijos miestukas, gyvenamas daugiausia pietinių rusėnų (viatičių palikuonių), Naugardo-Pskovo žemės slavų (vakarų slavų – Ilmenio slovėnų, krivičių), taip pat besiformuojančio didžiarusių etnoso ir turbūt kai kurių ugrofinų (merjai, moromai, meščerai, mordvai) bei baltų (galindų) genčių atstovų (slavakalbiai viatičiai ir kt. pietiniai rusėnai Maskvos ir jos apylinkių teritorijoje apsigyveno apie I ir II tūkstantmečio po Kr. sandūroje; archeologiniai kasinėjimai parodė, kad nedidelės amatininkų ir pirklių gyvenvietės dabartinio Maskvos centro vietoje būta jau XI a. pab. Ar net viduryje).Apie 1157 m. vendai užpuolė Arhusą, esantį į šiaurę nuo Belto sąsiaurio, tačiau tais metais baigėsi pilietiniai karai Danijoje, tad Danijos karalius Valdemaras Didysis ir vyskupas Absalonas galėjo sutelkti pajėgas kontratakai. Bet ne vieni danai turėjo ekspansionistinių užmojų ir jiems tekdavo varžytis su kryžiuočiais, mat saksai ir kiti Vokietijos gyventojai jau nuo seno žygiuodavo Rytų linkme į vendų žemes. Valdemaro pirmoji operacija prieš vendus buvo vykdoma sudarius sąjungą su Henriku Liūtu, Saksonijos kunigaikščiu, ir baigėsi kivirčais dėl grobio.1169 m. vyko svarbiausias iš 22 Valdemaro Didžiojo žygių, kurio metu sugriauta didžioji šventykla Arkonoje, Riugeno saloje, apkrikštyti salos gyventojai paversti Danijos lenininkais.1177 m. visi Maskvos gyventojai buvo išžudyti, o pats miestas iki pamatų sudegintas tuomet su Vladimiro kunigaikštyste kariavusio Riazanės kunigaikščio Glebo Rostislavičiaus atvestos kariaunos.1184 m. Ikškilėje, lyvių žemėje, vienuolis Meinhardas pastato pirmąją katalikų bažnyčią. Kai Meinhardą pakėlė į vyskupus, Ikškilė tapo vyskupystės centru. Pabaltijį pavadino Marijos žeme.

1184 m. Danijos karaliai liovėsi davę priesaiką Romos imperatoriui. Absalonas, veikdamas jaunojo karaliaus Knuto VI vardu, nugalėjo Pomeranijos kunigaikštį jūrų mūšyje ties Štralzundu ir aneksavo dvi slavų valstybes – Pomeraniją ir Meklenburgą.1191 m. danai užpuolė Suomiją.1196 m. Meinhardas mirė.1198 m. naujai paskirtas vyskupas Bertoldas irgi bandęs smurtu pakrikštyti lyvius, žuvo mūšyje prie Rygos. Žuvusiojo misiją perima vyskupas Albertas (miręs 1229m.)

XIII a.

XIII a. kinai išrado bambukinių vamzdelių šautuvus, o XIV a. – metalines patrankas, užtaisomas akmeniniais ir geležiniais sviediniais. Paraką išrado prieš XIII a.XIII a. Indijoje susikūrė Delio sultonatas. Kaip ir Arabų kalifate, visa žemė čia buvo laikoma valstybės valdovo nuosavybe. Feodalams jis duodavo valdyti dideles sritis. XV a. Delio sultonatas iširo.XIII a. Tuluzą pasiekė katarizmas, kuris greičiausiai kilo iš Bulgarijos bogomilų tikėjimo. Dar XII a. katarai Pietų Prancūzijoje buvo radę daugybę pasekėjų. Ortodoskinė Baltoji brolija persekiojo Juodąją. Foulques abatas pasinaudojo galimybe, nes „eretikai“ buvo jo kreditoriai ir tai išjudino inkviziciją.Vieni prisijungė prie baltųjų kovotojų, kiti pasirinko padėti apsiaustiems gyventojams. Konsulai nenorėjo pasiremti Tuluzos divizija ir ignoravo popiežiaus autoritetą, atsisakydami ieškoti „eretikų“. Grafas Raimond‘as IV, viešai išpažinęs katarizmą, niekino Tuluzos „ereziją“.

1200 m. vyskupo Alberto vadovaujami vokiečiai netoli Dauguvos žiočių esančioje prekyvietėje Rygoje.1201 m. įtvirtinta Ryga tampa vokiečių agresijos baze.1201 m. Lietuvos pasiuntiniai atvyko į ką tik įkurtą Rygos miestą ir su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tai buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis. Visos panašios XIII a. Lietuvos sutartys buvo trumpalaikės, dažniausiai skirtos apsisaugoti iš vienos pusės, puolant kita kryptimi. XIII-XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė.1202 m. įkuriamas Kalavijuočių Ordinas, vyskupo vasalas. Iš Rygos vokiečiai puolė išilgai Daugavos ir Gaujos upių, iki 1207 m. nukariavo ten buvusias lyvių žemes ir kraštą pavadino Livonija. Iš baltų pirmieji krito latgaliai.1202 m. Rygos vyskupas įkūrė Kristaus kariuomenės brolių ordiną (Kalavijuočių ordiną). Jo remiama vokiečių kolonija Padauguvyje sparčiai stiprėjo.1202 m. danai užpuola Suomiją. Popiežius leido Danijos arkivyskupui suteikti vyskupo šventinimus danų dvasininkui, skelbusiam evangeliją suomių pagonims. Po keleto metų švedai atsisakė žygių į Šiaurės Estiją, kurioje, kad ir patyrę stambų pralaimėjimą, įsikūrė Oselio (Saaremaa) ir kitose salose. Tačiau pagrindinį dėmesį jie sutelkė į Suomiją, nes jiems ji buvo lengviau pasiekiama nei jų varžovams iš Danijos ar Vokietijos.1204 m. lietuviai su lyviais užpuola Rygą.1204 m. ketvirtas kryžiaus žygis į Konstantinopolį. Kryžiuočiai šturmu paėmė Bizantijos sostinę, ėmė ją griauti, plėšti. Gaisrų ugnyje žuvo senovės rankraščių saugyklos. Buvo sunaikinti vertingiausi meno kūriniai, saugoti Konstantinopolyje šimtus metų. Sutriuškinta Bizantija jau nebegalėjo konkuruoti su Venecija ir Genuja prekyboje su Rytais. Sirijos ir Palestinos uostuose italų pirkliams priklausė ištisi kvartalai. Jų prekybinių gyvenviečių atsirado ir Juodosios jūros pakrantėje – Kryme ir Kaukaze. Kryžiuočiai įsikūrė Bizantijoje. Vakarinėje Balkanų dalyje ir Mažojoje Azijoje susikūrė nepriklausomos bizantiečių valstybės. Daugiau kaip 50 metų bizantiečiai kovojo su kryžiuočiais kol galiausiai juos išstūmė.

Gyvendami Rytuose ir prekiaudami su Rytų šalimis, europiečiai pažino naujus žemės ūkio augalus. Europoje buvo pradėta auginti ryžius, grikius, citrinmedžius, abrikosus, arbūzus. Nuo to laiko Europa pradėjo maistui vartoti cukranendrių cukrų. Rytų pavyzdžiu buvo statomi vėjo malūnai. Europiečiai išmoko austi šilkinius audinius, daryti veidrodžius, geriau apdoroti metalus.Vakaruose žmonės pradėjo plautis rankas prieš valgį, naudotis šakute ir peiliu, maudytis karštose pirtyse, keistis baltinius ir viršutinius drabužius.

1206 m. lietuviai nusiaubia Turaidos bažnyčią.1206 m. vokiečiai sudegino Kuoknesės pilį.1208 m. , pasinaudoję Talavos kunigaikštystės nesutarimu su kaimynais estais, kalavijuočiai su kunigaikščiu Talivaldžiu sudaro sąjungą ir pradeda karą su estais.1208 m. didelė vokiečių kariuomenė drauge su apkrikštytais lyviais ir latgaliais apsupa Sėlpilį (netoli Aiviekstės intako į Dauguvą) ir priverčia sėlius pasiduoti. Nuo to laiko nėra jokių žinių apie atskirą sėlių pasipriešinimą vokiečiams.1208 – 1217 m. Ordinas užgrobia pietines ir centrines estų žemes.

1209 m. Ordinas užima Jersiką. Jos kunigaikščiui Visvaldžiui buvo leista vasalo teisėmis valdyti dalį kunigaikštystės iki mirties (kitą dalį pasiėmė vyskupas).1210 m. pasak Henriko Latvio kronikos, kuršiai bandė užimti Rygą. Anot Henriko Latvio, kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesiu“.1210 m. lietuviai užpuola Kuoknesę.1210-1239 m. su didžiojo magistro Hermano Zalcos valdymo metais siejama Teutonų ordino valstybės Prūsoje pradžia. Neabejotina, kad Hermanas Zalca savo autoritetą, kurį turėjo imperatoriaus dvare ir popiežiaus kurijoje, mokėjo panaudoti Ordino naudai. Tai jis darė ne tik įprastais būdais, kaip kitų dvasinių bendrijų vadovai, besirūpindami savo valdų plėtimu. Be valdų ir narių skaičiaus didinimo, Ordinas ir jo magistras veikiausiai puoselėjo ir specialų tikslą: gauti didelę uždarą valdą, t.y. siekė, kalbant kiek anachronistiškai, sukurti Ordino valstybę. Iš pradžių tos pastangos buvo nukreiptos į vieną Pietryčių Europos sritį. Vengrijos karalius Andriejus II, šventosios Elzbietos tėvas, padovanojo Ordinui valdą prie Vengrijos sienos – Burcos žemėje Transilvanijoje. Ordinas turėjo tenai ginti krikščioniškosios Vengrijos sieną nuo pagonių kumanų. Dėl to Ordinas įsirengė šešias pilis, bet tos pilys ir ypač bandymas įsitvirtinti jam suteiktoje srityje bei apsisaugoti nuo karaliaus pareigūnų, visų pirma vietinio vyskupo riterių politikai būdingu keliu, sukėlė pasipriešinimą. 1224 m. Ordino prašymu popiežius paėmė Burcos žemę šventojo Petro nuosavybėn. Taip jis rėmė Ordino siekimą atimti šią sritį iš Vengrijos ir ją padaryti nepriklausoma valda. Bet to nebuvo galima įgyvendinti. Priešingai, 1225 m. Vengrijos karalius su karine jėga ištrėmė Teutonų ordino brolius iš Burcos žemės. Jis pageidavo talkininkų, bet talkininkai panoro tapti savarankiškais. Vengrijos karalius buvo pakankamai stiprus parodyti, kad tai jam nepatinka. Po kelerių metų šitoks žaidimas turėjo pasikartoti Prūsoje, tačiau jau su kitokia pabaiga, kadangi tuokart Ordinas susidūrė ne su Vengrijos karaliumi, o tik su Mozūrijos kunigaikščiu.Ordinas būtų galėjęs savo riterius, ištremtus iš Burcos žemės, pasiųsti tiesiai į Prūsą, nes jau 1225-1226 m. žiemą lenkų kunigaikštis Konradas prašė tautonų ordino jam padėti prieš pagonis prie sienos. Ordinas buvo pakviestas ginti mozūrų sienos nuo prūsų, taip kaip buvo pakviestas saugoti vengrų sienos nuo kumanų. Ordinas, visų pirma Hermanas Zalca, išgirdo šitą naują kvietimą. Jau 1226 m. kovo mėnesį jis gavo imperatoriaus Fridriko II Riminyje duotą iškilmingą auskiniu antspaudu patvirtintą ir dėl to visuotinai vadinamą aukso bule, dokumentą. Bulėje imperatorius garantavo Ordinui savarankišką statusą tos srities, kurią jam siūlė lenkų kunigaikštis, ir žemių, kurias Ordinas nusikariaus iš pagonių, atžvilgiu. Tad Ordino padėtis buvo prilyginta imperijos kunigaikščių padėčiai. Bet iš pradžių Ordinas nesinaudojo šituo dokumentu.Tokią priežastį nesunku nustatyti. Ordinas veikiausiai nenorėjo pakartoti Burcos žemės nuotykio, bet siekė šį reikalą parengti geriau. Galbūt jis nesiskubino ir dėl kitų priežasčių, kadangi dar egzistavo planai patiems įkurti nepriklausomą valdą Palestinoje. Dar 1220 m. Ordinas buvo nusipirkęs netoli Akono didelę valdą. Hermanas Zalca išnaudojo Fridriko II 1228-1229 m. kryžiaus žygį tam, kad dar labiau ją apsaugotų. Kitais metais Teutonų ordino palestiniškoji valda buvo įtvirtinta – ypač Montforto (vok. Starkenberg) pilies vietoje. Jos griuvėsiai dar ir šiandien įtikina, kad čia turėjo būti įkurtas Ordino centras.Palestina, Burcos žemė, Prūsa: Ordinas tuo metu bando įleisti šaknis trijose vietose, arba vienoje vietoje po kitos, o greit prisideda ir Kipras. Kryžiaus žygio metu imperatorius bandė Kipre įtvirtinti savo valdžią, ir veikiausiai dėl to padovanojo Ordinui jame valdą. Bet ilgesnį

laiką Fridrikas II negalėjo išlaikyti Kipro savo valdžioje, ir taip Ordino valdos liko išbarstytos. Iš 4 regionų, kur jam XIII a. 3-ame dešimtmetyje, rodės, yra galimybių įkurti savo valdas, liko tik Palestina ir Prūsa. 1291 m. kartu su Akonu buvo prarasta paskutinė europiečių valda Šventojoje Žemėje, taip baigėsi ir Teutonų ordino laikai tenai.Kada klausiama, kodėl Ordinas ieškojo kaip tik kovos fronto, būtina, kaip visuomet tokiu atveju, skirti tiesioginę dingstį ir bendresnę priežastį.Tiesioginę dingstį davė Mozūrijos kunigaikščio pagalbos prašymas. Krikščioniškosios valstybės, esančios kaimynystėje su prūsų žemėmis, regentas, dalinis lenkų kunigaikštis Konradas tikėjosi iš Ordino karinės pagalbos kovose su pagoniškais kaimynais. Bendresnė priežastis visų pirma buvo ta, kad X a. nutrūkęs krikščionybės platinimas į Šiaurės Europą XII a. vėl buvo atnaujintas ir kad šį kartą jam į pagalbą atėjo dinamiška kolonizacija. Jau pačioje XII a. pradžioje iš Vidurio Europos į šiaurę ir rytus vyko tiksliniai ir dvigubi ekspansiniai procesai: viena vertus, tai buvo Rytų kolonizacijos metu tęsiamas žemių įsisavinimas, antra vertus – pastangų krikščionybei platinti atnaujinimas. Nuo Karolingų eros pabaigos beveik nebuvo bandoma platinti krikščionybės į pagoniškuosius kraštus. Iš tikrųjų misijų pastangų rezultatai neviliojo dar kartą jų pakartoti. 997 m. Prahos vyskupas Adalbertas, kuris bandė supažindinti prūsųs su krikščionių religija, buvo užmuštas Elbingo apylinkėse arba Semboje. Vokiečių vienuolį Brunoną Kverfurtietį vėliau, 1009 m., toks pat likimas ištiko pietinėje Prūsoje.Tuometu krikščionybė konsolidavosi kaimynystėje, Lenkijoje, kuri nuo X a. pabaigos buvo valdoma krikščioniškų valdovų, taip pat Vakaruose, Pamaryje. Pagaliau buvo apkrikštytos ir kitos Baltijos regiono šalys: Danija ir Švedija. Būdavo dar ir taip, kad, besirūpindami valdžia, kilmingieji ir kunigaikščiai nekovojo su pagonių užsispyrimu, bet tenkindavosi pagonių duoklėmis. Šį reiškinį XII a. pabaigoje vaizdingai parašytoje Slavų kronikoje drastiškai kritikavo Holšteino klebonas Helmoldas iš Bosau.1218 ir 1221-1223 m. kryžiuočiai kariavo prieš prūsus. Jie atvyko iš kaimyninių šalių: Vokietijos ir Lenkijos. Ypač reikšmingas buvo Silezijos kunigaikščio Henriko Barzdotojo dalyvavimas. Nemažą reikšmę šiame šygyje turėjo konkurencija tarp dalinių lenkijos Piastų dinastijos kunigaikščių. Sėkmė prieš prūsus, galybės išplitimas tirėjo suteikti pranašumų ir vidaus kovose. Kiek galima pastebėti, vienas prieš kitą stojo visų pirma Mozūrijos kunigaikštis Konradas ir Silezijos kunigaikštis Henrikas. Tarp sileziečių kryžiuočių buvo ir riterių ordinų narių – tamplierių, o galbūt ir Teutonų ordino riterių, kurie tuomet jau gyveno krašte.Taigi, po kalavijuočių, po joanitų, kurie Silezijoje valdų turėjo jau nuo XII a., pagaliau iškyla ir tamplieriai. Jie buvo apgyvendinami Didžiojoje Lenkijoje, kad galėtų ginti vakarines sienas. Tuo tarpu Rytų Pamaryje atsirado kito ordino valda, kurio tenai mažiausiai buvo galima tikėtis, būtent Kalatravos ordino, t.y. to, kuris susikūrė prie ispanų-musulmonų sienos ir kurio uždavinys buvo Reconquista, Pirėnų pusiasalį susigrąžinti krikščionims.Kad po šių riterių ordinų Šiaurės rytų Europoje pradėjo vaikti dar ir Teutonų ordinas, buvo tiesioginė abiejų minėtų kryžiaus žygių nesėkmės išdava. Po to, kai kryžiuočiai atsitraukė, prūsų pasipriešinimas dar labiau sustiprėjo. Tai visiškai suprantama, kadangi buvo akivaizdžiai siekiama nukariauti prūsus, o ne šiaip juos pakrikštyti.Tai rodo ne tik kryžiuočių parama, bet ir to meto popiežiaus bulės. Popiežius Inocentas III jau 1212 m. neleido apdėti naujakrikštų pasaulietiniais mokesčiais, t.y. padaryti juos krikščionių ponų činšininkais. 1218 m. popiežius uždraudė kryžiuočiams be vyskupo Kristijono leidimo įžengti į Prūsą ir pajungti pagonis savo valdžiai. „Jūs privalėjote, - taip kreipėsi popiežius į kryžiuočius, - rūpintis pagonių sugrąžinimu prie Kristaus, bet ne pajungimu savo valdžiai“. Pagaliau 1221 m. popiežius ragino kryžiuočius savo belaisvius pagonis perduoti vyskupui, kad šis galėtų juos pakrikštyti.Šie reikalavimai užrašyti popiežiaus bulėse, kurios buvo išprašytos vykupo Kristijono. Taigi visų pirma bulėse yra išreikštos jo pažiūros. Veikiausiai Kristijonas nenorėjo leisti, kad jo veikla prisidėtų prie pasaulietinių kunigaikščių valdžios išplėtimo. Galbūt jis norėjo įkurti nuosavą vyskupo valdą, ką tuo pat metu sėkmingai darė Rygos vyskupas Livonijoje.Prūsai pirmiausia griebėsi ginklo. Po kryžininkų atsitraukimo jie ne tik atsiėmė užimtas sritis, bet nužygiavo dar toliau į pietus. Buvusi misijų sėkmė buvo užmiršta, ir Mozūrija pati kentėjo nuo prūsų antpuolių. Esant tokiai situacijai kunigaikštis Konradas kreipėsi į Teutonų ordiną. Teutonų ordinas neignoravo šio kvietimo, bet ir nepasiuntė tuoj pat savo kontingento į Prūsą.Teutonų ordino didysis magistras Hermanas Zalca veikiausiai norėjo gauti garantijų, kad jo įsitrukimas į Prūsos reikalus atneš ilgalaikę sėkmę. Akivaizdu, kad Mozūrijos kunigaikštis turėjo kitų nolrų, būtent – išplėsti savo valdžią Prūsoje, ir kad ten jam Teutonų ordinas turėjo talkinti. Ordino ir kunigaikščio planai kirtosi tarpusavyje. Kilo klausimas, kuriam pasiseks. Po kelerių

metų paaiškėjo, kad pasisekė Teutonų ordinui, o kunigaikštis Konradas negavo nė gabalėlio prūsų žemių.Ši Teutonų ordino sėkmė buvo kruopštaus diplomatinio ir juridinio pasirengimo vaisius. Bet visų pirma tai buvo sparčių karinių pergalių rezultatas ir greitai išplitusio vokiečių kolonistų skaičiaus, užtikrinusių karinių pergalių ilgalaikiškumą.1211 m. antrasis Livonijos ordino magistras tapo Volkvinas. Jis apkrikštijo estus ir ezeliečius (saaremiečius), pastatė Velyno (Felino) pilį, nedidelę Talino pilį, jas sutvirtino grioviais, darė kitus įtvirtinimus prie Tarbato (Tartu) ir Odempės.1211 m. Čingischano kariuomenė įsiveržė į Šiaurės Kiniją ir ją užėmė. Paskui mongolai užkariavo Vidurinę Aziją, Iraną, Šiaurės Indiją, Užkaukazę ir Rytų Europą. Beveik 70 metų prireikė užkariautojams visiškai pajungti Kiniją. 1211 m. pirmoji Tuluzos apsiaustis, kurią vykdė Simonas de Montfort‘as buvo nesėkminga, bet po poros metų, jam pasisekė nugalėti Tuluzos armiją. Grasindamas išžudysiąs daugybę įkaitų, jis įžengė į miestą 1216 m. ir pasiskelbė save grafu. Simonas de Montfortas buvo nužudytas akmeniu per Tuluzos apsiaustį 1218 m. Iki pat paskutinės apsiausties baltieji kovojo prieš Tuluzos žmones. Louis VII pagaliau nusprendė pasiduoti 1219 m. raimond‘as VI pripažino pagalbą,kurią jis gavo iš gyventojų, padėjusių išsaugoti jam jo interesus, perdavė savo paskutines privilegijas Kapitulai – miesto tarybai. Kapitulą sudarė 24, greičiausiai renkami, nariai, kurie sau suteikė policijos, prekybos, mokesčių reguliavimo teises. Kapitula, nepaisant karaliaus įsikišimų, savo galią išlaikė dar 600 metų iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

1212 m. Ordinas sudaro karinę sąjungą su Polocku prieš Lietuvą ir prekybos sutartį, leidžiančią vokiečiams laisvai naudotis Daugava. Tokiu būdu Polockas atsisakė pretenzijų į Latgalą.

1213 m. Livonijoje prie Lielvardės žuvo Lietuvos valdovas. Naujasis Lietuvos valdovas Stekšys jau 1214 m. pradžioje vėl puolė Livoniją, bet irgi žuvo. Nuo to laiko lietuvių žygiai į Livoniją buvo rengiami gerokai rečiau.1214 m. kalavijuočiai už tai, kad jos kunigaikštis Visvaldis remia lietuvius, vėl užpuola Jersikos pilį ir ją apiplėšia. Tais pačiais metais Talivaldžio sūnūs apsikrikštija ir tampa vyskupo vasalais. Iki 1224m. Ordinas pavergia visus latgalius.1215 m. Ipatijaus metraštyje pirmą kartą paminėta Žemaitija.1215 m. Visvaldžio paprašyti lietuviai apgina jo pilį Jersiką.1215 m. Romos imperatorius Fridrichas II smarkiai įklimpęs Italijos reikaluose pripažino danų karaliaus Valdemaro II nukariavimus pakrantėje tarp Elbės ir Oderio. Tada Valdemaras II atkreipė dėmesį į rytines Baltijos pakrantes, nes vokiečiai, įsikūrę Dauguvos žiotyse, kreipėsi į jį prašydami padėti kovose prieš pagonis estus. 1219 m. birželio mėnesį Danijos karalius Valdemaras II be pasipriešinimo išsikėlė Estijoje, nugalėjo estus lemiamose kautynėse ties Lydanisu. Pagal legendą, šiose kautynėse danai pirmą kartą panaudoję baltą kryžių raudonoje vėliavoje kaip nacionalinę vėliavą. Greitai buvo įkurtas Talinas (est. Taani linn - „Danų mietas“), tačiau pelningo prekybos kelio iš Novgorodo danai greičiausiai taip ir neperėmė savo žinion. Skirtumas nuo vokiečių buvo tas, kad pastarųjų ekspansiją į slavų žemes skatino gyventojų perteklius, gausus kapitalas (kurį kaupė Hanzos miestai) ir gamtos turtai kur kas didesnėje negu danų teritorijoje. Atsitiktinumas pagreitino Baltijos imperijos žlugimą. Medžiodami kažkurioje iš daugybės salelių, priklausiusių Danijai, Valdemaras II ir jo vyresnysis brolis buvo pagrobti vieno iš jiems pavaldžių Vokietijos kunigaikščių, kurie po to susivienijo, kad nebūtų bandoma karalių išlaisvinti jėga. Po dvejų nelaisvės metų (1223-1225) Valdemaras II buvo paleistas, kai pagaliau sutiko atsižadėti visų savo užkariautų žemių, išskyrus Riugeno salą ir Estiją. Popiežius atleido nuo tokio priverstinio pažado, tačiau 1227 m. jo viltis atgauti bent dalį to, ką prarado, sudaužė Vokietijos kunigaikščiai ties Bornhovedu Holšteino grafystėje. Kitą dešimtmetį popiežiaus tarpininkavimas padėjo Danijai atsiimti Talino ir Narvos rajonus iš vokiečių, kurie buvo nusiaubę didžiąją Estijos dalį.1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės. Iš Lietuvos pusės ją sudarė 5 vyresnieji ir 16 eilinių kunigaikščių. Tarp vyresniųjų pirmasis įrašytas Živinbutas, o šalia jo – Daujotas su broliu Viligaila bei Dausprungas su broliu Mindaugu. Iš to galima spręsti, kad po Stekšio mirties į valdžią Lietuvoje atėjo Živinbutas – turbūt dviejų ankstesnių Lietuvos valdovų brolis. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai tikriausiai buvo tų dviejų valdovų sūnūs. Eiliuotoje Livonijos kronikoje išliko žinia, kad Mindaugo tėvas - buvo didelis karalius, ir jo laikais nebuvo galima rasti jam lygaus. Taigi Mindaugo ir Dausprungo tėvas greičiausiai buvo 1213-aisiais prie Lielvardės žuvęs Lietuvos valdovas, o trumpai tevaldęs Stekšys - Daujoto ir Viligailos tėvas.

1228 – 1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.Iki 1230 m. Rytų Žiemgala ėjo iš rankų į rankas.1230 m. Prūsijoje įsikūrė kryžiuočių Ordinas.1230 m. kuršių karo vadas (Kuningas? Konungas?)) Lamikis, kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių krikštą ir Lamikio žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon. Tačiau Livonijos Ordinas šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą, juolab kad pajungus žemgalius, lyvius, latgalius tai padaryti jau buvo žymiai paprasčiau. 1238 m. buvo įkurta Kuršo vyskupystė. Visas Kuršas galutinai užkariautas buvo 1267 m.

1229 m. pagal Paryžiaus sutartį buvo įkurtas Tuluzos universitetas, kuriame siekta mokyti teologijos, taip pat ir Aristotelio filosofijos. Nukopijuotas nuo Paryžiaus universiteto, mokymo modelis buvo tikslas išnaikinti „ereziją“. Prasidėjo inkvizicijos periodas Tuluzoje. Represijos privertė kilminguosius emigruoti arba pareiti į katalikybę. Inkvizija truko 400 metų, o Tuluza tapo jos epicentru. Grafas Raimondas VII buvo apkaltintas „erezija“ ir mirė nepalikęs įpėdinių.1231 m. tik po permainingų kovų tik Ordinui pasiseka įsigalėti Šiaurės ir vidurio Kurše. Tačiau, pralaimėję Saulės mūšį, vokiečiai net 16 metų malšino sukilusius kuršius. Po Saulės mūšio žemgaliai sukilo ir atsikratė vokiečių jungo.1232 m. Ordinas pastatė Torūnės ir Kulmo tvirtoves; darbų metu juos ne kartą puolė pavieniai prūsų būriai. 1233 m. P.Dusburgiečio ir L.Davido duomenimis per 21 000 kryžininkų įsiveržė į Prūsiją. Prasidėjus žiemai, kryžiuočių kariuomenė įsiveržė į Pamedę ir Pagudę. Po keleto nedidelių susirėmimų, kurių sėkmė buvo permaininga, įvyko šiek tiek didesnės kautynės prie Zirgūnos upės. Abi kariuomenės, gerokai nusilpusios, turėjo atsiraukti. 1234 m. riteriai pastatė Marienburgo pilį, o po trejų metų išdygo ir Elbingo pilis. Tuo metu Kulmas, Pamedė ir didesnioji dalis Pagudės jau buvo Ordino rankose. Iš pradžių Ordinas mėgino brautis į prūsų žemes palei Aistmares, bet varmiai jo kariuomenę sumušė. Po to pralaimėjimo sustiprėjo priespauda tose srityse, kurias Ordinas buvo užėmęs iki šiol. Gal viena iš prūsų jungo pasunkėjimo ir ypač nepakantumo tikėjimo dalykuose sustiprėjimo priežasčių buvo ta, kad nebebuvo jau Hermano fon Zalcos bei magistro Hermano fon Balko, nes, jiems gyviems esant, niekas per daug nekreipė dėmesio, kad prūsai ir toliau garbino savo senuosius dievus.1235 m. prie Kryžiuočių Ordino prisijungė Dobrynės riterių likučiai. Iš pradžių Ordino riteriai stengėsi savo įtaką plėsti palei Vyslą ir čia įsitvirtinti-naujas Meiseno markgrafo vadovaujamas kariuomenės būrys tam reikalui jiems buvo labai pageidaujamas; bet, kaip pažymi P.Dusburgietis ir L.Davidas, riteriams pavykę pasiekti šiokių tokių laimėjimų ir per derybas su Pamedės ir Pagudės atstovais. Tarp 1235 – 1245 m. Mindaugas sutelkia Lietuvos valdžią savo rankose, jis vadinamas Livonijos kronikoje „aukščiausiuoju karaliumi“. Nuo 1245 m. jo valdžią-globą, pripažįsta ir žemaičiai. Vykintas tampa sritiniu kunigaikščiu, Mindaugo vasalu.1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius (Saulę) pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.1236-1237 m. Marburge įvyko du svarbūs Ordino pasitarimai. Juose priimti reikšmingi nutarimai dėl Ordino įtakos plėtimo Livonijoje ir jo susujungimo su tenykščiu Kalavijuočių ordinu.1237 m. gegužės 27 d. Kristaus karių brolijos - kalavijuočių - Ordinas (įkurtas 1202 m., 1204 m. patvirtintas popiežiaus ir suteikta tamplierių įstatai) susijungia su Šv. Marijos Mergelės Ordinu (įkurtas 1190 m., 1230 m. persikėlė į Prūsiją) – kryžiuočiais. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.Kalavijuočių Ordinui nepavyko užkariauti Novgorodo ir Pskovo valstybių. Peipaus ežeras skyrė katalikų gyvenamas žemes nuo pravoslavų kraštų. Stačiatikių Bažnyčios įtaka išplito miškingoje Karelijoje kaip tik tuo metu, kai suomių gentys buvo krikštijamos per daugybę kryžiaus žygių iš Švedijos.1238 m. kryžiuočiai izoliavo prūsus sudarydami draugystės sutartį su Pamario kunigaikščiu Sventopelku.1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.1238 m. sausį Maskvą kone visiškai sunaikino chano Batijaus (Batu) vadovaujama totorių armija.1239 – 1244 m. (ir 1247 – 1248 m.) didysis magistras Heinrichas fon Veidė.

1239 – 1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

1240 m. rugsėjo 16 d. Livonijos magistras Volkvinas užkariavo Izborską, rusų pilį. Pskovo (Pleskovo) rusai pasidavė jam, kai buvo sudegintas miestas. Pilies apsaugai ir tikinčiųjų dauginimui magistras paliko du ordino brolius su nedaugeliu žmonių. Bet naugardiečiai, apie tai sužinoję, netikėtai puolė (1242 m. kovą) ir paėmė paliktus brolius kartu su jų žmonėmis. Toliau magistras tarp rusų pastatė vieną pilį, pavadintą Koporje, ir tuojau (1241 m.) Votsų (Korelijos) rusams uždėjo duoklę.1240 m. Švedijos leidangas, jį palaikę Tavastijos gyventojai ir visi kiti, prisidėję prie kryžiaus žygio, buvo sutriuškinti ties Neva rusų kariuomenės, vadovaujamos Novgorodo kunigaikščio Aleksandro. Po dvejų metų Aleksandras Neviškis mūšyje ties Peipuso ežeru panašiai sutriuškino vokiečius, ir 1245 m. iš arenos pasitraukus vyskupui Tomui, karelai pradėjo apsiprasti su stačiatikybe, einančia iš nugalėtojų, kurių pusėje jie kovėsi, tad padėtis Tavastijoje vis dar buvo netikra. Todėl reikšmingas yra vadinamasis antrasis kryžiaus žygis 1249 m.

1240 m. Ordinas pasiekė prūsų Honedos pilį prie Aistmarių; vėliau kryžiuočiai ją perstatė ir pavadino Balga.Apie 1240 m. pradėta statyti Elbingo pilis.1240 m. kryžiuočiai sumušė prie Balgos jungtinę varmių, natangų ir bartų kariuomenę (iki tol pirmas toks įvykis, kada susijungė 3 žemių karinės jėgos), ir šios gentys pripažino Ordino valdžią: jis užėmė dalį Varmės, Natangos ir Bartos. Vokiečiai priėjo Alnos upę Bartoje.Tiktai Rytų Pamario kunigaikštis Sventopelkas tuo metu pasirodė esąs ištikimas prūsų draugas. Į jo 1239 m. Ordinui nusiųstą protestą dėl brutalaus prūsų engimo tuometinis magistras Henrikas fon Veida neatsakė. Asmeniškame pokalbyje magistras Sventopelką piktai išbarė ir pavadino verkšlentoju. Ne kas kitas, o Sventopelkas bus prūsams pataręs kreiptis į Romą su skundu. Šį faktą mini ir S.Grūnau, ir J.Foigtas. Kadangi popiežius Grigalius IX 1241 m. mirė ir Šventasis Sostas kurį laiką buvo neužimtas, galimas dalykas, dėl to prūsų pagalbos šauksmas Romoje liko neišgirstas.

Pirmasis prūsų sukilimas (1241(1242) – 1249 m.) prieš vokiečių feodalų socialinę ir tautinę priespaudą įvyko svarbiausia dėl to, kad su vietos gyventojais buvo elgiamasi kaip su vergais. O juk popiežius Grigalius IX 1231 m. bule garantavo prūsams naujakrikštams asmens laisvės ir turto neliečiamybę. Kryžiuočiai netgi trukdė prūsams krikštytis-pagonis lengviau valdyti ir išnaudoti. Okupantai nepaisė sutarčių, sudarytų su prūsais tų žemių, kurios pateko į Ordino valdžią (su pamedėnais, pagudėnais ir varmiais). Šalutinė priežastis (veikiau dingstis): prūsus pakurstė Rytų Pamario kunigaikštis Sventopelkas, pažadėjęs paramą. Tai buvo prūsų sukilimo dingstis.1241 m. Pamario valdovas Sventopelkas sudarė sąjungą su prūsais ne iš gero gyvenimo. Tais metais labai pablogėjo Sventopelko santykiai su kaimynais lenkų Mazovijos, Kujavijos ir Didžiosios Lenkijos kunigaikščiais; šiai koalicijai vadovavo Konradas I Mazovietis. 1241m. jis tapęs Krokuvos kunigaikščiu (svarbiausias Lenkijos sostas), užsimanė prisijungti ir Pamario kunigaikštystę. Šiuos lenkų kunigaikščių planus rėmė kryžiuočiai, tikėdamiesi patys įsigalėti Pamaryje-Vyslos kairiajame krante; įsigyti laisvą, be muitų, susisiekimą Vysla su kitais vokiečių kraštais.Kai prasidėjo prūsų sukilimas ir kai jis didžiule, viską naikinančia jėga ėmė kaip viesulas plisti per visą iki šiol užimtą Ordino teritoriją, kunigaikštis Sventopelkas tuoj užblokavo laivininkystę ir tuo Ordiną atkirto nuo paramos iš Vakarų; paskui Sventopelkas ir pats prisidėjo prie kovos.1241 m., nepaisydami popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus raginimų, Kryžiuočių Ordinas nedalyvavo prie Legnicos vykusiose kautynėse su mongolais-totoriais, nes vidaus padėtis savame krašte Ordinui neleido sumažinti karinių pajėgų. Mongolai-totoriai kautynėse nugalėjo, tačiau dėl įsiliepsnojusių sukilimų Kijevo Rusioj sušlubavo jų užnugaris, ir savo žygį į vakarus jie turėjo nutraukti. Tuo tarpu lietuviai iš susidariusios situacijos – rusų feodalinių valstybių karų su Danija, Švedija ir Ordinu, Kijevo Rusios susiskaldymo ir jos nusilpimo dėl mongolų-totorių įsiveržimo – išspaudė sau naudos: jie prisijungė prie savo kunigaikštystės didžiules Rusios teritorijas. Šis lietuvių kunigaikščių didžiavalstybiškumo siekimas, ko gero, buvo pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai prūsams jų sunkioje kovoje su Ordinu mažai tepadėjo. Tačiau sukūrę didelę valstybę, lietuviai neišnyko kaip prūsai.1243 m. Sventopelkas sudarė paliaubas su kryžiuočiais. Pažadėjo nutraukti sąjungą su prūsais dėl to, kad kryžiuočiai pažadėjo grąžinti jam Sartovicus. Kaip paprastai garbės žodžio riteriai netesėjo.Sventopelkas vėl stojo prūsų pusėn nutraukdamas paliaubas su kryžiuočiais, nes prūsai, jotvingių padedami sėkmingai kovėsi Kulme. Jie 1243 m. birželio 15 d. Prie Vyslos intako Osos sumušė vokiečius (žuvo pats Ordino maršalas, apie 400 karių). Tai buvo didžiausias vokiečių iki tol patirtas pralaimėjimas.Nuo 1245 m. Mindaugo valdžią-globą, pripažįsta ir žemaičiai. Vykintas tampa sritiniu kunigaikščiu, Mindaugo vasalu.1247 m. kryžiuočiai pastatė Senojo Kristburgo (Kirsburgo) pilį, pamedėnų Kirsapilio (Kirso) pilies vietoje (dab. Stary Dzierzgon), prie pat Zirgūnos aukštupio. 1247 m. vasarą Sventopelko remiami prūsai Pamedėje užėmė Senąjį Kristburgą. Tuomet 1248 m. kryžiuočiai pastatė Naujojo Krisburgo pilį pamedėtų Zirgūnos pilies vietoje (Dzerzgon), žemiau senosios,

Zirgūnos kairiajame krante dėl to, kad nepasiekė „didelių laimėjimų“ Natangoje ir Bartoje. Juk Elbingo pilis pradėta statyti apie 1240 m. Užkariautojai stiprinosi pačioje Pamedėje. Kristburgo pilys, kaip ir anksčiau pastatytos kitos, buvo agresijos į kitas prūsų žemes bazė, kartu atsparos punktai per 1242 – 1249 m. pirmąjį prūsų sukilimą.1248 m. lapkričio 24 d. katalikas Sventopelkas, popiežiaus Inocento IV reikalaujamas nutraukti sąjungą su pagonimis prūsais, sudarė su kryžiuočiais taiką. Sventopelkas atsisakė savo valdų Pamedėje prie Vyslos žemupio, nuo muitų ėmimo iš kryžiuočių už plaukiojimą Vysla. Dėl šio sukilimo kryžiuočiai toliau Alnos neprasiveržė, tiesioginis pavojus LDK buvo atitolintas.1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

1249 m. erlas Birgeris galutinai pavergė Tavastiją ir joje įkūrė Tavastehuso pilį (Hämeenlinna). Jis taip pat įsteigė švedų nausėdiją. Galiai didėjant pietinėje pakrantėje, jie pasislinko Ostrobotnijos pakrante ir į Šiaurę. Tačiau Karelija liko ginčytina teritorija, nes Novgorodas buvo taip susilpnintas totorių jungo, kad vokiečiai, besivaržantys dėl įtakos sferų su švedais, pareiškė savo teises, paskirdami vyskupą karelams tuo metu, kai švedai pamažėle plėtė savo įtaką rytinėje pakrantėje.1249 m. mirus Tuluzos grafui, grafystė atiteko Prancūzijos karaliui, kuris tenai įvedė svo įstatymus. Kapitulos valdžia buvo panaikinta.

1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius - puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu.1249 m. vasario 7 d. N. Kristburge (Dzežgon), Pamedėje sudaryta taikos sutartis. Jose dalyvavo popiežiaus pasiuntinys Modenos vyskupas, Kulmo vyskupas Heinrichas Heidenreichas (jis vėliau krikštijo Mindaugą ir jo artimuosius dvariškius), magistro padėjėjas (buvęs magistras ir paliaubų metų valdęs Ordiną) Henrikas fon Veida, Ordino maršalas Boteldenas. Prūsų sukilėliams atstovavo Pamedės, dalies Varmės ir Natangos (šios dvi žemės dar nebuvo visai užkariautos) diduomenės pasiuntiniai. Tarpininkavo popiežiaus Inocento IV legatas Lježo Belgijoje arkiadiakonas Jokūbas.Sutartyje naujakrikštams prūsams pažadėta (jei prūsas mirs be įpėdinio, nekilnojamasis turtas atitenka Ordinui arba to naujakrikšto vietiniam feodalui) paveldėti ir parduoti turtą, asmens laisvę. Prūsų kilmingieji (vitingai) galėjo tapti riteriais. Iš prūsų buvo reikalaujama atsisakyti pagoniškų apeigų ir papročių, pastatyti 22 bažnyčias ir aprūpinti jas žemėmis, duoti dvasininkams dešimtinę, galvijų, visus tautiečius priversti per mėnesį apsikrikštyti, eiti su kryžininkais į visus karo žygius. Sutartyje pažymėta, kad naujakrikštų pamedėnų, varmių ir natangų teisės ir laisvės galioja iki jie „nenusidės“, tai yra kol vykdys visus vokiečių feodalų reikalavimus, bus paklusnūs Ordino valdiniai. Kryžiuočiai padarė prūsams nuolaidų ne iš krikščioniškos meilės, o atsižvelgė į jų realią jėgą, daugelio sutarties punktų vėliau jie nesilaikė, norėjo paversti prūsus ir užkariauti naujų baltų žemių. Prūsai galėjo paveldėti žemę. Paveldėdavo ir dukterys, jei neturėdavo brolių.1249 m. baigėsi Pirmasis prūsų sukilimas.1249 – 1250 m. sąjunga prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą. Į ją įėjo Livonijos Ordinas, Volynės kunigaikštystė, žemaičiai, jotvingiai. Kryžiuočių Ordinas dar nebuvo atsigavę po pirmojo prūsų sukilimo.1249 – 1256 m. Prūsijoje sukilo natangai.1250 m. mėginimas Natangos gyventojus pamokyti paklusnumo baigėsi kryžiuočių pralaimėjimu, tada žuvę 54 riteriai ir apie 1500 ginklanešių.1250 – 1259 m. Ordinas laikė žemgalius savo valdžioje.1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą, ir įvykiai pakrypo kita linkme.1251 m. pavasarį Mindaugas krikštijasi – gelbsti savo situaciją, kai Rygos arkivyskupas pasiūlo krikštyti Tautvilą ir jį pastatyti į Mindaugo sostą. Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Mindaugo brolio sunūs Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante, jų dėdė žemaičių kunigaikštis Vykintas tais pačiais 1251 m. žuvo apsiaustoje jo pilyje Tviriment – „Vykinto mieste“. Šioje tvirtovėje be žemaičių būdavo rusų kunigaikščio Danilo kariuomenė bei polovcai (?totoriai?). „Vykinto miestas“ sunaikinamas. Žemaičiai tampa Mindaugo valda, kol jų neperleidžia Ordinui.1251 m. Netrukus Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.

1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą Šv. Petro sosto nuosavybe (Lietuva apkrikštyta) bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.Iki 1252 m. pavergtas visas kuršių kraštas. Ordinas pastato Memelio pilį, kurią valdo drauge su Kuršo vyskupu. 1252 m. viduryje didysis magistras susirgusį Livonijos krašto magistrą pakeitė savo vietininku Eberhardu von Seyne, kuris tik atvykęs surengė žygį į pietų Kuršą… Pietų Rage, tarp Kuršių marių ir Dangės deltos, atplaukę kalavijuočiai pastatė medinę pilį. Apie tai mums liudija Livonijos Eiliuotoji kronika bei išlikusi sutartis tarp Vokiečių Ordino ir Kuršo vyskupo. 1252 m. rugpjūčio 1 d. vyskupas patvirtino pilies ir miesto statybą. Po 2 mėnesius užtrukusios statybos pilis buvo pavadinta Memelburgu. Vokiečiai manė, jog marios - tai Nemuno šaka, o patį Nemuną jie vadino Memeliu. Iš čia ir miesto pavadinimas. Pilis buvo statoma kaip komtūrijos centras. Buvo numatyta pastatyti bažnyčią, norėta įrengti ir monetų kalyklą - šis sumanymas liko neįgyvendintas.1252 m. spalio 19 d. pilis buvo jau pastatyta –Memelburg, Memelborg. Pilį pastatė greitai, nes pirmoji buvo medinė. Ji buvo pastatyta vienoje iš Dangės žiočių salų. Statant pilį buvo numatyta vieta miestui. Nerija buvo trumpesnė –Dangė įtekėjo tiesiai į jūrą. Kuršių marias kryžiuočiai laikė Nemuno žiotimis dėl to Klaipėda pavadinta Memel, kaip manoma senuoju kuršišku Nemuno vardu. „Klaipėda“ paminėta tik XVa.Netrukus atsiranda miestas.

1252 m. kryžiuočių Ordino magistru tapo Poponas fon Osterna (iki 1257 m.).1252 – 1257 m. su kryžiuočiais kovėsi sembai.1253 m. vasario 8 d. Kuršo vyskupas Henrichas ir Ordinas pasidalino pilį ir nustatė miesto ribas. 1/3 valdų turėjo priklausyti Kuršo vyskupui, 2/3 - Ordinui. Ordinui tekusios valdos sudarė Klaipėdos komtūriją, kurią valdė komtūras, privalėjęs rūpintis ir ją ginti. Miesto ribos nustatytos tarp Žardės ir dabartinio Tauralaukio. 1252 m. ir Ordinas, ir vyskupas per 2 metus įsipareigoja čia įkurti miestą. Klaipėda turėjo tapti Kuršo vyskupystės centru ( Kuršo arkivyskupystės centras –Ryga). 1253 m pastatyta vyskupo dalis prie marių ir Dangės (senoji pilis). 1253 m pabaigoje kada pilis perstatoma, vyskupo dalis –prie marių ir jūros. Klaipėdos mieste vyskupas turėjo įkurti katedrą, savo rezidenciją ir kapitulos kuriją. Iki 1258 m buvo įkurtos 2 bažnyčios: Šv. Jono evangeliko kaip parapijinė miesto bažnyčia ir Šv. Mikalojaus, kaip parapijinė krašto bažnyčia. Pagrindinė bažnyčia buvo katedra –Šv. Marijos bažnyčia. Buvo planai turėti net 4 bažnyčias, kaldinti pinigus –žodžiu turėjo būti didelis centras. Po Durbės mūšio taika tarp kuršių ir Ordino nutrūko, prasidėjo karai su žemaičiais.1253 m. vyksta miesto, kurio dar nėra dalybos tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino. Dalijosi ne tik Klaipėdos miestu. 2/3 Ordinui, 1/3 vyskupui. –tokią tvarką visoj Prūsijoj ir Livonijoj patvirtino popiežius.

1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti (greičiausiai Latavoje). Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta. Mindaugas atsikratė žemaičių dovanodamas jų žemes Ordinui. Matyt, žemaičiams Mindaugas nebuvo autoritetas, tuo labiau, kad tokiu jie laikė jau žuvusį Vykintą. Manoma, kad Mindaugas turėjęs minčių sukurti visų baltų valstybę, bet dėl vokiečių invazijos nepajėgęs.

1253 m. rugpjūtį Rygos arkivyskupas Albertas pirmuoju Lietuvos vyskupu įšventino Livonijos ordino narį Kristijoną ir prisaikdino jį savo vardu. Livonijos ordinas nesutarė su Rygos arkivyskupu, todėl padėjo

Mindaugui pasiekti, kad Lietuvos vyskupystė būtų priklausoma tiesiogiai nuo popiežiaus. Kristijonas buvo visiškai paveiktas Livonijos ordino įtakos. Tik žemaičiams pasipriešinus nei vyskupui Kristijonui, nei Ordinui nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau glaudžiai bendraudamas su Ordinu Mindaugas modernizavo valstybės struktūrą. Bažnytinės dešimtinės pavyzdžiu jis įvedė naują grūdų duoklę - dėklą, kurios didelė dalis buvo skirta pilių įguloms išlaikyti.1253 m. pabaigoje nauja, stipri, mūrinė pilis buvo užbaigta ir prie jos jau egzistavo miesto užuomazga. Todėl Klaipėda - Memel yra seniausia vokiečių gyvenvietė Rytų Prūsijoje. (Karaliaučius įkurtas 1255 m.).1254 m. Ordino magistras su vyskupu užsako Dortmundo miesto tarybos, kad atsiųstų savo miesto teises susipažinti. Dortmundas buvo vienas svarbiausių miestų, kuris prekiavo su rytų kraštais (Pabaltiju, Novgorodu). Teisės buvo gautos ir nusiųstas laiškas gauti miestui Neu Dortmund vardą. Deja, 1254 m. žemaičiai su sembais užpuola Klaipėdą ir taip pristabdė miesto teisių įsigaliojimą.

1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.1255 m. pastatomas Kionigsbergas.1256 m. Sukilo natangai.1256 m. sausį kunigaikščio Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą. Po sėkmingų kovų, 1257 m. pavasarį, žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.1257 m. įsižiebė pirmas sukilimas Semboje.

1257 m. naujasis Livonijos magistras Burchardas von Hornhausenas miestui suteikė Liubeko teises. Tad Klaipėda yra seniausias miesto teises turintis miestas dabartinėje Lietuvoje.1258 m. liepos 27 d. vyskupas Henrichas ir Ordino magistras Burchardas paaukštino šv.Mikalojaus bažnyčią Klaipėdoje ir katedrą ir šv.Jono bažnyčią - į parapijos bažnyčią. Miestas augo iš lėto. Nebuvo natūralaus ūkinės veiklos užnugario. Klaipėdą nuolat puldinėjo žemaičiai. Ji griauta ir deginta 1257; 1259-1260, 1326, 1379,

1258 m. totoriai keršydami Mindaugui už jo bendrą žygį su Volyne, surengė atsakomąjį siaubiamą žygį - nusiaubė visą rytų LDK. Staigiai pasirodė, staigiai atsitraukė.1259 m. Livonijos Ordinas prie Nemuno pastato Jurbarko pilį. Priešais ją žemaičiai pastato Karšuvos pilį. Livonijos Ordinas surengė žygį su tikslu sunaikinti Karšuvos pilį, į pagalbą atėjo Kryžiuočių Ordinas. Tuo tarpu žemaičiai jos negynė, o įsibrovė į Kuršą. Ordinas išskuba atgal.1259 m. Skuodo mūšis.1259 m. po Skuodo mūšio ir 1260 m. po Durbės mūšio sukyla kuršiai bei žemgaliai.1259 m., pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Mindaugas, kurio valdas žiemą buvo smarkiai nusiaubę totoriai, siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją. Maždaug tuo pačiu laiku 3 tūkst. žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Kuldygos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamą Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žemgalius pradėti sukilimą (1259-1272) prieš Livonijos ordiną, bet Mindaugas neskubėjo keisti savo politikos.1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai vadovaujami Algmino sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių. po Durbės mūšio sukyla kuršiai bei žemgaliai.Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas per XIII-XIV a., sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijyje, tarp jų ir Didįjį prūsų sukilimą, trukusį 14 metų (1260 – 1274 m.).1260 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. Dalyvavo 5 prūsiškų žemių gyventojai (Pamedė nedalyvavo). Priežastis-išnaudojimas, dingstis-žemaičių pergalė Durbės mūšyje. Sukyla Livonijos Ordino valdomos gentys. Kuršiai 1261 – 1267 m. traukiasi į LDK.Apie 1260 m. Maskva, padedant Aukso Ordai tapo nedidelės, tačiau nuo Vladimiro didžiųjų kunigaikščių faktiškai nepriklausomos kunigaikštystės sostine.1261 m. sausio mėnesį Herkaus Manto vadovaujami natangai Aistmarių pakrantėje ties Pokarviais (gyvenvietė dab. Ušakovo mieste) sumušė Ordino ir jam talkinusių kryžiuočių kariuomenę.1261 m. Ordino foigtas Valrodas Mirabilis prūsų derybų (dėl lažo, duoklių sumažinimo) įgaliotinius, suėjusius į namą, kur turėjo vykti susitikimas su Ordino atstovais, įsakė nebeišleisti, o namą padegti, tada šešiose prūsų žemėse kilo visuotinis sukilimas. P.Dusburgiečio ir S.Grūnau duomenimis, šioms prūsų laisvės kovoms vadovavo jauni jų gentainiai, kuriuos Ordinas buvo pasiuntęs mokytis į Vokietijos mokyklas. Pagudėnu vadas buvo Linkus, varmių-Glapas, bartų-Divonis Lokys, natangų-Herkus Mantas ir sembų-Richardas Glandas. Ir šį kartą kryžiuočiai pajėgė išsilaikyti tik savo didžiosiose pilyse, kol atvyko nauja didžiulė kryžiaus žygio kariuomenė, vadovaujama naujojo magistro Henriko fon Rechenbergo. Iš pradžių toji

kariuomenė nesutiko jokio pasipriešinimo. Prūsai vėl buvo sulindę į savuosius miškus. Tiktai kai jinai pasiekė Natangą ir jau buvo prie Brandenburgo (dab. Ušakovas, į pietvakarius nuo Karaliaučiaus), prūsai vadovaujami Herkaus Manto, ties Pokarviais smogė jai triuškinamą smūgį. 1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.

1261 m. bizantiečiai išvijo kryžiuočius iš Konstantinopolio.

1263 m. pavasarį prūsų sukilėliai sumušė priešą ties Liubavu (į šiaurės rytus nuo Torunės). Prūsai neužėmė Balgos, Elbingo, Kulmo, Torunės, 1262 m. Karaliaučiaus (per šturmą buvo sužeistas Herkus Mantas) galingų pilių. Dėl vidaus kovų Lietuva mažai tepadėjo (rodos tik 1262 m.; daugiau juos rėmė kaimynai jotvingiai, vadovaujami Skomanto.Heilisbergo (dab. Lidzbark Varminski), Brandenburgo ir Brunsbergo (dab. Braniwo) pilis prūsai užėmė šturmu, tačiau Karaliaučius, Kroicburgas (darb Slavskoje) ir Bartenšteinas (Bartoszyce) laikėsi.Tada kryžiuočiams į pagalbą atskubėjo (atrodo 1264 m.) Livonijos Ordino riteriai; jų ir kai kurių prūsų diduomenės išdavikų remiami, kryžiuočiai 1264 m. Vėl vargais ne galais susigrąžino Sembą, bet Bartoje ir Natangoje bei didumoje Varmės, Pagudės prūsai ir toliau buvo padėties šeimininkai. Herkaus Manto kariuomenei, sėkmingai panaudojus apgulties mechanizmus, pavyko įveikti ir paskutiniąsias Ordino pilis Bartoje ir Natangoje. Iš pradžių krito Kroicburgas, o paskui ir Bartenšteinas.1263 m. Glando vadovaujami sembai, neužėmę Karaliaučiaus ėmė silpti.

1263 m. rudenį iš žygio į Brianską sugrįžę Mindaugo tenai siųsti Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas suplanuoja nužudyti Mindaugą. Kartu nužudė šalia buvusius karaliaus sūnus Ruklį ir Rupeikį. 1263 m. Latgaloje, Agluonoje žūva Mindaugas.?????1263 m. Treniotos įsakymu nužudomas Polocko valdovas Tautvilas, Treniotos konkurentas į LDK sostą. Kitas konkurentas – Daumantas 1265 m. pabėga į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties 1299 m. Už nuopelnus Pskovui jis buvo paskelbtas šventuoju.LDK valdovu tampa Treniota. Treniota stengėsi paremti prūsų ir Livonijoje sukilusias gentis. Bet persekiodamas LDK buvusius krikščionis ir Mindaugo šalininkus, sukėlė jų sąmokslą, per kurį buvo nužudytas.

1263 m. vasaros pabaigoje statyta mūrinė pilis. Kitoj saloj „miestas“ iki XV sunyko ( priešpilis XIV-XV šaltiniuose minimas kaip miestelis, kaimas). Senoji Dangės vaga –dabartinė Didžiojo vandens gatvė. Holm –sala buvo 200-300 metrų į šiaurės rytus nuo piliavietės. 1398 prasidėjo didysis pilies perstatymas ir baigtas iki Žalgirio išvakarių, o visiškai užbaigtas 1420 m. Atsirado grioviai, tiltas, padidėjo pilies teritorija. Miestas lieka kur buvęs. Kol kas senamiestyje nepavyko rasti XIV-XV a kultūrinio sluoksnio.Po reformacijos prasideda dar viena pilies rekonstrukcija –išsiplečia gynybinės konstrukcijos –išsiplečia grioviai. Išlikusiame bastione (rytiniame) rasta kuršiškų papuošalų ir pažaliavusių žmonių kaulų –kasant griovius ir statant įtvirtinimus buvo išardytos šaliabuvusios nedidelės kapinaitės.Naujas miestas (tuo metu pusiasalis, po XVI a. perstatinėjimų –sala). Atsikėlė žmonių iš Liubeko ir kitur. Miestas buvo laisvas, nepriklausė Ordinui. Senasis miestas perkeltas. 1389 m., 1393 m., 1402 metais iki Melno taikos (1422 m.) kalbėti apie Klaipėdą, kaip reikšmingą kultūros, amatų, prekybos centrą, vargu ar iš viso galima. XIII a. pabaigoje Ordinas pradėjo nesutarti su dvasininkija.

1264 m. pavasarį Mindaugo dinastijos šalininkai, nužudę Treniotą, kunigaikščiu paskelbė Mindaugo sunų Vaišvilką, kuris buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu. Jo neklausė žemaičiai, nes jis buvo Volynės sąjungininkas, taip pat, kaip ir jo tėvas palaikė ryšius su Ordinu. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje.1265 m. Mindaugo sūnus Vaišvilkas surengia keršto už tėvą žygį į Estiją, sugriauna Gresės pilį Kurše.1265 m. Ordinas pastato stiprią Mintaujos pilį, iš kurios puldinėja žemgalius.1265 m. kovos tarp valstiečių ir feodalų įkarštyje, Anglijoje pirmą kartą buvo sušauktas susirinkimas, pavadintas parlamentu. XIV a. parlamentas pasidalijo į Lordų ir Bendruomenių rūmus. Parlamentas ilgainiui pradėjo dalyvauti ne tik mokesčių nustatyme, bet ir įstatymų leidime.

1266 m., sulaukęs 97 m. amžiaus mirė Pamario kunigaikštis Sventopelkas. Jis visą savo gyvenimą liko ištikimas prūsų draugas, bet dėl to, kad buvo krikščionis, dažnai negalėjo veikti taip kaip norėjo, o senatvėje neretai stokojo ryžto (gal paveikė ir 1244 m. kryžininkų kariuomenė, ką tik rinkta Vokietijoj ir Austrijoj puolusi jo žemes). Sventopelkui mirus, vienas jo sūnus, Mistvinas (Mstivojus), tapo Rytų Pamario, o kitas, Vartislavas – jo dalies – Dancigo Pamario kunigaikščiu. Abu žengdami tėvo pėdomis, palaikė prūsus, kurie

tuo metu jau buvo vėl susigrąžinę savo žemes iki Vyslos. Kaip ir tėvas, jie 1267 m. padėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe ir taip kliudė Ordinui gauti paramą.Iki 1267 m. Kryžiuočiai buvo užėmę Galindą.Bartai vadovaujami Divonio Lokio ir Linko puolė Kristburgą, o pagudėnai apgulė Marienverderio pilį, tvirtai pasiryžę panaikinti paskutiniuosius priespaudos likučius. Karas vyko daugiausia vakarinėse prūsų žemėse, nes tų žemių susigrąžinimą prūsai laikė svarbiausiu uždaviniu. Iš pietų, vadovaujami Skomanto į pagalbą atėjo sūduviai. Jie užėmė Liubavo miestą ir pilį, taip pat Štrasburgą (Štraisbergą), vėliau Drevantos upės dešiniajame krante apgulė Kulmo ir Torūnės pilis, sugriovė Štarkenbergo(Osos dešiniajame krante) ir Vartenbergo (Barcewko, Osos kairiajame krante) tvirtoves. Kokie sunkūs mūšiai vyko, matyti iš to, kad pvz., Rudino pilis du kartus ėjo iš rankų į rankas ir abu sykius kryžiuočiams pavyko išstumti prūsus tik mozūrų padedamiems. 1267 m. vokiečiai galutinai pavergė kuršius. Dalis kuršių pasitraukia į Lietuvą. Apie XVII a. kuršiai išnyksta.1267 m. Vaišelga (Vaišvilkas) atsisakė LDK sosto ir grįžo į vienuolyną, o valdžią perdavė sesers (tėvo Mindaugo dukters) vyrui, Volynės kunigaikščio Danieliaus sūnui Švarnui. Tai buvo nesėkmingas žingsnis: Vaišelgą netrukus nužudė Švarno brolis Levas už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą, o Švarnas greitai mirė.1269 m. mirė Švarnas.1269 m. į LDK valdžią atėjo Traidenis. Jis galėjo būti Mindaugo konkurentų palikuonis, nes valdymo pradžioje palaikė draugiškus santykius su Vaišelgos žudiku Levu. Be to, 1279 m. už Mindaugo karių 1262 m. užmušto Mazovijos kunigaikščio Zemovito I sūnaus Boleslovo II išleido savo dukterį Gaudimantę. Jau po Traidenio mirties gimusį sūnų Boleslovas II pavadino Traidenio vardu. Traidenis buvo geras karys, nesudarinėjo jokių sąjungų su krikščionimis, kariavo pats vienas. Atliko daug žygių į Livoniją, į Prūsiją. Aktyviai kovojo su Vokiečių ordinu: pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui, priglaudė bėglius iš Prūsijos, rėmė jotvingius ir žemgalius ir atnaujino karo žygius į Livoniją. Tačiau nepajėgė sugriauti galingų Ordinų pilių. Atliko žygių ir Krokuvos link. Mozūrų kunigaikštis ramybės vardan vedė Traidenio dukterį.1270 m. vasario 16 d. ledo mūšyje ties Karuse (Estijoje) lietuviai smarkiai sumušė Livonijos kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.1271 m. Divonio Likio vadovaujami bartai su Auktumos pagudėnais sumušė kryžiuočius prie Zirgūnos upės. Tai buvo kone paskutinė žymi sukilėlių pergalė.1271 m. Divonis Lokys su bartų kariuomene buvo jau priėjęs Šionzėjės (Šeneuzės; dab. Kowale Pomorske, į ŠR nuo Torunės) pilį, bet pilies šturmą sutrukdė jo mirtis.1272 m. netekę svarbių Mežuotnės ir Tervetės pilių žemgaliai priversti pripažinti Ordino valdžią ir mokėti jam duoklę. 1272 m. paskelbtas naujas kryžiaus žygis prieš Prūsus. Sukilimas buvo sunaikintas. 1272 – 1273 m. Skomanto vadovaujami jotvingiai kovėsi Kulme. LDK mažai tepadėjo prūsams, nes plėtė valdas į rytus. Jei Lietuva būtų likusi maža ir silpna, lietuvius būtų ištikęs prūsų likimas. Trukdė kunigaikščių vidaus kovos, ypač po Mindaugo žuvimo 1263 m. Prūsus ypač rėmė Traidenis.1274 m. Didysis prūsų sukilimas baigėsi. Buvo numalšinti natangai ir bartai, o paskutinieji 1274 m.-pagudėnai, istoriografijoje pastarieji dažnai maišomi su pagudėnais, kad buvo labai giminingi.1274 – 1275 m. kryžiuočiai nukariavo nadruvius. Gardino, Slonymo ir gretimose srityse apsigyveno bartai, skalviai (archeologo V.Urbanavičiaus kasinėjimai).1274 – 1278 m. stipriai priešinosi skalviai, bet buvo užkariauti, kai pasidavė jų vadai Surbantas ir Svirdotas. Dalį skalvių Ordinas iškėlė į pietus, į ištuštėjusias prūsų žemes. Dalis pabėgo į LDK, pasigyveno tarp Rodunios ir Lydos. Kalbant apie vokiečių praktikuotą vietos užkariautų gyventojų išblaškymą, reiktų priminti, kad dalį bartų jie iškėlė į Pagudę, dalis išsigelbėjo LDK (Medininkų, Gardino, Lydos, Slonimo, Volkovysko apylinkėse), kad apie 1600 sūduvių (jotvingių) perkėlė net į Sembos šiaurės vakarinį kampą (vadinamas Sūduvos kampu), o dalis sūduvių su vadu Skurda pasitraukė į Lietuvą).1276 m. dalis prūsų vėl sukilo. 1272 m. ir 1277 m. Skomanto jotvingiai buvo įsiveržę į Kulmą, 1280 m. buvo sumušti.1276 m. Atvykus naujoms kryžiuočių pajėgoms, Ordinui pavyko nugalėti nadruvius. Po metų kryžiuočiai žengė į Skalvą, bet niekas jiems stipriau nesipriešino. Daug skalvių Ordinas iškėlė į kitas savo valdas tuo vykdydamas savo politiką suardyti gentinius saitus.1278 m. Surengtas žygis į Sūduvą, baigėsi pralaimėjimu. Sūduvos teritorija buvo didžiulė, joje plytėjo ištisi gūdžių ir neįžengiamų girių masyvai. Savo karvedžio Skomanto vadovaujami, sūduviai surengė kontrpuolimą į Pagudę, kur tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs naujas sukilimas, ir priėjo net iki Vyslos. Po to sūduviai vėl grįžo į savo gimtąsias vietas. Atvykus naujiems pastiprinimams, kryžiuočiams pavyko, tiesa, tik po sunkų mūšių, iki 1283 m. Užimti didžiąją Sūduvos dalį, o sūduvių vadą Skomantą įkalbėti apsikrikštyti. Už tai Ordinas jam ir jo sūnums 1285 m. Padovanojo Stėgnio dvarą Nadruvoje, tas dvaras vėliau vadintas Stėgenu.

Kai 1284 m. Ordinas mėgino pavergti ir paskutiniuosius sūduvius, šie, vadovaujami vado Skurdos, pasitraukė į Lietuvą ir niekada nebegrįžo.1278 m. Livonijos krašto magistras Ernstas fon Rasburgas pastatė Daugpilio tvirtovę.1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (Livonijoje) Traidenis sumušė Livonijos kariuomenę, grįžtančią iš žygio Lietuvoje. Žuvo Livonijos žemės magistras Ernestas Rasburgas ir 71 riteris. Po šios pergalės paskutinį kartą prieš Ordino valdžią vadovaujami Nameisio sukilo žemgaliai, visą XIII a. atkakliai kovoję dėl savo laisvės. Traidenis paėmė juos į savo valdžią. Livonijos Ordinas pagalbon pasikvietė kryžiuočių Ordiną. Tik 1290 m. Ordinui pavyko galutinai užvaldyti Žiemgalą. Daug žemgalių pasitraukė į Lietuvą.1281 m. Traidenis mirė ir į valdžią Lietuvoje atėjo Daumantas, XVI a. genealoginėje legendoje vadinamas Mindaugo sūnumi. Lietuvos Naugarduke tuo metu buvo parašytas seniausias Lietuvos metraštis (išlikęs kaip Haličo-Volynės metraščio dalis). Jame išaukštintas Mindaugo sūnus Vaišelga ir iškeiktas Traidenis. Vienas iš ištikimiausių Traidenio šalininkų Jotvoje Skomantas perėjo į kryžiuočių pusę.1283 m. kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą. Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.1285 m. kovo 24 d. Daumantas įsiveržė į Tverės vyskupo valdas ir tenai žuvo. Lietuvos valdovu tapo Butigeidis (turbūt jo sūnus). Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes jie gali keršyti už Vaišelgo mirtį.1285 m. Pavergę prūsus ir vakarinius lietuvius vokiečiai veržėsi link strateginės pietų Lietuvos tvirtovės Gardino. Jie užėmė Gardino pilį padedami jotvingių vado Skomanto, kuris perėjo į priešo pusę.

1285 – 1314 m. valdė Prancūzijos vienytojas karalius Pilypas IV Gražusis. Jam valdant buvo prijungta turtinga Šampanės sritis ir Navara šalies pietuose. Valdininkų algoms ir karams karaliui reikėjo daug pinigų. Pilypas IV Gražusis uždėjo mokesčius bažnytinėms žemėms. Popiežius pagrasino atskirsiąs karalių nuo Bažnyčios ir pareikalavo, kad šis visiškai paklustų jo valdžiai.Karalius pasiuntė į Romą pasiuntinį, kuris sukėlė prieš popiežių feodalus. Su samdytų kareivių būriu pasiuntinys įsiveržė į pilį ir įžeidė popiežių. Nepakėlęs pažeminimo, popiežius netrukus mirė. Stiprėjant karalių valdžiai Europos šalyse, popiežių valdžia silpnėjo. Apie 1286 m. "antrojo asmens po Lietuvos karaliaus" įžeistas Pelušis pabėgo pas kryžiuočius. Su jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70 Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.1286 m., anot P.Dusburgo, bartai, pagudėnai ir kiti prūsai rengė dar vieną sukilimą, buvo sutarę kviestis Riūgeno kunigaikštį Viclavą II, kad jis padėtų su stipria kariuomene. Kronikoje sakoma, kad Ordino magistras sužinojo apie rengiamą sukilimą statydamas Ragainės pilį. Sąmokslininkus išžudė.1288 – 1290 m. kryžiuočiai pastatė Ragainės ir Tilžės pilis.Nuo 1288 m iki 1294 m. Kryžiuočiai, vadovaujami Prūsijos krašto magistro Meinhardo Sakso fon Kvėrfurto, sukūrė savo didžiausią kūrinį-palei Vyslą ir Nogatą pastatė pylimus – belaisvių ir vergų rankomis.1289 m. Prūsijos kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už tai Volkovyską.1290 m. išdaviko padedami Livonijos kryžiuočiai sudegina Sidabrę (netoli Joniškio), paskutinę žemgalių pilį. Apie 10 000 žemgalių pasitraukia į Lietuva. 1290 m. mirė Švedijos karalius Magnusas. Sostą paveldėjo jo sūnus Birgeris. Tačiau jis buvo dar mažas, valdžia perėjo į Tarybos, valdomos maršalo Torgilso Knutsono, rankas. Energingojo Knutsono valdymo metais buvo užkariauta didelė Suomijos dalis, nustatyta siena su D.Novgorodu Nevos upe ir įkurtas Vyborgo miestas. Tačiau jo antibažnytinei politikai prieštaravo jaunasis karalius bei du jo broliai, hercogai Erikas ir Valdemaras.

Apie 1291 m. Lietuvos valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas. 1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.

1293 m. prasidėjusį 30 metų karą dėl Karelijos sukėlė karvedys Torgilsas Knutssonas, įsirengęs stiprią savo atraminę bazę Vyborge. Kito amžiaus pradžioje švedų pulkai pasiekė Ladogos ežerą ir įsirengė fortą vietovėje, esančioje netoli dabartinio Sankt Peterburgo. Tačiau novgorodiečiai greitai sutelkė jėgas ir 1318 m. jau kovėsi prie pat Turku miesto. Po 5 metų, tarpininkaujant vokiečiams, Noteborge (Suomija) buvo sudaryta taika, kurios svarbiausias tikslas buvo sutrukdyti švedams vieniems kontroliuoti prekybos kelią iš

Rusios į Vakarus. Švedai viešpatavo vakarinėse Karelijos srityse, kurias jie lengvai valdė iš Vyborgo, tačiau Ladogos Karelija su gausiais gamtos turtais liko Novgorodo rankose.1294 m. birželio 10 d. Vytenis mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.Apie 1295 m. LDK (be Žemaitijos) valdovu tampa Vytenis. Dar nuo 1294 m. jo tėvui gyvam esant surengė žygių į tolimas Ordinų ir Lenkijos žemes, tačiau stiprių Ordinų pilių paimti nepajėgė. Rytuose atgavo Mindaugo laikų sienas išskyrus Vitebską, bet prijungė Turovo ir Pinsko kunigaikštystes, dalį Palenkės, užėmė kadaise Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Netiesa, kad lietuviai per žygius į Ordino valdas nelietė prūsų kaimų: feodaliniais viduramžių laikais tokio tautinio susipratimo dar nebuvo, juolab, kad prūsų kaimai buvo mažesni, o vokiški labiau įtvirtinti.1295 m. sukilimas Natangoje ir Bartoje. Jį nuslopino Karaliaučiaus komtūro kariuomenė.

1296 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis tų pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. Rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva.1297 m. rygiečiai ir lietuviai sugriovė Ordino pilį, po metų 1298 m. sudegina Karkso pilį.1297 – 1330 m. karas dėl Rygos baigėsi Ordino pergale, ir tik po Žalgirio mūšio Ryga atsikratė jo valdžios.

1298 m. Kuršo vyskupas palieka Klaipėdą ir persikelia į Piltenę.

1298 m. kovo 30 d. Vytenis sudarė sąjungą prieš Livonijos ordiną su Rygos miestu bei arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva priims krikštą kaip Mindaugo laikais. Rygiečiai ir lietuviai sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.Svarbiausi Ordino pajamų šaltiniai buvo:

1) dešimtinė2) duoklė3) miestuose-kiemo arba namo mokestis4) amato mokestis-tiek miesto, tiek kaimo gyventojams5) užeigos namų ir malūnų mokestis6) aukso, sidabro, geležies ir kitų metalų bei druskos naudojimo mokestis7) pajamos iš gintaro, žvejybos8) palūkanos9) mokesčiai už naudojimąsi vandens keliais (laivybos mokestis ir už prekes, įvežamas žiemą per

užšalusias upes10) teismo mokesčiai11) pirkimo mokestis, imamas iš dvarų arba feodų, taip pat seniūno pareigų perėmimo mokestis12) medžioklės, žvejybos ir bitininkystės mokestis.

Pelną davė ir vien tik savų laivų naudojimas laivininkystėje ir prekyboje. Nemažai lėšų buvo surenkama dar už laidojimo vietų kapinėse paskyrimą ir už atidavimą valdyti valstiečių ūkius ir dvarus, nelikus teisėto paveldėtojo, kurie su visų jų inventoriumi atitekdavo valstybei.XIII a. Prūsijos pavergtų gyventojų dešimtinė ir duoklė dar nebuvo paverstos piniginiu vienetu, juolab kad tada vokiečių Ordino valstybėje pinigai dar nebuvo kalami. Monetas Ordinas nuo XIV a. kaldino Kulme, Elbinge, Torne ir Kristburge. Čia veikė monetų kalyklos, o monetų kaldinimo teisė priklausė tik Ordinui.

XIV amžius

XIV a. žemgalių ir kuršių paliktas teritorijas keliasi kiti Livonijos Ordino baltai, daugiausia latgaliai (latviai?). Žemgaliai išnyko apie XIV a., kuršiai apie XVI a.

1302 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, norėdamas užsitikrinti luomų paramą kovoje su popiežiumi, pirmą kartą sušaukė Generalinius luomus.

1306 m. Torgilsas Knutsonas jau pilnamečio Švedijos karaliaus biurgerio buvo nušalintas nuo šalies valdymo, tačiau užvirė kova tarp Birgerio ir jo brolių. Valdžia ėjo iš rankų į rankas, pagaliau 1317 m. Birgeris pakvietė brolius į puotą Niučiopinge ir labai žiauriai su jais susidorojo.

1303 m. Ordino didžiuoju magistru tapo Zygfridas fon Foichtvangenas, kuris tam tikrą laiką savo pareigas ėjo Venecijoje. Mat kai 1291 m. Turkai užėmė Aką, Ordino rezidencija buvo perkeltą į Veneciją.1309 m. Ordino didysis magistras Zygfridas fon Foichtvangenas teutonų Ordino sostinę perkėlė iš Venecijos į Marienburgą prie Vyslos. Karui Pabaltijyje Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo kovojant su kryžiuočiais.Keli įstatymai iš godaus ir žiauraus didžiojo magistro Zygfrido fon Foichtvangeno (1309 m. popiežiaus viena bulė atskyrė jį trejiems metams nuo bažnyčios):

1) Žydai, burtininkai ir vaidelotai turi būti ištremti.2) Prūsus reikia priversti lankyti bažnyčią, eiti išpažinties ir išmokti vokiečių

kalbą3) Draudžiama kirsti mišką norint malkas parduoti, kitas dalykas, kai skinami

lydimai žemdirbytės reikalu4) Kiekvienas turi teisę, kilus ginčui, kreiptis į teisėją5) Procesuose, kuriuose abi pusės duoda priesaiką, ieškovas turi pirmenybę6) Našlių ir našlaičių globėjai, pasibaigus ar nutrūkus globai, privalo pateikti

tikslų jiems patikėto turto aprašą7) Tarnų vedyboms draudžiama kliudyti, išskyrus rugpjūčio mėnesį ir

šienapjūtes, vynuogių rinkimo ir apynių skynimo metą.8) Niekam nevalia įdirbti nenaudojamos žemės be savininko sutikimo, taip pat

priglobti pabėgusių valstiečių ar tarnų ir paimti užstatu savo skolininko darbinius gyvulius.

9) Prūsai neturi būti renkami į valdžią10) Prūsams neleidžiama verstis amatu, jie turi būti žemdirbiai11) Pabėgusiam tarnui šeimininkas gali yla perdurti ausį ir už virvutės parsivesti

namo12) Be pagrindo atleistas tarnas iš šeimininko nieko daugiau negali reikalauti,

kaip iki šiol uždirbto atlyginimo.1310 m. Ordino didysis magistras Zygfridas fon Foichtvangenas išleido ediktą, įpareigojantį visus Ordino valdose gyvenančius žmones išmokti vokiečių kalbą. Įsakas leido steigti tik vokiškas mokyklas, tik šią kalbą vartoti teismuose, kunigams įsakyta netuokti žmonių, nė trupučio nemokančių valstybinės Ordino kalbos. Ediktas draudė priimti tarnybon vokiškai nekalbančių žmonių. Tačiau baltiškoje Ordino valstybės dalyje žmonės ir toliau šnekėjosi savo gimtąja kalba.

1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.1316 m. LDK valdovu tampa Gediminas. 1317 m. Naugarduke buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 1354 – 1361 m. ir 1376 – 1389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.), Haličui-Volynei (apie 1320–1324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.

1318 m. novgorodiečiai greitai sutelkė jėgas prieš švedus, nustūmė tolyn į Suomiją ir jau kovėsi prie pat Turku miesto. Po 5 metų, tarpininkaujant vokiečiams, Noteborge (Suomija) buvo sudaryta taika, kurios svarbiausias tikslas buvo sutrukdyti švedams vieniems kontroliuoti prekybos kelią iš Rusios į Vakarus. Švedai viešpatavo vakarinėse Karelijos srityse, kurias jie lengvai valdė iš Vyborgo, tačiau Ladogos Karelija su gausiais gamtos turtais liko Novgorodo rankose.

1319 m. Švedijos sostą paveldėjo hercogo Eriko trejų metų sūnus Magnusas Eriksonas.Tuo metu buvo paskelbtas Privilegijų raštas, kurį vadino Didžiąja Švedijos laisvių chartija ir pirmąja Švedijos konstitucija. Joje pasaulietinė ir bažnytinė aristokratija prisiekė ištikimybę berniukui, kurį jie ką tik išrinko savo karaliumi. O karalius įsipareigojo:

1. be Tarybos sutikimo neskirti naujų mokesčių;2. svetimšalių neskirti Tarybos nariais ar dvarų valdytojais;3. valdyti šalį remiantis įstatymais ir neįkalinti nei turtingųjų, nei varguolių be reikiamo bylos ištyrimo ir sprendimo teismo metu.

Magnusas Eriksonas tapo Švedijos ir Norvegijos karaliumi. Norvegijos karūną jis 1319 m. paveldėjo iš Hokono Magnusono, savo senelio iš motinos pusės. 1332 m. tapęs pilnamečiu jis įsigijo į pietus labiausiai nutolusias Skonės ir Blekingės sritis. Halando provinciją jau buvo paveldėjęs iš savo motinos, hercogienės Ingeborgos.

1320 m. liepos 27 d. Įvyko labai didelis Medininkų (Varnių) mūšis. Netoli jų žemaičiai sunaikino Ordino kariuomenę: žuvo net 29 riteriai (iš 40), pats maršalas Henrikas Plockė, daug prūsų sembų vitingų, privalėjusių kariauti kryžiuočių pusėje. Popiežius, norėdamas padėti riteriams, organizavo kryžiaus žygį į Lietuvą. Jo dalyviai 1322 m. niokojo Žemaitiją. Atsakydami į plėšikiškus reidus, žemaičiai 1323 m. puolė Klaipėdos pilį, sudegino miestą.1320 m. kai Kryžiuočių Ordino maršalas Henrikas fon Plockė bandė pavergti žemaičius, tai jie šį sutriuškino. Per atsakomąjį žygį žemaičiai sugriovė Klaipėdą ir puolė Vėluvos apylinkes.

1320 m. ir 1333 m. leno knygose yra apibrėžiamos vadinamųjų Kuršių bajorų (Kuršu ķonini) valdos. Kuršių bajorai-kuršių kunigaikštukų palikuonys, Ordino laikais tarnavę Kuldygos komtūro lengvojoje kavalerijoje ir turėję žemės leną be baudžiauninkų. Tai buvo valstiečių ir baudžiauninkų tarpsluoksnis.

1321 m. apie Velykas (balandžio 19 d.) Livonijos magistras pastatė Žiemgaloje Mežotnės (Mezoten) pilį prieš netikėlius. (Hermanas Vartenbergė Livonijos kronikos, p177)

1323 m. kovo 14 d. buvo visiškai sunaikintas Klaipėdos miestas. Šis miesto ir apylinkių nusiaubimas iškėlė mintį perleisti šį kraštą Prūsijos kryžiuočiams. Taip 1328 m., gegužės 25 d. Klaipėdos pilis ir Palanga, atiteko kryžiuočiams. 1392 m. Kuršo vyskupas atsisakė savo teisių mieste ir komtūrijoje. XIV a. pagrindinis klaipėdiečių užsiėmimas buvo žvejyba ir prekyba. Bažnytinė valdžia krašte perėjo Sembos vyskupui, o Ordinas tapo vieninteliu valdovu ir ėmėsi didelės statybos pilyje ir apylinkėse.

1323 m. magistro pavaduotojas brolis Ketelholdas įvykdė didelį karo žygį į Pskovą (Pleskov) ir užėmė kraštą ir miestą.

1323 m. tarp Švedijos ir Novgorodo pasirašyta Nöteborgo sutartis buvo pirmasis mėginimas nustatyti sieną, tačiau sąlygos buvo labai miglotos ir netikslios.1323 m. Tuluzoje buvo įkurta del Gay Saber konsistorija siekinat išsaugoti lyrinį trubadūrų meną. Tuluza tapo oksitaniškos literatūros kultūriniu centru vienam šimtmečiui. Konsistorija veikė iki 1484 m. Padarius Tuluzą administraciniu centru, miestas turtėjo, dalyvaudamas Bordo vyno, tekstilės, javų prekyboje su Anglija.Be inkvizicijos, miestą paveikė daugelis faktorių. Maras, gaisrai ir potvyniai naikino apylinkes. Šimtametis karas taip pat siaubė Tuluzą. Nepaisant didžiulės imigracijos, gyventojų skaičius sumažėjo 10 000 gyventojų per 70 metų. 1405 m. Tuluzoje gyveno tik 22 000 gyventojų.

1323 m. kovą–balandį, tarpininkaujant rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes ,,visi turime vieną Dievą”, tik garbiname jį savaip. Vis dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino liko galioti.

1324 m. Mazovijos kunigaikščiai sudarė su Ordinu sąjungą; nenorėjo paklusti Vladislovui I Lokietkai (Uolektiniui), kuris 1320 m. Tapo Lenkijos karaliumi. Tokiu atveju 1325 m. Pastarasisi sudarė sąjungą su Gediminu ir vedė jo dukterį Aldoną. O Mazovijos kunigaikščiai 1327 m. Prisiekė ištikimybę Jonui Liuksemburgui. Iš tų įvykių suprantama, kodėl mazoviečiai kreipėsi į popiežių, kad būtų nutraukta sąjunga su LDK, kad riteriai vėl pultų Lietuvą.1324 m. sudaryti taikos sutarties, Gedimino kviečiami, į Vilnių atvyko Ordino, vyskupų, Rygos ir kitų Livonijos miestų atstovai. Sutarties pripažinimo atveju Gediminas įsipareigojo krikštytis su visa lietuvių tauta; tačiau sutartį popiežius patvirtinti delsė, nes buvo gavęs Varmės, Sembos ir Pamedės vyskupų raštą, matyt Ordino inspiruotą, kuriame buvo raginama sutarties nepatvirtinti. Vėliau popiežius savo nuomonę pakeitė ir nusiuntė į Rygą du pasiuntinius-Arli vyskupą Bartolomėjų ir Šv.Teofrydo Lepiujiečio benediktinų

vienuolyno vienuolį Bernhardą, kurie atvežė patvirtintą sutartį su įsakmiu prierašu, kad ir Ordinas privalo jos nuostatų laikytis.1324 m. Popiežiaus pasiuntiniai jau buvo Rygoje, tačiau Gediminas krikšto atsisakė. Kryžiuočiai jau keletą kartų, gavę pastiprinimą iš Pareinio ir Čekijos, buvo puolę LDK.Jei būtų įvykęs Gedimino krikštas, tai būtų reiškę Ordino, kaip krikščionybės platintojo misijos pabaigą.Rygos arkivyskupas ir toliau mėgino tarpininkauti ir popiežiaus pasiuntinių padedamas gavo Gedimino sutikimą priimti popiežiaus patvirtintą sutartį ir krikštytis; tačiau Ordinas užsispyrusiai sutarties nepripažino, už tai Ordiną aukšti Romos dvasinikai atskyrė nuo bažnyčios. Ordino užtarėjų vaidmens ėmėsi Mazovijos kunigaikščiai-Konrado sūnūs Zemovitas ir Trogdenas bei Plocko vyskupas, parašę popiežiui laišką. Visiškai akivaizdu, kad kryžiuočių Ordinas neliko jiems skolingas.

1325 m. balandį Gediminas sudarė karinę sąjungą (pirmąją!) su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka (pastarasis sutarties iniciatorius) prie Vokiečių Ordiną. Paskui ji buvo sutvirtinta Gedimino dukters Aldonos (Onos) ir karalaičio Kazimiero vedybomis (1333 – 1370 m. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis).1325 m. spalio 16 d. Gediminas išleido savo dukterį Aldoną už Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero.1326 m. pradžioje LDK ir Lenkijos sąjungos rezultatas – bendras kariuomenių žygis į Brandenburgo markgrafystę (buvo užpultas Berlynas, Brandenburgas), valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos. 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su LDK. Šiuo atveju sąjunga su Lenkija Gediminui labai pravertė.

1328 m. Klaipėda pereina Prūsijos Ordino priklausomybėn. 1328 m. buvo pakeista siena tarp Livonijos ir Prūsijos Ordinų – nukelta į šiaurę Šventosios upe.

1328 – 1340 m. Maskvą valdė Ivanas Kalita. Maskvos carai chanų padedami suėmė į savo rankas visas nepriklausomas smulkias rusų valstybėlės. XIV a. pirmoje pusėje labai sustiprėjus LDK, Aukso Ordos didieji chanai ėmė remti Maskvos kunigaikštystę, jos valdovams suteikdami vadinamąjį jarlyką dažniau, nei kitiems Šiaurės Rytų Rusios kunigaikščiams, - taip Maskvos kunigaikštystė virto Maskvos didžiąja kunigaikštyste, kuri XV-XVI a. savo ruožtu transformavosi į tuo metu vienintelę rytų slavų valstybę – Maskvos carų (chanų arba cezarių pagal Bizantijos>Romos tradicija; Vokietijoje - kaizeriai) valdomą Rusiją. XIV a. į Maskvą persikėlus Rusios stačiatikių bažnyčios metropolitui, Maskva ilgainiui tapo ir svarbiausiu religiniu senosios Rusios centru. Ypač sparčiai Maskva augo po 1480 m., kuomet šalis galutinai atsikratė pavaldumo Aukso Ordai.1329 m. į LDK įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis. 1329 m. žygiu Ordinas pradėjo įgyvendinti savo strateginį planą: pralaužti Lietuvos pasienio gynybą, sunaikinti žemaičių pajėgas, per Žemaitijos teritoriją susijungti su Livonijos Ordinu ir tada stengtis užkariauti visą Lietuvą. Medvėgalis buvo vienas svarbiausių žemaičių atsparos punktų. 1329 m. žiemą Medvėgalio pilį šturmavo net apie 200 riterių ir 1800 karių. Pilis buvo sudeginta, keli šimtai gynėjų žemaičių buvo pakrikštyti. Kovas nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos.Gedimino sąjunginio Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos kariuomenei įsiveržus į Kulmą, Ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo kariuomenė pasitraukė iš Žemaitijos ir įsiveržė į Kujaviją.

1329 m. (1330 m. kovo pradžioje) Rygos miestiečių remiamas Gediminas su didele kariuomene surengia didelį žygį į Livoniją. Jis atvyko rygiečių kviestas prie Piltinės vyskupo pilies ir nuo jos su įvairiomis apgulimo mašinomis pradėjo puolimą. Per miesto už pilies gaisrą užmuštas vienas ordino brolis ir du tarnai. Nuniokojęs kraštą, jis (Gediminas) grįžo atgal.1329 m. akte, kuriuo Kuršo vyskupas perleido pietines Kuršo žemes ordinui, siena su LDK buvo nustatyta Šventosios upe, toliau ėjo į Luobą, o nuo jos į rytus Varduvos (Cerdono/ Kedrono) ir Šerkšnės upėmis iki Ventos. Žemės tarp Ventos ir Nemuno bei Kuršių marių ateityje turėjo priklausyti ordinui.Livonijos ir Kryžiuočių ordinai nuolat skverbėsi į Žemaitiją, turėdami tikslą susijungti lietuvių vakarinėse žemėse. Livonijos ordinas net sąmoningai plėtė Kuršo teritoriją ir nešė kuršių vardą į žemaičių žemes. Tačiau sienos tarp LDK ir Livonijos net po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje ir toliau liko neaiškios.Tikslesnė LDK siena su Livonija buvo nubrėžta 1426 m., bet tik nuo Šventosios iki Joniškio. Nuo Sidabrės piliakalnio, kuriame yra buvusi žemgalių pilis, siena ėjo palei Valeičių kaimą link

Platonės upės, kirsdama ją toje vietoje, kurioje į ją įteka Luokinė. Nuo čia siena ėjo palei Bukedabkių ir Narsučių kaimus, toliau kirto Vištakupio ir Kivės upelius ir tęsėsi iki Skaistgirio. Nuo Skaistgirio miestelio siena ėjo per Vilkijos upelio aukštupį suko link Švėtės ir piečiau Raktuvės kalno. Pasiekusi Tervetės aukštupį, Dabikinės upeliu ėjo iki jo žiočių. Nuo čia Venta ėjo iki Virvytės žiočių, o nuo jų per Pievėnų (Pervene), Balnėnų (Ballene), Puokės (Pocke) ir Pašilės (Paszell) piliakalnius iki Bartuvos intako Erlos žiočių, kur buvo šventasis miškas. Nuo čia siena buvo išvesta į pietvakarius Šventosios link ir iki Baltijos jūros. Ši siena jau neatitiko senosios.1426 m. siena liko nepatenkinti LDK didikai, galvoję, kad Livonijai buvo padarytos nepagrįstos nuolaidos, priskiriant jai dalį LDK žemių, su Livonija prasidėjo ne tik diplomatiniai ginčai, bet ir pasienio konfliktai. LDK, stumdama sieną į šiaurę, pagrasino Livonijai net karu.Tik 1473 m. LDKir Livonijos atstovų derybose Kurcume buvo sutarta dėl sienos nustatymo Sidabrės-Kraslavos ruože, kuris nebuvo aptartas 1426 m. sutartimi.1473 m. siena ėjo nuo Dauguvos iki Kurcumų ežero, o nuo jo Nemunėliu palei Mūšos žiotis iki jos įtekėjimo į Lielupę. Nuo Bauskės pilies, kuri liko vokiečių pusėje, siena ėjo per Komardus (Comarda), Vaišviltę iki Sidabrės. Ši siena tapo žinoma Radvilos sienų vardu. Deja, ir dėl šios sienos vėliau kilo daug ginčų. Nuo Sidabrės iki Šventosios siena ėjo 1426 m. nustatyta linija.Sienų pažeidinėjimai ir pasienio kivirčai vyko ir toliau. Ir ne tik iš Livonijos pusės. Sienomis buvo nepatenkinta ir LDK, kuri siekė „pastūmėti“ jas į šiaurę, turėdama teritorinių pretenzijų savo šiaurinei kaimynei. LDK kunigaikščiai Aleksandras II (1460-1506) ir Žygimantas Senasis (1467-1548) sienų klausimais nuolat vedė derybas su Livonija, kuri pasienio gyventojams darė daug skriaudų.LDK sienų politiką vainikavo 1529 m. sutartis, kuria 1426 ir 1473 m. sienos buvo žymiai pastūmėtos į šiaurę. Pagal šią sutartį siena prasidėjo nuo Dauguvos-Kumelupio santakos. Nuo čia Kumelupiu siena ėjo iki Peresvito ir Pluso ežerų, toliau Solonės upeliu, Dramblio ežeru, o nuo jo iki Akmenos, Kreivojo, Ilgio ežerų. Nuo čia siena suko į šiaurę palei Baltąjį ežerą. Nuo ežero siena buvo nustatyta Belicos ir Sitnos upeliais iki Ričių ežero. Nuo Ričių ežero siena ėjo Kurcumos upelio link, o juo – iki Kurcumų ežero, Luvidos. Prudės upeliu ji ėjo iki Susotos ežero, o Susėjos upeliu iki Nemunėlio. Nuo čia siena ėjo ne iki Bauskės, o iki Lopgalės, nuo kurios suko į vakarus Mūšos žemupio link iki Komardų, viena mylia piečiau Bauskės. Nuo Komardų siena krypo į šiaurės vakarus ir per Arniko (Ornikow) dvarą tęsėsi į Rekomos kaimą, kur Viršytis (Virsitis) įteka į Švitinį (Svitene). Toliau siena kirto Vircavos, Sesavos, Audruvio, Platonės, Vilcės upes ir ėjo iki Šilanės (Scylaney) kalno, o nuo jo šiauriau Žagarės. Nuo Žagarės siena kirto Švėtės, Ringės ir Tervetės upes, suko link Karnupės (Karnowpi) ežero, nuo jo Alksnos upe iki Akrivos kalvos, toliau vingiavo Ežerupe iki Vadaksties. Nuo Vadaksties siena, kirsdama Ventą, ėjo miškais iki Skutulo upelio, toliau Ložupiu (Loszy) ir Trumpio upeliu iki Kalčių (Koltia) ežero, kurio didžioji dalis priklausė LDK. Nuo šio ežero siena buvo vedama per Sortės ežerą, Sortės ir Apšės upėmis iki Bartuvos. Nuo Skuodo siena ėjo Tyrelio pelke, toliau Šventąja iki jūros.1529 m. sienos su nedideliais pakitimais išliko iki pat Livonijos egzistavimo pabaigos.

1297 – 1330 m. karas dėl Rygos baigėsi Ordino pergale, ir tik po Žalgirio mūšio Ryga atsikratė jo valdžios.1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.1330 m. – 1331 m. buvo suorganizuotas bendras LDK, Lenkijos ir Vengrijos kariuomenės žygis į Ordino valdas Prūsijoje, bet jis nepavyko: kautis atsisakė vengrai, motyvuodami tuo, kad negali būti pagonių lietuvių sąjungininkai, o iš tikrųjų dėl to, kad vengrai su lietuviais varžėsi dėl Volinės Pietvakarių Rusioje, be to, vengrai nenorėjo, kad Lenkija stiprėtų. Dėl to sąjungininkai iš Prūsijos pasitraukė.1331 m. Plovcų mūšyje kryžiuočiai sumušė lenkus, bet patys turėjo daug nuostolių. Nuo tol Lenkija kariavo su Ordinu – iki 1343 m. Kališo taikos. Vladislovo I Lokietkos įpėdinis Kazimieras III pakeitė ekspansijos kryptį: ėmė veržtis į Rusią. 1331 m. LDK ir Lenkijos sąjunga nutrūko.1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.1337 m. prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.

1337 m. prasidėjo Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos trukęs iki 1453 m. Karo priežastis – Akvitanija Prancūzijos pietuose, kurią valdė Anglija. Prie šios senos nesantaikos

prisidėjo ir varžytinės dėl Flandrijos, kuri garsėjo turtingais miestais. Šimtamečio karo metu Danijoje pasigirsdavo kalbų apie Knuto palikuonių teises į Anglijos sostą.

1339 m. po žmonos Aldonos (Anos), Gedimino dukters mirties Kazimieras III Didysis ėmė kenkti sąjungininkei: 1343 m. su kryžiuočiais sudaręs Kališo taiką ir galutinai perleidęs jiems Rytų Pamarį, Kulmą bei atgavęs Kujaviją, užėmė LDK valdomus Galičą, dalį Vakarų Volinės, veržėsi į kitas Rusios žemes. Kartu Ordinas galėjo sutelkti savo jėgas vienu frontu-į Lietuvą.

1340 m. buvo sudarytas Prūsų teisynas (nuo XIII a. Galiojo mažoji ir didžioji prūsų teisė), dar vadinamas Pamedės teisynu. Tai senovinės prūsų paprotinės teisės ir vokiečių feodalų prūsams primestų nuostatų rinkinys. 1443 m. šis teisynas buvo išplėstas.

1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II. Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę.1341 m. gruodį mirė LDK didysis kunigaikštis Gediminas, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.

1443 m. buvo išplėstas Prūsų teisynas. Apie tai smulkiai rašo P.Pakarklis knygoje „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai”. Kulmo teisę daugiausia turėjo vokiečių kolonistai.Ordino įstatymai.Miestuose daugiausia apsigyvendavo vokiečiai. Vėliau į miestų statutus buvo įrašyti straipsniai, draudžiantys juose gyventi prūsams, lenkams, lietuviams ir žydams.Ordinui vadovavo Didysis magistras, kurį rinkdavo iki gyvos galvos generalinė kapitula - kilmingiausiųjų Ordino riterių ir jo garbingiausiųjų brolių susirinkimas. Magistro pagalbininkai sudarė dignitorių – aukšto rango valstybinių pareigūnų – kolegiją. Pirmasis dignitorių kolegijos žmogus, magistro pavaduotojas, vadinasi didysis komtūras, savotiškas vidaus reikalų ministras. Jo valdžioje buvo broliai kunigai ir Ordino nariai, nepriklausę dvasininkams; didysis komtūras rūpinosi taip pat laivininkyste, prekyba ir maisto atsargomis. Antrasis vadovas buvo didysis maršalas. Tai karo vadas. Jis vadovavo broliams riteriams. Trečiasis vadovaujantis žmogus buvo vyriausiasis špitolininkas, kuris tvarkė ligonines ir prieglaudas; jam buvo pavaldūs broliai patarnautojai. Ketvirtasis buvo iždininkas, atsakingas už ginklus ir aprangą. Pagaliau penktasis – tai drabužininkas. Vėliau atsirado atskirų šalių, kraštų magistras. Pavyzdžiui, Vokietijos magistras valdė visas Vokietijos ir kai kurių kitų šalių Ordinui priklausančias žemes; buvo dar Prūsijos magistras ir atskiras Livonijos magistras. Kiekvienos šalies magistras turėjo Tarybą. Ją sudarė komtūrai, didesnių pilių viršininkai, kurie tvarkė teismo, medžioklės, žvejybos reikalus ir prižiūrėjo, kad miestuose būtų tvarkingai renkami mokesčiai. Komtūrų pavaduotojai buvo vadinamieji namų komtūrai. Mažesnės pilys buvo valdytojų, arba fogtų rankose-jie turėjo žiūrėti, kad valstiečiai mokėtų duoklę ir mokesčius. Atskirose žemėse viešpatavo daugiausia Ordino skirti vietininkai.

1343 m. balandžio 23 d. prasidėjo ilgai ruoštas estų sukilimas, kuris greitai apėmė visą kraštą, tačiau Talino miesto apgultis (apgulė 10 000 estų) pernelyg užsitęsė ir danų atsikviestieji Livonijos Ordino riteriai apgultuosius išlaisvino. Pasitelkus dar apie 700 riterių iš Prūsijos,sukilimą pavyko per vienus metus (žemyne tų pačių 1343m.pabaigoje) žiauriai numalšinti. Saremoje sukilimas numalšintas tik 1345m. pavasarį. Vien Saremoje riteriai išžudė, kaip manoma, apie 2 000 estų. 1344 – 1345 m. žiemą nesulaukęs stipresnių šalčių, Kryžiuočių Ordino magistras Liudolfas-Veicau karalius su visa kariuomene pradėjo žygį į Lietuvą. Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui. Iškart po perversmo, kryžiuočiams apgulus pirmą pilį, Kęstutis su Algirdu paskleidė gandą, kad puls Sembą. Vos lietuviai paskleidė gandą ir kai Ordino didysis magistras skubėjo atgal į Sembą ir ten sutelkė visas jėgas, Algirdo vadovaujama kariuomenė 1345 m. įsiveržė į Livoniją, nužygiavo iki Mintaujos, Rygos, Siguldos, Cėsio, sudegino Rygą ir grįždami atgal, kaip rašo kronikos parsivežė daug gyvulių ir 1200 belaisvių. Ordino planuotas žygis žlugo.Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą.

1346 m. šiaurės rytų Prancūzijoje prie Kresi anglai sumušė prancūzų kariuomenę.1346 – 1378 m. Šventosios Romos imperatoriumi buvo išrinktas Čekijos karalius Karolis I.

1346 m. rugpjūčio 29 d. už 19 000 markių gryno sidabro Danijos karalius Valdemaras IV (1340-1375), turėjęs rūpesčių su feodaline diduomene savo krašte bei miestais, kovojusiais dėl savo teisių, pardavė Ordinui turėtąją Estijos dalį.

1347 m. vokiečiai sustiprina Daugpilio, Gruobinios, Duobelės ir kt. pasienio pilis.

1347 m. spalį į Siciliją iš Tolimųjų Rytų buvo atvežtas maras (plaučių ir sepsinės jo atmainos). Per marą Europoje mirė 1/3 gyventojų.

1348 m. vasario 2 d. LDK kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gediminaičiai – Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių LDK karinių pralaimėjimų XIV a.

1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.

1349 m. rugpjūtį anglų laivu į Norvegiją buvo atvežtas maras. Iš Bergeno jis plito po visą kraštą. Nelaimė aplenkė tik Islandiją, bet ji labai stipriai nukentėjo per vėlesnį ligos atkirtį 1402-1404 m.1349 – 1350 m. Švedijoje siautėjo maras. Jis dar labiau padidino vidinę politinę krizę. Mirtingumas padidėjo katastrofiškai, gyventojų labai sumažėjo, atsirado daug apleistų ūkių, sulėtėjo produkcijos gamyba ir pakilo kainos. Gyvenimas nepagerėjo iki XV a. vidurio. Tik tada apleistose sodybose vėl apsigyveno žmonės, pradėti įdirbti sunykę žemės plotai. Kartu keitėsi ir žemės ūkio produkcijos pobūdis: padidėjo gyvulininkystės produkcija ir dėl to išaugo mėsos ir sviesto eksportas.1349 – 1350 m. Europoje siautėjo maras.

1349 m., 1351 m. ir 1358 m. Kęstutis sprendė Lietuvos krikšto klausimą.1349 m. Kęstučio ir popiežiaus diskusija vyko Lenkijos karaliaus Kazimiero iniciatyva. Kęstutis gerai buvo supratęs tėvo Gedimino planus: priimti krikštą, pasirėmus Čekijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV galybe ir priversti Ordiną nutraukti LDK puldinėjimus. Tokių talkininkų pagalba Lietuvos krikštas būtų reiškęs Čekijos ar Vengrijos siuzereniteto pripažinimą, tačiau kita vertus, tik tai galėjo realiai garantuoti, kad Ordino puolimai bus sulaikyti.

1350 – 1351 m. maras persimetė į Kryžiuočių Ordino teritoriją. Ekspertai apskaičiavo, kad miestuose mirė apie trečdalį gyventojų, kaimuose-žymiai mažiau (dėl sveikesnių gyvenimo sąlygų, silpnesnių kontaktų tarp žmonių).1351 m. atsistatydino Didysis magistras Henrikas fon Dusmeris – paveikė maro mastai.1351 m. (iki 1382 m.) Ordino didžiuoju magistru tapo Vinrichas fon Kniprodė. Prie miestų, išaugusių Kniprodės laikais, priskiriami Tolminkiemis (nors niekada nebuvo miestu), Miūlhauzenas, Alenšteinas (miesto teises gavo 1353m.), Ragainė, Tilžė (miesto teises gavo 1552m.), Vėluva (miesto teises gavo 1336m.) ir Tepliava.1352-1382 m. Teutonų ordino didysis magistras Vinrichas von Kniprodė. Jo Varmės (Ermland) vyskupas Vitas paprašė pagalbos susidoroti su šventuoju ąžuolu Nadruvoje, Romuvoje. Magistras liepė vyriausiajam maršalkai Heningui Šindkopfui jį nukirsti. Bet kai ąžuolas jau buvo nukirtsas, dar ilgai iš tos vietos sunkėsi kraujas, kuris čia daugybės paaukotų žmonių buvo pralietas, ir buvo girdimi balsai; dažnai ten kildavusios siaubingos audros su griausmais ir žaibais bei girdėdavosi traškesys ir šlamesys, tarsi ąžuolo šakos ir kamienas vis dar siūruotų. Be to tenai vaidenosi. Pagaliau krikščionys įkūrė ten Šventosios Trejybės vienuolyną.Sakoma, kad ąžuolas žaliuodavęs ne tik vasarą, bet ir žiemą, šakos buvo tokios tankios, kad nei lietus, nei sniegas pro jas neprasiskverbdavo. Ąžuolas buvo toks šventas, kad žmogus, ar netgi galvijas, kuriam po kaklu pakabindavo nors vieną jo lapą, būdavo apsaugotas nuo visų nelaimių. Ąžuolas ilgus metus išstovėjo į kraštą jau atvykus Ordinui, o prie jo vis dar meldėsi prūsai, netgi apkrikštytieji. Tai ir nedavė ramybėsvarmės vyskupui.1352 m. Kniprodė surengė žygį į Žemaitiją nuraminti įpykusį Dievą – maras dar nebuvo praėjęs. Kryžiuočiai Žemaitiją siaubė 8 dienas ir grįžo netuščiomis: į savo valdas išsivedė belaisvių (ir moterų su vaikais), gyvulių.Netrukus lietuviai įsibrovė į Sembą. Nusiaubę keletą vietovių, tarp kurių buvo Pavandenis, Šakiai, Kaimas (Zarečė) ir Labguva, jie dingo lygiai taip pat greitai, kaip pasirodė. Svarbiausias dalykas, žlugdęs kryžiuočių mėginimus persikelti per Nemuną, buvo gerai lietuvių įrengta pilių sistema. Todėl į jas pirmiausia ir nusitaikė kryžiuočiai.

1356 m. mūšis prie Puatjė, į pietus nuo Luaros. Anglų kariuomenė pradėjo pulti nuo Akvitanijos. Anglams į nelaisvę pateko žymiausi feodalai kartu su karaliumi. Anglams priklausė Prancūzijos šiaurė ir pietūs.1358 m. gegužės mėnesį šiaurės rytų Prancūzijoje prasidėjo valstiečių sukilimas vadinamas Žakerijos vardu. Sukilime dalyvavo apie 100 000 valstiečių. Prancūzų bajorams padėjo Anglijos kariuomenė. Lemiamą mūšį didikai laimėjo įsivilioję sukilėlių vadą ir sutriuškinę neišmanančius karybos valstiečius. Sukilimas pagreitino valstiečių asmeninės priklausomybės panaikinimą. XV a. Prancūzijoje buvo likę labai nedaug baudžiauninkų.

1358 m. balandžio 18 d. derybose su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo, jo valdomas žemes atiduoti Lietuvai ir pripažinti Lietuvos teises į visą Rusią. Dalį šių reikalavimų Karolis IV įsipareigojo patenkinti, kitaip nebūtų buvęs paskirtas naujas susitikimas su Lietuvos valdovais, kurio metu jie turėjo krikštytis. Derybos žlugo. Šiandien sunku pasakyti, kodėl Algirdas ir Kęstutis atsisakė šitų gana palankų krikšto sąlygų. Viena priežasčių – pačios LDK sustiprėjimas. Tuo metu kiek stabilizavosi padėtis pietvakarių Rusioje-Lietuva prisijungė Smolensko kunigaikštytę. Palanki karo su vokiečių Ordinu padėtis, matyt, sukūrė iliuziją, kad galima atsilaikyti ir be krikšto.

1360 m. taikos sutartis tarp Prancūzijos ir Anglijos. Atokvėpio metu Prancūzijos karalius padidino samdinių kariuomenę ir pradėjo statyti karo laivyną. Buvo sukurta stipri artilerija. Sunkiosios patrankos, pirmą kartą pasirodžiusios Vakarų Europoje Šimtamečio karo metu, buvo naudojamos tvirtovėms griauti. Atnaujinę karą, prancūzai išvadavo beveik visą priešų užgrobtą teritoriją. Prasidėjus įnirtingiems ginčams ir karams tarp Prancūzijos feodalų, anglai vėl pradėjo pulti. 1415 m. įvyko lemiamas mūšis prie Azenkūro miesto. Prancūzai buvo sutriuškinti, anglai užėmė visą šalies šiaurę. Į Anglijos pusę perėjo Burgundijos hercogas. Jo padedama anglų kariuomenę įžengė į Paryžių.

1361 m. Gotlandą užkariavo Danijos karalius Valdemaras Atterdagas.

1362 m. kovo 13 d. – balandžio 16 d. kryžiuočiai išžygiavo šturmuoti Kauno pilies. Tuo metu lietuviai laisvino Kijevą ir Podolę nuo mongolų-totorių. Kaunas buvo paimtas, kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį, bet pavėlavusi kariuomenė kryžiuočius iš krašto išvijo.Ordinas pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą puolė apie 70 kartų.1362 m. rudenį Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą. Šiuo mūšiu pasibaigė Lietuvos valstybės plėtimasis Rusioje.

1363 – 1477 m. Nyderlandai priklausė Burgundijai. Olandų kalba (modernioji žemutinių frankų) patyrė stiprią prancūzų kalbos įtaką, nyko. XVI a. į Olandiją patraukė flamandai, įtakoję olandų kalbą: pietiečiai senuosius vienbalsius „i“ ir „ü“ tarė dvibalsiškai, panašiai kaip vokiečiai „ei“ ir „eu“. Nuo XVI a. olandai taria žodžius „mijn“ (mano), „vijf“ (5), „huis“ (namas), „muis“ (pelė) dvibalsiškai, nors tarmėse senieji vienbalsiai dar išlikę.

1368 – 1372 m. Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.1369 m. dar vienas Algirdo žygis į Livoniją.1370 m. antras Algirdo žygis į Maskvą.1372 m. trečias Algirdo žygis į Maskvą.1373 m. Švitrigaila puola Daugpilį.

1375 m. strigolnikų (Novgorodo ir Pskovo erezija) ideologai diakai Karpas ir Nikita buvo nubausti mirties bausme.

1375 m. Daugpilį puola Andrius Algirdaitis.1375 m., 1376 m., 1377 m. Kęstučio žygiai į Livoniją.1377 m. gegužės 24 d. Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris

įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš Vilniaus.

1381 m. gegužės mėnesį Anglijoje prasidėjo Voto Tailerio valstiečių sukilimas. Valstiečiai pralaimėjo prieš samdinių kariuomenę. Mirties bausme buvo nubaustas ir pamokslininkas Džonas Bolas. Savo klausytojams jis mėgdavo pateikti klausimą: „Kai Adomas arė, o Ieva verpė, kas tada buvo bajoras?“ Šitaip Džonas Bolas įrodinėjo, kad visi žmonės lygūs, o žemė turi priklausyti tiems, kurie ją dirba. Jį ne kartą sodino į kalėjimą. Bet Džonas Bolas sugebėdavo perduoti į laisvę laiškų, kuriuose ragino valstiečius ir beturčius sukilti.

1381 m. lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado prieglobstį pas kryžiuočius. 1382 m. birželio 23 d. mirė Didysis Ordino magistras Vinrichas von Kniprodė. Naujuoju tapo Konradas Ciolneris fon Rotenšteinas.1382 m. spalio 31 d. Dubysoje pasirašoma sutartis, kuria Žemaitija atiduodama Ordinui. Švitrigaila pirmą kartą pasirašo sutartis. Tai yra trys aktai, kur iš vienos pusės dalyvauja Jogaila, Skirgaila ir kiti broliai, o iš antro – vokiečių Kryžiuočių Ordino atstovai. 1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta, ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę.1384 m. vasarą Ordinas nemažos kariuomenės dengiamas pasistatė Marienverderio pilį Neries saloje, netoli Kauno ir išgavo iš Vytauto žodį, kad Žemaitija taps Ordino feodu.1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams, paleisti lenkų belaisvius ir ,,savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos Karalystės”.1386 m. Švitrigaila drauge su kitais broliais Krokuvoje priima Romos Katalikų Bažnyčios krikštą ir gauna Boleslovo vardą. Tuomet perėjo į Katalikų Bažnyčią ir Jogaila. Švitrigaila karštai užsikrečia naujuoju tikėjimu ir pagal jį tvarko savo gyvenimą. Viešajame valstybės gyvenime Švitrigaila pasirodo 1382 m. spalio 31 d. Tą dieną jis iš viso pirmą kartą pasirašo sutartis. Tai yra trys aktai, kur iš vienos pusės dalyvauja Jogaila, Skirgaila ir kiti broliai, o iš antros-vokiečių Kryžiuočių ordino atstovai. Kokio amžiaus tuomet galėjo būti jaunasis kunigaikštis? Reikės pritarti Stadnickiui, kad mažiausiai 12 metų.

1386 m. vasario 2 d. Lenkijos bajorų seimas Liubline Jogailą išrinko Lenkijos karaliumi. Jogaila su savo broliais atvyko į Krokuvą, vasario 15 d. pasikrikštijo ir gavo Vladislovo vardą, vasario 18 d. vedė Jadvygą, o kovo 4 d. buvo iškilmingai karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Krėvos sutarties sąlygos tapo asmeninės unijos nuostatais. Tačiau pagal juos Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai dar nebuvo aiškiai apibrėžti.1387 m. vasarį Jogaila Lietuvoje pradėjo vykdyti reformas, reikalingas unijai su Lenkija įgyvendinti: vasario 17 d. įsteigė Vilniaus vyskupystę, vasario 20 d. apsikrikštijusiems Lietuvos bajorams paskelbė pirmąją privilegiją, kuria suteikė Lenkijos bajorų turėtas laisves, vasario 22 d. visiems lietuviams įsakė priimti katalikų tikėjimą. Netrukus įkūrė ir pirmąsias 7 parapijas. Lietuvos krikštas buvo didelis kultūrinis perversmas, nors ir pagoniška Lietuva jau buvo perėmusi svarbiausius civilizacijos elementus: mūro architektūrą ir raštą. Pagonys kunigaikščiai net į karo žygius traukdavo su savo kanceliarija – 1385 m. į kryžiuočių rankas patekusiame Skirgailos kelioniniame krepšyje rastos “rusiškos privilegijos, antspauduotos švininėmis bulėmis”. Kovo 22 d. Lietuvos sostinei Vilniui Jogaila suteikė Magdeburgo teises, balandžio 28 d. užrašė Skirgailai Trakų bei Polocko kunigaikštystes ir paliko jį savo vietininku Lietuvoje.1389 m. Kosovo lauke didelė Osmanų kariuomenė užpuolė Serbiją. Po mūšio daugelis serbų feodalų stojo tarnauti sultonui. Tik po 70 metų sultonui pavyko visiškai pavergti Serbiją.

1389 m. Jogaila Lietuvoje įvedė dešimtinę. Panaikinta 1885 m.1389 m. gruodį nesėkmingai bandydamas užimti Vilnių Vytautas pradėjo sukilimą prieš Jogailą ir lenkų įtaką Lietuvoje.1390 m. sausio 19 d. Vytautas atnaujino sąjungą su Vokiečių ordinu ir pasižadėjo laikytis ankstesnių įsipareigojimų. Vytautui nepavyko užimti Vilniaus ir padedant Ordinui, tačiau jis sparčiai plėtė savo įtaką ir valdžią. Galiausiai Jogaila pasiūlė Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje. Vytautas vėl sudegino tris Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą.

1390 m. mirė Didysis Ordino magistras Konradas fon Ciolneris.1391 m. kovo mėnesį Didžiuoju magistru tapo Konradas fon Valenrodas.Iš tų laikų, kai didžiuoju magistru buvo Konradas fon Valenrodas, yra išlikusi Ordino didžiojo sandėlininko apyskaitos knygos ištrauka. Pasak jos, 1391 – 1393 m. būdavę kasmet parduodama didelių ir mažų gintaro gabalų po 30 statinių. Kaip žinome, visose savo valdose Ordinas turėjo gintaro monopolį. Gintaro gavyba galėjo užsiiminėti tik Ordino skirti žmonės, o šiaip kiekvienam, kuris būtų mėginęs jį žvejoti, rinkti arba iš smėlio rausti, grėsė mirties bausmė.Didysis Ordino magistras Konradas fon Valenrodas (magistras nuo 1391 m.; mirė 1393 m. liepos 25 d.) buvo ne kokios nuomonės apie vienuolynus, netrukdė Livonijos Ordino veiksmams prieš Rygos arkivyskupą. Teigiama, kad Konradas fon Valenrodas esą Ordino krašte priglaudęs ir apgynęs kažkokį gydytoją ir matematiką, vardu Leanderis, pravardžiuotą Albanosu, kuris Prancūzijoje išgelbėjęs Konradą nuo eretikų persekiojimų. Didysis magistras Leanderiui buvęs toks palankus, kad net netrukdęs jam skleisti Ordino miestuose mokymo, kuriame buvę bemaž tas pats, ką daugiau kaip po šimto metų iškėlė M. Liuteris. Pvz.:

1) Žmogus turi dirbti kaip įsakyta dievo, o ne maitinti, dalydamas išmaldas, juodaskvernius ir vienuolius

2) Vienuolynai-tai nedorybių prieglobstis; kas juos stato ir globoja, užsitraukia prakeikimą

3) Juodaskverniai ir vienuoliai duoda įžadus, kurių jie nesugeba laikytis, todėl jų mokymas virsta melu.

4) Uždrausti vienuoliams, vienuolėms ir kunigams Dievo duotą santuoką yra velnio išmonė

5) Prieš Dievą esame visi lygūs: ir kilmingiausias dvasininkas neturi pirmenybės prieš elgetą.

6) Mišios, pasninkai, išpažintys ir t.t. yra žmonių įstatymai7) Nėra jokio kito pragaro negu kančios, kurias sukelia nepatenkintas geismas8) Popiežių nurodymai, atskyrimai nuo bažnyčios ir bažnytinė teisė-niekam neprivalomi

dalykai9) Susilaikymas Dievui malonumo neteikia.

1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu. Per trumpą laiką Vytautas sustiprino centrinę valdžią ir likvidavo vidaus kovų padarinius.Jogaila su lenkų valdančiais asmenimis vos tapusį didžiuoju kunigaikščiu Vytautą drauge su Skirgaila siunčia į Vitebską. Šiedu pakeliui paima Drucką, Oršą, pagaliau puola Švitrigailą. Tas narsiai ginasi, galbūt gavęs pagalbos iš Livonijos. Vytautui prireikė kviesti į talką Smolenską ir net panaudoti patrankas. Kai miestas buvo paimtas, jaunas jo gynėjas pasidavė. Vytautas surakintą Švitrigailą išsiunčia į Krokuvą. Čia jis buvo “garbingoje nelaisvėje”. Matyt, jį ten bus laikę tik budrioje priežiūroje, kadangi jam leista dalyvauti net viešajame bei valstybės gyvenime.

1392 m. Didysis magistras Konradas von Valenrodė įtikina vyskupą atiduoti savo 1/3 dalį Klaipėdos Ordinui. Miesto teises (kokias turėjo ir Talinas). 1258 m. šias teises patvirtina ir vyskupas.

1393 m. pirmais nelaisvės metais Švitrigaila skiriamas net lenkų pasiuntinybės pirmininku, kuri turėjo nustatyti Prūsų Kryžiuočių ir Lietuvos sienas. Krokuvoje jis išbuvo iki 1396 m.1393 m. sausio 29 d. magistras patarė abiem pabėgėliams kreiptis į Ordino pasiuntinius prie Vengrijos karaliaus. Švitrigaila taip ir padarė. Dar daugiau: jis susitarė rūpimais klausimais su magistro pasiuntiniu grafu Kyburgu (Reddino komtūru). Bet magistras birželio 23 d. skuba priminti, jog tokiam susitarimui Kyburgas neturėjęs įgaliojimo.Tai buvo diplomatiškas atsimetimas, kadangi netrukus Prūsų Ordinas su Vytautu sudarė salyno sutartį. Švitrigaila, supratęs reikalą, tais pačiais metais grįžo į Lenkiją. Susitaikė ir su Vytautu. Jis gauna Naugarduko pilį, dalį Podolės ir vieną sritį Moldavijoje, kuri buvo Lenkijos vasalu. 1393 m. liepos 25 d. mirė Konradas fon Valenrodas.1393 m. lapkričio mėnesį Didžiuoju ordino magistru išrinktas Konradas fon Jungingenas (1393-1407m.). Per kyšius popiežiui (siuntė ir Vokietijos kurfiurstams, ir Šv.Romos imperatoriui etc.) pasiekė, kad Rygos arkivyskupu vietoje pabėgusiojo į Liubeką tapo Jonas fon Valenrodas, mirusiojo Didžiojo magistro pusbrolis. Popiežius išleido bulę, kurioje nustatė, kad nuo šiol Rygos bažnyčioje niekas nebegalės užimti vietos ar šiaip kokios nors tarnybos, jeigu jis nėra Kryžiuočių Ordino brolis. Rygos kapitula bus dabar nebe augustinų, o

Kryžiuočių Ordino kapitula, ir jos nariai turės nešioti Kryžiuočių Ordino aprangą. Be to, kapitulos narius dar tvirtins komtūras.Konrado fon Jungingeno laikais Ordinas iš savo valdomo krašto kasmet išsiurbdavęs po 800 000 markių arba 1 600 000 dukatų. Ordinui priklausę 55 miestai, 48 pilys, 19008 kaimai, tarp kurių 640 turėję bažnyčias, ir 2000 laisvųjų ūkių. Gyventojų buvę apie 2mln., iš kurių 200 000 buvo miestiečiai. Toks didelis kaimo žmonių skaičius perša išvadą, kad maždaug trys ketvirtadaliai visų gyventojų buvo senbuviai prūsai ir vakariniai lietuviai. Ordinas buvo viena turtingiausių Europos valstybių. Kalbant apie pasiturinčiuosius, jų buvo ne tik miestuose, bet ir kaimuose, ypač tarp kolonistų vokiečių, kurie savo turtą buvo užsigarantavę raštiškai. Prabangiai gyveno Ordino broliai ir bajorai. Ordino fogtai buvo galingi plėšikai. Jei didžiojo magistro ausį ir pasiekdavo nusiskundimai, tai apie juos niekas kitas nesužinodavo. Ištvirkavimas ir merginų grobimas priklausė prie pačių dažniausių Ordino brolių nusikaltimų. Šie paprastai likdavo nenubausti, nes turėdavo įtakingų giminaičių. Keliaujančių maldininkų namuose Dancige buvo galima įsigyti nuodėmių atleidimą taip pigiai, jog prireikė šią apgavystę nutraukti-iš baimės, kad nebaudžiamų piktadarių atsiras pernelyg daug. Prūsai vis dar turėjo savo vaidilas ir pilvyčius, tačiau jeigu šiuos kulto tarnus sučiupdavo, tuoj pat sudegindavo. Įdomu, kad lažas anais laikais čia buvo vadinamas „prūsų darbais“, tad išeina, kad vokiečių valstiečių ši prievolė dar nelietė.

1396 m. Aukso ordos chanas Tochtamyšas, sumuštas didžiojo chano Timūro, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vytautas sudarė paliaubas su kryžiuočiais ir visas jėgas sutelkė į Rytus. Padedant Tochtamyšui, jis tikėjosi greitai sukurti galingą valstybę ir tapti jos karaliumi. 1397–1398 m. jis surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš ten parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje.

1396 ar 1397 m. Švitrigaila bėga į užsienį. Svarbiausia bėgimo priežastis – Vytautui pradėjus valdyti Lietuvą, jis pats buvo nuo valdžios nustumtas, net išvytas iš Vitebsko, su kuriuo buvo pradėjęs susigyventi. Iš Lenkijos pirmiausia bėga pas Tiešino kunigaikštį Pšemislavą, o iš ten į Vengriją pas karalių Zigmantą. Su juo išvyksta Fedjuška Liubertaitis, irgi nepatenkintas likimu. Reikia pastebėti, jog į Lenkijai nedraugišką Vengriją bėgdavo apskritai visi nepatenkintieji iš pietvakarių žemių (pvz., Podolės Karijotaičiai). Iš Vengrijos Švitrigaila su Fedjuška bandė užmegsti santykius su kryžiuočių vyriausiu magistru.Vyriausias magistras pasiteisino, jog negalįs, kaip Švitrigaila ir Feduška prašė, atsiųsti pasiuntinio į Vengriją, kadangi nesaugus esąs kelias per Lenkiją.

1397 m. Kalmare formaliai susijungė Danija, Norvegija ir Švedija. Įsigalėjo renkamoji monarchija, todėl didikai su būsimuoju karaliumi galėdavo iš anksto susitarti. Valstybės taryba (daniškai – rigsråd, švediškai – riksråd) turėjo aukščiausiąją administracinę bei juridinę valdžią. Jos nariais galėjo tapti tik siauram rateliui priklausantys didikai ir dvasininkai. Buvo nusistovėjusi tvarka, jog karalius galėjo valdyti tik tarybos patariamas ir su jos pritarimu. Tuo metu ji sudarė antrą Europoje pagal dydį vieno suvereno valdomą teritorinį susivienijimą, bet šio pasiekimo skandinavų tautos nesugebėjo išlaikyti ir nepanoro pakartoti, nors jo pranašumai, kad ir nepastovūs, buvo svarbūs. Kalmaro uniją tam tikru mastu subrandino bendra tendencija kurti didesnius politinius darinius. Tai buvo Lenkijos LDK unijos sudarymo, Burgundijos valdų augimo ir Maskvos Kunigaikštystės ekspansijos era.Trijų Skandinavijos šalių unija valdant karaliui, patvirtinta 1397 m. Kalmare, pakeitė šalies politinį vaizdą. Margaritos sūnėnas Erikas Pomeranietis buvo pripažintas visų trijų šalių karaliumi, o karaliaus valdžiai atstovavusi pati Margarita oficialiai įsipareigojo nesikišti į unijos šalių įstatymus ir privilegijas. Visus svarbiausius postus turėjo užimti tų šalių vietiniai didikai švedai, danai ir norvegai.

1398 m. Ordinas suorganizavo žygį į Gotlando salą prieš jūros piratus. Pradėjo derėtis su Švedijos karaliumi Albrechtu (1363 - 1399m.) ir 1399 m.ją nupirko už 20 000 nobelių. Tačiau Albrechtas valdžios saloje neturėjo, nes nuo 1397 m. Skandinavijos šalys priklausė Kalmaro unijai, kurioje viską tvarkė Danija. Tad ir Ordinas niekada nesijautė turįs salą tvirtai savo rankose.

1398 m. spalio 12 d. Nemuno saloje Salyne Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Salyne susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi. Taip pirmą kartą buvo paminėta Livonijos ir LDK siena.1399 m. Vytautas surengė pirmą Lietuvos kryžiaus žygį prieš totorius. Vorsklos mūšyje dalyvavo net Švitrigaila. Šį kryžiaus žygį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene Vytautas atžygiavo iki Vorsklos, kur susitiko su totorių kariuomene. Rugpjūčio 12 d. įvykusiame mūšyje Vytautas buvo visiškai sumuštas ir pats su Švitrigaila ir kt. vos pabėgo. Tai sužlugdė Vytauto planus tapti Lietuvos karaliumi ir visos Rusios valdovu.

1399 m. į Klaipėdą buvo siunčiami lentpjoviai ir dailidės, gabenamos statybinės medžiagos. Intensyviausias kapitalinio Klaipėdos pilies perstatymo laikotarpis truko nuo 1399 iki 1409 metų. Trūksta žinių, kaip pilis buvo suplanuota ir kaip ji atrodė.

XIV a. susikūrė Maskvos Didžioji kunigaikštystė, prasidėjo rusiškų žemių vienijimas. Kunigaikštystė sustiprėjo, kai Kijevo ir visos Rusios metropolitas Kiprijonas persikėlė į Maskvą. Dar vienas Maskvos DK sustiprėjimo veiksnys buvo 1380 m. rugsėjo 8 d. Įvykęs Kulikovo mūšis, kuriame jungtinė rusų ir lietuvių kariuomenė, vadovaujama Maskvos DK Dmitrijaus Doniečio, sumušė Aukso Ordos pajėgas. Dalyvavo ypač pasižymėję LDK Polocko ir Briansko pulkai (vadai Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai). Lenkai nedalyvavo. Jogaila buvo mongolų-totorių sąjungininkas, bet į mūšį pavėlavo. Mongolų-totorių kariuomenei vadovavo Aukso Ordos karo vadas (temnikas) Mamajus. Jų jungas Rusijoje buvo nuverstas tiktai 1480 m.Tochtamišas Aukso Ordos chanu buvo 1380-1398 m. Sosto neteko, kai jo kariuomenė buvo sumušta Užvolgio Ordos chano Temyro Kutulajaus, ir paprašė Vytauto globos-pabėgo į LDK. Sosto neatgavo, nes Vytauto kariuomenė, talkinama Tochtamyšo mongolų-totorių 1399m.pralaimėjo Vorsklos mūšį. Tamerlano (1336-1405 m.) laikais Aukso Ordos valdos buvo pačios didžiausios. Pietuose jos siena ėjo nuo Arabų jūros šiauriniu Kaspijos jūros pakraščiu iki Aralo jūros, rytuose siekė Gango aukštupį.

XV amžius

1400 m. gavus naują karinę paspirtį iš Lotaringijos hercogo Karlo ir Geldernų hercogo Vilhelmo, Ordinui pavyko užvaldyti Žemaitiją. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su kariuomene padėjo Vokiečių ordinui užvaldyti žemaičius, atiduotus Salyno sutartimi.Iš pradžių buvo žadama gerbti turtinius santykius, o paskui – užkraunamas lažas ir reikalaujama mokesčių; siekiant suardyti gentinius ryšius, iš gimtųjų namų buvo tremiami gyventojai. Vis daugiau žemaičių bėgo į LDK. Žemaitijos gyventojų bėgimas Ordinui darė didelę žalą, nes kraštas be valstiečių neturėjo jokios vertės. Tikėtis kolonistų atvykimo tuo metu buvo nerealu, kadangi visi feodalai laikė pelningesniu dalyku parduoti samdinius į kariuomenę. Vokiečių feodalai ir jų metraštininkai visą kaltę vertė Vytautui. Šis atsisakė juos grąžinti ir Ordinas pareiškė nutrauksiąs karą. Tačiau tai nedaug ką reiškė, nes žemaičiai patys sukilo ir 1401 m. jiems pavyko kryžiuočius iš krašto išvyti. Ordinas keršydamas surengė keletą plėšiamųjų žygių tuo mažai ką laimėdamas, atvirkščiai – sukėlė popiežiaus pyktį!1400 m. Švitrigaila gavo valdyti vakarinę Podolę.

1401 m. sausio 18 d. Vilniuje sudarytas naujas LDK ir Lenkijos unijos aktas. Tuomet Vytautas patvirtina anksčiau duotus pažadus ir pažymi, kad LDK po jo mirties turi atitekti tiesioginiai Jogailos, jo įpėdinių ir Lenkijos karalystės valdžiai. Galimas dalykas, kad unijos sudarymą paskatino ir Švitrigailos galios augimas.1401 m. Vilniuje ir Radome susitarimais tarp Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila ir Karalystės taryba pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iki mirties. Jo skatinami ir remiami žemaičiai sukilo prieš Vokiečių ordiną.1401 m. Vasario 27 d. Švitrigaila užmezga santykius su Mozūrijos kunigaikščiu Ziemovitu ir jį patraukė į savo pusę. Gali būti, kad ne be Švitrigailos žinios ar įtakos kyla maištai LDK šiaurinėje dalyje. Rugpjūčio mėnesį Smolenkse kilo sukilimas: Jurgis, Sviatoslavo sūnus su Olegu, Riazanės kunigaikščiu, nužudė Vytauto pasodintą vietininką Briansko kunigaikštį Romaną. Smolenskiečiams pritariant vietininku Smolenske tapo Jurgis. Vytautas atskubėjęs negalėjo iškart grąžinti buvusios tvarkos. Dar keletą metų LDK kariuomenė turėjo kovoti dėl LDK valdžios Smolenske atstatymo.Bet labiausiai Švitrigailos akys krypo į vakarus. Jau 1401 m. gruodžio 11 d. jo pasiuntinys keliauja pas kryžiuočių magistrą į Marienburgą. Matyt, tartasi dėl pabėgimo. Švitrigailos laukta kartu su Vytautu atvykstant į Jogailos vestuves., jis, persirengęs pirkliu, per Lenkiją pabėgo į Ordiną.

1401–1404 m. prie Prahos universiteto Lenkijos karalienės Jadvygos rūpesčiu buvo kuriama Lietuvių kolegija (Collegium Lithuanorum), skirta lietuvių kunigams rengti. Patys lietuviai čia niekada nesimokė (kolegija nustojo veikti 1704 m.). Daugiausia lietuviai studijavo Krokuvos universitete, kur nuo 1409 m. veikė jiems įkurta bursa (bendrabutis).

1402 m. sausio 31 d. Švitrigaila jau Marienburge. Į Krokuvą tenusiuntė savo atstovus. Pabėgėlis pretendentas į LDK sostą jau kovo 2 d. Daro formalią sutartį su Ordinu. Ta sutartis – tai pakartota prieš keletą metų sudarytoji su Ordinu Vytauto sutartis Salyną. Tai ir pažymima jos turinyje. Vadinasi, Švitrigaila eina Vytauto pėdomis. Kryžiuočiams už paramą atiduodama visa Žemaitija nuo Nevėžio bei Suvalkų apylinkės. Atskiru raštu pažadama perleisti Polocką, jei tą sritį kryžiuočiai patys užkariaus.Vytautas atsidūrė apsuptyje. Vakaruose – kryžiuočiai, šiaurėje – Livonijos Ordinas ir iš Smolensko besiplečiąs sukilimas, pietuose – neramumai Podolėje. Podolėje veikė Švitrigailos šalininkas Hricko Kierdiejaitis ir Teodoras su Vasilku Karijotaičiai. Jogailai maištininkus pavyko šiaip ne taip nutildyti. Pasirodo, 1402 – 1403 m. Marienburge Švitrigaila priiminėjo ir siuntinėjo pranešimus bei nurodymus į Podolę ir į Smolenską, pats buvo nuvykęs į Mozūriją ir per Klaipėdą į Livoniją (1402 m. Kovo 7 d.).1402 m. gegužės mėnesį lietuviai puolė Klaipėdą, Gottesverderį ir dar kelias pasienio pilis, prisiplėšę grobio grįžo namo. Ordinas susiruošė atsakomajam smūgiui. Liepos mėnesį apie 40 000 kariuomenės, su kuria kartu buvo ir Švitrigaila, patraukė Vilniaus link. Ją vedė komtūras Helfenšteinas. Šiuo žygiu norėta pasodinti Švitrigaila į sostą. Tačiau pretendentas Vilniuje neturėjo šalininkų, bet pradėtas organizuoti miesto išdavimas, kurį Vytautas užgniaužė ir liepė nubausti mirties bausme 6 miestiečius išdavikus. Po 3 savaičių jungtinė abiejų ordinų kariuomenė turėjo nieko nepešus grįžti atgal.

1403 m. žiemą ir pavasarį kryžiuočių Ordinas paėmė Merkinę ir pasiekė Trakus, o Livonijos Ordinas perėjęs Dauguvą puolė Lietuvą. Balandžio – liepos mėnesiais LDK ir Lenkija pradėjo paliaubų derybas su Ordinais, kreipėsi į popiežių Bonifacą IX. Popiežius rugsėjo 9 d. Bažnytine ekskomunika uždraudė Ordinui pulti Lietuvą. Popiežius pagrasino atskirti Ordiną nuo bažnyčios, jei jis nenutrauks plėšiamųjų žygių į LDK.Konradas Jugingenas bandė teisintis (gruodžio 10 d.), bet šiaip ne taip, abi kariaujančios pusės nutarė išspręsti konfliktą taikiai. Gruodžio mėnesį Vilniuje sudaromos paliaubos, kurios du kartus prailgintos, truko

iki 1404 m. Sekminių. Pagaliau gegužės 22 d. Pasirašoma Racionžo taikos sutartis. Kadangi Vytautas buvo keblioje padėtyje, tai į sutartį buvo priverstas įtraukti salyno ir Marienburgo (Švitrigailos) dokumentų rinkinį. Ordinui atiteko Žemaitija, jo įtakos sferai pripažintas Pskovas. Lietuvos įtakos sferoje liko D.Naugardas.Švitrigaila Vilniuje buvo jau nuo 1404 m. sausio mėnesio. Jogaila jam valdyti davė Podolę (bet nebuvo tikras šeimininkas; valdė seniūnas lenkas Petras Šafrancas, kas rodo, kad Jogaila nevisiškai pasitikėjo Švitrigaila), Žydačovo žemę, Stryjo valsčių, Šidlovą, Stobnicą, Drugniją ir Ujscę. Vytautas Švitrigailai davė valdyti Brianską, Černigovą, Trubčevską.1404 m. dėl Gotlando salos kilo karinis konfliktas tarp Ordino ir Danijos karalienės.

1404 m. Racionže per sekmines vyko derybos tarp LDK, Lenkijos ir Ordino. Ordinas įsipareigojo perduoti Lenkijai Dobrynės teritoriją ir Sloterijos pilį, gavęs už tai atitinkamą kompensaciją, o Vytautas pažadėjo, jeigu Ordinas nelies visų kitų LDK sričių, palikti jam laisvas rankas Žemaitijoje. Patvirtino Žemaitijos iki Nevėžio upės priklausymą kryžiuočiams; be to, buvo uždrausta žemaičių prekyba su Lietuva.Kitas sutarties punktas buvo toks: jokių pabėgusių brolių, giminių arba nepatenkintų valstiečių savo krašte nepriimti ir neapgyvendinti, bet visus grąžinti atgal, be to, nė viena iš susitariančiųjų pusių per artimiausius dešimt metų neįsileidžia į savo kraštą nė vieno žmogaus, kad ir kokiam luomui jis priklausytų, jeigu antroji pusė su tuo nesutinka.1404 m. Švitrigaila kartu su Kaributu ir Lengveniu dalyvauja Vytauto žygyje į Smolenską, kurį rėmė Maskva. Jis tarpininkauja tarp Ordino ir Lenkijos dėl Dobrynės žemės. 1404–1405 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prie Lietuvos prijungė Smolensko miestą ir žemę – svarbų Rytų Europos prekybos centrą bei strategiškai reikšmingą tvirtovę.1405 m. rugpjūčio mėnesį Vytautas Švitrigailą siunčia su reikalais net į Krokuvą. Malšinant šiaurinių sričių rusų kunigaikščius, Švitrigailai net buvę pavesta vadovauti lenkų ir valakų pulkams. Už ištikimą tarnybą Švitrigailai dovanotas Brianskas, Severų Naugardas ir kitos sritys. Švitrigaila planuoja su Ordino ir Maskvos – didžiausio LDK priešo, pagalba užimti LDK sostą. Vytautas pradeda įtarinėti Švitrigailą ir iškviečia šį pasiaiškinti. Tačiau Švitrigaila pabėgo į Maskvą pas Vytauto žentą. Su juo pabėgo daug jam ištikimų lietuvių ir rusėnų kunigaikščių, Briansko vyskupas Isakiejus ir kt. Jais pasekė būriai bajorų, prisidėjo net lenkų bajorai. Pabėgėliai į Maskva atvyko liepos 26 d. Švitrigaila gavo valdyti Vladimirą ties Kliazma, Perejeslavlį, Rževą, Jurjevą, Volokamską ir pusę Kolomnos.Vytautas tokio didelio akibrokšto nesitikėjo. Prieš Švitrigailą buriama kariuomenė. Lenkų maršalas Zbignievas Bžezietis atsivedė apie 5000 rinktinių vyrų, prisijungė ir viena kryžiuočių vėliava, vadovaujama Markharto von Sulzbucho.

Apie 1406 – 1407 m. Lenkijoje ėmė plisti husitizmas. Bajorai suvažiavimuose stodavo prieš bažnytinių teismų viršenybę, atvirai kovojama su dvasininkais. 1410 ir 1414 čekai tarnauja Lenkijos kariuomenėje. Žalgirio mūšyje dalyvavo čekų pulkai vadovaujami Jano Žižkos. Janas Husas susirašinėjo su Jogaila. 1410 m. gruodžio mėnesį Janas Husas rašė Jogailai, džiaugėsi pergale Žalgiryje, rašė norįs susitikti su pačiu Jogaila. Krokuvos dvare nuolat būdavo čekų. 1413 m. Jeronimas Prahiškis universitete turėjo viešą disputą apie Huso mokslą. 1433 m. vienas husitas kunigas, atvykęs į Lenkiją, ten dėstė ne tik naująjį mokslą, bet ir astronomiją. Naujasis mokymas dar 1420 m. rado terpę Golgenburge Prūsijos kryžiuočių Ordino žemėje. Naujasis sąjūdis buvo ne vien religinis, bet ir tautinis, nukreiptas prieš vokiečius ir jų viešpatavimą. Valstybės valdžia buvo tam palanki. Husitizmą rėmė ypatingai bajorai ir žemesnieji dvasininkai. Lenkai su čekų husitais palaikė ir gyvus prekybinius ryšius. Apie 1420 m. Europoje plačiai sklido gandai apie Lenkijos karaliaus Jogailos palankumą husitams. Tais metais popiežius Martynas V rašė Jogailai, kad neglobotų eretikų, kitaip susilauksiąs bausmės.

1407 m. birželio 26 d. kryžiuočių Ordino didžiuoju magistru buvo išrinktas Ulrichas fon Jungingenas, mirusiojo magistro brolis. Prieš mirtį Konradas fon Jungingenas aukščiausiems pareigūnams patarė nerinkti brolio didžiuoju magistru, nors Ulrichui, kaip Ordino didžiajam maršalui, priklausė pagal rangą šias pareigas perimti. Konradas savo brolį laikė esantį perdėm staigaus būdo, todėl negalėjo jam patikėti diplomatinio posto, susijusio su viso Ordino reikalų tvarkymu.Tapęs didžiuoju magistru, Ulrichas fon Jungingenas visų pirma ėmėsi reguliuoti visus ginčijamus klausimus su kitais feodalais, kad nebūtų suvaržytas per derybas su Lenkijos karaliumi. 1408 m. už 9000 angliškų nobelių jis perleido Gotlando salą Danijos karalienei, o su Štolpo ir Štetino kunigaikščiais susitarė dėl sąlygų įsigyti Noimarką.Ne taip sėkmingai baigėsi jo derybos su Lenkijos karaliumi Jogaila ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Kaip pabrėžia istorikai, abiejų pusių nepasitikėjimas trukdė susitarti. Ginklavimasis ir sąjungų sudarinėjimas rodė, kad abi pusės anksčiau ar vėliau susirems.Ordino karinius pasirengimus J.Foigtas aprašo taip: „Be to, buvo stengiamasi garantuoti sienų saugumą, todėl pasienio rajonuose buvo nuolat stiprinamos senosios pilys ir statomos naujos, ypač Žemaitijoje, kur

naujos pilys turėjo priversti liaudį paklusti. Prie Nemuno išaugo Tilžės tvirtovė, o Žemaitijoje-Frydeburgas. Pilis, kuri buvo ką tik pastatyta prie Dubysos, gavo dar ginklų, patrankų ir maisto atsargų.

1408 m. Vokiečių ordino didžysis magistras Konradas fon Jungingenas už 9000 angliškų nobelių perleido Gotlando salą Danijos karalienei.1408 m. rugsėjį Vytautas vos nepradėjęs karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, sudarė su ja taikos sutartį. Maskvos valdovu tuo metu buvo Vytauto žentas Vasilijus.1408 m. rudenį jungtinė LDK, Lenkijos ir kryžiuočių armija patraukė Maskvos link. Jie naktimis puldinėjo jo priešo kariuomenę iš slaptų vietų. Pagaliau vienoje Ugros upės pusėje susitiko Vytauto kariuomenė, kitoje – Vosyliaus. Kautynės neįvyko, nes Maskvai grėsė totorių, kurie jau sudeginę buvo Perejeslavlį, Rostovą, Žemajį Naugardą, siautėjo Maskvos apylinkėse, antpuolis. Galimas daiktas, kad ir Vytautas vengė mūšio, nes jo kariuomenę buvo išvarginę balos, miškai, lietūs ir maisto stoka. Sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Ugros upė tapo LDK ir Maskvos siena. Derybų metu Švitrigaila pabėgo pas totorius. Totorių imperatorius pasiūlė Švitrigailai vesti jo dukterį. Tačiau Krymo chanate suskilus centrinei valdžiai prasidėjo grumtynės dėl sosto. Tuo metu totorių chanas Edigėjus buvo apsiautęs Maskvą, tad jam teko grįžti ir ginti chanatą nuo pretendentų. Totoriai paramos Švitrigailai jau nebegalėjo suteikti. Dar 1409 m. birželio mėnesį Švitrigaila buvo pas totorius, bet jau rugsėjo 15 d. Jis jau yra Vytauto dvare. Spalio 2 d. Švitrigaila pasirašo sutartį su Ordino magistru Ulrichu von Jugingendu. Slapti laiškai pateko Vytautui, kuris įsako įkalinti Švitrigailą.1408 m. Vytautas Kaunui suteikė Magdeburgo miesto savivaldos teises.

1408 m. rudenį Ordinas pavedė Balgos komtūrui grafui Johanui fon Zaganui prie Luko pastatyti naują gynybinę pilį, nes atrodė, kad iš šios pusės reikia sieną sustiprinti. Tų pačių metų pabaigoje magistras dar apkeliavo Lenkijos pasienyje buvusias pilis – Osterodę, Bratėaną, Štrasburgą, Golubą, Šionzę, Torunę, Birgelavą, Nešavą, Leipę, Rudiną ir kt., kad ir čia būtų geriau pasiruošta gynybai.1408 m. pavasarį įsiliepsnojo keletas sukilimų Žemaitijoje. Narsūs šio krašto gyventojai suprato, kad spartėjanti pilių statyba - o žemaičiai buvo varomi prie jų dirbti - dar labiau apribos laisvę. Ordinas ir dabar dėl žemaičių nepasitenkinimo kaltino ne save, o kitus - jis kaltino Vytautą žemaičių kurstymu ir reikalavo, kad Vytautas padėtų sukilimą numalšinti. Šiuos kaltinimus Vytautas atmetė pareikšdamas, kad sukilimo priežastis yra kryžiuočių blogas elgesys su žemaičiais. Jis atsisakė Ordinui padėti priminęs, kad ne Ordinui, o Lenkijos karaliui jis turįs įsipareigojimų. Kadangi ir Lenkijos karalius nebuvo linkęs Vytautą versti malšinti sukilusių žemaičių, tai didysis ordino magistras 1409 m. rugpjūčio 6 d. Pasiuntė Lenkijos karaliui laišką apie karo paskelbimą ir dešimtą dieną įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Savo veiksmus Ordinas motyvavo vienu Aukso bulės, kurią 1356 m. buvo išleidęs imperatorius Karlas IV, punktu. Pagal tą punktą galima skelbti karą kunigaikščiui, jeigu jis atsisako padėti priversti valdinius būti paklusnius. Lenkija į atvirą mūšį nestojo. Kryžiuočiai nusiaubė nemažai teritorijų, išsigabeno daug turto, galvijų. Tuo tarpu žemaičiai, Vytauto kariuomenės padedami, 1409 m. išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos ir ėmė grasinti Ordino sienoms. Lenkijos karalius sutelkė kariuomenę ties Brombergu ir kryžiuočius išstūmė iš savo teritorijos.

1409 m. perstatoma Klaipėdos pilis, vyko didelės statybos mieste. Johan Lankan – lokatorius, planuotojas statė naująjį miestą. Alokacijos – gyvenvietės, būdingos XV a. t.p. kituose Ordino miestuose. Alokacijos metu tiek miestas, tiek pilis susjungiami į vieną gynybinę sistemą.

1409 m. Naujuosiuose Trakuose kartu su bažnyčia buvo įsteigta parapinė mokykla, miestui suteiktos Magdeburgo miesto savivaldos teisės. Pavasarį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu žemaičiai pradėjo sukilimą prieš kryžiuočius.1409 m. spalio 8 d. tarpininkaujant Čekijos karaliui ir Šv. Romos imperatoriui Vaclavui IV, Prahoje buvo pasirašytos paliaubos, kurios turėjo galioti iki 1410 m. liepos pabaigos. Tą laiką abi pusės išnaudojo ginklavimuisi, sąjungininkų ieškojimui ir samdinių verbavimui paspartinti. Nors Čekijos ir Vengrijos karaliai bei kiti kunigaikščiai ir mėgino įsiterpti kaip taikytojai, tačiau Ordino beatodairiškas reikalavimas senų, popiežiaus ir imperatoriaus jam suteiktų teisių ir ypač pagalbos pavergiant žemaičius užkirto kelią galimybei susitarti. Šventasis Sostas taip pat nieko negalėjo padėti, nes tuo metu trys popiežiai rungėsi dėl valdžios. Čekijos karalių Vaclavą IV, kuris iki 1400m. Buvo ir Šv.Romos imperijos imperatoriumi, kurfiurstai dėl jo bejėgiškumo, o iš tikrųjų dėl pernelyg didelio taurelės pamėgimo nuo valdžios nušalino. Pfalco grafas Ruprechtas, nuo 1400 m. iki 1410 m. buvęs Šv.Romos imperijos imperatoriumi, neturėjo reikiamo autoriteto, kad sutaikytų šalis.

1410 m. liepos 15 d. jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sutriuškino Vokiečių ordino kariuomenę Žalgirio mūšyje.

Po Žalgirio mūšio Žemaitija ir rytinė Sūduva grįžo į LDK sudėtį, o 1426 m. Vytauto kariuomenė užėmė Okos aukštupio kunigaikštystes. Vytautui mirštant, lietuvių gyvenamoji erdvė kartu su nadruvių, skalvių ir pietvakarinėmis kuršių žemėmis turėjo apie 590 000 lietuvių gyventojų. Iš šių gyventojų apie 90 000 lietuvių gyveno Prūsijoje, kurioje iš viso buvo apie 480 000 gyventojų (1410 m.).

Kai kurie tyrinėtojai to laiko Kryžiuočių Ordino prūsiškąjai daliai tepriskiria tik 367 000 gyventojų, kurių 46 proc. buvo lietuviai ir prūsai, 40 proc. vokiečiai, kiti – lenkai. 1410 m. liepos 15 d. Netoli nuo Gilgeburgo (Dąbrowna), prūsų Sasnavos žemėje į pietus nuo Žalgirio ir vakarus nuo Tanenbergo kaimų, įvyko lemiamos kautynės.A.Kocebiu: „Į pasikeitimus linkusi liaudis sutiko naują valdžią džiūgaudama. Prūsai drėbė kampan ruduosius apsiaustus, skrybėles ir kitus jiems primestus apdaro elementus. Visi skutosi barzdas ir dėjosi ant galvų lenkiškas kepures. Net ir vokiečių ateiviams atrodė, kad lenkų priespauda nebus tokia sunki. Elbingiečiai taip mikliai vijo savo komtūrą, kad tas net sidabrinių indų nespėjo pasiimti. Daugelis Ordino brolių spruko slapčiomis. Kai kuriuose miestuose vyresnybė liko ištikima Ordinui, bet vyskupai ir vienuoliai pakluso nugalėtojui, taip pasielgė ir diduomenė. Kryžiuočiai buvo grūdami lauk iš pilių, o miestų vartai atidaromi priešams”.Panašiai rašo ir J.Foigtas: „Kur tik pasirodė karaliaus kariuomenė, ir miestai, ir kaimai pasidavė be jokio pasipriešinimo; Ordino pilys krito viena po kitos: vienur dėl to, kad nepakako gynėjų, kitur - dėl riterių ir vietinių samdinių išdavystės, dar kitur - dėl riterių neryžtingumo ir išgverimo. Visur buvo prisiekinėjama ištikimybė daug vilčių teikiančiam karaliui, taigi tokios išdavystės, tokio persivertimo jokiam krašte dar niekas nebuvo regėjęs. Panaikinti buvo visi įstatymai, nebegaliojo jokie reikalavimai, net Ordino viduje niekas nieko nebeklausė - jau pirmomis siaubo dienomis daugelis Ordino brolių, paskubomis iš Ordino namų pasiglemžę pinigus ir turtą, spruko į Vokietiją, kad tenykščiams kunigaikščiams apraudotų jų Ordiną ištikusią nelaimę. Kai kuriose vietose bajorija ir miestai reikalavo, kad kryžiuočiai savo pilis perduotų priešui”.J.Foigtas pabrėžia, kad visi keturi Prūsijos vyskupai prisiekė ištikimybę Lenkijos karaliui Jogailai. Be jau minėto Elbingo miesto ir pilies, pasidavė ir Dancigo miestas bei kone visi tos srities miestai ir čia buvusios pilys; ištikimo Ordinui liko dar tik Dancigo, Šveco, Rudino, Šlochau, Balgos, Brandenburgo, Karaliaučiaus ir toliau į šiaurę ir rytus esančios pilys. Čia reikėtų pridėti dar Ordino rezidenciją Marienburgą, kuriame Šveco komtūras, grafas Henrikas fon Plauenas telkė iškrikusius Ordino riterius ir ruošėsi gynybai; įsakęs iš miesto sunešti į pilį visas maisto atsargas ir sueiti į ją visiems gyventojams, patį miestą liepė padegti. Aštuonias savaites trukusią Marienburgo apgultį Lenkijos karalius buvo priverstas nutraukti; svarbiausios priežastys-tai šlykščios sanitarinės sąlygos, badas ir epidemijos kariuomenės stovykloje, o antras dalykas - į Lenkiją įsiveržė Vengrijos karalius. Kadangi ir lietuviai jau buvo pasitraukę, tad lenkų karaliui nebeliko nieko kito, kaip grįžti atgal į Lenkiją. Pasitelkęs pagalbon Livonijos ordino riterius, Kryžiuočių ordinas gan greit išvijo iš miestų, pilių ir tvirtovių silpnas lenkų įgulas. Vytauto kariuomenė buvo užėmusi dalį Prūsijos rytinių žemių su pilimis (jas Gediminaičiai vadino savo tėvonija). Marienburgo pilies apgultis buvo nutraukta ne tik dėl bado ir epidemijos. Sąjungininkų kariuomenė nebuvo reikiamai pasirengusi šturmuoti galingų vokiečių pilių, po tokio sunkaus mūšio Žalgirio ir Tanenbergo laukuose kariams reikėjo poilsio. Kai kurie lietuvių istorikai mano, kad Vytautas anksčiau nutraukė apgultį nenorėdamas visai sunaikinti Ordino, nes tada būtų labai sustiprėjusi Lenkijos karalystė, kurios ponai siekė prijungti LDK prie jos ir paversti provincija. Anot Bumblausko - LDK neturėjo tinkamų ir reikiamo kiekio žmonių administruoti Ordino pilims.

1410 m. lapkričio 9 d. grafas Henrikas fon Plaucenas buvo išrinktas didžiuoju magistru. Jau gruodžio mėnesį buvo padarytos paliaubos, o 1411 m. vasario 1 d. pasirašyta Torno taika. Ja LDK juridiškai atgavo Žemaitiją (Ordinui perleistą 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis), beje iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos. Apskritai pergalė Žalgirio lauke nebuvo adekvačiai įforminta dokumentuose.Atskira sutartimi didysis magistras įsipareigojo sumokėti Lenkijai 100 000 kapų Prahos grašių kontribuciją. Šis isipareigojimas sukėlė Ordinui didelių finansinių sunkumų, kuriuos jis tikėjosi įveikti įvesdamas visuotiniusmokesčius. Kadangi dėl karo iš kaimų ne ką tebuvo galima išspausti, tai šis mokestis turėjo būti mokamas ne nuo turimos žemės, o nuo turto ir pajamų-aštuoni pfenigai nuo vienos markės. Dancigo taryba šį mokestį mokėti atsisakė. Už tai, kad prisiekė ištikimybę Lenkijos karaliui, didysis magistras apie Dancigo tarybą ir šiaip buvo ne kokios nuomonės – prie to dar prisidėjo Tarybos atsisakymas atsižvelgti į Ordino pastabas dėl Tarybos rinkimo,- taigi Ordino komtūras Dancige įsakė maištinguosius Tarybos narius suimti ir, J.Foigto duomenimis, trims jos nariams nukirsti galvas. S.Grūnau, K.Šiucas ir A.Kocebiu teigia, kad galvos buvusios nukirstos septyniems žmonėms; bet kad nužudyti buvo abu Dancigo burmistrai, Konradas Leckau ir Arnoldas Hechas, patvirtina visi istorikai. Dancigo atstovų delegacija, kuri nuvyko į Karaliaučių pas didįjį magistrą, atsidūrė už grotų.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torūnės taikos sutartis, pagal kurią Vokiečių ordinas atsisakė teisių į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirčių.1411 m. Karaliaučiuje per Velykas sušaukto landtago, luomų susirinkimo, dalyviai – vyskupai, bajorijos ir miestų įgaliotiniai – pasisakė už tai, kad būtų paleisti suimtieji; magistras tam nesipriešino, bet Dancigas už tai privalėjo sumokėti 14 000 kapų grašių. Ordino vadovybė į Dancigo tarybą pasodino naujus žmones ir paskyrė burmistrą; nuo to laiko Dancigo burmistrą Ordino vadovybė visada parinkdavo pati.Ginčų bei nesutarimų tarp kylančios, politinių teisių reikalaujančios buržuazijos ir savo neribotą valdžią, privilegijas ir monopolius ginančio Ordino per pastaruosius metus netrūko. Tuo galima paaiškinti ir tai, kodėl taip lengvai buvo prisiekiama ištikimybė Lenkijos karaliui ir priimama jo valdžia; tačiau Ordinui vis dėlto dar pavyko atsigauti.Pagrindinė priežastis, kad santykiai pablogėjo kaip tik Dancige, buvo ta, kad šis miestas buvo ne Ordino įkurtas. Ordinas jį užkariavo 1308 m., iki tol jis priklausė Rytų Pamario kunigaikščiui. Be to, o galbūt ir dėl to, Dancigo miesto taryboje nebuvo aukštuomenės atstovų. Tuo tarpu aukštuomenė, su kuria Ordino riterius siejo visokie ryšiai ir giminystės santykiai, ir buvo toji atrama, kurios padedamas Ordinas-visų pirma Prūsijos ir Livonijos miestuose-iki šiol pajėgė išlaikyti valdžią.Tačiau tarp ir kilmingųjų ėmė ryškėti nepasitenkinimas griežtu, dogmatišku Ordino režimu. Šis socialinis sluoksnis reikalavo teisės dalyvauti sprendžiant komunalinius ir politinius klausimus; kad jis drauge reikalavo ir laisvesnių rankų išnaudoti liaudies mases, ypač valstiečius, tai jau melodija iš kitos operos, bet ji suskambo ypač ryškiai vėliau. Ordino įvestasis turto bei pajamų mokestis gadino kraują ir didikams. Todėl jau 1411 m. Karaliaučiuje vykusioje landtago sesijoje ir diduomenės įgaliotiniai Ordinui pasipriešino ir, kaip minėjome pasisakė už Dancigo pasiuntinių paleidimą.Beveik visus įsakymus ir potvarkius didysis magistras leido savo nuožiūra. Tačiau kad bent formaliai būtų atsižvelgta į vis garsiau keliamą feodalų ir miestiečių reikalavimą leisti jiems dalyvauti krašto valdyme, per vieną iš pasitarimų, kuris vyko 1412 m. spalio mėnesį Elbinge, didysis magistras davė nurodymą įsteigti Krašto tarybą. Į šią tarybą turėjo įeiti 20 kilmingiausių feodalų ir 27 miestų atstovai -po du iš pačių didžiausių miestų, - bet ne išrinkti, o Ordino paskirti, tie, kuriais Ordinas labiausiai pasitikėjo. Ordino pinigų vertė smuko, žmonės skundėsi dėl krašte vykusių daugelio plėšimų ir žudynių.

1412 m. didysis Ordino magistras išleido įsakus, skelbiančius, kad nė vieno valstiečio ar trobelninko joks meistras negali priimti, jeigu tas neįrodo palikęs žemę savo ponui leidus. Siekiant sustabdyti valstiečių bėgimą nuo žemės, vėlesniais metais išleista dar ir kitų, didžiausią galimą uždarbį reglamentuojančių įstatymų. Valstiečiai gavo daugiau prievolių, todėl jiems likdavo mažiau laiko dirbti savo žemę.1413 m. gegužės 3 d. imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio atsiųstas arbitras Benediktas Makra žemes iki Nemuno žiočių ir Klaipėdą pripažino Lietuvai.1413 m. spalio 2 d. Horodlės aktais tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo patvirtintas savarankiškos Lietuvos valstybės egzistavimas: abi šalis tvirtai sujungė viena Gediminaičių dinastija; Lietuvos bajorų giminės susibroliavo su lenkų bajorų giminėmis, gaudamos jų herbus; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, remiantis Lenkijos pavyzdžiu, įvestas teritorinis administracinis padalijimas.1413 m. žymus husitas Jeronimas Prahiškis viešėjo pas Vytautą ir čia agitavo naujojo tikėjimo naudai. Didžiajam kunigaikščiui buvo pasiūlytas Čekijos karalystės vainikas. Tiesa, Vytautas nesivainikavo, bet 1422 m. išsiuntė Algirdo giminės kunigaikštį Žygimantą Kaributą, kuris Čekijoje išbuvo keletą metų. Martynas V net Vytautą kvietė, kad šis neremtų husitų. Bet Vytautas atsakė, kad Kaributo išsiuntimas į Čekiją esąs vien kerštas už imperatoriaus Zigmanto sprendimą Breslave (1420 m. sausio 6 d.), kurio Žemaitija po Vytauto mirties paliekama Ordinui. Atšauksiąs tik tuomet, kai bus atitaisyta skriauda. Paskui Žygimantas Kaributas iš tikrųjų buvo atšauktas.

1414 m. sausio mėnesį didžiuoju magistru buvo išrinktas Ordino didysis maršalas Mykolas Kiuchmeisteris fon Šternbergas. Pašalinus Henriką fon Plaueną, nesutarimai Ordino viduje neišnyko, nes buvusio didžiojo magistro giminė Vokietijoje buvo plačiai išsišakojusi ir nenorėjo, kad ši gėdos dėmė terštų jos vardą.1414 m. prasidėjo karas tarp Lenkijos ir Ordino. Šv.Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I įgaliotinis (arbitras) vengrų didikas Benediktas Makra, 1413m. sprendęs po Torunės taikos kilusį Kryžiuočių Ordino ginčą su LDK (dėl Žemaitijos) ir Lenkija (dėl Mazovijos) paskelbė, kad Nemuno žemupio dešinysis krantas su Veliuonos ir Klaipėdos pilimis yra Žemaitijos dalis ir dėl to turi priklausyti Lietuvai, o ne kryžiuočiams. Tačiau Makra tiksliau nenurodė Žemaitijos sienos su Ordinu, kartu liko neišspręstas Sūduvos (Užnemunės) klausimas. Galutinio sprendimo jis nepadarė: baigėsi jo kaip arbitro įgaliojimo laikas.1414 m. balandžio mėnesį Grabove (Kujavija) įvykusiame suinteresuotų šalių suvažiavime Vytautas ir Jogaila reikalavo, kad Ordinas nepretenduotų į Žemaitiją – šis kraštas su Nemuno žemupiu ir priėjimu prie Baltijos turi priklausyti Lietuvai, kad Sūduva Gediminaičių tėvonija; Lenkijos delegacija reikalavo grąžinti

Pavyslį su Rytų Pamariu. Deryboms žlugus, LDK ir Lenkijos kariuomenė, kaip ir 1410 m., 1414m. susitelkė prie Vyslos. 1414 m. liepos 18 d. Jogaila, Vytautas, Mazovijos ir kai kurie Silezijos kunigaikščiai paskelbė kryžiuočiams karą. Šie nestojo jau į atvirą mūšį, o gynėsi galingose pilyse, miestuose. Didžiausių jų nepajėgus užimti ir prasidėjus badui, Ordino globėjų popiežiaus (jis buvo Lenkijos siuzerenas) Jono XXIII ir imperatoriaus Zigmanto I reikalavimu buvo sudarytos paliaubos. Tokiomis aplinkybėmis prasidėjo diplomatinė kova – ginčitinų teritorijų klausimas pateko į Konstanco bažnytinį susirinkimą. Jame atskira žemaičių delegacija pateikė išsamų, argumentuotą skundą prieš kryžiuočius, bet susirinkimas Ordino nepasmerkė, nors jo agresija buvo įrodyta.Po 1416 m., 1418 m. ir 1420 m. Veliuonos, 1419 m. Gnevkovo (Kujavija) pasitarimų, po Konstanco bažnytinio susirinkimo, kuriuose sienų klausimas nebuvo išspręstas, politinė situacija pasikeitė LDK ir Lenkijos nenaudai. Kada kryžiuočiai buvo besutinką pasilikti tik pajūrio sritį su Klaipėda, naujojo popiežiaus Martyno V legatai pareiškė, kad visa Žemaitija turinti priklausyti Ordinui. Dėl to 1419 m. vasarą LDK ir Lenkijos kariuomenė buvo sutelkta prie Ordino sienų. Arbitras imperatorius Zigmantas I Vroclave paskelbė, kad galioja Torūnės taikos sutartis-Žemaitija priklausanti LDK tik iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos, po to atiteksianti Ordinui, taip pat jam atiteks pusė Sūduvos (Užnemunės). Lenkijai buvo atsakytos teisės į Kulmo žemę ir Rytų Pamarį. Vytautas 1420 m. kovo 11 d. laiške Zigmantui I labiau argumentuotai pagrindė Lietuvos teises į savo vakarines žemes – į Žemaitiją ir Sūduvą.Nepadėjus ir Jogailos skundui popiežiui Martynui V, kad būtų pakeistas Vroclavo sprendimas, Vytautas sudarė sąjungą su husitine Čekija, kovojančia su vokiečių feodalais ir imperatoriumi Zigmantu I. Į Čekiją savo vietininku Vytautas pasiuntė kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį su apie 7000 savanorių. Pasibaigus paliauboms, LDK ir Lenkija, remdamos husitus, 1422 m. liepos mėnesį paskelbė Ordinui karą, jungtinė kariuomenė įsiveržė į Kulmą. Ir vėl ji nepajėgė užimti galingiausių pilių, o kryžiuočius gelbėti vėl ėmėsi popiežius ir imperatorius. Pastarasis dėl husitų karo negalėjo kariuomene paremti Ordino ir šis buvo priverstas taikytis.

1415 – 1416 m. į Konstancos bažnytinį susirinkimą (prasidėjo 1414 m.) atvyko didžiojo kunigaikščio Vytauto parinkti žemaičių pasiuntiniai; buvo išplatintas skundas dėl Vokiečių ordino jiems padarytų skriaudų. Susirinkimas įpareigojo Vilniaus vyskupą ir Lvovo arkivyskupą apkrikštyti Žemaitijos kraštą.

1415 m. įvyko lemiamas mūšis prie Azenkūro miesto. Prancūzai buvo sutriuškinti, anglai užėmė visą šalies šiaurę. Į Anglijos pusę perėjo Burgundijos hercogas. Jo padedama anglų kariuomenę įžengė į Paryžių.

1415 m. ant laužo buvo sudegintas Janas Husas.

1417 m. spalio 24 d. buvo įsteigta Žemaičių vyskupystė, kurios centru tapo Medininkai (dab. Varniai).1418 m. didysis kunigaikštis Vytautas, kurdamas ir stiprindamas bajorų luomą Žemaitijoje, ėmė jiems dalyti valstiečius kaip veldamus. Šie privalėjo dirbti bajorų ūkyje, kad palengvėtų pasiruošimas karui. Tuo nepatenkinta dalis žemaičių sukilo prieš tokią naujovę, nuniokojo kuriamas bažnyčias ir užpuolė Vokiečių ordino žemes.1418 m. pavasarį prasidėjo sukilimas Žemaitijoje. Vytautas su sukilėliais susidorojo: Žemaičių seniūnas Kęsgaila Valimuntaitis 60 jų įsakė nukirsti galvas. Šitaip norėta apsisaugoti nuo netikėtumų, nes tarp Švitrigailos ir Ordino nuolat kursavo pasiuntiniai, o Lenkija planavo ir jau ruošėsi LDK padedama karui su Ordinu.

1418 m. pavasarį, kovo 24 d. naktį Švitrigaila pabėgo iš Kremeneco kalėjimo. Pabėgimą suorganizavo kunigaikščiai Daško (Danielius) Feodorovičius iš Ostrogo su 500 raitelių, Aleksandras Nosas ir Andrius iš Smolensko. Pakeliui iš Kremeneco prie Švitrigailos prisijungė apie 150 Volynės bajorų. Jis užima Lucką.Balandžio 22 d. Ragainės komtūras gavo žinių, kad Švitrigailą užėmęs Mažają Valakiją, kiti – Podolę. Vytautas sustiprinęs pilis ir bijąs, jei vieną kuria paimtų Švitrigaila, tai visa šalis prie jo prisidėtų.Švitrigaila ilgai netrukęs kartu su Daško pereina Valakijos sieną, patraukia į Vengriją. Kurį laiką gyvena Austrijoj pas savo giminaitį kunigaikštį Ernestą ir kitus magnatus. Kadangi tuo metu karalius Zigmantas buvo Konstanco bažnytiniame susirinkime, tai nuvyksta tenai pats ir paskui drauge su juo grįžo į Vengriją. Tačiau iš Zigmanto rimto palaikymo nesulaukė.1419 m. vasario 5 d. Ordino maršalas pranešė magistrui, kad žemaičiai laukia Švitrigailos ir jam padėtų užimti visą Lietuvą. Vytautui ištikimi telikę tijūnai ir kamarininkai. Dėl to ordinui pataria pulti. Vasario 9 d. Maršalas plačiau apibudina sukilėlių būklę. Žmonės norį, kad jiems padėtų Ordinas ar Švitrigaila.

1419 m. Romos Imperatoriaus Zigmanto iniciatyva taikos deryboms suvažiavo Jogaila, Švitrigaila ir pats Zigmantas. Švitrigailai dovanota žemių Lenkijoje, pažadėta jų ir LDK. Dabar lenkams buvo laisvos rankos karui su Ordinu, juolab, kad liepos 13 d. baigėsi paliaubos. Pagaliau sulaukiama sprendimo1419 m. įvyko sukilimas Prahoje. Varguomenė ir amatininkai vijo iš miestų vokiečių turtuolius, niokojo vienuolynus, vijo lauk ir žudė Bažnyčios tarnus. Prasidėjo husitų karai (1419-1434 m.)1420 m. sausio 6 d. Breslave Kryžiuočių Ordinui pripažįstamas Pamarys, Michalovo ir Kulmo žemės, Lietuvai – Žemaitija.1420 m. šimtatūkstantinė kryžiuočių kariuomenė įsiveržė į Čekiją, plėšikavo, žudė. Juos sutramdė husitai. 1420 m. rugpjūčio 10 d. Pasirašoma sutartis (Varniuose arba Varėnoje). Vytautui pažadama, kad Švitrigaila bus paklusnus jam ir ištikimas, valdys žemes tik kurias Vytautas duos, nelaikys kunigaikščiui neištikimų žmonių. Vytautas Švitrigailai pavedė valdyti Černigovą, Trubčevską, Brianską ir Severo Naugardą. 1421 m. pavasarį Švitrigaila, kaip Vytauto vietininkas sumuša totorius. Belaisvius nusiuntė Vytautui.1421 m. apie Velykas imperatorius Zigmantas siunčia pasiuntinį, kad išsiaiškintų ar Lenkijoje neremiami husitai. Rugsėjo 5 d. popiežius „griežtai įspėja Viešpatyje“ Jogailą, kad su eretikais čekais nedarytų sutarties. Tai busią galima tik tada, kai čekai grįšią į Katalikų Bažnyčią.

1421 – 1422 m. Vilniaus vyskupu paskirtas Motiejus Trakiškis pareikalavo, kad vyskupijos klebonai mokėtų lietuvių kalbą ir tik taip kreiptųsi į lietuvius.1422 m. Valkoje susirinko pirmasis landtagas, Livonijos valstybėlių konfederacijos svarbiausias valdymo organas (vienijęs Livonijos dvarininkų, dvasininkų ir miestiečių luomus).1422 m. rugsėjo 27 d. LDK ir Lenkija su Ordinu sudarė Melno (prie Melno ežero, Vyslos deš. Krante, prie Osos upės) taikos sutartį: Ordinas galutinai atsisakė Sūduvos ir Žemaitijos Lietuvos naudai, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Prūsijos valdžioje. Melno taikos sutartyje pasakyta, kad Livonijos siena eina Šventosios upe, o toliau “senosiomis sienomis”, buvusiomis dar tada, kai Ordinas nevaldė Žemaičių. Po sutartimi pasirašė ir Švitrigaila.Nustatyta tiksli vakarinė Lietuvos siena, kai kurios jos atkarpos išliko iki šiol.Lenkija susigrąžino tik Nešavos žemę ir pusę Vyslos vagos nuo Drevantos žiočių iki Rytų Pamario, Ordinas toliau valdė Rytų Pamarį, Kulmo ir Michalovo žemes.

1422 m. Melno taika. Siena nustatyta tarp LDK (Rusijos imperijos) ir Ordino (Prūsijos karalystės, vėliau Vokietijos imperijos) nesikeitė iki 1919 m.

1422 m. po Melno taikos buvo atnaujinti pilies rekonstrukcijos darbai. Imta pilti pylimus, įrenginėti šliuzus, atstatinėti sugriautą malūną. XV a. pilis pavaizduota vieninteliame šaltinyje - 1535 m. datuotoja graviūroje. XV a. pradžioje, pradėjus perstatinėti pilį, LDK ir kryžiuočių karo metu sunykęs miestelis, buvo perplanuotas. Pilį ir miestą bandyta sujungti į vientisą gamybinę sistemą. Kalbant apie XV a. miesto plano struktūrą, galima spėti, kad miesto pagrindą, greičiausiai, sudarė dvi stačiu kampu susikertančios gatvės. Šaunamieji ginklai (parakiniai) Klaipėdoje atsirado jau 1415 m. Klaipėdos komtūrijos karinių pajėgų įgula XIV a. pabaigoje neviršijo 40 žmonių. XV a. I-oje pusėje apie 50-60 ginkluotų vyrų. XVI a. -ame ketvirtyje ginkluotės skaičius taip išaugo, jog tikėtina, jog įgulą sudarė apie 150-180 karių.

1424 – 1426 m. Švitrigaila važinėja į Rygą. Dalyvauja Vytauto žygyje į D.Naugardą. Švitrigailai net buvo patikėta kartu su Žygimantu pasitikti prie sienos Ordino magistrą, kuris važiavo į Vytauto vainikavimą Vilniuje.Romos imperatorius Zigmantas Vytauto vainikavimą siejo su didžiulę sąjunga, į kurią turėjo įeiti jis pats, jo Čekijos ir Vengrijos karalystės, Kryžiuočių Ordinas ir LDK. Lenkai ėmė ruoštis karui, Vytautas įsakė sustiprinti pilis, apginklavo žmonės ir apie tai 1429 m. Birželio pradžioje pranešė Lenkų valdantiems sluoksniams. Vytautas turėjo būti vainikuotas rugsėjo 8 d., paskui 29 d. Tačiau lenkų ginkluota sargyba sulaikė imperatoriaus Zigmanto siunčiamą karūną. Kilo sumanymas karūnas pagaminti Vilniuje, o vainikavimą imperatorius Zigmantas tik ratifikuotų.1426 m. Livonijos ir LDK siena nustatyta nuo Baltijos jūros iki Sidabrės piliakalnio. Tačiau Šventoji, matyt nebuvo senoji siena, nes Flandrijos riteris Žilbertas de Lanua, 1412-1414 m. savo kelionės aprašyme pažymi, kad Žemaičių žemė ėjusi pajūriu į šiaurę iki pat Liepojos. Anot jo, pietryčiuose Daugpilis buvęs paskutinė Livonijos tvirtovė prie Lietuvos sienų.1427 m. Jogaila apsilankęs Palangoje, ta proga rašė Vytautui: jeigu jau kunigaikštis norįs ordinui užrašyti žemės, tai geriau galįs dovanoti plotą rusų žemių, bet ne Palangą. „Jeigu atiduosi Palangą kryžiuočiams – įsakmiai rašė Jogaila, - turės dėl to verkti Lietuvos ir Žemaičių žmonės ir patsai valdovas“.

1429 m. sausį Rytų ir Vidurio Europos valdovų suvažiavime Lucke (dab. Ukrainoje) imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė didįjį kunigaikštį Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi.1429–1430 m. Smolenske buvo sukurtas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.

LDK etniniai plotai 1430 m.Apgyvendinti plotai

Teritorija km2 Gyventojų skaičius Gyventojų tankumas 1 km2

Lietuvių 105 000 590 000 6,0Baltarusių 250 000 508 000 2,0

Rusų 150 000 450 000 3,0Ukrainiečių 210 000 840 000 4,0

Totorių 215 000 100 000 0,3Iš viso: 930 000 2 480 000 2,5

Vytauto Didžiojo laikais LDK, būdama žymiai didesnė už Lenkiją, etniniu požiūriu buvo daugiatautė valstybė. Lenkų istoriko H.Lovmianskio duomenimis, LDK teritorijos plotas buvo apie 1 000 000 km2, t.y. apie 15 kartų didesnis už dabartinę Lietuvą. Tai LDK ekspansijos ir jos teritorijos išplėtimo apogėjus.LDK ekspansiją į slavų žemes netiesiogiai skatino ir Vakarų valstybės, kurios bijojo galimo lietuvių veržimosi į vakarus.

1429 m. – Orleano apsiausties nutraukimo metai. Dalyvaujant Žanai D‘Arc, buvo išlaisvintos didelės Prancūzijos sritys. Buvo vainikuotas naujas Prancūzijos karalius. Anglų kariuomenė buvo išvyta iš šalies.

1430 m. Lenkijos Karalystės taryba visokeriopai priešinosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pastangoms karūnuotis. Brendo karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Karalius Jogaila elgėsi dviprasmiškai: ir pritarė Vytauto ketinimui, ir nepritarė. 1430 m. rugsėjo 8 d. sužlugo Vytauto karūnavimo iškilmės Vilniuje: lenkų pasieniečiai nepraleido į Lietuvą vežamo karališkojo vainiko ir karūnavimui skirtų teisinių aktų, kuriuos gabeno specialūs imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntiniai. 1430 m. spalio 27 d. mirė LDK valdovas Vytautas (Aleksandras). Jam buvo 80 metų. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje (Šv. Stanislovo bažnyčia). Nedelsiant didžiuoju kunigaikščiu išrenkamas Švitrigaila. Gavęs sostą Švitrigaila pranešė apie savo išrinkimą Romos imperatoriui bei Livonijos magistrui, kuris savo ruožtu informavo kryžiuočių didįjį magistrą.Jam siūlomas karaliaus vainikas. Šv. Romos imperatorius rimtai domisi šiuo reikalu. Toliau aštrėja LDK ir Lenkijos santykiai.1430 m. lapkričio 8 d. Švitrigaila pradeda oficialiai vykdyti Vytauto politiką. Jis pasiūlė imperatoriui Zigmantui sąjungą, kuri apimtų ir Ordiną, o jei norėtų prie jos galėtų prisidėti ir Lenkijos karalius. Švitrigaila pareiškė norą ir sutikimą priimti karaliaus vainiką, jei tik imperatorius Zigmantas jį atsiųstų.1431 m. vasario mėnesį sušauktas lenkų seimas Sandomire, kuriame svarstyta, kad Švitrigaila Lietuvos sostą valdžią „užgrobęs jėga ir priešingai Karalystės ir Kunigaikštystės sąjungai“. Nors Švitrigaila rinktas LDK valdančiųjų sluoksnių.Lenkai LDK ir Lenkijos siena laikė Bugo upę. Taip pareiškė ir Jogaila savo 1431 m. rugpjūčio 1 d. laiške kryžiuočių magistrui.1431 m. lenkai bandė daryti sąjungą su husitais. Kai derybos iširo, husitų vadai kreipėsi į Lenkijos priešininką Švitrigailą. Balandžio pabaigoje husitų pasiuntinys Meczkas atvyksta į Lietuvą ir Švitrigailai siūlo sąjungą prieš Lenkiją. Bet Švitrigaila nemanė dėtis su didžiausiais imperatoriaus Zigmanto priešais.1431 m. Lenkijoje vyko viešas disputas tarp daugelio husitų vadų ir lenkų dvasininkų. Disputas vyko lenkų kalba. Jame dalyvavo ir Jogaila, Žygimantas Kaributas. Artėjant Velykoms po nemalonaus incidento tarp katalikų dvasininko ir husitų, čekai išvažiavo iš Lenkijos.

1431 m. gegužės mėnesį Ruano mieste buvo sudeginta Žana D‘Arc.

1432 m. lenkų suorganizuoto sąmokslo pasėkoje Švitrigaila nušalintas nuo sosto. Vietoj jo pasodinamas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis.1432 m. gruodžio 21 d. apie tai magistrui pranešė Lansee. Po 5 dienų Lansee tai primena Švitrigailai ir ragina jį, kad Palanga būtų kuo greičiau užimta, argumentuojant, kad Ordino pasiuntiniai tokiu atveju galėtų keliauti „patogiau ir saugiau“ (bequemer unde ungehindert). Vis dėl to Švitrigaila jokio dokumento dėl

Palangos perleidimo neišleido. Žygimantas Kęstutaitis pajūrį tikslingai išnaudojo ir ten laikė stiprią sargybą. Žemaičiai atiminėjo iš Livonijos į Prūsiją siunčiamus laiškus, suiminėjo žvejus, plėšė apylinkes. Taip skundžiasi Livonijos magistrui Goldingos komtūras (1432 m. spalio 14 d.). Apie žemaičių puldinėjimus vokiečiai skundžiasi ir vėliau, pvz., 1434 m. vasario 27 d.1432 m. spalio 15 d. Gardino susitarimais Žygimanto Kęstutaičio atsisakė Lietuvos suverenumo juridinių garantijų Lenkijos Karalystės naudai. 1432 m. gruodžio 9 d. prie Ašmenos buvo sumušta nuverstojo kunigaikščio Švitrigailos kariuomenė.Po Ašmenos kautynių Švitrigaila nenurimo, ruošėsi naujam puolimui. Pas jį svečiavosi didžiojo magistro atstovas Lansee, kuris vadovaudamasis magistro instrukcijomis siekė išgauti Palangą ordinui, kad galėtu susijungti abi Ordino atšakos. Pajūrį tuo metu valdė Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila už paramą pažadėjo Ordinui Palangą. 1434 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorams. Ja buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1434 m. birželio 1 d. mirė Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1434 m. Ryga net ruošėsi karui su Livonija, ėmė barikaduoti savo gatves.

1434 m. prie Lipanų, į rytus nuo Prahos saikingieji husitai, kurių kariuomenę išlaikė popiežius ir imperatorius užpuolė taboritus. Pastarieji pralaimėjo.

1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Ukmergės (Pabaisko) kautynės - “Livonijos Žalgiris”, kuriose susirėmė Lenkijos ir LDK kunigaikščio Mykolo, Žygimanto sūnaus lietuvių ir lenkų jungtinė kariuomenė su Švitrigailos, totorių, rusėnų ir Livonijos jungtinėmis pajėgomis prie Zirnajų ežero. Švitrigailos kariuomenėje buvo rusėnų (iš Smolensko, Vitebsko, Polocko ir Kijevo). Livonijos kariuomenėje šalia riterių buvo ir vietinių Livonijos gyventojų. Švitrigailos pusėn stojo ir Žygimantas Kaributas. Švitrigailai padėjo ir totoriai. Kariuomenei vadovavo Švitrigaila ir Livonijos magistras Franke Kerskorfas. Lemiamą akimirką jiedu tarėsi, pulti ar ne, tačiau paskui abu nusprendė trauktis.Lenkų kariuomenę sudarė gerai ginkluota ir patyrusi Lenkų raitelių kariuomenė, kuri buvo visa Žygimanto viltis. Švitrigaila savo ruožtu labiausiai pasitikėjo Livonijos pajėgomis. Švitrigaila mūšį pralaimėjo, Livonijos magistras žuvo. Livonijos Ordinas visada kovojo su Rygos miestu. Po pralaimėjimo prie Ukmergės bendra nelaimė Rygos miestą su Livonijos Ordinu suartino. 1435 m. gruodžio 4 d. Livonijos landtagas suvienija Livoniją politiškai. Suvažiavę Ordino, vyskupų, kapitulų, riterių, knechtų ir miestų atstovai nutarė: gintis privalo visi; puolamąjį karą pradeda tik bendrai susitarę, be to nė vienas nedaro diplomatinių nemalonumų vieni kitiems. Livonija ėmė konsoliduotis. Sutvirtėjusi Livonija pajuto, kad nebereikia paramos prašytos iš Kryžiuočių Ordino.1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Breste tarp Lenkijos su Lietuva ir Vokiečių ordino pasirašyta Amžinosios taikos sutartis, kuria Ordino žemės buvo paverstos teisiškai nuo sąjungininkių priklausoma teritorija ir galutinai neteko Vokietijos imperatoriaus globos.

1437 m. Livonijos magistras rašė, kad nežmoniškas kunigaikštis nukirsdinęs galvas Vitebsko ir Polocko atstovams. Dėl to tie miestai bijoję daugiau pas Žygimantą bevažiuoti ir sustabdę prekybą. Gali būti, kad jo charakterį įtakojo ilgalaikis buvimas kalėjime.

Trakus užėmęs Čartoryskis juos valdė Švitrigailos vardu, mat jų giminė nuo seno buvo palanki Švitrigailai. Taip pat Švitrigailos vardu užimta Vilniaus pilis. Tačiau Švitrigaila nesiveržė į Vilnių. Jam labiau rūpėjo atsisėst stipriai į antrosios LDK sostinės sostą – į Lucką. Švitrigaila Lucke išbuvo iki 1438 m. pabaigos.1440 m. kovo 20 d. kunigaikščiai Čartoryskiai su bajoru Kabeika nužudė Trakuose Žygimantą Kęstutaitį. Čia prasiveržė nepasitenkinimas Žygimanto žiaurumu. Pvz., vos gavęs sostą Žygimantas nužudė karvedį Jaunių ir maršalą Rumbaudą. Jo įsakymu po Ukmergės mūšio nežmoniškai baigia gyvenimą Žygimantas Kaributas ir Romos karaliaus pasiuntinys Rothas. Net vieną kartą jis Švitrigailos pasiuntinius prigirdė, kitą – liepė valkioti gatvėmis, o paskui paskandinti. Ir savo pasiuntinius, grįžusius iš Švitrigailos, pirma pakankinęs, nužudė.1440 m. birželio 29 d. nužudžius Žygimantą Kęstutaitį, natūraliu kandidatu į Lietuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas; Mykolo šalininkai tuojau užėmė žemutinę Vilniaus pilį, Trakus ir Brastą. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. Tačiau dauguma didikų, bijodami keršto už tėvo nužudymą, buvo nusistatę prieš jį. Tuo pat metu pretenzijas į sostą iškėlė ir Švitrigaila, bet LDK didikai be Lenkijos Karalystės tarybos pritarimo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį, nors į Lietuvą jis buvo atsiųstas kaip Lenkijos vietininkas. Vietoj nepilnamečio Kazimiero LDK valdė patarėjai, kuriems vadovavo Jonas Goštautas. Mykolas pasižadėjo būti paklusnus Kazimierui, tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą, kuriam nepavykus pabėgo į Maskvą. Ten jis mirė nunuodytas 1452 m.1441 m. Naujųjų Trakų karaimų bendruomenė gavo Magdeburgo miesto teises. 1441 m. buvo numalšintas Smolensko miestiečių sukilimas.1442 m. buvo sudaryta didžiojo kunigaikščio Kazimiero sutartis su žemaičiais, jiems suteikta privilegija. Ja kraštas galutinai prisijungė prie Lietuvos, išsaugodamas autonominę padėtį (Nevėžis tapo krašto rytine administracine riba). Administraciniu požiūriu Žemaitija paversta seniūnija, o tituluojant valdovą vadinta ir kunigaikštyste. Ši privilegija patvirtino visas Vytauto laikais turėtas teises ir garantavo, kad krašto seniūną žemaičiai rinksis patys, o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. Be to, Kazimieras pasižadėjo, kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro. Taip pat žemaičiams buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten, kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. Nuo privilegijos suteikimo laikų Žemaitija vadinta kunigaikštyste.1443 m. žlugus Aukso Ordai susikūrė Krymo chanatas1444 m. lenkai, žuvus jų karaliui Vladislovui, pasikvietė į sostą LDK didįjį kunigaikštį Kazimierą.Vytauto laikais sritinių kunigaikščių buvo likę nedaug. Nuo jų laikų visą kraštą valdė pats didysis kunigaikštis per savo vietininkus. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna, ir jis buvo priverstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Pirmiausia tokia privilegija buvo duota žemaičiams, o vėliau ir Smolenskui. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Nors jis ir buvo jėga pašalintas, tačiau Smolenskui teko duoti privilegiją, garantuojančią jam dalį savarankiškumo.Kazimieras stengėsi visą kraštą pajungti savo valdžion. Jis nešalino kunigaikščių jėga, kaip tai darė Vytautas, bet, kuriam nors jų mirus, nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Taip antai, mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui 1471 m. jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui, o paskyrė čia savo vietininką. Kazimiero valdymo pabaigoje atskiros kunigaikštystės liko tik Kopyliuje, Slucke, Pinske, keletas Černigovo krašte ir Maskvos pasienyje. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vientisumui. LDK centralizacija pradėta Vytauto buvo baigta.

1445 m. siekia ankstyviausi duomenys apie Hanzos (Deutsche Hansa) pirklių sąjungos kontoros veiklą Kaune.1445 m. Gutenbergas išleido pirmąją spausdintą knygą. Nuo tol knygų spausdinimas ėmė greitai plisti Europoje. Praėjus 50 metų Europos miestuose jau veikė 1100 spaustuvių. Knygos atpigo.

1446 m. sudarytas pirmasis Lietuvos metraščio sąvadas.1446 m. Vilniaus seime lietuviai uždraudė Kazimierui būti Lenkijos karaliumi. Švitrigailai buvo suteikta išskirtinė teisė Lenkijoje valdyti Ščeržeco ir Grudko miestus.1447 m. gegužės 5 d. didysis kunigaikštis Kazimieras išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Kadangi tuo metu ėjo ginčas tarp LDK ir Lenkijos dėl Podolės ir Volynės, tai lietuviai į šią privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti LDK tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Be to, norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos, lietuviai į privilegiją įrašė nuostatą, kad didysis kunigaikštis negali duoti Lietuvoje nei urėdų (pareigų), nei žemių jokiam svetimšaliui. Ši privilegija turėjo didelę socialinę reikšmę. Visi valstiečiai gyvenantys bajorų dvaruose liko visiškoje ponų valdžioje. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. Jau Zigmantas 1434 m. bajorų valstiečius buvo atleidęs nuo mokesčių javais; dabar jie dar buvo atleisti nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos pjauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir nuo piniginio mokesčio – sidabrinės. Vietoj pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui, valstiečiai buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dvarų savininkams bajorams. Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau spaudė savo

valstiečius. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mieliau kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Norėdama tam pastoti kelią, bajorija išsireikalavo, kad į šią privilegiją būtų įrašyta nuostata, draudžianti didžiajam kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Taigi privilegija padėjo visuotinės baudžiavos pagrindus: bajorų valstiečiai liko visiškoje bajorų valdžioje; jie nebeturėjo jokių pareigų didžiajam kunigaikščiui (valstybei), o vien tik savo ponams ir niekur nebegalėjo išsikelti iš jų žemių. 1447 m. birželio 25 d. Kazimieras buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi ir vis mažiau rūpinosi Lietuvos reikalais.1448 m. Rusijos Stačiatikių metropolija atsiskyrė nuo Konstantinopolio dėl pastarojo unijos su Roma. Pradėta vystyti Trečiosios Romos ideologija. XVI – XVIII a. Reformacijos procesai kliudė ir Rusiją, bet čia jie įgavo labai savitą pobūdį, kad šitą periodą galima laikyti „Antireformacija“.

1449 m. rugpjūčio 31 d. po Mykolo pabėgimo į Maskvą, LDK surengė keletą sėkmingų žygių į rytus, užkariavo keletą pasienio sričių. Bet Kazimierui grįžus į Lenkiją, LDK didikams daugiau dėmesio kreipiant į konfliktą su Lenkija dėl Volynės ir Podolės Maskvoje pralaimėjo kunigaikščio Vosyliaus priešininkai, prašęsi Kazimiero pagalbos. Jos nesulaukę jie buvo sutriuškinti. Kazimierui teko pasirašyti Amžinosios taikos sutartį su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Ja pasidalyta įtakos zonomis buvusios Rusios žemėse. Suteiktos didelės didžiojo kunigaikščio Kazimiero nuolaidos stiprėjančiai Maskvos valstybei. Tai buvo pirmasis LDK pralaimėjimas stiprėjančiam rytų kaimynui.LDK Kazimiero laikais galėjo surinkti 40 000 kariuomenės, Lenkija – 60 000 .

1449 m. Liubeko teises Klaipėdoje pakeistos į Kulmo miesto teises. Klaipėda netapo fanzos miestu, iki XVI a. netapo jūriniu miestu (nebuvo pirklių gildijų). Kulmo miesto teisės duoda daugiau laisvių žemių valdyme. Klaipėdos herbas: raudonas fonas, auksiniai bokštai, mėlynas vanduo ir juodas laivas.Miesto augimą stabdė konkurentai - dancigiečiai, kurie 1458, 1460 ir 1462 metais savo laivais patruliavo Klaipėdą, trukdydami prekybiniams laivams iš Liubeko, Amsterdamo ir kitų miestų įplaukti į uostą. 1520 m. kai Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis atsisakė mokėti lenkams duoklę, šie užėmė Rytprūsius ir padegė Klaipėdą. Likusią miesto dalį netrukus sunaikino dancigiečiai, kurie Dangės žiotyse paskandino akmenų prikrautus laivus, padarydami uostą neprieinamu laivams, turintiems didesnę nei 2 metrų grimzlę.

1449 m. lapkričio 7 d. mirė didysis Ordino magistras Konradas fon Erlichshauzenas. Apie jį J.Foigtas rašo: “Jeigu įstatymus laikysime tautos dorovingumo ir kultūros rodikliu, tai daugybė šio magistro potvarkių, direktyvų ir įstatymų nerodo tuos laikus buvus itin dorybingus: pelno ir pinigų vaikymasis, lengvo gyvenimo ir malonumų troškimas, kilnumo ir šventumo nevertinimas, apgaulė prekyboje ir kasdieniame gyvenime, noras švytėti prabangiais drabužiais, ištvirkavimas ir begėdiškumas, abortai, vaikų žudymas, lėbavimai, garbingų moterų grobimas, skyrybos, kunigų ir pamaldų negerbimas, sekmadienių ir šventų dienų nepaisymas-štai tos nuodėmės ir tie nusikaltimai, dėl kurių didžiajam magistrui Marienburge skundėsi net vienas amatininkas”.Taip pat ir A.Kocebiu pateikti Kulmo vyskupo priesakai kunigams rodo, jog dvasininkų gyvenime irgi ėmė pūsti nauji vėjai: “Kunigas neturi prabangiai rengtis, nešioti ginklą, lankytis smuklėse, lošti, šokti, suvedžioti moteris, eiti su visais į pirtį, lupikauti, bylinėtis, savo pareigas parduoti, mesti bažnyčią ir važinėti po kraštą iš vietos į vietą, skleisti prietarus, reikalauti dovanų ir kyšių, pasakoti, ką girdėjęs per išpažintį, atleisti būsimas nuodėmes, teisti už kriminalinius nusikaltimus, išniekinti šventumą nužudymu arba celibato pažeidimu”. Kol dar nebuvo išrinktas naujas didysis magistras, susirinko Ordino komtūrai ir parengė įstatų projektą, kurį ketino duoti pasirašyti būsimajam magistrui. Šie įstatai numatė apriboti didžiojo magistro valdžią ir sutelkti didesnę veikimo laisvę atskiriems konventams. 1450 m. kovo 21 d. didžiuoju Ordino magistru buvo išrinktas Liudvikas fon Erlichshauzenas, Konrado fon Erlichshauzeno sūnėnas. Bet Ordinas valstybėje valdžia neketino su niekuo dalintis.

1452 m. Livonijos Ordinas susitaria su arkivyskupu valdyti Rygą dalimis, bet miestiečiai, pasinaudoję abiejų šalių nesutarimais ir stoję arkivyskupo pusėn, kelis kartus pradeda permainingą kovą su riteriais. Paskutinį kartą Ordinas valdė Rygą 1491-1561 m. drauge su arkivyskupu1452 m. vasario 10 d. Lucke mirė LDK kunigaikštis Švitrigaila, kuriam galėjo būti apie 78 metus. Palaidotas Vilniuje. Didesnę gyvenimo dalį praleidęs kovose, Švitrigaila neturėjo kada rūpintis vidaus reikalais. Bet ir čia jis padarė svarbių permainų. Jis pirmas iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pašaukė visuomenės atstovus dalyvauti valdžioje. Tiesa, jau Vytauto laikais buvo kunigaikščio taryba, bet jinai tuomet mažai tereiškė. Didysis kunigaikštis ja naudodavosi gal tik tada, kai norėdavo paremti savo reikalavimus. Tuo tarpu Švitrigaila beveik visus svarbius ir smulkius reikalus atlikdavo, pasak jo paties, „pasitaręs su ištikima taryba“. Žinoma, teisiškai

imant, taryba nedalyvavo valdžios veiksmuose ir tik saugodavo „senovę“ (starinu), bet vis dėlto faktiška jos įtaka buvo didelė. Haleckis spėja, jog taryboje (Volynės valdymo metu) turėjo teisę dalyvauti visi kunigaikščiai ir bajorai. Prieš Švitrigailą tokių privilegijų Volynėje nebuvo. Žinoma, savo teise dalyvauti taryboj jie naudodavosi tik atsitiktinai, ir kunigaikštis tardavosi dažniausiai vien su aukštaisiais valdininkais ir galingesniaisiais. Švitrigaila tarybą turėjo ir prieš tapdamas Lietuvos kunigaikščiu, ir juo būdamas, pagaliau ir juo nustojęs būti. Patsai jis, kaip mes ne kartą minėjome, visuomet rašėsi didžiuoju kunigaikščiu. Jo dvare randame ištisą valdininkų hierarchiją. Jau 1424 m. Švitrigaila (kaip Černigovo kunigaikštis) turi iždininką, kuris greičiausiai ėjo ir kanclerio pareigas. 1437-1438 m. aptinkame pakanclerį Morisą Hlinskį. Nuo 1442 m. Lucko kunigaikštis turi kanclerį Mikalojų Zorerį, vėliau Teodorą Kozlovskį. Tuo tarpu Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios aparate iždininkas atsirado tik Kazimiero laikais. Taip pat ir kancleris, kuris nuolat figūruoja tik nuo 1446 m. O pakanclerio pareigybė įsteigta vos prieš Liublino uniją. Be to, Švitrigailos rūmuose randame specialiųjų valdininkų, pvz., vyriausią medžiotoją, vyriausią virėją ir duonraikį.Prekybos reikalui tas kunigaikštis dėl nuolatinių neramumų, karų ir sąmyšių ne ką tegalėjo padaryti. Vis dėl to ir šiuo dalyku jis rūpinosi. Pabėgęs į ordiną ir 1402 m. kovo 2 d. sudarydamas sutartį, įtraukia pirkliams nuostatus: globos kryžiuočių pirklius, kaip savuosius, bet jie turės mokėti muitus, nuo seniau įvestus; taip pat svetimiesiems bus taikomi suvaržymai, kurie liečia vietinius pirklius. Tarpukary nuo Čartoriskio paliaubų iki Ašmenos maišto (1431-1432) Algirdaitis daugiau gali atsidėti prekybos reikalams. Jis rašo vyriausiam magistrui, kad neatsakytų paramos pirkliams, vykstantiems į Sileziją ir Dancigą. Kai kurie tu prekybininkų yra kunigaikščio „rūmų tarnai“. Ir šiaip kultūros reikalai Algirdaičiui nesvetimi. Pvz., jis rūpinosi aukštutinę ir žemutinę Lucko pilis apsupti mūru. To padaryti nespėjo, ir dalis žemutinės pilies liko medinė. Pagaliau Švitrigailos valdoma Lucko žemė nebuvo kokia pusiau laukinė. Jau 1432 m. Lucke ir Kremenece randame vokiečių ir lenkų, iš kurių paprastai buvo renkami vaitai. Tais metais Luckas iš Jogailos gavo Magdeburgo teisę.Algirdaitis turėjęs „nepaprastą energiją, judrumą ir ištvermę, bet nepasižymėjęs gabumais ir nuoseklumu“.Vienas vokiečių šaltinis Švitrigailą apibudina „garbingu kunigaikščiu“. Gustino (rusų) metraštis žino Švitrigailos „žiaurumą“ (svirep ir neistov). Švitrigaila buvo tiesaus ir nuoširdaus būdo žmogus. Apie tai prasitarė ir tokie nepalankūs jam istorikai, kaip Stadnickis ir Lewickis. Kitoje vietoje jau minėjome jo santykius su rusais ir lietuviais. Livonijoje jį rėmė riteriai, knechtai ir apskritai visi gyventojai. Pagaliau nemaža ir lenkų jam pritarė. Posilgė sako, jog „daug lenkų persimetė pas jį“.

1452 m. Maskvoje nunuodytas buvęs pretendentas į LDK sostą Mykolas, buvusio LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio sūnus. Mirdamas prašė palaidoti jį Vilniuje. Prašymas buvo įvykdytas.1452 m. Florencijoje gimė Leonardas da Vinčis (1452-1519).1453 m. Anglijos karalius paprašė Prancūzijos taikos. Pagal susitarimą anglams Prancūzijoje liko tik vienas Kalė uostas.

1453 m. sultonas Mechmedas II surinko apie 100 000 žmonių kariuomenę ir apsiautė Konstantinopolį. Bizantija neturėjo lėšų didelei samdomajai kariuomenei išlaikyti. Miestui ginti vyriausybė teįstengė surinkti ne daugiau kaip 10 000 žmonių. Turkai turėjo galingiausią Europoje artileriją. 53-ąją apsiausties dieną turkai užėmė miestą. Kruviname susirėmime žuvo paskutinis Bizantijos imperatorius. Sultonas leido kariuomenei 3 dienas plėšti Konstantinopolį. Didelė dalis gynėjų buvo išžudyta, apie 60 000 gyventojų parduota į vergiją. Konstantinopolis tapo Osmanų imperijos sostine Stambulu.1454 m. vasario mėnesį Prūsijos sąjunga (riteriai, miestiečiai) pradėjo sukilimą prieš Ordiną ir su Prūsijos žemėmis atsidavė į globą Lenkijos karaliui Kazimierui. Sukilėliai užėmė galingas Dancigo, Torno, Elbingo, Karaliaučiaus, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos pilis. Ordino valdomos teliko 3 svarbiausios pilys - Marienburgo, Choinicų ir Štumo.Jau 1454 m. kovo 6 d. Prūsijos sąjungos atstovų prašomas, Kazimieras paskelbė karą Ordinui ir Prūsijos inkorporavimą autonominėmis teisėmis į karalystę. Prasidėjo Trylikametis karas. Lenkijos ponai nederino savo veiksmų su LDK ponų taryba, vadovaujama Vilniaus vaivados Jono Goštauto, kaip darydavo anksčiau, kilus konfliktui su Ordinu – tikėjosi, kad kryžiuočiai bus nugalėti savo jėgomis ir Prūsijos kraštas bus prijungtas tik prie Lenkijos. Kadangi Lenkijos ponai (ypač Mažosios Lenkijos) veržėsi į LDK Podolės ir Voluinės sritis, be to, po 1422 m. Melno taikos LDK santykiai su Ordinu buvo geri, tai LDK feodalai atsisakė kariauti su kryžiuočiais. Netgi tada, kai 1463 m. pabaigoje Lenkija nepajėgė išvaduoti Prūsijos, LDK vyriausybė, lenkų prašoma, nepraleido per savo teritoriją Livonijos kariuomenės. Lietuviai prarado galimybę

atkovoti bent šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį – Klaipėdos kraštą. Tiesa, 1455 m. žemaičiai buvo trumpam užėmę Klaipėdą su pilimi.

1455 – 1485 m. Anglijoje vyko vidaus karas – „Raudonosios ir Baltosios rožės karas“. Karas baigėsi tada, kai kilmingieji feodalai beveik galutinai išžudė vieni kitus.1456 m. Moldavijos kunigaikštystė tapo Turkijos vasalu.1456 m. Lietuvos didikai, vadovaujami Vilniaus vaivados Jono Goštauto, ketino pašalinti iš Lietuvos sosto didįjį kunigaikštį Kazimierą.1457 m. Vaivados Jono Goštauto vadovaujama Ponų taryba, nors ir gavusi pažadą ateityje prisijungti kryžiuočių kadaise užimtas lietuviškas žemes, atsisakė suteikti su Prūsija kariaujančiai Lenkijai (Trylikos metų karas, 1454–1466 m.) ir finansinę, ir karinę paramą. Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos vadovaujami žemaičiai apgulė, net užėmė Klaipėdą ir blokuodami kelius trukdė Livonijos ordinui teikti pagalbą Prūsijai.1458–1484 m. gyveno Šv. Kazimieras, didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus. Šventuoju paskelbtas 1602 m. Jo kapas yra Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Šv. Kazimiero koplyčioje.1460 m. Konstantinopolio patriarchas Maskvai paskyrė atskirą patriarchą Feodosijų (1460 – 1464 m.), kuris pasisavino Kijevo patriarcho teisę vadintis visos Rusios patriarchu. Maskvos Stačiatikių Bažnyčia tapo autokefaline, iš dalies nepriklausoma nuo Konstantinopolio.

1461 – 1483 m. Prancūziją valdant Liudvikui XI, feodalai sudarė slaptą sąjungą. Sąmokslo organizatorius buvo Burgundijos hercogas Karolis Narsusis. Kovoje su savo priešais Liudvikas XI nesirinko priemonių. Jis ne

kartą apgaudavo juos, sulaužydavo duotą žodį, negailėjo pinigų papirkinėjimams. Karalius mėgdavo sakyti: „Kas nemoka apsimesti, tas nemoka viešpatauti“.12 metų truko Liudviko XI ir Karolio Narsiojo kova. Atvirame kare karalius pralaimėjo ir turėjo pasirašyti žeminančią taikos sutartį. Tada Liudvikas XI sukėlė prieš Karolį Narsųjį jo kaimynus. Burgundijos hercogas karuose žuvo. Liudvikas XI susidorojo ir su likusiais. Didžiuma Burgundijos valdų atiteko Prancūzijai: buvo prijungta ir pietų sritis su Marseliu. Tik Bretanės hercogystė ilgiau išliko nepriklausoma.

1462 – 1505 m. Maskvą valdė Jonas III. Jis 1478 m. aneksavo Didžiojo Novgorodo respubliką, o 1505 m. – Pskovo respubliką. Atskilus nuo Aukso Ordos Perekopo chanatui Kryme, Jonas III su pastaruoju sunaikino Aukso Ordą. Jonas III buvo vedęs paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Valstybės herbu tapo Bizantijos dvigalvis erelis. Pradėjo kurtis nauja, imperialistinė Maskvos Rusios ideologija: Maskva paskelbta Trečiąja Roma, iškeltas tikslas pajungti visas rusiškas stačiatikių žemes (LDK) Maskvos valdžiai. Buvo susidorota su Maskvos ir D.Novgorodo stačiatikiais reformatoriais. Stačiatikių Bažnyčia palaipsniui tampa valstybės aparato dalimi.Kol Lenkijos karalius buvo užsiėmęs karu su kryžiuočių Ordinu, o LDK didikai rungėsi dėl valdžios, Ivanas III privertė paklusti du LDK sąjungininkus – Tverę ir Možaiską (į pietus nuo Tverės, į vakarus nuo Maskvos). Pastarąjį ir aneksavo. Netrukus ir Tverė buvo įjungta į Maskvos didžiosios kunigaikštystės sudėtį.

1464 m. Klaipėda gavo laisvos prekybos teisę. Tie metai Klaipėdos prekybinio laivyno pradžia. XV a. miesto smukimo laikotarpis. Suteikiamos Liubeko teisės 1475m. buvo pakeista Kulmo teise-pasikeitė kokybiškos miesto teisės (daugiau žemėvalda, o nebe prekyba), ar net Klaipėdos miesto teisės sumažėjo! Sumažėjo prekybos apimtys dėl ekonominės krypties pakeitimo žemėvalda.

1465 m. ir 1466 m. Lenkijos kariuomenė laimėjo kelis didokus mūšius, ir kryžiuočiai sunkiai pajėgę gintis. Žinoma, karas nualino abi puses. Lenkijai atiteko Elbingas ir Varmės vyskupija. Rytų Pamario, Michalovo žemės, prisijungtos Kulmo, Marienburgo, Elbingo ir Varmės vyskupijos žemės imtos vadinti Karališkąja Prūsija (priklausė Lenkijos karaliui), Dancigas etc.1466 m. pasibaigė Trylikametis karas Ordino pralaimėjimu ir Kulmo, Pomeranijos bei Dancigo praradimu. Karas dar labiau nuniokojo tuštėjančias žemes (po Žalgirio mūšio sumažėjo emigracija iš Europos). Priešingai Livonijos ordinui, Teutonų Ordinas niekuomet nebuvo Šventosios Romos imperijos dalimi.Dancigo praradimas labai susilpnino jungtinį Prūsijos miestų frontą. Karaliaučiui teko vienam atsilaikyti prieš didikus. Mažesnieji Pomeranijos miestai XV a. pabaigoje pateko į kunigaikščio Bogislovo X priespaudą. Turėjo nusileisti net išdidusis Štralzundo miestas. Didikams ir čia pasisekė išpešti iš kunigaikščių svarbių privilegijų. Kancleriais (Landräte) galėjo tapti tik Pomeranijos aristokratai. Jie privalėjo prižiūrėti visų svarbių valdininkų skyrimą.Palyginti su kaimyninėmis pasaulietinėmis valstybėmis, Teutonų Ordinas buvo centralizuotos ir veiksmingos valdžios pavyzdys. Ištobulinta rinkimų procedūra leido sklandžiai kopti iki didžiojo ar provincijos magistro posto.1468 m. buvo paskelbtas Kazimiero teisynas – pirmasis rašytinis lietuviškosios teisės kodeksas.1469 m. Žemaitijos vyskupystėje, prie Varnių katedros, įsteigta mokykla.1471 m. didysis kunigaikštis Kazimieras neleido kunigaikščiams Olelkaičiams, didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonims, valdyti Kijevo sosto. Vietoje panaikintos Kijevo kunigaikštystės buvo įkurta vaivadija (pirmuoju vaivada paskirtas Martynas Goštautas).

1471 m. Kristijono I unionistų pajėgos Brunkeberge, prie Stokholmo sienų, patyrė kruviną pralaimėjimą. 1397 m. Kalmare sudarytą trijų šiaurės karūnų sąjungą išlaikyti buvo kur kas sunkiau nei Lenkijos ir LDK. Tris dešimtmečius karalystės globėjas Karlas Knutssonas Bonde priešinosi Kristupo Bavariečio (1439-1448) ir Kristijono I (1448-1481) pastangoms gauti Švedijos karūną.Kristijonas I, Danijos karalių Oldenburgų dinastijos pradininkas, turėjo kovoti ir su kitais priešais – Hanzos miestais bei Anglijos pirkliais, ėmusiais plačiai prekiauti su Islandijos gyventojais. Prabėgus keleriems kaperių karo dešimtmečiams, 1490 m. Kristijono I įpėdinis buvo priverstas suteikti anglams dideles žvejybos ir prekybos teises. Kad galėtų savo dukteriai Margaretai duoti kraičio, kai ji 1469 m. tekėjo už Škotijos princo Jokūbo III, Kristijonas įkeitė Orknio ir Šetlendų salas – viduramžių Norvegijos Atlanto imperijos likučius. Po 1471 m. perversmo prie Brunkebergo valdžią iškovojo Stenas Sturė Vyresnysis, kuris su trumputėmis pertraukomis valdė Švediją iki savo mirties 1503 m. Po to į tarpusavio kovas įsitraukė Danijos karalius Kristijonas II.

1471 m. pirmasis Maskvos žygis į Didįjį Naugardą. Pagalbos prieš Maskvą prašyta iš LDK. Deja, Kazimieras buvo užsiėmęs vidiniais reikalais.

1473 m. tikslinama Lietuvos valstybės siena su Livonija, nuo Baltijos jūros iki Polocko. Kaune pradėjo veikti parapinė mokykla. Prasidėjo javų, daugiausiai rugių, eksportas iš Lietuvos per Gdanską ir vieną kitą Prūsijos uostą. Tai liudijo sparčią Lietuvos ūkio plėtrą.1473 - 1474 m. koreguojama Livonijos - LDK siena.1473 m. gimė Mikalojus Kopernikas (1473-1543). 1543 m. jis išspausdino knygą „Apie dangaus sferų sukimąsi“.1475 m. gimė Mikelandželas (1475-1564). Skulptorius, tapytojas, architektas, karo inžinierius ir poetas.1475 m. Klaipėdai Liubeko teisės pakeistos Kulmo teise.

1475 m. Krymo chanatas tapo Turkijos vasalu. Iš Krymo buvo atimtas Edisanas, buvusi LDK Juodosios jūros pakrantė.1478 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pradėjo reikalauti, kad Lietuva atiduotų Polocką, Vitebską, Smolenską ir kitas rusų žemes. Nuo 1484 m. jis pradėjo skelbtis “visos Rusios viešpačiu”. Lietuvos valdovai šio titulo nepripažino.1479 m. antrojo užkariaujamojo žygio metu Jono III kariuomenė užėmė krivičių ir slovėnų Didžiojo Naugardo Respubliką. Pskovas Maskvai buvo nuolankus iki 1505 m., kai ir jį Maskva aneksavo. Maskva priartėjo prie Baltijos jūros, ėmė valdyti prekybą su Baltijos šalimis, Anglija, Olandija. Prie Narvos pradėjo statyti naują uostą Ivangorodą.1480 m. Astrachanės chanas Achmatas puolė Maskvą, bet LDK teritorijoje prie Ugros upės totoriai buvo sumušti.

1480 m. mirė istorikas Jonas Dlugošas, savo milžiniškos vertės veikale “Lenkijos istorija” pirmą kartą išsamiai išdėstęs romėniškąją lietuvių kilmės teoriją. Anot jos, nuo vidaus vaidų bėgantys romėnai atklydo į Lietuvos teritoriją Cezario ir Pompėjaus laikais (I a. pr. Kr.). Iš jų kilo lietuvių valdovai ir didikai. Teorijoje remiamasi lietuvių ir lotynų kalbų bei pagoniškųjų papročių panašumu.1481 m. Kijevo kunigaikščiai Olelkaičiai surengė nepavykusį perversmą ir ketino nužudyti valdovą. Nelietuviškas, stačiatikių gyvenamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis siekė prijungti prie Maskvos valstybės.Valdovas uždraudė stačiatikiams statyti naujas cerkves ir vienuolynus, jiems dovanoti žemes ar kitokį turtą. Bet nuo 1507 m. šis draudimas nustojo galioti.1481 m. po nesėkmingos kampanijos į rusų žemes, Livonijos Ordinas turėjo sudaryti taikos sutartį su Ivanu III, kuria aiškiai buvo pripažintas pastarojo valdžios pranašumas.1482 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio remiami ir turkų sultono vasalais tapę Krymo totoriai pradėjo pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytinių Lenkijos teritorijų puldinėjimą. Tais metais buvo žiauriai nuniokotas Kijevas ir jo žemė.1483 m. gimė dailininkas Rafaelis (1483-1520).

Nuo 1484 m. Ivanas III pradėjo skelbtis “visos Rusios viešpačiu”. LDK didikai ir didysis kunigaikštis šio titulo nepripažino.

1485 m. Anglijoje pasibaigė Rožių karas. Nugalėtoju tapo Henrikas VII Tiudoras (1485-1509). Nuo jo prasidėjo Anglijos karalių Tiudorų dinastija. Žuvus daugumai stambių feodalų, Henrikas VII į Lordų rūmus įtraukė žmones, įgijusius jo pasitikėjimą. Bendruomenių rūmuose posėdžiavę riteriai ir miestiečiai besąlygiškai tvirtindavo karaliaus pateiktus įstatymus ir leisdavo jam rinkti naujus mokesčius.

1485 m. Maskvai (Ivanui III /1462-1505/) pasidavė Tverė.1487 m. Maskvai (Ivanui III/1462-1505/) pasidavė Kazanės chanatas. Ivanas III buvo įsivėlęs ir į tarptautinę diplomatinę intrigą. XV a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje jo pasiuntinys Graikijoje Jurijus Trachaniota vedė ilgai trukusias ir bevaises derybas su romėnų imperatoriumi Maksimilianu. Imperijos legatas Jörgas von Thurnas 1490 m. Maskvoje sudarė sutartį prieš Jogailaičius, o po metų sugrįžęs mėgino įtikinti Ivaną vėl atnaujinti derybas su Švedija. Tačiau baigiantis 1491 m. Ivanui III nebereikėjo abejotinos Maksimilijano pagalbos, nebetarpininkavo jis ir smarkiai spaudžiamo Švedijos Karalystės globėjo Steno Sturės naudai.Suomijos siena su Karelija buvo nuolatinis įnirtingų ginčų šaltinis, kurio naujasis energija trykštantis Novgorodo valdovas negalėjo ignoruoti. 1475 m., siekdamas užtverti kelią karelų antpuoliams, Vyborgo kaštelionas Erikas Axelssonas Tottas saloje, kontroliavusioje pagrindinį Savo krašto rytų ir vakarų vandens kelią, pradėjo didelės pilies (Olofsborgo) statybą. Po Eriko ir jo brolio Larso mirties šios dvi pasienio tvirtovės pateko tiesioginėn Steno Sturės valdžion. Suvokdamas silpną savo padėtį Suomijoje, Stenas Sture 1482 m.

ir antrąkart 1487 m. skubėjo pratęsti taiką su naujuoju Novgorodo šeimininku. Danijos valdovai savo ruožtu greitai įvertino naujojo Švedijos kaimyno regentui daromą spaudimą rytuose. 1474 m. Kristijonas I rengė didelę sąjungą prieš Steną Sturę. Jai turėjo priklausyti Ivanas III, Lenkijos karalius bei Škotijos princas Jokūbas III. Šis didžiulis planas žlugo, tačiau karaliui Jonui (Hansui) koalicija prieš varžovą Švedijoje bei Hanzos miestus buvp sėkmingesnė nei jo tėvui.1487 m. rusai klausė Livonijos miestų atstovų, ką šie darytų, jei būtų užpultas ordinas. Atsakymą gavo tokį: pirkliai liktų neutralūs. Ryga nuolat vaidijosi su ordino magistru bei arkivyskupu. Naujasis magistras Wolteris Plettenbergas (1494-1535) greitai suvokė, jog ištikus pavojui Livonija nesulauks pagalbos iš išorės. Bergždžiai 1495 m. imperijos parlamente nuskambėjo ir Maksimilijono prašymai padėti Livonijai. Didysis Prūsijos magistras buvo paniręs į Lenkijos reikalus. Vendų Hanzos miestai neskubėjo į pagalbą savo varžovams Livonijoje, mažai gelbėjo ir padriki popiežiaus raginimai stoti į kryžiaus žygį prieš stačiatikių tikėjimą bei indulgencijų pardavinėjimas šiam žygiui finansuoti. 1487–1494 m. prasidėjo pasienio karai tarp Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Prarastos Okos aukštupio žemės.

1488 m. Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimas (vėliau – 1490m., 1504 m.) pasmerkė Novgorodo-Maskvos ereziją ir daugelį atskalūnų nubaudė mirtimi. Erezija atsirado dar XV a. viduryje.Apie 1490 m. ėmė veikti didžiojo kunigaikščio Kazimiero įsteigta monetų kalykla Vilniuje. Imti kalti lietuviški sidabriniai pusgrašiai. Taip pradėta didelė pinigų reforma, kurios tikslas buvo sukurti dešimtainę lietuvišką pinigų sistemą, išstumti iš apyvartos Prahos grašius. Reforma baigta 1535–1536 m. ėmus kalti lietuviškus grašius (1 grašis prilygo 10 pinigėlių).Nuo 1490 m. iki mirties 1492 m. Kazimieras savo vietininku LDK buvo paskyręs savo sūnų Aleksandrą, kuris neturėjo jokio juridinio titulo.1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. Didžiuoju kunigaikščiu išrinktas jo sūnus Aleksandras. Kazimiero laikais ponų taryba (senatas) taip sustiprėjo, jog, išrinkusi Aleksandrą, pareikalavo, kad jis nustatytų jos kompetencijos ribas. Aleksandras paskelbė privilegiją, kuria išplėtė Lietuvos bajorų ir Ponų tarybos teises ir apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią. Jis privilegijoje pasižadėjo tartis su taryba siųsdamas pasiuntinius į užsienį. Tarybai buvo suteikta teisė tvarkyti valstybės finansinius reikalus. Aleksandras pasižadėjo, nepasitaręs su taryba nebedaryti jokių išlaidų. Be to, jis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, niekam nebedalinti valstybinių postų. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kalbėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų nemalonus jam. Vis dėl to taryba liko patariamuoju didžiojo kunigaikščio organu. Bet sutikęs su tarybos nuomone, jis nebegalėjo jau savo sutikimo atšaukti.Tuo būdu 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei bajorų laisvei. Ankstesnėmis privilegijomis (1387 m., 1413 m., 1434 m., 1447 m.) buvo apdrausta bajorų asmens ir turto laisvė, o dabar buvo patvirtinta jų pačių užimta vieta valstybės valdyme.Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Pradžioje seimai būdavo reikalingi naujojo LDK valdovo rinkimams bei santykių su Lenkija klausimams spręsti.Į tokius seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštesnieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o iš tolimesnių sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į paprotį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų.Taigi jokių seimo rinkimų nebūdavo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais norėdavo pasitarti; o jei kas norėdavo išreikšti savo nuomonę, galėdavo atvykti į seimą ir nekviestas. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakingesni bajorai; tačiau būdavo atsitikimų, kad susirinkusi bajorija ir rinkdavo atstovus. Pagaliau 1566 m. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis), ir pavietų seimeliai ėmė rinkti savo atstovus. Nuo XVI a. vidurio joks svarbesnis reikalas nebebūdavo sprendžiamas be seimo.Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti, nei leisti įstatymų; jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tai ir tapdavo įstatymu. Seimas galėjo pritarti arba nepritarti mokesčių surinkimui, karo žygiams.