L E I D ŽI A ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

2007m.BIRŽELIS

NR. 53

Nukelta į 3 psl.

Su Julijonu Urbonu kalbėjomės šį pavasarį Šiauliuose vykusio penktojo tarptautinio medijų meno festivalio „ENTER“ metu. Julijono pristatyta interaktyvi insta-liacija „Pučiamųjų orkestras“, ko gero, tapo didžiausiu festivalio traukos centru.

Gal galėtum savo projektą pristatyti „Parko“ skaityto-jams?

„Pučiamųjų orkestras“ – tai garsinė, grafinė ir elektroninė sistema, kuri interpretuoja tikro pučiamųjų orkestro kolekty-vinės interakcijos fenomeną. Pučiamųjų orkestre muzikantai kolektyviai sąveikauja savo plaučiais ir savo muzikiniais suge-bėjimais. Čia yra elektroninė tokios sąveikos interpretacija. Instaliacija veikia labai paprastai – paprasčiausiai reikia kažką pasakyti į vieną iš mikrofonų arba papūsti į vėjo malūnėlį. Šios sistemos valdymo principai išaiškėja žaidimo metu. Mane ir sudomino, kaip galima kompleksinę sistemą – kompiuterinės ir programinės įrangos prigrūstą mašiną valdyti paprastu, visiems suvokiamu ir prieinamu metodu. Turėjau idėją šią instaliaciją sukurti iš dalies šiek tiek ironiškos, humoristinės formos, kad maloni nuotaika žmonėms padėtų susisieti su ta mašina, kuri dažniausiai laikoma rimta ir nemalonia arba susijusia su darbo kontekstu.

Šiuo darbu iš dalies demonstruoju savo doktorantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje ieškojimus ir atradimus. Mano pasirinkta tema – atsirandančių (angl. emerging) tech-nologijų ir dizaino sąsaja, kitais žodžiais tariant, interakcijos dizaino teorija ir praktika. Mano praktiniai darbai yra pagrįsti teoriniais ieškojimais, dauguma jų yra interaktyvūs arba su-sieti su elektroninėmis technologijomis. Man įdomu, kaip tie projektai, demonstruojami galerijose arba kitose erdvėje, integruojasi į realų gyvenimą, kokius debatus, diskusijas apie technologijas jie sukelia.

Julijonai, tu esi menotyrininkas?Nenorėčiau taip savęs įvardinti. Esu dizaineris, menininkas,

teoretikas – įvairiai galima pasakyti, užsiimu tiek praktika, tiek teorija. Bet mane vadina menotyrininku, nes esu menotyros doktorantas. Prieš tai Vilniaus dailės akademijoje baigiau vizualinio dizaino studijas, pabaigęs magistrantūrą, nutariau toliau gilintis į sudominusią sritį – naujųjų technologijų są-veiką su kūrybine praktika bei jų įtaką menotyros ar dizaino kritikos diskursui.

Galima sakyti, esi tarpdisciplininis žmogus.Mane visada domino, kaip galima susieti nesusiejamus

dalykus, kas tose sąveikose yra vertinga.

Julijonas Urbonas: Susieti nesusiejamus dalykus

Tavo gyvenimo, veiklos schema gana sudėtinga. Pas mus paprastai arba kažką kuria, arba kalba apie kitų kūrybą – kritikuoja.

Man tiesiog įdomu žmogui – nebūtinai teoretikui, ne-būtinai ekspertui – suteikti malonią patirtį. Tokie projektai gali būti įvairiai interpretuojami – ir paprastas žmogus gali rasti kažką sau malonaus, ir ekspertas kažką randa. Projektų daugiasluoksniškumas padaro juos prieinamus visiems – vieni juose randa žaidimą, tam tikrą bendravimo su mašina ma-lonumą ar net juoką, kiti įžvelgia ir atskleidžia reikšmingas diskusijas apie interakcijos dizaino ir naujųjų technologijų įtaką visuomenei.

Kalbi apie medijų kultūrą?

Galima ir taip sakyti, bet iš tikrųjų dabar man labiau rūpi ne tiek medijos, kiek įvairių technologijų, ne tik elektroninių, įtaka mūsų raidai, mūsų evoliucijai. Dabar yra tokios ketu-rios pagrindinės technologijų rūšys: informacinės, genomo, robotikos ir nano technologijos. Man įdomu, kaip visa tai susieti su dizainu.

Nori būti priekyje?Ne visai. Man įdomu kažką sukurti numatant, kokios

technologijos ateis į namus, ir pasižiūrėti, kaip žmonės jas priims, ar jiems tai suteiks malonių patirčių. Pavyzdžiui, kaip atsitiko su informacinėmis technologijomis? Jos atėjo iš laboratorijų, yra susietos su darbo vertėmis, todėl žmonėms sunku jas valdyti, sudėtinga suprasti. O kodėl taip atsitiko? Buvo atskirta: čia laboratorija, o čia paprasti žmonės. Man norisi savo projektais iš anksto numatyti, kaip žmonės rea-guos į tas atsirandančias technologijas, kol jos dar neatėjo iš laboratorijos į namus.

Tavęs kaip menotyrininko noriu paklausti, kaip vertini medijų kultūros situaciją Lietuvoje.

Lietuvoje šia tema dar labai mažai diskutuojama. Jei kalbama, tai dažniausiai apie naująją žiniasklaidą arba ekraninį meną. Galbūt problema ta, kad nėra tarpdisciplinės kūrybos. Pas mus kūrybiniai ir technologiniai procesai yra labai atskirti arba netinkamai siejami. Man tenka bendradarbiauti su lietuvių technologais – dirbant su jais kyla daug nesusipratimų dėl tarpdisciplinio diskurso stokos. Čia gali būti kalta profiliuo-ta mokykla arba „sausa“ specializacija. Japonijoje bendrojo lavinimosi mokyklų vyresnėse klasėse mažinami tiksliųjų ar gamtos mokslų kursai ir didinami humanitarinių ar meno krypties. Todėl japonai užauga kūrybiškesnėmis ir platesnių pažiūrų asmenybėmis. Nenuostabu, kodėl tiek daug japonų dalyvauja ir laimi įvairiuose naujųjų medijų meno festivaliuose ir konkursuose.

Turbūt kalbi ne tik apie kultūrą?Taip, mes apskritai esame „generalistai“ (angl. generalists)

– „vieno žmogaus orkestrai“, nes vienas žmogus pas mus viską daro ir, galima sakyti, nieko nepadaro. Grojant tik su vienu instrumentu galima tapti nepralenkiamu virtuozu. Kiekybė dažniausiai skatina paviršutiniškumą. Mano patirtis rodo, kad vakarų Europoje tokį projektą kaip „Pučiamųjų orkestras“ da-rytų keli žmonės: vienas užsiimtų elektronika, kitas – reakcine grafika, dar kitas – garsu. O čia tenka viską daryti pačiam, nes nėra su kuo bendrauti ar kieno paklausti patarimo. Panašu, kad tarpdisciplinė diskusija ir praktika vienu metu yra ir viso orkestro, ir vieno atlikėjo sąveikos darna.

Kaip kyla tavo idėjos? Pirmiausiai jas apmąstai teoriš-kai?

Mano projektai labai įvairūs. Kas juos inspiruoja? Pirmiausiai – mano kasdienė patirtis. Manau, kad mane domina tai, kas yra arčiausiai manęs ir kas su manimi susieta. Praeityje buvau susijęs su pramogų parkais – su parkų dizainu, administravimu, todėl mane labai domina pramogų parkų kultūra, žmonių patirtis juose. Taip pat man įtaką daro mano šeimos humoras, kuris unikaliai pasireiškia bendraujant – kad palaikytų gerą nuotaiką, savijautą ar socialinius ryšius. Pasitelkus šią asmeninę patirtį, neseniai padariau nedidelę mokslinę studiją apie humoro vertes ir kaip galima jį pritaikyti dizaine ar interaktyvioje terpėje. Dabar dar labiau suprantu, kad humoras gali būti galingas įrankis ne tik kūrybinei raiškai, bet ir komunikacijos procesų

valdymui ir manipuliacijai.O kuo ypatingas tavo šeimos humoras?Ta reikšmė grynai asmeninė, ją sunku išreikšti žodžiais. Mano

tėvo humoras spontaniškas, emocingas. Mamos – subtilesnis, pasvertas moteriška intuicija. Mūsų šeimoje humoras yra labai svarbus – jis nuolat naudojamas užglaistyti problemas ar tiesiog pramogos tikslu.

Lietuvoje tai – ganėtinai retas dalykas...Tai yra nemaža problema. Kai studijuodamas imdavausi

su humoru susijusios temos, akademikai į mane žiūrėdavo kreivai, laikydavo tą temą trivialia, nors seniai suprasta, kad humoras yra labai reikšmingas žmogui.

Kaip vertini žmogų, kuris neturi humoro jausmo? Tai – didelis trūkumas?

Manau, nėra tokių, kurie neturi humoro jausmo. Visi jį turi, tik kai kurie viešai neparodo, nes juk žmogus iš prigimties yra emocingas.

Gal galėtum papasakoti apie keletą savo projektų.Kaip minėjau, jie įvairūs. Pavyzdžiui, kartais tenka įprastus

projektus praplėsti naujųjų technologijų sprendimais ar tiesiog „aprengti“ daiktus technologizuotu apdaru. Pavyzdžiui, Pau-lius Vitkauskas, kuris sukūrė kėdę „Kudirka“, manęs paprašė ką nors su ja padaryti interakcijos dizaino kontekste. Aš joje įstačiau skaitliuką, kuris skaičiuoja supimosi ciklus. Paprastas sprendimas, bet tai yra puiki iliustracija, kaip skaitmeninė technologija gali pakeisti žmogaus patirtį su įprastu daiktu.

Ernestos Šimkienės fotografija.

Kėdė „Kudirka“. Aut. Paulius Vitkauskas.

Kėdė „Kudirka“. Fragmentas. Iš asmeninio archyvo.

cmyk

NR.53� psl.

Gintautas Mažeikis

Atostogos. Daugelis lietuvaičių metę nesi-baigiančius darbus traukia į pigias egzotiškas šalis. Dažniausiai šie keliautojai važiuoja kaip negailestingi žiūrovai, reginių vartotojai, be galo atitolę nuo lankomų kraštų problemų, vargų, darbo, išnaudojimo, ligų ir t. t. Purvas, kurį pamato už viešbučio durų, jiems dažniau-siai tėra pasibaisėjimo ar pasišaipymo prielaida – esą, kaip jie nemoka gyventi, žiūrėk, kokie jie atsilikę. Patyčia vietoje pagalbos, negebė-jimas dalyvauti, įsijungti į vietos gyvenimą, yra standartiniai anonimiško postsovietinio turisto bruožai. Lietuvoje dar labai mažai kas stoja į Raudonojo kryžiaus ar kitų organizacijų buriamas komandas padėti globalizacijos nualintoms tautoms, retai kada įsijungia į tarptautinių nevyriausybinių organizacijų tin-klus, skatinančius socialinę rūpybą ar kitokią pagalbą. Lietuvoje įsisenėjęs aukos sindromas motyvuoja save pozicionuoti kaip vidutinius vargšus: tokius, kurie dar laukia nuolaidų, bet jau yra „tikri“ europiečiai, nors ir niekam nepadeda, neserga filantropijos ligomis.

Pastebėtina, kad sovietmečiu praktiškai visoje „socializmo stovyklos“ teritorijoje – nuo Sovietų Sąjungos iki tuometinės Čekoslovakijos jaunoji karta buvo ugdoma internacionalizmo, savanorystės ir tarpusavio pagalbos dvasia, laikant bet kokią skurdo ar aukos sindromo apraišką gėda sau ir tėvynei. Įdomu ir tai, kad šios idėjos, skiepijamos nuo vaikystės, labai mažai teprigijo. Tai rodo, kad vietinis, sakyčiau, naminis žinojimas pasirodė besąs gerokai stipresnis, ilgalaikiškesnis nei ši socialinė internacionalizacija. Tiesa, daugelis iš pažiūros gerų darbų tuometinėje Sovietų sąjungoje buvo užgožiami sunkiasvore leni-nine indoktrinacija.

Buitinis, artimai su „naminukės“ mitologija ir dvasia suaugęs lietuviško kaimo mentalitetas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų bruožų. Teigiama, kad buitinis lietuviškas sąmoningu-mas padėjo neužsikrėsti „komunizmo šmėkla“ (parafrazuojant K. Marxą), išsaugoti savo tautiškumą. Tačiau ši savisauga kartu atskyrė nuo pozityvių internacionalizacijos procesų,

kurie užtikrina tarptautinę bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų tarpusavio pa-galbą, padeda organizuoti švelniąsias, nevals-tybines saugumo formas, įgalina savanorystės didėjimą. Apsisaugojimas nuo primygtinės rusifikacijos įkalino tame sąmoningume, kuris buvo suformuotas ilgos baudžiavos ir imperinės priespaudos laikotarpiu. Naminis nuolankumas, pataikavimas, pilietinė trum-paregystė, išugdyti ilgos Rusijos priespaudos laikotarpiu, sovietmečiu tik sustiprėjo. Tuo laikotarpiu susiklostė sąmoningumas, kurį puikiai perteikia „naminukės“ metonimija, nurodanti ne tik nelegalią samanę ar namų vertybes, bet ir namų, ūkininko mąstymo išaukštinimą, nacionalinės išskirties sakrali-zaciją. Naminukės dvasia sufleruoja, kad visi ideologiniai žaidimai ir tolimų kraštų bėdos tėra sąmonės prasimanymai, ideologinės chimeros. Juk visa tikrovė, už kurią turi būti atsakingas žmogus, išsitenka vieno ūkininko žemės plote, vieno meškeriotojo ir upės harmonijoje.

Šis vietinį esencializmą išaukštinantis fi-losofinis požiūris užmiršta tai, kad daugelio universitetų verifikuojamos žinios, komuni-kacija, tarpkultūrinis dialogas, ekonominiai ryšiai ir t. t. yra ne mažiau tikroviški, nei ūkininko laukas ir paupio slėnis. O šios žinios, adaptuotos ekonominių procesų ir socialinės raidos bei socialinio darbo palyginimui, rodo, kad žmogus negali savęs laikyti izoliuoto krašto genijumi. Akis, matanti žydintį sodą ir paupį, dažniausiai neregi istorinių, ekonominių, po-litinių ir kitų procesų, kurie apčiuopiami tik nagrinėjant simptomus, tačiau būtent šie pro-cesai pakeičia žemišką tikrovę. Žinoma, tarp šių globalinio pobūdžio patirčių ir žmogiško atsakingumo įsiterpia įvairios ideologijos bei įtikinėjimai. Tačiau propaganda tarnauja ne vien tik manipuliacijai ar melui, bet ir tam, kad subrandintų žmogaus mąstymą, jo atvirumą, gebėjimą atlikti visuomeniškai reikšmingus darbus, tam, kad mobilizuotų jį aukoti savo laiką ir sveikatą pagelbėti tiems kurie, pasak A. Lingio, neturi su mumis nieko bendro. Propagandos ir socialinės veiklos, kultūrinio ugdymo bei edukacijos artumą aptarė W.

Bonifacijaus atostogos ir vietinis mentalitetas

Deimantė Kondrotaitė

G. 1981 m. lapkričio 18 d.Baigė dailės bakalauro studijas ŠU Menų fakultete.Dirba parodų kuratore Šiaulių “Aušros” muziejaus Fotografijos skyriuje.

www.deimanteko.puslapiai.lt

Lippmanas, E. Bernays, J. Ellulis. 1965 metais „Sojuzmultfilme“ pagal F.

Chytruko scenarijų (savo ruožtu parašytą pagal čekų rašytojo ir scenaristo M. Macou-reko pasaką) buvo sukurtas animacinis filmas apie cirko liūtą „Bonifacijaus atostogos“. Šio filmo ikonografinės detalės rodo, kad liūtas buvo priverstas vaidinti viename Vakarų šalies, buržuazinės visuomenės cirke. Tai patvirtina smulkūs epizodai, kai liūtas kartu su cirko direktoriumi vaikšto po miestą, kur ant vienos iš vitrinų šmėžuoja pavadinimas: „Tabacco-Banane“, o direktorius dėvi skrybėlę – kati-liuką, smokingą, rūko cigarus, turi didelius, ilgus, prižiūrėtus ūsus, o liūtui perka bananus. Balsas už kadro sako, kad liūtas nežinojo, kas yra atostogos – suprask, jis visiems laikams buvo atiduotas į cirką. Paaiškėjus šiam faktui, turėtų būti gaila liūto ir pikta ant tų, kurie atplėšė jį nuo močiutės (apie mamą filmas nutyli) ir tėvynės. Tačiau šis atotrūkis vaikams nėra vaizduojamas kaip blogis, nes filmo tikslas kitas: parodyti savanoriškos pagalbos, internacionalizacijos svarbą. Pagaliau juk cirke liūtas daug ko išmoko, tapo naudingas. Taigi animacinis filmas apie Bonifacijų yra švelni ideologinė antikolonijinė pamoka.

Už didelius nuopelnus liūtą išleidžia namo, kažkur į Afriką. Čia jis ruošiasi nerūpestingai leisti laiką, kaip ir dauguma šiandienos Lie-tuvos turistų: kaitintis saulėje, vilkėti naują maudymosi kostiumą, žvejoti, pagauti „auk-sinę žuvelę“. Tačiau liūtui nė karto nepasiseka to padaryti, nes pakeliui jam kelią pastoja viena mergaitė, kurią jis iš pradžių netyčia išgąsdina, o paskui nuramina vaidindamas. Vėliau susirenka daug labai nuoširdžių vaikų, o poreikis vaidinti ir atsakomybės jausmas pasirūpinti vaikų laisvalaikiu, noras juos au-klėti užvaldo liūto širdį. Chytrukas scenarijuje rašo, kad vienu metu pažaidęs su vaikais liūtas panorėjo nuo jų pasitraukti, tačiau negalėjo to padaryti, vis sunkiau buvo eiti. „Veikiau-siai šie vaikai niekados nematė cirko“, – toks buvo liūto pasiteisinimas, kai jis nuo ryto iki vakaro linksmino mažuosius vietos vaikus. Tačiau, pasibaigus atostogoms, jis, būdamas mandagus ir atsakingas cirko artistas, paliko

vaikus ir išvyko į Vakarus. Močiutė dovanų jam numezgė megztinį, o vaikai linksmai ir dėkingai atsisveikino, šaukdami „Bonifacijau, Bonifacijau!“.

Šis filmas neabejotinai turi propagandos elementų, moko būti atsakingiems už prarastą vaikystę, už atstumtus vaikus, gebėti jiems aukoti savo laiką ir lėšas, net jei jie nėra jūsų vaikai. Šis filmas taip pat moko neprarasti širdies, kai išeini iš namų, nevirsti cinišku turistu. Bonifacijaus atostogos galėtų būti savotiška savanoriško laisvalaikio paaukojimo tolimiems, tačiau pasiekiamiems ir apčiuopia-miems dalykams metafora.

Šiandieninė lietuviška propaganda ir ideo-logija daugiausiai yra nuoseklus pataikavimas Vakarų šalims ir jų turistams. Priešingai, savi turistai nėra niekaip indoktrinuojami, išskyrus padrąsinimą prisipažinti iš kokios jūs esate šalies, t. y. išskyrus drąsą nešioti lietuvišką emblematiką. Tačiau indoktrinacijos nebu-vimas teišgrynina buitinį, naminį sąmonin-gumą su visais jo ribotumo, nedialogiškumo, nesavarankiško mąstymo ir negebėjimo padėti kitiems elementais. Lietuvių pataikavimas, skirtingai ne tik nuo rusų, bet ir nuo lenkų, vokiečių, įaugęs į kaulus nuo paskutinio Lenkijos – Lietuvos respublikos padalijimo, nepadeda formuluoti savo esminių nuostatų apie žmogaus gyvenimo prasmę ir apie vietą pasaulyje. Galima tik hipotetiškai spėti, kad nedėmesingumas užsienio socialinei aplinkai ir negebėjimas dalyvauti pagalbos projektuo-se ar juos inicijuoti koreliuoja su globos ir pagalbos stoka pačioje Lietuvoje bei paliktų vaikų namuose skaičiumi. Mamos ir tėvai, kurie pameta savo vaikus, aiškiai disonuoja „Bonifacijaus atostogų“ moralei.

Animacinį filmuką „Bonifacijaus atostogos“ galima laikyti socialinės propagandos filmu. Jis skirtas patiems mažiausiems, ir jei šie mažiausi būtų lydimi panašių filmų, kvietimų, kai jie taptų dideli, socialinis darbas pasidarytų prestižine specialybe, o pagalba kitiems virstų vidiniu, tačiau esminiu, daugelio piliečių reikalu.

cmyk

NR.533 psl.

Vyriškumo dimensija

Vyriškumas susijęs su daugybe kūnų įvaizdžių ar schemų. Šiuose darbuose vyriškumo dimensiją perteikiu per kūno plastiką, formos faktūrą, šokio motyvą. Svarbiausia šiuose piešiniuose yra šviesa, suteikianti jiems raiškos ir švaros.

deimantytiks@yahoo.com

Piešinių paroda „Vyriškumo dimensija“ atidaryta Šiaulių „Laiptų“ galerijoje 2007 06 12.

Pagal išankstinį nedokumentuotą šeimos sueigos susitarimą, kurį ypač aktyviai inici-javo mažiausiasis, penkiametis mūsų šeimy-nykštis, vieną karštą ir tvankų šio birželio sekmadienį visa šeima patraukėme priimti lietuviškai įgarsintos Pasaulinės Dovanos – Jo Didenybės Šreko Trečiojo. Prie senučio gremėzdiškai masyvaus Šiaulių kino teatro „Saulė“ mirguliavo liepos. Mirguliavo kol kas dar sodriai birželiška, bet jau alstančia žaluma, kurios ryškūs vidudienio atspindžiai priminė Šreko reklaminius stendus ir jį patį – tokį animaciškai žalią. Įdomu, pagalvojau, lekuodamas nuo karščio, dabartinių vaikų asociacijų žodyne dažnesnis būtų palyginimas „žalias kaip varlė“ ar „žalias kaip Šrekas“? Savo penkiamečio sūnaus to nepaklausiau, nes nežinojau, kaip metodologiškai kryptingai suformuluoti tokį „tiriamąjį“ klausimą, kad išgirsčiau netendencingą atsakymą.

Net vandens kino teatro bufete sūnui ir visiems kitiems nebuvo galima nupirkti – eilė darė du ilgus linkius. Kaip ir eilė prie kasų. Už bufeto kampo laukusi salės vėsa ir tamsa maloniai kontrastavo su išorės karščiu ir aki-nančiu spindesiu. Sūnus, kelissyk apsisukęs patogiame krėsle, įsižiūrėjo į ekraną, o ant manęs pamažu leidosi palaiminga snūda.

Aplink Šreką su Šrekiene ir aplink blogąjį princą klusniai rikiavosi, būrėsi, grupavosi žinomiausių pasakų, legendų, klasikinių vaikų literatūros kūrinių personažija. Vienu metu net pasirodė, kad girdžiu, kaip filmo kūrėjai čepsi mėgaudamiesi visomis tomis penkiame-čiui nieko nesakančiomis ir mažai ką kokiam dvylikamečiui tesakančiomis intertekstinėmis citatomis, parafrazėmis, aliuzijomis. Paskui paaiškėjo, kad čepsėjimas sklido iš už nugaros, kur buvo valgomi spraginti kukurūzai. O mano gálva viena po kitos pradėjo plaukti visiškai retrogradiškos, nepolitkorektiškos, elitarinės, europocentriškos, logocentriškos etc. mintys apie skurdą ir banalybę, lėkštumą ir primityvumą, ubagystę ir nuopuolį. Net Kosto Smorygino balsu kalbančio batuoto katino „fintai“ šešėliavo kažkur Ludwigo Tiecko batuoto katino Hincės, gyvenusio aštuonioliktam šimtmety, „fintų“ pauodegy, apgėdindami visą galingą dvidešimt pirmojo amžiaus kino industriją. Pastarajai, supranta-ma, nusišvilpt ant Hincės (kaip, beje, ir Hincei ant pastarosios), ji siautėjo ekrano plokštu-

Holograminė snūda Šiaulių „Saulės“ kino teatremoje, išdarinėjo tokius fokusus, triukus, efektus, kad ekranas ne-jučia išsilenkė kaip sfera, ries-damasis kraštais į vidinę pusę, gaubdamas ir ap-gaubdamas visus ir visa, tiesiog prisiplodamas prie odos, kaip pats tampriau-s i a s d a r iny s glotniausiai ap-tempiantis kū-nus: vaizduotės, minties, fizinius ir kitokius. Ekra-nas veikė kaip holograma, ir blogojo princo orda, atakuojan-ti bejėgę Šre-kienę, įsibėgėjo

Vigmantas Butkus

siautėti šiauliškio „Saulės“ kino teatro erdvėje, skrosdama vasaros karštyje džiūstančius kino teatro lankytojų fantazijos labirintus, keldama „popkornų“ sūkurius ir „coca colos“ putas. Hologramiškų intencijų potroškiai, nukreipti į ekraną bylojo ir apie elementarius susitapa-tinimo siekius, ir apie sudėtingus „įsirašymo“ į ekrano dvimatiškumą, išlikimo jame norus, kupinus viltingų svajų kaip nors, kada nors, kur nors vėl skleistis įprastoje tūrinėje erdvėje. Panašiai kaip mūsų epochos genijumi laiko-mo Stepheno Hawkingo minčių pasaulyje, kurį mūsiškis Arvydas Šliogeris yra apšaukęs „technomokslo kliedesiais“.

Viena akimi stebint šrekiškus nuotykius, o kita smegenų puse negrabiai sau mintyse parafrazuojant kai kurias Hawkingo idėjas, dingojosi, jog viskas, kas egzistuoja, gali būti tiksliai užrašoma, įrašoma ar galimai „užsira-šyti“, „įsirašyti“ kažkokioje hologramiškoje duotyje – neįtikėtinų mastų pasauliniame, kosminiame ekrane. Pastarasis turi vienu matavimu mažiau nei užrašomoji tikrovė, bet užrašomoji tikrovė iš jo esą galinti būti atkurta beveik be nuostolių, beveik identiškai – tarkim, tūrinis trimatiškumas atkurtas iš plokštuminio dvimatiškumo. Išrikiavę nuo-seklią taškinę kieno nors „atkūrimų“ seką

taip, kad tie taškai paviršiais liestųsi vienas su kitu, turėtume keturmatį, t. y. ir laiką integruojantį, darinį. Šrekijada, „įsirašydama“ į „Saulės“ ir kitų pasaulio kino teatrų žiūrovų (pa)sąmones, pati į save, kaip į technologiškai naujausią pasaulinę premjerinę hologramą, „įsirašinėjo“ visų žiūrovų (pa)sąmones, kad paskui jas galėtų „atkurti“ ir vėl skleisti kokiu Šreku Ketvirtuoju, Penktuoju ir taip toliau be galo, be krašto.

Žodžiu, iki pat filmo pabaigos viskas buvo, kaip ir turėjo būti: Šrekas ir toliau gelbėjo jam paliktą karalystę, savo šeimos jaukumą bei „amerikietiškos svajonės“ tipo laimę, sūnus ir toliau malėsi krėsle, nes nesuprato vaikiško filmo nevaikiškų intertekstų bei užuominų, gretimame krėsle aš pusiau gulomis ir toliau drunijau dėl nevaikiško filmo per vaikiškų intertekstų bei užuominų, o manoji snūda ir toliau sėkmingai skleidė hologramiškas vizijas apie visus ir visokius kūnus apglėbiantį ekraną. Laisvai sklendžiantys vizijų pliūpsniai, įsiter-piantys tarp ekrano ir akies vyzdžio, kiaurai „pramušdami“ šrekijados vaizdų tirštumą, kartais atsiremdavo į ekrano medžiagą, ir mane truputį erzino tai, kad nežinau, tiksliau, negaliu pačiupinėti, betarpiškai pajausti, iš ko ta medžiaga yra pagaminta. Bet įsivaizdavau,

žinoma, neteisingai, ją esant kažkokią su-perelastingą, transformatyvią drobę, gal net – nuo į ją susigėrusių filmų, jų kadrų gausos – kibią, lipnią, it riebaluotą drobę, tokią, kuri kaip tinklas gaudo tirštą gyvosios, kūniškos vaizduotės tūriškumą ir jį „įplokština“. Pame-nat, kaip kruopščiai žudikas parfumeris Žanas Batistas Grenujis suvynioja į riebalais išteptą drobulę Loros kūną, kad ištrauktų iš jos die-viškąjį kvapą. Suvynioja, nepalikdamas jokio plyšelio, jokio tarpelio, jokios atsiknojusios klostelės. „Hologramuoja“, o paskui pakeri minias, nugramzdina jas į ekstazę, dirgina jas, valdo jas. Tobulas amžinasis variklis – balta ekrano drobė (ar kas ji ten). Pamažu blykš-tantis ir galiausiai visiškai išbąlantis ekranas, kai „Saulės“ kino teatro salėje pradėjo žiebtis šviesos, atsivėrė durys į lauką.

Snūda pasitraukė. Už durų laukė žalios kaip Šrekas liepos ir tiesiogine to žodžio reikšme akinanti saulė – akys ašarojo, tinklainėje vis dar išlaikydamos ekrane siautusių vaizdų skutus. Sūnus paprašė ledų. Gyvenimas vėl įgijo realybės tūrį.

trysbutkai@takas.lt

Tomo Andrijausko fotografija.

cmyk

NR.53� psl.

Redaktorė: Sigita Inčiūrienė.Fotografas: Tomas Andrijauskas.Redakcinė kolegija:Irena Baliulė, Vigmantas Butkus,Virginijus Kinčinaitis, Gintautas Mažeikis, Jonas Ruškus, Danguolė Šakavičiūtė.Kalbos redaktorius: Bronius Maskuliūnas.

Leidinį remia Šiaulių m. savivaldybė.

Laikraštis išeina paskutinį mėnesio penktadienį.Redakcijos adresas: Vilniaus g. 88, 76285 Šiauliai.Telefonas: 59 58 20.Elektroninis paštas: park@cr.su.ltwww.su.lt

Neseniai grupės Vytauto Didžiojo uni-versiteto mokslininkų (E. Dailidienės ir kt.) parengtoje profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo metodikoje neatsitiktinai nemažai dėmesio skiriama vaiko asmenybės pažinimo temoms. Ypač daug dėmesio ski-riama asmens protinio intelekto (IQ) bei emocinio intelekto (EQ) sankirtoms aptarti: išryškinama kiekvieno šių psichinių darinių svarba, aptariamos demarkacinių ribų tarp jų eliminavimo galimybės, ypač kuomet kalbama visybiško asmenybės pažinimo lygmeniu.

Daugelis psichologų šiandien svarsto apie individo intelekto sampratą, viena vertus, kaip apie vien įgimtą protinį gabumą, pasiektą intelekto veiklumo lygį; kita vertus, kaip apie tam tikrą ypatybę, kuri, kaip ir grožis, priklauso nuo subjektyvaus stebėtojo įspū-džio, nuostatų. Beveik visi intelekto žinovai sutaria, kad intelektas – tai ne sudaiktintas darinys. Priešingai. Tai, galima sakyti, yra visas asmenybinis paketas, kuriame sudėtos kiekvieno žmogaus galios skirtingai veikti nūdienos pasaulyje bei tenkinti – kiek įma-noma pilnavertiškai – savuosius poreikius. Kitaip tariant, gebėjimas prisitaikyti mokantis iš patirties, sprendžiant problemas ir blaiviai protaujant. Nepaisant bendro sutarimo dėl sąvokos, lieka keli socialiai determinuoti bei ginčytini klausimai, į kuriuos savo tyrimais bei įžvalgomis savo laiku mėgino atsakyti psichologai H. Gardneris, R. Sternbergas ir R. Wagneris: ar intelektui turi įtakos asmens kultūra, ar intelektas – tai su kultūra nesusijęs gabumas spręsti problemas? Ar intelektas yra tik vienas bendrasis gabumas, ar kaip tik tai yra keletas skirtingų gabumų? Ar galima

Ar tik IQ apsprendžia būsimos karjeros pasirinkimus bei galimybes?matuoti intelektą kaip smegenų atliekamo informacijos apdorojimo greitį? Ir pan.

Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad, tiriant žmogaus intelektą, iškyla nemažai pro-blemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir papročiais, pvz., vakarietis, pamatęs pistole-tą, iš karto pasakytų, koks tai daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku ir ietimi, niekaip nesusidorotų su šia užduotimi. Skirtingose kultūrose nevienodai suprantamas ir pats intelektas: vakariečiams ir kai kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų (valgančių, miegančių, žaidžian-čių ir kt.) statulėlės. Tiriamiesiems reikėjo jas sugrupuoti. Vakariečiai statulėles grupavo pagal klases – šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir pan. Žinoma, galima manyti, kad eu-ropietiškas grupavimo būdas yra neginčijamai intelektualesnis, tačiau afrikiečiai mano kitaip: paprašius jų sugrupuoti statulėles taip, kaip tai daro kvaili žmonės, jie sugrupavo jas taip, kaip vakariečiai. Todėl nekyla dvejonių dėl dažnai pasitaikančio IQ testų tarpkultūrinio nepatikimumo. Tačiau tai tik viena medalio pusė, susijusi su pakankamai siaurafrontišku asmenybės gebėjimų įvertinimu testais.

Matyt, populiariausi ir plačiausiai naudo-jami šiandienos intelekto testai buvo sukurti praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje amerikiečio D. Wechsler (WAIS-R bei WISC-R-D testai). Dabar testuojami jau darželinu-kai, vėliau žmonės testuojami mokyklose, universitetuose, armijoje, įsidarbinantys ir kylantys karjeros laiptais. Deja, šie testai ir tas paslaptingasis IQ toli gražu nėra visagaliai. Maža to, neretai jie tik dar labiau suklaidina. Jau senokai IQ testas kritikuojamas už tai, kad

anaiptol neatspindi tokios intelekto veiklos, kokia ji yra kasdieniame žmogaus gyvenime. Intelekto koeficientui vienokios ar kitokios įtakos taip pat turi ir testavimo sąlygos, kontaktas su tyrėju, tiriamojo nerimas ir kt. Pastebėta, kad po atostogų vaikų intelekto koeficientas paprastai būna šiek tiek žemesnis. Be to, IQ neatspindi tam tikrų kokybinių žmogaus intelekto charakteristikų: tiek vaiko, tiek ir suaugusiojo intelektas apibūdinamas tuo pačiu rodikliu, nors jų mąstymo galimybės labai skiriasi. Kitais žodžiais tariant, testai nepateikia visos ir teisingos informacijos apie žmogaus gabumus bei jo asmenybę. Šioje vietoje iškyla akivaizdus socialiniuose bei elgsenos moksluose naudojamų individo ištirtumo instrumentų (skalių, testų, inven-tarijų, aprašų ir kt.) fotografinis aspektas, t. y. tariamai atskleidus vieną ar kitą asmens bruožą pretenduojama į visišką tiesos apie išmatuotą parametrą pripažinimą. Tuo tarpu tai dažnai tebūna to momento tiesa. Kitais atvejais egzistuoja tikimybė, kad tiriamasis po kiek laiko gali visai kitaip atrodyti šių matavimo instrumentų parodymuose.

Beje, pažymėtina, kad šiuo metu jau at-sižvelgiama į atskirų testo užduočių grupių atlikimą bei jų sąveikavimą tarpusavyje – į visą intelekto profilį, o ne tik į patį IQ. Tačiau vis tik daugelis testų yra paremti sugebėjimu mąstyti logiškai ir sistemiškai; dažnai juose pasitaiko konkrečių matematinių užduočių, kurios parodo, ar tiriamasis gali skaičiuoti, bet nieko negali pasakyti, kaip jam sekasi gyvenime. Psichologas D. Golemanas taikliai pastebėjo, kad žmogus, pasižymintis aukštu IQ koeficientu, nebūtinai turės gerą darbą ir dideles pajamas. Jo manymu, nemaža dalimi individo sėkmę gyvenime lemia ne vien jo pro-

tiniai gabumai, bet ir kiti asmenybės bruožai – bendravimas, atjauta, elgesys, prisitaikymas prie naujų aplinkos sąlygų ir pan. Visa tai tyrėjas vadina emociniu (jausminiu) intelektu (EQ). Daugelis mokslininkų pritaria tokiai naujai suformuluotai teorijai, išplečiančiai intelekto sąvoką. Taigi turbūt derėtų vartoti ne intelekto, bet intelektų sąvoką. Esama teorijų, suskaičiuojančių net iki 150 intelektų (įvairių gebėjimų).

Kaip pastebima anksčiau minėtoje profe-sinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo metodikoje, nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis knyginėmis ži-niomis ir aukštais įvertinimais greitai netenka darbo vien dėl to, kad jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti kritikos. Taigi matyti, kad iš IQ testo negalima pasakyti, kaip žmogui seksis darbe, taip pat kaip ir sunku spėti, kaip vaikui seksis mokykloje.

Vadinasi, intelekto sąvoka apima tiek mąs-tymo procesą, reikalingą problemoms spręsti, tiek ir šio proceso rezultatus, t. y. žmogaus minties raidą bei jo mėginimus suprasti savo paskirtį pasaulyje. Todėl intelektas su visomis savo atmainomis (turint omenyje IQ ir EQ modelius) – tai asmens įgimtas gabumas pažinti, mąstyti, įžvelgti bei sykiu visuma potencialių jo protinių funkcijų, kurios juti-minę medžiagą mokymosi ir patirties išdavoje gali paversti žiniomis arba kritiškai vertinti ir peržiūrėti jau turimas žinias. Taigi visa tai tampa ne barjeru jaunam žmogui pasirenkant vienokį ar kitokį karjeros scenarijų, tačiau postūmiu bandyti ir nesibaiminti begalės pasirinkimų lavinoje.

Tomas Butvilas

Kiti projektai, kaip, pavyzdžiui, „Pučiamųjų orkestras“, yra susieti su interaktyvumu. Dar kiti susieti su mūsų kasdien naudojamais objektais – man įdomu, kaip galima pakeisti tų objektų paskirtį ar naudojimą taikant naujus metodus, naujas technologijas. Dabar mane labai domina pramoginiai įrenginiai, ateities pramogos. Dauguma mūsų pramo-gų yra nesusietos su intelektualine veikla, jos yra gana vulgarios ir man įdomu, kaip galima jas susieti su intelektualine veikla, intelektualiniais procesais ir su naujosiomis technologijomis.

O ar kurdamas galvoji apie auditoriją – ko jai reikia, kas jai įdomu?

Aš gal ne tiek žiūriu į žmonių poreikius ir norus. Tiesiog mėginu daryti skirtingus projektus ir stebiu žmonių reakcijas, nes patys žmonės dažnai nežino savo norų ir savo porei-

kių. Aš, kaip dizaineris, galiu tuos užslėptus norus išprovokuoti, paskatinti juos atsiskleisti. Aš pats turiu daug tokių užslėptų poreikių, kurie atsiskleidžia netikėtose situacijose, taigi tie dalykai iš dalies susiję su mano asmenine patirtimi: ką nors neatpažinta galima atrasti darant eksperimentinius darbus, kurie išeina už konvencinio dizaino ribų.

Kas tave patį šiuo metu labiausiai domina? Kultūroje, mene, gyvenime?

Dabar mane labai domina garsas. Įdomus ne garsas įprasta prasme, bet garsas kaip skaitmeninė struktūra: kaip analogiškas garsas tampa neapčiuopiamas, virsta į dviejų skaičiukų kombinacijas, kaip tais skaičiais ga-lima manipuliuoti naudojant automatizuotas sistemas. Tai yra mano paskutiniai ieškojimai. Ir dar mane domina retai taikomų naujų juslių panaudojimas dizaine – juk prioritetai

dažniausiai teikiami mūsų regai ir klausai. Mane dabar domina kinestezija, taktilinis dizainas, o turbūt labiausiai – gravitacinis dizainas ar, kaip tiksliau įvardinčiau, – gra-vitacinė estetika.

Gal galėtum paaiškinti?Galiu pateikti „amerikietiškų kalnelių“

pavyzdį: tame atrakcione visa važiavimo trajektorija iš tikrųjų yra tam tikras gravita-cinis pasakojimas. Mane domina gravitacijos simuliacija – kaip tą gravitacijos įspūdį galima suteikti kitais, intelektualiais būdais, kaip tai gali būti susieta su garsu ar vizualine stimu-liacija ir kaip galima visam šiam diskursui suteikti intelektualinę formą.

Egzistuoja įtampa tarp šiuolaikinio me-dijomis, technologijomis pagrįsto meno ir klasikinio, įprasto, tradicinio. Kaip manai, ar gali kas nors laimėti?

Kai atsiranda naujų meno apraiškų, naujų išraiškų, visuomet vyksta įtemptos ir kontra-versiškos diskusijos. Aš manau, kad menas darysis vis daugiadiscipliniškesnis. Dauguma ateities tyrinėtojų numato, kad apskritai visi teoriniai ir praktiniai procesai tampa vis

labiau susieti, disciplinos, kurios kažkada buvo išskirtos, vis labiau sulimpa ir ilgainiui taps viena disciplina. Tai vadinama artėjimu link vienaskaitiškumo (angl. singularity). Aš tuo tikiu, tai rodo ir vis labiau įsigalintis tarpdiscipliniškumas. Matyt, ir žmogus tampa vis labiau pajėgus „suvaldyti“ didėjančius informacijos ar žinių srautus, visuotinis IQ didėja, o technologijos krypsta link žmogaus pajėgumų sustiprinimo – intelektinių, kūniš-kų ar dar kažkokių kitų. Tai leidžia jam atlikti tokius veiksmus, kurie kažkada buvo laikomi nežmogiškais ir neįmanomais žmogui. Artėja posthumanizmo era.

Kaip įsivaizduoji savo ateitį?Norėčiau kurti projektus, kurie nagrinėtų

naujas dizaino praktikos ir kritikos žemes. Teorija mane daugiau domina kaip moty-vacija ir inspiracija projektams ir praktinė pusė – kaip sukurti projektus, kurie sukeltų rimtus debatus, o taip pat paskatintų naujus ieškojimus.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

Atkelta iš 1 psl.

Julijonas Urbonas: Susieti nesusiejamus dalykus

Instaliacija „Pučiamųjų orkestras“. Iš asmeninio archyvo.

Julijono Urbono pieš.