Psichologiniai bendravimo grupėse dėsningumai: grupės samprata, normos ir jų įtaka grupės nariui.

Žmonės jungiasi i grupes, nes tai sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Su grupiniu darbu susiduriama, kai žmonės priverstinai (per formalias valdymo - organizacines struktūras) ar savanoriškai (per neformalias grupes) susiburia į grupę siekti bendro tikslo. Bet kokia grupė visumoje arba atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibrėžtus tikslus, kurie apsprendžia kitas grupės charakteristikas. Darbo grupių tikslas – atlikti pavestus ar pačių užsibrėžtus darbus. Grupės nariui bendri darbo rezultatai yra svarbesni, nei individualūs, grupėje dažnai gaunamas sinerginis efektas, kai grupės sugebėjimų visuma yra didesnė nei visu grupės narių sugebėjimų suma. Grupė sėkmingai veikia tik tada, kai ji yra racionali tiek įmonės, tiek kiekvieno jos nario požiūriu. Kiekvienas grupės narys nori jaustis pilnateisiu nariu ir kartu išlaikyti savo individualybę.

Norint maksimaliai panaudoti žmonių sugebėjimus, reikia pažinti kiekviena grupės narį, suprasti, kaip keičiasi grupėje jo elgesys, kaip jis reaguoja į įvairias grupės plėtros fazes, kokia jo padėtis grupės santykių sistemoje, t. y. koks yra grupės nario statusas. Aukščiausio statuso narys yra grupės lyderis, žemiausio – atstumtasis ar izoliuotasis. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimo lygiui, todėl žmogus siekia savo statusą paaukštinti arba išlaikyti toki pat. Siekdami aukštesnio statuso, grupės nariai gali mėginti manipuliuoti kitais grupės nariais, blokuoti juos. Kito žmogaus kontrolė, priklausomybės nuo savęs didinimas taip pat yra vienas iš statuso palaikymo būdų. Statusui palaikyti reikia mažiausiai dviejų dalyku: individualių pastangų gerinti statusą bei sugebėjimo atsispirti kitų grupės narių norui kontroliuoti ir manipuliuoti. Gali būti naudojamas ir subjektyvus statuso palaikymo būdas – gynybinis vertinimas, kurio esmė yra mėginimas palaikyti savo vertės lygį tendencingai neigiamai vertinant kitus žmones, jų veiklos rezultatus, kai kuriuos socialinius vaidmenis.

Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas.

Grupė– tai žmoniu bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras požymis (pvz., bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interesai, priklausymas tai pačiai organizacijai. Kai kurios grupės neturi aiškiai užsibrėžtų tikslų tada, kai kelti tikslą nėra būtina, nes tokios grupės nariams svarbiausia suvokti bendrus tikslus ir juos iškelti sau.

Grupė yra žmonės, tapatinantys save vieni su kitais ir jaučiantys, kad priklauso vieni kitiems.Grupė - tai turinčių bendrus tikslus ir vienas kitu pasitikinčių žmonių būrys.Grupė susiformuoja, kai žmonės tampa organizuoti, kai jų tarpusavio ryšiai tęsiasi tam tikrą

laiką.Grupė - du ar daugiau žmonių, palaikančių tarpusavio ryšius ir darančių vieni kitiems įtaką.

Grupės save suvokia kaip „mes", o visus kitus - kaip „jie". Grupės susidaro dėl daugelio priežasčių - kad patenkintų poreikį priklausyti, kad suteiktų informacijos, kad atsilygintų, kad įgyvendintų tikslus.

Vienu metu auditorijoje kompiuteriais dirbantys studentai nėra grupė. Nors fiziškai jie yra kartu, tačiau tai labiau pavienių žmonių būrys nei tarpusavio ryšiais susieta grupė (tačiau kiekvienas jų gali būti nematomos internetinės pokalbių svetainės, taigi grupės, narys). Kartais skirtumas tarp pavienių žmonių kompiuterių auditorijoje elgsenos ir tarpusavio ryšiais susietų žmonių veiklos būna neryškus.

Tačiau ne kiekviena grupė gali darniai ir sėkmingai veikti. Efektyvi grupinė veikla gali būti tik tuomet, kai grupė geba susitelkti ir panaudoti visos grupės ir kiekvieno atskiro jos nario gebėjimus organizacijos tikslams pasiekti.

Grupiu rušysPrivalomos ir laisvos (į laisvas grupes žmonės įstoja savo noru; privalomų grupių nariais

tampama nepriklausomai nuo norų ).

Pirminės ir antrinės (pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Jai budingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu bei tai, jog ji būna nedidelė; antrinės grupės būna didesnės, santykiai jose formalesni).

Mikro ir makro (makrogrupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir tarpusavio kontrolė; mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriuose nariai pasiskirstę rolėmis. Jose vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialus santykiai. Kai mikrogrupės formuojasi pačios, tai jos nebūna didesnės kaip 7-9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikrogrupės, tai po kurio laiko jos susiskaido i pirmines grupes po 7-9 asmenis, o pačios lieka antrinės.

Realios ir sąlyginės. Reali grupė – faktiškai egzistuojanti žmonių sąjunga su realiais jos narių ryšiais ir tarpusavio santykiais, su tikslais ir uždaviniais. Reali grupė gali egzistuoti ilgą arba trumpą laikotarpį, ji gali būti didelė arba maža. Ji egzistuoja ir funkcionuoja kaip visuma. Sąlyginėmis grupėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas ir pan.). Sąlyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų.

Trumpalaikės ir ilgalaikės. Trumpalaikė grupė susiburia konkrečiam tikslui pasiekti, ji nustoja gyvuoti atlikus numatytą darbą. Trumpalaikėmis gali būti ir neformalios grupės: turistinės kelionės metu susibūrusi maloni kompanija gali iširti pasibaigus kelionei.

Ilgalaikės grupės gyvuoja ilgiau, pavyzdžiui, artimų draugų grupelė gali susitikinėti ilgus metus; įmonės ar įstaigos kolektyvas paprastai taip pat būna ilgalaikis.

Formalios ir neformalios grupės Formalios grupės sudaro organizacijos pagrindą, jų funkcionavimo laikotarpis yra trumpas. Formali grupė kuriama sąmoningai. Šios grupės dažnai yra pastovios, dirba vienodą darbą ir turi nustatytą veiklos sferą.

Už formalių santykių kiekvienoje grupėje slypi daug sudėtingesnė socialinių sąveikų tarp nedidelių neformalių grupių sistema, kuri daro nemažą įtaką formalių grupių produktyvumui.

Formalių grupių organizacijos taisyklėse dažniausiai numatomos ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės nariu. Formalioje grupėje gali būti pavaldumo, funkciniai, komunikatyviniai ar kitokie santykiai. Grupės individai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Didelėse formaliose grupėse paprastai būna mažesniu grupių, kurių niekas specialiai nesudaro. Jos susidaro dėl asmenybei būdingo natūralaus poreikio artimiau bendrauti su kai kuriais grupės nariais. Tokios grupės vadinamos neformaliomis grupėmis.

Neformalios grupės dirba neoficialiai ir susiburia iškilus specialiesiems poreikiams: laikinos projektu grupės, kartu vykdančios specifinius uždavinius. Neformalios grupės, atsiradusios formalių grupių viduje, gali būti uždaros arba atviros kitiems formalios grupės nariams. Jos gali būti pasyvios arba aktyvios priklausomai nuo to, kokia įtaką jos daro ar nedaro kitiems formalios grupės nariams. Jos skiriasi ir savo pastovumu.

Formalių ir neformalių grupių struktūros gali sutapti arba nesutapti. Jos nesutampa dažniausiai dėl to, kad formalios grupės asmenų pasiskirstymas rolėmis, oficialūs grupės tikslai ar elgsenos ir santykiavimo normos neatitinka atskiru grupės narių poreikių. Norint išvengti nepalankios psichologinės atmosferos, siekiant nustatyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis, kaip sakant, ieškant psichologinio komforto veikloje, formuojasi neformalios grupės.

Kiekviena grupė turėtų stengtis priartėti prie idealios, efektyvios grupės, kurios požymiai yra šie:

1. Suprasti grupės tikslai, patenkinti narių poreikiai.2. Grupės nariai tiksliai ir aiškiai reiškia savo idėjas ir jausmus.3. Aiškiai paskirstytas dalyvavimas ir vadovavimas, visi pripažįsta savo vaidmenis ir elgesio

normas.4. Konkretūs sprendimai priimami lanksčiai, atitinka situacijos reikalavimus; sprendimai

priimami visiems sutikus.5. Skatinami konfliktai, kylantys iš netapačių idėjų ir nuomonių. Prieštaravimai skatina geriau

dirbti, gerina sprendimų kokybę. Konfliktai sprendžiami derybomis.6. Grupės tarpusavio priklausomybė yra aiškiai išreikšta.7. Problemų sprendimo efektyvumas yra aukšto lygio.

2

Grupių tikslaiBet kokia grupė ar atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibrėžtus tikslus, kurie lemia kitas

grupės charakteristikas. Visi grupės nariai turi tiksliai sutarti, dėl ko jie dirba, t.y. jie turi aiškiai žinoti ne tik galutinius, bet ir tarpinius tikslus. Tai, ko negali pasiekti vienas žmogus, dažnai tampa pasiekiama grupei. Tai kiekybės jėga, per tą patį laiką grupei žmonių leidžianti padaryti daugiau nei galėtų atlikti vienas žmogus. Sudėtingų užduočių sėkmingam atlikimui gali neužtekti vieno žmogaus gebėjimų.

Atskiri žmonės, darydami tai, ką sugeba geriausiai, gali „sujungti“ bendram tikslui savo gebėjimus ir įgūdžius bei pasiekti kokybiškai nauja tikslą ar sukurti naują produktą. Ir formali ir neformali grupė turi savo tikslą. Paprastai ne visu grupės narių indėlis, siekiant tikslo esti vienodas.

Kiekviena grupė turi turėti vadovą, kuris ne tik vadovautu grupei, bet ir sutelktu ją.Asmenybės statusas grupėje

Kiekvieno grupės nario padėtį (statusą) lemia ne oficialios jo pareigos, bet teigiamas ar neigiamas viso kolektyvo įvertinimas, jo normų paisymas. Norint maksimaliai panaudoti žmonių sugebėjimus, reikia pažinti kiekvieną grupės narį, suprasti, kaip keičiasi grupėje jo elgesys, kaip jis reaguoja į įvairias grupės plėtros fazes, kokia jo padėtis grupės santykių sistemoje, t. y. koks yra grupės nario statusas. Aukščiausio statuso narys yra grupės lyderis, žemiausio – atstumtasis ar izoliuotasis. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimo lygiui, todėl žmogus siekia savo statusą paaukštinti arba išlaikyti toki pat. Siekdami aukštesnio statuso, grupės nariai gali mėginti manipuliuoti kitais grupės nariais, blokuoti juos. Kito žmogaus kontrolė, priklausomybės nuo savęs didinimas taip pat yra vienas iš statuso palaikymo būdų. Statusui palaikyti reikia mažiausiai dviejų dalykų: individualių pastangų gerinti statusą bei sugebėjimo atsispirti kitu grupės narių norui kontroliuoti ir manipuliuoti. Gali būti naudojamas ir subjektyvus statuso palaikymo būdas – gynybinis vertinimas, kurio esmė yra mėginimas palaikyti savo vertės lygi tendencingai neigiamai vertinant kitus žmones, jų veiklos rezultatus, kai kuriuos socialinius vaidmenis. Asmuo, priklausąs įvairioms grupėms ar kolektyvams, gali užimti atitinkamoje socialinėje aplinkoje skirtingas pozicijas: mokytojas (profesinė pozicija), tėvas (šeimos pozicija), miesto savivaldybės deputatas (visuomeninė politinė pozicija).

Kiekvienas žmogus, būdamas atskiros grupės nariu, turėdamas tam tikras teises ir vykdydamas pareigas, kurias sąlygoja grupės normos atlieka tam tikrą vaidmenį. Šiuo atveju vaidmuo yra socialinė tipinė elgesio sistema (veiksmų visuma), priimta atitinkamoje visuomenėje ir užtikrinanti asmenybės teisių ir pareigų, išplaukiančių iš šio statuso realizavimą. Tai tam tikras elgesio šablonas, kurio laukiama iš žmogaus, užimančio tam tikrą padėtį grupėje, visuomenėje. Vaidmuo - mechanizmas, kuris determinuoja asmenų elgesį. Tėvu vaidmuo - vaikų auklėjimas, mokytojų - mokymas ir auklėjimas, moksleivių - mokymasis ir t.t.

Tarpusavio santykiuose bendraujant vieniems su kitais, grupės nariams tenka atlikti dažnai dviejų vaidmenų funkciją: socialinio vykdytojo vaidmens (mokytojo, tėvo, gydytojo, direktoriaus, mokinio ir t.t.) ir grupės nario bendravimo su kitais grupės nariais vaidmens funkciją. Tai “tarpasmeninis” vaidmuo. Pastarasis vaidmuo tarpasmeniniuose santykiuose priklauso nuo žmonių individualių savybių, pagarbos žmogui jausmu ir panašiai. Bendravimo situacijoje asmenybė gali būti kolegos pagalbininko, bendražygio vaidmenyje.

Socialinis palengvinimas

Lenktyniaudami būryje dviratininkai važiuoja greičiau nei būdami vieni ir lenktyniaudami tik su laiku. Vaikai, kuriems buvo liepta suvynioti valą į meškerės ritę, atlieka tai greičiau būdami kartu nei pavieniui. Paaiškėjo, kad jei šalia yra kitų žmonių, eksperimento dalyviai greičiau atlieka daugybos veiksmus ar išbraukia nurodytas raides.

Tačiau tyrimai atskleidė, jog kai kurias užduotis kitų tos pačios rūšies atstovų buvimas trukdo atlikti. Jei šalia yra kitų žmonių, blogiau įsimenami bereikšmiai skiemenys, sunkiau surandamas išėjimas iš labirinto piešinyje, prasčiau atliekami sudėtingi daugybos veiksmai

3

Socialinis psichologas R. Zajoncas susidomėjo, ar šių prieštaringų duomenų nebūtų galima suderinti. Jis prisiminė gerai žinomą eksperimentinės psichologijos principą: sužadinimas sustiprina bet kurį tuo metu dominuojantį atsaką. Stipresnis sužadinimas padeda geriau atlikti paprastas užduotis, kai labiausiai tikėtina, kad teisingas yra „dominuojantis" atsakymas. Sužadinti žmonės greičiausiai suvokia tokias nesudėtingas anagramas, kaip pyragas. Atliekant sudėtingas užduotis, kur teisingas atsakymas nėra labai aiškus, didesnis sužadinimas skatina neteisingą atsakymą. Būdami susirūpinę, žmonės blogiau sprendžia sudėtingas anagramas.

Jei socialinis sužadinimas palengvina dominuojančią reakciją, jis turėtų padėti atlikti lengvas užduotis ir kliudyti atlikti sudėtingas.

Taikant šią prielaidą, prieštaringi rezultatai tapo logiški. Abiem atvejais veikia visuotinė taisyklė – sužadinimas palengvina dominuojančią reakciją.

Socialinis sužadinimas palengvina dominuojančią reakciją, nesvarbu, teisinga ji ar klaidinga. Sportininkai, aktoriai ir muzikai atlieka gerai išmoktus veiksmus, ir tai paaiškina, kodėl jiems geriau sekasi girdint palaikančią minios reakciją. Daugiau nei 80 000 studentų ir profesionalių sportininkų varžybų Kanadoje, Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje tyrimai parodė, kad namuose komandos laimi maždaug 6 rungtynes iš 10. Tačiau žaidimo namuose pranašumą taip pat gali sąlygoti ir tai, kad žaidėjai gerai pažįsta aikštelę, neišvarginti kelionės, kontroliuoja teritoriją, todėl jaučiasi dominuojantys, ir, girdėdami palaikančius aistruolių šūksnius, labiau susitapatina su komanda (Zillmann ir Paulus, 1993).

Taigi žmonės iš tiesų reaguoja į esančius šalia. Stresinėje situacijoje draugas gali padėti atsipalaiduoti. Tačiau būdami ne vieni žmonės daugiau prakaituoja, dažniau kvėpuoja, labiau įsitempia jų raumenys, pakyla kraujospūdis, padažnėja pulsas. Net draugiška auditorija gali taip paveikti, kad sudėtingos užduotys bus atliekamos blogiau.

Kuo žmonių daugiau, tuo jų poveikis stipresnis. Kartais sužadinimas ir gausios publikos dėmesys kliudo netgi tam, ką puikiai mokame ir darome nesusimąstydami: pavyzdžiui, kalbėjimui. Įtampai pasiekus kraštutinį lygį, galima net užspringti. Mikčiojantys žmonės prieš didelę auditoriją mikčioja stipriau nei kalbėdami tik su vienu ar dviem žmonėmis (Mullen, 1986).

Būnant minioje taip pat suintensyvėja teigiamos arba neigiamos reakcijos. Šalia esantys draugiški žmonės yra netgi labiau mėgstami, o nedraugiški - labiau nemėgstami.

35 studentų grupė atrodo artimesnė ir linksmesnė 35 vietų auditorijoje, o ne išsibarsčiusi 100 vietų auditorijoje. Taip yra iš dalies todėl, kad mes greičiau atkreipiame dėmesį į kitų žmonių juoką ar plojimus ir prie jų prisijungiame, kai esame arti. Tačiau, susigrūdimas taip pat ir audrina. Palyginti su tais, kurie buvo didesnėje patalpoje, susigrūdus jų pulsas buvo dažnesnis, o kraujospūdis aukštesnis (tai rodo sužadinimą). Atlikdami sudėtingas užduotis jie darė daugiau klaidų.

Skiriami galimi tokio grupės poveikio veiksniai: nuogąstavimas dėl įvertinimo; dėmesio išblaškymas; kitų žmonių buvimas.

Nuogąstavimas dėl įvertinimoStebėtojai gali sukelti baimę, ar jie mus vertina. Dominuojanti reakcija labiausiai sustiprėja

tada, kai žmonės jaučiasi vertinami. Nuogąstavimu dėl vertinimo taip galima paaiškinti: kodėl žmonės geriausiai užduotį atlieka tarp pranašesnių kolegų; kodėl sužadinimas atslūgsta, kai tarp svarbių žmonių atsiranda ir tokių, kurių nuomonė nėra

svarbi; kodėl ypač priklausomus nuo aplinkinių nuomonės žmonių buvimas veikia labiausiai; kodėl soc. palengvinimo poveikis didžiausias, kai žmonės yra nepažįstami ir juos sunku stebėti.

Dėmesio išblaškymasDomėdamiesi, kaip sekasi kitiems grupės nariams arba kaip reaguoja auditorija, mes

išblaškome savo dėmesį. Įtampa, atsirandanti tarp dėmesio skyrimo kitiems ir užduočiai, perkrauna mūsų pažinimo sistemą ir sukelia susierzinimą. Mes nebegalime susitelkti. Įtampą sukelia ne tik kito žmogaus buvimas, bet ir tokie dirgikliai, kaip ryški šviesa.

Kitų žmonių buvimas

4

Sužadinti gali ir kitų žmonių buvimas, net jei nenuogąstaujama dėl vertinimo ir išlaikomas dėmesys. Sužadinimo mechanizmas yra įgimtas ir būdingas didžiajai gyvūnijos daliai. Kalbant apie žmones, dauguma bėgikų sparčiau bėga būdami drauge su kuo nors, net jei tas žmogus nevertina bėgiko rezultatų ir su juo nerungtyniauja.

Socialinis dykinėjimasSocialinis palengvinimas paprastai atsiranda tada, kai žmonės siekia asmeninių tikslų ir kai jų

pastangas (meškerės valo susukimą į ritę, aritmetikos uždavinių sprendimą ir pan.) galima įvertinti individualiai. Šios situacijos panašios į įprastas, su kokiomis susiduriame darbe, tačiau ne į tokias, kai žmonės sutelkia pastangas, kad pasiektų bendrą tikslą ir kai individualias pastangas sudėtinga įvertinti. Tokios veiklos pavyzdys - komandinis virvės traukimas. Kitas pavyzdys: visos grupės vykdomas projektas, už kurį visi gauna vienodus pažymius.

Beveik prieš šimtmetį prancūzų inžinierius Maxas Ringelmannas pastebėjo, kad kolektyvinės virvę traukiančių žmonių pastangos prilygsta vos pusei asmeninių pastangų sumos. Tai prieštarauja prielaidai, kad „vienybėje - galybė" ir perša išvadą, jog grupinis užduočių atlikimas mažina asmeninį suinteresuotumą. Masačiusetso universiteto mokslininkų grupė išmoningai pašalino šią problemą, priversdami eksperimento dalyvius galvoti, kad virvę traukia ir kiti, nors iš tiesų jie traukė vieni. Eksperimento dalyviams buvo užrišamos akys, paskiriama pirmoji pozicija ir liepiama iš visų jėgų traukti. Žinodami, kad traukia vieni, jie traukdavo 18 procentų smarkiau nei tada, kai manydavo, kad kartu su jais traukia du-penki jiems už nugaros stovintys žmonės. Tai vadinama socialiniu dykinėjimu.

Įdomu tai, kad tie, kurie traukė ir pavieniui, ir su grupe, nelaikė savęs dykinėtojais; jie manė, kad abiem atvejais traukė virvę vienodai smarkiai. Teigiama, kad visi pripažįsta, jog tokiais atvejais atsipalaiduojama, tačiau nė vienas nesutinka, kad atsipalaiduoja būtent jis.

Socialinio dykinėjimo eksperimentų dalyviai buvo įsitikinę, kad yra vertinami tik tada, kai veikia vieni. Būnant grupėje (traukiant virvę ir t. t.), rūpestis dėl įvertinimo sumažėdavo.

Kai žmonės neturi atsiskaityti asmeniškai ir negali įvertinti savo pastangų, atsakomybė ištirpsta tarp visų grupės narių. Ir priešingai, socialinio palengvinimo eksperimentuose įvertinimo tikimybė buvo didesnė. Atsidūrę dėmesio centre, žmonės sąmoningai stebi savo elgesį.

Tad principas – kai mus stebi, rūpestis dėl įvertinimo sustiprėja ir pasireiškia socialinio palengvinimo fenomenas - išlieka. Kai išnykstame minioje, nuogąstavimas dėl įvertinimo sumažėja ir pasireiškia socialinis dykinėjimas.

Vienas iš būdų sužadinti suinteresuotumą - padaryti taip, kad būtų galima pamatuoti kiekvieno asmeninį indėlį. Kai kurie futbolo treneriai tai daro filmuodami ir vertindami kiekvieną žaidėją. Ir grupėje, ir pavieniui žmonės stengiasi labiau, kai galima įvertinti kiekvieno jų pastangas.

Nedidelio eksperimento metu buvo pastebėta, kad prie konvejerio dirbantys darbininkai pagamino 16 procentų daugiau gaminių, kai buvo vertinamas kiekvieno asmeninis išdirbis, nors jie žinojo, kad tai neturės įtakos užmokesčiui. Pagalvokite: agurkų konservų fabrike svarbiausias darbas yra nuo konvejerio juostos paimti tinkamo dydžio agurko puselę ir įdėti ją į stiklainį. Deja, darbininkams kyla pagunda dėti bet kokio dydžio puselę, nes jų darbo rezultatų neįmanoma nustatyti (stiklainiai, prieš pasiekdami kokybės kontrolės skyrių, patenka į bendrą surinktuvą). Remiantis socialinio dykinėjimo moksliniais tyrimais, rekomenduojama „individualią gamybą padaryti pastebimą", ir kelia klausimą: „kiek agurkų darbininkas galėtų sudėti, jei jam būtų mokama tik už teisingai atliktą darbą?"

Įžvelgiama dar viena socialinio dykinėjimo priežastis. Kai atpildas paskirstomas po lygiai, neatsižvelgiant į asmeninį indėlį, didžiausią naudą gauna grupės dykinėtojas. Taigi žmonės suinteresuoti atsipalaiduoti, kai nėra stebimos jų asmeninės pastangos.

Tačiau, be abejonės, kolektyvinis darbas ne visada skatina atsipalaiduoti. Kartais tikslas būna toks patrauklus, o kiekvieno maksimalios pastangos tokios svarbios, kad komandos dvasia padeda išlaikyti reikiamą įtampą arba ją suintensyvina. Grupėje dykinėjama mažiau, kai užduotis yra sudėtinga, patraukli arba uždeganti. Atliekant sudėtingas užduotis gali atrodyti, kad pastangos tam būtinos Kai kitus grupės narius laikome nepatikimais arba nepajėgiais tinkamai prisidėti, dirbame

5

atkakliau. Papildomas grupės paskatinimas arba reikalavimas siekti tam tikrų standartų taip pat stiprina kolektyvines pastangas. Kai grupės nariai tiki, kad labai stengdamiesi pasieks rezultatų, už kuriuos bus atlyginta, įtemptai dirba visi (Shepperd ir Taylor, 1999).

Grupės nariai mažiau dykinėja ir tada, kai jaučiasi esą draugai arba tapatina save su grupe, o ne su pašaliečiais. Net jei tik tikimasi, kad teks su kažkuo vėl bendrauti, atliekant grupinius projektus stengiamasi labiau. Jei kursinį darbą atliekate kartu su kolegomis, kuriuos teks dažnai matyti, yra tikimybė, kad jausitės labiau suinteresuoti nei tuo atveju, jei su jais niekada daugiau nesimatytumėte.

Kai grupėms iškeliami sudėtingi tikslai, kai joms atlyginama už grupės sėkmę ir kai vyrauja įsipareigojimo komandai dvasia, visi dirba įtemptai. Jei grupės mažos ir sukomplektuotos iš vienodos kompetencijos žmonių, jie taip pat gali savo indėlį laikyti svarbiu. Nors socialinis dykinėjimas dirbant kolektyviai ir nesant asmeninės atsakomybės yra įprastas reiškinys, daug rankų ne visuomet mažai dirba.

Nuasmeninimas: kada būdami grupėje žmonės netenka savojo Aš?Grupėje žmogus gali netekti savimonės. Dėl to prarandamas individualumas ir santūrumas. Socialinio palengvinimo eksperimentai rodo, kad grupė gali veikti kaip dirgiklis ir išlaisvinti

nuo atsakomybės. Sužadinimui susijungus su sumažėjusia atsakomybe ir susilpnėjus įprastiems suvaržymams, žmonės gali atlikti įvairiausius veiksmus - nuo nežymaus suvaržymo sumažėjimo (mėtyti maistą valgykloje, piktai šaukti ant teisėjo, klykti per roko koncertą) iki impulsyvaus pasitenkinimo (grupinio vandalizmo, orgijų, vagysčių) ar destruktyvaus socialinio sprogimo (policijos brutalumo, maištų, linčiavimų).

Tokius nevaržomus poelgius sieja tai, kad visus juos išprovokuoja grupės galia. Grupės gali sujaudrinti, sukelti pojūtį, jog susidūrėme su kažkuo už mus galingesniu. Sunku įsivaizduoti vieną roko aistruolį, karštligiškai klykiantį per roko koncertą, vieną policininką, mušantį negalintį apsiginti vairuotoją. Tam tikrose situacijose būdami grupėje žmonės lengvai pamiršta įprastas normas, praranda tapatumo pojūtį, paklūsta grupės ar minios normoms - kitaip tariant, tampa nuasmenintais.

Grupės dydis. Grupė ne tik veikia savo narius, bet ir gali juos pakeisti neatpažįstamai. Pasipiktinęs krepšinio aistruolis pasislepia nepatenkintųjų minioje. Linčiuotojų gauja leidžia tikėtis, kad jos nariai nebus persekiojami juridiškai; linčiuotojai tai suvokia kaip grupinį veiksmą. Plėšikautojai, gaujoje tapę beveidžiais, gali laisvai plėšikauti.

Žmonės paprastai nesiima provokacijų dieną arba nebūdami minioje. Tačiau jei didelė minia arba naktis leisdavo pasijusti anonimiškiems, tai būdavo pretekstas provokacijoms ir priekabėms.

Kuo didesnė gauja, juo daugiau jos narių praranda savąjį Aš ir ima elgtis žvėriškai, pavyzdžiui, deginti, kankinti ar kitaip žaloti auką. Kiekviename šių pavyzdžių, pradedant sporto aistruolių miniomis ir baigiant linčiuotojų gaujomis, baimė, ką pagalvos kiti, išnyksta. Kadangi „visi taip daro", kiekvienas savo poelgį gali teisinti situaciniu, o ne individualiu sprendimu.

Fizinis anonimiškumas. Norėdamas paeksperimentuoti su šitokiu anonimiškumu, Zimbardo aprengė Niujorko universiteto moteris vienodais baltais chalatais ir gobtuvais, primenančiais Kukluksklano aprangą. Paprašytos skirti moteriai elektros šoką, jos dvigubai ilgiau laikė mygtuką nuspaustą, nei tos, kurių veidus buvo galima matyti ir kurios buvo prisisegusios dideles korteles su pavardėmis.

Panašų anonimiškumą kuria internetas. Milijonai žmonių, kuriems siaubą kėlė gaujų siautėjimai Bagdade, tomis pačiomis dienomis piratavo įsirašinėdami muzikos kūrinius. Kadangi daug kas taip elgiasi ir beveik nereikia baimintis būti sučiuptam, įsirašyti kieno nors autorinę nuosavybę į savo kompiuterį, po to į MP3 grotuvą tiesiog neatrodė labai amoralu. Buvo pastebėta, kad interneto pokalbių ir naujienų svetainių teikiamas anonimiškumas taip pat skatina priešiškesnį, labiau „karštakošišką" elgesį nei tada, kai pokalbiai vyksta akis į akį.

Norėdami patikrinti, kaip tai pasireiškia gatvėse, mokslininkai paprašė, kad tais atvejais, kai iš paskos važiuos automobilis pakeliamu stogu arba varomas keturių ratų, vairuotoja sustotų degant raudonam šviesoforo signalui ir delstų 12 sekundžių. Laukiant buvo įrašomas užpakalyje stovinčio automobilio garsinis signalas (švelniai agresyvus veiksmas). Automobilių su nenuleistu viršumi ir

6

keturiais varomaisiais ratais vairuotojai jautėsi palyginti anonimiški, pradėdavo signalizuoti trečdaliu greičiau, du kartus dažniau ir tai trukdavo beveik du kartus ilgiau, palyginti su tais, kurių automobilių viršus buvo atviras.

Šie eksperimentai privertė pagalvoti, kaip veikia uniformų dėvėjimas. Ruošdamiesi mūšiui, kai kurių gentinių kultūrų kariai (kaip ir kai kurie fanatiški sportinių komandų aistruoliai) nuasmenina save, nusidažydami kūnus bei veidus ir užsidėdami kaukes.

Džordžijos universitete atliktuose eksperimentuose moterys, prieš nuspręsdamos, kokį elektros šoką sukelti kitam žmogui, apsivilko medicinos sesers uniformomis. Vėliau, kai nusisegė korteles su pavardėmis ir tapo anonimiškos, sukeldamos elektros šoką jos elgėsi ne taip agresyviai kaip tada, kai buvo žinomos jų pavardės ir pabrėžta asmens tapatybė.

Anonimiškumas mažina savivoką, skatina tapatinimąsi su grupe, reagavimą į išorinius situacijos ženklus, kurie gali būti ir neigiami (kukluksklano uniformos), ir teigiami (medicinos seserų uniformos).

Sužadinanti ir dėmesį blaškanti veikla. Dažnai prieš didelių grupių agresijos protrūkius atsitinka kas nors nereikšminga, kas atkreipia dėmesį ir suerzina. Šūkaujantis, skanduojantis, plojantis ar šokantis žmonių būrys jaudrina ir susilpnina savimonę.

Tokie veiksmai, kaip akmenų mėtymas ar dainavimas draugėje, gali tapti pretekstu pasijusti nevaržomam. Veikiant impulsyviai ir stebint, ar kiti daro tą patį, kyla malonumas, kuris pats save sustiprina. Kai matome, kad kiti elgiasi taip, kaip mes, manome, jog ir jie jaučia tą patį, ir mūsų pačių emocijos taip pat stiprėja. Impulsyvus grupinis veiksmas patraukia dėmesį. Šaukdami ant teisėjo negalvojame apie asmenines vertybes, o reaguojame tik į susiklosčiusią situaciją. Vėliau, kai stabtelime pagalvoti, ką padarėme ar pasakėme, kartais pajuntame graužatį. Kartais. O kartais ieškome nuasmeninančios kolektyvinės patirties, kad galėtume mėgautis stipriomis teigiamomis emocijomis ir artumo pojūčiu.

Savimonės susilpnėjimas. Savimonę silpninanti grupės patirtis skatina su nuostatomis nesusijusius poelgius. Praradę savimonę, nuasmeninti žmonės mažiau varžosi, mažiau save kontroliuoja ir labiau linkę veikti bei reaguoti į situaciją negalvodami apie savo vertybes. Savimonė yra nuasmeninimo priešybė. Stiprios savimonės žmonės būdami prieš veidrodį ar televizijos kamerą labiau save kontroliuoja ir jų elgesys aiškiau išreiškia jų nuostatas. Prieš veidrodį ragaudami įvairių rūšių sūrius, jie suvalgo mažiau riebaus sūrio (Sentyrz ir Bushman, 1998).

Stiprią savimonę turintys žmonės taip pat būna mažiau linkę apgaudinėti. Mažiau apgaudinėja ir tie, kurie jaučiasi esą išskirtiniai bei nepriklausomi. Susivokusių ar laikinai priverstų taip jaustis žmonių žodžiai, pasakyti vėliau, dažniau sutampa su veiksmais, iškilus panašioms aplinkybėms.

Šiuos principus galime pritaikyti daugeliui kasdienių situacijų. Tokios savimonę silpninančios aplinkybės, kaip alkoholio vartojimas, veikia nuasmeninančiai. O nuasmeninimo galimybė mažėja esant savimonę skatinančioms aplinkybėms: atsidūrus prieš veidrodį ar televizijos kamerą, mažame miestelyje, esant ryškiam apšvietimui, segint dideles korteles su pavardėmis, kai vyrauja dėmesio neblaškanti tyla, kai dėvimi saviti rūbai ir gyvenama privačiuose namuose.

Grupės poliarizacijagrupės poliarizacija (group polarization) - grupės galia sustiprinti prieš tai buvusias jos narių nuomones; narių nuomonių supanašėjimas, o ne išsiskyrimas.

Konfliktai dažnai įsiplieskia, kai žmonės abiejose pusėse kalba tik su panašiai mąstančiais. Policijos brutalumas ir gaujų smurtas byloja apie destruktyvų grupių poveikį. Tačiau paramos grupių lyderiai, vadybos konsultantai ir edukologai kalba apie grupių naudą, socialinių bei religinių judėjimų lyderiai ragina savo narius stiprinti savo tapatumą, bendraujant su panašiai mąstančiais žmonėmis.

Mažų grupių tyrimai padėjo išsiaiškinti gero ir blogo grupės poveikio priežastis: dažnai grupėje vykstančios diskusijos sustiprina pradinį jos narių polinkį. Grupės poliarizacijos tyrimas iliustruoja, kaip įdomus atradimas paskatina mokslininkus daryti skubotas ir klaidingas išvadas, kurias vėliau pakeičia teisingesnės išvados. „Polinkio į riziką" atvejis patikrintas visuotinai paplitęs įsitikinimas, kad grupėse žmonės būna atsargesni nei pavieniui. pateiktos probleminės užduotys,

7

kurias atlikdami eksperimento dalyviai privalėjo patarti menamiems veikėjams, kiek jie turėtų rizikuoti. Įsivaizduokite, jog esate šio eksperimento dalyvis. Ką jūs patartumėte tokioje situacijoje:

Helena yra rašytoja, kuri, kaip teigiama, yra talentinga, tačiau iki šiol pragyvenimui užsidirba rašydama pigius nuotykių romanus. Neseniai jai kilo mintis parašyti gerą romaną. Jei Helena jį parašytų ir romanas būtų palankiai sutiktas, jis reikšmingai paveiktų literatūrinį gyvenimą ir stipriai prisidėtų prie jos karjeros. Antra vertus, jei Helenai nepavyktų įgyvendinti savo sumanymo arba romanas patirtų nesėkmę, ji būtų veltui iššvaisčiusi daug laiko ir energijos.

Įsivaizduokite, kad Helenai duodate patarimą. Nurodykite mažiausią tikimybę, kurią jūs laikytumėte priimtina, kad Helena pamėgintų rašyti šį romaną. Helena turėtų pamėginti rašyti romaną, jei tikimybė, kad jis sulauks pasisekimo, yra ne mažesnė kaip 10;20;30;40;50.60; 70; 80; 90; 100 proc?

Kai tai nuspręsite, pamėginkite spėti, ką patartų šios knygos „vidutinis" skaitytojas. Atsakę į dvylika panašių klausimų, penki ar daugiau eksperimento dalyvių juos aptardavo ir kiekvienu atveju priimdavo bendrą sprendimą.

Visų nuostabai, grupių sprendimai dažniausiai būdavo rizikingesni. Šis „polinkio rizikuoti reiškinys" išprovokavo aibę grupinės rizikos tyrimų, kurie parodė, kad riziką skatina ne tik grupės vieningumas - po trumpos diskusijos dalyviai, priimdami sprendimą individualiai, taip pat pakeičia savo nuomonę.

Nedidelis poslinkis rizikingesnio sprendimo link buvo netikėtas, ir ne iš karto paaiškinamas. Po kelerių tyrimų metų pastebėta, kad polinkis į riziką pasireiškia ne visada. Užfiksuoti ir atvejai, kai žmonės tapdavo atsargesni. Pasirodo, yra stipri tendencija diskutuojant laikytis pradinio nusistatymo. Grupė turi tendenciją sustiprinti pradinius jos narių požiūrius. Tai vadinama grupės poliarizacija – diskusija dažniausiai sustiprina vidutinį grupės narių polinkį.

Markusas Braueris ir jo bendradarbiai (2001) nustatė, kad prancūzų studentai ėmė dar labiau nemėgti tam tikrų žmonių, kai grupėje aptarė neigiamus įspūdžius.

Glenas Whyte (1993) rašė, kad grupės skatina galvoti, jog „per daug investuota, kad būtų galima nutraukti verslą", dėl to daugelis bendrovių praranda dideles pinigų sumas. Kanados verslo studentai įsivaizdavo, kad turi nuspręsti, ar reikia investuoti daugiau, viliantis išvengti nuostolių tęsiant žlungančius projektus (pavyzdžiui, ar imti rizikingą paskolą, siekiant apsaugoti ankstesnę investiciją). Pastebėtas būdingas poveikis: 72 procentai studentų nutarė vėl investuoti, nors jei jie būtų vieni mąstę apie naują investiciją, vargu ar būtų nusprendę tai daryti. Svarstant šį sprendimą grupėje, 94 procentai studentų pritarė papildomam investavimui.

Kitiems eksperimentams buvo pasirenkami klausimai, dėl kurių grupės nuomonės skyrėsi. Vėliau tų pačių pažiūrų žmonės būdavo izoliuojami.

Vidurinių mokyklų moksleivių grupių buvo paprašyta atsakyti - prieš diskusiją ir po jos - į taip suformuluotus klausimus apie nuosavybės teisę ir neaptvertas namų valdas, kad jie lietė ir rasines nuostatas (Myers ir Bishop, 1970). Pastebėta, kad diskusijos tarp panašiai mąstančių moksleivių iš tiesų padidino pradinį atotrūkį tarp dviejų grupių.

Kasdieniame gyvenime žmonės daugiausia bendrauja su tais, kurių požiūriai panašūs į jų pačių. Dėl savaiminio berniukų ir mergaičių susiskirstymo į berniukų ir mergaičių grupes laikui bėgant išryškėja jų prieš tai buvę nežymūs lyčių skirtumai, pastebi. Berniukai, būdami su kitais berniukais, žaisdami vis labiau rungtyniauja ir veikia, o mergaitėms vis svarbesni tampa tarpusavio santykiai. Nagrinėjant bylas JAV federaliniame apeliaciniame teisme, „respublikonų partijos paskirti teisėjai linkę balsuoti kaip respublikonai, o demokratų paskirti teisėjai - kaip demokratai", - pastebėjo Davidas Schkade ir Cassas Sunsteinas (2003). Tačiau šios tendencijos išryškėja tik tarp bendraminčių teisėjų. „Respublikonų partijos paskirtas teisėjas, posėdžiaudamas kartu su dar dviem respublikonais, balsuoja kur kas konservatyviau, nei posėdžiaudamas bent su vienu demokratų partijos paskirtu teisėju. Tuo tarpu demokratų paskirtas teisėjas elgiasi panašiai, tik renkasi priešingą ideologinę kryptį."

Besimokančios grupės poliarizacija. Kitą realaus gyvenimo atitikmenį laboratorijoje stebimam reiškiniui edukologai pavadino akcentuacijos („išryškinimo") reiškiniu: laikui bėgant

8

pradiniai skirtumai tarp aukštųjų mokyklų studentų grupių dar labiau išryškėja. Mokslininkai mano, kad taip yra iš dalies dėl to, jog grupių nariai sustiprina bendrus polinkius.

Grupės poliarizacija bendruomenėse. Poliarizacija taip pat vyksta ir bendruomenėse, nes žmonės patys atsiskiria. „Triukšmingos vietos traukia triukšmingus tipus ir tampa dar triukšmingesnės. Kuklios vietos ... traukia kuklius ir tampa dar kuklesnės." Kaimynijos virsta aidinčiais rūmais, kur nuomonės rikošetu atsimuša nuo vienminčių.

Universitetiniuose miesteliuose studentų telkimasis į „baltųjų" draugijas bei brolijas ir etninių mažumų būrimasis į savas organizacijas stiprina socialinius tapatumus ir didina socialinių grupių antagonizmą (Sidanius ir kiti, 2004).

Laboratoriniuose tyrimuose rungtyniavimo dvasia ir nepasitikėjimas, kuriuos individai paprastai demonstruoja žaisdami tarpusavyje, dar sustiprėja, jei žaidžia grupė prieš grupę. Kilus konfliktui bendruomenėje, panašiai mąstantys jos nariai ir toliau bendrauja vieni su kitais, sustiprindami bendras tendencijas.

Nusikalsti linkusiems paaugliams susibūrus su kitais nusikaltėliais, padaugėja nusikaltimų, ir tai ne naujiena nė vienam mokslininkui, tiriančiam grupės poliarizaciją.

Grupės poliarizacija internete. Elektroninis paštas bei internetinės pokalbių svetainės - tai naujos galimybės panašiai mąstantiems žmonėms rasti vieniems kitus ir telktis į grupes.

Elektroninis paštas, interneto paieškos sistema Google ir pokalbių svetainės „labai padeda mažoms grupėms suburti bendraminčius ir pavienę neapykantą sutelkti į pavojingą jėgą", - pastebi Robertas Wrightas (2003).

Poliarizacijos aiškinimasInformacinė įtaka. Diskusija grupėje gimdo idėjas, dauguma kurių sustiprina vyraujantį

požiūrį. Diskutuojant paprastai iškeliamos visai grupei žinomos idėjos, o ir nepaminėtos jos daro poveikį diskusijai. Kitos mintys taip pat gali būti grindžiamos įtikinamais faktais, į kuriuos ne visi grupės nariai prieš tai bus atkreipę dėmesį. Argumentai yra svarbūs patys savaime. Tačiau kad požiūris pasikeistų nepakanka vien tik išgirsti argumentus. Aktyvus dalyvavimas diskusijoje labiau keičia požiūrį nei pasyvus klausymasis. Dalyviai ir stebėtojai girdi tas pačias idėjas, tačiau įvardydami jas dalyviai tarsi įsipareigoja nekeisti nuomonės. Juo dažniau grupės nariai kartoja vienas kito idėjas, juo labiau jie jas įsimena ir joms pritaria. Vien tik užrašius savo idėjas besiruošiant diskusijai virtualioje erdvėje, išryškėja tam tikra požiūrių poliarizacija.

Žmonių protai nėra tuščios lentelės, kuriose įtikinėtojai gali rašyti, kas jiems patinka; pasirinkus pagrindinį įtikinėjimo būdą darosi nepaprastai svarbu, ką žmonės galvoja išgirdę informaciją. Vos porą minučių pagalvojus kuriuo nors klausimu, nuomonė gali sutvirtėti. Net ir ketinimas diskutuoti kokiu nors klausimu su tokios pat kompetencijos, bet kitaip manančiu žmogumi gali paskatinti surikiuoti savo argumentus ir užimti dar konkretesnę poziciją.

Normatyvinė įtaka. Antrasis poliarizacijos aiškinimas apima savęs lyginimą su kitais. Mes stengiamės įvertinti savo nuomonę bei gebėjimus ir tai galime padaryti lygindami save su kitais. Mus labiausiai įtikina „referentinės grupės" - tokios, su kuriomis tapatiname save. Be to, norėdami būti mėgstami ir pastebėję, kad kiti taip pat pritaria mūsų požiūriui, galime jį tvirčiau išreikšti.

Kai prašome žmonių atspėti, kaip kiti reaguos į kokius nors klausimus, jie dažniausiai demonstruoja pliuralistinį neišmanymą: jie nesuvokia, ar kiti remia tendenciją, kuriai socialiai teikiama pirmenybė. Šis faktas primena šališką palankumą sau: visi mano išreiškią daugiau socialiai pageidautinų bruožų bei nuostatų negu vidutinis žmogus. Diskutuodami dauguma žmonių įsitikina, jog jie nepajėgia, kaip tikėjosi, pranokti kitų. Tie kiti dažnai yra juos pralenkę ir laikosi tvirtesnės nuomonės. Nevaržomi klaidingai suprastos grupės normos, jie tampa laisvi dar tvirčiau reikšti savo prioritetus.

Arba gal prisimenate, kaip jūs ir kiti grupės nariai elgėtės atsargiai ir santūriai, kol kažkas nepralaužė ledų, sakydamas: „Ką gi, jei atvirai, aš manau..." Netrukus visi nustebote suvokę, kiek daug bendro tarp jūsų. Kartais, kai dėstytojas pasitikslina, ar yra klausimų, niekas neatsiliepia, ir kiekvienas studentas įsivaizduoja, kad tik jam vienam ne viskas aišku. Kiekvienas mano, jog jį tylėti verčia drovumas, o kiti tyli todėl, kad viską suprato. Norint įveikti šitokį pliuralistinį

9

neišmanymą reikia, kad šalia atsirastų galintis pralaužti ledus ir atskleisti bei sustiprinti bendrą reakciją.

Dėl palyginimo atsiradusi poliarizacija paprastai būna silpnesnė nei išprovokuota diskusijos. Tačiau stebina tai, kad žmonės ne paprasčiausiai prisitaiko prie grupės, o žengia vieną žingsnį toliau. Žinojimas, ką renkasi kiti, taip pat prisideda prie bandos jausmo, išpopuliarinančio pasirenkamas dainas, knygas ir filmus.

Sociologas M. Salganikas ir jo kolegos (2006) atliko šio reiškinio eksperimentus. Jie paprašė 14 341 interneto vartotojų pasiklausyti ir - jei patiks - parsisiųsti iki tol jiems negirdėtas dainas. Kai kuriems atsitiktinai parinktiems dalyviams tyrėjai leido pamatyti, kokias dainas parsisiuntė ankstesni dalyviai. Tarp šią informaciją gavusiųjų populiarios dainos tapo dar populiaresnės, o nepopuliarios – dar nepopuliaresnės. Grupės poliarizacijos analizė parodo, kokie sudėtingi yra socialiniai-psichologiniai tyrimai.

Kadangi žmonės yra sudėtingos būtybės, rezultatą dažnai nulemia daugiau nei vienas veiksnys. Grupės diskusijose dominuoja įtikinantys argumentai, kai aptariamas klausimas susijęs su faktais. Socialinis palyginimas visada būna susijęs su vertę nusakančiais sprendimais. Daugeliu klausimų, turinčių ir faktinį, ir vertybinį aspektus, abu veiksniai reiškiasi kartu. Pastebėjus, kad kiti jaučia tą patį (socialinis palyginimas), randami argumentai (informacinė įtaka) tam, ką slapta palaiko visi.

GRUPINIS MĄSTYMASIrvingas Janisas (1971, 1982) išanalizavo sprendimų priėmimo procedūras, atvedusias į keletą

didelių nesėkmių:Pearl Harboras. Per 1941 metų pabaigoje įvykdytą Pearl Harboro uosto antpuolį (dėl kurio

Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą) Havajuose esantys kariuomenės vadai gaudavo informaciją apie Japonijos rengimąsi kažkuriame Ramiojo vandenyno regione pulti Jungtines Valstijas. Po to karinė žvalgyba prarado radijo ryšį su japonų lėktuvnešiais, kurie ėmė skristi tiesiai į Havajus. Likus dar kelioms minutėms oro žvalgybos lėktuvai galėjo pastebėti lėktuvnešius arba perspėti apie pavojų. Tačiau pernelyg savimi pasitikintys kariuomenės vadai nesiėmė šių atsargumo priemonių. Ir štai rezultatas: nenuskambėjo joks pavojaus signalas, ir visiškai nepasiruošusi gintis karinė bazė buvo užpulta. Nuostoliai: nuskandinta 18 laivų, numušta 170 lėktuvų ir žuvo 2400 žmonių.

Įsiveržimas į Kiaulių įlanką. 1961 metais prezidentas Johnas Kennedy ir jo patarėjai nusprendė nuversti Fidelį Castro įsiverždami į Kubą su 1400 CŽV apmokytų kubiečių pabėgėlių. Netrukus beveik visi įsiveržusieji žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, Jungtinės Valstijos pažemintos, o Kuba tapo dar artimesne tuometinės SSRS sąjungininke.

Vietnamo karas. Nuo 1964-jų iki 1967-jų prezidentas Lyndonas Johnsonas ir jo „antradienio priešpiečiuose" dalyvaujantys politikos patarėjai eskalavo Vietnamo karą, remdamiesi prielaida, kad JAV vykdomi bombardavimai iš oro, augmenijos naikinimas ir priešo paieškų bei sunaikinimo misijos privers Šiaurės Vietnamą sėsti prie derybų stalo, ir tam supratingai pritars Pietų Vietnamo gyventojai. Jie tęsė karą, nekreipdami dėmesio į vyriausybės žvalgybos ekspertų ir beveik visų JAV sąjungininkų perspėjimus. Dėl to žuvo beveik 5000 amerikiečių ir milijonas vietnamiečių, amerikiečiai tapo supriešinti, prezidentas buvo priverstas atsistatydinti, susidarė milžiniškas biudžeto deficitas, prisidėjęs prie XX a. aštuntojo dešimtmečio kuro kainų infliacijos.

Šios klaidos atsirado pasireiškus tendencijai užgniaužti nuomonių skirtumus dėl harmonijos grupėje, ir šį reiškinį pavadino grupiniu mąstymu. Priimant sprendimus darnios grupės gali atnešti nuostolių. Aplinkai, kurioje mezgasi grupinis mąstymas, būdingi šie požymiai: draugiškumas, sutelktumas santykinis grupės izoliavimasis nuo priešingai manančių; direktyvinio lyderio, kuris leidžias suprasti, kokius sprendimus jis vertina palankiai, buvimas.

Grupinio mąstymo požymiai: Nepažeidžiamumo iliuzija. Visuotinis tikėjimas grupės moralumu.

10

Grupių nariai užsidaro savame minčių rate:o Racionalizavimas. Grupės atmeta iššūkius, kolektyviai pateisindamos savo sprendimus. o Stereotipiškas požiūris į oponentą. Kolektyvų, kuriems būdingas grupinis mąstymas,

nariai savo priešus laiko pernelyg blogais, kad būtų galima leistis su jais į diskusijas Ir galiausiai, grupė jaučia spaudimą būti vieninga:

o Spaudimas elgtis konformistiškai. Tiems, kurie suabejodavo grupės nuomone ir planais, jos nariai duodavo griežtą atkirtį pasitelkdami tai argumentus, tai užgauliojimus.

o Savicenzūra. o Vieningumo iliuzija. Savicenzūra ir spaudimas nesuardyti konsenso sukuria vieningumo

iliuziją. Normaliomis aplinkybėmis nuo realybės atitrūkusius žmones atsitokėti priverčia aplinkinių pašaipa ir kritika. Jie pradeda suprasti, kad jais nepasitiki.

o Proto sargai. Kai kurie grupės nariai saugo ją nuo informacijos, galinčios priversti suabejoti bendro nutarimo efektyvumu ar moralumu.

Nevykusių sprendimų ženklai: Neišsami alternatyvų apžvalga. Neišsami tikslų apžvalga. Silpna pasirinktų sprendimų rizikos analizė. Prasta informacijos paieška. Atrankos paklaida apdorojant turimą informaciją. Negebėjimas iš naujo įvertinti kitas alternatyvas. Negebėjimas dirbti atsižvelgiant į aplinkybes.

Grupinis mąstymas gali kliudyti ieškoti priešingos informacijos, ją aptarti ir svarstyti kitas galimybes. Situacija, kai lyderis pritaria idėjai ir kai grupė atsiriboja nuo priešingų požiūrių, gali paskatinti priimti nevykusius sprendimus.

Tačiau draugystė nebūtinai privalo peraugti į grupinį mąstymą. Saugios, darnios grupės (tarkime, šeima) gali netrukdyti kiekvienam turėti savo nuomonę. Sutelktoje grupėje vyraujančios normos gali skatinti konsensą, kuris veda į grupinį mąstymą, arba nuo to apsaugančią kritinę analizę. Laisvos dvasios atmosfera taip pat skatina vaisingą sutelktos grupės darbą.

Kaip išvengti grupinio mąstymo?• Būkite objektyvūs - neremkite nė vienos pozicijos.• Skatinkite kritišką vertinimą; palankiai priimkite nuoširdžiai prieštaraujančiojo siūlymus.

Tai dar labiau skatins originaliai mąstyti ir padės komandai įsiklausyti į skirtingus požiūrius.• Retkarčiais suskirstykite grupę į pogrupius ir vėl sujunkite, kad išgirstumėte skirtingas

nuomones.• Palankiai išklausykite ekspertų ir kolegų kritiką.• Prieš įgyvendindami sprendimą sušaukite „paskutinio šanso" posėdį, kad išgirstumėte visas

dar likusias dvejones.Kai imamasi tokių veiksmų, sprendimo priėmimas gali užtrukti, tačiau jis bus kokybiškesnis

ir naudingesnis. Kad kelios galvos geriau nei viena patvirtino nusikaltimo liudininkų parodymų ir darbo atrankos pokalbių vaizdo įrašų tyrimas. Apklausiami visi kartu, liudininkai suteikdavo daug tikslesnę informaciją nei apklausiami individualiai. Keletas oponentų, kritikuojantys vienas kitą, gali padėti grupei išvengti kai kurių pažintinių paklaidų ir pasiūlyti puikių idėjų.

„Idėjų generavimas" bendraujant internetu suteikia erdvės kūrybinei minčiai. Tačiau mokslininkai prieštarauja paplitusiai nuo įmonei, kad bendraujant akis į akį mąstoma kūrybiškiau ir sukuriama daugiau idėjų nei dirbant pavieniui. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad idėjų generavimas veiksmingiausias, kai dalyviai įspėjami „nekritikuoti", ginčai skatina kurti idėjas, ir tada kūrybinis mąstymas peržengia vienos problemos sprendimo ribas. Mokslininkai dažnai pastebi, kad dirbdami pavieniui žmonės pateikia daugiau gerų idėjų nei dirbdami grupėje.

Didelės idėjų generavimo grupės būna ypač neefektyvios: kaip teigia socialinio dykinėjimo teorija, visuomet atsiranda dykinėtojų, gyvenančių kitų sąskaita. Pasak normatyvinės įtakos teorijos, jie verčia kitus jaustis nedrąsiai siūlant originalias idėjas. Dėl to atsiranda „gamybos blokavimas" - idėjos prarandamos laukiant eilės pasisakyti

11

Dviejų oponentų pokalbis gali aktyvinti kūrybišką mąstymą. Būdai, kaip patobulinti grupinį problemų sprendimo darbą: Derinkite grupinį ir individualų idėjų generavimą. Tyrimų duomenys siūlo pradžioje taikyti

grupinį problemų sprendimą, o paskui individualų, bet ne atvirkščiai ir ne vien tik individualų. Kai grupėje iškeliamos naujos idėjos, asmeninės idėjos gali kilti nepriklauomai nuo grupės taisyklės vienu metu leisti kalbėti tik vienam žmogui.

Reikalaukite, kad grupės nariai bendrautų raštu. Dar vienas būdas pasinaudoti grupės privalumais išvengiant taisyklės kalbėti paeiliui - pareikalauti, kad grupės nariai užsirašytų savo mintis ir paskui jas perskaitytų, o ne kalbėtų ir klausytų.

Taikykite elektroninį idėjų generavimo būdą. Išvengti žodžių lavinos, atsirandančios sprendžiant problemas didesnėse grupėse galima leidžiant žmonėms formuluoti idėjas ir dalintis jomis kompiuterių tinkle. Kai grupės nariai sujungia savo idėjas ir skirtingas įžvalgas, dažnai rezultatas būna ne grupinis mąstymas, o grupinis problemų sprendimas.

Mažumos įtaka: kaip paskiri žmonės veikia grupę?Žinoma, kad:

mus formuoja kultūra, tačiau mes taip pat kuriame kultūrą ir renkamės kultūrines situacijas; spaudimas elgtis konformistiškai kartais užgniaužia išmintingus sprendimus, tačiau jis taip pat

gali ugdyti individualumą ir laisvės pojūtį; įtikinimas iš tiesų turi galios, tačiau mums neuždrausta priešintis įtikinėjimui viešai

įsipareigojant ir numatant įtikinimo poveikį.Aptarėme filmą „12 piktų vyrų", kuriame vienas prisiekusysis palenkia į savo pusę 11 kitų.

Nors prisiekusiųjų kambaryje toks reiškinys pasitaiko retai, daugumą socialinių judėjimų pradeda nedidelė mažuma, kuri palaipsniui gali tapti dauguma.

Iš tikrųjų, jei mažumos požiūris niekada nebūtų nugalėjęs, istorija būtų statiška ir nekintanti. Eksperimentai, kuriuos Paryžiuje pradėjo Serge Moscovici, padėjo išsiaiškinti kelis mažumos įtakos veiksnius: nuoseklumą, pasitikėjimą savimi ir atsiribojimą nuo daugumos.

Nuoseklumas. Nenukrypstanti nuo savo pozicijos mažuma yra įtaigesnė už svyruojančią. Jei mažuma mėlynas skaidres nuolatos vadina žaliomis, likusieji retkarčiais gali su tuo sutikti. Tačiau jei mažuma svyruoja ir vieną trečdalį mėlynų skaidrių vadina mėlynomis, o likusias žaliomis, niekas kitas niekada nesutiks su teiginiu, kad skaidrės žalios.

Nonkonformizmas, ypač ilgalaikis, dažnai turi skausmingas pasekmes, o buvimas mažuma yra nemalonus. Tai padeda paaiškinti mažumos lėtumo efektą - savo požiūriui ištikimos mažumos neskubėjimą pasisakyti. Kolegos kitokią nuomonę gali aiškinti psichologinėmis ypatybėmis ir pan.

Kai Charlan Nemeth (1979) į tariamų prisiekusiųjų grupę įtraukė dar du žmones, kurie turėjo prieštarauti daugumos nuomonei, dauguma ėmė jų nemėgti. Tačiau visi pripažino, kad šių dviejų žmonių atkaklumas privertė juos dar kartą apgalvoti savo poziciją. Šitaip elgdamasi mažuma gali skatinti kritinį mąstymą.

Nesutinkantieji su grupės nuomone surenka daugiau informacijos, naujoviškiau svarsto ir priima teisingesnius sprendimus. Kai kurios sėkmingai dirbančios bendrovės įvertina kūrybiškumą bei novatoriškumą, kurį paskatino mažumų, pateikiančių naujas idėjas ir skatinančių kolegas naujoviškai mąstyti, požiūris. Korporacija 3M išgarsėjo tuo, kad „vertina asmeninę iniciatyvą", skatina savo darbuotojus gaišti laiką fantastiškoms idėjoms.

Pasitikėjimas savimi. Nuoseklumas ir atkaklumas byloja apie pasitikėjimą savimi. Be to, kiekvienas apie pasitikėjimą savimi bylojantis mažumos poelgis, pavyzdžiui, atsisėdimas į svarbiausią vietą prie stalo, dažnai priverčia daugumą susimąstyti. Valingas ir tvirtas mažumos pasitikėjimas savimi gali paskatinti daugumą iš naujo apsvarstyti savo poziciją. Ypač kai dalykas susijęs ne su faktais, o su nuomone.

Pasitraukimas iš daugumos. Atkakli mažuma paneigia vieningumo iliuziją. Kai mažuma nuolat abejoja daugumos išmintingumu, pastaroji dažniau ima dvejoti ir netgi gali perimti mažumos poziciją. Mažumos atstovas, pasitraukęs iš daugumos, netgi labiau įtikindavo nei tas, kuris visą laiką gynė mažumos nuomonę. Atlikdama imitacinius teismo prisiekusiųjų eksperimentus Nemeth

12

pastebėjo, kad - priešingai negu „12 piktų vyrų" scenarijuje - kai tik dauguma ima irti, pasitraukiančiųjų pavyzdžiu greitai paseka ir kiti, sukeldami sniego lavinos efektą.

Tie patys socialiniai veiksniai tarnauja ir daugumoms, ir mažumoms. Informacinė (įtikinamų argumentų) bei normatyvinė (socialinio palyginimo) įtaka skatina ir grupę skaidytis į priešingus polius bei sudaro sąlygas mažumos įtakai. Jei nuoseklumas, pasitikėjimas savimi ir pasitraukimas iš kitaip manančių tarpo stiprina mažumą, tie patys kintamieji stiprina ir daugumą. Tiek daugumos, tiek mažumos pozicijos socialinis poveikis priklauso nuo ją palaikančių galios, užsispyrimo ir skaičiaus.

Išanalizavus grupių raidą matoma, kad nauji nariai kaip mažuma kitaip veikia grupę nei senbuviai. Naujokai daro įtaką pasinaudodami dėmesiu, kurio sulaukia, ir senbuvių sąmoningumu. Įsitvirtinusieji pajunta turį didesnes galimybes prieštarauti ir lyderiauti.

Ar lyderystė yra mažumos įtakaVieni lyderiai paskiriami arba išrenkami oficialiai; kiti iškyla neformaliai, iš grupės tarpo.

Lyderio sėkmė dažnai priklauso nuo aplinkybių – puikus inžinierių grupės vadovas nebūtinai taip pat sėkmingai vadovautų pardavimų agentams. Vieniems žmonėms puikiai sekasi būti užduoties lyderiais - tai yra organizuoti darbą, nustatyti standartus ir sutelkti dėmesį į tikslą. Kitiems puikiai sekasi socialinė lyderystė - sutelkti grupę darbui, spręsti konfliktus ir palaikyti kolektyvo narius.

Užduoties lyderių stilius dažnai būna direktyvinis - šis stilius būna vaisingas, jei lyderis duoda tinkamus nurodymus. Kadangi šie lyderiai orientuojasi į tikslą, jie geba taip sutelkti grupę, kad ji įgyvendintų savo misiją.

Socialinių lyderių stilius dažnai būna demokratiškas - tokie lyderiai deleguoja valdžią kitiems, palankiai vertina komandos narių indėlį ir, kaip matėme, padeda išvengti grupinio mąstymo. Socialinio tipo lyderis palankiai veikia bendrą kolektyvo klimatą. Grupės nariai būna labiau patenkinti, jei dalyvauja priimant sprendimus. Kai darbuotojams deleguojama užduočių kontrolė, didėja jų suinteresuotumas siekti gerų rezultatų. Galėdami dalyvauti priimant sprendimus, žmonės labiau pritaria sprendimui. Todėl vertinančius vidinį grupės klimatą ir jaučiančius pasididžiavimą laimėjimais palankiau veikia socialinis lyderis, kokių galime rasti daugelyje bendrovių, siekiančių pereiti prie dalyvaujančio valdymo. Toks valdymo stilius paplitęs Švedijoje ir Japonijoje. Moterys lyderės būna demokratiškesnės nei vyrai.

Dabar žinome, kad efektyvūs lyderystės stiliai kinta priklausomai nuo situacijos. Gerai išmanantys darbą gali nepakęsti užduoties lyderio, tuo tarpu neišmanantys gali būti jam palankūs. Tačiau pastaruoju metu socialiniai psichologai vėl ėmė domėtis, kokios savybės būdingos geram lyderiui. Gabių anglies šachtų, bankų ir valstybinių įstaigų vadovų rezultatai būna aukšti atliekant ir užduoties, ir socialinės lyderystės testus. Tokie vadovai ir aktyviai domisi, kaip sekasi dirbti, ir jautriai reaguoja į pavaldinių poreikius. Tyrimai taip pat parodė, kad veiksminga laboratorinių grupių, darbo komandų ir didelių korporacijų lyderių elgsena padeda mažumos požiūrį paversti įtikinamu. Tokie lyderiai kelia pasitikėjimą, nuosekliai laikydamiesi savo tikslų. Jie keri pasitikėjimu savimi, ir tai žadina greta esančių pasitikėjimą. Įkvepiantys lyderiai dažniausiai turi patrauklią veiklos viziją, gebėjimą bendrauti su kitais aiškia ir paprasta kalba, be to, yra pakankamai optimistiški ir pasitikintys, kad įkvėptų kitus.

Aukščiausia morale pasižymėjo tos, kuriose vadovai skatino kolegas „paaukoti asmeninius interesus kolektyvo labui". Tokia transformacinė lyderystė skatina susitapatinti su grupės užduotimis ir jai įsipareigoti. Transformaciniai lyderiai, daugelis kurių yra charizmatiški, energingi, savimi pasitikintys ekstravertai, siekia aukštų standartų, įkvepia žmones priimti jų viziją, skiria jiems asmeninį dėmesį. Organizacijose tokie lyderiai dažnai sukuria angažuotas, pasitikinčias, veiksmingas komandas. Reikia pasakyti, kad grupės taip pat daro įtaką lyderiams. Kartais esantys minios priekyje paprasčiausiai pajunta, kurlink ji traukia. Politikai žino, kaip interpretuoti visuomenės nuomonių tyrimus. Gebantis įkūnyti grupės požiūrį greičiau taps lyderiu; pernelyg radikaliai nuo grupės standartų nukrypstantis lyderis gali būti atmestas. Išmintingi lyderiai dažniausiai laikosi daugumos ir protingai naudoja savo įtaką. Retais atvejais sutapus aplinkybėms lyderio savybės pagimdo istorinio masto asmenybę, pažymi.

13