Dž.Orvelo knygos “Gyvulių ūkis” refleksija

Dž.Orvelas gimė 1903m. birželio 25d. Bengalijoje. Rytuose gimęs rašytojas vėliau su Tėvais

emigravo į Oksfordšyrą (Angliją), kur ir praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Anglijoje jis baigė

anglikonių vienuolių laikomą mokyklą, buvo įstojęs į gynėjų savanorių organizaciją. Rašė apžvalgas

laikraščiams “Time and Tide” ir “Tribune”. Dirbo BBC laidų Indijai rengėju ir vedėju. Rašė apžvalgas

dar 5 laikraščiams, taip pat rašė ir knygas. Vienas garsiausių jo kūrinių – “Gyvulių ūkis”. Ši knyga yra

satyrinė apysaka, išleista 1945m. rugpjūčio 17d. Jungtinėje Karalystėje Anglijoje. „Gyvulių ūkis" –

svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje Dž.Orvelo knygoje

pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę

sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir

išdavyste. Dž.Orvelas sukūrė šį romaną 1943-ųjų pabaigoje, bet jis vos neliko neišspausdintas. Dėl to,

kad čia įnirtingai buvo puolamas Stalinas, leidėjai vienas po kito atsisakydavo knygos.

Dž.Orvelo kūrinys “Gyvulių ūkis” skirtas totalitarinio režimo kritikai. “Gyvulių ūkį “ pats

autorius vadino pasišaipymu iš Rusijoje įvykusios revoliucijos. Tokia revoliucija, kurios metu vieną

valdančiąją klasę kita pakeičia jėga, gali pagimdyti tik diktatūrą. O bet kokia diktatūra yra pavojinga.

Dž.Orvelas savo knygoje per sukurtus herojus išjuokia esamą to laikotarpio visuomenę, jos vadovus ir

idėjas. Jis knygos herojus vaizduoja gyvuliais, o per juos ir visuomenę ir valdžią. Niekas nesikeičia po

valdžios pakeitimo. Galioja šūkis “Karalius mirė, tegyvuoja karalius”. Po revoliucijos įvedama

valdymo sistema, kurioje visi lygūs, tačiau laikui bėgant, kai kurie jų tampa lygesni už kitus. Valdžia

yra “kiauliška”, o jai paklūstanti visuomenė – gyvulių banda, kuri tiki valdžios pažadais, pati nemąsto

ir susitaiko su esama padėtimi. Valdžia savo autoritetui sustiprinti naudoja baimę varančią jėgą ir mirtį,

kuri priverčia visuomenę gyventi pagal jos sukurtus įstatymus. Visi vadovaujasi šūkiu “Vadas visada

teisus”.

Pagrindinė šio kūrinio tema – totalitarinio rėžimo atvaizdavimas. Totalitarinis rėžimas yra politinė

sistema, kai valstybę valdo vienas žmogus ar jam artima žmonių grupė, susivienijusi į partiją, kuri

neriboja savo valdžios, visiškai kontroliuoja viešąjį ir asmeninį valstybės gyventojų gyvenimą.

Totalitarizmas siejasi su fašizmu, nacizmu ir komunizmu. Fašizmas ir nacizmas gyvavo nuo 1920-1930

m. iki antro pasaulinio karo pabaigos. Sovietų sąjungoje totalitarinio režimo propaguotojas – J.

Stalinas, Italijoje totalitarizmą propagavo Mussolini, o Vokietijoje - A. Hitleris. Italija buvo vadinama

fašistine, Vokietija – nacistine, Sovietų Sąjunga - komunistine valstybe. Šiose valstybėse buvo sukurtos

1

vienpartinės sistemos, kai valstybės valdžioje buvo viena partija, o partijos vadas buvo ir valstybes

vadovas. Jis turėjo beribę valdžią, kontroliavo viešąjį ir asmeninį gyvenimą, buvo nebaudžiami ir

garbinami. Minios žmonių be apribojimų paklusdavo jų idėjoms, klausė kiekvieno vado žodžio. Kad

pamatytų ir išgirtų savo “dievuką”, rinkdavosi daugiatūkstantines minios. Jos skanduodavo savo

vadovų šūkius, ėjo į demonstracijas ir be jokių skrupulų vykdydavo savo vado įsakymus. Kartais ir

savo sugalvotus ir įvykdytus veiksmus “pridengdavo” savo partinio lyderio vardu. Buvo naikinami

nepaklūstantys rėžimui, ne taip galvojantys, mąstantys, besielgiantys. visur klestėjo korupcija ir

dviveidiškumas, skurdas ir nepriteklius. Valdžia sąmoningai stengėsi, kad gyventojams nuolat ko nors

trūktų. Materialinė gerovė galėjo sukelti maištą, tuo tarpu alkanas pilietis priverstas galvoti tik apie

savo pilvą. Prekės buvo gaminamos tam, kad jos vėliau būtų sunaikintos. Valstybė nuolat su kuo nors

kariavo: ir su vidaus ir su išorės priešais.

Rusijoje totalitarizmas gyvavo Stalino laikais. Kiek kitaip nei Italijoje ar Vokietijoje, kur irgi buvo

teisiami nepaklūstantys rėžimui gyventojai, čia jie buvo ne tik naikinami, bet ir iškeldinami, tremiami

iš savo gyvenamųjų vietų, siekiant juos išblaškyti, sutrukdyti susivienyti kitaip mąstantiems prieš

valdžią. Galiojo įstatymas – jei ir nenusikaltai, tai privalai vis tiek prisipažinti. Per kankinimus,

žudynes žmonės prisipažindavo tai, ko nepadarė ir buvo teisiami, naikinami. Partijos nariai gyveno be

asmeninių emocijų, neapkentė užsienio ir vidaus išdavikų bei priešų. Atsisakydavo savo asmenybės dėl

partijos pergalių. Jei esi valstybės priešas, tai negalioja nei giminystės ryšiai, nei draugystė ar

kaimynystė.

Man perskaityta knyga patiko ir sukėlė daug minčių. Mane sudomino perskaitytoje knygoje vienas

procesas – kai liaudies sukilimo vadai, kurie uždega ją pasipriešinti esamai valdžiai, kviečia ją į kovą, o

atėję į valdžią patys virsta tironais. Tironais tapo Mussolini, A. Hitleris ir J. Stalinas. Jie kontroliavo

visas žmonių gyvenimo sritis, visur ir visada reikalavo visiško ir besąlyginio paklusnumo, kitokios

mintys ir idėjos buvo persekiojamos ir baudžiamos, buvo pažeidžiami ir paneigiami bet kokie

demokratijos principai. Šį procesą, kai atėjus į valdžią pamirštami visi pažadai, galima minimalia

išraiška pastebėti ir Lietuvoje. Prieš rinkimus valdžios atstovai žada visuomenei gyvenimo pokyčius –

geresnį gyvenimą, šviesesnę ateitį. Atsidūrus valdžioje visi pažadai pamirštami ir dauguma gyvenimo

sąlygų lieka tokios pačios kaip ir buvę. Atėjus į valdžią, pirmiausia rūpinamasi savo reikalais, savo

asmenine gerove, savo buitimi. Tai gal pavieniai atvejai, bet neretai daugelis nori būti kuo arčiau

„valdžios lovio“.

2

Perskaičius knygą mane privertė susimąstyti apie žmonių, visuomenės susvetimėjimą. Kiekvienas iš

knygos herojų pats kabinasi į valdžią, nėra bendravimo, atsakomybės už kitus jausmo. Šio metu ir

Lietuvoje jaučiamas žmonių susvetimėjimas, abejingumas, kito menkinimas, nenorėjimas žinoti kitų

žmonių problemų ir bėdų. Dauguma nori būti atsakingi tik už save, savo kiemą, savo šeimą. Valdžios

troškimas yra beribis, neatsižvelgiant į nieką.

Stiprioji perskaitytos Dž.Orvelas knygos “Gyvulių ūkis” pusė manau yra tai, kad tikroviškai atspindi

visuomenės gyvenimą ir raidą. Yra dvi pusės - valdžia ir jos valdoma visuomenė. Satyrine forma

Dž.Orvelas vaizduoja jų tarpusavio santykius. Truputį hiperbolizuodamas, bet tiksliai sukuria šūkį apie

visuomenės ir valdžios padėtį: “Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus”1,

kurį ir dabar kiek perfrazavus galima daugelyje atvejų pakartoti.

Nors knyga yra parašyta satyrine forma, tikrovė atrodo tokia negali būti, bet perskaičius knygą galima

susimąstyti apie dabartį. Daugėja pasaulyje demokratinių valstybių. Mūsų valstybė taip pat yra

demokratinė, mes dalyvaujame ir išreiškiame savo valią rinkimuose, galioja visų piliečių lygybė prieš

įstatymą ir vienodos politinės teisės. Egzistuoja ne viena, o kelios ar keliolika partijų. Valdžia

demokratinėje valstybėje keičiama ne sukilimo ar revoliucijos būdu, o demokratinių rinkimų būdu. Tai

skatina laisvą konkurenciją tarp politinių partijų, kurios gali siūlyti alternatyvias valstybės valdymo

programas, kurias tikisi įgyvendinti laimėjusios rinkimus. Partijos gali įtikinti rinkėjus, jog būtina keisti

esamą valdžią nauja, bet demokratiniu keliu. Bet perskaityta knyga verčia susimąstyti, ar negali

knygos įvykiai atsikartoti ir dabar. Nors tai tik maža tikimybė, ar jos visai negali būti, bet kartais ima

truputį svyruoti tikėjimas valdžia, visuomene, valstybe. Argi mes nesame bent kažkuo panašūs į

„Gyvulių ūkio“ gyventojus?

Literatūros sąrašas:

1

? Dž. Orvelas (2009 ,Jotema) “Gyvulių ūkis”3

1.www.biografas.lt

2. Dž. Orvelas (2009 , Jotema) “Gyvulių ūkis”

3.Arendt Hannah (2000, Tyto Alba“) „Totalitarizmo ištakos“

4