daugiauapzvalga.eu/images/apzvalgaweb.pdfdaugiau 2018 m. kovas–balandis. nr. 3–4 (101–102)...

_12018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga

LIETUVOS VALDYMO FORMOS: KODĖL MUS TRAUKIA MONARCHIJA? >> 8 p.

DEMOKRATIJOS BŪKLĖ POSOVIETINĖSE ŠALYSE: BLOGIAUSIA PADĖTIS – CENTRINĖJE AZIJOJE >> 14 p.

DAUGIAU DEMOKRATIJOS!

2018

m. k

ovas

–bal

andi

s. N

r. 3

–4 (1

01–1

02) (

581–

582)

. Lei

džia

ma

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

Turinys

I viršelis • LR Seimo kanceliarijos/ O. Posaškovos nuotrauka, www.pexels.com nuotrauka, commons.wikimedia.org/ Themightyquill žemėlapisII viršelis • LR Prezidento kanceliarijos/ R. Dačkaus nuotraukos, en.kremlin.ru nuotrauka, www.pexels.com nuotraukos, G. Karazijaitės nuotrauka IV viršelis • www.flickr.com/ John Morgan nuotrauka

Vyriausioji redaktorė: Goda KARAZIJAITĖRedaktoriai: Vaida JANKELIŪNIENĖ, Kęstutis D. RIMKEVIČIUSRašykite mums adresu: [email protected]į remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2018 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | G. KARAZIJAITĖ. Pavasariniai lūkesčiai

APŽVALGOS TEMA

4-7 | S. KLIMANSKIS. Ar Lietuvos Seimas gali sklandžiai dirbti?

8-11 | Č. IŠKAUSKAS. Lietuvos valdymo formos: kodėl mus traukia monarchija?

11-14 | J. K. ŠVAGŽLYS. Vengrija ir Lenkija: tarp mitų ir tikrovės

14-18 | J. K. ŠVAGŽLYS. Demokratijos būklė posovietinėse šalyse: blogiausia padėtis – Centrinėje Azijoje

KAIMYNAI

18-20 | V. KERŠANSKAS. Putino „nerinkimai“ ir Rusijos raidos perspektyvos

VIENINGOJI EUROPA

20-22 | L. KOJALA. Baltijos valstybių vizitas JAV arba kaip D. Trumpas D. Grybauskaitės užtarimo prašė

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

23-32 | V. STUNDYS. Kas laukia pensijų sistemos ir pensininkų: istorija, valdančiųjų ketinimai ir veiksmai

32-40 | E. DAUKŠAITĖ. Tarptautinės konferencijos apie demografiją ir šeimos politiką Baltijos ir Vidurio Europos šalyse atgarsiai

41-43 | R. J. DAGYS. Turėsime pasirinkti tarp mokslo ir Stambulo konvencijos

OIKOS

44-46 | G. ŽAKEVIČIUS. Internetinė prekyba – naujos galimybės Lietuvos verslui

ISTORIJOS PĖDOMIS

46-49 | V. V. GEŠTAUTAS. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba (II dalis)

50-55 | A. GRAŽELIS. Čekų ir slovakų karių odisėja

56-59 | P. SAUDARGAS. Sukilimas Vorkutos lageryje. Politinio kalinio, tremtinio Kazio Dūdos istorija

60-62 | V. RAŠKAUSKAS. Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja ryšininkė Naktibalda

63 | Kryžiažodis

TURĖSIME PASIRINKTI TARP MOKSLO IR STAMBULO KONVENCIJOS

BALTIJOS VALSTYBIŲ VIZITAS JAV ARBA KAIP D. TRUMPAS D. GRYBAUSKAITĖS UŽTARIMO PRAŠĖ

KAS LAUKIA PENSIJŲ SISTEMOS IR PENSININKŲ: ISTORIJA, VALDANČIŲJŲ KETINIMAI IR VEIKSMAI

PUTINO „NERINKIMAI“ IR RUSIJOS RAIDOS PERSPEKTYVOS

18

41

20

23

SUKILIMAS VORKUTOS LAGERYJE. POLITINIO KALINIO, TREMTINIO KAZIO DŪDOS ISTORIJA

56

AR LIETUVOS SEIMAS GALI SKLANDŽIAI DIRBTI?

4


Su šiluma ir atbundančia gamta į Lietuvą įsiveržė jau išsiilgtas pavasaris. Kartu šis metų laikas tradiciškai atneša naujus, didesnius siekius, pažadina tikėjimą ir viltį, sustiprina pasitikėjimą savimi. Pasitikėdami savimi, savo tauta, savo valstybe, norime daugiau demokra-tijos, daugiau atvirumo ir skaidrumo.

Prisimindami kiek anksčiau prie Lietuvos Respublikos Seimo įvykusį mitingą „Mes kaltinam!“, apie kurį galite skaityti S. Klimanskio tekste „Ar Lietuvos Seimas gali sklandžiai dirbti?“, kviečiame į taip trokštamą demokratiją pažvelgti iš įvairių pusių. Apžvalgos temoje Č. Iškauskas nagrinėja, atrodytų, ne tokią ir demokratišką valdymo formą – monarchiją – ir Lietuvos karalystės perspektyvą. J. K. Švagžlys tekste „Ven-grija ir Lenkija: tarp mitų ir tikrovės“ kartu su kalbinamais Seimo nariais A. Ažubaliu ir L. Kasčiūnu matuoja dviejų Višegrado valstybių demokrati-jos svyravimus. Tekste „Demokratijos būklė posovietinėse šalyse: blogiausia padėtis – Centrinėje Azijoje“ trumpai supažindiname su demokratijos būklės vertinimu visame pasaulyje ir kviečiame pažvelgti į „duobėje“ atsidūrusias Cen-trinės Azijos šalis.

Nenutoldami nuo demokratinių procesų, Apžvalgoje skaitykite V. Ker-šansko straipsnį „Putino „nerinkimai“ ir Rusijos raidos perspektyvos“. Tekste „Baltijos valstybių vizitas JAV arba kaip D. Trumpas D. Grybauskaitės užtarimo prašė“ susipažinkite su svarbiausiais šio vizito įvykiais, aptariamais L. Kojalos tiesiai iš JAV.

Taip pat šiame numeryje kviečiame gilintis į pensijų sistemą Lietuvoje, ku-rios analizę pateikia Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto vadovas V. Stun-dys. Apie skirtingų šalių patirtis šeimos politikos srityje skaitykite E. Daukšaitės

apžvalgoje „Tarptautinės konferencijos apie demografiją ir šeimos politiką Bal-tijos ir Vidurio Europos šalyse atgar-siai“. Kartu su R. J. Dagiu panagrinėkite daug dėmesio visuomenėje ir žiniasklai-doje sulaukusią Stambulo konvenciją tekste „Turėsime pasirinkti tarp mokslo ir Stambulo konvencijos“. Tiems, kam įdomios ekonomikos tendencijos, su G. Žakevičiumi kviečiame apžvelgti inter-netinės prekybos galimybes Lietuvos verslui.

Istorijos mėgėjams ši Apžvalga itin dosni: skaitykite V. V. Geštauto pasa-kojimo apie Lietuvos Aukščiausiosios

Tarybos gynybą tęsinį, su A. Graželiu pažinkite „Čekų ir slovakų karių odisė-ją“, išgirskite Kazio Dūdos, dalyvavusio Vorkutos lagerio sukilime, istoriją, leis-kitės į didingą partizaninio pasipriešini-mo etapą, apie kurį pasakoja ryšininkė Vitalija Juselytė-Kijauskienė.

Keldami naujus pavasarinius lūkes-čius, pradėkime nuo savęs – išmokime iš savęs reikalauti ne mažiau nei iš kitų. Semkimės jėgų ne tik iš pavasario, bet ir iš to, ką sužinojome, išmokome. Tiki-mės, kad Apžvalgos skaitiniai padeda Jums plėsti akiratį ir praturtinti sielą.

Malonaus laiko su Apžvalga! ■

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Goda KARAZIJAITĖ

PAVASARINIAI LŪKESČIAI

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

4_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018

Nepraėjus nė savaitei po Kovo 11-osios paminėjimo, kai Seime pritrūko balsų atimti iš Mindaugo Basčio parlamen-taro mandatą, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad jis pažeidė Konstitu-ciją ir sulaužė priesaiką, Seime kilo sumaištis, viešojoje erdvėje pasigirdo kalbų apie šalį ištikusią parlamentinę krizę. Opozicija pareikalavo pirmalai-kių rinkimų, visuomenė, neapsikentusi nuolatinių rietenų, susirinko į protesto mitingą.

Nors M. Bastys, kuris, kaip nustaty-ta, palaikė artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos valstybinės energetikos kor-poracijos „Rosatom“ atstovais ir veikė prieš Lietuvos interesus, pats nusprendė atsistatydinti, susidariusią situaciją pravartu detaliau įvertinti ir atsakyti į klausimą, ar Seimas pajėgus sklandžiai dirbti. Tai svarbu žinant, kad panaši istorija gali kilti ir dėl parlamentaro Ar-tūro Skardžiaus, šiam galimai sulaužius priesaiką, parlamente proteguojant savo šeimai ir tam tikroms atsinaujinančios energetikos įmonėms palankius spren-dimus.

PILIETIŠKUMO BRANDA AUGAPirmiausia reikėtų pradėti nuo po

nepavykusios M. Basčio apkaltos vos per porą dienų prie Seimo suorganizuoto mitingo „Mes kaltinam!“ Nebegalėda-mi taikstytis su tuo, kad tokiu žingsniu Seimas, ignoruodamas Konstitucinio Teismo išvadą ir nacionalinio saugumo interesus, save visiškai diskreditavo, 5–6 tūkst. pilietiškų žmonių iš visos Lietuvos susirinko į taikų mitingą. Galima sakyti, į pirmą tokį nuo Sąjūdžio laikų.

Nors pradžioje būta nerimo, ar toks mitingas neperaugs į riaušes, kaip atsitiko 2009 m. sausio 16 d., tačiau šį sykį specialiosios tarnybos tam buvo

geriau pasiruošusios, pats mitingas buvo gerai organizuotas. Visgi lyginant su tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos organizuotu mitingu, šis skyrėsi tuo, jog jame buvo protestuojama ne prieš mokesčių didinimą arba reika-laujama didesnių atlyginimų, pensijų, o prieš neskaidrią, neatsakingą politiką. Tai buvo mitingas už moralę politikoje, už tai, kad politikai pradėtų sąžiningai ir atsakingai dirbti žmonėms. Buvo daug jaunų, šviesių žmonių, kuriems ne tas pats, kaip dirba politikai. Tai rodo pilie-tiškumo brandą. Ir tokiam visuomenės nepasitenkinimui impulsą davė ne tik žlugusi M. Basčio apkalta, bet ir visus pusantrų metų besitęsiantys skandalai ir rietenos. Todėl tai yra signalas Seimui girdėti žmonių kritiką ir pradėti kons-truktyviai dirbti.

Po šio mitingo jo organizatoriai Sei-mui įteikė peticiją su reikalavimų sąrašu:

- pakeisti teisės aktus taip, kad visi balsavimai Seime būtų atviri, išskyrus

Konstitucijoje numatytus atvejus;- pakeisti teisės aktus taip, kad

Konstituciniam Teismui priėmus išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, nebereikėtų atskiro Seimo nutarimo pa-šalinti asmenį iš pareigų arba panaikinti Seimo nario mandatą;

- sugriežtinti atsakomybę už neda-lyvavimą Seimo veikloje be pateisina-mos priežasties;

- įpareigoti Seimo ir Vyriausybės narius viešai iš anksto skelbti savo dar-botvarkes ir kas mėnesį pateikti detalias veiklos ataskaitas;

- pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui;

- surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Pasak mitingo organizatorių, šių reikalavimų įgyvendinimas parodytų, kad Seimui ne vis vien žmonių nuomo-nė, ir tai gali padaryti pokytį parlamento darbe. Panašius reikalavimus yra iškėlusi

Mitingas „Mes kaltinam!“ buvo mitingas už moralę politikoje, už tai, kad politikai pradėtų sąžiningai ir atsakingai dirbti žmonėms.

Seim

o ka

ncel

iari

jos/

O. P

osaš

kovo

s nu

otra

uka

APŽVALGOS TEMA

AR LIETUVOS SEIMAS GALI SKLANDŽIAI DIRBTI?Simonas KLIMANSKIS

_52018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Nebegalėdami taikstytis su tuo, kaip Seimas po nepavykusios M. Basčio apkaltos, ignoruodamas Konstitucinio Teismo išvadą ir nacionalinio saugumo interesus, save visiškai diskreditavo, 5–6 tūkst. pilietiškų žmonių iš visos Lietuvos susirinko į taikų mitingą „Mes kaltinam!“

opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija. Jų įgy-vendinimas dabartiniame rietenų fone turėtų stabilizuoti situaciją. Tai pirma-laikiai Seimo rinkimai; pradėti apkaltą A. Skardžiui; pradėti nepasitikėjimo procedūrą Vyriausiosios rinkimų komi-sijos pirmininke; Seimo statuto pataisos dėl atvirų balsavimų. Didžia dalimi šie reikalavimai sutampa su mitingo organi-zatorių išdėstytais reikalavimais. Dauge-lis jų atrodo racionalūs ir pagrįsti, ypač matant dabartinę situaciją, todėl per šių reikalavimų prizmę galima vertinti Seimo gebėjimą pradėti konstruktyviai dirbti.

Seimas nepritarė opozicinių frakcijų norui surengti pirmalaikius rinkimus, už tai numatantį nutarimą balsavo 52, prieš – 57, susilaikė – 11 parlamentarų, o alternatyvaus balsavimo metu už pro-jekto grąžinimą tobulinimui balsavus 45, už atmetimą – 71 Seimo nariai. Tikėtis kitokio rezultato buvo ir yra nerealu, žinant politinių jėgų išsidėstymo balan-są. Žinoma, apsispręsti dėl pirmalaikių rinkimų yra Seimo prerogatyva, bet tam reikia 85 Seimo narių balsų, ir be valdančiųjų paramos tiek balsų surinkti neįmanoma. O dalis parlamentarų į pir-malaikius rinkimus žiūri kaip į pavojų, nes supranta, kad nebus išrinkti. Soci-aldarbiečiai greičiausiai nebūtų spėję pasiruošti rinkimams, dėl ko „valstie-čiai“ būtų likę be paramos, o sudarinėti naują koaliciją – uždavinys būtų buvęs ne iš lengvųjų. Aišku, jeigu parlamen-te dominuotų atsakingi, skaidrūs ir garbingi politikai, kuriems Konstitucija ir Konstitucinis Teismas yra ne tas pats, tokius rinkimus surengti gal ir nebūtų baiminamasi.

Istoriškai žvelgiant, apie pirma-laikius rinkimus kalbėta ne vienoje kadencijoje, tačiau visos tokios inicia-tyvos žlugdavo, buvo atvejų, kai dirbo ir mažumos Vyriausybė. Pirmalaikiai Seimo rinkimai vyko vienintelį kartą – 1992 m., kada tuometinė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nusprendė save paleisti. Tačiau tuometinė situaci-ja, lyginant su šiandienine, yra kitokia.

Nors Seimas nepritarė opozicinių frakcijų norui surengti pirmalaikius rinkimus, tikėtis kitokio rezultato buvo ir yra nerealu, žinant politinių jėgų išsidėstymo balansą.

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos

nuot

rauk

a/R

ober

tas

Dač

kus

Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbas pusę metų buvo kone paralyžiuotas. Nuo Sąjūdžio bloko atskilus nemažai daliai centris-tinių ir nuosaikių pažiūrų deputatų, kairysis parlamento sparnas įgijo kelių balsų persvarą. Protestuodami dešinieji paskelbė pereinantys į parlamenti-nę rezistenciją. Beveik pusė deputatų paliko plenarinių posėdžių salę. Kurį laiką Aukščiausioji Taryba-Atkuriama-sis Seimas buvo pasidalijęs į dvi dalis, kurios posėdžiaudavo atskirai. Tokiomis sąlygomis sprendimų priimti buvo neį-manoma. Tuo tarpu šiandieninio Seimo darbas tikrai nėra paralyžiuotas, dauge-liu atvejų, kaip matyti, valdantiesiems pakanka balsų priimti sprendimus.

Kita vertus, kalbant apie pirma-laikius Seimo rinkimus, visada reikia atsakyti į klausimą, kas būtų, jeigu tai įvyktų. Ar situacija tikrai kardinaliai pagerėtų ir ar nebūtų taip, kad bėgant nuo vilko, būtų užšokta ant meškos? Kas gali garantuoti, kad situacija nebus destabilizuota dar labiau? Yra rizika, kad politinio susitarimo ir dialogo galimybė būtų dar mažiau įmanoma. Todėl vietoje to reikia ieškoti konstruktyvaus ben-dradarbiavimo galimybių. Už politinį stabilumą atsakingos visos frakcijos – ir

pozicija, ir opozicija, bet didesnė atsako-mybė tenka valdantiesiems. Juk nė viena atsakinga politinė jėga nėra suintere-suota ilgam „pakabinti“ šalį nestabilumo būsenoje.

Dar sunkiau būtų realizuojamas ki-tas reikalavimas – pakeisti Konstituciją taip, kad, Konstituciniam Teismui pri-ėmus išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai

6_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018APŽVALGOS TEMA

Jeigu parlamente dominuotų atsakingi, skaidrūs ir garbingi politikai, kuriems Konstitucija ir Konstitucinis Teismas yra ne tas pats, surengti pirmalaikius rinkimus gal ir nebūtų baiminamasi.

pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, Seime nebereikėtų balsavimo dėl apkaltos. Tokiu atveju už Konsti-tucijos pataisas turi du kartus balsuoti ne mažiau kaip 94 parlamentarai su ne mažesne kaip trijų mėnesių pertrauka. Sutelkti tokią paramą nelengva. Žino-ma, užsienio šalių praktikos įvairios, kai kur nėra apkaltos mechanizmo ir galu-tinį žodį taria teisminė instancija, tačiau tai nėra perspektyvus kelias.

KAI KURIUOS REIKALAVIMUS GALIMA ĮGYVENDINTI

Didesnį efektą būtų galima pasiekti keičiant Seimo statutą ir sumažinant slapto balsavimo atvejų skaičių. Kaip tik Seime „valstiečių“ atstovas jau yra įregistravęs tai numatančias Statuto pataisas. Jas palaiko ir opozicija. Pa-gal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais – dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, Premjeru arba vienu iš ministrų. Svarbu pažymėti, kad slaptas balsavimas apskritai nedera su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingo valdymo principu, taip pat su visuome-nės teise žinoti. Seimo narys balsuoja kaip visos tautos atstovas, o ne kaip privatus asmuo, todėl jo atskaitomybė tautai yra labai svarbi. Tuo tarpu slapti

balsavimai apsunkina tą atskaitomybę – Seimo nariui tenka aiškintis, kaip jis balsavo vienu ar kitu klausimu, taip pat atsiranda galimybės įvairioms manipu-liacijoms ir neskaidriems sandoriams. Todėl balsavimo procedūrų išskaidrini-mas išties leistų užkirsti kelią tokiems atvejams, kada deklaruojama viena, o sprendimai yra kiti, ypač dėl įvairių per-sonalijų skyrimo ar atleidimo, arba kaip kad buvo per M. Basčio apkaltą. Be to, atviras balsavimas turi ir kitų privalumų – Seimo nariai turi galimybę argumen-tuotai išsakyti savo motyvus, kodėl vienu

ar kitu klausimu jų pasirinkimas yra toks arba kitoks.

Seimas nepritarė ir kitam opo-zicijos siūlymui – dėl nepasitikėjimo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininke Laura Matjošaityte. Šiuo atveju L. Matjošaitytę tvirtai palaikė valdantieji. Tuo tarpu opozicija įtaria, kad L. Matjošaitytė į VRK vadovo postą pasiūlyta mainais už tai, kad ji praėjusią vasarą esą tyčia padėjo į stalčių ankstes-nės VRK beveik metus rengtą tyrimo dėl su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų są-jungos pirmininku Ramūnu Karbauskiu susijusių renginių, kuriuos finansavo jam priklausantis „Agrokoncernas“, išva-dą. Visgi nesileidžiant į detales, dabar akivaizdu viena – VRK ir jos pirmininkė turės dirbti skaidriau ir objektyviau.

Beje, šioje vietoje yra visiškai pagrįstas Prezidentės Dalios Grybaus-kaitės siūlymas atsisakyti tvarkos, kai dalį VRK narių siūlo politinės partijos. Nes dabartinė situacija panaši į paklodės tampymą, kada politinės partijos run-giasi dėl įtakos VRK, priklausomai nuo to, kurioms partijoms, t. y. ar valdančio-sioms, ar opozicinėms, yra naudingi ar nenaudingi VRK sprendimai. O tai iš tiesų ne į naudą pačiai demokratijai. De-politizavus VRK, jos narius galėtų skirti ne politinės institucijos. Tokia praktika taikoma kai kuriose užsienio šalyse. Aišku, norint tai įgyvendinti Lietuvoje, šalies politinės partijos turi perlipti per savo siauras ambicijas ir norą demons-truoti įtaką.

Kalbant apie A. Skardžiaus apkaltą, procesas įsivažiuoja „valstiečiams“ prita-rus specialiosios tyrimo komisijos pagal Seimo narių grupės teikimą pradėti apkaltos procesą sudarymui, moty-vuojant, kad „žmogus turėtų galimybę apsiginti“. Anksčiau tokiai komisijai nepritaręs R. Karbauskis sakė, kad A. Skardžiaus veiklą tyrusios parlamentinės komisijos veikloje „nebuvo matyti jokių požymių, kad galėtų būti apkalta“. Mat po socialdemokratų skilimo sudarytai frakcijų koalicijai kiekvienas koalicijos nario balsas yra itin svarbus. Visgi prie Seimo vykęs mitingas, matyt, privertė

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos

nuot

rauk

a/D

ž. G

. Bar

ysai

tė

Svarstant pirmalaikių Seimo rinkimų klausimą, visada reikia atsakyti į klausimą, kas būtų, jeigu tai įvyktų. Ar situacija tikrai kardinaliai pagerėtų ir ar nebūtų taip, kad bėgant nuo vilko, būtų užšokta ant meškos? Kas gali garantuoti, kad situacija nebus destabilizuota dar labiau?


Seimo narys balsuoja kaip visos tautos atstovas, o ne kaip privatus asmuo, todėl jo atskaitomybė tautai yra labai svarbi. Tuo tarpu slapti balsavimai tai apsunkina – Seimo nariui tenka aiškintis, kaip jis balsavo vienu ar kitu klausimu, taip pat atsiranda galimybės įvairioms manipuliacijoms ir neskaidriems sandoriams.

ir nelieka abejinga tam, kaip dirba jos išrinkti politikai. Bet prieš imantis keisti situaciją, visada pravartu viską atsakingai įvertinti, kad nestabilumo ar sumaišties nebūtų dar daugiau. Kai kurių reika-lavimų įgyvendinimas, kaip minėta, padėtų apmalšinti tą batalijų atmosferą, kuri Seime vyrauja pastaruoju metu, ir suteiktų didesnio visuomenės pasitikėji-mo lūkestį.

Taip pat patys Seimo nariai tarp įvairių intrigų ir skandalų turi ma-tyti atsakomybę už valstybės ateitį, jos raidą ir žmones. Nes būtent šalies raidą labiausiai veikia vidinis gebėjimas susikoncentruoti ir daryti tai, ko reikia valstybei ir jos žmonėms. Tik kai tam nebelieka laiko, įsiveliama į neprodukty-vias diskusijas, atsiranda įvairių juokingų iniciatyvų.

Seimas gali konstruktyviai dirbti, tačiau tam politinės partijos turi susi-koncentruoti į bendrus darbus, tokius kaip gynyba, šalies ir jos žmonių gerovė, socialinės atskirties mažinimas. Tai yra svarbiausi tikslai, dėl kurių priemonės gali skirtis. Dėl to galima diskutuoti. Tačiau tikrai nereikia leistis į beprasmes batalijas, tarpusavio santykių aiškinimąsi

Seim

o ka

ncel

iari

jos/

O. P

osaš

kovo

s nu

otra

uka

ar prisigalvoti nesąmoningų idėjų, nes taip tik švaistoma intelektinė energija, silpninamas žmonių pasitikėjimas vals-tybe, stabdoma jos socialinė ir ekonomi-nė raida. ■

neblokuoti A. Skardžiaus apkaltos pro-ceso. Nes po tokio visuomenės išreikšto nepasitenkinimo, akivaizdu, kad kažkam kraujas turi būti „nuleistas“.

Reikalavimai dėl didesnio Seimo narių darbo skaidrumo ir atsakomybės už posėdžių nelankymą, tiesą sakant, keliami ne vieną kadenciją. Kai kurie parlamentarai jau ir dabar savanoriškai iš anksto skelbia savo darbotvarkes. Didesnių teigiamų pokyčių gali suteikti šiuo metu svarstomas Seimo nario pa-reigas, teises ir veiklos garantijas regla-mentuojantis įstatymo projektas. Priimti tokį įstatymą dar 2004 m. nutarimu yra pavedęs Konstitucinis Teismas. Vie-nintelis klausimas, dėl kurio šiuo atveju nesutariama – oficialių atostogų įteisini-mas. Taip pat yra įregistruota įstatymo pataisa, pagal kurią Seimo narys, be pateisinamos priežasties praleidęs iš anksto paskelbtą plenarinį, komiteto, komisijos ar kitų struktūrinių padalinių posėdį, atlyginimo už tą dieną negautų. Vėlgi neabejotina, kad tokios pataisos parengimą paskatino ir vykęs mitingas.

Tačiau svarbu žinoti, kad Seimo darbas priklauso nuo pačių parlamen-tarų atsakomybės. Tuo tarpu posėdžių lankymo klausimu yra įvairių niuansų. Pavyzdžiui, Seimo narys per dieną gali turėti kelis darbinius susitikimus ar dalyvauti kokiuose nors oficialiuose renginiuose, dėl ko negali sėdėti posė-džių salėje ir balsuoti. Be to, mažiau-siai parlamentarų plenarinių posėdžių salėje būna, kai yra pateikimo stadijos ar vyksta svarstymo diskusijos. Tačiau kai balsuojama dėl įstatymų priėmi-mo, salėje būna ganėtinai daug Seimo narių. Lygiai tą patį rodo ir užsienio šalių praktika. Pavyzdžiui, JAV, Švedijos parlamentų salės užsipildo, kai vyksta svarbūs balsavimai. Čia svarbu, kaip atsakingai parlamentarai išnaudoja laiką, kai nesėdi posėdžių salėje.

SVARBIAUSIA GEBĖTI SUSIKONCENTRUOTI Į BENDRUS DARBUS

Taigi, minėti reikalavimai yra pagrįsti, gerai, kad visuomenė mato


Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinki-muose Rusija patvirtino, kad Vladimiro Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš

1918 m. liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8.

Apie valstybės valdymo formas dis-kutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vie-ni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir ren-kamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstituci-jos straipsnį mūsų valstybė yra nepri-klausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – par-lamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį demokratijos užuomazgas, valdymo formas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

ww

w.p

exel

s.co

m

bolševikinės-stalininės valstybės, sutvir-tintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums ne pakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokra-tija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

ISTORINIAI MONARCHIJOS IŠBANDYMAI LIETUVAI

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rim-vydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po kara-liaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis

LIETUVOS VALDYMO FORMOS: KODĖL MUS TRAUKIA MONARCHIJA?

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos istoriografijoje, t. y. istorikų darbuose, monografijose, straipsniuose

ir net mokykliniuose vadovėliuose įsigalėjusi nuostata, kad Lietuva turėjo

vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos valstybė

karalyste teišbuvo apie 7 metus. Taigi, Lietuva greičiausiai vienintelė Europos

valstybė, kuri po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos

karalystę „pervadino“ Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), o jos valdovus –

didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto Didžiojo valdymo pradžios) nėra nė

vieno rašytinio dokumento, kuris paliudytų buvus „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“.

Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių

laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima tik

Lietuvos karalystė ir jos karaliai.

Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė

į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (Magnus Dux) titulą. Tai

pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Pagal KAM parengtą aplikacinį leidinį „Lietuvos valdovai“


dešimtmečius išaugo iki didžiulės vals-tybės? Gediminaičių dinastija ne tik su-stiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Pet-rauskas LRT laidoje „Mokslo ekspre-sas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių nau-jovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikš-čio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liub-lino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurody-tas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kuni-gaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (lenk. Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas

kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (lenk. Korona), o Lietuvos Didžiąją Ku-nigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint...

Nors XVI–XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turė-jusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirin-kime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdy-mo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasi-naudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomas respublikas. Tai kartu buvo ir Lietuvos valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių vals-tybę į gabalus, Respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia val-dyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatū-ros, autokratijos, demokratijos klestė-jimo, okupacijos siautėjimo... Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t. y. karalystę.

TREČIASIS LIETUVOS KARALIUS – VĖL ANT SLENKSČIO

Prieš penkerius metus delfi.lt portale rašiau, kad mūsų šalyje egzis-tuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asoci-acijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo

Švedarausko – pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastan-gomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wil-helmo von Uracho anūko – antrasis

R. Petrauskas: Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“.

LIETUVOS DIDIEJI KUNIGAIKŠČIAI

Viduramžių Lietuvos valdovaiMindaugas 1238–1263

Treniota 1263–1264

Vaišalgas (Vaišelga) 1264–1267

Švarnas 1267–1269

Traidenis 1269–1281

Daumantas 1281–1285

Butigeidis 1285–1291

Butvydas (Pukuveras) 1291–1295

Vytenis 1295–1316

Gediminas 1316–1341

Jaunutis 1341–1345

Algirdas 1345–1377

Jogaila (I kartą) 1377–1381

Kęstutis 1381–1382

Jogaila (II kartą) 1382–1392

Vytautas 1392–1430

Švitrigaila 1430–1432

Žygimantas Kęstutaitis 1432–1440

Kazimieras 1440–1492

Aleksandras 1492–1506

Naujųjų amžių Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiaiŽygimantas Senasis 1506–1548

Žygimantas Augustas 1544–1572

Henrikas Valua 1573–1574

Steponas Batoras 1576–1586

Žygimantas Vaza 1588–1632

Vladislovas Vaza 1632–1648

Jonas Kazimieras Vaza 1648–1668

Mykolas Kaributas Višnioveckis

1669–1673

Jonas Sobieskis 1674–1696

Augustas II 1697–1706, 1709–1733

Stanislovas Leščinskis 1706–1709

Augustas III 1733–1763

Stanislovas Augustas Poniatovskis

1764–1795

Šaltinis: www.viduramziu.istorija.net

Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 201810_ APŽVALGOS TEMA

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai.

vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų na-muose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokio instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo

karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai...

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Ura-chas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LRT laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kate-goriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išme-tamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, po-litikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusi-jos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

MONARCHIJA – 113 DIENŲ...Priminsiu, kad baigiantis Pirma-

jam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems

laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietu-vos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų di-nastu“. Vokietijos Reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtem-bergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monar-chija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagami-nų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėju-sioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėlto pripaži-no nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą ir tą dieną priimtoje laikino-joje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14–15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti Tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Min-daugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų... Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus.

no.w

ikip

edia

.org

Wilhelmas von Urachas su šeima


KAS PAKEIS DEMOKRATIJĄ? Kol kas Lietuvoje veši utopinės

idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parla-mentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonomi-niai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi at-sarginį karalių. Per pirmąją savo viešna-gę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūki-ninko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. dikta-torių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra uni-versali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma. ■

APŽVALGOS TEMA

Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo... Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t. y. karalystę.

Pastaraisiais metais vis didesnio visos Europos žiniasklaidos dėmesio sulau-kia Višegrado ketvertas. Nors Vidu-rio Europos šalių, ypač Vengrijos bei Lenkijos, lyderiai susilaukia griežtos kritikos dėl vykdomų politinių reformų ir tikrų ar tariamų demokratijos suvar-žymų, Seimo nariai Audronius Ažubalis bei Laurynas Kasčiūnas įsitikinę, kad didelio Vakarų Europos šalių lyderių bei žiniasklaidos pasipiktinimo Viktoro Orbano bei Jaroslawo Kaczynskio vado-vaujamos partijos sulaukia ne tiek dėl objektyvių klaidų, kiek dėl savo požiūrio į nacionalinę valstybę bei europinę tapatybę.

KOMUNISTINĖ AR NAUJOJI VENGRIJOS KONSTITUCIJA?

Jau ne vienerius metus aukščiausi ES pareigūnai negaili kritikos Višegrado šalims dėl jų vykdomos politikos. Dar 2011 m. Vengrija sulaukė ES kritikos dėl šalyje priimto įstatymo, pagal kurį

Seim

o ka

ncel

iari

jos/

Olg

os P

osaš

kovo

s nu

otra

ukos

A. Ažubalis: „Vengrija žaidžia gana rizikingus geopolitinius žaidimus. Iš esmės V. Orbanas geopolitinius sprendimus priima siekdamas didžiausios ekonominės naudos Vengrijai.“

VENGRIJA IR LENKIJA: TARP MITŲ IR TIKROVĖSJonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas

išplėstos institucijos, atsakingos už žiniasklaidos priemonių veiklos regulia-vimą, galios. Pagal šį įstatymą žiniasklai-dos priežiūros tarnyba įgijo teisę skirti iki 720 tūkst. eurų siekiančias baudas už


įžeidžiantį ar politiškai nesubalansuotą turinį. Tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso nuo-mone, šis įstatymas kėlė grėsmę spaudos laisvei šalyje. Tiesa, 2012 m. įstatymas buvo pakoreguotas, pavyzdžiui, panai-kinta žiniasklaidos priežiūros tarnybos teisė kontroliuoti spaudos turinį, o galimybė nagrinėti privačios erdvės pažeidimus palikta tik teismams. Be to, 2012 m. priimtos įstatymo pataisos nu-mato, kad, skirtingai nei metais anksčiau priimtame įstatyme, žurnalistai nebėra įpareigoti atskleisti savo šaltinių – tai, esant ypatingoms aplinkybėms, gali padaryti tik teismas.

2012 m. sausį įsigaliojo nauja Vengrijos konstitucija. Buvo sumažintas parlamento narių skaičius, prailgintos generalinio prokuroro bei Konstitucinio teismo teisėjų kadencijos, sumažinta centrinio banko nepriklausomybė nuo valdžios institucijų. Kritikų teigimu, ši konstitucija prieštarauja demokratinėms vertybėms, o kai kurie pakeitimai, tokie kaip perbraižytos rinkiminių apygardų ribos, sudaro palankesnes sąlygas V. Or-bano partijai „Fidesz“ laimėti parlamen-to rinkimus (Vengrija – parlamentinė valstybė; didžiausias politines galias joje turi ministras pirmininkas, o prezidentą renka parlamentas).

Vis dėlto naujoji Vengrijos kons-titucija sulaukė ne tik neigiamų, bet ir teigiamų vertinimų. Tuomečio Lietuvos ministro pirmininko Andriaus Kubi-liaus teigimu, ši konstitucija sulaukė Europos kairiųjų pasipiktinimo dėl joje įtvirtintų konservatyvių, krikščioniškų vertybių.

„Konstitucijoje yra įvairių dalykų. Tarp jų ir labai ryškiai pabrėžtas Vengri-jos įsipareigojimas tradicinėms verty-bėms, krikščioniškoms vertybėms, para-ma tradicinei šeimai, gyvybės apsaugai. Tai šias nuostatas Europoje visada labai aštriai kritikuoja Europos kairieji, maty-dami tokiose nuostatose tam tikras labai ryškias dešiniąsias, konservatyviąsias idėjas. Tokia skirtingų idėjinių vertybių paskatinta europinė diskusija neturėtų mūsų paversti neobjektyviais situacijos vertintojais", – 2012 m. pradžioje sakė A. Kubilius.

Tais metais, kai buvo priimta naujoji Vengrijos konstitucija, Seimo narys Audronius Ažubalis ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Po-litiko teigimu, kairiųjų politikų sukelta isterija dėl politinių reformų Vengrijoje buvo neadekvati. „Pirmiausia reikia

nepamiršti, kad ankstesnė Vengrijos konstitucija buvo priimta 1949 m., t. y. komunistinio režimo laikais. Todėl visiškai normalu, kad tokia konstitucija neturėtų galioti šiuolaikinėje Europos valstybėje. Kita vertus, federalistinių pažiūrų politikams, kuriuos mėgstu vadinti „briuseliečiais“, itin nepatinka V. Orbano požiūris į šiandieninėje Europoje vyraujančias multikultūrines vertybes, todėl šio politiko daromos klaidos išnaudojamos kaip pretekstas siekiant diskredituoti pačią V. Orbano ir jo vadovaujamos partijos ideologiją. Paminėtina ir tai, kad V. Orbanas padi-dino mokesčius Vengrijoje veikiantiems užsienio bankams, ir tai tikrai nepatiko didelei daliai užsienio politikų“, – teigia buvęs užsienio reikalų ministras.

Panašios nuomonės laikosi ir Sei-mo narys Laurynas Kasčiūnas. Buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institu-to dėstytojas ir Rytų Europos studijų centro direktorius įsitikinęs, kad esminė priežastis, kodėl daugeliui kairiosios pakraipos politikų ypač nepatinka Vengrijos valdančioji partija, yra jos siekis įtvirtinti politikoje tradicines

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Eu

rope

an P

eopl

e's

Part

y nu

otra

uka

L. Kasčiūnas: „Vengrija, Slovakija bei Čekija iš tiesų neretai nusipelno kritikos dėl savo pozicijų santykių su Rusija klausimu. Tačiau Lenkijos užsienio politiką bent jau Rusijos klausimu tikrai laikyčiau pavyzdine.“


Nors Vidurio Europos šalių, ypač Vengrijos bei Lenkijos, lyderiai susilaukia griežtos kritikos dėl vykdomų politinių reformų ir tikrų ar tariamų demokratijos suvaržymų, Seimo nariai Audronius Ažubalis bei Laurynas Kasčiūnas įsitikinę, kad didelio Vakarų Europos šalių lyderių bei žiniasklaidos pasipiktinimo Viktoro Orbano bei Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamos partijos sulaukia ne tiek dėl objektyvių klaidų, kiek dėl savo požiūrio į nacionalinę valstybę bei europinę tapatybę.

tautines bei krikščioniškas vertybes. „Negalėčiau paneigti, kad Vengrijoje esama kritikuotinų dalykų tiek užsienio, tiek vidaus politikoje. Bet jeigu kalba-me apie visumą, nereikia pamiršti ir to, kad V. Orbanas atėjo į valdžią ekono-minio sunkmečio laikais. Jam valdant sustiprėjo šalies ekonomika, vidurinysis sluoksnis, o vyriausybė savo politika skatina gimstamumo augimą“, – teigia L. Kasčiūnas.

Abu Seimo nariai sutinka, kad V. Orbanas nusipelno kritikos dėl jo vykdomos užsienio politikos. Pavyz-džiui, vertindamas ES poziciją santykių su Rusija klausimu, 2014 m. V. Orba-nas pareiškė, jog ES įsišovė sau į koją, įvesdama sankcijas šiai valstybei dėl jos

karinės agresijos prieš Ukrainą. Didelės kritikos Vengrijos premjeras yra su-laukęs ir dėl iš Rusijos gautos paskolos ato minės elektrinės statybai. Kita vertus, kalbant apie Vengrijos užsienio politiką, esama ir priešingų pavyzdžių. Pavyz-džiui, šiemet V. Orbanas pareiškė, kad Vengrija, padedant JAV bendrovėms, planuoja importuoti gamtines dujas iš Rumunijos, tokiu būdu siekdama suma-žinti priklausomybę nuo „Gazprom“.

„Vengrija žaidžia gana rizikingus geopolitinius žaidimus. Iš esmės V. Or-banas geopolitinius sprendimus priima siekdamas didžiausios ekonominės nau-dos Vengrijai. Tačiau naivu manyti, kad, pavyzdžiui, 10 mlrd. eurų paskola Pakšo atominės elektrinės plėtros darbams ne-turės įtakos Vengrijos savarankiškumui ir kad šalis netaps labiau priklausoma nuo Rusijos“, – įsitikinęs A. Ažubalis.

Pernai ES ėmėsi teisinių priemo-nių prieš Vengriją dėl priimto aukštojo mokslo įstatymo, sudarančio finansines kliūtis veikti užsienio rėmėjų finansuoja-miems privatiems universitetams. Nors šis įstatymas nėra skirtas konkrečiai mokymo įstaigai, neabejojama, kad dėl jo labiausiai nukentėtų JAV milijardie-riaus Džordžo Sorošo įkurtas Centrinės

Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Si

lar

nuot

rauk

a

Europos universitetas (pats turtuolis gimė 1930 m. Budapešte, tačiau 1946 m. su tėvais emigravo į Jungtinę Karalystę, o po dešimtmečio persikėlė į JAV, kur tapo vienu turtingiausių pasaulio versli-ninkų). „Įdomu, jog pats V. Orbanas ka-daise gavo Dž. Sorošo finansinę paramą. Tačiau vėliau tarp jų prasidėjo nesuta-rimai, šiuo metu Vengrijoje vykdoma prieš šį milijardierių nukreipta agitacija. Manau, kad V. Orbano veiksmus prieš minėtąjį universitetą galima vertinti kaip asmeninį politiko kerštą JAV verslinin-kui“, – mano A. Ažubalis.

LIETUVAI NAUDINGA LENKIJOS LYDERYSTĖ REGIONE

A. Ažubalis bei L. Kasčiūnas ypač palankiai vertina Lenkijos valdan-čiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwosc“; PiS) vykdomą užsienio politiką. „Skirtin-gai nei Vengrija, Lenkija nesistengia vienu metu „sėdėti ant dviejų kėdžių“ ir balansuoti tarp principingos politikos klausimais, susijusiais su komunistinės praeities vertinimu, ir pragmatizmo eko-nominiuose santykiuose su Rusija. Prie-šingai – Lenkija nuolat stiprina krašto apsaugą, energetinę nepriklausomybę.


struktūrose ir persekiojusiems disiden-tus. Dėl šios priežasties Lenkijoje buvo sutrumpintas teisėjų pensinis amžius, siekiant, kad tokie veikėjai nebeužimtų atsakingų pareigų šalies teismuose“, – sako buvęs užsienio reikalų ministras. Jam antrina L. Kasčiūnas, kurio teigimu, Lietuvai ypač svarbūs geri santykiai su šia valstybe. „Vengrija, Slovakija bei Čekija iš tiesų neretai nusipelno kriti-kos dėl savo pozicijų santykių su Rusija klausimu. Tačiau Lenkijos užsienio politiką bent jau Rusijos klausimu tikrai laikyčiau pavyzdine, todėl labai svarbu, kad Lenkija užsitikrintų savo lyderystę Višegrado ketverte ir taip paskatintų teigiamus pokyčius ir kitų minėtų šalių užsienio politikoje“, – teigia L. Kas-čiūnas. Tiek jis, tiek A. Ažubalis mano, kad ES kritika Lenkijos valdantiesiems pirmiausia susijusi su jų nenoru perimti Europos kairiesiems būdingų vertybių. Pavyzdžiui, Lenkija, kaip ir Čekija bei Vengrija, atsisakė priimti kvotoje nustatytą skaičių pabėgėlių (dėl šios priežasties Europos Komisija nusprendė imtis sankcijų prieš Višegrado šalis). Be to, politikai įsitikinę, kad Lenkijos atveju esama nemažai dvigubų standar-tų. „Tarkime, Lenkija kritikuojama dėl joje vykdomos teismų reformos, taip pat dėl nacionalinio transliuotojo kontrolės perėmimo. Tačiau kritikai patogiai nu-tyli faktą, kad anksčiau valdžioje buvusi dabartinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko vadovaujama liberali partija „Piliečių platforma“ (lenk. „Platforma Obywatelska“; PO) Konstitucinio teis-mo teisėjais taip pat skyrė sau lojalius asmenis, kartais net apeidama įstatymus, norėdama užsitikrinti palankius šio teis-mo sprendimus. Todėl teigti, kad noras svarbiuose postuose matyti sau lojalius asmenis būdingas tik dabartiniams Len-kijos valdantiesiems, būtų neteisinga. Be to, jei kalbėsime apie ES pareigūnų kritiką Lenkijai, akivaizdu, kad D. Tus-kas, pasinaudodamas savo užimamomis pareigomis bei ryšiais, siekia supriešinti Lenkiją su jos partnerėmis ES, kad būtų lengviau grįžti į valdžią PO“, – teigia A. Ažubalis.

Šiame straipsnyje kolegos Audronius

Ažubalis bei Laurynas Kasčiūnas

dalijasi įžvalgomis apie valdančiąsias

partijas Lenkijoje bei Vengrijoje. Pri-

tariu požiūriui, kad daugelio politinių

reiškinių negalima vertinti vienareikš-

miškai. Pavyzdžiui, Vengrijos valdan-

čioji partija „Fidesz“ išties nusipelno

kritikos dėl artimų ryšių su Rusija ir

jos lyderio Viktoro Orbano neatsa-

kingų pareiškimų. Kita vertus, reikia

pripažinti, kad ši partija iškilo ne dėl

Rusijos įtakos, bet dėl anksčiau šalį

valdžiusių partijų prasto vadovavimo,

o daugelyje sričių, pavyzdžiui, ekono-

mikoje ar šeimos politikoje, Vengrijos

valdantieji sugebėjo pasiekti tikrai

neblogų rezultatų.

Tuo tarpu į Lenkijos valdančiąją „Tei-

sės ir teisingumo“ partiją galima žiū-

rėti pozityviai tiek dėl jos laikysenos

Rusijos atžvilgiu, tiek dėl sėkmingos

ekonominės politikos, tiek dėl princi-

pingo požiūrio į šeimos sampratą bei

gyvybės apsaugą. Norėdamos būti

populiarios dešiniosios partijos turėtų

vykdyti socialiai atsakingą politiką,

vykdyti paramos šeimai politiką. Tikiu,

kad iš Lenkijos valdančiųjų nemažai

galėtų pasimokyti ir Lietuvos

politikai.

Algirdas SAUDARGAS, Europos Parlamento narys

Šiemet Lenkijoje priimtas įstaty-mas, numatantis iki trejų metų laisvės atėmimo bausmę asmenims, kaltinan-tiems Lenkijos valstybę arba tautą dėl nacių nusikaltimų bei vartojantiems terminą „Lenkijos mirties stovyklos“, apibūdinantį Lenkijoje veikusias Aušvi-co bei Štuthofo koncentracijos stovyk-las. Kritikos šiam įstatymui negailėjo daugelis žydų organizacijų, taip pat Izraelio ministras pirmininkas Benja-minas Netanyahu. A. Ažubalio teigimu, didelė dalis kritikos nėra pagrįsta, o priimtas įstatymas jokiu būdu nereiškia Holokausto tragedijos neigimo ar men-kinimo. „Suprantama, kad kiekviena tauta turi savo niekšų, prisidėjusių prie nusikaltimų žmogiškumui. Taip, tikrai buvo lenkų tautybės žmonių, kolabo-ravusių su okupacinės nacių Vokietijos režimu ir dalyvavusių žudant žydų tautybės Lenkijos gyventojus. Tačiau tai buvo pavieniai asmenys, Lenkija kaip suvereni valstybė niekada nevyk-dė žydų genocido, o koncentracijos stovyklos šalyje buvo įsteigtos nacistinės Vokietijos valdžios sprendimu. Pavyz-džiui, Stalino laikais Karagandoje veikė lageris, į kurį buvo tremiami Lietuvos gyventojai, tačiau būtų tikrai neteisinga dėl to kaltinti kazachų tautą. Įstatymas, kurį palaikau, Lenkijoje buvo priimtas siekiant užkirsti kelią istorijos klas-tojimui ir atsakomybės dėl nacistinės Vokietijos nusikaltimų permetimui vokiečių okupuotoms šalims“, – įsitiki-nęs A. Ažubalis.

L. Kasčiūno teigimu, informacija apie politinę situaciją Lenkijoje daž-nai pateikiama selektyviai. Pavyzdžiui, dažnai skaitome apie tūkstantinius protestus prieš Lenkijos vyriausybės sprendimus, tačiau dažnai nutylima apie vyriausybės vykdomą paramos vaikus auginantiems tėvams politiką, gerus šalies ekonominius rodiklius. „Didžioji dalis Lenkijos visuomenės, nepaisant kai kurių padarytų klaidų, teigiamai vertina PiS politiką. Jeigu rinkimai vyktų šiandien, ši partija tikriausiai surinktų dar daugiau balsų nei 2015 m. rudenį“, – neabejoja L. Kasčiūnas. ■

Kaip didelį dabartinės Lenkijos nuopel-ną galėčiau vertinti priimtus įstatymus, apribojančius galimybę užimti atsa-kingas pareigas žmonėms, socialistinio režimo metais dirbusiems represinėse


DEMOKRATIJOS BŪKLĖ POSOVIETINĖSE ŠALYSE: BLOGIAUSIA PADĖTIS – CENTRINĖJE AZIJOJE

Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus žlugus Sovietų Sąjungai, 15 buvusių tarybinių respublikų tapo nepriklauso-momis valstybėmis. Tačiau tik keletui iš jų pavyko tapti demokratinėmis šalimis, ir net trys posovietinės šalys patenka į nedemokratiškiausių pasaulio valstybių dešimtuką.

KETURIOS VALSTYBIŲ GRUPĖSJungtinės karalystės žiniasklaidos

grupė „The Economist“ nuo 2010 m. kasmet atlieka tarptautinį tyrimą apie demokratijos būklę visame pasaulyje (pirmas toks tyrimas atliktas dar 2006 m.). Tyrimą atlieka grupė mokslininkų, kurie kiekvienais metais turi atsakyti į 60 skirtingų klausimų apie demokratijos būklę kiekvienoje šalyje (tiesa, į tyrimą įtrauktos ne visos pasaulio valstybės). „The Economist“ neatskleidžia kon-kretaus šių mokslininkų skaičiaus, jų tautybės ar kriterijų, pagal kuriuos jie atrenkami. Tyrimo klausimai skirstomi į penkias kategorijas – apie piliečių teises, vyriausybės funkcionavimą, politinį pliuralizmą, politinį gyventojų aktyvumą ir šalies politinę kultūrą.

Pagal surenkamų taškų skaičių vals-tybės skirstomos į keturias grupes. Pil-nos demokratijos šalimis laikomos tos valstybės, kuriose gerbiamos pilietinės laisvės bei dalyvavimo politikoje teisės, aukštas politinės kultūros lygis, skaidriai ir efektyviai veikia teismų sistema, nėra pažeidžiama žiniasklaidos laisvė. 2017 m. 19-oje pasaulio šalių, tyrimo duome-nimis, pilnai funkcionavo demokratija.

Kaip teigiama tyrime, demokra-tiškiausia pasaulio šalis – Norvegija. Ši Skandinavijos šalis surinko maksimalų taškų skaičių, vertinant jos politinę kul-tūrą, pliuralizmą bei piliečių dalyvavimo politikoje lygį. Tiesa, pagal pilietinių laisvių indeksą Norvegiją aplenkė Airija,

Naujoji Zelandija, Australija ir Kanada. Po Norvegijos demokratiškiausiomis pasaulio šalimis laikytinos Islandija, Švedija ir Naujoji Zelandija.

Antroji grupė – vadinamosios „sky-lėtos“ demokratijos. Tokiomis pagal ty-rimo autorių apibrėžimą, laikomos šalys, atitinkančios pagrindinius demokratijos kriterijus tokius kaip laisvi ir sąžiningi rinkimai bei pagrindinės pilietinės tei-sės, tačiau turinčios pastebimų demo-kratijos funkcionavimo problemų, tokių kaip žemesnis politinės kultūros lygis bei ne toks aktyvus piliečių dalyvavimas politikoje. Kaip „skylėtos“ demokratijos tyrėjų įvardijamos 57 pasaulio valstybės, tarp jų – JAV, Italija, Prancūzija, Japo-nija, Izraelis, Indija, visos Baltijos bei Višegrado šalys.

Šalyse, apibūdinamose kaip hibri-diniai režimai, demokratijos pažeidimai kur kas didesni nei „skylėtos“ demo-kratijos šalyse. Nors formaliai tokios

Autoritarinio režimo šalyse rinkimai nevyksta arba vyksta tik formaliai, vykdomos represijos prieš valdančiųjų oponentus, žiniasklaida yra kontroliuojama valdžios arba jai lojalių verslo grupių. Šiuo metu pasaulyje yra per 50 autoritarinių valstybių.

Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Centrinė Azija

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Th

emig

htyq

uill

žem

ėlap

is


ekonomika, tačiau demokratijos ly-gis jose aukštesnis nei Prancūzijoje ar Belgijoje.

Kita vertus, kalbant apie Europos demokratiją ir ekonominį išsivystymą, ekskomunistinės Vidurio bei Rytų Eu-ropos šalys vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos. Tyrimo duomenimis, Estija užima 30-ą vietą pasaulyje pagal demokratijos indeksą, Lietuva – 37-ą, Latvija – 40-ą. Šiame sąraše Čekija rikiuojasi 34-oje, Slovėnija – 37-oje, Slovakija – 44-oje, Lenkija – 53-ioje, Vengrija – 56-oje pozicijoje. Prie „skylė-tos“ demokratijos šalių taip pat priski-riamos Bulgarija, Rumunija, Kroatija bei Serbija.

Kitose ekskomunistinėse Europos šalyse padėtis prastesnė. Makedonija, Albanija, Juodkalnija, Bosnija ir Her-cegovina, Ukraina, Moldova laikomos hibridinių režimų šalimis. Šiai valstybių grupei priskiriamos ir dvi Kaukazo valstybės – Gruzija bei Armėnija. Šiuo metu Europoje yra tik dvi autoritarinės valstybės – Baltarusija bei Rusija, pagal demokratijos indeksą užimančios 138-ą bei 135-ą vietą pasaulyje.

Kalbant apie posovietines šalis, ne-demokratiškiausiomis laikomos Centri-nės Azijos valstybės. Visos jos, išskyrus hibridinio režimo šalims priskiriamą Kirgiziją, yra valdomos autoritarinių režimų. Demokratijos reitinge Kirgizi-ja užima 95-ą, Kazachstanas – 141-ą, Uzbekistanas – 158-ą, Tadžikistanas – 159-ą, Turkmėnistanas – 162-ą vietą pasaulyje.

Panaši padėtis ir Azerbaidžane. Nors ši Kaukazo šalis geografiškai ne-priskiriama Centrinės Azijos regionui, tačiau tiek religiniu, tiek etniniu aspek-tais yra kur kas artimesnė Vidurio Azijai nei Armėnijai bei Gruzijai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo šalį valdė buvęs įtakingas Komunistų partijos veikėjas Heidaras Alijevas, o jam mirus 2003 m. prezidentu tapo jo sūnus Ilhamas. Vėliau jis dusyk buvo perrinktas šalies vadovu, abiejuose rinkimuose surinkęs per 80 proc. rinkėjų balsų. Stebėtojų teigimu, nė vieni iš šių rinkimų nebuvo sąžiningi.

šalys atitinka svarbiausius demokratijos kriterijus, tokius kaip daugiapartinė rinkimų sistema bei reguliariai vyks-tantys rinkimai, tačiau tokiose valsty-bėse paprastai yra išplitusi korupcija, ribojama žiniasklaida bei opozicija (pavyzdžiui, pasitelkiant teisėsaugą). Politinės kultūros bei piliečių dalyvavi-mo politikoje rodikliai taip pat žemesni nei demokratinėse šalyse. Hibridinius režimus galima laikyti tarpiniu varian-tu tarp demokratijos ir diktatūros, t. y. nors formaliai valstybė atitinka esmines demokratijos sąlygas, tačiau tikrovėje svarbiausių demokratijos principų nėra laikomasi. Hibridinių režimų pavyzdžiai – Ukraina, Turkija, Irakas, Pakistanas, Albanija, Gruzija ir t. t.

Paskutinė valstybių kategorija – au-toritariniai režimai. Tokiose šalyse rin-kimai nevyksta arba vyksta tik formaliai, vykdomos represijos prieš valdančiųjų oponentus, žiniasklaida yra kontro-liuojama valdžios arba jai lojalių verslo grupių. Šiuo metu pasaulyje yra per 50 autoritarinių valstybių. Esama skirtingų autoritarinio režimo modelių. Kai kur, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, Jungti-niuose Arabų Emyratuose, Brunėjuje, visa valdžia sutelkta monarchų ranko-se, o renkami gali būti tik žemesnės

grandies politikai. Kinijoje, Kuboje, Vietname, Šiaurės Korėjoje (ši šalis kiekvienais metais pripažįstama nede-mokratiškiausia pasaulio valstybe) visa valdžia sutelkta vienos partijos rankose. Taip pat esama šalių, tokių kaip Balta-rusija bei Rusija, kuriose, nors formaliai egzistuoja skirtingos politinės partijos, rinkimai vyksta neskaidriai, o didelė dalis opozicijos atlieka marionetės vaid-menį, t. y. nors iš pažiūros deklaruoja skirtingas politines pažiūras nei val-dantieji, tačiau svarbiausiais klausimais beveik visada jiems pritaria, o opozicinės jėgos, mėginančios vykdyti savarankišką politiką, susilaukia represijų.

NEDEMOKRATIŠKIAUSIŲ VALSTYBIŲ DEŠIMTUKE – DVI POSOVIETINĖS ŠALYS

Daugeliu atvejų šalies demokra-tiškumo lygis tiesiogiai koreliuoja su valstybės ekonominiu išsivystymu. Pavyzdžiui, demokratiškiausia pasaulio valstybe laikoma Norvegija jau daugelį metų pirmauja pasaulyje pagal Gyveni-mo kokybės indeksą, turi vieną didžiau-sių pasaulyje bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui. Tačiau esama ir išimčių. Pavyzdžiui, Žaliojo Kyšulio salos negali pasigirti klestinčia

Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ en

.pre

side

nt.a

z nu

otra

uka


Sąjungos žlugimo iki savo mirties 2016 m. vadovavo Islamas Karimovas. Šalyje buvo vykdomos represijos prieš politi-nius oponentus, o 2005 m. Andižano mieste kilo masiniai protestai, kurių metu, skirtingais skaičiavimais, galėjo žūti net pusantro tūkstančio žmonių. Vyriausybės teigimu, šiuos protestus or-ganizavo islamistinės organizacijos, ko-vojančios su sekuliaria šalies valdžia, ta-čiau, kritikų teigimu, kova su islamizmu tebuvo pretekstas siekiant užkirsti kelią galimam Kirgizijos scenarijui, kai 2005 m. po masinių protestų buvo priverstas atsistatydinti tuometinis šalies vadovas Askaras Akajevas. Prieš dvejus metus

KIRGIZIJA – DEMOKRATIJOS ETALONAS REGIONE?

Nors tarp Centrinės Azijos ša-lių esama nemažai tautinių (kazachų, uzbekų, turkmėnų bei kirgizų kalbos priklauso tiurkų kalbų grupei; išim-tis – Tadžikistanas, kurio gyventojai – persų kilmės) bei religinių (regione dominuoja islamas) panašumų, tačiau įvairiais aspektais šios šalys yra ir labai skirtingos. Pavyzdžiui, Kazachstanas bei Turkmėnistanas yra turtingos gamtinių išteklių (Kazachstanas turi daug naftos, o Turkmėnistanas pagal gamtinių dujų išteklius patenka į pirmąjį valstybių de-šimtuką). Šie ištekliai padeda užtikrinti sąlygiškai aukštesnį gyvenimo lygį nei kaimyninėse šalyse. Tuo tarpu gamtos turtais nepasižyminčiose Kirgizijoje bei Tadžikistane ekonomikos būklė ypač sunki. Svarbus šių šalių pajamų šaltinis yra Rusijoje dirbančių tautiečių namo siunčiami pinigai. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad po Tadžikistano antra skurdžiausia Centrinės Azijos šalis Kirgizija yra demokratiškiausia regiono valstybė, o demokratijos būklė antroje (po Kazachstano) turtingiausioje Vidurio Azijos šalyje Turkmėnistane yra blogiausia, vargu ar galima teigti, kad ekonominiai veiksniai turi lemiamą vaidmenį demokratijos lygiui.

Nors, išskyrus Kirgiziją, visos Centrinės Azijos šalys gali būti laiko-mos diktatūromis, vis dėlto represijos bei asmenybės kultas šiose šalyse nėra vienodas. Tadžikistane 1992 m. kilo pilietinis karas tarp šalies prezidento, buvusio Komunistų partijos nario Emo-malio Rachmono šalininkų ir religinės valdžios įtvirtinimo siekusių sukilėlių. Nors vėliau buvo paskelbtos paliaubos, tačiau E. Rachmonas ir toliau valdo šalį diktatoriškais principais. Šioje skurdžio-je šalyje (pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, šalis užima vieną paskutiniųjų vietų pasaulyje) buvo priimta keistų draudimų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus uždrausta viešai švęsti Kalėdas bei Naujuosius metus.

Turkmėnistane, valdant Sapar-muratui Nijazovui, šalyje itin įsigalėjo

asmenybės kultas. Buvęs Komunistų partijos veikėjas S. Nijazovas pakeitė mėnesių pavadinimus, pervadindamas juos turkmėnų tautos didvyrių vardais. Sausis buvo pavadintas paties S. Ni-jazovo, pasivadinusio „turkmėnbašiu“ (turkmėnų tėvu), o balandis – jo moti-nos vardu. „Turkmėnbašio“ vardas buvo suteiktas ir vienam šalies miestui. Savo idėjas šalies lyderis, 1999 m. išrinktas „prezidentu iki gyvos galvos“, išdėstė knygoje, pavadintoje „Ruchnama“ (liet. „Sielos knyga“). Ši knyga tapo privalo-mu skaitiniu turkmėnų moksleiviams. Šalyje buvo uždrausti baletas, opera, cirkas, auksiniai dantys, o televizijos laidų vedėjoms uždrausta naudoti kos-metiką. Nors po „Turkmėnbašio“ mirties daugelis šių draudimų buvo panaikinti, tačiau 2007 m. naujuoju prezidentu tapęs Gurbangulis Berdymuchamedo-vas taip pat nevengia, švelniai tariant, keistų sprendimų. Pavyzdžiui, šiemet sostinėje Ašchabade uždrausta vairuoti juodus automobilius, nes, prezidento teigimu, sėkmę neša balta spalva. Nors šalyje reguliariai vyksta prezidento bei parlamento rinkimai, tačiau jie tėra formalumas. Nė vieni rinkimai nebuvo pripažinti sąžiningas, o S. Berdymucha-medovo Turkmėnijos demokratų partija faktiškai yra vienintelė šalyje veikianti politinė partija.

Uzbekistanui nuo pat Sovietų

Turkmėnistano Prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas viename susitikime su Vladimiru Putinu padovanojo jam šunį.

en.k

rem

lin.r

u nu

otra

uka

Iš posovietinių šalių nedemokratiškiausiomis laikomos Centrinės Azijos valstybės. Visos jos, išskyrus hibridinio režimo šalims priskiriamą Kirgiziją, yra valdomos autoritarinių režimų.

APŽVALGOS TEMA


mirus I. Karimovui, netrukus prezidentu buvo išrinktas Šavkatas Mirzijojevas. Analitikų teigimu, naujasis prezidentas vykdo atviresnę užsienio politiką nei jo pirmtakas. Be to, jis atleido didelę dalį I. Karimovo laikais aukštas pareigas ėjusių pareigūnų.

Kazachstanas – turtingiausia ir sąlygiškai vakarietiškiausia Centrinės Azijos šalis. Kazachstane etniniai rusai, lyginant su kitomis regiono šalimis, sudaro didžiausią dalį gyventojų. Visą nepriklausomybės laikotarpį šalį valdo Nursultanas Nazarbajevas. Nors šio dešimtmečio pradžioje prezidentas paskelbė užtikrinsiantis daugiapartinės sistemos funkcionavimą, tačiau visus rinkimus šalyje laimi tik N. Nazarbaje-vas bei jo įkurta partija. Tiesa, skirtingai nei Uzbekistane ar Tadžikistane, šioje šalyje nėra buvę ginkluotų konfliktų tarp vyriausybės ir sukilėlių.

Kirgiziją galima laikyti sąlygiškai demokratine šalimi. Iki 2005 m. šalį val-dė jau minėtas A. Akajevas, tačiau kilus vadinamajai „Tulpių revoliucijai“, kai ne-patenkinti rinkimų tvarkos pažeidimais jo oponentai surengė masinius protestus, jis buvo priverstas atsistatydinti. A. Aka-jevas išvyko gyventi į Rusiją, o naujus rinkimus triuškinamai laimėjo opozi-cijos lyderis Kurmanbekas Bakijevas. Tačiau vėliau šio politiko populiarumas ėmė blėsti, ir 2010 m., vėl kilus masi-niams neramumams, jis buvo priverstas atsistatydinti. Vėliau K. Bakijevas gavo politinį prieglobstį Baltarusijoje. Po K. Bakijevo atsistatydinimo parlamento, o vėliau ir prezidento rinkimus laimėjo opozicinės jėgos. Buvo priimta nauja ša-lies konstitucija, pagal kurią didelė dalis anksčiau prezidentui priklausiusių galių buvo perduota parlamentui.

Kirgizijoje esama kur kas daugiau politinio pliuralizmo nei kitose Vidurio Azijos šalyse. Pavyzdžiui, 2015 m. vyku-siuose parlamento rinkimuose valdan-čioji Socialdemokratų partija gavo kiek daugiau nei 27 proc. balsų. Palyginimui: 2016 m. Kazachstano parlamento rin-kimuose N. Nazarbajevo partija surinko daugiau nei 80 proc. balsų. ■

KAIMYNAI

Kremliaus režimas nėra vienasmenis – jame sugyvena ir varžosi daug skirtingų įtakos grupių ir interesų, kurių esminis tikslas yra išsaugoti šį režimą, nes būtent jis užtikrina tokį jų turimą vaidmenį ir įtaką.

jog net ir itin populiari persona Rusijoje negali rimtai mesti pirštinės visų my-limam vadovui. Ar iš šio rinkimų šou galime daryti dar kokių nors išvadų? Esu nusiteikęs gana skeptiškai. Todėl verčiau kalbėti ne apie tai, ką rodo paramos V. Putinui išaugimas Maskvoje ar kodėl buvo svarbu užtikrinti didelį aktyvumą, o apie tai, kokią Rusiją matysime ateity.

Dar metų pradžioje netrūko progno-zių, kad po šių rinkimų Rusija sieks bent šiek tiek atšildyti santykius su Vakarais,

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ D

onSi

mon

nuo

trau

ka

Praėjusių metų spalį, kai buvo paskelb-ta Rusijos prezidento rinkimų kampa-nijos pradžia, o Vladimiras Putinas dar neva nebuvo apsisprendęs, ar juose dalyvaus, LRT radijo eteryje skambėju-siame mano komentare beprasidedantį įvykį įvardinau ne kuo kitu, o rinkimų šou. Manau, šiandien galiu tvirtinti neklydęs, nes daug kas iš tada nuspėto scenarijaus išsipildė. Kremlius šį šou sukonstravo taip, kad jame būtų ir šiek tiek intrigos (uždelstas paties V. Putino sprendimo kandidatuoti dar vienai kadencijai paskelbimas), ir specialiųjų efektų (Ksenijos Sobčiak vandeniu iš stiklinės tiesioginiame eteryje aplietas Vladimiras Žirinovskis), ir nuomonių įvairovės (parodomosios, mat tikroji opozicija buvo palikta už rinkimų borto), tačiau viskas baigtųsi taip, kaip šiuo metu reikalinga valdančiajam reži-mui – ne tik V. Putino pergale, bet ir jo galios įtvirtinimu triuškinančią pergalę parodančiais skaičiais.

Opoziciją visiems bandžiusi demons-truoti K. Sobčiak net nesurinko 2 proc. balsų, ir tai bus rodoma kaip ženklas,

PUTINO „NERINKIMAI“ IR RUSIJOS RAIDOS PERSPEKTYVOSVytautas KERŠANSKAS, Rytų Europos studijų centro direktoriaus pavaduotojas

Rinkimai Rusijoje

_192018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga KAIMYNAI

Tai, kad A. Navalnui nebuvo leista dalyvauti šiuose rinkimuose, parodo, jog Kremliui kitaip nei daugelis kitų opozicionierių jis kelia kur kas didesnę grėsmę

kad pastarieji panaikintų bent dalį prieš Maskvą nutaikytų sankcijų. Vis dėlto jos Kremliui kainuoja daug ir kaštai tampa vis sunkiau pakeliami. Tai paliudijo ir pa-ties V. Putino žodžiai iškart po rinkimų, kai jis paskelbė sieksiąs konstruktyvaus dialogo su Vakarais. Tačiau po to, kai prieš buvusį rusų slaptąjį agentą, dirbusį ir britams, Sergejų Skripalį ir jo dukrą panaudoto cheminio ginklo pėdsakai at-vedė į Rusiją, tokios prognozės praranda bet kokias perspektyvas.

Todėl, nors Rusija kone isteriškai tra-diciškai kalba apie Vakarų sąmokslą prieš ją, kovą įvykęs masinis ir koordinuotas didelės Vakarų valstybių grupės po diplo-matine priedanga dirbusių Rusijos slaptų-jų tarnybų išsiuntimas namo prognozuoja ir tolimesnį santykių blogėjimą. Todėl gaires to, kaip Rusija projektuos savo užsienio politiką, brėžia ne porinkiminiai Rusijos vadovo pareiškimai, kurių turinys neturi nieko bendro su praktika, o veikiau kiti neseni tiek jo paties, tiek ir Rusi-jos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasisakymai. Pirmojo – metinė kalba, antrojo – pranešimas Miuncheno saugumo konferencijoje vasarį.

S. Lavrovas už visus santykių nesklandumus ir konfrontaciją kaltę su-vertė Vakarams, mat, priminsiu, anot jo, „Rusija visais laikais elgėsi taip pat“, tad jeigu Vakarai nori santykių pagerėjimo,

jie turi išsižadėti savo principinės ver-tybinės pozicijos. Tuo tarpu V. Putinas savo agitacinio pobūdžio metiniame pranešime kalbėjo apie vystomą naują „analogų neturinčią“ ginkluotę, būtiną griežtą atsaką Vakarams ir panašiai. Tad akivaizdu, kad agresyvi Rusijos politika nesikeis, nors dėl santykių blogėjimo bus nuolat kaltinami Vakarai. Tad tik vieningas Vakarų veikimas (kaip kad bendrų Europos Sąjungos sankcijų dėl Krymo okupacijos bei karo Donbase ar koordinuotas šnipų po diploma-tine priedanga išsiuntimas) vykdant

Kremliaus sulaikymo strategiją gali padėti apsisaugoti nuo dar daugiau nei-giamų šio agresyvumo apraiškų.

Kitas svarbus porinkiminės Rusijos elementas – tikrai nemažėsiantis, o gal net ir didėsiantis atkaklumas vykdant destruktyvią veiklą ir kišantis į užsienio valstybių politikos procesus tiek kaimy-nystėje, tiek ir plačiau Vakarų pasaulyje. To apraiškų pastaraisiais metais, ypač susietų su šalyse vykstančiais rinkimais, apstu, todėl veiksmai, kuriais būtų siekia-ma atvesti sau palankias jėgas į valdžią, diskredituoti valstybę tarptautinėje ben-druomenėje ar supriešinti piliečius šalies viduje bus ir toliau viena pagrindinių Kremliaus strategijų silpninant Vakarų bendruomenę. Kitaip tariant, hibridinės grėsmės, apie kurias jau dabar šnekama daugiau ir daugiau, taps dar aktualesnės.

Trečia, nepaisant spėlionių, ar tai jau išties paskutinė Putino kadencija, ar jis dar gali siekti pakeisti Konstitu-ciją ir pratęsti savo valdymą (o gal likti valdžioje dar kitokiais, „netradiciniais“ būdais?), neišvengiamai suintensyvės procesai, susiję su Rusijos ateitimi po V. Putino. Taip, reikia pripažinti, jog šiandien jo sutelkta galia ir pastarųjų metų sprendimai, pavyzdžiui, Nacio-nalinės gvardijos, pavaldžios tiesiogiai prezidentui, sukūrimas, nekelia abejonių dėl neturinčio konkurencijos Vladimiro

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Ev

geny

Fel

dman

/ N

ovay

a G

azet

a nu

otra

uka

en.k

rem

lin.r

u nu

otra

uka

Verčiau kalbėti ne apie tai, ką rodo paramos V. Putinui išaugimas Maskvoje ar kodėl buvo svarbu užtikrinti didelį aktyvumą, o apie tai, kokią Rusiją matysime toliau.


Putino vaidmens režimo viršūnėje. Tačiau turime įvertinti ir tai, jog Krem-liaus režimas nėra vienasmenis – jame sugyvena ir varžosi daug skirtingų įtakos grupių ir interesų, kurių esminis tikslas yra išsaugoti šį režimą, nes būtent jis už-tikrina tokį jų turimą vaidmenį ir įtaką.

Norintys perimti aukščiausią valdžią Rusijoje po V. Putino imtis veiksmų turi jau dabar, todėl beveik neabejoju, kad ši kadencija pasižymės kur kas intensyves-ne įtakos grupių konkurencija ir kova. Tai gali neturėti didelės įtakos šalies užsienio politikai trumpuoju laikotarpiu (kita vertus, kai kurie Rusijos vidaus politikos tyrėjai įvardina, kad kaip tik dominuojančios grupės vaidmuo yra reikšmingas ir agresija Ukrainoje prasidėjo būtent todėl, kad tuo metu dominavo saugumo struktūrų atstovai – silovikai), tačiau bus svarbus sektinas indikatorius siekiant geriau suprasti režimo Rusijoje raidą ir perspektyvas.

Galiausiai, bus svarbu stebėti, ar pagrindinei alternatyvai režimui šian-dien – Aleksejui Navalnui ir jo „užkur-tam“ judėjimui – pagaliai į ratus bus kaišiojami taip pat, kaip iki šiol, ar dar stipriau. Mat vien tai, kad jam nebuvo leista dalyvauti šiuose rinkimuose, paro-do, jog Kremliui kitaip nei daugelis kitų opozicionierių jis kelia kur kas didesnę grėsmę. A. Navalno sukurtas neformalus bendraminčių tinklas yra nusidriekęs praktiškai per visą Rusiją, gana netradi-ciniai bendravimo su publika metodai bei korumpuotam režimui jautrių temų kabinimas (susijęs su neteisėtu įtakos asmenų praturtėjimu, valdžios ir mafiji-nių struktūrų bendradarbiavimu ir pan.) yra didelis galvos skausmas Kremliui. Todėl jo galimybės veikti ir galimas jų varžymas yra svarbus veiksnys, reikš-mingas vertinant, ar Rusijoje nebus galutinai užgniaužtas bet koks alternaty-vus oficialiajam diskursas, kas ją gerokai priartintų prie griuvusios imperijos, kurios atkūrimo šalininkų šiandieninėje Rusijoje nėra jau tiek mažai.

Prodiusuojamas rinkimų šou pasi-baigė, tačiau Rusijos ateities raida išliks dėmesio centre.■

VIENINGOJI EUROPA

pareigūnų, tarp kurių – JAV gynybos, taip pat komercijos sekretoriai, aukščiausio rango patarėjai, Baltijos šalių ministrai.

Tiesa, jau po kelių minučių D. Trum-po dėmesys nukrypo visai kitur. Jis, susi-koncentruodamas į gausybę susirinkusių amerikiečių žurnalistų, ėmė svarstyti sau įprastesnes temas, ypač apie Kiniją ir jos nesąžiningą prekybos politiką JAV atžvil-giu. D. Trumpas taip pat kritikavo kaimy-ninę Meksiką, teigdamas, jog ši naudojasi amerikiečių rinkos atvirumu. Galiausiai skyrė didžiulį dėmesį nelegaliems imi-grantams bei naujausiam savo paties siūlymui – dislokuoti pasienyje su Mek-sika karines pajėgas tam, kad šios padėtų pasienio pareigūnams užkirsti neteisėtai imigracijai kelią. Baltijos valstybių lyderiai su šiomis temomis buvo vargiai susiję.

Visgi ilgokas intarpas kaip netikėtai

Baltuosiuose Rūmuose, sėsdamas prie pietų stalo, Donaldas Trumpas turėjo bene pirmą progą gyvenime prabilti apie Baltijos šalis. „Malonu sutikti Jus Baltuosiuose Rūmuose ir didelė garbė pasveikinti Estiją, Latviją ir Lietuvą su nepriklausomybės šimtmečiu. Tai ypa-tinga proga. Nors per šį šimtmetį buvo daug konfliktų ir problemų, Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nesuabejojo Baltijos šalių suverenitetu ir nenuvylė savo draugų. Nenuvilsime ir ateityje“, – iš anksto paruoštą tekstą perskaitė JAV prezidentas.

Prie stalo be D. Trumpo buvo dar trys prezidentai: Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė, Latvijos lyderis Raimon-das Vėjuonis ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Taip pat gausybė kitų įtakingų

Linas KOJALA

BALTIJOS VALSTYBIŲ VIZITAS JAV ARBA KAIP D. TRUMPAS D. GRYBAUSKAITĖS UŽTARIMO PRAŠĖ

Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Donaldo Trumpo susitikimas ovaliajame kabinete Vašingtone

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos/

R. D

ačka

us n

uotr

auka

_212018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

Linas KOJALA

prezidentu D. Trumpu buvo itin reikš-minga. Svarbu tai buvo ir amerikiečiams – jie šį vizitą oficialiai pavadino viršūnių susitikimu (angl. „Baltic Summit“). Di-plomatinėje kalboje toks terminas reiškia šiek tiek daugiau nei paprastą susitikimą (angl. terminas „meeting“). Juo labiau, kad prieš kelerius metus vykęs analogiš-kas renginys, dar Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujant D. Trumpo pirmtakui prezidentui Barackui Obamai, buvo pavadintas būtent „susitikimu“.

Iki šiol Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai daug bendravo su kitais aukš-tais JAV pareigūnais – Baltijos šalyse viešėjo gausybė amerikiečių Kongreso narių, gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, Estijoje lankėsi ir viceprezi-dentas Mike‘as Pence‘as. Tačiau būta ne itin daug progų tiesiogiai susipažinti su politikos naujoku D. Trumpu. Tiesa, D. Grybauskaitė jam spaudė ranką Briu-selyje, NATO susitikime, kuriame JAV lyderis pagarsėjo tuo, kad eidamas link Lietuvos prezidentės, panašu, nestipriai stumtelėjo Juodkalnijos prezidentą.

Tokios bendravimo realijos sukū-rė prielaidą dvilypumui. Viena vertus, minėtų aukštų pareigūnų retorika turėjo nuraminti Baltijos šalis, mat buvo kartojama, kad JAV saugumo politika nesikeičia. Kita vertus, Baltijos šalys kiek nerimavo, nes matė, kad paties D.

prasidėjo, taip ir nutrūko, kai D. Trum-pas staiga sugrįžo prie Baltijos valstybių. Jis kreipėsi tiesiogiai į D. Grybauskaitę, prašydamas skeptiškiems žurnalistams patvirtinti, kad jo vykdoma politika Rusijos atžvilgiu yra labai griežta, o jo itin garsiai skambantys raginimai NATO narėms Europoje didinti išlaidas gynybai daro Aljansą stipresnį. Lietuvos vadovės toks netikėtas ir tikrai neplanuotas krei-pimasis iš vėžių neišmušė. Ji pakartojo, jog JAV lyderystė yra itin reikalinga, taip pat tikino, kad geresnių sąjungininkų nei Baltijos valstybės JAV neturi. Panašu, kad D. Trumpo toks atsakymas nenuvylė.

Šia nestandartine nata balandžio 3 dieną prasidėjo Baltijos viršūnių susiti-kimas Vašingtone. Nors jo metu netrūko improvizacijų ir neįprastų diplomatijai situacijų, Baltijos šalys turėtų džiaugtis pasiektais rezultatais.

SIMBOLINĖ SVARBABaltijos valstybės JAV dažniausiai

yra traktuojamos kaip vieningas darinys – visi puikiai supranta, jog trijų nedidelių šalių poreikiai bus išgirsti daug geriau, kai kalbama vieningu balsu. Juo labiau, kad bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų skaičius – šiek tiek daugiau nei 6 milijonai – prilygsta vienos valsti-jos – Misūrio – gyventojų skaičiui. O ir ši valstija – vos aštuoniolikta pagal dydį visose JAV.

Todėl galimybė tiesiogiai susitik-ti ir praleisti kone visą dieną su JAV

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos/

R. D

ačka

us n

uotr

auka

Baltijos šalių ir JAV viršūnių susitikimas

Trumpo žodžiai su tuo sutapo ne visada: jis išliko draugiškas Vladimiro Putino atžvilgiu ir sudarė prielaidas manyti, jog tai gali reikšti nuolaidžiavimą Krem-liui, o kartu – saugumo įsipareigojimų NATO partneriams primiršimą.

Tad šis vizitas pasitarnavo tam, kad dvejonės būtų bent iš dalies išsklaidytos. Ir nors paties D. Trumpo vieša reto-rika ir susitikime su Baltijos valstybių vadovais nebuvo itin koncentruota, tai neužgožia konkrečių rezultatų.

SAUGUMO GARANTIJOSVienas svarbiausių susitikimo ak-

centų – bendra JAV ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos deklaracija, kurios tekstas buvo derinamas kurį laiką. Oficialiai pa-skelbtas dokumentas primena, kad JAV niekada nepripažino Baltijos valstybių sovietinės okupacijos; taigi šioje šalyje užuovėją gavo išeiviai, kurie nuolatos priminė Lietuvos laisvės bylą. Tekste taip pat tiesiogiai atliepiamas NATO sutarties straipsnis, kuriame sąjungi-ninkai įsipareigoja padėti vieni kitiems iškilus grėsmei: „NATO, kuriai tvirtai vadovauja JAV, yra esminis transatlan-tinių ryšių pagrindas ir kolektyvinio saugumo kertinis akmuo. Kartu toliau gerinsime NATO gebėjimą užtikrin-ti stiprų atgrasymą ir gynybą. JAV ir Estija, Latvija bei Lietuva dar kartą

Galimybė tiesiogiai susitikti ir praleisti kone visą dieną su JAV prezidentu D. Trumpu buvo itin reikšminga. Svarbu tai buvo ir amerikiečiams – jie šį vizitą oficialiai pavadino viršūnių susitikimu (angl. „Baltic Summit“).

22_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018VIENINGOJI EUROPA

patvirtina savo nepalaužiamą įsipareigo-jimą laikytis Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio.“ Tokios formuluotės tikrai pradžiugino Baltijos valstybes.

JAV deklaracijoje mini ir ketinimą tiesiogiai dalyvauti Baltijos regiono saugumo problemų sprendime, ypač atgrasant trečiąsias šalis nuo agresyvių veiksmų. „JAV ir toliau periodiškai dislo-kuos pajėgas Baltijos valstybėse, siekda-mos sustiprinti atgrasymą ir gynybą bei katalizuoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos pastangas toliau vystyti jų nacionalinę gynybą“, – teigiama deklaracijoje. Tiesa, pats D. Trumpas, spaudos konferencijoje sulaukęs LRT žurnalisto klausimo, šia tema detalių nepateikė ir vietoje to kalbė-jo apie ekonomiką.

Dėmesio sulaukė ir oro erdvės gynyba. Tai viena jautriausių temų Baltijos šalims, kadangi ši sritis reikalauja milžiniškų in-vesticijų ir pačios valstybės nėra pajėgios to padaryti be sąjungininkų paramos. Dekla-racijoje skelbiama, jog „siekdami užtikrinti stipresnį atgrasymą regione, plėtosime naujas idėjas ir galimybes, įskaitant oro gynybą, tiek dvišalių santykių pagrindu, tiek NATO Aljanse.“ Toks įsipareigojimas laikomas diplomatine pergale.

Galiausiai, Lietuva pasiūlė amerikie-čiams glaudžiau bendradarbiauti kiberne-tinio saugumo srityje – ir netgi atidaryti

naują kompetencijų centrą Kaune, ku-riame dirbtų specialistai iš įvairių šalių. Ši tema pastaraisiais mėnesiais susilaukia ypatingo dėmesio JAV, mat vis dar nenu-slūgo aistros dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus 2016 metais, taip pat socialinių tinklų įtakos siekiant paveikti rinkėjų nuomonę. Atliekami tyri-mai rodo, kad Rusija tikslingai investavo į socialinius tinklus, skatindama JAV visuo-menės susipriešinimą, neapykantą, politi-nius konfliktus. Be to, tokie gigantai kaip „Facebook“ ne tik nesugebėjo suvaldyti informacijos srauto, bet ir yra kaltinami nutekinę asmeninę informaciją apie savo vartotojus. Nors JAV atstovai galutinio at-sakymo dėl kompetencijų centro steigimo ir investicijų nepateikė, tikimasi, jog tai bus padaryta dar šiais metais.

KITI AKCENTAI – EKONOMIKOJE IR ENERGETIKOJE

Visgi nebuvo apsiribota saugumo reikalais. Kartu su Prezidente į JAV vyko ir kiti pareigūnai, tarp kurių energeti-kos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Jis pasirašė susitarimą tarp Lietuvos ener-getikos bendrovių ir Jungtinių Valstijų dujų tiekėjos „Freeport LNG“. Susita-rimas palengvins galimybes šiai įmo-nei tapti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) į Lietuvą eksportuotoja. Lietuva,

turėdama SGD terminalą Klaipėdoje, jau yra 2017 metais sulaukusi ameri-kietiškų dujų krovinio, o tai prisideda mažinant regiono priklausomybę nuo rusiškų dujų.

JAV aktyvūs buvo ir Lietuvos verslininkai, dalyvavę bendrame forume su vietos kolegomis. Šio formato tiks-las – plėsti ekonominius ryšius, kurie pastaraisiais metais augo. Pavyzdžiui, JAV yra penkta svarbiausia Lietuvos eksporto partnerė, o pernai eksporto apimtys augo 18 proc. Lietuvoje taip pat aktyvios ame-rikietiškos įmonės, tokios kaip „Western Union“ ar „Thermo Fisher“. Tai sudaro tvirtą pagrindą manyti, kad Baltijos valstybės JAV gali būti įdomios ne tik saugumo, bet ir kitose srityse.

SĖKMINGAS SUSITIKIMAS?Baltijos valstybių atstovai po vizito

Vašingtone tikino, kad jis buvo sėkmin-gas ir produktyvus. Tai buvo ne tik pro-ga tiesiogiai pabendrauti su D. Trumpu ir naujaisiais jo komandos nariais (reikia pripažinti, jog prezidentas itin dažnai keičia Baltųjų rūmų darbuotojus, įskai-tant artimiausius patarėjus), bet ir pri-statyti Baltijos valstybių problematiką.

Sulaukta dėmesio ir nacionalinėje JAV žiniasklaidoje, kurioje pranešimai apie Baltijos šalis yra itin reti. Nors tai nebuvo dominuojanti tema – ją užgožė D. Trumpo kalbos apie vidaus politiką, o ypač siūlymas siųsti karius į Meksikos pasienį – ji šmėžavo televizijos ekrane bei dienraščių antraštėse visą dieną. Pozityviai sutiktos ir D. Grybauskaitės remarkos – itin diplomatiškai išsakyta nuomonė, jog JAV lyderystė yra labai svarbi, nors vadovaujant D. Trumpui ji tampa „ne visai nuspėjama“.

Tiesa, nepanašu, jog galėtume tikė-tis artimiausiu metu sulaukti D. Trumpo Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Nors visi JAV prezidentai yra nuolatos kviečiami čia atvykti – paskutinysis tą 2014 metais padarė B. Obama, o nuo jo pirmtako George’o Busho vizito į Vilnių praėjo jau beveik šešiolika metų – iki kaden-cijos pabaigos D. Trumpas, ko gero, Baltijos valstybių svečiu nebus. ■

Estijos Prezidentė Kersti Kaljulaid, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, JAV Prezidentas Donaldas Trumpas ir Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos/

R. D

ačka

us n

uotr

auka



KAS LAUKIA PENSIJŲ SISTEMOS IR PENSININKŲ: ISTORIJA, VALDANČIŲJŲ KETINIMAI IR VEIKSMAIValentinas STUNDYS, Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto vadovas

pensijų fondai, valdomi bankų arba drau-dimo bendrovių, jie savanoriškai finansuo-jami Lietuvos piliečių, galinčių dalį savo atlyginimo paskirti būsimai pensijai, arba jų darbdavių, norinčių pigiau finansuoti savo darbuotojus, taip juos motyvuoti. Atrodytų, lyg ir viskas, tačiau dar yra profesiniai pensijų fondai. Tai darbdavių ir darbuotojų finansuojami privatūs pensijų fondai, kai darbdavys prisideda prie savo darbuotojo pensijos kaupimo į privatų

LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMALietuvos pensijų sistema susideda

iš trijų (keturių?) pakopų. Pirmoji ir pati svarbiausia pakopa – valstybinio socialinio draudimo fondo „Sodros“ pensija, finan-suojama iš viešųjų mokesčių ir iš esmės mokama visiems, kurie dirbo ir atitinka tam tikrus amžiaus ir darbo stažo krite-rijus. Antroji pakopa – privatūs pensijų fondai – lig šiol yra tarsi podukros vietoje, nes jie taip pat finansuojami iš mokesčių, kuriuos surenka „Sodra“, t. y. dalį savo surinktų pajamų „Sodra“ skiria ne da-bartiniams pensininkams finansuoti, o „atideda“ ateities pensininkams. Tačiau pinigų trūksta ir dabarties pensininkams, tad atsidėti pinigų ateičiai tampa vis sunkiau ir sunkiau. Kiekvienas Seimas, kiekviena Vyriausybė dažniausiai vėl ir vėl grįžta prie diskusijos, ar tokia antroji pakopa išvis reikalinga, ir nors naikinti jos niekas nesiryžta, tačiau dažna Vyriausybė randa ką reformuoti šioje srityje. Dažniau-siai – keičia įmokų dydžius. Stabilumo čia tikrai nerasime, tas ir įgriso iki gyvo kaulo. Trečioji pensijų pakopa – tai savanoriški

pensijų fondą kas mėnesį pervesdamas tam tikrą procentą nuo darbuotojo algos, tą patį padaro ir pats darbuotojas. Tiesa, šie fondai egzistuoja tik teoriškai, tik įstatymiškai, o praktiškai nėra nė vieno. Kodėl? Apie tai šiek tiek vėliau.

PENSIJŲ SISTEMOS RAIDA – AŠTRĖJANČIOS PROBLEMOS

Pirmojoje Respublikoje nespėta visa apimtimi įgyvendinti socialinio draudimo

ww

w.p

exel

s.co

m

Pensijų fondų dalyvių skaičiaus kitimas. Bemaž 32 proc. pasirinkusiųjų kaupti pensiją pensijų fonduose dalyvauja papildomai atidėdami senatvės kaupimui. Beje, įdomu yra tai, kad privačiuose pensijų fonduose nustojo kaupti (t. y. grįžo į „Sodrą“) 24 tūkst. asmenų. Tai sudaro 2,1 proc. nuo visų kaupiančiųjų pensijų fonduose.

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

442.7557,3

685,5784,6

879,6955,4 995,1 1032,1 1051,7

1078,481128,1 1177,4 1229 1268,1

24_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018APŽVALGOS AIKŠTELĖ

1990 m. vasario 13 d. tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, iš Lietuvos profesinių sąjungų socialinis draudimas perimamas valstybės žinion.

1990 m. kovo 15 d. prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo įkurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vyk-dyti socialinio draudimo funkcijas.

1990 m. spalio 23 d. buvo priimtas Vals-tybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį drau-dimą atskyrė nuo globos bei rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą, 1991 metų gegužę įsigalioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finan-savimo sistemą bei valdymo sąrangą.

1994–1995 m. įvyko pensijų reforma. Naujame pensijų įstatyme įteisintas pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos, didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidin-ta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Papildomi perskaičiavimai ir didinimai, atsiliepė nepalankiai pačiam „Sodros“ biudžetui. Surinkus mažiau, nei reikia išmokėti, pradėta skolintis.

1997 m. sveikatos draudimo funkcijos iš „Sodros“ perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas.

1999 m., siekiant papildyti veikiančią socialinio draudimo sistemą, taip pat paskatinti žmones ir pačius pasirūpinti savo ateitimi, priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimy-bes pensijų fondų steigimui ir veiklai.

2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

2003 m. vėl pradėta pensijų sistemos re-forma. Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyvento-jai dalį įmokų „Sodrai“ gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Kaupiamo-sios įmokos tarifas kasmet didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyvento-jai, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu. Pensijų kaupimo sistema finansuojama iš socia-linio draudimo įmokų, papildomų pensijų kaupimo dalyvio bei valstybės biudžeto įmokų. Ilgainiui dėl ekonominės padėties pokyčių ar politinių siekių įmokų tarifai tapo manipuliacijų objektu.

sistemos, nors dar 1926 metais prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė pirmąjį įstatymą, kurio pagrindu ta sistema pradėta kurti. Sovietų okupacijos sąlygomis sociali-nio draudimo sistema buvo pritaikyta prie sovietinės ekonomikos realijų. Atkūrus nepriklausomybę, socialinio draudimo sistemoje taip pat imtasi kertinių reformų, kurios tęsiasi iki šiol.

Dėl daugelio demografinių ir eko-nominių veiksnių (emigracijos augimo, gimstamumo mažėjimo, pensininkų skaičiaus didėjimo, mažų darbo užmo-kesčių, šešėlinės ekonomikos mastų,

Vidutinė mokama pensija (pagal pensijos rūšį). Grafikas parengtas remiantis „Sodros“ pateikiama statistika

darbo rinkos pokyčių ir t. t.) „Sodra“ vis labiau klimpsta: mažėja įmokų, didėja išmokų apimtys, vis labiau žiojasi defi-cito skylė, katastrofiškai augo jos skola iki kelių milijardų eurų. Reikia esminių reformų, nes „Sodra“ be valstybės skoli-nimo nepajėgtų vykdyti savo finansinių prievolių žmonėms.

Dar 2011 metais po ilgų diskusi-jų Seimas patvirtino pensijų sistemos gelbėjimo planą – „Sodros“ reformos gaires, kurių įgyvendinimas ne tik spręstų neatidėliotinas problemas, bet ir siektų sukurti tvarią pensijų sistemą. 2012–2016

VIDUTINĖ „SODROS“ MOKAMA PENSIJA

Gaunančiųjų pensijas grafinis pasiskirstymas (duomenys nurodomi tūkstančiais)

PENSIJŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL GAVĖJUS, 2018 M. PRADŽIA

Ištarnauto laiko

Maitintojo netekimo

Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas

Išankstinė senatvės

Invalidumo

Netekto darbingumo

Našlių ir našlaičių pensijos

Senatvės pensijos

0,4

51,9

1,6

145,5

248,2

590,4

4,6

7,1

Išta

rnau

to la

iko

Mai

tinto

jo n

etek

imo

Naš

lių ir

naš

laič

ių

Kom

pens

acija

už

ypat

inga

s da

rbo

sąly

gas

Išan

kstin

ė se

natv

ės

Inva

lidum

o

Net

ekto

dar

bing

umo

Sena

tvės

pen

sijo

s

307,3266

232,8 226,8 211,9 208,5 206,9

35,9

_252018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

metais, deja, beveik nieko nepadaryta tas gaires įgyvendinant. Susitelkta į naujo Darbo kodekso problematiką, tuometei socialdemokratų valdžiai tikintis, kad darbo santykių liberalizavimas vienu mostu Lietuvoje sukurs klestėjimą ir žmonių gerovę. 2016 metais dokumentas buvo patvirtintas. 2016 metų pabaigoje darbą pradėjo naujos kadencijos Seimas, nauja populistinė valdančioji dauguma.

AKLIGATVIS? Ar dabartinė pensijų sistema pa-

jėgi susidoroti su šiandienos iššūkiais? Specialistai iš esmės vienbalsiai sutaria, kad ji netvari ir negyvybinga. Nemažė-janti emigracija, mažas gimstamumas, senstanti visuomenė – tai veiksniai, pra-našaujantys, kad socialinė-ekonominė padėtis lieka įtempta; pajamų nelygybė nemažėja, skurdo mastai netirpsta.

Demografai skelbia, kad Lietuvoje sparčiai daugėja pensininkų, bet mažėja gimstamumas bei dirbančiųjų skaičius – prognozuojama, kad po 20 metų dirban-čiųjų sumažės nuo 1,7 iki 1,2 milijono. Elementari logika perša mintį, kad, esant tokioms aplinkybėms ir nereformuojant sistemos, pensijos neišvengiamai mažės. Nieko nedarant, dėl dirbančiųjų skaičiaus mažėjimo mažės įmokų sumos, kartu augs išmokų apimtys bei gali mažėti pati pensija. Visai neseniai socialinės apsau-gos ir darbo ministras Linas Kukuraitis

ww

w.p

exel

s.co

m

perspėjo, kad ateityje gaunama pensija gali tesiekti vos 20 proc. buvusio darbo užmokesčio (dabar kalbama lyg ir apie 35 proc.). Delsimas veikti – tai tolesnis žmo-nių skurdinimas. Dr. Gitanas Nausėda tiksliai pastebėjo, kad Lietuvos gyventojų pajamos yra palyginti mažos šiandie-niniams poreikiams, todėl sudėtinga pasirūpinti būsimais poreikiais senatvėje. 2017 metų Europos Komisijos ataskaito-je apie Lietuvą vienareikšmiškai teigiama, kad Lietuvoje mokesčių sistema dėl jos riboto progresyvumo neefektyviai mažina pajamų nelygybę, kad didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui, skatina didelę emigraciją, kad Lietuva nesusidoroja su jau nuo 2012 metų di-dėjančia pajamų nelygybe, aukštu skurdo lygiu, ypač neįgaliųjų ir pensininkų. Pateiktas Lietuvos socialinis paveikslas objektyvus. Kartu pastebėtas ir valdžios negebėjimas imtis esminių permainų, kad gerėtų žmonių socialinis saugumas.

XVII VYRIAUSYBĖS AMBICIJOSSavo programoje ši Vyriausybė

įsipareigojo kurti darnią ekonomiką, o tai reiškia, kad „valstybėje sukuriama pridė-tinė vertė pasiekia piliečius, gyvenančius visuose šalies regionuose, ir užtikrina orias jų gyvenimo sąlygas“. Taigi gerė-jantis gyvenimas – visiems, augančios ekonomikos vaisiai – kiekvienam: kokia patraukli retorika ir kilnūs siekiai! Kol

kas dauguma žmonių ragauja didėjančių kainų karčius vaisius, o žadėtoji gerovė selektyviai padalijama atskiroms visuo-menės grupėms, absoliučiai priklauso-moms nuo valdžios malonės.

Pokyčių labiausiai laukia mūsų vy-resnioji visuomenės dalis – pensininkai. Vyriausybės programoje pensijų siste-mos pertvarkai yra skiriamas nemenkas dėmesys. Vyriausybė įsipareigoja nusta-tyti 4 pakopų pensijų sistemą, ją suda-rytų tokios dalys: 1) pagrindinė visiems vienoda ir indeksuojama pensija iš vals-tybės biudžeto, 2) valstybinio socialinio

160

140

120

100

80

60

40

20

060–65 65–70 70–75 75–80 80–85 85–90 90–95 per 95

Šaltinis: „Sodros“ atviroji informacinė sistema

SENATVĖS PENSIJŲ GAVĖJŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL LYTĮ IR AMŽIAUS GRUPES (TŪKST.)

Moterys Vyrai Iš viso


prioritetai. Ar yra socialiai aktualių? Ke-tinama pertvarkyti vaiko teisių apsaugos sistemą, plėtoti finansines paskatas ir paslaugas jaunoms ar vaikus auginan-čioms šeimoms, skaidrinti valstybės val-domų įmonių veiklą, tobulinti teisėkūros procesus. Bet pensijų sistemos tobuli-nimo darbų šiame sąraše nėra. Taigi gal čia atsiskleidžia tikrieji šios Vyriausybės ketinimai? Daug apie tai kalbėti, bet iš esmės nieko neveikti?

Kaip prisipažįsta valdančiųjų daugumos atstovai, dabar bus skiria-mas didelis dėmesys komunikavimui su visuomene. Kita vertus, akivaizdu, kad kai kurių valdančiosios koalicijos atstovų revoliucingos kalbos apie pensijų kau-pimo fondų pertvarką ar net II pakopos naikinimą susiduria su tokio veiksmo teisinio įmanomumo klausimu. Kaip yra 2012, 2014 metais paaiškinęs Konstitu-cinis Teismas, asmens teisė į kaupimo fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, o Konstituci-jos 23 straipsnis skelbia, kad nuosavybė neliečiama, kad ją saugo įstatymai, kad ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi užmojai kažką naikinti subliuško, tad belieka tas pats kelias į valstybės biudžeto kišenę, todėl progra-mos įgyvendinimo plane liko formuluotė,

draudimo einamųjų įmokų pensija, kuri mokama apskaitos vienetų pagrindu ir indeksuojama ir kurios dydis priklau-so nuo sumokėtų įmokų, nenustatant išmokų „lubų“ ir paliekant perskirstymo galimybę, 3) profesinė kaupiamoji pen-sija, finansuojama savanoriškai darbda-vio ir asmens, skatinant šią sistemos dalį mokestinėmis priemonėmis bei netai-kant šioms įmokoms gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčių, 4) dabartinės II ir III pakopos pensijų kaupimo siste-mos, įsipareigojant įvertinti jų veiksmin-gumą ir tobulinimo galimybes. Kartu programoje pasižadama įvertinti galimy-bes, iki bus pertvarkyta pensijų sistema, skirti Valstybės socialinio draudimo fondui valstybės biudžeto asignavimus iš valstybės biudžeto mokamoms įmokoms į II pakopos pensijų fondus.

Vyriausybės programos įgyvendini-mo plane pensijų sistemos tobulinimo darbai yra tik konkretizuojami numatant jų įgyvendinimo terminus, dauguma darbų lieka 2018 metų pabaigai – 2019 metams. Vertinant šiuos įsipareigojimus Lietuvos socialinės darbotvarkės raidos požiūriu, akivaizdu, kad jokių esminių naujienų nėra, nes iš esmės pakartoja-mos dar 2011 metų gegužės 24 d. Seimo nutarimo „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių“ idėjos ir pagrindinės kaitos kryp-tys: ir indeksavimas, ir apskaitos vienetų („taškų“) sistema, ir bazinės pensijos perkėlimas į valstybės biudžetą, ir pensijų kaupimo sistemos tobulinimas. Žinoma, apmaudu, kad dalis pradėtų darbų socialdemokratų 2012–2016 metų kadencijos laikotarpiu buvo įšaldyti arba vangiai įgyvendinami. Ši Vyriausybė turi šansą tęsti sistemos pertvarkymą. Perkeldama „Sodros“ skolą į valstybės biudžetą, ši valdančioji dauguma pade-monstravo ryžtą veikti. Bet....

ABEJONĖS DĖL VYRIAUSYBĖS KETINIMŲ

Vyriausybė yra sudariusi ir paskel-busi strateginių projektų portfelį, kurio tikslas – kad „svarbiausios šaliai refor-mos būtų įgyvendintos laiku, skaidriai

[...], jis skirtas Vyriausybės 33 priorite-tams įgyvendinti“. Portfelio komisijai vadovauja pats premjeras, nariais paskir-ti keli ministrai. Taigi tarsi vadybiškai tvarkinga siekiant konkrečių rezultatų. Jame surašyti 44 projektai, net 16-os įgyvendinimo terminas yra 2020 m. I–IV ketv., 3-ų – 2021m., po 2 – 2022, 2023, 2024, po 1-ą – 2025, 2027 m., t. y. daugiau kaip pusės prioritetinių projek-tų terminas yra pasibaigus šios Vyriau-sybės kadencijai (kai kuriais atvejais tai suprantama, nes įgyvendinami ilgalaikiai susisiekimo ar energetikos projektai).

2018 metais bus įgyvendintini 7

Dėl daugelio demografinių ir ekonominių veiksnių „Sodra“ vis labiau klimpsta: mažėja įmokų, didėja išmokų apimtys, vis labiau žiojasi deficito skylė, katastrofiškai augo jos skola iki kelių milijardų eurų.

Šaltinis: http://www.pensijusistema.lt/index.php?1605788083

Bazinė pensija (nekintama pensijos dalis)

Papildoma pensijos dalis

Kaupiamoji pensija (anuitetas)

Bazinė pensija (nekintama pensijos dalis)

Papildoma pensijos dalis


kad, įvertinus II pakopos fondų šaltinio pakeitimo iš Valstybinio socialinio drau-dimo fondo į valstybės biudžetą tikslin-gumą, esant teigiamiems rezultatams tai įgyvendinti. Tą galimo neveikimo įspūdį dar labiau sustiprina ir kita detalė: šiame strateginių projektų portfelyje pažymėta, kad mokesčių sistemos struktūros tobu-linimo ekonomikos augimui palankia kryptimi ir mokesčių bazės optimizavimo bei nuoseklaus socialinio draudimo pen-sijų didėjimo užtikrinimo atsižvelgiant į augančią ekonomiką projektai yra jau.... įgyvendinti. Štai taip.

IŠ KUR IR KIEK PAIMTI? Valdančiųjų siekis girtis „laimėjimais“

socialinėje ir finansų srityse turi savo kainą. Štai viena ranka įvesdami „vaiko pinigus“, kita ranka nukirpo papildo-mą neapmokestinamųjų pajamų dydį (PNPD). Kitas „laimėjimas“ – „Sodros“ skolos nurašymas valstybės biudžeto sąskaita. Taigi, žiojinti „Sodros“ skylė niekur nedingo, ji tiesiog buvo pridengta valstybės biudžeto paklode, kaip žinia, įvairiausių valstybės išlaidų tampoma į visas keturias puses. Tad panašu, kad baiminantis, jog biudžeto paklodė gali plyšti ar, „Sodros“ skolai nemažėjant, jos gali tiesiog neužtekti šiai žiojinčiai skylei uždengti, ieškoma būdų, kaip minėtą „laimėjimą“ iš tik deklaruojamo paversti bent kažkiek realiu. Tam reikia pinigų, o gerai paieškojus, pinigų galima rasti – kad ir II pakopos pensijų fonduose. Tiesa, yra persergstima, kad jokios nacionali-zacijos tikrai nebus, tačiau prasitarimai apie būsimą pensijų reformą liudija, jog valdantieji linkę sustabdyti „Sodros“ pi-nigų srautą, iki šiol keliavusį į II pakopos pensijų fondus ir skatinusį žmones kaupti dalį pensijos privačiai. Kam nuo to bus geriau – sunku pasakyti. Akivaizdu tik tai, jog toks sprendimas padėtų kiek lengviau atsikvėpti pačiai „Sodrai” ir galbūt mažiau „skaudėtų“ valstybės biudžetui dėl tos paklodės virš „Sodros“ skolos tempimo.

Suprantamas šiuo atveju kaupusiųjų II pakopos pensijų fonduose, ypač dau-giau uždirbančiųjų, pasipiktinimas šiais valdančiųjų planais. Nesitikėdami didelės

pensijos grąžos iš valstybės ateityje, šie žmonės nukreipė dalį savo sumokamų „Sodros“ mokesčių į privačius fondus. Nuo 2014 m. už tokį pasirinkimą dalį pensijos kaupti II pakopos fonduose bei už savanorišką prisidėjimą papildomu įnašu savo lėšomis į tą pačią sąskaitą fonde būsimasis pensininkas gauna dar skatinamąją valstybės paramą iš valstybės biudžeto. Taigi, projektuojama abipusio laimėjimo situacija – valstybė priside-da prie žmogaus pastangų galvoti apie savo ateitį ir kaupti papildomą pensiją, o žmogus tokiu būdu savotiškai išlaisvina valstybę nuo rizikos, jog atėjus pensijai jam reikėtų papildomos paramos. Deja, mažai uždirbantiems, o ypač pasirinku-siems kaupti tik „Sodros“ pervedamus procentus (neprisidedant savo lėšomis papildomai, taigi ir negaunant papildo-mos paramos iš biudžeto), tokia schema nėra veiksminga. Nuo nedidelio atlygini-mo arba tik nuo „sodrinių“ procentų ne-daug sukapsi į privatų fondą, rizikuojama neįgyti anuiteto, o neprimokėti procentai „Sodrai“ gali vėliau atsiliepti mažesne pensija, kaip ministras Linas Kukuraitis teigia, – 10–15 proc., o šio nepritekliaus nepadengs atsiimtos įmokos iš privataus fondo. Infliacija taip pat greičiausiai bus padariusi savo juodą darbą.

Šiek tiek daugiau nei prieš metus valdančiųjų pradėti teikti pranešimai apie planuojamą pensijų reformą įnešė nerimo kaupiantiems II pakopos pensijų fonduose ir kėlė daugiau klausimų nei davė atsakymų. Finansų ministro Viliaus Šapokos nugąsdinimą, esą kaupimo antros pakopos fonduose atsisakančių gyventojų lėšos turėtų būti grąžintos „Sodrai“, keitė socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio teigi-niai, kad privati nuosavybė neliečiama, tad Vyriausybė nesikėsins į lėšas, jau sukauptas pensijų fonduose. Tiesa, esminiai būsimos reformos kriterijai vis nebuvo išslaptinami, tad nuomonę teko formuotis iš kontekstinių faktų. Pa-vyzdžiui, šių metų kovo mėnesį Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirminin-kas Stasys Jakeliūnas buvo vienas iš pa-teikėjų Valstybinio socialinio draudimo

įstatymo pataisos, kuria siūloma nusta-tyti, kad nuo 2019 metų asignavimai iš valstybės biudžeto ar kitų valstybinių išteklių turi būti skiriami (dabar yra įtvirtinta tik galimybė) išlaidoms, susiju-sioms su pensijų sistemos reforma, kom-pensuojant socialinio draudimo įmokų sumas, pervedamas į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus. Tad tokia pataisa, atrodytų, turėtų neleisti spekuliuoti kalbomis, kad gali būti es-mingai pertvarkomi ar net naikinami II pakopos kaupiamieji fondai. Kita vertus, pataisa tik įtvirtina privalomą kompen-sacinį mechanizmą, tačiau pačios žada-mos reformos neatskleidžia. Piliečiui, kaupiančiam papildomai savo pensiją II pakopos fonde, vargu ar svarbu, iš kurios kišenės valstybė pervedinės pinigus, – daug svarbiau, kokia bus valstybės parama ir kokio privalomo prisidėjimo privačiomis lėšomis bus reikalaujama. Galiausiai kokios sąlygos bus pateiktos visiškai grįžtantiems į „Sodros“ sistemą ir kokios – norintiems toliau kaupti papildomą pensiją II pakopos fonduose.

Tad valdantieji, panašu, rūpinda-miesi, kad į dienos šviesą vėl neišlįstų „Sodros“ skylė, tarsi imasi ginti mažai uždirbančiųjų ir per mažai investuojan-čių į savo ateitį interesus. Tačiau toks „gynimas“ atrodo kiek keistai, nes lyg užmirštama, jog niekas žmonių neverčia dalyvauti II pakopos pensijų kaupime, o ir patys žmonės nėra kvaili ir turėtų gebėti įvertinti finansines rizikas. Aišku, papildomas švietimas niekada nepamaišo, ir tam visų mūsų susivokimui bei padėties įvertinimui turėtų pasitarnauti ir šios kilusios diskusijos dėl planuojamos pen-sijų sistemos reformos. Galbūt galimybe grįžti iš privataus kaupimo į „Sodrą“ dalis žmonių iš tiesų norėtų pasinaudoti. Kita vertus, ginti kažkieno interesus turbūt reikėtų ne kvestionuojant jų laisvus pasirinkimus, tačiau suteikiant pridėtinę vertę nešančių siūlymų. Galiausiai ne „Sodros“ skylė turėtų būti prioritetas, o būtent žmonės – šiuo atveju dabarties ir ateities pensininkai. Akivaizdu, kad šiuo metu dirbančiųjų interesus tenkintų šiandien augantis atlyginimas, nuo kurio


draudiminėmis įplaukomis, kai ES vidurkis yra 59 proc. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra nepakankamas mokestinės grąžos perskirstymas.

Esame tokioje padėtyje, kai darbo apmokestinimas yra sąlyginai didelis, didinti mokesčių (su esama sistema) nėra kaip, nes tokiu būdu stumtume savo ekonomiką į šešėlį ir neskatintu-me verslumo. Taigi, norint padidinti lėšų kiekį viešosioms ir socialinėms išlaidoms, reikia pakeisti mokestinę struktūrą – didinti kapitalo ir turto mokesčius, mažinti mokestines išimtis nekilnojamojo turto pardavimams ir dividendams, daryti mokestinę sistemą labiau progresyvią. Taip pat yra galimy-bė didinti aplinkosaugos mokesčius.

Dabar Lietuvoje mokesčiai „progre-sinami“ naudojant NPD instrumentą, visgi EBPO ekspertai siūlo efektyvesnę alternatyvą – įvesti skirtingus mokesčių tarifus uždirbantiems dideles pajamas. Progresyvesnė mokesčių sistema leistų pažaboti pajamų nelygybę. Taip pat svarbu gauti didesnę mokestinę grąžą iš mažiau tiesioginės įtakos ekonomi-kos augimui turinčių mokesčių nei kad darbo apmokestinimas.

Ministras L. Kukuraitis, reaguoda-mas į ekspertų išvadas, aiškino, kad šiuo metu Vyriausybėje rengiama pensijų reforma ir Demografinės, imigracijos ir integracijos strategija 2018–2030 m. – tai būsiąs atsakas į Lietuvą kamuojančias problemas. Kaip įprasta, vieni apie vežė-čias, o kiti apie akėčias. Vis akivaizdžiau, kad esminių pokyčių tikėtis neverta, nebent vienos kitos formalios rekomen-dacijos įgyvendinimo. Šiandien aišku, kad valdantiesiems daug kas neaišku.

PATIRTYSTokia pensijų sistema, kai antro-

ji pensijų pakopa yra finansuojama valstybės, dar veikia Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Vakarų Europos valstybė-se yra kiek kitaip. Įprasta, kad pensijų sistema Vakarų Europos valstybėse susi-deda iš trijų pakopų: viešosios pensijos, finansuojamos iš mokesčių, jos tikslas užtikrinti minimalias, apie 15–20 proc.

mokami mokesčiai garantuotų didesnę tiek valstybinės socialinės pensijos, tiek privačių fondų grąžą.

Dabarties pensininkams rūpi ne kokie nors valdančiųjų socialinės politikos „laimėjimai“, o pensijų dydis ir viešosios paslaugos. Štai čia vargiai padės „Sodros“ aplopymas neberemiant galimybės kaupti papildomą pensiją privačiai. Labiau-siai padėtų visos mokestinės sistemos reforma, siekiant ją progresinti ir su-tvarkyti taip, jog mokesčių surinkimas ir perskirstymas būtų kuo optimalesnis bei tenkinantis visų valstybės piliečių, o ne tik atskirų jų grupių, interesus. Tada ir pensi-jų didėjimas būtų natūralus, o ne dirbtinai politiškai motyvuotas bei klampinantis „Sodrą“ į permanentinį skolų liūną, ku-riam uždengti kada nors gali neužtekti ir visos valstybės biudžeto paklodės.

EBPO EKSPERTAI APIE LIETUVĄVisai neseniai Ekonominio ben-

dradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai pateikė Lietuvos darbo rinkos, socialinės politikos ir mi-gracijos politikos peržiūros ataskaitą. Joje pateikiama ne tik padėties apžvalga, bet ir pasiūlymai. Lietuva negalės šių išvadų nepaisyti, kadangi artimiausiu metu siekia tapti šios turtingąsias valstybes vienijančios organizacijos nare. Taigi ką ekspertai nurodo? Pajamų iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų santy-kis su BVP yra vienas mažiausių tarp EBPO valstybių, jis tesiekė 29 procentus (EBPO valstybių vidurkis yra 34 proc.). Atlyginimų, mokamų Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse, skirtumas mažėja

pernelyg lėtai, kad artimiausiu metu būtų galima tikėtis emigracijos mastų mažė-jimo. Pajamų nelygybė taip pat išlieka didelė, skurstančiųjų gyvenimo lygis per pastaruosius metus beveik nepagerėjo. Ekspertai siūlo keisti mokesčių struktū-rą. Jie teigia, kad progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas, turto mokesčiai, kapitalo prieaugio ir aplinkos mokesčių įvedimas padėtų sumažinti nelygybę.

Iš esmės stiprinti socialinę apsaugą trukdo viešųjų finansų stygius. Ekspertai teigia, kad pokyčiai socialinio draudimo sistemoje galimi tik keičiant mokesčių sistemą. Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad, kitaip nei daugelyje šalių, Lietuvoje pensijos neapmokestinamos (jei būtų kitaip, Lietuvos socialiniai rodikliai būtų dramatiškesni), siūlo svarstyti tolesnį pensinio amžiaus ilginimą, neapsiri-bojant 65 metų riba (galima įtarti, kad „tokia reforma“ bus greičiausiai įgyven-dinta, nes čia nieko nereikia skaičiuoti, lyginti, gryninti, o ir darbo jėgos stinga).

Taigi, Lietuvos galimybės užtikrinti socialinę apsaugą yra ribojamos mažo mokesčių surinkimo. Turėdami omeny surenkamų mokesčių ir BVP santykį, nuo EBPO valstybių vidurkio smarkiai atsi-liekame. Tai parodo, kad yra žemas tie-sioginis apmokestinimas – neprogresinis GPM, maži kapitalo ir turto mokesčiai. Pasak ekspertų, tiesioginiai mokesčiai sudaro vos 18 proc. visos mokestinės grą-žos, o tai yra trečias žemiausias rezultatas visoje Europos Sąjungoje ir siekia vos šiek tiek daugiau nei pusę ES vidurkio. Atsižvelgdami į šį faktą, galime numany-ti, kaip smarkiai mūsų valstybės išlaidos remiasi netiesioginių mokesčių grąža, t. y. PVM ar akcizais. Vadinasi, ir galimy-bė daugiau finansų skirti socialinėms išlaidoms esmingai gula ant darbuotojų ir vartotojų pečių, kai mažai ar vidutiniš-kai uždirbantys dalijasi iš esmės vienoda mokestine našta su stambiuoju kapitalu – per fiksuotą (neprogresinį) GPM ir vartojimo mokesčius.

Kitas aspektas – socialinės išlaidos šiuo metu yra daugiausiai finansuo-jamos iš socialinio draudimo. Net 70 proc. reikiamų lėšų yra padengiamos

Specialistai iš esmės vienbalsiai sutaria, kad dabartinė pensijų sistema yra netvari ir negyvybinga.


ww

w.p

exel

s.co

m

darbdaviams, ir darbuotojams. Darbda-viams tai tinka, nes jie yra visiškai atleisti nuo bet kokių mokesčių už perveda-mus pinigus į gyvybės draudimo ar III pakopos pensijų fondą darbuotojo naudai. Vienintelis apribojimas – pervedama suma darbuotojo naudai neturi viršyti 25 proc. „popierinio“ atlyginimo. Jeigu suma neviršijama, tai ir visiškai neapmo-kestinama. Taigi darbdaviui tikrai patogu primokėti darbuotojui prie atlyginimo vi-siškai neapmokestinamų pinigų, sąnaudos mažesnės, nei mokant darbo užmokestį.

Žiūrint iš darbuotojo pozicijų, kau-pimas gyvybės draudimo ar III pakopos pensijų fonde irgi yra priimtinas, nes yra lankstesnis nei galimas pinigų kaupimas profesiniuose pensijų fonduose. Išsigry-ninti pinigus iš gyvybės draudimo ar III pakopos sąskaitos galima jau po metų ar kelerių! Nereikia laukti, kol tau sueis pensinis amžius, kaip būtų su profesiniais pensijų fondais. Taigi darbuotojui irgi patogiau, kad nereikia laukti, – jeigu bėda ar pirkinys prispyrė, tai ir išsigrynina pinigus iš pensijai skirtos sąskaitos. Taigi turime kiek iškreiptą sistemą: dalis darb-davių finansuoja darbuotojus papildomai, bet iš esmės finansuoja ne jų pensiją, o tik jų artimos ateities poreikius.

AR TIKRAI TAIP GERAI? Iš tiesų, ar tikrai lietuviškoje pensijų

sistemoje viskas gerai? Ar tikrai viešoji „Sodros“ pensija turėtų būti pagrindinė pensija, kaip kad yra dabar? Ar tikrai antroji pakopa turėtų būti finansuojama iš „Sodros“, o profesiniai pensijų fondai ir toliau liktų tik įstatymuose? O gal geriau eiti Vakarų Europoje pramintu taku ir įgalinti profesinius pensijų fondus, daliai – didžiųjų – darbdavių kaupimą juose padarant privalomu. Tai nebūtų sudėtinga. Manytina, kad, atsiradus paklausai, draudimo bendrovės suskubtų rinkai pasiūlyti naują produktą – gyvy-bės draudimo paslaugą, pagal kurią būtų kaupiamos profesinės pensijos. Darbda-viai jomis irgi galėtų pasinaudoti – visai nebūtina pačiam steigti pensijų kaupimo asociaciją, kuri valdytų pensijų fondą. Vadinasi, tereikia tik politinės valios ir

buvusio atlyginimo, pajamas pensinin-kams. Antroji pakopa – tai profesiniai pensijų fondai. Šie gali būti privalomi arba savanoriški, tačiau įprasta, kad jie yra populiarūs ir būtent iš šių fondų pensininkai gauna didžiąją dalį pensi-jos – kai kur net iki 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio. Įmokas į šiuos fondus moka darbdavys ir darbuotojas, jų dydžiai skirtingose valstybėse įvairūs. Trečioji pakopa – savanoriški pensi-jų fondai. Tai privačios, savanoriškos asmens kaupiamosios pensijų sąskaitos bankuose arba draudimo bendrovėse. Taigi lietuviška antroji pensijų pakopa nuo vakarietiškos antrosios pakopos ski-riasi iš esmės. Vakarų Europoje pensijų kaupime atsiranda dar vienas subjektas – darbdavys, kuris ne tik moka mokesčius, iš kurių yra finansuojama viešoji pensija, tačiau prisideda ir prie darbuotojo pen-sijos kaupimo II pakopos profesiniame pensijų fonde. Tokio dalyko, kaip antroji pakopa Lietuvoje, kur įmokas į priva-čius pensijų fondus mokėtų valstybinė institucija („Sodra“), Vakarų Europos valstybėse paprasčiausiai nėra.

Bene didžiausias pensijas Europoje pavyksta sukaupti islandams, kurie pa-grįstai didžiuojasi, kad jų pensijos siekia iki 70 proc. jų buvusių algų dydžio. Kaip jiems tai pavyksta? Valstybinė pensija jiems užtikrina apie 15–20 proc. buvusio atlyginimo dydžio pajamas senatvėje. Islandijos pensijų sistema laikosi ant profesinių pensijų fondų, kurie užtikrina iki 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio išmoką. Pridėjus viešąją pensiją, bendros senjorų pajamos gali būti iki 70 proc. buvusios algos. Kodėl jie populiarūs Islandijoje? Ogi todėl, kad šie fondai įstatymais yra privalomi daugumai darb-davių. Darbdavys į darbuotojų pensijos sąskaitą profesiniame fonde perveda 7 proc. darbuotojui mokamo atlyginimo dydžio įmoką, pats darbuotojas dar prisideda pervesdamas 4 proc. nuo savo atlyginimo dydžio įmoką.

Kitoje Skandinavijos šalyje, Suo-mijoje, profesiniai pensijų fondai irgi yra privalomi. 5,2 arba 4,1 proc. atlygi-nimo dydžio įmokas moka po lygiai ir

darbdavys, ir darbuotojas. Šveicarijoje ši pensijų pakopa privaloma uždirban-tiems tam tikrą pinigų sumą per metus, uždirbantiems mažiau arba dirbantiems savarankiškai kaupimas profesiniuo-se pensijų fonduose yra savanoriškas. Priklausomai nuo darbuotojo amžiaus įmokos dydis gali būti 7–18 proc. nuo darbuotojo atlyginimo. Darbuotojo įmokos privalo būti ne mažesnės nei darbdavio. Tai vieni didžiausių įmokų tarifų Europoje.

KODĖL LIETUVOJE NĖRA PROFESINIŲ PENSIJŲ FONDŲ?

Lietuvoje profesiniai pensijų fondai vis dar yra tik įstatymuose todėl, kad tuose pačiuose įstatymuose nustatyta, jog jie neprivalomi, o tik savanoriški. Taigi pensijų sistemoje jie iš esmės yra perte-kliniai, nes III pakopos pensijų fondai irgi yra savanoriški, o įmokas į juos gali mokėti ir darbuotojas, ir darbdavys, jeigu tik pastarasis turi tokių norų.

Draudimo bendrovės turi visas gali-mybes teikti profesinių pensijų kaupimo paslaugą, pasirašant gyvybės draudimo sutartį, tačiau to nedaro, nes rinkoje ir taip yra iš ko rinktis: investicinio arba kaupiamojo gyvybės draudimo ar tiesiog savanoriško pensijų kaupimo trečioje pakopoje. Šie produktai yra tinkami ir


ateities pensininkams gyvenimas taptų lengvesnis. Iš to laimėtų visi: valstybei netektų atidėti dabarties pensininkams skirtų pinigų ateities pensininkams, darb-daviai įgytų svarbią darbuotojų motyvavi-mo priemonę, nes kuo ilgiau darbuotojas pas jį dirbs, tuo didesnę pensiją sukaups, o ateities pensininkai tiesiog gautų di-desnes pensijas. Gal ir ne 70 proc. dydžio buvusio atlyginimo, kaip islandai, tačiau tikrai gautų daugiau, nei dabar progno-zuojami 15-20 proc. nuo buvusios algos.

VYRIAUSYBĖS PASIŪLYMAI – TIK STRUKTŪRINIŲ REFORMŲ IMITACIJA AR RIMTI KETINIMAI? Balandžio 16-ąją Vyriausybė pagaliau pristatė siūlomas 3 metams struktūrines reformas, taip, anot premjero, pradėda-ma viešąsias konsultacijas dėl jų. Galima spėti, kad tos konsultacijos bus sunkiau-sios valdančiojoje koalicijoje, nes pabrė-žiama, kad tai – Vyriausybės siūlymai. Tiesa, prisipažįstama, kad tik tądien juos pateikė ir „valstiečių“ frakcijai, kiti partneriai lyg matė, lyg ir ne – nesuprasi. Taigi premjeras su savo profesionalais čia nori lyderiauti. Netruko Vašingtone viešintis Biudže-to ir finansų komiteto pirmininkas S. Jakeliūnas mestelėti, kad siūlyti ma-žinti mokesčius – populiaru, tačiau jei nepateikiami tinkami tokio mažinimo finansavimo šaltiniai, tai nėra atsakinga. Valdančiųjų komandą neseniai palikęs prof. R. Lazutka dar kategoriškesnis: reforma skirta ne žmonėms – verslui, siekiama atpiginti darbo jėgą. O Vyriau-sybės atstovai susitikime žarstė gundan-čius visa ko didėjimo pažadus, žadėdami ir pensijų, ir atlyginimų augimą po ke-lias dešimtis eurų, ir verslo suklestėjimą, ir eksporto didėjimą. Tokia pasaldinta retorika veikiau panašėjo į prasidedančią ar pradedamą rinkimų kampaniją, o ne į solidų supažindinimą su parengtomis struktūrinėmis reformomis. Tas pagyras subendrino ministro V. Šapokos laki tezė: milijonui dirbančiųjų – milijar-das eurų. Kai pabandai ją preparuoti, ne kažin kas išeina: 1 asmeniui vidu-tiniškai per 3 metus 1000 eurų, o per

metus viso labo 330 eurų, tačiau, kaip jau įprasta, mažiau – mažiau uždirban-tiems, daugiau – daugiau gaunantiems. Be to, viena ranka pridedama, o kita iš žmogaus kišenės iškrapštoma. Apie tai vėliau. Politikų pompastika subliūkšta, kai viską pradedi nuo žmogaus, o ne nuo bendrų skaičių žaismo. Bet, ką besaky-tum, visi susidomėjo valdžios ketinimais – viešųjų ryšių akcija pasiteisino, net prislopindama dėmesį „valstiečius“ kamuojantiems skandalams.Tikėtina, kad, reaguodama į ekspertų vertinimus, Vyriausybė pateikė reformų paketą, kurį sudaro 6 dalys: švietimas, sveikatos apsauga, inovacijų sritis, kova su šešėline ekonomika, mokesčiai ir pensijos. Plačiausiai viešai diskutuojama tik apie mokesčius ir pensijas – apie tai, kas šiandien žmogui aktualiausia, nors daugiausia klausimų kelia kitų reformų inžinerija. Paskelbta, kad 2019 metais į struktūrines reformas ketinama inves-tuoti apie 600 milijonų eurų: į mokesčių reformą – 173, į švietimą – 169, į svei-katos apsaugą – 126 ir į inovacijas – 108 milijonus eurų. Lėšos nemažos, tik lieka visiškai nepaaiškinta, kas pasikeis siste-mose, kokia šių investicijų grąža ir nau-da, koks finansinis efektas bus pasiektas. Tik kovos su „šešėliu“ planas grindžia-mas 200 milijonų eurų legalizavimu, t. y. papildomomis biudžeto įplaukomis. Inovacijų srities pokyčiai pateikiami socialistinio realizmo patosu, be jokių konkrečių veiksmų ir priemonių. Jei jau kalbama apie struktūrines refor-mas, t. y. esminius sistemų pakeitimus,

visada būtinos siekiamo rezultato charak-teristikos. Kai to nėra, gali įtarti, kad bet kokia kaina bus siekiama palaikyti visų sistemų veikiančią infrastruktūrą. Arba bijoma šiandien viešai paskelbti, kokios permainos laukia, nes tai bus svarbu tūks-tančiams gyventojų ir jų susierzinimo gali nebekompensuoti tas kelių dešimčių eurų žadamas padidėjimas. Taigi šių reformų iniciatorė Vyriausybė nedrįsta atvirai, aiškiai ir konkrečiai pasakyti, kaip bus, bet skuba pasigirti, kaip viskas didės.

Juk seniai akivaizdu, kad nei švie-timui, nei sveikatos apsaugai valstybė nebeišgali skirti didesnių asignavimų, kad pačios sistemos turi persitvarkydamos taupyti savo lėšas, turi jas veiksmingiau panaudoti. Pateiktose struktūrinėse refor-mose yra užuominų į drastiškus keitimus: bus peržiūrimas sveikatos įstaigų mode-lis, ugdymo kokybė mažose mokyklose prastesnė (panašu, kad mažų mokyklų ir rajonų savivaldybių ligoninių nebeliks), bus keičiamos besimokančiųjų profesinė-se ir aukštosiose mokyklose proporcijos (darbo rinkai reikia pirmiausia amato žinovų – taigi mažiau studijuojančių aukštosiose, mažiau dėstytojų, mažiau aukštųjų mokyklų), nemokamas bakalau-ras reikštų aukštesnį praeinamumo balą, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas susietas su jų skaičiaus mažinimu (tarkim, 30 tūkstančių mokytojų bus nustatyta 20 000 etatų ir tūkstančiai mokytojų dirbs tik už dalį etato) ir t. t. Tik tokiu būdu bus taupomos šioms sritims skiriamos lėšos. Gaila, kad šių reformų autoriai bijo tiesiai pasakyti, ar bus einama šiuo keliu, kiek tokiais pertvarkymais bus sutaupyta, kiek ko sumažės. Žodžiu, regionų laukia galingas juos naikinantis šios Vyriausybės 3 metų planas.

Mokesčių sistemos reformos žadama gerovė visiems yra apgaulingas optimiz-mas. Kodėl? Pirmiausia socialinė atskirtis, skurdas ir pajamų nelygybės mažinimas nieko bendra su planuojamais pokyčiais neturi. Priešingai, atskirtis dar labiau di-dinama, dar labiau supriešinami žmonės. Po mokesčių konsolidavimo ir naujų tarifų įvedimo tiems asmenims, kurių didesnės pajamos, jos augs progresyviai

Bene didžiausias pensijas Europoje pavyksta sukaupti islandams, kurie pagrįstai didžiuojasi, kad jų pensijos siekia iki 70 proc. jų buvusių algų dydžio.


yra pagrįsta asmens apsisprendimo ir savanoriško dalyvavimo joje savo sąskai-ta. Dabar galiojančias kelias dalyvavimo formules siūloma keisti į vieną galimybę: ne mažiau kaip 4 procentus perveda darbuotojas, tuomet 2 prideda valstybė. Tie 4 procentai – žmogaus sprendimas: jis gali gauti šiandien tokia apimtimi didesnį atlyginimą arba mažesnį, jei daly-vauja kaupimo sistemoje. Asmenys iki 40 metų, jei neatsisakys raštu, automatiškai bus įtraukti į kaupimo sistemą, o dėl dalyvavimo joje net 3 kartus kas 3 metus iki 40 metų bus primenama apsispręsti. Nebeliks Sodros įmokų privatiems kau-pimo fondams ir asmuo iš jų galės grįžti į Sodrą, taip išvengdamas „sodrinės“ pensi-jos sumažėjimo. Tiesa, šiuose grįžimuose ir pasilikimuose yra daug nežinomųjų: jei negrįžta žmogus, kas atsitinka su jo įmokomis; jei grįžta su „sodrine“ įmoka, kaip su jo mokėtomis įmokomis ir pan. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad nuosavybės be kompensavimo valstybė negali nusavinti.

S. Skvernelis su ministrais teprista-tė reformų idėjas, jos nuguls į įstatymų projektus, tęsis diskusijos. Tik jau šiandien aišku, kad skurdo ir pajamų skirtumų šios reformos nemažina, kad jos labiau orien-tuotos į verslo sąlygų gerinimą (žinoma, tai gerai, nes verslą kuria žmonės), kad da-lis reformų bus nenaudingos kaimiškoms savivaldybėms, kad jomis nesiekiama

daugiau nei mažiau uždirbantiems. Pavyzdžiui, žmogus, gaunantis MMA, gali tikėtis papildomų 9 eurų per mėnesį, o uždirbantis VDU – 39 eurų. Skelbtas didesnis 25 procentų GPM tarifas, kuris bus taikomas Sodros „lubas“ viršijan-čioms pajamoms, nėra joks progresinis ir jo efektas bus nulinis. Jos, beje, bus neapmokestinamos valstybinio socialinio draudimo mokesčiu. Taigi nauda dau-giau uždirbančiam akivaizdi – mokės 4 procentais didesnį GPM, bet nemokės 18,5 procento draudimo įmokos. 2019 metams siūlomos „lubos“ būtų 120 VDU per metus (per 2 metus mažėtų iki 60 VDU). Sodros duomenimis, 2018 metų pradžioje buvo tik apie 5 tūkstančiai asmenų, uždirbusių daugiau nei 6,5 tūkstančio eurų per mėnesį, o 25 procen-tų tarifas galėtų būti taikomas 11,6 tūkst. eurų per mėnesį viršijančioms pajamoms, susijusiomis su darbo santykiais. Toks „progresyvumas“ skirtas ne socialiniam teisingumui ir atskirties mažinimui, o gerai apmokamoms darbo vietoms kurti, užsienio investuotojams. Žadamas nekilnojamojo turto mokesčio bazės išplėtimas taip pat yra nukreiptas ne į turtus sukaupusius asmenis, o į standar-tinį pilietį, kuris, be buto, dar turi ir kitą gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą – paveldėtus tėvų namus, vasarnamį ir pan. Šiuo pakeitimu neliečiamas dabar galiojantis NT mokestis, kuris mokamas, jei turimo nekomercinės paskirties NT vertė viršija 220 tūkst. eurų. S. Skvernelis siūlo, kad papildomas antras, trečias ir kt. gyvenamosios paskirties būstas būtų apmokestintas 0,3 procento tarifu, jei jo bendra vertė neviršija 220 tūkstančių eurų. NPD didinimas pajamoms iki 2,5 VDU irgi nemažina, priešingai, toliau didintų pajamų nelygybę Lietuvoje. Apskritai, visoje siūlomoje reformoje siekiama dar labiau sustiprinti tvirčiau gyvenančiuosius.

Seimo narė I. Šimonytė pastebėjo kitą šių iniciatyvų trūkumą – siūlymai nesprendžia ir „gyvulių ūkio“ sąlygų, t. y. vieniems vieni tarifai, kitiems kiti, palie-kamos neliečiamos kastos, privilegijuotie-ji, nenaikinamos gausios ir neefektyvios

mokesčių lengvatos. Individualiai veiklai paliekamas 15 procentų GPM, anot finansų ministro, smulkus verslas yra trapus ir reikia jam padėti. O iš minima-lios algos gyvenantys nėra dar didesnis trapumas? Tai ministrui nė motais. Mestelės vienam kitam skurstančiųjų se-gmentui kokią pašalpą, ir tuoj puls girtis, kaip mažėja skurdas. Štai ministras L. Kukuraitis viešųjų ryšių benefise aiškina, kad 60 tūkstančių mažiausias pensijas gaunančiųjų gaus ir valdžios „malonę“ – jiems bus mokamas iš valstybės biudžeto priedas. Žinoma, žmogui koks skirtumas iš kur, svarbu, kad prideda. Dar kalba-ma apie „vaiko pinigų“ bent iki 50 eurų didinimą. Žodžiu, valdžios geradarystės akcijų, artėjant rinkimams, gausės, bet taip bus visiškai paneigiami sisteminių reformų principai. Visi lygūs, bet yra ly-gesnių – tokia politika skaldo visuomenę. Pensijų sistemos pertvarkoje – ūkai. S. Skvernelis džiaugsmingai paskelbė, kad Sodros tarifas mažės 2 procentiniais punktais, kad, konsolidavus darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, keisis jų tarifai taip, kad mokesčiai bus mokami nuo darbo vietos kainos, o darbdaviui teks tik 1,24 procento dydžio įmoka. Formaliai dirbančiųjų priskaičiuotasis at-lyginimas išaugs apie 30 procentų. Statis-tiškai atrodysime geriau. Bet.... Didžiau-sią sumaištį kelia nauja konstruojama pensijų kaupimo sistema, kuri iš esmės

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka


ES VALSTYBIŲ NARIŲ SUMINIS GIMSTAMUMO RODIKLIS (2010-2015)

Eimantė DAUKŠAITĖ

TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS APIE DEMOGRAFIJĄ IR ŠEIMOS POLITIKĄ BALTIJOS IR VIDURIO EUROPOS ŠALYSE ATGARSIAI

ValstybėSoc. sričiai ski-

riama BVP dalis, proc.

Suminis gims-tamumo rodik

lis, 2010 m.

Suminis gims-tamumo rodik

lis, 2015 m.

Prancūzija 24,5 2,03 1,96

Airija 9,6 2,05 1,92

Švedija 20,9 1,98 1,85

Jungtinė Karalystė 16,4 1,92 1,8

Danija 23,6 1,87 1,71

Belgija 20,2 1,86 1,7

Latvija 11,5 1,36 1,7

Lietuva 11,1 1,5 1,7

Nyderlandai 16,6 1,79 1,66

Suomija 25,6 1,87 1,65

ES vidurkis 1,62 1,58

Estija 12,9 1,72 1,58

Čekija 12,7 1,51 1,57

Slovėnija 17,4 1,57 1,57

Rumunija 11,5 1,59 1,56

Bulgarija 13,3 1,57 1,53

Vokietija 19 1,39 1,5

Austrija 21,7 1,44 1,49

Liuksemburgas 18,9 1,63 1,47

Vengrija 15 1,25 1,45

Malta 12,4 1,36 1,45

Kroatija 15,1 1,55 1,4

Slovakija 15 1,43 1,4

Italija 21,4 1,46 1,35

Graikija 20,5 1,48 1,33

Ispanija 17,1 1,37 1,33

Kipras 12 1,44 1,32

Lenkija 15,9 1,41 1,32

Portugalija 18,3 1,39 1,31

* Šalys, kur 2010-2015 m. gimstamumas didėjo

Žiemos pabaigoje Lietuvos Respubli-kos Seime Socialinių reikalų ir darbo komiteto bei jo Šeimos ir vaiko gerovės pakomitečio iniciatyva vyko tarptauti-nė konferencija „Rūpestis dėl ateities visuomenės: demografija ir šeimos politika Baltijos ir Vidurio Europos

šalyse“. Renginyje dalyvavę politikai iš įvairių šalių aptarė regiono demogra-finę situaciją ir jai spręsti galimas šei-mos politikos priemones. „Apžvalgos“ skaitytojus kviečiame susipažinti su konferencijos metu skaitytų pranešimų santraukomis.


didinti per mokesčius perskirstomos BVP dalies. Taigi vis aštresnis bus viešųjų vals-tybės finansų ir jais finansuojamų viešųjų paslaugų apimčių, prieinamumo ir koky-bės klausimas. Siūlomos šios Vyriausybės struktūrinės reformos projektas neatsako į daugelį klausimų, tik dar labiau sujaukia dabartinę padėtį.

KAS PAMIRŠTAMA REFORMOSE? Visi pasiūlymai labiau panašūs į

elementarią dėlionę: čia nukirpti, iš ten permesti kiton kišenėn, sumažinti, padidinti... Visose šiose idėjose pasigendi vieno svarbiausio dalyko: o kaipgi bus didinamos realios dirbančiųjų pajamos, kurios iš esmės lemia visos pensijų siste-mos gyvybingumą? Kaupimo sistema yra paranki bent vidutines pajamas gaunan-čiam žmogui, o kai didžioji dalis tegauna tarp minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio, supranti, kad pačiam asme-niui kaupti senatvei tiesiog nelieka iš ko. Panašu, kad su skurdu senatvėje teks susi-taikyti didžiajai daliai visuomenės. Visai neseniai ES statistikos tarnyba „Eurostat“ paskelbė naujausius duomenis apie mo-kesčių apimtis ir lėšas socialinei apsaugai. Pagal mokesčius Lietuva yra trečia nuo galo sąraše: sumokama nuo bendrojo vidaus produkto mokesčių pavidalu 34,2 proc. Tarkim, Prancūzija – 56,4, Suomija – 56, Danija – beveik 54, Vokietija – 44 proc. Socialinei apsaugai Lietuvoje tenka tik 11,2 procento viso biudžeto – esame priešpaskutiniai ES, mažiau tik Airijoje – apie 10 procentų. O Suomijoje – apie 26, Prancūzijoje – 24, Danijoje – 23, net finansų krizės kamuojamoje Graikijoje – beveik 21 procentas. Taigi mokesčių reformos klausimas tampa vis aštresnis, siekiant, kad žmonių pajamos didėtų. Valdantieji lyg ir užsimena apie tokią reformą, tačiau labai atsargiai. Tarptau-tinių organizacijų ekspertai prikišamai rodo, ką reikia nedelsiant daryti mažinant pajamų nelygybę ir generuojant papildo-mas lėšas, tačiau politinės valios drąsiems žingsniams vis nėra. Jų nesant, reikalai nepagerės. Dar Konfucijus yra sakęs: kad stalas pajudėtų, reikia ne vaikščioti apie jį, bet jį pajudinti. ■


Eimantė DAUKŠAITĖ

SRDK ŠEIMOS IR VAIKO GEROVĖS PAKOMITEČIO PIRMININKO RIMANTO JONO DAGIO PRANEŠIMO „BALTIJOS IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ DEMOGRAFINIAI IŠŠŪKIAI IR GALIMI SPRENDIMO BŪDAI“ SANTRAUKA

Europos Sąjungos šalių visuomenės sensta: pagal gimstamumą 1000-iui gyventojų esame pasaulio reitingo gale, išskyrus Airiją, kuri yra 137 vietoje. Prasta šalių demografinė padėtis lemia daugelį nemalonių pasekmių. Svars-tymų grupės Europos Vadovų Tarybai pateiktoje ataskaitoje dėl ES-2030 atei-ties rašoma: „Europa pasižymi dviem demografiniais kraštutinumais: labai ilga gyvenimo trukme ir labai mažu gimstamumu. Nesiimant atsakomųjų veiksmų, dėl šios tendencijos susidarys didelis spaudimas pensijų, sveikatos ap-saugos bei socialinės gerovės sistemoms, o ekonomikos augimas ir mokesčių sistema patirs neigiamą poveikį.“ Tuo tarpu Sorbonos universiteto demogra-fijos ekspertai įvardija dėsningumą tarp silpną šeimos politiką vykdančių šalių ir mažo gimstamumo bei stiprią šeimos politiką pasirinkusių valstybių ir gerokai didesnio gimstamumo.

Naujųjų, po 2004 m. įstojusiųjų, ES valstybių padėtį komplikuoja ir emigra-cija. 2006–2015 m. jas paliko apie 5,3 mln. gyventojų, tai daugiausiai jauni žmonės. Be to, šios šalys nėra pajėgios skirti tiek daug lėšų socialinių problemų sprendimui kaip ES senbuvės, todėl turi ieškoti savų būdų problemai spręsti.

Deja, pasigendu rimtesnės diskusi-jos Europos Sąjungoje apie demografi-nius iššūkius, mažai analizuojamos tokią padėtį lėmusios priežastys. Daugelis tyrimų apsiriboja tik ES šalių tarpusa-vio lyginimu, kas neišsamu globaliame pasaulyje. 2015 m. duomenimis, beveik visoje Europoje, didelėje dalyje Azijos, Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos bei Australijos šeimose vidutiniškai gimsta 1–2 vaikai, kai Afrikoje gausu valstybių, kur šeimose vidutiniškai gimsta 4–7 vaikai.

Apskritai, ES nėra valstybės, kur

suminis gimstamumas viršytų svarbią 2,1 vaiko vienai moteriai ribą, reikalin-gą visuomenės gyvybingumui palaikyti. Net milžiniškus pinigus investuojančių skandinavų gimstamumas 2010–2015 m. laikotarpiu mažėjo. Gimstamumas didėja tik keliose ES valstybėse (žr. ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2010–2015)).

Labai gaji nuomonė, kad daug investuojant į socialinę sritį galima ženkliai pakelti gimstamumą. Deja, iš statistikos matome, kad skiriamos BVP dalies poveikis gimstamumui yra

nežymus (žr. ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2015)).

Įdomūs rezultatai pasirodo į šią statistiką pažvelgus iš senų ir sąlyginai naujų ES narių perspektyvos. Senosiose narėse lyg ir pastebimas gimstamumo didėjimas, naujosiose – priešingai (žr. Nuo 2004 m. įstojusių ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2015)).

Tam paaiškinti reikėtų detalesnės analizės. Kol kas galėtume pasakyti, kad socialinės investicijos yra reika-lingos, bet, matyt, jos nepakankamai

Išlaidos socialinei sričiai, proc. nuo BVP

Suminis gimstamumo rodiklis

NUO 2004 M. ĮSTOJUSIŲ ES VALSTYBIŲ NARIŲ SUMINIS GIMSTAMUMO RODIKLIS (2015)


Nuo 2004 m. į ES įstojusios valstybės narės

Išlaidos socialinei sričiai, proc. nuo BVP

Suminis gimstamumo rodiklis

ES VALSTYBIŲ NARIŲ SUMINIS GIMSTAMUMO RODIKLIS (2015)

ES valstybės narės


LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRO LINO KUKURAIČIO PRANEŠIMO „LIETUVOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS IR ŠEIMOS POLITIKA“ SANTRAUKA

Šiuo metu demografiniai ir šeimos klausimai Lietuvoje yra tikriausiai patys svarbiausi. Tai yra nevienareikšmė tema, kadangi šalia ekonominės migracijos tu-rime ir kintančias visuomenės sandaros tendencijas. Visuomenė individualizuo-jasi, sensta, daugėja vieno asmens namų ūkių. Šie klausimai liečia ne tik eko-nomiką, bet ir visuomenės bei šeimos sampratą, svarstymus, kokią visuomenę skatiname.

Demografiniai rodikliai rodo, kad Lietuvoje gyventojų skaičius dramatiš-kai mažėja (žr. Gyventojų praradimai (2000–2016)).

Pastaruoju metu kasmet vidutiniš-kai prarandame po 1,3 proc. gyventojų. Per 25 metus Lietuva neteko maždaug 860 tūkst. gyventojų. To priežastys skir-tingos: jei 2000 m. daugiausiai gyvento-jų netekome dėl natūralios kaitos, tai vė-liau – dėl didelės emigracijos. Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, gims-tančių vaikų skaičius yra stabilizavęsis ir laikosi apie 30 tūkst. gimusių vaikų per

didina motyvaciją turėti vaikų, ir tik metus ypatingai dideles lėšas galima pasiekti šiokių tokių rezultatų. Vargu ar tokias lėšas – apie 10 proc. BVP – ga-lėtų papildomai investuoti Vidurio Eu-ropos ir Baltijos valstybės. Ypač žinant vis didėjantį senėjančios visuomenės daromą spaudimą socialinei ir sveika-tos sritims. Todėl svarbus visuomenės požiūris į šeimą, jos vietą visuomenėje. Veikiausiai reikia ir kryptingesnių para-mos formų.

Skirtingose ES valstybėse taiko-mos įvairios priemonės: motinystės ir tėvystės atostogos, „vaiko pinigai“, mo-kestinės lengvatos, socialinių paslaugų plėtra, pagalba apsirūpinant būstu ir kitos. Tačiau galbūt įsivyravęs karjeros siekimo prioritetas ir nuostatos, kad „didelė šeima yra nemoderni“, paverčia mūsų pastangas, įskaitant ir finansines, tuščiomis?

Taigi negana padėti šeimoms soci-alinėmis priemonėmis. Jos yra būtinos, tačiau nepakankamos. Tikrai neagi-tuoju už socialinės pagalbos žmonėms mažinimą, tačiau, sprendžiant gimsta-mumo didinimo problemą, šalia būtina rasti būdų visuomenėje atkurti prarastą suvokimą apie šeimos svarbą ir prestižą.

Tik visuomenėje, kuri laiko šeimą ir vaikus esminiu gyvenimo prioritetu, galima sukurti stiprius šeimų tarpu-savio ryšius, ir tik stipriose šeimose gali reikšmingai išaugti gimstamumas. Skleisti šį supratimą yra šeimą, moti-nystę ir tėvystę saugančios valstybės pareiga.

Būtent šią pareigą primena bei su-konkretina ir Lietuvoje neseniai priim-tas Šeimos stiprinimo įstatymas. Jame suderinti trys svarbūs aspektai: apibrėžti valstybės prioritetai, numatytos būtinos socialinės programos šeimoms stiprinti ir į jo įgyvendinimą įtraukiama visuo-menė. Šio įstatymo preambulėje tarp kitų nuostatų numatyta, kad „šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters ap-sisprendimas prisiimti šeimai būdingas moralinio ir teisinio pobūdžio pareigas, taip pat giminystės ryšys tarp artimųjų giminaičių“, „šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės“, „vai-kas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“, „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Kviečiu pagalvoti, ar tai negalėtų būti kelio, kaip išeiti iš demografinės krizės, pradžia.


GYVENTOJŲ PRARADIMAI, 2000–2016 M.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 0

-10

-20

-30

-40

-50

-60

-70

-80

-90

-100

Natūrali gyventojų kaita Neto tarptautinė migracija Bendras sumažėjimas

-25,1

-20,3-23,2 -11,6

-21,6-32,1

-14,3

-15,2-15,6

-12,3

-9,9

-11,4

-10,8

-10,5-11,6

-9,9

-10,3

-4,8 -9,2 -11,5 -11,0 -11,6

-51,1

-24,7 -21,8-16,5

-32,0

-78,0

-38,2

-21,3-16,8

-12,3

-22,4-30,2

-10,5

-32,4

-23,1

-32,6

-43,7

-65,4

-39,9-49,0

-31,8-28,4

-22,2

-32,7

-40,7-37,4

-41,9

-89,4

-28,8


metus. Pagal suminį gimstamumo ro-dik lį Lietuva ES kontekste yra aukštose pozicijose. Vis dėlto tokio gimstamumo tikrai neužtenka kartų kaitai užtikrinti.

Apibendrinant, trys pagrindiniai iššūkiai yra didelė emigracija, natūralios kaitos neužtikrinantis gimstamumas ir senstanti visuomenė. Pagrindiniai jų sprendimo būdai būtų valstybės poreikius atitinkančių migracijos srautų užtikrini-mas, šeimai palankios aplinkos kūrimas bei aktyvaus senėjimo skatinimas, orios senatvės kūrimas. Demografijos suvaldy-mas per šias tris strategines kryptis yra pagrindinis mūsų užsibrėžtas tikslas. Šios kryptys yra tarpusavyje susijusios, todėl dalis priemonių yra specifinės kiekvienai sričiai, tačiau daugelis iš jų yra susijusios su visomis trimis kryptimis.

Pirmoji šeimos politikos priemo-nė yra vaiko priežiūros atostogos. Jos yra vienos iš ilgiausių ir dosniausiai apmokamų Europoje. Vaiko priežiūros išmoka mokama iki dvejų metų – nuo šeimos pasirinkto laikotarpio priklauso išmokos dydis. Tai yra viena iš esminių priemonių, prisidedančių prie pakanka-mai aukšto gimstamumo Lietuvoje, ka-dangi ji tam tikrą laiką užtikrina šeimos socialinį saugumą. Taip pat ši priemonė vertinga, nes leidžia tėvams skirti pa-kankamai laiko savo vaikams jų pirmai-siais gyvenimo metais. Lietuvos šeimos tai tikrai vertina ir gausiai naudojasi.

Kita svarbi priemonė – darbo ir šeimos derinimas. Praėjusiais metais įsigaliojęs Darbo kodeksas šiek tiek liberalizavo darbo santykius, bet taip pat sukūrė daugiau sąlygų darbo ir šeimos derinimui. Pavyzdžiui, darbdaviui nusta-tyta prievolė padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus. Be to, atsirado nuostatos dėl nemokamo laisvo laiko šeimos poreikiams, ne viso darbo laiko, nuotolinio darbo, darbo sutarčių įvairovės, naujų darbo režimų. Darbuo-tojams, vieniems auginantiems vaiką iki 14 m. arba neįgalų vaiką iki 18 m., numatytos ilgesnės atostogos. Šiuo metu atliekamas naudojimosi minėtomis prie-monėmis monitoringas: matome, kad kol kas jomis naudojamasi labai nedaug.

Tai rodo, kad reikalingas darbuotojų ir darbdavių švietimas tam, kad darbo santykiai kuo labiau prisidėtų prie darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo.

Trečioji šeimos politikos dalis yra paslaugos šeimai. Kompleksinės paslau-gos šeimai yra struktūrinėmis lėšomis užtikrinamos paslaugos kiekvienoje savivaldybėje visoms toje savivaldybėje gyvenančioms šeimoms. Tai – nauja, per struktūrines lėšas pilotuojama priemonė, tačiau vyriausybinis įsipareigojimas yra suformuoti bazinį paslaugų šeimai stan-dartą. Lietuvoje teikiamos tokios kom-pleksinės paslaugos, kaip pozityviosios tėvystės mokymai, mediacijos paslaugos, vaikų priežiūros paslaugos ir pan.

Kita natūraliai visuomenėje prigi-jusi paslauga yra vaikų dienos centrai, kurie padeda šeimoms užtikrinti vaikų priežiūrą po pamokų. Manome, kad to-kia paslauga turėtų atsirasti kiekvienoje seniūnijoje, kad šeimos galėtų ja naudo-tis netoli namų.

Gana sparčiai plėtojasi krizių centrai, kuriais naudojamasi krizės šeimoje atvejais.

Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. kiekvie-noje savivaldybėje atsirado tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Jis yra atsakingas už švietimo, sveikatos ir socialinės sistemų derinimą savival-dybėje. Koordinatoriai turi derinti ir atverti šias pakankamai uždaras sistemas tam, kad jos bendradarbiautų ir padėtų

konkrečiai šeimai. Kol kas šis projektas yra tik orientacijos fazėje.

Nuo š. m. sausio 1 d. atsirado išmoka vaikui („vaiko pinigai“). Šiuo metu ji siekia 30 eurų, tačiau esama politinio apsisprendimo, kad ši išmoka kasmet augtų. Ši priemonė orientuota į vaikų skurdo problemos sprendimą – statistiš-kai vaikai Lietuvoje yra antra labiausiai skurstanti grupė. Pasauliniai tyrimai rodo, kad skurdas senatvėje yra tiesiogiai susijęs su skurdu ankstyvoje vaikystėje. Vadinasi, jei norime spręsti trumpalaikę ir ilgalaikę problemas, turime spręsti ankstyvos vaikystės skurdą. Vaiko pini-gai yra viena iš tam skirtų priemonių.

Šiuo metu Seimo užsakymu Vyriau-sybė rengia „Demografijos, migracijos ir integracijos strategiją“. Analizuojant įvairiausius tyrimus, tarp pagrindi-nių Lietuvos šeimų problemų išskirti: sunkumai derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus, nepakankamai išplėto-tos paslaugos šeimoms, nepakankami šeimos narių gebėjimai įveikti psicho-logines ir socialines problemas, nelygios moterų ir vyrų teisės bei pareigos vie-šajame gyvenime bei šeimoje, nepakan-kama finansinė parama šeimoms, prasta šeimos narių sveikatos būklė bei sunku-mai įsigyjant būstą. Tai yra socialiniai aspektai, į kuriuos taikomos strategijoje numatomos priemonės. Bet pirmiausiai reikia maksimaliai pagarbaus požiūrio į šeimą, ją traktuojant ne kaip darbo jėgą,

SIEKIAMI REZULTATAI

Vertinimo rodiklis, mata-vimo vienetas (duomenų šaltinis)

Būklė (metai) Siekinys 2020 m.

Siekinys 2030 m.

Nuolatinių Lietuvos gy-ventojų skaičiaus pokytis procentais (Statistikos departamentas)

-1,41 (2016 m.) -1,02 -0,04

Suminis gimstamumo ro-diklis (Statistikos depar-tamentas)

1,69 (2016 m.) 1,72 1,8

Tikėtina sveiko gyvenimo trukmė (Statistikos depar-tamentas)

vyrų – 57,6moterų – 61,7(2016 m.)

vyrų – 58,8moterų – 62,8

vyrų – 62,6moterų – 65,0



Didelės šeimos kortelės programėlė

reprodukcijos šaltinį, mokesčių mokė-toją, demografijos klausimo sprendėją, socialinės rizikos grupę ar socialinio darbo atvejį, bet kaip esminę tvarios visuomenės ląstelę. Šeima yra esminis visuomeninio gyvenimo ugdytojas, bū-tent šeimoje gimsta visuomenė. Čia mo-komasi atvirumo gyvenimui ir kitiems, mokomasi sugyventi su kitų skirtumais ir dovanomis.

Todėl įvairūs šeimos politikos uždaviniai numatomi ne šeimų atsako-mybės perėmimui, bet šeimų stiprinimui tam, kad jos galėtų geriausiai išreikšti tai, kas jos yra. Tai priklauso ne tik nuo skiriamos BVP dalies ar kompleksinių ir taiklių priemonių, bet ir nuo požiūrio. O šeimos politikoje numatomi tokie uždaviniai: sudaryti sąlygas derinti pro-fesinę veiklą ir šeimos pareigas, gerinti paslaugas šeimoms, sudaryti sąlygas lygioms vyrų ir moterų teisėms užtikrin-ti, plėtoti finansines paskatas šeimoms, plėsti būsto pasirinkimo galimybes vaikus auginančioms šeimoms, gerinti šeimos sveikatos būklę ir ugdyti šeimos narių gebėjimus įveikti psichologines ir socialines problemas.

Kalbant apie labai konkrečias rengia-mas ir atsirandančias priemones, Šeimos stiprinimo įstatymas numato šeimų dalyvavimo galimybę visais lygmenimis nuo seniūnijos. Tai yra orientuota į šeimų dalyvavimą, kad jos pačios būtų aktyvios ir prisiimtų atsakomybę. Antra, egzis-tuoja pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstą. Nuo š. m. liepos 1 d. jaunos šeimos, įsigyjančios būstą regio nuose, nepaisant pajamų galės gauti pirmos kredito dalies kompensaciją. Kitas dalykas yra ikimo-kyklinio vaikų ugdymo paslaugų plėtra. Ypač didelis jų poreikis yra didmiesčiuo-se, bet problema egzistuoja ir regionuose. Taip pat svarbus „vaiko pinigų“ nuoseklus didinimas, bazinis paslaugų šeimai pake-tas, vaikų dienos centrų plėtra, socialinio darbo su šeimomis vystymas. Šiandien daugelis Lietuvos socialinių darbuoto-jų dirba su socialinės rizikos šeimomis be bendrų instrumentų ir aiškių gairių. Todėl siekiame diferencijuoti (kad vieni socialiniai darbuotojai būtų vaiko atvejo

vadybininkai, kiti – paslaugų teikėjai šei-mose) ir taip užtikrinti šeimų ugdymąsi.

Visu tuo siekiame jau 2030 m. suvaldyti demografinę situaciją bent taip, kad atvyktų tiek pat žmonių, kiek išvyksta, gimtų – tiek, kiek miršta (žr. lentelę „Siekiami rezultatai“).

LENKIJOS ŠEIMOS, DARBO IR SOCIALINĖS POLITIKOS VICEMINISTRO STANISŁAWO SZWEDO PRANEŠIMO „LENKIJOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS IR ŠEIMOS POLITIKA“ SANTRAUKA

Kai 2015 m. partija „Teisė ir tei-singumas“ perėmė valdžią Lenkijoje, svarbiausias Vyriausybės tikslas buvo šeimos politika ir demografiniai iššūkiai. Prognozė atskleidžia, kad iki 2050 m. Lenkijos populiacija gali sumažėti 4,5 mln. gyventojų. Taip pat pastebimas spartus visuomenės senėjimas. Siekdami šeimos politika atsižvelgti į kylančius demografinius iššūkius, išsikėlėme kelis tikslus: skatinti norą susilaukti vaikų bei kovoti su skurdu (ypač vaikų). Tam svar-bus aukštas ekonominio augimo tempas, gera padėtis darbo rinkoje ir sisteminės investicijos į šeimos politiką.

2016 m. pabaigoje Lenkijoje buvo 38,4 mln. gyventojų, suminis gimstamu-mo rodiklis – 1,36. Kai atėjome į valdžią 2015-aisiais, šis rodiklis buvo 1,29. Taigi gimstamumas auga.

Pirmiausiai nusimatėme įdiegti „Programą 500+“ (lenk. Rodzina 500 plius). Programa yra visuotinė: 500 zlotų kasmėnesinė išmoka mokama kiekvienam vaikui nuo antro šeimoje ir iki tol, kol vaikams sukanka 18 metų

(yra išlygų, kai išmoka mokama ir gimus pirmajam vaikui). Ji turėjo kelis pagrindinius tikslus: padidinti gimsta-mumą, investuoti į žmogiškąjį kapitalą bei sumažinti vaikų skurdą. Pažanga demografijoje pastebima jau dabar, kai Lenkijoje gimė 400 tūkst. vaikų. Kol nebuvo „Programos 500+“, prognozuota, kad 2018 m. Lenkijoje gims 340 tūkst. vaikų. Taigi augimas akivaizdus, tačiau vis dar per mažas.

Partija „Teisė ir teisingumas“ rinki-mus laimėjo 2015 m. lapkričio mėnesį, o „Programa 500+“ pradėjo veikti 2016 m. balandžio 1 d., taigi pasiruošimo pro-gramos įgyvendinimui laikotarpis buvo labai trumpas. Kurį laiką abejojome, ar mums pavyks. Paskutiniais duomenimis, „Programa 500+“ naudojasi 3,65 mln. arba 53 proc. Lenkijos vaikų. Jie gyvena 2,4 mln. šeimų. Nuo tada, kai programa pradėjo veikti, jau yra išmokėti 41,4 mlrd. zlotų (apie 10 mlrd. eurų). 2017 m. kas mėnesį vidutiniškai šeimoms išmokėta 2 mlrd. zlotų (apie 477 mln. eurų) vadinamųjų vaiko pinigų. Be to, yra ir kitų išmokų bei priedų šeimoms. Skaičiuojama, kad 2017 m. „Programa 500+“, įskaitant administracines išlaidas, kainavo apie 23,8 mlrd. zlotų (apie 5,7 mlrd. eurų). Tikimasi, kad dėl „Progra-mos 500+“ per dešimtmetį gimstamu-mas padidės 278 tūkst. vaikų. Taip pat ši programa pasitvirtino ir kaip priemonė gerinti šeimų materialinę padėtį. Po-veikis gimstamumui irgi perspektyvus. Lyginant šeimos politikai skiriamas lėšas matyti, kad iki 2015 m. tam buvo skiriama 1,4 proc. nuo BVP, o dabar skiriama žymiai daugiau. Tai yra svarbi



paskata mūsų Vyriausybei surinkti lėšų. Antra svarbi programa yra Didelės

šeimos kortelė. Pagrindinis jos tikslas yra didesnė finansinė parama didelėms šei-moms, suteikiant joms pigesnes paslaugas ir prekes, bei teigiamo požiūrio į dideles šeimas skatinimas. Didelės šeimos korte-lės turėtojams priklauso lengvatos pagal įstatymą (pavyzdžiui, traukinio bilietams, asmens dokumentams) bei komercinės nuolaidos. 2017 m. pabaigoje Didelės šeimos kortelė priklausė 400 tūkst. šeimų, kuriose auga bent 3 vaikai, taigi beveik 1,9 mln. žmonių. Paskutinė naujiena Didelės šeimos kortelės savininkams yra programėlė išmaniesiems telefonams, šia programėle naudodamiesi tėvai gali matyti vaikų ir sutuoktinio korteles ir taip lengviau rasti nuolaidas produktams ir paslaugoms, taip pat išsiaiškinti, kur ir ką labiausiai verta įsigyti atsižvelgiant į gyvenamąją vietą.

Trečioji vykdoma programa – va-dinamoji lopšelinė priežiūra. Vaikų iki 3 metų priežiūros formos apima vaikų lopšelius, vaikų klubus, aukles ir pan. 2010–2017 m. įstaigų skaičius išaugo nuo 511 iki 4,2 tūkst., o vaikų priežiūro-je esančių vaikų – nuo 2,6 proc. iki 14,5 proc. Ministerijos programos vaikų iki 3 metų priežiūros įstaigų plėtros įgyvendi-nimui 2018 metais skirta 450 mln. zlotų (107,9 mln. eurų). Preliminariai skai-čiuojama, kad bus sukurta maždaug 24,5 tūkst. priežiūros paslaugų ir beveik 56 tūkst. jau egzistuojančių paslaugų gaus paramą savo kasdieniam funkcionavi-mui. Neseniai priimti keli šiai programai aktualūs įstatymų pakeitimai. Paleng-vintos lopšelių, vaikų klubų steigimo sąlygos, dienos priežiūros teikėjų įsidar-binimas, padidintos lėšos šių institucijų funkcionavimui, sumažinti mokesčiai už naudojimąsi jų paslaugomis.

Svarbus šeimos politikos kompo-nentas yra senjorų politika. Manome, šiuo metu tai yra vienas iš sunkiausių iš-šūkių, todėl Lenkijoje vykdoma Vyriau-sybės programa vyresnio amžiaus asme-nų socialinio aktyvumo labui, programa „Globa 75+“, pagal kurią skiriamos lėšos vyresnių nei 75 metų amžiaus asmenų

globai ir vaistų įsigijimui, bei ilgametė programa „Senior+“. Be to, Lenkijoje patvirtinta programa „Vyresnio amžiaus asmenų socialinė politika 2030: saugu-mas, solidarumas, dalyvavimas“. Tai yra pirmasis Vyriausybės dokumentas, ap-imantis visus vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo aspektus.

Manome, kad šeimos politikai pagerinti reikalinga sugrąžinti ankstesnį pensinį amžių. Todėl nuo 2017 m. spalio 1 d. nustatyta, kad pensinis amžius mo-terims yra 60 metų, vyrams – 65 metai. Nuspręsta, kad tai turi būti savarankiš-kas asmens sprendimas, priklausantis nuo jo sveikatos ir situacijos šeimoje bei darbe. Taip pat lenkai gali naudotis vadinamųjų pensinių patarėjų paslau-gomis, kurie gali informuoti apie būdus siekti didesnės pensijos, perspektyvas ir teikti kitą informaciją. Vienas iš dalykų, kurį jie praneša, būtų tas, kad kuo ilgiau

žmogus dirba, tuo didesnę pensiją gau-na: maždaug +8 proc. per metus.

Šeimos politikai labai svarbi padėtis darbo rinkoje. Š. m. sausį nedarbo lygis buvo 6,9 proc., taigi 1,6 proc. mažes-nis nei prieš metus. Tai yra mažiausias nedarbas nuo 1992 metų. Padėties darbo rinkoje gerėjimas, atlyginimų augimas, parama didelėms šeimoms šalia „Pro-gramos 500+“ prisideda prie padidėjusio gimstamumo.

Dar vienas instrumentas, kurį dar tik norime įdiegti, yra įstatymų projektų tikrinimas. Jeigu jo metu paaiškėtų, kad prognozuojamos neigiamos pasekmės šeimos politikai, pakeitimai neturėtų būti priimami.

Apibendrinant, veiksminga šeimos politika turi būti pritaikyta prie visuo-menės, kurioje yra vykdoma. Veiksmin-goje šeimos politikoje reikia numatyti įvairius sprendimus ir paramos formas.

LATVIJOS POPULIACIJOS DINAMIKA

Metai Populiacija (tūkst.)

iš kurios (proc.) iš kurios (proc.)

mieste kaime vyrai moterys

1897* 1929 28,5 71,5 49,0 51,0

1914 2552 40,3 59,7 … …

1920* 1596 25,3 74,7 … …

1935* 1906 37,2 62,8 46,7 53,3

1950 1943 45,3 54,7 … …

1959* 2080 51,7 48,3 43,9 56,1

1970* 2352 61,0 39,0 45,6 54,4

1979* 2503 66,5 33,5 46,0 54,0

1986 2588 68,7 31,3 46,2 53,8

1989* 2667 69,4 30,6 46,5 53,5

2000* 2377 68,1 31,9 46,1 53,9

2007 2209 67,9 32,1 46,1 53,9

2010 2121 67,8 32,2 45,8 54,2

2013 2024 67,6 32,4 45,8 54,2

2014 2001 67,8 32,2 45,8 54,2

2015 1986 67,9 32,1 45,9 54,1

2016 1969 68,1 31,9 45,9 54,1

2017 1950 68,3 31,7 45,9 54,1

Populiacijos pokyčiai, lyginant dabartį su laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą: Latvijoje 24 proc. sumažėjo, Lietuvoje 0 proc., Estijoje 13 proc. padidėjo, Lenkijoje 30 proc. padidėjo, Suomijoje 80 proc. padidėjo, Švedijoje 80 proc. padidėjo, Danijoje 100 proc. padidėjo.



LATVIJOS PARLAMENTO NARIO IVARS BRĪVERS PRANEŠIMO „LATVIJOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS“ SANTRAUKA

Latvija susiduria su panašiais demografiniais iššūkiais, kaip ir kitos Vidurio Europos valstybės. Pažvelgus į Latvijos gyventojų dinamiką galima pasakyti, kad Latvija yra tikriausiai vienintelė valstybė Europoje (jeigu ne pasaulyje), kur, lyginant su gyventojų populiacija iki Pirmojo pasaulinio karo, gyventojų skaičius sumažėjo (žr. lentelę „Latvijos populiacijos dinamika“). Dar galima paminėti ir Lietuvą, kur pokytis lygus 0. Estijoje gyventojų padaugėjo 13, Lenkijoje – 30, Švedijoje – 80 procentų, Danijoje – beveik dvigubai. Jau iš karto po Pirmojo pasaulinio karo Latvijoje gyventojų smarkiai sumažėjo, sovietme-čio pabaigoje padėtis buvo atsistačiusi iki daugiau nei 2,6 mln. gyventojų, tačiau dabar vėl nesiekiame 2 mln. Į šią statistiką nėra įtraukti latviai, kurie šiuo metu yra emigravę.

Pastarąjį šimtmetį proporcijos labai

keitėsi, tačiau pastaraisiais metais jos pakankamai stabilizavosi. Kitas įdo-mus aspektas, kuriuo pasižymi Latvija, yra tas, kad daug gyventojų yra susi-telkę mažoje teritorijoje – Rygoje ir jos priemiesčiuose. Natūrali gyventojų kaita galėtų paaiškinti maždaug trečdalį demografinių pokyčių, o dėl kitos dalies reikėtų atsižvelgti į gyventojų struktūros pasikeitimus: neužimtumą, emigraciją ir kitus veiksnius.

Daugiau nei 60 proc. Latvi-jos gyventojų yra darbingo amžiaus. Jeigu palygintume dabartinę padėtį su 1990-aisiais, pamatytume, kad darbingo amžiaus žmonių padaugėjo, bet taip yra dėl pailginto pensinio amžiaus. 2017 m. ikidarbinio amžiaus žmonių buvo apie 15,6 proc., darbingo amžiaus – 62,2 proc., vyresnių – 22,2 proc.

Latvijos demografinėje piramidė-je (žr. Latvijos demografinė piramidė (2012)) matant tokį žemą gimstamumą, gali kilti klausimas, ar nebuvo kilęs karas – duomenys panašūs į karo laikotarpio rodiklius. Panašią piramidės deformaciją

galėjome stebėti krizės metais, pana-šaus vaizdo galime sulaukti ir po 20–25 metų. Tad turime galvoti, kaip gerinti padėtį šalyje, kad reprodukcinio amžiaus asmenys norėtų susilaukti vaikų.

Gimstamumo ir mirčių skaičius pagal regionus rodo, kad šiame amžiuje Rygos apylinkėse abu šie rodikliai yra gana stabilūs. Latvijoje, taip pat kaip ir Lietuvoje, buvo didelis ekonominis augimas, kuris smarkiai krito prasidėjus krizei, ir tai atsispindi gimstamumo rodikliuose. Pastaraisiais metais įžvelgia-mas pagerėjimas nėra toks, kad galėtu-me situaciją vertinti kaip normalią.

Paanalizavus skyrybų ir santuokų skaičių 1 tūkst. gyventojų, matome, kad skyrybų skaičius yra gerokai išaugęs (1990 – 4,0, 2001 – 2,5, 2007 – 3,4, 2010 – 2,4, 2016 – 3,1), o santuokų – sumažėję (1990 – 8,9, 2001 – 4,0, 2007 – 7,0, 2010 – 4,4, 2016 – 6,6). Neturiu tikslios statistikos, tačiau buvau informuotas, kad bažnytinės santuokos yra stabilesnės. Šiuo metu 18,1 proc. santuokų Latvijoje yra bažnytinės, tad būtų galima daryti išvadą, kad reikėtų didinti Bažnyčios vaidmenį socialinėje politikoje.

Latvijoje yra nemažai etninių problemų. Tai yra dar viena sritis, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį kalbant apie socialinę politiką.

LATVIJOS PARLAMENTO NARĖS JŪLIJOS STEPANENKO PRANEŠIMO „ŠEIMOS POLITIKA LATVIJOJE“ SANTRAUKA

Pirmiausiai norėčiau pasveikinti Lietuvą šimtmečio proga. Linkime jums išminties, gerovės ir kad kiekvienas lietuvis būtų laimingas Lietuvoje, nes tai stiprina mūsų šeimas.

Mes norėtume stiprios demogra-finės ir šeimos politikos, kokią turi lenkai. Nesinori apie tai ilgai diskutuoti Parlamente; tokia šeimos politika turėtų sulaukti didžiulės paramos.

2016 m. Latvijoje buvo sukurtas Demografinių reikalų centras. Jo tikslas yra kurti demografinę politiką, glau-džiai bendradarbiauti su parlamentu ir


20 000 15 000 10 000 5 000 0 5 000 10 000 15 000 20 000

MoterysVyrai

Amžius

LATVIJOS DEMOGRAFINĖ PIRAMIDĖ (2012)

100+

95

90

85

80

75

70

65

60

55

50

45

40

35

30

25

20

15

10

5

0


nevyriausybinėmis organizacijomis bei perimti kitų valstybių patirtį. Centre taip pat yra ekspertų, kurie siekia sukurti iš-samesnę ir tyrimais pagrįstą paramos šei-mai sistemą. Siekiame, kad daugiau vaikų augtų laimingose ir atsakingose šeimose. Šiems tikslams pasiekti reikalinga kuo didesnė Vyriausybės parama. Paskutinia-me biudžete demografiniams klausimams skirti tik 14 mln. eurų, tad akivaizdu, kad reikalinga dar platesnė diskusija dėl šeimos kaip pagrindinio prioriteto.

Paramos šeimai politikos pagrindas yra mokesčių sistema. Taip pat svarbi ir sveikatos reforma, kuri sulaukia šiek tiek kritikos, tačiau jos tikslas yra padėti šeimoms. Labiausiai vertinu paramos šeimai programą „Maras Step“, skirtą šeimos gyvenimo kokybės gerinimui. Šią programą tik pradėjome.

Neseniai atliktame tyrime, kas svarbiausia Latvijos šeimoms (žr. Kas svarbiausia Latvijos šeimoms), dalyvavo nedaug respondentų, tačiau vis tiek jų dauguma prioritetą teikė vertybėms. Jie nori visuomenėje skatinti suprati-mą, kad pirmiausiai yra šeima ir vaikai, taigi turime skatinti pagarbą šeimoms. Dar vienas respondentams labai svar-bus dalykas yra parama būstui, vaikų priežiūra ir švietimas. Svarbi ir pensija mamai už vaiko priežiūrą, šeimoms draugiškos regioninės programos. Toliau tarp prioritetų matome palankias išmokas vaikų priežiūrai. Tai reiškia, kad daugiau nei 3 vaikus auginantis žmo-gus gali anksčiau išeiti į pensiją ir gauti nesumažintą pensiją. Suprantame, kad motinos darbas yra sunkesnis nei darbo vietoje. Todėl svarbu sukurti ir palan-kias darbo vietas – tai ne tik pagalba prižiūrint vaikus, kol motinos dirba, bet ir derinamas darbo laikas. Taip pat labai svarbus tėvų švietimas apie vaikų apsaugą ir įvairias situacijas, nemokamas aukštasis išsilavinimas daugiavaikėms šeimoms. Svarbios ir teisingos socialinės garantijos, reemigracijos programos ir nedarbingumo pažymėjimai seneliams. Taip pat žmonėms rūpi ir per griežtai kontroliuojamos lengvatos.

Naujausias pasiekimas šeimos

politikoje – ilgalaikė būsto programa. Tai yra programa, pagal kurią Latvi-jos bankas jaunoms šeimoms suteikia garantą imant paskolą pirmajam būstui. Tai iš tikrųjų padeda šeimoms – nuo programos pradžios programa pasinau-dojo daugiau nei 4 tūkst. šeimų.

Kalbant apie daugiavaikes šeimas, Latvijoje taip pat veikia Daugiavaikių šeimų kortelė, su kuria šeimos gali gauti įvairių nuolaidų. Taip skatinama pagarba daugiavaikėms šeimoms, gerinama valstybės parama šeimoms. Dabar ji per maža – 11,38 euro pirmam vaikui. Ši parama didėja su kiekvienu sekan-čiu vaiku. Daugiavaikės šeimos gauna nuolaidų keliaudamos miesto transpor-tu, mokėdamos automobilio, elektros ir kitus komunalinius mokesčius.

Deja, pas mus yra daugiau nei 1 tūkst. vaikų, augančių institucijose, ir daugiau nei 1 tūkst. globojamų vaikų. Labai siekiame kiekvienam vaikui suras-ti šeimą. Kuriame programą įvaikinimui paskatinti. Pirmas – mažas – žingsnis yra 10 dienų atostogos po vaiko įvai-kinimo šeimoje. Norėtume pasiekti, kad šios atostogos būtų apmokamos, nepaisant vaiko amžiaus. O dabar tokios

atostogos suteikiamos, kai įsivaikinamas jaunesnis nei 3 metų amžiaus vaikas. Taip pat globėjai ir įtėviai gauna tam tikras išmokas.

Kalbant apie perspektyvą, pirmoji yra vertybėmis paremtas švietimas. Aš ir kiti mano kolegos siekiame, kad būtų mokoma, jog šeima yra moters ir vyro sąjunga, jog šeimas reikia ginti. Tačiau kol kas Vyriausybėje yra skirtingų in-teresų. Taip pat reikia rengti poras san-tuokai: skatiname kursus poroms, kurie padėtų įveikti tam tikras konfliktines situacijas, išmokti kurti šeimos biudžetą, auklėti vaikus. Labai svarbi ir nemoka-ma mediacija šeimoje iškilus ginčams – ji galėtų sumažinti skyrybų skaičių. Taip pat reikalinga parama vienišoms motinoms. Galiausiai kuriame sistemą, kad padėtume savo emigrantams, kurie yra netekę vaikų. Tikime, kad turime jiems padėti ir stengtis sugrąžinti vaikus į artimesnes šeimas, pavyzdžiui, senelių ar kitų giminaičių, ar bent latvių šeimas Latvijoje, užuot juos įvaikinus užsienyje. Dar vienas labai geras dalykas būtų įvai-rios pensinės sistemos tėvams. Pavyz-džiui, tėvai, kurie augina daugiau vaikų, galėtų išeiti į pensiją anksčiau.


KAS SVARBIAUSIA LATVIJOS ŠEIMOMS

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

8,7

6,5

3,8

7,4

4,5

3,5

7,6

5,1

3,6

6,7

3,8

2,3

1

Vertybės – šeima ir vaikas pirmiausiai

Parama būstui

Palankios darbo sąlygos

Tėvų ugdymas

Griežtai kontroliuojamos lengvatos

Nedarbingumo pažymėjimai seneliams

Reemigracijos programaTeisingos socialinės garantijos

Nemokamas aukšt. išsilavinimas...

Vaikų priežiūra ir švietimas

Į vaiko priežiūrą atsižvelgianti pensija

Pensija mamai už vaiko priežiūrą

Šeimoms draugiškos regioninės programos


Kalbant apie siekius, ateityje tikimės turėti galimybę kiekvienam naujagimiui nuo trečiojo šeimoje skirti 1 tūkst. eurų, į priešlaikinę pensiją išleisti vieną iš tėvų iš bent tris vaikus auginančių šeimų, skirti didesnę paramą tėčiams, sukurti palankias darbo vietas ir įsteigti reemi-grantų koordinatorius.

VENGRIJOS PARLAMENTO NARĖS MÓNIKOS DUNAI PRANEŠIMO „VENGRIJOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS IR ŠEIMOS POLITIKA“ SANTRAUKA

Vengrijoje turime dainą, kurios priedainis skamba maždaug taip: „Labai prašau, gerbk ir išsaugok ją – senąją Europą“. Senoji Europa – šitaip su-formulavo autorius. Dainoje atsispindi pagarba Europos kultūriniams lobiams ir jų įvertinimas. Mūsų užduotis yra at-einančioms kartoms išsaugoti šią bendrą dvasinės kultūros vertybę, mūsų ir jūsų šalių tradicijas. Tačiau kyla klausimas, kam jas perduosime, jei nepajėgsime padidinti gimstamumo ir apsukti demo-grafinių tendencijų?

Galbūt jau žinote, kad 2018 m. Ven-grijoje paskelbti Šeimos metais. Tai yra ne tik šūkis, į tai žiūrime labai rimtai: kiekvienas mūsų įstatymas formuluo-jamas šioje dvasioje. Esame ryžtingai nusiteikę Vengrijoje pasiekti demografi-nių pokyčių. Esame įsitikinę, kad šeima drįsta auginti daugiau vaikų tuomet, kai jaučiasi saugiai. Todėl nuo 2010 m. Vengrijos Vyriausybė ėmėsi kompleksi-nių šeimos politikos priemonių. Norime, kad Vengrija būtų šeimai draugiška šalis, o vaikų auginimas nereikštų skurdo rizikos. Pastaraisiais metais padidinome paramą šeimoms ir vaikų priežiūrai – dabar tam skiriama beveik 5 proc. nuo BVP. Lyginant su Vakarų valstybėmis, tai yra beveik 2 kartus daugiau, nei ski-riama jose. Vengrijoje parama skiriama naujai susituokusioms poroms, jaunimui, vaikus auginančioms šeimoms, po gim-dymo į darbą grįžtančioms moterims bei vyresnio amžiaus žmonėms.

Mokesčių mažinimas yra pagrindinė paramos šeimoms priemonė Vengrijoje.

2011 m. įvedėme šeimos mokesčių sistemą. Pajamų mokestis visiems yra sumažintas nuo 32 iki 15 proc. (tai yra vienas iš mažiausių pajamų mokesčių Europoje). Greta to, vaikus auginančios šeimos gauna papildomas mokesčių lengvatas. Ši sistema greitai teigiamai atsiliepia šeimos biudžetui – tai pajau-čiama susilaukus jau pirmojo vaiko.

Pastaruosius trejus metus labiau re-miame tris ar daugiau vaikų auginančias šeimas, o dabar pradėjome koncentruo-tis ir į du vaikus auginančias šeimas. Per ateinančius 4 metus siekiame padvi-gubinti mokesčių lengvatas du vaikus auginančios šeimoms. Taip siekiame, kad šiuo metu vieną vaiką auginančios šeimos priimtų sprendimą susilaukti ir antrojo. Palyginimui galima įsivaizduoti, kad du vaikus auginanti šeima gauna lengvatą, prilygstančią maždaug trečda-liui minimalios algos.

Taikome lengvatas sukūrusiems pirmąją santuoką. Sutuoktiniai pirmus dvejus metus gauna tam tikrą paramą, o jeigu tuo metu gimsta pirmagimis, pa-pildomai gauna ir lengvatą už jį. Pradė-jome, pavadinkime, kompleksinę namų židinio sukūrimo programą. Ji padeda ne tik pigiau arba visai neatlygintinai šeimoms gauti paramą būstui, bet kartu padeda vystytis statybų pramonei. Taip pat sudarėme sąlygas tam, kad moteris nebūtų verčiama rinktis tarp šeimos ir darbo. Vengrijoje vienas iš tėvų gauna paramą vaiko priežiūrai, iki vaikui suei-na treji metai. Vaiko priežiūrai įvedėme naują paramos formą, kuri reiškia, kad jeigu motina nori kuo anksčiau sugrįžti į darbą, ji gali pilnam arba daliniam darbo krūviui grįžti jau po 6 mėnesių. Tuomet ji gauna ir atlyginimą, ir tam tikrą para-mą vaiko priežiūrai. Tas vienodai galioja, gimus visiems vaikams.

Auginantiems mažus vaikus pade-dame ir darbo mokesčių mažinimu. To-kiu atveju mokestines lengvatas gauna ne pati motina, bet jos darbdavys – taip skatiname darbdavius remti šeimas.

Keletas aktualių nuostatų yra visiškai naujos ir įsigaliojo tik šiais metais. Būsto paskolas pasiėmusios šeimos už kiekvieną

nuo šių metų gimusį vaiką, pradedant trečiu, gali šią paskolą susimažinti po 1 mln. forintų (apie 3209 eurų). Tai galioja ne tik jau pasiėmusiems paskolas, bet ir tiems, kurie tik planuoja tai daryti. Tas pats galioja studentams, pasiėmusiems paskolas mokslams: gimus pirmajam vaikui, galima susistabdyti paskolos grą-žinimą, antrajam – atleidžiama nuo pusės paskolos, o susilaukus trečiojo – skola anuliuojama.

Vengrijoje darželis yra prieinamas kiekvienam trejų metų vaikui. Sistema puikiai veikia. Dabar didelis dėmesys ski-riamas lopšelių sistemos plėtrai. Sukurta tokia sistema, kad 90 proc. darželius ir lopšelius lankančių vaikų gauna nemoka-mą maitinimą. Šeimų, kurios turi poreikį, vaikai ir atostogų metu gauna nemokamą maitinimą. Tai privalomai turi užtikrinti vietos savivalda. Be to, judame link to, kad vaikai mokyklose vadovėlius taip pat gautų nemokamai. Šiuo metu tokią lengvatą turi 1 mln. vengrų vaikų.

Asmenys ir šeimos, kurios tam turi poreikį, gauna lengvatas šildymui ir ki-toms komunalinėms paslaugoms, taip pat mažesnį PVM mokestį už būtiniausias maisto prekes, internetą. Kaip matome, mūsų taikomos kompleksinės priemonės apima socialinį stabilumą ir saugumą, būstą, tėvų darbą ir apskritai tai, kad šeimos saugiai jaustųsi visuomenėje.

Kyla klausimas, ar visos šios prie-monės ir lengvatos duoda rezultatų. Galima pastebėti, kad pastaruosius 5–6 metus gimstamumas Vengrijoje auga. 2010 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,23, o šiuo metu siekia 1,49. Va-dinasi, per kelerius metus gimstamumas padidėjo maždaug penktadaliu. Santuo-kų rodiklis per porą metų padidėjo 1,5 karto, o skyrybų mažėja. Nors rezultatai jau matyti, nesijaučiame pasiekę tikslą. Siekiame, kad 2030 m. suminis gimsta-mumo rodiklis siektų 2,1 vaiką moteriai, t. y. būtų pakankamas kartų kaitai. ■

* Prie teksto naudojamos lentelės, diagramos ir iliustracijos buvo pateiktos pranešėjų, jiems skaitant pranešimus per konferenciją.



Stambulo konvencija remiasi radikalia neomarksistine ideologija, siūlančia žmonėms patiems save susikurti, ignoruojant tikrovę ir biologinius apribojimus.

Pastarosiomis dienomis pagarsėjo subruzdimas dėl vadinamosios Stambu-lo konvencijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo klausimą atidėti, nes „visuomenėje trūksta sutarimo“. Užsienio reikalų ministras „neslepia pasipiktinimo“, kad jo dar 2013 m. pasirašytas dokumentas niekaip ne-ratifikuojamas, konvencijos reikalauja ir moteriškų lyties organų piešiniais nešinos aktyvistės su Marija Aušrine Pavilioniene priešakyje.

Spaudimui pasitelkiamos klišės „beveik visi ratifikavo“ arba „neratifikavę būsite kaip Rusija“. Dažniausiai šį spau-dimą darantis Linas Linkevičius, atrodo, jaučiasi kaltas, kad gimė vyru. Konvenci-jos ratifikavimas būtų jo atgaila. Liberalai neatsilikdami ragina įtraukti konvenciją į Seimo darbotvarkę, o Seimo pirmininkas atsako, kad valstiečiai tiesiog „neskatina šio projekto svarstymo“.

Taip ir gyvenam mėtydami Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą vienas kitam kaip karštą bulvę, nedrįsdami nuspręsti, ką su ja daryti. Apsisprendimas sudėtingas. Konvencija pristatoma kaip priemonė kovai su smurtu prieš moteris. Tam joks normalus žmogus neprieštarau-ja. Dar sakoma, kad, ratifikavus konven-ciją, užsienio ekspertai galėtų Lietuvai suteikti naudingų patarimų ginant mote-ris nuo smurto. Būdami Europos Tarybos nariais, mielai priimtume naudingus patarimus ir be konvencijos. Bet pati konvencija remiasi visiškai kvaila prie-laida, kad vyrai nekenčia moterų ir prieš jas smurtauja, kad tai masinis ir vienpusis reiškinys. Todėl siūloma perauklėti visuo-menę, tačiau beveik jokių naujų moterų gynimo nuo smurto teisinių priemonių, kurių jau dabar nebūtų mūsų įstatymuo-se, konvencija nesiūlo. Be to, konvencijoje tarp kitko įtraukta ir ideologinė socialinės

Stambulo konvencija remiasi visiškai kvaila prielaida, kad vyrai nekenčia moterų ir prieš jas smurtauja, kad tai masinis ir vienpusis reiškinys. Todėl siūloma perauklėti visuomenę, tačiau beveik jokių naujų moterų gynimo nuo smurto teisinių priemonių, kurių jau dabar nebūtų mūsų įstatymuose, konvencija nesiūlo.

http

://w

ww

.and

erse

n.af

.mil/

New

s/P

hoto

s/ig

phot

o/2

00

18

36

40

6/

lyties (gender) sąvoka, suprantama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuo-menė priskiria kaip tinkamus moterims ir vyrams“. Taigi socialinė lytis iš esmės priklauso nuo asmens pasirinkimo.

Pagal šį asmens pasirinkimą konven-cija įpareigotų gyventi visą visuomenę. Pavyzdžiui, joje numatytas draudimas diskriminuoti dėl socialinės lyties ir socialinės lyties tapatybės (gender iden-tity) galėtų būti traktuojamas ir kaip draudimas atsisakyti pripažinti žmogaus pageidaujamą lyties tapatybę – vyrą laikyti moterimi ar atvirkščiai. Kitas įpareigojimas įtraukti į visų formalio-jo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“ galėtų baigtis homoseksu-alumo ir transseksualumo propagavimu. Ir tai tik dalis kontroversiškų dokumento momentų ir iš jų galinčių kilti pasekmių.

Tačiau tam, kad galėtume vertinti, reikia pažinti. Todėl kreipiausi į Lietuvos mokslų akademiją (LMA), klausdamas

paaiškinimų apie socialinę lytį. Pokyčiai, kurie galimai verstų keisti netgi mūsų Konstituciją, turi būti svarstomi tik turint aiškius mokslinius atsakymus. LMA atsakyme į klausimą, kas yra socialinė lytis, rašoma, kad vaisiui vystantis dėl skirtingo chromosomų rinkinio „for-muojasi ne tik moteriška arba vyriška reprodukcijos organų sistema, tačiau ir

TURĖSIME PASIRINKTI TARP MOKSLO IR STAMBULO KONVENCIJOS

Rimantas Jonas DAGYS



struktūriniu, cheminiu, genetiniu, hor-moniniu ir funkciniu požiūriu skirtingos smegenys, lemiančios biologinę lytį (sex). [...] Socialinė lytis apibūdina tas mo-terų ir vyrų savybes, kurios iš esmės yra socialiai sukurtos, o biologinė lytis apima tas, kurios yra biologiškai apibrėžtos. [...] Žmogaus lyties raidai svarbu [...] ir kiti genai, esantys nelytinėse chromosomose. [...] Lyties organams susiformavus (tiek vidiniams, tiek išoriniams), prasideda smegenų diferenciacija, veikiant lyties hormonams (testosteronas, estrogenai, progesteronas). [...] Šie du procesai (lyties ir smegenų diferenciacija) veikiami nepriklausomai vienas nuo kito ir gali būti įvairūs biologinės lyties ir socialinės lyties sutrikimai.“

Terminas socialinė lytis yra kilęs iš socialinio konstruktyvizmo teorijų bei filosofų darbų, teigiančių, kad lytis išvis nėra susijusi su biologija: „lytis (sex) yra taip pat aplinkos suformuota kaip ir socialinė lytis (gender).“ Galbūt tai yra paaiškinimas, kodėl pats būdamas gamtos

mokslų daktaras stokoju mokslinio pa-aiškinimo apie tokias socialines lytis kaip gender bender, gender blender, two-spirit, gender fluid ir t. t. Skirtinguose šaltiniuose pateikiamas nevienodas, nebaigtinis, kelių dešimčių socialinių lyčių sąrašas. Tad mūsų mokslininkų klausiau, kiek ir kokių socialinių lyčių pripažįstama egzistuojant, bei paprašiau paaiškinti, kaip, remiantis moksliniais įrodymais, identifikuoti kai kurių iš jų skirtumus. Atsakyta, kad mano pateiktas pavyzdys nėra užbaigta moks-linė ar moksliniais įrodymais pagrįsta socialinių lyčių klasifikacija, o tik ter-minai, nusakantys, kaip įvairūs asmenys patys įvardina savo seksualinę tapatybę. Praktikoje tai reiškia, kad, prisiimdami iš Stambulo konvencijos kylančią prievolę nediskriminuoti dėl socialinės lyties, nežinotume, apie ką išties kalbame ir ką daryti ar nedaryti įsipareigojame.

Mokslų akademijos atsakyme taip pat rašoma, kad „Kitokio socialinio lyties vaidmens nei biologinė lytis prisiėmimas psichinės sveikatos požiūriu yra Lyties

tapatybės sutrikimas, Tarptautinėje ligų klasifikacijoje“. Aiškinama, kad „Lyties susiformavimo bei lytinės saviidentifika-cijos procesas [...] priklauso nuo daugelio faktorių. Šie faktoriai bet kurioje lyties susiformavimo, kaip ir lytinės saviiden-tifikacijos stadijoje procesą gali daugiau ar mažiau pakreipti kuria nors netikėta kryptimi. [...] Kai šis procesas pasisuka tam tikra netikėta linkme, galimi lytinio potraukio, lytinės orientacijos ar lytinės saviidentifikacijos pasikeitimai. Kad gen-der (jei versime į lietuvių kalbą kaip lytinė saviidentifikacija) turi biologinį pagrindą, rodo empiriniai pakeitusių lytį asmenų stebėjimai bei tyrimai.“ Tačiau „Egzis-tuoja priešingas išvadas pateikiantys – t. y. rodantys ideologinį, o ne natūralų socialinės lyties pobūdį – tyrimai. 2015 m. Suomijos mokslininkų publikacija parodė, kad iš daugumos (75 proc.) į medikus dėl lyties keitimo pastaruoju metu besikreipusių jaunuolių kentėjo nuo vienokio ar kitokio psichikos sutrikimo […]“. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kai kurie tyrimai „rodo, kad socialinės lyties arba translytiškumo (transgender) ideologijai yra ypatingai paveikūs jauni, mažiau stabilios psichoemocinės būsenos asmenys, susidarantys klaidingą įspūdį, kad savo psichinius kentėjimus jie pa-leng vins pasikeitę lytį“. LMA atsakyme taip pat parašyta, kad „Translytiškumas – t. y. socialinės lyties neatitikimas biolo-ginei lyčiai – yra terminas, besiremiantis ideologija, teigiančia, kad lytis yra giliai jaučiamas jausmas, o ne biologinis faktas. Toks jausmas psichinės sveikatos požiū-riu yra lyties tapatumo sutrikimas.“

Į visa tai atsižvelgiant, konvencijos nuostatos dėl potencialaus draudimo at-sisakyti pripažinti žmogaus pageidaujamą lyties tapatybę yra tiesiog reikalavimas gyventi pagal kitų sutrikimą. Konven-cija nesiruošiama padėti sutrikusiems asmenims, bet siūloma visiems primesti tą pačią iliuziją. Ar iš tikrųjų nuo tokio kolektyvinio sapno tiems konkretiems žmonėms bus geriau?

Iš Lietuvos mokslų akademijos atsakymo neatrodo, kad taip būtų. Tegul skaitytojas atleis man už ilgas citatas,

Pagal Stambulo konvenciją socialinė lytis iš esmės priklauso nuo asmens pasirinkimo. O pagal šį asmens pasirinkimą konvencija įpareigotų gyventi visą visuomenę.

: ww

w.p

exel

s.co

mAPŽVALGOS AIKŠTELĖ


tačiau pateikiami faktai šokiruojan-tys ir įspūdingi. „Atlikta daug tyrimų, mėginančių nustatyti lyties keitimo bei priešingos lyties hormonų skyrimo poveikį tokį gydymą patyrusiems paci-entams [...]. Nors nemažai tokių tyrimų pažymi trumpalaikį subjektyvios būse-nos pagerėjimą, 2004 m. Birminghamo universiteto mokslininkų pateikiamoje tokių tyrimų apžvalgoje pažymima, jog nei vienas jų nepateikia įtikinamų duomenų, kurie leistų teigti, kad ly-ties keitimas pagerina pacientų būklę.“ „Pastaraisiais metais pooperacinės būklės tyrimų ėmė daugėti. Danų tyrėjai 2016 m. paskelbė publikaciją apie 104 lytį pakeitusių pacientų sveikatą: jų gyvenimo trukmė buvo 53,5 metų, kai Danijoje vyrai vidutiniškai gyvena 78, o moterys – 81,9 metų […]. Panašūs duomenys pateikiami 2011 m. Olandijoje atliktame 966 vyrų, tapusių moterimis, tyrime: jų mirtingumas buvo 51 proc. aukštesnis nei populiacijoje dėl dažnesnių savižudybių, AIDS, širdies-kraujotakos sistemos ligų ir priklausomybių nuo narkotikų [...]. 2017 m. Švedijos Karolinska universiteto ligoninės specialistai paskelbė 190 vyrų, tapusių moterimis, subjektyviai jaučia-mos gyvenimo kokybės tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog gyvenimo kokybė buvo pagerėjusi vienerių metų laikotarpiu po operacijos, tačiau praėjus 5 metams, šios moterys skundėsi žymiai blogesne

gyvenimo kokybe nei populiacijoje [...]. Vienas didžiausių apimtimi ir ilgiausią laikotarpį tyręs lyties keitimo pasekmių tyrimas 2011 m. paskelbtas kitos Ka-rolinska Instituto Švedijoje specialistų grupės: mokslininkai stebėjo 392 lytį pasikeitusių asmenų sveikatą 30 metų laikotarpiu. Tyrimo rezultatai parodė, jog praėjus 10 metų po lyties keitimo operacijų, šie asmenys žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija [...]. Verti-nant tai, kad šie tyrimai buvo atliekami šalyse (tai yra Danijoje, Olandijoje ir Švedijoje), kurios pirmauja pasaulyje išgyvendindamos homoseksualių ir trans-lyčių (transgender) asmenų pasmerkimą (homofobiją bei transfobiją), galima daryti išvadą, kad, visuomenei sudarius sąlygas tokius asmenis laikyti jų pasi-rinktos lyties tapatybės, jų subjektyviai jaučiama gyvenimo kokybė nepagerėja, o fizinė sveikata žymiai pablogėja.“ Negali būti akivaizdesnių įrodymų, kad ideolo-ginė strategija ne gydyti lyties tapatumo sutrikimą, o priversti visus aplinkinius ir pačią valstybę gyventi prisitaikant prie sutrikimo keliamų iliuzijų, nepadeda translytiškumo kamuojamiems žmonėms. Priešingai, tai atima iš jų galimybę gauti pagalbą ir pasiekti susitaikymą su savo kūnu ir tapatybe. Lyties keitimas chi-rurgo peiliu tik pakeičia išvaizdą, tačiau chromosomose užkoduotos lyties pakeisti

niekada negali. Žmonės tiesiog žalojami, dažniausiai negrįžtamai.

Stambulo konvencija remiasi radikalia neomarksistine ideologija, siūlančia žmonėms patiems save susi-kurti, ignoruojant tikrovę ir biologinius apribojimus. Kad ši žalinga ir sveikam protui prieštaraujanti ideologija plistų, jos šalininkams tiesiog būtinas priėjimas prie valstybinio švietimo. Neatsitiktinai tiek Stambulo konvencija, tiek ir radi-kalių kairiųjų lytinio švietimo projektai siūlo skatinti ieškoti savo lytiškumo (t. y. lyties ir orientacijos), „nebijoti eksperi-mentuoti“. Dar radikalesnės už Stambulo konvenciją šiuo požiūriu buvo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos lytiniam švietimui. Jose raginta pradinių klasių vaikams ieškoti savo lytiškumo ir suvokti orientacijų įvairovę, jų normalu-mą. Buvusi Seimo narė M. A. Pavilio-nienė registravo siūlymą Lietuvoje lytinį švietimą grįsti šiomis rekomendacijomis. Šiandien ta pati politikė žygiuoja už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Kon-vencija, prisidengianti tariama kova su smurtu prieš moteris, iš tiesų nieko nauja nesiūlo šioje srityje, bet įveda radikalias naujoves indoktrinuojant mūsų vaikus. Jie ir yra pagrindinis konvencijos taikinys. Ir pirmiausiai dėl jų šiandien turime aiškiai apsispręsti ne atidėlioti sprendimus, o atmesti šią konvenciją. ■

Stambulo konvencija, prisidengianti tariama kova su smurtu prieš moteris, iš tiesų nieko nauja nesiūlo šioje srityje, bet įveda radikalias naujoves indoktrinuojant mūsų vaikus. Jie ir yra pagrindinis konvencijos taikinys.

ww

w.p

exel

s.co

m

Tyrimai įrodo, jog, visuomenei sudarius sąlygas translyčius asmenis laikyti jų pasirinktos lyties tapatybės, jų subjektyviai jaučiama gyvenimo kokybė nepagerėja, o fizinė sveikata žymiai pablogėja.


44_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018OIKOS

INTERNETINĖ PREKYBA – NAUJOS GALIMYBĖS LIETUVOS VERSLUIGytis ŽAKEVIČIUS

Viena didžiausių pasaulio konsultacijų kompanijų „McKinsey“ atskleidė tiesą, kurią intuityviai galima buvo nujausti seniai – internetinė prekyba devynmy-liais žingsniais skverbiasi į naujas rinkas ir plečiasi. Ateitis priklauso tiems verslams, kurie sugeba reaguoti į var-totojų poreikius ir vis daugiau procesų skaitmenizuoti bei pardavimus perkelti į virtualią erdvę.

NUO KO PRIKLAUSO VERSLO SĖKMĖIšvesti vieną formulę ir rasti pagrin-

dinį faktorių, kuris nulemia verslo sėkmę, yra sunki užduotis. Sėkmingi verslai sukuria inovatyvias prekes ar paslaugas, plečiasi, turi tvarias verslo strategijas, investuoja į žmogiškuosius išteklius bei kelia jų kvalifikaciją, diversifikuoja savo veiklas, minimizuoja išlaidas, optimizuoja pajamas, subalansuoja jas ir t. t. Tačiau vienas iš kertinių verslo polių yra parda-vimai. Kai yra pardavimai, yra ir paja-mos, tuomet galima kaupti kapitalą bei jį panaudoti įvairiai – nuo naujų veiklų bei strategijų atsiradimo, iki gamybos linijų atnaujinimo, investicijų į personalą ar naujus komunikacijos kanalus ir t. t. Tačiau plėstis įmanoma tik tuomet, kai yra resursų, iš ko tai daryti. O resursų tu-rėjimas suponuoja jau esamą ir tinkamai išnaudojamą pardavimų sistemą.

Tad jeigu išvestumėme aksiomą, kad augantys pardavimai yra lygu augantis ir stiprėjantis verslas, galima atkreipti dėmesį į straipsnio pradžioje paminėtą konsultacijų įmonę bei jos pateikiamas rekomendacijas ir pasaulines tendenci-jas dėl pardavimų pokyčių. Iš esmės yra penki faktoriai, į kuriuos atkreipė dėmesį sėkmingi verslai, kurie ir toliau išlaiko tokias pozicijas:

1) Pardavimų skaitmenizavimas. Tendencijos aiškios, kad vis didesnis procentas pardavimų yra perkeliamas

Vis daugiau pardavimų yra perkeliama į virtualią erdvę.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ M

VC

OSH

OP

nuo

trau

ka

į virtualią erdvę, todėl įmonės, kurios vis dar atlieka pardavimus be virtua-lios erdvės, yra pasmerktos nunykti ir laikui bėgant netgi pasitraukti iš rin-kos. Pardavimų stiprinimas vis daugiau procesų skaitmenizuojant yra tas pama-tas, ant kurio turėtų stoti visos įmonės, siekian čios tvaraus ekonominio augimo. Statistika rodo, kad įmonių, intensyviai investuojančių į skaitmeninius procesus bei pardavimo kanalus virtualioje erdvėje, pardavimų skaičiai tvariai auga ne tik internete, tačiau ir tradiciniuose kanaluo-se. Tai visų pirma yra sietina su įmonės žinomumo didėjimu, geresne komunika-cija, naujų rinkų bei klientų pritraukimu ir pan.

2) Ilgalaikės pardavimų strategijos nusistatymas. Visos sėkmingos įmonės supranta, kad turi nuolat reaguoti į rinkos naujoves, prisitaikyti prie pokyčių ir didinti vartotojų pasitenkinimą produktu ar paslauga, vis labiau supaprastinant patį naudojimą bei suteikti vis kokybiškesnes paslaugas. Visi šie dalykai yra pasiekiami tik tuomet, kai įmonės viduje yra planuo-jami ilgalaikiai procesai ir strategijos.

3) Esamų pardavimo strategijų ir kanalų analizė. Kaip parodė tyrimai,

įmonės, kurios geba analizuoti naudo-jamos strategijos duomenis ir atsižvelgti į jų išvadas, gali padidinti pardavimus iki 131 proc. Tokios analizės nauda yra įvairi – tai geresni bei greitesni verslo sprendimai, rizikų sumažinimai, tiksles-nių prognozių sudarymas ir pasiteisinusių strategijų sukūrimas.

4) Investicija į žmogiškuosius išteklius pardavimų srityje. Šis elemen-tas iliustruoja, kad reikia investuoti ne tik į IT sistemas, naujus skaitmeninius kanalus, bet ir į personalą, atsakingą už visus šiuos sprendimus. Būtent personalas

Pardavimų stiprinimas vis daugiau procesų skaitmenizuojant yra tas pamatas, ant kurio turėtų stoti visos įmonės, siekiančios tvaraus ekonominio augimo.

_452018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga OIKOS

pixa

bay.

com

nuo

trau

ka

Reikia investuoti ne tik į IT sistemas, naujus skaitmeninius kanalus, bet ir į personalą, atsakingą už visus šiuos sprendimus. Būtent personalas ne tik generuoja naujas bei inovatyvias idėjas, tačiau ir atsako už šių idėjų įgyvendinimą bei įdiegimą.

ne tik generuoja naujas bei inovaty-vias idėjas, tačiau ir atsako už šių idėjų įgyvendinimą bei įdiegimą. Kaip parodė vienas Šiaurės Amerikoje atliktas ekspe-rimentas, įmonės, kuri pirma investavo į personalą pardavimų srityje, pardavimai išaugo net 200 proc., lyginant su tokio pat dydžio įmone, kuri nepasivargino investuoti į personalo kompetencijų auginimą.

5) Aiški vizija ir lyderystė. Šie elementai tiesiogiai dera tarpusavyje, t. y. įmonė turi turėti aiškią viziją, strategiją bei būti išsikėlusi konkrečius tikslus, tačiau taip pat yra gyvybiškai svarbu, kad įmonės ar skyrių vadovai prisiimtų atsakomybę bei lyderystę už šių elemen-tų įgyvendinimą. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną komunikacinę įmonę, kuri buvo išsikėlusi augimo formulę 3x3x3, tai reiškia 3 metus plėtros ir pardavimų auginimo vietinėje rinkoje, 3 metus – re-gioninėje ir 3 metus – pasaulinėje rinkoje. Tačiau tokia sąlyginai agresyvi strategija davė kontroversiškų rezultatų – nors įmonės pardavimai žymiai išaugo, tačiau klientai pradėjo reikšti nepasitenkinimą įmonės suteikiamų paslaugų kokybe. Dėl šios priežasties įmonės vadovai prisiėmė lyderystę ir pakeitė vieną, tačiau esminį aspektą strategijoje – susiejo atlygio siste-mą ne tik su pardavimų rezultatais, tačiau ir su paslaugų kokybe. Ketvirtadalis kin-tamojo atlygio dalies tiesiogiai priklausė nuo klientų išreiškiamo pasitenkinimo

suteiktų paslaugų indeksu. Tokie operaty-viai įvesti pakeitimai, leido suvaldyti krizę ir sėkmingai augti pačiai įmonei.

LIETUVOJE PIRKĖJAI JAU SENIAI PERSIKĖLĖ Į INTERNETĄ

Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje nuosekliai mažėja pirkėjų skaičius. Tai lemia tokie veiksniai, kaip emigracija ir prasta demografinė padėtis. Paradoksalu, tačiau Lietuvos pirkėjų skaičius internete nuolat auga ir ne-atrodo, kad internetinė rinka jau būtų pasiekusi savo piką. Internetinių parda-vimų rinka Lietuvoje dar nėra išsemta, nes vis daugiau žmonių atranda apsipir-kimo džiaugsmą virtualioje erdvėje, be to, verta pažymėti, kad emigrantai taip pat dažnai atlieka virtualius pirkimus Lietuvoje galimai savo giminaičiams ar

draugams, taip dar labiau augindami šią rinką.

Kaip teigia Lietuvos elektroninės komercijos asociacija, šiuo metu galima rasti per 400 įmonių, kurios aktyviai vykdo pardavimus internete. Palyginus su Vakarų Europos valstybėmis, tai yra pakankamai mažas skaičius. Dėl to darytina prielaida, kad ateityje vis daugiau įmonių atras virtualių parda-vimų teikiamus privalumus. Šį teiginį sustiprina faktas, kad minėtos įmonės, kurios aktyviai vykdo veiklą internetu, yra patenkintos pasiektais rezultatais. Daugmaž visos įmonės galvoja apie plė-trą ir naujų rinkų užkariavimą, o tokių,

Įmonių, intensyviai investuojančių į skaitmeninius procesus bei pardavimo kanalus virtualioje erdvėje, pardavimų skaičiai tvariai auga ne tik internete, tačiau ir tradiciniuose kanaluose.

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

46_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018ISTORIJOS PĖDOMIS

kurios svarstytų nutraukti šią veiklą ir grįžti prie įprastinių pardavimo kanalų nėra. Kaip teigia internetinio pardavimų centras „Barbora“, kuris yra „Maxima“ grupės narys, prekyba maisto prekė-mis sudaro tik labai nedidelę dalį visos internetinės prekybos Lietuvoje, tačiau net ir čia pastebimas žymus augimas. O pati įmonė plečia savo veiklą į Lenkiją ir galbūt artimoje ateityje kelsis ir į kitas aplinkines rinkas.

Tokios pačios nuomonės, kad internetinė prekyba ir virtualūs pardavi-mai – tai kelias, kurį turi rinktis verslas, siekiantis išlikti konkurencingu ir netgi turintis ambicijų augti, laikosi ir siuntinių bendrovės. Jos geriausiai mato prekių judėjimą tarp pardavėjų ir pirkėjų. Siun-tinių bendrovės trina rankomis, maty-damos, kad ne tik pirkėjai Lietuvoje vis labiau ir dažniau prekes perka internetu, tačiau ir vis daugiau Lietuvoje pagamintų prekių iškeliauja į užsienį pas ten gyve-nančius pirkėjus. O dėl tokios tendencijos natūraliai didėja ir siuntinių bendrovių pajamos ir pelnai.

Tad galima drąsiai teigti, kad inter-netinė prekių prekyba įgauna vis didesnį pagreitį, ji plečiasi ir augina įmonių pelną. Tačiau tuo pačiu didėja ir konkurencija tarp įmonių ne tik dėl teikiamų paslaugų ar prekių kokybės, bet ir dėl kainų. Tačiau realybė yra tokia, kad konkurencinę kova internetinėje prekyboje galima laimėti, galima ir pralaimėti, o tos įmonės, kurios virtualių pardavimų nėra iki šiol atradu-sios, konkurencinę kovą jau yra pralaimė-jusios. ■

Internetinių pardavimų rinka Lietuvoje dar nėra išsemta, nes vis daugiau žmonių atranda apsipirkimo džiaugsmą virtualioje erdvėje.

Kviečiame skaityti V. V. Geštauto atsi-minimų apie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybą tęsinį. Pirma atsimini-mų dalis buvo publikuota ankstesniame „Apžvalgos“ numeryje (2018 m. sausis–vasaris Nr. 1–2 (99–100).

Naktis praėjo ramiai. Sausio 12 d. gynėjai toliau ruošėsi rūmų gynybai. Tikrinami postai ir jų gynėjai. Diena praeina ramiai.

Aukščiausiosios Tarybos vadovybė reikalavo, kad rūmuose esantys gynė-jai vilkėtų civiliniais drabužiais ir būtų neginkluoti, nes sovietų kariai galėjo prieš juos panaudoti ginklus. Atvykę Kauno šauliai ir dalis Vilniaus šaulių, tarp jų ir aš, esame uniformuoti. Pakeisti nieko negali-me. Įtampa rūmų gynėjų gretose auga.

Po vidurnakčio įsakyta visiems būti savo postuose. Mūsų posto budin-tysis prie lango, per kurį gerai matosi

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS GYNYBA (II DALIS)Vytautas Vaclovas GEŠTAUTAS

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io V

. V. G

ešta

uto

arch

yvo

Šaulys, dim. mjr. Vytautas Vaclovas Geštautas

Pedagoginis institutas ir tiltas per Nerį, pranešė, jog mato tankų, šarvuočių ir mašinų koloną, judančią link Parlamen-to. Tačiau, nesustojusi prie Aukščiau-siosios Tarybos, kolona važiuoja link televizijos ir radijo pastato. Sovietų ka-riai pradeda televizijos ir radijo pastato šturmą. Girdisi tankų ir automatų šūviai. Su keletu šaulių užlipu ant stogo. Iš čia matosi sprogimų pašvaistės, šviečian-čių kulkų trasos. Jaučiu ir keletą kulkų, praskriejusių virš mūsų galvų. Perspėju šaulius apie galimus sužeidimus. Ir ne be reikalo perspėjau. Ryte tarp trečio ir antro aukštų, mūsų saugomos laiptinės pradžioje, iš televizijos bokšto pusės randame kulkos pramuštą lango stiklą. Kulka įstrigo tarp langų, nepajėgusi pramušti antrojo stiklo. Aukščiausiosios tarybos pirmininkas profesorius Vytau-tas Landsbergis siūlė tą kulką palikti lange, kaip sausio įvykių „suvenyrą“, gyvą liudininką. Tačiau jo siūlymas buvo neišgirstas. O gaila! Aš daugeliui rūmų lankytojų šį gyvą suvenyrą dažnai parodydavau.

Nerimas Aukščiausiojoje Taryboje apėmęs visus. Per radiją praneša apie

Su keletu šaulių užlipu ant stogo. Iš čia matosi sprogimų pašvaistės, šviečiančių kulkų trasos. Jaučiu ir keletą kulkų, praskriejusių virš mūsų galvų.

_472018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Iš kairės: A. Palevičius, grandies vadas V. Geštautas, A. Navickas, Z. Stuogys, R, Kairys

Iš a

smen

inio

V. V

. Geš

taut

o ar

chyv

o

sužeistus ir žuvusius televizijos bokšto gynėjus. Laukiame ir mūsų saugomų rūmų puolimo. Per radiją Parlamente gaunamas Audriaus Butkevičiaus įsaky-mas visiems uniformuotiems ir turin-tiems su savimi bet kokį ginklą palikti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Įsaky-mas yra įsakymas ir jį privalome vykdyti. Kauniečiai ir aš su keliais uniformuotais Vilniaus šauliais – E. Jakimavičiumi, A. Buroku, R. Mintautu – išeiname per mūsų kontroliuojamą langą į rūmų kiemelį. Matau, kaip per kitą išėjimą į kiemelį išeina juodomis uniformomis ir su mažo kalibro šautuvėliais rūmų ap-saugininkai. Rūmuose lieka tik civiliais drabužiais vilkintys beginkliai gynėjai. Nuo televizijos bokšto pusės vis dar gir-dimi pavieniai šūviai. Televizijos diktorė Eglė Bučelytė dar kalba. Diktorė nutyla. Mirtina tyla. Visi aplink rūmus susirin-kę žmonės nežinioje, jie kalba tarpusa-vyje pašnibždomis – tyliai, lyg nenorėtų, kad jų pašnekesį kas nors išgirstų.

Kaip parodė įvykiai prie televizijos bokšto, išvesti mūsų uniformuotus ir ginkluotus gynėjus buvo tikslinga. Prie bokšto ir bokšte žuvo mūsų du šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulio-nis, kurie vilkėjo baikerių uniformomis, nors buvo beginkliai.

Po kurio laiko eterio tylą nutraukė Kauno Sitkūnų radijo stotis. Pranešama apie nužudytus televizijos bokšto gy-nėjus, pasaulio radijo stotys informuoja apie užgrobtą TV bokštą ir žuvusius gynėjus, taip pasaulis greitai reaguoja į įvykius Lietuvoje.

Per Lietuvos radiją jau kalba kolabo-rantai. Nuo televizijos bokšto dalis tankų ir šarvuočių važiuoja link Aukščiausiosios Tarybos, tačiau nesustoja. Susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės prava-žiuojančius sovietinius užpuolikus palydi šūksniais: „Okupantai, okupantai..., žmogžudžiai, žmogžudžiai...“

Grįžtame iš kiemelio į rūmus. Buvo ir negrįžtančių, nuėjusių miegoti į namus. Visi rūmuose likę šauliai – savo vietose, panikos jokios. Buvo apie 4 valanda ryto. Už lango girdisi moterų maldos žodžiai. Ramiau, kai aplink

Aukščiausiąją Tarybą tiek daug Lietuvai atsidavusių ne tik vyrų, bet ir moterų. Atsigulu ant grindų, nes nuovargis ir stresas daro savo.

Ryte per radiją pranešama, kad Rusi-ja ruošia naują puolimą. Šauliai nusiteikę kovingai, kai kurie ginkluoti medžiokli-niais šautuvais ir kitais įvairiais ginklais bei Molotovo kokteiliais (Molotovo kokteilis – butelis su skystu padegamuoju mišiniu, naudojamas kaip padegamasis ginklas). Man medžioklinį šautuvą pado-vanojo Pedagoginio instituto dėstytojas, gaila, neprisimenu jo pavardės. Ginkluo-jasi ir kiti rūmų gynėjai. Stiprinama ir rūmų gynyba. Nuo Pedagoginio instituto pusės, tarp rūmų ir gatvės, iškasamas gilus griovys, kurio nepajėgtų įveikti sovietų tankai. Rūmai apraizgyti plienine viela ir armatūra. Rūmų viduje smėlio maišais pridengiami langai ir įėjimas į Parlamentą. Šauliai tvirtina mūsų antro korpuso stogą, kad desantininkai negalė-tų nusileisti iš sraigtasparnio, ruošiamos šaudymui ambrazūros (red. pastaba – šaunamosios angos).

Vadovybė nusprendė sumažinti gy-nėjų skaičių Parlamente. Nutarta palikti tik tuos gynėjus, kurie rūmus saugotų visą parą. Šaulių sąjungos vado Gedi-mino Jankaus nurodymu lieku vado-vauti Vilniaus šauliams. Vietoj septynių

grandžių palieku tris – E. Martinkaus, E. Jakimavičiaus ir S. Stunžėno grandis. Kiti šauliai paleidžiami į namus, o reika-lui esant, dienos metu atvyksta pagelbėti budėjimuose. Aktyviai dienos metu šau-liams priklausantį objektą Parlamente padėjo saugoti šie šauliai: S. Vaitulionis, R. Mintautas, A. Burokas, A. Lapėnai-tė, R. Milius ir kiti. Vilniaus šauliams paskiriamos patalpos miegojimui ir lais-valaikiui. Tai Kazimiero Motiekos darbo kabinetas. Jis erdvus, dviejų kambarių. Viename miegame, o kitame praleidžia-me laisvalaikį ir rengiame susirinkimus. Pradžioje miegame ant grindų ir kėdžių, o vėliau gauname čiužinius ir apklotus. Maitindavomės savo ir atneštu Lietuvos

Per radiją praneša apie sužeistus ir žuvusius televizijos bokšto gynėjus. Laukiame ir mūsų saugomų rūmų puolimo.

48_ Apžvalga | KOVAS–BALANDIS 2018ISTORIJOS PĖDOMIS

Vilniaus šauliai po savaitės budėjimo Parlamente

žmonių maistu. Šaulio R. Kairio mama pavaišino išvirtais cepelinais. Vėliau Parlamento gynėjai buvo maitinami Aukščiausiosios Tarybos valgykloje.

Šauliai pradeda priprasti prie savo saugomos vietos, prie esamų gyvenimo ir gynybos sąlygų. Dienos būdavo ramios. Gyvenimo ritmą ir sąlygas dažniausiai sugadindavo skelbiami naktiniai pavo-jai. Jei mieste pasirodydavo ar iš Šiau-rės miestelio išvažiuodavo rusų karinė technika, apie tai pranešdavo ten budėję mūsų žvalgai, iškart būdavo pakeliami visi rūmų gynėjai. Praėjus pavojui, vėl grįždavom į įprastinį gynybos ritmą. Skelbiami naktiniai pavojai būdavo dažni. Prie visko priprantama – ir prie naktinių pavojų, ir prie neįprastų gyve-nimo sąlygų, ir prie vadų įsakymų. Kad mūsų šaulių saugomame aukšte ir ant stogo būtų saugiau, ypač nakties metu, pasiūliau vadui G. Jankui prieš naktinį budėjimą įvesti slaptažodį, kurį žinotų tik

budėti naktį einantys šauliai. Pasiūlymas buvo priimtas. Prieš kiekvieną naktinį budėjimą keisdavome slaptažodį. Pra-džioje turėjome tik vieną, man dovanotą medžioklinį šautuvą. Prieš perduodant postą ir šautuvą, naujai atėjęs budėtojas turėdavo pasakyti slaptažodį ir tik tada gaudavo šautuvą, ir perimdavo budėjimą. Kas dvi valandas keisdavome budėtojus. Budėdavome nuo 22 val. iki 10 val. ryto. Naktimis rūmuose buvo gesinama šviesa. Dienos metu budėjimą perimdavo iš miesto atvykę šauliai.

Vieno naktinio budėjimo metu šau-lys R. Kairys užmiršo slaptažodį. Budėjęs šaulys A. Palevičius griežtai pareikalavo slaptažodžio, net pagrasino ginklu. R. Kairys kreipėsi į A. Palevičių: „Ką tu, Albinai, ar nepažįsti manęs, aš gi Kairys.“ A. Palevičius atsakė: „Stok, jeigu nepasa-kysi slaptažodžio, šausiu.“ Susinervinęs R. Kairys pažadino mane ir paklausė slaptažodžio. Grįžęs pasakė slaptažodį ir, gavęs ginklą, perėmė budėjimą. R. Kairys buvo įsižeidęs ir supykęs ant A. Palevi-čiaus, reikėjo juos sutaikyti. Tarp rūmų gynėjų negalėjo būti jokių susipriešini-mų. Įvykis parodė šaulio A. Palevičiaus pareigingumą, atsakomybę vykdant duotą įsakymą. Po visų įvykių A. Palevičius tęsė tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, užsitarnavo vyr. leitenanto laipsnį ir, išėjęs į užtarnautą pensiją, šiuo metu sėkmingai ūkininkauja.

Sausio 16 d. dalis šaulių išeina į laidotuves palydėti sovietų nužudy-tų televizijos bokšto gynėjų. Grįžę iš

laidotuvių šauliai pasakojo, jog laido-tuvėse dalyvavo labai daug Lietuvos žmonių. Antakalnio gatvė sausakimša, žmonės susikaupę, rūstūs, pasiruošę tęsti žuvusiųjų pradėtą nepaprastai garbingą misiją, kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Sausio 17-osios naktis – labai svarbi naktis. Prasidėjęs karas Persų įlankoje tarp Irako ir JAV naktį prikėlė visus rūmų gynėjus. To karo laukėme ir mes, visi rūmų gynėjai bei Lietuvos žmonės. Jei Irako armija būtų sugebėjusi priešin-tis, kaip Irako vadas Huseinas žadėjo, suduoti triuškinantį smūgį JAV jung-tinėms karinėms pajėgoms, tuo būtų pasinaudoję sovietai. Šiaurės miestelyje buvo pasiruošę tankai ir šarvuočiai, esant palankioms aplinkybėms (sėkmin-gam Huseino pasipriešinimui), būtų šturmuojamas Parlamento pastatas. O pasaulio žiniasklaida gal būtų ir nepa-stebėjusi šių įvykių Lietuvoje, nes visas pasaulio dėmesys būtų nukreiptas į karą Irake. Tačiau tai neįvyko.

Apie 2 val. nakties skelbiamas pavo-jus. Visi rūmų gynėjai užima savo pozici-jas. Tuo pat metu iš Šiaurės miestelio link Parlamento pajuda šarvuočių ir tankų kolona. Su jauduliu ir didžiule įtampa laukėme radijo pranešimų iš karo Irake.

Iš a

smen

inio

V. V

. Geš

taut

o ar

chyv

o

Vyrai pavargę nuo įtampos, nuo miego nenusirengus, su ginklu prie šono. Ryškėja ištvermingiausieji, jie nepasiduoda nuovargiui. Noriai dirba ir budi savo poste, neklausinėja, kada galės reikiamai pailsėti, atsipalaiduoti nuo didžiulės įtampos.

Visi rūmuose likę šauliai – savo vietose, panikos jokios. Buvo apie 4 valanda ryto. Už lango girdisi moterų maldos žodžiai.

_492018 KOVAS–BALANDIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Smarkūs, tikslingi oro smūgiai suduo-dami Irako armijos štabams bei oro uos-tams. Nė vienas Irako lėktuvas nepakilo į orą, nes buvo sunaikinti aerodromuose. „Didysis tėvas ir mokytojas“ Huseinas prarado savo kariuomenės pajėgumus bei kontrolę. Šie radijo pranešimai apie labai sėkmingą JAV karą Irake visų rūmų gynėjų buvo sutikti griausmingais šūksniais: „Valio, valio!“ Išriedėję tankai ir šarvuočiai iš Šiaurės miestelio buvo priversti grįžti atgal. Puolimas neįvyko. Likusi naktis praėjo be įvykių, ramiai, bet miegoti nesinorėjo. Radijo pranešimai iš Persijos įlankos parodė JAV kariuomenės puikų pasiruošimą ir labai gerai organi-zuotą puolimą. Irakas, mūsų džiaugsmui, galutinai pralaimėjo.

Sausio 17 dieną priimtas Lietuvos Aukščiausios Tarybos įstatymas įkurti Savanoriškąją krašto apsaugos tarny-bą (SKAT). Šiai tarnybai numatytos užduotys buvo siūlomos Lietuvos šaulių sąjungai, kuriai vadovautų šaulių štabo viršininkas Jonas Gečas. Tačiau šio pasiūlymo šauliai atsisakė. Nutarėme būti nepavaldi, niekam nepriklausoma, savarankiška visuomeninė organizacija.

Vėl mažinamas Aukščiausiosios Tarybos gynėjų skaičius. Nuo sausio 17 d. vietoje trijų grandžių Vilniaus šaulių apsaugos būrys sumažinamas iki vienos grandies – 5 šaulių. Pasilieka grandies vadas V. Geštautas ir šauliai: Z. Stuogys, R. Kairys, A. Navickas, A. Palevičius.

Po pusiau bemiegės nakties išaušęs rytas Vilnių pasitiko labai gražia gamta. Visi medžiai ir žolė Neries pakrantėje padengti gražiu baltu šerkšnu. Gražėja gamta, nekreipdama dėmesio į pavojus ir desantininkų išpuolius. Toliau tvirti-namos prieigos prie rūmų. Stipriname ir savo saugomą stogą bei prieigas kori-doriuje. Ir nakties metu žmonės nepa-lieka Aukščiausiosios Tarybos pastato – nuolat, pasikeisdami visą naktį budi vaikščiodami apie rūmus, pasišildydami prie budinčių gynėjų laužų, atsigerdami žmonių išvirtos karštos arbatos, o mus, esančius viduje, dažnai pavaišina ska-niais rūkytais kaimiškais lašiniais. Prie Aukščiausiosios Tarybos budi ne tik

vilniečiai. Nuolat prie rūmų, numatyta tvarka, organizuotai atvyksta žmonių iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Apginti Aukščiausiąją Tarybą – „Lietuvos širdį“ – pasiryžę visi Lietuvos žmonės. Aplink rūmus vaikštantys žmonės – tai mūsų pirmoji fronto linija. Pirmiausia juos atakuos tankai ir sovietų kariai. O mus – vėliau. Jie – plikomis rankomis, o mes jau esame kai ką priešui paruošę.

Buvo pagalvota apie geriamo van-dens nutraukimą rūmų gynėjams. Rūmų kiemelyje gręžiamas artezinis šulinys. Darbams aktyviai talkina rūmuose esan-tys gynėjai bei ateinantys Vilniaus šauliai.

Nuo budėjimų atleidžiamas E. Jakimavičius, E. Martinkus. Per radi-ją išgirstame, kad rusų desantininkai užpuolė Rygą. Yra aukų.

Vyrai pavargę nuo įtampos, nuo miego nenusirengus, su ginklu prie šono. Ryškėja ištvermingiausieji, jie nepasiduoda nuovargiui. Noriai dirba ir budi savo poste, neklausinėja, kada galės reikiamai pailsėti, atsipalaiduoti nuo didžiulės įtampos. Parlamente ramiau. Sumažėjo naktinių pakėlimų skaičius, tik dar desantininkų rankose tebėra užgrobti pastatai ir įvairūs objektai. Vis dar stiprinama rūmų gynyba. Tačiau buvusios didžiulės įtampos nebėra.

SKAT vadovybė organizuoja rūmuose karinius mokymus. Savanoriai mokomi medicinos, supažindinami su ginkluo-te, inžineriniu parengimu. Aš vedu savanoriams rikiuotės mokymus. Nėra lietuviškos rikiuotės terminų. Yra tik rusiškas rikiuotės statutas rusų kalba. Ieškau prieškarinio lietuviško rikiuotės statuto. Pasiseka, kažkas iš savanorių jį atneša. Dabar lengviau pasidaro vesti rikiuotės pratybas. Atvykusių savanorių dienotvarkė įtempta. Mokosi, reikalui esant, dirba įvairius darbus tvirtinant rūmų apsaugą.

Vasario 15 d. baigėsi mūsų budėji-mas. Budėjimą perėmė rūmų apsaugos tarnyba. Tačiau į pagalbą rūmų apsaugai savaitei laiko atvyksta šauliai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų pagal sudary-tą tvarkaraštį. Su Vilniaus šauliais dar kartą budėjau balandžio 8–15 dienomis. Turėjome tris postus, už kurių apsaugą aš buvau atsakingas. Pirmojo posto vadu paskyriau A. Rimkų, antrojo posto – A. Kazėną, trečiojo posto – A. Girčį. Iš viso buvo 22 Vilniaus šauliai. Šaulių budė-tojų gretose buvo ir 27-osios vidurinės mokyklos mokinys, dabartinis Kons-titucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

Daugelis šaulių po Sausio įvykių pradėjo savo tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje.

Nuo mažų dienų svajojau tapti Lietuvos kariuomenės karininku. Tad po Sausio įvykių ir aš pradėjau tarnybą SKAT. Norėjau, pasitaikė galimybė ir ja pasinaudojau. 1991 m. gruodžio 30 d. Lietuvos dramos teatro patalpose buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. Šiuos garbingus karininkų laipsnius įteikė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. V. Landsbergis ir Kraš-to apsaugos ministras A. Butkevičius.

Dėkojame Lietuvos žmonėms už jų nuoširdumą, gerumą, paaukotas nemigo naktis, kęstą šaltį. Juk be jūsų pagalbos ir mes, Parlamento gynėjai, nepajėgtu-me iškovoti pergalės. Bendros jūsų ir mūsų pastangos nenuėjo veltui. Mes visi laimėjome. Laimėjome laisvę ir nepri-klausomybę. ■

Gyvenimo ritmą ir sąlygas dažniausiai sugadindavo skelbiami naktiniai pavojai. Jei mieste pasirodydavo ar iš Šiaurės miestelio išvažiuodavo rusų karinė technika, apie tai pranešdavo ten budėję mūsų žvalgai, iškart būdavo pakeliami visi rūmų gynėjai.


Tai, kad profesorius Liudas Mažylis Ber-lyno archyve rado 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomos valstybės Akto originalą, buvo visų ilgai lauktas ir tikėtas įvykis. Noras pažymėti ir kitus įvykius, susijusius su Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečiu, paskatino domėtis Lietuvos valstybės istorija. Ir ne tik Lie-tuvos. Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išdavoje žlugo net keturios imperijos (Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos bei Osmanų). Imperijų priespaudą kentė-jusios tautos atgavo imperijų užgrobtą-sias žemes ir ėmė kurti savo tautines valstybes. Žinome, kaip neleng vai gimė Lietuvos Respublika. Kitoms valstybėms taip pat buvo nelengva. Šiame rašinyje norime trumpai apžvelgti mums artimos valstybės – buvusios Čekoslovakijos Respublikos (nuo 1993 m. sausio 1 d. – Čekijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos) kūrimosi procese įvykusį nepakartojamą istorinį fenomeną – čekoslovakų karių sugrįžimą į tėvynę po Pirmojo pasaulinio karo.

ČEKOSLOVAKŲ KORPUSO SUSIKŪRIMAS

Čekų ir slovakų tautas, viduramžiais gyvenusias Čekijos bei Bohemijos kara-lystėse, Pirmojo pasaulinio karo metais valdė Austrijos-Vengrijos imperija. Ka-ras už valdančiąją Habsburgų dinastiją buvo tik joms primesta prievolė. Pa-vergtųjų tautų nacionalinio išsivadavimo šaukliai tikėjosi, kad po karo susikurs nauja pasaulio tvarka, kai tautos galės turėti savo nacionalines valstybes. Išsi-vadavimo vadovybė rezidavo Paryžiuje, veikė nebijodama Austrijos-Vengrijos policijos. Būsimosios Čekoslovakijos karinės pajėgos karo metu buvo kuria-mos net trijose valstybėse – Prancūzijo-je, Italijoje ir Rusijoje. Reikia pripažinti, kad Čekoslovakijos kūrėjai turėjo žymiai

geresnes galimybes kurti nepriklausomą valstybę nei Lietuvos Taryba, nuolatos spaudžiama vokiečių.

Čekų ir slovakų vyrai Pirmojo Pa-saulinio karo pradžioje buvo mobilizuoti į Austrijos-Vengrijos kariuomenę. Jie dalyvavo mūšiuose su Rusijos imperijos kariuomene Ukrainos, Lenkijos, Vengri-jos teritorijose. Daugelis jų nenorėjo žūti kare už Austrijos-Vengrijos imperiją, tuomet aktyviai veikė „slavų vienybės“ propaganda, todėl pasitraukimo iš im-perijos kariuomenės atvejai buvo dažni. Nepaisant austrų propagandos, kad čekai ir slovakai yra ištikimi Habsbur-gams, į rusų pusę kelis kartus perėjo net bataliono bei pulko dydžio kariniai daliniai. Per kelerius karo metus carinėje

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

Čekoslovakų kariai prie vagono

ČEKŲ IR SLOVAKŲ KARIŲ ODISĖJAAleksandras GRAŽELIS

Belaisvių stovyklos čekams ir slovakams buvo pirmasis bolševikų sumanymas steigti koncentracijos stovyklas. ČSK kariams pasisekė, į jas jie nepateko, tačiau bolševikai į jas sukišo kitus savo priešininkus.

ISTORIJOS PĖDOMIS


Leisdami Čekoslovakų korpusui išvykti į Vladivostoką, bolševikai pareikalavo jų nusiginkluoti, leido viename kariniame traukinyje turėti gynybai tik 168 šautuvus ir vieną kulkosvaidį. Kariai tokiam bolševikų reikalavimui nepakluso, kaip įmanydami dalį ginklų nuslėpė. Ir labai teisingai pasielgė.

Čekoslovakų kariai traukinyje

Rusijoje čekų ir slovakų, tapusių belais-viais bei pabėgėlių iš Karpatų regio no, prisirinko apie 60 tūkst. 1915–1916 metais šių vyrų padėtis buvo nepavydė-tina. Rusijos kariuomenėje jų tarnavo tik apie 4000, kiti buvo laikomi belaisvių stovyklose bei verčiami dirbti šachtose ir statybose. Daug jų mirė dėl bado ir ligų. Tik 1917 metais, kai Rusijos imperijai ėmė trūkti kareivių, buvo suformuota Čekoslovakų savanorių revoliucinė armija, nuo 1919 m. vasario 1 d. ji buvo pavadinta Čekoslovakijos armija Rusijoje, o sugrįžus kariams namo, jie buvo vadinami Čekoslovakų legionu. Šiame rašinyje vartosime pavadinimą „Čekoslovakų korpusas“ (sutr. ČSK), kaip atitinkantį sukurto karinio junginio struktūrą. Čekoslovakų korpusą sudarė 2 šaulių divizijos po 4 pulkus bei atsarginė šaulių brigada iš 2 pulkų, bendras karių skaičius buvo apie 50 tūkst. vyrų.

1917 metų spalio mėnesį bolševikų perversmui užvaldžius Rusijos sostinę ir pasiskelbus šalies valdžia, Čekoslovaki-jos nacionalinė taryba, veikusi Prancūzi-joje, pareiškė, kad lieka ištikima Rusijos Laikinajai (Kerenskio) vyriausybei ir kartu su Antantės (arba Santarvės, nuo pranc. entente – gera valia) valstybėmis tęsia kovą su Austrijos-Vengrijos im-perija. Tačiau tai tęsėsi neilgai. 1917 m. gruodžio 22 d. buvo sudarytos paliaubos tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos. Antantės valsty-bės buvo priverstos teisiškai ir diploma-tiškai apsaugoti čekų ir slovakų korpusą, todėl 1918 m. sausio 15 d. Prancūzijos vyriausybės dekretu korpusas buvo pripažintas prancūzų kariuomenės daliniu. Tokiu būdu Rusijos teritorijoje veikė nepriklausoma karinė jėga, kurios paramos pilietiniame kare Rusijoje siekė abi pusės – ir „baltieji“, ir „raudonieji“.

Taikos sutartyje tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos, sudarytoje Lietu-vos Brastoje 1918 m. kovo 3 d., buvo sutarta, kad Rusijos kariuomenė privalo būti demobilizuota. Tuo tarpu Čeko-slovakų korpusas – nedemobilizuotas, jis liko vienintele karine jėga Rusijoje, ko-vojančia Antantės pusėje prieš Vokietiją

ir Austriją-Vengriją. Suprantama, tokia padėtis tęstis negalėjo, todėl ČSK priva-lėjo grįžti namo. Artimiausiu keliu per Ukrainą grįžti neįmanoma, nes Pirmasis pasaulinis karas dar buvo nepasibaigęs (tai įvyko tik po pusės metų – 1918 m. lapkritį). Grįžti laivais per Murmanską ir Archangelską – pavojinga, nes vokie-čių povandeniniai laivai Šiaurės Atlante skandino beveik visus laivus. ČSK leista grįžti į tėvynę taip: geležinkeliu į Vladivostoką, toliau – laivais į Prancū-ziją. Bolševikų vyriausybė tokiai ČSK evakuacijai neprieštaravo, reikalavo tik išlaikyti lojalumą „raudoniesiems“.

BOLŠEVIKŲ TRUKDŽIAILeisdami Čekoslovakų korpusui

išvykti į Vladivostoką, bolševikai parei-kalavo jų nusiginkluoti, leido viename kariniame traukinyje turėti gynybai tik 168 šautuvus ir vieną kulkosvaidį. Kariai tokiam bolševikų reikalavimui nepaklu-so, kaip įmanydami dalį ginklų nuslėpė. Ir labai teisingai pasielgė. Toliau sekę įvykiai kariams kėlė didelį pavojų, ypač tuo atveju, jei jie būtų tapę beginkliais. Taigi, 1918 m. kovo 26 d. bolševikai lei-džia ČSK išvykti. Tačiau balandžio 21 d., Vokietijai spaudžiant, bolševikai sustab-do evakuaciją. Dar po savaitės, gegužės 2 d., Antantės vadovybė nusprendžia ČSK

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

panaudoti kovai su bolševikais Rusijos šiaurinėje dalyje ir Sibire. Į tai atsaky-dami bolševikai gegužės 24 d. nutaria ČSK nuginkluoti ir išformuoti. Bolše-vikų komisaro L. Trockio įsakyme buvo nurodyta kiekvieną ginkluotą ČSK karį „sušaudyti vietoje“, traukinyje radus nors

ISTORIJOS PĖDOMIS


vieną ginkluotą karį – visus išlaipinti ir uždaryti belaisvių stovyklose. Belaisvių stovyklos čekams ir slovakams buvo pirmasis bolševikų sumanymas steigti koncentracijos stovyklas. ČSK kariams pasisekė, į jas jie nepateko, tačiau bolše-vikai į jas sukišo kitus savo priešininkus. Tuo metu evakuacija, dar lėta, tačiau jau vyko. ČSK pulkai po kelis tūkstančius karių buvo išsidėstę Transsibiro gele-žinkelio magistralės miestuose – Pen-zoje, Samaroje, Čeliabinske, Omske. Keli tūkstančiai karių jau buvo nuvykę į Vladivostoką. Tai, kad evakuacijos bolševikams sustabdyti nepavyks, buvo akivaizdu, todėl kitą dieną (neįtikėtina, bet gerai veikė telegrafas, kurio dėka daliniai sugebėjo palaikyti ryšį tarpusa-vyje) ČSK pareiškė, kad bolševikų nuro-dymų nevykdys, ginklų neatiduos, ginsis nuo užpuolikų ir „savo tvarka“ keliaus į Vladivostoką.

Kvailo ir nevykusio įsakymo bolše-vikai įvykdyti nepajėgė. Bandymai nu-ginkluoti ČSK baigėsi tuo, kad visuose prie geležinkelio esančiuose miestuose bolševikų valdžia sužlugo akimirksniu. Per du mėnesius ČSK kontroliavo visus miestus nuo Penzos iki Vladivostoko. Sibire ir Urale susikūrė vietinės „baltųjų“ vyriausybės, kurios buvo pasiryžusios kovoti ir su bolševikais, ir su vokiečiais. Antantės vadovybė nurodė ČSK kartu „baltaisiais“ kovoti prieš bolševikus, todėl dalis korpuso pulkų (net iš Vla-divostoke buvusių) grįžo prie Volgos ir Uralo. ČSK daliniai dalyvavo mūšiuose

užimant Samarą, Syzranę ir Kazanę.Tolesnės kovos su bolševikais buvo

mažiau sėkmingos, nes „baltųjų“ jėgos nebuvo didelės (A. Kolčiako kariuome-nė į Uralą ir Pavolgį iš Sibiro atvyko tik 1919 m. gegužę). Žadėtosios karinės pagalbos iš Antantės nesulaukta, o „bal-tuosius“ palaikančių jėgų per tą laiką, kai ČSK gynė Kazanę ir Samarą, nepa-daugėjo. Tai, kaip priekaištą rusų tautai, savo pareiškime Samaroje išdėstė ČSK kariniai ir politiniai vadovai, sakydami, kad jie kovojo 3,5 mėnesio, tuo suteik-dami rusams galimybę susitelkti kovoms su bolševikais. Svarbi žinia, žadinusi karių norą grįžti namo, buvo ta, kad 1918 m. spalio 28 d. buvo paskelbta Če-koslovakijos nepriklausomybė. Pasibaigė ir Pirmojo pasaulinio karo mūšiai, kai 1918 m. lapkričio 3 d. Antantė suda-rė paliaubas su Austrija-Vengrija, 11 d. – su Vokietija. ČSK nematė prasmės kovoti pilietiniame kare Rusijoje ir 1918 metų gale jie aktyviose kovose Pavolgyje ir Urale nedalyvavo, Antantės atstovų nurodymu saugojo ir prižiūrėjo Transsi-biro geležinkelį.

„GELEŽINKELIETIŠKA“ TARNYBAEvakuacijos metu kontroliuodami

Transsibiro geležinkelį nuo Penzos iki Vladivostoko ČSK prižiūrėjo net 8800 km (traukiantis į rytus ruožas trumpė-jo). Jie saugojo geležinkelį nuo „raudo-nųjų“ partizanų, remontavo garvežius, vagonus, bėgių kelius. Saugoti reikėjo ypatingai budriai, nes 1918 m. liepą

„raudonieji“ buvo susprogdinę gele-žinkelio tunelį prie Baikalsko, bet per neįtikėtinai trumpą laiką – 20 dienų – ČSK kariai sugebėjo tunelį sure-montuoti. Įnirtingose kovose ČSK per šešias savaites išstūmė „raudonuosius“ iš Baikalo pakrančių ir ėmė saugoti net 40 čia esančių tunelių, todėl iki evakuacijos pabaigos „raudonieji“ jų nesusprogdino. Korpuso vadovybė paskelbė įsakymą, kad Transsibiro geležinkelis yra ČSK karinių veiksmų teritorija ir nustatė 10,7 km pločio geležinkelio apsaugos juostą. Suprantama, nuolatinė karių sargyba palei tūkstančius kilometrų bėgių buvo neįmanoma, kariai saugojo tik tiltus ir tunelius. Pasirinktas kitas geležinkelio saugojimo būdas (jį taikė visos kariavu-sios pusės) – už tam tikrą geležinkelio ruožo apsaugą kolektyviai buvo atsakin-gi visi prie geležinkelio esančių kaimų gyventojai. Teko panaudoti ir žiaurias priemones – jei kenkėjai išardydavo bėgius, gadino iešmus, semaforus ir pan., kaimas buvo baudžiamas, deginant žmonių trobas bei plakant juos rykštė-mis. Tačiau kitaip elgtis nebuvo galima – veikianti Transsibiro magistralė buvo reikalinga ne tik grįžtantiems namo čekams ir slovakams, bet ir „baltiesiems“, vykusiems kovoti į europinę Rusijos dalį. Reikalinga net ir bolševikams, pagal Lietuvos Brastos sutartį įsiparei-gojusiems grąžinti karo belaisvius – vokiečius, vengrus, austrus, uždarytus stovyklose Sibire (Antantės nurodymu belaisvių grąžinimui „baltieji“ netrukdė). Karo belaisvių būta apie 0,5 milijono, todėl į vakarus vykstančių ešelonų skai-čius taip pat buvo didelis.

KIEK EŠELONŲ TURĖJO ČEKOSLOVAKŲ KORPUSAS?

Pagal tuometinius karinių traukinių formavimo normatyvus, karinį trauki-nį sudarydavo garvežys ir 35 vagonai. Vagone dviejų aukštų gultuose keliavo 40 karių. ČSK sudarė 10 pulkų, apie 50 tūkst. karių. Vien jiems vežti reikėjo 30–35 karinių traukinių. ČSK kariams dvejus su pusę metų (nuo 1918 m. vasa-rio iki 1920 m. rugpjūčio) teko praleisti

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

ISTORIJOS PĖDOMIS


vagonuose ant bėgių, todėl viską, kas būtina ir karui, ir gyvenimui, reikėjo vežtis. Reikėjo vagonų dalinių štabams, ligoninėms, virtuvėms, kepykloms, skal-bykloms, remonto dirbtuvėms, maisto, anglių ir amunicijos atsargoms, žirgams ir jų pašarui. Vagonuose taip pat buvo vežami ir kariniai trofėjai, atsarginiai bė-giai, atsarginės dalys garvežiams ir vago-nams, įrankiai ir medžiagos geležinkelio, tunelių, tiltų remontui. Evakuacijai vadovavusių karininkų prisiminimuose nurodoma, kad korpuso evakuacijai reikėjo 259 karinių traukinių, kuriuo-se 531 vagonas buvo skirti kariams ir štabams, o 10 287 vagonai – kroviniams. Dar 27 kariniai traukiniai buvo skirti ligoninėms. Nuo Irkutsko kartu su ČSK traukėsi amerikiečių ir japonų kariai, kurie nuo 1918 metų rudens kartu su čekoslovakais saugojo geležinkelio ruožą nuo Buriatijos iki Vladivostoko.

Be įprastų karinių traukinių ČSK turėjo ir šarvuotą traukinį „Orlik“. 1918 m. liepą iš bolševikų atimtą šarvuotą traukinį jie patobulino, padidindami ginkluotę bei įrengdami platformas dviem šarvuotiems automobiliams. Svarbiausia – reikalui esant, nuo „Orliko“ galėjo būti atkabintas sava-eigis šarvuotas vagonas („Zaamurec“ tipo), ginkluotas 2 patrankomis ir 12 kulkosvaidžių, tokiu būdu ČSK ešelonų

vilkstinė buvo apsaugoma iš abiejų jos galų. „Orlik“ sėkmingai saugojo ir gynė ČSK karių ešelonus iki Vladivostoko, šis šarvuotas traukinys buvo galingiausias tokio tipo ginklas visoje magistralėje.

Keliaujant Rusijos platybėmis nuolat grėsė apšaudymai, o žiemą – ir šaltis vagonuose. Kariai vagonus apšil-tino, įrengdami dvigubas vagono sienas, jas padengdami metalo lakštais, smėlio maišais. Vagono viršuje įrengdavo kul-kosvaidžių lizdus, tokiu būdu jų ešelonai tapo tvirtovėmis ant ratų.

ATSITRAUKIMASSavo nuožiūra Čekoslovakų kor-

pusas vykti į Vladivostoką negalėjo, nes jis buvo pavaldus Prancūzijos ginkluo-tosioms pajėgoms. ČSK evakuaciją bei kitų Antantės pajėgų veiksmus nuo 1919 m. sausio tvarkė vyriausiasis An-tantės pajėgų vadas Sibire ir Tolimuo-siuose Rytuose prancūzų generolas Mo-risas Žanenas (Maurice Janin). Būtent jo štabas nustatinėjo ešelonų judėjimo Transsibiro geležinkeliu grafiką. Pirmąją 1919 metų pusę ČSK tęsė „geležinkelie-tiškos“ tarnybos laikotarpį. Tuo metu A. Kolčiako vadovaujamai „baltųjų“ armijai sekėsi kovoti su „raudonaisiais“ Urale. Bet vasaros pabaigoje A. Kolčiako ka-riuomenė ėmė trauktis, todėl Transsibiro magistralėje susidarė sudėtinga padėtis

– į rytus keliavo ne tik ČSK ešelonai, bet ir gausybė nuo bolševikų bėgančių Uralo miestų gyventojų. Ėmė trūkti garvežių, todėl dažnai civiliniai trauki-niai su keleiviais buvo paliekami likimo valiai atsarginiuose keliuose, o garvežius kabindavo prie karinių traukinių.

1919 m. lapkritį atidavusi bolševi-kams Omską, A. Kolčiako kariuomenė sparčiai traukėsi į rytus. A. Kolčiakas prarado ir kariuomenę, netrukus – ir asmeninę apsaugą. 1919 m. gruodį ČSK, Antantės atstovų nurodymu, Nižneu-dinsko stotyje (iki Irkutsko buvo likę 506 km) perėmė saugotiw Rusijos iždo

ČSK šarvuotas traukinys „Orlik“

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

Čekoslovakus kaltina pasisavinus 40 milijonų, nors susumavus visusskaičius, „pradingsta“ tik 3 milijonai. Bolševikams pervežant auksą iš Irkutsko atgal į Kazanę, pradingo 35 milijonai, tačiau jie dėl to pergyveno mažiau...

ISTORIJOS PĖDOMIS


auksą, kurį nuo Omsko vežė A. Kol-čiako daliniai. Nuo 1920 sausio 4 d. A. Kolčiaką saugojo vien ČSK kariai, o sausio 15 d. Irkutske jis buvo perduotas vietinei eserų „vyriausybei“, kuri sugebė-jo surengti sukilimą, užimti miestą bei geležinkelį. Eserai po savaitės A. Kol-čiaką perdavė Irkutską užvaldžiusiems bolševikams, šie po ilgų tardymų vasario 7 d. Lenino nurodymu jį sušaudė. Tei-giama, kad A. Kolčiakas buvo perduotas

„raudoniesiems“ už garantijas, kad ČSK galės nekliudomai keliauti į Vladivosto-ką, nes tą pačią dieną ČSK su bolševikų kariuomenės vadovybe pasirašė tai pa-tvirtinantį paliaubų susitarimą. Čekoslo-vakai privalėjo bolševikams perduoti ne tik A. Kolčiaką, bet ir saugomą Rusijos auksą.

RUSIJOS AUKSO ISTORIJAČekų ir slovakų korpuso odisė-

ja Rusijoje nebūtų išsami be Rusijos iždo aukso atsargų istorijos. Visi rusų istorikai – ir emigracijoje buvę „baltie-ji“, ir sovietiniai, kaip susitarę kaltino čekoslovakų karius, kad jie pasisavino nemažai Rusijos iždo aukso. Ši tema dažnai primenama spaudoje iki šiol. Pusė carinės Rusijos aukso, 650 milijonų aukso rublių (svoris – virš 500 tonų), Pirmojo pasaulinio karo metais buvo saugoma Kazanėje. Spartaus ČSK ir „baltųjų“ armijos puolimo 1918 m. liepą dėka bolševikai traukdamiesi nespė-jo jo išvežti, jį saugoti ėmė „baltųjų“ pulkininkas V. Kappelis, kuris vėliau, 1918 m. lapkritį, Omske auksą perdavė A. Kolčiakui, paskelbtam Vyriausiuoju Rusijos valdytoju. Omske auksą suskai-čiavo – jo buvo tiek pat, kiek išvežė iš Kazanės. Pralaimėjęs Urale, A. Kolčia-kas 1919 m. rudenį traukėsi, auksą vežė sukrautą į vagonus traukinyje su sani-tarinio traukinio maskuote. Būdamas

užkietėjusiu Rusijos monarchizmo šalininku, nesutiko perduoti aukso Antantės atstovams ir išvežti saugojimui į Prancūziją. A. Kolčiakas pareiškė, kad geriau auksą paliks bolševikams Rusijoje nei atiduos jį sąjungininkams. Taip ir atsitiko. Bolševikams prisivijus jo besi-traukiančius dalinius, 1919 m. gruodžio 27 d. Nižneudinsko stotyje Antantės atstovų nurodymu auksą saugojimui perėmė ČSK kariai. Trauktasi pernelyg lėtai, Irkutske prieš A. Kolčiaką sukilę eserai užkirto geležinkelį, todėl čekos-lovakai buvo priversti atiduoti ne tik A. Kolčiaką, bet ir auksą. A. Kolčiaką atidavė greitai, tačiau auksą bolševikams susitarė atiduoti tik tada, kai paskutinis ČSK ešelonas, aprūpintas kuru, išvyks iš Irkutsko. Tai įvyko kovo 1 dieną. Čekijoje ir dabar saugomas dokumentas, kuriame parašais patvirtinta, kad ČSK papulkininkis Sila perdavė bolševikams Rusijos auksą, sukrautą į 10 pulmano tipo vagonų ir 8 krovininius vagonus. Suskaičiuota, kad ten buvo 409 milijonai aukso rublių, t. y., 241 milijonų rublių mažiau, nei iš Kazanės buvo nuvežta į Omską. Tačiau yra patvirtinta, kad A. Kolčiako vyriausybė 128 milijonus perdavė už suteiktus kreditus užsienio bankams (išvežė per Vladivostoką), 68 milijonus sumokėjo už pirktus ginklus. Taip pat žinoma, kad 42 milijonus rublių „kolčiakininkų“ aukso, vežto į Vladivostoką, Čitoje pagrobė ir savo dalinių poreikiams sunaudojo „baltųjų“ atamanas Semionovas. Susumavus šiuos skaičius, „pradingsta“ tik 3 milijonai, nors čekoslovakus kaltina pasisavinus 40 milijonų. Bolševikams pervežant auksą iš Irkutsko atgal į Kazanę, pradingo 35 milijonai, tačiau jie dėl to pergyveno mažiau...

IŠ VLADIVOSTOKO Į NAMUSAtsiskaičius auksu bolševikams

Irkutske, tolesnė kelionė į Vladivostoką buvo ramesnė, nes bolševikų karinių pajėgų šiame ruože nebuvo. Čekoslo-vakų korpuso evakuacija laivais vyko nuo 1919 m. sausio, kai išplaukė pirmas nedidelis laivas su sužeistaisiais, iki 1920

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

Maurice'as Janinas ir ČSK vadai

Keliaujant Rusijos platybėmis nuolat grėsė apšaudymai, o žiemą – ir šaltis vagonuose. Kariai vagonus apšiltino, įrengdami dvigubas vagono sienas, jas padengdami metalo lakštais, smėlio maišais. Vagono viršuje įrengdavo kulkosvaidžių lizdus, tokiu būdu jų ešelonai tapo tvirtovėmis ant ratų.

ISTORIJOS PĖDOMIS


JAV spauda plačiai nušvietė Čekoslovakų korpuso žygius ir vargus Pirmojo pasaulinio bei pilietinio karo metais Rusijoje, todėl čekoslovakai buvo sutinkami su didžiule pagarba ir gėlėmis.

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

ČSK vagonas-tvirtovė

m. rugsėjo 2 d., kai išplaukė paskutinis laivas. Laivų buvo 36, sąjungininkai pateikė 21 laivą, 14 laivų išsinuomojo Čekoslovakijos vyriausybė. Vieną laivą, pavadintą „Legia“, korpuso kariai už savo surinktus pinigus nusipirko Japoni-joje ir tai buvo pirmasis laivas, plaukiojęs su Čekoslovakijos vėliava. Į Europą sugrįžo 56459 Čekoslovakų korpuso kariai, 11191 asmuo – buvę belaisviai, taip pat čekų ir slovakų kolonistai, gyve-nusieji Rusijoje, karių žmonos ir vaikai. Apie 2000 asmenų buvo kitų Europos valstybių piliečiai, bėgę iš Rusijos. Rusi-joje kovose žuvo ar mirė nuo ligų 4112 korpuso karių.

Kariai į Europą grižo dviem krypti-mis. Viena – pro Azijos valstybių uostus, Sueco kanalą į Triesto uostą Italijoje, po to geležinkeliu į Prahą. Kita – Ramiuoju vandenynu į JAV vakarinės pakrantės uostus, geležinkeliu į rytinės pakrantės uostus, toliau – laivais į Europą – į Mar-selio, Bresto, Triesto, Hamburgo uostus.

Kelionės metu kariai uostuose su-rengdavo dūdų orkestrų koncertus, gim-nastikos pasirodymus, žaisdavo futbolą su vietos komandomis. Daugelis žmonių aplankytuose uostuose ne tik pirmą kartą gyvą čekoslovaką pamatė, bet ir išgirdo valstybės pavadinimą – Čeko-slovakija. JAV spauda plačiai nušvietė

jų žygius ir vargus Pirmojo pasaulinio bei pilietinio karo metais Rusijoje, todėl čekoslovakai buvo sutinkami su didžiule pagarba ir gėlėmis.

LIKIMAI IR PRISIMINIMAIĮ tėvynę grįžę čekų ir slovakų kariai

dalyvavo kuriant naujosios Čekoslova-kijos Respublikos karines pajėgas. Dalis jų dalyvavo pasipriešinime naciams po Čekoslovakijos okupacijos 1939 me-tais, buvo kalinami bei nubausti mirties bausmėmis.

Po 1948 metų, kai Čekoslovakiją užvaldė komunistai, čekoslovakų legio-nieriai pateko į ilgametę nemalonę.

Apie korpuso žygius vėl imta kalbėti

ww

w.v

hu.c

z/ P

raho

s ka

ro is

tori

jos

inst

itut

o nu

otra

ukos

tik po „aksominės“ revoliucijos 1989 metais. Vėl buvo atkurta Čekoslovakų legionierių draugija, įkurta 1921 metais. Čekija (taip pat ir Slovakija), švęsdamos Nepriklausomybės šimtmetį, dar 2015 metais pradėjo „Legiono traukinio“ (ček. Legiovlak) žygį per visus Čekijos miestus, skirtą, visų pirma, mokiniams. Tuo tikslu buvo atkurtas istorinis 1918–1920 metų čekoslovakų legionierių traukinys, sudary-tas iš 11 vagonų, kuriuose, kaip muziejuje, yra pateikta karių buitis, ginklai, pulko štabas, pulko parduotuvė, platforma su šarvuotuoju automobiliu ir kt.

Nuo 2015 metų šis traukinys jau apvažiavo gausybę miestų ir miestelių, jį aplankė keli šimtai tūkstančių mokslei-vių, taip pat ir kiti asmenys, norintys pa-žvelgti į savo protėvių epopėjos, vienos didžiausių istorijoje, liudijimą. ■

ISTORIJOS PĖDOMIS


Iš Karagandos į Vorkutą mus atvežė 1953 metais, liepą. Čia klimatas kitoks, lageris griežto režimo. Čia būdavo sukomplektuoti tie, kurie nuteisti mirties bausme.

Su Panevėžyje gyvenančiu Kaziu Dūda susitinkame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus būstinėje. Nors atvykstame beveik pusvalandžiu anksčiau, jau randame pasiramsčiuo-jantį lazdele Kazį prie durų. Devynių dešimtmečių senolis pats žvaliai užlipa į antrą aukštą, visą laiką juokauja, nuo jo sklinda lageriuose užgrūdinta tvirtybė ir optimizmas. Be jokios kaltės sovietų suimtas ir kalintas, vėliau perėjęs apie aštuonis skirtingus lagerius ir GULAG‘o persiuntimo punktus, tapo vieno iš unikaliausių reiškinių žmonijos istorijoje – GULAG‘o sukilimo, konkrečiai – gar-siojo 1953 metų Vorkutos sukilimo – liudininku.Kazys jaudinasi, nuogąstaudamas, ar sklandžiai pavyks jam viską išdėstyti, juk atmintis jau nebe ta... Bet mums svarbus kiekvienas jo žodis, juk gyvų liudininkų, dalyvavusių GULAG‘o suki-limuose, liko vienetai. Palengva pra-dedame pokalbį apie laikus ir įvykius, šiandienos kartai sunkiai beįsivaiz-duojamus. Su „Apžvalgos“ skaitytojais dalijamės dar niekur nepublikuota politinio kalinio, tremtinio Kazio Dūdos istorija, parengta remiantis pasakojimu susitikimo metu bei rankraštiniais jo atsiminimais.

NUO MERGAITĖS PASIŪLYMO IKI VAGONŲ LINK URALO

Suėmė mane už nieką, be kaltės... Buvome trečio kurso mokytojų semi-narijos studentai, tai lyg vidurinė buvo, technikumas. Tuo metu gyvenau Pane-vėžyje, ieškojausi darbo, tačiau norėjau stoti į statybos institutą Kaune. Buvome keli draugai studentai, gyvenome kartu. Susipažinome su mergina iš ketvirto kurso. Ta mergaitė sako, kad mes galime suorganizuoti pogrindžio organizaciją, kurios vadovu galėčiau būti. Kas ten

žino dabar, gal tai buvo provokacija, nes paskui ir prasidėjo nelemti įvykiai – suėmė mus keturis. Vieną dieną su draugais grįžę namo išgirdome skambu-tį. Atidarom duris, o ten – trys siauraa-kiai su automatais ir kapitonas. Paprašė dokumentų. Mes padavėm, ir Petras padavė. Petrą atmetė, o mane ir kitus pakvietė pas save. Buvo sufabrikuota byla, pritaikytas pats žiauriausias straips-nis – 5-8-11, yra ten toks. Pranešė, koks straipsnis, ir viskas. Visi keturi išbuvome apie metus Panevėžio kalėjime, kamero-je buvome šešiese. Kartu sėdėjom, kartu valgėm... Ir į karcerį buvome papuolę.

Toliau mus teisė Pabaltijo tribuno-las. Pirmiausia išsiuntė į Vilniaus per-siuntimą. Ten, pamenu, buvo incidentas: vienas išradingas kalinys suorganizavo pabėgimą, paguldė ir surišo budintįjį. Bėglį vėliau sučiupo, bet buvo daug triukšmo.

O mus vežė toliau. Pamenu, atvedė mane į stotį Stoties gatvėj, o ten, žiūriu, stovi mano draugė Danguolė. Sekė mane iki pat stoties, buvo man suruošusi paketėlį, nors pati menkai teturėjo. Ji

G. K

araz

ijait

ės n

uotr

auka

buvo našlaitė, jos tėvas buvo partizanas. Ta mergaitė gyveno pas mus, atvedė ją partizanai, pragyveno devynis mėnesius, praėjo švariai, paskui persikėlė kitur, pradėjo su vienu partizanu draugaut.

Vežė mus vagonais, senais, nuo caro laikų, kajutės mažos.

PIRMOSIOS PATIRTYS LAGERYJEPirmiausia atsidūriau Uralo

Sverdlovsko srityje. Jau ten buvo daug susirėmimų su kriminaliniais kaliniais, pjautynės, žiaurūs dalykai. Vėliau buvo

SUKILIMAS VORKUTOS LAGERYJE. POLITINIO KALINIO, TREMTINIO KAZIO DŪDOS ISTORIJAPaulius SAUDARGAS

Kazys Dūda

ISTORIJOS PĖDOMIS


Vorkutoje kalinių gyvenimas buvo kitoks. Jei jau išėjai į darbą, tai dirbsi iš peties. Man net buvo pasakyta: „Nesišakok, nes čia ne Karaganda.“

K. Dūda (1954-04-05)

Iš K

. Dūd

os a

tsim

inim

ų

K. Dūdos ranka užrašytas sąrašas lagerių, kuriuose jis kalėjo.

kiti lageriai, įskaitant ir Karagandą. Ka-ragandoje trūko darbo jėgos. Aš ten per ketverius metus išmokau mūryti. Ten statė katilines, cechus, išmūrijom 25 me-trų aukščio tramvajų parko kaminą be jokių mokslų. Turbūt tai jau tada reiškė tiesiog supratimą, mano talentą. Kara-gandoje buvo toks vienas brigadininkas Leonas. Lietuvaičiams jis parūpindavo privilegijuotas vietas darbe, buityje. Vienas lietuvis Kazys dirbo valgykloje, jis man, užsikišęs už juosmens, išnešdavo blyną. Vėliau, po kelių metų, Vorkutoje vedė mano seserį.

IŠ KAZACHSTANO Į VORKUTĄIš Karagandos į Vorkutą mus atvežė

1953 metais, liepą. Išlaipino, berods, prie 7-os šachtos. Kiek ešelone buvo zekų (kalinių – red. past.), negaliu pasakyti. Vieni buvo nuvaryti į Tec-2, kiti į šachtą numeris 7, o aš – į ŠU-2. Mūsų grupėje buvo apie šimtas žmonių. Atvedę prie šachtos, sargybiniai komandos būdu pasodindavo ant žemės. Zonoje už spy-gliuotos tvoros susirinko nemažas būrys vietinių žioplių, kai kurie – buvę kaliniai, atlikę bausmę, bet vis tiek neišleidžia-mi išvažiuoti. Vorkutoje zona aptverta spygliuota viela, nes aplinkui gyventojai, tarnautojų žmonos. Mūsų klausinėjo, kas, iš kur atvežti, ieškojo pažeidimų: „Kas pas jus, kur buvo, koks įvykis?“ Čia klimatas kitoks, lageris griežto režimo. Čia būdavo sukomplektuoti tie, kurie nuteisti mirties bausme.

Suvarė mus į zoną, į karantininį baraką zonos pietvakariniame kampe, ten buvome apgyvendinti vadinama-me „kiauliniame“ barake. Barakas yra atskirtas spygliuota tvora nuo gyvena-mos zonos ir saugomas prižiūrėtojo. Ant gultų vietos užteko visiems, taigi ant grindų miegoti neprireikė niekam. Man tuo metu buvo likę kalėti 9 mėnesiai. Būnant karantine mus ruošė darbams šachtoje. Vaizdelis ne per geriausias, kai aš nepratęs prie tokių darbų.

Buvo čia visokių tautybių kalinių: ukrainiečiai, totoriai, gruzinai, armėnai, osetinai, rumunai, mūsų lietuvių buvo. Vieną kartą man stipriai kliuvo nuo

čečėnų, bet sąmonės nebuvau praradęs.Buvome išskirstyti į brigadas. Aš

paskirtas dirbti mėsininku. Gera buvo „voliotis“ tas dvi savaites.

Čia, Vorkutoje, kalinių gyvenimas buvo kitoks. Jei jau išėjai į darbą, tai

Iš a

smen

inio

K. D

ūdos

arc

hyvo

dirbsi iš peties. Man net buvo pasakyta: „Nesišakok, nes čia ne Karaganda.“

VORKUTOS NERAMUMŲ PRADŽIATarp kalinių sklido kalbos, kad kituo-

se lageriuose vyksta neramumai, Norilske ir kitur jau yra buvę panašių įvykių. Ryšys su gyvenamąja zona vyko rašteliais, sueiti arčiau nebuvo galimybės – prižiūrėtojas buvo budrus. Kalinys todėl ir yra kalinys, kad visuomet ieško išeities iš bet kokios padėties. Mes reikalavome visko žmo-niškai. Jie buvo pasimetę. Išgirdome, kad Lavrentijų Beriją sušaudė.

ISTORIJOS PĖDOMIS


Mums bebūnant karantine, aš nu-žiūrėjau, kad pro vielas galima pralįsti ir įveikti zonas. Vienąsyk taip ir padarėm – šešiese išlindom pro tvoros apačią ir prasibrovėm į gyvenamąją zoną. Anks-tyvas rytas, barakai atrakinti, kas eina pusryčių, kas po nakties ruošiasi. Įbėgau į baraką ir klausiu, ar yra lietuvių, bet už nugaros girdžiu, kad jau kitus prižiū-rėtojai gaudo. Greitai prie tos pačios skylės atbėgau. Grįžau laimingai į savąjį baraką ir užšokęs ant viršutinių gultų guliu lyg nieko nebūtų buvę.

Kiti mano draugai išbėgo iš toli-mesnių barakų, juos pastebėjo prižiū-rėtojai. Buvo sugauta apie dešimt vyrų. Mus atskirti nuo kitų kalinių buvo labai lengva – viską išdavė mūsų saulės įdegimas. Vorkutiečiai buvo baltučiai, o mes, iš Kazachstano, stipriai įdegę. Bėgliai buvo suvesti į kitą zonos kampą. Tuos vyrukus uždarė karcerin. Gavom iš vyrukų raštelį, kad gelbėtume, nes naktį juos norėjo išvežti. Privažiavo „Juoda varna“ – mašina, kuria veždavo kalinius. Privažiavo prie durų, o mes kėdėmis, stalais užsitvėrėm. Jie pavaizdavo, kad nori paimti, bet nepaėmė. Vyrai apie tai pranešė, o zona apkaltino mus, kad mes ne vietoje išsišokome. Viskas buvo pribrendę, bet mes pasukome kita kryp-timi. Gali būti, kad kaip tik šitas mūsų išsišokimas ir paskatino tolimesnius neramumus lageryje.

Liepos 26 d. prasidėjo šaudymas barakuose. Išbėgome į lauką. Lageryje buvo tokie du kauniečiai broliai Mon-kevičiai. Jie kalėjo kartu, nors lageryje

paprastai giminių kartu nelaikydavo, visaip morališkai žlugdė. Tą vieną brolį Monkevičių sargybiniai ir nušovė, ir dar ukrainietį. Dėl kažkokių priežasčių sar-gybinis iš bokštelio pradėjo šaudyti, gal kažkas kur nors susirinkę buvo, nežinau. Bet panašu, kad nušovė visai niekuo dė-tus žmones. Kulkos kiaurai ligoninę ėjo. Pradėjo moterys rėkti, rusiškai šaukti. Šaudyti nustojo, lavonus išnešė. Pašar-vojo tuos žmones, paskelbė, kad bus laidotuvės. Lageris turėjo muzikantus, viską. Padėjo karstus, išeinant buvo pa-dėta dėžė saldainių, čia tokia ukrainiečių tradicija. Atsisveikinom ir išgirdom, kad brolis žuvusįjį lydės į kapines. Nemažai ten žmonių buvo. Išlydėjom, ir viskas.

STREIKAI IR PAŽADAIVėliau prasidėjo masiniai streikai.

Pirmieji mūsų atvykėliai išėjo į antros pamainos darbą, o mes, vos įmigę, išgirdome barake triukšmą. Grįžo mūsų šachtininkai iš darbo, net nenusileidę į požemį. To priežastys man nežinomos. Vyrai greitai sugulė į savo vietas. Po ke-lių minučių atėjo prižiūrėtojas ir bandė įkalbinėti eiti į darbą, bet nepavyko. Po kokios valandos į baraką atėjo visa

lagerio valdžia. Išstojo vienas gruzinas, viską išsakė. Mes nereikalavome, kad visai išleistų, bet reikalavome peržiūrėti bylas, nes ten buvo daug neteisybės, nuimti nuo durų ir langų grotas, nuimti numerius (mano numeris buvo 180) ir, svarbiausia, leisti susirašinėti su namiš-kiais. Buvo ir iš mūsų pasisakiusių, pra-šėme, kad būtų peržiūrėtos bylos ir pa-lengvintos darbo bei gyvenimo sąlygos, užtikrintas didesnis ryšys su namiškiais ir dar kiti reikalavimai. Juk buvo limitas – du laiškai per metus. Jaudinausi dėl

G. K

araz

ijait

ės n

uotr

auka

P. Saudargo pokalbis su K. Dūda Panevėžyje

Mus atskirti nuo kitų kalinių buvo labai lengva – viską išdavė mūsų saulės įdegimas. Vorkutiečiai buvo baltučiai, o mes, iš Kazachstano, stipriai įdegę.

Jaudinausi dėl mamos, ji apie mane nieko nežinojo jau kurį laiką. Ryšio nėra – dviejų laiškų per metus limitas išnaudotas.

ISTORIJOS PĖDOMIS


budėjimą po du žmones prie langų ir po keturis prie durų. Nors juokinga, bet buvo pasakyta, kad gali nors ir akmenį turėti „po ranka“.

Įtampa didžiulė. O rūkyti nori-si. Nors visi stengiasi neišsiduoti, bet įsitempimas jaučiasi. Vyresnieji bando jaunesnius raminti. O kokios mintys lenda: ir Rainių miškelis, ir prie cukraus fabriko sušaudyti, ir gydytojų nužudy-mai. Kiekvienas pasinėręs į savo mintis, nors neišsiduoda. Vyresnieji bando kalbinti, kad suteiktų stiprybės.

Rugpjūčio pirmąją įvyko didžiulis šaudymas septintojoje šachtoje, pylė kaip reikiant. Prilėkė greitosios, gais-rinės iš miesto. Čia jau yra visaip: man likę aštuoni mėnesiai, kai kam – mėnuo. O man baisiausia, kad nežinos tėvukai, kur aš. Po valandos šaudymai nutilo. Septintą šachtą aš pats mačiau, mums gerai matėsi pro langą. Prie staliuko sėdėjo pareigūnai, matėm, kad išeina kaliniai į du srautus: vienus suvarė atgal, kitus išvežė į kitą lagerį. Paskui mums lagerio viršininkas paaiškino, kad dar buvo atvažiavę atstovai iš Maskvos, leido kaliniams pasisakyti, išdėstyti savo reikalavimus. Na ir, vadinasi, kad beveik viską, ko buvo prašyta, išpildė.

Sudaužėme grotas, savo tvarką įsivedėm, viskas jau tvarkoj. Po trijų dienų jau prie vachtos eilė. Buvo atvažiavę iš Maskvos, peržiūrėjo bylas, žiūrėjo, ką reikia at-leisti, bausmę sumažinti. Pradėjo žiūrėti – man 8 mėnesiai belikę, aš apsiraminau, tėvukams laišką parašiau. O jie Buria-tijoj buvo. Tėvukas buvo mūsų kaimo raštininkas, visiems prašymus rašydavo. Jis siuntė ir siuntė laiškus į Maskvą, kad mane išleistų pas juos... ■

G. K

araz

ijait

ės n

uotr

auka

mamos, ji apie mane nieko nežinojo jau kurį laiką. Ryšio nėra – dviejų laiškų per metus limitas išnaudotas. Rašyti buvo galima paprastu pieštuku ir labai trum-pai. O juk tėvų rašyti laiškai į Karagandą sugrįš ir niekas nieko nepraneš, kodėl mane čia perkėlė. Tėvai tikriausiai ir dienas skaičiuoja, kai grįš jų sūnus. O aš – čia: buvau Karagandoje, dabar – šiau-rėje, Vorkutoje.

Lagerio valdžia mus išklausė ir dar kartą paklausė, ar eisime į darbą. Tyla. Visi išėjo, užrakino baraką. Laukiam, kas bus. Visi įsitempę. Kokių priemo-nių imsis? Ryšininkui išėjus, vienas iš mūsų išėjęs į vidurį pareiškė: „Į darbą niekas neina, o jei kas išdrįs... paaiškini-mo nereikia“. Jau miego trūko, įtampa didėjo. Laukėm ryto. Tai bus didžiausias išganymas, jei gausime žinią, kad pirma pamaina neina į darbą. Permetėm per tvorą mūsų paruoštą raštelį, pranešantį apie padėtį, kas šią naktį pas mus nutiko. Gavome atsakymą, kad pirma pamaina į darbą neis. Tapo lengviau, kad mes ne vieni.

Po nemigo nakties girdžiu – kaž-koks šurmulys. Zonos pirma pamaina tikrai neišėjo į darbą. Prašėme, kad lage-rio viršininkas ateitų pasikalbėti. Greitai pasirodė lagerio viršininkas. Mūsų atstovai labai ramiai išaiškino sukilimo reikalavimus: peržiūrėti bylas, leisti rašy-ti laiškus namiškiams neribotai, barakų nerakinti nakčiai, tiems, kuriems likę mažai bausmės, leisti dirbti už zonos be sargybinio. Ir kad būtų paleisti mūsų vyrai iš „biuro“. Pažadėjo po pietų pa-leisti. Žinoma, buvo prašoma eiti į darbą (šachtą), bet ėjo tik tie, kuriuos įparei-gojo mūsų organizacinis komitetas. O viršininko pažadai liko pažadais...

SU AKMENIU „PO RANKA“Buvo dar labiau sustiprinta zonos

apsauga. Bokšteliuose matosi ir kulko-svaidžiai. Antroji naktis dar labiau kelia nerimą. Sargyba išdėstoma ne tik bokš-teliuose, bet ir aplink visą zoną. Mes atsargiai nuplėšiame nuo durų užraktus, sudaužome nešiojamą tualetą, nuardo-me visus numerius. Naktį pradedame

Nuotrauka K. Dūdos albume. Prierašas po nuotrauka – „Susitikimas su tėveliais po 8 m. nesimatymo Ulan-Udė 1958 m. 8 mėn. Buriat Mongolija“

Buvo atvažiavę atstovai iš Maskvos, leido kaliniams pasisakyti, išdėstyti savo reikalavimus. Na ir, vadinasi, kad beveik viską, ko buvo prašyta, išpildė. Sudaužėme grotas, savo tvarką įsivedėm.

ISTORIJOS PĖDOMIS


Tais metais, po karo, visi pažįstami, visi kaimo vyrai stojo į partizanus, kažkam reikėjo padėti, priimti, pas kažką jie turėjo prisiglausti, reikėjo valgyt paduot. Visi buvome jauni, beveik to paties amžiaus, visi bendravome, draugavome, žinojome, kad vienas ar kitas išeina į mišką.

Vitalija Juselytė-Kijauskienė, partiza-nams ryšininkavusi Naktibaldos slapy-vardžiu, gimė 1924 m. anuometiniame Marijampolės valsčiuje, Balsupių kaimo vienkiemyje. Toje sodyboje užaugo, toje sodyboje tapo narsia Lietuvos dukte-rimi, iki pat suėmimo dienos (1947 m. birželio 12 d.) tėvynės labui dirbusia kartu su kovos draugais partizanais.

Lemtingą jos suėmimo vakarą Vi-talija dėl vis aktyvėjančio persekiojimo atsisakė nakvynei priimti tris partizanus. Šie patraukė į kaimyninę sodybą, iš ku-rios, vietovę nakčia pradėjus supti rusų kareiviams, buvo priversti sprukti. Kurį laiką bėgę rugių lauku, du iš jų sėdo ant šalimais besiganančių arklių ir buvo nušauti. Tik vienam pavyko pasprukti. Kadangi nebuvo aišku, kieno sodyboje tąnakt slėpėsi partizanai, o vietovę kariai supo ieškodami jau išduotos ir atpažin-tos partizanų ryšininkės Naktibaldos, kaip įtariamąją suėmė būtent ją.

Vitalijai, kaip ir kiekvienam suim-tajam, buvo ne kartą siūlyta galimybė

išduoti ir šnipinėti, bet ji tardymuose laikėsi didvyriškai, nieko neįduodama. Nors pati buvo sulaikyta kaip tik dėl netoliese gyvenusios mokytojos, taip pat partizanų ryšininkės, tačiau vėliau užverbuotos, išdavystės. Būtent dėl šios moters Vitalija kartu su dar 7 žmonėmis tą naktį pateko į kalėjimą. Būtent dėl jos tąnakt Marijampolės apylinkėse žuvo 5 partizanai.

Vitalija tarp išduotųjų atsidūrė dėl vieno vienintelio laiško, anos mokyto-jos kartą atnešto perduoti partizanams. Reikia pasakyti, jog ši nelaimingoji šnipinėti nenustojo ir vėliau, jau kalė-jimo kamerose, kur būdavo talpinama su didesniu būriu kalinamųjų. Kokios sovietinės sistemos priešių nuotaikos, kokių uždraustų daiktų pastarosios su savimi turi – visa tai neva tardyti išvesta šnipė raportuodavo lietuvių tautos budeliams.

Kaip viskas klostėsi prieš tai ir po to, kaip ir kodėl drąsūs lietuviai ryžosi tapti partizanais ir jų ryšininkais, toliau pa-lieku pasakoti pačiai Vitalijai, apie save

Kos

to K

ajėn

o nu

otra

uka

sakančiai, kad anuomet jai tekdavo daug slaptų darbų nuveikti būtent naktimis – todėl ir pasirinko Naktibaldos slapyvar-dį, kad daug naktį tekę keliauti, belstis. Paklausykime jos istorijos – puikaus pavyzdžio, kaip lietuviai savo šalį mylėjo konkrečiais darbais.

BEBAIMIAITais metais, po karo, visi pažįstami,

visi kaimo vyrai stojo į partizanus, kaž-kam reikėjo padėti, priimti, pas kažką jie turėjo prisiglausti, reikėjo valgyt paduot. Visi buvome jauni, beveik to paties amžiaus, visi bendravome, draugavome, žinojome, kad vienas ar kitas išeina į mišką. Nors būdavo, kad nežinodavo net šeima, kur sūnus dingsta. Dingo ir dingo, kaip toks mano kaimynas, kuriam jau būtų reikėję į rusų kariuomenę išeit. Numezgėm jam vilnones kojines, aš pasiuvau ir įdėjau nosinėlių, ir iš mūsų

Partizanų ryšininkė Vitalija Juselytė-Naktibalda

PARTIZANIŠKO GYVENIMO FRAGMENTAI. PASAKOJA RYŠININKĖ NAKTIBALDA

Vytautas RAŠKAUSKAS

ISTORIJOS PĖDOMIS


spaustuvę iškėlė į bunkerius. Tiksliai kur, aš nežinojau, niekad neklausiau jų – geriau tokių dalykų kuo mažiau žinoti. Kaip ir apie pačius žmones. Nepažįs-tamų partizanų tikrų vardų ar pavar-džių niekas neklausinėdavo, užtekdavo slapyvardžio.

TARDYMAMS RUOŠĖSI DAR LAISVĖJE

Toji mano bažnyčios choro draugė, kai jos tėvą areštavo, išėjo su partizanais slapyvardžiu Aušrelė, buvo partizanų seselė, slaugydavo sužeistuosius. Ją areštavo ir užverbavo, kad šnipinėtų partizanus, pasiūlė, ji pasirašė ir paleido su ta sąlyga, kad šnipinės. O ji, išėjusi iš kalėjimo, pradėjo slapstytis, gydė parti-zanus, prižiūrėjo. Vėliau ji žuvo kažko-kiam bunkery. Bet kai paleista slapstėsi, dažnai pas mane ateidavo ir mes daug šnekėdavomės, jos klausinėdavau, kaip reikia elgtis, kaip laikytis, kai areštuoja, kad neišduočiau ir ištverčiau kanki-nimus, kaip elgtis, kad nieko neprasi-tarčiau. Taip aš turėjau šiokios tokios praktikos. Ir paskui, kai jau suėmė, aš įsikaliau savo versiją ir jos laikiausi, o parodymų prieš mane iš kitų areštuotųjų nebuvo.

Man paskui rusai šitą irgi siūlė, aš išsigyniau, kad nieko apie jokius partiza-nus nežinau, neturiu supratimo apie juos ir neapsiėmiau. Tai mane padla visokia ir bandite, ir visokiais žodžiais išvadino. Lietuvis mane tardė. Skundų ant manęs jie neturėjo, tik kad ta mokytoja buvo dėl laiško išdavusi. Tai laišką prisiėmiau, o dėl kitų nieko nesakiau. Tai pirmas teismas kai buvo, davė man 6 metus. Tačiau po 2 mėnesių atėjo atsakymas dėl

Kos

to K

ajėn

o nu

otra

uka

namų jis išėjo. Jį išleidom, išruošėm į partizanus slapyvardžiu Savanoris. Žuvo toli nuo namų, buvo pasitraukęs kovoti atokiau nuo tėviškės. Dar ir šiandien nežinau, ar jo šeima sužinojo, kur jis buvo dingęs.

Buvo toks jaunystės momentas, kad nieko nebijojom, jokios baimės nebuvo. Būdavo, partizanai namie slepiasi po grindimis, o čia, stuboj (aut. p. – gyvena-masis namas tarmiškai), vaikščioja ka-riuomenė, ieško išsijuosę, kratas daro... Ir nieko nesuprasdavo! Nežinau, ar mes taip nepasikeisdavom, būdavo, kikenam prieš tuos rusus. Bet tik įsivaizduokit, kaip tuomet reikėdavo laviruoti? Rusai šmirinėja po namą, šeimininkus, aišku, pirmus visur stumia – jeigu būtų parti-zanų ir pradėtų šaudyt, kad patys rusai nenukentėtų – o mes visame tame taip laisvai, be jokios baimės būdavom...

PARTIZANŲ SPAUSTUVĖVokiečių laikais giedojau bažnyčios

chore su tokia mergina, pas kurios tėvus jau tada slapstėsi gretimo kaimo vyrai. Vienas jų – Vytautas Gavėnas (aut. p. – vėliau tapo partizanų vadu, prisidėjo prie pirmosios Lietuvoje partizanų – Tauro – apygardos kūrimo, slapyvardžiu Vampy-ras). Kartą užėjau pas ją į svečius. Nuo tada ir prasidėjo pažintis, bendravimas. Tada jie pas mane vis užeidavo, jau gin-kluoti. O mano tėtis irgi nebuvo prieš tokius dalykus. Būdavo, pats išvežioja po kaimus tuos jų laikraštukus, spaudą. O paskui galiausiai partizanai pas mus įsitaisė spausdinti. Būdavo, iš Amerikos gauna kažkokius lapelius spausdini-mui – ir pas mus name buvo spaustuvė. Paprasčiausiai name – būdavo, langus užsidangsto ir dirba naktimis. O visus instrumentus laikydavo po grindimis. Daug ten tų laikraštukų būdavo. Tai ir aš išnešiodavau, o jei kur toliau – tėtis arklį pasikinkęs veždavo.

Ta spaustuvė pas mus buvo maž-daug pusę metų ir visą tą laiką pas mus galėjo ateiti labai mažai kas iš partizanų, dažniausiai tik vienas Vampyras, kad niekas nesužinotų apie tą spaustuvę. Čia tas buvo kokiais 1945 m. Po pusės metų

Vitalija Juselytė-Naktibalda kartu su ją kalbinusiu Vytautu Raškausku

Po keleto dienų į tą pačią kamerą atvarė dvi mano pažįstamas iš gretimo kaimo, jos irgi buvo gavusios po 25 metus. Jau buvom keturios, nuotaika pasitaisė. Dar po dienos ir dar kitą atvarė – ir ta gavusi tiek pat. Jau mes penkios, jau visai smagu!

ISTORIJOS PĖDOMIS


perteisimo, nes jau buvo prilipinti man tie trys partizanai, kurie mano arešto naktį išbėgo iš kaimynų sodybos. Du juos nušovė, o dar mano tėtį rado atsi-kėlusį – jis arklius vedė, tai tėtį dar labai sumušė, nes buvo saulėtekis, tai pamanė, kad jis partizanus prikėlė! O jie gi neži-nojo, iš kur tie vyrai išbėgo, nematė, o aš žinojau, nes jie iš pradžių buvo atėję pas mane. O tada jau buvo daug suareštuotų ir pasakiau, kad pas mus jokiu būdu ap-sistot negali, nes šnipinėjimas vyksta. Tai jie nuėjo į šalimais esančią sodybą. O kad aš būčiau bent prasitarusi, kad iš jų išbėgo, būčiau juos kalėjiman sugrūdus ir pati sau kaltę užsidėjus – būtų plakę, mušę, kad sakyk daugiau, bandite, nes žinai daugiau.

25 METAI VIETOJ SUŠAUDYMOTai kai atėjo dėl antro perteisimo,

nuvarė mane į Marijampolės teismą, teisme nieko neklausė ir jau davė 25 metus. Suėmė mane 1947 m. birželio 12 d. Pridėjo man tuos vyrus, kad pas mus nušovė, nors per pirmą teismą jie man buvo atpuolę. Tai paskaitė, kad duoda 25 metus. O anksčiau 25 metai reikšda-vo, kad reikia sušaudyt, tai kai išgirdau, savijauta buvo baisi. O pasirodo, apie tą laiką buvo išėjęs įstatymas, kad visiems be išimčių duoti vietoje 10 metų – 25, bet jau nesušaudyti. Tai politika buvo tokia – pagąsdinti, kad greičiau užsi-baigtų tas jų vadinamas banditizmas. Jie manė, kad kai pradės teisti visus po 25 metus – visi išsigąs ir greičiau viskas baigsis.

Nuvarė mus į Marijampolės kalėjimą,

prikištą beveik vien vyrų, įgrūdo į pur-viną, dvokiančią kamerą ir paliko. Pirmą naktį bluosto nesudėjau. Po keleto dienų į tą pačią kamerą atvarė dvi mano pažįs-tamas iš gretimo kaimo, jos irgi buvo ga-vusios po 25 metus. Jau buvom keturios, nuotaika pasitaisė. Dar po dienos ir dar kitą atvarė – ir ta gavusi tiek pat. Jau mes penkios, jau visai smagu!

BŪDAI SUSISIEKTI KALĖJIMEKelios iš mūsų mėgdavo morzę į

sienas mušt, tai kai pagaudavo jas pri-žiūrėtojai – iškart už kupros ir į karcerį penkioms paroms. Kitas būdas būdavo rašinėtis rašteliais. Užrašydavo žinią ant popieriaus tabakui sukti, kurio atnešda-vo kaliniams siuntiniuose, ir suvynioda-vo į suminkytą duonos gabaliuką, kurį prilipdydavo kur nors, dažniausiai prie tualeto. Žodžiu, paštas buvo tualetuose, po klozetais ar radiatoriais. Tai buvo labai reikalinga, ypač susikalbėti bendri-ninkams, kuriuos laikydavo skirtingose kamerose ir atskirai tardydavo. Aš tuo neužsiėmiau, nes bylos reikalais nereikė-davo, o meilių nekūriau. Kitos tai meiles kūrė. Iš nuobodumo visko prisigalvoji.

Taip gyvenome pora mėnesių, o paskui mus išvežė į tremties perėjimo punktą – Peresilką – Baltarusijoj, Oršoj. Ten buvom, kol atvažiavo pirkliai, kuriems reikia darbininkų, ir tada jau kalinius siunčia į kokią vietą – į lagerius

dirbti. Iš Oršos nuvežė prie Maskvos – į Mardovskos griežtojo režimo lagerį.

MALDA SU DUONINIAIS ROŽANČIAIS

Ten dirbo kriminaliniai nusikaltė-liai, bet sukišo ir mus, politinius. Man papuolė keliauti į kariškų drabužių siuvyklą. Reikėjo dirbti elektrinėmis mašinomis, kartais naktinėj pamainoj ir pasiūti tiek daug, kad su pagalba suge-bėdavau įveikti pusę nustatytos normos. Jeigu normos neįvykdai – tegauni 200 g sriubos dienai. Dirbdavome po 12 valandų su valandos pertrauka. Būdavo, mėnulis šviečia, išeinam į lauką pasiėmę duoninius rožančius – pačios pasida-rydavom labai gražius iš duonos – ir meldžiamės. O tie rožančiai – vyrai mo-kėdavo netgi spalvotus padaryti – tuos duonos rutuliukus, surištus šiaudu ar kokiu siūlu, trindavo į nudažytas sienas, kol tapdavo spalvoti. Buvau siuntiniu parsiuntusi į Lietuvą.

Po Mordovskos nuvežė prie Balto-sios jūros. Ten sutikau daugybę jaunų merginų, kurios 25 metus buvo gavusios už visiškus niekus. Pavyzdžiui, vienos kalėjo įskųstos, kad pagyrė gražią anglų karininkų aprangą. Galiausiai patekau į Komijos SSSR, Intą, nebetoli Amerikos, į ją kai kurie kaliniai pabėgdavo. Iš tos Intos mane ir paleido. Iš viso tremtyje prabuvau aštuonerius metus. ■

Būdavo, mėnulis šviečia, išeinam į lauką pasiėmę duoninius rožančius – pačios pasidarydavomlabai gražius iš duonos – ir meldžiamės.

Kos

to K

ajėn

o nu

otra

uka

Vitalijos Juselytės-Naktibaldos gyvenimo akimirka, išsaugota fotografijoje

ISTORIJOS PĖDOMIS

LAIMĖK KELIONĘ Į EUROPOS PARLAMENTĄ*

HORIZONTALIAI:1. Europos valstybė, kurios gyven-tojams pavyksta sukaupti bene didžiausias pensijas.3. JAV valstija, kuriai pagal gy-ventojų skaičių prilygsta visos trys Baltijos šalys kartu sudėjus.5. Partizanų ryšininkės Vitalijos Juselytės-Kijauskienės slapyvardis.8. Ideologija, siūlanti žmonėms patiems save susikurti, ignoruojant tikrovę ir biologinius apribojimus, kuria remiasi Stambulo konvencija.13. Kelinta pagal svarbumą kaip eksporto partnerė Lietuvai yra JAV?14. Kiek apytikriai procentų nuo BVP Vengrijoje skiriama šeimoms ir vaikų priežiūrai?15. Vienas iš šauliams priklausiusių televizijos bokšto gynėjų, 1991 m. sausio 13 d. žuvęs prie televizijos bokšto.17. Politikas, kurio apkaltai Seime kovo mėnesį nepavykus, neabe-jingi lietuviai susirinko į mitingą sostinėje.18. Demokratiškiausia pasau-lio šalis (pagal „The Economist“ atliekamą tarptautinį tyrimą apie demokratijos būklę).

VERTIKALIAI:2. Uracho hercogo Viurtember-go grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko, du kartus viešėjusio Lietuvoje, vardas.4. Kandidatė šiųmetiniuose Rusijos prezidento rinkimuose, nesurinkusi net 2 proc. balsų.6. Kiek apytikriai pasaulio valstybių kaip valdymo formą yra pasirinku-sios monarchiją?7. Vertybės, dėl kurių įtvirtinimo daugeliui kairiosios pakraipos politikų ypač nepatinka Vengrijos valdančioji partija.9. Turkmėnų tėvas.10. Pagal LR Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais – dėl nepasitikėjimo Prem-jeru, vienu iš ministrų arba ...11. Kiek šimtų įmonių, Lietuvos elektroninės komercijos asociacijos duomenimis, aktyviai vykdo pardavi-mus internete?12. Mėnesis, kurį 1918 m. buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklau-somybė.16. Viena iš Višegrado ketverto valstybių.

* Daugumą atsakymų rasite šio „Apžvalgos“ numerio puslapiuose. Išsprendę kryžiažodį, raides iš

pažymėtų kryžiažodžio langelių įrašykite į raktinių žodžių junginio langelius, esančius po kryžiažodžiu.

Pagal punktyrinę liniją iškirpkite raktinius žodžius – kryžiažodžio atsakymą – ir prirašę reikiamus

kontaktinius duomenis siųskite adresu: Žurnalas „Apžvalga“, Teatro g. 8-17 A, Vilnius, LT-03107 ARBA

nufotografavę užpildytą punktyrine linija pažymėtą kryžiažodžio atsakymo ir kontaktinių duomenų laukelį

atsiųskite šią nuotrauką el. paštu [email protected]. Kitame numeryje skelbsime 5 burtų keliu

išrinktus mūsų skaitytojus, kurie laimės mėnesio prizus. Kartą per pusmetį visi, teisingai išsprendę ir

atsiuntę bent vieną kryžiažodį (žinoma, išsprendus daugiau kryžiažodžių – šansai laimėti didėja!), varžysis

dėl didžiojo prizo – pažintinės kelionės į Europos Parlamentą Briuselyje arba Strasbūre (3 didžiojo prizo

laimėtojai bus nustatyti burtų keliu).

Praėjusio „Apžvalgos numerio (Nr. 1–2) kryžiažodžio teisingas atsakymas – ESAME LAISVI. Sveikiname Algirdą Jovaišą, Nijolę Lankutienę,

Birūtą Pociūnienę, Albiną Jarmalą ir Petrą Juškevičių laimėjus numerio prizus – rankšluosčius!

Vardas Pavardė

Telefonas, el. paštas

Raktinis žodžių junginys

5

10 11 12 13 14

41 2 3 6 7 8 9

15

1 2

3 4

5

6

7

8

9

10 11

12 13

14

15

16

17

18

daugiauapzvalga.eu/images/apzvalgaweb.pdfdaugiau 2018 m. kovas–balandis. nr. 3–4 (101–102)...

Documents