28 292013 m. gegužė

Dideli Nauji Gėlynaiwww.daugiametes.lt

Puskelnių km., Marijampolės sav.mob. tel. 8 611 10 224

vijoklinės

pavėsių

terasos

saulėkaitos

kvepiančios

pakrančių

Užs

akym

o N

r. R-

1006

58

Ne vienas keliaudamas po Lietuvą pastebėjo, kad prie pagrindinių magistralinių kelių apstu

išsibarsčiusių nedidelių medinių namelių, apsup-tų laisvos formos krūmokšnių. Tie nameliai – tai tipiškos lietuvių vienkiemių sodybos, pažymėtos aukštais, senais, kaip ir jos, medžiais. Galop viskas susilieja į vieną, žiemą pilkšvos, o vasarą – žalios spalvos visumą. Taip mus mato ir užsieniečiai: tai lyg kultūrinis palikimas, kuriuo šiuo metu dar gali džiaugtis ir stebėtis šalį lankantys turistai. O štai spalvingos naujosios sodybos susibūrusios mieste-liuose ir moderniuose miestų kvartaluose. Čia šei-mininkauja dailiai nupjauta veja, gausūs, tvarkin-

milijonai sodininkų

Izabelė Justinytė

gi želdiniai, žydintys gėlynai. Pokyčiai – akivaizdūs: anksčiau didžioji arba net visa turimo žemės lopi-nėlio dalis buvo skiriama natūrinei žemdirbystei. Netgi vadinamieji kolektyviniai sodai buvo skirti šeimai aprūpinti maisto produktais. Ir ne taip se-niai, tik prieš maždaug 6–8 metus, šios daržovių lysvės buvo pakeistos preciziškai prižiūrima veja, dekoratyviniais augalais bei juos įrėminančiais iš-puoselėtais gėlynais. Nebeliko senųjų, gausų der-lių žadančių sodų ir nesibaigiantį ravėjimo džiaugsmą teikiančių daržų. Liko tik pragmatiškai apskaičiuotas vaismedžių skaičius ir kelios pries-konių lysvės tarp patvoryje susodintų vaiskrūmių.

Tačiau žmogaus siela neprarado didžiosios, pri-gimtinės žemės ir gamtos traukos. Todėl jau dabar, praėjus keleriems metams, visi vėl gręžiasi atgal, ieškodami dekoratyvių, tačiau „kad ir ką nors nusi-skinti būtų galima“ augalų.

Buvo laikas, kai auksiniais Lietuvos krepšinio metais sklandė legenda, jog visi lietuviai – to-

kie išprusę krepšinio sferoje, jog kone kiekvienas galėtų atlikti krepšinio teisėjo ar trenerio pareigas. Retai sutiksime ir lietuvį, nečiupinėjusį kastuvo ar grėblio. Netgi dabartiniai vilniečiai, vadinantys save tipiškais miestiečiais, tikrai bent keletą kartų yra prisidėję prie tikrų žemės darbų... Tobulėjant technologijoms, vystantis inovacijoms, aplinko-tvarkos ir sodininkavimo sritys sparčiai žengia į priekį. Nors, atrodytų, ką čia beišrasi pomidorų auginimo metodikoje, tačiau tiek gamtinių sąlygų pokyčiai, tiek rinkoje atsirandantys naujieji hibri-dai bei jų auginimo ypatumai verčia šiuolaikinius sodininkus domėtis šia sritimi nepaliaujamai. Dažnas gali paprieštarauti, jog jis, vadovaudama-sis senais, gerais, atseit ekologiškais būdais, užau-gina gerą derlių. Deja, tačiau tikroji ekologiška žemdirbystė – gana tolima mūsų paprastai taiko-miems daržovių auginimo metodams. Beje, ar kas nors suskaičiavo, kokia šios, mums įprastos, vei-kiau natūrinės nei ekologiškos žemdirbystės kai-na? Vyresnioji karta nelinkusi skaičiuoti savo laiko, tačiau dabartiniai naujųjų sodybų šeimininkai šiuo aspektu – kur kas reiklesni.

Lietuvoje dar nėra tokių gilių sodininkavimo, sodų kūrimo tradicijų, kokios būdingos seno-

sioms Europos ir Azijos šalims. Tai – gana naujas reiškinys mūsų kultūroje. Galima teigti, jog šiuo metu vyrauja įvairių sodo kultūrų samplaika, atsi-žvelgiant į realias gamtines sąlygas. Būtent gamti-nės sąlygos ir nulems, kokia gi susiformuos lietu-viškoji tradicija. Žinoma, ne mažesnę įtaką turės ir pačių tautiečių mentaliteto išraiška. Dar J. Tumas-Vaižgantas pastebėjo, jog tų valstiečių, kurie vos galą su galu suduria, dažniausiai slampinėja ir dy-kinėja viskuo besiskųsdami, sodybos visada buvo nušiurusios, gėlės žiedelio – nė kvapo, sodai – skurdūs. Ir priešingai atrodė darbščių ūkininkų so-dybos: gausiu derliumi viliojantys sodai, akį ve-riantys gėlynai. Nors teko matyti ir išimčių, tačiau dabartinė situacija iš esmės nepasikeitusi.

Pastaruoju metu, vystantis įvairioms mėgėjiškos sodininkystės populiarinimo ir informavimo

medijoms, jau net ir vaikų darželio kiemsargis su valytoja gali tapti kompetentingais patarėjais žel-dinių sodinimo, auginimo bei priežiūros srityje. Gerai, jei tai būna pačių praktiškai įgytos žinios. Tačiau šiandien dažniausiai išvados daromos re-

miantis vos vienu kitu kokios nors informacinės laidos ar žurnalo komentaru, neįsigilinant į kon-tekstą, neapmąstant papildomų veiksnių. Tokiu atveju pasekmės gali būti įdomios ir įvairios. Ne-gailestingi aplinkai staiga iš dykinėjančių valstie-čių darbščiais ūkininkais privalėję tapti sodininkai: sakinys be konteksto = taisyklė.

Tautiečiai mato ir supranta, kad gėlynai yra gra-žu, kad dideli medžiai sukuria pavėsį, o nedide-

li dekoratyviniai augalai pabrėžia architektūrines statinių formas, aplinkai suteikia savitumo. Tačiau dažniausiai jie mano, kad medžiai auga patys, gė-lės žydi savaime, o sidabrinę eglutę pasodino Kalė-dų Senelis. Patikėkite, jie nesupranta, kiek darbo, žinių ir pastangų prireikia, kad miestų želdiniams būtų išauginti kokybiški gėlių daigai! Nesupranta ir nevertina... Dažnas net ir gerai kastuvu mokantis dirbti pilietis mąsto, kad miške už dyką gali prisi-kasti pušies ar eglės sodinukų. Jie mat čia patys pasisėja. Tikroji jų kaina paaiškėja, kai įvertinamos kuro sąnaudos, sugaištas laikas ir augalo kokybė. Dažniausiai tenka nusivilti. Natūralu, kad nuo seno veikiančios urėdijos augino ir augina, parduoda miškui apželdinti skirtą žaliavą, kuri išties yra pigi arba, skaičiuojant pinigine išraiška, vos ne bevertė. Tačiau ką mes planuojame prie savo išpuoselėtų statinių auginti? Laisvos formos krūmokšnius!? Beformius arba plačia laja miškui želdinti skirtus medžius!? Tuomet turime iš tvarkingų miestelių ir

kompaktiškų modernių kvartalų persikelti į neri-botos erdvės vienkiemius...

Galima teigti, jog gėlynai – tai namų šeiminin-kės fantazijos ir darbo išraiška, jos vidinio pa-

saulio atspindys. Apie šeimininkę pasakoja gėly-no tvarka, harmonija, spalvos ir t. t. Tai iš tiesų taip subtilu ir savita, kad bet kuriai moteriai jos sukurtas gėlynas tampa pačiu brangiausiu kūri-niu visoje sodyboje. Ir kaip baisu, kai artimiausia kaimynė paprašo pasidalinti jai patikusios dau-giametės gėlės kereliu... Apima jausmas, lyg kas norėtų atimti iš tavęs pačią savastį. Visai kas kita, kai pačios šeimininkės nusprendžia atsisveikinti su keletu augalų ir rūpestingai ieško, kas juos pri-glaus. Kita vertus, kurti gėlyną iš to, kas atliko ki-tiems, ką pametėjo likimas, yra visai kas kita, nei dėlioti jį iš savo svajonių ir paslapčių... Tačiau kie-kvienas renkasi pats.

Sodų menas ir sodininkavimas – tai neišsen-kantys emocinės energijos šaltiniai, kuriuose

gali atsiskleisti bet kuris kurti gebantis individas. Gamta visuomet atsidėkoja su kaupu. Jeigu at-kreiptume dėmesį į senyvas, visą gyvenimą gėles auginusias ir dabar į turgelius jų pardavinėti trau-kiančias, dažniau pabendrauti, o ne užsidirbti norinčias moterėles, išvystume tikrai šviesaus proto, mielų akių asmenybes. Juk jų akis ir sielą visada lepino gėlės... Užtenka palyginti jas su ki-tais senjorais, kurie visą gyvenimą iš tolo lenkė sodą, daržą ar gėlyną...

Sakoma, jog lietuviai yra labai darbštūs, kai dir-ba sau... Ilgoji žiema jau baigėsi, tad, mieli

beveik 3 milijonai sodininkų – kibkime į darbus! Ką gali žinoti, gal jau greitai ir lietuviai galės di-džiuotis savita sodininkavimo kultūra, kurioje su-silies truputis angliškojo ra�nuotumo, truputis vokiškojo pragmatizmo, šiek tiek japoniškosios elegancijos ir daug nuoširdaus lietuviško triūso.

Už 3 milijonus sodininkų!

3