DOROTHY KOOMSON

Šokoladinis pabėgimas

Romanas

Iš anglu kalbos verte Ramune Vaskelaite

Versta iš: Dorothy KoomsonTHE CHOCOLATE RUNSphere, London, 2004

Ši knyga yra grožines literaturos kurinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autores vaizduotes kuriniai, arba naudojami kaip menine priemone. Bet koks panašumas i tikrus ivykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090106013

Copyright © Dorothy Koomson, 2004This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.© Viršelyje panaudota nuotrauka, Mila Supinskaya / „Shutterstock“© Vertimas i lietuviu kalba, Ramune Vaskelaite, 2012© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglu kalbos verte Ramune VaskelaiteRedaktore Edita VaskelaiteKorektore Indre PetretyteViršelio dailininke Deimante RybakovieneMaketavo (e-pub) Jurga Morkūnienė

Dviem mano vandens kūdikiams

Didžiuliai bučkiai

Mamai, tėčiui, Samirui, Kathleen ir Davidui, jūsų partneriams ir nuostabiosiomsšeimoms. Ačiū už meilę, paramą ir jaudulį – daugiau nebegalėčiau prašyti net išdidesnio būrio žmonių.

Visiems mylimiems draugams. Padėjote man tiek daug, kad rasiu laikokiekvienam padėkoti atskirai. Ačiū ir jūsų šeimoms – dėl jų verta kurti.

Teresai Chris, Gillian Green, Emmai Callagher ir Judy Piatkus, kurie dar žinomikaip Profesionalai.

Kakavos žinovei „Tea Twise“ – už citatas.

Visiems skaičiusiems mano pirmąją knygą ir skaitantiems šią – tikiuosi, bussmagu sekti šio siužeto posūkius.

„Geriau nei uždraustasseksas yra tik viena –uždraustas šokoladas“

Pirmas skyrius

Negali būti!

Tu plūduriuoji jūroje šokolado.Švelnutėlio, šilto, saldaus, jaudinančio... raminančio, guodžiančio, aksominio.

Jis apgobia tavo pavargusį nuogą kūną. Jį apkloja. Glosto. Atima visus tavoskausmus ir rūpesčius. Šokoladui pliuškenant odą, nuplaunama viskas – pasaulis,tikrovė, žmonės. Ramiai, šv...

– Aš, hm, vadinasi, išeinu.Šitai neįsilieja į mano šokoladinę nirvaną. Praplėšiu neišmiegotas akis,

apsičiuopiu.Oi. Aš anaiptol ne kreminiame vandenyne iš kakavos. Gunksau prie krūtinės

pritrauktais keliais ant savo sofos, galva ant kelių, nuogas kūnas aptrauktasbalkšvu rankšluostiniu chalatu. Veidrodžio nereikia – ir taip žinau, kad veidasneišsiilsėjus sudribęs, juodrudės akys apsiblaususios, o paprastai tvarkingi suligžandais pakerpami juodi plaukai styro tokia daugybe smailių ir smaigalių, kadprimena gotikinę kaltinės geležies statulą. Ne, labiau nuo savojo rojausnebegalėčiau nutolti, net jei ir stengčiausi. Ypač kai mano svetainėje stovi vyras,inkščiantis, kad išeina.

Lyg besiartinančioji prie kartuvių kilsteliu galvą ir atsuku jam veidą.Gregas apsirengęs: vidurnakčio mėlynumo stambaus rašto džemperis po

kelius siekiančiu paltu. Tamsiai mėlyni džinsai. Skersai krūtinės – juodasplokštelių krepšio diržas. Apsirengęs. Visiškai. Ir kogi stebiuosi? Juk išeina –negi stovės su apatinėmis kelnėmis?

Jis irgi žiūri į mane, akivaizdžiai laukdamas, kad prabilčiau. Kad atsakyčiau įpareiškimą, jog ketina išeiti.

Aš vilkinu laiką – nuleidžiu kojas, saugodamasi, kad kas nesušvytruotų iš pochalato. Pradedu žaisti su juodų plaukų smaigaliu – suku jį apie rodomąjį pirštą,mėgindama nežiūromis užmegzti akių kontaktą.

Ir kaip turėčiau elgtis? Taip seniai šitai dariau, kad pamiršau, kaip elgiamasi.Dėtis nerūpestinga? Abejinga? Entuziastinga? Romia? Karštligiška?

Betgi turi būti dar ir kažkas sakoma. Kas? „Laimingo kelio, ačiū už visą šįseksą“ ar „nešdinkis ir daugiau niekuomet nebeužtemdyk man miegamojo“?

O kaip pusryčiai? Esu kuo tikriausia, kad dera juos siūlyti. Bet gal kitąkart,ką? Jis tikrai nenorės šito tęsti, likdamas pusryčių. Norės? Bet jei dabar išeis, kądarysim pirmadienį? Kaip mes elgsimės – kaip išvis būsime, – reikalui likuskyboti ore?

Atsakymo reikalingų klausimų tiek daug, kad pamanytum, jog kažkas turėjoparašyti instrukciją, argi ne? „Mažąjį didelių suklydimų vadovą“ ar ką panašaus.Būtų susigrobęs pinigo.

Turbūt reikia imtis kompromiso. Nei pusryčiai, nei pro duris... Taksi! Aš jampasiūlysiu taksi. Taip jis čia pakankamai užsibus, kol vienam iš mūsų išsprūs:„Šito niekuomet nebuvo, gerai?“ Paskui mes susitarsime apie tai nebeužsiminti.Niekuomet. O tada jis turės malonėti išminti.

Atsikrenkščiu, prisiverčiu užmegzti akių kontaktą. Plaukų sruoga aplink smiliųapsukta taip tvirtai, kad galas tvinkčioja.

– Gal kviesti taksi? – paklausiu nutaisiusi malonų, ramų toną.Niekas neįtartų, kad man sunku prakvėpuoti – sunku bus tol, kol jis dings.– Ne, eisiu pats. Trauksiuosi tau iš kelio, – atsako tas ir nekrusteli.– Tikrai? – neatstoju aš.Jis linkteli, bet vis tiek nekruta – nerodo ženklų, kad žinotų, kaip judama.– Gi jokių sunkumų, išties, – tariu. – Tu stovi, aš rodau į tave ir kviečiu:

„Taksi!“ Paprasta, nors numirk. Šitaip darau visad.Jis spokso į mane.Aš – į jį.Vadinasi, pusryčiai.

Antras skyrius

Sujauktis

Gregas atidaro arčiausiai durų stovinčio rakando apatinę spintelę, ištraukiabaltą pjaustymo lentą. Paskui trukteli viršutinį stalčių, panaršo tinkamo peilio.

Aš stoviu ir žiūriu. Raudonoje ir baltoje mano virtuvėje jis sukasi taip lengvai,kad bemaž nustembu, kaip čia negyvena. Virtuvė gi mano, ne jo.

Iš uždurio nusikabinęs raudoną prijuostę, užsineria ją ant galvos, užsiriša perpusiaują, tada pasiraito džemperio rankoves. Pala pala, šita virtuvė – mano? Artikrai aš prijuostės savininkė? Tos, ant kurios užrašyta... „Svajonių kimšinys“?Ironiją aš suprantu, o Gregas nusivaipo iš žodžių ant savo krūtinės ir viltingaipatrina rankomis.

Kai atidarau šaldytuvą, žvilgsnis iškart užkliūva už milžiniškos šokolado plytos,įsitaisiusios viršutinėje lentynoje. Ko tik tučtuojau nepadaryčiau dėl poroskvadratėlių. Ką tik supratau, kad įtemptomis sąlygomis dirbti be jų negaliu. Kadkai darosi sunku, man reik šokolado. Betgi niekas negali žinoti, kad kartaisšokoladas man būna pusryčiai. Daržovių skyriuje sužvejojusi svogūną irpaskutinį pomidorą, švysteliu jam. Pusryčiams mes kepsim omletą. Žinot, jukpusryčiai, šitas marmalas, į kurį esu mirkoma1.

Gregas viena ranka sugauna svogūną, kita – pomidorą, bet, užuot ėmęsisdarbo, nustveria kapojamąjį peilį ir medinį šaukštą.

– Žiūrėk, – taria ir daiktus vieną paskui kitą šveičia į orą.Aš apdujusi susiveržiu chalato diržą, kone nutraukdama kraujo apytaką, tada,

braukdama ranka per plaukus, priglostau keletą juodų smailių. Žiūriu, kaipGregui žongliruojant ore šoka svogūnas, pomidoras, medinis šaukštas ir peilis.Kildamas peilis prasilenkia su svogūnu, leisdamasis šaukštas – su pomidoru.Peilis kyla vėl, taip pat ir svogūnas. Seku akimis dailias šių daiktų ore brėžiamaslinijas. Esu pakerėta. Jų prieštaringo grožio, prigimtinio žonglieriaus grakštumo.Tiesiog svaidant daiktus, taip gražu, rafinuota nebūtų. Aš visuomet norėdavaužongliruoti, kad daiktai sklęstų, šoktų, bet tam neturiu koordinacijos. Gregasžongliruoja puikiai. Pasipūtėlis.

Šunsnukis.Taip pirmiausia pagalvojau apie Gregorį Valtersoną, kai su juo susipažinau.

Visiškas šunsnukis. Tuokart jis su savo geriausiu draugu Metu sėdėjo bare.Metas kelios savaitės susitikinėjo su Džene, mano geriausia drauge, tad jiepasikvietė mane ir Gregą pasivaišinti, idant visi susipažintume. Dženė nėrėsi iškailio, kad aš pamėgčiau Metą, ir manė, jog susitikimas su geriausiu Metodraugu, kuris, sprendžiant iš visko, paprastai būdavo prie jo prilipęs, paskatintųtą pamėgimo procesą, vadinasi, reikia vaišintis.

Aš šeštadienį turėjau dirbti, tad į barą kone įlėkiau, sutrikusi ir nervindamasi,kad vėluoju.

– Ambe, čia Gregas – geriausias Meto draugas, – pristatė Dženė, nesveikaiišsiviepusi, šaudydama akimis nuo vieno prie kito. – Gregai, čia mano geriausiadraugė Amberė. Ambe jos niekada nevadink – nepakenčia. Mano, kad taiperdėm asmeniška, juolab kai jos nepažįsti. Ambe ją leidžiama vadinti tik man.Užtat Gregas nieko prieš būti vadinamas Gregu ar Gregoriu. Jis su savo varduapsieina paprastai.

Dženei pliauškiant toliau, aš nužvelgiau šitą Gregorį, kuris nesipriešinovadinamas Gregu, ir krūptelėjau – sakytum, kas būtų tvojęs per veidą. Metobūta patrauklaus, bet Gregas... Gregą sukūrė kažkas, kas nežinojo, kada sustoti,kažkas, kas patiektas aukščiausios rūšies sudedamąsias dalis nusprendė atiduotivienam vyrui, užuot sąžiningai išdėliojęs į lėkštes visai vyriškai giminei. Gregoakys, pavyzdžiui, buvo lyg „Minstrels“, lyg pora blizgančių tiršto tamsiojošokolado diskų. Plaukai nuo juodumo net mėlyni, apkritę veidą ilgomissaldymedžių garbanomis. Tvirtas kaulėtas veidas dailiai aptrauktas rusva oda. Olūpos... jo lūpos tokios sultingos kaip rausvi „Jelly Baby“ guminukai.

Grego „Minstrels“ akys mano juodrudes užlaikė mažumėlę ilgiau, nei reikėjo,tada „Jelly Baby“ burna išsišiepė ir tarė:

– Sveika.Pratisai, iš lėto, neslepiamai seksualiai.Šunsnukis, pagalvojau, ir, šyptelėjusi sučiauptomis lūpomis, išspaudžiau

sarkastišką pasisveikinimą. Visiškas šunsnukis. Kad ir kaip gardžiai jis atrodė,kad ir kaip norėjosi lyžčioti jam akis, lūpas ir plaukus, buvo aiškiau negu aišku:Gregas – gražuolis. Gregas tai žinojo. Gregas naudojosi tuo kiekvienapasitaikiusia proga. Bet aš turėjau būti maloni. Metą Dženė buvo įsimylėjusi iki

pamišimo, nors jie susitikinėjo tik trys savaitės („Ambe, manau, kad jis –vienintelis, tikrai“), taigi šis vyras mano gyvenime kurį laiką pabus. Teks su juotaikstytis.

Mes pradėjome retkarčiais matytis susitikdami su Metu ir Džene, paskui jisėmėsi dėti gan trikdančias pastangas (elektroniniai laiškai, skambučiai į darbą,kvietimai kartu papietauti, nes dirbame mieste netoli vienas kito), tad aš irgiturėjau dėti – turiu omeny pastangas.

Pirmąkart kartu papietauti išėjau tam, kad įsitikinčiau savo nuovokumu – jisvalandą prapliaukš apie save, kiekviename blizgiame paviršiuje ieškos savoatspindžio, taip nepalikdamas abejonės, koks yra šunsnukis. Deja, likau nenoromnustebinta – Grego turėta tokio sumanumo, žinių ir proto, su kokiais gyvenimebuvau susidūrusi vos keletą kartų, negana to, jis nėkart nepaieškojo savoatvaizdo ant sviesto peilio.

Paskui mes vis išeidavome kur nors vieni. O po trejų metų Gregoris ŠunsnukisValtersonas tapo antru geriausiu mano draugu. Buvo antrasis visuose manogreitųjų telefono numerių sąrašuose, antras asmuo, kuriam skambindavau, kainutikdavo kas nors svarbaus, antras, su kuriuo leisdavau daugiausia laiko poDženės. Mes pasikalbėdavom ir elektroniniu paštu susirašydavom kasdien.Pagaliau gi jis Gregas. Mano draugas. Kad ir šunsnukis, bet dabar – draugas,taip jau pasitaikė, kad šunsnukis. Niekas daugiau. Tikrai – iki vakar naktužės.

– Na? Na? Apie ką mąstom? – klausia jis pasisukdamas, kad savo žongliravimąpademonstruotų kaip pridera.

Dar man nespėjus atsakyti, suklysta gaudydamas, visa darna sutrinka, ir peilioašmenys skrieja jam į ranką. Vos spėjus ją patraukti, peilis nukrinta ant grindų,jam pavymui – kiti reikmenys. Šaukštas nudarda per virtuvę, iš paskos nuriedasvogūnas. Užtat pomidoras, pernokęs ir, šiaip ar taip, per bliūškus kautis,tėkšteli, sultys, minkštimas ir sėklos ištrykšta ant raudonų ir baltų linoleumoplytučių.

Gregas dėbteli į ištežusį pomidorą, paskui į mane.– Oi, – taria.– Oi? – klausiu aš. – Ką nori pasakyti?Jis patrauko pečiais.– Oi.– Skuduras, vanduo. – Aš parodau į kriauklę. – Kuopk.

– Atleisk, drauguže, juk matei mano miegamąjį – žinai, kad nekuopiu.Jis pakelia svogūną, vėl eina prie spintelės, išsitraukia švarų peilį, grįžta prie

pjaustymo lentos ir nupjauna svogūno galiuką. Lupdamas viršutinį lukštą, net imašvilpauti.

– „Nekuopiu“, kaipgi, – perrėkiu jo nemelodingą švilpavimą. – Pasisekė, kadneištvatiju tavęs arbatiniu šaukšteliu, tu akiplėša.

Gregas nusijuokia. Juokas toks šiltas, paprastas, kad jau seniai turiu įtarimą,jog eina kažkur giliai iš širdies. Girdint jį, atrodo, kad tiesiai į ausis plūsta saulė,pajunti, kaip pasklinda po kūną ratilais. Jo juokas mane dažniausiaiprajuokindavo. Bet dabar tegaliu išspausti šykščią šypseną.

Po kelių sekundžių jau tupiuosi su šlapia sugeriamąja šluoste valyti pomidorotraiškalo.

Kaip keista, galvoju. Lyg jis čia būtų kas rytas. Bet kas, pasižiūrėjęs į mus,pamatęs, kaip jis pjausto, o aš kuopiu, pamanytų, jog mes...

Pakeliu šiukšlinės dangtį, bet prieš mesdama pomidoru išterlintą šluostęsuklūstu – Grego kampe virtuvėje įtartinai tylu. „Tylu“ reiškia, kad jis kažkąsukūlė ir mėgina nuslėpti įkalčius. Žuvo manasis puodelis Režisierius, žuvo irpuodukai su baisingomis katėmis, nupirkti mano mamos2. Atsisuku pažiūrėti, kąjis iškrėtė.

Man nudiegia paširdžius – Gregas žiūri. Atvirai, įžūliai spokso.„Minstrels“ akys, susmeigtos į mane, virsta milžiniškais baimės skrituliais.

Tramdydamas mažytį, drovų šypsnį, jis atgauna savitvardą, nudelbia akis irnusisuka toliau pjaustyti.

Aš lapatuojančia širdimi, visa užsiplieskusi atsisuku į šiukšlių dėžę. Teškiupomidorą ir šluostę, nuleidžiu dangtį.

Tai tik žvilgsnis, žvilgtelėjimas, vien tik išraiška, pasakau sau. Niekonereiškia. Aha, ir aš galiu eiti vandens paviršiumi.

ČIRRRRR!It negeidžiamas žadintuvas vėlaus šeštadienio ryto ramybę nutraukia telefono

skambutis.Aš, nusipraususi po dušu, apsivilkusi pižamą, po pūkine antklode tysau ant

sofos. Jam išėjus, mėginau grįžti į lovą, bet nustėrau pamačiusi, kokia manomiegamojo būklė. Sutaršyti patalai, ant grindų – prezervatyvų pakučiai, pintoje

šiukšlinėje – panaudoti prezervatyvai, vakar vakare mano dėvėti rūbai išdraikytipo keturis kampus. Blogiausia – smirdi. Mumis. Tuo, ką veikėm. Net pakėlusdidžiulį langą ir įleidus gaivaus vasario oro, tebetvyro smardas. Tarsi jis būtųpersmelkęs sienų dažus, kilimą, lubas ir neketintų trauktis.

Tad aš elgiuosi taip, kaip pridera: jo nepaisau, žinodama, kad jei nepaisysiupakankamai ilgai ir atkakliai, pats stebuklingai išnyks. Nudrožiu į dušo kabiną,grįžusi suprantu, kad smardas nedingęs, tad spėriai nustatau aukštesnįnepaisymo lygį (tikrai turėtų suveikti). Kai snūdomis žiūriu filmą, sučirškiatelefonas. Pakėlusi ragelį, suvapu „alio“.

– Sveika, Ambe.Dženė.DŽENĖ!Akys tuoj atsimerkia, bemat atsisėdu tiesi kaip styga. Ką, po galais, jai

sakysiu? Ar sakysiu? Dženei aš sakydavau viską, tik kad čia – kas kita. Žodžiu,kvaila. Dviem žodžiais – velniškai kvaila. Keturiolika žodžių: taip velniškaikvaila, kad negaliu tuo patikėti, ir negaliu patikėti, kad ten buvau aš.

– Sveika, mieloji, – tariu, dabar jau labiau išsigandusi nei mieguista.Esama dar ir kokios galimybės, kad išpliurpsiu. Dženė užduos keletą nekaltų

klausimų, mane ištiks Tureto plepumo priepuolis ir išrėksiu baisiąją tiesą.– Oi, atsiprašau, ar nepažadinau? – Dženė patyli, aišku, kad žiūri į laikrodį. –

Šeštadieniniai tavo rytmečiai brangūs, ar ne?Mano šeštadieninių rytmečių brangumą ji prisimindavo tik pažadinusi mane

skambučiu. Metas, jos vaikinas, dar žinomas kaip Grego geriausias draugas,šeštadienio rytais su Gregu ir dar keletu vyručių Vudhaus Mure – parke, priekurio gyveno Gregas ir Metas, – žaisdavo futbolą. Nors Dženė gyveno visaskelio gabalas nuo jo, kitoje miesto pusėje, Alertone, ir Metas ten praleisdavomarias laiko, vis tiek važiuodavo per visą Lidsą pažaisti su bernaičiais, kad irkas. Kai tik nudumdavo automobiliu, Dženė skambindavo man. Mudviplepėdavom, kol Metas grįždavo, tada aš nerdavau atgal po apklotais, kad darporai valandėlių sumerkčiau akis. Sumerkdavau, jei nepaskambindavo Gregas –iškloti detalios ataskaitos apie futbolą ar apie naujausią savo pergalę. Arba,labiausiai tikėtina, apie vieną ir apie kitą.

– Ką tu, – susakau išsiriesdama į smailią arką, kad mėšlungis atleistų nugarą. –Jau šimtmetis, kai atsikėlusi.

– Tikrai? – kilsteli balsiuką Dženė. – Kodėl?

– Hm, nesimiega.– Aha. Kaip vakarykštis vakaras? – klausia ji.Žino. Gregas, su manimi apie tai, kas nutiko, nekalbėjęs, jiems jau papasakojo,

ir ji skambina pažiūrėti, kaip ilgai tversiu nepasakiusi jai. Plepys. Iš pradžiųpasiliko pusryčių, paskui vypsojo į mane, dabar štai skleidžia gandus. Teisingus.Mūsų draugams. Bet gandai lieka gandais.

– Hm, vakaras? – atsargiai perklausiu.– Še tau. Juk Gregas ėjo su tavim žiūrėti filmo, argi ne?– Ak, taip. Taip. Atleisk.– Ir kaip?– Puikus. Jis puikus.– Tu ir vėl! Aš apie filmą.– Ak, atleisk, taip. Filmas kaip filmas. Gregui patiko, betgi jam patinka „varyk

toliau“ filmukai, taigi gali suprasti. Aš sakyčiau, šiaip sau.– Tiek to, nesvarbu. Ką veikėt po to?– Hm... pavakarieniavom, paskui jis pasibuvo.Mano lovoje. Kol dulkinomės. Visą naktį.– Tai va kur jis buvo! Metas skambino pasakyti, kad ryte nevažiuos į futbolą,

bet Grego nerado namie, ir mobilusis buvo išjungtas. Pamanėm, kad užgaišo irpasiliko Šefilde.

– Kodėl Metas nežaidžia futbolo? – klausiu aš, griebdamasi šios galimybėspakeisti temą: kuo mažiau ji pliurps apie Gregą, tuo mažiau aš turėsiu progųprisipažinti.

Dženė sušnenka tyliau:– Jis mane užmuš, bet tau turiu pasakyti. Metas paklausė, ko norėčiau

gimtadienio proga, o aš: „Kad čia persikraustytum.“ Jis sutiko. Gyvensim kartu.Aš suklykiu.– Dieve mano! – suspingu į ragelį. – Negaliu patikėti – pagaliau! PAGALIAU! Ir

negaliu patikėti, kad prireikė šešių milijonų metų pasakyti man! Nagi? Na? Klok.Dženė sušnenka dar tyliau:– Negaliu. Pasakysiu pirmadienį vakare, kai viskas bus oficialu. Niekam

neprasitark. Ypač Gregui, jei pamatysi.– Kodėl turėčiau matyti Gregą? – imu gintis. Gi jokių įtarimų nekeliu, negi

keliu?

– O jei eisi papietauti ar šiaip kur? – atsargiai sako Dženė, pamanytum,mėgina atkalbėti, kad nešokčiau nuo daugiaaukščio. – Juk pietauti su Greguvaikštai gana dažnai, a?

– Ak. Tiesa.– Ar tau kas nutiko, drauguže? Kalbi, lyg būtum trupučiuką...– Nesusivokianti? Viso labo miego trūkumas. Žinai, nebesu tokia jauna, kokia

būdavau.– Gerai. Ką gi, pasistenk pamiegoti dabar. Metas čia, mes einame apsipirkti.

Tai susitiksim pirmadienį, gerai? Maždaug šešios trisdešimt „Oranžerijoje“.– Aha, tenai. Iki.Jei man nebūtų buvę taip patogu ten, kur sėdėjau, vos tik padėjusi ragelį

būčiau apskriejusi garbės ratą savo svetainėje. Esamomis sąlygomispasitenkinau rankų ir kojų mataravimu ir šauksmu: „Taip! Tai-i-i-p! Tai-i-i-i-p!“

Pagaliau ji sulaukė. Didžiojo Meto įžado. Tikro, apčiuopiamo pareiškimo, kadjis apie jų santykius galvoja kaip apie pastovius. Tai didžiulis poslinkis Metui:šitas vyras kartais prisilaikydavo nekvėpavęs, nes tam reikėdavo pastangų.Niekuomet nemaniau, kad saistysis.

Praeitą kartą, kai mudvi narstėm šią temą – reikia paminėti, kad narstėmlabai, – Dženė tarė: „Norėčiau prieiti prie to, kad su Metu galėčiau kalbėtis apieviską, kaip su tavim.“

Nuo tos minties man teko apsigobti galvą antklode. Per mažiau nei dvidešimtketurias valandas padariau du neįtikimus dalykus: pergulėjau su Gregu,nuslėpiau tai nuo Dženės.

Liko tik atiduoti visas savo santaupas konservatorių partijai, ir visi žinotų, kadkūnų grobikų įsiveržimas3 prasidėjo.1 Taip, tą nelemtą juokelį paleidau aš, betgi jis galėjo pasielgti taip, kaip, girdėjau, tokiosesituacijose pasielgia dauguma vyrų: tekant saulei pasipustyti padus ir mane palikti užverstądulkėmis.

2 Gerumėlis, žinant, kaip aš kelis sykius bandžiau jų egzistenciją nutraukti „netyčiom“, bet tuos,regis, kokia laukinė jėga būtų saugojusi.

3 Turimas galvoje populiarus mokslinės fantastikos filmas „Kūnų grobikų įsiveržimas“. (Vert. past.)

Trečias skyrius

Didysis sprogimas

Tyla. Visiška tyla.Gryna, tobula tyla. Tyla, po kurios neabejotinai eis bėdos. Tokia, kuri, mano

supratimu, turėjo tvyroti prieš Didįjį sprogimą, kuriuo buvo sukurta mūsųvisata4. Tokia tyla tvyrojo mūsų biure. Visos sėdėjom sulaikiusios kvėpavimą.Laukėm didžiojo sprogsmo.

Jo biure laukėm penkios, bet kai tai nutiko, kai sprogo, pašoko keturios. Aš,būdama arčiausiai smūgio epicentro, pašokau mažiausiai – buvau priblokštagūsio ir neįstengiau pajudėti, net norėdama.

– KAIPGI TU NEPERŽIŪRĖJAI FILMŲ? KĄ, NĖ VIENO? – griaudėjo didysissprogimas.

Šaukė Renė. Mano viršininkė, Vadė. Ji buvo miela. Atvira. Renė man visuometpatikdavo, jai jausdavau didelę pagarbą. Net tokiais kartais kaip šis, kai ji antmanęs rėkdavo.

Renei ką tik pasakiau, kad savaitgalį neatlikau namų darbo, o kadangi joneatlikau, tai susitikimas, kurį ji buvo numačiusi šią popietę, nevyks taip, kaipRenė tikėjosi. Aš ją apvyliau, ir ji, užuot sėdėjusi, pamažu sproginėjusi viduje irbaudusi mane visiška tyla, užuot papūtusi lūpą, griežusi dantį, pasirinkopratrūkti.

Popieriuose, mano CV, parašyta, kad Vakarų Jorkšyro tarptautiniam kinofestivaliui (VJTKF) dirbu kone vienuolika metų.

Nuo mažumės buvau pamišusi dėl filmų ir televizijos. Vaikystėje man nebuvoleidžiama per daug šėlioti, paauglystėje – jokių vakarėlių, taigi, kas yragyvenimas, patirdavau žiūrėdama į pasaulį per savąjį televizorių; gyvenimostebuklus, meilę ir visa kita stebėdavau per kampe stovinčią dėžę. Judančiaispaveikslėliais taip ir nepalioviau žavėtis.

Pirmame koledžo kurse mes turėjome keturis mėnesius atlikti praktiką tossrities, kurioje norėjome dirbti. Aš pasiprašiau padirbėti į Holivudo filmų studiją

– patekau į VJTKF.Didumą laiko nuo kovo iki birželio praleidau kaip nemokama VJTKF

patarnautoja, žvalgydamasi, darydama fotokopijas bukletui, ir man labai patiko.Dauguma virkavo, kad jiems nemokama, kad duodamos liokajiškos užduotys, kadelgiamasi kaip su ketvirtarūšiais piliečiais. Aš – ne. Na ir kas, kad turėdavauvirti arbatą, daryti fotokopijas ir būti pasiuntine? Juk sėdėjau biure su būreliužmonių, kurie be galo daug žinojo apie kiną, viena glaustėsi su gana garsiuAmerikos režisieriumi. Kita paauglystėje buvo labai garsi aktorė. Kai praktikabaigėsi, vis užsukdavau į tą biurą, – kaip užsukama ten, kur lankosi tau mielasžmogus, – šiuo tuo padėti.

Rugsėjį, išties vykstant dviejų savaičių festivaliui, ir vėl buvau ten. Stovėjauprie durų, išdidžiai vilkėdama VJTKF marškinėlius, sodinau žmones į vietas,plėšiau bilietus, brukau į rankas bukletus, kuriuose buvo įrašyta mano pavardė.Mano. Tai bent. Virš jos buvau pasirašiusi. Užrašiusi savo sielą VJTKF. Buvauvisiškai užvaldyta idėjos apie savo dangiškąjį darbą ir nenorėjau su ja skirtis.Taigi. Kiekvienas Velykas, kiekvieną vasarą, kiekvieną festivalį, kiekviena proga,kai nedirbdavau, kad susimokėčiau nuomą ir turėčiau ką valgyti, penkeriusmetus būdavau ten, tykodavau prie biuro, siūlydamasi padėti. Galop jie manęspasigailėjo, sutiko mokėti už tai, kad sudarysiu bukletą. Dar vėliau pasiūlėfestivalio asistentės etatą. Metus padirbėjusi kaip reikiant, visu etatu, tapauvyresniąja festivalio asistente. Dar po metų – festivalio direktorės pavaduotoja.Prieš ketverius metus.

Tiesą sakant, tai ničnieko nereiškia, nes dabar VJTKF komandą sudaro tik trysetatinės narės: festivalio direktorė Renė, festivalio administratorė Marta ir aš.

Aš. Ta, kurios svetainėje kūpso stirta vaizdajuosčių – ji ketino jas peržiūrėti ikipopietinio susitikimo su kino gamybos kompanija ir apie jas atraportuoti Renei.Iš mūsų mažyčio biuro buvo reguliuojamas didžiulis žvaigždulingasis rugsėjovidurio renginys, reprezentuojantis Vakarų Jorkšyrą kaip išskirtinių meniniųinteresų kraštą. Mes jį organizavome, galvojome temas, kvietėme žmones,derinome programą. Taip pat rengėme didžiąsias filmų premjeras, kartusiuntinėdavome kvietimus spaudai sudominti ir organizuodavome bet kokiųaktorių apgyvendinimą.

Negana to, kartais imdavomės ir konsultacinio darbo. Jei matydavom, kadgamybos kompanija yra pajėgi, arba turėdavom laiko, patardavome žmonėms,kaip gauti finansavimą, pateikti darbą, atsirinkti aktorius ir scenarijus. Kaip tik

tai ir turėjo tą popietę daryti Renė, jei ne aš.Deja, deja, šeštadienis buvo nurašytas vos man apsivilkus pižamą. Negalėjau

vėpsoti filmo, kuris, galimas daiktas, buvo mėšlinas, juk pavadinimas – „Sveikiatvykę į Centrinį Vėmalą“ – pasitikėjimo gaminiu nekelia, tiesa? O sekmadienįtarp laidos „T4“, serialo „Istenderiai“ ir lakstymo po miestą dėliojantbaigiamuosius štrichus Dženės gimtadienio dovanai pristigo laiko.

Pažvelgiau į Renę, kaip tikėjausi, labai sielvartingomis akimis,atgailaujančiomis, jei norite, maldaujančiomis užuojautos. Renė dėbtelėjo į manelange atsispindinčios žudikės žvilgsniu.

Ji paprastai atrodydavo kaip aktorė paauglė, pavirtusi prodiusere, paskui –svarbiu Šiaurės Anglijos kino pramonės vardu. Buvo nuo galvos iki kojų pirštųgaliukų moderni: glotnūs juodi plaukai, kruopščiai pašešėliuotos ir patušuotosakys, brangiai valyta, tonizuota ir drėkinta rusva veido oda, neutralia spalvapadažytos lūpos. Jos drabužiai visuomet būdavo modeliniai, žinoma, beraukšlelės ir kliauties. Batai – visada priderinti prie rankinės. Ją nešant, nagųlakas derėdavo prie lūpų dažų.

– AŠ TAME SUSITIKIME ATRODYSIU VISIŠKA KVAIŠA! – rypavo Renė. –NEGALIU PATIKĖTI TUO, KĄ MAN IŠKRĖTEI.

Jos pirštai, kaip ir kūnas, buvo ilgi ir ploni. Renės pirštai man visuometprimindavo „Cadbury“ šokoladinius pirštelius, forma ir ilgis panašūs, tik perdaug smulkūs krumpliai. Bet, jei norit žinoti, barbendami į rašomąjį stalą, kadpabrėžtų žodžius, tie pirštai kėlė labai jau didelį triukšmą – vidus turbūt buvo išbiskvito.

– AŠ TIKRAI (bar bar) NEGALIU (bar bar) PATIKĖTI (bar bar), KAD TAIP(bar bar) PASIELGEI (bar bar).

Nereikėjo dairytis po kambarį, kad pamatyčiau, jog administratorė Marta išvisų jėgų dėbso į savo kompiuterio monitorių, o dvi praktikantės po stalais kasapabėgimo tunelius. Tokia būdavo tvarka, kai Renė jos nebekontroliuodavo. Opastaruoju metu taip būdavo, reikia pasakyti, gana dažnai. Paprastai ji būdavolabiau įsitempusi nei normali – nedaug trūkdavo, kad pultų sukaliotis ant galvos.Pastaruoju metu net pasakiusi „labas rytas“ galėdavai sulaukti arba „labas“,arba atkirčio, kur jo labumas.

Aš tai žinojau. Tad aišku, kodėl pasakiau:– Bent jau su tavo vyru tai nepergulėjau.

Tai tipiška Amberė. Kai padėtis ima darytis rimta, nesvarbu, iš rimtųjų blogaar iš rimtųjų gera, aš pajuntu pareigą ją palengvinti truputį pajuokaudama.Atminkite – pajuntu pareigą. Negaliu imti ir jos suvaldyti. (Dėl to išsprūdo ir tasjuokas apie taksi.) Daug kone karinių situacijų yra išvengta man pasistengusžmones prajuokinti ar bent priversti kikenti. Nieko negaliu sau padaryti. Manau,tai kyla iš giliai tūnančio įsitikinimo, kad mažesnė tikimybė, jog tave vanos, kolžmones juokinsi.

Tik bėda, kad tai, ką pasakiau, nebuvo juokinga. Buvo aišku, kad vos palietusjautrias Renės vietas gali būti išeita už sveiko proto ribų.

– Ką. Tu. Pasakei, – sušnypštė ji, per daug sukrėsta, kad staugtų ar daužytųman per stalą.

– Juk čia tik susitikimas, ne antrasis Kristaus atėjimas, – pasakiau irsusigūžiau.

Iš tikrųjų nebuvo jokio reikalo priešgyniauti moteriai, kuriai galva apsisukusi198 laipsniais iš 360 galimų, bet aš, regis, negalėjau sustoti.

Nepriekaištinga Renės oda iki pat plaukų pašaknių užvirė kraujo raudonumu.Nežinojau, kad žmogus pajėgus taip išraudonuoti nenualpdamas.

– KAIP GALI ŠITAIP KALBĖTI? KAS MANAISI ESANTI? – užgriaudėjo ji.– Ak, Rene, pripažink, tą susitikimą vis tiek norėjai atšaukti.Mus siejo nuotaikų grandinė: kuo labiau ji siuto, tuo labiau aš stengiausi ją

prajuokinti, o tai ją dar labiau nartino. Ir vėl iš pradžios.– NESUVOKIU, KAM TAVE PASAMDŽIAU! – klykė Renė.– Todėl, kad dresuotas žiurkėnas tave nuvylė?– KAIP DRĮSTI? DEŠIMT METŲ, KOL TRAINIOJIESI BIURE, MATAU, KAIP

NIEKO NEVEIKI, TIK ŠLAMŠTI ŠOKOLADĄ. GERAI, PAKAKS. TU LAISVA.Tai tarusi, ji stvėrė savo mobilųjį, paltą ir paliko sceną. Stiklines duris trenkė

taip stipriai, kad pamanėme, jog tos subyrės.Trinktelėjus durims, viskas nutilo, nurimo.Renė su manimi taip dar nebuvo elgusis. Šitaip ji nesielgdavo nė su niekuo

kitu. Niekuomet. Taip, rėkdavo, taip, svaidydavo daiktus, bet per vienuolikametų nė sykio nepamaniau, kad galėtų prieš ką nors pakelti ranką. O nūn vienąakimirką toptelėjo, kad man trenks.

Marta metė vieną iš savo žvilgsnių į dvi praktikantes – tos iškart susivokė, kadjoms reikia į tualetą, išties neatidėliotinai, ir spruko. Stiklines duris, ant kurių

buvo kino juostelė ir išpurkštas užrašas VJTKF, irgi trenkė, bet negarsiai.Mes su Marta abi sykiu pakilome ir per kabinetą aukštomis lubomis, prigrūstą

rašomųjų stalų ir prikrautą komodų bei lentynų su vaizdajuostėmis, nuėjome prielangų. Langai buvo beveik per visą sieną, su palangėmis tokio pločio, kad būtųgalima išdrėbti užpakalį. Taip ir padarėme. Mūsų biuras buvo pats geriausiasvisame Vakarų Jorkšyro savivaldos pastate. Su aukštomis baltomis sienomis,kilimas ne nustatytos smėlio, o karališkosios mėlynos spalvos. Ant sienų netkabojo įrėminti plakatai. Kai čia dirbi visą dieną, paprastai išsirenki saupatinkantį. Renė buvo nusižiūrėjusi „Žydrąją bedugnę“, Marta – „Gražiąmoterį“, o aš – „Terminatorių 2“. Einant metams, plakatai atsirasdavo irpranykdavo, bet plaukikė, kekšė ir kiborgas kybojo prisiploję prie sienų,nepaisydami storumo, plonumo ir Renės protrūkių.

– Jai vis blogiau, – pasakė Marta, pasikreipdama pažiūrėti į Lidso panoramą,kuri mums atsivėrė iš šio aukščio.

Marta buvo kur kas žmogiškesnė už Renę. Mano ūgio, nuolaidžiais pečiais,pelės rudumo plaukais, pelės rudumo akimis, išblyškusia balta veido oda, kai kurnet nubarstyta šlakų. Marta man patiko, bet kitaip negu Renė. Renė maneįdarbino – galop, – o Martai įsidarbinti padėjau aš. Be to, mėnesį pradirbuskartu, Renė nėkart nesisiūlė užeiti vakarienės, o Marta siūlydavosi. Taip patbuvau visiškai tikra, kad Renė nesikuičia po mano stalčius kvepalų, lūpų dažų,tamponų ar kitų daiktų, kuriuos nešiojasi moterys, kaip kuisdavosi Marta.

– Matau, – atsakiau į Martos pastabą, kad Renei pablogėjo, paskui staigapasijutau prastai. Juk apskritai Renė buvo gera viršininkė. – Kažin kodėl?

– Nes ji pakvaišusi prancūzė, – atšovė Marta ir pasitampė apie krūtinę juodąjįmegztinį, pabrėždama, kokia pakvaišėlė Renė.

Penktadienį ji aprėkė Martą, kad negrąžino segiklio. Ir nors nuėjusi nupirkopyragaičių, nes „jūs abi jų nusipelnėt“, nors praėjo savaitgalis, Marta neatleidoir nepamiršo. Ji nebuvo „atleidau ir pamiršau“ tipo. Kuriuo nors metu, labaigreitai, turėtų atsimokėti tuo pačiu.

– Ne, Renei viskas gerai. Įdomu, kas jai kelia rūpesčių, – tariau aš. Buvau jaikuo ištikimiausia net po šito išpuolio.

Marta gūžtelėjo pečiais.– Neabejoju, kad greit sužinosime. Gal man sulakstyti šokolado, rytas panašus

į „Flake“ dribsnius. – Ji patylėjo, pasvarstė apie šokoladą. – Nors ne, tiek to,padarysiu kaip Renė – nupirksiu pyragaičių, kavos, velniop, ir ikrų su šampanu, ir

įtrauksiu šitai į išlaidas.– Ji niekada taip nedarė! – išdrožiau atsisukusi.– Kurgi ne. Daro nuolatos, – atšovė Marta.– Gudru, kaipgi, – pasakiau, turėdama galvoje ne Renės pražangas dėl išlaidų.

Tai Martos kerštas: ji man atskleidė mažytę Renės paslaptį, todėl aš irgiturėčiau taip elgtis, o kai Renė pamatys, negalės tarti nė žodžio, ir dėl to jaidiegs širdį.

Kai Marta suprato, kad ją perkandau, plačiai išsišiepė.– Ką gi, tai būtų per daug akivaizdu. Bet aš duosiu atkirtį. Tik turiu būti

mažumą pasalūniškesnė.Užuot atsakiusi, aš žiūrėjau į Lidsą. Nenutrūkstamai driekėsi pastatų

iškilumai ir nuolydžiai, spalvos ir atspalviai. Gyvenimų skiautinys. Tai šen, tai ten– dygsniai, reikalingi jam susaistyti. Kai kurie gyvenimai vienas kitą dengiantys,kiti – vos susiliečiantys per kitas skiautes.

Akys klaidžiojo regimu vaizdu, bet žinojau, kad atsistojusi į tam tikrą vietą,ištiesusi kaklą ir išsinarinusi akis iš čia galėčiau pamatyti Grego biurą. Jis dirbouž dešimties minučių kelio Velingtono gatve, „Vakarų Jorkšyro kronikos“pastate, blizgiojo priedo „Sekmadienio kronika“, SK, meno redaktoriumi.

– Mieloji, kaip tu? – paklausė Marta.Vėl nukreipiau žvilgsnį į ją, supratusi, kad kurį laiką sėdėjom tylėdamos.– Puikiai. Tik trupučiuką nerimauju dėl Renės, ir viskas.Marta supratingai palinkčiojo.– Juk mylėjaisi? – paklausė.Aš veidą pertvarkiau taip, kad nesimatytų:

a) kaltės;b) persigandimo, kad ji atspėjo;c) kad mylėjausi.

– Atleisk, ką pasakei? – perklausiau.– Tu mylėjaisi, todėl ir elgiesi kvailai.– Aš elgiuosi kvailai?– O kaipgi? Ką pasakei Renei? Juk viskas parašyta veide. Šimtmečius laikeisi

celibato, o dabar atrodai taip, tarsi būtum kaip reikiant pasantykiavusi. Dabar

tu švyti.Aš susijuokiau. Marta buvo gera žvejė, o šįkart sugavo stambią žuvį.– Juk mylėjaisi, argi ne? – drąsino mane Marta. – Taip?– Gal ir taip, – pasakiau.Martos veidas nušvito. Ji stryktelėjo nuo palangės, iš po megztinio subaltavo

palaidinė, nes tas atsilapojo. Mikliai pripuolė prie manęs.– Na, tai pasakok. Ar keturiasdešimt aštuonių valandų testą jis išlaikė?Ji turėjo omenyje mano teoriją, kad joks vienanaktis nuotykis nėra vienanaktis,

kol nepraėjusios keturiasdešimt aštuonios valandos, kai jis neskambina. Kaikurie žmonės, tokie kaip Dženė, teigdavo, kad vyrų kitokia darbotvarkė, tadjiems valandų turėčiau duoti septyniasdešimt dvi. Atsiprašau, bet jei tipas,dalijęsis su tavimi tokiu artumu, paskui gali tverti tris dienas – tu jam nerūpi.Joks vyras neištvers keturiasdešimt aštuonių valandų nepaskambinęs, ypač jeimergina jam iš tikrųjų patinka.

Gregas testo neišlaikė. Žinoma, ne, tačiau tariant „ne“ galvoje sušmėžavo,kaip ilgesingai, neatitraukdamas akių jis mane tyrinėjo virtuvėje.

– Vadinasi, kremtiesi, kad jo nebepamatysi? – paklausė Marta.– Oi, ne, tikrai jį pamatysiu. Tiesą sakant, matysiu šįvakar, su keletu draugų,

gimtadieny.– Tai kokios bėdos?– O kas sakė, kad yra bėdų?– Na, bet ant stalų tai nešoki, a?– Lyg ir ne.– Ir šiaip, Ambere, tau visad būna bėdų.– Šit kaip!Marta užvertė akis.– Argi ne? Tu nekalta, tik pernelyg daug galvoji.– Klausyk, tai tik... Nežinau, tai sudėtinga.– Nes jis – tavo draugės vaikinas?– Ne.– Vedęs? Užimtas? Gėjus? Žudikas maniakas?– Nė vienas iš paminėtų.– Tai kas sudėtinga?Jei nesakiau Dženei, negi galiu sakyti Martai? Be to, Marta Gregą pažįsta.

Kiek per gerai. Jei Gregą pažįsti, žinai, kad jis nėra mielas žmogus. Iš pagrindų

geras? Taip. Geraširdis? Visiškai. Bet mielas? Ne. Marta tai žinojo. Ji, vadinasi,ir Renė, jį laikė šėtono išpera. Jei papasakočiau, man net nespėjus sumirksėtiužsakytų egzorcizmo seansą. Kartą, kai Marta pastvėrė mano telefoną, Gregas,manydamas, kad kalba su manimi, leptelėjo: „Oi, paukštyt, ketinu persimestitave per kelį ir įkrėst į subinę, kad vėluoji.“ Ji kaipmat pasisiūlė surasti keletąregbininkų jam apkulti. Net kai pasakiau, kad jis tik pajuokavo, atkirto, kad jospasiūlymas – ne pokštas. Marta su Rene ieškojo dingsties jį gerai išvanoti, ir,atrodo, bus radusios.

Užuot atsakiusi į klausimą apie sudėtingumą, patraukiu pečiais.– Matai, kaip ir sakiau, – priminė Marta. – Pernelyg daug galvoji.Gal ir teisi buvo – Gregas mane tuo irgi visuomet kaltindavo, bet jei būčiau

pakankamai galvojusi penktadienio vakarą, gal nebūčiau įvirtusi į šitą jaukalą, a?

Penktadienio vakaras.Tas vakaras man nebuvo ilgamečio flirto, ilgesio ir laukimo kulminacija.

Nežinau, kaip Gregas, bet aš apie jį tokių minčių niekada neturėjau. Niekada.Žinoma, dabar manim niekas nepatikės.

Nuo tada, kai pagalvojau, kad jis šunsnukis, aiškiai rodžiau, kad nesu dovanaar paguodos prizas, jam suteiktas, kad mano geriausia draugė galėtų ramiaisusitikinėti su jo geriausiu draugu. Aš jį nuolat erzindavau, atsisakydavauflirtuoti. Visiškai. Jis mėgindavo, nes nieko negalėjo sau padaryti, o aš tikvartydavau akis ir purkštaudavau. Net lengvos dviprasmybės būdavo sutinkamossu irzlia pašaipa. Kai po kelių mėnesių nuo pažinties su Gregu pradėjauvaikščioti su Šonu, susiprotėjo – nesidomiu. Mes galėjom likti draugai. Taigi,penktadienio vakaras man buvo tik dar vienas vakaras.

Susitikau su Gregu prie autobusų stoties apie septintą. Tądien jis buvo išvykęsį Šefildą rengti specialaus reportažo žurnalui. Pamačiau jį tą pat akimirką, kai išNiujorko gatvės pasukau į stotį. Skersai permestas krepšio diržas, keliussiekiantis juodas paltas užsagstytas, matyti mėlyno džemperio apykaklė. Rankossukištos į kišenes, nosies galiukas raudonas nuo šalčio, kvėptelėjus aukštyn ir įšalis raitosi balti garo tumulai. Buvo akivaizdu, kad jis kurį laiką laukė, bet,atrodo, nepyko.

Jei Gregui laisvas penktadienio vakaras nebūtų rodęs, kaip jis galėtų baigtis,gal būtų teįvykę tik tiek: jis švelniai, kone globėjiškai apkabina mane per

liemenį, trukteli prie savęs ir pasilenkęs pabučiuoja į skruostą. Bučinys trunkamažumytę ilgiau, nei derėtų, lyg jis mėgautųsi akimirka. Tada įsikniaubia įjuodus sulig žandais pakirptus plaukus ir, mane spustelėjęs tvirčiau, giliaiįkvepia.

– Tu... tu uostai plaukus? – klausiu.Kažkas juokais buvo sakęs, kad aš smirdžiu, ir nuo tada paranojiškai šito

bijodavau. Juokas ir lieka juoku, kol tave išsikviečia viršininkas ramiaipasikalbėti apie asmeninę higieną – taip nusiristi neketinau.

Gregas juokiasi.– Tik žiūriu, ar nereikia patiesinti šaknų. Jei šito nepasakyčiau aš, kas

pasakytų?Nuotaikingai pliaukšteliu jam per nugarą, pakresčioju galvą ir nusivedu Gregą

į privatų Vakarų Jorkšyro kino teatrą.Po nemokamos filmo peržiūros darbo (mano, ne jo) tikslais mes šio to

išgeriame, pavakarieniaujame, paskui atsiduriame ant grindinio prie restorano.– Ar nenorėtum valandėlei užsukti pas mane? – klausia Gregas.Tiesą sakant, aš noriu namo. Nenoriu pėdinti į jo namus Haid Parke (visuomet

versdavo ten eiti pėsčiomis), paskui sėdėti ir kalbėtis apie nieką su dar vienu jobūsto draugu, ne Metu. Noriu savos pižamos, pažiūrėti televizorių ir gultis.Tačiau, aišku, sakyti to negaliu, todėl vaidinu spektaklį: dirsteliu į laikrodį,pamatau, kad jo nesu užsisegusi, ir kol jis nepastebi, ką darau, trukteliu riešą.

– Tiesą pasakius, jau vėlu, – sakau, – turiu sukti namo. Lipsiu į autobusą.Gregas nusuka žvilgsnį, šaltame ore suvirpa neviltis. Ak, topteli man, jis nori

pasikalbėti apie kažką svarbaus. Štai kodėl yra laisvas penktadienio vakarą. Taitodėl nori vakaroti toliau.

Kaip atviruolis jis anaiptol negarsėdavo. Jei šneka būdavo ne apie seksą,darbą ar futbolą, turėdavai traukti po žodį. Gali būti, jog pasikalbėti su manimi,kad ir apie ką, ruošėsi visą savaitę.

– Arba gali eiti pas mane, – tariu. – Jei norėsi, galėsi likti.– Tikrai?– Žinoma. Juk, šiaip ar taip, kone gyveni mano tuščiame kambaryje. O ryte,

manau, nereiks... AUTOBUSAS!Ir mudu puolam į autobusų stotelę.Maždaug po valandos vis dar sėdime mano svetainėje ant grindų, grojant

muzikai šnekamės – apie tą patį kaip visuomet. Jis neišmykia nieko, kas būtų

bent kiek panašu į paslaptį. Sužinau apie Šefilde šiandien jo kalbintus žmones,kad motina nusipirko naują puodų rinkinį, kad per kitas Kalėdas tikriausiaiatvažiuos Australijoje gyvenantis jo brolis, kad pagal įvarčių skaičių jis jauatsilieka nuo Meto. Mane šaukia pižama ir pūkinė antklodė, o iš Gregoriotebegirdžiu įprastus dalykus. Stoja tyla. Aš imu knaibyti alaus butelio etiketę,Gregas kurį laiką spokso į savo kavą, paskui pradeda kramtyti nagus.Pliaukšteliu jam per ranką, kaip pats buvo liepęs, jis krūpteli, atsiprašomaišypteli ir ranka persibraukia per plaukus.

Ak, tie plaukai. Pamėlę nuo juodumo, iki kaklo. Regis, moterims poilgiaiplaukai patinka – daugybėje mano perskaitytų scenarijų ir knygų kerintys herojaitokiais plaukais, – bet man negražu. Kaip apelsininis pieninis šokoladas. Pieninįšokoladą mėgstu. Mėgstu apelsinus. Bet kartu jie nė kiek nedera. Taip ir suilgaplaukiais vyrais. Ilgi plaukai man patinka. Patinka vyrai. Bet kartu – šiurpusvaizdas.

Šitaip pagalvojus, Gregas pradeda juoktis. Vieną baisią akimirką topteli, kadgal perskaitė mano mintis ir pamanė, jog aš iki pašaknių pavydi.

– Iš ko juokiesi? – paklausiu.Jis papurto galvą.– Iš nieko, – sako, o nuo tylaus juoko kreta pečiai, šelmiškai virpčioja

sučiauptų lūpų kampučiai.Aš prikimbu:– Iš ko?Gregas dar pakikena įsižiūrėjęs į kavą, paskui atplėšia akis nuo kreminio

skysčio ir žvelgdamas tiesiai į mane taria:– Tikrai nori žinoti?– Noriu.– Gerai. – Jis patyli, giliai įkvepia, paspokso. – Galvoju, ar nebūtų juokinga, jei

Amberę pabučiuočiau.– O kas čia juokingo? – atšaunu. – Gi visad bučiuoji... aaa... aš smirdžiu?

Juokiesi todėl? Bučiuojant mane tau užima nosį ir juokinga, kad nesusivokiu?Pastačiusi nugertą alaus butelį, pakeliu ranką, pauostau. Moteriškų „Hugo“

kvepalų dvelksmas, truputis drėkinamojo kūno losjono, daugiau nieko.Gregas išpučia akis – lyg nematyčiau kažko akivaizdaus, lyg jis negalėtų

patikėti, kad esu tokia bukagalvė. It sulėtintame filme pastato kavą, pasilenkia ir

priglaudžia lūpas, pirštais paglosto veidą, liežuviu pražiodo ir įsisiurbia.Sultingos lūpos mano lūpų nėra lietusios jau ištisas tūkstantmetis, aš ir pamiršau,kas yra bučinys. Švelnus, šiltas, minkštas.

Galiausiai jis atšlyja, atsilošia. Tyla. Mes tylim: Gregas žiūri į mane, aš – įbuvusį savo draugą. Draugą, kurio veidą perkreipia išgąstis.

– Dabar ant manęs pyksti? – tyliai paklausia jis.Pykstu? Ne, aš apstulbusi. Labiausiai jaučiu apstulbimą, ne ką kita. Iš lėto

pakraipau galvą į šalis.– Išeiti? – klausia Gregas.Aš vėl pakraipau galvą – šįkart greičiau. Ne, ne. Nereikia pastatyti į pavojų

trejų metų draugystės ir pasitraukti.Jo veidą nušviečia šypsena.– Galiu bučiuoti vėl?Pasvirusi į priekį pati jį pabučiuoju. Turiu darkart to paragauti. Aš apstulbusi,

apstulbimui ant kulnų lipa aistra. Netrukus šitas dalykas, vadinamas aistra,nustelbia visus jausmus, visas mintis. Bučiuojamas jis mane prisitraukia, rankospalenda po megztiniu, glosto. Pamanytum, kad Gregas mano kūną pažįsta išvidaus, turi išsamų receptą:

1. Sukulk apsauginį Amberės sluoksnį į daugybę šukių.2. Patiesk ją ant svetainės grindų.3. Temperatūrą nustatyk aukštą, kone virimo.4. Maišyk ir švelniai glostyk, kol ji išsilydys į milžinišką geismo tvenkinį.5. Sotinkis iki valiai.

Gregas paguldo mane ant grindų, nutraukia megztinį, švelniais bučkiaisapiberia pilvą. Bučiuodamas kiekvieną nuogos odos lopinį, atsagsto džinsus,priėjęs prie paskutinės sagos, sustoja, veide atsiranda svajinga aistros irpasitenkinimo išraiška.

– Esi tikra, kad šito nori?Jis dūsta nuo geismo.„Kas per klausimas, – tylomis paklausiu aš, kai mudviejų akys susitinka. –

Žinoma, kad tikra nesu!“Sekso su draugu klausimą kol kas atidėkim. Tai svarbus žingsnis. Aš

aštuoniolika mėnesių prabuvau be sekso. O po aštuoniolikos turi saugotis to, su

kuo turi reikalą: į lovą šmurkštelti paskubom, suvaidinti savo mirtį, pasikeistitapatybę ir išvykti iš šalies, kad nuo jo būtum kuo toliau.

Kita vertus, aštuoniolika mėnesių be sekso – tai aštuoniolika mėnesių beglamonių, meilių žodžių, be aistros. Jei po ištisų sveikos mitybos mėnesių, podaugiau nei metų lytinio gyvenimo, prilygstančio salotoms, mišrainei ir varškėssūriui, tau ant lėkštutės patiektų gardžiausią tortą – su šviežiausiu, tirščiausiužemėje džemu, su kuo puriausiu kremu, iš kuo trapiausios tešlos, – kąpasakytum? „Ačiū, ne, aš laikausi dietos“?

Atsikeliu, viena ranka suglobiu abiejų megztinius, kitą ištiesiu jam.Aš niekuomet nebuvau gera dietininkė.

4 Arba, jei tikite sukūrimo teorijomis, ta, kuri tvyrojo, kol Dievas kasėsi pakaušį ir svarstė, arvandenyną dažyti žydrai, ar gražia persiko spalva.

Ketvirtas skyrius

Mielasis filmukas

Vasaris.Debesuota, apie šeštą tamsu, oras persisunkęs drėgme. Staigus vėjo gūsis

pūsteli tiesiai į mane, sutaršo trumpai nukirptus juodus plaukus, atlapoja ilgąjuodą žieminį paltą. Gerokai per šalta eiti švęsti Dženės gimtadienio apsirengusšitaip, nusprendžiu, ranka susilygindama plaukus ir siausdamasi paltą.

Vilkiu dvidešimt keturių karatų aukso atitikmenį. Kad nepadaryčiau gėdosišėjusi elitinės vakarienės, nudrožusi nusipirkau naują suknelę. Parduotuvėjetarp juodų, mėlynų ir pilkų spalvų išsiskyrė rausvai raudonas marginys. Čiupusijį, pasimatavau, tik tada susiradau etiketę. Vos ją atvertusi užverčiau. Norsširdis puolė baladotis, šita suknia priklausys man. Ji buvo tarsi man pasiūta:nuogino tarpkrūtį, gludo prie liemens, platino klubus, iki kulkšnių platėjo. Derėjoviskas. Man jos reikėjo. Prie kasos narsa buvo besubliūkštanti, pasirašant potriženkle suma (tie trys ženklai buvo prieš dešimtąsias dalis) ranka suvirpčiojo5.

Vėl įdarbinau raudonuosius platforminius batus su dirželiais, sukryžiuojamaisiki kelių, kuriuos paavėjusi porai dienų visad apšlubdavau. Pėdkelnės prie tųbatų netiko, tad po minutės nuogos kojos nuėjo žąsies odos gumbais.

Reikėjo būti nuovokesnei. Juk žinojau. Buvau trisdešimtmetė pietietė,kiekviena kūno dalimi jusdavau net menkiausią temperatūros pokytį. Priešvienuolika metų atkakusi į Lidso koledžą, pamaniau, kad atsikrausčiau į Sibirą.Pačią pirmą žiemą skambinau tėvams, kad atsiųstų visus namie paliktusmegztinius, maldavau paskolinti pinigų, kad galėčiau nusipirkti dvi pūkinesantklodes ir dar trikotažo, kone be perstojo mūvėjau pirštines. Iki šiol vispasistebėdavau, kaip nutariau čia apsistoti. Ar kaip drįsau išvažiuoti iš ten, kurgana centrinio šildymo, nereikia bent trejeto šiltų apatinių klodų.

Glausdama prie drebančio kūno paltą, per miestą stypčiojau „Oranžerijos“link. Žibintų ir automobilių šviesos slidžiose gatvėse mirkčiojo tarsi migdantyslavos lempų gaubtai. Žiūrėdama į jas, vėl nuklydau į penktadienio vakarą.

Susiėję filmuose, du žmonės mylisi lėtai, svajingai, atitardami švelniems

saksofono garsams. Paskui guli apsikabinę, apgalvotai prisidengę apklotais kūnolopus, kimiai šnabždasi.

Mes su Gregu mylėjomės kitaip. Penktadienio naktį suėję į miegamąjį puolėmvienas prie kito lyg peralkę liūtai prie antilopės groblų, kone plėšėme vienas nuokito drabužius. Mylėjomės įnirtingai, baisiai, gašliai. Kaskart darėm taižvėriškai, godžiai. Visai ne taip, kaip romantiniuose filmiūkščiuose.

Protingų kalbų nekalbėjom. Po kiekvieno karto – jų iš viso buvo penki –gulėdavom greta sunkiai alsuodami, nė nemanydami liestis. Jokių meiliųaikčiojimų saugiame vienas kito glėby, jokių murmesių, kaip mėnesių mėnesiusšito laukėm. Gulėjom nesikalbėdami. Aš nekalbėjau, nes pasakyti tegalėjauviena: „Tik niekam neprasitark, kad tai dariau aš. Kad buvau tokia kvaiša.“

Jis, matot, buvo ne šiaip sau dulkintuvas – buvo tobulas, neištrinamu įdagupažymėtas išpera, ko gero, turintis nešiotis gimimo liudijimą, kad įrodytų žinąs,kas jo tėvas. Šitas vyras buvo vaikštanti, šnekanti moterų traiškymo mašina,todėl Marta su Rene jo ir nekentė. Jos buvo girdėjusios vieną iš daugybėspasakų, kurios prasidėdavo „Sėdėjom bare, prie Grego priėjo ta moteris...“, obaigdavosi „Taigi ji šliūkštelėjo gėralą jam į veidą / verkdama išbėgo / perspėjomane, kad jis taip ir nepasikeis.“6 Per tuos metus, kai pasidariau jo drauge, aštapau ir kovų patikėtine, atmušinėtoja. Moterimi, kuri kaipmat pastebėdavo jįšnekantis su netinkamu žmogumi ir kad šneka turbūt baigsis muštynėmis, todėltraukdavo šalin nuo pavojaus. Ta, kuri apsimesdavo jo mergina, idant atmuštų jopamylėtąją ir nuspriegtąją, vis dar manančią, kad turi šansą. Ir, suprantama,moterimi, kurios jis šaukdavosi, kai reikėdavo ištraukti iš tokių vietų kaippolicijos nuovada.

Vieną gegužės rytą prieš dvejus metus laiduoti už Gregą ir – keistoka – atneštidrabužių aš buvau iškviesta į Harehilso policijos nuovadą. Vos pasiekusipriimamąjį, buvau nuvesta į tardomąjį ir pasodinta prie stalo – priešais sėdosi dupareigūnai.

– Panele Salpon, – kreipėsi pareigūnas vyras.Aš jo negirdėjau, akis buvau įsmeigusi į magnetofoną priešais save ant

rašomojo stalo . Nuo pat pradžių, kai tik buvau įvesta vidun. Pareigūnai joneįjungė, skubiai žvilgtelėjusi į riešus supratau, kad antrankiai man irgineužnerti, bet širdis baldėsi. Aš bandžiau vilgyti burną, bet nesirado seilių,kurios ten užsibūtų ilgiau nei dvi sekundes. Net nekrūptelėjau, kad į mane buvo

pasikreipta „panele“. Iš tiesų aš, panelė Amberė Salpon, buvau tik per žingsnįnuo išpažinties, kad tądien, kai buvo nužudytas Kenedis, buvau ginkluotasbanditas ant žolėto kauburio.

– Panele Salpon, – pakartojo policininkas, kad patrauktų mano dėmesį, – argerai jūs pažįstama su ponu Valtersonu?

– Hm, gana gerai. Ui, net labai, – atsakiau, pasistengusi nebeskaičiuoti jam išnosiaskylių styrančių plaukų, nes kitaip senoji geroji aš būtų mestelėjusi kokiąįtampą slugdančią pastabėlę. – Pažįstu jį apie metus.

– Romantiški saitai? – paklausė pareigūnė moteris taip nerūpestingai, kad josbalsas galėjo būti patrauktas atsakomybėn kaip slepiantis įkalčius, bet tonepastebėjau.

– Hm, ne. Aš turiu vaikiną, Šoną. Šoną Oharą, – atsakiau pajutusi staigųporeikį jiems iškloti viską. Juk esu griežtai tardoma. Ką ruošiuosi apgaudinėti?Nė velnio, esu lengvai apklausiama. – O Gre... tai yra ponas Valtersonas, jisvienišas, – pridūriau. – Labai.

Atmosfera kambary ūmai pasikeitė, atlėgo. Regis, atsikvėpė visi: pareigūnai,baldai, net dulkės. Bet vėl – aš buvau tokia sukrėsta, kad to nepastebėjau.Įtemptai svarsčiau, ar duoti Šono adresą – taip jie įsitikintų, kad jo egzistuojama.

– Ponas Valtersonas kaltinamas įsilaužimu ir nepadoriu elgesiu viešumoje, –žvaliai paaiškino pareigūnas.

KĄ?!– Gregas Valtersonas? – perklausiau. – Mano Gregas Valtersonas?Policininkas linktelėjo.– Jis rastas nuogas ant vieno namo terasos stogo...– Leiskit, atspėsiu, – pertraukiau jį, staiga viską aiškiai supratusi. Drabužiai.

Namas. Gregas. Tai tegalėjo reikšti viena. – Viduje buvo moteris, namo grįžo josvyras, ji saikstosi, kad Grego, tai yra pono Valtersono, iki šiol nė akies krašteliunėra mačiusi.

– Taip ir anksčiau būdavo? – paklausė policininkė.Aš atsidusau ir pakračiau galvą.– Ne, tik visuomet nujausdavau, kad bus. Jokio įsilaužimo nebuvo. Gregas

niekur negalėtų įsilaužti.– Ką gi, apie tai spręs teismas, – pareiškė policininkas.Jis ir vėl pridirbo. Įtraukė mane į dar vieną iš savo niekingų žygdarbių. Tik

šįkart – teismas. Jie kalba apie teismą.– Gregas, tai yra ponas Valtersonas, jis tik šiknius, ne nusikaltėlis, – griebiausi

teisinimo. Juk negalėjau stoti prieš teismą. Eiti į policijos nuovadą buvo ganabaisu. Į tardymo kambarį – siaubinga. Teismas mane turėtų pribaigti. – Prašaujo neteisti. Prašau. Daugiau jis taip nedarys, pažadu. Na, jis nori dirbtiAmerikoje, o jei tik koks kriminalinis šešėlis, nieko nebus. Galiu prisiekti savogyvybe – jis geras tipas. Prašau jūsų. Taip daugiau nebus, pažadu. Patiprižiūrėsiu, kad nebūtų. Ir nors jis yra žurnalistas, visuomet tik ir tekalba,kokius gerus darbus daro policija, ypač čionykštėmis sąlygomis. – Šiek tiekpersūdyta. Na, gerai, atvirai meluojama, betgi – teismas! – Prašau, neleiskit, kadjis per savo kvailumą susigriautų likusį gyvenimėlį. Prašau.

Po valandos aš stovėjau ant šaligatvio prie policijos nuovados. Gregas – šalia,apsirengęs atneštiniais drabužiais: medvilninis sportinis VJTKF nertinis, treningokelnės.

– Tai kada jie žadėjo atsiųsti mašiną? – paklausiau.Kad išsikviestų taksi, Gregui teko pasiskolinti mano telefoną, nes jo mobilusis,

piniginė, raktai, ak, ir drabužiai liko iki tol jo neregėjusios moters namuose.– Netrukus... Oi, Ambere, tu atrodai tokia pavargusi, – pastebėjo jis. – Iš Kanų

parskridai šįryt?– Kurgi ne. Parskrendu, įeinu pro duris ir sulaukiu skambučio iš kažko, labai

panėšinčio į nusikaltėlį, maldaujantį už jį laiduoti.– Gailiuosi.– Hm, – sumykiau.Kurgi ne, gailisi. Visuomet gailėdavosi. Tik ne tiek, kad daugiau taip nesielgtų.– Ačiū, kad atėjai, Ambere, – padėkojo Gregas. – Tau nereikėjo... Ta

policininkė man papasakojo, kaip maldavai. Pasakė, kad esi gera draugė, lygbūčiau to nežinojęs. Tik kartelį prasitariau, kad norėčiau dirbti Amerikoje, irįsiminei. Kaip nuostabu. Ačiū.

– Tam ir yra draugai, – tarstelėjau.– Ei, betgi nutiko ir vienas geras dalykas, – susizgribo jis.– Koks? – paklausiau, tikėdamasi išgirsti dar kokį filosofinį postringavimą tema

„draugų reikia“.Bet jis, užuot pateikęs filosofijos dėsnį, man po nosimi pamosikavo popieriaus

lapuku.– Ta policininkė man davė savo mobiliojo numerį. Kur nors nueisime.

– Ką paistai? – tariau atsisukusi.– Gi pasiutusiai seksuali, kaip manai? Taigi, mudu susipažinsime truputėlį

artimiau. Tiesą sakant, kur kas artimiau.– Tikrai su ja eisi? – paklausiau žinodama atsakymą. Žinodama, kad jis eis,

nors ir kaip prieš tris minutes krimtosi.Gregas linktelėjo, popieriaus skiautei rankose šypsodamasis taip, tarsi ta būtų

bilietas į Šangrilą.– Tikrut tikrutėliai.Aš irgi žvilgtelėjau į baltą stačiakampiuką jo rankoje. Tada į Gregą. Vėl į

skiautę. Kitoje popiergalio pusėje buvo rodomas didingas spalvotasis kinas –ateitis. Aš vėl tardomajame, šįkart su antrankiais, anoji policininkė grasinaišmesianti raktą, nes Gregas su ja negražiai pasielgė, o juk į laisvę jį paleido permane. Kelis sykius persukusi vaizdų spektaklį, trūktelėjau popierėlį iš rankos ir,Gregui net nespėjus sureaguoti, suglamžiusi sviedžiau į nutekamąjį lataką. Tas,žvilgtelėjęs nuo grotelių, nugrimzdo. Nebematysi, nepasieksi.

– Štai ką manau apie tą mintį, – pasakiau.– Kas per... Ambere! – sužiopčiojo Gregas netekęs amo, spoksodamas į lataką.

– Ką tu darai?– Ką aš darau? – tariau, su kiekvienu žodžiu vis garsindama balsą. – Ką darau

aš?! Ar bent matei, kad ji su VESTUVINIU žiedu?!Gregas nutilo, pamąstė, papurtė galvą.– NE, – rėkiau droždama prie taksi, kuris stabtelėjo priešais. – JUK

NEMATEI, KAIPGI MATYSI?

Tai va su kokiu vyru aš guliausi. Su tuo, kuriam tikriausiai buvau tik dar vienaspunktas sąraše „reikia padaryti iki keturiasdešimties“. Bet vis tiek guliausi.

Štai kur tikroji bėda. Aš žinojau, kas yra Gregas, bet vis tiek taip padariau.Baugu, kad galėjau tokia būti. Pirmiausia kad su juo suguliau, o kai suguliau –kad jo kūnas liko sukandžiotas, apdraskytas, su giliais nagų įspaudais. Mudusustojome tik todėl, kad pritrūkome prezervatyvų. Jis jų nebeturėjo, aš išvisneturėjau. Būčiau taip ir tvėrusi visą naktį, jei Gregas, įnirtingai panaršęsdrabužiuose, nebūtų sužiuręs į mane persigandusiomis akimis – abu susivokėme,ką tai reiškia. Sekso daugiau nebus. Nebus įnirtingo, gašlaus sekso.

Kai jis įlipo į lovą, aš pasiritau tolyn, užsimerkiau, prisiverčiau užmigti, kad

nesumanyčiau vėl imtis to paties ir tik vėliau mąstyti apie padarinius.Šitaip elgdamasi aš, sakytum, būčiau užsidėjusi kaukę, tapusi Nektaru, kaip

mane vadino Gregas (taip, Amberė Nektarė – jis, Gregas, greit sugalvodavopravardes), gi paprastai būdavau per protinga, kad šitaip elgčiausi. Buvau gerojiAmberė. Atspari.

Kai augome, rūpesčių visuomet keldavo mano brolis Erikas: kadnesusitelkdavo klasėje, neruošdavo namų darbų, naktimis išslampindavo išnamų. O aš? Aš stengdavausi, gaudavau gerus pažymius, į pirmąjį vakarėlįnukakau įstojusi į universitetą.

Mokantis koledže, su dėstytojais visuomet kaudavosi Dženė – kad nerašydavokursinių darbų, nesirodydavo paskaitose; Dženė, kuriai prireikdavo tabletės ponesaugių lytinių santykių, kuriai pirkau ne vieną nėštumo testą. O aš? Manpasitaikydavo vienanakčių nuotykių, bet saikingai. Pasitaikydavo vaikinų, irgisaikingai. Aš lankydavau koledžą, santykiaudavau saugiai, man niekuometnereikėdavo šlapintis ant jokių strypelių.

Sustojusi prie „Oranžerijos“, kur turėjau susitikti su kitais, atsirėmiau įgeležinius turėklus. Pėdos virkavo apie batus. „Lyg vaikščioti ant skustuvoašmenų“, – tokią žinutę tarptautine skausmo kalba siuntė mano smegenims.Vieną pėdą pakėliau ir kančiai palengvinti atrėmiau į turėklus.

Iš penktadienio mane labiausiai gąsdino tai, kaip labai tuo mėgavausi. Kaipgeidžiau dar ir dar.

Kažkas buvo paleista nuo grandinės. Kažkas laukinio, nenuspėjamo,nežinomo. Pasak Martos, aš elgiausi kvailai. Išmečiau paiką sumą suknelei, irdar nudrožusi – viena – į tokią parduotuvę, kur vos įėjus tau pastoja keliąpatikrinti, ar nevilki ko nors, kas kainuoja mažiau nei dešimtinę.

Sukeičiau kojas, į turėklus atrėmiau kairę pėdą, kad kuriam laikui palengvėtų.Aš pasikeičiau. Kaip – to negalėjau nurodyti, ir negalėjau per daug svarstyti.

Tai daugiau negu priešgyniavimas Renei ir banko sąskaitos ištuštinimas... Tai...Atsiplėšiau nuo turėklų, šalta ranka pasilyginau vėjo pašiauštas garbanas.

Aš nesiruošiu to daryti. Per daug analizuoti. Ruošiuosi linksmintis.5 Tiek išlaidauti tikrai buvo per daug. Uždirbdavau aš padoriai, tačiau širdies gilumoje buvauišpardavimų mergaitė – būtent ten pirmiausia eidavau parduotuvėje.

6 Savu noru informacijos apie Grego žygdarbius aš nedalijau, jos iš manęs ją ištraukdavo, kaigaudavau iš jo padėkos gėlių už tai, kad trečią savaitę bėgu į trasą.

Penktas skyrius

Ponas Irisas

Atvėrus „Oranžerijos“, vidury miesto įsikūrusio pusrūsio baro, duris, apgobė irįtraukė šiluma, gardžiai kvepiantis dūmas, gerai leidžiamo laiko garsai. Čia būtaploto su išsipūtusiais tamsios odos krėslais ir tikrų knygų prigrūstomis spintomis,dėl to buvo panašu į senamadišką oranžeriją.

Tuoj pat pamačiau savo draugus, susėdusius oranžerijos plote, išsidrėbusiusodiniuose ruduose krėsluose, man buvo palikta laisva kėdė. Giliai įkvėpiau,priminiau sau, kad niekas negali gadinti Dženės gimtadienio, ir žengiau.

– Na, tai galim pradėti, Amberė čia, – tariau, įsitempusiame veidelyjespausdama šypsnį. Veidas, per kelias paskutines minutes tieksyk praustas kalte,tarsi būtų pastiręs7.

Priėjau prie Dženės, vilkinčios mėlyną šilkinę suknelę samčio pavidaloiškirpte, ties kuria mėlyna spalva perėjo į šviesesnę (8,99 svaro sterlingų, išparduotuvės prie Lidso turgaus – mudvi, Dženė ir aš, buvome puikių pirkinukųmedžiojimo karalienės), jos banguoti šviesūs plaukai buvo sukelti ant viršugalvio,veidas rėminamas kelių garbanėlių. Pakštelėjau į šiltą žanduką, meškiškaiapglėbiau. Pro cigarečių dūmus prasimušė subtilus gėlių dvelksmas, pakvipo.Viduj šyptelėjau – tas kvapas tikrai Dženės, nesupainiosi.

– Su gimtadieniu, brangioji, – pasveikinau ją įduodama dovanų maišą. Buvaunupirkusi trisdešimt smulkmenų: lūpų dažus, akių vokų šešėlius, mobiliojotelefono įdėklą, žydrą piniginę ir t. t. – po daiktą kiekvieniems metams, kuriais jipuošė šią žemę. – Ar puikiai praleidai dieną?

Mano geriausia draugė dirbo pradinės mokyklos mokytoja, dabar buvotrumpos trimestro vidurio atostogos, tad ji galėjo ištisą dieną džiaugtis, kadtampa trisdešimtmete. Dženė meiliai pažiūrėjo į Metą.

– Fantastiškai.– Tikiuosi, apsiėjai su mano drauge taip, kaip ji nusipelno, – tariau Metui, kuris

tam, kad pabūtų su ja, buvo pasiėmęs išeiginę.– Savaime suprantama, – atsakė tas ir pabandė nusišypsoti.

Tik pabandė – vos įstengęs timptelėti lūpų kampus, pasidavė. Susidūrus sumanimi, šypsnys Meto išraiškų repertuare retai kada pasirodydavo. Kuo toliau,tuo jis man šypsodavosi rečiau, nes maža kas manyje jam patiko taip, kad keltųšypseną. Metui tai buvo akivaizdus išbandymas, mat mes dažnai per savaitęsusitikdavom du tris sykius. Jau treji metai, nuo tada, kai jis susipažino su Džene.Mes su Metu turėjom įsisenėjusių problemų – tokių įsisenėjusių, kad nebuvojokio reikalo dėl jų dabar sukti galvą, juolab kad aš turėjau daugiau kuo rūpintis.Kad ir asmeniu, sėdinčiu jam iš kairės.

Triskart tankiau ėmusia plakti širdimi, prie gomurio prilipusiu liežuviupasisukau į Gregą.

Žvilgsniams susidūrus, tarp mūsų plastelėjo plonas baimės šydas. „Kalbėk, –paliepė protas. – Sveikinkis.“

Aš prasižiojau ir...– Na, Gregoriuk, kaip reikaliukai? – nesusivaldžiau.O Dievulėli, aš – kokni8 pliurza.– Puikiai, – atsakė Gregas žvaliai. – Kaip tau?– Geriau nėr ko norėt, – tariau nepajėgdama atsikratyti kokni akcento. Gi esu

iš pietinio Londono, ne iš rytinio, nėra ko tam akcentui tūnoti gerklėje.– Malonu girdėti, – tarė jis.Oi, ar negalėtum pasistengti elgtis dar įtartiniau? Man rodos, Lidse esama

vieno žmogaus, iš tavo veido dar nematančio, kad tarp mūsų būta sekso. Tausako moteris, kuri yra kokni pliurza.

Aš išlindau iš palto ir... nieko. Iš niekieno net menkiausio susidomėjimoblyksnio. Keista, turint omenyje visus tuos čekio skaičius. Liaukis, sudraudžiausave. Juk tai Dženės gimtadienis, jos šėlsmas, tu jį bandai gvieštis. Susigėdusisulindau į krėslą priešais Gregą, Metas su Džene tuotarp nuėjo prie baro.Pirmus gėrimus visuomet pirkdavo jie, tokia tradicija, nes būtent taip abususipažino. Šiame bare, prie baro.

Vos tik jiems dingus iš akiračio, Gregas, galima sakyti, užgriuvo ant mediniostaliuko.

– Tai Dženei nesakei, – konstatavo paskubom.– Taip, Gregai, tave irgi malonu matyti. Aš gyvuoju puikiai, ačiū, kad paklausei,

man savaitgalis irgi buvo puikus, ačiū, – susakiau.Na, gerai, mes... bet ar tai teikia jam kokį nors pretekstą būti nemandagiam?

Pamiršti, kad visų pirma esam ir liksim draugai?– Ką? – paklausė Gregas susiraukdamas.Akivaizdu, kad tas pretekstas jam teikiamas.– Ne, Dženei aš nesakiau. O ką, tu Metui pasakei?Grego veidas paraudo. Ne per daugiausiai, bet pakankamai. Užtektinai, kad

suprasčiau – išpliurpė. Matyt, pasakė galop išgliaudęs neįkandamą riešutą,pasėjęs sėklą į nepurentą dirvą ar kokį kitą eufemizmą, pranokstantį netmitriausio nekilnojamojo turto agento paistalus.

– Tai kad ne... Klausyk, mums reikia pasikalbėti.Jau buvau betarianti „nėra ko“, bet burna, nutvilkyta penktadienio nakties

prisiminimų, žioptelėjo:– Gerai, kalbėkimės.– Ne dabar. Paskui. Kai išeisime, pasakysiu, kad palydėsiu tave namo, ir mes

galėsim... Ak, šitaip paprasta. Tau tereikės laido, prijungti jį prie namų kino irprie televizoriaus. Tik tiek. Stereo.

Kąąą?! Man taip pagalvojus, Metas ant stalo tėškė keturias pintas alaus.– Štai ir mes, – pasakė. – Bet laukit kitos dalies, ji nupirko aperityvų.Dženė grįžo nuo baro nešina juodu plastikiniu padėklu, ant kurio kūpsojo

keturios taurelės tekilos, keturi žaliosios citrinos griežiniai ir druskinė.Stebeilydama į tekilą, prisiminiau eilutę iš filmo: „Niekas iš čia nepaspruksgyvas.“

– Turime jums šį tą pranešti, – paskelbė Dženė.Mes buvome persikėlę į „Jumbo“ – prabangų kinų restoraną, užspeistą Vikaro

skersgatvyje. Viduj stovėjo apskriti staliukai su persikų spalvos staltiesėmis, antkiekvieno per vidurį – baltas ąsotėlis sojų padažo, negilioje baltoje lėkštelėje –imbiero griežinėliai. Kiekvienam ant persikinės servetėlės buvo padėta poporcelianines valgomąsias lazdeles, išrašytas mėlynais kiniškais rašmenimis.Kaip tik buvo atnešti užkandžiai: krevečių skrebučiai, suktinukai su įdaru ir dimsum.

Aš į burną susigrūdau net du krevečių skrebučių gabalus, kad paliaučiautauzyti. Kad neleptelėčiau ko nors, iš ko jie suprastų, jog gulėjau su Gregu. Kadesu bloga mergaitė. Kekšė. Tikra šliundra.

Kalbant Dženei, supratau, kas dar vibžda man galvoje. Metas. Nuo to laiko,kai susėdom, krebžda storos medvilnės servetėle ir lazdutėmis. Persikinės

servetėlės neišlankstė – tai pešiojo jos kampą, tai kilnojo lazdelę, baksnojo ja įstalą tarsi mušdamas būgnus. Vyras, kurį pranešama naujiena džiugina, šitaipnesielgia.

Metju Šeferdas man niekada neatrodė nervingas tipas, bet jo kampuotibruožai – išsišovę skruostikauliai, plonos lūpos ir tiesi nosis – visa buvo ryškiaunei paprastai. Įtampa. Reikia pripažinti, tai svarbus žingsnis. Palikus jaukiusnamus Haid Parke, kur jis su Gregu ir dar vienu berneliu, Rokiu, gyveno nuodevyniolikos metų, persikelti pas merginą į suaugusį Alertoną baugu. Žinoti, kadtavo antroji vaikystė baigiasi, baisu. Mane tai baugintų. Betgi jie pradraugavotrejus metus, buvo tvirti. Kaip uola.

Žiūrėjau, kaip Metas trina servetėlės kampą, žalios akys ties niekuo ilgaineužsibūna. Jis irisas. Supratau tai vos metusi žvilgsnį.

Vaikystėje mes su broliu žaisdavom saldų žaidimą. Vienas sugalvodavo žmogų,o kitas sakydavo, kokios rūšies jis šokoladas. Pavyzdžiui: „Jei mama būtųšokoladas – koks?“

„Wagon Wheel9“, striukas ir aptakus.Per dvidešimt metų mano brolis Erikas užaugo. O aš išaugau į puikią žaidėją.

Atradus draudžiamus konditerijos malonumus, šokoladinės pravardės tapo dartaiklesnės. Juk tiek daug apie žmones galima pasakyti per pirmąjį pasimatymą,jų „paragavus“. Tik šnektelk su manim tris minutes, ir aš tau pasakysiu, koks esišokoladas.

Štai kodėl Metas irisas. Jokiais būdais ne šokoladas su visais jusliniais jomalonumais. Vidumi, pačia savo esme – iriso gabalas. Be gelmės. Išlukštenusniekas daugiau, kaip irisas. Stenkis kiek nori – nerasi nieko daugiau, kaip tikkietą, nesikeičiantį, nenuotykingą irisą. Gerai, pagamintas iš geriausių produktų:namie mušto sviesto, tirštos, riebios natūraliu būdu užaugintos karvėsgrietinėlės, aukščiausios rūšies saulėje nokintų cukranendrių cukraus, bet vistiek – tik irisas. Nesikeičiantis. Man patiko irisai, patiko Metas, tik kad jo buvoper sotu.

Vis dėlto Metas man patiko. Įsiklausiusi į save būčiau išgirdusi: „Man regis,šita dama pernelyg jau priešgyna“, betgi jis toks vienaplanis. Iki šiol nesuprantu,kaip tiek ilgai išdraugavo su Gregu. Gregas buvo ponas Nuotykingasis, Metas –ponas Nuobodžius.

Jie draugai nuo tų laikų, kai Meto tėvai iš Donkasterio persikėlė į Šefildą, nuo

devynerių. Abu lankė tą pačią mokyklą, kartu įstojo į Lidso koledžą. Kaipsusipažino, nė vienas negalėjo pasakyti.

– Vyrams susipažinimo istorijos nėra svarbu, – kartą prasitarė Metas.– Nebent būtum nugvelbęs jo seserį ar jo paukštytę. Tada paprastai prisimeni,

kaip mušėtės, – pridūrė Gregas.Tada juos pažinojau dar neseniai. Laikiau Gregą šunsnukiu, nuėjusiu gerokai

per toli dėl savo grožio. O Metas – ką gi, galvojau taip: jis irisas, betgi tekstaikstytis, nes Dženė į jį linksta it pamišusi.

– Na, tai nekankink mūsų, koks rungtynių rezultatas? – paklausė Gregas, kainuo Dženės pareiškimo susidarė ilga pauzė.

Ta žvilgtelėjo į Metą, nusišypsojo. Metas jai mirktelėjo, perbalo dar labiau ir –bakst bakst lazdele.

– Mes kraustomės gyventi kartu, – pranešė Dženė nušvitusiu veidu,žiburiuojančiomis mėlynomis akimis.

– Fantastika! – suklikau. – Kada nusprendėt? Noriu žinoti viską.Už tą spektaklį „Priblokštoji naujienos“, žinoma, turėjau gauti „Oskaro“

nominaciją.– Tai man gimtadienio dovana.– Puiki dovana, Metai. Visa, ką atnešiau aš, palyginti su šituo, virsta grynu

niekalu. Ką gi, turiu pirkti išradingą dovaną naujakuriams.– Norėtume kapučino kavos aparato, mačiau porą „Lizdelyje“, – pasakė tas.– Pamirškit! Gausit kelis popierinius puodukus su užrašytais sveikinimais ir

džiaugsitės, mano ponai, – pajuokavau.Kažko trūko. Nebuvo girdėti kažkieno balso, nuomonės, sveikinimų.– Ką manai, drauguži, tu? – Metas paklausė Grego.Visi atsisukome. Grego ranka, paėmusi iš lėkštės krevečių skrebutį ir dedanti

jį į burną, sustojo pusiaukelėje, akys buvo įbestos į Metą.– Ei, drauguži, – pakartojo tas.– Atsiprašau, – suvapėjo Gregas, leisdamas skrebutį žemyn, – tai šokas... hm,

šokas kaip reikiant. Bet ne, šaunu. Man tikrai dėl jūsų malonu – dėl abiejų.Visiškai kitaip nei puikiai besitvardanti aš, Gregas buvo siaubingas aktorius –

ištrauktas iš „Vyras minioje“ scenos.– Kada imsies, hm, šito žygdarbio? – paklausė neišraiškingu balsu.– Šį savaitgalį. Nuo kitos savaitės dešimt dienų dirbsiu Paryžiuje. Rokiui jau

pasakiau – jis pritaria. Net atleido nuo paskutinio mėnesio nuompinigių.– Šaunu. Mums teks pasiieškoti naujo gyventojo, – tarė Gregas. Kaip ir pirma,

monotoniškai.– Susiraskit merginą, – patarė Metas. – Jei pati ir nebus vienišė, tikriausiai

turės vienišų draugių. O tai – aukso kasykla pasidulkinti. – Patarimą jis palydėjokairio antakio kilstelėjimu.

Man susisuko žarnos. Gregas smeigė žvilgsnį į mane, aš nudelbiau akis įlėkštę. Ko nešoki ant stalo ir nepareiški: „Iš tikrųjų tai aš savaitgalį išdulkinauAmberę“? Akimirka buvo įtempta, bet net aš susilaikiau nepabuvusi koknipliurza.

Niekas nekalbėjo. Visi spoksojom į savo lėkštes ar užkandžius vidury stalo,aplink tyla nuaudė bežadę drobulę. Sėdėjom tame begarsiame kokone, atskirtinuo kitų vakarieniautojų keliamo restorano triukšmo, vaišės baigėsi, lėkštėsbuvo nurinktos.

Jei tyla būtų tvyrojusi ir toliau, aš būčiau pajutusi pareigą leptelėti ką norskvailo, kad ją palengvinčiau. Tik kad vienintelė į galvą lendanti kvailystė buvoapie Gregą ir mano lovą.

– Užsisakykim šampano, – cyptelėjau. – Atšvęskim, kad Dženė, jauniausioji išmūsų ketverto, irgi tampa pusiau pensininke, atšvęskim ir naujoviškų mūsųsantykių pradžią.

Dženė nusišypsojo. Metas išbalo. Perbalo. Ne tik irisas – kietas irisas.Niekuomet pirmas sumaniai nepasiraus po kišenes. Kuo aiškiausiai matyti išgimtadienio dovanos Dženei. Kokią dar pigesnę dovaną galima padovanoti savopartnerei? Tik pas ją persikelti. Taip iš tiesų gauni atlygį, nes visos sąskaitossumažėja perpus. Bet taip negalvosiu, gerai?

– Mes su Gregu sumokėsim, juk taip? – pridūriau.– Taip, žinoma, – greit atsakė tas. – Žinoma, sumokėsim.Gregas apdovanojo mane tikro dėkingumo kupinu žvilgsniu. Akivaizdu – būtų

mokėjęs už bet ką, kad tik išdildytų savo reakciją į jų paskelbtą žinią.

Dar maisto, butelis šampano, paskui – keletas „Tiger“ alaus, mes sumokame irsusiruošiame išeiti.

Pirmąkart nuo Meto ir Dženės draugystės pradžios vakarienė keturiese buvosunki. Įtemptas ir sunkus buvo visas vakaras. Aš ir Gregas. Gregas, Dženė ir

Metas. Naujų problemų nekilo tik tarp mudviejų su Metu, nors būtų kilę, jei jisbūtų sužinojęs, kad iki pasakant Gregui Dženė jų naujieną jau buvo patikėjusiman.

Nepaisant šampano, mūsų visų traukiamų juokingiausių istorijų, kurios turėjoversti garsiai ir nerūpestingai kvatotis, įrodyti, kad mums linksma (L – didžioji),Dženės trisdešimtmetis nebuvo puikus. Visą vakarienę Metas su Gregu priestalo bendravo tylomis, vyko kažkoks žvilgsnių mūšis. Dženė to, regis,nepastebėjo. Turėjo šitą ydą – daugeliui akivaizdūs dalykai jai praslysdavo proakis. Aš maniau, kad permatys mane su Gregu, bet ji nė nemirktelėjo.

Meto su Džene taksi atvažiavo pirmas, jie išdūmė. Vos juos išlydėjus Gregaspalenkė galvą ir bumbtelėjo ja į stalą.

– Kvailys, – bumbt, – kvailys, – bumbt, – kvailys, – bumbt.– Ne taip jau blogai, – paguodžiau aš.Jis nustojo bumbsėti, pašnairavo.– Blogai gi, blogai. Iš tiesų siaubinga. Negaliu patikėti, kad sureagavau šitaip,

– pasakė nusibraukdamas nuo veido plaukus.– Tai dėl šoko, visi į šoką reaguojam skirtingai.– Kaip kad... Jei galėčiau... – Jis atrodė lyg ūmai apvogtas, praradęs kažką itin

svarbaus. – Ai, tiek to. Eime į lauką, palauksim savo taksi. – Gregas atsukoveidą. – Galėsim pasikalbėti, jei dar norėsi.

Elkis ramiai, liepiau sau ir gūžtelėjau pečiais.– Na, man vis tiek. Jei nebus kalbama apie dalykus, kurie aptariami vyrų

tualetuose.Geliantis nakties oras tvokstelėjo taip, lyg besibučiuodama būtum gavusi

antausį. Kol buvom viduj, temperatūra nukrito. Aš apsivyniojau paltu, apsigobiaurankomis, kad sulaikyčiau šilumą ir... neužversčiau Grego ant artimiausioautomobilio ir neužšokčiau. Ei, kas čia turėjo negerti to paskutinio „Tiger“?

– Apie ką norėjai pasikalbėti? – paklausiau nerūpestingai žvelgdama iš pokirpčių.

– O kaip manai? – paklausė Gregas. Nejau neįsikerti, nebylom pridūrė joišraiška.

Aš nieko neatsakiau, tik spoksojau. Jis žengė artyn, suėmė veidą delnais,pabučiavo. Pabučiavimas buvo kitoks nei tas pirmas penktadienį. Aistringas,deginantis, jaudinantis. Dabar dar ir pažįstamas. Nuo kiekvieno bučinio tirpau.

– To geidžiau visą vakarą, – atsiduso jis, remdamasis kakta į mano kaktą.

– Tik ne tada, kai paklaikai dėl Meto ir Dženės.– Žinai, geidžiau ir tada, tik pasijutau mažumą nublokštas į pašalį. Kai atėjai

vilkėdama tą suknelę...Gregas pabučiavo mane darkart. Įkišo ranką po paltu, apsivijo per liemenį,

prisitraukęs bučiavo vis stipriau, vis nekantriau. Pirštai kedeno plaukus, lūposbučiavo lūpas. Paskui skruostus, kaklą, smakrą, akių vokus, kaktą, lyg jis būtųnorėjęs mane praryti. Visą. Pribaigti bučiniais.

Aš užsimerkiau – buvo dieviška. Tarsi valgyčiau pamėgtąjį šokoladą, jusčiau,kaip tas skaidosi burnoje, lydosi, grimzta...

– Betgi tu nepaskambinai.Dieviška ar ne, bet keturiasdešimt aštuonių valandų testo jis neišlaikė.Gregas toliau kniurpė man pakaklėje.– Nežinojau, ar nori, kad paskambinčiau, – sumurkė tarp bučinių. – Iš ryto

buvai tokia šalta, kad pamaniau, jog nori pamiršti.Šalta? Nuo kada gi „Taksi!“ priskiriama prie šaltumo?– O tu nenorėjai? – paklausiau.Gregas kaipmat liovėsi bučiuoti, mano išlinkius čiuopianti ranka sustojo, akys

susiieškojo mano akis.– Kodėl gi turėčiau norėti, o tu?– Aš žinau, koks tavo MO, – pasakiau.– Ką? – nustebo jis ir atšlydamas atplėšė mane nuo įkaitusio kūno.– Aš žinau tavo modus operandi, žinau, kaip veiki.– Ką reiškia MO, aš žinau, dėkui, tik nesuprantu, ką nori tuo pasakyti.– Noriu pasakyti, kad man yra žinoma, kaip tu elgiesi. Juk mačiau tą skerdynių

vaizdą, kurį palieki apžavėjęs merginą, pasiekęs, kad ji vien apie tave tesvajotų,ją išdulkinęs ir paskui kelias savaites linksmai pašokdinęs, kol susirandi kitą.

Grego veidas išbalo kaip paklodė, akys, žiūrinčios į mane, sustiklėjo.– Tapau dar viena įraiža ant raižyte išraižytos Grego Valtersono lovos, puiku.

Tik nenoriu, kad tai sugriautų mūsų draugystę ir sukeltų pavojų Meto ir Dženėssantykiams.

Nuostabu – dulkinimosi problemą aš galėsiu išspręsti greičiau nei bet kas išpažįstamų.

– Vadinasi, nori pamiršti, – konstatavo jis tokiu pat negyvu balsu kaip pervakarienę.

– Kvietėt taksi? Taksi, hm, į Haid Parką ir Horsfortą? Gregui ir Amberei?Atsisukau į vyriškį, kyšantį iš balto automobilio su taksi ženklu ant stogo.– Tai mudu būsim, – pasakiau ir žengiau prie užpakalinių durelių.Gregas paspoksojo į vietą, kur stovėjau, paskui lėtai apėjo automobilį iš

priekio, praėjo pro priekines dureles, atsisėdo į galą. Tikėjausi sėsiant į priekį –taip apsimesti, kad vienas kito nepažįstam, būtume galėję veiksmingiau.

Taksi vairuotojas pasuko į šiaurės rytus, važiavo pro aukštus pastatus, kuriųbuvau neregėjusi šimtmetį. Seni, irstantys, jie bus nugriauti, bus statoma vėl išnaujo. Didmiestis buvo įstabus. Ypač naktį. Naktį nesimatė purvo. Visur ryškiosšviesos, pusiau apšviesti siluetai, beveidžiai žmonės, paslaptinga architektūra.Lyg kaleidoskopas. Sukis ten ar šen – elementai tie patys, bet marginys viskitoks.

Kai priartėjome prie Grego gyvenamosios vietos, kuri buvo pirma važiuojant išcentro, pasisukau į jį. Kelias mylias važiavome tylėdami. Tyla nebuvo draugiškakaip aną penktadienio vakarą, nebuvo ir nejauki kaip šįvakar. Šita buvo niaurityla, stojusi sukritikavus vyro elgesį tuo žaidimo metu, kai šiaip moterys jaubūdavo jo apžavėtos. Gregui dėl jo reputacijos nepriekaištaudavo nė viena, jeijau su juo guldavosi. Jos susitaikydavo su jo praeitimi, paskui stengdavosi jįpakeisti.

Bet, jei kalbėtume visiškai atvirai, niūrojo ne tik jis. Aš įsižeidusi svarsčiau, arnederėjo jam mažumytę labiau pasistengti. Pati pažinojau vyrų, kurie, kadišvystų švystelint tarpkrūtį, būtų žengę į ugnį, o šitas net neišstenėjo nuvalkiotosbanalybės plius melo, kokia esu ypatinga, kad išrengtų. Aš niūrojau, nes jisakivaizdžiai nesinėrė iš kailio, kad darkart su manim pergulėtų.

– Hm, – atsikrenkščiau, bet jis tebesėdėjo atsukęs pakaušį. – Tai ką paporinaiMetui apie mus? Žiūrėsiu, kad man niekas neišsprūstų.

Gregas lyg ir suprato: šnarpštelėjo šiek tiek nukabinta nosimi, atsargiaikilstelėjo pašaipūnišką antakį.

– Pasakiau, kad sutikau tą, kuri man iš tikrųjų patinka, bet daugiau niekamneprasitark, nes... – jis tyliai susijuokė, paskui vėl sužiuro pro langą, – nesnežinau, ką ji jaučia. Kol kas.7 Tik pagalvokit apie visus pinigus, kurių nereikėtų laidyti veido tempimo procedūroms – tereikiapasidulkinti kaip kokiai kekšei ir paskui meluoti savo geriausiai draugei.

8 Londono šnekta, kuria kalba žemiausių socialinių sluoksnių atstovai. (Vert. past.)9 Vagonas (angl.).

Šeštas skyrius

Išeiginė

Šiandien į darbą neisiu.Iš šitos lovos nesiropšiu, šito buto nepaliksiu, į tą įstaigą nevažiuosiu.Po vakardienos Renė galės prisiminti, kam buvo mane pasamdžiusi. Visą dieną

atsiliepinėdama telefonu ir turėdama reikalų su Marta.Renė, kaip ir priderėjo, vakar susitikimą atšaukė, po valandos nuo protrūkio

grįžo ir tėškė man ant stalo karališko dydžio „Maltesers“ saldainiukų maišą.Buvo perdėtai maloni ir net pati pakeldavo telefono ragelį prieš tai nepadūsavusi– tokie tat būdavo jos atsiprašymai. Sakyti niekuomet nesakydavo nieko, betRenės veiksmai dažnai kalbėdavo garsiau už žodžius. Tiesą pasakius, josveiksmai atstodavo žodžius.

Ji atsiprašė, kaip mokėjo, bet šiandien tegu bus praktiškai priminta, kokssvarus mano indėlis į tą įstaigą. Kokia nesu bevertė. Ir kas tau pasidarė,suklusau. Gal į smegenis įsimetė velnias? Nuo šeštadienio ryto vienai normaliaiminčiai tenka maždaug penkios piktos.

Ant galvos užsiklojau minkštą, švelnią pūkų antklodę – taip slapsčiausi nuošviesos, srūvančios pro langus. Vakare nebuvau užtraukusi mėlynųjų užuolaidų,ir dabar šviesa pramaišiui su tekila, alumi ir šampanu bandė praplauti kiekvienągalvos kraujagyslę, todėl diegė kaukolę. Man žūtbūt reikėjo kaušo vandens,paskui dar dešimt minučių numigti, antraip visą dieną būsiu susiraukusi.

– Jautiesi taip, lyg kažkas tavo galva būtų žaidęs futbolą? – sucypė Gregas.Neketinau to daryti, dievaži, neketinau. Tiesiog taip jau nutiko10. Gavusi tą

vos ne komplimentą taksi ir pagalvojusi, kad kuo ilgiau mudu atidėliosime, tuosunkiau bus grįžti į draugystės kelią, jam pasakiau:

– Klausyk, važiuokim pas mane ir pasikalbėkim. Nuoširdžiai.Gregas lyg pagūžčiojo, lyg palinkčiojo, tarsi be žodžių sakydamas „kaip nori“,

todėl taksi vairuotojui paliepiau dumti tiesiai į Horsfortą...

Kai atrakinau duris ir suėjome į butą, Gregas elgėsi kaip pirmą kartą

besilankantis svečias: stabčiojo koridoriuje, laukė, kol uždegsiu šviesas irįjungsiu radiją. Net atsekė iš paskos į virtuvę, bet tarpdury sustojo lygsudvigubėjęs vampyras, negalintis žengti vidun be sutikimo ženklo.

– Kavos? – paklausiau.– Ačiū, – murmtelėjo jis atsirėmęs į durų staktą.Padariau jam kavos – baltos, be cukraus, – o kai atsisukau paduoti, išvydau jį

stovint prie pat. Krūptelėjau, nes nenugirdau, kaip prisiartino, ir kyštelėjau platųmėlyną puodą. Gregas paėmė kavą ir pastatė ant balto stalviršio.

– Apie ką nori kalbėtis? – paklausė.Nubraukė man nuo veido nosį siekiančius kirpčius, priglaudė pirštus prie

skruostų. Dažnai taip darydavo, sakydavo, kad kalbant nori matyti akis. Aš,užuot rankas nustūmusi, kaip paprastai darydavau, suėmiau už pirštų ir jasnuleidau. Jo akys, regis, pamatė manim srūvančią aistrą.

– Na, mes... – žioptelėjau.Gregas, palenkęs galvą, pabučiavo man į kaklą.Aš aiktelėjau, nes nutvilkė geismas.– Mes tikrai neturėtume...Nusmaukęs suknelės ir liemenėlės petnešas, jis pabučiavo į petį.– Tikrai, to daryti.Jis nubraukė plaukus kitame šone, sultingomis lūpomis įsisiurbė į pakaklę.

Mane vėl nutvilkė.– Mes turėtume pasikalbėti...Jis nusmaukė kitos pusės suknelės ir liemenėlės petnešas, pabučiavo į kitą

petį.– Pasikalbėti apie tai, hm, kaip tai paveiks...Gregas lyžtelėjo krūtinkaulį, ir man sulinko keliai.– Paveiks, hm, Meto ir Dženės santykius.Grego liežuvis sustojo. Jis sustojo. Atsidusęs išsitiesė.– Kalbant atvirai, Ambere, man nerūpi, kaip tai paveiks Meto ir Dženės

santykius. Meto ir Dženės santykiai man nerūpi, nėmaž. Man rūpi tu.– Tikrai? – suklusau.Jo veide šmėstelėjo nuostaba.– Žinoma. Ko taip nustebai?Aš tik gūžtelėjau pečiais – iš burnos beišsiveržiantį „nes tu – paleistuvis“

sulaikiau.

– Per trejus metus tapai mano geriausia drauge. Mane išklausai, duodipatarimų, rūpiniesi užklupus sunkumams, nors kažin ar pats kada atsilyginau tuopačiu. Taigi, man rūpi tu. Penktadienio vakarą ketinau pasakyti, ką jaučiu, irišeiti palikęs tau spręsti, ką daryti. Bet sėdėdamas čia nesugalvojau, kaipprabilti. Su tavimi šnekuosi jau daugiau nei trejus metus, bet nesugebėjau rastiteisingų žodžių, todėl tave pabučiavau. O tai privedė prie... gi žinai. Kai rytepabudau, o tavęs nebuvo, persigandau. Pamaniau, kad būsiu supykdęs.

– Ar čia ne alkoholis kalba? – paklausiau. Alkoholis ir troškimas užversti sijonąšiąnakt.

– Taip, aš kiek apgirtęs, betgi dar niekuomet nesu vaikęsis moters vienuolikamėnesių. Paprastai pasiduodu po dviejų. Po trijų, jei ji išties ypatinga.

– Siekei manęs vienuolika mėnesių? Kurgi ne, – pasišaipiau.Gregas kiek atšlijo, paspyruokliavo ant rudų zomšinių batų kulnų, sunėrė

rankas ant krūtinės, akyse užsidegė šelmiški žiburiukai.– Matai, kitas aš palaikydavau droviomis, o tave supratau esant rimtą.– Ei, šundraika, tai skamba kaip įžeidimas.– Kiek žinučių „Man nuobodu, gal galiu užsukti?“ galima nusiųsti merginai, kol

ji susiprotės, kad ją mergini ar persekioji?– Aš tave laikiau draugišku, – pasakiau. – Mes draugai.– Gerai, o ką pasakysi apie tuos milijonus kartų, kai užeidavau į darbą išsivesti

tavęs pietų? Arba įsiprašydavau vakarienės? Argi penktadienį nesakei, kad aščia lyg ir gyvenu?

– Tik maniau...Aš pritilau. Ką gi, dabar, kai žinau, taip ir buvo. Jei apie tokį jo apsiėjimą man

būtų pasakojusi draugė, būčiau paaiškinusi: „Jis tave kabina!“, bet pačiai buvokitaip. Man su Gregu – kitaip.

– Iš tikrųjų tai turėjau pranešti elektroniniu paštu, kad ketinu bučiuoti.– Apie tai nepagalvojau, – sumikčiojau.– Žinau, ir tai viena iš daugybės priežasčių, kodėl man patinki. – Jis prisislinko.

– Ambere, tik pasakau, kad žinotum – aš tave bučiuosiu. Tuoj pat... dabar.

Kai prašvito, man žūtbūt prireikė užsikloti. Pasijutau... nuoga. Aš buvau nuoga.Bet kitaip. Seksas buvo nuogumo nuoguma. Rytas po jo – emocinė nuoguma,plikumas ir apsinuoginimas.

Gregas mane pažinojo, bet dabar apie mane žinos daugiau. Žinos, kaipkilnojuos mylėdamasi, kokius leidžiu garsus įkaitinta, kaip išsikreipia veidas. Jisapie mane sužinojo kur kas daugiau, bet kažin ar man tai patinka.

– Kaip suprantu, šiandien į darbą ir tu neini, – tarė jis.– Ir aš? – suklusau.– Pasiėmiau išeiginę, žinojau, kad diena bus nedarbinga.– Sumanu.Vadinasi, jis pasiliks. Gal net visai dienai. Nepasakyčiau, jog būčiau norėjusi,

kad išeitų, tik abejojau, ar norėjau, kad pasiliktų.– Turiu laukti iki dešimtos, tada paskambinsiu.– O paskui?Skvarbus Grego žvilgsnis tamsoje po pūkine antklode sužadino lūkesčius.– Kas paskui?– Norėtum, kad išeičiau?– Kodėl gi? Pats nori?– Aš su tavim čia galėčiau gulėti nuogas visą dieną.Gerai jau, šitą atsakymą suprasiu kaip „išeiti nenoriu“.Po apklotu buvo per karšta – nuo prakaito ir alkoholio kvapo darėsi trošku,

silpna. Stumtelėjau antklodę, kad oras pagaivėtų, bet tuoj pat susigūžiau nuošviesos. Gregas gulėjo prisiglaudęs iš nugaros lyg antra oda, į petį įsisiurbėputlios „Jelly Baby“ lūpos.

– Žinoma, tą gulėjimą nuogomis galėčiau ir paįvairinti – įnirtingo santykiavimopriepuoliais, – pridūrė jis.

Aš neatsakiau nieko. Ką ir beatsakysi, nebent būtum gerai įvaldžiusi flirtavimoritualą, kurio įvaldžiusi aš nebuvau.

– Ar žinai, koks geriausias vaistas nuo pagirių? – įsidrąsino jis po kelių minučiųį flirtą nepanašios tylos.

– Gali nesakyti, šitą žinau... ar tik ne įnirtingo santykiavimo priepuoliai?– Teisingai! – patvirtino Gregas.Jo ranka vangiai perbraukė man per pilvą. Jis – Gregas. Mano draugas. Tai jo

ranka braukė man per pilvą. Ir – oi, ai – mane glostė. Braukimas virto glostymu.Jis prisispaudė. Norėjo sekso.

– Kas tau? – paklausė Gregas, aiškiai pajutęs, kad mano kūnas įsitempęs. –Nori, kad liaučiausi?

– Kodėl turėčiau norėti? – paklausiau lyg niekur nieko.– Tikrai nenori?– Hm... mmm, – pamikčiojau.– Paimsiu prezervatyvą.Jis išlipo iš lovos ir nuėjo prie drabužių, kurie tebegulėjo virtuvėje.Jei būčiau prasitarusi, kad medinėje „brangenybių“ skrynutėje ant mano

naktinio staliuko yra dvylika sekmadienį pačios pirktų prezervatyvų, jis būtųpamanęs, kad šito pasikartojant laukiau. Aš nelaukiau. Lyg ir ne. Tik norėjaubūti pasirengusi. Penktadienio naktį neturėjau nė vieno, visi, kuriuossunaudojome, buvo Grego.

Ką tu darai, paklausiau savęs rūsčiai. Kodėl ketini dulkintis su Gregu? Vėl.Dievaži, niekuomet neketinau su juo šito daryti. Jei būčiau ketinusi, nebūčiau

leidusis išvystama užmiegotomis akimis, su nutįsusia seile ir nešukuotaisplaukais, kaip elgiuosi nuo pirmojo karto, kai jis pasiliko. Neketinau, kol jisnepabučiavo. O ir tada – taip nutiko ne todėl, kad mane bučiavo jis, o todėl, kadbučiavo vyras ir aš taip ilgai buvau tvėrusi be sekso. Buvau priėjusi tą ribą, kaitikriausiai būčiau šokusi ant bet kurio, jei tik tas būtų mostelėjęs. Nežinojau, kąjaučiu Gregui dabar. Vieną minutę galėjau būti tokia abejinga jo vyriškumui, kitą– plėšti drabužius ir naudotis jo kūnu.

Imkim kad ir vakar vakarą. Pasirodo, mano virtuvėje (mano virtuvėje!) jisruošėsi ne tik bučiuotis. Ruošėsi dar ir pakelti suknelę, nusmaukti kelnaites,kilstelėti mane ant stalviršio, kad būčiau deramame aukštyje. Ir aš atsakiau –atsagsčiau diržą ir kelnes, nuožmiai bučiavau. Darėm tai baisiai, it pašėlę, kaipMaiklas Daglasas su Glen Klous „Lemtingame potraukyje“.

Paskui ilgai stovėjome apsikabinę, bučiuodamiesi, braukdami vienas kitam nuoakių plaukus, kikendami iš to, kaip vos prieš penkiolika minučių taip rimtaišnekėjomės, o tada puolėm vienas kitą. Pasivaipę ir pakrizenę, išsinėrėme išdrabužių ir dar pasimylėjome ant virtuvės grindų. Patrakimas. Aš visiškainebesuprantu, ką jaučiu. Nesusivokiu. Kūniški protrūkiai man patinka, betnepatinka pabudus išvysti save gulint šalia Grego. Kodėl? Todėl, kad jis mannepatinka? Turi patikti, jei guluosi. O gal todėl, kad jis toks įgudęs? Sunkupaaiškinti. Tai trikdė. Kėlė sąmyšį. Vyko visa tai, ko savo gyvenime puikiaimokėdavau išvengti.

Aš labai stengiausi savo neurozes priskirti darbui, įpročiams, uždarumui. Per

televizijos laidą girdėjau sakant, kad gerų santykių paslaptis yra ne kas kita,kaip pamišimo slėpimas. Daugeliu atžvilgių tai puikiai dariau, talentingaislėpdavau pamišimą. Neparodydavau, kokia neurotiška, nepasitikinti savimi irdramatiška galiu būti. O dabar štai gaunu smūgį tiesiai į vietą, vadinamąNeurozių centru, su kuria palyginti, Lidso centras tėra apleistas miestukas.Manyje raizgėsi tiek skirtingų jausmų, sučiupti nė vieno siūlo galo negalėjau.Negalėjau iššifruoti, kaip jaučiuosi iš tikro.

Papliaukšėsiu per kaktą – įkrėsiu proto. Liaukis. Tučtuojau liaukis.Tą akimirką vėl pasirodė Gregas, sustojo tarpdury, įsispitrijo. Ne todėl, kad

buvau seksualiausia iš jo regėtų būtybių, o todėl, kad ruošiausi trenkti sau pergalvą. Susilaikiau, nuleidau ranką, kad kelčiau kuo mažiau įtarimų. Nekaltaišyptelėjau. Akys perbėgo jo kūnu: blyškiai auksinė oda, kone beplaukė krūtinė,plokščias pilvas, žemiau kupstas tamsių plaukų, vyriškas žavumėlis. Tikpažiūrėk. Ar turiu nusisukti, nes noriu būti visai neurotikė? Po velnių, nė aš nesutokia protinga.

– Ką manai apie Meto ir Dženės apsigyvenimą kartu? – paklausė Gregas poporos valandų.

Aš buvau išėjusi pieno ir laikraščių. O jis turėjo eiti pusryčių, nes jam reikėjosumuštinio su kumpiu, aš tegalėjau pasiūlyti kečupo.

– Džiaugiuosi, žinoma, – pasakiau versdama laikraščio lapą ir perjungdamatelevizoriaus kanalą. – Jie to norėjo. Netrukus turėtų būti vestuvės.

– Taip manai? – sukluso Gregas.Balsui virptelėjus, buvau priversta liautis naršiusi po lapus ir sutelkti dėmesį į

jį. Jis buvo žmogiškoji sala ant mano grindų pasėtų laikraščių jūroje.– Kodėl klausi?Gregas persibraukė ranka per plaukus.– Metą pažįstu jau amžinybė. Vienintelis dalykas, kurį jis buvo įsipareigojęs

daryti ilgiau nei trejus metus, tai augti, bet ir šitai metė, vos sukako devyniolika.– Laikai Metą sergančiu įsipareigojimų fobija?Gregas linktelėjo.– Ką gi, pone Puode, tikiuosi, pono Katilo nevadini juodu.– Aš žinau, kad keliu įspūdį, lyg būčiau – kaip tu sakei? – Kazanova11. Bet, –

surimtėjo jis, – buvo ir ilgalaikių santykių. Vieni truko kone šešerius metus.TAI BENT NAUJIENA! Kaip ji liko mano nesužvejota? Dar ketina vadintis

geriausiu draugu, o štai ką praneša. Gal dar Dženė staiga pasisakys, kad priešįstodama į koledžą buvo ištekėjusi. Kada nors reikės jį iškvosti.

– Metas į tokius pastovius santykius niekada nebuvo įsitraukęs.– O gal Dženė – ta vienintelė? – Pagalvojusi apie tai, ką pasakiau, linksmai

susijuokiau. – Ką čia vapu? Žinoma, ji vienintelė. Jei ją įskaudins, atskirsiu jį nuotam tikrų kūno dalių.

Gregas prajuko. Supratęs, kad nepokštauju, juoktis liovėsi.– Visa atrodo taip staiga. Ji tą vyruką vos pažįsta.– Treji metai – staiga? Gregai, kas iš tikrųjų yra?– Turbūt nieko. Gal man sunku susitaikyti su mintimi, kad Meto nebebus.

Pragyvenau su juo... net dvylika metų.– Priprasi, – pasakiau.Kai toks santykis, turėtų būti sunku. Man lengviau: mudvi su Džene

nebegyvename kartu nuo to laiko, kai ji baigė koledžą. Jos kursas trukoketverius metus, tad aš pasistengiau pagyventi kartu, kol jį baigė. Tada ji gyvenosu vaikinu, su juo ištempė šešis mėnesius, aš tuotarp devyniems mėnesiamsgrįžau į Londoną ir gyvenau su tėvais. Kai vėl atvažiavau į Lidsą, Dženė jau buvonusipirkusi butą Alertone, po kelių mėnesių aš susiradau butą Horsforte. Taigiaš nepatyriau tokių išsiskyrimo vargų, kuriuos tenka patirti Gregui. Man gal netį naudą – Dženę matysiu dažniau, nes laiko, kurį galėtų praleisti su manim, su juoji neleis. Metas bus namie. Taip pat ir Gregui su Metu. Paaiškinau jam.

– Turbūt, – pripažino jis. – Beje, aš, atrodo, ir pats kai ką susiradau.Niekaip negalėjai šito neužkliudyti, ar ne? Ne, reikėjo imti ir viską sugadinti

šneka apie šitą sekso reikalą! Aš įsmeigiau žvilgsnį į laikraštį. Kuo labiautelkiausi, tuo greičiau laikraštinis popierius slydo paklode, žiūrėdamas, kad tiknebūtų perskaitytas.

– Ar susiradau? – paklausė Gregas.– Ką?Pradėjau maigyti minkštus guminius nuotolinio valdymo pultelio mygtukus.

Bent tie į akis nešokinėjo.Jis truktelėjo pultelį iš rankų, išjungė televizorių, ištraukė laikraštį iš po

nosies, šveitė šalin. Išvadavęs mane nuo dėmesį blaškančių daiktų, atsisėdopriešais sukryžiuotomis kojomis.

– Ar susiradau? Tą, su kuria galėčiau pradėti nuo pasimatymų, o paskui,

viliuosi, pavadinti savo mergina?Aš jau buvau besižiojanti, bet jis pridūrė:– Ir nedrįsk sakyti: „Nežinau, o pats kaip manai?“Užsičiaupiau.– Ambere, aš žinau, kad pusė Lidso vyrų dėl tavęs varvina seilę...– Tyčiojiesi? – nutraukiau jį.Gregas susiraukė.– Kodėl? – paklausė suglumintas.Jis kalbėjo rimtai. Tikrai manė, kad manęs vaikosi tuntai vyrų. Arba buvo

geriausias aktorius žemėje (bet, kaip visi matėme praeitą vakarą, toks nebuvo).– Tiek to, – numojau. – Kalbėk toliau.– Mes turėsime subręsti. Nuspręsti, ar šitai kur nors veda, nes esam ne šiaip

pažįstami, nuolat matomės kartu su Metu ir Džene. Turime išsiaiškinti. Kasmums darosi?

Bet aš juk šito nė velnio nežinau, argi žinau?Prieš aštuoniolika mėnesių buvau nusprendusi būti viena ir laikytis celibato, ir

iki šiol laikiausi pažado. Ar man iš tikrųjų reikia, kad šitas vyras, šitas Gregas, irtoliau vestų iš doros kelio? Kad viliotų į lovą (ar ant virtuvės grindų) tokiu seksu,kokį tegalėdavau įsivaizduoti? Kad painiotų jausmus?

– Suprantu, – pasakė jis užtrukus mano tylėjimui. – Ir, kaip sakoma„Greitajame reginyje“, čiumpu paltą. Kad tau daugiau nebereikėtų nepatogiaijaustis.

– Tu man patinki. Labai, – išsprūdo, žūtbūt panorus jį sulaikyti, – bet...– Manai, kad esu paleistuvis ir spruksiu, vos tik pradėsi manim pasitikėti.Puikiai pasakyta, nors žodžiai ir tavo paties.– Panašiai.– Ambere, kai tik supratau, kokius gilius jausmus jaučiu tau, nebuvau su

niekuo kitu.Aš pakėliau nepatiklų, abejojantį antakį. Pamiršo, su kuo kalba? Pamiršo, kaip

vienąsyk bare man teko žvilgsniu tramdyti vieną psichę ir tokį pat psichą josdraugužį, nes, užuot atnešęs gėrimų, kaip jam buvo liepta, Gregas pradėjo jąkabinti?

– Tos neskaičiuok, ji buvo nesveika, manė, kad po dviejų dienų ją vesiu, užtataš skaudžiai pasimokiau. Tai va.

Aš pakėliau kitą nepatiklų, abejojantį antakį.

– Su ta stengiausi rasti išeitį, – paprieštaravo jis, – nes maniau, kad noriu tiksantykių, bet ne, aš norėjau santykių su tavim. Taip ir yra.

Jei būčiau turėjusi dar vieną antakį, būčiau pakėlusi ir tą. Pasitenkinauburnoje įremdama į žandą liežuvį.

– Gerai jau, bet tos neskaičiuok. Jau šimtmetis ant manęs lipo, aš pajutaupareigą. Ją išbarškinau iš pasigailėjimo.

– Kaip tik taip! – pasakiau. – Kiek dar kitų barškinsi iš pasigailėjimo?– Nė vienos, jei būsiu su tavim.– Tikiu. Tikiu, kad kalbi nuoširdžiai ir kad tyčia manęs neapgaudinėtum, bet

kas, jei kuri nors pati ant tavęs lips? Jei mes susipyksim? Jei tu apgirsi? Kaikalbama apie tave ir seksą, atsiranda tiek daug „jei“. Aš nenoriu į tai veltis.

Gregas susigėdo – nudelbė žvilgsnį į grindis. Mus apgobė tyla, ne tokia jaunepanaši į aną vakarinę drobulę. Staiga jis, kyštelėjęs ranką į užpakalinę kišenę,ištraukė mažytę knygutę.

– O ką, jei tau atiduočiau tai, kas čia saugoma?Jis niekuomet neturėdavo savos juodosios knygos.– Laikyk ją, kol išsiskirsime. Jei neišsiskirsime, sakykim, šešis mėnesius, galėsi

sudeginti.Gregas padėjo oda aptrauktą užrašinę man ant kelių ir atsilošęs sužiuro

šviesiomis, geromis akimis – žiūrėjo, kaip reaguosiu, kad į rankas įduoda visąsavo lytinio gyvenimo praeitį, dabartį, ateitį.

Pirmas skatulys buvo ją perversti, pažiūrėti, ar ką atpažinsiu. Antras –perversti, pažiūrėti, kiek joje vardų, kiek moterų mynė tuo pat keliu, kuriuodabar minu aš. Trečias – paklausti:

– Ar aš čia esu?Gregas papurtė galvą.– Net kol nebuvai apsukusi man galvos, tu šitai knygai buvai per gera.– Kitaip tariant, žinojai, kad su tavim nesidulkinsiu, todėl nešvaistei laiko man

įrašyti?Gregas skėstelėjo rankomis.– Ką tik atidaviau tau savo ankstesnį lytinį gyvenimą, o tu niurzgi, kodėl tavęs

čia nėra.Gerai pasakyta. Pavarčiau juodą stačiakampėlį rankose, paglosčiau minkštą

odytę. Ta buvo šilta, nuo užpakalio išlinkio kiek sulinkusi, puslapiai nuo naršymo

gerokai aptriušę.– Negaliu patikėti, kad turi juodąją knygą, – tariau.– Jau nebeturiu, dabar turėsi tu.– Nežinau, ar noriu šitos atsakomybės.– Tik taip tau galiu įrodyti, kad esu rimtai nusiteikęs. Man nereikia nė vienos

iš tos knygos – reikia tavęs.– O kaip numeriai mobiliajame?Grego oda akimirksniu liko be spalvos. Aišku, kad jo dulkinamosios ar

norimosios išdulkinti buvo griežtai surūšiuotos. Jei kuri patikdavo, eidavo įjuodąją knygutę, jei patikdavo dar ir kaip, žengdavo į mobilųjį.

Atkišau jam užrašinę.– Pamirškim tai. Galim ir toliau likti draugai.Grąžindama jam lytinę laisvę, truputėlį virpėjau. Ir ko? Kas sukilo krūtinėje?

Jausmų sūkurys, kurio sulaikyti neįstengiau. Bene labiausiai – pavydas irliūdesys. Pavydas – puikiai suprantama. Liūdesys, nes jei jis atsiimtų knygelę,mūsų draugystė būtų paremta štai kuo: aš žinau nerūpinti jam tiek, kad jis mestųdulkinęsis su kitomis, o jis žino, kad aš dėl savo smulkmeniškumo neleidžiu jamturėti keleto kitų moterų numerių.

– Gerai, – tarė Gregas, bet knygutės paimti nepasikėlė. – Visus reikalingusnumerius iš mobiliojo surašysiu ant lapuko ir įkišiu jį į juodąją knygą, o jeiišsiskirsime, jį atsiimsiu12.

Kad ir ne „aš juos visus ištrinsiu“, bet ir ne „ak, pamiršk“. Taigi, kamuolį spirtivėl eilė man. Turėjau nuspręsti, ar eisim toliau.

Tokiomis sąlygomis galvoti aš negalėjau. Jokio prablaškančio televizoriausgarso, rankoje – jokio šokolado... Kai paskutinį kartą bandžiau įtemptomissąlygomis padirbėti be šių priemonių, baigėsi tuo, kad pavadinau Gregą taksi.

– Pabūk. Aš greit grįšiu. Tik nejudėk, neišeik, sėdėk čia, – paliepiau.Jis linktelėjo, o aš ištiesiau kojas, atsistojau ir išėjau iš kambario. Virtuvėje

žengiau tiesiai prie šaldytuvo, atplėšiau dureles ir išsitraukiau didžiulę šokoladoplytą, kurią šiemet iš Kopenhagos buvo parvežusi Renė. Skanėstas buvoprabangus, mano saugomas, jei užsuktų kompanija, ne kasdienis šokoladas, kokįpaprastai valgydavau. Atplėšiau storą geltoną vaškinį popierių, paskui – storąauksinę foliją. Kilstelėjau plytutę po nosim, giliai įkvėpiau. Jusles užplūdokartokas kakavos, pagardintos cukrumi, pieno milteliais ir emulsikliu, kvapsnis.

Aaach, dabar geriau. Giliai įkvėpiau dar dukart. Tada suėmiau plytutę abiemrankom ir spaudžiau, kol įstrižai atlūžo smailas gabalėlis. Kyštelėjau jį į burną,atsikandau. Oje, vaje. Pajutus skonį, atlėgo visas kūnas. Dabar jau galėjaugalvoti. Kaip pridera.

Gregas.Gregas ir aš. Ir turbūt tęsinys.Nepasakysi, kad būčiau nesusidomėjusi. Susidomėjusi buvau, trupučiuką. Vis

dėlto tik truputį. Tikrai nepakankamai, kad viskuo rizikuočiau. Bet jei dabarpasakyčiau „ne“, jis tai suprastų paraidžiui. Grego nebematyčiau, bent jau tąjaprasme. Tapčiau Kristin Skot Tomas iš „Ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių“– sukiočiausi aplink tą, kuris vaikščiotų su kitomis man vaidinant uolią draugę.

Į jau ir taip pilną burną šokolado susigrūdau dar vieną kąsnį.Ar to noriu? Ar noriu, kad Gregas alpėtų tardamas dar vienos moters vardą,

lyg tas būtų saldžiausias iš jo tartų žodžių?Lėtai, bet aiškiai supratau: ne. Nė kiek.Aš ne tik nenoriu, kad taip būtų dabar, ne tik nenoriu, kad taip būtų kada nors

– išvis nenoriu, kad jis apie ką nors trintųsi. Be to, juk ne kasdien tau siūlosididžiausias Vakarų Jorkšyre tortas. Išskirtinumas. Tarsi šokolado gamintojasbūtų pagaminęs šokolado specialiai man. Amberės Nektarės šokoladas. Tikman... Gerai, liaukis, antraip sprogsi iš susijaudinimo. Grįžk prie reikalo.

Gregas. Išskirtinumas. Krimstelėjau dar keletą gabalėlių, kad būtų užtikrinta.Grįžau į svetainę. Gregas darė kaip lieptas – nejudėjo. Nesitraukė nė per

milimetrą. Geras ženklas, a? Jau elgiasi tiksliai taip, kaip liepiu. Pasiek, kadpaklustų tau dėl smulkmenų, tai paskui paklus ir dėl didelių dalykų, tokių kaipdaugiau nė vienos nedulkinti, tiesa? Įsitaisiau savo vietoje ant sofos, vėlatsisėdau sukryžiuodama po savim kojas.

– Na, tai kišk tuos numerius sau į burną.Po dešimties minučių Gregas liko su penkiolika (penkiolika iš devyniasdešimt

penkių) numerių mobiliajame – buvo taip miela žiūrėti, kaip krūpčiodamas juostrynė, – o aš gavau tris lapus moterų vardų ir numerių sukaišioti į knygutę, kadgalėčiau sunaikinti kada tinkama.

– Na, tai?.. – paklausė Gregas.– Na, tai judėkim labai, labai, labai lėtai – gerai?Nuo jo veidą nušvietusios šypsenos „Minstrels“ akys užsidegė.– Ir kol esam tikri, kad kartu truksim trumpai, tiedviem turime nesakyti. Kai

vienąsyk prasidėjau su vienu iš Dženės vaikino draugų, tai baigėsi visiškukošmaru. Dėl to Dženė su saviškiu vos neišsiskyrė, ką jau kalbėti apie sunkumus,iškilusius tarp mudviejų su ja. Nenoriu, kad sugriautume tai, ką juodu yrapasiekę. Taigi sutarkime, kad neprasitarsime kokius šešis mėnesius. Bent šešis.

– Pažadu, šešis, – tarė Gregas ir prirėpliojo grindimis.Kai taip padarė, man širdį sugniaužė baimės pirštai.

10 Mano manymu, „tiesiog taip jau nutiko“ sako tie, kurie užklupti nesugalvoja tikro pasiteisinimo,betgi kalbu rimtai – taip nutiko.

11 Ne, jis man kėlė įspūdį, kad yra paleistuvis, bet šitai telieka tarp manęs, jūsų ir vietinio pašto.12 Jo pasitikėjimas manimi stulbino. Negi jis tikrai manė, kad skirdamasi grąžinčiau jam lytinįgyvenimą? Tas būtų sukūrentas. Rimtai sakau!

Septintas skyrius

Šampaninė draugužė

– Gerai, tik visiškai atvirai. Ką tu iš tikrųjų manai apie apsigyvenimą su Metu?– paklausė Dženė, lošdamasi ant mano sofos su milžiniška taure vyno.

Galėjo gerti, nes buvo trimestro vidurio atostogos, tad nereikėjo anksti keltis įdarbą.

Gregas išėjo prasidėjus vakarinei „Kaimynų“ serijai. Sakyčiau, turėjo viltiesbūti pakviestas likti, nes vis skundėsi, koks yra nusialinęs. Aš paaiškinau, kadšiandien – antradienio vakaras, jis Dženės, įbrukau į rankas striukę, krepšį iratsisveikinau iki savaitgalio.

Prieš septynerius metus mane buvo pagavusi mintis grįžti į Londoną; devynismėnesius pagyvenau pas mamą su įtėviu, kol atsitokėjau. Kaip tik to ir reikėjo...vėl supratau, kad mane nuo šeimos turi skirti bent du šimtai mylių, taigi kaipgera parbildėjau į Lidsą. Tada mudvi su Džene sulygome susitikti bent kartą persavaitę – antradieniais – pavakarieniauti. Svečiuodavomės pakaitom – šeimininkėruošdavo vakarienę, viešnia patiekdavo vyno ir deserto. Jei užsiplepėdavom,dažnai likdavom nakvoti.

Šį antradienį aštrų mėsos patiekalą aš, deja, užsakiau. Mat savaitgalį nebuvauapsipirkusi – dar vienas iš sekso padarinių13, – todėl mano indaujos buvo tuščioskaip motušės Habard14. Mes pavalgėme, vadinasi, atėjo metas sunkiampokalbiui.

– Jei visiškai atvirai, Džene, – atsakiau kimiu balsu, tada dar pasitikrinau, ar jinori žinoti tiesą: – Juk visiškai atvirai?

Ji linktelėjo, prikando lūpą, akyse sušmėžavo supratingumas ir baugulys;mudvi turėjome šitą įprotį – prašyti viena kitos visiško atvirumo ir paskui krauptižinodamos, kad jo sulauksime.

– Niekuomet nemaniau, kad jis taip pasielgs. Kad žengs tokį drąsų žingsnį, taipjam nebūdingą. Žinau gi, žinau, ištisus dvejus metus tave tikinau, kad žengs, bettik todėl, kad tą norėjai girdėti. Iš tikrųjų maniau, kad to niekada nedarys. Bet

padarė, taigi puiku. Net fantastiška.Dženė atmesdama ilgus, šviesius, banguotus plaukus atidengė gražųjį veidą.

Graži ji buvo ne todėl, kad buvo mano geriausia draugė, o todėl, kad tokia buvo.Veido oda beydė, kiek išsišovę skruostikauliai tik menkai reikalingi parausvinti.O akys – tokio neįprasto mėlio, kad niekaip nesuprasi, kokios spalvos yra ištikrųjų. Kartais šviesiai mėlynos, kitąkart safyrinės, topazinės, kai kuriomisdienomis, kaip dabar, vasaros dangaus mėlynumo. Jei ji ir turėjo kokią kliautį, taiakių formą. Kad ir kaip formuodavo antakius, akys atrodydavo trupučiuką perdidelės. Ovalios, kampučiai nelabai smaili, todėl ne tokios tobulos kaip visasveidas. Man dažnai norėdavosi jai paskolinti savo akis – maniškės buvo kaiplauro lapai, puikiai išlietais kampais ir su didžiuliais juodrudžiais vyzdžiais; sutokiomis ji tobula būtų buvusi 100 procentų.

Dženė gurkštelėjo vyno.– Aš irgi nesitikėjau, – tarė pariesdama po savim kojas. – Niekuomet

nemaniau, kad Metas susitupės, nes jis kaip tu.– Atleisk, ką?! – pasiteiravau.Jei kas norėjo man sviesti galutinį akibrokštą, tai štai, prašom. Aš kaip Metas?

Tas plačiai žinomas iriso gabalas?– Jūs su Metu tokie panašūs, kad baisu. Kai tik sušnenkama apie ateitį, abu

pradedat išsisukinėti. Užsičiaupiat arba krečiat juokus, darot viską, kad tiknereikėtų galvoti ar rimtai šnekėti apie susitupėjimą. Tai mane siutindavo, matniekada nežinodavau, kas bus, kai prireikdavo susirasti būstą ar užsisakytiatostogas, bet susipažinusi su Metu pasidžiaugiau, kad tu šitokia. Supratau, kadjis nepabėgs, nes tu, nors ir nekuri planų, vis tiek būni šalia.

– Žinai ką, aš tau atleisiu, nes esi geriausia draugė, bet ką kitą išspirčiau lauk.– Ak, reikia pavyzdžių? – suskubo Dženė. – Šonas.– Apie Šoną nešnekam, – priminiau.– Dar nemačiau, kad kas dievintų moterį labiau, nei jis dievino tave, – varė

toliau ji, lyg mano balse neišgirdusi įspėjimo. – Tave buvo ta-a-a-aip įsimylėjęs,taip žiūrėdavo...

– Šito pokalbio nebuvo, – nukirtau.Dženė ilgai ir šaltai į mane spitrijo – sprendė, ar sakyti tai, kas dar sukosi jai

galvoje. Prasižiojo.– O jei bandysi jį tęsti, būsi išginta iš namų.Ji patraukė pečiais, atsirėmė į sofos atlošą.

– Spėju, kad taip yra dėl šeimos – taviškė tokia pat deformuota kaip maniškė, –tarė.

– Klausyk, mokytojūkšte, nemanyk, jog vien todėl, kad sprendi savopenkiamečių problemas, gali analizuoti manąsias. Aš pati turiu psichologėsdiplomą, pamiršai?

– Bet nereiškia, kad apie tai nieko neišmanau. Arba kad tuo požiūriu niekonežinau apie tave, Ambe.

Mes su Džene susipažinome pirmame koledžo kurse. Aš gyvenau bendrabučio29-ame kambaryje, ji – 30-ame.

Puikiai prisimenu tą akimirką, kai išvydau ją iš kambario einančią į mūsųaukšto virtuvę: aukšta, seginti išblukintą džinsinį sijonėlį, vilkinti skoningą juodągolfą. Jos plaukai, atmesti atgal ir prispausti Alisos lankeliu, krintantys antnugaros, baigėsi ties juosmeniu. Tobulai ovaliame veide skruostikauliai grasinosu amžiumi vis labiau išsikišti. Ėjo atmetusi pečius, kaip buvo išmokytavidurinėje mokykloje. Visa dvelkė modernumu, tad aš tuoj susigėdau. Patimūvėjau apsmukusius džinsus, vilkėjau ilgarankovius marškinėlius, pasižymėjaudevyniolikmetės nerangumu, mano kasytės buvo surištos į kuodą kilpinėmisgumomis. Buvau visa tai, kas nebuvo Dženė.

Žiūrėdama, kaip ji iš virtuvės grįžta į kambarį, pagalvojau, kad Dženėnepanaši nė į vieną iš mano regėtų saldainių ar šokoladų. Buvo viena iš tųnaujoviškų plytučių, kurias pastebi vos įėjęs į parduotuvę. Įvyniota paprastai, bettaip klasiškai, kad visa aplink darėsi pigu ir neskoninga. Šitas šokoladas buvoišskirtinis. Tikras baltasis. Ne kreminis, kaip dauguma baltų, bet sniegobaltumo. Iš daugybės grietinėlės, pieno, baltojo cukraus ir žiupsnyčio kakavos.Pakraščiais minkštas, labai greit ir lengvai besilydantis, taigi rankose turėjo būtilaikomas itin atsargiai. Ir kaip tik dėl to, dėl tam tikros rizikos daugelis jįapeidavo, sukdavo prie jiems žinomų. Graibstydavo savuosius „Mars“, „Twix“ ar„Dairy Milk“, nes prireikus rinktis dauguma linksta prie to, kas pažįstama.

Užtat aš – ne. Aš negalėjau apeiti šito neįprasto, įmantraus šokolado – šiaippati draugaudavau su „Mars“, – nes ji buvo mano kaimynė. Reikėjo ją perkąsti.Tad iškurnėjus jos tėvams susiėmiau ir pasibeldžiau.

– Sveika, aš Amberė – tavo kaimynė, gyvenu greta, – prisistačiau.– Dženė, – atsakė ta ir nusišypsojo.

Tas šypsnys išsklaidė abejones. Suklastoti galima daug ką, bet tik ne šilumą,skleidžiamą to šypsnio.

Vos tik pasikalbėjęs su Džene, jos krimstelėjęs, nukreipęs žvilgsnį nuoišvaizdos, iškart pamatai, kokia ji meilutė. Kaip užsiriečia nosis, kai ji juokiasi.Kaip sužimba akys, kai ketina klausti ko nors itin asmeniško. Kokia paika galibūti. Po tuo baltuoju šokoladu kunkuliavo tikras šampanas. Smagus, gaivus –norėjosi gerti ir gerti.

Paskui mes kartu praleidom daug laiko. Jos specializacija buvo pradinėsmokyklos mokytoja, o pagrindinis dalykas – anglų kalba, aš studijavaupsichologiją, mano specializacija buvo žurnalistika ir viešieji ryšiai. Mūsųdraugystę sucementavo Kalėdos.

Artėjant joms, kai visi džiūgavo, kad važiuos namo, matysis su draugais, bus sunamiškiais, mane ištikdavo maži panikos priepuoliai. Sėdėdavau sauspoksodama, kramtydama nagus, širdis, rodydavosi, išlįs – taip stipriaibaldydavosi krūtinėje. Kai buvau dešimties, tėvai išsiskyrė, tad aš sukdavaugalvą, kurį iš jų lankyti nuo gruodžio 27-osios iki 30-osios. Kuris ilgai, šaltai tylėstelefono ragelyje, kai paaiškinsiu, kad šventės kartu neketinu švęsti. Kalėdosman būdavo toks siaubas, kad aš dažnusyk stengdavausi jas pamiršti. Tadapamačiau, kad kalėdinių vargų kyla ir Dženei.

Dženės mama anksčiau buvo modelis, bet grožiui vystant darėsi pagiežingamoteris. Iš pagiežos radosi kerštingumas, pirmiausia nukreiptas į dukterį.

Kai Dženė buvo aštuonerių, motina jai pasakė, kad vyras, kurį ji laikė savotėvu, visai ne jos tėvas. Kai Dženei sukako dešimt, apsisprendė, kad jis –biologinis tėvas. Kaip buvo iš tikrųjų, nė nesvarbu, nes Dženei būnantvienuolikos tas išėjo, daugiau apie jį nebuvo girdėti. Vėliau motina įsitaisė tuntąmeilužių, bet Dženės nė vienas nemėgo. Ne kaip žmogaus, o kaip įrodymo, kadjos motina nėra laisva ir neįsipareigojusi. Vienintelis, su kuriuo motina sutarė,buvo vyras, kurį ji sutiko šeši mėnesiai prieš Dženei išvykstant į universitetą. Sujuo tebedraugavo, Dženei jis labai patiko, galbūt todėl, kad jiedviem su motinarodė kuo didžiausią pagarbą.

Taigi išvada tokia: mus su Džene suvedė žinojimas, kad nuo bendraamžiųskiriamės. Atrodo, daugiau niekieno šeimos nebuvo dužios tarsi kiaušiniolukštas, mes abi nelakstydavome namo vos pasitaikius progai. Taip Dženė LeiHartman iš Redingo ir Amberė Salpon iš Londono – du disfunkciniai plūdurai

normalybės jūroje – sulipo.

– Metas tau patinka, ar ne? – klausė Dženė.Dabar ji gulėjo ant to storo raudono kilimo lopinio, kur prieš kelias valandas

tysojo Gregas, skaitydamas laikraščius. Vyno taurę buvo pasistačiusi antplokščio pilvuko, akis užmerkusi, sulenkusi kelius taip, kad pėdomis rėmėsi įgrindis. Išsidraikę jos plaukai atrodė kaip išskleista aukso karūna. Dženėmokėdavo be pastangų išgauti tokią nerūpestingą pozą. Taip, nerūpestinga pozavisada išgaunama be pastangų, bet man tai sudarydavo sunkumų. Sakykim, taipgulėčiau aš – būtinai imtų diegti panugary, bet aš nesisėsčiau pasikasyti, tadrangyčiausi ant grindų it gyvatė, bandanti šliaužti per krūvą gaurų. Taipnulaistyčiau vyno, tad stryktelčiau šluostės ir užkliūčiau už išsineštinio maistodėžių. Arba gulėčiau po apklotu ant sofos ir žiūrėčiau televizorių, betatsipalaiduoti negalėčiau – kuisčiausi ieškodama nuotolinio valdymo pulto. O štaiDženė, kad ir ką darytų, būdavo rami lyg per jogą.

– Hm... mmm, – sumykiau, taip pritardama, kad Metas man patinka, nors to irnepasakiau15.

Aš drybsojau pusiausėda ant sofos, vyno taurę buvau pasistačiusi ant pilvo, betlaikiau suėmusi, nes desperatiškai ieškojau nuotolinio valdymo pulto.

Aš ir Metas. Tas santykis nebuvo paprastas vienas kito nemėgimas. Sunkumųman šyptelėti, kartais – net su manimi kalbėtis Metui iškildavo todėl, kad jis mussu Džene laikė per daug artimomis. Mudvi buvome ilgiau pažįstamos. Aš buvautokia Dženės gyvenimo dalis, kokia jis niekada negalės būti, ir dėl to jis irzo,kartais neužmigdavo. Jei mudvi pradėdavom juoktis iš praeityje iškrėstų eibių,Meto veidu praslinkdavo debesis, jis paniurdavo. Bausdavo Dženę atšiaurumu,jei ji man ką nors pranešdavo pirmiau negu jam. O jau Dieve sergėk, jam girdintužsiplepėdavo su manimi telefonu ilgiau kaip dešimt minučių. Mes su Metumylėjom tą patį žmogų, bet jis norėjo garantijos, kad jos yra mylimas labiau neguaš.

– Man neramu, kad jūs su juo nepradėtumėt taip gerai sutarti, kaip tu sutarisu Gregu, – toliau kalbėjo Dženė.

Ko jau ko, bet šito tu tikrai nenori, pagalvojau.– Mes skirtingi, – paaiškinau.– Su Gregu jūs dar ir kokie skirtingi! – sukliegė ji. – Jis – visiškas kekšius, tu –

kone vienuolė, betgi sutariat. Vis užsuka pas tave čia arba kviečia pietų. Kitąsyk

tave mato dažniau negu aš.Paminėjus jo vardą, apie jį prakalbus, man viduj sumirguliavo kosminės dulkės

– kaip mėnesiena vandeny.– Dabar, kai gyvensit kartu, aš dažniau matysiu Metą. Jėzau, tu su juo gyvensi.

Tapsi sugyventine. Ir vėl.– Juokinga, ką? Tu niekuomet neturėjai sugyventinio, o man Metas – trečiasis.– Turėjau aš tą sugyventinį, – paprieštaravau.– Ką?– Eriką. Geresnio nė nerastum.– Brolių neskaičiuojam. Turėtum pagyventi su...– Nešdinkis namo dar nebaigusi šito sakinio, gerai, Džene? – nukirtau aš.Ji užsičiaupė, užvertė akis į lubas.– Manai, mudu su Metu ilgai tversim? – paklausė. – Juk gyvenau su Karlu ir

Tomu, maniau, ilgai truks. Tikrai stengiausi, bet nepavyko. – Ji pasuko galvą,pažiūrėjo į mane. – Kaip manai, ar elgiuosi teisingai?

Ir kodėl šiandien visi mano, kad aš visiems turiu po atsakymą. Pirma Gregaskamantinėjo, kas tarp mūsų vyksta, dabar Dženė klausia, ar teisingai elgiasi.Nesistebėčiau, jei kurią akimirką apsireikštų Indiana Džonsas ir paklaustų, galaš žinanti, kur jis paliko Gralio taurę.

– Su Karlu ir Tomu apsigyvenai per greit. Jie buvo puikūs vyrukai, – greitsusakiau, – bet buvo paskubėta. Gal ir gerai, kad Metas taip vilkino persikėlimą,nes dabar abu žinot, kad esat pasirengę. Jis tave myli. – Kartais man būdavosunku tai pridurti, bet kai Metas, įmonės tarptautinės rinkodaros direktorius,nedirbdavo Paryžiuje, Dženė būdavo jo pasaulio ašis. Man norėjosi, kad jis būtųneatidus išgama, tada būčiau turėjusi teisę jo nekęsti taip, kaip jis nekentėmanęs. – To taip užtikrintai niekuomet nebūčiau pasakiusi apie Tomą ar Karlą.

– Bet pirmoji vis tiek tebesi tu, – tarė Dženė. – Tu – ta vienintelė, kuriaitebepasakoju viską.

– Hm... mmm, – sumykiau.Aš Dženei irgi pasakoju viską. Išskyrus vieną dalyką. Tai smulkmena. Šiaip ar

taip, mudu su Gregu ilgai neturėtumėm tempti. Tiesą sakant, duodu dumėnesius. Daugiausiai – tris.13 Buvau pamiršusi, kiek daug trikdžių sukelia seksas. Tai ne tik dviejų kūnų sueitis – tai laiko irenergijos stygius nusipirkti maisto. Polinkio imtis darbo neturėjimas. Ir velniškas nenoras tvarkytis.

14 Motušė Habard – anglų folkloro herojė, tiek anglų, tiek kitų tautų literatūroje žinoma kaip Motušė

Žąsis. (Vert. past.)15 Man patiko „hm... mmm“; toks abstraktumas – gali sau meluoti formaliai nemeluodamas.

„Hm, vyras ar šokoladas?Jei klausimą kelsi šitaip,niekuomet nesėdiniuosi

laukdama, kad taupaskambintų šokolado

plyta“

Aštuntas skyrius

Ji!

– Kas tu tokia? – per biurą nuskardėjo Renės balsas.Marta nekrūptelėjo, regis, net neišgirdo. Aš išgirdau. Žvilgsnį nuo monitoriaus

mečiau į viršininkę.Profesionalo ranka išpešioti Renės antakiai buvo suraukti, raudonos lūpos

persikreipusios iš pasipiktinimo.– Ką paistai? – suklykė ji į ragelį.Tada – ilga pauzė, nes kalbėjo kita.– Ir kodėl turėčiau tave prisiminti? Išgelbėjai man gyvybę, ar ką?Marta kvailai vyptelėjo, bet ko iš jos ir norėti. Tai aš persigąsdavau, kai Renė

šitaip siautėdavo telefonu, nes ji neabejotinai kalbėdavo su kuo nors, su kuomums reikėdavo apsieiti maloniai.

– Rašai – kam?Tik paklausykit. Aš atstūmiau kėdę, vos neišsinarindama poros stuburo

slankstelių, ir pasileidau prie Renės. Pabėgėjusi tris ketvirčius kelio,užsikvempiau ant stalo taip, kad vos nenumečiau pieštukinės su brangiuoju jossegikliu, ir nuspaudžiau telefono mygtuką „slapta“, kad nebūtų girdėti, kaskalbama.

– Duok man ragelį, – tariau ištiesusi ranką.Buvo laikai, kai šitaip užvirtusi ant stalo galėdavau išplėšti ragelį iš nagų,

Renei net nemirktelėjus, bet paskutiniais metais ta įsigudrino jį patraukti kaiptik man bepasiekiant.

Renė priglaudė ragelį prie krūtinės kaip kokį pirmagimį.– Ne.– Rene, – suburkavau, – duok Amberei telefoną.Ji papurtė galvą. Kai pirmadienį pratrūko, nuo tada nebuvo šaukusi. Kaip ir

spėjau, mano išeiginė bus privertusi ją šį tą apmąstyti. Vadinasi, ta žurnalistė,lyg niekur nieko paskambinusi pasiteirauti apie festivalį, iš tikrųjų turėjo reikaląsu moterimi, kuri keturias dienas ištvėrė tramdydama besiveržiantį pyktį.

– Duokš ragelį, ir galėsi sau visą popietę peikti naują Londono kino festivaliobukletą.

Išgirdus pasiūlymą, Renės akys sužibo – visa popietė blusinėjimui, šaipymuisiir tikram mėšlo drabstymui, kurio šiaip aš nepakęsčiau. Tai ne „nagi, Rene,turėk sąžinės“, kurį ji girdėdavo be perstojo. Šitai gundė...

– Nupirksiu tau šokolado ir padarysiu kavos, – pridūriau.Gundė, bet nepakankamai – ji vėl prisiplojo prie ragelio.– Ir, – mečiau kozirį, – galėsi kritikuoti jų interneto svetainę.Šitų žodžių Renė geidė. Aš ją vis drausmindavau, kad nepuldinėtų jų interneto

svetainės, nes mūsiškė buvo ne ką geresnė. Tiesą pasakius, prašyte prašėsiatnaujinama, sakyčiau, geriau už LKF mes temokėjome tik ką nors peikti. Renėsranka išsitiesė – ji įteikė ragelį.

Dūriau pirštu į mygtuką „slapta“.– Laba diena, atsiprašau, festivalio direktorė turėjo atsiliepti į kitą skambutį,

kuo galėčiau padėti? Aš – Amberė, direktorės pavaduotoja.– Sveika, Ambere.Ojėzau. Dieve. Varge. Ji. JI!Tą dirbtinį nosinį balsą būčiau bet kur atpažinusi. Reikėjo leisti Renei ją

iškoneveikti. Būčiau su džiaugsmu atsiteisusi. SU JA! Žurnaliste iš pragaro.Kvaiša žurnaliste iš pragaro, bandžiusia mane atleisti.

Pernai beveik tapačiomis aplinkybėmis sučirškus telefonui Renė tvardydamasipakėlė ragelį. Kažkokiai moteriai pradėjus taukšti apie jos praeitį, neteko žado.

Kitados Renė buvo tikra Brižita Bardo, laimei, neturėjo fašistinių polinkių.Išgarsėjo būdama trylikos, prancūzų meniniame filme suvaidinusi Lolitą. Jitarptautinė pernakt kilusi sensacija, nominuota apdovanojimams, ne vieno filmožvaigždė, bla bla bla, jos laukusi puiki karjera... Bet Renė nebūtų buvusi Renė(prieštaringos sielos) – pasibodėjusi spindulingu gyvenimu, būdama dvidešimtvienų, viską metė ir išdūmė mokytis kinematografijos. Persikėlusi iš Paryžiaus įLondoną, dirbo keliose kino kompanijose. Susipažinusi su savo vyru, scenaristu,atsikraustė į Lidsą – jis buvo iš čia kilęs. Gavusi festivalio asistentės padėjėjosdarbą VJTKF, po poros metų perėmė visą verslą. Toji kitame laido gale, regis,skambino vien to priminti.

Išgirdau, kaip po Renės „alio, festivalio biuras“ stojo tyla, žvilgtelėjusi

pamačiau, kad jos veidas ištįsta – ženklas, kad ims klykti. Puoliau prie stalo –deja, tuokart segiklis nulėkė – ir, Renei nespėjus pasitelkti liežuvio, išplėšauragelį iš rankų.

– Mes norėtume gauti interviu iš... – moteriškė kitame laido gale susakėpuikiai žinomos mūsų pakviestos žvaigždės, kuri turėjo dalyvauti Lidsevyksiančioje savo naujojo filmo premjeroje, pavardę. – Esu tikra, kad ji mielaisutiks, nes mes – žvilgantis žurnalas, o Jorkšyro rinka tokia ribota. Ir dar mielaiparašytume straipsniuką, kaip jūs, paauglystėje tokia garsi žvaigždė, iš visų vietųišsirinkote vadovauti festivaliui Lidse.

– Ko gero, tokiomis šnekomis neverta liūdinti festivalio direktorės, – ramiubalsu tariau skambinančiajai. – Aš – Amberė Salpon, festivalio direktorėspavaduotoja. Kalbėkim atvirai – mes neturim jums padėti prie jos prieiti, o jei jauskambinate mums, tikrai žinote, kokia gyva bėda yra jos agentė. Bet jei gautumeraštišką patvirtinimą, kad jūs išreklamuosite festivalį ir festivalio bičiulius sukontaktiniais duomenimis, jei paminėsite, kad anksčiau festivalyje lankėsi... –išpyliau žvaigždžių sąrašą, – įrašysiu jus į interviu gavėjų sąrašą.

– Ar jie tikrai visi lankėsi? – paklausė ta, gana įžeidžiamai nustebusi.– O kaipgi, mes juk ne kokia provincialų organizacija, – nusijuokiau aš. Mečiau

akį į Renę – ta it būtų kramčiusi vapsvą. – Pranešiu, kada galėsite paimti interviuiš Renės.

Ji, Mimi, atkako, o aš, žinodama, kad šiaurėje nėra buvusi, stotyje ją pasitikau.Ta, tik mestelėjusi žvilgsnį, iškart sumojo, kad esu su kliautimis. Apsirengusi netaip, kaip reikia, be deramos rankinės, o dar pietietė, savu noru apsigyvenusišiaurėje.

– Kaip tu čia ištveri? – paklausė ji, lydima į viešbutį, kur buvau užsakiusi jaikambarį.

Jos balsas – nosinis, valdingas, dirbtinis – tikrovėje buvo dar atgrasesnis.Blondinės kuodas stilingai susuktas brangiais pirštukais, daili figūrėlė aprengtafirminiais drabužėliais. Tarp mūsų nebuvo nieko bendra, bet anksčiau darbolabui aš nuostabiai apsikęsdavau su bjaurybėmis, todėl nusišypsojusi atsakiau:

– Kuo ilgiau čia gyveni, tuo labiau patinka, – ir pasimeldžiau, kad Jorkšyrodievas nenutrenktų už tokį nelojalumą.

Vėliau, penktadienio vakarą, per filmo peržiūros vakarėlį, kai Garsenybėnuėjo miegoti, Mimi, sėdėdama ant baro kėdės viešbutyje, apsupta būrio vyrų išfilmo ir vyrų žurnalistų, postringavo, koks menkas esąs Lidsas:

– Čia, regis, pagaliau įsikūrė „Harvey Nics“. Kaip mini Londonas.Jei tie jorkšyriečiai nebūtų taip varvinę seilės, būtų ją išguję. Tarp anų

žurnalistų buvo ir Gregas. Ir spėkit, kas ją nulydėjo laiptais į viršų? Abu esatvienas kito verti, galvojau dūlindama namo.

Nuo to renginio aš kone alpau, mat turėjau savaitėmis iki išnaktų dirbti, kadviską sukoordinuočiau. Sekmadienio popietę, renginiui pagaliau pasibaigus,palydėjusi Garsenybę į oro uostą grįžau namo. Garsenybė, visiškai kitaip neiMimi, buvo praktikė, turinti nuostabiai stiprų humoro jausmą. Nepaisydamavisos savaitgalio sumaišties, labai džiaugiausi ją sutikusi, o ji pažadėjo vėlatvažiuoti į festivalį, jei tik galės. Nė nenusivilkusi palto griuvau ant sofos irnieko nematančiu žvilgsniu įsispoksojau į televizorių. Prireikė valandos, kolsugalvojau, jog reikia nusivilkti ir šio to užkrimsti. Kai jau buvau bekelianti galvąnuo atlošo, kišenėje pyptelėjo telefonas. Tingiai išsitraukiau sidabro spalvosmobilųjį, tikėdamasi rasti žinutę nuo Garsenybės, kuri buvo pažadėjusi manparašyti, kai parskris į Londoną.

Užuot gavusi ją, gavau štai ką:

Padėk. „Hol. Inn“. 513 kamb. Ji svaičioja apie kraustymąsi į Lidsą.

Padėk. G.

Aš, galima sakyti, nekreipiau dėmesio. Mat, gelbėjusi jį jau daugiau negu porąmetų, kaip tik nusprendžiau nebeduoti progos išsisukti. Tad žinutę ištryniau,mobilųjį nusviedžiau ant sofos prie savęs.

„Kaip tu čia ištveri“, – galvoje nuskardeno malonės kupinas Mimi balsas. Ji čianesikraustys, pasakiau sau. Nė už ką. Taip nebus. Net jei atsikraustys, Gregassu ja nesusidės. Bet ką, jei ji kitokia? Jei ta vienintelė? Jis ims kviestis ją įpasimatymus. Aš turėsiu eiti kartu. Jie gali susituokti. Po dešimties minučių jausėdėjau traukinyje į Lidsą.

Į 513-ąjį pasibeldus trečiąkart, Mimi įpykusi atidarė duris – aš nustėrau.Mieląją figūrėlę tedengė rankšluostukas – ne iš didžiausių. Negi šitameviešbutyje neduodama chalatų? Nė didesnių rankšluosčių?

– Oi, Amberė. Sveika, – pasisveikino ji neįstengdama nuslėpti nusivylimo.Aš porąsyk sužiopčiojau – ją išvydusi netekau amo. Kaip visa buvo atvirai

seksualu. Visa alsavo ir kvepėjo seksu. Pati be sekso buvau pragyvenusi konemetus, dabar tas smelkėsi iš kiekvieno kampo. Kaip žuvis atrodžiau dar ir todėl,kad nė sykio per keturiasdešimties minučių kelionę nepagalvojau, ką sakysiu. Taine anas kartas bare, kai žvilgsniu sutramdžiau kažkokią psichę ir tokį pat psichąjos draugužį, panorusius Gregą nudobti. Ir ne vienas iš kitų, kai prieidavau,apsivydavau ranka liemenį ir išsivesdavau jį iš muštynių. Šįkart reikėjo istorijos,įtikimumo. Žodžių.

– Ar tu... ar tau nieko nenutiko? – paklausė ji. Vėl maloningu tonu. Vėl prašosiišvanojama.

Ar išsisuksiu? „Panelyt, ji prieš tave pučiasi.“ Niekuomet negali žinoti, gal irsuveiks.

– Hm, ne. Aš, hm, ui, norėjau, e, paklausti, ar nematei Grego. GregoValtersono. Penktadienio vakarą šnekučiavotės su juo bare. Maniau, grįžai įLondoną, bet kai nugirdau, kad nusprendei porai dienų likti, pamaniau, kad gal jįmatei.

Į vaidybą sudėjau užtektinai mikčiojimo ir nevilties, kad šitai atrodytų tikra.– Ar negalėjai paskambinti? – paklausė ji. Smeigdama man kiekvienu žodžiu,

kiekvienu skiemeniu. Versdama sukąsti dantis, grodama nervais. „Panelyt, josbalsas tave suerzino.“

– Aš vis tiek buvau viešbutyje... Klausyk, ar matei? Man išties neramu.– Kas jis tau?– Jis, hm, jis mano draugas, – tariau.Ta niekinamai perbėgo mane akimis. Perbėgo iš kito galo, tik paniekos buvo

dar truputėlis daugiau. „O kas, panelyt, per žvilgsniai!“– Draugas?– Mano vaikinas, – šnypštelėjau.Gregui nusprendus tą mirksnį žengti į kambario plotą, kur jį galėjau matyti,

dingo paskutiniai nekaltybės likučiai. Madingąsias juodas kelnes, mūvėtaspenktadienio vakarą, jis buvo užsitraukęs, bet neužsisagstęs, marškiniai buvoatlapi, krūtinė nuoga. Per visą tą laiką, per visus tuos vadavimus Grego nėkartnebuvau mačiusi taip greit po akto. Kažin ką mano esybė tikėjosi jį veikiantkiaurą savaitgalį viešbučio kambaryje su gražia moterimi, bet ūmai tas reginyspritrenkė. Žiūrėdama į jį, buvau priblokšta taip, kad negalėjau pratarti žodžio.

– Amberė, – konstatavo jis, balse buvo justi užuojautos ir nuostabos mišinys.– Gregoris, – atsakiau aš.

Mes vėrėme vienas kitą akimis. Mane kone nugramzdino dar viena nuovargiobanga. Aš tokia pervargusi, tai kodėl nesėdžiu namie, ko nesiilsiu? Todėl, kadGregas – krušlius idiotas. Supraskite paraidžiui. Jei kalbame apie krušimąsi, taijis – idiotas. Užplūdo įsiūtis ir adrenalinas.

– Štai kur tu, – užrikau. – Aš kraustausi iš proto, o tu – va kur.– Man jis nesakė, kad turi merginą, – šokosi Mimi.– Žinoma, kurgi sakys, – suurzgiau.Ta, užuot atsiliepusi, prisiplojo prie durų.Gregas stovėjo kaip priaugęs, tylėjo.– Kodėl visuomet tave randu ten, kur neturėtum būti? Su tais, su kuriais

neturėtum būti? Užteks, Gregori, – išdeklamavau. Ir išties. Buvo pertemptapaskutinė styga. – Girdi? Man užteks... Gali juo džiaugtis! – riktelėjau Mimi irapsisukusi nudrožiau prie lifto.

Gregas, išvydęs, kad tolsta jo išgelbėjimas, paskutinė proga pabėgti išviešbučio nevedusiam, atsikvošėjo.

– Ambere! Sustok! Palauk! – sušuko pavymui.Aš drožiau ilgu koridoriumi, smilkiniuose ir krūtinėje kunkuliavo pyktis. Man iš

tikrųjų buvo gana. Po kelių sekundžių jis išbėgo iš kambario – su striuke rankoje,strakaliodamas, nes bandė apsiauti.

– Ambere! Sustok! Aš gailiuosi! – šaukė pavymui. – Iš tikro!Aš, prisigavusi prie lifto, jau spaudžiau iškvietimo mygtuką. Dar neatvažiavus

liftui Gregas mane prisivijo.– Atleisk, – paprašė.– Tai paskutinis kartas, – suurzgiau. – Paskutiniausias.– Atleisk, – maldavo jis.Dabar jau buvo persigandęs, nes žinojo, kad mano pyktis – 100 procentų

tikras. Bandydamas apraminti, suėmė už rankų. Pastūmiau jį taip, kad netloštelėjo.

– Iš tikrųjų gailiuosi, iš tikro, – suvapėjo Gregas iš ten, kur buvo nublokštas,dabar jau išgąsdintas įsiūčio.

Šitokios manęs jis dar nebuvo matęs. Mane tokią matęs išvis buvo nedaugkas. Pati save irgi nedažnai tokią išvysdavau, bet dabar, ištrūkusią, buvo sunkusutramdyti. Nenorėjau liautis jį stumdžiusi. Buvo beužvaldąs poreikis jį prikulti.Vožti tiesiai į kvailą tarpuakį. Tada spirti į tarpukojį, kad suskaustų tą daiktą,

kuris mus vis įpainiodavo į tokias padėtis.– Džiaukis, kad nenurėžiau tau kiaušių! – surikau.Gregas kaipmat užsidengė ranka tarpukojį – išsigando, kad, būdama tokia

įnirtusi, iš tikro nenurėžčiau.Liftas, atvažiavęs į mūsų aukštą, skimbtelėjo, metalinės durys atsivėrė ir aš

puoliau vidun. Atsisukusi pamačiau, kad mes stebimi. Iškišusi galvą iš kambario įmus spoksojo ne tik Mimi – tarpduriuose lūkuriavo dar tuntas viešbučio svečių,bandančių suprasti mūsų su Gregu vaidinamą aukšto spektaklį. Nuostabu, čiagrįžti nebegalėsime.

Gregas, nesumojantis, kada ką palikti ramybėje, ištiesė ranką ketindamasmane paliesti. Aš ją nubloškiau.

– Neliesk manęs! – užrikau. – Niekad!Ir lifto durys užsivėrė.Iš viešbučio į gatvę išžygiavau su Gregu, kuris, dar nebaigęs rengtis, stypčiojo

už nugaros.– Gi tu išties įpykusi, a? – pasakė, kai sustojau ant šaligatvio svarstydama, kaip

parsigauti namo – autobusu, taksi ar traukiniu.– Ir kaipgi išsidaviau – rėkdama ar stumdydama? – sušnypščiau.– Atleisk. Nesugalvojau, kieno dar prašyti pagalbos. Apie tai, kad mes darbą ir

Londoną, ji sušneko rimtai. Manė, kad įdarbinsiu ją „Kronikoje“ ir kad pas maneapsistos, kol suras, kur gyventi. Kalbėjo taip užtikrintai ir su tokiomissmulkmenomis, kad mane panika apėmė.

– Ar nemanai, kad jos psichinę būklę nustatyti buvo geriau prieš ją dulkinant?– Atrodė normali.– Tokia ir yra. Gregai, seksas moterims svarbu. Jei su kuria suguli, ji paprastai

mano, kad tau kažką reiškia, kažkas prasideda. Atrodė gana maloni. Dabar štaisėdi svarstydama, kas ne taip, gal net kremtasi. Ir iš dalies dėl to kalta aš. Tumane pavertei bendrininke traiškant dar vieną moterį.

– Atsiprašau.– Vis atsiprašinėji, bet ir toliau taip elgiesi. – Pyktis buvo beatslūgstantis, mat

priešais nestovėjo pusnuogė merga dailia figūra ir brangia šukuosena, niekinantimane vos tik pravėrusi burną. Beje, kaip ten sakoma? „Kas kvailesnis – tas,kuris šoka nuo uolos, ar tas, kuris puola jam iš paskos?“ Kas apskritai čiadidesnis kvailys – pasileidėlis ar vienuolė, skubanti jo vaduoti? – Tikiuosi,Gregori, bent jau seksas buvo viso šito vertas.

– Jei iš tikro, tai labai vidutiniškas, – atsakė tas.Še tau, kad nori!– Tu neprilygstamas.– Atsiprašau.Jis atėjo pas mane ir, kad vėl pramintų kelią į mano jausmus, paruošė

vakarienę, nupirko butelį vyno, suplovė indus ir vis žybčiojo dideliais rudaisvyzdžiais.

Aš būčiau toliau krimtusis dėl to, kaip mes pasielgėme su Mimi, jei ta Reneinebūtų parašiusi devynių puslapių laiško, kuriame mane plūdo, vadinoneprofesionalia, rašė, kad ją menkinau vos išlipus iš traukinio, kad grasinaususidoroti ir kad ji sulaukusi bjaurių skambučių, žinoma, skambino ne kas kitaskaip aš. Renė, jei norinti išvengti skandalo, kad mane paskyrė būti jos palydove,turinti mane atleisti. Gavusi tą laišką, Renė negalėjo sulaikyti juoko, vis šūkčiojo:„Tik paklausyk...“16

Taigi dabar skambino ji – Mimi.– Kaip laikaisi? – paklausė, lyg mes būtume buvusios draugės.– Puikiai, – atkirtau. – Aš, hm, nenugirdau jūsų pavardės.Lengviausias būdas leisti suprasti, kad nustojai apie ką nors galvoti vos tik

tam pranykus iš akių, – apsimesti, kad neatpažįsti.– Aš – Mimi Verner.– Puiku. Priminkit, kam jūs rašote.Tegul nemano, kad man yra tokia svarbi, jog prisimenu, kur dirba.– „Vivai“.– Ai, hm, taip. Kuo galėčiau padėti?– Na, girdėjau, kad atvyksta, – ji paminėjo antrarūšę žvaigždę, su kuria Renė

buvo geros draugės ir kuri ketino atidaryti rugsėjo festivalį, – tad norėjau paimtiiš jos interviu. Anąkart mudvi taip puikiai bendradarbiavome, tikiuosi,pabendradarbiausime ir vėl.

Mes pasvarstėme, ir galiausiai ji nusprendė nevažiuoti, nes garsenybės filmasnepakankamai naujas, kad jį būtų verta aprašyti žurnale.

– Tiesa, ar dažnai matai, hm, Gregą? – paklausė ji, kai jau buvo aišku, kad ašketinu tarti „viso“.

Mane užplūdo staigus, ūmus pyktis. Kaip anąnakt. Tik šįkart atmieštas

pavydo. Ta kalė jį pasiglemžė pirma manęs17, ir tai man nepatiko. Nepamirškimir to, kad reikalavo mane atleisti.

– Gregą Valtersoną? Žurnalistą?– Tą patį.– Taip, matau labai dažnai.– Darbo reikalai? – paklausė ji net nesistengdama slėpti nusivylimo.– Taip, darbo. Ir asmeniniai – mes neseniai susituokėme. Taigi, iki.Metusi ragelį ir pašokusi nuo Renės stalo, pamačiau, kad tiedvi į mane žiūri

išsižiojusios. Meluoti aš niekad nemeluodavau, nebent darbo dėlei. Bet ir tadasukdavau ratus, o ne drėbdavau melą į akis.

– Užkniso ji mane, – paaiškinau.Tiedvi aiktelėjo – dar niekas nebuvo manęs tiek užknisęs, kad taip ir

pasakyčiau. Niekada. Aš galėdavau viduj virti pykčiu, paniurti ar išėjusi ilgaivaikščioti, kad pyktis atlėgtų, bet niekuomet nebuvau pareiškusi, kad esuužknista.

– Sakė, kad Lidsas yra mini Londonas! – sušnypščiau.– Kalė! – suurzgė Marta.– Išgama! – pridūrė Renė. – Reikėjo pasakyti, kad jūs su Gregu turit vaiką.– Ne, – užginčijo Marta, – reikėjo jai leisti darkart išdulkinti Gregą. Tai būtų

buvusi pakankama bausmė.Jų juokas, atsimušęs nuo visų biuro sienų, nubrozdino man jautrią odą. Grįžau

prie stalo, nieko nematančias akis subedžiau į žodžius, rašomus monitoriuje.Tikiuosi, tai ne ženklas. Tikiuosi, likimas nieko nenori man pasakyti. Nes,

dievaži – Gregas tris dienas man neskambino.16 Dabar, kai pagalvoju, galėjau ir įsižeisti, kad Renė nelaikė manęs sugebančia taip pasielgti, bettada tik buvau dėkinga, kad neatleido. Tas laiškas, Renės ir Martos požiūriu, buvo ir paskutinė vinis įbjaurybės Grego karstą – šitas buvo pats blogiausias jo poelgis ir jos jam daugiau nebeatleido. Et,policijos nuovados istorijos nebuvo girdėjusios.

17 Nors, tiesą sakant, pirma manęs jį buvo pasiglemžusios dauguma moterų.

Devintas skyrius

Pamišėlė

Atsirakinau buto duris, švystelėjau raktų – namų ir biuro – ryšulį su didžiuliužuvies pavidalo pakabučiu ant grindų prie svetainės durų, paskui stabtelėjau,grįžau, paėmiau raktus ir, įkišusi į spyną, užrakinau duris.

Tada padariau tai, ko turėjau nedaryti – patikrinau atsakiklį. Tas atsakė tylia,ramia raudona šviesele. Žinojau, kad nežybčios. Visi, kas turėjo mano namųnumerį, dieną skambindavo į darbą, todėl raudonoji švieselė negalėjo žybčioti,bet vis tiek krūtinėje darėsi silpna. Sukiužo visas kūnas. Jis nebeskambins. Neidabar, nei kada nors.

Nuėjusi į miegamąjį, apsivilkau pižamą penktadienio vakaro ritualui.Penktadienio vakarai būdavo tam, kad aš drybsočiau ant sofos apsiklojusiantklode, žiaumočiau nesveiką maistą ir spoksočiau į televizorių. Prie jųnederėjo, regis, tik praėjusio penktadienio vakaras. Šitas dėl ano turėjo būtiilgas. Ilgasis Amberės Salpon vakarėlis.

Nusitraukiau per galvą violetinį megztinį laivelio apykakle. Tai va kodėl ašvieniša, prisiminiau, kai atsisegiau juodą liemenėlę ir švystelėjau ją ant rietuvėsnešvarių drapanų.

Štai kur tikroji priežastis. Ne ta, kurią ištraukdavau, kai kitos suokdavo, kadvisi geri vyrai užimti, vedę, gėjai arba visiški išgamos. Priežastis, kodėl aš buvauvieniša ir besilaikanti celibato, kodėl nežinojau, ar noriu prasidėti su Gregu ir arapskritai noriu su kuo nors prasidėti, buvo ta, kad aš pamišdavau mezgantissantykiams.

Kai kitos džiūgaudavo, krizendavo ir būdavo kupinos vilčių, aš tapdavau pogrindis trypčiojančia psichopate, tik per žingsnį neįsirėžiančia į vyro smegenismetalo pjūklu. Kai į mano gyvenimą įžengdavo koks vyriškis, visai prarasdavaurealybės jausmą. Tikrąja to žodžio prasme stodavausi ant pamišimo prarajoskrašto, tik per plauką į ją negriūdavau.

Susipažinusi su nauju vyruku, aš pirmas kelias savaites it apsėsta domėdavausivisomis su juo susijusiomis smulkmenomis. Vos susiturėdavau neskambinėjusi

jam kas dvi minutes – „vien pasisveikinti“; jei jis būdavo, sakykim, biržosmakleris, aš įnikdavau į laikraščius apie finansus, nors šiaip retai kadaperžiūrėdavau net banko ataskaitas. Dargi stengdavausi visa, kas tik įmanoma,iškapstyti apie jį internete.

Ir tai dar ne viskas. Oi, ne. Tarkim, jis gyvena kitoje Lidso pusėje, Leidivude, –aš išnaršau viską nuo A iki Ž, susirandu greičiausius reisus, apžiūriu, kokiosaplink gatvės, sužinau namų kainas; ženklų, kad mums skirta būti sykiu,įžvelgdavau mažiausioje smulkmenoje: „Vaje, ant mano autobuso bilietoužrašyta 18.00, o aš su juo susipažinau 2000-ųjų rugpjūčio 1-ąją, vadinasi, kartumums būti lemta per amžius.“ Bet užvis daugiausia laiko praleisdavausvarstydama, kur jis, ką veikia, ką mąsto... Aš suvokdavau, kaip elgiuosi,drausmindavau save, kad taip nesielgčiau, primindavau sau, kad moterys žuvokovodamos už mūsų teisę balsuoti, o aš dabar tokia apgailėtina, betnemokėdavau sustoti.

Kartais mane kone pykindavo nuo nežinios, koks mano statusas. Sukdavaugalvą, ar nesu išmainyta į ką kitą. Bėda buvo ne išmainymas, o nežinojimas, arnesu išmainoma. Nežinojimas, ar, man džiugiai tvarkant kasdienius reikalus, jisneguli šalia kitos planuodamas bendrą ateitį. Kad ir kaip keista, jau geriaužinoti, kad žmogus tau neištikimas. Ko gero, pati didžiausia mano baimė buvobūti apgautai – kas nors pelno pasitikėjimą, paskui išduoda.

Vieną romaną aš atlaikiau, bet, nors dabar buvau vyresnė ir išmintingesnė, tųjausmų vėl patirti nebenorėjau.

Paprastai jausdavausi šitaip.Ištisas tris dienas nesulaukusi iš Grego net žinutės, kas trys minutės vos

neapsivemdavau. Ypač po ano pamišėlės Mimi skambučio. Negi iš tikrųjųtikėjaisi iš jo ko geresnio, klausiau savęs. Tikrai manei sulauksianti žinučių,skambučių ir elektroninių laiškų, kuriuose būtų kartojama, kaip jis nori su tavimbūti?

Baisėdamasi supratau, kad taip, aš norėjau. Maniausi esanti kitokia. Regis,antradienį Gregas buvo nuoširdus. Įtikinantis... Kalbėjo tokiai kaip kitosmoterys, kurios yra regėjusios, kaip sukčius dumia saulėlydžio pusėn su viso jųgyvenimo santaupomis, geriausiu draugu ir orumu.

Atsitempiau antklodę į svetainę, numečiau ant sofos. Maistas į namus. Laikasužsisakyti maisto. Tailandiečių? Indų? Picos? Kinų? Valgyti. Man reikiapavalgyti. Ko nors. Bet ko. Minant ratus svetainės grindimis vartėsi skrandis.

Valgyti. Reikia pavalgyti. Ar valgo jis? Gregas. Valgo? Dirba? Miega? Krušasi?Ką jis veikia? Priglaudžiau delnus prie pilvo, kad sulaikyčiau gargaliavimą. Kadatsikratyčiau negalavimo.

Šonas, vaikinas, buvęs prieš man tampant vieniša vienuole, manajai negaliaibuvo stebinančiai pakantus. Daug ko jis nežinojo – savo pamišimą geraislėpdavau; taigi jam buvo žinomas tik tas truputis, kurio neįstengdavauužmaskuoti įprastu šaltu, elegantišku išoriniu abejingumu18.

Susipažinau su juo, kai su Rene nuėjom į kompiuterių bendrovę tartis dėlfestivalio finansavimo. Festivalį daugiausia rėmė Vakarų Jorkšyro savivaldybė,todėl mes ir buvome įsikūrę savivaldybės patalpose, bet reikėjo ir daugiau lėšų.Renė, nors iš pažiūros nepasakytum, puikiai mokėdavo užkerėti žmones, kad jieskirtųsi su pinigais. Žinodavo, ką sakyti, ką žadėti, apie ką užsiminti žadant.

Dėl to susitikimo susitariau aš, ir mudvi nuėjome. Kai susėdome prie ilgoovalaus susirinkimų stalo, vogčiomis jį apžvelgiau, ir mano akys susitiko su Šonoakimis. Sustojo. Kvapą gniaužiantis gražuolis jis nebuvo, bet kibirkščiavo.Žvelgdama jo pusėn, regėjau kibirkštėles. Būna, kad pamatęs žmogų ar daiktąžinai, jog jis – tavo. Tai ne aistra, ne „turiu jį gauti, kitaip mirsiu“, taip jau būna,ir tiek. Šitas jausmas patiriamas tik porąkart per gyvenimą, esu tuo tikra, tikspragt – tu ir tas žmogus, tie batai, tas automobilis. Tau skirta. Nereikia neipatvirtinimo, nei pastangų. Tau. Štai kodėl pažiūrėjusi į Šoną išvydau kibirkštis.Jis – man skirtasis.

Sviesto šviesumo jo plaukai buvo nukirpti labai trumpai, iš po ilgų blakstienųžvelgė tamsios riešutinės akys, nuo jo šypsenos būtų sulinkę keliai. Mes atviraivėpsojom vienas į kitą, išsišiepę taip, tarsi tarpusavyje laidytume asmeniniusjuokelius, – taip visą susitikimą. Trinktelėjau pati sau, kai vėliau apsižiūrėjau,kad likau nesužinojusi jo pavardės. Jam galvoje nesuprojektavusi savo mobiliojonumerio. Gi, po galais, jis man skirtas. Praėjus porai dienų, su Džene ir Metunuėjusi į klubą į kažką atsitrenkiau. Į jį. Poną Kibirkštį iš susitikimo. Pirmąkartpalikau draugus ir visą vakarą prasišnekėjau ir prasiglamonėjau su Šonu. Abusutarėme, kad kartu būti mums skyrė likimas, ir kai taksi išvežiojo popadoriuosius namus, telefonu tauškėme iki patekant saulei.

Beje, jis nežaidė. Skambindavo it pasiutęs. Skambindavo, kai pasakydavo, kadskambins, skambindavo, kai nepasakydavo. Mes kur nors išeidavome,pasilikdavome namie, nuostabiai pasimylėdavome. Nepriėjus trijų mėnesių ribos,

Šonas pagalvojo, kodėl gi negalėtų susipykti. Išėjo, atitolo, paskambindavoporąsyk, ir aš nutraukiau santykius. Nebeatsiliepdavau į skambučius,nebeatsakydavau į elektroninius laiškus, dėdavausi nepastebinti žinučių. Tokiajau esu. Kai kas nors atšąla be ypatingos priežasties, o kad ir turėdamasypatingą priežastį, visu greičiu maunu pro duris. Pabėgu pirma. Šonas, tebūniejis palaimintas, parašė ilgą žinutę, kad jam rūpiu ir kad jis nenorįs, jog tarp mūsųbūtų baigta. Atsiprašąs, kad pasitraukė, tik pabūgęs, kad mes per greit ir perdaug rimtėjam. Ir jis manęs nepaleisiąs nekovodamas, taigi galiu jo nepaisyti,bet jei dar ką nors jam jaučiu, būtų gerokai paprasčiau leisti atsiprašyti akis įakį. Kaip ir sakiau, jis buvo geras. Aš juo dėta būčiau juodinusi jį visiems, kas tikklausosi, o paskui dar suplanavusi kerštą.

Sėdėjau ant sofos, pasidėjusi ant kelių pagalvėlę, kurios įduboje glūdėjo sidabrospalvos mobilusis. Pašiau mėlynosios pagalvės kampą ir stebeilijau į telefoną,laukdama, kad suskambėtų. Pirmus tris santykių mėnesius normalus manelgesys. Tik, gan neįprasta, iš skrandžio iki gerklės kilo kartulys. Ką, po velnių,veikia tas Gregas? Kam anądien ištaisė šitą spektaklį ir visiškai suglumino?

Taip, atidavė man savo juodknygę, mobiliojo numerius, betgi moterys tainenustos jam skambinti. Jį kviesis. Pradės seksą telefonu...

– BAIK! – surikau garsiai. – Baik, baik, baik, baik.Stvėriau vaizdo leistuvo pultelį, nuspaudžiau mygtuką norėdama atsukti tą

menką filmo galą, kurio žiūrėti buvau nepabaigusi, bet nesuveikė. Dirstelėjaužemyn – vaizdajuostę buvau bebandanti atsukti mobiliuoju telefonu. Manomobilusis vaizdo leistuvo pulteliu anaiptol nenorėjo būti. Švystelėjau kvailądaiktą per kambarį. Tas nuslydo nuo fotelio ir nusileido ant Skūbio Dū19, išpanašios nevilties anksčiau nusviesto.

– Nedrįsk krustelėti, – suurzgiau. – Ir, sergėk Dieve, nečirkšk.Ieškodama tikrojo nuotolinio valdymo pulto, pradėjau tapšnoti per sofą, akių

neatitraukdama nuo ekrano.Nėra. Vėl iškurnėjo pasivaikščioti. Patraukusi nuo kelių pagalvėlę,

grabaliojausi aplink, ieškodama pulto.Po Šono aš buvau nusprendusi santykių vengti, būti viena, lytiškai

nesantykiauti, nes to man nebereikėjo. Nebereikėjo būti apsėstai minties apiekokią vieną ypatą. Buvau bepalūžtanti tik kartą, kai pernai rugsėjį per festivalįžurnalistų kambaryje viešbutyje prikibo kažkoks fotografas. Jis buvo normalus ir

mudu tame kambaryje dukart nelegaliai pasiglaustėme. Pakvietė pasibaigusfestivaliui pavakarieniauti, bet aš atsisakiau. Nebenorėjau to patirti. Nerimo,trypčiojimo ant grindų, pykinimo. Baimės – ja buvo nukloti kilimai.

Vos tik apsisprendusi pajutau, kaip nuo pečių nukrinta našta, nuo akių – migla,iš smegenų išteka vandens jūra. Na, gerai, aš nepatirsiu tų ypatingų jausmų, tožmogiškosios sąveikos skausmo, kurį patiriu būdama su kuo nors, bet anokia čiablogybė. Aš išsilaisvinu. Išsivaduoju nuo vergiško santykių geismo. Nuosvarstymo, kad jei kur išeičiau, gal ką sutikčiau. Riešus, pakinklius, kaklą ir širdįveržę pančiai, kad turiu ką nors susirasti, atsilaisvino, ir man pasidarė milijonąkartų lengviau. Iki šio laiko.

Gregas mane suviliojo. Suvedžiojo. Įkalbėjo su juo prasidėti. Dabar štaiužmiršo. Antradienį, prieš jam išeinant, mes davėme šiokius tokius pažaduspasimatyti savaitgalį. „Aš tau paskambinsiu ir susitarsim“ – tokie buvo jopaskutiniai žodžiai atsibučiuojant. Nepaskambino. Galėjau skambinti aš, betkam, jei jis neketina skambinti?

Gulėdama ant sofos, kyštelėjau ranką tarp pagalvėlių, už aptraukto rėmo,paieškoti paklydėlio pulto. Nėra. Jau trauksiu ranką, bet ta nė krust. Puiku.Puikumėlis. Trūktelėjau stipriau, nudiegė riešą, bet ranka nesijudino. Atsikėliau,sulenkiau ją per alkūnę, kad galėčiau dar stipriau trūktelėti. Trūktelėjau darsyk.Nė krust. Nė iš vietos. Nesijudina. Matyt, bandoma išlaisvinti sutino.

Vadinasi, čia įstrigau tiek, kiek gyvensiu. Mobilusis per pusę kambario,nepaskambinsi ir nepasiprašysi pagalbos. Kaimynai išvažiavę, neprisišauksi.Mirsiu nuo troškulio. Ir, ajajai, tualetas. Nereikėjo apie tai galvoti – dabarprispyrė reikalas. Neatidėliotinas. Kas, po galais...

ČIRRR! Namų telefonas. Aš trūkt ranką.Telefonas darkart suskambėjo, aš vėl trūkt. Šįsyk – stipriau. Taip stipriai, kad

ranka ėmė ir ištrūko, aš nuvirtau nuo sofos ir telefonui skambant trečiąsykpasitiesiau ant grindų. Gulėdama ant nugaros, pakėliau telefono ragelį,priglaudžiau prie ausies.

– Gerai, aš pasiduodu pirmas, – sušnibždėjo Gregas.Sunkiai kvėpuodama, švogždama išlemenau:– Ką tai reiškia?– Tikėjausi, kad paskambinsi, – sušnibždėjo jis.– Ak, – tepasakiau.

– Na? – paklausė jis vis dar pašnibždomis.– Kas „na“?– Tai kodėl neskambini?– Gi antradienį prieš išeidamas sakei, kad skambinsi pats.– Taip, bet, kiek žinau, tu viską taip dramatizuoji. Vyliausi, kad paskambinsi,

tada man būtų aišku, jog tu susidomėjusi, – pasakė jis vis dar pašnibždomis.– Kur tu? – paklausiau stebėdamasi, ko jis šnibžda.– Namie, padedu Metui pakuotis daiktus.– Tai kodėl šnibždi?– Nenoriu, kad jis girdėtų. Barėsi, kad skambinčiau tai savo paslaptingai

moteriai, nes nuo tada, kai paskutinįkart ją mačiau, esu labai šlykščiosnuotaikos, o aš nenoriu, kad jis sužinotų, jog tai tu.

– Bent jau šnibždi ne todėl, kad tavo lovoje kažkokia miega.Linija suspengė nuo tylos.– Tai todėl neskambinai? Pamanei, kad būsiu ėmęsis senų triukų? – galiausiai

paklausė jis.Klausydama jo pamanytum, kad apie tai nebuvo galima net pagalvoti.– Su kiek moterų per pastarąsias tris dienas flirtavai? – paklausiau aš,

grakščiai išsisukdama nuo jo klausimo. – Įskaitant ir tas, kurios pačios prikibo,tau tereikėjo atsiliepti.

Gregas patylėjo. Dar. Ir dar.– Flirtavau neabejotinai.– Gerai, žinau, kad flirtuotojas esi nepataisomas. O kelioms per pastarąsias

tris dienas sukėlei įspūdį, kad jei ir nesugulsi, tai bent paglamžysi?Vėl tyla.Man apmirė širdis.– Senų įpročių sunku atsikratyti, Ambere, – pasakė jis, – bet dabar mes kartu,

ir aš prie jų nebegrįšiu.– Gerai, – neryžtingai tariau.Tai turės virsti košmaru. Aš, paranoikė, apsėstoji pavyduolė, prasidedu su

vyru, kuris pastaruosius penkerius metus darbe vienoje rankoje laikydavo„Durex“. Gal baigti, kol kurios nors neiškrušo, kad nebūčiau priversta jį nudobti.

– Kalbu rimtai, – pasakė Gregas. – Aš į mudu žiūriu rimtai. To noriu. O tu?Na, išties, versk kaltę man, nors pats nepajėgi susitelkti į vieną asmenį.

– Mmm, – numykiau.Buvo girdėti, kaip jis išsišiepia.– Puiku! Tai puiku! – kone suspigo, paskui sušneko tyliau: – Tai susitiksim

rytoj? Užsuksiu su furgonu vienuoliktą, padėsim Metui persikraustyti, o paskuigalėsim sprukti užsiimti savais reikaliukais. Sutinki?

– Gerai, – sutikau.– Šaunu, ryt pasišnekėsim, salduk. Iki.Padėjus telefono ragelį į galvą atėjo du dalykai:

1. Man patinka tas lengvumas, su kuriuo Gregas mane pavadino salduku. „Sal-duk“. Tiesiai nuo jo liežuvio man į ausį.

2. Kada gi, po galais, aš sakiau, kad padėsiu Metui kraustytis?

– Ak, dėk tą dėžę... – Dženė stovėjo vidury plataus koridoriaus ir, mikčiodamabei aikčiodama, sukiojosi.

Tuo tarpu mano rankos buvo nukreiptos į pietus.– Vaje... Aš nežinau, – dvejojo ji. – Metai, Metai!– Ką? – atsiliepė jis iš miegamojo nišos.– Kur tau padėti šitą dėžę? – šaukė ji.– Hm, – atsišaukė jis.Aš laikiau didžiulę raudoną plastikinę dėžę bulvarinių laikraščių, kuriuos buvo

sukaupęs Metas. Jis rinkdavo laikraščius, išleistus per jo gimtadienį, pradedantdvyliktuoju, ir specialiomis progomis, tokiomis kaip tūkstantmetis, 1996 ir 2000metų Europos čempionatai ir Pasaulio taurė. Ir, esu tikra, laikė save labaisumaniu, kad tarp jų suslapsto pornografinius žurnalus. Juokinga? Gal. Menka?Kaip tik taip. Jo „sumanumas“ man paaiškėjo jau pirma, vienam leidinukuiiškritus. Atsargiai įkišau tą daiktą atgal į slėptuvę, persigandusi, kad jis tenlaikomas, ir nuo vaizdo. Jei Metas nori skaityti pornografinius žurnalus – puiku.Jei nori jais naudotis – jo reikalas. Bet taip slapukauti... ką gi, kaip sakiau,menka. Juo labiau kad Dženė šiuo klausimu priešiškai nenusiteikusi. Nors jis irmanė, kad ji pasius, viso labo tereikėjo išmesti seną šlamštą ir nusipirkti naujo.Kaip Metui, gal truputį ir per sunku. Šiaip ar taip, nelabai gražu, ar ne, Ambere?

Bandydama nepaisyti skausmo, kurį kėlė ši sunki apgaulinga dėžė, mintisnukreipiau kitur.

Ir kokie gi mes keturi ydingi, pagalvojau. Juk ketinome būti glaudus

ketvertukas, bet antai Gregas užsidaro savy, elgiasi taip, tarsi išsikrausčiusgeriausiam draugui griūtų pasaulis. Kad ir ką sakau, kad ir koks jis dedasipatenkintas, iš tikrųjų trūksta tik žingsnio, kad pasidarytų charakirį.

Metas savo merginą pažįsta ne tiek, kad žinotų, jog ji nieko priešpornografijos vartymą, tad į jos namus ją įneša slapčiomis.

Dženė Metui vis dar nesako, kad paskutinis jos sugyventinis, Tomas, skambinoir prašė vėl susitikti, ir nors ji aiškiai neištarė „taip“, nepasakė ir „ne“. Meto jitikrai nemaustys, tik džiaugiasi papildomu dėmesiu.

Aš, kaip žinoma, slepiu nuo Dženės didžiausią po Šono nuotykį.– Pradursiu! – šūktelėjo Gregas, besdamas man rankose laikomomis dėžėmis.– Dar nežinia, kur dėt iškarpas, vyruti, tad tavo šlamštas turės palaukti, –

išdrožiau jam per petį, nutaisiusi perkraustymo įmonėje dirbančio pietųlondoniečio balsą.

– Eik tu, padugne, – tarė Gregas, mėgdžiodamas mano akcentą, bet iš savojorkšyrietiškojo maža ką teišgaudamas. – Ar bus kriminalas, jei numesiu juoskoridoriuj, a?

– Baik, vyruti, šeimininkė liepia nesubraižyt jai naujų lentinių grindų.– Užknisa, – nusiviepė Gregas. – EI, TEŠLAGALVI, EIKŠ TVARKYT SAVO

ŠLAMŠTO, ARBA MES SU NEKTARIUKU IŠEINAM.Stebuklas – naujakurys pasirodė. Gregas jį puikiai pažinojo: supratęs, kad

pervežimo furgoną gali tekti išsikrauti pačiam, Metas kaipmat liovėsi dėliotibatus pagal pirkimo datą ar kokią kitą iškrypėlišką, bet jam reikšmingą tvarką.Pamatęs, ką laikau, tirštai nuraudo ir vos nenusilauždamas kojos pripuolėvaduoti manęs nuo naštos.

– Dėkui, branguti, – tariau, – tai nuo šito man paskaudo ranką. Kažkodėl esutikra, kad visko apie šią dėžutę nežinai.

Metas paraudo dar labiau. Aš palanksčiau pirštus, kad vėl pradėtų tekėtikraujas.

– Regis, Amberė tau bando kai ką pasakyti, – tarė Dženė, bučiniuišmurzindama Metui skruostą. – Ponas Išsisukinėtojas.

– NEGI NIEKAM NERŪPI, KAD MAN TUOJ NUTRŪKS RANKOS? – užbaubėGregas taip ūmai, kad net pašokau.

– Oi, dėl Dievo.Tai tarusi atsisukau ir paėmiau iš jo viršutinę dėžę – nuo svorio jos vos

nepaleidau iš rankų. Net neįsivaizdavau, kad Gregas toks stiprus. Po rusva,strazdanota oda raibuliavo raumenys, nepridengti pilkų trumparankoviųmarškinėlių, netikėtoje vasariui saulėje žvilgėjo tamsiai rudi gyvaplaukiai antskulptūriškų rankų. Žvilgsnį nuo jo rankų nukreipiau į veidą. Drėgna kaktaaplipusi juodų plaukų sruogomis. Bernyti, jis gi gražus.

Šitai aš visuomet žinojau, bet šįkart sužinojau kitaip. Dabar sukrito mūsųkūnai, kraujas, hormonai. Į jį buvau pražiūrėjusi trejetą metų, laikiau jįgražuoliu, patyriau su juo nežemišką seksą. Bet žavėtis pradėjau tik dabar. Ir nedėl to, kas tarp mūsų įvyko. Čia būta paprasto, aiškaus, gryno potraukio. Aš šitovyro geidžiau. Labai.

Pamatęs, kad yra stebimas, jis akimis ir veidu paklausė: „Kas blogo atsitiko?“Mano lūpose virptelėjo mažas šypsnys. Nieko blogo. Tik viskas kitaip, ir tiek.Dėžė svarino rankas, todėl atsisukau į Metą su Džene – tie, skiriami Meto

pornografijos saugyklos, seilėjosi.– Užsisakykit viešbučio kambarį – arba kraustykitės, tik skubiai, nes žūsiu nuo

savo pačios rankų, – pajuokavau.Mečiau slaptą žvilgsnį „argi ne meilučiai?“ į Gregą. Tas buvo išėjęs. Nutėškęs

vaizdajuosčių dėžę ant naujomis lentomis iškloto koridoriaus ir įpusėjęs kelią ikifurgono, visu delnu trynėsi pakaušį.

Darkart suvaikščioję ant plačios odinės sofos sudribom visi, išskyrus Gregą – tassudribti nebuvo pajėgus. Jei būtų galima įasmeninti žodį „įtampa“, jis tam būtųpuikiai tikęs. Įtempta buvo kiekviena jo kūno dalelė – saldymedžių plaukai, ir tiestyrojo. Taigi, kai mes ant sofos kone gulėjome, jis sėdėjo fotelyje – pasidavęspirmyn, nusitaikęs šokti ir per mikrosekundę išdumti.

Dženė galiausiai pakilo, išėjo ir grįžo nešina buteliu šampano ir keturiomistaurėmis. Kiekvienam padalijusi po taurę, Metui padavė atkimšti butelį.

– Na, – tarė klestelėdama tarp Meto ir manęs, kai taurės buvo pripildytos, –sakykim tostą. – Mes pakėlėm taures. – Už mudviejų su Metu naują pradžią... iruž judu abu, kad irgi susirastumėt sau skirtuosius.

– Už tai ir išgerkim, – tarėm visi ir gurkštelėjom, išskyrus Gregą, kuristebelaikė taurę.

– Aha, tikėkimės, kad jūs abu sau skirtuosius irgi sutiksite, – tarė Metas, įGregą mesdamas suktą žvilgsnį – taip akivaizdžiai, kad jį turbūt pamatėviršutinio aukšto kaimynai.

– Tiesa, Metai, to ir norėjau paklausti! – sušneko Dženė. – Kodėl, kai tikpasakau, kad kuris nors iš jųdviejų sutiks sau skirtąjį, tu žiūri į Gregą?Pirmadienį irgi žiūrėjai.

– Ką? – sukluso Metas.Mano širdis šoko iš krūtinės ir užstrigo gerklėje.– Aš ne kvailė, Metju, pastebėjau, kaip žvilgčioji į Gregą. Kažkas vyksta. Ir aš,

ne, – Dženė paėmė už rankos mane, – mes norime žinoti kas.Aš žinau, vos nekyštelėjau liežuvio. Tad sukandau dantis, kad visko

neišpažinčiau.Metas, tuo tarpu pavirtęs priekinių žibintų apšviestu triušiu, dėbt į Gregą.

Gregas, vienintelis nesutrikdytas Dženės klausimo, lyg niekur nieko patraukėpečiais.

– Aš kai ką sutikau.– Ne! – suspiegė Dženė. – Kada? Kur? Kaip?– Taip! – suspiegė ir Gregas, pasišaipydamas iš jos balso. – Maždaug prieš

savaitę! Lidse! Per darbą!– Ir... – nekantravo Dženė.Gregas pagūžčiojo.– Viskas gerai.Dženė kepštelėjo Metui per ausį.– Kaip tu galėjai man nepasakyti.– Jis prašė, kad tylėčiau, – atmetė kaltinimą Metas.Dženės veidelis parodė nepasitenkinimą, kad ji išmesta iš žaidimo. Man vėl

sukilo poreikis jos pagailėti.– Nagi, kaip ji atrodo? – paklausė ji.Gregas vėl gūžtelėjo.– Kaip moteris.– Baik, Valtersonai! Išsamiau. Noriu detalių. Kaip?– Gerai, detalės, – tarė Gregas ir nusišiepė taip, kaip tegalėtų nusišiepti pats

velnias. Jis pasakys tiesą. Pasakys ir pridarys man tiek vargų, kiek nepatyriaunuo dvylikos metų, kai tyčia sudaužiau Eriko superdidvyrį. Būtų čia filmas – tuojpasileisčiau per kambarį pratisai šaukdama: „Neeeee!“ – Atrodo vidutiniškai... –Ką? Vadinasi, nori gauti spyrį, telepatiškai pasiteiravau. – Žinai, su plaukais,dviem akim, nosim, burna. Ir stulbinančia figūra, tie visi išlinkiai, švelni oda... –

Ką gi, pasakyta užtektinai geidulingai, kad anas spyris būtų panaikintas. – Hm...Kaip ir pridera, protinga, linksma, rūpestinga, draugiška ir t. t., ir t. t. Nežinau.Negaliu nusakyti žodžiais, nesumenkindamas savo jausmų. Ji – visuma. Ne. Ji –hipnotizuojanti.

Jis kalbėjo apie mane. Mane. Amberę Salpon. Hipnotizuojančią.Apsičiupinėjau tą žodį galvoje. Hipnotizuojanti. Man tai patiko. Justi, lytėti tai,ką jis sakė, patiko žodžių esmė.

Pabandžiau nuryti gumulą. Kai pajutau, kad neįstengiu, gurktelėjau stipriau irsusizgribau, kad slapčia mirkčioju laikydama susitvenkusias ašaras. Kokia ašapgailėtina. Visa, ką jis sakė... Sumirkčiojau greičiau.

– Kuo ji skiriasi nuo visų kitų tavo iškruštų, paskui mestų? – garbstymoatmosferą sutrikdė Dženė.

Grego veidas apniuko nuo įžeidimo.– Nežinau, ji kitokia. Aš ją visą dievinu, – pasakė jis. – Ji – viskas, ko norėdavau

iš merginos, ir viskas, ko man iš merginos reikėdavo, nors to ir nežinodavau.– Gi tik savaitė ją pažįsti, – pasišaipė Dženė.– Tik prieš savaitę susiėjom. Mūsų keliai susikryžiuodavo ir anksčiau, bet tik

prieš savaitę ją galiausiai sudominau.Dženė pasisuko į mane.– Tu žinojai?– Ne, hm, sužinojau ką tik. Visai neseniai.Ne melas, bet ir ne visiška tiesa.– Vadinasi, aš sužinau paskutinė, – purkštelėjo Dženė. Sukryžiavo rankas,

atsilošė, patempė lūpą.– Jis man nesakė, kad šitai jaučia, – purkštelėjau.– Man irgi, – pasakė Metas.– Tu akivaizdžiai žinai, kaip pažadinti poetą, – tariau.– Hm, galbūt. Tik negaliu patikėti, kad jis tai pajuto po savaitės.– Reikalas toks... – pradėjo aiškinti Metas.– Ar galima liautis apie mane kalbėjus taip, tarsi manęs čia nebūtų, ir elgtis

taip, lyg aš negalėčiau nieko daugiau jausti, kaip tik geismą? – suirzo Gregas. –Aš jai labai daug ką jaučiu, bet praėjo tik savaitė. Norėčiau, kad tylėtumėt, iružtikrinu – kad ir kokia būtų tolesnė raida, jums pranešiu. – Šampano tauręGregas pasistatė prie kojų. Nebuvo išgėręs nė gurkšnio, taurės net nepridėjoprie lūpų – neketino apsimetinėti, kad švenčia. – Taigi. – Jis stryktelėjo iš odinio

fotelio. – Aš turiu planų, todėl išeinu. Ambere, galiu pavežti?– Na jau ne. Amberė liks vakarienės, – pareiškė Dženė.Šitai man buvo naujiena.– Atsiprašau?Pasisukau į Dženę. Ta išraudo. Metas, deramai palaužtas, staiga pakilo, ėmė

sukaliotis po svetainę, dėliotis daiktus ant židinio atbrailos, kažką veikti. Nežiniaką.

– Vienas iš mūsų draugų yra vienišas, – paaiškino Dženė, – ir, hm, labai labaigražus, tad sumanėme šį vakarą pasikviesti jį vakarienės, kad su tavimsupažindintumėm.

Ji kalbėjo taip, tarsi tai būtų visai nesvarbu. Tarsi aš turėčiau prisiderinti priejos planų mane suporuoti. Šitas planas irgi turbūt jos – Metas buvo išsavanaudžių, jam nė motais, ar aš viena, ar susaistyta. Nuo to jo gyvenimasnepasikeis, tad jis galvos nesuko.

Užtat Dženė... Kol aš laikiausi celibato, ji nėrėsi iš kailio, kad suporuotų manesu šlykščiausiais žemėje tipais. Meluoja visi, kurie sako, kad išvaizda nesvarbu.Svarbu – jei būtų nesvarbu, tiek laiko nesipustytume, nesidažytume irnesišukuotume, – tik mums gražūs nevienodi dalykai. Man fizinis grožis, galintisprivesti prie ko nors romantiško, neatsiejamas nuo asmenybės. Nuo gebėjimosuprasti mano nuomonę, vaizduotę, humoro jausmą. Nuo įsižiebiančiųatpažinimo kibirkštėlių. Kartą skaičiau, kad meilė yra savęs atpažinimas kitameir džiaugsmas dėl šito atpažinimo. Štai kuo mane erzindavo žmonės, su kuriaisDženė mane pažindindavo – pažinodama mane apie dvylika metų, ji vis dar manė,kad galėčiau bent pagalvoti apie bučiavimąsi su tuo, kurio juokelis prasideda:„Ten buvo anglas, airis ir juočkis...“ Jiems visiems be išimties trūko to, kas mantiktų. Aš stengdavausi, iš tikrųjų, bet paskui lioviausi apsimetinėjusi, kad manįdomu, ką jie galvoja ar kalba20.

Reikia pasakyti, kad anais kartais, kai nutardavo mane pakankinti, ji bent jauperspėdavo, kad vakarieniausime. Aš nesėdėdavau prakaitu persisunkusiaisdrabužiais, piestu pasistojusiais plaukais, skaudamais raumenimis.

Mane užgulė migla – įsismelkė į maudžiančius raumenis, išbrinkino smegenųkraujagysles, pagreitino širdies ritmą.

Kaip, po velnių, ji gali spręsti, su kuo turiu susitikti?Pakaks. Šįkart Dženė pamatys, koks mano liežuvėlio ilgis. Dėl jos aklų

pasimatymų būsiu priėjusi ribą. Rėkimas nebūdavo Amberės Salpon pykčioišraiškos repertuaro dalis – išties buvau aprėkusi vienintelį Gregą, ir tai tik povadavimo operacijos, kuri mane įsiutino taip, kad norėjosi jį prikulti. Dženės ašniekuomet nekoneveikiau. Porąkart, žinoma, buvau prie to priartėjusi, betnepratrūkau. Einant metams, pamačiau, kad jei kas nors ją aprėkdavo, šitaisukeldavo plieninį ryžtą, kuris pirmiausia žybteldavo akyse, o paskui virsdavorėkusiojo atmetimu savaitėms, kartais mėnesiams. Sarkazmas ir irzliospastabos, kaip supratau, duodavo geriausius rezultatus. Bet šįkart sarkazmas irpastabos bus negailestingi – iš visų plaučių.

Jau žiojausi surikti, kad ta hipnotizuojanti Grego moteris esu aš, ištrimituoti:„Aš verta daug daugiau nei tų idiotų, su kuriais jauti pareigą mane suvesti.“

– Ar nesakei, kad susitinki su kažkuo mieste? – įsiterpė Gregas.– O, – nustebo Dženė.– Taip, Džene, aš turiu savo gyvenimą, – tiek tepasakiau.– Na, tai, Nektariuke, eime, – nukirto Gregas. – Parvešiu tave namo, galėsi

išsipustyti. Ir jei neužtruksi amžinybę, paskui pavėžėsiu.Gregas paėmė mane už rankos, truktelėjo nuo kėdės, išsivedė iš svetainės, iš

buto. Po dviejų mylių kelio apsižiūrėjau, kad po „Atsiprašau?“ daugiau ne ką irtesu pasakiusi. Gregas ne tik išgelbėjo Dženę nuo mano burnos pravėrimo – jispakėlė mano ranką ir jiems pamojo.18 Gerai jau, gerai, prote, ne taip ir juokinga.19 Reikia pasakyti, minkštų žaisliukų aš turiu. Aš, Amberė Salpon, minkštų žaisliukų turiu. Bet jie –karšto vandens butelių apdangalai. Skūbis Dū ir rožinis katinas. Turiu juos tik todėl, kad šąlu. Labai.

20 Bet koks jos surengtas aklas pasimatymas, pavadintas šiaip vakariene, baigdavosi tuo, kad, užuotšnekėjusi, aš atvirai gerdavau ir dar prieš desertą išsvirduliuodavau namo. Kai paskutinįkart išėjauvalgant pagrindinį patiekalą, Dženei teko nori nenori liautis juos rengus.

Dešimtas skyrius

Atvirumo klausimas

– Ar neprieštarautum, jei stabtelėtume pas mane? – paklausė Gregas, kai perHedinglį važiavome į mano gyvenamąją vietą.

Spūstys susidarydavo, regis, iš niekur, prisiklijavę prie žalio „Mini“ buferio jaubuvome, uch, amžius. Tyla furgono kabinoje ir bjauri mano nuotaika, sukeltaaklo pasimatymo, stumti ištįsusio laiko nepadėjo.

– Žinoma, kodėl gi tu turėtum skirtis nuo visų kitų, besistengiančių rikiuotiman gyvenimą? – sušnypščiau.

Naujasis mano meilužis giliai giliai įkvėpė, paskiau palengva atsikvėpė.– Dabar, kai Metas išsikraustė, vakarą galėtume praleisti pas mane, – varė

toliau, nė neketindamas veltis į vaidą, kurio nepradėjo. – Rokis išėjęs su savąja.Visas namas – mūsų.

Tiek to, ne Grego kaltė, kad mano geriausiai draugei neduoda ramybės manovienišumas. Ne Grego kaltė, kad neišrėžiau Dženei, kur jai susikišti savo akluspasimatymus.

– Gerai, tik neužtrukim, žinau, koks toksiškas tavo miegamasis.– Šiek tiek aptvarkiau, – perspėjo jis, – jei ką.Gregas su Metu ir Rokiu gyveno nuo antro koledžo kurso, maždaug prieš

dešimtmetį persikėlę iš bendrabučio. Kai koledžą baigė, Rokiui tėvai nupirkonamą. Tai reiškė, kad Rokis, Gregas ir Metas galėjo jį įsirengti kaip tinkami.Gregas savo miegamąjį išsidažė baltai, sienas nusikabinėjo menkaiteprisidengusių moterų paveikslais, atsitempė dvigulę lovą, grindis nusėjoknygomis, drabužiais, žurnalais, laikraščiais, batais, vaizdajuostėmis,kompaktinėmis plokštelėmis ir t. t. Aš ten lankiausi keletą sykių ir, kol jismindavo kelią per grindis nuklojusią maitą, stovėdavau kaip įbesta,baimindamasi sujudėti, kad kuo neužsikrėsčiau. Kartą jis paaiškino, kad savokambarį tokios būklės laiko siekdamas atgrasyti moteris – kad nebūtų pagundoskokios pasikviesti. Jo kambarys buvo jo rūmai, tvirtovė, šventovė, kur Gregas sujokia moterimi nemiegodavo ir net nesimylėdavo, kad ta neužgrobtų jo daugiau.

Mat ji atsikėlusi galėtų perbraukti pirštu per dulkėtas knygų lentynas, pamatyti,kokių jo turima knygų, kurios labiausiai sutrintos, nučiupinėtos. Galėtų atidarytistalčius, išvysti, kur jis laiko apatinius, kur – marškinėlius, kaip suvynioja kojines.Grego kambarys buvo ne moterų zona, ir jis kaip įmanydamas stengėsi, kad toksir būtų. Tai todėl paprašiau, kad mes netruktume – taip sudariau jam progąmanęs atsikratyti tiesiogiai neatsikratant.

– Ar patiktų maistas į namus? – paklausė Gregas atkoduodamas priekinesmėlynas duris. – Arba ką nors pagaminsiu pats.

Jis įkišo raktą į spyną.– Nesvarbu.– Kodėl tau nepasidėjus kuprinės ir palto mano kambaryje, kol suieškosiu

alaus?Furgono raktelius numetęs ant apskrito medinio staliuko prie durų, jis

nušlepsėjo į virtuvę, nepasiūlęs nė prisiglausti. Vaidytis su manim neketino, betakivaizdu, kad neketino ir glamžytis.

Aš užlipau stačiais, siaurais laiptais, nuklotais šlykščiu raudonų ir mėlynųspalvų Peislio kilimu, kurį išrinko Rokio mama, o vaikinai nedrįso prieštarauti.Viršuje pasukau į dešinę, į Grego kambarį. Kai jie metė monetą, Gregui atitekodidžiausias. Regis, jie metė monetą, bet žinant, kad jų – trys, o monetos pusės –tik dvi... Ką gi, dėl to per daug nesuksiu galvos.

Per kelerius pastaruosius metus Rokis palėpę pavertė savo miegamuoju, ovonia iš rūsio buvo perkelta į jo buvusį miegamąjį. Tad rūsys tapo bernaičiųžaidimų kambariu – jame buvo biliardo stalas, smiginio lenta, kortų staliukas irmažytis šaldytuviukas, kuriame nebūdavo nieko daugiau, kaip tik alaus. Kaskitas tą kambarį būtų išnuomojęs – Rokis, Metas ir Gregas norėjo žaidimųkambario. Jų gyvenimas buvo toks vyriškas, kad man rodėsi tikras šiuolaikinisstebuklas, kaip dar išvis kuris turi merginų.

Pravėrusi Grego būsto duris, sustojau, mečiau juodą kuprinę, bet švarkelionebenusivilkau. Iš lėto išsižiojau. Gregas buvo susitvarkęs. Grindys išplautos,visi purškiamais dažais piešti moterų paveikslai nukabinti, paviršiai nušveisti.Lova paklota švariais baltais patalais, ant viršaus pabarstyta raudonų ir rausvųrožių žiedlapių. Kambarys net apšviestas pasakiškais žiburėliais,besidriekiančiais per knygų lentynas, židinio atbrailą ir palangę.

Visa aptaisyta kaip filmo scenoje. Tai man priminė tą romantinių komedijųepizodą, kai herojus bet kurios žiūrovės širdį užvaldo savo skurdų būstą

paversdamas pasakišku guoliu arba išparduodamas nuosavybę, kad galėtų būtisu heroje per amžių amžius. Aš nuo tokių scenų niekuomet nealpėdavau. Kas gišvaistys tam laiką, manydavau sau, žinodamas, kad vis tiek pasiguldys? Šitas,akivaizdu, švaistė.

– Ar patinka? – sušnibždėjo Gregas, priėjęs iš už nugaros ir mane apglėbęs.Viduj kažkas suspurdėjo – fizinė apraiška, kad jis man patinka. Gregas lėtai

pavedžiojo ratus pilvu – sulig kiekvienu brūkštelėjimu kažkas spurdėjo vis labiau.Aš palinksėjau – kalbėti neįstengiau, nes gerklėj vėl įstrigo gumulas. Jei jis taip

darys dar, ims man daugiau nei patikti. Kur kas daugiau. O tai reikš, kad...Ar tikrai šito nori, paklausiau savęs. Gi tai dar vienas žingsnis keliu į

nežinomybę. Ar tikrai nori pradėti čia?

Pasakiškai apšviestame kambaryje mes gulėjome apsikabinę, juokdamiesi,krizendami, ramiai pasišnekučiuodami, kaip du žmonės iš filmo, tik ne taipapgalvotai apsidangstę patalais. Aš buvau rami, šilta, patenkinta. Jis buvo tarsivilnonė antklodė, į kurią buvau įsisupusi. Paprastai įsitempusios mano smegenyspoilsiavo. Negalvojau apie pirkinius, tvarkymąsi, darbą, pradėjimą mankštintis,tėvų aplankymą... Buvau čia ir dabar.

Gregas per skruostą perbraukė taip švelniai, kaip, matyt, brauktų drugeliosparnas – vos vos.

– Miegi? – paklausė.– Ne visai, – sumurkiau.– Nori pasikalbėti?– Juk kalbamės, – pasakiau užmerktomis akimis.– Noriu pasakyti – apie esmę.– Apie ką? – burbtelėjau, pasiduodama miegui.– Tu, hm, apie mano praeitį žinai viską, o aš apie tavąją nežinau iš esmės

nieko. Pavyzdžiui, su kiek vyrų pergulėjai.– Daugiau nei su dešimt, mažiau nei su dvidešimt dviem, – suburbėjau įprastą

atsakymą.– Arba kodėl nutrūko paskutiniai santykiai.– Mmmmm...– Taigi... dėl ko jie nutrūko? – prikibo Gregas. – Na?– Hmmm, – pamykiau, bandydama susitelkti. – Ummm, dėl Džekės Braun.

– Ką? – sukluso Gregas ir sėsdamasis nubėrė ant grindų šilkinius rožiųžiedlapius.

Aš irztelėjusi atsidusau. Dabar jau buvau išsibudinusi.– Gerai, tu man pasakyk, su kuo aš buvau prasidėjusi paskutinį kartą, o aš tau

pasakysiu, kodėl nutrūko santykiai.– Aaa... Prisimenu, kad praėjus keliems mėnesiams nuo Dženės ir Meto

pažinties tavęs dažnai nebūdavo, nes turėjai vaikiną. Ir žinau, kad jis mane neitin mėgo, nes mudu su tavim buvom draugai. Tik niekuomet nežinojau, kas jis.

Ne itin tave mėgo? Tas pat kaip sakyti, kad Didysis kanjonas yra smeigtukasdykumoje. Šonas Grego nekentė. Ne jo nemėgo ar juo piktinosi – tai buvogrynakraujė neapykanta, verčianti prisimerkti ir įtempti raumenis. Nežinojau,kad galima taip neapkęsti žmogaus, su kuriuo net nebuvai susitikęs21, bet Šonasbuvo gyvas pavyzdys. Atsisakė su Gregu susitikti, nors taip galėjo pažvelgti savonekenčiamajam į akis („Kodėl turėčiau norėti susitikti su tuo šunsnukiu?“ –giedodavo tą pačią giesmę), ir paniurdavo kiekvienąsyk, kai su Gregususitikdavau aš, net jeigu kartu būdavo ir Dženė su Metu. „Kad jis tave kabina,galiu pasakyti iš paliekamų žinučių atsakiklyje“, – nuolat skųsdavosi Šonas.Nesvarbu, kad milijoną kartų sakiau, jog aš į Grego kabinimą neatsiliepiu.

Gregas padėties nė kiek netaisė. Kartą įėjo, kai bute pas Dženę rengiausi, irpamatė sušvytruojant nuogą mano nugarą, gal lopelį užpakalio ir šlaunies, nedaugiau. Būdamas nepataisomas humoristas, paskambino į atsakiklį ir sudainavo„Siaurikių dainą“22. Aš, lyg niekur nieko klausydamasi tos žinutės prie Šono,pajutau, kad temperatūra kambaryje kaista. Jo švelnūs bruožai tapo rūstūs –Šonas sugriežė dantimis, kaklo raumuo sutvinkčiojo. Nejuokinga, jei kažkokstipas nori išvysti tavo merginos apatinius, juolab jei tu to tipo dar ir nekenti.Bedusi pirštu į mygtuką „trinti“ panaikinau visus įkalčius, kad Gregas domisimano apatiniais. „Jei jis prie tavęs prisilies, aš jį nudėsiu“, – pareiškė Šonasbaisulingu balsu, kokiu banditai „Krikštatėvyje“ duoda nurodymą išžudyti kienonors gimines.

– Betgi tu buvai mano draugas, turėjai domėtis, – tariau Gregui čia ir dabar.– Domėjausi, bet tu man lyg ir patikai, tad nenorėjau nieko žinoti apie tave su

kitu, to nebūčiau pakėlęs.– O kodėl nori žinoti dabar?– Esi mano mergina, dabar galiu pakelti, – atsakė jis. Paskui ramiai pridūrė: –

Lyg ir.– Ar apie tai turim kalbėtis dabar? – paklausiau.– Taip. Pasakyk, kodėl baigėsi, ir aš atstosiu.Atsidusau.– Sakiau. Dėl Džekės Braun.– Ji – tikras asmuo?– Ne. Filmas. Visiška Kventino Tarantino nesąmonė, pavadinta „Džeke

Braun“, – sušnypščiau. Palaukiau, kol užgrius dangus. – Va tai tau! Pasakiau, kadTarantinas yra sukūręs šlamšto, ir pasaulio pabaiga neįvyko.

Grego veidas ištįso.– Betgi „Bulvarinis skaitalas“...– Ten yra siaubinga prievartos scena, kurios neturi būti, – nukirtau sakinį dar

neišgirdusi samprotavimų, kokia čia kerinti postmodernybė. Apie tą filmą buvauprisiklausiusi argumentų iš žmonių, tiek priklausančių, tiek nepriklausančių kinopramonei, ir nė vienas iš jų manęs neįtikino, kad tas filmas arba Tarantinas yragenialūs. Jei kas postmodernu, dar nereiškia, kad ne mėšlas. – Regis, visiemsatrodo, kad jei jau esi jaunas ir domiesi kinu, tai turi mėgti Tarantiną. Tai va,Šonas, mano vaikinas, apie kurį nenorėjai nieko žinoti, nes aš tau lyg ir patikau,Tarantiną laikė dievu, o „Džekę Braun“ – kažkuo artimu Gralio taurei. Ir taisuprantama. Kiekvienas gali turėti nuomonę, net jei ji neteisinga. Bet aš buvaupasakiusi, ką apie tą filmą manau, tad kai Šonas jį atsitempė į mano butą,pasišiaušiau. Liepiau nesiartinti su juo prie mano vaizdo leistuvo – tada jis irgipasišiaušė. Kai nustojo lankytis, aš buvau antikristas, mėšlas lovoje ir turinti liktivieniša. Va dėl ko nutrūko santykiai – dėl „Džekės Braun“.

– Ar daug kalbėjotės apie susitaikymą?– Po tos dienos mes daugiau niekuomet nesikalbėjome.– Ką, visiškai?– Visiškai.– Manai, jis pasinaudojo „Džeke Braun“, kad tavim atsikratytų?– Tiesą sakant, stengiuosi nieko nemanyti, kas iš to, jei tai ir buvo pasiutusiai

kvaila priežastis nutraukti santykius.– O jei jis panorėtų tave susigrąžinti – ką pasakytum?– Mes išsiskyrę jau aštuoniolika mėnesių, jei būtų norėjęs, iki šiol būtų ką nors

pasakęs.– Bet jei?

– Jis n...– Noriu žinoti.Aš jau ieškojau sarkastiško atsakymo, tokio, kokį paprastai pateikdavau

Gregui, savo draugui, bet pamačiau jo veidą su akyse atsispindinčiaispasakiškais žiburėliais. Jis nerimo. Mane lyg sunkvežimis būtų nutrenkęs –Gregas tikrai bijojo. Gal nemanė, kad galėtų varžytis su kuo nors iš manopraeities. Gal baiminosi minties, kad Šonas man – tas vienintelis, tik pabėgęs.Kad ir kaip ten būtų, buvo išsigandęs. Kalbant apie moteris, Gregas ir išgąstisman nelipo, bet jis išsigando. Taip, išsigando, taigi aš negalėjau prie išgąsčiopridėti dar ir sarkazmo. Be to, jis buvo Gregas, mano mylimas, o savo mylimųjųjausmus jaukia tik išgamos sadistai.

– Pasakyčiau: „Grįžk pas savo Džekę Braun, bernyti.“Gregas atsipūtė.– Eikš, – sušnibždėjo, prisitraukė mane ir priglaudė prie kaktos lūpas. Paskui

pabučiavo į lūpas, atsirėmė į pagalvę, užsimerkė. Tiek ir tenorėjo išgirsti – kadaš apie kažką iš praeities nesvaičioju.

Pasiklausiau, kaip jis užmigdamas kvėpuoja vis lėčiau ir lėčiau. Pamažupaleidęs mane iš glėbio, paniro į miegą.

Pačiai miegoti nesinorėjo. Buvau visiškai išsibudinusi. Pasakiški žiburėliaitebežibėjo. Kaip išslysti iš rankų jo nepažadinus ir prieš užmiegant išjungtišvieseles? Miegosiu? Tarsi dabar galėčiau. Norėjosi, kad Gregas visų tųpaslapčių iš manęs nebūtų ištraukęs. Ir kodėl jis turėjo iškelti Šono klausimą?Kai klojasi šitaip puikiai, turėjo imti ir paklausti apie Šoną. Vadinasi, aš turėjaumeluoti, na, gerai, ne meluoti. Tik pataupyti tiesą.

Gregas tiesos nebūtų sugebėjęs priimti. Kai kurias smulkmenas apie mudu suŠonu nutylėjau jo labui. Tos smulkmenos buvo svarbios, bet jas nutylėjau dėl jo.Kad jį apsaugočiau.

Ką gi, šita dama pernelyg purkštauja. Bet tikrai tik dėl didesnio gėrio.21 Neskaitant manęs su Tomu Kruzu, bet juk čia kas kita.22 Siaurikių aš nedėvėdavau, bet nė vienoje dainikėje nėra žodžių „leisk pažvelgti į tas praktiškasjuodąsias trumpikes“.

„Kai perki šokolado,nusiperki naują

geriausią draugą“

Vienuoliktas skyrius

Apie Kanus

– Nevažiuosiu, ir viskas.– Važiuosi!Marta ir Renė buvo girdėti net iš koridoriaus galo. Iš tikrųjų jorkšyrietišką

Martos akcentą, kuriuo ji aiškino, kad nepritaria Renės brukamai minčiai, irjorkšyrietiškai skambantį prancūzišką Renės akcentą, kuriuo ta bandė ją įtikinti,išgirdau vos tik išlipusi iš lifto. Apsisukau ant pakulnių ketindama lipti atgalios.

Nelaimei, man prieš akis lifto durys užsivėrė.Artinantis prie biuro, širdis nukrito iki kulkšnių. Kalendoriaus nereikėjo – ir

taip supratau, koks metų laikas. Prasideda. Metinės muštynės, kas vyks į Kanus.– Šitai į mano pareigas neįeina. Aš administratorė, – šaukė Marta kaip kokia

paauglė, sakanti tėvams, kad vaikščios, su kuo nori. – Aš prižiūriu buhalteriją,tvarkau įstaigos reikalus, pranešu tau, kurie filmai įkandami, pasakau, kiek galiišleisti bukletams. Dabar dar ir į Kanus turiu važiuoti.

Girdit?Aš sulėtinau žingsnį.– Tavo sutarty parašyta, kad turi atlikti papildomas pareigas, jei taip

nusprendžiame, – atsišaukė Renė kaip kokia motina, sakanti dukteriai, kad kolgyvens po jos stogu, turės daryti kaip liepta.

Sustojau prie gretimo biuro, kad manęs nė viena nepastebėtų23.Rietenų nepakęsdavau. Net vujaristiniu požiūriu. Ypač vujaristiniu. Vaidai

mane sugrąžindavo į vaikystę. Kai sužinojau, ką reiškia rietenos. Aš negalėdavauklausytis pakeltų balsų, nereikalingų įžeidinėjimų, kaip nutvilko iš burnos išlėkęžodžiai. Laukti, kol kažkas tuoj tuoj bus pernelyg įžeistas, kol žodis kažkąpaskatins peržengti ribą...

Renė vaidytis mėgo. Esu tikra, Martą nusisamdė todėl, kad ta ją stačiaiįkaitindavo, o aš nesiginčydavau taip, kaip jai reikėjo. Jei Renė pratrūkdavo,tylėdavau, kol ji liaudavosi. Tylėdavau ir kai liaudavosi. Pagrindinis manoveiksmų planas buvo laukti, kol Renės pyktis subliūkš, taip neišvengiamai ir

nutikdavo.Užtat Marta... Martos agresyvumo ruožas buvo mylios platumo. VJTKF ji

dirbo apie dvidešimt vieną mėnesį, ir iš jų nebuvo nė vieno, kad su Renenepasivaidytų – kuri nors išties sviesdavo pirštinę, ir prasidėdavo didžiosiosgrumtynės. Kai prasidėdavo, mano darbas būdavo jas sustabdyti. Nuraminti,pabūti abiem geriausia drauge, patikinti, kad abi yra teisios, sutikti, kad kita yrakalė, tikrai nusipelnanti, kad jai būtų nupešti gaurai, patiekti arbatos irsausainių. Tai būdavo didžiosios rietenos, o šiaip jos pasispjaudydavo kassavaitę. Marta susipliekė su Rene net per trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį –sunku patikėti. Pradedi dirbti naujame darbe, gali būti per savaitę atleista, taiką darai? Vos tik pasitaikius progai liepi viršininkei atsiknisti, kaipgi. Vis dėltodarbą ji gavo, vadinasi, šitai veikdavo.

Atsirėmusi į sieną pradėjau kramtyti nagus.Jei kalbėtume atvirai, dėl šito ne tik Marta su Rene ginčijosi – tai kartojosi

visus vienuolika metų, kiek su festivaliu buvau susijusi aš.Kanų kino festivalis (įsitraukusiems į šitą verslą – Kanai) pradėjus dirbti

atrodė toks spindulingas, kad niekaip nesupratau, kodėl niekas nenori į jįvažiuoti. Juk galima priartėti prie visų tų aktorių, rašytojų, režisierių. Kitąsyknet atsidurti vienoje nuotraukoje su Denzeliu Vašingtonu ar Siuzana Sarandon.Argi ne svajonė dirbant kino industrijoje? Bet kai iš tikrųjų nuvažiuoji... Sakykimtaip: pirmais metais, kai aš ten lankiausi, nukakau su saulės akiniais ir vasariniųdrabužių paketu, scenarijumi ir romanu paskaityti, plius kelionių vadovu – šį tąapžiūrėsiu, kai nedirbsiu...

Greit supratau, kad tai ne tik spaudos konferencijos, premjerų peržiūros irvaikštinėjimas Rivjera kaip kokiai svarbiai personai. Tai devynios dienosnemigos, subinlaižystės, įžeidinėjimų („Vakarų – kas? Kino festivalis?“) pragaro.Reikėdavo nueiti į tiek peržiūrų, kiek tik įmanoma, o dauguma tų, kurias mesnorėdavome parodyti, būdavo naktinės. Turėdavai tuščiai aušinti burnąšnekindama žmones, kurie apie Vakarų Jorkšyrą nebūdavo girdėję, ką jaukalbėti apie lankymąsi mūsų festivalyje.

Ir dar pateikti telefonines ataskaitas biurui, kad būtų atnaujinami festivalionaujienlaiškiai, kurie vykstant Kanų festivaliui būdavo leidžiami tris kartus, o nekartą per dvi savaites, kaip įprasta. Taip būdavo prieš įsigalint internetui.Dabar, kai turėjome savo interneto svetainę, telefonu reikėdavo raportuoti, kadir kas abejotinai įdomaus atsitiktų – taip svetainė būdavo atnaujinama kasdien,

kartais kas valandą (kas sakė, kad internetas gyvenimą palengvino?).Nuvažiavusi pirmais metais, aš beveik nemačiau viešbučio. Varžiausi su

Londono kino festivaliu (apie jį žmonės būdavo girdėję) ir, pateikdama naujienųataskaitas telefonu, vos suregzdavau sakinį.

Iš oro uosto grįždama namo visą kelią praverkiau, nes nuovargis, regis, buvoužvaldęs kiekvieną pojūtį, kiekvieną raumenį. Kraujagyslės, ir tos atrodė lygsueižėjusios. Dar blogiau, kad supratau nesugebėsianti užmigti, nes buvau šitaippailsusi, ir ta mintis privedė prie ašarų. Kai taksi vairuotojas paklausė, kasatsitiko, tikėdamasis išgirsti, kad metė vaikinas, tik sukūkčiojau: „Ištiespavargau.“ Jis nužvelgė mane lyg klausdamas: „Nuo to?“, o aš, užuot atsakiusi,tik nuolankiai palinkčiojau.

Kai pradėjau dirbti etatine darbuotoja, mes neoficialiai ten važiuodavomepakaitomis ir, kadangi pernai važiavau aš, neoficialiai atėjo eilė Renei, tad aišku,kodėl ji oficialiai šitai bandė įpiršti Martai.

Martą galėjau suprasti – jos pareiginės instrukcijos šito neapėmė. Gyvenimoinstrukcijos – irgi. Jai patiko būti su savo vaikinu, rietis ir taikytis su Rene, musdrausminti, jei per daug išlaidaudavome. Marta skirdavo papildomo laiko irpastangų, kai vykdavo festivalis, bet šiaip buvo namisėda. Išmanė tai, ką daro, irturėjo palaikančiųjų tinklą (o aš turėjau nuojautą, kada ji ketina ką mušti už tai,kad blogai su ja elgiasi, ir įsikišdavau). Marta netapo administratore, taigi galėjosau tinginiauti.

Į darbo pokalbį ji atėjo apsitaisiusi madinga balta palaidine ir juodukostiumėliu su sijonu. Pečius siekiantys rudi plaukai buvo sušukuoti susklastymu, ji nešėsi portfelį. Iškart supratau – šokoladas su vaisiais ir riešutais.Šis tas patikimo, senasis pamėgtasis, kurio visuomet norisi. Visad mėgstamiausiųkonditerijos gaminių sąraše, visuomet apie ją pagalvodavai, kai vykdavo pobūvisar prireikdavo su kuo nors papliaukšti. Buvo nepretenzinga kaip šokoladas irsaldi kaip razinos šokolade su vaisiais ir riešutais. Bet Marta turėjo per daugriešutų – tų kietų gabaliukų, kurių nesitikėdavai rasti ramiai kramsnodamas.Kurių stipriau krimstelėjęs galėdavai nusilaužti dantį. Tai suprasdavai labaigreit, nes Marta visa būdavo kaip ant delno.

Jai gyventi patiko taip, kaip ji gyveno, ir to nepakeis jokia tarptautiniųžvaigždžių šutvė. Renė, reikia pasakyti, šiuo metu buvo tokia, kad jos išvykamums galėjo baigtis tarptautiniu skandalu. Štai jau matau: kažkas iš Londono

kino festivalio prie Džulijos Roberts prisigauna pirmas, Renė išsitraukiamilžinišką kaip iš „Lemtingo potraukio“ peilį ir be išlygų rėžia galvas.

Vienintelė alternatyva buvo važiuoti man. Bet to nebus.– Jus abi girdėjau per visą koridorių, – guviai tariau, įsiveržusi į biurą

kvailystėms kelią užkertančiu žingsniu, nors pati buvau nustėrusi. Visuometįžengdavau, kai jos jau būdavo įsismarkavusios, bet šitai mane išgąsdino. – Kasčia vyksta?

– Aš į Kanus nevyksiu – va kas vyksta, – pareiškė Marta ir sunėrė rankas antkrūtinės. Reikalas baigtas.

– Aš Kanuose buvau daugiau kartų už bet kurią kitą, ir man gana, – atšovėRenė ir sukryžiavo rankas. Reikalas neabejotinai baigtas.

Pažiūrėjau į vieną, tada į kitą.– Užkaisiu virdulį, – pasakiau mesdama ant stalo kuprinę ir paltą.Nevažiuosiu nė aš, galvojau pildama vandenį. Taip, paprastai važiuodavau.

Anksčiau taip darydavau. Užpraeitais metais važiavau, nes turėjom tokiąfestivalio asistentę kaip Marta, ir nė viena nebūtų liovusis šūkauti, kadnevažiuos. Aš sėdėjau, klausiausi, klausiausi ir klausiausi, kol nebeišlaikiau.Nors buvau ten buvusi prieš metus, atsistojusi tariau: „Nuvažiuosiu aš. Niekonepadarysi – nuvažiuosiu.“ Nuvažiavau. Ir vėl verkiau grįždama iš oro uosto.Taksi vairavo tas pat vairuotojas. Metė į mane žvilgsnį, kuris reiškė„Pavargusi?“, aš ir vėl nuolankiai palinkčiojau.

Šonas, su kuriuo tuomet draugavau, sužinojęs, kad eilė – ne mano, labaisupyko. „Tu leidi joms savimi naudotis“, – subirbė ir sugadino vakarą. Tuo labiaunesitvėrė džiaugsmu, kai parvažiavusi ryte stypčiojau per miestą traukti Gregoiš policijos nuovados.

Kaip ir sakiau, šiaip būčiau važiavusi. Bet šiemet turėjau Gregą, nenorėjau jopalikti. Tik jau ne visai savaitei. Kai prasidės Kanai, mes būsime kartu prabuvętris mėnesius, tad jo palikti nesinorėjo.

Ne todėl, kad pasiilgsiu – taip, aš jo pasiilgsiu, – na, aš nenorėjau suteiktiprogos jam susirasti kokią kitą. Išvyka į Kanus devynioms dienoms prilygo konevienuolikai dienų, kai Gregas bus supamas seksualių, savimi pasitikinčių, „ko tiknoriu, tą ir turiu“ rūšies moterų. Vienuolika parų su manim nenakvos,paskambinęs nešnekės iki auštant. Kai visa baigsis, aš turėsiu Nebraskos dydžioopą ir vos kelis kuokštus plaukų ant galvos, nes didumą jų iš nevilties būsiunusirovusi. Kalbant iš esmės, taip neturi nutikti.

– Ką gi, – tariau grįžusi į biurą ir pastačiau puodelį arbatos Martai, kavos –Renei. – Kažkam į Kanus važiuoti teks, – pasakiau truktelėdama kėdę per vidurįtarp Martos ir Renės stalų. Marta įdėmiai žvelgė pro langą, rankas kietaisunėrusi ant krūtinės. Renė irgi žvelgė pro langą, rankas sukryžiavusi – irgikietai. – Rene, aš žinau, kad tu važiavai daugiausia kartų iš mūsų visų, nesvažiuodavai dar net nebūdama festivalio direktore. Taip, nusipelnei kokiųšešerių metų poilsio.

Buvo girdėti, kaip Marta sugriežia dantimis. Tas riešutėlis mikliai išlauš manporą dantų.

– Bet žinau, Marta, kad šitai neįeina į tavo pareigas, žinau, kad nepakenti visųtų derybų ir ryšių mezgimo. Betgi kažkas turi važiuoti.

Priėjome tą vietą, kai paprastai pareikšdavau: „Vadinasi, važiuosiu aš.“Pasisukau su kėde į Renę. Širdis prilipo prie groblų: jei nepataikysiu, „iMac“ lėkspro langą, aš – iš paskos.

– O ką, Rene, jei tu pasiimtum savo vyrą?– To mums neleidžia biudžetas, – atšovė Marta.Akiplėša. Jei nepasisaugosi, klastingai surengsiu susitikimą su rėmėjais ir tave

ten paliksiu.– Noriu pasakyti – kodėl gi tau nepasiėmus vyro ir nepasidarius atostogų? Jis

scenaristas, rašo rašinius naujienlaiškiams ir interneto svetainei, tad galėtumėtpasidalyti peržiūras ir renginius, į kuriuos reikia nueiti. Jis gal net susiveiktųfinansavimą savo naujam scenarijui. Esu tikra, mes pasispaustume, kad jūsgalėtumėt devynioms dienoms užsisakyti dvivietį kambarį. O paskui, kai viskasbaigsis, galėsit nuvažiuoti pas gimines į Paryžių ar kur ten. Išties, nuo darboatitrūktum net trims savaitėms. Trys savaitės. Ne darbe. Prancūzijoje. Tavogimtojoje šalyje...

Kol kas nebuvo sviestas joks kompiuteris.– Mes gautume dvivietį kambarį? – galiausiai prasižiojo Renė.Marta, ypatingoji vaisinė ir riešutinė administratorė, pasišiaušė. Mačiau iš

persikreipusio veido. Kilstelėjau antakį, vadinasi, pasakiau jai: „Nukenčiabiudžetas arba važiuoji į Kanus. Rinkis.“

– Taip, gautumėt, – nusileido Marta.– Patvarkysit taip, kad Džošas eitų į peržiūras? – pasitikslino Renė. Tarsi

nebūtų valdžiusi Džošo geležiniu strypu.

– O kaipgi, – patvirtinau. – Aš su Džošu pasikalbėsiu. Surašysiu jam išsamiusnurodymus. Gerai?

Kurį laiką Renė leido biure patvyroti laukimo nuotaikai. Mudvi sulaikiusioskvėpavimą laukėm nuosprendžio. Ji taip tikrai elgėsi tyčia. Puikiai išmanė, kasyra dramatiška įtampa, ir nesiruošė sutikti arba nesutikti mūsų nepakankinusi.

– Gerai, važiuosiu, – galop pareiškė.Marta atsikvėpė, aš iš palengvėjimo vos neapsižliumbiau. Jei Renė būtų

nesutikusi, biure būtų kilęs karas visais frontais, nes aš tikrai būčiaunevažiavusi. Iki šios minutės net pati nesupratau, kad pradėjau teikti pirmenybękitkam. Būsiu atradusi kažką svarbaus. Ne tiek Gregą – save. Save ir savo ką tikatrastosios žvaigždės statusą.

Aš dažnai jusdavau, kad mano gyvenimas – tarsi filmas. Dėl tam tikrų dalykų –policijos nuovados, viešbučio kambarių, kino žvaigždžių skambučių į darbą ir įnamus – jis iš tikrųjų buvo tarsi filmas. Bet, perteikiant manąjį gyvenimąkinematografiškai, pati tebūdavau viena iš bendradarbiaujančių žvaigždžių.Mano gyvenimas tebūdavo įsipainiojęs į kitų žmonių istorijas, taigi, nors filmasbūdavo apie mane, kiti vaidindavo kur kas svarbesnius vaidmenis, vadinasi, irdidesnius honorarus gaudavo. Iš pradžių tėvai ir jų vaidybiškoji santuoka. Paskui– brolis ir jo neapsakomas elgesys. Tada Dženė.

Dženė – tiek laiko, kiek ją pažinojau. Ji buvo kino žvaigždžių tipo: blondinė,tobulaveidė, liauna. Iš tų, kurios žibėdavo filmuose ir uždirbdavo kaip DženiferAniston ar Kameron Diaz. Na, o aš – aš ne. Jai atitekdavo tos dramos, kuriasgauna pagrindinė filmo veikėja. Man – ne. Tam aš buvau pernelyg protinga.

Prastesnė už Dženę nesijaučiau. Turėjau žavesio, vyliaus. Jei ką, buvaupatraukli, seksuali, bet... Kad ir štai: įeinu į barą, sėduosi laukti Dženės, ir popenkių minučių jau vienas prisėlinęs, nes esu patraukli moteris. Nuperka manišgerti, pakalbina, pasistengia išvaduoti nuo telefono numerio, bet vos tik įžengiaDženė – kaipmat praranda susidomėjimą. Jai įžengus, sėdantis, jo akyspadvigubėja. Jis seilėjasi, dūsta, vos mirtinai manęs nesutrypia lėkdamas priejos. Dženė niekuomet per daug nesistengdavo. Sakyčiau, tie nuovokos netekdavonuo jos šypsnio. Bet kai ji būdavo greta, aš pasidarydavau nematoma. Sunkunesijausti bendradarbiaujančia žvaigžde, nors ir vaidinama tavo gyvenimoistorija, šalia sėdint Dženifer Aniston ekvivalentui iš Lidso.

Atsiradus Gregui, viskas pasikeitė – žvaigžde staiga tapau aš.Jis leido man pasijusti taip, lyg daugiau ekrane nebūtų nieko. Nebūtų nė

ištisame pasaulyje. Vis klausinėdavo, kvosdavo, tarsi bandydamas įsigraužti įširdį, ten įsigauti, kaip rakinėjamas nenorintis atsiverti moliuskas. Paklausti, kąaš galvoju, neužtekdavo – norėdavo žinoti kodėl. Iš kur kyla mintis, kodėlsuformuluojama. Ar aš visuomet taip galvodavau? Gregas norėjo žinoti ir kas ašbuvau, ką jaučiau, kokios buvo mano svajonės. Kad ir anądien. Maudėmėsvonioje, jis muilina kempine palengva braukė man per nugarą24.

– Pasakyk, apie ką tu svajoji, – tarė.– Apie nieką, – atsakiau.– Nekalbėk taip, ta, kuri šitiek galvoja, negali neturėti svajonių.Pasvarsčiau, ar atskleisti jam tikrąją tiesą. Žmonėms aš visuomet sakydavau,

kad mano svajonė – būti festivalio direktore, vadovauti visam renginiui. Būtenttai jie norėdavo girdėti. Iš tikrųjų mano svajonė, mano didžioji svajonė, buvoanaiptol ne tokia. Gregui sakyti? Aplinkybės dabar pasikeitusios. Jis ir manovaikinas, ir draugas. Tikromis svajonėmis, tikromis viltimis ir baimėmis dalijiesisu tuo, kuris tau dvejopai artimas. Bent aš taip maniau. Pasakyčiau, kad patidalytis paslaptimis nebuvau linkusi – nei su bendradarbiais, nei su draugais. Apiešitą svajonę nežinojo net Dženė.

– Pasakysiu, bet turi nesijuokti, – galiausiai ryžausi.– Žinoma, nesijuoksiu.– Gerai, štai mano svajonė: jei galėčiau ką nors nuveikti, kuo nors būti, ir

nesąlygotų pinigai nei tikrovė, mielai būčiau režisiere. Norėčiau parašytiscenarijų, filmuoti ir režisuoti. Vis svarstau, kaip būtų, jei sėdėčiau ir žiūrėčiau įtai, ką pati parašiau ir surežisavau.

Grego atsakymas buvo tyla. Kaip ir maniau, svajonė – nenormalios pamišėlės,geriau jau būčiau neprasitarusi. Nepasakiusi garsiai. Niekam nepasakojusi.

– Niekam nesakyk – tik tiek tavęs prašau, – pasiskubinau pridurti. – Prašau,bet jei negalėsi susilaikyti – per daug nesityčiok.

– Ką? Ai, tu mano tylėjimą palaikei pašaipa. Ne, aš tik svarstau, kodėl,turėdama tiek pažinčių, nedarai nieko panašaus. Esi parašiusi scenarijų?

– Keletą, bet, ak, tai viena iš tų nerealistiškų svajonių, kokių visi turim, –atsakiau. Nutariau keisti pokalbio temą, kol jis dar neįsirausė pernelyg giliai irnepamatė, kiek aš pažengusi įgyvendindama šitą svajonę. – O kaip tu? Kokios

tavo svajonės?– Mano svajones tu žinai.– A, taip, nori dirbti Amerikoje. Kodėl nevažiuoji? Kad būtum sulaikytas, SK iš

esmės vien dėl tavęs įsteigė meno redaktoriaus postą. Taigi, tolesnis logiškasžingsnis būtų važiuoti į Ameriką.

– Galbūt, bet šiuo metu turiu didžiulę paskatą likti čia.– Ką, nori pasakyti, kad būsi paaukštintas? Gi nesakei.– Neeee, nuovokioji panele, paskata esi tu.– Ai. Oi... puiku.– Pakelk, – tarė jis ir švelniai suėmęs mano ranką pakėlė, kempine pabraukė

per kairį dilbį, nusėdamas rudą odą slidžiomis baltomis muilo putomis. Tadaėmėsi kitos rankos. Kempine braukė švelniai, bet tvirtai. Ilgai, meiliai.

– Tai buvo viena iš lemtingųjų draugystės su tavimi ribų, – pasakė. – Kai tiemsfarams pasakei, kad noriu dirbti Amerikoje, supratau, kokia esi man svarbi – tuprisiminei, ką buvau kažkada paminėjęs. Kai stovėjom gatvėj, atrodei tokia mielair pavargusi, kad panorau tave apgobti. Pagalvojau: „Noriu ją pabučiuoti. Noriu.Betgi ji draugė, taigi, esama užtvarų.“ Be to, tu nebūtum mulkinusi to vyrioko.

– Šono, – paskubėjau į pagalbą.– Hm, uch, jo.– Jau tada norėjai pabučiuoti? – nepatikliai paklausiau. Gi tai vyko prieš dvejus

metus.– Taip, žinoma. Tave dulkinti noriu jau seniausiai, na, juk aš vyras, o tu –

seksuali moteris. Tai, kad tau aiškiai nepatikau, buvo dar vienas svarbusmotyvas. Dauguma bent jau flirtuoja, net jei ir nebūna susidomėjusios, o tunežaidei, tad geidžiau tavęs dar labiau. Bet tądien gatvėje tenorėjau pabučiuoti.Tik pabučiuoti ir apkabinti. Staiga pagalvojau, kad man patinki, paskuiprisiminiau, kad turbūt ne, tu tik ištraukei mane iš keblios padėties ir ašdėkingas.

– Koks esi romantikas.– Žinau. Pakelk.

Ir galiausiai, negana viso šito dėmesio, aš dar gavau sekso. Nuostabaus.Gyvenimas toks geras negali būti. Net filme. Kai visa šitaip sekasi, kodėl

turėčiau bėgti į Kanus, jei eilė – ne man?Laukdama, kol pasikraus kompiuteris, pergalingai apsisukau ratu su kėde.

– Dėl ko taip džiūgauji? – įtariai paklausė Marta.Aš patraukiau pečiais.– Dėl nieko, – atsakiau šypsodamasi. – Dėl visko.Renės tobulai išdažytas veidas susiraukė.– Prisirijai narkotikų? – sukluso ji.Aš papurčiau galvą.– Ne.Jiedvi suglumusios susižvalgė.– Tik diena nuostabi.Nuostabus gyvenimas.

23 Dievas žino, ką apie nuolatinį klyksmą, sklindantį iš mūsų biuro, manė kitų dviejų šio aukšto biurųdarbuotojai.

24 Jis visuomet norėdavo maudytis kartu. Dažnai vakarais prieš miegą prileisdavo vonią vandens irmane prievarta įsitempdavo. Aš klausinėdavau, ar nesmirdžiu, o jis į klausimą atsakydavonekalbėdamas. Perverdavo deginamu žvilgsniu, kuris reikšdavo: „Tai tu taip manai. Ne, brangioji, aštik noriu kartu maudytis.“

Dvyliktas skyrius

Nusikaltimas per pietus

Dženė atsipjovusi į burną įsidėjo mažytį sumuštinio kampuką, aš suėmusikrimstelėjau apkepto tuno suteptinio. Burnoje pasklido kreminis tuno, majonezoir sūrio įdaras, palūpiu nuvarvėjo lašas skysčio, aš apsilaižiau, kitką nušluosčiauservetėle. Tuo tarpu Dženė servetėlės kampeliu patapšnojo per netrupiniuotą,neapvarvėjusią burną.

Mes buvome „Yates“, visiškai netoli Lidso traukinių stoties. Dažnai čiasusitikdavome papietauti, paskui eidavome apsipirkti į miestą. Tamsios medienosbaldai, niūri atmosfera, ornamentuotais reljefiniais tapetais išklijuotos sienos,gėlėti kilimai. Bare nuolat tvyrodavo tvankuma ir cigarečių dūmų kvapas, bet čiaman patiko. Buvo jauku ir ramu. Pažįstama. Be to, čia būdavo tepami skaniausiapkepti tuno suteptiniai.

– Na, tai kaip tu? – paklausė Dženė.Jau šimtmetis šito nedarėme. Dženės aš buvau neregėjusi keturios savaitės,

nuo to laiko, kai pas ją atsikraustė Metas. Keturios. Pastaruosius keturisantradienio vakarus ji atšaukė, mat turinti krūvas darbų. Dabar, kai Metasnebežaisdavo futbolo, nebeskambindavo ir šeštadienio rytais. Jeipaskambindavau aš, neatsiliepdavo, net jei Metas būdavo Paryžiuje. Manau, visdėl to, kad pasipriešinau tam aklajam pasimatymui, kurį ji man buvo ištaisiusi.Tai buvo pirmas kartas, kai pasipriešinau Dženei. Paklausiau, ar ji užsiuto, betta patikino, kad ne.

– Tu turėjai būti Klintono advokatė, – pertraukiau ją, penkias minutespraklausiusi, kaip neigia, kad ant manęs pyksta. – Jam būtų geriau pasisekę, jeibūtų turėjęs tokią puikią neigėją.

Ji pakeitė temą.Šią šeštadienio popietę tikėjausi pašmirinėti po parduotuves, kaip buvome

pratusios. Apsipirkimas su Džene buvo tokia aktyvi veikla, kad mes net būtumegalėjusios rengti vakarinius kursus. Papietavusios eidavome per gatvę į BHS.Tada mindavome į Bondo gatvės centrą, užsukdavome į „Virgin“ pasirinkti

kompaktinių plokštelių ar vaizdajuosčių. Kartais aš ją įsitempdavau ir į kinoreikmenų parduotuvę paspoksoti į senovines 16 mm juostas. Bondo gatvėscentre iššniukštinėdavome visas drabužių parduotuves, stabtelėjusiosišgerdavome kavos ir suvalgydavome po pyragaitį. Paskui sukdavom į Albionoaikštę – ten irgi esama drabužių parduotuvių. Išgerdavom dar kavos,suvalgydavom po dar vieną pyragaitį, paskui susitikdavom su Metu arba, kaidraugavau, su Šonu išgerti ir pavakarieniauti. Jau daugiau kaip metai, kai Šonąturėdavo pakeisti Gregas.

Vis dėlto Dženė vilkėjo ne mūsų apsipirkimo uniforma – džinsais, sportbačiaisir megztiniu arba džemperiu. Ne, ji mūvėjo kreminėmis apgludusiomiskelnytėmis ir priderintu golfu iš audinio, kuris, sprendžiant iš visų firminiųženklų, buvo kašmyras. Be to, šviesius plaukus, kaip būrių garsenybių, kuriasbuvau mačiusi Kanuose, prilaikė Dženės Džekės O formos saulės akiniai (fakto,kad Lidse buvo šaltas, apniukęs kovas, nepaisykime). Ją apžiūrėjusi supratau,kad Dženė – Dženifer Aniston atmaina labiau nei bet kada. Ji švytėjo ir taypatinga sveikata, kuria švytėdavo dauguma mano iš arti matytų Holivudožvaigždžių. Dažnai pagalvodavau, kad tas sveikumas nenatūralus, nes joporininkas paprastai būna šakelės plonumas, bet Dženė tokia buvo – švytėjo:plaukai lyg šilkas, veido oda raustelėjusi, akys žibančios. Akivaizdu, kadbendrabūvis jai išėjo į naudą.

– Puikiai. Tu atrodai žavingai, – tariau.– Aš ir jaučiuosi žavingai. Su Metu gyventi taip nuostabu. Neprisimenu, kada

jaučiausi tokia laiminga. Jis – geriausias sugyventinis iš visų maniškių.– Ohoho, kaip malonu tai girdėti, – pasakiau sarkazmo virpinamu balsu.Su manimi ji buvo pragyvenusi ketverius metus, su juo – ką gi, keturias

minutes. Ne kas kitas, o aš visus tuos metus prarankiojau Dženei iš paskosdaiktus, nes būdavo paprasčiau juos surinkti nei priversti tai padaryti ją ir paskuisavaitę kęsti rūstį. Neįsivaizdavau, kad Metas kilnotų nuo vonios grindųmurzinus jos apatinius ar siurbtų iš po sofos kojų nagus.

Dženė atsipjovė dar vieną sumuštinio kampytį, kyštelėjo jį į burną. Ištieskyštelėjo – suėmusi smiliumi ir nykščiu. Paėmusi servetėlę, vėl patapšnojonetrupiniuotų lūpų kampus, servetėlę nuleido. Ji valgė liesą sumuštinį su tunu –be sviesto, be majonezo, tik salotos, pomidoras ir agurkas ant rudos duonos,gėrė apelsinų sultis. Aš, užsisakiusi apkeptą tuno suteptinį ir alaus užsigerti,pasijutau it netašytas rąstas.

Be to, maistą į burną ji kyščiojo. Aš, laikydama suteptinį, po gabalą joatsikąsdama ir kramtydama – kaip normalūs žmonės, – jaučiausi tikra nevėkšla.Padėjau jį, pradėjau kramtyti lėčiau, paslapčiom apsižiūrėjau. Laimei, palaidinėsaulėgrąžos motyvais duonos trupiniais nebuvo nuberta, lydytu sūriu armajonezu irgi nebuvau apsidrėbusi.

– Ar šiomis dienomis matei Gregą? – lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkėDženė.

Įdėmiai žiūrėjo į savo sumuštinį, vadinasi, slapčia stebėjo mane. Pasimuisčiusiant kėdės, smiliumi perbraukė per stiklinės kraštą.

Spąstus paspendžiantis klausimukas? Stebėjimas nežiūrom buvo klasikinisbūdas mane sučiupti. Ji ką nors įtaria? Gregą aš matydavau beveik kasnakt, na,gerai, paskutines dvi savaites – kas naktį, nors abu žinojom, kad judam lėtai.

– Mačiau vakar vakare, – atsakiau. Vakar, kaip ir užvakar. Ir, žinoma, šįryt –turėjo pavežti mane į miestą, nes vis tempdavosi į lovą kamuoti. – Kodėl klausi?

– Jis pasidarė tikrai keistas, – pareiškė Dženė, tiesindama servetėlę, kad jilygiai priglustų prie stalo krašto.

– Ką turi galvoje, sakydama „keistas“?Iš tiesų tai jis pasidarė nebe toks keistas. Ne toks santūrus, atviresnis. Dabar,

kai nebesekdavo man seksualinių pasakų, daugiau prašnekėdavo apie kitusdalykus. Kol nebuvome kaip reikiant suartėję, aš ir pati nesupratau, kaip manenervina jo gulinėjimai ir paskesni šunsnukio poelgiai. Jaučiausi kalta, kadišsižadu seseriško elgesio – nebesistengiu jo perauklėti, nebevaduoju, tikklausau.

– Pas mus nebeužsuka, – toliau kalbėjo Dženė. – Paskutinį kartą jį matėm, kaikraustėsi Metas.

Aš nuščiuvau. Dženę, savo geriausią pasaulyje draugę, aš paskutinį kartą irgimačiau tą dieną, kai kraustėsi Metas, bet tai jai, regis, buvo nė motais. Tiesąsakant, ji nė neužsiminė, kad ilgėtųsi mūsų antradienio vakarų.

– Gal jis užsiėmęs, žinai, su ta savo naująja, – tariau.– Nežinia, kas darosi. Niekuomet neskambina, nebeatvažiuoja, nenori ilgiau

pakalbėti telefonu, sakytum, mūsų nekęstų ar ką, – rypavo Dženė.– Eik jau.– Metas jo tikrai pasiilgsta. Aš irgi.– Viskas susitvarkys, – pasakiau.

Aš nė nežinojau, kad Gregas taip nuo jų atitolo. Ar tai aš ta pramoga,pretekstas jųdviejų vengti? Gali būti. Juodu su Metu visuomet vaikščiodavokartu, išgerdavo, nuoširdžiai vyriškai pasišnekėdavo, bet nuo to laiko, kai messukibome, vienas kito nematė. Beje, šito jis neminėjo. O ką, jeigu su manimGregas tiek prabūna ne todėl, kad neatsisotina, o todėl, kad turi pabėgti?Sąžinės dėlei reikia pasakyti, kad ir aš su Gregu tiek daug laiko leisdavau todėl,kad šalia taip dažnai nebebūdavo Dženės. Išdidumas neleido svarstyti, kad galjis elgiasi lygiai taip pat.

Pyp, pyp – mano mintis pertraukė mobilusis. Abi čiupom savus krepšius,pasiieškojom telefonų. Gavau žinutę.

– Atleisk, – tariau Dženei. – Tik perskaitysiu.Nuspaudžiau sidabro spalvos telefono mygtuką, kad žinutė pasirodytų ekrane.

Pasirodė:

Aš noriu tave visą laižyti. Pekas25

Suvirpinta aistros virpulių, šyptelėjau.– Nuo ko? – paklausė Dženė tiesdama kaklą per stalą žvilgtelėti į mano

telefoną – turbūt iš geidulingos šypsenos buvo aiškiai matyti, kad žinutė ne šiaipsau.

– Ai, nuo draugo, – numykiau ir patraukiau telefoną, kad ji neperskaitytų. – Arnieko prieš, jei greit atsakysiu? – paklausiau spausdama „Atsakyti“.

– Truputį nemandagu, juk pietaujam.Ir tai sako moteris, kuri mudviem suėjus į barą dažnai po pusvalandį

praplepėdavo su Metu.Ištryniau žinutę, mobilųjį įsimečiau į kuprinę.– Apie ką aš čia? A, taip, Grego aš pasiilgstu. Liūdna, na, kad taip prapuolė.Pašydama tuno suteptinį, klausiausi, kaip ji postringauja apie Gregą. Po galais,

kas tu? Juk nesi tas neįprastas šokoladas su šampano įdaru. Atrodai įtartinaipanaši į nususėlį kavos kreminį, kuris rinkinio dėžutėje visuomet liekapaskutinis.

Prieš penkis šešis mėnesius, rugsėjį, šeštadienio rytą vos prašvitus manepažadino telefonas. Prieš dvi savaites buvo baigęsis festivalis, tad aš kiekvienąminutę išnaudodavau atsigriebti už ankstesnėmis savaitėmis prarastą miegą.

Net per miegus žinojau, kad skambinti tokiu metu nenormalu. Vis dėlto ištiesiauranką, įsitraukiau telefoną po patalais ir burbtelėjau:

– Alio.Vietoj pasisveikinimo kitame laido gale išgirdau aimaną, paskui:– O Dieve, Ambe.Dženė. Tai pasakiusi, ji pravirko.Tuoj pat atsisėdau lovoje tiesi kaip styga, širdis suplakė šimtą kartų per

sekundę.– Viskas gerai, drauguže, – švelniai tariau. – Pasakyk, kas atsitiko, ir aš tau

pagelbėsiu, kad pagerėtų.Kūkčiojimas virto raudojimu, pagaliau ji proverksmiu išstenėjo:– Aš n-n-n-nė-ė-ė-ščia.– Atvažiuoju, – pasakiau nubloškusi šalin apklotus.Išsikviečiau taksi, į kelionmaišį įsimečiau drabužių, grožio reikmenų ir dantų

šepetuką. Suėmusi sulig skruostais pakirptus plaukus, kaip bandaną užsirišaušaliką. Apsižiūrėjau veidrodyje, ar akys neužmiegotos, veidas – neseilėtas. Ne,stebuklas, bet švaru. Jau buvau įkišusi ranką į ilgojo juodo palto rankovę, kailauke pyptelėjo taksi.

Visą kelią įkalbinėjau save nepanikuoti. Taip jau būdavo ir anksčiau. Mokantiskoledže, koledžą baigus, Dženė prisigalvodavo, kad pastojo, bet paaiškėdavo,kad sąmyšis netikras. Bet šįkart kažkas jos balse sakė, kad turiu susikaupti. Šiskartas skyrėsi nuo visų ankstesnių. Kažkaip jaučiau. Tiesiog jaučiau... Ne, viskasbus gerai, tikinau save.

Dženė savo buto pirmame aukšte duris atidarė vilkėdama pižamą. Jos veidasbuvo nusėtas dėmėmis, akys raudonos ir užtinusios, ant skruostų – darnenudžiūvusios ašaros. Uždėjusi ranką ant pečių, įsivedžiau ją į svetainę.

– Tu įsitikinusi? – paklausiau, duodama nosinaičių iš dėžutės nuo šoniniosvetainės staliuko.

– Man vėluoja. Labai. Kone dviem mėnesiais.– Ar pasidarei testą? – paklausiau.Ji papurtė galvą.– Niekada tiek nevėluodavo. Juk žinai. Niekada. Maniau, dėl streso, ar kad

pasiilgau Meto, nes pastaruoju metu jo taip dažnai nebūna, bet ne – nesusergu irnesusergu.

– Betgi judu saugotės, negi ne?Dženė dėl šeimoje paveldimos trombozės kontraceptinių tablečių gerti

negalėdavo. Tad juodu su Metu saugodavosi. Labai.– Tai buvo klaida, – krūpčiodama nuo verksmo susakė ji. – Suklydome tik

kartelį... Jis mane užmuš. Mes kaip šiukšlę, paskui užmuš.– Ne, neužmuš, – tariau. Tačiau teko pasistengti, kad balsas skambėtų

įtikinamai, nes ir pati žinojau, kad užmuš. Toks jau Metas buvo. – Be to, jampirmiausia teks susiremti su manimi.

Dženė delnais užsispaudė akis.– Ak, Ambe, viskas išėjo taip siaubingai. Jis šito vaiko nenori. Kai sužinos,

pasius. Mane nudobs. Aš nenoriu jo prarasti. Myliu jį. Neturėjo taip nutikti.– Turėti vaiką nėra blogybė, – pabandžiau pasamprotauti. – Galų gale,

planuotas ar ne, vaikas yra gėrybė. Naujas gyvenimas. O gyventi – gerai.Ji kryptelėjo galvą ir sužybsėjo topazo mėlynumo akimis.– Nesakyk taip, ne! – sukliko. – Mums tai galas. Jis vaikų nenori. Niekada

nenorėjo. Man visada kartodavo. Visada sakydavo, kad nenori.Tada turėjo sterilizuotis, toptelėjo man. O tu vaikų nori, irgi toptelėjo.– Gerai, prieš pradedant kalbėti iš esmės tau reikia pasidaryti testą. Tada

nustatysime, ar jis tave paliks ir ką darysi. Jis to neturi sužinoti. Kad ir kądarytum, jei norėsi padaryti iki galo, aš būsiu kartu. Kartu mes šitai įveiksime.

Ji linktelėjo, bet abejingai.– Bet, – tariau kaip įmanydama džiugesniu balsu, – aš negaliu ginti savo

moters, jei mudvi nežinome, nuo ko ginu. Taigi, kaisk virdulį, o aš einu pasvaistininką, parnešiu tau testą.

Ji vėl linktelėjo.– Bet gal geriau iš pradžių nusiprausiu ir apsirengsiu.Dženė klausiamai susiraukė. Aš praskleidžiau paltą, sušvytravau mėlyna

pižama. Ji nusikvatojo ir įtampa kuriam laikui atslūgo.Kai vaistininkui prieš akis padėjau išsirinktus nėštumo testus, jis pasižiūrėjo

gan keistai.– Jums tiek nereikia, – pasakė.– Jie ne man – draugei, – pareiškiau, paskui, supratusi, kaip tai skamba,

pridūriau: – Iš tikrųjų.– Noriu pasakyti, – tarė jis, stumdamas akinius aukštyn ant nukabintos nosies,

regis, nelabai tesidomėdamas, kam jie skirti, – kad šiuolaikiniai komplektukailabai tikslūs.

– Trupučiukas atsargos – nieko blogo, – atkirtau.– Jie nepigūs, – nenusileido jis.– Jei jau reikia įsitikinti, tai reikia, – atkaklavau.Vaistininkas pakraipė galvą – aišku, kad ir anksčiau tokių pokalbių

pasitaikydavo. Nuskenavęs testus, pasisuko į mane.– Prašom, šešiasdešimt du svarai keturiasdešimt penki pensai.KAS ČIA DABAR? Savaitinė paskolos įmoka, pora ilgaaulių batų, apsipirkimas

dviem savaitėms. Velnioniškai dideli pinigai. Pasiraususi piniginėje, padaviau jamdebeto kortelę, palydėdama ją niūriu žvilgsniu.

Kai grįžau, Dženės, kuri iš baltos buvo virtusi permatoma, isteriška būsenabuvo ne ką tepanormalėjusi. Kas, jeigu nėščia, paklausiau savęs, kai ji nulėkė įtualetą vemti. Ką, po galais, mes darysime?

Dženė iš vonios išlindo vis dar drebėdama.– Žinai ką, – apsisprendžiau, – aš irgi vieną išbandysiu, pažiūrėsim, kokio jie

tikslumo.– Nežinau, ką be tavęs daryčiau, – tarė Dženė.Po keturiolikos testų mudvi sėdėjome dėbsodamos į įvairius skirtingų baltų

strypelių langelius. Tie visi gulėjo prieš mus ant marmuro rašto linoleumo.– Visi meluoti negali, – pasakiau, kai tyla aplinkui pasidarė tiršta ir viena

turėjo prabilti.Dženė pravirko. Garsiai, stambiomis ašaromis – tos pylėsi kriokliais per

skruostus, varvėjo nuo nosies. Kaip tiek verkus ir raudojus joje dar buvo skysčio– nežinojau.

Kai mano širdies plakimas sulėtėjo iki normalaus, aš, galima sakyti, irgiprisidėjau. Ak, dėkui Dievui, vis galvojau. Dėkui. Dar ir dar kartą. Paskui apėmėsiaubas. Juk Dženei sakiau, kad nauja gyvybė – fantastika, bet sužinojus, kad jinenėščia, palengvėjo. Tą rodė visi keturiolika testų. Vienas, darytas mano, rodė,kad nenėščia nė aš, bet tai ne kažin kokia naujiena.

– Tai gal supainiojai dienas? – paklausiau Dženės.– Turbūt. Būčiau galėjusi prisiekti, kad vėluoju sirgti šešias savaites.– Gi sakei – du mėnesius.– Taip, žinau. Laikas skaičiuojamas nuo paskutinių mėnesinių, ar ne? Taip

turėčiau skaičiuoti, ar kaip?

– Ne, turėtum skaičiuoti nuo tada, kai turėjai susirgti. Taip skaičiuoju aš. Nestai ir yra vėlavimas. Žinai, turi prasidėti tam tikrą dieną, jei neprasideda, tadavėluoja.

– Ak, – tesumykė Dženė.– Tai vėluoja ar ne?– Nežinau. Man dažnai prasideda netikėtai – paskutinių tiesiog negaliu

prisiminti. Bet žinau, kad nuo to karto nesirgau.– Turbūt dėl to, kad būgštavai po nesaugaus sekso. Bet taip daugiau nebus, a?

– paklausiau.Tu man šito daugiau neiškrėsi. Statistiniu požiūriu, po tiek baimės priepuolių,

kad esi nėščia, dar vienas priepuolis nebus be pagrindo.– Nė už ką. To nebepakelčiau. Geriau seksiu dienas.– Ir naudok kontraceptikus – visada.– Aha, gerai. Nors... kai pasakei, kad nauja gyvybė yra gėris, aš kone įtikinau

save, kad esu nėščia ir kad galėčiau auginti kūdikį.– Mmm... hm, – sumikčiojau.Kai Dženė tokiomis aplinkybėmis sakydavo „aš“, ji galvoje turėdavo

daugiskaitą: „aš“ – tai Dženė ir Amberė. O aš, vienaskaita, tai yra Amberė, ašžinojau, kad ji devynis mėnesius dėtųsi, jog nieko nebus, o paskui įduotų kūdikįrūpintis man. Taigi, taip, „aš, Dženė“ galėčiau auginti kūdikį, nes yra Amberė,mano tąsa, ir „aš, Amberė“ daugiausia jį prižiūrėčiau. Juokingiausia, žinoma, kadDženė – pradinės mokyklos mokytoja.

– Ei, Ambe, argi tu šį savaitgalį neketinai lankyti tėvų?– Ketinau.Mamai paskambinau pakeliui pas vaistininką – pasakiau, kad atvažiuosiu ryt, o

išvažiuosiu pirmadienio rytą. Sužavėta ji nebuvo, bet ką aš galėjau padaryti?Manęs reikėjo Dženei. Tokios jau mes. Visad viena už kitą. Tai todėl, nors aš irneteisinau Meto, jį supratau. Mes viena kitai buvom svarbiausios, ir jis žinojo,kad nepasirungsi.

Pasvarsčiusi, koks dabar laimingas Metas, įsitempiau kaip sūrio lazdelė. Kiek jisšoka pergalės šokių. Dženė nebe mano. Vos su ja bepasimatau, retaibepasikalbu – ji pasikeitė. Kaip tik šito Metas ir geidė. Lažinuosi, kad vos tik jaiišėjus iš kambario laksto vasnodamas rankomis, tyliai džiūgaudamas.

Be akinių plaukuose, holivudiškas maivymasis buvo šis Dženės veiksmas: jipabučiavo man į abu skruostus ir spustelėjusi glėbyje tarė:

– Brangioji, iki greito26.– Mmm... hm, – myktelėjau.Mūsų apsipirkimo popietė atšaukta, nes ji su Metu važiuojanti pas draugus į

Donkasterį.– Taigi, saldainiuk, turiu lėkti, atleisk.Kodėl gi man šito nesakei telefonu, paklausiau veido išraiška. Kam turėjau

tempti savo subinę į miestą dėl valandos kvailysčių?Todėl, kad ji panoro sužinoti apie Gregą, atsakė balsas iš vidaus.O gal reikėjo pasakyti. Tarti: „Gregas norėjo važiuoti į Ilklį, pasivaikščioti po

viržyną, bet aš atsisakiau, nes ėjau susitikti su tavimi. Taigi, tavęs jis gal iršalinasi, bet manęs – ne. Nesišalina todėl, kad yra mano mylimasis. Taip, taitiesa, Gregas – mano mylimasis.“

Stovėdama prie „Yates“, pažiūrėjau, kaip Dženė nustraksi su savo naujaisiais„Prados“ batukais27, ir vėl pasvarsčiau, su kuo pietavau. Ta moteris gal ir panašiį mano geriausią draugę, bet taip nesielgia.

Perėjusi kelią, pasukau Bondo gatvės prekybos centro link. Ko gero, darysiutai, ką ir ketinau daryti – pirksiu drapanas. Arba veikiau įsivaizduosiu, kaip jomslaidau pinigus. Vis dėlto tam neturėjau nuotaikos. Fantastiškas apsipirkimasnebūna toks fantastiškas, kai fantazuoji viena. Aš norėjau pasibastyti su Džene,pasimatuoti drabužius, kurių negalim leisti sau nusipirkti, suvalgyti šokoladinįpyragiuką. Buvo galima atsitempti Gregą, bet tai ne tas pat. Jis ne Dženė. Kėlėdidelį įspūdį, kad yra ji – pastaruoju metu buvo artimiausias, geriausias manodraugas, – bet lemiamą akimirką ja nebūna. Su Džene aš artimiausiu metu tikrainesugulsiu – negaliu jos prisikviesti apsipirkti, ką jau kalbėti apie dulkinimąsi.

Dženė buvo tikra vaikino mergina. Jei jau tapdavo kieno nors, tapdavovisiškai. Aš būdavau nereikalinga priemaiša – kol jie susiriedavo. Tadapasidarydavau reikalinga. Būdavau reikalinga, kai Metas išvažiuodavo į Paryžių.Dabar, kai ji su tuo iriso gabalu pradėjo gyventi, reikalai galėjo tik blogėti. Jikeitė pavidalą, darėsi Meto vaizdinio apie tobulą merginą įsikūnijimu. Daugiaujokių sportbačių, dabar tik „Prados“ batukai. Jokių apsmukusių kelnių suprisiūtomis kišenėmis – tik kreminės siauros kelnytės. Jokių juokingų marškinėlių– tik pataikūniški džemperiukai.

Sustojusi prie „Virgin“, žvilgtelėjau į tarpdurio kiaurymę, pro kurią pirmynatgal plūdo žmonės. Ne, eiti aš negaliu. Vieną apims klaustrofobija. Būdamasausakimšoje parduotuvėje su kuo nors, nė pusės tiek blogai nesijausdavau.Patraukiau gatve tolyn.

Gal tos vynuogės ir rūgščios – Dženė per mėnesį virto suaugėle, o aš iš savoapsmukusių kelnių ir sportbačių tikriausiai galėčiau būti tik išoperuota. Betgi, poparaliais, Dženė mane išdavė. Ta mergytė buvo sugundyta blogio kerų atrodytikaip suaugusi ir pakluso nurodymams.

Vis dėlto, svarsčiau žingsniuodama Bondo gatvės centro link, pasikeitė ne tikapranga. Pasikeitė Dženė. Sumuštinio tik paknaibė, diduma jo liko nepaliesta;nenustygo vietoje, be perstojo čiauškė, ankstesnio jogos ramumo – nė ženklo.Nelabai klausėsi, ką sakau. Ji man truputį priminė savo motiną. Ją mačiau keletąkartų – buvo iš geidžiančių dėmesio. Nenustygstanti, viską apčiupinėjanti,pertraukinėjanti, jei pradėdavai pokalbį, kuriame nesugebėdavo dalyvauti. NuoDženės motinos pavargdavai vien prie jos pabuvęs.

Praėjusi Bondo gatvės centrą, traukiau į Albiono aikštę – į miesto širdį.Aš neseseriška. Nedraugiška. Jei Dženės pasakymas, kad esu panaši į Metą,

įžeidžiantis, tai jos palyginimas su motina – vienas iš tų nedovanotinų dalykų,kurių nebeatšauksi. Beje, argi neturėtum mylėti geriausios draugės, kad ir kas?Aš siaubinga. Neištikima. Tai štai kodėl, pramovusi pro Bondo gatvės centrą,yriausi Albiono aikštės link – čia buvo daugiau žmonių, galėjau tarp jų pasislėpti.Užsimiršti, apsimesti, kad apie Dženę taip negalvojau.

Giliai kuprinėje suskambo mobilusis. Sustojau. Kol naršiau po kuprinę, aplinkbruzduliavo žmonės, nes turėjo mane apeiti. Pagaliau jį radau. Priešatsiliepdama už ausies užsikišau plaukų sruogą.

– Tu viena? – paklausė Gregas.Žvilgtelėjau į aplink besimalančius, šmirinėjančius, kone tekinom lakstančius

šeštadieninius pirkėjus.– Nevisiškai.– Ar ten Dženė?– Hm, nevisiškai.Nebuvau linkusi dalytis žeminančia informacija, kad mano geriausia draugė

pusiaukelėj pabėgo.– Aš tave įžeidžiau ar ką? – paklausė jis.

– Ne, kodėl gi, – atsakiau.Vėl ėmiau žingsniuoti. Suktis apie pirkėjus, tarsi visi šoktume kažkokį

sudėtingą šokį, patys nepastebėdami skrietume orbita vienas apie kitą.– Neatrašei, tai pamaniau, gal įžeidžiau.– Kodėl gi laižymas turėtų mane žeisti? Ne, mes kalbėjomės su Džene.– A, tiesa.Iš balso nepasakytum, kad jis būtų sužavėtas. Ar įtikintas.– Pekai, nieko baisaus, aš neįsižeidžiau.– Dženė turbūt laiko mane įsikūnijusiu velniu, mat su jais nebesusitinku.– Apie tai užsiminė. Betgi tu susitinki su jais, kai pats nori. Jei jau apie tai

prakalbome, tai ji, hm, pabėgo. Skubus reikaliukas. Tad galim važiuoti į Ilklį.Gregui patikdavo vaikščioti pėsčiomis. Dar nebuvau sutikusi žmogaus, kuris

būtų taip mėgęs vaikščioti. Automobilį jis turėjo, bet Gregą dažnai galėdavaisutikti pėsčią. Jei nakvodavo namie, į darbą rytais daugiausia eidavo. Netsiūlydavo mums pradėti vaikščioti į darbą ir iš Horsforto. To nebus, užtikrinau.Niekada. O štai dabar likusią dieną mes pravaikščiosime.

– Tikrai? – pasitikslino jis.– Tikrai.Tu, apsigimęs vaikščiotojau.– Fantastika! Ne todėl, kad pabėgo Dženė. Tai klaiku. Puiku, kad galėsim

važiuoti į Ilklį. Po penkiolikos minučių paimsiu tave prie traukinių stoties.– Gerai, – pasakiau ir apsisukusi pasileidau keliu, kuriuo buvau atėjusi. – Ai,

paimk man dar vieną džemperį, viržyne gali prireikti. Iki greit.Nutraukusi pokalbį, mobilųjį įsikišau atgal į kuprinę.Gregas Dženės ir Meto vengė tyčia. Taip elgėsi ir Meto kraustymosi dieną...

Tam, kad atspėtum, jog kažkas vyksta, genijumi būti nereikėjo.25 Peku aš pravardžiuodavau Gregą. Jis truputį priminė jauną Gregorį Peką – kai stovėdavo tiesiai irnutaisydavo rimtą veidą. Kad su tuo savo pekučiu vis prisidarydavo bėdos, buvo kita priežastis.

26 Jei čia kas nors linksta į Holivudą, ar ne aš turėčiau linkti? Moteris, darbe daugiausia tvarkantireikalus su pamaivomis iš filmų? Ką? Ne aš?

27 Juos atpažinau tik todėl, kad Renė turėjo lygiai tokius pat ir leido Martai juos pasimatuoti – arčiau„Prados“ nei Marta, nei aš neprisigautume.

Tryliktas skyrius

Dievukai

Tobulas puodukas arbatos: labai stipru, arbatos maišelis paprastai neišimtas,daug pieno. Karamelės spalva, pusšaukštis baltojo cukraus. Vieną tokį puodukątarp manęs ir kompiuterio klaviatūros pastatė Renė.

„Renė stato“, „tobulą puoduką arbatos“. Niekada nemaniau, kad šitie dudėmenys atsidurs viename sakinyje. O ji silpnos, pienuotos arbatos puodukąpastatė ir prieš Martą.

– Oi, pamiršau sausainius, – tarė Renė. – Tik šast, ir atnešiu.Ji su juodos odos pinigine rankoje nepriekaištingai išdailintais nagais išskriejo.

Nebuvau net murmtelėjusi nuo tada, kai paklausė:– Kas prieš pradedant posėdį norėtų puoduko arbatos?Aš linktelėjau, Marta – irgi. Maniau, eis jos pirkti. Ne todėl, kad būtų kada

nors ėjusi. Kai žengusi per biurą pasuko į virtuvėlę už kampo, mečiau į Martąilgą, skersą žvilgsnį – ir pamačiau, kad ta į mane irgi taip dėbso. Renė mumsarbatos nepirkdavo, o ruošusi jos nėra per visą VJTKF istoriją. Jei kas būtųpaklausęs, būčiau paklojusi pinigų, kad nežino, kur mūsų aukšte yra virtuvėlė.Būčiau stačiusi visas savo santaupas, butą ir metų atlyginimą, kad netuokia,kokią geriu arbatą. Bet štai įrodymas, kad girdėdavo, kai Martai keliaujant prievirdulio šūkteldavau: „Negailėk arbatos maišelio“, o ta atšaudavo: „Ne troškintituos maišelius reikia.“

Vos tik Renė išėjo, Marta apsisuko su visa mėlynąja kėde ir pričiuožė priemanęs.

– Pirma Renės elgesys mane siutindavo, o dabar esu nusigandusi. Gerokai.– Aš irgi, – atsakiau.– Kaip tie, kuriuos matai per žinias – trupučiuką keisti, paskui labai malonūs, o

tada su pusautomačiais eina į gatves.Visuomet džiugu matyti, kad kieno nors vaizduotė labiau linkusi į dramatizmą

nei tavo, bet šįkart su Marta teko sutikti: Renė šiomis dienomis ant ribos tarpgiltinės ir normaliosios balansavo taip dažnai, kad pusautomatis, ko gero, buvo

nebetoli.– Aha, – tepasakiau.– Tiek to, pamirškim ją, pasakyk man, kaip sekasi su Gregu.Aš nužvelgiau Martą šaltu, atsaju žvilgsniu. Gi jai nebuvau sakiusi. Niekam

nesakiau. Mes išbuvom kartu šešias savaites, bet aš niekam nesakiau. Kad irkoks sprogdinantis mintis buvo seksas. Reikia pasakyti, jis toks buvo. Saumintyse vis pasipuikuodavau, koks nežemiškas.

Nepasakysi, kad anksčiau nebūčiau patyrusi gero sekso – Šonas nebuvoištižėlis, kaip ir dauguma kitų, – tiesiog su Gregu buvo geriau. Iš pradžių maniau,jog dėl to, kad jis, kaip pasakytum, patyręs, bet po nakties rožių žiedlapių lovojesupratau: su Gregu aš atsipalaiduoju. Nesirūpinu, ar nepastirę plaukai,nebandau įtempti raumenų, kad suplonėtų pilvas. Su Gregu tiesiogine to žodžioprasme viską paleidžiu. Kitaip nei su kitais vyrais, kuriuos turėdavau pažintiseksualiai, tada emociškai ir protiškai, su šituo pradėjome nuo galvos.

Trejus metus buvome prasėdiniavę mano bute, jo namuose, aludėse,restoranuose, autobusuose, traukiniuose, šiaip tauzydami. Tai, žinoma, reiškė,kad dabar turime atsiimti už tuos trejus metus per kuo trumpesnį laiką. Kartaismes net nevakarieniaudavom, nes čiupdavom vienas kitą. Jei Amberės pasaulyjeir galėjo būti kas netikėto, tai mylėtis vietoj vakarienės. Norėjosi kam nors visatai papasakoti. Norėjosi. Bet aš nepasakojau.

Neišneša galva, kaip Marta sužinojo. Dienoraščio nerašiau, pavojingųelektroninių laiškelių iš biuro nesiųsdavau, jokių įkalčių ant stalo nepalikdavau.

Neutraliu veidu jos paklausiau:– Su Gregu? Ką turi galvoje?– Su Gregu – tuo sudėtinguoju, su kuriuo miegi?– Hm...– Nėra ko neigti, – tarė Marta. – Sakei, kad tai sudėtinga, o Gregas –

vienintelis sudėtingasis, su kuriuo iki šiol bendrauji. Nesakei man, kas jis, nesžinai, kaip jo nepakenčiu. Tu švyti kaip reguliariai besidulkinanti. O kas antrastau iš burnos išsprūstantis žodis, kad jį kur galas, šiomis dienomis yra „Gregas“.

Mano akys padvigubėjo, ranka kilstelėjo prie lūpų.– Man taip blogai? – paklausiau pro pirštus.– Ir dar blogiau. Bet, prisiekiu, dar nesu regėjusi tavęs tokios apsvaigusios.– Negaliu patikėti, kad atspėjai.Marta šyptelėjo, pabaksnojo sau į romėnišką nosį.

– Aš gerą romaną visuomet užuodžiu.– Sausainiukai! Nežinojau, kokius mėgstat, tai nupirkau visokių.Mudvi su Marta nuščiuvom. Ar per tą laiką, kol sulakstė į parduotuvę, Renė

virto psichopate? Dabar „Sausainiukai!“, bet apsisukus gali būti klyksmai irdraskymasis.

Iš plono balto pirkinių maišelio ji ištraukė paprastų trupininių pyragaičių ir supieniniu šokoladu, trapučių, trapučių su kremu, krepšelių su vaisiais, smėliniųpyragaičių ir „Jaffa Cakes“. Visus pakelius sukrovė ant mano stalo ir, pasičiupusinuo savojo arbatą, privažiavo su kėde.

– Ką būsiu praleidusi? – paklausė, tobulai išdažytos rudos akys virš puodukonekantravo, veidas atrodė susijaudinęs ir lūkestingas. Tokią akimirką Renė netgalėdavo pavirsti mergaičiuke.

– Amberė guli su savo geriausios draugės vaikino geriausiu draugu, –paaiškino Marta pavėlavusiai mūsų gaujos narei. – Tu jį žinai, – dramatiškapauzė, – tai Gregas.

Jo vardą Marta ištarė taip, tarsi tai būtų didžiausia nešvankybė. Spėju, perpastaruosius kelerius metus Grego vardas tapo nešvankybės sinonimu ne tik dėlto, kad jis daug dulkindavosi, bet ir dėl to, kad taip blogai elgdavosi pasidulkinęs.

– Fantastiška! – atsakė Renė. Pastačiusi puoduką, pliaukštelėjo rankomis taip,kad galėjai pasakyti tik tiek – džiūgauja. Kad aš dėl sekso nepavalgydavau, buvoneįtikėtina, bet džiūgaujanti Renė – visiška mistika. – Taip ir maniau, kad jospersimainymas susijęs su vyru.

– Persimainymas? Koks persimainymas? – paklausiau.– Tu pasikeitei. Iš pradžių – pokalbis su ta kvaiša žurnaliste. Ne, ne,

pirmiausia savaitgalį neperžiūrėjai filmų. Nieko panašaus nebuvai iškrėtusi, ojuk tave pažįstu daug metų. Tada tas melas žurnalistei. O Kanai viską patvirtino.Paprastai tu važiuodavai, kad nutrauktum vaidus, bet šiemet – ne.

Net Renė pastebėjo.– Nagi, pasakok man... ne, pasakok mums – klok viską.Aš nuo kolegės veido žvilgsnį nukreipiau į viršininkę – abi nekantriai laukė.

Kai tokia pagavi auditorija, ką beveiksi...

Geras ūpas mūsų biure sklandė maždaug šešetą valandų. Kai pusę devynių visdar posėdžiavome, ieškodamos tinkamo paveiksliuko šių metų festivaliui, regis,

be pabaigos, viena į kitą nebegalėjome žiūrėti. Posėdžių stalo vidury gulėjosausainių pakuotės, jų turinio suvartojimo lygmuo skyrėsi. Pirmiausia dingo„Jaffa Cakes“, paskui – trupininiai pyragaičiai su pieniniu šokoladu. Kitus buvometik paknaibiusios. Tačiau kuo ilgiau sėdėjome, tuo skanesni atrodė sausi,cukrumi apibarstyti vaisių krepšeliai.

Marta kakta rėmėsi į stalą, rudos jos garbanos buvo apkritusios bloknotus;Renė sėdėjo tiesi, kramtydama rašiklio galą; aš, kojas susikrovusi ant posėdžiųstalo, žiūrėjau, kaip atsispindime juostančiame lange.

Šiemet Renė man suteikė garbę vadovauti festivaliui: sugalvoti temą, sudarytitvarkaraštį, nuspręsti, kurias žvaigždes ir filmų kūrėjus kviestis. Galvojeperbėgus daugybei temų, buvau apsistojusi ties dievukais. Filmų dievukais.Buvusiais, esamais, būsimais. „Kur dingo visi dievukai?“ – tokia bus oficiali tema.Ji suteiks mums pakankamą laisvę kviestis skirtingų klasių garsenybes.Intelektualieji svarstymai suksis apie tai, kaip filmų žvaigždės nustoja būtisvarbiausiais dienos dievukais. Ką reiškia pasidaryti dievuku. Ar patys filmai galiįgauti dievuko statusą. Visas sumanymas buvo bevirstąs tokiu, kokį ir įsivaizdavoRenė, – kad tik sugalvotume tą prakeiktą paveikslėlį bukleto viršeliui.

Mąstėme apie Odri „Pusryčiuose pas Tifanį“, bet Marta padarė išvadą, kadišlaidos skrajutėms ir atvirukams plius autoriaus teisėms bukleto viršeliui irafišoms būtų per didelės.

Vadinasi, turime rengti savo fotosesiją. Bet tokios unikalybės kaip Odri mesneprisikviesime. Aš maniau, kad galėtume parodijuoti, lengvai pasišaipyti.Prisodinti sofą dievukų – nuo Odri iki Sidnio Puatjė, nuo Džeimso Dino iki HeilBeri – tegu tinginiauja, kremta spragėsius, spokso į televizorių.

– Tai ne perdėm prašmatnu, – keturiais žodžiais idėją nubraukė Renė. – Meskalbame apie prašmatnumą, – pridėjo dar keturis, jei būčiau nepagavusiprasmės iš keturių pirmųjų.

Bet kuri mūsų mintis tuo pat metu patikdavo tik vienai iš mūsų. Darkartnurijau besiveržiantį riksmą. Mat šiuo metu su Džene, Metu ir Gregu turėjausėdėti bare – buvo Meto gimtadienis, mes rengėme išgertuves.

– Kodėl gi netinka dirbtinė scena su Odri? – paklausiau Renės. – Juk tokįvaizdelį visi kaipmat atpažins.

– Jei dar kartą apie jį užsiminsi, nudėsiu, – nežiūromis pranešė Renė.Ką gi, tada gerai.– Mintis apie sofą man patinka, – sublerbė Marta, vis dar užsikniaubusi ant

stalo.– Gi prieš dvi valandas atrodė bjauri, – priminiau.– Pamaniau, gal tada galėtume eiti namo, – pasakė Marta.– Ji ne perdėm prašmatni, – pamėgdžiojau Renę. – Mes kalbame apie

prašmatnumą.Marta pakėlė ranką.– Matai, kiek pirštų iškėliau? – paklausė. – Tiek sekundžių tegalvojau apie šitą

tavo atsakymą. – Ji man rodė vidurinį pirštą.– Nepykdykit manęs, abiem nepatiks, jei supyksiu, – pagrasino Renė.Ojojoj, kaip išsigandau.Renė buvo triufelis su brendžiu – kuo tikriausiu prancūzišku. Iš vidaus ir iš

išorės – klasiška. Švelnus, grynas tamsusis šokoladas. Iš išorės karstelėjęs,apibarstytas kakavos milteliais. Tačiau jei atsikąsi, tave apstulbins brendis.Švelnus, šildantis. Truputį pakaitina gerklę, tada stemplę, skrandį. Kai perkandi,šitas triufelis su brendžiu nebesispardo. Gali bauginti – vis dėlto brendis, bet ištikrųjų švelnus ir mielas. Tikro triufelio su brendžiu niekuomet nepamirši –kažkur atminties kamputyje užsiliks, koks neįprastas, – ir niekada nepamiršiRenės, kad ir kaip stengtumeisi.

O štai dabar ji buvo žaliasis šokoladas. Ne pelėsinis – panašesnė į NerealųjįHalką: „Nepykdykit manęs, būsiu neskani, jei sup...“

– Šokoladas! – leptelėjau.Marta viltingai pakėlė galvą, Renė liovėsi kramtyti rašiklį.– Klok, – paliepė viršininkė.– Na, ne tik šokoladas. Galim pavaizduoti kino ekraną su senovine atsukama

kino juosta, ant kurios užrašyta 21, gi žinot, kino festivalis – dvidešimt pirmasis.Ir moterį, stovinčią su senoviška dėže, iš kokių būdavo pardavinėjamoscigaretės, – žinot, tos pasirišamos pakaklėje. O žiūrovai gali būti visi mūsų kinodievukai. Merlina ir Bogartas, Čaplinas ir Odri, Džeimsas Dinas. Bet, bet...galėsim pavaizduoti ir šiuolaikinių dievukų, tokių kaip Heil Beri, Kianu Rivsas iš„Matricos“ ar Vilas Smitas iš „Vyrų juodais drabužiais“. Galėtume kurti kiekkitaip, vietoj nuotraukos rinktis iliustraciją – taip nereikės rūpintis per dideliupanašumu. O moteris, stovinti priekyje, užuot pardavinėjusi cigaretes ir ledus,pardavinės šokoladą. Šokoladą su užrašu VJTKF.

– Ne, bus užrašyta „Žvaigždžių plytelės“, – pareiškė Renė.

– Tai prekės ženklas, – atkreipė dėmesį Marta.– Ir galimybė pritraukti rėmėjų, – pasakė Renė.– O kadangi festivalis dvidešimt pirmas, paskutinį vakarą galėsime surengti

kaukių balių, visi galės pasipuošti kaip dievukai, – toliau variau aš, vis labiaudžiaugdamasi pačios sugalvota tema.

– Per atidarymą padėjėjas galėtume aprengti kaip tikras cigarečių pardavėjas,jos įteikinės VJTKF šokoladą arba „Žvaigždžių plyteles“, – pritarė Renė.

– TAIP! – sukliko Marta, kad visos net pašokome. – Man ši idėja labai patinka.Aš ją dievinu. Su ja ir skirstykimės. Prašau. Labai!

Ji jau buvo bepuolanti prieš Renę ant kelių.– Gerai. Tebūnie taip, – sutiko Renė.– Einam? – atsargiai pasitikslino Marta.– Einam, – patvirtino Renė.

Palikusi pastatą stikliniu fasadu, žengiau į išorinį pasaulį. Lauke nebuvo šilta, betnebuvo ir šalta. Dangus tamsavo karališka mėlyna spalva, žibėjo keliosžvaigždės – puikus pavasario vakaras išeigai į barą su draugais ir slaptumeilužiu. Sparčiu žingsniu perėjusi visą Velingtono gatvę, išėjau į Bo Taką,paskui pasukau kairėn į Brigatą ir patraukiau Hidrou link. Pusiaukelėje pasukauį kairę, į skersgatvį, kur stovėjo „Juodojo princo“ užeiga.

„Juodasis princas“ buvo ilgas, siauras, jaukus baras. Kai mudvi su Dženebuvome vienišės, dažnai čia ateidavome, nes pirmenybę teikdavome patogumuiir geras naktinis pasibuvimas neapsieidavo be „Juodojo princo“. Aš jamejausdavausi kaip namie, net tekdavo sau vis priminti, kad nenusispirčiau batų,neatsisegčiau liemenėlės ir nepradėčiau atvirai krapštytis nosies.

– Tu sėdiesi į pavarytosios vietą, – paskelbė Metas, man nusivilkus paltą.Apsirengti buvau pasistengusi atsižvelgdama į savo jausmus Metui – iš ryto

užsimečiau švarią palaidinę. Na, dar iš skalbinių krūvos išsitraukiau tamsiaimėlyną džinsinį sijoną, betgi švari palaidinė tai mėlynavo po apyšvariu juodumegztiniu.

– Atsiprašau? – žioptelėjau, jau nesidžiaugdama, kur link krypsta pokalbis.Metas šventė trisdešimt pirmąjį gimtadienį, aš didumą išgertuvių praleidau –

jau buvo po devynių. Padovanojau jam kortelę ir net prisiverčiau gimtadienioproga išterlinti skruostą. Laikui einant, darėsi vis aiškiau, kad Metas man

nepatinka. Nepatiko. Tiesiog buvo kažkas... tas žinojimas, kaip jis būtųsureagavęs, jei siaubo dėl nėštumo priepuolis būtų kitaip baigęsis. Kad niršta,jog mudvi su Džene tokios artimos. Buvo ir šimtai kitų neišsakytų, nepripažintųdalykų. Vis dėlto aš jo nemėgau. Iš esmės.

– Vos prieš penkias minutes čia sėdėjo garsioji Nina.NINA?! Man nudiegė vidurius. Kokį velnią čia veikia ji?Nina buvo iš Grego praeities. Svarbi persona. Gregas su ja susipažino šiek

tiek daugiau nei prieš metus per vestuves, kuriose ji buvo su kažkuo, kas nevabuvo jos sužieduotinis. Sužieduotinis žiūrėjo į Gregą kaip suopis, nes tas buvogražus vyras, kalbinantis jo paną. Nina prie Grego nekibo. Gregas,džiaugdamasis Ninos draugija, bet kartu pasidairydamas prieinamų talentų, prieNinos irgi nekibo.

Išsiskiriant Nina sučiupo Grego ranką, stipriai pakratė ir į saują įspraudėraštelį su savo numeriu ir „paskambink“. Gregas padarė kaip lieptas – pervestuves išdulkinęs kitą.

Jis Ninai paskambino, ir po kelių dienų jie susitiko bare Kukridže, už daugybėsmylių nuo tos vietos, kur gyveno. Pasikalbėjo. Pasiglaustė. Pasiglostė.Pasinaudojo baro patogumais. Moterų tualetu, kuo gi dar.

Gregas paaiškino, kad prispyrė aistra – eiti nebuvo kur, o laukti jie negalėjo,tad užsidarė kabinoje ir reikalą atliko stačiomis.

– Klasikas tu, – pasakiau jam. Mat po to Gregas užsuko pas mane, nes išKukridžo iki Horsforto, kur gyvenu, buvo galima ateiti pėsčiomis.

– Nieko nepadarysi, ji tokia uhuhu. Turi pačią stangriausią vaginą...– Užsičiaupk! Nutilk! – suspiegiau, jam dar neįsileidus į išsamų pasakojimą, į

kurį ketino leistis. Grego dėka apie kitų moterų anatomiją aš žinojau kur kasdaugiau nei apie savąją. Švystelėjau rankšluostį. – Mauk į dušą, kad mannesėdėtum čia smirdėdamas seksu.

Gregas nutrepsėjo daryti to, kas liepta.– Ir kad duše nesismaukytum, – riktelėjau, kai jis užsklendė duris.Gregas nusijuokė savo lengvu, saulėtuoju juoku, tad man nebeliko kas daryti,

kaip tik irgi nusijuokti.Vienu metu jau maniau, kad Nina – Grego išrinktoji. Išvaikščiojo su ja tris

mėnesius. Ištisus tris. Mažas stebuklas Grego istorijoje. Dėl jos net sulaužėtaisyklę „mano miegamajame – jokios“. Aš jos nemačiau, nematė nė Metas suDžene – tik girdėdavo, kaip jie mylisi, kai ta pasilikdavo.

Tai štai į kokios moters vietą sėdausi. Pasisukau į Gregą.– Ji tik užėjo į barą. Argi negali taip nutikti, kai gyveni tame pačiame mieste

kaip ir buvusioji, – paskubom susakė tas.– Bet ji ne šiaip buvusioji, a? – sukluso Dženė. – Ji – TA BUVUSIOJI. – Dženė

liestelėjo mano ranką. Atsisukau į ją. – Būtum jį mačiusi, Ambere. Kalbu apiesuskydimą grožio akivaizdoje. Buvo bejėgis. Vos galėjo į ją žiūrėti. O ji –prašmatni. Jei nežinočiau, kad Gregas vaikšto pas tą paslaptingąją, sakyčiau,kad tebeturi reikalų su Nina. Ji pribloškianti.

Ką gi, gerai, mintį supratau.– Figūra tokia išraiškinga, ilgaplaukė, degančiomis akimis ir p...– Ar ne tavo eilė užsakyti, Džene? – svilindamas žvilgsniu pertraukė ją Gregas.– Oi, tikrai. Ambere, alaus?Aš linktelėjau. Metas atsistojo ir nuėjo „padėti didžiojo indėlio į porcelianinį

indą“28.– Suskydimas grožio akivaizdoje, a? – pamėginau juokauti, kai likome vieni.Neišėjo – nuskambėjo taip, kaip buvo iš tikrųjų: aš pavyduliavau. Paprastai

tam tikrą jausmą įsivaizduoji jautusi, kol iš tikrųjų pajauti. Pavyzdžiui, aš jukmaniau, kad pavydžiu, kai paskambino Mimi, pamišėlė žurnalistė. Palyginti sušituo, tada tebūta menko jausmuko. Šis buvo pavydas su visu jam būdingudusinančiu iracionalumu.

– Ambere, aš į ją žiūrėti negalėjau todėl, kad paskutinį kartą, kai mačiau,sėlino artyn su peiliu.

Ninai su Gregu baigėsi prastai. Labai.Prabuvusi su juo tris mėnesius su trupučiu, Nina pagalvojo, kad tarp jų jau

esama santykių. Ar bent artėjama prie jų. Ji panoro žengti dar vieną žingsnį,supažindinti jį su tėvais... Gregas atsakė, kad jiems metas traukti savais keliais.Vis dėlto pabaigti su ja susitiko ne viešoje vietoje, nemetė jos nė telefonu, žinute,faksu. Prieš tai turėjo pergulėti, kaipgi. Tiesą sakant, jis pavarė ją lovoje. Gulėjoapkabinęs, galbūt glostė plaukus ir aiškino, kad jau gana, viskas jau praeitis. Irkad jis daugiau su ja nebesimatys, nes nenorįs, kad ji manytų, jog jie dar galėtųsusitikti.

Palikus isteriškąją Niną – pirmyn prie jos geriausios draugės. Štai taip. Ninosgeriausia draugė, sprendžiant iš visko, siaubinga raudonplaukė, turinti polinkių įprievartą, po dviejų dienų įsiveržė laidyti liežuvio. Jai nepatiko, kad Nina dėl

Grego metusi sužieduotinį, ir dabar, Gregui sutrypus Ninos jausmus, draugėketino atkeršyti. Gregas, kaip normalus liežuvio laidymo nepakeliantis vyras, jąirgi suvedžiojo. Visą popietę barškino, o paskui aiškiai pasakė, kad daugiaunieko nebus, tai vienkartinis burną užčiaupiantis pasidulkinimas. Ir gal ji teiktųsiišsinešdinti, nes jis bare susitinkąs su keletu draugų ir turįs pasiruošti. (Taip, ašžinau, jis tikras išpera.) Gregas, šlovė jam, visiškai nesuprato, kodėl grįžtant išbaro prie namų krūmuose jo laukė Nina su iškeltu peiliu, kuriuo ketino smogti.Grūmėsi jie gan ilgai – ji buvo įgavusi pamišėlės galių, o jis negalėjo muštimoters, kad ir besistengiančios jį nudobti. Kai Gregas Niną nuginklavo, ta šiaiptaip atėjo į protą.

Paskui jis atvažiavo pas mane. Kitas, išmintingesnis, būtų kūręs į ligoninę,Gregas atkūrė pas mane. Nes kai galva kruvina ir visas kreti, už viską pasaulyjetau reikalingiausia festivalio direktorės pavaduotoja.

Aš nuspaudžiau telefonspynės mygtuką, atidariau buto duris ir išvydau Gregąužsikvempusį ant turėklų, perbalusį ir sukrėstą. Įsivedusi vidun pasodinau antsofos. Nuovoką praradau, veikiau mechaniškai. Čiupusi pirmosios pagalbosvaistinėlę, nušluosčiau veidą, aptekusį šviežiu raudonu krauju ir tamsesniaiskrešuliais, bet pasidarė dar baisiau. Pjūvius tepant dezinfekuojamuoju skysčiu,jis nekrūpčiojo, net nejuto, kaip žaizdas klijuoju švariu pleistru. Tik kalbėjo,pasakojo ir pasakojo, kas nutiko. Kad atitoktų, padaviau jam alaus, atsisėdausvetainėje priešais – Gregas drebančiu balsu vis kalbėjo ir kalbėjo. Kol porino,aš grūmiausi su poreikiu pabėgti. Bėgti ir nesustoti, kol nebūsiu toli, labai nuo jonutolusi. Dėti į kojas, kad daugiau neįsipainiočiau. Aš nebenorėjau būti dar vienodisfunkcinio trejeto dalimi. Nenorėjau vėl šluostyti kraujo, darkart jo guosti,meluoti apie pjūvius ir mėlynes. Bet kaipgi paliksi. Tikra draugystė neapsieinabe to „laimėje ir nelaimėje“ klausimo, o mūsų draugystė, jei ne kas kita, buvotikra.

Kai Gregas išgėrė kelis alaus ir nutilo, pasiguldžiau jį į lovą. Tas priglaudėsveikąją galvos pusę man prie krūtinės ir laikėsi įsikabinęs, kaip košmarąsusapnavęs vaikas įsikabina meškiuko. „Ir ko tik tie vyrai nepadaro, kad manepasiguldytų“, – tariau. Jis meškį Amberę apglėbė stipriau. „Žinai, kitąkart, kainorėsi pasiguldyti, pasakyk. Galvos rėžtis nereikia. Nepatrauklu.“ Jis nusijuokė.Tik trumputis juokas, užtat kūnas atsipalaidavo. Štai tokiems atvejams ir buvoišrastas mano padėtį lengvinantis „humoras“.

Apie tą antpuolį žinojom tik Gregas, Nina ir aš. Jis neprašė, bet aš saugojau

paslaptį. Tokius dalykus išmaniau. Jei jau valai žaizdas, lopai suplyšusią odą irguodi, tavo vaidmuo disfunkciniame trejete – laikyti liežuvį už dantų. Mes apie tąnaktį daugiau niekuomet nekalbėjome – net iš ryto, kai jis slampinėjo aplink suVJTKF marškinėliais, nes iš anų tebegręžiau kraują, – gręžiu iki šiol.

– Matant ją visai čia pat man pasidarė silpna. Buvo tokia normali, o juk tadanorėjo mane nudurti, – tarė Gregas slysdamas ranka man per šlaunį. Pažiūrėjauį giliausią randą – V formos įrėžį tuoj po žandikauliu kairiame šone. Tas bėgantlaikui buvo išblukęs, užgijęs. Kad jo čia esama, galėjai matyti tik žinodamas. –Kai Dženė pradėjo taukšti apie mano paslaptingąją, pamaniau, ta paslaptingojiužvoš man buteliu. Negana to, jei...

Šviesiaplaukei Meto galvai išnirus iš tualeto ir pradėjus artėti prie mūsų,Gregas ranką patraukė.

– Na, Ambere, tai ar tu kada nors matei Niną? – paklausė Metas, Dženei antstaliuko dedant padėklą su alumi.

– Niekada, – atsakiau, – šito malonumo nepatyriau.– Kad būtum girdėjusi, kaip jį patiria jie, – tarė Dženė.Metas sugageno.– Ji klykia. – Jis nutaisė mergiotišką balsą: – Oi, Gregai, oi, Gregai, oi,

Greeeggg.– Gregas irgi ne iš tylenių, – pridūrė Dženė ir pažemino balsą: – Uch, Nina,

uch, Nina, Nina, Nina...Ak, vaikinai ir merginos, pakaks tų sekso pašnekesių.– Ar su tavo paslaptingąja irgi taip gerai? – paklausė Metas.– O kas tau darbo, Metju? Argi tu kada nors suprasi? – atšovė Gregas.Kitaip tariant, ne taip gerai. O aš dar puikavausi patenkinta savo lytiniu

gyvenimu.– Tai reiškia „ne“? – išsišiepė Dženė.– Taip, Džene, tai reiškia „ne“. Seksas su ja ne toks geras, jis... geresnis.

Mylėtis užsigeidžiu vos ją išvydęs. Kad mane suviliotų, jai tereikia įeiti įkambarį. Seksas su ja yra geriausias, kokį tik esu patyręs, o kaip abu manprimenat kiekviena proga, sekso patyręs aš esu daug. Suprantama, taip yratodėl, kad ją dievinu. Gi visuomet geriau su ta, kurią dievini, a?

– Ir kada mes galėsime su ja susipažinti? – susidomėjo Dženė, nekreipdamadėmesio į jo neretorinį klausimą.

Dženės kalbos apytikris vertimas buvo „netikiu, kad jos esama“.– Šito jums per daug negaliu žadėti. Tik pažiūrėkit, kaip elgiatės. Ji po penkių

minučių mane pavarys.– Ką, nesiruoši jos pristatyti net Amberei? – sukluso Metas.Gregas papurtė galvą.– Ne, nes Amberė, kitaip nei jūs, išsigimėliai, tiki, kad jos esama. Ką gi, atėjo

tekilos metas. Eisiu aš.

Iš baro pabirome, kai mums iš rankų jėga buvo išplėštos taurės ir buvo pristota,kad išsinešdintume. Gatvėje apsikabinusi Metą šliurpštelėjau jam į žandą irsumarmaliavau:

– Tikiuosi, gimtadienis buvo puikus.Jis nieko neatsakė, akivaizdu, nebuvo pratęs prie tokių mano meilės

proveržių. Tad apsivijau rankomis Dženę.– Tu – mano geriausia draugė, – informavau ją. – Aš labai tave myliu.– Aš irrrrrgi, – sugargė ta. – Ateik kitą savaitę, saviškį išsiųsiu į Paryžių. Tada

galėsime pabūti geriausios draugės. Ištisą savaitgalį.– Geeeerrrrai.– Ir...Sakinio baigti neleido Metas – atplėšė Dženę, viena ranka globėjiškai

apkabino per pečius, kita per liemenį. Į mane žiūrėjo pasidygėdamas. Toksmudviejų elgesys jam nepatiko.

Šitaip trūktelėjus Dženę, aš susverdėjau, akimirką net pamaniau, kadtėkšiuosi, bet Gregas stipriomis rankomis suėmė už pečių, tad išstovėjau tvirta irtiesi. Vos nepapūčiau lūpos, kad Metas taip prisispaudė Dženę. Kvailioti su savogeriausia drauge buvo linksma.

– Geriau palydėsiu Amberę namo, – pareiškė Gregas.Aš smarkiai pasiūbavau galvą.– Neeee. Mauk dulkinti savo paslaptingosios. – Dūriau pirštu jam į krūtinę. –

Eik ir fantastiškai pasibarškink. O aš eisiu namo pas savo vibratorių. Jis nuost...Gregas, viena ranka užčiaupęs man burną, paaiškino:– Ryte padėkosi.Pamačiau, kaip Metas, pažiūrėjęs į Gregą, pavartė akis. Aišku, galvoje turėjo

mane. Šiknius. Palyginti su tuo, ko baruose prisigėrusi pripliurpdavo Dženė,

mano ketinami pasakyti žodžiai tebuvo vaikiškas eilėraštukas. Jau susirauksiu,bet susilaikiau, nes mudviejų akys susitiko. Akimirką Meto žalios akys su manojuodrudėmis sukibo lyg dvi lego detalės, kurių greit neatskirsi.

Metas už mane buvo aukštesnis, turėjo didesnes rankas ir pėdas, buvo vyras(lyg ir), bet aš vis tiek galėjau jį įveikti. Tai buvo dar viena priežastis, dėl ko jismanęs nemėgo. Kodėl man nereikėjo raukytis, o jis raukydavosi. Abu žinojom,kad jei kada susiimsim, nokautas bus po pirmojo raundo, ne kitaip. Meto veidedukart suvirpčiojęs raumuo mūsų žvilgsnių susirėmimą nutraukė. Matot? Aš jįgaliu įveikti.

– Tai iki, drauguži, – atsisveikino Metas su Gregu. – Iki, Ambere.Jis pasivėdėjo Dženę keliu, ta per petį pamojo mums, paskui jie susistabdė

taksi, sulipo į galą ir tamsoje dingo.– Autobusas tenai, – tariau rodydama į autobusų stotelę. Bent jau į autobusų

stotelės pusę.– Prieš tai turime kai ką sutvarkyti, – pasakė Gregas ir nusitempė mane atgal į

baro skersgatvį. Primygo prie plytų sienos. – Noriu, kad žinotum, kas esi, –pareiškė.

Aš patylėjau. Šiaip taip suraukiau veidą. Kažką svarbaus iš jo šnekos būsiupraleidusi? Tu esi. Tu esi – kas?

– Apie ką kalbi, Pek-Pekai?– Noriu, kad žinotum, jog tu esi ta, su kuria patyriau geriausią seksą. Kad taip

sakiau tiedviem – dar ne viskas. Tai tavęs geidžiu kiekvieną sekundę.– Žinau, – tariau pasipuikuodama. – Aš, o taip, aš – amžiaus kekšė. Visi taip

sako. Visi šio pasaulio vyrai man sako, kad aš – amžiaus kekšė. Aš – šl...Gregas mane pabučiavo. Bučinys buvo gilus, lėtas, ilgas. Remiantis į jį kūnas

atsipalaidavo. Bučiuodavosi jis išties puikiai. Rankomis apsivijau kaklą – kaipfantastiškai jis bučiuojasi. Pamažu apsižiūrėjau, kad Gregas graibsto manodžinsinį sijonėlį.

– Ką darai? Negalima. Ne čia, – sudraudžiau atšlijusi.Aš buvau tokia girta, kad į žandą pabučiavau Metą, betgi ne tiek. Staiga jis

puolė bučiuoti vis stipriau. Nekantriau, smaukdamas aukštyn sijoną. Blogai.Labai labai blogai. Ir uždrausta... Ir velniškai nuostabu! Tokia bloga jukniekuomet nebūdavau. Niekuomet. Gi, šiaip ar taip, aš būdavau geroji Amberė.O dabar... Kaip kokia Linda Fiorentino iš „Paskutinio sugundymo“ – tokia be galoseksuali, kad mano meilužis nebegali tverti, kol parsives namo ir ištaršys. Pabūk

bloga, sakė vidinis balsas. Bent kartą. Visi kiti irgi bent kartą paišdykauja.Bemat puoliau sagstyti jam kelnių.

– Ar tikrai nori? – dar paklausė Gregas.Aš, kelnes tempdama žemyn, linktelėjau.Jis nusišypsojo, iš kažkur ištraukė prezervatyvą. Aš tikrai turiu jį paturėti.

Šitai padaryti turiu. Ir kaip iki šiol nepadariau?Gregas žalią prezervatyvo pakelį suspaudė lūpomis, ketindamas ranka

atplėšti. Eikš, čion, skubinau aš patylom, bet mano Gregoris pripažino tik saugųseksą. Prezervatyvą maudavosi visada, net jei partnerė būdavo išgėrusi tabletę.Greičiau, eikš, raginau kišdama rankas jam po glaudėmis.

Ūmai mus nuplieskė šviesa.Kažkas pašvietė prožektoriumi, ir sodrus, įsakmus balsas rėžė:– Na, ponaičiai, šito tai jau per daug.

28 Metas iš tikrųjų taip kalbėdavo, nes toks jau buvo.

Keturioliktas skyrius

Istorinė pamoka

Tai štai kodėl turi būti gera.Todėl aš ir būnu gera. Visada. Nelaužau taisyklių, neryju narkotikų, nė

kanapių nerūkau, nieko neapgaudinėju. Kai taip elgiesi, visuomet baigiasi kaipdabar. Sėdi ant užpakalinės sėdynės policijos automobilyje.

Ta mintis smūgiuodavo man į galvą kaskart, kai tik pramerkdavau akis irišvysdavau, kad iš tiesų sėdžiu ant užpakalinės sėdynės policijos automobilyje.Laimei, antrankiais nesurakinta. Jau mačiau rytdienos „VJTKF vartų“ antraštes:ĮSISMAGINO! ŠOKIRUOJANTIS SEKSAS SKERSGATVYJE!

Gregui viskas bus gerai, laikraščiai kažin ar daigstys saviškį.

Kai policininkas sugavo mus bandančius sulaužyti keletą viešojo padorumotaisyklių, man širdis sukabaldavo tarsi ketindama nusibaigti. Kabaldavimas greitbuvo palydėtas poreikio išsivemti. Nuo pietų prieš dešimtį valandų tebuvauvalgiusi tik sausainių, gerokai per daug išgėriau. Kad nevemčiau, įsikniaubiauveidu į Grego striukę.

– Ar nieko prieš, jei pakviesiu eiti su manimi? – tarė policininkas, kai nė vienasiš mūsų nepasijudino.

Nežinau, kaip Gregas, bet aš buvau prieš. Dar ir kaip. Ne tik dėl to, kad mussuims, bet ir dėl to, kad pajudėjusi bent milimetrą iškart apsivemčiau, ir kažin arVisagalis kištųsi, kad mane sulaikytų.

Gregui pravėrus burną, ant žemės lyg niekur nieko nukrito prezervatyvas.Tada ir pajutau jam dėkingumą, kad taip fanatiškai saugodavosi. Antraiplaužydami įstatymą mudu jau būtume gerokai labiau pasistūmėję. Gregas gangalantiškai patempė sijoną man, tik paskui pats pasitempė.

Tuomet aš pasijudinau, sukryžiavau rankas ant krūtinės, nudelbiau galvą irGregui iš paskos nusekiau į pagrindinę gatvę. Blogiau negu įkliūti ketinantpasimylėti skersgatvyje tegali būti viena, nusprendžiau, kai mes užlipome antšaligatvio. Išgirsti ramų, mandagų balsą:

– Pone Valtersonai.

Aš dirstelėjau pro langą. (Taip, vis dar tebebuvau policijos automobilyje.)Gregas kalbėjosi su jį atpažinusia policijos pareigūne. Ir iš kur ta žino jopavardę? Iš tų laikų, kai buvo suimtas dėl nepadoraus elgesio ir įsibrovimo,žinoma. Daugiau policininkių Lidse nebuvo. Policininkių daugiau nebuvo visameVakarų Jorkšyre, tai štai kodėl mus sučiupti turėjo ji.

Tą pat sekundę, kai supratau, kas ji, galugerklyje sukilo alus, sausainiai beitulžis, ir burna paplūdo sūriomis seilėmis. Giliai įkvėpiau pro nosį, kad iš burnoskaip torpeda neišlėktų vėmalai tiesiai ant pareigūnės, kuri jau buvo girdėjusimane tikinant, jog Gregas – geras tipas. „Pareigūne, taip daugiau nenutiks“, –mintyse pamėgdžiojau save.

Policininkė, suprantama, mane atpažino. Matėsi iš akių, bet, be nurodymoman ropštis į automobilio galą, nieko daugiau nepasakė. (Taigi, aš vis darpolicijos automobilyje.) Tada paėjėjo į šalį viena pasikalbėti su Gregu – joskolega tuotarp stovėjo prie mašinos, kad neįsidrąsinčiau sprukti. Tarsi būčiaugalėjusi – policijos automobilyje užpakalinių durelių rankenų nebuvo.

Žiūrėjau, kaip Gregas kalbasi su pareigūne. Per daug nė vienas nesiskeryčiojo– visa Grego kūno kalba, kaip ir reikėjo tikėtis, reiškė apgailestavimą. Galvanunarinta, jis spokso į žemę, rankos sunertos už nugaros. Ji stovėjo viena rankaįsisprendusi, kitoje laikė lazdą.

Kažką pasakė.Gregas, regis, labai atgailaudamas, linktelėjo.Ji pasakė dar kažką, Gregas pakėlęs akis pažiūrėjo, trumpai teatlaikė jos

žvilgsnį, paskui akis nusuko, pašnekėjo – pasakė savo.Galiausiai, atrodytų, ištisai amžinybei praėjus, abu grįžo prie automobilio.

Policininkė atidarė dureles.– Gali eiti. Galit abu, – tarė. – Akivaizdu, kad abu esat geri tipai.Kalė.– Ačiū, pareigūne, – padėkojau. Ir nesusilaikiau: – Pažadu, daugiau tai

nepasikartos.– Būtų geriau, kad nepasikartotų, – atsakė ta. – Nes kai kam trečias kartas

nemeluoja.Ji švystelėjo man dirbtinę šypseną, o aš vieną akimirką pamaniau, kad paleisiu

kumštį. Tiesiai į patenkintą snukutį. Ko gero, ją nurungčiau. Turbūt. Ar tu tiknevisprotė, paklausiau savęs, ar lavini skonį policijos automobiliams irnuovadoms?

Gregas apkabino mane per pečius, nuėjom stabdyti taksi.

– Tai su ja pergulėjai, a? – tariau, milžiniškais gurkšniais maukdama vandenį.Tėškiau „Hoegaarden“ alaus bokalą ant stalo ir pasilenkusi įsispitrijau į Gregą

– jis, prisėdęs prie valgomojo stalo, žiūrėjo į stalviršį. Trūksta tik uniformų,įgaliotinio, ir būtume policijos nuovadoje. Kaipmat atsitiesiau.

Gregas tylėjo, nes žinojo – kad ir ką sakys, bus panaudota prieš jį.Aš skeptiškai palingavau galvą, per raudoną ir baltą linoleumą vėl

nužingsniavau prie praustuvės, prisipyliau dar vieną bokalą. Buvau tokiasukrėsta, maukiau vandenį iš čiaupo – kad jis lyg ir smėlio atspalvio, nuo visostos įtampos buvo pamiršta.

Atsirėmusi į praustuvės spintelę, svilinau žvilgsniu vešlias saldymedžiojuodumo garbanas, slepiančias veidą. Koks gi save gerbiantis vyras auginailgesnius nei savo merginos plaukus? Ilgesnius nei daugumos pažįstamų moterų?Kai buvo skustagalvių mada, Gregas vaikščiojo ilgaplaukis. Jei bent būtų turėjęspadorų polinkį plikti, gal būtų buvę aiškiau, kodėl jam reikia laikytis įsikabinuskiekvieno folikulo.

– Vis tiek pergulėjai. Nors aš pervargusi lėkiau per visą miestą, perspėjau,kad ji ištekėjusi, sudraskiau numerį, prisidariau vargų su Šonu, vis vienapergulėjai.

Gregas loštelėjo galvą, „Minstrels“ akyse tvykstelėjo pasipiktinimas.– Jei būčiau nepergulėjęs, dabar abu sėdėtume vienutėse.Aš dėbsojau į jį – neketinau nusileisti.– Eisi?– Kur? – paklausė jis.– Su ja susitikti?– Apie ką šneki?– Tik nereikia. Nereikia, gerai? – perspėjau staiga teises pareiškusiu pietryčių

Londono akcentu. – Juk suprantu, kad stovėdamas ten ne paskaitos apie viešąjįpadorumą klauseisi. Ji nori su tavim susitikti, a? Tik pasakyk tiesą. Eisi? Sakyk.Man tereikia tiesos.

Gregas papurtė galvą.

– Ne. Aš jai pasakiau, kad tu – mano panelė.– Ojetau, kurgi ne. Ak, mielasis, atleisk, kokia aš stora karvė. Stoviu sau visa

susirūpinusi, kad tik tu vėl neišdulkintum kažkokios, kuriai santuokos saitai,aišku, labai svarbūs. Gi turėčiau žinoti, kad tau užtenka tarti: „Aš turiu panelę“,ir ji jau nebemano turinti galimybių. Žinai, paskleiskim šitai internete. „Moterys,nesijaudinkit, jei jūsiškis ruošiasi jus maustyti, viso labo tereikia, kad jisketinamajai dulkinti pasakytų turintis panelę, ir viskas gerai.“ Už tai meslaimėsime prizų, tikrai. Genialusis viešosios tarnybos pranešimas. Eikš, ašįjungsiu kompiuterį, o tu, naudodamasis savo žurnalistiniais gebėjimais, išdailinsimano kalbą.

Galėjau pasakyti: „Ji ištekėjusi, tai negi suks galvą, kad tu turi panelę?“, bettai ne man. Jei jau noriu ką įrodyti, tai pasistengiu.

– Pasakiau, kad man prireikė metų, kol su tavim susiėjau, tad nenoriu šitosugadinti, – tyliai tarė jis.

Maktelėjau dar vandens.– Ir ji patikėjo, a? Tai ištekėjusiai policininkei to užteko?– Ne. Taip. Nežinau. Sakė, kad paskambinčiau, jei nieko neišeis.– Tai ji pasakė maždaug taip: „Jei apsigalvosi, žinai, kur esu. Skambink bet

kada.“ Ar ne?Gregas, žiūrėdamas žemyn į stalviršį, linktelėjo.– Šliundra! – iškošiau per bokalo kraštą, svyruodama ant pamišimo bedugnės

krašto, daiktams beprarandant proporcijas ir tikrumą. Kas gi čia tikrojišliundra? Ir kas aš, mintyse voliojanti degute ir apibarstanti plunksnomis?

– Kas tau yra? – paklausė Gregas stodamasis. (Manau, jį ant kojų pastatė„šliundra“.) Dabar prabilo kur kas panašiau į vaikėzą jorkšyrietį29. – Lygnežinotum, kas buvau. Žinai geriau už bet ką kitą.

– Nori sužinoti, kas man? – paklausiau aš, laipsniu kilstelėdama balsą.– Taip, – atsakė jis tokiu pat tonu.– Tikrai? – sustiprinau balsą dar vienu laipsniu.– Taip! – jo balsas nė kiek neatsiliko.Tėškiau ant stalo „Hoegaarden“ bokalą. Prireikė dar šį tą įrodyti įdedant

pastangų.– Norėčiau kur nors nuėjusi nesutikti tokios, su kuria tu gulėjai. Jei jos man

neskambina į darbą, tai užima mano vietą bare. Jei neužima vietos bare, suima

gatvėje. Negaliu eiti į pusę Hedinglio barų, nes tu pergulėjai su kuo nors išaptarnaujančio personalo, o man teko traukti tave iš bėdos dedantis tavomergina. Mes negalim vaikščioti į pusę Haid Parko barų, nes išdulkinai savininkodukterį, ir dabar tas siekia mirties nuosprendžio tau, man, Dženei ir Metui. Apieuniversitetų barus nėra ko ir kalbėti. Kad ir kur pasisukčiau, vis susiduriu sukokia nors tavo užkariautąja – štai kas man.

Gregas mano žodžius paliko juoduoti ore – žinojo, kad neturi stebuklingovaliklio, kuris juos nuplautų. Tiesos, kad jis paleistuvis, niekas nepaneigs. Irnepaneigs, kad aš, tiesą sakant, veidmainė – kol su juo negulinėdavau, šitosmonumentalios problemos juk nekildavo.

Dabar jis mane paliks, supratau, kai Gregas tylomis stebeilijo į stalą. Liepsatsiknisti, nes pakėliau balsą ir jam pasipriešinau.

– Mimi dėka, – Gregas ne tik puikiai mylėdavosi, bet ir turėjo talentą prisimintikiekvienos pamylėtosios vardą, tikras žygdarbis, – supratau, kad tu – manobrangiausia draugė. Dėl manęs rizikavai savo darbu, o kad taip supykai,pagalvojau, ar tik mažumytę nepavydi. Tai man suteikė viltį, pamaniau, kad gal irturiu šansų.

Gregas žengė nuo stalo prie manęs.– Susitikęs su Elison, policininke, kaip jau sakiau, pirmąkart supratau, kad su

tavim norėčiau ko nors ypatingo. Su ja tebuvo seksas – tą žinojom abu. O suNina aš bandžiau rasti išeitį, nes susivokęs, ką tau jaučiu, supratau, kad kilsvisokiausių problemų. Pamaniau, kad man turbūt trūksta santykių tikrumo, tadpabandžiau su ja, bet kai ji užsigeidė įžadų, pabūgau – juk giliai širdyje žinojau,kad man reikia tavęs. Tą naktį, kai ji mane užsipuolė, vis galvojau, kad reiknusigauti pas Amberę, tada bus gerai. Ir buvo. Tu mane sulopei, nė kartelionesuburbėdama „aš tau sakiau“ arba „to ir nusipelnei“, nors iš tiesų buvaunusipelnęs. Taigi, jei kalbėtume visiškai atvirai, dėl anų trijų aš nesigailiu, nesvisos suvaidino tam tikrą vaidmenį, kad mes suartėtume. O dėl kitų... – Jispatylėjo. Su nebe tokiu stipriu Jorkšyro akcentu pasakė: – Nieko negaliupadaryti. Praeities pakeisti aš negaliu, galiu tik pažadėti, kad to daugiau nebus.Kol būsim kartu. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Tik atsiprašyti. Ir jei dėl tomums nesiseks, savęs nekęsiu.

Man nebebuvo kaip atsikirsti. Praeities pakeisti juk negali. Gali ją perrašyti,kaip tau patogu, perpasakoti taip, kad gražiau skambėtų, būtų gražesnė, gražiauatrodytų. Esą tu šioks toks didvyris, o ne tikras šunsnukis. Bet įvykių nepakeisi.

Jei jau prie ko kibai, tai ir kibai – sakant, kad taip nebuvo, faktas niekur nedings.Jei jau dulkinaisi į kairę ir į dešinę, tai ir dulkinaisi. Apsimesdamas, kad esišvarus kaip išvažinėtas sniegas, nieko nepakeisi. Taip pat negali pakeisti irateities. Visa, ką gali pakeisti, tėra čia ir dabar. Tai štai kodėl žmonės vis šnekaapie gyvenimą šia akimirka – valdyti tegali ją vienintelę.

Betgi visų šitų teorijų buvo per daug nakčiai po gimtadienio.– Šiąnakt nieko nenutiko, gerai? – pasakiau Gregui, taip duodama ženklą, kad

daugiau dėl to nesivaidysime.Jo veidas pragiedrėjo, kūnas atsipalaidavo, jis nusijuokė saulėtuoju juoku.– O, kad būtum mačiusi savo veidą, kai sėdėjai tame policijos automobilio gale.

Atrodei klasiškai.– Kokio policijos automobilio? Jokiame policijos automobilyje nebuvau per visą

savo gyvenimą, – patikinau sumenkusiu londonietišku akcentu.– Ai, tikrai, atleisk, šito niekad nebuvo.

29 Galbūt suveikė savigynos mechanizmas – reikėjo gintis nuo manęs, staiga virtusios kietalondoniete.

Penkioliktas skyrius

Atsidulkinta

Kas gi žinojo, kad galima įsigyti tiek spalvotų sekso žaisliukų?Tik ne aš, aišku kaip dieną. Fluorescencinį rausvąjį vibratorių Dženė

pokštaudama man padovanojo po šešių mėnesių celibato. Naivi nebuvau, betpamatyti rietuves tų daiktų buvo šokas. Skirtingų formų, dydžių, spalvų. Vienidėžutėse, kiti įvynioti į celofaną, dar kiti – tiesiog sustatyti. Negalėjaunežiopsoti. O kainos... Dženei pokštas nepigiai atsiėjo.

Stovėjau sekso reikmenų parduotuvėje žiūrėdama į sekso žaisliukus. Kodėl?Nes Martai prireikė „vesk mane“ apatinių, o aš buvau labiau linkusi pasidairyti įžaisliukus nei į apatinius, nes turėdama tokią vaizduotę lengvai numanydavau,kaip Marta atrodys su bet kokiu pasičiuptu drabužėliu. Tiesiog regėjau ją sutomis kiauromis trumpikėmis, skylėtomis liemenėlėmis. Žmogų matydamaspenkias dienas per savaitę tam tikrus dalykus įsivaizduoji taip gerai, kad norsgriūk.

Renei buvo išeiginė, tad Marta įkalbėjo mane eiti su ja apsipirkti. Nors buvaupalikta vadovauti ir turėjau būti apdairesnė, nutariau pasinaudoti proga, nes šitosu Džene jau amžinybę nebuvau dariusi. Man trūko mergaitiškos kompanijos...Trūko Dženės.

Ji iš mano pasaulio prapuolė. Lyg bėgiotum į vietinę parduotuvę ir kaskartišvystum, kad „Mars“ batonėlių nėra. Ir bus nežinia kada. Vis dar bėgioji – ojeigu kartais, – bet visada įsitikini, kad nėra. Taip ir man su Džene. Aš visskambindavau vildamasi, kad mudvi iš širdies pasikalbėsime ar pasijuoksime, bettaip nenutikdavo. Kiekvienas pokalbis būdavo išgaunamas jėga, nukertamas „Taikaip tu laikaisi?“, taip numatant tik trumpą šneką. Trumpos šnekos su manoartimiausia bičiule – dabar virtusia kažkuo svetimu. Užuot žiūrėjusi tiesai į akis,aš šitą mintį stumdavau vis toliau, tikėdamasi, kad viskas kaip nors susitvarkys.Juk daug kas susitvarko, argi ne?

– „Vesk mane“ apatiniai tikriausiai bus „John Lewis“ arba „La Senzos“, – perpetį pasakiau Martai.

– Ne, tie kuria „pasipiršk man“ apatinius, – atšovė ji.– O skirtumas tas...– Vestuvių ceremonija.Marta atsistojo priešais. Rudus plaukus buvo aukštai susirišusi į valdingos

moters uodegą, juodai prisidažiusi apie akis, apsivilkusi tokia proga deramąžvilgantį juodą plastikinį lietpaltį (turbūt iš to reikėjo suprasti, kad neisime pirktijai apatinių į kokią senamadišką parduotuvę). Dabar ji vienoje rankoje laikėtrumpikes kiauru tarpukoju, kitoje – raudoną liemenėlę su grandininiais šarvaistoje vietoje, kur turėjo būti kaušeliai.

Aš nukreipiau žvilgsnį. Marta žengė į tą plotą, kur jį nukreipiau. Nukreipiau įdešinę – ji žengė ten. Darkart nužvelgiau raudonus apatinius. It kulka galvojepralėkė vaizdas, kaip ji stovi lovūgalyje su rimbu rankoje, o vyras klūpo.

– Matai, – paaiškino Marta, – nusipirksi mielus rožinius nėrinukus – vyrastikrai pasipirš. O iš šitų grožybių, – ji kyštelėjo jas man prie veido, aš loštelėjau,– jis supras turįs sekso dievaitę, draugę, kvatoklę, moterį, su kuria galimamylėtis ir kurią galima nusivesti pas tėvus, – visa kartu. Trumpai tariant, jei dėvišituos, jam reikia paieškoti priežasties tavęs NEVESTI.

Martos logika buvo truputį logiška, nors aš ir abejojau, ar viskas taippaprasta. Pati tokių apatinių niekuomet nedėvėdavau.

– Džiaugiuosi, kad pataršai Gregą, – tarė ji, grįždama prie savo apatinių.– Gal galėtum pasakyti šitai truputį garsiau? Manau, kad mano geriausia

draugė, kuriai dar nesakau, šįkart neišgirdo.Marta nusijuokė nerūpestingu juoku, reiškiančiu „man nerūpi, kad

nesakydama nepataisomai gadiniesi santykius su Džene“.– Užtat dabar tu gerokai linksmesnė, – toliau varė ji tokiu pat garsumu.– Oi!– Taip, tiesa. Būdavai tokia sukaustyta. Ne, žodį parinkau ne tą – gi

juokdavaisi ir anksčiau. Dabar tu, sakytum, laisvesnė. Net kai buvai su tuokitu...

– Šonu, – pasufleravau30.– Taip, su juo, būdavai tokia įsitempusi. Būtent. Įsitempusi. Būdavai tokia. Ant

ribos. Lyg bijotum, kad kils karas.– O judviem su Rene yra ko stebėtis?– Mudvi su Rene – ką tu! Palyginti su manimi ir Toniu, mudvi su Rene – niekis.

Sykį įtaisiau jam mėlynę po akim. Tokie jau mes.– Ar jau išsirinkai apatinius? – suskatau.– Skubos negali būti. Jei išsirinksiu netinkamus, išgąsdinsiu ir jis manęs neves.

Tiksliau, nepaprašys, kad aš už jo tekėčiau.– O kodėl pati nepaprašai? – paklausiau.– Esu senamadiška mergina, – oriai atšovė Marta. – Pasipiršti turi jis.– Betgi nebesiruoši ilgiau laukti?– Nėra ko laukti. Jis pasipiršti nori, tik dar nesuvokia.– Aišku. O ką, jeigu šitie nesuveiks?– Kaipgi jie nesuveiks, – atkirto Marta. – Mes kartu jau trejus metus. Atėjo

laikas tuoktis. Žinai, aš ne pavasarinis viščiukas.Marta artėjo prie dvidešimt šešerių, man šį rudenį sueis trisdešimt vieni.– Noriu greit susilaukti vaikų, bet iš pradžių turiu ištekėti. Gi šitaip elgiamasi.– Kas čia kalba? – pašiepiau ją.– Žinoma, aš. O kodėl tau neįsigijus kokio mažmožio, kad paskatintum Gregą?

– paklausė Marta per petį.– Hm, ne, ačiū. Mums dar tik įkarščio pradžia.Marta vėl pripuolė, akys sužibo. Apie tai su manimi pakalbėti niekad

neturėdavo progos. Stebuklas, kad apskritai sužinojo, dabar štai ruošiasi išgautismulkmenas.

– Mylitės kasnakt?– Taip, – atsakiau. Visa tai turėjo būti skirta Dženės ausims, betgi Marta iš

moterų po Dženės buvo artimiausia draugė.– Ką, KIEKVIENĄ naktį?Aš linktelėjau.– Oho, mudu su Toniu net iš pradžių kasnakt nesimylėjom. Ar ir tada, kai tau?..

Gi žinai.Bandžiau suprasti. Žinai, žinai...– Atleisk, apie ką tu kalbi?Marta sušneko tyliau:– Tavo dienomis.Mane perliejo karštis, atrodė, lyg veidas būtų užsiliepsnojęs. Stoviu sekso

reikmenų parduotuvėje, apie asmeninius dalykus šnekuosi su visiška pašaliete.Vėl nusukau akis į sekso žaisliukus, kalbėti neįstengiau.

– Mylitės! – sušnibždėjo Marta. – Jis nieko prieš?

– Aš, hm, na, nieko, – išstenėjau. – Mintis – jo. Pasakė, kad jeineprieštaraučiau... Apie tai daugiau nesikalbam.

Marta atsiduso, vėl nuėjo prie apatinių.– Man šito anksčiau niekuomet nepasakodavai. Truputėlį apie tave žinojau,

bet tik todėl, kad kvosdavau, o tave kvosti – kaip iš akmens išgauti kraujo. Užtatdabar, kai tu su Gregu, esi kaip atversta knyga, – tarė ji. – Tiksliau, ne atverstaknyga, tik labiau... atsipalaidavusi.

– Laikytis tam tikrų ribų sveika.– Tada turėtum būti sveikiausias asmuo žemėje.– Eik jau!Marta nusiviepė.– O kada ruošiesi turėti vaikų? – paklausė per petį.Aš prisiminiau savo šeimą. Būdama tokia padrika, tokia komplikuota, apie

santuoką negalėjau net galvoti. Ideologiškai santuoka netikėjau, strategiškaimąstant, tai turėtų būti pragaras žemėje. Kitiems atrodydavo problema, kaipišsisukti nuo antros eilės pusbrolių, o man tekdavo spręsti, kurį iš tėčių kviestis.Ar prie šitos maišalynės noriu pridėti dar ir vaiką? Ne. Beprotybė baigėsi tiesmanimi. Mano brolis buvo kitoks. Vaikų turbūt turės – tikrai turės. Bet jei paskuisusimautų, nieko baisaus nebūtų. Iš Eriko niekas nelaukia 125 procentųtobulumo, niekas nesitiki, kad jis bus geras visą laiką. Ne, santuoka ir vaikai neman.

– Iš tikrųjų apie tai negalvojau, – atsakiau Martai.– Iš tikrųjų?! – Jos balse pasigirdo siaubas. – Tai kiek Gregui metų?– Spalį bus trisdešimt dveji. O ką?– Sakyčiau, dar abu esat gana jauni... – mąsliai pasakė Marta. – Bet žinai, per

ilgai negali atidėlioti.– Ko?Marta vėl stojosi prieš mane, šįkart rankoje laikydama žaliosios citrinos

spalvos apatinius iš slidžios medžiagos, nusagstytos smeigėmis. Kai pabandžiauįsivaizduoti jos draugužį laižant vieną iš tų smeigių, nupurtė konvulsija. Paleiskitmane iš čia, suspengė smegenyse.

– Jūsų vaikai bus gražūs, – svajingai tarė Marta. – Reikia pasakyti, jis – gražusvyras. – Ji pervėrė mane žvilgsniu. – Nemanyk, kad jį teisinu. Gal ir padarys tavelaimingą, bet iki šiol buvo visiškas išgama.

Tu apie jį nė pusės nežinai, pagalvojau.– Nors, – pliauškė ji toliau, – gal taip buvo todėl, kad nesutiko tinkamos

moters. Tada būtų suprantama, kodėl dabar dar gražesnis. Mačiau anądien„WHSmith“ – taip puikiai atrodė. Jis laimingas. Aha, vadinasi, sutiko tinkamąmoterį ir nustojo elgtis kaip išgama. Ką gi, gerai, – ji patraukė pečiais, –džiaugiuosi. Pagaliau Jorkšyro moterys saugios.

Marta vėl grįžo prie savo apatinių. Mane paliko betariančią „ką?“– Ką, po velniais, čia tauški?– Kalbu apie tave, Gregą ir kokie gražūs bus jūsų vaikučiai, – atsakė ji, lyg

nebūtų padariusi lanksto per Mančesterį, kad nusigautų iš vieno Lidso galo įkitą.

Pala, pala, apie ką?!– Šneki taip, lyg viskas būtų iš anksto nuspręsta. Mes ką tik susiėjom. Ilgo

laikotarpio nė vienas nenumatom.– Vyrai ilgą laikotarpį numato visuomet. Galvoja apie jį nuo pat tada, kai

susipažįsta. Štai kodėl neskambina po vienos nakties nuotykio – žiūri į ateitį irjokio ilgo laikotarpio neįžvelgia, vadinasi, tas reikalas – vienos nakties nuotykis.Suprantama, tau to niekuomet nesako. Štai kodėl be jokios priežasties paspiria.Moteris su vyru prasideda, nes tas jai patinka, ji stengiasi, taikstosi sukvailiausiu elgesiu, nes kuria santykius. O vyrai... susipažįsta, kiek pasitampo, otada mintyse sudaro balansą.

– Ką?– Gerai, paaiškinsiu. – Marta vėl priėjo prie manęs, šįkart tuščiomis rankomis.

– Vyro galvoje yra dvi skiltys: „Sąnaudos“ ir „Nauda“. Į sąnaudas įtraukiamitokie dalykai:

kitos moterys, kurių nebegalėsiu dulkinti;buvusios, kurių nebegaliu šnekinti;laikas, kurį reikės skirti tam, kas patinka jai;jos galimybės išsipūsti;jos netikimas mano draugams;tėvų nepritarimas.

– Supratai? O į skiltį „Nauda“ patenka štai kas:

reguliarus seksas;ji klausys tų paistalų, kurių negaliu pasakoti draugams;kaip gerai atrodysiu, jei ji gražuolė;bus su kuo dalytis sąskaitas;pagimdys gražuoliukų vaikų;daugiau nebereikės medžioti moterų.

– Aš kalbu rimtai, – pabrėžė Marta, atvirai nužvelgusi mano nepatiklų veidą. –Šitą balansinę sąskaitą jis turi galvoje, ir jei įtraukus visus veiksnius, sakykim,per penkerius metus nauda viršija sąnaudas, ryžtasi. Jei laikosi tavęs įsikibęstris, šešis mėnesius, vadinasi, mano, kad turi ilgalaikių galimybių... arba dulkina,kol pasitaikys geresnė. Ar taip, ar kitaip, yra sudaręs ilgalaikį planą.

– Užtat aš – ne, – pasakiau, tvirtai įsitikinusi, kad paleistuvis mano draugužis,atsiprašau, buvęs paleistuvis mano draugužis, irgi nesudaręs ilgalaikio plano.

– Tu – ne, bet jis yra sudaręs, – laikėsi savo Marta.– Tu Grego nepažįsti, – atšoviau.– O kaip manai, kogi jis toks laimingas? Pažiūrėjo į ateitį ir pamatė gražiuosius

jūsų vaikučius. Paminėsi mano žodį – Gregas jau atsidulkino. Vaikeli, jis su tavimplanuoja ilgą laikotarpį.

„Pamaniau, kad man turbūt trūksta santykių tikrumo, bet man reikėjo tavęs“ –praskriejo galvoje. Praskriejo Grego balsu. Man užspaudė krūtinę – nuo tokiųminčių darėsi baugu. Apie ilgalaikius santykius aš negalvodavau. Nė nereikėjogalvoti. Kai netiki santuoka ar nenori turėti vaikų, gali elgtis kaip tinkama.Neskubėdama dairytis tinkamo vyro, kol jis atsiras, mėgautis. Gali nuspręstipasilaikyti celibato, nes užmezgusi santykius būni nenormali. Gali sau būtinenormali, nes tai nesvarbu. Kūnas juk netiksi, neprimena, kad reikia susirastitinkamą žmogų, idant pasidaugintum. Tau nereikia galvoti apie įsikūrimą,planuoti ateities. Todėl ir išsigąsti, kai kas nors primena, kad tavo meilužis galiturėti kitokių paskatų ir kad vieną dieną gali būti mesta, nes negalvoji apie ilgąlaikotarpį.

– Ką gi, tada jam teks skaudžiai nusivilti, – tariau kur kas drąsesniu balsu, neitos drąsos turėjau. – Ar jau išsirinkai apatinius?

– O kaipgi. – Ji atsisuko, susiglobusi juodą polivinilchlorido liemenėlę irkelnaites, nusėtas smulkiomis sidabrinėmis skylutėmis. Priglaudusi liemenėlę

prie džemperio ties krūtine, pasistaipė. – Seksualu, a? Ką manai? – paklausė.Aš išvydau, kaip Marta guli, o jos Tonis stovi lovoje su šitais apatiniais ir

bloknote žymi paukščiukus. Staiga reginys pasikeitė: apatinius vilkėjo Gregas,laikė bloknotą.

– Manau, kad aš tavęs nekenčiu, – atrėžiau Martai ir pabandžiau išvyti tąvaizdą iš galvos, bet teišėjo pasiekti tiek, kad Gregas ėmė greitai dėliotipaukščiukus. – Dėl tavo apatinių ir šnekų apie balansines sąskaitas, ko gero,sekso daugiau niekuomet nebepatirsiu.30 Ir kodėl niekas negali prisiminti jo vardo? Kai draugavau su juo, Renė, mačiusi jį daugybę kartų,apie Šoną sakydavo „tavo vaikinas“, lyg toks būtų jo vardas. Martos draugą ji vadindavo vardu.Vardą Gregas abi prisiminė. Bet niekas negalėjo prisiminti vardo Šonas.

Šešioliktas skyrius

Laiko bomba

Savaitė be sekso – ilgas laikas.Suprantama, ne toks ilgas kaip aštuoniolika mėnesių, betgi viskas reliatyvu.Kilstelėjau dangtį, į baltą unitazą įmečiau keletą kalkių šalinimo priemonės

gabaliukų. Tada grįžau šveisti vonios.Reliatyvumas tas, kad savaitė be sekso po aštuonių savaičių sekso beveik

kasnakt yra kur kas ilgiau negu aštuoniolika mėnesių. Ta savaitė atrodo kaipseptyneri metai. Po metus vietoj kiekvienos dienos. Gavusi pirmąją lytiniogyvenimo patirtį devyniolikos, net aš be sekso nebuvau išbuvusi septyneriųmetų.

Nustojau gremžti vonią, įsistebeilijau. Ji švytėjo. Švytėdavo pastaruosiuspenkerius beseksius metus. Mat supratau, kad išsivaduoti iš tos pragariškosseksualinės nevilties galiu tik valgydama ir kuopdama. Mano meilužis visąsavaitę dirbo viršvalandžius – kažkas susirgo, o kaip tik buvo kuriamas specialusžurnalo priedas, tad pakilęs nuo darbo stalo jis eidavo namo. Eiti pas mane išdarbo buvo gerokai toliau, jis būtų atpėdinęs tik pirmą valandą nakties, o pošešių valandų būtų turėjęs keltis. Nematysiu jo iki rytojaus, sekmadienio – tadaturėsim vieną dieną. Vieną striuką dienelę pasimėgauti seksu, pasikalbėti ir, na,ir pasimėgauti seksu.

Drovoka prisipažinti – aš atpratau miegoti be jo. Sentimentalu, kvaila,mergiotiška ir visa kita, nors tokia savęs niekada nelaikiau, bet kaineužmigdavau, kai galvoje visko būdavo tiek daug, kad negalėdavau užmerktiakių ir tiesiog užsnūsti, aš įsikniaubdavau į Gregą. Padėjusi galvą ant krūtinės,klausydavau tylaus, vienodo širdies plakimo. Ir – šito niekam nesakiau – kartaisjis man sekdavo pasaką. Pasakų nebuvau skaičiusi nuo jaunumės, kai po pamokųeidavau pasėdėti bibliotekoje, kad nereikėtų šnekėtis su tėvais. Arba su tylatėvų namuose. Gregas pasakas ėmė sekti maždaug prieš tris savaites.Pastebėjo, kad nerimstu, vartausi lovoje, vis muistausi apie jį ieškodamapatogios padėties, ir, užuot liepęs gultis ant sofos, kaip aš juo dėta būčiau

padariusi, paklausė: „Gal nori pasakos?“ Aš, net nepagalvojusi, kad jis galjuokauja, atšoviau: „Taip, prašom sekti.“ – „Apie slibinus ar slibinų nereikia?“ –„Be slibinų.“ – „Gerai. Kitados svečioje šalyje, toli toli...“ – pradėjo sekti jis irišklojo man „Runcuncuką“, perteikdamas visus balsus ir įterpdamas savokūrybos.

Žinoma, to niekam nesakiau. Niekuomet. Juk žiūrėdavau „Egzorcistą“,„Švytėjimą“ ir „Bembį“ – viena; niekam nevalia žinoti, kad mano vaikinas,norėdamas mane užmigdyti, seka pasakas.

Klestelėjusi ant kulnų ėmiau šveisti unitazą. Dar kiek, ir porceliane tikriausiaipragręšiu skylę – gi šiandien jau šveičiau.

Atsikėlusi patryniau kelius, kad apmalštų skausmas. Iškraustysiu virtuvėsspinteles, apsisprendžiau. Iškuopsiu. Tam prireiks šiek tiek laiko.

Koridoriumi nušlepsėjau į virtuvę, vilkėdama baltus apatinius marškinėlius irpilkas vilnones Grego apatines (švarias) 31. Juodi mano plaukai, subrukti pojuosta, atidengė nedažytą veidą. Dažydavausi retai. Rausvai ruda mano odanebuvo be kliaučių, bet užtektinai puiki, kad nereikėtų teptis dažų, nebentypatingomis progomis, o akys – pakankamai žavios ir be blakstienų tušo ar akiųpieštuko. Jei kalbėtume apie išvaizdą, tai man pasisekė. Gal tėvai ir nesutarė –išsiskyrė, kai buvau dešimties, – bet jie sugebėjo išbūti sykiu, kol sukūrė vaiką,mane, gebančią vaikščioti be makiažo ir neatrodyti taip, lyg akys būtųsukritusios į akiduobes, o oda sueižėjusi kaip smiginio lenta... Gerai jau, gerai,čia tik tinginystė. Juk jei pasitepi maskuojamuoju pieštuku, užsitepi pagrindo irpasipudruoji, tai reikia ir viską nusivalyti. Žinant, koks vargas man būdavonusivalyti net blakstienų tušą, akių pieštuką ir lūpų dažus, pastangos, kurių būtųreikėję nusivalyti visa kita, būtų viršijusios visas jėgas, naudojamas kasdienėmspareigoms vykdyti.

BZZZZZZZ! – suzvimbė durų telefonas, aš kaip komedijos personažassuvasnojau rankomis ir susigriebiau už širdies. Teko įsitverti durų staktos. Šitastelefonas gyvastį man atiminėja jau septyneri metai, nuo tada, kai čiaatsikrausčiau, bet aš nemokėjau jo patildyti.

– Klausau, – tariau juodam rageliui.– Laižysiu tave visą, – sutraškėjo kitame gale.Visos iki vienos mano kūno dalelės įsitempė.Nuspaudžiau mygtuką, o kai apačioje įėjus mano lankytojui sutrinksėjo durys,

atidariau buto duris. Nušlepsėjau į svetainę ir griuvau ant sofos. Ištaisiauviliojamą pozą: truputį praskėčiau kojas, nugarą šiek tiek išriečiau, vieną rankąužmečiau ant sofos atlošo, kitą pasidėjau ant klubo. Truputį pasikreipiau, kadišryškėtų krūtinė ir suplonėtų liemuo. Išgirdusi žingsnius ant viršutinio laiptelio,apsilaižiau, atvėpiau lūpą ir... pamačiau, kad tebemūviu geltonas guminesvalytojos pirštines. Nusitraukusi šveičiau jas už sofos, tada įsitaisiau ta pačiapoza.

Gregas įėjo, užtrenkė duris. Nesustodamas išsinėrė iš švarko, švystelėjo jį įsvetainės tarpdurį ir iš lėto sagstydamasis marškinius žingsniavo per kambarįprie manęs. Su kiekviena saga vėrėsi vis daugiau palyginti neplaukuotos,raumeningos, bet nepūstos krūtinės.

– Sveikas atvykęs į rojų, – pasakiau kimiu balsu, stengdamasi, kad veidasišliktų ramus.

Tebūnie jis palaimintas – nei iš mano pasisveikinimo, nei iš baltinių irapatinukių komplekto nenusivaipė.

Priešingai, godžiai mane nužvelgė „Minstrels“ akimis ir užlipo, pakišęs rankąpo baltiniais ir susiradęs lūpas, ėmė įnirtingai bučiuoti. Dar tik savaitė, o aš jopasiilgau. Kaip ištversiu, kai išsiskirsime ilgesniam laikui? Dvi festivalio savaitesvargu ar jį matysiu, ruošdamasi festivaliui aš beveik nematydavau savo buto, kąjau kalbėti apie dar ką nors. Matyt, sprogsiu. Tiek to, kad dabar peršokau perpenkis mėnesius darydama prielaidą, jog ir tada tebebūsim su Gregu.

Atitraukiau galvą nuo jo dangiškai bučiuojančių lūpų.– Man pažadėtas viso kūno laižymas, ne bučiniai į lūpas, – priminiau. –

Galėčiau tau pritaikyti prekybos nuostatų pažeidimo aktą.– Paskui, – sumurkė jis.– Noriu pažadėto laižymo, – laikiausi savo, sukdama galvą, kad jis nepasiektų

lūpų. – Kitaip piešiu plakatus, rengsiu protesto žygį.Jis nebebandė bučiuotis, šiek tiek klausiamai pažvelgė į akis. Užmiršo, kad

per ilgai būti rimta aš nemoku. Neviltingai palingavo galvą.– Tu tokia kvailutė, – tarė ir pažėrė saulėtojo juoko.– Pasistengsiu...Šituo pasinaudodamas jis vėl mane pabučiavo.ČIRRR! ČIRRR! ČIRRR!– Tegul sau čirškia, – burbtelėjo Gregas, kai aš automatiškai siektelėjau

baltojo telefono.

ČIRRR! ČIRRR! – atkaklavo tas.Gregas liovėsi bučiavęs, atsiduso.– Ką gi, atsiliepk, žinau, kad alpsti.Ištiesiau ranką, pačiupau ragelį.– Ambe, čia aš.– Sveika, Džene, – atsakiau.Gregas iš nevilties loštelėjo galvą, kurį laiką žiūrėjo į lubas. Suprantama,

vaizdavosi, kaip turės laukti valandą, kad išlietų sėklą. Paskui, atrodo, sumąstėšį tą geresnio ir, palenkęs galvą labai labai žemai, ėmė bučiuoti man šlaunis.Švelniais lyg drugeliai bučinukais – nuo jų pasidarė silpna. Išsirietusi tarsilankas, dejones sulaikiau.

– Važiuoju pas tave traukiniu, – pranešė Dženė.Taip ir sustingau puslankiu, akys bemat atsimerkė.– Ištisus mėnesius nebuvo mergaitiško vakaro, – paaiškino ji. – Nebebūna

antradienio vakarų. Meto nėra, tad pagalvojau: o kodėl ne?Tuoj pat nustūmiau Grego lūpas su visa galva tolyn nuo savo šlaunų.– Tu tikrai traukiny? – paklausiau.– Aha. Ką tik įdardėjo į Hedinglį.Ji Hedinglyje! Gretimoje stotelėje. Čia bus po mažiau nei dešimties minučių.Vėl žvilgt į Gregą – tas dėbso, pagaliau baigęs trinti nosį man į šlaunis.– Važiuoji traukiniu? – pakartojau klausimą, stebeilydama į įsmeigtas Grego

akis.– Nejau negirdi? – pyktelėjo Dženė. – Išvažiuojam iš Hedinglio. Būsiu po

dešimties minučių.– Po dešimties minučių, – atkartojau lyg aidas.Grego antakiai šovė aukštyn po sutaršytomis garbanomis, akys kone iššoko iš

akiduobių – jis papurtė galvą.– Oi, nebegaliu, kaip trokštu tave pamatyti. Atrodo, lyg būtų prabėgę metai, –

čiauškėjo Dženė. – Juk planų neturi?Bumpt. Kietuma. Iš Amberės Salpon daromas sumuštinis. Dženės aš nebuvau

mačiusi beveik du mėnesius. Jei neskaičiuosime tų pamišėliškų pietų ir Metogimtadienio nakties, kurios, žinoma, niekad nebuvo.

Grego aš pasiilgau po savaitės, bet dėl Dženės alpėju jau kelias. Ir nesu iš tų,kurios, vos tik susiradusios kokį tipą, drauges meta į sąvartyną. Nesu iš

prapuolančių su meilužiu. Pirmiausia – draugai. Draugai visam laikui, vyrai – tikkol __________________ (įrašykit, kas dera).

– Ne, planų neturiu, – atsakiau ir pamačiau, kaip ant Grego akių nusileidžiaraudona migla. – Tuoj pasimatysim.

– Iki, saldainiuk.– Iki.Ragelį padėjau.Stojo tyla.Svetainė jos pritvinko, ji ne tik nutildė garsus, bet ir sukaustė judesius. Aš

nustojau kvėpuoti, o iš Grego kūno dalių judėjo tik akių vyzdžiai – vis mažėjo irmažėjo.

– Neturi planų, – iškošė Gregas pro sukąstus dantis.– Nemaniau, kad taip išeis. Metas išvažiavęs, o aš Dženės nemačiau jau kelios

savaitės, – greit susakiau. – Nemačiau vienos.– Vadinasi, ji tik paskambina, ir aš išspiriamas lauk.– Nebūk toks. Juk žinai, kokia Dženė vieniša, kai Metas išvažiuoja į Paryžių,

jai reikia draugės. Geriausios. O geriausia esu aš, juk prisimeni?– Užtat man reikia merginos, – atkirto Gregas, – ir mergina esi tu, juk

prisimeni? Tavęs nemačiau septynias dienas ir nematysiu šimtmečius, nes visąsavaitę iki vėlumos dirbsiu.

– Mes kartu prabūsim visą rytdieną, – priminiau.– Ne, man reikės dirbti. Turim tik šią naktį.– Ach.Aš dirstelėjau į laikrodį. Traukinys Horsforto stotyje sustos maždaug po trijų

minučių.– Pasakykim jai, – pasiūlė Gregas.– Ką?– Kai ji įeis, papasakokim apie mus, tada aš galėsiu likti.– Sutarėm dėl šešių mėnesių.– Šeši mėnesiai ar šešios savaitės – koks skirtumas?Aš, skėstelėdama rankomis, tyliai paprašiau Dievo kantrybės. Lengva sakyti

„papasakokim“ – jis nežino, kas bus, kai Dženė sužinos. Mudvi viena kitaipasakodavom viską. Gregui tai tikriausiai nesuprantama. Jei papasakotumėmdabar, iš niekur nieko, jos akys pavandenytų, ji ilgai žiūrėtų į mane sužeistosiosžvilgsniu, tarsi būčiau dūrusi jai į nugarą, ir kartu veblentų: „Kaip aš dėl jūsų

džiaugiuosi.“ Tas žvilgsnis man sudaužytų širdį.– Dženei vienai, be Meto, sakyti negalim. Jis įsius.Gregas klūpodamas sužiuro į lubas, dabar buvo jo eilė skaičiuoti iki

devyniasdešimt aštuonių milijonų ir kalbėti tylią maldelę prašant kantrybės.– Gerai. – Jis atsiplėšė nuo sofos. Čiupo marškinius, užsimetė. Piktai,

patrūkčiodamas užsisagstė keletą perlamutrinių sagų, įvėrė diržą į sagtį iružsisegė. – Tiek to. Paskambink man, kai ji išeis – grįšiu.

– Hm, ji turbūt liks. Į programą įeina ir nakvynė.Vėl ilga tyla – Gregas stovi įsisprendęs, marškiniai pusiau atlapi, nudelbęs akis

žiūri į gauruotą raudoną kilimą. Šis vaizdas man priminė dieną, kai vadavau jį išviešbučio. Kaip buvau sukrėsta, nustėrusi. Kaip sukrėsta, nustėrusi esu dabar.Kas, po galais, čia vyksta? Kas jam?

– Ar ruošiesi kada nors svarbesniu palaikyti mane? – paklausė.Ką?!– Metui išvažiavus Dženė taip nuliūsta. Jai reikia manęs.– Man irgi. Bet, atrodo, tai neturi reikšmės. Tik paskambina ta, ir aš

siunčiamas į žemesnę lygą.Išgirdusi, kiek pykčio tame žodyje, kuriuo jis įvardijo mano geriausią draugę,

kaipmat pasišiaušiau.– Ta? Jos vardas Dženė. Tu ją pažįsti, ji mūsų draugė.– Žinok, ne, Dženė yra mano panos geriausia draugė. Po to – mano geriausio

draugo pana. Ir tik tada – mano draugė. Prieš ją eina du žmonės. Tu, paskuiMetas.

Man galvoje šmėstelėjo, kaip Dženė per pietus sakė, kad Gregas jų šalinasi. Irdar ta jo reakcija Dženei su Metu apsigyvenus kartu. Tai tegalėjo reikšti viena.

– Judu su Džene susipykot?– Ne, – greit paneigė Gregas, sukdamas šalin akis.Šitai mane išgąsdino.– Taip sakydamas net negali žiūrėti man į akis. Kas tau darosi?Taip priremtas jis pažvelgė į mane. Akys ir veidas liepsnojo pykčiu. Aš

nevalingai truputį atšlijau.– Dženė tave niekina, ir tai mane siutina. Metusi tave, išdrožia su Metu,

ištaiso tuos aklus pasimatymus, vis ko nors prisiknisa. Jei ji būtų tavo vaikinas,tuoj pat pavarytum.

– Mudvi su Džene visuomet tokios. Jei viena kitą ir pasiutinam, tai nerimtai.Mes viena kitą suprantam. Mes geriausios draugės.

Jis akimirką papūtė „Jelly Baby“ lūpas ir, neviltingai atsidusęs, mestelėjo:„Kaip sau nori.“ Nuėjo prie durų, pasičiupęs užsimetė švarką. Įpykęs brūkštelėjoranka per plaukus32.

– Turėsiu važiuoti ilgą kelią, kad Dženė manęs nepamatytų. Kartais pagalvoju,ar verta.

Man sustojo širdis. Ar tikrai jis pasakė tai, ką girdėjau?Grego akys vėl susirado mano akis.– Kai tau tebuvau draugas, būtum perėjusi dangų ir pragarą, kad būtume

kartu. Gal reikėtų prie to grįžti. Bent turėčiau šansų nors akimirką pabūtisvarbesnis.

Ir jis išėjo. Ištirpo pykčio migloje. Nei „iki“. Nei bučinio. Aš žiūrėjau į duris.Laukiau. Palaukiau dar... Tylu. Išdūmė. Užsimerkusi padėjau ant kelių smakrą.Iš tikrųjų išdūmė.

Supyko. Taip supyko, kad ketina su manim baigti. Jaučiau. Šitai būtų pajutęsbet kas, čia pabuvęs paskutines porą minučių, – jis mane mes. Turėjo pagrindo –aš svarbesne palaikiau Dženę. Betgi ji mano geriausia draugė. Vienintelė, kuriišklausydavo, kai panordavau pasikalbėti apie mūsų šeimą. Vienintelė,padėdavusi vykstant didžiausiems mano gyvenimo lūžiams. Visuomet būdavusišalia. Visuomet būsianti. Tai per ją susipažinau su Gregu. Ji atsirado pirma –užsitarnavo būti svarbiausia.

O Gregas – labai artimas antras svarbiausias. Jis tai supranta, tiesa? Gilopiau, kai su peiliu užsipuolė Nina. Nenorėjau lopyti. Norėjau prieš akisužtrenkti duris ir slėptis, kol jis nueis, bet nepasislėpiau. Tai buvo vienasunkiausių mano gyvenimo akimirkų. Dėl jo vėl tapau smarkaus trejeto dalimi.

O prieš kelis mėnesius jis manęs paprašė, kad palydėčiau pasidaryti ŽIV testo.Grįžome laukti rezultatų ir, kol sėdėjome laukiamajame, laikiau jį už rankos. Joranka virpėjo taip, kad aš ėmiau drebėti.

– Tik kartelį, – vis murmėjo jis, – tik vieną kartelį nepasisaugojau, ir jau galibūti teigiamas.

– Juk nežinai, – šnabždėjau aš.– Jei bus teigiamas, visa sugrius, Ambere. Visas mano gyvenimas.– Ne, nesugrius, – guodžiau. Apkabinau per pusiaują, pabučiavau. – Tu visad

turėsi mane. Žinai, kad būsiu šalia, nors ir kas atsitiktų.Deja, viduje buvau drebutis. Neišmaniau, kaip atlaikyčiau. Žinoma, jį visad

mylėčiau, visad būčiau šalia, bet kaip ištverčiau, jei mirtų? Matyt, iš gailesčio irpati mirčiau. Begniaužant mano ranką gydytojas padavė Gregui neigiamąatsakymą ir jis, pašokęs nuo kėdės, vos neatėmė man gyvasties. Atsiprašiusinuėjau į tualetą ir pastovėjau prie praustuvės, laikydamasi, kad nepravirkčiau.Gyvensiu ir aš. Mat ir pati pasitikrinau, nes taip jį mylėjau.

Vėl pašokau nuo telefonspynės. Dženė atėjo nešina vynu, šokoladu,vaizdajuostėmis ir krūva grožio reikmenų. Man nebuvo nuotaikos dėl jos alpėti.Norėjau, kad grįžtų Gregas. Norėjau pasakyti, koks jis svarbus. Koks tapopanašus į Dženę. Mano gyvenimo filme gavo antrąjį vaidmenį. Jis ne iš tų, kurie„taip pat vaidina“, o iš tų, kurie „vaidina“.

– Ar gerai jautiesi, drauguže? – vienu metu paklausė Dženė.– Hm? – sužiurau į ją.– Atrodai gerokai nusiminusi. Ar kas nutiko? Galėčiau ką nors padaryti tavo

labui?– Ne, man nieko nėra, – atsakiau.Užsitraukiau antklodę. Dženė, susirangiusi ant sofos po kita mano antklode,

ištiesė ranką ir laibais piršteliais pabraukė man per juodus plaukus. Lyg būčiaukoks šunytis. Šita mintis mano galva skriete praskriejo, dingo neapsistojusi. SuDžene pyktis aš nenorėjau, nes buvau susipykusi su Gregu. Tiksliau, supykoGregas, o aš išsigandau, kas dabar bus.

– Džiaugiuosi, kad vakarojame, – tarė ji. – Tikrai gerai jautiesi?– Aha, – patvirtinau.– Gi žinai, man gali pasisakyti. Nagi, klok, kas yra.Dženės akys, topazo mėlynumo kristalai, susitiko su mano juodrudėmis akimis.

Panorau jai pasakyti. Jau buvo ant liežuvio galo. Išklosiu viską. Juokinga slėptitokią paslaptį nuo Dženės. Ji turėtų žinoti.

– Na... aš... – Bet jei papasakosiu, kad sėdėjau su Gregu ir jis pabėgo, turėsiupaaiškinti kodėl, ko įsiuto: „Gregą suėmė pavydas, kad svarbesne palaikiautave“; taip aš atidaryčiau dar vieną kirmėlių skardinę, kurios nebūtų kaipuždaryti. Vis dar vargstu su ana, atidaryta Dženę palaikius svarbesne už Gregą.Žvilgsnis nukrypo nuo jos, sugrįžo prie televizoriaus. – Nieko baisaus, tikrai. Dėldarbo. Viskas susitvarkys. Bet vis tiek ačiū.

– Gerai, – tyliai atsakė Dženė.Ašaros. Man biro ašaros. Tik prieš dvi valandas pirmąkart susibariau su

meilužiu. Nesakyčiau, kad prieš tai būčiau su kuo barusis. Rimtai – ne. Gal tik kąnors šnypštelėdavau, kaip tą naktį, kai mūsų vos nesuėmė, ką nors perdėmsarkastiškai susakydavau. Rietis nesiriedavau. Tiesa, aš ne ką prišnekėjau,susivaidijusi su Gregu. Su Šonu irgi niekuomet nesiriedavau. Išskyrus tą kartą,apie kurį pasakojau Gregui – kai vyko garsiosios „Džekės Braun“ rietenos. Ir nettada, kai jis rėkė, tik spoksojau galvoje sukantis daug įžeidžių ir išties piktųminčių, bet garsiai nieko nesakiau. Šonas stengėsi mane išprovokuoti, kadatsikirsčiau, bet tik todėl, kad iš tikrųjų mes pykomės ne dėl „Džekės Braun“.„Džekė Braun“ buvo simptomas – ne priežastis. Šitai, anot patarlės, buvopaskutinis šiaudas, galų gale sulaužęs kupranugariui nugarą, bet priežastis, kojis įsiuto, buvo ne ta. Arti rietenų tą vieną kartą mes priėjome todėl, kad Šonuirėkiant vos nepasakiau baisingo dalyko – vos neleptelėjau, kad prieš rėkdamaspasižiūrėtų į save: stovi mano namuose, mano tvirtovėje, ir aiškina man, kas ašesu.

Durų trankymo, balsų kėlimo, svaidymosi žodžiais, kurių neatsiimsi, mesniekada nesigriebdavome. Nes nesigriebdavau aš. Tegul jis sako, ką nori, klykia,kiek nori, – aš tik vėpsodavau. Nuo to jis dar labiau pasiusdavo. Barnis abipusisnebūdavo niekuomet. Iki dienos, kai jis mane paliko.

Nenorėjau, kad taip atsitiktų ir su Gregu. Nenorėjau jo atstumti. Nenorėjaulaukti, kol jį atstumsiu.

Jei ne Dženė, būčiau vykdžiusi savo įprastą pamišėlės, prasidėjusios su vyru,veiksmų planą: žingsniuoti po kambarį, graužtis nagus, puldinėti nuo šleikštulioprie ašarų. Kuo labiau apie tai galvojau, tuo didesnė ėmė baimė. Aš ir vėlatstūmiau žmogų.

– Reikėjo pasikviesti Gregą, – pasakė Dženė, vėl braukdama piršteliu man perplaukus. – Jis beveik kaip mergaitė. Neabejoju, jam patiktų veido kaukė.

– A, taip, kurgi ne.31 Tai va, dabar man ne tik reikėdavo pasakų, kad užmigčiau, – dar ir pasidariau moterimi, mūvinčiasaviškio apatines kelnes. Jei tai būčiau ne aš, savęs neapkęsčiau.

32 Lažinuosi, kad plaukus jis augino kaip tik tokiems atvejams. Laimei, to nepasakiau – būtų buvęspagrindas tuoj pat mane švystelėti.

Septynioliktas skyrius

Pusiausvyra

– Susipykęs su mergina, aš paprastai tuoj pat atsiprašau, kad susitaikytume.Bet šįkart to nedarysiu.

Išsidrėbęs kitapus kambario, jis kalbėjo ir, regis, nepastebėjo, kad antrąnakties aš visiškai apsirengusi ir nemieguista. Iš tikrųjų ištrypiau butągrąžydama rankas, svarstydama, ar skambinti, o jis ėmė ir atkūrė. Neskambinoištisą dieną, ištisą naktį, tad kai pasirodė, palengvėjimas buvo karališkas.

– Man tai ne menkniekis, aš maniau, vyliausi, kad mes prie kažko einame. Prieryšio. Tu man rūpi.

Patylėjo, akivaizdžiai laukdamas, kad šokčiausi su žodžiais „tu man irgi“.Tegul nelaukia. Jei ketina duoti man pipirų, nesulauks jokių jausmų, juolab

švelnių. Tai nesuveiks, aš taip nežaidžiu.Jo veidas kažką rodė. Gal nuostabą, gal susirūpinimą. Grego jausmus skaityti

buvo sunku. Aš nebuvau pratusi. Dar niekas nebuvo išėjęs, o paskui grįžęsmanęs plūsti. Paprastai visi išplūsdavo, tik tada išeidavo, ir retai kada juosbeišvysdavau. Šonas buvo išimtis – nuo tada, kai išsiskyrėme, jį mačiau daugybękartų, tik mes apie tai nešnekėdavome. Tarp Šono ir manęs visi vienpusiai vaidaibuvo pamiršti tą pat sekundę, kai vėl susitikome. Kaip matyti, su Gregoriu – netaip.

– Santykiai neseni, bet vis tiek santykiai. Tu – mano mergina, taigi manauturintis teisę tikėtis, kad kitų svarbesniais nelaikytum.

Jau buvau besižiojanti: „Betgi ji – Dženė“, tačiau užsičiaupiau, nes viršųpaėmė sveikas protas. Grego veidas rodė, kad taip elgtis netinka – pertraukinėtinegalima, kad ir kaip stipriai ką gintum. Tai va ką reiškia plūstis.

– Viso labo tereikėjo pasakyti: „Aš išeinu“, ir ji būtų supratusi. O jei ir ne, na irkas? Nesielk taip su manim. Man nusišvilpt, Dženė tai ar Kianu suknistas Rivsas– jei mes ką nors veikiam, nesakyk, kad esi neužsiėmusi. Su Džene taipnesielgtum, vadinasi, neturi elgtis ir su manim. Jei tau sunku suprasti, ką sakau,paaiškinsiu: ateini pas mane per festivalį, esi nusivariusi taip, kad vos laikaisi

neužsimerkusi, žinai, kad kitą dieną turėsi su aušra keltis ir mauti į oro uostąpasitikti kažkokios režisierės. Betgi leipsti, kaip nori pasimatyti su manim, nesrodos, kad nematei šimtmečius. Ir tau atėjus po poros minučių skambina Metas:„Drauguži, eime išgerti, gi neturi ką veikti, a?“ Aš jam: „Neturiu, tik ruošiuosipataršyti vieną paukštytę, bet ji palauks.“ Ką darytum? Suprastum? Nemanau.Vožtum man per kiaušius, dar nepabaigus sakinio.

Teisybė. Žvilgtelėjau į rankas ant kelių – skaudamas nuo grąžymo argniaužymo.

– Metą aš pažįstu daug ilgiau nei tu Dženę. Jis man artimesnis už brolį. Bet vistiek tavęs nepavaryčiau.

Gerai jau, nereikia smeigtukų kalti kūju. Ir taip supratau.– Ambere, klausyk... – Gregas nuslydo žemyn nuo krėslo ir keturpėsčias

priropojo kilimu prie manęs. Šiaip taip atgniaužęs mano kumščius, suėmėrankas. – Skirtis aš nenoriu. Tik noriu, kad tau pirmiausia būtume mes. Aš jaušimtmetis šitaip nesijaučiau. Su tavimi galiu būti visiškai atviras, todėl irneatsiprašiau – kad taikydamiesi nesigriebtume sekso. Aš noriu, kad mesbūtume... – Jis nutilo, paieškojo tinkamo žodžio. – Tvirti.

– Taip daugiau nebus, – burbtelėjau.Tegalėjau išspausti tik tiek. Matyt, turėjau pulti maldauti malonės, bet

nemaldavau. Aš negarsėjau kaip vaidingoji, bet negarsėjau ir kaip malonėsmaldautoja. Žinodavau, kad tuodu dalykai susiję: tu vaidijiesi, o malonė jau tyko,kad pultum jos prašyti. Tačiau šįkart prašymo pavarą reikėjo įjungti, nespadariau blogai. Kad ir kaip stengiausi išsisukti, pasielgiau blogai – Dženeipasakiau, kad nieko nedarau.

– Aš tave dievinu, – kalbėjo Gregas. – Dievinau jau tada, kai tik draugavom.Noriu kartu būti visuomet. Praeitą savaitę kasnakt prieš užmigdamastrokšdavau, kad pareiti namo reikštų pareiti pas tave. Pabudęs trokšdavauvisuomet būti kartu. Nenoriu ant tavęs pykti.

– Aš irgi nenoriu, kad ant manęs pyktum.– Mano šneka baisi, ar ne? Tarsi bandyčiau atkirsti tave nuo draugių. Jei

reikalas būtų buvęs iš tiesų neatidėliotinas, nebūčiau pasišiaušęs. Manau, taipsukrėstas išdūmiau todėl, kad praradau savitvardą. Dženė mano draugė, o vienaiš priežasčių, kodėl tave dievinu, yra ta, kad tau svarbiau kiti. Prakeikimas, gišitiek kartų viską metusi bėgai žiūrėti manęs... – Gregas vyptelėjo, nunarinogalvą. – Atleisk.

– Ko atsiprašinėji?Jis pakėlė galvą, nubraukė veidą užkritusias iki mėlynumo juodas plaukų

sruogas.– Todėl, kad esu veidmainis.– Žinau. O kodėl dar? – paklausiau šyptelėjusi.Gregas dabar buvo toks suaugęs. Toks išlaikantis pusiausvyrą, kad, pasakęs

savo, suprato, jog prarado savitvardą, ir tai pripažino. Būtų pasakęs tą patį, jeibūčiau puolusi prašyti malonės. Aš malonės neprašiau – jis vis tiek pasakė. Taip,jis buvo toks – išlaikantis pusiausvyrą. Užtat aš buvau iškalta iš akmens. Jei jaumanydavau esanti teisi, prireikdavo kone antžmogiškų galių ir argumentų manperkalbėti. Jei mes būtume apsikeitę vaidmenimis, būčiau vis dar deginusi Gregąžvilgsniu, laukdama kokios kraujo aukos, patvirtinančios, kaip jis gailisi.Nepasitenkinimo neišsakyčiau, gyvenčiau grieždama dantimis ir prisimindamašią nuoskaudą kaskart, vos tik Gregas mane supykdytų. Gregas toks suaugęs.

Užtat aš – ne.Jis šyptelėjo dėl mano menkos pašaipos.– Pats žinai, man su tavim patinka, – pridūriau nesusilaikiusi.Na, ką gi, tai buvo ne „aš tave dievinu“. Užtat buvo geriausia, ką galėdavau

pasakyti, kai jis atrodydavo mįslė. Neiššifruojamas kodas. Toksneperprantamas, kad nežinodavau, kas bus toliau. Kokia jam iš to nauda, taip irnebuvo aišku. Panašu į Martos balanso teoriją, bet aš ją buvau sugalvojusi darprieš išdėstant Martai. Niekaip neradau, ką rašyti Grego skiltyje „Kas man išto?“ Išties, kas jam iš to, be sekso? Kone kasryt man gamindavo pusryčius,specialiame puodelyje su dangteliu užplikydavo arbatos, kad išgerčiautraukinyje, maudydavo, elgdavosi taip, lyg būčiau Kleopatra, Džulija Roberts irDženifer Aniston kartu suritus. Sekdavo pasakas ir norėdavo viską apie manesužinoti.

O aš su juo tik mylėdavausi.Todėl verčiau jį pasakyti, kad mes ilgai netruksime, kad jam labiau patinka

gerai gyventi pačiam, o ne gyventi savo merginos gyvenimą. Manau, Gregasnebuvo kokia išimtis. Niekuomet nepasitikėdavau vyrais, kurie nesusirandakitos, lieka su manim turėdami pasirinkimą. Nepamato manyje ko nors, nuo kospruktų į kalvas. Apie ilgą laikotarpį negalvodavau dar ir dėl šios priežasties –kai kuris išeis, o taip būtinai bus, man nebus toks didelis šokas. Nusivylimas, bet

nieko netikėto.– Tai susitaikėme? – paklausė jis.Iš taip arti pamačiau, kokios krauju pasruvusios Grego akys, koks išvargęs

veidas, net kokie sulipę plaukai.Linktelėjau. Susitaikėme. Nubraukiau nuo jo veido plaukus, pažvelgiau į

„Minstrels“ akis. Iki kito karto.– Galim tęsti nuo tos vietos, kur palikom prieš man užmiegant? – paklausė

Gregas.

„Paklausk savęs:argi būtum tuo,kuo esi šiandien,jei ne šokoladas?“

Aštuonioliktas skyrius

Apgavikas

– Pirmiausia eime į „Harvey Nicks“, – paskelbė Dženė.Pagaliau, galų gale mums pavyko išsiruošti į parduotuves. Paskambinusi ji

maldavo, kad penktadienį po pietų eitume į apsipirkimo šventę. Mat ryte jaipratybos, tai gal aš galinti popiet išeiti iš darbo ir drožti su ja apsipirkti? RenėKanuose, o Marta neišduos, tad aš neryžtingai sutikau.

Po to vakaro praeitą savaitgalį, kai Gregas išėjo, man teko suvokti tiesą apiemudvi su Džene. Mes buvome pasikeitusios. Tapusios „Flake“ lazdelėmis. Dviematskirais gabalais. Šitai pasidarė aišku, kai aš jai nepapasakojau apie Gregą.Turėjau progą išsipasakoti, bet nesipasakojau. Širdyje aš nebuvau linkusi dalytispaslaptimis, atlikti išpažintis, bet Dženė paprastai būdavo išimtis. Ji buvo viena,ko gero, vienintelė, kuria galėdavau pasitikėti, bet vis tiek nepapasakojau. Galųgale man teko suvokti, kad mes nebe Dženamberė. Vienas žodis, rodęs mūsųsantykių artumą, dabar buvo virtęs trimis. Dženė. Ir. Amberė. Atskirybės.Dženė. Amberė. Kartais mus susiedavo „ir“.

Ana naktis buvo anomali. „Twix“ akimirka: auksinės ir raudonos spalvospakuotė, keistas lopas blizgiai geltoname „Flake“ lazdelių, kuriomis buvo virtęmūsų gyvenimai, fone.

„Twix“ aš lyg ir visuomet turėdavau. Jei jau turi šokolado, tai turi „Twix“.Paskui nežinia kodėl nusprendi, kad reikia kito. Tad pradedi ragauti naujusšokoladus. Vienądien išbandai „Mars“. Tada perki „Snack“. Tada – „Maltesers“.Paskui „Twirl“. Galiausiai apsistoji ties „Flake“. Nebūtinai „Flake“ mėgsti, bet,žinai, įpranti jį šlamšti, tad eidama pro parduotuvę ar kai kas bėga šokolado,visuomet pasirūpini „Flake“. Kol vienądien tari: „Šiaip tai aš imsiu „Twix“, norskažkas ir klausia, ar tau nepatiktų „Flake“. Gardžiuojiesi tuo „Twix“,trupėdamas ir lydydamasis ant liežuvio jis tau kelia gerus prisiminimus, betkitądien vėl grįžti prie savosios „Flake“ dietos, nes taip jau įpratai.

Tai štai kaip buvo mudviem su Džene. Anąnakt susidarė galimybė „Twix“ –mes galėjome grįžti į gerus laikus, – bet ir vėl griebėmės „Flake“.

Net jai susipažinus su Metu mudvi buvome artimos – pakelis „Twix“. NorsMetas ir užsimindavo, jog esam per artimos, mes ėmėme tolti. Įtariu, dėl to, kadaš susidėjau su Gregu. Tai reiškia, kad buvau bevirstanti tikra vaikino mergina.To buvau prisiekusi niekuomet nedaryti. Turėjau daryti viską, kad tiksusigrąžinčiau ją.

– Gerai, į „Harvey Nics“, – sutikau. O taip, kad tik susigrąžinčiau ją. Nors dėlto ir reikia eiti į parduotuvę, kur nerasiu suknelės, kainuojančios 8,99 svarosterlingų.

Dženė buvo numetusi svorio.Dženė, visuomet atrodydavusi kaip Holivudo žvaigždutė, buvo numetusi

svorio, kurio neturėjo numesti. Ji visada būdavo liauna, vos siekianti dešimtądydį. Ir aukštoka, pečius siekiantys plaukai banguoti, ryškūs krūtinės, šlaunų irliemens linkiai. Tyčiom aš jos neapžiūrinėdavau. Mokydamosi koledže mudvikartu pragyvenome ketverius metus, dažnai viena pas kitą nakvodavome irvėliau, tad negalėjau jos neišvysti bent jau su naktiniais drabužiais. Man joskūnas buvo pažįstamas, todėl ir mačiau, kad dabar daug jo pranykę. Pilvas koneįtrauktas, rankos kaip šakaliai, krūtys liemenėlėje paskendusios.

– Numetei svorio? – paklausiau.– Taip, – pasidžiaugė Dženė ir pasistaipė priešais. – Tinka, ar ne?– Hm, ar tik nebūsi nuėjusi per toli? – paklausiau nerimo kupinu balsu. Kol

neapžiūrėjau kūno, nė nemačiau, kokia ji perbalusi. Sveikumo, kuriuo spindėjoatsikrausčius Metui, nebebuvo, dabar ji atrodė lyg išskalbta. Beveik kaipišblukusi Dženės versija, sakytum, jos paveikslą būtų kas apliejęs vandeniu. Gineturėtų būti tokia plona. O kaip ji valgė – ar greičiau nevalgė, – kai tąsykpietavome, rodo, kad šito nenatūralaus svorio bus pasiekusi negerais būdais. –Gal turėtum sustoti? O gal net užsiauginti vieną kitą svarą?

– Ar tik kai kas nepavyduliauja, žinodamas, kad pačiam reikėtų nusimestikeletą stonų? – atkirto ji.

Aš sustingau. Ar ji?.. Negi ji ką tik?.. Jei Dženei nepatikdavo, ką pasakydavau,ji paprastai liepdavo atsiknisti. Bet neįžeidinėdavo. Nevadindavo manęs... „Ak,atsiknisk, panorėjusi mirsiu badu“ ir „ei, storašikne“ skiria riebi juoda linija, oDženė dabar visu svoriu pakibo ant tos ribos. Jokia moteris nepavadins storuledraugės. Jei taip ir pagalvoji, į akis nerėži.

– Ką pasakei? – perklausiau sukrėsta taip, kad daugiau nieko nesugalvojau.– Nieko, – nuotaikingai atsakė Dženė. – Tik juokauju. Aš tokia Metui

patinku33. Pati sau – irgi. Apie papildomus riebalus ant kūno net galvotinebegaliu. Žinai, Ambere, tai amoralu. Kai šitiek tų, kurie negali leisti saupavalgyti, persivalgyti amoralu.

Dženei fobijos dėl maisto buvo giliai įsigraužusios. Jos motina, pusiausvyrosneišlaikanti jos motušė, vos tik mesta vyro puldavo laikytis mirtinos dietos.Paraidžiui – nevalgydavo, tad badu marindavo ir Dženę. Jos nevakarieniaudavo,Dženei pasisekdavo, jei mirtina dieta prasidėdavo vidury savaitės, nes už pietusmokykloje jau būdavo sumokėta. Jei ne, kartais tekdavo pravaikščioti be pietų,po pamokų eiti pas draugę išgerti arbatos. Pradėjusi gauti kišenpinigių, Dženėjuos leisdavo tokiems dalykams kaip duona ir pupelės, bet nešiodavosi juos įmokyklą, nes motiną radus maisto ištikdavo priepuolis. Tai štai koks buvoDženės gyvenimas vaikystėje: motina arba įsitaisydavo vyrą, kurį erzindavo vienjau tai, kad Dženės esama, arba būdavo vieniša ir badaudavo.

Dženė žinojo, ką reiškia badas ir į smegenis įkaltas įsitikinimas, kaip baisubūti storai, tad valgyti visuomet bijodavo. Kol sutiko mane. Jei aš be kokiodalyko ir negalėjau apsieiti gyvenime, tai be maisto – mano mama mėgdavogaminti valgį, aš pati irgi. Mėgdavau ir pavalgyti. Todėl niekad per daug irnesirūpindavau dėl svorio. Nebuvau milžinė, nebuvau ir grėblys. Kartaisvilkėdavau dvylikto, kartais keturiolikto dydžio drabužius, kitąkart viršutineikūno daliai prireikdavo šešiolikto – priklausydavo nuo to, kur apsipirkdavau. Kaisusipažinome su Džene, vis valgydavau jai panosėje, versdavau valgyti kartu,taip rodydama, kad valgymas anaiptol ne problema. Ji vis grįždavo prie savųįpročių, pamesta paprastai užsimanydavo laikytis dietos, bet aš, kai ją kas norsmesdavo, ragindavau valgyti dar daugiau. Kam didinti skausmą neleidžiant sautokios paguodos kaip šokoladas? Tad, šiaip ar taip, mes niekuomet nebuvom tos,kurios kremtasi dėl svorio. Todėl taip ir išsigandau pamačiusi Dženę be drabužių– save ji talžė taip, kaip motina talžydavo abi. Negana to, dar bandė taip talžytiir mane – pareiškė, kad esu stora. Aš – stora.

Kaip ir visi baisūs smūgiai, šis buvo nenumatytas, tad labai pritrenkė.Betgi ei – žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje pamačiau, kad per tą laiką, kai

susitikinėju su Gregu, svarai patirpę. Kasdienė sekso dieta ir Grego ruošiamipusryčiai mane veikė kaip dieta su gimnastika. Kad sublogau, jutau tik iš

laisvokų drabužių. Kai kurie, kurių buvau nedėvėjusi metų metus, dabar tiko.Manęs nepamatysi laipiojančios ant svarstyklių ir žiūrinčios, ar pasiekiau idealųsvorį. Tobulumą.

O gal derėtų palaipioti. Dženė – mano geriausia draugė. Jei jau ji mano, kadturiu numesti svorio, gal pati, manydama, kad gerai būti tokiai, kokia esu, savetik mulkinu.

Apžiūrinėjau savo atvaizdą toliau. Plaukai buvo pradėję želti pavojingu greičiu– kai prasidėjau su Gregu, buvo kiek žemiau skruostikaulių, o dabar jau konesiekia smakrą. Pailgas veidas kiek sulysęs – pasidaręs prakaulesnis, ypač tiesskruostais. Kaklas išvaizdus, netgi liaunas. Pečiai vis dar gana platūs, nes taipjau aš sudėta, bet formos esama. Krūtinė, pilvas, šlaunys, blauzdos... Viskasgerai, negi ne? Netrūksta ir moteriškų išlinkių, daugiausia dėl maloningaiteikiamos krūtinės pagalbos. Argi negerai? Gracinga, kūninga, išvaizdi,apvalaina, apskrita, stora, nutukusi.

BAIK! – suspengė galvoje. Baik, baik, baik! Tu nenormali.– Matai, reikalas, mano manymu, tas... – prabilo Dženė, kol varsčiau save

žvilgsniu, apimta naujos baimės.Aš apsileidau? Atrodau baisiai, kad ir kuo apsirengčiau? Juk neseniai įsigijau

keletą naujų drabužių. Turiu tris sijonus ne darbui. Keletą dailiai sukirptųšvarkelių iš džersio. Gana madingas juodas į apačią platėjančias kelnes.

Su jomis atrodau klaikiai? Gregas norėtų, kad numesčiau dar keletą svarų?Marta su Rene stebisi, kaip drįstu išeiti į žmones?

– Aš manau, kad Gregas mane įsimylėjęs, – mano savianalizę perskrodėDženės balsas.

Persikreipiau pažiūrėti į ją.– Ką?– Aš apie Gregą. Manau, jis mane myli. Tai todėl taip keistai sureagavo į

naujieną, kad Metas kraustosi. Todėl dabar mūsų vengia.Nesusivaldžiau nenusijuokusi.– Taip ir bus, – nusišaipiau. – Gregas pamilo tave – savo geriausio draugo

merginą. Kaipgi ne.Dženė paliovė žavėjusis sumenkusiu savo kūneliu veidrodyje, pažiūrėjo į mane

pusiau užjaučiamai, pusiau globėjiškai šypsodamasi. Paskui vėl pasisuko įveidrodį, krestelėjo plaukus it prieš veidrodį besimaivanti manekenė. Pasitampėsuknelę, pakraipydama kaulus, kurie pirma buvo sėdmenys, dabar padengtus

rausvai raudonu šifonu.– O kodėl jis manęs šalinasi?Tai tau! Žemės drebėjimas. Ko gero, 9,9 balo pagal Richterio skalę. Arba

apsivertė Žemė. Arba atsivėrė pragaras, ir į mane juokdamiesi visu greičiudumia keturi Apokalipsės raiteliai. „Cha cha! – kvatoja rodydami į maneprakauliais pirštais. – Maneisi esanti vienintelė Grego geidžiamoji.“

– Oi, aš tau dar nesakiau? – tarė Dženė, pamačiusi veidrodyje mano veidą –iškreiptą baimės ir siaubo.

Mano keliai, mano riebalus nešioti turintys keliai, sulinko. Kad nenuvirsčiau,atsišliejau į arčiausiai stovintį veidrodį. Apsigobiau rankomis – nesimatys, kaipdrebu. Na, pažiūrėkim, ar mano geriausia draugė pasakys, kad vyras,besitaikantis man į vaikinus, kimba prie jos už jos vaikino, savo geriausiodraugo, nugaros? Hm, nesako. Nežinia, kaip šita gyvybiškai svarbi informacijabuvo perkelta man į smegenis.

– Kas atsitiko? – paklausiau, mano balsas drebėjo taip pat kaip ir keliai.– Ai, tai išties kvaila, – tarė Dženė, nusivilkusi suknelę ir siekdama kito

skuduro, kuris turėjo būti vadinamas drabužiu. – Žinai, prieš aštuonis, ne, priešdevynis mėnesius, kai Metas visam mėnesiui išvažiavo į Paryžių, užsuko Gregas.Sakė, kad atiduoti man kompaktinės plokštelės ir vaizdajuostės, kurias buvopasiskolinęs Metas. – Dženė mirktelėjo. – Tarsi man būtų jų prireikę. Šiaip artaip, paklausė, ar galėtų gauti alaus, o kai maždaug po valandos abu pusgirčiaisėdėjom ant grindų žiūrėdami televizorių, bandė pabučiuoti. Aš pasijuokiau. Jisgreit išėjo.

Mane perliejo ledinis dušas. Taip Gregas suvedžiojo ir mane. Nevykęspretekstas užeiti... Sėdėjimas ant grindų šnekučiuojantis... Bučinys... Tik Dženėne tokia kvaila, kad su juo sugultų. Pagalvojus, gi kai Meto kraustymosi dieną jissakė visus tuos komplimentus, jo akys buvo įsmeigtos į Dženę. Dieve. Tu. Mano.Su manim jis susidėjo todėl, kad geidė Dženės, aš tebuvau paguodos prizas.Didžiulis riebus prizas.

– Cha cha! – sužvengė Apokalipsės raitelis.Ir kaip Gregas galėjo taip pasielgti? Kam jis skambino iš policijos nuovados?

Pas ką ėjo užpultas su peiliu? Kas rizikavo darbu, kad ištrauktų jį iš viešbučio?Laikė už rankos darantis ŽIV testą?

Dar suprasčiau, jei būtų man papasakojęs apie Dženę. Gerai, jo nebebūčiau

prisileidusi – aš nesiduodavau su tais, kuriuos būdavo patvarkiusios, beveikpatvarkiusios ar, dar blogiau, atstūmusios mano draugės, – bet jau geriau žinoti.O maniau, kad jis pasakoja viską. Dėl to patikdavo, dėl to erzindavo.

– Pasiruošusi? – klausė Dženė.Aš žvilgtelėjau – ji vėl vilkėjo savo drabužius.– A, taip, – tariau. – Gi žinai – aš visuomet pasiruošusi.

Gregas sėdėjo čia apie valandą, bet apie bandymą suvedžioti Dženę aš visneprabilau.

Užuot prabilusi, trinksėjau virtuvėje, po nosim bambėjau „šunsnukis“.Galiausiai sustojau prie darbastalio, rankoje laikydama kapojamąjį peilį,svaidydama prakeiksmus nulenktai jo galvai, prie valgomojo stalo skaitančiailaikraštį.

Praradęs sąžinę šunsnukis.Po vieno tokio prakeiksmų gūsio Gregas pažiūrėjo ir pamatė. Darsyk

dėbtelėjo į peilį, akivaizdžiai sumetė, kaip neseniai vos neprarado galvos nuoNinos rankos. Aš peilio nenuleidau – buvau bepradedanti suprasti, ką ji jautė.

– Gerai, klok! – tarė jis, užversdamas laikraštį, stodamasis. – Siunti ant manęsnuo tada, kai čia atėjau, trankaisi, bambi. Kas yra? Ir nesakyk, kad nieko, nesabu žinom, kad kažkas yra.

Atėjęs jis bandė mane pabučiuoti, bet aš niuktelėjau ir pasakiau, kadvakarieniausiu. Penktadieniais mes paprastai vakarieniaudavom vėlai, nes jopasisveikinimo bučinys baigdavosi ne kur kitur, kaip miegamajame. Valgius išvietinių maisto pristatytojų aš arba Gregas dažnai paimdavome įsisupę į chalatą,pasantykiavę, išbadėję. Bet šiandien taip nebus. Šį vakarą aš ruošiu vakarienę irneprašau pagalbos, nes su juo nesimylėsiu. Šiąnakt – ne. Daugiau niekada.

Aš nužvelgiau jį. Jį – vyrą, su kuriuo daugiau niekuomet nesimylėsiu.NIEKUOMET. Aukštą, patrauklų, šunsnukį. ŠUNSNUKĮ. Panorau sviesti peilį –tiesiai į tą didžiulę perleidžiamojo draugei makaulę.

– Ir nuleisk peilį, – perspėjo jis.Staiga supratau, kokia juokinga ši situacija. Jis, nenutuokiantis, kad žinau apie

jo nusikaltimą. Aš, nepastebinti, kaip jis bijo daikto mano rankose. Nusijuokiau.Iš to cementinio blogulio, jau kelias valandas raižančio papilvę. Juokas buvocementinis, taigi sunkus kaip akmuo, tad vos išsiveržęs iškart dunkstelėjo antgrindų. Nors šitas garsas buvo vienas iš klaikiausių, išsprūdusių man iš gerklės,

aš juokiausi. Gergždžiau kaip cementas, kol Gregas irgi pradėjo nervingaijuoktis, akimis varstydamas peilį. Taip juokėmės gana ilgai, turint galvoje, kaipnejuokingai tas garsas skambėjo.

– Na, tai prisimeni tą kartą, kaip prikibai prie Dženės?Juokas jo gerklėje užstrigo, veidas prarado spalvą, rankos sudrebėjo.

Vadinasi, tai ne melas. Ne Dženės išmonė, nors už tokios vilties kabinausipenkias valandas, nuo tada, kai išėjau iš „Harvey Nics“. Taip tikrai buvo – jislindo prie Dženės.

– Ar ji taip sakė? – paklausė drebančiu balsu. Tokį sukrėstą jį buvau mačiusitik kartą – tąnakt, kai jam vos nenulėkė galva.

– Neeee, ji nesakė, susapnavau. Gi esu psichologė – nežinai?Jo akis prikaustė peilis.– Visa tai nesusipratimas.– Ką, nesupratai, kad negali meilintis geriausio draugo merginai?– Ji mane pasikvietė, kai Metas buvo mėnesiui išvažiavęs, pasakė, kad

užvežčiau kompaktinę plokštelę ir vaizdajuostę, kurias buvau pasiskolinęs. Ašjau buvau išgėręs, tad negalėjau vairuoti, turėjau važiuoti autobusu, traukiniu,paskui dar vienu autobusu. – Jis kalbėjo greit, kaip žmogus, kurio gyvybėpriklauso nuo to, ką jis dabar pasakys. Taip ir buvo. – Pasiūlė alaus, po tokioskelionės man jo reikėjo. Aš pasilikau, žiūrėjau televizorių ir gėriau alų. O tada jipaglostė man skruostą, pasakė, kad nori nubraukti purvą. Aš pamaniau, kad galgeriau eisiu, tad priėjau atsibučiuoti, kaip ji prašė, o ji pradėjo bučiuotis kaipreikiant. Aš viską nuleidau juokais, ji taip pat pasijuokė, ir netrukus mesišsiskyrėm.

Stovėjau lyg stabo ištikta, mintyse atkartodama pasakojimą. Pasakojimus. Duapie vieną įvykį. Dvi to paties vakaro versijas. Iš esmės jie buvo tokie patys –kompaktinės plokštelės ir vaizdajuostės grąžinimas. Alaus gėrimas. Bandymaspabučiuoti. Pasijuokimas. Tačiau kiekvienas sutapimas turėjo esminių skirtumų.Kas buvo apsilankymo iniciatorius? Kas pasiprašė ar pasiūlė alaus? Kas bandėpabučiuoti, o kas bučiavosi kaip reikiant? Kas pasijuokė, o kas graužėsi nagus,nes bandymas sugundyti neišdegė?

Esmė ta, kad vienas iš jų bandė ir neišdegė. Vienas iš jų buvo niekšas melagis,pamiršęs, kad draugystė ir seksas turi ribas. Ir kuris gi į tokį panašesnis – Dženėar Gregas, a?

– Dženė ne taip pasakojo, – tariau, prakaituotame delne spausdama slidžiabevirstančią peilio rankeną.

– Ką gi, ir negali taip pasakoti, juk ką tik pradėjo gyventi su Metu.– O tu ką tik pradėjai krušti geriausią jos draugę.– Ką?! Ne, dėkui tau, aš pradėjau susitikinėti su geriausia jos drauge. Šiaip ar

taip, juk žinai, kad ką nors panašaus iškrėtęs aš prisipažinčiau.– Tau Dženė patinka? – paklausiau tiesiai.Turėjau žinoti.Jis įbedė žvilgsnį į mane.– Klausyk, – gūžtelėjau pečiais. – Jei patiktų, nesistebėčiau. Suprasčiau – gi

velnioniškai graži. Dar nesu sutikusi tokio, kuriam ji nepatiktų. Tik geriausužinoti dabar. Dabar. Ne kada nors, kai būsim ilgiau prabuvę kartu, kai aš jusužtiksiu, o tu išlemensi: „Turėjau tai padaryti, ji man visuomet patiko.“ Šitaimane pribaigtų. Na, tai klok. Aš būsiu nieko prieš. Nepyksiu. – Mane apims tasneįvardijamas jausmas, viršijantis pyktį. Būsiu skraidinama jausmo, su kuriuopalyginti, pyktis pasirodys it antakio kilstelėjimas. – Sakau atvirai.

Kol kalbėjau, Gregas spoksojo į mane bejausmiu, buku žvilgsniu.– Nepatinka man ta Dženė, atsiknisk. Niekada nepatiko ir nepatiks. – Jo

balsas buvo kimus, piktas. Skambėjo įtikinamai, bet taip ir turėjo skambėti. –Gana? Ar pakartoti? Garsiau? Aš galiu.

– O kodėl taip keistai elgeisi, kai jie nusprendė gyventi kartu?Jis porą kartų įkvėpė, bandydamas nusiraminti.– Sėskis, papasakosiu.Turbūt nieko neprarasiu, jei paklausysiu. Tik nereikia leistis įtikinamai, kad jis

niekuo dėtas. Kai priėjau prie valgomojo stalo, Gregas ištraukė iš rankos peilį,atsisėdo šalia.

– Na?.. – paraginau.– Ar tu nori ištekėti, Ambere? – paklausė. Ir greit pridūrė: – Ne, ne už manęs.

Aš nesiperšu. Kalbant teoriškai – nori?– Ne, – atsakiau. – Aš netikiu santuoka. Bet, matyt, galėčiau.– Kodėl?– Nes jei norėčiau su kuo nors būti, turbūt tektų imtis šio kompromiso. Kai

pasiūlymą atmeti, dauguma santykių žlunga. Ar norėčiau? Ne. Tekėčiau? Galbūt.– O kas būtų, jei sutiktum žmogų, su kuriuo norėtum susituokti? Taip sakau,

nes visada yra tas, su kuriuo norėtum.– Jeigu taip ir būtų, nors aš nesakau, kad manau, jog taip gali būti, aš tekėčiau,

nes kitaip negalėčiau. Betgi kuo čia dėtas Metas, Dženė ir tai, kad tu jų vengi? –Še tai tau! Kai tik išsprūdo tie žodžiai, topt – toptelėjo man. – Metas ką norssusirado?

– Ne, – atsakė Gregas nenumanydamas, kad man kone sukėlė širdies smūgį.– Manai, Metas gyventi pas Dženę nenori, persikraustė tik tam, kad ji būtų

laiminga?Gregas nutilo. Visuomet nutildavo. O aš tų nutilimų nepakęsdavau. Jei jau

Gregas nutilo, lauk bėdos.– Metas su Džene yra Metas su Džene. Aš nenoriu veltis.„Ką?“ – nebyliai paklausiau skėstelėdama rankomis ir atversdama delnus.– Juk taip nepasakyta nieko, – tariau. – Ir jau tikrai nieko nepaaiškinta.– Aš... – Gregas patylėjo, akimis paieškojo ore užrašytų tinkamų žodžių, kokio

nors perskaitomo eterinio scenarijaus. – Metas nėra toks, kokiu jį laiko Dženė.Esu tikras, kad tu apie Dženę irgi žinai dalykėlių, kurių Metas nežino. Manau, jiepasiskubino. Nė vienas nesuvokia, ką daro.

– O mes?– Mūsų santykiai kitokie. Mes pradėjom nuo draugystės, taigi nuo atvirumo, ar

ne?Šonas. Buvęs mano Šonas. Aukštas, blondinas, atsainus. Ryškių bruožų. Ta jo

„krušk mane kuo greičiau“ šypsena. Nežinau, kodėl ūmai jį prisiminiau.– Taip. Nuo visiško atvirumo.– Taigi. Metas ir Dženė turi kai ką išsiaiškinti, kitaip įvyks sprogimas, ir

vykstant detonacijai aš nenorėčiau būti šalia. Ar ne tu visuomet renkiesimažiausio pasipriešinimo kelią? Ką gi, aš irgi turiu leidimą važiuoti tuo keliu.

Teisingai. Bet kaip buvo, taip ir tebėra – Grego žodis prieš Dženės.

Dženė. Geriausia draugė nuo pirmo koledžo kurso, daugumos mano paslapčiųpatikėtinė, neseniai pakrikštyta karve (vis dar iš pagiežos dėl pastabos apiestorumą)

prieš

Gregą. Paleistuvį, kuris maždaug prieš metus buvo išdulkinęs 100 moterų,

bučiavo Dievas žino kiek, kibo prie tiek, kad, matyt, ir Dievas pametė skaičių,paleistuvį, neseniai virtųsi mano vaikinu.

Kuriuo man patikėti? Kuriuo tikiu instinktyviai?Iš tikrųjų, matyt, tikėti nėra kuo. Gal abu, būdami girti, viso labo tik nerangiai

pabučiavo vienas kitam į žandą ir pakštelėjo į lūpas. Taip nutikdavo ir man. Netsu draugėmis. Į lūpas esu pabučiavusi daugybei moterų, betgi nė vienos gundytineketinau, net gražių.

Taip ir buvo. Gregas su Džene neturi ko slėpti. Viskas nekalta. Turi būtinekalta. Nenoriu, kad būtų kitaip. Jei būtų buvę kitaip, tada vienas iš jų bandėsuvedžioti kitą, ir aš negalėčiau... apie tą galimybę negalvosiu. Nė kiek.33 Sprendžiant iš jo pornografijos kolekcijos – „Dičkiai kamuoliai“, „Krūtiningosios“, „Apvalainosios“– ji bus kažką ne taip supratusi.

Devynioliktas skyrius

Tikra šokolado mėgėja

Aš dariau tai, ko nebuvau dariusi nuo to laiko, kai tikrąja to žodžio prasmenustojau būti vienišė.

Mano slaptasis meilužis būtų persigandęs, jei būtų sužinojęs, ką ruošiuosidaryti, ką dažnai darydavau prieš prasidėdama su juo – bėgiodavau šokolado.

Ne jo pirkti – tiesą sakant, išsiruošusi į tikrą, esminę šokolado medžioklę aššokolado niekuomet nepirkdavau.

Per tikrą šokolado medžioklę nuėjusi atsistodavau prekybos centrotarpueilyje, imdavau šokoladus, skaitydavau sudėtį, čiuopdavau formą, perpopierėlį bandydavau užuosti kvapą. Iš esmės elgdavausi kaip gryna lunatikė.Per kiekvieną išvyką kone tikėdavausi, kad šįkart tai jau būsiu išvyta lauk ir maniki gyvenimo galo bus uždrausta įžengti į parduotuvę.

Kai susiporavau, nors pora ir buvo slapta, tapau pernelyg solidi, kad taipdaryčiau. Negi uostinėsi šokoladą prekybos centre, kai reguliariai myliesi iršiaip. Bet dabar tie tarpueiliai mane šaukė taip, kaip juodmargės įsispiriamosbasutės šešių colių pakulne šaukia batų fetišistę – tai būta sirenos giesmės,kuriai neatsispirsi. Laikiausi, kol galėjau. Šauksmus, troškimus, šokolado giesmęignoravau, apsimetinėjau, kad sekso užtenka, kad apsieisiu ir taip. Bet kiek galiapsimetinėti? Prireikė bėgti šokolado.

Šokoholikė nebuvau. Ne šiaip sau jo norėdavau, blogai jausdamasi kaipanestetiko nevartodavau – aš šokoladą mėgau. Man patikdavo jį apžiūrinėti,uostyti, čiupinėti, apie jį galvoti, lyginti su žmonėmis. O valgymas būdavomalonus priedas.

Į „Morrison“ įžengiau mūvėdama tamsiai mėlynomis apsmukusiomis kelnėmis,vilkėdama paprastus baltus trikotažinius marškinėlius ir juodą lietpaltį.Iškrypėlišką veidą slėpiau po kepure su snapeliu. Nusičiupusi vielinį pirkiniųkrepšį – puikią priedangą tam, ką ketinau daryti, – lapatuojančia iš susijaudinimoširdimi pasukau į konditerijos skyrių. Paskutines kelias pėdas iki pažadėtosiosžemės skriete nuskriejau. Kai pasukau už kampo, priešais nusidriekė tarpueilis –

dvi kuo tiesiausios konditerijos linijos. Vos nepasakiau kaip Homeris Simpsonas:„Uhuhuuuuuuuuuuuuu!“

Žengiau į tarpueilio vidurį. Į patį viduriuką, ir sustojau, žiūrėdama į šokoladą.Pavienės milžiniškos plytos. Mažosios versijos, besispiečiančios dėžutėse.Pakučiai normalių plytelių. Uhuhuuuuuuuuuuuuuu! Šokoladas, visur šokoladas...Uhuhuuuuuuuuuuuuuuu!

Stvėriau pakelį. „Twix“. Pačiupinėjau, per slidžią pakuotę užčiuopiau, koks jisgrublėtas, su grūdeliais. Apvertusi perskaičiau sudėtį. Pirmiausia – angliškai.Paskui – visomis kitomis kalbomis, kokios tik buvo čia sugrūstos, vis užmesdamaakį į anglišką sąrašą, tad žinojau, kad „gliukozės sirupas“ yra:

Glucosesiroop olandiškai,Glukosesirup vokiškai,Sirop de Glucose prancūziškai.

Praplėtusi savo žodyną – iš tikrųjų dabar nė nežinojau, kurios šalies kalbąmoku geriau, – padirsčiojau abipus, ar tarpueilyje tik aš, tada pakėliau šokoladąprie nosies ir įkvėpiau. Mamutiškas įkvėpimas. Nieko. Uosle užuosti niekonegalėjau, užtat protu – taip. Protu įsiurbiau. Saldžiosios vanilės, karčioskakavos, pienmilčių, gliukozės sirupo. Karamelės. Cukraus. Kvapų.Uhuhuuuuuuuuuuuuuu! Užsimerkusi pasivaizdavau, kaip šokoladas lydosi. Antliežuvio, prikaistuvyje, ant pietų stalo. Pamačiau, kaip nuo temperatūros įšylatiek, kad ima skaidytis, pavirsta mažais klaneliais popierėlyje. Pasilieja.Pasilenkusi iškišau liežuvį – pačiu galiuku švelniai, lėtai...

Pajutus, kad esu stebima, akys atsimerkė. Tuoj būsiu iš čia išvilktaužlaužtomis rankomis. Atsargiai dirstelėjau kairėn. Vienintelis žmogustarpueilyje buvo vyras, bet jis į mane nežiūrėjo, varvino seilę į šokoladą, lyg tasketintų nusimesti drabužius. Vyras buvo aukštas, tvirtas, skustagalvis,tamsbruvis.

Čiupęs plytelę, pakėlė prie nosies. Giliai įkvėpė, sulaikė kvapą. Taip nesveikaiatrodau ir aš? Galbūt. Ta mintis buvo prablaškanti. Ne tiek, kad liaučiausi, betprablaškanti.

Jo aistros kupinos akys pamažu atsisuko ir pamatė, kaip žiūriu. Aš dirstelėjaušalin, panorusi būti nematoma. Po tokių akimirkų turėtų eiti klausimas „Kospoksai?“, paskui – vizitas ligoninėje ir (ar) policijos nuovadoje.

– Stengiuosi, bet nieko negaliu padaryti, – pasakė balsas šalia.Krūptelėjusi atsigręžiau.– Matau, – tariau ir nusukau žvilgsnį.– Visuomet atrodo, kad užuodžiu sudėtį, – pridūrė jis.Vėstelėjusi galvą pažiūrėjau. Šaiposi? Aišku, kad keistas, bet negi dar ir

tyčiojasi?– Šit kaip, – atsiliepiau neįsipareigodama dalyvauti pokalbyje.– „Mars“ kvepia labiausiai, – pareiškė jis.– Ne, labiausiai kvepia „Terry’s“ su apelsinais, – atšoviau.Jis sužiuro tarsi svarstydamas, ar nesišaipau aš.– Jūs – irgi uostytoja? – galiausiai paklausė.Papurčiau galvą. Su keistuoliais neprasidėk.– Ne, išties ne. Retkarčiais. Ne per daug.Šokolado uostytojas šyptelėjo – nuo šypsnio veidas nušvito.– Nežinau, ar esat pakankamo amžiaus, kad prisimintumėt, bet „Terry’s“

būdavo gaminamas ir su citrinomis, – tarė.– Lyg per miglą menu. Prisimenu, kad „Terry’s“ buvo ne vienas, ir kad tas

buvo geltonas.– Taip, juo nustota prekiauti po dvejų metų, aštuoniasdešimt pirmaisiais.– Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus, taigi atleiskite, kad menu tik

kaip per miglą. Kaip „Snickers“, kuris man visuomet bus „Marathon“. Po kokiodešimtmečio jį prisimins tik tokios senės kaip aš.

– Ne! – užprotestavo jis. – Tas niekada nepradings. Teisingai mąstančiųjųmintyse visad bus „Marathon“. Dieve, „Snickers“! Skamba kaip trumpikės,kaipgi jo norėsi?

Nesusilaikiau nenusijuokusi.– Ne, nenorėsi.– Nors „Marathon“ man mažumą per saldus.– Ne, saldžiausias yra „Mars“.– „Milky Way“, tiesą sakant, apgaulingai saldus. Nesitikėtum, kad taip galėtų

būti, bet yra, – pareiškė nuomonę jis.– „Milky Way“ nevalgiau šimtmetį, – tariau.– Žinot, šokoladai su vafliais irgi saldūs. Na, gerai, gi pati suprantat, kad šito

klausimo neišvengsit: koks mėgstamiausias jūsų šokoladas?

– „Maltesers“.– Net nepasvarstėt.– Aš jau apsvarsčiusi: jei man būtų paskelbtas nuosprendis likusį gyvenimą

krimsti tik vienos rūšies šokoladą, aš pasirinkčiau „Maltesers“, ne kitaip. O jūs?– Hm...– Reikia pasvarstyti? – paerzinau. – Tai koks jūs šokolado aistruolis?– Ne, ne, nenurašykit. Atsiprašau. Man būna etapai. Žinot, vieną dieną

„Galaxy“, kitą – „Mars“. Dar kitą atiduočiau kairę sėklidę už pakelį „M&M“ sužemės riešutais.

– Ne kažin kas, – tariau.– Gerai jau, gerai...Aš iškėliau ranką lyg nustatydama laikmatį.– Dar dar, dar dar... tik tak, tik tak...– „Bounty“! – riktelėjo tas. – Rinkčiausi „Bounty“.– Laimė, suspėjot.Ponas Šokolado Uostytojas nusišypsojo.– Na, o kitas gyvybiškai svarbus klausimas, – tarė, – sudėtį skaitot prieš

uostydama ar po to?– Prieš.– Aš irgi. Tada lengviau užuosti protu, tiesa?Man suplazdėjo paširdžiuos. Blogai. Šitas mane lietė nepridėdamas piršto.

Kalbėjo mano kalba ir taip kaitino. Buvo įžanga pjesės, kurios kulminacija bussėdint vidury kambario ir kartu ryjant šokoladą. Jis laiko „Maltesers“, o ašlyžčioju, kol lieka tik viduriukas. Jis kyšteli viduriuką man į burną – aš čiulpiu, kolsutirpsta.

Antai nukandusi viršų įteikiu jam „Cadbury“ šokoladinį kiaušinėlį. Jis iškišaliežuvį, lėtai išlaižo saldybę... Jėzau, kaip blogai. Visiškai blogai.

Darsyk jį nužvelgiau. Šitas kur kas labiau mano tipo nei Gregoris. Už manetrupučiuką vyresnis, trisdešimt aštuoneri, gal keturiasdešimt. Raukšlių išvagoto,pavargusio veido, skustagalvis. Švelni tamsiai ruda oda atspalviu šviesesnė neimano, akys – kaštainių spalvos. Jis spinduliuoja ramybę, apgobiančią iš už keliųpėdų. Ta ramybė užkrečiama. Norisi jos daugiau. Būčiau galėjusi palinkti į priekįir prispausti lūpas prie jo lūpų. Vien tam, kad pajusčiau iš jų sklindant ramybę.Jis turėjo tą kibirkštį – žinojo, kaip pasiekti mano mintis, vaizduotę, humoro

jausmą. Žiūrėdama į tą vyrą galėjau atpažinti save – šitai buvo lengva pajustikartu pabuvus vos kelias sekundes.

Pasisukau į lentynas, ištiesusi ranką nusičiupau pirmą pasitaikiusį daiktą,kilstelėjau paskaityti. Net negalėjau išskaityti sudėties – ranka virpėjo. Tiesąsakant, drebėjo. Tokio poveikio man dar nedarė joks tipas.

– Gal norėtumėt išgerti kavos ar šiaip ko? – paklausė jis.To betrūko. Metų metus nelaukia, nesistengia prisimeilinti, nedraugauja,

susinervinęs nerėkia. Tiesmukas reikalavimas, kad palydėčiau gerti. Žinoma,gali būti ir taip, kad jis, keistuolis, prekybos centruose dažnai siūlosi moterims,eina su jomis gerti kavos, o paskui jos daugiau nieko apie jį nebeišgirsta.

– Ne, – atkirtau.Kad ir kokių jis turėtų sumetimų, kavos gerti su juo negaliu. Jei taip padarytų

Gregas, užmuščiau.– Nesu pamišėlis. Klausykit, duosiu jums vizitinę, galėsit paskambinti savo

pažįstamiems ir apie mane pasakyti. Nupasakokit, kaip atrodau, pasakykit, kadskambinėsit kas dešimt minučių pranešti, ar viskas gerai.

Pasirausęs kišenėje, jis ištraukė sutrintą juodos odos piniginę, panaršęssurado joje ko ieškojęs. Ištrauktą vizitinę padavė man. Mažytį baltą kvadratėlįpaėmiau nedirstelėjusi.

– Aš, hm, su kai kuo susitikinėju, – paaiškinau.– Ak, – nuoširdžiai nusiminė jis. – Bet juk nerimtai, ar ne?– Iš ko sprendžiat?– Juk vestuvių ar sužadėtuvių žiedo nemūvit, – pasakė jis spragsėdamas storais

pirštais dailiai nukarpytais nagais, ir man mintyse iškart sušmėžavo Gregoapkramtytieji.

– Vestuvinius žiedus mūvi ne visos ištekėjusios moterys, – atšoviau.– Tiesa, betgi jūs nepasakėt, kad turit vyrą ar sužadėtinį. Ir nesakėt, kad turit

vaikiną ar partnerį. „Aš su kai kuo susitikinėju“ paprastai sako tie, kurie darnepratę su kuo nors būti.

Šneka nekvailai.– Net jei neisit su manim gerti kavos, gal būtų galima sužinoti, ar seniai esat

tikra šokolado mėgėja? Termino „šokoholikė“ nepakenčiu. Jis toks nepanašus įžodį. Man patinka TŠM. Na, tai ar seniai?

– Senokai.Jis vėl išsiviepė.

– O aš apstojau. Žinot, uostyti viešumoje... Bet kai atvažiavau į Lidsą, uostauvėl. Padeda tvirčiau pasijusti. Mat esu trupučiuką sutrikęs. Čia ne mano namai,nedaug ką pažįstu. O šokoladas... Kad ir kur šiame pasaulyje nuvažiuotum,šokolado rasi visur.

– O ką veikiat, kad tenka važinėti po pasaulį? – suklusau.– Režisuoju, – atsakė jis.– Ką?– Filmus. Aš filmų režisierius.– Gal apie kokį galėjau girdėti? – paklausiau, juste pajutusi, kad šnekučiuojuosi

su „Sveiki atvykę į Centrinį Vėmalą“ režisieriumi.– Tikriausiai ne, – paneigė jis.Kai išvardijo porą filmų, man nudiegė skrandį. Jie man labai patiko.

Primygtinai prašiau, kad įtrauktume juos į festivalio programą, prieš porą metųkvietėme jį atvykti, bet jis filmavo kitur.

– Mačiau abu34. Vienas – apie sieną mažame mieste, kuri per daugelį metųpavirto skirtingų religijų išpažinėjų raudų siena, o kitas – apie savaitę Afrikoskelyje. Apie tai, kas juo važiavo, kur ir iš kur.

Kino būreliuose jis buvo puikiai žinomas, bet – jei neklydau skaitydama iš akių– vis tiek labai apsidžiaugė.

– Iš kur žinot apie mano filmus? – guviai paklausė.Dabar jam pasakyti, kas esu, ir taip leistis kankinamai kelias ateinančias

savaites? Gal net metus, kol išrodys man visa, ką kuria?– Hm, aš žiūriu daug filmų.– O aš per pertraukas tarp režisavimo dėstau režisūros kursą. Bet vis tiek

pasakykit, kiek laiko esat mano darbų gerbėja? – paklausė jis plačiaišypsodamasis.

Šitas vyrukas man patiko – buvo nuostabiai nuginkluojantis, lyg pagarsėjęsžudikas maniakas Tedas Bandis.

– Kur mokot režisūros? – pasiteiravau. – To paskutinio klausimo dėsiuosineišgirdusi, nes neturiu įrodymų, kad esat tas, kas sakotės esąs, tad galiupradėti liaupsinti ne tą žmogų.

Aš flirtuoju. Iš tikrųjų. Tai man nebūdinga. Visiškai. Ir juolab dabar, kai turiuvaikiną. Žiū, tuoj krizensiu ir kresčiosiu plaukus. Nedaug trūksta, kad pradėčiauvartyti akis. Jei jau taip, turėsiu nuėjusi stotis eismo spūstyje ir žiūrėti, kad 55

autobusas pervažiuotų tiesiai per mane. Iš tikrųjų, teks po kaklu pasikabintiužrašą „Prašom atversti“, kad akys daugiau niekad neapsiverstų.

– Bendruomenės koledže Minvude. Trijų mėnesių kursas pradedantiesiems.Kodėl klausiat – ketinat užsirašyti?

Aš papurčiau galvą.– Gerai. Negalėčiau vaikščioti su jumis į pasimatymus, jei būtumėt studentė.Aš sukikenau. Ojėzau, prasideda. Aš kikenu, ne kas kitas, o aš.– Apie vaikiną nepamiršot? Turiu tokį, – pasakiau griežtai, taip bandydama

sau, o ne pašnekovui priminti, kad esu susiporavusi. Trumpiau tariant, negaliušito daryti. Tai buvo ne šiaip flirtas – tai buvo flirtas numatant galimybę.Galimybę, kad bus daugiau. Gal trumpas nuotykis, gal romaniūkštis. Šiaip artaip, galimybė. Tokia, kurią mielai išnagrinėčiau, jei ne vaikinas.

– A, dabar jis jau paaukštintas iki vaikino.Ponas Šokolado Uostytojas žengė žingsnį artyn, mes tebežiūrėjome vienas

kitam į akis. Man kilo poreikis. Poreikis...– Nagi, eime gerti kavos. Galėsit papasakoti apie vaikiną.Poreikis...– Ne.Jei ko ir nereikėjo, tai dar labiau pasisunkinti gyvenimą. Geroji Amberė tai

žinojo. Bet argi ne geroji Amberė ruošėsi barškintis skersgatvyje ir slėpėsantykius nuo Dženės? Baik. Baik šitaip galvoti. Padėjau šokolado paką.

– Geriau eisiu. Buvo malonu pasišnekučiuoti.– Man taip pat, gražuole. Gal bent duosit telefoną? – paklausė jis.Aš papurčiau galvą.– Galit juo pasinaudoti.– Ir pasinaudočiau, be abejonės, – nusišypsojo jis. – Betgi turit mano numerį,

galėsit pati paskambinti.– Galėsiu.Jis palingavo galvą.– Net jei ir nepaskambinsit, jaučiu, kad mes dar susitiksime.– Ką, ketinate mane persekioti?Jis nusijuokė.– Ne. Mums skirta būti kartu.– Kai taip pasakoma kokiame nors filme, po to paprastai eina persekiojimas,

teismo nuosprendžiai, žmogaus grobimas ir (ar) nustūmimas nuo dangoraižio

stogo. Turėtumėt tai žinoti, pone režisieriau.Jis vėl susijuokė.– Numanau, kad nėra kaip pasakyti, jog mums žvaigždės skyrė būti kartu, kad

nepasirodyčiau psichas, tiesa, gražuole?– Gal todėl taip ir yra, kad to nesakytumėt. Likit sveikas.

Net nenusivilkusi apsiausto, nenusiėmusi kepurės puoliau prie „iMac“, jį kuoskubiausiai jį įjungiau. Įsijungiau internetą, paieškos langelyje surinkau pavardęiš vizitinės kortelės. Šimtai puslapių. Atsidariau pirmąjį – jame buvo surašyti josukurti filmai.

Paminėti ir mano matytieji. Deja, nuotraukos nebuvo. Pavažiavau žemyn.Atsidariau kitą svetainę. Nuotraukos nėra. Pavažiavau dar žemiau. Štai rašomaapie kursus. Atsidariau. Čia jis įdėtas. Nuotrauka prie kurso aprašo. Jis. Tikrai,neabejotinai. Mane užšnekino filmų režisierius. Režisavęs du mėgstamiausiusfilmus. Pamanyk, mane kalbino. Vadino gražuole.

Peržvelgusi duotą vizitinę, pabraukiau nykščiu per raidžių iškilumus.Prisiminiau, kaip jis šypsojosi, kaip nenuleido kaštainių spalvos akių.

Prisiminiau ir kaip krizenau. Tas vyras režisuoja filmus, moko režisūros, uostošokoladą. Kurgi jis buvo, kai mėnesių mėnesius laikiausi celibato? Kai būčiaupuolusi prie jo lyg išbadėjusi moteris, kuriai patiekta bandelė su kremu? Ak, taip,celibato aš laikiausi, nes užsimezgus santykiams pamišdavau, bet tokio padorausnebūčiau atstūmusi.

Jis buvo juokingai padorus. Jei varžytųsi su Gregu, dar klausimas, ar žiūrėčiauį Gregą su ilgais plaukais ir palaidu pimpalu. O ponas Šokolado Uostytojas... Joneįsivaizduoju nuogo lipančio pro kokios nors moters miegamojo langą, vyruianksčiau grįžus iš komandiruotės.

O pažiūrėjus į Gregą buvo aišku, kad kils sunkumų. Kad jis gali kibti priegeriausio draugo merginos. Nesakau, kad kibo prie Dženės. Bet taip yra. Jistoks buvo, kad galėjo kibti. Todėl ir buvau taip linkusi tuo patikėti, kai Dženėpasakė. Todėl neatsilaikiusi išdrožiau šokolado. Ta mintis nedavė man ramybės.Tądien Grego akivaizdoje ją nuvijau. Bet ji vėl grįžo. Nei su trenksmu, neipatylom... grįžo, ir tiek. Gregas prie Dženės tikriausiai kibo. Dėl to sustiprėjonuojauta, kad jis – mįslė, kurios niekuomet neįminsiu. Prireikė grįžti prie to, kasramina, normalina. Aš, kaip ir ponas Šokolado Uostytojas, šokolado bėgdavau,

kai jausdavausi sutrikusi. Arba nesaugi. Arba reikalinga paguodos.Savo nerimu dėl Grego ir Dženės neturėjau su kuo pasidalyti. Suprantama, su

Džene kalbėtis negalėjau. Negalėjau ir su antruoju iš sąrašo tų, kuriemsskambindavau, nes tas asmuo buvo Gregas. Negalėjau ir su trečiuoju, nes jis,mano brolis Erikas, apie mudu su Gregu nežinojo. Vieninteliai žmonės, kuriemsgalėjau papasakoti apie savo beformį nerimą, buvo Marta ir Renė. Jų nuomonėbuvo labai aiški: užtektų tik užuominos, kad Gregas man padarė ką blogo, irmažiau nei po savaitės jo lavonas būtų rastas plaukiantis veidu žemyn Ero upėje.Taigi, nors aš turėjau porą, šokolado prireikė bėgti tam, kad iš vidausnusiraminčiau. O išbėgusi sutikau poną Uostytoją. Likimas nori man pasakyti darką nors? Šis atrodo sveikas, protingas pasirinkimas. Geras pasirinkimas, jeinebūčiau su kitu. Pasirinkimas, kuriam galėčiau ryžtis net būdama su kitu.Maustyti Grego nemaustyčiau. Su juo pabaigčiau... juk būtų lengva, a?

Vėl žvilgtelėjau į kortelę.Dar niekad taip nesinorėjo skambinti vyrui. Niekada. Norėjosi su juo

pasikalbėti. Išklausyti viską apie jo filmus. Sužinoti nuomonę apie savo scenarijų.Scenarijų, kuriam pavydėdavo Gregas. Ne kad jį kūriau – Gregas tik norėjoištisai būti kartu. Visą laiką. Kai sėdėdavau prie kompiuterio bandydama išgautimintis, tverdavo dvidešimt, kartais keturiasdešimt minučių, paskui gundydavoseksu. Mes dažnai mylėdavomės tuščiajame mano kambaryje (kabinete).Vienintelis būdas dirbti buvo sėdėti kartu ant sofos su plunksnakočiu irpopieriaus lapu. Tada būdavo gerai. Jis patenkintas žiūrėdavo televizorių arbaskaitydavo, jei galėdavo prie manęs liestis. Gregas buvo it nuolatinio dėmesioreikalaujantis vaikas, o mano scenarijus buvo konkurentas. Su tuo kitu vaikugalėdavau žaisti tik jei kartu būdavo ir Gregas. Pono Uostytojo taip elgiantisneįsivaizdavau. Jis suprastų, jei užsidariusi ištisomis valandomis rašyčiauscenarijų. Net jei iš to nieko nebus, rašyti man patiko. Įsivaizduoti, kas kąvaidins. Kaip visa atrodys ekrane.

Pasižiūrėjau į dangų, į galybes, kurios visa valdo.– Nejuokinga! – surikau, mojuodama vizitine kortele. – Anaiptol!

34 Filmams ir panašiems dalykams turėjau enciklopedinę atmintį, bet kam kitam – ne. Pavyzdžiui,visų Henriko VIII žmonų atmintinai nebūčiau išvardijusi, bet paprašykit manęs išvardyti penkisgarsiausius Sandros Balok filmus – pažersiu dar ir datas, kada įvyko jų premjeros.

„Nieko nėra maloniau,kaip atidaryti dėžutęšokolado žinant, kadprieš tai jos niekasnebuvo atidaręs“

Dvidešimtas skyrius

Savaitgalio leidėjai

– Ką veikiam šį savaitgalį? – paklausė Gregas.Buvo trečiadienio vakaras. Būtent trečiadienio vakarais jis iškeldavo

savaitgalio klausimą, nors daugumą savaitgalių leisdavo pas mane. Manau, mėgopats save apgaudinėti, kad judam lėtai, kad gyvenimus gyvenam atskirus.

Užtat aš šį savaitgalį turėjau numačiusi, ką veikti. Be jo. To dar nebuvausakiusi. Atidėliojau ir atidėliojau, nes graužaties man nereikėjo. Kaip žiūrėdamasį apniukusį, debesuotą dangų žinai, kad bus lietaus, taip žiūrėdama į apniukusį,mąslų savo vaikiną aš galėjau pasakyti, kad mano planai jam netiks.

– Man reikia, hm, kai ką, hm, nuveikti, – tariau tikėdamasi, kad jis nepasakys...– Nuveikti? Ką gi?Stengdamasi, kad nuskambėtų nei kaltai, nei įtartinai, išpyškinau:– Šį bei tą.Nesakyčiau, kad būtų buvę dėl ko jausti kaltę. Įpusėjęs žaidimą, Gregas

atitraukė akis nuo savo „Gameboy“ pulto35.– Ką? – sukluso.– Iš tikrųjų tai nieko.– Bet aš į tą nieką negaliu kištis?– Ne.– Ir užtruks visą savaitgalį?– Taip.Gregas pasiguldė pultą šalia ant sofos, papūtė rausvas „Jelly Baby“ lūpas,

pakreipė galvą ir nepatikliai mane nužvelgė.– Susitikinėji su dar kuo nors? Tik pasakyk. Jau geriau žinoti.– Taip, nes bedirbdama ir kasnakt nakvodama su tavimi, vaikščiodama į

peržiūras ir apsimesdama, kad rašau scenarijų, aš dar turėjau kada pradėtinaują romaną. Mane pagavai, viršininke, kalta aš. – Pasiduodama sudėjaurankas. – Traukiny susitinkam, traukiny ir pasidulkinam – visi žiūri, bet mudunekreipiam dėmesio, nes tik ten galime pabūti kartu. Paskui aš išlipu Horsforte,

o jis važiuoja į Popltoną.Gregas kepurnėjosi. Virtęs vyru, skęstančiu nežinomybės jūroje. Vis dėlto aš

jam pasakyti negalėjau, nes užsigeis dalyvauti, o aš to nenorėjau.Kad ir kaip man patiko būti su Gregoriu, dalelė manęs vis dėlto būdavo

gožiama – sakyčiau, duso. Kartais susizgribdavau besistebinti, kodėl vėl rimtaiprasidėjau. Gyvenimas nebebuvo mano – jis buvo mūsų. Aš nebegalėjau būtilaisva, elgtis kaip tinkama. Nebegalėjau leisti sekmadienių lovoje sutelevizoriumi, šokoladu ir mažyčiu pakeliu pupų, kurias svaidydavau į ekranąreikšdama pasipiktinimą. Nebegalėjau lyg niekur nieko nelaukti suskambanttelefono, jei Gregas nebūdavo atėjęs. Dukart nepamąstyti prieš kalbėdama, nesgal įskaudinsiu jį. Aš džiaugiausi būdama su Gregu, bet negi jis turi skverbtis įkiekvieną arteriją? Šonas nesiskverbė. Būdavo jam paskirtoje vietoje – beperstojo nedarinėdavo durų vildamasis, kad jos veda į mano sielą. Tai dar vienapriežastis, kodėl anądien išsiruošiau uostyti šokolado. Ieškojau ko nors atskironuo Gregorio Peko Valtersono, norėjau įkvėpti oro, nustumti nuo veido šitąsantykių pagalvę.

Susitikimas su ponu Šokolado Uostytoju man priminė, kad Gregas ir aš, bedraugystės, turime maža ką bendra. Jis negyveno filmais, nieko netuokė apiešokoladą, savo ar mano labui buvo gerokai per patrauklus.

Gregas pakreipė galvą, tamsiomis savo akimis tarsi bandydamas išskaitytimano akis.

– Bent jau pasakyk man, kas yra, – tarė.Aš nieko nesakiau. Tik bukai spoksojau.Jis, bandydamas įveikti mano gynybą, nusmailino žvilgsnį. Dabar nesąmoningai

prašėsi triuškinančios išraiškos iš Amberės veido išraiškų repertuaro. Jei jauprieinama prie akmeninių išraiškų, manęs nenurungs niekas. Galiausiai jo veidąapėmė neviltis.

– Ambere, jei nepapasakosi, aš imsiu siautėti iš pavydo.Nepasakyčiau, kad būčiau siautėjimo, pavydo ar ko panašaus aistruolė. Bet

prie to prieisim, jei neprisipažinsiu.– Atvažiuoja maniškiai. Tėvai iš Londono, brolis iš Edinburgo, – sumikčiojau.Įsivaizduokit: vaikas laiko milžinišką dvigubą ledų porciją su šokoladu. Ant

viršaus – tirštas braškių sirupas, į jį įbestas „Flake“. Nūn vaikas lenkiasipirmąkart lyžtelėti, o ledai iš vaflio tekšt ant žemės. Dabar įsivaizduokit vaikoveidą tą trumpą mirksnį, kai jis žiojasi užbliauti. Veide atsispindi visiškas

nesupratimas, didžiulė neteisybė ir begalinis skausmas. Tokia tat buvo Gregoišraiška.

– Mūsų pusmetinis susibūrimas, – pasakiau balsu moters, puolančios graibstytiiškritusių ledų. – Visuomet būnam tik keturiese.

Grego išraiška – ta pati, maldaujanti paaiškinimo, kodėl išmušiau jam iš rankųskaniuosius ledus.

– Tik mama, patėvis, brolis ir... – nevykusiai krenkštelėjau, kad nuplaučiaukaltę gerklėj... – aš. Nebūna net Eriko žmonos.

Grego lūpos susispaudė į ploną, siaurą brūkšnį, nors, turint galvoje jųsultingumą, teoriškai tai buvo neįmanoma; akys mano veide atvirai ieškojopaaiškinimo, kodėl taip elgiuosi.

Visos, su kuriomis jis buvo, nekantraudavo pristatyti jį savo tėvams. Tik ne aš.Ne jo Amberė.

– Kada jie atvažiuoja? – paklausė Gregas. Sulig kiekvienu žodžiu kovodamas,kad tas nuskambėtų normaliai, nuotaikingai, atseit jis tik domisi. Gregas buvoįžeistas ir tai slėpė gerai, bet nepakankamai.

– Penktadienį. Išvažiuoja sekmadienį vakare. Kartais Erikas išvažiuojatraukiniu pirmadienį ryte.

– Turėtų būti smagu.– Taip ir būna. Paprastai daugiau kaip dviejų dienų netveriu.– Lyg aš nežinočiau. Turiu galvoje savo tėvus, – staiga nusišypsojo Gregas.

Šypsena buvo nuoširdi, kerinti. – Eikš, – pasakė išskėsdamas rankas.Aš prisislinkau per sofą.Taip mes ir sėdėdavom, kai žiūrėdavom televizorių ar skaitydavom. Jis –

išsidrėbęs, per kraštą nukabinęs kojas, aš – ant viršaus. Rankas užkišdavo manuž kelnių juosmens, suimdavo per liemenį. Kartais, kai skaitydavo, o ašžiūrėdavau televizorių, nykščiu brūkšteldavo per pilvą ir aš perversdavaupuslapį, kad jam nereikėtų judintis... Mes būdavome išties pasibjaurėtinai darnipora už uždarų durų.

– Vis dar manai, kad aš paleistuvis, ar ne? – paklausė jis.Ei! Aš atlošiau galvą, viršugalvis įsirėmė jam į krūtinę, tad mačiau veidą.– Ne. Anaiptol.Išties ne. Atsitikimas su Džene jam taškų nepridėjo, bet kad Gregas dar kur

dairytųsi sekso, nemaniau.

– Juk toks nebesu, tu žinai, ar ne?A, dabar aišku.– Mūsų šeima taip susitikinėja tik du kartus per metus. Kartais per Kalėdas

atvažiuoja Erikas su žmona, kartais visi važiuojam į Londoną, bet jeinepasimatom tada, susieinam du kartus per metus.

– Pamaniau, kad galbūt manęs gėdijiesi.– Nieku gyvu. Nesu linkusi taip sakyti, bet man su tavim patinka.Iš esmės.– Tikrai?Nors tokia mano jausmų išraiška ir nebuvo pakankama, Gregą pagavo

ekstazė. Manau, būnant su žmogumi, retai kada sakančiu tokius dalykus,graibstomas ir branginamas kiekvienas geras žodis.

– Žinoma.Jis leido sau patenkintas šyptelėti, o paskui „kelkis iš lovos“ tonu tarė:– Ką gi, mažyte, geriau eisiu.– Eisi? – suklusau. – Kur?– Namo.– Namo?– Anądien Rokis nusiskundė, kad retai kada mane mato, ir buvo teisus – aš jį

apleidau.– Bet... – prasižiojau.– Norėčiau čia būti visuomet, – nukirto jis, – bet prabūnu per daug laiko. Juk

kvaila mokėti nuomą ten, bet gyventi daugiausia čia.Jis paleido mane iš glėbio, išėjo iš svetainės, greit grįžo apsivilkęs striukę,

persimetęs krepšį, pakštelėjo į lūpas ir išėjo. Išėjo. Vėl. Po perkūnais, jis vėlmane paliko. Su didžiule erdve pakvėpuoti.

Aš buvau auklėjama labai normaliai, labai keistai – po lygiai. Žinojau, kad neidealiai, bet manydavau, jog visų gyvenimas toks kaip mano. Keistybės išryškėjonukakus į universitetą. Ten pamačiau, kad kiti savo mamas laiko geriausiomisdraugėmis, o tėčius – didvyriais. Aš saviškius laikiau dviem žmonėmis, kurietame pačiame kambaryje nesusivaidiję negali išbūti daugiau kaip trijų minučių.Atrodydavo, gyvenu karo zonoje. Vis laukdavau, kada prasidės kitas žūtbūtinėskovos raundas. Tai štai kodėl mane prie Dženės patraukė jos šeimos drama.

Mes buvom drėbtos iš to paties molio, žinojom, ką galėtumėm padaryti, kadišlaikytumėm prie savęs žmogų. Ką reikia daryti, kad kitas tave pamiltų.

Kai paūgėjau, o abu mano tėvai susirado po antrą pusę, sužinojau, kas kaltasdėl jų santuokos, jų karo zonos. Suaugimas. Tuokiesi gerai nežinodamas su kuo.O kai suaugi, subręsti, žmogų pažįsti, santykiuose atsiranda plyšių. Greit tieplyšiai virsta krateriais, krateriai – slėniais, o tie slėniai – neperžengiamomiserdvėmis. Tada vos tik tam kitam užklydus į tavo akiratį pradedi matytitrūkumus. Tave erzina viskas: kelia pasibjaurėjimą, kaip jis deda maistą į burną,nervina, kokia veido išraiška žiūri televizorių, jo balsas tavo ausims – baltasistriukšmas, jo buvimas tavo gyvenime – kaip buliui raudona neišsipildžiusiųsvajonių skraistė. Suaugimas.

Nežinau, kuris kurį pirmas apkaltino, bet mano tėvai nebegalėdavo bendrautivienas kito neįžeidinėdami – buliui prieš akis šmėkščiojo ir plaikstėsi raudonaskraistė. O tada į jų gyvenimą flamenko žingsniu, švytruodama sijonais,išsidažiusi ir susišukavusi įžengė ponia H. Nors ji už mano tėčio ištekėjusi jaubeveik dvidešimt metų, tebevadinu ją ponia H. Ponia H, kurią per savo gyvenimąbuvau sutikusi per daug kartų, su tėčiu susipažino darbe. Tapo jo patikėtine,moterimi, kuri jį suprasdavo, kai nesuprasdavo žmona. Suskambėdavo telefonas,aš pakeldavau ragelį, kažkas jį padėdavo. Tada jis suskambėdavo vėl,atsiliepdavo tėtis ir prie telefono prabūdavo amžius, kalbėdavo prislopintu balsu,nesakydavo nieko daugiau, kaip tik „taip“, „ne“, „žinoma, žinoma“, „greit“.

Tai buvo pirmas romanas, kurį vykstant jutau, nors to ir nesupratau. Tebuvauseptynerių. Mama buvo slaugė, dirbdavo tris naktis per savaitę, įskaitant vienąsavaitgalio naktį. Namo parsirasdavo, kai eidavau į mokyklą. Aš pasakydavau„iki“, ir ji, pamojusi nuvargusia ranka, eidavo gultis. Prieš man grįžtant išmokyklos stengdavosi atsikelti, bet kartais būdavo per daug pailsusi. Tad ašpareidavau, užlipdavau laiptais, priglausdavau galvą prie miegamojo durų,pažiūrėdavau, ar ji pabudusi. Jei ne, lipdavau žemyn, sukrimsdavau porąsausainių ir, kol pabusdavo, žiūrėdavau televizorių. Viskas pasikeitė per vasarosatostogas, po kurių man turėjo sueiti aštuoneri.

Grįžus namie buvo tylu, kaip visuomet, bet kažkas buvo kitaip. Aš tai jaučiau,kažkas skverbėsi į mane, tik nesupratau kas. Numetusi prie durų kuprinę,nuėjau trumputį kelią nuo koridoriaus iki laiptų ir užlipau pažiūrėti, ar mamapabudusi. Ji buvo pabudusi. Miegamojo durys buvo plačiai atlapotos, mamakrovė drabužius į lagaminą, kuris gulėjo ant užklotos dvigulės lovos.

Kad ir kaip norėjosi paklausti, ką ji veikia, aš nepaklausiau. Šiaip ar taip, buvoakivaizdu – duos drabužių labdarai. Ji krauna geriausius drabužius, betgi manomama dosni.

– Ir nebandyk manęs sulaikyti, nebandyk, – pasakė ji nežiūrėdama į mane. –Turiu išeiti. Turiu.

Aš linktelėjau, nors ji ir nežiūrėjo, ir pasakiau: „Taip, mamyte.“ Nulipau įsvetainę, įsijungiau nespalvotą televizorių ir įsispoksojau. Protiškai aš buvausuaugusi ne pagal metus. Klausydamasi, kaip tėvai rėkdami žeria vienas kitampriekaištus, kaip pliaukši vienas kitam, greitai suaugi. Taigi, nors viena manodalelė klausė: „Kur mamytė išeina? Kodėl turėčiau ją stabdyti?“, didumainstinktyviai suprato, kad išeinama dėl tų skambučių ir rietenų. Supratau ir kadji nebegrįš. Mano mama išeis ir nebegrįš.

Viena televizijos laida keitė kitą – žiūrėjau visas. Žiūrėjau, kad ir ką rodė. Pokurio laiko mamytė atėjo į svetainę. Veidas buvo liūdnas, po akimis nuo nemigostamsavo juodi ratilai. Nei lagamino, nei lietpalčio neatsinešė. „Ar gerai, jeipietums valgysime žuvies pirštelių ir traškučių?“ – paklausė prisėdusi šalia.Pasikuitusi piniginėje, padavė man penkių svarų sterlingų banknotą. Galėjo irnesakyti – pati supratau, ką turiu daryti: tylėti. Nesakyti nei tėčiui, nei kamkitam. Mokėdavau taip elgtis. Paslaptys būdavo užrakintos viduje ir niekasniekuomet jų iš ten neištraukdavo.

Tėtis mus paliko po aštuoniolikos mėnesių – persikėlė su ponia H į šiaurinįLondoną. Aš per jų vestuves turėjau būti pamergė. Iki šiol negalvoju apie visatai, ką patyriau. Vienuolikmetė, o jau šitaip suerzinta. Nekalbėjau ištisą dieną.Tik paliepta nusišypsodavau ir traukdavausi iš kelio, piktai spigindama į visusakimis.

Mama su Tėčiu 2-uoju susiėjo maždaug po dviejų mėnesių, kai tėtisišsikraustė. Buvo su juo pažįstama jau porą metų, jis toje pačioje ligoninėje dirbopsichiatru. Tėtis 2-asis – iki pakrikštijamas Tėčiu 2-uoju buvęs Leonardas – sumama leisdavo poilsio valandėles. Slaugių kamputyje gerdavo arbatą irkalbėdavo apie dalykus, apie kuriuos kalbasi du žmonės, nežinantys, kadgaliausiai susiporuos.

Tą dieną, kai mamą užtikau metančią drabužius į lagaminą, ji ruošėsi būtentpas jį, kaip po metų man pasakė brolis Erikas – Leonardo sūnus. Mama įtarimųdėl tėčio ir ponios H jau turėjo, bet tą dieną, kai buvo nusprendusi išeiti, iš

bendrų draugų sužinojo tiesą.Leonardas, kuris tuo metu jau buvo ją įsimylėjęs, pasakė: „Ateik, tekėk už

manęs, aš tavimi rūpinsiuos.“ Mama, kuri jau buvo jį įsimylėjusi, tik to darnesuprato, bent kartą gyvenime panoro svarbiausia palaikyti save. Apie niekąnegalvoti, pabūti laiminga. Aš, parėjusi namo, viską sugadinau. Erikas niekuometnesakė, kad sugadinau – pati žinojau. Mama buvo beišvažiuojanti laimės irmeilės keliu, o aš buvau kelio kliūtis, grąžinusi ją į tikrovę. Teko rinktis, ir jinusprendė likti.

Leonardas, kurį žmona buvo palikusi po metų nuo Eriko gimimo ir nespėjosugrįžti, nes mirė, gyveno su seserimi (ji rūpinosi Eriku), bet po poros mėnesiųatsikraustė pas mus.

Mama ant kairės rankos mūvėdavo jo nupirktą žiedą, bet tekėti netekėjo. „Ašteku tik kartą gyvenime, – pasakė Erikui, kai tas paklausė kodėl. – Va ką reiškiaįžadai.“36

Kai praėjus dviem savaitėms nuo Leonardo atsikraustymo aš jį pradėjauvadinti Tėčiu 2-uoju, mama persigando.

„Ar tau neatrodo, kad taip jį vadini tik tam, kad aš būčiau laiminga?“ –paklausė vienądien, kai Leonardas Eriką buvo išsivedęs žaisti futbolo.Nesuprato, kad Tėčiu 2-uoju jį vadinau ne tam, kad ji būtų laiminga, o todėl, kadji buvo laiminga. Anksčiau mamos nebuvau girdėjusi dainuojant, o dabarruošdama valgį ar tvarkydamasi ji visuomet dainuodavo. Paleisdavo įrašų –„Queen“, „Everly“ broliukus, „Culture Club“ – ir net pagal juos su Leonardupašokdavo. Bet geriausia, kad dabar aš turėjau etatinį brolį, kuriam galėdavaupadiriguoti. Su kuriuo galėdavau pasikalbėti, kai ji su Leonardu įsitraukdavo įsuaugusių žmonių pokalbius. Jis man įdavė brolį, tai kodėl negalėčiau jo vadintitėčiu? O Erikas galiausiai mano mamą ėmė vadinti mama, nes ji buvo vienintelėjam pažįstama motina.

Ir Gregas užsimanė su jais susipažinti. Išėjo labai apmaudaudamas, nesnesuprato, kad čia nieko asmeniško. Susitikimai su šeima – ne iš tų užsiėmimų,kuriuose dalyvauja draugai ar meilužiai. Dženė su jais buvo susitikusi, bet tikprieš aštuoniolika mėnesių. Tik po dvylikos metų nuo mūsų pažinties leidau jai sujais susitikti – laikiau juos atokiai net per koledžo baigimo ceremoniją. Manošeima buvo mano šeima, ja su niekuo nesidalijau. Akylai saugojau, nenorėdavau,kad žmonės apšnekėtų, teistų, darytų išvadą, kad nesam tikra šeima, nes nevyko

vestuvių ceremonija.Dženė su mano poreikiu laikyti savo šeimą atskirai nuo kitų taikstėsi. Suprato.

Pati tempdavosi mane namo vos tik pasitaikius progai – kaip apsaugą, buferį tarpsavęs ir motinos, bet nė neklausdavo, ar galėtų savaitgalį įsiterpti į mūsų šeimą.Niekas dar taip nesibrovė į mano gyvenimą, niekas, atrodo, dėl to taipnesigraužė.

Vis dėlto Gregas buvo ne toks. Kad ir kaip mane dusino, leido ir pakvėpuoti.Jei tik galima taip prieštaringai sakyti. Mane dusino tas, kurio aš nelaikiau.Gerai, ne taip. Kurio aš labai nelaikiau. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokiosprieštaringos mano mintys, jis kitoks. Turiu jam leisti susipažinti su saviškiais.Jei neleisiu, išeis. Numos ranka ir išeis. Susverdėjo visa aplink. Jis išeis. Negaliuleisti, kad taip atsitiktų, juolab kai galiu sulaikyti. Tereikia leisti susipažinti sumūsų šeima.

Atrodo, mane pykina.35 Sakau, kad nuo savo, bet jis mano – Gregas tik įsivaikino. Susirado numestą po televizoriumi,išblizgino ir visur su juo vaikščiodavo. Pamaitindavo baterijomis, su juo žaisdavo, parūpindavo jamnaujų žaidimų. Jei būčiau jo geriau nepažinojusi, būčiau maniusi, kad nori vaikų.

36 Erikas su mūsų tėvais palaikė tokius santykius, kad galėdavo klausinėti visko – tai todėl tiek daugir žinojo apie jų istoriją.

Dvidešimt pirmas skyrius

Natūrali atranka

– Mano išdykėlė sesutė dulkinasi, – tokie buvo pirmieji Eriko žodžiai, kaiklestelėjau šalia.

Ne „labas“ ar „tai sveika“, kaip įprasta pasisveikinti. Jis sėdėjo „Yates“, priepaskutinio staliuko už atitvaros. Kada tik atvažiuodavo, visada susitikdavomečia. Būdavo, užtrunka pusę dienos, atvažiuoja traukiniu ir laukia manęs „Yates“su savo raminamąja pinta. Aš siūlydavau raktus nuo buto, bet jam patiko čionai –sakydavo, kad taip pabaigia kelionę.

Iš tolo Erikas atrodydavo kietas kaip uola, kaip per ilgą laiką sukietėjęsgriliažas, su kuriuo visada turi būti atsargus, nes nežinai, kas nutiks, jei jokrimstelėsi. Bet tik atrodydavo – dėl arijo išvaizdos: nusiskutęs, tamsusblondinas, tamsiai mėlynų akių ir aštrių bruožų. Jo kūnas buvo lankstus, šešiųpėdų ir dviejų colių ūgio, Lidse visuomet aprengtas taip pat: nepriekaištingaisukirptu kostiumu, paprastai medžio anglies pilkumo ar juodu, baltaismarškiniais, su sidabriniais rankogalių segtukais, paveldėtais iš senelio, irlaisvoku raudonu kaklaraiščiu. Erikas buvo darbo psichologas, dirbo didelėjekompanijoje Edinburge, bet rengdavosi lyg verslininkas.

Jis atrodydavo kaip griliažas, bet kai jį pažindavai, kai šnekučiuodamasis manobrolio paragaudavai, pamatydavai, kad jis visai kitoks. Panašesnis į baltąjįšokoladą su kavos granulėmis.

Taip, baltasis šokoladas su kavos granulėmis skamba atgrasiai, bet tereikiakartą paragauti. Krimstelk, ir būsi maloniai nustebintas. Iš pradžių trenkia pergalvą. Skonis būna toks, kad sudilgčioja pasmilkiniuose, iškaisti ir apsvaigsti, nesErikas būtinai pasakys ką nors geliamo. Taip geliamo, kad nesupranti, tyčia arnetyčia. Po to pradinio šoko pajunti su juo siejantį ryšį. Panorsti išsipasakoti,iškloti viską, kas tik tūno tau galvoje, viską iš karto. O jis noriau nei noriaiklauso. Vis dėlto tas mielutis kaip kavos granulės baltajame šokolade Erikutisturėjo stebėtinai aštrių kampų. Nepakęsdavo mulkių, neapsieidavo su jais neimaloniai, nei kaip kitaip, tad jei jau jam nepatikdavai, tai nepatikdavai. Ir jis su

tavim nekalbės. Šiukštu. Mano brolį palaikydavai gražiai atrodančiu valdingušunsnukiu, bet pamatydavai, kad jis – išties geranoris žmogus. Sakyčiau, toks,nors jis ir mano brolis.

Kad ir koks buvo šokoladas, Erikas buvo didis akiplėša.– Iš ko sprendi? – paklausiau vilkdamasi džinsinį švarkelį ir atidengdama

gėlėtą palaidinę, kurią vilkėjau prie juodų apsmukusių kelnių.– Ar pastaruoju metu žiūrėjai į veidrodį? Tu ne tik dulkiniesi – dulkiniesi gerai

ir reguliariai. Net pasakyčiau, kad pradedi įsimylėti.– Išsimuilink ir išsiplauk savo šlykščią burną, – atšoviau.Jo veido vidury žybtelėjo šypsena, pasklido po visą veidą, akyse uždegė

žiburiukus.– Blogiau, nei maniau – tu įsimylėjusi.– Nejuokinga, – pasakiau ir pateliūskavau ant stiklo dugno gryno salyklo viskį,

kurio man buvo nupirkęs Erikas. Be ledo, neatmiešto. Gryno. Kai susitikdavom,Erikas visuomet versdavo mane gerti viskį. Niekuomet neaiškindavo kodėl,tiesiog versdavo. O aš niekuomet neklausinėdavau.

– Maktelkim, – tarė jis, keldamas savo stiklą. Mes susidaužėme. Ašgurkštelėjau. – Už tave ir Gregą.

Praskalavęs burną ir pradėjęs grimzti gerklėje, blankus gintarinis skystisnesiteikė palaukti, kol išsikosėsiu iš nuostabos. Nieko nebus. Jis darė savo,stabtelėjo galugerklyje dar stipriau trinktelėti. Mano reakcija pasireiškė orąskrodžiančiais gargesiais.

– Iš kur... – sugargaliavau.– ...sužinojau? – pasišovė į pagalbą Erikas. – Pernai, kai atkakau, prieš

atvažiuojant mamai su tėčiu jis tau skambino. Kalbėjai telefonu kokias trisminutes ir visą laiką prasijuokei. Pagalvojau: „Pamatysi – vieną dieną ji bus sujuo.“ Vadink tai vyriška intuicija. Tam berneliui akivaizdžiai patikai, nebūtų taipstengęsis juokinti, jei būtum nepatikusi37. O dabar taip gražiai atrodai, kaddarosi aišku... Pasakok man viską. Noriu žinoti visas smulkmenas.

Aš jam papasakojau. Geriausio draugo versiją. Versiją, apie kurios pasakojimąMartai su Rene negalėjau nė pagalvoti. Versiją, kurią būčiau papasakojusiDženei, jei nebūčiau nuo jos kai ko slėpusi.

– O ką apie visa tai sako Dženė? – pasiteiravo Erikas išklausęs mano poringę.Aš susigėdusi subedžiau akis į stiklinę, vamptelėjau:

– Jai nesakiau.– Gerai.Erikui Dženė nepatiko. Man nereikėjo sau to priminti. Susipažinęs su ja, jis

per daug nepurkštavo, nes per metų metus buvo prisiklausęs. Bet nuo tada, kaiišvažiavo į Škotiją, į ją net nebežiūrėdavo, nebent ta kreipdavosi tiesiai į jį. O irtada – tik atplėšdavo akis nuo seniai išdžiūvusių dažų ir dėbtelėdavo. Retai, labairetai ką pasakydavo. Palaukdavo, kol kalbėti baigs ji, tada patraukydavo pečiais,linktelėdavo ar papurtydavo galvą. Dženė manęs niekuomet neklausė, kodėlErikui nepatinkanti, – tikriausiai nė nepastebėjo. Kaip ir tą savo gimtadieniovakarą – nesuprato, kad aš myliuosi su Gregu. Kai kurių dalykų jinepastebėdavo, net jei tie lakstydavo prieš akis ir mojuodavo vėliava. Aš Erikoniekuomet neklausiau, kodėl jos nemėgsta. Tai mačiau. Tiesiog nenorėjausulaukti sąžiningo atsakymo, kurį Erikas, be abejo, man būtų pateikęs. Kartaisjau geriau meluoti.

– Negaliu suprasti tik vieno: kaip tu, Marta ir net Renė nutuokiate apie Gregą,o Dženė su Metu, artimiausi mūsų draugai, nieko nesuuodė.

Erikas siurbtelėjo iš savo bokalo.– Prisimeni tą epizodą iš „Naujųjų Supermeno nuotykių“, kur niekšelis

Tempusas, tuomet H. Dž. Velsas, žinantis, kas iš tiesų yra Supermenas, sakoLuisai: „Ir kaip niekas nesupranta, kaip galima būti tokiam galaktiškaikvailam?“, nes ji daugybę metų nežinojo, kad Supermenas – tai Klarkas.

Gana keista, bet aš prisiminiau.– Manai, Metas su Džene galaktiškai kvaili?– Ne. H. Dž. Velso žodžių Luisai potekstė buvo „tu nenorėjai matyti“. Žmonės

įgudę nematyti dalykų, kurie jiems prieš akis. Tai savigynos mechanizmasapsisaugoti nuo to, kas žeidžia. Metui su Džene irgi taip. Na, gerai, Dženei.Metas gal nemato todėl, kad jis vyriokas. Bet Dženė... jei ji norėtų žinoti, kad jūssu Gregu įsimylėję, žinotų.

– Ne, jei Dženė žinotų, pasakytų man, ji jau tokia.– Sąmoningai gal ir nežino, bet pasąmoningai – kitas klausimas.– Hmm, – numykiau aš. – Mes, psichologai, viską verčiam pasąmonei, nes

niekas negali įrodyti, kad yra kitaip.Erikas kalbėdavo akimis. Būdavo, galva vis dar nunarinta, nes, sakykim, jis

tebežiūri į savo bokalą, tu suniurni kažką, su kuo jis nesutinka, jis, nė kiek

nesujudindamas galvos, sumirkčioja, o tada įsispokso. Mirktelėdamas pakreipiažvilgsnį ir še tau – stebeilija į tave. Labai įmantru, bet išmuša iš vėžių. Ašvisuomet krūptelėdavau, lyg jis būtų užpuolęs mane fiziškai.

– Ar Dženė tau ištaisė daugiau aklų pasimatymų?– Nuo tos dienos, kai persikraustė Metas, – ne.– Ar tik vienu metu nebandydavo jų ištaisyti vidutiniškai kartą du per savaitę?– Bandydavo.– Ir paskui liovėsi?– Taip.– Per tris mėnesius – nieko?– Nieko.– Lažinuosi, pastaruoju metu ji tavęs šalinasi, tau kai ko nesako. Tave

ignoruoja. Tiek daug nebeskambina. Elgiasi lygiai taip, kaip elgdavosi, kaivaikščiodavai su tuo kitu biču38.

– Turi galvoje Šoną? – paklausiau.– Taip, tą. Ji taip elgiasi?– Ko gero.– Žino. Pasąmoningai žino. Ir pasąmoningai laukia, kad pasakysi, tada galės...

– Erikas nutilo. – Bet, šiaip ar taip, mes per daug laiko prašnekėjome apie tave,vištyte, pašnekėkim apie mane.

Eriko kalbėjimas akimis išmušdavo iš vėžių, o gebėjimas pradėti sakinį,pasakyti jo tik pusę ir nutraukti, bet vis dėlto leisti šį tą suprasti buvo stačiaisiaubingas. Ir siutinantis. Klausinėti, aiškintis, ar gerai supratai, ką jis beveikpasakė, būdavo beprasmiška, nes Erikas išsigindavo: „Pamiršau, ką ruošiausisakyti.“

– Nemanyk, kad nepastebėjau, kaip į pokalbį įkišai tą nesąmonę „jūs su Greguįsimylėję“. Aš Gregą myliu tik kaip draugą. Ne kitaip.

– Kurgi ne. Gausiu jį pamatyti šį savaitgalį?Labas! Aš pati būčiau laiminga galėdama jį pamatyti, kur jau tu. Mes

nesikalbėjome ir nesimatėme nuo trečiadienio vakaro, kai jis išėjo. Paprastaipasišnekėdavom mažiausiai dukart per dieną, bet dabar – ne, ir aš nesijaudinautaip kaip paprastai. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad jis jau buvo išėjęs, bet grįžo.Arba dėl to, kad grūdu tai kuo toliau į pakaušį, bandydama ištrinti. Arba kad taipsusidaro galimybė skambinti ponui Šokolado Uostytojui. Nepaskambinau, bet

progą turiu.– O aš maniau, kad kalbėsime apie tave, – tariau.– Ką čia kalbėti? Žmona – gerai. Darbas – galėtų būti geriau. Kotedžas

smenga.Eriko santykiai su žmona Ariana buvo visiška priešingybė mano tikrų tėvų

santykiams. Kiekvienąkart, kai juos lankydavau, pirmiausia užsukdavau pasEriką į darbą, mes važiuodavome į jo kotedžą, kuris buvo valanda kelio nuoEdinburgo centro, ir ji sutikdavo jį džiaugsmingiau nei aš. Jie, tarsi būtųnesimatę mėnesius, puldavo vienas kitam į glėbį, bučiuodavosi, džiūgaudamiplepėdavo, krizendavo. Krizendavo. Vienąkart Eriko paklausiau, ar taip būnavisuomet. Jis patraukęs pečiais mestelėjo: „Taip, žinoma“ – tarsi tai būtų patsįprasčiausias dalykas žemėje.

Išsigimimas, pagalvojau, ir paklausiau apie rietenas.– Gal išėjo su Ariana bent jau pasiginčyti? – juokais pasiteiravau.Kai šito klausdavau, jis visada atsakydavo, kad juodu nesiginčija. Niekuomet.

„Mes dėl visko sutariame.“Erikas nužvelgė mane pratisu, sunkiu žvilgsniu, tarsi matuotų. Tarsi tikrintų,

ar susidorosiu su tuo, ką pasakys.– Kaip manai, ar aš būčiau geras tėvas? – paklausė.– Taip, žinoma. Kuo čia dėti...O ne. Va ko jis į mane taip žiūrėjo – bandė suprasti, ar susidorosiu su šita

informacija.Jei kalbėtume apie barnius ir skyrybas, Erikas su manimi būdavo labai

jautrus. Kai prieš daugybę metų buvo su Ariana išsiskyręs, paskambino apie taipranešti ir užtikrinti, kad jie vis dar draugai, kad ji iš mano gyvenimo tikraineišnyks. Gal ir dabar susirūpinimą taip slepia todėl, kad jie ruošiasi skirtis. Manpasidarė silpna. Nenorėjau, kad Erikas su Ariana skirtųsi. Nė kad ginčytųsi.Išsigimimas nesiginčyti, bet tai dar galiu pakelti – nesiginčyti jau geriau neirėksmingai vaidytis.

Erikas siurbtelėjo gėralo.– Dabar mes vien tik ginčijamės. Pirmą kartą per dvylika metų. Žinai, net kai

skyrėmės, nesiginčydavome. Tą sprendimą buvome priėmę todėl, kad abunorėjome pabendrauti su kitais žmonėmis. O dabar... dabar... ak, suknista.Stačiai suknista.

Skambant suirzusiam, neviltingam Eriko balsui, man sudažnėjo širdies pulsas.

Prašau, ne. Aš nenoriu, kad jie atsiplėštų vienas nuo kito. Arianą aš mylėjau. Jibuvo lyg sesuo, kurios niekada neturėjau. Mes buvome artimos su Džene, betgiabi viena kitą pasirinkome. Ariana į mano gyvenimą buvo atblokšta kaipgiminaitė, kaip tikra brolienė, ir aš ją mylėjau. Su Eriku jie susipažino pirmąkoledžo dieną Edinburge ir ilgai draugavo. Koledžą baigę, susiėjo ir įsikūrė prieEdinburgo, iš kur Ariana kilusi. Vienąkart buvo išsiskyrę, prieš šešerius metus,pradėjo vaikščioti į pasimatymus su kitais, bet po metų susitaikė. Tais metaisAriana man ir toliau skambindavo ir rašydavo kaip anksčiau. Susitaikę jiemažiau nei po šešių mėnesių susituokė.

Aš nenorėjau matyti, kaip du mano mylimi žmonės atlieka tą patį ritualą, kurįatliko mano tėvai. Ta kova „kad tik kitą įžeistum“ baigiasi tik tada, kai vienas iškovotojų būna taip sužeistas, kad nebėra su kuo kovoti.

– Betgi sakei, kad viskas puiku, – suinkščiau.– Taip ir yra. Bus.– Kas yra, Eri? Kodėl nenori vaikų?Erikas sudribo savo kampe, pakėlė bokalą, kad paslėptų veidą.– Nežinau.– Dar ir kaip žinai, po perkūnais. Sakyk.Erikas nekreipė į mane dėmesio, pradėjo dairytis po barą.– Jei nepasakysi, leptelėsiu mamos akivaizdoje, kad nenori jos paversti senele.

Dievaži, kad aš ištekėsiu, ji nebesitiki, ką jau kalbėti apie vaikus, taigi...– Gerai, pasakysiu. Bet turėsi niekam neprasitarti – nei mamai, nei tėčiui, nei

Ari. Niekam.– Prisiekiu, – patvirtinau.Jis dar pagėrė šviesiojo alaus, kol bokale liko tik lašelytis blyškaus skysčio ir

baltų putų ratilai per visą stiklą. Keista, kad vyras, mėgstantis neskiestą viskį,mėgo ir šviesųjį alų.

– Ką gi. – Didysis broliukas giliai atsiduso. – Nuskambės siaubingai, bet ašnenoriu būti kažkieno motinos vyru. Nenoriu, kad baigtųsi tuo, jog mūsųgyvenime tapčiau atliekamas. Kasdien pasišneku su vyrais, kuriems atrodo veikneįmanoma grįžti namo, nes ten jie jaučiasi atskirti nuo gyvenimo, kurį žmonosgyvena su naujagimiais. Jie susibaigia, juos apninka depresija, jie neturi su kuopasikalbėti. Aš nenoriu šitaip prarasti Ari. Ji mano geriausia draugė. Vaikasmūsų draugystę sužlugdys.

– Be to, žinoma ir tai, kad tavo motina tau gimus po metų pabėgo pradėtinaujo gyvenimo ir dar negrįžusi mirė.

Eriko veidas persikreipė.– Mano motina su mano tėvu mums besikalbant važiuoja čia, – iškošė jis, balsu

skatindamas mane ginčytis.– Juk žinai, ką turiu galvoje, – švelniai priminiau.– Ne. Nežinau.Erikas savo gimdytojos nepripažino. Tėtis 2-asis bandydavo apie ją pasakoti,

bet Erikas visuomet sakydavo, kad nieko nenori žinoti. Aš žinojau – tątrupučiuką, kurį man papasakojo Tėtis 2-asis, užtat Erikas nusprendė, kad jos nėnebuvo. Tas sprendimas buvo taikomas ir giminėms iš motinos pusės. Tie visbandydavo su juo susisiekti, Erikas kartais net šnektelėdavo, bet aiškiaiduodamas suprasti, kad tai daro tėvo labui, o ne todėl, kad nori juos pažinti.Toks elgesys buvo toks neerikiškas, bet aš nenorėdavau jo klausinėti, kadneįskaudinčiau.

Palytėjau jo ranką, nenorėdama, kad susvetimėtume.– Eri, jūsų santykiai su Ari pasikeis, būtinai. Bet apsiprasi. Visi apsiprantam su

aplinkybėmis – geromis ar blogomis. Kad ir aš su Gregu. Niekuomet nemaniau,kad suartėsiu su juo ar kuo nors panašiu į jį, bet va – susitikinėju. Iš tiesų ne tiksusitikinėju – mes pora.

Man regis.Kol kalbėjau, Erikas žvilgsniu matavo vidutinį nuotolį. Nejudėjo, nereagavo.– Tu tik pažiūrėk, kaip rūpiniesi manimi. Bent jau iš vieno kūdikio atimi visą

meilę, protą ir tą visus į pasiutimą varantį gerumą, kurį įkūniji. Gi būtum gerastėvas. Neleisk, kad tai, ko galbūt nė neįvyks, atgrasytų tave nuo galinčių įvyktifantastiškų dalykų.

Mes kurį laiką tylėjome.– Šitaip aš nebuvau nė pagalvojęs, – galop prabilo Erikas. Pavarstė mane

nustebusiu žvilgsniu. – Nors, manau, ir pati turėtum mažumytę paklausyti savopatarimo, vištyte. Ką gi, einu nupirkti gėrimų. Tada geriau eisime pas tavenusiprausti ir persirengti, kol neatvažiavo mama ir nepradėjo skaityti šešiųvalandų paskaitos apie pasyvųjį rūkymą.

Erikas išlindo iš užstalės, pasuko prie baro.Žiūrėjau, kaip flirtuoja su barmene. Arianai nuo to ne geriau, bet Erikui, kaip

ir Gregui, atrodydavo, kad su dauguma sutinkamų žmonių būtina susidraugautiarba flirtuoti. Gal jis paskui ir ims jų nemėgti, bet šiaip norėdavo su visaissutarti...

Kai mes susitikome pirmą kartą – vieną vasaros dieną, lauke pliaupiant lietui, –Erikui po dešimties dienų turėjo sueiti dešimt; man dešimt turėjo sueiti po trijųmėnesių ir dešimties dienų. Mama su Tėčiu 2-uoju draugavo jau dvi savaites, ašsu juo buvau susitikusi porąkart. Man jis atrodė aukštokas baltasis pošviesiaisplaukais, nuolatos besišypsantis.

Erikas buvo tokio pat ūgio kaip aš, bet apskritaveidis, apvalainas, o Tėčio 2-ojo gana beširdiškai aprengtas marškinėliais su žaliais ir baltais horizontaliaisdryžiais atrodė dar apvalainesnis, buvo apmautas dailiomis mėlynomis kelnėmis,apautas blizgančiais juodais batukais.

Aš vilkėjau medvilninę pūstarankovę suknelę raudonais ir baltais langučiais,mūvėjau juodas pėdkelnes ir avėjau taip pat blizgančius juodus batukus.

Erikas Hamptonas, devynerių metų ir vienuolikos mėnesių vaikas, užuotpasakęs „sveika, Ambere“, kaip buvo pamokęs tėvas, atkišo dešinę ranką subaltu popieriniu maišiuku.

– Gal norėtum kolos kubelių? – paklausė lyg repetuodamas mokyklosvaidinimui.

Aš, ieškodama patarimo, pažiūrėjau į motiną. Ar galima imti siūlomąsaldumyną? Mama, kuri buvo susisukusi ir susisegusi plaukus, nusišypsojusilinktelėjo. Paėmiau oranžiškai raudoną kubelį, apibarstytą smulkintu cukrumi.

– Gal norėtum pažaisti „Ludo“? – paklausiau tokiu pat lyg per mokykliniovaidinimo repeticiją balsu.

Erikas žvilgtelėjo į tėtį – irgi patarimo. Tėtis 2-asis nusišypsojo, palinkčiojo, irmes nubėgom žaisti. Jis tapo mano geriausiu draugu savaitgaliais, o kai jieatsikraustė – broliu.

Erikui mestelėjus komplimentą moteris už baro išraudo. Aš užsikėliau ant keliųkuprinę, išsitraukiau mobilųjį. Paklausyk savo patarimo, galvojau, paklausyk.

– „Sekmadienio kronika“, klausau, – atsiliepė balsas.– Čia aš, – pasisveikinau.– Sveika, – šaltai atsakė Gregas.– Ką veiki šį vakarą? – paklausiau.

– Šį bei tą.– A. Tik klausiu, ar nenorėtum užeiti pas mane vakarienės.Gregas nieko neatsakė.– Na, šįvakar mano buto reikės tik pasidėti daiktams ir persirengti.

Vakarieniauti kur nors išeisime. Rytoj eisime apsipirkti, papietausime mieste,pas mane grįšime vakarieniauti. Sekmadieniais mes paprastai gulinėjame,slankiojame su pižamomis, vėlai pusryčiaujame, paskui jie išvažiuoja.

Gregas vis tiek nieko nesakė.– Tau nereiks prabūti visą laiką. Jei pamatytum mamą be liemenėlės, su

pižama, ji nualptų, bet ateik šįvakar ir pažiūrėk, ar galėtum su mūsų šeima tvertivisą savaitgalį.

Vis tiek tylu. Argi ne šito jis norėjo? Dalelės manęs. Dalelės mūsų šeimos. Tonežinia ko, prie ko prisikasti pavyko labai nedaug kam? Kodėl nūn sulaukiu tiktylėjimo?

– Gregai, girdi?– Ar tikrai nori?– Neklausčiau, jei nenorėčiau, – pamelavau. Bet melas buvo menkas.– Galiu ateiti apie pusę aštuonių?– Puiku, iki, brangusis.– Iki, gražuole.Erikui statant ant stalo gėrimus, susizgribau, kad netyčia pavadinau jį

brangiuoju. Atrodo, jis toks ir yra. Mano brangusis. Ypatingasis. Bežengiantisten, kur dar nėra žengęs joks vyras.

– Tu neatsakei į mano klausimą – ar šį savaitgalį pamatysiu Gregą?– Aha.Dabar tai jau pamatysi.

37 Eriko balsas nuo Škotijos laikų buvo sulaukėjęs. Kartais skambėdavo kaip londoniečio, kitąkart –kaip edinburgiečio. Dažniausiai jis kalbėdavo maišydamas abu akcentus.

38 Net Erikas, kuris su Šonu buvo kalbėjęs ir kuris prisimindavo daugybę mano vaikinų iš pirmojouniversiteto kurso, negalėjo prisiminti Šono vardo.

Dvidešimt antras skyrius

Tėvų pavyzdys

Mano santykiai su mama keisti. Santūrūs – tokiu žodžiu juos apibūdinčiau. Manvisuomet malonu su ja susitikti, per susiėjimus mes paprastai prasijuokiame,gera švęsti Kalėdas, kitas šventes ir kartu leisti laiką, bet vis pasvarstau, kažinkaip būtų, jei šalia nebūtų ir Tėčio 2-ojo su Eriku.

Mamą aš pažinojau dar prieš atsirandant jiems, ji mane – irgi, dar tais laikais,kai būdavo nuolatos nelaiminga, o aš – nuolatos bijanti. Kai daugiau laikoprarėkdavo, nei pramiegodavo. Kai galėdavo ištisomis dienomis manęs nepaisyti,nes vakarieniaujant neišvalgiau lėkštės maisto. Kai ištraukdavo iš rankųmėgstamiausią knygelę, nes ne taip pažiūrėjau. Pažinojau mamą, kai ji, kad ir kądarydavo, būdavo kupina pasipiktinimo ir pagiežos.

Erikas atrodydavo kaip griliažas, o mama buvo griliažas, tik žiūrėdamas į josmažą, apvalainą kūną ir garbanotus juodus plaukus galėjai palaikyti ją minkštusaldainiu su karamele. Pamanytum, kad ji, mano mama, minkšta, bet buvo kietakaip nagas. Daug kas savo mamą laiko minkštu saldainiuku su karamele –cukringu, raminamu tiek iš vidaus, tiek iš išorės, bet maniškė tokia nebuvo.

Sukietėjo gyvendama su tėčiu – Tėčiu 1-uoju. Ji sunkiai leisdavo save pažinti,sunkiai prisileisdavo artyn. Niekada nemačiau, kad verktų, – nė karto. Jaibūdavo lengva būti piktai, nepriklausomai, sunku rodyti džiaugsmą. Nors ir kągero padarydavau, tai būdavo sumenkinama, paverčiama jos nuopelnu. Kad irtas įvertinimas 2:1. Tėtis 1-asis nusiminė, kad aš neįvertinta geriausiai, mamapareiškė, kad dvidešimt keturias valandas be perstojo prasimeldė už manosėkmę. Tėčiui aš buvau nepakankamai gera, mamai – ištisus mėnesiusnevergavusi knygoms. O per baigimo šventę... Vieną iš tų retų akimirkų, kai tėtisnebuvo panašus į save, pasakė, kad manimi didžiuojasi. Tiems žodžiams darnespėjus prasiskverbti pro apsauginį ramybės skydą, kurį buvau užsidėjusi, kadištverčiau dieną, kai mano tėvai bus trijų mylių spinduliu, mama sušnypštė:„Reikėjo pasakyti jai seniai, dabar pavėluota.“

Tad kartais man prireikdavo laiko, kad su mama atšilčiau. Ne tiek dėl to, kad

prisimindavau ją nelaimingą, kiek dėl to, kad prisimindavau, kaip aš širsdavau,kai ji būdavo nelaiminga. Sakyčiau, kaltė. Tiek laiko praleidus vienai, bijant, kadką padariusi ar pasakiusi tėvus supykdysiu, pasidarė sunku, gal net neįmanoma,kalbantis žiūrėti tėvams į akis. Taip, suaugusi aš supratau, ką jiems teko patirti.Bet susitikusi pirmas tris valandas jausdavausi kaip mergaitė, sėdinti viena,jiems einant į kitą kambarį parėkauti, pasitrankyti ir t. t.

Mamą aš mylėjau, mylėjau tikrą tėtį, bet užtrukdavo, kol su jais būdamaatšildavau.

– Kieno čia? – paklausė mama, pirštų galais suėmusi pilkas vyriškas apatines.Su tėčiu atvykusi prieš porą minučių, nuėjo nusivilkti kelioninių drabužių – taip

mama vadindavo tikrinimą, koks netvarkingas mano butas, – ir po trisdešimtiessekundžių išniro su apatinukėmis.

Kai išvydau Grego apatines, šiluma ir gyvastis iš kūno išgaravo. Griebusisįnirtingo tvarkymosi, neišvengiamo gresiant mamos apsilankymui, aš turėjaumintyje, kad reikės surankioti visus Grego drabužius ir daikčiukus, sudėti juos įdėžę ir paslėpti po išskleidžiama sofa darbo kambaryje, kur miegodavo Erikas(jis po mano daiktus nesikuis). Turėjau mintyje, bet visiškai užmiršau. Ir kodėl?Todėl, kad Gregas pas mane kraustėsi slapčiomis.

Pažinojau taip besielgiančių moterų. Marta, pavyzdžiui, pradėjo nuo to, kadpas Tonį palikdavo prausimosi reikmenis, paskui apatinius, tada džemperius irpižamas. Kad ji visą mėnesį pramiegojo ne kur kitur, o jo bute, Tonis apsižiūrėjotik vonioje radęs tamponų pakutį. Iki pasimatymų su Gregu aš maniau, kadtokios klastingos tik moterys. Dabar jis savo pareiga laikydavo kas savaitęskalbti – ne iš altruistinių paskatų, kad palengvintų man gyvenimą, o todėl, kadpusę skalbinių sudarydavo jo drapanos; atsarginius drabužius buvo nustojęsnešiotis prieš tūkstantmetį. Vonioje atsirado dar vienas dantų šepetukas. Netoks, kokį aš įsimesdavau į kuprinę vaikščiodama į pasimatymus su Šonu. Ne, ne,Grego šepetukas buvo tvirtos sandaros, į mano dantų šepetukų laikiklį įgrūstastaip, lyg ten būtų visuomet stovėjęs. Vonioje ant lentynėlės radosi kremas poskutimosi, taip pat skustuvas. Gregas niekuomet nesiankstindavo atsikelti, kadparėjęs namo persirengtų. Kai draugavau su Šonu – daugiau kaip prieš metus, –pažįstami dažnai matydavo, kaip grūduosi į autobusą su kelionmaišiu, užkimštupuse drabužinės ir vonios lentynos turiniu, nesvarbu, kiek laiko pas jįprabūdavau. Pas Šoną tesu palikusi tik auskarą. Pas Gregą – nė to.

Gregas pas mane kraustėsi taip sėkmingai ir klastingai, kad net

neapsižiūrėjau, jog jo mantos čia neturėtų būti. Jei pamiršau paslėpti jo apatines,vadinasi, nebūsiu suslapsčiusi nė kitų susijusių atributų. Oi, alpstu. Manovibratorius. Savo fluorescencinį rausvąjį vibratorių būsiu palikusi viršutiniamenaktinio staliuko stalčiuje – anądien Gregas vaikėsi mane su juo po butą, paskuinerūpestingai švystelėjau vibratorių į stalčių. Ir, o ne, ant naktinio staliukomedinėje skrynutėje – prezervatyvai. Jie.

Kol mano smegenine šuoliavo visos šitos mintys, svetainėje buvo tylima. Tėtis2-asis tylėjo glausdamas prie lūpų alaus bokalą. Erikas, stovėdamas maždaugper žingsnį nuo manęs, taip pat žiūrėjo į apatines kelnes. Kvapą buvo sulaikęsnet televizorius. Man kaktoje atsivėrė poros, pradėjo žliaugti prakaitas. Esutrisdešimtmetė, dėl Dievo, mama tikrai nebemano, kad aš nekalta. Bet, pažįstantvisus tris mano tėvus, nieko nuostabaus, jei jie tikisi, kad nekalta būsiu ikivestuvių dienos ir kad vyras, už kurio tekėsiu, bus pirmas mano bernas.

Mano motina laiko mano vaikino apatines kelnes. Ar gali būti dar blogiau?BZZZ! – tylą nutraukė telefonspynės zvimbesys, mudu su Tėčiu 2-uoju

išsinėrėme iš odos.Erikas, pats ramiausias iš gyvų vyrų, tarė:– Manau, mama, tuoj susipažinsi ir su šių apatinių savininku.Aš, pramovusi pro mamą ir įkaltį, nukūriau į koridorių. Pakėlusi juodą durų

telefono ragelį, kriuktelėjau.– Čia aš, – atsiliepė Gregas.Kalbėti pernelyg išsigandusi, vėl sukriuksėjau į ragelį, nuspaudžiau mygtuką

su rakteliu ir atidariau buto duris, ruošdamasi šnipštelėti, perspėti jį, kad manotėvai žino, jog mudu gulim kartu, taigi kad nebūtų jokių pastabų, kurias įmanomasuprasti šitaip: „Ištvirkauju su jūsų dukterimi, ir nieko man nepadarysit.“ Vosmetus akį, balsas užlūžo.

KAS ČIA DABAR PER VELNIAS?Tarsi sukrėtimų per paskutines tris minutes dar būtų negana, Gregas štai ką

ištaiso: išnyra su trijų dalių kostiumu. Liemenė, švarkas ir kelnės. Viskas angliesspalvos, marškiniai balti, kaklaraištis tamsiai mėlynas. Plaukai ką tik ištrinkti,sušukuoti atgal ir surišti į uodegą39.

Mano širdis, jau ir taip pradėjusi plakti dvigubai greitesniu ritmu, puola muštiketurgubą. Jis susitinka su mano tėvais – ne su mano banko vadybininke. O ir ta,kad ir kokia dalykiška, nesitikėtų jo išvysti išsidabinusio šitaip.

– Atrodau gerai? – sušnibždėjo Gregas, atėjęs prie durų.Aš be žado linktelėjau. Ir pabūgau. Brangusis Dieve, tik jau tegul neprabils

kaip koks ponaitis.Nusivedžiau jį į svetainę. Mums įeinant, Tėtis 2-asis atsistojo. Mama su Eriku

jau stovėjo, laimei, Grego apatinių mama nebedemonstravo. Kai Gregas man išpaskos žengė į svetainę, visi trys viltingai žiūrėjo į duris.

Galiu įsivaizduoti, ką jis pamatė: ne aukštesnę kaip penkių pėdų moterį juodaissugarbanotais plaukais. Dailaus veido, seginčią mėlyną klostuotą sijoną, vilkinčiąbaltą palaidinę ir didžiulį kreminį megztinį. Moteriai iš kairės – maždaug perpusę pėdos aukštesnis baltasis. Su akiniais, neuždengiančiais raukšlėto,prakaulaus veido. Dar likę plaukai pražilę. Su kostiumo kelnėmis ir baltaismarškiniais atsagstyta apykakle, iš po jos kyšo krūtinės gaurai. Moteriai išdešinės – aukštesnis už abu pagyvenusius žmones arijas apsmukusiomismėlynomis kelnėmis ir baltais trikotažiniais marškinaičiais.

– Čia Gregas... – Balsas užlūžo. Mėšlas, net neapgalvojau, kaip jį pavadinti. –Mano... – Kas jis? Mano vaikinas? Taip, tai akivaizdu. Bet garsiai jį taip įvardijautik ponui Šokolado Uostytojui. Ir niekas, ką bent miglotai būčiau galėjusiapibūdinti kaip savo vaikiną, nebuvo susitikęs su mano tėvais. Visa taip nauja. –Mano, hm... vaik...nas. Gregai, čia mano mama, Tėtis 2-asis ir brolis Erikas.

– Malonu susipažinti, – tarė mama, imdama ištiestą Grego ranką.– Malonumas abipusis, – atitarė Gregas akivaizdžiai flirtuodamas – tas

padlaižys net pabučiavo jai plaštaką.– Labas, Gregai, – pasakė Tėtis 2-asis. – Ar tik ne Gregorio Peko garbei esi

pavadintas?– Taip, pone. Mano mama „Atostogas Romoje“ nepaprastai mėgo.PONE?!– Sveikas, drauguži, – tarė Erikas, šiltai purtydamas Gregui ranką.Gregas akivaizdžiai atsipūtė.– Sveikas, – pasisveikino šypsodamas.– Drauguži, tavo dėka einu persirengti, – pasakė Erikas. – Žinai, taip pradėti

negerai. Kad merginos brolis blogai atrodytų.– Atsiprašau, nesupratau.– Tik pažiūrėk į save. Su kostiumu. Aš turiu persirengti. Apsivilkti savąjį. Jei

neapsivilksiu, mama zys ir zys, kaip šauniai atrodai tu. Argi ne, mama?

Mama jį nužvelgė „baik kvailioti“ žvilgsniu.Gregas patraukė pečiais.– Atsiprašau.– Mažytis patarimas tau, vaikine. Visuomet stenkis padaryti įspūdį broliui, ne

seniams. Broliai turi daugiau įtakos merginoms.Mama kilstelėjo antakį, taip pasakydama: „Eik į savo kambarį ir persirenk.“– Matai? – mirktelėjo Erikas Gregui ir nuėjo į darbo kambarį (kitą miegamąjį).Erikas kvailiodamas bandė visiems palengvinti padėtį. Nutikimas su

apatinėmis nebuvo Grego naudai, tad Erikas prablaškė mamą – tiek, kad jiapdovanojo jį pora savo pasaulinės šlovės žvilgsnių. Mama su Tėčiu 2-uoju irgiišėjo persirengti, palikdami mus su Gregu.

– Viskas praėjo sklandžiai? – sunerimęs pašnibždėjo Gregas.– Manyčiau, taip, jei neskaitysime apatinių kelnių ir prezervatyvų.

– Iki visiems, buvo puiku su jumis susipažinti. Greit pasimatysime, – tarėGregas, čiupdamas švarką ir kaklaraištį. Aš irgi atsistojau – išlydėsiu.

Tėtis 2-asis susijuokė.– Greit? Taip, vaikine, sakyčiau, rytojus bus greit, – pasakė.– Nesuprantu, ko jis važiuoja namo, apsimeta, kad čia nemiega. Tarsi mama

nebūtų aptikusi jo apatinių kelnių, – nusivaipė Erikas.Tėtis 2-asis vos neatpylė alaus, tuotarp Erikas prapliupo kvatotis. Mamai apie

akis tvenkėsi šypsena (nuo dviejų mažyčių chereso ji buvo pasijutusi laisviau). Ašįsikabinau Gregui į parankę. Jis buvo vienintelis, kuris negėrė, nes turėjo vežtimus į restoraną. Atrodė sutrikęs.

– Iki rytojaus, vaikine, – atsisveikino Tėtis 2-asis.– Iki rytojaus, drauguži, – atsisveikino Erikas, mesdamas Gregui skardinę

alaus. – Išgersi, kai parvažiuosi.Gregas ją viena ranka sugavo.– Labanaktis, Gregori, – atsisveikino mama. – Iki rytojaus.Mes su Gregu žengėme prie durų; kai jas uždarėm, Tėtis 2-asis pavymui

sušuko:– Rytoj mašinos nesitempk, vaikine, už taksi namo mes tau sumokėsim. Teks

porą taurelių su mumis išlenkti.– Tiesa, ir kad nebūtų jokio nesąmoningo kostiumo, – pridūrė Erikas.

– Ikiiiii, – nutęsė mama.Kai, išėję iš namo, žengėme prie jo raudonojo „Escort“, mus užgulė gaivus

oras iš deguonies, azoto ir kitų elementų, kuriais kvėpuojame.Gregas atidarė automobilio dureles, švarką numetė ant keleivio sėdynės.

Staiga mane apglėbė, prisitraukė. Aš tuo metu buvau ištisa galaktika emocijų,bet saulė toje galaktikoje buvo palengvėjimas. Gregas dėl mano šeimos aliarmonesukėlė. Nemačiau, kad būtų svaidęs kreivus žvilgsnius ar kad jo elgesys būtųišdavęs nuostabą. Atėjo, pamatė, priėmė. Net buvo toks malonus, kad pabijojojiems nepatiksiąs. Aš tiek ir tenorėjau – kad suprastų, jog mano šeima kaip dėžėšokoladinių saldainių: visi atrodom skirtingi, bet pagaminti iš tos pačios masės.Visi susieti.

Gregas mielas. Vis užmiršdavau. Tikėdavausi, kad taps Dartu Veideriu, norsakivaizdžiai buvo Hanas Solas. Nereikėjo jo visąlaik laikyti pagarbiu atstumu.Sutrumpinusi mus skiriantį atstumą aš nepasigailėjau. Pirma nerimdama dėl visošito vos nepakvaišau, bet štai – jie susitiko, ir jis nepabėgo, aš irgi nenoriu bėgti.Jis ypatingas.

– Na, kostiumuotasis keistuoli, tai kaip manai – ištvertum savaitgalį su manošeima? Ateisi rytoj?

– O tu nori, kad ateičiau?– Vos per tris valandas tapai mūsų šeimos dalimi: Erikui patinki, Tėtis 2-asis

tave palaikė linksmuoliu, mamai padarei įspūdį kostiumu ir „taip, pone“. Neganaviso šito, aš tavęs pasiilgsiu.

– Tikrai?Jis nustebo. Bet ne tiek, kiek aš – visa, ko gražaus buvau prisigalvojusi, išlėkė

iš burnos.Prispaudžiau lūpas jam prie lūpų. Jei kalbėsiu toliau, galiu pasakyti ką nors

kvailo. Gregas po kelių sekundžių mane atstūmė.– Dabar jau turiu tave sulaikyti, – sumurkė palūpy. – Po trijų dienų net ir

menkutis bučinys gali sukelti didelę sumaištį.– Gerai, šok į mašiną, kol nesitempiu tavęs laiptais atgalios. O sekmadienio

naktį – jokio televizoriaus, jokio maisto, vien tik seksas, – pasakiau. Kai jisužtrenkė dureles, prisilenkiau prie lango. – Jos tėvai tave dievinti irgi pradėjo pošešių sekundžių?

– Kieno?

– Tos, su kuria išbuvai šešerius metus – jos tėvai irgi iškart tave sudievino?Gregas nustojo kvėpuoti, nuščiuvo. Regis, visas jo kūnas neteko ir spalvos, ir

gyvasties. Ach, tai ir bus tas maloningasis „kas nors kvailo“ iš panelės AmberėsSalpon lūpų.

Gal pasitraukus nuo mašinos jis nepastebėtų, kad užkliudžiau skaudžiusprisiminimus.

– Tikrai nori žinoti? Apie ją?Netikrai. Nenoriu, jei įsileisi pasakoti visas praeities smulkmenas, kaip esi

pratęs. Ne, jei nežinai, kad aš savo praeičiai taikau labai kruopščią atranką.– Nori – pasakok, – tariau lyg niekur nieko.Prašau, pasakyk, kad nenori. Prašau.Gregas pasilenkė, atidarė keleivio dureles.– Gal geriau prisėsk.Nuostabu.Aš įlipau, užtrenkiau dureles, susirangiau sėdynėje, susistačiau kelius,

užsimečiau Grego švarką, užsitraukiau jį iki smakro. Švarkas kvepėjo juo.Švelniu, bet vyrišku jo kvapu. Primenančiu, kaip prieš užmiegant klausausi joširdies plakimo. Gregas pasisuko sėdynėje, kad kalbėdamas matytų mane. Tiknedrėbtelk ko sarkastiško ar „protingo“. Net jei pokalbis darysis sunkus, virstisarkastiškąja Salpon tau draudžiu.

– Su Kriste koledžo laikais pagulinėdavom, bet paskutiniais metais susiėjomgalutinai. Ji buvo sielos draugė. Žinau, skamba keistai, kai taip kalba vyrukas,bet tai jaučiau. Kad ir kaip ten buvo, po ketverių metų prakalbom apie bendrąkelionę. Po penkerių – apie skyrybas. Šeštais metais ji pastojo.

O širdie, pradėk plakti, gi čia ne pats didžiausias sukrėtimas. Gregas turivaiką. Turbūt niekas, kas dulkinasi tiek, kiek jis, neišsisuktų neužtaisęs nė vienovaikelio. Ne, širduže, nejuokauju, prašau, plak vėl. Prašau... Ačiū.

– Kai ji man pasakė, kaip aš apsidžiaugiau. Priklaupiau ant kelio ir paprašiauuž manęs tekėti. Ji ištarė „taip“. Viskas buvo taip puiku, taip tobula. Planavausau, kaip vesiu sielos draugę ir su ja turėsiu kūdikį... Kristė pasidarėišsiblaškiusi, kokios būna besilaukiančios, palikdavo išmėtytus daiktus, laiškus.Tuo metu aš, galima sakyti, gyvenau jos bute. Žinau, kad neturėjau skaityti... –Jis nutilo.

Gregas, kuris turėjo jos durų raktą, nes, galima sakyti, su ja gyveno, ten buvo

vienas. Susirūpinęs, neramus laukė, kada besilaukianti sužadėtinė pareis namo,kad galėtų ją aptupinėti. Laiškas gulėjo ant naktinio staliuko. Gregas jo skaitytinesiruošė. Tik staiga mėlyname popierėlyje pamatė įrašytą savo vardą. Lygsausakimšame kambaryje būtų išgirdęs šaukiant vardu, į akis pats krito ir žodis„vaikas“. Keista, nes jie ketino laukti tris mėnesius ir džiugią žinią visiems tiktada pranešti.

„Manau, Gregui sakyti, kad vaikas ne jo, neturėtum, – buvo rašoma laiške. –Nežinia, gali būti ir jo. Susilaikyk nepasakiusi bent kol ištekėsi.“

– Ir žinai, ką aš padariau? – paklausė Gregas.Papurčiau galvą. Nenorėjau žinoti. Nė kiek. Negalėčiau būti su tipu, mušusiu

nėščią moterį. Ar šiaip moterį. Savo gyvenime to buvau prisižiūrėjusi.– Apsimečiau, kad nieko neįvyko. Kaip visuomet, paruošiau vakarienę,

atsisėdau ir laukiau jos grįžtant. Nežinau kaip, bet tiesiog išmečiau tai iš galvos.Tačiau Kristė susiprato. Iš galvos aš tą mintį gal ir išmečiau, bet iš veido buvomatyti. Įėjusi į miegamąjį ji pamatė palikusi laišką. Viskas išaiškėjo. Tais metais,kai mudu mynėm po pragarą, ji suartėjo su kitu vyruku. Pamilo jį, bet paliktimane būtų reiškę palikti geriausią draugą, tad ji liko. Liko iš gailesčio. Buvotikra, kad vaikas ne mano, nes su anuo niekuomet nesisaugodavo. Mes apievaiką pasišnekėdavome, tad ji nustojo gerti tabletes, naudojom prezervatyvus,kol galutinai apsispręsim pradėti kūdikį. Taigi, vaikas buvo ne mano. Ji tai žinojo.Norėjo jo vaiko, ne mano. Tąnakt viskas išaiškėjo. Ką ji iš tiesų jautė. Kaipnorėjo mane palikti.

Gregas patylėjo, rankomis pasitrynė akis.– Ir žinai, ką aš padariau?– Pradėjai gulinėti su kuo pakliuvo?– Ne. Ne, ne, ne, ne. Aš jos maldavau. Maldavau, kad nepaliktų. Visiškai

praradau savigarbą. Savigarba man neberūpėjo – verkiau, rypavau, svaidžiaudaiktus ir maldavau. Ji prarado tą mažumytę pagarbos, kurią man dar jautė, irpaliepė nešdintis iš jos buto. Bet tai ne viskas. Aš mėnesių mėnesius ją vaikiausi.Nepalikdavau ramybėje, vis skambindavau, rašydavau, užeidavau. Paskuivienąryt pabudau ir nusprendžiau, kad daugiau taip nebus. Lioviausi. Palikau jąramybėje. Palikau tiesiogine to žodžio prasme. Ir pradėjau gyventi kaipdulkintojas maniakas.

Aš prikandau liežuvį, kad nepaklausčiau, kas gi dulkėdavo geriau – patalai arkilimai. Tada liežuvį sukandau tvirčiau. Jutau užuojautą! Tai todėl viską

griaudavau sarkazmu. Šitas buvo savigynos mechanizmas, mano taikomas, kaidarydavosi per rimta.

– Aš negalėjau... – toliau kalbėjo Gregas, – negalėjau rizikuoti į tokią padėtįpatekti vėl. Kai guliesi su kuo pakliuvo, gali patirti tą artimą žmogišką ryšį,susisieti, suartėti, bet nekyla pavojus, kad būsi taip įskaudintas, kaip maneįskaudino Kristė. Man to ryšio visuomet reikėdavo, tad jį gaudavau, bet anoskausmo ir pažeminimo nebepatirdavau. Nepatyriau penkerius metus, iki tavęs.

– Ar dar kada nors ją matei? – paklausiau nuosaikiu suaugusiosios balsu.Gregas nelinksmai nusijuokė.– Kai tik nusprendžiau, kad ji manęs nebedomina, užsigeidė, kad

taikytumėmės. Pagunda buvo. Didelė, bet nusprendžiau, kad nesitaikysime.Kankinausi savaitėmis. Net vėl su ja suguliau. Kristė buvo pasidariusi abortą.Paaiškėjo, kad jos svajonių vyras visai nenori būti jos vaiko tėvas. Meskalbėdavomės ir kalbėdavomės. Bet galiausiai pasakiau „ne“. Po kelių savaičių jiišvažiavo į Dubliną.

– Oi, – aiktelėjau.Negi tas pasidulkinimas buvo toks blogas, kad reikėjo sprukti iš šalies? Taip

pagalvojusi, save tuoj pat supeikiau.– O į tavo pirma užduotą klausimą atsakau, kad jos tėvai manęs nei dievino,

nei mėgo. Praėjus šešeriems metams, kai jie buvo šiaip taip beapsiprantą sumintimi, kad tas, kuris nepakankamai geras jų dukrai, jų gyvenime bus, mesišsiskyrėme. Užtat taviškiai šaunūs – labai. Tikrai manai, kad jiems patikau?

– O dėl ko galėtum nepatikti?Nebent dėl tų juokingų plaukų.Mes nutilome. Staiga automobilis visoms toms didelėms išpažintims pasidarė

per mažas, per ankštas. Visai šiai informacijai, atsivėrimui, sielos apnuoginimuireikėjo kur kas didesnės erdvės. Gregas, kuris į tokias gilias atodangas nebuvolinkęs, turbūt jautėsi nuogas, emociškai pažeidžiamas. Būčiau supratusi, kaipjaučiasi, jei kada nors pati būčiau taip pasielgusi.

– Na, ką gi, geriau eisiu, dar pamanys, kad čia dulkinamės, nes Erikas jiemsgarantuotai bus taip pasakęs.

– Aha.– Aha.– Gerai, labanakt.

– Labanakt.– Iki rytojaus.– Iki.Skausminga. Tarsi vyktų pirmasis mūsų pasimatymas ir nežinotume, bučiuotis

ar nesibučiuoti. Atvirai kalbant, ar bučiuotis, nežinojau aš. Šis išsipasakojimassunarpliojo mūsų santykių audinį.

– Pabučiuosi mane? – Aš tik pagalvojau, o Gregas pasakė. – Neturi bučiuot,tik...

– Gregai.– Klausau.– Užsičiaupk ir mane pabučiuok.

Viršuje visi jau miegojo. Mama ant sofos buvo palikusi antklodę ir porą pagalvių.Šoninės lempos tebedegė, televizorius tebebuvo įjungtas. Kritau ant sofos, vienaranka pasirėmiau į patalų krūvą.

Netikėtai mane apėmė liūdesys. Grego pasakojimas taip nuliūdino, kadnusviro lūpų kampučiai. Nuliūdau dėl to, ką jam teko patirti. Dėl jo skausmo. Dėlto, kad jis jau anksčiau buvo pamilęs.39 Jei jau taip, galėjo dar užsivilkti savo kostiumo švarką tiesiai ant apatinių marškinėlių ir atsiraitotirankoves, nes juk, kiek man žinoma, vyras, susirišantis plaukus į uodegą, tolygus devintojodešimtmečio šunsnukiui.

Dvidešimt trečias skyrius

Gera mergaitė

– Pasimatuok šitą, – tarė mama, įduodama man glėbį suknelių. Mes jauvaikščiojome po parduotuves geroką skaičių valandų, mama didumą ryto rodė įgražias sukneles, dailias palaidines ir madingus sijonus. Mano apsmukusiaskelnes, džinsus ir bluzonus laikė košmariškais, negalėjo įsisąmoninti, kad aš jauturiu visas palaidines, kurias ketinu dėvėti, t. y. neturiu nė vienos.

Nors mama vykdė misiją per kelias valandas sukurti mane iš naujo, nors ašpirmąkart per šešis mėnesius buvau apsupta šeimos, vis negalėjau liautis išnaujo vertinusi savo draugo.

Gregas ValtersonasAš maniau, kad Gregas Valtersonas – palaidūnas, nes toks galėjo būti. Turėjotam reikalingas priemones: elegantišką išvaizdą, paprastą, nepretenzingąžavesį, ištvermę. Gregas buvo toks, kokie būtų dauguma vyrų, jei iš minėtųpriemonių turėtų bent dvi, ką jau kalbėti, jei visas. Bent aš taip maniau.Pateisinimo Grego elgesiui nebuvo – blogam elgesiui niekada nebūnapateisinimo, – bet dabar supratau, kad tam buvo priežastis. Ne pateisinimas, opaaiškinimas. Ir negalėjau liautis į jį žiūrėti. Kai juokėsi su Eriku, stengėsipadaryti įspūdį Tėčiui 2-ajam ar flirtavo su mama, vis pagaudavau save, kad sekujį akimis. Svarstau, kas jis toks. Kas dar paaiškės ir nugąsdins.

Betgi ko dėl šito atradimo taip alpėju, nerimstu, draskausi? Žinios juk geros, arne? Nutraukiamas šydas nuo Grego Krušliaus Valtersono ir paaiškėja, kad jisturi širdį, yra įpakuotas, iš tikrųjų tai yra visas rinkinys, o ne pienu supiltos irsustingusios kakavos gabalas – yra ką švęsti. Pirma jis nepasiduodavo jokiaiklasifikacijai. Turėjo „Minstrels“ akis, taip, bet pats nuolatos keisdavosi, būdavovis kitoks. Per trejus metus, kiek jį pažįstu, pabuvo veik visomis konditerijosgaminių rūšimis. Pradėjo nuo tų efektingų, šunsnukiškų šokoladų, kurie blizga iratrodo skanūs, bet kai ragauji, pakliūva tiesiai ant danties, kurio nervo dalelytė

atvira, ir sukelia nebeišgydomą skausmą. Kol dar nebuvau su juo sugulusi, jisbuvo „Twirl“ – tas, kurį pirkčiau negavusi mėgstamiausio šokolado. Antrasissąraše.

Tai, kad paaiškėjo, jog gali būti „Flake“, trapus ir birus, nuo įtampossuskystantis, – vien tik pranašumas. Šitai rodo, kad jo gebama mylėti. Kadturima širdies, kuri gali būti sudaužyta. Kuri buvo sudaužyta. Jis žinojo, kaipskaudinama. Ką gi, ta, su kuria jis išbandytų savo jausmus, aš nebūsiu.

Kad vaikinas dar prieš mane būdavo patyręs tą mitinį dalyką, vadinamą meile,anksčiau manęs niekuomet nejaudindavo. Jei taip, kodėl dabar jaučiuosi taipkeistai? Kodėl išvis dėl to kaip nors jaučiuosi? Atsakymas, žinoma, kuoaiškiausias. Bado akis kaskart, kai tik blizgančiame paviršiuje sugaunu savoatvaizdą. Tai vienas iš tų atsakymų, kurių nesinori pripažinti.

Jei pripažinčiau, ko esu taip nuliūdusi – prislėgta, sutrikusi, – tektų pripažinti irkad nesu tokia jau tyruolė ir tauruolė, kokia maniausi esanti. Turėčiaupripažinti, kad nors ir atrodo kitaip, aš turiu ego didumo sulig paskutiniu Ganoskakavos derliumi. Taip apie save galvoti nenorėjau. Tai tas pats kaip galvoti apiebesimylinčius savo tėvus – žinai, kad taip turėjo būti, bet jei apie tai negalvosi,nenusiminsi. Būti egoiste, kuri daro tragediją iš to, kad kažkas kažką mylėjoprieš mane, aš nenorėjau.

Man besigrumiant su savuoju ego ir iš naujo vertinant Gregą, mama tuštinodrabužių kabyklas.

– Šitų sau leisti negaliu, – pasakiau perimdama naštą iš jos rankų, bet vosnesuklupau nuo svorio. – Nė vieno.

– Mokam mes, – tarė mama. – Tu tik pasimatuok.Pasukau prie matavimosi kabinos.– Nepamiršk pasirodyti, – iš paskos šūktelėjo Tėtis 2-asis.– Dar Grego akivaizdoje pavadinkit mane smiltpele, ir tada jau tikrai užteks, –

subambėjau.Kabinoje gerai apžiūrėjau drabužius. Visi – variacija viena tema: mama

stengiasi paversti mane mergaitiškesne. Prieš patogius drabužius kovoja trisdešimtis metų. Be to, aš su suknelėmis nesuderinama, nes tos daugiausia būnaskirtos tikroms kriaušėms – mažomis krūtimis, plačiais klubais, – o aš, turintidideles krūtis ir siaurokus klubus, esu apversta kriaušė. Kad ir ką sakė Dženė,svorio numečiau. Ne tiek, kad sumažėtų krūtinė, bet pilvas nebe toksapvalainas, kone plokščias, klubai susiaurėję... Baik, baik, baik. Baik galvoti

apie svorį, paliepiau sau.Rūpintis savo svoriu, skaičiuoti milimetrų aš nepakenčiau. Nuo tada, kai

Dženė mestelėjo pastabą, nors, mano įsitikinimu, ir suklydo, pradėjau skaičiuoti.Prieš ką nors valgydama du kartus pagalvodavau. Prekybos centruose ėmiauskaityti, kiek produkte kalorijų40. Gal aš ir stora, dažnai pasapaliodavau rytaisrengdamasi. Gal tiek sverti amoralu. Jei geriausia draugė, moteris, kurią myliuir kuria pasitikiu, mano, kad esu storulė, gal reikėtų susimąstyti, kaip atrodau.Tokius dalykus ir tegali sakyti tik draugės. Lyg mano gyvenime dar trūktųneurozių, sąraše turėtų būti iškeverzota ir „stora karvė“, „Gregas mylėjo kitą“.

Nužvelgusi priešais ant chromuotų pakabų kabančias sukneles, pagaliaususiradau mažiausiai žeidžiančią ir labiausiai galinčią tikti. Ji buvo blyškutėlėsžydros spalvos, pasiūta iš švelnaus žvilgančio audeklo, su ilgomis rankovėmis irsamčio pavidalo apykakle. Užsitempiau – medžiaga apgludo mano išlinkius,paglostė odą.

Pasižiūrėjau į veidrodį, pasistaipiau. Ne taip ir blogai. Tiesą sakant, aš ganreprezentatyvi. Prašmatnu. Vieną akimirką net pasijutau kaip princesė.

Pro užuolaidą kyštelėjau galvą į koridorių – patikrinti, ar ten tuščia, – tadagreitai nulėkiau prie įėjimo į persirengimo patalpą. Kai pasirodžiau, Tėčiui 2-ajam ir Gregui atvipo žandikauliai. Motinai akyse sublizgo ašaros. Erikasišsiviepė.

Jėzau, kas čia dabar?– Taip blogai? – paklausiau.Visi persigandę, kokie iškilumai pūpso? Slėpdama juos apsivijau rankomis

liemenį.– Atsistok tiesiai, – paliepė mama stumdama nuo liemens rankas, tada

patiesino pečius, tankiai mirkčiodama, kad nebeliktų ašarų pėdsakų.– Kaip mielai atrodai, – tarė Tėtis 2-asis irgi su ašaromis akyse.– Mano sesutė – mergaitė, – darkart išsiviepė Erikas.Gregas mano juodą odinę kuprinę prie skvernų prisispaudė taip, lyg nuo jos

priklausytų gyvastis. Šiek tiek raustelėjo. Tą rausvumą būčiau atpažinusi betkur. Sučiaupiau lūpas slėpdama šypseną – jam erekcija. O mano motina stovimažiau nei per porą pėdų. Pamatęs, kad pastebėjau, Gregas raustelėjo tirščiau –net sublizgo.

– Nesuprantu, kodėl norit, kad pirkčiau šitą, – tariau tėvams, – tarsi su ja

turėčiau kur eiti.Taip, atrodė ji gražiai, bet tai nereiškia, kad ją nešiosiu, juolab išrinktą

motinos.– Na, kai kitąkart Gregoris vesis į kokią gražią vietą, – tarė mama

nusmailinusi žvilgsnį į Gregą, – turėsi gražų drabužėlį.Norėjo pasakyti: „Suturėti Gregorio, kad su tavimi neištvirkautų, aš gal ir

negaliu, bet bent jau su tavim kaip su dama elgsis.“Gregas nuo mamos išskaičiavimų raudo toliau – darėsi kaip kaštonas. Dar kiek

– ir nualps.Erikas, tikriausiai manydamas, kad labai linksma, nusikvatojo.– Nesuprantu, iš ko juokiesi, vaikine, – nusistebėjo Tėtis 2-asis, – netrukus tau

pirksim kostiumą.Cha, pagalvojau ir susiraukusiam Erikui kyštelėjau liežuvį.

Erikas kovojo atkakliau nei aš.Nors turėjo žinoti, kad nuo tos akimirkos, kai Tėtis 2-asis pasakė, kad bus

perkamas kostiumas, kovoti beprasmiška, grūmėsi vis tiek. Jei jau mūsų tėvai konors imdavosi abu, „jei“ ir „bet“ nebūdavo. Jei klausdavo: „Gal norėtum žuvies, jitau sveika“, klausimo čia nebūdavo – būdavo fakto konstatavimas. Jie sakydavo,kad tau, deja, labiau patiks žuvis, ji tau pravartesnė. Gali seilėtis dėl šlapionugarinės didkepsnio, lėtai kepto savose sultyse, aplieto garstyčiomis, bet taulabiau patiks tas puikus garuose troškintos menkės kąsnis. Štai taip.

Aš buvau moteris, einanti mažiausio pasipriešinimo keliu. Su daug kuo, ypačsu savo tėvais. Visais trimis. (Ponia H, Tėčio 1-ojo žmona, prie tėvų nebuvopriskaičiuojama.) Erikui mažiausias pasipriešinimas būtų buvęs pasimatuotitamsiai mėlyną kostiumą, kreminius marškinius ir mėlyną kaklaraištį, ir viskasbūtų buvę baigta. Bet ne. Erikas ginčijosi. Jei jau taip, norėjo juodo. Jei ne juodo,tada rudo tvido. Jei ne to, tai kvailo žalio. Ir taip toliau. Išėjome su mėlynukostiumu, mėlynu kaklaraiščiu ir kreminiais marškiniais.

Grįžtant pas mane Erikas paniuro. Vienu metu jam prasitariau, kad manojisuknia kainavo 60 svarų sterlingų, o jo kostiumas, tebūnie ir ne specialiai siūtas,– beveik 300. Taigi jam parodyta penkiskart karštesnė meilė, bet, žiūrėk, ašneburnoju.

– Užsiknisk, smiltpele, – toks buvo jo atsakymas.Pasirausęs mano kuprinėje mano mobiliojo, Erikas nutrepčiojo per peroną

paskambinti Arianai. Jei kas ir supras jo širdgėlą, kad yra priverstas turėtimėlyną kostiumą, tai Ariana. Oi, kaip gerai, pagalvojau jam ieškant numerio,bent jau susidarė proga jai paskambinti.

Aš jo neverčiau, betgi Arianai Erikas neskambino nuo pat atvykimo. Savomobiliojo neturėjo – „Jie – velnio išmonė“, – o kai aš primindavau, kadpaskambintų ir pasakytų atvažiavęs laimingai, atšaudavo, kad paskambinsvėliau. Ir neskambindavo. Dar neatkakus tėvams paklausiau, gal priešišvažiuodamas susivaidijo su Ariana, bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir pradėjoklausinėti manęs apie Gregą. Tokia akivaizdi kalbos nukreipimo technikasuveikė, nes liūdinti jo aš nenorėjau.

Kol visi sėdėjome traukinyje, laukdami, kol tas pajudės, Erikas vaikštinėjo 1Aplatforma – kalbėjosi. Pyktis jo veide sulig kiekviena minute vis labiau lėgo.Erikas pamažėle kuto. Žandikaulis vipo, raukšlės kaktoje tiesinosi. Iki tol irnepastebėjau, kokio jo būta suirzusio ir pavargusio. Taip norėjosi ką norspadaryti, kad jam pagerėtų. Negalėjau žiūrėti, kaip jis kenčia. Tiek dvasiškai,tiek fiziškai. Kas žeisdavo jį, žeisdavo ir mane – giliai. Jis man buvo lyg dvynys.Kol žiūrėjau, kaip Erikas vaikšto ir šnekasi, Gregas susimuistė sėdynėje, labiauprispaudė šlaunį.

Staiga man užveržė kaklą, dilgčiojantys čiuptuvėliai sugnybo kūną. Erikaskalbasi ne su Ariana. Šypsena – veidas džiaugsmingas, entuziastingas – pasakė,kad jis kalbasi ne su žmona. Popieriai prastesni, nei tikėjausi: mano brolis sukaromaną.

– Kaip rimtai tu draugauji su Gregoriu? – paklausė mama, lupdama svogūnusvakarienei. Ruošėsi troškinti Ganos troškinį, dar kepti manų kruopų pudingą.Vyrija pasišovė parnešti manų ir ryžių41. Pasišauti vyrijai, žinoma, reiškėišsidrėbti „Lapėje ir vynuogėse“ už kampo. Už tai Gregas porą valandų busgriežtai auklėjamas: kaip drįsta daryti iš manęs moterytę, sėdinčią namie, patseidamas gerti; Tėtis 2-asis atsiims savo rytoj važiuodamas visą ilgą kelią namo, oErikas? Nagi, juk Erikas turi mėlyną švarką, kreminius marškinius ir mėlynąkaklaraištį.

Kaip rimtai aš draugauju su Gregu? Tai bent klausimas. Pati sau į jį nebuvauatsakiusi, ką jau kalbėti apie mamą. Savo mamą. Apie vaikinus su mamanešnekėdavau. Su ja nešnekėdavau apie nieką panašaus. Nepadoru. Šiaip ar

taip, mes tokios nebuvom. Erikas jai ir Tėčiui 2-ajam apie merginas ir kitkąvisuomet pasakodavo. Aš – ne, negaliu, nepasakosiu.

Mano santykiai su tėvais buvo gerokai kitokie. Su jais tokiomis temomis juknekalbėsi. Buvau tikra, kad pabandyta įtraukti į mano meilės reikalus mamasusiriestų embriono poza ir imtų klykti, o štai Erikas imdavo ir įtraukdavo.Nesirūpindavo, kaip reaguos tėvai. Tiesiog norėdavo papasakoti, tai irpasakodavo. Nors apie savo romaną turbūt neprisipažino42.

Tai ko mama dabar klausinėja?– Ką tik susimetėm, – atsakiau.Mamos peilis, pjaunantis rausvai baltą vištos krūtinėlę, pusiaukelėje sustojo,

jos veide šmėstelėjo išgąstis ir pasibjaurėjimas.Oi.Ai.Mama dabar žinos ne tik kad esu susiteršusi lytiniu aktu, bet ir kad

susiteršiau per gana trumpą laiką – savo mamai ką tik prisipažinau, kad esupadraika.

– Tai gerai? – paklausė ji ramiu balsu, vėl ėmusi pjauti.– Juk pažįstu jį jau trejus metus, – pasakiau išpirkdama kaltę. – Žinai Dženę?

Jis – jos vaikino geriausias draugas. Susipažinome prieš trejus metus.– Tai gerai.– Taip, – miktelėjau ir pamaišiau Ganos troškinį, kuris kupėjo ant viryklės.Ji aptiko apatines. Labai gali būti, kad rado ir prezervatyvus bei vibratorių,

sužinojo, kad su Gregu ėmiau dulkintis rekordiškai greitai, gal net prisikasė priemūsų mėgstamiausių pozų.

– Kokią su juo matai ateitį? – paklausė mama.Nesiruošia šito taip ir palikti, ką?– Apie tai negalvojau, – atšoviau.– Kaip manai – jis apie tave galvoja rimtai?Aš pamąsčiau. Tada supratau, kad galvoti apie tai nenoriu. Gregas susipažino

su mano šeima. Kaip dar rimčiau, mamos manymu, galima galvoti? Kaip darrimčiau kas gali pasistūmėti per tris mėnesius?

– Ką nori pasakyti? – paklausiau.– Manai, Gregoris nori su tavimi būti ilgai?– O kad ir taip.

– Ambere, kodėl Gregoris turėtų norėti pasilikti su moterimi, kuri... – ji nutilo,paieškojo tinkamų žodžių, – ...laisvo elgesio?

Laisvo elgesio?! Žiūrėjau į pomidorus, puode tęžtančius ir virstančiustroškiniu. Kogi nesakai „su šliundra“ – juk tokia mane laikai, ar ne?

– Jis turbūt mano, kad taip elgiesi su visais vyrais, – toliau varė ji.– Ką, kad su jais guliu? – netikėtai leptelėjau atsirišus liežuviui.– Taip.Mama buvo išraudusi, užtat aš jutau, kaip kūnas pastyra.– Ar taip kalbėjaisi ir su Eriku, kai jis prasidėjo su Ariana? – paklausiau.Mama taip visuomet elgdavosi. Taikydavo man tokius reikalavimus, kokių

Erikui nė neketino taikyti. Eriką aš mylėjau, bet kartais norėdavau turėti tai, kąturi jis. Laisvę būti blogam. Kai augome, mano brolis buvo toks padauža, tokssiaubūnas, ir jam neatsirūgdavo. Bet tik pabandyčiau aš... Kad ir štai. Kai tėtis,mano tikrasis tėtis, gyveno Anglijoje – į Ganą išvyko prieš trejus metus, – ašnuvažiavau jo aplankyti (ir ponios H), tais metais, kai buvau grįžusi į Londoną.Sėdėjau bare su žmonėmis, su kuriais tada trainiojausi, ir truputį apgirtau. Antgrindų nesivoliojau, išgėriau tik tiek, kad pasidariau labai jau plepi. Žinodami,kiek man reikėdavo pastangų kalbėtis su tėčiu pačiomis geriausiomisaplinkybėmis ir kad su ponia H kalbėdavau tik tada, kai būdavo absoliučiaineišvengiama, galite įsivaizduoti, kaip jie nudžiugo, kai virtau plepute. Ašmaniau, kad tai buvo pats nuostabiausias su jais praleistas vakaras, bet jie manėkitaip. Tėtis mamai parašė ilgą laišką, keikė ją, kad aš virtusi paaugle chuligane.Man buvo dvidešimt ketveri.

Per tuos pačius devynis mėnesius Tėtis 2-asis nusprendė su manimi rimtaipasikalbėti, kai tris naktis iš eilės nakvojau pas draugę, ir pasakė, jog juodu sumama nenori, kad elgčiausi negerai. Kitaip tariant, kad dulkinčiausi – o aš netnesidulkinau. Tuo metu ne namuose jau buvau pragyvenusi beveik penkeriusmetus. Man buvo dvidešimt ketveri. Buvau dvidešimt ketverių, o Erikas promiegamojo langą pasismaginti su dvidešimt devynerių metų drauguže ropšdavosibūdamas tarp šešiolikos ir aštuoniolikos. Kai jie sužinojo, jam buvo septyniolika,žinoma, kilo tikras pragaras. Tai būta blogiausių dienų nuo pat Eriko irLeonardo atsikraustymo, bet Erikas, nepaisydamas riksmų, grasinimų ir ilgųtylų, nepaliovė. Pasakė, kad jie nieko jam nepadarys. O aš, net būdamadvidešimt ketverių, negalėdavau nei ko maktelėti, nei su kuo pergulėti, kad

nebūtų kriminalo. Būti gera buvau spaudžiama iš visų pusių.– Erikas kitoks, – tarė mama.– Kodėl? – paklausiau.– Vyrams kitaip. Joks vyras negerbs moters, jei manys, kad ji bastosi su visais.

Ką, tėvas būtų vedęs mane, jei būtų manęs, kad bastausi?Vos neišmečiau iš rankų medinio šaukšto. Ką?! Gerai nugirdau? Mano motina,

gyvenanti su vyru, už kurio nėra ištekėjusi, liaupsina santykius su tėvu.Žmogumi, kuris galiausiai vedė kitą, o prieš tai mamą apgaudinėjo, koneveikė irmušė.

Be to, jei vyras tavęs negerbia pergulėjęs, jis negerbė ir pirma, kaip kitaip?Kas keičiasi? Seksas svarbu, tuo tam tikri santykiai išsiskiria iš kitų, bet jeipasidulkinus jis pasprunka, vadinasi, nė velnio neturėjo ketinimų pasilikti ir priešdulkinantis43. Beje, o kaip moterų pagarba vyrams? Nejau Grego tėvas,pasivedęs sūnų į šalį, saikdino: „Sūnau, baik kruštis į kairę ir į dešinę, jokiamoteris tavęs negerbs, jei ir toliau taip elgsiesi“? Tai jau ne. Tai moterysleidžiasi į tokias nesąmones. Jei pačios neniekintų tų, kurios dulkinasi ir krušasi,užuot „laikiusios meilės žaidimus paslapty“, šito pokalbio nė nebūtų. Visi šiesvarstymai buvo besprūstantys man iš lūpų.

– Laikai pasikeitę, – pasakiau.Jei ir esama kokio aiškaus ir tvirto teiginio, nusakančio, ką aš jaučiu, ką

galvoju, credo, pagal kurį gyvenu, tai kaip tik šis. Deja.Viduje sudrebėjau. Gyslomis siūbtelėjo adrenalinas – pradėjo daužytis širdis,

kvėpavau tyliai, bet sunkiai.Tai štai kodėl aš eidavau mažiausio pasipriešinimo keliu, kodėl

nesivaidydavau. Būčiau negalėjusi vaidytis net norėdama. Buvau fiziškai neįgali.Pasipriešinimas ar atkirtis, būdavo, viduje užstringa. Aš gaudavau per daugadrenalino, todėl negalėdavau nei bartis, nei pabėgti, tegalėdavau mėšlungiškai,neatgaudama kvapo vapėti. Taip nuo jaunumės – kai pamačiau, kur veda barniai.Supratau, kad atsikirtusi gausi kumštį į veidą. Niuksą į pilvą. Būsi išplūsta. Taitodėl visuomet nusileisdavau Dženei. Niekuomet nesibardavau su Šonu. Todėlpersigąsdavau išgirdusi riejantis Martą su Rene. Supratau, kad Gregas kitoks:su juo prie vaido buvau priartėjusi daugiau nei kartą.

Užstringantis pasipriešinimas ir atkirtis taip pat buvo priežastis, kodėlįtampos akimirkomis reaguodavau su humoru – juokaudama mėgindavau

palengvinti padėtį.Dabar mamos akivaizdoje viso labo teišspaudžiau „laikai pasikeitę“.– Nesvarbu, – atkirto mama. – Ambere, ir dabar aš sulaukiu žvilgsnių ir

replikų, kai žmonės pamato, kad mes su Leonardu, bet pavardės skirtingos.Leonardo sesuo vis dar nenori bendrauti, nes esam nesusituokę. Tu viso šitoneturi patirti. Nieko ilgam laikui su Gregoriu nebus, jei taip elgsiesi. Jei neversivyro savęs gerbti.

– Gregui tai netinka, – tariau.– Paklausyk.Mama taip trinktelėjo peiliu į darbastalį, kad aš viduj pašokau. Man ji

netrenks. Netrenks ir niekam kitam. Žinojau, kad dauguma žmonių taunetrinktels. Bet gali sužeisti ir netrinktelėdami. Tai štai kodėl bijodavau žmoniųreakcijų. Net jei jie ir netrenks, nevoš, neduos kumščiu, nespirs, gali tavęsnebemylėti. Išbraukti iš savo gyvenimo. Tai todėl nė kartelio nepasipriešinauDženei. Net kai ji elgdavosi neprotingai, negalėdavau rizikuoti, kad manepaliktų. Negalėdavau daryti nieko, dėl ko ji mano gyvenime taptų būtuoju laiku.

– Esu už tave daug vyresnė, žinau, ką sakau, – patikino mama.Aš susitelkusi maišiau troškinį. Kvėpavimą sulaikiau. Tikėjausi, kad ji šitos

šnekos nebetęs. Nes jei tęstų, net bijodama, net žinodama, kad gali liautismylėti, tikriausiai paliepčiau jai liautis. Pasakyčiau, kad nesvarbu, kokionepriekaištingo elgesio mama laukia, aš su Gregu nepabaigsiu. Galima suprastiiš to, kad jis čia.

Beįsiplieskiančias rietenas nutildė į duris kišamas raktas. Po akimirkos vidunsugužėjo vyrija, kartu – alkoholio kvapas, baro dūmas ir nerūpestingumas.Erikas nešė ryžius ir manų kruopas, Gregas vienoje rankoje spaudė raudonojo,kitoje – baltojo vyno butelį. Tėtis 2-asis, priėjęs prie mamos, per petį žvilgtelėjo,ką ji daro. Mama nepatenkinta pašnairavo į jį. Tas žvilgsnis nebuvo tikrasismamos žvilgsnis. Ji būtų galėjusi kietai sučiaupti lūpas ir prisimerkti, bet ištikrųjų ant jo nepyko. Kol Tėčio 2-ojo nebuvo, mama galėjo man pasakyti, ką ištikrųjų galvoja. Šiaip ar taip, Tėtį 2-ąjį mama mylėjo. Retai kada ant jo pykdavo.Vaidytis juodu niekuomet nesivaidydavo. Vis laukdavau, kad susivaidys, bet taipnebūdavo. Manau, dėl to, kad Tėtis 2-asis – kaip geros kokybės pieninisšokoladas. Su juo sutarti labai lengva. Tokio šokolado prie savęs turi visągyvenimą – skonis paprastas, guodžiantis, tad prie jo grįžti ir grįžti. Vis ketiniparagauti kito, bet patraukia švelnus skonis, pažįstamas ir mylimas saldumas.

Tėtis 1-asis irgi toks. Jis toks dabar. Iš pradžių buvo kaip „Wonkos“ plytelė sutraškiais gabaliukais, kurie nelauktai sprogsta. Su juo visuomet turėdavai būtiatsargi, nes nežinodavai, kada užkliudysi traškėsį ir tas pažirs į veidą. Dabar,sendamas ir darydamasis nebe toks ūmus, Tėtis 1-asis, regis, irgi yra kaip geroskokybės pieninis šokoladas.

– Paūžavot? – paklausė mama Tėčio 2-ojo.– Nerūstauk, Edene, – atsakė tas. – Turėjom pasikalbėti su Gregu. Įsitikinti,

kad su mūsų brangiąja Ambere jis elgiasi deramai, ar ne, Erikai?– Taip, tėti, – suvogravo Erikas. – Gi tokia mūsų, šeimos vyrų, pareiga.Aš pabadžiau puode pomidorą. Jie irgi. Elgiasi taip, lyg turėčiau būti

apsaugota nuo sekso. Taip, tai juokas, bet jo šaknys – iš ten pat.Gregas, tikriausiai pajutęs nuo manęs sklindant įtampą ir pyktį, priėjo. Prikišo

galvą ir mūsų akys susitiko.Jis patylom klausė, ar viskas gerai. Aš šyptelėjau. Šyptelėjau, bet savęs

paklausiau, ar su Gregoriu galiu ilgai trukti.Ar išvis galiu ilgai trukti su bet kokiu vyru, iš šeimos gavusi tokį kraitį?

40 Gregas dėl to lipo sienomis, nes tikrinant kiekvieno paprastai perkamo produkto kalorijas prieapsipirkimo laiko prireikdavo pridėti dar pusvalandį. Jis jau buvo pradėjęs traukti prekes man išrankų ir svaidyti į vežimėlį, dar nužvelgdamas mane žvilgsniu vyro, kurio geriau nesiutinti.

41 Indaujoje buvo du maišiukai ryžių, bet mama nusprendė, kad nepakaks. Ką gali žinoti, tiesa? Darims ir su penkiais tūkstančiais savo draugų užsuks Jėzus – visi tvirtins, kad tais penkiais kepaliukaisir dviem žuvimis nepasisotinsi.

42 Laikydamasi itin senos tradicijos, nusprendžiau į tai, ką daro Erikas, nekreipti dėmesio. Vis darbandžiau dorotis su sukrečiančia informacija, kad mano mylimas broliukas – šunsnukis.

43 Na, nebent pasirodei neprilygstamai prasta lovoje.

„Sukrimsti šokoladoplytelę nepajuntant

kaltės – va kurtikroji stiprybė“

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Pašnekesys

Sunku.Nuo mano namiškių apsilankymo praėjo dvi savaitės, bet mums su Gregu buvo

sunku. Labai.Gregas susipažino su mano šeima. Kaip suprantu, mes dabar buvom kone

susižadėję. Nieko gero, kai netiki santuoka. Kai šnekėdavausi su savo šeimosnariais, tie apie jį klausinėdavo. Klausinėdavo apie mano vyrą. Jis pasidarė manoR (Reikšminguoju), o aš vis dar nebuvau tikra, ar tarp manęs su vyru kas norsgali ilgai trukti.

Nežinau, ar Gregas taip reagavo į mano elgesį, į menkutį atsitraukimą, ardabar, atvėręs širdį dėl Kristės, pasijuto artimesnis, bet ir jis pasikeitė. Ikikraštutinumo. Tai reiškia, kad prilipo. Sužinoti, kad tas, kuris paprastai būdavošaltas, išskaičiavimų turintis šunsnukis, virsta nė minutės neatstojančiu, buvošokas. Jis kasdien siųsdavo man ilgų ilgiausius elektroninius laiškus apie nieką,nors po kelių valandų turėdavome susitikti. Turėdavo žinoti, kur būnu kiekvienąminutę, net jei sėdėdavau šalia ar keldavausi suvaikščioti į tualetą44. Netpaklausė, ar Tomas Kruzas man labiau patiko ilgaplaukis, ar trumpaplaukis –matyt, tikrino, ar nenorėčiau, kad pats nusikirptų; užtat aš atšoviau: „Man jislabiausiai patiko, kai buvo buvusios žmonos sudaužyta galva.“

– Ambere, taip niekada nebuvo, – patikino Gregas.– Oi, – atsakiau, – na, pasvajoti mergina gali45.Sunku. Nervinga. Įtempta. Spaudimas vis didėjo ir didėjo.Šiandien įtampą buvo galima pjaustyti ir kepti kaip barbekiu, nes šiandien

Gregas paskutinį mano nervą įtempė tiek, kiek tik galima, ir ėmė ant jostrykčioti.

Atsikėlę aštuntą – ŠEŠTADIENĮ RYTE – išsiruošėme ieškoti buto. Iki dviejųpamatėme ką? Šešis trilijonus butų, iš kurių nė vienas nebuvo tinkamas.Pavyzdžiui, paskutinis regėtasis buvo toks: butukas su vienu miegamuojumoderniame, gerai suplanuotame kvartale, trečiame aukšte, su visais

patogumais, 105 svarai sterlingų per savaitę plius mokesčiai. Mažesnis neimano, bet dabar Gregas iš esmės gyveno tik miegamajame, tad svetainės suvirtuve, miegamojo, vonios ir vietos spintoje jam turėjo dar ir kaip pakakti. Betjis sumykė savo nemirtingąjį „neįsivaizduoju savęs gyvenant čia“, kaip mykė visąrytą, ir variantą atmetė.

Aš tą akimirką praradau norą gyventi, ką jau kalbėti apie buto paieškas. Tarsiman jo reikėtų. Aš butą turėjau. Gyvenau jame labai laiminga. Kai butą aptikau,negalėjau įsivaizduoti, kad čia gyvensiu, bet jis buvo prie Horsforto stoties, šaliabaro, kuriame kelis sykius lankiausi studijuodama, aš tą vietovę pažinojau, matnetoliese gyveno buvusi bendrakursė. Nepaisydama, galiu įsivaizduoti save tengyvenant ar ne, tiesiog ėmiau ir apsigyvenau. Paskui pamačiau, kad gyventigaliu, nes juk gyvenu.

Šiandien mes, ko gero, išnaršėme kiekvieną Hedinglio centimetrą, bet taip irnepriartėjome prie vietos, kur Gregas įsivaizduotų save gyvenant. Linko kojos,nors ir buvau apsiavusi sportbačiais.

Gregas rankose laikė laikraštį, su kuriuo plušome.– Liko apžiūrėti dar porą, – pasakė viltingai.Aš prisėdau ant žemos baltai nudažytos tvoros prie „Skyrack“ baro Otlio

kelyje. Jis – šalia.– Būtų paprasčiau, jei ieškočiau su kuo nors. Tada pirkčiau. Pastangos būtų

bendros.– Tu? Pirktum? Toliau įsigeistum vesti, – pasišaipiau.Grego veidas nuo mano pastabos persikreipė.– Žinoma, kad vesti noriu. O ką, tu nenori tekėti? – paklausė jis.– Ar apie tai dar nesam kalbėję? – suklusau.Iš to, kad man nepatiko buto paieškos, galėjai suprasti, kad nepatiko ir

kraustymasis. To nepakenčiau ne taip labai, kaip padėti persikraustyti Metui,mat iš jo niekuomet nesulaukiau daugkartinio orgazmo, ir laimė, niekadanesulauksiu.

Gregas kelias sekundes nieko nesakė.– O gal ryžtis ir nusipirkti.Jis galvoja balsu. Po galais! Ką sapalioja? Šitas vyras, šitas, sėdintis šalia,

vadovauja didžiausio Jorkšyre sekmadieninio laikraščio skyriui, o nūn dvejoja,kur jam gyventi, kai gyventi turi kur.

Psichologė mano širdyje suprato, kad visa tai dar kažką slepia. Kaip jis buto

ieško, bet nė vienas jam nepatinka, kaip neapsisprendžia, o dabar svarstogalimybę pirkti – po visais šitais dangalais slėpėsi išsigandęs žmogus. Galatsakomybės baimė. Jei Gregas išsižadėtų studentiško namo, tai iš esmėsreikštų, kad išsižada studentiško gyvenimo būdo. Nors iš tiesų taip ir darė, tikšito dar nesuvokė. Moteris mano širdyje, kuriai buto paieškos nepatiko, panūdojam liepti, po galais, imti ir išsirinkti.

– Kodėl vėl kraustaisi? – neiškenčiau nepaklaususi.Gregas sušiureno laikraštį.– Na, – atsikrenkštė, – nebenoriu gyventi su Rokiu. Aš suaugau. Turėčiau

turėti savo vietą. Dabar, kai turiu tikrą merginą, apžvelgiau kitas savo gyvenimokertes ir pamačiau, kad jas reikia keisti. Sakytum, gyvenu kaip peraugęsstudenčiokas. Ir, – jis pažvelgė iš po ilgų blakstienų, – ir dabar, kai turiumerginą, noriu ją parsivesti kada panorėjęs, nesirūpindamas, ką rasiu.

Žinoma, kaltinama aš.– Jei jautiesi spaudžiamas, gal neturėtum kraustytis. Juolab kad šiuo metu,

protingai pasvarstęs, nesi šimtu procentų pasiryžęs.– Aš pasiryžęs. Tik būtų paprasčiau, jei su manimi kraustytųsi dar kas nors.

Žinai, būtų galima dalytis atsakomybe dėl būsto išsirinkimo, įsikūrimo, namųapdailos ir kitko.

– Suprantu, bet pati visa tai dariau viena. Puikumėlis. Tiesą sakant, vienaigerokai lengviau, išvengi pykčių, kaip dažyti, kurias sienas gręžti, kuo klotigrindis ir t. t., ir t. t., – paaiškinau.

– Vadinasi, artimiausiu metu būstu dalytis neplanuoji, – konstatavo Gregas.Aš iš nevilties skėstelėjau rankomis – psichologė žengė geroką žingsnį atgal,

viršų paėmė moteris, kuriai nepatinka buto paieškos.– Nežinau, apie tai negalvojau. O kodėl perėjom prie manęs? Juk vietos

gyventi ieškome tau.– Ir neplanuoji gyventi su manim? – paklausė Gregas.Aš vyptelėjau, pažiūrėjau į jį, tada vypsmą nurijau, kol tas nevirto juoku.

Dabar jo veidas buvo kur kas brandesnis nei prieš galybę metų, kai pirmąsykbučiavomės. Ne, ne prieš galybę metų. Prieš tris mėnesius. Vadinasi, jis nori sumanimi apsigyventi po trijų mėnesių. Tai jau ne. Aišku, kad ne. Šneka nerimtai.Mano akys susidūrė su didelėmis rudomis akimis. Ką, rimtai? Prisiminiau, kad išprigimties Gregas paleistuvis, turintis širdį. Žinoma, rimtai šneka. Taip rimtai,

tarsi tą savo širdį nešiotų ant rankovės. Reklamavo ją prisisiuvęs ties dvigalviuraumeniu, mane bučiuodamas. Ir kai paklausė, ar tikrai noriu kartu gultis. Irtada, kai panoro, kad su juo prasidėčiau. O dabar štai vėl...

– Išgąsdinau, ar ne? – pasiteiravo.– Greičiau nustebinai, – atsakiau. Jei nustebimas reiškia visišką persigandimą.– Jau daug dienų užsimenu. Iš tikrųjų ne vieną savaitę. Ir, žinoma, beveik visą

dieną šiandien.– Argi? – tarstelėjau. Tai va ką reiškia nustebti.– Pamiršau, kokia esi pagavi. Kiek sykių tau sakiau: „Noriu būti kartu

visuomet“? O šitai prisimeni: „Praėjusią savaitę kiekvieną vakarą priešužmigdamas norėdavau, kad grįžti namo reikštų grįžti pas tave“? Ką manai apietai: „Kvailystė mokėti Rokiui nuompinigius, kai retai kada ten užsuku“? Galprisimeni bent ką pasakiau prieš penkias minutes: „Tik būtų paprasčiau, jei sumanim kraustytųsi dar kas nors. Žinai, būtų galima dalytis atsakomybe dėl būstoišsirinkimo, įsikūrimo, namų apdailos ir kitko“? Bent viena frazė tau girdėta?

– Taip, ką gi, daugmaž. Bet nesu pratusi, kad žmonės, na, gerai, kad tu būtumtoks subtilus. Iš tavęs tikiuosi, kad rėši, ką galvoji.

– Ką tik išrėžiau.– Mes prabuvom tik tris mėnesius.– Tris mėnesius tris savaites ir vieną dieną, bet kas skaičiuoja?Gregas skaičiavo kartu leidžiamą laiką. Norėjo to, ką Dženė iš Meto išpešė tik

po trejų metų. Na, mes vyresni, bet vis tiek – trys mėnesiai. Niekas apie musnežino, net neapsikeitėm „aš tave myliu“.

– Aš tau taip nepatinku, kaip tu man, tiesa? – nuomonę pareiškė Gregas.Kodėl taip sako? Argi neprakiūtojo su manim tuos tris mėnesius? Ar ne ant jo

padėjusi galvą užmigdavau, kai pasekdavo pasaką? Ar nesekdavo man pasakų? Ogal taip ir yra, kaip mėgino mane įtikinti mama? Nors laikai ir pasikeitę, jei suGregu guluosi, jis manim nepasitiki? Jam reikia kitokių didžių įrodymų, kad yraypatingas?

– Kodėl taip kalbi? – paklausiau.– Ak, nežinau, turbūt dėl to, kad neatrodai suvirpinta šitos minties. Tau

nesinori nė svarstyti, a? Dauguma mano sutiktų moterų paprašytos mirtų išdžiaugsmo. O tu atrodai taip, tarsi būčiau paprašęs, kad nuoga perbėgtum perBrigatą.

– Gregai, visa tai beprotybė... – Gregas sukritusiu veidu dėbsojo į šaligatvio

plyteles. – Aš ne apie mus, mudu man patinkam, – susakiau greit, – mudufantastiški. Tik pratinuosi prie minties, kad turiu vaikiną.

– Vaikiną draugą. Pažįsti mane jau seniai. Pas tave praleidau daugiau laiko,nei praleidžia dauguma porų, beveik viską darom kartu, kartu kone gyvenam,bet... niekuomet nekalbam apie ateitį.

– Apie ateitį? – atkartojau.– Taip. Apie ilgą laiką. Jau trys mėnesiai, bet mes dar nesušnekome apie

ilgalaikius kontraceptikus, kad ir apie tabletes.– Tablečių gerti aš negaliu, nuo jų mane dusina.– Matai? Šito nežinojau. – Gregas kalbėjo paskubomis, nervindamasis. – Ir iš

kur man žinot? Gi tokių dalykų niekada nesakai. Todėl ir manau, kadtebevaikštom į pasimatymus, žiūrim, kas išeis, tarp mūsų nėra ryšio, nieko kartunekuriame. Pavyzdžiui, tu taip ir nepaprašei, kad supažindinčiau su savo šeima.

– Turiu prašyti? – atšoviau. – Tu supažindinamas su maniškiais nesiprašei.– Norėjau prašytis. Bet žinojau, kad pasiusi, kaip visuomet pasiunti, kai

užsimenama apie ateitį.– O aš net nepastebėjau, kad būtų šnekama apie ateitį. – Ką tik pasakei, kad

apie ją nesišnekame. Pats apsispręsk. – Nepastebėjau ir kad būčiau siutusi.– Gerai, pateiksiu pavyzdį: ar žinai, kodėl apie savaitgalį visuomet klausinėju

trečiadieniais?Aš papurčiau galvą.– Kartą, kai buvom tik draugai, prieš porą savaičių tavęs paklausiau, ar

nenorėtum aplankyti parodos Londone, ir tu keistai sureagavai. Savaitę dėjaisimanęs nematanti, į parodą nevažiavai. Paskui taip buvo ir dar keletą sykių, kolsupratau, kad užsiminti apie savaitgalį anksčiausiai galiu trečiadienio vakarą,kitaip tave įsiutinsiu.

Gregas akivaizdžiai pamiršo vėliau sakęs, kad į parodą Londone mane kvietėsiplanuodamas suvedžioti, paskui paversti savo sekso verge, kad tenkinčiaukiekvieną iškrypėlišką jo poreikį. Gerai jau, gerai, apie sekso vergiją užsimintanebuvo – tiesiog buvo numanoma iš jo šnekų. Tokiomis akimirkomis kaip ši gal irneturėčiau leistis į juokus, turėčiau susitelkti į tai, ką bando pasakyti manovaikinas.

Jis perbraukė ranka sau per vešlias juodas garbanas, veide neviltis.– Man reikia įsipareigojimų.

Gal ir nereikėtų susitelkti į tai, ką bando pasakyti mano vaikinas. Jei jau kalbatokius dalykus. Pasiutimas. Ir kaipgi dabar? Juk ketinome dieną pravaikštinėti poHedinglį, pagal sąrašą skrosdami butus ir namus. Tada nusipirkti maisto, grįžtinamo, pasimylėti. Paskui gal nueiti į kiną.

O dabar še tau – didysis svarbusis pokalbis. Taip neteisinga. Jei pati kuriamkitam po trijų mėnesių apie tai užsiminčiau, lėkčiau iš jo gyvenimo greičiau neiregbio kamuolys Penkių tautų lygoje. Dar pasisektų, jei sulaukčiau bent „tu perdaug iš manęs nori“, bet greičiausiai būtų nustota atsakinėti į skambučius,elektroninius laiškus, žinutes. Tad kodėl pati nesielgiu kaip vyras ir nesakau, kadjis iš manęs per daug nori? Kodėl nesakau, kad duoti, ko nori, negaliu, nesneturiu? Kad jis iš manęs gavo daugiau už bet kurį kitą ir kad tarp mūsų baigta.Kodėl taip nesakau? Nes... Nes.

Gregas stebeilijo į mane. Aš stebeilijau į Gregą. Laikas ėjo.– Apžiūrėsiu tą butelį Mokyklos gatvėje, iš aprašymo atrodo puikus, – staiga

tarė jis, nuleidęs akis į laikraštį. – Kita vertus, atrodo daug kas, a?Jis atsistojo ir pasuko į Barlio parko traukinių stotį. Žiūrėjau į sportbačiais

apautas kojas, tvirtas džinsais aptemptas šlaunis, odine striuke apvilktą nugarą,žingsniuojant apykaklę erzinamai glostančius ilgus plaukus.

Durų nebuvo, bet jis vis tiek išėjo. Atsitraukė.44 Jau vos neklausdavau, gal mano, kad išlipsiu pro vonios langą.45 Taip, tai buvo galimybė atsikratyti tų juokingų jo plaukų, bet ar būtinai jam reikėjo paklaustimanęs apie garsenybę, kurios iš tikrųjų nepakenčiu?

Dvidešimt penktas skyrius

Paaukštinimas

– Sveikos, mergaitės, atleiskit, kad vėluoju, – garsiai pasisveikino Renė, nešinakrepšiais įsvirduliavusi į kabinetą.

Nuo kada gi mes ar kas nors kitas Renės pasaulyje priskiriamos priemergaičių – tokia buvo mano pirmoji mintis. Ko ji atsiprašinėja, juk viršininkė –antroji.

Renė darbo laiko nepaisė, juolab kad prasidėjus festivaliui ryte mes retai kadaateidavome į darbą po šešių ir retai kada išeidavome prieš pirmą nakties.Festivalis artinosi, tad darbo valandos ilgėjo – aš prie stalo atsisėsdavau apiedevynias ir be aštuonių nepakildavau.

Geroms dviem savaitėms festivalis mūsų gyvenimus užgrobdavo taip patužtikrintai kaip visus Lidso kino teatrus ir kai kurias galerijas. Nuo didingosatidarymo premjeros penktadienio vakarą iki tokio pat didingo uždarymo filmodviem penktadieniais vėliau ir baigiamųjų vakarinių iškilmių.

Artėjant pradžiai, prisistatydavo pagelbėti savanoriai, vadinasi, kitą savaitębiuras, kuris didumą laiko būdavo baisiausias agorafobų košmaras, virsklaustrofobišku pragaru net tiems, kurių netrikdo minia ir maža erdvė.Nepaliaudami čirkš telefonai, aplink šmirinės žmonės, bus atnešami ir išnešamisiuntiniai, kils barniai, kas už kurią peržiūrą atsako, kažkas verks. Ir taip busdar prieš viskam pakrypstant bloga linkme.

O dar ta Renė tuomet pasidarydavo lyg sava. Visiškai atgavusi pusiausvyrą,tapdavo romiausiu asmeniu žemėje. Niekas jos nebenervindavo. Net kad vienoiš filmų kopija įstrigo Ispanijoje – iš vakaro prieš rodant tą filmą „Showcase“kino teatre visai prie pat miesto centro. Kitos kopijos nebuvo visoje JungtinėjeKaralystėje, tad kai sulaukėm skambučio, kad jos negausime ir visą kitą savaitę,aš, festivalio asistentė, supratau, kad tai paskutinis lašas. Festivalio direktorėspavaduotojas, isteriškas vyriškis, apie filmus žinantis daugiau nei apie moterį, sukuria pradirbo porą metų, po skambučio ėmė klejoti, susmeigė akis į tuštumą,kone apsižliumbė. Būtų buvę geriau, jei būtų ėmęs plūstis ar svaidyti

prakeiksmus kokiai nors padermei, bet ne – atrodė, pravirks. Renė, taipamačiusi, kuo ramiausiu – taigi ir baisiausiu – balsu tarė:

– Jei dar nors kartelį pasakysi, kad kopijos negausime, nudėsiu.Jis pakėlė akis, kuriose tvenkėsi ašaros.– Bet...– Nudėsiu, – atkaklavo ji.Įsikišau aš. Aplinkui sproginėjo pikta smurto energija, ir atrodė, kad Teris

neišmano, kaip ją sustabdyti.– Na, Teris turi vieną idėją, – pasakiau žinodama, kad net ir bijodama sukelti

sąmyšį negaliu palikti Terio sudraskyti. – Aš, hm, pasą turiu. Jei nupirksit bilietą įIspaniją, suskraidysiu ir pristatysiu. Grįšiu rytoj, bet laiku.

– Kodėl nešiojiesi pasą? – gudriai paklausė Renė.– Hm, ar negaliu? – atšoviau. Negi sakysi, kad pasą nešiojuosi per kiekvieną

festivalį – o jeigu sutiksiu gražuoliuką aktorių, kuris akimirksniu panūs maneišsivežti į Paryžių ar Monte Karlą, arba į Las Vegasą. Taip dar nebuvo, betvilties tebeturėjau.

– Tai skristum?– Taip, porai ateinančių dienų nesu nieko suplanavusi.– Teris bilietą nupirks, jei jau idėja jo, tad gali sau skristi. Tavo išlaidas,

žinoma, apmokėsim.Aš suskraidžiau, kopiją parvežiau, net dvi minutes pabuvau didvyre. Ir

jaudinausi, ir bijojau, juk galėjau bet kuriame gale užstrigti, be to, tai buvo beneblogiausias iš mano iškrėstų dalykų. Iškart po festivalio Teris apsisprendėdaugiau laiko leisti su šeima, susidedančia iš žiurkėno, buvo priimtas naujasfestivalio direktoriaus pavaduotojas, kaip vėliau paaiškėjo, metams, o aš gavauvyresniosios festivalio asistentės darbą.

Šiaip ar taip, Renė iš tikrųjų vėlavo – greit pusė dvyliktos. Kai statė krepšiusant susirinkimų stalo, dzingtelėjo.

– Daugiau tegu taip nebūna, – perspėjau.Renė iš mano kandžios pastabos pasijuokė ir net nenusivilkusi balto vinilinio

lietpalčio žengė prie vidurinės dokumentų komodos palei sieną. Pasilenkusi prieapatinio stalčiaus, išgriebė tris šampano taures iš dvylikos, mūsų laikomųskubiam atvejui46.

Sustačiusi jas ant susirinkimų stalo, praskleidė maišelį ir ištraukė šampano

butelį.– Kaip žinot, keletą dienų nebuvau darbe, per jas sutikau krūvą svarbių

personų, – prabilo plonyčiais pirštais laupydama šampano auksiukus.– Taip, – atsiliepėm mudvi su Marta.– Ką gi, brangiosios, turiu porą naujienėlių.Ji atkimšo šampaną su tyliu pokšt, pasklido baltos garų gijos, blyškų skystį

Renė išpilstė į taures.– Gerai. – Kiekvienai įteikė po taurę, pakėlė savąją. – Pirmoji naujienėlė yra

tokia, – ji nušvito, – aš laukiuosi.Man žandikaulis atkaro iki žemės, smakras išsinėrė. Apie Renę niekuomet

nebuvau pagalvojusi kitaip, tik kaip apie viršininkę. Ir apie tą, kuriai būtinapaklusti. Kaip apie motiną – ne.

– Pasigėrėtina! – surikau.– Fantastiška! – sukliegė Marta.– Tai todėl kelis mėnesius buvau tokia bjauri. Pirma mes vis bandėm, bet

atrodė, kad taip ir nepasiseks. Maniau, niekuomet nepastosiu, todėl irpakvaišdavau, todėl būdavau tokia ribinė. Kai pagaliau pastojau, negalėjau jumssakyti, kol nepraėjo trys mėnesiai, tuomet šiek tiek pakvailiodavau nuo hormonų.– Renė numojo ranka. – Šiaip ar taip, oficialiai atsiprašau, ypač dėl to segiklio,Marta, ir dėl „nežinau, kam tave pasamdžiau“, Ambere. Tai vis mano hormonai,atsiprašau. Norėčiau pakviesti jus į krikštamotes, – bėrė toliau Renė. –Žinodama, kad abiem, neskaitant mano vyro, įsikūnijusio velnio teko daugiausiai,manau, kad nusipelnėt jomis būti.

– Mes? Negi neturi tikrų draugių? – sukluso Marta.– Argi nejuokinga? Buvo metas, kai Martą už tokią pastabą būčiau apstaugusi,

bet dabar, – Renė kilstelėjo ir nuleido kaulėtus pečius, – dabar man nesvarbu. –Nusišypsojo. – Manau, artimesnių už jus – ne. Jei ir turėčiau, vis tiek norėčiau,kad būtumėt mano vaiko krikštamotės. Vaikų. Žinot, kai turėsiu daugiau,krikštamotės būsit visų.

– Aš taip dėl tavęs džiaugiuosi. Ir kokia garbė, kad kvieti mus į krikštamotes, –pasakiau, kad užglaistyčiau martiškus Martos žodžius. – Kada gi rasis vaikas?

– Spalio pabaigoje.Širdis vos nesustojo. Tik šešios savaitės po festivalio.– O dabar priėjome prie antrosios naujienėlės. Sutarta, kad kol nebūsiu, mano

vietą užims Amberė.

Man iš burnos ir nosies ištryško šampano.– Pokštauji, a?– Ne, motinystės atostogų neisiu, kol nepasibaigs festivalis, bet galiu gimdyti ir

anksčiau, tad būk pasirengusi. Tu moki dirbti net stovėdama ant galvos – taip ašjiems ir pasakiau. Jie nesuabejojo, tik susirūpino, kas pakeis tave. Taigi Martabus ir administratorė, ir vyresnioji festivalio asistentė.

Marta šampano išpurškė daugiau už mane.– Priimsime laikiną administratorę, ją prižiūrės Marta, ir laikiną festivalio

asistentę. Amberė, kaip įgaliotoji festivalio direktorė, prižiūrės visas.– Smagumėlis, kurgi ne, Rene. Žinau, jie priims dar ką nors, kad viską

prižiūrėtų, – pasijuokiau.– Ne, taip nebus, – atkirto Renė. – Nesikuklink, Ambere, gi puikiai tvarkaisi.

Tiek rėmėjų suradai, net kai atrodydavo, kad įmonė nesidomi, rasdavai būdųišpurtyti iš jų pinigo. Esi puiki planuotoja, turi nuostabią vaizduotę. Tufantastiška. Fantastiškos jūs abi. – Renė pakėlė taurę. – Kelkim taures už manokūdikį ir jūsų paaukštinimą. Už mus.

Marta pažvelgė į mane. Aš – į Martą.– Už mus, – tarėm choru. – Tik į Kanus tai aš nevažiuosiu, – prieš

gurkštelėdama šampano pridūrė Marta.Aš paaukštinta. Paaukštinta. Niekuomet nemaniau, kad taip nutiks. Laikiau

stebuklu vien jau tai, kad buvau perkelta į išpūstas festivalio direktorėspavaduotojos pareigas47. Iš tikrųjų karjeros niekuomet neplanavau. Kaip sakiauGregui, mano svajonės, mano ambicijos buvo tokios neįmanomos, kad niekadarimtai negalvojau, kaip jas įkūnyti, niekad nemąstydavau apie tai, kas bus toliau.Toliau tegalėjo būti paaukštinimas iki festivalio direktorės, bet tai būtų reiškę,kad šalia nebus Renės, o apie tai galvoti man nepatiko. Nepaisydama viso josisteriškumo ir grožio, Renę aš mėgau. Iš tikrųjų mylėjau. Mylėjau tokią, kokiabuvo – triufelis su brendžiu. Ji mano gyvenime buvo konstanta.

Kartą man buvo pasiūlyta dirbti vyresniąja Londono kino festivalio asistente,taigi ir didesnis atlyginimas, darbas su daugiau žmonių, sukiojimasis tarpskirtingų sluoksnių įžymybių, gerokai aukštesnė padėtis, bet aš pasiūlymąatmečiau, nes neatlaikiau Renės žvilgsnio pasakiusi, kad išvykstu. Žinoma, kai jimane užknisdavo, o taip dažnai būdavo, gailėdavausi, kam nesiėmiau ano darbo.

Dabar aš paaukštinta. Ir Renė neketina išnykti ilgam laikui. Tobula išeitis. PO

PARALIAIS! AŠ PAAUKŠTINTA.– Nagi, tuoj pat gerkit, pietus šiandien perku aš, – pareiškė Renė.– Kur eisim? – pasiteiravo Marta, siurbčiodama šampaną.– Gal į „Granary Wharf“? – pasiūlė Renė.– O, kaip gerai, man pakankamai klasiška... Kad jau esam paaukštintos! –

sužvigo Marta.Čiupusi rankinę, pranešė einanti „nutaisyti veido“ ir dingo tualete.Suskambėjo Renės mobilusis, ji atsiliepė ir prakalbo prancūziškai.Aš priskuodžiau prie savo stalo, irgi pasičiupau telefoną – paskleisiu gerąją

žinią. Paspaudžiau dvejetą ir nuščiuvau. Kam skambinsi, paklausiau. Dženei,geriausiai draugei? Ar savo vaikinui Gregui? Jei draugaučiau su Šonu,skambinčiau Dženei, jokių klausimų. Ji svarbiau. Bet aš draugavau ne su Šonu, osu Gregu Valtersonu.

O kaip padarė išvadą ponas Valtersonas, visuomet laikydavau svarbesneDženę. Nuo tada, kai prieš tris savaitgalius jis paprašė, kad apsigyventumekartu, aš pradėjau labiau aiškintis, kaip Gregas supranta mano vaidmenį mūsųsantykiuose. Didumą to šeštadienio prabuvo tylus, ne paniuręs, greičiau liūdnas.Mes šnekėjomės, taip, bet kai jis manydavo, kad nežiūriu, įsispoksodavo įtuštumą – regėjos, plyš širdis. Nuo to laiko apie tai daugiau neprabilo, betklausimas niekur nedingo, vis kirbėjo ir kirbėjo, kad ir nebuvo kalbama.

Tada aš supratau, kad man būnant iki pakvaišimo laimingai jis iš to pakvaišimospręsdavo, kad nerūpi man tiek, kiek iš tikro rūpėjo. Mano darbai garsesni užžodžius nebūdavo, o jei jis sužinotų apie šią akimirką, ją palaikytų dar vienuįrodymu, kad mano gyvenime nėra ypač svarbus.

Dženė. Turint omeny, kokia ji pastaruoju metu, manęs tikriausiai paklaustų, arsusitvarkysiu su darbu. Bet, net ir nekreipdama dėmesio į Renės veido išraišką,Gregui pirmam sakyti negaliu, nes jei sužinotų Dženė, neišmanyčiau, kaiptvarkytis su jos patirta išdavyste. Jau ir taip drebėdama laukiu, kada ji sužinosapie mudu su Gregu – gi paskęs skausme ir išdavystėje. Dženę aš pažįstu – tikraipasijus išduota. Geriau visko neapsunkinti dar ir šia smulkmena.

Staiga mane perliejęs pyktis kone užgesino viduje liepsnojančią džiugesioliepsną. Fantastiška diena, viena iš geriausių gyvenime, o tuodu – draugė irmeilužis – ją bjauroja. Nepasidžiaugsi akimirka – turiu krimstis dėl to, kuriamskambinti. Kaip su tėvais. Kuriam skambinti pirmam? Kuris susinervins antrassužinojęs apie pažymius, kad susiradau darbą, kad išsikraustau į Lidsą.

Jau prieš šimtmetį žinojau netekėsianti. Turėdama tokią šeimą – ne.Negalėjau nė pagalvoti ištekanti be Tėčio 2-ojo – vyro, mane auginusio nuodešimties iki aštuoniolikos, ir dabar skambinančio kiekvieną savaitgalį, jeineskambina mama. Buvo taip skaudu, išties, kai jis su Eriku neatvyko į diplomųteikimo šventę, mat važiavo Tėtis 1-asis. Šventę jie peržiūrėjo per vaizdoleistuvą, bet tai ne tas pats. Taigi, jei santuoka ir tikėčiau, tekėti vis tieknegalėčiau, nes per vestuves nebūtų dalies mano šeimos.

Dabar tas pat su Džene ir Gregu. Man trisdešimt, o aš plėšiama perpus, visdar plėšiama dviejų kitų žmonių. Man nepatinka Metas, aš jam nepatinku, betant Dženės tai niekad nerūstauju, kad laiko jį svarbesniu. Stengiuosi Metąpamėgti. Nesielgiu kaip Dženė su Gregu.

Nuspaudžiau mygtuką, kuriuo nutraukiamas skambutis, ir paskambinaužmogui, kuris pasidžiaugs dėl manęs ir nesuks galvos, kelintam jampaskambinau. Erikui. Aš paskambinau Erikui, Dženei su Gregu arba Gregui suDžene (nesvarbu) nusprendusi pasakyti vėliau, bare. Taip nė vienas nebusįskaudintas. Tėvus suerzinsiu kitą kartą.46 Šampano vertas skubus atvejis turėjo būti maždaug toks: lankydamasi mieste netikėtai užsukaHeil Beri. Mes pasirodytume tikros diletantės, jei pasiūlytume apyšilčio vyno iš puodukų su arbatosdėmėmis. Tiek to, kaip ir dėl to paso – tai fantazijos, bet mano fantazijos, ir jos man patiko. Arbaveikiau aš jomis gyvenau.

47 Kad tai stebuklas, manė ir mama, ir tėtis, ir Tėtis 2-asis. Jie buvo tokie dėkingi Renei, pirmiausiauž tai, kad davė man darbo, paskui už tai, kad suteikė reikšmingai skambančias pareigas, jogkartais pagalvodavau, ar tik jai už tai nemokėjo.

Dvidešimt šeštas skyrius

Saugokis buvusiojo

Išėjus mane apgobė vakaro oras. Puikus vakaras susitikti bare su draugais.Aš – ką tik paaukštinta.Vos apie tai pagalvojus perlieja džiugesio virpulys. Paaukštinta. Laikinai, bet

vis tiek. Apsvaigusi nuo šampano ir gardžių vaišių, pasileidau į kelią. Mūsų pietūstruko ketvertą valandų, per jas su Marta gavome dar šampano. Grįžusi į biurą,kiek prasiblaiviau. Mat atėjo bukleto viršelio bandomasis variantas – pasirodo,spaustuvė kažkaip sugebėjo jį sugadinti. Blogai buvo užrašyta data, skaičius irpavadinimas: VLTKF. Kai maketuotoja viršelį išsiuntė, jis buvo puikus, betkažkuriuo metu nuo tada, kai paliko jos kompiuterį, iki grįždamas pas mussiaubingai išsikraipė.

Strikinėjau per miestą. Žmonės gėrėjosi gražiu vakaru ir šiluma. Aš jaučiausiviena iš jų. Visų. Nors nė vieno nepažinojau, nebuvau jų šutvių, šeimų argyvenimų dalis, jaučiausi taip, tarsi jiems priklausyčiau. Oras buvo toks svaigusir malonus, kad rodėsi, mus susieja. Eidama pro žmones, jiems kone šypsojausi,tad suprantama, kodėl sulaukiau tiek kreivų žvilgsnių. Arba dėl šypsenos, arbakad burna apvarvėjusi ledais. Drožiau į „Juodojo princo“ užeigą. Tos įstaigos nuoano nelemto nuotykio mes išvengdavome, bet šįvakar nebuvo kaip. Zirziau, kadGregas Metą su Džene vestųsi kitur, bet jis paaiškino, kad čia mėgstamiausiasMeto baras, tad mėgindamas jį atkalbėti jis turėtų pasakyti, kas buvo48.Kinkuodama į barą vedančiu skersgatviu išsiviepiau. Kai pagalvoji, juokinga –ruošiesi pasimylėti su savo vaikinu viešoje vietoje, o tave ima ir sučiumpapolicija. Bet juokinga tik dabar, ir tik man. Juoko nepaskleisi, su niekuo kitunepakvykausi.

Stumtelėjusi baro duris, trumpus šviesius Meto plaukus ir ilgus iki mėlynumojuodus Grego plaukus išvydau prie to paties apskrito pakrypusio staliuko, priekurio visuomet sėdėdavome. Žvilgtelėjau į barą patikrinti, ar Dženė perkagėrimus, bet tarp kūnų, užsikvempusių ant stalo ir mėginančių atkreipti barmenodėmesį, jos nebuvo.

– Na, kad jau susikomplektavome, einu ko nors nupirkti, – tarė Gregas manpriėjus prie staliuko. – Turbūt.

– Kokia gera mergaitė, – pasakė Metas, savo žaliomis akimis nužvelgdamasmane aukštyn nuo sportbačiais apautų kojų ir žemyn nuo juodų į uodegą surištųplaukų.

– Ką? – žioptelėjau vilkdamasi striukę ir stebėdamasi, kaip nusipelniau tokiųMeto liaupsių. Keista, kaip tie žodžiai neužstrigo jam gerklėje.

– Vienintelė iš mano pažįstamų privertei jį susitupėti, – paaiškino Metas.– Ką?! – suklusau.Na jau, ramiau. Nepulk į paniką. Gregas Metui nepasakė. Pasakė?Pasisukau į Gregą, vildamasi, kad išgąstis veido neperkreipė.– Aš jam papasakojau, kaip aną savaitę ieškojai su manim buto ir kad tada, kai

buvome apžiūrėję viską, nežinia kaip įbrukai man į galvą pirkimo idėją.Žinoma, kad ne, Metas nesišaipo, juk taip?– Štai ir aš, – tarė Dženė dėdama ant stalo padėklą.Pasisukau jai nusišypsoti, bet šypsnys sustingo. Aš žiūrėjau ne į Dženę. Į

kažkokią būtybę, kalbančią Dženės balsu, bet daugiau nieko panašaus į Dženęneturinčią. Ji buvo ne tik sulysusi, ne tik pradėjusi rengtis dizaineriųdrabužiais49 – Dženė buvo nusirėžusi plaukus. Gundančios šilkinės šviesiosgarbanos, krisdavusios ant pečių ir ant nugaros, buvo nukirptos tiesskruostikauliais, plaukai ištiesinti džiovintuvu ir suformuoti į trumpą šukuoseną.

Nutrumpinti plaukai ryškino sulysimą. Dar didesnį nuo to laiko, kaipaskutinįkart ją mačiau. Oda dabar buvo neatplėšiamai prisiplojusi priežandikaulių – kad nenusinertų su visu kūnu. Kai kurie žmonės būna liekni išprigimties, smulkaus sudėjimo, maži, ir taip atrodo gražiai. Dženė tokia nebuvo.Iš prigimties buvo liekna, bet ne grėblys. Ne paliegėlė. Dar tas naujas nevykęsblankiai rožinis lūpdažis ir ryškiai juodai išdažytos akys – ji buvo tapusi gerokaisenesne Dženės versija. Lyg pasendinta kompiuteriu. Išryškėję motinos bruožai.Ne tik jos... naujoji Dženės išvaizda man priminė dar kažką. Gal seksualią kokiopaauglio motulę. Kurią kitos per tėvų vakarėlius nužvelgia paslapčiapavyduliaudamos, mat ta suka galvas paaugliams jų sūnums.

– Oi, sveika, Ambe, kaip laikaisi? – nusišypsojo Dženė. Veidas tokiai šypsenaiatrodė gerokai per smulkus.

– Puikiai. O tu?

Mano balsas buvo nepaslankus, kone sustingęs. Niekas nebūtų pamanęs, kadkalbuosi su geriausia drauge. Ji buvo nepažįstama, normaliai kalbėtis negalėjau.

Mūsų draugystė vis silpnėjo. Darėsi eterinė. Mudvi nebebuvome nė dvi„Twix“, išskiriamos prieš suvalgant. Greičiau „Dairy Milk“ ir „Caramel“. Dušokoladai, pagaminti tų pačių gamintojų, bet tokie kitoniški, kad nepriskirsi prietos pačios kategorijos. Susidėjome iš maždaug 50 procentų cukraus, 25–30procentų pienmilčių ir 20–25 procentų kakavos miltelių, bet iš esmės skyrėmės.Lydėmės nevienodoje temperatūroje, skirtingai atrodėme, buvome skirtingoskonio, kitokios. Dabar siejamos vien tik ištakų.

– Išties gerai, – atsakė ji ir pastatė man pusę pintos.Kas čia, po galais? Kai į akiratį pateko tas gėralas, pasišiaušė visos juslės.

Seniai esam sutarusios, kad geriančioms pusę pintos derėtų pasitikrinti, ar josturi balso teisę. Taip grįžtama į laikus, kai moterims bare alaus po pintąneparduodavo, barmenai ją išpilstydavo į dvi stiklines; koledže mums porą kartųtaip iš tikrųjų nutiko. Įpykusi pakėliau savąją pusę, dėbtelėjau į Dženę. Tasiurbčiojo kažką įtartinai panašaus į džiną su toniku. Vos neleptelėjau: „Tiknekeik manęs, jei imsi sriūbauti įkišusi nosį į savo stiklinę.“ Mudvi buvomesutarusios ir dėl to, kad moteris, gerianti džiną su toniku, akivaizdžiai nori visąvakarą pražliumbti, mat kažkoks tipelis ją nuspriegė, kai buvo keturiolikos.

Prakeikimas, pagalvojau gurkšnodama savąją mini pintą, nenutuokiu, kas šitamoteris.

– Spėkit, ką anądien mačiau, – maždaug po valandos tarė Dženė.– Hitlerį, – spėjo Metas.– Kseną – karingąją princesę, – pasiūliau atsakymą aš.– Heil Beri, – įsiterpė Gregas.Dženė užvertė akis ir, suirzusi kaip visuomet, atsiduso. Jai pasiūlius spėti, mes

sakydavom vis tą patį, o ji nervindavosi. Bet mes darydavom savo.– Šoną, – išpoškino ji. Pranešimas buvo sutiktas trimis blausiais žvilgsniais. –

Šoną! – pakartojo Dženė, tarsi nuo to, kad žodis kiek labiau pabrėžiamas,pasidarytų aiškiau. Ji paaikčiojo, padūsavo, pavartė akis. – Šoną, Amberėsbuvusįjį, Šoną.

– Aaaaaaa, – tarėm trise, pagaliau susipratę. Tada sureagavom šitaip:Metas (ponas Savanaudis) nustojo domėtis ir sužiuro į savo pintą;

Gregas (ponas Naujasis Vaikinas) labai susidomėjo ir sužiuro į savo pintą;aš (Šono nemačiusi nuo to laiko, kai susipykom), pajutusi, kaip visa esybė

palieka kūną, svarsčiau, ar Dženė ketina sugrąžinti tą esybę į vietą pasakydama,kodėl iš tikrųjų išsiskyriau su Šonu.

– Ir kaip jis laikosi? – paklausiau stengdamasi, kad balse būtų girdėti mažasusidomėjimo. Maža – ne visiškas nesidomėjimas, nes iš to Gregas suprastų, jogapsimetu.

– Puikiai. Nuostabiai. Atrodo toks seksualus, išties.Šitie žodžiai sudomino Metą, įtraukė ir jį.– Šit kaip? – tarė jis.– Atvėsk, – atrėžė Dženė. – Jis – ne mano tipas.Metas per stalą žvilgtelėjo į Gregą, kuris nuo tos akimirkos, kai sužinojome,

kad Dženė matė ne Šoną Konerį, atrodo, nė nekrustelėjo.– Ar tau kas negerai, drauguži? – pasiteiravo Metas.Gregas pakėlė akis, pamatė, kad visi žiūrim į jį, išspaudė šypseną.– Ne, viskas puiku.– Taigi, – įsileido į šneką Dženė, – Šonas dabar gyvena per kelias gatves nuo

mūsų su Metu.Nuostabu, man Alvudlyje reikės saugotis ne tik žmogžudžių ir prievartautojų –

turėsiu saugotis ir buvusiojo.– Suprantama, jis klausinėjo apie tave, Ambere.– Ak, taip, – pasakiau.– Nagi, mergyt, parodyk nors kiek entuziazmo, juk tas vyras buvo tavo

gyvenimo meilė. – Ačiū, Džene. – Klausė, ar tu su kuo nors, tai aš pamelavau,pasakiau, kad prasidėjai su Meto draugu. Nenorėjau, kad manytų, jog esi liūdnavienišė.

Mane išmušė karštis.– Aš ir nesu liūdna vienišė. Beje, man nerūpi, ar jis mano, kad aš tokia.Dženės veidukas susiraukė.– Na, mano dėka nebemano. Iki šiol apie tave svaičioja. Kai sušnekom apie

tave, akys kad užsidegė. Paskui pasakė, kad vis dar nesupranta, kodėl atsisakeiuž jo tekėti.

Metas iš burnos ant stalo purkštelėjo alaus, Gregas sustingo.– Tu buvai priartėjusi prie vedybų? – paklausė Metas, rankove šluostydamasis

nuo burnos alų, kuriuo buvo apsipylęs.Aš nieko neatsakiau, mat negalėjau krustelėti. Nė prakvėpuoti. Ar patikėti,

kad apie tai kalbam. Nekalbėdavom apie tai asmeniškai, kur jau ten sumautambare.

– Aha. Nežinojai? – paklausė Dženė.– Ne! – patikino Metas. – O tu? – paklausė Grego.Gregas iš lėto, neskubėdamas papurtė galvą.– Nė vienas nežinojot? – apstulbusi perklausė Dženė.– Ne, Džene, nežinojo nė vienas, – iškošiau pro sukąstus dantis. – Todėl, kad

buvau tau prigrasiusi: „Tik niekam nesakyk.“Dženė išpūtė akis, jos lūpas išgaubė tylus, supratingas „o“.– Ir kaip arti buvai priėjusi prie to žygdarbio? Žiedus buvai išsirinkusi? O

suknelę?Gan neaišku, kodėl klausinėjo Metas.– Žiedą ji turėjo, buvome paskyrusios dieną, kada apžiūrinėsime sukneles,

tada jie santykius nutraukė ir ji nepaaiškino kodėl.Gan suprantama, atsakinėjo Dženė.– Ar reikia apie tai šnekėtis? – tepratariau šaltu balsu.– Reikia! – patvirtino Metas. Ūmai nežinia dėl ko sukrutęs. – Staiga paaiškėjo,

kad Amberė turi slepiamą pusę. – Tik paklausykit, kas kalba. – Žinojau, kad nesitokia jau nusiteikusi prieš susitupėjimą, kokia dediesi, štai ir įrodymas.

– Gaišai laiką svarstydamas, ar susitupėsiu? – paklausiau nustebusi, kadneišgaruoju Metui iš galvos vos tik pranykusi iš akių.

– O kaipgi. Kartkartėmis net pasikalbam su Peku. Juk prie to priartėjom visi,išskyrus tave. O dabar štai sužinau, kad ir tu buvai priartėjusi.

– Nebuvau.– Bet jam ištarei „taip“, to pakanka.– Neištariau. Net nesakiau, kad pagalvosiu. Jei nori žinoti, jam teko jėga

atgniaužti kumštį ir įsprausti dėžutę su žiedu, nes aš buvau tokia sukrėsta, kadnegalėjau nei krustelėti, nei prabilti. Žiedo niekuomet nesimoviau. Paklaikusibuvau taip, kad niekam neprasitariau. Ir nenorėjau, kad kam nors prasitartųmano palaidaliežuvė draugė.

Kol kalbėjau, iš Grego sklido jausmai – aiškiai, triukšmingai. Švelniai tariant,jis neapsidžiaugė. Tariant ne taip švelniai, jo gyslomis vietoj kraujo pasruvopavydas ir įniršis. Šįkart jis mane neabejotinai paliks.

– Tai vestuvinę suknelę ketinai pirkti tortinę ar prigludusią? – kamantinėjoMetas.

Dženė išsiviepė.– Metai, pasirodo, tu klaikiai daug žinai apie vestuvinius reikalus, gal ką

papasakosi ir mums? – paklausiau aš. – O gal kokių nors pranešimų dar turi tu,Džene? Paslapčių, kuriomis norėtum pasidalyti su visais? Nagi, nesidrovėk.

Visi kaip vienas užsičiaupė. Metas pakilo.– Ką gi, statyti mano eilė, – nusprendė. Turbūt pasijuto kaltas, jei jau taip

noriai rausiasi kišenėje.– Man nereikia, drauguži, – tarė Gregas stodamasis. – Išnykstu.– Pas savo paslaptingąją? – sukluso Dženė.Gregas lyg ir patraukė pečiais, lyg ir kilstelėjo antakius.– Iš tiesų ji nebe paslaptingoji, o mano mergina.– Turbūt gerai klojasi, – padarė išvadą Metas.– Taip, ir žinai kodėl? – atšovė Gregas. – Nes ji man visiškai atvira. Jei

santykiai negrindžiami atvirumu, jie – šlamštas. Iki.Ir jis išėjo.Paliko sėdėti mus tris, bet aš supratau, kad atsitraukė nuo manęs. VĖL.

48 Šiek tiek nevykęs pasiaiškinimas, turint omeny, kad šitai sakantis vyras nuploninęs liežuvį įsiprašėį daugiau Lidso lovų, nei galiu suskaičiuoti, bet praleidau tai pro ausis.

49 Vis nerimaudavau, kaip ji, gaudama mokytojos atlyginimą ir turėdama kietą irisą, gali juos pirktis.

Dvidešimt septintas skyrius

Laukiančioji

Niekuomet nemaniau, kad Gregas sužinos apie mus su Šonu – todėl ir nutylėjauŠono piršlybų smulkmenas.

Ir nebūtų sužinojęs, jei ne Dženė – lazdelė iš saldžiųjų ceratonijų ankščių. Ištikro net ne šokoladas. Ta kraupi substancija, kurios nė nedrįstum palyginti sušokoladu.

Buvau prisaikdinusi, kad saugotų paslaptį. Pažadėjo niekad apie tai nekalbėti –nei su manim, nei su kuo kitu. O dabar žiū, ko pridirbo. Turėjom žinoti tik Šonas,Dženė ir aš. Pati Meto ir Grego akivaizdoje nelaidžiau gerklės pasakodama, kaipji išsigando nėštumo – supratau, kad apie tokius dalykus nešnekama. Jie bareneviešinami. Dženė pasidarė svetima. Ankstesnioji taip nebūtų pasielgusi. Niekugyvu. Naujoji nepasibodėjo pavadinti manęs storule ir bare išpliurpti manopaslapčių.

Atėjo metas ko nors imtis. Turiu daryti kai ką daugiau, ne tik laikyti Dženęsvetima, ceratonijų lazdele, mano ne itin mėgstama. Savaime šitai nesusitvarkys.Pasidomėsiu, kodėl pasikeitė mūsų draugystė. Gal net išsiaiškinsiu su Džene.Nugara nuslydo ledas. Išsiaiškinsiu? Ją aprėksiu? Nūn savimi pasitikiu labiau,kone paprieštaravau mamai, bet Dženei? Jokiu būdu. Vis dėlto kažką reikiadaryti. Kad ir ką.

Tačiau didžiausia problema dabar mano gyvenime ne Dženė – Gregas.Pasukau savo keliu. Braunberio takas – mano kelias. Namai. Vieta, kur jis

laukia, kad mane galėtų mesti.Kaip sėdi ant tvoros panamėje, mačiau per kelis jardus. Turėjo čia prakiūtoti

mažiausiai pusvalandį, nes aš jam išėjus tiek laiko prasėdėjau bare.Kai priėjau, Gregas kulnais spardė tvoros plytas. Nepasakė nieko, tik pakėlė

akis, atlaikė žvilgsnį ir vėl nudelbė galvą.– Hm, tikiuosi, užeisi, – šnipštelėjau. Atsikrenkštusi pakartojau ką pasakiusi.Susiradau raktus, drebančiomis rankomis atidariau buto duris. Buvau

išsigandusi. Išsigandusi dėl Grego. Dėl to, kaip jis jautėsi. Kaip buvo

susinervinęs. Kaip supyko – tiek, kad tikriausiai paliks.Įėjęs jis nudrožė tiesiai prie sofos, atsisėdo.– Arbatos? – paklausiau iš koridoriaus.– Išgerčiau, – atsiliepė neatplėšdamas akių nuo išjungto televizoriaus.Pripyliau virdulį vandens, užkaičiau.Jis buvo piktas. Tiek, kad į mane negalėjo žiūrėti. O aš buvau bailė – visos

blusos apmirdavo pagalvojus, kad Gregas mane paliks. Kad paliks kas nors.Dabar grėsė neišvengiamas palikimas.

Palinkusi virš stalviršio, įsižiūrėjau į Gario Larsono puodelį su paveikslėliais.Jame tupėjo arbatos maišiukas. Gali būti ir blogiau, pasvarsčiau, aš galiu būtiarbatos pakelis, paskendęs savo reikaluose, palaimingai nenutuokiantis, kadgreit bus nuplikytas verdančiu vandeniu.

Taip neteisinga. Tolygu pranešimui, kad esu alergiška šokoladui. Kad tasubstancija, mano mėgstama labiau už viską pasaulyje, jei tik darkart įsidėsiu įburną, mane pražudys. Nuo tos minties perbėgo šiurpuliai. Nei Grego, neišokolado. Sužinojus tokį baisų dalyką, mano likučiai po dešimt minučių būtųgrandomi nuo M1 greitkelio.

Virdulys užvirė, tvokstelėjo garai.– Atsiprašau, – tariau arbatos maišiukui ir užpyliau jį vandeniu.Mes abu ėjom vienodu keliu, tik maišiukas ėjo vedamas kilnesnio tikslo –

atgaivinti. Kai baigtį prieis mano santykiai, tikslo nebus.Gregui į arbatą įbėriau šaukštuką cukraus. Kilstelėjau puodelį, palaikiau ir

įmečiau dar vieną kaupiną šaukštelį. Padeda nuo sukrėtimo.– Štai ir aš, – pasakiau ir įteikiau puodelį.Jis trumpam nutaisė padėkos išraišką, puodelį paėmė, bet daugiau mane

pastebėjęs neparodė niekaip.– Sausainių, hm, neturiu, atsiprašau.Jis linktelėjo.Man galvoje mušė kūjis, abu smilkinius diegė po atskirą skausmą, akių vokus

vos laikiau – besiblaivant, regis, kiekvieną kūno dalį užgulė sunkumas. Protas išišgąsčio nuskaidrėjo, užtat kūnas, regis, stengėsi nepasiduoti.

Prisėdau ant sofos šalia Grego.Ką turėčiau daryti? Laukti, kol jis prabils? Ar imti aiškintis, dėl ko nesakiau?

Ne taip paprasta, kaip atrodo, nes nieku gyvu negalėjau prisiminti, kodėlnesakyti pasirodė gera mintis.

Laukimas. Tą patį išgyvendavau, kai buvau jaunesnė. Kai laukdavau, kadpasius tėvai. Vienas kitam leptels ką netinkamo, ir bus klykiama, trankomasiarba stos sadistiška tyla. Barnis nėra taip blogai, kaip laukti barnio. Nes jis turipavidalą, kai jau susibarta, bent aišku, ko bijai. O laukdama prisikurdavau daugbaisesnių scenarijų. Ir niekuomet neatsipalaiduodavau, nes žinojau, kad vosatsipalaidavus į orą lėks pirmas piktas žodis ir prasidės. Laukti buvo klaiku.

Gregas gėrė arbatą.Sriūbt.Sriūbt. Tyla.Sriūbt.Sriūbt. Tyla.Tyla. Sriūbt.Sriūbt. Sriūbt.Ar jis tyčia mane kankina? Bando išvaryti iš proto? Šaiposi versdamas laukti

bausmės?Jis pakilo nuo sofos, atsisuko.– Vadinasi, Amberė vos neištekėjo, tik pamiršo man pasakyti, – apkaltino.Aš žiūrėjau pakėlusi akis.– Suprantama, ką ir besakyti. Visi pamirštam, kad ruošėmės tuoktis, o kaipgi.– Buvo ne taip, – cyptelėjau.– Ai, ne? O kaip?Išsižiojau, nuoširdžiai stengdamasi pasiaiškinti keliskart sumataravau

rankomis, bet pamačiau, kad tyliu. Neišsprūdo nė žodis. Pasiduodama tikgūžtelėjau pečiais.

– NEUŽKNISK! – užriko jis ir sviedė puoduką. Tas nuskriejo per kambarį,turinys švystelėjo į orą, puodukas atsitrenkė į sieną, pažiro, šukės pabyrėjo pokambarį.

Man aštuoneri. Sėdžiu savo kambaryje, mygdama pieštuką pratybų sąsiuvinyjerašau daugybos lentelę. Pieštukas brėžia juodai pilkus griovelius, aš labaisusitelkusi. Labai. Taip, kad negirdžiu, kaip kažkas kažin ką trenkia į svetainėssieną ir pažyra milijonai šukių – jas turėsiu sušluoti. Negirdžiu riksmų. Negirdžiupliaukštelėjimo, užspaudžiamo klyksmo. Girdžiu tik tiek, kad keturiskart dvylikalygu...

Į Gregą žiūrėjau išplėtusi akis, sulaikiusi kvapą, įtemptais raumenimis,laukdama, kas bus toliau. Vėl trenks. Vartys baldus. Voš į veidą. Spirs į pilvą.Paguldys, priplos...

Jis nurimo. Kažkodėl nustėro.– Sužeisti tavęs neketinu, – tarė.Aš linktelėjau.Jis žengė į priekį, aš atšlijau.– Tikrai, Ambere. Tavęs sužeisti aš nesiruošiu. – Gregas atrodė sutrikęs,

susirūpinęs ir dar daug koks. – Esu įsiutęs, bet sužeisti tavęs nesužeisiu.Palinkčiojau.Jis paėjėjo atgal, klestelėjo ant fotelio krašto.– Niekuomet nesužeisiu. Tikrai. Tik paklaikau. Kodėl nepasakei apie Šoną?

Ruošeisi už jo tekėti? Todėl ir nesakei? Nes vis dar jį myli ir nori būti su juo?Aš papurčiau galvą. Tebespoksojau, laukiau. Kol trenks. Niekuomet

nemaniau, kad trenktų. Bet štai. Štai mudu abu.– Atsiprašau, – tarė Gregas. – Atleisk. Tik nenoriu jaustis kaip šiknaskylė. Tu

buvai susižadėjusi, bet man nepasakei. Nei būdama mano draugė, nei būdamamano mergina. O tada prasižioja Dženė, lyg būtų visiems žinoma. Buvai davusiįžadą, o man nepasakei.

– Susižadėjusi aš nebuvau, – paneigiau. Nukreipiau žvilgsnį į pėdas. Krūtinėkvėpuojant kilnojosi sunkiai. – Kai jis pasipiršo, pasvarsčiau. Iš tikro. Šoną ašmylėjau. Mes puikiai sutardavome, jis buvo geras, taurus, linksmas, patrauklus,su juo seksas buvo puikus. Žinojau, kad net netikėdama santuoka ištarti „ne“negaliu, nes atsisakius tekėti santykiai retai kada palaikomi, o aš nenorėjau, kadvisa šitaip pasibaigtų. Bet dvejojau dėl vieno dalyko. Ar galiu tarti „taip“ vyrui,kuriam patinka „Džekė Braun“? Skamba kvailai, bet argi galiu būti per amžiussu tuo, kuris klausosi visų tų rasistinių paistalų ir dar drįsta sakyti, kadneturėčiau būti jiems per opi? Kai pačiam niekad neteko su tuo susidurti? Jamtai vykę Tarantino pokštai, o ne skaudinimas, dėl kurio galiu įsižeisti, jei taipnusprendžiu. – Su kiekvienu žodžiu balsas darėsi vis stipresnis. Tvirtesnis. Netpakėliau akis. – Jeigu vyras, su kuriuo ketinu pragyventi likusį gyvenimą, tonesupranta, ką gi, vadinasi, mes netinkame. Tai ir yra pagrindinis skirtumas, sukuriuo negalėjau susitaikyti. Taigi, išsiskyrėme dėl „Džekės Braun“, kaip sakiau.

– Kodėl nepapasakojai iš pat pradžių? – paklausė Gregas.

– Įtariau, kad prisipažinus, jog ketinau tekėti už kito, tu pakvaiši, – tariau irmostelėjau galva į arbata išterlintą sieną.

Gregas paraudo.– Supratau. Stengiuosi nebūti pavyduolis, bet šitaip sunku. Vis bijau, kad

vienądien pagalvosi: „O kas man darbo?“ ir paspruksi. Tai mane labai gąsdina.Nuo to laiko, kai susipažinau su taviškiais, atrodai taip keistai – lyg atitolusi. Vissvarstau, kad gal tik gaišti prieš nutraukdama santykius. Žinai, tokių ženklųbuvo ir su Kriste. Ji manęs šalindavosi, vengdavo, atitolo, kartaisnesišnekėdavom ištisą vakarą. Išsigandau, kad taip bus ir su tavim. Kas rytaspabudęs svarstau, ar jau ta diena, kai praneši, kad viskas baigta. Aš tave dusinu– žinau. Bet negaliu liautis. Kuo labiau tolsti, tuo labiau prikimbu, o tai, žinau,tave dar labiau tolina. Nekenčiu savęs dėl to... Toks anksčiau niekadnebūdavau. Niekad nemaniau, kad galėčiau toks būti. Bet vis galvoju, kad jeirodysiu tau, kokia esi svarbi, manęs nepaliksi. Pirma... Ak, atleisk. Aš gailiuosi.

– Žinau, – sušnibždėjau.Gal ir gailisi, bet kas iš to? Kaip man būti su vyru, kuris taip pratrūksta.

Reikėtų laukti, kad pratrūks ir vėl. O tokio laukimo nepakenčiu.– Kartais aš toks šiknius. Nenorėjau išgąsdinti, betgi ar čia pasiteisinimas?

Atsiprašau. Daugiau taip nebus. Daugiau taip niekada nedarysiu.Visi taip sako. Smurtaujantys vyrai smurtauti nenori, ar ne taip? Nė neketina

norėti. Bet kartas, antras, paskui pasistūmėja tiek, kad trankosi dėl menkiausionieko – įsivaizduojamo ar tikro – ir vis kartoja: „Atleisk. Nenorėjau, daugiau taipnedarysiu.“

– Ką gi, geriau einu kuopti, – tyliai tarė jis.„Atleisk, nenorėjau.“ Kiek kartų girdėta.

– Juk žinai, kad nei tau, nei kam kitam taip netrenkčiau? – paklausė Gregasvidury nakties.

Buvome atsigulę prieš porą valandų, bet kadangi kūniškam sąlyčiui nė vienasnebuvome nusiteikęs, aš apsivilkau pižamą, jis užsimovė apatines.

Žiūrėjau, kaip Gregas kuopia, galiausiai nė dėmelės neliko. Surinko aliaišukės, jas sumetė į šiukšliadėžę. Net surado kilimų šampūno – jo turėjau? – irištrynė arbatos dėmę.

Kai buvo iškuopta, pasakiau, kad esu pavargusi ir einu gultis. Nustėrau Gregui

paklausus, ar neprieštarauju, jei pasiliks.– Jei nori miegoti viena, aš suprasiu.Tikėjausi, kad jis, kaip visuomet, išeis.– Kaip nori, – atsakiau.Jis nudelbė akis į kojas. Aš sunerimau. Ką, blogas atsakymas? Vėl trankysis?

Trenks man?– Tada gal eisiu. Matyt, taip bus geriausia?Juk tai klausimas, ne ketinimo konstatavimas, klausimas.Pasikasiau veidą.– Jei nori likti – lik. Nori eiti – eik. Tavo pasirinkimas. Aš guluosi. Labanaktis.Gregas liko. Abu gulėjom gobiami tylos, rodos, visą amžinybę, kol jis paklausė,

ar aš žinanti, kad manęs niekada nesužeis.Kol laukiau barnio, krūtinę buvo užgulęs sunkumas, suko vidurius. Šiandien aš

paaukštinta. Buvau paaukštinta darbe ir maniau, kad geresnės dienos negalibūti. Kurgi ne. Geresnės būti negalėjo – tik blogėjo ir blogėjo.

– Aš tau niekuomet netrenksiu, nė pirštu nepriliesiu. Galiu įsiusti, daužytidaiktus, bet sužeisti niekada nesužeisiu.

– Nedaužyk, – išstenėjau užgulta krūtine.– Ko?– Daiktų. Man tai nepatinka. Gąsdina.– Gerai, pažadu. Nedaužysiu. Iš viso per gyvenimą daužiau tik tris kartus. Kai

mane paliko Kristė. Kitąkart – kai su savim susipykau taip, kad turėjau arba kąnors sukulti, arba rėžtis su mašina į sieną. Ir ką tik. Daugiau nedaužysiu.

– Gerai, – sutikau.– Prašau manimi patikėti – nedaužysiu.– Pažadi?– Pažadu.Gregas prisislinko ir apsivijo mane rankomis.

– Kas nutiko? – paklausė šiek tiek vėliau.– Apie ką tu?– Vaikystėje tave mušė, skriaudė ar kas?– Nežinau, apie ką kalbi, – nukirtau.Apie tai mes nešnekėsime. Ne dabar. Nešnekėsime ir kada nors.– Kai pirma pratrūkau, išsigandai. Tai mane sulaikė. Esu matęs tave imantis

tokių drąsių žygių kaip anuomet, kai atmušei tą bare, kurios bičas ruošėsi maneišvanoti, ir iš Dženės girdėjau, kokia gali būti gąsdinanti. Gi žiūri smurto scenas,o pirma taip persigandai, pašiurpai, paskui tave apėmė tas dažnai apimantistransas. Kas nutiko?

– Išsigandęs būtų net Rembo – mano mėgstamiausias puodelis, ir tasneatlaikė, a? – pajuokavau.

– Gali manim pasitikėti, – patikino Gregas, – sakyk, kad ir kas būtų.– Dėl tėvų. Ne dėl Tėčio 2-ojo – dėl mamos ir tėčio. Jie labai pykdavosi. Ir, hm,

tėtis kitąkart griebdavosi prievartos. Ir, hm, aš tiek daug šluodavau. Man... Jeikas panašaus, išsigąstu. Nežinau, prie ko tai prives. Kaip gali pasibaigti... Man...Aš negaliu su tuo... Sukyla... Niekam šito nesakyk, gerai? Prašau.

– Gerai.– Tikrai, prašau, – pasakiau sprausdamasi jam į glėbį, ieškodama veido.

Gregas turi suprasti, kaip svarbu, kad niekam neprasitartų. – Pati niekamnesakau. Net Dženei. Erikas, ir tas nežino. Taigi, maldauju, nesakyk. Niekad.

– Nesakysiu, – švelniai pažadėjo Gregas. Nubraukė nuo akių plaukus.Pažiūrėjo į akis. Į sielą. Jo veidas dar niekuomet nebuvo toks atviras irnuoširdus. – Ačiū, kad pasitiki. Pažadu, kol būsiu gyvas, niekam nesakysiu.

Mano herojus. Jis – herojus. Mano gyvenimo filme Gregas Valtersonas buvoherojus. Maniškis. Visuomet bus su manim. Iš kur žinau? Nes šito dar niekamnebuvau sakiusi. Nei Dženei, nei Erikui. Tai vyko dar jam negimus – neatgimuskaip mano broliui. Gregas privertė nutraukti tylą. Pasakiau netyčia. Žiojausitarti, kad žinau galinti juo pasitikėti, bet apsižiūrėjau, kad štai ką sakau.Kiekvieną žodį teko traukte traukti, bet jie turėjo būti ištraukti.

O jis nepalaikė manęs pamišėle. Pamišusi mano dalis, ta, kurią nuo jo slėpiau,– dalis, kurią slėpiau nuo visų, – buvo išlaisvinta, ir jis nepabėgo. Gal išeidavokiek dažniau, nei norėjosi, bet visuomet grįždavo. Mes susitaikydavome.

Man nebereikėjo tvardytis, bijoti, kad Gregas ką nors išsiaiškins ir mane mes.Nebereikėjo redaguoti savo elgesio, savos istorijos. Šita paslaptis, šita gyvenimodalis mane buvo sunkiai užgulusi. Visuomet būdavau įtempta, daug ką slėpiaužinodama, kad niekas nesupras, kodėl žmonės man nekelia pasitikėjimo.Netikėdavau, kad vyrai neapgaudinėja, nežeidžia fiziškai ir dvasiškai.Žinodavau, kad reikia būti gerai, pastoviai, kitaip tavęs nemylės. Negalvodavauapie ateitį, nes daugiausia prisimindavau praeitį. Jos labiausiai bijojau. Dėl

praeities baimės negalvojau apie ateitį. Praeities baimė, visuomet spaudusi mankrūtinę, nuodijusi protą, galiausiai atlėgo. Aš ja pasidalijau. Papasakojau Gregui.Kaip paprasta, bet kartu sudėtinga. Lengva, bet sunku. Dabar jis sužinojo, kokiaesu. Jam galėjau pasakoti viską. Buvau laisva.

– Gregai, daugiau visų tų paslapčių ir pusiau tiesos aš nenoriu. Manau, mumsreikėtų susitarti, kad paslapčių nebebus, išskyrus gimtadienio dovanas irpanašiai. Aš atskleidžiau savo didžiausią paslaptį. Daugiau nė karto apie jąnebenorėčiau kalbėti, bet tu ją žinai. Nuo dabar būkim visiškai atviri.

Užuot atsakęs, Gregas padarė žymiąją pauzę. Tokią, po kurios pasakydavo kąnors, ko girdėti nesinorėdavo.

– Daugiau paslapčių nebus, tiesa? – pakartojo.– Tiesa.– Turiu tau šį tą tarti.Tai mėšlas.– Tark.Ar buvo labai jau gerai prašyti visiško atvirumo?– Metų metus ketinau pasakyti, bet vis atrodydavo, kad netinkamas laikas.Ar aš noriu visiško atvirumo iš Grego? Kas baisiausio jam galėjo nutikti?– Bijodavau tavo reakcijos – kas bus su mumis.Fotografuoja mane nuogą, kol miegu, ir nuotraukas deda į internetą?

Zoofilija?– Taip jau yra...Ką baisiausio gali būti iškrėtęs Gregas? Apie tai kaip reikiant nebuvau

pagalvojusi. O gal reikėjo prieš skelbiant atvirumo deklaraciją.Jis patylėjo, giliai giliai įkvėpė.– Aš, hm, na... Aš tave myliu.– Ak, ačiū Dievui, – lengviau atsikvėpiau.– Ačiū Dievui?– Kalbėjai taip rimtai... Maniau, ruošiesi pasakyti, kad santykiauji su karve ar

ką panašaus.Gregas nusijuokė.– Deja, su karve jokių nukrypimų, myliu tave.– Ačiū.– Nėra už ką, – sukikeno jis. – Dėkoti visiškai nėra už ką.

„Meilė?Tai tik šokoladas

be kalorijų“

Dvidešimt aštuntas skyrius

Išeiga

Šįvakar mes pasakysime Dženei su Metu. Ta mintis čirpavo man apie galvą lygplazdančios mėlynosios paukštės50. Šį vakarą pasiviešinsime.

Jau septyni mėnesiai, o mes vis dar kartu. Tik septyni, bet kartais paaiškėja irpo septynių. Man buvo aišku. Su Šonu šitaip nesijaučiau nė po metų. Čia nebūtatik aistros. Nuo aistros mes pažengėme seniai. Mylėdavomės vis dar kas naktį,kai tik susitikdavom, bet jau buvo ir kai ko daugiau. Seksas nebuvo pagrindinismūsų bendravimo būdas – mes dar ir kalbėdavomės. Kalbėtis atrodė paprasta,natūralu, dabar Gregas mane pažinojo visą. Žinojo net tai, ko nežinojo manobrolis, Gregui buvo atiduota ta dalis manęs, kurios neturėjo niekas. Manodisfunkcinis trio pavirto į disfunkcinį kvartetą, aš nebebuvau tokia vieniša. Taipprislėgta. Su juo galėdavau kalbėtis mažne apie viską. Be to, dabar, kai Gregasžinojo, kad pasitikiu juo 100 procentų, kai turėjo dalelę manęs, apie kurią žinojotik dar du žmonės, – nebebuvo toks prilipęs. Atsipalaidavo, suprato, kad jo mestineketinu, ir net kartais užmesdavo akį į kitas moteris. Su kai kuriomis gal netpaflirtuodavo. Žinoma, ne prie manęs, bet jis ir vėl tapo tuo Gregu, kurį ašpažinau ir įsimylėjau, taigi viskas buvo puiku... Na, ne puiku, bet toks jis manpatiko labiau nei tas įkyruolis, koks buvo betampantis. Taip sakant, mažesnė išdviejų blogybių.

Mums tereikėjo žengti dar vieną žingsnį – pranešti Metui su Džene, ir viskasbūtų tobula. Taigi, pranešim šįvakar. Šį vakarą. Paskutinį per festivalį.

Festivalis praėjo fantastiškai, būta vos vieno kito nesklandumo. Plius Marta suRene susipliekė tik du sykius – festivalio stebuklas – ir aš Martą išsiunčiaušokolado, kol jos dar nebuvo įsisiautėjusios. Šį vakarą baigiamasis kaukių balius,per kurį turės būti apdovanoti visi geriausi filmai, aš ruošiuosi persirengtipasirinkta kino dievaite. Žvilgtelėjau į suknelę, kabančią ant viešbučio kambariodrabužinės durų, vis dar įvilkta į juodą audeklą.

Pirmą ir paskutinį festivalio vakarą Marta, Renė ir aš visuomet turėdavomkambarius viešbutyje, kur apsistodavo mūsų svečiai ir būdavo mūsų spaudos

centras. Pastarąsias dvi savaites, kaip visuomet, aš spaudos centre beveikgyvenau, nes į mano pareigas įėjo rūpintis į festivalį atvykstančiais režisieriais,prodiuseriais, scenaristais.

Šiais metais viešbutį pasirinkome kitą. Paprastai viskas vykdavo „HolidayInn“, o šiemet aš išrūpinau specialų užsakymą „Queens Hotel“, turinčiamemilžinišką iškilmių salę – puikiai tiks baigiamajam pobūvio vakarui.

Kai vakar ėjau iš salės, ji buvo gniaužianti kvapą. Scena, į kurią filmų kūrėjailips atsiimti apdovanojimų iš garbingųjų svečių, išpuošta. Nuo lubų kabosidabrinės žvaigždės, sienas dabina milžiniškos drapiruotės ir Endžio Varholostiliaus įvairių kino dievukų spaudiniai. Padavėjai ir padavėjos persirengs kaipkino teatro patarnautojai ir, užuot nešioję padėklus, vaikščios po kaklupasikabinę dėžes.

Šiandien Marta, Renė ir aš popietę turėjom laisvą, tad galėjom ruoštisvakarui. Aš per tą laiką turėjau pamiegoti ir nueiti susišukuoti pas kirpėją.Marta irgi išėjo darytis šukuosenos. Pasirinkusi Merliną Monro „Septyneriuosetroškimų metuose“, ruošėsi atsidėjusi. Ne tik išsinuomojo suknelę, bet ir kirposi,dažėsi plaukus. Didžiulis pasiaukojimas darbui, reikia tai pripažinti.

Renė, kuri, rodės, iš lieknos pernakt pavirto gerokai išpampusia, ruošėsivaidinti Miją Farou iš „Rozmari kūdikio“. Aš mėginau aiškinti, kad tai beprotybė.„Šaukiesi bėdos“, – išsprūdo man, bet ji užsigeidė vilkėti trumpą septintojodešimtmečio suknutę. „Ta pastojo nuo velnio“, – priminiau. Bet ji neklausė.Normali buvau aš viena.

Dar kartą nužvelgiau savąją suknią. Aš rengsiuosi kaip Holi Golaitli„Pusryčiuose pas Tifanį“. Susiradau tobulą juodą suknelę, krintančią iki kulkšniųir tinkančią visiems mano išlinkiams. Skeltuko kaip Holės nebuvo, bet kitkasatrodė taip pat. Susiveikiau ir netikrų deimantų papuošalus – karolius, auskarus,apyrankę ir plaukų segtuką, – taip pat ilgas pirštines, juodus aukštakulnius ir ilgąkandiklį. Pasidariusi šukuoseną, atrodysiu kaip pramogų pasaulio žvaigždė.

Jau tradicija, kad į paskutinį festivalio vakarą ateina Metas su Džene, tainakčiai viešbutyje užsisako kambarį. Gregas, gaunantis įprastą kvietimą kaipspaudos atstovas, dažnai likdavo mano kambaryje (Šonas į festivalį niekuometneidavo, net jei parūpindavau nemokamus bilietus – jam buvo neįdomu), nebentbūdavo nusialinęs – tada paprastai užsisakydavo atskirą kambarį, kadpademonstruotų nusialinimą. Šįvakar po kalbų ir apdovanojimų mes su Gregususėsime su Džene ir Metu ir paaiškinsime, ką vienas kitam jaučiame. O ryt aš

atostogausiu. Atostogausime mes.Atostogos. Dešimt dienų. Su Gregu. Jis taip patvarkė, susitarė su Rene, kad

rytoj man nereikėtų prižiūrėti, kaip viskas ardoma, be to, užsakė devynių dienųkelionę. Patį tikriausią šokoladinį pasilakstymą. Važiuosime į Lilį, Belgiją irŠveicariją. Į Meksiką ir Ganą – kitąmet, taip sakė jis. Apie atostogas manpranešė tik prieš dvi dienas, taip, trečiadienį, mat bijojo supykdyti. Gregaspuikiai mane suprato. Iš tiesų buvo tobulas vaikinas.

Širdžiai suspurdėjus, lioviausi traukti iš kuprinės daiktus. Sudribau ant lovos,prisispaudžiau kosmetinę. Mano tobulasis.

Manau, kad tik susidėjusi su Gregu aš sužinojau, ko noriu iš santykių. Jisturėjo gelmės. Tikros. Buvo ne vienas šokoladas – visa rinkinio dėžė. Šitaižinojau ir anksčiau, tik vis neatsistebėdavau.

Nūn aš jau galiu miegoti. Miegodavau ir IG (iki Grego), bet dabarišsimiegodavau. Retai kada beprabusdavau ketvirtą nakties ir galvodavau,krimsdavausi, jaudindavausi, permąstydavau. Destruktyvus būdavopermąstymas. Ar turėjau tekėti už Šono, į visą tą „Džekę Braun“ ir „aš netikiusantuoka“ nekreipdama dėmesio? Gal reikėjo būti malonesnei su ponia H,pagaliau tėtis ją mylėjo? Gal reikėjo priimti pasiūlymą dirbti Londono kinofestivaliui? Ir vėl iš naujo. Bet su Gregu taip nebūdavo. Jei pabusdavau, tiesiogapsiversdavau ant kito šono ir vėl užsnūsdavau.

Tai nebuvo paprastas draugavimas su vaikinu – draugavau su Gregu Gregoriu.Žinojau, kad visi saldainiai rinkinio dėžutėje sudaro jį – mano „Malteser“.Mėgstamiausią šokoladą. Gregas buvo mano „Malteser“, su juo galėjau būtirami. Protas ilsėdavosi. Aš būdavau nurimusi.

Atsiguliau ant nugaros, plačiai ištiesiau rankas. O aš ir nežinojau, kas yrameilė. Beveik toks pat gėris kaip šokoladas. Drįsčiau taip pasakyti? Geriau neišokoladas... Ne, ne taip. Nieko nėra geriau už šokoladą. Bet šitai, šita meilėtoks pat gėris 99 procentais. Po velnių, 99,99.

– Kaip matot, aš laukiuosi, – tarė Renė.Ji sakė kalbą – festivalio uždaromąją. Su oranžinės ir baltos spalvų A formos

septintojo dešimtmečio stiliaus mini suknele, išryškinančia pilvą, švytėjo iratrodė pritrenkiamai. Plaukus buvo susikišusi po elfišku šviesiu peruku, tadįgavo visišką Rozmari išvaizdą.

– Ir nors sklando tokie gandai, laukiuosi ne velnio vaiko, – pridūrė.Maždaug trys šimtai žmonių iškilmių salėje susijuokė.– Kol būsiu išėjusi motinystės atostogų, iš festivalio direktorės pareigų

pasitraukiu. Laimė, turiu kuo pajėgiausią pamainą. Dauguma su ja turėjo reikalų,derėjosi, kai kurie buvo apibarti. Tai, žinoma, mūsų festivalio direktorėspavaduotoja Amberė Salpon.

Aš pastirau. Ji nesakė, kad šitai paskelbs. Reta kuri taip pučia reikalą. Einamotinystės atostogų ir meldžiasi, kad pavaduotojai susimautų, tada visiprisimintų, kokios fantastiškos buvo jos.

– Eikš, Ambere, ženk pirmyn, – paragino Renė.Aš žengiau, tačiau sunkiai – Holi Golaitli suknelė vargiai pasidavė, vaikščioti

nebuvo lengva.– Tai moteris, kurią jūs turite vaišinti vynu, vakariene ir kuriai turite būti

malonūs, – tarė Renė skėsdama pirštus, lyg būčiau koks žaidimų prizas.Aš nutaisiau šypseną. Ką daro rankos? Kur žiūriu? Prie šito nesu pratusi.

Nesu tikra, kad man tai patinka. Kad ir kaip šito norėjau, būti didžiulio dėmesiocentre nepatiko.

Pažvelgiau į minią – jūrą merlinų, bogartų, holių, čaplinų, heilių, denzelių irvieną vienintelę princesę Lėją. Pirmas asmuo, už kurio užkliuvo akys, buvoponas Šokolado Uostytojas, apsirengęs kaip Vilas Smitas iš „Vyrų juodaisdrabužiais“. Jis buvo festivalio savanoris ir suglumo supratęs, kas aš ir iš kuržinau apie jo filmus.

– Supratau, kodėl žiūrite tiek daug filmų, – pasakė.Taip, jis buvo žavus, bet man nebedarė tokio poveikio kaip anuokart. Taip

nebetrikau, tad šįkart buvau santūresnė, bet tai jo nesulaikė nuo bandymo pervieną naktinę peržiūrą truputį paflirtuoti. Kviesdamas po peržiūros išgerti jisuždėjo man ant rankos plaštaką. Vėl stovėjo labai arti ir aš vėl stebėjausi, kokialygutėlė jo oda, kokios pagavios kaštoninės akys. Bet alpėti kaip anąsyknebealpėjau. Tik dairiausi Grego. Šitas buvo gražus, bet nebuvo Gregas.

– Ne, – atsakiau.– Na, eime, tik kartą.Aš papurčiau galvą, o jis, užuot atsakęs, švystelėjo kerinčią šypseną, kažką jau

sakys, bet šypsena veide sustingo.– Taviškis – tas baltasis ilgais juodais plaukais, kuris atrodo kaip mokantis

kautis? – pogarsiai pakuždėjo.– Turbūt, – atsakiau kiek sumišusi.– Įdomu. Gerai, nuo tamstos traukiu ranką, kur nors išeiti pakviesiu kitą

kartą.Pasisukusi pamačiau, kaip Gregas į atsitraukiantį poną Šokolado Uostytoją

šaudo piktus žvilgsnius. Bet juokauti mes nesiliovėme, jis nesiliovė būti malonus.Šyptelėjusi jam, iš rampos šviesos pasitraukiau.

Renei baigus sakyti kalbą, buvo teikiami apdovanojimai. Man po kalbųprasidėjo šnekos. Reikėjo pasikalbėti su būriu žmonių, susitarti dėl susitikimų,kai nebebus Renės; kai kas purkštavo, kad negavo apdovanojimų, kurių manėesantys nusipelnę, kai kas tiesiog norėjo papliaukšti. Šviesos buvo prigesintos,užgrojo muzika, mūsų magiškoje pobūvių salėje, sausakimšoje kino dievukų,žmonės pradėjo šokti.

Pabėgusi nuo baigiamųjų šnekų, stovėjau prie scenos, akimis šaudydama popobūvių salę – ieškojau mafiozo iš „Krikštatėvio“, Bridžitos Fondos iš „Vienišosbaltosios“ ir, vajetau, Džeimso Bondo. Kitaip tariant, Grego, Dženės, Meto.Pirmiausia išvydau Gregą. Vilkėjo juodą kostiumą, juodus marškinius, ryšėjojuodą kaklaraištį. Stovėjo vienas, atsirėmęs į koloną, žvelgė į vidutinį atstumą.Man toks paveikslas patiko. Plaukai apkritę veidą, jis kone remia koloną. Baltair juoda spalvos atrodė nuostabiai. Nusprendžiau tai įtraukti į savo scenarijų.Vyras, besiremiantis į koloną, atrodantis mąsliai. Ir jaudinančiai. Labai.

Man priėjus Gregas atsitiesė, veidą nušvietė šypsena. Aš rankomis apsivijau jokaklą.

– Ei, čiagi viešas sąlytis, – perspėjo Gregas, „Minstrels“ akimis darydamas tokįtriuką: įsmeigęs žvilgsnį man į akis kartu nužiūrinėjo kiekvieną veido lopinį.

Aš patraukiau pečiais.– Nesijaudink. Tu – mano draugas, ir man nesvarbu, – pasakiau.Gregas pažėrė saulėtojo juoko.– Dženė su Metu nuėjo kažko pasiimti iš savo kambario. Iš tiesų tai manau,

kad mylėtis... Bet ei, tu taip gerai pasirodei. Iš tikrųjų nuostabiai.– Žinoma, – atšoviau. – O ko tikėjaisi?– Tu girta, – pasakė jis ir suėmė rankomis už sėdynės.– Ne, tik laiminga.Ir svaigstanti nuo savo pirmojo festivalio.– Ir dar graži, – pridūrė jis.

– Na, šiaip pliaukšti nemėgstu, – pajuokavau.Man į ausis plūstelėjo dar vienas saulės spindulių pluoštas. Nubraukiau Gregui

nuo veido plaukus – taip matysiu šokoladines akis.– Apie tą apsigyvenimą kartu pagalvojau, – tariau.Gregas nuščiuvo. Jo širdis puolė daužytis taip, kad jutau ją sau prie krūtinės.Gal nereikėjo užsiminti? Apie šitą žingsnį pragalvojau kelias pastarąsias

savaites. Kaskart, kai eidavau miegoti Grego nepamačiusi ar su juonepakalbėjusi, suprasdavau, kad galėčiau su juo būti visą laiką, jei žengčiautolesnį žingsnį.

– Ir ketinau pasakyti, kad sutikčiau, jei sutiktum tu, bet, sprendžiant iš tavoveido, gal tą mintį turėčiau mesti.

– Mano veidas perkreiptas iš baimės, kad vėl pasiusi.– Aš nebuvau pasiutusi.– Kurgi ne. Dar nemačiau moters, kuri galėtų taip greitai pasiusti. Kaip manai,

kodėl iki šiol apie tai nebeužsiminiau?– Nagi, tai ką manai? Apie apsigyvenimą kartu?– Hmm, – mąsliai patempė lūpą Gregas.– Jei apsigalvojai, kuo puikiausiai suprasiu, – pridūriau.Žinojau, kad nesuprasiu. Ir kodėl jis nenori gyventi kartu? Kodėl n...Gregas nunarino galvą, lūpas prie manųjų prikišo per centimetrą.– Žinoma, noriu gyventi kartu. Juk aš tave myliu?Aš, apsvaigusi iš laimės, užsimerkiau, ir Gregas mane pabučiavo. Į lūpas

tobulai bučiuodavosi, tobulai lydydavo šokoladą. Prisimindama, kaip paskutinįkartą bučiavomės, aš jį irgi pabučiavau.

Mes bučiavomės naktį prieš prasidedant festivaliui. Išėjusi iš darbo povidurnakčio, išsikviečiau taksi ir nuvažiavau pas jį, nes buvau nemačiusi mažnemėnesį. Stovėdama ant laiptelių paskambinau ir pasakiau, jog šį tą jamnusiunčiau už supratingumą, kad nelindo prie manęs ruošiantis festivaliui.Gregas atkūrė laiptais, atidarė duris ir kaip reikiant pakurstė mano ego,nušvisdamas grynu džiaugsmu. Įsitempė vidun ir, vos tik spėjau užspirti duris,nuplėšė drabužius, išbučiavo, paguldė ant grindų, paskui išnaršė mano kuprinęieškodamas prezervatyvo. Tai atlikome tiesiog koridoriuje. Jo orgazmas nebuvotoks stiprus kaip mano – aš viduje sprogau.

– Spėju, džiaugiesi mane matydamas? – pasakiau vos atgavus kvapą.

Jis atlaidžiai nusišypsojo, prisiminęs, kad per ilgai išbūti rimta nesugebu,krestelėjo galvą.

– Noriu, kad pasiliktum, – pasakė, staiga surimtėjęs. Aš puoliau aiškintis, kadnegaliu, kad prieš didįjį atidarymą turiu grįžti namo ir išsimiegoti, o jis: – Prašau,pasilik.

Taigi teko pasilikti.Tai vyko prieš dvi savaites. Prieš šešiolika dienų. Prieš šešiolika Grego ir

Amberės intymaus gyvenimo metų. Dabar to griebėmės vėl, taigi šitie dangiškibučiniai, labai tikėtina, baigsis tuo, kad sėlinsime viršun į kambarį.

Kai bučiavomės, niekas daugiau neturėjo reikšmės, neegzistavo. Niekas,išskyrus ausyse suspengusį balsą:

– KAS ČIA PER VELNIAS?50 Tai rodo mano proto būklę – mėlynos paukštės, kurgi ne.

Dvidešimt devintas skyrius

Draugas ar mylimasis?

Mudu su Gregu atšlijome kaip du žmonės, kurie neturėtų bučiuotis, kuriuospagavo prilipusius vieną prie kito. Stovėjome kaltės suteptais veidais, žiūrėjomeį Dženę ir Metą.

Tie spoksojo į mus. Visiškai nenudžiugę. Nustėrę? Apstulbę? Įsiutę? Taip, taipir taip. Pradžiugę – ne.

Aš nusukau akis, nes pro lūpų kampučius pradėjo veržtis šypsena, pečius purtėtylus juokas. Negana to, pajutau, kad Grego pečiai irgi kruta, nes jis pradėjojuoktis – man, žinoma, pasidarė dar blogiau. Vienas žvilgtelėjimas į žiūrovus – irto pakako. Pamačius didžiulį Meto susiraukimą ir plačiai atmerktas Dženės akis,juokas iš gerklės plūste paplūdo. Atsišliejau į Gregą, ir mes juokėmės taip, lyg taibūtų juokingiausias dalykas žemėje. Taip ir buvo – septynis mėnesiusprasislapsčius, būti pričiuptiems trys minutės prieš pasiviešinant. Galiausiaisusiglaudėme, Gregas apglėbė mane viena ranka per liemenį, aš abiem rankomapsikabinau jį.

– Jei nesusiprotėjote, pranešame – mes pora, – tarė Gregas.Metas su Džene vypsojo, išraiškos nesikeitė. Gregas pažiūrėjo į mane nebyliai

klausdamas, ar leidžiama sakyti viską.Aš linktelėjau.– Ir kraustomės gyventi kartu.– FANTASTIŠKA! – riktelėjo Metas taip garsiai, kad pašokome net skambant

muzikai. Puolė prie mūsų. – Visuomet maniau, kad turėtumėt susidėti! – sukvykė.– Taip tinkat vienas kitam, o dabar dar ir kartu įsikursit. Stulbinama!

Kaip Jorkšyro vaikėzui, manęs nemėgstančiam iriso gabalui, truputį perekspresyvu, bet gal pagaliau jis ne toks ir nepaslankus, kokį maniau esant. Galvisai nieko. Juk nepasakyčiau, kad irisų nemėgstu.

Kai Metas šoko prie mūsų ir, užnėręs ranką, vos neuždusino manęs dvigalviuraumeniu – manau, netyčia, – Dženė nejudėjo. Stovėjo per atstumą, vis darsustingusi. Iš pasibaisėjimo negalėdama pajudėti. Visa – veidas, kūnas, akys,

ypač akys – buvo perkreipta baimės. Tada transas baigėsi, ji prisidėjo prie visųglėbesčiuotis.

Paskui vyrai pasielgė vyriškai – nuėjo prie baro gėrimų. Aš pasielgiau moteriškai– pasakiau, kad juos galima įtraukti į mano kambario sąskaitą.

Dženė, kuri vaidino Bridžitą Fondą iš „Vienišos baltosios“ ir vilkėjo prigludusiątrumpą juodą suknelę, pabrėžiančią kiekvieną sumenkusio kūno lopinį, stovėjo sumanim prie mūsų pasirinktos kolonos. Kai tik Metas su Gregu dingo iš akiračio,atsisuko.

– Kodėl nesakei? – paklausė ji, didžiulės mėlynos akys, įkritusios veide, žvelgėnuožmiai primerktos. Jos buvo tiesiog mėlynos, ne tokio ar tokio mėlio, kokiopaprastai būdavo, o tiesiog mėlynos. Visuomet manydavau, kad Dženė,sužinojusi mano paslaptį, įsižeis, o ne supyks. Ne išsigąs. Ne pasibaisės.

– Ketinau pasakyti, – paaiškinau. – Iš tikrųjų ketinau, bet, hm, prisimeni, kaipkoledže pavaikščiojau su tavo draugužio Konoro geriausiu draugu ir po keliųsavaičių jį mečiau, nes buvo toks nuobodus?

Ji linktelėjo, blankiai rožiniu lūpdažiu nuteptos lūpos susispaudė į lygų brūkšnį.– Prisimeni, kiek pridariau bėdų tau su Konoru ir kaip vis bandei mane

įkalbėti, kad duočiau jo draugui dar vieną šansą? O kiek dėl to turėjom bėdosmudvi. Vos nesusipykom. Nenorėjau, kad taip atsitiktų vėl. Tiesą sakant, ašnemaniau, kad su Gregu taip seksis. Maniau, kad viskas pasibaigs per keliassavaites, todėl niekam ir nereikia žinoti.

– Betgi ruošiesi su juo gyventi, tai turėjo sektis, – šnypštelėjo ji.– Mes ketinome jums pranešti šįvakar, bet kai paskelbė tą naujieną, man teko

tartis su žmonėmis ir... Dar su niekuo šitaip nesijaučiau. Su niekuo. Nei su Šonu,nei su kuo kitu. Jis – mano sielos draugas. Nepasakyčiau, kad tokiais dalykaisbūčiau tikėjusi. Bet va. Aš, aš... ai, Džene, prašau pasidžiaugti dėl manęs.Prašau.

Aš maldavau. Maldavau, nes norėjau, kad visa liautųsi. Norėjau, kad Dženėvėl būtų ta pati kaip anksčiau. Ne ta, kuri pavadino mane stora ar atnešė pusępintos. Ta, su kuria praleidau paskutinius dvylika metų. Ta, kurią vadinau savogeriausia drauge.

Kai ji apsivijo mane ištįsusiomis rankomis, veidelis pašvelnėjo – jame pasirodėmilžiniškas šypsnys.

– Žinoma, kad džiaugiuosi, širdele. Labai dėl tavęs džiaugiuosi.

Apglėbusi ją, užčiuopiau kaulelius. Susigėdau – aš leidau, kad taip atsitiktų.Leidau Dženei šitaip sudžiūti, nebūdama tikra draugė, visiškai pasinerdama įsantykius su Gregu. Įsimylėjusi aš dariausi labiau savimi pasitikinti, o Dženėdarėsi buvusiosios šešėliu. Ką gi, nusprendžiau spausdama ją tvirčiau, aš turiususigrąžinti tikrąją Dženę. O tam reikia jai priauginti svorio.

Pasileidau bėgte į tualetą. Bėgau moteriškai – dėl varžančios suknelės ir dėl to,kad kryžiavau kojas, labiau greitai ėjau, nei bėgau.

Jausdama, kad kone kraipau užpakalį, perėjau per šokių aikštelę palei storaskolonas ir pasiekiau sunkias ąžuolines duris. Žengiau ant storo, elastingokoridoriaus kilimo ir tebekraipydama užpakalį įėjau į marmuru išklotą tualetą.Oras buvo prisisunkęs gaiviklių ir brangių kvepalų. Ant auksinės kėdės suraudona aksomine pagalvėle sėdėjo tualeto prižiūrėtoja. Čia buvo prašmatnu itgrimo kambary – jei nebūtų taip spyręs reikalas, būčiau svarsčiusi, ar ne perdidelė prabanga čia siusioti.

Iš tualeto išnirau kur kas labiau susitvardžiusi. Pora žmonių susistabdė manepadėkoti už nuostabų festivalį ir pasveikinti paaukštinimo proga. Dėkodamajiems, nusišypsojau. Dabar buvau svarbi. Turiu pripažinti, stovėti apšviestaiscenoje man ne itin patiko, bet užkulisiuose aš būdavau svarbi. Buvau užkulisiųžvaigždė.

Dabar, kai Dženė su Metu sužinojo, vakaras išbaigtas. Pasakę jiems, mesgalėjom laikytis už rankų arba, kaip darydavom, Gregas galėjo apsikabinti maneper liemenį, bučiuoti į kaklą, pasilenkęs šnabždėti į ausį: „Aš tave myliu“... Et,mes gi pasidygėtina porelė. Tai turėtų liautis. Bet ne šįvakar. Šis vakaras – tas,kai pagaliau žengėme viešumon, tad galime būti pasidygėtini. Metas neįtikėtinaiapsidžiaugė. Vis apgalvodavo pastaruosius mėnesius ir uždavinėjo štai tokiusklausimus:

– Tai kalbėdamas apie patį geriausią seksą turėjai omeny Amberę?Gregas linktelėjo, labai pasipūtęs.Aš grįžau į pobūvių salę per dūmus ir kone įžiūrimus feromonus, kūnams

besirangant pagal „Careless Whisper“, yriausi prie mūsiškės kolonos. Laikiausiarčiau šokių aikštelę juosiančių kolonų, taigi laimingų, suartėjusių žmonių masėsnegalėjau būti įtraukta. Kitąkart būčiau juos pasmerkusi, o štai dabar supratau.Pati irgi buvau iš tų piktinančių porų. Buvau viena iš trokštančių glaustytis ir

trintis, skambant Džordžo Maiklo dainai, su tuo, kurį radau...– Amberė – ta, apie kurią kalbėjai tądien mano bute? – klausė Dženė,

perrėkdama muziką.– Taip, – atsakė Gregas.– Tai ji tau patinka? – paklausė Dženė.– Juk keliamės gyventi – kaip manai?– Manau, kad išdulkinai mane, o paskui persimetei prie mano draugės, nes aš

tau pasakiau, kad tai klaida.Žemės ašis apsivertė, nusinešdama ir mane. „Manau, kad išdulkinai mane.“Stovėjau it priaugusi, bet tebegirdėjau: „Manau, kad išdulkinai mane.“Ir vėl. „Manau, kad išdulkinai mane.“ Tie žodžiai lindo į ausis, po oda,

fejerverkais sproginėjo kraujyje.„Manau, kad išdulkinai mane.“ Pradėjo mušti krūtinėje. Baldėsi pilve. Mygo

vidurius.– Ne, Džene, tai aš tau pasakiau, kad tai klaida. Ir susitarėme apie tai daugiau

neužsiminti.Į rūgštį panašus šampanas pakilo iki pat galugerklio.Pašonėje pajutau kažką sukrutant. Akys pasirito į tą pusę. Metas. Šalia

stovėjo jis. Metas. Toks šaunus su juodu smokingu, baltais marškiniais, juodavarliuke. Laikė keturias šampano taures. Paskui nebelaikė. Taurės išslydo išrankų, pakrypo ir terkšt – lėtai atsitrenkė į grindis. Sudužo, mums abiemperliedamos kojas šampanu.

Muzika sekundei nutilo – ta sekundė tylos dar pagarsino šampano tauriųterkštelėjimą. Gregas su Džene atsisuko į triukšmo šaltinį, kaip, numanau, ir visapatalpa.

Gregas su Džene. Man galvoje pralėkė reginys, kaip abu nuogi, išprakaitavęraičiojasi. Jis joje. Šnabžda jos vardą, sako „myliu“.

Gregas su Džene.Dženė su Gregu.Rankomis užsiėmusi burną, kad neatpilčiau šampano, pasisukau ant šventinių

kulnų. Reikia iš čia sprukti. Panūdau bėgti. Norėjau lėkti, bet kojas buvosupančiojusi suknia, tad teišėjo juokingai kraipyti užpakalį.

Išgirdau, kaip Gregas mane šaukia. Girdėjau per muziką. Lyg jis stovėtų toli, oaš būčiau apykurtė. O gal viskas ir turi būti nebylu?

Kilstelėjau sijoną iki kelių. Taip galėsiu bėgti greičiau. Kojos išnešė iš pobūvių

salės, į koridorių, prie lifto, bet durys buvo besusiglaudžiančios. Mečiausi į tarpą– jos vėl atsitraukė.

Gregas atstūmė vienas iš sunkių ąžuolinių pobūvių salės durų, puolė prie lifto.Lifto durys jau buvo beužsiveriančios, bet vėrėsi nepakankamai greit –bėgdamas tokiu greičiu, jis suspės. Suspės, įlėks, puls su manimi kalbėtis,aiškintis. Bandys paaiškinti nepaaiškinama.

Užsiverkit, maldavau lifto durų. Užsiverkit! Na!Gregas liftą pasiekė, kai bebuvo likęs tik tarpiukas. Bet jo užteko. Užteko,

kad pamatyčiau veido išraišką. Maldaujančią. Meldžiančią.Palauk, sakė jo žvilgsnis. Palauk, leisk pasiaiškinti.

Trisdešimtas skyrius

Paslaptys ir melagystės

Durų kortelė į plyšį niekaip nelindo.Laikiau ją pirštinėtose rankose, bet tos drebėjo, tad ji vis praslysdavo ir

praslysdavo. Neįtaikysiu į stačiakampį – tai ir neįeisiu. Nusiramink, nurimk.Giliai įkvėpiau. Dar kartą. Prilaikiau ranką, vėl pabandžiau. Čiūžt – kortelėįslydo.

Pasukau durų rankeną, įpuoliau vidun.Pirma persiauti ar išsivemti?Va kur didysis sprendimas. Ar nusiauti batus, ar pabandyti atsikratyti to

dusinančio kartėlio gumulo, įstrigusio tarp gerklės ir krūtinės?Reikia išvaryti tą gumulą. Betgi batai. Mano batukai. Žvilgtelėjau žemyn į

juodus aukštakulnius. Jie nebuvo iš tų, kuriuos nešiodavau. Aš buvau sportbačiųmergaitė. Šitie buvo bjaurūs. Kvaili. Beprasmiai. Dešinįjį nuspyriau. Tasnuskriejo iškiliu lanku ir pranyko po lova. Tada spyriau kairįjį. Irgi nuskriejolanku, bet nusileido prie miegamojo durų. Mulkiai. Argi nežinot, kad turit būtiavimi tik šou žvaigždžių? Ne tokių žmonių kaip aš.

Pasikėliau suknelę, atsiklaupiau, iš palovio sugraibiau sportbačius. Tie buvonutrinti, purvini, seni. Užtat mano. Man patiko. Niekas negalėjo jų iš manęsatimti. Pranešioti pirmas. Panaudoti pirmas. Atsisėdusi ant lovos apsiaviau,susivarsčiau. Taip geriau. Jie – man.

O dabar – rinkis daiktus! Nešdinkis, suriko smegenys, tarsi žiūrėtų į manesiaubo filme, sėdėdamos ant kėdės pakraštėlio. „Marš, kvaila mergše. Maukpriešinga kryptimi!“, – rėkauja smegenys, aš visa tuotarp lipu žiūrėti, kas taipbauginamai stūgauja ant stogo, vietoj ginklo teturėdama netikrą „ManoloBlahnik“ sandaliuką. Tik savuosius sportbačius. Rinkis daiktus ir mauk!

Sėdėdama ant milžiniškos lovos krašto, žiūrėjau į duris. Judėti negalėjau –laukiau. Kad pasirodytų pabaisa.

Durys su trenksmu atsivėrė, pabaisa pasirodė.Aš žiūrėjau į ją. Pabaisa žiūrėjo į mane.

Kas, po velniais, esi, pagalvojau. Jis – ne mano herojus.Negalėjo būti herojus. Herojai taip nesielgia. Nepalieka iškalbingų ženklų,

kodėl yra tikri niekšai. Vos tik taip pagalvojus, įkalčių radosi vis daugiau. Įkalčiųir užuominų, man paaiškinančių štai ką:

* Kodėl jis taip prastai sutiko naujieną, kad Dženė ir Metas gyvens kartu.* Manė, kad jie apsigyveno per greit, nors išdraugavo trejus metus.* Išdūmė, kai Meto kraustymosi dieną aniedu glaustėsi.* Pasakodamas apie tobulą moterį, žiūrėjo tiesiai į Dženę – o aš maniau, kad

pasakoja apie mane. Cha!* Vengė Meto ir Dženės – negalėjo matyti mylimosios su kitu.* Pavydėjo, kad Dženę palaikiau svarbesne. Ne todėl, kad geidė manęs visos, o

todėl, kad norėjo, jog kažkas, kas priklauso jai, jį mylėtų labiau.* Užsimanė pranešti po šešių savaičių – kad jai sukiltų pavydas.

Dabar visa susidėjo – visi įkalčiai – ir pasirodė, kad jų nė vieno nemačiau.Pragyvenusi gyvenimą žiūrėdama Šerloką Holmsą, Agatos Kristi ir kitaspaslaptingas žmogžudystes, metų metus praspėliojusi „tai bus jis“, „bus ji“ (kadžudikė – žmona, atspėjau pažiūrėjusi pusę „Pripažinti nekaltu“), nė vieno įkalčionemačiau. Neišmaniau ničnieko.

Žinoma, dabar Gregas man meilus. Jam patinku, gal net įsikalbėjo, kad galėtųmane pamilti. Visuomet būdavo geras ir meilingas moteriai, kuri jį išgelbėjo, betgeisti geidė Dženės. Ji buvo jo gyvenimo žvaigždė. Aš buvau dublerė. Net nežvaigždė bendrininkė. Dublerė, ta, pas kurią jis eidavo, kai žvaigždė būdavonepasiekiama. Aš jį mylėjau. Jis geidė Dženės.

– Maniau, kad būsi jau išėjusi, bet džiaugiuosi, kad tebesi, – tarė pabaisa.Nesakiau nieko, tik žiūrėjau.– Ką tu išgirdai? – paklausė jis, krūtinė po švarku kilnojosi, turbūt nuo bėgimo

aukštyn.BAR! BAR BAR BAR! – pabarbeno kažkas, kad net šoktelėjau. Pažiūrėjau į

duris, bet Gregas nekreipė dėmesio – kalbėjo toliau.– Ką tu išgirdai? – klausė vėl.Kažkas užbliovė, bliovimas vis garsėjo, darėsi įnirtingesnis. Jie greit įsiverš.

Gregas per triukšmą irgi negalėjo kalbėti, tad, pasisukęs ant kulno, nudrožė priedurų, pasuko rankeną. Durys vėl plačiai atsivėrė ir kambarys ūmai prisipildė

riksmų – visi vienas per kitą šaukė. Tampėsi, stumdėsi. Metas tempė ir stūmėGregą. Bet stūmė ne taip stipriai, kaip šaukė, gal todėl, kad Gregas net užnugaros surištomis rankomis ir stovėdamas ant vienos kojos galėjo jam įkrėsti –kad ir koks įžeistas ir piktas, Metas nebuvo kvailys.

Aš pamažu ėmiau suprasti, ką jie kalba. Metas Gregą vadino visų šio pasauliogyvių vardais, o jų, pasirodo, devynios galybės. Gregas tuo pat metu iratsiprašinėjo, ir ramino, Dženė klykė, kad abu liautųsi.

Aš, jausdamasi pašalinė, sėdėjau ant lovos, lyg būčiau spoksojusi į ekraną. Taivis tas nesibaigiantis filmų žiūrėjimas.

Gregas, žengęs keletą žingsnių atatupstas, sustojo vidury kambario irpareiškė:

– Visi nutilkit.Jo balsas buvo toks ramus ir įsakmus, kad padarė stulbinamą poveikį: Metas

tuoj liovėsi žiūrėti taip, lyg ruoštųsi Gregą ištrinkti, išdidžiai nužingsniavo į kitąpusę ir išsidrėbė krėsle. Dženė, priėjusi prie lango, užšoko ir atsisėdo antplačios palangės. Gregas stovėjo kur stovėjęs, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.Spoksojo į mane. Aš spoksojau į tolumą. Buvau tokia sukrėsta, kad vosnepaleidau kokio juokelio.

Niekaip nebūčiau pamaniusi, kad Gregas šito galėtų pasiekti savo balsu. Betginiekuomet nemaniau ir kad galėtų išdulkinti Dženę, o še tau – jis buvo skirtingųšokoladų rinkinys, kasdien atrasdavau naują skonį.

Metas sėdėjo svilindamas žvilgsniu Gregą. Prasižiojo. Susičiaupė. Vėlprasižiojo. Keletą kartų žuviškai pažiopčiojus išsprūdo:

– Vadinasi, visąlaik, kai stengdavaisi mane atkalbėti nuo Dženės, šitaip dareitodėl, kad pats ją barškinai?

– Tu bandei jį atkalbėti nuo manęs? – sukluso Dženė. – Išgama.– Aš Dženės nebarškinau, – paneigė Gregas, kažkodėl dirsčiodamas į mane. –

Ambere, patikėk. Taip nutiko tik kartą.Ir karto gana – taip ketinau pasakyti, bet balso stygos buvo sutrauktos

paralyžiaus.– PO VELNIŲ, GANA KARTO! – suriko Metas. – TU, GRYNAS

SMAUKYTOJAU!Na, jau šitaip tai nereikia, žiojausi, bet vėl nepavyko. Be to, jei jis būtų grynas

smaukytojas, šita drama nevyktų, tiesa? Vyksta ji todėl, kad jis – grynas krušlius.

– VISĄ LAIKĄ SEKIOJAI PASKUI DŽENĘ. NORĖJAI JOS SAU, TODĖLSTENGEISI MANE ATKALBĖTI.

Gregas metėsi prie Meto. Ūmai supyko taip, kad visas uždrebėjo. Bet, užuotšaukęs, tvardėsi.

– Gi žinai, kad netiesa. – Dirst į Metą. – Žinai, ką turiu galvoje.Džiugu, kad Metas žino. Džiugu, kad žino Gregas. Ir džiugu, kad turbūt žino

Dženė. Nes aš, po galais, neturiu nė menkiausio supratimo, kas vyksta. Atviraikalbant, tebesu užstrigusi prie scenos „Išdulkinai mane ir persimetei prie manodraugės“.

– Ir ką gi turi galvoje? – pasipiktino Dženė.Gregas, užuot atsakęs, „Minstrels“ akis susmeigė į išvargusį, persikreipusį

Meto veidą – tos susitiko su smaragdiškosiomis Meto akimis. Gregas grūmėsi –traukti ylą iš maišo ar palikti, susitaikyti su gryno smaukytojo apibūdinimu.

Jie supratingai susižvelgė. Tai pamačiau net būdama tokios būklės. Kažkassvarbaus.

Meto pyktis apsilpo ir išgaravo. Išsisklaidė ore. Vieną minutę jis buvo kaipžmogžudys, kitą ramiai tarė:

– Pakalbėsim apie tai vėliau, kai visi būsim apsiraminę.– Tu teisus, – pritarė Dženė, – nusiraminkim.Kas čia, PO GALAIS? Kas vyksta? Kodėl tokia staigi konspiracija? Ko niekas

nebepyksta?– Ne, klokim viską.Aš. Pasakiau aš. Atgavau balsą.– Palaukim, kol visi nurims, – atkaklavo Dženė.– Vadinasi, tu žinai, kas vyksta tarp Meto ir Grego? – paklausiau.– O kas tarp jų vyksta? – paklausė ji.– Argi nematei, kaip jie vienas į kitą žiūrėjo? Slepia dar kažką. Kažką

svarbesnio.Dženė nusikvatojo it pamišėlė.– Ne, tik dėl poros mergšių nenori prarasti draugystės. Manau, mums reikia

trupučiuką luktelėti, nurimti, o tada pasikalbėti.– Gali sau rimti, – tėškiau. – Aš rami. Esu ramybės įsikūnijimas. Ramybė

sunkiasi iš kiekvienos mano poros. Matai šitą veidą? Jis ramus. Ir jei tuoj patnesužinosiu, kas čia dedasi, visi iš arti ir asmeniškai pamatysit, kokia esu rami.

– Nieko čia nesideda, – paneigė Metas.Aš pasisukau į Gregą.– Gregai.Tas tylėjo. Nežinojo, kurią pusę palaikyti. Geriausio draugo, su kuriuo

pradraugauta dvidešimt dvejus metus, ar merginos, su kuria prabūta septynismėnesius. Jei taip kitą kartą, žiūrėdama, kaip sunku jam išsirinkti iš dviejųmylimų žmonių, būčiau piktai pasidžiaugusi. „Prisimink tą kartą, kai užsiutai, kadman svarbesnė Dženė. Ką gi, jausmas toks“, – būčiau pasakiusi.

Bet esamomis aplinkybėmis Grego dilema jokio malonumo neteikė. Tiesąsakant, grįžau prie ankstesnio klausimo:

– Gregai, jei mes dar ruošiamės ką nors išgelbėti, sakyk, kas yra.– NEDRĮSK! – sprogo Metas. – ESI MAN SKOLINGAS. DULKINAI MANO

PANĄ, TU MAN SKOLINGAS.Gregas pavedžiojo akimis – nuo manęs prie Meto, vėl prie manęs. Suprato,

kad išeitis viena.– Pasakyk jiems, – tarė.Reikia priversti Metą prisipažinti.– ATSIKNISK!– Sakyk.– NE.– Jei tu nepasakysi, pasakysiu aš.– KAS YRA?Tai vėl aš. Mano balsas atsigavo ir aš rėkiau.Metas giliai atsiduso, dėbtelėjo žemyn į juodus žvilgančius batus. Tyliu

tylutėliu balsu tarė:– Prancūzijoje aš turiu žmoną.

Trisdešimt pirmas skyrius

Tiesa

Pasijutau taip kankinama ir taip reikalinga gerai pagalvoti, kad būtų pats tasnaktį praleisti susikišus rankas į kišenes, nulenkus galvą, klaidžiojant tamsiomisišdrikusio metropolio gatvėmis, kaip daro filmo herojus, kai jo tamsus, lietingasir tuštutėlis miestelis nežinia kodėl ūmai tampa žmonių prigrūstu miestu. Visa taidaroma tyliai verkšlenant saksofonui. Išėjusi iš kambario, po dešimties minučiųsėdėjau viešbučio kieme. Bet sėdėjau susigrūdusi rankas į kišenes, spoksodama įžemę ir, jei būčiau pasistengusi, būčiau galėjusi tą saksofoną išgirsti.

Galvoje sukosi ir sukosi visa, kas įvyko per pastarąsias kelias valandas.Viskas. Ne kuri viena dalis, kurią būčiau galėjusi suprasti. Viskas.Kiekvienąkart, kai tik bandydavau ką prisiminti, kruopščiai apgalvoti,išanalizuoti, suprasti ir priimti, išlįsdavo ir kas kita. Visa mazgėsi ir raizgėsi kaipkvailas vermišelių kamuolys. Reikėjo laiko jam išnarplioti.

Nagi, Ambere, susitelk. Susitelk, susitelk, susitelk.

Metas.Dar nieko nebuvau taip klaidingai supratusi. Maniau, jis – iriso gabalas:

riebus, glotnus ir niekaip nesikeičiantis. Užtat Metas buvo dviveidis, dvilypis,gyvenantis dvejopą gyvenimą, vedęs. Jo elgsena, jo nuobodi išorė slėpėkunkuliuojantį dvilypumą. Toks įsitempęs būdavo, kaskart išbaldavo, kai tekdavopapurtyti kišenę, dėl to, kad reikėjo išlaikyti save, gyvenantį du gyvenimus.

Metas mokėsi Prancūzijoje, vadinasi, metus gyveno Paryžiuje. Per juossusipažino su Francuaza – jų romanėlis jam itin padėjo išmokti prancūzų kalbą51.Po metų grįžęs į Angliją, palaikė su Francuaza ryšį. O gavęs diplomą vėlišvažiavo į Paryžių, gavo darbą. Vienąnakt, išgėręs per daug vyno, pasipiršo. Podviejų mėnesių jie susituokė. Šitai žinojo tik Gregas. Jis, žinoma, buvo pabrolys,o Metą, sergantį įsipareigojimų baime – kaip man kartą bandė pasakyti Gregas,– ištiko panikos priepuolis. Jis prisaikdino Gregą laikyti paslaptį – niekamAnglijoje negalima sužinoti, ypač Meto tėvams. Tėvų klausimą jis apėjo

sakydamas, kad jo tėvai, ypač tėtis, esą dideli rasistai ir labai nekenčiąprancūzų. Tad vargšai Meto tėveliai, kurių vieninteliu nusikaltimu tegalėjaulaikyti tai, kad paleido į pasaulį šitą išperą, vadinamą jų sūnumi, Francuazai buvodraudžiama tema. Metas įsitaisė du gyvenimus ir gana veiksmingai juos gyvenolygia greta. Turėjo du mobiliuosius telefonus, vieną Dženė laikydavo reikalingudarbui, tad kai Metui paskambindavo ir jis kalbėdavo prancūziškai, jai nekildavoįtarimų. Francuazai jis sakė, kad apsigyveno draugo namuose, kol tas išvykęs,tad pas Rokį jo nebegalima rasti. Būdamas Prancūzijoje, Dženei skambindavo išdarbo.

– Po metų laimingo bendrabūvio man buvo pasiūlyta šešiems mėnesiamspersikelti į Lidsą. Darbdaviai čia steigė įmonę, reikėjo tikrų anglų. Kadangi ašvisus tuos metus buvau pragyvenęs Lidse, puikiai tikau. Tuo metu mums suFrancuaza medaus mėnuo jau buvo pasibaigęs, mes kuris laikas nesutarėme,taigi šeši mėnesiai skyrium atrodė geriausia išeitis. Grįžau į Lidsą, gavau senąjįkambarį pas Gregą su Rokiu, o kai vėl susitikdavau su Francuaza, viskas būdavonuostabu. Kaip tik atsiskirti mums ir reikėjo. Kai šeši mėnesiai išsitempė ikimetų, nusprendėme vėl susieiti. Man tekdavo dažnai važinėti į Paryžių – jukvaizdo telekonferencijų ir elektroninio pašto dar nebuvo, – tad mano santykiai suFrancuaza buvo saugūs. – Metas perbraukė ranka per šviesių plaukų ežiuką,neatplėšdamas žalių akių nuo kilimo. – Tada man Lidse buvo pasiūlyta nuolatinėvieta. Svajonė išsipildė, bet Francuaza nenorėjo išvažiuoti iš Prancūzijos. Tenbuvo visas jos gyvenimas. Mes dėl to daug laiko prasiginčijome. Juk aš pas jągyvenau, kodėl ji negalėjo pagyventi čia su manim? Gal net būčiau supažindinęsją su tėvais. Šitos galimybės praleisti nenorėjau, tad apsipratome gyventiatskirai. Tada sutikau Dženę.

A, taip, pagalvojau, pats metas. Pats metas pasakyti nesąmonę, atperkančią joelgesį.

– Ji buvo kitokia.Taip, teisingai, Metai, ir nereikia minėti, kad Lidse dulkinaisi, kiek norėjai. Tai

reikėjo numanyti, dabar patvirtinai.– Dženė man pradėjo patikti, bet tuo pat metu Francuaza prakalbo apie tai,

kad grįžčiau į Paryžių visam laikui, kad mums reikia vaiko... Vėl apėmė panika.Nustojau taip dažnai važinėti į Paryžių, tik pasikalbėdavau su ja iš darbo.Sakiau, kad noriu atsidėti karjerai. Jei ji nori būti kartu, turi važiuoti čia. Dažnaisakydavau, kad nenoriu su ja kalbėtis, kol ji bent jau nepabandys gyventi čia.

Francuaza atsisakė, tad aš daug laiko būdavau čia. Bet negalėjau baigti nei suFrancuaza, nei su Džene... Palaikiau santykius tokius, kokie buvo, nekreipdamasdėmesio, kad Francuaza nori vaiko; sakydavau, kad ji turi važiuoti čia, nesžinojau, kad niekuomet nevažiuos. Kai Dženė man pasiūlė persikraustyti, sutikaunet kaip reikiant nepagalvojęs. Tai todėl šitas, – jis linktelėjo Grego pusėn, – taipsuglumo, kai mes su Džene apie tai paskelbėme. Jam Francuaza visuometpatiko. Bet turbūt todėl, kad jis išdulkino ir ją, ar ne, drauguži?

Aš pasisukau į Gregą. Žinoma, kad išdulkino. Neišdulkinęs jis yra tik keliųsutiktų moterų.

– Ne, jos išdulkinęs nesu, – pareiškė Gregas. – Bet galėjau, juk daugybę laikopraleisdavau su Francuaza tave dengdamas. Žinai, kad ir tą kartą, kai turėjauviską mesti ir dumti į Paryžių, nes ji buvo pamišusi, kad kažkur prapuolei ir jitavęs neranda. Galėjau ją išdulkinti ir tada, kai turėjau rūpintis, kaip nepasakyti,kad tu su Džene išdūmei į Los Andželą. Ar tada, kai Francuaza nusileido kaip išgiedro dangaus, o tu su Džene savaitei buvai išvažiavęs į Prahą, – juk ir tadagalėjau ją dulkinti, ar ne? Bet turėjau saugoti paslaptį ir sutikęs mieste geriausiąDženės draugę neužsiminti, kad moteris šalia manęs yra tavo žmona.

Aš buvau ją sutikusi? Metas su Džene į Prahą važiavo praeitų metų pabaigoje.Įnirtingai panaršiau po savo smegenis. Tuo metu Gregą mieste mačiau kelissykius. Ir tądien, kai Metas su Džene išvažiavo... Staiga susiprotėjau. Tądien,kai Gregą sutikau Albiono aikštėje prie „WHSmith“, jis atrodė toks sutrikęs.Negalėjau suprasti, ko toks įtartinas. Tą moterį jis pristatė kaip nesavas, bet ašneprisimindavau vardų. Geriau prisimindavau veidus...

Kūną perliejo vėsi banga. Ji buvo liekna, veidas nuo liesumo net kampuotas.Šviesūs sklastymu stilingai perskirti plaukai vos siekė skruostus. Vilkėjoprabangius dizainerių modeliuotus drabužius, avėjo „Prados“ batelius, buvopasidažiusi slopiai rožiniu lūpdažiu. Va ką man priminė naujoji Dženė –Francuazą, Meto žmoną.

– Tu Dženę pavertei savo žmona, – tariau Metui negalėdama patikėti tuo, kąsupratau. – Štai kodėl ji numetė svorio, nusirėžė gražiuosius plaukus ir dažosituo juokingu lūpdažiu. Lidse norėjai leisti dienas su Francuazos versija.

– Ką čia svaičioji? – kone susijuokė Dženė.– Aš mačiau Francuazą, kai ji ėjo su Gregu. Metas tave pavertė ja. Buvai teisi,

kai sakei, kad jam patinki tokia liesa, kad net kaulai per drabužius kyšo, ir

tokiais trumpais plaukais, kad atrodai kaip penkiasdešimtmetė, nes kaip tik taipatrodo ji.

Dženė pažiūrėjo į Gregą – tas nusuko žvilgsnį. Ji atsisuko į Metą.– Metai.Metas neatsiliepė.– Juk sakei, kad gražiau atrodau trumpaplaukė, numetusi svorio. Iš tiesų

norėjai, kad atrodyčiau kaip tavo žmona? TU IŠGAMA!Ji pribėgo, puolė draskyti jam akis ir veidą, bandė spardyti. Metas

saugodamasis atkišo rankas. Mes su Gregu žiūrėjom, kaip jie grumiasi, kolMetas sugriebė Dženę už riešų, atsistojo ir švystelėjo ją ant lovos. Ji beceremonijų išsitiesė šalia manęs, tada piktai sužiuro į jį.

– Aš bent jau neišdulkinau Amberės, a, mylimoji? – rėkė Metas.– Tarsi būtum turėjęs progą, – tariau aš.– Tai, kad gyvenai dvilypį gyvenimą, melavai ir mane maustei, lygini su

paklydimu išgėrus? Kas tu per žmogus? – atsikirto Dženė.– KAS JIS PER ŽMOGUS? – staiga surikau atsisukusi į ją. Net nežinojau, kad

ketinu šaukti, kol žodžiai neišsprūdo iš gerklės. – O tu kas? Metas visuomet buvobjaurybė. Tai supratau vos tik užmetusi akį. Maniau, todėl, kad nuobodus tipas,bet ne, todėl, kad jis akivaizdžiai yra kaimo kvailio neandertaliečio brolis. O tu,Džene, tu turėjai būti mano draugė. Bet nedarei nieko kito, tik mane žeminai irnegarbingai su manim elgeisi. Šįvakar viską dar labiau pagražinai.

– Tu mane kaltini? – paklausė ji pasibaisėjusi.– Taip, kaltinu. Neradai sau ramybės, ką? – sušnarpščiojau. – Matei, kad mes

su Gregu laimingi, ir negalėjai to pakelti. Tau patiko laikyti mane uždarytą savodėžutėje. Turėti vargšelę vienišą Amberę, kuriai galima imti ir surengtisiaubingą akląjį pasimatymą, kurios gali griebtis, kai santykiai su vaikinupasidaro atšiaurūs ar jis išvažiuoja – kaip paaiškėja, pas žmoną.

– Gregas pats su manim gulėsi. Aš jo neverčiau, – pasakė Dženė.– Taip, ir kodėl šitą reikėjo sakyti šįvakar, kai aš lengvai galėjau nugirsti?

Pasakysiu kodėl – todėl, kad pamatei, kad galiu jam parūpti, vadinasi, reikia kuoskubiau jam priminti, kad esi gražesnė, seksualesnė, ta, kuriai jis teikiapirmenybę. Ta, kurios jis iš tikro nori.

– Bet jis tau netinka, – suverkšleno Dženė. – Tikrai.– Nori pasakyti, kad aš jam netinku. Negali su tuo susitaikyti, negali pakelti,

kad šita kūtvėla, nuobodybė, storulė Amberė gali gulėti su gražuoliuku Gregu, jį

turėti. O tu – seksualioji, moteriškoji, liaunoji Dženė – tegalėjai tik kartelį būti jopadulkinta.

Dženė pirštais pabraukė per išdažytas akis.– Taip nesąžininga, Ambere.– NESĄŽININGA!? – suklikau. – Nesąžininga? O visa tai – sąžininga, ką?Tada nutilau, nes krūtinė apsunko, akyse susitvenkė ašaros. Tebūsiu

prakeikta, jei sriūbausiu jų akivaizdoje. Atsistojau, nuėjau prie drabužinės,išsitraukiau striukę.

– Nuo jūsų man darosi bloga. Nuo visų, – pasakiau. – Dėl jūsų bloga ir nuosavęs.

Sukišusi rankas į kišenes, užčiuopiau ypatingąją dovaną, kurią buvauparuošusi Gregui. Atradau ją vakar, ketinau įteikti pakvietusi kartu apsigyventi.Ištraukiau iš kišenės, sekundę pašaipiai pažiūrėjau.

– Regis, ji priklauso tau, – pasakiau ir švystelėjau švelnia oda įrištą juodąknygutę Gregui po kojomis.

Tas pažiūrėjo į ją, paskui persigandusias akis nukreipė man į veidą.Aš, nebetarusi nė žodžio, išėjau.

Virstelėjau duris – ne per tyliausiai, nes žinojau, kad Gregas seniai išėjęs. Širdisapsivertė – pamačiau, kad tebekiūto fotelyje, pasisukęs į langą, kojomis įsirėmęsį sieną. Palangė nustatyta buteliais iš kambario bariuko. Ak šit kaip, dabar jisnusprendė supykęs nebeišeiti. Nusprendė likti ir viską išsiaiškinti. Ar tiesioglaukė, kad pargrįžčiau – nėra ko eiti, jei niekas nemato, kad išeini.

Aš sustojau tarpdury. Susirinkti daiktus ir eiti namo? Ar į kitą kambarį?Perliejo dar viena išsekimo banga. Miegoti. Man reikia išsimiegoti. To

nedariau geras dvi savaites. Ilgiau, jei skaičiuotume ir pasiruošimą festivaliui.Tenoriu tik miegoti.

– Taip ir maniau, kad šįvakar grįši, – prabilo Gregas. Krustelėjo, ir mėnesienaapšvietė užburkusias akis, abi drėgnas.

Man suvasnojo širdis. Panorau apsivyti jį rankomis, priglausti. Paskuiprisiminiau, kad pats kaltas. Gali skinti savo darbo vaisius.

Kalta ir aš. Juk žinojau, kas jis. Žinojau, kad dar nėra buvę taip, kad sutikęsmoterį nemėgintų su ja pergulėti. Ko dar tikėjausi? Žinoma, jis padarėneįsivaizduojama – sugulė su ta vienintele pasaulyje, su kuria sugulant

neįsivaizdavau, ne, įsivaizduoti negalėjau.– Grįžau ne kalbėtis, – pasakiau. – Aš labai pavargusi. Tenoriu tik miegoti.Gregas linktelėjo. Perbraukė rankomis sau per plaukus. Jam ant kelių gulėjo

mažytė juoda knygutė ir mobilusis. Kol vaikščiojau, tarėsi dėl dulkinimosiateinančią savaitę. Padėk, Dieve. Geriausia ant žirgo šokti kuo greičiau.

Išsitraukiau marškinėlius ir treningo kelnes – drabužiai iš kuprinės virstevirto. Atsižvelgiant į tai, kad daiktams susikrauti teturėjau dvi dienas, juos buvaususigrūdusi kiek paskubom. „Nupirksiu tau drabužių Prancūzijoje“, – pažadėjoGregas, kai pasakiau, kad skalbti rūbų prieš atostogas neturiu laiko. Niekadnemaniau, kad sutiksiu vyrą, kuris man kalbės to... Ne. Liaukis. Baigta. Viskasbaigta.

Nuėjusi į vonią išsinėriau iš Holi Golaitli kostiumo – iš plaukų išsitraukiau visussegtukus, nusiploviau makiažą. Lopas po lopo ardžiau kino žvaigždės įvaizdį, kolveidrodyje pasirodė ji. Senoji Amberė. Amberė prieš pobūvį, prieš Gregą.Paprastoji ankstesnioji Amberė.

Kai išėjau iš vonios, Gregas gulėjo tolimesnėje lovos pusėje, beveik ant krašto.Jo drabužiai buvo tvarkingai sulankstyti ir sudėti ant kėdės. Vadinasi, išeitišiąnakt nenumatyta.

Įlipau į vėsius baltus patalus, stengdamasi per daug neprisislinkti, ir atsukusinugarą atsiguliau ant krašto savo pusėje. Mus skyrė tylos vandenynas.

– Tada mudu dar nebuvome kartu, – pasakė Gregas, gulėdamas ant savo lovoskrašto. – Pasigailėjau, vos tik tai baigėsi.

– Neturėjai to daryti, – atkirtau.– Žinau. Ir iki šiol jaučiuosi siaubingai.– TU. NETURĖJAI. TO. DARYTI.Gregas pradėjo sunkiai alsuoti, nuo jo po lovą pasklido silpni virpesiai.Jis verkė. Panorau prisislinkti, apkabinti jį, pamyluoti. Norėjau taip pasielgti.

Bet negalėjau. Daugiau tai nebe mano darbas.51 Metas šito nesakė, priduriu tik todėl, kad tai tikriausiai buvo tiesa.

„Išbandyčiau terapiją –jei šokoladas nebūtųgreičiau ir saldžiau“

Trisdešimt antras skyrius

Pabėgimas

Savaitė tik švyst ir prabėgo – taip buvo paneigtos visos teorijos apie laiko irmalonumo reliatyvumą.

Aną savaitę išėjusi iš viešbučio, nežinojau, kur dėtis. Turėjau savaitę atostogų,drabužių prigrūstą kuprinę, bet savo buto matyti negalėjau. Prisiprašiau, kad jisten kraustytųsi, per pastaruosius septynis mėnesius kartu ten praleidau tieklaiko, kad grįžti nebegalėjau. Bet daugiau kur eiti nebuvo. Galop priartėjusi prieisterijos paskambinau Erikui ir paklausiau, ką daryti. Brolelis, nors virė savamepragaro katile, paliepė lipti į Edinburgo traukinį – jis lauks.

Visos savaitės, na, gerai, devynių dienų su Eriku ir Ariana dar nebuvaupraleidusi. Geresnėmis aplinkybėmis būtų buvę smagu. Nežinodamas nebūtumpasakęs, kad jie nesutaria – vienas kitam į glėbį nepuldinėjo, bet ir nesibarė.Nesiriejo. Ir nebaudė vienas kito perdėtu mandagumu. Apsiėjo normaliai. Taippat kaip su manimi.

Būdami tikri psichologai, Erikas su Ariana pirmą dieną leido išsimiegoti.Pirmas dvi dienas man buvo leidžiama maklinėti nerandant vietos, spoksoti įvieną tašką, susitvenkus ašaroms virpinti lūpą. Trečią dieną aštuntą valandąbuvau ištraukta iš lovos ir man buvo pasakyta, kad už viešnagę turiu padirbėti:prinešti anglių, malkų – kapoti jų neliepta, – ir skalbti, kepti, siurbti, kuopti. Taipadėjo. Nebuvo kada galvoti apie Gregą ir Dženę. Apie Dženę ir Metą. Metą irFrancuazą. Metą ir Gregą, kiek apie juos žinau. Tos mintys buvo paliktosnakties ramumai. Valandėlėms tarp miego ir sąmoningos būsenos, kaiprisiminimų dideliu pagaliu nenuvysi. Daugumą vakarų Erikas, kad padėtųužmigti, mane lyg hiperaktyvų vaiką išsivesdavo pasivaikščioti po apylinkes. Įkalvas, po slėnius. Kartą išėjo ir Ariana, bet pamačiusi, kad mes, išgeibę anglai,vaikštome per lėtai, daugiau nebėjo.

Paskutinę dieną su Ariana atsisveikinau auštant, nes pirmu traukiniu važiavauį Lidsą, Erikas pavėžėjo į stotį.

– Man trūks nemokamos namų tarnaitės, – pasakė prieš lipant į traukinį. –

Mūsų namai tokie švarūs nebūna niekuomet. Net kai atvažiuoja mama.– Kasdien taip nesitvarkot?– Žinoma, ne, gi turim gyvenimus. Ir valytoją, bet jis porą savaičių

atostogauja. Atvažiavai pačiu tinkamiausiu metu.– Tikras brolis – ir tas apgaudinėja. Ar išdavystės taip ir nesibaigs?– Tau tai išėjo į naudą. Nereikėjo per daug galvoti. O kaip visi žinome, galvoji

tu per daug. – Mano veidas, matyt, kažką parodė, nes Erikas pridūrė: – Jis taipsakydavo?

– Kol dar nebuvo nieko nutikę. Kai buvom draugai.– Draugai, kurie virto meilužiais. Ko gero, tokie santykiai būna painiausi. Juk

pradedama gerokai per daug vienam apie kitą žinant. O mažai žinoti gali būtipavojinga. Lipk, smiltpele, į traukinį.

Man žengiant pro duris, Erikas pridūrė:– Atmink, ką sakiau.O sakė mano brolelis, iš pažiūros griliažinis, bet turintis karamelinę širdį, štai

ką.

Per paskutinį pasivaikščiojimą mes sustojome ant kalvos, susėdome vienas šaliakito ant rasotos (skaityk – šlapios) žolės. Iš tokios tolybės nebuvo matyti niekodaugiau kaip tik apačioje plytinčių kaimų švieselės. Lyg viršum žibančiųžvaigždžių atspindžiai. Dangus, atspindimas žemės. Dangus po kojomis.

Mus apgobė tyla, surakino taip, kad aš pasijutau smaugiama, dusinama. Kiloporeikis sakyti kas pakliuvo, kad atsilaisvintų gniaužtai.

– Negaliu patikėti, kad Gregas pergulėjo su ta kekše, – iš tamsos tarė Erikas.Apie tai jie su Ariana neužsiminė nuo tada, kai Erikui pasakiau, kas įvyko. Odabar štai užsimena, prabyla pats.

– Dženė ne kekšė, – atsakiau – tai buvo kone refleksas.Erikas liūdnai palingavo galvą, atsiduso.– Kaip ir įtariau, tu Dženei nusiteikusi atleisti viską, bet ant Grego pragariškai

siunti.– O ko stebiesi? Juk jis vyras, o vyrai taip ir elgiasi, jiems kad tik dulkintis,

nesvarbu su kuo. Nesvarbu nė kas lieka įskaudintas. – Aš pasisukau į Eriką. –Net ir tu turėjai romaną.

Žydros jo akys susiaurėjo, įtariamai mane nužvelgė.– Kodėl taip sakai?

– Na, baik, Erikai, juk čia aš. Šitaip elgėsi mano tikras tėtis, aš pamatau, kaikiti taip elgiasi. Sakyčiau, turiu tam uoslę. Turėjau iki Grego. Ir tave pažįstu,mačiau, kaip elgeisi atvažiavęs pas mane, tai buvo akivaizdu. Kiekgi laiko taitruko? Kaip ilgai apgaudinėjai Arianą? Kaip ilgai moteriai, kuri man beveik kaipsesuo, darei tą patį, ką mano tėtis darė mamai? O gal tebedarai?

Erikas papurtė galvą.– Nieko neįvyko. Jos net nepabučiavau. Važiuodamas į Lidsą maniau eisiąs

toliau nei flirtas, bet kai bare pasakei tuos žodžius, negalėjau liautis galvojęs...Be to, tada būtų baigta su Ariana. Su ja visada jausčiausi kaip nesavas.Sužinojusi ji man nebeatleistų ir nebeleistų grįžti. Laimei, prisiminiau. Tai tebūtakvailo flirto, kuris baigėsi neprasidėjęs... Šiaip ar taip, kalbame ne apie mane.Kalbame apie tai, kodėl tu smerki Gregą, o Dženei leidi išsisukti.

– Aš į tavo klausimą atsakiau.– Hm... aha. Nori žinoti, kodėl man nepatinka Dženė?Ne itin, pagalvojau. Bet jei pasakysiu, kad nenoriu, Erikas niekada

nebepaaiškins, kad ir kiek maldaučiau. Nors mano smalsumas ir nebuvopakurstytas, turėjau sužinoti dabar arba nesužinosiu niekada. Skaudžiaipasimokiusi jau buvau.

– Kodėl? – paklausiau abejingu balsu.– Todėl, kad tada, kai susitikom bare, vos pasėdėjus dešimt minučių ji man ant

šlaunies uždėjo ranką.Ką? Mano kūną pakratė šokas, iš siaubo įsitempė kiekvienas raumuo.– Tuo nesibaigė. Ji tebesigraibstė, nors aš rankas nustumdavau. Kai nuėjai

prie baro, pasipylė nešvankybės apie mudu su ja. Priminiau, kad esu vedęs, o jipasakė, kad tai bus mūsų paslaptis.

KĄ?!– Nebūtų buvę taip blogai, jei būčiau žinojęs, kad iš tikrųjų jai patinku, bet ne.

Akivaizdžiai nepatikau. Spėju, ji norėjo pagadinti mūsų su tavim santykius.Žinojau, kad apie intymius santykius su Džene anksčiau ar vėliau vis tiek būtumsužinojusi.

– Kodėl? Kodėl ji taip elgėsi? Juk yra mano draugė.Žiūrint iš išorės, skambėjo patetiškai. Bet aš žiūrėjau iš vidaus. Iš vidaus

patetika buvo visa, ką galėjau pasiūlyti.– Dženė tavimi nesveikai apsėsta. O tu nepajėgi pamatyti, kokia ji iš tikrųjų.

Be to, turėdamas omeny, kaip keistai ji elgėsi su mama ir tėčiu, sakyčiau, kadturi daug neišspręstų tėvų problemų... Šiaip ar taip, pasakyti tau bandau štai ką:Dženė nėra tobula draugė, nors tu, atrodo, ją tokia laikai. Todėl neturėtummanyti, kad suvedžiota buvo Dženė, kad neatidėliotino supratimo nusipelno ji.Taip pat nemanyk, kad suvedžiotas Gregas. Kol su jais nepasikalbėsi, nemanyknieko.

Aš išsiblaškiusi linktelėjau. Iš tikrųjų nesiklausiau. Bandžiau atkurti atmintyjetą savaitgalį, kai Dženė susitiko su mano tėvais. Prie mamos ir Tėčio 2-ojo buvoįsitempusi, bet aš pati su kitų tėvais irgi būdavau įsitempusi, tad daug apie tainegalvojau. Man net netoptelėjo, kad ji bandytų kaip nors kibti prie Eriko. Manobrolio. Nenuostabu, kad ji taip ir nepasidomėjo, kodėl jam nepatinka. Puikiaižinojo kodėl. Ar aš apskritai pažįstu Dženę?

– Ką ketini daryti rytoj parvažiavusi? Kaip tvarkytis? – paklausė Erikas.Aš įkvėpiau oro. Oras buvo toks gaivus ir grynas, kad skverbdamasis

kvėpavimo takais vos nenuplikė. Iš tikrųjų apie tai nebuvau pagalvojusi. Deramaipagalvojusi nebuvau. Darbuojantis iš peties ir tegalvojant apie tai, kas nutiko,ateičiai mano mintyse nebuvo vietos. Be to, kaip ateities planuotoja negarsėjau.Gūžtelėjau pečiais.

– Pasakyk man atvirai, – tarė Erikas, – ar tu Gregą myli?Tiesiai manęs to niekas nėra klausęs. Net Gregas. Nors pati ir žinojau, ką

jaučiu, balsu pasakyti buvo kitas reikalas.– Maniau, kad jis mane myli, – prabilau, – bet apskritai su manim buvo tam,

kad prisigautų prie Dženės.– Kurgi ne, – užjaučiamai pasakė Erikas. – Siutinantis dalykas, a?

Susipažindamas su motina apsivilko kostiumą, susitaikė su tuo, kad pavadinai jįsavo „vaik...nu“, gurkšnojo viskį, kad įsiteiktų man ir tėčiui, nors to gėralonepakenčia, – ir vis dėl to, kad geidė Dženės. O kai ėjom į barą tų ryžių, tėčiuipasakė, kad jo ketinimai kuo garbingiausi ir kad jis beviltiškai tave įsimylėjęs... –Mano galva staigiai apsisuko – paspoksoti į Eriką. Jis palinkčiojo. – Taip, jis taipsakė. Būtent tokius žodžius. Tai buvo viena iš juokingiausių mano gyvenimoakimirkų, nes tėtis susijaudinęs visiškai išsimušė iš vėžių. Betgi, vaje, Gregasvisa tai sakė, kad prisigautų prie Dženės. Ir aš, vaje, manau, po trijų mėnesiųkraustytis pas tave irgi panoro todėl, kad geidė Dženės.

Aš pasitryniau akis, jas peršėjo. Kone degino.– Kad jis norėjo pas tave kraustytis, žinau – tėčiui nuėjus prie baro paklausė,

ką pasakyčiau, jei pasiprašytų pas tave gyventi. Ne nuomonės klausė – prašėsutikimo. Manęs vos iš koto neišvertė, bet kaip ir sakydamas tėčiui, kad joketinimai tavo atžvilgiu yra garbingi, norėjo, kad mes jį priimtume. Žinojo, kokiasvarbi tavo šeima, ir iš visų jėgų stengėsi, kad jį priimtume. Bet ne, ne, esi teisi:taip jis elgėsi todėl, kad geidė Dženės52.

Per ašaras nieko nebemačiau.– Juk tu su Gregu buvai laiminga, argi ne? – švelniai pasakė Erikas. – Nebuvau

matęs tavęs tokios laimingos. Tokios atsipūtusios. Buvai laiminga, ar ne?Aš patraukiau pečiais.– Kodėl gi nepabandai pasiaiškinti? Sužinoti, kodėl taip padarė.– O daryti neturėjo, – pasakiau.– Aš žinau, tu žinai. Jis irgi žino. Net moteris mūsų kelio gale, ir ta žino, bet jis

to nebegali pakeisti. Gi negali virsti nepergulėjusiu su Džene, bet galipasiaiškinti.

Aš delnu nusibraukiau ašarą.– Gregas pasielgė kvailai, bet tu negali imti ir nustoti jį mylėjusi. Nesi ta

šaltoji, ne t...Daugiau nebegalėjau klausyti. Į smegenis plūstelėjo kraujas, apsisuko galva,

veidas pasruvo ašaromis ir aš, atsirėmusi į kelius, užsidengiau veidą. Verkiau,verkiau ir verkiau. Sriūbavau iš širdies – kvailos, suglebusios. Kadangi mūsųšeima nebuvo itin linkusi į apsikabinimus, Erikas sėdėjo šalia ir verkti leido.

– Ačiū Dievui, – tai pasakęs Erikas įdavė man didžiulį stiklą neskiesto viskio irklestelėjo šalia ant sofos.

– Ačiū Dievui? – suklusau. Vis dar drebėjau nuo raudojimo. Taip raudojusinebuvau metų metus. Būdavo, pakūkčioju – kad ir tada, kai supratau, kad tarpmūsų su Šonu baigta, – bet taip kaip ant tos kalvos nesidraskiau.

– Su Ariana susilažinom, kiek užtruks, kol pravirksi. Aš daviau dvi dienas, Ari –dvi savaites.

– Džiaugiuosi, kad jums mano gyvenimas toks pasilinksminimas.– Tau atvažiavus mes nerimstame, nes nuo tokio tavo liūdnumo ima isterija. O

žiemą eisime į gatves ir juoksimės iš benamių.Jis, mano brolis, cinikas.– Dievui norėjau padėkoti todėl, kad pagaliau išsiverkei. Bijojau, kad taip

įgudusi sprukti nuo sunkių situacijų dabar išbūsi nė ašaros nenubraukusi.– Paprastai neverkiu, – priminiau Erikui.– Ir nėra ko didžiuotis. Verkimas, kai skauda, sumažina skausmą – tiek

emocinį, tiek fizinį. Ariana davė dvi savaites, nes sako, jog tu tiek daug savogyvenimo praleidi atsiduodama kitų žmonių gyvenimams, kad nežinai, kaip leistipasauliui sužinoti, jog pačiai skauda. Atkentėjai tėvų santuoką, beveik iš kartotėtį pavadindama Tėčiu 2-uoju palengvinai gyvenimą mamai. Viską darei, kad tikbūtų išvengta sunkumų, nors ir reikėjo tylėti, kaip gelia pačiai.

– Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytum beprasmėms kovoms, –paaiškinau.

Erikas nusišypsojo.– Ne toks jau ir trumpas. Ypač kai yra dalykų, dėl kurių reikia pakovoti. Kad ir

dėl santykių su Gregu.– Betgi jis su ja pergulėjo. Su kuo jau kuo, bet kad su ja, tikrai nenorėjau.Su ja! Ja! Tobuląja, gražiąja Džene, panele šou žvaigžde, kuriai neprilygstu. Ir

kuriai niekuomet neprilygsiu. Dženė apžavi kitus taip, kad dėl jos bet kas bet kąpadarytų. Bet kuris būtų su ja gulęsis. Net Šonas, ir tas pažiūrėdavo į tasšviesias garbanas ir topazų akis taip, tarsi nebūtų matęs nieko gražesnio. Josgeidžia visi. Ją myli.

– Aš juos matau čia, – prispaudžiau pirštus prie kaktos. – Matau jų kūnus,veidus, girdžiu išleidžiamus garsus. Ir negaliu nieko padaryti. Mano teoriją, kadjis manimi naudojosi tam, kad prisigautų prie Dženės, tu atmetei, bet nepasakysi,kad Gregas būtų mūsų nė kartelio nepalyginęs. Nė karto nepagalvojęs apie ją,būdamas su manim.

Kad nebūtų graužęsis iš nusivylimo pamatęs, kad mylisi ne su Džene – dulkinaAmberę.

– Ne, nepasakysiu. Bet jis pasakyti gali. Gali paaiškinti.– Nėra čia ko aiškinti. Jis mylėjosi su savo geriausio draugo mergina – mano

geriausia drauge, – o paskui, kai buvau besužinanti, melavo.Erikas įsižiūrėjo į rankose ritinėjamą viskio stiklą. Arba bandė žvilgsniu jį

užvirinti, arba skendėjo mintyse. Aš panorau smilksinčią galvą padėti ant sofosporankio ir užmigti.

Ūmai Erikas atsiduso – atodūsis buvo ilgas, neviltingas.– Tu tokia tobula, kad vis stebėdavausi, kaip neįsitaisai aureolės, – pasakė. –

Vadindavau tave šventąja Ambere Salpon.

– Ko prikibai? – sucypiau taip silpnai, kaip ir jaučiausi.– Nes augti su tavim buvo pragaras. Visada būdama tokia gera dar

paryškindavai, koks blogas esu aš. Tik kad nebuvau toks jau blogas.– Nieko blogo laipioti pro miegamojo langą dulkintis su dvidešimt devynerių

metų moterimi, kai tau šešiolika?– Ne, jei pažiūrėtume iš tokios perspektyvos: senų ponių neapiplėšinėdavau,

narkotikų nevartojau. Nebuvau blogesnis už nė vieną iš bendraamžių, išskyrustave. Kas savaitę duodamas man velnių, tėtis tave vis liaupsindavo kaippuikiausią pavyzdį – štai koks turi būti vaikas.

– Ir ką, po penkiolikos metų dėl to grieži dantį?– Ne... na, taip. Bet maniau, kad iki šiol jau būsi supratusi, jog kartais pabūti

blogam nieko blogo. Nieko blogo supykti. Tai normalu. Kai tėtis pasakė, kadkraustomės pas tave su mama, aš pasiutau. Ištaisiau didžiausią visų laikų sceną,klykavau ir verkiau. Nesakau, kad jūsų abiejų nemylėjau – tik norėjau, kad manogyvenimas būtų toks kaip buvęs. Ištisus mėnesius rūstavau, net kaipersikraustėme. O tu... tu mus pasitikai išskėstomis rankomis, šokinėjai aplinknet nepagalvojusi, kaip dėl to sugriuvo pačios gyvenimas. Pradėjai jį vadintiTėčiu 2-uoju, kad mums būtų lengviau, nepadarei net menkiausio blogio.

Erikas nežinojo, kas nutinka, kai nebūni geras. Kai nesitaikstai su tuo, kopanorsta kiti.

– Kaip tik tai norėjau pasakyti, kai kalbėjau apie tavo atsipalaidavimą suGregu. Tai buvo pirmas kartas, kai nebuvai įsitempusi nuo pastangų elgtisteisingai. Daugiau niekada neregėjau tavęs tokios atsipūtusios, net tada, kaibuvai su anuo vyruku.

– Su Šonu. Jo vardas – Šonas, – sušnypščiau.– Taip, su juo. Būdama su Gregu, pirmą kartą nesiaukojai kitiems. Todėl

švytėjai. Tu pagaliau atsipūtei. Negana, kad jis mylėjo tave ar tu mylėjai jį –pagaliau pasijutai saugi. Maniau, tikėjausi, kad dabar baigta – tu turbūt liausies.

– Liausiuos... Ką liausiuos? – paklausiau pavargusi. Sunku būti ardomai.Kiekvieną detalę, kurią Erikas išplėšdavo ir blokšdavo žemėn, reikėjo kruopščiainuvalyti ir vėl priklijuoti prie asmenybės. Tam neturėjau jėgų.

Jis paklausė:– Žinai, kokį filmą man visada primeni?„Liausiuosi ką?“ – nebyliai klausiau purtydama galvą.

– Na, tai ne filmas. Greičiau citata iš jo, iš „Karščio“. Robertas de Niras,regis, jis, o gal Alo Pačino personažas, ne, ne, Robertas de Niras... – Erikasnutilo, matyt, nuo manęs sklido nesusižavėjimo bangos. – Šiaip ar taip, tenRobertas de Niras sako kažką panašaus: „Tegul tavo gyvenime nebūna nieko,nuo ko negalėtum pasitraukti per trisdešimt sekundžių, jei pastebėsi, kadartinasi karštis.“

– Apie ką kalbi? – paklausiau.– Sakyčiau, akivaizdu.– Aš esu įsipainiojusi į daugybę dalykų, nuo kurių negaliu pasitraukti. Esu... aš

nusipirkusi butą! Turiu nuolatinį darbą. Ir... – Užsikirtau. Kai pagalvoji, to, nuoko negalėčiau atsitraukti per trisdešimt sekundžių, ne tiek ir daug. Bet argikitiems kitaip? – O šiaip, jei atmintis nemeluoja, tą vienintelį kartą, kai į kažką,nuo ko negalėjo atsitraukti, įsivėlė jis pats, buvo nužudytas. Savo patarimunepasinaudojo.

– Ir vėl. Neįsivelk į pokalbį, nuo kurio negalėtum išsisukti mestelėjusi juokelį.– Erikai, aš esu susaistyta. Negalėčiau nuo savo gyvenimo pasitraukti per

trisdešimt dienų, ką jau kalbėti apie trisdešimt sekundžių. Aš pajėgi susitupėti.– Tai kodėl per penkias minutes atsitraukei nuo santykių, kurie tave darė tokią

laimingą? Jei tam teprireikė penkių minučių, tu – didelė pabėgimo meistrė.– Aš? Aš ne tokia.– Taip, tokia. Štai ką turėjau galvoje, Ambere, kai sakiau, kad tikėjausi, gal

dabar, pasijutusi saugi, nustosi lakstyti. Bet va, vos tik susidūrusi su sunkumudedi į kojas. Taip elgdavaisi visuomet – sprukdavai nuo visko, kas tikpasidarydavo nors kiek sunkiau.

– Juk aš metų metus pradirbau festivaliui – tai sunku, – atsakiau.– Taip, sunku, bet tas darbas tau leidžia neklausyti širdies. Festivaliui dirbi

todėl, kad iš tikrųjų nori visai ko kito.– Savo darbą aš mėgstu.– Tuo neabejoju. Betgi nori tapti režisiere. Visuomet žinojau, kad nori.

Vaikystėje mane ir kitus versdavai vaidinti scenas iš „Beždžionės“, „Vandenslinijos“ ir „Pretendentų“. Su tavim žaisti būdavo kančia, nes visuomet skirdavaisakyti kvailus žodžius. Tačiau tik tuomet būdavai viršininkė. Kai būdavai įjungusitelevizijos režimą, niekas negalėdavo su tavim ginčytis. Tu nori būti režisierė,bet neleidi sau padaryti tam reikalingo pasitikėjimo šuolio, mat bijai, kad

susimausi, kad visai nebūsi tobula.Man prieš akis praskriejo vangiai rašomas scenarijus.– Bėgi nuo visko, kas tavo gyvenime yra svarbaus, nes taip paprasčiau nei

nerti stačia galva ir tai patirti.– Aš nežinau, apie ką kalbi, – sušnibždėjau.– Neapsimetinėk. Tavo bute, ten, kur gyveni septynerius metus, vis dar esama

neiškraustytų dėžių. Kiekvieną kartą važiuodamas pasvarstau, gal jau busišpakuotos. Bet tos tebestovi. Laukia, kol nuspręsi, kad jau laikas sprukti.

– O kuo čia dėtos dėžės?– Viskuo. Jos rodo, kad esi nuolatinė bėglė, nesiruoši niekur apsistoti, kad ir

kokia laiminga būtum. Bėgi ir nuo Grego. Kodėl? Kad pergulėjo su kažkuo pirmtavęs? Taip, su Džene, taip, pamelavo. Betgi gulėjo iki tavęs. Negali mestižmogaus, kad su kuo nors sugulė prieš prasidėdamas su tavim. Juolab kad su juoapie tai net nesi pakalbėjusi. Vis dėlto aš suprantu, kodėl bėgi. Iš pradžiųpamatei besikraunančią daiktus ir ketinančią sprukti savo motiną, paskui sprukotėtis. Negali tverti, kai kas nors palieka tave, todėl sprunki pirmoji. Sprunkipirma jų. Bet paprastai nutinka taip, kad pabėgi jiems dar nepabėgus. Skaudinisave išnykdama arba pasitraukdama ir nepatirdama to, kas būtų išties nuostabuišvertus išvirkščiąją pusę.

Aš padėjau galvą ant sofos porankio.– Ambere, nors kartą nespruk. Nei fiziškai, nei emociškai. Nors kartą

pažiūrėk, kas bus. Pakentėk, pažiūrėk, kokių nuostabių dalykų atsitiks, kaiišversi kitą pusę.

Stovėdamas ant platformos, Erikas parodė ženklą „paskambink“.Aš linktelėjau, ir traukinys sudrebėjo.Tada vienas kitam pamojavome – traukinys sukruto ir išvažiavo.

52 Nors susiję genetiškai mes ir nebuvom, mudu su broliuku buvome identiški dvyniai, jei reikėdavoką nors įrodyti. Kas kitas būtų pasakęs: „Nekvailiok, žinoma, kad jis tave myli.“

Trisdešimt trečias skyrius

Prasideda...

Pravėrusi duris į SK – „Jorkšyro kronikos“ sekmadieninio priedo – biurątrumputėlę akimirką pagalvojau, kad niūrusis priimamojo darbuotojas, daugybękartų mane matęs lankantis pas Gregą darbe, jį perspėja, jog aš čia, nes labaijau lėtai stojasi.

Bet Gregas į duris nepasisuko, tik garsiai tarė:– Prašyčiau visų dėmesio!Apie dvidešimt žmonių įstaigoje sustingo: vieni padėjo telefonus, kiti nustojo

barbenti klavišais, dar kiti nutraukė pokalbius ir sužiuro į jį.– NORIU, KAD VISI NUSTOTŲ MANĘS KLAUSINĖTI, AR MAN KAS

NEGERAI, – subliuvo jis. – MANE PALIKO MYLIMA MOTERIS, NEAPKENČIADRAUGAI. TAIP, ESU TIKRAS, KAD NE VIENAS IŠ ČIA ESANČIŲJŲ SUTIKS,KAD AŠ NIEKŠAS IR TO NUSIPELNIAU. TAIGI PALIKIT MANE RAMYBĖJ. AŠTENORIU TIK DIRBTI SAVO DARBĄ. AČIŪ.

Atgal į savo vietą Gregas klestelėjo toks sukiužęs, kad aš jau sukausi antpakulnių ketindama pabėgti. Nenorėjau to daryti. Bet, pasak Eriko, spruktimokėjau užvis geriausiai. Turėjau liautis taip dariusi. Prikiūtinau prie Gregostalo. Kai priartėjau, jis pakėlė neskustą veidą.

– Manau, turim pasikalbėti, – pasakiau.

– Suprantama, tu viską girdėjai, – tarė Gregas, arbatos šaukšteliu keldamassūkurį kapučino putoje, paskui putas nulaižė ir vėl panardinęs šaukštelį toliausuko ratus. Aš buvau priblokšta – juk tai mano įprotis. Jis toks erzinantis, keista,kad kiti dar gerdavo su manimi kavą. Iš tiesų tai kavos su manimi niekas nėragėręs daugiau negu vieną kartą.

– Taip, girdėjau, – atsakiau. – Spėju, kad kalbėjai apie mane.Grego veidas atspindėjo nuostabą, tada skausmą, paskui jis puse lūpų

šyptelėjo.– Manau, šito nusipelnau. Taip, kalbėjau apie tave.

– Ar dažnai taip netenki savitvardos?– Ne. Bet kadangi praradau draugus, o tu mane palikai, sunku tvardytis.– Su Metu dar nesusitaikei?– Metas siunta. O tai reiškia, kad su manimi nekalbės, nesimatys, neatsakinės

į laiškus. Kaip tu su Džene?– Ketinu su ja susitikti vėliau, kai baigsis pamokos.– Nieko prieš, jei nuseksiu iš paskos? Daug metų nemačiau, kaip riejasi katės.Aš kilstelėjau antakį.– Riejasi katės? Tu seksiste. O kaip vadinasi dviejų vyrų rietenos?– Kova, žinoma.– Ne šuniškomis rietenomis?– Hm, jei visi vyrai – šunys, tu gali būti teisi.– O ar nesakiau, kad aš visuomet teisi?Jam šyptelėjus į apšepusį veidą grįžo spalva, juodi ratilai po akimis papilkėjo,

nes papilkėjo jis.– Šiaip ar taip, nesuprantu, kodėl Metas tave keikia, – pasakiau. – Juk trejus

metus maustė žmoną, o kai išvažiuodavo „verslo reikalais“ – ir Dženę. Iš mūsųvisų jis blogiausias. Tu tik saugojai jo paslaptis.

Ir dulkinai jo merginą.Gregas į mane pažiūrėjo tokiu kietu, akmeniniu žvilgsniu, kokiu žiūrėdavo

Marta. Aš ir nežinojau, kad taip sugeba.– Apie ką norėjai pakalbėti? – rūsčiai paklausė.– O kaip manai? – murmtelėjau.Buvo sunku. Sunkiau, nei tikėjausi. Dalis manęs buvo tokia įpykusi, jautėsi

tokia kvaila, apgauta ir antrarūšė, kad norėjosi šliūkštelėti arbatą jam į veidą.Kita dalis, ta, kurią išnarstė Erikas, buvo nusiteikusi padaryti bet ką, kad tikliktų su juo. Nesvarbu ką.

Kaip tik taip aš jausdavausi, kai jis išeidavo supykęs. Kai kas nors ant manęssupykdavo. Bijodavau vėl būti ta maže, kuri užtinka motiną besirenkančiądaiktus, visam laikui sprunkančią. Bijodavau būti maže, kuri vieną dieną parėjusiiš mokyklos pamato, kad nebėra tėčio. Dingo. Kambarys, kuris paskui pavirtoEriko miegamuoju, buvo tėčio darbo kambarys – nuėjusi jį radau tuščią. Iš tėvųmiegamojo buvo prapuolę jo daiktai, namo jis nebegrįžo. Niekuomet. Niekuometnepaaiškino ir kodėl išėjo. Tiesiog susirinko daiktus ir nebegrįžo. Mama pasakė,

kad jis gyvens kažkur kitur ir kad aš kada nors galėsiu jį aplankyti. Nenoriu, kadir Gregas taip dingtų. Arba kad išvis dingtų. Bet...

– Gražiai atrodai. – Jo balsas vėl sušvelnėjo. Gal pamatė, kad esu išsigandusi.– Iš tiesų.

– Buvau aplankyti brolio. Jis vertė mane ilgai vaikščioti, gerti medicininį viskįir sveikai maitintis.

– Manau, dabar jis manęs neapkenčia, – tarė Gregas, liūdnai šypsodamas.Žinoma, ne. Bet nė neketinu tau šito sakyti. Giliai įkvėpiau, pabandžiau iš oro

pasisemti tvirtybės. Tvirtybės padaryti štai ką.– Kodėl su Džene? – paklausiau.Jis perbraukė ranka per ilgus plaukus, vėpsodamas į kavą.– Prisimeni, kaip sakiau, kad tuo metu, kai man parūpai, aš pergulėjau su

moterimi, kuri metų metus pati ant manęs lipo?– Kalbi apie dulkinimąsi iš pasigailėjimo? – apstulbau. – Tai buvo Dženė?Gregas palinkčiojo.– Iš pasigailėjimo dulkinau Dženę.– Šitai norėjai man pasakyti tą naktį, kai sukūlei puodelį?Gregas linktelėjo, tebežaisdamas su kapučinu.– Tada buvau teisi – tu santykiavai su karve.Grego burna nusirito šypsena, bet akių ji nepasiekė. Nežinau, kodėl jis

nepuolė raičiotis ant grindų susiėmęs už šonų. Juk tai ir juokinga, ir teisinga.Juokinga, nes teisinga.

– Pasakyk, ką norėjai man papasakoti tąnakt viešbutyje.Gregas pakresčiojo galvą, persibraukė rankomis per veidą.– Nuo tada visa amžinybė praėjo. Dabar per vėlu.– Pasakyk.– Nėra prasmės.– Pasakyk, prašau tavęs. Aš buvau tokia pikta, įžeista, ištikta šoko ir apimta

paranojos, kad pirma nenorėjau klausyti. Dabar noriu.– Aš...– Įsivaizduok, mes esam viešbučio kambary. Ką tik grįžtu iš pasivaikščiojimo

ir... – Aš nuėjau prie kavinės durų ir ten sustojau, žiūrėdama į jį. Tada grįžau. –Na, tu sakai: „Tikėjausi, kad pareisi.“ O aš: „Parėjau ne šnekėtis, noriu miegoti.“Ir mes atsigulam. Sakai...

– Tada mudu dar nebuvom kartu. Pasigailėjau, vos tik tai baigėsi.

– Neturėjai to daryti.– Žinau, ir iki šiol jaučiuosi siaubingai.

Ir mes vėl persikėlėme į kambarį viešbutyje. Buvo tamsu, pro langus skverbėsimėnesiena, viską nušviesdama stebuklinga šviesa. Tarp mudviejų tebežiojėjopykčio ir sukrėtimo praraja.

– Tai kodėl taip padarei? – paklausiau iš savo lovos krašto, vis dar nusisukusiį spintą.

Gregas apsivertė lovoje, vadinasi, atsisuko į mane.– Ji leido man pasijusti ypatingam.– Kaip?– Metų metus pati prašėsi. Pradėjo, kai su Metu buvo išdraugavusi metus.

Kiekvienąkart, kai būdavom vieni, flirtuodavo ir sakydavo, koks esu gražus,koks seksualus.

– Argi ne visos, su kuriomis guliesi, taip kalba?– Taip, ir aš vis liepdavau jai nekvailioti, arba nekreipdavau dėmesio. Bet tą

vakarą, kai Dženė paskambinusi pasakė, kad atneščiau kompaktines plokštelesir vaizdajuostes, kaip tik buvau smarkiai išgėręs. Neprisimenu kiek, tik žinau,kad negalėjau sustoti. Skambino Nina. Tąkart ji negiedojo savo įprastosgiesmelės „tu išsigimėlis“, pasakė keletą baisybių, kurios, kaip žinojau, buvotiesa. Ji pasakė, kad aš visuomet būsiu vienišas, kad niekas mylimas su manimneužsibus, nes aš nepajėgiu mylėti.

– Kodėl gi nepaskambinai man? Juk apie tokius dalykus visuometpapasakodavai.

– Bandžiau skambinti. Paėmiau ragelį, bet paskui susilaikiau. Jaučiausi tokspažemintas, kaip niekad bevertis. Taip nesijaučiau nuo tada, kai mane palikoKristė. Be to, buvau tave įsimylėjęs, tokių dalykų negalėjau sakyti. Net jei iškartir nebūtum patikėjusi, būtum viską išgirdusi. Tie žodžiai galėjo nusėsti taugalvoje. Juk manimi tik iš dalies pasitikėdavai. Nuėjęs pas Dženę aš voslaikiausi ant kojų. Išgėriau dar, o ji vėl griebėsi savo – glaustėsi, meilinosi. Ašabiem vis primindavau Metą. Dženė vilkėjo tą suknelę... Žinau, tai nepasiteisinimas, bet man pasirodė, kad esu geidžiamas. Kadangi buvo tiekpritauškusi Nina, norėjosi trupučiuko švelnumo. Aš supratau, kad atsiliepti įDženės dėmesį negaliu, todėl suskatau eiti. Prie durų ji paprašė, kad

pabučiuočiau. Pakštelėjau į žandą. Ji mane pabučiavo kaip reikiant. Messusiglaudėme, ir mano kūnas paėmė viršų.

Aš visa tai girdžiu ir nenoriu girdėti. Turiu išklausyti sveikatos labui, kadneįsivaizduočiau dar blogesnių dalykų, tokių kaip lėtas bučiavimasis, blausišviesa, saksofono muzika... ne, nenoriu girdėti, kaip mano vaikinas santykiaujasu mano geriausia drauge.

– Jūs mylėjotės jos ir Meto lovoje?– Mylėjimasis tai nebuvo. Nebuvo nė seksas. Tik pasidulkinimas. Greitas,

nieko nereiškiantis pasidulkinimas. Jis galėjo būti su bet kuo, bet buvo suDžene.

Pasivertusi lovoje, pažvelgiau į jį.– Vos tik tai pasibaigė, supratau, kad padariau kažką baisaus. Apie tai ir

kalbėjo Nina. Aš buvau emociškai sudarkytas. Atsimenu, kad Dženėsatsiprašiau ir pasakiau, kad taip daugiau niekada nebus. Ji pasakė, kad apie taipasikalbėsim lovoje.

Jie kartu praleido naktį? Ji liaunu kūnu glaudėsi prie jo, prieš užmigdamaklausėsi jo širdies plakimo, jis glostė šviesias jos garbanas. Gal net sekė pasaką.

– Manau, ji norėjo, kad atsigultume, tada visa būtų lyg ir teisėta. Tarsibūtume vienas kitam patikę. Bet aš atsisakiau, priverčiau ją pažadėti, kaddaugiau apie tai nešnekėsime. Kad apsimesime, jog to nebuvo. Aš parėjaunamo ir nuniokojau savo kambarį. Reikėjo arba viską išdaužyti, arba rėžtis sumašina į sieną.

– Dženė turbūt jautėsi pakiliai. Tu pergulėjai su ja, paskui pabėgai.– Lengva nebuvo, tuo labiau kad žinojau, ką gali padaryti Metas. Bet ji žinojo,

kas aš. Šunsnukis. Kiek kartų per tuos metus man taip ir sakė. Turėjo žinoti,kad seksas su manimi baigsis pabėgimu.

– O kodėl viso šito nepapasakojai man? – paklausiau. – Juk pasakojai apiestangrią Ninos vaginą, skambindavai iš policijos nuovadų ir viešbučiųkambarių, tai kodėl negalėjai papasakoti šito?

– Nes būtum nesuteikusi man progos. Mes nebūtume susiėję.– Tu to nežinai.– Ne, žinau. Būtum manęs nė artyn neprisileidusi, jei būtum sužinojusi, kad

su Džene kada nors flirtavau, ką jau ten...– Mane kaltini? Ar pats būtum prie manęs artinęsis, jei būčiau pergulėjusi su

Metu?.. Ne, palauk, neatsakyk į klausimą, atsakymą aš jau žinau.

– Vis laukiau, kada pati sužinosi. Kada Dženė tau pasakys ir sutrupės manopasaulis. Kas kartą, kai matydavaisi su Džene ir su ja kalbėdavaisi, bijodavau,kad sužinosi. Tai didžiausia mano gyvenimo klaida, kasdien dėl jos gailiuosi.

Aš nieko nesakiau.– Ambere, aš tave myliu. To jokiai moteriai nesakiau daugiau kaip penkerius

metus. Aš tave myliu, nenoriu tavęs prarasti.Šioje vietoje suskystu. Kūkčiodama pasakau, kad aš myliu jį, kad dabar, kai

man pasiaiškino, jis manęs nepraras.Suskamba muzika, iš arti rodomi sunerti mūsų pirštai, ašarotos akys. Tada

kadras, kaip lauke teka saulė: pasaulis nušvinta ir supranti, kad viskas busgerai. Galiausiai nugalės meilė...

Aš ne sumautam kine.Jei ką ir supratau, tai kad čia ne kinas.– Kodėl manai, kad manęs dar nepraradai? – paklausiau. – Kad kaskart į tave

pažiūrėjusi nematau, kaip myliesi su geriausia mano drauge? Ar negirdžiu,kaip man meluoji, kai aš jau beveik žinau?

Baigta. Manau, jam sakau taip: baigta. Net negaliu patikrinti, ar baigta iryra, nes nežinau. Taip su vyru dar nesu kalbėjusi. Juolab su tuo, kuris manrūpi. Erikas, matyt, buvo teisus. Aš iki šios vietos niekuomet nebuvau priėjusi.Kas nors išeidavo – aš irgi išeidavau. Anksčiau to niekad neaptarinėjau.

– Kodėl manai, kad aš kas akimirką nesvarstysiu, ar mane lygini su ja?– Taip nebuvo.– Bet iš kur man žinoti? Vis tebesvarstau, ar aš tau buvau tam tikras

paguodos prizas. Jei geidei vien tik jos, aš tik buvau paranki.– Dženės aš niekad negeidžiau.– Įdomiai tai parodei.Kai priartėjama prie santykių pabaigos, aš visuomet būnu šiokia tokia

aiškiaregė. Matau pabaigą, įžiūriu ją pašnekesy, suprantu iš to, kas sakoma irkas nesakoma. Jausdavau, kada ji artėja, tad nebesistengdavau atsakyti į nevisai nuoširdžias žinutes, nebesiguosdavau draugiškais elektroniniais laiškais.Jei tik kas žodžiu, žvilgsniu ar poelgiu pasisukdavo į duris, aš maudavau pro jaspirma ir negrįždavau. Nebesitaikydavau, atsisveikinimo kalbų nesakydavau.Bet šita skamba įtartinai.

Grego juokas tylus, prislopintas kaip šuns Matlio iš animacinio filmo.

Linksmumo juoke nėra, vien skambesys. Mėnesiena pagauna jo akis – tosžvilga.

Jis verkia. Nesijuokia – verkia. Turbūt žino. Žino, ką pasakysiu. Net jeinepasakysiu, žino, kad tarp mūsų baigta.

Užsidengęs veidą rankomis, Gregas prapliumpa raudoti. Jaučiu, kaip paminaorumą ir išdidumą – kai jis verkia, jie tampa nepasiekiami. Jis prarado viską.Geriausią draugą. Draugę Dženę. Ir, jei juo tikėtume, moterį, kurią myli.

Kad ir kaip ten būtų, jam skaudu. O aš negaliu klausyti, kaip tam, kurį myliu,plyšta širdis, ir nieko nedaryti. Negalėčiau klausyti, kaip tam, kurio nėnepažįstu, plyšta širdis, ir nieko nedaryti. Pasislenku, Gregą apkabinu, glostauplaukus, raminu.

Pamažu kambaryje pasidarė šviesu. Tamsa pasitraukė, prašvito. Viešbučiokambarys prapuolė, mes buvome kavinėje, o ne lovoje – sėdėjome prie staliuko.Gregas galva rėmėsi man į krūtinę, buvo mane apglėbęs. Aš jį glaudžiau,glosčiau plaukus.

– Eime, – šnabždėjau, – aš tave parvesiu namo.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Pabaiga

Dženė vilkėjo karališkai mėlynos spalvos lietpaltį. Aš – savo raudonąjį. Buvomejuos nusipirkusios iš Lidso turgaus prieš porą metų, kainavo po dešimtinę. Aš iružmiršau, kad Dženė turi kitokių drabužių, ne tik su prabangiomis etiketėmis.

Į mokyklą manęs neįleisdavo be specialaus Dievo leidimo, triskart pasirašyto,taigi prie Dženės prisiartinau eidama palei tvorą. Pamokos buvo pasibaigusios, jiprižiūrėjo, kaip išvežiojami vaikai. Akies krašteliui užkliuvus už mano raudonolietpalčio, atsisuko.

– Sveika, – pasisveikinau pro tvoros vielas. Širdis buvo pašokusi iki gerklės.Toks pat silpnumas, kurį jaučiau kalbėdamasi su Gregu? Niekai, palyginti su tuo,kaip buvau persigandusi dabar. Jei nepasiseks, Dženę prarasiu amžiams. Otada... apie tada negalėjau galvoti. Net abstrakčiai.

– Labas, – atsakė ji lediniu balsu. Viena akimi prižiūrėjo po žaidimų aikštelębėgiojančius vaikus. – Iki šiol nežinau, kaip dėl viso to jaučiuosi, taigi pasakyk,ko atėjai pasakyti, ir eik. Paskui su tavimi susisieksiu.

Svarstydama, kokį velnią ji čia paisto, susiraukiau. Ir dingt – toptelėjo.– Manai, atėjau atsiprašinėti, – nusprendžiau.– Žinoma.– Dėl ko?– Tu buvai pakrikusi. Prikalbėjai išties skaudžių dalykų.Jau žiojausi sakyti, kad ji ištisus mėnesius mane skaudino, bet susilaikiau.– Atėjau ne pyktis, – pasakiau. – Ir ne atsiprašinėti.– O ko?– Pažiūrėti, ką galime išgelbėti iš mūsų draugystės.– Draugystės? – mestelėjo ji. – Jei būtum draugė, nebūtum dingusi, kai man

tavęs labiausiai reikėjo. Jei būtum draugė, praeitą savaitę būtum buvusi čia irkalbėjusi su manimi. O tu prapuolei, neatsiliepdavai į skambučius, neatrašydavaižinučių. Nieko. Visą savaitę. Kaip mokantis koledže. Būdavo, išeini puslitriopieno ar išsiųsti laiškų, ir tavęs nematau valandomis, nes pas ką nors užsuki, eini

į kiną ar pasivaikščioti. Jau kone tikėdavausi, kad išbėgsi šokolado, ir daugiauniekuomet tavęs nebepamatysiu, kaip tų vyrų, kurie išeina cigarečių pakelio irprapuola lyg į vandenį. Ir kai krausteisi į Londoną, man nesakei. Man, savogeriausiai draugei. Tavo buto šeimininkė žinojo, Jorkšyro elektros tinklai, „Britųdujos“, telekomas, daiktų saugojimo sandėlis žinojo, o aš – ne. Pirmąkart apie taiišgirdau, kai pakeliui sustabdei taksi, numetei man daiktus, kuriuos buvaipasiskolinusi, ir pasakei, kad man paskambinsi nuvažiavusi į Londoną. Išvažiavaibeveik metams.

– Reikėjo atitrūkti, – nevykusiai pasiteisinau. Gal Erikas ir buvo teisus, kaikalbėjo apie „Karštį“ ir pasitraukimą per trisdešimt sekundžių.

– Man tavęs šią savaitę reikėjo, Ambere. Dužo visas mano gyvenimas, bet tuvėl prapuolei.

– Kad ir kaip tave myliu, Džene, net ir aš negalėjau tavęs paguosti dėl santykiųsu Gregu, – atsakiau.

Dženė davė ženklą kitai mokytojai žaidimų aikštelėje, kad perimtų josvanagiškas pareigas, paskui pasisuko į mane.

– Santykių su Gregu nebuvo. Gregas manęs nekenčia.– Ne. Gal šiuo metu ir ne itin mėgsta, bet ne nekenčia.Žinojau, kad neturėčiau taip elgtis, bet nieko negalėjau padaryti. Beveik

automatiškai stengiausi, kad Dženei būtų geriau.– Koks skirtumas? Esmė ta, kad santykių su Gregu nėra, pasirodo, nėra nė su

Metu.– Papasakok man apie save ir Gregą.Dženė savo mėlynomis akimis švystelėjo tikros neapykantos pliūpsnį, bet aš

nenusukau žvilgsnio. Atsilaikiau. Vien pasiraukymais, kad ir kokiais baisiais, jineišsisuks. Turi man pasakyti. Jei reikės, prastovėsiu čia ir visą naktį – ji turiman papasakoti.

– Gerai, apie save ir Gregą, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Maždaug priešdvejus metus, kai su Metu buvom pradraugavę metus, visi ėjom į klubą švęstiMeto gimtadienio, prisimeni? Jūs su Metu buvot šokių aikštelėje – abu taippasigėrėt, kad net kartu šokot. Aš nuėjau prie baro nupirkti gėrimų, o gal įtualetą... Nežinau, neprisimenu, bet, šiaip ar taip, grįždama prie staliukopamačiau Gregą. Sėdėjo susikūprinęs ir nuo butelio alaus apsvaigęs, bet buvo įkažką sutelkęs žvilgsnį, jo veide buvo ta išraiška. Didelės laimės, švelnumo... netdžiaugsmo išraiška. Pažiūrėjau, į ką jis žiūri – ogi į tave. Tai dėl tavęs buvo toks

laimingas. Tavęs geidė. Aš taip supykau. Dar vienas vyrukas įsimylėjo ne mane,o tave.

– Atleisk, ką pasakei?!– Vyrukai tave įsimylėdavo, ir Gregas, kuris galėdavo turėti kurią tik

panorėjęs, irgi įsimylėjo.– Vyrukai manęs neįsimyli, jie tampa mano draugais.– Ne. Jie visi tavęs geidžia. Pavyzdžiui, kas buvo tarp tavęs su Rosu koledže.Rosas buvo vienas iš Dženės draugų, kuris man patiko dar mažiau negu Metas

– taip, taip, įmanoma ir taip. Atrodo, Dženė turėjo polinkį prasidėti sunevykėliais. Rosas buvo pratęs moteris nurenginėti žvilgsniu, o aš buvau viena išmoterų. Kai jis pažengė tiek, kad ėmė į mane trintis ir grabalioti krūtis, pasakiauDženei. Jo pasiteisinimas buvo toks: aš esą vis staipausi jam prieš akis, tad jispamanė, kad kaip tik to ir noriu. Sena, bet stebėtinai veiksminga gynyba „ji patiprašėsi“. Dženė toliau su juo susitikinėjo, tik labiau jį prižiūrėjo. Kitais žodžiaistariant, žiūrėdavo, kad mes neliktume vieni.

– Išties buvo skaudu. Juk turėjai būti mano geriausia draugė...– Pala, kai sakai „kas buvo tarp tavęs su Rosu“, turi galvoje, kad jis grabinėjo

man krūtis ir trynėsi?– Jūs pasakojat skirtingas istorijas.– Džene, tas vyras ir toliau mane graibstė. Tai ne skirtingos istorijos. Jis buvo

šliužas, ir man gaila, kad tau reikėjo pamatyti jį su kita moterim, kad tuoįsitikintum.

Jie išsiskyrė, kai jis Dženę paliko dėl kitos – Dženė manė, kad jie greitsusitaikys, bet tas paleido liežuvį ir kažko jai prikalbėjo.

– Jis vis kartodavo, kokia moteriška tavo figūra ir kaip aš turėčiau pagalvotiapie implantus.

– Kokių tau dar reikia įrodymų? Tas vyras buvo šliužas.– Bet buvo teisus. Vyrai nori tokių kaip tu.– Kuriame pasaulyje?– Viešpatie, Ambere, vyrai tave gerbia. Gerbia, paskui įsimyli. O mane arba

nori išdulkinti, arba bijo per daug priartėti. Visi būna drąsūs, stiprūs, bet kaižmonės išeina, tampa mažais išsigandusiais berniukais ir pabėga. O kai taipatsitinka kelis kartus, pradedi statyti užtvaras, elgtis taip, kaip jie iš tavęs irtikisi. Tada įgyji ledinės ledi, ledo karalienės reputaciją. Tad tokia tampi dar

labiau. Tuo tarpu tavo geriausia draugė įgyja reputaciją, kad yra šilta,draugiška, maloni. Kaip tik tokia, kokia pati nori būti. Mylima. Dievinama.Gerbiama.

Dženė patylėjo, nurijo gumulą.– Ir Metas. Ką gi, jis ne toks gražus kaip Gregas, bet Gregas buvo paleistuvis,

jis nenorėjo santykių. Į mane nė nežiūrėjo. O į tave... Tą vakarą klube vėl nutikotas pats. Gregas tave įsimylėjo. Vyras vėl atiteko šiltajai, draugiškajai Amberei.Ką gi, nusprendžiau aš tą vakarą, daugiau taip nebus. Jei Gregas ir bus su kurianors iš mūsų, bus su manimi. Ne su šiltąja, moteriškąja – su manimi. Priėjau irpradėjau flirtuoti.

– Jei teisingai suprantu, tu su juo pergulėjai ne todėl, kad jo geidei, o tam, kadjo negalėčiau turėti aš? Kvaištelėjai?

– Aš su juo negulėjau.Pastebėjau, kad prieduro „Kvaištelėjai?“ ji apsimetė neišgirdusi.– Nieko panašaus į gulėjimą nebuvo. Penkios minutės, atsirėmus į sieną mano

koridoriuje. Viskas vyko taip greit, kad mes net neradom laiko prezervatyvui.Jėzau. Kristau. JĖZAU KRISTAU. O juk maniau, kad blogiausia jau išgirdau. Gi

iš pirmų lūpų žinojau, koks saugaus sekso fanatikas buvo Gregas – net kainematęs manęs beveik mėnesį kone plėšė drabužius, prieš įsiskverbdamasstabtelėjo ir susirado prezervatyvą. O su Džene – ne. Su prakeiktąja Džene – ne.Ir...

„Tai buvo klaida. Jis mane užmuš. Mes kaip šiukšlę, tada užmuš“, –nuskambėjo ausyse Dženės balsas.

– Tai va, ko taip išsigandai, kad būsi pastojusi, – išlemenau. – Manei, kadvaikas Grego.

Dženė linktelėjo.Jos flirtas su Gregu man kainavo 180 svarų sterlingų. Dženė taip ir nepasisiūlė

grąžinti pinigų už nėštumo testus nei traukinio bilietus. Nepadėkojo, kad manbuvo svarbesnė nei tėvai. Nei man tos padėkos reikėjo, nei aš jos norėjau.Tenorėjau teisybės. Ne ko kito. Argi per daug to prašyti iš savo geriausiosdraugės?

– Žinojau, kad po šito jis liausis svaičioti, kaip pakabinti tave. Tądien, kai tauužsiminiau, kad Gregas prie manęs lenda, Metas buvo man pasakęs, kad jie gėrėir Gregas prisipažino, jog tu jam atrodai labai seksuali. Tad aš ir pasakiau apieGregą. Žinojau, kad tu jo paklausinėsi ir taip jis prisimins, kaip galiu jam

pagadinti gyvenimą, jei šlaistysis kur aplink tave.Man vėl teko paklausti:– Kvaištelėjai?– Ambere. – Dabar Dženė galėjo labiau kelti balsą, nes daugumą vaikų buvo

susirinkę tėvai. – Tu sulauki pavydžių moterų žvilgsnių dėl savo krūtinės.Įsivaizduok, jei sulauktum jų dėl veido. Tu nežinai, ką reiškia būti gražiai.Moterys manęs nekenčia, vyrai nenori. Nors kartą norėjau turėti tai, ką turi tu.Tenorėjau to Grego žvilgsnio, kuriame tiek jausmo.

Tai, ką sakė Dženė, buvo aitru, skaudu, sprogdino širdį. Akiplėša.Akiplėša, peržengusi mistiškąją liniją smėlyje, padariusi tai, ko negalėjau

atleisti. Ji pavadino mane bjauria. „Nežinai, ką reiškia būti gražiai.“ Niekadnemaniau, kad tokie bus žodžiai, kurių negalima atsiimti. Tai ne pavadinimasbjauria per se – geriau jau būsiu vadinama bjauria nei kvaila, – svarbiausia, kastaip pavadino.

Jei tavo geriausia draugė net neapsimeta, kad tu graži, kodėl gi ji tavogeriausia draugė? Kam gi geriausios draugės reikalingos, jei ne palaikyti tavoego? Aišku, jos turi sakyti, kad dėl ano lūpdažio tampi panaši į pigią kekšelę, o neį stilingąją, kokia sieki būti, kad tau tarp dantų įkliuvusi brokolio atplaiša ar kadtas vyrukas tave mulkina. Nebūtų buvę taip blogai, jei ji su Gregu būtųpergulėjusi iš nuoširdaus jausmo. Man nebūtų patikę, bet jei ji tikrai būtų jogeidusi, būčiau galėjusi suprasti.

O ji su manimi – visai kas kita. Pavadino stora – tiek to. Ištaisydavo akluspasimatymus – tegul. Man melavo. Manim manipuliavo. Lindo net prie manomylimojo brolio.

O nūn sako, kad aš bjauri. Šito jau per daug, viską praleidi pro ausis, paskuiužgula kalnas kandžių pastabų ir pašaipų. Ir tampi pasaulinės klasės kvaiša.

Galvoje kračiau visas turimas mintis apie Dženę, tarsi kuisdamasi po prigrūstądrabužių spintą. Kiekvieną gerą mintį nukabindavau ir šveisdavau ant grindų, išsavo minčių spintos šalinau visus geruosius jos apibūdinimus. Mečiau„rūpestingąją“. Paskui „dėmesingąją“, „drąsinančiąją“, „draugiškąją“,„nuotaikingąją“, „supratingąją“, „įdomiąją“ – visas, besisukančias man galvoje,laukiančias, kada bus išmestos.

Baigiau tuštinti spintą savo galvoje, viską, kas Dženės, mečiau tol, kol niekoneliko. Viskas išnešta šiukšlininkams surinkti. Tegu eina ji velniop. Velniop ją ir

gražų jos gyvenimėlį.Dženė baigė monologą apie skausmą ir sutrikimą, apie buvimą gražia blondine

bjauriame pasaulyje.– Taigi, matai, kad tarp manęs ir Grego nieko nėra.– Tu jam iš tikrųjų nieko nejauti? – paklausiau.– Tik draugiškumą. Man reikia tik Meto. Žinau, taip nederėtų, bet aš jį myliu.

Norėčiau, kad nebūčiau taip su juo pasielgusi.Ko pridarė man – tiek to. Ji manęs neatsiprašė. Nesakė, kad gailisi dėl to, kaip

su manimi elgėsi. Mat žinojo, kad man gali pridaryti ko tik nori – visuomet būsiušalia. Žinojo, kad iš baimės būti palikta su viskuo taikstysiuosi.

– Manau, viskas susitvarkys, jei duosi jam laiko.Dženės veidas nušvito.– Taip manai? – guviai paklausė ji.– Esu tikra. Klausyk, gal geriau eik, greit prasidės popietinės pamokos. Paskui

paskambinsiu.– Gerai. Dabar nė vienas iš mūsų neturi su kuo daugiau būti. Tad galime būti

kartu.– Turbūt.Paskutinįkart žvilgtelėjau į Dženę. Į trumpus šviesius plaukus, sulysusį veidą,

perkarusį kūną. Tada nuėjau. Su Džene Lei Hartman baigta. Mūsų draugystėpriėjo liepto galą. Mums tai pabaiga.

Trisdešimt penktas skyrius

Pabaiga, antra dalis

Geriau jau būčiau privertusi Gregą iš kavinės eiti namo.Mėginau jį parvežti, bet kai taksi vairuotojas stabtelėjo prie jo namų, Gregas

įsikabino man į ranką, akys buvo baimingos ir išsigandusios kaip žmogus, kurisįsikibęs šakelės kaba virš bedugnės, tad galiausiai parsivežiau jį pas save.Pasodinau ant sofos ir išsiruošiau į didžiąją kelionę per miestą pas Dženę.

Dženė. Kai tik apie ją pagalvodavau, suvirpėdavo širdis. Eidama į autobusųstotelę sustojau išsivemti. Pora žmonių nužvelgė mane keistais žvilgsniais,mokiniai, eidami iš mokyklos, šūktelėjo „fui“ ir paspruko53. Bet nieko negalėjaupadaryti. Nuo tos tikrovės, kai atsitiko tai, ko nenorėjau, darėsi bloga. Turėjaupraskalauti gerklę buteliu vandens iš kuprinės.

Kai stumtelėjau savo duris, televizorius buvo įjungtas, ore kažkas sklandė.Pauosčiau. Švarumėlis. Ore sklandė švaros kvapas. Pauosčiau dar porą kartų.Citrina. Ir vaškas. Šveitimo milteliai. Valymo skystis. Žvilgtelėjau žemyn –raudonas koridoriaus kilimas išsiurbtas. Nuotraukų rėmeliai ant koridoriaussienų nublizginti. Žengiau į svetainę – irgi naujutėlę.

Gregoris drybsojo ant sofos pasirėmęs galvą ranka, įsmeigęs akis įtelevizorių. Lygiai tokia pat poza sėdėjo man išeinant. Žiūrėdama į jį, vosnepatikėjau, kad mano namuose apsilankė valytojos fėjos ir, kol Gregas žiūrėjotelevizorių, viską sutvarkė, suplovė indus, išsiurbė kilimus, nušveitė paviršius,ištuštino šiukšliadėžes, Gregui prie kojų pastatė dėžę su jo daiktais.

Viduje susigūžiau – pamačiusi tą dėžę, pasislėpiau saugioje kertėje.Tai buvo didžiulė raudona plastikinė dėžė, kurią naudodavau kraustydamasi.

Kad ir kokia didelė, ji buvo prikrauta su kaupu. Jo drabužiai, knygos,kompaktinės plokštelės, batai, vaizdajuostės, dantų šepetukas, kremas poskutimosi, vitaminai, plaukų priežiūros priemonės. Gregas tikrai pas mane sėlinopatyliukais. Bet išsėlinti patyliukais neketino. Tačiau man juk nėra ko stebėtis,tiesa? Juk kone pasakiau, kad viskas baigta, jis pasielgė taip, lyg tai žinotų. Messkaitėm tą patį puslapį. Tik aš nepagalvojau, kad kai bus baigta, jis dings iš mano

gyvenimo.„Baigta“ = „išeinu“.Klestelėjau ant sofos.– Kaip sekėsi? – paklausė Gregas.Nežinau, žiūrėjo į mane ar ne, nes aš negalėjau atplėšti akių nuo dėžės.– Aš, hm, nežinau, – pasakiau panardindama rankas į plaukus.– Jūs vėl draugės?Nurijau gerklėje užstrigusį gumulą, negalėjau to pasakyti. Baigta. Tarp mūsų

su Džene baigta. Ilgiausiai trukęs nešeiminis ryšys. Nutrauktas.– Nežinau, – darkart išspaudžiau.– A, – atsiliepė Gregas.Žiūrėjau į didžiulę raudoną dėžę, kurioje buvo mano vaikino daiktai.– Kodėl... norėjau paklausti... kaip čia išėjo... hm... kad sutvarkei, –

išlemenau.– Iš dalies pats buvau prijaukęs. Be to, rinkausi daiktus. Žinai, jeigu ką...Sakinį nebaigtą Gregas paliko tyčia. Pasakyti nenorėjo, bet norėjo apie tai

kalbėtis. Norėjo žinoti, kokia jo padėtis.Jokia. Jo padėtis buvo jokia. Maniau, bus supratęs, maniau, išgirdo, kaip jam

sakiau, kad viskas baigta, nors pati ir nebuvau tikra, kad sakiau. Kamgi daugiaubūtų rinkęsis daiktus?

– Taigi... dėl mūsų...– Aš nežinau, – prisipažinau. Daugiau nieko nebežinojau. Jei per kelias

paskutines valandas ir sužinojau kokį vieną, ne, du dalykus, tai tokius:

1. Aš ne kine.2. Nieko apie nieką nežinau.

– Ką tai reiškia?Pasitryniau akis.– Tai reiškia, kad nežinau.– O man kiūtoti čia, kol sužinosi? – Grego balsas buvo pakeltas. Kogi jis

šaukia? Negi mano, kad taip sužinosiu greičiau? – Tu nežinai, tai ką daryti man?Laukti? Laukti, kol sužinosi? Taip?

Stebeilijau į priešais stūksančią sieną. Siena buvo nudažyta baltai, tad aš irgipabandžiau išblukinti mintis.

– Laukti, kol kaip nors sužinosi? Klausyk, Ambere, arba išsiaiškinkim dabar,arba...

Pagaliau aš atsisukau ir jis nustojo kalbėti. Giliai įkvėpė, gręždamas manežvilgsniu.

– Jei mes dabar išsiskirsime, tai tikrai išsiskirsime. Visiškai. Jokių skambučių,jokios draugystės, susitikimų, jokių susitaikymų iš tuos, kam per trisdešimt,kankinančio liūdesio. Nieko. Tarp manęs ir tavęs baigta.

Vos galėjau į jį žiūrėti nesusivėmusi. Tragiška, bet tiesa. Jis gulėjo su Džene.Ta naujiena buvo siaubinga. Įsiskverbęs į ją patyrė orgazmą... man norėjosivemti. Jis patyrė tokį intymumą su ja, ne su manim. Ir ne su kokia kita moterimi,be Kristės, nes Gregas buvo saugaus sekso dogmatikas. Išskyrus tą vieną kartą,kai...

Ir kaip aš galėjau būti tokia pasiutusiai kvaila? Ta mintis smogė į veidą.ŽIV testas. Jis buvo daromas dėl Dženės. Va ką jis turėjo galvoje sakydamas,

kad jo gyvenimas baigtas. Nes jei jis būtų buvęs teigiamas, tai teigiamas būtųbuvęs ir Dženės testas, teigiamas ir Meto, ir jo žmonos. Ir išlįstų jų sumanytasmelas. Kaipgi galėjau būti tokia pasiutusiai kvaila? Maždaug tuo pat metu dumano artimiausi draugai išgyveno sekso nulemtą krizę, o aš nieko nežinojau.Niekaip nesujungiau taškų. Kvailesnė nebūčiau net tapusi smegenų donore.

– Na, tai kaip? – paklausė Gregas. – Kaip bus?Negalėjau į jį žiūrėti. Nepakenčiau jo šalia. Vėl nukreipiau žvilgsnį į sieną.– Nuostabu! Sušiktai nuostabu!Jis pakėlė dėžę, pamėgino pasikišti ją po pažastimi, bet negalėjo, nes ta buvo

kaupina; tada pakišo ranką po ja ir sugriebė juodą kuprinę, kuri kūpsojo priedėžės.

– NEŽINAU, KO DAR TIKĖJAUSI IŠ TOKIOS VALDINGOS KALĖS KAIP TU.IŠ TOS, KURI NORI, KAD VISKAS BŪTŲ DAROMA, KAIP UŽSIMANO JI, ARBAIŠ VISO NIEKAS NESIKEISTŲ. ŽINAI KĄ?

Jis pasilenkė, „Ir gerai!“ išrėkė į veidą iš taip arti, kad pajutau, kaip aptaškėseilėmis; aš pajutau jo kvėpavimą, dievišką vanilės su prieskoniais kvapą.

Klausydamasi, kaip Gregas išeina, prisitraukiau kelius prie krūtinės. Trankomidaiktai, mėtomi rakandai, kaip iš gausybės rago pilasi keiksmai. KeikiamaAmberė. Apsivijau kelius rankomis, ant jų paguldžiau galvą. Staiga išėjimotriukšmas ir jį lydintis keiksmų garso takelis baigėsi. Mano bute pasidarė tylu.

Ramu. Tuščia.Jis nebegrįš. Baigta.Susiriečiau ant sofos, apsigobsčiau rankomis, tapau saugi, šilta, maža.Eisiu miegoti, nusprendžiau. O kai pabusiu, visa bus kaip ir buvę. Nebūsiu

miegojusi su Gregu. Tebemylėsiu Dženę. Visa kaip buvę.53 Kaip vaikams, labai jau apgailėtina – daugumos tų, kuriuos pažinojau, žodynas buvo kur kasturtingesnis negu mano.

Trisdešimt šeštas skyrius

Vėl iš naujo

Tu tikiesi, kad gyvenimas pasikeis, žinoma, kad tikiesi.Bet maniškis nepasikeitė. Dramatiškai – ne. Nepasikeitė, kaip tikėjausi.

Praėjo mėnuo, ir aš dar nepakrikusi.Gregas tvarkydamasis puikiai padirbėjo. Jo mano namuose nebeliko nė

ženklo. Kompaktinių plokštelių laikiklyje, knygų lentynose, drabužinėje, vonioje –visur liko skylės, kurios kiekvienąkart, kai tik žengdavau į vonią, į svetainę arapsirengti, man rodydavo, kaip tvirtai jis buvo įkėlęs koją. Bet kai išdūmė, taiišdūmė. Viską išsinešė. Savo kvapą nušveitė nuo visų paviršių. Išskalbė patalynę,išsiurbė. Meilės laiškų ar nuotraukų, kuriose bučiuojamės, neliko, nes mūsų porabuvo ne iš tokių.

Mūsų laiškai būdavo rašomi odoje, kai užsiimdavom seksu. Kai mylėdavomės.Dulkindavomės. Ar kaip ten pavadinus. Nuotraukos būdavo atminty, kad ir taskartas, kai jis, užsisegęs mano liemenėlę, atklydo į svetainę. Arba kai aš jįprajuokinau važiuojant į Harogeitą – jo veidas pražydo nuo pačios didžiausiosšypsenos ir jis žvelgė į mane iš šalies taip meiliai, kad sugriebiau jo ranką irpabučiavau. Arba tada, kai ant sumuštinio su kumpiu išpiešė širdį iš pomidorųpadažo: aš paburbėjau, nes duona atrodė šlykšti, o jis pasakė, kad rytais būnubjauri, bet geriau jau sušlamščiau tą sumuštinį. Arba kai mano svetainėjesurengėme iškylą su alumi ir skrudintais šokoladiniais sumuštiniais. Arba kaipasigėrusi paskambinau iš traukinių stoties jam palinkėti labos nakties, o jisatidūmė į miestą manęs pasiimti. Tokių kartų buvo daugybė. Daugybė menamųnuotraukų.

Dženė. Dženė – kas kita. Aš apie ją nebegalvojau. Visiškai. Mūsų kasdieniaipokalbiai telefonu ir taip buvo nutrūkę prieš daug mėnesių. Susitikimai kartą persavaitę buvo atšaukti. Prisiminimų apie Dženę turėjau gausybę – fotografinių irmenamų, bet jų nenarstydavau. Apie Dženę nebegalvojau.

Pradėjau iš naujo, nesukiužau. Net neverkdavau, viskas buvo gerai. Nes irbuvo gerai. Išties.

Net nepuoliau į darbą, nes mėnuo pasibaigus festivaliui būdavo ramiausiaslaikotarpis. Mes turėdavom laiko išsimiegoti, apsitvarkyti, pamąstyti. Atsigautiprieš pasiruošimą kitiems metams. Renė, nors oficialiai ir nedirbo, kasdienateidavo į darbą, iki gimdymo vis atkrypuodavo iš Raundhėjaus. Jos vyrasdirbdavo namie, tad ji sakydavo, kad likusi ten jį užmuštų. Marta, kuri buvonusprendusi likti blondinė – reikia pripažinti, kad jai tokie plaukai tiko, –išsireikalavo piršlybų ir ketino pavasarį tekėti, tad daugybę laiko praleisdavovartydama vestuvinius žurnalus ir naršydama po vestuvinius tinklalapius.

– Tarsi lauktume, kada bus nutrauktas karas, – tarė Marta praėjus maždaugtrims savaitėms nuo mano išsiskyrimo su Gregu ir Džene.

– Kaip džiaugiuosi, kad tu pasakei pirma, – atkuto Renė. – Kaip tik taip. Sakaujums, visas šitas laukimas ne į naudą mano kūdikiui.

Aš toliau varčiau knygą apie filmus, ieškodama, ką parašyti apie filmąfestivalio naujienlaiškiui. Daugiau beveik nebekreipdavau į jas dėmesio. Kaisusipešdavo, eidavau virti arbatos. Ir plikydavau ją virtuvėlėje, kol tiedvibaigdavo peštis. Teisėja nebūdavau, aliejaus į audringus jų vandenis piltinebandydavau. Iš dalies gėdijausi, kad jos suprato, kas nutiko. Bet daugiaunebenorėjau kištis. Kad ir ką sakė Erikas, susitupėjau, painiodavausi į tuosdalykus, nuo kurių negalėdavau pabėgti per trisdešimt sekundžių, išmokaupamoką.

– Ambere, – pašaukė Marta.Pakėliau akis. Abi žiūrėjo į mane.– Kalbam apie tave, – pareiškė Renė.– Kodėl, ką padariau? – paklausiau.– Mes abi įsitempusios laukiam, kol tu pratrūksi, – paaiškino Renė.– Juk tai suprantama, – pridūrė Marta. – Dėl to apie tave nebūsime blogesnės

nuomonės.Aš joms skausmingai šyptelėjau.– Nepratrūkstu. Anoks čia reikalas. Viskas baigta, su tuo susidorota. Žinot,

gyvenu toliau.Abi vėpsojo, iš pažiūros nė per nago juodymą neįtikintos.Pasikuitusi stalčiuje, ištraukiau baltą voką.– Ketinau laukti, kol tu grįši iš motinystės atostogų, – pasakiau, – bet atrodo,

kad dabar pats tinkamiausias laikas.

Spalva dingo iš pradžių iš Renės, paskui ir iš Martos veido. Sinchroninisišblyškimas – įspūdinga.

– Aš... – Nusukau žvilgsnį, tokių išraiškų negalėjau atlaikyti, todėl taip ilgaiatidėliojau. Todėl čia ir įleidau šaknis. – Aš išvažiuoju. Gavau darbą, tapau vienaiš Braitono ir Havo kino festivalio direktorių. Išvyksiu po mėnesio, kai tu grįši išmotinystės atostogų. Galėčiau anksčiau, bet tokios kiaulystės judviemneiškrėsiu.

– Niekur tu nevažiuosi, – pareiškė Marta.– Ačiū, Marta, tavo žodžiai išsprūdo tiesiai man iš burnos.– Čia atidirbau dvylika metų, manau, atėjo laikas...– Ambere, tu niekur nevažiuosi, – tarė Renė. – Negi manai, kad metus

lauksime, kol darysiesi kažkokio festivalio direktore, kad kas kitas pelnytųsi?Mes tavęs kitam festivaliui neatiduosime.

– Ir, ir, ir, – baimės apimta suvapėjo Marta, – ir tu negali.– Jei dar taptum režisiere ar kuo, suprasčiau. Bet dirbti kitam FESTIVALIUI?

Ne. Aš to neleisiu.– Ir, ir, ir, – pridūrė Marta, – tu negali manęs palikti su ja. Taip nesąžininga.

Tu stabdai mus, kai susipliekiame. Ir ji tave paaukštino, o ne mane.– Ir tu būsi mano vaiko krikšto motina.– Ir mano pamergė, jums šito dar nesakiau. Betgi pamergės abi būsite, –

pridūrė Marta.– Dirbti aš jau sutikau, – paaiškinau.Abi pakilo, apstojo mane.– Tu mūsų gyvenime visam laikui, – tarė Marta. – Be tavęs neveiks mūsų

įstaiga54.– Ir ne tik įstaiga, – pasakė Renė. – Mes tarsi šeima. Su tavimi – visa55.– Taip, bet gal todėl man ir reikia išvykti, – tariau. – Gal reikia dirbti, o ne būti

kažkieno šeimoje.– Neversk mūsų kentėti dėl Grego, – maldavo Marta.– Jis čia niekuo dėtas, – pasakiau. Ne tik taip sakiau – iš tikrųjų jis čia buvo

niekuo dėtas. Na, gerai jau, buvo viskuo dėtas. Ir Dženė. Ir aš. Ir Marta. IrRenė. Ir poreikis pradėti iš naujo. Turėjau sprukti. Nuo visko, kas privedė priešito. Jei pradėčiau iš naujo, gal ištrinčiau atmintį. Viską užmirščiau.

– Verk, nusikirpk plaukus, laidyk pinigus, dulkinkis su tuo režisieriumi, kuris

tau vis skambinėja, tik neišvažiuok, – pasakė Renė taip, tarsi „išvažiuoti“ būtųtolygu „persirėžti riešus“.

– Kitais metais tu turi važiuoti į Kanus, – pareiškė Marta. – Nes jei nevažiuosi,šita kalė vers važiuoti mane. O aš nevažiuosiu. Tiesą sakant, jei tu išvyksti,išeinu ir aš. Viena su ja nesitvarkysiu. Jokiais būdais. Nė velnio. Gyvenimas pertrumpas.

– Jei išvažiuosi, aš negrįšiu po motinystės atostogų. Su Marta nesusitvarkysiu.Prisimeni, kai savaitę nebuvai? Buvo pragaras. Ji tokia karvė. Nekilnojo telefonoragelio. Nebėgdavo šokolado. Aš turėsiu naujagimį. Vis tiek grįžusi ketinau būtitik viena iš festivalio direktorių. Dirbsiu puse etato. Galėtum sau toliaudirektoriauti. Bet žinai ką? Jei išvažiuosi, aš nebegrįšiu.

– Jūs esat pačios blogiausios bendradarbės visame pasaulyje, – sušnypščiaupiktai žiūrėdama į savo darbastalį. Neketinu to daryti. Ne čia. Ne dabar.

– Mes? – sukluso abi.– Amžinai riejatės. Niekad neprisiimat atsakomybės. Neatsakinėjat į

skambučius. – Aš sukūkčiojau.– Žinom.– Jei pasiliksiu, čia turės būti pokyčių.– Kokių tik nori.– Jūs turėsit virti arbatą, – pasakiau.– Taip.– Ir nebepalikinėti manęs vienos, kad nuraminčiau filmų kūrėjus.– Gerai.– Ir daugiau jokių rietenų.Tyla.– Atleisk, Ambere, to nebus, – pasakė Marta.– Yra tam tikra riba, kiek mes eisim, kad tave išlaikytume, – tarė Renė.Aš sukniubau ant stalo ir pradėjau kūkčioti iš tikrųjų. Susiėmiau rankomis

galvą, nusibrėžiau mažą privatų ratuką. Kūnas kretėjo nuo kūkčiojimo, nežinau,iš kur jo tiek ir ėmėsi.

Tikrai bėda ne Gregas. Bėda viskas. Mamos žodžiai, kad tarp mūsų su Greguniekas negalėjo ilgai trukti. Eriko žodžiai, kad visuomet pasprunku. Vakarinėspasakos trūkumas. Nesikalbėjimas su Džene. Festivalio pabaiga, kai sužinojau,kad Gregas pergulėjo su Džene: kai maniau, kad jam patinka tokios herojės kaipaš, paaiškėjo, kad jis geidžia Gvinet Paltrou, besiruošiančios būti amžina

žvaigžde. Trisdešimt pirmasis gimtadienis, per kurį prabuvau viena, nes pati taipnusprendžiau. Pagunda pasikalbėti su Džene, kai ji paskambinusi į atsakiklįsudainavo „Su gimimo diena“. Jos atsiųstų gėlių grąžinimas. Marta su Rene, kogero, pačios blogiausios bendradarbės visame pasaulyje, užtat nuostabios, nesnegaliu jų palikti. Supratimas, kad trejus metus apsimetinėjau mėgstanti Metą,nors jo nepakenčiau, ir susitikdavau su juo kitąkart tris sykius per savaitę,taikstydavausi vien tam, kad Dženei būtų lengviau gyventi. Žinojimas, kad Erikasbuvo teisus sakydamas, jog aš einu mažiausio pasipriešinimo keliu, nes taippaprasčiau nei pasakyti, ką jaučiu iš tikrųjų. Apsižiūrėjimas, kad „Sainsbury“baklažanų padažo nebegamina. Viskas. Ir niekas.

Kol verkiau, Marta su Rene perėjo prie krizės režimo. Anksčiau pasipylusašaroms nosinaičių, arbatos ir paguodos žodžių parūpindavo ne kas kitas, o aš.Nežinau, ar jos žinojo, ko griebtis, bet labai stengėsi. Viena surado nosinių, kitaarbatos. Abi – gerų žodžių.

– Mes tave mylime, Ambere. Jei tikrut tikrutėliai nori išvažiuoti, su tuosusitaikysim. Mylėsim tave per amžius. Aš mielai apsilankysiu Braitone. – Taipkalbėjo Marta.

– Surengsiu tas krikštynas prieš tau išvykstant. Jos bus iškilmingos, judvi suMarta turėsite nusipirkti naujas sukneles. Ir skrybėles. Atvažiuos daugybė manodraugų aktorių. Betgi krikštynas mes galim suderinti su tavo išleistuvėmis.Surengti didesnį pokylį nei festivalis. – Taip kalbėjo Renė.

– Apie ką jūs čia šnekat? – pasakiau pro verksmus. – Juk žinot, kad niekurnevažiuosiu.

– Fantastiška, – nudžiugo Marta. – Pietinės dalies aš nekenčiu.– Taip džiaugiuosi, kad pasilieki, – tarė Renė. – O dabar einu skambinti tam

šunsnukiui, pasakyti poros žodžių. Vogs čia mano kadrus.– Štai, meile mano, – tarė Marta. Metė kažką ant mano rašomojo stalo. – Dėl

visa ko laikiau stalčiuje. Žinau, kad tavo mėgstamiausi.Kilstelėjau galvą, pažiūrėjau. Pakas „Maltesers“.Man susuko pilvą. Atmetusi plaukus pasileidau į tualetą vemti.

54 Tipiškas bjaurus citatų iš filmų naudojimas siekiant savų tikslų. Negana to, citatų iš filmų su TomuKruzu.

55 Va tau ir Renė. Jei dar nors viena išlemens ką nors iš „Džerio Makvairo“, nebesusiturėsiu.

„Kam ta sumaištisdėl šokolado?

Vieną dieną imkir ištrauk man

pakelį traškučių“

Trisdešimt septintas skyrius

Vestuvių jaudulys

Kvietimas spokso į mane.Aš – į kvietimą.Sėdžiu ant savo sofos, žiūriu į jį, vartau ir vartau rankose nuo pat tada, kai

buvo pristatytas.– Kas čia? – paklausiau kurjerio, kai prieš dvi valandas atnešė kvietimą man

prie durų.– Kvietimas į vestuves, – atsakė jis, man rašantis ant kvito. – Žinau tik todėl,

kad kelias savaites gulėjo biure, bet mums buvo duotas specialus nurodymas ikišio vakaro jo nepristatyti, meilute.

Apdovanojau jį šypsena, paėmiau voką ir nudrožiau tiesiai į virtuvę.Iššniukštinėjau ją ieškodama šokolado.

Nuo... nuo tada, kai visa tai atsitiko, jau mėnesius jo nevalgiau.Nebevaikščiojau uostinėti. Pirkti. Valgydama šokoladą būčiau prisiminusi, kadnemoku perprasti žmonių. Kad nieko apie juos nežinau. Net apie save.Artimiausias tikrajam daiktas virtuvėje buvo kakava – stovėjo nugrūsta toliausiaiindaujoje. Stvėriau ją nuo lentynos ir ėmiau grūsti kaupinais šaukštais į burną.Burnoje tuoj liko labai mažai seilių, ji girgžčiojo kaip cementas, bet aš negalėjausustoti. Rijau tol, kol ta padarė savo darbą.

Kol nurimau tiek, kad galėjau sėstis ant sofos ir pažiūrėti į kvietimą.Nuo... nuo tada daug kas pasikeitė. Mano mintyse taip ir liko – nuo... nuo.

Daug kas pasikeitė per tris mėnesius. Renė pagimdė mergaitę, pavadino jąJohana Džeine. Mes jos dar nepakrikštijome, bet Renė tam ruošėsi. Turėjoatvažiuoti tiek daug kino žmonių, kad net garsenybių žurnalas paprašė leidimoaprašyti šventę. Laimė, telefoną Renei iš rankų spėjau išplėšti. (Šiaip tai numerisbuvo jos namų – ne taip jau daug kas ir pasikeitė.)

Marta išsirinko vestuvinę suknelę, mudviem su Rene išrinko pamergiųsukneles; kad kvies į pamerges, kalbėjo rimtai. Praeitą savaitę man prisipažino,kad pastoti ketina per medaus mėnesį (jei troškimas neišsipildytų, Dieve padėk

Tonio spermai).O aš baigiau rašyti scenarijų. Turėjau laiko. Vakarai išsitęsdavo iki begalybės.

Kartais parėjusi namo guldavau ant sofos, subesdavau akis į Bahamų pavidalovandens dėmę ant lubų ir tiesiog galvodavau. Valandos bėgdavo tarsi minutės.Minutės slinkdavo tarsi valandos. Visa buvo netekę proporcijų. Taigi tą laiką, tasiki begalybės ištįstančias valandas ėmiau naudoti konstruktyviai. Kai scenarijuspagaliau buvo baigtas, daviau jį paskaityti ponui Šokolado Uostytojui56. Mes priejo praleidom daugybę laiko. Daugybę laiko prasiginčijom. Jis buvo žiauriaiatviras, o aš – kitokia. Jam priešgyniavau. Nedaug tereikėdavo, kad pulčiaukarštai ginčytis. Scenarijus man buvo giliai širdy, jis buvo mano kūdikis, niekasnegalėjo jo niekinti. Niekas negalėjo sakyti, kad ši ištrauka skamba ne taip, šitascena ne taip atrodo. Tai persimetė ir į kitas mano gyvenimo sritis. Ašpasidariau kitokia. Jei būčiau tebevalgiusi šokoladą, šokoladiškai tebegalvojusi,būčiau sakiusi, kad tapau tokiu šokoladu, kokio nieks neparduoda, – dabar virtauįvairiarūšiu mišiniu.

Į paviršių iškilo visa tai, ką laikydavau sielos dugne: riešutai, razinos, medauskorys. Kietų dalių buvo: aš įsiusdavau, pasakydavau, kad įsiutau, irneatsiprašinėdavau, dėl to nesijaudindavau. Jei jau esu viršininkė, kartais galiubūti griežta ir dėl to nesukti galvos. Turėjau ir minkštų dalelių – razinų, dėl kuriųbuvau krizeklė, mergiotiška. Turėjau ir ypač saldžių – medaus, todėl netkvailiausių televizinių filmų pabaigoje apsiverkdavau (užtekdavo pasakyti „aštave myliu“, ir pratrūkdavau, nes žinodavau, kad jau viskas). Turėjaukaramelinių gabaliukų, todėl prie manęs žmonės lipdavo – pastebėjau, kad dabarartinasi taip pagarbiai kaip prie Renės. Taip, aš pasikeičiau.

Gregas laikėsi žodžio, nebeskambindavo. Nerašė elektroninių laiškų. Nėžinučių. Nesilankė. Nerašė apskritai. Technologijos – geras dalykas, jos parodo,kaip norima tave ištrinti.

Dženė skambindavo ir rašydavo. Bet aš skambučių vengdavau. Jeiatsiliepdavau darbe ir paaiškėdavo, kad skambina ji, pasakydavau, kadpaskambinsiu, ir dėl to nebesirūpindavau. Susitaikyti su Dženenebesusitaikysime.

Metas. Apie jį nieko nežinojau. Jis man nė nerūpėjo.

Žiūriu į kvietimą. Kreminis vokas, storas popierius. Brangu.Gal sudraskyti neskaičius. Negavusi kvietimo į Meto ir Dženės vestuves eiti

negalėsiu. O gal šitas kvietimas – nuo Grego. Po mėnesio „Sekmadieniokronikoje“ perskaičiau, kad jis išvažiavo į Dubliną. Ten, kur jo buvusioji garsiojiKristė. Matyt, jei jau išvyko ten, dairosi senų draugužių. Tyčia ar netyčia –nežinau. Kaip aš atlaikyčiau? Kaip ištverčiau, jei vestuves keltų Gregas? Taip,kaip anksčiau, nebediegia. Ta mintis nebėra pirma keliantis, paskutinėužmiegant. Vis dėlto pagalvoju. Keturis penkis kartelius per dieną.

Užkišu pirštą už voko atlanko, atplėšiu. Ištraukiu kreminį atviruką. Na, giliaiįkvėpk. Pažiūrėk.

Širdis nustoja plakusi. Iš tiesų. Kol bandau prakvėpuoti, kad imtų plakti vėl,pajuntu, kad apleidžia gyvastis. Mane išties bus ištikęs širdies smūgis. Susiimuuž krūtinės, bandydama įkvėpti oro.

Rankose štai kas:

Edenė Salponir

Leonardas Hamptonasmaloniai kviečia jus į vestuvių pobūvį.

Apverčiu kortelę.Rytoj.Mama ir Tėtis 2-asis tuokiasi rytoj. Trečią valandą. Vietiniame registracijos

biure Luišame. Rytoj. RYT.Pabandau atkapstyti visus pokalbius su tėvais per kelias pastarąsias savaites.

Nieko. Nė menkos užuominos. Jokios užuominos apie santykių įteisinimą. Nėužuominos, kad ruošiesi tuoktis su asmeniu, su kuriuo jau miegi. Argi mamanesakydavo, kad tai neįmanoma? Ar mes dėl to nesibarėm?

Kai Erikas mamai pranešė, kad išsiskyriau su Gregu – pati apie tai nieku gyvunebūčiau prasitarusi, – ji nepasakė „aš tau sakiau“, bet nepasakė ir „maniau, taitruks ilgai“. Tiesą sakant, buvo abejinga. Tai Tėtis 2-asis ragino mane jamsuteikti dar vieną šansą. „Kodėl gi tu, širdele, Gregui nepaskambini? – paklausėtarsi iš vakarinio filmo. – Pabandyk. Taip tikot vienas kitam.“ Mamai, aišku, tikpalengvėjo, kad netekėjusi lytiškai nebesantykiausiu.

Lažinuosi, kad Erikas žinojo. Jie, matyt, susimokė nuo manęs slėpti, nes aš visdar liūdėjau dėl santykių, grįstų apgaule ir melu. Gerai, aš tam Erikui...

ČIRRRRR! Kai suskamba telefonas, pereina šiurpas.– PO VELNIŲ, KO NESAKEI? – išrėkia Erikas, man atsiliepus.– KO NESAKIAU? O PATS KO NESAKEI? – išrėkiu ir aš.Tyla. Sunkus šnopavimas.– Ką, jie nepasakė ir tau? – suklūsta Erikas.– Erikai, po galais, jie man niekuomet nieko nesako. Juolab šito.– Net neatjaučia, kad išsiskyrei su Gregu?– Ne.– Man su Ari atsiuntė du lėktuvo bilietus. Jie pamišėliai. Kodėl gi? Kam laikyti

tai paslaptyje?– Gal... Nežinau, tikrai nežinau.– Paskambinkim jiems. Tu skambink mamai. Aš tėčiui paskambinsiu į mobilųjį.– Gerai, paskui pasikalbėsim.Laikydama ragelį nuspaudžiu mygtuką, kad nutraukčiau pokalbį, ir –

ČIRRRRR!Vos neišmetu telefono, paskui pasistengusi prikišu ragelį prie ausies.– Gavai? – klausia mama.– Ką? Ką gavau? – suveblenu.– Kvietimą, – irzliai sumykia ji.– A, kvietimą į vestuves, apie kurias nieko nesakei.– Mes norėjom, kad tai būtų staigmena.– Ką gi, taip ir yra.Ji nutyla. Akivaizdžiai kažko laukia.– Laukiu, kol pasakysi, – taria.– Ką? Ai, atleisk, sveikinu. Nors ir esu sukrėsta, sveikinu. Iš tiesų dėl tavęs

džiaugiuosi.– Aš ne apie tai, Ambere. Tu labai supykusi – jaučiu.– Dėl ko? – paklausiu.– Kad tiek prikalbėjusi apie tave ir Gregorį teku už Leonardo.– Mama, man labai malonu, kad tu teki už Tėčio 2-ojo. Aš jį dievinu. Tik esu

sukrėsta. Ne supykusi. Kodėl turėčiau supykti?– Kelerių pastarųjų metų su Leonardu į nieką nekeisčiau. Džiaugiuosi tuo, kas

yra, todėl ir turiu prisiminti tave su Gregoriu. Tu su Gregoriu buvai laiminga.Leonardas man papasakojo, kaip Gregoris kalbėjo apie tave. Kaip jis tave gerbė.

Šito aš nežinojau, vis bijojau, kad tavimi naudojasi. Taip pykau ant savęs, kaiišsiskyrėte, nes galbūt išsiskyrėte dėl to, ko aš prikalbėjau. Man tik buvoneramu, kad jis tavo gyvenime atsirado taip greit. Maniau, gali paliktiįskaudintą. Aš tavimi rūpinuosi, Ambere. Man neramu, kad gal nesupranti, kaipmes su tėvu tavim didžiuojamės. Visuomet didžiuodavomės, kad ir ką darydavai.Tik būgštaujam, kad neištekėsi ar neturėsi vaikų. Tiek laiko praleidi viena, mandėl to neramu. Nenorim, kad mūsų santuoka tave atbaidytų nuo šeimos.

Mama padaro pauzę, kad atsikvėptų, tad įsiterpiu aš. Ji kalba didžius dalykus,sakytum, vaikščiotų gatve nuoga. Tai pradžia svarbaus pašnekesio, kuris taip irneįvyks. Kai kuriems žmonėms tokio emocinio atvirumo reikia, bet man jonereikėjo. Su mama nereikėjo. Mums, mamai ir man, buvo gerai ir taip. Jau irtaip susietoms, nereikėjo nutiesti dar ir emocinio saito. Jei ką ir išmokau perpastaruosius tris mėnesius, tai kad pats esi atsakingas už savo vaidmenįsantykiuose. Tu ir tik tu. Kad tavo atsakas žmonėms kur kas svarbiau nei žmoniųelgesys su tavimi. Jei nepatinka, kaip su tavimi elgiamasi, tai keiti. Jei nekeiti,parodai, kad žmogus ir toliau gali taip elgtis. Kad ir mano gyvenimas. Mama,tėtis ir Tėtis 2-asis iš manęs visuomet laukdavo tik geriausio, nes sulaukdavo. Ašbūdavau gera mergaitė, tai jie ir laukdavo, kad būčiau gera. Erikas, būdamasblogas, jų meilės neprarado, nes darė, ko pats norėjo. Jei būčiau pasimokiusi išEriko, būčiau dariusi, ką noriu, o ne sukusi galvą, kas manęs dėl to nekęs, – irbūčiau buvusi laimingesnė. Mažiausiai – būčiau dariusi, ką noriu, o daugiausiai –būčiau supratusi, kas mane iš tikrųjų myli, kas su manimi liks. Todėl taip mylėjauEriką: jis visuomet norėdavo, kad būčiau tokia, kokia esu. Todėl mylėjau Dženę:manydavau, kad jai nieko daugiau iš manęs nereikia, tik kad būčiau savimi.Todėl labiau už visus mylėjau Gregą. Nes jis labiau nei visi kiti mane vertė –kartais nesąmoningai, baisiu elgesiu, kuris mane pykdydavo, – būti savimi. Kaipvisi šios žemės gyventojai matė – ir sakė, – aš su Gregu atsipalaidavau. Tiek, kadbūdavau savimi. Patirdavau ramybę. Susivokdavau pasaulyje. Ir jam išėjus tainesibaigė. Visą šitą suvokimą įgijau daug ką apmąsčiusi. Gerokai pasistūmėjusi.Gerokai suaugusi.

Taigi to pokalbio su mama man nereikėjo. Nenorėjau, kad ji, jausdama kaltę,prieš mane apsinuogintų. Man nereikėjo, kad ji aiškintųsi, kodėl buvo tokia šaltair nepasiekiama, nes pati žinojau. Mudvi niekada nebūsim geriausios draugės.Aš geriausia jos draugė nenoriu būti. Noriu, kad ji būtų mano mama. Kad manemylėtų ir kad mus sietų ryšys, nes mes susijusios. Tam gilūs ir jausmingi

pokalbiai nereikalingi.– Geriau jau apie vestuves būtum pranešusi anksčiau, – įsiterpiu keisdama

pokalbio temą. – Neturiu kuo apsirengti.– Regis, ypatingoms progoms mes pirkom suknelę, – naujos temos tuoj

nusitveria mama. Jos balse girdėti palengvėjimas. Gilūs ir jausmingi pokalbiainepatinka ir jai. Kokia dukra, tokia ir mama.

Prasiveria dangus, užgieda angelų chorai – viskas paaiškėja. Tai va kodėl, kaiman buvo trisdešimt, mama užtempė ant manęs tą suknelę, ant Eriko –kostiumą. Va kodėl man išėjus iš matavimosi kabinos abiejų akyse sužibo ašaros.Jie nebuvo sukvailėję nuo senatvės – tik susijausmino, nes kitą kartą su tasuknele mane ruošėsi išvysti savo vestuvių dieną.

Mano tėvai tuokiasi. Pamišėliai, fantastiški kvailiai.– Atvažiuosiu rytoj pirmu traukiniu. Tikiuosi suspėti laiku.– Geriau jau suspėk, mano brangioji dukra, juk tu – vienintelė mano pamergė.– Žinoma, suspėsiu. Duok man pakalbėti su Tėčiu 2-uoju, esu tikra, kad jis

kalbasi su Eriku.

Klaidžioju po Kings Kroso traukinių stotį, pasidairydama į Kalėdų puošmenas.Dekoracijos, giesmininkai, visose vitrinose Kalėdų blizgiukai. Aš ir pamiršau, kadKalėdos. Kitą savaitę. Viskas vyksta aplink, bet aš tarsi izoliuota. Svetima.Augus tokioje šeimoje, Kalėdos man visuomet sunkus metas. Porąkart jasšventėme su Džene, gerdamos ir valgydamos greitąjį maistą, taip saugodamosinuo baisesnio šeiminio šventimo. Šiemet, kadangi net nepastebėjau, kad artėjaKalėdos, tai ir nepagalvojau, kur jas leisiu. Gal viena, nes mama su Tėčiu 2-uojuišvažiuos medaus mėnesio, Tėtis 1-asis bus Ganoje, o Erikas su Arianatikriausiai apsieis dviese. Kalėdos su savimi nebe tokia ir baisi perspektyva.

Vakar telefonu su mama ir Tėčiu 2-uoju prakalbėjau geras dvi valandas, viskąderinom, jie pasakojo, kas manęs laukia, kuriais giminaičiais turėsiu pasirūpinti.

– Geriau jau būtum nepriaugusi svorio, – pasakė mama prieš padėdama ragelį,– ta suknelė, kai pirkau, labai tiko.

Jei ką, tai svorio aš numečiau. Nuo... nuo tada, kai daugiau laiko praleidžiu nevalgydama, o prie kompiuterio. Suknelė laisva...

Mano akį patraukia ir minčių vilkstinę sustabdo pažįstama figūra, einantistoties peronu. Aukštas, plačiapetis, bet plaukai – juodi juodutėliai, mėlynai juodi

– nukirpti trumpai. Beveik nuskusti. Matyti tik nugara, šiek tiek profilio. Gregas.GREGAS!Jau jį šauksiu, bet susizgrimbu, kad Gregas nebėra mano gyvenimo dalis.

Taigi, jei šita figūra, neįprastos spalvos plaukai ir ryžtingi žingsniai yra Grego,ką jam sakysiu? „Sveikas“?

Figūra išnyksta minioje – lyg pažįstamasis nuskęstų nepažįstamųjų jūroje.Ko gero, grįžusi Gregui parašysiu elektroniniu paštu. Esu tikra, jis norėtų

žinoti, kad mano tėvai susituokė. Tiek ir pranešiu. Daugiau nieko.Pasuku į metro. Pakeliui turiu sustoti nusipirkti tinkamų batų – jei iškilmingai

žengsiu avėdama sportbačiais, mama paklaiks.

Erikas su Ari registracijos biure pasitinka svečius, aš laukiu, kol mama susiruoš.Man negalima jos matyti, kol nebus pasipuošusi. Namai pilni mamos giminaičių,pilni žmonių, kurių nemačiau šimtus metų ir greičiausiai šimtus vėl nematysiu.Ore sklando džiugūs pašnekesiai Ganos dialektais, jais kalbama garsiai irnuotaikingai.

Suskamba durų skambutis. Dar man nespėjus pasijudinti kažkas atidaro duris.– Ambere, – sako pažįstamas balsas po kelių sekundėlių.Aš taip ir sustingstu apžiūrinėdama savo išmaniai nulakuotus nagus. Negali

būti. Tikrai negali. Lėtai pakeliu akis. Tikrai jis.– Tėveli, – tariu stodamasi.Tarpdury stovi mano tėtis – tikras tėtis, aš jo vaisius. Už mane aukštesnis, bet

ne tiek ir daug, veidas raukšlėtas, juodi plaukai žilstelėję, apsivilkęs mėlynukostiumu, kreminiais marškiniais ir pasirišęs tamsiai mėlyną kaklaraištį – labaipanašius rūbus mano tėvai nupirko Erikui.

Dar nespėjus paklausti, ko jis čia, namą apgobia tyla. Visi nutyla, nes laiptųviršuje pasirodo motina.

Man gerklėje užstringa gumulas, akis perši nuo ašarų. Ji pritrenkianti: vilkidviejų dalių kreminį kostiumėlį aukšta apykakle, siuvinėta auksuotais siūlais.Plaukai apgobti aukso ir kreminės spalvos skraiste.

– Atrodai puikiai, – sako tėtis.Tarsi tie žodžiai būtų ištarti mano lūpų, aš kone nualpstu. Tėtis niekuomet taip

nekalbėdavo. Niekuomet.– Ambere, pamiršau tau pasakyti, mane tekina tavo tėvas, – džiugiai praneša

mama.

Tarsi būti tekinamai buvusio vyro, su kuriuo, kiek dukrai žinoma, nesikalbėtaapie dešimt metų, būtų normaliausias dalykas žemėje.

„ARGI NUOSTABU, KAD AŠ TOKIA NEVYKĖLĖ, JEI TURIU TOKIUS TĖVUS?– noriu sušukti. – AR YRA KO STEBĖTIS, KAD ESU EMOCIŠKAI IŠSIGIMUSI?“

Užgroja „Žengia nuotaka“ ir aš tėvus įvedu į metrikacijos biuro salę.Gregui šito gal nesakysiu. Keistybė pirmo laipsnio. Abu mano tėvai, žmonės,

kurie vienas kito nekentė, kurie mano vaikystę pavertė pragaru, – čia. Rankarankon, eina mano mamos, tekančios už kito tėčio – Tėčio 2-ojo.

Eriko žvilgsnis parodo, kad jis irgi buvo laikomas nežinioje.Nužvelgiu maždaug šešiasdešimt žmonių metrikacijos biure, pažiūriu, kokia jų

reakcija. Širdis šokteli. Tik suspurda ir pradeda mušti pašėlusiu greičiu. Anava,ir vėl vyras iš Kings Kroso traukinių stoties – tas, kuris iš nugaros pasirodėpanašus į Gregą. Pasisuka į nuotaką, žengiančią paskui mane, – veidas matyti,nes plaukai trumpai nukirpti. Akys nuo nuotakos nukrypsta į mane. Mano akyssusitinka su didžiuliais blizgančiais „Minstrels“ šokoladiniais akivarais.

Žingsnis susipainioja, paskui atsitokėju. Jo akys, kaip ir veidas, be išraiškos.Paliauja žiūrėti į mane, akys vėl krypsta į mano tėvus. Aš paliauju žiūrėti į jį irsustoju, nes atėjome iki metrikacijos biuro darbuotojo.

Visą ceremoniją jaučiu, kaip Grego akys svilina pakaušį.56 Tarp manęs ir pono Šokolado Uostytojo būta begalinio potraukio. Kuo daugiau matydavomės, tuošitai darėsi akivaizdžiau. Ir, na, aš... aš buvau kitokia.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Susituokę, turintys vaikų

Ją išdulkins.Taip ir bus. Jis užpakaliu atsiremia į kėdės atlošą, rankos kelnių kišenėse,

akys įsmeigtos į jos akis, bet žvilgsniu apima visą veidą. Taip darydavo ir sumanimi. Be to, pats sakė, kad geriausią seksą patirdavo per vestuves. Ir ji,velniai griebtų, graži. Ji, viena iš mano netekėjusių netikrų pusseserių (iš Erikopusės), ilgais baltais plaukais ir liauna, tikrąja to žodžio prasme metėsi ir prilipoprie Grego tą pat minutę, kai tik visi suėjo į salę. Ko gero, nusižiūrėjo jįmetrikacijos biure, pamatė, kad yra vienas, ir nusprendė, kad jis – jos. Jis, regis,per daug nesipriešina.

Akiplėša. Akiplėša, ketinanti šiąnakt dulkintis. Čia. Aš tikriausiai juosužklupsiu, tiesiai... per daug išgėriau. Per daug, per greitai, tuščiu skrandžiu.Dabar visa kiek išeina iš kraštų. Vis dėlto neišgėriau tiek, kad liaučiausi gėrusi.Gurkšnoju šampaną, nusuku žvilgsnį nuo flirtuojančios porelės ir toliau šaudauakimis po kambarį. Erikas pažindinasi su mano tėčiu. Abu sėdi kampe, valgobufetinį maistą iš popierinių lėkštučių ir sau šnekučiuojasi.

Aš vis dar negaliu patikėti, kad Tėtis 1-asis čia. Tėtis 2-asis pirma manpaaiškino, kad santykiai tarp mano mamos ir Tėčio 1-ojo per pastaruosius porąmėnesių kiek pagerėjo. Ji jam paskambino ir pakvietė į vestuves, nes norėjo, kadjie atšiltų. Ne dėl savęs, ne dėl Tėčio 2-ojo, ne dėl Tėčio 1-ojo. Mama norėjo,kad santykiai atšiltų dėl manęs. Pasak Tėčio 2-ojo, norėjo, kad aš žinočiau, jognieko blogo kalbėtis su jais abiem. Kad galėčiau leisti laiką su kuriuo nors iš jųnesijaudindama, kaip reaguos kitas. Kad nesijausčiau atsakinga už tai, ar jielaimingi.

– Ji nori, kad tu žinotum, jog tai, kas nutiko jiems, tau nenutiks, – pasakė Tėtis2-asis. – Ne, mieloji, taip ji nesakė. Juk žinai, kokia tavo motina. Gali pasakytitūkstančius dalykų neištardama nė žodžio.

Aš jam šyptelėjau. Keista, kad toks uždaras žmogus kaip mama sutiko benevienintelį žmogų iš savo amžiaus grupės, kuris gali taip kalbėti. Keista, bet

nuostabu. Jei ji nebūtų su juo susiėjusi iškart, kai išėjo Tėtis 1-asis, manogyvenimas būtų visai kitoks.

– Žinai, mieloji, tavo mama ir tėvas nenori, kad būtum viena, nes bijai būtiįskaudinta. – Paskutinę savo pastabą Tėtis 2-asis palydi žvilgsniu į Gregą.

Aš irgi į jį pasižiūriu. Tebekalba su ta moterimi ir, jei neprisikuriu, ji žengusikiek arčiau. Jie eina prie sekso. Atitraukiu pasibaisėjusį žvilgsnį, vėl nukreipiu jį įEriką ir Tėtį 2-ąjį.

– Eik su juo pasikalbėti, – pašnibžda į ausį Ariana.– Su kuo – su Eriku? – pasitikslinu.– Ne, su tuo aukštu, juodbruviu, gražiu nepažįstamuoju, į kurį žiūrėjai. Kuris

sekė tave žvilgsniu per visą ceremoniją, per visas kalbas ir kuris dabar labaiapgailėtinai apsimeta tavęs nematantis.

– Mums nėra apie ką kalbėtis.– Širdele, aš tau taip ir nepadėkojau, kad įkrėtei Erikui proto dėl kūdikio. Jis

buvo toks neerikiškas. Niekaip negalėjau jo suprasti, jutau, kad nuo manęstolsta. Bet tavo žodžiai viską grąžino į vietas. Jam pas tave savaitgalį paviešėjus,mes pradėjom kalbėtis. Daugiau kalbėtis, o ne bartis.

– Nėra čia ko dėkoti, Ari, – atsakau. – Tik pavadink pirmagimį mano vardu.Nesvarbu, bus berniukas ar mergaitė.

Ari juokiasi. Ji tikrai mano niekuomet neturėta sesuo. Taip ją myliu. Jei Erikasją mestų, niekad jam neatleisčiau. Nors ne, iš tikrųjų atleisčiau, nes Erikui ašatleidžiu beveik viską, bet užkurčiau pirtį.

– Tu juokiesi, bet aš kalbu rimtai, – sakau. Nedaug betrūksta, kad apkabinčiauAri ir pasakyčiau, kaip ją myliu. Iš tikrųjų per daug išgėriau.

– Tai tu Eriką įkalbėjai neleisti, kad tai, ko gal net nenutiks, sulaikytų jį nuo to,kuo jis gali tapti. O tau blogiausias dalykas nutiko, Gregas pergulėjo su tavogeriausia drauge ir jūs išsiskyrėte. Tai, ko galėjo nebūti, įvyko. Bet tu ištvėrei.Žinai, kad gali atlaikyti blogiausia. Taigi eik su juo pasikalbėti. Tai, ko bijai, galinė nenutikti, o jei nutinka – tu atsilaikai.

Aš klausausi, ką ji sako. Paskui klausausi, ką tie žodžiai reiškia. Bet negaliu.Gal ir esu pasistūmėjusi, bet ne tiek, kad prie jo prieičiau ir pradėčiau normalųpokalbį. Ar išvis kokį nors pokalbį.

– Aš apie tai pagalvosiu, – pasakau Ari.– Tik negalvok per ilgai. Jei jis ją išdulkins, turėsiu jį nudėti.

– Kol dar nepaklausei, kokį čia velnią veikiu, pasakysiu, kad mane pakvietėTėtis 2-asis.

Mes su Gregu neišvengiamai susidūrėme prie tualetų. Jam prireikėnusičiurkšti, o aš vis vaikščiojau, ir galiausiai mūsų šlapimo pūslės susitiko.Norėjau jį pamatyti iš arti, įsitikinti, kad atrodo taip baisiai, kaip aš kartaisjaučiuosi.

– Tu jį pavadinai Tėčiu 2-uoju? – paklausiu.– Pats prašė, kad taip vadinčiau. Jam atrodo, kad ponas Hamptonas – per

oficialu, o Leonardu aš jo niekuomet negalėčiau pavadinti. Be to, jis sakė, kadgaila, jog jį taip vadina tik vienas žmogus, tad gal galėčiau ir aš taip kreiptis.

– Dabar tu su mano tėvais – geriausi draugai, ar ne?– Ne. Tėtis 2-asis sakė, kad gaila dėl... kad gaila, bet gal aš vis tiek

atvažiuočiau į vestuves. Ištisas dienas maldavo, kol sutikau. Ir aš atvažiavau tikdėl jo, ne...

– Ištisas dienas? Tu sužinojai prieš daug dienų?– Iš tiesų prieš kelias savaites. Jis prisaikdino mane saugoti paslaptį, nieku

gyvu neprasitarti tau. – Grego veidas parūstėja. – Aš pasakiau, kad dėl to nekilsjokių problemų.

Skaudu.– Nuostabu. Kam gi kitam, jei ne tau, apie mano tėvų vestuves reikėjo sužinoti

anksčiau už mane. Ir kaipgi jie su tavimi susisiekė?– Per laikraštį.– A.Tyla. Visi kiti šoka, linksminasi, valgo, geria, o mes stovime prie įėjimo į salę,

spaudžiami, kurtinami tylos, kuri atima man paskutinę gyvastį. Gregas irginumetęs svorio. Iš arti atrodo gerokai sulysęs, medžio anglies juodumokostiumas – tas, kurį vilkėjo susitikdamas su mano tėvais, – gerokai apsmukęs.

– Girdėjau, kad ketinai važiuoti į Braitoną, – sako Gregas.– A? Ir iš ko?– Iš Renės. Ji man skambino. Pasakė, kad jei išvažiuosi, ji paieškos ko nors,

kad patikrintų, ar tvirtos mano kelių girnelės. Dar pridūrė, kad Marta replėmisnuraus man kiaušius.

Kad jis žinotų, kaip rimtai jos kalbėjo.– Nežinojau, kas yra tikra baimė, kol man nepagrasino prancūzė su savo

drauge iš Jorkšyro.Gal ir žino.– Atrodo, kad pasikalbi su visais mano pažįstamais, tik ne su manim, – tariu.Gregas nusuka žvilgsnį. Vėl tyla. Vėl dusinanti tyla.– Na, o kaip Dublinas?– Tai tu perskaitei, a? Buvo puiku. Daug ką išsiaiškinau su Kriste.Taip ir maniau.– Bet po visų tų pokalbių daugiausia laiko praleisdavau su jos vyru ir vaikais.

Jiems patikdavo, kaip sekdavau pasakas.Oi. Oi! Viduj šypteliu. Tyla. Vėl tyla. Mes kalbėdavomės ištisas valandas, o

dabar net kelias minutes sunku pasišnekučiuoti.– O su tais dviem susitinki? – paklausiu.Man smalsu. Smalsu sužinoti, ar jie toliau visi apsieina be manęs, ar

persitvarkė ir iš keisto ketverto, kokį kitados sudarėme, virto keista trijule.– Su Metu susitinku, – ramiai atsako Gregas. – Kartais išmaukiame po bokalą.

Bandome vėl tapti draugais... Jis pridaręs baisių dalykų, bet aš jam visatleisdavau... mes stengiamės. – Jis prikanda lūpą, patrauko pečiais. – Be to,Metas gan greit suprato, kad, be manęs ir Rokio, daugiau draugų neturi, oRokis... na, jis tiesiog persiuto, kai sužinojo, kad Metas jam melavo ir dešimtmetų naudojosi juo kaip priedanga. Išvijo, neleidžia net skambinti, nė nemanokalbėtis. Man Rokis leido pasilikti tik todėl, kad Metui iškrėčiau baisią kiaulystę.Metui likau tik aš. Kaip jau sakiau, mes stengiamės.

O kaip Dženė? Ar jis stengiasi ir su Džene?– Apie... žinai, negirdėti. – Atrodo, jam sunku ištarti jos vardą. – Man su ja

matytis nėra ko.Ir vėl ta tyla. Tyla man bandant suvirškinti, ką jis pasakė. Jis bando vėl

susidraugauti su Metu. Argi kartą nesakė, kad jie artimesni už brolius? Ašvisuomet žinojau, kad žmonės Gregui svarbu. Žmonės ir draugystė. Jis turi kurkas daugiau tolerancijos nei aš. Iš esmės dėl to, kad neleidžia kauptis apmaudui.Kai iškalbi žmonėms nedideles nuoskaudas, nesikaupia didžiulis skausmogumulas, kuris kada nors triukšmingai sprogsta. Nesibaigia tuo, kad nutrūkstavisi saitai su mylimais žmonėmis. Žinoma, jei kalbame ne apie mane.

Aš esu vienintelė šioje žemėje, kuriai Gregas to netaiko.– Ką gi, atrodai kaip paliegėlis, – sakau bandydama jį prajuokinti, nors net man

pačiai paslaptis, kodėl jis turėtų iš to juoktis.

– Labai tau dėkoju, – atsako Gregas. – Tu irgi neatrodai kaip sveikuolė.– Kai nusivalysiu šitą makiažą, bus dar blogiau, – pasakau, stengdamasi

juokauti toliau, nors už šitą juokelį geresnis net pokštas su taksi.– Neabejoju.– Sako vyras, atrodantis taip, lyg būtų ištisus mėnesius nemiegojęs.– Nemiegojau tris mėnesius, dvi savaites ir penkias dienas, bet kas gi

skaičiuoja, a? Drauguže, mielai visą naktį svaidyčiausi su tavimi įžeidinėjimais,bet čia yra ir kas daugiau veikti.

Gregas sukasi, jau eis.– Tiksliau, čia yra ką daugiau patvarkyti.Jis stabteli, pasisuka ant kulno. Svilina mane žvilgsniu, kuris, mano manymu,

yra grynos neapykantos žvilgsnis.– Užsikrušk, Ambere.Nebūtina to žvilgsnio palydėti dviem piktais žodžiais. Vienas iš jų nė negali

būti piktas, nes jis – mano vardas.– Manau, supranti, kad prie užsikrušimo tu jau prisidėjai, – atšaunu ramiai. –

Ar jau susipainiojai, iškrušęs šimtus moterų?Grego akys susiaurėja.– Ne, tave atsimenu, tu ta, kuri manėsi esanti pagavi, bet kiekvienąkart, kai

panorėdavau prisiliesti, turėdavau pirma pasiųsti atviruką.Aš nesulaikau pro lūpas besiveržiančio šypsnio.– Kuo labiausiai tave pykdau? – klausiu. – Juk žinai, tik tas, kuris pratęs prie

tavo užuominų, gali suprasti.– Nepykdai, bet pirma puolei įžeidinėti.– Tai tu pradėjai nuo tų agresyvių „kol dar nepaklausei, kokį velnią čia veikiu“.

Ir atleisk, bet tikrai atrodai kaip paliegėlis.– Tu taip pat.Aš gūžteliu.– Aš neketinu nieko apžavėti.– O aš ketinu?Pamatau, kaip prie mūsų artėja netikra pusseserė. Akivaizdu, kad jos grobis

per ilgai užtruko ir dar kalbasi su nelydima moterimi. Negaliu žiūrėti. Man tasporavimosi ritualas ir taip atrodo gana skausmingas – tos kvailos šypsenos irblakstienų virpinimas57. O kadangi jame dalyvauja Gregas, galiu būti ir

pribaigta.Gregas ketina sugulti su kita. Priglaudusi ranką prie krūtinės galiu pajusti,

kaip skausmas daigsto širdį. Jis dulkinti gali ką panorėjęs, bet dabar tikraiišdulkins. Čia. Per mano tėvų vestuves. Tiesiai man prieš akis.

– Pasimatysim, – spėju pasakyti, ir pusseserė jau čia.– A? Ką? – sutrinka Gregas.Aš sprunku į tualetą slėptis.Kiek vėliau iškišu galvą – Grego ir netikros pusseserės šliundros nė padujų.

Na ir puiku, sėlinsiu namo. Rytoj susitiksiu su artimaisiais per šeimos pietus.Laimė, į juos netikros pusseserės neįleidžiamos, tad nereikės taikstytis supatenkintos katės šypsenomis. Nė su Gregu.

Mano miegamajame, kuris tėvų namuose vėl virto mano miegamuoju, lovaišardyta, tik jos čiužinys patiestas ant grindų šalia poros miegmaišių Erikui irAri. Tėtis 1-asis nakvos senajame Eriko kambaryje, pora žmonių mamos ir Tėčio2-ojo kambaryje, dar pora svetainėje. Mama su Tėčiu 2-uoju šiąnakt miegosviešbutyje.

Praeitą naktį neišsimiegojau. Labai bijojau pramigti traukinį, tad baigėsi tuo,kad atsikėliau šeštą, nors gulti nuėjau, kaip būdavo paskutinius tris mėnesius,apie trečią. Palindau po antklode ant viengulio čiužinio.

Šiame kambaryje aš gulėdavau ir laukdavau kaip tik šito. Tylos ir ramybės.Kol augau, visą laiką troškau, kad kas pakeistų išorinį ir vidinį triukšmą. Mamasu Tėčiu 2-uoju niekada nesipykdavo, tačiau net barnio laukimas būdavotriukšmingas. Garsus. Aš buvau įpratusi laukti rietenų, nors jos taip ir nekildavo.

Čia buvo ir mano siaubo kambarys. Darydavau viską, kad tik nereikėtų eitinamo. Po pamokų sėdėdavau bibliotekoje, keldavausi anksti ir prieš pamokasužeidavau pas draugę. O dabar ramu.

Vėl pagalvoju apie savo tėvus.Jie pasikeitė. Pasikeitė tiek, kad deda pastangas dėl manęs. Pagaliau rado

akstiną įveikti visą tą neapykantą. Draugais netaps, bet nebedrasko vienas kito įskutelius. Tiek iš jų ir tenorėjau – ne kad vėl pradėtų gyventi kartu ar pasidarytųgeriausiais draugais, tik kad netrokštų vienas kito nužudyti.

Mano gyvenimas labai pasikeitė per pastaruosius tris mėnesius, tiksliau – perpastaruosius metus. Per tuos metus kiek atitokau ir savo tėvus galiu laikyti nebjaurybėmis, tiesiog žmonėmis. Ką jie darydavo – darydavo nesąmoningai, bet

vis tiek skaudu. Dar skaudžiau dėl to, kad aš to įsikibau ir laikiausi. Naudojausituo kaip ginklu, kad atkirsčiau visus bandymus mylėti, kad kuo mažiaurizikuodama būčiau „saugi“. Per visus nugyventus metus labiausiai rizikavau suGregu.

Gyvenimas su tėvais mane pavertė nuolatine bėgle, nuolat bijančia prisirišti. Odabar žinau, kurią akimirką palioviau lakstyti. Nesąmoningai, bet žinau.

Užsitraukiu antklodę ant galvos.Matant tėvus kartu, susidėlioja visos skiautinio dalelės. M...Miegamojo durys atsidaro ir aš suakmenėju – dabar įsliūkins Erikas su Ari,

stumdydamiesi, rengdamiesi, krizendami, turbūt net glamonėdamiesi... Et,tikiuosi, nebandys mylėtis, jei jau aš kambary.

– Atsiprašau, – sušnibžda balsas. – Ar čia turi miegoti Erikas ir Ariana?Tą balsą aš pažįstu. Nusitraukiu antklodę.– Amberė, – sako jis man sėdantis.– Gregas, – konstatuoju aš.– Jie, jie... šunsnukiai, – suurzgia jis. – Turėjau susiprotėti – per gerai, kad

būtų tiesa. Negaliu patikėti, kad mane taip išdūrė. – Jis iš nevilties skeryčiojosi. –Erikas pasiūlė mano miegamąjį plotą „East Finchley“ iškeisti į jųdviejų su Arimiegamąjį plotą čia. Sakė, kad iki „East Finchley“ nusigauti užtruktų šimtmetį, otas asmuo, su kuriuo apsistočiau, išvažiuos vėliausiai. Jis įdavė man namo raktusir pasakė, kad jie turėjo miegoti kambary dešinėj.

– Čia buvęs mano kambarys.– Jis sakė. Ir pažadėjo, užtikrino, kad tavęs namuose nebus.– Toks įspūdis, jog kai kas stengiasi mus suvesti, kad pasišnekėtume, –

pareiškiau. – Rytoj Erikas su Ari gaus ko nusipelnę.– Turės gauti ir tavo tėvai. Šnekantis su Tėčiu 2-uoju, man susidarė įspūdis,

kad esu pakviestas pasikalbėti su tavimi.– Gal tu ir teisus.– Ar čia dar yra laisvų kambarių?– Ne, suplanuota kariškai tiksliai, visi kambariai užimti – sofa, ir ta užimta.

Bet vonia tai laisva. Esu miegojusi vonioje, ne taip ir blogai, kai priprantislysčioti. O kai pabundi, atrodo, kad guli atidarytame karste. Ir dar tave vispažadina žmonės, einantys į tualetą.

– Atsiimsiu savo nakvynės plotą „East Finchley“.

– Gerai, puiku, kaip nori, bet ar mes iš tikrųjų negalime nė vienos naktiespraleisti tame pačiame kambaryje nedarydami iš to dramos? Tai darėme metųmetus. Aš jau beveik miegu, po penkių minučių užgesiu kaip šviesa. Galėsidaryti, ką norėsi. Tik nesismaukyk. Nenoriu pabusti nuo spermos ir prakaitokvapo. O jei nori grįžti į „East Finchley“, tai prašom. Aš einu miegoti.Labanaktis.

– Gerai, – sutinka Gregas, – aš lieku, jei taip sakai.– Mmhm.Jis uždaro duris, lieka tik šviesos ruoželis. Girdžiu, kaip nusirengia, tada

šmurkšteli į miegmaišį arčiausiai durų, toliausiai nuo manęs – aš tuo, žinoma,patenkinta. Laikas eina. Aš jį užuodžiu. Tą kvapą, kurį jis išvalė iš mano namų.Stiprų muskusinį kvapą. Vanilė su prieskoniais. Man tas kvapas patikdavo.Patikdavo, kai juo kvepėdavo mano oda. Patikdavo, kai galėdavau priglaustiveidą prie jo krūtinės ir jį uosti. Laikas eina toliau. Aš pasistengiu kvėpuotilėčiau. Susitelkti, kad miegočiau.

– Aš su ja nepergulėjau, – sako Gregas po kurio laiko.– Kas? – Klausimas, žinoma, vykęs. Norėjau paklausti, su kuo jis nepergulėjo.– Su ta, Salene. Aš su ja nesiguliau.– Kurgi ne.– Gerai, aš su ja negulėjau, jos nedulkinau, nepamylėjau, neiškrušau. Net

nepabučiavau. Nuo to laiko, kai išsiskyrėm, neprisiliečiau nė prie vienos moters.Nuo tos nakties, kuri prasidėjo mano koridoriuje.

Tai va ko taip baisiai atrodo – nesidulkino.Jis susijuokia.– Žinai, tą naktį, kai gulėjom koridoriuj, žiūrėjau tau į akis ir jau buvau

beprašąs, kad už manęs tekėtum. Kai pasakiau: „Norėčiau, kad pasiliktum“, ištikrųjų norėjau pasakyti: „Norėčiau, kad pasiliktum per amžius, kad už manęstekėtum.“ Laimė, laiku sustojau, kitaip būtum klykdama išlėkusi iš namų.

Jis tikrai ketino man pasipiršti? Tai... beprotiška. Taip... gregiška. Juk žinojo,kad santuoka netikiu, bet vis tiek ketino pirštis. Kaip tik dėl tokių dalykų jį irmylėjau. Man palaikyti santykius sekėsi blogai, jam irgi. Vienas prilipdavo, okitas sprukdavo priešinga kryptimi. Mes dažnai skaitydavome tą patį puslapį,bet iš labai skirtingų knygų.

– Su tavimi paragavau kai ko geresnio už nuolatinį dulkinimąsi tai su viena, tai

su kita. O pajutus skonį to, kas geriausia, baisiai sunku grįžti prie ko kito, – sakojis. – Kaip tu? Su kuo nors susitikinėji?

Aš patyliu. Taip, kaip patylėdavo jis, prieš pasakydamas ką nors, ko ašnenorėdavau girdėti. Ne taip ir apskaičiuota, kaip atrodo. Sunku žinoti, kad tuojpasakysi tai, kas įskaudins tą, kuris tau rūpi.

– Lyg ir, – tariu.– Gerai. – Jis giliai įkvepia. – Kas jis?– Mano sutiktas režisierius. Padeda taisyti scenarijų.– Gerai. – Dar vienas gilus įkvėpimas. – Ar rimta?– Priklauso nuo to, kas tau atrodo rimta.– Tu su juo... – jis nutyla, darkart giliai įkvepia, – ...su juo miegojai?Aš patyliu.– Ar mes praleidome naktį toje pačioje lovoje? Ne. Bet jei klausi, ar

santykiavome lytiškai... – Patyliu dar. – Tada taip. Taip, aš su juo miegojau.Gregas nustoja kvėpuoti. Klausantis atrodo, kad jam turi skaudėti. Galėjau ir

pameluoti, bet kam tada būtų reikėję taip plėšytis dėl jo su Džene, dėl jo suMetu, jei pati taip elgčiausi.

– Gerai. Puiku. Gal geriau kiek snūstelėsiu, – ramiai taria jis. – Labanakt.– Labanakt.Kambary tylu, tik girdėti jo kvėpavimas – toks, lyg kas būtų jam ant galvos

uždėjęs pagalvę, o krūtinę slėgtų sunkus daiktas.– Ambere, – Gregas išsirango iš savo miegmaišio, atsisėda. – Aš nenoriu, kad

dar susitikinėtum su tuo vyru. Žinau, kad neturiu teisės tavęs to prašyti ar konors sakyti, tuo labiau kad nepakakamai priešinausi Salenei ir kadaisepergulėjau su tavo geriausia drauge, ir pats nenorėjau, kad būtume draugai, betaš nenoriu, kad susitikinėtum su kitu. Nenoriu, kad su kitu mylėtumeisi.

– Aš su juo nesimyliu. Tarp mūsų tik buvo lytiniai santykiai.Jis vėl juokingai pakvėpčioja.– Kalbi taip, lyg tai būtų nereikšmingas dalykas, bet taip nėra. Nėra. Juolab

kad atrodo, jog jis tau idealiai tinka, gali su tavim daryti tai, ko negaliu aš, kad irrašyti scenarijų. Atrodo, jis kaip tik toks vyrukas, su kokiu tave irįsivaizduodavau. Jei apsigyvensi su juo, aš numirsiu. Su tavimi negaliu baigti.Man nepraeina. Negalėjau galvoti, kaip gyventi toliau. Nežinau, kaip gyventi.Per šiuos kelis mėnesius prie manęs kibo merginos, taip, kad ir kaip baisiaiatrodau. Bet aš negalėjau, tiesiog negalėjau. Nuo minties, kad kažkas kitas tave

bučiuoja, ką jau kalbėti apie tai, kad tave liečia, einu iš proto. Pražūsiu... Negipatikėjai, kad į vestuves atvažiavau todėl, kad kvietė Tėtis 2-asis? Atvažiavau,kad pabūčiau šalia tavęs. Bet kokia kaina. Net nusikirpau plaukus, nes žinau,kaip jie tave erzino. Kai buvau Airijoje, Kristė sakė tavęs neapkenčianti, nestam, kad jai pasipirščiau, prireikė penkerių metų ir nėštumo. Metų metus ji visužsimindavo, kad kraustytumėmės gyventi kartu, kad susituoktume, o tau ašsumaniau pirštis po šešių mėnesių, kartu gyventi panorau po trijų. Kai Renė manpasakė, kad ketini važiuoti į Braitoną, pirmiausia sėdau prie interneto ieškotisten darbo. Maniau, kad mane pažįsti. Turėjai suprasti, kad nenorėjau liktidraugais ne dėl to, kad tu valdinga kalė, o todėl, kad negalėčiau į tave žiūrėti,žinodamas, kad negaliu prie tavęs prisiliesti, nes esu sumautas kv...

– UŽSIČIAUPK! – surinku. – UŽSIČIAUPK. UŽSIČIAUPK. UŽSIČIAUPK.DAUGIAU NĖ ŽODŽIO. JEI IŠGIRSIU DAR BENT ŽODĮ, TA VONIA TAUATRODYS TIKRAS LIUKSAS.

Gregas, išminčius, padaro kaip liepiamas.– Su juo santykiavau tik vieną kartą. Vienintelį. Tam, kad sau įrodyčiau, jog

galiu. Nenorėjau, kad paskutinis mano sugulovas būtų tas, kuris pergulėjo suDžene. Tai buvo skausminga, turėjau ką nors daryti, kad tai ištrinčiau. Su tuovyru pabandžiau tik kartą, taip, seksas buvo geras, bet vis tiek daugiaunebebandžiau. Jis nuolat mane kur nors kviečia, nori, kad būčiau jo mergina, kaddarkart pabandytume, bet aš „taip“ nesakau. Net „galbūt“. Visada sakau „ne“.Su juo susitinku tik todėl, kad kartu dirbame.

– A, – atsiliepia Gregas. – Tai tau neįdomu su juo vaikščioti į pasimatymus?– Anaiptol.– Ir seksas nebuvo nuostabus?– Ne. Geras, bet ne nuostabus.– Tarp mūsų seksas visada būdavo nuostabus, ar ne?– Taip, Gregai.– Ir nebenori to daryti su juo?– Ne, Gregai.– Fantastika.Dabar aš tiksliai žinau, kada nustojau bėgioti. Kai Gregas mane pabučiavo.

Tas asmuo, kuris iš manęs traukė ir tai, kas blogiausia, ir kas geriausia, manepabučiavo, pasielgė taip netikėtai, kad mano pasąmonė nusprendė su juo

susidėti. Nusprendė padaryti neįsivaizduojama – pažiūrėti, kas bus. Tą savaitgalįaš supratau, kad kažkas bus kitaip, kad aš pasikeičiau. Todėl, kad Gregas darokažką, nuo ko aš nebėgu.

Aš jo ilgėjausi. Ne tik sekso ir pasakų. Rutinos ir juoko. Man Grego trūko. Na,šokolado jis neuostydavo. Per gražiai atrodė. Išdulkino mano geriausią draugę.Bet aš buvau rami. Paisant Martos balanso teorijos, šita ramybė nusveria visakita. Mano tobulasis nėra tobulas.

Jis tiesiog paglostė mano sielą, nuramino taip, kaip aš ramindavausivalgydama šokoladą.

Aš pradedu juoktis.– Tu toks ištižėlis, – susakau krizendama. – Oi, oi, Amberė su kažkuo

pasidulkino, oje, vaje.Grego saulėtasis juokas, tas einantis iš širdies, suvirpina orą, ir aš dar labiau

prajunku.– Aha, o kaip tu, panele, juk tik ir galvojai: „Kažin, ar jis Dubline dulkino

Kristę“, „Galvą guldau, jis išdulkins Salenę“. Jei tik būtum mačiusi savo veidą...Atrodei tikra pavyduolė.

Aš juokiuosi dar garsiau.– Ne, aš tik maniau, kad galėjai ir geresnių pasiieškoti.Gregas suprunkščia.– Visuomet turėjau pasibaisėtiną skonį moterims.– Žinau, – išlemenu kvatodama. – Ak tu, eik velniop, toks mielas esi. Aš tave

myliu.Juokas Grego gerklėje užlūžta.– Tai jau nė kiek nejuokinga.– Aš ir nebandau juokauti. – Patyliu. – Bandau tau pasakyti... Noriu tau

pasakyti, kad net jei nė kartelio ir nepasakiau, kol buvom kartu, aš tave mylėjau.Noriu, kad tai žinotum. Jeigu kartais abejojai.

– O dabar?– Dabar žinau, kad galiu gyventi be tavęs.– Puiku, – sako Gregas.– Bet nenoriu.– Ar sakai, kad nori su manim susitaikyti?– Noriu pasakyti, kad reikalas su Džene baigtas. Ir su Metu. Ir su melu. Kai

mes ne kartu, esam tikras mėšlas. O kai kartu, mes pasišlykštėtini, bet bent jau

galim pasidžiaugti nuostabiu seksu.Gregas išlipa iš savo miegmaišio, prirėplioja per kambarį, iškrapšto mane iš

patalų, užtempia ant greta patiesto miegmaišio ir apglėbia. Būdamas vos permilimetrą nuo manęs sako:

– Ilgai svarstęs nusprendžiau leisti tau mane susigrąžinti. Tai geriausia išeitis.– Tik dėl sekso, – pasijuokiu aš.– Gryna tiesa, – atsako jis.Kol dar nepabučiavo, priglaudžiu pirštus jam prie lūpų.– Kol dar nepradėjai darbuotis šitomis lūpomis, drauguži, turiu tavęs kai ko

paklausti.– Ne, tas nutikimas su Džene nieko nereiškė. Tai buvo didžiausia mano

gyvenimo klaida, kasdien gailiuosi dėl tos pamišimo akimirkos, dėl kurios taipnutiko.

– Ačiū, kad pasakei, bet ne to ketinau klausti.– Oi, atsiprašau. Įsivaizduok, kad nieko nesakiau. Klausk.– Ar kraustysies pas mane, tu senas paleistuvi?

57 Reikia paminėti, kad pati kartą įsitraukiau į tokią veiklą su ponu Šokolado Uostytoju – viešai, – betaš jau pripažinau, kad esu veidmainė.

Epilogas

Šokoladinis pabėgimas

– Kaip nuostabu tave čia sutikti.Negali būti. Balsas žmogaus, kurio nenoriu matyti. Nenorėsiu niekuomet.

Erikas su Gregu, žiūrėdami futbolą, išsiuntė mane parnešti šokolado, antrąkartbuvau įžeista, kai jų pusėn stojo Ariana – irgi pareikalavo eiti, nes, būdamanėščia, dėl šokolado leipstanti. O dabar – pažiūrėkit.

Aš pasisuku į kairę, abiejose rankose – po šokolado plytą.– Ko nori? – klausiu.Ji laiko prisispaudusi pirkinių krepšį – tarsi skydą. Atrodo taip, kaip

atrodydavo prieš tą išsidirbinėjimą dėl Meto. Banguoti šviesūs plaukai, pilnesnisveidas, pastorėjusi. Vėl atrodo normali. Mokyklos žaidimų aikštelėje ją mačiaubeveik prieš devynis mėnesius. Žinoma, nepamiršau, kaip atrodo tiek sulysusi,tiek papilnėjusi, bet vis tiek žiūriu į Dženę taip, lyg žiūrėčiau į nepažįstamąją.

– Pasimatyti, – atsako ji.Turiu pripažinti, Dženė storaodė. Devynis mėnesius skambino man kone

kasdien, nesvarbu, kalbėdavau su ja ar nekalbėdavau. Skambindavo, rašydavoelektroninius laiškus, šiaip laiškus, nors aš nė į vieną neatsakiau. Nustojo tikdabar. Kai atsikraustė Gregas, aš pakeičiau savo numerį. Ne, mūsiškį (norspraėjo šeši mėnesiai, aš vis dar pratinuosi taip sakyti).

– Ir pakvietė Gregas.– Ne, Erikas.– Mano brolis tavęs nekenčia. – Gal kiek ir ne laiku, bet pasakiau.– Ir yra dėl ko. Bet jis žino, kaip aš myliu tave. Pasakė, kad išprašys tave iš

namų, kad galėčiau su tavim pasikalbėti.Erikas vienintelis žmogus žemėje, žinantis, kaip man jos trūksta. Gregas

nebūtų drįsęs manęs taikyti su Džene.Kur jau ten – jis labai rūpestingai renkažodžius apie ją kalbėdamas. Kai mes susitaikę pagaliau liovėmės it pašėlędulkintis, susėdome ir pasišnekėjome. Šnekėjome ir šnekėjome (tiek daug apiesavo jausmus aš nebuvau šnekėjusi per visą gyvenimą – velniškai sekina).

Sutarėme, kad su Metu Gregas susitiks kada norės, nes jis vis dar nori – dėl mannežinomų priežasčių – sugrįžti į draugystės kelią. Net galės man pasakoti apieMetą, o aš būsiu suaugusi – klausysiuosi, reikiamose vietose užduosiu klausimus,tik jokiomis aplinkybėmis nebūsiu prašoma su Metu susitikti ar kalbėtis. Gregassavo ruožtu nebekankins manęs pavydu, kai susitiksiu su ponu (tarp mūsų vis darlaksto kibirkštėlės) Šokolado Uostytoju.

Kai iškilo matymosi su Džene klausimas, Gregas pabandė sukurstyti dar vienądidįjį pokalbį, bet aš užkirtau kelią (negalėjau vėl tiek pliaukšti) ir pasakiau, kaddarytų, kaip išmano, nes juo pasitikiu. Be to, jis gi turi užtektinai proto: jeireikalai su Džene kryptels sekso link, dums iš šalies, nes man apie tai sužinojusnebeišvys saulėtekio. („Gana sąžininga, – pasakė Gregas, – o kaip tavo draugasrežisieriukas?“)

Beje, ir gerai, kad Gregas susitinka su Džene – taip aš apie ją išgirstu,palaikau ryšį net ir nieko nedarydama.

Erikas, kad ir kaip Dženės nemėgo, vis mane įkalbinėdavo su ja bentpasišnekėti – jis žinojo, kokia kiaurymė mano gyvenime žioji ten, kur turėtų būtiji. Kad man jos draugystės trūksta. Taip, gal aš draugystės, artumos ir gelmės,kurių iš tikrųjų nebuvo, ir ilgėjausi, bet nežinojau. Tai todėl Erikas viskartodavo: „Tarp jūsų su Džene yra nebaigtų reikalų. Jei iš tiesų būtų baigta, tuniekaip nereaguotum jai bandant susisiekti. Nepaniurtum kaskart, kai apie jąsušnenkama.“ Kažin, ar dabar, su ja šnekėdamasi, aš paniurusi.

– Aš vėl su Metu, – sako ji. – Mes vieninteliai galim vienas kitą pakęsti. Jisišėjo iš darbo, dabar dirba Lidse. Ir skiriasi.

– Gregas sakė.Gregas man pasakojo, kad Metas be paliovos meldė, kad ji suteiktų dar vieną

progą, tvirtino, kad nori jos vienintelės. Ir ji suteikė. Dženė daugiau nebe manodraugė, taigi nebe mano rūpestis, todėl apie jos poelgius nebegaliu niekodaugiau manyti... Net jei ji darytų kvailiausią dalyką, einantį po šuolio nuo stogoneprisirišus lynu.

– Kitąmet mes tuokiamės, – toliau kalba ji. – Žinai?– Taip.– Tikėjausi, manau, viliuosi, kad pabūsi mano pamerge.Ir kokių tik nėra šokoladų toje mūsų planetoje?– Nemanau, kad ta mintis gera, – sakau garsiai.– Ką gi. Gal ir negera. Gregas sakė, kad dabar jūs su Rene abi direktoriaujat

ir kad tu šiais metais pradėsi studijuoti režisūros magistrantūroje.– Ak, supratau. Tu atėjai čia man pasakyti, kad tam esu per stora, per šlykšti

ir per silpna.Ji, lyg apimta tylios agonijos, užsimerkia.– Atsiprašau, – sako ir vėl pažvelgia į mane. – Labai labai labai atsiprašau. Dėl

visko. Dėl to, kaip su tavimi elgiausi, kad bandžiau išskirti su Gregu. Net tądien,kai atėjai su manimi susitikti, elgiausi kaip karvė. Dėl visko, ko pridirbau pati,stengiausi apkaltinti tave. Nežinau, kaip man išvis atėjo į galvą, kad galimapateisinti, ką tau padariau. Labai labai gailiuosi. Net nesupratau, kiek tauprikiaulinau, kol neišbraukei manęs iš savo gyvenimo. Dar stebiuosi, kaip taipilgai su manimi prasivalkiojai.

– Na, gerai, – tariu. – Gal ir man apie save su Gregu reikėjo pasisakytianksčiau.

Tada būtum galėjusi viską anksčiau sugriauti.– Kad būčiau galėjusi viską anksčiau sugriauti? – pasitikslina Dženė.Nesusilaikau nešyptelėjusi.Dženė irgi nusišypso.– Taip ir pagalvojai, ar ne? – Jos šypsena dingsta. – Deja, tai tiesa. Jei

kalbėčiau atvirai, turėčiau pasakyti, kad dėl tavęs su Gregu turėjau įtarimų. Kadkažkas tarp jūsų įvyko, supratau gimtadienio vakarą, nes abu taip keistaielgėtės, bet pamaniau, kad gal jis tave mergina ar ką. Todėl ir surengiau tą akląpasimatymą ir vis kalbėjau, koks Gregas niekšas. Tikėjausi, kad tu atšlysi, betne, judu buvote artimi kaip visada. Net dar artimesni. Todėl ir pamelavau apie jokibimą prie manęs, bandžiau pakirsti tavo pasitikėjimą. Tik taip galėjaususigrąžinti tave į savo gyvenimą. – Ji atsidūsta. – Aš jaučiau, kad slysti man išrankų. Taip ilgai buvau tavo gyvenimo ašis. Metų metus rūpinaisi manimi, visikiti užimdavo tik antrą vietą, bet staiga aš pasidariau nebe pirmoji. Spėju, kaddėl Grego. Taip buvo ir su mama – kai tik susirasdavo naują draugužį, aš jaineberūpėdavau. Ja galėdavau pasidžiaugti nebent savaitgaliais. O anksčiau sutavim visuomet sutardavome. Aš tau būdavau svarbiausia, net kai draugavai suŠonu. Iš tavęs aš gaudavau tokią beatodairišką meilę, kokios gyvenime nebuvaupatyrusi. Kai artimai susidraugavote su Gregu, tu pasikeitei – vis daugiaudėmesio ir rūpesčio skirdavai jam. Judu viską darydavot kartu, darydavot tai, koaš negalėjau daryti: pietaudavot, kur nors eidavot darbo dienos vakarą. Tau

akivaizdžiai rūpėjo jis, o man tai nepatiko. To negalėjau pakęsti. Tą vakarąviešbutyje persigandau. Kai pasakėt, kad gyvensit kartu, supratau, kad dabargalas. Mes niekada nebesusigrąžinsime draugystės, tau jis bus svarbesnis.Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Taip pavydėjau ir pykau, kad mane ištikopanika. Tu neturėjai to išgirsti. Nei tada. Nei kada nors. Atsiprašau.

Man į galvą ateina mintis, kuri kažkur glūdėjo senų seniausiai.– Ar Šonui ką nors apie mudu su Gregu sakei?Dženė prikanda lūpą, žiūri į mane didelėmis atgailaujančiomis akimis.– Aš, hm, turbūt užsiminiau, kad Gregas žinomas kaip besidulkinantis su kuo

pakliuvo.– Ką dar sakei?Dženė nunarina galvą.– Ir, hm, kad Gregas Metui sakė, jog menkiausiai progai pasitaikius su tavimi

pergulės. – Ji paskubomis priduria: – Tai tiesa! Gregas taip sakė. Bet tai tik tarpmanęs, tavęs ir jų šeštos klasės auklėtojos. Šonas šito nežino.

– Tu bandydavai sugriauti visus santykius su žmonėmis, kurie man atrodydavosvarbesni už tave, taip pat ir santykius su broliu.

– Taip, labai atsiprašau.Galva neišneša, kad tu šitokia, štai kaip. Aš nusisuku į šokoladą.– Visa taip sujaukta, – sako Dženė, kai tyliu.– Tai jau ne. Mano gyvenimas puikiai sutvarkytas. Kaip girdžiu, ir taviškis.

Turi mylimą vyrą, kitąmet tuoksitės. Gregas sakė, kad ketinat susilaukti vaiko.Abu su Metu vėl susidraugavot su Gregu, taigi niekas nesujaukta. Tegul taip irbūna.

– Kai susitinkam su Gregu, jis kalba tik apie tave – iš dalies todėl, kad tu jamesi mėgstamiausia pokalbių tema, bet ir todėl, kad aš traukiu iš jo informaciją.Jis – mus siejanti linija.

– Vargšiukas Gregas – aš jo vis klausinėju apie tave. Ir kaskart matau, kad jisstebisi, kodėl gi pati su tavimi nepasikalbu... – Ne, tik nepraskysk. Prisimink, kąji padarė. Kaip įskaudino. – Aš turiu eiti. – Padedu šokoladą. – Manau, nė vienasjo nenusipelno, jei surengė tokį pasimatymą.

Veidas išduoda, kaip ji stengiasi neparodyti nusivylimo, kai suku prie durų.O tada man viduj prabyla kažkas kitas. Primena, kad aš ne auka. Jei nekalbi, iš

kur žmonėms žinoti, kaip su tavim elgtis? Prie šito mane bus privedęsnekalbėjimas apie save.

Jei būčiau turėjusi drąsos Dženei pasakyti, kad man mūsų draugystė yraviskas ir niekas šito nepakeis, gal visa nebūtų susiklostę taip, kaip susiklostė.Bet vis bėgiodama niekam taip ir nepasakau, kas man širdy. Taip ir su Gregu –jis buvo toks netikras dėl mano jausmų, kad įsipareigojimą turėjo gaute išgauti.Taip ir su mama – ji nežinojo, nesuprato, kad su Gregu yra kitaip, nes jainiekuomet nebuvo suteikta proga susitikti su kitais vaikinais. Kai tik ašatsivėriau, nustojau bėgioti ir suteikiau sau galimybę jausti ir kentėti, gyvenimaspagerėjo. Tapo pilnakraujiškesnis, aptakesnis, spalvingesnis. Turėjau Dženeiatsiverti jau seniai. Turėjau baigti bėgioti ir su ja pasikalbėti, kol nebuvomepriėjusios prie šito.

Atsisuku.– Džene.Ji pakelia galvą, topazų akys paplūdusios ašaromis.– Ar nori susipažinti su mūsų vaikais?– Su jūsų vaikais?Balsas virpantis, regis, ji tuoj puls raudoti.– Per kelis pastaruosius mėnesius mes su Gregu įsivaikinom tiek žuvų, kad

turbūt reikėtų keltis į didesnį būstą – jos turėtų atskirą kambarį.– O aš ir nežinojau, kad tau patinka žuvys.– Tu apie mane nežinai galybės dalykų. Aš – apie tave. – Mudviejų akys

susitinka. – Bet mes galim sužinoti.Galim sužinoti, ar tarp mūsų iš tikrųjų ko nors būta. Ar tarp mūsų esama

kokios nors draugystės, ar trainiojomės kartu tik iš įpročio – blogo įpročio, kurioderėtų atsikratyti. Kad ir kaip ten būtų, visa nebegali būti taip, kaip buvę,„normalu“ nebegali būti. Viskas pasikeitę. Mes pasikeitusios.

– Tai ar nori su jomis susipažinti? – klausiu.– Mielai.– Tada eime. Greit jų vakarienės metas. Bartlbis ir Loki ryja tonomis, o

Kapitonas Pikardas labai išrankus maistui. Mano mylimiausias – Markas Tvenas,tik nesakyk Gregui, nes jis vis šneka, kad jas mylėti – kažkas panašaus į hipiškąnesąmonę.

Mums reikia atrasti naują normalumą. Labai blogai nebus. Bent kol turėsimešokolado.

Šokoladinis pabėgimas (dktv.): 1. Veiksmas, kai vykstama įsigyti šokolado. 2.Greitas judėjimas kaitaliojant kojas, kai turima šokolado. 3. Gyvenimasžmogaus, kuris mąsto šokoladiškai ir gyvena vengdamas artumo. 4. Emocinisiššūkis, kurį tam tikru gyvenimo etapu kiekvienas patiria, lengviau atlaikomasvartojant šokoladą.