ISSN 1822-4210 2007 Nr. 3/8
Žmogus tarp Ventos ir Virvytės
Režisieriui Juozui Miltiniui – 100
Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui – 100
Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė...
2
Lietuvos teatro istorijos patriarchas Vytautas Maknys
3
2007 NR. 3/8
Aleksandras Guobys. Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui – 100! ............................. 5
Petras Bielskis. Žmogus tarp Ventos ir Virvytės. Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 ......... 10
Virginija Januševičienė. Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė... ................................... 12
Aleksandras Guobys. Trečiojo tūkstantmečio žingsniai teatre .......................................... 15
Regina Kazlauskaitė. Vaidmuo – tai iškvietimas į dvikovą (12 klausimų kolegai aktoriui Antanui Šurnai) ................................................................... 18
Salomėja Burneikaitė. Tylus buvimas su lėlėmis............................................................... 22
Ada Paukštytė. Kitoks pasaulis Druskininkų teatro festivalyje ......................................... 25
Nijolė Jačėnienė. Apie „meno plėtrą” ir … „Naktigones” .............................................. 26
Gitana Gugevičiūtė. „Šermukšnis“: teatro formos be rampos ......................................... 28
Telšiuose – pirmasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis-forumas ......................... 30
Gatvės teatro stebuklai „Miraklyje“ .................................................................................... 34
Daiva Šabasevičienė. „Juodvarnio“ skrydis ....................................................................... 36
Janina Stankevičienė. Operetė Kauno pilyje ...................................................................... 38
Bronius Vaškelis. Aleksandras Vitkauskas Amerikoje ........................................................ 41
Ramunė Karvelytė. Pirmieji lietuvių dramaturgai – lietuviškos sąmonės žadintojai....... 43
Laima Žukauskaitė. Jas vienijo muzika (pokalbis su Dagne Jakševičiūte) ....................... 46
................................................................................................................................................ 49
................................................................................................................................................ 52
Živilė Ambrasaitė. Metafizinės erdvės kūrėja (dailininkės Dalios Mataitienė retrospektyvinė paroda) .................................................... 54
................................................................................................................................................ 56
TurinysLieTuVos TeaTRo
paTRiaRchai
sceNos Veidai
LĖLiŲ sceNa
FoToRepoRTaŽas
KRoNiKa
sceNos isToRiJa
suMMaRies
sceNos pLoKšTeLĖs, KNygos
KaLba VadoVai
dRaMos sceNa
dRaMos sceNa
opeReTĖs sceNa
Naujojo teatro sezono pradžia simboliškai nušviesta ryškia dviejų iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių – režisie-riaus Juozo Miltinio ir teatro istoriko Vytauto Maknio šimtųjų gimimo metinių šviesa. Žvelgiant iš laiko perspektyvos šie teatrui pasiaukoję žmonės buvo tokie skirtingi, bet kartu kažkuo panašūs. Nuolat ujami, kontroliuojami sovietinės nomenklatūros šulų, neretai dirbę pogrindžio sąlygomis...Tačiau net sunkiausiomis akimirkomis neišdavė savo idealų ir nepasuko kompromisų keliu. Neatsitiktinai teatrologas Petras Bielskis naujai pažvelgė į prieštaringą Miltinio asmenybę, sulygindamas jį su vienišu mitologiniu Vilkolakiu. Teatrologas Aleksandras Guobys savo straipsnyje paviešina nepu-blikuotus, net ir šiandien daugeliui akis badančius faktus, bylojančius apie nuolatinį Vytauto Maknio, kaip teatrologo, ignoravimą, nepagrįstai kaltinant jį nacionalistinėmis tendencijomis.Paprastai vasarą gyvenimas teatrų scenose apmiršta, tačiau šiemet teatrinė vasara buvo kupina smagaus festivalinio šurmulio, kuriame tradiciniai spektakliai įsisuko (neretai ir visai pranyko) į spalvingų netradicinių projektų, akcijų bei kūrybinių susitikimų sūkurį. Kaune žiūrovus džiugino tradicinis operetės festivalis. Klaipėdoje vasaros pradžioje efek-tingai blykstelėjo „Šermukšnio“ festivalis. Druskininkuose beveik visą vasarą vykęs tarptautinis teatro festivalis naujam gyvenimui prikėlė sanatorijos salę ir pagyvino kurortą. Palangos klube „Ramybė“ kiekvieną pirmadienio vakarą, tarsi senovės naktigonėse prie laužo, rinkosi rimtosios poezijos ir muzikos mylėtojai. Taigi, Lietuvos kurortai vasarą pamažu virsta laikinomis teatrų sostinėmis. Apie spalvingus vasaros festivalius, žymius scenos veidus, teatro istorijos vingius, naujas knygas, parodas skaitykite šia-me žurnalo numeryje. „Lietuvos scena“ sveikina teatro bendruomenę su naujo sezono pradžia ir linki prasmingų darbų, naujų idėjų, netikėtų atradimų ir ypač tolerancijos ir supratimo.
Jūratė Grigaitienė, redaktorė-sudarytoja
paRodos
petras bielskis. Žmogus tarp Ventos ir Virvytės. Režisieriui Juozui Miltiniui — 100 metųMiltinis... Žmogus, kuris sujaukė mūsų protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai nuėjo. Kiek visokių gandų, gandelių, anekdotų kaip smilkalų dūmai raitosi apie šitą mūsų kultūros asmenybę. Ir vis dėlto Miltinis yra Miltinis. Jis buvo didis ir išlieka didis. Ta didybė remiasi ne vien tik dideliais nuopelnais lietuvių teatrinės minties raidai ir mūsų kultūrai. Jis buvo didis savo dvasia, aktyvia sąmone, neapsakomu kryptingumu.<...>Man atrodo, kad tikrasis Miltinis atsirado ne Paryžiuje, o čia – Žemaitijoje. Čia tarp Ventos ir Virvytės susiformavo jo nepasidavimo šišas arba tas vilktakis, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Vilktakis arba vilkolakis, tai žmogus dėl savo vidinio dramatizmo visą gyvenimą besiblaškantis vilkų takais.<...>Ir šimtui metų praėjus žmogus vienišas, ujamas kaip vilkas. Gražus vilkas. Vilkolakis.
aleksandras guobys. Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui — 100 metųV. Maknys, kaip nė vienas kitas vyresniosios kartos teatro istorikas, pasilikęs pokario metais Lietuvoje, pajuto ir išgyveno ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą ir pažeminimą. Jo monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių tendencijų. Ji buvo išimta iš bibliotekų arba įslaptinta spec. fonduose, išbraukta iš visų mokymo programų. Kaip netinkantis dėstyti aukštojoje mokykloje 1951 m. V. Maknys buvo pašalintas1 iš Pedagoginio instituto, kurio visą mokymo procesą jis kūrė ir koordinavo.<...> Dar ir dabar yra dėstytojų aukštosiose mokyklose, kurie ne tik nerekomenduoja, bet netgi draudžia studentams skaityti V. Maknio teatrologinius darbus. Tačiau nepaisydamas to, bene vienintelis iš visų teatrologų, turėdamas didžiulę nepriklausomybės metų gyvenimo patirtį ir įskiepytą meilę gimtojo krašto kultūrai, nenuėjo kompromisų keliu.
Virginija Januševičienė. Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė...Išvažiavę gastrolių, dažnai apsigyvendavome kokioje didelėje salėje. Vyrai miegodavo vienoje salės pusėje, moterys – kitoje, o J. Miltinis – per vidurį. Rytais jis atsikeldavo labai anksti ir pradeda smuiku groti. Šaukia: „Gana jau miegoti. Kelkitės! Kurkite ugnį.“ Gastrolėse kartais išbūdavome visą mėnesį. Buvome kaip viena šeima, kaip bendruomenė. O sąlygos gyventi nebuvo lengvos. Kartą per visą gastrolių laiką neturėjome vandens. Tekdavo ir sunkvežimyje važiuoti kartu su dekoracijomis. O dabar aktoriai dar skundžiasi, kad viešbutis prastas.
Regina Kazlauskaitė. Vaidmuo – tai iškvietimas į dvikovą (12 klausimų kolegai aktoriui Antanui Šurnai)Man ir tau dar teko laimė dirbti teatre, kuriame buvo kūrybinė atmosfera. Buvo visko, bet būdavo spektaklių aptarimai, diskusijos, ginčai, kolegų pabendravimai... Kai šito nėra – nėra ir teatro. O tu dabar paklausk artisto, kurio teatro jis yra? Jis gali pasakyti, kurio teatro etatą jis turi. Laksto iš vieno teatro į kitą, nebaigęs vaidinti viename spektaklyje, jis jau lekia į kitą, nes vaidina kituose trijuose, kitų režisierių pastatymuose... Kiekvienas galvoja tik apie save. Teatre gali statyt, kas tik nori ir ką nori, nes niekas už nieką neatsako. Atsinešė kažkokia „ciocia Julė“ 60 tūstančių, – tu turi tris ar keturis mėnesius niurkytis su jos paistalais, o rezultato jokio...
Lei dė jas: VšĮ Lie tu vos te at ro są jun gos fon das, Te at ro g. 8, LT-03107 Vil nius, el. p. teatrosajunga@te at ro sa jun ga.ltRė mė jai:
Re dak ci jos ko le gi ja: Alek san dras Guo bys (pir mi nin kas), Jūratė Grigaitienė (re dak to rė-su da ry to ja), Pet ras Biels kis, Ri ta Bo čiu ly tė, Algis Matulionis, Rū ta Ma žei kie nė, Mar ty nas Pet ri kas, Jur gi ta Sta niš ky tė, Ja ni na Stan ke vi čie nė, No me da Šat kaus kie nė, Bro nius Vaške lisKal bos re dak to rė Vitalija Kapsevičienė
dizainas ir spauda Uždaroji dizaino ir leidybos AB „KOPA”www.kopa.eu, tel. +370 5 2331212Tiražas 1500 egz.
Viršelio nuotrauka: vienas žymiausių XX a. režisierių – Juozas Miltinis. Stasio Povilaičio nuotrauka. Žurnale panaudotos Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvų nuotraukos.
S P A U D O S , R A D I J O I RTELEVIZIJOS R Ė M I M O F O N D A S
1 1990 m. birželio 16 d. raštu VPI Taryba ir Rektoratas viso instituto darbuotojų ir studentų vardu V. Maknio atsiprašė dėl padarytos moralinės ir materialinės skriaudos.
5
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
Vytautas Maknys (1907–2003) – aukštos
etinės kultūros teatro istorikas, vienas žy-
miausių XX a. teatrologijos mokslininkų.
Šiandien mes kalbame apie V. Maknį,
kaip apie lietuvių teatrologijos klasiką. Jis
nusipelno tokio pripažinimo dėl daugelio
priežasčių. Pirmiausia dėl tos jungiamosios
grandies, kurią jis perėmė iš B. Sruogos ir
dosniai dalino savo žinias bei patirtį XX
amžiaus mūsų teatrologijai. Pagal dr. Petrą
Bielskį, „Vytautas Maknys yra mūsų kultūros
ir teatro mokslo gyvoji grandis. Išbraukus
jo darbus, po Balio Sruogos susidarytų di-
džiulė properša, kurią būtų sunku užpildy-
ti. B. Sruoga suformavo mūsų teatrologijos
mokslinius pamatus, o jo mokinys V. Ma-
knys yra tiesioginis tų dalykų tęsėjas, juos iš-
samiai perteikęs mums. Mes turime vientisą
grandinę, iš praeities ateinančią grandinių
seką, o tarp jų – genetinį ryšį. Kelios mūsų
kultūros žmonių kartos išaugo V. Maknio
globojamos.“1
V. Maknys (iki 1939 m. Maknickas) yra gi-
męs 1907 m. birželio 26 d. Balkūnuose, Aly-
taus r. Tėvai, kaip ir jo seneliai Žmuidzina-
vičiai, buvo pasiturintys ūkininkai, aktyvūs
savo gyvenamojo meto veikėjai. Prenume-
ravo lietuvišką spaudą, dirbo visuomeninį
darbą. Tėvas buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus
seimo ir 1917 m. Lietuvos konferencijos da-
lyvis, Alytaus apskrities savivaldybės ir Aly-
taus gimnazijos steigėjas. Įkūrus namuose
pradžios mokyklą, V. Maknio tėviškė buvo
tapusi visos apylinkės kultūros centru.
Namuose visuomet būdavo pilna žmo-
nių: mokykloje besimokančių mokinių
tėvai, giminės, bičiuliai ir draugai. Ypač pa-
gyvėdavo namai, kai atvykdavo iš Kauno jo
dėdė – dailininkas Antanas Žmuidzinavičius
su savo bičiuliais. Jie diskutuodavo, piešda-
vo apylinkių peizažus ir kt.
Aleksandras Guobys
Vytautui Makniui – 100! Lietuvių teatro istorikui
1 V. Maknys. Teatro dirvonuose, V., 1997, p. 11.
Lietuvių teatro istorikas Vytautas Maknys su tėvaisNuotraukos iš asmeninio archyvo
6
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
Vytautas Maknys su savo dėde, mamos broliu Antanu Žmuidzinavičiumi
Vytauto Maknio parengtos knygos
7
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
Paplitus Dzūkijoje lietuviškiems vaka-
rams (pirmajam pasauliniam karui baigian-
tis) Vytautas organizavo namuose teatrą.
Jau tuomet jis, vaidindamas Žemaitės ir
kitų autorių kūrinius, suvokė, kad būtent
tokia veiklos forma yra ne tik didžiulė mei-
lė mūsų tautos praeičiai, bet ir XX a. mūsų
kultūros atgimimas. Klojimo teatras – tai
neišsenkantis kūrybos ir teatro mokslo šal-
tinis, vienas didžiausių XIX a. pabaigos – XX
a. pradžios nacionalinės kultūros kelrodis.
Tuos lietuviškus vakarus dar B. Sruoga pri-
lygino W. Shakespeare‘o laikų teatrui, kada
į juos plaukdavo žmonių „minių minios“, su
didžiausia meile reikšdamos pagarbą vai-
dintojams. (Šiuo metu V. Maknio gimtinėje
yra A. Žmuidzinavičiaus ir V. Maknio muzie-
jus, taip pat Klojimo teatras.)
Baigęs Alytaus gimnaziją, V. Maknys įsto-
jo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto
humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame
mokėsi 1927–1931 m. Pasirenkant teatro
istoriko kelią, didžiausios įtakos jam turėjo
Balio Sruogos įkurtas Teatro seminaras. Bū-
tent seminaro veikloje, kaip teigė V. Maknys,
susiformavo nacionalinio teatro samprata,
kurią puoselėjo jo mokytojai: V. Mickevi-
čius-Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-
Vaižgantas, M. Biržiška, J. Herbačiauskas,
V. Dubas ir kt. Jie teigė, kad svarbiausias
tautos išlikimo klausimas – savos kultūros
sukūrimas gimtosios kalbos ir papročių pa-
grindu.
V. Maknys, V. Mykolaičio-Putino ir B. Sruo-
gos paskatintas, dar studijų metais surinko
gausią medžiagą savo pirmajai monografi-
jai „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“, ku-
rią VD universiteto mokslininkai rekomen-
davo išleisti universiteto mokslo darbuose
(išleido 1936 m.). Šioje monografijoje V. Ma-
knys suformulavo ir atskleidė svarbiausias
to meto lietuvių teatro kūrybines idėjas,
reikšmingiausius lietuvių teatro formavi-
mosi momentus, akcentavo nacionalinės
savigarbos teatre reikšmę.
Baigęs universitetą, V. Maknys dirbo pe-
dagoginį darbą įvairiose gimnazijose (Ra-
seinių, Alytaus, Vytauto Didžiojo Vilniuje),
Pedagoginiame institute, MA Lietuvių kal-
bos ir literatūros institute, Grožinės litera-
tūros leidykloje, įvairiose teatro studijose,
valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzi-
kos, teatro ir kino akademija). Be tiesioginio
darbo jis nuolat keliavo po Lietuvą, rinko
teatro veikėjų prisiminimus, įvairią archyvi-
nę medžiagą ir uoliai vykdė savo mokytojo
B. Sruogos priesakus: „Į moksliškąją istoriją
jis (teatro objektas – A. G.) pereis tik tuomet,
kai mes surinksime jį liečiančią medžiagą,
kai ją bus galima sistematizuoti ir ja atsire-
miant konstruoti bendresnes išvadas“2.
Neatsitiktinai per visą savo gyvenimą
V. Maknys sukaupė milžinišką archyvą, ku-
rio pagrindinį fondą sudaro apie 60 000
eksponatų Lietuvos teatro, muzikos ir kino
muziejuje. Taip pat didžiulis dokumentų
pluoštas saugomas Literatūros ir meno ar-
chyve ir kitose saugyklose, bibliotekų ran-
kraštynuose.
Remdamasis sukaupta medžiaga, V. Ma-
knys pirmasis Lietuvoje parašė Lietuvos
teatro istoriją nuo seniausių laikų iki 1970
m. Du tomai yra išleisti, o didelė medžiagos
dalis tebeguli įvairiose saugyklose. Akade-
mikas J. Lankutis 1993 m. gruodžio 14 d.
Doktorantūros komitete išleistus tomus
taip įvertino: V. Maknio „Lietuvių teatro rai-
dos bruožai“ „padeda apčiuopti lietuvių
teatro profesionalėjimo procesą, jo atskirus
etapus, ypatumus, vidinius augimo dėsnin-
gumus bei visuomeninę kultūrinę teatro
gyvenimo atmosferą. Kaip tam tikri teatro
brendimo požymiai akcentuojami naci-
onalinio repertuaro formavimasis, teatro
kritikos augimas, teatro leidinių, stambes-
nių teatrologinių studijų atsiradimas, teatro
dalykų dėstymas universitete, atitinkamų
archyvų ir muziejinės medžiagos kaupimas
ir kt.“3
V. Maknys, kaip nė vienas kitas vyresnio-
sios kartos teatro istorikas, pasilikęs po-
kario metais Lietuvoje, pajuto ir išgyveno
ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą
ir pažeminimą. Jo monografija „Gabrielius
Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo
ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių
tendencijų. Ji buvo išimta iš bibliotekų arba
įslaptinta spec. fonduose, išbraukta iš visų
mokymo programų. Kaip netinkantis dėsty-
2 B. Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge, K., 1930, p. 12.3 A. Guobio archyvas.
4 1990 m. birželio 16 d. raštu VPI Taryba ir Rektoratas viso insti-tuto darbuotojų ir studentų vardu V. Maknio atsiprašė dėl padary-tos moralinės ir materialinės skriaudos.
Teatro istorikas Vytautas Maknys su dukra Ramune
8
ti aukštojoje mokykloje 1951 m. V. Maknys
buvo pašalintas4 iš Pedagoginio instituto,
kurio visą mokymo procesą jis kūrė ir koor-
dinavo.
Kaip nepatikimas ideologiniame darbe
jis buvo atleistas iš MA Lietuvių kalbos ir
literatūros instituto, buvo nepripažįstami
jo moksliniai docento ir daktaro vardai,
jis buvo pašalintas iš Grožinės literatūros
leidyklos... Jo „Lietuvių teatro raidos bruo-
žų“ II tomas buvo be gailesčio išniekintas
cenzūros: vietoj 42 spaudos lankų, kuriuos
buvo pagal sutartį įsipareigojusi išleisti lei-
dykla, išleido tik 12 spaudos lankų. Dar du
tomus iš viso užblokavo... Dar ir dabar yra
dėstytojų aukštosiose mokyklose, kurie ne
tik nerekomenduoja, bet netgi draudžia
studentams skaityti V. Maknio teatrologi-
nius darbus. Tačiau nepaisydamas to, bene
vienintelis iš visų teatrologų, turėdamas
didžiulę nepriklausomybės metų gyveni-
mo patirtį ir įskiepytą meilę gimtojo krašto
kultūrai, nenuėjo kompromisų keliu. Visoje
savo kūryboje – knygose, straipsniuose,
enciklopedijose – akcentavo teatro istori-
jos ir tradicijų svarbą, puoselėjant ir kuriant
lietuvių šiuolaikinį teatrą. Jis piktinosi dėl
to, kad lietuvių sovietiniame teatre ideolo-
giniais sumetimais buvo draskomi teatrų
kolektyvai, vadovais skiriami nemokantieji
valstybinės lietuvių kalbos, šalinami gabūs
žmonės iš režisūros, aktorinio meno, teatro-
logijos (R. Juknevičius, J. Miltinis, J. Šaltenis
ir kt.).
Ne kartą V. Maknys rašė ir kalbėjo apie
tai, kad po karo, panaikinus Lietuvos aukš-
tosiose mokyklose teatrologijos specialistų
ir režisierių rengimą, yra sudaromos netin-
kamos sąlygos objektyviai vertinti naciona-
linio teatro istoriją, jo laikotarpius, kūrėjus.
Jis vienintelis reikalavo, kad lietuvių teatro
tyrimo metodai visiems teatrologams būtų
privalomi: senajam teatrui – istorinis, liau-
dies teatrui – tautosakinis, šiuolaikiniam
teatrui – rekonstrukcijos metodas.
Didžiausią nepasitenkinimą V. Makniui
kėlė Mokslų akademijos Istorijos instituto
menotyros sektoriaus, kuriame dirbo privi-
legijuotųjų klanas, pradėjęs lietuvių teatro
istoriją formuoti nuo 1940 m., sovietizmas.
V. Makniui buvo nepriimtinas toks tautinio
teatro pažeminimas, iškeliant virš lietuviško
teatro kitų tautų, ypač rusų, ypatingus nuo-
pelnus ir įtakas. Partinė pozicija jam buvo
svetima ir nepriimtina. Štai netgi Nepri-
klausomybės metais pasirodžius „Lietuvių
teatro istorijos“ naujam tomui, V. Maknys
piktinosi ir stebėjosi, kad dar ir dabar mūsų
teatrologijos mokslas tebegirgžda raudo-
nose vežėčiose...
Susumavęs teatro istorijos rengimo seką,
V. Maknys tvirtino, kad šitokį reiškinį neuž-
tenka vadinti genocidu. Tai – sugrįžimas į
Viduramžius, pritaikant to meto inkvizicijos
priemones Lietuvos teatro istorijai ir moks-
lui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gru-
pė mokslininkų, susibūrusių į Lietuvos te-
atro istorijos ir tradicijų draugiją, kreipėsi į
Lietuvos mokslo tarybą, prašydami iš naujo
patvirtinti V. Makniui jo mokslinius vardus.
Pirmininkas Rimantas Sližys pritarė tokiai
minčiai ir rekomendavo tuo klausimu daryti
žygius, pradedant nuo Vilniaus universiteto.
Pateikus reikiamus dokumentus bei V. Mak-
nio dviejų tomų „Lietuvos teatro raidos
bruožus“ rektoriui R. Pavilioniui ir jam pri-
žadėjus šį klausimą skubos tvarka spręsti,
atsakymo, deja, Draugija nesulaukė jokio.
Po kurio laiko akademiko Algirdo Gai-
žučio iniciatyva buvo sukurtas Vytauto Di-
džiojo universiteto ir Lietuvos kultūros ir
meno instituto doktorantūros komitetas
V. Maknio disertacijos „Lietuvių teatro rai-
dos bruožai, I–II t.“ humanitarinių mokslų
(teatrologija) daktaro laipsniui gauti. Komi-
teto sudėtis: prof. hab. dr. A. Gaižutis (pirmi-
ninkas) ir nariai: hab. dr. A. Samulionis, prof.
hab. dr. B. Vaškelis, doc. dr. A. Guobys, doc.
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
„Jo monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių tendencijų“.
9
dr. S. Juknevičius. Oponentai: akad. hab. dr.
J. Lankutis, doc. dr. A. Vengris.
1993 m. gruodžio 14 d. Mokslų akademi-
joje įvyko disertacijos gynimas. Komitetas
vienbalsiai V. Maknio mokslinius darbus ir
jo veiklą taip įvertino: „1. Suteikti V. Makniui
humanitarinių mokslų daktaro vardą už
„Lietuvių teatro raidos bruožų“ I ir II tomus
ir bendrą mokslinių darbų indėlį į lietuvių
teatro ir kultūros istoriją. 2. Siūlyti Lietuvos
mokslo tarybai už nuopelnus Lietuvos tea-
tro ir kultūros srityje suteikti V. Makniui ha-
bilituoto mokslų daktaro vardą“.
Po šios disertacijos gynimo posėdžio
prasidėjo keisti dalykai. Po gero pusmečio
iš Mokslų akademijos draugijos vadovy-
bė gavo pranešimą, kad protokolai kažkur
dingo... Draugijos valdybos narys aktorius
H. Kurauskas, išgirdęs tokią naujieną, sušu-
ko:
– Vadinasi, niekas nepasikeitė nuo Šeks-
pyro laikų? Tas pats tironiškas valdymas?
...Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma Garbė auksinė,
Kaip jungą velka laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy...
Lietuvos mokslo taryba tik po trejų metų
(2006) surado galimybę patvirtinti V. Ma-
kniui docento ir daktaro mokslo vardus,
remdamasi ne šiuo gynimosi protokolu, o
LTSR Švietimo komisaro J. Žiugždos 1945 m.
įsakymu...
V. Makniui ėjo 89 metai!
V. Maknys visą gyvenimą buvo susijęs su
lietuvių teatro kūrėjais ir tomis tradicijomis,
kurias kūrė ir puoselėjo didieji mūsų teatro
atstovai: G. Petkevičaitė-Bitė, G. Landsber-
gis-Žemkalnis, K. ir S. Venclauskai, J. ir M. Šla-
peliai, F. Bugailiškis, V. Kudirka, J. Strazdas, M.
ir V. Biržiškos, V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruo-
ga, J. Šaltenis ir kt. Šitų žmonių darbuose ir
kūryboje V. Maknys įžvelgė (ir perdavė savo
paskaitose ir raštuose) liaudies kūrybos ir
tautiškumo dvasią, pabrėždamas nacionali-
nės dramaturgijos ir nacionalinės mokyklos
svarbą teatre, kur privalo dominuoti patri-
otiniai jausmai, išraiškinga lietuviška kalba,
pilietinis sąmoningumas. Svarbiausias jo
pedagoginės veiklos bruožas – studentai
turi būti rengiami taip, kad jie įsisavintų pir-
mučiausia objektyvią istoriją, o ne sovietinį
ideologinį mąstymą.
V. Maknys visur ir visuomet išlaikė lie-
tuvišką santūrumą. Jis pirmasis pokario
metais lietuvių teatrologijoje kėlė svarbius
humanistinės kultūros klausimus. Aukštai
vertino kitų tautų teatrų vertybes ir žmonių,
palikusių Lietuvos teatrinėje panoramoje,
ryškesnius pėdsakus. Į mūsų teatro istoriją
jis įvedė Voiceko Boguslavskio, Andriaus
Mežinskio, Kazimiero Šliogerio, Kristinos
Gerhardi ir kitų pavardes ir jų darbus.
Paskutinėje savo išleistoje knygoje „Tea-
tro dirvonuose“ (Vilnius, 1997 m.) V. Maknys
pateikė skaitytojui apie pusšimtį straipsnių,
kuriuose dar kartą atkreipė šiuolaikinių te-
atrologų dėmesį į iki šiol vis dar neapibrėžtą
lietuvių profesinio teatro pradžios klausimą,
lietuvių teatrologijos vystymosi problemas
ir kitus labai aktualius šių dienų teatro isto-
rijos raidos klausimus.
V. Maknys turėjo vulkanišką energiją.
Baigdamas savo šimtmetį (mirė eidamas
96-uosius), rengė naujus lietuvių teatro is-
torijos tomus, papildomai rinko medžiagą,
aktyviai bendradarbiavo su daugeliu mūsų
teatrologų, remdamas jų sumanymus ir kil-
nius lietuvių teatro istorijos žygius.
Atkūrus VD universitete Teatrologijos
katedrą (1996 m.), o po metų – analogišką
katedrą Klaipėdos universitete, V. Maknys
džiaugėsi, kad pagaliau Lietuvos teatro mo-
kyklose turėtų pasibaigti kosmopolitinės
orientacijos kryptis ir įsivyrautų tautinio
ugdymo koncepcija. Gerbiamas teatro isto-
rikas nuoširdžiai tikėjo, kad Vytauto Didžio-
jo ir Klaipėdos universitetų mokslo daktarai,
teatrologijos magistrai, ilgametę praktiką
turintys teatro istorikai sukurs nepriklauso-
mą, naują, vakarietišką lietuvių teatro moks-
lo centrą ir iš pagrindų peržiūrės ir parengs
išsamią, nesužalotą ir neiškreiptą, vientisą
nuo seniausių laikų iki šių dienų Lietuvos
teatro istoriją.
Gal šiandien dar ir nelengva įvertinti vi-
sus iki šiol atliktus V. Maknio darbus, ypač
jo labai aktyvią visuomeninę veiklą, plačius
tarpvalstybinius ryšius su įvairių kraštų te-
atro mokslininkais, enciklopedijų redakci-
jomis, įvairių konferencijų organizatoriais,
gausybe mokinių – bakalaurų, magistrų,
daktarų, aktorių, režisierių, muzikologų... Ti-
kėkime, kad tai atliks mokslo organizacijos.
Bet jos, deja, iki šiol stengiasi tęsti sovietinio
mokslo tradicijas, kur nesunku apčiuopti
okupacinio laikotarpio vertybių skalę. Juk
neatsitiktinai teatrologijos mokslo centras
V. Maknį ignoravo ne tik sovietmečiu, bet
ir nepriklausomybės metais. Ten dirbantie-
siems jo talentas ir protas buvo nereikalingi.
Tai, žinoma, – valdžios tragedija, kuri tolera-
vo ir tebetoleruoja tokią „klapčiukų“ veiklą
pavaldžiose organizacijose.
V. Maknys mirė 2003 m. sausio 21 d. Vil-
niuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Kviečiu visus Lietuvos teatralus, o ypač
teatrologus, savo darbais, žygiais ir elgesiu
pagerbti šitą žmogų, atidavusį savo gyve-
nimą Lietuvos teatrui, sukurdamas jam ne-
pakartojamą paminklą. Kviečiu visus įvairių
teatrinių studijų ir mokyklų studentus, te-
atro ambasadorius Lietuvoje ir pasaulyje:
perskaitykite V. Maknio raštus, tuomet ateis
į jūsų kūrybinį gyvenimą tos godos ir viltys,
kad teatro menas Lietuvoje yra nepaprasta
vertybė.
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
10
Į didelius žmones reikia žiūrėti iš tolo. Iš
arti matosi visokia smulkmė, kuri užgožia
didumą ir reikšmingumą. Mes labiau linkę
priimti viską, kas arti, kas nereikalauja pa-
stangų suvokti, lyginti ar apibendrinti.
Miltinis... Žmogus, kuris sujaukė mūsų
protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai
nuėjo. Kiek visokių gandų, gandelių, anek-
dotų kaip smilkalų dūmai raitosi apie šitą
mūsų kultūros asmenybę. Ir vis dėlto Miltinis
yra Miltinis. Jis buvo didis ir išlieka didis. Ta
didybė remiasi ne vien tik dideliais nuopel-
nais lietuvių teatrinės minties raidai ir mūsų
kultūrai. Jis buvo didis savo dvasia, aktyvia
sąmone, neapsakomu kryptingumu.
Reikia bandyti suvokti tą asmenybės uni-
kalumą. Tai, kas jį valdė, kas sukūrė jame tą
kipšą, išmintį, kas teikė jėgą. Būtina grįžti į
pradžių pradžią, važiuoti ar nueiti į Avižlių,
Ramoniškių, Šiaudinės kaimus, dairytis ir
įsiklausyti į gyvenimą, įvykius, atsitikimus,
baimę ir nerimą, kuris čia tūnojo prieš šimtą
metų, kuris čia dar yra gyvas žmonių suvo-
kime. Būtent čia dar yra likusi tų metų vaiko
baimė, skriauda ir atkaklumas. Kentėjimas,
sumaišytas su baime, žmogų iškelia iš gam-
tos visumos, sutaurina, grūdina dvasią.
Ką mes žinome apie Miltinio pradžią? Lyg
ir daug, lyg ir mažai. Tomas Sakalauskas su-
rinko, atskleidė ir paliudijo kultūros istorijai
didžiulį Juozo Miltinio minties palikimą1.
Taip detaliai, išmintingai, patraukliai, gerai
išmanant objektą niekam dar nepavyko
išdėstyti režisieriaus galvojimo. Tuo labiau
tokio paradoksalaus, intelektualaus, kuris
nė kuo neseka, o pats save kuria.
Iki didžiųjų vaidinimų Miltinio kelyje
buvo dvi upės – Venta ir Virvytė. Tai ne šiaip
sau Žemaitijos upės. Gyvenimas už dviejų
upių (už vandenų) turi mitologinę galią. Pa-
vasariais ar rudeniais, kai jos išeina iš krantų,
kai rauna pakrančių medžius, neša rąstus,
išplautu dumblu nusidažo juodai ir srauniai
sukdamos verpetus veržiasi gausdamos per
užlietus laukus, atrodo baugiai. Tokį pirmą
kartą Miltinis, dar vaikas, išvydo pasaulį. Ir
ne tik stebėjo. Mokykla – Viekšniuose, o ma-
žas vaikas – Ramoniškių kaime, o tarpe – dvi
upės. Persiiria per vieną – priešais gaudžia
kita, dar piktesnė ir juodesnė. Stovi lietuje
vaikas, o už jo vandenai ir prieš jį vandenai.
Arba vėl: „vasaromis Juozas eidavo pas
gimines ganyti. Pirmą vasarą išėjo į Avižlius
pas Narštį. Šeimininkai tais metais rentėsi
namą. Kartą pražuvo pinigai. Įtarimas krito
ant samdinio. Pradėjo mušti, kad šis prisi-
pažintų. Muša, muša, o žodžio neišgauna.
Tada meistras Alsys, kuris dirbo prie tos
statybos, ir sako šeimininkui: „Pakarkim, gal
tada prakalbės“. Daržinėj, kur mynė linus,
per balkį permetė virvę ir „ėmė rengti“ tą su-
manytą didžiausią gąsdinimą. Samdinė Julė
pradėjo prašyti – išgelbėjo vaiką. Netrukus
Naršlys tuos penkis litus rado kitų kelnių
kišenėse“2.
Man atrodo, kad vardai – Narštys, Avižliai,
Alsys – irgi neatsitiktiniai. Jie turi kažką pikta
lemiančio.
Ir apskritai visas mūsų tautos likimas yra
pažymėtas ribinių įtampų. Pavartai senus
dokumentus3, tai ten, kaip žmonės sako,
nėra sveikos vietos: skriaudos, baimė, ken-
tėjimas, vargas. Visokių alsių ir narščių pilna.
Vienišumo irgi. Miltinio asmuo ir pavyzdys
dėl to mums labai svarbus.
Du epizodai, o buvo jų daug: žeminantis
duoneliavimas, pjudymas šunimis, alpimas
iš bado. Mažas žmogutis vienut vienas iš-
plėstom akim žiūri į pasaulį. Aplinkui sve-
timi, rūstūs žmonės, nemeilė, baimė, pikta
jėga. Vaiko skriauda yra ypatinga skriauda.
Ji įsigeria į pasąmonę, užsifiksuoja žvilgsny-
je visam gyvenimui. Ribinės įtampos – žmo-
gus tarp fizikos ir metafizikos. Man atrodo,
kad tikrasis Miltinis atsirado ne Paryžiuje, o
čia – Žemaitijoje. Čia tarp Ventos ir Virvytės
susiformavo jo nepasidavimo šišas arba tas
vilktakis, kuris jį persekiojo visą gyvenimą.
Vilktakis, arba vilkolakis, tai žmogus dėl
savo vidinio dramatizmo visą gyvenimą
besiblaškantis vilkų takais. Viskas kyla iš jo
paties psichologinių kazusų. Sakmes na-
grinėjęs mokslininkas N. Vėlius teigia, kad
„žmonės pasiverčia vilkais ne iš savo valios.
Atėjus pasivertimo laikui, vilktakiui pasidarą
neramu, norisi bėgt, persimainančios akys.
Jie turi žmogaus protą, ilgisi žmogiškumo,
savo namų. Vakarais jie bastosi apie sody-
bas, žiūri pro langus. Žmonės, nieko ne-
nutuokdami, pjudo juos šunimis“4. Miltinis
pats daug kur kalba apie vilkiškumą, gam-
tos rūstumą: „silpnuosius reikia šalinti, kaip
vilkai šalina nesveikus žvėris“. Sakmės sa-
kmėmis, bet jose atskleidžiamas žmogaus
Petras Bielskis
Žmogus tarp Ventos ir Virvytės
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
1 T. Sakalauskas. Monologai, V., Mintis, 1981.2 Ten pat, p. 11.
3 H. Latvis. Livonijos kronikos. V., 1991; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.T. 1–4,V., 1955–1961. 4 N. Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės.V., 1977, p. 279.
Žymus lietuvių režisierius Juozas MiltinisNuotraukos iš J. Miltinio palikimo studijų centro
Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 metų
11
ir Virvytėsprigimties gaivališkumas. Mūsų visi Didieji
yra išėję vargo mokyklą ir todėl jie tokie
atkaklūs, tokie filosofai. Jie visi apsėsti, ap-
sėstieji. Sakoma, kad Miltinis buvo apsėstas
teatro, o man atrodo, kad teatru jis gynėsi
nuo savo vidinio apsėstumo, nuo vidinio
dramatizmo. Jis buvo tikras, grynas ir pa-
skutinis vilkolakis. Visa kita yra jau antriniai,
išvestiniai dalykai.
Miltinis iš tikro buvo pjudomas visą gy-
venimą. Tai, kad kūrybingiausias visų lai-
kų žmogus buvo ujamas – tragiškas mūsų
kultūros paveldas. O tai, kad būdamas jau
septyniasdešimtmetis iškėlė ir įgyvendino
Antrojo Panevėžio teatro (1977) idėją, jau
yra jo gaivalinės prigimties, jo vilktakio dva-
sios padarinys. Niekam pasaulyje per vieną
gyvenimą nėra pavykę sukurti dviejų skir-
tingų teatrų.
Pradėdamas 1977-ųjų metų sezoną Juo-
zas Miltinis aiškiai išdėstė savo požiūrį į
vyresniosios, arba pirmosios, Panevėžio
teatro kartos artistus: „senas aktorius nori
pagarbos, pripažinimo: jis ir mano, kad turi
amatą, todėl pats save kopijuoja. Kai darai
pastabą jaunam, jis nustemba, išsigąsta, nu-
simena, o senas – nervinasi, piktinas: mano,
kad yra neliečiamas. O tai žudo kūrybišku-
mą“. Visiškai aišku, kad subrendo krizė. Ir
subrendo ne kartų, bet kūrybinė krizė. Pasi-
remiant sena šlove buvo galima vegetuoti,
bet Miltinį apėmė vilktakio virsmo metas
ir jis, sukėlęs prieš save visus ir visur, išardė
senąjį teatrą. Atpažįstame tą patį vaiką, kai
viena ištvinusi upė už nugaros, o kita prie-
kyje – nei šaukti, nei plaukti.
Suformuojama nauja trupė. Senieji trau-
kiasi kentėdami, žudydamiesi, bet traukiasi.
Jau Sofoklio „Edipas karalius“ ar N. Gogolio
„Revizorius“ pastatyti remiantis jaunimu.
Senų artistų čia beveik nėra – jau nebe te-
atras, bet jauni – tai dar irgi ne teatras. Mil-
tiniui iškyla meninės spektaklio vienovės
problema. Uždavinys, kurio negalima įveikti
atkaklumu, valia, ištverme. Tuo laikotarpiu
jis daug kalba apie tekstą, teksto intonaciją,
bet aktorinė forma ne vienerių metų darbas.
Ir ateina į talką didelė patirtis ir žinios. Milti-
nis pasikviečia dailininką, unifikuoja graikų
klasikinį kostiumą ir tapybiškai užglaisto
aktorinės formos prieštaravimus. Spektaklis
pasidaro vizualiai monolitiškas, vientisas.
„Mintis perdirba žodinę medžiagą į formą.
Intonacijomis reikia pakeisti žodžius. Reikia
dvasios akimis pamatyti“ – tai tekstai, atė-
ję iš to laiko „Edipo“ repeticijų. Spektaklis
skambėjo kaip varpas. Stilistinė vienovė. Jo
visų, beveik visų, spektaklių dailininkai buvo
architektai. Nieko nereikalingo. Paskutiniai-
siais savo gyvenimo metais Miltinis nuvyko į
Paryžių. Vaikščiojo po senas vietas, su senais
draugais gėrė vyną, kavą ir labai daug kal-
bėjo. Staiga pakėlė atrodytų paprastą baltą
kavos puodelį ir paprašė parsivežti jį į na-
mus. Viena iš Miltinio keistenybių? Puodelis
buvo tokios grakščios, asketiškos, tobulos
formos kaip ir jo spektakliai. Jo akiratyje ne-
būdavo nieko atsitiktinio ar nereikšmingo.
Ir „Edipas karalius“ teatrinės kultūros istori-
joje figūruoja kaip atskiras, unikalus reiški-
nys. Modernus reiškinys, režisūrinės minties
paminklas.
Dabartiniai teatrologai aną spektaklį va-
dina „marmuriniu“ – ne tik kolonomis, bet
ir kostiumais, antikos statika alsuojančiu“5.
Nieko nepadarysi. Tokia buvo Miltinio me-
ninė idėja.
„Jūsų išraiškos bus statiškos. Linijos griež-
tumas, tikslus ritmas – labai svarbu. Išimsi
detalę – viskas sugrius. Jokio papuošimo
– viskas konstruktyvu. Viduje dinamika, iš-
orėje statika. Vaidyba – tai daikto metafo-
rizacija į idėjos gyvenimą“6, – tada aiškino
Miltinis jauniems artistams. Bet teatrologas
V. Vasiliauskas Miltinį tituluoja Didžiuoju ir,
lygindamas su kitu spektakliu, išmintingai
pripažįsta interpretacijos teisę. Sunkiau
priimti ir pateisinti Miltiniui pateiktą kate-
gorišką kaltinimą infantilizmu. Anų metų
J. Miltinio „Edipo“ spektaklis mūsų laikais
vertinamas „kaip pastanga pagal išorinius,
banaliausius požymius scenos dėžėje re-
konstruoti senovės graikų teatro konven-
cijas“. Kažin, kažin. Pasirodo, šiuolaikinis
mokslas nustatė, kad antikinio graikų teatro
aktorius koturnomis neavėjo, o vaidino ba-
sas. „Juozo Miltinio spektaklyje „Edipas ka-
ralius“ pademonstruoti koturnai, kaip neva
privaloma antikinio teatro konvencija, šiuo-
laikinio mokslo atžvilgiu yra paprasčiausiai
klaidingas sprendimas. Galima drąsiai saky-
ti, kad Oskaro Koršunovo spektaklis remia-
si naujais senovės graikų teatro praktikos
duomenimis, kurie iki tol lietuvių teatro re-
žisūrai nebuvo žinomi“7.
Gal ir teisinga pastaba mūsų seneliui,
bet tos pačios teisybės dėlei reikia pridur-
ti, kad J. Miltinis, atrodo, čia nesprendė nei
antropologijos, nei etnologijos problemų.
Ir jo spektaklis ne apie tai. Jį labiau domino
Sofoklio filosofija, linijų ritmai, intonacijos
vaidmuo ir naujo teatro gimimas. Nors VLE
nurodo, kad koturnos irgi buvusios įvairios
– su minkštu odiniu padu ir medinėmis ka-
ladėmis. Miltiniui tada prireikė koturnų su
kaladėmis. Jo valia. „Apsiauname koturno-
mis, apsivelkame marmuriniais kostiumais,
bet palengvėjame. Paradoksas. Užsidedame
kaukes, kad būtų vidus. Viskas vyksta žmo-
gaus viduje.“ Tai autentiški Miltinio tekstai.
Ir šimtui metų praėjus žmogus vienišas,
ujamas kaip vilkas. Gražus vilkas. Vilkolakis.
2007 m. rugsėjo 18 d.
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
5 V. Vasiliauskas. //Lietuvos rytas. 2002 09 17. 6 T. Sakalauskas. Monologai, V., Mintis, 1981, p. 185. 7 R. Marcinkevičiūtė. Kultūros barai. 2003/01.
„<...> Miltinis...Žmogus, kuris sujaukė mūsų protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai nuėjo.“
12
Režisieriaus Juozo Miltinio, kurio šimtme-
čio jubiliejų dabar minime, vardas – tarsi
pats teatro simbolis. Jis tituluojamas iški-
liausiu XX amžiaus Lietuvos teatro režisie-
riumi, jo spektakliai Panevėžio dramos tea-
tre kaip šviesuliai traukė žiūrovus iš Sovietų
Sąjungos šalių (buvo net tiesioginis auto-
busų reisas Leningradas–Panevėžys), iš jo
jaunystės meilės Prancūzijos, kur jis mokėsi
teatro meno.
Išėjęs iš Panevėžio dramos teatro, kurį
pats sukūrė ir augino dešimtmečius, reži-
sierius prisipažino, kad visai nebijo viena-
tvės, kad savo bute tarp daugybės knygų
įvairiomis kalbomis jis apmąsto gyvenimo
klaidas. Ar tai išties nuoširdu? Ar režisierius,
vadintas Dievu ir Šėtonu, nebandė gudrau-
ti, o gal tai tiesiog tos dienos nuotaika, tos
valandos mintys? Koks buvo režisierius, ku-
rio asmenybė tokia kontroversiška, elgesys
toks ekscentriškas, nenuspėjamas? Chame-
leonas ar genijus, kuriame spalvų tiek daug,
kad kartais sunku suvokti tikrąsias? Apie tas
skirtingas spalvas, charakterio briaunas ge-
riausiai liudija šalia jo ilgus metus buvusių
žmonių pasakojimai.
Ištikimiausias režisieriaus draugas, ben-
dražygis teatro scenoje, užkulisiuose ir gy-
venime Vaclovas Blėdis jau Anapilyje, tačiau
jo ir kartu savo prisiminimus atgaivina akto-
rė, režisierė Julija Blėdytė-Stepankienė.
Aktoriaus Stasio Petronaičio kelias Pane-
vėžio dramos teatre dramatiškas. Režisie-
rius J. Miltinis pripažino aktoriaus talentą,
tačiau užkrovė tokį milžinišką krūvį, kad
teko rinktis – gyvenimas ar teatras. Aktorius
pasirinko gyvenimą. Ir kiną. Žinoma, buvo ir
dar daugybė priežasčių, kodėl po 22 metų
aktoriaus darbo, būdamas pačioje šlovės
viršūnėje, staiga S. Petronaitis ryžosi išeiti iš
teatro.
Dabar ne vienas giriasi, kiek metų paži-
nojo J. Miltinį. Aktorė Regina Zdanavičiūtė
galėtų pasakyti, kad ne tik nuo 1943 metų
dirbo su režisieriumi iki pat jo išėjimo, bet
turi ilgiausią stažą teatre iš moterų aktorių.
Jaunatviška, nuoširdi, puikų humoro jaus-
mą turinti aktorė dar visai neseniai vaidino
Meivisę A. R. Gurney „Meilės laiškuose“.
Virginija Januševičienė: Panevėžio dra-
mos teatras garsėjo ne tik savo spektakliais,
bet ir tuo, kad čia nebuvo bohemos, vyravo
labai griežta tvarka. Tai buvo teatras-šven-
tovė, beveik vienuolynas su savo įstatymais,
kuriuos „leido“ pats režisierius J. Miltinis. Kaip
jis sugebėjo tai pasiekti?
Julija Blėdytė-Stepankienė: Jaunimas jį
mylėjo. Jis sakydavo, kad nereikia man jokių
universitetų, man reikia gryno molio, kad
galėčiau iš jo padaryti tikrą žmogų. Visada
viską darydavo su aistra. Labai dažnai keis-
davosi jo veido mimika. Ir gestai tokie stai-
gūs būdavo. Išeiname į sceną ir jau girdime,
kad kosėja, vadinasi, prastai vaidinam. Kartą
jau po J. Miltinio mirties kažkas teatre taip
sukosėjo, tai net pašokom, – pagalvojom,
kad teatre vaidenasi.
Jis labai griežtai žiūrėjo į moralę. Kai aš
atvažiavau į teatro studiją, tai neturėjau kur
gyventi ir apsigyvenau tame pačiame bute,
kuriame gyveno J. Miltinis ir mano brolis.
Režisierius man prisakė, kad negaliu į na-
mus grįžti vėliau kaip 23 valandą. Vieną kar-
tą grįžau penkiomis minutėmis vėliau – ra-
dau duris užrakintas. Įleido, bet aprėkė, kad
geriau knygas skaityčiau, o ne kortomis su
draugėmis loščiau, nes aš taip jam pasakiau.
Kitą dieną teatre apsvarstė mano elgesį.
Išvažiavę gastrolių, dažnai apsigyvenda-
vome kokioje didelėje salėje. Vyrai miego-
davo vienoje salės pusėje, moterys – kitoje,
o J. Miltinis – per vidurį. Rytais jis atsikeldavo
labai anksti ir pradeda smuiku groti. Šaukia:
„Gana jau miegoti. Kelkitės! Kurkite ugnį.“
Gastrolėse kartais išbūdavome visą mėnesį.
Buvome kaip viena šeima, kaip bendruo-
menė. O sąlygos gyventi nebuvo lengvos.
Kartą per visą gastrolių laiką neturėjome
vandens. Tekdavo ir sunkvežimyje važiuoti
kartu su dekoracijomis. O dabar aktoriai dar
skundžiasi, kad viešbutis prastas.
J. Miltinis neigiamai žiūrėjo į aktorių vedy-
bas. Sakydavo, kad kai apsiveda, prasideda
vaikai ir nebėra artisto. Buitis lieka – ir vis-
kas. Teatras J. Miltiniui buvo kaip bažnyčia,
kaip šventovė, kur Dievas buvo jis pats.
Stasys Petronaitis: Tai buvo neeilinė as-
menybė. Jei ne jis, tas miestelis Panevėžys
toks ir būtų likęs provincialus. Kai prieš kurį
laiką manęs žurnalistai klausė, kam vertėtų
statyti paminklą Panevėžyje, pasakiau, kad
nežinau kito žmogaus, kuris būtų daugiau
Virginija Januševičienė
kaip šventovė...Teatras – kaip bažnyčia,
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
Aktorius Stasys Petronaitis (Makbetas) W. Shakespeare‘o tragedijoje „Makbetas“, rež. J. MiltinisNuotraukos iš J. Miltinio palikimo studijų centro
13
kaip šventovė...
nusipelnęs miesto kultūrai, kaip J. Miltinis,
nors mano santykiai su juo kontroversiški.
Iki 50 metų aš jį dievinau ir kiti jį dievino,
nes jis buvo kitoks. Iki 50 metų mes net ne-
abejodavome, kai jis sakydavo: „Netrokškite
garbės. Dirbkite. Pasišventimo reikia. Fana-
tizmo. Nevalgykim. Savaitėm nevalgykim.“
Ir tą mes darydavome. Sulysdavome. Ateina
moterys juodais paakiais. Dar cigaretę ran-
koj laiko, tada iš jų išvis nieko nebelieka. Tik
dvasia. Tai buvo tokie bandymai. Fiziškas
naikinimas, bet kažkas vykdavo.
Po 50-mečio visi jo reikalavimai pasikeitė.
Pradėjo girti negiriamus dalykus, tuos žmo-
nes, kurie buvo negabūs. Kartą, kai buvau
metams išėjęs iš teatro, pasakiau: „Na, Mil-
tinis savotiškas sibaritas. Iš mūsų reikalauja,
mūsų paskutinius nervus ėda, o pats ateina
išsimiegojęs, šviesutis.“ Kažkas jam atra-
portavo tuos žodžius. Miltinis turėjo savo
patikimų žmonių, kurie kaip skundikai neš-
davo visas žinias. Paskui jis pakvietė mane į
namus ir sako: „Aš tau duosiu vyno, paties
rečiausio, niekur tu tokio nerasi.“ Aš vyno
tuomet iš vis negerdavau, bet tada gėriau.
„Tu sakai, kad aš sibaritas. Visi mes žmonės.
Visi mes norim skaniai pavalgyti, atsigerti,
išgerti ir pasvaigti retkarčiais. Viskas žmo-
giška.“
Virginija Januševičienė: Aktoriams jis
darė didžiulį poveikį...
Stasys Petronaitis: Jis buvo dešimt kartų
už mus labiau išsilavinęs. Mes atėjome dar
vaikai. Tai, ką jis mums kalbėdavo, dažnai
likdavo už borto. Bet tuo labiau užimpo-
nuodavo mus kibti į gyvenimą. Jis kiekvie-
ną dieną ateidavo kitoks į repeticiją. Pri-
klausomai, kas repetuojama – tragedija ar
komedija, – Miltinis ateina kitoks. Pradeda
visai kitokias kalbas. Jos virtualiai susietos
su medžiaga, kurią mes repetuojame. Kitą
dieną vėl pamatysime jį kitokį.
Jis sakydavo: „Nežiūrėkit kitų teatrų. Ne-
žiūrėkit blogų filmų, nes tai nelieka be pėd-
sakų. Jūsų kriterijai susinaikins. Tai, ko aš iš
jūsų reikalauju, susigadins. Pradėsit žiūrėti
– vienam tas patiks, kitam tas.“ Jis norėjo
išlaikyti tą dvasią.
Daug kas klausia, kuo Panevėžio teatras
skiriasi nuo kitų. K. Jaspersas sakydavo, kad
svarbiausia – nusistatymas, K. Stanislavskis
– kad atmosfera. Iš tokį vidinį nusistatymą
turinčių žmonių padaroma atmosfera. Pa-
nevėžietiška atmosfera buvo žodžio gimi-
mas, nes J. Miltinis leisdavo žodžiui gimti.
Nusistatyme telpa viskas, ką tu skaitei, kaip
žiūri į žmones, kaip vertini morale. Iš viso to
gimdavo teatro savitumas.
Regina Zdanavičiūtė: Nuo 17 metų ėjau
su J. Miltiniu koja kojon. Mums jis patiko, kai
atėjo į mergaičių gimnaziją. Įspūdį padarė
didelį: patrauklus, pasitikintis. Iš pradžių
viskas buvo gerai. Mes – gabios, teikiančios
vilčių, kol J. Miltinis pradėjo iš mūsų reika-
lauti to, dėl ko jis ir atvažiavo į Panevėžį.
Daug kalbėdavo apie Paryžių, savo mokyto-
jus: Žaną Lui Baro, Šarlį Diuleną. Jis nukreipė
mus, kuo domėtis, kokią literatūra skaityti.
Tada nebuvo tiek knygų, kiek dabar. Jis ver-
tė K. Jaspersą ir mes ranka persirašydavo-
me. Jis mums daug davė, ugdė mus.
J. Miltinis mėgo vienvaldystę. Net kai ak-
torių portretus iškabino teatre, jis užprotes-
tavo.
Julija Blėdytė-Stepankienė: J. Miltinis
visada būdavo gražiai apsirengęs. Visada
kaklaraištį pasirišęs. Kai ateidavo į teatrą, tai
turėdavo būti taip tylu, kad girdėtųsi, kaip
musė skrenda. Jei jis ateitų ir kas nors šne-
kėtųsi, tai tuoj suriktų: „Kas čia? Turgus?“
Virginija Januševičienė: Kalbama, kad
aktoriams J. Miltinis buvo tikras siaubas, kai
imdavo kritikuoti jų vaidmenis, negailėdavo
aštrių žodžių, nevengdavo ir pažeminimo.
Vėliau viename interviu prieš pat mirtį yra pri-
sipažinęs, kad jis pats buvo ne kartą žemintas,
gal todėl taip elgėsi ir su kitais.
Julija Blėdytė-Stepankienė: Kai įsius-
davo, tai būdavo tikras siaubas. Kai duoda
pastabas, nebandyk susiraukti. Vieną kartą
pradėjau verkti. Baisiai užpyko: „Ką, negaliu
pastabos duoti?“
Buvo kartą, kad niekaip neišeina suvai-
dinti taip, kaip reikia. Kai iš trečio karto
nepasisekė, kaip pradėjo ant manęs rėkti...
Pravirkau ir nuėjusi parašiau pareiškimą,
kad išeinu iš teatro. J. Miltinis sudraskė tą
pareiškimą ir rėkia: „Pražūsi, jei taip neklau-
sysi manęs!“
Visi mes jo bijojome. Atsimenu Bronių
Babkauską per gastroles. Taip jaudinosi,
kad po spektaklio net marškiniai šlapi nuo
prakaito buvo.
Regina Zdanavičiūtė: Jei jau pagirdavo
– būdavo šventė. Bet Miltinis niekada ne-
leisdavo kartotis. Jei jau eini į kitą spektaklį
vaidinti, galvoji, ką daryti, nes kartoti to, už
ką pagyrė, tu jau negali. Todėl, jis sakydavo,
kad žmogus negali tos frazės pakartoti taip
pat. Jei jau kartosi, tai nebėra žmogaus. Bet
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“, rež. J.Miltinis. Scena iš spektaklio – Regina Zdanavičiūtė (Kanina), Kazys Vitkus (Kobacijo)
Stasys Petronaitis (Makbetas)
14
sunku ir aktoriui suprasti. Kartais jis išlaiky-
davo per repeticiją pusvalandį ir daugiau
vien vieną frazę kartojant. Negerai ir nege-
rai. Ir taip suki, ir taip. Juk mes dar jaunos
buvome. Reikia ne tik intonaciją vartyti,bet
kažką galvoje turėti. Visas turi save pervers-
ti, kad būtum tikras. Nevaidinantis. Kai to
nėra, tai kitas spektaklis yra siaubas. Jauti,
kad naujo nėra, kad klimpsti į tai, kas buvo
vakar, ir tada tai jau gaudavai. Išgyvenimai
būdavo žiaurūs. Gyventi nesinorėdavo.
Matyt, tai neatsiejama aktoriaus profesijos
lemtis.
Stasys Petronaitis: J. Miltinis mane mylė-
jo, nurodydavo mane kaip pavyzdį kitiems.
Sakydavo: „Vaidinkit kaip Petronaitis”. Sunku
būdavo vis kitaip ir kitaip vaidinti. Po an-
tradienio susirinkimų, kuriuose aptardavo
spektaklius, reikėdavo stiprybės vėl atsistoti
ant kojų.
Visko buvo. Vienus skatino, kitus naikino.
Šita jo didybė prieš tave užguldavo. Kaip
koks pasaulis gula ant tavęs tokio mažučio.
Taip, kaip kompanijoje vienas žmogus yra
vedlys ir jis naikina kitus. Taip ir čia kitus nai-
kindavo.
Virginija Januševičienė: Ponia Julija,
jūsų brolis buvo labai artimas J. Miltinio
draugas. Juos siejo tvirta draugystė nuo pat
V. Blėdžio atėjimo į teatrą iki pat režisieriaus
mirties. Paskutinėmis gyvenimo dienomis
sunkiai sergantį režisierių slaugė Vaclovas ir
jo žmona Nijolė. Kokie buvo jų santykiai?
Julija Blėdytė-Stepankienė: Mano bro-
lis buvo kaip žaibolaidis tarp J. Miltinio ir
aktorių. Guosdavo juos, kad režisierius norįs
jiems tik gero. Brolis suprato J. Miltinį. Abu
jie labai mylėjo teatrą. Abu visur kartu eida-
vo, važiuodavo. Kartą važiavo į laidotuves.
J. Miltinis apsiavė naujus batus, tai mano
brolis iškart pagalvojo, kad jie gali kojas pri-
trinti ir atsargai paėmė senuosius. Kai gimė
Vaciaus sūnus Levukas, tai J. Miltinis šokinė-
jo iš džiaugsmo. Mokė jį prancūzų kalbos.
Labai mylėjo Levuką.
Jei reikėtų pasakyti, ką davė man J. Mil-
tinis, tai jis tikrai daug gero man davė. Jau
vien tai, kad pakvietė į teatrą. J. Miltinis su
mano broliu Vaciu vis į tėviškę atvažiuo-
davo. Aš jam pasakiau, kad statau vaikams
spektaklius Grinkiškio gimnazijoje. Tada bu-
vau vienuoliktoje klasėje. Paklausė, ar neno-
riu į teatrą. Pasakiau, kad labai noriu.
Atėjau į egzaminus nepasiruošusi. Išvarė.
Kitą kartą vėl tas pats. Pagąsdino, kad va-
žiuosiu atgal į savo Grinkiškį. Iš trečio kar-
to išlaikiau. 1948 metais įstojau į studiją, o
1954 metais jau gavau pirmą aktorės kate-
goriją. Dirbau teatre iki 1983 metų ir per tą
visą laiką suvaidinau 66 spektaklius.
* * *
Per režisieriaus Juozo Miltinio šimtmečio
jubiliejaus paminėjimą Panevėžyje, jo var-
du pavadintame teatre, rašytojas, eseistas
Tomas Sakalauskas, labai artimai bendra-
vęs su režisieriumi, pasakė, kad didžiausias
Juozo Miltinio teatras – knyga „Monologai“.
Čia išsakytos režisieriaus mintys apie tea-
trą, režisierių ir aktorių, apie jų horizontalų
ir vertikalų gyvenimą spektakliuose, apie
pašaukimą, konfliktą, paslaptį. Juozo Mil-
tinio išsakytomis mintimis „Monologe apie
aktorių“ ir norisi baigti šį straipsnį: „Teatras
saugo, išlaiko ir iškelia visus žmogaus vidi-
nio konflikto sudarytus savitumus, kuriuos
niveliuoja religija ir politika, aštrindamos
psichines traumas. Per teatrą išsiveržia žmo-
gaus sielos konfliktai ir jo širdis nuskaidrėja,
dvasia per katarsį įgauna naujos energijos...
Tokiame teatre – aktorius stovi centre. Jis –
teatro pagrindas. Jis ir yra pirmasis teatras.“
LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai
Aktoriai Julija Blėdytė-Stepankienė ir Romualdas Urvinis spektaklyje „Jausmų ugdymas“, rež. J. Miltinis.Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aktoriai Regina Zdanavičiūtė ir Stasys Petronaitis – bendražygiai teatre ir gyvenime.Tomo Stasevičiaus nuotrauka
15
„Lietuvos scena“: Prašome priminti skaity-
tojui, kokius ženklus paliko Jūsų vadovaujama-
me teatre antrasis mūsų eros tūkstantmetis?
Rimantas Teresas: Svarbiausias įvykis
– 1940 m. Juozas Miltinis su būriu jaunų
vaikinų ir merginų, sėkmingai įveikusių
konkursą Kauno valstybės teatre, atvyko
į Panevėžį ir čia įkūrė dramos teatrą. Savo
praktinėje veikloje, vadovaudamasis Par-
yžiaus keturių „Kartelio“ dvasia (G. Baty,
Ch. Diullin’as, G. Pitoėff’as, L. Jouvet), teatro
įkūrėjas savo kūryboje nuolat siekė „subti-
laus ryšio su tautos dvasinėmis aspiracijo-
mis“, akcentuodamas poetinio, filosofinio,
intelektualaus teatro kryptį. Žiūrovams,
stebėjusiems šią Panevėžio teatro kryptį,
iš atminties, manau, niekada neišblės tokie
J. Miltinio spektakliai, kaip H. Ibseno „Heda
Gabler“, A. Millerio „Komivojažerio mirtis“,
W. Shakespeare‘o „Makbetas“, V. Borcher-
to „Lauke už durų“, Sofoklio „Edipas kara-
lius“, A. Čechovo „Ivanovas“ ir kt. Ypatingos
reikšmės, mano manymu, turėjo J. Miltinio,
V. Blėdžio nacionalinės dramaturgijos kūri-
nių pastatymas (A. Vienuolio „Prieblandoje“,
J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, „Pražūtin-
gas apsvaigimas“, K. Sajos „Devynbėdžiai“).
Juose režisieriai akcentavo intelektualios
dramaturgijos sceninio modeliavimo princi-
pus. Svarbu paminėti ir tai, kad nacionalinės
dramaturgijos kūriniuose minėti režisieriai
subtiliai ryškino lietuviško kaimo kultūros
ištakas, aiškino reikšmių priežastis daugiau
filosofiniu aspektu.
„Lietuvos scena“: Jūs atvykote į Panevėžį,
kai J. Miltinis jau buvo palikęs teatrą?
Rimantas Teresas: Tai buvo 1981 metais.
Mane priėmė to meto teatro vadovas Do-
natas Banionis ir aktorius ir režisierius Gedi-
minas Karka. J. Miltinis buvo atleistas 1979
metais. Apie tas slogias nuotaikas teatre,
manau, laikui bėgant, istorija paskelbs tiesą.
Istorinė medžiaga tebelaukia tyrinėtojų.
Kai atėjau į teatrą tik ką baigęs konser-
vatoriją, J. Miltinis dar repetuodavo savo
spektaklius – įvesdavo naujus aktorius. Jis
man tuoj pat paskyrė Edvardo vaidmenį
A. Vienuolio „Prieblandoje“, taip pat įve-
dė į Sofoklio „Edipo“ spektaklį, N. Gogolio
„Revizorių“. Prisimenu J. Miltinio frazę: „Aš
nepažįstu šitų jaunuolių, kurie atėjo iš kon-
servatorijos (su manimi atėjo A. Bagdonas,
G. Adomaitis ir V. Jevsejevas), bet aš linkiu,
kad jie pasiektų kūrybos aukštumas. Gerai,
kad pradėjote darbą mūsų teatre po antiki-
nėmis kaukėmis, nuo graikiško teatro išta-
kų... O jūs, mano mieli mokiniai, netrukdy-
kite jiems, o padėkite. Padėdami jauniems,
jūs patys tapsite jauni...“
Po tų įvedimų su J. Miltiniu teko bendrau-
ti vadinamuosiuose „pasisėdėjimuose pas
maestro“ ir klausytis nesibaigiančių mono-
logų apie gyvenimą ir kūrybą...
„Lietuvos scena“: O teatre?
Rimantas Teresas: Laikotarpis po J. Milti-
nio buvo sudėtingas. Jautėsi tam tikras su-
mišimas netekus tokios asmenybės. Nepa-
vydėjau to meto teatro vadovams. Nepatiko
baimė. Metafizine prasme. Miltinio šešėlis
tvyrojo. Jautėsi jo ranka, įtaka. Ne visiems
patiko, kad buvau Irenos Vaišytės mokinys.
Šiek tiek kitaip vykdėme veikalų analizę...
„Lietuvos scena“: O kas patiko?
Rimantas Teresas: Vyresniosios aktorių
kartos didžiulis darbštumas, atsakomybė,
drausmė. Kūrybos esminis principas buvo
grindžiamas improvizacija. Iš pradžių ne-
lengva buvo suvokti, kad intonacija yra
aktoriaus filosofija. Tik vėliau, suvaidinus
nemažai vaidmenų, suvokiau, kad visa tai
priklauso nuo vidinės aktoriaus būsenos.
Mes, konservatorijos auklėtiniai, žavėjomės
Panevėžio dramos teatro vyresniąja karta,
kuri labai nuoširdžiai mus globojo (G. Karka,
E. Šulgaitė, K. Vitkus, S. Kosmauskas, to meto
direktorius V. Dobrovolskis ir kt.). Visų mūsų
„įsibrovėlių“ vardu jiems nuoširdus ačiū.
Aleksandras Guobys
teatreTrečiojo tūkstantmečio
žingsniaiPažymint režisieriaus Juozo Miltinio 100 metų sukaktį, Panevėžyje rengiamas Pabaltijo respublikų dramos teatrų festivalis. Ta proga „Lietuvos scena“ kalbina Juozo Miltinio dramos teatro vadovą, aktorių, režisierių Rimantą Teresą.Svarbesni biografijos akcentai: gimęs 1955 m. Kuršėnų mieste; baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos, teatro ir kino akademija) aktoriaus meistriškumo katedrą. Režisūros akademinė stažuotė – Bratislavos ir Maskvos GITIS‘o teatrinio meno institutuose. Nuo 1996 m. – Juozo Miltinio dramos teatro vadovas. Suvaidino per 50 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Pastatė per 20 spektaklių Panevėžyje, Šiauliuose, Bulgarijoje, Latvijoje. Parašė ir išleido knygas: „Prisilietimo oazė“, „Juozo Miltinio dramos teatras. Antologija“; A. Aleksandravičiaus albumo „Veidrodžio pusė“ bendraautorius.
KaLba VadoVai
Juozo Miltinio dramos teatro vadovas, aktorius, režisierius Rimantas Teresas
16
„Lietuvos scena“: J. Miltinio ir V. Blėdžio
pradėtas Panevėžio dramos teatre garsiųjų
nacionalinės dramaturgijos kūrinių (A. Vie-
nuolio, J. Grušo, K. Sajos ir kt.) pastatymų žy-
gis juk nesibaigė teatre?
Rimantas Teresas: Manau būtina primin-
ti skaitytojui režisieriaus Juliaus Dautarto
spektaklius mūsų teatre: J. Grušo „Mykolas
Glinskis“, V. Mickevičiaus-Krėvės „Žentas“,
R. Gudaičio „Atverk, angele, laiko knygą“,
R. Gavelio „Triumviratą“. Ypač išskirčiau Vla-
do Dautarto kūrinį „Senojo gluosnio pasa-
kojimai“. Buvo 1997 metai. Šis spektaklis
savotiškai sugrąžino žiūrovą į teatrą. Mat po
nepriklausomybės atkūrimo ištuštėjo salės,
nes aikštėse, mitinguose tuomet atsirado
įdomesnis teatras, kur nebereikėjo Ezopo
kalbos ir atitinkamos vaidybos manieros.
Su J. Dautarto kūryba išgyvenau pačius
kūrybingiausius metus. Vienas kitą lengvai
suprasdavome. Gal kad tos pačios mokyklos
ir tų pačių mokytojų auklėtiniai? J. Dautarto
spektakliuose, kaip ir teatro įkūrėjų darbuo-
se, ryškiai atsispindėjo ilgesys senųjų lietu-
viško kaimo tradicijų, kur egzistuoja dorovė,
pagarba žmogui. Scenos kūriniai pasižymė-
jo ypatingu jautrumu, originalia režisūrine
koncepcija. Man rodos, šio režisieriaus pa-
statymuose buvo giliai suvokta ir įprasmin-
ta tautinės savimonės išraiška.
„Lietuvos scena“: Apie nacionalinės
dramaturgijos kūrinių pastatymus J. Miltinio
dramos teatre sovietmečio spauda kalbėda-
vo rezervuotai. Gal nepriklausomybės metais
viskas pasikeitė?
Rimantas Teresas: Manau, kad ryškes-
nių pokyčių vis dar tikimės... Ir tai, matyt,
priklauso ne vien nuo vertintojų noro ar ne-
noro. Lietuvos teatras, man rodos, stokoja
valstybinio požiūrio, tokio kaip, pavyzdžiui,
Skandinavijos kraštuose. Štai Danija. Ne ką
didesnė už Lietuvą, o turi 400 teatrų ir jie
tuo didžiuojasi, kaip nacija. Arba mūsų kai-
mynė Estija, kuri nacionalinę dramaturgiją
iškėlė iki politinio rango. Ir tik dėl to, kad
išliktų kaip tauta. Minėtose šalyse naciona-
linei dramaturgijai ypatingą dėmesį skiria
ne tik teatrai, bet ir politikai, politologai,
rašytojai, filosofai. Tai vienas iš svarbių na-
cionalinės kultūros puoselėjimo aspektų.
Prioritetu mūsų teatre mes taip pat laikome
nacionalinę dramaturgiją. Naujieji darbai
gali ne visuomet pasisekti, bet nepaisyda-
mi to bent po vieną būtinai bandome pa-
statyti kasmet. O spauda apie mūsų teatrą
dar vis tebėra rezervuota. Ribojasi savu
regionu. Respublikinėje spaudoje – vienas
kitas straipsnelis. Geri darbai nutylimi. Jei
blogiau pavyksta – tuoj pat pastebi ir ver-
tina... Dabar turime jaunų ir gabių, nepri-
klausomybės metais baigusių teatrologų,
susibūrusių į Teatro sąjungą. Tikimės, kad
teatrų kūrybos vertinimas turėtų pasikeisti
iš esmės.
Dažnai girdime polemiką: kas privalo ir
kam galima režisuoti? Kai kurie išminčiai pa-
sisako prieš režisierius aktorius. Manau, kad
tai neteisinga. Juk pasaulio ir Lietuvos didieji
režisieriai pirmiausia buvo geri aktoriai. Pri-
siminkime, pavyzdžiui, R. Juknevičių, J. Ru-
dzinską, B. Dauguvietį, K. Kymantaitę... Juk
ir J. Miltinis pirmiausia buvo aktorius. Tik iki
šiol apie tai niekas nekalba. Tai nepadoru.
„Lietuvos scena“: Gal primintumėte svar-
besnius Jūsų vadovaujamo teatro kūrybinės
veiklos akcentus, po J. Miltinio. Koks susiklostė
vadovavimo stilius? Kaip buvo formuojamas
repertuaras, teatro kolektyvas?
Rimantas Teresas: J. Miltiniui pasitrau-
kus iš teatro, iškilo problema: kas toliau ir
kur toliau? Susirinkę jo mokiniai (D. Banio-
nis, V. Blėdis, G. Karka, S. Kosmauskas ir kt.)
nutarė kol kas iš šalies naujų vadovų ne-
kviesti, todėl teatrui ėmė vadovauti tuome-
tinis SSSR liaudies artistas D. Banionis.
D. Banionis su kolegomis daugiausia
dėmesio skyrė naujo repertuaro formavi-
mui, jaunų aktorių ir režisierių ieškojimui.
Taip teatre atsiradome mes, taip teatre at-
sirado režisieriai: J. Dautartas, A. Pociūnas,
S. Varnas, kuris normalios rotacijos principu
pakeitė D. Banionį ir tapo teatro vadovu.
Tuomet buvo sukurti tokie spektakliai, kaip
V. Myslyvskio „Medis“, S. Vitkievičiaus „Ma-
žame dvarely“, Just. Marcinkevičiaus „Kate-
dra“ (puikus, nuostabus Aurimo Babkausko
– Laurynas). Daug važinėjome po užsienio
valstybes (Vokietiją, Daniją, Švediją, Lenkiją
ir t. t.).
Na, o mano darbas nuo 1996 m. (tada
buvau paskirtas vadovauti teatrui) klosto-
si ne visada sklandžiai, bet darome viską,
kad išlaikytume „gerą dramaturgijos toną“,
atnaujintume teatrą, ir amžina „golgota“ –
režisierių paieška.
KaLba VadoVai
J. B. Molière „Šykštuolis“. Nikolaj Uzuvon (Bulgarija), rež. Rimantas Teresas
S. Mrozek „Atviroje jūroje“, rež. Rimantas Teresas
17
KaLba VadoVai
„Lietuvos scena“: Prasidėjus trečiajam
mūsų eros tūkstantmečiui, kokias svarbiau-
sias problemas sprendžia teatras? Kas pade-
da gyventi ir kurti?
Rimantas Teresas: Apie teatro proble-
mas samprotauju taip, jog menininkai vi-
sada renkasi tokias kūrybos formas, kurios
labiausiai atitinka jų poreikius ir interesus,
įpročius ir sugebėjimus. Kultūros rinka ne-
gali skleistis ne žmonėse ir ne visuomenėje.
Žmogaus įžvalga yra tikriausias ir nekves-
tionuojamas kriterijus rinkos gyvybingu-
mui. Todėl atsakydamas į jūsų klausimą,
noriu pabrėžti ir akcentuoti, kad labiausiai
padeda tikėjimas, teatro kalba sakytume
taip: geras dramaturgas, režisierius, aktorių
grupė, kuri sugeba įkūnyti naujo sceninio
vyksmo idėjas, ir būtina tam tikra sąlyga –
subsidijos. Tai ideali rinkodara, kurią puose-
lėju savyje.
Didelį dėmesį skiriame gastrolėms po
Lietuvos regionus, miestus, miestelius. Esa-
me vienas iš labiausiai į gastroles važiuojan-
čių teatrų. Tai mūsų pareiga (o gal... misija?),
vadinkime ją, kaip norime, bet žiūrovas (pu-
blika) laukia stebuklo, laukia tos dvasingos
ir gražios teatro atmosferos, kuri ir vadinasi
– teatras.
„Lietuvos scena“: Kaip teatras žiūri į Lie-
tuvos 50 metų sovietinę okupaciją? Juk tai
buvo tragiškai sujauktas XX a. žmogaus gyve-
nimas. Beveik pusė tautos sunaikinta, ištrem-
ta, nužudyta. Ar Jūsų vadovaujamas teatras
yra subrendęs toms didžiosioms temoms ir
tiesoms, ar pasiryžęs įamžinti tą tragišką Lie-
tuvos paveikslą, sukuriant teatre to laiko lais-
vės troškimo paminklą?
Rimantas Teresas: Man 52 metai. Iš jų –
27 metus tarnauju teatro mūzai. Esu iš trem-
tinių šeimos.
Tie 50 okupacijos metų, mano galva, pa-
keitė visą europietišką mentaliteto istoriją,
jie (bolševikai) pakeitė tikėjimą – į lozun-
ginę, mitinginę euforiją. Jie pakeitė viską,
netgi mąstymą. Jie pakeitė žmogaus būtį į
„kolchozinį“ „susirinkimėlių“, „partjačeikų“
pobūvius. Atsimenate N. Chruščiovo SNO
kalbą su batu per stalą? Argi tai ne drama-
turgija?!!
Iš tiesų, tragiškas ir slogus periodas... Ta-
čiau davęs man šansą tapti aktoriumi, reži-
sieriumi, o šiandien – vadovauti teatrui. To-
dėl prisimindamas tą epochą (o ji buvo, jos
taip greitai neužmirši ir neištrinsi iš atmin-
ties!), manau, liko vienas kelias: per drama-
turgiją pasakoti apie tos epochos žmonių
likimus. Tik nefalsifikuojant istorijos, nepa-
keičiant jos, o primenant, kaip tai buvo, var-
dan ko ir kodėl?!
„Lietuvos scena“: Šių metų spalio 9–12 d.
Panevėžyje įvyks Baltijos šalių dramos teatrų
festivalis, skirtas Juozo Miltinio 100-mečiui
pažymėti. Tai didžiulė jūsų vadovaujamo tea-
tro atsakomybė ir garbė. Gal praskleistumėte
uždangą į festivalio organizacijos klodus?
Rimantas Teresas: Mūsų teatre tai antra-
sis festivalis. Pirmasis, turėjęs pavadinimą
„Kelias“, įvyko 2003 m., kuriame dalyvavo visi
Lietuvos teatrai, parodė geriausius savo naci-
onalinės dramaturgijos kūrinių pastatymus.
Šis festivalis turi išskirtinį bruožą – yra
tarptautinis. Festivalio iniciatoriai – Lietu-
vos Respublikos kultūros ministerija, Lie-
tuvos, Latvijos ir Estijos respublikų teatrų
sąjungos. 2007 m. Baltijos valstybių teatrų
festivalio organizatorius – Juozo Miltinio
dramos teatras. Festivalio prioritetas – Bal-
tijos valstybių nacionalinės dramaturgijos
kūrinių spektakliai.
Festivalyje dalyvaus Estijos teatrai: Talino
teatras Nr. 99 (spektaklis – Tiit Ojasoo „Karš-
ti Estijos vyrukai“), Viljandi dramos teatras
„Ugala“ (Augusto Kitzbergo „Vilkolakis“);
Latvijos teatrai: Rygos Dailės teatras (M. Za-
lytės „Peras Giuntas ne namie“), Valmieros
dramos teatras (R. Blaumanio „Mirties šešė-
lyje“); Lietuvos teatrai: Nacionalinis dramos
teatras (V. V. Landsbergio „Bunkeris“), Oska-
ro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras („Kar-
tu“, pagal D. Čepauskaitės pjesę „Pupos“),
Šiaulių dramos teatras (A. Juozaičio „Salo-
mėja“), Panevėžio dramos teatras (M. Zaly-
tės „Margarita“, ne konkursinis – V. Dautarto
„Senojo gluosnio pasakojimai“).
Nors festivalio biudžetas ir nedidelis, bet
tikimės, kad žiūrovams, ir pirmučiausia pa-
nevėžiečiams, turėtų būti įdomu. Kiekvieną
dieną rodysime po du spektaklius. Yra su-
daryta ir patvirtinta tarptautinė vertinimo
komisija. Geriausi darbai bus įvertinti ir pa-
gerbti.
„Lietuvos scena“: Dėkojame už pokalbį.
Linkime geriausios sėkmės Jums ir Juozo Mil-
tinio dramos teatro kolektyvui.
Vilnius–Panevėžys, 2007 m. rugpiūčio 28 d.
J. B. Molière „Skapeno klastos“, rež. R.Teresas. Enrikas Kačinskas, Rudolfas JansonasK. Goldoni „Kjodžos Kivirčai“, rež. R.Teresas. Ligita Kondrotaitė, Gražina Urbonavičiūtė, Enrikas Kačinskas
18
Regina Kazlauskaitė: Pagalvojau apie
Antaną Šurną ir pirmiausia prisisminiau man
padovanotą portretinę nuotrauką su užrašu:
„Kaip kanklės be stygų – tauta be poetų, taip
draugas be draugo gyvent negalėtų... Reginai
– Antanas“.
Manau, kad galiu su tavimi pasikalbėti, tuo
labiau, kad baigėme tą pačią Kauno 14-ąją
vidurinę mokyklą, drauge vaidinome Konser-
vatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija)
diplominiuose spektakliuose, o po to – ir Jau-
nimo teatre. Jau keletą metų drauge atosto-
gaujame Šventosios poilsinėje „Žaldokynė“,
kuri, tavo žodžiais tariant, tapo „antraisiais
užkulisiais, rezervatu išnykstančiai artistų
genčiai, tik LTS pirmininko Algio Matulionio
dėka liko neprivatizuoti ir kuriuose kartą per
metus susirenka bičiuliai ir bendraminčiai iš
visų šalies teatrų“. Taigi ir pasikalbėkime.
Kažkada rašei, kad tavo likimui lemtingos
įtakos turėjo mokytojai. Norėjai būti chirur-
gu. Ir jei ne žiaurusis matematikos mokyto-
jas, atpurtęs nuo medicinos mokslų, ir jei ne
literatūros mokytoja, paskatinusi rinktis ak-
toriaus specialybę, gal viskas būtų kitaip. Bet
jau keturiasdešimt penkti metai vaidini sce-
noje, kine, televizijoje. Sakei, kad mokydamas
būsimuosius aktorius vis dar mokaisi ir pats.
Semiesi žinių ir išminties iš Rytų filosofijos, te-
osofijos knygų...
Sunku suminėti visus spektaklius, kuriuose
sukūrei pagrindinius ir ne mažiau įdomius
dramatiškus bei komiškus vaidmenis. Vaidi-
nai Šiaulių, Kauno dramos teatruose, bet il-
giausiai – Jaunimo teatre.
Antanas Šurna: Susikūrus Jaunimo te-
atrui, režisierė Aurelija Ragauskaitė ėmėsi
statyti Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“. Man
pasiūlė vaidinti Romeo. Be galo apsidžiau-
giau, panirau į Šekspyro mintis visa galva.
Šekspyras – toks autorius, nuo kurio žmo-
gus turtėji, įgauni išminties, ugdai jausmus.
Genijaus pamokos mane lydi iki šiol...
Regina Kazlauskaitė: Prisimenu Jaunimo
teatre puikiai suvaidintą Džimį Porterį Dž.
Osborno pjesėje „Atsigręžk rūstybėje“ (rež.
Vytautas Čibiras) – vieną iš „įtūžusių“ jaunų
žmonių. Šiuo vaidmeniu pasirodei žiūrovams
kaip dramatiška asmenybė, turinti ryškų tem-
peramentą.
Antanas Šurna: Džimis Porteris supurtė
visą mano kūną ir sielą, nors vaidinau tik in-
tuityviai, netikėdamas, kad šitaip gyvenime
gali būti. Dabar jau žinau, kad gali būti dar
baisiau, ir į šį vaidmenį žiūriu kitomis akimis.
Rodos, tiek daug turėčiau dabar pasakyti –
trigubai giliau vaidinčiau... Dabar mano
Džimis Porteris arba nusižudytų, arba taptų
ciniku, fiziškai arba dvasiškai turėtų mirti.
Regina Kazlauskaitė: Nuo fejerverkiško
Henriko vaidmens J. Švarco „Drakone“ (rež.
V. Čibiras) pradėjai vaidinti linksmąjį komedi-
jos žanrą, satyrą, groteską...
Antanas Šurna: Manau, jeigu moki pasi-
juokti iš savęs, turi teisę pasišaipyti ir iš pa-
saulio, ir iš kitų.
Regina Kazlauskaitė: Prisiminkime anks-
čiau vaidintuose spektakliuose tavo sukur-
tus įspūdingus komedinius vaidmenis: Žydą
(„Siuvėjų dienos Silmačiuose“, rež. P. Gaidys),
Šniselevskį („Mes, džiazas ir vaiduokliai“, rež.
R. Viktiukas) arba Kaliošiną („Provincijos
anekdotų“, rež. G. Žilys) ir daugelį kitų. Kaip
tau pavyksta toks natūralus siautėjimas,
linksminimasis scenoje?
Antanas Šurna: Aš manau, kad humoras
yra tokia pat svarbi žmogaus dalis, kaip ko-
Regina Kazlauskaitė
tai iškvietimas12 klausimų kolegai aktoriui antanui šurnai
ANTANAS ŠURNA (g. 1940 03 27 Kaune) 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija). 1962–1963 m. – Konservatorijos dėstytojas; 1963–1964 m. Kauno, 1964–1965 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius. Nuo 1965 m. dirba Jaunimo teatre. Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1974), Lietuvos liaudies artistas (1990). Jaunimo teatro meno vadovas (1992–1995). Vaidmenys teatre: Romeo, Inkvizitiorius, Džimis Porteris, Henrikas, Marekas, Salionas, Šnicelis, Kaliošinas, Kaminskas, Mendersas, Orgonas ir daugelis kitų. Daugiau nei šimtas vaidmenų teatruose, kine, televizijoje.
Vaidmuo –į dvikovą
sceNos Veidai
„Artistas turi būti ir avantiūristas, ir šventasis, ir vagis“,– sako teatro ir kino aktorius Antanas Šurna.
19
jos, rankos, ir jeigu žmogus neturi humoro
jausmo, jį galima laikyti invalidu....
Mane visą gyvenimą kritikavo, mokė,
barė, todėl vos neapsiverkiau iš laimės, kai
po „Provincijos anekdotų“ peržiūros kritikai
pasakė: „Gerai, Šurna“.
Regina Kazlauskaitė: Ar Tau labai svar-
bu, ką apie tave rašo?
Antanas Šurna: Aišku, svarbu. Labiausiai
rūpi žiūrovai. Jie – mano darbo tikslas. Pa-
leistas į kosmosą, vaidinti negalėčiau... Ak-
toriui suteikiama labai daug įgaliojimų, to-
dėl piktina menininkai, sakantys, kad jiems
nusispjaut į tai, ką apie jų darbą pasakys kiti.
Žmogui labai svarbi abipusė išpažintis, o
aktorius tarsi koks katalizatorius generuoja
emocijas, ir tik nuo jo meistriškumo priklau-
so, ar žiūrovai patirs katarsį...
Regina Kazlauskaitė: Aktoriaus menas
– asmeniškiausias iš visų menų. Gal galėtum
atskleisti, kaip kuri vaidmenį ?
Antanas Šurna: Neįmanoma gražiai ir po-
puliariai papasakoti kitiems, kas dedasi tavo
širdy gavus vaidmenį. Man tai iškvietimas į
dvikovą: kas – ką? Visada bijau naujo vaid-
mens, nors, kaip ir kiekvienas aktorius, jo
laukiu... Gaunu rolę, ir prasideda kankynės...
Arba aš vaidmenį, arba vaidmuo mane...
Kažkodėl save stabdau, nervinu režisierių,
vis dar aiškinuos, kai man pačiam jau aišku.
Ilgai blaškausi. Kaip tai būna sunku...
Regina Kazlauskaitė: Kurie vaidmenys,
tavo manymu, labiausiai pavyko?
Antanas Šurna: Gal tai kvailas prietaras,
bet man atrodo, kad geriau pavykę yra tie
vaidmenys, kurių iš pradžių kračiausi. Ir
atvirkščiai, tie darbai, kurių labai norėjau,
paprastai nesisekė... Aš visą laiką vaidinu
save. Man aktoriaus darbas – tai emocinė,
nervinė iškrova. Pastebėjau keistą dalyką –
jei vaidini spektaklį tausodamas save, eini
namo kur kas labiau pavargęs... Ir atvirkš-
čiai, kai atiduodi visas jėgas, organizmas kur
kas greičiau atsistato... Kaipgi gali nuo savęs
pabėgti? Juk esi smuikas ir smuikininkas. Aš
ir skambu, ir pats iš savęs turiu tas melodijas
išgauti. Bet kuo daugiau atiduodi, tuo dau-
giau gauni.
Regina Kazlauskaitė: Sukūrei daug vaid-
menų. Vaidini save. Tai nori pasakyti, kad toks
ir esi: stiprus, pasitikintis savimi, valdingas,
kartais šiurkštus, despotiškas ir sarkastiškai
kandus?
Antanas Šurna: Bet tai juk nieko bloga,
tiesa?
Artistas turi būti ir avantiūristas, ir šventa-
sis, ir vagis. Nemoku gal tik lėktuvu skraidy-
ti, – šiaip daug ką teko daryti.
Regina Kazlauskaitė: Kaip jautiesi, kai
tenka vaidinti vaidmenis, kurie nepatinka?
Antanas Šurna: Stengiausi ir stengiuosi
nevaidinti to, kas man nepatinka, tiksliau
– svetima mano natūrai. Ne visada tai pa-
vykdavo. O jeigu pavykdavo, tai turbūt dėl
polinkio ginčytis ir režisierių supratimo.
Regina Kazlauskaitė: Ar tavo kūryboje
įvyko esminių pokyčių? Jei taip, tai kada?
Antanas Šurna: Sunku pačiam spręsti,
bet įtariu, kad mano biografijoje lūžį pada-
rė režisierė Dalia Tamulevičiūtė spektakliu
A. Oseckos „Trešnių skonis“. Davė vaidmenį
ir dar pasakė, kad reikės dainuoti... Ko tik aš
neišdarinėjau...Vaikščiojau ir atsisakinėjau.
Prižadėjo, kad dainuosiu į mikrofoną. Išsi-
gandau ne juokais. Pagaliau sutarėme, kad
sceNos Veidai
Antanas Šurna, sukūręs pagrindinį Herkaus Manto vaidmenį to paties pavadinimo Marijono Giedrio filme
20
jei nieko neišeis, ji nepyks ir paliks mane
ramybėje. Buvo sunku, bet labai įdomu ir
jutau, kad ji apvalė mane nuo įsėdusių vai-
dybos štampų...
Regina Kazlauskaitė: Aš nė kiek neabe-
jojau, tikėjau, kad tau pavyks, nes prisiminiau
dar mokyklos scenoje tave su Albinu Bataičiu
dainuojantį, pritariant balalaikoms „Hucul-
ką“. O po spektaklio atsiliepimai buvo puikūs.
Visi gyrė tavo sceninį grakštumą, muzikalumą
ir artistiškumą.
Antanas Šurna: Manau, kad spektaklio
sėkmę laidavo ir bendraminčių kolekty-
vinis darbas. Režisierius turi mylėti akto-
rių, atskleisti tas jo ypatybes, kurių reikia
personažui. Būtent jis, o ne aktorius lemia
spektaklio sėkmę. Režisierius asmenybė (o
tokia buvo Dalia Tamulevičiūtė) įkvėps ak-
torių, tas nersis iš kailio, atkas savyje iki šiol
nematytų bruožų, ir įvyks stebuklas. Dviejų
gyvenimų susiliejimo stebuklas – aktoriaus
ir personažo.
Mano nuomone, tai jau ne kartą sakiau,
per visą kūrybinį gyvenimą įsitikinau, jog
yra trys režisierių kategorijos. Pirmajai pri-
klauso režisierius, kuris žino, ko nori. Tu juo
tiki, nes jauti, kad tai asmenybė. Eini, kur jis
veda, ir tai yra pats laimingiausias atvejis
aktoriaus gyvenime. Dėl to ir verta vaidinti
teatre. Antros kategorijos režisierius nežino,
ko nori, bet netrukdo aktoriui dirbti ir, jeigu
mato, kad aktorius „užsikabino“, iš visų jėgų
stengiasi jam padėti. Rezultatas dažniausiai
būna neblogas. Trečios kategorijos režisie-
rius nežino, ko nori, ir iš visų jėgų trukdo
dirbti aktoriui. Tai yra teatrinio meno vėžys,
vidutinybė, kuri be gailesčio žudo aktoriaus
kūrybingumą, pasitikėjimą savimi.
Regina Kazlauskaitė: Vaidini Jaunimo
teatre Herėją „Kaliguloje“. Kuriai kategorijai
priskirtum spektaklio režisierių Igną Jonyną?
Antanas Šurna: Neatsižvelgdamas į jo
amžiaus – pirmajai. Jis žino, ką daro ir ko
nori. Man malonu, kad jaunas režisierius
neina primityviu „popso“ keliu: bet ką, bet
kaip, būtinai spektaklyje seksas, būtinai dvi
moteriškos ar net vyriškos nuogybės, ne-
švankybės... Jonynas sukūrė labai rimtą spe-
taklį. Režisierius įsigilinęs dirba su aktoriais
ir per juos bando žiūrovams atskleisti tai, ką
nori pasakyti. Jis turi savo temą. Anksčiau
pats laikmetis davė temų. Kai nebuvo gali-
ma visko pasakyti, kūrėjams tekdavo reikšti
mintis ieškant tarp eilučių, pauzėse, mizans-
cenose. Tai būdavo išraiškinga ir pasiutusiai
įdomu, kai kalbėdavom Ezopo kalba. Dabar
atėjo laikai, kai gali daryt, sakyt, ką nori ir
kaip nori... Seksas, gėrimai, reklama... Man
tai nepriimtina. Nepaisant etikos normų,
nesilaikant dešimties Dievo įsakymų, nieko
gero nebus.
Regina Kazlauskaitė: Tau teko dirbti ir
pedagoginį darbą Muzikos ir teatro akade-
mijoje. Ką pasakytum savo studentams? Kas
visų svarbiausia aktoriui, ir ne tik teatre?
Antanas Šurna: Recepto tam nėra, aš
jo neturiu. Turiu savo teoriją, kurioje svar-
biausi du „banginiai“ – aktoriui būtina turėti
savo tikslą ir jo siekti. Aiškiai suvoktas tikslas
ir valia, jo siekiant, mano manymu, gali būti
vienu iš talento apibrėžimų. Tikiu, kad labai
ko nors norėti yra beveik galėti. Nereikia bi-
joti užsibrėžti labai didelį tikslą – blogiau iš
anksto būkštauti, kad jo nepasieksi, abejoti
savo jėgomis... Kai jaunimas manęs klausia,
ar eiti į aktorius, atsakau, perfrazuodamas
Sokratą: „Yra dvi galimybės – jei tapsi geru
aktoriumi, būsi laimingas, jei blogu – filoso-
fas“.
Regina Kazlauskaitė: Kokios patirties
įgijai, kai filmavaisi daugiau nei trisdešimtyje
vaidybinių filmų, vaidinai televizijos spekta-
kliuose, serialuose?
Antanas Šurna: Tai – atskira šneka. Teatre
tu dar šioks toks autorius – su dramaturgu ir
režisieriumi kartu, o kine esi niekas. Vaidini,
plėšaisi, o režisierius paėmė žirkles, čekšt – ir
nėra tavęs. Jei pasitaiko, kad užfiksuojamos
laimingos akimirkos, – turi didelį malonu-
mą. Ir kinas, ir teatras yra savaip žavūs. Man
kino menas įdomus savo mozaikiškumu.
Teatre aš, tarkim, turiu visą lėkštę, o kine aš
ją lipdau iš daug mažų šukių. Kas yra bran-
giausia teatre? Visiškai paprastai apsirengęs
aktorius išeis į sceną be jokių dekoracijų ir
prikaustys tūkstantinės publikos akis. Jeigu
turės, ką pasakyti, jis valdys publiką. Teatre
yra tiesioginis kontaktas su žiūrovu, jis gali
tau siųsti fluidus, tu gali juos priimti ar grą-
žinti, dalytis. Kinas turi kitą nuostabų daly-
ką – stambų planą. Parodo tavo fizionomiją
per visą ekraną ir, jei tavo makaulėje dar
sukruta mintis, – grožis neapsakomas. Jauti,
sceNos Veidai
Aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė Jaunimo teatro spektaklyje A. Osecka „Trešnių skonis“, rež. D.Tamulevičiūtė
21
sceNos Veidai
kaip kamera tave turi: tvenkiasi ašara, lūpa
virpt, viskas matyti, nieko nereikia „spausti“.
Teatras yra pompastiškesnis menas: kad ir
kaip gerai vaidintum, reikia, kad tave išgirs-
tų ir paskutinėje eilėje. Bet visai neseniai
supratau vieną svarbų dalyką – energija už-
sirašo visur...
Regina Kazlauskaitė: Įsimintini tavo
vaidmenys Marijono Giedrio filmuose. Kaip
apibūdintum šį režisierių?
Antanas Šurna: Žinoma, gera dirbti su
protingu režisieriumi. Jis – vienas iš tokių.
Man labiausiai imponuoja, kad M. Giedrys
dirba be putojimo ir skeryčiojimosi, kai ma-
žai kalbų, o daug darbų. Jis visada ramus, su
humoru, su šypsena. Dirba, dirba – žiūrėk,
ir išeina.
Regina Kazlauskaitė: Įspūdingas Vienuo-
lio vaidmuo filme „Vyrų vasara“. Ar tai prabilo
tavo prigimtis, valinga vyriška natūra, ar tai
tiesiog talentingo režisieriaus darbas?
Antanas Šurna: Turbūt tai ir viena, ir kita.
Man atrodo, mes puikiai jautėme vienas
kitą...
Regina Kazlauskaitė: Ir dar vienas
vaidmuo – Steponas filme „Perskeltas
dangus“. Jaučiamas valingas, stiprus cha-
rakteris, gyvenimo išmintis. Ką tau reiškia šis
vaidmuo?
Antanas Šurna: Pats jaučiu, kad kažkas
manyje pasikeitė, susitikus su juo... Turėjau
susidaręs konkretų Stepono vaizdą. Bet tai
visai nesvarbu. Man net truputį juokinga,
kai aktorius ima aiškinti, ką jis norėjęs su-
kurti... Juk svarbiausia, kad žmogus kažką
patyrė, išsinešė kažkokį emocinį bagažą...
Ar tik Steponas ir nebus mano brandžiau-
sias vaidmuo?..
Regina Kazlauskaitė: O Herkus Mantas?
Antanas Šurna: Statant filmą „Herkus
Mantas“, mane traukė pati legendinė prūsų
sukilimo vado Herkaus Manto asmenybė,
norėjau jį suprasti, pateisinti. Reikėjo išmokti
jodinėti ant arklio, dar reikėjo išmokti elgtis
su ginklais, šešiolika kilogramų sveriančiais
šarvais, tampyti juos per balas, brūzgynus...
Ir taip visus šešis mėnesius...
Neseniai žiūrėjau šį filmą. Jis sukelia, žino-
ma, nemaža emocijų, bet man atrodo, kad
Manto išorė, jo visa povyza užgožė vidų. O
būtent jį norėčiau šiandien išryškinti. Tegu
jis būtų sukrypęs, gal net luošas, bet jis – ne-
paprastai giliai jaučianti asmenybė, žinanti,
ko nori, žinanti, kad eina į pralaimėjimą, ir
vis vien einanti... Gal tada ir to teatrališku-
mo būtų buvę mažiau?
Regina Kazlauskaitė: Vadovavai Jauni-
mo teatrui pustrečių metų ir žinau, kad buvo
nemažai problemų...
Antanas Šurna: Man pasiūlė vadovauti
teatrui Eimuntas Nekrošius. Supratau, kad
jam reikėjo pagalbininko. Sutikau. O pas-
kui jis pabėgo, palikdamas mane neviltyje.
Ankstesnis repertuaras paseno, naujų spek-
taklių nebuvo, nes metus ar pusantrų repe-
tuotos pjesės premjeros „Karmen“ žiūrovai
taip ir neišvydo...
Tas darbas – tai buvo beviltiška kova su
vėjo malūnais... Teatro, o ypač valstybinio,
vadovas turėtų turėti ne tik savo pareigų,
bet ir teisių. Tai tiksliai ir konkrečiai privalo
nubrėžti įstatymas. O tuo metu negalėjau
priprašyti, kad aktorius teatro vakare pa-
skaitytų eilių... Buvo atvejų kai artistas pra-
nešdavo apie savo ligą, neatvykdavo į spek-
taklį, o kitą dieną iš laikraščių sužinodavau,
kad jis provincijoje vedė gražuolių konkur-
są. Į bet kokį kreipimąsi man nuolat būdavo
atsakoma klausimu: „O kiek už tai mokėsi?“
Regina Kazlauskaitė: Nejau nieko nega-
lėjai padaryti?
Antanas Šurna: Aš buvau bejėgis, nes te-
atre vis dar tebegaliojo tarybiniai įstatymai.
Negalėjau nė vieno nei sudrausminti, nei iš-
varyti. Kiek teatre buvo visiškai spektakliuo-
se neužimtų aktorių, kurie algą imdavo kaip
ir visi. Ir dar akis draskydavo, jei paprašyda-
vai, kokį kitą, jiems „nepriklausantį“, darbelį
padaryti.
Tuo metu Jaunimo teatre mažiausiai de-
šimt aktorių buvo „gyvos legendos“. Jų ne-
pajudinsi, bet kokio vaidmens nepasiūlysi.
Jie patys rinkosi, ką vaidins, ko ne. Nori –
dirba, nenori – atsisako. Tokie du „genijai“
vos naujausios premjeros „Don Kichotas“
nesugriovė. Jiems buvo nusispjauti, kad
repetuoja pakviestas režisierius iš užsienio,
kad jam mokami dideli pinigai. Nusispjauti,
kad tas spektaklis – sudėtinė tolesnės teatro
strategijos ir taktikos dalis.
Kadangi negalėjau apginti savo pozicijos,
atsisakiau šių pareigų. Kultūros ministras
neprieštaravo, nes jis taip pat buvo bejėgis.
Visus tuos dalykus turi spręsti Vyriausybė.
Jeigu Vyriausybė nekreips dėmesio į kultū-
rą, švietimą bei moralę, esančią be abejonės
kultūros dalimi, greitai vienas kitą užbadysi-
me šakutėmis tarpuvartėje.
Regina Kazlauskaitė: Kaip vertini dabar-
tinę padėtį teatre?
Antanas Šurna: Nenoriu esamos padė-
ties juodinti, bet nieko gero... Man ir tau
dar teko laimė dirbti teatre, kuriame buvo
kūrybinė atmosfera. Buvo visko, bet būda-
vo spektaklių aptarimai, diskusijos, ginčai,
kolegų pabendravimai... Kai šito nėra – nėra
teatro. O tu dabar paklausk artisto, kurio
teatro jis yra? Jis gali pasakyti, kurio teatro
etatą jis turi. Laksto iš vieno teatro į kitą, ne-
baigęs vaidinti viename spektaklyje, jis jau
lekia į kitą, nes vaidina kituose trijuose, kitų
režisierių pastatymuose... Kiekvienas galvo-
ja tik apie save. Teatre gali statyt, kas tik nori
ir ką nori, nes niekas už nieką neatsako. At-
sinešė kažkokia „ciocia Julia“ 60 tūkstančių
– tu turi tris ar keturis mėnesius niurkytis su
jos paistalais, o rezultato jokio...
Kalbant apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą,
visų pirma reikia kalbėt apie Lietuvos kul-
tūrą. O kultūrą visada kuria dvi institucijos:
menas ir religija. Mūsų valstybės politika
nukreipta į materialinius dalykus: ekonomi-
ką, buities patogumus, lengvas pramogas.
NĖRA VALSTYBINĖS KULTŪROS POLITIKOS...
Žmonių kultūrinis lygis minusinis, net ne
nulinis, – minusinis. Kultūriniu požiūriu mes
esame laukiniai. Muzika, koviniai, smurtiniai
filmai skatina agresiją. Aš pats jaučiu, kaip
agresija su kiekviena diena didėja. Televi-
zijoj, kine, gatvėj, troleibuse, visur agresija.
Ir kol valstybė nesirūpins kultūra, jaunimo
dvasiniu, kultūriniu švietimu, neskirs „liūto
dalies“ pinigų jaunų žmonių auklėjimui,
nieko gero nelaukim.
Regina Kazlauskaitė: Ačiū už pokalbį.
22
Ši mintis nepalieka manęs bendraujant su
Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininke Aušra Bago-
čiūnaite-Paukštiene. Kalbamės neskubėda-
mos. Bandau iš jos išgauti kokią reikšmingą
mintį apie darbo lėlių teatre pašaukimą ar
prasmę – tada Aušra tyli. Po to jaukiai nusi-
šypso ir pasiūlo apie tai kalbėtis su kuo nors
kitu, labiau už ją nusipelniusiu Lietuvos lė-
lių teatrui. Tačiau šiandien Aušros darbų jau
nebeįmanoma nepastebėti. Dar daugiau.
Šiemet Kultūros ministerija jos kūrybą lėlių
teatro srityje įvertino premija ir apdovanojo
„Auksiniu scenos kryžiumi“ už kaukes, lėles
ir scenografiją spektakliui „Daktaras Dolitlis“
Vilniaus teatre „Lėlė“ (režisierius – Rimas
Driežis).
Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė seniai yra
nebe naujokė lėlių teatre. Šis aukštas apdo-
vanojimas – nėra atsitiktinis įvertinimas už
vieną gerai pavykusį spektaklį. Lėlių teatre
atsitiktiniai žmonės ilgam nepasilieka, o
Aušra į Vilniaus teatrą „Lėlė“ atėjo 1984 m.,
pakviesta Laimos Lankauskaitės. Dailės aka-
demijos absolventė kartu su patikėjusia ja
lėlių teatro režisiere kūrė savo pirmąjį lėlių
spektaklį „Žvėrių karnavalas“ (režisierė –
šviesaus atminimo L. Lankauskaitė, libretas
G. Mareckaitės, muzika C. Saint-Saenso ir
M. Urbaičio, baletmeisteris – J. Smoryginas).
Jaunai dailininkei tai buvo itin sudėtingas
uždavinys. Reikėjo sukurti lėles ir scenogra-
fiją muzikiniam spektakliui-baletui be teks-
to, kuriame meninis sprendimas atsiskleidė
per vizualią plastiką, derančią su klasikine
muzika bei subtiliu aktorių lėlininkų darbu
vadinamajame „juodajame kabinete“. Man
teko matyti šį spektaklį. Atmintyje jis išliko
kaip vientisas, trapus, elegantiškas reginys,
tačiau, prisipažinsiu atvirai, Bagočiūnaitės
pavardės tada dar neįsidėmėjau. Daug gi-
lesnį įspūdį paliko 1990 m. Vilniaus teatro
„Lėlė“ mažojoje salėje kartu su režisieriu-
mi Rimu Driežiu kurtas spektaklis „Apie
Jonelį“(pagal Žemaitę). Tai buvo šviesaus at-
minimo aktorės lėlininkės Nijolės Gailiūtės
monospektaklis, vaidintas su didele meile,
kol tik leido aktorės sveikata. Ne kartą pati
aktorė yra pasakojusi, kaip dėmesingai daili-
ninkė ieškojo kiekvienos spektaklio detalės,
stengdamasi sukurti ne abstrakčią kaimišką
aplinką, bet atskleisti trapią moterišką er-
dvę, kuri natūraliai mokė Jonelį pažinimo.
Tai buvo tikrai labai turiningas režisieriaus,
dailininkės ir aktorės bendras kūrybinis dar-
bas, kuriame atgydavo medinė gelda, kiti
buities rakandai, paprastos pliauskos, kaip
vaikai sušokdavo maudytis į tikrą vandenį,
o medinės raidės tarsi svajonėse įgydavo
plunksnelių sparnelius. Mažyčiame trobos
langelyje, įsišvietus miniatiūriniam šešėlių
teatrui, Jonelio pasaulis darėsi stebuklingas.
Dailininkė mielai prisimena: „Buvo gera ir
įdomu dirbti su Rimu Driežiu. Daug visokių
asociacijų prigalvodavom, jis labai jautriai,
atsakingai žiūrėjo į šį darbą.“ Nijolė Gailiūtė
ieškojo vis geresnio rezultato negailėda-
ma savęs, daug širdies įdėdama: „Iš senų
skudurų, močiutės siuvinių kažką dėliojau,
norėjosi, kad šviestų tos sukandiję skylės –
kaip žvaigždės.“ Jonelio lėlę aktorė vyniojo
į režisierės L. Lankauskaitės dovanotą seną
nertą staltiesę, o lėles pagal eskizus išdrožė
talentingas žmogus šviesaus atminimo Alis
Šalkauskas.
Nėra abejonės, kad lėlių teatre dirban-
tiems žmonėms reikalingos kažkokios ypa-
tingos savybės. Dažnas iš jų pakalbintas
pabrėžia begalinį atsidavimą lėlei, kruopš-
tumą, mokėjimą nesusireikšminti pačiam.
Panašu, kad Aušra turi visas šias savybes.
Prisimindama savo kelią į lėlių teatrą, daili-
ninkė su dėkingumu mini Dailės akademi-
jos dėstytojus H. Ciparį, B. Lukošių ir R. Son-
gailaitę. Pabrėžia, kad V. Mazūras, nors jai
nedėstė, tačiau visada buvo ir yra didelis lė-
lių teatro autoritetas. O „Lėlės“ teatro įkūrėją
Balį Lukošių, mokiusį scenos technologijų,
dėsčiusį kostiumo ir teatro istoriją, dailinin-
kė prisimena kaip labai metodišką dėstytoją
ir šiltą žmogų. Aušra noriai ir su dėkingumu
kalba apie kitus, pripažindama jų profesio-
Salomėja Burneikaitė
„Tylus su lėlėmis...“buvimas
LĖLiŲ sceNa
Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė
23
LĖLiŲ sceNa
nalumą ir indėlį kuriant scenografiją ir lė-
les. Tačiau apie pačią dailininkę geriau yra
kalbėtis su jos kolegomis. Ilgametės „Lėlės“
teatro aktorės, dabar jau dramaturgės bei
režisierės, Nijolės Indriūnaitės nuomone,
„Aušra priklauso tiems tyliems žmonėms,
kurių buvimas yra toks natūralus, kad net
nepastebimas. Kaip medžių. Kada reikia
– žaliuoja, kada reikia – žydi, atėjo laikas –
meta lapus. Taip tyliai ir ramiai ji visus dar-
bus atlieka. Tokie žmonės, kaip Aušra, net
nesusimąstydami, naudinga tai jiems ar ne,
gražina mūsų teatrą, kuria bukletus, progra-
mėles, plakatus ir t. t. Kartais keistokai tokie
žmonės atrodo dabartinio gyvenimo fone.
Gal pasaulis be jų ir nesugriūtų, tačiau tikrai
būtų skurdesnis.“
Jau daugiau, kaip dvidešimt metų Auš-
ra atidavė lėlių teatrui. Jai, kaip dailininkei,
teko gerai pažinti ir įvaldyti visas teatro
„Lėlė“ erdves, apgyvendinant įvairius lėliš-
kus pavidalus ir teatro fojė, ir kavinėje. Net
koridoriaus palangę ji išpuošė baltais po-
pieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir
jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis,
pasaulis. O už plakatą Stasio Ušinsko 100-
mečiui, skirtam Marionečių teatrų festiva-
liui, praėjusiais metais vykusiame tarptauti-
niame teatro plakatų konkurse, kurį rengė
Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos na-
cionalinis dramos teatras, dalininkei Aušrai
Bagočiūnaitei paskirta pirmoji vieta.
Dirbta su daugeliu režisierių ir dailininkė
prisipažįsta, kad iš kiekvieno vis ko nors pa-
simoko. Jos nuomone, teatre kitaip ir negali
būti. „Kiekvienas mąsto savaip. Vieni reži-
sieriai labiau orientuojasi į tikslą, kiti skiria
daugiau laiko ieškojimams darbo procese.
Iš kiekvieno kažką gauni, kiekvienam kaž-
ką atiduodi“, – svarsto Aušra. Net keturis
spektaklius „Lėlės“ teatre dailininkė kūrė su
režisieriumi Algirdu Mikučiu. Iš jų – teatro
Didžiojoje scenoje šiandien sėkmingai gy-
vuoja S. Siudikos „Trys paršiukai“ (premjera
1999 m.), S. Maršako „Katės namai“ (prem-
jera 2002 m.).
Darnus kūrybinis ryšys užsimezgė ir
produktyviai tebesitęsia nuo pat pirmojo
bendro darbo 1994 m. – „Mergaitė su deg-
tukais“ (pagal Anderseno pasakas) LTV, iki
šiol su „Lėlės“ teatro aktore, dramaturge ir
režisiere Nijole Indriūnaite. Jos – poetiniai
tekstai ir režisūra, Aušros – scenografija ir
lėlės. Taip 2004 m. gimė spektaklis su lėlė-
mis „Stebuklingi bateliai“ VšĮ „Trečias skam-
butis“, o 2006 m. – Panevėžio lėlių vežimo
teatre. Teatro vadovas Antanas Markuckis
džiaugėsi, kad šį mažutį kamerinį spekta-
klį labai mėgsta mažieji žiūrovai, galintys
sulaukti teatro atvykstant ir į tolimiausius
kaimus. Nijolė Indriūnaitė pripažįsta: „Aušra
daugiau yra gyvenimo stebėtoja ir labai at-
sargi jo dalyvė. Ji tarsi siekia savo kuriamais
vaizdais, lėlėmis ir daiktais atskleisti tai, kas
paslėpta, kas labiau viduje, priminti sie-
los gyvenimą. Man patinka jos gebėjimas
dirbti su trapia medžiaga, pavyzdžiui, su
popieriumi ir šviesa“. Dailininkė tęsia: „Dar
prieš „Mergaitę su degtukais“ Nijolė siūlė,
rašė, abi norėjom kažkokio ne tokio „ma-
terialaus“ teatro, labai savo. Tie parašymai
tokie artimi man pasirodė. Nijolės sugebė-
jimas paprastai kalbėti apie sudėtingus da-
lykus, ieškojimas didelio mažame, prasmės
įžiūrėjimas tame, kas nereikšminga, mane
įkvepia, duoda laisvę fantazijai.“ Pagaliau
2005 m., prieš pat šv. Kalėdas, Vilniaus „Lė-
lės“ teatre gimė spektaklis pagal Anderseną
– „Baltos pasakos“, kurio dailininkė – Aušra
Bagočiūnaitė-Paukštienė, o pjesės autorė ir
režisierė – Nijolė Indriūnaitė. Apie šį spekta-
A.Gricius „Daktaras Dolitlis“, pagal Hughą Loftingą. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, režisierius Rimas Driežis, aktoriai Irmantas Jankaitis, Elvyra Piškinaitė, Deivis Sarapinas, Lijana Muštašvili, Almira Grybauskaitė Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
24
klį net griežtoji A. Girdzijauskaitė (Literatū-
ra ir menas, 2007 03 16) parašė: „Neturintis
Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras
jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir
visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasi-
rodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų
grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidru-
mas ir lyrinė tonacija...“
Paskutinis dailininkės darbas Vilniaus
„Lėlės“ teatro spektaklyje „Daktaras Dolitlis“
(pagal Augustino Griciaus to paties pava-
dinimo pjesę) buvo vainikuotas 2007-ųjų
metų „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklio
režisierius Rimas Driežis kartu su dailininke
Aušra mažiesiems žiūrovams sukūrė neti-
kėtai linksmą reginį, verčiantį nuolat daryti
atradimus ir be paliovos stebėtis. Įprastinių
teatrinių lėlių erdvė fantastiškai išsiplečia
pasirodžius efektingų dydžių ir formų per-
sonažams, kuriuos valdo net keli aktoriai. Jų
kostiumai ir kaukės stilizuoti, primenantys
sąlygiškai teatrą žaidžiančius ir pokštaujan-
čius commedia dell’arte personažus. Tačiau
gigantiški gyvūnai „Daktare Dolitlyje“ yra
jaukūs ir vaikams nebaisūs. Nei akiniuotoji
kumelė Ferdinanda, nei krokodilas Helmu-
tas, nei liūtas Liudvikas. Didžiulė knyga apie
Prano Mašioto knygynėlio Dolitlį yra vienin-
telė spektaklio dekoracija. Jos puslapiuose
telpa namų kambarys, cirkas, tvenkinys,
jūra ir Afrika, o milžiniški puslapiai, kai rei-
kia, atstoja širmą aktoriams ir lėlėms.
Lėlių teatro dailininkas ne tik kuria. Su-
galvojus net ir mažą lėlytę, jai pagaminti
reikia laiko ir didelio išmanymo. „Dolitlio“
gyvūnai – gigantiški. Paklausta, ar netenka
pačiai pridėti savų rankų darbo, dailininkė
prisipažino, kad niekada lėlių teatre ne-
pakanka padaryti eskizus. Rankas pridėti
tenka visada, jei tik gali. Tačiau tuoj pat vėl
skubėjo pridurti: „Kai ką bendrai kuriame,
nes aš nesu konstruktorė. „Dolitlyje“ daug
kur reikėjo pasukti galvą mums visiems. Su-
dėtingas konstrukcijas darė Martynas Luko-
šius, daug butaforinio darbo dirbom visi: ir
R. Driežis, ir aš, ir butaforė L. Janavičienė, ir
siuvėja I. Danienė, padėjo L. Skukauskaitė ir
G. Kriaučiūnaitė. Ir pykomės, ir taikėmės, ir
aktoriai kentėjo daugybę primatavimų, kol
prisitaikė...“
Aušrai sunkiausia yra paaiškinti, kaip jos
gyvenime atsirado lėlių teatras. Lyg ir tie-
siogiai niekada jo nestudijavo. Pirmiausia
svajojo apie tapybą, stojo į scenografiją, o
pateko į lėlių teatrą. „Žinau, kad ėjau pas-
roviui“, – sako dailininkė. Gal iš tiesų lėlių
teatras pats pasirenka sau žmones?! Ar ne
todėl ji toliau svarsto: „Kartais atrodo, kad
dar nieko nepadariau taip, kaip norisi iki
galo. O su kiekvienu nauju pasiūlymu min-
tys kyla iš naujo ir negaliu sustoti, ir norisi
jas kažkaip realizuoti. Geriausias periodas
man – kol spektaklis yra tik galvoje. Jis toks
gražus ir geras!.. Natūra dažnai būna žiau-
resnė. Taip, ir kankinuosi, ir todėl vis dar esu
lėlių teatre“.
Tačiau dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-
Paukštienė jau žino: „Nekeisčiau dabar lėlių
teatro į jokį kitą, nes čia – neišsemiama for-
mos ieškojimų galimybė. Ir vis labiau norisi
rasti ką nors tikrą šitoj butaforijoj. O ieškoti
yra kur.“
LĖLiŲ sceNa
1. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė kuria... Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
2. 3. „Baltos pasakos“, pagal Anderseną. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, režisierė Nijolė Indriūnaitė, aktorės Elvyra Piškinaitė ir Almira Grybauskaitė
„Apie Jonelį“, pagal Žemaitę. Režisierius Rimas Driežis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė,
aktorė Nijolė Gailiūtė
1
2 3
25
dRaMos sceNa
2007 m. birželio 16 d. legendinio daini-
ninko Andriaus Mamontovo gyvo garso
koncertu startavo trečiasis Druskininkų te-
atro festivalis (DTF). Ši preliudija atspindėjo
ir gerokai pakitusį festivalio veidą: beveik
tris mėnesius trukusiame festivalyje su
geriausių Lietuvos režisierių spektakliais
„konkuravo“ netradiciniai užsienio teatrų
pasirodymai, populiarūs nepriklausomi tea-
tro projektai, įspūdingi muzikiniai renginiai,
neatrasti ar primiršti kino filmai, susitikimai
su scenos bei ekrano legendomis. Rugpjū-
čio 24 d. festivalio uždarymo ceremonijoje
buvo paskelbti ir apdovanoti festivalio lau-
reatai, kuriuos balsavimu būdu rinko žiūro-
vai.
Festivalį organizuoja Oskaro Koršunovo /
Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kul-
tūros cechas“ ir Druskininkų miesto savival-
dybė.
Geriausios šių metų festivalio aktorės var-
das atiteko Aldonai Bendoriūtei už Sonios
Marmeladovos vaidmenį monospektaklyje
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Spek-
taklį režisavo Kristianas Smedsas (Suomija),
pats parašęs ir pjesę pagal Fiodoro Dosto-
jevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“.
Geriausiu aktoriumi publika išrinko Vy-
tautą Anužį, atlikusį filosofo Denis Didro
vaidmenį spalvingame klaipėdiečių spek-
taklyje „Paleistuvis“. Laureatas, savo perso-
nažą švelniai vadinantis „minties ir dvasios
chuliganu“ džiaugiasi, jog buvo apdovano-
tas už vaidmenį, paremtą ne fiziniais ar vi-
zualiniais triukais, o filosofiniu tekstu, kuris
leidžia tikėti, jog publika pasiilgo „mąstan-
čio“ teatro.
Geriausiu festivalio spektakliu tapo akto-
riaus ir režisieriaus Valentino Masalskio Na-
cionaliniame dramos teatre sukurtas spek-
taklis „Aš, Fojerbachas“.
Nugalėtojai gavo po piniginę premiją ir
buvo gausiai apdovanoti rėmėjų bei orga-
nizatorių įsteigtais prizais.
Pirmą kartą festivalyje buvo įsteigtas
specialus žiūrovų simpatijų prizas, kuris iš-
keliaus į Gruziją didžiulio susidomėjimo ir
ovacijų sulaukusiam Tbilisio „Pirštų“ teatrui.
Pasak telefonu šią žinią iš organizatorių su-
žinojusio teatro vadovo ir režisieriaus Beso
Kupreišvilio, tai – brangiausias kolektyvui
apdovanojimas. Jis dėkojo Lietuvos publi-
kai už dėmesį bei šilumą ir išreiškė viltį su-
grįžti su naujais pastatymais.
Festivalio organizatoriai džiaugėsi galė-
dami apdovanoti ir ištikimiausią festivalio
žiūrovę – druskininkietę Loretą Baliukonie-
nę.
Uždarymo ceremonijoje nuskambėjo
daug šiltų žodžių, skirtų pagrindiniams
festivalio iniciatoriams – Oskaro Koršuno-
vo / Vilniaus miesto teatrui. Druskininkų
vicemerė Kristina Miškinienė priminė, kad
būtent šio teatro atstovai prikėlė 15 metų
pelijusią „Nemuno“ sanatorijos salę akty-
viam kultūros gyvenimui ir per kelis festiva-
lio gyvavimo metus pavertė miestą traukos
centru. Vicemerė pasidžiaugė, jog galima
išsklaidyti kurį laiką festivalį gaubusią neži-
nią dėl ateities – salė yra perduota miesto
savivaldybei, kuri užtikrina paramą žiūrovų
pamėgtam festivaliui ir planuoja pradėti sa-
lėje remonto darbus.
Patys organizatoriai džiaugiasi, kad festi-
valis pagaliau tapo tarptautiniu ir pristatė
net tris unikalias trupes iš užsienio. Čekijos
vaizdinių teatras „Image“ pirmosioms gas-
trolėms Lietuvoje paruošė geriausių nume-
rių koliažą – įspūdingiausių šokio scenų, ko-
miškų pantomimos numerių ir teatrališkų
realybės permainų. Artimiausių kaimynų
iš Kaliningrado savitumą liudijo ir pats te-
atro pavadinimas – „Kitoks teatras“. Jis žiū-
rovams pristatė netikėtą W. Shakespeare‘o
tragedijos „Hamletas“ interpretaciją. Tačiau
labiausiai žiūrovus sužavėjo legendomis
apaugęs Gruzijos „Pirštų“ teatras. Išsipustę
lyg ant madų podiumo miklūs gruzinų ran-
kų pirštai aistringai „trypė“ kankaną, rusų,
airių, gruzinų liaudies šokius ir pristatė uni-
kalią žymios anglų roko grupės „Pink Floyd“
koncerto „The Wall“ („Siena“) interpretaciją.
Pagrindinėje – konkursinėje – progra-
moje buvo pristatyti įdomiausi Lietuvos
režisierių pastatymai, sėkmingiausi sezono
eksperimentai, nauji choreografų darbai.
Žiūrovai tradiciškai rinko festivalio favoritus
balsuodami.
Vakarais festivalis šurmuliavo klube „Kolo-
nada“, kur vyko muzikiniai, dainuojamosios
poezijos, netradicinio, kamerinio pobūdžio
renginiai, humoro miniatiūrų vakarai, džia-
zo improvizacijos ir kita.
Teatrinį festivalio repertuarą papildė
kraują kaitinantys muzikiniai projektai:
geidžiamiausias Lietuvos dainininkas Man-
tas Jankavičius pašėlusiame „Tabami goes
Robbie Williams“ vakarėlyje, kandus senųjų
„Keistuolių“ humoras ir vogtos dainos „Bri-
siaus gale“ ir šventė visai šeimai nuotaikin-
game „Tele bim-bam“ koncerte.
Didžiausia festivalio naujovė – „Lietuvos
kino sanatorija“. Kiekvieną savaitę sana-
torijoje „Lietuva“ žiūrovai galėjo pamatyti
geriausius lietuviškus filmus – nuo A. Gri-
kevičiaus ir A. Dausos „Jausmų“ iki A. Pui-
pos „Nuodėmės užkalbėjimo“. Po peržiūros
žiūrovai galėjo susitikti su mylimomis kino
ekrano žvaigždėmis.
Pasak organizatorių, festivalis auga ge-
ometrinės progresijos greičiu: pirmaisiais
– 2005 metais – jame buvo pristatyti – 5,
ant rais – 23, šiemet – per pusšimtis rengi-
nių. Rengėjai šmaikštauja, jog misija – pa-
versti Druskininkus Lietuvos teatrų vasaros
sostine – jau įgyvendinta. Naujas iššūkis
– „Druskininkai – Lietuvos vasaros kultūros
sostinė.“
Ada Paukštytė
teatro festivalyje
Kitoks pasaulis druskininkų
26
FoToRepoRTaŽas
Vasarotojai Palangoje „gano”, kaip kas
išmano... Daugelis kultūringo poilsio ar
pramogų kultūros jau nebeįsivaizduoja be
triukšmingų minios renginių, dosniai remia-
mų ir rėksmingai reklamuojamų.
Vidurvasarį Seimo priimtas (įsigaliosiantis
nuo 2008 m. sausio 1 d.) Lietuvos Respubli-
kos kultūros rėmimo fondo įstatymas, tei-
gia, kad „Fondo lėšomis bus remiami <(...)>
meno projektai, reikšmingai prisidedantys
prie kultūros ir meno plėtros, sklaidos, pri-
einamumo, atvirumo bei atsinaujinimo vi-
suose šalies regionuose“. Iš pirmo žvilgsnio,
deja, nėra aišku, ar bus atsigręžta į kameri-
nes erdves, alternatyvias kultūrines progra-
mas, akcentuojančias ne tiek „meno plėtrą“,
kiek jo turinį, gilumą ir gyvybingumą.
Jau antrą vasarą viešosios įstaigos „Vieno
aktoriaus teatras“ iniciatyva pasiilgusiems
poezijos, „gyvo” muzikavimo ir jaukaus
bendravimo kiekvieną pirmadienio vakarą
duris atverdavo Palangos kultūros centras
„Ramybė“. Sukviesti literatūros ir muzikos
„Naktigonių“, tarsi laužo liepsnos, prie ku-
rios kadaise, senaisiais laikais, pradžiuvus
vasaros žolei burdavosi piemenys, rinkosi
nuo rutinos gindamiesi ir jauni, ir jau gar-
bingo amžiaus poilsiautojai. Lyg žvaigždės
danguje žiebėsi žodžiai, kuriais poetai iš-
reiškė savo regėjimus apie pasaulio bega-
lybę, o mylimi talentingi aktoriai ir muzikai
– iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – ieš-
kojo naujų jų prasmių.
„Lietuvos scenos“ skaitytojų dėmesiui
pristatome šių metų „Naktigonių” nuotaikų
naktigarsius...
Bernardo Brazdžionio 100-mečiui skirtos
kompaktinės plokštelės „Per pasaulį keliau-
ja žmogus“ pristatymo vakarą gaubė balta
spalva, buvo gera nuo lietuvybės ženklais
prisodrintų Poeto minčių apie Tėvynę, jos
ilgesį, būties trapumą. Aktorių Virginijos
Kochanskytės ir Petro Venslovo skaitymams
antrino kompozitoriaus Vidmanto Bartulio
ir smuikininko Juozo Staniulio akustinės im-
provizacijos.
Keistuoliškos variacijos pagal Daivos Če-
pauskaitės poeziją – skaitė aktorė Joana
Čižauskaitė, šoko aktorius Irmantas Bačelis,
grojo ir dainavo kompozitorius Andrius Ku-
likauskas – pateikė savitą atsakymą-receptą
į diagnozę-klausimą: „Kodėl susvetimėjimo
ir priešiškumo nuolat daugėja?“ Gal būtų
visiškai kitaip, jeigu... jeigu net pačiose
kasdieniškiausiose, iki begalybės banalaus
mūsų gyvenimo situacijose, prabiltume į
savo artimą – tolimą eilėmis! Poezija! Gal
verta pabandyti?
Poeto Sigito Gedos kūrybos vakaras, ku-
riame dalyvavo ir aktorė Virginija Kochans-
kytė, patvirtino, kad atsitiktinumų nebūna,
o susitinkame tam, kad nuo akių nupūstu-
me netobulo pasaulio miglas. Vėso rožių
pumpurų arbata... Sklido šviesa – žilagalvis
poetas neskubriai vedė savų minčių takais,
jau žinomais ir naujai pramintais.
Sutinkant 6-ąjį albumą iš unikalios kom-
paktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių ak-
torių balsai“ – „Ričardas Bachas: Džonatanas
Livingstonas Žuvėdra”(iš anglų kalbos vertė
Lilija Talmantienė), – charizmatiškoji Dolo-
resa Kazragytė sužavėjo tvirtu Tikėjimu –
išliksime, jei suvoksime, kad turėti, tai dar
nereiškia būti laimingam. Daug svarbiau yra
siekti tobulumo ir mylėti. Kitaip – planeta,
knibždanti nuo aistrų dėl daiktų, grėsmin-
gai priartės prie susinaikinimo. Improviza-
cijų virtuozas pianistas Saulius Šiaučiulis
garsų viražais „skraidino“ pilnutėlę žiūrovų
salę muzikos dangumi.
Poetas, eseistas ir dramaturgas Rolandas
Rastauskas, prieš pradėdamas skaityti „Sa-
vąją XX a. lietuvių poezijos antologiją“, ne-
skaitomas knygas palygino su miegančio-
mis gražuolėmis, kurias, norėdami prikelti,
privalome pabučiuoti.
Kito pirmadienio simboliu tapo Pasaulio
medžio viršūnėn įkeltas inkilas, kuriame
tąsyk prisiglaudė ne tik dviejų poetų Jonų
(vieno iš Lietuvos, kito iš už Atlanto), bet ir
Vakarų bei Rytų muzikos klasikų sielos. Stul-
bino Kristinos Kuprytės talentas – naujai
suskambo lietuviškos kanklės – bei šarmin-
gosios Olitos Dautartaitės interpretuojama
Strielkūno ir Meko kūryba.
Saulius Bareikis, baigiantis įrašinėti Kolek-
cijai autorinių dainų albumą „Svečias“, „Nak-
tigonėse“ svečiavosi su dviem ištikimais
bendražygiais – aktoriumi Olegu Ditkovskiu
ir poetu Robertu Daniu, tą vakarą skaičiusiu
jausmingus eilėraščius iš naujausios knygos
„Dvylika meilės paukštelių“.
Buvo šių metų „Naktigonėse“ ir įstabus
dvikalbis vakaras, skirtas žymaus prancū-
ziškai rašiusio lietuvių poeto, kuriam 1937
metais buvo suteiktas VDU Garbės daktaro
vardas, filosofo mistiko, Lietuvos diplomato
Oskaro Milašiaus (save vadinusio O. W. de
Lubicz Milosz) 130-osioms gimimo me-
tinėms paminėti. Skaitė aktoriai Karolina
Masiulytė-Paliulis /prancūzų k./ ir Petras
Venslovas /lietuvių k./. Muzikavo prof. Pran-
ciškus Narušis /klarnetas, birbynė/.
Atsisveikinome iki kitos vasaros, klausy-
damiesi skaidresnių už rytmečio rasą estų
poeto Jaano Kaplinskio /vertė S. Geda/ ei-
lių ir užburiančių klasikinės gitaros garsų.
Du nenurimstantys menininkai – aktorė
Virginija Kochanskytė ir gitaristas Saulius
S. Lipčius – pristatydami kolekcijos „Lietuvių
aktorių balsai“ albumą „Romansero bėgan-
čiam laikui“ sukūrė šviesų liūdesio paveiks-
lą, kurio vardas – žmogiškasis laikas, kvietė
juo dalintis su draugais arba... su vienatve.
Literatūros ir muzikos „Naktigones“ pla-
nuojama organizuoti ir kitąmet. Nėra abe-
jonių, kad norintieji turiningiau pailsėti,
atitrūkti nuo kasdienybės, bent trumpam
nugrimzti į save ir, it paragavus nemirtingu-
Nijolė Jačėnienė ir… „Naktigones”
Apie „meno plėtrą”
27
FoToRepoRTaŽas
mo gėrimo amrito, atgaut pusiausvyrą – vėl
atras „Ramybę“. Gal išjausdami grožį – gėrį,
ilgainiui patirsime dieviškąją galią kurti ir
savo gyvenimus? Gal?..
Tai, beje, priklausys ir nuo nepriekaiš-
tingų naujojo LR kultūros rėmimo fondo
ekspertų komisijos sprendimų, nagrinėjant
projektus, pretenduosiančius į finansavimą
2008-aisiais. Laimingų naujų ieškojimų ir at-
radimų! Kas už „Naktigones“ be bilietų?
1
3
5
2
4
6
7
1. Aktorė Doloresa Kazragytė ir pianistas Saulius Šiaučiulis2. Aktorė Olita Dautartaitė, kankliuoja Kristina Kuprytė3. Poetas, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas4. Aktorė Virginija Kochanskytė ir poetas Sigitas Geda 5. Aktoriai Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis6. Groja ir dainuoja kompozitorius Andrius Kulikauskas7. Poetas Robertas DanysTomo Savickio ir News bridge pix/Artūro Morozovo nuotraukos
28
FoToRepoRTaŽas
Birželio 7–9 d. Klaipėdoje (Pilies muzie-
jaus teritorijoje, miesto aikštėse ir gatvėse)
vyko XIV tarptautinis teatrų festivalis
„Šermukšnis“ (meno vadovas – Alvydas Viz-
girda).
Jis buvo ir tradicinis, ir naujas: 1985
m. startavęs kaip originali kamerinių
teatrų šventė, 2002 m. įsiliejęs į Klaipėdos
Jūros šventės programą festivalis šiemet
vėlei tapo savarankišku renginiu. Tiesa, į
tradicinę teatro sceną negrįžo, nes tęsia
misiją – spalvomis, akcijomis, improvizaci-
jomis, muzikiniais numeriais apgyvendinti
miestą, panaikinti distanciją tarp aktorių
ir publikos, išvengti skirstymo į atlikėjus ir
žiūrovus. Išsivadavimas iš vis klaikėjančios
Jūros šventės atmosferos – bene didžiausias
šiemetinio festivalio (tegu ir eklektiško,
ištęsto laike, stokojančio teatriniam karna-
valui būdingos dinamikos) pliusas.
Pagrindinėje festivalinės programos
dalyje „skambėjo“ profesionalių teatrų
spektakliai: britų dramaturgo Lee Hallo
„Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. Marija Mi-
siūnaitė, Lietuvos nacionalinis dramos tea-
tras), skandalingoji „Katytė P“ (rež. Vytautas
Balsys, Kauno Mažasis teatras), Thomaso
Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (rež. Alvydas
Vizgirda, Kauno dramos teatras); Gintarės
Adomaitytės „Balta katė juodoje Aliaskoje“
(rež. Arvydas Lebeliūnas, Kauno dramos te-
atras).
Antroji festivalio dalis – pramoginė pro-
grama: kaukių paradai, „Porcelianinės ves-
tuvės“, žemaitiško kulinarinio paveldo re-
klama, cirkas, šokis, misterija. Du vakarus
Danės krantinėje šėlo lenkai: teatras AKT
iš Varšuvos (spektaklis „Chick-stick“, rež.
Antonis Pogorzelskis) ir ilgametę festiva-
linę patirtį turintis (nuo 1976 m. dalyvauja
Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos,
JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių fes-
tivaliuose) lenkų šokio teatras iš Poznanės
(šokio spektaklis „Gavėnios ir karnavalo
kov@“; jo autorė, choreografė ir režisierė
– Eva Vycickovska, dizaineris – Bohdanas
Cieslakas, kompozitorius – Zbignievas Lov-
zylas). Specialiai festivaliui sukurtą misteriją
„Kvadratai“ drauge su choreografe Agnija
Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio
trupe bei KU studentais pristatė režisierė
Rūta Bunikytė. Kaip savotiškas pleištas tarp
dviejų festivalio dalių įsispraudė laukinis ir
dvasingas Beno Šarkos ugnies vaidenimas
be ugnies „Kiaurai“ – egzotiškiausias festi-
valio spektaklis.
Gitana Gugevičiūtė
be rampos
„Šermukšnis”:teatro formos
Labai trumpa festivalio apžvalga
1
4
2
5
3
6
1, 5, 12. Festivalio akimirkos2. Aktorė Daiva Stubraitė prieš spektaklį
4. Scena iš spektaklio „Chick-stick“, rež. Antoni Pagorzelski,
teatras AKT iš Varšuvos (Lenkija).9, 11. Scenos iš spektaklio pagal Tomo Bernhardo pjesę
„Pietūs su Liudviku“, rež. Alvydas Vizgirda, Kauno dramos teatras
3, 6, 7, 8. Scenos iš spektaklio „Gavėnios ir karnavalo kov@“ rež. Eva Vycichovska,
šokio teatras iš Poznanės (Lenkija)10. Scena iš misterijos „Kvadratai“, rež. Rūta Bunikytė,
baletmeisterė - Agnija Šeiko, choro vadovas - Alfonsas Vildžiūnas,
Klaipėdos menininkų jungtinės pajėgosNerijaus Jankausko, Vyto Aleknavičiaus ir Arvydo Žičkaus
nuotraukos.
29
FoToRepoRTaŽas
7
9
11
8
10
12
30
FoToRepoRTaŽas
Forume pranešimus skaitė žymūs Lie-
tuvos teatrologai, mokslininkai, teatro
pedagogai, režisieriai praktikai, kultūros
darbuotojai. Kūrybines laboratorijas vedė
aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis,
režisierius, pedagogas KU docentas Gy-
tis Padegimas ir svečias iš Belgijos Marcel
Cremer. Vakarais forumo dalyviai ir eiliniai
žiūrovai turėjo retą galimybę pamatyti la-
bai skirtingus, bet išskirtinai savitus keturių
žymių menininkų spektaklius: „Kryžiuočius“
(rež. Marcel Cremer, teatras „Agora“ iš Bel-
gijos), „Salamandros sapną“ (choreografija
Loretos Juodkaitės, Menų spaustuvės pro-
jektas), „Nuolankiąją“ pagal F. Dostojevskį
(rež. Valentinas Masalskis). Festivalį-forumą
vainikavo daug diskusijų sukėlęs šeimi-
ninkų „Aglijos“ jaunimo studijos spektaklis
„Trys mylinčios“ pagal Žemaitę (rež. Laima
Adomaitienė).
Festivalio-forumo programėlėje „Iš šimt-
mečio sėklų“ rašoma: „ 1907 rugpjūčio mė-
nesį per Parcikulės atlaidus, Kijeve mediciną
studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs
studentas P. Vaseris, sugrįžęs atostogoms
į Žemaitiją, paragintas miesto burmistro
F. Milevičiaus, Telšiuose žmones pakvietė į
Masčio ežero pakrantėse stovėjusias tuščias
kareivines. Čia jo vadovaujami Telšių scenos
mylėtojai visuomenei parodė du lietuviškus
veikalus...“
1907–2007 metų istorija turi savo tąsą.
1945 metais, įkūrus Telšiuose Žemaitės te-
atrą, jame dirbo nemažas būrys žymių Lie-
tuvos režisierių, dailininkų, aktorių. Tarp jų
– režisierius Romualdas Juknevičius, kurio
biustas buvo iškilmingai atidengtas Žemai-
tės dramos teatre, minint pirmojo lietuviško
spektaklio Telšiuose šimtmetį.
Šiandien renovuotame teatre veikia sen-
jorų teatras „Amplua“ bei vaikų ir jaunimo
studija „Savi“ (rež. Laimutė Pocevičienė).
Nuo 1995 metų teatre kuria savito meninio
braižo jaunimo studija „Aglija“ (rež. Laima
Adomaitienė), su savo spektakliais aplan-
kiusi Amerikos, Afrikos, Europos bei Japoni-
jos žemynus.
Patys organizatoriai apie festivalio-fo-
rumo tikslus kalba prasmingais, įsiklausyti
ir susimąstyti kviečiančiais žodžiais: „Idėja
paprasta – kurti teatro meno puoselėtojų
bendruomenę. Teatras turi tapti namais,
kurie tavęs laukia, kuriuose išpažįstama,
atsinaujinama. Namais, kuriuose tvyro dva-
sios stiprybė ir grožis, harmonija ir jausmai.
Tai namai, kurie padeda išgyventi žmogaus
silp numo ir nebrandumo akimirkas, pade-
da suaugti ir stiprėti. Šiandien veliamės į
meninio vertinimo laipsniavimo problemas,
sustojame ties savo pavadinimų riba, užuot
branginę taip skubinai bėgantį laiką, kuris
galėjo būti skirtas kūrybos stebuklui“.
Telšiuose surengtas pirmasis tarptautinis
profesionalių teatrų festivalis-forumas įro-
dė, kad prieš šimtmetį pasėtos teatro sėklos
Telšiuose gajos, kantriai puoselėjamos ir jau
brandina skalsų derlių.
-forumasRugsėjo 13–15 dienomis Telšių Žemaitės dramos teatre vyko tarptautinis profesionalių teatrų festivalis-forumas, skirtas pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose šimtmečiui paminėti.
Telšiuose –pirmasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis
1 2
31
FoToRepoRTaŽas
3
5
6
8
7
9
4
6. Forumo dalyviai: prof. Irena Veisaitė, doc. dr. Danutė Vaigauskaitė, režisierius, doc. Gytis Padegimas7. Prof. Viktorija Daujotytė ir teatro kritikė Daiva Šabasevičienė 8. Svečias iš Belgijos, teatro „Agora“ režisierius Marcel Cremer9. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis kūrybinės laboratorijos metuGedimino Zemlicko nuotraukos
1. Biusto režisieriui Romualdui Juknevičiui atidengimo akimirka. Vaikų ir jaunimo studija „Savi“, rež. Laimutė Pocevičienė 2. Kalbą sako aktorė, režisierė, Romualdo Juknevičiaus mokinė Regina Vosyliūtė3. Režisierius-pedagogas Gytis Padegimas veda kūrybinę laboratoriją festivalio dalyviams4. Festivalio-forumo Telšiuose iniciatorė, jaunimo studijos „Aglija“ režisierė Laima Adomaitienė5. Jaunimo studija „Aglija“ po spektaklio „Trys mylinčios“ pagal Žemaitę, rež. L. Adomaitienė
32
FoToRepoRTaŽas
1
2 3
4 5 6
1, 2. Festivalio akimirkos3. Ansamblio „Suicide DJ‘s“ nariai– Ainis Storpirštis ir Vidas Bareikis4, 5. Geriausia festivalio aktorė – Aldona Bendoriūtė už sukurtą Sonios vaidmenį spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pagal F.Dostojevskį, rež. Kristian Smeds (Suomija). Audronio Liugos produkcija7. „Tele bim bam“ kolektyvas su vadove Neringa Čereškevičiene
6, 11. Kaliningrado (Rusija) „Kitokio“ teatro spektaklis „Gertrūda“, rež. Ala Tatarikova-Karpenko 8. Klaipėdiečių grupė „Kontrabanda“. Centre – rašytojas Gintaras Grajauskas9. Geriausias festivalio aktorius – Vytautas Anužis už sukurtą filosofo Deni Didro vaidmenį spektaklyje E. Smitto „Paleistuvis“, rež. Povilas Gaidys. Klaipėdos dramos teatras10. Scena iš „Keistuolių“ teatro spektaklio „Brisiaus galas“. Intimi(u) vyrų grupė „Erelis“
12, 14. Žiūrovų simpatijų prizą laimėjęs „Pirštų“ teatras iš Tbilisio (Gruzija). Scenos iš spektaklio Exstravaganza“, rež. Beso Kupreišvili13. Geriausias festivalio spektaklis – T.Dorst, U.Ehler „Aš, Fojerbachas“, rež. Valentinas MasalskisDmitrijaus Matvejevo ir Linos Kynaitės nuotraukos
33
FoToRepoRTaŽas
7
9
11
13
8
10
12
14
34
FoToRepoRTaŽas
1
2
3
Gedimino prospekte buvo galima pamatyti gyvąsias Kauno pantomimos teatro skulptūras, užsukti į grožio saloną ir neatpažįstamai pakeisti įvaizdį, susipažinti su Brazilijos karo menu, išbandyti kolektyvinį instrumentą ir kt.1. Kauno „Ugnies rato“ fakyrų spektaklis2, 4. Režisierius ir aktorius Benas Šarka teatro trupų Gliukai spektaklyje „Kiaurai“ (Klaipėda) 3, 5, 6. Kauno pantomimos teatro aktoriai Vilniaus gatvėse sukūrė gyvąsias skulptūrasLinos Kynaitės ir Gabrielės Labanauskaitės nuotraukos
35
Šiuo gatvės teatro festivaliu norėta at-
gaivinti Vilniaus mieste nuo seno gyva-
vusią teatralizuotų eitynių tradiciją, kurią
vėliau tęsė dailininkė Vega Vaičiūnaitė ir
jos aplinkos teatras „Miraklis“. Pagerbdami
menininkės atminimą rengėjai „Miraklio“
vardą suteikė festivaliui. V. Vaičiūnaitės at-
gaivintą tradiciją savaip atnaujino Vilniaus
Senamiesčio teatras, inicijavęs porą gatvės
teatro festivalių.
„Miraklis“ pristatė dvi užsienio grupes,
kurios atidarė ir užbaigė festivalį. Atidarant
prancūzų trupės „Altitude“ lyno akrobatas
Didier Pasquette 15 metrų aukštyje lynu pra-
žingsniavo virš Katedros aikštės, lydimas gru-
pės „Zeep“ iš Didžiosios Britanijos koncerto.
Antrieji festivalio užsienio svečiai – plastikos
teatras „InZhest“ iš kaimyninės Baltarusijos
– Vilniaus Rotušės aikštėje parodė spektaklį
„Reversio“. Pirotechnikos bei šviesos efektų
gausiam festivalio uždarymo spektakliui į
pagalbą buvo pasitelkta ugniagesių mašina
su visa komanda ir ekskavatorius.
Festivalio programos branduolį sudarė
lietuvių menininkų pasirodymai, įsilieję į
„Sostinės dienų“ „Dūzgiantį prospektą“. Ge-
dimino prospekte buvo galima pamatyti
gyvąsias Kauno pantomimos teatro skulptū-
ras, užsukti į grožio saloną ir neatpažįstamai
pakeisti įvaizdį, susipažinti su Brazilijos karo
menu, išbandyti kolektyvinį instrumentą,
stebėti šviesos misteriją, pamatyti negalią
turinčių žmonių kūrybą. Vakarais žiūrovus
stebino Kauno „Ugnies rato“ fakyrų spekta-
klis ir šventinis fejerverkas.
„Miraklio“ reginiai vyko ir Sereikiškių par-
ke (istoriniame Bernardinų sode), taip pat
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus
kiemelyje. Pastarajame naujausią savo pro-
jektą „Kiaurai“ pristatė klaipėdietis Benas
Šarka.
Festivalio organizatoriai jau turi planų ir
būsimiems gatvės teatro festivaliams. Graži
ateitis laukia Senamiesčio teatro idėjos – te-
atralizuoti vilnietiškąją šventojo Kristoforo
legendą. „Su „Vilniaus – Europos kultūros
sostinės 2009“ organizatoriais ir būsimo-
siomis Europos kultūros sostinėmis norime
plėtoti bendrą projektą – teatro priemonė-
mis įkūnyti įvairių Europos Sąjungos mies-
tų legendas. Pirmasis „Miesto legendų“
projekto spektaklis pasakotų šv. Kristoforo
legendą. Lietuviškasis spektaklis šios legen-
dos motyvais turėtų keliauti į miestus, kurie
yra projekto partneriai. Tikimės, kad prie
projekto prisijungs 2010-ųjų ir 2011-ųjų
metų Europos kultūros sostinėmis tapsian-
čių miestų (Pečo, Eseno, Stambulo, Talino ir
Turku) atstovai su gatvės spektakliais, įpras-
minančiais šių miestų legendas. Taip euro-
pietiškos miestų legendos teatro spektaklių
pavidalu galėtų keliauti iš miesto į miestą.
Dabar ieškome partnerių šiam tarptauti-
niam projektui ir tikimės, kad „Miesto le-
gendos“ ilgainiui virs kasmetine „Miraklio“
puošmena“, – sakė OKT direktorius M. Bu-
draitis.
OKT / Vilniaus miesto teatro informacija
FoToRepoRTaŽas
Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras (OKT) ir Vilniaus Senamiesčio teatras rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 dienomis Vilniuje organizavo tarptautinį gatvės teatro festivalį „Miraklis“.
„Miraklyje“ gatvės teatro
stebuklai
5 6
4
36
dRaMos sceNa
Šiemetinė pavasarinė Naujosios dramos
akcija (Audronio Liugos produkcija) ini-
cijavo garsaus škotų dramaturgo Davido
Harrowerio pjesės „Juodvarnis“ skaitymą.
Šio skaitymo, o vėliau spektaklio režisierius
– Jonas Vaitkus. Jau pavasarinis spektaklio
eskizas paliko gerų įspūdžių, nes pjesės per-
skaitymas sudėliojo pagrindinius dramatur-
ginius akcentus, kurie paaiškino autoriaus
sumanymą, ir tiksliai nusakė personažų
dramaturginės raidos kryptis. Skaitymo
metu pagrindinius vaidmenis atliko Aldona
Vilutytė ir Vladas Bagdonas, remarkas skaitė
Irina Lavrinovič.
Spektaklyje „Juodvarnis“, kurio premjera
įvyko rugsėjo 12 d. „Meno forto“ salėje, ak-
torių komanda ta pati, tik Irina Lavrinovič
atlieka daug paslaptingesnį – Mergaitės –
vaidmenį.
Spektaklio sceninis laikas telkiamas aplink
du kadaise susitikusius ir vėliau išsiskyrusius
žmones. Režisierius ir aktoriai kuria aktyvų
šešiasdešimtmečio ir trisdešimtmetės susi-
dūrimą, kurio metu bandoma išsiaiškinti ne
vien praeities santykius, bet ir apibrėžti šian-
dien juos tebekamuojančias psichines trau-
mas. Kalbėdami apie prieš daugelį metų,
kai mergina dar net nebuvo paauglė, juos
susiejusį keistą meilės romaną, pasibaigusį
vyriškio įkalinimu, kartu praleistą praeities
laiką pamažu jie paverčia esamuoju laiku.
Nors spektaklio pabaigoje netikėtai pasi-
rodanti Mergaitė pranašauja sau nė kiek ne
lengvesnę ateitį, kūrinys teigia, jog meilės
jausmas neišnyksta, net po ilgo ir sudėtingo
išsiskyrimo įmanoma jį atgaivinti.
Aldonos Vilutytės ir Vlado Bagdono ku-
riami herojai dalyvauja lyg psichoanalizės
seanse. Jauna aktorė Aldona Vilutytė jau
ne pirmi metai ieško savo tiesų, kurias būtų
galima išreikšti teatrine kalba. J. Vaitkus to-
kiems žmonėms atviras, jam įdomu dirbti
su atvirais žmonėmis. Jau spektaklio eskizo
metu atsiskleidė A. Vilutytės darbštumas ir
pareigingumas. Per trumpą laiką vaidmuo
buvo įsisavintas tiksliai, jau eskizo pristaty-
mo metu aktorė buvo beveik atmintinai iš-
mokusi visą vaidmens partitūrą. Tai, kad per
pastaruosius metus ji daug kam asocijuo-
jasi su infantilia televizijos „blondine“, ne-
sutrukdė aktorei spektaklio metu šį įvaizdį
paneigti, suaugti su vaidmeniu, įtikinti savo
sceniniais išgyvenimais. Žinoma, ateityje
šis persikūnijimas gali pareikalauti ir gero-
kai daugiau pastangų, bet šiandieniniame
„Juodvarnyje“ jos Una yra laisva, kenčianti ir
mylinti, savęs vis dar ieškanti moteris. Akto-
rė – moters psichologijos žinovė. Ji scenoje
rodo tokią moterį, kuri nebijo būti ne tik
kompleksuota, nešiuolaikiška, nemadingai
paprasta. Ji žino, kad tik savo vaidyba, su-
gebėjimu bendrauti su partneriu ji galės
sukurti išbaigtą personažą. Ir jai tai pavyks-
ta. Una – sudėtingo likimo moteris, savyje
talpinanti begalę mįslių, kurių taip papras-
tai neįminsi. A. Vilutytė, vaidmenį pradėjusi
Daiva Šabasevičienėskrydis
David Harrower. „Juodvarnis“. Premjera – 2007 m. rugsėjo 12, 13 d. Režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkė – Irma Mickevičiūtė. Vaidina: Vladas Bagdonas, Aldona Vilutytė, Irina Lavrinovič.
„Juodvarnio“Vladas Bagdonas ir Aldona Vilutytė spektaklyje D. Harrower „Juodvarnis“, rež. Jonas Vaitkus
Audronio Liugos produkcijaDmitrijaus Matvejevo nuotraukos
37
sceNos MoKsLas
lyg paprastomis, net buitinėmis natomis,
palaipsniui drauge su savo heroje išlaisvė-
ja, tampa vidiniu grožiu švytinčia moterimi.
Toks kelias, atsisakant bet kokio sceninio
pataikavimo, koketavimo, ironizavimo, Uną
paverčia ne dvidešimt pirmojo amžiaus
auka, o moterimi, kuri šiuolaikinėje visuo-
menėje pati pasirenka savo likimą – kad ir
kokiais kataklizmais jis grėstų. Tokio moters
tipažo aktorių šiuolaikiname Lietuvos teatre
reta. Neišduodant ir neslepiant savo prigim-
ties sukurti scenoje tokio keisto likimo mo-
terį nėra paprasta. Jos vaidmuo ypatingas
dar ir dėl to, kad aktorė atvira partneriui: jos
žvilgsnis, dialogo valdymas, sugebėjimas iš-
kart reaguoti į visus sceninius netikėtumus
– pastebimi ir brangintini.
Vlado Bagdono susitikimas su režisieriu-
mi Jonu Vaitkumi – ne pirmas. Kartu jie dir-
bo Mike’o Culleno „Annoje Weiss“ (1998) ir
Gregory Burke’o „Gagarino gatvėje“ (2002).
Po fundamentalių Eimunto Nekrošiaus kū-
rinių, kuriuose Bagdonas kuria vienus iš di-
džiausių savo vaidmenų, J. Vaitkaus pastaty-
muose jis tarytum nulaipintas nuo koturnų:
jam patikimi prasigėrusių, įvairiausių mani-
jų kamuojamų vyrų paveikslai, kurie talen-
tingam aktoriui prigyja taip pat organiškai,
kaip ir dramaturgijos klasikų personažai.
Vladui Bagdonui – tikrajam pjesės juo-
dvarniui – medžiaga „sava“, jis joje maudo-
si, lyg tai būtų realybė: jaučia ritmą, tai, ką
mano esant nereikalinga, čia pat ištaiso.
Bagdono aktorinė jėga plūsta iš raiškaus
balso, sugebėjimo intonuoti tekstą, tikslaus
gestų valdymo. Jis niekada nesiilsi, nors
kartais tam lyg ir atsiranda properšų. V. Bag-
donas – jautrus psichologas, todėl psicho-
loginės dramos artimos jo tapatybei. A. Vi-
lutytės ir V. Bagdono sceninis duetas gali
tapti šio teatrinio sezono atradimu. Netikė-
ta partnerystė ir labai įdomus rezultatas.
J. Lavrinovič ne tik organiškai tiko spek-
taklyje sukurtai atmosferai, bet ir suteikė
jai siurrealistinių atspalvių, kurie įkūnijami
beveik groteskiškame jos sceniniame įvaiz-
dyje su ryškiai padažytomis mergaitės, ne-
kantraujančios virsti moterimi, lūpomis. Jos
meilė Rėjui – nekalta, instinktyvi ir savaip
grėsminga, Unos jausmuose vėl atveria
žaizdą, kuri per intensyvaus psichologinio
veiksmo valandą lyg ir buvo pradėjusi už-
sitraukti.
Režisierius šį kartą pateko į aktorių situa-
ciją: ne jis rinkosi, bet jį pasirinko. Medžiagą
jam pasiūlė Audronis Liuga. Ją statyti – reiš-
kia tapti savotišku įkaitu. Pedofilija – ne pati
smagiausia tema. Tačiau pjesė režisieriui
tapo intriguojamu iššūkiu, konfliktu, be ku-
rio tikrasis teatro menas neįmanomas.
Nors pjesė kamerinė, J. Vaitkaus režisūrinė
ranka gana aiškiai juntama. Spektaklyje ke-
liais potėpiais atskleidžiamas dviejų žmonių
išsiskyrimo neįmanomumas. Iš karto galima
atskirti J. Vaitkaus režisūrinio mąstymo kul-
tūrą, tuo labiau, kad jo kūrybinėje biografi-
joje jau yra buvę panašių kūrinių. J. Vaitkus
šį kartą, kaip niekad anksčiau, palieka daug
vietos aktorių improvizacijoms. Kadangi
vyksta jausmų kova, įvairios intonacijos
kiekvieną kartą gali būti suvaidintos kitaip.
Improvizacijos laisvė spektaklį daro viliojan-
tį, troškimų ir veiksmų pasekmės tampa šio
atviro psichologinio seanso dalimi.
Muzikos šitame spektaklyje nedaug. “The
Beatles” daina – skaidri, paprasta, kameriš-
ka. Veiksmas vyksta tyloje, todėl spektaklio
metu girdisi bet koks papildomas garsas.
Veiksmas vyksta mažoje, pailgoje „Meno
forto“ salėje, kurioje mėtosi plastmasiniai
vandens buteliai, vienkartiniai „greitojo“
maisto indai (dailininkė – Irma Mickevičiū-
tė) – kontrastas tiems dramaturgo nurody-
tiems ir režisieriaus bei aktorių atskleistiems
jausmams, kurie žmogaus prigimtyje slypi
nuo neatmenamų biblinių laikų.
„Spektaklyje keliais potėpiais atskleidžiamas dviejų žmonių išsiskyrimo neįmanomumas“.
38
opeReTĖs sceNa
Liepos 1, 7 ir 8 dienomis Kaune jau šeš-
tą kartą vyko tarpautinis festivalis „Operetė
Kauno pilyje“. Festivalyje, kurį organizavo
VšĮ „Baritonų trio“ – Benjaminas Želvys, Ge-
diminas Maciulevičius ir Danielius Vėbra bei
Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė – dalyvavo
Lietuvos ir užsienio šalių muzikinių teatrų
atlikėjai. Šiais metais „Operetė Kauno pilyje“
savo koncertais peržengė mūsų valstybės
sienas. Nuotaikinga programa birželio 26 d.
skambėjo Sankt Peterburgo Petropavlovs-
ko tvirtovės prieigose ir Kaliningrade (birže-
lio 30 d.). Beje, koncertas Sankt Peterburge
davė pradžią ir naujam tarptautiniam pro-
jektui – „Muzika Europos pilyse“, kurio raidą
galėsime sekti artimiausiais metais.
Kaip teigia festivalio organizatoriai, vienu
svarbiausių jų tikslu tapo išnaudoti miesto
istorinio ir kultūrinio paveldo vietas. Viena
tokių – Kauno muzikinio teatro sodelis, ku-
riame prieš gerą šimtmetį buvo rengiami
įvairūs koncertai. Liepos 1 d. čia koncerta-
vo Kauno valtornų kvartetas – Egidijus Sta-
nelis, Andrius Dirmauskas, Audrius Gervė,
Arvydas Generauskas – ir Lietuvos vaikų ir
jaunimo centro choras „Kivi“, vadovaujamas
Danguolės Aukselienės.
Pagrindinių festivalio koncertų, vykusių
7–8 dienomis Kauno pilies prieigose, nesu-
trukdė net visą Lietuvą skandinusios liūtys.
Stebint besirenkančią operetės gerbėjų
publiką, organizatorių veiduose nerimą
keitė šypsenos. Publika į koncertus rinkosi
apsiginklavusi vandeniui atsparia amunici-
ja – lietpalčiais, skėčiais, neperšlampamais
kilimėliais ant žemės atsisėsti ir net polie-
tilenu aptrauktomis kėdutėmis. Publikos
negąsdino siaučiantis vėjas ir be perstojo
lyjantis lietus – visas dvi su puse valandos
ji klausė, bisavo ir džiūgavo girdėdama po-
puliariausių operetės kompozitorių muziką,
matydama savo mylimus artistus ir festiva-
lio svečius.
O svečių išties buvo daug. Tai muzikai iš
Rusijos, Vengrijos, Lenkijos, Gruzijos, Itali-
jos, Šveicarijos. Koncertuose grojo Rusijos
ir Europos šalių jaunimo simfoninis orkes-
tras. Šis orkestras įkurtas dar 2000-aisiais
metais, jame groja jauni muzikantai iš Sankt
Peterburgo, kitų Rusijos ir Europos miestų.
Orkestrui vadovauja ir visuose festivalio
koncertuose dirigavo nusipelnęs Rusijos
Federacijos artistas Aleksandras Sladkovs-
kis, taip pat Sergejus Roldulinas bei Kauno
muzikinio teatro dirigentai Julius Geniušas,
Virgilijus Visockis, Jonas Janulevičius.
Manau, kad oras pakoregavo ir koncertų
režisieriaus Ginto Žilio sumanymus, tačiau
koncertinės programos dramaturginė lini-
ja buvo aiški ir nuosekliai vedė klausytojus
prie publikos numylėtinio maestro Virgili-
jaus Noreikos atliekamos festivalio vizitinės
kortelės – Barinkajaus kupletų iš J. Strausso
operetės „Čigonų baronas“ .
Koncertų programa žiūrovams patei-
kė visą paletę žymiausių ir populiariausių
klasikinės operetės numerių. Tai F. Leharo,
J. Strausso, I. Kalmano, P. Abrahamo ir kitų
autorių arijos, duetai. Greta gerai pažįstamų
Lietuvos solistų – Nomedos Vilkanauskaitės,
Kristinos Zmailaitės, Edmundo Seiliaus, Gi-
tanos Pečkytės, Kęstučio Alčauskio, Živilės
Lamauskienės, Ramintos Vaicekauskaitės,
Kristinos Siurbytės, Mindaugo Gylio, Žano
Voronovo, Aušros Cicėnaitės, Raimondo Ba-
ranausko ir kitų – publiką žavėjo svečiai iš
užsienio.
Įdomu tai, kad daugelis koncerte dalyva-
vusių svečių pasaulyje pirmiausia yra žino-
mi kaip operos atlikėjai. Jų atliktų festivalyje
kūrinių interpretacija ne tik praplėtė pas
mus įprasto operetinio dainavimo suvoki-
Janina Stankevičienė
pilyjeoperetė KaunoTenorai dainuoja „O, sole Mio“
39
opeReTĖs sceNa
mo skalę, pademonstravo žinomų Europos
teatrų požiūrį į šį žanrą, bet ir dar kartą leido
susimąstyti apie tarp Lietuvos teatralų po-
puliarų operetės „nemeniškumo“ klausimą.
Vieną sudėtingiausių operetinių arijų (Su-
chongo ariją iš F. Leharo op. „Šypsenų šalis“)
atliko Lodzės, Niurnbergo operos teatrų
solistas Dariuszas Stachura. Šio dainininko
repertuare G. Verdi, R. Strausso, W. A. Mo-
zarto, G. Puccini ir kt. operų tenoro partijos.
Subtiliu vokalu ir stiliaus pojūčiu publiką
sužavėjo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Kor-
sakovo konservatorijos absolventė ir Mari-
jos teatro operinių vaidmenų atlikėja Olga
Pudova. Žiūrovai ypač šiltai sutiko mūsų
operos teatro grandą Virgilijų Noreiką, dai-
navusį duetu su jau antrą kartą festivalyje
dalyvaujančia viešnia iš Šveicarijos Barbara
Buhofer, dainavusia Ciuricho operos teatre,
pripažinta tiek operinių vaidmenų kūrėja,
tiek ir sudėtingų soprano partijų atlikėja
G. F. Händelio, W. A. Mozarto, L. van Beetho-
veno, A. Vivaldi stambios vokalinės formos
kūriniuose.
Puikia išvaizda, sceniniu temperamentu
ir aukščiausiu vokalo meistriškumu apdova-
nota viešnia iš Lenkijos Gražyna Brodzinska
yra pripažinta operetės primadona. Tačiau
bene didžiausių ovacijų ir publikos simpa-
tijų prizą laimėjo svečiai iš Vengrijos – Szilvi
Szendy (sopranas) ir Karoly Pellerio (teno-
ras). Abu jie Budapešto operetės teatro
solistai, sėkmingai kuriantys vaidmenis ir
miuzikluose, gastroliuojantys Miunchene,
Leipcige bei kituose Europos ir Amerikos
miestuose. Tai atlikėjai, idealiai atliekan-
tys vadinamuosius subretinius vaidmenis
operetėje. Reikia pabrėžti, kad mūsų teatrų
spektakliuose jau seniai teko matyti taip vir-
tuoziškai, netgi su akrobatiniais triukais, ku-
riuos atliekant nė kiek nenukenčia atlieka-
mos vokalinės partijos kokybė, atliekamus
antrosios, žaismingosios poros numerius.
Sudarydami programą renginio organi-
zatoriai liko ištikimi tradicijai – vieną vakarą
skirti festivalio „svečiui“. Penkerius metus iš
eilės čia „svečiavosi“ opera, baletas, miuzi-
klas, kino muzika. Šiais metais garbingu fes-
1. Barbara Buhofer ir Virgilijus Noreika3. Grazyna Brodzynska (Lenkija)
1 2
3 4
2. Szilvi Szendy ir Karoly Pellerio (Vengrija)4. Badri Maisuradze (Gruzija)
40
opeReTĖs sceNa
tivalio svečiu tapo neapolietiška daina. Ne-
blėstantis šių dainų populiarumas pasaulyje
tiesiog stebina. Rodos, taip dažnai šios me-
lodijos skamba koncertinėse programose,
yra įvairiai instrumentuojamos, jų skambesį
atpažįsta turbūt kiekvienas klausytojas. Taip
atsitiko ir šio festivalio metu. Buvo minučių,
kai atrodė, jog publika šias melodijas pažįs-
ta geriau nei savo krašto liaudies dainas. Pa-
sigėrėjimas kilo vertai, nes scenoje pasirodė
profesionalūs ir pripažinti dainininkai. Tą
vakarą Kauno pilies papėdės scenoje daina-
vo net 14 tenorų. Ovacijų sulaukė svečias iš
Italijos Gregory Bonfatti. Šio daininko sce-
ninė patirtis Teatro alla Scala, Bolonijos Te-
atro Comunale, Neapolio Teatro San Carlo,
Londono Royal Opera, Covent Garden ir ki-
tuose Europos teatruose suteikė galimybių
pasimokyti ir Lietuvos atlikėjams. Jo atliktos
E. A. Mario „Santa Liucija luntana“, P. Mas-
cani „Serenada“, „Gitara Romana“ subtiliai
atskleidė itališkąjį bell canto ir neapolietišką
dainavimo manierą. Čia svarbu paminėti
tai, kad neapolietiškos dainos yra parašytos
ir atliekamos neapolietišku dialektu, jos nie-
kada neverčiamos į oficialią italų kalbą, nors
vertimų į kitas kalbas yra begalybė.
Festivalio svečias Gruzijos tenoras Badri
Maisuradze Lietuvos publikai jau yra pažįs-
tamas. Jį renginio organizatoriai vadina tie-
siog „festivalio talismanu“. Iš šiais metais, at-
skridęs į Lietuvą praktiškai tiesiai į koncertą,
solistas džiugino publiką „Torna a Sorrien-
to“, „Tu, ca nun chiagne“ ir kitomis žiūrovų
pamėgtomis dainomis.
Tenorų varžytuvėse puikiai pasirodė ir Lie-
tuvos teatrų solistai: V. Noreika, A. Rubežius,
M. Zimkus, K. Alčauskis Ž. Voronovas, R. Kar-
pis, B. Tamašauskas ir kiti. Varžytuvių finale
skambėjo visų 14 tenorų „O, sole mio“.
Šeštasis „Operetės Kauno pilyje“ festiva-
lis dar kartą patvirtino Kauną esant Lietu-
vos operetės sostine. Tai, kad visi koncertai
buvo nemokami, tik dar kartą patvirtino,
jog kultūriniai renginiai turi būti prieinami
visiems ir nevaržomai (net liūdna pagalvo-
jus, kad norėdami patekti į tuo pačiu metu
Vilniuje vykusią ir UNESCO saugomą Dainų
šventę už pigiausią bilietą klausytojai turėjo
sumokėti po 20 Lt).
„Operetė Kauno pilyje“ – perspektyvus
ir laukiamas festivalis. Jo geografinės ribos
jau po festivalio „Muzika Europos pilyse“
žada plėstis ir džiuginti ne tik Lietuvos ir Ru-
sijos, bet ir Suomijos, Lenkijos melomanus.
Tačiau jo organizatoriams norėtųsi palinkėti
plėsti ne tik veiksmo ir dalyvių geografines
ribas. Norėtųsi palinkėti tapti ne tik muzikos
festivaliu, bet tapti ir tikru teatro festivaliu.
Muzikinių festivalių Lietuvoje gausu kaip
niekad. Deja, teatrų festivalius organizuoja
tik „dramokai“. Todėl kartu su kitais Lietuvos
operetės gerbėjais linkiu ir tikiuosi ateityje
operetės festivaliuose pamatyti geriausius
Lietuvos ir Europos teatrų pastatymus, na,
bent po vieną kiekvienais metais.
Šeštasis „Operetės Kauno pilyje“ festivalis dar kartą patvirtino Kauną esant Lietuvos operetės sostine
Didžiausių ovacijų ir publikos simpatijų prizą laimėjo svečiai iš Vengrijos – Szilvi Szendy (sopranas)
ir Karoly Pellerio (tenoras)
41
sceNos isToRiJa
Aktorius ir režisierius Aleksandras Vit-
kauskas (1887–1943) buvo neišsenkamos
energijos lietuvių teatrinės veiklos organi-
zatorius. 1913 m. jis perorganizuoja „Kauno
skrajojamą trupę“ į „Kauno lietuvių dramos
artistų bendrovę“, kuri turėjo užtikrinti
nuolatinę veiklą. 1914 m. išsirūpina doku-
mentus su labiau prityrusių scenos mėgėjų
grupe vykti gastrolių į JAV. Prasidėjęs karas
Vitkausko išvyką sužlugdo. Tačiau jis pats,
būdamas karo pabėgėliu Rusijoje, vargais
negalais, per Sibirą, Japoniją ir Kanadą 1915
m. pabaigoje atvyksta į Čikagą.
Tuo metu Čikagoje lietuvių teatrinė veikla
buvo gausi ir įvairi. Vaidinimus ruošė net 15
scenos mėgėjų grupių. Septynios iš jų sta-
tė du tris vaidinimus kasmet. Pasipelnymo
tikslais retkarčiais ruošė spektaklius ir pa-
šalpinių bei parapinių organizacijų rateliai.
Tokioje aplinkoje profesionalaus aktoriaus,
baigusio Dailės teatro studiją Maskvoje,
atvykimas sudomino scenos meno entuzi-
astus.
Nieko nelaukęs, Vitkauskas suorgani-
zuoja „Teatralę kuopą“. Pradėta repetuoti
„Genovaitę“ (1916 01 05) ir M. Šikšnio-Šiau-
lėniškio „Pilėnų kunigaikštį“ (1916 01 08),
tačiau repeticijos vyksta ne visa sudėtimi,
nes dauguma prityrusių vaidintojų žiūrėjo
į Vitkausko, nesusipažinusio su vietos sąly-
gomis, pastangas su nepasitikėjimu. „Pilėnų
kunigaikščio“ repeticijas teko sustabdyti.
„Genovaitės“ premjera įvyko didelėje
Pulaskio svetainėje (1916 01 23). Žiūrovų
buvo daug, spaudoje atsiliepimai teigiami,
išskyrus „Naujienų“ reporterį (1916, nr. 24),
kuriam Vitkauskas Goliaus vaidmenyje „išro-
dęs per daug teatrališkas“, o Lilija Žilvičiūtė,
Benediktas Vaitekūnas ir Petras Širvinskas –
„vietomis per mažai teatrališki“. Trys repor-
terio paminėti atlikėjai buvo prityrę scenos
mėgėjai. Jie ir kitose Vitkausko spektakliuo-
se atliko pagrindinius vaidmenis.
Papildęs savo „Teatralę kuopą“ naujais vai-
dintojais, Vitkauskas vėl repetuoja du veika-
lus: J. Žulavskio „Mirtų vainiką“ ir atgaivina
„Pilėnų kunigaikštį“. Vasario 20 dieną Hull
House teatre įvyko „Mirtų vainiko“ premje-
ra. Žiūrovų buvo mažai, bet, pasak „Naujie-
nų“ reporterio (1916, nr. 44), susirinko „visa
Čikagos lietuvių inteligentija“. Gerai vaidinę
L. Žilvičiūtė, B. Vaitekūnas, J. Sankūnas, o
taip, kaip Vitkauskas, anot korespondento,
„niekad pirmiau Chicagos lietuviai neturėjo
matyt taip lošiant“.
Tuo metu Čikagoje tarp scenos būrelių
vyko arši konkurencija ir, kaip buvo įpras-
ta, tą patį vakarą tuo pačiu laiku vyko dar
du lietuviški renginiai: Mildažio svetainėje
„Lietuvių siuvėjų unijos“ skyrius vaidino
T. Rutkovskio „Audra giedroje“, Lietuvių te-
atras rodė „krutamuosius paveikslėlius“ ir
„Vodevilį“.
„Pilėnų kunigaikščio“ premjera
(1916 02 27), įvykusi šaltoje, nekūrentoje
Vest Saido teatro salėje, nepavyko. Scenoje
dalyvavo apie 80 vaidintojų ir statistų – vyko
stumdymasis, bėgiojimas, klouniškos kardų
kovos. Buvo ilgos pertraukos. A. Vitkauskas
vaidino puikiai Margį, grojo populiarus bro-
lių Sarpalių orkestras, bet vis tiek žiūrovai
liko nepatenkinti.
Po „Pilėnų kunigaikščio“ spektaklio „Te-
atralė kuopa“ pradėjo irti. Spaudoje mažai
žinių apie A. Vitkausko veiklą. Jis skelbė, kad
scenos mėgėjams duos vaidybos pamo-
kų ir padės draugijoms statyti spektaklius.
1916 04 08 jis dalyvavo Žemaitės „Trys my-
limos“ vaidinime (kurios grupės pastatymas
– informacijoje nenurodoma). Gegužės 14
d. LTD vakarui paruošė Vaižganto „Nepadė-
jus nėr ko kasti“.
Baigęs teatro sezoną, Vitkauskas nutaria
eiti jau Kaune išbandytu keliu: suorganizuo-
ja „Skrajojamą teatralę kuopą“. Suvaidinusi
„Genovaitę“ (1916 07 02) kuopa išvyksta į
Bronius Vaškelis
aleksandras Vitkauskasamerikoje
Aktorius ir režisierius Aleksandras Vitkauskas Spektaklio afiša
42
sceNos isToRiJa
gastroles. Repertuare – „Genovaitė“ ir „Mir-
tų vainikas“.
„Skrajojamą teatralę kuopą“ scenos entu-
ziastai sutiko kaip pirmą nuolatinį lietuvių
teatrą išeivijoje. Spaudoje – džiūgavimai,
raginimai remti Vitkausko darbą. Jis lan-
kė didžiąsias lietuvių kolonijas Mičigano,
Konektikuto, Niujorko valstijose. Kelionės,
spektaklių rengimas atlikėjus išsekino. Sa-
lės nebuvo iš anksto užsakytos, dažnai sa-
vaitgaliais užimtos vietinių renginių, trūko
reklamos, vaidino šiokiadieniais pustuštėse
salėse. Paaiškėjo, kad Vitkausko adminis-
traciniai sugebėjimai menki, daug gražių
sumanymų, bet mažai ištvermės. Nepakan-
kamai suvokdamas amerikietiškas sąlygas,
jis nesugebėjo įgyvendinti savo užmojų ir
Kuopą visą laiką persekiojo lėšų stoka.
Lapkričio pabaigoje „Skrajojama teatra-
lė kuopa“ atvyksta į Brukliną. Du spekta-
kliai rodomi garsioje McCaddin svetainėje:
„Mirtų vainikas“(1916 12 02) ir „Genovaitė“
(1916 12 05). Gruodžio 13 d. „Vienybėje lie-
tuvninkų“ pasirodė du straipsniai: viename
teatro mylėtojas džiaugiasi, kad spektakliai
paliko gilų ir malonų įspūdį, antrame (be
parašo) – apgailestavimai, kad Vitkausko
kuopa iširo, kaltina visuomenę, jos vadovus,
„dramatiškas draugijas“, konkuravusias su
Vitkausko vaidintojais... Pasak teatro mylė-
tojo, Vitkauskas Vlado vaidmenyje („Mirtų
vainikas“) „tiesiog hipnotizuoja savo lošimu.
<...> Kiek p. Vitkauskas priverčia pergyven-
ti žiūrovą – liudija tas faktas, kad apskritai
„storžievė amerikietiška publika likosi su-
jaudinta“. Apie Vitkausko atliktą Goliaus
vaidmenį „Genovaitėje“ nepaminima nė
žodeliu.
Čia pat iš vietinių scenos mėgėjų Vitkaus-
kas suorganizuoja „Dramos dailės draugiją“.
Tačiau jis jau nebėra dienos sensacija, spau-
doje apie jį pasirodo tik retos, lakoniškos
žinutės. Jis ruošėsi statyti F. Schillerio „Vei-
dmainystę ir meilę“, bet ar pastatė – nepa-
vyko nustatyti.
Užbaigęs pavasario sezoną Vitkauskas
paskelbė stulbinamą „naujų lietuvių sceno-
je nematytų“ veikalų repertuarą: J. Gordino
drama „Šėtonas“, E. Čirikovo komedija „Girių
paslaptys“, L. Andrejevo „Mūsų gyvenimo
dienos“, G. Hauptmanno drama „Paskandin-
tas varpas“, W. Shakespeare‘o „Hamletas“,
F. Shillerio drama „Veidmainystė ir meilė“.
Taip pat „scenai dramatizuojamas“ veikalas
„Ponas Tvardauskas“. Išvardintus veikalus
jau verčią į lietuvių kalbą P. Norkus, J. O. Šir-
vydas ir A. Vitkauskas. Vaidinsią ne tik Bruk-
line, bet ir Voterbaryje, Bostone, Niuvarke,
Bridžporte. Taip pat, „suradę patogų laiką“,
norėtų nuvykti į Čikagą keturiems–pen-
kiems spektakliams, pakeliui sustodami
Pitsburge ir Klivlende.
Impozantiškas repertuaras. Vargiai ar
būtų įgyvendinamas net dideliame dramos
teatre. Tai Vitkausko nerealios vaizduotės
reklaminis kreipinys į savo vaidintojus ir
Bruklino lietuvius. Kiek pavyko nustatyti, jis
surežisavo „Girių paslaptis“ ir „Mūsų gyveni-
mo dienas“. Spektakliai nebuvo kartojami.
Vitkauską persekiojo įvairūs organizaci-
niai ir pragyvenimo rūpesčiai, bet jis nenu-
leidžia rankų – šiokiadieniais ruošia su „Dra-
mos dailės draugijos“ nariais L. Andrejevo
„Mūsų gyvenimo dienos“, o sekmadieniais
Voterbaryje režisuoja „Dramatiškos draugi-
jos Varpas“ statomą J. Togobočnio dramą „Iš
meilės“.
„Mūsų gyvenimo dienų“ premjera (1917
10 02), anot Šarūno, „pasisekė gana gerai.
<...>. Veikalas, kaip žinoma, yra klasišku
veikalu rusų kalboje, tik bėda , kad jis l i e -
t u v i š k a i p u b l i k a i b e v e i k n e s u -
p r a n t a m a s (išretinta B. V.)
Voterbaryje „Varpo“ spektaklyje „Iš mei-
lės“ (1917 10 28) dalyvavo apie 50 atlikėjų
su dainomis ir šokiais. Tai buvo geriausias
tų metų pastatymas. Vitkauskas, sužavėtas
žiūrovų ir atlikėjų entuziastiško jo darbo
įvertinimo, persikėlė gyventi į Voterbarį.
Tuo metu Voterbaryje buvę apie 16 000
lietuvių ir veikusios 5 jaunimo dramos drau-
gijos. Vitkauskas, kaip jau įprasta, pradėjo
organizuoti „Dramos dailės draugiją“, į įku-
rią norėjo sujungti visas veikiančias dramos
draugijas. Pirmame susirinkime (1917 12
02) dalyvavo apie 200 mėgėjų. Dauguma
jų lyg ir sutiko jungtis į vieną teatro vienetą.
Svarstė, ginčijosi draugijų atstovai antrame
ir trečiame susirinkime ir išsiskirstė nesusi-
tarę. Viena iš nesutarimo priežasčių buvo
Vitkausko siūlymas pasirašyti metams su-
tartį mokėti režisieriui 100 dolerių per mė-
nesį ir 30 procentų pelno nuo pastatymų.
Po nesutarimų Vitkauskas ir toliau dirbo
„Varpo“ draugijoje.
Kuo skaudesnė nesėkmė, tuo galingesnis
buvo Vitkausko ryžtas nepasiduoti. „Vieny-
bėje lietuvninkų“ jis išspausdino fantastišką
projektą: įsteigti „Teatro bendrovę“, kuri pa-
dės pamatus „Dailės teatrui“ Lietuvoje.
Iš sudėto išeivijos lietuvių kapitalo bus
remiamos ir išlaikomos Amerikoje dramos
draugijos.
Bendrovė įsteigs Lietuvoje savo „studiją-
dirbtuvę“. Ji taip pat organizuos, kas rodys
„judamuosius paveikslus“, kas rodys nu-
fotografuotus dramos teatrų spektaklius
Amerikoje ir Lietuvoje. Seansai duos pelno
ir pripratins lietuvius lankyti ir pamėgti dra-
mos teatrą. „Mes čionai gyvendami privalo-
me viskuo rūpinties ir gatavą darbą parvežti
į Lietuvą<...>. Parvežus tokią įstaigą, mes
drąsiai galėsime pasakyti, kad mus priims
su išskėstomis rankomis, su džiaugsmu
<...>. Jeigu mes turėdami laiką ir gerą pro-
gą suorganizuoti nepasinaudotume tuo, tai
nei nemanykime grįžti, nes iš gėdos netu-
rėsime kur kišti akių. Vaikai gatvėmis turės
teisę rodyti į mus pirštais kaipo į atmatas
tautos“. „Teatro bendrovės“ projektas spau-
doje nebuvo rimtai komentuotas.
Sausio 20 d. Vitkauskas pastatė K. Puidos
„Undinę“ ir V. Kožebrodskio „Dėdė atvažia-
vo“. Pasak recenzentų, „Undinėje“ Vitkaus-
kas neaiškiai kalbėjęs, o Adomo vaidmenį
komedijoje „Dėdė atvažiavo“ suvaidinęs
labai prastai. Tačiau M. Šikšnio-Šiaulėniškio
„Pilėnų kunigaikštyje“, pagal laikraštį „Wa-
terbury Republican“, jis sužibėjęs ir kaip
vadovas, ir kaip Margis. Dalyvavę apie 500
žiūrovų. Vakaro pelnas buvo skirtas Raudo-
1. Artistas A. Vitkauskas. Teatro dirvonai// Vienybė lietuvninkų, 1917, nr. 24 2. Šarūnas (korespondencijos)// Vienybė lietuvninkų, 1917, nr. 42.
3. Artistas A. Vitkauskas. Organizuokime teatro bendrovę//Vieny-bė lietuvninkų, 1918 01 16. nr. 3.
43
sceNos isToRiJa
Atgimstant lietuvių tautai XIX a. pabai-
goje – XX a. pradžioje, pradėjo formuotis
visavertė jos kultūra. Iš apsnūdimo budo
ir profesionalėjo visos jos sritys – muzika,
dailė, teatras, literatūra. Tačiau, nesileisda-
ma į ilgus svarstymus apie to meto istorinę,
kultūrinę ir idėjinę situaciją, norėčiau tik pri-
minti ir išryškinti, kad XIX a. pabaigos – XX a.
pradžios Lietuvoje, jos kultūroje ir literatū-
roje dar buvo gajos romantizmo idėjos. Tai
– romantinis, nekritiškas požiūris į istoriją,
pagoniškos Lietuvos garbinimas, istorinių
asmenybių idealizavimas. Taip pat vienas
svarbiausių lietuviškojo romantizmo aspek-
tų – istorija turėjo būti gyvenimo mokytoja,
tautinio sąmoningumo žadintoja. Pagrin-
dinis uždavinys literatūrai buvo prikelti ir
paliudyti tautos istoriją, o svarbiausias ra-
šytojo įsipareigojimas yra įsipareigojimas
savo tautai. Taigi pavergtoje šalyje buvo
norima įvairiomis priemonėmis sužadinti
ne tik išsilavinusių žmonių, bet ir likusios
tautos dalies patriotinius jausmus. Tačiau,
kaip žinia, tuo metu Lietuvoje skaityti mo-
kėjo toli gražu ne visi ir, kaip suprato patys
tautos žadintojai, publiką geriausiai gali
uždegti ne tiek skaitomas, kiek vaidinamas
kūrinys. Priešingai nei Vakaruose ir Rusijoje,
kur dramaturgai ugdė teatrą, pirmiausia jo
idėjinį lygį ir aktorių meistriškumą, Lietuvo-
je savo dramaturgus ugdė kultūrinė socia-
linė situacija. Užtat lietuvių dramaturgijoje
mes randame daug tokių autorių, kurie ki-
tomis sąlygomis nebūtų pradėję rašyti – sti-
prų dramaturgijos proveržį XIX a. pabaigos
Lietuvoje paskatino kultūrinis judėjimas,
vadinamas lietuviškaisiais vakarais, mėgė-
jų, klojimo teatru. Lietuvių dramaturgijos
tematika tuo metu iš esmės nesiskyrė nuo
kitų literatūros žanrų tematikos. Mėgėjų
teatro laikotarpiu realistinės buitinės pje-
sės, komedijos, kurios tiesiog vaizdavo kas-
dieninį gyvenimą, apėmė daugelį įvairių
dalykų. Šie ankstyvieji draminiai bandymai
buvo labai populiarūs ir glaudžiai susiję su
mėgėjų scena – daug autorių atėjo į šį žanrą
iš prozos, anot J. Girdzijausko, ,,patriotinės
pareigos, savo pačių veiklos, draugų skati-
nami, teturėdami menką supratimą apie
teatrą”1. Be gausių buitinių scenos veikalų
(dažniausiai komedijų), tuo metu Lietuvoje
pradėtos kurti dramos ir istorine tematika.
Į „Aušroje“ įsigalėjusio Lietuvos praeities,
kunigaikščių garbinimo, idealizavimo sūku-
rį įsitraukė ir pirmieji lietuvių dramaturgai
A. Fromas-Gužutis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis
bei V. Pietaris. Visus tris autorius vienija ro-
mantinė istorijos vizija – pagoniškoji Lietu-
va jiems įkūnijo laisvo ir laimingo gyvenimo
mitą, priešpriešą esamai nelaisvei.
Šiame straipsnyje aptarti pasirinktos
trys pirmosios lietuviškos romantinės isto-
rinės dramos. Aleksandro Fromo-Gužu-
čio (1822–1900) ,,keturių veiksmų drama,
parašyta iš senovės atsitikimų Lietuvoje“
– „Kauno pilies išgriovimas 1362“, išspaus-
dinta 1893 m. Plymouth’e (JAV). Pirmą kartą
ši drama pastatyta 1895 vasario 14 d. Tilžė-
je ir vėliau ne kartą Lietuvoje. Marcelino
Šikšnio-Šiaulėniškio (1875–1970) ,,pen-
kių veiksmų tragedija“ „Pilėnų kunigaikštis“
(1901) (sukurta pagal J. I. Kraševskio (Kras-
Ramunė Karvelytė
lietuviškosios savimonės žadintojaipirmieji dramaturgai –
(A. Fromas-Gužutis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis, V. Pietaris)
lietuvių
1 Juozas Girdzijauskas. Lietuvių literatūros istorija XIX amžius. Vil-nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 286.
najam Kryžiui, remiančiam nukentėjusiuo-
sius nuo karo Lietuvoje.
Sėkmės paskatintas, Vitkauskas surengė
grandiozinį „Pilėnų kunigaikščio“ renginį su
150 vaidintojų Voterbaryje. Erdviame lauke,
stebint 5000 miniai, kovėsi raiti kariai, gau-
dė tikros patrankos. Pilėniečiams vadovavo
kunigaikštis Margis – Vitkauskas.
Kiek žinoma, 1919 gruodį jis jau vedęs ir
buvo apsistojęs Brukline. 1920 m. sausio 7
d. „Vienybė lietuvninkų“ paskelbė: „Žinomas
artistas A. Vitkauskas su motere pereitą sa-
vaitę išvažiavo Lietuvon, kartu ir p. Karpavi-
čius“.
Ketverius metus dirbęs su pasiaukojimu
ir nepripažinęs pralaimėjimų, vis dėlto ne-
paliko žymesnių pėdsakų išeivių lietuvių
teatrinės veiklos raidoje.
44
sceNos isToRiJa
zewski, Jozef Ignacy 1812–1887) apysaką
„Kunigas“, išleista 1905 m. Rygoje. Ši drama
pirmą kartą pastatyta 1905 lapkričio 19 d.
Rygoje. Tragedija tapo populiari ir perėjo
visas didesnes scenas – buvo vaidinama Vil-
niuje, Šiauliuose, Petrapilyje, Voroneže, Pa-
nevėžyje, Kaune (drama buvo patekusi ir į
Valstybės teatro repertuarą – 1927 metais ją
režisavo Borisas Dauguvietis). Vinco Pieta-
rio (1850–1900) ,,istoriška drama keturiuo-
se aktuose“ „Kova ties Žalgiriais“ išspaus-
dinta 1906 m. JAV. Ši drama sukurta tarsi
atkirtis Henriko Senkevičiaus (Sienkiewicz,
Henryk 1846–1916) romanui „Kryžiuočiai“
(„Krzyžacy“), kuriame gana tendencingai
pavaizduoti lietuvių ir rusų karai, sumenkin-
tas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto
vaidmuo Žalgirio mūšyje, dramą autorius
rašė nesusipažinęs su scenos technika, dėl
to ji pastatyta nebuvo.
Pasirinktos dramos yra ryškiausi tuo metu
istorinės tematikos draminiai kūriniai. Gu-
žučio „Kauno pilies išgriovimas“ yra pirmoji
lietuviška istorinė drama pastatyta scenoje.
Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“ tęsia dramų is-
torine tematika rašymo tradiciją. Šis veikalas
labai populiarus lietuviškuosiuose vakaruo-
se (tiek čia, Lietuvoje, tiek išeivijoje). Pietario
„Kova ties Žalgiriais“ taip pat tęsia tradiciją,
be to, nuo pastarųjų skiriasi tiek savo są-
ranga, tiek stilistika. Drama įdomi aptariant
valdovų tipus, to meto lietuvišką poziciją
priešų atžvilgiu.Visos trys dramos pagrįs-
tos romantiniais pasakojimais apie didingą
Lietuvos praeitį, jos herojus, nors tikros is-
torinės medžiagos jose nedaug. Pirmosios
lietuviškos dramos, kaip ir daugelis XIX am-
žiaus lietuvių literatūros tekstų, įspūdingiau
skleidžiasi kultūriniame, o ne estetiniame
kontekste, nes tuomet svarbiausia buvo
didaktika, įtaigi idėja, o ne meninis veikalo
apdorojimas. Todėl dažnai šios dramos kriti-
kams praslysta pro akis ir yra aptariamos tik
,,bendrosiose epochų“ apžvalgose. Ir nors
specifiniu meniniu požiūriu jos yra menka-
vertės, bet literatūros istorijos ir kultūros
požiūriu, kaip mentaliteto formuotojos ir
sąmoningumo ugdytojos, lietuviams jos
neįkainojamos. Todėl yra svarbu surasti tin-
kamą kalbėjimo būdą ir apie tokius, savaip
problemiškus, tekstus. Be to, skaitant tokias
dramas, nereikia pamiršti, kad jų autoriai
prieš akis nuolat turi savo meto lietuvį žiū-
rovą (dažniausiai tai neišsilavinusi, neapsi-
švietusi publika), kurį reikia ir supažindinti
su didinga Lietuvos praeitimi, ir sužadinti jo
kilnius jausmus, ir visa tai išreikšti supranta-
mu būdu bei kalba. Kuriant dramas, tikimasi
tiesioginio jų poveikio, formuojama nuo-
monė, kad ir paprastas žmogus gali pasielg-
ti herojiškai – pasipriešinti valdžiai ar bent
truputį prisidėti prie lietuvybės skleidimo.
Formos atžvilgiu pirmieji lietuvių drama-
turgai bandė laikytis klasikinių dramų kūri-
mo metodo. Draminis veiksmas prasideda
konfliktine situacija – kolizija, kai susidūrus
priešingiems interesams, kyla konfliktas.
Tačiau vidinės kompozicijos atžvilgiu pir-
mosiose lietuvių dramose atsiranda me-
lodramai būdingas situacijų paprastumas,
personažų konfrontacija – teigiamų ide-
alizavimas, neigiamų juodinimas, morali-
nės problematikos vyravimas. Pagrindinis
konfliktas, užsimezgęs dramos pradžioje ir
plėtojamas iki pabaigos, tik išorinis ir labai
aiškus bei suprantamas – vokiečiai nori už-
kariauti lietuvių žemes, užimti jų pilis, tad
šie priversti gintis. Iš čia ir kyla kategoriškas
skirstymas į „savus“ ir „svetimus“. Dramos
tampa schematiškos, bet labiau paveikios
emociškai – šitaip žiūrovas geriau įsidėmi,
kad priešas blogas bei klastingas, o lietuviai,
ginantys savo šalį, yra didvyriai, verti pagar-
bos bei pasididžiavimo. Štai, pavyzdžiui,
A. Fromas-Gužutis, žadindamas lietuvių pa-
triotinę dvasią, savo dramoje „Kauno pilies
išgriovimas“ kuria teatrališką sceną: Vaido-
tas. <…> (Ištraukdamas kalaviją iš makštų)
Paskui mane! Ant mūrų! Mirtis Lietuvos ne-
vidonams! Gelgaudas ir Gineitis. (Drauge
su Vaidotu apnuogindami kalavijus) Mirtis!
Pražūva! (Visi su iškeltais kalavijais greitai
išeina.)2 M. Šikšnys, norėdamas parodyti ne-
pralenkiamą lietuvių narsą, dar kategoriš-
kesnis ir tiesmukiškesnis: Kunigaikštis Mar-
gis (Į vyrus) Vyručiai, ginsime pilį kol gyvi,/
Žudydami kryžeivius prakeiktuosius! Visi. Žu-
dyt, žudyt be gailesčio kryžeivius! (Griūdami
pakelia kardus).3
V. Pietaris savo dramoje specialiai šaržuo-
ja ir išjuokia Lenkijos karalių Jogailą ir kaip
kontrastą dramoje išaukština Lietuvos ku-
nigaikštį Vytautą: pačiame mūšio įkarštyje,
prajuokindamas žiūrovą, Jogaila išsitraukia
maišelį su šventenybėmis: Dabar pats lai-
kas šitoms šventenybėms parodyti savo ga-
lybę. Ot vinis, kuriąja buvo prikaltas vienas
iš žmogžudžių. Ot labai stiprus saitas, tiesa,
stabmeldiškas, bet vis tiek: žalčio skūrelė. O
pamatęs, jog ant jo puola kryžiuotis, rėkia:
Gelbėkite! Gelbėkite! Į pilvą man įdurs!4 Tuo
tarpu Vytautą matome visoje jo galybėje:
Vytautas stovi ant žirgo, aplinkui jį Lietuvos
bajorai. Bajorai ir kareiviai. Ura Vytautas!
Ura!5
Taip pamažu ir gana primityviai vieną po
kitos kuriant tokias dramines situacijas, kur
lietuviai idealizuojami, aukštinami, o vokie-
čiai (V. Pietario atveju ir lenkai) menkinami,
žiūrovų sąmonėje buvo žadinama lietu-
viška pasaulėjauta ir patriotiniai jausmai.
Akivaizdžiu dualistiniu skirstymu – „sava“–
„svetima“ – ir primygtiniu senovės lietuvių
heroizavimu bei idealizavimu aptariamų
dramų kūrėjai tikėjosi ne vienam to meto
lietuviškųjų vakarų žiūrovui sugrąžinti pa-
sitikėjimą savimi ir įkvėpti norą priešintis
Lietuvos prispaudėjams. Vienas A. Fromo-
Gužučio dramos herojus – narsus, bebaimis
pilies gynybos vadas Vaidotas, drąsinda-
mas karius ir stengdamasis įkvėpti jiems
karžygiškos dvasios, tiesiogiai kreipiasi ir į
aptariamos epochos lietuvį: Vaidotas. Dar
neišnyko mūsų širdyse garbingoji Pilėnų ap-
gynėjų dvasia, dėl to, neįstengdami apginti
pilį, mokėsime vyriškai numirt, o Kauno lieps-
nos bus mūsų šermenų malkynu.6
2 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 4733 Marcelijus Šikšnys-Šiaulėniškis. Sparnai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 98
4 Vincas Pietaris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 339.5 Ten pat, p. 344.6 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 472
7 Marcelijus Šikšnys-Šiaulėniškis. Sparnai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 43.
45
sceNos isToRiJa
Šioje situacijoje, kaip ir daugelyje kitų
dramose kuriamų situacijų, matome daž-
nai XIX a. melodramose randamą, masinei
publikai paveikti naudojamą stilistinę prie-
monę – kraštutinumus – arba laisvė, arba
mirtis. A. Fromo-Gužučio ir Šikšnio dramose
kova vyksta iki paskutinio atodūsio, jos abi
baigiasi tragiškai – neturėdami kitos išeities
lietuviai susidegina. Taip parodomas ne tik
pagrindinių herojų bei paprastų veikėjų
(taip pat senelių ir moterų) bebaimiškumas,
narsumas, bet išreiškiama viltis, kad tokie
poelgiai tik stiprina tautos dvasią, ir akcen-
tuojama, kad aukotis tėvynės labui yra gar-
binga.
Kreipdami žiūrovų žvilgsnius ir mintis į
Lietuvos praeitį, dramų kūrėjai ieškojo ak-
tualių pavyzdžių ir savo meto gyvenamoje
tikrovėje. Įdomi iš XIX amžiaus Lietuvos
realijų A. Fromo-Gužučio ir M. Šikšnio-Šiau-
lėniškio dramose eksploatuojama situacija
– netikėtas atsivertimas į lietuvybę. Pavyz-
džiai suaktualinami, tikintis, kad jie iš me-
ninės plotmės pereis į gyvenimą. Ieškoma
emocinio kelio į žiūrovų širdis ir laukiama
tiesioginio atpažinimo efekto. Antai Šikš-
nys „Pilėnų kunigaikštyje“ kuria tokią jo lai-
kmečiui būdingą ir pageidautiną situaciją:
nutautėjęs, morališkai degradavęs – tapęs
išdaviku, Šventas atsiverčia į lietuvybę vos
tik išgirdęs lietuvišką dainą: O kunigaikšti
mano! Aš lietuvis/ Iš tikro aš juk išgama bu-
vau…/ Daina šita mane vėl atgaivino…7
Išgirdus lietuvių liaudies dainą, Šventui kei-
čiasi vertybių sistema, pasaulėjauta – vėl at-
bunda jo lietuviška dvasia. Tokie romantiški
„charakterių lūžiai” ir jausmingos scenos
buvo artimi tai epochai ir žiūrovų kartai,
kurie su ašaromis akyse skaitė Vinco Kudir-
kos ir kitų ano meto mūsų veikėjų žodžius
apie atsivertimą į lietuvybę, išvydus pirmą
kartą lietuvišką laikraštį ar knygą, išgirdus
viešumoje lietuvišką žodį. Atrodo, panašią
virsmo į lietuvybę situaciją bus patyręs ir
pats A. Fromas-Gužutis, paskaitęs „Aušrą“ ir
Jono Šliūpo bei Mečislovo Davainio-Silves-
traičio paragintas pradėjęs rašyti lietuviškai.
Įdomu, kad herojai staiga pajunta savyje
tekantį lietuvišką kraują. Lietuviškumas,
tautinė savimonė dramaturgų išreiškiami
kaip laukinio žvėries instinktas, atbundan-
tis lietuviuose pagonyse, nors jie ir nuo pat
vaikystės buvo auklėti vokiška krikščioniška
dvasia: Robertas. Nors mistro mylimu tapau,
bet jausdamas savo gyslose lietuvių kraują,
neapkenčiau nedorų kryžeivių ir, nenorėda-
mas tapti savo brolių užmušėju, sugrįžau prie
savo tautiečių.8
Gražiausios ir lyriškiausios tos dramų sce-
nos, kuriose herojai kalba apie Lietuvą. To-
kiose situacijose idealizuojama ne Lietuvos
praeitis, bet ji pati kaip esamybė. Tokiems
atvejams naudojamas jau lenkų romantikų
sukurtas Lietuvos peizažas. Nuo tada jau ir
žiūrovų sąmonėje tėvynė pradedama ta-
patinti su gamtos vaizdais. Antai Pietario
Jogaila, šiaip jau komiškas personažas, epi-
zode, kai kalba apie Lietuvą, tarsi atitrūksta
nuo kasdienybės, jo kalba tampa poetiška:
Jogaila. Puiki tenai vieta. Nemuno krantas
parėdytas medžiais. Nuo laukų kvepia žoly-
nų žiedais, lekia gausmas… Kaip aš išsiilgau
savo gimto kampo! Man jau į gyvą kaulą įgri-
so ir lenkai, ir viskas čionai… Traukte mane
traukia tenai, į tėviškę […]9
Pirmosiose lietuvių istorinėse dramose
istorija reiškiama per kasdienes, buitines
situacijas, autoriai savo gyvenamo meto
žmonių tarpusavio bendravimo kategori-
jas taiko ir senovės lietuviams, apie kuriuos
rašo, o pagrindinis istorinis įvykis tik atpasa-
kojamas veikėjų arba aprašomas remarkose.
Toks kasdieniškas kalbėjimas, buitinės situ-
acijos ir „gatvės tonacijos“ buvo neišvengia-
mos, nes reikėjo orientuotis į masinio žiūro-
vo emocijas, o norint, kad drama turėtų ne
tik pasisekimą, bet ir auklėjamąjį poveikį,
buvo svarbu, kad žiūrovas galėtų atpažinti
vaidinamas situacijas ir susitapatinti su vei-
kėjais. Pavyzdžiui, A. Fromo-Gužučio trage-
dijoje prieš akis nuolat matome buitines,
su pagrindiniu istoriniu įvykiu nesusijusias
scenas: Gineitis. Almonėle, nors šmotelį brie-
džio keptinės paragauk. Almonė (atsipjovusi
mėsos šmotelį valgo). Puiki keptinė, tik truputį
per sūri. Gineitis. Mes neprietelių apsiausti ne-
sūdytos mėsos negalime turėti.10 Dramaturgų
kuriami senovės lietuvių didikai ir jų kalba
labiau primena autoriaus gyvenamojo lai-
ko valstiečius nei herojiškus lietuvių karius,
bet tokios situacijos tuometiniam žiūrovui
buvo priimtinesnės bei suprantamesnės,
vaizduojami didvyriai mielesni širdžiai, kai
yra „žemiški“, kai jų problemos panašios, kai
kalba tokia pati – tiesiogiai veikiant emoci-
jas, žadinami ir patriotiniai jausmai.
XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pra-
džios lietuviškų romantinių istorinių dramų
susikūrimui labai didelę įtaką darė to meto
visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas: ori-
ginalios dramaturgijos stygius rengiant
lietuviškus vakarus, kitų literatūrų, ypač len-
kiškosios, poveikis (eksploatuojamos lenkų
romantikų sukurtos herojiškos fabulos).
Pagrindinis tikslas kuriant dramas buvo ža-
dinti lietuvių žiūrovų patriotinius jausmus,
ugdyti jų tautiškumo dvasią, diegti meilę di-
dingai Lietuvos praeičiai bei lietuvių kalbai,
pasitelkiant praeities pavyzdžius mokyti
juos garbingo elgesio, aukojimosi veiksmų
ir atsidavimo Lietuvai. Šitiems tikslams įgy-
vendinti pirmieji lietuvių dramaturgai savo
dramose pradėjo naudoti paprastą kompo-
ziciją – aiškų „savų“ ir „svetimų“ atskyrimą ir
pirmųjų idealizavimą, o antrųjų juodinimą.
Vis dėlto pirmoji lietuviška dramaturgija už-
čiuopė žanro kontūrus, kolizijų ir konfliktų
mazgus, sutelkė nemažai temų, motyvų ir
nors stereotipai dramose įsitvirtino ilgam,
bet kartu jie kūrė tradiciją, brandino tau-
tinę savimonę, ugdė literatūrinę kalbą ir
tarsi programavo sudėtingą lietuviškosios
dramaturgijos situaciją – ir šiandien tai ma-
žiausiai produktyvi literatūros rūšis. Istorinė
savimonė, taip entuziastingai kelta XIX am-
žiaus pabaigoje, po šimto metų labai sun-
kiai tampa pilietine savimone.
8 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 496. 9 Vincas Pietaris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 332.
10 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 467.
46
sceNos isToRiJa
Lietuvos teatro ir muzikos meno pasaulis
turi iškilių asmenybių, tačiau Monikos Miro-
naitės ir Beatričės Grincevičiūtės legendos
gyvos iki mūsų dienų. Jos, nuėjusios ilgą
ir platų kūrybinį kelią, keistai vis dar nepa-
mirštos. Abi be galo talentingos ir stiprios.
Gyvendamos nuolatiniuose kūrybiniuose
ieškojimuose, į Lietuvos kultūrinį pasaulį
abi įnešė naujų meninių idėjų ir formų. Be-
atričę Grincevičiūtę žinome kaip kamerinio
dainavimo pradininkę, o Monika Mironaitė
savo aktoriniu talentu praturtino ir formavo
Lietuvos teatro sceną ir kartu Lietuvos pu-
blikai padovanojo ypatingą poezijos skaity-
mo meną, atverdama klausytojui jos naujas
erdves.
Kas siejo šias didžias moteris meninin-
kes? Be abejonės drąsiai galėtume atsaky-
ti, kad menas. Norėtųsi konkretizuoti, nors
tai ir nebūtina, nes šioms reto išprusimo
moterims nebuvo svetima nė viena meno
rūšis ar žanras. Na, Beatričės galimybės dėl
regos buvo labiau ribotos, bet joje buvo gy-
vas domėjimasis visokia žmogaus kūryba:
literatūra, muzika. Jai buvo nesvetima visa,
ką tik prasminga žmogus sukurdavo. Kaip
mena aktorės dukra Dagnė Jakševičiūtė, tai
Monika Mironaitė ir Beatričė Grincevičiūtė
buvo dvasios draugės. Dėl savo didelio už-
imtumo teatre Monika negalėjo globoti Be-
atričės kaip Antanas Krutulys, kuris ją lydėjo
pas mus į Užupį ar Jadvyga Janulevičiūtė,
Vida Giedrinė. Jos bendravo per muziką,
Bėjos dainavimą. Abi garbino XIX amžiaus
dvarų kultūrą. Bėja, tiesa, gyveno Ilguvos
dvare iki 11 metų, o Monika tiesiog daug
buvo skaičiusi apie dvarų gyvenimo būdą.
Užtat jų bendravimas buvo aristokratiškai
santūrus, išlaikantis atstumą, nesileidžiantis
į intymias išpažintis. Jau vėliau, kai jos apsi-
gyveno šalimais (Monika – Kaštonų gatvėje,
o Bėja – Šermukšnių) pamažu bendravimas
peraugo į artimą draugystę. Bėjos aristo-
kratiškumas buvo akivaizdus ir jis nebuvo
dirbtinis. Vladas Žukas savo knygoje „Beatri-
čė Grincevičiūtė. Prisiminimai“ mini atvejį,
kuomet susirinkę bičiuliai aptarinėjo Moni-
ką, o Bėja atsisakė komentuoti, sakydama,
kad Monika yra jos draugė ir todėl ji prašan-
ti neliesti tos temos. Aristokratas nesmerkia
ir neteisia.
Mano vaikystė ir jaunystė buvo susijusi
su Bėja. Kai pas mus į svečius ateidavo Bea-
tričė, tai mes išklausydavom ištisą rečitalį. Ir
nuo mažų dienų mačiau, kad ji niekados ne-
rodydavo blogos nuotaikos ir nesiskųsdavo
prasta savijauta. Kartą aš stebėjau Bėją, kai
buvo viena kambary. Ji buvo susikaupusi,
tarsi girdėdama kažkokius garsus. Aš sa-
kydavau: „Mama, juk ji tokia nelaiminga“.
„Pažiūrėk, – sakydavo man motina,– kaip ji
elgiasi. Ji visuomet pradėdavo kalbą apie
tave, išklauso, užjaučia, bet niekada nesi-
skundžia. Todėl ji gyvena žmonių apsupta,
mylima ir globojama.“ Beatričė ir svečiuose
visada prie svečių stalo pasodinta klausia:
„O kitiems? Ar užteks?“ Ji tikra aristokratė!
Dvasios aristokratiškumas buvo būdingas
joms. Beatričė, pavyzdžiui, su žmonėmis
bendraudavo labai paprastai – kaip lygi
su lygiu. Monika taip pat, to nepasakyčiau
apie Juozą Baltušį. Jis bendraudavo su pa-
prastais žmonėmis šiek tiek iš aukšto, juos
vertindavo net šiek tiek atlaidžiai – kaip
nieko nepasiekusius gyvenime. Tačiau jis
turėjo nepaprastai gerą humoro jausmą, ir
nors tas humoras buvo grubus ir perdėm
žemiškas, tačiau tuo jis traukdavo ir Moni-
ką, ir Beatričę.
Beatričė ir Monika pačios nestokojo hu-
moro jausmo.
Laima Žukauskaitė. Jų buvimas kar-
tu buvo žaismingas, nors nevengta ir rimtų
temų. Tiek Monika, tiek Beatričė bendravime
ieškojo gilumos ir nuoširdumo. Abi turėjo lakią
vaizduotę ir bendraudamos improvizuodavo,
sukurdavo įvairiausių juokingų situacijų.
Dagnė Jakševičiūtė. Ypač buvo mėgs-
tami muzikiniai žaidimai. Mėgdavom dai-
nuoti Bethoveną suvalkietiška tarme. Taigi,
Bėja iškilmingai pranešdavo, kad skambės
Liudviko von Bethovèno „Dėl Elžbietikės“,
ir grodavo šį kūrinį „suvalkietiškai”, kartais
pagrodavo „falšyvai“. Daug dainuodavo ir
kabareto dainų. Ypač visus žavėjo Hankos
Ordonuvnos daina „Uliczke znam v Barseło-
nie”, kuri savo tauria meile mus pravirkdy-
davo.
Jas labai siejo muzika. Bėja pati sau akom-
Laima Žukauskaitė
pokalbis su dagne Jakševičiūte
Jas vienijo muzika...
Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir aktorė Monika Mironaitė
47
sceNos isToRiJa
panuodavo. Ji ypač mėgo dainuoti įvairių
tautų liaudies dainas. Sukrėtė vengrų daina
apie nunešusią meilės laiškelį bitutę, kuri
krisdavo negyva prie įsimylėjusiojo kojų.
Beatričė puikiai jautė tautos dainavimo
charakterį. Ypač kai ji dainuodavo de Falją!
Be to, jos abi labai mėgo žaisti. Dažnai žais-
davo „Ponią ir tarnaitę”. Bėja buvo tarnaitė,
o Monika – ponia. Būdavo taip, kad ponia
dažnai prikibdavo, jog tarnaitė nešvariai in-
dus iššluoščiusi, tai Bėja, pritrūkusi kantry-
bės, mesdavo: „Eik šikt, ponia“.
Ryškiausias momentas buvo, kai vasa-
rojom Palangoje. Juozas Baltušis tuo metu
buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume,
tai mes galėjom vasaroti Ministrų Tarybos
viloje. Rytą jos pradėdavo „Ponia ir tarnaite“.
Vaizduodamos burbančią ir ėdančią tarnai-
tę ir ponią (dabar jau Bėja būdavo ponia, o
Monika – tarnaitė) jos rengėsi, prausėsi, ėjo
pusryčiauti ir taip visą laiką žaisdamos. Lai-
monas Noreika gyveno virš mūsų. Mama,
Bėja, Laimonas ir aš eidavom pasivaikščioti
pajūriu. Eidami mėgome dainuoti įvairias
dainas, o ypač daug smagaus juoko mums
sukeldavusį lenkų kanoną „...dzinguli dzin-
guli dzwonek dwoni... nie dogoni až ve sto
koni, tak szybko czas ucieka...“ Laimonas ne-
mokėjo lenkiškai, tai jis tik traukdavo „koni,
koni“ ir tai būdavo be galo linksma. Būdama
prie jūros Bėja dažnai klausdavo, koks dan-
gus, į ką panaši besileidžianti saulė.
Bėja Moniką ir mane išmokė „trio“ iš Be-
thoveno apasionatos (Antante con moto).
Su šiuo kūriniu mes turėjome pasirodyti te-
atralų šventėje. Tai buvo pusė metų iki jos
mirties. Per repeticiją Bėja paklausė: „Kaip
aš atrodau?“ Atsakiau, kad sublogusi. „O,
tai gerai. Heniukui patinka, kai aš būnu šiek
tiek sublogusi“. Teatro šventėje Jaunimo
teatras parodė numerį, kuriame su ironija
buvo kalbama apie numirėlį, nabašninką.
Jautėme, kad Beatričei pasidarė nejauku. O
M. Glinkos romansą „Неискушай меня без
нужды” mūsų trio tiesiog išmiauksėjo. Ope-
ros Eugenijus Oneginas frazę „Слыхали ли
вы?” jos dainuodavo „Слыхали лвы”. Mums
tai būdavo labai juokinga.
Laima Žukauskaitė. Žinome, kad tiek Be-
atričė, tiek Monika Mironaitė buvo jausmin-
gos moterys ir daug mylėjo. Kaip Jūs manote,
ar Jos buvo panašios meilėje?
Dagnė Jakševičiūtė. Jos nebuvo smul-
kmeniškos meilėje. Jos sugebėjo atsitraukti,
jos niekada nekovojo, kai jas palikdavo jų
mylimieji.
Laima Žukauskaitė. Ji buvo proto mote-
ris, o vis dėlto labai jautri.
Dagnė Jakševičiūtė. Ji buvo impulsyvi.
Man jos labai išsiskyrė visuomenėje. Aris-
tokratės, elegantiškos moterys buvo Eliza
Venclovienė, Undinė Nasvytytė. Bėja ir Mo-
nika buvo jausmo moterys. Anos daug kon-
troliavo savo jausmus protu, o šios nebijojo
aistrų, lemtingų meilių. Metėsi į jausmų sū-
kurį. Svarbiausia, kad jos mokėjo iš to išeiti
ne pažemintos, sugniuždytos, o pakelta
galva ir stiprios. Tos nelaimingos meilės jas
darė paslaptingas ir nesuvokiamas iki galo.
Rašant naują knygą man atėjo mintis, kad
jos buvo išskirtinės moterys. Monikos gyve-
nimas buvo labiau atviras, o Bėjos − paslap-
tingesnis.
Eliza Venclovienė, buvo elegantiškiausia
moteris Vilniuje. Nei Monika, nei Bėja tuo
nepasižymėjo. Šiaip gyvenime jos rengėsi
kukliai, to nesureikšmino. Tai nebuvo jų gy-
venimo tikslas.
Laima Žukauskaitė. Tačiau jai nebuvo
svetimas romantizmas?
Dagnė Jakševičiūtė. Dabar teatras ak-
torių jausmus ir vaidybą pakeičia daiktais,
t. y. metaforomis. Daiktai kalba už aktorius.
Monika romantizmą išlaikė iki gyvenimo
pabaigos. Labai charakteringas Monikos
romantiškas požiūris į gyvenimą. Kai karo
metu ji ruošėsi bėgti iš Vilniaus, susikrovė į
lagaminus visą Algirdo Jakševičiaus archy-
vą, popierius, laiškus, režisūrinį „Marko mi-
lijonų” egzempliorių. Žinoma, galų gale ji
pasiliko Vilniuje. Na, o G. Dauguvietytė savo
knygoje „Post skriptum” rašo, kad jos su mo-
tina N. Vosyliūte bėgdamos su vokiečiais
pasiėmė savo karakulinius kailinius ir maišą
lašinių. O čia tai buvo blaivus realistinis po-
žiūris.
Laima Žukauskaitė. Ar išgyvenus karo
baisumus galima išlikti romantike?
Dagnė Jakševičiūtė. O tai dar buvo re-
voliucija! Kaune ji mokėsi su Šleževičiūte, su
Ministro pirmininko dukra, kuri atsinešdavo
tokių skanių sumuštinukų su palendrica, o
Monikos tėvas užpirkdavo visai žiemai dau-
gybę sūrių, todėl Monikai buvo įgrisę amži-
ni sumuštiniai su tuo sūriu. Tai ji dažnai su-
sikeisdavo sumuštiniais su Šleževičiūte. Per
visą gyvenimą Monika neužgyveno jokių
turtų. Bėja taip pat. Aistros turtui neturėjo,
bet vidinis gyvenimas buvo labai turtingas
ir intensyvus.
Laima Žukauskaitė. Ar jos dažnai kalbė-
davosi apie teatrą?
Dagnė Jakševičiūtė. Apie teatrą jos nėra
kalbėjusios. Apie muziką kalbėdavosi labai
dažnai. Beatričė mokėjo kalbėtis su kiekvie-
nu žmogumi jam suprantama kalba. Rita
Baltušaitytė prisimena, kaip Bėja aptarinė-
dama su ja kažkokį Bethoveno koncertą aiš-
kino jai, kad „man patinka, kur lyg į kubilus
daužo”. Na, o Vladas Žukas prisimena, su ko-
kia erudicija Bėja kalbėjo apie muziką.
Laima Žukauskaitė. Ar Beatričė dažnai
eidavo į spektaklius?
Dagnė Jakševičiūtė. Bėja labiau mėgo
operos ir baleto teatrą. Ji klausėsi balso,
kuris operoje skamba išraiškingiau, nei dra-
mos teatre. Šiuo požiūriu dramos teatras
buvo ne toks turtingas intonacijų. Bet visai
kas kita Monikos poezijos skaitymas.
Laima Žukauskaitė. Skaitovas atveria
naują, savitą pasaulį. Kaip Jūs manote, ar jau-
nimas labai nutolęs nuo „Monikos pasaulio“?
Dagnė Jakševičiūtė. Dabar jaunimui ne-
įdomus tas pasaulis. Ateis laikas ir ilgesys
tam menui ateis. Persivertimas bus. Tą rodo
istorija. Renesansas atgaivino antiką, klasi-
cizmą pakeitė romantizmas...
Laima Žukauskaitė. Kuo skiriasi šiuolaikinis
teatras nuo ankstesniojo? Ar Jūs įžvelgiate šios
kartos aktoriuose kažką panašaus į Moniką?
Dagnė Jakševičiūtė. A. Bendoriūtė šiek
tiek artėja prie Monikos „Giesmių giesmėje“.
Jos veržlumas iškart man priminė Moniką.
Vyrai yra daug monotoniškesni, nors ir jų
vaidyboje esu pastebėjusi tam tikrų mo-
mentų, kurie mane sujaudino.
Laima Žukauskaitė. Ačiū už pokalbį.
48
KRoNiKa
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
Christoph Willibald Gluck. „Orfėjas ir
Euridikė“. Premjera – 2007 m. rugsėjo 28
d. Režisierius – Jonas Jurašas, dirigentas –
Martynas Staškus.
Teatro studija „Meno fortas“Eimunto Nekrošiaus spektaklis
J. W. Goethe‘s „Faustas“ pripažintas geriau-
siu užsienietišku spektakliu Italijoje. Birželio
11 dienos vakarą Italijos Milano mieste, te-
atro Strehler Scatola Didžiojoje salėje, buvo
pagerbti geriausi teatro menininkai, kuriuos
daugiau nei dvidešimtyje nominacijų išrin-
ko ir savo prizais apdovanojo Italijos nacio-
nalinė teatro kritikų asociacija (Associazione
Nazionale dei Critici di Teatro - ANCT).
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
W. Shakespeare. „Audra“. Premjera –
2007 m. rugsėjo 15 d. Iš anglų kalbos vertė
Tomas Venclova. Režisierius – Etienne Gla-
ser, scenografas ir kostiumų dailininkas –
Youlian Tabakov, kompozitorius – Giedrius
Puskunigis, šviesų dailininkė – Ellen Ruge.
Rugsėjo 8–14 d. Baltarusijos mieste Bres-
te vykusiame XII tarptautiniame teatro festi-
valyje „Belaja Veža‘07“ Nijolė Narmontaitė
pelnė geriausios aktorės prizą už garsiosios
operos primadonos Marios Callas vaidmenį
spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ (reži-
sierius – Gytis Padegimas).
Valstybinis Jaunimo teatrasMichael Frayn. „Triukšmas už kulisų“.
Premjera – 2007 m. rugsėjo 20, 21 d. Reži-
sierius – Paolo Emilio Landi.
2007 m.
OKT/ Vilniaus miesto teatras
2007 m. rugsėjo 20 –30 dienomis vyko tarptautinis teatrų festivalis „sirenos“.
UŽSIENIO PROGRAMA
„Rekviem metamorfozei“. Pasaulinė
premjera. Zalcburgo festivalio, Rūro trie-
nalės, „Vilniaus – Europos kultūros sostinės
2009“ kooprodukcija. Režisierius – Jan Fa-
bre.
„Monologai Morė prie Ragiuzo“.
Théatre du Soliloque, Prancūzija. Režisierius
– Valéry Deloince.
„Mergaitė su degtukais“. Režisierius
– Dan Jemmett. The Tiger Lillies, Didžioji
Britanija.
„Tragedia Endogonidia. IV Epizodas.
Briuselis“. Režisierius – Romeo Castellucci,
Italija.
LIETUVOS PROGRAMA
Elfriede Jelinek. „Bembilendas“. Režisie-
rė – Yana Ross. Lietuvos nacionalinis dramos
teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras.
Daiva Čepauskaitė. „Kartu“. Autoriai –
Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis.
OKT/Vilniaus miesto teatrasAugust Strindberg. „Kelias į Damaską“.
Režisierius – Oskaras Koršunovas. Klaipėdos
dramos teatras
Tankred Dorst, Ursula Ehler. „Aš, Fojer-
bachas“. Režisierius – Valentinas Masalskis.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
„Lietuvos diena“. Režisierius – Cezaris
Graužinis. Audronio Liugos produkcija.
Henrik Ibsen. „Šmėklos“. Režisierius –
Agnius Jankevičius.
Jean Luc Lagarce. „Gyvenimo šiuolaiki-
nėje visuomenėje taisyklės“. Pjesės skai-
tymas. Autoriai: G. Varnas, C. Tual, P. Piaulo-
kas.
Audronio Liugos produkcijaDavid Harrower „Juodvarnis“. Premjera
– 2007 rugsėjo 12, 13 d. Režisierius – Jonas
Vaitkus, dailininkė – Irma Mickevičiūtė.
Rusų dramos teatrasNikolajus Gogolis. Komedija „Žaidėjai“.
Premjera – 2007 m. rugsėjo 21, 22 d. Reži-
sierius – Michail Byčkov (Rusija), dailininkas
– Emil Kapeliuš (Rusija), kostiumų dailininkė
– Elena Orlova.
Kauno valstybinis dramos teatras
Suzanne Osten, Per Lysander. „Medėjos
vaikai“. Premjera – 2007 m. spalio 12, 13 d.
Vienos dalies tragikomiškas žaidimas. Re-
žisierius – Antanas Gluskinas, scenografė –
Andželika Šulcaitė, kompozitorius – Gunnar
Edander. Vaidina Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos 3 kurso studentai.
Kauno muzikinis teatras2007 m. rugsėjo 29 d. šventinis sezono
pradžios koncertas (Opening evening). Pro-
gramoje: neapolietiškos ir itališkos dainos,
choreografinės kompozicijos iš operečių ir
miuziklų, žavingiausios J. Štrauso, F. Leharo,
I. Kalmano R. Rodžerso, D. Kanderio, K. Por-
terio, F. Lou melodijos. Dainuoja teatro so-
listai ir choro artistai, šoka baleto trupės
artistai. Teatro simfoniniam orkestrui diri-
guoja Julius Geniušas, Jonas Janulevičius ir
Virgilijus Visockis.
liepa–rugsėjis
49
KRoNiKa
Klaipėdos dramos teatrasRugpjūčio 24 dieną Klaipėdos dramos te-
atro aktorius Rimantas Pelakauskas šven-
tė 50 metų jubiliejų. Sveikiname!
Šiaulių dramos teatrasHenrikas Ibsenas. „Nora“. Premjera –
2007 m. rugsėjo 22, 23 d. Režisierius – Sigitas
Račkys, scenografė ir kostiumų dailininkė –
Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Faus-
tas Latėnas.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras
2007 m. spalio 9–12 d. vyks Baltijos vals-
tybių teatrų festivalis
Panevėžio teatras „Menas“Aleksejus Slapovskis. „Nuo raudonos
žiurkės iki žalios žvaigždės“. Premjera
– 2007 m. rugsėjo 29 d. Režisierė – Justina
Jukonytė.
Lėlių teatro erdvėje2007 m. birželis–rugsėjis
premjeros
Kauno valstybinis lėlių teatras„Vilkas ir septyni ožiukai“ – ES pro-
gramos „Kultūra 2000“ projekto „Jaunasis
amžius“ partnerio spektaklis pagal Jaunųjų
dramaturgų konkurso nugalėtojos dvyli-
kametės klaipėdietės Šarūnės Kepenytės
kūrinį. Premjera – 2007 m. gegužės 20 d.
Scenarijaus autorius ir režisierius – Andrius
Žiurauskas, dailininkas – Danielius Sodeika,
kompozitorius – Vidmantas Bartulis.
Klaipėdos lėlių teatrasSpektaklis jaunimui „Kelionė“. Premjera
– 2007 m. birželio 15 d. Autorė, režisierė ir
dailininkė – Jūratė Januškevičiūtė.
Lėlių vaidinimas mažiesiems „Katinėlis ir
gaidelis“. Premjera – 2007 m. rugpjūčio 19
d. Autorius, režisierius ir dailininkas – Darius
Armanavičius. Aktoriai Linas Zubė ir Andže-
la Vitauskaitė.
Panevėžio lėlių vežimo teatrasLėlių spektaklis „Nykštukas Nosis“, pa-
gal V. Haufo pasaką. Premjera – 2007 m.
rugsėjo 2 d. Scenarijus Nijolės Bižanaitės,
dailininkas ir režisierius – Vitalijus Mazūras.
Kauno „Nykštuko“ lėlių teatras Lėlių spektaklis ,,Ropė“. Premjera – 2007
m. rugsėjo 13 d. Autorius, režisierius ir daili-
ninkas – Darius Armanavičius.
Festivaliai
Gegužės 24–27 d. Kaune vyko tarptau-
tinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir
vaikai“, kurį organizavo Lietuvos nacionali-
nis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lė-
lių teatras. Jame dalyvavo Vilniaus teatras
„Lėlė“ su spektakliu „Daktaras Dolitlis“,
Panevėžio lėlių vežimo teatras su spektakliu
„Stebuklingi bateliai“, Klaipėdos lėlių tea-
tras su spektakliu „Po Betliejaus žvaigžde.
Indų pasaka“, Kauno lėlių teatras su spek-
takliais „Mažasis Mukas“ ir „Vilkas ir ožiu-
kai“. Dalyvavo teatrai iš Danijos, Suomijos,
Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Belgijos, Izra-
elio ir Latvijos. Vyko spektaklių aptarimai.
Viena diena skirta geriausiems moksleivių
„Molinuko“ teatro kolektyvams. Kūrybinę
laboratoriją „Tarp Rytų ir Vakarų. Šiuolaikinis
pasaulio lėlių teatras“ vedė Varšuvos teatro
akademijos profesorius, Balstogės lėlių tea-
tro direktorius Marek Waszkiel.
Rugsėjo 7–13 d. Panevėžio lėlių vežimo
teatras organizavo VIII tarptautinį lėlių tea-
trų festivalį „Lagaminas“, kuriame dalyvavo
šie Lietuvos lėlių teatrai: Vilniaus teatras
„Lėlė“ su spektakliu „Kiškių sukilimas“,
Klaipėdos lėlių teatras su spektakliu „Žirafa
su kojinėmis“, Utenos kultūros centro „Zui-
kio Puikio“ lėlių teatras su spektakliu „Ba-
tuotas katinas“, „Paršiuko Ikaro“ teatras iš
Vilniaus su spektakliu „Ožka su septyniais
ožiukais Paryžiuje“, „Stalo teatras“ iš Vil-
niaus su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“,
Kauno „Nykštuko“ lėlių teatras su spektakliu
„Ropė“, Panevėžio lėlių vežimo teatras su
spektakliu „Nykštukas Nosis“. Dalyvavo
užsienio šalių lėlinininkai iš Švedijos, Nor-
vegijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos ir
Ukrainos.
Rugsėjo 19–25 d. XII kamerinių spektaklių
festivalyje „Kaukutis’07“ Kretingoje dalyva-
vo teatras „Žalia varna“ su spektakliu „Pe-
liukas Antanas“, Vilniaus „Paršiuko Ikaro“
lėlių teatras, su spektakliu „Ožka su septy-
niais ožiukais Paryžiuje“, Kauno „Nykštu-
ko“ lėlių teatras su spektakliais „Katinėlis
ir gaidelis“ ir „Ropė“. Kūrybinę dirbtuvę
„Kuriame teatrinį kostiumą“ surengė Aure-
lija Čeredaitė, o Vitalijus Mazūras tris dienas
vedė meistro pamoką „Kaukių gamyba“.
Spalio 18–20 d. Alytuje vyks VIII tarp-
tautinis lėlių teatrų festivalis-konkursas
„Aitvaras“. Dalyviai – Alytaus lėlių teatras
„Aitvaras“, Vilniaus „Paršiuko Ikaro“ lėlių te-
atras, Vilniaus „Stalo teatras“ ir teatras „Žalia
varna“ bei lėlininkų kolektyvai iš Rusijos ir
Ukrainos.
Gastrolės užsienyje
Gegužės 28 d. – birželio 3 d. Kauno vals-
tybinis lėlių teatras dalyvavo Talino tarp-
tautiniame teatrų festivalyje „Tallinn Teater
Treff“, kurio pagrindinėje programoje pa-
rodė Olego Žiugždos režisuotą spektaklį
„Pasakų karaliaus teatras“. Dailininkas –
V. Račkovskij, aktoriai – Saulius Bagaliūnas ir
Laima Rupšytė-Strazdauskienė.
Birželio 22–28 d. Kauno valstybinis lėlių
teatras Sankt Peterburgo tarptautiniame
lėlių teatrų festivalyje „KUKART“, parodė
spektaklį J. Januškevičiūtės „Aukso kiauši-
nis“ (pagal lietuvių liaudies pasaką). Reži-
50
KRoNiKa
sierė ir dailininkė – Jūratė Januškevičiūtė,
aktoriai – Laima Rupšytė-Strazdauskienė,
Jolita Jakučionienė, Andrius Žiūrauskas ir
Remigijus Endriukaitis.
Liepos 15 d. Klaipėdos lėlių teatras daly-
vavo Latvijoje Kuldigos miesto šventėje. Su
didelėmis lėlėmis dalyvaudami teatralizuo-
toje šventinėje eisenoje labai papuošė ją.
Parodė lėlių vaidinimą „Vištytė ir gaidelis“.
Režisierė ir dailininkė – Gintarė Radvilavičiū-
tė, aktoriai – Renata Kutaitė ir Linas Zubė.
Liepos 16–30 d. „Stalo teatras“ iš Vilniaus
gastroliavo Rusijos mieste Tomske su spek-
takliu „Eglė Žalčių karalienė“. Režisierė,
dailininkė ir aktorė – Saulė Degutytė, kom-
pozitorė – Snieguolė Dikčiūtė. Tai buvo ir
edukacinė kelionė pas žymų Sibiro lėlininką
Vladimirą Zaharovą, kurią parėmė Lietuvos
kultūros ministerija.
Rugsėjo 2 d. Klaipėdos lėlių teatras da-
lyvavo XII tarptautiniame meno festivalyje
„Zdarzenia“ Tčevo mieste Lenkijoje su spek-
takliu „Vienintelė“. Režisierė ir dailininkė –
Gintarė Radvilavičiūtė.
Rugsėjo 8–12 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ Ria-
zanėje (Rusija) vykusiame XI tarptautiniame
lėlių teatrų festivalyje „Riazanės pražvalgos“
pristatė spektaklį, pastaraisiais metais ta-
pusį šio teatro „vizitine kortele“ tarptauti-
niuose festivaliuose, – Nijolės Indriūnaitės
„Muzikinė dėžutę“. Dailininkė ir režisierė –
Julija Skuratova, režisierius pedagogas – Ri-
mas Driežis, aktoriai – Almira Grybauskaitė,
Irmantas Jankaitis ir Deivis Sarapinas.
Rugsėjo 7 d. „Pasakų dienų“ festivalyje
Armėnijoje, poeto Hovaneso Toumaniano
tėviškėje Lori kaime, Aurelijos Čeredaitės
teatras „Žalia varna“ parodė vaidinimą su
lėlėmis „Peliukas Antanas“.
Spalio 21–26 d. Vilniaus teatras „Lėlė“
Torūnės tarptautiniame lėlių teatrų festiva-
lyje rodys spektaklį N. Indriūnaitės „Baltos
pasakos“, pagal H. K. Anderseną. Režisie-
rė – Nijolė Indriūnaitė, dailininkė – Aušra
Bagočiūnaitė-Paukštienė, kompozitorius
– Faustas Latėnas, choreografė – Sigita Mi-
kalauskaitė, aktorės – Almira Grybauskaitė,
Elvyra Piškinaitė ir Bronė Braškytė.
apdovanojimai
Rugpjūčio 14 d. Aurelijos Čeredaitės te-
atras „Žalia varna“ su spektakliu „Peliukas
Antanas“ Vilniuje vykusiame Nekomerci-
nio teatro festivalyje „Kaktusas“ apdova-
notas diplomais „Už labiausiai intriguojantį
festivalio spektaklį“ ir „Už barjerų naikinimą
tarp scenos ir publikos“.
sukaktys
Liepos 26 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė
Almira Grybauskaitė šventė 50 metų jubi-
liejų. Sveikiname!
Rugpjūčio 4 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ 50-
ąjį sezoną pradėjo aktorės Lijanos Muš-
tašvili monospektakliu „Kiškių sukilimas“.
Scenarijaus pagal K. Binkio kūrybą autorius,
dailininkas ir režisierius – Rimas Driežis.
Rugpjūčio 9 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ akto-
rius Vilius Kirkilionis šventė 50 metų jubi-
liejų. Sveikiname!
Rugsėjo 8 d. Kauno valstybinis lėlių tea-
tras pradėjo 50-ąjį kūrybinį sezoną tradicine
švente Miesto sode „Į pasakų šalį – su foto-
aparatu!“.
51
Nacionalinės dramaturgijos festivalis
„Versmė“ – ilgalaikis, tęstinis Lietuvos na-
cionalinio dramos teatro projektas, kurio
tikslas – sudominti teatro profesionalus bei
žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dra-
maturgija, skatinti naujų lietuviškų kūrinių
teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro
ryšius su mūsų kultūros paveldu ir aktualiais
mūsų šalies visuomeniniais procesais.
Antrąjį šimtmetį skaičiuojanti lietuvių
dramaturgija, prasidėjusi A. Keturakio (An-
tano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika
pirtyje“, pastatyta 1899 metais, dabartinėje
kultūros situacijoje turi konkuruoti su sti-
prias tradicijas turinčia klasikine pasaulio
dramaturgija bei pastebimai suaktyvėjusia
šiuolaikine Europos drama, todėl „Versmė“
siekia ne tik atgaivinti susidomėjimą lietu-
vių dramaturgijos klasika – Balio Sruogos,
Kazio Binkio ir kitų XX a. rašytojų bei dra-
maturgų veikalais, suteikti progą dabarties
režisieriams naujai juos įvertinti. Ne mažiau
svarbu sudaryti sąlygas kurti šiuolaikiniams
vyresniosios ir viduriniosios kartos drama-
turgams, įkvėpti naująją teatrinės litera-
tūros kūrėjų kartą. Svarbiausias šių sąlygų
aspektas – galimybė dramaturgines idėjas
įgyvendinti scenoje, kontaktas su režisie-
riais ir aktoriais, suteikiantis žinių apie tea-
tro meno specifiką.
Festivalį „Versmė“ sudaro dvi pakopos:
šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaity-
mai, po metų vykstantis festivalis, kuriame
pristatomi ir skaitymuose išsiskyrę teatri-
niai projektai. Festivalio metu sudaromos
sąlygos sostinės publikai savo kūrybą pa-
gal nacionalinę dramaturgiją pristatyti kitų
Lietuvos miestų teatrams (jiems suteikiama
galimybė vaidinti Didžiojoje ir Mažojoje Lie-
tuvos nacionalinio dramos teatro scenose),
taip pat į festivalio programą įtraukiami kitų
sostinės teatrų repertuaro nacionaliniai vei-
kalai (jie vaidinami tų teatrų scenose).
Svarbus festivalio „Versmė“ komponentas
– viešos paskaitos ir diskusijos, kurios leidžia
užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų
(dramaturgų, režisierių) ir žiūrovų.
Pirmą kartą festivalis „Versmė“ sėkmingai
buvo surengtas dar 2005 metų rudenį, kai
vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulau-
kę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška
dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o re-
žisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių
sprendimų.
2006 m. lapkritį vyko antrasis „Versmių“
etapas – Vilniuje buvo pristatyti naujausi
nacionalinės dramaturgijos veikalai, esan-
tys visų Lietuvos teatrų repertuare.
2007 metų pavasarį Lietuvos nacionali-
nis dramos teatras vėl paskelbė naujosios
lietuvių dramaturgijos konkursą ir pakvietė
jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius
dramaturgus. Konkurso nugalėtojų kūriniai
bus pristatyti profesionaliems Lietuvos tea-
trams, o jų skaitymus ar eskizus bus galima
išvysti 2007 metų lapkričio 5–8 dienomis
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre su-
rengtame lietuvių dramaturgijos festivalio
„Versmė‘07“ pirmajame etape. Šių metų
tikslas: paakinti teatrus, kad šio konkurso
nugalėtojų pjesės taptų Lietuvos repertua-
rinių teatrų spektakliais, kurie kitais metais
sudarys festivalio „Versmė‘08“ pagrindą.
Konkursui pateikta daugiau kaip pusė
šimto pjesių.
Komisijos nariai: Aurelija Dvilytė, Valdas
Gedgaudas, Jūratė Grigaitienė, Ramunė
Marcinkevičiūtė, Aušra Martišiūtė (pirmi-
ninkė), Šarūnė Trinkūnaitė.
Nacionalinės dramaturgijos festivalio
„Versmė“ vadovas – Jonas Korenka, koor-
dinatorė – Daiva Šabasevičienė.
Festivalio logotipą ir atminimo prizus
sukūrė Nacionalinės premijos laureatas
skulptorius Stanislovas Kuzma, logotipo pa-
grindu tapo stilizuotas jo kūrinio „Versmė“,
puošiančio Lietuvos nacionalinio teatro
fojė, vaizdas, simbolizuojantis gyvosios lie-
tuvių teatro tradicijos šaltinį.
„Versmės“ muzikinį šaukinį sukūrė Anta-
nas Kučinskas.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro
Nacionalinės dramaturgijos „Versmės‘07“
konkurso nugalėtojų kūriniai:
Pirmas penketukas:
Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bi-
jojo Dievas“;
Justo Tertelio „Vienaveiksmė monopje-
sė pradedančiam aktoriui“;
Lauryno Juknos „Pabėgimas į Akropo-
lį“;
Virgilijaus Veršulio „Žalčio siuita“, „Už
durų“, „Life“;
Aneta Raževaitė „Karjera“.
Antras penketukas:
Sauliaus Bareikio „Trumpa karalienės
sūnaus istorija“;
Juozo Glinskio „Spąstai nelaboms dva-
sioms pagauti“;
Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re
winning“;
Gabrielės Labanauskaitės „Circus“;
Juliaus Kelero „A-B“.
Ingos Žebrauskaitės „Libido“ pripažinta
geriausia pjese kalbos taisyklingumo ir sti-
lingumo požiūriu.
KRoNiKa
Nacionalinės dramaturgijos festivalis
Daiva Šabasevičienė
„Versmė“
52
suMMaRies
Lithuania 2007, No. 3/8Daiva Šabasevičienė. The Flight of a Blackbird
Theatre critic Daiva Šabasevičienė
presents the recent première of David
Harrower‘s „Blackbird“ staged by director
Jonas Vaitkus. The winner of “Laurence
Olivier Award” as the best play of the year
2000, Harrower‘s masterpiece has been
staged more than twenty times in different
theatres. There are hundreds of plays that
only delineate the story. This time however
one can not escape facts or otherwise the
study of sexual obsession will not happen.
Although “Blackbird“ is a chamber play,
the director’s work is quite notable. The
performance represents the impossibility
of separation of two people. Jonas Vaitkus
leaves plenty of space for actors‘ improvi-
sation. As what we see is mostly the strug-
gle of feelings, the actors‘ intonations can
differ in each performance. The freedom to
improvise is what makes this performance
especially attractive, sequences of cravings
and actions can be seen as inseparable part
of this open psychological session. Howe-
ver deep would the characters go into their
subconscious the spectators are supposed
to remember the true fact that once took
place in the real world.
Ramunė Karvelytė. The First Lithuanian
Playwrights – Animators of Lithuanian Identity
In Fin-de-Sciècle Lithuania, the country
enslaved by czarist oppression, there were
numerous attempts to raise society‘s patri-
otic feelings in all possible ways. Represen-
tatives of intelligentsia were well aware of
theatre as one of the most important me-
dia for addressing public at large and thus,
prompted by moral duty and by friends
started writing plays in order to reduce the
lack of original Lithuanian dramaturgy and
to participate in the rising movement of Li-
thuanian Evenings (both in Lithuania and
abroad). The article discusses the first Lithu-
anian romantic plays representing histori-
cal past, related to the context of national
rebirth of the end of 19th century and the
beginning of 20th: The Demolition of the
Kaunas Castle in 1362 (1893) by Aleksan-
dras Fromas-Gužutis (1822-1900), The Duke
of Pilenai (1901) by Marcelinas Šikšnys-Šiau-
lėniškis (1875-1970), Battle of Grunwald
(1906) by Vincas Pietaris (1850-1900). The
plays are based on romantic stories about
the epic past of Lithuania and its heroes.
These literary works can be characterized
by uncritical, naive attitude towards Lithu-
anian past, glorification of pagan Lithuania
and idealization of historical personalities.
The overt proclamation of the significance
of freedom, love of one‘s motherland and
self-sacrifice was a way to evoke in reader‘s
and spectator‘s heart Lithuanian identity
and patriotic feelings.
Nijolė Jačėnienė. Concerning the “development
of art“ and ... “Naktigones”
The article presents the project “Naktigo-
nes“ (Night Pasturage) initiated by the “One
Actor‘s Theatre“ for the second time this
summer. Those of holidaymakers in Palan-
ga resort who yearned for poetry, live music
and intimate communication were invited
to the cultural centre of “Ramybe“ every
Monday evening. Both young people and
seniors bored by daily routine and tempted
by literature and music gathered together
in “Naktigones“ like ancient shepherds cal-
led together by the light of fire in the night
pastures. Like stars in the sky the words
were flashing up expressing poets‘ visions
of infinity, while well-beloved talented ac-
tors and musicians from Vilnius, Kaunas,
Klaipėda and Šiauliai discovered their new
interpretations. “Naktigones“ also presen-
ted recent albums from the CD collection
“The Voices of Lithuanian Actors“.
Petras Bielskis. A Man Between Rivers Venta
and Virvytė
Theatre critic Petras Bielskis tries to find
out what factors did shape the personali-
ty of the famous Lithuanian stage director
Juozas Miltinis and determine elemental
force of his theatre. Possibly it was his child-
hood experience of hardships and extreme
conditions of life that liberated his inner de-
mon of resistance which later turned into
deliberate antagonism and public spirit.
The article analyses the particular period of
Miltinis‘ creative career when he destroyed
his own theatre and on the ruins construc-
ted a new one – the second drama theatre
in Panevėžys in 1977.
Aleksandras Guobys. The 100th Anniversary of
Vytautas Maknys – the Patriarch of the Theatre
Studies in Lithuania
Theatre critic Aleksandras Guobys pre-
sents the personality of Vytautas Maknys –
a theatre historian of high ethical standarts
and one of the most prominent figures in
the theatre studies in Lithuania. The clas-
sic of Lithuanian theatre studies Maknys
is himself a living history of our culture
and theatre. He can be considered to be
an indispensable link connecting our days
with the theatre studies of the early 20th
century, especially with the figure of Balys
Sruoga. While Sruoga laid foundations for
the scientific research of Lithuanian thea-
tre history, his student Maknys extended
his work and introduced them to the futu-
re generations. During his life time Maknys
gathered a huge archive including more
than 60 000 items stocked now in the Lithu-
anian Theatre, Music and Cinema Museum,
a number of documents can also be found
in the Archive of Literature and art as well as
other repositories and manuscript archives.
Maknys was the first to write a concise com-
plete history of Lithuanian theatre starting
from the ancient times and till 1970‘s, on the
basis of the collected material. Two volumes
of his historical research have been printed,
while other materials are still waiting their
turn. The work of Maknys, called “The His-
torical Development of Lithuanian Theatre“
stage of Translated by Edgaras Klivis
53
suMMaRies
contribute to the general understanding
of the historical processes of professional
theatre, the different periods of the history
of Lithuanian stage, its consistent patterns
as well as the social and cultural atmosp-
here of theatrical life. The processes like
formation of national repertoire, the deve-
lopment of theatre criticism, emergence of
the first theatre periodicals and researches,
development of theatre studies and edu-
cation programmes at the universities, the
formation of archives including data and
documents on history of national theatre
are seen as features witnessing maturity of
Lithuanian theatre.
Živilė Umbrasaitė. The Builder of Metaphysical
Space
Art critic Živilė Ambrozaitė presents the
retrospective exhibition of the famous Li-
thuanian artist Dalia Mataitienė, that took
place in the the Lithuanian Theatre, Music
and Cinema Museum. The exhibition inclu-
des drafts of stage sceneries and costumes,
fragments of the sceneries, objects and pic-
tures of the performances All of it serves as
a comprehensive account on the work of
the artist and the balanced combination of
the Lithuanian ethnic art tradition and the
artistic principles of the different trends of
art in the 20th century as well as the balan-
ce of rational exact plastic expression and
sensitive vibration of music and emotion
underneath, characteristic to her creations.
The scenographer has become an indis-
pensable co-author of the performance for
many stage directors as her suggestions
concerning performance space are quite
daring and she does know how to imple-
ment them. The plastic language charac-
teristic to Mataitienė is based on search for
theatricalization, the combination of direct
representation of reality and decorative and
abstract geometric forms.
Virginija Januševičienė. Theatre as a Church and
as a Temple...
The article developed in conversational
form presents the famous Lithuanian stage
director Juozas Miltinis on the occasion of
his centenary celebration. Miltinis is still ti-
tled as the greatest Lithuanian director of
the 20th century, his performances staged
in Panevėžys Drama Theatre during the So-
viet period attracted people form different
republics of the USSR and France, the coun-
try of his youth. The article tries to reminisce
the controversial and eccentric personality
of the director. Who was he, a chameleon or
a genius with so many colours that it is so-
metimes difficult to sort out the true ones?
The different colours, different faces of his
talent and personality are reflected in the
stories of his best pupils and actors: Stasys
Petronaitis, Julija Blėdytė–Stepankienė, Re-
gina Zdanavičiūtė.
Janina Stankevičienė. Operetta in the Old Castle
of Kaunas
Musicologist Janina Stankevičienė pre-
sents the Sixth International Festival Ope-
retta in the Kaunas Castle. The festival was
organized by a public organization “Bari-
tone Trio“ (Benjaminas Želvys, Gediminas
Maciulevičius, Danielius Vėbra and Laimu-
tė Kuzmickaitė-Milašienė) and included
among the participants musical theatre
performers form Russia, Hungary, Poland,
Georgia, Italy, Switzerland. This year the fes-
tival has organized concerts abroad as well:
the programme took place in Petropavlovsk
castle in St.Petersburg and in Kaliningrad
district. According to the organizers of the
festival their prime intention was to employ
the historical sites and cultural heritage of
the city. One of the sites for instance was
the city garden in front of Kaunas Musical
Theatre which used to be a place for diffe-
rent concerts and events more than hun-
dred years ago. The sixth festival of operet-
ta has proven once more that Kaunas is a
capital of operetta and musical comedy of
Lithuania.
Regina Kazkauskaitė. A Role Is Like a Challenge
to a Duel
Actress Regina Kazlauskaitė interviews
her colleague from the \state Youth Theatre
Antanas Šurna. The conversation highligh-
ts the most important facts form the crea-
tive career of the actor, the techniques of
acting, relationships with the director and
touches upon the most painful tendencies
in today’s theatre.
Aleksandras Guobys. New Millenium in Theatre
“Lietuvos scena“ interviews the head of
Juozas Miltinis Drama Theatre, actor and di-
rector Rimantas Teresas. The article touches
upon the most important points of the ar-
tistic biography of Teresas, the repertoire of
Miltinis Drama Theatre, analyses the shifts
and changes in the life of theatre after Mil-
tinis has been gone and the comming tra-
ditional theatre festival of Baltic states, that
will take place in October.
Salomėja Burneikaitė. Silent Presence Along
with the Puppets
Theatre critic Salomėja Burneikaitė pre-
sents the artist Aušra Bagočiūnaitė-Paukš-
tienė – the winner of National Award for
Puppetry working in Vilnius Theatre of Pup-
pets. The article tells about the best works
of the artist, her personality, her creative
career and artistic collaboration with other
theatre artists.
Gitana Gugevičiūtė. “Šermukšnis“ (Rowan):
Theatre Forms Without Footlights
Theatre critic Gitana Gugevičiūtė pre-
sents the 14th International Theatre Festi-
val “Šermukšnis“ (Rowan), that took place in
Klaipėda (in the streets of the city) in June
7-9. This year it proved to be traditional
yet new: it started as an offbeat festival of
chamber theatres and was integrated into
the programme of Klaipėda Sea Festival.
Now, however, it has become an indepen-
dent festival once more, although it never
returned to the traditional space of thea-
trical stage, but rather turned towards the
streets of the city, breaking the distance
among the actors and the public.
54
paRodos
Jau pirmajame dailininkės Dalios Matai-
tienės Lietuvos teatro scenoje įgyvendin-
tame darbe – prieš 47-erius metus Akade-
miniame dramos teatre pastatytos Michailo
Lermontovo romantinės dramos „Maska-
radas“ scenografijoje – išryškėjo savitas
scenografės braižas, kuriam buvo svetimas
tuo metu vyravęs iliustratyvus, natūralisti-
nis scenovaizdžių ir kostiumų suvokimas.
Drąsi ankstyvosios D. Mataitienės kūrybos
plastinė kalba – sąlygiškesnių erdvės spren-
dimo variantų paieškos, tiesioginio realybės
vaizdo, dekoratyvių ir geometrinių formų
derinimas, polinkis į abstrakciją – prana-
šavo naują Lietuvos scenografijos istorijos
etapą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
veikiančioje retrospektyvinėje D. Mataitie-
nės darbų parodoje eksponuojami sceno-
vaizdžių ir kostiumų projektai, dekoracijų
detalės, objektai, spektaklių scenų fotogra-
fijos išsamiai pasakoja apie daugialypę me-
nininkės kūrybą, kurioje harmoningai susi-
lieja lietuvių liaudies meno tradicijos ir XX a.
modernizmo srovių meniniai principai, ra-
cionali griežta plastinė raiška ir po jos prie-
danga slypintis jautrus muzikalus virpesys,
emocijos.
Drąsius scenos erdvės sprendimus siū-
lanti ir žinanti, kaip įgyvendinti savo vizijas,
dailininkė ieškantiems naujų išraiškos būdų
režisieriams tapo nepakeičiama spektaklio
bendraautore.
„Nesuradus vidinio ryšio su režisieriumi,
visos dailininko pastangos tampa bepras-
mės. Taigi reikalingas partneris visoms dai-
lininko plastinėms idėjoms, lygiai taip pat,
kaip ir režisieriui – jo minčių išraiškai. O kū-
rybinis tarpusavio ryšys, abipusis pasitikė-
jimas, bendrų idėjų siekis mūsų profesijoje
– tai tokios retos ir brangios akimirkos“,1 –
sako D. Mataitienė. Viena iš tokių „akimirkų“
buvo dailininkės darbas su režisiere Aurelija
Ragauskaite, Šiaulių dramos teatre statant
Vinco Mykolaičio-Putino poetinę dramą
„Valdovas“ (1974). D. Mataitienė minėtosios
istorinės dramos veiksmo erdvę užpildė
milžiniškomis mezginių struktūromis – sce-
novaizdžiu, nesuvaržytu konkretaus laiko ir
erdvės saitais.
„Man svetima „aprašomojo“ tipo sceno-
grafija; ji turi būti emocionaliai reikšmingas
spektaklio komponentas. Esu įsitikinusi, kad
žiūrovo dėmesį visų pirma patraukia veiks-
mo įspūdis, dėmesys spalvai ir visa apiman-
čiai nuotaikai. Žiūrovas visų pirma žiūri ir tik
paskiau klauso. Taigi, sugrįžimas į ritualą, į
simbolių kalbą, manau, yra perspektyvios
teatro pastangos. Ir nereikia manyti, kad
spektaklis – tai iš anksto turimų priemonių,
kuriomis tik reikia mokėti naudotis, suma.
Kiekvienu atveju kūrėjas stovi prieš neži-
nomybę ir prieš meno galimybes“,2 – teigia
dailininkė, į žiūrovą prabilusi sudėtinga vaiz-
dinių metaforų ir simbolių kalba, teatrui su-
grąžinusia magijos ir paslapties aurą. D. Ma-
taitienės „Valdovui“ sukurti scenovaizdžiai
ir kostiumai į spektaklio eigą neleido įvesti
buitiškų gestų: aktoriams, apsivilkusiems iš
sunkių medžiagų pasiūtais kostiumais, teko
ieškoti atitinkamos plastikos.
Su režisieriumi Jonu Vaitkumi pasta-
tytos Williamo Shakespeare’o tragedijos
„Ričardas II“ (1986) scenografijoje, o ypač
lietuviška mistika dvelkiančio Sigito Gedos
ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos
„Strazdas žalias paukštis“ (1990) dekora-
cijose ir kostiumuose dailininkė dar giliau
paniro į konceptualios erdvės ir ženklų pa-
saulį, tirdama istorinės atminties klodus.
Monumentalumas, statika, praėjusių amžių
didybė, archajiškos aprangos ir architektū-
rinių formų giminystė susiliejo Giuseppe‘s
Verdi operos „Nabukas“ scenografijoje. Kaip
muzikos ritmiką atkartojančiose Liudo Trui-
kio kūryboje, taip ir D. Mataitienės darbuo-
se pasitelkiant liniją sukurta subtili muzikali
plastinė kompozicija.
D. Mataitienė, pačioje kūrybos pradžioje
atsisakiusi iliustratyvumo, savitai interpre-
tuodama medžiagą ir kurdama savarankiš-
ką meno kalbą, įkvėpimo sėmėsi lietuvių
liaudies mene. Dailininkės aistra Lietuvos
istorijai, liaudies kultūrai netruko atsiskleis-
ti režisieriaus Povilo Mataičio ir jos pačios
1968 metais įkurtame Lietuvių folkloro
teatre, kurio atsiradimas tapo savotišku
akibrokštu 7–8 dešimtmečių sovietinei
kultūrai: „Buvome šio teatro pradininkai,
neturėjome pavyzdžių. Didžiausias rūpes-
tis buvo autentiškoji liaudies meno vertė.
Ilgos įvairiapusės studijos atvėrė netikėtai
gražų pasaulį, kuris neigė susiformavusias
paviršutiniškas, savotiškai kanonizuotas
etnografijos ir folkloro pažiūras.“3 D. Matai-
tienė pagal atidžiai išstudijuotą archyvuose
sukauptą medžiagą atkūrė XIX a. pab. – XX
a. pr. lietuvių liaudies kostiumus. Žadinda-
mi tautinę savimonę teatro kūrėjai scenoje
atgaivino amžių sandūros mėgėjišką teatrą
(„Scenos vaizdeliai“, 1978), mitologines sak-
mes („Nukrėkime rasą apie rugių lauką“,
1987). Atgimimo nuotaikomis alsuojančioje
Lietuvoje, po ilgų tyrinėjimų metų (pasak
dailininkės, didelė dalis kostiumų projektų
buvo paruošta jau 1969-aisiais), žiūrovams
buvo papasakota didinga Senosios Prūsijos
istorija („Apgiedokime Prūsijos žūtį“, 1989).
D. Mataitienė realistinėmis nuotaikomis
gyvavusiame teatre išdrįso žiūrovui pateikti
kitokią – abstrakčią – spektaklio viziją. Nuo
buitinių detalių apvalytoje scenoje ji sukūrė
naują sąlyginių įvaizdžių, dekoratyvių for-
kūrėjaŽivilė Ambrasaitė
Metafizinės erdvėsDailininkės dalios Mataitienės retrospektyvinė paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
1 Šabasevičius H. Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje, Vilnius, 1998, p. 6.
2 Ištrauka iš D. Mataitienės kūrybinės autobiografijos rankraščio „Apie 1990 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus“.
3 H. Šabasevičius. Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje, Vilnius, 1998, p. 51.
55
Dailininkės dalios Mataitienės retrospektyvinė paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
paRodos
mų, faktūrų ir spalvinių derinių pasaulį. Su
juo supažindina Lietuvos teatro, muzikos ir
kino muziejuje veikianti paroda, kurios re-
žisierė – pati dailininkė – žiūrovams suteikė
galimybę ne tik apžiūrėti jos darbus, bet ir
vaikščiojant po parodą patiems pasijusti lyg
teatro scenoje.
1. Dailininkė Dalia Mataitienė2. Karalienės kostiumas iš W. Shakespeare’o „Ričardo II“ (Kauno dramos teatras, 1986)3. Karalienės Elžbietos kostiumas iš F. Schillerio „Marijos Stiuart“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004).4. Kostiumas iš V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ (Šiaulių dramos teatras, 1974)5. Spektaklio V. Mykolaičio Putino „Valdovas“ dekoracijos fragmentas6. Karalienės Elžbietos ir Marijos Stiuart kostiumai iš F. Schillerio „Marijos Stiuart“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004).
1 2 3
4
5
6
56
Tragiško likimo rusų poetės Marinos Cve-
tajevos 115-osioms gimimo metinėms pa-
sirodė albumas „Gospodin moj – Vremia...“.
Eilėraščius ir poemų fragmentus originalo
kalba skaito aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė,
kompozitorių K. Debiusi, V. Jakubėno, F. Ku-
pereno, V. A. Mocarto, F. Šopeno S. Vainiūno
kūrinius fortepijonu skambina prof. Birutė
Vainiūnaitė.
„Cvetajeva visuomet kalbėjo tiesiai, nepai-
sydama laikmečio ar mokyklos diktuojamų
normų. Jeigu yra poezija, apie kurią galima
pasakyti, kad ji įkūnija laisvę, – tai Cveta-
jevos poezija (...) Ji nuolat siekė peržengti
ribas, – žodžių ribas, strofų ribas, eilėraščio
ribas, meno ribas. Todėl jos poezijoje žodžiai
susipina ir susijungia, skyla į dalis, nuolat atsi-
randa brūkšniai, lūžiai frazės viduryje, vienas
eilėraštis ataidi kitame, o pagaliau poetinis
tekstas transformuojasi į gyvenimą. Ji gyveno
taip, kaip rašė, konstruodama biografiją pa-
gal meno dėsnius. Niekam savo gyvenime ne-
leido sustingti, virsti stereotipu, tilpti į išanks-
tinę formą. Bet ir pačiomis ekstaziškiausiomis
akimirkomis ji mokėjo būti sau reikli. Ne be
reikalo jos geriausias esė pavadintas „Menas
sąžinės šviesoje“.1
Albumo skambėjimo trukmė – 73 min.
Garsas Audriaus Janonio, Giedriaus Kriū-
no. Dizainas Jūratės Račinskaitės. Albumo
leidybą parėmė Jurgio Baltrušaičio lietuvių
ir rusų bendradarbiavimo, labdaros ir para-
mos fondas.
sceNos pLoKšTeLĖs
„TIKRAJAM DŽONATANUI ŽUVĖDRAI,
GYVENANČIAM KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ”
Aktorė Doloresa Kazragytė įskaitė visame
pasaulyje populiarią amerikiečių rašytojo
Ričardo Bacho /vertė Lilija Talmantienė/ tri-
jų dalių apysaką „Džonatanas Livingstonas
Žuvėdra“. Alegorijos temos: laisvė, tobulu-
mo siekis, atstumtojo dalia, draugystė, mo-
kytojo ir mokinio santykiai, meilė ir atleidi-
mas... Veikėjai – pajūrio žuvėdros. Albume,
sudarytame iš trijų CD (I – PIRMA DALIS
38:18 / II – ANTRA DALIS 42:11 / III – TREČIA
DALIS 40:22), taip pat skamba žinomo uos-
tamiesčio džiazo pianisto Sauliaus Šiaučiu-
lio improvizacijos.
Garsas Audriaus Janonio, Aivaro Bočarni-
kovo. Nuotraukos Sigučio Jačėno. Dizaina-
sAstos Kaušpėdaitės. Albumo leidybą parė-
mė LR kultūros ir sporto rėmimo fondas.
Gimiau Rusijoje, augau Žemaitijoje, „išskri-
dau” į Vilnių, „nutūpiau“ Kaune. Bet tai tik ...
„persikėlimas iš vietos į vietą. Taip ir uodas
skraido“.
Dvasia (Tavo, Jūsų, mano...) dūsta nuo varto-
tojiškos kasdienybės, nes Ji sutverta Aukštybei.
1974 m. perskaičiau R. Bacho „Žuvėdrą“ –
nusinešė ir nebepaleido. Nors esu žvirblių –
geriausiu atveju – kregždžių giminės, kas už-
draus fantazuoti, svajoti, pasileisti Vaizduotės
keliais, ilgėtis? Laisvas, drąsus, baltas paukštis
– mūsų Sielos simbolis. Ši istorija tapo mano
(ir Jūsų) giesme, malda, melodija, kuri nieka-
da nenusibosta.
Linkiu šios istorijos klausytojams Laimin-
gos Kelionės „...link Tolimųjų Uolų“.
Doloresa
Kolekcijos leidėjas VAT – viešoji įstaiga
„Vieno aktoriaus teatras“ (www.sukasipla-
netos.net) iki šių metų pabaigos planuoja
pristatyti dar kelis savitus albumus: „Sve-
čias“ – aktoriaus Sauliaus Bareikio autorinės
dainos; „Ir atmintis, ir dabartis...“ – Vytauto
Cinausko eilėraščius skaito aktorius Vytau-
tas Dumšaitis, Kauno karilionu skambina
Giedrius Kuprevičius; „Mūsų sielos gyvens
inkiluos...“ – Jono Strielkūno, Henriko Na-
gio, Liūnės Sutemos ir Bernardo Brazdžio-
nio poeziją skaito aktorė Olita Dautartaitė,
kankliuoja Kristina Kuprytė; Džonio Griuelo
„Skudurinės Onutės pasakėlės“ – aktorės
Rūtos Staliliūnaitės dovanėlė mažiesiems.
Kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietu-
vių aktorių balsai“ – šviečiamasis kultūros
paveldo projektas, asmenine iniciatyva
pradėtas įgyvendinti 2005-aisiais aktoriaus
ir režisieriaus Sauliaus Mykolaičio (1966-
2006) debiutiniu autorinių dainų albumu
„Nieko nepasakyta”.
Kolekcijos tikslas – įamžinti XX–XXI šimt-
mečių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių
įvairių kartų Lietuvos teatro menininkų –
dainuojančių aktorių ir aktorių skaitovų –
balsus.
Kolekciją sudarys 20 albumų, išleistų
nedideliu tiražu. Paskutinį šešių CD rinkinį
– žinomiausio lietuvių skaitovo – aktoriaus
Laimono Noreikos (1926–2007) įrašų anto-
logiją – tikimasi parengti 2009-iesiems me-
tams kaip vertingą dovaną Lietuvos vardo
tūkstantmečio minėjimui.
Įgyvendinamas projektas – tai gyvoji at-
mintis ir istorinis dokumentas ateities kar-
toms, puoselėjantis gimtąją kalbą, literatū-
rą, žinomiausius jos interpretatorius, kurių
scena – visa Lietuva.
apie KoLeKciJos „LieTuViŲ aKToRiŲ baLsai“ NauJieNasUnikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai” pasipildė VI ir VII albumais.
1 Tomas Venclova „Poetė Stalino žiemą“. Vilties formos: eseistika ir publicistika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992.
57
Unikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai” pasipildė VI ir VII albumais.
sceNos KNygos
Mokyklinis teatras: patirtis, problemos,
perspektyvos, sudarė Jūratė Grigaitienė,
Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidy-
kla, 2007.
Patyrę dramos ir teatro mokytojai, reži-
sieriai, mokslininkai (Rasa Ercmonienė-Var-
nienė, Vida Kazragytė, Danutė Vaigauskaitė,
Vidmantas Fijalkauskas, Velta Anužienė,
Nijolė Juočerienė, Algis Želvys bei kiti) su
skaitytojais dalijasi sukaupta gerąja patir-
timi: apžvelgia teatro pedagogikos raidos
tendencijas ir teatro vietą ugdymo procese,
gvildena moksleivių teatrinės kūrybos ver-
tinimo, dramaturgijos problemas, aptaria
interaktyvių dramos metodų panaudojimo
galimybes, projektinę veiklą ir pan.
Knyga skirta mokyklinių teatrų režisie-
riams, dramos/teatro mokytojams, kultūros
darbuotojams, studentams ir visiems, kurie
domisi mokykliniu teatru. Rinkinyje gausu
statistinių duomenų, praktinių pasiūlymų ir
patarimų.
Gitana Gugevičiūtė
Romualdas Urvinis „Atleisk man, Moky-
tojau... Iš aktoriaus užrašų“
Romualdas Urvinis priklauso tai aktorių
kartai, kurie savo gyvenimą susiejo su le-
gendiniu Juozo Miltinio dramos teatru. Pa-
aukojęs visą save ir savo gyvenimą teatrui,
sukaupė įdomios gyvenimo patirties, kuri ir
išsiliejo prisiminimų knygoje „Atleisk man,
Mokytojau...“
Šiemet aktorius šventė prasmingą 70
metų gyvenimo sukaktį. Turbūt daugelis net
neįtarė, kad Romas rašo prisiminimus. Taip
jau sutapo, kad jubiliejiniais metais aktorius
mums dovanoja savo prisiminimų knygą „At-
leisk man, Mokytojau...“. Knygos autorius sa-
kosi nepretendavęs nustebinti ar šokiruoti.
Norėjo tik prisiminti ir padėkoti visiems savo
gyvenimo Mokytojams, kurių per gyvenimą
sutikęs ne vieną. R. Urvinis stengiasi nuose-
kliai atkurti gyvenimo kelią, kuris prasidėjo
Panevėžyje, Palestinkoje, Navadolio gatvėje...
Kelionė į praeitį vyksta per atskirus pasakoji-
mus, kurie išsiskiria vaizdingomis, o kartais
net romantiškomis situacijomis, apipintomis
subtilaus autoriaus humoro. Panevėžiečiams
malonu bus kartu su knygos herojais pake-
liauti po senojo Panevėžio gatves, atpažinti
buvusius kaimynus, o gal net save. R. Urvinis
gimė ir užaugo mieste prie Nevėžio, gal to-
dėl jo istorinių vaizdinių bagažas išskirtinis.
Padėkojęs savo pirmajam gyvenimo Moky-
tojui – kaimynui Misiūnui, knygos autorius
praveria 1952 m. prisiminimų duris, kurios
vedė į teatrą. 15 metų gimnazistas ieškojo
kokio nors darbo, nes norėjo padėti materi-
aliai savo šeimai. Jokių kitų užmojų neturėjo,
o apie aktorystę net nesvajojo. Taip jau nuti-
ko, kad atėjo atsitiktinai, o pasiliko amžinai.
Ėjimas į teatro olimpą prasidėjo nuo bilietų
kontrolieriaus pareigų, vėliau buvo paaukš-
tintas – dirbo režisieriaus asistentu. R. Urvinis
ir pats nebegali paaiškinti, kaip atsitiko, kas
paskatino jį stoti į režisieriaus Juozo Miltinio
suburtą dramos ratelį, vėliau peraugusį į stu-
diją. Gal begalinis smalsumas pažinti tai, ko
nežinai. Gal?.. Šis laikotarpis knygoje – išskir-
tinis, praveriantis skaitytojui nežinomus tea-
tro užkulisius. R. Urvinio prisiminimai neturi
pykčio ar pagiežos, jie kupini meilės gyveni-
mo Mokytojams – V. Blėdžiui, Br. Babkauskui,
G. Karkai ir išskirtinai – režisieriui J. Miltiniui.
Autorius dėkoja jiems už tai, kad padėjo at-
rasti save savo gyvenimo kely.
Skaitytojus maloniai nuteiks estetiška
spaudinio kokybė, nuotraukų iš aktoriaus
vaikystės ir darbo teatre įvairovė, autoriaus
metalo plastikos darbų išieškojimai. Knygos
paskutiniuose puslapiuose – Romualdo Ur-
vinio sukurtų per 55 darbo metus Juozo Mil-
tinio dramos teatre personažų sąrašas.
Jūratė Urbšienė
58
auToRiai
Teatrologas doc. dr. Petras Bielskis
Teatrologė Daiva Šabasevičienė
Teatrologė, dramaturgė Gitana Gugevičiūtė
Prof. Bronius Vaškelis Teatrologė Salomėja Burneikaitė
J. Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Jūratė Urbšienė
Teatrologas doc. dr. Aleksandras Guobys
B.Grincevičiūtės memorialinio buto muziejaus „Beatričės namai“ vyr. fondų saugotoja Laima Žukauskaitė
TV režisierė, KU teatrologijos magistrantė Nijolė Jačėnienė
Dailėtyrininkė Živilė Ambrasaitė Literatūrologijos magistrė Ramunė Karvelytė
Žurnalistė Ada Paukštytė
Žurnalistė Virginija Januševičienė
Aktorė Regina Kazlauskaitė
59
Spalio 9 d. 12 val.
Spalio 9 d. 15 val.
Spalio 9 d. 19 val.
Spalio 10 d. 15 val.
Spalio 10 d. 19 val.
Spalio 11 d. 12 val.
Spalio 11 d. 15 val.
Spalio 11 d. 19 val.
Spalio 12 d. 15 val.
Spalio 12 d. 18 val.
Spalio 12 d. 21 val.
programa
Paminklo Juozui Miltiniui atidengimas, Laisvës a. 5
Festivalio atidarymas
Juozo Miltinio dramos teatras, Lietuva
Mara Zalytë “MARGARITA”, reþ. Albinas Këleris
J.Miltinio dramos teatre, maþoji scena
Teatras No 99, Talinas, Estija
Tiit Ojasoo “ – GORATÐIJE ESTONSKIJE PARNI”, reþ. Tiit Ojasoo
J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena (sinchroninis vertimas á lietuviø ir anglø k.)
Valmiera Dramos teatras, Latvija
R.Blaumanis “MIRTIES ÐEÐËLYJE”, reþ. Martinð Eihe
Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8 (sinchr. vert. á lietuviø ir anglø k.)
Dailës teatras, Ryga, Latvija
Mara Zalytë “PERAS GIUNTAS NE NAMIE”, reþ. Michails Gruzdovs
J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena (sinchroninis vertimas á lietuviø ir anglø k.)
J.Miltinio vidurinës mokyklos vaidybos klasës spektaklis
pagal Roko Leonavièiaus pjesæ “IÐ TAÐKO A Á TAÐKÀ C”,
reþ. Vidmantas Fijalkauskas ir Algis Þelvys
J.Miltinio dramos teatre, maþoji scena
Viljandi dramos teatras “Ugala”, Estija
August Kitzbergs “VILKOLAKIS”, reþ. Oleg Titov
Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8
Nacionalinis dramos teatras, Lietuva
Vytautas V.Landsbergis “BUNKERIS”, reþ. Vytautas V.Landsbergis
J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena
Oskaro Korðunovo Vilniaus miesto teatras, Lietuva
“KARTU” pagal Daivos Èepauskaitës pjesæ “Pupos”,
spektaklio autoriai Jûratë Paulëkaitë ir Dainius Gavenonis
Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8
Ðiauliø dramos teatras, Lietuva
Arvydas Juozaitis “SALOMËJA”, reþ. Albertas Vidþiûnas
J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena
J.Miltinio dramos teatre
Festivalio uþdarymas
Tarptautinis
Baltijos valstybiø
teatrø festivalis
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS
Laisvës a.5
Adminstratorës tel. 58 46 13, 8 686 79 222
Kasos darbo laikas – kiekvienà dienà,
iðskyrus pirmadiená nuo 10 iki 14 val.
ir nuo 16 iki 18 val.
Kasos tel. 58 46 14
PANEVËÞIO MUZIKINIS TEATRAS
Nepriklausomybës a. 8
Kasos darbo laikas – kiekvienà dienà,
iðskyrus pirmadiená nuo 11 iki 18 val.
ðeðtadiená nuo 11 iki 13 val.
ir 1 valandà prieð renginá.
Kasos tel. 58 46 75
Spalio 9-12
dienom
is