Download - Ray Galea. Rankose neatnešu nieko
Ray Galea
RANKOSE NEATNEŠU
NIEKORomos katalikų ir protestantų
tikėjimo skirtumų samprata
Reformatų literatūros centras
Vilnius, 2011
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
Versta iš Ray Galea „Nothing In My Hand I Bring“
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė
Redagavo Audronė Kriaučiūnienė
Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“
© Matthias Media 2007
Originally published in English under the title „Nothing In My Hand I Bring“
by Matthias Media (St Matthias Press Ltd ACN 067 558 365),
PO Box 225, Kingsford NSW 2032, Australia.
All rights reserved.
Used by permission through the kind arrangement of Matthias Media.
© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2011
ISBN 978-9955-593-17-1
UDK 284Ga229
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
RANKOSE NEATNEŠU NIEKO
Romos katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumų samprata
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
Skiriu brangiai žmonai Sandy
ir trims mūsų kantriems vaikams –
James, Amy ir Medeleine.
VNuoširdžiai dėkoju Tony Payne,
be kurio ši knyga nebūtų parašyta.
Tariu ačiū savo tėvams, Tomui ir
Ritai, kurių meilė niekada nesibaigia,
taip pat Šv. Albano daugiakultūriam
Biblijos tarnavimui, kurio parama
leido parašyti šią knygą.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
Rankose neatnešu nieko,
tik prie Tavojo kryžiaus glaudžiuosi;
atėjau pas Tave nuogas,
kad aprengtum;
bejėgis, ieškodamas Tavo malonės;
nešvarus skubu prie versmės;
nuplauk mane, Gelbėtojau,
nes mirsiu.
Amžių uola (Rock of Ages)
– AM Toplady (1740–1778)
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
Turinys1. Užaugau kaip katalikas ......................... 11
2. Kuri katalikybė? .......................................... 21
3. Kristus ir mišios .......................................... 28
4. Biblija ir Bažnyčia ...................................... 45
5. Išgelbėjimo būdas .................................... 55
6. Tik malonė ........................................................ 67
7. Marija .................................................................... 78
8. Atlikta ................................................................... 88
Priedas. Naujoji katalikybė ....................... 95
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
11I skyrius: Užaugau kaip katalikas
Pirmas skyrius
Užaugau kaip katalikas
Pamokos baigėsi. Mes prie Šv. Aidano pradinės mokyklos var-
tų laukėme autobusų. Paklausiau savo draugo Charlie’o Gauci:
„Kurioje pusėje tavo namai?“ „Mano autobusas važiuoja šiuo
keliu, paskui prie kažkokios ne katalikų bažnyčios pasuka į de-
šinę“, – atsakė jis.
Ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai supratau, jog yra ne
katalikų bažnyčių. Tuomet buvau aštuonerių ir nė nenutuo-
kiau, kad po trisdešimties metų tarnausiu toje ne katalikų baž-
nyčioje kelio pabaigoje.
Užaugau dievobaimingų Maltos ir Australijos kilmės Ro-
mos katalikų šeimoje. Tai reiškė, kad mes eidavome į mišias
tris kartus per savaitę – sekmadienį, penktadienį vakare ir an-
tradienį į novenas1. Būti maltiečiu reiškė būti kataliku. Kad ir
kaip mano tėvai būdavo pavargę savaitės pabaigoje po ūkio
darbų, kad ir kokius gimines aplankydavome sekmadienį (o jų
buvo daugybė), visada nueidavome į mišias. (Šį drausmingu-
mą išmokau vertinti nuo ankstyvos vaikystės.)
Kai buvau paauglys, mama mokė, kad Dievas yra asmeni-
nis, – ne tiek formaliais pamokymais, kiek viskuo, ką ji kalbėjo
ir darė. Mama visada kalbėdavo apie Dievą, ir man tai paliko
1 Arba devyndienius, kuriuos sudaro trumpos maldos, mąstymai, atsidūsėjimai, giesmės.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
12 Rankose neatnešu nieko
neišdildomą įspūdį. Tikriausiai tai yra viena priežasčių, dėl
kurios niekada neabejojau, kad Dievas yra.
Keista, bet neprisimenu asmeninių ar bendrų šeimos mal-
dų. Tiesa, mama uoliai skatino mus kiekvieną vakarą kalbėti
rožinį, o tėvas tam nesipriešino. Kartais, kai pasikikendami
kalbėdavome „Sveika, Marija, malonės pilnoji“, jis po sunkių
dienos darbų atlošdavo galvą nugrimzdęs į fotelį ir giliai al-
suodamas greitai užmigdavo.
Mano prisiminimai apie tai, kaip augau katalikų šeimo-
je, daugiausia teigiami. Kiekvienas bendruomenės narys – net
anglikonai – taip mylėjo mūsų parapijos kunigą tėvą Morreau,
kad jo vardu pavadino vietinį draustinį. Aštuonerius metus
patarnavau jam prie altoriaus ir prisimenu jį kantriai atsaki-
nėjantį į mano klausimus: „Jeigu popiežius, lankydamasis Aus-
tralijoje, numirtų, ar jį čia ir palaidotų, ar gabentų jo kūną at-
gal į Romą?“ arba „Ar popiežiumi gali tapti mažas berniukas?“
Mano ambicijos siekė aukštai.
Vatikano antrojo susirinkimo metu, kai Bažnyčia pada-
rė svarbias reformas, buvau dar vaikas, paskui – paauglys.
Pavyzdžiui, kitaip nei brolis, neprisimenu lotyniškai lai-
komų mišių, kurios vyko daugiau kaip tūkstantį metų iki
reformos. Per mišias pradėta daugiau skaityti iš Biblijos ir
griežtai reikalauta homilijas ar pamokslus susieti su Šven-
tuoju Raštu. Imta stengtis padaryti mišias suprantamas ir
išreiškiančias bendrystę – dėl to atsirado „taikos ženklas ar
pasibučiavimas“, kurį mes vienas kitam parodydavome (nors
tai ne visiems patiko). Vis labiau imta kalbėti apie ekume-
nizmą, arba vienybę su kitomis denominacijomis, nors mano
tėvai niekada nerodė išankstinio nusistatymo prieš nekata-
likus. Tėvas sprendė apie žmogų ne pagal jo tikėjimą, o pa-
gal charakterį.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
13I skyrius: Užaugau kaip katalikas
Vis dėlto labiausiai mane sukrėtė Dievo įvaizdžio pasi-
keitimas. Griežtas, teisiantis ir rūstus Dievas tapo panašesnis
į meilės ir ramybės Dievą. Tai beveik atitiko mano pradinei
mokyklai vadovavusių vienuolių pasikeitimą. Iš pradžių jai va-
dovavo šv. Juozapo seserys, dėvėjusios storo audinio, varžan-
čius rudus abitus, paskui – pranciškonų Marijos misionierės,
apsigobusios lengvais, baltais šydais.
Prisimenu, kaip rengdamos prie pirmosios šventosios ko-
munijos jos pasakojo apie skaistyklos liepsnas, kurios, nors ir
ne amžinos, panėšėjo į paties pragaro vaizdinius. Tačiau ilgai-
niui Dievą, kuriam įtikti buvo sunku, pakeitė greitas atleis-
ti Dievas. Po kelerių metų šį pasikeitimą apibūdino Katalikų
bažnyčios reklama per televiziją. Patrauklioje dainelėje buvo
klausiama: „Kaip manai, ką Jis pasakys, kai tu nueisi į dangų?“
Atsakymas – „Sveikas!“, nors anksčiau buvome grasinami iš-
girsti „Lauk!“ Po Vatikano antrojo susirinkimo išgelbėjimas,
regis, tapo prieinamas visiems – ne tik katalikams.
Gerai prisimenu, kaip antroje klasėje Trejybės doktriną
dėstė nuostabiai maloni amerikietė vienuolė, kuri įtikino mane
dar ir tuo, kad Australija niekada nelaimės Amerikos taurės.
Bent jau Trejybę ji suprato teisingai. Kassyk melsdamiesi mes
laimindavome save kryžiaus ženklu ir pažįstamais žodžiais:
„Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Trejy-
bė, apreikšta Biblijoje ir paaiškinta ketvirtojo amžiaus Nikėjos
išpažinime, liudijo, kad Jėzus yra „Dievas iš Dievo, šviesa iš
šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, bet nesukurtas“.
Nuo tada supratau, kad galėčiau būti kataliku ir ketvirtajame
amžiuje.
Kai kurios pirmos mišių dalies, pavadintos „Žodžio liturgi-
ja“, maldos ir dabar daro įtaką mano maldos gyvenimui. Viena
iš mėgstamiausių yra ketvirtojo amžiaus „Gloria in Excelsis“:
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
14 Rankose neatnešu nieko
Tik Tu esi Šventasis,
Tik Tu esi Viešpats,
Tik Tu esi Aukščiausiasis,
Jėzus Kristus,
su Šventą ja Dvasia
Dievo Tėvo garbei.
Amen.
Argi galima pasakyti geriau?!
Kai atsigręžiu į katalikišką ugdymą, kyla daug malonių
prisiminimų. Esu dėkingas už pagrindus, kuriuos gavau, ir
tvirtą nuomonę daugeliu etikos klausimų, pavyzdžiui, dėl ne-
gimusių kūdikių išsaugojimo.
Suprantu, kad ne visi katalikai gali džiaugtis tokiais ge-
rais prisiminimais. Kai kam teko susidurti su kokia nors pikta
vienuole, nuo kurios kirčio per krumplius, jei rašydavai kaire
ranka, lūždavo liniuotė. Arba dar blogiau – su seksualiai prie-
kabiaujančiu broliu ar kunigu, griovusiu pažeidžiamųjų gyve-
nimą. Ilgainiui paaiškės, kad Romos katalikai – ne vienintelė
Bažnyčia, kuriai teko ši gėda.
Bet aš tokios istorijos papasakoti negaliu. Mano tėvai
nuoširdžiai tikėjo, parapijos kunigas irgi buvo nuoširdus, o
mokiusios vienuolės – be galo malonios. Tai iš tiesų buvo mei-
lės kupini katalikų namai ir rūpestinga katalikų bendruomenė.
Vis dėlto augdamas pradėjau suprasti, kad būti kataliku
labiau reiškia priklausyti, negu tikėti. Daugeliui Romos ka-
talikų eiti į mišias, kurios vis dar išlieka įpareigojanti diena,
anaiptol neatrodo pareiga. Jie tiesiog neina. Tiesą sakant, kai
kurie visai gerai jaučiasi į anketą įrašydami „Romos katali-
kas“, bet atvirai išpažindami, kad netiki Dievo.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
15I skyrius: Užaugau kaip katalikas
Augdamas kaip katalikas, supratau, kad daugelis austra-
lų priklauso tai pačiai bendruomenei, kaip ir aš. Kaip Maltos
katalikas, turėjau daugybę to paties tikėjimo giminaičių. Lan-
kiau pradinę ir vidurinę katalikų mokyklas, kuriose beveik
kiekvienas buvo katalikas. Bet maždaug prieš penkiolika metų
nustėrau supratęs, kad tik apie ketvirtadalis gyventojų laiko
save katalikais ir dauguma jų anaiptol nėra pamaldūs.
Tariausi priklausantis tam, ką laikiau dauguma, ir tai teikė
man saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Be to, man at-
rodė, kad Katalikų bažnyčios pastatai didesni ir geriau įrengti.
Iki vėlyvos paauglystės neįžvelgiau skirtumo tarp pro-
testantų, ortodoksų ir Jehovos liudytojų. Man atrodė, kad jei
nesi katalikas, priklausai kažkokiai sektai – veikiausiai Jeho-
vos liudytojams (kurie, beje, ypač sėkmingai veikia tarp kata-
likų). Patiko, kaip mama, kuri niekada nė per žingsnį nenutolo
nuo katalikybės, galėdavo pasiginčyti ar atsikirsti bet kuriam
į mūsų duris pasibeldusiam Karalystės salės nariui.
Kiek prisimenu, vienas iš keisčiausių dalykų mano kata-
likiškame auklėjime buvo požiūris į Jėzų. Aš galėjau melstis
„Gloria in Excelsis“ ir garbinti Jėzų kaip aukščiausią bei vie-
nintelį Viešpatį, bet asmeniškai nejaučiau, kad Jėzus visiškai
valdo mano gyvenimą ar užima pagrindinę vietą krikščioniš-
kame gyvenime.
Gal taip atsitiko dėl to, kad mano kultūroje apie Jėzų buvo
nuolat kalbama kaip apie kūdikį (il Bambin) ir daugelis statulų
Jį vaizdavo kaip mažutėlį Dievo Sūnų ant Marijos rankų. Aš
tikrai gerbiau Jėzų kaip ištikimo ir pasiaukojančio klusnumo
pavyzdį bei neprilygstamą mokytoją, bet vargu ar galėjau sa-
kyti, kad Jis – mano dvasingumo ašis. Man, kaip ir daugeliui
katalikų, žmonės, kurie pernelyg garbina Jėzų arba kalba apie
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
16 Rankose neatnešu nieko
Jį kaip apie asmeninį draugą, atrodė įtartini, „pamišėliai dėl
Jėzaus“ ir „agresyviai Biblijos mokymą skelbiantys krikščio-
nys“, kurių visada geriau vengti. Kur kas geriau jaučiausi, kai
šitaip asmeniškai buvo kalbama apie Mariją.
Kaip daugeliui jaunuolių, vėlyvoje paauglystėje santykiai
su Dievu klostėsi pagal mano norus. Aš kažkaip sugebėjau pri-
versti Dievą sutikti su daugeliu dalykų, kuriuos dariau. Juk Jis
labai nuolaidus, bent jau man taip atrodė.
Studijuodamas socialinį darbą Sidnėjaus universitete,
susipažinau su Anne, kuri buvo kilusi iš netikinčios šeimos.
Mano nuostabai, ji pradėjo darytis viena iš tų „pamišėlių dėl
Jėzaus“. Ji ėmė skaityti miegamajame Bibliją ir pagaliau nu-
sprendė pavesti savo gyvenimą Jėzui. Netrukus supratau, jog
ji turi kažką, ko neturėjau aš. Ne šiaip Dievas, o gyvasis Jėzus
jos gyvenime buvo labai realus.
Vieną dieną Anne metė man iššūkį. „Ray, – pasakė ji, –
Jėzus yra arba visko Viešpats, arba melagis ir lunatikas. Kaip
manai – kas Jis? Turi apsispręsti.“ Daugiau jai nieko sakyti ir
nereikėjo. Iš karto supratau, ką jį turi galvoje. Man pasidarė
aišku, kad jeigu Jėzus nėra mano Viešpats, turiu problemą.
Kadangi nebuvau nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą, pasi-
elgiau taip, kaip panašiomis aplinkybėmis daugelis, – nustū-
miau šią mintį užmarštin ir stengiausi apie tai negalvoti.
Tai padėjo, bent kuriam laikui. Po metų, 1980-ųjų lap-
kritį, gyvenau paplūdimio pusėje esančio Bondi priemiesčio
viename name, pilname turistų iš Naujosios Zelandijos. Kartą
anksti ryte, kai vaikštinėjau prie kanalizacijos nutekėjimo an-
gos Dover Heightse, man vėl toptelėjo, kad jeigu krikščionybė
skelbia tiesą ir Jėzus iš tikrųjų yra Viešpats bei Dievo Sūnus,
manęs laukia dideli nemalonumai, nes ignoruoju svarbiausią
visatoje Asmenį. Suvokiau ir tai, kad, nepaisant mano katali-
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
17I skyrius: Užaugau kaip katalikas
kiško ugdymo bei visų mokymų ir pamokymų, kuriuos išklau-
siau, pats niekada uoliau nesigilinau į Jėzaus teiginius.
Tuo metu atmintyje iškilo ir dar kai kas iš mano katalikiš-
kos jaunystės. Prisiminiau, kad mišių metu būdavo skaitoma
Biblija, o Jėzus yra pasakęs: „Prašykite ir gausite, ieškokite ir
rasite…“ Suvokiau, jog tai pažadas, kad nuoširdžiai ieškodamas
Jėzaus nenusivilsiu. Taigi remdamasis šiuo pažadu sudariau
su Dievu sutartį. Prisižadėjau perskaityti Bibliją, o Jis turėjo
įtikinti mane, jog tai tiesa. Maža to, aš arogantiškai paprašiau
Jo padaryti tai per tris savaites. Neįsivaizdavau savęs prade-
dančio visą gyvenimą trunkančias nušvitimo paieškas. Kan-
trybė niekada nebuvo viena iš mano dorybių.
Pradėjau tyrinėti Bibliją dėl dviejų priežasčių. Studijuoda-
mas universitete istoriją supratau, kad jeigu nori kažką išsiaiš-
kinti iki galo, turi imtis pirminių dokumentų. Nereikia skaity-
ti, ką apie tai vėliau pasakė kiti žmonės, – tiesiog imkis to, kas
iš tikrųjų buvo pasakyta ir padaryta. Gilinkis į šaltinius, kurie
yra arčiausiai tų laikų. O šaltiniai, žinoma, buvo Naujojo Tes-
tamento knygos. Antra, aš mąsčiau taip: kad ir kaip skirtųsi
krikščionių denominacijos, dėl vieno dalyko jos sutaria – Bibli-
ja yra Dievo Žodis.
Taigi ėmiau skaityti evangelijas. Skaičiau jas pirmą kartą
jau būdamas suaugęs. Skaitant man kilo tik vienas klausimas:
„Ar Jėzus – amžinasis Dievo Sūnus?“ Jei taip, buvau pasiren-
gęs pavesti Jam savo gyvenimą. Jeigu ne, galėsiu eiti sau, ži-
nodamas, kad uoliai patikrinau visus faktus.
Pirmą kartą skaitomos evangelijos man darė didžiulį
įspūdį. Daugelis istorijų jau buvo žinomos. Atmintyje iškil-
davo pažįstamos nuotrupos, citatos ir įvykiai. Tačiau visiškai
naujas ir nepažįstamas ryškėjo Jėzaus portretas. Turiu pasaky-
ti, jog tiesiog įsimylėjau Jėzų, kurį sutikau evangelijose. Jį ir
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
18 Rankose neatnešu nieko
tai, ką Jis kalbėjo bei darė, gaubė tiesos žiedas. Tai buvo Jėzus,
Dievo Sūnus, visoje Savo šlovėje, ir aš negalėjau to paneigti.
Po kelių savaičių su dviem draugais, taip pat katalikais, –
Peteriu ir Vincentu, apsistojau Bondi viešbutyje. Jie žinojo, kad
skaitau Bibliją, ir truputį nerimavo, ar tik netapsiu vienu tų
„agresyviai Biblijos mokymą skelbiančių krikščionių“. Mėgino
mane atkalbėti vardydami, kaip turėsiu pasikeisti, jei norėsiu
tapti krikščionimi. Kadangi mes visi darėme tas pačias nuo-
dėmes, jie puikiausiai žinojo manąsias ir tai, kokių permainų
turės įvykti, jei nuspręsiu sekti Jėzumi.
Dvidešimt minučių pasvarsčius apie visus pasikeitimus,
kurie turės įvykti mano gyvenime, pasirinkimas buvo visiškai
akivaizdus. Supratau, kad galiu ir toliau gyventi kaip įpratęs, dar
šešiasdešimt metų daryti tai, ką dabar darau, ir amžiams likti
atskirtas nuo Dievo. Arba galiu atsiduoti Jėzui kaip Viešpačiui,
viską pradėti iš naujo, džiaugtis atleidimu dabar ir priėmimu
Paskutiniąją dieną. Apsisprendęs pasakiau Vincentui ir Pete-
riui: „Vyručiai, jūs ką tik mane įtikinote. Aš esu krikščionis.“ Tai
buvo ryžtingas mano gyvenimo pasikeitimas, bet ne vienintelis.
Pirmasis krikščioniškas apsisprendimas buvo išpažinti,
kad Jėzus – mano Viešpats. Antrasis – pradėti gyventi su Juo
kaip su savo Viešpačiu: nebedaryti to, kas Jį skaudina, o daryti
tai, kas Jį pagerbia ir Jam patinka. Suprantama, tuo metu mano
bičiuliai manė, kad šis etapas man praeis, bet aš jau buvau pa-
ragavęs tiesos. Toji tiesa buvo Asmuo – Viešpats Jėzus.
Jeigu Jėzus panoro tapti mano Viešpačiu ir Gelbėtoju,
man reikėjo apsispręsti, per kurią bažnyčią pas Jį eiti. Neno-
rėjau manyti, jog vien dėl to, kad gimiau kataliku, tai iš esmės
yra teisingas pasirinkimas. Žinojau, jog lygiai taip pat lengvai
galėjau gimti baptistu ar mormonu. Taigi šešis mėnesius pra-
leidau skaitydamas ir kalbėdamasis su kunigais bei tarnauto-
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
19I skyrius: Užaugau kaip katalikas
jais, kad išsiaiškinčiau katalikų ir protestantų skirtumus. Kaip
jų mokymai dera su Jėzaus ir apaštalų mokymu?
Savo nuostabai bei širdgėlai po truputį nenoriai ir skaus-
mingai suvokiau, kad kiekvienas „išskirtinis“ Romos katali-
kybės mokymas, regis, pamina Viešpaties Jėzaus Asmenį ir
darbą. Atėjo metas, kai supratau, jog tie skirtumai nėra pa-
viršutiniški. Tad, norėdamas išsaugoti švarią sąžinę, negaliu
likti Romos kataliku. Jaučiau, jog nebegaliu pasilikti Katalikų
bažnyčioje ir būti ištikimas Viešpačiui Jėzui.
Šitaip viešai apsispręsti prieš savo draugus buvo viena, o
pasakyti tai savo tėvams, kuriuos labai mylėjau, – visai kas kita.
Mama neprieštaravo, kad lankyčiau Protestantų bažnyčią, jei
kartu vaikščiosiu ir į mišias. Tačiau katalikybės atsižadėjimas
jai reiškė asmeninį jos tikėjimo, jos motinystės ir jos bendruome-
nės atstūmimą. Tai reiškė išsižadėti visko, kas jai buvo brangu.
Pagaliau tai reiškė atsisakyti to, ką ji laikė keliu į išgelbėjimą.
Kiek prisimenu, dėl šito mano apsisprendimo ji kasdien
verkė beveik dvejus metus. Nė vienos nuodėmės nebuvo taip
sunku atsižadėti, kaip matyti tokį poveikį savo motinai. Ta-
čiau laikiausi įsitvėręs Jėzaus žodžių: „Kas myli tėvą ar motiną
labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį
labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 37).
SŠiomis dienomis įprasta menkinti tiesos paieškas. „Kas gi ta
„tiesa“? – sako žmonės. – Tai tik nuomonės reikalas.“ Tačiau
juokinga, kaip karštai mes giname tiesą, kai iškraipomi ar ne-
teisingai suprantami mūsų pačių žodžiai. Arba kai kas nors
mums pameluoja ar apiplėšia, kad ir kas tai būtų – krautuvės
pardavėjas ar valdžia.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė
20 Rankose neatnešu nieko
Tiesa iš tikrųjų svarbi. O svarbiausia – tiesa apie Jėzų. Pra-
šykite ir gausite, pasakė Jėzus. Ieškokite ir rasite. Kai ėmiausi
ieškoti tiesos ir atradau ją paties Jėzaus Asmenyje, ilgainiui su-
pratau, kad skirtumai tarp katalikų ir protestantų yra didžiuliai
ir reikšmingi. Tai neišvengiamai paskatino mane apsispręsti
palikti Bažnyčią, kurioje man taip patiko augant.
Kai rašau šiuos žodžius, tie jausmai manyje vėl atgyja –
širdgėla dėl to, kad įskaudinau šeimos narius, jausmas, jog
išdaviau savo kultūrą ir bendruomenę, kaltinimai arogancija
(„Nejaugi manai, kad žinai daugiau už popiežių?!“). Bet kai esi
įsitikinęs, jog kažkas yra tiesa, principingumas reikalauja elg-
tis būtent pagal įsitikinimus.
Prisimenu, paauglystėje mane buvo sužavėję du filmai
apie žmones, kurie, nepaisant didžiulio spaudimo, laikėsi savo
įsitikinimų. Viename iš jų – „Serpico“, Al Pacino vaidino są-
žiningą policininką, kuris, dirbdamas korumpuotose Niujorko
policijos pajėgose, nėjo į kompromisą su savo principingumu.
Kitas – kiek ironiška – buvo „Žmogus visiems metų laikams“
(A Man for All Seasons). Jame pasakojama, kaip Tomas Moras
drąsiai pasipriešino karaliui Henrikui VIII, kai šis, kad galėtų
išsiskirti su žmona, atsisakė Romos katalikų tikėjimo. Abu šie
žmonės veikė pagal savo įsitikinimus. Jie suprato, kokia svarbi
yra tiesa, koks svarbus principingumas, ir buvo pasirengę mo-
kėti didelę kainą už savo įsitikinimus.
Kad ir kokios būtų jūsų pažiūros skaitant šią knygą, mel-
džiu, kad ieškotumėte tiesos apie Jėzų. Ir kai ją rasite – o Die-
vas pažadėjo, kad jeigu sąžiningai ieškosite, taip ir bus, – čiup-
tumėte ją ir tvirtai jos laikytumėtės. Nes kad ir kokios sunkios
būtų paieškos ir kokios skausmingos pasekmės, kai atrandate
tiesą, pasak Jėzaus, ji padaro jus laisvus.
© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė