LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS ŠOKIO IR TEATRO KATEDRA
Alma Rastauskaitė
Dailės edukologijos studijų programa
SUAUGUSIŲJŲ TRADICINIŲ TEKSTILĖS AMATŲ
MOKYMO(SI) YPATUMAI
TEACHING AND LEARNING PECULIARITIES OF TRADITIONAL TEXTILE
CRAFTS FOR ADULTS
Magistro darbas
Darbo vadovė: doc. dr. Dalia Karatajienė
……………………………
(parašas)
Darbo įteikimo data ..................................
Registracijos Nr. ......................................
.................................................................
(parašas)
Vilnius, 2015
2
PARENGTO DARBO SAVARANKIŠKOMO PATVIRTINIMAS
Patvirtinu, kad mano ALMA RASTAUSKAITĖ įteikiamas darbas
(vardas, pavardė)
SUAUGUSIŲJŲ TRADICINIŲ TEKSTILĖS AMATŲ MOKYMO(SI) YPATUMAI
(magistro darbo pavadinimas)
yra mano paties/pačios atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių minčių kaip
savų, nenurodant jų autoriaus (pirminio šaltinio). Šis darbas nebuvo ir nėra pateiktas ir / ar
gintas kitose mokslo ir studijų įstaigose Lietuvoje ir užsienyje. Šiame darbe nenaudojami
šaltiniai, kurie nėra nurodyti tekste. Yra pateikiamas visos naudotos literatūros sąrašas.
___________________________________ ___________________ (vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
ĮVADAS ..................................................................................................................................... 4
1. SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS IR AMATŲ MOKYMASIS LIETUVOJE .................... 7
1.1. Suaugusiųjų švietimą ir amatų sklaidą reglamentuojantys įstatymai kaip amatų
mokymo teorinė prielaida ................................................................................................. 7
1.2. Amatų centrai, mugės ir jų edukacinė misija ........................................................... 13
2. TRADICINIAI TEKSTILĖS AMATAI – SUDĖTINĖ LIAUDIES MENO DALIS ... 20
2.1. Liaudies meno samprata ir ugdomoji reikšmė ......................................................... 20
2.2. Tradicinių tekstilės amatų rūšys ir mokymo(si) pricipai ......................................... 23
3. TRADICINIŲ TEKSTILĖS LIAUDIES MEISTRŲ POŽIŪRIS Į AMATŲ
MOKYMĄ(SI) ........................................................................................................................ 28
3.1. Tradicinių tekstilės amatų mokymo ir mokymosi ypatumų tyrimo metodika ......... 28
3.2. Tradicinių tekstilės amatų mokytojų mokymosi ir mokymo patirties analizė ......... 30
3.2. Tyrėjas – stebimos aplinkos dalyvis ........................................................................ 49
IŠVADOS ................................................................................................................................ 56
LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................. 57
SANTRAUKA ANGLŲ KALBA .......................................................................................... 63
PRIEDAI ................................................................................................................................. 65
1 priedas .................................................................................................................................. 65
4
ĮVADAS
Temos aktualumas ir problema. Šiandien tradicinių amatų mokymas yra ne tik
išlikusi graži tradicija, bet ir valstybinio rūpesčio objektas, apsaugotas teisės aktais,
siekiančiais atgaivinti ir saugoti tradicinius amatus, tarp jų ir tekstilę. ,,Net ir mažiausiai
apsišvietusios tautos per meną stengiasi išreikšti savo nelaimes ir džiaugsmus, savo
susižavėjimą gamtos grožiu, savo tėvynės meilę“ (Žmuidzinavičius, 1906, Nr. 279). Šie
praeito šimtmečio pradžioje pasakyti žymaus tapytojo žodžiai buvo susiję su nacionaliniu
atgimimu. To laikotarpio inteligentai, tarp jų ir menininkai, siekdami nepasiduoti asimiliacijos
procesui, siekė atgaivinti nacionalinę kultūrą, kurios pagrindą sudarė lietuvių liaudies menas.
,,Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos
išsilavinime <...> ji turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius,
ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir
išimtinai lietuviškas“ (Čiurlionis, 1960, p. 279–280). Liaudies meno svarbą visuomenės
ugdymui suvokė ne tik dailininkai, bet ir teoretikai – dailėtyrininkas P. Galaunė (1988)
pastebėjo, kad audinius kaip ir dainas galima laikyti vienais iš seniausių liaudies kūrybos
reiškinių. Remiantis liaudies menu, 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo
suformuota gili meninė tradicija tapyboje, skulptūroje bei grafikoje. Liaudies menas tapo to
meto Lietuvos menininkų įkvėpimo šaltiniu. Praėjus beveik šimtmečiui, galime teigti, jog
Lietuvos kultūra yra atsidūrusi panašioje padėtyje kaip ir prieš šimtmetį. Globalizacijos
procesas niveliuoja nacionalinių kultūrų skirtumus, sukeldamas grėsmę nacionaliniam
tapatumui. Todėl tradicinių tekstilės amatų pažinimas bei mokymas tampa svarbiu kultūriniu
uždaviniu. Atsižvelgdama į susidariusią situaciją, Lietuvos valstybė priėmė keltą svarbių
įstatymų, kuriais siekiama apsaugoti tradicinius amatus. 2007 m. buvo priimtas Tautinio
paveldo produktų įstatymas, kuriuo suteikiama valstybinė apsauga tautinio paveldo
gaminiams. Tačiau akivaizdu, kad vien įstatymas negali užtikrinti amatų tradicijos išlikimo.
Tradicija yra perduodama per mokymą, tačiau tenka konstatuoti, kad mokyklos, kurioje būtų
mokoma tradicinių amatų (įskaitant tekstilę), Lietuvoje nėra. V. Rajeckas (1997) akcentavo,
kad vyresnioji karta turi organizuoti jaunosios kartos ugdymą ir perduoti savo turimas
patirties žinias, nes nuo perduotų žinių priklauso kiekvienos tautos tęstinumas. Todėl tirti
suaugusiųjų liaudies amatų mokymo ir mokymosi praktiką šiandien yra neabejotinai svarbu.
Tekstilės amato tradicija yra perduodama neformaliu būdu, taigi liaudies meistrui
mokant tuos, kurie šia tradicija yra suinteresuoti. Darbo autorei nepavyko aptikti literatūros,
kurioje būtų aprašomas arba analizuojamas tokio ugdymo procesas bei problemos ir tai rodo
šio darbo naujumą. Edukacinę amatų perdavimo funkciją šiandien dažnai atlieka amatininkų
5
mugės ar kiti visuomeniniai vieši amatus reprezentuojantys renginiai. Pavyzdžiui, nuo XVIII
a. Vilniuje kasmet rengiama Kaziuko mugė, suteikianti galimybę urbanizuotos aplinkos
miesto gyventojams, atitrūkusiems nuo kaimiškos, paprastos rankų darbu pasiektos gaminių
estetikos, sudaro sąlygas šviestis per tradicinių amatų pasiekimus. Kaziuko mugė, tapusi
miesto švente, drauge joje dalyvaujantiems leidžia patvirtinti nacionalinį tapatumą. Kiekviena
šventė yra savotiškas ritualas, kuris, kaip teigia E. Durkheim (1999), patvirtina kolektyvinę
realybę ir individualų žmogaus jai priklausymo jausmą. Pasak A. Maceinos, „kur šito
pergyvenimo nėra, ten nėra ir tautos“ (1990, p. 90). Tą patį teigia ir E. Ribašauskienė (2008),
sakydama, kad nepakankamos žinios apie tautos materialųjį ir nematerialųjį paveldą kelia
nacionalinio tapatumo bei tautinio kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panaudojimo problemų,
grėsmę etninei kultūrai, kadangi niveliuojasi tradicijos ir papročiai, nyksta etnografinių
regionų skirtumai.
Suaugusiųjų švietimas, kuris apima ir tradicinių liaudies amatų mokymą Lietuvoje, yra
aktualus, ypač 2000 m. priėmus Mokymosi visą gyvenimą memorandumą. Šį aktualumą taip
pat grindžia ir susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Padidėjęs gyvenimo tempas atima iš
žmogaus galimybę gilesniems apmąstymams, kurie yra itin svarbūs suaugusiam žmogui,
prisiimančiam atsakomybę už jaunosios kartos likimą. Užsiėmimas tekstilės amatais tarytum
pertraukia šį skubėjimą, nes amatų mokymasis reikalauja laiko, atidos, kruopštumo, sudaro
suaugusiam žmogui prielaidas patirti su jo profesine veikla dažnai visiškai nesusijusį rankų
darbo ir jo dėka atsirandančio meninio gaminio padarymo džiaugsmą.
Tradicijas puoselėjantiems amatininkams Lietuvoje sudaromos galimybės susipažinti ir
su kitų šalių amatininkų veiklos pasiekimais. Pavyzdžiui, viešoji įstaiga ,,Gerovės
ekonomikos institutas“ ir kiti partneriai 2010 m. įgyvendino Leonardo da Vinci mobilumo
projektą ,,Tradicinių amatininkų gebėjimų ugdymas ir tobulinimas Europos šalių erdvėje“,
kuriuo buvo sudarytos didesnės tradicinių amatų plėtros galimybės.
Amatų tradiciją globalizuotame pasaulyje yra perėmę fabrikai, kurių produkcijos
masiškumas, gaminimo greitis lemia tai, kad rankų darbo amatų produkcija tampa nustumta į
šalį, neatsiperkanti. Fabrikinė veikla pavyzdinius amatų gaminius kartais paverčia net kiču,
iškraipančiu tradicinio gaminio autentiškas menines savybes. Tai irgi aktualizuoja tradicinių
tekstilės amatų mokymosi analizę.
Darbe sprendžiama tyrimo problema – į tradicinius tekstilės amatus visuomenėje
žiūrima kaip į produktą, verslą, o ne į ugdymo ir tradicijos tęstinumo reiškinį. Problema
konkretizuojama klausimais:
Koks yra tekstilės amatininkų požiūris į tekstilės amatus?
Ar šiandien į juos žiūrima kaip į verslą, ar į tradicijos išsaugojimą jos mokant?
6
Tyrimo objektas – suaugusiųjų tradicinės tekstilės amatų mokymas ir mokymasis.
Tyrimo tikslas – atskleisti suaugusiųjų tradicinės tekstilės amatų mokymo ir mokymosi
ypatumus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti suaugusiųjų švietimą ir amatų mokymąsi Lietuvoje.
2. Apibūdinti tradicinės tekstilės amatus kaip sudėtinę liaudies meno dalį.
3. Atskleisti tradicinių tekstilės amatų, liaudies meistrų mokymosi ir mokymo
patirtį.
Tyrimo metodai:
Teoriniai metodai: etnografinės, edukologinės, menotyros literatūros bei švietimo ir
paveldosaugos įstatymų analizė.
Empiriniai metodai: kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu su audėjomis,
siuvėjomis, siuvinėtojomis, mezgėjomis. Stebėjimo metodas, darbo autorei tapus neformalaus
tekstilės amatų mokymo stebėtoja. Kontentinė analizė, analizuojant interviu būdu gautus
duomenis.
Darbo struktūra ir apimtis. Magistro darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados,
literatūros sąrašas, santrauka (anglų kalba) ir priedai. Bendra darbo apimtis − 65 puslapių (iš
jų 64 puslapių be priedų). Darbe pateikta 16 lentelių, 3 paveikslėliai. Literatūros sąrašą sudaro
83 pozicijos.
7
1. SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS IR AMATŲ MOKYMASIS LIETUVOJE
Suaugusiųjų švietimu vadinamas švietimas, kurio paslaugomis naudojasi vyresni nei 18
m. asmenys. Suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje vyksta dviem formomis. Pirmuoju atveju
gilinamos jau turimos žinios ar įgūdžiai, antruoju – įgyjant naujas kompetencijas ir žinias
(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).
1.1. Suaugusiųjų švietimą ir amatų sklaidą reglamentuojantys įstatymai kaip
amatų mokymo teorinė prielaida
Švietimas kiekvienoje valstybėje – svarbus ir reikšmingas visuomenės raidos veiksnys,
visų socialinių reformų pagrindas, todėl švietimo įstatymai yra svarbūs tautos kultūros raidai.
Tai yra akcentuojama suaugusiųjų švietimą apibūdinančiame 2000 m. Mokymosi visą
gyvenimą memorandume, teigiant, kad poreikiai ir jų tenkinimo galimybės lemia visuomenės
socialinę pažangą bei kultūros raidą. Raidos ir ateities perspektyva visada susijusi su tradicija,
todėl Lietuvos teisės aktuose nurodoma pareiga rūpintis piliečių tapatumo saugojimu ir
istoriniu kultūros tęstinumu, pratęsiant dar 1918 m. Lietuvoje tuometinės Švietimo
ministerijos iniciatyvą, leidusią prie įprastų gimnazijų ir progimnazijų steigti ir kitokio
pobūdžio mokyklas – specializuotas. Tarp jų buvo ir amatų mokyklos. Šis ministerijos
žingsnis parodo, kad Švietimo ministerija, kuri buvo atsakinga už Lietuvos kultūros sklaidą ir
visuomenės kultūrinį švietimą buvo neabejinga to meto kultūrinėms aktualijoms – plačiai
visuomenėje ir ypač inteligentijos tarpe pasireiškusiu susidomėjimu liaudies menu. Nors 1991
m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip pat gerokai padidėjo visuomenės dėmesys liaudies
meistrų, amatininkų veiklai bei jų gaminiams, nes jie akivaizdžiai įkūnija tautiškas,
nacionalines tradicijas, priešpastatant juos, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais,
primestai sovietinei kultūrai, tačiau valstybėje nebuvo sukurta (arba atkurta) kokia nors
tradicinių amatų gaminių technologijų mokymo sistema. Amatų išmokstama dažniausiai iš
vyresnio amžiaus meistrų, tačiau ne visų amatų technologijų perdavimas ateinančioms
kartoms tokiu būdu mokant gali būti garantuotas, kadangi toks mokymas tėra paremtas
laisvanoriškumo, intereso principu, jis dažniausiai vykdomas, perteikiant žinias „iš lūpų į
lūpas“. Tokio mokymo turinys, metodai nėra fiksuojami jokiame formaliame dokumente,
kuris galėtų tapti dokumentu, leidžiančiu atkurti mokymo turinį ir būdus tuo atveju, jei
neatsirastų norinčių mokytis iš liaudies meistrų arba amatininkų.
Šiandien Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama išsaugoti amatų savitumą, steigia
ne specializuotas mokyklas, be reglamentuoja ir sertifikuoja tautinio paveldo produktus ir
amatus.
8
Lietuvoje yra priimtas tik vienas 2007 m. įstatymas, kuris reglamentuoja amatus ir
amatininkų veiklą. Tai – Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymas (Žin.,
2007, Nr. 77-3043). Įstatymo paskirtis − užtikrinti tautinio paveldo produktų valstybinę
apsaugą, išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, perduoti žinias amatais
besidomintiems žmonėms. Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatyme taip pat
paaiškinamos pagrindinės tautinio paveldo sąvokos: autentiškas tautinio paveldo produkto
pavyzdys, tautinio paveldo produktai, tradicinis amatas, tradicinis amatininkas, tradicinių
amatų meistras, tautinio paveldo produkto ženklas, sertifikavimas. Gali pasirodyti, jog nėra
reikalo minėti įstatyme apibrėžtas sąvokas, tačiau „etnografija nemaža dėmesio kreipia į
terminus ir pavadinimus“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 13), kadangi terminų
neaiškumas gali prisidėti prie ir taip nykstančios veiklos skandinimo į užmarštį.
,,Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai,
pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas
technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį“ (Žin., 2007, Nr. 77-
3043). Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo, 2 straipsnyje,
apibrėžiančiame pagrindines sąvokas nurodoma, kad tradicinis amatas yra individuali ar
kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais,
skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui. Tradiciniams
amatams priskiriama tokia veikla: tradicinių gaminių gaminimas, tradicinių veislių augalų ir
gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas,
tradicinių paslaugų teikimas (Žin., 2007, Nr. 77-3043).
Tradicinis amatininkas įstatyme apibūdinamas kaip fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu
amatu. O tradicinių amatų meistras – nustatytus reikalavimus atitinkantis tradicinis
amatininkas, kuris gali ir sugeba perduoti tradicinių amatų įgūdžius kitiems asmenims (Žin.,
2007, Nr. 77-3043).
Įstatymas taip pat nustato amatų kvalifikavimo principus ir sertifikavimo procedūras.
Įstatymu siekiama sudaryti tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio
paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti, nustatyti valstybės paramos šiai sričiai
principus ir formas, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai. Įstatymas skatina ne tik gaminti
produktus, bet ir juos parduoti (Žin., 2007, Nr. 77-3043). Pagal Lietuvos Respublikos tautinio
paveldo produktų įstatymo reglamentą Lietuvoje galima amatininkų gaminius ženklinti
tautinio paveldo produkto ženklu (Paveikslas 1). Tautinio paveldo produkto ženklu (etikete)
pažymima, kad būtent tas produktas ar paslauga yra sertifikuota kaip tautinio paveldo
produktas. Tautinio paveldo produkto ženklas, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos
tautinio paveldo produktų įstatyme yra vaizdinis žymuo, rodantis, kad gaminys, paslauga, tam
9
tikros veislės augalas, gyvūnas, jų produktai yra sertifikuotas tautinio paveldo produktas
(Žin., 2007, Nr. 77-3043). Tokiems produktams gali būti suteikiamos kelios kategorijos:
A kategorija sertifikuojama kai:
I (tradicinių gaminių gamybos) ir II (tradicinės augalų ir gyvulių veislių, auginimas ir
veisimas) grupių produktai, kurie atitinkanta autentiškus tautinio paveldo produkto
pavyzdžius, kurių sukūrimo procese naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo.
III (tradicinės paslaugos, tarp jų ir tradicinių gaminių gamybos demonstravimas) grupės
produktai – tradicinės paslaugos, kurių teikėjai (ir amatų meistrai) yra tiesioginiai gyvosios
tradicijos tęsėjai ir atkuria autentiškus tautinio paveldo produktų pavyzdžius.
B kategorija sertifikuojama kai:
I (tradicinių gaminių gamybos) ir II (tradicinės augalų ir gyvulių veislių, auginimas ir
veisimas) grupių produktai, kurie artimi autentiškiems pavyzdžiams ir sukurti naudojantis
naujomis technologijomis.
III (tradicinės paslaugos, tarp jų ir tradicinių gaminių gamybos demonstravimas) −
tradicinės paslaugos tęsėjai, kurie sugeba sukurti artimus autentiškiems pavyzdžiams tautinio
paveldo produktus (Petrošienė, 2010).
1 pav. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų ženklinimas A ir B kategorijomis
Darbo tikslo požiūriu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įstatyme detaliai apibūdinamas
sertifikavimas, vadinant jį procedūra, kurios metu amatininkas pateikia savo tradicinio amato
gaminius ar edukacinius darbus, o komisija įvertina, ar tautinio paveldo produktas, tradicinio
amato meistras, tradicinių amatų mokymo programos, tradicinės mugės atitinka jiems
keliamus reikalavimus. Atitiktis keliamiems reikalavimams patvirtinama dokumentu −
sertifikatu (Žin., 2007, Nr. 77-3043). Kaip matyti, sertifikuojamas gali būti ne tik gaminys,
bet ir edukacinis darbas, taigi įstatyme, nors ir netiesiogiai, numatyta galimybė įvertinti amatų
10
mokymosi programas, rezultatus, būdus arba kitokias edukacines veiklas, jų tiesiogiai ir
konkrečiai įstatyme nevardinant. Lietuvoje šiuo metu nėra tradicinės tekstilės amatų mokyklų,
tačiau egzistuoja nedidelė tradicinių amatų mokymo programų pasiūla, kurios taip pat gali
būti sertifikuojamos. Tradicinių amatų mokymo programas Vyriausybės nustatyta tvarka
sertifikuoja Tautinio paveldo produktų institucija. Toks tradicinių amatų mokymo programų
sertifikavimas taip pat paliudijamas suteikiamu dokumentu – sertifikatu. Šiame įstatyme
nurodoma, kad tradicinių amatų mokymą reglamentuoja švietimo, neformaliojo suaugusiųjų
švietimo, profesinio mokymo, aukštojo mokslo įstatymai. O tradicinių amatų mokymas
vykdomas pagal tautinio paveldo produktų institucijos sertifikuotas tradicinių amatų mokymo
programas. Programoms vykdyti būtini sertifikatai. Tradicinių amatų gali mokyti sertifikuotas
meistras – laisvasis mokytojas, turintis tautinio paveldo produktų institucijos išduotą
tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Tautinio paveldo produktų institucija, kuri registruoja
tradicinių amatų mokymo programas ir renginius, užtikrina informacijos apie juos sklaidą
(Žin., 2007, Nr. 77-3043).
Remiantis Lietuvos Respublikos Žemės žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 24 d.
įsakymo Nr. 3D-562 ,,Dėl tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir tradicinių
amatų mokymo programų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127- 4855), sudaryta aktualių
tradicinės tekstilės amatams programų 1 lentelė, kuri atspindi Lietuvoje sertifikuotų tradicinės
tekstilės amatų neformaliojo švietimo mokymo(si) galimybes.
1 lentelė
Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla Lietuvoje
Neformaliojo švietimo
mokymo programos
pavadinimas
Tradicinių sertifikuotų
amatų mokymo programų
pasiūlos vienetai
Amatas
,,Tradicinių pintinių juostų
pynimas“
1
audimas: pintinės juostos
,,Vytinių juostų audimas“
1 audimas: vytinės juostos
,,Vytinės juostos ir
siuvinėjimas“
1
audimas ir siuvinėjimas
,,Kumštinių vilnonių
pirštinių mezgimas
virbalais“
1 mezgimas: pirštinės
11
1 lentelės tęsinys
Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla Lietuvoje
Neformaliojo švietimo
mokymo programos
pavadinimas
Tradicinių sertifikuotų
amatų mokymo programų
pasiūlos vienetai
Amatas
,,Tradicinis amatas: vilnos,
milo vėlimas“
1
vilnos, milo vėlimas:
veltiniai, vilnos milas
,,Tradicinė lėlė“ 1
žaislininkystė: medžiaginiai
žaislai
,,Tradicinis siuvinėjimas“
2 siuvinėjimas: tradicinės
drabužių detalės, skarelės,
prijuostės, staltiesės
Kaip matyti iš lentelės duomenų, Lietuvoje neformalaus švietimo ribose galima mokytis
tik 8 tekstilės amatų programų pas sertifikuotus tautinio paveldo amatų meistrus.
Populiarėjant įvairių amatų veikloms ir atsiradus edukacinio darbo sertifikavimo
galimybei, didėja poreikis meistrams ir amatininkams išmanyti autentiškas tradicinių gaminių
kūrimo technologijas. Sertifikuoti meistrai (taip pat ir amatininkai) turi galimybę lankytis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriuje ir kituose Lietuvos muziejuose,
kuriuose yra saugomi autentiški tekstilės gaminiai ir vykdoma edukacinė veikla. Muziejuose
meistrai turi galimybę pažinti autentiškus gaminius iš arčiau, taip bandyti juos atkartoti
savomis rankomis ir papildyti muziejų ekspozicijas, kadangi autentiška technologija atliekami
dirbiniai yra vertingesni, nei tie, kurie gaminami šiuolaikiniais metodais ir būdais. L.
Šatavičiūtė, cituodama T. Dowgird (1909) konstatuoja, kad „perspektyvūs ir turi savo vertę
tik tie dirbiniai, kurie pasižymi savitais raštais ir kurių negali nukonkuruoti ir nukopijuoti
fabrikų gaminiai“ (2008, p. 88–100).
Praktika rodo, kad pagal tokias sertifikuotas programas dažniausiai mokosi suaugusieji.
Nacionalinių lygmens dokumentų, reglamentuojančių neformalųjį suaugusiųjų švietimą,
kurie yra aktualūs tradicinių amatų mokymui ir mokymuisi yra nemažai. Tai – Lietuvos
Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593), Lietuvos švietimo koncepcija
(1992), Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 66-1909), Mokymosi
visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004). Švietimas kiekvienoje valstybėje – svarbus ir
reikšmingas visuomenės raidos veiksnys, visų socialinių reformų pagrindas, todėl švietimo
įstatymai tokie svarbūs tautos kultūros raidai. Lietuvos Respublikos švietimo sistemos
12
struktūrai būdingas formalusis ir neformalusis švietimas. Darbo tikslo požiūriu aktualu aptarti
neformalųjį švietimą, nes tradicinių tekstilės amatų dažniausiai yra mokoma neformaliu būdu.
Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) skiriamas dėmesys ir suaugusiųjų neformaliajam
švietimui. Koncepcijoje nurodoma, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas apima visas į
valstybės švietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis. Tai reiškia, jog apima bendrąjį ir
profesinį lavinimąsi, jei jo apimtis nesudaro reglamentuoto modulio, pomėgių ugdymą,
bendrą savišvietą. Tokį švietimą skatina socialiniai poreikiai (kvalifikacijos tobulinimas,
profesinės kompetencijos stoka), nepriklausomai nuo to, kas tą poreikį sužadina ar inicijuoja.
Mokymąsi motyvuoja ir asmens saviraiškos poreikis – profesinis lavinimasis, juridinis,
politinis, kultūrinis švietimasis, pomėgių tenkinimas ir pan. Neformalųjį švietimą teikia
valstybinės ar nevalstybinės oficialiai įregistruotos švietimo įstaigos, klubai, bibliotekos,
muziejai, sąjungos ir organizacijos (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).
Mokymosi visą gyvenimą memorandume minimas ir informalusis mokymas, teigiant,
kad toks mokymasis yra seniausia mokymosi forma ir ji dažniausiai yra pagrindinė žinių,
įgūdžių, vertybių perteikimo forma vaikystėje. ,,Informalusis mokymasis – tai natūralus
kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Skirtingai nuo formaliojo ir neformaliojo informalusis
mokymasis nebūtinai tyčinis, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo
žinias ir įgūdžius“ (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000).
Prie informalaus mokymosi galima priskirti ir amatų mokymą, vykstantį buitinėje,
kasdieninėje aplinkoje natūraliai stebint žmones, kurie užsiima audimu, verpimu ar vėlimu.
Dažniausiai toks mokymas pasitaiko šeimose. Mokytoja tokiu atveju gali būti mama ar senelė,
kuri namie mezga tradicines riešines ar kitus gaminius, o mezgimo procesą mato dukros ar
anūkės ir mokosi megzti stebėdamos, ir vėliau, pradėjusios megzti pačios, lengviau perima
amato subtilybes.
Stiprinant tautinio paveldo pamatus 2010 m. buvo įkurta Lietuvos tautinio paveldo
gamintojų ir kūrėjų asociacija. Asociacija išsikėlė tokius uždavinius: telkti bendrai veiklai
tautinio paveldo gamintojus ir kūrėjus; atstovauti ir ginti tradicinių amatininkų interesus
formuojant valstybės politiką etninės kultūros, tautinio paveldo tradicinių amatų srityse;
skatinti esamų ir atkuriamų tradicinių amatų plėtrą, kurių pagrindas – vietos ištekliai ir
tradicinis gamybos būdas; skleisti ir pristatyti tautinį paveldą ir tradicinius amatus, tradicinę
virtuvę, papročius, apeigas dabarties visuomenei. Kitaip tariant, Lietuvos tautinio paveldo
gamintojų ir kūrėjų asociacija vienu iš savo veiklos uždavinių laiko švietimą.
Apibendrinant dera pabrėžti, kad Lietuvoje amatų mokomasi neformaliuoju arba
informaliuoju būdu, kurie negarantuoja amato išsaugojimo ateities kartoms. Neformaliai
mokyti gali sertifikuoti meistrai, jų edukacinis darbas taip pat gali būti sertifikuojamas.
13
Lietuvoje šiuo metu egzistuoja nedidelė sertifikuotų tekstilės amatų mokymo programų
pasiūla, o edukacine veikla savo veiklos uždaviniu laiko Lietuvos tautinio paveldo gamintojų
ir kūrėjų asociacija.
1.2. Amatų centrai, mugės ir jų edukacinė misija
Tautodaile buvo itin susidomėta XX a. pradžioje, tautodailei tapus prioritetine valstybės
kultūros politikos dalimi, kuria buvo siekiam ugdyti kultūrinį sąmoningumą, formuoti meninį
skonį ir apskritai atgaivinti nacionalinę kultūrą. Kokia reikšmė buvo teikiama liaudies menui,
galima suprasti iš keleto faktų. Antai pirmojoje 1907 m. Vilniuje surengtoje dailės parodoje,
kuri buvo atidaryta Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo eksponuoti 242 profesionalių dailininkų
ir 206 tautodailės meistrų – tame tarpe ir tekstilės (juostos, prijuostės, lovatiesės) – kūrinių.
Tais pačiais metais įsteigta Lietuvių dailės draugija tarp savo pagrindinių deklaruojamų tikslų
skelbė ir tautodailės dirbinių rinkimą, o 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje savo kultūrą
Lietuva taip pat pasirinko reprezentuoti per tautodailę. „Dar XIX a. pab. – XX a. I pusėje
Lietuvos šviesuomenė t. y. tuometinė inteligentija siekė sukaupti ir užfiksuoti tai, kas dar
išliko iš kaimo žmonių senųjų dirbinių ir amatų, pratęsti paveldo gyvavimą visomis
įmanomomis formomis. Nuo XIX a. pabaigos Lietuvos švietėjai liaudies aprangą vadino
tautine. Inteligentija ne tik pati domėjosi, bet ir kitus skatino daugiau sužinoti apie senuosius
rūbus, dėvėti pačių sukurtus tautinius rūbus“ (Šidiškienė, 2007, p. 211–218).
Tautodailė tapo inspiraciniu daugelio XX a. menininkų kūrybos šaltiniu. Pavyzdžiui, P.
Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Jaroševičius, bendradarbiaudami su įvairių sričių liaudies
meistrais, mokėsi iš jų, kurdami įvairius savo pačių kūrybinius tautodailės objektų projektus,
kuriais tikėjosi atšviežinti savąją kūrybą. Grafikas, tapytojas, tekstilininkas A. Tamošaitis
rašė, kad kiekviena tauta renka, saugoja ir brangina visa tai, kad būdinga jos kultūrai. Kalba,
tautosaka, archeologija, etnografija yra brangiausias savos kultūros lobis (1939, p. 5). A.
Tamošaitis ne tik puoselėjo Lietuvos kultūrą, bet buvo vienas iš pirmųjų, kuris ėmėsi mokyti
austi. 1931−1940 m. jis dėstė audimo pagrindus Dotnuvos žemės ūkio akademijoje,
1936−1939 m. − Kauno I valstybinėje amatų mokykloje. 1931−1940 m. dirbo Žemės ūkio
rūmuose audimo instruktoriumi. Dirbdamas Žemės ūkio rūmuose, A. Tamošaitis parengė ir
išleido ,,Sodžiaus meno“ leidinių rinkinį, kuriame rašė: ,,Mūsų manymu, vienas svarbiausių
uždavinių čia yra – įvairius namų pramonės būdu gaminamus dirbinius tobulinti, kad jie savo
technika ir patvarumu visiškai atstotų tokios pat rūšies fabrikų gaminius, o savo išvaizda
(forma, spalvomis, raštais) atitiktų šių dienų visuomenės skonį“ (1931, p. 3).
14
Tačiau amatų mokymas tuo metu nebuvo vien pavienių dailininkų iniciatyvos reikalas.
Valstybiniu mastu buvo organizuojamos įvairios amatų mokyklos, kursai, dirbtuvės ir amatų
centra. XX a. pradžioje Kaune buvo įkurta Dailiųjų amatų mokymo dirbtuvės, šią amatų
mokslo įstaigą buvo įkūręs P. Januškevičius (Šatavičiūtė, 2008, p. 89). Dirbtuvėse veikė
vyriškos amatų dirbtuvės, kuriose buvo mokoma šaltkalvių, puodininkystės ir stalių amatų.
Vienas žymiausių tekstilės amatų mokymo centrų buvo audimo dirbtuvės ,,Birutė“.
Dirbtuvėse buvo ne tik mokomasi, bet buvo organizuojamos ir parodos. Pavyzdžiui, Vilniuje
surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai liaudiški audiniai, išausti
Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje ,,Birutė”, Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota
net apie 300 juostų. Atsirado norinčių jų įsigyti, ir tai rodė, kad lietuvybės puoselėjimo
poreikis egzistavo ir okupuotame Vilniuje, ir siekiant šį poreikį patenkinti, buvo irgi
įkuriamos juostų audimo dirbtuvėlės, iš kurių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus
prieglaudoje.
,,Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose buvo įkurti Dailės
kombinatai. Juose mezgėjomis, audėjomis dirbo rankdarbius mėgstančios moterys”
(Bernotaitė – Bieliauskienė D., 2013, p, 22). Tačiau jokie specialūs mokymai šioms liaudies
tekstilininkėms nebuvo organizuojami – į kombinatus jos ateidavo dirbti jau turėdamos
tekstilės kūrinių gaminimo įgūdžius.
1930 m. Kaune buvo įsteigta kooperatinė bendrovė ,,Marginiai“. Ši bendrovė siekė
suvienyti Lietuvos liaudies amatininkus ir liaudies meistrus, taip pat suteikė kaimo
amatininkams darbo vietas. ,,Marginių“ kooperacinės bendrovės valdyba, kaip teigia L.
Šatavičiūtė (2005), buvo į savo planus įtraukus ne tik amatininkų produkcijos pardavimus
,,Marginių“ įsteigtose parduotuvėse, bet užsimojusi vykdyti ir švietėjišką veiklą. Buvo
planuojama amatininkus ir liaudies meistrus aprūpinti vadinamais instruktoriais (meistrais –
mokytojais), kad liaudies amatininkai ir liaudies meistrai gamintų ir puoselėtų savo amatų
tradicijas. ,,Marginių“ parduotuvėse buvo pardavinėjami tautiniai rūbai ir jų detalės.
,,Marginių“ gaminai keliavo po įvairias tarptautines ir vietines parodas, nes rūbai buvo
siuvami pagal autentiškus pavyzdžius, o audiniai, iš kurių jie buvo audžiami gaminti
tradicinėmis, autentiškomis technologijomis. Susidomėjimas tradicinių tekstilės gaminių
produkcija didelis, todėl buvo plėtojama tekstilės namų pramonė. V. Miliaus pastebėjo, kad
,,lygiagrečiai su egzistavusiu eklektišku, visuotinai universaliu tautinių rūbų modeliu pradėta
ir moteriškų tautinių rūbų norminimo pagal atskirus regionus kampanija bei kūrybos raiška,
paremta namų pramone. Propaguota namų pramonės palaikymo, plėtojimo idėja tapo
veiksminga tik įsteigus Žemės ūkio rūmus (1926 m.) buvo įkurtas namų pramonės skyrius“
(1994, p. 106–114).
15
Žemės ūkio rūmuose buvo organizuojami įvairūs kursai amatininkams kuriuos aprašė
Rengiamų kursų buvo kuriami gaminiai, griežtai orientuojantis į Žemės ūkio rūmų
taisyklėmis patvirtintų gaminių pavyzdžius. Audinių kursuose buvo audžiami įvairiems metų
laikams skirtų audinių fragmentai. Kursuose mokytojaudavo instruktoriai. Tarp vadinamų
instruktorių buvo ir A. Tamošaitis.
Nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Lietuvoje atgimusi amatų centrų veikla,
kuri, kaip teigia I. Žemaitaitytė (2007), padeda žmonėms tobulėti kaip asmenybėms, o kartu
saugo ir išlaiko gyvybingas amatų tradicijas.
Lietuvoje nėra išlikusių amatų mokyklų, kurios savo veiklą vykdytų nuolatos. Laikui
bėgant amatų mokyklos tai atsirasdavo, tai vėl užsidarydavo. Viena paskutiniųjų veikusių
amatų mokyklų Lietuvoje buvo D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykla 1993 m., kuri
įsikūrė Vilkijoje ir vadinosi Liaudies amatų mokykla. Mokykla puoselėjo ir tęsė lietuvių
tekstilės ir keramikos tradicijas. Ji buvo įkurta privačia iniciatyva ir privačiomis lėšomis. 1993
m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija jai suteikė profesinės, o 1994 m. −
aukštesniosios mokyklos statusą.
Nepaisant to, kad profesionalių tekstilės amatų tradicijas plėtojančių amatų mokyklų
Lietuvoje nėra, tekstilės amatų mokymo funkcijos nėra nunykusios. Visų pirma, liaudies
meno reikalais rūpinasi Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Ši asociacija vienija šalies
tautodailininkus, kurių šiuo metu yra virš 2000 narių. Lietuvos tautodailininkų sąjungos
veikla apima parodų organizavimą, kurios suteikia galimybę ne tik reikštis tautodailės
meistrams, eksponuojant savo kūrinius Lietuvoje ir už jos ribų, bet ir lankantiesiems parodas
stebėti visa tai, kas vyksta tautodailės gyvenime. Oficialiame Lietuvos tautodailininkų
sąjungos tinklalapyje skelbiama, kad sąjunga „per metus vidutiniškai surengia apie 150 įvairių
renginių: kūrybinių − teorinių seminarų, simpoziumų, plenerų, parodų, dailės dienų,
konkursų, mugių ir pan. Rūpinasi etnokultūrinių tradicijų tąsa šioje srityje, tautodailės
puoselėjimu“ (http://www.lietuvostautodaile.lt/apie-lts).
2003 m. UNESCO priėmus Nematerialaus paveldo apsaugos konvenciją, gyvas senųjų
amatų mokymas Europoje tapo itin populiarus, Lietuvoje imta organizuoti ,,Europos paveldo
dienas“, kurios renginiai, apimantys ir edukaciją, organizuojami visoje Lietuvoje. Pažinti
tautodailę ir mokytis tekstilės amatų sudaro galimybes ir įvairios amatų mugės.
Pavyzdžiui, Vilniuje nuo 2009 m. rengiama ,,Šv. Baltramiejaus“ mugė atspindi
XV−XVII a. laikotarpio amatus t. y., minimo laikotarpio Vilniaus amatų cechų veiklą, mat
XVI a. Vilniuje buvo įkurti pirmieji amatų cechai, kurie ilgiausiai iš visų šalių išlaikė savo
gyvybingumą, veikdami iki 1893 m. L. Klimka (2009) mini, jog cechų tikslas buvo prisidėti
16
prie savo miestų gerovės, o S. Samalavičius (2011), apibūdindamas cechų naudą, taip pat
mini cechuose vykusį mokymą.
Dabartinė ,,Šv. Baltramiejaus“ mugė vyksta Vilniaus Rotušės aikštėje, kurią
organizuoja Viešoji įstaiga ,,Amatų gildija“. Ši mugė atidaroma iškilminga amatininkų eisena
nešina Vilniaus cechų amatininkų vėliavomis. Eisena vyksta Vilniaus senamiestyje nuo
Aušros vartų iki Rotušės senosiomis amatininkų gatvėmis. Ši įspūdinga procesija sutraukia
daug mugės lankytojų. Mugė – ne tik šventinis renginys ir galimybė pamatyti bei įsigyti
amatininkų kūrinių, bet ir proga jų mokytis, nes meistrai gyvai, čia pat lankytojus moko
įvairių amatų – kalvystės, keramikos, tekstilės. Tačiau suprantama, kad mokymas yra
sąlyginis pavadinimas, nes edukaciniai užsiėmimai trunka apytikriai tik vieną valandą.
Pavyzdžiui, 2014 m. vėlimo mokymas truko apytikriai 45−55 min.
Parodomuosius mokymus vykdo ir kiti tradicinius amatus propaguojantys renginiai.
Pavyzdžiui, „Gyvosios archeologijos dienos“ – Kernavėje organizuojamas eksperimentinės
archeologijos festivalis, apimanti ir betarpišką amatų edukaciją, Šalia tradicinių vėlimo,
drabužių siuvinėjimo amatų, siūlų dažymo augalinės kilmės dažais mokymų, organizuojami ir
įvairūs dalyvių konkursai, paverčiantys festivalį patraukliu, įtraukiančiu ir mokytis
motyvuojančiu renginiu.
Kaip audžiama, veliama, mezgama galima išvysti ir Vilniaus „Kaziuko mugėje“,
tradiciškai rengiamoje Šv. Kazimiero dieną Kovo 4 – tąją. Pirmoji ,,Kaziuko‘‘ mugė surengta
1604 m. vėliau iš bažnytinės šventės, nuo 1827 m. ši ,,Kaziuko“ mugė virto 3 dienų
kermošiumi. Nors sovietmečiu šią mugę buvo bandoma išginti iš miesto, iš senamiesčio buvo
perkelta į Kalvarijų turgavietę, bet 1989 m. vėl sugražinta į Vilniaus senamiestį (Klimka,
2010). L. Klimka pastebi, kad renginys ,,neturi lygių aplinkiniuose kraštuose. <...> Užsienio
svečiams mūsų šventės atskleidžia tautos kultūros savitumą, nacionalinį charakterį“ (2010, p.
36). Neatsitiktinai vokiečių režisierius W. Prager sukūrė filmą ,,Wilna“ apie 1936 m vykusią
,,Kaziuko“ mugę, kuriame ypatingai daug dėmesio skiriama rankų darbo austų audinių,
medžiagų, mezginių grožiui išryškinti.
Ši mugė gali pasigirti kur kas ilgesne tradicija nei „Šv. Baltramiejaus mugė“, tačiau
dažniausiai joje amatais galima tiktai pasigėrėti ar juos įsigyti. Nors parodomasis amatų
mokymas mugėje vykdomas, tačiau jis nublanksta prieš mugės prekybinį šurmulį. Tačiau ši
mugė yra bene vienintelis renginys, kuriame taip gausiai galima pamatyti amatininkų ir
liaudies meistrų kuriamus gaminius sostinėje. Ši Vilniuje gyvuojanti mugė – išlikusi etninės
kultūros dalis.
L. Klimkos žodžiais tariant, ,,mūsų dienomis Kaziuko mugė yra tarsi visos Lietuvos
tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Jų dirbiniai išlaiko senąsias tradicijas ir įlieja
17
kūrybiško savitumo, individualumo. Kasmet galima pastebėti naujų originalių dirbinių; kyla
jų meninis lygis“ (2010, p. 44). Tapusi pripažintu, net kelias dienas vykstančiu renginiu, mugė
plečiasi, ir į jos gretas įsilieja kitų šalių liaudies meistrų gaminių demonstravimas ir
pardavimas.
Nepaisant to, kad daugelyje Lietuvoje rengiamų mugių lankytojai gali įsigyti tradicinių
amatų pagrindų, betarpiškai prisiliesdami prie paveldo gamybos, liaudies kūrybos, mugės,
suprantama, negali kompensuoti nuoseklaus mokymo, kuris reikalingas amato tradicijos tąsai.
Tokį mokymą vykdo tradiciniai amatų centrai, kurie, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos
tautinio paveldo produktų įstatyme (2007) yra viešasis arba privatus juridinis asmuo,
tenkinantis tradicinių amatų amatininkų interesus, besirūpinantis tradicinių produktų gamyba
ir plėtra, teikiantis tradicinių amatų mokymo, konsultavimo, eksperto ir kitas paslaugas.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros programą 2007−2013 m. (2014 m.) Lietuvos Respublikos
Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-326 ,,Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007−2013 metų
programos priemonės ,,Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos ,,Tradicinių amatų kūrimas ir
(arba) plėtra“ Lietuvoje numatoma įkurti 20 amatų centrų. Keletas tokių centrų jau įkurti.
Pateiktame žemėlapyje (Paveikslas 2) parodyta numatoma amatų centrų plėtra Lietuvoje
(http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm). Pažvelgus į numatomų steigti amatų centrų
žemėlapį, galima pastebėti kad amatų centrai išsidėstys ne visose Lietuvos apskrityse.
Pavyzdžiui, Marijampolės apskrityje nenumatytas nė vienas amatų centras. 2013 m. savo
veiklą jau pradėjo tradicinių amatų centras ,,Svirnas“ Utenoje ir Alytus rajono Pivašiūnų
tradicinių amatų centras. Nors Lietuvoje ir numatoma artimiausiais metais įkurti 20 tradicinių
amatų centrų, kai kuriose Lietuvos vietovėse jau esama natūraliai susiformavusių amatininkų
organizacijų: etnoklubų, artelių, viešųjų įstaigų, kuriose renkasi liaudies amatininkai ir
liaudies meistrai, dalindamiesi patirtimi. Edukacinius mokymus taip pat organizuoja ir
atitinkamos krypties muziejai, pavyzdžiui, juos skelbia ,,Rumšiškių muziejaus dvaro
akademija“, įsikūrusi prie Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse. Muziejus taip pat
organizuoja įvairias edukacines programas, susijusias įvairių amatų – tame tarpe ir tekstilės,
mokymais plačiajai visuomenei, orientuojantis į visas amžiaus grupes – vaikus, paauglius –
moksleivius, suaugusiuosius. Pavyzdžiui, edukacinių progamų tarpe minėtina programa „Lino
kelias“, kuri muziejaus tinklalapyje apibūdinama taip: „muziejaus sodybos kluone apžiūrima
linų apdirbimo ekspozicija, pasakojama apie lino naudą, demonstruojami darbai (kai kuriuos
jų siūloma pabandyti patiems), kuriuos būtina nudirbti, kad lauko augalas taptų dailiu raštuotu
audeklu, aptariamas lino praktinis pritaikymas bei jo vieta papročiuose ir apeigose.
Užsiėmimas baigiamas viešnage pas audėją“ (http://www.edukacinesprogramos.lt/edukacine-
programa/edukacija-lino-kelias-0).
18
Edukacine amatų mokymo veikla užsiima Lietuvos liaudies kultūros centras. Savo
tinklalapyje (http://www.llkc.lt) pateikiantis naudingos informacijos amatininkams bei
skelbiantis apie įvarius renginius ir konkursus amatininkams. Vilniaus etninės kultūros
centras rengia etno ketvirtadienius, kuriuose mokoma įvairios etno veiklos, pavyzdžiui, vilnos
vėlimo. Nesistemingai amatų mokymus organzuoja ir Vilniaus mokytojų namai, Kauno
tautinės kultūros centras, Viešoji įstaiga ,,Mažoji audimo artelė“. Palangos krašto etnoklubas
,,Mėguva“ 2005 m. įsteigė savo tradicinės tekstilės mokymo centrą, kuris taipogi užsiima
trumpalaikiais amatų mokymais.
Edukacine amatų mokymo veikla taip pat užsiima ir Vilniaus dailiųjų amatų asociacija.
Tekstilės dirbtuvėse “Gražioji skiautė” rengiamos ne tik parodos, bet organizuojami išsamūs
trisdešimties valandų skiautinių siuvimo kursai, savaitgalio kursai bei aksesuarų gaminimo
kursai (Jaskelevičius, Urbanavičienė, 2006). Vilniaus dailiųjų amatų asociacija yra įkūrusi
,,Senųjų amatų dirbtuves“, kuriose vyksta gyvas bendravimas su įvairiais amatininkais, kurie
demonstruoja ir mokina savo amato susirinkusius į mokomuosius užsiėmimus. ,,Senųjų amatų
dirbtuvėse“ galima mokytis: verpimo, audimo skieteliu, senaisiais baltų raštais. Pasirinkto
amato pamoka trunka apytikriai 1 valandą. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos amatininkų
klubas ,,Dvaro meistrai“ taip pat rengia mokymus ,,Senųjų amatų dirbtuvėse“. Amatininkų
klubas siūlo rinktis tekstilės srities mokymus: verpimo, audimo skieteliu, juostų vijimo
lentelėmis. Užsiėmimų trukmė čia ilgesnė: 2–3 valandos. Amatų pristatymai ir mokymai yra
mokama paslauga pagal iš anksto nustatytą įkainį.
Šiandien populiarinant amatus, juos siekiama sieti ne tik su verslumo skatinimu.
2 pav. Numatomi tradicinių amatų centrai Lietuvoje – žemėlapis
19
E. Ribašauskienė aptaria amatininkų verslumo ir amatų paramų programoms galimybes.
,,Siekiant identifikuoti tradicinių amatų situaciją Lietuvoje ir jos regionuose, Lietuvos
agrarinės ekonominės instituto Kaimo plėtros skyrius atliko su tradicinių amatų plėtra
susijusių subjektų apklausą. <...> Savivaldybėse anketas pildė etninės kultūros specialistai,
kultūros skyrių vedėjai“ (2008, p. 95). Šios apklausos duomenys rodo, jog Lietuvoje 2008 m.
buvo beveik 30 tūkstančių gyventojų, kurie galėjo kurti tautinio paveldo produktus. E.
Ribašauskienė teigia, kad ,,labiausiai paplitę amatai: audimas, drožyba, duonos ir pyragų
kepimas, maisto ruošimas, margučių marginimas, mezgimas, mėsos ir pieno perdirbimas,
mūrininkystė, siuvimas, siuvinėjimas, gamtos gėrybių rinkimas, žolininkystė, bitininkystė,
medžioklė, tradicinis giedojimas, tradicinis muzikavimas, tradicinis vaišių ruošimas“ (ten
pat). Tačiau autorė pastebi, kad ,,tik 18 proc. amatininkų amatas gali būti pagrindinis pajamų
šaltinis, t. y. iš amato gaunama daugiau nei 50 proc. visų metinių pajamų“ (ten pat). Kitaip
tariant, tyrimas rodo, kad meistrų, galinčių mokyti amatų Lietuvoje nemaža dalis nedalyvauja
jokiose institucinėse veiklose (centrų veiklose, mugėse) savo amatą, kaip ir seniau,
mokiniams perduoda gyvai, betarpiškai, nedisponuodami jokia formalizuota ugdymo
programa ar tradicinėmis ugdymo formomis. Tačiau svarstant ne tik tradicinių amatų likimo,
bet ir autentiško lietuviško kaimo išlikimo problemą konstatuojama, kad „šiandien gyvybingi
gali išlikti tik tie etnografiniai kaimai, šalia kurių veikia aktyvios bendruomenės bei sudarytos
galimybės privatiems subjektams dalyvauti paveldosaugoje“ (Ribašauskienė, Kšivickienė,
2009).
2005 m. Lietuvoje buvo vykdomas projektas ,,Tradicinio moterų amato atgaivinimas:
liaudies audiniai“ (programų vadovė M. Paškauskaitė). Šis projektas išskirtinis, nes Lietuvoje
jau ilgai nerengiami nuoseklūs mokymai ir seminarai audėjoms, kuriame buvo stiprinamas
kartų ryšys, tradicijas perduodant jausnajai kartai. Projekto tikslas buvo atgaivinti tradicinio
moterų amato, t. y. audimo klestėjimą. Siekta atgaivinti vyresniųjų audėjų išlikusius senus
audimo būdus. Šiame projekte vyko 2 ilgalaikiai, net trijų savaičių trukmės audimo seminarai.
Seminarų temos buvo paskirstytos pagal regionus. Pirmas buvo skirtas aukštaičių ir dzūkų
audiniams, o antrasis – Žemaitijos etnografiniam regionui. Seminarų mokymai susidėjo iš
teorinės ir praktinės audimo dalies, o projekto pabaigą vainikavo Lietuvos nacionalinės
UNESCO komisijos parodų salėje surengta paroda.
Apibendrinant galima akcentuoti, jog tekstilės edukacija vyksta ir įvairių masinių amatų
švenčių metu, ją taip pat organizuoja ir nemažai Lietuvoje esančių amatų centrų bei
asociacijų. Tačiau čia nėra vykdomi nuoseklūs mokymai, edukacinės programos dažnai esti
parodomojo pobūdžio.
20
2. TRADICINIAI TEKSTILĖS AMATAI – SUDĖTINĖ LIAUDIES MENO DALIS
Globalizuotame vienodėjančiame XXI a. ypač svarbu atsigręžti ir pažvelgti į savo šalies
kultūrą, papročius ir tradicijas. Kai kurie tekstilės amatai, tokie kaip verpimas ir siūlų
dažymas traukiasi iš žmonių kasdieninės buities, vis labiau tapdami tik edukacinių renginių ir
programų dalimi. Daug mažesnė tautodailės įtaka yra ir profesionaliai dailei, jei lygintume
XXI a. pradžią su praėjusio šimtmečio pradžios situacija.
Pasak tekstilininko J. Balčikonio, ,,mokėti pasirinkti vertingą medžiagą liaudies
kūryboje bei tinkama kryptimi toliau ugdyti liaudies audinių raštų tradicijos yra nelengva, nes
liaudies raštų tradicijos nėra kokia išbaigta sistema, o iš kartos į kartą pereinantis palikimas.
Šią gyvą giją nutraukus, gana sunku ją vėl atgaivinti. Tam tikslui reikia giliai pažinti liaudies
meną, išstudijuoti jo techniką, turėti gerą skonį ir tam tikrą įgudimą“ (1961, p. 4).
2.1. Liaudies meno samprata ir ugdomoji reikšmė
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (XIII, 2008), liaudies dailė ir jai priklausantys
tekstilės amatai bei kūriniai yra priskiriami taikomosios dekoratyvinės dailės šakai.
Didžiausia tekstilės kūrinių vertė – amatininko rankų darbo autentiškumas ir tradicijos
perdavimas iš kartos į kartą (p. 71).
Liaudies menas gali būti apibūdintamas kaip priešingybė profesionaliajam menui.
Kitaip tariant, liaudies menas gali būti suvokiamas kaip specialaus profesinio mokymo
nereikalaujantis menas, atsiradęs valstietiškoje ir jam artimų socialinių grupių aplinkoje.
Liaudies menas − vietinių liaudies meistrų sukurti kūriniai. Daugelyje šalių jis egzistavo
paraleliai su profesionaliuoju. Nuo profesionalaus jį skiria būtent savamoksliškumas. Šis
menas yra bendrosios kultūros istorijos dalis (Narčiūtė, Čiulionytė, 2000).
Nepaisant to, kad liaudies menas, lyginant su profesionaliuoju, pasižymi tam tikru
paprastumu, naivumu, visose tautose jis yra profesionalaus meno kilties šaltinis, kuriuo rimtai
daugelyje Europos šalių pradėta domėtis tik XIX a., kilus romantizmo bangai. Tuo metu buvo
atkreiptas dėmesys į liaudies meno unikalumą ir gylį, į jame užkoduotus senuosius tikėjimus,
papročius, tautos lūkesčius, viltis, gyvenimo būdą bei pasaulėjautą. Kaip teigė liaudies
tekstilės puoselėtojas A. Tamošaitis, kalbėdamas apie lietuviškas austines juostas, „žiūrime į
praeities kelius, ieškome tenai savo palikimo. Ieškome to, kuo gyvenome, ką kūrėm, kuo gyvi
išlikom“ (1932, p. 7). M. K. Čiurlionis, rašydamas apie Antrąją lietuvių dailės parodą,
liaudies dailę apibūdino kaip neišsenkantį dvasinių išgyvenimų ir estetinio pasigėrėjimo
šaltinį: „mergelės audžia juostas, žiurstus, ir ko gi tenai nėra: beveik visos vaivorykštės
spalvos, kažin kokie ženklai, papuošalai, eglelės, žolynai. O kam? Tiktai tam, kad būtų gražu.
21
Šitai ir yra liaudies dailė, ji pakyla nejaučiamai iš neišvengiamo dvasios reikalo, reikalo
pagražinti per daug liūdną, pilką kasdieninį gyvenimą“ (Čiurlionis, 1960, p. 279).
Liaudies meno tyrinėtojas, dailėtyrininkas P. Galaunė tvirtino, jog tauta yra gyva
dvasinės kultūros paminklais, kuriais ji atsispiria prieš išnaikinimą ir kurie leidžia atskirti
vieną tautą nuo kitos. Tai – tautosaka ir liaudies menas (1988, p. 14). Liaudies meno terminą
dailėtyrininkas siūlė vartoti vietoj įsigalėjusio tautodailės termino, kurį buvo pamėgęs
daktaras J. Basanavičius. Motyvas, kuris paskatino P. Galaunę tautodailės sąvokos vietoje
vartoti liaudies meno sąvoką yra toks: lietuvių tauta, kaip ir kitos tautos nėra vienalytė, joje
aiškūs kultūriniai luomų skirtumai. Lietuvos bajoro, kuris yra valstiečio tautietis, gyvenimas,
o kartu ir jį supęs menas, gerokai skyrėsi nuo valstietiško ir, pasak P. Galaunės, „tatai
ryškiausiai mes ir pastebim“. Gi „mūsų liaudis − daugiausiai ūkininkai ir žemdirbiai, yra
vienalytė, o jos įvairūs dirbiniai, kuriuose reiškiasi menas, niekuomet neišaugo į smulkiąją
pramonę, bet visuomet buvo ir yra tik gyvenimo reikalams naudojami objektai <...> tuo būdu
dar teisingiau būtų tautodailės terminą pakeisti liaudies meno terminu“ (1988, p. 10). Tačiau
šiandien tautodailės ir liaudies dailės terminai dažniausiai vartojami kaip sinonimai.
Seniau amatai buvo žmonių kasdieninė veikla, todėl ir tautosakoje susiformavo
pasakojimai, prietarai ir dainos bei šokiai, kuriose esama tekstilės amatų imitacijos arba
motyvų. Vyresnieji tautosakos pagalba auklėjo savo atžalas, užsiimdami, vaizdžiai tariant,
liaudies pedagogika. Pasak V. Rajacko (1999), liaudies pedagogikos samprata apima atskirų
tautų bei įvairių bendruomenių ugdymo patirtis. Ne išimtis yra ir tekstilės amatai, kurių
mokant jaunoji karta perimdavo ne tik pačias amato subtilybes, formuodavosi estetines bei
menines pažiūras, bet ugdėsi ir vertybinį išgyvenamos veiklos supratimą. Juk jaunos
mergaitės verpdamos vyresniųjų padedamos taip pat įgydavo ir gyvenimo išminties, ugdėsi
pagarbą suaugusioms, jų atliekamiems darbams ir t. t.
Atbudusi profesionalioji Lietuvos dailė, kurios kūrėjai pradėjo rengti viešas savo
kūrinių parodas, įkvėpimo sėmėsi iš liaudies meno, laikydama jį tiesioginiu savo mokytoju.
„XX a. Pradžios lietuvių dailės parodoms savitą, išskirtinį charakterį bei nuotaiką teikė juose
eksponuoti liaudies meno kūriniai. Kiekienoje parodoje žiūrovai atrasdavo stamboką, turintį
apie 200 ar daugiau eksponatų liaudies meno skyrių, kuriame galėjo pamatyti raštuotus
audinius, juostas, austines ir kaišytines prijuostes“ (Umbrasas, Kunčiuvienė, 1980, p. 40).
Suprasdami, jog amatus ir liaudies meistrų gaminius verta saugoti, o amatininkus remti,
parodų organizatoriai neretai liaudies meno eksponatus parduodavo, nes „tokiomis
priemonėmis <...> norėjo paremti kūrybingesnius liaudies meistrus, puoselėti ir palaikyti
įvairių liaudies dailės šakų vystymąsi“ (ten pat, p. 41).
22
XX a pradžioje atgyjus susidomėjimui liaudies menu ir siekiant jo puoselėjimu išsaugoti
savo krašto išskirtinumą, amatų dirbiniams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui,
jie yra pateikti Žemės ūkio rūmų leidinių ,,Sodžiaus menas“ knygose, prie kurių išleidimo
prisidėjo A. Tamošaitis. L. Šatavičiūtė (2005) rašo, kad ,,Sodžiaus menas“ knygų autorius A.
Tamošaitis akcentavęs, jog mėgėjiškoje, taip pat ir profesionaliojoje kūryboje negalima imti ir
tiesmukai atkartoti liaudies meno formų, išorinių elementų. L. Šatavičiūtė, cituodama A.
Tamošaičio žodžius, rašo, kad ,,knygos tikslą laikytume pasiektu, jeigu kiekvienas duotus
pavyzdžius savaip suprastų ir savaip sukurtų iš jų naujų vertybių“ (p. 76). Todėl
suinteresuotiems tradicijos išsaugojimu, knygos buvo nepamainomas informacijos apie
audinius ir iliustracijų išteklius, vadovėlis, kuriuo vedini patys kūrė savo dirbinius. ,,Sodžiaus
menas“ knygos buvo iliustruotos schemomis, kurios buvo iš dalies tik fragmentai, kad
iliustracijas naudojantys amatininkai netaptų tik kopijuotojais, o įgytų gebėjimą interpretuoti
ir kurti savo raštus.
Tai, kad liaudies tekstile siekiama ugdyti visuomenės tautinį tapatumą, rodo, jog
XIX−XX a. pr. tautinis kostiumas buvo įprastas apdaras visuomenėje, tačiau šiandien ,,dėvint
tautinį kostiumą pastaruoju metu gali pamatyti tik scenoje arba vieną kitą politiką (tiksliau,
politikę) – per šventes. Mūsų tikslas – nukelti tautinė kostiumą nuo scenos ir atiduoti jį tautai.
Pakviesime visus liepos 6 − ąją rengtis tautiniu kostiumu. Suprantama, nebus lengva iš karto
tai įgyvendinti, pradžiai pakaks, kad žmonės pasipuoš vienu, dviem, keliais aksesuarais,
detalėmis. Tikiuosi, kad po Dainų šventės tautinis kostiumas plis, ilgainiui taps madingas,
artimas, o mes sau ir pasauliui atrodysime identiški“. Šiandien su lietuvišku tautiniu kostiumu
sutikdami gatvėje žmogų dažniausia pagalvojame, kad tai eina į renginį arba iš jo. Nes retai
lietuviai išdrįsta tautinį kostiumą dėvėti ne scenoje, o savo asmeniniame gyvenime ir
viešumoje, jei tai ne viešas asmuo“ (Liausa, 2014). Argumentuodamas tokio skatinimo
priežastis, S. Liausa teigia, kad ,,Europoje nacionaliniai tautiniai dalykai dabar tampa vis
labiau madingi. Kitas dalykas – tautine atributika, kostiumais smarkiai domisi išeiviai iš
Lietuvos. Kol jie gyvena čia, jiems neįdomu, o išvažiavę pradeda domėtis“. Kitaip tariant,
kostiumu kaip liaudies amatų tradiciniu gaminiu siekiama neatsilikti nuo Europos „madų“,
tačiau esama ir kitų argumentų, kuriais galima skatinti tautinio kostiumo dėvėjimą. ,,Su ta
pačia suknele moterys stengiasi keliskart toje pačioje draugijoje nesirodyti, o su tautiniu
kostiumu – visada gali. Diplomatai tai labai greitai pajuto. Savaime suprantama, rankų darbo
kaina žmones šiek tiek gali gąsdinti, bet vėlgi, kostiumo neperki vienai dienai. Pagal tradiciją,
kostiumą net ir vaikams palikdavo – kaip palikimą“ (Keturatienė, 2014).
Apibendrinus galima akcentuoti, jog liaudies meno ugdomoji reikšmė tebelieka tokia
pat aktuali, kaip ir XX. a. pradžioje, kai juo buvo siekiama ugdyti nacionalinę savimonę, o
23
mokydamiesi iš liaudes meno profesionalūs dailininkai sukūrė daug dabar jau istorinę vertę
turinčių kūrinių. Akistatoje su globalizuotu nacionalumo ribas niveliuojančiu pasauliu
šiandien liaudies dailės ir amatų pažinimas įgyja ypatingą reikšmę, saugant nacionalinį
identitetą.
2.2. Tradicinių tekstilės amatų rūšys ir mokymo(si) pricipai
A. Tamošaičio (1933) teigimu lietuviai turi semtis idėjų ir minčių iš savo tautos
kūrybos, kad pastaroji taptų jų kūrybos pagrindu.
Šiandien mokantis, esame pratinami prie vizualinių mokomosios medžiagos pateikčių,
platinamų internetiniu būdu. Todėl šiandien net amatininkai susikuria savo blogus ir juose
demonstruoja savo gaminius, rengia virtualias parodas, tampančias daugelio tautodailininkų
kūrybos inspiraciniu šaltiniu. Vis dažniau tradicinis amato veiklos stebėjimas persikelia į
interneto erdvėje patalpintą amato veiklos sklaidą. Čia egzistuoja vaizdo įrašai, leidžiantys
mokytis, nuotraukų galerijos su nuosekliais amato atlikimo eigos aprašymais. Tačiau vargu, ar
internete plintantys tekstilės mokymo „kursai“ iš tiesų gali turėti ką nors bendra su autentišku
jų gamybos būdu, nes šis amatas Lietuvos teritorijoje turi ne kelių šimtmečių, o jau
tūkstantmetę istoriją. „Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžios ir vidurio kapinynuose dėl
žalvario konservuojančių savybių prie įvairių žalvarinių papuošalų yra išlikę ir didesnių
audinio fragmentų, iš kurių galima nustatyti audinių rūšį, kokybę ir net audimo techniką“
(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 286).
Analizuojant tradicinių tekstilės amatų mokymąsi, aktualu aptarti ir svarbiausius
tekstilės amatus, jų rūšis, nes amato ypatumai neretai lemia ir jo mokymosi principus.
Audėjos amatas. Vienas iš žinomiausių ir populiariausių Lietuvoje išlikusių tradicinės
tekstilės amatų – audimas. Šis tekstilės amatas kaip ir kiti amatai nuo buvo perduodamas iš
kartos į kartą (Vandytė, 1996). Audimas, kaip ir verpimas – itin gilias tradicijas turintis
amatas. Tą byloja „Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje vykdytų archeologinių kasinėjimų
metu <...> rasta medinė audimo staklių dalis. Šis radinys datuojamas XVIII a. pabaiga“
(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 286).
Audėjos amatas dažniausiai asocijuojamas su drabužiais. Audėjos audžia audinius, iš
kurių nuo seno siuvami sijonai, liemenės, skaros, prijuostės, marškiniai, švarkai, sermėgos.
Audžiami audiniai interjerui. Tai – lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, patalynės audiniai.
„Šalia drabužiams skirtų medžiagų žymią vietą lietuvių liaudies audiniuose užima spalvotieji
ir baltieji buitinės bei dekoratyvinės paskirties audiniai“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964,
24
p. 322). Rečiau austi nuometų ar kilimėliai arba takeliai audiniai, kurie rodė valstiečio gerbūvį
ir būdavo teisiami seklyčioje, o kilimėliai puošdavo sieną šalia seklyčioje stovėjusios lovos.
Dažniausiai šiandien audėjos audžia juostas.
Audinių, skirtų baltiems marškiniams audimas buvo patikimas ne visoms audėjoms, nes
tai – sunkus, daug jėgų ir atidos reikalaujantis darbas, todėl tokius audinius ausdavo tik
prityrusios audėjos. ,,Nors drobė yra paprasčiausias ir nesudėtingiausias dvinytai audžiamas
audeklas, tačiau tokiame audekle geriausiai matyti visos audimo klaidos. Iš to, kaip yra
išaustos plonos drobės, galima spręsti apie pačias audėjas. Plonos, lygaus storumo, gijos,
vienodo tankumo, vienodo ataudų sumušimo audeklas, lygūs, tvarkingi audeklo kraštai – vis
tai yra geros drobės požymiai. Tik iš tokios drobės buvo siuvami gražiausi marškiniai“
(Tamošaitis, 1939, p. 21). Dažnai audėjos pačios ruošdavosi ir žaliavą, raudavo linus,
išgaudavo linų pluoštą (valakną), kuris nuo šiaudelių būdavo atskiriamas arba mirkant, arba
klojant.
Audimo staklės, kaip ir paties audimo technologijos dažniausiai būdavo paveldimas
dalykas. XX a. antroje pusėje moterys dažniausia paveldėdavo iš giminaičių kaimo audimo
stakles ir jomis ausdavo. O tos, kurios ketino užsiimti audimo amatu pastoviai, dažniau
įsigydavo modernesnės konstrukcijos ar naujesnes stakles, tam kad darbas vyktų našiau
(Nėnienė, 2010, p. 28). S. Bernotienė (1974) mini, kad vis aktualesniam tampant žemės ūkiui,
moterys mažiau skyrė dėmesio namų ruošos veiklai, taip pat audimui. Kaišytinės prijuostės,
pavyzdžiui, reikalavo daug įgūdžių ir laiko, todėl nenuostabu, kad XIX a. pabaigoje kaišytinių
prijuosčių gamyba beveik išnyko. Jei nemažai tekstilės amatų (siuvinėjimo, vėlimo), nors ir
su spragomis galima išmokti pačiam, tai austi pačiam išmokti beveik neįmanoma. Todėl
ypatingą vertę mokantis turi audimo technologijas aprašančios knygos. Švedų autorė M.
Eriksson 2011 m. išleido išsamią audimo knygą, kurioje audimo technologijos aprašymus
gausiai papildo iliustracijos su audimo bei staklių schemomis. Knygoje pateikia 200 schemų,
kuriomis galima naudotis audžiant.
Marškinių audiniai buvo audžiami vienodai visuose regionuose, žaliavai naudojant
lininius ir medvilnius siūlus. Audimo technika Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje buvo
vienoda, dažniausiai – dvinytė. Dvinytė audimo technika (austa per dvi nytis) naudota
audimui, o paruošiniai įausti dimais (juostos audimo raštas), ruoželiu (audimo raštas), rinktine
(austas, išrenkant raštą rankom, raštuotas audinys) technika. Mažojoje Lietuvoje naudojo
dvinytę techniką marškinių audimui, o dekoratyviniai raštai būdavo įausti dimine (juostos
audimo raštas) ir dvinyte (austa per dvi nytis) technika. Pasak A. Tamošaičio, marškiniai buvo
siuvami tik iš balintos drobės, todėl išaustą drobę reikėdavo virti, mirkyti šarme bei pelenuose
visą vasaros sezoną, laistant vandeniu. Kuo drobė buvo plonesnė bei baltesnė, tuo iš jos
25
pasiūti marškiniai labiau vertinti. (1939, p. 21). Taigi, mokantis audimo reikėjo įsisavinti ne
tik pačią audimo technologiją, bet išmanyti ir staklių veikimo mechanizmą, o kartu – išausto
audinio balinimo būdus.
Švarkų audiniai skirtinguose regionuose taip pat buvo audžiama panašiai, naudojantis
rankinėmis audimo staklėmis ir lininių, vilnonių siūlų žaliavomis. Šiems audiniams, kaip ir
marškinių audiniams austi buvo naudojama dvinytė arba ruoželinė audimo tecnika, o audinio
paviršis buvo veltas. Panašiai visuose Lietuvos regionuose buvo audžiami ir sermėgų
audiniai, kuriems irgi nebūdingi regioniai skirtumai. Išaustas audinys buvo skirtas šiltiems
moterų ir vyrų apsiaustams siūti. Kokią vertę tuo metu turėjo sermėgos rodo tai, kad sermėgos
dažnai minimos valstiečių ir mietelėnų bylose su dvarų valdytojais, dar XVI–XVII a. kaip
vienas iš pagrobimo objektų (Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais,
1956, p. 46–58).
Pagal tradicijas Lietuvoje XIX a. ištekėjusios moterys privalėjo dėvėti galvos
apdangalus. Galvos apdangalai galėjo būti įvairūs: kykai, nuometai ar skarelės. Nuometų
audiniai daugiausiai austi Aukštaitijoje, audinys buvo skiriamas moterų galvos apdangalui.
Audimui būdavo naudojami lininiai, medvilniniai, o kartais ir vilnoniai siūlai.
Pasak T. Jurkuvienės, ,,iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas buvo nuometas,
ilgainiui tapęs plačiausiai žinoma šio regiono liaudies aprangos detale. Išeiginis nuometas –
tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m. ilgio ir 50−70 cm pločio audinys, gana
sudėtingu būdu užrišamas ant galvos. Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje buvo
nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Tačiau būta ir kitokių
užrišimų, paprastesnių ir, matyt, vėlyvesnių. Nuometus aukštaitės dėvėjo labai ilgai, kai
kuriose vietovėse senesnės moterys juos ryšėjo net XX amžiaus pradžioje. Tačiau XIX
amžiaus pabaigoje nuometą daug kur vis dažniau pradėta keisti keturkampe įstrižai sulenkta
skara, surišta pakaušyje“ (2006, p. 31−32).
Mezgėjos amato mokymo ir mokymosi principai. Mezgėjos gaminiai – ne tik
drabužiai, bet ir smulkesni objektai: pirštinės, riešinės, blauzdinės, kojinės, šalikai.
Tradiciškai būdavo mezgamos ir interjero puošybos detalės: servetėles, staltiesės ar
užuolaidos.
Kaune įsteigus Žemės amatų rūmus, daug dėmesio buvo skirta mezgimo amato
mokymui. L. Šatavičiūtė (2005) pastebi kad, tokį amato populiarumą anais laikais lėmė tai,
jog būtent šiai tekstilės amato šakai nereikia ypatingų darbo priemonių, taip pat ir atskiro
pasirengimo. Kai rūmai organizuodavo mezgimo kursus, į juos susirinkdavo gausus kursų
lankytojų būrys. Kursuose buvo mokoma pasidaryti savo mezgimo ir nėrimo brėžinius ir
aiškinama, kaip pagal juos megzti arba nerti. Kursų patirtis rodo, kad mokymuisi megzti arba
26
nerti tereikia turėti savo virbalus ar vąšelį bei norimam gaminiui padaryti tinkamus siūlus ir
išmokti skaityti mezginio brėžinius.
Siuvėjos ir siuvinėtojos amatai ir amatų mokymo(si) principai. 1939 m. ,,Sodžiaus
mene“ A. Tamošaitis minėjo, kad seniau siuvamų mašinų nebuvo, todėl ne tik marškinius, bet
ir kitus drabužius siūdavo rankomis. Rankomis labai vertinami pasiūti gaminiai, nes rankomis
pasiūtas daiktas yra daug meniškesnis už mašina pasiūtą. Kiekvienas dygsnis, kiekviena siūlė
buvo ne tik praktiškai reikalingi, bet ir akį traukė, buvo į ką pažiūrėti. ,,Dygsnių
sukryžiavimai, siūlių plotis, jų išlankstymai, suklostymai, sugrupavimai – vis tai rankų
siuvimo menas“ (p. 21), kurio mokantis šiandien galima pasinaudoti ne tik informaliu ar
neformaliu mokymo kanalu, bet ir literatūra. Tai − T. Jurkuvienės knyga ,,Lietuvių tautinis
kostiumas“ (2006). Leidinys yra papildytas ir skaitmena, kurioje pateikti brėžiniai yra
pritaikyti šiandieninio žmogaus figūros matams. Skaitmenoje pateikta 61 drabužio didelės
(mastelis 1:1) iškarpos. Iškarpos suteikia galimybę lengviau siūdintis tautinius drabužius.
Siuvinėjimu paprastai dekoruojamas jau išaustas audinys, suteikiantis audiniui,
drabužiui ar kitai siuvinėjamai detalei individualų charakterį bei meninę išraišką. Nuo seno
buvo siuvinėjami drabužiai, tradicinių drabužių detalės, skarelės, krepšeliai, prijuostės bei
įvairūs dekoratyviniai interjero elementai.
Siūlų dažymo technologija. Kadaise beveik visos audėjos dažniausia pačios
nusidažydavo siūlus arba bent jau mokėjo tai daryti. Šiandien reta audėja imasi pati siūlus
dažytis arba pasiruošti kaišytinėms prijuostėms skaisgijas, nors XIX a. kaimo audėjos gerai
išmanė spalvų gamas, gaunamas iš natūralių augalų. Čia vyravo natūralių „žemės spalvų“
koloritas. Tačiau 1860 m. atsiradus sintetiniams dažams, pasikeitė ir dažymo spalvų paletė.
Dažyti siūlus natūralomis, tradiciškai naudotomis medžiagomis ir būdais šiandien nėra
populiaru, kadangi dažomosios medžiagos paruošimas reikalauja labai daug laiko.
Pavyzdžiui, augalus reikia surinti, kai kuriuos – džiovinti virti, todėl šiandieniniuose tekstilės
amatų mokymuose, kurie nėra orientuoti į gilų proceso pažinimą, retai kada mokoma dažyti
siūlus.
Verpimas. Reta galimybė pamatyti amatininkę – verpėją, kuri suktų namie vindą
(verpimo ratelį), nors mažai tikėtina pamatyti ir tokią, kuri mokėtų verpti verpstuku.
„Seniausias verpimo būdas, pažįstamas daugeliui tautų, yra verpimas verpstuku. Tikslus
ratelio pasirodymo Lietuvoje laikas nenustatytas <...>, kaip rodo Donelaičio „Metai“, koja
sukamą ratelį jau naudojo XVIII a pirmoje pusėje, XIX a. Lietuvos kaime rateliai jau buvo
taip pat žinomi, nors šala jų dar buvo verpama ir verpstuku, kadangi iš pradžių rateliai buvo
labai brangūs ir ne kiekviena verpėja galėjo juos įsigyti“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964,
p. 301). Verpimas buvo išimtinai tik moterų užsiėmimas. Bendrų vakaronių metu vilnos
27
nebūdavo verpiamos, todėl informalus mokymas stebint čia dažniausiai nebūdavo taikomas,
kadangi verpimui reikalingas verpėjos atidumas ir susikaupimas, tad tikėtina, kad šio amato
buvo mokoma atskirai, aiškinant tiek verpimo ratelio veikimo principus, tiek ir pačios
verpėjos veiksmus ir praktiškai mokant juos atlikti.
Dar retesnė galimybė pamatyti vilnos karšimo procesą. Šie procesai buvo benykstantys
jau ir XIX a. pabaigoje, A. Tamošaitis pastebi, kad ,,Netolimoje senovėje iš gražiausių ir
geriausių linų buvo verpiamos ploniausios gijos ir iš jų audžiamos plonos drobės. Gijas
drobėms taip plonai išverpdavo, kad jų sruogą galima buvo išverti pro piršto žiedą. Ne
kiekviena eilinė verpėja sugebėdavo verpti gijas plonoms drobėms“ (1939, p. 21).
Vilnos, milo vėlimas. Šiuo metu yra atgijęs vilnos arba – milo vėlimas (milas – labai
storas vilnos audinys). Veltinys – tekstilės gaminys, kuris nuveltas iš sukarštų vilnų. Kaip
vėlimo žaliava tradiciškai buvo naudojama. Žaliavas naudojo sukaršta, dažyta ar natūralios
spalvos pavasario kirpimo avių vilna. „XIX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo auginama gana
daug avių. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje visoje Lietuvoje buvo auginamos
daugiausiai paprastos, šiurkščiavilnės vietinės veislės, pilkos, baltos rudos ar juodos avys“
(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 298).
Vėlimo technologija nėra sudėtinga: iš suvilgyto karštame vandenyje ar šarme vilnos
pluošto plonais sluoksniais palaipsniui lipdomas vientisas audinys ar kita forma, trinant
vilginį ant kieto pagrindo ir kaskart užpilant ant jo vandens. Procesas nuolat kartojamas, kol
suformuojamas reikiamo tankumo ir svorio bei dydžio veltinys, kurio detalės gali būti
suveliamos arba susiuvamos. Tai priklauso nuo to, koks gaminys yra veliamas.
Vėlimo technika dažniausiai buvo gaminamos kepurės vyrams ir moterims.
Apibendrinant galima pastebėti, kad ne visos tradicinės tekstilės veiklos yra
šiandieninio mokymo objektai, retai kada mokoma dažyti siūlus, verpti ar karšinti vilną, todėl,
kad mokymo procesas yra labai ilgas, o nesant nuoseklaus, ilgalaikio mokymo būdo, su šiais
amatais dažniausiai susipažįstama paviršutiniškai. Kaip mokomoji medžiaga kai kurioms
amatų veikloms vykdyti gali būti panaudojama specialiai tam išleista literatūra, kurios tačiau
nėra gausu, ir gilaus amatų mokymosi galimybė vis tiek tebelieka informali arba neformali.
28
3. TRADICINIŲ TEKSTILĖS LIAUDIES MEISTRŲ POŽIŪRIS Į AMATŲ
MOKYMĄ(SI)
3.1. Tradicinių tekstilės amatų mokymo ir mokymosi ypatumų tyrimo metodika
Empiriniu tyrimu buvo siekiama atskleisti tradicinių tekstilės amatų mokymo ir
mokymosi ypatumus. Tyrimas buvo atliktas 2013 m. vasario − kovo mėnesiais Marijampolės
apskrityje. Tyrimas yra grįstas etnografine strategija. Kadangi tradicinių tekstilės amatų
mokymas ir mokymasis yra teoriškai mažai tyrinėta sritis, atliekant tyrimą pasirinkta
kokybinė jo prieiga, remiantis konstruktyvistine tyrimo paradigma, reiškiančia įsitikinimą,
kad duomenys gauti kaip kitų tyrimą dominančių asmenų nuomonės yra socialine sąveika
paremti tiriamo asmens sąmonės konstruktai.
Tyrimo metodai. Interviu su audėjomis, siuvėjomis, siuvinėtojomis ir mezgėjomis.
Stebėjimo metodas, darbo autorei tapus neformalaus tekstilės amatų mokymo stebėtoja. Gauti
tyrimo duomenys analizuoti, taikant turinio analizės metodą. Stebėjimas pasirinktas todėl,
kad jis yra ypač vertingas tuo, jog suteikia galimybę gauti duomenų apie reiškinius, procesus,
elgesį, vykstančius natūralioje aplinkoje elgesį, nekeičiančius ir nedarančius įtakos šių
reiškinių tėkmei, t. y. matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (Tidikis, 2003, p. 448).
Tyrimo metu vykdytas stebėjimas buvo neformalus, iš anksto nebuvo pasirinkti konkretūs
stebėjimo proceso dalyviai. Trumpalaikis stebėjimas buvo atliekamas su 2 audėjomis.
Stebėjimo dalyviai buvo audimo meistrės. Siekiant, kad būtų stebima natūrali mokymo
aplinka ir situacija, mokytoja buvo paprašyta tyrimo autorę pamokyti prie audimo staklių.
Taip pasielgta, norint gauti daugiau informacijos apie amatų mokymo ir mokymosi ypatumus
– pasirinkta dalyvaujančio stebėtojo situacija. Pasak M. Denscombe (2003), stebimieji elgiasi
natūraliai kai nežino, kad juos stebi. Todėl renkantis galimus stebėjimo dalyvius, stebimaisiais
pasirinkau tas amatininkes, kurios man pačios pasiūlė pamėginti pasimokyti jų amato. Taip
susiformavo natūralus stebėjimas ir dalyvavimas tekstilės amatų mokyme. Stebėtojo – dalyvio
– mokinio patyrimas aprašytas. Užrašai parašyti grįžus namo po susitikimų su audėjomis.
Laikantis konfidencialumo Audėjų vardai ir pavardės užrašuose neminimi.
Imtis. Kadangi buvo vykdomas kokybinis tyrimas, kuriame svarbu ne patvirtinti
literatūroje esančius teiginius, o gauti kuo daugiau kokybinio pobūdžio informacijos, imties
klausimas tokiu atveju nėra svarbus. Interviu vykdyti buvo pasirintos 10 informančių.
Kokybinio tyrimo imties dydis 10 pasirinktas, atsižvelgus į E. Neal (2005) rekomendaciją,
kurioje teigiama, jog toks iki 15 informantų kiekis yra pakankamas. Kad duomenys būtų kuo
išsamesni, tyrime pasirinktos įvairių tradicinių tekstilės amatų atstovės, kurių mokymo stažas
29
yra nevienodas. Jis svyruoja nuo keturių mėnesių iki penkiasdešimties metų mokymo
patirties. Penkios kalbintos informantės užsiima audimu, trys – mezga, dvi – siuva tautinius
rūbus ir siuvinėja. Iš dešimties informančių dvi kalbintos informantės turi sertifikatus
tradiciniams tautinio paveldo produktų gaminiams, tačiau neturi savo tradicinių tekstilės
sertifikuotų amatų mokymo programų.
Prieš pokalbį su informantais, buvo parengtas interviu klausimynas – tyrimo
instrumentas. Interviu metu informantams buvo pateikti klausimai (Priedas 1), kurie buvo
sudaryti, remiantis teorinės darbo dalies duomenimis. Pirmasis klausimų blokas (1−8
klausimai) buvo susijęs su pačių informančių mokymusi, siekiant išsiaiškinti tekstilės amatų
puoselėtojų bei mokymus vykdančių liaudies meistrių mokymosi patirtį bei jos ypatumus.
Likusieji klausimai buvo orientuoti į kitų mokymą. Siekiant gaut kuo daugiau informacijos
rūpima tema, sudarant klausimus, kurie vėliau buvo užduodami informantėms. Kadangi
atliekant kokybinį interviu, informacijos vertė priklauso ne tik nuo klausimų, bet ir nuo paties
tyrėjo, jį irgi laikant tyrimo instrumentu, tyrimui buvo atitinamai pasirengta. Laikantis
metodinių rekomendacijų (Remiantis B. Bitinu ir kt., 2008), pokalbio metu buvo siekiama
sukurti pašnekesiu informantams ramią aplinką, kad jie galėtų kuo daugiau atsiskleisti. Todėl
buvo atsižvelgta į tyrimo etikos reikalavimus: su informantėmis dėl interviu buvo susitarta iš
anksto, informavus juos apie ketinamo vykdyti tyrimo tikslą, susitarus dėl numatomo interviu
laiko. Pasak K. Kardelio, ,,užmezgus kontaktą, pradedamas derybų procesas. Čia tyrėjas
pateikia visą reikalingą informaciją apie tyrimą, išskyrus tą, kuri gali turėti įtakos tyrimo
rezultatams“ (2002, p.41). Todėl su informantėmis buvo derinamas susitikimų laikas,
tariamasi dėl pokalbio trukmės.
Siekiant išsaugoti pokalbio konfidencialumą, informantės buvo užtikrintos, kad jų
vardai bei pavardės nebus skelbiami, o pašnekesio metu gauti duomeys bus panaudoti tik šiam
darbui ir nebus viešinami niekur kitur, kadangi ,,vienas veiksmingiausių konfidencialumo
užtikrinimo būdų – niekur nevartoti tyrimo dalyvių tikrųjų vardų (nebent to norėtų patys
dalyviai)“ (Bitinas ir kt., 2008, p. 117). Tyrimo etika taip pat įpareigojo tyrėją susitarti su
informantėmis dėl galimybės pašnekesį įrašyti į diktofoną. Gavus informančių sutikimą,
kiekvienas interviu buvo įrašomas, o vėliau gauti duomenys buvo perrašomi tam, kad galima
būtų atlikti jų analizę. Interviu būdu gauti duomenys analizės skyriuje yra pateikti lentelėse,
išskiriant pagrindines informantų sakyto teksto – atsakymų į klausimus – temas. Atliekant
turinio analizę, į lenteles buvo įrašomi tie informančių pasisakymai arba pasisakymų
fragmentai, kurie tyrimo požiūriu buvo patys informatyviausi, nes ne į visus klausimus
informantės atsakinėjo vienodai išsamiai. Tam, kad būtų išsaugota geranoriška ir informanto
30
kalbumą skatinanti aplinka, informantės nebuvo primygtinamai skatinamos neišsamiai
atsakytą klausimą pratęsti ar papildyti.
Kad duomenys būtų autentiški, informantų kalba analizės metu nebuvo taisyta,
paliekant jaustukus ir kalbos stiliaus klaidas ir nevartotinus žodžius. Stebėjimo duomenys
aiškumo dėlei taip pat pateikti lentelėse, jose išskyrus kelias skiltis, kurias padiktavo stebimų
įvykių, kuriuose dalyvavo pati tyrėja eiga. Tai − atliekamų audimo veiksmų aprašymo skiltis,
kliūčių, su kuriomis susidurta audimo metu skiltis bei skiltis, kurioje užfiksuoti audėjos –
mokytojos veiksmai, pastabos, patarimai, kaip įveikti mokymosi metu susidariusias kliūtis ar
neaiškumus.
3.2. Tradicinių tekstilės amatų mokytojų mokymosi ir mokymo patirties analizė
Siekiant išsiaiškinti, koks yra pačių tekstilininkių santykis su gaminamu objektu, kokią
vertę jos pačios joje įžvelgia, buvo paklaustas klausimas apie tai, kam jų gaminamas gaminys
yra naudojamas.
2 lentelė
Tekstilės gaminio paskirtis
Gaminys kaip
pasitenkinimą teikiantis
objektas
Gaminys kaip galimas kitų
asmenų mokymo pavyzdys
Gaminys kaip komercijos
objektas
„audžiu, nes man
paprasčiausiai patinka, ką aš
darau, gražu pažiūrėti į
gatavą rezultatą“;
„kartais, jei gražiai nuaudžiu,
kam padovanoju“;
„net negalvojau, kam aš tą
darau, man tiesiog malonu,
namus papuošiu, kiti akis
pagano“;
„būna, kad ir į parodėlę
kokia patenka mano ta juosta
ar rankšluostėlis“;
„kai gerai išeina, pasilieku,
bus kada anūkams
pasimokyti, kaip reikia
austi“;
„tuos jau pačius geriausius
<…> parodyti gi reikia, kai
ateina pas mane pasimokyti“,
„ir kaip raštų pavyzdį galima
panaudoti, parodyti“;
„noriu, kad likų kai kas, kaip
man pasiliko nuo močiutės,
tai ne tik aš iš jos galiu dabar
pavyzdį imti“
„ne dėl pinigo darau“,
„pinigai man antroje vietoje“,
„negalvoju per daug apie
uždarbį“;
„parduodu, bet iš to tai
neišgyvensi“;
„nu kainuoja, aišku, šitas
dalykas, bet svarbiausia yra
ne tas“
31
2 lentelės tęsinys
Tekstilės gaminio paskirtis
Gaminys kaip
pasitenkinimą teikiantis
objektas
Gaminys kaip galimas kitų
asmenų mokymo pavyzdys
Gaminys kaip komercijos
objektas
„man smagu, kai kiti
džiaugiasi, tai tada man tos
pirštinės ar riešinės dar
gražesnės, kada įvertintos,
pačiai atrodo“;
„man labai smagu kitus
apdalinti“
Kaip matyti iš informančių pasisakymų, pateiktų 2 lentelėje, gamindamos tekstilės
gaminį, amatininkės daugiausiai suvokia jį kaip estetinio pasitenkinimo objektą, kuris gali
„papuošti namus“ arba net „į parodėlę kokią patekti“, suteikia džiaugsmo pačiai gamintojai, ir
informantės ne tik pačios juo džiaugiasi, bet jaučiasi smagiai „kitus apdalindamos“. O jeigu
vėlinys, mezginys arba austinis objektas yra ypatingai pavykęs, informantės mano, kad
gaminys gali būti panaudotas ir kaip mokymosi „iliustracija“ ne tik tiems mokiniams, kurie
ateina pas jas mokintis, bet ir kaip išliekamąją vertę turintis gaminys, kuris gali būti
mokymosi pavyzdžiu ateities kartoms. Apie audinį kaip apie galimą mokymosi pavyzdį
kalbėjo tekstilininkės, turinčios didesnę savo veiklos patirtį. Nepaisant to, kad rankomis
išausti dirbiniai yra brangūs ir turi paklausą ne tik vietinėje, bet ir užsienio rinkoje,
informantės praktinės, piniginės naudos nesureikšmino, teigdamos, kad pirmiausiai jos šia
veikla užsiima dėl savo pačių malonumo, dėl suteikiamo džiaugsmo, kuris gaminį jų pačių
akyse padaro dar gražesnį. „Pirštinėmis ar rankšluosčiais buvo atsidėkojama už paslaugas,
pagalbą ar įvertinami geri darbai“ (Bernotaitė – Bieliauskienė D., 2013, p, 18). Tad
informantės, sakydamos, jog savo gaminiais dažnai nori nudžiuginti artimuosius, iš esmės
pratęsia tekstilės gaminių, rankdarbių dovanojimo tradiciją, kuri buvo gaji XX a. Pradžios
Lietuvos kaime.
Siekiant išsiaiškinti tradicinių tekstilės amato mokymo ypatumus, informančių buvo
teirautasi apie tai, iš kur jos pačios išmoko šio amato. Jų atsakymai pateikti žemiau esančioje
3 lentelėje.
32
3 lentelė
Tekstilės amato išmokimo būdas
Informalus mokymasis Neformalus mokymasis
„neatsimenu aš to mokslo – įsiurbiau tiesiog
aš jį, nes ir mano močiutė, ir teta, ir mama
audė, o aš nuo mažens joms vis padėdavau“,
„iš močiutės išmokau – biskį pažiūrėdavau,
kaip ji audžia, po to biskį mane ji
pamokindavo“;
„mama mano labai gražiai mezgė – vis
žiūrėdavau ir žiūrėdavau, laukdavau, kas čia
išeis, tai po truputį ir pratinausi“;
,,pamenu, jau kad džiaugsmo buvo kai mane
prie staklių mama leido pasėdėti – būdavau
šalia, tai kažkaip potruputį ir perėmiau, o jau
paskui – tobulinausi, domėjausi pati“;
„o kur tokio dalyko išmoksi jei ne namuose?“
„kai tik būdavo kokia galimybė, vis eidavau,
jei išgirsdavau apie audimo mokymus <...>,
kai subrendau, matyt, poreikis atsirado
didesnis“;
„mokiausi pas tokią liaudies meistrę – ji
priimdavo namuose ne mane vieną“;
„lankau kai tik galiu tuos edukacinius
užsiėmimus, pasižiūriu, ką kiti daro, vis
minčių gaunu naujų“;
„oi, kiek aš visokių kursų lankiau, visokiuose
mokymuose dalyvavau, kiek galėjau, aišku“
Lentelėje 3 pateiktų informantų pasisakymai leido išskirti dvi temas: savo amato, kurio
informantės šandien moko kitus, jos išmoko arba iš artimiausios aplinkos, mokydamosis iš
savo mamų ar senelių, arba, susidomėjusios tekstilės gaminiais, pačios ieškojo būdų, kaip
išmokti amato, įgydamos įgūdžių neformaliu būdu. Pastebėtina, jog didesnę veiklos patirtį
turinčios tekstilininkės minėjo informalų mokymosi būdą, o jaunesnės jau siekė amato,
naudodamosis edukacine amatų mokymo pasiūla. Savamoklių, kurios būtų mokiusios pačios,
apklaustųjų tarpe nebuvo, nepaisant to, kad tarp informančių buvo ir nesudėtingus amatus
praktikuojančios tekstilininkės – mezgėjos. Kadangi interviu metu yra svarbus ne tik
pasisakymo turinys, bet ir informantų neverbalinės, nežodinės reakcijos, verta paminėti, jog
informantės, atsakydamos į joms patektą klausimą, savo mokymąsi aiškiai prisiminė su
malonumu, šypsodamosis, tarp žodžių darydamos pauzes, kurias pašekesio metu buvo galima
suprasti kaip pasimėgavimą prisiminimais, kurį papildė informančių pasakojimai apie savo
šeimos narius, apie savo artimųjų tekstilės mokytojų charakterį.
Nepaisant to, kad informantės nebuvo klausiamos, kelios jų gerokai išsiplėtė,
atsakinėdamos į klausimą ir pasakojo apie gaminius, kuriuos yra nuaudusios arba
numezgusios jų informalaus mokymo mokytojos. Tad kitas klausimas, kurį buvo numatyta
33
užduoti informantėms „Kodėl Jūs ėmėtės mokytis šio amato ir kiek laiko truko mokymasis ?“
atrodė būsiąs neinformatyvus, kadangi buvo akivaizdu, kad tos informantės, kurios išsamiai
atsakė į klausimą apie savo amato išmokimą, kartu atsakė ir į klausimą „kodėl“ – tą lėmė
meilė artimiems žmonėms, kurie užsiėmė šia veikla.
4 lentelė
Tekstilės amato pasirinkimo motyvas
Meilė tekstilės amatu
užsiimančiam asmeniui
Prasminga laisvalaikio
praleidimo forma
Tautinis identitetas
„kai žmogų myli, tai net per
daug ir negalvodamas perimi
jo vertybes, mokaisi, ką jis
daro“;
„kai esi vaikas, tai nesvarstai,
„kodėl“, dabar jau galiu
pasakyti, kad džiaugiuosi, jog
į dienos šviesą nešu tai, ką
mieloji močiutė taip mėgo
daryti“;
„norėjau būti, kaip mama“
„norėjau tiesiog, man gražu
buvo, iš pradžių pabandžiau,
paskui jau užsikabinau, nors
ir žinojau, kad gal pagal
pinigus, kuriuos sudėjau
kelionėms į kurus, įrankiams
įsigyti, mokymasis
neatsipirks“;
„moteris turi mokėti megzti,
tai man įdomus laisvalaikio
praleidimas – mokydamasi
įsitraukiau, paskui jau
negalvojau, kodėl“
„kai renkiesi ką nors rimtai
mokytis, galvoji ne tik apie
save, man buvo svarbu, kad
aš mokėčiau austi –
nebenorėjau aš tų sovietinių
talkų, tuščių šnekų, norėjosi
kažką giliai tautiško mokėti“;
„gal kai kas nors yra
„pogrindyje“, kaip buvo
sovietmečiu – tas traukia“
Kaip rodo 4 lentelės duomenys, informantės, kurios mokėsi informaliai, namų
aplinkoje, amato mokėsi todėl, kad tiesiog mylėjo savo artimus šeimos narius, užsiimančius
audimu, mezgimu arba vėlimu ir natūraliai perėmė amatą kaip mylimo žmogaus užsiėmimą.
Dabar ausdamos arba megzdamos jos jaučia dar didesnį pasiteninimą, jog asmeniškai „į
dienos šviesą neša tai, ką mieloji močiutė taip mėgo daryti“. Informantės, kurios neaugo
aplinkoje, kur buvo užsiimama tradiciniais tekstilės amatais, atsakydamos į klausimą teigė,
kad norėjo prasmingos veiklos, nenorėjo tuščiai leisti laisvalaikio. Tačiau kelios infomantės
teigė, kad pasirinkto amato mokėsi išimtinai tautinio identiteto saugojimo, puoselėjimo
tikslais. Atsakydamos į klausimą abi audėjos minėjo nemalonius išgyvenimus, kurie susiję su
sovietmečiu ir interpretavo savo veiklą kaip pilietinės pozicijos pasirinkimą. Patvirtindamos
nekomercinį savo pasirinkimo mokytis apsisprendimą, nė viena iš informančių nepaminėjo
galimos finansinės naudos amato mokymąsi pasirenkant – priešingai kelios iš jų minėjo, jog
34
mokymasis joms nemažai kainavo. Pokalbio metu viena informantė teigė, jog jos pasirinkimą
lėmė susižavėjimas vaikystėje pamatytomis audimo staklėmis. „Neplanavau dar austi, bet jau
įsigijau stakles, nes man buvo gražu, <...> tiesiog norėjau, kad jos stovėtų. Ir tik po to ėmiau
mokytis“.
Siekiant tyrimo tikslo, informantėms buvo užduotas klausimas apie jų patirtus
mokymosi sunkumus.
5 lentelė
Informačių mokymesi patirti sunkumai
Audinių raštų
sudėtingumas
Emocinės mokymosi kliūtys
Technologiniai pasirinkto
amato sunkumai
„sunkiausia išmokti raštą
susistatyti, pasiėmei
rankšluostį, koks jis gražus,
turi sugalvoti ant katrų nyčių
čia dalys suverta. Tas būdavo
sunkiausia bet palaipsniui
perėmiau ir tuos dalykus“;
„man buvo smalsu, kaip ji
surenka tokį gražų raštą
prijuostės mažytėse
staklytėse, galvojau ir aš
pabandysiu raides
stambesnes padaryti, o man
gavosi pilys, taškai. Kažkas
ne taip gavosi“;
„turėjau nuotrauką su labai
gerais raštais, bet padaryti –
nu tai niekaip“
„kartais, kai pamatydavau,
kaip turi būti ir kaip dar aš iki
to toli iki gražaus rezultato,
toks nerimas apimdavo – va
jį buvo sunkiausia man
įveikti“;
„pasitaikydavo, kad siūlai
taip susipainioja, manau, nu
čia jau mano visų mokslų
galas, nervas apimdavo,
kantrybės tuo metu
neturėjau“;
„man norėjosi to rezultato
greitai, o greitai čia nebūna“,
„trūkdavo laiko. Dirbant
tokius kruopštumo
reikalaujančius darbus, sunku
būti įspraustam į rėmus –
metiesi tai čia, tai ten“;
„kojinę megzti kulnas
sunkiausia išmegzti. Tai tu
vieną kartą jį išsimezgei,
paskui jį mezgi, vis tiek
neišeina, kol man parodė,
kaip su keturiais virbalais
reikia“;
„riešinėse iš pradžių
prisiuvinėjau tuos karoliukus,
bet kreiva viskas buvo, kol
nepamokė, kaip reikia
karoliukas verti, nu galvojau
– jau, bet grįžus vėl
nebežinojau, iš kurios pusės
tas karoliukas turi eiti – vėl iš
naujo klausk“;
„neišmaniau, nei kokin
vandenin merkti, tai ištraukiu
– jokios naudos“
35
5 lentelės tęsinys
Informačių mokymesi patirti sunkumai
Audinių raštų
sudėtingumas
Emocinės mokymosi kliūtys
Technologiniai pasirinkto
amato sunkumai
,,suvėriau, viską susiraišiojau
buvo klaida, ir turėjau išvert
per naują. <...> jeigu pvz.,
mano buvo kažkur gale, tai
tik iki tos vietos kur klaida
būna, nu jau tada tai darbelis,
net viduj kaista“
Įvardinant mokymosi sunkumus, kaip ir anksčiau pateiktų atsakymų atvejais,
pasinaudota ne visų informančių atsakymais, kadangi nepanaudotųjų atsakymų dalis buvo
nekonkreti – informantės teigė negalinčios tiksliai pasakyti, nebeatsimenančios, teigė, jog
viskas „po truputį“ ir sunku, ir lengva buvę. Tačiau 5 lentelės duomenys rodo, jog audėjos,
minėdamos audimo mokymosi sunkumus, mini rašto audimą, susijusį su technologiniais
sunkumais, amato technologijų pažinimu. Visos audėjos atsakydamos į klausimą teigė, kad
audimo mokymasis priklauso nuo sumanyto audinio raštų sudėtingumo. Informančių
pasisakymuose akivaizdžiai atsiskleidė pradedančios austi audėjos ir galutinio norimo
rezultato neatitikimas, kurį ji emocionaliai išgyveno. Tą ,,nepasiekiamumą“ galima
interpretuoti ir kaip mokymosi motyvacijos šaltinį, nes visos informantės minėjo savo amato
rezultatą kaip gražų, siektiną pavyzdį.
Išsiaiškinus, kokie yra pasirinkto amato mokymosi sunkumai, informančių buvo
teirautasi „Kuri amato mokymosi sritis Jums buvo patraukliausia ir kodėl?“. Atsakymai į šį
klausimą pateikti žemiau esančioje 6 lentelėje.
36
6 lentelė
Amato srities, mokantis, patrauklumo motyvai
Patirtų sunkumų mokantis įveikimas
Geri santykiai su besimokančiais ir
mokytojais
„man patinka tokius visokius raštus kai reik
sukurt, dėliot, kas pradžioje sunkiausia
buvo“;
„kad išmokau pagaliau skaityti schemas, man
visai aiškinimai ir teorijos nepatiko – norėjau
daryti, kaip mačiau, ir gana“;
„kai būna, kad malonu, kai padarai, ko
negalėjai“;
„aš tai kaip žmogus išlošiau – anksčiau tokia
visa kaip degtukas buvau, ir išmokau aš
pagaliau ramiai viską daryti, ne tik audama,
bet ir gyvenime“
„ar tau sunku, ar ne, norėjau, kad mane mama
girtų, kad didžiuotųsi, nes visi pas mus
šeimoje buvo draugiški“;
„kai pradėjau mokytis – čia gi laisvai
pasirenki, tai ne tik išmokau, bet ir draugėm
visos palikom“;
„visi ir artelėje, ir kursuose padėdavo,
patardavo – kaip šeimoje, kaip su draugais
galėjai“
Analizuojant 6 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, kad informančių atsakymų temos
yra dvi – patrauklu mokantis joms buvo tai, kad galiausiai jos įveikė tuos suknumus, kurie
kilo mokantis – anksčiau minėtų technologinių ir emocinių kliūčių įveikimas informantėms
suteikė didžiausio pasiteninimo. Tačiau pažymėtina ir tai, kad mokymosi patrauklumo
požymiu jos laiko ir gerus santykius su mokytojais bei kitais besimokančiais, netiesiogiai
patvirtindamos tai, kad mokymasis yra sėkmingas tuo atveju, jei mokymosi aplinka yra
bendradarbiaujanti, emociškai šilta.
Informančių buvo klausta, kokius įgūdžiusius, įgytus mokantis jos laiko vertingiausiais.
37
7 lentelė
Vertingiausi mokymosi metu įgyti įgūdžiai
Noras mokytis toliau Techniniai įgūdžiai Estetinis skonis
,,vis daugiau ir daugiau norisi
išmokti, jau ir kitus galiu
pamokyti, bet ir pati ko naujo
žvalgausi“;
„įpratau siekti geriausio
rezultato, tai vis pačiai
pasimokyti norisi, nes sau gi
darai, del savęs“;
„aš vietoj stovėti nenoriu –
jau nejauna esu, o pas vieną,
pas kitą nuvažiuoju, ką
naujesnio pamatyt ir padaryt
įgudau“
„audime irgi schemos yra,
jeigu nori rinkti raštus,
rintiniai raštai, schemos.
Metimai − taip pat schemos.
Jeigu moki gerai skaityti tuos
visus dalykus, gali būti gera
audėja. Visur reikia įgūdžių,
visur reikia kaip bebūtų, pats
to neišmoksi“;
„kad tokius va reikėjo
išmokt: 10–nytį audeklą
padaryti atrodė neįmanoma, o
parodė, pamokė, įpratau“;
„įgūdžius tai gal pati įgyjau,
bet yra tokių raštų mezgant,
kad pats neįkasi, jei
nepamokins“;
,,svarbiausia yra skiemenų
rinkimas. Kai 10 siūlų ar 14
siūlų eini mestuvais aplinkui.
Mestuvai toki kryžiokai
aukšti, dideli. Ten yra
lentutėje susiveri 10 siūlų
mažiausia. Gali ir iš 6, bet kai
turi daugiau špūlių, tai viskas
greičiau eina. Greitai viskas
norisi, o išmokau ne greitai,
bet teisingai užmetinėti“
„mokantis vis sudėtingesnių
dalykų, pas mane atsirado
įpratimas matyti, kas tikrai
gražu, vertinga <...> kitaip
anksčiau buvo“;
„atpažįstu dabar, kas gerai
padaryta, tai „akį ant audinio
grožio“ dabar turiu“;
„kai matai, ko galima
pasiekti, vis keli sau kartelę,
iš savęs <...> išmokau
reikalauti, kad meniškai, ne
bile kaip išeitų“
Kaip matyti iš informančių atsakymų, tekstilininkės išskyrė tris svarbiausias sritis,
kuriose įgytus įgūdžius laiko vertingiausiais. Tai – įprotis siekti, kad gaminys būtų tikrai
38
gražus. Šis įprotis reikalauti estetinio, meninio gaminio vaizdo suteikė informantėms
galimybę vertinti ir kitų tekstilininkių gaminių grožį. Visos informantės taip pat minėjo
techninius įgūdžius, 7 lentelėje tėra pateikta tik nedidelė jų pasisakymų dalis apie šių įgūdžių
įgijimą ir vertę, kadangi beveik kiekviena pokalbio dalyvė, minėdama kokią nors techninę
amato įvaldymo pusę, siejo ją su asmenine istorija – kaip ji, pavyzdžiui, aplanko vieną
patyrusią audėją, pamato, kaip reikia daryti tai, kas buvo neaišku, o grįžus namo patiko
padaryti vėl nebesugeba. Tad reikalaudama iš savęs pagaliau padatyti tai, ką buvo užsibrėžusi,
išsiugdė įgūdį nuolat tobulėti, arba – mokytis. Tad trečioji atsakymų į klausimą apie
vertingiausius įgytus įgūdžius tema – noras mokytis toliau, nestovėti vietoje − buvo būdinga
beveik visoms informantėms, nors iš jų detalių pasakojimų beveik ir neįmanoma išskirti tą
konkrečiai paliudijančių pasisakymų. Šios nuolatinio tobulėjimo temos akcentavimas
patvirtina teorinės darbo dalies teiginį, jog tradicinių tekstilės amatų dažniausiai mokosi
suagusieji žmonės, turintys vidinę motyvaciją siekti užsibrėžto tikslo, nes, kaip sakė viena
informantė – „aš vietoj stovėti nenoriu“.
Kaip parodė teorinė darbo dalies analizė, tradicinių amatų dažniausiai mokosi
suaugusieji neformaliu arba informaliu būdu. Kadangi egzistuoja internetinio mokymo vaizdo
įrašai, nėra jokio formalaus tradicinių tekstilės amatų išmokimą liudijančių standartų,
informančių buvo teirautasi, ar amato dalykų, kuriuos mokėtės ir kuriais dabar jos naudojasi,
galima išmokti pačiam, be pagalbos.
Analizuojant informančių atsakymus į šį klausimą, tapo akivaizdu, jog jos neišsyrė
jokių atskirų temų, todėl šio atsakymo analizei nebuvo pasitelkta lentelė. Visos informantės,
patvirtindamos prieš tai išsakytą mintį apie nuolatinio mokymosi poreikį sakė, kad pirmuosius
amato žingsnius būtina mokytis, stebėti, atlikti mokytojo priežiūroje, tačiau toliau galima
mokytis pačiam, nuolat pasimokant, pasigilinant tiek amato, tiek bendrų amato tendencijų
pažinimo įgūdžius.
Interviu pasirinktos pašnekovės yra ir savo amato mokytojos. Mokines jos moko
neformaliu būdu. Siekiant tyrimo tikslo, informančių buvo klausiama ne tik apie jų pačių
mokymosi ypatumus, bet ir apie dalykus, susijusius su kitų mokymu. Informančių buvo
teiraujamasi apie pas jas besimokančiųjų motyvus ir mokymosi trukmę.
39
8 lentelė
Besimokančių mokinių motyvacija ir mokymosi trukmė
Malonumas, interesas kaip motyvas Tėvų interesas, uždarbis kaip interesas
,,negaliu sakyti kad audėją aš išmokau, <...>
patarimų galiu duoti. Išmokyti – juostas
išmokiau kelias mergaites austi. Viena norėjo
austi mergaitė, tą vieną išmokiau ir kitą, tai
buvo toks kaip ir seminaras. Bendruomenė
kaimo kvietė, ten buvo seminaras. Viena
mergaitė ten labai noriai mokinosi, gražu
pažiūrėti. Ką ji veiks toliau tai negaliu
pasakyti“;
„jei žmogus mokosi norėdamas, tai kiekviena
padarys, ko nori, kaip parodei tu jai. Tai
mano anūkės abidvi moka austi. Mažoji −
numest tik tai paprastai, o didžioji tai aust
prijuostes mėgsta“;
„marčios moka. Apmest audeklą, užtaisyt tai
ne. Tik tai kada gatavas įšokti gali dirbti. Bet
užtaisyt tai nesimokino. Nėra prasmės, kam
čia mokytis. Reikia mokintis, kas norisi, dėl
malonumo“;
,,mokintis atsiradę tokių buvo daug. Ir
pamegzti virbalais ir vąšeliu. Buvo atsiradę
tokių. <...> kad dažniausiai tai po vieną
savanoriai toki atsiranda, kai labai nori,
pamokau“;
„ir, be abejo, pirmučiausia reikalingas noras.
Viena moteris mezgėsi pati, aš jai padėjau.
<...> Taip, ji norėjo pati viską nusimegzti, ką
pas mane matė <...>, jinai viską nori pati
išbandyti. Sakiau megzk − padėsiu“
,,atveda kartais į seminarus kokias
mergaičiukes − tu jai aiškini, rodai, o jai – nė
motais“;
„būna, klausia, o kiek galima uždirbti už tokį
audeklą, tai, žinok, nieko gero ji ir
neišmoks“;
„buvo pas mane iš Maskvos atvažiavę – nu aš
matau, kas nori, o kas tik bile sau sėdi ir tik
mane klausia, po kam parduosiu <...>
lovatieses, tai pasakiau brangiai,
nepasišydijau“
40
Atsakydamos į klausimą apie jų mokinių mokymosi motyvaciją, informantės teigė, kad
pagrindinis motyvas, kuris rodo, ar mokinys tikrai išmoks yra jo paties noras. Kitas motyvas,
kuris informančių požiūriu negarantuoja išmokimo, yra finansinis arba tėvų interesas.
Kadangi pačios informatės, nors ir parduoda savo gaminius, sakė, jog amatu užsiima
neturėdamos komercinio ar finansinio intereso (tą rodė atsakymai apie jų pačių mokymosi
motyvus), tai negatyviai vertina ir tuos mokinius, kurie mokantis parodo joms pačioms
nebūdingą finansinio intereso savybę − norinčiam pirkti prityrusios audėjos lovatiesę, ši
atsakė – „tai pasakiau brangiai, nepasišydijau“.
Kita informantėms užduoto klausimo dalis buvo susijusi su jų vykdomų mokymų
trukme. Kadangi čia neišryškėjo jokios bendros temos, tai informančių atsakymai nebuvo
pateikti lentelėje. Kalbėdamos apie trukmę jos sakė, kad trukmė priklauso nuo daug dalykų,
pavyzdžiui: „juostą galima per pusdienį išmokyti, o staklėm jau ilgesnis laikas užims“, arba –
„tas visas darbas, paruošimas tai jau yra sudėtinga, dabar net tom, kurios audžia. Tai kad be
manęs pasidarytų, tai nėra dar nė vienos nebuvo <...> parodau kaip aš darau dabar ką kaip
reikia daryti ,nu o paskui nežinau, kokius dalykus ji dar norės mokintis ir kiek tas užtruks“,
„būna, kad paima pirmą sykį vąšelį, tas vąšelis neklauso. Aš atėjau apsikabinau ant šito piršto,
rodau – jai akis išnert neišeina, o kita, žiūrėk, užsikniaubia, traukia, traukia ir viskas jai greitai
gaunasi“, „riešines ateina vis viena kita pasimokyti, papasakok, jau viską žino pradeda megzt
– nebemoka, sako: nežinau. Kita ateina, sako – parodei, viskas. Aš sau negalėčiau suskaičiuoti
laiko, kai aš važiuoju į tais parodas, trumpai tepamokau, bet būna susiranda vistiek,
aiškinamės kurį laiką kaip priklijuoti siūlą, kaip susiverti, svarbiausia kaip pritraukti
karoliuką“, „pamenu, kaip viena visus metus audė audeklą, paskui pas mane į seminarą jau
bendruomenėje vaikščiojo, jai vis negana ir negana, ji viską taip pamažu daro“.
Tad galima sakyti, jog mokymosi trukmė priklauso nuo to, kokį gaminį mokinys nori
išmokti pasigaminti, kokius technologinius dalykus nori įsisavinti ir, galiausiai, mokymosi
trukmė priklauso nuo individualių mokinio savybių – vienam gali tekti ilgesnio, kitam –
trumpesno mokymo laiko.
Informančių buvo teiraujamasi „ko, pradėdama mokyti, Jūs mokote pirmiausiai ir
kodėl“.
41
9 lentelė
Mokymo eiliškumas
Nuo teorijos – į praktiką Nuo praktikos – į aptarimą
„prie staklių reikia biskį paaiškinti ir
parodyti: paspausti pedalą, pakojį, kad
atidaryti žiotis. Ir kad po to jau šaudyklę
mokini žiūrėti, kad siūliukai neužsikabintų –
viską išspakoji iš pradžios“;
„kad paleisi prie staklių, tai iš kur ana mokės,
jei nepapasakosi, kartais pasodinu, bet viską
išaiškinti reikia“;
„kad nežinos, ką daryt, kad nepaaiškinsi, kaip
veikia, kas čia dėl ko judinasi“
„konkrečiai tiesiai ant mezginio einam. Ką
nori, išsiklausi, o jei tai raštas − raštą
išsimokinam pirmiausia. Tą pavyzdėlį
bandom išsimegzt, kad pagautų kaip megzti
<...>, reikia nuo pavyzduko išsimegzti
pavyzduką“;
„imam ir veliam kokį nesudėtingą daiktelį, po
to jau aptariam, ką reikia“;
„nėra mezgimo teorijos tokios, pasiimam ir
bandom, kad ir mažą dalykiuką kokį ar su
keturiais virbalais kaip megzti, ar kaip trečią
įverti, kai akis reikia sulaikyti, nu, tada jau
papasakoju, kodė taip reikia, ką tas duoda ir
kodėl“
Kaip rodo informančių atsakymai, čia išsiskyrė du mokymo būdai – prieš mokant
padaryti tekstilės gaminį, vienos tekstilininkės papasakoja, suteikia teorines žinias, kitos
mokymą pradeda tiesiogiai nuo praktikos. Aiškinantis tokį mokymo eiliškumo skirtumą
akivaizdu, kad jį apsprendžia tekstilės amato ypatumai – prie staklių, mokantis austi, tenka
ilgiau ar trumpiau papasakoti, kaip jos veikia, o ten, kur naudojami nesudėtingi įrankiai –
virbalai, karoliukai, vilna, muilas, mokoma pradedant tiesiai nuo praktinės veiklos,
pagaminant „pavyzduką“ ar nedidelį vėlinuką, šie mokytojui stebint ir padedant atliekami
pavyzdėliai yra aptariami arba gaminimo proceso metu, arba po jo.
Tęsiant pašnekesį apie apie mokymą, informančių buvo teiraujamasi apie mokymo
resursus, kuriais jos naudojasi mokydamos.
42
10 lentelė
Mokymo resursai
Savų gaminių
pavyzdžiai
Reprodukcijos,
knygos
Pavyzdžiai
muziejuose Kita
„kad geriausiai
parodyt, ką pati
padariau,
patogiausia“;
„dažnai nori va taip,
kaip mano padaryta,
o paskui tai mokinasi
gal pačios iš ko
nors“;
„nelygu ko nori –
parodai audinį, katrą
išaudei, kur ataudai,
kur metmenys“;
„aš kiek savo darbelių
turiu, tikrai nekuriu tų
naujų metodikų.
Paprastai aiškiai
suprantamai. Kad
žmogui būt aišku“
„dabar tai nėra sunku.
Pvz., atsidarei
internetą baltiškus
ženklus“;
„net knygos
atsišviečiau.
Suvalkijos krašto
prijuostės, kitokios iš
interneto nuotraukų“;
„iš knygų, grynai iš
knygų, iš žurnalų“;
„imu ir iš knygų senų
turiu dar“;
„suneša man dabar
visi, ir anūkai iš
kompiuterio
atspausdina“
„sakau nueik,
pasižiūrėk, kaip iš
tikrųjų turi atrodyti“;
„jei paroda kokia
būna, tai nuo parodos
reikia žiūrėti“;
„kad geriausiai, kai
tikrą dalyką pasižiūri,
kokios spalvos iš
tikro yra, kaip ta
prijuostė tikra atrodo
reik pažiūrėti, aš
paskui tai keičiu, kai
pati dirbu, bet
mokintis reikia iš
tikro dalyko“
„čia reikia protauti,
taip paprastai niekas
neduoda, turi galvot“;
„o kaip mūsų seneliai
– viską patys
išsigalvodavo, reik
sugalvoti“;
„nu kur ji mačius,
pasakoja, bandom
nupaišyti, ką matė,
tada darom“;
„būna susigalvoja
pati, ir gana“;
„tokią turėjau, katra
gražiai paišė, man
peraišė iš knygų, bet
viską pagražino dar
labiau“
Analizuojant informančių atsakymus į klausimą, nuomonės dėl mokymo resursų
išsiskyrė. Dalis informančių teigė naudojančios savo pačių gaminius kaip mokymo
pavyzdžius, nes taip yra „patogiausia“. Kita dalis informančių naudojasi knygomis,
iliustracijomis, internete pateikiamais pavyzdžiais. Pažymėtina, kad internetiniais pavyzdžiais
naudojasi ne tik jaunos, bet ir labai garbaus amžiaus audėjos. Tačiau kelios mano, kad
geriausias mokymo resursas yra muziejiniai pavyzdžiai: savi kaip mokymosi resursas netinka
todėl, kad audėja keičia, sukuria raštus, interpretuodama tradicijos palikimą, tadėl nori, kad
jos mokinės taip pat atsispirtų nuo autentiškų tekstilės gaminio pavyzdžių. Nes paveiksliukai,
jų nuomone, keičia spalvas, o matydamas tikrą gaminį, jį kitaip ir vertini. Dar kelios
informantės teigė, kad geriausia susigalvoti raštus arba net ir gaminius pačioms. Tokį
43
įsitikinimą jos grindė tuo, „kad mūsų seneliai patys viską išsigalvodavo“. Tokiu būdu
informantės skatina mokinių kūrybiškumą, teigdamos, kad čia „protauti reikia“.
Vienos informantės pasisakymas pasirodė esantis unikalus ir svarbus tyrimui. Mezgėja
sakė: „Apskritai žmonės nežino, tiek kas ir ką perka. Jiems sakai, kad šitas yra tikrai tautinis,
bet jam reik violetinės, ir gana, jie atneša tuos paveiksliukus iš interneto, man nuo jų bloga, aš
tada neatsisakau mokyti, bet turiu savo sistemą. Jei sako, kad tas pirštines su violetinėm
tulpėm perka, aš jam sakau: tu nemezgi ir pati nepardavinėji, aš tau parodysiu tuojau savo
kvitus. Ir imuosi ieškoti bet ko stalčiuje, sakau – pažiūrėk, kiek žmonės perka tikrai tautinius,
ir kiek pas mane nupirko pagal šitus pavyzdžius padarytų. Tai dažnai ir pasiseka prikalbinti,
tada, žiūrėk, jau su kitais siūlais atėjusi pas mane, jau klausinėjasi, tada mes į gamtą išeinam,
gimtinės spalvas pažiūrime, kaip suderinti, kalbamės jau kitaip“. Kitaip tariant, ši informantė,
siekdama ugdyti savo mokinių skonį, pasinaudoja Lietuvos peizažo ypatumais kaip
mokomuoju resursu. Vėliau su šia informante kalbėjomės daugiau. To, kad M. K. Čiurlionis
sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos gamtos, ji nežinojo, sakė, maniusi, kad jis „fantastinius
paveikslus paišo“. Toliau šnekučiuojantis, jos mokymo resursai pasirodė esantys neišsenkami
– informantė manė, kad puikius tautinius mezginius geresnius nei įprasti „suvenyrai“
(informantės pavartotas žodis) galima mokyti, naudojantis, pavyzdžiui, liaudies keramikos
pavyzdžiais, drožiniais – „svarbu, kad man jis ne kopijuoti norėtų, bet tikrą dvasią pajustų“.
Toliau informančių buvo teiraujamasi apie mokymo eigoje dažniausiai pasitaikančius
sunkumus.
11 lentelė
Mokymo sunkumai
Bendravimo problemos Techniniai sunkumai
„kitą kartą susiduri su žmogum, nu neina
susikalbėt – atrodo, pati gi atėjo, niekas
nevertė, o pyksta, kad jai neišeina, toną
pakelia – koks tada mokymas gali būti?“;
„būna kartais kai žmonės nesutinka vienas
su kitu – tada vargas išeina, man taip
pasitaikė, tai nežinau, ar ji kitur dar mokėsi,
ar čia aš jai netikau, nu nesmagu šitaip“;
„būna, kad privelia siūlų, stringa visas
mokymas“;
„kartais pasitaiko, kad nėra tokių vilnų ir nors
tu pasiusk, atrodo, visko gali šiais laikais
gauti, o, pasirodo – nėra, erzina tokie
dalykai“;
„buvo sykį važiavom iš seminaro su
mokinėm pakeliui Tauragės muziejun užeiti
norėjom – uždarytas, laukėm, pralaukėm,
taip ir neatsidarė, ir jokio raštelio nebuvo, aš
mačiau, kad mergaitės nusivylė“;
44
11 lentelės tęsinys
Mokymo sunkumai
Bendravimo problemos Techniniai sunkumai
„kai seminare buvo pagyvenusių moterų, bet
nesusidūrusių su audimu, tai jas buvo
sunkiau pamokyti, Jos apie ratus − aš apie
vežėčias <...> iš tikrųjų jaunesni yra
imlesni“;
„kai jam reikia įgrūsti į galvą kažką ko jis
nenori, jis ne tam gimęs. Ar traktoristą gali
išmokyti siuvėju? Negali, jeigu jis gimęs
prie technikos, tai tu jo prie šito neišmokysi
– būna, neišeina susibendrauti, tai ir
mokymas stringa“
„nesunku man, gal jų reik klausti, kad sunku
žiemą būna atklampoti, būna, kad ir elektra
pradingsta – va tau ir sunkumas“
11 lentelėje esantys informančių pasisakymai leidžia pastebėti, kad didesnių sunkumų,
mokydamos tradicinių tekstilės amatų ir perduodamos tradiciją, jos kaip mokytojos nemato,
sunkumais vadindamos trumpalaikius neusipratimus. Čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad
pačios mokydamosis, jos sunkumus patyrė – kai kurios jų nelengvai įveikė technolginius
amato įvaldymo etapus. Kelios informantės kaip mokymo sunkumą minėjo bendravimo
sunkumus – „neišeina susibendrauti, tai ir mokymas stringa“. Šiais savo pasisakymais jos
patvirtino ir savo pačių mokymosi patirties aptarime paminėtas „mokymosi tiesas“, kad
mokantis pačioms, joms buvo lengva mokytis, kadangi tiek su mokytojomis, tiek su kursų ar
seminarų kolegėmis užsimezgė šilti ir bičiuliški santykiai.
45
12 lentelė
Savarankiškai kūrybai būtini išmokimo dalykai
Paties besimokančiojo interesas, ko
išmokti Techniniai amato aspektai
„gal kaip ir kiekvienas meistras turi savo
receptą, kokį tai grūdelį, kurį lyg ir nori
pasilaikyti, tai ir mokinukė pati žino, ko ji
nori. Tiesiog jeigu žmogus nori, tai nėra tikrai
nieko sunkaus. Kaip, aš sakau, na nereik
kažko turėti išlavinto, kažkokio talento, ar ko.
Tik turi patikti, tik turi dominti ir jeigu tai
darai, tai ir kursi po to pats ar pagal
pavyzdžius mokėsi padaryti“;
„kad nežinau, ką jie norės paskum daryti – jei
nori tik išmokti austi – prašau, pamokau
<...>, o audėja visus žingsnius turi žinoti, o ką
padarysi, jei ji nori tik tą, ką susigalvojo“
„svarbu, kad besimokant akis įprastų atskirti,
kad nebūtų be reikalo darbas darytas <...>,
būna, kad išskalbi ir nežinai, kas bus, kas iš
jos pasidaro. Linas, o kas galėjo pagalvoti,
kad linas gali sukelti alergiją. Dabar pamezgi
ilgiau linus, dėmės išsimuša, reikia išmokti
atskirti“;
„mokėti reikia geras priemones pasirinkti,
virbalai, pavyzdžiui, riešinių irgi problemas
gerus nusipirkti, tai nepadarysi ką jau ten
nori, jei neturi – aš va rodaus, sakau, kokie
turi būti“;
„reikia išmanyti medžiagas, iš kurių dirbsi,
nes šnipštas gausis iš tavo kūrybos kitaip“;
„jei nori aust ar sijoną, ar prijuostę, tai ir
rodai, ir paskiau pasižiūri, ar gerai, ir tas
primušimas irgi yra labai svarbu. Kad lygiai,
kad ranka atidirbta būtų. Tai tu neduodi dirbt
tikro gaminio iš pradžių, atidirbt viską reikia,
kitaip bus tik siūlų gadinimas“
Kaip matyti iš 12 lentelėje pateiktų informančių pasisakymų, būtinais išmokimo
dalykais jos laiko tai, ko nori besimokantysis. Kita pokalbio metu atsiskeidusi tema –
techniniai amato dalykai, medžiagų, įrankių išmanymas, nuo kurių priklausys sukuriamo
gaminio kokybė ir meninis rezultatas. Kadangi informantės interviu metu buvo šnekios,
pokalbyje taip pat buvo paliesta ir tiesiogiai su klausimu nesusijusi tema – kelios jų teigė:
„dabar yra bumas, kai atsirado visos ,,turkijos“, ,,kinijos“ ir visa kita. Tai mezgimas jau nebe
taip rūpi – jie viską padaro savo kinijose, o rankomis numegztos pirštinės jau, atseit,
nebegražu, nebemadinga“, „žiūrėk, jau rankšluostukas ar lovatiesė kokia – jau „Maksimoje“
rasi tokią, tik ne rankomis ir ne Lietuvoje padarytą, tai mažiau dabar, mažiau tų
46
besimokančių“, „ir kojinės, blauzdinės, pirštinės, riešinės, vienokios, ir kitokios, ir suknelės –
dabar jau kokybė joms ana labiau patinka – tai naminė vilna graužia, tai nepatenkintos, kad
nepraktiška, traukiasi, susivelia, o kad parduotuvėje nusiperka – pigu“. ,,Parduotuvėje radai −
nusipirkai, o pas amatininkę reikės laukti kol ji savo rankomis su meile pagamins“. Kitaip
tariant, informantės išreiškė apgailestavimą dėl mažėjančio intereso tradiciniams tekstilės
gaminiams, rankų darbo produkcijai, kurią nukonkuruoja prekės, vežamos iš Kinijos ir
Turkijos. Tai patvirtina teorinės darbo dalies teiginį, jog rankų darbo produkcijos, amatų
išlikimui didelę grėsmę sudaro šiuolaikinio industrizuoto pasaulio prekių pasiūla. Jau XX a.
pradžioje vienintelis šiltas rankas nuo šalčio apsaugantis aksesuaras – megztos vilnonės
pirštinės, kurias megzdavo liaudies mezgėjos, pradėjo prarasti savo populiarumą: ,,XX a. 3−4
dešimtm. Moterys kartais nusipirkdavo trikotažinių, medvilninių, vilnonių ir net odinių
pirštinių“ (Statkevičius V. 1992), nors iki XX a. pradžios jos buvo labai vertinamos ir
prižiūrimos. Kaip pastebi S. Daunys, „suplyšusias pirštines ir kojines seniau visada adydavo,
šis darbas tekdavo pas ūkininkes tarnaujančioms pusmergėms, piemenėms, <...> sakydavo
„reikia sučervavot pančekas“ (1942, p. 74).
Tęsiant interviu, informantėms buvo užduotas klausimas apie savo mokinių vertinimą.
Nė vienos informantės atsakymas nepasirodė esąs reikšmingas tyrimo tikslo atžvilgiu, todėl
atsakymai nėra pateikti atskiroje lentelėje. Atsakydamos į klausimą apie mokinių pažangumo
vertinimą ar vertinimo sistemą, tekstilininkės sakė: „reikia gi žmogų paskatinti, pagiriu“,
„neturiu jokios ten sistemos, kad išeina – sakau, kad gražu, kad neišeina – dar darom“,
„pažymių nerašau – džiaugiamės abi, jei gerai pasiseka, nes juk malonu ir jai, ir man kaip
mokytojai“, „aš turiu tokią madą. Ir fabrike dirbdama aš niekad nesakiau žmogui, tu čia blogai
padarei, aš pirmiausia sakydavau, kur tu gerai padarei. Po to jau žiūrėk, reikalai pajuda, tada
jisai stengiasi daryt“.
Kitaip tariant, tradicinių tekstilės amato mokinių pasiekimai vertinami neformaliai,
paskatinimu, palaikymu ir pagyrimu.
Nors klausimas apie amatų mokyklą – jei būtų Jūsų valia, kokią įsivaizduotumėte savo
amato mokyklą – buvo iš anksto numatytas, pokalbio metu jis nebuvo užduotas, kadangi
informantės išsamiai atsakė, atsakinėdamos į kitus, prieš tai užduotus klausimus, kartais
nukrypdamos nuo užduoto klausimo temos. Tad atsakymai apie įsivaizduojamą amato
mokyklą, kurie yra pateikti žemiau esančioje lentelėje, gauti informantėms atsakinėjant į kitus
klausimus.
47
13 lentelė
Mintys apie amato mokyklą
Amatų mokykla kaip valstybinio rūpesčio
objektas
Amatų mokykla kaip tradicijos perdavimą
garantuojanti institucija
„kamerinė aplinka jauki, bet manau kad
turėtų buti valstybinė. Savarankiškai joms
išgyventi, tai sunku tokiai mokyklėlei“;
„mes turėjom tokią idėją, <...> kad dvare, kad
daryti tokį kaip amatų centrą, nu bet iš kur tu
pinigus paimsi, kad valstybei nerūpi?“;
„tokią svajonę mes visos turim, o va pinigo –
neturim, ir čia privačiai kelios mes to
nepadarysim“;
„visokius kursus – gerai ten, galima, bet reik,
kad visas priemones mokykla turėtų – iš kur
tokį pats paimsi – turi valstybei kažkiek
rūpėti“;
„jeigu privačią atidarysi, pavyzdžiui, tai
mokslas turės kainuoti, kad galėtum patalpas
išlaikyti <...>, geriau jos eis <...>, iš ko
paskui gyventi galės, tai ar ne valstybė turėtų
tuo pasirūpinti“
,,man sykiais ir baisu darosi – jau verpti – kas
šiandien moka? Nunyks ir kiti dalykai, jei
nebus, kur jų moko“;
„gal kai kuriuos amatus nebūtinai specialioje
mokykloje reik pamokyti, kad išliktų, o
madą, pavyzdžiui, mokinant amatus įdėti“;
„rūpi man tas dalykas − išmokau, aš,
pavyzdžiui, juosteles išausti, bet ji pati tik pas
mane pasidaro, o kaip užmesti, kaip visą
darbą padaryti – net marčios, kurios austi
norėjo ir pramokinau – nemoka. Tai taip
mūsų senelių darbas ateity ir pranyks, manau
sau“
13 lentelėje pateikti informančių pasisakymai rodo, kad amatų likimui jos nėra
abejingos. Interviu metu atsiskleidė dvi temos, susijusios su amatų mokyklos steigimu. Tokia
mokykla turi būti valstybinio rūpesčio objektas, jai įsteigti informantės nestokoja iniciatyvos,
patirties ir noro, tačiau joms stinga lėšų, nes mokykla turi turėti visas tradicinių tekstilės
amatų mokymo priemones bei medžiagas. Pavyzdžiui, kalbėdama apie galimybę pačiai
organizuoti savo amato mokymus, viena informantė samprotavo taip: „išsiimsi verslo
liudijimą, susimokėsi sveikatos draudimą, tai aš paskaičiavau, kad norint man surinkt
susimokėti visus sąžiningai mokesčius, jeigu aš užsiimčiau tuo mokymo verslu, tai man reikia
numegzti apie 100 porų kojinių per nepilną savaitę. Tai aš dirbdama dieną naktį aš
neužmegsiu nė mokesčiam, o man juk reiktų investuoti į siūlą ir reikėtų, kad jas iškart
nupirktų. Siūlai tai taip pat brangsta. Galų gale, tai yra mano laikas, tai jeigu aš dirbu vien
48
tam, kad numegzčiau taip, kad apsimokėčiau tik mokesčius – ką aš jau ten toj mokykloj
mokysiu. Verslo?“.
Be to, kalbantis su informantėmis viso interviu metu ryškėjo nuoširdus, nedirbtinas jų
rūpestis tradicijos likimu, kai informantės minėjo jau nunykusius amatus, nesant amatų
mokyklos, išreiškė nuomonę, kad tradicinių tekstilės amatų verslas negali garantuoti
pragyvenimo, todėl valstybė neišvengiamai turi padėti, siekdama išsaugoti amatų tradicijas.
Atsakymai į paskutinį interviu klausimą patvirtino informančių nuomonės tvirtumą apie
savo amato reikalingumą. Informančių pasisakymai apie tai kas jas skatina mokyti kitus,
pateikti žemiau esančioje lentelėje.
14 lentelė
Mokymo motyvacija
Noras išsaugoti savo amato tradiciją
Mokymo metu patiriamas bendravimo
malonumas
„manęs daug kas paklausia, tai kokia tau
nauda iš to kad tu mokai žmogų? Sakau man
jokios naudos nereikia, tik tai noras kad
norėtų žmogus. Kad išliktų tos tradicijos.
Kurios tikrai yra senos. <...> kad taip kad
pamato tai daug kas, kam įdomu. Bet kad
dirbt, tai labai mažai yra.“;
„naudos, kad pinigais – jokios, bet ar ėmė
mūsų seneliai, protėviai ką, kad parodo?“;
„jie aš nepamokinsiu, tai kas tada po manęs
liks , kas tada perduos?“;
„nu taip iš kartos į kartą ir tęstis turi“;
„kaip aš nuo mamos gavau <...>, tai man rūpi
mokant, kad kitiems liktų“
„bet kažkaip malonu, jeigu kreipiasi.
Susiranda. Be jokių rekomendacijų susiranda.
Mato kaip padaryta ir paskui užsinori – su
tokiu man pačiai malonu tada, aš irgi iš jos
pasimokaukąsužinau“;
„nesėdim gi tylėdamos, ne tik apie darbą
kalbam – draugiškai gi taip, va tada man
patinka“;
„man vis su jaunimu smagu būti – kitaip nuo
gyvenimo atsilikčiau“
Informančių atsakymai pratęsė anksčiau jų išsakytas mintis apie tai, kad joms rūpi jog
amatas, kuriuo jos užsiima, toliau klestėtų, kad tai, ką jos išmoko informaliu būdu „kaip aš
nuo mamos gavau“ būtų perduota ateities kartoms. Reikia pastebėti, kad skirtumo, rodant
susirūpinimą tradicija tarp informančių amžiaus nėra – tradicijos likimas yra svarbiausias
tekstilės amatų mokymo motyvas, nors „naudos, kad pinigais – jokios“. Kadangi viso interviu
metu informantės buvo labai malonios, į klausimus atsakinėjo išsamiai, plačiai, pasitelkdamos
49
savo gyvenimo pavyzdžius tai motyvas, kad mokymas joms suteikia bendravimo džiaugsmą
tyrėjai buvo tikėtinas.
3.2. Tyrėjas – stebimos aplinkos dalyvis
Siekiant darbo tikslo, tyrimo metu buvo naudotas stebėjimo metodas, darbo autorei
tapus stebimo mokymo dalyve. Stebėjimui – audimo mokymuisi buvo pasirinktos interviu
metu kalbintos informantės, interviu metu pasiūliusios tyrimo vykdytojai, neturėjusiai audimo
patirties, pačiai pabandyti pasimokinti austi audėjos namuose bei artelėje, pabandant austi
kaišytinę prijuostę. Kiekviena pamoka truko apie 45 minutes. Stebėjimo dalyvavimo
duomenys yra pateikti žemiau esančiose 15 ir 16 lentelėse.
Pirmoji pamoka vyko pas patyrusią audėją jos namuose, pabandant austi audėjos
audžiamą kaišytinę prijuostę.
15 lentelė
Audimo mokymasis pas prityrusią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su
kurias susidurta
mokantis
Mokytojos
veiksmai,
padedantys įveikti
sunkumus
Tyrėjo – dalyvio
refleksija,
pastebėjimai
pakvietė atsisėsti prie
staklių
nežinojau, ką
konkrečiai turėjau
daryti
audimo mokytoja,
priėjusi prie manęs,
nuramino, paklausė
ar esu mačius kada
kaip audžia, ar esu
pati bandžius austi
buvo neramu, kad ko
nepadaryčiau, kad
nesugadinčiau, tačiau
mokytojos
draugiškas,
bendradarbiavimui
nuteikiantis tonas
nuramino
papasakojo audimo
staklių veikimo
principą, eilių
skaičiavimą
kai kurie staklių
detalių pavadinimai
man buvo pirmąkart
girdėti, todėl ne viską
įsiminiau
visas detales ir
funkcijas, kurių
pavadinimų
nežinojau, mokytoja
vaizdžiai rodė
(pakojis, šaudyklė ir
t. t.)
staklės padarė didelį
įspūdį, sukėlė didelį
susidomėjimą, norą
pačiai užmesti ir
pradėti austi
50
15 lentelės tęsinys
Audimo mokymasis pas prityrusią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su kurias
susidurta mokantis
Mokytojos veiksmai,
padedantys įveikti
sunkumus
Tyrėjo – dalyvio
refleksija,
pastebėjimai
atsisėdusi prie staklių
audėja parodė, kaip ji
pati audžia,
pademonstravo
šaudyklės primušimą,
kaišytinės prijuostės
kaišymą
sėdint šalia ir stebint,
nekilo jokių sunkumų
ir atrodė, kad austi
pagal duotą schemą
yra nesudėtinga
mokytoja nuolat
klausė, ar man aišku,
ką ji daro
pradėjau nejučia
įsivaizduoti, kaip pati
audžiu
kaišytinės prijuostės
audimo schemos
išaiškinimas
buvo sunku
vaizduotėje suderinti
schemą, matomą ant
popieriaus ir tą patį
raštą audinyje.
Reikėjo įsiminti
nespalvotos schemos
spalvų simbolius.
Kiekviena spalva
schemoje turėjo savo
žymėjimą atitinkama
simbolika
apie savo
suabejojimą pasakiau
mokytojai. Ji pasakė,
kad tokia problema
nekils, kai atsiras
šiokie tokie įgūdžiai,
paklausė, ar aš esu
kada mezgusi ir
paprašė prisiminti,
kaip mezgimo raštas
virsta mezginiu –
„čia gi tas pats“
schema pasirodė
primenanti
siuvinėjimo ir
mezgimo schemas
atsisėdimas prie
staklių („į stakles“)
baimė suklysti ir
klausimas, ar
suklydus bus galima
klaidą ištaisyti, ar
taip ir ausiu su klaida
ragino nebijoti,
užtikrindama, kad
greit pastebės mano
klaidas ,,Jeigu kas
nors ne taip, iškart
matau – kur raštas
pabėgo, kur ne ten
siūlus prakišai,
nebijok“
gavus mokytojos
pažadą, kad mane
stebės, atsirado
gilesnė motyvacija
austi
51
15 lentelės tęsinys
Audimo mokymasis pas prityrusią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su kurias
susidurta mokantis
Mokytojos veiksmai,
padedantys įveikti
sunkumus
Tyrėjo – dalyvio
refleksija,
pastebėjimai
audimo eiga
nors audžiau lėtai
nedrąsiai, atidžiai
narsčiau – kaišiau
siūlelius, ir jei tik
pasidarydavo
neaišku, per kurią
tamsių siūlų pusę
kišti spalvotą siūlą,
iškart nedvejodama
pasitikslindavau, kad
nepadaryčiau klaidų.
Kaskart vis po 3
eilių jausdavo šiokią
tokią įtampą, jog
reikės persukti
mechanizmą
keletą minučių audėja
stovėjo šalia, žiūrėjo,
ar gerai man sekasi ir
nuolat pagirdavo
kiekvieną mano lėtai
atliktą veiksmą.
Paskui atsisėdo
kitame staklių gale,
bet vis akį
užmesdavo pažiūrėti,
kaip man sekasi,
persukdavo
mechanizmą, kai
reikėdavo,
pastebėdama tai pati
austi sekėsi gerai. Per
tą laiką, kol audžiau
nė vienos klaidos
nepadariau, nebent to
mano darbą –
mokymąsi stebėjusi
audėja nepastebėjo:
manau, pedagoginiais
tikslais. Tik vėliau
supratau, kad audimo
metu daromų
nesklandumų
(pavyzdžiui, netvirtai
primušinėjau siūlus),
mokytoja tiesiog
neakcentavo,
sakydama „gerai, va,
jau gaunasi, gal tik
tvirčiau biskį mušk“
Kaip matyti iš 15 lentelės duomenų, sunkumai pradėjus austi kilo iš karto − baimė ką
nors sugadinti, terminų neaiškumas, neužtikrintumas dėl būsimo audinio ir schemos
suderinimo. Tačiau šie sunkumai buvo lengvai įveikti, audimo mokytojai taikant
demonstravimo, aiškinimo metodus. Daugiausia nerimo kėlė tai, kad į audimo procesą
įsitraukiau tikrame audimo procese, audžiant tikrą gaminį – kaišytinę prijuostę, o ne mokantis
pavyzdėlį austi. Baugu buvo audžiant suklysti, todėl audžiau lėtai ir nedrąsiai. Visus
menkiausius iškilusias abejones ar klausimus iškart klausiau, tikslinausi. Toks mano kaip
mokinės elgesys audime lėmė ne tik smalsumas, bet ir didelė atsakomybė pirmąkart audžiant
sudėtingą spalvotą audinį. Tačiau mokytojos pasitikėjimas mane palaikė ir motyvavo austi.
Viso mokymo metu jaučiau didelį dėmesį mano darbui, pagalbą ir palaikymą, net jei nieko
52
neklausiau, mačiau, kad mokytoja mane stebi. Palyginus interviu duomenis su įgyta sėdėjimo
prie staklių patirtimi, pasitvirtino, kad audėja iškart mokina mokinį austi taip, kaip pati
audžia. Interviu metu ši audėja apie mokymą sakė ,,ką aš darau, tą ir mokau“. Taip pat
interviu metu minėjo, kad jos mokinės savarankiškai audžia gerai, tačiau kviečiasi savo
mokytoją į pagalbą, kai reikia audimo stakles paruošti audimui, nes nepatyrusios audėjos
vienos dar nesugeba to padaryti arba prisivelia klaidų. Audėja pasakojo ,,irgi, būna, padaro
kokia klaidą. 3 mėnesius dirbau, kol sutvarkiau.“
Įgijusi pradinės audimo patirties buvau dėkinga savo mokytojai už pasitikėjimą ir
suteiktas žinias.
Kita audimo pamoka vyko audimo artelėje, kurioje vidutinę audimo patirtį turinti audėja
audė audinį sijonui.
16 lentelė
Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su
kurias susidurta
mokantis
Mokytojos
veiksmai,
padedantys įveikti
sunkumus
Tyrėjo – dalyvio
refleksija,
pastebėjimai
demonstravimas.
Atsisėdusi prie
staklių audėja parodė,
kaip ji pati audžia,
pademonstravo
šaudyklės primušimą
bandžiau suprasti, ar
visomis staklėmis
audžiama vienodai,
nes šios, nors ir buvo
panašios į kitas
stakles esančias
patalpose, tačiau
turėjo šiek tiek
vizualiai matomų
skirtumų ir nebuvau
tikra, ar gebėsiu
manipuliuoti
šaudykle
ausdama audėja
aiškino savo
veiksmus, kaip meta
šaudyklę, kaip reikia
ją primušti
pamačiau, kad mano
mokytoja audžia kur
kas geriau, nei
aiškina, praktinis jos
darbo
demonstravimas
atgamino darbo su
šaudykle žinias
53
16 lentelės tęsinys
Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su kurias susidurta
mokantis
Mokytojos veiksmai,
padedantys įveikti sunkumus
Tyrėjo – dalyvio refleksija,
pastebėjimai
atsisėdimas prie
staklių
buvo keblu tinkamai
mesti šaudyklę ir
minti pakojį
audėja mokytoja
darsyk man lėtai pati
parodė, kaip reikia
mesti šaudyklę
audimo staklėse,
prilaikydama mano
ranką
pakartotinai
mokytojai parodžius,
suvokiau šaudyklės
metimo būdą šiose
staklėse
pakojo mynimas
po staklėm aptikau 4
pakojus, nežinojau,
kurį reikia minti
audėja paaiškino,
kodėl reikia minti
pirmą iš kairės pusės
nuo krašto
pasijutau galinti lėtai
austi
šaudyklės metimas
šaudyklė buvo man iš
dešinės pusės, todėl
reikėjo mesti į kairę
pusę tarp kelių šimtų
siūlų tunelių. Pirmu
bandymu metimas
nepasiekė. Taip pat
baiminausi stipriai
mušti, nes iš šalies
žiūrint neatrodo, kad
audėja su didele jėga
muštų.
bandžiau imti kaire
ranka, bet dėl to, kad
šaudyklė pasiliko ties
staklių viduriu, buvo
sudėtinga
supratau, kad mušant
reikia naudoti jėgą
54
16 lentelės tęsinys
Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją
Mokymo etapai
Sunkumai, su kurias susidurta
mokantis
Mokytojos veiksmai,
padedantys įveikti sunkumus
Tyrėjo – dalyvio refleksija,
pastebėjimai
audimo eiga
per pamokos laiką
vargu ar nors 1 cm
nuaudžiau, nes siūlai
buvo ploni, rezultatai
– menki. Tačiau
spėjau perprasti, kurį
pakojį reikia minti, ir
kaip šaudyklę
pašauti. Norėdama
pagreitinti procesą,
nutraukiau siūlą
mokytoja pagyrė, kad
man sekėsi gerai,
sakė ,,turi kantrybės
mokintis austi“ ir tuo
metu pati pritvirtino
nutrūkusį siūlą
pagirta labai gerai
įsidėmėjau, kaip
sutvirtinamas siūlas
Pamokos metu audėja mokė mane nedrąsiai, tačiau labai nuoširdžiai bandė padėti,
parodydama, kaip atliekami man sunkumą sukėlę veiksmai. Pati audėja jautėsi drąsiau,
būdama prie staklių ir pasakodama ką daro, o ne stovėdama šalia ir man patardama. Jos
pedagoginės patirties stygių jutau turbūt todėl, kad neseniai buvau pamokoje pas patirtį
turinčią audėją ir abu mokymus galėjau palyginti.
Audėjos pasiteiravus apie mokinius, teigė, kad dar pati nesenai audžia (apie metus
laiko), tad mokinių dar neturėjusi. Kadangi ją pačią mokino audėja, rodydama, kaip austi
praktiškai, ji sakė mananti, kad taip ir reikia mokinti, nesinaudojant knygomis. Tad palyginus
abi pamokas, galiu sakyti, jog audėja, turinti daug patirties (virš dešimties metų) ir audžiant, ir
mokant, jautėsi tvirtai, todėl ir mano kaip mokinės mokymosi savijauta buvo tvirtesnė.
Mokantis buvo akivaizdu, kad mokytoja turi pedagoginę patirtį – net iš staklių skleidžiamo
garso patyrusi audėja gali suprasti ar mokinys teisingai atliko audimo žingsnį – siūlų
primušimą.
55
3 pav. Kaišytinės prijuostės audinys, kurį mokinausi austi
Atliktas kokybinis tyrimas parodė, kad suaugusieji tradicinių tekstilės amatų pirmiausiai
linkę mokytis tiesiogiai iš liaudies meistro, patys pajutę susidomėjimą ir poreikį tokiai veiklai.
Tradicinės tekstilės amatų meistrės mano, kad susidomėjęs tradiciniais tekstilės amatais
žmogus pats turi ieškoti sau meistrų – mokytojų. Jei į šias meistres kreipiamasi, jos mielai
moko savo amato, neatsakydamos norinčiam mokytis. Jų mokymo, tradicijos perdavimo
motyvas nėra pragmatinis – tradiciją meistrės perduoda, vedinos noro išsaugoti tą amatą,
kuriuo užsiima arba net pabrėždamos tokio mokymo svarbą patriotiniu, tautiniu lygmeniu.
Moinių mokymosi motyvaciją palaiko draugiška, nuosširdi ir pagalbi mokymosi aplinka.
Mokymo galimybės taip pat egzistuoja tiek pačiom tekstilės meistrėms, tiek mokymusi
suinteresuotiems asmenims dalyvaujant specializuotuose tradicinės tekstilės amatų
seminaruose. Į tokius seminarus dažniausiai vyksta jau pažengusios liaudies amatininkės,
ypatingai vertinančios autentiškų senųjų tekstilės gaminių stebėjimą, tyrinėjimą, iš kurių
mokosi pačioos ir siekia autentiško objekto vaizdą bei jo atlikimo techniką skiepyti savo
mokinėms.
Tradiciją perduodamos mokymu, tekstilės amatų mokytojos dažniausiai moko tokiu būdu,
kaip buvo mokomos pačios, nors tiek vyresnės, tiek mažesnę tekstilės gaminių kūrimo patirtį
turinčios meistrės naudojasi prieinamais vaizdiniais mokymo ištekliais: knygomis, žurnalais ir
intenetiniais pavyzdžiais.
56
IŠVADOS
1. Teorinė analizė atskleidė, kad 1918–1940, suvokus ypatingą liaudies tekstilės vertę
nacionalinės kultūros vystymuisi, jos mokymas buvo palaikomas, steigiant amatų mokyklas.
Šiuo metu valstybės rūpestis yra išreikštas Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų
įstatymu (Žin., 2007, Nr. 77-3043) suteikiančiu tradicinės tekstilės amatų meistrams
sertifikavimo galimybę, kuri įgalina legaliai parduoti gaminius ir taip pat užsiimti sertifikuota
amatų mokymo veikla. Tradicinių tekstilės amatų edukacija yra vykdoma visoje šalyje,
rengiant trumpalaikes edukacines programas, įvairiose mugėse bei kitose specialiose
periodinėse masinį pobūdį turinčiose šventėse. Tačiau edukaciniai užsiėmimai dažniausiai
būna parodomojo pobūdžio ir negali suteikti pakankamai skirtingiems tradiciniams tekstilės
amatams išmokti reikiamų žinių bei įgūdžių. Todėl tų tekstilės amatų, kurių praktiškai
neįmanoma pademonstruoti per kelias šventės dienas, renginiuose arba nemokoma arba jie
demonstruojami tik labai fragmentiškai. Todėl tokie amatai – verpimas, vilnos karšimas –
palaipsniui nyksta, ir siekiant stabilizuoti jų, kaip ir kitų amatų nykimą, tradicinių amatų
liaudies meistrės laikosi įsitikinimo, jog tam yra būtinas valstybės rūpestis.
2. Liaudies tekstilės amatų tradicija suaugusiems dažniausiai yra perteikiama betarpiškai
mokantis pas amatą puoselėjančią liaudies meistrę, kuri moko „tiesiog šiaip“, jei mokiniai turi
motyvaciją, mokydamos ne nuosekliai, o tų amato ir technologinių dalykų, kuriais yra
suinteresuotas mokinys. Empirinio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad tradicinės tekstilės
amatų mokytojos nėra linkusios pataikauti besimokančiojo skoniui, jei jis nukrypsta nuo
autentiško liaudies tekstilės gaminio vaizdo, siekdamos motyvuoti mokinį kurti tradicijos
rėmuose.
3. Empirinis tyrimas taip pat atskleidė, kad tradicinės tekstilės amatų meistrės mokinius
moko taip, kaip buvo mokomos pačios – dažniausiai apsiribodamos praktine veikla, tačiau
pačios mokytojos gilinasi tiek į amato tradicijos istoriją, tiek ir domisi visais prieinamais jų
atstovaujamos tekstilės srities teoriniais bei praktiniais aspektais: vertina literatūrą savo amato
tema, internetinius išteklius, siekia kelti savo kvalifikaciją dalyvaudamos patirtį gilinančiuose
seminaruose bei parodose.
4. Empirinio tyrimo duomenys parodė, kad mokymas(is) pas tradicinės liaudies tekstilės
amatų meistres pasižymi šilta, nuoširdžia mokymosi atmosfera, leidžiančia tiek pačiai
mokytojai, tiek ir besimokantiesiems realizuoti ne tik tekstilės amato mokymosi poreikius, bet
patenkinti ir socializacijos reikmes.
57
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Balčikonis J. (1961). Audinių raštai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla. p. 4.
2. Bernotaitė – Bieliauskienė D. Lietuvių tautinis kostiumas. Pirštinės ir kojinės. Vilnius:
Mintis, 2013, p. 18, p. 22.
3. Bernotienė S. (1974). Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. – XX a. pr.
Lietuvos TSR istorijos – etnografijos muziejus. Vilnius: Mintis. p. 15.
4. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija:
vadovėlis vadybos ir administravimo studentams. Klaipėda: S. Jokužio leidykla –
spaustuvė. p.117, p. 293.
5. Čiurlionis M. K. (1960). Apie muziką ir dailę. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla. p. 279–280.
6. Daunys S. Moterų darbai// Gimtasis kraštas. Nr. 2, Šiauliai, 1942, p. 74.
7. Denscombe M. (2003).The Good Researsch Guide for small-scale social researsch
projects. Open University Press. Maidenhead – Philadelphia.
8. Durkheim E. (1999). Elementarios religinio gyvenimo formos. Vilnius: Vaga.
9. D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykla. (2001). Vilkija.
10. Edukacinė programa ,,Lino kelias“. [žiūrėta 2015 05 08]. Prieiga per internetą:
<http://www.edukacinesprogramos.lt/edukacine-programa/edukacija-lino-kelias-0>.
11. Eriksson M., Gustavsson G., Lovallius K. (2011). Warp and Weft: Lessons in drafting for
handweaving. Trafalgar square books; Reprint edition.
12. Galaunė P. (1988). Lietuvių liaudies menas jo meninių formų plėtojimosi pagrindai.
Vilnius: Mokslas. p. 10; p. 14; p. 260–261.
13. Gyvosios archeologijos dienos. [žiūrėta 2015 04 17]. Prieiga per internetą:
<http://alkas.lt/2014/07/02/vel-kviecia-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-
dienotvarke/#more-156456>.
14. Jaskelevičius K., Urbanavičienė D. (2006). (Savaitraštis “Laikas“ 2006 m. sausio 25 d.)
Tradiciniai amatai: nyksta ar klesti? ,,Delfi‘‘ tinklalapis. [žiūrėta 2014 06 10]. Prieiga
per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/verslas/tradiciniai-amatai-nyksta-ar-
klesti.d?id=8595650#ixzz35DzmPtH9>.
15. Jurkuvienė. T. (2006). Lietuvių tautinis kostiumas. – Vilnius: Baltos lankos. p. 31−32
16. Jurkuvienė. T., Keturakienė D., Ašmonaitytė L., Penkauskas R., Jonkus S. (2006).
,,Lietuvių tautinis kostiumas“ (DVD). Lietuvos liaudies kultūros centras.
58
17. Kardelis K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“. Elektroninis išteklius.
[žiūrėta 2015 05 10]. Prieiga per internetą: <http://www.scribd.com/doc/37948910/K-
Kardelis-Mokslini%C5%B3-tyrim%C5%B3-metodologija-ir-metodai>. p. 41.
18. Keturatienė D. (2014). Diena su tautiniu kostiumu.(straipsnio autorė: Laurinavičienė B.,
,,Savaitgalis“ 2014.03.22).Verslo žinių tinklalapis. [žiūrėta 2014.04.22]. Prieiga per
internetą: <http://vz.lt/article/2014/3/22/diena-su-tautiniu-kostiumu#ixzz305HiOG2B>.
19. Klimka L. (2009). Rugpjūčio 24−ji , Šv. Baltramiejaus diena – atsisveikinimas su
gandrais. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.etno.lt/index.php/lt/straipsniai/164-baltramiejaus-diena>.
20. Klimka L. (2010). Garsusis Vilniaus „Kaziukas“: kilmė, raida, tradicijos,perspektyvos.
Vilniaus pedagoginis universitetas Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 10
(2010). ISSN 1822-7309. p. 36–47. Pdf. Prieiga per internetą:
<http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2010~ISSN_1822-
7309.V_10.PG_36-47/DS.002.0.01.ARTIC>.
21. Lentelė Nr. 1 ,,Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla
Lietuvoje“ sudaryta pagal šiuos dokumentus: Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro
įsakymas. Žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3D-562: ,,Tautinio
paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir tradicinių amatų mokymo programų sąrašų
patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127-4855). Prieiga per internetą:
<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482370>.
22. Liausa S. (2014). Diena su tautiniu kostiumu.(straipsnio autorė: Laurinavičienė B.,
,,Savaitgalis“ 2014.03.22).Verslo žinių tinklalapis. [žiūrėta 2014.04.22]. Prieiga per
internetą: <http://vz.lt/article/2014/3/22/diena-su-tautiniu-kostiumu#ixzz305HiOG2B>.
23. Lietuvių etnografijos bruožai. (1964). Redagavo A. Vyšniauskaitė. – Vilnius. p. 13, p.
286, p. 298, p. 301, p. 322.
24. Lietuvos liaudies kultūros centras. [žiūrėta 2014 03 03]. Prieiga per internetą:
<http://www.llkc.lt/index.php?4086724252>.
25. Lietuvos nacionalinio muziejaus Etinės kurltūros skyrius. [žiūrėta 2015 05 03]. Prieiga
per internetą: <http://www.lnm.lt/rinkiniai/etnine-kultura>.
26. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. (1991). (Žin., 1991, Nr. 23-593).
27. Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų įstatymas. (2007). (Žin., 2007, Nr. 77-
3043). 2 str. Pagrindinės sąvokos.
28. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro įsakymas. Žemės ūkio ministro 2008 m. spalio
24 d. įsakymu Nr. 3D-562 ,,Dėl tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir
tradicinių amatų mokymo programų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127-4855).
59
Prieiga per internetą:
<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482370>.
29. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro įsakymas. Žemės ūkio ministro 2014 m.
birželio 2 d. įsakymu Nr. 3D-326 ,,Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007−2013 metų
programos priemonės ,,Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos ,,Tradicinių amatų kūrimas
ir (arba) plėtra“ įgyvendimo planavimo būdu 2014 metais taisyklių pakeitimas.
30. Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). pdf.
31. Lietuvos taikomosios dekoratyvinės dailės raida. [žiūrėta 2015 04 13]. Prieiga per
internetą: <http://www.tdaile.lt/laikotarpiai/laikotarpis3239.htm>.
32. Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacija. [žiūrėta 2013 10 13]. Prieiga per
internetą: <http://tautinispaveldas.com/index.php?page=apie-organizacija>.
33. Lietuvos tautodailininkų sąjunga. [žiūrėta 2015 04 13]. Prieiga per internetą:
<http://www.lietuvostautodaile.lt/apie-lts>.
34. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. (1956). – Vilnius. p. 46−58.
35. Maceina A. (1990). Tautinis auklėjimas. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, p. 90.
36. Milius (1994). V. Žemės ūkio rūmai – etninės kultūros puoselėtojas. Etninė kultūra ir
tautinis atgimimas. Vilnius. p. 106–114.
37. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. (2000).
38. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. (2004). (Žin., 2004, Nr. 56-1957).
39. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. (1998). (Žin., 1998, Nr. 66-1909).
40. Narčiūtė A., Čiulionytė A. (2000). Dailė trumpas dailės kursas. Vilnius: UAB
,,Gimtinė“. p. 26.
41. Neal E. (2005). Not The Usual Suspects: How To Recruit Usability Test Partipants.
[Žiūrėta 2013 02 11]. Prieiga per internetą: <http://www.sitepoint.com/article/usability-
test-participants.>.
42. Nėnienė I. (2010). Zanavykų tekstilės tradicijos XIX a.–XXI a. pradžia. Mokslo
monografija. Kaunas: Technologija. p. 28.
43. Palangos krašto etnoklubas ,,Mėguva“. [Žiūrėta 2015 02 10]. Prieiga per internetą:
<http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/etnokulturos-centre-sumirges-riesines-56-
74456>.
44. Paveikslas Nr. 1. ,,Tautinio paveldo produktai ir jų sertifikavimas“ Petrošienė E.
(2010). Žemės ūkio ministerija, Kaimo plėtros departamentas, Tautinio paveldo ir
mokymo skyrius. pdf.
60
45. Paveikslas Nr. 2. Numatomi tradicinių amatų centrai Lietuvoje – žemėlapis. Tautinio
paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2014 01 10]. Prieiga per internetą:
<http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm> .
46. Paveikslas Nr. 3. Kaišytinės prijuostės audinys, kurį mokinausi austi. Nuotraukos
autorė A. Rastauskaitė, 2013.
47. Petrošienė E. (2010). ,,Tautinio paveldo produktai ir jų sertifikavimas“. Žemės ūkio
ministerija, Kaimo plėtros departamentas, Tautinio paveldo ir mokymo skyrius. pdf.
48. Prager W. Filmas ,,Wilna“ (Vilnius 1936 – archyvinis vokiečių filmas, − Kaziuko mugė),
youtube vartotojas: Istorikas.lt. ,,Vilnius 1936 – archyvinis vokiečių filmas – Kaziuko
mugė“. (2013.11.23). [Žiūrėta 2015 04 10]. Prieiga per internetą:
<https://www.youtube.com/watch?v=rD1ow7moFao>. (Laikas: 5 min. 30 s. – 6 min.).
49. Projektas ,,Tradicinio moterų amato atgaivinimas: liaudies audiniai“. [Žiūrėta 2015 04
10]. Prieiga per internetą:
<http://www.muziejai.lt/prev_vers/vilnius/19a_tekstiles_paroda.htm>.
50. Rajackas V. (1997). Mokymas – ugdymo pagrindas. Vilnius. p. 5
51. Rajackas V. (1999). Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Vilnius. Vilniaus
pedagoginis universitetas. p. 49. Prieiga per internetą:
<http://www.biblioteka.vpu.lt/bibl/elvpu/15343.pdf >.
52. Ribašauskienė E. (2008). Tradiciniai amatai Lietuvoje: situacija ir perspektyvos.
Rinkotyra. Žemės ūkio ir maisto produktai. Nr. 4 (42), ISSN 1392-6101 p. 91; p. 95.
53. Ribašauskienė E. Kšivickienė. D. (2009). Kokius tradicinių amatų centrus steigti. (Mano
ūkis 2009/12). [Žiūrėta 2014 01 10]. Prieiga per internetą:
<http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=2067&z=92>.
54. Samalavičius S. (2011). Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII-XVII amžiuose.
Vilnius: Edukologija. p. 23.
55. Statkevičius V. Šilališkiai. Darbai ir papročiai. – Vilnius, 1992.
56. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:
tautinio autentiškumo problema. pdf. Acta acadenuae artium Vilnensis / 38 2005. p.
63−82. Prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-
0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. p. 64, p. 81.
57. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:
tautinio autentiškumo problema. pdf. p. 63−82. (Cituota p. 69). Prieiga per internetą:
<http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-
0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. Cituota pagal: Žemės Ūkio
Rūmų apskaita 1936−1938. Kaunas, 1940, p.131.
61
58. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:
tautinio autentiškumo problema. pdf. p. 63−82. (Cituota p. 76). Prieiga per internetą:
<http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-
0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. Cituota pagal: Sodžiaus menas.
Rinktiniai audiniai. p. 9.
59. Šatavičiūtė L. (2008). Amatų sąjūdis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje: tautinis
aspektas. pdf. p. 88–100. Prieiga per internetą <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-
eLABa-0001:J.04~2008~ISSN_1822-4555.N_4.PG_88-100/DS.002.0.01.ARTIC>.
60. Šidiškienė I. (2007). Tautiniai drabužiai Lietuvių kultūroje (XIX a. pab.–XX a. 4
dešimtm.). Amatai ir kūryba. Antroji serijos knyga ,,Lietuvos etnologija“. Lietuvos
istorijos institutas. p. 211−218.
61. Švietimo ir mokslo ministerija. [žiūrėta 2013 10 08]. Prieiga per internetą:
<http://www.smm.lt/web/lt/struktura-ir-kontaktai/apie-ministerija/ministerijos-istorija>.
62. Šv. Baltramiejaus mugė. [Žiūrėta 2014 05 17]. Prieiga per internetą:
<http://www.amatugildija.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=105:baltra
miejausmuge2012&catid=35:naujienos&Itemid=83>.
63. Šv. Baltramiejaus mugė. [Žiūrėta 2014 05 24]. Prieiga per internetą:
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-10-sv-baltramiejaus-mugeje-svarbiausia-
autentiska-rekonstrukcija/86508>.
64. Tamošaitis A. (1931). Sodžiaus menas. Kn. 2. Prijuostės ir žičkų rinkiniai. Kaunas:
„Spindulio“ b−vės spaustuvė. p. 3.
65. Tamošaitis A. (1932). Sodžiaus menas. Kn. 4. Juostos. Kaunas: „Spindulio“ b−vės
spaustuvė. p. 7.
66. Tamošaitis A. (1933). Grįžkime prie liaudies meno. Jaunoji karta., Nr. 7. p.108–109.
67. Tamošaitis A. (1939). Sodžiaus menas. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. p. 5; p. 21.
68. Tautinio paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2014 03 18]. Prieiga per internetą:
<http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm >.
69. Tautinio paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2015 02 28]. Prieiga per internetą:
<http://www.marketing-europe.eu/>.
70. Tidikis R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. − Vilnius: Lietuvos teisės
universitetas. p. 448.
71. Umbrasas J., Kunčiuvienė E. (1980). Lietuvių dailininkų organizacijos 1900−1940. –
Vilnius: Vaga. p. 40−41.
62
72. UNESCO Nematerialaus paveldo apsaugos konvenciją. (2003). [žiūrėta 2014 06 10].
Prieiga per internetą: <http://www.unesco.lt/kultura/nematerialus-kulturos-
paveldas/nematerialaus-kulturos-paveldo-apsaugos-konvencija>.
73. UNESCO Nematerialaus paveldo apsaugos konvencija. (2003). (UNESCO) The
Convention for the Safeguarding of Intangible Cultural Heritage (2003). [žiūrėta 2014 06
10]. Prieiga per internetą:
<http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=00022#part3>.
74. Vandytė A. (1996). Juostos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Mokymo
metodikos centras. Vilnius: UAB ,,Informacijos ir leidybos centras“.
75. Vilniaus dailiųjų amatų asociacija. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.vdaa.lt/apie_mus.htm>.
76. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos amatininkų klubas ,, Dvaro meistrai“. [žiūrėta 2015
04 15]. <http://www.dvaromeistrai.lt/lt/mokymai>.
77. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos ,,Senųjų amatų dirbtuvės“. [žiūrėta 2015 04 15].
Prieiga per internetą: <http://www.seniejiamatai.lt/apie-mus.html>.
78. Vilniaus etninės kultūros centras. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.etno.lt/index.php/lt/etnoketvirtadienis>.
79. Viešoji įstaiga ,,Amatų gildija“. [žiūrėta 2014 08 10]. Prieiga per internetą:
<http://www.amatugildija.lt/>.
80. Viešoji įstaiga ,,Gerovės ekonomikos institutas“. [žiūrėta 2013 01 07]. Prieiga per
internetą: <http://tautinispaveldas.com/uploads/docs/sklaida-GEI-3.pdf >.
81. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIII. (2008). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas, p. 71.
82. Žemaitaitytė I. (2007). Neformalusis suaugusiųjų švietimas: plėtros tendencijos
dabartinėje Europoje. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. p. 7.
83. Žmuidzinavičius A. Dailė ir profesorius. – Vilniaus žinios, (1906 m. gruodžio 14 d.), Nr.
279.
63
SANTRAUKA ANGLŲ KALBA
Summary
Alma Rastauskaite. Teaching and Learning Peculiarities of Traditional Textile Crafts
for Adults. Art Education. Scientific advisor: Assoc. Prof. Dr. Dalia Karatajiene. – Vilnius,
Lithuanian University of Educational Sciences, 2015. − 65 p.
The problem of the research – traditional textile crafts in society are viewed as a
product or business, rather than a development and continuation of the phenomenon of
tradition.
The object of the research – teaching and learning peculiarities of traditional textile
crafts for adults.
The purpose of the research – to reveal the peculiarities of teaching and learning of
traditional textile crafts for adults.
The objectives of the research:
1. To reveal the peculiarities of adult education and learning of crafts in Lithuania.
2. To describe the traditional textile crafts as a part of folk art.
3. To reveal folk art masters’ teaching and learning experience of traditional textile
crafts.
Conclusions:
1. The theoretical analysis has shown that in 1918–1940, after understanding the value
of folk textile in national cultural development, textile education was supported by
establishing craft schools. Currently, the state concern is expressed by the Law on the
Protection of National Heritage of the Republic of Lithuania (State news, 2007, № 77-3043)
which enables certification for folk art masters of traditional textile crafts. Certification also
enables legal selling of products and the opportunity to engage in certified handicraft training
activities. The traditional textile crafts Education is carried out across the country, presenting
short-term educational programs in various fairs and other special periodic mass celebrations.
However, educational activities usually have a demonstrative character and cannot provide
enough knowledge and skills for learning different traditional textile crafts. Some textile
crafts are presented very fragmentary on holidays or special events because it is practically
impossible to demonstrate or teach them in a few days. Therefore, such crafts as spinning or
wool carding are gradually disappearing. In order to stabilize their and other crafts
disappearance, traditional folk art masters hold belief that there is a necessary public concern.
64
2. The tradition of textile crafts for adults is usually presented by folk art master, who
teaches very passingly. If students have motivation, they are taught the craft features and
technological things that are interesting for them. Empirical data suggest that traditional
textile crafts teachers are not inclined to indulge the taste of learners, if they disregard the
authentic folk textile product image. Folk art masters try to motivate students to follow
traditions.
3. Empirical research shows that traditional textile crafts masters teach their students in
the way they were taught themselves – limiting themselves with practical activities. However,
teachers themselves delve into history of craft tradition and take interest in all available
theoretical and practical aspects of textile field represented by them: they evaluate the
literature of their craft, online resources, seek to upgrade their qualifications and deepen
experience in training seminars and exhibitions.
4. Empirical research has shown that teaching and learning with masters of traditional
folk textile crafts create a warm and sincere atmosphere which enables them to realize not
only the needs of textile craft learning but also to meet the needs of socialization.
Keywords: adults, traditional textile crafts, teaching and learning.
65
PRIEDAI
1 priedas Informantams buvo pateikti klausimai:
1.Kiek metų užsiimate šia tekstilės veikla?
2. Kokia yra jūsų gaminio paskirtis, kam jį gaminate? ar kam nors rodote, eksponuojate, savo
kūrinius, ar jie yra tik vartojimo, dovanų objektas?
3. Iš kur Jūs pati išmokote šio amato?
4. Kodėl Jūs ėmėtės mokytis šio amato?
5. Kas mokantis Jums buvo sunkiausia ir kodėl?
6. Kuri amato mokymosi sritis Jums buvo patraukliausia ir kodėl?
7. Ką iš to, ką mokėtės laikote vertingiausiais įgūdžiais arba žiniomis?
8. Kaip manote, ar tų dalykų, kuriuos mokėtės ir kuriais dabar naudojatės, galima išmokti
pačiam, be pagalbos?
9. Kokia yra pas jus besimokančių mokinių motyvacija, kam jie šito mokosi?
10. Kiek laiko trunka Jūsų mokymas?
11. Ko, pradėdama mokyti, Jūs mokote pirmiausiai ir kodėl?
12. Kokiais mokymo resursais Jūs naudojatės?
13. Kas yra sunkiausia, mokant Jūsų amato ir kodėl?
14. Ko svarbiausiai reikia išmokyti, kad mokinys galėtų savarankiškai kurti?
15. Kaip vertinate savo mokinių pažangumą, ar turite kokią nors verinimo sistemą?
16. Jei būtų Jūsų valia, kokią savo amato mokyklą įsivaizduotumėte?
17. Kas Jus skatina mokyti kitus?