S t a s y s V ė l y v i s

M a r i u s J o n a i t i s j u v / v - - f . r -vemm-dvv i t . „ I FlUVS-A-PATM-MKa-ESTO

VIA M-MVN/IVM TO 1-5 AM -D E t A. PI D A S SIA'T-GVA-VC ET- IVMENTOAC11 O 51-AQ VA - T L-VVI A.'NOC E T- SKVP. ^/5-E5CIT-«T-EI-CV5TO^/VEC

E^r [ r-A DCNA TV/A-C E Al TIL1VM CLVE Į N-E C - PE C VNIA G VE - EIV5-POTE5TA5 ^TO XII

LENTELIŲ ĮSTATYMAI

ir jų komentaras

SI -WOX-F VP.TVMFAX1T-5I-IA<A -O CC15 IT IVRE-CAESV5-E5TO LVCI E N D O G V E - r i O R A T O SI 5E-TELO-DEFLWDIT-

51-A DOP.AT-EVB.TO-GVOD-NEC ' M A Mf FE5TV/V - ERlT-DVr U O N E - D A M N V M DECIDITO

HOAAINifv, M o pa VVAA l/v' VRBE -Al E-5E PEtlTO-A/EVE-VRlTO

HG C • PIVS A/E• FACITO-P OCVAA ASCEA-A/E-notITO

MVMERE5-CEAJA.5-NE-RADVAJTC /IEVF. L E 5 S V M FVA^ER IS-E R C O - HA B E AM TO H O A/i I N E - M O R J V O •AfE'O 5 5 A- LECITO Q V 0 - P 0 5 T - F VA/VS- FAC IAT

PATRONV5 -51 C ME NTI-f R AVD EMFECE RJT-5ACEPN-E5TO GVI-5E-5IERITTE 5TAWEfcUBMPEWSVE F VF RIT-AII-TESTI f/ONIVM-F/TI ATVR;! AA P RO BV5-IAITE5 TABIU5GVE -E5TO

G'VĮ-CORONA / A-PA RIT-IP SE - P E C V NIAVE-EIVS-H0A40PJS-VIRTVTI5VE-EK CO-AAOVVir/PvEI-

AJEVE- AVR.VM-ADWTO- AT-C VI AVROOENTES-IVNCn -ESCVNPA 5T-IM CVAA-((,L0-5EP EUET-VRETVE-5E-F F AVDKSTO

THIjIMŽJ INfCJiMlACIJOj CfMTiVV;

5

T U R I N Y S

Įvadas 7

Leges XII tabularum et c o m m e n t a r u m 23

T a b u l a I 24

I l e n t e l ė 25

K o m e n t a r a s 26

T a b u l a II 34

II l e n t e l ė 35

K o m e n t a r a s 36

T a b u l a III 40

I I I l e n t e l ė 41

K o m e n t a r a s 42

T a b u l a I V 46

I V l e n t e l ė 47

K o m e n t a r a s 47

T a b u l a V 52

V l e n t e l ė 54

K o m e n t a r a s 55

T a b u l a V I 64

V I l e n t e l ė 65

Komentaras 66

Turinys 6

T a b u l a V I I 74

V I I l e n t e l ė 76

K o m e n t a r a s 78

T a b u l a V I I I 84

V I I I l e n t e l ė 88

K o m e n t a r a s 92

T a b u l a I X 106

I X l e n t e l ė 107

K o m e n t a r a s 108

T a b u l a X 112

X l e n t e l ė 113

Komentaras 114

T a b u l a X I 118

X I l e n t e l ė 119

K o m e n t a r a s 120

T a b u l a X I I 124

X I I l e n t e l ė 126

K o m e n t a r a s 126

Fragmenta incertae sedis 129

Santrumpos ir jų paaiškinimai 137

7

Į V A D A S

Esama teisės normų ir jų aktų, kurių gyvavimas trunka labai neilgai — keletą metų, vos kelis mėnesius ar savaites. Kita ver-tus, yra galiojančių kelis šimtmečius, o juose įtvirtintų principų reikšmė nemažėja ir praėjus dar ilgesniam laikui.1

Be Biblijos, kuri buvo ne tik reikšmingas senovės teisės šal-tinis, bet ir šiandien išlieka krikščioniškosios religijos normų pamatas, be akmens lentelėse iškaltų įsakymų, apreikštų Mozei ant Sinajaus kalno, kuriuose surašyti paliepimai ir draudimai, kurie, pasak lenkų teologo Vincento Zaleskio (Wincenty Za-leski), visuomet nauji ir gaivūs, įrėžti akmenyje, todėl tvirti, nepajudinami ir nepakeičiami kaip uola, kylantys iš giliausių žmogiškosios prigimties troškimų,"' būtina paminėti dar vieną žmonijos kultūros ir teisės paminklą: tai pirmasis rašytinis ro-mėnų teisės šaltinis — XII lentelių įstatymai (leges duodecim ta-bularum).

{vardijant faktorius, identifikuojančius europietiškąją civili-zaciją ir kultūrą, be krikščionybės, kaip apie ne mažiau reikš-mingus dalykus dera kalbėti apie Graikijos filosofinę mintį ir romėniškąją jurisprudenciją. Lenkų romanistas Marekas Kuri-lovičius (Marek Kurylowicz) yra taikliai pastebėjęs, kad trys simbolinės europietiškosios civilizacijos ir kultūros aukštumos: Akropolis, įkūnijantis graikų filosofiją ir meną, Golgota, bylo-janti apie krikščioniškąją etiką ir Kapitolijus, primenantis ro-mėnų teisę, neabejotinai išliks ir besivienijančios šiuolaikinės Europos pamatas. *

1 Zablocka Maria. Ustawa XII toblic. Rekonstrukcje doby Renesansu. — Warszawa: Liber. P. 7. 2 Zaleski Wincenty. Nauka Boia. Dekalog. — Poznari-Warszawa-Lublin: 1960. P. 113. 3 Kurylowicz Marek. Prawo rzymskie. Historia tradycja uispolczesnos'č. — Lub-lin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie — Sklodowskiej, 2003. P. 7.

Įvadas 8

Pažintis su Europos teisės tradicijos ištakomis, seniausiu ra-šytiniu romėnų teisės paminklu — XII lentelių įstatymais yra labai svarbi ir naudinga humanitarinio ir socialinio formavimosi bei lavinimosi procese, ypač pradedantiems ir tęsiantiems teisės studijas. Prancūzų teisės istorikas Žanas Godemė (Jean Gaude-met) vaizdžiai rašė: Si l'histoire est le veritable laboratoire des sciences humaines, celle de Rome est le domaine privile'gie du jurist,4

Leges duodecim tabularum yra vienas iškiliausių teisės istori-jos paminklų, leidžiantis žvilgtelėti į ankstyvąsias genialiosios romėnų teisės raidos stadijas bei geriau suprasti vėliau įvyku-sius teisinio reguliavimo pokyčius, jo tobulėjimą klasikinėje bei Justiniano epochos teisėje. Prancūzų romanistas Paul Frėdėric Girard pabrėžia, kad „XII lentelių įstatymas yra vienintelis visų to laiko įstatymų, apie kurį, rašant romėnų teisės mokslą, ypač daug tenka pasakyti. Jis yra fundamentalinis romėnų teisės pa-minklas, kuriame padėta visa senovės teisinė kūryba ir kuris nustatė vėlyvesnės teisės išsirutuliojimo gaires. Tūlas labai tei-singai pasako, kad XII lentelių įstatymas yra toks pat romėnų teisės istorijos paminklas, koks graikų literatūros paminklas bu-vo Homero poemos".5

Požiūris į šį teisės paminklą, kaip ir apskritai į visą romėnų teisę, neturėtų apsiriboti vien teisės istorijos, teisinio palikimo aspektais. Įžvalgesnė akis rekonstruotame XII lentelių įstatymų tekste pastebi tokias reikšmingas detales, kurios yra prima facie įrodymas, jog tai ne vien „antikvarinė" vertybė: tūkstantmečių senumo įstatymų eilutėse galima įskaityti kai kuriuos itin reikšmingus bendruosius teisės ar atskirų jos šakų principus, nuostatas, kurių veikiama formavosi bei kuriuos perėmė ir įtvirtino šiuolaikinė, galiojanti teisė.

4 Jeigu istorija yra tikra humanitarinių mokslų laboratorija, tai Romos istorija sudaro ypatingą, privilegijuotą teisininkų domeną. Zr. Itichiesta: Studio e insegnamento det diritto romano / / Labeo 22 (1956) 1. P. 72. 5 Girard Paul Frėdėric. Romėnų teisė. T. I. — Kaunas: Vytauto Didžiojo U n i -versiteto Teisių fakultetas, 1931. P. 42.

9 Įvadas

Šio leidinio, kuriame pateikiamas XII lentelių įstatymų teksto rekonstrukcijos vertimas į lietuvių kalbą bei jų nuostatų komentaras, autoriai tikisi, jog jis padės, pasak Žano Godemė, pasinaudoti išskirtine teisininkų privilegija atidžiau patyrinėti senovės Romos istoriją, giliau pažinti romėnų teisę, jos šalti-nius, teisinės minties raidą.

Pradžioje skaitytoją trumpai supažindinsime su XII lentelių įstatymų priėmimo aplinkybėmis bei jau tūkstantmečius t run-kančiu bei didelių intelektualinių pastangų reikalaujančiu pro-cesu — mėginimais atkurti prarastą originalų įstatymų tekstą, t. y. jo rekonstrukcijomis.

Pačiai romėnų teisei leges duodecim tabularum buvo istoriš-kai pirmasis rašytinis, kodifikuotas įstatymų leidžiamosios val-džios aktas, kurį sudarė bendro pobūdžio teisės normos.

Šiandien neabejojama, jog tai — decemviri legislatyvinės veiklos, vykdytos V a. pr. Kr. viduryje, rezultatas, {statymų genezė glaudžiai susijusi su ilgamete plebėjų kova dėl savo po-litinių teisių su patricijais. Siūlymai užrašyti paprotinę teisę bu-vo inicijuojami plebėjų tribūnų, kaip antai Terentilijaus Arsos (Gaius Terentilius Arsa), motyvuojant tuo, kad nerašytą papro-tinę teisę taikydami magistratai piktnaudžiaudavo savo įgalio-jimais, o teisės papročiai kai kada taikomi ir aiškinami diskri-minuojant plebėjus.

Šios legislatyvinės iniciatyvos neliko be atgarsio. 452 m. pr. Kr. tautos susirinkimas (comitia) sudarė dešimties patricijų komisiją (decemviri legibus scribundis), kuriai iškeltas uždavinys per ateinančius metus parengti teisės nuostatų rinkinį. Tuo lai-kotarpiu decemviri buvo suteikta visa politinė valdžia valstybė-je. 451 m. pr. Kr. buvo sudarytos dešimt lentelių su jose išdės-tytomis teisės nuostatomis. Tais pačiais metais komisijos sudėtis atnaujinta išrenkant kitus dešimt Romos piliečių, tarp kurių šį kartą jau būta ir plebėjų. Kai kurie autoriai nurodo, jog iš pir-mojo decemvirato narių pakartotinai buvo perrinktas tik patri-cijus Apijus Klaudijus (Appius Claudius), kurio piktnaudžiavi-mas suteiktais įgalinimais tapo antrojo decemvirato nuvertimo

Įvadas 10

priežastimi,b kiti pateikia ir plebėjų, dalyvavusių antrojo de-cemvirato veikloje, skaičių.' Atnaujintoji komisijos sudėtis pa-rengė dar dvi įstatymų lenteles.

Romanistikos moksle vyrauja nuomonė, jog iš tiesų būta dviejų atskirų įstatymų projektų, sudarytų iš dešimties ir dviejų lentelių, kuriuos skyriumi priėmė tautos susirinkimas.

Kur kas daugiau diskusijų kelia šių įstatymų nuostatų aiški-nimui labai reikšmingas klausimas, ar prieš surašydami savosios teisės nuostatas, romėnai siuntė pasiuntinius į Graikiją susipa-žinti su tenykšte teise, o svarbiausia — su Solono įstatymais. Pradžioje, daugiausiai remiantis gausiais literatūriniais šaltiniais, hipotezė, jog trijų patricijų komisija buvo išsiųsta susipažinti su Graikijos polių, o ypač su Atėnų teise,8 akceptuota nesisten-giant ją vertinti kritiškai. XVIII a. pradžioje romanistikos mokslas faktą dėl minėtų pasiuntinių siuntimo į Graikiją ima traktuoti kur kas nuosaikiau. Remiantis gilesne tokių grynai romėniškos kilmės institutų kaip tėvo valdžia (patria potestas) seniausios romėnų civilinio proceso formos ir kitų analize, įsi-vyravo nuomonė, jog betarpiško sekimo Solono įstatymais ar-ba, kitaip tariant, Graikijos polių teise, hipotezė yra veikiau atmestina nei patvirtintina. Kita vertus, negalima ir visiškai pa-neigti įtakos, kurią XII lentelių įstatymams turėjo tiek pačios Graikijos, tiek graikiškų pietinės Italijos miestų teisė.

6 Girard Paul Frėdėric. Cit. op. P. 41. P. F. Girard remiasi gerai žinoma le-genda, jog antrąjį decemviratą romėnų tauta nuvertusi po to, kai vienas iš decemviri — Apijus Klaudijus, vedamas asmeninių paskatų ir pasinaudodamas turima valdžia, mėgino savo klientui perduoti Verginiją tai grįsdamas ginčy-tinu jos laisvės statusu, o šios neteisybės nepakentęs Verginijos tėvas dukterį nužudęs (plačiau žr. komentarą Ad VI, 7). 7 Pasak William L. Burdick iš devynių naujų antrojo decemvirato narių (vie-nintelis iš senųjų narių buvo Apijus Klaudijus) trys buvę plebėjai. Žr. Bur-dick William L. The Principles of Roman Law and their Relation to Modern Law. - Clark, New Jersey: The Lawbook Exchange, LTD, 2004. P. 99. 8 Romėnų istorikas Titas Livijus nurodo trijų pasiuntinių patricijų Spurijaus Postumijaus Albos, Aulo Manilijaus ir Publijaus Sulpicijaus Kamerino vardus (Žr. Titus Livius. Ab urbe condita libri III, 31).

11 Įvadas

Decemviri, surašę teisės nuostatas, savo darbo niekaip nepa-vadino.9 Šaltiniai leidžia teigti, jog kiekviena iš lentelėse įrašytų nuostatų buvo suprantama kaip atskiras įstatymas (lex). Dėl to kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Pomponijus decemviri veikalą įvardija leges duodecim tabularum. Taip šį teisės aktą vadina ir kai kurie šiuolaikiniai romėnų teisės tyrinėtojai, pavyzdžiui, italų romanistas Antonio Guarino. Kiti antikiniai autoriai, kaip kad prokuliečių teisės mokyklos pradininkas Labeonas, rašė tiesiog „XII lentelių" komentarus (ad XII tabularum libri). Toks aptariamo teisės paminklo įvardijimas pasirodė priimtinas ir daugeliui šiuolaikinių romėnų teisės tyrinėtojų. Tai ypač pa-sakytina apie italų romanistiką. Kita vertus, jau antikos epocho-je dvylikoje lentelių surašytas teisės nuostatas imta traktuoti kaip visumą, ją pavadinant lex duodecim tabularum, kaip tai da-ro Gajus šiam įstatymui skirtame komentare. Sekant šiuo, mums labiausiai prieinamu, klasikinės jurisprudencijos atsto-vu,10 šiandien dominuoja decemviri veikalo kaip XII lentelių įstatymo (lex duodecim tabularum) įvardijimas. Nepaisant to, šio

9 Apie tai, jog ir patys romėnai nebuvo nustatę vienintelio šio teisės normų akto pavadinimo kalba ir prancūzų romanistas Paul Frėdėric Girard, kuris teigia, kad dvylika įstatymų lentelių paprastai buvo vadinamos: Duodec im tabulae, lex duodecim tabularum, lex decemviralis, kartais visiškai t rumpai lex. Žr. Girard Paul Frėdėric. Cit. op. T. I. P. 42. Apie skirtingą terminiją, vartojamą decemviri sudarytam teisės rinkiniui įvardinti, taip pat žr. Zabloccy Maria i Jan. Ustauia XII tablic. Tekst-tlumaczenie-objašnienia. — Warszawa: Liber, 2000. P. 5 - 6 . 10 Apie pačią Gajaus asmenybę iš tiesų yra žinoma labai nedaug. Aišku viena, kad amžininkai jo nepriskyrė žymiausiems ano meto teisininkams. Tai liudija ir tokia aplinkybė, kad Gajus nedisponavo ius respondendi ex auctoritate prin-cipis, t. y. teise aiškinti teisės nuostatas imperatoriaus vardu. Kita vertus, isto-rija lėmė, kad Gajaus parašyti teisės pagrindai Institutiones yra vienintelis be-veik visas mūsų laikus pasiekęs klasikinės epochos romėnų teisės šaltinis. Lenkų romanistas Kazimierz Kolanczyk yra vaizdžiai pažymėjęs, kad nors tarp romėniškosios teisinės literatūros korifėjų Gajus nėra pirmojo ryškio žvaigždė, taip susiklostė, kad jo veikalas išliko ir ši žvaigždė spindi arčiausiai mūsų, o tuo pačiu ir aiškiausiai. Žr. Kolanczyk Kazimierz. Praivo rzymskie. -Warszawa: Wydawnictwo Prawnicze LexisNexis, 2001. P. 59.

Įvadas 12

leidinio autoriai, atsižvelgdami j tai, jog vieningo garsiojo ro-mėnų teisės paminklo pavadinimo nebūta net pačioje Romoje, jį pasirinko įvardyti daugiskaitine forma, t. y. kaip „XII lentelių įstatymus", siekdami išvengti skirtingos terminijos nei vartoja-ma Lietuvoje romėnų teisės studijoms parengtoje metodinėje mokomoje priemonėje — Ipolito Nekrošiaus, Vytauto Nekro-šiaus ir Stasio Vėlyvio vadovėlyje „Romėnų teisė"11.

Be imperatoriaus Adriano edikto12, XII lentelių įstatymai buvo vienintelė romėnų teisės kodifikacija iki pat didžiojo tei-sės sisteminimo sąjūdžio valdant imperatoriui Justinianui. Ro-moje XII lentelių įstatymų galiojimas formaliai nebuvo panai-kintas iki minėtojo imperatoriaus epochos. Nors didelė dalis jų nuostatų praktiškai nebebuvo taikomos, šio teisės normų akto komentarai buvo rengiami dar I—II a.

Nelengva glaustai apibūdinti XII lentelių įstatymų reikšmę ir statusą. Jų nuostatos turėjo daug reikšmės lyginant patricijų ir plebėjų teises, ypač procesinės teisės srityje, skatino teisės pasaulėjimą. Ypač reikšminga aplinkybė yra tai, jog XII lente-lių įstatymai pasirodė dar tuomet, kai romėnų teisė išgyveno vadinamąją ezoterinę savo raidos fazę. Tai reiškia, jog galiojan-čios teisės nuostatos nebuvo visuotinai žinomos ir prieinamos. Žiniomis apie teismo procesuose vartojamas ieškinines formu-les bei iškilmingas formuluotes, pasitelkiamas viešai sudarant beveik absoliučią dalį civilinių sandorių, disponavo žyniai —

11 Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. — Vilnius: Justitia, 1999. P. 22 ir kt. 12 Tai pretorių teisės (ius proetorium) rinkinys, kurį apie 130 metus sudarė imperatoriaus Adriano (Hadrianus) kvestorius Salvijus Įulianas (Salvius Iulia-nus). Sis ediktas — tai peržiūrėtas ir suredaguotas galutinis pretorių ir kuruli-nių edilų ediktų variantas. Literatūroje šis romėnų teisės šaltinis yra dar va-dinamas pagal sudarytojo asmenvardį — edictum Salvianum, o kadangi tai buvo galutinis pretorių edikto variantas, kartu sustabdęs intensyvią pretorinės teisės raidą — dar ir edictum perpetuum (amžinasis ediktas).

13 Įvadas

pontifikų kolegijos nariai. Jų žinioje buvo ir kalendorius, pagal kurį visos metų dienos skirstytos j dies fasti ir dies nefasti, t. y. į dienas, kuriomis galima bylinėtis teisme bei sudaryti sandorius, bei tokias, kai atlikti procesinių veiksmų nebuvo galima, o ju-ridiniai veiksmai (aktai) nesukeldavo subjektų siekiamų teisinių pasekmių. Iki 300 m. pr. Kr. priimant lex Ogulnia, kuris sutei-kė teisę pontifikų kolegijos veikloje dalyvauti ir plebėjams, ži-nios apie galiojančią teisę buvo prieinamos vien patricijams. Išimtį sudarė tik XII lentelių įstatymai, kurie buvo vieši ir vi-suotinai prieinami. Ir nors pačių XII lentelių įstatymų žodžių (teksto) žinojimas neturėjo lemiamos reikšmės bylinėjantis teis-me, kadangi tam buvo būtina šiuos žodžius atitinkamai inter-pretuoti13, šis teisės aktas pagrįstai gali būti laikomas pirmuoju teisės sekuliarizacijos pranašu.

Nors įstatymas nebuvo išsamiai kodifikuotas daugelį dalykų paliekant sureguliuoti papročiams ir teisės praktikai, jame buvo išdėstytos įvairių anuometinės teisės šakų nuostatos. Romėnų istorikas Titas Livijus teigia, jog XII lentelių įstatymai buvę fons omtiis publici privatiąue iuris — visos viešosios ir privatinės teisės šaltinis.14

Šiandien šis teisės paminklas taip pat išlieka intelektualinis stimulas senovės tyrinėtojams. Vargiai pavyktų suskaičiuoti visus XII lentelių įstatymų tyrinėjimui skirtus darbus ar bent didžiąją jų dalį. Domisi jais ne tik teisininkai ar istorikai, bet ir ekonomistai, kalbininkai, sociologai. Įsiskaitydami į romėnams svarbiausias teisės nuostatas, ekonomistai mėgina nustatyti, koks buvo Romos valstybės plotas, gyventojų skaičius, kuo šie vertėsi ir pan. Kalbininkai bando atkurti kalbą, kuria kalbėjo

13 Pradžioje aiškinti XII lentelių įstatymo nuostatas kompetent ingi buvo p o n -tifikai. Apie tai nu rodoma ir Justiniano Digesta (D. 1, 2, 2, 6) esančioje iš-traukoje iš Pomponi jaus Liber singularis enchiridii\ Omnium tamen harum (scil. legum XII tabularum) et interpretandi scientia et actiones apud collegium pontificum erant. 14 Titus Livius. Ab Urbe condita libri III, 34, 6, 5.

Įvadas 14

m senieji kviritai, tiria amžių tėkmėje vykusius atskirų žodžių tar-ties bei jų junginių vartosenos pokyčius, mėgina ieškoti oskų ir umbrų kalbų įtakos pėdsakų. Sociologus domina galimybė nu-statyti konkrečių visuomenės narių, jų grupių socialinę padėtį, išsamiai išsiaiškinti konfliktų tarp patricijų ir plebėjų priežastis. Teisininkai sprendžia klausimą, ar decemviri sudarytame rinki-nyje išdėstytos teisės normos turėjo įtakos šiuolaikinės teisės principų formavimuisi.

Trys kertinę reikšmę turinčios sąvokos, kurias generavo bei XII lentelių įstatymų nuostatose įtvirtino romėnų teisė: priva-tinės nuosavybės teisė, testamentas, daiktinių teisių ir prievolių atribojimas sudaro ir šiuolaikinės civilinės teisės pagrindą.15

Atsižvelgiant į išliekamąją XII lentelių įstatymų vertę, ypač reikšminga tampa kiek įmanoma išsamesnė jų teksto rekonst-rukcija. Įstatymų palingenezė16, kitaip tariant jų teksto atkūri-mas pagal tarpiniuose šaltiniuose esančias nuorodas, turi labai seną istoriją.

Kaip žinia, pirmoji romėnų teisės normų kodifikacija, sura-šyta medinėse arba bronzinėse lentelėse, viešai pakabintose fo-rum Romanum", nesulaukė ne tik mūsų dienų, bet net ir Cice-rono laikmečio, t. y. klasikinės romėniškosios jurisprudencijos raidos epochos, kadangi buvo sunaikinta ar sudeginta galų ant-puolio metu apie 390 m. pr. Kr. Tačiau materialaus objekto — lentelių, kuriose buvo surašytas įstatymų tekstas, sunaikinimas nereiškė žinių apie šį teisės normų aktą žūties. Teisės normų žinojimas bei įgudimas teisiniuose reikaluose buvo laikomas viena iš romėniškųjų pilietinių dorybių. Tuo tarpu XII lentelių įstatymai, kaip kad minėjome teigus Titą Livijų, buvo visos —

15 Zabloccy Maria i Įan. Cit. op. P. 6. 16 Palingenezė — (iš graik. palin — iš naujo + genesis — atsiradimas) atsinauji-nimas, atgimimas. 17 Forum — lot. turgus, turgaus aikštė, kur taip pat, ypač seniausiais laikais, vykdavę ir teismo procesai. Pačioje Romoje pretorius savo pareigas paprastai atlikdavęs comitium, t. y. tam paskirtoje forum Romanum dalyje.

15 Įvadas

tiek privatinės, tiek viešosios romėnų teisės šaltinis (fons om-tiium publici privatiąue iuris), todėl visiškai nestebina ir Cicero-no pastaba apie tai, jog šis įstatymas buvo taip plačiai žinomas, kad Respublikos laikotarpio pabaigoje jo teksto mintinai moky-tasi mokykloje.

Mėginimų atkurti XII lentelių įstatymų tekstą būta jau anti-koje. Pirmasis tai atliko III ir II a. pr. Kr. sandūroje gyvenęs teisininkas Sekstas Elijus Katas Petas (Sextus Aelius Catus Pe-tus). Sis teisininkas, laikomas jurisprudencijos, kaip mokslo, kūrėju, parašė veikalą, vadinamą Tripertita, kuriame citavo at-skiras XII lentelių įstatymų nuostatas. Kiekvieną įstatymų nuo-statą lydėjo komentaras, o reikiamose vietose buvo nurodytas ir tam tikras legis actio, kuriuo naudojantis buvo galima įstatymų suteiktas materialines subjektines teises ginti procesine tvarka.

Vėlesniais žymiausiais XII lentelių įstatymų komentatoriais laikytini: I a. pr. Kr. teisininkas, pirmojo pretorių edikto ko-mentaro autorius, pradėjęs ius honorarium formavimą — Servi-jus Sulpicijus Rufas (Servius Sulpicius Rufus), iškiliausias Res-publikos laikotarpio pabaigos ir Principato pradžios teisinin-kas, prokuliečių teisės mokyklos, pavadintos jo įpėdinio Pro-kulo vardu, įkūrėjas, daugelio novatoriškų idėjų ir taiklių api-brėžimų teisės srityje autorius Markas Antistijus Labeonas (Marcus Antistius Labeo), II a. gyvenęs teisininkas, garsiojo teisės pagrindų vadovėlio — Institutiones autorius Gajus, paga-liau net II bei I a. pr. Kr. sandūroje gyvenęs filologas, pirmasis lotynų kalbos gramatikas, Varono ir Cicerono mokytojas Stilas Prekonijus (Stilus Praeconius).

Deja, tiek Tripertita, tiek didžioji dalis komentatorių darbų (išskyrus 20 ištraukų iš Gajaus komentaro ad legem duodecim tabularum, kurie mūsų dienas pasiekė tik dėka to, kad pateko į Justiniano Digesta) neišliko. Daug citatų iš XII lentelių įstaty-mų yra randama žymiausio romėnų retoriaus, filosofo Cicero-no, gyvenusio I a. pr. Kr., veikaluose, II a. parašytame enciklo-pedinio pobūdžio Aulo Gelijaus (Aulus Gellius) veikale

Įvadas 16

Noctes Atticae bei tame pačiame amžiuje gyvenusio romėnų gramatiko Seksto Pompėjaus Festo (Sextus Pompeius Festus) veikale De verborum significatu (Apie žodžių reikšmę).

XII lentelių įstatymai dar buvo minimi Justiniano kodifika-cijos rengėjų, tačiau viduramžiais nuėjo užmarštin kaip ir dau-gelis kitų senųjų romėnų teisės šaltinių. Taip atsitiko todėl, kad vakarinėje senosios Imperium Romanum dalyje buvo naudoja-masi dar prieš Justiniano kodifikacijos parengimą vulgarizuota, t. y. naujųjų šių teritorijų valdovų poreikiams pritaikyta romė-nų teise. Kelią tolesniam teisės mokslo dekadansui užkirto Jus-tiniano Digesta atradimas Pizoje XI a.lx Teisės mokslininkai davė pradžią naujai romėnų teisės tyrinėjimų krypčiai, kuri nu-vedė link dogmatinio Justiniano kodifikacijoje panaudotų šalti-nių aiškinimo technikos tobulumo. Glosatoriai atlikdavo teksto egzegezę18, aiškindami atskirus posakius ar pastraipas. Juos do-mino tik Justiniano teisės šaltiniai, kuriuos glosatoriai traktavo kaip savotišką sancta scriptura, vidinius prieštaravimus mėgin-dami pašalinti išimtinai loginėmis operacijomis. Kur kas kūry-biškesnė buvo komentatorių veikla, tačiau ir pastarųjų tyrinė-jimų ribos nesiekė toliau Justiniano tekstų.

XII lentelių įstatymais labiau susidomėta tik Renesanso epo-choje."'" Šiam laikotarpiui būdinga kaupti ir sisteminti tai, kas buvo paveldėta iš protėvių ir praeities. Teisėje atsiranda teisės humanizmo kryptis, orientuota ne į praktinius, o į mokslinius pažintinius tikslus. Humanistams būdingas disponavimas pla-čiomis istorijos ir filologijos žiniomis. Kitaip nei glosatoriai, kurie nemokėjo graikų kalbos (greca non leguntur), humanistai

18 Tai geriausiai išlikęs, visą tekstą apimantis ir seniausias (VI a. surašytas) Digesta rankraštis, surastas apie 1050 m. Pizoje. Pagal suradimo vietą yra vadi-namas Littera Pisana. N u o 1406 metų rankraštis saugomas Florencijoje, todėl kartais dar įvardijamas kaip Littera Florentina arba tiesiog Florentina. 19 Egzegezė — [gr. exegesis] filologinis senovinių tekstų aiškinimas ir komen-tavimas. 2" Zablocka Maria. Cit. op. P. 19.

17 Įvadas

romėnų teisės šaltinius nagrinėjo remdamiesi antikinės literatū-ros visuma. Humanistų mokyklos nuopelnas — nepaprastai iš-plėstas romėnų teisės šaltinių pažinimo spektras, kritinė analizė bei mokslinis sisteminimas. Atsižvelgiant į minėtus siekius, jau XVI a. pradžioje susidomėta seniausiu rašytiniu romėnų teisės šaltiniu — XII lentelių įstatymais. Imta rinkti romėnų teisinin-kų, istorikų, gramatikų bei filosofų, ypač Marko Tulijaus Cice-rono (Marcus Tullius Cicero) darbų ištraukas, kuriose buvo cituojami XII lentelių įstatymai arba aprašomos juose įtvirtintos teisės nuostatos, siekiant sužinoti, kaip atrodė šis legendomis apipintas romėnų teisės paminklas.

Pirmieji atkurti XII lentelių įstatymų tekstą mėgino Aimaras Rivalijus (Aymarus Rivallius) ir Aleksander ab Aleksandro (Alexander ab Alexandro). Aimaras Rivalijus, vienas pirmųjų teisinio humanizmo atstovų Prancūzijoje, parašė 1515 m. iš-leistą veikalą Civilis historiae juris, kuris apskritai yra laikomas pirmuoju teisės istorijai skirtu darbu. Antrojoje šio veikalo knygoje Rivalijus surinko 50, jo nuomone, XII lentelių įstaty-mų išraukų.

Tuo pat metu XII lentelių įstatymais susidomėjo ir kitas humanistinės mokyklos atstovas italas iš Neapolio — Alexandras ab Aleksandro, šeštojoje savo Genialium dierum libri sex kny-goje (caput 10) pristatęs decemviri veikalą. Jis cituoja XII lente-lių įstatymų žodžius ir pateikia analogiškų visuomeninių santy-kių reguliavimą, kuris buvo susiklostęs kitose tautose. Kadangi Rivalijaus ir Aleksandro ab Aleksandro darbuose sunku įžvelgti kiek nors aiškesnę sistemą, jie greičiau įvardintini kaip decemvi-ri normų rinkiniai, o ne įstatymų rekonstrukcija tikrąja šio žo-džio prasme.

Pirmasis dėmesį į decemviri sudaryto lex sistemą atkreipė Jo-hanas Oldendorpas (Johann Oldendorp). Sis didysis XVI a. vokiečių humanistas labiausiai išgarsėjęs darbais prigimtinės teisės tematika laikomas prigimtinės teisės teorijos Vokietijoje pradininku. Viename iš šių veikalų — Isagoge (graik. Eioaycoyfi)

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

BIBLIOTEKA

Įvadas 18

iuris naturalis21, pirmą kartą išleistame 1539 m., XII lentelių įstatymų fragmentai buvo surinkti ir išdėstyti dvylikoje dalių (titulų), atitinkančių dvylika lentelių. Kiekvieno skyriaus pra-džioje Oldendorpas išdėstė lentelėje turinčius būti įstatymų fragmentus, paskui pateikė jų komentarą, kuriame nurodė teks-to kilmės šaltinius. Kita vertus, sąsaja su XII lentelių įstatymų sistema buvo grynai formalaus pobūdžio, kadangi normas skyrių viduje Oldendorpas grupavo remdamasis skirstymu į ius sacrum, ius publicum ir ius privatum, t. y. atskirdamas pasaulietinę teisę ir atsižvelgdamas į šios normų skirstymą į viešąsias ir privačiąsias.

Oldendorpo pasiūlytu XII lentelių įstatymų skirstymu į sky-rius vėliau rėmėsi ir Franciskas Hotomanas (Franciscus Hoto-manus). Didžiųjų politinių traktatų, pavyzdžiui, Franco-Gallia, autorius savo romanistiniuose tyrimuose nemaža dalimi rėmėsi istorija ir filologija. Veikale De legibus duodecim tabularum tri-partita atliktoje įstatymų rekonstrukcijoje Hotomanus rėmėsi ne padalijimu į dvylika lentelių, bet skirstymu į ius sacrum, ius publicum ir ius privatum.

XII lentelių įstatymų fragmentų nuoseklaus išdėstymo re-miantis skirstymu į ius sacrum, ius publicum ir ius privatum idė-jos įkvėpėjas neabejotinai buvo Ciceronas. Neblėstantis jo au-toritetas lėmė, kad tiek Oldendorpas, tiek Hotomanas iš Cice-rono De legibus pateiktos idealios teisinės tvarkos vizijos pasi-sėmė ne tik žinių apie XII lentelių įstatymų turinį. Įtakos įsta-tymų rekonstrukcijų sistemai turėjo ir paties Cicerono pastebė-jimai, kadangi laikyta, jog jo argumentai yra autentiškas įstaty-mų komentaras, o ne tik teisininko filosofo pasiūlymai.

Atkurdamas leges duodecim tabularum tekstą, Hotomanas pirmą kartą pasiūlė dvejopą, dar ir šiandien naudojamą teksto citavimo būdą. Ten, kur neabejojo, kad tai originalus įstatymų tekstas, jį citavo didžiosiomis raidėmis, vartodamas liepiamąją nuosaką. Tais atvejais, kai galima buvo daryti tik prielaidą, jog

2 1 Lot. Prigimtinės teisės įvadas.

19 Įvadas

toks tekstas įstatymuose buvęs, jį rašydavęs mažosiomis raidė-mis ir vartodavęs tariamąją nuosaką. Šiuolaikinėse XII lentelių įstatymų rekonstrukcijose tokiais atvejais yra cituojamas auto-riaus, nagrinėjusio konkrečią problemą, teksto fragmentas.

Visuotinai pripažįstama, jog pirmąją XII lentelių įstatymų rekonstrukciją naujaisiais laikais, 1613 m., atliko Jokūbas Go-tofredas (Jacobus Gothofredus). Šis pirmojo Corpus iuris civilis leidimo naujaisiais laikais autoriaus — Dionisijaus sūnus išgarsė-jo kaip pirmojo imperatoriaus Teodosijaus kodekso komentaro ir pirmosios naujaisiais laikais atliktos XII lentelių įstatymų pa-lingenezės autorius. Sistemindamas sukauptą medžiagą, Goto-fredas atkreipė dėmesį į tuos duomenis, kurie iki šiol pasitar-nauja tyrinėtojams, mėginantiems atkurti decemviri veikalą. Jo atliktos teksto rekonstrukcijos sisteminį pagrindą sudarė Gajaus komentaras ad legem duodecim tabularum. Gotofredas iškėlė prielaidą, kad kiekviena iš šešių minėto Gajaus veikalo knygų atitinka dvi leges duodecim tabularum lenteles bei tai, kad Gajaus išvados atspindi leges duodecim tabularum nuostatų išdėstymo nuoseklumą. Įvertindamas tą faktą, kad yra aiškiai nurodytos komentaro knygos, iš kurių paimti Justiniano Digesta esantys Gajaus komentaro fragmentai, Gotofredas atkūrė XII lentelių įstatymų tekstą, į pirmąjį planą iškeldamas ius privatum, o toliau nuosekliai išdėstydamas ius publicum bei ius sacrum nuostatas ir visą medžiagą suskirstydamas į dvylika lentelių.

XIX a. pradžioje Gotofredo darbu, rengdamas savąją XII lentelių įstatymų rekonstrukciją, rėmėsi vokiečių mokslininkas Heinrich Eduard Dirksen bei vėlesni romėnų teisės šaltinių ty-rinėtojai: Carl Georg Bruns, Rudolf Schoell, Moritz Voigt, Ja-mes Muirhead, Paul Frėdėric Girard, B. E. Nikolski, Rudolf Dūli, Dieter Flach, M. H. Crawford. Gotofredo iškeltomis prie-laidomis iš esmės yra paremta ir Salvatore Riccobono parengta itališkoji XII lentelių įstatymų rekonstrukcija, kurios vertimas į lietuvių kalbą ir pateikiamas šiame ledinyje. Ligšiolinių XII len-telių įstatymų rekonstrukcijų ir vertimų sugretinimą atliko Oli-

Įvadas 20

vio Diliberto (žr. Materiali per la palingenesi delle XII Tavole, II. Repertorio delle ediziotii a stampa (sec. XVI—XX). Cagliari, 1998).

Įstatymų rekonstrukcijos problema taip pat paskatino ir italų mokslininkus, vadovaujamus profesoriaus Luigi Amarante, pra-dėti tyrimus, kurių tikslas buvo naujos, pataisytos palingenezės, pagrįstos tiek Gotofredo prielaidomis, tiek teksto citatomis, esančiomis Aulo Gelijaus veikale Noctes Atticae, parengimas. Pirmieji šios mokslininkų grupės, kuriai priklauso Ferdinando Bona, Oliviero Diliberto, Federico D'Ippolito ir Salvatore Tondo, darbo rezultatai buvo publikuoti italų žurnale Index XVIII (1990) ir XX (1992). Taip pat buvo parengtos dvi mo-nografijos.22 Kuo išsamiau atkurti XII lentelių įstatymų nuosta-tas gausiose savo publikacijose stengiasi ir Bernardo Albanese.

Imantis XII lentelių įstatymų rekonstrukcijos, išlieka daug aktualių klausimų, pavyzdžiui, ar remiantis seniausiais išliku-siais teksto perpasakojimais, daugiausia — Seksto Elijaus Kato Peto (Sextus Aelius Catus Petus) Tripertita, mėginame atkurti decemviri, ar paties Seksto veikalą?

Koks iš tikrųjų buvo XII lentelių ir jose įtvirtintų nuostatų išdėstymo eiliškumas? Juk Oldendorpo ir Hotomano darbų} tikslas, jų požiūriu, taip pat buvo ne tik atskleisti XII lentelių įstatymų turinį, bet ir tikrąjį nuostatų išdėstymo eiliškumą, ta-čiau prielaidos, kuriomis rėmėsi šie mokslininkai, šiuolaikinės romanistikos yra pripažintos klaidingomis. Ar šiuolaikinės re-konstrukcijos iš tiesų atkuria XII lentelių įstatymus, ar tik nuo-statų eiliškumą, kurį savo komentare ad legem duodecim tabula-rum pasiūlė Gajus? Galbūt tiesai artimesnės yra tų mokslininkų nuostatos, kurie, kaip pavyzdžiui, Antonio Guarino, apskritai abejoja galimumu šiandien atkurti XII lentelių įstatymų siste-mą? Nemėginant atsakyti į šiuos klausimus, siūlomame vertime buvo remtasi Salvatore Riccobono atlikta XII lentelių įstatymų

22 O . Diliberto. Materiali per la palingenesi delle XII Tavole, 1. Cagliari, 1992 ir F. D'Ippolito. Questioni decemvirali. — Napoli, 1993.

21 Įvadas

teksto rekonstrukcija23, kuri mažai tesiskiria nuo ankstesniųjų bei vėliau atliktų leges duodecim tabularum rekonstrukcijų.

Pateikiant skaitytojų vertinimui pirmąjį lietuvišką XII lente-lių įstatymų teksto rekonstrukcijos vertimą bei nedidelį ko-mentarą, kurie, be jokios abejones, gali būti ir ateityje tikrai bus patobulinti bei pataisyti, norisi dar kartą prisiminti Cicero-no nuorodą apie tai, jog anuomet XII lentelių įstatymų teksto Romos mokyklose buvo mokomasi mintinai. Galbūt garsiojo oratoriaus nederėtų suprasti pažodžiui, galbūt (nors leges apim-tis ir nedidelė), dėmesys buvo kreipiamas tik į juridiniu-techniniu požiūriu reikšmingiausias jų nuostatas, o iš lūpų į lūpas perduodamas ne originalus įstatymų tekstas, kuris jau senokai buvęs prarastas, bet kaskart atnaujinami ir tobulinami jų normų perpasakojimai... Šiandien nėra galimybių tai patvir-tinti ar paneigti. Mūsų nuomone, kur kas svarbiau tai, kad, kaip labai taikliai pastebėjo klasikinės filologijos specialistas, kultūros istorikas Tadeušas Zielinskis (Tadeusz Zielinski): „XII lentelių įstatymai — tai visos vėlesnės romėnų teisės užuomaz-ga, kuri buvusi tokia tobula, jog visos civilizuotos tautos nuo-sekliai ją perėmė pritaikydamos savo reikmėms. Ir mes iki šios dienos tebesinaudojame šia teise."24

Autoriai nuoširdžiai dėkoja gerbiamiems kolegoms Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto Kalbos kultūros katedros docentei Aleksandrai Teresei Veličkienei bei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanui profesoriui habi-lituotam daktarui Vytautui Nekrošiui, kurių vertingos pastabos padėjo parengti kiek galima tikslesnį ir tobulesnį XII lentelių įstatymų teksto rekonstrukcijos vertimą bei informatyvesnį įstatymų nuostatų komentarą.

23 Fontes Iuris Romani Anteiustiniani / Riccobono Salvatore, Giovanni Bavie-ra, Ferrini Contardo, Furlani Giuseppe, I2 . — Florentiae, 1968. P. 21—75. 24 Zielinski Tadeusz. Rzeczpospolita Rzymska. — Katowice: Wydawnictwo „Šląsk", 1989. P. 67.

/ lentelė Leges X I I tabularum et commentarum

\

/I

723—31/ puslapiai

/ I / lentelė 24

T A B U L A I

1. SI I N I U S V O C A T , ĮITO ] N I IT, A N T E S -T A M I N O : I G I T U R E M C A P I T O .

2. SI C A L V I T U R P E D E M V E S T R U I T , MA-N U M E N D O IACITO.

3. SI M O R B U S A E V I T A S V E V I T I U M ESCIT, [ Q U I I N I U S V O C A B I T ] I U M E N T U M D A -TO. SI N O L E T , A R C E R A M N E S T E R N I T O .

4. A D S I D U O VTNDEX A D S I D U U S ESTO; P R O L E T A R I O [IAM CIVI] Q U I S V O L E T V I N D E X E S T O .

5. N E X ... FORTI S A N ATI ...

6. REM U B I P A C U N T , O R A T O .

7. NI P A C U N T , I N C O M I T I O A U T IN F O R O A N T E MERIDIEM C A U S S A M C O I C I U N -TO. C O M P E R O R A N T O A M B O P R A E S E N -TES. \

8. P O S T M E R I D I E M P R A E S E N T I LITEM A D D I C I T O .

9. SI A M B O P R A E S E N T E S , SOLIS O C C A S U S S U P R E M A T E M P E S T A S ESTO.

10. Gellius 16, 10, 8: c u m proletari i et adsidui et sanates et V A D Ė S et S U B V A D E S et X X V as-ses et ta l iones f u r t o r u m q u e quaest io C U M L A N C E ET LIČIO evanuerint , o m n i s q u e illa XII tabularum antiquitas — lege Aebut ia lata consopi ta sit -.

25 lentelė / III /

I L E N T E L Ė

1. JEIGU [ I E Š K O V A S ] Š A U K I A Į TEISMĄ, [ A T S A K O V A S ] LAI EINA. JEIGU [ATSA-K O V A S ] N E I N A , T E G U L B Ū N A PAKVIES-TI LIUDYTOJAI: T U O M E T TAS, K U R I S IŠKVIETĖ [ IEŠKOVAS] , T E G U L A T V E D A JĖGA.

2. JEIGU [ A T S ^ k O V A S ] D E L S I A A R B A S P R U N K A , LAI [ I E Š K O V A S ] A N T JO U Ž -D E D A R A N K Ą .

3. JEIGU [ A T S A K O V O ] LIGA A R B A A M Ž I U S B U S K L I Ū T I S [ATVYKTI] , T E G U L [IEŠ-K O V A S ] P A R Ū P I N A KINKINĮ . JEIGU [AT-S A K O V A S ] N E P A G E I D A U J A K I N K I N I O , [ I E Š K O V A S ] T E N E D E N G I A V E Ž I M O .

4. T U R I N Č I O N U O S A V Y B Ę L A I D U O T O J A S T E B Ū N I E T U R I N T I S N U O S A V Y B Ę ; BE-T U R Č I O PILIEČIO L A I D U O T O J A S TE-B Ū N I E KAS TIK N O R Į S .

5. [PRIEVOLĖ IŠ] I Š K I L M I N G O S P A S K O L O S S U T A R T I E S ... IŠTIKIMIESIEMS [ O TAIP P A T ] IŠ N A U J O S U D A R I U S I E M S S Ą J U N G Ą

6. JEIGU [ IEŠKOVAS IR A T S A K O V A S ] S U -D A R Y S [BYLOJE] T A I K O S S U T A R T Į , LAI [ P R E T O R I U S ] [APIE TAI] PASKELBIA.

7. JEIGU T A I K O S S U T A R T I E S N E S U D A R Y S , LAI IKI V I D U R D I E N I O STOJA Į B Y L Ą T A U T O S S U S I R I N K I M O A R B A T E I S M O VIETOJE. LAI G I N A K I E K V I E N A S S A V O POZICIJĄ, KAI A B U [ Y R A ] A T V Y K Ę .

/ III / lentelė 26

8. P O V I D U R D I E N I O LAI [TEISĖJAS] G I N Č O OBJEKTĄ PRITEISIA A T V Y K U S I O J O N A U D A I .

9. JEIGU A B U [ Y R A ] A T V Y K Ę , S A U L Ė L Y D I S LAI B Ū N A P A S K U T I N I S LAIKAS [BYLAI IŠSPRĘSTI] .

10. Aulus Gellius 16, 10, 8: Visa anoji XII l ente l ių [ į s ta tymų] teisė sunyko, ... kai p r i ė m u s lex Aebutia ( tok ie terminai , kaip): proletarii, adsi-dui, sanates, VADĖS, SUBVADES, XXV asses, taliones, furtorumąue ąuaestio CUM LANCE ET LIČIO nuė jo užmaršt in. . .

K o m e n t a r a s

Ad 1. Ordinarines romėnų civilinio proceso formas (ordo iudiciorum privatorum), t. y. legisakcinį ir formuliarinį procesus sudarė dvi stadijos: in iure, kurioje procesas vy-ko dalyvaujant valdžios pareigūnui (magistratui), bei ap-ud iudicem, vykdavusį dalyvaujant privačiam teisėjui, tyrusiam šalių pateiktus įrodymus ir priimdavusiam sprendimą (sententia). Kaip ir šiandien, civiliniame pro-cese galiojo dispozityvumo principas, kuris reiškė, kad civilinė byla gali prasidėti tik ieškovo iniciatyva (dispozi-tyvumo turinys yra aiškiai nusakytas Justiniano Digesta esančioje ištraukoje iš Ulpiano darbų: Invitus nemo rem cogitur defendere. — „Niekas prieš paties valią nėra ver-čiamas ginti savo reikalą" (D. 50, 17, 156)). Pirmiausia atliekamas procesinis veiksmas — in ius vocatio — atsakovo šaukimas atvykti į procesą, vykstantį pirmojoje stadijoje in iure. Anuomet šio veiksmo būta ir išimtinai privataus pobūdžio. Atsakovo šaukimas atvykti pas magistratą bu-vo asmeninis ieškovo, o ne valdžios pareigūnų ar teisėjo

27 lentelė / III /

reikalas. Tokia šaukimo j teismą tvarka Romoje išsilaikė iki pat kruopštaus teismų sistemos sutvarkymo imperijos laikotarpiu. Šia tvarka kai kada buvo naudojamasi net ir įsteigus specialią teismo pareigūno (exsecutor) pareigybę. Kita vertus, atvykti pas pareigūną buvo ne atsakovo teisė, bet jo pareiga. Jeigu atsakovas nebuvo linkęs to padaryti laisva valia, ieškovas, pasikvietęs liudytojus, galėjo jį su-laikyti. Reikalavimas kviesti liudytojus buvo nustatytas siekiant pabrėžti, jog atsakovo sulaikymas (norint užtik-rinti jo atvykimą pas magistratą) yra teisėtas veiksmas, juo nesiekiama padaryti atsakovui skriaudą, prievarta ap-riboti jo laisvę, t. y. padaryti tokias veikas, už kurias gali būti traukiama teisinėn atsakomybėn kaip už teisės pa-žeidimo (delikto) padarymą.

Ad 2. Jeigu šaukiamas atsakovas delsė arba vengė atvykti, ieškovas, atlikęs tam tikrus simbolinius (rankos uždėji-mo) gestus (manum endo iacito), galėjo jį pas pareigūną (magistratą) atvesdinti. Tai buvo pirmasis momentas, kuomet pasireikšdavo atsakovo pavaldumas ieškovui. Vėlesnėse proceso stadijose, o būtent atliekant in ius vo-catio vykdymo procese, ieškovas dar kartą uždėdavo ant atsakovo ranką (manus iniectio). Šis gestas reiškė, kad atsakovas patenka ieškovo valdžion. Minėti procesiniai veiksmai vaizdžiai byloja apie tai, kad tuometinė civilinė atsakomybė Romoje, priešingai nei šiandien, buvo ne išimtinai turtinio, bet ir asmeninio pobūdžio: atsakovui neturint turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, teismo sprendimo vykdymas galėjo būti nukreipiamas į atsakovo asmenį (palyginimui žr. III, 2).

Ad 3. Jeigu atsakovas sirgo arba buvo sulaukęs vyresnio amžiaus, ieškovas privalėjo imtis priemonių, palengvi-nančių jo atvykimą pas magistratą. Tuo tikslu ieškovas privalėjo atsakovui, kuriam dėl tam tikrų priežasčių sun-

/ III / lentelė 28

ku judėti ir persikelti iš vietos į vietą, parūpinti kinkinį, kitaip tariant, pačią elementariausią transporto priemonę. Jeigu atsakovas atsisakydavo naudotis kinkiniu, ieškovas neprivalėjo parūpinti jam dengto vežimo ar neštuvų, t. y. patogesnės transporto priemonės. Reikia pažymėti, kad ankstyvaisiais amžiais neštuvai, palankinai (lecticae) Grai-kijoje ir Romoje buvo išimtinai naudojami tik moterų bei ligonių kelionėms. Vėliau, ypač imperijos laikotar-piu, neštuvai tampa mėgiama Romos kilmingųjų ir tur-tingųjų transporto, o drauge ir savo padėties bei turto demonstravimo priemone. Tuo metu lecticae jau buvo gausiai dekoruojami šilkinių audinių užuolaidomis (vela, plagae, plagulae), juodmedžio mediena, dramblio kaulu, brangakmeniais, auksu. Komentuojamame XII lentelių įstatymų fragmente taip pat atsispindi tai, jog panašios transporto priemonės jau tuomet buvo laikomos praban-gos dalyku, todėl ir ieškovas įpareigojamas sudaryti tik būtinas sąlygas, reikalingas atvykti į teismą (įstatymų lei-dėjas čia atsižvelgia ir į tai, kad, nustatant reikalavimus ir įpareigojimus, būtina paisyti to, ar jie yra realiai įgyven-dinami (impossibilium nulla obligatio est) pagal ieškovo turtinę padėtį ir pan.), kadangi, priešingu atveju, šis įsta-tymų nustatytas įpareigojimas galėjo tapti puikiu motyvu atsakovui vengti atvykti į teismą.

Ad 4. Vykstant procesui, atsakovas galėjo naudotis lai-duotojo (vindex), t. y. kito asmens, Romos piliečio, pa-galba. Vindex ginčydavo ieškovo pareikštą reikalavimą ir pats įstodavo į bylą vietoje atsakovo. XII lentelių įstaty-mai nurodo, kad turtingo asmens laiduotojas (vindex) galėjo būti tik turtingas, neturtingo — bet kuris pilietis, {statymuose vartojamas terminas adsidui yra susijęs su Romos piliečių sąrašu (census). Tiksliau tariant, census — ne tik asmenų, tačiau ir turto sąrašas, kadangi pagal val-domo turto vertę piliečiai buvo suskirstyti į penkias kla-

29 lentelė / III /

ses (classis). Nuo to, kuriai piliečių klasei, buvo priskirtas asmuo, priklausė jo valstybei mokėtinų mokesčių dydis. Adsidui — tai asmenys, priskirti pirmajai arba aukščiausiai piliečių klasei — classici. Classici valdomas turtas turėjęs būti didesnis nei 100 tūkstančių sestercijų. Su piliečių skirstymu į klases turto atžvilgiu susijęs ir kitas šiame įstatymų fragmente minimas terminas proletarius — nuo-savybės neturintis asmuo, priskiriamas žemiausiai piliečių klasei. Lingvistine prasme terminas proletarius kildintinas iš žodžio proles — palikuonys (buvo turima galvoje, kad be savo atžalų asmuo daugiau nieko neturi, nevaldo jo-kio turto). Legisakciniame procese nebuvo leidžiamas procesinis atstovavimas, tačiau vindex institutas liudija, kad gynybos, procesinio atstovavimo institutų pradme-nys nebuvo svetimi ir seniausios epochos romėnų teisei. Paprastai vindex į bylą įstodavo be atskiro šalies prašymo, vedamas tokių paskatų kaip draugiškumas (amicitia), gai-lestingumas, užuojauta (misericordia, pietas), šeimyniniai ryšiai.

Ad. 5. Sunku paaiškinti šio fragmento prasmę, kadangi išlikusi tik teksto dalis. Remiantis iš dalies išlikusia iš-trauka iš Festo darbų, kurios pagrindu buvo atlikta pasta-rojo XII lentelių įstatymų fragmento rekonstrukcija, iš-kelta hipotezė, jog seniausius romėniškuosius sandorius, kaip pavyzdžiui, iškilminga forma sudaromas paskolos (nexum) ir pirkimo (mancipium) sutartis, galima buvo sudaryti ne tik tarp Romos piliečių, tačiau taip pat ir su valstybių — Romos sąjungininkių piliečiais. Manoma, jog egzistavo galimybė tokias sutartis sudaryti ir su piliečiais valstybių, kurios visą laiką išliko Romos sąjungininkės (forctes, fortes), ir tų, kurios su Roma sudarytą sandorą kurį laiką buvo nutraukusios, tačiau netrukus ją atnauji-no (sanates — tarytum „pagydytieji, pasveikusieji"). Grei-čiausiai šioje XII lentelių įstatymų ištraukoje buvo pami-

/ III / lentelė 30

nėta ne tiek pati galimybė sudaryti nurodytus sandorius, bet dalyvauti procese naudojantis ieškiniais (legis actio-nes), kurie buvo skirti tik romėnams. Pirmąja šiuolaikine laikomoje 1613 m. Jokūbo Gotofredo (Jacobus Gothof-redus) atliktoje XII lentelių įstatymų rekonstrukcijoje ši nuostata, suformuluota kaip NEXO SOLUTO, FORTI SANATI siremps jus esto (Iškilmingai su nuolatinių są-jungininkių bei valstybių, atnaujinusių sąjungą su Roma, piliečiais sudaryta paskolos sutartis, taip pat tebūnie tei-sėj, buvo patalpinta IX lentelėje (de iure publico), skirtoje viešosios teisės normoms.

Ad 6. Vykstant civilinei bylai, šalys turėjo teisę baigti ginčą taikiai, t. y. sudarydamos pactum — taikos sutartį. Taikos sutartis, paskelbta pretoriaus, buvo privaloma ir reiškė, jog ginčas yra išspręstas, o byla baigta.

Ad 7. Jeigu šalys nesusitardavo baigti ginčą taikiai, iki vidurdienio privalėjo atvykti į tautos susirinkimo (comi-tium) arba teismo (Jorum) vietą, kur bylą nagrinėdavo teisėjas. Kiekviena šalis įrodymus, patvirtinančius jos reikalavimų pagrįstumą, pateikdavo priešingos šalies aki-vaizdoje.

Ad 8. Vienai iš šalių neatvykus, po vidurdienio teisėjas priimdavo sprendimą atvykusiosios šalies naudai. Si nuo-stata patvirtina, jog šiuolaikiniame civiliniame procese plačiai žinomo ir vartojamo sprendimo už akių instituto genezės istorija siekia romėnų teisę.

Ad 9. Jeigu į teismo posėdį atvyko ir parodymus davė abi šalys, teisėją, ištyrusį ir įvertinusį įrodymus, saistė pareiga iki nusileidžiant saulei priimti sprendimą.

31 lentelė / III /

Ad 10. Kaip savo veikale Noctes Atticae aiškina Aulas Gelijus (Aulus Gellius), lex Aebutia (išsamus įstatymo pavadinimas — lex Aebutia de formulis, o žinios apie jo išleidimo laiką pakankamai miglotos. Literatūroje nuro-doma, kad jis greičiausiai pasirodęs apie 150 m. pr. Kr. Projekto (rogatio legis) autoriumi yra laikomas magistratas Sekstas Elijus (Sextus Aelius)). Sis įstatymas leido Ro-mos piliečiams bylinėtis tarpusavyje naudojantis nauja, iš dalies deformalizuota proceso forma, t. y. formuliariniu procesu. Šios proceso formos esmę sudaro pakankamai plati pretoriaus jurisdikcija, pasireiškianti galimybe su-teikti procesinę gynybą (actionem dare — suteikti ieškinį) arba atsisakymu ją teikti (denegatio actionis). Jos dėka procesinė gynyba tapo kur kas labiau prieinama nei legi-sakcinis procesas, besiremiantis griežtai ribotu vadina-mųjų actiones stricti iuris arba, kitaip tariant, įstatyminių ieškinių (legis actiones), spektru. Dėl to nemažai XII len-telių įstatymų institutų, susijusių su pirmąja, seniausia ordinarinio proceso forma — legisakciniu procesu, tapo neaktualūs, kadangi bylininkai kur kas labiau buvo linkę spręsti ginčus naująja procesine tvarka. Tokie institutai — tai įvairių rūšių laiduotojai (vadės, subvades), taliono principo bei 25 asų dydžio baudos taikymas tam tikrais skriaudos (iniuria) atvejais, taip pat furtorum ąuaestio cum lance et ličio — kratos, kurią nukentėjusysis atlikdavo as-mens, įtariamo padarius vagystę, namuose, būdas (pla-čiau žr. komentarą Ad VIII, 15).

II lentelė Leges X I I tabularum et commentarum

733—37/ puslapiai

/ III / lentelė 34

T A B U L A III

1. a. Gaius 4, 14: P o e n a a u t e m sacrament i aut quingenaria erat quinquagenaria . N a m de re-bus M aeris plurisve D assibus, de minor i s ve -ro L assibus s a c r a m e n t o contendebatur; n a m ita l ege XII tabularum c a u t u m erat. [At ] si de l ibertate h o m i n i s controvers ia erat, etsi pre-t ios iss imus h o m o esset, t a m e n ut L assibus sacramento contendere tur , e a d e m lege cau-t u m est -. b. Gaius 4, 17a: P ( e r ) iudiciĮs p JostulatĮ iJone(m) ageba[tur, s i ] q [u]a de re ut ita ager [e t ]ur Iex ius[s i ]sse[t ], s i cu[ t i ] lex XII [ t ]abularum de [ e o ] q ( u o d ) ex sti-p u [ l ] a t [ i ] o n e petitur.

2. ... M O R B U S S O N T I C U S ... A U T S T A T U S DIES C U M H O S T E ... Q U I D H O R U M F U I T [ V I T I U M ] I U D I C I A R B I T R O V E REOVE, E O DIES DIFFISUS ESTO.

3. C U I T E S T I M O N I U M D E F U E R I T , IS TER-TIIS D I E B U S O B P O R T U M O B V A G U L A -T U M ITO.

35 lentelė / III /

I I L E N T E L Ė

1. a Gaius 4, 14: P in ig in io užstato — sacramentum dydis buvo penki š imtai arba penkiasdeš imt [asų]. G i n č u o s e dėl tūks tanč io ar daugiau asų, buvo reikalaujama 500 asų dydž io sacramen-tum, o dėl maž iau — 50 asų; nes taip nustatė XII lente l ių įstatymai. Tač iau jei g inčas buvo dėl vergo laisvės, nors ir brangiausias būtų vergas, vis dė l to buvo reikalaujama 50 asų dy-džio sacramentum, [ka ip] buvo nustatyta to pa-ties įstatymo.. . b. Gaius 4, 17a: Prašant paskirti teisėją g inčas buvo nagrinėjamas, jeigu įsta-tymas nustatė , kad byla turi būti šitaip nagri-nėjama, kaip antai XII l ente l ių įstatymai nu-statė re ikalavimams, ky lant iems iš stipulatio.

2 M I R T I N A LIGA ... A R B A P A S K I R T A S LAIKAS [BYLAI] S U SVETIMŠALIU, [JEI-GU] . . . KAS N O R S IŠ JU B U V O [ K L I Ū T I S ] [KIEK TAI SUSIJĘ S U ] TEISĖJU, A R B I T R U A R B A A T S A K O V U , D Ė L T O S PRIEŽAS-TIES [ B Y L O S N A G R I N Ė J I M O ] LAIKAS T E B Ū N I E A T I D Ė T A S .

3. K I E N O N A U D A I A T S I S A K O M A L I U D Y T I , TAS KAS TREČIĄ D I E N Ą T E E I N A PRIE [ L I U D Y T O J O ] D U R U [GARSIAI] SKUSTIS .

/ III / lentelė 36

K o m e n t a r a s

Ad 1. XII lentelių įstatymuose greičiausiai buvo išvardin-tos bylinėjimosi (legisakcinio proceso) formos (legis ac-tiones). Viena iš jų, o pradžioje vienintelė siekiant savo reikalavimų patenkinimo, buvo vadinamoji legis actio sacramento, kai iš šalių reikalauta sumokėti užstatą — sac-ramentum. Pradžioje sacramentum buvo šalių atvedami ir žyniams saugoti atiduodami naminiai gyvuliai — jaučiai ir avys. Bylą laimėjusiai šaliai jos gyvuliai buvo grąžinami, o priešingos šalies — paaukojami dievams atsiteisimo už netiesos sakymą ženklan. Laikui bėgant, kaip sacramen-tum, buvo duodamas nustatytas kiekis vertingo metalo (romėnų teisės šaltiniuose vartojamas lotyniškas terminas aes galėjo reikšti varį arba vario bei kitų metalų lydinius — bronzą, ketų (špižių)), o vėliau pinigų sumą, atitinkan-čią 5 jaučių arba 5 avių vertę). Bylą pralaimėjusios šalies sacramentum, kaip bauda už tikrovės neatitinkančius tei-ginius, tekdavo šventyklos, o vėliau — valstybės iždo (iš čia aerarium, aerarium populi Romani — Romos valstybės iždas, kuris imperijos laikotarpiu susilieja su asmeniniu imperatoriaus turtu — fiscus, kol pagaliau fiscus visiškai pakeičia aerarium) naudai. Sacramentum sudarydavo 500 arba 50 asų, priklausomai nuo to, ar ginčo suma būdavu-si 1000 asų, ar mažesnė. Išimtį sudarė ginčai dėl žmogaus laisvės. Nepriklausomai nuo vergo, dėl kurio buvo kilęs ginčas, vertės, sacramentum dydis visuomet buvo tik 50 asų. Paprastesnių bylinėjimosi būdu (kurį, berods, įvedė tik XII lentelių įstatymai), nereikalavusiu duoti sacra-mentum, o grindžiamu reikalavimu iš karto paskirti teisė-ją (per iudicis postulationem), buvo galima naudotis gin-čuose in personom, t. y. esant prievolinio pobūdžio (kre-ditorius — skolininkas) reikalavimams ir tik šių įstatymų įsakmiai nurodytais atvejais. Iš romėnų teisės šaltinių yra žinoma, kad XII lentelių įstatymai procesinę formą per

37 lentelė / III /

iudicis postulationem leido naudoti tuomet, kai kredito-rius siekė savo reikalavimų, kylančių iš žodinės sutarties (.sponsio, o vėliau — stipulatio), patenkinimo.

Ad 2. Atsakovas privalėjo atvykti pas pretorių ir įstoti į bylą iš karto po in ius vocatio. Tik mirtina liga arba tuo pat metu paskirtas laikas kitai bylai, teisėjo, arbitro ar atsakovo vedamai su svetimšaliu, spręsti, buvo laikoma svariomis priežastimis atidėti bylos nagrinėjimą vėles-niam laikui. Šiuo požiūriu romėnų civilinio proceso teisė skiriasi nuo galiojančių Lietuvos Respublikos civilinių procesinių įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio pro-ceso kodekso 156 str. 1 d., 246 str. 1 - 2 d. d., 247 str. 2 d. ir kt.), kurie dalyvaujančio byloje asmens ligos pa-prastai nelaiko svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui (nors teismų praktikoje tokių atvejų pasitaiko neretai). Tokia romėnų teisės nuostata yra sąlygota to, kad legisakcinis procesas nenumatė procesinio atstovavimo galimybės.

Ad 3. Šiame XII lentelių įstatymų fragmente yra kalbama apie obvagulatio — viešą liudytojo kvietimą atvykti į teis-mą ir duoti parodymus. Kaip žinia, XII lentelių įstatymų epochoje reikšmingiausi sandoriai buvo sudaromi nau-dojantis formaliais būdais, kuriais laikomi ir nexum, mancipatio, reikalavę liudytojų dalyvavimo. Jeigu liudy-tojas, dalyvavęs sudarant ir tvirtinant sandorį, kilus gin-čui dėl tokio sandorio sudarymo fakto ar jo vykdymo, atsisakydavo jį paliudyti (duoti parodymus), įstatymas suinteresuotąją! šaliai suteikė teisę kas trečią dieną prieš liudytojo namus garsiai skųstis dėl to, kad šis nepateisina jam parodyto pasitikėjimo. Šis iš dalies simbolinis gestas, kita vertus, reiškė ir viešą liudytojo kvietimą įvykdyti savo pareigą ir atvykus į teismą duoti parodymus (paly-ginimui žr. VIII, 22).

III lentelė

Leges X I I tabularum et commentarum

7 3 3 — 7 3 9 / puslapiai

/ III / lentelė 40

T A B U L A I I I

1. AERIS C O N F E S S I R E B U S Q U E I U R E I U D I -CATIS X X X DIES IUSTI S U N T O .

2. P O S T D E I N D E M A N U S I N I E C T I O ESTO. I N IUS D U C I T O .

3. NI I U D I C A T U M FACIT A U T Q U I S E N D O E O I N I U R E V I N D I C I T , S E C U M D U C I T O , V I N C I T O A U T N E R V O A U T C O M P E D I -B U S X V P O N D O , N E M I N O R E , A U T SI V O L E T M A I O R E V I N C I T O .

4. SI V O L E T S U O VIVITO. NI S U O VIVIT, Q U I E U M V T N C T U M H A B E B I T , LIBRAS FARRIS E N D O DIES D A T O . SI V O L E T , P L U S D A T O .

5. Aulus Gellius 20, 1, 46-47: Erat a u t e m ius inte-rea pac i scendi ac nisi pacti forent , habeban-tur in v incul is dies sexaginta. Inter eos dies trinis nundin i s cont inuis ad prae torem in c o m i t i u m producebantur , quantaeque pecu-niae iudicati essent, praedicabatur. Terti is au-t e m nundin i s capi te poenas dabant, aut trans Tiber im peregre v e n u m ibant.

6. TERTIIS N U N D I N I S PARTIS S E C A N T O . SI P L U S M I N U S V E S E C U E R U N T , SE F R A U -D E ESTO.

41 lentelė / III /

I I I L E N T E L Ė

1. P R I P A Ž I N U S I E M S I E Š K O V O IEŠKINĮ IR TIEMS, IŠ K U R I Ų B U V O PRITEISTA, TE-B Ū N I E U Ž T I K R I N T A S LAIKAS 30 D I E N Ų [= skirtų įvykdyti i eškovo re ikalavimus arba sumokėt i priteistą sumą] ,

2. P A S K U I T E B Ū N I E U Ž D E D A M A [IEŠKO V O | R A N K A [ A N T A T S A K O V O ] . T E B Ū N I E [ A T S A K O V A S ] V E D A M A S Į TEISMĄ | P A S M A G I S T R A T Ą ] ,

3. JEIGU [TAS, IŠ K U R I O P R I T E I S T A ] NEĮ-V Y K D O S P R E N D I M O A R B A M A G I S T R A -T O AKIVAIZDOJE U Ž JĮ N I E K A S NELAI-D U O J A , T E G U L [ĮĮ | [ I E Š K O V A S ] V E D A S I S U SAVIMI, T E G U L S U R I Š A [ĮĮ] A R B A PANČIAIS , A R B A G R A N D I N Ė M I S , 15 SVA-R Ų S V O R I O , N E L E N G V E S N Ė M I S , ARBA, JEI N O R I , TAI T E S U K A U S T O IR S U N -KESNĖMIS.

4. JEIGU [TAS, IŠ K U R I O P R I T E I S T A ] N O R I , T E G U L M I N T A S A V O [ M A I S T U ] . JEIGU N E S I M A I T I N A S A V U O J U , T E G U L TAS, K U R I S JĮ S U K A U S T Ė , PER D I E N Ą D U O D A JAM SAIKĄ JAVŲ. JEI N O R I , T E G U L D U O D A D A U G I A U .

5. Aulus Gellius 20, 1, 46—47: Tač iau [atsakovai] tuo m e t u turėjo teisę sudaryti taikos sutartį, o jeigu nesudarydavo, būdavo la ikomi sukausty-ti šeš iasdešimt d ienų. Per tą laiką tris sekan-čius turgadienius jie būdavo v e d a m i į tautos sus ir inkimų vietą pas pretor ių ir skelbiama iš jų priteistoji suma. Tačiau po treč iojo turga-

/ III / lentelė 42

d ien io jie būdavo baudž iami m i r t i m i arba parduodami už Tiberio, svet imies iems .

6. P O TRIJŲ T U R G A D I E N I Ų , T E G U L [JJ] S U K A P O J A Į DALIS. JEIGU A T K I R S T Ų D A U G I A U A R B A MAŽIAU, T E N E B U S [ U Ž TAI | B A U D Ž I A M A .

K o m e n t a r a s

Ad 1. Tie, kurie pripažino ieškovo reikalavimą magistra-to (pretoriaus) akivaizdoje pirmojoje proceso stadijoje in iure (vadinamieji confessi) bei tie, iš kurių buvo priteista teismo sprendimu (sententia), priimtu antrojoje (apud iudicem) proceso stadijoje (iudicati), turėjo 30 dienų ieš-kovo reikalavimui įvykdyti arba priteista j ai pinigų sumai sumokėti. Šiuo metu prieš juos nebuvo galima imtis jo-kių procesinių veiksmų, o juo labiau pradėti priverstinio vykdymo procesą.

Ad 2. Tik jeigu atsakovas per 30 dienų neįvykdo ieškovo reikalavimų, teismo sprendimo arba nesumoka priteistos pinigų sumos, ieškovas (išieškotojas) galėjo pradėti vyk-dymo procesą. Tuomet jis iš naujo šaukdavo atsakovą atvykti (in ius vocatio), dėdavo ant jo ranką (manus iniec-tio), kas reiškė, jog atsakovas patenka ieškovo (išieškoto-jo) valdžion, ir vesdavosi jį pas magistratą.

Ad 3. Jeigu vykdymo procese bylą pralaimėjęs atsakovas (skolininkas) neįvykdo teismo sprendimo arba nesumoka priteistos pinigų sumos, kuri yra dvigubai didesnė už priteistąją pirmuoju teismo sprendimu (in duplum), ir jeigu jo ginti nestoja laiduotojas (vindex), kitaip tariant, asmuo, kuris ginčija ieškovo reikalavimą ir tuo pačiu

43 lentelė / III /

įstoja į bylą vietoje atsakovo, ieškovas tęsdavo asmeninį vykdymą. Jis vesdavosi atsakovą (skolininką) į savo na-mus ir jį kalindavo supančiodamas arba sukaustydamas grandinėmis, kurios turėjo būti ne lengvesnės nei 15 ro-mėniškų svarų (pondus = apie 327 g.).

Ad 4. Įkalinimo metu atsakovas (skolininkas) galėjo mai-tintis pats. Jeigu tam neturėjo lėšų, ieškovas (išieškoto-jas) privalėjo kasdien duoti jam romėnišką javų saiką (libra = apie 327 g.).

Ad 5. Salys bet kada galėjo sudaryti taikos sutartį (pac-tum). Jeigu ginčas nebuvo baigiamas taikiai, atsakovas (skolininkas) likdavo įkalintas 60 dienų. Per šį laiką, tris turgadienius, kurie vykdavo kas aštuonios dienos (nundi-num), jis būdavo vedamas į teismo procesų vietą (forum), ir pristatomas pretoriui. Tuomet būdavo skelbiama iš atsakovo (skolininko) priteistoji pinigų suma ir laukiama, ar neatsiras norinčių tą sumą už jį sumokėti, t. y. įvykdy-ti prievolę ir taip išlaisvinti atsakovą (skolininką). Po to-kios tris turgadienius pasikartodavusios procedūros, atsa-kovas (skolininkas) buvo užmušamas arba parduodamas į vergovę svetimšaliams. Skolininko pardavimas vergovėn užsienyje vadintas trans Tiberim, t. y. už Tiberio upės, kuri anuomet sudarė natūralią Romos valstybės sieną. Si XII lentelių įstatymų nuostata patvirtina tai, jog romėnų teisė draudė piliečius versti vergais Romos valstybės teri-torijoje.

Ad 6. Jeigu atsakovas, būdamas skolingas keliems kredi-toriams, kurie bendrininkavo vykdymo procese, nesuda-rė su jais taikos sutarties ir neatsirado, kas jį išpirktų (sumokėtų iš jo priteistą pinigų sumą), kreditoriai atlik-davo dalybas. Pripažįstama, kad būdavo dalijamas skoli-ninko kūnas. Literatūroje taip pat galima aptikti išsakytų

/ III / lentelė 44

nuomonių, jog iš tiesų kreditoriai greičiausiai pasidalin-davę skolininko turtą arba pinigų sumą, gautą pardavus skolininką vergovėn trans Tiberim.

Vis dėlto, tenka pripažinti, kad XII lentelių įstatymų epochoje Romoje prie turtinės civilinės atsakomybės buvo jungiama asmeninė (kai skolininkas neturi turto, jis atsako savo asmeniu (kūnu)). Apie tai aiškiai byloja ir šaltiniai. Aulas Gelijus Noctes Atticae teigia: Nam, si piu-res forent, quibus reus esset iudicatur, secare si vellent, atque partiri corpus addicti sibi hominis permiserunt (Gellius 1, 20, 1). Fabijus, neabejotinai užsimindamas apie XII len-telių įstatymus, nurodo: Quam legem mos publicus repu-diavit. — „Įstatymas, kurį viešieji papročiai paneigė (at-metė)". Turint galvoje šiuos šaltinių duomenis, kai kurių romanistų nuomonė, jog komentuojamame XII lentelių įstatymų fragmente kalbama tik apie kreditorių teisę pa-dalinti (secare) skolininko turtą, vargiai priimtina. Juolab, kad pats faktas, jog skolininkas pateko kreditorių val-džion, byloja jį neturėjus turto, iš kurio būtų galima pa-tenkinti kreditorių reikalavimus.

Atlikdami dalybas, kreditoriai privalėjo vengti apgau-lės. Tiesa, nėra aišku, ar buvo keliamas reikalavimas ne-apgaudinėti vienas kito, ar skolininko.

IV/ lentelė Leges X I I tabularum et commentarum

733—39/ puslapiai

/ III / lentelė 46

T A B U L A III

1. Cicero de leg. 3, 8, 19: e i to [neca tus j t a m q u a m ex XII tabulis insignis ad d e f o r m i t a t e m puer.

2. a. Papinianus coli. 4, 8: C u m patri l ex — dederi t in f i l ium vitae nec i sque potes ta tem. — b. SI P A T E R FILIUM TER V E N U M D U [ U I T ] FI LIUS A P A T R E LIBER ESTO.

3. Cicero phil. 2, 28, 69: I l lam suam suas res sibi habere iussit ex XII tabulis c laves ademit , exegit .

4. Gellius 3, 16, 12: comper i , f e m i n a m — in u n d e -c i m o m e n s e post marit i m o r t e m peperisse , f a c t u m q u e esse n e g o t i u m , quasi mar i to m o r -tuo postea concepisset , q u o n i a m decemvir i in d e c e m mens ibus gigni h o m i n e m , n o n in un-d e c i m o seripsissent.

47 lentelė / III /

I V L E N T E L Ė

1. Cicero de leg. 3, 8, 19: Nede l s iant n u ž u d o m a s taip, kaip ir pagal XII lente l ių įstatymus, kū-dikis dėl i š s ig imimo.

2. a. Papinianus coli. 4, 8: Kadangi įstatymas.. . sute ikė tėvui galią į sūnaus gyvybę ir mirt į . — b. JEIGU TĖVAS T R I S K A R T A T I D A V Ė S Ū -N Ų P A R D U O T I , S Ū N U S T E B Ū N A LAIS-VAS N U O T Ė V O .

3. Cicero phil. 2, 28, 69: Pagal XII l ente l ių [įsta-t y m u s ] l iepė tai savo ž m o n a i pas i imti savo daiktus, a t ė m ė raktus ir ją išvarė.

4. Aulus Gellius 3, 16, 12: Sužinojau, kad m o t e -ris... p a g i m d ė v ienuol iktą m ė n e s į p o vyro mirt ies . Ir ki lo g inčas dėl to, kad ji pradėjo p o vyro mirt ies , kadangi decemviri nurodė , jog ž m o g u s g imsta deš imtą m ė n e s į p o pradėj imo, o ne v ienuol iktą .

Komentaras

Ad 1. Romėnų teisė leido tėvui iš karto po gimimo nu-žudyti išsigimusius kūdikius (monstrą et prodigia). Be to, reikia pažymėti, kad pater familias apskritai disponavo vadinamąja gyvybės ir mirties teise (ius vitae necisąue), suteikiančia galią užmušti savo vaikus. Pradžioje šios tei-sės įgyvendinimo ribos buvo labai plačios, tačiau greitai imta reikalauti, kad namų teismas (iudicium domesticum), susidedantis iš artimiausių agnatų, kaimynų ir bičiulių, patvirtintų pagrindo taikyti užmušimą, kaip bausmę už sunkius pavaldžių asmenų nusižengimus, egzistavimą.

/ III / lentelė 48

Teise piktnaudžiaujančio pater familias atžvilgiu taikytos cenzorinės ir sakralinio pobūdžio sankcijos. Principato laikotarpiu ius vitae necisąue praktiškai išnyko, o impera-torius Konstantinas iš dalies ją formaliai panaikino bei nustatė, kad už tokį poelgį yra baudžiama kaip už parri-cidium (artimiausių giminaičių nužudymą). Visiškas draudimas įgyvendinti ius vitae necisąue vėliausiai įvestas valdant imperatoriui Valentinianui I (apie 370 m.). Im-peratoriaus Hadriano sprendime, kuriuo tremtimi nuteis-tas savo sūnų nužudęs tėvas, aiškiai atskleidžiama jau tuomet pasikeitusi viešoji nuomonė dėl piktnaudžiavimų tėvo valdžia: Patria potestas in pietate debet, non in atroci-tate consistere — „Tėvo valdžia turi remtis meile, o ne žiaurumu" (D. 48, 9, 5 Marcianus libro 14 institutionum).

Ad 2. Romėnų teisė tėvui vaikų, gimusių santuokoje, atžvilgiu suteikdavo valdžią, vadinamą patria potestas. Ji kildintina iš patriarchalinės vyro valdžios, kurią šis įgy-vendindavęs namuose, savo šeimynykščių, vergų ir viso priklausančio turto atžvilgiu. Kilusi iš senųjų romėniškų papročių, patria potestas savo reikšmės neprarado ir tuo-met, kai Romai pasiekus anuometinės civilizacijos viršū-nę, daugelis barbariškų ir primityvių papročių nuėjo už-marštin. Gajus nurodo, kad patria potestas buvo savitas romėniškas institutas (ius proprium civium Romanorum est, žr. D. 1, 6, 3 ir Gaius 1, 55). Ir nors kitose ano meto teisės sistemose tėvų valdžia nebuvo ribojama jokių tei-sinių nuostatų, kaip kad Romoje, nei viena antikinio pasaulio tauta nedisponavo tokia neribota valžia savo vaikams kaip romėnų pater familias. Gajus Institutiones teigia: <...> fere enim nulli alii sunt homines, qui talem in filios suos habet potestatem, qualem nos habemus — „<...> nes tikriausiai nėra kitų tokių žmonių, kurie savo vai-kams turėtų tokią valdžią, kokią turime mes" (Gaius 1, 55). Įgyvendindamas patria potestas, tėvas turėjo galimy-

49 lentelė / III /

bę spręsti dėl vaiko likimo. Dažniausiai šios valdžios ap-imtis yra apibūdinama išraiška ius vitae necisąue (ac necis), kuri pabrėžia tėvo galimybę spręsti kaip dėl vaiko gyve-nimo, taip ir dėl jo mirties (plačiau žr. supra komentarą Ad IV, 1). Patria potestas tęsdavosi tol, kol būdavo gyvas tėvas, ir baigdavosi jam mirus. Tuo romėnų teisė aki-vaizdžiai skiriasi nuo šiuolaikinės civilinės teisės, kuriai nors ir žinomas tėvų valdžios institutas, tačiau nesutampa nei šios valdžios turinys, nei chronologinės ribos. Pagal šiuolaikinę civilinę teisę, tėvų valdžia trunka iki vaikas sulaukia pilnametystės arba tampa veiksnus dėl emanci-pacijos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 ir 3.160 str.). Romėnų teisėje patria potestas pasibaigimo pagrindai buvo tik pater familias mirtis arba emancipatio. Remdamasis jam suteiktais įgalinimais, tėvas galėjo, be kita ko, parduoti sūnų, kad šis tam tikrą laiką dirbtų ki-tam asmeniui. Siekdami šiuos įgalinimus apriboti, XII lentelių įstatymai nustatė, jog sulig trečiuoju sūnaus pa-rdavimu, patria potestas išnykdavusi — sūnus tapdavęs nuo šeimos nepriklausančiu, arba nuosavos teisės (sui iuris) asmeniu. Si nuostata, kuri pradžioje turėjo tam tik-rą baudžiamąjį pobūdį šeimos tėvo atžvilgiu, vėliau, aiš-kinant XII lentelių įstatymų normas, buvo panaudota kitiems tikslams, pavyzdžiui, trijų pardavimų procedūra buvo naudojamasi siekiant nušalinti sūnų nuo paveldė-jimo, išlaisvinant iš tėvo valdžios (emancipuojant) bei pakeičiant šeimos tėvą, t. y. atiduodant įvaikinti (adop-tio). Romėnišku terminu emancipatio, kuris reiškia išlais-vinimą iš tėvo valdžios, naudojasi ir šiuolaikinė civilinė teisė, apibrėždama nepilnamečių asmenų pripažinimą veiksniais, t. y. galinčiais savarankiškai savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.9 str.).

/ III / lentelė 50

Ad 3. Santuokos nutraukimas, kaip vienas iš jos pasibai-gimo pagrindų, Romoje buvo žinomas nuo pačių seniau-sių laikų. Štai Justiniano Codex pažymima, jog nuo seno Romoje vyravo požiūris, kad santuoka gali būti nu-traukiama: Libera matrimonia esse antiąuitas placuit (C. 8.28.2). Vyras galėjo nutraukti santuoką vienašališku savo sprendimu (repudium). Tuomet jis liepdavęs žmonai pasiimti asmeninius daiktus, atimdavęs raktus ir išvary-davęs ją iš namų.

Ad 4. Atsižvelgiant j tai, kad galimybę paveldėti po tėvo mirties romėnų teisė pripažino tik vaikams, gimusiems santuokoje, kurią ji pati traktavo kaip teisėtą (matrimo-nium iustum), buvo svarbu nustatyti, kuomet laikoma, jog kūdikis, gimęs po motinos vyro mirties, buvęs pradė-tas būtent mirusiojo. Dėl to ir Aulas Gelijus (Aulus Gel-lius) aiškina, kad postumus (kūdikis, moters pagimdytas po vyro mirties), gimęs vienuoliktą mėnesį po savo mo-tinos vyro mirties, nėra laikomas mirusiojo įpėdiniu, ka-dangi decemviri XII lentelių įstatymuose buvo įrašę, jog tik kūdikis, gimęs dešimtą mėnesį po tėvo mirties, turėjo lygias teises paveldėti drauge su tais, kurie buvo pradėti teisėtoje santuokoje ir gimė tėvui esant gyvam. Šią XII lentelių įstatymų nuostatą, kaip vieną vaiko kilmės iš tėvo nustatymo pagrindų, perėmė ir Lietuvos civilinė teisė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.140 str. 2 d. yra nurodyta, kad, kai vaikas gimsta praėjus ne dau-giau nei trims šimtams dienų po vyro mirties, vaiko tėvu pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis. Analo-giškos nuostatos įtvirtintos tiek valstybių, kurių civilinės teisės sistemos yra tiesiogiai kilusios iš romėnų teisės, civiliniuose įstatymuose (žr. Code Civil de France Art. 315, Codigo Civil de Espana Art. 116, Codice Civile de Italia Art. 232, Codigo Civil Portugues, Art.° 1829°), tiek žinomos ir civilinei teisei tokių valstybių, kuriose romė-nų teisės įtaka nebuvo tokia betarpiška ir intensyvi (žr. Japonijos civilinio kodekso 772 str. 2 d.).

v/ lentelė

Leges X I I tabularum et commentarum

733—45/ puslapiai

/ III / lentelė 52

T A B U L A III

1. Gaius 1, 144—5: Veteres — vo luerunt feminas , e t iamsi perfec tae aetatis sint, propter animi lev i tatem in tute la esse; — except i s virginibus Vestal ibus, quas — liberas esse voluerunt: i taque e t i am lege XII tab. c a u t u m est.

2. Gaius 2, 47: Mulieris, quae in a g n a t o r u m tute-la erat, res m a n c i p i usu capi n o n poterant , prae terquam si ab ipsa tutore [auc tore j tradi-tae essent, id ita l ege XII tab. [ c a u t u m erat].

3. U T I LEGASSIT S U P E R P E C U N I A T U T E -LAVE S U A E REI, ITA IUS ESTO.

4. SI I N T E S T A T O M O R I T U R , C U I S U U S H E -RES N E C ESCIT, A D G N A T U S P R O X I M U S FAMILIAM H A B E T O .

5. SI A D G N A T U S N E C ESCIT, G E N T I L E S FAMILIAM [ H A B E N T O ] .

6. Gaius 1, 155: Quibus t e s t a m e n t o — tutor datus n o n sit, lis ex lege XII | tabularum j agnati sunt tutores.

7. a. SI F U R I O S U S ESCIT, A D G N A T U M G E N T I L I U M Q U E IN E O P E C U N I A Q U E E I U S P O T E S T A S ESTO. - b. ... A S T ET C U S T O S N E C ESCIT ... - c. Ulpianus D. 27, 10, 1 pr.: Lege XII tab. prod igo interdic i tur b o n o r u m s u o r u m administrat io . Ulpianus 12, 2: Lex XII tab. — prod igum, cui bonis inter-d i c t u m est, in curat ione iubet esse agnato-rum.

8. Ulpianus 29, 1: Civis R o m a n i liberti heredi ta-t e m lex XII tab. pa trono defert , si intestato

53 lentelė / III /

sine suo herede l ibertus decesserit . — Ulpianus D. 50, 16, 195, 1: C u m de patrono et l iberto loąuitur lex: E X EA FAMILIA, inquit , IN E A M FAMILIAM.

9. Gordianus C. 3, 36, 6: Ea, quae in n o m i n i b u s sunt, — ipso iure in port iones hereditarias ex lege XII tab. divisa sunt. — Diocletianus C. 2, 3, 26: ex lege XII tab. aes a l i e n u m hered i tar ium pro port ionibus quaesit is s ingulis ipso iure di-v i sum.

10. Gaius D. 10, 2, 1 pr.: H a e c act io ( fami l iae er-c i s cundae ) prof ic i sc i tur e l ege XII tabularum.

/ V / lentelė

V L E N T E L Ė

54

1. Gaius 1, 144—5: Senieji | respublikos laikotar-pio | te is ininkai nustatė, kad moterys , net ir sulaukusios p i lnametystės , dėl savo lengvabū-d i š k u m o būtų globojamos. . . išskyrus m e r g e l e s vestales, dėl kurių.. . nustatė , kad jos būtų n u o g lobos laisvos; taigi, ir tai buvo nustatyta XII lente l ių įstatymais.

2. Gaius 2, 47: Mancipuojamiej i daiktai [priklau-santys Į agnatų g lobojamai moter ia i , negalėjo būti įgyjami nuosavybėn pagal įgyjamąją sena-tį, išskyrus jeigu jos pačios , g lobėjui [sut in-kant] , buvo perduoti : ir šitaip XII lente l ių įstatymais | b u v o nustatyta] .

3. TAI, KĄ [KAS N O R S ] [ T E S T A M E N T E ] N U S T A T Ė D Ė L T U R T O A R B A S A V O D A I K T Ų G L O B O S , T E B Ū N I E TEISĖ.

4. JEIGU N E S U D A R Ę S T E S T A M E N T O [ T A S | MIRS, K U R I O SAVŲJŲ J P Ė D I N I Ų NĖRA, JO T U R T Ą T E P E R I M A A R T I M I A U S I A S A G N A T A S .

5. JEIGU A G N A T O NĖRA, ŪKJ T E P E R I M A G E N T A I N I A I .

6. Gaius 1, 155: Tų, kur iems globėjas nebuvo pa-skirtas t e s tamentu , globėjai, pagal XII lente l ių įstatymus, yra agnatai .

7. JEIGU Y R A B E P R O T I S , V A L D Ž I Ą JAM IR JO T U R T U I T E T U R I A G N A T A I IR G E N -TAINIAI. - b. ... JEIGU N Ė R A R Ū P I N T O JŲ... - c. Ulpianus D. 27, 10, 1 pr.: XII lente l ių įstatymais uždrausta e ikvotojui tvarkyti savo turtą. — Ulpianus 12, 2: XII l ente l ių įstatymai. . .

55 lentelė 1X1

įsako eikvotojui , kur iam uždrausta tvarkyti savo turtą, būti agnatų rūpyboje.

8. Ulpianus 29, 1: Išlaisvintojo R o m o s p i l i eč io pa l ik imą XII l ente l ių įstatymai suteikia [teisę pave ldėt i ] patronui , je igu išlaisvintasis mirė be [ = nesudaręs ] t e s tamento , n e t u r ė d a m a s savojo įpėdinio . — Ulpianus 50, 16, 195, 1: Apie patroną ir išlaisvintąjį [XII l en te l ių ] įstatymai kalba: [TAI, KAS B U V O P A I M T A ] IŠ T O ŠEIMOS T U R T O , A T G A L Į T Ą ŠEIMOS T U R T Ą [ S U G R Į Ž T A ] ,

9. Gordianus C. 3, 36, 6: Tai, kas sudaro [paliki-m o ] re ika lav imo teises.. . ipso iure, pagal XII lente l ių įstatymus, buvo padal inta [atit inka-m o m s ] p a v e l d i m o turto dal ims. — Diocletianus C. 2, 3, 26: Pagal XII l ente l ių įstatymus, pal i -k i m o skolos ipso iure pada l inamos proporc in -gai k i ekv ieno įgijėjo [= į p ė d i n i o ] [paveldi-mai ) daliai.

10. Gaius D. 10, 2, 1 pr.: Šis ieškinys dėl p a l i k i m o [= p a v e l d i m o tur to ] padal i j imo yra kilęs iš XII lente l ių įstatymų.

Komentaras

Ad 1. Respublikos laikotarpiu buvo laikoma, kad net ir tos moterys, kurios yra sulaukusios pilnametystės (bran-dos) ir nėra pavaldžios šeimos tėvui (personae sui iuris), atsižvelgiant j jų „lengvabūdiškumą", privalo turėti glo-bėją. Si globos rūšis buvo vadinama moterų globa (tutela mulierum). Globėjo sutikimo reikalauta reikšmingiau-siems moters sudaromiems turtiniams sandoriams. Išim-

/ III / lentelė 56

tinis teisinis reguliavimas (ius singulare) taikytas tik mer-gaičių, kurios buvo pašvęstos kulto reikalams, t. y. patar-nauti miesto bendruomenės, namų ir šeimos deivės Ves-tos šventykloje, atžvilgiu. Jos tapdavusios laisvos nuo šeimos tėvo valdžios (personae sui iuris) ir, priešingai nei likusios moterys, neprivalėjo turėti globėjo. Minėtas tei-sinis reguliavimas, taikytas absoliučios daugumos moterų atžvilgiu, neturėtų būti vertinamas kaip diskriminacinis. Jį sąlygojo ypatingas senosios romėnų ius civile forma-lizmas, vyravęs tiek sudarant sandorius, tiek savo subjek-tines teises ginant teisme. Dalyvavimas civilinėje apyvar-toje reikalavo ypatingai gero teisinio pasirengimo, žinių ir gyvenimiškos patirties. Siekiant užkirsti kelią mote-rims nepalankiems sandoriams sudaryti, joms buvo stei-giama globa, kaip kad ir patirties teisiniuose bei verslo reikaluose neturintiems jaunuoliams, nesulaukusiems 25 metų amžiaus (puberes minores viginti quinque annis), skirta rūpyba (cura minorum). Be to, pažymėtina, jog 44 m. išleistas lex Claudia panaikino įstatyminę agnatų globą moterims, o principato laikotarpio pabaigoje tutela mulierum institutas romėnų teisėje beveik visiškai suny-ko.

Ad 2. Nuosavybės teisė į mancipuojamuosius daiktus (res mancipi), kitaip tariant, tuos, kurie senovės romėnams turėjo didžiausią ekonominę, socialinę, strateginę reikš-mę (kaip antai, Italijos žemės sklypai (praedia Italica), vergai, kaimo žemių servitutai, kinkomieji ir nešuliniai gyvuliai (arkliai, jaučiai, asilai, asilėnai)), priklausančius agnatų (asmenų, kurie anksčiau buvo pavaldūs vienam šeimos tėvui, kol šis buvo gyvas) globojamai moteriai, negalėjo būti įgyjama įgyjamosios senaties (usucapio) būdu. Nuosavybę įgyjamąja senatimi į tokius daiktus buvo galima įgyti tik išimtinais atvejais, kai moteris, ga-vusi globėjo sutikimą, pati juos perduodavo įgijėjui.

57 lentelė / III /

Ad 3. Potvarkis, išreikštas testamente, testatoriaus mirties atveju įgydavo teisinę galią. Testamentu buvo galima paskirti įpėdinį, globėją nepilnamečiams vaikams, taip pat pilnametystės sulaukusioms dukterims bei žmonai, esančiai testatoriaus valdžioje, išlaisvinti vergą. XII lente-lių įstatymuose esantis nurodymas, kad testamentu buvo galima nustatyti savo daiktų globą, nėra visiškai aiškus. Kai kurių autorių nuomone, ši nuoroda sudaro sąlygas prielaidai, kad jau XII lentelių įstatymų sudarymo laiku egzistavo galimybė atlikti mancipatio familiae. Tai vienos iš testamento rūšių — testamentum per mancipationem, dar vadinamo testamentum per aes et libram, kadangi jis buvo sudaromas naudojant svarstykles ir vario (ketaus) gabalą, prototipas. Minėtos testamento rūšies esmę sudaro tai, kad testatorius, dar būdamas gyvas, mancipatio būdu nuosavybės teisę į visą savo turtą perleisdavo vadinama-jam familiae emptor, kurį ir testatorių siejo ypatingas tar-pusavio pasitikėjimas (Jides), su sąlyga (išreiškiama žodžiu arba rašytine forma), kad šis, testatoriui mirus, perduos turtą pastarojo nurodytam asmeniui.

Komentuojama XII lentelių įstatymų formuluotė by-loja apie tai, jog pradžioje romėnų teisė buvo įtvirtinusi absoliučią testatoriaus laisvę palikti turtą testamentu kam panorėjus, visiškai neatsižvelgiant į natūralius kraujo gi-minaičių, kurie, būdami in patria potestate, savo darbu prisidėjo prie palikimą sudarančio turto kūrimo ir gausi-nimo, interesus bei teisėtus lūkesčius. Šios laisvės buvo paisoma ilgus šimtmečius, kol pasipiktinimą keliantys akivaizdžios neteisybės atvejai tapo tokia dažna socialinės tikrovės dalis, jog testatoriaus laisvė palikti turtą testa-mentu kam panorėjus, neribotai nustatyti testamentines išskirtines imta kontroliuoti ir varžyti specialiomis teisi-nėmis priemonėmis. Respublikos laikotarpio pabaigoje atsiranda testamento, kuriame artimiausi testatoriaus šei-mos nariai liko nepaminėti arba nuo paveldėjimo nuša-

/ III / lentelė 58

linti, nuginčijimo galimybė. Toks testamentas buvo api-brėžiamas kaip nesuderinamas su (prieštaraujantis) šei-myninėmis priedermėmis (testamentum inofficiosum). Marcelijus (Marcellus) aiškina, jog pripažinti testamentą prieštaraujant testatoriaus šeimyninėms priedermėms, reiškia pagrįsti, kodėl kas nors neturėjo būti nuo pavel-dėjimo nušalintis arba nepaminėtas testamente ( Inof f ic io-sum testamentum dicere hoc est allegare, ąuare exheredari vel praeteriti non debuerit — D. 5, 2, 3). Procesinė prie-monė, kuria naudojantis buvo galima ginčyti testamentą, — tai specialus ieškinys vadinamas ąuerella inofficiosi tes-tamenti. Artimiausių testatoriaus šeimos narių interesus vėlesnė romėnų teisė taip pat gynė pasitelkdama ir šian-dien civilinei teisei puikiai žinomą privalomosios dalies (pars legitima, portio legitima) institutą. Klasikinėje teisėje pars legitima sudarė LA dalį to, kas priklausytų paveldint pagal įstatymą (ab intestato). Imperatoriaus Justiniano teisėje privalomosios dalies dydis išaugo iki 1/3 (o atski-rais atvejais net iki V2) dalies to, kas priklausytų paveldint ab intestato. Testamentinio įpėdinio interesus nemažiau pažeisti galėjo ir neribotas legatų bei fideikomisų (šiuo-laikinės testamentinės išskirtinės atitikmenų) nustatymas. Išmokėjus visas išskirtines, testamentiniam įpėdiniui pa-veldėto turto galėjo neužtekti net palikimo skoloms pa-dengti. Testatoriaus teisę nustatyti legatus ir fideikomisus imta riboti įstatymiškai. 169 m. pr. Kr. priimtas lex Vo-conia, kuris nustatė, jog niekas negali gauti daugiau turto testasmentinės išskirtinės būdu nei tenka testamentiniam įpėdiniui. 40 m. pr. Kr. priimtas lex Falcidia įtvirtino nuostatą, jog testamentinių išskirtinių būdu testatorius galėjo paskirti ne daugiau nei 3A savo turto, o VA (ąuarta Faldicia) privalanti likti testamentiniam įpėdiniui.

Ad 4. Mirus asmeniui, nesudariusiam testamento ir netu-rinčiam sui heredes, t. y. asmenų, kurie mirties momentu

59 lentelė / III /

buvo palikėjo valdžioje ir po jo mirties paveldėdavo ipso iure, palikimas (hereditas, familia) atitekdavo giminystės laipsniu artimiausiam agnatui. Kitaip tariant, asmeniui, kurį su mirusiuoju anksčiau siejo pavaldumas tam pa-čiam šeimos tėvui bei toks pavaldumas šiuos asmenis ir toliau sietų, jeigu tik jų pater familias tebebūtų gyvas.

Ad 5. Jeigu mirusysis neturėdavęs agnatų, palikimas ati-tekdavęs gentainiams (gentiles), kitaip tariant, tos pačios genties, giminės (gens) nariams. Literatūroje yra reiškiama nuomonė, kad, priešingai nei sui heredes, agnati proximi ir gentiles netapdavo palikėjo įpėdiniais, t. y. jiems neperei-davusios mirusiojo turėtos turtinės teisės ir pareigos. Mi-nėtas teises jie įgydavo tik vienerius metus valdę perimtą-jį turtą.

Ad 6. Asmenų, kuriems globėjas nebūdavęs paskirtas testamentu, globėjais (tutores) ipso iure tapdavę giminys-tės laipsniu artimiausieji agnatai. Pavyzdžiui, žmonos, esančios vyro valdžioje (manus), globėju tapdavęs sūnus arba mirusio vyro brolis. Šeimos tėvas (pater familias) galėjo testamentu paskirti globėją nepilnamečiams sū-nums bei dukroms (nepriklausomai, ar jos sulaukusios pilnametystės, ar ne), esantiems jo valdžioje (in patria potestate) bei žmonai, esančiai vyro valdžioje (manus).

Ad 7. Jeigu žmogus sirgdavęs psichikos liga (furiosus — beprotis), pagal XII lentelių įstatymus, valdžią tokio as-mens ir jo turto atžvilgiu (potestas) įgyvendindavę agna-tai, o jų nesant — gentainiai (gentiles). Teisė savarankiškai tvarkyti savo turtą buvo atimta taip pat ir eikvotojams, t. y. tokiems asmenims, kurie švaistė giminės (paveldėtą) turtą ir šis jų elgesys grėsė skurdu visai šeimai. Tokių asmenų rūpintojai (curatores) ipso iure būdavę agnatai. Apie XII lentelių įstatymuose buvusį nustatytą apriboji-

/ III / lentelė 60

mą eikvotojui savarankiškai tvarkyti savo turtą liudija ir Ulpianas: Lege duodecim tabullarum prodigo interdicitur bonorum suorum administratione, ąuod moribus quidem ab initio introductum est. Sed solente hodie praetores vel praesi-des, si talem hominem invenerint, qui neque tempus neque finem expensarum habet, sed bona sua dilacerando et dissi-pando profudit, curatorem ei dare exemplo furiosi. — „Pre-torių teisė, kaip ir XII lentelių įstatymai, laikėsi taisyklės, kad, jeigu žmogus neturi saiko savo išlaidoms, švaisto savo turtą palaidai gyvendamas, jam paskiriamas curator, kaip ir psichiniam ligoniui" (D. 27, 10, 1) Gajus, aptar-damas šį veiksnumo ribojimo atvejį, nurodo tokio ribo-jimo pagrindą: Male enim nostro iure uti non debemus; qua ratione et prodigis interdicitur bonorum suorum administra-tio. — „Negalima turimų teisių naudoti blogam. Dėl šios priežasties eikvotojams yra draudžiama laisvai tvarkyti savo turtą" (Gaius, 1, 53).

Ad 8. Išlaisvintasis (libertinus), kaip ir tas, kuris gimė laisvas (ingenuus), turėjo teisę sudaryti testamentą. Jeigu jis mirdavęs be testamento, turtą paveldėdavo sui heredes, t. y. asmenys, kurie buvo tiesiogiai pavaldūs palikėjui (in potestate) jo mirties momentu. Jeigu išlaisvintasis (liber-tinas) neturėdavo sui heredes, po jo mirties paveldėdavęs patronas. Tokią paveldėjimo po išlaisvintojo mirties tvarką sąlygojo tai, kad išlaisvindamas vergą, jo šeimi-ninkas savaime sumažindavo savo turto masę, todėl mai-nais už tai suteikta teisė tikėtis galimo šio turto padidė-jimo paveldėjimo po išlaisvintojo mirties atveju.

Ad 9. Palikimo sudėtyje esančios turtinės teisės ipso iure tekdavusios atskiriems įpėdiniams, proporcingai jų pa-veldimai daliai. Panašiai ir atsakomybė už palikėjo skolas ipso iure atitekdavusi atskiriems įpėdiniams, proporcingai jų paveldimai daliai.

61 lentelė / III /

Ad 10. Jeigu būdavę keletas įpėdinių, kiekvienas iš jų paveldėdavęs ne atskirus mirusiajam priklausiusius daik-tus, bet idealiąją mirusiojo turto dalį. Taigi, įpėdiniui tekdavusi tam tikra idealioji kiekvieno į paveldimo turto masę įeinančio daikto dalis. Dėl to įpėdinis galėjo dispo-nuoti tik paveldima turto dalimi, tačiau ne konkrečiais daiktais. Tokiu būdu atsiradusiai bendrosios nuosavybės teisei pabaigti (t. y. atidalinimui iš bendrosios nuosavy-bės) XII lentelių įstatymai numatė ieškinį — actio familiae erciscundae.

VI lentelė Leges XII tabularum et c o m m e n t a r u m

763—72/ puslapiai

/ III / lentelė 64

T A B U L A III

1. C U M N E X U M FACIET M A N C I P I U M Q U E , U T I L I N G U A N U N C U P A S S I T , ITA I U S ESTO.

2. Cicero de o f f . 3, 16, 65: c u m ex XII tab. satis es-set ea praestari, quae essent l ingua n u n c u p a -ta, quae qui inf i t iatus esset, dupl i p o e n a m su-biret, a iuris consult i s e t i am ret icent iae poena est const i tuta .

3. Cicero top. 4, 23: usus auctoritas fundi b ien-n i u m est, — ce terarum rerum o m n i u m — an-nuus est usus.

4. A D V E R S U S H O S T E M A E T E R N A A U C T O -RITAS [ E S T O ] .

5. Gaius 1, 111: lege XII tab. cautum est, ut si qua nol let e o m o d o (sc. usu) in m a n u m mariti con-venire, ea quotannis tr inoct io abesset atque e o m o d o cuiusque anni [ u s u m | interrumperet .

6. a. SI [ Q U I ] IN I U R E M A N U M C O N S E R U N T ... — b. Paulus Vat. Fr. 50: et m a n c i p a t i o n e m et in iure ces s ionem lex XII tab. conf irmat .

7. Livius 3, 44, 11—12: Advocat i (Verg in iae ) — postulant , ut (Ap. Claudius ) — lege ab ipso la-ta v indic ias det s e c u n d u m l ibertatem.

8. T I G N U M I U N C T U M A E D I B U S VINEA[E]VE [ET C O N C A P I T ] N E SOLVITO. - Ulpianus D. 47, 3, 1 pr.: Lex XII tab. neque solvere per-mitt it t i g n u m furt ivum aedibus vel vineis iunc-t u m neque vindicare, — sed in eum, qui convic-tus est iunxisse, in dup lum dat act ionem.

9. ... Q U A N D O Q U E SARPTA, D O N E C D E M P T A E R U N T ...

65 lentelė / III /

V I L E N T E L Ė

1. JEI [KASJ I Š K I L M I N G U B Ū D U S U D A R Y S P A S K O L O S S U T A R T Į IR ĮGIS N U O S A V Y -BĘ, S E R V I T U T Ą A R V A L D Ž I Ą A S M E N I U I , TAI, KĄ Ž O D Ž I U PAREIŠKĖ, T E B Ū N I E TEISĖ.

2. Cicero de o f f . 3, 16, 65: Jeigu pagal XII l ente l ių [ į s tatymus] pakako įvykdyti tai, kas buvo žo-džiu pareikšta, o kas nors savo [pare i šk imo] išsigynęs, privalėdavo s u m o k ė t i dvigubai, tai te i s in inkų buvo nustatyta bauda taip pat ir už nutylėj imą.

3. Cicero top. 4, 23: Ž e m ė s sklypo įgyjamosios se-naties laikas yra dveji, ... visų ki tų daiktų — vieneri metai .

4. A T S A K O M Y B Ė U Ž SVETIMŠALIUI D U O -TĄ U Ž T I K R I N I M Ą D Ė L D A I K T O TEISI-N I O S T A T U S O [= nuosavybės te i sės ] Y R A A M Ž I N A .

5. Gaius 1, 111: XII l ente l ių į s tatymuose buvo nustatyta, kad jeigu kuri [moter i s ] nenor i t u o būdu, tai yra usus, patekt i vyro valdžion, ji kasmet tris naktis iš ei lės t enebūna [vyro na-m u o s e ] ir tuo būdu tenutraukia k iekvienų m e -tų usus [ = įgyjamosios senaties t ermino eigą].

6. a. JEIGU M A G I S T R A T O AKIVAIZDOJE U Ž D E D A M A R A N K A [ A N T G I N Č O O B -JEKTO] [= p irmojoje leg i sakc in io p r o c e s o stadijoje pradedama byla].. . — b. Paulus Vat. Fr. 50: XII lente l ių įstatymai patvirt ino ir iš-k i lmingą v a l d y m o p e r l e i d i m o būdą, ir taria-m ą v indikacinį procesą.

/ III / lentelė 66

7. Livius 3, 44, 11—12: Vergini jos gynėjai. . . reika-lauja, kad Apijus Klaudijus, sut inkamai su jo paties iš leistu įstatymu, pr ipažintų ją esant laisvą.

8. LAI N E B Ū N A IŠIMTA P A S T A T O AR VY-N U O G Y N O JUNGIAMOJI SIJA. - Ulpianus D. 47, 3, 1 pr.: XII lente l ių įstatymai nele idžia nei iš imti vogtos sijos, į jungtos į statinį ar vy-nuogyną, nei reikalauti ją grąžinti iš svet imo nete i sė to va ldymo, tačiau prieš tą, kuris įro-d o m a s į jungęs siją [į pastatą ar vynuogyną] , sute ik iama teisė pareikšti ieškinį dėl dvigubos [sijos] vertės.

9 N U G E N Ė J U S , K O L N E B U S S U R I N K T I [VAISIAI]. . .

K o m e n t a r a s

Ad 1. Sudarant seniausios formos paskolos sutartį (nexum), taip pat mancipacijos būdu, t. y. naudojantis variu ir svarstyklėmis (per aes et libram), įforminant kitus sandorius, kaip, pavyzdžiui, nuosavybės teisės į daiktus, valdžios asmeniui (mancipium) perleidimas, papildomi neformalūs susitarimai ir žodžiu pareikštos papildomos sąlygos buvo laikomos galiojančiomis ir saistė šalis.

Ad 2. Pagal XII lentelių įstatymus, pardavėjas atsakė už garantavimą, kad prekė pasižymi tam tikromis savybėmis arba neturi trūkumų. Tuomet, kai paaiškėdavo, kad to-kių privalumų, kuriuos pardavėjas tvirtino esant, daiktas neturi arba esama daikto trūkumų, kurių pardavėjas ga-rantavo nesant ir jis neigia tai, ką buvo sakęs anksčiau, privalėdavęs sumokėti dvigubos daikto vertės dydžio

67 lentelė / III /

baudą. Aiškindami šią XII lentelių įstatymų nuostatą, romėnų teisininkai pardavėjo atsakomybę interpretavo plečiamai ir teigė, kad jis yra atsakingas taip pat ir už tokius daikto trūkumus, apie kuriuos žinojo, tačiau tyčia (dolus) nutylėjo apie jų egzistavimą.

Ad 3. Valdant daiktą įstatymų nustatytą laiką, galima bu-vo įgyti į jį nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Pagal XII lentelių įstatymus, žemės sklypo įgyjamosios senaties terminas buvo dveji, o kitų daiktų — vieneri me-tai. Iki sueis šis terminas, pardavėjas privalėdavęs garan-tuoti dėl daikto nuosavybės teisės. Kitaip tariant, parda-vėjas buvo atsakingas pirkėjui, jeigu pardavė daiktą, kuris nebuvo jo nuosavybė. Tokia pardavėjo atsakomybė ga-liojo atitinkamai dvejus arba vienerius metus. Praėjus minėtam laikui, pardavėjo atsakomybė baigdavosi, ka-dangi net ir tuo atveju, jeigu pirkėjas įgijo daiktą iš as-mens, kuris nebuvo šio daikto savininkas, nuosavybės teisę jis įgydavo įgyjamosios senaties būdu.

Ad 4. Kita vertus, jeigu daiktas buvo parduodamas ne Romos piliečiui, kuris negalėjo to daikto įgyti pagal ro-mėnų ius civile, skirtos išimtinai romėnams, normas, t. y. taip pat negalėjo įgyti nuosavybės teisės į daiktą pagal įgyjamąją senatį, pardavėjo pareiga suteikti garantiją dėl daikto nuosavybės teisės (auctoritas) būdavusi neribota (amžina). Apskritai XII lentelių įstatymų vartojamas terminas auctoritas reiškia asmens, valdžiusio daiktą anksčiau (to, iš kurio daiktas gautas, perleidėjo) pareigą garantuoti už vadinamųjų „teisinių" daikto trūkumų ne-buvimą. Kitaip tariant, perleidėjas privalėdavęs garantuo-ti, kad jokie tretieji asmenys neturi tokių daiktinių (nuo-savybės) teisių į daiktą, kurių pagrindu daiktas galėtų būti iš įgijėjo išreikalautas teismo tvarka (evictio) (palygi-nimui: galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodek-

/ III / lentelė 68

so 6.321 str., kaip vieną bendrųjų pardavėjo pareigų, numato pareigą patvirtinti daiktų nuosavybės teisę, o 6.323 str. nustato pardavėjo atsakomybę, kai parduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo (evictio)). Romėnų teisėje pirkėjas, iš kurio daiktas trečiųjų asmenų išreikalautas teismo tvarka, turėdavęs teisę pareikšti pardavėjui actio auctoritatis — ieškinį dėl evictio sukeltų neigiamų teisinių padarinių.

Ad 5. Sudarydama santuoką, moteris galėdavusi patekti vyro valdžion ir tapti jo agnatinės šeimos nare arba likti savo agnatinės šeimos nare. Vienas iš būdų vyro valdžiai žmonai atsirasti buvo usus. Romėnų teisė šiuo atveju šeimos teisinių santykių reguliavimui taikė daiktinės tei-sės institutą. Usus iš esmės nihil aliud est kaip tam tikras įgyjamosios senaties instituto transformavimas. Vyro val-džia žmonai usus būdu atsirasdavusi, jeigu moteris viene-rius metus nepertraukiamai gyvendavusi vyro namuose (šiuo požiūriu sutampa net ir įgyjamosios senaties termi-nas, kurį XII lentelių įstatymai buvo nustatę nuosavybės teisei į kilnojamuosius daiktus įgyti pagal įgyjamąją sena-tį). Tokios romėnų teisės nuostatos neturėtų būti trak-tuojamos kaip nepagarbus ar žeminantis požiūris į mote-rį. Jos yra sąlygotos išimtinai patriarchalinio romėniškos šeimos pobūdžio. Pats terminas familia gali būti supran-tamas kaip šeimos tėvo nuosavybę sudarantis materialus turtas bei jo valdžioje esantys vergai, vaikai bei žmona.

Ad 6. Pirmojoje fragmento dalyje greičiausiai buvo kal-bama apie legisakciniame procese reiškiamą reikalavimą grąžinti prievarta, neteisėtai valdyti įgytą daiktą. Ex iure manum consertum vocare — tai formulė, kuria naudoda-masis pretorius kviesdavo ginčo šalis paliesti ginčo ob-jektą. Sis simbolinis gestas reiškė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės ir drauge ženklino tai, kad

69 lentelė / III /

jos pradėjo procesą (bylą). Antrojoje fragmento dalyje pateiktoje Pauliui priskiriamoje ištraukoje iš apie 320 m. sudaryto poklasikinio teisės rinkinio, 1821 m. aptikto Vatikano bibliotekoje (iš čia rinkinio pavadinimas) — Fragmento Vaticana, kalbama apie tai, kad XII lentelių įstatymai sankcionavo gerokai prieš jų sudarymą atsira-dusias sandorių (didžiąja dalimi — pirkimo — pardavimo, paskolos sutarčių) sudarymo formas: perleidimą su svars-tyklėmis ir variu — per aes et libram (mancipatio) ir taria-mąjį vindikacinį procesą (in iure cessio). In iure cessio es-mę sudaro tai, kad įgijėjas pirmojoje proceso stadijoje in iure, magistrato akivaizdoje paimdavęs tariamojo ginčo objektą, priklausantį perleidėjui, ir skelbdavo procesinę formulę, kuria tvirtindavo, jog daiktas pagal kviritų (Romos piliečių) teisę (ius civile, ius Quiritium) priklauso jam. Perleidėjas tokio įgijėjo tvirtinimo neginčydavo, t. y. pripažindavo tariamą vindikacinį perleidėjo reikala-vimą. Kitaip tariant, įvykdavo tariamojo ieškinio pripaži-nimas pirmojoje proceso stadijoje (confessio in iure), o magistratas „ginčo" objektą priteisdavo įgijėjui (addictio). Taip daiktas tapdavo įgijėjo, užimdavusio tariamojo ieš-kovo procesinę padėtį, nuosavybe.

Ad 7. Komentuojamame fragmente kalbama apie causa liberalis. XII lentelių įstatymai reglamentavo teiseną, ku-rios tikslas buvo nustatyti asmens status libertatis, t. y. teismo sprendimu konstatuoti, ar žmogus yra laisvasis, ar vergas. Tito Livijaus Ab urbe condita apie šią XII lentelių įstatymo nuostatą užsimenama žymiausiojo iš decemviri — Apijaus Klaudijaus ir Verginijos istorijos kontekste. Kaip jau minėta, XII lentelių įstatymams parengti sudarytai komisijai — decemviri legibus scribundis buvo patikėta visa politinė valdžia valstybėje. Vienas iš decemviri — patricia-to atstovas Apijus Klaudijus (Appius Claudius) degė ne-numaldoma aistra centuriono (kariuomenės vado, vado-

/ III / lentelė 70

vavusio 100 karių (centurijai)) Verginijaus dukteriai bei žymaus plebėjo Liucijaus Icilijaus sužadėtinei Verginijai. Tėvui dalyvaujant karo veiksmuose ir nesant namie, Klaudijus Apijus mėgino Verginiją suvilioti, tačiau susi-dūrė su atkakliu merginos pasipriešinimu. Kadangi Klau-dijus įgyvendino civilinę jurisdikciją ir nagrinėjo civili-nius ginčus, sugalvojo klastingą planą, kaip laimėti Ver-giniją. Pasakojama, jog per forum einančią Verginiją su-laikęs Klaudijaus klientas Markas Klaudijus ir nusivedęs pas magistratą tvirtino, kad ji nesanti savo tėvo duktė, bet iš jo namų dar vaikystėje pagrobta vergė. Jis reikala-vo teismą grąžinti Verginiją. Klaudijus Apijus nedelsda-mas priėmė sprendimą, konstatuojantį, jog Verginiją esanti vergė ir privalo būti grąžinta ankstesniajam „šei-mininkui". Tuomet atvykęs ir teismo sprendimą išgirdęs Verginijus, ėmęs maldauti, kad Apijus Klaudijus leistų jam vienumoje pasikalbėti su dukterimi. Išsivedęs dukte-rį, tėvas, siekdamas išvengti gresiančios gėdos ir garsiai sušukęs, jog tik mirtis galinti padėti išsaugoti jos laisvę, Verginiją nudūrė. Nešinas dukters kūnu, Verginijus pa-bėgo pas savo vadovaujamus karius, kuriuos sukurstė atkeršyti Klaudijui Apijui. Prasidėjęs sukilimas nuvertė antrąjį decimviratą, o pats Apijus Klaudijus buvo nužu-dytas kalėjime.

Ad 8. Viena iš romėnų teisei žinomų daiktų (res) klasifi-kacijų buvo jų skirstymas į paprastuosius (corpora quae uno spiritu continentur), sudėtinius (corpora ex contingen-tibus) ir surenkamuosius (corpora ex distantibus). Sudėti-niais daiktais buvo laikomi objektai, sudaryti iš keleto tarpusavyje nuolatinio pobūdžio ryšiais sujungtų papras-tųjų daiktų. Sukūrus, pagaminus sudėtinį daiktą, teisiniai santykiai, susiję su į sudėtinio daikto sudėtį įeinančiais pavieniais daiktais, būdavo tarytum „įšaldomi". Tai reiš-kia, kad tol, kol egzistuoja sudėtinis daiktas, į jo sudėtį

71 lentelė / VIII /

kaip dalis įeinantis paprastasis daiktas nėra laikomas sava-rankišku nuosavybės teisės objektu. Tokio daikto savi-ninkas jo atskyrimo nuo sudėtinio daikto galėjo reikalau-ti tik tokiu atveju, jei tai buvo fiziškai įmanoma. Tuo tikslu galėjo būti reiškiamas actio ad exhibendum. Jeigu, pareiškus šį ieškinį, sudėtinio daikto savininkas (atsako-vas) nesutikdavęs geruoju grąžinti ginčo objekto, ieško-vui priklausė teisė reikšti rei vindicatio (reikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo). Komentuojamame frag-mente XII lentelių įstatymai kalba apie išimtį, numatytą iš aukščiau išdėstyto bendrojo teisinio reguliavimo. Vog-ta sija, panaudota statant namą arba įrengiant vynuogyno konstrukciją, privalėjo likti susieta su šiais statiniais net ir tuomet, kai jos savininkas buvo kitas asmuo. Siekiant užkirsti kelią iracionaliam ir neekonomiškam pastatų ar vynuogienojų naikinimui, XII lentelių įstatymai uždrau-dė sijos, panaudotos statant pastatą ar įrengiant vynuo-gyno konstrukcijas, savininkui ją atsiimti bei reikšti vin-dikacinį ieškinį dėl tokios sijos grąžinimo iš svetimo ne-teisėto valdymo. Nuo vagystės nukentėjusiam asmeniui (sijos savininkui) priklausė teisė į actio de tigno iuncto (terminas tignum iunctum būtent ir reiškia siją, kuri buvo panaudota pastato statybai ar vynuogyno konstrukcijų įrengimui). Tuo atveju, kai namo savininkui būdavo įro-doma, jog statant statinį panaudota sija, nuosavybės teise priklausanti kitam asmeniui, jis privalėdavęs atlyginti dvi-gubą sijos vertę. Vėliau aiškinant šią įstatymų normą, jos taikymas išplėstas ir kitų statybinių medžiagų atžvilgiu, (palyginimui su galiojančiu teisiniu reglamentavimu žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.12—4.15 str.)

Iš esmės panašaus pobūdžio apribojimais galima lai-kyti Lenkijos Respublikos civilinio kodekso 151 str. įtvirtintas nuostatas, kurios laiko esant negalima reika-lauti nugriauti pastatus ar jų dalis, kurie pastatyti įsiter-piant į kaimyninį žemės sklypą, jeigu tai buvo padaryta

/ III / lentelė 72

nesant statytojo tyčios, nebent tai gresia didelės žalos sukėlimu kaimyniniam sklypui. Įstatymų leidėjas kaimy-ninio sklypo savininkui tokiais atvejais suteikia teisę rei-kalauti kompensacijos už nustatomą servitutą ribotai naudotis jo sklypu, arba, kad statinio savininkas išpirktų užstatytą sklypo dalį ar net ir didesnę, jeigu ji dėl atliktų statybos darbų žemės savininkui prarado ūkinę vertę.

Ad 9. Lygiai taip pat negalima buvo pašalinti sijos, esan-čios vynuogyno konstrukcijos sudedamąja dalimi (prie sijos pririšti vynuogienojai), kol ši sija buvo reikalinga vynuogienojams palaikyti, o būtent nuo pirmojo apgenė-jimo iki vaisių surinkimo (taip pat žr. supra komentarą Ad VI, 8).

V I I lentelė Leges XII tabularum et commentarum

/73—81/puslapiai

/ VII / lentelė 74

T A B U L A V I I

* I 1. Varro de l. I. 5, 22: XII tabularum interpretes

a m b i t u m parietis c i rcu i tum esse describunt. -Maecianus assis distr. 46: Sestert ius duos asses et s e m i s s e m (valebat) , quasi semis tertius, -lex — XII tab. a r g u m e n t o est, in qua duo pė-dės et semis „sestertius pes" vocatur .

2. Gaius (l. 4. ad leg. XII tab.) D. 10, 1, 13: Scien-d u m est in act ione f i n i u m r e g u n d o r u m illud observandum esse, quod ad exemplum q u o d a m m o d o eius legis scr iptum est, quam Athenis S o l o n e m dic i tur tulisse. N a m illic ita est: M ? attfOOOTf

3. a. Plinius nat. hist. 19, 4, 50: In XII tab. -n u s q u a m n o m i n a t u r villa, s e m p e r in signifi-cat ione ea „hortus", in horti vero „here-dium". — b. Festus F. 355: [TuguĮr ia a tecto appel lantur Įdomic i l ia r u s t i c o r u m ] sordida, — quo n o m i n e [Messalla in explana Jtione XII ait e t i am ... [s ignif i jcari .

4. Cicero de leg. 1, 21, 55: usus c a p i o n e m XII tab. intra V pedes esse no luerunt .

5. a. SI I U R G A N T ... - b. Cicero de leg. 1, 21, 55: controvers ia est nata de f inibus, in qua — |e XII tresj arbitri f ines regemus .

6. Gaius D. 8, 3, 8: Viae lat i tudo ex lege XII tab. in p o r r e c t u m o c t o pedes habet, in anfractum, id est ubi f l e x u m est, s edec im.

7. VIAM M U N I U N T O : N I SAM DELAPIDAS-SINT, Q U A V O L E T I U M E N T O A G I T O .

75 lentelė / VIII /

8. a. SI A Q U A P L U V I A N O C E T ... b. Paulus D. 43, 8, 5: Si per p u b l i c u m l o c u m rivus aquae duetus privato nocebi t , erit act io privato ex lege XII tab., ut noxae d o m i n o caveatur.

9. a. Ulpianus D. 43, 27, 1, 8: - l ex XII tab. e f f i c e -re voluit , ut X V pedes altius rami arboris cir-eumeidantur . — b. Pomponius D. 43, 27, 2: Si arbor ex v ic in i f u n d o v e n t o inel inata in t u u m f u n d u m sit, ex lege XII tab. de a d i m e n d a ea recte agere potes .

10. Plinius nat. hist. 16, 5, 15: C a u t u m est — lege XII tab., ut g l a n d e m in a l i e n u m f u n d u m pro-c i d e n t e m l iceret col l igere .

11. Iustiniani Institutiones 2, 1, 41: Vendi tae — et traditae (res) n o n aliter emptor i adąuiruntur , q u a m si is vendi tor i p r e t i u m solverit vel al io m o d o satisfecerit , ve lut i expromissore aut p ignore dato, quod cavetur — lege XII tab.

12. Ulpianus 2, 4: Sub hac c o n d i c i o n e liber esse iussus „si d e c e m mi l ia heredi dederit", etsi ab herede abal ienatus sit, e m p t o r i d a n d o p e c u -n i a m ad l ibertatem perveniet: idque lex XII tab. iubet.

/ VIII / lentelė 76

V I I L E N T E L Ė

1. Varro de l. I. 5, 22: XII l ente l ių [ į s ta tymų] aiš-kintojai rašo, kad [ n a m o ] sienas juosia [lais-vos ž e m ė s ] rėžis. — Maecianus assis distr. 46: Sestercijus buvo [vertas] du su puse aso, lyg ir pustrečio, . . . t o įrodymas — XII l ente l ių įsta-tymai , kuriuose dvi su puse pėdos yra vadi-n a m a sestertius pes.

2. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 10, 1, 13: Ž inot i -na, kad ieškinyje dėl išnykusių ribų tarp kai-m y n i n i ų sklypų nustatymo, reikia turėti gal-voje tai, kas buvo parašyta sekant įstatymu, kurį sakoma A t ė n u o s e pr i ėmus Soloną. N e s ten [= S o l o n o įs tatyme | yra taip: Jeigu kas už-tvarą ir t. t.

3. a. Plinius ant. Hist. 19, 4, 50: XII lente l ių įsta-tymuose . . . n iekur nevartojamas [ žod i s ] villa ( k a i m o valda, sodyba), ją v i s u o m e t reiškė — hortus (valda apsodinta daržu) , o hortus iš t ik-rųjų [re i škė] heredium (paveldimąją valdą). — b. Festus F. 355: Tuguria ( t r o b o m i s ) n u o tectum (s togai ) , yra v a d i n a m o s paprastos ka imieč ių sodybos.. . Messala XII lente l ių į s tatymų išaiš-k i n i m e sako, kad šis pavadinimas taip pat ... reiškia.

4. Cicero de leg. 1, 21, 55: XII lente l ių [ į s tatymai] ne le idž ia įgyti nuosavybėn įgyjamąja senat imi [paribio ž e m ė s ] penk ių p ė d ų plote .

5. a. JEIGU BYLINĖJASI . . . - b. Cicero de leg. 1, 21, 55: [ o ] g inčas kilęs dėl paribio, kuriame. . . pagal Dvyl ika lentel ių , trys arbitrai nus ta tome ribą.

77 lentelė / VIII /

6. Gaius D. 8, 3, 8: Pagal XII l ente l ių įstatymus, tiesiai e i n a n č i o ke l io plot is yra aštuonios p ė -dos, o posūkyje, tai reiškia | t e n | , kur yra v in-gis — šešiolika.

7. T E N U T I E S I A KELIĄ. JEI KELIO NEIŠ-G R I S T Ų , T E G U L V A R O G Y V U L I U S ( K I N -K I N Į ) PER K U R P A N O R Ė S .

8. a. JEI L I E T A U S V A N D U O K E N K T Ų . . . - b. Jei per valstybinę ž e m ę nukre ipta vandens srovė kenktų privačiam ž e m ė s sklypui, pagal XII l ente l ių įstatymus, sute ik iamas ieškinys, kad savininkui būtų užtikrintas žalos [atlygi-n imas J.

9. a. Ulpianus D. 43, 27, 1, 8: ... XII l ente l ių įsta-tymai įsako nugenė t i m e d ž i o šakas, augančias aukščiau nei 15 pėdų. — b. Pomponius D. 43, 27, 2: Jeigu m e d i s iš k a i m y n i n i o sklypo buvo vėjo nulenktas į tavo sklypą, pagal XII l ente l ių į s tatymus gali teisėtai reikalauti jį [= m e d į ] pašalinti .

10. Plinius nat. hist. 16, 5, 15: XII l ente l ių įstaty-mais buvo nustatyta, kad le idž iama rinkti gi -les, krintančias į ka imynin į sklypą.

11. Iustiniani Institutiones 2, 1, 41: Parduotus ir perduotus (daiktus) pirkėjas įgyja ne kitaip, kaip [tik | jeigu s u m o k a pardavėjui kainą arba kitu būdu užt ikrina [atsi lyginsiąs], kaip pa-vyzdžiui , paskirdamas la iduotoją arba d u o -damas užstatą, kaip nustatyta XII l ente l ių įstatymais.

12. Ulpianus 2, 4: [Tas, kur į ] l iepta išlaisvinti su tokia sąlyga: „jeigu duos įpėdiniu i deš imt tūkstančių", [ ta i ] net je igu būtų įpėd in io par-duotas , s u m o k ė d a m a s pirkėjui pinigus, t a m p a laisvas; ir taip nustato XII lente l ių įstatymai.

/ VIII / lentelė 78

K o m e n t a r a s

Ad 1. Priešgaisrinės apsaugos tikslais senovės Romoje buvo reikalaujama aplink pastatus palikti dviejų su puse pėdos pločio laisvos žemės rėžį (ambitus), kuris įstatyme yra įvardijamas kaip sestercius pes. Sestercijus reiškė ne tik piniginį vienetą: vėliau iš šio termino atsiranda bendrinis žodis, reiškiantis „du su puse," kadangi sestercijus buvo lygus dviem su puse aso (papildomai žr. komentarą Ad VIII, 3 -4 ) .

Ad 2, 4, 5. Žemės ūkio paskirties žemės sklypus skirdavo riba (confinium), t. y. penkių pėdų pločio žemės rėžis. Confinium negalima buvo įdirbti bei įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Confinium išnykus ir norint, kad ag-rimensores (matininkai) iš naujo nustatytų šią ribą, reikėjo pareikšti ieškinį dėl išnykusios ribos tarp kaimyninių že-mės sklypų nustatymo (actio finium regundorum). Bylą nagrinėdavęs ne privatus teisėjas, o specialiai tam paskirti trys arbitrai. Panašu, jog, kaip teigia Gajus, šios nuostatos buvo kuriamos sekant Solono įstatymais.

Ad 6. Įstatyme buvo nustatytas ne tik laisvos žemės, ski-riančios du sklypus ar pastatus, rėžio, bet ir kelio plotis.

Ad 7. Jei kas nors turėdavęs važiavimo per svetimą skly-pą teisę, t. y. kelio servitutą, tačiau tarnaujančiojo sklypo savininkas neužtikrindavęs tinkamos kelio būklės, servi-tuto turėtojas galėdavęs pervažiuoti sklypą bet kurioje pageidaujamoje vietoje.

Ad 8. Romėnų teisė draudė keisti natūraliai nusistovėju-sią lietaus vandens nutekėjimo kryptį. Jeigu per valstybi-nę žemę nukreipta vandens srovė kenkdavusi privataus asmens valdomam žemės sklypui, šis turėjęs teisę į ieški-nį dėl kilusios žalos atlyginimo.

79 lentelė / VIII /

Ad 9. Romėnų teisė suteikė galimybę sklypo savininkui reikalauti (interdictum de arboribus cedendis) apgenėti kaimyniniame sklype augančių medžių šakas, esančias didesniame nei 15 pėdų, t. y. 4,44 m. aukštyje, kad šios neužstotų saulės šviesos. Tuo tarpu medis, kurį vėjas palenkė virš kaimyninio žemės sklypo, privalėjo būti nukirstas siekiant išvengti galimo žalos atsiradimo (pa-lyginimui žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.42 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad žemės sklypo savi-ninkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šak-nis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą jų pašalinimo ne-sulaukęs). Komentuojamame fragmente cituojamoje Jus-tiniano Digesta ištraukoje iš Pomponijaus darbų kalbama ir apie kitą panašų atvejį, kai suteikiama teisė reikalauti, kad būtų pašalintas vėjo į kaimyninį sklypą nuverstas medis. Si Pomponijaus ištrauka itin išraiškingai pabrėžia, kad nuosavybės teisę riboja įstatymas ir kitų asmenų bei visos visuomenės teisėti interesai. Autorius nedvipras-miškai nurodo: Ius ei non esse ita arborem habere — „Nes nevalia tokio medžio turėti."

Ad 10. Kai kurie nuosavybės teisės ribojimo atvejai, per ilgą laiką išsikristalizavę romėnų teisėje, įgyja savų remi-nescencijų ir galiojančiuose civiliniuose įstatymuose, nors kartais analogiškas situacijas įstatymų leidėjas spren-džia ir kitokiu būdu. Vienas tokių pavyzdžių — vadina-mojo interdictum de glande situacija. Apie šią situaciją kalba ne vienas romėnų teisininkas, daugelis pažymėda-mi, kad tokias nuostatas įtvirtino dar XII lentelių įstaty-mai. Komentuojamame fragmente iš Gajaus Cecilijaus Plinijaus Vyresniojo (Gaius Caecilius Plinius Major), dar vadinamo Antruoju, veikalo Naturalis historia nurodo-

/ VIII / lentelė 80

ma, jog XII lentelių įstatymai nustatė teisę susirinkti į svetimą žemę nukritusius vaisius. Taigi, įstatymas sutei-kia teisę įžengti į kaimyninį žemės sklypą tam, kad būtų galima susirinkti ten nukritusias giles. Šios teisės įgyven-dinimo tvarką tikslina Paulius, nurodydamas, jog preto-rius uždraudęs naudoti jėgą prieš tą, kuris per tris dienas susirinko, pasiėmė giles, nukritusias į gretimą sklypą: Ait praetor: Glandem, quae ex illius agro in tuum cadat, quo minus illi tertio quoque die legere auferre liceat, vim fieri veto (D. 43, 28, 1, 1). Ši ištrauka puikiai iliustruoja tokių šiandien įprastų juridinių konstrukcijų, kaip įstatymo analogija, egzistavimą jau romėnų teisėje: aiškindamas interdikto taikymo sritį, Paulius pažymi: Glandis nomine omnes fructus continentur, t. y., jog interdiktas taikytinas ne tik tiems atvejams, kai į kaimyninį sklypą nukrinta ąžuolo gilės, tačiau ir bet kurio kito medžio vaisiai. Taigi ir esant kitų rūšių vaisiams, nukritusiems nuo motininio daikto (medžio) į kaimyninį žemės sklypą, jų savininkui leidžiama įžengti į minėtą sklypą ir juos susirinkti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.42 str. 3 d. įtvirtina priešingą teisinį reglamentavimą, nustatydamas, jog visais atvejais sklypo savininkas įgyja nuosavybės tei-sę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype au-gančių medžių, krūmų, šakų, esančių jo sodo sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.

Ad 11. Pirkėjas tapdavo jam parduoto ir perduoto daikto savininku ne tuomet, kai įgydavo daikto valdymą, o tik tada, kai pardavėjui būdavo sumokama prekės kaina arba kainos sumokėjimas užtikrinamas duodant užstatą ar lai-duojant.

Ad 12. Vergas, palikėjo išlaisvintas su sąlyga, kad sumo-kės įpėdiniui tam tikrą pinigų sumą, tapdavo laisvas tik

81 lentelė / VII /

tuomet, kai perduodavo pinigus įpėdiniui. Taip pat ir tada, kai įpėdinis parduodavęs su sąlyga laisvėn paleistą vergą (statuliber), šis ipso iure tapdavo laisvas, kai tik nu-statytą pinigų sumą sumokėdavo jį įsigijusiam pirkėjui. Tai sąlyginis sandoris su condicio suspensiva ir condicio potestativa, t. y. su sąlyga, nuo kurios priklauso tam tikrų teisinių santykių atsiradimas (status libertatis pasikeitimas), bei sąlyga, kurios įvykdymas susietas su suinteresuoto asmens valia.

VIII lentelė Leges XII tabularum et commentarum

/83—103/ puslapiai

/ VIII / lentelė 84

T A B U L A V I I I

1. a. Q U I M A L U M C A R M E N I N C A N T A S S I T ... — b. Cicero de rep. 4, 10, 12 ap. Aug. de civit. Dei 2, 9: nostrae XII tab. c u m perpaucas res capi-te sanxissent, in his hanc quoque sanc iendam putaverunt: si quis occentavisset sive c a r m e n condidisset , quod i n f a m i a m faceret f lagi-t iumve alteri.

2. SI M E M B R U M R U P | S ] I T , N I C U M E O PA-CIT, T A L I O ESTO.

3. Paulus (lib. sing. et tit. de iniuriis) coli. 2, 5, 5: Iniur iarum act io aut l eg i t ima est -. Leg i t ima ex lege XII tab.: „qui in iur iam alteri facit , V et X X sestert iorum p o e n a m subito", quae lex general is fuit: fuerunt et speciales , velut illa: „manu fust ive si os fregit l ibero, C C C , (si) servo, C L p o e n a m subit sestert iorum".

4. SI I N I U R I A M [ALTERI] FAXSIT, V I G I N T I Q U I N Q U E P O E N A E S U N T O .

5. ... R U P I T Į I A S | ... SARCITO.

6. Ulpianus (l. XVIII ad ed.) D. 9, 1, 1 pr.: Si quadrupes p a u p e r i e m fecisse dicetur, act io ex lege XII tab. descendit ; quae lex voluit aut da-ri id quod nocu i t — aut a e s t i m a t i o n e m noxiae offerri .

7. Ulpianus (l. XLI ad Sabinum) D. 19, 5, 14, 3: Si glans ex arbore tua in f u n d u m m e u m cadat, e a m q u e e g o i m m i s s o pecore depascam, — neque ex lege XII tab. de pastų pecoris , quia n o n in tuo pascitur, neque de pauperie — agi posse.

85 lentelė / VIII /

8. a. Q U I F R U G E S E X C A N T A S S I T . - b. ... N E V E A L I E N A M S E G E T E M PELLEXERIS

9. Plinius nat. hist. 18, 3, 12: F r u g e m q u i d e m aratro quaes i tam n o c t u pavisse ac secuisse puberi XII tabulis capital erat, s u s p e n s u m q u e Cereri necari iubebant , i m p u b e m pra-etoris arbitratu verberari n o x i a m v e dupl io -n e m v e decerni .

10. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Qui aedes acervumve f r u m e n t i iuxta d o m u m p o -s i tum combusser i t , v inc tus verberatus igni necari iubetur, si m o d o sciens prudensque id c o m m i s e r i t , si vero casu, id est neg legent ia , aut n o x i a m sarcire iubetur, aut, si m i n u s ido-neus sit, levius castigatur.

11. Plinius nat. hist. 17, 1, 7: c a u t u m est XII tabu-lis, ut qui iniuria cecidisset al ienas (arbores) , lueret in s ingulas aeris X X V .

12. SI N O X F U R T U M FAXSIT, SI IM O C C I S I T , I U R E C A E S U S ESTO.

13. L U C I ... SI SE T E L O D E F E N D I T , ... E N D O Q U E P L O R A T O .

14. Gellius 11, 18, 8: Ex ceteris — mani fes t i s furi-bus l iberos verberari addic ique iusserunt (Xvir i ) ei, cui f u r t u m f a c t u m esset, si m o d o id luci fec issent neque se te lo defendissent; servos — verberibus af f ic i et e saxo praecepi ta-ri; sed pueros impuberes praetoris arbitratu verberari vo luerunt n o x i a m q u e ab his fac tam sarciri.

/ VIII / lentelė 86

15. a. Gaius 3, 191: C o n c e p t i et oblati ( furt i ) poe -na ex lege XII tab. tripli est. - b. ... L A N C E ET LIČIO ...

16. SI A D O R A T F U R T O , Q U O D N E C M A N I -F E S T U M ERIT - , | D U P L I O N E D A M N U M D E C I D I T O ] .

17. Gaius 2, 45: furt ivam ( r e m ) lex XII tab. usu capi prohibet -.

18. a. Tacitus ann. 6, 16: N a m p r i m o XII tabulis sanctum, ne quis unc iar io f enore ampl ius exerceret . — b. Cato de r. r. praef.: Maiores — in legibus pos iverunt f u r e m dupli c o n d e m n a r i , f e n e r a t o r e m quadrupli .

19. Paulus coli. 10, 7, 11: Ex causa deposit i lege XII tab. in d u p l u m act io datur -.

20. a. Ulpianus D. 26, 10, 1, 2: S c i e n d u m est su-spect i c r i m e n e l ege XII tab. descendere . — b. Tryphoninus D. 26, 7, 55, 1: Si — tutores r e m pupil l i furati sunt, v i d e a m u s an ea act ione , quae proponi tur ex lege XII tab. adversus tu-t o r e m in d u p l u m , singuli in so l idum tenean-tur.

21. P A T R O N U S SI C L I E N T I F R A U D E M FE-CERIT, SACER E S T O .

22. Q U I SE SIERIT TESTARIER L I B R I P E N S V E FUERIT, N I T E S T I M O N I U M | F A T I A T U R | , I N P R O B U S I N T E S T A B I L I S Q U E ESTO.

23. Gellius 20, 1, 53: si n o n illa e t i am ex XII tab. de tes t imoni i s falsis poena abolevisset et si n u n c quoque ut antea qui fa l sum t e s t i m o -n i u m dixisse convic tus esset, e saxo Tarpe io deiceretur.

87 lentelė / VIII /

24. a. SI T E L U M M A N U F U G I T MAGIS Q U A M IECIT, aries subicitur. — b. Plinius nat. hist. 18, 3, 12: F r u g e m — f u r t i m n o c t u pavisse ac se-cuisse XII tabulis capital erat s u s p e n s u m q u e Cereri necari iubebant, gravius q u a m in h o -mic id io .

25. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 50, 16, 236 pr.: Qui v e n e n u m dicit , adicere debet , u t r u m m a -l u m an b o n u m ; n a m et m e d i c a m e n t a venena sunt.

26. Latro decl. in Cat. 19: XII tab. c a u t u m esse c o g n o s c i m u s , ne qui in urbe coe tus n o c t u r n o s agitaret.

27. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 22, 4: His (sodal ibus) po te s ta tem facit lex (sc. XII tab.) p a c t i o n e m q u a m vel int sibi ferre, d u m ne quid ex publ ica lege corrumpant ; sed haec lex v idetur ex lege Solonis translata esse.

/ VIII / lentelė 88

V I I I L E N T E L Ė

1. KAS D A I N U O J A B L O G O L I N K I N Č I Ą DAI-NĄ.. . b. Cicero de rep. 4, 10 12 ap. Aug. de civit. Dei 2, 9: N o r s m ū s ų XII l ente l ių [ įstatymai | nedauge l iu atvejų į tvirt ino mirt ies bausmę, tarp jų pripažino, kad [ ta ip] reikia bausti, kai kas dainuoja arba sudeda tokią dainą, kuria k i tam padaro skriaudą ar negarbę.

2. JEIGU [ K A M ] N U K I R T O K Ū N O N A R Į [ = dal į ] IR TAIKIAI S U J U O [= nukentė jus iuo-ju] N E S U S I T A R I A , T E B Ū N A A T K E R Š Y T A .

3. Paulus (lib. Sing. et tit. de iniuriis) coli. 2, 5, 5: Ieškinys dėl skriaudos arba yra įstatyminis. . . Įstatyminis pagal XII lente l ių įstatymus: „kas k i tam daro skriaudą, tebūnie nubaustas 25 sestercijų <asų> bauda. Tas įstatymas buvo bendrasis. B u v o ir special ių, kaip tas: „jeigu ranka ar v ė z d u sulaužė laisvajam kaulą, bus baudž iamas 300, jeigu vergui — 150 sestercijų <asų> bauda.

4. JEIGU P A D A R Ė S K R I A U D Ą KITAM, B A U -D A T E B Ū N I E 25 [SESTERCIJAI] <ASAI>.

5 PATIRSI ŽALĄ, ... T E B Ū N I E A T L Y G I N -TA.

6. Ulpianus (l. XVIII ad ed.) D. 9, 1,1 pr.: „Sako-ma, kad jeigu keturkojis gyvulys padarė žalą, ieškinys kyla iš XII l ente l ių įs tatymų. Tie įsta-tymai nustatė arba duot i tą |gyvul į ] , kuris pa-darė žalą, ... arba pateikti įvertintą žalos atly-g in imą."

89 lentelė / VIII /

7. Ulpianus (l. XLI ad Sabinum) D. 19, 5, 14, 3: Jeigu gi lė n u o tavo m e d ž i o nukr i to į m a n o sklypą, o aš, atvaręs galvijus, suganiau, ... ne -ga l ima reikšti ieškinio nei pagal XII l ente l ių įs tatymus dėl žalos padarytos ganant galvijus, kadangi ne tavo sklype buvo g a n o m i , ne i dėl keturkojų gyvul ių padarytos žalos [at lygini-mo] . . .

8. a. KAS U Ž K E R Ė J O JAVUS.. . - b. ... NEI [KERĖJIMAIS] T E G U L NEVILIOJA S A U S V E T I M O P A S Ė L I O

9. Plinius nat. hist. 18, 3, 12: [Kas] arklu n u i m t i n ą [= subrandintą] derl ių [= pjūt į ] nakčia nukir-to arba nuganė , [ tą ] jei p i lnamet i s , XII l ente -lių | į s ta tymai ] įsakė bausti m i r t i m i pakariant [kaip auką] Cererai . . . nep i lnamet į [ l iepta] , pretoriaus nuožiūra, nuplakdint i rykštėmis ir arba paskirti atlyginti žalos [vertę] , arba [su-m o k ė t i j dv igubo [ža los ] dydžio baudą.

10. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Kas su-deg ina prie n a m o pastatytą statinį ar javų stir-tą, įsakyta, kad būtų surištas ir nuplakdinus sudegintas ugnyje, jeigu taip padarė ž inoda-mas ir suprasdamas, bet jei visai atsitiktinai, tai yra dėl n e r ū p e s t i n g u m o , būdavo įsakyta atlyginti padarytą žalą arba, jeigu buvo n e -mokus , kad būtų švelniau nubaustas.

11. Plinius nat. hist. 17, 1, 7: XII l ente l ių [įstaty-m u o s e ] buvo nustatyta, kad tas, kas neteisėtai iškirto svet imus ( m e d ž i u s ) , išpirktų kiekvieną [ s u m o k ė d a m a s p o ] 25 asus.

/ VIII / lentelė 90

12. JEIGU KAS V O G Ė N A K Č I A , O ( A P V O G -TASIS) JĮ U Ž M U Š Ė , T E B Ū N I E [LAIKOMAS B U V Ę S | U Ž M U Š T A S TEISĖTAI.

13. DIENĄ. . . JEIGU PRIEŠINOSI G I N K L U , ... LAI [ A P V O G T A S I S [ ŠAUKIASI [PAGAL-B O S ] ,

14. Gellius 11, 18, 8: D ė l kitų [sulaikytų | akivaiz-džiai vagiant decemviri nustatė, kad laisvieji būtų išplakti ir at iduoti tam, kuris buvo ap-vogtas, jeigu taip padarė d ienos m e t u ir nes i -prieš ino ginklu; vergai. . .kad būtų nuplakdint i rykštėmis ir nus tumt i n u o skardžio; bet ne-p i lnameč ia i jaunuoliai , pretoriaus nuožiūra, turėję būti nuplakdint i rykštėmis ir būtų atly-ginta jų padaryta žala.

15. Gaius 3, 191: a. Bauda už vogtų daiktų priė-m i m ą ir s l ėp imą pagal XII lente l ių įs tatymus yra tr igubo dydžio. - b. . . .RAIŠČIU IR D U -BENIU. . .

16. JEIGU Į V Y K D O V A G Y S T Ę , K U R I N Ė R A AKIVAIZDI. . . , T E N E T E N K A D V I G U B A I [NEI P A D A R Ė ] ŽALOS.

17. Gaius 2, 45: XII lente l ių įstatymai draudžia vogtą daiktą įgyti [nuosavybėn] įgyjamąja se-natimi. . .

18. a. Tacitus ann. 6, 16: N e s p irmą kartą XII len-te l ių [ į s ta tymuose ] buvo nustatyta, kad niekas n e i m t ų pa lūkanų daugiau kaip 1/12 [kapita-lo], — b. Cato de r. r. praef.: Protėviai . . . įstaty-m u o s e nustatė , kad vagis būtų baudžiamas dvigubo [pavogto daikto vertės] , [ o | lupikau-tojas — keturgubo [pa imtų didesnių nei leisti-nos p a l ū k a n ų ] dydžio bauda.

91 lentelė / VIII /

19. Paulus coli. 10, 7, 11: D ė l p a s a u g o s X I I l e n t e l i ų Į s ta tymuose sute iktas ieškinys re ika laut i dvi -guba i [ = d v i g u b o s pasauga i d u o t o d a i k t o ver -tės] . . .

20. a. Ulpianus D. 26, 10, 1, 2: Ž ino t ina , kad g l o b ė -jo n e s ą ž i n i n g u m o n u s i k a l t i m a s yra ki lęs iš X I I l e n t e l i ų į s ta tymų. — b. Tryphoninus D. 26, 7, 55, 1: Jeigu globėjai p a v o g t ų g l o b o t i n i o turtą, svarstytina, ar tas ieškinys , kurį s i ū l o m a pagal XII l e n t e l i ų į s ta tymus pare ikšt i g lobėju i [re i -kalaujant a t lyg in t i ] dv igubai , gal i būt i pare i š -k i a m a s v i e n a m k u r i a m iš g l o b ė j ų re ikalaujant at lygint i visą žalą.

21. JEI P A T R O N A S A P G A U T Ų K L I E N T Ą , T E -B Ū N I E P A A U K O T A S P O Ž E M I O D I E V A M S [ = P R A K E I K T A S ] ,

22. JEI KAS, B U V Ę S L I U D Y T O J A S A R S V Ė R Ė -JAS, N E P A L I U D Y S , T E B Ū N I E L A I K O M A S N E I Š T I K I M A S [ S A V O P A Ž A D A M S ] IR N E T I N K A M A S B Ū T I L I U D Y T O J U .

23. Gellius 20, 1, 53: Jei n e b ū t ų taip pat pana ik in ta ta b a u s m ė pagal X I I l e n t e l i ų į s ta tymus už m e -lag ingą l iudi j imą, lygiai ka ip anksč iau , [ tas] , kuris, ka ip į r o d o m a , davė m e l a g i n g u s į rody-mas , b ū d a v o n u s t u m i a m a s n u o Tarpėjos skardžio.

24. a. JEI IETIS N U S K R I E J O T O L I A U N E I K A D B U V O M E S T A [ = T A I K Y T A S I ] , paaukoja -mas avinas [v ie toje k a l t i n i n k o | . — b. Plinius nat. hist. 18, 3, 12: X I I l e n t e l i ų [ į s ta tymai s ] [ tam, kas J nakt į s lapčia n u g a n ė arba n u p j o v ė derlių, b u v o [ n u s t a t y t a ] m i r t i e s b a u s m ė , ir [ l en te l ė s ] į sakė u ž m u š t i [ k a l t i n i n k ą ] p a k a -

/ VIII / lentelė 92

riant [ kaip a u k ą | Cererai , gr iežč iau nei nu-ž u d y m o atveju.

25. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 22, 4: Kas tvirtina [ką nors ] esant nuodu , privalo pri-durti, ar geru, ar b logu [= naudingu, ar k e n k s m i n g u sveikatai] , nes ir vaistai yra n u o -dai.

26. Latro decl. in Cat. 19: Ž i n o m e , kad XII lente l ių į s tatymuose buvo įsakyta, kad niekas mies te nešauktų nakt in ių sus ir inkimų.

27. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 22, 4: XII len-te l ių įstatymai suteikia ga l imybę t i ems [drau-gijų nariams] , kad galėtų patys nusistatyti sau teisę, kokią tik pageidauja tol, kol nepažeidžia n i e k o iš v iešos ios teisės [re ikalavimų |. Bet, at-rodo, kad šis įstatymas buvo perkeltas iš So lo-n o įstatymo.

K o m e n t a r a s

Ad 1. Decemviri numatė atsakomybę už dvi deliktų, pri-skiriamų iniuria kategorijai, sudėtis, kurių reikšmė nėra iki galo aiški, tačiau kai kada jos laikomos vėlesnės, t. y. vėlyvuoju Respublikos laikotarpiu susiformavusio įžei-dimo delikto, pažeidžiančio garbę ir orumą, sudėties pir-mavaizdžiais. Tai yra:

1) malum carmen, 2) occentatio.

Abi šios XII lentelių įstatymų numatytos veikos greičiau-siai buvo susijusios su magiškomis procedūromis, kurių

93 lentelė / VIII /

tikslas — kito žmogaus mirties sukėlimas. Taigi, atsako-mybę už jas nustatančios XII lentelių įstatymų nuostatos buvo skirtos gyvybės (o ne pilietinės garbės, žr. komen-tarą Ad 2) apsaugai. Tuo galima paaiškinti ypač griežtas sankcijas. (Mirties bausmę XII lentelių įstatymai numatė nedaugeliu atvejų. Tarp veikų, už kurias grėsė mirties bausmė, buvo ir magiškų užkeikimų kalbėjimas, taip pat ir kitus asmenis žeminančių dainų kūrimas bei dainavi-mas).

Respublikos laikotarpio pabaigoje terminai malum carmen ir occentare imti tapatinti su garbę žeminančiais šūksniais bei kūriniais kieno nors adresu (žr. Cicerono nuorodą, esančią VIII, lb). Dėka minėtų pokyčių, inter-pretuojant šias XII lentelių įstatymų nuostatas, jos tapo edikto de convictio, numačiusio atsakomybę už viešą as-mens šmeižimą, išeities tašku.

Ad 2. Kitas plačiai suprantamo iniuria (skriaudos) delikto atvejis buvo fizinė skriauda. Kūno dalies (pavyzdžiui, rankos, ausies) nukirtimo arba nuolatinio pobūdžio ne-galios sukėlimo atveju buvo taikomas taliono (atpildo, keršto) principas — talio. Tokios bausmės kaltininkas ga-lėjo išvengti susitaikydamas su nukentėjusiuoju ir suda-rydamas pactum, kuriuo įsipareigodavo perduoti jam ša-lių sulygtą kiekį brangaus metalo, o vėliau — sumokėti tam tikrą pinigų sumą.

Apskritai XII lentelių įstatymai atspindi pirminį teisi-nės atsakomybės už iniuria deliktą formavimosi romėnų teisėje etapą, kadangi jame iniuria nelaikomos veikos, kuriomis kėsinamasi į materialinio pobūdžio (turtinius) asmens gėrius. Kita vertus, būtent XII lentelių įstaty-muose išryškėjo iniuria kaip veikos, kuria pažeidžiamos asmeninio pobūdžio vertybės, samprata. Įstatymas numa-tė tris konkrečius tokių pažeidimų atvejus, kuomet kyla kaltininko atsakomybė:

/ VIII / lentelė 94

1) membrum ruptum, t. y. nuolatinio pobūdžio suluoši-nimas, už kurį buvo numatyta taliono bausmė arba piniginė bauda, jeigu dėl tokios bausmės susitardavu-sios šalys;

2) os fractum, t. y. kaulų sulaužymas, už kurį grėsė 300 asų bauda, jeigu nukentėjusysis buvo laisvas, bei 150 asų, jeigu vergas (žr. komentarą Ad 3, 4);

3) faktinė situacija, apibrėžiama kaip iniuriam facere (žr. komentarą Ad 3, 4) Si sąvoka greičiausiai apėmė lengvesnius asmens kūno neliečiamybės pažeidimo atvejus, kurie nesukeldavo nuolatinio pobūdžio nei-giamų pasekmių. Tai buvo smūgių sudavimas, aps-tumdymas, antausio skėlimas, neteisėta savigyna, gal-būt ir išžaginimas bei neteisėtas laisvės apribojimas. Už tokias veikas XII lentelių įstatymai numatė 25 asų dydžio baudą.

Daugiausia reikšmės tolesniam iniuria delikto sam-pratos formavimuisi turėjo būtent trečiojo atvejo teisinis reguliavimas. Iniuriam facere apėmė tik tokias veikas, kurios nesukeldavo neigiamų teisinių pasekmių, pasireiš-kiančių kūno sužalojimų pavidalu. Galima daryti prielai-dą, jog šios veikos buvo uždraustos ne dėl to, kad grėsė fizinei nukentėjusiojo sveikatai, bet todėl, kad jomis nu-kentėjusiajam buvo viešai parodoma nepagarba arba net panieka. Taigi jau XII lentelių įstatymuose ryškėja naujas teisinės apsaugos dalykas — asmens garbė ir orumas.

Ad 3, 4. Skriaudos, nesukėlusios nuolatinio pobūdžio negalios, atveju (sumušimas, antausio sudavimas) XII lentelių įstatymai numatė 25 asų dydžio baudą. Kita ver-tus, atskirais atvejais buvusi numatyta ir griežtesnė bausmė: už kaulų sulaužymą — 300, jeigu nukentėjusysis buvo laisvasis, o jei vergas — 150 asų (plačiau žr. supra komentarą Ad 2). Nors cituojamuose šaltiniuose yra kai-

95 lentelė / VIII /

bama apie sestercijus, tačiau XII lentelių įstatymų laikais Romoje dar nebuvo žinomos kaldintos monetos, todėl teisingiau būtų daryti prielaidą, kad bausmės (baudos) dydis buvo matuojamas asais (as = 327 g). Sestercijus (lot. sestertius) — sidabrinė romėniška moneta, įvesta apie 211 m. pr. Kr., perėjus prie sidabrinės valiutos, pakeitu-sios varinį asą. Sestercijus buvo 2,5 aso vertės (palygini-mui žr. VII, 1), vėliau aso vertė sumažėjo iki ketvirčio sestercijaus. Pavadinimas kilo iš semis — pusė ir tertius — trečiasis (2 asai + 0,5 trečiojo aso).

Ad 5. XII lentelių įstatymai greičiausiai numatė bausmes tik už nedaugelį žalos svetimam turtui padarymo atvejų. Pavyzdžiui, už gyvulių padarytą žalą (palyginimui žr. VIII, 6), svetimo medžio nukirtimą (palyginimui žr. VII-I, 11). Labiau apibendrintai atsakomybę už žalos sveti-mam turtui padarymą sureguliavo tik lex Aąuilia, išleistas III a. pr. Kr. (galbūt 286 m. pr. Kr.).

Ad 6. Žalą padariusio keturkojo gyvulio savininkas turė-jo alternatyvią prievolę, t. y. perduoti žalą padariusį gy-vulį nukentėjusiajam arba atlyginti jo patirtus nuostolius (piniginiu ekvivalentu išreikštą padarytos žalos vertę). Tokia atsakomybė už gyvulių, taip pat šeimos tėvui (pa-ter familias) pavaldžių asmenų — personae alieni iuris bei vergų padarytą žalą (palyginimui žr. XII, 2) buvo vadi-nama noksaline atsakomybe (lot. noxa — žala, nuostolis, nusižengimas, nusikaltimas, kaltė).

Ad 7. Kita vertus, tas, kuris patyrė žalą dėl to, kad jam priklausančius vaisius, nukritusius į kaimyninio žemės sklypo teritoriją, suėdė šeimininko ten atvaryti gyvuliai, neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo nei pareikšda-mas ieškinį dėl neteisėto gyvulių ganymo (de pastų peco-ris), kadangi toks ieškinys būtų pagrįstas tik tuomet, jei

/ VIII / lentelė 96

gyvuliai būtų suėdę vaisius besiganydami svetimame sklype, nei, juolab, reikšdamas ieškinį dėl gyvulių pada-rytos žalos (de pauperie), kadangi žala šiuo atveju nėra kilusi dėl neįprastos, nenatūralios gyvulių elgsenos.

Ad 8. Įstatymas numatė atsakomybę ne tik už įvairių už-keikimų, kurie, kaip tikėta, kenkė žmonėms, kalbėjimą, tačiau taip pat ir už tokius užkeikimus, kuriais, romėnų įsitikinimu, buvo sumažinamas derlius ar apskritai suke-liamas vieno sklypo nederlingumas tam, kad padidėtų kito sklypo duodamas derlius, taip pat už visokio pobū-džio kerėjimus.

Ad 9. XII lentelių įstatymų epochos populus Romanus — tai agrarinė visuomenė. Dėl to įstatymuose daug dėmesio skiriama žemės nuosavybės, jos įdirbimo klausimų teisi-niam reguliavimui. Agrarinį anuometinės romėnų vi-suomenės pobūdį liudija ir XII lentelių įstatymuose nu-matytos ypač griežtos bausmės už žemės ūkio kultūrų pasėlių, sodinių sunaikinimą. Mirtimi, t. y. pakariant kaip auką derliaus deivei Cererai, buvo baudžiamas pil-nametis asmuo, nakties metu išganęs arba nukirtęs pasė-lius, subrandinusius derlių, kurį jau buvo atėjęs metas nuimti (naudojant arklą). Decemviri nustatė, kad nepil-nametis, pretoriaus sprendimu, yra baudžiamas, nuplak-dinimu ir įpareigojimas atlyginti padarytą žalą arba su-mokėti dvigubo dydžio nuostolius.

A d 10. Diferencijuotos bausmės buvo numatytos ir už namų arba javų stirtos, stovinčios prie sodybos, padegi-mą. Jei kas padegdavęs sąmoningai (tyčia), tai, nuplakdi-nus rykštėmis, buvo baudžiamas mirtimi sudeginant. Jeigu gaisras būdavo sukeliamas dėl nerūpestingumo, kaltininkas privalėdavęs tik atlyginti padarytą žalą.

97 lentelė / VIII /

Ad 11. Neteisėtai nukirtęs svetimus medžius, privalėda-vęs jų savininkui sumokėti po 25 asus už kiekvieną nu-kirstą medį.

Ad 12. XII lentelių įstatymai griežtai baudė už vagystę. Jeigu vagystė buvo įvykdoma naktį, pagal galiojusią tei-sę, buvo galima užmušti vagį, sugautą darant nusikaltimą (in flagranti delicto).

Ad 13. Taip pat buvo leidžiama užmušti ir vagį, sugautą vagiant dienos metu, jeigu šis priešindavosi ginklu. Kita vertus, apvogtasis privalėdavęs garsiai šaukti (endoplorare, implorare), kad sukviestų kaimynus ir taip viešai įrodytų nusikalstamą kaltininko veikos pobūdį bei gyvybės atė-mimo teisėtumą.

Ad 14. Likusiųjų atvirųjų (akivaizdžių) vagysčių atveju, t. y., kai vagis dienos metu būdavo sugaunamas in flag-ranti, bet nesipriešino naudodamas ginklą, reikėjo kalti-ninką, jei jis buvo laisvasis, nuplakdinti ir atiduoti nu-kentėjusiojo valdžion. Nėra vieningos nuomonės dėl to, ar kaltininkas tapdavo vergu teisiniu požiūriu ar patek-davo tik faktinėn nukentėjusiojo valdžion (panašiai kaip nemokus skolininkas, kurį išieškotojas, vykdymo procese atlikdamas manus iniectio, galėjo kalinti savo namuose 60 dienų). Jeigu vagystę padarydavęs vergas, jis būdavo nuplakdinamas ir baudžiamas mirtimi nustumiant nuo Tarpėjos uolos (skardžio). Jei kaltininkas būdavęs nepil-nametis, jis tebuvo nuplakdinamas ir privalėjo atlyginti padarytą žalą.

Ad 15. Baudžiamas buvo ne tik vagis, tačiau ir asmenys, padėję padaryti nusikaltimą ar jį nuslėpti. Tiek kratos metu radus vogtus daiktus pas patį vagį, tiek ir pas tą, kuriam jie buvo perduoti paslėpti, ir asmuo, davęs vog-

/ VIII / lentelė 98

tus daiktus paslėpti, ir juos priėmęs ir slėpęs privalėdavo sumokėti trigubo vogtų daiktų vertės dydžio baudą. Nuo konteksto atsieti žodžiai lance et ličio (raiščiu ir dubeniu,), vienų autorių, kaip, pavyzdžiui, Gajaus, nuomone, yra susiję su kratos atlikimo įtariamojo namuose būdu. (Greičiausiai tai buvusi formali, ritualinio pobūdžio kra-ta, kurią įtariamojo namuose atlikdavo pats nukentėjusy-sis arba tam tikras pareigūnas vien tik persijuosęs strėnas raiščiu ir turėdamas rankose dubenį. Reikalavimas nevil-kėti jokių drabužių, išskyrus strėnas juosiantį ir nuogumą dengiantį raištį, manoma, buvo nustatytas tam, kad kratą atliekantis asmuo drabužiuose neįsineštų kokių nors daiktų, norėdamas be pagrindo apkaltinti kitą asmenį. Dubuo kratą atliekančiam asmeniui greičiausiai buvęs reikalingas prisidengti veidą, jei sutiktų moterį. Taip pat esama aiškinimo, jog dubenyje nešta speciali apeiginė duona, kurios, suvalgęs vagis, kaip tikėta, būdavęs pri-verstas prisipažinti. Tai ne kas kita, kaip ir vėliau, vidu-ramžių baudžiamajame procese populiari įrodinėjimo priemonė — ordalija.) Kiti autoriai, pavyzdžiui, Aulas Gelijus, minėtus įstatymų žodžius sieja su vagystės pada-rymo būdu (manoma, kad dubenį su dviem išgręžtomis skylėmis akims vagis naudodavo kaip kaukę, siekdamas likti neatpažintas, o raištį — vogtiems daiktams surišti, kad būtų patogiau juos išnešti). Egzistuoja ir dar vienas aiškinimas, jog dubenį pinigams sudėti nešiodavosi apsi-šaukėliai, prisistatydavę žinių kolegijų nariais ir rinkdavę aukas, kurias vėliau pavogdavę (pasisavindavę). Labiau-siai tikėtina interpretacija vis dėlto yra ta, jog lance et ličio susijęs su reikalavimais, keltais kratos atlikimo būdui.

Ad 16. Jeigu vagis nebūdavo užklumpamas darantis nu-sikaltimą (in flagranti), t. y. padarydavo ne atvirąją (aki-vaizdžią) vagystę, jis privalėdavęs sumokėti dvigubo pa-vogtų daiktų vertės dydžio baudą.

99 lentelė / VIII /

Ad 17. Vogtų daiktų (res furtivae) valdymas negalėjo su-kelti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi (Spo-liatus debet, ante omnia, restitui), kadangi XII lentelių įstatymai tai įsakmiai draudė.

Ad 18. Įstatymai draudė pernelyg aukštas palūkanas, t. y. lupikavimą. Juose nurodyta, kad palūkanos negalinčios būti didesnės nei unciarum foenus, t. y. 1/12 (paskolos sumos). Berods, kad XII lentelių įstatymai čia nustato maksimalią mėnesinių palūkanų ribą. 1/12 kaip maksi-mali riba buvo nustatyta greičiausiai dėl to, kad kredito-riams būtų užkirstas kelias per metus gauti didesnį nei 100 procentų pelną (Pats leges vartojamas terminas un-ciarum reiškia „vienos uncijos" arba „sudarantis vieną dvyliktąją dalį". Apskritai romėniška uncia turėjo keletą reikšmių. Tai buvo piniginis vienetas, sudaręs 1/12 aso, svorio matas (27,3 gramo), sudaręs 1/12 romėniško sva-ro (libra = 327, 45 gramo), ilgio matas, sudaręs 1/12 pėdos (pes = 24,6 centimetro), ploto vienetas, sudaręs 1/12 jugerio (jugerum = 209,91 kvadratinio metro)). Už didesnių palūkanų ėmimą grėsė keturgubo gautų, mak-simalią ribą viršijusių palūkanų dydžio bauda. Taigi lupi-kautojas buvo baudžiamas net du kartus griežčiau nei vagis, neužtiktas nusikaltimo vietoje, kuris privalėdavęs sumokėti dvigubo pavogtų daiktų vertės dydžio baudą. Reikia pažymėti, kad esama ir kitokio termino unciarum foenus reikšmės aiškinimo, t. y. jog maksimalus mėnesi-nių palūkanų terminas negali būti aukštesnis nei 10 pro-centų.

Ad 19. Saugodami faktišką būseną, tapačią vėliau romė-nų teisėje susiformavusiai realinei depositum (pasaugos) sutarčiai, XII lentelių įstatymai numatė baudžiamuosius ieškinius (actiones poenales) dėl pasaugai duotų daiktų praradimo (išeikvojimo), kuriais buvo galima reikalauti

/ VIII / lentelė 100

priteisti keturgubą prarastų daiktų vertę. Respublikos laikotarpio pabaigoje pretoriai ėmėsi teisinio reguliavimo reformos, kurios išdavoje depozitarijaus (saugotojo) atsa-komybė sumažinta iki pareigos atlyginti neišsaugotų daiktų vertę. Tik pasaugos sutarties, sudarytos gresiant kokiai nors nelaimei (būtinoji apsauga — depositum mise-rabile vel necessarium), atveju, t. y. kai deponentas netu-rėjo galimybės rinktis, kam patikėti saugoti savo daiktus, pretoriai suteikė ieškinį dėl dvigubos pasaugai atiduotų daiktų vertės atlyginimo.

Ad 20. Taip pat ir globėjas, kuris nesąžiningai atliko savo pareigas tvarkydamas globotinio turtą (crimen suspecti), buvo baudžiamas dvigubo prarasto (pasisavinto) turto vertės dydžio bauda. Kaip matyti iš pateikto Justiniano Digesta fragmento, buvo abejojama dėl to, ar, esant ke-liems globėjams, buvo galima kuriam nors vienam iš jų pareikšti ieškinį dėl dvigubos viso prarasto (pasisavinto) turto vertės sumokėjimo, t. y. ar kelis globėjus romėnų teisė traktavo kaip solidarius atsakovus (skolininkus).

Ad 21. Patronato ir klientelės teisiniai santykiai, visų pirma, pradėjo klostytis dėl to, kad turtingi Romos pilie-čiai, beveik išimtinai priklausantys patricijų luomui, nuosavybės teise valdomus žemės sklypus perduodavo naudojimuisi mažiau pasiturintiems (pradžioje greičiau-siai savo išlaisvintiesiems) su sąlyga, kad toks leidimas bet kuriuo metu gali būti atšauktas (precarium). Vėles-niais laikais pagrindinis klientelės šaltinis tapo savanoriš-kas vieno piliečio pasidavimas kito patronatui (applica-tio). Klientas turėjo tam tikrų pareigų patrono atžvilgiu, kaip antai, pareigą jam paklusti. Tuo tarpu patronas buvo įpareigotas saugoti bei ginti klientą, pavyzdžiui, teisme. Jeigu patronas apgaudavęs savo klientą, jis tapdavo pra-keiktas (sacer), t. y. asmuo atsidurdavo už teisinio regu-

101 lentelė / VIII /

liavimo ir teisinės apsaugos ribų. Tokį sacer kiekvienas galėjo nebaudžiamai užmušti. Šioje vietoje XII lentelių įstatymai kalba apie ankstyvajai romėnų baudžiamajai teisei žinomą sakralinio pobūdžio bausmę, taikytą už sunkius nusikaltimus, — consecratio capitis et bonorum (galvos ir turto pašventinimas, paaukojimas). Bet kam suteikiama galimybė nebaudžiamai užmušti nuo ben-druomenės atskirtąjį sacer reiškė kaltininko atidavimą dievų kerštui. Sacer prarasdavo ir turtines teises — jo tur-tas būdavo konfiskuojamas ir paaukojamas dievybei, ku-rią kaltininkas įžeidė padarydamas nusikaltimą.

Ad 22. Svarbiausieji teisiniai veiksmai Romoje buvo at-liekami naudojantis iškilmingu būdu — per aes et libram (su variu ir svarstyklėmis). Tam, kad minėtu būdu suda-ryti sandoriai būtų galiojantys, be kita ko, buvo reikalau-jama libripens, t. y. svėrėjo, laikančio svarstykles, kurio-mis seniausiais laikais buvo sveriamas metalas, bei pen-kių liudytojų dalyvavimo. Šie asmenys, kilus būtinybei, privalėjo paliudyti sandorio sudarymo faktą. Jeigu tai padaryti atsisakydavo, būdavo laikomi nevertais pasitikė-jimo ir, kaip intestabiles, netekdavo galimybės ateityje dalyvauti sudarant sandorius minėtu iškilmingu būdu. Vėliau, kai sandorių sudarymas per aes et libram neteko reikšmės, terminas intestabilis įgijo naują prasmę ir juo pradėta apibūdinti asmenį, negalintį sudaryti testamento.

Ad 23. Melagingai liudijantys buvo baudžiami mirtimi, t. y. nustumiant nuo Tarpėjos skardžio (uolos). Čia derė-tų prisiminti Tarpėjos istoriją, juolab kad šis mirties bausmės įvykdymo būdas — nustūmimas nuo Tarpėjos skardžio, XII lentelių įstatymuose minimas ne kartą (pa-vyzdžiui, žr. komentarą Ad VIII, 14). Tarpėja (lot. Tar-peia) — Romulo laikų mergina, kuri, pasak padavimo, buvo sabinų įkalbėta atverti Kapitolijaus tvirtovės vartus.

/ VIII / lentelė 102

Už išdavystę ji paprašiusi to, ką sabinai nešiojo ant deši-niųjų rankų. Tarpėja turėjo omenyje aukso apyrankes. Pasinaudoję jos paslauga, sabinai negyvai užmėtė Tarpėją skydais, kuriuos irgi nešiojo pasikabinę ant dešiniųjų rankų. Esama ir romantiškesnės padavimo versijos: Tar-pėja buvo įsimylėjusi sabinų karalių Titą Tacijų ir todėl atvėrusi tvirtovės vartus, tačiau sabinai nubaudę išdavikę. Tarpėjos vardas siejamas su Kapitolijaus kalvos pietryti-niu skardžiu ir dabar vadinamu saxum Tarpeium — Tar-pėjos uola, nuo kurios būdavo nustumiami šventvagiai, valstybės išdavikai ir kiti dideli nusikaltėliai, taip pat ir melagingi liudytojai.

Ad 24. XII lentelių įstatymai skyrė kaltas veikas nuo atsi-tiktinumų (casus). Todėl, jei ginklas (iš konteksto galima spręsti XII lentelių įstatymus kalbant apie ietį) nuskrie-davęs ne ten, kur buvo taikomasi, jo savininkas privalėjo paaukoti aviną. Tuo tarpu sąmoningas javų lauko nuga-nymas naktį, kaip ir derliaus sunaikinimas (palyginimui žr. VIII, 9), buvo baudžiamas mirtimi — kaltininką paka-riant kaip auką derliaus deivei Cererai.

Ad 25. Tikriausiai su tyčinių ir netyčinių veikų atriboji-mu yra susiję ir XII lentelių įstatymų žodžiai, apie ku-riuos sužinome iš Gajaus komentaro, o būtent apie ben-drąją nuodų, kurie tam tikrais atvejais gali būti naudoja-mi ir kaip vaistai, sąvoką.

Ad 26. Įstatymas draudė šaukti susirinkimus Romoje nakties metu. Vienas iš žymiausių klasikinio laikotarpio teisininkų — Ulpianas suformulavo vadinamuosius teisės reikalavimus: praecepta iuris, traktuotinus kaip bet kurių teisinių santykių formavimo pradmenis, kuriais turėtų vadovautis teisės subjektai, nustatydami savo civilines teises ir pareigas. Šie reikalavimai: honeste vivere, alterum

103 lentelė / VIII /

non laedere, suum cuiąue tribuere, t. y. gyventi sąžiningai, nekenkti kitam, kiekvienam pripažinti tai, kas jam pri-klauso (D. l , 1, 10, 1. Taip pat žr. Justiniano Institucijas: I. 1, 1, 3). Komentuojamas XII lentelių įstatymų frag-mentas taip pat išreiškia principinę romėnų teisės nuo-statą, jog įgyvendindamas savo subjektines teises asmuo privalo nekenkti kitiems asmenims. Šiuolaikiniu romė-niškojo alterum non laedere atitikmeniu galima laikyti konstitucinį principą, įpareigojantį teisės subjektus, įgy-vendinant savo teises bei naudojantis laisvėmis, laikytis įstatymų, nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, kuris yra suformuluotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje. Šio principo esmę nusako ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 str.: „<...> drau-džiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemo-nėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar da-rytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektines teisės paskirčiai."

Ad 27. Draugijų nariams buvo leista patiems kurti savo nuosavą teisę, t. y. sudaryti įvairias sutartis, tačiau jos negalėjo prieštarauti teisės normoms, kurios galiojo vi-siems. Ši XII lentelių įstatymų nuostata tapo pagrindu vėliau Papiniano suformuluotai paremijai, kad privatinės teisės subjektai, sandorių būdu nustatydami tarpusavio teises ir pareigas, negali pažeisti imperatyvių teisės reika-lavimų: Ius cogens privatorum pactis mutari non potest (D. 2, 14, 38 Papinianus). Ši nuostata reikšminga ir šiuo-laikinio sutarčių laisvės principo, kurio užuomazgos ma-tomos jau romėnų teisėje, formavimuisi. Gajus laikėsi nuomonės, kad komentuojama nuostata buvusi perimta iš Solono įstatymų.

/ VIII / lentelė 106

T A B U L A I X

1. Cicero de leg. 3, 4, 11: „Privilegia ne inroganto. D e capite civis nisi per m a x i m u m c o m i t i a t u m — ne ferunt".

2. Cicero de leg. 3, 19, 44: Leges praeclariss imae de XII tabulis tralatae duae, quarum altera privi legia tollit , altera de capite civis rogari nisi m a x i m o c o m i t i a t u vetat.

3. Gellius 20, 1, 7: D u r e a u t e m scr iptum esse in istis legibus (XII tab.) quid exist imari potest? nisi duram esse l e g e m putas, quae i u d i c e m arbitrumve iure datum, qui ob r e m d i c e n d a m p e c u n i a m accepisse conv ic tus est, capite poe -nitur?

4. Pomponius D. 1, 2, 2, 23: quaestores — qui capi-talibus rebus praeessent — appel labantur quaestores pariicidii , q u o r u m e t iam m e m i n i t lex XII tab.

5. Marcianus D. 48, 4, 3: Lex XII tab. iubet e u m , qui h o s t e m conci taveri t quive c i v e m hosti tradiderit , capite puniri .

6. Salvianus de gubern. Dei 8, 5: Interf ic i e n i m in-d e m n a t u m q u e m c u n q u e h o m i n e m e t iam XII tabularum decreta vetuerunt .

107

I X L E N T E L Ė

lentelė / IX /

1. Cicero de leg. 3, 4, 11: „Tenebūna [tautos susi-r inkimui s iū loma pri imt i į s ta tymų,] nusta-tanč ių lengvatas. D ė l p i l i eč io galvos [= mir -ties bausmės jam paskyr imo] t enebūna [ki-tur ] sprendžiama, ... kaip tik aukšč iaus iame tautos sus ir inkime [ = c e n t u r i n ė s e komic i jose ] ,

2. Cicero de leg. 3, 19, 44: B u v o per imt i du pui-kiausi įstatymai iš XII lente l ių [ į s tatymų] , ku-rių vienas panaikina lengvatas, o kitas drau-džia siūlyti svarstyti dėl p i l i eč io galvos [= nu-b a u d i m o m i r t i m i ] [ne kitaip, kaip) tik aukš-č iaus iame tautos sus ir inkime [ = c e n t u r i n ė s e komic i jose j.

3. Gellius 20, 1, 7: Ką ga l ima pripažinti buvus griežtai parašyta tuose [XII l en te l ių ] įstaty-m u o s e ? N e b e n t jei ž iauriu laikai [tą. ] įstaty-mą, kur iuo bylai nagrinėt i magis trato paskir-tas teisėjas ar arbitras yra baudž iamas mirt i -mi , jei į rodoma, kad p r i ė m ė pinigus už bylos i šnagrinėj imą?

4. Pomponius D. 1, 2, 2, 23: Kvestoriai ... kurie p irmin inkavo bylose dėl mirt ies bausmės [ = bylose a s m e n ų ka l t inamų tokiais nusikalt i -mais, už kuriuos grėsė mirt ies bausmė] , buvo vadinami ąuaestores parricidii, apie kuriuos taip pat u ž s i m e n a ir XII l ente l ių įstatymai.

5. Marcianus D. 48, 4, 3: XII lente l ių įstatymai įsako tą, kuris kurstė priešą [nusikalsti prieš r o m ė n ų tautą] arba išdavė priešui pil ietį , nu -bausti mir t imi .

6. Salvianus de gubern. Dei 8, 5: Juk užmušt i bet kurį [myr iop | nenute i s tą ž m o g ų draudė ir XII lente l ių [ į s ta tymų] nuostatos.

/ VIII / lentelė 108

K o m e n t a r a s

Ad 1, 2. Įstatymas draudė nustatyti (suteikti) lengvatas (privilegijas). Magistratas negalėjo Romos piliečiui pa-skirti mirties bausmę be aukščiausiojo tautos susirinkimo sutikimo. Greičiausiai tokį sutikimą duodavo comitia cen-turiata. Comitia centuriata buvo visos romėnų tautos su-sirinkimas, kuriame balsavimas vykdavo atsižvelgiant į pasiskirstymą centurijomis (centuria — lot. šimtinė). Si comitia rūšis kildinama iš karinės Romos struktūros, ku-rioje egzistavo karių paskirstymas į šimtines. Jo kompe-tencijai buvo priskirtas vadinamųjų provocatio ad popu-lum (kreipimųsi, apeliacijų j tautą) nagrinėjimas. Provo-catio ad populum reiškė apeliacijas dėl nuosprendžių, ku-riais asmenys buvo nubausti mirties ar kitomis sunkiomis bausmėmis (taip pat žr. Fragmenta incertae sedis, 5 ir ko-mentarą).

Ad 3. Papirktas teisėjas arba arbitras, jei įrodoma, kad jis paėmė pinigus už šaliai palankaus sprendimo priėmimą byloje, buvo baudžiamas mirtimi.

Ad 4. Bylas dėl sunkiausių nusikaltimų, už kuriuos grėsė mirties bausmė, ankstyvosios Respublikos laikotarpiu nagrinėjo kvestorių kolegijos, kurių nariai buvo vadina-mi ąuaestores parricidii. Šie kvestoriai, be kita ko, nagri-nėjo nužudymų bylas.

Ad 5. Mirties bausmė grėsė ir veikusiems prieš Romos valstybę, t. y. už valstybinius nusikaltimus. XII lentelių įstatymai šią bausmę nustatė tiems, kas kurstė priešus arba išduodavo jiems Romos piliečius.

109 lentelė / VIII /

Ad 6. Įstatymas tik dar kartą patvirtino gyvybės atėmimo asmeniui, kuriam teismo sprendimu nėra paskirta mirties

tas bausmė, neteisėtumą. Šią nuostatą iš esmės galima laikyti )a- | šiuolaikinės baudžiamojoje teisėje galiojančios nekaltu-no mo prezumpcijos pirmavaizdžiu: kol nėra atitinkamo m- teismo procesinio sprendimo, asmuo negali būti laiko-;u- mas kaltu padarius nusikaltimą ir baudžiamas. t į Ši

;u-)e-m-'JO-:u-nis lo-

jis mą

ės ė jiu la-k -

ios Įių šus

/ VIII / lentelė 112

T A B U L A X

1. H O M I N E M M O R T U U M IN U R B E N E SE-P E L I T O N E V E U R I T O .

2. ... H O C P L U S N E FACITO: R O G U M AS-CEA N E P O L I T O .

3. Cicero de leg. 2, 23, 59: Extenuato igitur su-m p t u tribus reciniis et tunicula purpurea et d e c e m tibicinibus tollit e t iam lamentat ionem.

4. MULIERES G E N A S N E R A D U N T O , NEVE L E S S U M F U N E R I S E R G O H A B E N T O .

5. a. H O M I N I M O R T U O N E OSSA LEGITO, Q U O P O S T F U N U S FACIAT. - b. Cicero de leg. 2, 24, 60: Excipit be l l icam peregr inamque m o r t e m .

6. a. Cicero de leg. 2, 24, 60: H a e c praeterea sunt in legibus: Įde unctura quae]: „servilis unctu-ra toll itur omnisque c ircumpotat io". — „Ne sumptuosa respersio, ne longae coronae, nec acerrae praetereantur". — b. Festus (F. 158): Murrata pot ione usos antiquos indic io est, quod — XII tab. cavetur, ne m o r t u o indatur.

7. Q U I C O R O N A M PARIT IPSE P E C U N I A V E EIUS Į H O N O R I S | V I R T U T I S V E E R G O A R D U U I T U R EI ...

8. ... N E V E A U R U M A D D I T O . A T C U I A U R O D E N T E S I U N C T I E S C U N T , A S T IM C U M ILLO SEPELIET URETVE, SE F R A U D E ES-TO.

9. Cicero de leg. 2, 24, 61: r o g u m bustumve n o v u m vetat propius LX pedes adigi aedes alienas in-vito d o m i n o .

10. Cicero ibid.: f o r u m bustumve usu capi vetat.

113 lentelė / VIII /

X L E N T E L E

1. MIRUSIOJO MIESTE NIEKAS TENELAI-DOJA IR T E N E D E G I N A .

2 LAI [ N I E K A S ] N E D A R O D A U G I A U : T E N E G L U D I N A L A I D O T U V I Ų A U K U R O | R Ą S T Ų ] KIRVIU.

3. Cicero de leg. 2, 23, 59: Tad [XII lente l ių įsta-tymai] , sumaž inę išlaidas iki trijų g e d u l o dra-bužių ir purpurinės tunikos bei deš imties f le i -t ininkų, taip pat panaikino ir raudojimą.

4. LAI M O T E R Y S N E S I D R A S K O S K R U O S T Ų , NEI T O K I U B Ū D U A P R A U D A MIRUSĮJĮ.

5. a. LAI [ N I E K A S ] N E R E N K A MIRUSIOJO K A U L Ų , K A D VĖLIAU S U R U O Š T Ų [DAR V I E N A S ] L A I D O T U V E S . - b. Cicero de leg. 2, 24, 60: [Įstatymas] daro iš imtį mirt ies kare ir svetur [atveju).

6. Cicero de leg. 2, 24, 60: Be to, į s tatymuose yra šios [nuostatos apie patepimą] , kurios į te i -gia]: „uždraudžiamas vergų kūnų patepimas ir bet koks [vyno] gėr imas [s iunčiant taurę ratu iš rankų į rankas]" ... „Tenebūna ištai-g ingo [ k ū n o j apšlakstymo, nei i lgų vainikų ei-lių, nei smilkytuvų." — b. Festus (F. 158): Įro-dymas to, kad senovėje buvo įprastas gėr imas murrata yra tai, jog ... XII lentel ių įstatymai nustato, kad [jis] nebūtų išl iejamas ant miru-siojo.

7. [JEIJ KAS PATS, JO VERGAI AR GYVULIAI P E L N Ė VAINIKĄ GARBE AR N A R S U M U , VERTAI JAM YRA DEGINAMAS. . .

/ VIII / lentelė 114

8. ... IR T E N E D E D A A U K S O . B E T JEI K I E N O D A N T Y S B Ū T Ų S U J U N G T I A U K S U IR SU JUO P A L A I D O T Ų AR S U D E G I N T Ų , UŽ TAI T E N E B Ū N A B A U D Ž I A M A .

9. Cicero de leg. 2, 24, 61: [XII lente l ių įstatymai] draudžia be savininko sut ik imo arčiau nei [per] 60 pėdų n u o svet imo n a m o statyti laido-tuvių aukurą ar naują antkapį.

10. Cicero ibid.: Draudžia įgyjamąja senat imi įgyti nuosavybėn kapą ar vietą aplink jį.

Komentaras

Ad 1. Dėl religinio pobūdžio motyvų bei vadovaujantis sanitariniais sumetimais, mieste buvo nevalia nei laidoti, nei deginti mirusiųjų. Prieš išleidžiant XII lentelių įsta-tymus, buvo įprasta mirusius šeimos narius laidoti bei deginti nuosavuose namuose. Tai susiję su tuo, jog ro-mėnai garbino savo protėvius, o tai sąlygojo lares — die-vų, globojančių šeimą ir namus, kulto susiformavimą. Kiekvienuose namuose buvo garbinamas savo šeimynos laras (Lar familiaris).

Ad 2. Laidotuvių aukuras privalėjęs būti be ypatingos puošybos, o laužan sukrauti rąstai — netašyti.

Ad 3, 4. Įstatymas reikalavo sumažinti laidotuvių išlaidas. Tai sietina su tuo, jog romėnų teisinės ir moralinės nuo-statos reikalavo savo turtu (nuosavybe) naudotis ir dis-ponuoti pagal paskirtį, racionaliai ir ekonomiškai. Reikia pažymėti, jog vienas iš kriterijų, kuriuo derėjo vadovau-tis įgyvendinant savo subjektines teises, buvo pudicitia — kuklumas, nuosaikumas. Socialinį šio draudimo aspektą

115 lentelė / VIII /

sudaro siekis vengti socialinių kontrastų tarp skirtingų visuomenės sluoksnių akcentavimo bei galimų su tuo susijusių socialinių neramumų ar net konfliktų. Komen-tuojamos nuostatos liudija tai, jog jau XII lentelių įsta-tymų epochoje romėnų teisė iškėlė nuosavybės teisės ribojimo idėją.

Ad 5. Taip pat drausta rengti mirusiajam keletą laidotu-vių. XII lentelių įstatymai išimtį darė tik asmenims, žu-vusiems kare bei mirusiems svetur.

Ad 6, 7. Ribodami išlaidas laidotuvėms, XII lentelių įsta-tymai uždraudė mirusių vergų kūnų patepimą, mirusiojo kūno pašlakstymą brangiais aliejais, miros mišiniais (murrata), vainikų deginimą gedulingų iškilmių metu. Draustas vadinamasis circumpotatio — senas romėniškas laidotuvių paprotys, kai laidotuvių dalyviai, siųsdami ratu vyno taurę, geria pagerbdami mirusiojo atminimą, taip pat perdėm ilgi mirusiojo garbei pinami vainikai (longae coronae). Išimtį sudarė tik vainikai, pelnyti kaip narsumo arba visuotinės pagarbos ženklai. Kaip jau mi-nėta, tokiomis nuostatomis įstatymų leidėjai siekė užkirs-ti kelią simbolių, reiškiančių pagarbą mirusiajam, ir nuo-savo turto naudojimui ad pompam vel ostentationem (iš-taigingumui ir pasirodymui).

Ad 8. {statymas draudė į kapą ar aukurą dėti aukso. Išim-tį sudarė tik auksiniai dantys, kuriuos buvo galima miru-siajam palikti.

Ad 9. Sanitarijos bei priešgaisrinės apsaugos sumetimais, XII lentelių įstatymai draudė be savininko sutikimo sta-tyti aukurus mažesniu nei 60 pėdų atstumu nuo namų.

/ X / lentelė 116

Ad 10. Kapavietės buvo laikomos daiktais, pašvęstais mi- J rusiesiems (res religiosae). Res religiosae — viena iš daiktų, išimtų iš komercinės apyvartos (res extra commercium) pagal dieviškosios teisės (ius divinum) normas, kategori-jų. Dėl šios priežasties jie negalėjo tapti privačių asmenų nuosavybe, įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Tai, kaip teigia Ciceronas, draudė XII lentelių įstatymai.

X I lentelė Leges XII tabularum et commentarum

/ VIII / lentelė 118

T A B U L A X I

1. Cicero de rep. 2, 36: Qui (decemvir i ) c u m X tabulas s u m m a l e g u m aequitate prudentiaque conscripsissent , in a n n u m pos terum Xviros alios subrogaverunt, — Ibid. 37: qui duabus ta-bulis in iquarum l egum additis conubia — ut ne plebei c u m patribus essent, inhumaniss ima lege sanxerunt.

2. Macrobius sat. 1, 13, 21: Tuditanus refert, — Xviros, qui tabulis duas addiderunt , de inter-ca lando p o p u l u m rogasse. Cassius e o s d e m scribit auctores.

3. Cicero ad Att. 6,1,8: E quibus (libris de republi-ca) u n u m iCTTOplKOV requiris de Cn. Flavio A n -ni f. Ule vero ante Xviros n o n fuit: quippe qui aedilis curulis fuerit , qui magistratus mult is annis post Xviros institutus est. Quid ergo profeci t , quod protulit fastos? Occu l ta tam putant q u o d a m t e m p o r e istam tabulam, ut dies agendi peterentur a (paucis) .

119

X I L E N T E L Ė

lentelė / VIII /

1. Cicero de rep. 2, 36: Surašę deš imt didžiausiu t e i s ingumu ir i š m i n t i n g u m u pas ižyminč ių lentel ių, decemviri ateinančiais metais išrinko savo v ie ton kitus deš imt vyrų, — ibid. 37: kurie pridėtose dviejose nete i s ingų įs tatymų lente-lėse uždraudę plebėjų santuokas su patricijais, pr i ėmė nežmonišk iaus ią įstatymą.

2. Macrobius sat. 1, 13, 21: Tuditanas pasakoja, — [kadj decemviri, kurie pridėjo dvi lenteles , siū-lė tautai pridėti ir [kalendorių dienų, kurio-mis ga l ima bylinėtis] , Kasijus rašo juos pačius buvus [pas iū lymo] autoriais.

3. Cicero ad Att. 6, 1, 8: Iš tų [knygų de republica ] teiraujiesi v ienos istorinės [ s m u l k m e n o s ] apie Gn. Flavijų, Anijaus sūnų. Jis tikrai negyveno anksčiau nei decemviri, kadangi buvo kurulinis edilas, o ši pareigybė įsteigta [praėjus] dauge-liui m e t ų p o decemviri. Taigi, ko pasiekė pa-skelbdamas dienas, k u o m e t ga l ima bylinėtis? M a n o m a anuo m e t u tą lentelę buvus įslaptin-tą todėl , kad d ienų [ k u o m e t ga l ima byl inėt is] būtų klausiama [negaus ių teisės ž inovų] .

/ X I / lentelė 120

Komentaras

Ad 1. XII lentelių įstatymuose buvo įtvirtintas (sankcio-nuotas) ir iki juos išleidžiant egzistavęs draudimas sudaryti teisėtas romėniškas santuokas tarp plebėjų ir patricijų. Šį draudimą panaikino visai netrukus po XII lentelių įstaty-mų sudarymo, t. y., 445 m. pr. Kr., priimtas lex Canuleia.

Ad 2, 3. XII lentelių įstatymų epochoje visos metų dienos buvo skirstomos j tas, kuriomis buvo galima vesti bylas bei sudaryti sandorius naudojantis iškilmingomis romė-niškomis formomis (mancipatio, in iure cessio) (vadinamą-sias dies fasti), bei tas, kuriomis teismo procesai buvo ne-galimi, o sudaryti sandoriai negaliojo (dies nefasti). Sis teismų kalendorius buvo žinomas tik žynių kolegijų na-riams (pontifices). Pontifikų žinioje buvo ir procesinės priemonės (legis actiones), tik jie galėjo atitinkamą actio pritaikyti konkrečiai faktinei situacijai, o, kaip žinia, ne-teisingo legis actio taikymas, netikslus jo teksto pakartoji-mas legisakciniame procese reiškė bylos pralaimėjimą. Šios žinios turėjo lemiamos reikšmės vedant bylas teis-muose, todėl pontifikai pavydžiai jas saugojo, teigė esant jiems patikėtą ne tik dieviškųjų, bet ir pasaulietinių reika-lų žinojimą (rerum divinarum et humanarum notitia, žr. D. 1, 1, 10, 2 Ulpianus libro secundo regularum), jiems taip pat priklausė išimtinė teisė aiškinti papročius. Pontifi-ces veikla buvos visiškai slapta, todėl tik pontifikų kolegi-jos nariai turėjo teisę naudotis archyvu, kuriame saugotos libri pontifices su jose įrašytomis ieškininėmis formomis, ankstesniais teismų sprendimais ir nuosprendžiais, turin-čiais reikšmės teismų praktikai. Pradžioje pontifikai buvo renkami tik iš patricijų, kadangi iki priimant lex Ogulnia de auguribus et pontificibus (300 m. pr. Kr.), plebėjams nebuvo leidžiama tapti pontifikų ir augurų kolegijų na-riais, eiti žinių pareigas. Reikia pažymėti, kad XII lentelių

121 lentelė / VIII /

įstatymai sudarė reikšmingą išimtį — net ir vyraujant po-ntifikų teisinių žinių monopoliui, jie (ir galbūt dar keletas vėliau išleistų leges) buvo viešai paskelbti, o žinios apie šiuos įstatymus perduodamos iš kartos į kartą.

Pontifikų monopolis kėlė plebėjų, kurie negalėjo savo teisių įgyvendinti be patricijų pagalbos, nepasitenkinimą. Reikšmingiausiais teisinių žinių demonopolizavimo pro-cese laikomi du įvykiai. Apie 304 m. pr. Kr. cenzoriaus Apijaus Klaudijaus raštininkas (scriba) Gnėjus Flavijus viešai paskelbė ieškinines bei sandorių sudarymui naudo-jamas formas ir teisminį kalendorių (vėliau Gnėjaus Fla-vijaus paskelbtoji teisė imta vadinti ius Flavianum). Apie tai rašo Pomponijus nurodydamas: Gnaeus Flavius <...> subreptum librum populo tradidit <...> — „Gnėjus Flavijus <...> perdavė tautai pagrobtąją knygą <...>" (D. 1, 2. 2, 7 Pomponius libro singulari enchiridii). Apie 250 m. pr. Kr. pirmasis iš plebso kilęs pontifex maximus Tiberijus Korunkanijus ėmė viešai ir nemokamai (pontifikų tei-kiamos teisinės konsultacijos iki tol buvo mokamos) teikti teisines konsultacijas ir aiškinti klausytojams teisės principus. Sis Tiberijaus Korunkanijaus naudotas teisės didaktikos metodas (kai žinomas teisininkas žodžiu aiš-kina teisės pagrindus savo mokiniams — auditores) iki pat vėlyvosios imperijos laikų išliko par excellence teisės mo-kymo metodas. Romanistikos mokslas pripažįsta, kad drauge su Gnėjaus Flavijaus ir Tiberijaus Korunkanijaus veikla Romoje prasidėjo intensyvūs teisės desakralizavi-mo procesai. Minėti įvykiai ženklina ezoterinės teisės raidos fazės (kai žinios apie teisę yra pasiekiamos tik ne-daugeliui išrinktųjų visuomenės narių) pabaigą ir prasi-dedantį teisės vulgarizavimą (tapimą visuotinai žinoma ir prieinama) bei jurisprudencijos sekuliarizavimą. Apskri-tai, vienas didžiausių romėnų teisės privalumų kitų anti-kinio pasaulio teisės sistemų kontekste yra pasaulietinės teisės (ius) atribojimas nuo sakralinės (Jas).

XII lentelė Leges X I I tabularum et commentarum

7123-127/ puslap tai

/ XII / lentelė 124

T A B U L A X I I

1. Gaius 4, 28: Lege autem introducta est pigno-ris capio, veluti lege XII tab. adversus eum, qui host iam emisset nec pret ium redderet; i tem adversus eum, qui m e r c e d e m non red-deret pro e o iumento , quod quis ideo locasset, ut inde pecun iam acceptam in dapem, id est in sacrif ic ium, impenderet .

2. a. SI SERVUS F U R T U M FAXIT N O X I A M V E NO[XJIT. - b. Gaius 4, 75-76: Ex male f i c io fi-l iorum familias servorumque — noxales actio-nes proditae sunt, uti l iceret patri dominove aut litis aes t imat ionem sufferre aut noxae de-dere. — Const i tutae sunt autem noxales actio-nes aut legibus aut edic to praetoris: legibus, velut furti lege XII tabularum cet.

3. SI V I N D I C I A M FALŠAM TULIT, SI VELIT IS ... T O R A R B I T R O S TRIS D A T O , E O R U M ARBITRIO ... F R U C T U S D U P L I O N E D A M N U M D E C I D I T O .

4. Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 44, 6, 3: Rem, de qua controversia est, prohibemur in sacrum dedicare: al ioquin dupli p o e n a m patimur, — sed dup lum utrum f isco ad adversario praes-tandum sit, nihil exprimitur.

5. Livius 7, 17, 12: in XII tabulis l egem esse, ut q u o d c u m q u e p o s t r e m u m populus iussisset, id ius ratumque esset.

125

X I I L E N T E L Ė

lentelė / VIII /

1. Gaius 4, 28: Skol in inko daikto kaip užstato p a ė m i m a s yra nustatytas įstatymo, pavyzdžiui, XII lente l ių įstatymai (tokią teisę sute ik ia | prieš tą, kuris nupirko aukojamą gyvulį ir ne -sumokėjo kainos; taip pat prieš tą, kas nesu-m o kėjo č inšo už tokį kinkomąjį gyvulį, kurį už tai kas nors buvo išnuomojęs , kad gautus pinigus išleistų aukoj imo pokyliui , t. y. aukai.

2. JEIGU VERGAS P A D A R Ė V A G Y S T Ę A R B A S U K Ė L Ė ŽALĄ. - b. Gaius 4, 75-76: D ė l pa-valdžių še imos narių bei vergų padarytos ža-los. . .buvo duoti noksaliniai ieškiniai, kad būtų leista še imos tėvui ar vergo še imininkui su-mokėt i g i n č o objekto vertę arba atiduoti kal-tininką.. . Noksal inius ieškinius nustatė arba pretoriaus ediktas, arba įstatymai, kaip antai, Į ieškinį] dėl vagystės XII lente l ių įstatymai ir kt.

3. JEIGU KLAIDINGAI N U R O D Ė [ S K L Y P O | PLOTĄ, JEI ŠIS N O R I . . . [ P R E j T O R I U S TE-PASKIRIA TRIS A R B I T R U S , JŲ S P R E N D I -M U . . . T E P R A R A N D A D V I G U B A I NEI GA-V O N A U D O S [KLAIDINGAI P A R E I K Š D A -MAS]

4. Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 44, 6, 3: Daiktą, dėl kurio kilęs ginčas, m u m s draudžiama pa-švęsti [dievų garbinimui J: prieš ingu atveju esame baudžiami dviguba [tų daiktų vertės dydžio) bauda... tik niekas nėra išaiškinęs, ar dvigubo dydžio bauda turi būti sumokėta į valstybės iždą, ar priešingai [ = reikalavimą į tą daiktą reiškiančiai] šaliai.

/ VIII / lentelė 126

5. Livius 7, 17, 12: XII lente l ių įs tatymuose buvo [nustatyta], kad tai, ką paskutiniu laiku tauta įsakė, yra teisė ir galioja.

Komentaras

Ad 1. XII lentelių įstatymai sudarė galimybę ginčuose, susijusiuose su aukojimui dievams skirtais daiktais, paim-ti kaip įkaitą skolininkui priklausantį daiktą (pignoris ca-pio). Jeigu skolininkas neįvykdydavo prievolės, kredito-rius savo reikalavimą galėdavęs patenkinti nukreipdamas išieškojimą į pasiimtą skolininkui priklausantį daiktą. Daiktas būdavo paimamas tik sakant griežtai įstatyme nustatytus žodžius, todėl pignoris capio yra laikoma viena iš legisakcinio proceso formų (legis actio), kuria plačiau-siai naudotasi vykdymo procese.

Ad 2. {statymai, o vėliau pretoriaus ediktas numatė nok-salinę atsakomybę už pater familias bei dominus paval-džių asmenų padarytus teisės pažeidimus (delicta). Atsa-komybės pagal noksalinį ieškinį esmę sudarė tai, kad šeimos tėvas ar vergo šeimininkas privalėdavęs perduoti ieškovui (nukentėjusiajam) kaltininką (noxam dare) arba atlyginti žalą, sumokėti baudą (noxam sarcire) (palygini-mui žr. VIII, 6). XII lentelių įstatymai numatė galimybę noksalinį ieškinį pareikšti vagystės atveju ir tuomet, kai žalą sukeldavo vergas.

Ad 3. Jeigu asmuo, parduodamas žemės sklypą, neteisin-gai nurodydavo žemės sklypo plotą, ginčą nagrinėdavę trys arbitrai. Įrodžius pardavėjo apgaulę, šis privalėdavęs sumokėti dvigubai nei sudarė dėl apgaulės gautoji nauda.

127 lentelė / VIII /

Ad 4. Dievų garbinimui pašvęstieji daiktai (res sacrae) laikyti išimtais iš civilinės apyvartos pagal dieviškosios teisės nuostatas (res extra commercium divini iuris), todėl negalėjo būti privačios nuosavybės objektas. Dėl šios priežasties drausta dievams pašvęsti tokius daiktus, kurių teisinis statusas buvęs neaiškus, t. y. dėl į daiktą turimų teisių šalys vesdavusios bylą teisme. Šio draudimo nepai-sant, grėsė dvigubo pašvęstojo res litigiosa vertės dydžio bauda. XII lentelių įstatymų komentatoriams nebuvo aišku, ar minėtoji bauda privalo būti sumokėta į valsty-bės iždą, ar priešingos šalies naudai.

Ad 5. XII lentelių įstatymai įtvirtino principą, pagal kurį paskutiniu metu priimtos teisės normos panaikindavusios anksčiau galiojusį tų pačių santykių teisinį reglamenta-vimą. Tokią nuostatą randame ir į Justiniano Digesta įtrauktose Modestino (D. 1, 1, 4) bei Pauliaus (D. 1, 3, 28) ištraukose. Jų pagrindu vėliau buvo suformuluota viena pagrindinių teisės aiškinimo bei teisės normų koli-zijos ir konkurencijos išsprendimo taisyklių: Lex posterior derogat legi priori. — „Vėlesnis įstatymas pakeičia ankstes-niuosius įstatymus."

Fragmentai 130

F R A G M E N T A I N C E R T A E S E D I S

1. Festus (F. 166): Nanc i tor in XII nactus erit, prenderit . — l t e m in foedere Latino: „Pecu-niam quis nancitor, habeto", et: „si quid pig-noris nasciscitur, sibi habeto".

2. Festus (F. 258): Q u a n d o - in XII - c u m c litte-ra ul t ima scribitur.

3. Festus (F. 309): „Sub vos placo" in precibus fere c u m dicitur, significat id quod „suppli-co", ut in legibus „transque dato", „endoque plorato".

4. Donatus ad Ter. Eun. 3, 3, 9: „dolo malo" quod — addidit „malo" — aut est, quia sic in XII a veteribus scriptum est, aut llf ETOV doli est perpe tuum cet.

5. Cicero de rep. 2, 31, 54: ab o m n i iudic io poenaque provocari l icere indicant XII tabu-lae compluribus legibus.

6. Cicero de o f f . 3, 31, 111: N u l l u m — v incu lum ad adstr ingendam f i d e m iureiurando maiores ar-tius esse voluerunt, id indicant leges in XII tabulis.

7. Augustinus de civ. Dei 21, 11: O c t o genera poe-narum in legibus esse scribit Tullius: dam-num, vincula, verbera, ta l ionem, ignominiam, exi l ium, m o r t e m , servitutem. Idem Isidorus Origines 5, 27.

8. Gaius 1, 122: o l im aereis tantum n u m m i s ute-bantur, et erant asses, dupundii , semisses, quadrantes, nec ullus aureus vel argenteus

131 Fragmentai

n u m m u s in usu erat, sicuti ex lege XII tabula-rum intel legere possumus.

9. Gaius (l. 5 ad leg. XII tab.) D. 50, 16, 237: D u o -bus negativis verbis quasi permitt i t lex magis quam prohibuit: idque e t iam Servius animad-vertit.

10. Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 50, 16, 238, 1: „Detestatum" est testatione denunt iatum.

11. Sidonius Apollinaris ep. 8, 6, 7: Per ipsum fere tempus , ut decemviral i ter loąuar, lex de pra-escriptione tricennii fuerat „proquiritata".

12. a. Gloss. lexici Philoxeniani: Duicensus (XII tabulis emend. Vulcanius) §t'/Tlp5V _ b . Festus (P. 66). Duicensus dicebatur c u m altero, id est f i l io census.

Fragmentai 132

FRAGMENTAI, K U R I Ų TIKSLI VIETA N E N U -STATYTA

1. Festus (F. 166): [Žodis] nancitor XII [ lente l ių] reiškė „gavusįjį", „pasilikusį sau". ... Šitaip lo-tynų sąjungoje: „pinigus, kuriuos gavo, tepasi-lieka" ir „jei ką gavo kaip užstatą, tepasilieka sau."

2. Festus (F. 258): Quando [= ka i | ... XII [ lente-l ių] ... buvo rašoma su raide 'c' pabaigoje.

3. Festus (F. 309): „Jus maldauju," kaip paprastai sakoma meldžiantis , kas reiškia „nuolankiai prašau", taip, kaip įstatymuose [XII lente l ių] [posakiai] transąue dato, endoąue plorato.

4. Donatus ad Ter. Eun. 3, 3, 9: Dolus malus [ = pikta apgaulė] kam... pridėjo malo [pikta]... tai yra arba senybė, nes taip XII [ lente l ių] bu-vo senųjų teis ininkų užrašyta, arba nuolatinis [ žodž io ] dolus epitetas ir t. t.

5. Cicero de rep. 2, 31, 54: Daugel is XII lentel ių įstatymų nurodo, kad dėl k iekvieno te i smo sprendimo ar bausmės buvo le idžiama ape-liuoti [į tautą J.

6. Cicero de o f f . 3, 31, 111: Protėviai nenorėjo, kad kuris kitas įsipareigojimas būtų labiau stipri-nantis pasitikėjimą kaip priesaika ir apie tai nurodo įstatymai XII-koje lentelių.

7. Augustinus de civ. Dei 21, 11: Tulijus [Cicero-nas] rašo [XII lente l ių] įstatymuose esant aš-tuonias bausmių rūšis: piniginę baudą, įkali-nimą, nuplakdinimą, atpildą, negarbę, ištrė-mimą, mirties bausmę, vergovę. Taip | rašo] ir Izidorius [veikale] Origines 5, 27.

133 Fragment;

8. Gaius 1, 122: Kitados naudot i tik variniai pi-nigai ir buvo asai, dviašiai, pusė ir ketvirtis aso, nes inaudota jokiais auksiniais ar sidabri-niais pinigais, kaip ga l ime spręsti iš XII l ente -lių įstatymų.

9. Gaius (l. 5 ad leg. XII tab.) D. 50, 16, 237: D v i e m neigiančiais iais ve iksmažodžia i s įsta-tymas veikiau leidžia nei draudžia; tą pastebė-jo ir Servijus.

10. Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 50, 16, 238, 1: De-testatum reiškia testatione denuntiatum [ = l iudi-j imas duodant parodymus] ,

11. Sidonius Apollinaris ep. 8, 6, 7: B e m a ž tuo pačiu metu , jei kalbėčiau kaip decemviri, kviritams buvo viešai paskelbtas įstatymas apie trisde-š imties m e t ų ieškininės senaties terminą.

12. a. Gloss. lexici Philoxeniani: Duicensus XII lente-lių į s tatymuose [reiškia] įrašytas du kartus. — b. Festus (P. 66): Duicensus [įrašytas du kartus] buvo sakoma [apie tą], kuris su kitu, tai yra | d r a u g e ] su sūnumi , buvo įrašytas [į c enzą = p i l ieč ių ir jų turto sąrašą].

Fragmentai 134

Komentaras

Ad 5. Komentuojamame fragmente Ciceronas greičiau-siai mini provocatio ad populum (vadinamąjį tautos susi-rinkimo sušaukimą). Kaip žinia, apeliacijos institutas ro-mėnų civiliniame procese susiformavo tik cognitio extra ordinem (ekstraordinarinio proceso) epochoje, o legisak-ciniame bei formuliariniame procesuose teismo priimtas procesinis sprendimas būdavęs galutinis. Terminas provo-catio, nors kai kada vartojamas bendriausiu požiūriu kaip apeliacijos sinonimas, susijęs su baudžiamuoju procesu. Tai Respublikos laikų institutas, sunykęs Principato epo-choje. Respublikos laikotarpiu provocatio ad populum buvo laikomas svarbia konstitucine pilietinių teisių ap-saugos garantija, skirta kovoti su galimais baudžiamąją jurisdikciją įgyvendinančių magistratų piktnaudžiavi-mais. Manoma provocatio ad populum buvus įvestą trijų leges Valeriae, išleistų 509, 449 ir 300 m. pr. Kr. Šiuo institutu buvo naudojamasi siekiant išvengti nuplakdi-nimo bei jį sekusios mirties bausmės, taip pat didesnės nei 3020 asų baudos. Lex Porcia de tergo civium (priimtas galbūt apie 195 m. pr. Kr.) leido provocatio ad populum naudotis ir asmenims, kuriems nuplakdinimas paskirtas kaip pagrindinė bausmė, t. y. be jį lydinčios mirties bausmės. Romanistikoje nėra vieningos nuomonės dėl provocatio ad populum teisinės prigimties. Vieni autoriai laiko tai buvus bendru baudžiamuoju apeliaciniu proce-su, kai magistrato priimtas nuosprendis yra skundžiamas kaip antroji instancija veikiančiam tautos susirinkimui. Kiti mano provocatio ad populum buvus naudojamą poli-tinių (valstybinių) nusikaltimų atveju kaip plebėjų kovos prieš magistratus, piktnaudžiaujančius baudžiamąja juris-dikcija (coercitio), priemonę. Egzistuoja ir trečioji nuo-monė, kad provocatio ad populum reiškė reikalavimą su-rengti įprastą baudžiamosios bylos nagrinėjimą tautos

135 Fragmentai

susirinkime, kuris veikė kaip pirmoji ir vienintelė instan-cija. Manoma, kad teisę naudotis šia priemone turėjo kiekvienas pilietis, kuris laikė, jog jo atžvilgiu magistra-tas piktnaudžiavo savąja coercitio.

Ad 6. Komentuojamu atveju Gajus kalba apie priesaiką — iusiurandum. Sis terminas romėnų teisėje nebuvo viena-reikšmis. Justiniano epochos teisė išskyrė tokias iusiuran-dum rūšis kaip iusiurandum voluntarium, iusiurandum necessarium, iusiurandum in iure delatum, iusiurandum iudiciale. Iusiurandum voluntarium reiškė priesaiką, duo-damą ne teisme ir paremtą šalių susitarimu. Esant tokiam susitarimui, ieškovas siūlydavo atsakovui prisiekti, kad ieškininis reikalavimas esąs nepagrįstas arba priešingai — atsakovas siūlydavęs ieškovui prisiekti, kad pastarojo rei-kalavimas esantis pagrįstas. Pirmuoju atveju, atsakovui davus priesaiką, pretorius atsisakydavo suteikti ieškovui ieškinį (denegatio actionis) arba suteikdavo atsakovui pro-cesinį atsikirtimą (exceptio iurisiurandi). Antruoju atveju, t. y. kai prisiekdavo ieškovas, jam buvo suteikiamas fak-tinis ieškinys — actio in factum iurisiurandi (ex iureiuran-do). Priesaika galėjo būti duodama ir nagrinėjant ginčą teisme. Šiuo atveju tai būdavusi iusiurandum in iure dela-tum arba iusiurandum necessarium (Justiniano epochoje). Vienai iš šalių prisiekus, byla automatiškai baigdavosi sprendimo priėmimu priešingos šalies nenaudai. Jeigu šalis, kuriai pasiūloma prisiekti, atsisakydavo tai padaryti, byla būdavo išsprendžiama jos nenaudai. Tai liudija iu-siurandum buvus aukščiausią galią turėjusiu įrodymu. Si įrodinėjimo priemonė buvo perimta ir vėlesnių epochų procesiniuose įstatymuose, o teisinėje literatūroje kai kada vaizdžiai vadinama „įrodymų karaliene."

Ad 8. Žr. komentarus Ad VIII, 3-4 ir Ad VII, 1.

Fragmentai 136

Ad 11. Šiame fragmente cituojamas Sidonijus Apolinaras (Gaius Sollius Modestus Sidonius Apollinaris) — galų-romėnų poetas, diplomatas, vyskupas, gyvenęs apie 430— 489 m. Beveik tuo pačiu metu, t. y. 424 m., imperato-rius Teodosijus nustatė bendrąjį trisdešimties metų ieš-kininės senaties terminą (praescriptio longi temporis). Šis terminas romėnų teisėje atsirado dėl to, kad įgyjamosios senaties institutas (usucapio) netaikytas provincijų žemės sklypų, kurie nebuvo kviritinės nuosavybės objektas, atžvilgiu. Tačiau asmeniui valdžius provincijos žemės sklypą įstatymų nustatytą laiką (trisdešimt metų), net ir esant pareikštam ieškiniui dėl sklypo išreikalavimo, į jj galima buvo atsikirsti senatimi (temporis praescriptio). Ilgainiui ieškininės senaties institutas šiuo atveju buvo transformuotas į įgyjamąją senatį, sujungiant abiejų insti-tutų nuostatas (Justiniano teisėje). Klasikinėje teisėje ieš-kininės senaties terminai buvo taikomi tik nedaugeliui ieškinių (dažniausiai baudžiamiesiems pretorių ieški-niams), todėl Sidonijus Apolinaras čia greičiausiai kalba ne apie kokį nors XII lentelių įstatymuose nustatytą ieš-kininės senaties terminą, bet apie patį pranešimo apie naujai įsigaliojusias teisės nuostatas būdą, t. y. jų viešą paskelbimą. Juk ir XII lentelių įstatymai buvo viešai pa-skelbti medines ar bronzines lenteles iškabinus forum Romanum. Taigi, jau romėnų teisė, pradedant nuo XII lentelių įstatymų epochos, suformulavo pagrindinius naujų teisės aktų įsigaliojimo tvarkos principus: Non ob-ligat lex nisi promulgata. — „Viešai nepaskelbtas įstatymas negalioja." Šį principą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str.: „Galioja tik paskelbti įstatymai" (plačiau apie įstatymų ir kitų teisės normų aktų įsigalio-jimo tvarką žr. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymą, Valstybės žinios, 1993, 12-296; 2002, 124-5626).

137

S A N T R U M P O S IR JŲ PAAIŠKINIMAI

Augustinus de civ. Dei. — Cituojama iš vieno įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofų ir bažnyčios mokslo sklei-dėjų Aurelijaus Augustino (Aurelius Augustinus, kitaip — Au-gustino iš Hipo, šventojo Augustino) veikalo De civitate Dei („Apie Dievo valstybę"), parašyto 4 1 3 ^ 2 6 m. Jame atspindi-ma Augustino kultūros ir istorijos filosofija, vaizduojama per amžius trunkanti kova tarp „žemiškos valstybės" (civitas terre-na), t. y. žemiškai nusiteikusių žmonių bendruomenės, Dievo priešų, su „Dievo valstybe" (civitas Dei). Sis Augustino veikalas viduramžiais buvo plačiai skaitomas ir komentuojamas. Tuo pačiu jis buvo svarbus antikinio gyvenimo pažinimo šaltinis.

C. — Cituojama iš pirmosios imperatoriaus Justiniano kodifika-cijos dalies — Codex, kurioje surinktos imperatorių konstitucijų ištraukos. Cituojant pirmasis skaitmuo reiškia knygos numerį (Codex sudaro 12 knygų), antrasis — knygos skyrių, trečiasis — konkrečios cituojamos konstitucijos eilės numerį skyriuje. Prieš skaitmenis rašomas asmenvardis nurodo imperatorių, kuriam valdant, buvo priimta konstitucija.

Cato de r. r. praef. — Cituojama iš romėnų oratoriaus, istoriko, cenzoriaus Marko Porcijaus Katono Vyresniojo (Marcus Por-cius Cato Major) veikalo apie žemdirbystę De Re Rustica, kuris plačiau žinomas pavadinimu De agri cultura ir laikomas pir-muoju prozos kūriniu romėnų literatūroje. XII lentelių įstaty-mo rekonstrukcijoje yra cituojama šio veikalo įžanga (praefa-tio).

Cicero ad Att. — Cituojama iš romėnų retoriaus, filosofo ir rašytojo Marko Tulijaus Cicerono (Marcus Tullius Cicero) Epistulae ad Atticum („Laiškų Atikui"), kuriuos sudaro 16 kny-gų-

Santrumpos ir paaiškinimai 138

Cicero de o f f . — Cituojama iš Marko Tulijaus Cicerono (Mar-cus Tullius Cicero) filosofinio traktato De officiis („Apie parei-gas"), parašyto 44 m. pr. Kr., kuriame autorius atskleidė santy-kius tarp pareigos ir naudos, garbingumo ir asmeninių interesų.

Cicero de leg. — Cituojama iš Marko Tulijaus Cicerono (Mar-cus Tullius Cicero) veikalo De legibus („Apie įstatymus"), susi-dedančio iš trijų knygų.

Cicero phil. — Cituojama iš Marko Tulijaus Cicerono (Marcus Tullius Cicero) politinių kalbų rinkinio Phillippica, kitaip dar vadinamo Orationes Phillippicae („Filipikos"). Po Cezario nu-žudymo (44 m. pr. Kr. kovo 15 d.), Ciceronas aktyviai dalyva-vo senato opozicijoje prieš aršų Cezario šalininką Marką Anto-nijų. Nuo 44 m. pr. Kr. rugsėjo mėnesio iki 43 m. pr. Kr. ba-landžio mėnesio Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Marką Anto-nijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą, pavadino filipikomis (Phillippica). Apskritai, filipika yra vadinama griežta, kaltinamoji kalba.

Cicero de rep. — Cituojama iš Marko Tulijaus Cicerono (Mar-cus Tullius Cicero) filosofinio veikalo De republica („Apie vals-tybę"), parašyto 54—51 m. pr. Kr., kuriame atskleista Romos konstitucijos istorija, parodyta valstybės struktūra, įrodinėjama, kad Romos respublika buvo ideali valstybė, derinusi dvi vals-tybės valdymo formas — monarchinį ir demokratinį valdymą.

Cicero top. — Cituojama iš Marko Tulijaus Cicerono (Marcus Tullius Cicero) veikalo Topica.

Coli. — Cituojama iš poklasikinės romėnų teisės rinkinio, vadi-namo Collatio legum Mosaicorum et Romanorum („Mozės ir romėnų teisės rinkinys"). Tai palyginti nedidelės apimties, fragmentiškai išlikęs, nežinomo autoriaus sudarytas rinkinys, greičiausiai kilęs iš vakarinės Romos imperijos dalies. Rinkinio

Santrumpos ir paaiškinimai 139

sudarymo data yra diskusijų objektas. Manoma, jog jis buvo sudarytas IV a. pabaigoje. Rinkinį sudaro iš dalies modifikuoti klasikinio romėnų teisės raidos laikotarpio teisininkų (Gajaus, Papiniano, Pauliaus ir Modestino) raštų fragmentai bei impera-torių konstitucijų ištraukos iš pirmųjų neoficialių romėnų teisės kodifikacijų — Codex Gregorianus ir Codex Hermogenianus. Rinkinys yra komparatyvistinio pobūdžio, jame lyginami Mo-zės įstatymai (išversti į lotynų kalbą) ir tam tikros romėnų tei-sės nuostatos. XII lentelių įstatymų teksto rekonstrukcijoje šis rinkinys cituojamas tris kartus. Vienas cituojamas fragmentas priskiriamas Pomponijui (Zr. IV, 2), du — Pauliui (Zr. VIII, 3 ir VIII, 19). Santrumpa Paulus (lib. sing. et tit. de iniuriis) coli. 2, 5, 5 reiškia, kad cituojama nurodytoje rinkinio Collatio le-gum Mosaicorum et Romanorum vietoje esanti ištrauka, paimta iš Pauliaus veikalo, skirto vienam iš civilinės teisės deliktų — iniuria arba skriaudai (Libro singulari et titulo de iniuriis).

D. — Cituojama iš imperatoriaus Justiniano kodifikacijos sudė-tinės dalies Digesta, kurioje surinktos ištraukos iš romėnų teisi-ninkų veikalų. Cituojant pirmasis skaitmuo reiškia knygos nu-merį (Digesta susideda iš 50 knygų), antrasis — knygos skyrių, trečiasis — paragrafą. Prieš raidę D ir skaitmenis nurodomas asmenvardis žymi, kurio teisininko darbų ištrauka yra cituoja-ma konkrečiame fragmente.

Donatus ad Ter. Eun. — Cituojama iš IV a. gyvenusio romėnų gramatiko Aelijaus Donato (Aelius Donatus) parašyto romėnų komedijų autoriaus Publijaus Terencijaus Afero (Publius Te-rentius Afer), gyvenusio 190-158 m. pr. Kr., komedijos Eunu-chus („Eunuchas") komentaro.

Gaius. — Cituojama iš Gajaus veikalo Institutiones („Instituci-jos"). Tai teisės pagrindų rinkinys, kitaip tariant, teisės mokslo pradmenys, parašyti apie 161 m., kuriuos sudaro 4 knygos. Ci-tuojant nurodomas pirmasis skaitmuo reiškia knygą, iš kurios

Santrumpos ir paaiškinimai 140

cituojama, antrasis — konkretų cituojamą tos knygos fragmentą. Gajaus Institutiones reikšmingas kaip vienintelis mūsų dienas beveik autentiškas pasiekęs klasikinės jurisprudencijos veikalas bei dėl juose Gajaus panaudoto ir teisės sisteminimui bei dog-matikai labai reikšmingo teisės išdėstymo ją suskirstant j tris dalis: ius quod ad personas pertinet (asmenų teisė), ius quod ad res pertinet (daiktinė teisė) bei ius ąuod ad actiones pertinet (ieš-kinių teisė). Iš jo sekė vėlesnis civilinės teisės normų skirstymas į asmenų ir šeimos teisę (personae), daiktinę, paveldėjimo ir prievolių teisę (res) ir civilinio proceso teisės (actiones) išskyri-mą į atskirą teisės šaką. Modifikuotas šis skirstymas ir šiandien sudaro institucinės civilinės teisės sistemos pagrindą. Si teisės išdėstymo sistema taikoma ir naujaisiais laikais sudarant civili-nės teisės kodifikacijas.

Gaius ad leg. XII tab. — Žymi ištrauką iš Gajaus XII lentelių įstatymų komentaro (ad legem XII tabularum). Žinoma buvus šešias šio komentaro knygas, tačiau mūsų dienas pasiekė tik keliolika ištraukų, kurios buvo įtrauktos į Justiniano Digesta. Tarp asmenvardžio ir įrašo ad leg. XII tab. esantis įrašas /. (su atitinkamu numeriu) nurodo, kuri iš šešių komentaro knygų yra cituojama.

Festus (F.) — Cituojama iš dalimis išlikusio II a. gyvenusio romėnų gramatiko Seksto Pompėjaus Festo (Sextus Pompeius Festus) veikalo De verborum significatu („Apie žodžių reikš-mę").

Gellius. — Žymi, jog žinios apie XII lentelių įstatymų nuostatas yra paimtos iš Aulo Gelijaus (Aulus Gellius) veikalo Noctes Atticae („Atikos naktys"). Aulas Gelijus (125 m. — po 180 m.) — gramatikas, Romoje studijavęs retoriką, o Atėnuose filosofiją. Noctes Atticae yra sudarytas iš dvidešimties knygų, kuriose nag-rinėjami įvairūs filosofijos, istorijos, taip pat ir teisės klausimai.

Santrumpos ir paaiškinimai 141

Iustiniani Institutiones. — Cituojama iš imperatoriaus Justinia-no kodifikacijos dalies — Institutiones („Institucijos"). Tai teisės pagrindų rinkinys, turėjęs įstatymo galią, parengtas pagal Ga-jaus veikalus Institutiones bei Res cottidianae sive aurea ir, kaip ir Gajaus Institutiones, susidedantis iš 4 knygų: pirmasis skaitmuo reiškia knygą, antrasis — knygos skyrių (titulus), trečiasis — pa-ragrafą.

Latro decl. in Cat. — Cituojama iš Marko Porcijaus Latro (Marcus Porcius Latro), romėnų retoriaus, Ovidijaus mokytojo veikalo Declamatio contra Liucium Catilinam.

Livius. — Cituojama iš romėnų istoriko Tito Livijaus (59 m. pr. Kr.—17 m.) parašytos istorijos nuo Romos miesto įkūrimo (todėl ir pavadinto Ab urbe condita — „Nuo miesto įkūrimo") iki Druzo Vyresniojo mirties, t. y. 9 m. pr. Kr. Iš milžinišką veikalą sudariusių 142 knygų yra išlikusios 35, apimančios lai-kotarpius nuo miesto įkūrimo iki III samnitų karo 293 m. pr. Kr. (1—10 knygos) ir nuo Antrojo pūnų karo iki Makedonijos užkariavimo 219—167 m. pr. Kr. (21—45 knygos).

Macrobius sat. — Cituojama iš Ambrozijaus Teodosijaus Mak-robijaus (Ambrosius Theodosius Macrobius) — pagoniško ro-mėnų rašytojo ir filosofo, neoplatonizmo atstovo bei lotynų kalbos gramatiko, gyvenusio 395-423 m., veikalo Saturnalia. Septynių knygų Saturnalia buvo dialogas, skirtas literatūriniam Virgilijaus įvertinimui (nors turi ir daug kitų mąstytojų citatų, pvz., Heraklito apie tai, kad siela yra „žvaigždžių kibirkštis").

Maecianus assis distr. — Cituojama iš II a. romėnų teisininko, teisės pagrindų mokiusio imperatorių Marką Aurelijų — Liuci-jaus Voliusijaus Mecijano (Lucius Volusius Maecianus) beveik pilna apimtimi išlikusio veikalo apie svorio ir matavimo viene-tus Distributio.

Santrumpos ir paaiškinimai 142

Plinius nat. hist. — Cituojama iš garsaus romėnų gamtininko Gajaus Cecilijaus Plinijaus Antrojo arba Vyresniojo (Gaius Caecilius Plinius Major), gyvenusio 23—79 m., veikalo Natura-lis Historia („Gamtos istorija"), kurį sudaro 37 knygos.

Salvianus de gubern. Dei. — Cituojama iš V a. lotynų kalba rašiusio krikščionių moralisto Salviano (Salvianus) svarbiausio-jo veikalo De gubernatione Dei („Apie dieviškąjį valdymą"), parašyto po 439 m.

Sidonius Apollinaris ep. — Cituojama iš V a. galų — romėnų poeto, diplomato vyskupo Sidonijaus Apolinario Epistulae („Laiškai").

Tacitus ann. — Cituojama iš romėnų istoriko Publijaus Korne-lijaus Tacito (Publius Cornelius Tacitus), gyvenusio I a., Antia-les („Analų"). „Analuose" aprašoma Romos imperijos istorija nuo imperatoriaus Augusto (63 m. pr. Kr.—14 m.) valdymo laikų iki imperatoriaus Nerono mirties (68 m.). Autorius vaiz-dingai pasakoja apie imperatorių, jų įpėdinių bei kitų pareigū-nų intrigas, karo žygius ir mūšius, senato debatus bei to meto paprastų žmonių gyvenimo kasdienybę. „Analai" mus pasiekė nepilni: dingo beveik visa penktoji knyga ir šeštosios pradžia. Neturime VII, VIII, IX, X knygų ir XVI knygos pabaigos. Kai kurie tyrėjai teigia, jog dėl Tacito mirties ar kitų priežasčių veikalas apskritai nebuvo užbaigtas.

Ulpianus. — Cituojama iš poklasikinio romėnų teisės rinkinio, vadinamo Regulae Ulpiani (kitaip — Tituli ex corpora arba Epi-tome Ulpiani), sudaryto III a. pabaigoje arba IV a. pradžioje. Sis rinkinys sudarytas pagal Gajaus Institutiones ir Ulpiano bei Mo-destino veikalus.

Ulpianus (l. ad ed.). — Cituojama iš Ulpiano parašyto pretorių edikto komentaro (libri ad edictum). Po asmenvardžio skliaus-

Santrumpos ir paaiškinimai 143

tuose rašoma nuoroda /. ir po jos sekantis romėniškas skaitmuo reiškia komentaro knygos, iš kurios paimta ištrauka, eilės nu-merį. Mūsų dienas pasiekė tik tos ištraukos, kurios buvo pa-naudotos rengiant Justiniano Digesta.

Ulpianus (l. ad Sabinum). — Cituojama iš Ulpiano parašyto Sabino veikalų komentaro (libri ad Sabinum). Masurijus Sabi-nas (Sabinus Masurius) buvo vienas labiausiai pripažintų klasi-kinės jurisprudencijos atstovų (gyveno I a. pirmojoje pusėje), vadovavo jo vardu pavadintai sabiniečių teisės mokyklai. Žy-miausiu jo veikalu laikomas teisės pagrindų vadovėlis Libri tres iuris civilis („Trys civilinės teisės knygos"). Sis veikalas tapo vėlesnių autorių civilinės teisės komentarų, kurie dažniausiai buvo įvardijami kaip libri ad Sabinum arba ex Sabino, pagrindu. Būtent tokį komentarą buvo parašęs ir Ulpianas. Mūsų dienas yra pasiekusios tik ištraukos, panaudotos rengiant Justiniano Digesta.

Varro de l. I. — Cituojama iš Marko Terencijaus Varono (Mar-cus Terentius Varro) (116 m. pr. Kr. — 27 m. pr. Kr.) — romė-nų mokslininko ir rašytojo, kuris buvo pramintas „mokyčiausiu romėnu," veikalo De lingua latina libri XXV („Dvidešimt pen-kios lotynų kalbos knygos",). Sis veikalas yra vienas iš dviejų visiškai išlikusių Varono darbų (antrasis — Rerum rusticarum libri III). Taip pat yra išlikę dar septyniasdešimties Varono vei-kalų ištraukos, nors žinoma, kad iš viso šis autorius yra parašęs apie 400 darbų.

Vat. Fr. — Cituojama iš 320 m. sudaryto poklasikinės teisės rinkinio, 1821 m. kardinolo Andželo Mai (Angelo Mai) aptikto Vatikano bibliotekoje (iš čia kilęs rinkinio pavadinimas) — Fragmento Vaticana. Fragmento Vaticana yra sudarytas iš Papi-niano, Pauliaus, Ulpiano darbų bei pirmųjų neoficialių romėnų teisės kodifikacijų — Codex Gregorianus ir Codex Hermogenia-nus ištraukų.

Vėlyvis, Stasys V e 9 9 XI I lentelių įstatymai ir jų komentaras: metodinė mokymo

priemonė / Stasys Vėlyvis, Marius Jonaitis. — Vilnius : Teisi-nės informacijos centras, 2007 . —144 p.

I S B N 9 7 8 - 9 9 5 5 - 3 0 - 0 1 7 - 5

Pirmasis rašytinis romėnų teisės šaltinis — XII lentelių įstatymai (leges duodecim tabularum) — vėlesnės romėnų teisės užuomazga, kuri buvu-si tokia tobula, jog visos civilizuotos tautos nuosekliai ją perėmė pri-taikydamos savo reikmėms. Mes taip pat iki šios dienos naudojamės šia teise. Trys kertinę reikšmę turinčios sąvokos, kurias generavo bei XII lentelių įstatymų nuostatose įtvirtino romėnų teisė: privatinės nuosavybės teisė, testamentas, daiktinių teisių ir prievolių atribojimas sudaro ir šiuolaikinės civilinės teisės pagrindą.

Siame leidinyje pateikiamas pirmasis XII lentelių įstatymų teksto re-konstrukcijos vertimas į lietuvių kalbą bei jų nuostatų komentaras, kurie padės atidžiau patyrinėti senovės Romos istoriją, giliau pažinti romėnų teisę, jos šaltinius, teisinės minties raidą.

U D K 3 4 ( 3 7 ) ( 0 7 5 . 8 )

Stasys Vėlyvis Marius Jonaitis

XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI IR JŲ KOMENTARAS

Vyriausiasis redaktorius Remigi jus Mockevičius

Redagavo Angelė Okmanienė, maketavo Janina Kaminskaitė Viršelio dailininkas Daumantas Každailis

SL 1613. 2007 10 26. 9 leidyb. apsk. lanko. Tiražas 1200 egz. Užsakymas Nr. 1842

Išleido VĮ Teisinės informacijos centras, Žirmūnų g. 68A, L T - 0 9 1 2 4 Vilnius

tel./faks. 8 - 5 261 28 06 www.kodeksai.lt ,Ieidyba@tic.l t

Spausdino Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, L T - 0 2 1 8 9 Vilnius

K a i n a sutar t inė