5

Pirmas skyrius

– Mesk tai iš galvos, Ruta. Šia tema aš nekalbėsiu! – Roza Zalden perliejo dukterį lediniu žvilgsniu.

– Kodėl nekalbėsi? Aš nuolat dalyvaudavau jaunųjų ferme-rių varžybose. Ir visuomet savo amžiaus grupėje būdavau tarp geriausių. Kodėl negaliu varžytis šiais metais? – Iš pasipiktini-mo Ruta net išbalo.

– Tu ir be avių kilnojimo garsėji kaip sunkiai sukalbama. Viešpatie, kada pagaliau suvoksi, kas gyvenime svarbiausia?

– Fu! – Ruta stipriau užveržė ant kaktos skarelę, įsistojo į sunkius aulinius batus, kurie, mamos sielvartui, labai priminė kaubojiškus, ir nekantriai timptelėjo sodriai žalią kombinezo-ną. – Man nerūpi, ar esu sukalbama. Nereikia man jokio vyro.

– Ak, mieloji, tu apsirinki! Fermerė be vyro gali iš karto krautis daiktus ir traukti į miestą. – Roza Zalden nutraukė jos žodžius taip energingai mostelėjusi ranka, kad net dzingtelėjo auksinės apyrankės. – O moteris, teikianti pirmenybę apdo-vanojimams avių kilnojimo varžybose ir garsėjanti savo kan-džiu liežuviu, visiškai netinkama geroms Pietvakarių Afrikos šeimoms.

Ruta suirzusi patempė lūpas.– Moku ne tik avis kilnoti, ta rungtis – vieni juokai. Aš bu-

vau geriausia jojimo su kliūtimis ir avių suginimo varžybose, ketvirta avių kirpimo, trečia kuolų kalimo rungtyse, pirma nu-statant vilnos rūšį ir skaičiuojant avis.

– O taip. – Motina nervingai mostelėjo ranka. Ji puikiai ži-nojo visus dukters argumentus. – Vyrui žmona reikalinga ne avims, o ėriukams skaičiuoti. Ir pagrindinis tavo tikslas turė-tų būti susirasti vyrą ir pagimdyti vaikų. Moterys sukurtos ne tam, kad augintų avis ir vadovautų. Kiek dar reikės aiškinti?

6

– Tu tik prisimink Krioklio fermą, – atkakliai prieštaravo Ruta. – Kati Markvort tvarkosi visiškai viena. Vakar suremon-tavo traktorių, o aną savaitę – srovės generatorių. Ji kviečiasi pagalbininkų tik avims kirpti.

– Kati Markvort yra našlė ir dar neturtinga. Ji neturi kitos išeities. Ji net negali pasisamdyti valdytojo. Kokia gėda, kad vargšė moteris priversta taip gyventi, – griežtai atšovė Roza. – Nenustebčiau sužinojusi, kad ji dėl to nekenčia savo velionio vyro. Ji nėra tinkamas pavyzdys jaunai merginai.

– Kodėl netinkamas? Kati karakulinės avys gražesnės ir svei-kesnės už daugelio kitų fermerių.

– Ruta, mes ne sykį tai aptarinėjom, – sunkiai atsiduso Roza Zalden. – Tau jau dvidešimt ketveri, tiesą sakant, esi per sena, kad susirastum vyrą. Pietvakarių Afrika yra didelis kraštas, bet iš tikrųjų – tikras kaimas. Čia visi vienas kitą pažįsta. Neleisk, kad apie tave pasklistų dar blogesnės kalbos. Apsivilk tą gražią suknelę, kurią atvežiau iš Gobabiso, ir nueik į fermerių varžy-bas ne kaip dalyvė, o kaip patraukli jauna panelė, iš gyvenimo laukianti daugiau nei kilimo už vilnos gamybą.

– Šis kraštas seniai vadinamas ne Pietvakarių Afrika, o Na-mibija. Ir aš esu ne Korina, mama! – Prisiminusi seserį Ruta nejučia pabalino akis.

– Taip, deja, – sutiko Roza. Ji demonstratyviai atsiduso, kils-telėjusi rankas atstatė delnus ir užsimerkė.

Ruta taip pat atsiduso. Ji žinojo, kad prieštarauti mamai be-prasmiška. Ypač kai ši taip atstato delnus. Iš užmerktų Rozos akių buvo aišku, kad ji nenori nei to girdėti, nei matyti. Prieš-tarauti buvo beprasmiška, nes viską dar labiau sugadintum. Roza Zalden nekentė fermos darbų, nemėgo avių ir jau daug metų svajojo apie gyvenimą miesto viloje Vindhuke arba Sva-kopmunde, kur nėra nemalonių kvapų, mėšlo ir galvijų, apie gyvenimą, kai pagrindinis moters rūpestis – tik nurodinėti tarnams ir kasdien sidabriniame dubenyje išdėlioti šviežius vaisius.

7

Motina buvo įsitikinusi, kad gyvenimas jai neteisingas, kad ji nusipelniusi daug geresnio. Jos nuomone, baltajai moteriai dera gyventi miesto viloje su juodaodžiais tarnais. Aplinki-niams ji nuolat pabrėždavo, kad yra kilusi iš geros šeimos. O kad ją pačią užaugino juodaodžiai, vos atsidūrusi „deramoje draugijoje“ Roza Zalden pamiršdavo.

Deja, gyvenimas avių fermoje vidur didžiulės savanos buvo visiškai kitoks! Erdvus Zaldenų Kalvos namas stūksojo kalvos papėdėje, tai buvo tikras kolonijinis namas su židiniu, vokiš-ko ąžuolo baldais, šviesiomis kilimais nuklotomis grindimis, minkštomis kėdėmis ir krėslais, ant kurių kūpsojo kalnai pa-galvėlių ir užtiesalų. Visi kampai buvo prigrūsti Vokietiją pri-menančių daiktų. Su šia šalimi, kurioje Roza nė sykio nebu-vo, siejo glaudus ryšys. Namai buvo apstatyti derinantis prie Vokietijoje vyraujančios mados. Jei Hamburge į madą ateida-vo žalios užuolaidos su sidabriniais ruoželiais, name vidury Namibijos buvo kabinamos žaliai sidabrinės užuolaidos. Jei Miunchene moterys kirpdavosi plaukus iki pečių, o virš lūpos nusipiešdavo muselę, ir Roza Zalden rytais stovėdavo vonio-je prieš veidrodį ir angliniu pieštuku stengdavosi nutepti to-kią pačią. Jos nusistatymo nepaveikdavo nei kandi kaimynų pašaipa, nei bandymai nuvalyti „musės kaką“. Roza mėgdavo pabrėžti, kad aplink Zaldenų Kalvą gyvenantys žmonės neturi skonio ir stiliaus pajutimo.

Perdėtą motinos rūpinimąsi idealia tvarka ir švara Ruta ne sykį patyrė savu kailiu. Vos įžengusi į namus, privalėdavo per-siauti šlepetes, skalbykloje nusimauti darbines kelnes ir nusi-rengti striukę. Jei jau Roza negalėjo gyventi mieste, tai kūrė kuo jaukesnius ir patogesnius namus fermoje.

Ruta labiausiai mėgo kiurksoti lodžijoje. Tad ir po kivir-čo su mama patraukė ten. Ji sudribo ant grindų, įsirėmė ko-jomis į koloną ir ėmė mėgautis akmens mūro vėsa. Po darbo jai patikdavo išlenkti buteliuką Hansa Lager, namibiško alaus, pagaminto pagal vokišką receptą, nusiauti purvinus batus ir

8

pajusti šalia geriausios ir vienintelės draugės borderkolės Kle-tės artumą.

Rutos žvilgsnis nukrypo į tolį, ji su pasigėrėjimu žvelgė į lau-kus. Matydama, kaip ganosi jos avys ir galvijai, buvo laiminga, jautė dvasios pusiausvyrą ir pasitenkinimą. Motina niekaip ne-suprato, kodėl Ruta taip mėgsta gyvenimą fermoje, kodėl ne-nori jo pakeisti, kodėl jai nereikia nei prabangių suknelių, nei įmantrių šukuosenų, nei juo labiau namo mieste. Rutai miestas atrodė pernelyg triukšmingas, ten dvokia, visi kažkur skuba. O dar daugybė automobilių, būriai neatsakančių į sveikinimą žmonių ir milžiniški beveidžiai prekybos centrai.

Trejais metais vyresnė sesuo Korina dievino miesto gyve-nimą. Kitaip nei Ruta, ji buvo tikra motinos kopija ir bendra-mintė. Dar maža mėgo žaisti princeses ir reikalaudavo, kad jai patarnautų. Ji svajojo apie nėriniuotas sukneles, papuošalus ir tarnus, akimirksniu įvykdančius bet kokį pageidavimą. Vė-liau jiedvi su mama bandydavo mėgdžioti šukuosenas iš ma-dos žurnalų, gerokai pavėluotai atsiunčiamų į Zaldenų Kalvą iš Hamburgo. Korina žavėjosi kino žvaigždėmis, šlagerių dai-nininkais ir jų įspūdingu gyvenimu.

Kol Ruta su malonumu leisdavo laiką lauke prie avių, Kori-na dilde dailindavo nagus. Ruta padėdavo kirpti avis, o Kori-na domėdavosi vilnonių suknelių madomis. Rutai plušant su besiėriuojančiomis avimis, Korina svarstydavo, į kurią iš tri-jų privačių vokiškų mokyklų leis savo vaikus. Mat Rutos se-suo aiškių aiškiausiai žinojo, kad jos vaikai nelankys misijos mokyklos, mokysis brangiame internate. Tik kuris geriausias? Gal Karibibe? Ar Vindhuke? O gal prabangiausias vis dėlto tas Svakopmunde?

Kai kurias svajones Korina jau įgyvendino. Ji keleri metai buvo ištekėjusi už baltaodžio pirklio ir gyveno baltoje viloje Svakopmunde. Jos vyras buvo kaip iš paveikslėlio: šviesi oda, šviesios akys, šviesūs plaukai, protėviai vokiečiai, valdingas ir arogantiškas elgesys.

9

Dabar Korina turėjo viską, apie ką svajojo: baltaodį turtin-gą vyrą, baltus baldus ir baltus kilimus, juodaodžius tarnus ir juodą mersedesą, kurį vairavo, suprantama, juodaodis vairuo-tojas, mūvintis baltas pirštines. Be to, Korina turėjo du vaikus, berniuką ir mergaitę, kurių oda buvo balta kaip jūros puta, o plaukai gelsvi kaip vokiškos bandelės.

Mama kone sprogo iš pasididžiavimo.– Mano vyresniajai dukrai pavyko, – mėgdavo ji kartoti.

Rutos nuostabai, niekas nesiteiraudavo, kas iš tikrųjų Korinai pavyko. – Išbristi iš purvo, iš avių mėšlo, išlįsti iš provincijos, – kartą pabandė paaiškinti mama, – prasiskverbti į tikrą gyveni-mą, į miestą, į pasaulį.

Korina sugebėjo visiškai atsižadėti savo kilmės. Prieš šeše-rius metus ji persikėlė į Svakopmundą ir dar nė sykio neap-lankė Zaldenų Kalvos. Rutai širdis plyšo girdint, kaip mama prieš kiekvienas šventes giriasi kaimynams, kad šį sykį Korina būtinai apsilankys. O po švenčių klausydamasi jos išsisukinė-jimų vos sulaikydavo užuojautos ašaras.

– Korina negalėjo atvažiuoti, nes susirgo mažylė, – steng-davosi pateisinti dukterį Roza. – Dėl svarbių vyro dalykinių pietų paskutinę akimirką turėjo atsisakyti kelionės. – Arba: – Korinos vyras išvyko į dalykinę kelionę į Keiptauną, ir Korina su vaikais turi jį lydėti.

Roza nenorėjo pripažinti tiesos – kad Korina neturi jokio noro atsisakyti patogios miesto vilos ir, kaip pati sakydavo, vėl voliotis purve. Net Zaldenų Kalvoje įrengtas vonios kambarys jos nesuviliojo aplankyti tėviškės, o svarbiausia – mamos. Sa-vo vaikaičius Roza Zalden pažino tik iš Korinos atsiųstų nuo-traukų, visiems jas rodinėjo, nors pati ji nė sykio nebuvo per-žengusi nuostabiosios vilos slenksčio, nes Korina niekada jos nekvietė. O Roza buvo per daug išdidi, kad nekviesta trenk-tųsi tris šimtus penkiasdešimt kilometrų iki Svakopmundo ir apsunkintų dukterį.

Ruta sunkiai atsiduso ir įdėmiai pažiūrėjo į saulę.

10

– Tuoj penkios, – sumurmėjo. – Reikia ruoštis.Ji paglostė Kletę, paėmė iš sandėliuko džiovintą antilopės

ausį ir nušlepsėjo į vonios kambarį. Garsiai kaip vežikas švil-paudama nusiprausė po dušu ir išsitrinko plaukus. Tada apsi-vilko žaliąją suknelę, kurią mama atvežė iš miesto kaip tik šiai progai. Tai buvo suknelė be rankovių, baltais taškeliais, su bal-ta apykaklaite, taip glaudžiai apgulanti krūtinę, kad net sunku įkvėpti. Gerai dar, kad buvo platesnė per liemenį ir nespaudė pilvo. Ruta įdėmiai apžiūrėjo save veidrodyje. Modelis jai pati-ko. Priminė Meriliną Monro filme „Džiaze tik merginos“. Ruta šį filmą žiūrėjo prieš kelias savaites Gobabiso viešbutyje. Ki-no mechanikui pagaliau grįžus į miestą, šventė visa apylinkė! Daug merginų prieš kino seansą susišukavo plaukus minkštom garbanom kaip Merilinos Monro, o Ruta nė nemėgino šito da-ryti. Jos plaukai buvo raudoni, susigarbanoję smulkiomis gar-banomis, kieti kaip šepetys ir sunkiai sutvarkomi. Ir vis dėlto vakare po filmo grįžusi namo ji atsistojo prieš veidrodį, pasi-lenkė truputį į priekį ir tęsiamai užtraukė:

I wanna be loved by youJust youAnd nobody else but youI wanna be loved by youAlone!Boop, boop a doop

Tardama you Ruta atstatė lūpas ir nutaisė vylingą žvilgsnį. O dainuodama Boop, boop a doop pasilenkė į priekį ir vilio-kiškai pasiūbavo krūtis.

Bet paskui pastebėjo, kad suknelė išryškina riebalų klostę ant klubų ir kad truputį per siaura ties šlaunimis. Tada į akis krito nedidelis pagurklis, išryškėjęs dainuojant, ir ji pati sau pasirodė juokinga. Juokinga, kvaila ir naivi – storulė, einanti į kaukių balių užsitempusi nederantį princesės drabužį.

11

Mergina sunkiai atsiduso ir švelniai, truputį sutrikusi pa-glostė žalią ir baltą suknelę. Abejodama pašnairavo į smailus baltus batelius aukštais plonais kulniukais ir nuolankiai įkišo į juos kojas. Bateliai tuoj pat pradėjo spausti. Ruta vėl giliai atsi-duso, nepatenkinta nužvelgė save veidrodyje ir tol tempė sijo-ną, kol pridengė kelius. Paskui susirišo nepaklusnius plaukus gumine juostele, ryžtingai įsimetė į odos kuprinę kelis būtinus daiktelius ir atsargiai nucaksėjo laiptais žemyn.

Apačioje, prieškambaryje, jau laukė Roza. Ši aukštuomenės ponia vilkėjo madingą pilką švarkelį su tokios pat spalvos klos-tuotu sijonu, segėjo perlų karolius ir perlų auskarus. Po pažas-timi spaudė mažulytę rankinę.

– Negi ketini imti kuprinę? – pasipiktino Roza.– O ką? Reikia gi kur nors susikrauti raktus, nosines, pato-

gius batus ir striukę. Juk nesugrūsi į tą daikčiuką, kurį nešiesi po pažastimi. Į jį netilptų net kamščiatraukis.

Roza tik pabalino akis ir nieko nepasakė. Tylėdama nusekė paskui dukterį prie pikapo šalia namų.

Ruta įdėmiai pažvelgė į automobilio bagažinę ir linktelėjo. Tvarka, atsarginis dodžo 100 Sweptside ratas po ranka, greta keltuvas, netoliese tvarkingai išrikiuotos atsarginių detalių ir įrankių dėžės, už jų – ką tik pripildyti benzino ir vandens ka-nistrai. Ruta puikiai žinojo, kad nuo to, ar atsitikus avarijai bus pasirengusi bet kokiam netikėtumui, priklausys jos gyvybė. Ne sykį buvo girdėjus kraupių pasakojimų apie blogai pasirengu-sius keliautojus, kurie mirė baisia mirtimi nuo troškulio, vidu-ry dykumos sugedus automobiliui.

Ji atsisėdo į vairuotojo krėslą, o kai mama įsitaisė šalia, įjun-gė variklį ir pasuko Gobabiso link. Rutos skaičiavimu, prireiks dviejų valandų, kol vieškeliu nudardės tas keturiasdešimt mylių iki miesto. Kad išsklaidytų prastą nuotaiką, mielai būtų garsiai pasileidusi radiją ir visa gerkle pritarusi, bet Roza nepakentė muzikos automobilyje. Tad Ruta tylėdama stebeilijosi į abie-jose kelio pusėse plytinčią savaną. Tai šen, tai ten tarp smėlio

12

ir akmenų kyšojo koks augalėlis, vienišos lenktašakės akacijos šešėlyje laukdami saulės laidos snaudė du tiesiaragiai oriksai.

Ruta mylėjo šį kraštą. Ji mylėjo saulę, kuri vasarą įkaitina orą, o labiausiai mylėjo tolius ir neaprėpiamą horizontą. Toliai, šviesa ir tyla. Daugiau nieko gyvenime ir nereikia.

Mergina atitraukė vieną ranką nuo vairo ir palietė motinai ranką.

– Žiūrėk, ana ten ganosi šokliosios gazelės. Argi tai ne rojus?Roza perkreipė lūpas ir nenorėdama gadinti šios dienos nu-

tylėjo.

– O dabar, gerbiamos ponios ir ponai, 1959 metų fermerių varžybas skelbiu atidarytas!

Trenkė tušas, ir Ruta prisidengė ausis. Pro griaudėjančią muziką prasimušė per megafoną blerbiantis komentatoriaus balsas, šalia kažkas garsiai kvatojo, kiek atokiau kažkoks žmo-gus nešvankiai plūdosi. Ruta stovėjo fermerių minioje iš visų pusių stumdoma ir baksnojama, teko laviruoti tarp alaus bo-kalų, žirglioti pro žaidžiančius vaikus, sveikintis ir atsakinėti į sveikinimus. Vienas patapšnojo jai per petį, kitas grybštelėjo suknelę, o anas numynė kojų pirštus. Į nosį trenkė avių mėšlo, karvių pieno ir arklių prakaito kvapai, prie šio mišinio prisi-dėjo gausių žiūrovų, alaus ir cigarečių dvokas.

Tuoj turėtų įsiskaudėti galva, pamanė Ruta, ir nors mėgo ty-lą, šį sykį gėrėjosi šurmuliu. Ji susidomėjusi stebėjo varžybas ir apžiūrinėjo kaimynystėje gyvenančių fermerių arklius. Į akis krito juodas eržilas. Jis buvo vardu Viesulas ir toks nartus, kad pažaboti jį pavyko tik patyrusiam raiteliui. Kailis žvilgėjo it do-lomitas saulėje, ant kaklo ryškėjo sausgyslės, o kojos nenustygo vietoje. Koks jėgos ir grožio derinys! Ruta negalėjo atitraukti nuo jo akių. Jos baltieji bateliai išsipurvino, kairiojo kulniu-kas nulinko, bet ji šito veik nepastebėjo. Atsirėmusi rankomis į aptvarą mergina tyliai šnekino įnirtingai šnopuojantį eržilą.

13

– Na, Viesule, ar tau čia ne per triukšminga? Mums abiem teks visa tai šiandien iškęsti. Mudu sukurti kaimui, ar ne tiesa, gražuoli? Bet tokį puikų eržilą kaip tu reikia parodyti žmonėms.

– Ruta, drauguže! – Kažkas draugiškai paplekšnojo jai per nugarą.

Ruta krūptelėjo ir žaibiškai atsisuko.– O, Natanai, atėjai pažiūrėti, kaip aš nugalėsiu?Jaunuolis nusikvatojo.– Pastaruosius sykius laimėjai. Bet patikėk, tavo sėkmės ruo-

žas baigėsi! Šiandien laimėsiu aš! – Zaldenų Kalvos kaimynas staiga sustingo ir išplėtė akis it pirmą sykį ją išvydęs. – Ar tik tu… negi čia suknelė? – suglumęs paklausė.

– Ne, pašarų maišas! – įsižeidusi atšovė Ruta ir vėl nusisu-ko į eržilą.

Natanielis Mileris nusikvatojo ir dar sykį draugiškai uždro-žė jai per nugarą.

– Ei, Ruta, neįsižeisk! Bet tu ir suknelė… tai tiesiog…– Kas tiesiog? – Ruta staigiai atsisuko ir piktai įbedė akis į

Nataną. – Ką aš primenu vilkėdama suknelę, a?Vaikinas atšoko ir gindamasis pakėlė rankas.– Nieko, tik neįprasta. Ir… e… tu gerai atrodai. – Jis bejė-

giškai šyptelėjo, apsisuko ir taip pat greitai kaip atėjęs dingo žiūrovų minioje.

Ruta niekinamai sušnypštė.– Fu! Ir dar fermeris! Nieko nenusimano apie moteris, nieko

nenusimano apie nieką. Galvoje – tik avių mėšlas!Mergina atsirėmė nugara į skersinį ir žvilgsniu apmetė aplink

šurmuliuojančią minią. Kairėje plytėjo didžiulis aptvaras, ku-riame turėjo vykti gyvulių varovų varžybos, dešinėje pašiūrė avių kirpimo rungčiai, greta du aptvarai, o tarp jų siauras ta-kas – iš čia skaičiuojamos ir apžiūrimos avys.

Šiandien viskas atrodė visiškai kitaip! Ruta nusišypsojo. Nors vadinamas miestu, iš tikrųjų Gobabisas buvo tik apsnūdęs kai-

14

melis. Čia buvo dvi degalinės, viena įvairių prekių parduotuvė, kepykla, mėsinė, dvi smuklės, dar automobilių dirbtuvės, galvi-jų pašaro ir žemės ūkio padargų parduotuvė, vaistinė, bankas ir drabužių parduotuvė. O miesto spindesį (jei tik galima tai vadinti spindesiu) išvysi nebent Vindhuke ar Svakopmunde. Bet ir ten nebuvo nei tramvajų, nei metro. O pėsčiųjų maršru-tai tokie trumpi, kad per valandą galima buvo pėsčiomis per-eiti visą miestą ir grįžti. Bet šiandien Gobabisas buvo išsipustęs kaip mergina prieš pirmąjį šokių vakarą. Vienintelio viešbučio terasoje kartu su poniomis iš kaimyninių fermų, ponia Vėber, ponia Miler ir ponia Šepard, buvo įsitaisiusi Rutos motina. Iš-sipuošusi buvo ne tik Roza. Visa kaimynių trijulė atrodė taip, tarsi vakare ketintų traukti į Vindhuko teatrą, o ne į fermerių pokylį mažame miestelyje.

Ruta linktelėjo ponioms ir patraukė į aikštelę, kurioje turėjo vykti avių kilnojimo varžybos. Jaunieji fermeriai jau buvo iš-sirikiavę, kiek sulenktomis rankomis, išpūstomis krūtinėmis. Čia svarbiausias rodiklis – ne ūkininkavimas fermoje, o jėga ir vikrumas. Avių kilnojimo varžybų laimėtojas galėjo būti be-maž tikras, kad atidarant pokylį šoks su gražiausia mergina. Ruta visuomet tyliai nusijuokdavo pagalvojusi, kad pastarai-siais metais nugvelbė pergalę iš tų vyrukų. Ir dabar jie su ne-pasitikėjimu žvairavo į ją, bet paskui, regis, pastebėjo jos su-knelę ir batelius, ir vyrų gretose nuvilnijo atodūsis. Pagaliau vėl rungsis tik vyrai.

Ruta kaip profesionalė įvertino laukiančiųjų raumenis. Na-tanas atrodė puikiai. Ir vis dėlto abejotina, ar jis laimės. Lig šiol Ruta visuomet jį nugalėdavo. Be to, Natanas buvo ne kovotojas, o žaidėjas, pernelyg lengvabūdiškas, ir garsėjo tuo, kad nepra-leisdavo nė vieno sijono, mėgo greitus automobilius ir gerą alų. O kadangi vaikinas niekaip negalėjo susitupėti, Milerių Upe-lį vis dar valdė jo tėvas. Senasis Mileris nekantriai laukė, kada sūnus subręs, kad prisiimtų atsakomybę už fermą. Jei būtų pa-

15

klausęs Rutos nuomonės, ji būtų atsakiusi, kad Natano brandos teks laukti iki Paskutinio teismo dienos.

Pastebėjusi šalia kleketuojantį ir smalsiai ją apžiūrinėjantį merginų pulkelį, Ruta pakėlė ranką ir pamojavo.

– Sveikos.– Sveika, Ruta, – atsakė viena iš merginų.– Sveika, Karolina.– Tu su suknele. Ar šiais metais nedalyvausi varžybose?Ruta papurtė galvą. Jai patiko Karolina, su kuria sykiu lankė

mokyklą, nors ši kaip ir visos jos amžiaus merginos kalbėjo tik apie savo sužadėtinį. Kita mėgstama jaunų moterų tema buvo jų jauni vyrai ir jaudinantis santuokinis gyvenimas. Ruta nie-kaip negalėjo suprasti, kuo elektrinė viryklė tokia ypatinga, kad dėl jos reikėtų būriais trenktis į miestą ir stebeilytis prispaudus nosis prie vitrinos. Ji nesuprato visų tų kuždesių ir šnabždesių ir nenorėjo žinoti, kuris iš vyrų geras meilužis ir kuris iš neve-dusių fermerių tinkamas jaunikis. Jai rūpėjo kas kita.

– Ne, – niūriai atsakė. – Mama neleidžia. Nori, kad būčiau kaip Korina. Jai labiausiai patiktų, jei ištekėčiau už tokio pat vyro ir persikelčiau gyventi į miestą, į baltą vilą. – Ruta de-monstratyviai pabalino akis.

Karolina nusijuokė.– Taip, toks gyvenimas ne tau. Tu tikriausiai ištekėsi tik ta-

da, kai valdžia leis fermerei tuoktis su avių bandos vedliu! – Ji skambiai nusikvatojo, o kitos merginos jai pritarė.

Tiesą sakant, Ruta pati buvo tokios pat nuomonės, bet šį sy-kį pajuto kylantį pyktį.

– Tai ką? Gal manai, kad nesugebėčiau būti gera žmona? Gal netiki, kad galėčiau turėti jaukius namus?

Karolina vis dar juokėsi.– Iš tavęs bet ko galima tikėtis, tik tu niekada nebūsi ištiki-

ma ir rūpestinga žmona!Ruta nemandagiai nusisuko ir nė nepažvelgusi į merginas

piktai nuklampojo šalin.

16

– Fu, – iškošė ji pro dantis atkakliai kilstelėjusi galvą. – Ką jos nusimano apie santuoką? Žąsų pulkelis! O man dabar rei-kia išlenkti alaus.

Pasukusi prie alaus palapinės, pro balsų šurmulį išgirdo skel-biant avių kilnojimo nugalėtoją. Vis dėlto laimėjo Natanas, jis iškėlė į viršų du išskėstus pirštus – pergalės ženklą.

Netikėdama Ruta atsigręžė į rungtynių aikštelę.– Aleksai, – kreipėsi ji į seną fermerį, kiurksantį netoliese, –

kiek kilogramų iškėlė Natanas?Senukas nusijuokė.– Ar tik nebijai, kad bus sutriuškintas tavo rekordas?– Ko jau čia bijoti! – su panieka purkštelėjo Ruta. – Avių kil-

nojimas – vaikiškas žaidimas. Aš jau išaugau iš to amžiaus. Ir vis dėlto norėčiau sužinoti, kaip pavyko Natanui.

– Aš neprigirdžiu, regis, girdėjau minint penkiasdešimt ki-logramų.

– Penkiasdešimt kilogramų? Tikrai? Ne daugiau?– Taigi.Kai senukas nutrepsėjo šalin, Ruta susimąsčiusi įbedė akis

į Natano raumenis. Paskui abejingai gūžtelėjo ir pasuko prie terasos, kur tikėjosi sutikti motiną.

– Ei, Ruta!Mergina atsisuko ir permetė akimis minią ieškodama, kas ją

šaukia. Fermerių varžybos buvo viena iš nedaugelio galimybių susitikti kaimynus. Fermos buvo išsibarsčiusios toli viena nuo kitos, kartais reikėdavo joti dešimt kilometrų, kad pasiektum ar-timiausią sodybą arba telefoną. Kaimynai lankydavo vienas kitą itin retai, nes visada būdavo apsčiai darbo ir brangi kiekviena minutė. Todėl nenuostabu, kad svarbiausi kaimynų pasitarimai dažniausiai vykdavo per kasmetinį rodeo arba fermerių varžybas.

– Kas yra, Tomai? Nori dar sykį pasiskolinti mano aviną?Tomas, braudamasis pro žiūrovus, nieko neatsakė, net ne-

nusišypsojo. Priėjęs prie merginos spustelėjo pirštais skrybėlės kraštą ir išsiėmė iš burnos cigaretę.

17

– Kada galėtume pasikalbėti? – neįprastai rimtai paklausė.– Pasikalbėti? Apie ką? – suglumo Ruta. Ko galėtų norėti

kaimynas?– Mane domina jūsų ganykla į šiaurę nuo Žaliosios Kalvos.– Suprantu, ji ribojasi su tavo žeme. Bet ganykla neparduodama.Tomas susimąstęs linktelėjo ir iš lėto prisidegė kitą cigaretę.– Klausyk, Ruta, gali nebijoti, kad pasinaudosiu jūsų sunkia

padėtimi. Aš pasiūlysiu jums gerą kainą.– Kaip? Apie ką tu čia šneki? Kokia sunki padėtis? – Rutai

nudiegė paširdžius. Sukaustė nesuprantama, dar niekada ne-patirta baimė. Pasirodė, kad staiga aptemo dangus.

Fermeris papurtė galvą.– Prieš mane gali neapsimetinėti. Mes jau seniai pažįstami.

Negi nepasitiki?Ruta suraukė kaktą.– Tomai, aš tikrai nieko nesuprantu. Apie kokią sunkią pa-

dėtį tu kalbi? Kas gali atsitikti Zaldenų Kalvai? Ar jau vėl ko-kios nors paskalos?

Tomas atrodė nuoširdžiai nustebęs.– Tai ką, tu nieko nežinai?Ruta papurtė galvą.– Ne, o ką turėčiau žinoti? Sakyk gi pagaliau!– Visas miestas tik ir mala liežuviais, kad Zaldenų Kalva

bankrutuoja. Jūs priverstos pardavinėti turtą, neturėjot pinigų net įmokai už varžybas.

– Ką? Kodėl pardavinėti? Kas taip kalba? – Ruta siaubin-gai sunerimo ir spyrė vyrą kalbėti. – Nagi, sakyk pagaliau, kas skleidžia tokius gandus?

Bet Tomas tik kilstelėjo ranką prie skrybėlės ir nusigręžė.– Pagalvok apie mano pasiūlymą, Ruta. Geresnio iš nieko

nesulauksi.Mergina sutrikusi nusekė jį akimis. Kaip Tomui galėjo šauti

mintis, kad Zaldenų Kalva bankrutuoja? Ji papurtė galvą. Ne-gali būti. O gal vis dėlto gali?

18

Po tėvo mirties Ruta viena vadovavo fermai. Ji kas rytą pa-skirstydavo darbus juodaodžiams darbininkams, tikrindavo tvoras, apžiūrėdavo girdyklas, vandens atsargas, generatorių. Ji rūpinosi avių priežiūra ir kirpimu, rūšiavo vilną ir sudari-nėjo pardavimo sutartis, nuomodavo sunkvežimį, kai ateida-vo metas vežti karakulines avis į aukcioną, o kai reikėdavo, kviesdavo veterinarą. Jau trejus metus Ruta buvo atsakinga už visus ūkio darbus.

O motina rūpinosi darbais namuose ir visuomeniniu gyve-nimu. Ji ieškodavo naujų užuolaidų, kai senosios išeidavo iš mados, sudarinėdavo valgiaraštį, pirkinių sąrašus, tvarkė ban-ko reikalus ir fermos buhalteriją. Be to, dalyvaudavo kasmeti-nėje labdaros mugėje.

Vis dėlto kažkas čia negerai! Ruta prisiminė, kad prieš dvi savaites prašė motinos užsakyti avims koncentruotų pašarų. Darbas nebuvo skubus, buvo liūčių metas ir avims užteko pa-šaro ganyklose, bet netrukus turėjo prasidėti vasara ir sykiu sausra, kasmet išdeginanti ganyklas ir paverčianti jas rusvos spalvos plyne. Kol kas pašarų kainos buvo žemesnės, artėjant vasarai jos vis kyla. Seniai reikėjo užsakyti tų pašarų. O gal pa-šarų nenupirkta todėl, kad sąskaitoje stinga pinigų?

Ruta suraukė kaktą. Fermoje viskas kuo puikiausiai – jų ka-rakulinės avys, ypač ėriukai, yra paklausios ir už jas gerai mo-kama. Vilnos pirkliai gabendavo ėriukų kailius į Europą, ten iš jų siuvami karakuliniai paltai, skrybėlės, beretės ir dar daug visokių drabužių. Tokių paltų Ruta buvo mačiusi Korinos žur-naluose. O kai išvydo kainą, vos neapalpo. Vienas paltas kai-navo daugiau nei dvidešimt avių! Tai kam atitenka skirtumas?

Zaldenų Kalvoje niekas pinigų nešvaistė. Juodaodžiai darbi-ninkai gyveno su šeimomis plokščiastogiuose akmens namu-kuose fermos teritorijoje, jiems buvo mokamas įprastas atly-ginimas ir dar duodama įvairių dovanų. Mama Elo, mama Iza ir dar du tarnai gyveno didžiojo namo priestate. Šios moterys talkino Rozai namų darbuose ir kartą per dieną pagamindavo

19

Rutai, Rozai ir Kletei šiltą mėsos patiekalą, dažniausiai vakare. Rytais paprastai būdavo verdama kukurūzų košė mieliepap, o pietums sutepama sumuštinių.

Zaldenų Kalvoje buvo du telefonai, bet nebuvo televizo-riaus – jį galėjo sau leisti įsigyti tik turtingieji fermeriai. Už-tat buvo radijas, prijungtas prie automobilio baterijų. Elektrą gamino generatorius, sureguliuotas taip, kad vakare dešimtą valandą, kai visi gula miegoti, šviesa išsijungia.

Zaldenai visuomet ūkininkavo labai taupiai. Rutos mama tu-rėjo nedidelį sodelį, kuriame augo oleandrai ir ybiškės, o mama Elo ir mama Iza augino pupas, moliūgus, batatus ir prieskoni-nes žoleles. Tai buvo įmanoma, nes Zaldenų Kalva, palyginti su kitomis fermomis, turėjo daug vandens – šulinį maitino po-žeminis šaltinis. Ruta dar ir dabar jautėsi dėkinga seneliui už įžvalgumą: surasti tinkamą vietą šuliniui šis patikėjo vienam juodaodžiui. Vietiniai gyventojai, be abejo, geriau pažino apy-linkes, bet nedaugelis fermerių pasinaudojo jų žiniomis. Kas-kart baigiantis vasarai skaudžiai išaiškėdavo, kaip gyvybiškai svarbu čia, Kalahario dykumos pakraštyje, turėti šaltinį. Kar-tais dėl sausros žūdavo ištisos kaimenės. Per sausrą daugelis kaimynų būdavo priversti vežtis vandenį net iš Svakopmundo.

Kadangi mama Elo kiekvieną penktadienį spausdavo avių pieno sūrį visai savaitei, o šaldiklyje būdavo pakankamai ėrie-nos, Zaldenų Kalvos moterys ir vyrai nedaug ką pirkdavo mies-te. Kas savaitę Ruta užsakydavo tris dėžes alaus ir du butelius viskio, mama įsigydavo kosmetikos, ploviklių ir namų apyvokos daiktų, be to, fermoje reikalingų padargų. Visi tie daiktai ne taip jau daug kainavo. Todėl Zaldenų Kalva negalėjo bankrutuoti.

Ruta apsisuko akimis ieškodama Tomo. Jai knietėjo suži-noti, kas paskleidė tuos melus. Šį sykį Tomas neišsisuks nuo atsakymo.

Pagaliau pastebėjo jį rungtynėms atitverto sklypo gale. Jis ginčijosi su senuoju Aleksu. Smalsumo apimta Ruta patraukė vyrų pusėn.

20

– Prisipažink, tai tu vogei benziną iš mano namų cisternos! – šaukė senis grūmodamas kumščiu. – Aš tave mačiau, girdi, mačiau!

– Tu mane matei? Esi aklas kaip kurmis, Aleksai. Už kelių žingsnių nepastebėtum dramblių kaimenės, – ramiai atkirto Tomas.

– Vis tiek žinau, kad ten buvai tu. Visi apylinkėje žino, kad tai tu nudžiauni bet ką, kas blogai padėta. Ir visi tyli. Juk žino, kad tavo ūkyje reikalai ne per geriausi. Mes tave užjausdavom, bet dabar tu perlenkei lazdą. – Aleksas piktai sušnopavo. – Jei būtų tik vienas kitas litras dyzelino, tiek to, būčiau tylėjęs ir aš, bet išsiurbti visą cisterną! Ne, Tomai, to jau per daug. Leidžiu iki rytdienos atlyginti nuostolį. Jei šito nepadarysi, pranešiu fermerių sąjungai arba policijai.

Aleksas spjovė Tomui po kojomis, staigiai nusisuko ir bam-bėdamas nužirgliojo.

Ruta tiriamai pažvelgė į Tomą, o kai šis skubiai nukreipė akis, patraukė paskui Aleksą.

– Aleksai, ar tai tiesa?– Kas tiesa? – nenoriai suburbėjo senukas.– Kad Tomui nekaip sekasi.Aleksas sustojo.– Ar jau ir tu pradėjai pliurpti kaip tos bobos, ar neturi ko

veikti?Ruta sutrikusi nuleido galvą.– Ne, – sumekeno ir pajuto skruostus užliejantį karštį.– Tai ko klausinėji?Ruta pažvelgė į Aleksą. Ji mielai būtų papasakojusi apie ne-

įtikėtiną Tomo melą. Bet susilaikė.– Tu teisus, Aleksai. Apkalbos tinka tik toms, kurios kiūto

terasoje siurbčiodamos likerį. Einu geriau pažiūrėsiu arklių. Gal reikia padėti Natanui suvaldyti Viesulą.

•