#22

p. 1LIVERPOOL laikraštis #22 vasaris 2010 tiražas 500 liverpool.lt

Rusiškas INDIEkatoriusBIRP

A BAND NAMED KINGpats tu toks

futbolas

p. 2

#22

Redakcija:

redaktorė:Jurga

tel. 868794039news@liverpool.lt

straipsniai: Laurynas, Logika, Tomas,

Gailė, Vaiginta, Simona, Kamilė, Dovilė, Erika, Mantas, Albertas, Taira

dizainas: Gailėdesign@liverpool.lt

muzika: music@liverpool.lt

Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d.tiražas 500

Visos teisės saugomos.

REDAKCIJOS ŽODIS

Labas,

seniai nesimatėm. Ir aš tau nerašiau, ir tu man vis dar nedrįsti (žr. adresą apačioje). O ir laiko niekam neatsiranda daugiau.Tikiuosi, nesumąstei per šalčius šokti nuo tilto, nes tavo vietoje nepasiduočiau spėlionėms, kad savižudybė – tai žaidimas. O be to, ir žiema tuoj baigsis. Ar tu jau tampi suaugusiu žmogumi, ar nebemoki džiaugtis? Sėdim 28 aukšte ir žiūrim pro langą, lyg naiviai tikėdamiesi, kad atsiras apie ką šnekėti, nes temų yra tiek daug, kad belieka tylėti. Tada jau ne-besistebi, kad norisi būti paukščiu ir sėdėti nukarus kojas nuo tilto. Bet 28 aukšte nėra tiltų, todėl rūkom pypkes ir cigarus. Sako, kad atrodai protingas, kai rūkai pypkę. Na taip, nes tyli. Tuomet mintys nuslysta kažkokiais šunkeliais apie nuosavus namus vidury miško ir vežamus vaikus į darželį. Realybėn grįžti tik gavęs gniūžtę į veidą ir eini į geriausią mieste vakarėlį, kad sutik-tum dar kelis šimtus tokių pat su kraujo-sruvom veiduose, suprask – atsitokėjusių, ir užsimerkęs neri į garsų bei triukšmo epicentrą. Dar pagyventi reikia. Vaikiškai.

P. d. 1040LT-01004, Vilnius CPLIETUVA

LIVERPOOL party/live

GRIM CITY, THE COLOURS OF BUBBLES

„Muzikos namai“, Vilnius

Vasario 19, 21:00

LIVERPOOL party

„Džem’pub“, Kaunas

Vasario 20, 22:00

#22

p. 3Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

Sutemus greitkeliu leidžiamės Las Vegaso link, už savęs jau gero-kai palikę Mirties slėnį, tuščius jo tyrus ir tą nežmonišką 50 laipsnių karštį. Radijo stoties eteryje pasigirsta MATCHBOX TWENTY ir jų „How Far We’ve Come“. Pasukame už kalvos ir prieš akis išnyra miestas. Nors galiniame veidrodėlyje visiška tamsa, priekyje viskas priešingai. Kiek tik aprėpia akys – geltonų šviesų jūra, atrodo, kad tas miestas begalinis.Besileisdami žemyn įsiklausome į dainos žodžius ir tenka sutikti, kad nueita gana toli, jei staiga viduryje niekur atsitrenki į Pasaulio pramogų sostinę, kuriai norint tiekti vandenį teko pakeisti visą aplinkinių upių sistemą. Na, bet apie aplinkos kaitą jau daug ir bergždžiai prikalbėta Kopenhagoje, tad grįžkim prie dainos. Dabar išgirdęs ją visada aki-mirksniu atsiduriu tamsiame kelyje, ir apačioje Las Vegasas... Pasi-rausiu atmintyje ir prisimenu dar kelias dainas, grupes ar albumus, kurie man net nenorint nukelia ten, kur jų ilgiausiai klausyta. Neabe-joju, taip mintyse atgal keliaujame kiekvienas iš mūsų.Atrakcionų parkas P. Karolinoje prieš užsidarymą. Patinginiaudami šluojam takelius aplink atrakcionus, išlydim paskutines gausias juodukų ir įdegusių sunkvežimių vairuotojų šeimynėles pro vartus, o ausyse sukasi THE SMASHING PUMPKINS. Tas apibraižytas pir-mas ten įsigytas CD buvo tarsi išsigelbėjimas nuo „tradicinės“ parko muzikos, kuri po 12 dainų vėl ir vėl prasidėdavo iš naujo. Ir taip tris vasaros mėnesius. Nenuostabu, kad dabar bet kuri „Ava Adore“ daina grąžina į anuos vakarus, juk reikia dar ir dar kartą prašluoti tuos parko takelius.

Nemokamos keliones laiku

Tekstas: LAURYNAS

THE DOORS ir jų magiška „The End“ skraidina į šios vasaros San Sebastianą, COUNTING CROWS į 2007-ųjų Siciliją, Paolo Nutini „These Streets“ į Prancūzijos pietryčius, GOO GOO DOLLS į Ra-miojo vandenyno pakrantę tarp Santa Barbaros ir San Francisko, COLDPLAY „Violet Hill“ į Anglijos pakrantės kaimelius. Nieko sau oro linijos. Asmeninės ir dar nemokamos. Bet yra ir vietinės reikšmės maršrutų.Nebaigtas namas miesto pakraštyje, tačiau židinys jau veikia. Mačernio eilių žodžiai užtepti ant sienos pinoteksu ir ankštoje pa-talpoje susigrūdę klasės draugai. Kažkas kažkam netyčia užkliuvęs įspiria, kažkas su kažkuo netyčia pasibučiuoja... Kitą dieną visi susi-tinka ant geležinkelio tilto. Daug spalvotų šviesų ir gana gražus vaiz-das pelkių link. O galvoje vis dar tvinksi U2 „Please“.Na, ir pati egzotiškiausia siūloma kelionė. Į sovietmetį. Kažkoks ravėtinų ar tai bulvių, ar svogūnų laukas netoli tos vietos, kur bermon-tininkai buvo sutriuškinti. Ramiai triūsiam besirūpindami daržovių derliumi. Žinoma, iki tol, kol iš UAZ’iko pasigirsta V. Genytės „Spar-nuotosios sūpynės“. Metu kauptuką ir lekiu į mašiną pasigarsinti radiją. Rėkiu, žinoma, garsiau ir už pačią „Dainų dainelės“ dalyvę. Ir iki šiol taip – jei „Sparnuotosios sūpynės“ pakliūna į ausis, aš jau, žiūrėk, ir sėdžiu tame UAZ’ike svogūnų ar tai bulvių lauko pakraštyje.Panašu, kad kuo prisiminimai senesni, tuo mažiau juose roko...

Pamela Des Barresroko muzikos meilužė

Rokas yra galinga emocija, su didžiule jėga išsiveržianti iš muzikanto sielos ir nubloškianti klausytoją į atlikėjo dvasinio pasaulio vizijas. Kai kurios gražios mergaitės, apsvaigusios nuo šio išgyvenimo, dažnai trokšta suprasti tai, dėl ko jos eina iš proto. Tos, kurioms pavyksta emociškai ar fiziškai suartėti su roko muzikos šaltiniu – jos atlikėju – vadinamos roko grupsėmis.Pamela Des Barres, viena pirmųjų ir bene garsiausių visų laikų grupsių, kartais net vadinama „grupsių krikštamote“, jau vaikystėje svaiginosi svajonėmis apie Elvį Presley ir THE BEATLES narius, o ypač apie savo mėgstamiausią bitlą Paulą McCartney. Vėliau, kai Pamelos gyvenimą sudrebino grupė THE ROLLING STONES, ji fantazuodavo apie Micką Jaggerį. Vieną kartą, gavusi dailės pamo-kos užduotį, ji savo piešinio tema pasirinko Micko Jaggerio vyrišką organą ir už šį darbą gavo aukščiausią įvertinimą. Po kelerių metų mergina turėjo galimybę palyginti savo piešinį su rea-liu objektu. Dar tebesimokydama vidurinėje mokykloje Des Barres susidraugavo su Franko Zappos draugu Donu Van Vlietu, kuris ją supažindino su Charlie’u Wattsu ir Billu Wymanu iš THE ROLLING STONES. Taip Pamela pateko į jaudinančius roko užkulisius Sunset Stripe (Los Andželas), kur trynėsi tokios garsios septinto dešimtmečio grupės kaip THE BIRDS ir THE DOORS. Pamela Des Barres savo įspūdingiausia grupsės patirtimi mini dieną, kai sėdėdama viena savo namuose San Stripe staiga išgirdo jai pažįstamą dievišką muziką, sklindančią iš netoliese esančio mažo žalio medinio namo. Tai buvo tuo metu dar neišleista THE DOORS

daina „The End“. Užėjusi pro pravertas duris, ji pamatė pusnuogį dainuojantį Jimą Morrisoną. Tą patį vakarą Des Barres nusigavo į užkulisius prieš THE DOORS koncertą. Des Barres pasakoja, kaip jie kartu su J. Morrisonu pasinėrė į narkotikų sukeltą nirvaną, aistrin-gai besiglamonėdami tarsi maniakai, kai netikėtai išgirdo kažkur toli realybėje nuskambant pirmuosius dainos „Light My Fire“ akordus. Apdujusi Pamela nusekė paskui Jimą ir netyčia išėjo į sceną kartu su THE DOORS.Savo nuostabiausiu meilužiu Pamela laiko Jimmy Page’ą, kuris per koncertus leisdavo jai sėdėti ant stiprintuvo, kad ji galėtų pajusti tą publikos išprotėjimą ir energiją, užplūstančią sceną. Keith Moon buvo jos keisčiausias meilužis, prisipažįsta Des Barres. Jis mėgdavo ją aprengti mokyklinukės drabužiais, o pats atlikdavo bjauraus kunigo vaidmenį, arba jie apsikeisdavo lytimis – persirengdavo vienas kito drabužiais. Pamela tikina, kad muzikantai yra kūrybingi ir atviri vi-somis prasmėmis – seksualinė ekspresijos laisvė yra jų prigimtyje. Pamela Des Barres parašė memuarus apie savo grupsės patirtį dvie-jose knygose „I’m with the Band“ ir „Take Another Little Piece of My Heart: A Groupie Grows Up“ (1993). Pastaruoju metu ji publikuoja straipsnius internete ir žurnaluose bei moko Los Andžele. Ji taip pat dalija interviu ir atvirai kalba apie savo geriausius gyvenimo metus. Paklausta, kodėl merginos nori tapti grupsėmis, ji atsako, kad tai kyla iš troškimo kuo labiau priartėti prie savo gyvenimo muzikos, tapti tam tikra roko grupės dalimi ir pajausti, iš kur ateina „magija“.

Tekstas: VAIGINTA

.

p. 4

#22

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

„Wearing headphones in public spaces creates mobile bubbles of sound.“

„...To Each Their Own Bubble“ Dr. Michael Bull.

Po mėnesio paieškų pagaliau nusiperki numylėto modelio ausines. Vi-sas abejas buvusias parduotuvėje. Ir ilgai tyliai džiūgauji. Kitą dieną ant savųjų užmina sugyventinė. Ir kurį laiką garsiai liūdi. Bendradarbė šiuos mažus stebuklus skirsto į neausines (telpančias į ausis) ir ausines (tokias, kurios užspraustos ant šiltos kepurės žiemą nepriekaištingai užbaigia didžiagalvio ufonauto portretą). Tu tokį skirstymą dievini. Gauni DAR VIENĄ SMS nuo DAR VIENO gatvėje tavęs niekaip neprisišaukusio bičiulio. „Klausą pasitikrink. Arba bent kartais atsikišk ausis. Čia jau liga! Gėdytumeis“, – rašo jis. Ir tu šiek tiek pasigėdiji.Kai gyvenimas ima suktis apie ausines, galiausiai ateina laikas (pa-geidautina garsiai) prisipažinti: SVEIKI, AŠ PRIKLAUSOMAS NUO AUSINUKO.Tik neseniai atkreipiau dėmesį į gausų ausiniuotųjų būrį gatvėse. Ma-tyt, bėdą turiu ne vienintelė. Iškart gėdijuosi kiek mažiau. Tačiau iš kur mūsų tiek? Tikrai taip – iškart pulčiau ausinukus teisinti... jeigu tik to ausinukams kada nors prireiks.Prieš keletą metų (kai kalbininkai tebuvo pradėję justi kalbos puoselėjimo smagumą) kurį laiką buvo žongliruojama „egoisto“ sąvoka. Taip tuokart juokais, o gal ir rimtai siūlyta vadinti nešiojamus grotuvus. Gerai, kad tokia „lietuvybė“ taip ir neprigijo. Tačiau teisybės „egoiste“ yra. Elementariausia „aš klausausi, jums neduo-siu“ pozicija. Na, gerai jau gerai, ne dėl to ausinukai tokie populiarūs. Tačiau egoizmo apraiškų rasime ir daugiau. Tai tarsi tiesmukas asme-ninis antisocialumo manifestas: „Jūsų negirdžiu, ir nenoriu girdėti.“

Tekstas: KAMILĖ

(Ne) pilnavertis gyvenimas su ausinėmis. Visai (Ne) gėda

Pavyzdžiui, rytinis kivirčas su kontrolieriais viešajame transporte. Gali į jį ne tik nesikišti, nepalaikyti nei vienos dėl rytinio kofeino trūkumo perdėtai ir nemotyvuotai irzlios pusės; be didelių pastangų jo gali netgi akiplėšiškai nesiklausyti. Savanaudiška, tikrai taip – ir dėl to turėtų būti gėda.Dar turėtume gėdytis, kad pasirenkame, ką norime girdėti ir ko neno-rime (čia apie muziką). Ir kad kai nenorime, galime apskritai nieko negirdėti (čia apie aplinką). Labiausiai turėtų būti gėda, kad visai negėda ausinuką laikyti svarbesniu už mobilųjį telefoną ar raktus – net kai žinom apie visas jo blogybes.O iškalbingoji sausa statistika! Neįvardinta užsieninė draudimo kompanija konstatavo, kad viena iš dešimties rimtų eismo nelaimių įvyksta dėl ausiniuotų pėsčiųjų (retoriškai paklausiu: o kiek dėl ausiniuotų vairuotojų?). Vieno amerikietiško universiteto laikraščio redaktorius 15 minučių stebėjo studentų miestelio judėjimą. Iš sutiktų šimto studentų beveik pusė klausėsi ausinukų. Skaičiuokime toliau. Mokslininkai vidutinį vidutinio garsumo ausinuko keliamą triukšmą decibelų skalėje talpina kažkur tarp plaukų džiovintuvo ir grandi-ninio pjūklo triukšmavimo. Ir grūmoja ausų tokiu garsu nekankinti ilgiau negu 15 minučių per dieną, jei nenorime rizikuoti priešlaikiniu (prie)kurtumu... Tačiau jau pati imu žiovauti. Niekada nemėgau tik skaičiuoti.Nesvarbu, ar esi technologinių naujovių maniakas. Galbūt visiškai gali valdyti nuolatinį poreikį naujoms stilingoms ausinėms. Gal tokio net nejauti. Tačiau jeigu apskritai negali gyventi be ausinių, pritarsi man. Net stipriausias trigubas espreso neveikia geriau kaip energingas muzikinis „Rise and shii-i-iine“, kai ryte nesugebi prakrapštyti akių, o visi namai palaimingai parpia. Ir patys to nežinodami tau dėkoja, kad tuos muzikinės šoko terapijos seansus pasilaikai tik sau, nors tai – vėlgi – egoistiška. Ir nieko nėra geriau kaip nuostabus oras, puodelis gardžiausios take out’o kavos ir kruopščiai atsirinkta, nuotaiką kaip pirštinė atitinkanti muzika. Kuo puikiausias harmoningas poilsis, net kai potencialūs pasivaikščiojimų kolegos nepalaiko kompanijos.Be to, kad ir koks egoistiškas ausinukas būtų, jis – kur kas altruistiškesnis sprendimas, nei atsigaunanti „didelių radijų ant peties“ mada (nors grojantys prietaisai ir suminiatiūrėjo), kuomet visi aplinki-niai yra priversti klausytis to paties, ką groji tu. Net jeigu vidurvasarį į troleibusą įsėdęs pusamžis vyras su a la VEF’u, iš kurio plyšauja rusiški tarpukario romansai, savito žavesio į tavo trumpą miestinę kelionę ir įneša, manau, daugelis sutiksite – kiekvienam savo; gal tą „savo“ sau ir pasilaikykim.Taip, mūsų daug. Neprigirdinčių egoistų-ligonių, kuriems kartais gėda. Jei kartais apniktų protingi ausiniuotosios egzistencijos klausi-mai, išganymo siūlau ieškoti Michaelo Bullo (neoficialiai – Dr./Pro-fessor iPod. „Kieta“ pravardė!) darbuose. Jis teigia, kad nešiojamas grotuvas mums suteikia kontrolės jausmą (na taip: čia įjungi, čia porą dainų peršoki, čia vieną pakartotinai klausai visą pusdienį – ir prieš nieką neprivalai dėl to teisintis). Be to, pasirinkdami asmeninį dienos garstakį lengviau tvarkomės su visapusiškai vaizdinės informacijos valdomo pasaulio kakofonija. Ir lygiai taip, kaip kad nusiimdami tam-sius akinius, išreiškiame išskirtinį susidomėjimą pašnekovu – teikda-miesi bent trumpam ausis „atkišti“.Mes – mokslinių tyrimų ir bandymų objektas. Mes – abejingi nepik-tybiniai visuomenės parazitai-individualistai. Pagal savo pasirinktą ritmą verčiam judėti nieko nenutuokiančius praeivius ir judėdami pa-tys pagal jį stotelėse gąsdinam garbaus amžiaus aplinką. Ir nesvarbu, kaip atrodys grotuvai po dar vieno kito dešimtmečio. Kol savo muziką galim saugiai ir rūpestingai laikyti ausyje, mes būsim laimingi.

#22

p. 5Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

Vladimiras Majakovskis kažkada parašė: „Jei žvaigždes uždega – reiškia, tai kažkam reikalinga?“ Draugai, atrodo, kad danguje įsižiebė nauja indie muzikos žvaigždė, kuri kada nors taps tikrąja supernova. Ne-abejoju, kad tai tikrai reikalinga.Šįkart kalbėsim ne apie vakarietišką roką ir indie, o apie tris vaikinus iš, atrodytų, tokios tolimos Rusijos, kur terminas indie dar toli gražu neatspin-di atskiros kultūros, ideologijos.

Kolektyvas POMPEYA yra trys vyrukai iš Maskvos: Daniil Brod (gitara, vokalas), Denis Agafonov (bosinė gitara) ir Nairi Simonian (būgnai). Jie nepabūgo ir metė iššūkį seno gero rusiško roko hero-jams. Taigi atėjo jų laikas ir apie tai buvo paskelbta gana garsiai – jų dainoms ir vaizdo klipams pasirodžius visagaliame žiniatinklyje, in-ternautai sujudo ir sukėlė šurmulį.Grupė susikūrė 2006 m. Jų pirmasis singlas „Check“ buvo įrašytas 2007 m. pabaigoje ir ilgainiui išpopuliarėjo tarp indie mėgėjų, o ir antrasis „Traveller“ įrašas neliko nepastebėtas.Nors pasaulis dar neišvydo POMPEYA debiutinio albumo, su grupe honorarais dalinosi tokie roko scenos milžinai kaip AEROPLANE, MORPHEUS, TRAVIS, STEREOPHONICS ir THE ROBOCOP KRAUS. Šių grupių „apšildymą“ tikrai verta pavadinti geru startu. Be to, praeitais metais kolektyvas koncertavo daugelyje Rusijos miestų.

Rusiškas INDIEkatorius

Tekstas: TAIRAJų muzika pritraukia dėmesį originaliu, bet lengvu skambėsiu. Neįpareigojantys motyvai, space rock elementai, truputį melancholiška kompozicijų nuotaika tarsi automatiškai apsaugo POMPEYA muziką nuo banalumo etiketės.Tarp kitko, POMPEYA įrašė U2 „In the Name of Love“ ir PINK FLOYD „Another Brick in the Wall“ koverius. Pastarasis labai pradžiugino vien dėl to, kad buvo atliktas kokybiškai. Kitaip sakant, muzikantai sugebėjo suteikti dainai naują skambesį jos nesugadinda-mi. Dar viena maloni smulkmena, o gal ir ne smulkmena, yra ta, kad visos grupės dainos yra lengvai pasiekiamos internete.Kalbant apie grupės vaizdo klipus, nesunku parinkti aibę liaupsinančių epitetų, bet aš panaudosiu tik vieną nuvalkiotą žodį – „stilinga“. Klipai yra geri ir įdomūs jei ne techniškai, tai estetiškai. Šviesos žaismas, gražūs žmonės, montažas – viskas gražu, viskas tinka.Kažin, ar šis novatoriškas trio atitinka „glamūrinį“ sumaterialėjusio MTV standartą. Tačiau visai įmanoma, kad jų kartais pabrėžtinai vakarietiškas skambesys galėtų sudominti komercinius muzikos kanalus, ypač dabar, kai indie judėjimas vis populiarėja.Faktas, kad grupė iki šiol neišleido pirmo išsvajoto albumo, yra, ko gero, benagės vadybos rezultatas, finansų trūkumas ar įtakingų pažįstamų nebuvimas. Tačiau jų muzika dvelkia neabejotina kokybe ir potencialu. Tikėkimės, kad jų kelias į žvaigždes prasidės jau greitai, nes nežinomybės kančios jau pasibaigė.

cocorosie

...Brangiosios sesės, iš kur pas jus tiek išradingumo?Savaitgalį praleidusi namuose ir praklausiusi kelias dešimtis atlikėjų, pasirodžiusių per pastaruosius penker-ius metus, neradau nieko, taip sakant, labiau indie. Jūs iš tiesų visiškai kito-kios, savitos ir nepakartojamos…Pirmą sykį COCOROSIE išgirdau

2007 m. vasarą, vieno festivalio metu. Deja, tai nebuvo jų koncertas, tąkart su seserimis Bianca ir Sierra supažindino draugės mp3, o aš tik sukausi ant žolės kartodama „Jesus Loves Me“ ir „If Every Angel’s Terrible“. Nuo tos dienos jos – Nr. 1 mano audiotekoje, o 2008-ųjų vasara nunešė į festivalį pas jas. Pažinusi COCOROSIE iš arčiau, ro-dos, tapau tikra jų gerbėja, nes kitaip kažin ar įmanoma!Pusiau indėnės sesės Bianca ir Sierra augo Amerikoje, menininkės mamos ir šamano tėvo globoje. Šeima daug keliavo, tačiau iširus tėvų santuokai viskas apsivertė aukštyn kojomis ir vyresnioji Si-erra, dar 14-os, buvo išsiųsta į internatą. Seserų keliai išsiskyrė, o būdama 20-ies Sierra atsikraustė į mažą butą Prancūzijoje, Monmar-tre. Čia ji siekė tapti operos dainininke, tuo tarpu Bianca studijavo lingvistiką ir socialogiją Niujorke, Brukline. 2003 m. Bianca viską metė ir iškeliavo aplink pasaulį. Vieną dieną ji pasibeldė į Sierros buto Monmartre duris. Ilgai nesimačiusios seserys dabar buvo kupi-nos kūrybinių minčių ir idėjų. Užsidariusios Sierros vonioje (aišku, ją pasirinko dėl geriausios akustikos bute) praleido keletą mėnesių, kol gimė jų muzikinis įrašas „Word to the Crow“.Pirmasis merginų bandymas neišvydo dienos šviesos, tačiau sesės vonioje sukūrė ir pirmąjį savo albumą. Diskas, su nekokybiškais ir trikdžių pilnais įrašais, pateko į „Touch and Go/Quarterstick Records“ įrašų kompanijos rankas, kuri 2004 m. išleido pirmąjį COCOROSIE albumą „La maison de mon rêve“.

Tekstas: ERIKA

Tuomet seserys tapo neišskiriamos. Grupę pavadino COCOROSIE – mat mama savo dukras vaikystėje vadindavo Coco ir Rosie. Merginos sėkmės sulaukė iškart po debiutinio albumo. Vėliau jų dainas rekla-moms ir madų pristatymams panaudojo tokie prekiniai ženklai kaip „Kenzo“, „Escada“, „Prada“. 2008 m. COCOROSIE muzika skambėjo švediškame Šekspyro „Hamleto“ variante, kur Jonas Malm-sjö vaidino Hamletą. Jis ir Ofelija vis dainuodavo COCOROSIE kūrinį „Werewolf“. Merginos taip pat turėjo garbę sukurti du garso takelius – prancūzų filmui „Frankie“ (2005) ir vokiečių filmui „Haus der Wunche“ (angliškai „Paperbird“).Nenuostabu, nes COCOROSIE muzika gyva, nenuobodi, pradžioje net stebinanti, juk nedažnai išgirstame atlikėjus, grojančius įvairiausiais žaislais ar dainose derinančius operinį dainavimą su hip hop, beat box skambesiu. COCOROSIE įdomios ne tik muzika, bet ir tekstais, kurie atviri, kartais nepatogūs arba atvirkščiai – labai svajingi. Seserys Coco ir Rosie yra meniškos bei įvairiapusiškos asmenybės. 2008 m. jos atidarė „Mad Vicky’s Tea Gallery“ Paryžiuje. Jaunesnėlė Bianca yra pristačiusi savo piešinius ir kitus kūrinius ne vienoje parodoje visame pasaulyje, o Sierra kartu su draugu Matteah Baim sukūrė naują grupę pavadinimu METALLIC FALCONS ir pasirašė kontraktą su „Voodoo Eros Records“, kurią įkūrė pati Bianca ir jos verslo partnerė Melissa Shimkovitz.Iki šiol COCOROSIE yra išleidusios 4 albumus ir vieną EP: „La maison de mon rêve“ (2004), „Beautiful Boyz“ EP (2004), „Noah’s Ark“ (2005), „The Adventures of Ghosthorse and Stillborn“ (2007), „God Has a Voice, She Speaks Through Me“ (2009). Visi jie įdomūs, skirtingi ir tuo pačiu šiek tiek panašūs, o tiksliau – išlaikantys savitumą, bet kuriantys vis naujus jausmus ir dvasią, apgaubiančią besiklausant kiek pamišusių, bet drąsių ir originalių sesių šedevrų....ir kai tik paleidžiu Jūsų muziką, vėl sukuosi ir suprantu, kad jau nebe šitame kambary, o Coco and Rosie šaly.

INDIE scena

p. 6

#22

Tekstas: GAILĖ

INDIE scena

#22

p. 7

NAUJIENOS

Vėliavos išteisintos!

Pirmomis vasario dienomis Glastonbury festivalio entuziastai sprendė didžiųjų – Piramidės scenos – pasirodymų likimą. Turbūt daugeliui yra tekę matyti vėliavų jūrą tūkstantinėje minioje per didžiuosius festivalio koncertus. Tačiau akivaizdu, kad vėliavų kuriama magija ne visiems prie širdies. Todėl kelias dienas glastonburyfes-tivals.co.uk tinklalapio lankytojai balsavo: palikti ar uždrausti? Nors ir kukliu skirtumu, visgi vėliavos buvo išteisintos.Kol kas oficialiai patvirtinti vos keli (tačiau abejingų nepaliekantys) atlikėjai, tarp kurių Jack Johnson ir U2, sklinda gandai, kad prie jų prisijungs MUSE ir Stevie Wonder. Ne-nuostabu, kad bilietai į šiųmetį festivalį jau išpirkti, bet skubantiems nusivilti entuzi-astams vilties dar yra – žadamas pakartotinis nenupirktų rezervuotų bilietų pardavimas.

VAMPIRE WEEKEND

Pačioje metų pradžioje VAMPIRE WEEK-END gerbėjams buvo ko džiaugtis – pasirodė labai lauktas jų naujasis albumas „Contra“. Šis albumas dar labiau pagerino jų reputaciją muzikiniame pasaulyje, o vie-nas užsienio internetinis portalas naująjį albumą pavadino „vampyrų triumfu“.

Jonas Ščevinskas: „Vilniuje muzikinių klubų su normalia sce-na nėra daug“

Jonas Ščevinskas, roko muzikos renginių organizatorius, teigia, kad visada norėjo turėti savo vietą Vilniuje. Panašu, kad jis artėja prie savo tikslo įgyvendinimo ir Vil-nius turės dar vieną erdvę, iš kurios roko muzikos mylėtojai nebus išprašomi.

Jonai, dirbai ne viename roko bare, klube, rūpinaisi jų programomis, kon-certais, tačiau tau to nepakako. Norėjai turėti savo vietą, realizuoti savo idėjas.

O taip, apie savo vietą svajota ne vienerius metus, dirbant kitame klube turi taikytis prie darbdavio vizijų ir fantazijų, kurios kartais sukeldavo juoką, o iš kai kurių pasimokiau ir gavau vertingos patirties.

Koks bus naujasis klubas, ką planuoji pasiūlyti lankytojams? Kuo ši vieta skir-sis nuo kitų Vilniaus vietų?

Manau, kad Vilniuje muzikinių klubų su normalia scena nėra daug, tad kriterijus ieškant patalpų buvo didelė erdvė, kur susimontuotų bent jau pakankamo dydžio scena. Klube skambės funk, punk, rock, metal, gotic, indie, emo ir, žinoma, britpop stilių muzika. Kitaip nei kituose klubuose, iš koncertuojančių grupių bus reikalaujama, kad jos užlipusios ant scenos surengtų šou programą su vaizdo projekcija, dekoracijo-mis, suderintu apšvietimu bei kitais „prib-ambasais“.

Ar lengvai radai tinkamą erdvę?

Erdvės ieškota buvo daugiau nei pusę metų.

Ar negąsdino krizės laikotarpis, o gal jis kaip tik tinkamas naujiems projektams?

Šiek tiek gąsdina, bet krizės metu žmonės mažiau perka, bet be pramogų negali. Kol kas nenoriu skelbti nei klubo vietos, nei pavadinimo, nes tai gali pakenkti klubo reklaminei kompanijai. Klubo atidarymas numatomas kovo pradžioje, talpins iki 500 žmonių, 3 kartus per savaitę vyks gyvos muzikos koncertai, o visiems negalintiems sulaukti LIVERPOOL vakarėlio nuo ketvir-tadienio visą savaitgalį galės pasišokti pagal indie, britpop, punk, rock geriausius hitus.

Ringo Star

Ringo Star gavo antrąją žvaigždę Holivudo alėjoje – už solinės karjeros nuopelnus. Pirmoji skirta kaip grupės THE BEATLES nariui. Dabar tik Paului teks sulaukti savojo įvertinimo, kadangi jis vienintelis bitlas, kuris neturi savo žvaigždės alėjoje.

Paul McCartney

Paul McCartney išleido dvigubą gyvo garso koncerto albumą, kuris buvo įrašytas Shea stadione, Niujorke. Ten pat vyko ir legen-dinis THE BEATLES koncertas, kuomet žiūrovų minia perrėkė dainininkus ir jų kon-certas tetruko 34 min. Dabar Paul pateikia dviejų valandų trukmės rinkinį, kuriame galima rasti ir bitlų laiko patikrintų dainų, ir dainininko solinės kūrybos „perliukų“.

INDIE scena

Kalbino: LAURYNAS

p. 8

#22

INDIE scena

#22

p. 9

Jei palieptų kas vaizdžiai nutapyti tikro indierokerio tipažą, mažiausiai tris elementus būtų būtina įtraukti: konversus, skrybėlę ir account‘ą last fm. Bet ne apie aprangą mes čia dūduosim. Dauguma mano, kad last fm yra patraukliausias būdas ne tik klausytis savo mėgstamiausios muzikos, bet ir atrasti dar neatrastos. O aš manau kitaip, bent jau apie atradimus. Skaniausia šviežiena ir nauji receptai slepiasi Blalocko orkaitėje. Jo grojaraščiai išleidžiami kas mėnesį, punktualiai pasiro-dantys pirmąją mėnesio dieną. Paprastai sudaro apie 100–120 dainų, tik ką nuluptų nuo naujausių singlų, EP ir albumų. Na, gal nebūtinai naujausių, bet skaniausių – tai faktas. Prisodrinta indie folk, ga-rage rock, synth pop, electro rock, britpop ir visų kitų atomų roko molekulėje, gigantiška ir nemokama muzikos pakuotė pasiruošusi papildyti mūsų otofonus.Blalock’s indie rock playlists (BIRP) neseniai sulaukė metukų. Nuo paprasto grojaraščio, pakabinto torentuose ar upload puslapiuose, šis žvirbliukas užaugo iki erelio, apsiplunksnavusio nebe tik grojaraščiais, bet ir apžvalgomis, vaizdine medžiaga, interviu, turų datomis ir kitais gardėsiais, malšinančiais minėtųjų skrybėliuotųjų etalonų alkį.Josh Blalock yra BIRP kūrėjas (iš pavardės ir Zvonkei aišku). Kadangi dabartinė grojaraščių kokybė ir išsamumas stulbina daugybę melomanų, paklausėme Josho, kaip pavyko to pasiekti.

Kaip gimė grojaraščių idėja?Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tai nebuvo mano originali mintis. Vienas žmogus anksčiau kūrė indie/rock grojaraščius, tačiau, deja, nebegalėjo tęsti savo veiklos. Aš tiesiog buvau didelis jo gerbėjas ir nenorėjau, kad tokia idėja išnyktų, todėl nusprendžiau tęsti jo pradėtą darbą.

Dauguma žmonių vos išgirdę žodį ,,torentas“ iš karto pagalvoja apie nelegalumą ar piratinę veiklą. Kaip vis dėlto yra su tavo grojaraščiais?Nelaikau savo grojaraščių piratiniais, tai daugiau reklama atlikėjams. Su dauguma grupių aš net nepalaikau ryšio, nes tai paprasčiausiai užimtų per daug laiko kol būtų sulipdyta norima kompiliacija, būtų velniškai sudėtinga. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad dar niekad niekas manęs neprašė išimti dainos iš grojaraščių. Netgi atvirkščiai, vienintelis dalykas, ko iki šiol sulaukiau iš atlikėjų, yra padėka.

Ar tik grupėms leidžiama siūlyti dainas į grojaraščius?Nė velnio! Visi gali tai daryti. Yra du galimi būdai: arba siųsti man į paštą, arba prilipdyti siūlymą BIRP forume.

Žmonės, prisiregistravę blalocksirp.com, gali siūlyti dainas, ku-rios vėliau yra įtraukiamos į bendruomenės grojaraštį. Tačiau jis nėra toks pat kaip mėnesinis. Kaip veikia dainų atrinkimo mecha-nizmas mėnesio grojaraščiuose ir kaip nusprendi, kurios dainos pateks į būsimo mėnesio grojaraštį, kurios ne?Bendruomenės ir paprastus grojaraščius skiria tai, kad tik aš sprendžiu, kurios dainos pateks į paprastą mėnesio kompiliaciją. Žmonės gali siūlyti ką panorėję, bet jei jaučiu, kad tai netinka grojaraščiui, tie-siog neįtraukiu. Bendruomenės grojaraščiuose kiekviena daina yra įtraukiama, bet prisiregistravę vartotojai gali pasiūlyti tik vieną dainą, kurią norėtų įtraukti į jį.

Kaip praėjo 2009-ieji blalocksirp.com tinklalapiui? Ar jis labai patobulėjo?Puslapis išties labai išsivystė. Anksčiau mes tik įkeldavome grojaraščius į torentų puslapius, o dabar turime bendruomenės tinklalapį, siūlantį naują muziką, interviu, apžvalgas, forumus, vaizdinę medžiagą ir dar daugiau. Mes nuolat augam ir tai teikia daug džiaugsmo. Įdomu, ką žada 2010-ieji.

Turbūt turi daug gerbėjų, tiek besisiunčiančių grojaraščius, tiek tinklalapio lankytojų. Kaip pasikeitė šis skaičius nuo pradžių?Labai padidėjo. Pamenu, dienos lankytojų skaičius nesiekdavo šimto.

Dabar kasdien jų daugiau nei tūkstantis.Dirbi vienas ar turi nuolatinę komandą?Grojaraščius sudarau aš vienas. Tačiau yra kitų, kurie padeda su-rinkti gabalus (ačiū Matt ir Simon). Taip pat nereikia pamiršti bendruomenės, kurios nariai siūlo dainas. Dabar sulaukiu nemažai pagalbos tvarkant tinklalapio reikalus. Iš pradžių viską dariau vienas, tačiau grojaraščiams taip išsiplėtus dažnai prireikia ir kitų pagalbos.

Išvardink keletą mėgstamiausių atlikėjų iš savo grojaraščių.O brol, jų tiek daug. Viskas, ką įtraukiu į sąrašą, man baisiai pa-tinka. Štai keletas mano visų laikų mėgstamiausių: Chris Garneau, MODEST MOUSE, Kelsey Brown, Owen, Cara Beth Satalino, LOS CAMPESINOS! ir Dan Deacon. Sąrašas galėtų tęstis ir tęstis.

Kodėl, tavo nuomone, blalock’s grojaraščiai susilaukė didesnio klausytojų dėmesio nei kiti grojaraščiai, pavyzdžiui, Cut The Crap ar Indie69?Žinok, nesu tikras! Esu be galo atsidavęs savo grojaraščiams, aišku, tai nereiškia, kad kiti nėra, tačiau stengiuosi palaikyti glaudų ryšį su siuntėjais, taip pat sulaukiu daug atsiliepimų. Manau, pats puslapis, sukurtas bendruomenei, yra didžiulė pagalba.

Kokie tavo ateities planai?Jų tiek daug. Nenoriu leistis į detales, bet, sakykim, galbūt atsiras fizinės išraiškos grojaraščiai (ir už gerą kainą!). Galvoje nuolat pinasi idėjos, kurių dėka bendruomenė taptų dar tvirtesnė. Greitai pamaty-site, kaip keisis tinklalapis.

Žodis LIVERPOOL bendruomenei.Nenustokit klausytis ir dalintis. Būtų įdomu išgirsti muzikos ir iš jūsų pasaulio pusės.

Josh paklausęs mūsiškių FLAMINGO susižavėjo ir prižadėjo įtraukti ,,Shutdown Babe“ į kovo grojaraštį. Sveikiname FLAMINGO – kitą mėnesį su jų skambesiu susipažins mažiausiai dar koks tūkstantėlis ausinukų.Nors dažnai pasitaiko, kad vos 10 procentų dainų iš grojaraščių atrodo nuostabios ir būni tvirtai įsitikinęs, kad kokį gerą mėnesį jos zys tavo ausyse, 20 procentų klausai savaitgaliais, dar 20 prisimeni tik švenčių dienomis, o likusi pusė taip ir lieka dulkėti kietajame diske, tačiau Blalock’s indie rock playlists yra puiki priemonė patenkinti įvairių skonio virusų nešiotojus. Jei manai, kad dar neatradai mėgstamiausios dainos, nepatingėk nemokamai parsisiųsti bent kelių mėnesių BIRP grojaraščių. Galbūt kartą užkibęs niekad nenorėsi būti nukabintas nuo tokio maistingo masalo.

Tekstas, iliustracija: TOMAS

INDIE scena

p. 10

#22

Šis tekstas turėtų būti apie THE NATIONAL. Nežinau, ar dėl to, kad jie tokie puikūs, ar dėl to, kad esu pavargusi, nerandu galvoje žodžių apie juos. Matyt, apie juos nereikia kalbėti/rašyti. Juos reikia klausyti. Po vieną dainą, nuo pradžios iki galo, ir visa tai, apie ką jie dainuoja, išgyventi kartu. Gurkšteliu imbierinės arbatos. Prieš akis šmėsteli epizodas iš filmo, kuriame garsios rašytojos rašoma knyga apie vieną vyrą ir jo gyvenimą, pasirodo, nėra tik jos išgalvota, visa tai yra iš tikrųjų. O ji, aprašydama to vyro dienas, kuria jo gyvenimo scenarijų... Galiausiai tas vyras tai supranta ir pašėlusiai ieško tos rašytojos, nes sužino, kad knygos pabaigoje ji nori jį nužudyti. Pasibaigė „Cardinal Song“. Manau, kad atostogos kartais neteikia jokio džiugesio. Gal dėl to, kad ne tokių atostogų norėjosi ar reikėjo. Gal dėl to, kad žinai, jog pastarosios buvo ypatingos, bet, deja, vienintelės, todėl nepasikartos. Bet galbūt geriau TOKIOS atostogos negu jokių. Keista, bet man atostogos su vasara neturi jokio ryšio. Su sakinio pabaiga prasideda „Daughters of the Soho Riots“. Paklausom, juk puiki daina.Dabar – „It Never Happend“. Keista ramuma, persipynusi su ilge-siu. Pamenu, kai žaisdavau pievoje ir pienėm išsitepliodavau naują suknelę. Arba kai vakare rinkdavau smilgas ir nešdavau mamai kaip gražiausią puokštę. Arba kai būdama kaime pasidarydavau laivelius ir juos leisdavau upelyje. Arba sugalvojusi, kad po lietaus reikia išsaugoti ant kelio atsiradusi upelį, pastatydavau užtvarą su užrašu „Privati valda. Įvažiavimas 25 ct“. Pradėjo groti „City Middle“ iš albumo „Alligator“. Skaičiau, kad už Atlanto gyvenantys kritikai šį albumą labai gerai įvertino.

Prisiminiau citatą iš A. de Sent Egziuperi knygos „Citadelė“: „Kuo daugiau tu duodi, tuo didesnis tampi. Bet reikia, kad kažkas imtų. O prarasti visiškai nereiškia duoti.“ Pritariu. Groja „90-Mile Water Wall“.Žmogus gyvas yra ne tol, kol kvėpuoja. Jis gyvas tol, kol moka juoktis ar verkti, kol moka džiaugtis akimirkos grožiu ir trapumu, kol turi svajų, norų ir vizijų. Jis gyvas tol, kol gali girdėti muziką. Sąrašą gali-ma tęsti ir tęsti, kiekienas savo, asmeninį ir vis kitokį. Pabaigai – „Secret Meeting“.

Tekstas: SIMONA

THE NATIONALTyla apvedžioti laimės kraštai

INDIE scena

#22

p. 11

Kartą du vaikai įstrigo suaugusiųjų kūnuose. Jie bendravo tik tar-pusavyje, nes kitų negalėjo matyti ir girdėti. Šepardas mergaitei pasakė – tu esi Ledi. O berniukui – tu esi Paukštis, bet negali skrai-dyti. Jie žinojo apie kitų žmonių egzistavimą. Žinojo ir apie saulę. Kažkuriuo metu jie pamatė Šepardą, nors nežinojo, kad jis atėjęs iš kitos pusės. Septintą dieną mergaitė pažvelgė į Šepardą ir pasakė: aš esu Ledi. Berniukas pasakė: Aš esu Paukštis, bet negaliu skraidyti.LADY AND BIRD – grupė, o gal labiau tiktų žodis projektas, išleidusi to paties pavadinimo albumą-pasakojimą. Realybėje Lady – prancūzų atlikėja Keren Ann, o Bird – islandų grupės BANG GANG vokalistas Bardi Johanson. Susitikę jie įrašė dešimt liūdnų dainų. Ne visas sukūrė patys – „Stephanie Says“ – VELVET UNDERGROUND koveris, o „Suicide Is Painless“ paimtas iš amerikiečių serialo M*A*S*H. Abi dainos papildo albumą, kuris daugiau ar mažiau yra vientisa istorija, į kurią patenki kiekvieną kartą įsijungęs „Lady And Bird“.Kartą Ledi ir Paukštis, kuris nemokėjo skraidyti, sėdėjo ant tilto. A-biem nepatiko būti suaugusiųjų kūnuose, todėl būtybės šaukėsi pagal-bos. Deja, jų niekas negirdėjo ar nenorėjo girdėti. Paukštis pasiūlė nušokti žemyn. Ledi paabejojo, o kas atsitiks, jei jie nukris nuo tilto ir niekas jų nesugaus. Paukštis nežinojo, todėl abu nusprendė pabandyti ir pažiūrėti, kas nutiks.„Savižudybė yra neskausminga ir atneša tiek daug pasikeitimų“ – klausant „Suicide Is Painless“ koverio, melancholiška melodija švelniai užliūliuoja ir silpnesnės valios žmogų gali tikrai įtikinti, kad „žaisti gyvenimo žaidimą yra pernelyg sunku, vis tiek niekada jo nelaimėsiu“. Apie mirtį kalbama ir kitose dainose. Patys atlikėjai albumą taikliai pavadino pasaka suaugusiems.

Muzika liūdesiui palaikyti

Tekstas: LOGIKA MARIJA

INDIE scena

p. 12

#22

LOS CAMPESINOS! „Romance Is Boring“

Kažkada buvo laikai, kai grupės leisdavo albumus kasmet, dukart per metus, o to-kios hiperaktyvios asmenybės kaip Frank Zappa neapsiribodavo ir keturiais. Šiandien britų indie pop grupė LOS CAMPESINOS! išleidžia savo trečiąjį albumą per trejus gy-vavimo metus ir yra savotiškas unikumas – nerealiai produktyvūs fermeriai.„Romance Is Boring“ yra nuoseklaus vysty-mosi etapas – iš Campesinos būdingos in-die kakofonijos čia jau išryškėja pamėgtos intonacijos, gitarų ir vokalo manieros. At-siranda šiek tiek kreivo skambesio („In Me-dias Res“ ir „Plan A“) ir netgi tekstas apie lavoną oro uoste – kažkas naujo. Pasirodo, LOS CAMPESINOS! tinka sproginėti ne tik nerūpestingo optimizmo užtaisais. Dar neįprasčiau girdėti ramius instrumenti-nius eksperimentus kaip 200-212. Nykštys aukštyn, kad evoliucionuoja visas skambe-sys, įdomiai klausosi daugybė atskirų „Ro-mance Is Boring“ epizodų.Nors tokių užvedančių gabalų kaip debiuti-nis „You! Me! Dancing!“ arba „You’ll Need Those Fingers for Crossing“ šių metų al-bume ir nerasite, ima įkvėpimas tikėtis, kad tai tik pereinamasis laikotarpis ilgoje grupės diskografijoje.Kai klausai „Who Fell Asleep In“, su-pranti ir dar vieną keistą inovaciją – LOS CAMPESINOS! meistriškai lėtina tempą, bet vokalo frazių intensyvumas ir tonacijos lieka tokie pat pasiutėliški kaip ankstyvuo-siuose grupės įrašuose. Indie bliuzas išrastas.

HOT CHIP „One Life Stand“

HOT CHIP žingsnis po žingsnio, albumas po albumo tapo labai populiaria grupe ir, rodos, įgijo šiokių tokių bėdų – klausytojai iš inercijos vis kelia kartelę, o patys talentai nebesugalvoja, ką čia dar nuveikus. Mano pagarbą jie visada pelnydavo kaip grubūs eksperimentatoriai sintezatoriais, čia pat gebantys užglostyti padėtį saldžiu Alexio Tayloro vokalu.„One Life Stand“ yra žymiai paprastesnis ir už „Made in the Dark“, ir už pirmuosius grupės albumus. Bėda ta, kad likę ištikimi tik electro pop tradicijoms, HOT CHIP skamba šiek tiek senstelėjusiai. Naujos dainos, gerai pažįstamas skambesys, o šiaip nieko ypatingo. Tiesiog PET SHOP BOYS, arba SPARKS, arba net ERASURE. Yra netgi iškrypėliškas 80’s fetišas – „I Feel Bet-ter“. Subtiliau prie „pacanų“ muzikos istori-jos prisiliesta „We Have Love“.Dar yra keletas infantiliškų žaidimų kam-bario dainelių – „Alley Cats“ ar „Slush“. Polinkis į melancholiją atsirado jau seniai, ir iš visai originalių kūrinių – „Look After Me“ iš „The Warning“, tačiau dabar padėtis tapo nevaldoma ir jie gamina pliušinių žaislų liūdesį pramoniniais kiekiais.Pirmas albumo singlas – titulinė daina „One Life Stand“ iš esmės skamba tikrai neblogai, tačiau yra sukurta pagal 2008-ųjų hito „Ready for the Floor“ kurpalių. Tai nori nenori „krenta į ausis“. Visai įdomus kūrinėlis „Keep Queit“ taip pat prisodrintas 80’s dirbtinių styginių.Ką gi, DISKATEKOJE bus ką leisti, tačiau neįtikėtinas kompromisas – groti popsą ir išlikti kūrėjais – žlugo. Kitaip būti ir negalėjo.

THE MANTLES „The Mantles“

Jei važiuoji tu į San Franciską... Rasi ten ir visai neblogai triukšmaujančią grupę THE MANTLES. Kompanija „Siltbreeze“, po savo sparnu glaudžianti EAT SKULL, BLUES CONTROL ir daugelį kitų lo-fi eksperimentatorių, neseniai išleido debiutinį „The Mantles“. Iš karto skubu pareikšti, kad šių veikėjų įdomiau klausytis, kol jie skam-ba septinto dešimtmečio pop rock formatu, o ne stengiasi susilieti su savo kolegomis iš „Siltbreeze“.Beveik iš THE HOLLIES repertuaro „Look Away“, Bobo Dylano elektrinį bliuzą primenanti „Don’t Lie“ arba noise energija pakrauta „What We Do Matters“ – rinkitės, kas patinka. Tai geras miksas vakarėliui nuo 60’s iki blogietiško punk. Tik ar ilgi lo-fi pragrojimai tarp įsimenančių frazių ir neblogų tekstų neišgąsdins kaimynų? Jei jau taip atsitiktų, norėtųsi THE MANTLES girdėti gyvai arba bent jau taip pasiaiškinti atvykusiam ekipažui.Čia aš taip viską smulkiai įsivaizduoju, nes albumas turi tiesos – neapsimestinumo – gyslelę. Kai klausai James, supranti, kad prieš keturiasdešimt metų šitie vaikinai galėjo būti superžvaigždėmis.Dar yra tribiutas jauniems Rolling’ams „Burden“ (nepainioti su nukvakusių Rolling’ų „Beast of Burden“) ir viršelis, kuriame atmintis refleksiškai aptinka Jimio Hendrixo atvaizdą – kaip kokioje turino drobulėje.

Tekstai: MANTAS ir ALBERTAS

Pats Tu Toks – neblogas antiblogas

INDIE scena

#22

p. 13

ANIMAL COLLECTIVE „Fall

Be Kind“ EP

ANIMAL COLLECTIVE, turėdami visažinį pitchforką užnugaryje, tapo tikra supergrupe nepriklausomos muzikos pasaulyje. Bet kokia naujiena iš kolektyvo stovyklos suke-lia sujudimą, nesvarbu, ar tai būtų Panda Bear užuomina apie naują įrašą, ar atskleis-tas to įrašo pavadinimas, ar viršelis. Na, o kai galiausiai naujas įrašas pasirodo, kalbos apie jį netyla kurį laiką. Ne išimtis ir nauja-sis EP „Fall Be Kind“.ANIMAL COLLECTIVE žadėjo tamsesnį ir niūresnį įrašą, įrašą rudeniui. Ir iš tiesų grupės standartais naujajame EP nuotaika tamsesnė, gal labiau paslaptinga nei tamsi, tarsi kokia pasaka. Nors pradžia „Graze“ kažko labai niūraus nežada – lėtas ambi-entas, keli pianino klavišai ir Panda Bear vokalas apie rytą ir pabudimą. Ties dainos viduriu viskas staiga keičiasi, pasirodo ti-kras folkloro kolektyvas, nerūpestingas ir linksmas, kone su lietuvių liaudies šokių motyvais.„What Would I Want? Sky “ ANIMAL COL-LECTIVE dar kartą įrodo, kad kažkokių žanro ribų ar siaurų įkvėpimo šaltinių jie neturi. Po kelių minučių improvizacijos pasigirsta gospelo ir ritmenbliuzo mo-tyvai. Nauja ir kiek netikėta, tačiau vis tiek išlaikomas autentiškas ANIMAL COLLEC-TIVE skambesys. Be to, už viso to kažkur dar ir paslėptas pirmas legalus GRATEFUL DEAD semplas.„Bleeding“ pasitinka paslaptinga atmosfera. Dar ambiento su aidinčiu vaiduoklišku vo-kalu. Tai tarsi įžanga į kitą „On the High-way“, kuri kaip keistas psichodelinis sapnas su išplaukusiomis greitkelio šviesomis.Galiausiai septynių minučių finalas „I Think I Can“, pasitinkantis synth garsais ir perau-gantis į epiško skambesio ir griežto ritmo dainą, kuri pabaigoje netikėtai prašviesėja ir pasibaigia Panda Bear ir Avey Tare sutartine I think I can/ I think I can/ I think I can.

Visada daugiau: PATSTUTOKS.LT

Apskritai klausant EP apima jausmas, kad jis turi kažkokį siužetą, todėl geriau jį klausyti visą iš karto, vienu ypu.ANIMAL COLLECTIVE yra savotiškas fenomenas (į kurį galima pažiūrėti ir ironiškai), grupė, kuri jau beveik dešimt metų stabiliai leidžia po vieną LP ir EP kas-met, ir kiekvienąkart pateikia ką nors naujo, nebijo eksperimentuoti, tačiau kartu su-geba išsaugoti savitą stilių. „Fall Be Kind“ EP ANIMAL COLLECTIVE tarsi ir lai-kosi „Merriweather Post Pavilion“ krypties, tačiau čia viskas vis tiek nauja ir kitaip.O ilgai ilsėtis grupė neketina – 2010 mūsų laukia Panda Bear solo ir ANIMAL COL-LECTIVE filmas.

GENTLE FRIENDLY „Ride Slow“

Nepaisant Elvio Preslio, Džimo Morri-sono ir daugelio kitų, JAV visada buvo ir liks tik kolonija, o lemiantį toną iki šiol užduoda Britų imperijos centras netoli nu-linio dienovidinio. Čia aš taip juokauju, nes kultūrine prasme jau XX a. britai turi rimtų konkurentų.Netgi septinto dešimtmečio psichodelinis Londonas, palyginus su Andy Warholo ir Fluxus Niujorku, labiau panašus į kaimo gegužinę. Šį kartą britai – grupė iš Londono GENTLE FRIENDLY – taria savo žodį šiuo metu tiesiog pulsuojančioje lo-fi ir noise pop scenoje. Ir daro tai savaip, neveng-dami klasikinių british invasion elementų, už ką juos verta pagirti. Anksčiau nevengę panašumų su kolegomis iš JAV WAVVVES ar BLANK DOGS, debiutiniame albume „Ride Slow“ jie tarsi atiduoda duoklę „nacionalinėms vertybėms“ ir suka labiau klausytojų medžioklės keliu.Į klausytojo ausį krenta įdomus kūrinėlis „Vincentt“, kuris iš esmės nėra nei punk, nei apskritai minorinis. Tačiau pavyzdingai gy-vas ritmas paliekamas vienišas lo-fi aiduose.

Panašu, kad pažintis su „populiariosios“ muzikos avangardu britams visada sueina skaniausiai ir nesvarbu, koks yra galuti-nis rezultatas. Nereikia pamiršti, kad JAV vis dar yra daugiausia šlamšto į radijo ir TV eterį išvemianti kloaka, taigi daugiau tokių inter-kultūrinių grupių kaip GENTLE FRIENDLY!

BEACH HOUSE „Teen Dream“

Sausio 26 d. pasirodęs BEACH HOUSE dueto albumas „Teen Dream“ jau keletą mėnesių yra intensyviai klausomas grupės gerbėjų. Dešimties dainų albume – skaidrus indie skambesys, atmosferinės harmoni-jos, dream pop nostalgija. Labai paprasta, nuoširdu, be jokios ironijos, koncepcijų ar ypatingų eksperimentų. Bent jau man, al-bumas labai žiemiškas ar šiaurietiškas (čia gal kaltos tokios dainos kaip „Norway“), todėl puikiai tinka, kai už lango -15. Ritmo mašina, minimalistiniai gitaros rifai, sin-tetiniai vargonai, pianinas, vokalo vari-acijos – viskas susilieja į lengvo skambesio visumą. Kam patiko pirmasis singlas „Nor-way“, neturėtų nusivilti ir visu albumu.

INDIE scena

p. 14

#22

A BAND NAMED KING

Tekstas: DOVILĖ

XXI a. mene viskas kinta taip pat greitai, kaip ir XXI a. visuomenėje – kiekvieną sekundę pasaulyje miršta ir gimsta žmogus. Šiuolaikinis menas, lyginant su septinto dešimtmečio novatoriškais ir sėkmingais bandymais jį kurti, kuriais iki šiol remiamės kaip atskaitos tašku, pradedant Jurgio Mačiūno FLUXUS judėjimu, baigiant milžiniškomis permainomis roko muzikos žanruose (psichodelinis rokas su PINK FLOYD priešakyje ir kt.), nieko nebestebina. XXI a. darosi vis sun-kiau priblokšti visuomenę originaliomis idėjomis, nes iki tol buvę kūrėjai jau tai padarė. Ar turėdami tokį stiprų meninį pagrindą, kurį mums dovanojo anksčiau buvusios kartos, vis dar galime sukurti ką nors tikrai nuoširdaus ir savito? Ar egzistuoja XXI a. technokratinia-me pasaulyje menestreliai, bitnikai, tokie kaip iš Jack Kerouac knygos „Kelyje“, pamynę materialias vertybes keliaujantys per pasaulį veda-mi širdies, skleisdami savo muziką, poeziją žmonėms? Be abejonės, atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas. Tokie žmonės yra A BAND NAMED KING: kvėpuojantys muzika, valgantys muziką, einantys miegoti ir besikeliantys su muzika, kuri yra jų kraujyje, juos įkvepia ir yra jų didžioji gyvenimo meilė. Jie – tikrieji XXI a. bitnikai.Ši grupė kilo iš Jersey salos, esančios Prancūzijos šiaurės pietuose ir priklausančios Didžiajai Britanijai, turinčios dvi oficialias kalbas – prancūzų bei anglų. Būtent jie, perfiltravę Bobo Dylano, THE BEA-TLES, OASIS kūrybą, jų požiūrį į gyvenimą, kuria savitą muziką. Juk geriausia nustebinti būnant savimi.Pažintis su A BAND NAMED KING prasidėjo netikėtai. Liverpulyje. Šiaurės vakarų Anglijos mieste, prie Airių jūros. Liverpulis – uostas, neišvengiamai skleidžiantis septinto dešimtmečio aurą, neabejotinai siejamą su Fab 4, t. y. THE BEATLES ( John, Paul, George ir Ringo). Iki šiol klaidžiojant šio magiško miesto gatvėmis, rodos, jauti už nuga-ros tebealsuojant beprotišką rokenrolo ritmą, girdi šnekučiuojantis susižavėjusią publiką, ką tik išėjusią iš „The Cavern club“. Nors tai jau ne tas pats žymusis muzikinis klubas, kuriame sužibėjo THE BEA-TLES, bet puiki anksčiau buvusiojo kopija.Taigi vieną šiltą vidurvasario naktį su drauge klaidžiojome Liverpu-lio gatvėmis, jas gaubė blausi žibintų šviesa, ir buvo taip tylu, kad galėjai girdėti ritmingą žingsnių skambesį atsimušant į grindinį. Pūtė vos juntamas vasarinis vėjas, kai staiga tolumoje išgirdome pirmuo-sius gitaros garsus... Išvydome du muzikantus. Pro juos vis praeidavo

pavieniai žmonės, grupelės, kai kurie sustodavo paklausyti, paprašyti dainos, kiti tiesiog pralėkdavo pasislėpę savo mažuose pasaulėliuose. Apėmė toks jausmas, jog mus kažkas sietų, atrodė, lyg mes keturi esame vieniši poetai, gyvenimo keleiviai, ir mus jungia nematoma gija, vadinama muzika. Taip ir susipažinom. Jie prasitarė, kad ką tik išlipo iš traukinio, ir iš karto puolė groti. Išsiskyrėme. Rytojus išaušo nuostabus, saulėtas, mistiškas. Vėl pasinėrėme į Liverpulio pasakos sūkurį. Paskendusios svajonėse, traukėme viena iš Liverpulio gatvių, kai staiga kaktomuša susidūrėme su Joe ir David, vakarykščiais muzi-kantais, jie ką tik buvo baigę groti ir traukė ieškoti nakvynės. Atrodė, lyg mus suvedė likimas. Taigi nuo to susidūrimo gatvėje ir prasidėjo mūsų draugystė.Jeigu reikėtų sudarinėti chronologinę šios grupės seką, jos pradžia laikytumėme būtent tą dieną, kai Joe ir David atvažiavo į Liverpulį turėdami 20 svarų kišenėje, 2 kuprines, vieną gitarą ir pasinėrė į margą muzikinį pasaulį. Kūrė savo dainas, grojo gatvėje, įvairiuose pubuose, pradedant žymiuoju „The Cavern club“, tikėjo muzika ir savimi.Šią grupę sudaro 3 nariai: Joe Rogerson (pagrindinė gitara, voka-las), David Gaffney (ritminė gitara, vokalas), Craig Smith (būgnai). A BAND NAMED KING istorija primena filmą apie legendinę roko grupę. Craigo mama (daugiau nei prieš pusę metų mirusi nuo vėžio) paragino jį ir jo draugus siekti svajonės. Taip visi trys atsidūrė Lon-done. Gyvendami tris mėnesius Camden Town, žymiajame Londono roko rajone, spėjo pabendrauti su Liamu bei Noeliu Gallagheriais iš OASIS, KASABIAN ir kt. Kartą patekę į pačią roko muzikos fiestą, kartu su Liamu Gallagheriu, sulaukė iš jo palaikymo: „Jūs eisite toli.“ Taip, kurdami mažame kambarėlyje, kiekvieną dieną grodami gatvėje, kad galėtų susimokėti už buto nuomą, nė karto nesuabejojo, jog pasielgė teisingai sekdami paskui savąją laimės paukštę.Dabar A BAND NAMED KING vėl gyvena Londone, įrašinėja studijoje naujai sukurtas dainas, vis dar tiki muzika, savimi, kaip jie patys teigia, „nesvarbu, kiek laiko užims svajonės siekimas, dvejus ar dešimt metų, mes nesustosim“. Tad belieka laukti tęsinio, kuris, ne-abejoju, bus didingas ir įrodys, kad sunkus darbas, talentas ir begali-nis tikėjimas net ir tokioje abejingoje ir šaltoje XXI a. visuomenėje nuverčia kalnus.

liverpool.lt

#22

p. 15liverpool.lt

Jei žiūrėtum tik į aplink gulinčias gilias sniego pusnis, gali pagal-voti, kad futbolo pasaulyje tarsi nieko svarbesnio nevyksta. Bet aky-lesnis futbolo mėgėjas paskutiniosiomis savaitėmis tikrai turėjo kuo pasimėgauti.Pradėkime, kaip ir dera, nuo skandalingos istorijos Anglijoje, kur iš Džono Terry buvo atimtas Anglijos rinktinės kapitono raištis. Priežastis – spaudą pasiekusi informacija apie jo neištikimybę žmonai su buvusio komandos draugo „Chelsea“ klube bei Anglijos rinktinėje mergina. Atrodytų, prie visko ir viskio pripratusių anglų neturėtų ste-binti istorija apie charizmatiško ir dabar jau buvusio rinktinės kapi-tono meilės reikalus, tačiau panašu, kad šioje situacijoje net ir jie gal-voja, kad Džonas Terry peržengė raudonąją liniją, t. y. smerkia jį ne už tai, kad apgavo žmoną, bet savo komandos draugą. Įdomūs, žinoma, prioritetai, bet tokia jau ta vyrų filosofija. D. Terry dabar prisilietus prie kamuolio svečių stadione visi teisuoliai kaip pasiutę švilpia. Bet ne viskas taip paprasta. Pasirodo, kad apmautasis W. Bridge’as, žaidžiantis už „Manchester City“ klubą, taip pat buvo nušvilptas dėl to paties reikalo. O tai jau išties keista.Yra ir rimtesnių žinių. Štai viena iš jų – Lietuva sužinojo būsimus varžovus atrankoje į Europos čempionatą 2012 Lenkijoje ir Ukraino-je. Burtai mums lėmė tokią grupę:Ispanija, Čekija, Škotija, Lietuva, Lichtenšteinas.Grupė geresnė nei visada ir kaip daugelis pasakytų – galima kapotis su visais, išskyrus Ispaniją. Bet ir jų galbūt tuoj nebeišskirsime, kadangi geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas Marius Stankevičius nuo šiol žaidžia garsiame „Sevilla“ klube. Išstudijavęs geriausius ispanų lygos žaidėjus, vieną kitą galbūt lengvai užkabinęs koja ar ranka, jis gali suteikti mums patikimų žinių apie tai, kaip gintis prieš dabartinius Europos čempionus. Siekiant bent antros vietos grupėje visos priemonės pateisinamos. Juk jei papultume į čempionatą, tai

futbolo kampasKai nušvilpiami kapitonai

Tekstas: LAURYNAS

net nereikėtų lėktuvu skristi. Turbūt pirmą kartą lietuviai važiuotų duobėtais Lenkijos keliais patenkinti, šypsodamiesi ir nesikeikdami.Beje, apie vairavimą. Prie Lietuvos rinktinės vairo naujo atrankos ciklo metu portugalą Jose Couceiro pakeis buvęs rinktinės žaidėjas Raimondas Žutautas su asistentais Arminu Narbekovu ir Donatu Vencevičiumi. Vertinimai įvairūs: vieni džiaugiasi, kad ateina nauja Lietuvos trenerių karta, kiti teigia, kad patirties jie beveik neturi. Kartelė rinktinei pakelta gana aukštai. Juk paskutinėje atrankoje po kartą įveikėme rumunus, austrus, serbus. Tikėkimės, kad nauji tre-neriai išlaikys bent dabartinį rinktinės lygį, o Lichtenšteinas netaps naujomis Farerų salomis.Snaigėms vis krentant, retkarčiais vis susimąstau apie birželį. Ir ne dėl oro, bet dėl artėjančio Pasaulio čempionato. Greičiau jis ateitų. Na, o kol kas elkimės kaip ir pridera žiemą: žiūrėkime Žiemos olimpiadą, slidinėkime, čiuožkime, gerkime karštą vyną, darykime sniege ange-lus. Kas kam prie širdies. Taip futbolas sugrįš dar greičiau.

p. 16

#22liverpool.lt