Salomėja Nėris

Eglė Žalčių karalienė

Pasaka-poema

Skaitmeninta iš knygos: Salomėja Nėris. Eglė Žalčių karalienė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.

ISBN 978-5-430-05913-2

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012

http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

TURINYS

EGLĖ DUODA ŽODĮ…  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3PAGROBTA  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8BALTIJOS DVASIA  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17ŽEMĖS ILGESYS  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24JIE PRISIEKĖ  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32GRĮŽIMAS TĖVIŠKĖN  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35IŠDAVIMAS  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39KUR NAMUČIAI NAMAI?  . . . . . . . . . . . . . . . . 45

3

EGLĖ DUODA ŽODĮ…

Lenktyniuoja, raitosBangos ties krantu. –Trys žvejų mergaitėsSukasi ratu.

Jas rausvai nudažoSaulė leisdamos. –Krykščia jos ir grąžosLigi sutemos.

– Jau saulelė miršta!Šokim iš vandens!Laumių ilgi pirštaiTuoj bangas kedens.

Juosta vandenėlis –Oi nyku, baisu!Laumės undinėlėsGriebia už kasų!

Šoka vyresniojiIš bangų smagiai;Šoka ir antroji,Rengiasi skubiai.

4

Eglė tik jauniausiaVandeny dar vis:Baltą veidą prausia,Taškos lyg žuvis.

– Egle, nebelaukiam!Einava namo!Slibinai atplaukia,Veizėk, sutemoj – –

Gąsdina ją sesės. –Šoka ji staigaIr kasas šviesiąsiasGręžiasi nuoga.

Marškiniais jau velkas, –Klykteli balsu. –Kas? Nejaugi vilkas!Ir visom baisu.

Stebisi mergaitės,Žiūri visos trys:Tūno susiraitęsMarškiniuos žaltys.

5

Pagalį vyriausiaTveria į nagus;O žaltys ją klausia –Kalba lyg žmogus:

– Gražumu pamesiu,Mušti nereikės –Jeigu tavo sesėUž manęs tekės.

Eglė – ta švelnutė,Nuotaka jauna –Ji skirta man būtiMylima žmona.

Seserys atšoko:Jo nebišvaryt!Nebėra čia juoko.Kas gi, kas daryt?

Vakaras ant lauko,Vakaras visai. –O bangose plaukoKruvini gaisai.

6

– Tu pasižadėki! –Ėmė jos šnekėt. –Pažadai tie – niekis,Tau nereiks tekėt!

Tai ne bangos mariųKuždas paslapčiom –Eglė žodį tariaLūpom drebančiom. –

O seselės juokias:– Sąlyga gera!Judviem susituokus –Bus graži pora.

– Prižada – tekės ji, –Marškinius palik!Pas tėvelį tiesiaiPiršlėmis atvyk!

Ir žaltys bekojisDingsta sutemoj. –Seserys kvatojas,Eidamos namo.

7

Eglė net pamiršo:Kas gi betikės,Kad žaltys jai piršos,Kas už jo tekės?

8

PAGROBTA

Trečiądien seselės,Broliai devyniIš laukų pirkelėnBėgo tekini.

– Pažiūrėk, tėveli,Egle, žvelk ir tu,Kas tenai iš kelioSuka į vartus?

Landūs neregėtiRenkasi svečiai:Vartuos, palei klėtįRangosi žalčiai.

Niekur nematyta,Auksu nulieta,Slibinais kinkytaRieda karieta.

Eglė nusigando:Atmena pati,Kaip žadėjos andaiBūt žalčių marti.

9

Kam tada kvatojos?Eglei neramu –Bijo kelti kojosIš tėvų namų.

O žaltys didžiausiasŠliaužia pro duris,Mandagiai paklausęs:Gal neišvarys?

Jis marčios atvykęs? –Jūra ten gili – –Laukia ten jaunikisGintaro pily.

Laukia karalaitisNuotakos dailios. –Jam nerūpi kraitis,Jam nereik dalios.

Jam pasižadėjusEglė, jų dukra.Kur ji pasidėjus?Ar čia jos nėra?

10

Klėtyje margojojEglė paslėpta.Veidelius vagojaAšara karšta.

– Neraudok, dukrele,Sriūbauti paliauk:Gal nereiks tau kelioTolimo keliaut.

Ar žvejys jau senasBūtų be galvos?Oi, žalčiams jis menąGudrų sugalvos!

Tėvas ją ramina,Glosto peteliusIr apgaut ketinaĮkyrius piršlius.

Baltą žąsį keliaAukso vežiman:Vežkitės martelę,Dukružėlę man!

11

Štai per mišką traukiaŽalčio karieta, –O gegutė šaukiaTartum apduota.

Jie, girdi, vežąsiNe martelę, ne, –O tik baltą žąsįAukso vežime.

– Ku kū! Jus apgavoSenis apsukrus:Jis dukrelę savoPaslėpė nuo jūs.

Ir žalčių vežimasDunda atgalios. –Jokiais apgavimaisJų nebsuvilios.

Atūžia nuo miškoĮžeisti žalčiai;Vėl į kiemą pyškaNelaukti svečiai.

12

Eglė tėvą klausia:Kas gi bus dabar?O žalčių vyriausiasĮ duris: bar bar!

Mes ilgiau nelauksim –Eglė dar pas jus! –Pulsim ir išsmaugsimTėvo galvijus!

Pulsim, sudraskysimJo naujus tinklus,Jei dar vieną sykįMūsų nepaklus!

Šiandien visą sodžiųGalim išvaikyt,Jeigu duoto žodžioEglė nelaikys.

Tėvas atsiduso:– Kas gi bedarai?Jei dukrelė jūsų –Vežkitės! Gerai!

13

Veda jiems avelę,Baltą lyg puta –Į karietą kelia;Supas karieta.

Nieko nebelaukęVieškeliu nupyška.O gegutė šaukiaSkrendantiems per mišką.

– Ku kū, kraivežėliai!Ku kū, apgauti!Jūsų ratuos vėleiSėdi ne marti.

Ku kū, ne martelėRatuos įkelta!Ku kū! tik avelė,Tik avis balta!

Kruvinais liežuviaisŠvaistos it kardais: –Kas ant kelio – žuvęs!Rangosi žiedais.

14

Kam nelaiko žodžioUošvis nė marti!Dunda vėl į sodžių, –Vartai užkelti.

Triokšt! – vartus išlaužiaIr tvoras naujas.Per kiemelį šliaužiaŠnypščianti gauja.

Švaistos apie langus, –Beldžias į duris, –Jau ant stogo rangos, –Kaminu įkris.

Eglė nusiminusTaria į kitus –Byra sidabrinisAšarų lietus:

– Kam žalčių jums tūžįKęsti dovanai?Ta dalia dalužėSkirta man vienai!

15

Puoškit mane, sesės,Nuotakos kykuIr kasas šviesiąsiasPinkit vainiku.

Dėkui tau, tėveli,Kad užauginai,Kad valužę valiąMan davei jaunai.

Sesių raudos lydiEglę durų link…Ją žalčiai išvydęPinasi aplink.

Į karietą kelia…Pagrobta jinai! –Viesulu į keliąSkrenda slibinai.

Broliai – vyrai niūrūs – –Kerštas jų veiduos.Vejas ligi jūros, –Sesę atvaduos!

16

Tik staiga sustingo,Apmirė visi:Karieta pradingoJūros ūžesy.

Ties bangom nutįsęsJuodas debesys…Dar laivais jie vysis, –Bet vargu pavys.

17

BALTIJOS DVASIA

Laumės Vaivos juostaVingiais išausta –Lig žvejų pat uostoSpindi nutiesta.

Narstosi bangelėsJūrų gilumon.Vaivorinis keliasMirga tolumon.

Skendi bokštai rūmų –Gintaro pilių. –Žengia karaliūnasSaulėtu keliu.

Dėkui, mylimoji,Žodį, kad laikai!Štai mums jūra moja, –Jūros mes vaikai.

Tu matai ten toly?Ne kalnai bangų. –Joja mano broliaiAnt širmų žirgų.

18

Jūra, nesiskųsi,Štai tau ir marti! –Aš tikiuosi, būsimDailiai sutikti.

Močia rūpestingaLepina mane: –Lobių jai nestingaIr laivų dugne;

Daug jų nuskandinaAudros vandenuos – –Pamergės undinėsJų dainas dainuos.

Eglę už rankelėsVedasi tolyn – –Vaivorinis keliasNeriasi gilyn.

Jūra liaunas ūžus, –Saulės nebmatyt…Tai jisai ne šliužas!Ne bjaurus žaltys!

19

Lieknas ir išbalęs,Jaunas, išdidus, –Garbanos jo žalios, –Žilvinas vardu.

Žilvinas jo vardas –Baltijos dvasia.Aukso žalčiu nardosPlieno bangose.

Kai žvejai paklystaJūroj per audras, –Jis tik vienas drįstaKelią jiems surast.

Įžūliem drąsuoliam,Kur dievų nebos,Bangos šaltą guolįSmiltyse paklos.

Priešmirtinio šalčioSkraistėm apsiausti,Pamatys jie žalčioVeriančias akis.

20

Bet nūnai toks gerasEglei! Nuostabu!Žalio šilko skarosSupa juos abu.

Eglė spindi, kaistaDžiugesio jausmu.Nors labai čia keista,Bet drauge ramu.

Sako jis: – Tą kartąTu mane šaukei,Kai, brolių nubarta,Pajūry verkei.

Ašarėlės sūriosKrito vandenin – –Jos mane užbūrėKerinčia ugnim.

Tuomet nusibodoMan draskyt tinklus,Nežabotus jodytViesulus aklus.

21

Baltijos aš vėjas,Jūroj gyvenu. –Aš tavęs ilgėjausDaug naktų, dienų.

Akys man ištįso – –Ak, tu pas mane!Supsiu tave visąMeile ugnine!

Turtų man be galo,Jų nesuskaitau. –Perlais ir koralaisPuošiu kaklą tau.

Liemenį apjuosiuAušrinės plaukais.Žuvys kelią šluos mumŠilko pelekais.

Jūrmergės undinėsTau kasas šukuos.Žvaigždės deimantinėsSumirgės plaukuos.

22

Žėri žalčio rūmai, –Gintaro takai – –Juos vynioja dūmaiKaip žalsvi rūkai.

Žuvys ir žuvelėsŠmėkščioja būriais,Nešinos žvakelėm –Jūrų žiburiais.

Krištolinės taurės –Indai puotai skirti. –Meškos baltagaurėsKojom atsispirti.

Žvaigždės jūrų guolyŠvysčioja veidan,O varpai skenduoliaiDindi: dan dan dan!

Klostuos šimtaraščiuosMigdosi diena.Eglė susimąsčius,Tarsi ko liūdna.

23

Ko širdelė plasta,Kas gi ją supras?Kam laivai tie skęsta,Žūva per audras?

Iriasi nuo krantoVasaros naktis – –Žilvinas suprantaJos visas mintis.

– Tebūnie, Egluže,Taip, ko nori tu, –Te laivai sudužęNegraudins krantų.

Tau prisiekiu vaikoAšara tyra:Jūra nuo šio laikoBus visiems gera.

Saulėje sužibus,Žais ji vandenim – –Baltija rami bus,Kol tu su manim.

24

ŽEMĖS ILGESYS

Slenka, bėga metaiKaip giedri diena.O dukters nematoTėviškė sena.

Eglė laimingiausiaIš visų marčių:Ji nelieja gausiaiAšarų karčių.

Čia ji karalienėMėlynų bangų, –Čia ji naktį dienąSaugoma sargų.

Jai kiekvienas draugas, –Ji visiems gera.Trys sūneliai augaIr viena dukra.

Eglė jiems dainuojaDaug skambių dainų,Kaip močia senojiSiuntė raut linų.

25

– Pasakyk, mamute,Kas gi tie linai?– Kaip ir jūs akutės,Žydi mėlynai.

Daug dainų dainavoNeprašyta ji:Apie grėblį klevoIšrašytąjį;

Apie debesėlį,Plaukiantį dangum;Apie bitinėlį,Kvepiantį medum.

Dainos nenubostaŽemės tolimos –Kaip sidabro juosta –Kraitinė mamos:

Žydras tulpių raštas –Močios palaikai – –– Mama, kur tas kraštas?Stebisi vaikai.

26

– O, mieli vaikeliai,Jis toli, tikrai!Ten, kur palei keliąSvyra jovarai.

Žemė ten gimtoji, –Tėviškė mana!Ten dabar kvatojasŠienpjūvio daina.

Žilvine, žalteli,Leiski, leiski musĮ tėvelių šalįAplankyt namus!

Devyni jau metai,Ne viena diena, –Kaip dukters nematoTėviškė sena.

Saulės aš pasilgau,Kvepiančių barų – –Man be galo ilguBrolių, seserų.

27

Žilvinas niaurus toks.Kodėl? Nežinai.Mylimas, nerūstauk –Juk ne amžinai!

Kregždele ji skristų,Plauktų ji gulbe. –Vyras nebedrįstaEglės atkalbėt.

Ir vaikus ji vedasŽemėn per marias, –Ir sugrįžti žada,Kada jis norės.

Žilvinas neširsta,Mąsto neramus, –Eglei kaip užkirstiKelią į namus.

– Eikite, nesvarbu, –Sako, – ryt, poryt. –Tik pirma tris darbusDuosiu padaryt.

28

Kurpės štai, Egluže,Sudėvėki jas!O kai bus aplūžę,Gausi vėl naujas.

Žilvinas tai žino –Eglė nusivils:Kurpės geležinės –Niekad nenudils.

Jau ir Eglė mato –Jų nesudėvės,Nors ir šimtą metųJas kasdien avės.

Pamary žiniuonė,Žinoma seniai. –Eglė siunčia ruonį –Ką patars jinai.

– Minsi jas be galo, –Sako, – nepadės,Kolei ant priekaloKalvėj pagruzdės.

29

Ruonis prie tos kalvėsNuplaukė risčia.Kalvis raudongalvisJai padėjo čia.

Žilvinas neširsta, –Mąsto neramus,Kuo būdu užkirstiKelią į namus.

Duoda jai kuodelį –Balzgani šilkai.Lig pirmų gaideliųJį suverpt – niekai.

Bet šilkai nemąžta –Naktys dienos trys. –Kas padės šią naštąNuo pečių nurist?

Eglė siunčia ruonį,Tegu sužinos,Tepaklaus žiniuonės,Raganos senos.

30

– Susikurk ugnelę, –Pataria jai ta, –Mesk į ją kuodelį, –Ir bėda baigta!

Eglė tik pamatė,Baigiant šilkui degt,Kaip ugny gyvatėRaitėsi juoda.

Vyras kitą dienąKą gi bedarys, –Duoda jai dar vienąDarbą padaryt.

– Išsikepk ragaišį,Neik be jo tenai!Kokios būtų vaišės? –Tu pati žinai.

Indai kur nudėti,Suslėpti giliai.Tiktai vienas rėtisKėpso nuošaliai.

31

Ėmus rėtį šitą,Kiaurą nemažai, –Reikia įmaišytiIr iškept gražiai.

Eglė nesikrimto, –Greit išsivaduos:Senė metų šimtoPatarimą duos.

32

JIE PRISIEKĖ

Eglei skruostuos žydiSpindulys jaukus – –Žilvinas palydiŽmoną ir vaikus.

Krantas. Eglė žinoČia visus kelius.Vyras ją graudinaSkausmo žodeliu:

– Išeini tu drąsiai,Vejama dalios. –Tik ar besurasiKelią atgalios?

Vėjas geležinisPučia su ledais –Tai iš tos tėvynės,Kur pasigedai.

Žmonės ten gyvenaTamsūs ir pikti;Pražudys jie mane,Žūsi tu pati.

33

Kuo vardu žaltys, tenJei kas paminės, –NebepamatysitNiekados manęs.

Neberasit kelioGintaro pilin – –Veltui kris vaikeliųAšara gaili.

Kai devintą sykįSaulė nusileis,Jūs prie jūros grįšitTais pačiais keliais.

Prieš bangas sustojus,Šauk mane vardu. –Bangos tekartojaTūkstančius aidų.

Jeigu gyvas būsiu, –Pieno kils puta.Jei klastingai žūsiu, –Kraujo kils puta.

34

Tardami sudievuPaskutinįsyk,Jie prisiekė tėvoVardo nesakyt.

35

GRĮŽIMAS TĖVIŠKĖN

Pamariu pareinaEglė su vaikais. –Visi traukia dainą,Žengdami laukais.

Smilgos, ramunėlėsLinksta pakelėm. –Ir vaikų galvelėsMarguoja gėlėm.

Čia linksmi paukšteliai,Čia margi drugiai, –Šnara palei keliąPlaukianti rugiai.

Ten šienauja pievas, –Ganosi avis.Žilagalvis tėvasVartuos bestovįs.

Tėviškę ji senąJaučia taip arti. –Čia vaikystę menaKiekviena kertė.

36

– Tėve, ak, tėvuti!– Egle, ar tai tu?– Gera, gera būtiVėl visiems kartu!

Ašara senukuiRaukšlėmis nuslinko, –O maži anūkaiTūpčioja aplinkui.

Su tinklais pareinaVyrai nuo žūklės. –Sesės meta dainą,Dundančias stakles.

Susirinko gentys,Giminės, draugai – –Pasakojo, rentėEglė jiems ilgai.

Kaip gyveno jūroj,Kaip gražu tenai: –Sesės – bangos sūrios,Broliai – vandenai.

37

Žodžiai birte byra, –Krykštauja vaikai – –Bet kodėl tu vyrąJūroj palikai?

Naujos kalbos kyla,Klausimų eilė.Eglė čia nutylaTartum nebylė.

– Egle, jūs nuo šioleiLiksite pas mus.– Ne, seselės, broliai, –Grįšim į namus,

Kai devintą sykįSaulė nusileis…Jie nenor klausyti, –Niekad neišleis.

– Garbstėm ir vaišinomTris dienas naktis, –O lig šiol nežinom,Kuo vardu žaltys.

38

Taip kamantinėjoBroliai devyni. –Eglė neminėjoNieko apie jį.

Apmaudo nerodę,Broliai pagalvos,Kaip išgauti žodį,Vardą vyro jos.

– Švento Jono naktįKlausime žvaigždės,Imsim laužus degti, –Raganos padės.

39

IŠDAVIMAS

Ramunėlių dienąVaikai ramunesRankioja po šieną,Kaišo šiaudines.

Ir papartis žydiVidury nakties – –Girioj pasiklydus,Žvaigždele jis švies.

Pragaras juodasisSaugot jo išeis, –Piktos žemės dvasiosVisą naktį žais.

Juostos šimtaspalvėsPrieš mėnulį džius, –Šliaužios devyngalvis,Grauždamas medžius.

Žiną šerno kinįIr vilkų kelius,Laumės ir miškiniaiŠoka ratelius.

40

Skambina paparčiuos,Aidi per girias: –Kelia miško marčiosRūkstančias taures.

Taurėse ne vynas,Žėrintis juodai, –Niekas nė nežino,Kad pikti nuodai.

Kas išgers – o, siaubas!Dar nuo jų nemirs: –Tam tikrai baisiau bus –Vilktakiu pavirs.

Ims visi bijotisStūgesio gailaus – –Jis lakstys besotis,Kraujo reikalaus.

Daug baisių dalykųGirių glūdumoj – –Daug baisybių tykoŽmogų sutemoj.

41

Tokią naktį delčiąĮ klaidžius miškusIšviliojo žalčioKeturis vaikus.

– Ar paparčio žiedoJie čionai ieškos? –Kūtvėla pelėdaŪksi ant šakos.

Ąžuolą – vyriausiąVedas vyrai duTankumynan, – klausia,Tėvas kuo vardu.

– Grįžus jūron, močiaKaip tėvelį šauks? –Mato, veltui kvočia, –Žodžio nesulauks.

Kriokia lyg pamišę:– Oi, nedovanosim!Prie kamieno rišim!Kailį išvanosim!

42

Greičiau medis sveikasAnglimi pajuos, –O ne žalčio vaikasTėvą jums išduos.

Uosį ir BerželįVedas iš eilės, –Bet ir jie tėvelioVardą nutylės.

Apmaudas putojaVyrų širdyse. –Dukrą stirnakojęVedasi trise.

Žada jai parodytNuostabių žiedų,Kad išgautų žodį, –Tėvas kuo vardu.

Pagrasino pančiu,Jeigu nesakys – –Ašarėlės karčiosTemdo jai akis.

43

Dėdės gal supykęNukeliaus namo, –Vieną ją palikęGirios glūdumoj.

Gal pastos jai keliąMilžinas lokys – –Ne! Vis tiek tėvelioVardo nesakys.

Nieko nesužinoPažadais švelniais – –Vyrai vėl grasinaPančiu ir velniais.

Drebulėlė klūpo,Dreba ties medžiu – –Dėdės ją išlupoVytiniu skaudžiu.

Upeliu jai tekaAšaros – graudu.Drebulė pasako:– Žilvinas vardu.

44

Aižo girią juokas –Kruvinas, šiurpus:Skambina apuokasPragaro varpus.

45

KUR NAMUČIAI NAMAI?

Paskubėk, Eglužėl,Tu vaikais vedina, –Niauriai merkiasi vėlDevintoji diena.

Bėga žalčio vaikai,Pasiilgę namų, –Svetimi čia takaiTarp žmonių svetimų.

Debesys nerangus. –Po juo saulė žemai.O tėveli brangus!O namučiai namai!

Ūžia jūra smarkyn, –Gaudžia vėtros aidai.Debesys vis artyn –Dengia dangų juodai.

Blyksi žaibas trankąs. –Pyksta jūra. Gūdu.Eglė tiesia rankas, –Šaukia žaltį vardu:

46

– Žilvine, Žilvinėl,Jau saulelė žemai. –Žilvine, Žilvinėl, –Kur namučiai namai?

Jei tu gyvas – atplaukBalta pieno puta.Jei negyvas – atplaukJuoda kraujo puta!

Be baigos atvangosDunda jūra gili.Ir banga už bangosAtskuba iš toli.

Baltaskarių bangųVainiku apsupta,Atliūliuoja… Baugu!Juoda kraujo puta.

Ne vėjinga nakčiaLūžo nendrė žalia –Laužė Eglę kančia,Sielvartinga dalia.

47

– Kas nužudė? Kuris?Žilvinėli brangus!Te jį žemė praris!Te užgriūn jį dangus!

Kas iš jūs keturiųLaužė žodį? Skaudu!Ką vadinti turiuIšdaviko vardu?

Prie jos kojų slidžiaiPrisiglaudus staiga,Sušlamėjo gūdžiaiKruvinoji banga:

– Saulei tekant, anksti,Mūs dukrelės žinia –Dalgiais broliai piktiUžkapojo mane.

Sudejavo. Ir vėlAtgalios ėmė plaukt – –Žilvine, Žilvinėl!Dar sustoki, palauk!

48

Eglė šaukia kaip gal,Kad sugrįžtų jisai.Bangos rieda atgalIr išnyksta visai.

Trys žaltienės sūnaiŽvelgia rūsčiai, stačiai,O dukrelė… JinaiVien kukčioja karčiai.

Keikia prakeiksmu jąMotinėlė tikra:– Būk prakeikta!.. Deja!Išdavikė dukra!

Virski drebule tu! –Visais lapais drebėk!Paukštis joks nenutūpsPrie tavęs, nečiulbės.

Tešukuos, tegu rausVėtra plaukus piktai!Tegu lietūs išprausTau veidelį baltai!

49

Nusileido naktisAnt laukų ir kaimų –Kas gi mus pasitiks? –Be namų, be namų…

Jau naktelė tamsi –Šen bei ten žiburys – –Namuose jau visi,Užsisklandę duris.

Trobelytė menkaIr ugnelė skaidri – –Atiduotum kažką! –Kam tu jos neturi?

Ūžkit, vėtros, smarkiau!Barkit, guoskite mus!Mes negrįšim daugiauNiekados į namus!

Jums nelemta, sūnai,Augt berneliais dailiais!Jus užkeikiu nūnai: –Virskit medžiais žaliais!

50

Ąžuolas šiuos laukuosBus miškų pažiba.Uosis oš. Ir kukuosGegužėlė raiba.

Ir Berželis… Prie joLiemenėlio dailausMergužėlė rymos,Kai bernužio ji lauks.

O pačiam vidury,Užsiskleidus skara,Aš – Eglelė niūri –Seno žvejo dukra.

Ir vienodai tamsiVasarėlė žiema –Mėlynam liūdesyRymosiu laukdama.

Man prie šono linguosČia sūnai milžinai – –Priešais jūra banguosAmžinai, amžinai – – –