FILOSOFIJA

B. Gudaitytė

Filosofijos aprašasFilosofijos dalykas yra skirtas supažindinimui su filosofija: su

filosofijos aptartimi, pagrindinėmis kryptimis ir problemomis, svarbiausiomis filosofijos kategorijomis. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas kosmologinėms, ontologinėms, epistemologinėms, etinėms ir estetinėms problemoms aptarti, atskleidžiant jų esmę ir sąsajas su kasdieniu žmogaus gyvenimu, pateikiant reikšmingiausias filosofines pozicijas, bandžiusias istorijos eigoje spręsti tas problemas.

Kita filosofijos dalyko dalis yra skiriama filosofinės refleksijos praktikai: šio dalyko pagrindu ugdomi gebėjimai savarankiškai mąstyti, analizuoti ir vertinti įvairius kasdienio gyvenimo reiškinius, atpažinti žmonių nuomonėse ir argumentuose filosofiškai angažuotų pasaulėžiūrų elementus. Filosofijos dalyku formuojamos humanitarinės-socialinės krypties kompetencijos.

Rekomenduojama literatūra Anzenbacher A. 1992. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis. Biržys R., Jasmontas A., Kačerauskas T., Kunčinas A. 2006. Filosofijos pamatai. Vilnius: VGTU. Caratini R. 2007. Filosofijos įvadas. Vilnius: Kronta. Colli G. 2000. Filosofijos gimimas. Iš italų k. vertė D. Zabielaitė. Vilnius: Aidai. Jaspers K. 1998. Filosofijos įvadas. Vilnius: Pradai. Halder A. 2002. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma littera. Hartmann N. 2001. Filosofijos įvadas. Vilnius: Pradai. Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika (1977); Viduramžiai (1980), Renesansas I (1984), Renesansas II (1986), Naujieji amžiai

(1987). Sud. B.Genzelis. Vilnius: Mintis. Fürst M., Trinks J. 1995. Filosofija. Vilnius: Lumen. Gaarder J. 2004. Sofijos pasaulis: romanas apie filosofijos istoriją. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. Vilnius: Tyto alba. Hadot P. 2005. Antikos filosofija – kas tai? Iš pranc. k. vertė A.Grigaravičiūtė. Vilnius: Aidai. Jaspers K. 1998. Filosofijos įvadas. Iš vok. k. vertė A.Šliogeris. Vilnius: Pradai. Kenny A., John P. 2007. Philosophy in the Modern World. Oxford: Clarendon Press. Kunzmann P., Burkard F.P., Wiedmann F. 1998. Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma Littera. Kuhn T. S. 2003. Mokslo revoliucijų struktūra. Vilnius: ALK. Lietuvos filosofinė mintis (chrestomatija). Sudarė ir parengė Mikelaitis G. 1996. Vilnius: Aidai. Maceina A. 2000. Filosofijos kilmė ir prasmė. Raštai, VI t. Vilnius: Mintis. Mickūnas A., Šliogeris A. 2009. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. Nagel T. 2001. Ką visa tai reiškia?: labai trumpas įvadas į filosofiją. Iš anglų k. vertė A.Degutis. Vilnius: Baltos lankos. Needleman J. 1986. The heart of philosophy. San Francisco: Harper & Row. Nekrašas E. 2004. Filosofijos vdovėlis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Philosophy: the basic issues. 1990. Edited by E. D. Klemke, A. David Kline, Robert Hollinger. New York: St. Martin‘s Press. Plėšnys A. 1996. Filosofijos įvadas. Vilnius: Pradai. Seneka L.A. 2005. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. Šliogeris A.2001. Kas yra filosofija. Vilnius: Strofa. Tatarkiewicz W. 2001-2003. Filosofijos istorija. Vertė D.Kapačauskienė, J.Skersytė. T.1-3. Vilnius: Alma littera.

STUDIJŲ VERTINIMAS

Vertinama 10 balų sistema. Galutinis vertinimas yra sudėtinis: žinios ir gebėjimai vertinami kaupiamuoju balu.

Galutinį pažymį sudaro: 20 % - Kontrolinis darbas 30 % - Koliokviumas 40 % - Egzaminas

Paskaitų temos I (20 proc.)

I. FILOSOFIJOS APTARTIS Pirminis filosofijos supratimas. Žodžio „filosofija“ etimologija. Filosofijos kilmės šaltiniai: nuostaba, abejonė, kančia. Pagrindiniai filosofijos klausimai ir jos suskirstymas. Filosofijos aptarimas, lyginant ją su specialiaisiais

mokslais, religija ir menu. Bandymas apibrėžti filosofiją kaip mokslą. Pagrindinės filosofijos kryptys: Platono trikampis. Filosofijos suskirstymas (disciplinos). Dabarties filosofijos kryptys: fenomenologija,

egzistencializmas ir hermeneutika.

Paskaitų temos II (30 proc.)I. ONTOLOGIJA – MOKSLAS APIE TIKROVĘ Tikrovės pažinimo problema. Klasikinės būties teorijos. Aristotelio ontologinės perskyros. Aristotelio priežastingumo teorija. Transcendentalijos: būtis, vienis, tiesa, gėris, grožis.II. GAMTOS FILOSOFIJA Kūno, erdvės ir laiko sampratos. Neorganinis ir organinis pasaulis. Priežastingumas ir neapibrėžtumo principas. Teleologija ir entelechija. Žmogus ir visata.III. EPISTEMOLOGIJA: PAŽINIMO TEORIJA Savimonės filosofija. Filosofinė pažinimo problema: empirizmas ir racionalizmas. Priežastingumo problema D. Hume pažinimo teorijoje. Pažinimo sąranga pagal I. Kantą.

Paskaitų temos III (50 proc.)

Filosofinė etika

Filosofija ir kalba

Ese

Kas yra filosofija?

Mokslas, kuris stengiasi atsakyti į visus klausimus? Super mokslas.

Užsiėmimas, kai „šnekama nežinia apie ką“? Tuščias užsiėmimas.

Filosofija – visų mokslų motina! Filosofija – sielos terapija! Filosofija: mokslas ar menas?

....................................................................... Pats klausimas jau yra filosofinis.

Terminas Philosophia Philein – mylėti Sophia – išmintis

Sophos – “išminčius”, žmogus, kuris nusimano ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą.

....................................................................... Filosofija – tai išminties meilė.

Žodžio “filosofija” autorius

Žodžio “filosofija” autoriumi yra laikomas Pitagoras (590 – 500 pr. Kr.).

Filosofus mini ir Heraklitas Efezietis (540 – 480 pr. Kr.).Istoriškai patvarią reikšmę suteikė Sokratas (470 -399).Platonas (427 – 347) “Sokrato apologijoje” Sokrato ir

išmintingosios Diotimos pokalbyje nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu.

Filosofai yra ne išminčiai, o mylintys išmintį (Sokratas).

DIOTIMA: Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvo ir Metidės [Išminties - Red.] sūnus Poras [Apsukrumas - Red.]. Vos jiems pavalgius, o valgio buvo į valias,atėjo prašyti išmaldos Penija [Neturtas - Red.] ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigęs nuo nektaro - vyno tada dar nebuvo, - išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą [Meilę - Red.]. Štai kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o Afroditė graži. Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė visą jo likimą: jis visados neturtingas, ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus, kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visa, kas gražu ir gera, jis drąsus, narsus,atkaklus, puikus medžiotojas, nuolat rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsisvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žynys, kerėtojas ir sofistas. Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta, tačiau, paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja. Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis taip pat yra viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir Štai kodėl: iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys, nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas,esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.

SOKRATAS: Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?DIOTIMA: Bet tai aišku ir vaikui,-tie, kurie yra tų dviejų priešybių vidury; jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis -

vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas - meilė to. kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant - jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės: jo tėvas išmintingas ir turtingas, o motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis. (Puota, 203b-204b//D 53-54).

Teorinė ir praktinė filosofija Filosofija kaip teorija siekia pažinti

pasaulio visumą, o ne jos dalis. Jai būdinga, remiantis pradiniais principais paaiškinti daugybę įvairių reiškinių. Ji siekia aprėpti visa, kas įmanoma. Ji atsiranda specialiųjų mokslų tyrimo pradžioje ir pabaigoje kaip bendras pasaulio pažinimas. Ji atsiranda kaip klausimas “iš kur”, kaip klausimas apie pagrindinės priežasties priežastį ir kilmę. Visuotinumas yra filosofijos kaip teorijos požymis. Jai būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius. Teorinė filosofija siekia pažinti tikrovę arba galutinę pasaulio esmę.

Filosofija kaip praktika siekia išsiaiškinti, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis, kokia jo vieta pasaulyje; siekia nušviesti jo pašaukimą ir jo gyvenimo prasmę. Praktinė filosofija siekia padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje. Todėl ji artimesnė pasaulėžiūrai, o ne mokslui. Praktinė filosofija atsiranda kaip klausimas “kur link”, kaip klausimas apie tikslą arba visų dalykų pabaigą. Praktinė filosofija yra orientuota į vidų, į asmenį, į savęs pažinimą; taigi ji siekia prasmės pažinimo.

Filosofijos kilmė

Pradžia. Pradžia yra istorinis įvykis, kuris parodo ar atskleidžia tai, ko anksčiau nebuvo, o dabar atsirado. Šis įvykis turi kalendorinio laiko formą, kuriame atsiranda ir šiuo atsiradimu baigiasi: pradžia yra praeinanti pačia savo prigimtimi. Siejamas su chronologiniu laiku.

Pradas. Pradas yra amžinas, nekintantis visa ko pagrindas. Pradas yra ne istorinė, o esminė išraiška. Jis yra už, virš, anapus visų buvimo formų ir tuo pačiu kiekvienoje iš jų. Siejamas su kairos (amžinybės, akimirkos, Viešpaties atėjimo) laiku.

Klausimas

Subjektas (kas klausia) Objektas (ko klausia) Tikslas (kam, vardan ko klausia)

Šios prielaidos pranoksta patį klausimą. Taigi turi būti kažkas anksčiau už klausimą, kažkas, kas pagimdo patį klausimą.

Aptartos sąvokos

Filosofija (philein ir sophia) Pradžia ir pradas Objektas ir subjektas Chronos ir kairos Reikšmė ir prasmė Ženklas ir simbolis

Filosofijos kilmės šaltiniai

Nuostaba Abejonė Kančia

Filosofijos istorijos pakopos

Antika VII – V a. pr. Kr. – Ikisokratika (Talis (vanduo),

Anaksimandras (apeiros), Empedoklis (4 žemės elementai + meilė ir neapykanta), atomistai (Demokritas), Parmenidas ir Herakleitas ir kt. gamtos filosofai – hilezoistai - (arche, logos)

V – IV a. pr. Kr. – Klasika (sofistai (Protagoras), Sokratas, Platonas (akademija), Aristotelis (licėjus))

IV a. pr. Kr. – I a. pr. Kr. – Helenistika (stoikai (Zenonas, Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus), epikūriečiai (Epikūras), skeptikai (Pironas, Sekstas Empirikas)

I – VI a. – Senovės fil. pabaigos laikotarpis – Filosofijos ir religijos suartėjimas (mistinė kryptis – Filonas, Plotinas ir neoplatonikai)

Krikščioniškoji filosofija

I – VI a. – Patristika (Rytų (Grigalius Nysietis)ir Vakarų Bažnyčios Tėvai (Augustinas) – apologetai ir sistematikai)

Gnostikai – sinkretinė doktrina, siekusi sujungti Rytų ir Vakarų idėjas (Origenas)

Viduramžiai

IX – XIV Scholastika - mokyklinė filosofija – aristotelizmas (Tomas Akvinietis – domininkoniškoji m-la);

- augustininkai (Šv. Bonaventūra – pranciškoniškoji m-la; Oksfordas)

- škotizmas (Dunsas Škotas)

Renesansas

XV – XVI a. – susiformuoja pagrindinės moderniųjų laikų filosofijos temos

humanizmas – Montaigne (ese) gamtos fil. – Bruno religijos filosofija - Kuzietis, Bohme)

Naujieji laikai

XVII – XVIII a. – empirizmas (anglosaksų fil.) ir racionalizmas (Rene Descartes)

Vokiečių fil. (Immanuelis Kantas) Prancūzų fil. (Blezas Pascalis)

Naujausieji laikai

XIX – XX a. – pokantinė filosofija idealistinė - Fichte, Schellingas, Hegelis,

Schopenhaueris materialistinė – Feuerbachas, Marxas;

pozityvizmas – Comte) XX a. - fenomenologija,

egzistencializmas, hermeneutika, analitinė filosofija

Dabarties filosofija

Nuo 2-ojo Pasaulinio pasaulinio karo (postmodernistinė filosofija)

Specialiųjų mokslų klasifikacija

1. Realieji mokslai1.1. Gamtos mokslai (pvz., fizika, chemija,

astronomija, teorinė medicina, biologija).

1.2. Kultūros mokslai1.2.1. Dvasios mokslai (pvz., istorija,

religijotyra, kalbotyra ir menotyra)

1.2.2. Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai

2. Formalieji mokslai (pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija)

Realieji mokslai

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); čia galima skirti istoriją, kalbą ir meną, kaip žmogiškosios dvasios kūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumus.

Formalieji mokslai

Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat tų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas, t.y. padarymas, kad jas būtų galima "skaičiuoti".

Teologija – mokslas apie Dievą. Ji remiasi apreiškimu.

Panašumai tarp realiųjų mokslų ir filosofijos

Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką: ikimokslinį, kasdienį patyrimą.

Filosofiją ir realiuosius mokslus sieja pažinimo siekimas, bet skiria pažinimo būdas.

Skirtumas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos - 1 Realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra

patirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios srities ribų: nurodydami grindžiamuosius ryšius, jie aiškina vieną empirinį dalyką kitu, kuris priklauso tai pačiai sričiai. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo, tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galutines sąlygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamatą. Patyrimo sąlygos ir pamatai, apie kuriuos klausia filosofija, nėra kažkas empiriška, nėra patirtiniai daiktai šalia kitų patirtinių daiktų. Filosofijai rūpi to, kas empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniais dalykais. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir pamatai.

Skirtumas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos - 2

Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti, nes jų tema (objektas) yra apribota tam tikru aspektu. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empiriška (ar, atitinkamai, jo sričių), neempirines sąlygas, kaip apie visumą. Net nagrinėjant atskiras sritis (žmogų, gamtą, pažinimą, istoriją ir t.t.), jai rūpi atskiros srities visuma ir jos galimumo sąlygos.

Skirtumas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos - 3

Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą. Filosofijos metodas greičiau yra pats filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį.

Išvada

Realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Tad jie visumos kaip tik ir nepažįsta, nes ji niekada nebūna šių mokslų tema.

Filosofija, priešingai, yra nukreipta į visumą.

Filosofija ir realieji (specialieji) mokslai

Empiriniai klausimai

Kiek dantų turi baltoji meška?Kada lydosi varis?Kas atrado Australiją?Kokiu greičiu krenta kūnai?Kiek naftos suvartojama Austrijoje?Kokių nuodų esama musmirėje?Kuo pavojingos atominės elektrinės?Kas nugalėjo tautų mūšyje prie Leipcigo? Ar vengrų kalba yra indoeuropiečių kalba?

Filosofiniai klausimaiKodėl yra būtis, o ne greičiau niekas?Kas yra pažinimas?Kas yra tiesa?Ar yra laisvas apsisprendimas?Kas yra žmogus?Kas yra gyvybė?Kokia žmogaus būties prasmė?Kas yra dorovinis gėris?Kas yra menas?Ar istorija turi prasmę?Kas yra kalba?Ar egzistuoja Dievas?

Bandymas apibrėžti filosofiją

Filosofiją kaip mokslą galima nusakyti tik labai plačia ir neapibrėžta prasme.

Mokslas čia reiškia tarpusavyje susietų žinių visumą.

Fundamentinis mokslas

Filosofija klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygas ir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės; empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais.

Ji yra fundamentinis mokslas, nes klausia apie galutinius, neempirinius pamatus, t.y. apie empirijos fundamentą.

Universalusis mokslas

Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę (ar jos dalinę sritį) ne tam tikru aspektu ir ne tam tikro metodo požiūriu, bet visuotinai.

Ji klausia apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas.

Todėl filosofija yra universalusis, o ne specialusis mokslas.

Protu besiremiantis mokslas

Filosofija pretenduoja į tai, kad visi jos teiginiai būtų pagrįsti protu, t.y. kiekviena protinga būtybė (kiekvienas žmogus) galėtų suprasti, kad šie teiginiai pretenduoja į griežtumą ir kodėl jie pretenduoja.

Taigi perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių patyrimo galimybės sąlygų neturi savyje nieko fantastiško ar poetiško, o pretenduoja į argumentuotą neabejotiną griežtumą.

Kritinis mokslas

Kadangi filosofija klausia apie patirtinės tikrovės galimybės sąlygas, ji iš principo abejoja mūsų visų (kasdieniu ir specialiųjų mokslų atskleistu) patirtiniu pasauliu.

Filosofija yra universali kritika, kuri, kaip protu besiremiantis mokslas, sprendžia apie bet kokią nuomonę, bet kokį pasaulėvaizdį, bet kokį aiškinimą.

Filosofija yra ideologijos kritika, religijos kritika, technologijos kritika, visuomenės kritika.

Ji kovoja su bet kokiu nekritišku dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją.

Apibrėžimas

Filosofija yra protu besiremiantis kritinis mokslas apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas.

Mokslų klasifikacija

Menas - Estetika Aistètikos sąvoka talpina dvi reikšmes: juslinis suvokimas

ir žmogaus prigimties emocionalumas, jausmingumas, intuicija.

Estetika yra meno teorija, kur žmogaus kūryba suprantama kaip natūralus gamtos atspindys įvairiose meno rūšyse (mimesis – mėgdžiojimas).

Menai skirstomi į poeziją, muziką, vaizduojamuosius (pvz., architektūra, skulptūra, tapyba) ir vaidybinius (pvz., teatras, šokis, filmas) menus.

Filosofija ir menas Menas yra toks vaizdavimosi būdas, kuris pats sau yra

tikslas ir kuris, nors ir be tikslo, bet visuomet skatina sielos galių kultivavimą, nukreiptą į bendravimą tarp žmonių (I.Kantas). Čia aptinkame du svarbius dalykus:

1. Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats. Jis nėra subordinuotas jokiam išoriškam jo atžvilgiu tikslui. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkiškai techniško gaminimo.

2. Menas perteikia ir išreiškia tam tikrą informaciją. Jis yra komunikatyvus.

Mene svarbu:

1. kas yra perteikiama ar išreiškiama, t.y. dvasinis turinys.

2.terpė, medžiaga, kurios pagalba perteikiama arba išreiškiama idėja.

Meno kūrinyje abiejų šių pusių priešprieša yra įveikta ir perėjusi į tobulą turinio ir medžiagos vienovę.

Kaip tobula turinio ir išraiškos (medžiagos) vienovė, meno kūrinys yra gražus.

Grožis ir tvarka Antikoje kosmosas suvokiamas kaip tobula harmonija. Tai

tobuliausia grožio forma, kuriai būdingas vientisumas, nors sudedamosios jos dalys įvairios.

Pitagoriečiai pasaulio pradu laikė skaičių. Muzika yra skaičių mokslas. Visa, kas egzistuoja, yra baigtinumo (įvairovė) ir begalinumo vienovė (forma, idėja).

Grožis pajuntamas jusliškai, tačiau sielą traukia tik tokie daiktai, kurie tiesiogiai sąveikauja su idėja. Daiktas gražus dėl jame spinduliuojančio grožio.

Menas – formų forma (Plotinas). Akmuo, kaip meno kūrinys, t.y. paverstas gražia forma, atrodys gražus ne dėl to, kad jis yra akmuo, bet dėl formos, kurią jam suteikė skulptorius, gerai išmanantis meno reikalavimus, dėsnius, savitumus.

Aukso vidurio taisyklė Antikos skulptorius Fidijas (Renesanse – L. Da Vinčis, Botičelis ir

kt) griežtai laikėsi “aukso pjūvio” proporcijos taisyklės – tai tobula pusiausvyra tarp didesniojo ir mažesniojo: didesnė dalis (d) sutinka su mažesniąja (m) taip, kaip visuma (d+m) su didesniąja dalimi (d). Šią taisyklę išreiškė skaičiais: 1 1 2 3 5 8 13 21 ir t.t.

Ši taisyklė atsispindi gamtoje: eglės, kankorėžiai, lapai, kriauklės, gėlių žiedai ir t.t.

Nesilaikant šios taisyklės, galima “sąmoningai” sugriauti, suardyti kosmoso tvarką.

Aristotelis šią taisyklę pritaikė etikoje (mokslas apie moralę).

Gėris, grožis ir tiesa Kalokagatija (kalos – gražus, agathos – geras)

– tai filosofija apie kūno ir dvasios harmoniją. Menininkas turi būti kalokagatiškas žmogus –

doras ir išmintingas, sveikas ir šviesus (Platonas).

Žmogus, būdamas harmoningas, t.y. pasižymintis kūno ir dvasios darna, įkūnija grožį.

Meno poveikis Katarsis – apvalymas, gydymas. Siela meno pagalba

apvaloma nuo afektų, netvarkingų polinkių, nedorovingų aistrų, kurios užtemdo protą ir suardo harmoniją.

Menas ugdo ir kreipia žmogų idėjos link, tobulina charakterį, stiprina valią ir protą, sutaurina jausmus.

Menas padeda pajusti gyvenimo pilnatvę – grąžina prie vertikalios gyvenimo krypties.

Tampama tuo, į ką sutelktas dėmesys. Protas seka akių žvilgsnį. Esi tuo, ką žinai.

Meno kalba

Simbolis ir ženklas.Filokalija (philein – mylėti, kalos - grožis) – mylėti

grožį ir suvokti jo esmę gali tik išmintingas žmogus – skaitantis simbolius (Augustinas).

Simbolinei mąstysenai svarbūs ne priežastiniai daiktų ryšiai, o prasmių jungtys.

Boecijus (5 - 6 a.)

Musica universalis

(transcendentinė šviesa) Musica humanus

(proto šviesa) Musica instrumentalis

(elektrinė lempa)

Tomas Akvinietis

Grožis priklauso nuo 3 esminių sąlygų:1. Vientisumo arba tobulo paprastumo (integritas);2. Proporcingumo arba darnumo (consonancia);3. Aiškumo arba formos spindėjimo (claritas) - gražus

daiktas atrodo spinduliuojantis šviesą. Šviesa grožiui kaip akis regėjimui (Wittelo).

Grožis kaip visuma, kaip daikto esmė yra išgyvenamas kontempliacijos (susitapatinimo) būdu.

Šviesos metafizika mene

Bizantijos menininkai laikėsi principo, jog šviesa yra tikrasis grožis. Šviesa yra bendresnė kategorija negu grožis. Šviesa suvokiama dvasinius regėjimu”, todėl ji prieinama net neregiui.

Ikonoje slypi 3 skirtingi šviesos pavidalai:1. Auksinio fono, aureolės šviesa žymi dievišką tikrovę;2. Veido šviesa žymi dvasinę sielos tikrovę;3. Spalvų šviesa, kurią fiksuoja mūsų akys, žymi išorinę

tikrovę.

Meno universalumasMenas išreiškia absoliutą, nesvarbu, ar absoliutą religijos prasme,

ar tai, ką absoliutu laiko tam tikra epocha, visuomenė, kultūra.Menas yra “neišsakomybės tarpininkas”, nes baigtiniu būdu

atvaizduoja begalybę.Menas yra būties į-vaizdinimas (Heideggeris).Menas atskleidžia būtį “faktiniame egzistavime (Gadameris).Menas priverčia mus stabtelėti ir atsiverti tikrajai Tikrovei, susitikti

ją “akis į akį”.Tikrasis meno kūrinys atskleidžia tai, ko negalima išsakyti

žodžiais, bet ką galima pavadinti Prasme. Prasmė prasideda ten, kur baigiasi suvokimas, nes prasminga ji ne todėl, kad ją mąstome, bet todėl, kad ji YRA.

Išvados Meno, kaip ir religijos bei filosofijos pagrindinės funkcijos yra

egzistencijos nuskaidrinimas, savojo“Aš“ suvokimas, orientavimasis pasaulyje ir savo paties gyvenime, egzistencijos ir pasaulio peržengimas link dievybės. Todėl menas, filosofija ir religija yra susiję tarpusavyje.

Lengva nurodyti skirtumą tarp filosofijos ir meno: filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo), tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atlieka juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą - vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas ir aiškumas, menui - visuotinai reikšmingas kūrinio grožis.

Filosofija ir religijaŽmogus nuolat išgyvena ryšį su begalybe, amžinybe, visuma.

Įsisąmonintas bei pripažintas šis ryšys yra religija. Religijos puoselėjamas santykis su begalybe nėra vien abstrakti filosofijos

sąvoka, o konkreti žmogaus išgyvenama patirtis kaip tikrovė, kaip konkretus faktas, kaip esamybė.

Religinė patirtis negali būti atsieta nuo kasdienės patirties apskritai, o egzistuoja kartu su visais kitais žmogiškais išgyvenimais. Tačiau religinė patirtis kokybiškai skiriasi nuo bet kokios kitos patirties, nes išgyvendami religinę patirtį, mes turime reikalą su Tikrove pačia savaime, iš kurios gali būti įtikrovintos visos kitos situacijos.

Religinė patirtis kaip Dievo ir žmogaus santykis skleidžiasi galutiniame prasmės kontekste, kur prasmės šaltinis neesame mes patys, bet prasmė gali pasireikšti tik per mus. Todėl religinė patirtis ne tik pranoksta, bet tuo pačiu pagilina ir išplečia visas žmogiškąsias patirtis.

Filosofija ir religijaNeišreiškiamų dalykų jausmas būdingas ne tik mažam išrinktųjų būreliui, jį

turi visi žmonės. Tai tokia pati galia kaip regėjimas ar sugebėjimas samprotauti. Tačiau, jei žmogui duota pažinti tam tikrus realybės aspektus, tai jam taip pat leista suvokti, jog jis žino ne viską.

Dievo Tikrovės realybė, - tai realybė savo esme, nemąstoma ir nejaučiama. Mes susiduriame ne su mūsų pačių savimone ar mūsų vidine nuotaika, o su transsubjektine situacija: tai, ką mes bandome suvokti, visiškai nepriklauso nuo mūsų suvokimo, tačiau šio neišreiškiamo turinio prasmė įsiskverbia į mus kaip akivaizdybė, kaip visai natūralus supratimo jausmas.

Mes esame persmelkti šios Tikrovės prasmės. Ir visai nesvarbu, kaip mes šią prasmę išgyvename: kaip būties vienovę, kaip dovaną, malonę (tai, ką gauname), ar kaip kapituliaciją prieš save pačius, pati Tikrovė dėl to nesikeičia, - ji yra tai, kas ji yra.

Filosofija ir religija

Klausimas apie Dievą - tai nėra klausimas apie visus daiktus, bet tai yra visų daiktų klausimas; tai ne žvilgsnis į nežinomybę, bet žvilgsnis į tai, ką simbolizuoja visi daiktai; tai klausimas, kurį užduodame už visus daiktus. Jis išreiškiamas ne mąstymo kategorijomis, bet gyvenimu, ne žodžiais, bet patirtimi.

Taip susiduriame su religinės patirties aspektu, kur prasmė prasminga ne todėl, kad mes ją mąstome, o todėl, kad ji pranoksta mūsų mąstymą. Mes susipažįstame su realybe, apie kurią paprasčiausiai žinome, kad ji yra. Mintis apie ją yra per daug galinga, kad ją būtų galima ignoruoti, ir per daug šventa, kad galėtume ją įsisąmoninti. Tai mintis, kurioje mes dalyvaujame.

Kas religiją padaro religija? Galėtų tikti toks apibrėžimas: religija yra būdas, kuriuo

žmogus egzistuoja santykiaudamas su (neperžengiamu ir šia prasme galutiniu) prasmės pagrindu, kuris, kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis, aprėpia ir būtį apskritai, ir atskiras būties sritis. Čia esama dviejų aspektų:

Religija yra visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto, šventybės ir t.t.), tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo; taigi religija yra egzistencinis žmogaus saitas su šiuo prasmės pagrindu.

Antra vertus, šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip mokymą.

Dievo kaip Būties ir žmogaus kaip būtybės santykis

Religijoje kaip ontologiniame santykyje vienintelis veikėjas yra Dievas: jis grindžia žmogaus buvimą, tuo padarydamas religiją dovana arba malone, kuriai gauti žmogus niekuo neprisideda, nes jis pats būna šia malone.

Tuo tarpu antropologinė religijos pusė yra paties žmogaus kūrinys.

Tad religija yra ne kas kita kaip Dievo atvirumas žmogui ir žmogaus atvirumas Dievui.

Žmogaus - kūrinio atvirumas Dievui - Kūrėjui pasireiškia tikėjimo veiksmu.

Ką reiškia tikėti?Tikėjimas atsiskleidžia kaip asmens aktas, kuriame asmuo tik

būdamas kito asmens akivaizdoje ir įgyja savąjį asmeniškumą. Šia prasme tikėjimas gali būti nusakytas kaip pasaulio “asmeninio” matmens indikatorius ir pamatas: tik tikėdami mes galime peržengti daiktiškumo plokštumą ir įgyti asmeniškumo matmenį, tik tikėjimo erdvėje gali susitikti Dievas ir žmogus.

Tikėjimo santykis su savo objektu - tai begalinis suinteresuotumas. “Kai sakau “tikiu tavimi”, drauge išreiškiu savo pritarimą, pagarbą ir meilę tau. Tikėjimas, atverdamas tavęs kaip asmens pažinimo kelią, leidžia man patirti bendrumą su tavimi, gyventi tavo gyvenimą, mąstyti tavo mintimis, žinoti tavo žinojimu, pažinti tavo pažinimu, dalyvauti tavo valios aktuose, matyti pasaulį tavo akimis.

Tikėjimas pakeičia mano egzistavimą, išplečia jį… Tiksliau tariant, pakeistų ir išplėstų, jei… patikėčiau…

Tik + ėjimas

Tikėjimas nėra vien tik religijos elementas, jis yra greičiau kelias, vedantis į vidinį tikrovės išgyvenimą. Vidinės patirties faktai žmogui yra faktai tikrąją šia žodžio prasme - jais netikima, jie tiesiog yra, jie patiriami, išgyvenami.

Ne mažiau akivaizdu ir tai, kad šie faktai priklauso ne nuo mūsų, mes juos tiesiog gauname. Ši patirtis niekados nėra mums akivaizdžiai duota, kad galėtume ją lyg iš šalies stebėti, joje mes galime tik būti tarsi paslaptyje.

Tikra ir tai, kad šioje realybėje prasmės yra daug daugiau nei apima mūsų suvokimas.

Religijos ir filosofijos objekto problema Koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Dažnai

religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Religijoje svarbu tikėjimas, filosofija siekia žinojimo.

Religijos filosofija yra filosofinis religijos svarstymas, t.y. svarstymas, paremtas protu; svarstymas, siekiantis žinojimo, pažinimo. Nors religijos filosofija siekia tiek, kiek siekia religija, tačiau religijos sąvoka nėra vienaprasmė ir negali būti laikoma savaime suprantamu filosofijos objektu.

Apreiškimo svarba filosofijoje ir religijoje Visos religijos remiasi apreiškimu. Apreiškimas nėra žmogaus

kontroliuojamas dalykas, jis yra aukščiau proto. Jeigu religijos filosofija apreiškimą padaro savo objektu, tai ji virsta teologija, bet jeigu apreiškimas paliekamas už filosofinio mąstymo, tuomet susvyruoja ir patys filosofijos pagrindai. Šiuo atžvilgiu filosofijai tenka sunkus uždavinys: išsaugoti save ir savo objektą.

Apreiškimas patenka į filosofavimo plotą tiek, kiek jis yra pažįstamas savo žmogiškuoju pavidalu istorijoje, tačiau apreiškimas pasilieka už filosofavimo ribų tiek, kiek jis yra tikimas kaip dieviškos kilmės dalykas.

Religijos filosofijai yra svarbios apreiškime glūdinčios idėjos. Ji artinasi prie apreiškimo vedama ne tikėjimo, bet žinojimo ir elgiasi su apreiškimo idėjomis kaip su visomis kitomis, kadangi net ir dieviškos kilmės idėjos yra svarbios mūsų žmogiškoje plotmėje.

Tačiau vis dėlto Dievas, o ne žmogus yra religijos pradininkas. Todėl religija laikosi tik Dievo ir žmogaus sąveika.

Žmogus ir apreiškimas Filosofijai svarbu štai kas: įprasminimas tikėjimu pretenduoja būti

žmogiškuoju įprasminimu. Jei apreiškimas ir išganymas yra vyksmas, kylantis iš dieviškojo prasmės pagrindo, tai žmogus yra šio vyksmo adresatas. Dar daugiau, žmogus yra būtina galimo apreiškimo sąlyga. Juk apreiškimas, kaip vyksmas ir prasmės pagrindas, galimas tik tada, jeigu jis pasiekia žmogų, pasiekia jo savitą buvimą pasaulyje, liečia jo prasmės problemas. Vadinasi, apreiškimas yra susijęs su tuo, ką nagrinėja filosofija. Klausimai, į kuriuos apreiškimas turi atsakyti, yra klausimai, kurie iškyla filosofijai. Apreiškimas gali viršyti tai, ko klausiantysis klausia, bet ir tada jis yra tik atsakymas į klausimą, kuris iš tikrųjų rūpi tik žmogui.

Suvokti Dievo ir žmogaus sąveikos esmę ir prasmę galime tik filosofinio klausimo būdu. Tokiu būdu religija ir atsiskleidžia religijos filosofijoje kaip Dievo ir žmogaus santykis: Dievas žmogaus atžvilgiu ir žmogus Dievo atžvilgiu.

Teologinės refleksijos specifiškumas Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto

mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų.

Tiesa, egzistuoja (visų pirma išvystytose religijose) tam tikra mokslinė - sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Šią refleksiją vadiname teologija. Tačiau teologijos kaip mokslo pobūdis yra visai kitoks negu filosofijos: ji yra susijusi su specialiaisiais mokslais. Teologijai svarbūs “pagalbiniai” ir specialieji mokslai (pvz. Kalbos ar istorijos mokslai interpretuojant Šv. Raštą).

Antra vertus, teologija nėra panaši nė į vieną mokslą. Bet kodėl teologija nėra toks pat mokslas kaip filosofija?

Teologijos specifiškumas: žiūrėti ar klausytis? Religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad žmogus per minėtą

egzistencinį saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą (išganymo vyksmą) liudija mitai, tradicijos ir knygos. Teologijai kaip tik ir tenka ši protą viršijančių dalykų prasminė plotmė. Jai tenka teiginiai, kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Žinoma, teologija yra proto mokslas ta prasme, kad ji siekia sistemiškai plėtoti tam tikrą religinį tikėjimą ir apibrėžti savo (dogminių) teiginių prasmę. Tačiau ji suvokia, kad judesys kylantis iš esmės pagrindo, t.y. apreiškimas, negali būti mūsų proto judesys, kad jis transcenduoja šį pastarąjį.

Su tuo susiję dar ir tai, kad religinis tikėjimas, kaip egzistencinis saitas, jungiantis su prasmės pagrindu, suvokia save, kaip peržengiantį visas galimybes, kurias žmogus turi pats iš savęs. “Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?”(1 Kor.4,7). Tikėjimas yra buvimas išrinktu. Jis neatskiriamas nuo judesio, kylančio iš prasmės pagrindo. Ši išvada dar reikšmingesnė, norint suprasti žmogiškąją praktiką. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę kaip moralinė praktika, kaip laisvas apsisprendimas. Religijos požiūriu visa žmogiškoji praktika yra susijusi ir su malonės problema.

Palyginimas

Skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusės tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogus protas.

Religija savo funkciją atlieka, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį.Ten, kur baigiasi žinojimas, prasideda tikėjimas.

Religinė patirtis Religinė patirtis kokybiškai skiriasi nuo bet

kokios kitos patirties, nes išgyvendami religinę patirtį, mes turime reikalą su Tikrove pačia savaime, iš kurios gali būti įtikrovintos visos kitos situacijos. Religinė patirtis kaip Dievo ir žmogaus santykis skleidžiasi galutiniame prasmės kontekste, kur prasmės šaltinis neesame mes patys, bet prasmė gali pasireikšti tik per mus. Todėl religinė patirtis ne tik pranoksta, bet tuo pačiu pagilina ir išplečia visas žmogiškąsias patirtis.

Religinė patirtis kaip mistinė patirtis Religinė patirtis yra tiesiogiai susijusi su mistiškumu. Būtent mistinėje patirtyje

mąstymas palieka žinias bei atsakymus ir tampa radikaliu klausimu: klausimu ne apie tai ką daryti, o klausimu apie tai, kas yra. Dievas egzistuoja kaip visų kūrinių vidinė tikrovė, todėl Jį pažinti galima tik būnant Jame, o ne kalbant apie Jį ir neieškant Jo išoriniuose “keliuose”.

Mistinė patirtis negali būti išreikšta žodžiais, nes žodžiai, žymintys tam tikras sąvokas tinka tik racionaliam mąstymui, o mistinė patirtis - tai refleksijos nepaliesta sritis, kur apibrėžtos sąvokos neturi jokios reikšmės, o kur sąvoka negalioja, tai ir pati kalba tampa neįmanoma. Tačiau kad ir kokia paradoksali yra kalba apie mistinę patirtį, kad ir negalioja jai jokie logikos dėsniai, tačiau vis dėlto - tai patirties atspindys.

Kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis, būtent, kad į mūsų klausimą nebėra atsakymo. Bet kokie bandymai tą paslaptį bent dalinai įminti paverčia ją daiktu ir tuo pačiu panaikina bet kokią galimybę atsiverti tai tikrajai Tikrovei ir akis į akį išgyventi ją savo buvimu. Ji neatsiveria jokiai kitai patirčiai, kaip tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje.

Platono trikampis: olos alegorija

Platonas (427-34) buvo Sokrato mokinys ir 387 metais Atėnuose įkūrė Akademiją - iki pat Antikos pabaigos garsėjusią filosofijos mokyklą.

Platonas savo veikale “Valstybė” pasakoja labai įdomią istoriją.

Šiame pasakojime yra 3 svarbūs dalykai: žmonės, daiktai, šviesa (prasmė).

Kasdienio patyrimo kritika

Kol žmonės pasilieka kasdienio patyrimo ribose, tol jie gyvena iliuzijų pasaulyje.

Juslėmis suvokiami reiškiniai nuolat kinta. Esmė nėra juslėmis suvokiamas reiškinys, bet

sudaro reiškinių pagrindą ir per juos reiškiasi. Pažinimas negali būti iki galo paaiškintas

remiantis vien tik juslumu.

Pagrindiniai filosofijos klausimai – Platono trikampis Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso

materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles (rega, klausa, skonis ir t.t.) ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą.

Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per "dvasios akis" vyksta tikrasis pažinimas (noesis, epistėme). Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą.

PLATONAS apie idėjų pasaulį

Idėjos – tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios.

Idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio

idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas (dievybė). Olos alegorijoje saulė simbolizuoja šią idėjų idėją.

Platono trikampis

Platono teorinė filosofija:

Kaip galimas tikrasis pažinimas?

Kaip mūsų dvasia gali pažinti tikrąją būtį?

IDĖJA / DIEVAS / ABSOLIUTAS DVASIOS FILOSOFIJA (HĖGELIS)

Platonas pateikia du mitus: Anamnezės (anamnesis gr. prisiminimas) mitas: sielos

esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių (išeinant iš olos), darosi įmanoma prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant.

Meteksės (methexis gr. dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiourgos) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas į idėjas. Todėl kaip idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja, dalyvaudami idėjose.

Platono praktinė filosofija Platono praktinė filosofija: ką reikia daryti? Jei suvokiu skirtumą tarp juslumo ir dvasios, tai

žinau, kad negaliu likti oloje – šešėlių ir iliuzijos karalystėje - privalau stengtis išsivaduoti.

Svarbiausias uždavinys – emancipacija – “paleidimas iš tėviškos globos”, “savo nuosavybės perleidimas”, t.y. atsikratymas to, kas nereikalinga.

Nuo ko noriu būti laisvas? Vardan ko? Platono dorybių samprata.

Filosofinio klausimo kėlimo svarbiausios kryptys Būties filosofija: mąstymas, pradėdamas nuo reiškinių, kelia

klausimą apie būtį - tų reiškinių pagrindą. Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas ne-savimonėje (ne-Aš). Tad filosofija čia pirmiausia orientuota ontologiškai (ontologija = mokymas apie būtį, būtybę, t.y. apie tai, kas buvoja). Klausiama apie būtybių tikrąją būtį ir mėginama suprasti būtybę iš jos galutinių pagrindų.

Savimonės filosofija: čia mąstymas žengia priešingu keliu. Jis pradeda klausimu apie Aš, kaip bet kokio patyrimo subjektą. Taigi klausiama apie patyrimo galimybės sąlygas savimonėje (Aš), subjekte. Tad mąstymas čia pirmiausia orientuotas transcendentaliai, t.y. jis klausia apie, patirtinio pasaulio ir jo apibrėžčių subjektą.

Dvasios filosofija: mąstymas pradeda nuo idėjos. Jis bando suvokti patyrimo galimybės sąlygas iš idėjos pusės. Taigi toks filosofavimas būtį ir savimonę, substanciją ir subjektą, meteksę ir anamnezę, ontologinę ir transcendentalinę problemą apmąsto absoliuto požiūriu kaip vienybę.

Filosofijos suskirstymas:teorinė filosofija Ontologija (= mokymas apie būtybę kaip būtybę) Gamtos filosofija (= filosofinis mokymas apie gamtą; jo

negalima painioti su empiriniais gamtos mokslais) Antropologija (- filosofinis mokymas apie žmogų; jo

negalima painioti su specialiųjų mokslų pobūdį turinčiomis antropologijomis)

Filosofinė teologija (== filosofinis mokymas apie Dievą; jo negalima painioti su Apreiškimu besiremiančia teologija)

Pažinimo teorija ( = filosofinis mokymas apie pažinimą; ypatingą reikšmę čia turi transcendentalinė filosofija, taip pat hermeneutinė filosofija [ - supratimo teorija]).

Filosofijos suskirstymas:praktinė filosofija

Praktinė filosofija (= mokymas apie žmogaus elgesį ir kūrybinę veiklą).

Etika ( = mokymas apie moralės požiūriu reikšmingą elgesį ir jo normas; šiai sričiai taip pat priklauso politika, socialinė ir teisės filosofija, bei istorijos filosofija).

Pojetika ( = mokymas apie kūrybą arba gamybą; šiai sričiai priklauso ne tik estetika, kaip meno filosofija, bet ir technikos filosofija).

Filosofijos suskirstymas:“kilmininko” filosofijos

Aplink pagrindines teorinės ir praktinės filosofijos disciplinas sutelktos vadinamosios "kilmininko“ filosofijos (pvz., kalbos filosofija, matematikos filosofija, religijos filosofija ir pan.). Mat kiekviena specialiųjų mokslų tyrimo sritis reikalinga filosofinės refleksijos, kuri susietų šią sritį su pagrindinėmis disciplinomis. Kadangi filosofija yra fundamentinis ir universalus mokslas, nėra tokios žmogiškojo pažinimo ar veiklos srities, kuri negalėtų būti filosofinio apmąstymo tema.