1

GAMTOS VERTYBIŲ BŪKLĖ SAUGOMOSE TERITORIJOSE

VALSTYBINĖ SAUGOMŲ TERITORIJŲ TARNYBAPRIE APLINKOS MINISTERIJOS

KAUNAS, 2017

2

GAMTOS VERTYBIŲ BŪKLĖ SAUGOMOSE TERITORIJOSE

Leidinys išleistas Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis

Sudarytojas ir redaktorius dr. Romas Pakalnis

Viršelyje panaudotos Sigitos Sprainaitytės, Broniaus Šablevičiaus,Romualdo Barausko ir Sauliaus Virbilos nuotraukos

Maketavo Kristina Eičinienė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinėsMartyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2017

ISBN 978-9955-37-197-7 Leidykla „Lututė“, 2017

3

TURINYS

PRATARMĖ Albertas Stanislovaitis 4

BELAPĖS ANTBARZDĖS (Epipogium aphyllum Sw.) AUGAVIEČIŲ BŪKLĖ IR POPULIACIJŲ DINAMIKA AUKŠTAITIJOS NACIONALINIAME PARKE 1984–2015 M.Bronius Šablevičius, Asta Survilaitė 5

SĖJIKINIŲ PAUKŠČIŲ GAUSUMO IR PASISKIRSTYMO DINAMIKAČEPKELIŲ RAISTE 1978–2016 m.Eugenijus Drobelis, Evaldas Klimavičius 13

KONTROLIUOJAMO GAISRO POVEIKISVIRŽYNŲ BUVEINĖMS IR SAUGOMOMS RŪŠIMSOnutė Grigaitė, Mindaugas Lapelė 27

ČEPKELIŲ RAISTAS IR JO VANDENYSGintautas Kibirkštis 41

VABZDŽIAĖDYSTĖS FENOMENAS. MAŽALAPĖ SAULAŠARĖ (DRoSERa iNTERmEDia HAYNE) – VIENAS REČIAUSIŲ LIETUVOS AUGALŲSigita Sprainaitytė 51

RETOS IR NYKSTANČIOS RŪŠIES – VANDENINĖS PLAUMUONĖS (NymphoiDES pElTaTa (S. G. GMEL.) O. KUNTZE) IŠLIKIMO SĄLYGAKURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIAME PARKERaimonda Ilginė 61

SAUGOMOS INDUOČIŲ AUGALŲ RŪŠYS IR JŲ BŪKLĖS KAITA VIEŠVILĖS VALSTYBINIAME GAMTINIAME REZERVATEAsta Uselienė, Vytautas Uselis 67

JERUBĖ – NEPAŽINTA MIŠKŲ PAUKŠTĖMarija Jankauskienė 83

PELKIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS ŽUVINTO BIOSFEROS REZERVATEArūnas Pranaitis 101

NATŪRALAUS GRUNTINIO VANDENS LYGIO ATKŪRIMO BANDYMAIIR JŲ POVEIKIS AUKŠTAPELKĖS ŠLAITO FLORAISigita Sprainaitytė, Vaidotas Grigaliūnas 109

4

P R A T A R M Ė

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prade-da leisti kasmetį leidinį „GAMTOS VERTYBIŲ BŪKLĖ SAUGOMOSE TERITORIJOSE“ ir plačiajai visuomenei bei specialistams skelbti objektyvią medžiagą apie Lietuvos saugomose teritorijose esančias gamtos vertybes, jų būklę, kaitas, žmogaus veiklos ir įgyvendintų gamto-tvarkos priemonių tiesioginius ir netiesioginius rezultatus. Leidinyje bus publikuojami straips-niai apie organizmų rūšių, populiacijų, bendrijų, buveinių, kraštovaizdžio ilgalaikius pokyčius, nustatytus atliekant stebėsenos ir monitoringo darbus bei vykdant mokslinius tyrimus. Numa-toma, kad pagrindinę leidinio medžiagą sudarys saugomų teritorijų direkcijų darbuotojų surink-ta, išanalizuota ir apibendrinta medžiaga, kuri bus naudinga ne tik bendrajam Lietuvos gamtos vertybių pažinimui, bet ir specifiniams konkre-čios saugomos teritorijos planavimo, projektavi-mo, tvarkymo poreikiams. Be abejo, ji bus nau-dinga įvertinant saugomų teritorijų būklę, jose taikomų gamtosaugos bei gamtotvarkos priemo-nių efektyvumą. Tikimės, kad medžiagos leidi-niui rinkimas, analizavimas ir apibendrinimas padės ugdyti skirtingose saugomose teritorijose dirbančių specialistų dalykinę kompetenciją, didins patirtį, skatins jų bendradarbiavimą ir padės plačiajai visuomenei geriau suvokti sau-

gomų teritorijų reikalingumą, prasmingumą ir išskirtinę vertę.

2017 m. išleidžiamas pirmasis leidinys, ski-riamas Lietuvos nacionaliniuose parkuose ir valstybiniuose rezervatuose esančioms gamtos vertybėms apibūdinti. Medžiagą parengė sau-gomų teritorijų direkcijose daugelį metų dir-bantys specialistai, kurių manymu, leidinyje publikuojama medžiaga gali geriausiai atskleisti parko ar rezervato gamtinę specifiką, unikalumą arba surinktų duomenų originalumą. Daugelyje straipsnių pateikiama darbuotojų vykdyto mo-nitoringo medžiaga, parodanti atskirų gamtos vertybių būklės kitimo tendencijas. Keli straips-niai skirti atliktų gamtotvarkos darbų efektyvu-mui atskleisti arba reikalingoms tvarkymo prie-monėms pagrįsti. Visiems straipsnių autoriams dėkoju už jų indėlį pristatant atskirų saugomų teritorijų savitumą ir tikiuosi, kad ateityje šios krypties leidinių medžiaga bus dar išsamesnė ir ne mažiau aktuali. Taip pat dėkoju Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojui dr. Ro-mui Pakalniui, surinkusiam ir susisteminusiam leidinio medžiagą. Kitus du tęstinio leidinio tomus, skirtus regioninių parkų gamtos verty-bėms apibūdinti, numatoma išleisti 2018  m. ir 2019  m. Todėl šių saugomų teritorijų direkcijų specialistai, išanalizavę pirmojo leidinio privalu-mus ir trūkumus, turės galimybę pasiūlyti nuo-dugnesnę, tobulesnę medžiagą leidinio kokybei ir aktualumui pagerinti. Kitas leidinio rengimo trejų metų ciklas prasidės 2020 m. ir jį vėl pradės nacionalinių parkų ir rezervatų direkcijų teikia-ma medžiaga.

Ši publikacija skiriama aplinkosaugos darbuo-tojams, plačiajai visuomenei, besimokančiam jaunimui, saugomų teritorijų lankytojams. Lei-dinys pristatomas skaitytojui įrištas, be to, bus prieinamas elektroninis jo variantas.

Albertas Stanislovaitis

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius, el. paštas vstt@vstt.lt

5

Belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum Sw.) priklauso gegužraibinių šeimai (orchidaceae), Epidendroideae pošeimiui. Antbarzdės (Epipo-gium J.  G. Gmel. ex Borkh) gentyje yra 2 rū-šys: E. aphyllum Sw. ir E. roseum (D. Don) Lidl. Pastaroji rūšis randama Afrikoje, Indokinijos pusiasalio šalyse, Naujojoje Gvinėjoje ir šiauri-niame Australijos ruože.

STATUSAS. Belapė antbarzdė į Lietuvos rau-donąją knygą įrašyta nuo 1981 m. kaip sparčiai nykstanti rūšis, kurią galima išsaugoti tik nau-

dojant specialiąsias apsaugos priemones. Rūšis taip pat įrašyta į Vašingtono (CiTES) konvenci-jos II priedą.

PAPLITIMAS. Belapė antbarzdė iš kitų pale-arktinio paplitimo orchidaceae šeimos rūšių iš-siskiria vienu iš pačių didžiausių arealų (1 pav.). Ji paplitusi beveik visoje Europoje ir Pietvakarių Azijoje, o per vidutinio klimato juostą jos area-las į rytus nusidriekia iki Kamčiatkos, Sachalino, Japonijos ir Korėjos. Izoliuotų populiacijų esa-ma europinės dalies kalnuose, taip pat Kaukaze

BELAPĖS ANTBARZDĖS (Epipogium aphyllum Sw.) AUGAVIEČIŲ BŪKLĖ IR POPULIACIJŲ DINAMIKA AUKŠTAITIJOS NACIONALINIAME PARKE 1984–2015 m.

Bronius Šablevičius, Asta SurvilaitėAukštaitijos nacionalinio parko direkcija, el. paštas anp@anp.lt

J. Ba

rzdė

no n

uotr.

6

ir Himalajuose. Europoje neauga stepių regione ir Viduržemio pajūrio srityse, išskyrus Apeninų pusiasalį. Kiek dažnesnė Fenoskandijoje, Estijo-je ir europinėje Rusijos dalyje. Lietuvai artimose šalyse – Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – ži-nomos tik pavienės radavietės.

Nepaisant plataus arealo, belapė antbarzdė visur reta arba labai reta, išauga nedidelėmis grupėmis ar pavieniais individais.

PAPLITIMAS LIETUVOJE. Lietuvoje rūšis rasta pietrytinėje ir rytinėje dalyse. Per pasta-ruosius du šimtmečius (XIX–XX a.) buvo ap-tiktos 4 radavietės, iš kurių dokumentuose už-registruotos tik dvi.

Pirmą kartą rūšis rasta XIX a. dabartinio Tra-kų  r. Paluknio apylinkėse, bet tikslesnė vieta liko nežinoma. Ši populiacija buvo sunaikinta, kaip

rašoma literatūroje, nusausinus aplinkines pelkes.1978 m. ši retoji rūšis buvo aptikta Varėnos r.,

Čepkelių rezervato teritorijos pakraštyje, prie Lietuvos valstybinės sienos. Deja, populiacijos radimo vieta nebuvo tiksliai nustatyta ir neuž-registruota, todėl belapių antbarzdžių likimas rezervate lieka nežinomas. Yra svarstymų, kad augavietė galėjo būti Baltarusijos teritorijoje (M. Lapelė, asm. pr.).

Trečioji augavietė aptikta Aukštaitijos na-cionaliniame parke, Ažvinčių girioje (Ignali-nos r.), 1984 m., bet dar 2 greta esančios au-gavietės buvo rastos 1993 m. ir 1997 m. Šioje bendroje augavietėje, kurią sudaro 3 atskiri segmentai, antbarzdės populiacija stebima jau 30 metų (2 pav.).

2001 m. Vilniaus universiteto botanikai ap-tiko dar vieną belapės antbarzdės populiaciją

1 pav. Belapės antbarzdės paplitimo arealas (Taylor, L., Roberts, D., 2011),

7

šoninėmis skiautėmis; vidurinė skiautė daug didesnė už šonines skiautes, beveik trikampiš-ka, įgaubta, balta, su išilgai eilutėmis išsidėsčiu-siomis purpurinėmis karputėmis. Lūpa iškelta į viršų, t. y. priešingai nei kitų šios šeimos au-galų žieduose. Pentinas trumpas, 6–8 mm ilgio, bukas, šviesiai violetinis arba rausvas (5 pav.). Polinijos kotuotos. Mezginė kotuota, ovališ-ka arba kuokiška, nesusisukusi, pilka, geltona. Žydi birželio–rugpjūčio mėn., tačiau dauginasi beveik išimtinai vegetatyviniu būdu. Žydi ne kasmet (pramečiuoja).

RŪŠIES BIOLOGIJA. Antbarzdė adaptavo-si gyventi tamsiose paunksnėse ir jai reikia drėgno dirvožemio. Visas šios rūšies gyveni-mo ciklas susijęs su mikorizės reiškiniu, nes ji maisto medžiagas ima iš pūvančių augalų liekanų per grybieną. Todėl šis mitybos būdas dar vadinamas mikotrofiniu. Antbarzdės ko-rališkos formos šakniastiebiai yra tankiai ap-raizgyti maitinančių grybų hifais, o ryšį tarp jų ir kiekvieno hifo palaiko jungtys, panašios į tas, kurios susidaro tarp neuronų ir vadi-namos sinapsėmis. Eglynuose, kur antbarzdė gali gerai vegetuoti, miško dirvožemyje gausu grybų hifų, todėl antbarzdės mityba susijusi su daugelio rūšių grybiena.

Molėtų r., Stirnių apylinkėse. Dr. E. Meškaus-kaitės duomenimis, tais metais rasti 3 žydintys individai. Vėlesnių, pakartotinai tikrintų duo-menų apie šią augalų grupę nėra.

RŪŠIES MORfOLOGIJA. Daugiametis, sa-profitinis, 5–20 (30) cm aukščio, pilkai gels-vas bechlorofilis žolinis augalas. Šakniastiebis rudas, mėsingas, šakotas, be šaknų, išvaizda primena koralą (3 pav.). Šakniastiebio ataugos (stolonai) ilgos, baltos, su smulkiais žvyniškais lapeliais. Stiebas stačias, sultingas, tuščiavidu-ris, gelsvas, jo viršutinė dalis rausvo arba viole-tinio atspalvio, jo pamatas išsipūtęs.

Lapai redukuoti, virtę stiebą gaubiančiomis žvyniškomis makštimis, smailūs, gelsvi, kartais rausvais pakraščiais. Žiedynas trumpas, retas, turi 1–6, retai 7–8 žiedus; pažiedės trigyslės, plonos, balsvos. Žiedai dideli, iki 20 mm skers-mens, nusvirę, specifinio kvapo. Apyžiedžio lapeliai palaidi, vagoti, smailūs arba apybukiai, 12–14 mm ilgio, vienagysliai, balsvai gelsvi su rausvu atspalviu, kartais rausvai ruožuoti; išo-riniai apyžiedžio lapeliai linijiški, šoniniai vidi-nio rato lapeliai lancetiški, platesni, o kartais ir ilgesni už išorinius lapelius (4 pav.).

Lūpa triskiautė, maždaug tokio pat ilgio kaip apyžiedžio lapeliai, su dviem gelsvai balsvomis

2 pav. Belapės antbarzdės buveinė Ažvinčių girioje (B. Šablevičiaus nuotr.)

3 pav. Belapės antbarzdės šakniastiebis

8

Kitų metų vasarą žydėsiantys stiebai su žie-dais formuojasi rudenį. Iki žydėjimo laiko au-galai dirvožemyje susijungia su įvairių rūšių bazidiomicetais.

Belapės antbarzdės lytiniu būdu dauginasi silpnai, todėl šis reiškinys labai retai stebimas gamtoje. Net dirbtiniu būdu apdulkinus žie-dus, sėklos subręsta taip pat itin retai. Taip pat nerasta skirtumų tarp dirbtinai apdulkintų ir kryžmiškai apsidulkinusių žiedų sėklų subren-dimo gausumo. Visais atvejais augalas subran-dina labai mažai sėklų. Atrodo, kad ši savybė nulemia gana trumpą kiekvieno žiedo žydėji-mą – jie nuvysta po 5–6 dienų.

Sėklos yra mažytės, dulkių pavidalo. Sėklą sudaro vien embrionas be endospermo (t. y. be maisto atsargų). Ją gaubia išsipūtęs apvalkalė-lis, kuris padeda sėklai nuskristi tolyn. Nukri-tusią sėklą atsitiktinai turi „rasti“ grybo hifas ir pradėti maitinti gemalą. Sėklos ima dygti rudenį, tačiau kiek metų praeina nuo jos su-dygimo iki šito naujojo augalo žydėjimo pra-džios – nežinoma.

Vegetatyvinis dauginimasis yra svarbiausias antbarzdės egzistavimo būdas, bet ir šis reiškinys

4 pav. Belapės antbarzdės žiedai (B. Šablevičiaus nuotr.)

5 pav. Belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum Sw.) ir jos požeminė dalis

9

iki šiol neišaiškintas. Yra prielaida, kad vegeta-tyviniai pumpurai formuojasi per požeminius stolonus ir gali atsiskirti nuo motininio augalo.

Daug faktų apie rūšies biologiją tebėra prieš-taringi, nors gaunami iš įvairių Europos ir Azijos arealų. Nėra aiški itin svarbi ypatybė – apsidulkinimo procesas. Nenustatyta, kokie vabzdžiai dažniausiai lanko jos žiedus, ar jie tik atsitiktinai nutupia.

Yra žinoma, kad antbarzdė Europos žemyni-nėje dalyje pasirodo netikėtai ir tokiose vietose, kuriose ji nebuvo pastebėta ištisus dešimtme-čius. Štai Britų salose ilgiausiai augalai virš že-mės vienoje konkrečioje vietoje nepasirodė net 54 metus. Toje vietoje staiga išdygusi ir žydėjusi antbarzdė vėl nebesirodė dar 44 metus. Bet štai Švedijoje stebėtas augalas savo augavietėje žy-dėjo 30 metų iš eilės. Toks pats ilgas antbarz-dės žydėjimas vienoje vietoje yra fiksuojamas ir Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

BELAPĖS ANTBARZDĖS AUGAVIEČIŲ EKOLOGINĖ ChARAKTERISTIKA.

Aukštaitijos nacionaliniame parke aptikta belapės antbarzdės populiacija yra vieninte-lė tiksliai žinoma ir nuolat stebima augavietė Lietuvoje. Ji išsidėsčiusi vieno miško kvartalo 3 gretutiniuose sklypuose. Todėl pagal radi-mo datą ir miško sklypą populiacija sąlygiškai suskirstyta į I, II ir III dalis, kurios viena nuo kitos nutolusios per 150–350 m. Antbarzdei tinkama buveinė apima apie 20 ha plotą. Tiks-lios ribos nenustatytos, tačiau antbarzdei tin-kančios drėgnos augavietės yra apsuptos sausų pušynų. Visų trijų augaviečių dalių biotopai panašūs – tai drėgnas ūksmėtas eglynas su beržo priemaiša. Visuose sklypuose dominuo-janti medžių rūšis yra paprastoji eglė (picea abies), gausi antrame arde. Karpotasis beržas (Betula pendula) auga pirmame medžių arde. Trakas menkas ir retas, auga maži pavieniai paprastojo šaltekšnio (Frangula alnus) krū-mai. Žolinė danga įvairiarūšė (apie 50 rūšių), bet reta, o jos projekcinis padengimas menkas,

siekia 20 %. Vyrauja paprastasis kiškiakopūs-tis (oxalis acetosella). III augavietės dalyje, be kiškiakopūsčio, yra dažnesni ožkabarzdis asiū-klis (Equisetum pratense) ir durpyninė našlaitė (Viola palustris). Samanų dangos projekcinis padengimas yra 10–20 % (1 lentelė).

BELAPĖS ANTBARZDĖS AUGALŲ POPULIACINIAI RODIKLIAI.

I augavietė: 1984 m., 1997 m. ir 1998 m. – po 1 ind. Čia per 15 metų laikotarpį buvo išdygę tik 3 augalai. Šioje augavietėje augalai aiškiai pramečiavo, bet jų gausumas buvo vienodas. Augavietėje pasikeitė žolinės augalijos rūšinė sudėtis ir padengimo laipsnis iki 70–80 %, to-dėl tikėtina, kad ji nebetinkama šiai rūšiai, bet stebėjimai tęsiami.

II augavietė: 1993 m., 1994 m. ir 1995 m. – po 1 ind., o 1996 m. – 2 ind. Per 4 metų laikotar-pį buvo išdygę 5 augalai. Šioje augavietėje rūšis nepramečiavo, o jų gausumą galima laikyti sta-biliu, tačiau nuo 1996 m. augalai neišdygsta. Ar tai yra įprastai ilgas (20 metų) pramečiavimo tarpas, ar augalai sunyko, neaišku. Stebėjimai tęsiami.

III augavietė: Nuo 1997 m. augalai išdygsta kasmet (19 metų). Stebimos populiacijos indi-vidų skaičiui būdinga labai didelė fliuktuacija. Kasmet fiksuojami žydinčių augalų gausumo svyravimai, kuriems būdingas tam tikras ri-tmiškumas (6 pav.).

Trečioji populiacija pamažu pasiekia žydin-čių individų gausumo piko tašką, o po to ma-žėja iki kritinės nuosmukio ribos. Tai įvyksta per 6–7 metų laikotarpį. Įžvelgtas dėsningumas leidžia daryti tokių pramečiavimų prognozes, tačiau jos lieka hipotetinės: trūkstant informa-cijos apie augalų paslėptąjį vystymąsi po žeme, neįvertinami ir kiti veiksniai, pvz., klimatinės sąlygos, galinčios turėti įtakos gausumo fliuk-tuacijoms.

Populiacija kritinę ribą buvo pasiekusi 2006  m. – išdygo tik 2 žydintys individai, o piko tašką pasiekė 2012 m. – žydėjo 96 augalai.

10

Augavietės segmento numeris I II IIIMetai 1984 1993 1998

Padengimas, %

Medžiai Krūmai Žolės Samanos

80104020

805

3020

90102020

1 2 3 4Medžiai Betula pendula A1 + 2 2Betula pendula A2 - - 1Picea abies A1 3 3 2Picea abies A2 2 + 2Pinus sylvestris A2 - - +Populus tremula A1 + - -Krūmai Daphne mezereum + + +Frangula alnus + - 1Lonicera xylosteum + - -Padus avium + + -Picea abies - - 1Sorbus aucuparia + + +Žolės Epipogium aphyllum + + +Agrimonia eupatoria - + -Anemone nemorosa - + +Angelica sylvestris + - -Calamagrostis sp. - - +Carex digitata - - +Carex sp. + + -Circaea alpina + - -Crepis paludosa 1 + +Dactylorhiza fuschsii - + -Deshampsia cespitosa - - +Dryopteris carthusiana - - +Dryopteris cristata + - -Dryopteris filix-mas + + +Equisetum pratense - - 2Equisetum sylvaticum - 1 -Filipendula ulmaria - - +Fragaria vesca + + +Galeobdolon luteum + + -Galium palustre - - +Geum rivale - - +Geum urbanum + - -Gymnocarpium dryopteris - - +Hepatica nobilis - + +Lycopodium annotinum - - +Lysimachia vulgaris + - +Luzula pilosa - - +Maianthemum bifolium - + +Melampyrum pratense - - +Melica nutans - + -Mercurialis perennis - 1 -Mycelis muralis - + +Moneses uniflora - - +Monotropa hypopitys - + -Neottia nidus-avis + - -Orthilia secunda - - +Oxalis ocetosella 1 1 2Paris quadrifolia - - +Potentilla erecta + - -Prunella vulgaris - - +Pteridium aquilinum + - -Ranunculus repens - - +Rubus idaeus + + -Rubus saxatilis + + +Thelypteris palustris + - -Vaccinium myrtillus + + 1Vaccinium vitis-idaea + - +Viola palustris - - 1Viola reichenbachiana - - +Samanos* Hylocomium splendens 1 * +Plagiomnium sp. + * 1Eurhynchium sp. - * 1Rhytidiadelphus squarosus - * +Sphagnum sp. + * +

*Samanos iki rūšies neapibūdintos.

1 lentelė. Bendrijos su belape antbarzde (Epipogium aphyllum Sw.) sudėtis 1998 m. (pagal J. Braun-Blanquet skalę)

11

Dabar vyksta laipsniškas, tačiau pasikartojantis ir dėsningas gausumo nuosmukis: 2013 m. – 62  ind., 2014 m. – 34 ind., 2015  m. – 18 ind. Per 19 metų stebėjimų laikotarpį populiacijoje buvo 3 pikai: 1997 m., 2005 m. ir 2012 m. Tų 3 metų augalų gausumo vidurkis buvo 63 ind. Užregistruoti 4 nuosmukiai: 1999 m., 2003 m., 2006 m. ir 2010 m. Šių 4 metų augalų gausumo vidurkis – 5 ind.

Šioje augavietėje 2000 m. buvo įrengti 3 mo-nitoringo laukeliai (1 ×1 m), o 2001 m. dar vie-nas. Monitoringas atliekamas pagal Botanikos instituto parengtą metodiką („Retųjų, nyks-tančių ir invazinių augalų rūšių monitoringas“ 2005. Atlikus 15 metų trukmės stebėjimus, pa-aiškėjo metodikos trūkumas. Ribotas laukelių skaičius tokios specifinės biologijos rūšiai kaip belapė antbarzdė nepasiteisina, nes neparodo populiacijos gausumo pokyčių. Pvz., 2012 m., kai užregistruotas žydinčių augalų pikas buvo 96 ind., monitoringo laukeliuose neišdygo nė vienas augalas. Metodika leidžia stebėti tariamai vieno konkretaus augalo pramečiavimą (7 pav.).

Pvz., 2009 m., kaip ir 2001 m., ketvirtame lau-kelyje išdygo 1 ind. ties panašiomis koordinatė-mis, o tai leidžia manyti, kad tai tas pats indivi-das, išdygęs po 8 metų. Monitoringo metu taip

pat registruojami morfometriniai individų duo-menys (aukštis, žiedų skaičius, fenologinė fazė).

Augalų aukštis: maksimalus – 21,5 cm, mini-malus – 2,5 cm; vidutinis populiacijos individų aukštis – 10,9 cm (n = 70). Maksimalus vieno augalo žiedų skaičius buvo 4, minimalus – 1; vidutinis populiacijos žiedų skaičius (vieno in-divido) – 2 (n = 70). Monitoringo laukeliuose iš stebėtų 62 augalų tik 2 ind. turėjo po 4 žiedus. Vienas iš jų buvo 5,4 cm aukščio (gali būti, kad žemas augalo stiebas žemėje buvo deformuotas fizinių kliūčių, pvz., dėl medžio šaknų ar žmo-gaus žingsnių). Nepastebėta, kad augalo žiedų skaičius priklausytų nuo stiebo aukščio, pvz., 17 cm aukščio augalas gali turėti tik 1 žiedą, o 5,5 cm aukščio – 2 žiedus.

Žydėjimo laikas: anksčiausiai augalai pra-žydo 2014 m. – liepos 6 d. Vėliausiai žydėjo 2004 m.   – liepos 30 d. Per 30 metų augalų žy-dėjimo laikas pakito. Anksčiau jie pradėdavo žydėti liepos III dekados pab.–IV dekados pr. 2011–2015 m. augalai pražysdavo per liepos I dekadą. 2011 m. liepos 20 d. augalai jau buvo peržydėję.

Grėsmės ir apsauga. Rūšis labai jautriai rea-guoja į augavietės pokyčius. Nyksta dėl miškų melioracijos ir kirtimo. Padidėjęs saulės apšvie-

6 pav. Belapės antbarzdės (Epipogium aphyllum Sw.) populiacijos dinamika

*Samanos iki rūšies neapibūdintos.

Radavietėje ind. sk.

Laukeliuose ind. sk.

12

7 pav. Nežinia, ar šis belapės antbarzdės individas išskleis žiedus kitais metais (B. Šablevičiaus nuotr.)

timas ir dirvožemio drėgnumo sumažėjimas yra pavojingiausi augaviečių veiksniai. Sultin-gus ir trapius stiebus su žiedais pažeidžia gyvū-nai. Aukštaitijos nacionaliniame parke 1984–1997 m. belapės antbarzdės augavietei iš esmės

8 pav. Vešlūs belapės antbarzdės individai (B. Šablevičiaus nuotr.)

buvo taikytas rezervatinis apsaugos režimas. Nuo 1997 m. ši trijų dalių augavietė patenka tik į ekosistemų apsaugos zoną ir jos likimas pri-klauso nuo miškininkų geranoriško supratimo.

Literatūra

Gudžinskas, Z., Ryla, M., 2006: Lietuvos gegužrai-biniai (orchidaceae). – Vilnius.

Snarskis, P., 1963: Antbarzdė – Epipogium aphyllum Sw. – Kn.: minkevičius, a. (vyr. red.), Lietuvos TSR flora, t. 2. – Vilnius.

Šablevičius, B., 2001: Belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum) Lietuvoje. – Botanica Lithuanica, 7 (4). – Vilnius.

Taylor, L., Roberts, D., 2011: Biological Flora of the British Isles: Epipogium aphyllum Sw. – Journal of Ecology, 99. – Kent, Canterbury.

Vachramejeva, M., Denisova, L., Nikitina, S., Sam-sonov, S., 1991: Orchideji našej strany. – Moskva.

13

SĖJIKINIŲ PAUKŠČIŲ GAUSUMO IR PASISKIRSTYMO DINAMIKA ČEPKELIŲ RAISTE 1978–2016 m.

Eugenijus Drobelis, Evaldas KlimavičiusDzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcija, el. paštas direkcija@dzukijosparkas.lt

ĮVADASČepkelių pelkės paukščiai išsamiau nebuvo

tyrinėti. Tiktai Tado Ivanausko veikale „Lietu-vos paukščiai“ (1955, 1957, 1959) galima rasti kai kurių duomenų apie Čepkelių sparnuočius. Pirmoji išsamesnė rezervato ornitofaunos apž-valga išdėstyta knygoje „Čepkelių rezervatas“ (1984).

Sėjikiniai paukščiai yra modelinės paukščių rūšys, kurios geriausiai reprezentuoja pelkines buveines ir atskleidžia jų natūralumą bei ekolo-

ginę vertę. Dirvinio sėjiko, tikučio ar didžiosios kuolingos gausumo svyravimai gali parodyti neigiamus hidrologinio režimo pokyčius ar vietovės užaugimo sumedėjusia augalija ten-dencijas aukštapelkėse. Perkūno oželio, stulgio ar slankos gausumo sumažėjimas išryškina ne-gatyvius buveinių pokyčius žemapelkėse ir tar-pinio tipo pelkėse. Kai kurie sėjikiniai paukščiai tinkami monitoringui vykdyti dar ir todėl, kad yra nesunkiai pastebimi, išgirstami ir lengvai suskaičiuojami. Problema tik ta, kad šie spar-

E. D

robe

lio n

uotr.

14

nuočiai dažnai gyvena užmirkusiose ir sunkiai prieinamose vietose, kurioms išvaikščioti ir de-taliai ištyrinėti reikia daug fizinių pastangų.

Mūsų tyrimų tikslas buvo apžvelgti sėjikinių paukščių gausumo ir pasiskirstymo tendencijas per 39 metus. Apskaitos nebuvo atliekamos re-guliariai, tačiau netgi nereguliariai vykdomas paukščių skaičiavimas leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie vykstančius ilgalaikius pokyčius ir padaryti apibendrinančias išvadas.

Straipsnyje pateikti duomenys surinkti 1978–2016 m.

METODIKAAtliekant apskaitas sėjikinių paukščių buvo

ieškoma jiems gyventi tinkamose buveinė-se – aukštapelkių plynėse, prie ežerėlių, upių ir upelių slėniuose, viksvinėse pievose ir užmir-kusiuose miškuose. Nuo 2005 m. tikučio ir dir-vinio sėjiko monitoringas yra vykdomas pagal Ekologijos instituto paruoštą metodiką.

Vykdant tikučio apskaitas, įvertinamas porų skaičius, kuris yra vietinės perinčios popu-liacijos dydžio mato vienetas. Porų skaičius įvertinamas pirmiausia skaičiuojant indivi-dualias teritorijas užsiėmusius (giedančius, nerimaujančius) patinus. Vykdomos visos perinčios populiacijos apskaitos visoje terito-rijoje: gegužės II ir gegužės III–birželio I  de-kadomis. Tyrimams tinka visas šviesus paros metas, tačiau geriausios rytinės valandos, kai paukščiai aktyviausiai gieda ir tupia į medžių viršūnes, tuomet stebėjimai yra tiksliausi. Ste-bėjimai turi užtrukti tik tiek, kiek reikia įdė-miai apžvelgti potencialią veisimosi teritoriją. Tyrimai vykdomi taikant kombinuotą maršru-tinį–kartografavimo metodą. Tyrimo maršru-tai išdėstomi tolygiai visoje saugomoje terito-rijoje, tiksliau – visose rūšiai perėti tinkamose buveinėse. Judėjimo greitis maršrutinės aps-kaitos metu yra nedidelis – 1,0–1,5 km/h. Ka-dangi paukščiai nesunkiai pastebimi, trumpai sustojama tik pastebėjus teritorijas užėmusius paukščius. Tačiau sustojimas neturi užtrukti ilgiau nei 3 min.

Vykdant dirvinio sėjiko apskaitas, įvertina-mas porų skaičius, kuris yra vietinės perin-čios populiacijos dydžio mato vienetas. Porų skaičius įvertinamas pirmiausia skaičiuojant individualias teritorijas užėmusius (nerimau-jančius, švilpčiojančius) patinus. Toje pačioje vietoje pastebėtas tas pats panašiai besielgian-tis patinas ar suaugusio paukščio nerimo sig-nalai artinantis stebėtojui jau įrodo, kad pora peri. Vykdomos visos perinčios populiacijos apskaitos visoje teritorijoje: balandžio II–III ir gegužės I–II dekadomis. Tyrimams tinka visas šviesus paros metas, tačiau nerekomenduotina lankytis anksti ryte, kol oras dar neįšilęs. Aps-kaitų laikas – tarp 9 ir 13 val. Stebėjimai turi užtrukti tik tiek, kiek reikia įdėmiai apžvelg-ti potencialią veisimosi teritoriją. Kadangi paukščiai nesunkiai pastebimi, apskaita neturi užtrukti ilgiau nei 5 min. kiekviename dirvinių sėjikų registracijos taške, t. y. tik tiek, kiek būti-na įvertinti nerimaujančių teritorinių paukščių gausumą. Tyrimai vykdomi taikant kombinuo-tą maršrutinį–kartografavimo metodą. Tyrimo maršrutai išdėstomi tolygiai visoje saugomoje teritorijoje, tiksliau – visose rūšiai perėti tinka-mose buveinėse. Judėjimo greitis maršrutinės apskaitos metu yra nedidelis – 1,0–1,5 km/h. Apskaitos metu dirviniai sėjikai registruojami einant iš anksto pasirinktu maršrutu.

BENDROS žINIOS APIE REZERVATą

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas plyti 11 212 ha plote. 1993 m. Čepkeliai įrašy-ti į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos šlapžemių sąrašą. 2004 m. rezervato teritorija paskelbta svarbia Paukščių apsaugai teritorija ir įrašyta į potencialių Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą. Čepkeliai tapo ES saugomų te-ritorijų „Natura 2000“ dalimi.

Čepkelių raistas yra pailgos formos: iš rytų į vakarus jis tęsiasi apie 14 km, o iš pietų į šiau-rę – apie 8 km. Pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Bendras jų ilgis yra apie 83 km. Visu šiaurva-kariniu pakraščiu pelkyną riboja Marcinkonių

15

ir Musteikos žemyninių kopų masyvai. Kopų viršūnės kyšo visoje pelkėje. Šios mineralinio grunto „salos“ virš durpių klodo iškyla 1–2 m. Priskaičiuojama per 80 tokių mišku apaugu-sių „salų“. Pats raistas yra 5  858 ha dydžio, o vidutinis durpių storis – 2,34 m. Aukščiausias rezervato taškas yra vakariniame pakraštyje – 149,8 m, žemiausia vieta yra pietinėje dalyje ties Katros upe – 125 m.

Hidrografiniu požiūriu Čepkelių raistas yra Nemuno baseino Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje. Pietiniame pelkyno pakrašty-je plūstančius vandenis surenka Katros upės aukštupys, rytiniame – Lynupio upelis, vaka-riniame – Musteikos upelis. Šiaurinėje dalyje vandeniui kelią pastoja aukštų kopų gūbriai. Dėl šios priežasties papelkyje, vadinamojo-je lago zonoje, susitelkia daug nenutekančio vandens. Rytinėje pelkyno dalyje susibūrę Čepkelių raisto ežerėliai, iš viso jų priskai-čiuojama 21. Didžiausias iš ežerėlių yra Ešeri-nis  – 14,5  ha, didesniems priskiriamas ir Ža-liasis – 6,6 ha bei Ešerinukas – 5,6 ha. Ežerai skirstomi į pirminius, kurie susidarė gilesnėse dugno daubose dar prieš pelkėdaros pradžią ir antrinius  – susidariusius pelkėdaros proce-sų metu. Tik patys giliausi ežerėliai yra 4–5 m gylio. Ežerėlių vanduo rūgštus, jie dumblini, be šiurkščiosios seklumų augalijos. Rezervate vy-rauja pelkinės augavietės, kurios sudaro 67,3 % ploto. Normalaus drėgnumo augavietės užima 19,1 %, laikinai užmirkusios augavietės – 9,8 % ir užmirkusios augavietės – 3,8  %. Aukšta-pelkės užima 65 % visų pelkių ploto, tarpinio tipo – 27 %, o žemapelkės – 8 %.

SĖJIKINIŲ BŪRIO (CharadriiformEs) PAUKŠČIŲ APžVALGA

Čepkelių pelkynas yra tinkama vieta gyventi įvairių rūšių sėjikinių būrio tilvikiniams paukš-čiams. Rezervate aptinkama 13 rūšių tilvikų, iš kurių net 11 rūšių sparnuočiai peri arba nese-niai yra perėję Čepkelių pelkėje. Kiti 6 rūšių sė-jikiniai paukščiai pelkynui yra nebūdingi ir čia pastebimi tiktai migracijų ir klajonių metu.

Dirvinis sėjikas (pluvialis apricaria)Perintis paukštis. Atskirais metais pelkyne

veisiasi 4–7 poros. Nuo 1978 m. šių paukščių gausumas truputį kinta ir įžvelgiama perinčių paukščių porų mažėjimo tendencija. Dirvinių sėjikų gausumą ir paplitimą geriausiai parodo 1979 m. atlikta jų apskaita: balandžio 23 d. An-glijos lygumoje aptiktos 3 poros, gegužės 7 d. – 1 pora prie Akies ežerėlio, birželio 9 d. – 1 pora prie Eglynaičio salos, birželio 12  d. – 1   pora prie Vido–Morės ežerėlių, birželio 12 d.  – 1 pora prie Ančių ežerėlio. Tad 1979 m. galėjo veistis 7 sėjikų poros. 1980 m. balandžio 13 d. Anglijos plynėje stebėtos 3 poros, gegužės 26 d. prie Salų ežerėlio – 2 poros, birželio 8  d. prie Aukšto grendo ir Ešerinuko – po 1 porą. Tad 1980 m. Čepkeliuose buvo įsikūrusios irgi 7 po-ros sėjikų. Paukščių taip pat aptinkama aukšta-pelkiniuose tyruose prie Vyčio, Balno ir Bradų ežerėlių (9 pav.).

Pagrindinė dirvinių sėjikų buveinė yra aukš-tapelkinė plynė ties Uogų sala. 1982 m. liepos 4  d. ir 1989  m. balandžio 13  d. joje buvo įsi-kūrę po 3 paukščių poras, o 1987 m. balandžio 11 d. – 4 poros, 1996 m. gegužės 16 d., 1998 m. balandžio 23 d., 2002 m. gegužės 7 d. – po 2 po-ras. 1990 m. kovo 18 d. Anglijos lygumoje ir ša-lia esančiose plynėse suskaičiuota 11 paukščių, tačiau tai galėjo būti ne tik vietiniai, bet ir mi-gruojantys individai. Šiuo metu pelkyne kuriasi 3–4 dirvinių sėjikų poros.

Nors dalis sėjikams reikalingų plynių užauga pušaitėmis, bet Čepkeliuose tinkamų buveinių šiems paukščiams yra pakankamai. Paskutinių 39 metų stebėjimai rodo, kad dirvinių sėjikų būklė pelkyne pastaraisiais metais yra palyginti stabili, nors tyrimų pradžioje užregistruotas di-desnis perinčių porų skaičius.

Pempė (Vanellus vanellus)Perintis paukštis. Pempių gausumas pelkyne

labai priklauso nuo vandens lygio. Sausringą pavasarį jos gali visai neperėti. 1979 m. atlikta apskaita ir šių paukščių rasta keliose vietose: ge-gužės 7 d. – prie Akies ežerėlio 1 pora, gegužės

16

14 d. – prie Irucių salos 2 poros, Anglijos plynėje 4 poros, gegužės 30 d. – prie Balno ežero 1 pora. 1980 m. gegužės 26 d. aptiktos 2 naujos pempių veisimosi vietos – prie Čepkių ežero 2 poros, prie Salų ežerėlio – 1 pora. Šiuo metu randama pempių, apsigyvenusių tose pačiose vietose, ku-riose jos kūrėsi prieš 20–30 metų (10 pav.).Dėl hidrologinių sąlygų kitimo pempių gausu-mas ir paplitimas pelkyne labai svyruoja, todėl sunku įžvelgti ilgalaikes gausumo pasikeitimo tendencijas. Galima pasakyti tik tiek, kad tai yra reguliariai, bet negausiai perintys paukščiai.

Gaidukas (philomachus pugnax)Perėjęs paukštis. Sausringais metais, kada iš-

džiūsta visos klampumos ir duburiai, gaidukų pelkyne visai neaptinkama. Veisimosi metu jų pastebima tik Anglijos plynėje. 1979 m. gegu-žės 23 d. Anglijos plynėje matyta 10 paukščių, dar 2 patinai pešėsi netoli Irucių salos. Po dvie-jų dienų ten tebebuvo 5 patinai ir 3 patelės. 1980  m. gegužės 15  d. plynėje lekiojo 13 pa-tinų. Šiuo metu veisimosi laikotarpiu gaidukų nebeaptinkama (11 pav.).

Pirmaisiais tyrimų metais gaidukų buvo pas-tebima ir dažniau, ir gausiau. Vėliau šie spar-nuočiai į pelkyną užklysdavo itin retai, nors tinkamų buveinių sąlygos beveik nepakito.

Perkūno oželis (gallinago gallinago)Perintis paukštis. Čepkeliuose tai gausiausiai

pastebimas tilvikinis paukštis. Daugiausia jų su-sitelkia Katros upės pakrantėse, Musteikos upe-lio aukštupyje, užliejamose viksvinėse pievose visoje centrinėje pelkyno dalyje ir viksvynuose ties Uosynu. 1979 m. birželio 1 d. nuo Katros kaimo iki kelią link Ogorodiščios kertančio ka-nalo suskaičiuota 10 mekenančių oželių, o nuo kanalo iki Ogorodiščios – 3. 1980  m. birželio 4  d. nuo kanalo iki Ogorodiščios suskaičiuoti jau 8 patinėliai, o nuo Ogorodiščios iki geležin-keliuko sankasos – 6 (12 pav.).

Nors dalis perkūno oželių buveinių užauga krūmais ir medeliais, bet tinkamų vietų veistis šiems paukščiams yra užtektinai. Skirtingais metais jų gausumas svyruoja dėl pasikeitusių hidrologinių sąlygų. Natūralu, kad išskirtinai sausringais metais veisiasi mažiau šių tilvikų.

Gaidukas (E. Drobelio nuotr.)

17

9 pav. Dirvinio sėjiko paplitimas Čepkelių rezervate

10 pav. Pempių paplitimas Čepkelių rezervate

18

Ilgalaikių stebėjimų duomenimis, perkūno ože-lių gausumas pelkyne palyginti stabilus.

Stulgys (gallinago media)Perėjęs paukštis. Pirmą kartą stulgys prie

Katros upės aptiktas 1979  m. gegužės 27 d. Tą dieną brendant pievomis nuo Pagarendos iki Ogorodiščios pabaidyti 4 paukščiai ir rasta tuo-kvietė. 1979 m. gegužės 29 d. prie geležinkeliuko pylimo aptikta antra vieta, kur tarškė stulgiai. Tuokvietėje prie Ogorodiščios kaimo rinkosi iki 15–20 paukščių. Toje pačioje vietoje tuokvietė stebėta iki 1992 m. Vėliau vietovė buvo priskirta Gudijai, ji apaugo krūmais ir medeliais ir paukš-čiai iš ten pasitraukė. Paskesniais metais pastovių tuokviečių prie Katros upės neberasta, bet pavie-nių paukščių vis dar buvo pastebima. 2002  m. gegužės 21 d. stulgio tuoktuvių giesmė girdėta atviroje viksvų pievoje netoli ankstesnių turny-rų vietos. Vėliau stulgys pastebėtas prie kanalo, įtekančio į Katros upę. 2010 m. paukščių tuok-tuvių balsai girdėti netoli Zubravo kaimo. 2012 m. skraidančių stulgių matyta Katros upės slėnio pievose netoli buvusio tilto į Zubravo kaimą. 2012–2014 m. 2–3 stulgiai tuoktuvių metu buvo girdimi Baltarusijos teritorijoje, kuri yra apie 100  m atstumu nutolusi nuo Lietuvos sienos. Pastaraisiais metais stulgių neaptikta (13 pav.).

Šiuo metu stulgių buveinės ties Katros upe drastiškai pasikeitė. Visos kadaise šienautos

pievos užaugo aukštaūgėmis žolėmis, krūmais ir medeliais. Pagrindinė stulgių tuokvietė ties Ogorodiščia nunyko prieš porą dešimtmečių. Kad šiose vietose stulgiai gyvuotų, nepakanka vieną kartą per metus rudenį nušienauti kai ku-rių pievų plotų. Šienauti reikėtų intensyviau ir kelis kartus nuo vasaros pradžios. Be to, tikslin-ga dirbtinai suformuoti klampaus purvo aikšte-les ir žemaūgės žolės plotelius.

Slanka (Scolopax rusticola)Perintis paukštis. Slanka yra viena iš gausiau-

sių tilvikų rūšių, gausiausiai paplitusi prie Katros upės, Musteikos upelio aukštupyje, užmirku-siuose lapuočių medynuose, pelkės apsuptose salose. Tačiau kartais veisiantis jų randama ir sausuose apypelkio pušynuose (14 pav.).

Slankoms pelkyne yra daug tinkamų vietų veistis ir maitintis, todėl natūrali buveinių kaita neturi didelio neigiamo poveikio. Šiems paukš-čiams nebūtini dideli atviri viksvynų plotai, kurie šiuo metu intensyviai užauga krūmais ir medeliais. Be to, jie gali kurtis netgi sausuose pušynuose pelkių pakraščiuose. Slankų gausu-mas pelkyne yra stabilus.

Paprastasis griciukas (limosa limosa)Perėjęs paukštis. Čepkeliuose atviroje aukš-

tapelkėje pirmą kartą griciukų aptikta 1979 m. balandžio 10  d.  – tą dieną Anglijos plynėje stebėtas 10 paukščių tuoktuvių elgesys. Tais pačiais metais gegužės 14  d. 1 griciukų pora matyta prie Irucių salos, o gegužės 25 d. An-glijos plynėje aptikta šių paukščių kolonija, ku-rią sudarė 5–6 besiveisiančios poros. 1979  m. gegužės 30 d. griciukų pastebėta dar keliose vietose: prie Salų ežerėlio – 1 pora, prie Balno ežerėlio – 3 poros, prie Žaliojo ežero – 1 pora. 1979  m. birželio 9  d. rastos dar 2 poros Egli-naičio plynėje. Tad 1979 m. Čepkeliuose perėjo 13–14 griciukų porų. Vėlesniais metais jų buvo aptikta dar 2 vietose – prie Bradų ir Akies eže-rėlių. Anglijos plynėje 1980  m. gegužės 29 d. pastebėta net 15 įsikūrusių porų, dar 2 poros matytos prie Akies ežerėlio ir 1 pora prie Iru-

Stulgys (E. Drobelio nuotr.)

19

12 pav. Perkūno oželio paplitimas Čepkelių rezervate

11 pav. Buvusi gaiduko radavietė

20

13 pav. Buvusios stulgių radavietės Čepkelių rezervate

14 pav. Slankų paplitimas Čepkelių rezervate

21

cių salos. 1982 m. gegužės 25 d. Anglijos ply-nėje veisėsi 5 griciukų poros, o Braduose – dar 4 poros. Tačiau vėliau taip gausiai šie paukščiai pelkyne nesikūrė. Antai 1983 m. gegužės 25 d. Anglijos plynėje terastos 5 poros, 1988 m. ge-gužės 17 d. – 2 poros. Griciukų tuoktuvės dar stebėtos ir 1996 m. balandžio 21 d. (15 pav.).

Griciukams tinkamos veisimosi sąlygos pel-kyne beveik nepakito, bet paukščiai paliko šią vietovę. Plėšrūnai negalėjo tapti jų išnykimo priežastimi, nes pievinių lingių ir vištvanagių nesėkmingi antpuoliai stebėti tik 2 kartus ir nerasta sudraskytų paukščių ar išdraskytų liz-dų. Tikriausiai ši mūsų šalyje unikali griciukų bendruomenė, kuri buvo prisitaikiusi gyventi neįprastoje kitiems šios rūšies paukščiams bu-veinėje (aukštapelkėje), natūraliai palaipsniui sunyko.

Didžioji kuolinga (Numenius arquata)Perintis paukštis. Didžioji kuolinga aptinka-

ma didžiosiose aukštapelkės plynėse. 1979  m. balandžio 3 d. Anglijos plynėje buvo įsikūru-

sios 2 paukščių poros, dar 2 poros aptiktos ply-nėje prie Eglinaičio salos ir 1 pora prie Akies ežerėlio. Ten pat paukščiai stebėti ir 1983 m. balandžio 27 d. 1987 m. balandžio 11 d. Angli-joje vis dar buvo 2 poros. Tačiau vėliau, pvz., 1988 m. gegužės 17  d. ar 1992 m. balandžio 26 d., šioje plynėje jau buvo pastebima tik viena pora. Paskutinį kartą Anglijos plynėje veisimosi metu didžioji kuolinga buvo įsikūrusi 2010 m. Čia jos tuoktuvių balsas girdėtas balandžio 1 d. 2014 m. kuolingos veisimosi metu matytos tik-tai prie Eglinaičio salos (16 pav.).

Didžiosios kuolingos buveinės mažai kinta, tačiau perinčių paukščių skaičius Čepkeliuose sumenko. Iš dalies tai priklauso nuo vandens lygio pelkyne, nes vandeningesniu laikotarpiu kuolingos sugrįžta į pelkyną.

Raudonkojis tulikas (Tringa totanus)Perėjęs paukštis. Raudonkojis tulikas Čepke-

liuose aptinkamas klampynėse ir prie kai kurių raisto ežerėlių. 1980 m. gegužės 26 d. prie Iru-cių salos stebėta 1 pora, prie Čepkių ežerėlio –

Paprastasis griciukas (E. Drobelio nuotr.)

22

15 pav. Paprastojo griciuko istorinės radavietės Čepkelių rezervate

16 pav. Didžiosios kuolingos paplitimas Čepkelių rezervate

23

2  poros, prie Salų ežerėlio – 1 pora. 1982  m. gegužės 12 d. Braduose buvo įsikūrusios 4 po-ros, o dar 1 pora – Anglijos plynėje. 1983 m. gegužės 25  d. prie Bradų aptiktos 4–5 poros. Braduose po 2 tulikų poras veisėsi dažnai  – 1987 m., 1988 m., 1988 m., 1989 m., 1992 m., 1993  m., 1998 m. Vėliau raudonkojai tulikai tapo vis retesni (17 pav.).

Raudonkojų tulikų buveinės mažai kinta, o jų gausumas ir veisimosi sėkmė priklauso nuo vandens lygio pelkyne. Kuo vandens daugiau, tuo ir sąlygos veistis tulikams yra geresnės. Tačiau šiuo metu net ir vandeningais metais raudonkojų tulikų veisimosi laikotarpiu nebe-aptinkama.

žaliakojis tulikas (Tringa nebuliaria)Randamas migracijų metu. Retkarčiais stebi-

mas klajonių metu, bet pelkyne ilgesniam laikui neapsistoja.

Brastinis tilvikas (Tringa ochropus)Perintis paukštis. Brastinis tilvikas yra įpras-

tas drėgnų ir užmirkusių miškų paukštis. Daž-niau aptinkamas pietinėje pelkyno dalyje, ypač pamėgęs bebravietes ir mažų upelių pakrantes.

Tačiau kartais jų lizdų randama ir sausuose apypelkio pušynuose. 1980 m. birželio 4  d. palei Katros upę nuo kanalo iki Ogorodiščios aptiktos 2 brastinių tilvikų lizdavietės, o nuo Ogorodiščios iki geležinkeliuko sankasos – dar 2 veisimosi vietos (18 pav.).

Čepkeliuose yra geros sąlygos veistis brasti-niams tilvikams, gausu tinkamų buveinių vesti jauniklius ir maitintis. Paukščių gausumas pel-kyne yra stabilus.

Tikutis (Tringa glareola)Perintis paukštis. Čepkeliuose telkiasi pati

didžiausia tikučių populiacija mūsų šalyje. Prie daugelio raisto ežerėlių ir klampynėse kasmet kuriasi iki 20 porų šių paukščių. Gausiausiai jų aptinkama prie Bradų – 4–5 poros, prie Čep-kių ežerėlio – 2–3 poros, prie Balno ežerėlio – 2–3 poros. Tikučių veisimosi vietos jau daugelį metų mažai keičiasi. Pagrindinė jų telkimosi vieta išlieka raiste telkšantys ežerėliai, centrinė-je raisto dalyje plytinčios Anglijos ir Eglinaičio plynės bei Bradais vadinama vietovė šiaurinėje pelkyno dalyje (19 pav.).

Tikučių buveinės pelkyne beveik nekinta, todėl didesnių grėsmių šiam paukščiui kol kas nekyla. Ilgamečių stebėjimų duomenimis, tikučių popu-liacija pelkyne yra stabili ir mažai besikeičianti.

Raudonkojis tulikas (E. Drobelio nuotr.)

Tikutis (E. Drobelio nuotr.)

Krantinis tilvikas (actitis hypoleucos)Aptinkamas klajonių metu. 1981 m. liepos

9 d. migracijos metu šis paukštis stebėtas prie Bradų ežerėlio.

24

17 pav. Raudonkojo tuliko istorinės radavietės Čepkelių rezervate

18 pav. Brastinio tilviko paplitimas Čepkelių rezervate

25

19 pav. Tikučio paplitimas Čepkelių rezervate

Smailiauodegis plėšikas (Stercorarius para-siticus)

Pastebimas klajonių metu. Pelkyne praskren-dantis paukštis matytas tiktai vieną kartą.

Rudagalvis kiras (larus ridibundus)Aptinkamas klajonių metu. Čepkelių raisto

vandens telkiniuose neapsistoja ir matomas tiktai praskrendant. Dažniau buvo pastebimas dar gyvuojant Grybaulios žuvininkystės tven-kiniams.

Paprastasis kiras (larus canus)Matomas klajonių metu. Raisto ežerėliuose

neapsistoja, tačiau pro pelkyną retkarčiais pra-skrenda. Šis paukštis dažnai buvo pastebimas Grybaulios žuvininkystės tvenkiniuose.

Silkinis kiras (larus fuscus)Aptinkamas klajonių metu. Virš pelkyno ret-

karčiais praskrenda klajodamas Grybaulios žu-vininkystės tvenkinių apylinkėse.

Balnuotasis kiras (larus marinus)Pastebimas migracijų metu. Čepkeliams visai

nebūdingas, bet kartais matomas, nes netoli yra Grybaulios žuvininkystės tvenkiniai.

Upinė žuvėdra (Sterna hirundo)Aptinkama klajonių metu. Čepkeliuose ret-

karčiais buvo matoma, nes ji lankydavosi Gry-baulios žuvininkystės tvenkiniuose. Be to, upi-nė žuvėdra kuriasi Nemuno salose, kurios yra ne taip jau toli.

IšvadosVertinant tilvikinių paukščių gausumo ir

pasiskirstymo dinamiką Čepkelių pelkėje gali-ma konstatuoti kai kuriuos esminius pokyčius. Aukštapelkėse išnyko ir nebeaptinkami kadai-se palyginti gausiai perėję griciukai – 1980 m. priskaičiuota 18 porų. Veisimosi metu aukšta-pelkėse nebepastebima ir raudonkojų tulikų bei

26

gaidukų. Didžiųjų kuolingų skaičius nuo 2–3 porų nukrito iki 1 nereguliariai įsikuriančios poros. Dirvinių sėjikų skaičius nuo 7 porų su-mažėjo iki 2–4 perinčių porų. Nestabilus ir kin-tantis perinčių pempių skaičius, kuris priklau-so nuo vandens lygio svyravimo. Tačiau išliko labai stabili tikučių populiacija. Jau 39  metus šių paukščių skaičius nesikeičia ir siekia apie 20 perinčių porų.

Akivaizdžiai pablogėjusią kai kurių tilviki-nių paukščių populiacijų būklę aukštapelkėse nelengva paaiškinti. Nors aukštapelkių plynės intensyviai apauga pušaitėmis, tačiau vis dar išlieka pakankamai atvirų plotų šiems paukš-čiams veistis. Tai patvirtina ir pastovus perinčių tikučių skaičius. Šių tilvikų gausumas paneigia galimus svarstymus dėl hidrologinio režimo pokyčių, nes tikučiai ypač priklausomi nuo

užmirkusių vietovių ir aukšto vandens lygio. Stulgio išnykimas pelkyne susijęs su akivaiz-džiais buveinių pokyčiais prie Katros upės. Apie 30  metų nešienaujamos ir netvarkomos upės pakrantės apaugo krūmais ir medeliais, sunyko ganyklos ir pievos.

Nors kai kurios pievos šiuo metu vėl tvarko-mos ir šienaujamos, bet toks darbų intensyvu-mas yra dar nepakankamas. Šienauti reikėtų 2–3 kartus per sezoną, o nupjautą žolę išvežti iš teritorijos. Mažai pakitusi ir stabili šlapiose bei užliejamose pievose gyvenančių perkūno ože-lių populiacija. Panaši ir šlapių miškų gyventojų slankų bei brastinių tilvikų būklė.

Apibendrinant galima teigti, kad per 39 metus iš 11 rūšių perinčių tilvikinių paukščių 4 rūšių sparnuočiai išnyko, 2 rūšių skaičius sumažėjo, o 5 rūšių išliko stabilus.

27

KONTROLIUOJAMO GAISRO POVEIKIS VIRžYNŲ BUVEINĖMS IR SAUGOMOMS RŪŠIMS

Onutė Grigaitė, Mindaugas LapelėDzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcija, el. paštas direkcija@dzukijosparkas.lt

Siekiant pagerinti tetervinų tuokviečių bū-klę Dzūkijos nacionaliniame parke tetervinų apsaugai svarbioje Musteikos girininkijos teri-torijoje atkurtos viržynų buveinės, kuriose nuo 2005 m. buvo šienaujami viržynai, o 2011  m. eksperimentiniais tikslais viržynai buvo de-ginami. Nuo 2012 m. stacionariose aikštelėse tiriama, kaip augalija atsikuria. Straipsnyje ap-tariamas gamtotvarkos darbų poveikis viržynų buveinėms ir saugomoms rūšims.

1. Gaisrų naudojimas viržynams tvarkyti – europinė patirtis

Baltijos regiono šalyse ugnis palyginti ilgai, nuo lydiminės žemdirbystės laikų, buvo svar-bi ūkininkavimo priemonė, savaiminiai miš-kų gaisrai taip pat turėjo įtakos ir miškų, ypač Kerpšilių ir Vakarų taigos buveinių būklei ir struktūrai. Tačiau modernėjant ūkininkavimui ir didėjant gyventojų tankumui, buvo atsisaky-ta naudoti ugnį tvarkant kraštovaizdį. Stiprė-

M. G

aspa

ravi

čiau

s nuo

tr.

28

jant priešgaisrinei apsaugai ugnis neteko savo reikšmės ir kaip natūralus ekologinis veiksnys, formuojantis miškų ekosistemas. Dar daugiau – naudoti ugnį daugelyje šalių buvo uždrausta aplinkosaugos įstatymais, įsivaizduojant, kad mūsų geografinėse platumose gamtosauga yra tolygi visiškam žmogaus veiklos eliminavimui (Goldammer, 1998).

Tačiau Vakarų Europoje jau septintajame de-šimtmetyje biologai ir ekologai pradėjo galvoti apie tradicinių ūkininkavimo metodų atnauji-nimą ir natūralių gamtinių pažaidų (angl. dis-turbance processes) imitavimą. Švedijoje Jemt-gavelno (Jämtgaveln) rezervate kontroliuojami gaisrai tvarkant miškus pradėti naudoti 1993 m. ir nuo tada gana plačiai taikomi ir kitose sau-gomose teritorijose (International, 2007). Suo-mijoje eksperimentiniai kontroliuojami gaisrai miškuose 2001 m. buvo taikyti patvinsuo naci-onaliniame parke (Uotila et al., 2002). Ilgame-tė Suomijos miškų buveinių tvarkymo patirtis apibendrinta 2012 m. „Metsähallitus“ leidinyje (Similä, Junninen, 2012). Škotijoje, Tanaro slė-nio (glen Tanaro) pušynuose, 2002 m. pradė-tas pušynų deginimo eksperimentas kurtinio populiacijos būklei pagerinti (Montiel, Craus, 2010).

Viržynų tvarkymas sukeliant kontroliuo-jamus gaisrus yra praktikuojamas ne vienoje Europos šalyje: nuo 1946 m. – Škotijoje (Haw-ley et all, 2008); 2001 m. – Danijoje ir Vokie-tijoje (International, 2004); 2007 m. Anglijoje patvirtinti viržynų ir pievų deginimo nuosta-tai (Heather and Grass Burning Code) (The Heather, 2007). Analogiški Dzūkijos naciona-liniame parke įgyvendintam projektui darbai 2002  m. buvo atlikti Brandenburgo žemėje  – buvusiame VDR kariniame poligone sukeliant kontroliuojamą gaisrą buvo tvarkomi viržynai ir siekiama, kad būtų pagerinta tetervinų po-puliacijos būklė (International, 2004). 2006 m. Latvijoje pradėtas „Life“ projektas Adažių (adaži) kariniame poligone ir „Natura 2000“ teritorijoje tęsėsi iki 2009 m. Tarp projekto tikslų buvo ir atkurti viržynus šienaujant bei

deginant, sudaryti palankią apsaugos būklę tetervino, vėjalandės šilagėlės ir kitų saugomų rūšių populiacijoms (Restoration..., 2009).

2. Dzūkijos nacionalinio parko viržynų svarba ir tvarkymas

Natūraliomis sąlygomis viržynai formuojasi savaiminių gaisrų gaisravietėse, šie gaisrai yra svarbūs ir palaikant tinkamą kerpinių pušynų buveinių būklę. Savaiminiai gaisrai svarbūs ir susidarant aukštapelkių plynėms Pietų ir Rytų Lietuvos aukštapelkėse, kurių būdingiausia augalija šiaip yra pelkiniai pušynai. Čepkelių durpių kloduose nemažai tokių gaisrų pėdsakų (Čepkelių..., 2004). Savaiminiams gaisrams pa-lankiausios sąlygos yra Pietų Lietuvos sausuo-siuose pušynuose, kur dėl savito mikroklimato vasaromis palyginti dažnos lokalios audros su žaibais (Adomavičius, Lankelis, 2011). Pasku-tinis savaiminis žaibo sukeltas gaisras buvo 2012 m. liepos mėn. Skroblaus rezervate, tuo-met išdegė 10 arų pušyno. Senųjų gaisrų randai antrą šimtmetį skaičiuojančių pušų kamienuose ar Anglijos (kurios pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „anglėti“) plynė Čepkelių raiste prime-na, kad gamtai savaiminiai gaisrai yra ne stichi-nė nelaimė, o natūralus miškų ir aukštapelkių ekosistemas veikiantis veiksnys. Viržynai taip pat formuojasi kirtavietėse, kai dėl netolygaus medžių atžėlimo lieka atvirų miško aikštelių, arba karinių pratybų teritorijose, kur dėl nuo-

29

latinių augalinės dangos pažaidų sąlygos augti miškui būna nepalankios.

Dabartinėje Dzūkijos nacionalinio parko te-ritorijoje esančios Musteikos g-jos 359 ir 360 kvartaluose sovietiniais metais buvo iškirsti smėlėti ir užpelkėję miškai ir 178,4 ha plote įrengta vieta kariuomenės pratyboms. Tai buvo dalis Pariečės karinio poligono, kuriame nuolat vykdavo artilerijos mokymai ir koviniai šaudy-mai. Dėl sprogimų poligono teritorijoje nuolat siausdavo gaisrai ir vietovė kartkartėmis ištisai išdegdavo. Taip susiformavo specifinė bemiš-kė biologinės įvairovės požiūriu labai savita ir turtinga teritorija – čia plytėjo dideli viržynų ir miltinės arkliauogės sąžalynų plotai, gausiai augo vėjalandės šilagėlės (Buvusių..., 1993). Daugelį metų ši vietovė buvo svarbiausia teter-vinų tuokvietė Pietų Lietuvoje, čia pavasariais buvo aptinkama iki 30–40 besituokiančių pati-nų. Tetervinų tuoktuvių vietos telkėsi smėlėto-se kalvelėse, kurias skyrė nedidelės kimininės pelkutės.

Atkūrus Lietuvos valstybę mūsų šalies pusėje likusi poligono teritorija buvo perduota Dzū-kijos nacionalinio parko Musteikos girininki-jos žinion. Nebenaudojant poligono kariniams tikslais apie 80 % buvusios plynės užaugo savai-miniais 10–15 metų 2–5 m aukščio berželiais ir pušaitėmis, atviros liko tik aukštesnės smėlio kalvelės, gausiai apaugusios šiliniais viržiais, kurie trukdė miškui atsikurti. Ši teritorija tapo mažiau patraukli tetervinų turnyrams ir jiems veistis. 2005–2006 m. apskaitų metu visoje šioje teritorijoje buvo suskaičiuojama iki 20–30 pa-tinų. Tiesa, daugelis šių paukščių rinkosi išilgai iškirstos ir mineralizuotos pasienio juostos Bal-tarusijos pusėje. Tai buvo geras pavyzdys, ko-kią svarbą palaikant tetervinų populiaciją turi plynių suformavimas ir ištisinės viržių dangos panaikinimas.

Didžioji Dzūkijos nacionalinio parko da-lis 2004 m. buvo paskelbta paukščių apsaugai svarbia teritorija (55 439,82 ha) – Dainavos gi-ria, LTVARB005 (LRV 2004-04-08 nutarimas Nr.  399). Viena iš prioritetinių šios teritorijos

rūšių yra tetervinas (lyrurus tetrix). 2005 m. parke išskirta ir buveinių apsaugai svarbi terito-rija (54 832,62 ha) – Dainavos giria, LTVAR0017 (AM 2005-06-15 d. įsk. Nr. D1-302). Tarp prio-ritetinių šios teritorijos rūšių minėtinos vėja-landė šilagėlė (pulsatilla patens) ir smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius).

Kadangi buvusi poligono teritorija reikšmin-ga kelių ES saugomų rūšių ir Lietuvos raudo-nosios knygos rūšių populiacijų išsaugojimui, buvo parengta jos tvarkymo programa. Ši pro-grama buvo įgyvendinta 2005–2006 m. vykdant VSTT projekto „Bešeimininkių pastatų saugo-mose teritorijose likvidavimas, pažeistų teritori-jų rekultivavimas bei objektų atkūrimas“ veiklą „Buveinių, reikalingų tetervinų populiacijai išsaugoti, atkūrimas“. Projekto metu Mustei-kos g-jos 359 ir 360 kvartaluose iškirstas 5–15 metų amžiaus savaiminėmis pušaitėmis ir ber-želiais apaugęs 34,5 ha plotas. Taip suformuotas labai sudėtingos konfigūracijos vientisas atviras sklypas.

Kirsti pasirinktos aukštesnės smėlio kalvų keteros, apaugusios tankiais viržių sąžalynais ir medelių retmėmis. Kertami plotai išdėstyti taip, kad tetervinai galėtų suformuoti atskiras, tarpusavyje susisiekiančias tuokvietes. Plynai iškirstos kalvelės palyginti aiškiai atskirtos rel-jefo daubose susidariusių pelkučių ir viksvynų. Tai ypač svarbu, nes paukščiams ties tuokvietė-mis reikalingos maitinimosi ir veisimosi vietos

30

bei žolių ir medelių tankmės pasislėpti. Taip pat buvo įrengtos 5 žvyro aikštelės, kuriose te-tervinai galėtų rasti kietam ir sunkiai virškina-mam augaliniam maistui smulkinti reikalingų akmenėlių, vadinamų gastrolitais, pasodinta vietinių šiam kraštui būdingų ornitochorinių krūmų ir medelių: putinų, šermukšnių, šaltekš-nių, ožekšnių ir sedulų, atokiau nuo tuokviečių miško pakraštyje pastatytas apžvalgos bokštelis tetervinų tuokvietėms stebėti, paukščių moni-toringui vykdyti.

Atviroms buveinėms, kurios labai svarbios tetervinų tuoktuvėms, palaikyti būtini nuolati-niai palaikomieji darbai. Pagrindinė šių teritori-jų priežiūros problema yra ta, kad netvarkomos jos sparčiai užauga berželiais ir drebulėmis. Nuo 2007 m. kiekvienais metais vykdomi tvar-komieji darbai  – atžalos kertamos mačetėmis,

pjaunamos krūmapjovėmis, talkų metu smėlio kalvelėse viržių kerai raunami ir rankomis, taip suformuojamos atviros, tuokvietėms tinkamos aikštelės. Nuo 2009 m., sujungus Dzūkijos na-cionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamti-nio rezervato direkcijas, šiai teritorijai tvarkyti pradėtas naudoti rezervatui priklausęs trakto-rius „MTZ Belarus 952.3“ su traktorine krū-mapjove „Fery“. Tai labai paspartino tvarkymo darbus, bet nevisiškai išsprendė atžalų pašalini-mo problemą. Mat šis būdas netinka atviroms mineralinėms aikštelėms formuoti, be to, dėl palyginti didelių kuro sąnaudų yra brangus, nors pigesnis už paslaugų pirkimą.

Nuolat tvarkant šią teritoriją atsikūrė gana retos Lietuvoje, ES saugomos 4030 Viržynų bu-veinės, užimančios 28,5 ha tvarkomo ploto, li-kusi dalis tenka 2330 Nesusivėrusių žemyninių

20 pav. Plotai, kuriuose palaikomos atviros viržynų buveinės

31

smiltpievių buveinių fragmentams, nedideliems medžių guotams, reljefo daubose esančioms melvenynų ir 7140 Tarpinių pelkių buveinėms. Atvirose vietose susiformavo savitos, rūšių pa-lyginti turtingos viržynų bendrijos su kerpių ir atviro smėlio pleiskėmis, čia auga tokios retos rūšys kaip smiltyninė pašuolė (Teesdalia nudicaulis), šakotasis šiaudenis (anthericum ramosum), smiltyninis šepetukas (Corynep-horus canescens), meškauogė (arctostaphyllos uva-ursi), kalninis pelėžirnis (lathyrus mon-tanus). Geriausiai ištirta buvusios karinės te-ritorijos Pariečės poligono vabzdžių fauna. Čia rasta apie 50 % Lietuvos dieninių drugių rūšių ir apie 30 % naktinių drugių, geros sąlygos bi-tiniams plėviasparniams. Poligono teritorijoje nuolat stebimos 18 saugomų rūšių (2 lentelė), tarp jų tokios retos Lietuvoje rūšys kaip siau-ralapis gencijonas, lygiažvynis žaltys, europinė medvarlė. Atviros buveinės, išsiskiriančios ro-plių gausa, yra gyvatėdžio medžioklės teritori-ja. Tikėtina, kad šiame krašte gali perėti 1–2 šios galbūt Lietuvoje išnykusios rūšies poros.

3. Pirmasis Lietuvoje reguliuojamas gamtotvarkinis gaisras3.1. Idėjos atsiradimas ir paruošiamieji darbai

1999 m. lapkričio 11–12 d. Marcinkonyse vyko seminaras „Pelkių apsauga ir tvarky-mas“. Jo dalyviai Miškų ir saugomų teritorijų departamentui pateikė kreipimąsi, kuriame rekomendavo įgyvendinti kelis pavyzdinius projektus ypač retoms rūšims ir bendrijoms iš-saugoti, naudojant įvairius atkūrimo metodus (vandens lygio pakėlimą, šienavimą, deginimą, gyvulių ganymą, kirtimą). Po kelerių metų, 2002 m., „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodė Vytauto Uselio, dr. Virgilijaus Monsevičiaus ir dr. Mindaugo Lapelės publikacijos apie gais-rų naudą gamtai. Gaisrų svarbą Dzūkijos ši-lams ir pelkėms nuolat pabrėždavo ir ilgametis Čepkelių rezervato darbuotojas entomologas šviesaus atminimo dr. Virgilijus Monsevičius, kuris 2007 m. žurnale „Mūsų girios“ rašė: „Vis daugiau gamtininkų ima suvokti, kad gaisrai yra neatskiriama gamtinių procesų dalis, kad jų

32

eliminavimas yra šiurkštus žmogaus kišimasis į natūralius gamtinius procesus [...] saugomose gamtinėse teritorijose...“

Anglijoje ir kai kuriose kitose Europos šaly-se viržynams atkurti ir palaikyti taip pat buvo naudojami gaisrai, be to, šiam metodui reikia mažiau lėšų ir laiko sąnaudų nei tradiciniam šienavimui. Dėl to direktoriaus pavaduotojui Eugenijui Drobeliui kilo mintis tokią gamto-tvarkos priemonę pritaikyti ir tvarkant Mustei-kos viržynus. Ši idėja buvo pristatyta 2009 m. gegužės mėn. Marcinkonyse vykusiame Euro-

pos nacionalinių parkų federacijos seminare buveinių tvarkymo klausimais.

2009 m. lauko darbų sezono metu buvo iš-skirtos deginti tinkamos teritorijos, atlikta au-galų rūšių inventorizacija. Viržynų deginimo idėją palankiai įvertino ir PAN parkų organi-zacijos ekspertai, kurie sertifikavo Dzūkijos nacionalinį parką ir Čepkelių valstybinio gam-tinį rezervatą 2011 m. liepos mėn. Tų pačių metų rugsėjo mėn. Latvijos gamtosaugininkų pakviesti Dzūkijos nacionalinio parko, Dieve-niškių regioninio parko ir VSTT atstovai da-

Pavadinimas lietuvių kalba* Pavadinimas lotynų kalba Apsaugos statusas**

Sporiniai induočiai

Patvankinis pataisiukas Lycopodiella inundata 2 (V) kat.

Daugiaskiltis varpenis Botrychium multifidum 3 (R) kat.

Žiediniai augalai

Siauralapis gencijonas Gentiana pneumonanthe 1 (E) kat.

Kalninė arnika Arnica montana 2 (V) kat.

Dėmėtoji gegūnė Dactylorhiza maculata 2 (V) kat.

Smiltyninis gvazdikas Dianthus arenarius 2 (V) kat., BD II

Vėjalandė šilagėlė Pulsatilla patens 2 (V) kat., BD II

Lininė žarotūnė Radiola linoides Roth 3 (R) kat.

Penkialapis dobilas Trifolium lupinaster 3 (R) kat.

Lietuvinė naktižiedė Silene lithuanica 4 (I) kat.

Smėlyninis eraičinas Festuca psammophila 5 (Rs) kat.

Pelkinė šindra Peplis portula 5 (Rs) kat.

Grybai

Tikroji raudonpintė Pycnoporus cinnabarinus 4 (I) kat.

Paukščiai

Gyvatėdis Circaetus gallicus 0 (Ex) kat., PD I

Startsakalis Falco columbarius 1 (E) kat.

Tetervinas Tetrao tetrix 3 (R) kat., PD I

Dirvoninis kalviukas Anthus campestris 3 (R) kat., PD I

Plėšrioji medšarkė Lanius excubitor 5 (Rs) kat.

Gervė Grus grus 5 (Rs) kat., PD I

Lygutė Lulula arborea PD I

Lėlys Caprimulgus europaea PD I

Ropliai

Lygiažvynis žaltys Coronella austriaca 1 (E) kat.

Europinė medvarlė Hyla arborea 3 (R) kat.

* Paryškintos rūšys yra prioritetinės Dainavos girios PAST ir BAST.** PD I – Paukščių direktyvos I priedas, BD II – Buveinių direktyvos II priedas.

2 lentelė. Saugomos rūšys, nuolat aptinkamos tvarkomoje teritorijoje

33

lyvavo karinio Adažių poligono gamtotvarkos projekto pristatymo renginyje ir susipažino su viržynų buveinių tvarkymo patirtimi, taip pat ir deginimo patirtimi. 2009 m. spalio mėn. Di-rekcija kreipėsi į Aplinkos ministeriją leidimo eksperimento tvarka išdeginti 12 ha viržynų ir gavo palankų atsakymą apie planuojamą ekspe-rimentą. Tačiau dėl nustatyto trumpo deginti tinkamo periodo ir nepalankių gamtinių sąlygų pasinaudoti šiuo leidimu pavyko tik 2011 m. rudenį.

3.2. Viržynų deginimasLeidimas deginti viržynus buvo gautas

2009  m., tačiau tais metais klimatinės sąlygos darbams įgyvendinti buvo nepalankios, nes ankstyvas sniegas išsilaikė iki pat pavasario. Pa-našios gamtinės sąlygos buvo ir 2010–2011 m.

žiemą, dėl sniego dangos ir didelio viržynų drėg numo deginimas būtų buvęs neefektyvus.

Musteikos viržynus geriausia deginti vėlyvą rudenį ar žiemos pabaigoje, kai dar nėra arba jau nėra sniego dangos, o tetervinų tuoktuvės dar neprasidėjusios. Net ir žali viržiai gerai dega, tačiau pageidautina, kad prieš deginant būtų kelios šaltos vėjuotos dienos, kiek su-mažinančios drėgmės kiekį viržynuose. Todėl 2011 m. spalio mėn. viduryje, kai po nedidelio atšalimo susidarė deginti palankios sąlygos, buvo nuspręsta nelaukti žiemos ir ilgai planuo-tą deginimo eksperimentą atlikti 2011 m. spalio 18 d. Operatyviai buvo įspėtas Alytaus regiono gamtos apsaugos departamentas, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Kabelių užkarda ir Druskininkų miškų urėdija, kuri šiam ekspe-rimentui įgyvendinti geranoriškai skyrė prieš-

21 pav. 2011 m. spalio mėn. išdeginti viržynų buveinių plotai – 10,1 ha

34

gaisrinę komandą. Spalio 18 d. buvo saulėta, apie +4 °C, dvelkė silpnas pietų krypties vėjas. Pirmą kartą Lietuvoje gamtotvarkos tikslais deginant viržynus dalyvavo 25 žmonės – Dzū-kijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybi-nio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai, Druskininkų miškų urėdijos miškininkai su priešgaisrine komanda.

Viržynams deginti buvo numatyti 5 plotai Musteikos girininkijos sklypuose (21  pav.), kuriuose nuo 2009 m. beržų ir drebulių at-žalos nebuvo šalinamos. Kad būtų užkirstas kelias ugniai nekontroliuojamai plisti, šios smėlingos pakilumos direkcijos traktoriumi buvo apartos ir suformuotos 3 m pločio smė-lio juostos. Tada iš pavėjinės pusės keliose vie-

tose buvo padegtas pirmasis sklypas, jam baigus degti  – kitas ir taip toliau, kol per 4  val. vienas po kito buvo išdeginti visi plotai. Ugnies plitimas buvo prižiūrimas ir reguliuojamas naudojant kastuvus, smėliu užpilant pavojingesnes vietas. Perėjus deginti kitą plotą, anksčiau išdegintame sklype pasilik-davo keli stebėtojai. Vienoje vietoje, kur velėna su viržių kerais apariant atsivertė at-gal, ugnis peršoko apsauginę smėlio juostą ir jai užgesin-ti buvo panaudota gaisri-nė, papildomai išdegė apie 30  m² viržyno. Baigus de-ginti, keli budintys stebėtojai buvo palikti iki vakaro, kad būtų galutinai įsitikinta, jog pavojaus kilti gaisrui nėra. Eksperimento metu vieto-je planuotų 12 ha išdeginta 10,1 ha viržynų.

3.3. Gaisro poveikis dirvo-žemiams ir augalijai

Gaisrai veikia ne tik ekosistemų augaliją ir gyvūniją, bet ir dirvožemį, keisdami jo chemi-nę sudėtį, atskirų elementų proporcijas. Praėjus 2 savaitėms po deginimo buvo pradėti dirvože-mio tyrimai, kurie tęsti ir 2012 m. Šiuos tyrimus vykdė dr. Paulo Alexandre da Silva Pereira iš Vilniaus Mykolo Romerio universiteto, tiriantis gaisrų poveikį miškų ekosistemų dirvožemiui. Buvo pasirinkti tyrimo sklypai 2 deginimo ir 2 kontroliniuose plotuose, kur viržynai tvarkomi šienaujant su krūmapjove, kiekvienas – 400 m² ploto. Juose paimti iš viso 75 dirvožemio mė-ginių pavyzdžiai, kurie buvo analizuojami Bar-selonos universitete. Norint nustatyti cheminių elementų migraciją, dirvožemio mėginiai buvo paimti ir 2012 m. pavasarį bei rudenį.

35

Pirmieji tyrimo rezultatai parodė, kad šis trumpalaikis gaisras nebuvo intensyvus ir ne-pasiekė aukštų temperatūrų, todėl didelio po-veikio dirvožemio būklei neturėjo (Pereira, 2012). Tokios svarbios dirvožemio savybės kaip organinės medžiagos kiekis, pH, elektrinis laidumas, filtravimo talpumas ar pralaidumas vandeniui nebuvo labai paveiktos ir tai aiškiai įrodo, kad gaisro panaudojimas buvo palankus kraštovaizdžio būklei. Labai svarbu buvo įsi-tikinti, ar šioms dirvožemio savybėms galėjo turėti įtakos gaisras, nes didelis jų pasikeitimas galėtų paveikti augalijos atsikūrimą, sustiprinti dirvožemio degradaciją ir erozinius procesus, ypač po gaisro, kai dirvožemis dėl sunaikintos augalijos tampa lengviau pažeidžiamas. Po 4 mėnesių pakartojus dirvožemio tyrimus, galu-tinai įsitikinta, kad gaisras nepakeitė dirvože-mio charakteristikų.

Literatūroje apie gaisrų poveikį dirvožemiams nurodoma, kad dirvožemio savybės labiau-siai keičiasi iš karto po gaisro. Kartais tai gali būti naudinga, nes pagausėja maisto medžiagų. Dzūkijos atvejis, kai gaisro įtaka dirvožemiui buvo nežymi, gali būti laikomas svarbiu indi-katoriumi, rodančiu, kad reguliuojamas gaisras gali būti naudojamas viržynų buveinėms atkur-ti ir palaikyti.

2012–2015 m. botaniniai tyrimai Musteikos poligono degavietėse buvo atlikti 10-yje, o nuo 2014 m. – 5-iose staciona-riose aikštelėse. Aikštelių plotas  – 100 m². Augalijos dinamikai tirti naudojome metodiką (Boč, 1991), pa-gal kurią aikštelėse aprašė-me 20 rėmelių (0,5 × 0,5 m dydžio), išdėstydami juos Z raidės trajektorija atsitikti-nio dydžio intervalais. Kie-kvieno rėmelio plote įver-tinome rūšies padengimą procentais pagal J.  Braun-Blanquet skalę, o paskui apskaičiavome vidutinį pa-

dengimą. Kiekvienoje aikštelėje suskaičiavome atžėlusius medžių kelmus ir įvertinome projek-cinį padengimą.

Šios stacionarios aikštelės išdėstytos didesnių aikštelių plotuose, kuriuose 2012–2013 m. buvo atliekami dirvožemio tyrimai. Kontroliniam va-riantui pasirinkome 2 (ar 4) nedegintus plotus ir kiekviename iš jų aprašėme 20 rėmelių (pagal tą pačią metodiką), tik nefiksuotose aikštelėse. Aikštelės buvo aprašytos du kartus – gegužės ir liepos mėn. Kerpes poligone tyrė dr. Jurga Mo-tiejūnaitė. Kiekvieną kartą lankantis aikštelėse buvo fotografuojami augalinės dangos pokyčiai.

Analizuodami gautus duomenis, nepaisant palyginti trumpo tyrimų laiko ir neįvertintos klimatinių veiksnių įtakos, nustatėme, kad gais-ras didžiausią poveikį turėjo kerpėms ir sama-noms:

• Gniužulinės kerpės, daugiausia šiurė (Clado-nia), išlaikė savo formą, bet po 1–2 metų su-trupėjo, o iš naujo jos pradeda atsikurti tik ke-tvirtaisiais metais. Tačiau jau 2012 m. dr. J. Mo-tiejūnaitė užfiksavo pirmąsias po gaisrų įsiku-riančias kerpes: placyntiella sp. ir trumpašakę šiurkštą (Stereocaulon condensatum), taip pat parazitinius grybus, kurie ima augti ant „negy-vų“ kerpių ir minta jomis;

• Žaliosios samanos, daugiausia paprastoji šil-samanė (pleurozium schreberi), pirmaisiais

36

metais po gaisro taip pat išlaikė savo formą. O naujos samanos pirmiausia pradėjo atželti iš senų „negyvų“ samanų apačios. Ketvirtaisiais metais po deginimo žaliosios samanos dengė apie 15 % degavietės ploto (kaip ir nedegintuo-se plotuose);• Paprastasis viržis atsikūrė jau kitais metais po gaisro ir jo padengimas 2015 m. siekė apie 27 %, kaip ir nedegintuose, bet šienautuose plotuose;

• Nudegusios viržių šakos (vadinamieji staga-rai) lig šiol išliko beveik nepakitę, baltuoja ir dengia iki 10 % viso degavietės ploto;

• Degintuose plotuose atsirado ir lig šiol išliko atvirų dirvožemio plotų ir jie užima apie 20 % viso ploto, o nedegintuose plotuose atviri dir-vožemio paviršiai užima tik apie 5 %;

• Neintensyvus gaisras menkai pažeidė daugia-mečių žolinių augalų šakniastiebius ar žemėje slypinčius pumpurus, geriausiai pirmaisiais metais po gaisro atsikūrė smiltyninis šepetu-kas, šilinė viksva, vienagraižė kudlė, paprastoji rykštenė, dvišakė padraika, miltinė meškauogė ir kalninė arnika, jų projekcinis padengimas di-dėja kasmet. Gerai atsikuria net tokios sudėtin-gos biologijos rūšys kaip dvišakė padraika;

• Gaisras neturėjo neigiamo poveikio kalninės arnikos, penkialapio dobilo ir kitų saugomų augalų rūšių populiacijoms. Tuo tarpu konku-rencijai jautrių ir atviroms buveinėms prieraišių rūšių  – vėjalandės šilagėlės, smiltyninio gvaz-diko  – populiacijos pagausėjo. Gaisras, kaip ir viržynų šienavimas, palankus kalninei arnikai, kurios sėklos turi didesnę galimybę patekti ant žemės ir sudygti;

• Beržų kelmai ir drebulės atžėlė jau pirmąjį po gaisro pavasarį, atžalų aukštis buvo didesnis nei atžalų nedegintuose plotuose ir siekė iki 1 m. Kasmet tos atžalos nukertamos vėlai rudenį, tad jų mažėja, bet pamažu. Kiekvienais metais atžalos išauga vis mažesnės, nes atžalinė galia silpnėja;

• Stebėtina, kad rūšių skaičiumi nedeginti plotai lenkia degintus ir kad kerpės atsikuria lėtai. Tai įvertindami darome prielaidą, kad gaisras pažei-dė grybieną, kuri būtina smėlynų augalų miko-rizei ir kerpių augimui užtikrinti.

Tetervinas yra viena iš Paukščių direktyvos saugomų rūšių, kurių apsauga prioritetinė PAST Dainavos giria, o Musteikos girininkijos 359 ir 360 kvartaluose yra didžiausia Dzūki-jos nacionaliniame parke tetervinų tuokvie-tė. Tetervinai pagal valstybinio monitoringo programą šioje teritorijoje jau buvo stebėti 3 kartus – 2006 m. tuokvietėse aptikta 15 teter-vinų patinų, o 2009 m. – 10 patinų. 2012 m. atliekant monitoringą, buvo stebėti tik 8 pa-tinai. Nors aptariamoje teritorijoje gali laiky-tis apie 15–20 patinų, tačiau tų metų rudenį, pjaunant viržynus, buvo matomos iki 11 indi-vidų tetervinų grupės. Tokį palyginti nedidelį tetervinų patinų skaičių 2012 m. galėjo lemti ir gargatūnai (kurtinės ir tetervino mišrūnai), kurie, būdami fiziškai stipresni ir aktyvesni už tetervinų patinus, trikdo tuoktuvių eigą. Iš pastebėtų 3 mišrūnų 2 paukščiai buvo nušauti gavus Aplinkos ministerijos leidimą. 2015 m. jau stebėta 12 tetervinų patinų.

4. Išvados ir rekomendacijos reguliuojamų gaisrų taikymui gamtotvarkoje

Įvairių viržynams atkurti taikomų metodų analizė (Muhle, 1974) parodė, kad deginimas, kaip ir kiti tvarkymo būdai, teigiamai veikia viržynų atsinaujinimą, veiksmingesnis už šie-navimą neleidžiant išplisti krūmams, tačiau sumažina anglies, azoto ir sieros kiekį dirvože-myje. Ne viename šaltinyje nurodoma, kad vir-žynų deginimas palankus ropliams ir nemažai entomofaunos rūšių.

Pateikiamos išvados remiasi kelerių metų stebėjimo duomenimis, kurie yra nepakanka-mi apibendrintoms išvadoms ir išsamioms re-komendacijoms parengti, tačiau manome, kad teiginių esmė neturėtų keistis:

37

1. Deginimo laiko nustatymas yra vienas sudėtingiausių momentų sukeliant kontroliuo-jamą gaisrą, nes tinkamų gaisrui sukelti klima-tinių sąlygų parinkimas yra viena esminių efek-tyvaus gaisro prielaidų. Tinkamiausias gaisrui laikas yra besniegis periodas vėlyvą rudenį ar žiemos pabaigoje, oras turi būti sausas, nesti-priai vėjuotas (2,5–4 m/s);

2. Mažo intensyvumo greitai sklindantis gaisras nederlinguose dirvožemiuose nekeičia esminių jų savybių, galinčių turėti įtakos nepa-geidaujamai ekosistemų kaitai ar dirvožemio degradacijai. Toks gaisras menkai paveikia ir dirvožemyje esančias augalų sėklas bei šaknias-tiebius, žiemojančius gyvūnus;

3. Jautriausios gaisro poveikiui yra sama-nos ir kerpės, nes per gaisrą jos žūsta beveik visos, o po gaisro atsikuria lėtai. Negyvomis kerpėmis padengti plotai tampa tinkamomis aikštelėmis tetervinų turnyrams;

4. Neintensyvus gaisras padaro menką žalą daugiamečių žolinių augalų šakniastie-biams ar žemėje slypintiems pumpurams, to-dėl viržiai ir kitų rūšių aukštesnieji augalai po gaisro atsikuria gerai. Gaisras neturėjo neigia-mo poveikio saugomų augalų rūšių populiaci-joms, viržių padengimo sumažėjimas palen-gvina saugomų atviroms buveinėms prieraišių augalų įsikūrimą;

5. Parko teritorijoje deginant viržynus, pagrindinis uždavinys buvo sunaikinti beržų ir drebulių atžalas ir sukurti atviro smėlio aikš-teles tetervinų tuokvietėms. Pažemio gaisras sunaikina tik dalį atžalų, bet vis tiek yra efek-tyvus formuojant atviras aikšteles, kurias ki-tais būdais sukurti sudėtinga. Norint įvertinti deginimo poveikį tetervinų populiacijai, vienų metų stebėjimo neužtenka, nes stebimų paukš-čių skaičiui gali turėti įtakos daugelis veiksnių: perėjimo ir jauniklių išgyvenimo sėkmingu-

22 pav. Tetervinų skaičiaus kitimo dinamika Dzūkijos nacionaliniame parke

38

mas, plėšrūnų gausumas, klimatiniai veiksniai, medžioklė besiribojančiose Baltarusijos terito-rijose. Tačiau tikėtina, kad tinkamos buveinės padės stabilizuoti šią tetervinų populiaciją;

6. Periodiškas viržynų deginimas, derinant jį su išlikusių atžalų pjovimu, pagal darbams reikalingo laiko ir kuro sąnaudas yra kur kas veiksmingesnis tvarkymo būdas nei kasmetis šienavimas traktoriais ar rankinėmis krūma-pjovėmis;

7. Periodiškiems viržynų deginimo ir at-žalų nupjovimo darbams sugaištama mažiau darbo laiko ir sutaupoma kuro, negu jų reikė-tų kasmet šienaujant traktoriais ar rankinėmis krūmapjovėmis.

Reguliuojamų gaisrų naudojimo gamtotvarkai rekomendacijos:

1. Siūloma teisės aktais įteisinti reguliuo-jamus gaisrus kaip gamtotvarkos priemonę ir įvertinti nedidelių gaisrų (ypač savaiminių) gesinimo valstybinių rezervatų aukštapelkėse tikslingumą;

2. Apibendrinus gausią kitų Europos šalių patirtį naudojant gaisrą kaip tvarkymo būdą miškų ir viržynų ekosistemoms formuoti ir pa-laikyti, tikslinga parengti metodines šio gamto-tvarkos būdo naudojimo rekomendacijas Lie-tuvoje;

3. Reguliuojami gaisrai turėtų būti taikomi selektyviai nedideliu mastu ir derinami su kito-mis priemonėmis kai kuriose saugomose teri-torijose (ypač Pietų Lietuvoje) sausiems pušy-nams, viržynams ir aukštapelkių ekosistemoms tvarkyti, jei būtų norima imituoti natūralią eko-sistemų raidą ar pagerinti sąlygas kai kurioms saugomoms rūšims;

4. Reguliuojami gaisrai naudotini ES sau-gomoms 4030 Viržynų, 7110 Aktyvių aukš-tapelkių, 9010 Vakarų taigos, 91T0 Kerpinių pušynų buveinėms tvarkyti ir su jomis susijusių ES bei Lietuvos raudonosios knygos saugomų rūšių, ypač tetervino, žalvarnio, vėjalandės šila-gėlės, smiltyninio gvazdiko, populiacijų būklei pagerinti.

39

Kerpes apibūdinti padėjo dr. Jurga Motiejūnai-tė, Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas. Tyrimams talkino direkcijos savanoriai David Martin Gallego (Ispanija) ir Mariano Salim-bene (Italija). Nuotraukų autoriai: Onutė Gri-gaitė, Gintautas Kibirkštis, Mindaugas Lapelė. Už supratimą ir pagalbą tvarkant tetervinams svarbias buveines ir vykdant pirmąjį Lietuvoje reguliuojamą gamtotvarkinį gaisrą nuoširdžiai dėkojame Druskininkų miškų urėdijai.

Gaisro poveikį viržynų buveinėms tyrė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių vals-tybinio gamtinio rezervato direkcijos Gam-tos skyriaus darbuotojai dr. Onutė Grigaitė, dr. Mindaugas Lapelė, Vincas Slavickas, padėjo Gintautas Kibirkštis, schemas parengė Evaldas Klimavičius.

Dirvožemio tyrimus atliko dr. Paulo Pereira, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir va-dybos fakultetas, Aplinkos politikos katedra.

Literatūra

1. Adomavičius, S., Lankelis, A., 2011: Miško gais-rai. – Kaunas.<http://www.dainavosmiskai.lt/images/stories/vide-os/MISKO%20GAISRAI.pdf>.2. Botch, M. S. 1991: Monitoring rastitelnosti na och-raniajemych bolotnych teritorijach: zadači metodika, rezultaty. – Kn.: Bplota ochraniajemych teritorij: pro-blemy ochrany I monitoringa. – L. p. 53–59.3. Buvusių..., 1993: Buvusių sovietinių karinių terito-rijų biologinė įvairovė ir gamtosauginė vertė. – Lietu-vos gamtos fondo ir Danijos wwF projektas.4. Čepkelių..., 2004: Čepkelių valstybinio gamtinio re-zervato tvarkymo planas aiškinamasis raštas / Phare SPF programos projektas „Čepkelių rezervato tvarky-mo plano kaip tarpvalstybinės saugomos teritorijos Čepkeliai–Katra tvarkymo plano sudedamosios dalies parengimas“. – VšĮ „Gamtos paveldo fondas“, Vilnius.5. Goldammer, J. G., 1998: History of Fire in Land-Use Systems of the Baltic Region: Implications on the Use of Prescribed Fire in Forestry, Nature Conserva-tion and Landscape Management. – Paper presented at the First Baltic Conference on Forest Fires, Radom-Katowice, Poland, 5–9 May 1998.<http://www.fire.uni-freiburg.de/programmes/nat-con/natcon_1.htm>.6. Hawley, G., Anderson, P., Gash, M., Smith, P., Higham, N., Alonso, I., Ede, J. & Holloway, J., 2008: Impact of heathland restoration and re-creation techniques on soil characteristics and the historical

environment.  – Natural England Research Report NERR010. <http://publications.naturalengland.org.uk/publication/37001?category=7005>. 7. International Forest Fire News (IFFN). No. 30, 2004.<http://www.fire.uni-freiburg.de/iffn/iffn_30/IFFN-30-Complete-Print-13-June-2005-web.pdf>.8. Montiel, C. and Craus, D., 2010: Best practices of fire use – prescribed burning and suppresion fires programmes in selected case-study regions in Euro-pe. – European Forest Institute reasearch report.<http://www.efi.int/files/attachments/publications/efi_rr24.pdf>.9. Muhle, O. 1974: Zur Ökologie und Erhaltung von Heidegesellschaften. – Allg. Forst- u. Jagdztg. 145, 232–239.10.Pereira, P., Lapelė, M., Mierauskas, P., 2012: Pro-tected areas management with prescribed fire in Li-thuania. The case of Dzukija National Park. FLAM-MA. Vol. 3, 2, 1–5.11. Restoration..., 2009: Restoration of Biological Di-versity in Military Training Area and Natura 2000 Site „Adazi“. – Project LIFE ADAZI LIFE06 NAT/LV/000110 Riga, 2009.<http://ec .europa.eu/environment/ l i fe/pro-j e c t /Proj e c t s / index .c f m?f us e ac t ion=home.showFile&rep=file&fil=LIFE06_NAT_LV_000110_AfterLIFE.pdf>.

40

12. Similä, M. and Junninen, K. (reds.), 2012: Ecolo-gical restoration and management in boreal forests – best practices from Finland. Metsähallitus, Natural Heritage Services, Vantaa. <http://julkaisut.metsa.fi/julkaisut/show/1111>.13. The Heather and Grass Burning Code, 2007: Best Practice Guide 4: Burning Lowland Heathlands. – Department for Environment, Food and Rural Affairs (DEFRA).

<http://www.naturalengland.org.uk/Images/heather-grassburningcode_tcm6-7795.pdf>. 14. Uotila, A., Kouki, J., Kontkanen, H. & Pulkkinen, P., 2002: Assessing the naturalness of boreal forests in eastern Fennoscandia. – Forest Ecology and Manage-ment 161: 257–277.

41

Didžiausią Čepkelių valstybinio gamtinio re-zervato (plotas – 11 227 ha) dalį užima 5 858 ha pelkinis masyvas (54°01’ Š, 24°32’ R), vadina-mas Čepkelių raistu (23 pav.). Toks raisto plotas nustatytas inventorizuojant pelkes ir pateikia-mas Lietuvos durpynų kadastre. Šiame kadastre nurodyta, kad raiste 82  % užima aukštapelkė, 16  %  – žemapelkė (Lietuvos durpynų kadas-tras..., 1995).

Miškotvarkos duomenimis, organinių (dur-pinių) dirvožemių visame Čepkelių valstybinia-me gamtiniame rezervate yra 7 399 ha, užmirkę mineraliniai dirvožemiai užima dar 1  504 ha (Čepkelių valstybinio rezervato miškotvarkos

ČEPKELIŲ RAISTAS IR JO VANDENYS

Gintautas KibirkštisDzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, el. paštas direkcija@dzukijosparkas.lt

projektas..., 2002), o likusieji – tai sausi smėly-nai, apaugę miškais. Raiste yra daugiau kaip 80 mineralinio grunto (smėlio) salų (24 pav.).

Čepkelių raistas formuojasi jau keliolika tūkstantmečių. Žemės istorijoje – tai akimirka, pelkei – tai brandus amžius. Tirpstant ledynui prieš 15  tūkst. metų dabartinės pelkės vietoje tyvuliavo prieledyninės marios (Balakauskas ir kt., 2012). Jose susiklostė keliolikos metrų ho-rizontaliai sluoksniuotų smulkiagrūdžių smėlių storymė su retais aleuritų tarpsluoksniais, o to-liau nuo pakrantės – didesniame gylyje – klos-tėsi aleuritai, tad pelkinės nuogulos čia klosto-si ant smėlių ir aleuritų klodo (Klimavičienė,

R. B

arau

sko

nuot

r.

42

1974). Pasitraukus ledynams senkančių marių sekliausiose vietose atsivėrė pustomi smėliai. Dabar Čepkelių raistą iš vakarų ir šiaurės va-karų pusės juosia žemyninės kopos, apaugusios miškais, padengtos samanomis ir lyg „sustin-gusios“ – nepustomos.

24 pav. Sala pelkėje (G. Kibirkščio nuotr.)

23 pav. Čepkelių raistas (G. Kibirkščio nuotr.)

Prieš 10  tūkst. metų dabartinėje Čepkelių raisto teritorijoje marios jau buvo nusekusios, o vietoje jų telkšojo 37 dideli ežerai (Čepkelių rezervatas..., 1984). Jų buvimo vietose po durpe dabar aptinkami ežerinių nuosėdų (sapropelio) sluoksniai. Šie ežerai ir tarp jų buvusi teritorija

vis labiau užpelkėjo – iš pradžių vystėsi žemapelkės. Vėliau virš šių žemapelkių susikaupęs ne-suirusių augalų sluoksnis kils-telėjo pelkės paviršių, pavirši-nio ir gruntinio vandens ne-beužliejamose vietose pradėjo formuotis aukštapelkės. Storė-jant durpių sluoksniui atskiros pelkės jungėsi į vieną didelį pelkyną. Tai ir buvo Čepkelių raisto vystymosi pradžia. Spar-tesnė durpėdara Čepkelių rais-te vyko prieš 8  tūkst.–3  tūkst. metų (Kunskas, 1977).

4325 pav. Čepkelių pelkyno pjūvis (šiaurės–pietų kryptimi pro Ešerinio ež.)

Dabar Čepkeliuose vyrauja aukštapelkė, dėl to pelkinio masyvo paviršius išgaubtas (25 pav.). Pelkės klodo vandens nuotėkio kryp-tis Čepkelių aukštapelkėje nulemia keturios di-džiausios kupros, nuo kurių vanduo nuteka link žemesnių pelkės dalių (Kibirkštis, 2002). Ryš-kiausios yra dvi pakilumos, esančios vakarinėje ir rytinėje pelkyno dalyse. Aukščiausia pelkyno vieta siekia 134,4 m virš jūros lygio, o žemiau-sia vieta yra pietinėje rezervato dalyje esančiose žemapelkėse – 127 m virš jūros lygio.

Čepkelių durpių klode aptinkamas palygin-ti plonas sluoksnis ežerinių nuosėdų ir įvairių durpių rūšių. Didesnioji durpių dalis yra susi-klosčiusi iš skirtingo susiskaidymo aukštapel-kinių, o mažesnioji – iš stipriai susiskaidžiusių žemapelkinių durpių (Čepkelių rezervatas..., 1984). Storiausi ir sudėtingiausi durpių klodai aptinkami rytinėje pelkės dalyje. Jų storis nere-tai siekia iki 6 m. Šie klodai daugiausia paplitę buvusių ežerų vietose. Vidutinis durpių klodo storis Čepkeliuose yra 2,34 m (Lietuvos durpy-nų kadastras..., 1995).

Čepkelių pelkės vandens nuotėkio linijų pa-siskirstymo tinklelis (26 pav.) nubraižytas pa-naudojant tiriamosios teritorijos topografinius žemėlapius M 1 : 10 000 (Kibirkštis, 2002). Čep-kelių raistas yra trijų upių vandenskyroje. Rais-tas neturi jokių paviršinių intakų, jį maitina atmosferos krituliai. Dėl į raistą iškritusių kri-tulių ir išgaravusio vandens skirtumo susida-ręs vandens perteklius nuteka į Katros, Ūlos ir Grūdos upių baseinus. Pagal atliktą reljefo ana-lizę Grūdos baseinui priklauso 25,6 %, Ūlos ba-

seinui – 21,6 %, Katros baseinui – 52,8 % pelkės ploto (Kibirkštis, 2002). Vegetacijos laikotarpiu nuotėkis iš aukštapelkės susidaro tik tada, kai kritulių kiekis bent kiek viršija garavimą (Dilys, 1977).

Vakarinės Čepkelių pelkės dalies vandenys klampupiais pirmiausia suteka į Musteikos upe-lį, o šis – į Grūdą. Rytinės raisto dalies vandenys Lynupio (Peklos) upeliu teka link Ūlos ir pože-miniu nuotėkiu sunkiasi į Ūlą. Pietinis Čepke-lių raisto pakraštys tiesiogiai prisišliejęs prie Katros upės, kuri šiandien po jos aukštupio kap-tažo XIX a. išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir, pietvakarių kryptimi vingiuodama valstybės siena, renka vandenis iš Lietuvos ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos terito-rija plukdo vandenis į Nemuną. XX a. pradžioje iš ežeringos pelkės dalies į Katrą buvo iškastas 4,5  km ilgio sausinamasis griovys. Dabar jis užneštas nuosėdomis ir vietomis užaugęs. Visu šiaurvakariniu pakraščiu raistą riboja raiškūs Marcinkonių ir Musteikos kopų masyvai. Šio-se vietose labai vaizdingas pelkinės lygumos ir žemyninių kopų kontaktas. Pelkės vandenys čia neturi galimybės upeliukais ištekėti pro aukštas kopas. Vanduo pamažu susigeria – filtruojasi į kopų smėlius, patenka į gruntinius vandenis, o už 4–5 km šiauriniame kopyno pakraštyje ties Marcinkonimis šaltiniais išteka į paviršių.

Rytinėje pelkinio masyvo dalyje tyvuliuo-ja pelkiniai ežerai. Pagal kilmę jie skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai ežerai  – tai didelio poledyninio baseino likučiai (jiems pri-klausytų anksčiau minėtieji 37 ežerai), susida-

44 26 pav. Čepkelių raisto vandentėkmių pasiskirstymas ir džiūstančių pušų (2015 m.) plotai

1 – rezervato riba, 2 – užpelkėjusios teritorijos, 3 – ežerai, 4 – kaimai, 5 – vandentėkmės pelkėje, 6 – pelkės paviršiaus absoliutinis aukštis, 7 – teritorija, kurioje džiūsta pušys

45

rę pelkės formavimosi pradžioje – „subyrėjus“ prieledyniniam ežerui. Jiems priklauso Ešerinis (14,5 ha), Ešerinukas (5,6 ha), Žaliasis (6,6 ha) ir dar keli kiti raisto ežerai. Ežerų gylis siekia iki 5 m (Čepkelių rezervatas..., 1984). Antrinės kil-mės ežerėliai susidarė daug vėliau formuojantis ir vystantis pelkei, kai augdama pelkė paskan-dino salas ir iš visų pusių plūstantis vanduo virš buvusios salos suformavo ežerą. Šie ežerėliai negilūs (iki 1,5 m gylio): Ančių (3,9 ha), Salos (2,0 ha), Ilgio (2,8 ha) ir kt. Dabar raiste yra 10 pirminės ir 11 antrinės kilmės ežerų (Čepkelių rezervatas..., 1984). Pelkinių raisto ežerų, kaip ir aukštapelkės, vanduo rūgštus (pH = 3,4–4,2). Didesnė dalis ežerų telkiasi labiausiai iškilu-sioje pelkės dalyje ir jų vandens lygis daugiau kaip metru aukštesnis nei artimiausiame pel-kės pakraštyje esančio vandens lygis (27 pav.). Aukštapelkė yra tarsi vandens „kalnas“, kurio viršūnėje telkšo ežerai. Šie ežerai neišteka to-dėl, kad vanduo per durpes sunkiasi labai lėtai. Aukštapelkių ežerai neturi kitiems ežerams bū-dingų slėnių.

Pietų Lietuvos teritorijoje, kurioje yra Čep-keliai, savitos klimatinės sąlygos. Šiai teritorijai būdingas labiau žemyninis klimatas nei kitose šalies dalyse. Čia šiltesnės nei kitur vasaros ir šaltesnės žiemos. Šiltuoju metų laikotarpiu ga-ravimas iš pelkės ir nuotėkis paprastai viršija kritulių kiekį, todėl vasarą pelkėje vandens lygis nukrinta. Čepkelių aukštapelkėje vandens lygio svyravimų amplitudės didėja nuo centrinių iš-gaubtų dalių link pakraščio – lago (Kibirkštis, 2002).

Nuolatinis hidrologinis monitoringas Čep-kelių valstybiniame gamtiniame rezervate nuo 2002 m. vykdomas šiaurvakarinėje Čepkelių pelkės dalyje, profilyje netoli nuo mokomojo tako. Šiuo metu stebėjimo profilį sudaro gręži-niai 3-G, 4-G, 4-A, 5-A, 6-A, 3-A.

Gruntiniai gręžiniai yra apypelkyje kopoje: gręžinys 3-G smėlio kopos šlaite (gylis – 6 m) ir gręžinys 4-G arčiau kopos papėdės (gylis – 4,5 m).

Pelkės klode gręžinys 4-A įrengtas pelkės pakraštyje  – lage, kiti gręžiniai 5-A, 6-A, 3-A

27 pav. Čepkelių raisto vandens lygis (abs. a. m) 2001 m. gegužės 10 dieną skirtingose aukštapelkės dalyse – nuo pelkės pa-kraščio (lago) iki aukščiausiai iškilusios centrinės pelkės dalies, kurioje telkšo pelkiniai ežerai

lagas

46

įrengti už lago esančiame aukštapelkės šlai-te. Gręžinys 5-A yra raiste (tankiai medžiais apaugusioje pelkės dalyje), gręžinys 6-A yra plynraistyje (retai ir mažesniais medžiais apau-gusioje pelkės dalyje), gręžinys 3-A yra plynėje (pelkės dalyje, kurioje nėra medžių).

Vandens lygis matuojamas kas 10 dienų ba-landžio–spalio mėn.

Gręžiniuose 3-A ir 4-G 2012 m. įrengti elek-troniniai matavimo prietaisai, tad nuo 2012 m. šiuose gręžiniuose rankomis nematuojama.

Labiausiai Čepkeliai pasausėja antroje vasa-ros pusėje (29 pav.). Iš pirmo žvilgsnio neperei-nami liūnai sausringais metais kai kada išdžiūs-ta, tačiau vasaros liūtys vėl staiga pripildo pelkę vandens.

Rudenį, atvėsus orams, iki užšąlant, pelkė pradeda kaupti vandens atsargas, o aukščiausias vandens lygis Čepkelių pelkėje įprastai būna per pavasarinį polaidį kovo–balandžio mėn.

Esant natūraliam hidrologiniam režimui, žmogaus veiklos nepažeistas pelkynas gyvuoja tūkstančius metų nusistovėjusiu ritmu, kuria-me pastebimi cikliškai besikartojantys sausesni ir drėgnesni periodai, susiję su gamtiniais kli-matiniais ciklais.

Čepkelių pelkė dažniausiai pavadinama Čep-kelių raistu todėl, kad čia auga pušys ir šiuo metu išlikusios tik kelios plynės be medžių. Raistu lietuvių kalboje paprastai ir yra vadina-ma pelkė, kurioje auga medžiai arba krūmai. Lietuva yra miškų zonoje ir medžiai čia gali augti visur, išskyrus atviro vandens telkinius, nuolat vandeningas ir žmogaus veiklos nepa-žeistas pelkes.

29 pav. Čepkelių raisto vandens lygio kaita 2015 m. balandžio–spalio mėn.

28 pav. Vandens lygio matavimo gręžinių profilis

Vandens lygis pelkėje (gręžinys 5-A) 2015 m. balandžio–spalio mėn. (abs. a. m)

47

Mūsų šalyje XX a. antrojoje pusėje buvo in-tensyviai sausinamos pelkės. Daugybė jų pa-verstos durpynais, laukais, pievomis, geresnės pramoninės kokybės miškais. Sausinimo darbai XX a. buvo atlikti ir pietinėje Lietuvoje, Čepke-lių aplinkinėse teritorijose, tačiau pati pelkė iš-liko nepakeista ir jos hidrologinis režimas išliko pakankamai natūralus.

Dabar jau daug žinoma apie gamtoje vyks-tančius cikliškus procesus, pasikartojančius kas keliolika metų, kas kelis dešimtmečius, šim-tmečius ir dar rečiau. Klimatui taip pat būdingi cikliški svyravimai.

Čepkelių raisto dendrochronologinės anali-zės duomenimis, drėgmės režimas pelkėje kin-ta periodiškai. Nuo 1890 m. iki 1980 m. pelkės vandens lygis buvo pakilęs 4 kartus, tiek pat kartų pelkė buvo ir labai pasausėjusi (Pakal-nis, 1984). Tokia pelkės vandeningumo kaita aiškinama daugiamete metinio kritulių kiekio dinamika.

Meteorologinėse stotyse užfiksuoti XIX–XXI  a. vykę cikliški klimato svyravimai, kurie atskleidė sausesnius ir drėgnesnius laikotarpius.

Didelis ir ilgai besitęsiantis metinio drėgmės indekso sumažėjimas buvo nustatytas 1963–1977 m. Dėl tokio ilgo sauso tarpsnio galėjo pa-sikeisti viršutinio durpių klodo fizikiniai ir che-

miniai rodikliai, galėję lemti ir vėlesnes augalijos sukcesijas (Taminskas, 2008).

Kas gi vyko minėtais metais Čepkeliuose? Marcinkonių, Lynežerio, Krokšlio, Katros, Musteikos kaimų gyventojai galėtų daug papasakoti apie tuo metu siautusius gaisrus Čepkelių raiste, nes pelkė bū-davo labai apsausėjusi. Nuo tada pelkėje ėmė sparčiau augti pušys, o paskutiniais XX a. dešimtmečiais didelė Čepkelių raisto dalis pradėjo užželti medžiais. Toks greitas

atvirų aukštapelkės plynių užaugimas mišku siejasi su pelkės vandens balanso kaita, visų pirma su vandens lygio žemėjimu. Pušų šaknys, nukritus vandens lygiui pelkėje, gali kvėpuoti, geriau pasisavinti maisto medžiagas, todėl me-džiai ima sparčiau augti ir plisti.

Dažnai visuomenėje, spaudoje buvo teigia-ma, kad vandens balanso pokyčius Čepkelių raiste labiausiai lėmė žmogaus veikla aplinki-nėse teritorijose. Bet Čepkelių raisto sausinimo darbai, kaip minėta, tiesiogiai nepalietė, išsky-rus pietrytinėje pelkės dalyje prieš šimtą metų iškastą griovį. Vis dėlto spartus pušų plitimas miškotvarkos dokumentuose buvo fiksuojamas visoje Čepkelių raisto teritorijoje.

Pastaruoju metu vis dažniau minimi ir glo-balūs klimato pokyčiai, kuriuos lemia natūralūs gamtiniai procesai ir žmogaus veiklos įtaka.

O kokie Čepkeliai dabar? Pastarąjį dešimtmetį tęsėsi aukšto vandens lygio periodas (31  pav.). Dėl to pradėjo džiūti Čepkelių raiste šiauriniame pakraštyje augančios pušys. Ši pelkės dalis pasta-raisiais metais buvo nuolat užmirkusi, nes neturi paviršinio vandens nuotėkio link upių. Pušys čia masiškai pradėjo džiūti (32 pav.), nes jų šaknys visą dešimtmetį būdavo apsemtos vandens. Pa-vienės pušys ėmė džiūti 2014 m. net 595 ha ploto pelkių buveinėse, o 2015 m. šioje teritorijoje vie-tomis išdžiūvo visos nusilpusios pušys.

30 pav. Klampus raisto pakraštys (vadinamas Bradais): tačiau ir jis per didžiąsias sausras išdžiūsta (G. Kibirkščio nuotr.)

48

Panašius masinius pušų džiūvimo atvejus praeityje minėjo profesorius Tadas Ivanauskas 1955  m. išleistoje knygoje „Gamtininko užra-šai“. Apie Čepkelių pušis jis tada rašė: „Jos auga labai lėtai – gal dešimt, o gal dvylika centimetrų aukščio per metus, ir anos keturių metrų pu-šys,  – tai tikros senutės, kurioms jau nebetoli galas. Apie tai byloja daugybė šen ir ten riog-sančių stuobrių, jau seniai praradusių savo ša-kas, nusilupusių ir supuvusių. Gal prieš kelias-dešimt metų tos dar žaliavo, bet šiandien liko tik jų skeletai, kurie vos vos laikosi stati. Už-tenka paliesti juos ranka, užtenka papūsti stipresniam vėjui, ir jie be trenksmo atsigula į minkštas bal-tąsias samanas.“

Dabar raistas vėl panašėja į tokį, kokį jį aprašė T. Ivanauskas XX a. viduryje  – su daugybe nudžiūvu-sių pušų.

Atėjus sausam laikotarpiui, vėl pagerės išlikusių pušų augimo są-lygos ir kartu labai išaugs gaisrų pavojus dėl gausybės sausų (dabar žūstančių) medžių. Ir toks sau-sas laikotarpis prasidėjo 2015 m. antrojoje pusėje. Ten, kur 2003–2014 m. vanduo beveik ištisus me-

tus tarp kupstų telkšodavo virš pelkės samanų, 2015 m. vasarą vanduo pasislėpė 30–40 cm po samanomis (33 pav.). Toks vandens lygio pa-žemėjimas susijęs su užsitęsusiais karščiais ir sausra. Visgi viena sausringa vasara nenulemia ilgiau trunkančio Čepkelių raisto pasausėjimo. Pelkė, galima sakyti, yra išties labai inertiška, jei kalbėsime apie jos hidrologinį režimą. Tad tik keleri kiti ateinantys metai parodys, ar iš tiesų vandens lygis artimiausiais metais Čepkeliuose smarkiai ir ilgesniam laikui pažemės.

31 pav. Čepkelių raisto vidutinis vandens lygis rugsėjo mėn. 2002–2015 m.

32 pav. Dėl drėgmės pertekliaus pelkėje 2014 m. nudžiūvusios pušys(G. Kibirkščio nuotr.)

Vidutinis vandens lygis pelkėje (gręžinyje 5-A) rugsėjo mėn. (abs. a. m)

49

Čepkeliai 2015 m. vasarą tapo tokie sau-si, kokie jie buvo XX a. paskutiniajame de-šimtmetyje ir keletą pirmųjų XXI a. metų. O vėliau  – jau nuo 2004 m. iki 2014 m.  – įeiti į pelkę galėdavai tik brisdamas vandeniu, ta-čiau 2015 m. vėl buvo galima įžengti į pelkę nebesušlapus kojų. Tačiau vandens lygis 2015 m. dar nenukrito iki 2002 m. užfiksuoto mini-mumo (31 pav.).

2015 m. vasaros pabaigoje pradėjo džiūti ir garsusis Lygucio ežeras. Čepkelių raistas toli-miausiame šiauriniame iškyšulyje ties Lyneže-rio kaimu susisiekia su šiuo nedideliu 1,2  ha ploto ežerėliu (esančiu jau Dzūkijos naciona-linio parko teritorijoje). Šis ežeras kartais iš-džiūsta  – tai įvyksta tada, kai vandens srautas iš pelkės, maiti-nęs šį ežerėlį, nutrūksta (pažemė-ja vandens lygis pelkėje). Tuomet Lygucis pamažu senka, kol visai išdžiūsta. Pelkėje pakilus van-dens lygiui, šis ciklas vėl kartojasi iš pradžių.

Dažniausiai pavasarį, po snie-gingų žiemų, iš pelkės atitekantis vanduo užtvindo visą ežero du-benį. Vasarą vandens lygis eže-re pamažu krinta, o per sausras dažnai Lygucis visai išdžiūsta (34 pav.). Kartais net kelerius metus iš eilės ežeras būna išdžiūvęs. Jo dugne suželia žolė, pridygsta medžių daigų. Naujas potvynis Lygucį vėl paverčia tikru ežeru (35 pav.). Iš pelkės atitekantis vanduo kiekvieną kartą perfor-muoja ežerėlio dugną  – keičiasi jo giliausia vieta ir pats gylis, sie-kiantis 2–3 m.

Lygucio vandens lygis parodo viso Čepkelių raisto vandenin-gumą. Skirtingais laikotarpiais ežeras būna sklidinas vandens, bet pasitaiko laikotarpių, kai jo

dugnas lieka sausas kelerius metus ir dar ilgiau.Jo vandeningumo kaitą fiksuodavo moksli-

ninkai, kurie tyrinėjo Čepkelių raisto hidrolo-ginę raidą: 1971 m. vasarą Lygucio ežeras buvo visai išdžiūvęs. Ežeras ir jo aplinka, aplink jį esančios žemapelkės, buvo pasausėjusios iki pat 1977 m. (Dilys, 1977). Nuo 1978 m. Lygucio ežeras vėl prisipildė vandens, pakilo vandens lygis ir apyežerės pelkėse (Pakalnis, 1984).

Vėliau sausas ežeras išbuvo visą paskutinįjį XX a. dešimtmetį, o 2002 m. žiemos pabaigoje jis per kelias dienas prisipildė vandens, tačiau sausringą tų metų vasarą vandens lygis Čepkelių pelkėje vėl gerokai pažemėjo. Lygucis per vasarą seko, rudeniop tapo sausas ir išliko toks beveik

33 pav. Šiame Čepkelių raisto pakraštyje tarp kupstų visą dešimtmetį telkšojo vanduo, o 2015 m. rudenį pelkės paviršius tapo sausas (G. Kibirkščio nuotr.)

34 pav. Išdžiūvęs Lygucio ež. 2003 m. (G. Kibirkščio nuotr.)

50

dvejus metus iki 2004 m. pavasario, kai pelkė-je kilęs potvynis vėl užtvindė ežerą. Nuo tada iki 2015 m. vasaros vidurio (visą dešimtmetį!) Lygucis buvo sklidinas vandens. Pavasariniai potvyniai dažnai perpildydavo ežerą  – vanduo išsiliedavo į krantus ir tekėdavo į aplinkinius miškus, o vasaromis vandens paviršius nusisto-vėdavo ties kranto linija.

35 pav. Sklidinas vandens Lygucio ež. 2004 m. (G. Kibirkščio nuotr.)

Tačiau Lygucis dėl 2015 m. sausros dar visiškai „nepasidavė“ ir „neparodė“ viso savo dugno – jo kranto linija atsitraukė 7  m nuo įprastos vietos, bet visiškai ežeras neišdžiūvo ir toks suma-žėjęs pasitiko žiemą. Tad Lygu-cis 2015 m. tapo sausėjančios pelkės „liudytoju“. Atėjus žiemai vanduo visoje pelkėje dėl suma-žėjusio išgaravimo truputį paki-lo. 2016 m. pavasarį Lygucis vėl prisipildė vandens iki kranto li-nijos, bet dėl sausringos 2016 m. vasaros pradžios buvo pradėjęs

sekti, tačiau antroji vasaros pusė buvo lietinga, tad ežeras ir šiais metais dar visiškai neišdžiūvo.

Visame Čepkelių raiste vandens lygis 2016 m. vasaros pradžioje gerokai pažemėjo. Aukšta-pelkės šlaite matuojamas vandens lygis buvo nukritęs 41 cm žemiau pelkės paviršiaus. Jau antrus metus Čepkeliuose pamažu įsivyrauja sausesnis periodas.

Lietuvos durpynų kadastras III t., 1995: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Krašto-tvarkos departamentas.

Linkevičienė, R., 2009: Impact of river capture on hydrography and water resources: case study of Ula and Katra catchments, south Lithuania. – The Holo-cene, 19 (8), 1233–1240.

Mažeika, J., Guobytė, R., Kibirkštis, G., Petrošius,  R., Skuratovič, Ž., Taminskas, J., 2009: The use of car-bon-14 and tritium for peat and water dynamics cha-racterizations: case of Čepkeliai peatland, Southeas-tern Lithuania. – Geochronometria, 34, 41–48.

Pakalnis, R., 1984: Čepkelių raisto vandeningumo kitimas remiantis dendrochronologiniais duomeni-mis. – Čepkelių rezervatas. Vilnius, 44–45.

Taminskas, J., Linkevičienė, R., Mažeika, J., Kibirkš-tis, G., 2008: Klimato kaitos poveikis Čepkelių raisto hidrometeorologinėms sąlygoms: vertikaliosios van-dens apytakos charakteristikoms.  – Geografijos me-traštis Annales Geographicae, Nr. 40 (2), 50–60.

LITERATŪRA

Balakauskas, L., Taminskas, J., Mažeika, J., Stanči-kaitė, M., 2012: Lateglacial and early-Holocene pa-laeohydrological changes in the upper reaches of the Ūla River: An example from southeastern Lithua-nia. – The Holocene, 23: 117–126.

Balevičius, K. (red.), 1984: Čepkelių rezervatas. – Vilnius, 128 p.

Čepkelių valstybinio rezervato miškotvarkos pro-jektas 2002–2011 metams. – 2002.

Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas. – 2004.

Dilys, A., 1977: Raisto ir apypelkio hidrologinė cha-rakteristika. – Geografijos metraštis. Nr. 15, 35–53.

Kibirkštis, G., 2002: Čepkelių aukštapelkės pavirši-nio nuotėkio analizė. – Geografija. Nr. 38 (2), 14–17.

Kunskas, R., 1977: Pelkės raidos bruožai. – Geogra-fijos metraštis. Nr. 15, 65–74.

Klimavičienė, V., 1974: Apie Čepkelių apypelkio nuogulų litologinius – struktūrinius ypatumus. – Geo grafijos metraštis. Nr. 13, 139–143.

51

VABZDžIAĖDYSTĖS fENOMENAS. MAžALAPĖ SAULAŠARĖ (drosEra iNTErmEdia hAYNE) – VIENAS REČIAUSIŲ LIETUVOS AUGALŲ

Sigita SprainaitytėKamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcija, el. paštas info@kamanos.lt

Augalų vabzdžiaėdystė nepriklausomai išsi-vystė skirtingose gamtinėse platumose, pelkė-tose vietovėse, kur trūksta maisto medžiagų, ypač azoto. Saulėtoje, vandens prisotintoje ir skurdžioje aplinkoje tai svarbus veiksnys kon-kuruojant dėl maisto medžiagų šaltinių.

Lietuvoje žinoma 11 augalų vabzdžiagaudžių rūšių, priklausančių saulašarinių (Droseraceae Salisb.) ir skendeninių (lentibulariaceae Rich.) šeimoms. Visos auga pelkių buveinėse (įvairių tipų pelkėse, durpingose pievose), sekliuose

vandenyse, rečiau  – ant drėgno smėlio. Trys iš jų – pūslėtoji aldrūnė (aldrovanda vesiculo-sa L.), paprastoji tuklė (pinguicula vulgaris L.) ir mažalapė saulašarė (Drosera intermedia Hay-ne) – įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Gausiausią grupę šalies pelkėse sudaro sau-lašarių (Drosera spp.) genties rūšys. Visame pasaulyje saulašarių biologijos ypatumai, gau-domų vabzdžių rūšys ir prisitaikymas prie aplinkos daugelį metų buvo tyrimų objektas. Rečiausia rūšis Lietuvoje – mažalapė saulašarė.

Maž

alap

ė sa

ulaš

arė

tarp

pat

vank

inių

pat

aisiu

kų (S

. Spr

aina

itytė

s nuo

tr.)

52

Išskyrus herbaruose saugomus pavyzdžius ir istorinius literatūros šaltinius, apie jos populia-cijų būklę, gausumą ilgai neturėta jokių tiksles-nių duomenų. Kamanų pelkėje atlikti tyrimai atskleidė kai kuriuos dėsningumus bei naujų faktų apie rūšies ekologiją.

VABZDžIAĖDYSTĖS SVARBA IŠLIKIMUI

Augalų vabzdžiaėdystės paskirtis ir svarba nuo seno domino mokslininkus. Vienas pir-mųjų tyrėjų Č. Darvinas 1878 m. nustatė, kad papildomai maitinamos saulašarės suformuoja daugiau žiedų ir sėklų. Vėliau kiti mokslinin-kai daug kartų nustatė ryšį tarp grobio gau-sos ir spartesnio augalų augimo (Thum, 1988; Thoren & Karlsson, 1998), nors šio tipo azoto kiekis neturi reikšmės fotosintezės intensyvu-mui (Mendez & Karlsson, 1999). Vabzdžiaė-dystė teikia augalams daug naudos tiek jiems intensyviai augant, tiek ir šaltuoju periodu. Apskritalapių ir mažalapių saulašarių apie 26,5–50,0 % viso sukaupto azoto kiekio yra gy-vūninės kilmės, o žiemojančiuose pumpuruose jis sudaro 24–30 % (Schulze & Schulze, 1990; Millet ir kt., 2003).

Tik viename darbe (Stewart & Nilsen, 1992) surinkta įrodymų, kad tarp gaudančių grobį ir izoliuotų apskritalapių saulašarių nėra augimo skirtumų. Šis eksperimentas atliktas mezo-trofinėje pelkėje, kur azoto stygius juntamas mažiau. Nepaisant to, kad ribotą laiką augalai vabzdžiagaudžiai gali išgyventi be grobio, jų ilgalaikė evoliucijos metu išsivysčiusi išlikimo strategija priklauso nuo vabzdžiaėdystės (Elli-son & Gotelli, 2001).

Apskritalapių ir mažalapių saulašarių grobį sudaro atstovai iš trylikos nariuotakojų būrių. Dažniausiai į saulašarių spąstus patenka dvis-parniai vabzdžiai, kur kas rečiau – vabalai, plė-viasparniai ir lygiasparniai. Pasitaiko erkių ir vorų (Juniper ir kt., 1989).

Užsidarančių spąstų vaidmenį atlieka lapai. Vabzdžius jie vilioja ryškia raudona spalva, kurią lemia didelės pigmento plumbagino kon-

centracijos lapuose ir liaukiniuose plaukeliuo-se (Swales, 1975). Įkliuvus grobiui, lapalakštis susilenkia ir apgaubia vabzdį. Į čiuptuvėlius panašūs liaukiniai plaukeliai yra dvejopi: lapo pakraštyje  – jautrūs ir ilgesni  – sulaiko grobį, o trumpesnieji ir bekočiai išskiria virškinimo fermentus (Lloyd, 1942).

NEPALANKŪS VEIKSNIAI IR PRISITAIKYMO YPATYBĖS

Daugelis saulašarių rūšių yra neretos tin-kamose buveinėse. Visame paplitimo areale, kuris apima teritorijas, esančias jūros lygyje, ir kalnus iki 3 km, saulašarių išlikimui ypač svarbus aukštas ir stabilus vandens lygis. Pa-grindiniai nepalankūs veiksniai yra vandens lygio kitimas ir konkurencija su kitais auga-lais, tačiau staigius, šuoliškus populiacijos pokyčius gali sukelti trumpalaikiai veiksniai: žmonių veikla (trypimas) ar neįprastai lietin-gas vegetacijos sezonas (Nordbakken ir kt., 2004). Norvegų atliktoje studijoje pateikiami duomenys apie didelį subrendusių augalų mir-tingumą dėl neįprastai ilgai užsitęsusio užlieji-mo, kai iš substrato buvo išplauta daug maisto medžiagų, sumažėjo deguonies kiekis. Išskirti-nai lietingais ir vėsiais metais (200 % daugiau kritulių, nei įprasta gegužės ir rugpjūčio mėn.) aplinkoje buvo mažiau vabzdžių (Nordbakken ir kt., 2004).

Augalų mirtingumas priklauso nuo jų dy-džio: labiau nei mažos skrotelės pažeidžiami daigai ir subrendę individai. Norvegijoje tirtoje populiacijoje daugiau nei pusę visų augalų su-darė daigai, o jų mirtingumas siekė 45–85  % (Nordbakken ir kt., 2004). Svyruojant vandens lygiui, trumpos paviršinės daigų šaknys nepa-siekia drėgmės. Žūsta daug senilinių, amžiaus brandą (vidutiniškai  – 5 metai) pasiekusių skrotelių, nors kaip tik stambiausi augalai yra ypač svarbūs populiacijai, nes subrandina dau-gumą daigių sėklų.

Saulašarių dauginimasis neužtikrina dide-lės genetinės įvairovės. Vegetatyviniu būdu šie augalai plinta susiformavus naujai genetiškai

53

identiškai skrotelei. Visame areale paplitusi savidulka, jų žiedai dvilyčiai, uždari, nors yra įrodyta, kad saulėtomis dienomis būna atsivėrę po keletą valandų (Engelhardt, 1998). Nepai-sant to, kryžminio apdulkinimo tikimybė ir tokiu atveju išlieka minimali, nes žiedai neturi funkcionuojančių nektarinių, kurios priviliotų vabzdžius, o ir žiedadulkių kiekis nepakanka-mas. Kalifornijoje tirtoje pelkėje nustatyta, kad žydėjimo metu apskritalapių saulašarių nė kar-to neaplankė vabzdžiai (Engelhardt, 1998). Sa-vidulkos tikimybę padidina tai, kad purkos ir dulkinės išsidėsčiusios greta ar netgi susipynu-sios (Murza & Davis, 2003). Visgi vietovėse, kur kartu auga daugiau saulašarių rūšių, pasitaiko sterilių hibridų. Lietuvoje tai yra bukalapė sau-lašarė – ilgalapės ir apskritalapės hibridas.

Saulašarių sėklos plinta nedideliais atstu-mais, o daigios išlieka apie ketverius metus. Jos yra lengvos, pernešamos vėjo gūsių, gali keliauti žinduolių žarnyne ar prilipusios prie kailio, ant paukščių plunksnų, net kelis mė-nesius jos gali plaukti nešamos vandens sro-vių (Crowder ir kt., 1990; Engelhardt, 1998). Atlikta daug eksperimentų tiriant daigumą, tačiau natūraliomis sąlygomis jis kritiškai mažėja sulig sėklos įterpimo gyliu, dauguma jų nebesudygsta patekusios giliau nei 5 mm. Arčiau paviršiaus esančios ar iškilusios suju-dintame substrate sudygsta geriau (Cambell & Rochefort, 2003).

MAžALAPĖS SAULAŠARĖS PROBLEMA IR APSAUGA LIETUVOJE

Lietuvoje žinomos keturios saulašarių rūšys. Apskritalapė, ilgalapė ir hibridinė bukalapė yra būdingos pelkių buveinėms, auga aukštapelkė-se, tarpinio tipo pelkėse ar ant drėgno smėlio. Ketvirtoji – mažalapė saulašarė – yra viena re-čiausių ir mažiausiai tyrinėta rūšis (36 pav.).

Šiuo metu Lietuvoje žinomos tik dvi gyvy-bingos šio augalo populiacijos Akmenės ir Ute-nos rajonuose. Pasaulinis mažalapės saulašarės arealas apima Atlanto vandenyno pakrantes: Vakarų, Rytų, Vidurio Europą, rytinę Šiaurės

Amerikos dalį ir keletą izoliuotų vietų, esančių giliau žemynuose (Meusel ir kt., 1965).

Mažalapė saulašarė nuo 1962 m. įrašyta į saugomų rūšių sąrašą. Tiesa, į pirmąją Lietuvos TSR raudonąją knygą (sudaryta 1976 m., išleis-ta penkeriais metais vėliau) ji nepateko, leidiny-je pateikiamas tik 30 induočių augalų sąrašas. Antrosios Raudonosios knygos leidimas (1992) buvo labai patobulintas ir papildytas. Nuo to laiko mažalapė saulašarė įrašyta į Raudonosios knygos sąrašus ir priskirta 1 (E) kategorijai kaip išnykstanti rūšis, kuri gali būti išsaugota tik naudojant specialias priemones.

Nepaisant priskirtos kategorijos, konkretes-nių duomenų apie radavietes, populiacijų lo-kalizaciją ir gausumą neturėta mažiausiai du dešimtmečius. Daugelis botanikų jos niekada

36 pav. Apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia L.) (S. Sprainaitytės nuotr.)

37 pav. Ilgalapė saulašarė (Drosera anglica Huds.)(S. Sprainaitytės nuotr.)

54

nebuvo matę. Kai kuriuose darbuose nurodo-ma, kad mažalapė saulašarė Lietuvoje žinoma tik iš literatūros šaltinių (Tabaka ir kt., 1993). Keblumų kėlė ir tai, kad tiksliai identifikuoti įmanoma tik generatyvinius šios rūšies indivi-dus. Kamanų pelkėje nebuvo žinomos tikslios augavietės koordinatės. •Kokia šiuo metu yra mažalapės saulašarės

populiacijų būklė? •Ar tikrai herbariumuose saugomi pavyzdžiai

priskirtini šiai rūšiai?•Kokios sąlygos palankiausios joms augti?

Šie klausimai ir tikslai buvo iškelti prieš atlie-kant detalesnius gausios populiacijos Kamanų pelkėje tyrimus.

METODAI2013 m. patikrinti Vilniaus universiteto (wI)

ir Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto (BILAS) herbarų rinkiniai. Peržiūrėtos visos

saulašarių rūšys (37 pav., 38 pav.), patikrinta naudojant atpažinimo raktus (Pipinys, 1961; Snarskis, 1968) bei lyginant su tipiškais pavyz-džiais iš užsienio kolekcijų.

Populiaciniai tyrimai atlikti Kamanų pelkėje trijuose 50 × 50 cm dydžio kvadratuose (2013), penkiuose ploteliuose – 2014 m. ir 2015 m. Maži kvadratėliai pasirinkti dėl to, kad aukštaplynėje skirtingų augalų bendrijų plotai gali būti labai maži, svarbiausia, kad į šį plotą patektų visos charakteringos rūšys (Kelly & Schouten, 2002).

Tyrimų ploteliai pasirinkti mikrobuveinėse su skirtingomis dominuojančiomis augalų rū-šimis:

Nr. 1 – su patvankiniais pataisiukais (lycopo-diella inundata);

Nr. 2 – užaugantis duburys su vyraujančiais Magelano kiminais (Sphagnum magellanicum);

Nr. 3 ir N. 4 – su vyraujančiomis baltosiomis saidromis (Rhynchospora alba);

38 pav. Mažalapė saulašarė (Drosera intermedia Hayne) Kamanų rezervate (S. Sprainaitytės nuotr.)

55

Nr. 5 – su baltosiomis saidromis ir smailiaša-kiais kiminais (Sphagnum cuspidatum).

Nepaisant skirtumų, visi tyrimų plotai pri-skirtini baltųjų saidrynų sąjungos (Rhynchos-porion albae w. Koch 1926) bendrijoms. Kie-kviename plotelyje vertintas visų augalų rūšių projekcinis padengimas procentais, išskirtas vegetatyvinių ir žydinčių mažalapių saulašarių individų skaičius bei augimo vieta.

REZULTATAIKlaidos ir atradimai herbariumų kolekcijose

Peržiūrėjus gausias herbariumų kolekcijas, aptikti 6 Lietuvoje surinkti pavyzdžiai (45 in-dividai), kuriuos jų radėjai priskyrė mažalapės saulašarės rūšiai. Patikrinus tik vienas iš jų (6 individai) patvirtintas kaip mažalapės saulaša-rės pavyzdys. Du pavyzdžiai (16 augalų) buvo neteisingai apibūdinti, kitų požymiai atitiko tik iš dalies. Dažniausiai pasitaikančios klaidos buvo bukalapės ir ilgalapės saulašarių apibūdi-nimas kaip mažalapių. Nė vieno ginčytino pa-vyzdžio neaptikta apskritalapės saulašarės rin-kiniuose. Herbarų lapų sąrašas su pastabomis pateikiamas priede.

wI herbariume seniausias lietuviškas pavyz-dys datuojamas 1822 m. nenurodant tikslios radavietės. Vienintelis vegetatyvinis augalas ten pat įvardytas ir kaip ilgalapė saulašarė (D. lon-gifolia; dabar  – D. anglica). Vėliau (1972 m., 1975 m.) surinkti pavyzdžiai Kamanų pelkėje, Akmenės rajone (3 augalai) ir Telšių rajone (19 augalų). Visiems jiems trūksta aiškių, mažala-pei saulašarei būdingų morfologinių požymių, lygiai taip pat jie gali būti priskirti tiek ilgalapės, tiek bukalapės saulašarės rūšims, nėra nė vieno charakteringo augalo.

Gausiausi mažalapės saulašarės rinkiniai su-kaupti wI herbariumo užsienio kolekcijose. Augalai surinkti ar įsigyti mainais daugiausia XIX a. iš Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos. Keli egzemplioriai atkeliavę iš Di-džiosios Britanijos, Šveicarijos ir Latvijos pir-maisiais XX a. dešimtmečiais. Išskyrus Latvijos pavyzdį, visuose kituose surinkta daug augalų

su aiškiais ir charakteringais požymiais, ne-keliančiais jokių abejonių dėl priskyrimo šiai rūšiai. Kai kuriuose užsienio pavyzdžiuose yra apskritalapių ir ilgalapių saulašarių priemaišų. Daugelio herbarų lapų informacija apie rada-viečių ypatumus itin lakoniška. Tik vieninte-liame Šveicarijos pavyzdyje (1925 m.) greta nuorodos į geografinę vietovę yra prierašas apie augavietę (baltasis saidrynas).

Herbariume BILAS pirmieji mažalapių saula-šarių pavyzdžiai surinkti 1946 m. ir 1962 m., ta-čiau jie buvo neteisingai apibūdinti. Visi augalai šiuose pavyzdžiuose priskirtini arba ilgalapių, arba bukalapių saulašarių rūšims. Dėl šios klai-dos daugelyje svarbių leidinių apie Lietuvos florą (Pipinys, 1961; Snarskis, 1968) ir Lietuvos raudonosios knygos 1992 m. ir 2007 m. redak-cijose pateikiami klaidingi duomenys apie ma-žalapių saulašarių radavietes paežerių liūnuose Daugų apylinkėse (Alytaus r.) ir netoli Zarasų.

Pirmasis pavyzdys (6 augalai), atitinkantis vi-sus rūšiai būdingus požymius, surinktas Kama-nų pelkėje 1992 m. M. Lapelė etiketėje pateikia pirmąjį tikslesnį biotopo aprašymą. Nurodoma, kad mažalapės saulašarės auga duburiuose prie ežerokšnių, ypač jų gausu ant plikos durpės.

Atpažįstant ir teisingai identifikuojant saula-šarių rūšis, pagrindinė problema yra lapo for-ma. Jei pavyzdys surinktas be stiebo, jis gali būti priskirtas tiek mažalapės, tiek ilgalapės, tiek ir bukalapės saulašarės rūšims. Išskyrus tipinius atvejus, šių rūšių lapų ilgis, plotis ir forma yra labai varijuojantys. Tik apskritalapėms saulaša-rėms būdinga aiškiai apskrita lapo forma, ma-tyt, dėl šios priežasties jų herbarų rinkiniuose nepasitaiko klaidų.

Be informacijos iš herbariumų kolekcijų, lite-ratūroje pateikiama daugiau istorinių duomenų apie mažalapes saulašares Lietuvoje. „Lietuvos TSR floroje“ (Pipinys, 1961), „Vadove Lietuvos augalams pažinti“ (Snarskis, 1968) nurodoma radavietė Šilutėje, Žuvinto rezervato sistema-tiniame sąraše (Malakauskienė ir kt., 1968). Šių duomenų neįmanoma patikrinti, nes nėra išlikusių herbarų ar nuotraukų. Naujesnių ži-

56

nių leidinyje „Raudoni lapai“ pateikiama apie radavietę Utenos rajone (Obelevičius, 1998). Autorius patvirtino (2014), kad nedidelė popu-liacija išlikusi tarpinio tipo pelkėje iki šių dienų ir dauguma augalų telkiasi ant atvirų durpių.

Augavietės charakteristikaKamanų pelkėje mažalapių saulašarių popu-

liacija aptikta 1992 m. Didžiojoje plynėje. Her-bariume BILAS saugomas M. Lapelės paimtas pavyzdys (6 augalai). Vėliau ilgai nebuvo žino-ma apie tikslią radavietę bei populiacijos būklę. 2013 m. ši rūšis pakartotinai aptikta vienoje didžiausių patvankinio pataisiuko augaviečių, kur nedideliame plote kartu augo visos ketu-rios saulašarių rūšys. Konstatuota, kad augalai išplitę tam tikroje plynės dalyje. Populiacija yra puikios būklės, ją sudaro dešimtys tūkstančių individų.

Augalų bendrija su mažalapėmis saulašarė-mis priskiriama baltiesiems saidrynams (Rhyn-chosporion albae). Aukštapelkėje yra gana daug panašių buveinių, bet retosios saulašarės tarps-ta tik šioje vietoje. Rūšis teikia pirmenybę me-zooligotrofinėms mikrobuveinėms ir auga tarp baltųjų saidrų (Rhynchospora alba), pelkinių liūnsargių (Scheuzheria palustris), rečiau – kar-tu su snapuotosiomis ir laibosiomis viksvomis (Carex rostrata, C. limosa). Samanų arde domi-nuoja Magelano ir smailiašakiai kiminai (Spha-gnum magellanicum, S. cuspidatum). Mažalapės saulašarės plūduriuoja kiminų ir mažųjų sken-denių (utricularia minor) masėje pelkės akių bei duburių paviršiuje, kur neauga netgi tokia drėgmę toleruojanti rūšis kaip ilgalapė saulaša-rė (3 lentelė).

Be minėtų rūšių, plynėje auga ir daugiau itin retų augalų: ne visai tipiškoje augavietėje skurs-ta pelkinės laksvos (hammarbya paludosa), vietomis po kelis kvadratinius metrus dengia patvankinių pataisiukų (lycopodiella inundata) sąžalynai. Baltųjų saidrynų bendrijos su patai-siukais iki šiol buvo aprašytos paežerių liūnų pelkėse tik rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos da-lyje (Matulevičiūtė ir kt., 2012). Kamanų pelkė

yra labiausiai nutolusi radavietė šiaurės vakarų kryptimi. Pagal Europos Bendrijos Buveinių klasifikaciją šio tipo bendrijos priskiriamos pli-kų durpių saidrynams (kodas – 7150).

Augimo vietų pasirinkimasLyginant duomenis skirtingose mikrobu-

veinėse, akivaizdu, kad daugiausia mažalapių saulašarių telkiasi atvirų, augalais neapaugusių durpių ploteliuose ir tarp baltųjų saidrų (plote-liai Nr. 3 ir Nr. 4). 2014 m. ir 2015 m. ant plikų durpių telkėsi nuo 42,3 iki 83,8 % visų apskai-tytų augalų. 2015 m. šis skaičius užfiksuotas didesnis, o augančių tarp baltųjų saidrų – ati-tinkamai sumažėjo. Tarp Magelano kiminų augančių saulašarių skaičius buvo mažiausias ir tik 4 plote 2015 m. jis netikėtai išaugo iki 27,6 % (4 lentelė).

Galima manyti, kad kiminų kaimynystė nepa-traukli mažalapėms saulašarėms, tačiau plotely-je Nr. 5 tarp smailiašakių kiminų 2014–2015 m. augo 62 – 86,4 % tiriamų augalų.

Mažiausias saulašarių skaičius užregistruotas užaugančiame duburyje – atitinkamai 27 ir 30 (2014 m. ir 2015 m.). Visi augalai augo Magela-no ir smailiašakių kiminų bei mažųjų skendenių sąžalyne. Šiuo atveju itin skiriasi hidrologinės sąlygos, tačiau, lyginant tarpusavyje kiminų rū-šis, akivaizdu, kad mažalapės saulašarės labiau linkusios augti smailiašakių kiminų ar mišriose vejose nei tarp Magelano kiminų.

Plote Nr. 1 dėl atviros durpės lopinių sau-lašarėms tenka konkuruoti su patvankiniais pataisiukais, todėl jų pasiskirstymas yra ki-toks. Augančių ant atvirų durpių apskaityta tik 30 – 30,6 %, o mišriose Magelano ir liekninių kiminų vejose 34 – 43,5 %. 2014 m. nė vienos saulašarės neaptikta pataisų sąžalynuose, o ki-tais metais tarp pataisų augo 4,6 % visų plotelio augalų.

Vienos ar kitos kiminų rūšies patrauklumas gali būti susijęs su pelkės mikrotopografija ir vietomis, kuriose – ant kemsų, jų papėdėse ar duburiuose – auga atitinkamos šių samanų rū-šys. Tai sutampa su kitų autorių gautais rezul-

57

Kvadrato numeris 1 2 3 4 5

Metai 2014 2015 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015

Krūmokšniai 2 2 0,2 0,2 0,4 0,3 0,6 1 1 1,5 0,4 0,4 0,2

Siauralapė balžuvaAndromeda polifolia 0,4 0,5 0,1 0,1 0,1 0,1 0,2 0,1 0,2 0,3 0,1 0,1 0,1

Šilinis viržis Calluna vulgaris 1,5 1,5 0,01 0,01 0,01 0,1

Paprastoji spanguolėOxycoccus palustris 0,1 0,1 0,1 0,1 0,3 0,2 0,4 0,8 1 1 0,3 0,3 0,1

Žolės 60 55 19 5 40 50 38 90 90 88 58 46 43

Ilgalapė saulašarėDrosera anglica 0,1 0,1

Mažalapė saulašarėDrosera intermedia 2 3 2 2 4 15 8 4 4 2 3 1,5 1,5

Bukalapė saulašarėDrosera × obovata 0,1 0,1

Apskritalapė saulašarėDrosera rotundifolia 0,5 0,4 0,1 0,1 0,01 0,01 0,1 0,01 0,01 0,01

Kupstinis švylysEriophorum vaginatum 1 1 0,3 0,3 0,5

Patvankinis pataisiukasLycopodiella inundata 30 30

Baltoji saidraRhynchospora alba 25 22 0,3 0,5 35 35 30 85 85 85 55 40 40

Pelkinė liūnsargėScheuchzeria palustris 0,3 0,3 0,3 0,4 0,3 0,3 0,3 0,3 0,5 0,3 1,5 3 1

Mažasis skendenisUtricularia minor 15 1 1 1 1

Samanos 14 18 55 93 15 15 15 8,5 10,5 20 30 46 55

Smailiašakis kiminasSphagnum cuspidatum 5 3 30 45 53

Magelano kiminasSphagnum magellanicum 8 10 50 90 15 15 15 8 10 20 0,2 0,5 0,6

Didysis kiminasSphagnum majus 0,2 0,2 0,2

Raudonasis kiminasSphagnum rubellum 0,2 0,1

Liekninis kiminasSphagnum tenellum 6 8 0,2 0,3 0,3 0,3 0,3 0,1

Atvira durpė (be augalų) 30 18 35 30 30 10 5 5 20 12

Telkšo vanduo 25 80

Rūšių iš viso 12 12 10 11 6 7 6 11 11 10 10 11 11

3 lentelė. Floristinė sudėtis ir projekcinis padengimas (%) 5 tyrimų ploteliuose

tatais (Thum, 1986; Bradley 2010). Jie nustatė ryšį tarp pelkės aukščio ir saulašarių bei kiminų augimo vietos. Skirtumas tarp šių tyrimų toks, kad Magelano kiminai Kamanų pelkės plynėse neformuoja aukštų ir sausų kemsų (taip jie daž-niau auga aukštapelkės pakraščiuose). Ši rūšis paplitusi labai skirtinguose biotopuose ir gausi

netgi labai vandeninguose duburiuose, taigi jos augimo aukštis šiuo atveju nesiskiria nuo kitų kiminų. M. Bradley (2010) diskusijoje teigia, kad mažalapės saulašarės būtent duburiuose geba geriau konkuruoti su kiminais, tačiau ma-žiau jų įsikuria aukštesnėse vietose su kitomis kiminų rūšimis. Kamanų pelkėje netgi ant pačių

58

Kvadrato numeris 1 2 3 4 5Metai 2014 2015 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015

Ant plikų durpių 20 (30 %)

33(30,6 %)

70(48,2 %)

72(83,8 %)

55(42,3 %)

49(56,3 %)

9 (19 %)

Nėra atvirų durpių

Tarp baltųjų saidrų 17 (36 %)

23(21,3 %)

71 (49 %)

7(8,1 %)

46(35,4 %)

14(16,1 %)

9 (19 %)

6 (15,4 %)

Tarp Magelano kiminų

5(4,8 %)

4(2,8 %)

7(8,1 %)

35 (20 %)

29(22,3 %)

24(27,6 %)

Tarp Magelano / liekninių kiminų

19 (34 %)

47(43,5 %)

Tarp Magelano / smailiašakių kiminų

27(100 %)

30(100 %)

Tarp smailiašakių kiminų

29 (62 %)

33 (84,6 %)

Tarp patvankinių pataisiukų

5(4,6 %)

Iš viso 56(100 %)

108(100 %)

27(100 %)

30(100 %)

105(100 %)

145(100 %)

86(100 %)

174(100 %)

130(100 %)

87(100 %)

97(100 %)

47(100 %)

39(100 %)

pastaba. 4 lentelėje trūksta 2013 m. duomenų apie plotelius Nr. 3 ir Nr. 4. Tikslus augalų skaičius nebuvo nustatytas įvertinus tolygų mažalapių saulašarių pasiskirstymą tarp baltųjų saidrų ir ant plikų durpių. plote Nr. 5 jų pasiskirstymas 2013 m. buvo vienodas tarp baltųjų saidrų, smailia-šakių kiminų ir plikų durpių.

žemiausių kemsų mažalapių saulašarių neaptik-ta. Taip pat svarbu atsižvelgti į skirtingą rūšių poreikį drėgmei ir maisto medžiagoms – litera-tūroje nurodoma, kad kaip tik žemesnėse vie-tose, duburiuose, yra daugiau maisto medžiagų nei ant kemsų (McQueen, 1990).

Pasauliniame mažalapių saulašarių areale ži-noma kur kas didesnė buveinių įvairovė (De Ridder & Dhondt, 1992). Kamanų populiacija paplitusi tik tam tikrame plote ir neaptinkama netgi labai panašiomis sąlygomis toje pačioje teritorijoje. Kaip ir kitos saulašarių rūšys, ji jau-tri vandens lygio svyravimams (De Ridder & Dhondt, 1992). Kamanų pelkės centrinė dalis nepažeista sausinimo, pokyčiai per vegetacijos sezoną daug mažesni nei pakraščiuose.

Pasirinktame plote skirtingais metais suskai-čiuota 376 (2013), 405 (2014) ir 350 (2015) au-galų. Vegetatyviniai individai vidutiniškai suda-rė 71,8 % tirtos populiacijos (5 lentelė). Daugiau jų aptikta ten, kur sąlygos saulašarėms tarpti mažiau palankios (duburyje ir plote su patai-siukais). Antruoju atveju tendencijos 2014  m. ir 2015 m. išliko panašios: vegetatyviniai maža-lapių saulašarių individai sudarė atitinkamai 93 ir 88,9 % visų augalų, o užaugančiame dubury-

je santykis per vienus metus iš esmės pasikeitė. 2014 m. jame nežydėjo nė vienas augalas, o po metų nežydinčių buvo tik 10 %.

Pirmaisiais ir antraisiais tyrimų metais ma-žiausias užmegztų dėžučių skaičius buvo 1, di-džiausias  – 5, trečiaisiais metais pirmą kartą rasta augalų, subrandinusių po 6 vaisiukus. Visi jie augo būtent duburyje (Nr. 2) ir tokius der-lingus žiedynstiebius turėjo 3 augalai. Taip pat trys individai išaugino po du žiedynstiebius – tai irgi savotiškas rekordas per stebėjimų laikotarpį. Ankstesniais metais ploteliuose buvo aptinkami tik po vieną stiebą turintys augalai. Tai nesutam-pa su ankstesnėje publikacijoje (Sprainaitytė, 2015) pateiktais faktais apie mažalapių saulaša-rių derėjimą ir kol kas yra vienintelis toks didelis nukrypimas nuo įprasto vidurkio.

Sąlygų palankumas svarbus rūšies konku-rencingumui. Tinkamose augavietėse mažala-pė saulašarė aiškiai linkusi dominuoti kitų šios genties rūšių atžvilgiu, tik retais atvejais aptin-kama kartu augančių pavienių ypač smulkių apskritalapių saulašarių. Mažiau patraukliose mikrobuveinėse auga visos keturios rūšys, o mažalapių saulašarių skaičius fiksuotame plote būna daug mažesnis.

4 lentelė. Mažalapių saulašarių, augančių su skirtingomis augalų rūšimis, skaičius

59

IšvadosIšanalizavus turimus duomenis apie mažalapę

saulašarę Lietuvoje, galima teigti, kad ši rūšis yra retesnė, nei manyta iki šiol. Išskyrus dvi patvir-tintas radavietes, ankstesni duomenys apie jos paplitimą yra seni, o būklė nežinoma.

Rūšis prieraiši baltųjų saidrynų bendrijoms. Palankiausios sąlygos ir didžiausias individų skaičius yra mozaikiškose baltųjų saidrų ir atvirų durpių buveinėse. Kaip tik čia mažalapės saula-šarės linkusios dominuoti kitų saulašarių atžvil-giu ir pasiekia didžiausią tankį, taip pat daugiau augalų išaugina žiedynus ir subrandina sėklas.

Kiminų danga mažiau palanki saulašarėms

Kvadrato numeris 1 2 3 4 5

Metai 2014 2015 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015 2013 2014 2015

Vegetatyvinių augalų skaičius

52 (93 %)

96(88,9 %)

27 (100 %)

3(10 %)

62 (59 %)

89 (61,4 %)

44(51,2 %)

144 (82,8 %)

99 (76,2 %)

75(86,2 %)

54 (55,7 %)

41 (87,2 %)

28 (71,8 %)

Generatyvinių augalų skaičius

4 (7 %) 12(11,1 %)

27(90 %)

43 (41 %)

56 (38,6 %)

42(48,8 %)

30 (17,2 %)

31 (23,8 %)

12(13,8 %)

43 (44,3 %)

6 (12,8 %)

11 (28,2 %)

Iš viso 56 (100 %)

108(100 %)

27 (100 %)

30 (100 %)

105 (100 %)

145 (100 %)

86 (100 %)

174 (100 %)

130 (100 %)

87 (100 %)

97 (100 %)

47 (100 %)

39 (100 %)

augti, jos neauga ant kemsų. Saulašarių gausu-mas nevienodas tarp skirtingų rūšių kiminų: patrauklesnės sąlygos smailiašakių kiminų ar mišriose vejose, rečiau pasitaiko tarp Magelano kiminų.

PadėkaUž patarimus ir naudingus literatūros šalti-

nius rengiant šį straipsnį autorė dėkoja D. Ma-tulevičiūtei, I. Jukonienei ir L. Jarašiui (Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas), A. Meldžiu-kienei ir M. Rasimavičiui (Vilniaus universiteto Herbariumas).

Literatūra

Bradley, M., 2010: Assessment of differences in microha-bitat preferences between Drosera rotundifolia and Drosera intermedia in a northern Michigan bog.

<http://deepblue.lib.umich.edu/bitstream/han-dle/2027.42/78437/Bradley_Mark_2010.pdf?sequence=1> [žr. spalio 28, 2014].

Crowder, A. A., Pearson, M. C., Grubbs, P. J., Langlois, P. H., 1990: Biological flora of the British Isles. – Journal of Ecology, 78: 233–267.

De Ridder, F., Dhondt, A. A., 1992: The demography of a clonal herbaceous perennial plant, the longleaved sundew Drosera intermedia, in different heathland habitats. – Eco-graphy, 15: 129–143.

Ellison, A. M., Gotelli, N. J., 2001: Evolutionary ecology of carnivorous plants. – Trends in Ecology & Evolution, 16: 623–629.

Engelhardt, T. L., 1998: Pollination ecology of the round-leaved sundew, Drosera rotundifolia L. (Droseraceae) in Sequoia National Park, California. – PhD dissertation. California State University, Fullerton, USA.

Juniper, B. E., Robins, R. J., Joel, D. M., 1989: The Carni-vorous Plants. – London.

Kelly, L., Schouten, M. G. C., 2002: Vegetation. – Kn.: Schouten m. g. C. (red.), Conservation and restoration of raised bogs; geological, hydrological and ecological studies: 110–114. – Dublin.

Lloyd, F. E., 1942: The carnivorous plants. Chronica Botanica, watham.

Malakauskienė, O., Šarkinienė, I., Budriūnas, A., Jankavi-čiūtė, G., 1968: Sistematičeskoe opisanie flory ozera i bolota Žuvintas. – Kn.: Zajančkauskas, p., Šivickis, p. (red.), Zapo-vednik Žuvintas: 111–126. – Vilnius.

Matulevičiūtė, D., Sinkevičienė, Z., Jukonienė, I., 2012: Pelkių buveinės. – Kn.: Rašomavičius, V. (red.), EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas: 4–79. – Vil-nius.

McQueen, C. B., 1990: Field guide to the peat mosses of boreal north America. – Hanover.

Mendez, M., Karlsson, P.S., 1999: Costs and benefits of carnivory in plants: insights from the photosynthetic per-

5 lentelė. Mažalapių saulašarių skaičius penkiuose tyrimų ploteliuose

60

formance of four carnivorous plants in a subarctic environ-ment. – Oikos, 86:105–112.

Meusel, H., Jäger, E., weinert, E., 1965: Vergleichende Chorologie der Zentraleuropäischen Flora, 1. – Jena.

Millett, J., Jones, R. I., waldron, S., 2003: The contribu-tion of insect prey to the total nitrogen content of sundews (Drosera spp.) determined in situ by stable isotope analy-sis. – New Phytologist, 158: 527–534.

Murza, G. L., Davis, A. R., 2003: Comparative flower structure of three species of sundew (Drosera anglica, Dro-sera linearis, and Drosera rotundifolia) in relation to bree-ding system. – Canadian Journal of Botany, 81: 1129–1142.

Nordbakken, J. F., Rydgren, K., Okland, R. H., 2004: De-mography and population dynamics of Drosera anglica and D. rotundifolia. – Journal of Ecology, 92: 110–121.

Obelevičius, S., 1998: Naujos retųjų augalų radvietės Utenos rajone 1997 metais. – Raudoni lapai, 6: 43–46.

Pipinys, J., 1961: Saulašariniai – Droseraceae DC. – Kn: Natkevičaitė-ivanauskienė, m. (red.), Lietuvos TSR flora, 3: 591–596. – Vilnius.

Schulze, w., Schulze, E. D., 1990: Insect capture and growth of the insectivorous Drosera rotundifolia L. – Oeco-logia, 82: 427–429.

Snarskis, P., 1968: Vadovas Lietuvos augalams pažinti. – Vilnius.

Sprainaitytė, S., 2015: Review of Drosera intermedia herbarium specimens and new data on its distribution and ecology in Lithuania. – Botanica Lithuanica, 21 (1): 39–45.

Stewart, C. N. Jr., Nilsen, E. T., 1992: Drosera rotundifolia growth and nutrition in a natural population with special reference to the significance of insectivory. – Canadian Journal of Botany, 70: 1409–1416.

Swales, D. E., 1975: An unusual habitat for Drosera ro-tundifolia L., its over-wintering state, and vegetative repro-duction. – Canadian Field-Naturalist, 89: 143–147.

Tabaka, L., Masing, V., Jankevičienė, R., 1993: Sarracenia-les. – Kn.: laasimer, l., Kuusk, V., Tabaka, l., lekavičius, a. (red.), Flora of the Baltic Countries, 1: 344–346. – Tartu.

Thoren, L. M., Karlsson, P. S., 1998: Effects of supplemen-tary feeding on growth and reproduction of three carnivo-rous plant species in a subarctic environment. – Journal of Ecology 86: 501–510.

Thum, M., 1986: Segregation of habitat and prey in two sympatric carnivorous plant species, Drosera rotundifolia and Drosera intermedia. – Oecologia, 70: 601–605.

Thum, M., 1988: The significance of carnivory for the fi-tness of Drosera in its natural habitat 1. The reactions of Dro-sera intermedia and Drosera rotundifolia to supplementary feeding. – Oecologia 75: 472–480.

PriedasMažalapės saulašarės (drosera intermedia hayne; Nr.

3136) pavyzdžiai, saugomi WI herbariume:Drosera longifolia*Drosera intermediaIn paludibus Lithuaniae rare! 1822Vėliau pridėta etiketė:Zaklad Botaniki Ogolnej, Uniw. St. Batorego w wilnie.

Otrzymane z Bibljoteki Uniwersyteckiej 1920 r.[Autorės pastaba: vienintelis vegetatyvinis augalas. Pri-

skyrimas ilgalapės ar mažalapės saulašarės rūšiai ginčytinas, nes trūksta būdingų požymių. Nurodoma, kad tai gali būti S. B. Gorskio surinktas pavyzdys].

Herbarium universitatis Vilnensis LRSSKamanų pelkėje, Akmenės r., Viekšnių apyl.1972 06 21, leg. et det. J. Tupčiauskaitė[Autorės pastaba: pavyzdį sudaro 3 stambūs augalai, vie-

nas iš jų vegetatyvinis. Stiebas tiesus. Priskyrimas mažalapės saulašarės rūšiai ginčytinas, tai gali būti hibridinė bukalapė saulašarė].

Herbarium universitatis Vilnensis LRSSDrosera obovataTarpinio tipo pelkėje miške, Kalniškiai, Telšių r.1975 06 18, leg. et det. D. Taurinskaitė[Autorės pastaba: pavyzdį sudaro 19 smulkių vegetatyvi-

nių augalų. 1975 11 24 J. Tupčiauskaitė pavyzdį pervadino į mažalapę saulašarę. Trūkstant būdingų požymių, priskyri-mas ilgalapės ar mažalapės saulašarės rūšiai yra ginčytinas].

Mažalapės saulašarės pavyzdžiai, saugomi herbariume BILAS:Herbarium Academiae Scientiarum RSS LituaniaeLiūne prie Geluko [dabar – Dėluko] ežero, Daugų vals-

čiuje, Alytaus apskrityje.1946 08 15, leg. et det. Prof. J. Minkevičius. Nr. 63551.[Autorės pastaba: pavyzdį sudaro 10 augalų, priskirtinų

ilgalapės ir bukalapės saulašarių rūšims. Būdingi ilgi, tiesūs stiebai, kastuviški, kai kurių – lancetiški lapai. Nė vienas iš rinkinyje esančių augalų nėra mažalapė saulašarė].

Herbarium Academiae Scientiarum RSS LituaniaeZarasų r., 3 km į rytus nuo Salako, ežero liūne, negausiai.1962 07 26, leg. A. Lekavičius. Nr. 63550.[Autorės pastaba: pavyzdį sudaro 6 augalai su ilgais

tiesiais stiebais ir kastuviškais lapais. Tai yra bukalapės saulašarės, viena kita gali būti ilgalapė. Nė viena iš rinkinyje esančių augalų nėra mažalapė saulašarė].

Herbarium instituti botanici LithuaniaeAkmenės r., Kamanų rez.Duburiuose prie ežerokšnių centrinėje klampynėje;

gausiai ant plikos durpės.1992 07 09, leg. et det. M. Lapelė. Nr. 51261.[Autorės pastaba: pavyzdį sudaro 6 augalai su tipiškais

požymiais: trumpi žiedynai, lenkti stiebai].

61

RETOS IR NYKSTANČIOS RŪŠIES – VANDENINĖS PLAUMUONĖS (NYmPhoidEs PELTaTa (S. G. GMEL.) O. KUNTZE) IŠLIKIMO SąLYGA KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIAME PARKE

Raimonda IlginėKuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, el. paštas knnp@nerija.lt

Vandeninė plaumuonė dažnam sodininkui žinoma kaip sodo mažuose tvenkiniuose (kū-drose) auginamas dekoratyvus vandens auga-las. Tačiau daugumoje Europos šalių natūralio-je gamtoje ši rūšis aptinkama retai ir yra įrašyta į saugomų rūšių sąrašus.

Vandeninė plaumuonė (Nymphoides pelta-ta (S.  G.  Gmel.) O.  Kuntze) yra pupalaiškinių (menyanthaceae) šeimos augalų rūšis. Auga-las  – daugiametis su ilgais šakniastiebiais (iki

1,6 m) ir vandens paviršiuje plūduriuojančiais lapais. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Dekoraty-vūs žiedai po 3–6 susitelkę į nedidelius skėtiš-kus žiedynus ir iškilę virš vandens. Vainikėlis ryškiai geltonas (39 pav.).

Neprasiskleidę žiedų pumpurai tūno po van-deniu ir tik tą rytą, kai ruošiasi prasiskleisti, jie išnyra į vandens paviršių. Žiedus apdulkina įvairūs vabzdžiai, tačiau galima ir savidulka. Žiedai – vienadieniai. Vakarop žiedynkotis nu-

J. Za

rank

aitė

s nuo

tr.

62

linksta ir peržydėjęs žiedas pasineria po vande-niu. Dėžutė kiaušiniška, nusmailėjusia viršūne, neatsidaranti, su daugeliu sėklų. Subrendusios plokščios formos sėklos yra padengtos patva-ria higrofobiška medžiaga ir turi šerelius pa-kraščiuose. Tokios savybės leidžia net keletą savaičių plūduriuoti vandens paviršiuje. Per tą laiką sėklas išnešioja vandens srovės. Jei sėklos prilimpa prie vandens paukščių plunksnų, tai vandens augalas gali būti išplatintas ir gerokai nuo gimtojo vandens telkinio nutolusiose teri-torijose. Vandeninė plaumuonė auga vandens telkiniuose, kuriuose vanduo lėtai tekantis ar stovintis. Tai šviesinis augalas, todėl geriausiai auga atvirose vandens telkinio vietose.

Kinijos liaudies medicinoje vandeninė plau-muonė vartojama kaip vaistinis augalas. Pa-ruoštiems preparatams būdingas diuretinis, karščiavimą mažinantis poveikis. Jie gali būti vartojami kaip antihelmintinė priemonė, nuo gyvačių, bičių įgėlimo ir galvos skausmo. Taip

39 pav. Vandeninė plaumuonė (G. Gražulevičiaus nuotr.)

pat stiebai ir žiedai gali būti vartojami kaip prieskoninė žolė.

Vandeninės plaumuonės paplitimo arealas apima mediteraninę, submediteraninę, tempe-ratinę Eurazijos žemyno zonas. Baltijos basei-no šalyse yra rūšies arealo paribys. Vandeni-nė plaumuonė yra įrašyta į Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities, Vokietijos raudonąsias knygas. Švedijoje ir Danijoje rū-šis laikoma adventyviniu augalu ir nesaugoma; Šiaurės Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje, In-dijoje tai invazinė rūšis.

Lietuvoje vandeninė plaumuonė yra reta ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta augalų rū-šis, kuriai suteikta 1  (E) apsaugos kategorija (išnykstanti ar esanti ties išnykimo riba rūšis, kurią galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones). Vandeninio plaumuony-no bendrijos (Nymphoidetum peltatae) įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, joms suteikta II ap-saugos kategorija.

63

Vandeninė plaumuonė randama tik vakari-nėje Lietuvos dalyje – Nemuno žemupyje, Kur-šių mariose, Danės žemupyje (40 pav.).

Pirmą kartą Lietuvoje vandeninės plaumuo-nės radavietės minimos J. Abromeit 1898  m. išleistame leidinyje „Flora von Ost – und west-preussen“. Tais laikais ji augusi Danės upėje ties Klaipėda, Krokų Lankos ežere ir Nemuno del-tos atšakose. Vėlesnių metų (1934–1966) her-bariumo rinkiniai patvirtina XIX a. radavietes ir pateikia informaciją apie keletą naujų. Šiuo metu žinomos radavietės yra Kuršių mariose ir Danės upėje ties Klaipėda (40 pav.). Lietuvai priklausančioje Kuršių marių rytinėje pakrantė-je vandeninės plaumuonės radaviečių yra visoje Kniaupo įlankoje ir į marias įtekančių Nemuno deltos upių, upelių atšakose.

Kitaip yra vakarinėje marių pakrantėje  – Kuršių nerijos nacionaliniame parke žinomos tik trys vandeninės plaumuonės radavietės (dviejose iš jų rūšis išnyko). 2005 m. piečiau Nidos vandeninė plaumuonė buvo aptikta lai-kino pobūdžio augavietėje (pakrantės daubose susiformavusios balos) Parnidžio kopos papė-dėje (Z. Sinkevičienės asmeninis pranešimas),

40 pav. Vandeninės plaumuonės paplitimas Lietuvoje (pagal Sinkevičienė, 1999)■ – žinomos radavietės; + – radavietės, kuriose rūšis išnyko

o 2010 m. pastebėta nedidelėje įlan-kėlėje šiauriau Nidos. Dėl kintančių aplinkos sąlygų abiejose radavietėse ties Nida vandeninė plaumuonė išny-ko. Taigi šiuo metu vienintelė žinoma vandeninės plaumuonės radavietė Kuršių nerijoje  – Pervalkos įlanka (41 pav.).

Vandeninės plaumuonės populia-cijų apsaugos būklė rytinėje ir va-karinėje Kuršių marių pakrantėse skiriasi. Rytinėje pakrantėje Kniaupo įlankos atviro vandens plotuose yra palankiausios sąlygos ir vandeninė plaumuonė formuoja tankius sąžaly-nus. Įlankos pakraščiuose, kurie ap-

augę aukštaūgiais makrofitais (paprastosiomis nendrėmis, siauralapiais švendrais, ežeriniais meldais), sąlygos sparčiai darosi nepalankios vandeninėms plaumuonėms augti. Augavietėse vykstant augalų bendrijų pokyčiams – įsigalint aukštaūgiams makrofitams, vandeninės plau-

41 pav. Vandeninės plaumuonės radavietės Kuršių marių pakrantėse+ – radavietės, kuriose rūšis išnyko; ■ – žinomos radavietės

64

muonės augalai skursta, nebežydi ir ilgainiui išnyksta (42 pav.). Analogiški procesai ir turė-jo įtakos retos augalų rūšies populiacijų būklei Kuršių nerijos pakrantėse.

2012 m. radavietėje šiauriau Nidos vande-ninės plaumuonės populiacija augo nedidelėje įlankėlėje, kurią nuo atvirų marių ribojo sodin-ti nendrynai (43 pav.).

2012 m. vandeninės plaumuonės gana gau-siai žydėjo ir plaumuonynas užėmė palyginti nemažą apie 10 m² plotą. Tačiau jau tuo laiko-tarpiu minėtos populiacijos apsaugos būklė ver-tinta kaip bloga, nes buvo tik laiko klausimas, kada įlanką užkariaus nendrynai. Vandeninė

plaumuonė negali konkuruoti su aukštaūgiais makrofitais ir šie ilgainiui augavietėje užima jos vietą. 2016 m. šioje augavietėje stūksojo tik nendrių siena – retos augalų rūšies populiacija išnyko. Analogiška padėtis stebima Pervalkos įlankoje.

Vandeninė plaumuonė Pervalkos įlankoje pirmą kartą aptikta 1997 m. Keletą dešim-tmečių populiacijos būklė buvo gera, augalai sudarė tankius sąžalynus. Deja, 2010 m. jau buvo stebimi dideli augalų bendrijų pokyčiai. Nemažus atviro vandens plotus įlankoje už-ėmė nendrynai, nors už nendrių juostos tuo laikotarpiu dar plytėjo gana tankus plaumuo-nynas (44 pav.).

Paprastoji nendrė yra ekologišku požiūriu plastiška rūšis, formuojanti didelius monodo-minantinius sąžalynus. 2012 m. Pervalkos įlan-koje nendrių juosta jau siekė iki 20 m pločio. Tuo laikotarpiu vandeninių plaumuonių buvo aptinkama nendryne ir pavienių individų už nendrių sąžalyno. 2016 m., nendrynams pasi-stūmėjus toliau į marias, visa retos augalų rū-šies populiacija buvo aptinkama tik nendrėmis apaugusioje buveinėje (45 pav.).

Kuršių nerijos pakrantėse nuo 1985 m. pa-prastosios nendrės buvo sodinamos siekiant sustabdyti krantų eroziją. Dėl susiformavusių nendrynų sąžalynų kranto linija stabilizavosi, tačiau nukentėjo augalijos biologinė įvairovė.

42 pav. Vandeninės plaumuonės augavietės Kniaupo įlankos pakraščiuose (R. Ilginės nuotr.)

43 pav. Vandeninės plaumuonės augavietė ties Nida, 2012 m. (R. Ilginės nuotr.)

6545 pav. Vandeninė plaumuonė Pervalkos įlankoje 2012 m. ir 2016 m. (R. Ilginės nuotr.)

44 pav. Vandeninės plaumuonės populiacija Pervalkos įlankoje 2010 m. (G. Gražulevičiaus nuotr.)

Plintant nendrynams, nyksta atviro skalauja-mo smėlėto kranto bei nedidelių seklių atviro vandens įlankų buveinės ir su jomis susijusios augalų bendrijos. Pastaruoju metu marių pa-krantės zonoje stebima nendrynų plitimo ten-dencija (46 pav.).

Technogeninis krantas ir nendrynais apaugęs krantas sudaro apie 67 % Kuršių nerijos marių kranto. Plintant nendrynams bei mažėjant atvi-ro gamtinio kranto ruožams ir toliau bus skur-dinama augalijos biologinė įvairovė bei nyks retosios rūšys (vandeninė plaumuonė). Vienin-

66

46 pav. Nendrynų juostos ilgio dinamika Kuršių nerijos marių krante (Žilinskas ir kt., 2012)

telė galimybė padėtį keisti – mažinti nendrynų užimamus plotus. Reguliarus nendrynų šiena-vimas yra viena pagrindinių priemonių siekiant

Literatūra

Barrat-Segretain, M. H., 1996: Strategies of repro-duction, dispersion, and competition in river plants: A review. – Vegetatio 123: 13–37

Josefsson, M. and Andersson, B., 2001: The en-vironmental consequences of alien species in the Swedish lakes Mälaren, Hjälmaren, Vänern and Vät-tern. – AMBIO: A Journal of the Human Environ-ment 30 (8): 514–521.

Keyan Xiao, Dan Yu, Yongming Huang & Heyun wang, 2006. Plastic and Non-Plastic Variation in Clonal Morphology of Nymphoides peltata along a water Depth Gradient in Liangzi Lake, China. –

Journal of Freshwater Ecology, Volume 21, Number 3Plants for a Future. Prieiga per internetą: <http://

www.pfaf.org/user/Plant.aspx?LatinName=Nymphoides+peltata>.

Sinkevičienė, Z., 1999: Vandeninės plaumuonės (Nymphoides peltata (S. G. Gmelin O. Kuntze) bei jos bendrijų paplitimas ir būklė Lietuvoje. – Botanica Lithuanica 5 (3).

Žilinskas, G., Jarmalavičius, D., Pupienis, D., Gul-binas, Z., Korotkich, P., Palčiauskaitė, R., Pileckas, M., Raščius, G., 2012: Kuršių marių krantų apsaugos ir naudojimo studija. – Vilnius.

atkurti atviras pakrančių buveines ir palaikyti gerą vandeninės plaumuonės populiacijų ap-saugos būklę.

67

SANTRAUKAPrieš įsteigiant Viešvilės valstybinį gamtinį

rezervatą 1991 m., jo teritorijoje buvo žinomos trys šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įra-šytos induočių augalų rūšys. Per rezervato gy-vavimo laikotarpį iš viso buvo užregistruotos 26 saugomos rūšys. Ilgainiui 2 augalų rūšys re-zervate išnyko. Šiuo metu rezervate ir apsaugos zonoje auga 24 induočių augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Iš jų 3 yra I kategori-jos (didžiausia išnykimo grėsmė): beržas keru-

žis, raistinė viksva ir pelkinis vikšris. Naciona-liniu mastu reikšmingas populiacijas rezervate sudaro liekninis beržas, raistinė viksva, aukštoji gegūnė, širdinė dviguonė, statusis atgiris.

Dauguma saugomų rūšių prieraišios pelkių ir pelkėtų miškų buveinėms, tačiau bendras buveinių spektras, kuriose auga retos rūšys, palyginti platus. Mažiausiai saugomų rūšių yra sausuose pušynuose, aukštapelkėse ir vandens telkiniuose.

SAUGOMOS INDUOČIŲ AUGALŲ RŪŠYS IR JŲ BŪKLĖS KAITA VIEŠVILĖS VALSTYBINIAME GAMTINIAME REZERVATE

Asta Uselienė, Vytautas UselisViešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija, el. paštas vies.rez@takas.lt

68

Straipsnyje pateikiama kiekvienos rūšies ra-dimo istorija, augaviečių charakteristikos, gau-sumo pokyčiai, tendencijos ir jų priežastys. Da-bartinis rezervato apsaugos režimas palankus daugumai saugomų rūšių, tačiau kai kurioms jis nėra pakankamas ar tinkamas.

Retų ir nykstančių rūšių išsaugojimas – viena iš gamtiniams rezervatams tenkančių funkcijų. Daugeliui tokių rūšių reikalingas griežtas ap-saugos režimas, todėl rezervatai suteikia jiems palankias išlikimo sąlygas ir šių rūšių būklė parodo saugomos teritorijos veiksmingumą. Induočiai augalai, kuriems priklauso sporiniai induočiai (pataisai, asiūkliai, paparčiai ir pan.) ir sėkliniai induočiai (plikasėkliai ir gaubtasė-kliai), yra vieni svarbiausių ir pastebimiausių organizmų gamtoje. Lietuvoje yra daugiau kaip 1  300 rūšių vietinių induočių augalų rūšių, iš kurių 233 įrašytos į 2007 m. išleistą Lietuvos raudonąją knygą (toliau – LRK), t. y. 18 % visos floros. Į Europos Bendrijos (toliau – EB) svar-bos rūšių sąrašą (Buveinių direktyvos II priedą) įrašyta 10 rūšių ir 1 porūšis.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas (to-liau – VR) įsteigtas 1991 m. ir užima 3 219 ha plotą. Rezervatą supa 2 473 ha apsaugos zona. Bendra su apsaugos zona teritorija turi buvei-nių apsaugai svarbios teritorijos („Natura 2000“ tinklo sudedamoji dalis) statusą ir vadinama Viešvilės aukštupio pelkynu. VR yra Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje, Tauragės ir Jurbarko rajonuose. Jis užima centrinę didelės Karšuvos girios dalį. Vyraujantis girios kraštovaizdžio ti-pas – pušynais apaugusi senovinės deltos smė-linga, vietomis kopėta lyguma. Reljefo daubose susidariusios pelkinės ekosistemos su pavieniais liekaniniais ežerais. Pelkės ir pelkiniai miškai užima apie 60 % VR teritorijos. Pelkynas mai-tina nedidelį Nemuno intaką – Viešvilės upelį. Prasidėjęs Buveinių ežere pirmuosius 7 km jis be aiškios vagos sunkiasi per pelkes, o kirtęs buvusią Rytų Prūsijos sieną patenka į nedidelį slėnį, kuriame kilpinėja dar apie 8 km. Palyginti su supančiais krūmokšniniais pušynais, upelio slėnis dėl derlingesnio dirvožemio išsiskiria

turtingesne augalija. Čia gausu šaltinių, upelio senvagių.

Iki VR įsteigimo šioje teritorijoje, literatūros duomenimis, buvo žinomos trys šiuo metu į LRK įrašytos induočių augalų rūšys – liekninis beržas, širdinė dviguonė ir kupstinė kūlingė. 1991–1992 m. darant pradinę floros invento-rizaciją, kurią atliko Mindaugas Lapelė (1997), papildomai aptikta 11 saugomų rūšių. Vėliau per ilgesnį laikotarpį rasta dar 12 rūšių, o nuo 2007 m. naujų rūšių nebeaptinkama ir regis-truojamos tik papildomos jau turimų rūšių radavietės. Iš 26 aptiktų saugomų rūšių viena auga tik apsaugos zonoje, dvi rūšys išnyko dėl netinkamų ar pasikeitusių augaviečių, dar trys rūšys randamos nepastoviai dėl jų biologinių savybių ir tinkamų buveinių stokos. Rezervate nuolat aptinkamomis galima įvardyti 20 saugo-mų induočių augalų rūšių.

Floros sudėtis tiesiogiai priklauso nuo auga-viečių sąlygų – buveinių. Pagrindiniai VR bu-veinių tipai ir jų užimamas plotas pateikiami 6 lentelėje. Šioje lentelėje nurodomos ir kon-kretaus tipo buveinėse aptinkamos saugomos rūšys (neskaitant išnykusių ir randamų tik ap-saugos zonoje). Kaip matyti iš saugomų rūšių pasiskirstymo, visiškai nesvarbu, kokį plotą buveinė užima – nuo to rūšių gausumas vieno ar kito tipo buveinėse visai nepriklauso. Di-džiausius plotus užimančiuose buveinių tipuo-se aptinkamos tik pavienės rūšys ir dažniausiai labai retai pasitaikančios. Taip yra todėl, kad vyraujančiuose taiginio tipo krūmokšniniuose spygliuočių miškuose ir aukštapelkėse apskritai negausu induočių augalų rūšių. Turtingiausios ir vertingiausios VR yra tarpinio tipo pelkių, tarpinio tipo raistų ir pelkėtų eglynų buveinės.

Toliau pateikiami kiekvienos bent kartą pa-stebėtos saugomos rūšies aprašymai. Pagal turimą informaciją nurodomi pirmojo aptiki-mo metai ir autorius. Augaviečių pavadinimai pateikiami pagal fitosociologinę (J.  Braun-Blanquet) klasifikaciją. Dalies rūšių gausumo kitimui sekti yra vykdoma speciali stebėsena, kurios svarbesni rezultatai taip pat pateikiami.

69

Buveinės tipas Pavadinimai pagal EUNIS klasifikaciją (EEA, 2015)

Brukniniai pušynai ir pušų–eglių miškai G3.B2 Taiginiai brukniniai pušų ir pušų–eglių miškaiAukštapelkiniai pušų ir pušų–beržų miškai G3.D1 Borealiniai pelkiniai pušynai; G1.51 Kimininiai beržynaiJuodalksnių ir beržų raistai G1.41 Alksnynai ant nerūgščios durpėsAukštapelkės D1.11 Aktyvios, santykinai nepažeistos aukštapelkėsMėlyniniai eglynai ir eglių–beržų miškai G3.A1 Taiginiai mėlyniniai eglynaiPaupiniai ir šaltiniuoti juodalksnynai G1.21 Paupiniai uosių–alksnių miškai

Pelkėti eglynai G3.D4 Borealiniai eglių ir eglių–beržų pelkiniai miškai; G3.D5 Borealiniai pelkėti eglynai; G4.1 Mišrūs pelkiniai miškai

Žemapelkiniai viksvynai ir nendrynai D2.22 Paprastųjų, žilųjų ir žvaigždėtųjų viksvų žemapelkės; D5.1 Ne vandenyje augantys nendrynai; D5.2 Didžiųjų viksvų sąžalynai

Tarpinio tipo pelkės D2.3 Tarpinio tipo pelkės ir liūnai

Tarpinio tipo pelkiniai pušų ir beržų–pušų miškai G3.D2 Borealiniai kimininiai pušynai

Ežerai, upelio senvagės C1.2/C1.3 Pastovūs mezotrofiniai / eutrofiniai ežerai, tvenkiniai ir kūdros

Viržynai F4.2 Sausieji viržynai

Žolių turtingi eglynai ir mišrūs miškai G3.A3 Taiginiai smulkiųjų žolių eglynai; G3.A4 Taiginiai aukštųjų žolių eglynai; G4.2 Taiginiai mišrūs su beržais miškai

Drėgnos pievos (purienynai, vingiorykštynai) E3.4 Drėgnos ir šlapios eutrofinės ir mezotrofinės pievosMiško keliai ir pakelės E2.8 Mindomų vietų mezofiliniai žolynai su vienmečiais augalais

Sausos ir vidutinio drėgnumo smėlingos pievos (smilgynai)

E1.7 Susivėrusios sausos rūgščios ir neutralios pievos; E2.24 Borealinės ir subborealinės pievos

Tekantys vandenys, šaltiniai C2.11 Minkšto vandens šaltiniai; C2.1A / C2.27 Šaltinių upokšnių / sraunių upių mezotrofinė augalija

Tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių akivarai, seni grioviai

C1.1 / C1.2 Pastovūs oligotrofiniai / mezotrofiniai ežerai, tvenkiniai ir kūdros

Upelio paplūdimiai, išdžiūstančios kūdros ar jų krantai C3.5 Vienmečių būdmainių žemaūgių augalų bendrijos

6 lentelė. Svarbiausi rezervato buveinių tipai, jų plotas ir juose aptinkamos saugomos rūšys

Rūšys suskirstytos pagal 2007 m. išleistos LRK kategorijas. Daugiausia yra 2-os kategorijos rūšių, o priklausančių 3-iai kategorijai nėra nė vienos. Rezervato ir apsaugos zonos žemėlapis su saugomų rūšių radaviečių išsidėstymu patei-kiamas 47 pav.

1 (E) – IŠNYKSTANČIOS RŪŠYSBeržas keružis (Betula nana L.). Aptiktas

1995 m. Auga tik VR apsaugos zonoje, krū-muotoje tarpinio tipo pelkėje prie Būgnelio ežero. Augalai susitelkę į vieną 1,5–2 m² ploto sąžalyną-kupstą. Beržas keružis yra oligotrofas ir tarpinio tipo pelkė nėra jam palanki auga-vietė. Galbūt dėl to krūmeliai nė karto nebuvo pastebėti žydintys ar su vaisiais, nors gausumas

(sąžalyno dydis) per 20 metų akivaizdžiai ne-pasikeitė. Tai labiausiai į vakarus nutolusi rada-vietė Lietuvoje ir labiausiai atitrūkusi nuo kitų radaviečių.

Literatūros duomenimis (Jundziłł, 1822), beržas keružis augo į rytus nuo VR esančioje Laukesos pelkėje. Nuo praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio Laukesa paversta eksploatuoja-mu durpynu, tačiau yra likę natūralų pavidalą išlaikiusių pakraščių. 1993 m. durpių įmonės inžinierius šio straipsnio autoriams perdavė sudžiovintą beržo keružio šakelę (dabar sau-goma VR herbariume), tačiau augalo radavie-tės nepasakė. Paslaptis buvo atskleista 2011 m., nurodant, kad keružis augo durpyno centrinėje dalyje paliktame neeksploatuojamame pelkės

70 47 pav. Viešvilės valstybinio rezervato ir jo apsaugos zonos žemėlapis su saugomų rūšių radavietėmis

71

lauke. Autoriams buvo tik žinoma šio lauko pa-kraštyje esančioje tarpinio tipo pelkėje palyginti gausi liekninio beržo (Betula humilis) populiaci-ja. Sužinojus apie keružio radavietę, buvo atlikta speciali jo paieška, tačiau augalo rasti nepavyko. Augalai galėjo išnykti dėl buveinės degradavimo, nes joje juntama durpyno sausinimo griovių įta-ka ir bendras pelkės pasausėjimas dėl klimatinių veiksnių. Minėta liekninio beržo populiacija per du dešimtmečius dėl šių priežasčių baigia visiš-kai sunykti.

Gebenė lipikė (hedera helix L.). 1994 m. rasta VR 5 kvartalo (toliau  – kv.), pusamžio mėlyninio eglyno pakraštyje palei įvairiažolį juodalksnyną. Augalai driekėsi pažeme 25 m² plote ir bendrai dengė apie 2 m² plotą. Gebenė lipikė yra trąšių plačialapių miškų liana, todėl radavietė eglyne  – gana neįprastas reiškinys. Greičiausiai dėl netinkamų ir blogėjančių sąly-gų, bręstant eglynui, augalai per kelerius metus

po aptikimo nuskurdo ir iki 2005 m. visai išny-ko. Neatmetama tikimybė, kad radavietė galėjo būti antropogeninės kilmės, nes šalia yra buvęs miško keliukas. Kita vertus, rytinėje Karšuvos girios dalyje, Mantvilių girininkijoje, yra gyvy-binga gebenės lipikės radavietė panašaus tipo medyne. Galbūt tokios radavietės yra natūralios ir reliktinės, t. y. išlikusios nuo šiltesnio atlančio laikotarpio.

Miškinė glindė (Pedicularis sylvatica L.). 2000 m. keli augalai aptikti VR 5 kv. keleto kva-dratinių metrų ploto drėgname briedgauryne, įsiterpusiame tarp pelkinio vingiorykštyno ir kupstinio šluotsmilgyno. Maždaug iki 1995 m. šioje pievoje buvo ekstensyviai ganomi gyvu-liai. Kur kas gausesnė populiacija (apie 40 m² ploto) 1996 m. buvo aptikta netoliese, rezervato apsaugos zonoje. Miškinė glindė čia irgi augo briedgauryne, šerialapio vikšryno bendrijoje (Juncetum squarrosi), kur taip pat iki tol buvo

Beržas keružis (Betula nana) prie Bugnelio ežero (V. Uselio nuotr.)

72

ganoma. Dėl nutrūkusio ganymo briedgaurynų bendrijos degradavo ir maždaug iki 2005 m. miškinės glindės išnyko. Toks pat likimas ištiko ir didžiausias Lietuvoje žinomas miškinių glin-džių populiacijas buvusias gretimame Paįkojų kaime. VR pievose šiuo metu gamtotvarkos tikslais yra šienaujama, tačiau šis tvarkymo bū-das nėra palankus briedgaurynų bendrijoms ir joms būdingiems retiesiems augalams atsikur-ti. Šalia rezervato esančiuose kaimuose beveik nebėra gyvulių, todėl gamtotvarkos tikslais čia ganyti gyvulius yra problemiška.

Pelkinis vikšris (Juncus stygius L.). 2006 m. keletas individų aptikta tarpinėje pelkėje prie Buveinių ežero. Augavietė – laibasis viksvynas (Caricetum lasiocarpae). Vėlesniais metais pa-kartotinai rūšis nerasta, nors buveinė pastebi-mai nepasikeitė. Aptikti šį augalą yra sudėtinga, nes jis sunkiai pastebimas tarp kitų pelkinių augalų.

Raistinė viksva (Carex magellanica Lam.). Literatūros duomenimis, 1897 m. rasta Viešvi-lės upelio žemupyje prie Ežerėlio intako (Abro-meit ir kt., 1931–1940). Paskui, iki įsteigiant VR, radaviečių Karšuvos girioje nebuvo žino-ma. Rezervate pirmą kartą rasta 2000 m. pelki-niame eglių juodalksnių miške, 6 kv. Nuo to lai-

ko aptinkama vis naujų radaviečių. Šiuo metu yra žinomos 8 radavietės rezervato ir 1 apsau-gos zonos teritorijose. Visos jos telkiasi šiauri-nėje pelkinėje dalyje, o Viešvilės upelio slėnyje iki šiol nerasta. Raistinė viksva dažniausiai ap-tinkama mažomis grupelėmis po keletą augalo kerelių šlapiuose sengiriniuose kimininiuose eglynuose (Sphagno girgensohnii-piceetum) bei šių bendrijų pereinamoje zonoje į kimininį juo-dalksnyną (Sphagno squarrosi-alnetum). Nors literatūroje nurodoma, kad auga ir atviresnėse pelkėse, VR tokių radaviečių neaptikta.

2 (V) – PAžEIDžIAMOS RŪŠYSVėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens (L.)

Mill.). EB svarbos rūšis. Lietuvos TSR floros III tome (Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1961) pateik-tame paplitimo žemėlapyje nurodomas taškas ir Karšuvos girios vietoje, tačiau tikslesnių duo-menų nepateikiama. Pradėjus tirti naujo įsteig-to VR florą, 1992 m. apsaugos zonoje aptikta pirmoji radavietė (M. Lapelė). Iki 1998 m. ras-tos dar 3 radavietės apsaugos zonoje ir 3 rezer-vato teritorijoje. Vėliau 2 radavietės sunyko, o naujų neaptikta. 2015 m. pavienių kupstelių te-Raistinė viksva (Carex magellanica) (V. Uselio nuotr.)

Pelkinis vikšris (Juncus stygius) (V. Uselio nuotr.)

73

buvo tik keturiose radavietėse – po du rezervate ir apsaugos zonoje. Šiose teritorijose vykdoma kasmetinė šilagėlių apskaita, o rezervate esan-čių radaviečių – ir detali augaviečių stebėsena. Augalų gausumo dinamika pateikta 48 pav.

Vėjalandė šilagėlė auga šviesiuose saliavi-niuose pušynuose (peucedano-pinetum) su rū-šių kiek turtingesne žolinių augalų danga ir ne-rūgščios reakcijos dirvožemiu. Tokios sąlygos susidarė plotuose, kur anksčiau buvo ganoma, buvusiose gaisravietėse ir pakelėse, kur auga-vietei įtaką daro nusėdančios dulkės ar dažniau kylantys paklotės gaisrai. Iki šiol didžiausia šilagėlių radaviečių santalka Karšuvos girio-je buvo Jurbarko–Tauragės plento šalikelėse. Jeigu pušynuose ilgėliau nekyla paklotės gaisrų ar ji nėra reguliariai mindoma, susiformuoja tanki samanų ir krūmokšnių danga, dirvože-mis gerokai parūgštėja. Dėl šios priežasties ši-lagėlių sėklos negali sudygti, o senieji augalai pamažu nunyksta. Augalo išnykimą skatina ir izoliacijos veiksnys, kai dėl per didelių atstu-mų jam pasidaro nebeįmanoma apsidulkinti kryžminiu būdu ir užmegztos sėklos nėra gy-vybingos.

Siekiant išsaugoti vėjalandę šilagėlę, bandyta imtis įvairių priemonių. 1999–2000  m. auga-lai buvo persodinami į rezervatą ir apsaugos zoną iš minėto plento pakraščių, kur jie galėjo būti sunaikinti dėl kelio platinimo. Iš penkių persodinimo vietų tik dviejose po kartą ar du

aptikta žydinčių augalų. Vėliau visose vietose jie pamažu nunyko. 2006 m. patvirtintame VR tvarkymo plane numatyta vėjalandės šilagėlės augavietėse periodiškai retinti pomiškį. Tačiau ši priemonė neturi prasmės, nes pušynuose pomiškio beveik nėra. Gamtos tyrimų centro specialistų siūlymu buvo bandoma pašalinti aplink šilagėles esančią samanų paklotę, kad susidarytų geresnės pasisėjimo sąlygos, bet ir šie veiksmai nedavė lauktų rezultatų. Dėl šer-nų veiklos plotų su suardyta samanų danga pušynuose netrūksta, tačiau nepastebėta, kad tokiose vietose augalai įsikurtų.

2011 m. Gamtos tyrimų centras buvo paren-gęs vėjalandės šilagėlės apsaugos planą su re-produkcine aikštele VR apsaugos zonoje Eičių girininkijos 78 kvartale. Tačiau planas liko neį-gyvendintas, nes jam nepritarė Tauragės miškų urėdija. Jeigu nebus imtasi efektyvių priemo-nių, pagal dabartines būklės tendencijas vėja-landė šilagėlė tiek rezervate, tiek visoje Kar-šuvos girioje per artimiausius dešimtmečius greičiausiai išnyks.

Smiltyninis gvazdikas (dianthus arenarius L.). Lietuvos TSR floros III tome nurodoma rada-vietė rytinėje Karšuvos girios dalyje. VR rūšis žinoma nuo pat jo įsteigimo, kai pradėta floros inventorizacija (M. Lapelė). Aptinkamas tik bo-rusinis porūšis (D. arenarius borussicus Vierh.), kuris nėra saugomas pagal Buveinių direktyvą.

48 pav. Vėjalandės šilagėlės žiedų skaičiaus kaita Viešvilės rezervate ir jo apsaugos zonoje

74

Auga septyniose rezervato teritorijos ir šešiose apsaugos zonos vietose. Tai palyginti šviesamė-gis, mažo rūgštingumo, nesusivėrusių smiltpie-vių augalas. Miškingoje atvirų plotų teritorijoje jų yra labai mažai, todėl beveik visos radavietės antropogeninės kilmės – augalai auga siaurame miško keliukų, vedančių per sausus pušynus, pakraščio ruože, kur geresnės apšvietimo sąly-gos ir trukdoma įsigalėti samanoms ir krūmokš-niams. Kai kur augalai ilgai išlieka ir tokiems keliams sunykus. Natūralia galima laikyti tik vieną augavietę rezervate  – menkai susivėrusį viržyną aukštapelkės pakraštyje, susiformavusį po buvusio gaisro. Visose radavietese auga ne-gausiai – pavieniais kereliais ar nedidelėmis jų grupėmis. Stokojant gaisraviečių ir atvirų ero-duojamų smėlingų plotų rūšies išsaugojimas natūraliose buveinėse labai abejotinas. Pagal rezervato gamtotvarkos planą kultūrinių pušų jaunuolynų vietoje yra atkurta ir palaikoma ke-letas sausų laukymių, tačiau jose labiau įsitvir-tina gana tankių viržynų buveinės.

Liekninis beržas (Betula humilis Schrank). Lietuvos TSR floros III tome nurodyto papli-timo duomenimis, liekninis beržas Artosios pelkyne buvo žinomas dar iki įsteigiant VR. Tai viena gausiausių saugomų augalų rūšių rezer-vate. Didžiausi sąžalynų plotai (apie 15–20 ha) driekiasi Didžiojoje Plynėje  – tarpinio tipo pelkėse, per kurias tęsiasi Viešvilės aukštupys, ypač 7, 11, 17 kv. Pavienių krūmų yra ir prie Buveinių ežero bei apsaugos zonoje telkšančio Būgnelio ežero. Retokais sąžalynais žemi krū-meliai auga laibuosiuose viksvynuose (Cari-cetum lasiocarpae), tačiau vietomis tankūs iki 1,5 m aukščio krūmai sudaro beržinio karklyno (Betulo humilis-Salicetum repentis) bendrijas. Būklė gana stabili, nors erdviniu požiūriu di-namiška. Vienur beržų gausėja, nes jie plinta į naujus laibųjų viksvynų plotus, kitur dėl pelkės pasausėjimo bendrijos su liekniniu beržu nu-nyksta, nes užauga juodalksnių mišku.

Pelkinė uolaskėlė (saxifraga hirculus L.). EB svarbos rūšis. 1992 m. rasta tarpinio tipo pelkė-je šalia Buveinių ežero (M. Lapelė). Augavietės bendrija  – apvalusis viksvynas (Caricetum di-andrae). Čia apie 0,5 ha plote žydėjo keliolika augalų. Po poros metų buvo suskaičiuota apie 80 žydinčių individų. Vėliau, sausėjant pelkei ir užželiant krūmais, uolaskėlės per kelerius metus ėmė nykti ir kurį laiką žydinčių augalų nebebuvo aptinkama. Nuo 2007 m. buveinės atkūrimo tikslais iškirtus krūmus ir reguliariai pjaunant jų atžalas, augalai atsigavo ir pamažu jų gausėja. 2009 m. suskaičiuota 14 žydinčių au-galų; 2010 m. – 7; 2012 m. – 22; 2013 m. – 22; 2015 m. – 27.

Paprastasis kardelis (Gladiolus imbrica-tus L.). Dvi augalo radavietės rezervate aptik-tos 1992 m. (M. Lapelė, O. Grigaitė), dar viena 1999 m. ir 2005 m. viena apsaugos zonoje, Sa-kalinės kaimo pievose. Didžiausia populiacija yra palei Viešvilės upelį prieš jam ištekant iš Artosios pelkyno raistų ir kertant buvusią Rytų Prūsijos sieną. Augavietė palyginti neįpras-Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) (V. Uselio nuotr.)

75

ta  – nereguliariai užliejama salpa ar viksvinio raisto mineralinio grunto pakiluma, apaugusi juodalksnynu, kurio žolinėje dangoje vyrauja melsvojo melvenyno (molinietum caeruleae) rūšys. Tikėtina, kad tokiai buveinės struktūrai reikšmingą įtaką daro čia besiganantys elniniai žvėrys, kurių veiklos pėdsakai nugraužiant po-miškio sumedėjusią augaliją palyginti ryškūs. Radavietė fragmentuota  – pagrindiniame apie 20 arų plote priskaičiuojama nuo 100 iki 300 žydinčių individų. Netoliese yra daugiau pana-šių, tik gerokai mažesnių bendrijų, kuriose kar-delių aptinkama ne nuolatos – vienur išnyksta, kitur atsiranda. Radavietėje vykdoma stebėsena rodo, kad būklė gana stabili. Antrojoje radavie-tėje, esančioje ant buvusio kelio sankasos per juodalksnynus, augalų aptinkama ne nuolatos, po keletą individų. Trečioji radavietė yra me-zofilinės pievos (gardūnytinio smilgyno (ant-hoxantho-agrostietum) pakraštyje. Čia priskai-čiuojama iki 20 žydinčių augalų. Pagal gamto-tvarkos planą pievoje šienaujama. Apsaugos zonoje esančioje radavietėje pastaraisiais me-tais užimamas plotas ir augalų skaičius gerokai padidėjo (nuo kelių dešimčių iki >100  ind.), tačiau jiems iškilusi nemaža grėsmė išnykti, nes nebenaudojamos pievos gali visiškai degraduo-ti arba gali būti suartos norint jose įrengti me-džiojamųjų žvėrių pašarines aikšteles.

Širdinė dviguonė (Listera cordata (L.) R. Br.). Pirmą kartą dabartinio VR teritori-joje paminėta vokiečių tyrinė-tojų Reimers ir Hueck (1929). Nuo 1992 m. aptikta apie 10 radaviečių rezervate ir 2 ap-saugos zonoje. Dažniausiai aptinkama kimininiuose egly-nuose ir oligotrofiniuose ki-mininiuose juodalksnynuose, kur medyno arde vyrauja pu-šys. Radavietėje prie Buveinių ežero augalai palyginti gausiai auga gailiniame pušyne (le-

do-Sphagnetum magellanici). Viešvilės upelio slėnio eglynuose kai kur auga mineralinio grun-to šaltiniuotų vietų pakraščiais. Širdinės dviguo-nės prieraišios seniems nepažeisto hidrologinio režimo medynams. Tinkamos augavietės kartais tęsiasi gana plačiai, o augalai pasiskirsto jose pa-drikomis grupėmis, todėl neretai sunku atskirti, kur baigiasi viena radavietė ir prasideda kita. Rezervatinis režimas augalams labai palankus, nes daugėja senų medynų ir augalai nuo bu-vusio lokalaus pasiskirstymo pamažu pereina į dispersinį visose tinkamose buveinėse. Gausu-mas skirtingais metais gerokai svyruoja, kaip ir daugelio orchidinių augalų rūšių.

Vienalapis gedutis (malaxis monophyl-los  (L.) Sw.). Pirmą kartą aptiktas 1994 m. (M. Lapelė). Tai viena iš nepastoviausių rūšių tiek aptinkamumo, gausumo, tiek prieraišumo kuriai nors augavietei atžvilgiu. Reguliariau randama tik prie Buveinių ežero, kur auga ki-mininiame juodalksnyne ir kartais atviroje tar-pinėje pelkėje – apvaliajame viksvyne. Šiose ra-davietėse vykdomos stebėsenos rezultatų duo-menimis, atviroje pelkėje augalų nuolat mažėjo ir 2005 m. jie išnyko. Tai galėjo lemti smarkiai padidėjęs pelkės užaugimas krūmais. 2007 m. iškirtus krūmus ir reguliariai šalinant atžalas, pelkėje aptinkama pavienių gedučių (47 pav.).

Širdinės dviguonės (listera cordata) (V. Uselio nuotr.)

76

Juodalksnyno aikštelėje stebimas daugiametis gausumo svyravimas, ypač jaunų, dar nežy-dinčių individų. Kartais iki trejų metų iš eilės augalai visai nepasirodo. Kitose radavietėse užregistruoti tik vienkartiniai radimo faktai. Augavietės tokios: pusamžis mezotrofinis pel-kėtas beržų–juodalksnių miškas, apleisto kelio žolėta sankasa per juodalksnyną, žolėta drėgna miško kelio tarpuvėžė. Visur aptikta po keletą individų.

Dėmėtoji gegūnė (dactylorhiza macula-ta (L.) Soó). 1992 m. aptikta pirmoji radavietė prie Buveinių ežero (M. Lapelė). Dar po kelerių metų rasta kita, piečiau esanti radavietė. Tipiška augavietė – pereinamojo tipo bendrija tarp gai-linio arba vaivorinio pušyno (ledo-Sphagnetum magellanici; Vaccinio uliginosi-pinetum) ir lai-bojo viksvyno. Vengia tiek atvirų, tiek tankesnio medyno plotų. Pirmąją populiaciją sudaro apie 20 individų, antroji kiek mažesnė, bet plačiau pasklidusi. Būklės pokyčių nenustatyta.

Nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida Châtel.). Panašių ypatybių rūšis kaip ir vienala-pis gedutis. Pirmą kartą rasta 1994 m. prie Bu-veinių ežero. Vėliau kas kelerius metus aptikta naujų radaviečių, kurių dabar žinoma apie 10 rezervate ir 1 apsaugos zonoje prie Būgnelio ežero. Radavietėje prie Buveinių ežero auga pelkiniu karklynu (Salicetum pentandro-cine-reae) apaugusioje tarpinio tipo pelkėje ir pušų plynraistyje  – laibojo viksvyno bendrijoje. Čia vykdomos stebėsenos duomenys pateikti 49 pav. Kitose radavietėse ilgalūpių aptinkama kimininio juodalksnyno ir viksvinio juodalks-nyno (Carici elongatae-alnetum) bendrijose ant kupstų. Retkarčiais randama šaltiniuotame upelio slėnio eglyne ir mezotrofiniuose smulki-alapių (beržų, drebulių) medynuose ant mine-ralinio grunto. Dažniausiai auga nedidelėmis grupelėmis po keletą, rečiau keliolika individų. Gausumas labai svyruoja, daugelyje vietų pa-kartotinai neaptinkama.

Pelkinė laksva (hammarbya paludosa) (V. Uselio nuotr.)Vienalapis gedutis (malaxis monophyllos) (V. Uselio nuotr.)

77

49 pav. Nariuotosios ilgalūpės gausumo dinamika dviejose aikštelėse (64 ir 40 m²) prie Buveinių ežero

Pelkinė laksva (hammarbya paludosa (L.) Kuntze). Pirmą kartą aptikta 1994 m. Randa-ma prie Buveinių ežero, Didžiojoje Plynėje ir apsaugos zonoje prie Būgnelio ežero. Auga tar-pinio tipo pelkėse, laibųjų viksvynų bendrijose su reta žolinių augalų danga. Pasitaiko tiek atvi-rose, tiek pušų retmiškiu apaugusiose pelkėse. Populiacijoje prie Buveinių ežero pradžioje suskaičiuota apie 150 žydinčių augalų. Vėliau, pelkei pasausėjus ir iš dalies užaugus krūmais, jų labai sumažėjo ir aptinkama ne kasmet. Re-guliariau grupelėmis po keletą–keliolika augalų randama Didžiojoje Plynėje.

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii (L.) Rich.). EB svarbos rūšis. 1991 m. aptiktas prie Buveinių ežero (M. Lapelė), o 2002 m. keletas augalų rasta Didžiojoje Plynėje 11 kv. (Z. Gu-džinskas). Augavietė – tarpinio tipo pelkė, apva-liojo viksvyno bendrija. Radavietėje prie Buvei-nių ežero pradžioje buvo aptinkama apie 10–20 žydinčių individų. Pelkei pamažu apaugant krūmais, augalų kiek sumažėjo. Nuo 2007 m. pelkėje pradėta reguliariai kirsti krūmus, tačiau teigiamos įtakos šie darbai neturėjo, o nuo 2012 m. gausumas dėl neaiškių priežasčių labai su-mažėjo ir paskutinius dvejus metus stebėsenos aikštelėse augalų visai nebuvo (50, 51 pav.).

Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atroru-bens (hoffm.) Besser). Karšuvos girioje, palei Jurbarko–Pagėgių plentą, aptiktas 1957 m. (Sau-

plačiai ir centrinėje dalyje sudaro mozaikiškas švylinio kūlingyno (Eriophoro-Trichophoretum cespitosi) bendrijas. Toliau nuo centro augalai pavieniais kupsteliais įsiterpia į magelaninio kiminyno (Sphagnetum magellanici) bendriją. Negausiai kūlingės auga ir Lūšnos aukštapelkė-je, kurią nuo Artosios skiria Viešvilės pelkinis upelis. Gausumo pokyčių neužfiksuota, tačiau spėjama, kad augalų mažėja, nes dėl pasikarto-jančių sausrų per pastaruosius 20 metų aukšta-pelkės intensyviau apželia pušaitėmis.

Dvilapis purvuolis (liparis loeselii) (V. Uselio nuotr.)

78

51 pav. Kai kurių gegužraibinių augalų gausumo kitimas Buveinių ežero pelkės transektose (bendras transektų ilgis – 500 m, plotis – 4 m)

50 pav. Dvilapio purvuolio gausumo kaita dviejose aikštelėse (4 m² ir 6 m²) prie Buveinių ežero

gomų rūšių informacinė sistema (SRIS)). 1996 m. rastas VR apsaugos zonoje, Eičių girininki-jos 78 kv. pakraštyje, prie Jurbarko–Tauragės plento. Kita radavietė aptikta 2004 m. taip pat apsaugos zonoje, Kalvelių girininkijos 119  kv. Rezervato teritorijoje rūšis rasta 2009 m. Visose radavietėse augalai auga antropogeninės kilmės sąlygomis  – pakelių ruožuose, kur retkarčiais yra suardoma žolių ir samanų danga, taip pat ant seniai apleisto miško keliuko. Tik pirmoji radavietė yra ilgalaikė. Pirmaisiais metais 40 m² plote stebėta apie 100 žydinčių augalų. Vėliau čia jų gerokai sumažėjo ir paskutiniais metais aptinkama tik po keletą individų. Kitose rada-

vietėse augalų pakartotinai neaptikta. Dėl atvi-rų eroduojamų smėlynų stokos ir nesiimant specialių priemonių tamsialapio skiautalūpio apsaugos perspektyva yra abejotina.

Kupstinė kūlingė (Trichophorum cespito-sum (L.) C. hartm.). Artojoje ši vakarinio tipo aukštapelkes charakterizuojanti rūšis žinoma nuo XX a. pradžios (Reimers ir Hueck, 1929). Lietuvos TSR floroje nurodoma aptikta ir greti-moje Laukesos pelkėje. Šioje pelkėje dėl durpių gavybos 2010 m. buvo išlikusi tik menka auga-lų grupelė rytiniame pakraštyje. Artosios aukš-tapelkinėje plynėje augalai pasklidę palyginti

79

Lieknasis švylys (Eriophorum gracile W.  D.  J. Koch). Rezervate aptiktas 1992 m. prie Buveinių ežero (M. Lapelė). Vėliau rastas Didžiojoje Plynėje ir kitose vietose. Auga tar-pinio tipo pelkėse, laibųjų ir apvaliųjų viksvynų bendrijose, paprastai atvirose ar apaugusiose tik šviesiu retmiškiu. Vietomis aptinkamas pa-lyginti gausiai. Būklė gali būti kiek blogėjanti, nes dalis Didžiosios Plynės atvirų pelkių plotų apžėlė sumedėjusia augalija arba nendrynais.

4 (I) – NEAPIBRĖžTO STATUSO RŪŠYSPaprastoji vandens lelija (Nymphaea alba L.).

Ši sunkiai nuo dažnesnės mažažiedės vandens lelijos atskiriama rūšis rezervate aptikta 2002 m. (det. Z.  Sinkevičienė). Paprastoji vandens lelija auga Didžiojoje Plynėje per tarpinio tipo pelkes ir aukštųjų viksvynų (Caricetum elatae) bendrijas su nendrynų intarpais besidriekian-čios Viešvilės aukštupio vagos išplatėjimuose – akivaruose. Augalai kartais dengia visa nedidelį vandens paviršiaus plotą ir atrodo, kad lelijos tarpsta ne vandenyje. Dėl identifikavimo sun-kumų rūšies gausumas nėra tiksliai išsiaiškin-tas, tačiau pavienių ar mažomis grupelėmis au-gančių augalų gali būti visame Viešvilės aukš-tupio ruože nuo Buveinių ežero iki santakos su Ištakos upeliu Akluosiuose ežerėliuose.

Aukštoji gegūnė (dactylorhiza fuchsii (Dru-ce) Soó). Tai viena dažniausių saugomų rūšių. Rezervate aptinkama nuo 1991 m. (M. Lapelė) ir nuo to laiko rasta apie 30-yje vietų, įskaitant ir apsaugos zoną. Kai kurios radavietės (ypač Viešvilės upelio slėnyje) nusitęsia ilgais ruo-žais, todėl jų skaičius neparodo tikro paplitimo masto. Dažniausiai auga šaltiniuotose raistų ar upelio slėnio vietose, žolių turtinguose higrofi-liniuose juodalksnynuose, eglynuose (Circaeo-alnetum glutinosae; piceo-alnetum glutinosae; Sphagno girgensohnii-piceetum). Upelio slėnyje neretai auga ir nedidelėse laukymėse, miška-pievėse. Kai kur negausiai aptinkama drėgnose ūksmingose pakelėse. 2015 m. atlikus žydinčių augalų apskaitą gausiausioje radavietėje – Vieš-

vilės žemupio slėnio 500 m ruože aukštyn nuo upelį kertančios rezervato ribos, maždaug 5 ha šaltiniuoto miško plote suskaičiuota 980 indivi-dų. Rūšies būklei grėsmių nėra.

žalsvažiedė blandis (Platanthera chlorant-ha (Custer) Rchb.). 2006 m. vienas generatyvi-nis individas rastas nedidelėje Viešvilės slėnio pievoje, 22 kv. Vėlesniais metais šioje vietoje neaptiktas. Augavietės žolyno struktūra mišri, apimanti briedgaurynų, gardūnytinių smilgynų ir kupstinių šluotsmilgynų rūšis. Žalsvažiedė blandis palyginti dažna šalia Karšuvos girios molingose lygumose augančiuose miškuose, todėl gana neįprasta, kad ji aptikta smėlingų dirvožemių masyve. Šį atvejį, matyt, reikėtų lai-kyti atsitiktiniu.

5 (RS) – IŠSAUGOTOS RŪŠYSPelkinė šindra (Peplis portula L.). Rezerva-

te aptikta 1992 m. (Ž. Sinkevičius), sunykusio Beržynės kaimo teritorijoje. Šioje vietovėje bu-vusios drėgnos pievos pakraštyje yra nedidelė nereguliariai išdžiūstanti kūdra. Vasarą nuse-kus vandeniui kūdros krantuose negausiai su-želia pelkinės šindros. Augavietės plotas apima tik apie 10 m². Prieš porą dešimtmečių drė-gnesnėmis vasaromis vanduo ilgai laikydavosi pievos daubose šalia kūdros, ir joms išdžiūvus susiformuodavo nedidelės smulkiųjų vikšrių bendrijos (isoeto-Nanojuncetea), kuriose taip pat pasitaikydavo šindrų. Kadangi pieva nebe-naudojama, ilgainiui beveik visa pieva ir kūdros krantai apaugo krūmais, tačiau čia dažnai lan-kosi žvėrys, kurie numindo kūdros krantus, tad tinkamos sąlygos pionierinei augalijai išsilaiko. 1999 m. pelkinių šindrų negausiai aptikta ir re-zervato apsaugos zonoje, Eičių kaimo pievoje, pamiškėje esančios kūdros krante. Nustojus pievoje ganyti gyvulius, ši kūdra visiškai apau-go krūmais ir šindros išnyko. Pelkinių šindrų išlikimas rezervatinio režimo sąlygomis gana problemiškas, nes joms reikia nuolat suardyti augalinę dangą ir sekliuose vandens telkiniuo-se, esančiuose mineralinio grunto guolyje.

80

52 pav. Baltijinės ir raudonosios gegūnių (Dactylorhiza longifolia, D. incarnata) gausumo kaita Eičių k. pievų transektose (transektų bendras ilgis – 770 m, plotis – 4 m)

Baltijinė gegūnė (dactylorhiza longifolia Neuman) Aver.). Rezervate aptikta 1994  m. Auga žemapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse (pa-prastieji, aukštieji ir apvalieji viksvynai), drė-gnose pievose (purienynai, drėgnieji briedgau-rynai, vingiorykštynai), pelkėtose upelio slėnio laukymėse. Kartais pavieniui pasitaiko pažeis-tose vietose – drėgnose pakelėse ar ant apleis-tų, šernų išknaisiotų miško keliukų. Nustatyta apie 10 radaviečių, įskaitant apsaugos zoną. Kai įsteigus rezervatą tradicinis pievų naudojimas nutrūko, jos pamažu degradavo ir gegūnių šio-se buveinėse beveik neliko. Nuo 2006 m. pie-vas pradėjus šienauti pagal tvarkymo planą, baltijinės gegūnės atsikūrė. Didžiausioje (3 ha) tvarkomoje pievoje ties Eičių kaimu vykdoma augalų apskaita transektose rodo didelį gausu-mo svyravimą (52 pav.). Pievinei populiacijai gausumu nenusileidžia radavietė tarpinio tipo pelkėje prie Buveinių ežero, kurioje tik pasku-tiniais metais dėl neaiškių priežasčių smarkiai sumažėjo augalų (51 pav.). Nemaža populiacija (iki 30 individų) yra ir apsaugos zonoje prie Bū-gnelio ežero. Visose kitose radavietėse pasitaiko pavienių ar nedidelėmis padrikomis grupėmis augančių augalų. Kai kuriose vietose augalai iš-nyko, nes degradavo pievos.

Raudonoji gegūnė (dactylorhiza incarna-ta  (L.) Soó). Įrašyta į rezervato floros sąrašą nuo 1991 m. (M. Lapelė) ir iki šiol išsiaiškinta

apie 10 radaviečių (įskaitant ir esančias apsau-gos zonoje). Aptinkama panašiose buveinėse kaip ir baltijinė gegūnė ir dažnai abi rūšys auga kartu. Raudonoji gegūnė dažniau randama šla-pesnėse, kiek mažiau maistingose augavietėse. Pievose labiau telkiasi paprastųjų viksvų (Cari-cion nigrae) bendrijose, kupstiniuose šluotsmil-gynuose (Deschampsietum cespitosae), vingio-rykštynuose (Filipendulion). Kaip ir baltijinėms gegūnėms, raudonosioms gegūnėms teigiamą įtaką padarė pievų buveinių atkūrimas šienau-jant (52 pav.). Pievose ties Eičių kaimu pasta-ruosius 5 metus yra didžiausia populiacija. Ap-tinkama ir nenaudojamose šlapiose pievutėse ir laukymėse, kurioms išsilaikyti padeda čia besi-ganantys žvėrys. Gausumas kiek mažesnis nei baltijinių gegūnių.

Statusis atgiris (huperzia selago (L.) Bernh. ex Schrank et Mart.). Rezervate aptinkamas nuo pat jo įsteigimo (O. Grigaitė). Viena iš dažniausiai randamų saugomų rūšių. Kadangi augalų kereliai auga pavieniui ar lokaliomis ne-didelėmis grupelėmis, sąlygiškai galima išskirti labai daug radaviečių. Šiuo metu tokių smulkių radaviečių priskaičiuojama apie 80, iš kurių be-veik 20 yra apsaugos zonoje. Atgiris dažniausiai auga brandžiuose drėgnuose eglynuose ir juo-dalksnynuose. Kuo senesnis medynas, tuo kere-liai didesni, jų yra daugiau ir jie labiau pasklidę buveinėje. Dažniausios augavietės – upelio slė-

81

nio šaltiniuoti ir žolių turtingi eglynai, pelkyno masyve esantys kimininiai eglynai, juodalks-nynų pakraščiuose augantys mėlyniniai egly-nai, seni viksviniai juodalksnynai su stambiais kupstais aplink medžių pagrindą. Rezervato medynams senstant, atgirio būklė pamažu ge-rėja. VR supančiuose ūkiniuose Karšuvos girios miškuose šio augalo radavietės gana retos, todėl nykimo grėsmė juose išlieka.

Daugelis VR aptinkamų saugomų induočių augalų rūšių auga ir už VR ribų besitęsiančiuo-se Karšuvos girios plotuose, tačiau dėl ūkinės veiklos radavietės yra gerokai retesnės ir men-kesnės. Labiau paplitusios rūšys yra aukštoji, baltijinė ir raudonoji gegūnės, statusis atgiris. Užsilikusiuose senuose ar kertinėse miško bu-veinėse saugomuose pelkinių miškų sklypuose pasitaiko viena kita širdinės dviguonės, raisti-nės viksvos ar nariuotosios ilgalūpės radavietė.

Paplentėse ir pušynų pakelėse galima aptikti tamsialapį skiautalūpį, smiltyninį gvazdiką ir bebaigiančią išnykti vėjalandę šilagėlę. Pažeis-tose drėgnose vietose (nedideli smėlio karjerai, išvalytos elektros linijos ar grioviai) epizodiš-kai galima rasti pelkinę šindrą ar patvankinį pataisiuką. Pastarasis VR dar nė karto nebuvo aptiktas. Tikėtina, kad išlikusiuose mažai pa-žeistuose Laukesos pelkės pakraščiuose auga ir dėmėtoji gegūnė, pelkinė laksva, vienalapis ge-dutis, lieknasis švylys, tik dėl tyrimų stokos šių rūšių čia dar neaptikta. Galima teigti, kad šioje pelkėje išnyko beržas keružis, o liekninis beržas ir kupstinė kūlingė atsidūrę ties išnykimo riba. Labai maža tikimybė, kad Laukesos pelkės liku-čiuose ar kitose aplinkinio regiono pelkėse būtų aptikti dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė ir pelkinis vikšris. Dėl šių rūšių išlikimo VR reikš-mė yra išskirtinė.

53 pav. Pelkėtų eglynų buveinė (V. Uselio nuotr.).

82

IšvadosĮvertinant kiekvienos rūšies būklę, rezervato

ekosistemų tolimesnę raidą ir taikomų gamto-tvarkos priemonių veiksmingumą galima dary-ti tokias išvadas:

1. Pirmos kategorijos (išnykstančių) rūšių būklė yra prasčiausia – dvi rūšys jau išnykusios, dar dvi yra nepalankios ar neaiškios būklės ir tik vienos rūšies (raistinė viksva) populiacijų būklė yra palanki;

2. Ūksmingų ir pelkėtų medynų gausa ir jų senėjimas turi teigiamos įtakos šioms buvei-nėms prieraišių rūšių būklei (aukštoji gegūnė, dėmėtoji gegūnė, širdinė dviguonė, vienalapis gedutis, nariuotoji ilgalūpė, raistinė viksva, sta-tusis atgiris);

3. Pakankamai dideli tarpinio tipo pelkių (laibųjų viksvynų) plotai užtikrina gausias lie-kninio beržo, lieknojo švylio, pelkinės laksvos populiacijas. Čia dar aptinkama arktinių relik-tų – beržų keružių, pelkinių vikšrių;

4. Šaltinių poveikį patiriančios tarpinės pel-kės (apvalieji viksvynai) dėl klimato kaitos ar kitų priežasčių yra linkusios užželti krūmais, todėl norint išsaugoti jose augančias rūšis (pel-kinę uolaskėlę, dvilapį purvuolį) reikia regulia-riai šalinti sumedėjusią augaliją. Dėl šių rūšių ir dėl pelkinio vikšrio bei beržo keružio VR pelkynas turi išskirtinę reikšmę visame Vakarų Lietuvos regione;

5. Nors atviros aukštapelkės retomis induočių augalų rūšimis neišsiskiria, Artoji pelkė reikš-minga tuo, kad joje aptinkama prie pat rytinės arealo ribos auganti kupstinė kūlingė;

5. Stambieji žolėdžiai gyvūnai daro reikšmin-gą įtaką miškų ir vandens telkinių pakrančių buveinių struktūrai, sudarydami palankesnes sąlygas kai kurioms saugomoms rūšims  – pa-prastajam kardeliui, aukštajai gegūnei, žalsva-žiedei blandžiai, pelkinei šindrai;

6. Rezervato pievų buveinių palaikymas jas šienaujant turi teigiamos įtakos baltijinių ir raudonųjų gegūnių populiacijų gausumui. Šios

rūšys taip pat palankiai veikiamos šalinant krū-mus tarpinėje pelkėje ir ganantis žvėrims drė-gnose pievutėse;

7. Gyvulių ganymosi trūkumas ir šios prie-monės panaudojimo gamtotvarkoje proble-miškumas apsunkina briedgaurynų bendrijų ir miškinės glindės populiacijos atkūrimą;

8. Dėl priešgaisrinės apsaugos taisyklių rei-kalavimų, neleidžiančių gamtotvarkos tikslais vykdyti reguliuojamo deginimo, beveik neįma-noma užtikrinti, kad būtų išsaugota EB svarbos rūšis – vėjalandė šilagėlė. Miško gaisrai ir su jais susijusi smėlynų erozija yra veiksniai, kurie gali sukurti natūralias sąlygas vėjalandei šilagėlei, smiltyniniam gvazdikui, tamsialapiui skiauta-lūpiui ir kitoms potencialiai galinčioms įsikur-ti augalų rūšims. Norint šias rūšis išsaugoti ne vien pakelėse, o joms būdingose buveinėse, rei-kia imtis palyginti drastiškų gamtotvarkos prie-monių, suardančių įprastą išpuoselėtų pušynų struktūrą.

Literatūra

Abromeit, J., Neuhoff, w., Steffen, H., 1931–1940: Flora von Ost- und westpreussen, 2. – Königsberg.

EEA, 2015: EUNIS habitat classification 2007 (Re-vised descriptions 2012).

<http://www.eea.europa.eu/themes/biodiversity/eunis/eunis-habitat-classification>.

Jundziłł, J., 1822: Trzy późnieysze raporta Pana Jó-sefa Jundziłła do fakultetu fizyczno-matematycznego w Uniwersytecie Imperatorskim wileńskim przysłane z podróży botaniczney po gubernii wileńskiey. – Pa-miętnik Farmaceutyczny wileński, 2 (4): 574–587.

Lapelė, M., 1997: Aukštesnieji augalai.  – Kn.: la-pelė, m., ivinskis, p., Juškaitis, R., paltanavičius, S. (reds.), Lietuvos valstybinių rezervatų flora ir fauna: 9–33. – Vilnius.

Natkevičaitė-Ivanauskienė, M. (red.), 1961: Lietu-vos TSR flora, 3. – Vilnius.

Reimers, H., Hueck, K., 1929: Vegetationsstudien auf lithauischen und ostpreussischen Hochmooren. Beiträge zur Natur- und Kulturgeschichte Lithauens und angrenzender Gebiete. – München.

83

JERUBĖ – NEPAžINTA MIŠKŲ PAUKŠTĖ

Marija JankauskienėŽemaitijos nacionalinio parko direkcija, el. paštas znp@zemaitijosnp.lt

Daug gamtos lobių saugo senieji mūsų miš-kai, didžiosios girios. Vienas jų  – jerubė, ne-pažinta miškų paukštė. Daugelis grybaujame, uogaujame, poilsiaujame, ūkininkaujame ar medžiojame miškuose. Bet tik retas galime pa-sigirti matęs ar ilgėliau stebėjęs jerubę. Kartais ji garsiai purpteli iš po pat kojų, bet kai nuo ne-tikėtumo atsitokėjame, paukščio jau nematyti. Pabaidyta jerubė nusklendžia tarp krūmynų, šakų ir dingsta iš mūsų akipločio. Pakilusi į me-džių šakas, nepastebimai sugrįžta ir lyg geroji miško fėja, tyliai sklęsdama nuo medžio link medžio, lydi mus mišku tol, kol paliekame jos pasirinktą gyvenamąją buveinę.

Kažkas šmėkšteli tarp šalčio pakąstų papar-čių, dar truputį pabėgėja, triukšmingai pakyla ir tyliai dingsta tarp medžių. Lyg paslaptingoji miško dvasia. Pabyra sparnų užkliudyta sniego šarma. Pro nulinkusias alksnių ir lazdynų šakas braunuosi link tos vietos, kur pakilo nepažin-toji paukštė. Puriame sniege randu smulkių pėdsakų virtinėlę, lyg maža vištytė būtų bėgusi. Kapstyta miško paklotė, prie netoli augančio medžio palikta beržo pumpurus primenanti išmatų krūvelė. Besidairant akis užkliūva už paupio laukymės pakraštyje į dangų besistie-biančių baltalksnių, kurių šakose žirginius le-sinėja kurapkos dydžio paukščiai. Pro žiūronus

Jeru

bė. (

R. B

arau

sko

nuot

r.)

84

aiškiai galima matyti pilkšvai rudą jų apdarą, išmargintą juodomis ir baltomis dėmelėmis bei dryželiais, neryškų kuoduką viršugalvyje bei plunksnuotas kojas. Be abejo, tai jerubės, žmo-nių dar vadinamos virbėmis, miškų vištelėmis. Dėl tylaus ir paslaptingo gyvenimo būdo ne vi-siems pažįstamos ir retai pastebimos.

Nors nuo vaikystės domėjausi mus supan-čiais augalais, grybais, gyviais, bet jerubę geriau pažinau tik pradėjusi dirbti Žemaitijos nacio-naliniame parke, kuriame plyti Plokštinės, Pa-platelės, Rukundžių, Liepijų, Stirbaitinės, Mon-tvydinės ir kiti didesni miškų masyvai. Mano gimtinėje nebuvo didelių girių, tik melioracijos griovių aprėminti mažais lopiniais išsimėtę ko-lūkiniai miškeliai, kuriuose jerubės negyveno. O kai kartą tėtis, grįžęs iš Latvijos miškų, kur darbavosi už galimybę įsigyti malkų, papasa-kojo apie ten matytą virbę, klausinėjau, kaip ji atrodo. Sakė, marga miško vištelė su kuodeliu, apžėlusiomis kojomis, panaši į kurapką.

Pirmą kartą jerubės iškamšą pamačiau Vil-niaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos muziejuje 1973 m. Pirmą kartą apie ją su įdomumu skaičiau Tado Ivanausko „Lie-tuvos paukščių“ I tome. O koks buvo džiaugs-mas, kai vaikščiodama po tuometį Platelių landšaftinį draustinį drėgnoje lomoje aptikau visai mažučiukus jerubės jauniklius, nuo kurių mane nuvilioti stengėsi apsimesdama sužeista sparną velkanti jų mama jerubė. Jerubiukai taip prisiplojo prie žemės, išsislapstė tarp augalijos, kad bijodama juos sumindyti žiūrėjau, kur dėti koją. Žiemą sniego nubalintoje Nerštvinės pel-kės sandūroje su mišku stebėjau, kaip saulės atokaitoje kelios jerubės lesa alksnių žirginius. Taip pamažu jos tapo vienu įdomiausių ir pa-slaptingiausių miško paukščių, apie kurį no-rėjosi sužinoti kuo daugiau ir tomis žiniomis pasidalyti.

Jerubės suviliojo ne tik mane. Štai kaip gra-žiai apie šią miško paukštę rašo gamtininkas Gintaras Riauba: „Jerubės pasaulis nėra nei toks paprastas, nei saugus, kaip gali pasirodyti pirmą kartą išvydus šį tylų paukštį jam įprasto-

je miško tankmėje ar lėtai žingsniuojantį ramiu miško keliuku. Aplinka, kurioje jerubės gyvena, maitinasi, veda jauniklius ir... tampa plėšrūnų grobiu, yra be galo sudėtinga, todėl stebėtina, kad šis sėslus sparnuotis vykstant evoliucijai prisitaikė išgyventi, nepaisant visų jo tykančių pavojų. Ne mažiau stebėtina ir tai, jog ir dabar, kai mūsų miškuose sąlygas diktuoja žmogaus ūkiniai interesai ir kone ištisus metus burzgia moderni technika, jerubė vis dar laikoma įpras-tu mūsų miškų paukščiu, nors aptinkama jau tikrai ne visur...

Kaip ir kiekvienai gyvai būtybei, jerubei būtinos tam tikros buveinės sąlygos, kurių ji pati, deja, negali susikurti. Šiuo požiūriu je-rubė niekuo nesiskiria nuo kitų paukščių, ta-čiau dėl kai kurių savo biologijos bruožų ji yra pažeidžiama labiau nei kiti. Kaip ir dauguma kitų vištinių paukščių, jerubės veda palyginti dideles jauniklių vadas. Tačiau žinant tai, kad per metus jos peri tik vieną kartą, o pirmosios jauniklių gyvenimo dienos būtinai turi būti šiltos ir saulėtos, džiugina kiekviena su gau-siu jauniklių būriu pastebėta patelė. Jerubės yra itin geidžiamas plėšrūnų grobis, kuris dėl buveinių naikinimo, jų kokybės blogėjimo ir nuolatinio trikdymo tampa jiems dar lengviau pasiekiamas, todėl ypač įspūdingas kiekvie-nas susitikimas su šiuo paukščiu. Ne mažiau stebėtinas ir keliadienių, dar pūkuotų, jerubės jauniklių gebėjimas pakilti į orą ir pasislėpti artimiausioje tankmėje. Tai rodo puikų šio paukščio gebėjimą išvengti daugybės jo ty-kančių pavojų ir skatina besąlygiškai vertinti ir saugoti šį vis rečiau matomą mūsų miškų sparnuotį.“

IŠVAIZDA, BIOLOGIJA, ELGSENAJerubė (Bonasa bonasia) yra priskiriama te-

tervininių (Tetraonidae) šeimos vištinių paukš-čių būriui. Kas pažįsta atviruose laukuose gyve-nančią kurapką, pamatęs jerubę gali pamanyti, kad tai ji, nes yra panašaus dydžio. Bet jerubių apdaras daug margesnis, ryškesnis ir spalvin-gesnis (54 pav.).

85

Plunksnų apdare vyrauja gelsvai ruda, ruda, juoda, pilka ir balta spalvos. Patinai žemiau sna-po pasmakrėje turi tik jiems būdingą juodą, bal-ta juostele apsuptą gerklės dėmę, kuri yra svar-biausias požymis gamtoje skiriant paukščių ly-tis. Patelės plunksnų margumas pritaikytas prie miško paklotės ir daro ją beveik nepastebimą (55 pav.). Tai ypač svarbu patelėms perint, nes jos gūžtą palieka tik tuomet, kai vos neužlipama ant lizdo. Viršugalvyje patinukai turi kuoduką, kurį pašiaušia pamatę priešą, kovodami su kitu patinuku, viliodami patelę ar kažką stebėdami. Patelių kuodukas kiek mažesnis, rečiau pastebi-mas. Tiek patinų, tiek patelių kojos apaugusios plunksnomis beveik iki pirštų. Tuoktuvių metu patinams išryškėja raudonas antakis, kuris kitu metų laiku visiškai nepastebimas.

Jerubių kūno svoris labai priklauso nuo metų laiko. Šie paukščiai daugiausia sveria vėlai rude-nį ir žiemos pradžioje. Pavasariop kūno svoris krinta ir vasaros pradžioje būna mažiausia. Pa-telių kūno svoris padidėja dedant kiaušinius ir labiausiai sumažėja prieš išsiritant jaunikliams.

Patinų svoris svyruoja nuo 330 iki 580 g, pate-lių – nuo 305 iki 560 g. Ilgiausia žinoma sužie-duoto laisvėje gyvenusio paukščio gyvenimo trukmė – 7 metai ir 3 mėnesiai (Riauba, 2007). Jerubių sparnai ir uodega apvalaini, buki, prisi-taikę staigiai manevruoti miško tankmėje. Žie-mą pirštų šonuose išauga 3,5 mm ilgio raginės plokštelės, padedančios paukščiams išsilaikyti žingsniuojant puraus sniego paviršiuje. Ragi-niais žvyneliais padengta kojų dalis pilka, sna-pas juosvas (Riauba, 2007). Jerubių pėdsakus sniege lengva atskirti, nes jie primena beveik taisyklingus kryžiukus.

Jerubės subręsta pirmaisiais gyvenimo me-tais. Patinas rudenį parenka lizdui tinkančią teritoriją, į kurią vilioja jam patinkančią vienin-telę patelę. Susiradęs tinkamą teritoriją patinas ją saugo visą žiemą ir pavasarį nuo kitų patinų, stebi ir įspėja apie artėjantį pavojų.

Jerubės yra vienas iš sėsliausių paukščių. Net 90 % sužieduotų jerubių pakartotinai sugauna-mos iki 500 m atstumu nuo pirmojo sugavimo vietos. Sėsliausi suaugę patinai, kurie pasirink-

54 pav. Jerubės patinas pavasarį (S. Kvašinsko nuotr.)

86

tose teritorijose aptinkami ištisus metus. Ne veisimosi metu paukščiai gali lankytis ir kituo-se plotuose, kurie nuo tuoktuvių teritorijos gali būti nutolę iki 1 km. Tokios klajonės susijusios su mitybos specifika ir sezonine jos kaita (Riau-ba, 2007).

Tuoktuvėms būdingas elgesys aktyviausias anksti pavasarį, miškuose baigiant tirpti pa-skutiniams sniego lopinėliams. Pačiame tuok-tuvių įkarštyje (balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje) gretimas teritorijas užėmę patinėliai nuolat susitinka ir į svetimą teritoriją užkly-dęs įsibrovėlis išvejamas. Patelė paprastai ap-tinkama netoli savojo patino ir didžiąją laiko dalį maitinasi. Kartkartėmis ji atsako į patino švilpčiojimą, stebi patinėlių kovas. Į teritoriją užklydusios svetimos patelės patinas nepuola, tačiau ją lydi tol, kol ji palieka saugomą teri-toriją. Tuoktuvių metu daug aktyvesnis ir len-gviau pastebimas patinas. Tuoktuvių laikotar-piu paukščiai poruojasi. Vykstant tuoktuvėms, ir patinų, ir patelių gonados jau būna visiškai susiformavusios ir kiaušinių dėjimo bei perėji-mo laikas kasmet skiriasi nedaug. Turima duo-menų, kad po itin šiltų besniegių žiemų perėti

jerubės gali pradėti 2 savaitėmis anksčiau nei normaliai (Riauba, 2007).

Gamtininko A.  Aleknonio stebėtuose 56 jerubių lizduose kiaušinius paukščiai pradė-jo dėti šiomis datomis: balandžio 11–15 d. (5 lizdai); balandžio 16–20 d. (9 lizdai); balandžio 21–25 d. (17 lizdų); balandžio 26–30 d. (15 liz-dų); gegužės 1–5 d. (7 lizdai); gegužės 6–10 d. (1 lizdas); gegužės 11–15 d. (1 lizdas); gegužės 16–20 d. (1 lizdas).

Lizdo duobutė būna 20–22 cm skersmens ir maždaug 5 cm gylio. Gūžta netvarkingai išklota sausais lapais ir šakelėmis, joje taip pat galima rasti perinčios patelės plunksnų. Padėjusi kie-kvieną kiaušinį patelė atneša į gūžtą papildomos medžiagos, todėl lizdai su pilnomis dėtimis at-rodo gilesni. Patelė lizdui parenka sausą, pusiau atvirą vietą, kurioje būna daug prikritusių šakų ir lapų. Dažniausiai pasinaudoja natūraliomis daubelėmis, esančiomis tarp medžių šaknų prie pat kamieno, neretai lizdą paslepia po nusvi-rusia eglės šaka, nedideliu krūmu ar išpuvusio kelmo viduryje. Literatūroje nurodoma, kad kai kada patelės lizdus sukrauna ir medžiuose, naudojasi senais varninių ar plėšriųjų paukščių

55 pav. Jerubės patelė lizde susilieja su aplinka (S. Sidabro nuotr.)

87

lizdais, tačiau tokiose vietose jauniklius išaugi-na itin retai (Riauba, 2007). Žemaitijos nacio-naliniame parke 2004 m. birželio 15 d. miški-ninkas S. Kvašinskas Stirbaitinės miške iš lizdo su 7 kiaušinais pakėlė dar perinčią patelę. Tai labai vėlyvas perėjimo atvejis.

Kiaušinio lukštas lygus, pilkšvai rusvas, iš-margintas rudais taškeliais ir dėmelėmis, kurių dydis gali siekti iki 5 mm. Kiaušiniai gali būti įvairių atspalvių, jų lukšto spalva (fonas) gali įvairuoti nuo beveik rudos iki pilkšvai gelsvos (56 pav.). Dėmių skaičius ir dydis taip pat gali būti įvairus. Be to, perimi kiaušiniai šiek tiek patamsėja (Riauba, 2007).

T. Ivanauskas (1957) nurodo 8–14, dažniau-siai 12 kiaušinių jerubių dėtis. A.  Aleknonio aptiktose dėtyse (21 lizdas) buvo nuo 6 iki 11 kiaušinių, tai yra vidutiniškai 9,3 kiaušinio liz-de. G. Riauba (2007) rašo, kad „dėtyje gali būti nuo 5 iki 14 kiaušinių, tačiau dažniausiai dėtyse būna 7–11 kiaušinių. Labai retai randami ir liz-dai su daugiau nei 14 kiaušinių, tačiau mano-ma, kad tokiuose lizduose kiaušinius sudeda 2 patelės“. Žemaitijos nacionaliniame parke atsi-tiktinai rastuose lizduose buvo 6 kiaušiniai (M. Jankauskienė, 2001 05 22), 9 kiaušiniai (G. Si-dabrienė, 2003 05 13), o labai vėlyvoje dėtyje – 7 kiaušiniai (S. Kvašinskas, 2004 06 15).

Kiaušiniai dedami kas 26–40 valandų. Šis intervalas labiausiai priklauso nuo patelės am-žiaus ir mitybos sąlygų. Perėti pradeda padėjusi paskutinį kiaušinį ir peri nuo 21 iki 27 parų. Perėjimo laikas labai priklauso nuo to, kiek lai-ko patelė praleidžia lizde, nes vidutiniškai 2–4 kartus per parą ji keliauja maitintis ir lizdą pa-lieka be priežiūros. Pasitraukdama nuo gūžtos kiaušinius stengiasi pridengti lizdo medžiaga. Palikusi lizdą patelė vidutiniškai maitinasi apie 15–30 min. (Riauba, 2007). Kai patelė peri, pa-tinas laikosi netoli lizdo, o kai keliauja maitin-tis, būna šalia jos.

Dauguma autorių nurodo, kad jaunikliai ma-siškai ritasi birželio pradžioje. Žemaitijos na-cionaliniame parke anksčiausiai išsiritusius 5 jerubiukus užregistravau 2004 m. gegužės 31 d.

Jau iš lizdo išvesti jaunikliai užregistruoti 2003 m. gegužės 27 d. (G. Sidabrienė). Jerubės, vedžiojančios apie savaitės jerubiukus, paste-bėtos 2002 m. birželio 17 d., 2004 m. birželio 28 d. (M. Jankauskienė).

Visi jaunikliai išsirita maždaug per 8 valan-das, ir apdžiūvusius juos patelė iškart išveda iš lizdo. Pirmosiomis dienomis jauniklius ve-džioja retesniuose, šviesiuose medynuose su neaukšta žolių danga. Jaunikliai laikosi arti patelės, dažnai (3–4 kartus per valandą) lenda po ja pasišildyti. Antrąją gyvenimo dieną jeru-biukų sparnuose jau pastebimas iš plasnojamų-jų ir dengiamųjų plunksnų besiformuojantis sparno keliamasis paviršius, ir po kelių dienų jie jau gali paskristi pasiekdami iki 1 m aukštį (57 pav.). Tuo metu jie sveria apie 12 g.

Pirmąsias 3 gyvenimo dienas jaunikliai ne-lesa nuo žemės ir maistą renka tik nuo augalų. Vėliau ima lesti ir ant žemės randamą maistą bei gastrolitus. Jaunikliai pirmosiomis gyvenimo dienomis minta įvairiais smulkiais vabzdžiais ir jų lervomis, dažniausiai ant žolės aptinkamais drugių vikšrais, skruzdėmis ar kitais smulkiais bestuburiais gyvūnais. Vėliau pradeda lesti įvairias sėklas ir kitokį augalinį maistą. Nuo birželio pabaigos iki vėlyvo rudens jauniklių taip pat aptinkama tik šviesiuose medynuose su ryškiais krūmokšnių ir puskrūmių ardais. Tuo metu sirpstančios uogos tampa svarbiu sparčiai augančių paukščiukų mitybos šaltiniu. Ne visai susivėrę medynai jerubėms svarbūs ir

56 pav. Jerubės lizdas su kiaušiniais (R. Barausko nuotr.)

88

dėl to, kad vasarą tiek jauni, tiek suaugę pavie-niai paukščiai kasdien lankosi vadinamosiose „maudyklėse“ – gerai saulės įšildomuose plote-liuose su atviro grunto lopinėliais, kur švarina-si smėlyje, dulkėse ar sausoje miško paklotėje ir taip atsikrato plunksnas apnikusių parazitų. Šiuose plotuose paukščiai mėgsta ir tiesiog pa-sišildyti saulės atokaitoje (Riauba, 2007).

Netoli mano gyvenamosios vietos Babrungė-nuose pakelės atšlaitėje dažnai stebėdavau ant kelmelio tupinčią ir saulės atokaitoje besišildan-čią jerubę. Šalia buvo kelios smėlio duobutės, kuriose jerubės kaip naminės vištos vartydamo-si nuo šono ant šono purendavo savo plunksnas (58 pav.). Gaila, bet vieną dieną ties ta vieta ant kelio radau negyvą jerubės patinuką, matyt, partrenktą važiuojančios transporto priemonės. Minėtoje vietoje jerubių vėliau daugiau nebe-mačiau  – žuvus patinui gyvenamasis biotopas buvo apleistas. Per 16 metų (2001–2016 m.) ant kelio esu aptikusi tris mašinų partrenktas jeru-

bes – dvi Žemaitijos nacionalinio parko terito-rijoje, vieną – netoli Jokūbavo Kretingos rajone. Tikriausiai jos žūsta, kai stengiasi perskristi per kelią.

Patinas perėjimo laikotarpiu laikosi netoli liz-do. Kartais patinai jauniklius vedžioja kartu su patelėmis, o kai kada, patelei žuvus, jauniklius vedžioja ir vieni. Vados visiškai išyra tik rugsėjo mėn. Anksčiausiai nuo šeimos narių atsiskiria jauni patinai, kurie paprastai auga greičiau nei patelės. Silpnesni jaunikliai kartu gali likti ir iki spalio pradžios, o mitybai itin palankiose vie-tose galima pastebėti ir didesnius keleto vadų paukščių būrius (Riauba, 2007).

2016 m. rugsėjo mėn. pabaigoje apie 14 je-rubių būrelį stebėjau Babrungo upės vingyje esančiame šviesiame mišriame jaunuolyne su atvirų aikštelių plotais. Įspūdingas buvo reginys ir garsas, kai visas būrelis purptelėdavo ir per-skrisdavo iš vienos vietos į kitą. Nutūpę naujoje vietoje tarp savęs „susišvilpdavo“ tik jiems su-prantamais ir būdingais garsais. Kai kurių auto-rių duomenimis, tokiose vietose gali susirinkti net iki 40 paukščių, tačiau tokios didelės san-kaupos pasitaiko itin retai.

Dėl plėšrūnų, nepalankių oro sąlygų ir ligų vadų dydis iki rudens sumažėja vidutiniškai net 45 % (Riauba, 2007). Rudeninis patinų tuoktu-vėms būdingas elgesys stebimas nuo rugpjūčio mėn. pabaigos iki žiemos pradžios. Rudenį pa-tinų giesmelės ne tokios intensyvios kaip pava-

57 pav. Dviejų trijų dienų jerubiuko sparnai jau su plasnojamosiomis plunksnomis (S. Sidabro nuotr.)

58 pav. Jerubių švarinimosi ir pasišildymo vieta (M. Jankauskienės nuotr.)

89

sarį, o štai patelių švilpčiojimai šiuo metų laiku girdimi dažniau nei pavasarį. Patelės rudenį te-ritorijoje ieško patinų ir juos radusios stengiasi pasilikti jų ginamose teritorijose iki pavasario. Jauni patinai tuo metu ieško neužimtų perėti ir tuoktuvėms tinkamų teritorijų, todėl rudenį dažnai pasitaiko ir teritorinių patinų konfliktų (Riauba, 2007).

Pirmojo rudeninio šėrimosi metu pasikeičia visos plunksnos ir paukščiai įgyja vadinamąjį pirmąjį suaugusių paukščių apdarą. Pirmiausia iškrinta ir formuojasi plasnojamosios ir vairuo-jamosios plunksnos, kiek vėliau – ir visos kūno dengiamosios plunksnos. Kitas visiškas šėrima-sis, kai paukštis įgyja antrąjį (galutinį) suaugu-siojo apdarą, prasideda kitą vasarą. Šis šėrima-sis užsitęsia iki spalio mėn., tačiau jo metu kai kurios dengiamosios plunksnos keičiasi net du kartus: birželio mėn. priekinę kūno dalį paden-gia „vasarinės“ plunksnos, kurių antroji (papil-doma) vėtyklė būna daug mažesnė už pagrindi-nę, o margumas primena jaunų paukščių apda-re vyraujančius spalvų derinius. Rudenį užauga naujos plunksnos ir jaunikliams būdingos spal-vos apdare visiškai išnyksta (Riauba, 2007).

Visame areale pagal apdaro variacijas ir kitus morfologinius požymius išskiriama net 11 (kai kurių autorių duomenimis – 12) skirtingų po-rūšių. Tačiau pripažįstama, kad skirtumai tarp jų nėra ryškūs, o spalvinės variacijos būdingos ir kai kurioms izoliuotoms populiacijoms, kurios neišskiriamos į atskirus porūšius. Šiaurinėse ir centrinėse arealo dalyse, kur jerubių aptinkama taigos tipo miškuose, patinų apdare vyrauja pil-ki tonai. Pietinėse, vakarinėse ir rytinėse arealo dalyse patinų kūno viršus būna rudesnis, išmar-gintas kontrastingesnėmis ir didesnėmis dė-melėmis. Patelių apdaro geografiniai skirtumai mažiau pastebimi. Pietrytinėje ir pietvakarinėje arealo dalyse individų kūno masė ir kiti matme-nys didesni nei šiaurinių ir centrinių arealo sri-čių paukščių (Riauba, 2007). Lietuvoje gyvena nominalinis jerubės porūšis Tetrastes bonasia bonasia. Palyginti ilgai Europos mokslininkai ir ornitologai plačiai vartojo lotynišką Bonasa bo-

nasia jerubės pavadinimą. 2011 m. paskelbtoje Europos ornitofaunistinių komisijų asociacijos ataskaitoje (Crochet ir kt. 2011) vietoj Bonasa bonasia siūloma vėl vartoti ankstesnį Tetrastes bonasia mokslinį rūšies pavadinimą, todėl ne-reikėtų nustebti, jei literatūroje skaitytojas ap-tiks rūšies pavadinimų įvairovę.

PAPLITIMAS, BUVEINĖS, GAUSUMASJerubė išplitusi tik Eurazijos miškų zonoje:

rytuose iki Ochotsko jūros, Sachalino, Man-džiūrijos, Korėjos, Šiaurės Japonijos; šiaurėje – iki Kolos pusiasalio, poliarinio Uralo, Obės, Je-nisiejaus, Lenos žemupių; pietuose – iki Mon-golijos, Altajaus miškastepės šiaurinės ribos, Pietų Uralo, Karpatų, Balkanų pusiasalio, Šiau-rės Italijos. Pietinį rūšies arealo pakraštį tiks-liai nustatyti sunku, nes pietinės populiacijos nuolat nyksta ir šis arealo pakraštys traukiasi šiaurės link. Ištisinio rūšies arealo vakarinis pakraštys yra Lenkijos rytuose, todėl likusio-je Lenkijos dalyje ir kitose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse aptinkamos tik izoliuotos po-puliacijos (59 pav.), išlikusios kalnuotų sričių miškuose (Riauba, 2007).

Remiantis rašytiniuose šaltiniuose pateiktais duomenimis, pasaulinė jerubių populiacija svy-ruoja nuo 15 mln. iki 40 mln. individų. Tiks-lesniems skaičiams gauti reikalinga nuolatinė populiacijų apskaita ir duomenų atnaujinimas. Europoje gyvenančios jerubės sudaro nuo 25 iki 49 % globalios populiacijos. Jerubės yra plačiai

59 pav. Jerubių paplitimo Europoje žemėlapis (Storch, 2000)

90

paplitusios šiaurinėje Europoje ir fragmentiškai pietinėje jos dalyje. Europos populiacija buvo palyginti stabili, 1970–1990 m. priskaičiuota daugiau kaip 2,5 mln. porų. Tačiau buvo pa-stebėta, kad populiacija mažėja keliose šalyse, o labiausiai 1990–2000 m. sumažėjo Suomijoje. Kiek didesnis porų pagausėjimas buvo paste-bėtas tuomet, kai padidėjo Rusijos populiacija. Bendras populiacijos dydis Europos Sąjungoje (12-oje šalių narių) buvo 10  tūkst.–15  tūkst. porų, ir nuolat mažėja dėl medžioklės ir buvei-nių mažėjimo (http://www.avibirds.com).

Kai kurios jerubių populiacijos yra ma-žos, izoliuotos ir išlieka tik pradėjus rūpintis šios rūšies apsauga, uždraudus jų medžioklę. Ekspertų vertinimu, jerubių būklė Europoje laikoma stabilia, tačiau pabrėžiama, kad pa-skutiniais dešimtmečiais, kai Europos Ben-drijos šalyse pradėtos detalesnės šių paukščių apskaitos, mažėjimo tendencijos pastebimos daugelyje Vakarų, Rytų ir Vidurio Europos valstybių.

Lietuvoje jerubės paplitusios visoje šalies teritorijoje, tačiau aptinkamos tik didesniuose mišrių miškų masyvuose. Negyvena Pietva-karių ir Vakarų Lietuvos miškų masyvuose. Gausiausiai šių paukščių aptinkama dide-liuose miškuose, kur auga mišrūs lapuočiai, eglių ir beržų medynuose kartu su lazdynais ir smulkiais sultingus vaisius vedančiais krū-mais (Kurlavičius, 2006). Įvairių autorių ir

ornitologų ekspertų nuomone, mūsų šalies miškuose gali būti nuo 5  tūkst. iki 10  tūkst. paukščių porų ir manoma, kad jerubių popu-liacija nuolatos mažėja. Nustatyta, kad jerubės negyvena mažesniuose nei 50 ha miškuose ir mažesniuose nei 20 ha ploto miško fragmen-tuose. Veisimosi metu abu poros nariai laikosi maždaug 17–22  ha ploto nefragmentuotoje miško teritorijoje. Šie paukščiai negyvena ir vienarūšiuose medynuose, vengia atvirų plo-tų, kirtaviečių, neaptinkami didesnėse atviro-se, mišku neapaugusiose pelkėse.

Kasmečius jerubių gausumo svyravimus le-mia perėjimo sėkmė, plėšrūnai, populiacijose plintančios ligos ir kt. Jerubių, kaip ir kitų viš-tinių paukščių, gausumo svyravimai glaudžiai siejasi ir su klimatinėmis sąlygomis: sėkmin-gam šių paukščių veisimuisi palankesnės šiltos ir sausos vasaros, palankios išgyventi žiemos. Maksimalus populiacijos gausumas paprastai išsilaiko tik 1–2 metus ir po to kelerius me-tus palaipsniui mažėja. Dėl to teigiama, kad populiacijų gausumo rodikliams būdinga ci-kliška kaita, besikartojanti kas kelerius metus. Neretai vietinės populiacijos gerokai sumažė-ja jau pirmąją žiemą po staigaus pagausėjimo (Riauba, 2007).

Įvairiose arealo dalyse atliktų tyrimų duo-menys rodo, kad optimaliomis sąlygomis maksimalus jerubių tankumas gali pasiekti iki 12  ind./100 ha. Tačiau daugelyje area-lo vietų šis rodiklis yra gerokai mažesnis ir manoma, kad normalus populiacijos tankis tinkamose buveinėse pavasarį turėtų siekti 1–1,5  porų/100  ha. Didžiausias vietinių po-puliacijų gausumas būna rudenį, kai apskaitų metu registruojami ir pirmamečiai indivi-dai, ir seni paukščiai. Paprastai per rudens apskaitas registruojama 2–5 kartus daugiau individų nei pavasarį ir bendras populiaci-jos tankumas tuomet gali siekti 3–5 ind./100 ha. Taigi, interpretuojant stebėjimų duome-nis, būtina atsižvelgti ir į kiekvieno sezono paukščių gausumo pokyčių dėsningumus (Riauba, 2007).

60 pav. Jerubių populiacijos kitimas Europoje 1983–2005 m. (http://www.ebcc.info)

91

TYRIMAI LIETUVOJE, žEMAITIJOS NACIONALINIAME PARKE

Jerubė neįrašyta į Lietuvos raudonosios kny-gos sąrašus, tačiau Europos Sąjungos mastu rū-šis saugoma, įtraukta į Europos Bendrijos svar-bos Paukščių direktyvos I priedą.

Lietuvos teritorijoje atliekama palyginti ne-daug tyrimų, skirtų jerubėms. Kitose šalyse jų vykdoma gana daug ir įvairių. Mokslininkai tyrinėjo buveinių fragmentacijos dydžio ir izo-liacijos poveikį šiems paukščiams. Duomenys buvo renkami septynis sezonus buveinių fra-gmentuose, kur vyravo vienarūšiai spygliuočių miškai ir kur buvo intensyviai vykdoma miš-kų ūkinė veikla – miškų kirtimas. Nė vienoje iš stebėtų 33 buveinių nebuvo aptikta jerubių per visą septynerių metų stebėjimo laikotarpį. Didesni ir mažiau izoliuoti fragmentai, kur je-rubės turėjo daugiau galimybių pasislėpti, šių paukščių skaičius buvo gerokai didesnis nei mažesniuose, izoliuotuose fragmentuose. Je-rubės savo buveinėms renkasi tokias vietoves, kurios turi didesnę priedangą, taip pat pasirin-kimas priklauso ir nuo atstumo iki tinkamos buveinės bei pačios buveinės fragmento dy-džio. Vis didėjant miškų fragmentacijai, tinka-mo jerubėms gyventi miško ploto pasirinkimo galimybių mažėja ir šis reiškinys baigia pasiekti kritinį lygį (Åberg ir kt., 2000).

Lietuvoje jerubės mažai tirtos. 2008 m. Kris-tina Matulionytė, rengdama magistro baigia-mąjį darbą, tyrė jerubės buveinių pasirinkimo ypatumus Asvejos regioninio parko miškuose. Atliekant tyrimą, buvo užregistruota 18 jeru-bių, išanalizuota rūšies biologija ir ekologijos ypatumai, turintys įtakos buveinės pasirinki-mui. Jerubės dažniausiai renkasi derlinges-nėse augavietėse augančius medynus. Tyrimo duomenimis, reikšmingos įtakos jų buveinių pasirinkimui neturėjo medynų amžius, lajų su-siglaudimo laipsnis ir pomiškio tankumas. Ta-čiau nustatyta, kad jerubių dažniau aptinkama medynuose su vyraujančiu paprastojo lazdyno, paprastosios ievos ir iš dalies sausmedžio traku, todėl šios medyno struktūrinės dalies įtaka je-

rubių buveinių pasirinkimui buvo laikyta reikš-minga (Matulionytė, 2009).

2012 m. Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto magistrantė Gintarė Tomaitė paruošė diplominį darbą „Jerubės (Te-trastes bonasia) populiacijų genetinės struktū-ros įvertinimas Lietuvoje, naudojant mikrosa-telitų molekulinius žymenis“. Šiame darbe buvo tiriamas Lietuvoje gyvenančių jerubių gene-tinis variabilumas naudojant mikrosatelitinių pradmenų analizės metodus. Pavyzdžiai buvo surinkti iš Rietavo savivaldybėje, Ukmergės, Trakų, Vilniaus, Šakių ir Telšių rajonuose esan-čių miškų. DNR buvo išskiriama iš neinvaziniu būdu surinktų pavyzdžių, iškritusių plunksnų ir surinktų ekskrementų. Išnagrinėjus turimų mi-tochondrinės DNR sekų filogenetinius ryšius, išsiaiškinta, kad Lietuvos jerubių populiacijoje aptikti haplotipai formuoja dvi filogenetiškai tolimas šakas, o, pvz., Lenkijos haplotipų įvai-rovė gerokai didesnė (Tomaitė, 2012).

Lietuvoje nedaug literatūros, populiarių ir mokslinių straipsnių apie šią paukščių rūšį. Išsamiausias lietuviškas leidinys  – Gintaro Riaubos „Jerubė – paslaptinga miškų paukštė“, išleistas 2007 m. ekologijos klubui „Liepija“ ir Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai įgy-vendinant projektą „Pažeistų Žemaitijos naci-onalinio parko teritorijų atkūrimas ir pritaiky-mas rūšių ir buveinių išsaugojimui“. Kadangi minėto leidinio tiražas buvo 500 egzempliorių ir pasiekė tik nedidelį gamtos mylėtojų būrelį, šiame straipsnyje daug kartų cituojama auto-riaus Gintaro Riaubos medžiaga apie jerubių biologiją, elgseną, nykimo priežastis. Norėta, kad kuo platesnis visuomenės ratas pažintų pa-slaptingąją miško paukštę – jerubę.

1986 m. balandžio 28  d. ornitologas Ginta-ras Matiukas pradėjo taškinę paukščių apskaitą tuomečio Platelių landšaftinio draustinio miš-ke (Platelių g-jos 20–23 kvartaluose (dabar-tinės koordinatės maždaug 365145, 6217388 (LKS)  /  365578, 6218580 (LKS)). Maršruto ilgis miške siekė kiek mažiau nei 4 km. 1986–1992 m. paukščių apskaita šiame maršrute bū-

92

davo atliekama tris kartus: balandžio 26–30 d., gegužės 21–27 d. ir birželio 7–19 d. Minėtame miško maršrute jerubės buvo užregistruotos tik 2 kartus 1987 m. balandžio 30 d. – 2 jerubės ir 1989 m. birželio 11 d. – 1 jerubė.

1986–1992 m. G. Matiukas atliko visų miško paukščių apskaitą stacionariame 12,6 ha bare-lyje (Platelių g-jos 102 kv., centro koordinatės maždaug 364890, 6215217 (LKS)). Ataskaitoje nurodyti metai ir įvairių miško paukščių perėji-mo tankumas poromis. Ties jerube visur sudė-ti brūkšniai, reiškiantys, kad ši paukščių rūšis nepastebėta. Nenurodytas porų tankumas, o tik padėti pliusai 1986 m. ir 1990 m. Matyt, mi-nėtais metais jerubė stebėjimo barelyje matyta, bet neišsiaiškinta, kad ji peri.

Išlikusiose G.  Matiuko ranka rašytose atas-kaitose nurodoma, kad 1987–1992 m. atliktos visų perinčių paukščių trys kasmetinės apskai-tos Platelių landšaftiniame draustinyje (dabar Žemaitijos nacionalinio parko miškuose netoli Platelių ežero) 17-oje miško barelių, kuriuo-se vyravo eglių medynai. Kiekvienam bareliui buvo suteiktas numeris, nurodantis, kokioje girininkijoje, kokiame kvartale yra ir kokį plo-tą barelis užima. Įvairaus amžiaus eglynai su-skirstyti į šešias grupes: 1) eglės želdynai (3–6 metų amžiaus); 2) eglių jaunuolynai (16–19 metų amžiaus); 3) viduramžiai eglynai (33–38 metų amžiaus); 4) pribręstantys eglynai (53–67 metų amžiaus); 5) brandūs eglynai (vidutinis amžius  – 78–90 metų); 6) perbrendę eglynai (vidutinis amžius – 109–115 metų).

1. Eglės želdynuose (barelis Nr.  7, Nr.  14, Nr. 15, bendras plotas – 20,62 ha) – užregistruo-tos 25 rūšys, bendras paukščių tankumas – 21,32 poros/10 ha, rūšių įvairovė H – 2,504, rūšių pa-siskirstymo tolygumas J – 0,78. Jerubių nerasta.

2. Eglės jaunuolynuose (barelis Nr. 5, Nr. 8 ir Nr. 13, bendras plotas – 26,89 ha, 42 paukščių rūšys, bendras tankumas – 64,68 poros/10 ha, rūšių įvairovė H  –  2,870, rūšių pasiskirstymo tolygumas J  –  0,78. Jerubių tankumas  – 0,04 poros/10 ha, jos sudaro 0,06 % visos eglės jau-nuolynų paukščių bendrijos.

3. Viduramžiai eglynai (barelis Nr. 3, Nr. 11 ir Nr. 17, bendras plotas – 27,69 ha, 38 paukščių rūšys, bendras jų tankumas – 61,60 porų/10 ha, rūšių įvairovė H  –  2,832, rūšių pasiskirstymo tolygumas J  –  0,78. Jerubių tankumas  – 0,31 poros/10 ha, jos sudaro 0,5 % visos viduramžių eglynų paukščių bendrijos.

4. Pribręstantys eglynai (barelis Nr. 1, Nr. 2, Nr. 12, bendras plotas – 88,69 ha. 40 paukščių rūšių, rūšių įvairovė H – 2,722, rūšių pasiskirs-tymo tolygumas J  –  0,74. Jerubių tankumas  – 0,01 poros/10 ha, jos sudaro 0,02 % visos pri-bręstančių eglynų paukščių bendrijos.

5. Brandūs eglynai (barelis Nr.  4, Nr.  9, Nr. 16, bendras plotas – 37,55 ha, 32 paukščių rūšys, tankumas – 48,18 porų/10 ha, rūšių įvai-rovė H – 2,684, rūšių pasiskirstymo tolygumas J – 0,77. Jerubių tankumas – 0,56 poros/10 ha, jos sudaro 1,16 % visos brandžių eglynų paukš-čių bendrijos.

6. Perbrendęs eglynas (barelis Nr. 18, Nr. 6, Nr. 10, bendras plotas – 29,77 ha, 34 rūšys, ben-dras paukščių tankumas  – 57,36 poros/10 ha miško, rūšių įvairovė H – 2,848, pasiskirstymo tolygumas J – 0,79. Jerubių tankumas – 0,61 po-ros/10 ha, jos sudaro 1,06 % visos perbrendusių eglynų paukščių bendrijos.

Gaila, kad iš G.  Matiuko paliktų ataskaitų neaišku, kokį procentą eglynuose sudarė kitos medžių rūšys, koks buvo trakas ir pomiškis, ar medynuose buvo upelių, šaltinių ir kitų jeru-bėms svarbių elementų. Eglės želdynuose jeru-bių neaptikta. Jaunuolynuose, viduramžiuose, pribręstančiuose medynuose, kuriuose vyrauja eglės, jerubių tankumas 1989–1992 m. svyravo nuo 0,01 iki 0,31 poros/10 ha. Daugiausia jeru-bių pastebėta brandžiuose ir perbrendusiuose eglynuose – nuo 0,56 iki 0,61 poros/10 ha miško. Tokio amžiaus eglynuose jos sudaro nuo 1,06 iki 1,16 % visos paukščių bendrijos. Taigi brandūs ir perbrendę vyraujančių eglių medynai yra la-bai svarbūs jerubių gyvenimui. Minėtų tyrimų pagrindu 1993 m. G. Matiukas apgynė mokslų daktaro disertaciją „Eglynų ornitofaunos dina-mika medynų antrinės sukcesijos eigoje“.

93

1993 m. G. Matiukas, dirbdamas biologu Že-maitijos nacionaliniame parke, parengė „Že-maitijos nacionalinio parko perinčių paukščių atlasą“. Rašomąja mašinėle atspausdintoje šio darbo įžangoje autorius rašo: „Paukščių tyrimai Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje atlie-kami nuo 1986 m. Pradžioje buvusio Platelių landšaftinio draustinio plotuose, vėliau (nuo 1991 m. – aut.) – ir aplinkinėse teritorijose, ta-pusiose Žemaitijos nacionalinio parko teritori-jos dalimi. Šiame darbe gausūs 1989–1993 m. duomenys sudarė galimybę naudoti detalesnį teritorijos suskirstymo į 5  ×  5 km kvadratus variantą. Kai kurioms rūšims tekste pateikia-mas gausumo įvertinimas.“ Toks įvertinimas G.  Matiuko pateiktas ir apie jerubes: „Gyvena visuose ŽNP miškuose, gausiau senesnio am-žiaus. Viena pora peri Didžiojoje saloje. Perė-jimo tankumas eglynuose 0,24 porų/10 ha. Šios rūšies individai sudaro 0,24 % nuo visų eglynų paukščių.“

Pirmoji nereguliari jerubių apskaita Žemaiti-jos nacionaliniame parke buvo pradėta 2001 m. balandžio mėn. pabaigoje. Parko darbuotojai V.  Skirutis ir V.  Ostasevičius Plokštinės miš-kuose rudeninės apskaitos metu 4 km ruože suskaičiavo 8 poras jerubių. 2001 m. gruodžio 18 d. pasnigus Platelių girininkas J. Šečkus 7 km ruože stebėjo tik 2 skirtingose vietose esančias jerubes. Jų stebėjimo vietos pažymėtos žemėla-pyje.

2002 m. paruošėme anketas apie įvairias gamtines vertybes, tarp kurių buvo prašoma užregistruoti jerubių stebėjimo atvejus. Žemai-tijos nacionalinio parko 4 girininkijų ir gamtos skyriaus darbuotojų 2002–2004 m. surinktus duomenis pagal atskiras rūšis į bendras len-teles surašė gamtos skyriaus ekologė Gitana Sidabrienė. 2002–2004 m. Beržoro–Stirbaičių girininkijoje, kurioje tuomet buvo 2 231 ha me-dynų, užregistruoti 38 jerubių stebėjimo atvejai (E. Rumšas, A. Vaškys, V. Skirutis, M. Jankaus-kienė, G. Sidabrienė, S. Kvašinskas, A. Panumis, V. Mickus). Tuo pačiu laikotarpiu Platelių giri-ninkijos miškuose (1 246 ha medynų) užfiksuo-

ti 33 stebėjimo atvejai (J.  Šečkus, M.  Jankaus-kienė, G.  Sidabrienė, G.  Gricius, S.  Skirutis). Alsėdžių g-joje (1 732 ha medynų) – 28 stebė-jimo atvejai (P. Šveistrys, A. Vaškys, A. Saudar-gas, A. Augustinas, A. Pupšys, M. Jankauskienė, G. Sidabrienė, V. Skirutis). Iš viso 2002–2004 m. Žemaitijos nacionalinio parko miškuose užre-gistruoti 99 jerubių stebėjimo atvejai. Iš jų tik apie 5  % buvo pakartotiniai stebėjimai maž-daug tose pačiose vietose. Nuo 2004 m. ba-landžio 1 d. valstybiniai miškai iš Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos buvo perduoti Telšių miškų urėdijai. 2005 m. Žemaitijos na-cionalinio parko gamtos skyriaus darbuotojai užfiksavo 21 jerubių stebėjimo atvejį, iš kurių 18 buvo naujos 2002–2004 m. neužregistruotos stebėjimo vietos. Apibendrinus 4 metų jerubių stebėjimo duomenis, buvo prieita prie išvados, kad parko teritorijoje gyvena daugiau nei 100 porų jerubių. Remiantis minėtais duomenimis, buvo užpildyta „Natura 2000“ anketa ir pateik-ta Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.

2006–2007 m. Žemaitijos nacionaliniame parke vykdant projektą „Pažeistų ŽNP teritorijų atkūrimas ir pritaikymas rūšių ir buveinių išsau-gojimui“, ornitologas G. Riauba jerubių vietinės populiacijos gausumą įvertino pagal nacionali-niu mastu priimtą paukščių monitoringo me-todiką. Pagal ją Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo parinkti 8 apskaitų maršrutai, kurių bendras ilgis – 29,6 km. Apskaitos marš-rutuose G. Riauba 2006 m. ir 2007 m. kovo–ge-gužės mėn. atliko jerubių apskaitas. Visi 8 tyri-mų maršrutai vizualiai atitiko visos teritorijos medynų amžiaus ir rūšinės sudėties įvairovę. Maršrutai buvo pažymėti kartografinėje me-džiagoje (1  :  10  000 medynų planuose), jiems buvo suteikti individualūs kodai, kurie naudoti pateikiant ir apdorojant stebėjimų medžiagą. Apskaitos nebuvo atliekamos lietingu ar šaltu oru, kai paukščių aktyvumas ir galimybės juos pastebėti būdavo itin maži.

Vykdant apskaitas buvo registruojami ma-tyti paukščiai, girdėti balsai, aptiktos išmatų

94

krūvelės. Apskaitos vienetą sudarė paukščių pora. Pavieniai individai, vienas nuo kito pa-stebėti daugiau kaip 100–150 m atstumu, buvo laikomi atskira pora. Tokia apskaitos metodika leido išsiaiškinti jerubių veisimosi teritorijas ir apskaičiuoti porų tankumą. Jerubių vietinių populiacijų gausumas buvo įvertintas remian-tis moksliniais metodais grįstu apskaitų metu surinktų duomenų interpretavimu, populiaci-jų santykinis gausumas įvertintas apskaičiavus

7 lentelė. Jerubės Žemaitijos nacionalinio parko miškuose (G. Riaubos duomenys)

vietinės populiacijos tankumą, matavimo vie-netus išreiškiant porų skaičiumi 100 ha. Pagal šią metodiką tyrėjas G. Riauba įvertino, kad Že-maitijos nacionaliniame parke gali perėti nuo 100 iki 180 jerubių porų.

Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių monitoringas (stebėsena) atliekamas pagal Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Vals-tybinę aplinkos monitoringo programą ekolo-ginio tinklo „Natura 2000“ teritorijose, skirtose

Maršruto / tiriamo ploto pavadinimas

Populiacijų tankumas (poros / 100 ha) Teritorijos ypatumai

Liepijų 2,0Vyrauja jerubėms itin tinkamos buveinės – mišrūs brandūs ir pri-bręstantys medynai su didele įvairių lapuočių dalimi. Trake daug lazdynų ir kitų ornitochorinių krūmų, reljefas įvairus.

Stirbaitinės 1,9

Vyrauja mišrios sudėties medynai su tankiu pomiškiu. Jerubių užimtos teritorijos dažniausiai aptiktos pelkučių, kirtaviečių pa-kraščiuose bei miško retmėse susiformavusiuose tankiuose eglių sąžalynuose.

Jockių 0,9Didžiąją abiejų teritorijų dalį užima privačių miškų valdos. Aps-kaitų maršrutuose vyrauja jauni ir pribręstantys medynai, nere-tai besiribojantys su miško keliais, atvirais žemės ūkio paskirties plotais, kerta sodybų teritorijas ir pan., todėl jerubių čia aptikta palyginti nedaug.Mačiukų 1,2

Paplatelės 1,6

Teritorijose vyrauja ūkiniai mišrios sudėties pušynai ir eglynai. Miškas čia auga kalvotame kraštovaizdyje, kurį paįvairina pavie-nės pelkutės ir iš jų ištekantys upeliai. Palyginti tankus miško ke-lių tinklas. Teritorijoje intensyviai ūkininkaujama, todėl jerubių čia palyginti negausu ir jos pasiskirsčiusios labai netolygiai: paukščių daugiau ten, kur miško kirtimo darbai šiuo metu nevykdomi. Nedidelė Plokščių maršruto dalis patenka į Plokštinės gamtinio rezervato teritoriją.

Plokščių 1,8

Rukundžių 2,8

Didžioji maršruto dalis patenka į Rukundžių gamtinio rezervato ir jo apsaugos zonos teritoriją. Vyrauja brandūs ir pribręstantys spygliuočių medynai, kuriuose šiuo metu nevykdoma jokia ūkinė veikla. Žmonių lankymasis teritorijoje ribojamas. Jerubių apsau-gos požiūriu tai pati vertingiausia Žemaitijos nacionalinio parko dalis.

Aklaežerio 1,6Teritorijoje vyrauja ūkiniai mišrios sudėties brandūs ir pribręstan-tys medynai, yra plynų kirtaviečių. Reljefas kalvotas, todėl pasižy-mi didele buveinių įvairove.

Iš viso Žemaitijos nacionaliniame parke 1,7

95

61 pav. Dviejų monitoringo maršrutų schemos

Apskaitos maršruto

pavadinimas

2007 m.1 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2007 m.2 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2007 m. 3 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

Iš viso jerubių porų 2007 m. / apskaitą

atlikęs asmuo

Liepija 2007 03 17/3 2007 04 03/3 2007 09 26/3 3 / S. Kvašinskas Stirbaitinės 2007 03 14/4 2007 04 03/3 2007 09 26/1 4 / S. KvašinskasJockių 2007 03 15/2 2007 04 02/4 2007 09 26/0 4 / G. SidabrienėMačiūkų 2007 03 14/2 2007 04 02/4 2007 09 27/2 3 / G. SidabrienėPaplatelės 2007 03 15/6 2007 04 02/7 2007 09 27/1 7 / M. JankauskienėPlokščių 2007 03 15/3 2007 04 06/3 2007 09 27/1 3 / S. Kvašinskas Rukundžių 2007 03 16/4 2007 04 15/2 2007 09 28/0 4 / S. Kvašinskas Aklaežerio 2007 03 16/6 2007 04 03/7 2007 10 05/2 7 / M. Jankauskienė

30 33 10 35

8 lentelė. 2007 m. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų atlikto jerubių monitoringo duomenų suvestinė

paukščių apsaugai, ir už jų ribų. Iki 2016  m. paukščių rūšių stebėsena buvo vykdoma vado-vaujantis 2006 m. parengtomis paukščių rūšių monitoringo metodikomis.

Monitoringo maršrutai iki patvirtinant nau-jas monitoringo metodikas 2016 m. Žemaitijos nacionaliniame parke apėmė 4 miško kvartalus ir buvo išdėstyti rombo forma (61 pav. su Akla-ežerio ir Mačiūkų monitoringo maršrutais). Maršrutuose G.  Riaubos pažymėtos jerubių veisimosi teritorijos 2006–2007 m.

Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai pagal 2006 m. patvirtintą monitoringo meto-diką jerubių stebėseną pradėjo 2007 m. Ji buvo atliekama tuose pačiuose 8 maršrutuose, ku-

riuose 2006–2007 m. G. Riauba vykdė jerubių apskaitas. Toliau pateikiamos 2007–2013 m. monitoringo duomenų suvestinės.

Kaip matyti iš pateiktų jerubių monitoringo ataskaitų duomenų, pagal 2007 m. patvirtin-tą metodiką jerubės buvo pradėtos skaičiuoti 2007 m. kovo 14 d. 2007 m. kovo 14–16 d. at-likta apskaita rodo, kad jerubių aktyvumas jau buvo gana didelis, iš viso užregistruota 30 porų, 3 poromis mažiau nei tų pačių metų balandžio 2–15 d. 2016 m., esant vėlyvam pavasariui, ba-landžio pradžioje darytos 1 apskaitos duomeni-mis, jerubių aktyvumas buvo šiek tiek mažesnis (34 poros) nei per tų pačių metų balandžio pa-baigoje–gegužės pradžioje daryta pakartotinę

96

Apskaitos maršruto

pavadinimas

2013 m.1 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2013 m. 2 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2013 m. 3 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

Iš viso jerubių porų 2013 m. /

apskaitą atlikęs asmuo

Liepija 2013 04 22/3 2013 05 08/2 2013 10 09/1 3 / S. Kvašinskas Stirbaitinės 2013 04 22/2 2013 05 08/2 2013 10 08/2 2 / S. Kvašinskas

Jockių 2013 04 24/4 2013 05 08/1 2013 10 11/0 4 / G. Sidabrienė / S. Sidabras

Mačiūkų 2013 04 18/2 2013 05 07/1 2013 10 08/4 4 / S. Sidabras / G. Sidabras

Paplatelės 2013 04 23/2 2013 05 07 /5 2013 10 08/3 5 / M. Jankauskienė / S. Kvašinskas (1×)

Plokščių 2013 04 19/3 2013 05 07/3 2013 10 11/2 3 / S. Kvašinskas Rukundžių 2013 04 18/4 2013 05 09/2 2013 10 14/1 4 / S. Kvašinskas

Aklaežerio 2013 04 24/1 2013 05 08/6 2013 10 14/5 6 / M. Jankauskienė, S. Kvašinskas (1×)

21 22 16 31

Apskaitos maršruto

pavadinimas

2010 m.1 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2010 m.2 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2010 m.3 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

Iš viso jerubių porų 2010 m. /

apskaitą atlikęs asmuo

Liepija 2010 03 31/2 2010 04 14/2 2010 09 23/2 2 / S. Kvašinskas Stirbaitinės 2010 03 31/1 2010 04 14/2 2010 09 23/1 3 / S. Kvašinskas Jockių 2010 04 01/2 2010 04 21/4 2010 09 24/2 4 / G. SidabrienėMačiūkų 2010 03 31/2 2010 04 15/3 2010 09 23/2 3 / G. SidabrienėPaplatelės 2010 03 31/5 2010 04 21/2 2010 09 23/1 5 / M. JankauskienėPlokščių 2010 04 07/2 2010 04 19/0 2010 09 24/1 2 / S. Kvašinskas Rukundžių 2010 04 06/2 2010 04 20/2 2010 09 22/1 2 / S. Kvašinskas Aklaežerio 2010 04 02 /5 2010 04 21/5 2010 09 22/2 5 / M. Jankauskienė

21 20 12 26

apskaitą (40 porų). Todėl atliekant jerubių aps-kaitas (monitoringą) tikslinga ne aklai vykdyti darbus pagal naujose metodikose nurodytą ba-landžio 10 d. terminą, o atsižvelgti į vietos me-teorologines sąlygas.

Iš Žemaitijos nacionalinio parko direkci-jos darbuotojų atliktų rudeninių apskaitų  – 2007 m./10 porų, 2010 m./12 porų ir 2013 m./16 porų – galima daryti išvadą, kad rudenį jerubės yra gerokai mažiau aktyvios nei pavasarį, to-dėl naujose monitoringo metodikose visiškai pagrįstai rudeninės apskaitos atsisakyta. Mūsų atliktų rudeninių jerubių apskaitų rezultatai ne-

patvirtino G. Riaubos teiginio, kad „rudens aps-kaitų metu registruojama 2–5 kartus daugiau individų nei pavasarį ir bendras populiacijos tankumas tuo metu gali siekti 3–5 ind./100 ha“.

2016 m. parengtos ir patvirtintos naujos Eu-ropos Bendrijos svarbos paukščių bendrosios ir individualios monitoringo metodikos. Išliko tų pačių pavadinimų 8 jerubių monitoringo maršrutai Žemaitijos nacionaliniame parke, tik dabar jie eina miško kvartalus skiriančiomis linijomis arba miško pakraščiu. Taip pat pasi-keitė apskaitų skaičius, nes atsisakyta rudeninės jerubių apskaitos.

9 lentelė. 2010 m. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų atlikto jerubių monitoringo duomenų suvestinė

10 lentelė. 2013 m. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų atlikto jerubių monitoringo duomenų suvestinė

97

62 pav. Jerubė, lyg geroji miško dvasia, priglunda prie stam-besnės medžio šakos ir stebi mus (M. Jankauskienės nuotr.)

Jerubių apskaitos vienetas yra paukščių pora. Kadangi jerubės sudaro pastovias poras ir vei-simosi metu gyvena iš anksto užsiimtose teri-torijose, o patinai šias teritorijas aktyviai gina, apskaitų metu siekiama aptikti visus tyrimų vie-tovėje esančius jerubių patinus. Visi per apskai-tas aptikti patinai laikomi atskiromis poromis. Stebint registruojami visi pamatyti ar išgirsti paukščiai, papildomai apskaitos formoje gali būti pažymimos ir rastos šviežių ekskrementų krūvelės, tačiau atliekant apskaitas ekskremen-tų tikslingai neieškoma. Šviežių ekskrementų krūvelės ir pastebėtos patelės yra patikimas požymis, įrodantis, kad jerubės teritorijoje gy-vena, bet vietinės populiacijos gausumui įver-tinti naudojamas tik aptiktų patinų skaičius. Apskaitos gali būti vykdomos nuo balandžio 10 d. iki gegužės 15 d. Tinkamiausias paros metas – rytas, tačiau apskaita turi būti prade-dama ne anksčiau kaip 30 min. po saulėtekio ir gali trukti ne ilgiau kaip 5 val. nuo saulėtekio. Kiekviename maršrute apskaitos atliekamos du kartus. Optimalus laikotarpis tarp pirmosios ir antrosios apskaitos tame pačiame maršrute yra ne mažiau kaip 2 savaitės. Apskaitos daro-mos tik esant ramiam orui, nes vėjuotą dieną jerubes aptikti sunkiau (62 pav.). Apskaitų ne-galima vykdyti, jei vėjo greitis yra didesnis nei

Apskaitos maršruto

pavadinimas

2016 m.I apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

2016 m. 2 apskaitos data /

užregistruotų jerubių porų skaičius

Iš viso jerubių porų2016 m. /

apskaitą atlikęs asmuo

Liepija 2016 04 05/2 2016 05 02/3 3 / S. Kvašinskas

Stirbaitinės 2016 04 07 /3 2016 05 05 /2 3 / S. Kvašinskas

Jockių 2016 04 06 /6 2016 04 27/5 6 / G. Sidabrienė

Mačiūkų 2016 04 05/4 2016 04 26/6 6 / G. Sidabrienė

Paplatelės 2016 04 05/6 2016 04 26/6 6 / M. Jankauskienė

Plokščių 2016 04 06/3 2016 05 03/5 5 / S. Kvašinskas

Rukundžių 2016 04 11/3 2016 05 06/6 6 / S. Kvašinskas

Aklaežerio 2016 04 06/7 2017 04 27/7 7 / M. Jankauskienė

34 40 42

11 lentelė. 2016 m. pagal naują metodiką Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų atlikto jerubių monitoringo duomenų suvestinė

4 m/s (vėjas judina ne tik lapus ir ploniausias medžių šakas, bet ir stambesnes medžių šakas (Riauba, 2016).

Išnagrinėjus 12 lentelės duomenis, galima matyti, kad daugiausia jerubių porų buvo už-registravęs G. Riauba 2006 m. (59 poras), kiek mažiau paukščių jis aptiko 2007 m. (46 poras). 2007-aisiais Žemaitijos nacionalinio parko di-rekcijos darbuotojai užregistravo tik 35 jerubių poras, t. y. net 11 porų mažiau nei G. Riauba. Ypač skiriasi Rukundžių ir Plokščių maršru-tuose užregistruotų jerubių porų skaičius: 12 (G. Riauba) / 4 (S. Kvašinskas) ir 10 (G. Riau-ba) / 3 (S. Kvašinskas). Gali būti, kad skirtumus

98

nulėmė skirtinga apskaitą vykdžiusių asmenų patirtis, įgūdžiai, galbūt oro sąlygos. Visa tai pabrėžia žmogaus faktoriaus ir patirties svarbą.

Reikėtų detalesnių tyrimų norint išsiaiškinti, nuo ko priklauso jerubių aktyvumas tam tikro-se vietose. Pavyzdžiui, Jockių maršrute 2007 m. G. Riauba neužregistravo nė vienos jerubių po-ros, nors kitais monitoringo metais jų skaičius čia svyravo nuo 4 (2007 m., 2010 m., 2013 m.) iki 6 porų (2016 m.).

Jerubių mažėjimo tendencijos Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gana ryškios, jei lyginsime 2006 m., 2007 m. ir 2010 m. apskai-

tų duomenis. Mažiausiai jerubių užregistruo-ta 2010 m.  – 26 poros, du kartus mažiau nei 2006 m. 2013 m. porų skaičius truputį padidė-jo, o 2016 m. pasiekė net 42 poras (skaičiuojant visuose apskaitos maršrutuose). Tam įtakos ga-lėjo turėti sumažėjęs šernų ir kiaunių skaičius, taip pat tai, kad sujungus buvusias Alsėdžių, Beržoro ir Platelių girininkijas į vieną girininki-ją mažiau atliekama sanitarinių ir kitų kirtimų, kurių metu vietos gyventojai pasigamindavo malkų ne tik iš nudžiūvusių medžių, bet ir iš menkaverčiais laikomų lazdynų, šermukšnių, ievų, trešnių. Bet tai tik preliminarūs vertini-

Apskaitos maršruto

pavadinimas

Jerubių porų 2006 m. / apskaitą

atliko G. Riauba

Jerubių porų 2007 m. / apskaitą

atliko G. Riauba

Jerubių porų 2007 m. /

apskaitą atlikęs direkcijos

asmuo

Jerubių porų 2010 m. /

apskaitą atlikęs direkcijos

asmuo

Jerubių porų 2013 m. /

apskaitą atlikęs direkcijos

asmuo

Iš viso jerubių porų 2016 m. / apskaitą atlikęs

direkcijos asmuo

Liepija 8 7 3 2 3 3Stirbaitinės 8 4 4 3 2 3Jockių 5 0 4 4 4 6Mačiūkų 2 2 3 3 4 6Paplatelės 11 5 7 5 5 6Plokščių 11 10 3 2 3 5Rukundžių 10 12 4 2 4 6Aklaežerio 4 6 7 5 6 7

59 46 35 26 31 42

12 lentelė. G. Riaubos 2006–2007 m. ir Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų 2007–2017 m. atlikto jerubių monitoringo duomenų palyginimas

PAST pavadinimas /

plotas

Iki 2004 m. 2007 m. 2010 m. 2013 m.

Populiacijų gausumo

tendencijaRekomendacijos apsaugai

Žemaitijos nacionalinis parkas LTPLUB001 / (17 933 ha)

100 100–180 50–100 45–90 Mažėja

Jerubių gyvenamajai aplinkai ūkiniuo-se miškuose (ūkiniai miškai vyrauja ir įsteigtose PAST) didžiausias grėsmes kelia keičiama medynų amžiaus ir rūši-nė sudėtis bei erdvinis pasiskirstymas. Šie rodikliai gali padidinti jerubių bu-veinių fragmentaciją, kuri vertinama kaip viena iš svarbiausių jerubių po-puliacijų gausumą ribojančių veiksnių. Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti trikdymo ribojimui šios rūšies apsaugai svarbiose teritorijose, nes iki vėlyvo pa-vasario miškuose vykdomi medienos ruošos ir išvežimo bei miško sodinimo darbai gali turėti įtakos jerubių perėji-mo sėkmei.

Biržų giria LTBIRB001 / 16 474,81 ha

100 100–200 100–180 25–45 Mažėja

Būdos–Pravieniškių miškai LTKAIB006 / 4 725,7 ha

100 50–100 50–80 45–70 Mažėja

13 lentelė. Jerubių būklės „Natura 2000“ tinklo teritorijose 2005–2015 m. analizė ir rekomendacijos

99

mai. Norint tiksliau įvertinti jerubių skaičiaus mažėjimo priežastis, reikia tęsti monitoringo darbus ir įvertinti buveinių būklės pokyčius.

2017 m. iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gavome visų Europos Bendrijos gy-vūnų rūšių, kurių monitoringą 2005–2015 m. atliko saugomų teritorijų darbuotojai, analizę. Joje, deja, nenurodyta, koks ekspertas ir kokiais metais atliko vienos ar kitos rūšies analizę. To-liau iš „Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės 2005–2015 m. „Natura 2000“ tinklo teritorijose analizės ir rekomendacijų“ pateikiame lentelę apie jerubių būklę trijose Paukščiams svarbiose teritorijose: Žemaitijos nacionalinis parkas LT-PLUB001, Biržų giria LTBIRB001; Būdos–Pra-vieniškių miškai LTKAIB006.

Paanalizavę 13 lentelės duomenis, pamatysi-me, kad teikiant iki 2004 m. buvusius pradinius duomenis PAST steigimui dėl jerubių apsaugos Būdos–Pravieniškių miške čia buvo didžiausias jerubių tankumas – daugiau kaip 2 poros/100 ha. Labiausiai jerubių sumažėjo Biržų girioje – iš 100 porų liko tik 25–45 poros. Stabiliausia iki šiol Žemaitijos nacionalinio parko jerubių po-puliacija, nes iš 100 porų dar skaičiuojama 45–90 porų. Apibendrinant pateiktus monitoringo duomenis, darytina išvada, kad atliekant moni-toringą taip pat palyginti svarbus yra žmogaus faktorius: 2010 m. Žemaitijos nacionaliniame parke buvo suskaičiuotos tik 26 jerubių poros, o atliekant analizę įvertinta, kad PAST Žemaitijos nacionaliniame parke yra 50–100 jerubių porų, o 2013 m. suskaičiuotas dar didesnis 31 jeru-bių porų skaičius, bet atliekant analizę pateiktas įvertinimas mažesnis – 45–90 porų visoje Že-maitijos nacionalinio parko teritorijoje.

JERUBIŲ APSAUGAInventorizuojant paukščiams svarbias teri-

torijas (PAST), 1996–2003 m. Lietuvoje buvo vertinamos ir jerubių apsaugai tinkamos te-ritorijos. Tuomet buvo išskirtos 3 šiuo požiū-riu vertingiausios šalies teritorijos: Biržų giria (Biržų girios biosferos poligonas), Būdos–Pra-vieniškių miškų masyvo dalis (Kaišiadorių r.)

63 pav. Tik nuo mūsų priklauso, ar miškuose galėsime išvysti išdidų jerubės žvilgsnį (G. Riaubos nuotr.)

ir Žemaitijos nacionalinio parko miškai. Atlie-kant inventorizaciją buvo nustatyta, kad šiose teritorijose gyvena apie 300 jerubių porų (po 100 porų kiekvienoje iš minėtų teritorijų). Šiuo metu visos šios teritorijos paskelbtos Paukščių apsaugai svarbiomis teritorijomis (PAST) ir priklauso Europos saugomų gamtinių teritorijų tinklui „Natura 2000“. Jose vykdoma regulia-ri rūšies populiacijų stebėsena ir turi būti ga-rantuojamos rūšies populiacijų gyvybingumui būtinos sąlygos. Įgyvendinant ES Paukščių di-rektyvos I priedo rūšių apsaugos reikalavimus, Lietuvoje jerubėms įsteigtose teritorijose keti-nama saugoti tik 3–6 % nacionalinės šios rūšies populiacijos (Riauba, 2006).

Jerubių monitoringo metu matome, kad vis didėja rekreacinės apkrovos, kad per intensy-viai ūkininkaujama Žemaitijos nacionalinio parko privačiuose ir valstybiniuose miškuo-se. Sunkiasvorė miško technika nepritaikyta

100

miško keliuku, sustotų iš nuostabos ir pasigė-rėjimo. Kad šio straipsnio skaitytojai panorėtų ištrūkti gamton, susimąstytų, stabtelėtų pasi-grožėti mažais miško stebuklais.

LITERATŪRAIvanauskas, T., 1959: Lietuvos paukščiai, I tomas. –

Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Kurlavičius, P. (red.), 2006: Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Lietuvos ornitologų draugija. – Kau-nas: Lututė.

Kurlavičius, P., 2003: Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti. Lietuvos ornitologų draugija. – Kaunas: Lu-tutė.

Matulionytė, K., 2009: Jerubės (Bonasa bonasia) buveinių pasirinkimo ypatumai Asvejos regioninio parko miškuose (magistro darbas). – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultetas.

Navasaitis, A., 1983: Lietuvos miškų paukščiai.  – Vilnius: Mokslas.

Raudonikis, L., Stanevičius, V., Brazaitis, G., Soro-kaitė, J., Treinys, R., Dagys, M., Dementavičius, D., 2006: Europos Bendrijos svarbos gyvūnų monitorin-go metodikos. Paukščiai. – Vilnius: Valstybinė saugo-mų teritorijų tarnyba, VU Ekologijos institutas.

Raudonikis, L., 2004: Europos Sąjungos reikšmės paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje. Lietuvos ornitologų draugija, VU Ekologijos institutas. – Kau-nas: Lututė.

Raudonikis, L., Riauba, G., Brazaitis, G., Čerkaus-kas, A., Dagys, M., Morkūnas, J., Pakštytė, E., Pranai-tis, A., Preikša, Ž., Skuja, S., Stanevičius, V., Vaitku-vienė, D., 2016: Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių monitoringo metodikos.  – Vilnius: Lietuvos ornitologų draugija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Riauba, G., 2007: Jerubė paslaptinga miškų paukš-tė. – Kaunas: Lututė.

Riauba, G., 2007: Jerubių (Bonasa bonasia) ir te-tervinų (Tetrao tetrix) populiacijų gausumo įvertini-mas Žemaitijos nacionaliniame parke (ataskaita).  – Vilnius.

Tomaitė, G., 2012: Jerubės (Tetrastes bonasia) po-puliacijų genetinės struktūros įvertinimas Lietuvoje, naudojant mikrosatelitų molekulinius žymenis (ma-gistro darbas). – Vilnius: Lietuvos edukologijos uni-versiteto Gamtos mokslų fakultetas.

S. Kvašinsko nuotr.

dirbti kalvotose, pelkėtose, upelių ir šaltinių išraižytose vietovėse, kuriose miško sklypai labai mozaikiški, nedideli. Naujai parengtas ir dešimtmečiui patvirtintas miškotvarkos pro-jektas, deja, nenumato jokių jerubės buveinių apsaugos priemonių.

Per ilgus amžius Gamtos sukurtas pasaulis yra labai trapus ir vis lengvai pažeidžiamas be-atodairiškos žmogaus veiklos. Daugelio rūšių, tarp jų ir paslaptingosios mišrių miškų paukš-tės – jerubės, išlikimas priklauso tik nuo mūsų. Jerubių, kaip ir kitų nykstančių organizmų bei gamtinių buveinių, apsauga privalo būti visapu-siška ir turi apimti ne tik formalų saugomų te-ritorijų steigimą. Reikia kito, gamtos vertybėms palankesnio požiūrio į ūkininkavimą „Natura 2000“ miškų teritorijose, ypač jei jos sutampa su nacionalinių saugomų teritorijų dalimis. Bū-tinas ne tik ekologinis švietimas, ne tik popieri-nės ataskaitos apie šį retą, nykstantį paukštį, bet ir realias teisiškai pagrįstas priemones būtina tinkamai reglamentuoti ir įtraukti į miškotvar-kos–gamtotvarkos dokumentus, reikia tinka-mai tvarkyti gamtos vertybių buveines. Ne po dešimtmečio, penkmečio, o kuo skubiau, dabar, jau vien dėl to, kad mūsų ainiai anksti pavasa-rį išgirdę tuoktuvinę jerubės giesmę ar pamatę šias miško višteles, išdidžiai žingsniuojančias

101

PELKIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS žUVINTO BIOSfEROS REZERVATE

Arūnas PranaitisŽuvinto biosferos rezervato direkcija, el. paštas zuvintas@zuvintas.lt

žUVINTO IR AMALVOS PELKIŲ SVARBAPelkių buveinės užima pačią didžiausią Žuvin-

to biosferos rezervato (18 490 ha) dalį – 56,4 % visos jo teritorijos (64 pav.). Žuvinto pelkė (plo-tas 6  847 ha) ir Amalvos pelkė (3  414 ha) yra atitinkamai didžiausia ir penktoji pagal dydį Lietuvos pelkės.

Dabar saugoma visa Žuvinto pelkė, didžioji jos dalis  – kaip gamtinis rezervatas, o pietinis pakraštys nuo pat Žuvinto biosferos rezervato įkūrimo 2002 m. – botaninis-zoologinis draus-tinis. Iki to laiko gamtinio rezervato statusu

saugota pelkės dalis siekė 5428 ha. Tai Ramsaro konvencijos ir „Natura 2000“ teritorija su Euro-pos svarbos buveinių tipais: pelkiniais miškais, pelkiniais lapuočių miškais, aktyviomis aukš-tapelkėmis, tarpinėmis pelkėmis ir liūnais, šar-mingomis žemapelkėmis.

Amalvos pelkė turi botaninio-zoologinio draustinio ir ekosistemų atkūrimo funkcinės zonos statusą. Amalvos pelkė priskirta „Natura 2000“ degradavusios aukštapelkės buveinės ti-pui, todėl dedamos didelės pastangos išsaugoti ir atkurti šias unikalias gamtines buveines.

Žuvi

nto

pelk

ė (M

. Kirs

tuko

nuo

tr.)

102

MELIORACIJOS NEIŠVENGĖ DIDIEJI PELKIŲ MASYVAI

Nepaisant didžiulės mokslinės vertės, abi šios pelkės, ypač Amalvos pelkė, buvo pažeis-tos žmogaus ūkinės veiklos. Abi pelkės nuken-tėjo nuo dar 1909 m. parengto Dovinės upės vagos ir gretimų pelkių sausinimo techninio projekto, pagal kurį darbai buvo atliekami 1912–1914  m. Tuomet pietinėje Žuvinto pel-kės dalyje buvo iškasti melioracijos grioviai, kurių bendras ilgis viršijo 7 km. (J. Milius ir kt., 1993). Vėliau, 1965–1975 m., numelioruota ir sunaikintos šiaurinės Žuvinto pelkės dalies tarpinė pelkė ir žemapelkė, pažeistas aukšta-pelkės hidrologinis režimas.

64 pav. Žuvinto biosferos rezervato schema

Amalvos pelkėje didelės apimties melioravi-mo darbai pradėti 1951 m., o 6–8 dešimtme-čiais nusausinta šiaurrytinė ir pietinė pelkės dalys bei kairiajame Dovinės krante esanti pel-kės dalis yra Žuvinto biosferos rezervato eko-sistemų atkūrimo zonos teritorijoje. Centrinę Amalvos dalį, turinčią draustinio statusą, iki 2016 m. sausino vakariniu pakraščiu įrengtas melioracijos griovys, nukreipęs Ringovėlės upelį ne į Amalvos pelkę, o tiesiai į Dovinės upę. Buvusioje žemapelkėje įrengtas pylimu apjuostas Amalvo žiemos polderis su siurbline, kuri polderio grioviuose palaikydavo maždaug 3 m žemesnį vandens lygį nei buvęs žemapel-kėje prieš melioraciją.

103

Siekiant atkurti ir išsaugoti Žuvinto pelkės ekosistemą, Tvarkymo plane numatyta renatū-ralizuoti hidrologinį režimą Žuvinto aukštapel-kėje, panaikinant melioracinius griovius Žuvinto gamtinio rezervato teritorijoje, ir pakelti vandens lygį Žuvinto gamtinio rezervato šiaurinį pakraštį juosiančiuose iki 80 cm gylio grioviuose.

Įgyvendinant Tvarkymo plano tikslus, Žuvin-to ir Amalvo pelkėse 2009–2012 m. įvykdytas Amalvo ir Žuvinto pelkių išsaugojimo projektas „wETLIFE“ LIFE07  NAT/LT/530, kurio metu suremontavus apsauginį pylimą buvo suma-žintas nuotėkis šiaurinėje Amalvos pelkės da-lyje į Amalvo polderį. Rekonstruota siurblinė, pertvarkyta griovių vandens lygio reguliavimo sistema, Amalvos pelkės pietinėje dalyje iškirs-ta apie 200 ha savaiminės kilmės miško ir pa-tvenkti sausinimo grioviai (65 pav.). Įgyvendi-nus šias priemones vandens lygis pelkėje pakilo vidutiniškai 0,5 m. Dalyje degradavusios aukš-tapelkės buveinės vandens lygis priartėjo prie pelkės paviršiaus ir tik per užsitęsusias sausras nukrinta apie 30 cm žemiau. Atkurto hidrolo-ginio režimo teritorijos vakariniame pakraštyje kurį laiką išliko palyginti stiprus besiribojančių žemės ūkiui naudojamų laukų melioracijos sis-temų poveikis, kurį pavyko sumažinti pelkės ir laukų kontakto zonoje vėliau įrengus apsauginį pylimą ir sudarius sąlygas formuotis aukštapel-kės lago zonai.

Hidrologinio monitoringo stebėjimai parodė (66 pav.), kad nuo matavimų pradžios vandens lygis pietinėje pelkės dalyje vidutiniškai paki-lo 36 cm. Ryškiausias gruntinio vandens lygio pokytis stebimas iškart po patvenkimo, aukš-tapelkės centrinėje dalyje (T-3, T-6), mažiau-sias  – pakraščiuose lago zonoje (T-2) ir šalia pelkę kertančio žvyrkelio (T-2). Tačiau labai sausringais 2015 m. ir 2016 m. Amalvo pelkės vandens lygis nenatūraliai pažemėjo. Siekiant pagerinti hidrologinį pelkės režimą, ties vaka-riniu jos pakraščiu 2016 m. įrengtas papildo-mas apsauginis pylimas.

Pietrytinėje pelkės dalyje rekonstruotas ap-sauginis pylimas, kuris padėjo atkurti vandens

Amalvo ežero vandens lygiui reguliuoti įrengtas šliuzas reguliatorius, kuris padėdavo palaikyti ežero vandens lygį. Įgyvendinus me-lioracijos projektus gruntinio vandens lygis pažemėjo visoje teritorijoje bei neigiamai pa-veikė ir tiesiogiai sausinimo nepaliestą centrinę Amalvos pelkės dalį, kuriai suteiktas draustinio statusas.

Teisinės prielaidos pelkėms atkurti Žuvinto biosferos rezervate sudarytos 2002 m. įsteigus Žuvinto biosferos rezervatą ir patvirtinus jo zonų ribas. Pagal šį dokumentą nusausintos Amalvos pelkės patenka į ekosistemų atkūri-mo zoną, kurioje nevykdomi nauji melioracijos projektai, išskyrus tuos, kuriais siekiama užti-krinti tinkamą Amalvos pelkės hidrologinį re-žimą. Be to, agrarinėse teritorijose siekiama pa-laikyti atvirą kraštovaizdį – pievas ir ganyklas.

2006 m. patvirtintas Žuvinto biosferos rezer-vato tvarkymo planas. Rengiant šį dokumentą, naudotasi ne vienų metų darbais, kuriuos atli-ko būrys įvairių sričių šalies ir užsienio moks-lininkų.

BUVEINIŲ ATKŪRIMO TIKSLAIPelkių atkūrimas yra sudėtingas ir komplek-

sinis darbas, todėl specialūs tikslai Amalvos ir Žuvinto buveinėms atkurti yra numatyti Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo plane. Siekiant atkurti Amalvos pelkės ekosistemą, Tvarkymo plane ekosistemų atkūrimo zonoje planuojama atkurti aktyvią aukštapelkę degra-davusios aukštapelkės masyvo vietoje. Pelkės dalyje šiauriau Dovinės upės (miškų ūkio pa-skirties žemėje) numatyta pašalinti sumedėju-sią augaliją ir renatūralizuoti hidrologinį reži-mą panaikinant melioracinius griovius. Plane numatyta, kad pelkės dalyje piečiau Dovinės upės melioraciniai grioviai paliekami savaimi-nei renatūralizacijai, o aplinkinėse agrarinėse teritorijose siekiama išsaugoti pievas bei gany-klas ir palaikyti atvirą kraštovaizdį. Amalvos pelkės ekosistemos atkūrimas vykdomas pagal šios teritorijos gamtotvarkos planą ir techni-nius projektus.

104

lygį apie 50 ha anksčiau nusausintos teritorijos. Šis pertvarkymas gerokai sumažino vandens nuotėkį iš šios pelkės dalies ir paskatino spar-tų kiminų dangos atsikūrimą bei medžių dalies džiūvimą periferiniuose plotuose.

Ankstesniais dešimtmečiais nusausinus Amal-vos pelkę, gruntinio vandens lygis buvo paže-mėjęs daugiau nei 1 m, pakito ir pelkės augalija: plynės užaugo pušaitėmis, beržais ir virto plyn-raisčiais, o buvusieji plynraisčiai  – pelkiniais pušynais. Palei griovius ir pelkės pakraščiuose susiformavo chaotiškos rūšių sudėties pelkiniai beržynai ar drebulynai. Šioje pelkės dalyje au-galijos pokyčiai imti stebėti dar 2009 m. prieš pradedant vykdyti atkuriamuosius gamtotvar-kos darbus. Augalijos atsikūrimo pokyčiai pel-kėse, kur sukcesijos procesai dažniausiai yra lėtesni nei kituose gamtiniuose kompleksuose, pastebėti netrukus po vandens lygio pakėlimo. Tiesa, šie pokyčiai ne visur buvo akivaizdūs ir nebūtinai tokie greiti, kaip iškart tikėtasi.

Hidrologiniai stebėjimai (66 pav.) parodė, jog po patvenkimo vandens lygis pietinėje pelkės dalyje vidutiniškai pakilo 36 cm. Ryškiausias gruntinio vandens lygio pokytis stebimas iškart

po patvenkimo aukštapelkės centrinėje daly-je (T-3, T-6), mažiausiais – pakraščiuose lago zonoje (T-2) ir šalia pelkę kertančio žvyrkelio (T-2). Tačiau labai sausringais 2015 ir 2016 m. Amalvo pelkės vandens lygis nenatūraliai pa-žemėjo. Siekiant pagerinti hidrologinį pelkės režimą, ties vakariniu jos pakraščiu 2016  m. įrengtas papildomas apsauginis pylimas.

Pietinėje Amalvos pelkės dalyje patvenkus sausinimo kanalus ir dalyje šio ploto iškirtus medžius ir krūmus, užfiksuota skirtinga auga-lijos reakcija į naujus aplinkos sąlygų pokyčius.

AUGALIJOS POKYČIAI AMALVOS PELKĖJE

Iškirtus mišką stipriai pažeistuose sausina-mosios melioracijos aukštapelkę supančiose beržynų ir drebulių asociacijose (Salicetum au-ritae asociacijos (alnetea glutinosae klasė) an-tropogeninės sukcesinės stadijos), pirmiausia ėmė formuotis chaotiškos rūšių sudėties žolių danga, kokia yra būdinga kirtavietėms. Tačiau nors hidrologinis pelkės režimas stipriai pakito ir tapo mažiau palankus sumedėjusiai augali-jai tarpti, dauguma po kirtimų likusių kelmų

65 pav. Siekiant atkurti pelkines buveines, 2009–2012 m. Amalvo aukštapelkės pietinėje dalyje iškirsta maždaug 200 ha miško (R. Vabuolo nuotr.)

NĖRA ŠIOSNUOTR,

105

sėkmingai ir sparčiai atžėlė. 2016  m. pelkės pakraščiuose susiformavo ir su-sivėrė iškirstų miško bendrijų krūmų aukštas, pradėjo formuotis pionierinių rūšių medynas. Žolyne išnyko po kirtimų įsikūrusios ruderalinės rūšys. Vėl susifor-mavo ausytojo karklo (Salicetum auritae) (alnetea glutinosae klasė) degeneracinės bendrijos, t. y. iškirtus medyną šios ben-drijos iš galutinės sukcesinės stadijos, kai jau pradėjo formuotis papartuolinio juodalksnyno (Thelypterido palustris-al-netum glutinosae) miško bendrijos, vėl grįžo į inicialinę stadiją. Akivaizdaus hi-grofitų ir higromezofitų rūšių ar popu-liacijų pagausėjimo nenustatyta, todėl reikėtų konstatuoti, jog pelkės patvanka didesnės įtakos šių bendrijų raidai neturėjo. Nedidelis higrofitų rūšių pagausėjimas užfiksuotas tik pietvakari-nėje pelkės dalyje. Tikimasi, kad ilgainiui šiose vietose vėl formuosis papartuolinių alksnynų asociacijos bendrijos, tik gerokai drėgnesnės. Tai skurdžiausių augaviečių šlapiųjų juodalksny-nų bendrijos su pasitaikančiomis tarpinių pelkių ar net aukštapelkių rūšimis.

Ryškiausi augalijos pokyčiai po vandens ly-gio pakėlimo stebėti aukštapelkės plynėse per pirmuosius trejus metus. Magelaninio kiminy-no (Sphagnetum magellanici) ir plynraisčių ki-mininio pušyno (ledo-pinetum) bendrijose iki 30 % padidėjo kiminų padengimas, ypač Spha-

66 pav. Vandens lygio svyravimai Amalvos pelkės atkuriamoje dalyje

gnum magellanicum, S. angustifolium, S. fallax, S. capillifolium, S. rubellum, S. flexuosum. Kai kuriose augavietėse – duburiuose, patvenktuose melioracijos kanaluose pradėjo augti smailiaša-kis kiminas (S. cuspidatum). Vėlesniais metais samanų danga vystėsi ne taip intensyviai kaip iš karto po patvankos, tačiau daugelyje laukelių jos projekcinis padengimas pasiekė 90 %. Pagausėjo kupstinio švylio (Eriophorum vaginatum) ce-nopopuliacijos. Įvertinus situaciją 2016 m., nu-statyta, kad daugelyje bendrijų kupstinio švylio gausumas ir toliau didėjo. Kai kuriose bendri-jose gausėjo ir paprastųjų spanguolių (oxycoc-cus palustris), atsirado apskritalapių saulašarių (Drosera rotundifolia). Kupstinis švylys, apskri-talapė saulašarė, paprastoji spanguolė – aukšta-

67 pav. Aukštapelkės centrinėje dalyje negilūs melioracijos kanalai užtvenkti plastikinių spraustlenčių patvankomis; tinkamai įrengtos užtvaros ilgam sulaiko pelkės vandenį (A. Pranaičio nuotr.)

106

pelkių plynių rūšys, todėl jų gausėjimas rodo au-gaviečių šlapėjimą. Kartu su minėtomis rūšimis ėmė gausėti paprastųjų viksvų (Carex nigra). Tai tarpinių pelkių viksva, auganti mezotrofinėse augavietėse. Kai kuriose bendrijose negausiai įsikūrė žemapelkių rūšių – aukštoji viksva (Ca-rex elata), pelkinė miglė (poa palustris). Atskiro-se patvenktų kanalų dalyse palyginti greitai ėmė plisti nendrės (phragmites australis). Mezotrofi-nių ir eutrofinių augaviečių augalai aukštapelkė-se įprastai įsikuria dėl buveinių eutrofikacijos. Manyti, kad jų ateityje sumažės, nėra pagrindo.

Kimininių aukštapelkių plynių rūšių gausu-mas padidėjo ir vaivorinio pušyno (Vaccinio uliginosi-pinetum) asociacijos bendrijose, susi-formavusiose mažiau nusausintose augavietė-se. Labai pagausėjo kupstinio švylio. Padidėjo kiminų padengimas: Sphagnum angustifolium, S. magellanicum. Tačiau po plynųjų kirtimų vis

dėlto iš naujo formuojasi beržų medynas (Bal-sevičius, 2015).

2016 m. pastebėta, kad visose bendrijose ir to-liau gausėjo kupstinio švylio ir kitų aukštapelkės plynraisčių rūšių. Tačiau daugelyje vietų gausėjo ir pelkinio gailio (ledum palustre) bei vaivoro (Vaccinium uliginosum) populiacijos (ypač ben-drijose, kur buvo iškirsti medynai).

Kaip ir pelkės pakraščiuose, dalies aukštapel-kės plynės ir plynraisčių bendrijų medynai buvo iškirsti. Nepaisant hidrologinio režimo pokyčių, net ir aukštapelkėje absoliuti dauguma beržų kelmų išliko gyvybingi. Apytiksliais skaičiavi-mais, daugiau nei 90  % beržų kelmų pradėjo leisti atžalas jau pirmąjį vegetacijos sezoną po kirtimo. Per pirmuosius penkerius metus tokio-se bendrijose susiformavo tankus ar gana tankus jaunų berželių atžalų krūmynas (68 pav.), vieto-mis pradėjo formuotis medynai.

Siekiant išlaikyti maksimaliai atvi-rus aukštapelkės fragmentus, dalyje iškirstų plotų beržų atžalos buvo ša-linamos, dirbtinai palaikant aukš-tapelkės plynei būdingą augalijos vertikaliąją struktūrą ir formuojant tipišką kraštovaizdį. Nukertant kel-mų atžalas įpusėjus vegetacijos se-zonui  – liepos mėn., gauti teigiami rezultatai – kelmų gyvybingumas la-bai sumažėjo ir po pakartotino kirti-mo kitą sezoną beržai neatsigavo bei galutinai nudžiūvo. Būtina pabrėžti vieną neigiamą ir sunkiai išvengiamą gamtotvarkos darbų aspektą  – pasi-rodo daug naujai sudygusių beržų ir pušų daigų. Nors visi sumedėjusios augalijos kirtimai vykdyti tik žiemą, vis dėlto nepavyksta išvengti nedide-lių aukštapelkės augalijos pažeidimų: dalis samanų dangos ant aukštesnių kupstų yra pažeidžiama išgabenant augaliją, gausiau nei įprastai susle-giama augalija ir kitose vietose. Šie nežymūs pažeidimai vis dėlto sudaro sąlygas pušų ir beržų sėkloms patekti 68 pav. Atžalų formavimasis iš nukirstų medelių kelmų (A. Pranaičio nuotr.)

107

į tinkamą terpę ir sudygti, nors kitu atveju jos žūtų. Pelkių buveinėse baigus gamtotvarkos dar-bus, antraisiais metais išdygsta neįprastai daug medžių daigų. Didelę dalį jaunų pušaičių teko išrauti, tačiau yra didelė tikimybė, kad beržų pa-šalinimo darbus po kelerių metų teks pakartoti.

Bene akivaizdžiausia problema, su kuria su-siduriama atkuriant medžiais apaugusią aukšta-pelkę po jų kirtimo, yra plaukuotųjų ir karpotųjų beržų bei drebulių atžalų ataugimas iš nukirsto kelmo. Plaukuotųjų ir karpotųjų beržų ir dre-bulių atžalų ataugimas po jų kirtimo iš nukirsto kelmo yra bene akivaizdžiausia problema, su kuria susiduriama atkuriant medžiais apaugu-sią aukštapelkę. Po kirtimų likę kelmai nebuvo apdorojami cheminėmis priemonėmis arba ne-buvo nuskusta jų žievė, todėl absoliuti dauguma kelmų jau kitą vegetacijos sezoną išleido atžalas. Po pakartotinio atžalų kirtimo beržai dar sykį atžėlė. Kiekvienas kelmas sėkmingai išleido vi-dutiniškai po 10 atžalų, kurių aukštis augimo

laikotarpio pabaigoje buvo 40 cm. Todėl ši at-žalų naikinimo priemonė turės būti naudojama bent du sezonus iš eilės, kertant atžalas antrojo-je vasaros pusėje ir tikintis, kad vėl atžėlusios jos nebesuspės sumedėti ir nušals.

Augalijos pokyčių analizė leidžia manyti, kad tipiškų pelkinės augalijos rūšių gausumas grei-čiausiai atsikūrė ir toliau atsikurs tose aukšta-pelkės vietose, kurios mažiausiai nukentėjo nuo melioracijos. Tačiau yra didelė tikimybė, kad da-lyje aukštapelkės susidarys sąlygos toliau tarpti mezotrofinių ir eutrofinių augaviečių augalams, ypač ten, kur vandens lygio pakėlimas nebuvo toks žymus, arba ties pelkę išvagojusiais melio-racijos kanalais, kur durpės paviršius dėl griovių kasimo darbų sankasose yra iki 0,5 m aukščiau nei natūralios pelkės paviršius. Amalvos pelkė, kuri ir prieš melioraciją buvo kur kas labiau ap-augusi sumedėjusia augalija nei greta slūgsanti Žuvinto pelkė, matyt, ilgai išliks artimesnė de-gradavusios pelkės buveinėms nei aktyvioms

69 pav. Amalvos pelkės atkūrimo darbų teritorija Žuvinto biosferos rezervato ekosistemų atkūrimo funkcinėje zonoje

108

aukštapelkėms. Klimato pokyčių tendencijos, ypač neretas vandens trūkumas vasarą, nepalen-gvina pelkės atsikūrimo, o jį tik ištęsia.

PELKIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS – TęSTINIS DARBAS

Atkuriant pelkių buveines Žuvinto bios-feros rezervate, vykdomas tęstinis projektas (wETLIFE 2 „Hidrologinio režimo atkūrimas Amalvos ir Kamanų aukštapelkėse“ LIFE13 NAT/LT/000084, pagrindinis partneris – Gam-tos paveldo fondas). Jo metu siekiant atkurti tinkamas hidrologines sąlygas Amalvos pelkėje parengtas Amalvos gamtotvarkos planas, pagal kurį 2016 m. buvo kertami medžiai ir jų atžalos degradavusioje Amalvos pelkėje. Pašalinus me-džius, turėtų būti mažiau išgarinama vandens, taip pat turėtų pradėti sparčiau atsikurti bū-dinga aukštapelkių augalija ir gyvūnija. Darbai atlikti pietinėje pelkės dalyje (apie 50 ha plo-te), kurioje, prieš 5 metus užtvenkus sausini-mo griovius ir iškirtus mišką, iš likusių kelmų išaugo beržų atžalos. Augalų vegetacijos metu atžalos kirstos du kartus, kai pasiekė 30–40 cm aukštį. Dalis kelmų apmirė, tačiau sausesniuose plotuose, kur medžių šaknų sistema buvo ge-riau išsivysčiusi, atžalos gana gyvybingos ir bus pakartotinai kertamos kitais metais. Hidrolo-gines sąlygas pavyko atkurti apie 2,5 km ilgio Amalvos pelkės lago zonoje.

Aukštapelkių hidrologinio režimo atkūrimo darbų patirtis Žuvinto biosferos rezervate rodo, kad atkurti pelkių hidrologinį režimą ir pagei-dautinus augalų dangos pokyčius galima tik-tai nuosekliai įgyvendinant visą gamtotvarkos darbų spektrą, apimantį technines hidrologinio režimo atkūrimo priemones, sumedėjusios au-galijos kirtimą ir atžalų šalinimą (69 pav.). Bene akivaizdžiausia problema, su kuria susiduriama atkuriant medžiais apaugusią aukštapelkę po jų kirtimo, yra plaukuotųjų ir karpotųjų beržų bei drebulių atžalų ataugimas iš nukirsto kelmo. Po kirtimų likę kelmai nebuvo apdorojami chemi-nėmis priemonėmis arba pašalinama jų žievė, todėl absoliuti dauguma jų kitą vegetacijos se-zoną išleido atžalas. Po pakartotinio atžalų kir-timo beržai dar sykį atžėlė. Kiekvienas kelmas sėkmingai išleido vidutiniškai po 10 atžalų, ku-rių aukštis vegetacijos birželio pabaigoje buvo 40 cm. Todėl ši atžalų naikinimo priemonė turės būti naudojama bent du sezonus iš eilės, kertant atžalas antroje vasaros pusėje ir tikintis, kad nau-jai atžėlusios jos nebesuspės sumedėti ir nušals. Būtina pridurti, kad degradavusios aukštapelkės į aktyvias aukštapelkes transformuojasi lėtai ir į šias aplinkybes būtina atsižvelgti planuojant pel-kių buveinių atkūrimo darbus kitose Lietuvos saugomose teritorijose.

LITERATŪRAMilius, J., Eitmanavičienė, N., Juozapaitis, A., 1993:

Razvitije choziajstvennogo osvojenija bassejna oz. Žuvintas (rusų k.). – Kn.: Zapovednik Žuvintas: 476–483. – Vilnius.

Balsevičius, A., 2015: Vandens lygio atkūrimo Amalvo pelkių komplekse poveikio augalijai studija. (Ataskaita).

Sutherland, w. J., and Hill, D. A. (reds.), 1995: Ma-naging habitats for Conservation.

109

NATŪRALAUS GRUNTINIO VANDENS LYGIO ATKŪRIMO BANDYMAI IR JŲ POVEIKIS AUKŠTAPELKĖS ŠLAITO fLORAI

Sigita Sprainaitytė, Vaidotas GrigaliūnasKamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcija, el. paštas info@kamanos.lt

Pasaulyje apie 4 mln. km² dengia pelkės (Lap-palainen, 1996), tačiau šis skaičius dėl skirtingos pelkėtų vietovių klasifikacijos ir informacijos trūkumo išlieka labai apytikris. Nepaisant ban-dymų suskirstyti, suklasifikuoti pelkes, šalys kol kas nėra sutarusios dėl aiškių šių ekosistemų api-brėžimų. Dėl to literatūroje apie tai galima aptik-ti labai skirtingų duomenų.

Pasaulyje pelkės nyksta dėl pačių įvairiausių priežasčių, dažniausiai jos susijusios su žmonių veikla. Lietuvoje nemažai didžiųjų aukštapelkių

pažeista durpių gavybos ar gana intensyviai dre-nuoti pakraščiai, apypelkis. Bandymai sulaikyti iš pelkės ištekantį vandenį turi ilgą istoriją, nors oficialiai ir plačiu mastu tai imta daryti Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Kamanų pelkėje visas gamtotvarkos veiklas lydi poveikio vertinimo monitoringas, pagal jo rezultatus atitinkamai koreguojami Tvarkymo plane numatyti veiksmai. Šiame straipsnyje pa-teikiami devynerių metų duomenys apie natūra-laus vandens lygio atkūrimo rezultatus.

Kam

anų

pelk

ė (R

. Bar

ausk

o nu

otr.)

110

PELKĖS: PAPLITIMAS EUROPOJE IR GRĖSMĖS JOMS

Seniai ir tankiai apgyvendintame Europos žemyne, kuriame klimatas žemdirbystei yra palankus, dėl žmonių veiklos išnyko apie pusė visų pelkių (Joosten & Clarke, 2002). Kai ku-riose Vakarų Europos šalyse jų telikę mažiau nei 1 %. Danija ir Nyderlandai beveik nebetu-ri natūralaus pirmykščio kraštovaizdžio. Tik Latvijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje, Rusijoje, Švedijoje ir Ukrainoje išliko daugiau nei pusė visų buvusių durpinių šlapynių (Joosten & Clarke, 2002).

Europos patirtis rodo, kad pelkių gausa ne-užtikrina išlikimo. Štai Suomijoje nuo 1950 m. apie 60 % pelkėtų vietų nusausinta gerinant miš-kininkystės ūkį (Paavilainen & Päivänen, 1995). Airijoje, kur pelkės dengė apie 17 % šalies ploto, sunaikinta 93 % aukštapelkių ir 82 % kiliminių pelkių (Foss, 1998). Estijos pelkėtumas, įskaitant šlapynes, kur durpių sluoksnis plonesnis nei 30 cm, ilgai buvo nurodomas apie 22,3  %, tačiau, 2009–2010 m. atliktos inventorizacijos duome-nimis, jų sumažėjo iki 5,2  % (Paal, 2011). Lat-vijoje pelkės sudaro apie 4,9 % šalies teritorijos (Pakalne, 2004).

Lietuvoje pelkėtumo rodikliai nuolat keitėsi, bet tai taip pat gali būti skirtingos klasifikacijos pasekmė. Šeštajame dešimtmetyje pelkės sudarė apie 6–7 % ploto, didesnių nei 1 000 ha jų su-kartografuota apie 30, o pusės visų pelkių plotas mažesnis nei 1  ha (Basalykas, 1958). 1966 m. durpynų kadastre pateikiama 5,1  % (Vidman-tas, 1966), o Lietuvos Respublikos žemės fon-do duomenimis, 2006 m. pelkės tesudarė 1,9 % šalies teritorijos. Pagal naujausius skaičiavimus Lietuvoje iš viso yra 646 tūkst. ha durpynų (arba 9,9 % šalies ploto), tačiau tik 27,6 % iš jų sudaro natūralios ar mažai pažeistos pelkinės ekosiste-mos (Povilaitis ir kt., 2011). Šiuos skaičius taip pat reikia tikslinti.

Dauguma Lietuvos pelkių pažeistos sausinimo ir durpių skaidymosi procesų; oro bei vandens tarša taip pat yra vienas iš nykimo veiksnių. Iš-skyrus durpių gavybos atvejus, mažiau pažeistų

pelkių labiausiai nukentėję yra pakraščiai ir la-guose prasidedančių upelių ištakos. Sausinimo poveikį taip pat patiria dauguma aukštapelkėse esančių liekaninių ežerų. Jie yra nenuotakūs, ta-čiau beveik visose didesnėse pelkėse iš ežerų iš-kasti kanalai. Pažeidus aukštapelkių hidrologinį režimą, vandens nuotėkis iš jų gali padidėti kelis kartus (Van der Schaaf, 2002). Dėl sausinimo sistemų poveikio apie 75 % Lietuvos pelkių ne-bevyksta durpėdaros procesai (Kunskas, 1986).

PAžEISTOS TERITORIJOS PROBLEMOS IR ChARAKTERISTIKA

Šalia Kamanų pelkės įsikūrę kaimai nuo seno kovojo su besiplečiančios pelkės kaimy-nyste. Kirsdami miškus, žmonės didino dirba-mų žemių plotus, saugodami ją nuo pelkėjimo, kasė seklius vingiuotus griovelius. Medem-rodės dvarininkų pavedimu XIX a. viduryje buvo tvarkomos Paislės (vėliau vad. Paisliu), Kališupio upelių vagos, kasami nauji sausini-mo grioviai (Žemaitis, 1937). XX a. pirmojoje pusėje Kamanų apylinkių žemės pradėtos dar intensyviau sausinti.

Kanalizuotas Paislio upelis, 1906–1907 m. pratęstas iki Kamanų ežero, tapo pagrindiniu aukštapelkės sausintoju. Dėl vietovės reljefo ypatumų teritorija, esanti nuolydžio krypti-mi, buvo atkirsta nuo pagrindinio aukštapel-kės masyvo ir jos vystymasis labai pakito. Per šimtmetį įvyko negrįžtamų pokyčių: suslūgo durpių sluoksnis ir susiformavo griovio slėnis, suaugo tankus pušynas, pasižymintis dideliais metiniais prieaugiais. Tai labiausiai pasireiškė iki 20 m atstumu nuo griovio  – čia vietomis buvo išnykę kiminai, viržiai, krūmokšnių arde daug bruknių, mėlynių. Ši aukštapelkės šlaito dalis virto į vaivorinį pušyną (Vaccinio uligi-nosi-pinetum Kleist 1929). Toliau nuolydžio kryptimi būklė šiek tiek geresnė – pušų prie-augiai mažesni, geriau išreikštas kiminų ardas, gausu gailių. Tai charakteringi gailinių pušynų (ledo-pinetum R. Tx. 1955) plotai. Galima nu-manyti, kad praeityje apsausintoje teritorijoje plytėjo magelaninio kiminyno (Sphagnetum

111

magellanici Sukopp 1959 ex Neuhausl 1969) bendrijos. Jos ir dabar aptinkamos kitapus griovio, aukštapelkės centro kryptimi, kur iš-liko mažiau pakitusios.

Degradacijos lygiui ir vėliau buveinės būklės pokyčiams po kanalo uždarymo reikšmės nea-bejotinai turėjo reljefo ypatumai. Tyrimų plote aukščiausia vieta (83,32 m virš jūros lygio) yra nutolusi nuo griovio apie 30 m (II stacionaras, 6  šulinėlis). Išplatėjęs griovio slėnis yra apie 9 cm žemiau (I stacionaras, 6a šulinėlis), o to-liausiai esanti tyrimų vieta (III stacionaras, 5 šu-linėlis) yra net 25 cm žemiau II ir 16 cm žemiau I staci o naro (70 pav.). Šie skirtumai atsirado dėl objektyvių priežasčių: griovio slėnis įdubo dėl durpių suslūgimo didžiausioje kanalo ilgamečio poveikio zonoje, o žemiausias stacionaras išsi-dėstęs nuolydžio kryptimi link pelkės pakraš-čio. Kamanų pelkėje aukščio skirtumas tarp že-miausių vietų lage iki aukštaplynės centro siekia apie 4 m, taigi aptariamu atveju šie skirtumai dar nėra dideli, tik griovio įduba yra atsiradu-si dėl nenatūralių priežasčių, nepažeistose vie-tose tokių aukščio skirtumų nėra. Kalbant apie mikroreljefo ypatumus ir grunto nestabilumą, aukštapelkėje visada kyla abejonių, kurią vietą laikyti paviršiumi.

IV stacionaras nuo pirmųjų yra nutolęs beveik 1 km atstumu ir ši vieta nuo pirmųjų labiausiai skiriasi tuo, kad tai yra aukštapelkės pakraštys, kur Paislio kanalas išsilieja į šlapius pelkėtus miškus. Todėl vietoje, kur vykdomas floristinis monitoringas, pasireiškia tiek ekotono, tiek ir sausinimo poveikio efektas. Nuolydis šioje vie-toje matomas netgi plika akimi. Medžių arde vyrauja eglės, krūmokšnių – mėlynės, samanų – atžalinės gūžtvės.

Įsteigus rezervatą, kanalus laipsniškai pradėta tvenkti. Efektyviausias būdas juos panaikinti yra tiesiog užversti, tačiau dažniausiai griovio san-kasa būna suslūgusi, apaugusi mišku ir trūksta durpių grioviui užversti. Dėl šios priežasties kanaluose įrengiamos užtvankos. Jos gali būti durpinės ar polinės durpinės, rąstinės ar paga-mintos iš plastiko, medžio, metalo lakštų.

Paislio kanalas turi išskirtinę tvenkimo istori-ją. Rezervato darbuotojai, vadovaujami direkto-riaus A. Krasausko, nuo 1984 m. rankomis statė siauras polines durpines užtvankas visoje terito-rijoje, tačiau bandymą sustabdyti ežero vandens ištekėjimą tuometis Gamtos apsaugos komitetas įvertino neigiamai, nes kitoje šio ežero pusėje pradėjo džiūti pušys. Suirus pirmajai ežerą sau-gančiai užtvankai, 2002–2005 m. pastatytos trys

70 pav. Vietovės reljefo ir gruntinio vandens lygio slūgsojimo schema

112

naujos plačios polinės durpinės užtūros. Visiš-kai kanalas užblokuotas 2007 m. įrengus 14 už-tvankų: 10 rąstinių su geomembrana, 3 polines durpines ir vieną iš akmenų bei geomembranos (71 pav.). Vertinant paskutinių tvenkimų povei-kį, padaryta išvada, kad būtų naudinga dar viena užtūra ir ji pastatyta 2015 m. rudenį iš polichlor-vinilinių spraustlenčių, naudojamų krantinėms sutvirtinti.

TYRIMŲ METODIKAUžblokavus kanalą, prieš ir po tvarkymo dar-

bų įvertintas efektyvumas. Transektoje 75 m ats-tumu nuo griovio (lago kryptimi) rinkti duome-nys apie šiuos kriterijus:• gruntinio vandens lygį;• induočių augalų ir samanų rūšių skaičių ir

projekcinį padengimą;• defoliaciją (3 medžių rūšys, iki 10 m atstumu

nuo griovio).Atskiras taškas pasirinktas aukštapelkės pa-

kraštyje, toliau nuo ežero (IV st.), kur atlikti tik fitocenologiniai aprašymai, vandens lygis ir de-foliacija čia nevertinti.

akrotelmos vandens lygio matavimai. Tran-sektoje įrengti 1,5 m gylio plastikiniai šulinėliai 6 m (Nr. 6a), 37 m (Nr. 6) ir 75 m atstumu (Nr. 5) nuo griovio, po vieną šalia I, II ir III floros stacio-narų. 5 ir 6 šulinėliai reguliariai matuojami nuo 1984 m., 6a šulinėlis įgręžtas į pelkę 2006 m. pa-vasarį ir pradėtas matuoti likus metams iki grio-vio uždarymo. Monitoringas atliekamas kasmet balandžio–spalio mėn. 15 dienų intervalu.

floros tyrimai. Vykdomi keturiuose 10 × 10 m stacionaruose prieš ir po užtvenkimo. Kiekvienos rūšies padengimas vertintas procen-tais 1  ×  1  m dydžio kvadratuose. Kiekviename stacionare tokių kvadratų yra 20, taigi iš viso ap-rašoma 80 mažų kvadratukų. Mažieji kvadratu-kai pažymėti trumpais plastikiniais kuoliukais.

Vertinant rūšis, kiminai ir kitos (žaliosios) sa-manos išskiriamos į skirtingas eilutes, rezultatų skyriuje jos taip pat aptariamos atskirai. Tyrimų plote apskaitomi pušų ir beržų daigai.

71 pav. Užtvankų tipai Paislio kanale: polinė durpinė (a), rąstinė su geomembrana (b), iš polichlorvinilinių spraustlenčių (c)

(a) S. Sprainaitytės nuotr.

(b) V. Grigaliūno nuotr.

(c) V. Grigaliūno nuotr.

113

72 pav. Tyrimų stacionarų išdėstymo schema Kamanų rezervate

SPAUDAI PER MAŽA

Stacionarų išdėstymas. I, II ir III stacionarai išdėstyti transektoje: I stacionaras įrengtas ant griovio kranto (0,5–10,5 m atstumu), II stacio-naras – 30–40 m atstumu, III stacionaras – 65–75 m atstumu. Transekta įrengta apie 160 m į rytus nuo Kamanų senežerio. IV stacionaras yra aukštapelkės pakraštyje, apie 1 km į rytus nuo Kamanų senežerio, 1–10 m atstumu nuo Paislio kanalo (72 pav.).

aprašymų dažnis. Floristiniai tyrimai atlikti prieš užtvenkiant iš ežero iškastą griovį (I ir II st. – 2005 m.; III ir IV st. – 2006 m.) ir tris ketu-ris kartus užbaigus tvenkimo darbus (I ir II st. – 2008, 2009, 2011 ir 2014 m.; III ir IV st. – 2009, 2011 ir 2014 m.).

defoliacijos vertinimas. Medžių būklės ki-timui vertinti šalia tvenkiamo Paislio griovio buvo parinktos 25 paprastosios pušys, augančios I arde, 8 plaukuotieji beržai iš I ir II ardų bei 7 paprastosios eglės iš II ardo ir pomiškio. Medžiai augo prie pat griovio bermos ir iki 10 m atstumu nuo griovio. Jie išsidėstę iki 270 m atstumu nuo Kamanų ežero. Pažymėti medžiai nufotografuo-ti, nuotraukos lygintos su etalonine skale (Mül-ler & Stierlin, 1990). Defoliacija vertinta prieš ir po tvarkymo darbų kasmet.

REZULTATAIGruntinio vandens lygio kaita. Gruntinis

vanduo I, II ir III tyrimų stacionaruose iki

2007 m. rugpjūčio mėn. prasidėjusių tvenkimo darbų slūgsojo atitinkamai 4–63 cm, 9–54 cm ir 6–58 cm gylyje (14 lentelė). Dėl griovio patven-kimo gruntinio vandens lygis labiausiai pakilo arčiausiai griovio esančiame I stacionare (73 pav.), kuris įrengtas dėl durpių suslūgimo su-siformavusiame negiliame griovio slėnyje. 2007 m. rugsėjo mėn. viduryje, prasidėjus lietingam laikotarpiui, po patvenkimo gruntinio vandens lygis čia paaukštėjo 51 cm, t. y. nuo 46 cm že-miau dirvožemio paviršiaus iki 5 cm aukščiau jo. II ir III stacionaruose gruntinio vandens lygis pakilo nežymiai  – tik 5–6 cm. Iki spalio mėn. pabaigos šiuose trijuose stacionaruose gruntinio vandens lygis nusistovėjo atitinkamai 63, 13 ir 14 cm aukščiau, negu buvo prieš pat patvenkimą.

Vidutinis gruntinio vandens lygis tiriamuo-se stacionaruose iki patvenkiant griovį svyravo 19,0–28,7 cm gylyje. Po patvenkimo atskiruo-se stacionaruose jis kito nuo 6,9 cm virš ir iki 33,4 cm žemiau dirvožemio paviršiaus (74 pav.). Griovyje pastačius užtvaras, I stacionare grunti-nis vanduo sezono metu laikėsi nuo 4,0 žemiau iki 6,9 cm aukščiau dirvožemio paviršiaus. II ir III stacionaruose žemu vandens lygiu išsisky-rė pirmas vegetacijos sezonas po patvenkimo (2008 m.), kurio metu gruntinis vanduo slūgsojo atitinkamai 27,7 cm ir 33,4 cm gylyje, vėlesniais metais dirvožemis prisipildė gravitacinio van-

114

0,562–0,795; p = 0,001–0,023) bei šio periodo oro drėgmės deficitas (r  = 0,553–0,660; p = 0,005–0,031). Gruntinio vandens lygio svyra-vimas tiesiogiai priklauso nuo metinio kritu-lių kiekio, šiuos rodiklius sieja stipri korelia-cija. Tai ypač pasireiškė II ir III stacionaruose (75  pav.), kur koreliacijos koeficientas r nu-statytas atitinkamai 0,75 ir 0,81 (p = 0,013–0,014). I stacionare, kuris yra maitinamas vandeniu ne tik iš kritulių, bet palyginti daug ir iš griovio baseino, nustatyta tik šios pri-klausomybės tendencija (r = 0,40; p = 0,292). K.  A.  Vėberis pažymi, kad kritulių gausumas sąlygoja net aukštapelkės mikroreljefo raidą

73 pav. Gruntinio vandens lygio kaita 2007 m.

MetaiI stacionaras II stacionaras III stacionaras

Min. Maks. Ampl. Min. Maks. Ampl. Min. Maks. Ampl.

2005 - - - -49 -9 40 -48 -6 43

2006 -61 -4 57 -54 -13 41 -58 -7 51

2007 -63 15 78 -39 -11 28 -36 -10 26

2008 -14 13 27 -44 -7 37 -53 -8 45

2009 -10 8 18 -47 -9 38 -41 -10 31

2010 -7 9 16 -36 -8 28 -44 -11 33

2011 -6 10 16 -35 -8 27 -41 -12 29

2012 2 13 11 -12 1 13 -20 -7 13

2013 -5 9 14 -33 -7 26 -43 -12 31

2014 -9 9 18 -26 -2 24 -34 -5 29

dens ir vidutiniškai siekė atitinkamai nuo 4,3 cm iki 18,0 cm ir nuo 10,0 iki 23,1 cm gylį. Toks pavėluotas griovio patvenkimo poveikis II ir III stacionaruose galėjo nulemti stacionarų padėtis mezoreljefo atžvilgiu (aukštapelkės kupolo šlaito nuolydžio), nusausintų durpinių dirvožemių hi-drofizikinių savybių bei kitų pelkinių miškų bu-veinių savireguliacijos savybių, pvz., padidėjusio vandens išgarinimo.

Pagal mūsų ankstesnius duomenis (Rusec-kas  & Grigaliūnas, 2008), pagrindiniai veiks-niai, nulemiantys vegetacijos periodo grunti-nių vandenų slūgsojimo lygį Kamanų aukšta-pelkėje, yra gegužės–spalio mėn. krituliai (r =

Gru

ntin

io v

ande

ns ly

gis,

cm

14 lentelė. Minimalaus (Min.) ir maksimalaus (Maks.) gruntinio vandens lygio reikšmės ir jo svyravimo amplitudė (Ampl.) stacionaruose (cm)

115

(weber, 1902). Pagal K. E. Ivanovą (1981), ne-pažeistoje pelkėje vanduo durpėse sudaro nuo 88 % iki 97 % tūrio. J. Rusecko ir kitų autorių duomenimis (2006), nenusausintoje Kama-nų pelkės dalyje vanduo 2005 m. spalio 15 d. pavyzdžių viršutiniame sluoksnyje, iš 2–7 cm dirvožemio, faktinė drėgmė sudarė 56,7 % tū-rio, kiek gilesniuose sluoksniuose (8–13 cm, 14–19 cm, 20–25 cm, 26–31 cm ir 32–37 cm gylio intervaluose) faktinė dirvožemio drėgmė varijavo 84,2–94,2 % tūrio, o durpių ėminiuose iš tokio pat gylio nusausintoje dalyje drėgmė sudarė atitinkamai 26,4 ir 29,3–49,5  % tūrio. Be to, nusausinto viršutinio durpių sluoksnio

(2–37  cm) tankis padidėjo 0,03–0,04 g/cm³. Dirvožemio vandentalpa, taip pat ir poringu-mas sumažėjo 2–3 %. Šie autoriai nustatė, kad nusausinus pelkes ypač keičiasi durpių filtra-cijos koeficientas. Kamanų pelkėje jis viršuti-niuose (2–20 cm) sluoksniuose dėl durpės su-slūgimo sumažėjo 2,0–2,5 karto, o gilesniuose sluoksniuose (26–37 cm) dėl medžių šaknų purenamojo poveikio kelis kartus padidėjo. Sausringais metų periodais tai ypač skatina nuotėkį ir gruntinių vandenų žemėjimą nusau-sintose pelkėse, o natūralioje pelkėje dėl mažai laidžios vandeniui katotelmos durpės sluoks-nio tai beveik nevyksta.

74 pav. Vidutinio gruntinio vandens lygio kaita 2005–2014 m. laikotarpiu

75 pav. Vidutinio gruntinio vandens lygio priklausomybė nuo metinio kritulių kiekio

Vid

utin

is g

runt

inio

va

nden

s ly

gis,

cm

116

Kamanų ežero lygis buvo pradėtas stebėti 2007 m. Vandens matuoklės rodmenys fiksuo-jami matuojant šulinėlius. Šulinėliai pradedami matuoti balandžio 15 d. ir baigiami spalio 30 d., taip matuojama 14 kartų 15–16 dienų intervalu. Pirmosios 3 polinės durpinės užtvankos Paislio griovyje buvo pastatytos 2002  m., 2004  m. ir 2005 m. Vėlesnių tvenkimo darbų metais (2007) ežero lygis laikėsi tarp 83,15–83,32 m virš jū-ros lygio (76 pav.). Visiškai patvenkus šį griovį, 2008 m. ežero lygis matavimo sezono pradžioje buvęs 83,33–83,39 m, po sausos liepos pažemė-jo netgi iki 83,05 m virš jūros lygio. Palyginti su kitų metų duomenimis, žemiausias jis laikėsi nuo rugpjūčio iki spalio mėn., tik pačioje spa-lio pabaigoje pakilo iki 83,24 m altitudės. Net 2009  m. pavasarį, iki pat gegužės pabaigos, jis tesiekė iki tol stebėtą žemiausią 83,18–83,34 m altitudę. Tik prasidėjus šlapiam 2009 m. birže-lio ir liepos mėn. laikotarpiui, ežeras prisipildė vandens, o spalio pabaigoje jau pasiekė 83,36 m aukštį virš jūros lygio. Vėlesniais metais vanduo Kamanų ežere laikėsi aukščiau negu iki tol – svy-ravo tarp 83,20–83,46 m altitudės. Ežero lygis la-bai pakilo 2012 m. ir nuo liepos vidurio laikėsi ties 83,38–83,46 m altitude. Toks aukštas ežero lygis išliko iki pat 2013 m. liepos vidurio, tada jis pažemėjo iki 83,30 m altitudės, o spalio vi-duryje vėl pasiekė 83,46 m aukštį virš jūros ly-

gio. 2014 m. matavimų sezono pradžioje laikėsi aukštas 83,48 m virš jūros lygio siekiantis ežero lygis, tačiau, esant kiek sausesnei nei įprasta ve-getacijos sezono pirmai pusei ir rugsėjui, ežero lygis palaipsniui žemėjo ir rugsėjo pabaigoje pa-siekė 83,22 m altitudę, iki spalio pabaigos ežeras vėl prisipildė vandens ir jo paviršius siekė 83,40 m aukštį virš jūros lygio. Tik trečiaisiais metais po Paislio griovio patvenkimo (2010 m.) dėl pa-kilusio ežero lygio buvo užlietos šalia ežero esan-čios mikrorelfejo žemumėlės, pradėjo skaidytis krantai, formuotis nauji nedideli pusiasaliai, prie patvenkto griovio išryškėjo požeminės ir pavir-šinės tėkmės. Iki tol lengvai pereinamos vietos tapo klampios, vandeningos. Nuo tada pradėjo smarkiau keistis Paislio griovio aplinkos augali-ja. Šias kaitas dar labiau paspartino po 2010 m. buvęs šlapias dvejų metų laikotarpis.

Geobotaniniams ir hidrologiniams tyrimams svarbus laikotarpis yra augalų vegetacijos se-zono pradžia. Mokslo literatūroje Lietuvos sąlygomis šis laikotarpis yra apibrėžtas kaip gegužės I dekada. Gegužės pradžioje paprastai jau būna nubėgę pertekliniai sniego tirpsmo vandenys, gamtinėse buveinėse susidaro pas-tovesnės joms būdingos sąlygos. Tad gruntinio vandens lygis šiuo laikotarpiu gerai indikuoja teritorijos pažeistumą dėl sausinimo ar hidro-logines sąlygas po griovių patvenkimo. Tiria-

76 pav. Kamanų ežero lygio kaita 2007–2014 m. laikotarpiu

117

muose stacio naruose gruntinio vandens lygis vegetacijos sezono pradžioje iki tvenkimo dar-bų slūgsojo 9–23 cm gylyje (77 pav.). Po užtū-rų įrengimo 2008–2013 m. gegužės I dekadą I stacionare gruntinio vandens lygis buvo nuo 3 iki 10 cm aukščiau dirvožemio paviršiaus, o II ir III stacio naruose laikėsi 2–13 cm gylyje, tik 2014  m. po išskirtinai sauso balandžio mėn. III stacionare gruntinio vandens lygis pažemėjo net iki 20 cm žemiau dirvožemio paviršiaus, I ir II stacionaruose tais metais gruntinis vanduo slūgsojo atitinkamai 5 cm aukščiau ir 7 cm že-miau dirvožemio paviršiaus.

I stacionare, esančiame prie pat patvenkto griovio, gruntinio vandens lygio svyravimo amplitudė iki tvenkimo darbų siekė 45–58 cm. Pastačius užtvankas, ji tesiekė 11–27 cm (14 lentelė), gruntinis vanduo laikėsi nuo 14 cm žemiau iki 15 cm aukščiau dirvožemio pa-viršiaus. II ir III stacionaruose 2005–2006 m. sezonų laikotarpiu gruntinio vandens lygio svyravimų amplitudė siekė 40–51 cm, po tvenkimo darbų amplitudė buvo nuo 13 cm iki 45  cm. Kiek mažesnė amplitudė nustatyta už 30–40 m nuo patvenkto griovio esančiame II  stacionare (13–38 cm)  – gruntinis vanduo po tvenkimo atskirais metais čia laikėsi nuo +1 iki -47 cm nuo dirvožemio paviršiaus. Iki didžiausio gylio (-44  – -47 cm) grunti-

nio vandens lygis pažemėdavo sausais vasa-ros laikotarpiais pirmuosius dvejus metus po patvenkimo, vėlesniais metais jis nukrisdavo iki 12–36 cm žemiau dirvožemio paviršiaus (gruntinio vandens lygio svyravimo amplitu-dė siekė 13–28 cm). III stacionare, nuo griovio nutolusiame 65–75 m, gruntinio vandens ly-gis pirmaisiais metais po griovio patvenkimo vasarą vis dar pasiekė 53 cm gylį, vėlesniais metais gruntinis vanduo slūgsojo 5–44 cm gylyje ir jo lygio svyravimo amplitudė siekė 13–33 cm. Atsižvelgiant į Europos natūralioms aukštapelkėms būdingą iki 30 cm tesiekiančią gruntinio vandens lygio svyravimo amplitudę (Eggelsmann, 1984; Балясова, 1974; Jarašius, 2015), galima teigti, kad tik šalia patvenkto griovio esančioje zonoje atsikūrė natūralioms aukštapelkėms būdingos hidrologinės sąlygos. S.  Karazija (1988) nurodo, kad natūraliose medžiais apaugusiose aukštapelkėse grunti-nio vandens lygio svyravimo amplitudė gali siekti iki 50 cm. Tad 30–40 m ir 65–75 m nuo griovio nutolusiuose stacionaruose gruntinio vandens lygio svyravimo amplitudė atitinka būdingą pušimis apaugusioms aukštapelkėms. Artimesnės nepažeistoms aukštapelkėms sąly-gos tokiose buveinėse gali atsikurti pašalinus intensyviai drėgmę garinančius sumedėjusius augalus ir taip sumažinus vandens išgarinimą.

77 pav. Gruntinio vandens lygio vegetacijos sezono pradžioje kaita 2005–2014 m.

Gru

ntin

io v

ande

ns ly

gis,

cm

118

fLOROS POKYČIAITvenkimo poveikis aukštapelkės šlaito florai –

induočiams augalams, kiminams ir žaliosioms samanoms – aprašomas atskirai.

induočiai augalai. Mažiausiai induočių au-galų rūšių aptikta IV stacionare (aukštapelkės pakraštyje), kur atskirais metais augo 10–12 rū-šių. Transektoje arčiau Kamanų ežero 30–75 m atstumu nuo griovio būdavo apskaitoma 12–16 rūšių, o didžiausias skaičius ir kaita fiksuoti 0,5–10  m pločio juostoje nuo kanalo, kur iki tven-kimo augo 15 rūšių, šis skaičius kito, o praėjus septyneriems metams po griovio patvenkimo aptikta 19 rūšių.

Iki pakeliant vandens lygį arčiausiai griovio esančiuose I ir IV stacionaruose, kur sąlygos buvo labiausiai pakitusios, augo pavienių jaunų ąžuolų (Quercus robur), lazdynų (Corylus avel-lana), o IV plote pelkės pakraštyje medžių arde buvo nemažai eglių. Vietoje pelkinių krūmokš-nių buvo išplitusios mėlynės, bruknės, I stacio-nare apie 16,2  % tirto ploto  – visai be augalų dangos. Monitoringo IV vietoje 2006–2014 m. mėlynių vidutinis projekcinis padengimas siekė apie 36,7 %, arčiau ežero esančiame I stacionare labiau paplitusios bruknės (prieš patvenkiant jų vidutinis projekcinis padengimas buvo 2 %).

Abiem arčiausiai griovio esantiems plotams (I ir IV st.) tvenkimo poveikis nevienodas. Aukštapelkės pakraštyje esanti buveinė (IV st.) visiškai nepakito, tik nereikšmingai sumažėjo kai kurių krūmokšnių vidutinis projekcinis pa-dengimas. Nė viena rūšis per tyrimų laikotarpį neišnyko, ketvirtaisiais ir septintaisiais metais po tvenkimo užfiksuotos dvi naujos rūšys (kiš-kiagrikis ir ąžuolas). Šioje vietoje visiškai išny-kusi kiminų danga ir kol kas nėra prielaidų jai atsikurti. Remiantis literatūros šaltiniais, kaip tik šių samanų dangos nebuvimas gali paskatin-ti didelius vandens lygio svyravimus (Ingram, 1978), o jie atitinkamai prisideda prie durpių suslūgimo ir tankėjimo proceso (Minkkinen & Laine, 1998). Galbūt dėl šios priežasties čia nepasiekta tokių buveinės atkūrimo rezultatų, kokių tikėtasi.

Arčiau ežero esančiame I stacionare, priešin-gai  – pokyčių daug ir jie labai įvairūs. Praėjus metams po griovio patvenkimo, išnyko lazdy-nai, po septynerių metų nebeaptikta ąžuolų. Pa-skutiniais metais nepastebėta ir viržių (Calluna vulgaris), kurių prieš tvarkymo darbus irgi buvo visai nedaug, 2005 m. jų vidutinis projekcinis pa-dengimas buvo 0,21 %. Literatūroje (Salmina & Bambe, 2008; Jarašius, 2015) viržis dažnai nuro-domas kaip probleminė, dėl sausinimo masiškai plintanti rūšis, tačiau Kamanų pelkėje netgi la-bai pažeistose vietose nėra didelių viržynų plotų, kai kur kaip tik stebima jų nykimo tendencija. Paislio baseine viržių taip pat aptinkama nedaug ir negausiai. Kitų pelkės krūmokšnių – spanguo-lių, varnauogių, gailių (oxycoccus palustris, Em-petrum nigrum, ledum palustre) – gausumas pa-kito nedaug, o mėlynių (Vaccinium myrtillus) jis išaugo nuo 0,2 % (2005 m.) iki 1,5 % (2011 m.), dar po trejų metų sumažėjo iki 1,27 %. Vandens lygio pakėlimas nepalankiai veikė bruk nes (V. vi-tis-idaea) ir vaivorus (V. uliginosum). Bruknių ne tik sumažėjo vidutinis projekcinis padengimas, bet ir užimamų kvadratų skaičius: 2005 m. bru-knės augo 12 mažųjų kvadratų, 2014  m. aptiktos tik dviejuose. Sumenko vaivorų dengiamas plo-tas, tačiau kvadratų, kuriuose jie auga, sumažėjo tik dviem. Priešingai nei kituose stacionaruose, pirmajame padidėjo beržų – tiek paprastųjų, tiek karpotųjų – individų skaičius.

Žolių arde žymesni pakitimai taip pat pastebė-ti ketvirtaisiais ir septintaisiais metais po tven-kimo. Tyrimų plote tuomet ypač ėmė vyrauti kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum): jų vidutinis projekcinis padengimas prieš tven-kimą buvo 5,7 %, 2011 m. – 36,9 %, 2014 m. – 38 %. Kupstinių švylių išvešėjimą po tvarkymo darbų aprašo ir kiti autoriai (Salmina & Bambe, 2008). Prieš tvarkymo darbus švylių aptikta 11-oje mažųjų kvadratų, ketvirtaisiais–septintaisiais metais po griovio užtvenkimo jie išplito 19 kva-dratų. Tiesiogiai su vandens išsiliejimu iš kanalo susijęs pelkinis žinginys (Calla palustris). Žingi-niai augo visame Paislio kanale ir dalyje ežero, o pakėlus vandens lygį išplito plačiau. Arčiausiai

119

griovio esančiame stacionare jie ėmė augti jau pirmaisiais metais po patvenkimo (2 kvadratai, vidutinis projekcinis padengimas – 0,06 %) ir jų nuolat gausėjo. 2014 m. žinginiai jau buvo užė-mę visus 20 kvadratų (vid. proj. pad. – 21,8 %). Septintaisiais metais po tvenkimo atsirado naujų mezotrofinių augaviečių rūšių: pelkinių porais-čių (lysimachia thyrsiflora), žilųjų viksvų (Carex cinerea), šaltekšnių (Frangula alnus) ir kt.

Toliau nuo griovio esančiose vietose (II ir III stacionarai) tvenkimo sukelti pokyčiai kol kas ne tokie dideli. Aukščiausioje vietoje 30–40 m ats-tumu nuo griovio esantį plotą tik septintaisiais metais po tvarkymo darbų pasiekė pelkiniai žin-giniai, nuo 2009 m. aptinkama jaunų šaltekšnių. Pokyčiai palankūs spanguolėms, kurių viduti-nis projekcinis padengimas išaugo nuo 0,34  % (2005 m.) iki 3,1 % (2014 m.); augalai buvo išpli-tę 13 kvadratų, vėliau šis skaičius išaugo iki 18. Taip pat pastebimai pagausėjo mėlynių ir kups-tinių švylių. Gailiams šie pokyčiai nepalankūs: jų padengimas nuo 2,86 % (2005 m.) sumenko iki 0,1 % (2014 m.), o paplitimas sumažėjo nuo 18 iki 10 mažųjų kvadratų.

III stacionare, esančiame šlaito nuolydžio kryptimi, pokyčių dar mažiau ir tai sutampa su vandens lygio matavimo rezultatais. Praėjus septyneriems metams po tvenkimo, čia aptiktos 3 naujos rūšys: ąžuolas, pievinis kūpolis (me-lampyrum pratense) ir apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia). Nė viena rūšis neišnyko, pagausėjo spanguolių ir švylių, sumenko gailių padengimas. Priešingai nei anksčiau aptartais atvejais, mažiau kito rūšių pasiskirstymas ma-žuosiuose kvadratuose.

Visoms trims transektoje esančioms vietoms bendra tai, kad per stebėjimų laikotarpį pagau-sėjo švylių ir spanguolių, mažiau palankios są-lygos susiformavo pelkiniams gailiams. Taip pat išaugo pušų daigų skaičius, tačiau jie išnykdavo vėliausiai ketvirtaisiais metais po sudygimo.

Kiminai. Kiminų ir kitų (žaliųjų) samanų ve-jos aukštapelkės šlaite sudaro mozaiką, nors ki-minų gausumas ir vidutinis projekcinis paden-gimas visur yra gerokai mažesnis. Daugiausia

kiminų rūšių (8) buvo aptiktos labiausiai nuo griovio nutolusiame III stacionare, 30–40 m ats-tumu (II st.) – 4 rūšys. Abiem atvejais rūšių skai-čius per tyrimo laikotarpį nepakito. Arčiausiai griovio (I st.) iki tvarkymo darbų augo 2 rūšys, ketvirtaisiais metais po tvenkimo (ir vėliau) jų pagausėjo iki penkių. IV stacionare, aukštapel-kės pakraštyje, kiminai neaugo per visą tyrimų laikotarpį.

Prieš griovio tvenkimą visuose trijuose plo-tuose dominuojanti rūšis buvo smailialapis ki-minas (Sphagnum capillifolium). II stacionare tai nepakito per visą stebėjimų laikotarpį, o III plote kartu palyginti gausiai augo Magelano ir siauralapis kiminai (S. magellanicum, S.  angus-tifolium).

Ruože palei griovį prieš patvenkiant kimi-nai buvo beveik išnykę (vid. proj. pad. siekė tik 0,22  %). Pakėlus vandens lygį, porą metų šioje vietoje išsilaikė abi tos pačios rūšys (S. capillifo-lium, S. fimbriatum) ir gausėjo labai nežymiai. Ketvirtaisiais metais po tvenkimo (2011 m.) palei griovį ėmė plisti mezotrofinių augaviečių kiminai: garbanotieji, smailieji, smailiašakiai (S. squarrosum, S. fallax, S. cuspidatum), dar po trejų metų ėmė dominuoti būtent smailieji kimi-nai. Šlapiausioje pagriovio juostoje jie išplito la-bai plačiai ir išauga ypač vešlūs, išoriškai ir pagal šakučių storumą panašūs į krantinius kiminus (S.  riparium). Kai kurie individai turėjo kelių rūšių požymių. Tai buvo daugiausia neaiškumų sukėlusi rūšis. Smailieji kiminai Kamanų pelkėje auga tarpinio tipo plynėse, kur sudaro gausiau-sią augalų grupę, tik įprastomis sąlygomis jie būna smulkesni. Smailiašakių kiminų I tyrimų plote aptikta tik ketvirtaisiais metais po tvenki-mo, tačiau vėliau juos visiškai išstūmė smailie-ji kiminai: 2011 m. jie augo tik 3 kvadratuose (vid. proj. pad. – 0,4 %), 2014 m. jau 18 kvadra-tų (vid. proj. pad. – 17 %). Taip pat nuosekliai gausėjo kutuotųjų kiminų (S. fimbriatum). Prieš patvenkiant jų aptikta tik viename iš 20 kvadratų (vid. proj. pad. – 0,025 %), praėjus septyneriems metams po tvenkimo – 5 kvadratuose (vid. proj. pad. – 2 %). O štai smailialapių kiminų gausėjo

120

tik buvusiose augimo vietose, naujų plotų (kvad-ratų) jie neužėmė. Palankių sąlygų įtaką visoms kiminų rūšims galima matyti iš jų užimtų ma-žųjų kvadratų skaičiaus: 2005 m. (prieš tvenki-mą) – 3 kv., 2008–2009 – 4 kv., 2011 m. – 10 kv., 2014 m. – 20 kv.

Mezotrofinėms augavietėms būdingos in-duočių augalų ir samanų rūšys rodo pakitusias sąlygas tam tikrame plote. Tiesa, šios rūšys ne-atsirado iš niekur, dauguma jų augo griovyje, tik pristabdžius vandens ištekėjimą iš pelkės, griovio slėnyje susiformavo daugiau maisto me-džiagų turinti aplinka ir sąlygos tapo palankios plisti. Pagal kitoje griovio pusėje esančių ben-drijų sudėtį galima manyti, kad iki atsirandant grioviui čia plytėjo magelaninio kiminyno ben-drija be jokių mezotrofinių augaviečių intarpų. Iš šių rezultatų ir literatūroje nurodomų panašių duomenų (Nusbaums, 2008) matyti, kokį povei-kį per daugelį metų atlieka net vienas griovys ir kaip sudėtinga atkurti buvusias sąlygas.

Ši kaita mažiau palietė toliau nuo griovio esan-čias vietas, kur vandens lygis po tvarkymo darbų kito nežymiai. Aukščiausioje vietoje, 30–40 m atstumu nuo griovio, neaptinkama mezotrofinių augaviečių kiminų, nors visų keturių čia apskai-tytų rūšių projekcinis padengimas nuosekliai didėjo (15 lentelė). Labiausiai pagausėjo smaili-alapių kiminų (nuo 0,19 iki 1,3  %), daugiausia naujų kvadratų užėmė siauralapis kiminas (nuo

2 kv. 2005 m. iki 5 kv. 2014 m.). Šlaito nuolydžio kryptimi esančiame stacio-

nare (65–75 m atstumu nuo griovio) palankiau-sios sąlygos taip pat susiformavo smailialapiams kiminams. Jų vidutinis projekcinis padengimas išaugo nuo 13 % (2005) iki 21,9 % (2014). Kitų šešių kiminų rūšių gausumas pakito nežymiai, o siauralapius kiminus tai paveikė nepalankiai (nuo 5,7 % iki 2,3 %). Viename kvadrate išplitę smailialapiai kiminai visiškai išstūmė kartu au-gusius siauralapius. Šiame stacionare keturios iš aštuonių kiminų rūšių laipsniškai užėmė daugiau kvadratų, nei buvo išplitusios prieš tvenkimą.

Tvenkimo poveikį kiminams aprašo ir kiti tyrėjai. Latvijoje keliose tirtose aukštapelkėse nežymus kiminų pagausėjimas pastebėtas praė-jus dvejiems metams po kanalų uždarymo (Sal-mina  & Bambe, 2008). Kadangi monitoringas nebuvo tęsiamas, nepateikiama duomenų apie vėlesnius pokyčius. Praėjus dvejiems metams po kanalų užblokavimo durpinėmis užtūromis Aukštumalos pelkėje, taip pat stebėtas kiminų gausėjimas, tačiau tai labiausiai pasireiškė tik 1–3 m atstumu nuo griovio (Jarašius, 2015). Šiuo atveju skirtumą tarp lyginamų teritorijų ga-lėjo lemti mezoreljefo ypatumai ir aukštapelkės degradacijos laipsnis.

Žaliosios samanos. Užtvenkus Paislio kanalą, didžiausi samanų floros pokyčiai pastebėti 0,5–10 m atstumu nuo griovio (aukštupyje) šlaito

MetaiI stacionaras II stacionaras III stacionaras

Min. Maks. Ampl. Min. Maks. Ampl. Min. Maks. Ampl.

2005 - - - -49 -9 40 -48 -6 43

2006 -61 -4 57 -54 -13 41 -58 -7 51

2007 -63 15 78 -39 -11 28 -36 -10 26

2008 -14 13 27 -44 -7 37 -53 -8 45

2009 -10 8 18 -47 -9 38 -41 -10 31

2010 -7 9 16 -36 -8 28 -44 -11 33

2011 -6 10 16 -35 -8 27 -41 -12 29

2012 2 13 11 -12 1 13 -20 -7 13

2013 -5 9 14 -33 -7 26 -43 -12 31

2014 -9 9 18 -26 -2 24 -34 -5 29

15 lentelė. Bendras vidutinis visų rūšių kiminų ir žaliųjų samanų projekcinis padengimas (%) prieš tvenkimą (2005, 2006 m.) ir praėjus septyneriems metams po griovio patvenkimo (2014 m.)

121

žemėjimo kryptimi, zonoje, kuri buvo labiausiai paveikta sausinimo, o vėliau  – atkūrimo. Lite-ratūroje (Nusbaums, 2008) taip pat nurodomi panašūs skaičiai, tik pabrėžiama, kad panašiai veikiamos abi kanalo pusės. Mūsų duomenimis, aukštapelkės pakraštyje esančiame IV stacionare pakitimai minimalūs.

Rūšių skaičius keturiose monitoringo vietose nevienodas. Mažiausias – aukštapelkės pakrašty-je (IV st.), kur visus metus išliko nepakitęs. Čia aptiktos keturios rūšys: paprastosios šilsamanės (pleurozium schreberi), atžalinės gūžtvės (hylo-comium splendens), puriosios dvyndantės (Dic-ranum polysetum), tribriaunės kerėžos (Rhytidia-delphus triquetrus). Gūžtvės ir šilsamanės augo gausiausiai ir buvo daugelyje kvadratų išplitusios rūšys, tačiau nepakankamai aukštas vandens lygis po tvarkymo darbų joms neturėjo jokios reikš-mės ir per visą stebėjimų laikotarpį neužfiksuota jokių didesnių svyravimų. Gūžtvių vidutinis pro-jekcinis padengimas 2006–2014 m. buvo 48,4 % (išplitusios 20-yje kvadratų), šilsamanių – 11,2 % (išplitusios 18–19-oje kvadratų).

Transektoje arčiau Kamanų ežero (I–III st.) žaliųjų samanų rūšių skaičius  kur kas didesnis. 30–75 m atstumu esančiuose stacionaruose (II ir III st.) 2005–2014 m. buvo aptinkama po 6–8 rūšis. 30–40 atstumu nuo griovio esančioje mo-nitoringo vietoje (II st.) po tvenkimo atsirado dvi naujos rūšys: rainoji dvyndantė (Dicranum ber-geri) – 2008 m. ir pelkinė lapūnė (plagio m nium ellipticum) – 2011 m. 65–75 m atstumu (III st.) dvi rūšys išnyko: rainoji (D. bergeri) – 2014 m. ir Bonžano dvyndantės (D. bonjeani) – 2011 m. Vi-sos naujai atsiradusios ar išnykusios rūšys yra / ar buvo labai negausios, taigi šuoliškų pokyčių šiuo atveju nepastebėta. Didžiausia įvairovė ir rūšių kaita fiksuota 0,5–10 m atstumu nuo ka-nalo (I st.), kur per visą stebėjimų laikotarpį ap-skaityta 15 žaliųjų samanų rūšių: 9 rūšys prieš tvenkimą (2005 m.), 12  – septintaisiais metais po tvarkymo darbų (2014 m.). Didesni pokyčiai pastebėti ketvirtaisiais metais po tvenkimo, kai išnyko liekniniai gegužliniai (polytrichum for-mosum) ir tribriaunės kerėžos (Rhytidiadelphus

triquetrus), o monitoringo plote atsirado ketu-rios naujos rūšys: pelkinė tranšė (aulacomnium palustre), kuoduotoji dygė (Calliergon strami-neum), kimininė polija (pohlia sphagnicola) bei trumpės genties rūšis (Brachythecium sp.). Dar po trejų metų monitoringo plote pradėjo augti vandeninės liūnsamanės (Warnstorfia fluitans) ir paprastosios maršantijos (marchantia polymorp-ha). Visos minėtos rūšys tyrimų kvadratuose išplitusios labai negausiai, daugiausia  – liūnsa-manių, kurių vidutinis projekcinis padengimas siekė 1,3 %.

30–75 m atstumu nuo griovio, kur išplitusios gailinių pušynų bendrijos, o gruntinio vandens lygis po tvenkimo pakilo nedaug, samanų ardo pokyčiai nedideli. Visos rūšys linkusios išlikti tuose kvadratuose (1 × 1 m), kuriuose augo iki patvenkiant, o kai kurios netgi užėmė naujus. 30–40 m atstumu nuo griovio esančiame stacio-nare gūžtvės nuo 17 kvadratų (2005 m.) išplito ir užėmė visus 20 plotelių (2014 m.), o jų vidu-tinis projekcinis padengimas išaugo nuo 29,2 iki 32 %. Tolimiausioje vietoje (III st.) šių samanų išplitimas ir padengimas beveik nepakito. Purio-sios dvyndantės II stacionare neišplito naujuose kvadratuose, tačiau jų vidutinis projekcinis pa-dengimas septintaisiais metais po tvenkimo iš-augo 2,5 %. Šis rodiklis tolimiausioje tyrimų vie-toje (III st.) truputį sumažėjo, tačiau rūšis išplito visuose 20-yje tyrimų kvadratų (prieš tvenkimą buvo 17).

Suslūgęs ir pakankamai sausas dirvožemis gre-ta griovio (I st.) prieš tvenkimą buvo tinkamas šilsamanėms ir gūžtvėms augti ir kiek mažiau – puriosios ir šakotosios dvyndantės (Dicranum polysetum, D. scoparium) individams. Pakėlus vandens lygį, sąlygos šioms rūšims tarpti tapo nepalankios ir nuosekliai, laipsniškai ėmė ma-žėti ne tik jų vidutinis projekcinis padengimas, bet ir išplitimas mažuosiuose tyrimų kvadratuo-se. Jautriausios šiems pokyčiams buvo gūžtvės ir dvyndantės. Jų vidutinis projekcinis padengi-mas sumažėjo atitinkamai nuo 17,81  % (2005) iki 4,2 % (2014) ir nuo 6,83 % (2005) iki 0,3 % (2014). Užimamų mažųjų kvadratų skaičius ma-

122

žėjo nevienodai. Dvyndantės iki gamtotvarkos darbų augo 15-oje kvadratų. 2011 m. jos išliko devyniuose, o praėjus septyneriems metams po patvenkimo (2014 m.) – tik keturiuose kvadra-tuose. Gausiausią grupę sudarančių šilsamanių ir gūžtvių vidutinis projekcinis padengimas suma-žėjo, tačiau jos linkusios ilgiau išlikti užimtuose kvadratuose. Praėjus septyneriems metams po tvenkimo, gūžtvės išliko 13-oje iš 18 anksčiau užimtų kvadratų, o šilsamanės – 16-oje iš prieš tai buvusių 20-ies.

Aukštumalos pelkėje nustatyta, kad sausiau-sias augavietes geriausiai toleruoja šilsamanės ir puriosios dvyndantės (Jarašius, 2015). Kamanų pelkėje šį sąrašą papildo dar ir gūžtvės.

Ar yra tendencijų, būdingų visiems trims transektoje esantiems stacionarams? Visose tri-jose tyrimų vietose žaliosios samanos dengia ne mažiau kaip 33  % kiekvieno stacionaro ploto, visais atvejais jų yra gerokai daugiau nei kiminų (15 lentelė). Per septynerius metus po tvenkimo bendras jų projekcinis padengimas mažėjo, la-biausiai  – I stacionare. Lyginant atskiras rūšis, po tvenkimo visuose plotuose nuosekliai blogėjo tik šilsamanių būklė. 30–75 m atstumu nuo grio-vio jos išliko visuose mažuosiuose kvadratuose, tačiau sumenko rūšies projekcinis padengimas. Prieš tvenkimą ir praėjus septyneriems metams po tvarkymo darbų jis buvo toks: 42,9 % ir 28 % (II st.) bei 31,3 % ir 23,9 % (III st.). 0,5–10 m ats-tumu nuo griovio šilsamanių paplitimas suma-žėjo tik 4 kvadratais, kur kas labiau – jų vidutinis projekcinis padengimas: nuo 42,2 (2005 m.) iki 27 % (2014 m.). Kitų samanų rūšių gausumo ir išplitimo kaita trijuose stacionaruose buvo skir-tinga.

Medžių būklės kaitaGriovio ruožas iki 190 m atstumu nuo Kamanų

ežero buvo patvenktas 5 polinėmis durpinėmis užtvaromis. Gruntinio vandens lygis šiame grio-vio ruože nuo 2007 m. rugsėjo vidurio pakilo ir laikosi virš dirvožemio paviršiaus, tik sausesniais vasaros laikotarpiais pažemėja iki 10–18 cm že-miau dirvožemio paviršiaus. Šioje pagriovio

zonoje augo 16 paprastųjų pušų, 3 plaukuotieji beržai ir 6 paprastosios eglės. Nuo Kamanų eže-ro 190–270 m atstumu nutolusi pagriovio zona yra veikiama medinės rąstų užtvankos. Grunti-nio vandens lygis šioje vietovėje slūgso 5–11 cm žemiau dirvožemio paviršiaus. Vėliau, nutekėjus sniego polaidžio ir intensyvesnių kritulių vande-niui, jis pažemėja iki 15–23 cm gylio. Į šį ruožą patenka 9 pušys, 5 beržai ir 1 eglė.

Jautriausiai į aukštesnį vandens lygį reagavo paprastosios eglės (78 pav.). Net 5 iš 7 eglių žuvo per antrą vegetacijos sezoną po griovio patven-kimo. Iki tol šių eglių defoliacija buvo 35–55 %, o pirmąjį vegetacijos sezoną po tvarkymo darbų jų defoliacija jau siekė 55–90 %. Gyvos išliko tik eglė Nr. 5, auganti ant kemso 7 m atstumu nuo griovio, ir eglė Nr. 7, auganti rąstų užtvankos veikiamoje teritorijoje. Jų defoliacija nuo 45  % ir 40 % atitinkamai padidėjo iki 70 % ir 65 %. K. Armolaitis ir kiti autoriai (1999) pažymi, kad 66,5–70 % defoliacija yra žūstančių eglių požy-mis.

Paprastosios pušys pasirodė gerokai atspa-resnės hidrologinių sąlygų pokyčiams už egles. Užliejamoje zonoje per 7 metus po patvenkimo žuvo 8 pušys, 3 iš jų  – tik penktaisiais metais. Kitų 5 pušų defoliacija pasikeitė nuo 15–50  % iki 80–95 % (79 pav.). Šie medžiai žuvo aštuntų metų vegetacijos sezono pradžioje. Tik vienos užliejamoje teritorijoje augančios pušies būklė per šį laikotarpį pablogėjo kiek mažiau  – nuo 40 % iki 65 %. Kaip nurodo R. Ozolinčius (1998), slenkstine defoliacijos reikšme medžiams reikė-tų laikyti 35–40 %, kai radialinis prieaugis, toliau didėjant defoliacijai, staigiai mažėja, o jai pasie-kus 55–60 % – stabilizuojasi. Taip pat šis autorius teigia, kad egzistuoja 2 medžio santykinio stabi-lumo lygiai. Kai medžio defoliacija viršija 60 %, jo labilumas sumažėja, todėl net labai pagerėjus sąlygoms medis jau sunkiau atsigauna.

Žemiau penktos polinės durpinės užtvankos, kur gruntinio vandens lygis svyruoja nuo 5 iki 23 cm žemiau dirvožemio paviršiaus, pušys dar silpniau reaguoja į pasikeitusias hidrologines sąlygas  – per 7 metus po patvenkimo 3 iš jų

123

78 pav. Eglių defoliacijos kaita 2007–2014 m.

80 pav. Neužliejamoje teritorijoje šalia patvenkto griovio augančių pušų defoliacijos kaita 2007–2014 m.

79 pav. Užliejamoje zonoje šalia patvenkto griovio augančių pušų defoliacijos kaita 2007–2014 m.

124

defolia cija padidėjo 10 %, 2 medžių – 5 %, kitų 4 išliko tokia pat, kokia buvo prieš patvenkiant. 2014 m. jų defoliacija siekė 35–60% (80 pav.).

Taip pat nedaug pakito ant Kamanų ežero kranto ir griovio bermos augančių dviejų jaunų pušaičių defoliacija – per 7 metus ji pasikeitė ati-tinkamai nuo 5 % iki 20 % ir nuo 25 % iki 30 %. Čia pušų būklei įtakos galėjo turėti ne tik pakilęs Kamanų ežero lygis, bet ir itin sustiprėjusi plau-kuotųjų beržų konkurencija.

Iš stebėtų 8 plaukuotųjų beržų tik 2 medžiai žuvo septintaisiais metais po griovio patvenki-mo. Vienas jų augo ant ežero kranto. Arčiausiai ežero pirmosios trys polinės durpinės užtvankos buvo pastatytos 2002 m., 2004 m. ir 2005 m., ta-čiau 2007 m. šio medžio defoliacija siekė 25 % (81 pav.). Jo būklė ėmė sparčiau keistis ketvir-taisiais metais visiškai patvenkus Paislio grio-vį. Šio beržo būklė toliau laipsniškai blogėjo ir 2014 m. vasarą žaliavo tik iš kamieno miegančių pumpurų sužėlę keli jauni ūgliai, o kitos medžio šakos jau buvo žuvusios. Panašiai sunyko ir prie pat griovio užliejamoje zonoje augantis beržas. Tik jo defoliacija nuo 5 % iki 15 % padidėjo jau per pirmuosius 2 metus po griovio patvenkimo, vėliau defoliacija stabilizavosi iki 2011 m. Tačiau itin šlapiais 2012-aisiais šio medžio būklė vėl pradėjo blogėti ir kasmet darėsi vis blogesnė, o 2014 m. žaliavo tik kelios šakelės. Abu šie me-džiai 2015 m. vegetacijos sezono pradžioje jau

buvo nudžiūvę. Panašiai kito ir trečiojo beržo, augančio užliejamoje pagriovio zonoje, būklė: 2007 m. jo defoliacija siekė 25  %, ji kiek padi-dėjo jau kitais metais po patvenkimo, tačiau la-biau blogėti pradėjo tik ketvirtaisiais metais po užtvarų įrengimo. Vėliau kasmet defoliacija di-dėjo 10–20 %, o 2014 m. medis jau buvo netekęs 90 % lapų. 2015 m. šis beržas vis dar negausiai žaliavo.

Rąstų užtvaros veikiamoje teritorijoje augan-tys beržai geriau prisitaikė prie pasikeitusių hi-drologinių sąlygų. Iš dviejų griovio krante kiek žemiau paskutinės polinės durpinės užtvaros augančių beržų (Nr. 4, 5), kurių defoliacija iki tvenkimo darbų buvo 40 %, po užtvarų pastaty-mo vieno iš jų defoliacija visai nepasikeitė, o kito padidėjo iki 55 %. Panašiai į gruntinio vandens lygio pakilimą reagavo ir I ardo medis Nr. 8  – jo defoliacija padidėjo nuo 20  % iki 40  %. Net griovio krante žemiau bermos augantys berželiai (Nr. 6 ir 7) liko gyvi praėjus 7 metams po pa-tvenkimo, tačiau jų defoliacija nuo 40 % ir 50 % padidėjo atitinkamai iki 70 % ir 75 %.

Visos tirtos medžių rūšys neigiamai reaguoja į gruntinio vandens lygio pakilimą, jeigu atku-riant natūralias hidrologines sąlygas pelkinėse buveinėse gruntinio vandens lygis vegetacijos sezono pradžioje pakyla virš dirvožemio pavir-šiaus. Į šį veiksnį jautriausiai reaguoja papras-tosios eglės, kurios žūsta per pirmuosius dvejus

81 pav. Plaukuotųjų beržų defoliacijos kaita 2007–2014 m.

125

metus po griovio patvenkimo. J. Ruseckas (2002) nurodo, kad eglės, pušies ir beržo sodinukai žūs-ta, kai vasarą jie būna užtvindyti atitinkamai 24, 29 ir 31 parą, o pavasarį, rudenį medžiai išlieka gyvybingi užtvindyti net 30–40 parų. Po Paislio griovio užtvenkimo Kamanų pelkėje, užlieja-moje pagriovio zonoje, vanduo virš dirvožemio paviršiaus laikosi 30–50 parų po vegetacijos pra-džios. Kartais gruntinis vanduo medžių šaknų zoną apsemia ir vasarą, atskirais metais, pvz., 2012 m. užliejimas tęsėsi visą vegetacijos sezo-ną. Paprastosios pušys tokiomis hidrologinėmis sąlygomis gyvavo 4–6 metus po griovio patven-kimo, kai kurios jų išliko gyvos dar ilgiau, plau-kuotieji beržai išgyveno 6 ir daugiau metų.

Jei gruntinio vandens lygis pelkinėse augavie-tėse paaukštinamas taip, kad vegetacijos sezono pradžioje jis slūgso arti dirvožemio paviršiaus, o per vegetacijos sezoną pažemėja iki 18–23 cm, tai daugeliu atvejų taip pat neigiamai veikia me-džių būklę. Tokiomis sąlygomis visų tirtų rūšių medžiai išgyveno visą tyrimų laikotarpį, tačiau 60  % medžių defoliacija padidėjo nuo 5  % iki

30 %, likusių medžių (pušų ir plaukuotųjų ber-žų) būklė, sprendžiant iš jų defoliacijos, nepasi-keitė. Pagal J. Rusecką (2002), nenusausintuose aukštutinio ir tarpinio tipo durpiniuose dirvo-žemiuose 94,7–97,2 % medžių šaknų yra susi-telkusios viršutiniame 20 cm storio horizonte, nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose šiame horizonte telkiasi 87,8–91,8  % šaknų. Todėl medžiai yra jautrūs hidrologinių sąlygų pokyčiams šioje zonoje. Durpiniuose dirvože-miuose slūgsantis gruntinis vanduo turi labai mažai ištirpusio deguonies, todėl šaknų zonos užliejimas gravitaciniu vandeniu iš esmės su-daro anaerobines sąlygas. Tokiomis sąlygomis smulkiosios šaknelės pradeda apmirti ir pūti. Tačiau skirtingos medžių rūšys nevienodai jau-trios šaknų zonos užliejimui. Šlapiose augavie-tėse tuo pačiu metu vyksta šaknų apmirimo ir regeneracijos procesai. Šio autoriaus teigimu, labiausiai regeneruoti šaknis sugeba beržai, an-trą vietą užima pušys, o eglės šaknis regeneruo-ja silpnai, tačiau sugeba išvystyti antrinę šaknų sistemą. Šią savybę jos išlaiko tik iki 40–45 m

Eglė prieš tvenkimo darbus (2007 m.). Jos defoliacija siekia apie 50 % (V. Grigaliūno nuotr.)

Ta pati eglė praėjus metams po tvenkimo darbų (2008 m.). Jos defoliacija siekia apie 75 % (V. Grigaliūno nuotr.)

126

amžiaus; pušys ir beržai regeneruoja šaknis bū-dami ir pribręstančio amžiaus. Tuo galima pa-aiškinti skirtingą tirtų medžių rūšių atsparumą gruntinio vandens lygio paaukštinimui, ilgalai-kiam, pasikartojančiam šaknų zonos užliejimui gravitaciniu vandeniu.

Išvados1. Tvenkimo efektyvumas aukštapelkėje pri-

klauso nuo užtvankų tipo, durpių suslūgimo ir jų mineralizacijos, vietos reljefo bei meteorolo-ginių sąlygų.

2. Aukštapelkės aukštaplynėje  – nedidelį ba-seiną turinčiuose grioviuose  – efektyviausias tvenkimo būdas yra polinių durpinių užtvarų įrengimas taip suformuojant užtvaros pylimą, kad vanduo aptekėtų užtvarą plačiai pasiskleidęs dirvožemio paviršiumi. Tokiomis užtvaromis gruntinio vandens lygis paaukštinamas maksi-maliai, užtvaros yra ilgalaikės, atsparesnės išplo-vimui, apžėlusios pelkių augalais, geriausiai dera prie aplinkos.

3. Įrengus tokias užtvaras didelį baseiną ir

vandens debitą turinčiuose grioviuose aukš-tapelkės šlaite, perteklinis vanduo pradeda tekėti šalia griovio, formuojasi paviršinės ir požeminės tėkmės, kurioms susikoncentravus vyksta linijinė erozija, kuri ilgainiui gali pa-didinti nuotėkį iš pelkinių buveinių. Tokiuose grioviuose turėtų būti įrengiamos iš metalo ar polichlorvinilo pagamintų spraustlenčių per-tvaros, per kurias perteklinis vanduo nutekėtų per spraustlenčių viršų griovio vagoje. Rąstinės pertvaros su geomembrana ne tokios ilgaamžės kaip polichlorvinilinės spraustlentės, vandens sulaikymą tokiose užtvankose garantuoja tik tinkamai įrengta geomembrana.

4. Gruntinio vandens lygį paaukštinus taip, kad šaltuoju metų periodu bei vegetacijos sezo-no pradžioje vanduo slūgsotų sulig dirvožemio paviršiumi arba iki 13 cm aukščiau jo, o šiltuo-ju metu laikytųsi iki 15 cm gylyje, neigiamai veikiama aukštapelkei nebūdingų augalų rūšių būklė – žūsta eglės, lazdynai, mažėja žaliųjų sa-manų danga, plinta kiminai, griovio slėnyje for-muojasi maisto medžiagų turtingesnė aplinka.

Pušis prieš tvenkimo darbus (2007 m.). Jos defoliacija siekia apie 55 % (V. Grigaliūno nuotr.)

Ta pati pušis praėjus 4 metams po tvenkimo darbų (2011 m.). Jos defoliacija siekia apie 85 % (V. Grigaliūno nuotr.)

127

smailiesiems kiminams (S. fallax) ir kai kurioms kitoms mezotrofinių augaviečių rūšims. Tai neigiamai veikia gailius (ledum palustre), šilsa-manes (pleurozium schreberi) ir kitas žaliąsias samanas.

PadėkaUž pagalbą ir patarimus atpažįstant sunkiai

identifikuojamas kiminų rūšis dėkojame Ilonai Jukonienei (Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas).

Ta pati pušis praėjus 4 metams po tvenkimo darbų (2011 m.). Jos defoliacija siekia apie 85 % (V. Grigaliūno nuotr.)

Akrotelmos vandeniui laikantis 3–50 cm žemiau pelkės paviršiaus, po griovio patvenkimo ben-drijos rūšių sudėtis kinta nedaug.

5. Didesni augalų dangos pokyčiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, pasireiškia ketvir-taisiais metais po tvenkimo ir vėliau. Vandens lygio pakėlimas palankus kupstiniams švyliams (Eriophorum vaginatum), spanguolėms (oxy-coccus palustris), smailialapiams kiminams (Sp-hagnum capillifolium), artimoje griovio aplin-koje  – pelkiniams žinginiams (Calla palustris),

LiteratūraArmolaitis, K., Vaičys, M., Raguotis, A., Kuberta-

vičienė, L., 1999: AB „Akmenės cementas“ teršalų poveikis miško ekosistemoms. – Kn.: ozolinčius, R. (sud.), Lietuvos miškų būklė ir ją sąlygojantys veiks-niai: 65–77. – Kaunas.

Балясова, Е. Л., 1974: Узменчивостъ уровенного режима болот верхового типа на европейской территории СССР.  – Kn.: Новикова, С. М. (red.), Вопросы гидрологии болот: 3–20. – Ленинград.

Basalykas, A. (ats. red.), 1958: Lietuvos TSR fizinė geografija, I. – Vilnius.

Eggelsmann, R. F., 1984: Annual ground water course in peatlands with different using.  – Procee-dings: 7th International Peat Congress. Dublin, Ireland 18–23 June 1984: 134–147.

Foss, P., 1998: National overview of the peatland resource of Ireland.  – Kn: o’leary, g., gormley, F. (reds.), Towards a conservation strategy for the bogs of Ireland: 3–20. – Dublin.

Ingram, H. A. P., 1978: Soil layers in mires: func-tion and terminology. – Journal of soil science, 29: 224–227.

Ivanov, K. E., 1981: water Movement in Mire-lands. – London.

Jarašius, L., 2015: Aukštapelkių augalų bendrijų ekologinio atkūrimo galimybės degradavusioje Aukš-tumalos pelkės dalyje ir išeksploatuotame durpyne. – Daktaro disertacija, Vilnius.

Joosten, H., Clarke, D., 2002: wise use of mires and peatlands. – Saarrijärvi.

Karazija, S., 1988: Lietuvos miškų tipai. – Vilnius. Kunskas, R., 1986: Lietuvos pelkių durpėdara ir

mineralizacija, jų klodų būklė. – Geografijos metraš-tis, 22–23: 40–58.

Lappalainen, E. (red.), 1996: Global Peat Resour-ces. – International Peat Society and Geological Sur-vey of Finland. – Jyskä.

Minkkinen, K., Laine, J., 1998: Long-term effect of forest drainage on the peat carbon stores of pine mires in Finland. – Canadian Journal of Forest Research, 28: 1267–1275.

Müller, E., Stierlin, H. R., 1990: Sanasilva Tree Crown Photos. – Birmensdorf.

Nusbaums, J., 2008: Preventing drainage influen-ce in the raised bogs. – Kn.: pakalne, m. (red.), Mire Conservation and Management in especially protec-ted areas in Latvia: 119–131. – Riga.

Ozolinčius, R., 1998: Lietuvos spygliuočiai: morfo-loginės struktūros transformacijos bei jas indukuo-jantys veiksniai. – Kaunas.

Paal, J. (red.), 2011: Estonian mires: inventory of habitats. – Tartu.

Paavilainen, E., Päivänen, J., 1995: Peatland Fores-try. Ecology and Principles. – Springer-Verlag.

Pakalne, M., Salmina, L., Seglinš, V., 2004: Vegeta-tion diversity of valuable peatlands in Latvia. – Jour-nal of International Peat Society, 12: 99–112.

Povilaitis, A., Taminskas, J., Gulbinas, Z., Linkevi-čienė, R., Pileckas, M., 2011: Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. – Vilnius.

128

Ruseckas, J., 2002: Miško ir drėgmės sąveika.  – Kaunas.

Ruseckas, J., Grigaliūnas, V., Stravinskienė, V., Gu-dienė, V., 2006: Kamanų pelkės hidrologinio režimo pažeidimo mastų dėl sausinimo darbų įvertinimas ir pasiūlymai pelkės harmoningo vystymosi atstaty-mui. – Baigiamoji ataskaita (rankraštis), Kaunas.

Ruseckas, J., Grigaliūnas, V., 2008: Effect of drain-blocking and meteorological factors on groundwater table fluctuations in Kamanos Mire. – Journal of en-vironmental engineering and landscape management, 16 (4): 168–177.

Salmina, L., Bambe, B., 2008: The effect of mana-gement on mire vegetation. – Kn.: pakalne, m. (red.), Mire Conservation and Management in especially protected areas in Latvia: 153–157. – Riga.

Van der Schaaf S., 2002: Bog hydrology.  – Kn.: Schouten, m. g. C. (red.), Conservation and restorati-on of raised bogs; geological, hydrological and ecolo-gical studies: 54–109. – Dublin.

Vidmantas, J. (red.), 1966: Lietuvos TSR durpynų kadastras. – Vilnius.

weber, C. A., 1902: Über die Vegetation und Entste-hung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta mit vergleichenden Ausblicken auf andere Hochmo-ore der Erde. Eine formationsbiologisch-historische und geologische Studie. – Berlin.

Žemaitis, M., 1937: Apypelkio upių tinklas. – Kn.: Kamanos. Geologiškai botaniška studija. Žemės ūkio akademijos metraštis, 10: 9–12. – Kaunas.