VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS

VIEŠOSIOS KOMUNIKACIJOS KATEDRA

Živilė Undraitienė

MAŽEIKIŲ RAJONO MIESTO IR KAIMO MOKYKLŲ PEDAGOGŲ IR

TĖVŲ POZITYVIOS KOMUNIKACIJOS SU VAIKAIS LYGINAMOJI

ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Integruotos komunikacijos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX050

Komunikacijos studijų kryptis

Vadovas (-ė) doc. dr. Sigita Burvytė

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė)

Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis

(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius)

Kaunas, 2020

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

SUMMARY ........................................................................................................................................ 5

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1.KAIMO IR MIESTŲ MOKYKLŲ PEDAGOGŲ IR TĖVŲ POZITYVIOS

KOMUNIKACIJOS APIBRĖŽTIS IR VAIKŲ RAIDOS YPATUMAI ..................................... 9

1.1. Pozityvi tarpasmeninė komunikacija ................................................................................ 9

1.2. Vaikų raidos ypatumai, pozityvi komunikacija ir teisinga motyvacijos saviugdos

strategija ....................................................................................................................................... 11

1.2.1. Vaikų fizinė raida ...................................................................................................... 13

1.2.2. Vaikų kognityvinė raida ............................................................................................ 15

1.2.3. Vaiko psichosocialinė raida ...................................................................................... 17

1.2.4. Vaikų smegenų raida ................................................................................................. 21

1.3. Tėvų pozityvios komunikacijos su vaikais raiška .......................................................... 22

1.4. Kaimo ir miesto pedagogų ir tėvų pozityvios komunikacijos su vaikais raiška .......... 25

2. ....... MAŽEIKIŲ MIESTO IR KAIMO MOKYKLŲ PEDAGOGŲ IR TĖVŲ POZITYVIOS

KOMUNIKACIJOS SU VAIKAIS RAIŠKOS TYRIMO METODOLOGIJA IR

REZULTATŲ ANALIZĖ ............................................................................................................... 29

2.1. Tyrimo metodologija ........................................................................................................ 29

2.2. Tyrimo rezultatai .............................................................................................................. 33

DISKUSIJA ...................................................................................................................................... 44

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 46

REKOMENDACIJOS .................................................................................................................... 47

LITERATŪRA ................................................................................................................................ 48

1 PRIEDAS ....................................................................................................................................... 51

2 PRIEDAS ....................................................................................................................................... 53

3 PRIEDAS ....................................................................................................................................... 58

3

SANTRAUKA

Darbe teoriškai pagrįsti raidos ypatumai ir pozityvios komunikacijos su pedagogais ir tėvais

svarba asmenybės raidai bei išryškinti pozityvios komunikacijos veiksniai.

Anketinės apklausos metodu buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – ištirti Mažeikių miesto ir

kaimo pedagogų ir tėvų pozityvios komunikacijos su vaikais raišką ir atlikti lyginamąją analizę.

Šiam tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai:

1. Teoriškai pagrįsti vaiko raidos ypatumus ir pozityvios komunikacijos su pedagogais ir tėvais

svarbą asmenybės raidai bei išryškinti pozityvios komunikacijos veiksnius.

2. Ištirti ir palyginti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais raišką.

3. Atlikti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais lyginamąją analizę.

Tyrimo objektas: Mažeikių rajono miesto ir kaimo pedagogų ir tėvų pozityvi komunikacija

su vaikais.

Atlikta statistinė duomenų analizė.

Tyrime dalyvavo 108 pedagogai ir 115 tėvų.

Empirinėje dalyje nagrinėjama Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų

pozityvios komunikacijos su vaikais raiška.

Svarbiausios empirinio tyrimo išvados:

1. Išanalizavus mokslinę literatūrą, išryškėjo tėvų ir pedagogų pozityvios komunikacijos su

vaikais svarba jų harmoningai raidai. Pozityvi tėvų ir pedagogų komunikacija su vaikais -

paremta vaikų pažinimu, pagarba vaikų autentiniam patyrimui ir norui pažinti juos supantį

pasaulį, kas tiesiogiai turi lemiančios reikšmės vaiko harmoningai raidai. Mokslinės

literatūros analizė išryškino šiuos tėvų ir pedagogų pozityvios komunikacijos veiksnius su

vaikais:

• tėvų ir pedagogų žinios apie vaikų raidą ir šiuolaikinį vaikų ugdymo(si) kontekstą,

kurios paremtos naujausiais moksliniais tyrimais;

• gebėjimas atpažinti problemines vaikų ugdymo(si) situacijas ir pritaikyti pozityvios

komunikacijos principus valdant sudėtingas vaikų ugdymo(si) situacijas.

4

2. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogai

komunikuodami su vaikais dažniausiai duoda patarimus vaikams per greitai ir ne didelė

dalis tiek kaimo, tiek miesto pedagogų pereina prie pasakojimų apie save, panaši dalis

pedagogų geba atspindėti mintį ir dar mažesnė dalis pedagogų bendraudami su vaikais geba

atspindėti jų jausmus ir suvokti atgarsį. Tyrimo metu neužfiksuota skirtumo tarp kaimo ir

miesto mokyklose besimokančių vaikų tėvų pozityvios komunikacijos.

3. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad kaimo mokyklose pedagogai turi glaudesnį,

artimesnį ryšį su vaiku lyginant su miesto mokyklų pedagogais. Ištyrus Mažeikių rajono

miesto ir kaimo mokyklų tėvų pozityvios komunikacijos raišką su vaikais nustatyta, kad

jaunesni tėvai labiau supranta savo vaiko nusivylimus ir nuoskaudas, o vyresni tėvai yra

labiau pakantesni savo vaikams ir tai išreiškia komunikuodami su vaikais.

5

SUMMARY

The thesis theoretically substantiates the peculiarities of development and the importance of

positive communication with educators and parents for personality development and highlights the

factors of positive communication.

Questionnaire survey method was used to investigate the expression of Mazeikiai city and

rural teachers and parents in positive communication with children and to carry out comparative

analysis. The objectives are:

1. To theoretically substantiate the peculiarities of child development and the importance of positive

communication with educators and parents for personality development and to highlight the factors

of positive communication.

2. To investigate and compare the expression of positive communication between children and

teachers of Mažeikiai district urban and rural schools.

3. To carry out a comparative analysis of positive communication between children and teachers of

Mažeikiai district city and rural schools.

Object of the research: Positive communication of children and teachers of Mazeikiai

district city and village.

Statistical analysis of data was performed.

108 educators and 115 parents participated in the study.

The empirical part deals with the expression of positive communication between children

and teachers of Mažeikiai district urban and rural schools.

The main conclusions of the empirical study are:

1. The analysis of the scientific literature revealed the importance of positive communication

between parents and educators with children for their harmonious development. Positive

parent-teacher communication with children - based on children's knowledge, respect for

children's authentic experiences and desire to explore the world around them, which is directly

relevant to the child's harmonious development. Analysis of scientific literature has highlighted

the following factors of positive communication between parents and educators with children:

• Parents 'and educators' knowledge of child development and the contemporary context of

children's education, based on the latest research;

6

• ability to recognize problematic childrearing situations and to apply the principles of positive

communication in managing complex childrearing situations.

2. The results of the research revealed that the teachers of Mažeikiai district urban and rural schools

usually give advice to children by quickly communicating with children and not many rural and

urban teachers pass on their stories, a similar proportion of teachers reflect their thoughts and even

less is able to reflect their feelings and reflect their feelings and feelings when communicating with

children. The study did not record any positive communication between parents of children in rural

and urban schools.

3. Analysis of the results of the research revealed that teachers in rural schools have a closer, closer

relationship with the child compared to teachers in urban schools. Examining the expression of

positive communication between parents in Mazeikiai city and rural schools with children, it was

found that younger parents are more aware of their child's frustrations and hurt, while older parents

are more tolerant of their children and express this when communicating with children.

7

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas. Lietuvoje vis didėja atskirtis tarp kaimo ir miesto mokyklų, kaimo

mokyklos dėl mažo darbo krūvio pedagogų nepakanka, o miestuose mokytojams krūviai per dideli,

kad pakankamą dėmesį spėtų skirti kiekvienam vaikui. Pasak buvusios švietimo ir mokslo ministrės

Jurgitos Petrauskienės: „Kiekvienos mokyklos, nepaisant to, kur ji yra – didelio miesto viduryje ar

mažame gražiame kaimelyje, pagrindinis tikslas –kad vaikui būtų sudarytos sąlygos įgyti kokybišką

išsilavinimą“ (Jankauskienė, 2018).

Švietimo ministerija 2010 – 2011 m. atlikto tyrimus apie Lietuvos švietimo sistemą, kurių

metu išryškėjo skirtumai tarp miesto ir kaimo mokyklų – kaimo mokyklose pagal suaugusiųjų

bendrojo ugdymo programas yra mažiau galimybių mokytis nei miesto mokyklose, o neformaliojo

ugdymo užsiėmimai vaikams sunkiai pasiekiami.

Miesto mokyklose didesnė dalis mokytojų turi aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, o štai

kaimo mokyklose didesnis neatestuotų pedagogų santykis lyginant su miesto mokyklomis. Kaimo

mokyklose mažiau mokinių gali naudotis vienu kompiuteriu lyginant su miesto mokyklomis, bet

didmiesčių mokyklų mokiniai turi geresnius pasiekimus pagal visus dalykus, kurie buvo tirti, t. y.

lietuvių kalbos, matematikos, gamtamokslinio ugdymo ir socialinių mokslų. (Paurienė, 2011).

Tačiau kad ir kokių aukštų mokslinių pasiekimų siektų mokyklos, svarbiausia kone

kiekvienos mokyklos tikslas, kad jų mokiniai būtų dori, žinotų savo vertybes, būtų savarankiški bei

atsakingi, o mokinio ir pedagogo bendravimas būtų paremtas pasitikėjimu, sąžiningumu bei

dėmesingumu.

Bendrojo ugdymo mokyklos tikslai yra ugdyti žmogaus dorovę, intelektą, jausmus, valią,

puoselėti žmogaus fizines ir dvasines galias, sveiką gyvenseną, suteikti jaunajai kartai išsilavinimą,

atitinkantį šiuolaikinį mokslo ir kultūros lygį. Visais laikais buvo ieškoma atsakymų kaip ugdyti

vaikus, kokiais principais, metodais, kas padeda jiems mokytis ir išmokti, kaip perduoti jiems žinias

ir šia tema mokslinius tyrimus atliko šie mokslininkai: M. Barkauskaitė, S. Burvytė (2012)

Iškyla problema – ar vienodai kaimo ir miesto mokyklose išugdomi dori, žinantys savo

vertybes piliečiai, ar kaimo ir miesto mokyklose pedagogai vienodai pozityviai bendrauja su

mokiniais, nes ir pačių pedagogų kvalifikacija ir užimtumas dažnai būna skirtingi. Būtent pozityvus

bendravimas su mokiniais ugdo jiems pasitikėjimą savimi, atjautos jausmą, galimybę patiems

atskirti kas yra gera, o kas bloga.

8

Tyrimo objektas: Mažeikių rajono miesto ir kaimo pedagogų ir tėvų pozityvi komunikacija su

vaikais.

Darbo tikslas. Ištirti Mažeikių miesto ir kaimo pedagogų ir tėvų pozityvios komunikacijos su

vaikais raišką ir atlikti lyginamąją analizę.

Uždaviniai:

1. Teoriškai pagrįsti vaiko raidos ypatumus ir pozityvios komunikacijos su pedagogais ir tėvais

svarbą asmenybės raidai bei išryškinti pozityvios komunikacijos veiksnius.

2. Ištirti ir palyginti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais raišką.

3. Atlikti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais lyginamąją analizę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės, metodinės literatūros ir dokumentų analizė, jos sisteminimas ir apibendrinimas.

2. Anketinė pedagogų ir tėvų apklausa.

3. Kiekybinis duomenų apdorojimas.

Tyrimo imtis. Tyrime dalyvavo 67 Mažeikių rajono miestų (Mažeikių, Sedos, Viekšnių)

mokyklų pedagogų, 41 Mažeikių rajono kaimo mokyklų pedagogų, 56 Mažeikių rajono miestų

tėvų, 59 Mažeikių rajono kaimo tėvų.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys ir jų skirsniai. Pirmojoje dalyje

nagrinėjama pozityviosios komunikacijos raišką, vaikų raidos ypatumai. Antrojoje dalyje

pirmiausia pateikiama tyrimo metodika, tyrimo rezultatai, išvados, rekomendacijos.

9

1. KAIMO IR MIESTŲ MOKYKLŲ PEDAGOGŲ IR TĖVŲ

POZITYVIOS KOMUNIKACIJOS APIBRĖŽTIS IR VAIKŲ

RAIDOS YPATUMAI

1.1.Pozityvi tarpasmeninė komunikacija

Viena didžiausių socialinių vertybių – gebėjimas komunikuoti, keistis informacija, jausmais,

mąstymo turiniu, o Lietuvos Respublikos terminų bankas šį žodį aiškina kaip: „komunikacija - (lot.

communicatio - pranešimas, perdavimas < communico - padarau bendrą, bendrauju): tarpasmeninis

arba grupinis žmonių bendravimas, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais. Šia veikla

domisi asmenybės ir socialinė psichologija, pedagogika“. Komunikacijos procesai yra nagrinėjami

įvairiais aspektais lingvistikoje, informatikoje, semiotikoje ir kitur. (Almonaitienė, 2007).

Gana plačiai yra vartojamas terminas bendravimas vietoje komunikacijos. Anot J.

Almonaitienės bendravimo sąvoka apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio keitimąsi

informaciją, suvokimą, sąveiką ir kitus santykius“ (Almonaitienė, 2007), tad galima sakyti, kad

komunikacija plačiąja prasme yra bendravimas. Bendravimas yra pagrindinis įrankis, padedantis

kurti santykius, juos puoselėti. Pozityvus bendravimas yra pozityvios tėvystės pagrindas

(Breidokienė, Ignatovičienė). Tai visą gyvenimą besitęsiantis sudėtingas vaiko auklėjimo procesas,

kurio metu vaiką lyg iš molio galima nulipdyti tvirta, drąsia, išmania, savimi pasitikinčia asmenybe.

1 pav. Priežastys, dėl kurių žmonės bendrauja

Sudaryta autorės, remiantis J. Almonaitiene, 2007.

10

Pasak M. Teresnevičienės, G. Gedvilienės: „Bendravimą skatina mūsų noras, kad kitas

žinotų tai, ką žinome mes, vertintų tai, ką vertiname mes, jaustų tai, ką jaučiame patys, ir nuspręstų

taip pat, kaip padarytume mes“ (Teresevičienė, Gedvilienė, 1999, p. 93). Bendravimu siekiame

įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Pozityvi komunikacija – bet kokia komunikacijos rūšis, sukelianti teigiamą atsakymą ir

veiksmus iš auditorijos į kurią ji nukreipta. Per pozityvią komunikaciją galima neigiamus jausmus

paversti teigiamais, todėl dažnai pozityvi komunikacija dar vadinama teigiama komunikacija.

Profesorė S. V. Jonova (2015) teigia, kad pozityvi komunikacija yra atvirkštinė

destruktyviajai –griaunančiai meilę, draugystę, santykius. Pozityvi komunikacija santykius padeda

kurti, skatina draugystę, meilę.

J. Mirivel (2012) yra vadinamas pozityvios komunikacijos modelio kūrėju ir teigia, kad

pozityvi komunikacija yra kaip menas, tačiau jo galima išmokti su sąlygomis, kad bus įdėta daug

darbo, drausmės, koncentracijos, kantrybės ir meilės.

2 pav. Pozityvios komunikacijos bruožai

Sudaryta autorės, remiantis O. A. Leontovič, 2014.

Apibendrinant galime teigti, kad komunikacijos dėka galime keistis informacija, jausmais,

mąstymo turiniu, o bendravimo sąvoka apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą,

keitimąsi informaciją, sąveiką ir santykius (Almonaitienė, 2007) tad plačiąja prasme komunikacija

yra bendravimas. Pozityvi komunikacija yra sudėtingas daugelio kintamųjų rinkinys, kuris, gyvai

11

bendraujant, turi stiprų teigiamą poveikį, yra efektyvi teigiamų emocijų sąveika. Šiame darbe bus

naudojama komunikacijos sąvoka.

1.2. Vaikų raidos ypatumai, pozityvi komunikacija ir teisinga

motyvacijos saviugdos strategija

Gebėjimas bendrauti – išreikšti žodžiais tai, ką nori pasakyti, suprasti kito kalbą, priimti

kitokią ar pritarti tokiai pačiai nuomonei. Ugdyti gebėjimą bendrauti niekada ne per anksti, nes ir su

mėnesio laiko kūdikiu bendraujame – kūdikis jau moka išreikšti emocijas savo nuotaikomis,

šypsena ar verkimu. Taip prasideda žmogaus komunikacijos ryšiai – emocijų, norų perteikimas.

Kelių metų vaikai jau per įvairią veiklą ar žaidimus išmoksta bendrauti su bendraamžiais,

vyresniais žmonėmis. Bendraujant su vaiku jis supranta, kad gali būti išklausomas, atsižvelgiama į

jo nuomonę, o tuo pačiu jis tenkina savo socialinius poreikius – saviraišką, savigarbą, bendrumą.

Vaikai išmoksta bendrauti matant kitus – tėvus, auklėtojus, brolius, seseris, jie kopijuoja jų elgesį,

emocijas, kūno kalbą, žodžius.

Vaiko raidos procese ypatingą reikšmę turi socializacija. Socializacijos proceso metu vaikai

išmoksta bendravimo grupėje, įgyja žinių, įgauna tam tikrų įgūdžių. Socializacija prasideda dar

šeimoje, o vaikui augant – iškyla poreikis ir socializuotis ir bendraamžių, vėliau – suaugusiųjų

gyvenime. A. Juodaitytė (2002) teigia, kad socializacija panašiai kaip ir ugdymas, eina kartu,

palikdami vaikui socialinį ir kultūrinį poveikį. Pagrindinės socializacijos priemonės – kalba,

bendravimo įgūdžiai, kuriomis naudojamasi norint įsilieti į visuomeninį gyvenimą.

Vaikų ugdymo(si) procese ypatingą vietą užima raida. Psichologė R. Žukauskienė teigia,

kad raida – tai „besitęsiantis, nuolat vykstantis funkcinių savybių kitimo procesas“, kurio metu

vaikas auga ir kečiasi (2012, p.16).

Aptardami su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, ugdydami vaikus, pozityviosios tėvystės

šalininkai (Burvytė, Ralys, 2012, p.30), teigia, kad būtent ankstyvuoju raidos laikotarpiu – ypatingai

vaikystėje vaikai turėtų patirti kuo įvairesnių potyrių, tačiau jie neturėtų vaiko žaloti nei fiziškai, nei

morališkai. Patirti nauji potyriai neturi trikdyti natūralios vaiko raidos, tiek emocinėje, tiek

protinėje, fizinėje ar socialinės asmenybės raidoje. Būtent tėvai ir ugdytojai turi užtikrinti, kad būtų

tam sudarytos palankios sąlygos. Tėvai privalo reaguoti bei atpažinti besikeičiančią vaiko raidą bei

keisti savo ir vaiko elgesį sudarant galimybes tinkamai išspręsti raidos problemas. Tie tėvai, kurie

susipažinę su S. Freud psichoanalitine vystymosi teorija, E. Erikson psichosocialinio vystymosi

12

teorija, Skinner – bihevioristinė teorija ar J. Piaget kognityvinio vystymosi teorija gali jas pritaikyti

tinkamam raidos problemų sprendimams per pozityvų ugdymą. Pozityvaus ugdymo šalininkai,

edukologijos srities atstovai aptardami vaiko vystymąsi ir pozityvų ugdymą dažniausiai aptaria

sociokultūrinę, kognityvinę, psichoanalitinę, psichosocialinę teorijas. Kalbėdami apie vaiko

vystymą ir pozityvų jo ugdymą, edukologijos srities atstovai (Mokevičienė (2008), Burvytė (2012),

Ralys (2012) ir kt.) dažniausiai aptaria psichoanalitinę, psichosocialinę, kognityvinę, bihevioristinę

ir sociokultūrinę teorijas.

Anot M.Vanderbruk (2019), vis dažniau visuomenėje kalbama apie tai, kad vaikų netinkamo

elgesio priežastis yra tėvų tėvystės įgūdžių stoka. Kuo vaikas jaunesnis – tuo tėvų daroma įtaka

vaikui yra stipresnė ir tuo svarbiau pasirūpinti vaiko saugumu, o kuo vaikas auga didesnis – tuo

labiau reikia leisti mokytis pasirūpinti pačiam savimi. Vaikui augant pozityvi tėvystė pasireiškia

tuo, kad tėvų rūpestis ir saugumo užtikrinimas turi keistis į edukaciją, kad vaikai patys mokėtų

pasirūpinti savo laime: fizine ir emocine gerove.

Svarbiausia, kad tėvai suvoktų ir supratų savo vaidmenį skirtingais vaikų raidos etapais, nes

galutinis tikslas yra padėti užaugti žmogui, kuris turi savo raktą į kokybišką gyvenimą ir tik jis

vienas galėtų kontroliuoti savo gyvenimą.

Pagrindinė vaiko raida susideda iš keturių sričių: fizinės raidos, kuri apima kūno keitimąsi,

motorinius gebėjimus (ištvermę, greitį, lankstumą, stiprumą); emocinės raidos, kuri apima įvairias

emocijas; bei socialinės raidos, kuri apima visą asmenybę ir tarpusavio santykius su kitais

žmonėmis; bei pažintinės arba kitaip kognityvinės raidos, kuri apima vaiko mąstymą bei kalbą.

Psichologė R. Juknevičienės (2012), teigia, kad jei tėvai išmanytų detalią vaiko raidą

kiekvienu amžiaus tarpsniu, tai jie galėtų nesudėtingai patikrinti, ar vaikas vystosi sveikai, ar jo

branda neatsilieka, tačiau kaip ir kiekvienas vaikas yra skirtingas, taip ir jo vystymasis taip pat

vyksta individualiai. Kiekvieno vaiko raida individuali, tačiau tėvai gali palyginti su nustatytomis

vidutinėmis vaiko raidos stadijomis, dėsningumais, bet, žinoma, vertinti reikia kritiškai. Normalu,

jei 12 mėnesių vaikas savarankiškai nevaikšto, negalima teigti, kad jo raida yra sutrikusi, tačiau 14

mėnesių vaikas jau turėtų vaikščioti, tad tokiu atveju jau tėvams rekomenduojama dėl vaiko raidos

pasikonsultuoti su specialistais.

Tėvai, išmanydami vaiko raidos dėsningumus, turi galimybę ugdyti vaiką visokeriopai, o

sukurdami palankias sąlygas fizinei raidai – gali ugdyti vaiko fizines galias. Pasak S. Burvytės

(2012) ypatingai svarbu, kad tėvai išmanytų vaiko pažintinės raidos dėsningumus, nes taip jie turi

galimybę sukurti vaikui tokią aplinką, per kurią jie patirtų kuo daugiau potyrių per įvairius savo

jutimus (uoslę, klausą, skonį, regą), taip pat lavinti vaiko atmintį, kalbą bei mąstymą. Taip pat

13

svarbu, kad tėvai išmanytų ir psichosocialinę sferą, taip geriau suprasdami savo vaikų emocijas

pagal amžių bei suteikdami sąlygas vaikų teigiamam santykiui su socialine aplinka.

Skirtinguose amžiaus tarpsniuose vyksta skirtinga vaiko raida kiekvienoje sferoje, todėl

tėvai domėdamiesi vaiko raida gali svariai prisidėti prie pozityvaus vaiko vystymosi, nes tam

tikruose amžiaus tarpsniuose vaiką galima nukreipti reikiama linkme, orientuoti į tam tikrus

gebėjimus.

Vaiko raidoje išskiriamos trys sferos – tai pažintinė, fizinė ir psichosocialinė, bet negalima

skatinti kiekvienos sferos atskirai, reikia visoms sferoms tolygiai paskirstyti dėmesį (3 pav.).

3 pav. Vaiko raidos sferos

Vaiko mąstymas, gebėjimas išmokti naujus dalykus ir net kalbėjimo įgūdžiai priskiriami

pažintinei raidai. Vaiko emocijos, socialinė sąveika susijusi su psichosocialine raida, fiziniai

gebėjimai – su fizine raida. Kintant vaiko raidai skirtingu laiku vaikas gali įgyti naujus įgūdžius ir

taip tobulėti (žr. 1 priedas). Toliau bus aptariama vaikų fizinė raida skirtingais amžiaus tarpsniais

1.2.1. Vaikų fizinė raida

Vaiko fizinė raida susideda iš judėjimo įgūdžių, kūno augimo ir smegenų vystymosi. 2-4

metų vaikas geba šokinėti ant vienos kojos, nušokti į tolį 3 metrų atstumą, taip pat turi gerą

14

pusiausvyrą bei koordinaciją, geba važiuoti triratuku, o gali išmokti ir važiuoti dviračiu. 3-4 metų

amžiaus vaikai lengvai lipa laiptais, kopėčiomis.

Mokyklinio amžiaus vaikai (7 – 11 metų) jau geba energingai sportuoti bei įgyti naujų

įgūdžių, taip pat turi tvirtą koordinaciją. Fiziškai kūnai nenustoja keistis – kūnas nuolatos auga, o jo

proporcijos panašėja į suaugusio žmogaus. Smulkioji motorika tampa gerai išvystyta. 8-10 metų

vaikai gerai išlaiko pusiausvyrą, koordinuoja judesius, o raumenys labai stiprūs ir jie gali užsiimti

gimnastika, žaisti krepšinį ar regbį. Smulkieji motoriniai įgūdžiai leidžia žmogui išmokti rašyti.

Individualūs rašymo skirtumai atsiranda dėl raidos atsilikimo, instrukcijos kokybiškumo ir kt. 6-7

metų vaikai laiko rašiklį taip kaip suaugusieji. Rankų pirštų kaulėjimo procesas baigiasi tik sulaukus

9-11 metų, o riešų kaulų tik sulaukus 10-13. Rašymas dar priklauso ir nuo regėjimo. 5-7 metų vaikų

akis nėra visiškai išsivysčiusi, todėl vaikas dar ne visada gali gerai suvokti raides, jų pasvirimo

kampą ir dydį. Dažnai mergaitėms geriau negu berniukams sekasi atlikti smulkiosios motorikos

užduotis: greitai paspaudžia mygtuką, įsijungus elektros lemputei, be to jos greičiau sudeda taškus į

apskritimus, greičiau barbena, veria karolius, kopijuoja raides. Berniukai geriau atlieka užduotis,

kurioms svarbi regėjimo kontrolė.

Šiame amžiuje vaikų fizinė raida gali turėti gana didelius individualius fizinius skirtumus

tarp individų. Šie skirtumai gali būti susiję su vaiko lytimi, etnine kilme, genetika, hormonais,

mityba, aplinka ar ligomis. Fizinės brandos tempai skiriasi: dauguma mergaičių prieš paauglystės

pradžią pasireiškiantį augimo pagreitėjimą patiria vidutiniškai 9-10 metų amžiuje, tuo tarpu

berniukai – 11-12 metų amžiuje (Siegel, Bryson, 2018). Per metus vaikai paauga maždaug 5-7,5

cm, o masė padidėja 3,5 kg. Taigi, per visą viduriniosios vaikystės laikotarpį vaikų masė

padvigubėja. Jie išnaudoja daug energijos, todėl jiems reikia daug maistingųjų medžiagų. Iki lytinės

brandos beveik visos mergaitės mažesnės už berniukus, bet prasidėjus lytiniam brendimui jos tampa

gerokai aukštesnės negu to paties amžiaus berniukai, nes berniukų lytinis brendimas prasideda

keletą metų vėliau.

Vyresniojo amžiaus vaikams (12 – 18 m.) būdingas staigus augimo šuolis, kūno formų ir

proporcijų pasikeitimas, susiformuoja seksualiniai požymiai bei atsiranda seksualinis potraukis.

Taip pat šiuo laikotarpiu vaikai susiduria su naujais asmeninės higienos poreikiais, tokiais kaip

menstruacijų paketai, skustuvai. Mergaitėms fiziologinis lytinis brendimas vyksta 8-13 metais, o

berniukų – 9-14 metų. Toliau vystosi abu didieji smegenų pusrutuliai. Per anksti bręstančios

mergaitės patiria daug streso, nes reaguoja į nemalonų bendraamžių spaudimą ir patiria bendravimo

su bendraamžiais sunkumų. Tuo tarpu anksčiau bręstantys berniukai jaučiasi kitaip, jie būna

patenkinti savo išvaizda. Tačiau vėlyvas berniukų brendimas laikomas prasto prisitaikymo ir

negatyvaus savęs vertinimo rizikos veiksniu (Laitinen-Krispijn, 1999).

15

1.2.2. Vaikų kognityvinė raida

Laikotarpis tarp 2 ir 6 metų vaiko gyvenime vadinamas žaidimų metais, ir nors žaidžiama

iki pat senatvės, tačiau daugiausiai žaidžiama būtent šiame laikotarpyje. Būtent žaisdami tokio

amžiaus vaikai įgyja vis naujų sugebėjimų, vertybių, įgūdžių, socialinės patirties, o spręsdami

sudėtingas užduotis ugdo savo motorinius sugebėjimus, žaisdami – žodžiais ir mintimis lavina savo

protą. Vaikai žaisdami su vaidmenimis įsisąmonina socialiai priimtinas moralės taisykles ir elgesio

normas. Ankstyvojoje vaikystėje galimybė žaisti kartu su kitais vaikais yra svarbesnė už formalų

vaiko lavinimą ar suaugusiojo vadovavimą (Žukauskienė, 2012). Vaikų turimas minčių supratimas

yra kognityvinės raidos pagrindas. Tyrėjai nustatė, kad pirmuosius kelerius gyvenimo metus vaikai

tiki, jog pasaulis yra analogiškas jų patyrimui, tačiau dauguma 5 metų vaikų sugeba teisingai atlikti

minčių teorijos tyrimais paremtas užduotis ir sprendžia jas taip pat, kaip spręstų jas suaugusieji.

Maždaug 4 metų vaikas pradeda suprasti, kad žmonių mąstymas, įsitikinimai ir troškimai lemia jų

elgesį. 1985 metais S. Baron-Cohen, A. M. Leslie ir U. Frith paskelbė tyrimų rezultatus, kurie rodė,

kad autizmo simptomų turintys vaikai nenaudoja minčių teorijos, jiems labai sunku suprasti kito

žmogaus įsitikinimus. Kiti tyrimai taip pat patvirtino, kad asmenys, kuriems diagnozuotas autizmas,

nesugeba suprasti kitų žmonių psichinių būsenų, nesugeba suprasti ką galvoja kiti žmonės.

Talentingo vaiko nepriverčia pasitraukti iškilę sunkumai, jis nesudėtingai susitvarko su

pažintiniu neapibrėžtumu. Jam patinka spręsti sudėtingus uždavinius ar imtis ilgalaikes užduotis.

Gabus vaikas nuo kitų skiriasi gebėjimu koncentruoti dėmesį ir atkakliai siekia tikslo. Talentingam

vaikui svarbiau pabaigti kokią nors užduotį, nei eiti pietauti. Gabūs vaikai priklauso psichologinės

rizikos grupei ir dėl vidinių ir dėl situacinių veiksnių, kurie gali sąlygoti tarpasmeninius ir

psichologinius sunkumus (gali atmesti tėvų ar bendraamžių nuomonę; nesusiderina su kitais;

nesivaržo - gali nesilaikyti etiketo taisyklių; sunkiai suvokia tai, kas nepagrįsta logika: jausmus,

tradicijas, tikėjimu paremtas tiesas).

Ankstyvuoju vaikystės periodu (2 – 4 m.) vaikai gali sudėlioti dėlionę ar nupiešti žmogų,

taip pat geba kalbėti sakiniais, reikšti mintis savais žodžiais bei užduoda klausimus ar net dalyvauja

diskusijose. Taip pat tokio amžiaus vaikai žino kas jiems patinka/nepatinka, tačiau negali atlikti

loginių uždavinių, supranta tik priežasties – pasekmės ryšį, kurį gali pats fiziškai atlikti.

Mokyklinio amžiaus vaikų intelektinė raida toliau tobulėja ypatingai ties kalbiniais

gebėjimais – labai išsiplečia žodynas, gali užduoti faktinius klausimus, taip pat tobulėja loginis

mąstymas, dėmesys, atmintis, plečiasi vaizduotė. Tokio amžiaus vaikams patinka atlikti užduotis,

kurios turi apčiuopiamus rezultatus. Pradeda suvokti, kad egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis.

16

Mokyklinio amžiaus vaikai labai noriai dalyvauja grupiniuose žaidimuose ypač tuose,

kuriuose reikia panaudoti stambios motorikos įgūdžius: metant ar gaudant kamuolį. Šiuo laikotarpiu

mažėja vaiko egocentrizmas, nes gerokai prasiplečia vaiko sugebėjimas įsivaizduoti save kito

vietoje ir suprasti kito žmogaus požiūrį. Vaikai vis daugiau bendrauja su bendraamžiais,

bendraudami lygina savo nuomonę su bendraamžių nuomone, todėl asmeninės problemos

išsprendžiamos vis teisingiau. 7-12 metų vaikai jau geba klasifikuoti: pvz. jie atskiria baltus

rutuliukus nuo rudų ir net supranta, kad jie visi priklauso vienai rutuliukų klasei. Vaikai pradeda

suprasti, kad tarp atskirų kategorijų egzistuoja hierarchiniai ryšiai. Pvz. visi apelsinai priklauso

vaisių kategorijai, o visas maistas-valgomųjų daiktų kategorijai. Be to vaikai pradeda suvokti, kada

atskiros objekto ypatybės gali priklausyti daugiau negu vienai kategorijai, visi vaisiai priklauso

maisto kategorijai. Vaikas pripažįsta, kad bananai gali priklausyti natūralaus ir saldaus maisto

kategorijai, o duona priklauso pagaminto ir grūdinio maisto kategorijai.

Mirties, kaip negrįžtamo dalyko, sąvoką supranta tik 9 metų ar vyresni vaikai. 6-11 metų

vaikai labai domisi mirtimi ir gali susikurti įvairiausių baimių (pvz. nesėda ant priekinės

automobilio sėdynės arba atsisako kokio tai maisto), paprastai tos baimės praeina augant.

Daugelio vaikų pajuokavimai mokykliniame amžiuje pagrįsti žodžių daugiareikšmingumu: kodėl

krokodilas yra žalias (todėl, kad nevirtas). Augant tokie pajuokavimai vis populiarėja. Kad suprastų

tuos pajuokavimus vaikai turi suprasti, kad žodžiai turi kelias reikšmes, bei sugebėtų pereiti nuo

vienos reikšmės prie kitos.

Savikontrolė ir savireguliacija būtinai turi būti gerai išsivysčiusi, kad vaikas galėtų spręsti

įvairias sudėtingas problemas. Vaikas turi išmokti greito ir veiksmingo informacijos apdorojimo, o

savo atmintyje turi gana ilgai išlaikyti informaciją, kad gebėtų ją įvertinti ir išsaugoti, o nereikalingą

ar netinkamą atmesti. Šie psichiniai procesai sujungiami ir vadinami vykdomosiomis funkcijomis.

Kitaip tariant terminas „vykdomosios funkcijos“ apima kognityvinius procesus tokius kaip

planavimas, darbinė atmintis, dėmesys, problemų sprendimas, žodinis argumentavimas, slopinimas,

protinis lankstumas, kelių užduočių vykdymas vienu metu, veiksmų inicijavimas ir priežiūra.

Psichologai, tyrinėjantys atmintį, nurodo du jos aspektus. Pirmasis – atminties galimybės , t.

y. kiek informacijos subjektas gali išlaikyti atmintyje ir ar ilgai ji gali būti išsaugota. Antrasis –

metaatmintis, apimanti sugebėjimą įvairiais metodais atsiminti informaciją. Metaatmintis – tai savo

atminties žinojimas ir jos kontroliavimas. Viena iš pagalbinių atminties priemonių yra kartojimas,

paprastai vyresni vaikai tą naudoja kur kas dažniau negu maži: daugelis 6 metų vaikų nekartoja to,

ką reikia įsiminti, o 10 metų kartoja nuolat. Kita priemonė yra temų grupavimas į kategorijas, trečia

priemonė – pagrindinių taisyklių, o ne atskirų pavyzdžių įsiminimas. Viduriniosios vaikystės metu

vis labiau vaikai sugeba susikoncentruoti į tai kas svarbu ir nekreipti dėmesio į trukdžius.

17

Vyresniame vaikų amžiuje (12 – 18 metų) vaikų pokyčiai kognityvinėje raidoje yra

įspūdingi, jie jau sugeba logiškai mąstyti, daryti išvadas, palyginti galimus dalykus su esamai. Jau

tokio amžiaus vaikai pradeda galvoti apie ateitį – karjerą, o kartais jau ir pasirenka ją.

Paauglystėje pažinimo procesas labai įvairus ir priklauso ne tik nuo aplinkos ir genetinių

veiksnių, bet ir nuo pačių vaikų ir paauglių pasirinkimo, t.y. iš esmės patys vaikai ir paaugliai yra

savo raidos „prodiuseriai“ (kūrėjai) (Lerner, 2002). Paaugliai dažnai taiko kai kurias streso įveikos

strategijas, jos yra nelogiškos, bet padeda paaugliams įveikti baimes: kai kurie žiūri siaubo filmus ar

kitas žiaurias smurtines mirties scenas, žaidžia kitus naikinančius kompiuterinius žaidimus; kiti

paaugliai dėl mirusio artimo žmogaus taiko atsiribojimą, kuria įvairius planus, fantazijas, tai padeda

sumažinti jų pažeidžiamumo jausmą; arba slopina asmeninius jausmus, tarytum jis ir taip jau prie

mirties, tad nėra ko jos bijoti. Tėvai ir mokytojai turėtų suprasti, kad mirusiųjų gedi ne tik

suaugusieji, bet ir vaikai ir jiems padėti išreikšti savo jausmus tinkamu jiems būdu.

1.2.3. Vaiko psichosocialinė raida

Tėvystė – įdomi emocinė patirtis, tačiau kartu tai sekantys didžiuliai išbandymai. Tėvams

nėra lengva savikritiškai pasižiūrėti į savo reakcijas iš šono ir jų poveikio galią skirtingais vaikų

raidos etapais. Psichoterapeutas K. Bernhardt (2018, p. 56) pateikia tokį pavyzdį: „Įsivaizduokite

vienų metų vaikas sėdi viduryje kambario ir žaidžia kubeliais. Mama sėdi kambario pasienyje ir

atsipalaidavusi stebi savo vaiką. Staiga į kambarį įbėga didelis, vaikui nepažįstamas šuo ir artinasi

prie jo. Pirmiausiai, ką darys pastebėjęs šunį vaikas, tai pažvelgs į mamą. Ne pati situacija, o

mamos elgesys šią minutę nuspręs, ar vaikas išsigąs, ar vedamas smalsumo stvers šunį. Jei vaikas

mamos veide išvys baimę, jis ją perims ir labai greitai pradės verkti. Jei matys besišypsančią ir

atsipalaidavusią mamą, vadinasi, nėra jokio pavojaus ir jis gali be baimės paliesti šunį ir susipažinti

su juo.“ Tokį procesą valdo vadinamieji veidrodiniai neuronai, kuriuos turi visi žmonės. Jie mums

padeda nuo mažens atspindėti artimųjų elgesį, ir taip išmokstame, kas yra gerai, o kas blogai. Tai ir

yra priežastis, kodėl, pvz. vaikai, kurie namuose augo kartu su šunimi ir su juo daug žaidė, labai

retai turi fobiją šunims.

Žmonės genetiškai užprogramuotas turi dvi baimes – tai baimė aukščiui ir triukšmui. Visos

kitos baimės yra per gyvenimą įsimintini poelgiai, iš kurių dauguma įsimenami per pirmus šešerius

metus (Bernhardt, 2018).

Žmogaus smegenų veikla tokia sudėtinga, kad ji ką išmoksta gali ir pamiršti. Žmogaus

niekas negali priversti mėgdžioti elgesio, jei dėl jo jis nesusikurs tokio gyvenimo, kokio nori.

18

Remdamiesi šiuolaikiniais smegenų tyrimais galime teigti, kad yra daug metodų, kuriais galima

išmokti keisti savo elgesį. „Išmokti“ neuronine prasme reiškia, kad kai žmogaus smegenyse

susidaro daug sinapsių, kurių dėka galima elgtis automatiškai, pvz., kai vaikai pasielgia netinkamai,

tėvai automatiškai reaguoja ramiai ir sugeba atspindėti vaiko jausmą bei būseną: „jautiesi

susirūpinęs, nes draugas nepriėmė į žaidimą?“. Kad tėvai sugebėtų taip sureaguoti turi daug

padirbėti su savimi. Kiekvieno žmogaus vaikystės patirtis lemia tai, kokie tėvai jie yra ir kiek,

įvertinę situaciją, sugeba keistis, atsižvelgiant į vaiko amžių ir raidos ypatumus. Baimė keistis

dažniausiai atsiranda tiems žmonėms, kurių tėvai rodė panašų elgesį. Tai tokie tėvai, kurie ištisus

metus vengė keisti darbą, nors jis nepateisino jų lūkesčių, arba gyveno kartu dėl vaikų, nors jau

seniai jų santuoka buvo nieko daugiau, tik sąjunga be meilės. Dabar vaikai, stebėdami savo tėvus

per veidrodinius neuronus mokosi tam tikrų elgesio pavyzdžių ir juos išsaugo sinapsėse.

Ikimokyklinio amžiaus (3 – 6 m.) vaikams ugdosi charakterio bruožai ir pasitikėjimas

savimi bei kitais, esančiais už šeimos ribų. Vaikai įgyja nepriklausomybę ir savikontrolę, mokosi

perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti bendraamžių rate. Tenkindami savo smalsumo poreikį, tyrinėdami ir

eksperimentuodami savo aplinkoje mokosi pažinti juos supantį pasaulį, suprasti savo elgesį ir

atpažinti emocijas. Jų žodynas plečiasi, sakinių struktūra tobulėja, vaikai mokosi suprasti kitus ir

aiškiai reikšti mintis bei kritiškai mąstyti (Burvytė, 2013). Šiuo laikotarpiu jau atskiria liūdnus ir

linksmus žmones nuotraukose, mokosi atpažinti savo emocijas, išreikšti jas žodžiais. Ankstyvajame

vaikystės amžiuje vaikai labai naudoja įvardį „aš“, „man“, mėgsta fantazuoti ir žaisti vaizduotės

žaidimus, reikalauja nemažai suaugusiojo dėmesio, tačiau jau pradeda atsižvelgti ir į kitų poreikius

ir jausmus, mokosi dalintis daiktais, taip pat mėgsta žaisti kartu su kitais vaikais. Pradeda

pamėgdžioti tėvus, gali pabūti atskirai nuo tėvų, atpažįsta žmones iš artimiausios aplinkos, taip pat

gina save, stengiasi gauti paskatinimą, išvengti bausmės.

Mokyklinio amžiaus (7 – 11 metų) vaikams ypatingai svarbi draugystė su bendraamžiais ir

mokykla. Tad šio amžiaus vaikams nesėkmė mokykloje ar bendraamžių atstūmimas atrodo kaip

visiška katastrofa. Dalis vaikų susidoroja su šia problema, jiems sekasi mokykloje ir tarp

bendraamžių, kitiems vaikams padeda šeima išspręsti kylančias problemas.

Šio laikotarpio pradžia sutampa su vaiko 7-erių metų vystymosi krize, kurią lydi įtampa,

stresas, sumaištis. Šiam amžiaus tarpsniui priskiriamas meistriškumo jausmo formavimasis,

bendravimo įgūdžių bei taisyklių įvaldymas. Vaikai mokosi bendradarbiauti tarpusavyje, atsakingai

dirbti grupėje, atskirti teisingą informaciją nuo neteisingos, saugią situaciją nuo pavojingos.

Pradinukai įtvirtina kritinio mąstymo įgūdžius. Šis laikotarpis yra intensyvaus vaiko asmenybės, jo

savivertės ir savivaizdžio formavimosi periodas. Vaikas jau geba žymiai daugiau ir jo socialinis

laukas plečiasi sparčiau negu ikimokykliniame amžiuje (Burvytė, 2016). Mokyklinio amžiaus

19

vaikai pradeda jau demonstruoti savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi, tačiau kartais būna ir

atvirkščiai – pasielgia labai neprotingai. Šio amžiaus vaikai mėgsta patikti suaugusiems, atpažįsta ir

įvardina savo jausmus, suvokia taisyklių prasmę ir stengiasi jų paisyti. Aktyviai dalyvauja

socialiniame gyvenime, bendruomenės veikloje, mėgsta būti tarp draugų, žaisti su savo lyties

bendraamžiais, tačiau gali pabūti ir vienas. Šiuo laikotarpiu vaikai mokosi pasiekti tikslo ir varžytis,

mėgdžioja tos pačios lyties suaugusiuosius.

Mokyklinio amžiaus vaikai darosi savarankiškesni ir siekia būti mažiau priklausomi nuo

tėvų (patys pradeda tvarkytis, išmoksta buitinių dalykų ir kt.), tačiau tuo pat metu didėja

bendraamžių įtaka. 6-12 metų vaikams svarbiausia žaidimai su draugais bei kovos su menamais

priešais. Daugeliui vaikų pradeda būti priklausomi nuo savo bendraamžių, yra nelaimingi, jeigu

neturi draugų, tačiau ir juos renkasi jau reikliau. Bendraamžių grupėse susiformuoja normos, pagal

kurias vaikai arba priimami, arba ne į grupę. Jau 9-10 metų vaikas suvokia, kad grupės normos yra

tokios pat svarbios (gal net svarbesnės) kaip ir tėvų. Siekdamas pelnyti bendraamžių teigiamą

įvertinimą vaikas gali nuolat vaidinti klasėje juokdarį, herojų ar snobą. Vaikų visuomenėje svarbios

taisyklės, kurios reguliuoja vaikų elgesį. Be to jie išmoksta slėpti savo jausmus, kad atrodytų tvirti ir

kompetentingi (Salisch, 2001). Vaikai, klausantys mokytojų yra pašiepiami, pajuokimas ir

erzinimas turi didelį poveikį, ko pasėkoje vaikai stipriai keičia savo elgesį siekiant nepažeisti

priimtų visuomenėje normų. Šiame amžiaus tarpsnyje būdingas heteroseksualinis pobūdis, kai pvz.

visi penktokai berniukai nekenčia visų penktokių mergaičių. O tuomet jeigu Tomas ir Eglė mielai

leidžia laiką kartu, mokykloje jie tą slepia arba netgi vienas kitą niekina, matant bendraamžiams.

Dažnai vaikai sukuria savo klubus, atsiskirdami nuo suaugusių įtakos. Tie klubai padeda vaikui

save įsivertinti, išmoko bendravimo su kitais.

Svarbūs artimi draugai. Su jais vaikai gali būti atviresni ir gauti iš jų paramos. Artimais

vadinami draugai jeigu apklausos būdu abudu pasirenka vienas kitą. Jie padeda vienas kitam spręsti

konfliktines situacijas, nors taip pat ir pešasi, skiriasi bei taikosi. Su artimiausiu draugu dalijamasi

fantazijomis ir nebijoma, kad bus išjuoktas. Vaikas, sunkiai užmezgantis artimą draugystę, kuri

suteiktų emocinį artumą ir draugystę, jaučiasi vienišas. Bendraamžių atstumti ar į bendras veiklas

neįtraukiami vaikai tampa socialiai bejėgiai, visada tikisi atstūmimo ir nebando siekti naujų ryšių,

inicijuoti naujų kontaktų. Vaikas bendraamžių atstūmimą išgyvena labai skausmingai. Kuo ilgiau jis

trunka, tuo didesnę neigiamą įtaką jis daro vaikui ir jo įsitraukimui į mokyklinę akademinę veiklą.

Vaiko atstūmimas kartais įgauna labai skaudžias bendraamžių elgesio formas. Fizinę ir psichologinę

jėgos pusiausvyra turintis asmuo gali atstumti savo bendraamžį tyčia siekdamas įskaudinti, įžeisti

kitą žmogų. Patyčios būna tiesioginės, kai vaikas skaudinamas atvirai ir netiesioginės, kai vaikas

skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Pagrindinis veiksnys, kuris smarkiai žaloja vaiko

20

psichinę sveikatą, yra patyčios. Tai trukdo vaikui saugiai jaustis tiek mokykloje, tiek namuose, tiek

gatvėje. (Žukauskienė, 2012). Užtrukęs ilgalaikis emocinis smurtas palieka negatyvius pėdsakus

asmenybės raidoje, taip pat pažeidžia fizinę bei emocinę vaiko sveikatą.

Paauglystė (12 – 18 metų, tačiau kai kurie mokslininkai ribas praplečia nuo 9 iki 22 metų)

yra traktuojamas kaip atskiras gyvenimo etapas, kurio metu vaiko gyvenime daug kas keičiasi:

aktyvėja fizinė branda, atsiranda savo ir kitų lytiškumo suvokimas, užmezgami ir palaikomi

intymūs santykiai, atsiranda nepriklausomybė nuo savo šeimos. (Žukauskienė, 2012). Vyresniajame

vaikystės amžiuje dauguma paauglių mėgsta socialines veiklas, nori būti pripažinti ir įvertinti tarp

bendraamžių, užmezga intymias draugystes, konfliktuoja su tėvais.

Tai yra pats sunkiausias laikas ir tėvams ir pedagogams, ir, be abejo, patiems paaugliams,

kurie turi išgyventi chaosą savo kūne, prote ir jausmuose. Paaugliams yra labai sunku šiuo

laikotarpiu, nes vyksta perėjimas iš vaikų pasaulio į suaugusiųjų. Šiuo laikotarpiu tenka priimti

svarbius sprendimus, atsakyti už savo poelgius, pasirinkti profesiją ir t.t. Šiuo amžiaus tarpsniu

sparčiai formuojasi asmenybė, aktyviai vyksta socializacija bei atitinkamų vaidmenų prisiėmimas.

Paauglystės laikotarpiu yra itin svarbus savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi. Tai yra vieni

svarbiausių socialinių įgūdžių, suteikiantys psichologinio stabilumo, komforto ir saugumo jausmą

(Burvytė, 2017). Paaugliai susitapatina su svarbiais asmenimis už šeimos ribų, jiems susiformuoja

seksualinė tapatybė, nori būti nepriklausomi, o nuotaikų svyravimai linkę į kraštutinumus, stengiasi

būti mažiau priklausomi nuo šeimos, siekia tapti savarankišku individu, dažnai jaučiasi nesuprasti.

Paauglystėje vėl išryškėja egocentrizmas, tik jis kitoks negu vaikystėje. Paaugliai suvokia,

kad kiti gali galvoti kitaip negu jie. Tokia savivoka didina nepažeidžiamumo ir ypatingumo jausmą,

todėl dažnai jie elgiasi rizikingai. Raidos požiūriu, toks kognityvinis elgesys yra nebrandumo

rezultatas (Greene et al. 2000).

Šiuo metu laikomasi nuomonės, kad raida yra lankstesnė, nei manyta anksčiau. Vaiko raidai

labai svarbi ir ankstyva ir vėlesnė patirtis. Be to, kai kuriuos poelgius galima keisti lengviau, kai

kuriuos sunkiau. Todėl raidos psichologai aiškinasi kuriuos raidos aspektus aplinka gali pakeisti, o

kurių negali. Psichologijoje analizuojama brendimo ir mokymosi sąveika, kartu nagrinėjant

prigimties ir ugdymo santykį. Tiek brendimas, tiek mokymasis yra kaip du skirtingi procesai, tačiau

abu keičia vaiko raidą. Brendimas priklauso nuo augimo (tai savireguliacinis procesas, daug ką

nulemia genetika), o išmokstama per patyrimą.

21

1.2.4. Vaikų smegenų raida

Vaikų smegenų raida nėra atskirai išskirta kaip viena iš raidos sferų, tačiau žinant kaip

kiekvieno amžiaus tarpsniu vystosi vaiko smegenys, galimą nesudėtingai suprasti kodėl vienokioje

ar kitokioje situacijoje vaikas elgiasi vienaip ar kitaip.

Anot D. Dočkienės (2016) mūsų smegenys sudaryti iš maždaug 100 mlrd. nervinių ląstelių,

vadinamų neuronais, kurias viena su kita jungia daugiau kaip 10 bilijonų sinapsių. Sinapsės –

jungtys tarp dviejų neuronų, kuriomis perduodami signalai, o vienas neuronas yra sujungtas su

maždaug 1000 kitų neuronų. Naujagimio smegenyse yra toks pats kiekis neuronų kaip ir pas

suaugusį žmogų, tačiau naujagimio nervų ląstelės nesubrendusio ir turi mažai jungčių (sinapsių).

Kūdikiui, patiriant naujus pojūčius, smegenys vystosi labai sparčiai, gausėja sinapsių ir jau

dviejų metų vaiko smegenyse sinapsių skaičius toks pat, kaip pas suaugusįjį, o trijų metų vaiko –

net dvigubai daugiau (Dočkienė, 2016).

Tarp vienerių ir dvejų metų vaikams įvyksta dviejų smegenų pusrutulių susijungimas, to

pasėkoje vaikas pradeda kalbėti, geriau koordinuoti kairę ir dešinę puses. Ikimokykliniame amžiuje

vaikams pagerėja komunikacija tarp smegenų pusrutulių, dėl to jau geba atskirti išgalvotą ir realų

pasaulį. Nuo šešerių metų vaikas geba jau kontroliuoti savo emocijas, susikaupti, smegenyse būna

tam tikra pauzė. Įvairiose smegenų srityse jungtys susidaro ir pranyksta, tačiau smegenų gebėjimai

kurį laiką taip kritiškai nebekinta (Neniškytė, 2018). Toliau vystosi abu didieji smegenų pusrutuliai.

Kairysis pusrutulis yra atsakingas už analitinį mąstymą, dėl jo žmogus geba pažinti daiktų struktūrą,

įvairias taisykles, pažinti laiką, logiškai mąstyti, būti fiziškai aktyvūs, be to šis pusrutulis

kontroliuoja tai, kas yra kūno dešinėje pusėje. Dešinysis pusrutulis yra atsakingas jausmus,

emocijas intuiciją, spalvų skyrimą, fizinius pojūčius, santykius, sąmoningumą, ritmo pajautimą,

humoro jausmą. Dešinysis pusrutulis atsakingas už kūno kairiąją pusę ir motorinius įgūdžius.

Įrodyta, kad kairysis pusrutulis bręsta greičiau. Be to kairiarankiams viskas yra atvirkščiai (Siegel,

Bryson, 2018).

Smegenys auga labai intensyviai ir aštuntais-devintais gyvenimo metais vaikų smegenys yra

beveik tokio paties dydžio kaip suaugusiųjų. Įdomu tai, kad vaikai konkretaus operacinio mąstymo

stadiją pasiekia 7 metų amžiuje, kai susiformuoja tam tikras nervinių jungčių skaičius. Didėjant

kaktinės srities smegenims, vaikas gali imtis vis sudėtingesnių kognityvinių užduočių, pvz. atlikti

sudėtingas užduotis tam tikra tvarka (konstrukciniai žaidimai). Kognityvinis lankstumas, tikslų

kėlimas ir informacijos apdorojimas sparčiai vystosi 7-9 metų amžiuje ir gana brandus apie

dvyliktus gyvenimo metus. 1999 m. tyrėjai Hanlon, Thatcher ir Cline nustatė, kad mergaičių

22

greičiau vystosi smegenų sritys atsakingos už kalbos ir smulkiųjų motorinių įgūdžių raidą, tuo tarpu

berniukų greičiau vystosi smegenų sritys atsakingos už matematinių ir geometrinių užduočių

sprendimus.

Nuo 10 metų vaikų smegenyse eliminuojamos tos sinapsės, kurios buvo mažai naudojamos,

o pačioje smegenų struktūroje atsispindi ką vaikas mėgsta, o ką ne. Kuo įvairesnė ir platesnė

smegenų struktūra susiformuoja vaikystėje, tuo platesnį spektrą sėkmingų sričių turės suaugusysis.

Paauglystėje prieškaktinė smegenų žievė persitvarko, sinapsių skaičius sumažėja (Dočkienė, 2016).

Z. Nekrasova ir N. Nekrasova (2008) akcentuoja, kad ugdant vaikus svarbiausia yra tėvams

pasirūpinti savo laime, fizine ir emocine gerove ir tik tada tėvai bus pasirengę ir sugebės tinkamai

pasirūpinti savo vaikais. Iki 1990-ųjų vidurio buvo manoma, kad suaugusio žmogaus smegenys

negali labai keistis. Profesorius dr. Eriko Kandelio ir Eleonoros Maguair (2010) dėka šiandien

žinome, kad tai netiesa. Žmogaus smegenys nuolat keičiasi ir diena iš dienos jos prisitaiko prie to,

kaip mes jas panaudojame. Ši smegenų savybė vadinama neuroplastiškumu. Visi plačiai taikomi

psichologinės ir edukacinės pagalbos žmogui metodai buvo sukurti tuomet, kai nebuvo žinoma apie

tokį smegenų gebėjimą. Daugelis šių metodų yra nuo 30 iki 60 metų senumo, o psichoanalizės

atžvilgiu tai būtu daugiau nei 120 metų. Dauguma šiai diena, tiek Lietuvoje, tiek Europoje pagalbos

tėvams būdai, siekiant surasti dvasinę ir fizinę harmoniją remiasi požiūriu, kad smegenys daugiau ar

mažiau subręsta, kai tik užaugame, ir nuo tam tikro amžiaus daugiau negali keistis.

1.3. Tėvų pozityvios komunikacijos su vaikais raiška

Vaiko psichosocialinei raidai didžiulį poveikį turi šeimos auklėjimo stilius. Dažniausiai

išskiriami autoritarinis, autoritetingas, viską leidžiantis ir laisvasis (Petrulytė, 2013).

1 lentelė. Tėvų auklėjimo stiliai

Autoritarinis Autoritetingas Viską leidžiantis Laisvasis

Nekreipiama dėmesio į

vaiko interesus, šaltas

bei griežtas

bendravimas.

Vaikas šeimoje jaučia

pagarbą, vyksta

teigiama tarpusavio

komunikacija,

išreiškiamas dėmesys

Vaikas pats reguliuoja

savo elgesį, ir už jį

neatsako, leidžiama

nepaklusti visuomenės

normoms.

Vaikas skatinamas

aktyviai, savarankiškai

veiklai, puoselėjamos

teigiamos emocijos,

atsižvelgiama į vaiko

23

vaiko poreikiams raišką.

Sudaryta autorės, remiantis R. Žukauskiene (2012).

Visi tėvų valdymo stiliai vienaip ar kitaip daro įtaką vaiko raidai, jo asmenybės

atsiskleidimui bei įgūdžių formavimuisi. Būtent tėvų autoritetingas valdymo stilius pozityvios

tarpusavio komunikacijos pagalba skatina vaiką atsiskleisti kaip asmenybę, daro teigiamą įtaką

vaiko visokeriopai raidai.

Pozityvi komunikacija, jos galia, yra pozityvios tėvystės pagrindas, padedantis tėvams ir

vaikams užmegzti ypatingą santykį, kuris yra labai svarbus šeimoje. Tik ugdant vaikus tinkamai

galima atskleisti jų asmenybes, kūrybiškumą. Pasitelkę tam tikrus metodus tėvai gali geriau suvokti

savo vaikus, padėti atsiskleisti jų kūrybiškumui, o tuo pačiu gali padidinti vaikų įsitraukimą į

mokymosi procesus. Pozityvi komunikacija šeimoje taip pat stiprina bendruosius gebėjimus,

stiprina ryšius su išorine aplinka, o taip pat skatina vaiko gerovę.

4 pav. Pozityvi komunikacijos šeimoje schema

Sukurta autorės, remiantis Durrant (2012).

Tik tėvų ir vaikų bendravimo pagalba vaikas yra ugdomas nuo pat gimimo, ir šį bendravimą

galima vadinti pačia svarbiausia gyvenimo mokykla. Tokioje mokykloje yra rodomas šeimos, tėvų

tarpusavio santykių pavyzdys, skiepijamos vertybės. Būtent bendravimas šeimoje sukuria didžiulį

24

bendrumo jausmą, verčia siekti vieno tikslo, o vidinėje šeimos atmosferoje įsivyrauja harmonija.

Yra ne viena veikla, per kurią tėvai ir vaikai gali kurti savo darnius santykius, o viena pozityviausių

bendrų veiklų – bendri tėvų ir vaikų žaidimai. Vaikas žaisdamas atsipalaiduoja per žaidimą

išžaidžia patirtas traumas bei atsikrato neigiamų emocijų – baimės, pykčio, nerimo, liūdesio (

Breidokienė, Ignatovičienė, 2015). Žaidimas taip pat padeda kurti vaikų ir tėvų tarpusavio

santykius, teigiamai ugdyti, o vaikai išmoksta pralaimėti, suvokia, kad svarbiausia smagiai pažaisti,

o ne tapti nugalėtoju.

Tėvai visų pirma dėl vaikų turi pasirūpinti savi, kad gyventų laimingą gyvenimą ir vaikai

matytų laimingų tėvų gyvensenos pavyzdį. Pasak Jordan B. Peterson (2019), tėvams nereikia leisti

savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtų. Tad tėvams yra būtinos žinios ne tik apie vaikų raidą,

kad galėtų sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas savo vaikams skirtingas amžiaus tarpsniais,

bet ir gerai pažinti savo vaikystės patirtis skirtingais amžiaus tarpsniais, kad galėtų susikurti tokį

gyvenimą, kokio nori ir būtų tokiais pavyzdžiais savo vaikams, kurie stebėdami juos mokytųsi

gyventi laimingą gyvenimą kiekvienu amžiaus tarpsniu. Kuo vaikas mažesni tuo tėvų įtaka vaikams

yra didesnė, vėliau vaikų aplinkoje atsiranda ir daugiau žmonių tiek ugdymo įstaigose, tiek

bendraamžių, tad elgesio pavyzdžių jie turi daugiau. Tad siekdami padėti vaikams užaugti

laimingais žmonėmis pirmiausiai tėvai turi pasirūpinti savo emocine ir fizine gerove, nes vaikai

mokosi elgesio iš pavyzdžio, tą patvirtina ir mokslininkės Z. Nekrasova ir N. Nekrasova (2008)

savo moksliniais tyrimais.

Pasak E. Karmazos: „Vaiko raidos išmanymas suteikia papildomų žinių ir idėjų, kaip reikėtų

organizuoti auklėjimą, kaip suprasti vaiko elgesio motyvus, kaip įvertinti ar vaikas vystosi sveikai“

(2007, p.3)“. S. Freudas, E. Eriksonas, J. Piaget ir kiti psichologai teigia, kad vaiko raida vyksta tam

tikromis stadijomis, o jų metu iškyla raidos krizes, kurias įveikus asmenybė auga, emociškai bręsta,

o krizės neįveikus susiduriama su fizinėmis, psichinės sveikatos bėdomis, adaptavimosi sunkumais.

Tačiau vaikai nėra pajėgūs patys įveikti raidos krizes – jiems būtina ugdytojų ir tėvų pagalba.

Dažnai vaikų elgesio problemos būna jau įsisenėjusios, o tėvams nepavyksta pritaikyti nei

naujųjų nei senųjų vaiko elgesio formavimo būdų, tačiau būtent tėvai turi pirmi pastebėti tas

problemas ir pradėti jas spręsti, jei nepavyksta vieniems – būtina kreiptis pagalbos į specialistus.

Laiku suteikta pagalba tėvams ir vaikui problemos, susijusios su elgesiu, sprendimui atvers kelią

tolimesnei sėkmingai asmenybės raidai.

Ypatingai didelę reikšmę turi ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas šeimoje, nes šiuo

laikotarpiu ypač vaikai perima tėvų elgesio pavyzdžius. Toliau bus nagrinėjama ugdytojų –

pedagogų pozityvaus komunikavimo su vaikais raiška ir kokią reikšmę vaikų asmenybės augimui ji

turi.

25

1.4. Kaimo ir miesto pedagogų ir tėvų pozityvios komunikacijos su vaikais

raiška

Šiais laikais mokyklos turi būti atviros ir prieinamos visiems besidomintiems jų veikla

(Targamadzė, 2010). Turbūt kone kiekvienos mokyklos tikslas, kad jų mokiniai būtų dori, žinotų

savo vertybes, būtų savarankiški bei atsakingi. Tiesioginis bendravimas prasideda užmezgus

kontaktą ir santykius, susitikus ugdymo dalyviams (Gedvilienė, Zuzevičienė, 2007).

Auklėjimas – tai šiuolaikinio žmogaus socialinis ir dorovinis brandinimas formuojant

veiklos bei elgesio motyvaciją ir charakterį (Jovaiša, 2011). Mokinio ir pedagogo bendravimas turi

būti paremtas pasitikėjimu, sąžiningumu bei dėmesingumu. Dialogas vyksta tarp kritiškai

mąstančių, pasitikinčių, palankių vienas kitam, atsakingų asmenų (Freire, 2000).

Pedagogai, kaip ir šeima, turi didžiulę įtaką vaiko asmenybės raidai, nes jie, kaip ir tėvai, yra

vaikų ugdytojai, asmenybių puoselėtojai, ir būtent per pozityvią komunikaciją, gali taip pat padėti

subalansuotai fizinei, psichosocialinei ir kognityvinei vaikų raidai.

Pozityvaus auklėjimo siekiai (remiantis J. Gray, 2018):

1. Pozityviu auklėjimu siekiama ugdyti valingus ir paslaugius vaikus.

2. Pozityvus auklėjimas skiepija vaikams sugebėjimą atjausti.

3. Pozityviu auklėjimu stengiamasi ugdyti pasitikinčius, gebančius tvarkyti savo likimą

lyderius, kurie nėra pasyvūs pirmtakų sekėjai.

4. Pozityvaus auklėjimo požiūriu tvirta valia laikoma vaikų pasitikėjimo savimi, paslaugumo ir

jautrumo kitiems pagrindu.

5. Pozityviu auklėjimu siekiama išmokyti vaikus pažadinti bei išugdyti įgimta gebėjimą paties

atskirti kas yra gera kas yra bloga.

Tačiau vaiko gerovei užtikrinti nepakanka užtikrinti aukštos ugdymo kokybės, būtina dermė

tarp socialinio konteksto – kaimo/miesto aplinkos. Taip pat labai svarbu visapusiška šeimos narių

tarpusavio komunikacija, atvirumas, pasitikėjimas, o mokyklų pedagogai (ugdytojai) turi tokią pat

svarbią reikšmę kaip ir tėvai – tarpusavio pozityvi komunikacija turi ypatingą reikšmę vaiko

gerovei. Tėvai ir ugdytojai visokeriopai gali lemti harmoningą vaiko raidą skirtingais amžiaus

tarpsniais.

26

Šiuolaikinė mokykla nėra tik mokymo įstaiga, tai taip pat yra institucija, kuri turi vaikus

ugdyti kaip asmenybę, socializuoti, įtraukti į visuomeninį gyvenimą. Mokinių ugdymas turi būti

nukreiptas į mokinių sėkmės ugdymą bei sunkumų įveikimą.

5 pav. Pozityvios komunikacijos poveikis

Mokykla yra kone seniausia socialinė institucija, kurioje vaikai praleidžia didelę savo

gyvenimo dalį, o pedagogai beveik visą savo gyvenimą. Kaimo ir miesto mokyklos, paveiktos

švietimo reformos, bandant pakeisti jų struktūras į lankstesnes ir prieinamesnes švietimo

vartotojams, tačiau miestuose kai kurios mokyklos perpildytos mokiniais, o kaimuose atvirkščiai –

mokinių trūksta, klasės sujungiamos, o taip atsiranda skirtumai tarp mažų ir didelių mokyklų

ugdymo kokybės bei pačio vaikų auklėjimo kaip ugdytinių.

J. Leonavičiaus (1993) kaimą apibūdino kaip sodžių, socialinę teritorinę visuomenės

egzistavimo forma. Kaimas atsirado, kai reikėjo pasidalinti darbus, buvo apgyvendintos teritorijos ir

yra laikoma miesto priešingybe. Tai žmonių gyvenvietė, kurioje žmonės dažniausiai verčiasi žemės

ūkiu, rečiau – kitais verslais. Pastaruoju metu, kai emigracija į kitas šalis vis dar viršija imigraciją,

kaimuose ištuštėjo sodybos, tad ir kaimų mokyklos nebepritraukia pilnų klasių mokinių, tačiau

būtent kaimo mokyklose mokytojai su mokiniais turi glaudesnį ryšį, gauna kone individualų

mokymą.

Pagal 2017 m. Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą švietimo problemos analizę

siekiama pagerinti ugdymo proceso kokybę ir sumažinti atsiradusius kokybės skirtumus tarp

skirtingų mokyklų. Didžiausios sprendžiamos problemos įvardintos kaip yra nepakankama

šiuolaikinio ugdymo kokybė, o tarp regionų, kaimo ir miesto mokyklų yra dideli ugdymo kokybės

skirtumai.

27

Vaiko gerovei užtikrinti būtina ne tik pozityvi komunikacija vaiko atžvilgiu, bet taip pat turi

būti ugdymo įstaigos administracijos, pedagogų ir tėvų tarpasmeninė komunikacija, palaikomi geri

santykiai, bei užtikrinamas vienas bendras tikslas – sėkmingai įtraukti vaiką į ugdymosi procesą bei

padėti atsiskleisti kaip asmenybei su savo gebėjimais, pasiekimais. Glaudi komunikacija tarp

šeimos ir mokyklos užtikrina informacijos teisingumą, palaiko pasitikėjimą pedagogais ir tėvais,

nesusiformuoja nepagrįsti lūkesčiai.

Anot D. Pakėnienės, G. Atraškevičiūtės (2005) ugdymo įstaigos pedagogai turi būti šeimos

bičiuliai, kompetentingisavo srities konsultantai, tačiau būtina iš anksto nusistatyti

bendradarbiavimo formas.

6 pav. Pedagogų bendradarbiavimo su šeima tikslai

Šaltinis Pakėnienė, Atraškevičiūtė (2005, p. 85.).

Pedagogai ir tėvai yra svarbiausi vaiko ateities kūrėjai, todėl pozityvi komunikacija vaiko

atžvilgiu ir efektyvus tarpusavio bendradarbiavimas yra sėkmingos vaiko ateities raktas. Anot S.

Burvytės (2017) vaikui jau suteikiama pagalba, kuomet pozityviai bendraujama su juo, jau tuomet

yra kuriama sėkmingai vaiko raidai būtina aplinka, tačiau kolektyve negali pozityvus bendravimas

būti nukreiptas į vieną vaiką, jis turi būti nukreiptas į visus vaikus, tėvus ir bendruomenę, tik tuomet

bus užtikrinta kiekvieno vaiko gerovė.

Pedagogai, pasitelkdami pozityvią komunikaciją, sudaro sąlygas vaiko pozityviai

socializacijai bei saviugdai. Palaikantys pokalbiai su vaiku keičia jo elgesį iš destruktyvaus į

pozityvų, vaikas pradeda pasitikėti pedagogu. Jei pedagogai ir vaikai neužmezga pasitikėjimu

grįsto, draugiško santykio, tai vaiko elgesys negali pasikeisti teigiamai.

PEDAGOGŲ BENDRADARBIAVIMO SU ŠEIMA TIKSLAI

Tenkinti vaiko ir

šeimos poreikius

per socialines ir

pedagogines

paslaugas

Skatinti tėvų

atsakomybę už savo

vaikų ugdymą ir

priežiūrą per

švietėjišką veiklą

Įtraukti tėvus į

ugdymo

įstaigos veiklą

Stimuliuoti

teigiamus

tėvų ir vaikų

santykius

28

Pedagogas, siekiantis pozityvios komunikacijos su vaiku turi žinoti, kad visi iš esmės vaikai

yra geri ir gali mokytis. Be to kiekvienas vaikas turi būti pagiriamas, o grįžtamąjį ryšį teikti

neskubėdamas. Vaikams uždavus klausimą, į jį turi būti informatyviai atsakyta. Pedagogams taip

pat būtina domėtis vaiko daroma pažanga, kaip jis suvokia ugdymosi procesą.

Nepriklausomai nuo to mokykla yra mieste ar kaime, turi būti kuriamas pozityvus emocinis

klimatas, tam kad vaikai jaustųsi saugiais, pasitikėtų mokyklos bendruomene ir būtų jiems sukurta

pozityviai raidai tinkama aplinka.

29

2. MAŽEIKIŲ MIESTO IR KAIMO MOKYKLŲ PEDAGOGŲ

IR TĖVŲ POZITYVIOS KOMUNIKACIJOS SU VAIKAIS

RAIŠKOS TYRIMO METODOLOGIJA IR REZULTATŲ

ANALIZĖ

2.1. Tyrimo metodologija

Tiriama pozityvi komunikacija su mokiniais skirtumas tarp miesto ir kaimo mokyklų

pedagogų bei tarp miesto ir kaimo mokyklų mokinių ir jų tėvų. Šiuo tyrimu norima išmatuoti ar

egzistuoja skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvaus bendravimo su

vaikais. Vienas iš iškeltų uždavinių - remiantis pedagogų ir tėvų anketų duomenimis, palyginti ir

įvertinti Mažeikių rajono miestų ir kaimų pedagogų ir tėvų pozityvią komunikaciją su vaikais.

Tyrimo objektas: Mažeikių rajono miesto ir kaimo pedagogų ir tėvų pozityvi komunikacija

su vaikais.

Darbo tikslas -ištirti Mažeikių miesto ir kaimo pedagogų ir tėvų pozityvios komunikacijos

su vaikais raišką ir atlikti lyginamąją analizę.

Uždaviniai:

1. Teoriškai pagrįsti vaiko raidos ypatumus ir pozityvios komunikacijos su pedagogais ir

tėvais svarbą asmenybės raidai bei išryškinti pozityvios komunikacijos veiksnius.

2. Ištirti ir palyginti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais raišką.

3. Atlikti Mažeikių rajono miesto ir kaimo mokyklų pedagogų ir tėvų pozityvios

komunikacijos su vaikais lyginamąją analizę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės, metodinės literatūros ir dokumentų analizė, jos sisteminimas ir

apibendrinimas.

2. Anketinė pedagogų ir tėvų apklausa.

3. Kiekybinis duomenų apdorojimas.

Tyrimo tikslui pasiekti buvo pasirinkta kiekybinio tyrimo strategija.. Tyrimo instrumentas –

anketa. Šis metodas yra vienas populiariausių ir geriausiai padedančių sužinoti reikiamą informaciją

30

(Dikčius, 2011). Pasirinkto tyrimo rezultatams pasiekti – anketinė apklausa yra tinkamiausia, nes

apklausus skirtingų vietų (miestų ir kaimų) pedagogus atskleisime tėvų ir pedagogų taikomus

pozityvios komunikacijos principus bendraujant su vaikais bei atliksime lyginamąją analizę.

Tyrimo imtis. Tyrime dalyvavo 108 pedagogai – 67 Mažeikių rajono miestų (Mažeikių,

Sedos, Viekšnių) mokyklų pedagogų, 41 Mažeikių rajono kaimo mokyklų pedagogų, bei 115 tėvų -

56 Mažeikių rajono miesto mokyklą lankančių vaikų tėvų, bei 59 Mažeikių rajono kaimo mokyklas

lankančių vaikų tėvų.

Tyrimo instrumentas. Tyrimo instrumentas sukurtas remiantis psichologijos mokslų

daktarės, šeimų psichoterapeutės A. Vargos ir profesoriaus, psichologijos mokslų daktaro V.

Stolino klausimynu apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykius ir tarpusavio komunikaciją. Pagal gautus

rezultatus bus galima palyginti miestų ir kaimų pedagogų pozityvų bendravimą su vaikais. Anketa

sudaryta pagal tai, kas svarbu pozityviai bendraujant su vaikais. Pedagogų pozityvus bendravimas

su vaikais turi didžiulę reikšmę jų ugdymui, asmeniniam tobulėjimui.

Tyrimo eiga. Mažeikių miesto ir kaimo mokyklų pedagogų klausimyną sudarė bendrieji

klausimai apie pedagogo amžių, išsilavinimą ir su kokio amžiaus mokiniais, vietovę, kurioje jis

dirba, bei 64 klausimai apie bendravimą su vaikais. Klausimai pateikti 2 priede (žr. Priedai). Visi

klausimai turėjo pasirenkamą vieną variantą. Anketų atsakymai apdoroti Excel programa.

Apskaičiuoti tyrimo duomenų dažnis, procentinė išraiška.

Mažeikių miesto ir kaimo mokyklų mokinių tėvų klausimyną sudarė bendrieji klausimai

apie amžių, vaikų skaičių, išsilavinimą ir vietovę, kurioje mokosi jo vaikais, bei 64 klausimai apie

bendravimą su vaikais. Klausimai pateikti 3 priede (žr. Priedai). Visi klausimai turėjo pasirenkamą

vieną variantą. Anketų atsakymai apdoroti Excel programa. Apskaičiuoti tyrimo duomenų dažnis,

procentinė išraiška.

Tyrimo atlikimo vieta: Mažeikių rajono miestų – Mažeikių, Viekšnių, Sedos mokyklos, bei

Mažeikių rajono kaimų (Tirkšlių, Užlieknės, Ruzgų, Šerkšnėnų, Auksūdžio, Židikų mokyklos).

Tyrimo pradėtas organizuoti nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d.

Tyrimo duomenų apdorojimas. Surinktų tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti buvo

naudotas statistinių programų paketas SPSS ir MS Office paketo programa Excel. Hipotezė laikoma

statistiškai reikšminga, jei p ≤0,05. Aprašomojoje dalyje pateikiami gauti tyrimo rezultatai lentelių,

grafikų pavidalu. Tyrimo aprašomojoje dalyje naudojami tie duomenys, kurie gali būti statistiškai

reikšmingi (p ≤0,05).

31

Tyrimo metu buvo surinkti iš viso 108 pedagogų ir 115 tėvų anketų duomenys. Pagal gautus

duomenis sudaromos lentelės ir diagramos, kuriose atsispindi atsakymų į klausimus statistika.

Pedagogų anketų pirmi klausimai buvo apie lytį, amžių, išsilavinimą ir su kokio amžiaus vaikais

dirba. Taip pat užduotas klausimas apie tai kokioje mokykloje – miesto ar kaimo pedagogas dirba.

Tėvams buvo užduodami klausimai apie lytį, amžių, išsilavinimą, vaikų skaičių šeimoje, apie kokio

amžiaus vaiką atsakymai anketoje bei klausimas apie kokią mokyklą – miesto ar kaimo vaikas

lanko. Kiti klausimai apie komunikaciją su vaiku praktiškai vienodi pedagogų ir tėvų anketose.

Svarbiausia šiame tyrime, kad respondentai atvirai atsakytų į užduotus klausimus. Tiek tėvų,

tiek pedagogų atsakymai yra labai svarbūs norint palyginti pozityvią komunikaciją su kaimo ir

miesto mokyklose besimokančiais vaikais.

Buvo pasirinktas duomenų lyginamasis metodas, sudarant diagramas ir grafikus pagal

pateiktus klausimus. Kiekvienas klausimas padeda atskleisti pozityvią komunikaciją mokykloje ir

šeimoje. Aprašius tyrimą padarytos lyginamosios išvados apie pozityvios komunikacijos raišką tarp

kaimo/miesto pedagogų bei tėvų.

Demografinė statistika. Apklausti 108 pedagogai, iš jų dirbantys miesto mokyklose – 67,

kaimo mokyklose – 41. Apklausoje dalyvavo nemažai tiek kaimo tiek miesto pedagogų, todėl tai

turės didelę reikšmę lyginant rezultatus. Apklaustos pedagogės moterys sudarė 96 proc. (N=104),

vyrai 4proc. (N=4). Tokie duomenys nekelia nuostabos, nes švietimo sistemoje dirba beveik vien

moterys. 26-35 m. amžiaus pedagogai sudarė 14 proc. (N=15), 36-45 m. amžiaus – 22 proc.

(N=24), 46-55 m. – 47 proc. (N=51), o vyresni nei 55 m. – 17 proc. (N=18) respondentų.

Duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Respondentų (pedagogų) pasiskirstymas pagal amžių, lytį

Reikšmės N Procentai

Lytis Vyras 4 4

Moteris 104 96

Amžius

26 – 35 m. 15 14

36 – 45 m. 24 22

46 – 55 m. 51 47

55 m. ir daugiau 18 17

32

Apklausoje dalyvavo 115 tėvų, iš kurių 56 tėvų vaikai mokosi miesto mokyklose, o 59 –

kaimo mokyklose. Apklausta 86 proc. dalyvių moterų (N=99) ir 14 proc. vyrų (N=16). Šiais laikais

nemažai tėvų dalyvauja aktyviame vaiko ugdyme, todėl ne nuostabu, kad apklausoje dalyvavo 14

proc. vyrų. Iš dalyvavusių tėvų 26-35 m. amžiaus sudarė 42 proc. (N=48), 36-45 m. – 39 proc.

(N=45), 46-55 m. – 19 proc. (N=22), respondentų – tėvų virš 55 m. nebuvo. Duomenys pateikti 3

lentelėje.

3 lentelė. Respondentų (tėvų) pasiskirstymas pagal amžių, lytį

Reikšmės N Procentai

Lytis

Vyras 16 14

Moteris 99 86

Amžius

26 – 35 m. 48 42

36 – 45 m. 45 39

46 – 55 m. 22 19

7 pav. Tėvų, dalyvavusių apklausoje, išsilavinimas

Visi apklausoje dalyvavę pedagogai nurodė, kad turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o

respondentai – tėvai atsakymai parodė, kad aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi 51 %, o žemesnį

nei universitetinį 48%.

Universitetinis išsilavinimas

Žemesnis nei universitetinis išsilavinimas

33

2.2. Tyrimo rezultatai

Pedagogai ir tėvai yra svarbiausi vaikų ugdytojai. Siekiant, kad vaikai būtų valingi,

paklusnūs, žinantys savo vertybes reikalinga pozityvi komunikacija tiek tėvų su vaikais, tiek

pedagogų su ugdytiniais.

8 pav. Pedagogų nuostatos vaikų atžvilgiu (p

34

Maždaug kas 10 miesto mokyklose dirbantis pedagogas (13 proc.) atsakė, kad dauguma

vaikų nėra niekam gabūs, tačiau šiuo klausimu kaimuose dirbantys pedagogai buvo kiek

pozityvesni – nei vienas taip negalvoja. Šio klausimo analizė parodo, kad miesto mokyklose vaikų

iš įvairių šeimų, įvairių gabumų. Kaimo mokyklose dirbantys pedagogai teigia, kad mažiau

susiduria su sunkumais mokant vaikus gerų manierų. Galimai tai yra dėl to, kad kaimo mokyklose

yra mažesnės klasės, mokytojai turi galimybę glaudžiau bendrauti su vaikais, jiems padėti ir juos

ugdyti (9 pav.). Tolimą ryšį su vaikais parodo ir atsakymai į teiginį „Man atrodo, kad vaikai dažnai

daro tokius dalykus, kurie nieko nėra verti apart paniekos“ – jam pritarė net 18 proc. miesto

mokyklose dirbančių pedagogų, kai tuo tarpu tik 5 proc. kaimo mokyklose dirbančių pedagogų tam

pritarė.

10 pav. Pedagogų išskiriamos svarbiausios vaikų vertinimo sritys (kai atsakymų

skirtumas didesnis 20 proc., p < 0,05)

10 paveiksle pavaizduoti išryškėję didesni skirtumai tarp miesto ir kaimo mokyklose

dirbančių pedagogų atsakymų. Kaimo mokyklų pedagogai teigia ypatingai sekantys sveikatą (83

proc.), tuo tarpu miesto mokyklose dirbantys pedagogai šiam teiginiui pritarė gerokai mažiau (52

proc.) (χ2 = 10,383; p = 0,001, p < 0,05). Galima teigti, kad kaimo mokytojų dėmesys kiekvienam

vaikui gerokai didesnis, todėl nesudėtinga ir dėl mažesnio darbo krūvio sekti vaikų sveikatą. Kitas

skirtumas išryškėjo tarp skirtingose mokyklose dirbančių pedagogų, tai pritarimas teiginiui „Aš

manau, kad mano pareiga yra žinoti ką vaikai galvoja“. Šiam teiginiui pritarė 93 proc. kaimo

pedagogų ir vos 54 proc. mieste dirbančių pedagogų (χ2 = 17,890; p = 0,000, p < 0,05). Kaimo

mokyklose dirbančių 83 proc. pedagogų teigia, kad gailisi vaikų, o miesto mokyklose taip teigia 60

0.0%10.0%20.0%30.0%40.0%50.0%60.0%70.0%80.0%90.0%

100.0%

Aš manau, kad mano pareiga yra žinoti ką

vaikai galvoja

Aš gailiuosi vaikų Aš ypatingai seku vaikų sveikatą

Mažeikių rajono miesto (Mažeikių, Viekšnių, Sedos) mokykloje

Mažeikių rajono kaimo mokykloje

35

proc. pedagogų. Šis rezultatas taip pat parodo, kad kaimo mokyklose yra artimesnis ryšys tarp

mokinio ir pedagogo.

11 pav. Pedagogų požiūris į vaikus (kai atsakymų skirtumas didesnis 20 proc., p < 0,05)

Dauguma kaimo mokyklų pedagogų (66 proc.) skirsto vaikų pomėgius, kai tuo tarpu miesto

mokyklose tai daro vos kas trečias mokytojas (28 proc.). Švelnesnius jausmus vaikams jaučia

pedagogai kaimo mokyklose, o štai patyčių problema mokytojų akimis yra žymiai stipresnė miesto

mokyklose – net 79 proc. pedagogų teigia manantys, kad vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, tuo tarpu

kaimo mokyklose tai patvirtina mažiau nei pusė apklaustųjų – 46 proc (11 pav.). Šie apklausos

duomenys tik patvirtina, kad kaimo mokyklų ryšys, komunikacija su vaikais yra artimesnė nei

miesto mokyklose.

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%

Man atrodo, kad vaikai tyčiojasi vieni iš kitų

Kai aš lyginu vaikus su kitais bendraamžiais, man jie atrodo …

Aš dažnai gailiuosi, kad vaikai auga ir bręsta ir su švelnumu …

Aš skirstau vaikų pomėgius

Man atrodo, kad vaikai tyčiojasi

vieni iš kitų

Kai aš lyginu vaikus su kitais bendraamžiais,

man jie atrodo labiau suaugę ir elgesiu ir išore

Aš dažnai gailiuosi, kad vaikai auga ir

bręsta ir su švelnumu

prisimenu juos mažus

Aš skirstau vaikų pomėgius

Mažeikių rajono kaimo mokykloje

46% 56% 71% 66%

Mažeikių rajono miesto (Mažeikių, Viekšnių, Sedos)

mokykloje79% 36% 40% 28%

36

12 pav. Pedagogų nuostatos vaikų atžvilgiu (kai atsakymų skirtumas didesnis 20 proc.,

p < 0,05)

Kaimo mokyklose dirbantys pedagogai dažniau vaikams pasako jei yra nepatenkinti jų

gabumais (χ2 = 6,539; p = 0,011, p < 0,05), o tai parodo jų atvirą bendravimą su mokiniais. Miesto

mokyklose dirbantys pedagogai visiškai nepritarė teiginiui, kad vaikas neturi turėti paslapčių nuo

pedagogų, kai tuo tarpu tam pritarė net 42 proc. kaimo mokyklų pedagogų. Tačiau, net 39 proc.

kaimo mokyklų pedagogų pritarė teiginiui „Kai žmonių grupėje kalbame apie vaikus man šiek tiek

gėda, kad mano mokomi vaikai ne tokie protingi ir gabūs kaip man norėtųsi“, kai tuo tarpu miesto

mokyklose dirbantys pedagogai tam pritarė 18 proc. Nors kaimo mokyklose klasėse mažiau

mokinių, tačiau mokymosi kokybė nėra gera, tai tik patvirtina šis rezultatas, kad mokytojams

nesmagu.

13 pav. Pedagogų vartojamos empatiją vaikams išreiškiančios frazės kreipiantis į vaiką

(p < 0,05)

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Kai žmonių grupėje kalbame apie vaikus man šiek tiek gėda,

kad mano mokomi vaikai ne tokie

protingi ir gabūs kaip man norėtųsi

Vaikas neturi turėti paslapčių nuo

pedagogų

Aš nesu patenkinta(-as) vaikų gabumais ir

tai jiems pasakau

Mažeikių rajono miesto (Mažeikių, Viekšnių, Sedos) mokykloje

Mažeikių rajono kaimo mokykloje

0.0%

5.0%

10.0%

15.0%

20.0%

25.0%

30.0%

35.0%

40.0%

45.0%

50.0%

Jautiesi susirūpinęs, nes ...

Jautiesi sunerimęs... Manai, kad tai labai sunku...

Turėtum pasimokyti iš tos klaidos...

Kita

Kokiais žodžiais dažniausiai kreipiates į vaiką, kai jį užjaučiate?

Mažeikių rajono miesto (Mažeikių, Viekšnių, Sedos) mokykloje Mažeikių rajono kaimo mokykloje

37

Iš pateikto 13 pav. matome kokiomis frazėmis dažniausiai į vaikus kreipiasi miesto ir kaimo

mokyklų pedagogai, kai jį užjaučia (χ2 = 12,625; p = 0,013, p < 0,05), 13 pav. pedagogų frazės,

kurioje pažymėjo kaip kreipiasi į vaiką, jam susidūrus sus sunkumais (χ2 = 13,565; p = 0,019, p <

0,05). Abiejose grafikuose kreivės panašios, didelių skirtumų tarp miesto ir kaimo pedagogų

atsakymų nepažymima.

14 pav. Pedagogų komunikacija su vaikais išreiškiant empatiją vaikams (p < 0,05)

Pasak V. Satir (2019), gebėjimas būti empatišku pasireiškia 5 lygiais. Tyrimo rezultatai

atskleidė, kad dauguma kaimo ir miesto pedagogų kalbėdami su vaikais duoda patarimą per greitai

ir kiek daugiau Mažeikių rajono pedagogų (10 proc.) pereina prie savęs, ko netaiko miesto

pedagogai. Taip pat išryškėjo, kad kiek daugiau Mažeikių rajono pedagogų (20 proc.) atspindi

mintį, o miesto pedagogai tik 10 proc. Nei vienas kaimo pedagogas bendraudamas su vaikais

neatspindi jausmų, o miesto pedagogų tik 9 proc. Ir panašiai kaimo (10 proc.) ir miesto (9 proc.)

pedagogų bendraudami su vaikais atspindi jausmą ir suvokiamą atgarsį.

Nepriklausomai nuo pedagogo amžiaus visi vieningai pritarė, kad gerbia vaikus, tačiau

jiems dažnai vaikai nemalonūs. Teiginiui „Aš dalyvauju vaikų ugdyme“ pritarė dauguma pedagogų.

Būtent jauni pedagogai pritarė, tam, kad mielai leidžia laisvalaikį su vaikais (100 proc.), o

pedagogai, vyresni nei 55 m. tam pritarė mažiausiai (22 proc.)

0.0%

10.0%

20.0%

30.0%

40.0%

50.0%

60.0%

70.0%

80.0%

Jautiesi išsigandęs, kad neįveiksi savo

problemų, nes ...

Jautiesi sunerimęs/išsigandęs...

Manai, kad tai labai sunku...

Turėtum nebijoti, bet labiau padirbėti ir

pasistengti...

Man taip pat taip yra buvę ...

Kita

Mano automatine reakcija, kai vaikas susiduria su sunkumais:

Mažeikių rajono miesto (Mažeikių, Viekšnių, Sedos) mokykloje Mažeikių rajono kaimo mokykloje

38

15 pav. Pedagogų požiūris į vaikų pažinimą (p < 0,05)

Ryški tendencija išryškėjo, kad kuo pedagogas vyresnis tuo jis mano, kad jo pareiga yra

žinoti ką vaikai galvoja, vyresni pedagogai 100 proc. atsakė manantys, kad jų pareiga yra žinoti ką

vaikai galvoja, kai tuo tarpu tam pritarė vos 33 proc. 26-35 m. pedagogų.

16 pav. Pedagogų požiūris į vaikų apsaugojimą nu gyvenimo sunkumų (p < 0,05)

0.0%

20.0%

40.0%

60.0%

80.0%

100.0%

120.0%

26-35 m. 36-45 m. 46-55 m. Daugiau nei 55 m.

Aš manau, kad mano pareiga yra žinoti ką vaikai galvoja

26-35 m., 0%

36-45 m., 42%

46-55 m., 27%

Daugiau nei 55 m., 72%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Geri pedagogai apsaugo vaiką nuo gyvenimo sunkumų

39

16 pav. pavaizduotas tyrimo rezultatas atskleidžia, kad dauguma pedagogų, vyresnių nei 55

m. mano, kad jie turi apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų, kai tuo tarpu nė vienas pedagogas iki

35 m. amžiaus tam nepritarė.

17 pav. Pedagogų tarpusavio santykiai su vaikais, pedagogų požiūriu (p < 0,05)

‚

Nė vienas 26-35 m. pedagogas negalėjo teigti, kad susierzina dėl santykių su vaikais, tačiau

kuo pedagogai vyresni, tuo didesnė jų dalis susierzina dėl santykių su vaikais. Tokia tendencija

leidžia manyti, kad pedagogo darbas yra įtemptas, reikalaujantis daug psichologinės energijos, kuri,

metams bėgant, vis silpsta (17 pav.).

18 pav. Pedagogų požiūris į vaikų brandą (p < 0,05)

0.0%

5.0%

10.0%

15.0%

20.0%

25.0%

30.0%

35.0%

40.0%

45.0%

50.0%

Aš susierzinu dėl santykių su vaikais

26-35 m.

36-45 m.

46-55 m.

Daugiau nei 55 m.

0.0%

10.0%

20.0%

30.0%

40.0%

50.0%

60.0%

70.0%

80.0%

Pagal savo amžių vaikai truputį suaugę

26-35 m.

36-45 m.

46-55 m.

Daugiau nei 55 m.

40

Kuo vyresni pedagogai, tuo daugiau jų mano, kad vaikai pagal savo amžių truputį suaugę, o

tai tik patvirtina, kad šių laikų vaikų branda daug ankstyvesnė (18 pav.).

19 pav. Vaikų gailestis, pedagogų požiūriu (p < 0,05)

Dauguma pedagogų, nepriklausomai nuo jų amžiaus teigė, kad dalyvauja vaikų auklėjime

bei manantys, kad turi atsižvelgti į vaiko nuomonę, o vaikams jaučiantys draugiškus jausmus. Taip

pat visi pedagogai pasisakė vaikams jaučiantys draugiškus jausmus, o kuo pedagogas vyresnis tuo

labiau išryškėja, kad gailisi vaikų (19 pav.). Taip pat gailisi, kad vaikai greitai auga, galima teigti,

kad vyresni pedagogai labiau įvertina prabėgusį laiką.

20 pav. Tėvų nuostatos auklėjant vaikus (p < 0,05)

0.0%

20.0%

40.0%

60.0%

80.0%

100.0%

120.0%

Aš gail