jean barbe „kaip tapti pabaisa“

Jean

JEAN BARBE

kaip t

apti p

abais

a

kaip tapti

pabaisa

Barbe

Apdovanota 2010 m. Lietuvos jaunųjų frankofonų premija

Jean Barbe (Žanas Barbas; g. 1962 m. Monrealyje) – kana-diečių rašytojas, žurnalistas ir keliautojas, penkių romanų autorius. Jo antrasis romanas „Kaip tapti pabaisa“ 2004 m. buvo apdovanotas Prix des libraires du Québec. 2010 m. Tarptautinių frankofonijos dienų metu šiai knygai buvo suteikta Lietuvos jaunųjų frankofonų premija.

Romanas Kaip tapti pabaisa – pasakojimas apie tai, kaip nedaug reikia, kad mons-tras, slypintis kiekviename mūsų, išnirtų į paviršių. Apie tai, kad tie, kuriuos mes laikome pabaisomis, buvo paprasti žmonės. Apie tai, kas dedasi viduje tų, kurie iš pažiūros lengva ranka žudo kitus – kare ir taikiame gyvenime. Jaunas advokatas, kurio ima nebedžiuginti nei darbas, nei šeima, praradęs gyveni-mo skonį, iškviečiamas ginti žmogaus, kurį laikraščiai vadina Pabaisa. Buvęs virėjas, smogikų būrio narys, kurio sąžinę slegia kelios dešimtys įvykdytų žmogžudysčių, advokatui kelia keistą smalsumą. Pirmapradis žiaurumas, kurį, jo manymu, įkūnija Pabaisa, vertas susidomėjimo ir bandymo įsigilinti. Tačiau Pabaisa tyli, o atsakymus į savo klausimus advokatas privalo susirasti pats… Kas skatina žmogų žudyti kitus? Kokį vaidmenį atlieka visuomenė? Galiausiai – ar tikrai blogis yra neatsiejama kiekvieno žmogaus esybės dalis?Karas ir taika, apmąstymai ir žudynės susipina romane į vieną raizgų kamuolį ir pri-verčia susimąstyti, ar kartais iš veidrodžio į kiekvieną mūsų nežvelgia pabaisos akys.

J e a n B a r b e Kaip tapti pabaisa

3Vilnius 2011

Iš prancūzų kalbos vertė Asta Dumšienė

R O M A N A S

Jean

kaip tapti

pabaisa

Barbe

4


UDK 821.133.1(71)-31 Ba417

Comment devenir un monstre © 2004, Leméac Éditeur (Montréal, Canada) © Asta Dumšienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011© marija jure., viršelio dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011

ISBN 978-9986-16-818-8

Cet ouvrage, publié dans le cadre du Programme d'aide à la publication « Oscar Milosz », a bénéficié du soutien du Centre culturel français de Vilnius.

Knygos leidimą remia Prancūzų kultūros centras Vilniuje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

Jean BARBECOMMENT DEVENIR UN MONSTREActes Sud, 2006


7

1

Žvaigždės ten, viršuje

Kalnų viršūnės skendėjo sniege. Kopėme aukštyn gaubiami tam-sos, tylomis, kartkartėmis stabtelėdami ir įtempdami ausis. Kulkų švilpesį gali girdėti netgi tada, kai liaujasi šaudyti, ir tada, kai dar nešaudo. Jei sykį į jus šovė iš viršaus, tai ir toliau šaudys iš viršaus. Gali būti ir atvirkščiai. Noriu pasakyti, nesvarbu, į kurią pusę atsi-suksime, vis tiek pamatysime šautuvo vamzdį.

Medžių tankmėje buvo siaubingai tamsu, nieko negalėjai nei įžiūrėti, nei išgirsti. Tyla ir tamsa. Jūs nežinote, į ką panaši toji tyla ir tamsa. Tai kurtinamo triukšmo ir ugnies preliudija. Tyla ir tamsa slepia daugybę ugnies pliūpsnių, nekantraujančių išsiveržti su trenksmu ir švilpesiu. Bet kada? Jūs nematote tamsos, negirdite tylos, tik stovite ir neramiai lūkuriuojate kurtinamo griausmo ir ugnies, kai pabaisos išlenda iš savo slėptuvių.

Karas kelia siaubingą triukšmą. Neįmanoma vienam kito girdė-ti, net galvoti. Kita vertus, negalvoji. Reaguoji. Po tam tikro laiko jauties lyg įsuktas į vatą, triukšmas visus apkurtina, viską užgožia, izoliuoja. Tampi atskirtas nuo savęs paties. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi nenugalimas. Tai nėra įsivaizdavimas. Niekuomet nebu-vau sužeistas, atsipirkau tik įdrėskimais. Dažniau esu matęs savo

8


kraują tekant virtuvėje nei kare. Ir vis dėlto aš puikiai moku elgtis su peiliais. Bet dar geriau su ginklais. Tai gamtos dovana.

Vinguriuodamas keliukas kilo į viršūnę, tačiau mes sėlinome šalimais, mišku. Žengiau dešinėje su keletu vaikinų. Kapitonas kairėje su Mistraliu ir didžiąja būrio dalimi. Kopiau aukštyn. Man buvo liepta kopti. Nežinojau, ką ten, viršuje, rasim, man niekas to nepasakė, o aš neklausinėjau. Lipau spengte spengiančioje tylo-je, vingis po vingio, laikydamas pirštą ant gaiduko, kol netikėtai įbridau į sniegą. Sniego kilimas, rimtai, tai buvo panašu į sniego kilimą, tolygiai storėjantį ties kalno viršūne.

Beje, ar dar toli ta viršūnė? Neturėjau žalio supratimo, ir man tai nerūpėjo. Bet sniegas... Sykiu tai buvo ir laimė, ir pavojus. Naktis buvo be mėnesienos, tačiau sniege atsispindinčios blyš-kios žvaigždžių šviesos pakako kalnui apšviesti. Jaučiausi beveik kaip sapne. Bet kartu žinojau, kad esu matomas, baltam sniege juoduojantis siluetas. Man nusispjaut. Buvo gražu. Pliki medžiai, eglės juodomis sukniomis, žvaigždės. Smigau sniege iki kulkšnių, paskui jau iki kelių. Medžių tankmė ėmė retėti, ir nė nepajutom, kaip netikėtai atsidūrėm kalno viršūnėje. Ten stovėjo observato-rija. Sena, baltut baltutėlė ir apibarstyta sniegu lyg pyragas. Ji ne-buvo moderni, ir tai man patiko. Ten buvo nereikalingų linkių – kažkas nepabijojo sukonstruoti nebūtinų detalių. Pastatyta ant kalno viršūnės, observatorija priminė plikio, žvelgiančio į bekraš-tes tolumas, pakaušį.

Iš ten, kur stovėjau, nemačiau teleskopo akies, bet mačiau di-džiulę, iš pažiūros visai nereikalingą anteną, styrančią ant kupolo lyg plastikinių jaunavedžių porelė ant vestuvinio torto. Išsyk supra-tau, kad būtent tai ir yra mūsų tikslas: telekomunikacijos antena.

Daviau vyrams ženklą išsisklaidyti, mechaniškai, iš įpročio. Buvo taip gražu, taip ramu. Galėjai viską matyti kaip dieną, na,


9

beveik. Man patinka žvaigždės, nors ir nežinau jų pavadinimų. Pagaliau galėjau stebėti jas, išsitiesęs ant žemės, stengdamasis pa-sinerti į kosmoso begalybę.

Priešo pajėgų nė kvapo. Kapitonas vis dėlto žinojo, ką daro. Tūnojome ten ir laukėme, pasirengę paleisti ugnį. Turėjau tiesiog prisiversti nukreipti žvilgsnį į didžiąsias duris, kurios kaip tik vė-rėsi observatorijos šone, tiesiai priešais mane. Po akimirkos jos atsilapojo. Pasirodė kažkoks tipas, persimetęs per petį šautuvą, išsitraukė iš kišenės cigaretę ir brūkštelėjo degtuką. Kažkuris iš mūsiškių pradėjo šaudyti gerokai per anksti. Tas tipas susmuko, mačiau, kaip dar keletą minučių rūksta jo cigaretės dūmas. Ciga-retė įkrito jam už apykaklės ir svilino odą.

Po to užvirė tikras pragaras. Nežinau, kodėl jie lindo laukan, tai kvaila, nes mes nebuvom patyrę jokių nuostolių, o priešai ryžosi išeiti iš priedangos. Dabar jie buvo išsibarstę kas kur, maknojo po sniegą aplink observatoriją. Čia, viršuje, oras sausas. Lengvutis snie-gas lyg pudra gulė ant kūnų. Tik kraujas atrodė labai gyvybingas ir skleidėsi raudonomis gėlėmis ant balto sniego. Jis vieną po kitos rijo snaiges, sugebėjusias prasmukti pro švelnaus vėjo gūsį, pro paskuti-nius atodūsius ir nusileisti į kraujo klaną. Tas raudonas dėmes ma-tėm tik kapitono įsakymu paleistų raketų sprogimo šviesoje.

Mūsų vyrai saugodamiesi tūnojo medžių priedangoje ir laukė. Niekad nežinosi. Deganti raketa atliko savo darbą ir šnypšdama užgeso sniege. Kraujas nusidažė juoda spalva. Pažvelgiau į dangų, paskui į žemę. Viršuje mirgėjo balkšvos dėmelės juodame fone. O čia, apačioje, – juodos dėmės baltame fone. Žvaigždžių švytėjimas nukėlė mane į akimirką po milijonų metų kelionės. Regėjau miru-sio, mineralinio, iliuzinio pasaulio fragmentą.

Sniege mirtis taip pat turėjo mineralų savybių.Štai taip man viskas pasirodė tą akimirką.

10


Observatorijos tarpdury ėmė plevėsuoti balta vėliava. Ja mo-juojantis vyras buvo atsargus, pats pasirodyti neskubėjo. Vienoje rankoje laikė vėliavą (man atrodo, ten buvo prie šluotkočio pririš-ti marškiniai), o kita mojavo, aukštai iškėlęs į mus atgręžtą delną, kad aiškiai matytume, jog jis beginklis. Vyras šaukė, kad pasiduo-da, kad jis nėra karys. Paskui pamažėle ėmė artintis prie mūsų, ne-siliaudamas rėkti, jog pasiduoda, ir nenustodamas mojuoti savo balta vėliava.

Vyro priesaika skambėjo naktiniame dangaus ir žemės fone. Jis kėlė triukšmą. Ardė mineralinę daiktų tvarką savo balsu, gestais, venose pulsuojančiu krauju.

Paleidau kulką jam į tarpuakį. Jis pargriuvo. Vėl įsivyravo tyla.Tai buvo pirmas kartas.– Tai buvo pirmas kartas, kai nužudėte žmogų?– Tai buvo pirmas kartas, kai jaučiausi suradęs savo vietą pa-

saulyje.


11

2

Nelaimėlių užtarėjas

Atbėgę vaikai mane erzino. Atsirėmę į mano kambario durų stak-tą jie visgi džiaugėsi matydami, kaip kraunuosi lagaminus. Tačiau kai pradėjau ant lovos dėlioti naujus, dar supakuotus marškinius, ką tik sulankstytus kostiumus, brangius aksesuarus, derančius prie mano karinės aprangos, pajutau jų žvilgsnį, besigręžiantį per mano pakaušį ligi pat trečio stuburo slankstelio.

Tiesa, kad juos palikau, išvykau be jų. Taip pat tiesa, kad juos palikęs jaučiausi laimingas. Tasai skausmas kaklo srityje kaip fizio- loginė pasekmė neabejotinai įsimetė dėl nešvarios sąžinės, kurios našta ėmė darytis nebepakeliama.

Bet tai buvo mano primoji misija į užsienį. Tarptautinė byla galėjo tapti svarbiu jauno advokato karjeros postūmiu. Tai buvo nuotykis, kurį išgyvenau kaip savaime suprantamą dalyką. Prieš pradėdamas studijuoti šiek tiek keliavau, bet nepatyriau jokių rimtesnių išbandymų nuo advokatų kolegijos laikų ir nuo tada, kai žmona jau antrą kartą gimdė naudojant epidurinę nejautrą.

Paskui įlindau į tėvo vaidmenį lyg į karinę uniformą, pasiren-gęs rūpestingai atlikti savo pareigą, be abejo, pareikalausiančią di-delių pastangų. Atsiklaupiau keturiomis ant grindų, kad galėčiau

12


juos pakutenti, tačiau netrukus pajutau, kad darau tai nenuošir-džiai. Ir kurgi toji širdis? Pamečiau ją kažkur pakeliui, taigi nebe-pajėgiau pakelti rankos nuo grindų.

– Gal norėtumėt pažiūrėti televizorių? Kokį nors filmą?Vyresnysis sūnus papurtė galvą, stipriai įsitverdamas staktos. Kaip, velniai rautų, tie mažamečiai pypliai, iš pažiūros negalin-

tys nustygti vietoje, stovėjo čionai nė nekrustelėdami ištisas de-šimt minučių? Ir kas čia tokio nepaprastai įdomaus žiūrėti, kaip keturiasdešimtmetis kraunasi lagaminą?

Kone varu išvariau juos į virtuvę, kad trukdytų savo mamai ir atstotų nuo manęs; Florencija negalėjo liautis pykusi nuo tos aki-mirkos, kai pranešiau jai, jog išvykstu, o jos žvilgsniai, varstantys mane nuo pat labo ryto, priklausė vienai iš šių dviejų kategorijų: ledinis abejingumas arba troškimas nužudyti. Atsidusau, keliu prispausdamas lagaminą, kad galėčiau užsegti.

– Tėveli, kodėl tu išvažiuoji? – paklausė Arturas.Ką galėjau atsakyti? Nepastebimai mestelėjęs akį į savo laikrodį

(turėjau dar keletą minučių) ištiesiau rankas, ir mano vaikučiai puolė glėbin lyg barbarų gauja. Užuot pasiaiškinęs, pargrioviau sūnų į lovą ir pradėjau kutenti – bailumas buvo viena stipriau-sių mano savybių. Duktė užšoko man ant nugaros, taigi kutenimo porcija teko ir jai, kol galiausiai tarp visų trijų užvirė epinis pagal-vių mūšis, bet pačiame įkarštyje visas susivėlęs ir uždusęs privalė-jau pasiduoti, nes atėjo metas iškeliauti.

Užsimečiau apsiaustą ir nunešiau lagaminą su rankine prie lau-kujų durų. Vaikai kabojo iš šonų, įsitvėrę mano apsiausto skvernų. Stipri ir besąlygiška jų meilė man buvo nesuvokiama.

Juodu stvėrė man už šlaunų, bandė užsilipti ant pėdų ir žings-niuoti drauge, kol aš sukau virtuvės link, kur Florencija įnirtingai šveitė tą patį puodą jau geras dvidešimt minučių. Atsisveikinimo


13

akimirką žinojau, kad mane apsiviję vaikai suveiks kaip skydas: iš pagarbos jiems Florencija susitvardys.

– Jau metas, – pasakiau.Atgalia ranka ji nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogas, išsly-

dusias iš beirstančio kuodo. Neryžtingai prisiartinau, norėdamas pabučiuoti. Paskutinę akimirką ji nusuko lūpas ir man teko pasi-tenkinti pakštelėjimu į skruostą. Jos akys vis dar degė pykčiu ir dėl to ji atrodė dar gražesnė. Mane kankino siaubingas kaltės jausmas.

– Rytoj paskambinsiu, – pasakiau.Florencija atsitraukė per žingsnį, atsiduso ir pažvelgė man į akis. – Gerai, – galiausiai tarė. – Geros kelionės, Fransua.Šiaip ne taip išspaudė varganą šypseną. Nesitikėjau. Priėmiau

tai kaip savotišką palaiminimą. Pasilenkiau pabučiuoti vaikų. Ar-turo akys pritvino ašarų. Margo iškrapštė iš nosies riebų snarglį ir įsikišo į burną. Pabučiavau ją į kaktą.

– Sudie! Viso labo! – atsisveikinau čiupdamas lagaminus. – Iki greito! Klausykit mamos!

* * *

Kankinamas daugybės prieštaringų jausmų, įsitaisiau ant užpaka-linės taksi sėdynės ir paprašiau nuvežti į oro uostą. Išsitraukiau iš kišenės gertuvę su romu ir nurijau didžiulį gurkšnį. Kai alkoholis sprogo pilve ir jo šiluma užliejo kraują, palengvėjimas nuslopino baimės pojūtį, o gėda užleido vietą jauduliui. Įsivaizdavau vis dar stovinčią virtuvėje Florenciją, spaudžiančią prie savęs ašarotus vaikus ir žvelgiančią į tą vietą, kurioje aš ką tik stovėjau ir iš ku-rios galiausiai dingau. Tas Florencijos žvilgsnis mane tiesiog per-

14


sekiojo, atsivijo greitkeliu iki pat mano taksi, kaip tik sustojusio nejudančių automobilių kolonos gale, nes buvo pats pikas. Mano kakta išrasojo nuo prakaito. Kas mane apsėdo? Kodėl taip noriu pabėgti? Ką padariau?

Puikiai žinojau kodėl. Advokatas, tėvas, vyras: per ilgai man atrodė, kad mano vaidmenis sukūrė kažkoks vaizduotės netu-rintis terlius, kurpiantis muilo operą be jokių intrigų. Manau, jie tapo lyg mechanine detale, besisukančia tuštumoje, neturinčia dvasios. Mano dienos tirpo nusistovėjusioje rutinoje, nereika-laujančioje iš manęs jokios duoklės. Negyvenau savo gyvenimo, jis bėgo pats sau. Net ir išsižadėjus savo ego, egzistavimas buvo patenkinamas.

Visiškai praradau gyvenimo skonį. Kasdien vis vėliau grįždavau iš darbo, nes negalėjau pakęsti minties, kad vėl teks vakarieniauti su šeima aidint verksmams, regint išlaistytą pieną ir ant kilimo išdrabstytus makaronus. Teisindavausi turįs svarbių susitikimų, nors pats tuo tarpu išgerdavau vieną kitą stikliuką, apgailestauda-mas dėl tokio savo likimo. Viduje, rodos, plėšiausi perpus: buvau tas, kuris kenčia, ir tas, kuris neapkenčia, bet daugiau niekas kitas. Ilgiau šitaip tęstis nebegalėjo.

Štai todėl aš ir įsirašiau į Nepriklausomų Advokatų gretas. Padariau tai nieko neapgalvojęs, tam tikra prasme savižudiškais

tikslais, tiek dėl profesinių sumetimų, tiek dėl šeimos. Bet išsyk pasijutau geriau. O kas belieka vyrui, norinčiam patirti kokį nors nuotykį, tokiam kaip aš? Ekstremalus sportas vietoj sekmadieninės išvykos? Romanas su teisininko padėjėja? Tango pamokos?

Tik galimybė būti išsiųstam į užsienį suteikė mano gyvenimui žavesio, kuris buvo seniai išgaravęs, o žinojimas, kad dėl nieko negaliu būti užtikrintas, vėl padarė mano gyvenimą prasmingą. Pirmąkart po ilgo laiko jaučiausi gyvas.


15

Po trijų savaičių gavau kvietimą. Nelaukiau. Na, nesitikėjau taip greit. Buvau nepasirengęs. Mane labiau viliojo pati galimybė išvykti, o ne tikslas. Nieko nesakiau nei Florencijai, nei mūsų ka-bineto bendradarbiams. Apskaičiavau, kad tokia misija padarytų keliasdešimt tūkstančių dolerių finansinių nuostolių.

Keletą dienų svarsčiau galimybę atsisakyti vykti. Tačiau, kad ir kokių priežasčių būčiau sugalvojęs, ši paskutinė baimė būtų mane pribaigusi. Taigi čiupau savo drąsą abiem rankomis ir nuėjau pa-sikalbėti su Florencija.

Galima sakyti, pokalbis neblogai pavyko, jei labiau patinka mirtina tyla, o ne griausmingas plūdimasis. Paskutines mūsų nak-tis turėjau nakvoti ant sofos. Išsėmiau Florencijos kantrybės taurę ligi paskutinio lašo. Ji buvo išsekusi, žinojau tai. Susigraužusi dėl ateities. Be to, vieniša. Bet kas toks nesijautė?

Taksi kaip tik kilo oro uosto rampa, vedančia prie išvykimo salės durų. Sumokėjau, išsikroviau lagaminus ir nužingsniavau prie registracijos konvejerio. Ten kaip visuomet laukė didžiulė minia. Dėl naujų apsaugos priemonių nusidriekė nesibaigiančios laukiančiųjų eilės, vilnijančios nuo nepatenkintų keleivių mur-mesio.

Tačiau alkoholis padarė savo. Mįslingai šyptelėjau. Atmečiau pečius ir ryžtingesniu žingsniu prisiartinau prie registracijos sta-lo. Padaviau pasą žavingai oro linijų kompanijos darbuotojai.

– Keleivių įsodinimas prie 32 vartų, pone Ševaljė.Taip, tai buvau aš: ponas Ševaljė, lekiantis taksi, dirbantis teis-

me, našlės ir našlaičio gynėjas, nelaimėlių užtarėjas. O dabar ren-giausi keliauti į kryžiaus žygį. Rengiausi nešti Teisingumą į sveti-mas žemes. Reikėtų tai aplaistyti.

Oro uosto bare išlenkiau keletą stiklų dvigubo viskio, kad būtų drąsiau. Galiausiai prisiliuobiau tiek, kad man turėjo padėti nusi-

16


gauti iki savo vietos lėktuve. Lėktuvo palydovas palinko prie ma-nęs ir užsegė saugos diržą, nes man tai pasirodė velniškai sudėtin-gas darbas. Paskui nugrimzdau į girtą miegą, slogų ir be sapnų.

Kai po gerų trijų valandų prabudau, man per smakrą tekėjo seilė. Be abejonės, siaubingai knarkiau, supratau tai iš artimiausių kaimynų pasipiktinusių žvilgsnių. Vis dėlto radau jėgų užsisaky-ti stiklą gėrimo, o tada jau išsitraukiau iš rankinės bylą ir įnikau skaityti nepakeldamas galvos visą likusią kelionę.

Nepriklausomų Advokatų kontora paskyrė man Pabaisos bylą, kad nuvykęs padėčiau jam pasiruošti teismo procesui. Bent jau taip buvo parašyta mano turimose laikraščių iškarpose. Taip jį va-dino vietos spauda, atmetus palyginimus su mėsininku (pernelyg abstraktu), pragaro virtuvės virėju (per daug vaizdinga) ir nusi-kaltėliu (nuvalkiota).

Būsimas teismo procesas nežadėjo jokių sensacijų, kaip įpras-ta Sostinės ar Hagos tribunoluose, pritraukiančiuose milžiniškus pulkus užsienio žurnalistų. Mano klientas neturėjo nei aukšto laipsnio, nei buvo senas šalies politikos vilkas. Jis net nebuvo, taip sakant, niekam davęs jokio įsakymo. Jis nebuvo atsakingas už tūkstančius nekaltų mirčių, viso labo tik už kelias dešimtis žmog-žudysčių, daugiausia įvykdytų jo paties.

Kadangi mirties bausmė netaikoma, jam grėsė kalėjimas ligi gyvos galvos ir dar daugiau. Maniau, jog galėčiau jam padėti, įro-dydamas švelninančias aplinkybes, pavyzdžiui, kad vyko karas ar kad mano klientas buvo laikinai pamišęs. Argi jis nebuvo karo mašinos auka kaip ir visi kiti?

Šis atvejis toli gražu nebuvo panašus į tai, ką Nepriklausomi Advokatai vadina įprastomis, paprastai ir greitai išsprendžiamo-mis bylomis. Apskritai visas teisinis aparatas rūpinosi savo struk-tūromis ir buvo suinteresuotas įkurti juridinius tinklus užsienyje,


17

kur jų trūko. Žinau tik vieną kitą atvejį, kai kaltinamasis buvo gi-namas tiesiogiai. Bet dėl to buvo tik dar smagiau.

Jau šimtąjį kartą perverčiau tuos kelis lapus, kuriuose buvo su-rašyta visa bylos esmė.

Viktoras Rošas, žinomas kaip Šefas. Profesija – virėjas. Tėvai pensininkai. Vienas brolis. Ilgą laiką bedarbis, iš pradžių gyve-nęs Sostinėje, vėliau persikėlęs į miškingą M. regioną. Samdomas savanoris nuo karo pradžios. Kareivis. Smogikų būrio narys. Jo vadai jau nuteisti arba slapstosi pogrindyje. Byloje užsimenama apie karo nusikaltimus be detalesnių paaiškinimų ir apie mažes-nius nusikaltimus, prie kurių apskritai nėra jokių paaiškinimų. Maniau, jog informacinį priedą man pateiks oficialiai paskirtas advokatas, su kuriuo turėsiu bendradarbiauti, nes ten, iš kur atvy-kau, man buvo trukdoma vykdyti savo pareigą.

Prie bylos sąvaržėle prisegtos dvi nuotraukos. Pirmojoje, iš kri-minalinės policijos, Pabaisa nufotografuotas iš priekio ir profiliu. Viktoras Rošas buvo trisdešimt šešerių metų vyras, susivėlęs juo-daplaukis. Kaktą vagojo kelios horizontalios raukšlės. Bet ar jas iš tiesų išvagojo rūpesčiai? Būtum galėjęs drąsiai pasakyti, kad to vyro akys pernelyg išplėstos, lyg būtų nustebęs dėl to, ką mato. Bet ką gi jis matė?

Nepaisant to, visai gražus vyras, nepanašus į kaimietį. Toli gra-žu joks pabaisa, vienareikšmiškai, visiška priešingybė tam, kas buvo pavaizduota antroje nuotraukoje.

Šioji buvo tikrai pribloškianti, lyg netikėtas smūgis arba nevykęs pokštas. Ji geriau nei reikia patvirtino Pabaisos pravardę. Ten buvo iki pusės nuogas, tiesiog perkaręs Rošas, stovintis miško vidury. Jo plaukai ilgi ir susivėlę, barzda tanki lyg krūmokšnis. Rankoje laikė kažką panašaus į virtuvinį peilį su milžiniška geležte. Keista, jo su-sišiaušusių plaukų gijos siekė liemenį, lyg jis būtų urvinis žmogus,

18


kuriam niekas nesugeba uždegti noro tapti sapiens. Be to, jis visas išsitepęs gličiu sklysčiu, kurio ryškiai raudona, dar šviežia spalva be menkiausios abejonės liudijo, kad tai kraujas. O jo buvo visur: ant plaštakų, rankų, liemens, ligi pat kaktos. Nuo peilio smaigalio varvėjo raudoni lašai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data bylo-jo, jog fotografija daryta mano kliento suėmimo dieną.

Negalėjau liautis spoksojęs į tą nuotrauką. Nuo jos sklindan-tis žiaurumas mane traukė. Ji slėpė paslaptį, pavojų, kuris nebuvo toks kaip miestuose ar valdininkų ir tarnautojų nusikaltimuose. Nuotrauka dvelkė gyvybingumu, kurio pats neturėjau, bet slap-čia troškau toks būti. Fotografija buvo siaubinga, jos nė už jokius pasaulio pinigus nerodyčiau savo vaikams – bijočiau, kad ims sapnuoti baisiausius košmarus. Tačiau niekas negalėtų paneigti, kad tas padaras nuotraukoje yra žmogus, noriu pasakyti – testo- sterono pritvinkęs padaras perdžiūvusiu gyslotu primityviu kūnu ir... ir... kas iš tikrųjų? Visa, kas nebuvau aš.

Lėktuvas nusileido anksti rytą. Vos pasiėmęs bagažą, šokau į mikroautobusą, vežantį vakarų kryptimi, į kaimyninės provincijos administracinį centrą. Kelionė užtruko šiek tiek daugiau nei tris va-landas. Važiuodamas per miestą M., regėjau paskubomis sulopytus namus, visiškai nesirūpinant, kaip jie atrodys. Keista: tautos, kariau-jančios Istorijos vardan, paskui pačios ją sugriauna.

Žmonės ėjo prisispaudę prie sienų, lyg nepaliaujamai švilptų automato kulkos, rūpestingai valydamos šaligatvius, tačiau iš tik- rųjų niekas nešaudė jau kurį laiką, srendžiant iš besimėtančių nuorūkų, riebaluotų popiergalių ir plastikinių butelių. Liūdnokas vaizdas.

Man buvo užsakyti apartamenai „Lokių“ viešbutyje, ten turė-jau gyventi artimiausias savaites. Užsiregistravau ir pats užsitem-piau lagaminus į viršų.


19

Atidariau lagaminą, išsikroviau drabužius ir aksesuarus. Ant sta-liuko prie lango pasidėjau grynos odos rankinę, Waterman plunks-nakotį, savo kliento bylą ir keletą tarptautinės teisės knygų. Paskui palindau po dušu, nusiskutau, persirengiau ir ėmiau sukinėtis po kambarį.

Negalėjau nustygti vietoje. Taigi padariau tai, ką paprastai da-rau tokiais atvejais: nusileidau į viešbučio barą išlenkti stiklo vis-kio, kad atsipalaiduočiau.

Kitą dieną vos pabudęs akimirką pajutau kažką neįprasta. Ką? Juk nebuvo nė menkiausio gyvo padarėlio, galinčio įšokti į mano lovą ir mane aplaižyti? Ištiesiau kojas po antklode ir ėmiau lankstyti pirštus. Buvo kažkaip nepadoru šitaip atsibusti, o dar vienam, svetimoje ir turbūt pavojingoje šalyje. Užsisakiau gau-sius pusryčius ir valgiau lovoje, visur barstydamas trupinius. Ma-žučiais gurkšneliais siurbčiojau kone verdančią ir kiek per saldžią kavą. Paskambinau į viešbučio registratūrą, kad užsakytų taksi devintai valandai. Dušas, skutimasis, švarūs drabužiai. Susitvar-kiau daiktus ir įsitikinau, kad visi advokatui rekalingi mažmo-žiai yra savo vietoje. Suskambo telefonas, registratūra. Manęs jau laukė taksi.

Padėjau ranką ant durų rankenos ir – prakeikimas! Šūdas, šū-das ir dar kartą šūdas! Pamiršau paskambinti į namus, kaip buvau pažadėjęs. Bet visai nebeturėjau laiko. Šįvakar. Ne, ne šįvakar, per didelis laiko skirtumas. Tada rytoj. Taip, rytoj, būtinai. Ir išėjau, o mintis apie šeimą išgaravo iš galvos tą pačią minutę.

Vykau į M. kalėjimą susitikti su savo klientu. Kalėjimas stovėjo gal per pusvalandį kelio už miesto, savotiškame gamtos prieglobs-tyje, lomoje, kurioje dar plaukė rytmečio migla. Visą kelią ban-džiau susikaupti, bet kam aš turėčiau kauptis?

Kalėjimas, kuriame vyras laukė teismo, buvo gan prastas.

20


Atvykęs mačiau vos vieną kitą neapgriuvusį pastatą, bet vienas jų atrodė dar sveikas, lyg kulkos ir artilerijos sviediniai būtų jo nuoširdžiai pagailėję. Galbūt abi priešų stovyklos sąmoningai jį išsaugojo, žinodamos, jog po karo jis gali praversti, kad ir kokia baigtis būtų.

Taksi sustojo. Atvykome. Parodžiau dokumentus apsaugos darbuotojui, šis mane įleido. Kol vedė grotuotais koridoriais, pas-kui pro metalinių virbų vartus, galvojau sau, ar kur nors pasaulyje būna kalėjimo dažų prekiautojų, turinčių savo sandėliuose tonas litrų geltono šlapimo spalvos, žalsvos ir purvinos gelsvai pilkos spalvos dažų? Jeigu taip, ar jie duotų dažų, atsižvelgdami į dekora-torių patarimus, o jeigu taip, tai ar jiems paskui tektų sėsti kalėji-man, jei padarytų kokį nors nusižengimą?

Buvo kvaila taip galvoti, žinau, bet taip jau yra. Ne visada mano protas žengia koja kojon su manimi. Aš stengiuosi būti objekty-vus, o jis keliauja aplinkkeliais. Esu, koks esu. Tokiomis akimirko-mis paprastai suspaudžiu lūpas ir suraukiu antakius, apsimesda-mas, kad įtemptai mąstau – kantriai ištreniruota veido mimika, žvelgiant į vonios veidrodį rytinio skutimosi metu.

Lydintis apsaugos darbuotojas įleido mane į nedidelę be-langę patalpą, kurioje viso labo tebuvo balto medžio stalas ir dvi kėdės. Neoninis apšvietimas tik dar labiau pabrėžė mane supančio betono grubumą. Tai nebuvo pati geriausia vieta už-megzti nuoširdų pokalbį.

Atsisėdau. Apsaugos darbuotojas išėjo, palikęs atlapotas du-ris, jaučiausi jam už tai dėkingas. Pasidėjau ant stalo savo odinę rankinę ir ištraukiau geltono popieriaus užrašų knygelę. Dėl viso pikto patikrinau, ar mano plunksnakotyje pakanka rašalo. Nervi-nausi. Laukiau Pabaisos.

Koridoriuje išgirdau žingsnius. Tai jis. Atsitiesiau. Stengiausi


21

nutaisyti kuo rimtesnę veido išraišką. Jis atsisėdo priešais mane, riešai surakinti antrankiais. Prižiūrėtojas išėjo, užvėrė duris pas-kui save ir...

* * *

– Ir ką? – paklausė jis.– Ir nieko, – atsakiau.– Kaip tai nieko?– Nieko reiškia nieko.– Jis su jumis nesikalbėjo?– Nepratarė nė žodžio!– Kaip apmaudu.– Neatrodot nustebęs.Jis nusišypsojo, parodydamas kruopščiai nušveistus dantis.

Pražilę ūsai smailiais apačion nukreiptais galiukais per patį vidu-rį turėjo gelsvą žymę nuo įpročio rūkyti storus cigarus, nuolatos stipriai suspaudžiant ryškiai raudonas lūpas, kurios atrodė lyg padažytos. Tai buvo apkūnus vyriškis, vilkintis tam metų laikui nepritinkantį šviesų kostiumą su dryželiais. Jis sutiko mane lyg seniai matytą bičiulį. Praėjus dešimčiai minučių po to, kai pir-mąkart gyvenime pažvelgiau jam į akis, jau žinojau viską apie jo gyvenimą: žmona Elena, du sūnūs ir trys dukterys, vyriausioji, vargšelė, dėl juokingos kiškio lūpos pasmerkta senmergystei.

Vyriškis neabejotinai buvo linksmo būdo žmogus, tačiau per-nelyg manieringas. Jis, regis, nepaprastai stengėsi padaryti įspūdį advokatui, kadangi ir pats toks buvo: advokatas Sevitjicas, vienin-telis mano sąjungininkas šioje byloje.

22


Jis buvo svarbesnis už mane – Pabaisos advokatas, tačiau, visai kaip ir manęs, klientas jo nesirinko. Valstybė jį oficialiai paskyrė ginti Pabaisą.

– Ne, manęs tai nestebina, – atsakė advokatas Sevitjicas. – Taip yra visados, nuo pat pradžių.

– O kaip yra?– Tylu.– Norit pasakyti, kad jis niekad nepratarė nė žodžio?– Nė žodelio.– Nuo kada?– Nuo tada, kai buvo sulaikytas.Priblokštas sudribau kėdėje. Paprastai mano bendravimas su

klientais būdavo audringas. Galų gale jie norėdavo išvengti kalė-jimo arba bent jau sumažinti bausmės trukmę, todėl buvau jiems reikalingas. Dažniausiai jie nustebindavo mane savo iškalba, var-dydami nereikalingas smulkmenas, kurių patardavau vengti, kad išsaugotų bent menkiausią galimybę teisėjo akyse. Dar nė vienas nebuvo atsitvėręs nuo manęs tylos siena. Reikėtų pasakyti, kad už du šimtus dolerių per valandą nė vienas negalėjo sau to leisti.

Vos tik užsivėrė patalpos durys, saugančios konfidencialumą, pažvelgiau Viktorui Rošui tiesiai į akis ir prisistačiau. Papasako-jau jam apie savo karjerą, profesinę sėkmę (šiek tiek perdėdamas), paskui atskleidžiau savo ketinimus padaryti viską, ką galiu, kad jam pagelbėčiau. Tada formaliai pasidomėjau: juk jis, žinoma, norėtų būti išteisintas? Luktelėjau atsakymo. Jis nevengė mano žvilgsnio, be abejonės, išnaudojo laiką apmąstymui. Palaukiau dar šiek tiek.

– Na? – paraginau.Jis neatsakė.– Nesuprantate klausimo?


23

Vėl tyla. Vis dėlto išspaudė šypseną. Apsidairiau aplink ieško-damas (ką aš žinau) paslėptos kameros. Ko gero, kalėjimo prižiū-rėtojai norėjo iškrėsti man pokštą, o mano Pabaisa, sėdintis pa-talpoje šalia, yra ne kas kitas, o apsimetėlis. Bet ne, nėra jokios kameros. O Pabaisa tikrai labai panašus į save. Mane vėl apsėdo mintis, kad jis siekia mane išmėginti, savo tylėjimu palikdamas plyšiuką, pro kurį privalau įsibrauti, prasiskverbti į jo pasaulį ir jame prisitaikyti. Turėjau pelnyti kliento pasitikėjimą. Bet ką pa-sakyti? Nerišliai bandžiau jam paaiškint, esą niekas nėra kaltas šimtu procentų, mes visi esame aukos. Pasakojau jam apie vyrus ir moteris, padariusius žiaurių nusikaltimų, bet prieš tai taip ilgai kentėjusius, jog tikrai keista, kad anksčiau nieko nenužudė. Tie vyrai ir moterys norėjo mylėti, bet nemokėjo pakviesti, nemokėjo duoti, o įkalinti savo pačių kūne ir širdyje, iš visų jėgų trokšdami išsilaisvinti, galiausiai sprogdavo ir taip toliau.

Geras dešimt minučių kalbėjau sienoms. Jis vis dar žiūrėjo į mane, nutaisęs vos pastebimą ateivio šypsenėlę, bet nemaniau, kad šaipėsi iš manęs ar mano kalbos, veikiau atrodė, jog visa tai jis jau girdėjo daugybę kartų. Arba buvo beprotis. Bet jeigu bepro-tis, tada jį turėjo uždaryti psichiatrijos ligoninėje, o ne kalėjime. Arba...

Tai buvo jėgų išbandymas. Jis norėjo patikrinti, ar aš turiu dva-sinių jėgų tylėti. Na, gerai, jei jis nori būtent šito, galės įsitikinti. Staiga lioviausi kalbėjęs, atsilošiau kėdėje ir tylomis žiūrėjau.

Tai truko geras – oho! – šešias ar septynias minutes. Ištisą am-žinybę, per kurią spėjau patirti krūvą skirtingų išgyvenimų: ryžtą, sumišimą, baimę, pyktį, gailestį. Ir štai, aš jau pasidaviau. Vos pajė-giau suvokti, kad privalau pasitraukti, pabrukęs uodegą, nešdama-sis su savimi dar vieną nesėkmę. Ar į šią nebylią uolą atsitrenkęs mano keturiasdešimties metų laivas turėjo užplaukt ant seklumos?

24


Susirinkau savo daiktus. Daugiau nedrįsau pažvelgti į jo pusę. Stipriai pabeldžiau į duris, prižiūrėtojas atidarė, ir aš išėjau, nepra-taręs nė žodžio.

– Galėjo ir perspėti, – pasakiau.– Kad jis nekalbės? Jums to nepasakė? – paklausė advokatas

Sevitjicas.– Ne.– Matyt, įvyko nesusipratimas. Tačiau tikėjausi, kad jūsų pasi-

rodymas privers jį išlįsti iš tylos kiauto.– Akivaizdu, kad ne.– Taip, apmaudu.– Ir ką tokiu atveju man galvoti?– Ak! Ką tik norite! Tokiu atveju galvokite, ką norite. Aš neži-

nau. Jis nelinkęs bendradarbiauti ir neatrodo, kad norėtų gintis.Advokatas Sevitjicas palinko prie manęs. Cigaro dūmas priver-

tė jį prisimerkti.– Esu oficialiai paskirtas jo advokatas, suprantat?– Nelabai.– Toks tipelis tikrai nepadės sumokėti už atostogas Žydrajame

Krante.– Dažnai ten važiuojat? – paklausiau kaip kvailys.– Dabar jau per kiekvieną karą, – atsakė.Jis patogiai atsilošė fotelyje, keliskart patraukė cigarą ir žiūrėjo,

kaip dūmas spiralėmis kyla ligi pat lubų. Tada vėl prabilo:– Ar žinot, kad jis yra kaltas?– Nesu teisėjas...– Per daug liudytojų, o jo tylėjimas tik dar labiau viską apsun-

kina.– Mūsų pareiga jį ginti.– Bet jis visai nenori būti ginamas!


25

– Perskridau pusę pasaulio ne tam, kad nieko nepeščiau.– Teisybė, – pritarė advokatas Sevitjicas.– Aš galiu jam padėti, – pasakiau.– Puiku. Atstovaukime jam ir mėginkime visais įmanomais

būdais apsaugoti jį nuo teisinių rūpesčių. Tačiau daugiau vilčių nedėkit. Jis bus pripažintas kaltu dėl visų byloje išvardytų nusikal-timų. Imkit, paruošiau jums šitą.

Jis mestelėjo ant stalo storą dokumentų aplanką žaliu kartoni-niu viršeliu.

– Kai viską perskaitysit, suprasit, kokie sunkūs jo nusikaltimai.– Nėra lengvinančių aplinkybių?– Čionai, žinokit, būtent jos ir yra, tačiau tai jo neišgelbės.– Jis supus kalėjime.– Arba, jei jam truputį pasiseks, per šį dešimtmetį sulauksime

dar vieno karo, o jei pasiseks labiau, jo šalininkai laimės ir jį iš-laisvins, išteisins, įdarbins viešojoje administracijoje ir jo vardu pavadins kokį nors parką.

– Jūs iš manęs šaipotės.– Tik truputį.– Nesutinku pasiduoti be kovos.– Sutinkate ar ne, privalėsite suprasti, kad žuvusieji čia skai-

čiuojami šimtais tūkstančių, o kiti tūkstančiai žmonių – jų žudikai. Ir tiems žmonėms arba sekasi, arba ne. Bėgant amžiams sėkmės ir nesėkmės svarstyklių lėkštės, deja, svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau nieko negalime pakeisti. Neapykanta skatina neapykantą, žiaurumas – žiaurumą. Kadangi yra įprasta žudyti, tai ir žudome. Tokioje šalyje kaip jūsiškė į raudoną mėsą žiūrima nepatikliai, to-dėl žvėries sąvoka ten nesuprantama. Tačiau čia žodis žvėris yra įprastas kasdienėje kalboje. Mes jį puikiai žinome. Jis mus gerai pažįsta. Ir Rošas jį žino. Ir jei mes visi drauge nusprendėme, kad

26


Rošas yra Žvėris, ką gi, juo blogiau jam. Šįkart taikinys yra jis. Kitąsyk bus kitas.

– Tokia vizija yra siaubingai ciniška.Atrodė, kad Sevitjicui manęs gaila. Jis kuo nuoširdžiausiai pa-

žvelgė į mane savo mažomis akytėmis, kurios netrukus pasislėpė riebaus veido raukšlėse.

– Tai nereiškia, kad iš mūsų jokios naudos, mano berniuk. Tie-siog reikia žinoti savo galios ribas.

– Ir kokia gi toji galia?– Galim padėti jam išsaugoti bent truputį žmogiško orumo,

nors visa esybe jis tikra pabaisa. Visas teismui paskirtas dienas būsim užgulti nacionalinės spaudos, gal net užsienio žurnalistų dėmesio. Jūsų užduotis – tarpininkauti, saugoti klientą.

– O jei jis nenori su manim kalbėtis?– Gaila. Bet netikiu, kad tylės amžinai. Kiekvienas žmogus

nori kalbėti, kiekvienas nori visiems paaiškinti savo tiesos esmę. Jis prabils. O jūs jam padėsite tai padaryti.

– Kam jam reikalingas nepriklausomas advokatas, jei jis visai nenori gintis?

Mano klausimas, regis, sutrikdė advokatą Sevitjicą. Jis išpūtė cigaro dūmą, ir aukštyn pakilo keli pilkšvi ratilai.

– Kas žino? Visi norime būti įvertinti. Atvykot iš toli... Gal jis norėjo šalia turėti kitaip mąstantį žmogų, kuris jį suprastų ir ne-teistų iš anksto. Neatrodo, kad jis nori advokato, gal jam reikia draugo?

– Aš...Tačiau taip ir nesugebėjau užbaigti savo sakinio. Draugas? Su-

koriau tūkstančius kilometrų tikrai ne tam, kad tapčiau Pabaisos draugu. Bet jei man pavyktų pelnyti jo pasitikėjimą...

– Ką man daryti?


27

– Jis nori, kad domėtumės jo asmenybe, o ne byla. Jo tyla yra riksmas. Aš, uždirbdamas tiek, kiek man moka valstybė... Bet jūs puikiai tiksite.

– Kam puikiai tiksiu?– Išsiaiškinkite, kas jis, susitikite su gerais jo pažįstamais, ne-

žinau net, elkitės taip, lyg būtumėt jo gerbėjas, būkite jo veiks-mų ir poelgių kolekcininkas... ir tada galbūt jums pavyks rasti lengvinančių aplinkybių, kaip pats sakote, kurios padėtų keletu metų sumažinti jo bausmę, kas žino? Reikia, kad priverstumėt jį kalbėti, bet kokia kaina, jei nepavyks... įsivaizduojat, koks bus teismo procesas?

– Gerai, – pasakiau. – Sutarta. Tik nuo ko pradėti?– Nežinau, – atsakė advokatas Sevitjicas. – Gal nuo pradžių?

Jean

JEAN BARBE

kaip t

apti p

abais

a

kaip tapti

pabaisa

Barbe

Apdovanota 2010 m. Lietuvos jaunųjų frankofonų premija

Jean Barbe (Žanas Barbas; g. 1962 m. Monrealyje) – kana-diečių rašytojas, žurnalistas ir keliautojas, penkių romanų autorius. Jo antrasis romanas „Kaip tapti pabaisa“ 2004 m. buvo apdovanotas Prix des libraires du Québec. 2010 m. Tarptautinių frankofonijos dienų metu šiai knygai buvo suteikta Lietuvos jaunųjų frankofonų premija.

Romanas Kaip tapti pabaisa – pasakojimas apie tai, kaip nedaug reikia, kad mons-tras, slypintis kiekviename mūsų, išnirtų į paviršių. Apie tai, kad tie, kuriuos mes laikome pabaisomis, buvo paprasti žmonės. Apie tai, kas dedasi viduje tų, kurie iš pažiūros lengva ranka žudo kitus – kare ir taikiame gyvenime. Jaunas advokatas, kurio ima nebedžiuginti nei darbas, nei šeima, praradęs gyveni-mo skonį, iškviečiamas ginti žmogaus, kurį laikraščiai vadina Pabaisa. Buvęs virėjas, smogikų būrio narys, kurio sąžinę slegia kelios dešimtys įvykdytų žmogžudysčių, advokatui kelia keistą smalsumą. Pirmapradis žiaurumas, kurį, jo manymu, įkūnija Pabaisa, vertas susidomėjimo ir bandymo įsigilinti. Tačiau Pabaisa tyli, o atsakymus į savo klausimus advokatas privalo susirasti pats… Kas skatina žmogų žudyti kitus? Kokį vaidmenį atlieka visuomenė? Galiausiai – ar tikrai blogis yra neatsiejama kiekvieno žmogaus esybės dalis?Karas ir taika, apmąstymai ir žudynės susipina romane į vieną raizgų kamuolį ir pri-verčia susimąstyti, ar kartais iš veidrodžio į kiekvieną mūsų nežvelgia pabaisos akys.

jean barbe „kaip tapti pabaisa“

Documents