Jean

-Jacq

ues R

ouss

eau

VIS

UO

ME

NĖ

S S

UT

AR

TIS

Jean-Jacques Rousseau (Žanas Žakas Ruso, 1712–1778) – prancūzų f ilosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.

Veikale Visuomenės sutartis (1762) tyrinėjama žmogaus laisvių ir pančių

problema, visuomenės ir individo, valdžios ir piliečių sąveikos; kalbama

apie demokratiją, kuri, pakitus ir išaugus visuomenėms, nebegali būti

tiesioginė ir kurios, sudarę vadinamąją visuomenės sutartį, kartu su kai kuriomis asmeninėmis laisvėmis atsisakome mainais

į saugesnį ir ramesnį gyvenimą.

V I S U O M E N Ė S S U T A R T I S

Jean-Jacques

Rousseau

Jean-Jacques Rousseau

visuomenės sutartis

vilnius 2015

Iš prancūzų kalbos vertė Feliksas Mackus

arbapolitinės teisės principai

maketavo ernestas vinickas

Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius

El. p. info@vaga.lt; www.vaga.lt

tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122

Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Tiražas 1000 egz.

UDK 340.12Ro-167

Versta iš:jean-jacques rousseau,

du contrat social ou principes du droit politique

rousseau, jean-jacques

Visuomenės sutartis / Jean-Jacques Rousseau; iš prancūzų kalbos vertė Feliksas Mac-kus. – Vilnius: Vaga, 2015. – 176 p.: iliustr.UDK 340.12+32.01

Dėl vertėjo autorinių teisių autoriaus teisių paveldėtojus maloniai prašome kreiptis į leidyklą.

© Leidykla VAGA, 2015

© Serijos viršelių idėjos autorė Deimantė Rybakovienė

ISBN 978-5-415-02390-5

5

t u r i n y s

p r a t a r m ė / 11

Pirmoji knyga

I s k y r I u s Šios pirmos knygos dalykas / 14

I I s k y r I u s

Pirmieji junginiai / 15

I I I s k y r I u s

Stipresniojo teisė / 17

I V s k y r I u s

Vergovė / 19

V s k y r I u s

Visuomet reikia prieiti pirmoji sutartis / 24

V I s k y r I u s

Visuomenės sutartis / 25

V I I s k y r I u s

Suverenas / 28

6

V I I I s k y r I u s

Pilietinė būklė / 31

I X s k y r I u s

Turtų valdymas / 32

Antroji knyga

I s k y r I u s

Suverenitetas yra neperleidžiamas / 37

I I s k y r I u s

Suverenitetas yra nedalomas / 39

I I I s k y r I u s

Ar bendroji valia gali klysti / 41

I V s k y r I u s

Suvereninės valdžios ribos / 43

V s k y r I u s

Gyvybės ir mirties teisė / 48

V I s k y r I u s

Įstatymas / 50

V I I s k y r I u s

Įstatymų leidėjas / 54

V I I I s k y r I u s

Tauta / 60

I X s k y r I u s

Tęsinys / 62

7

X s k y r I u s

Tęsinys / 65

X I s k y r I u s

Įvairios įstatymų leidimo sistemos / 69

X I I s k y r I u s

Įstatymų suskirstymas / 71

Trečioji knyga

I s k y r I u s

Valdžia apskritai / 74

I I s k y r I u s

Principas, kuriuo sudaromos įvairios valdžios formos / 81

I I I s k y r I u s

Valdžių padalinimas / 84

I V s k y r I u s

Demokratija / 86

V s k y r I u s

Aristokratija / 89

V I s k y r I u s

Monarchija / 91

V I I s k y r I u s

Mišrios valdžios / 99

8

V I I I s k y r I u s

Ne kiekviena valdžios forma tinka kiekvienam kraštui / 100

I X s k y r I u s

Geros valdžios žymės / 107

X s k y r I u s

Valdžios peržengimas ir jos palinkimas išsigimti / 109

X I s k y r I u s

Politinio organizmo mirtis / 112

X I I s k y r I u s

Kaip laikosi suvereninė galia / 114

X I I I s k y r I u s

Tęsinys / 115

X I V s k y r I u s

Tęsinys / 117

X V s k y r I u s

Atstovai arba reprezentantai / 118

X V I s k y r I u s

Valdžios įsteigimas nėra jokia sutartis / 123

X V I I s k y r I u s

Valdžios įsteigimas / 124

X V I I I s k y r I u s

Priemonės valdžios pagrobimui išvengti / 126

Ketvirtoji knyga

I s k y r I u s

Bendroji valia yra nesugriaunama / 129

I I s k y r I u s

Balsavimai / 132

I I I s k y r I u s

Rinkimai / 136

I V s k y r I u s

Romėnų komicijos / 138

V s k y r I u s

Tribunatas / 151

V I s k y r I u s

Diktatūra / 154

V I I s k y r I u s

Cenzūra / 158

V I I I s k y r I u s

Pilietinė tikyba / 160

I X s k y r I u s

Pabaiga / 174

v isuomenės sutart ies pirmojo leidimo viršelis. Amsterdamas, 1762.

Šis nedidelis rašinys yra ištrauka iš platesnio veikalo, kurį ka-daise, neatsižvelgęs į savo jėgas, buvau nusprendęs rašyti, bet jau seniai esu apleidęs. Iš įvairių dalių, kurias galima buvo iš-traukti iš to, kas buvo padaryta, ši dalis yra visų svarbiausia, ir ji man atrodė tinkama publikai patiekti. Viso kito jau nebėra.

pr atar m ė

13

Pirmoji knyga

Paimdamas žmones tokius, kokie yra, ir įstatymus tokius, ko-kie gali būti, aš noriu tyrinėti, ar pilietinėje tvarkoje gali būti koks teisėto ir tikro valdymo pagrindas. Kad teisingumas ir nauda nebūtų viens nuo kito atskirti, aš stengsiuos savo tyri-nėjime visuomet jungti tai, ką teisė leidžia, su tuo, ką interesas nustato.

Aš pradedu gilintis į dalyką, neįrodęs jo svarbumo. Manęs paklaus, ar aš esu valdovas ar įstatymų leidėjas, kad rašau apie politiką. Aš atsakau, kad ne, ir kaip tik dėl to ir rašau apie politiką. Jei aš būčiau valdovas arba įstatymų leidėjas, aš ne-leisčiau laiko sakydamas, kas reikia daryti, aš tą daryčiau arba tylėčiau.

Gimęs laisvos valstybės piliečiu ir suvereno dalyviu, kad ir kaip mažos įtakos begalėtų turėti mano balsas viešiems reika-lams, kuriuos jau vien tik balsavimo teisė man uždeda pareigą

14

pažinti, – aš kiekvieną kartą, kai mąstau apie valdymus, džiau-giuosi galįs visuomet rasti savo tyrinėjimuose naujų motyvų savo krašto valdymui mylėti!

I s k y r I u s

Šios pirmos knygos dalykas

Žmogus yra gimęs laisvas, bet visur jis yra pančiuose. Tokiu jaučiasi kitų viešpats, kuris yra nemažesnis vergas, kaip ir kiti. Kaip įvyko tas pasikeitimas? Aš to nežinau. Kas jį gali padaryti teisėtu? Aš tikiu šį klausimą galėsiąs išspręsti.

Jei aš pripažinčiau tik jėgą ir jos padarinius, aš pasakyčiau: tol, kol tauta yra priversta klausyti ir klauso, ji daro gerai; kai tik ji gali numesti jungą ir kai jį numeta, ji daro dar geriau, nes atgaudama savo laisvę ta pačia teise, kuria ir buvo išplėšta, tauta arba turi pagrindą laisvei atgauti arba toji laisvė jai buvo atimta be pagrindo. Bet visuomeninė tvarka yra šventa teisė, sudaranti pagrindą visoms kitoms teisėms. Ši teisė, tačiau, ne-išeina iš prigimties; ji yra nustatyta sutartimis. Todėl reikia pa-žinti, kokios yra tos sutartys. Prieš pradėdamas, aš dar turiu ką tik pasakytąjį pagrįsti.

15

I I s k y r I u s

Pirmieji junginiai

Seniausias iš visų junginių ir vienintelis prigimtas yra šeima, kai vaikai dar pasilieka sujungti su tėvu tik tol, kol jis rei-kalingas jų išsilaikymui. Kai tik išnyksta šis reikalas, tuojau nutrūksta ir prigimtinis ryšys. Vaikai, atleisti nuo privalomos tėvui paklusnybės, ir tėvas, atleistas nuo pareigos rūpintis savo vaikais, visi tampa lygiai nepriklausomais. Jei jie ir toliau lieka drauge, tai pareina nebe nuo prigimties, bet nuo laisvo noro; pati šeima laikosi tik susitarimu.

Ši visuotina žmogaus laisvė yra jo prigimties padarinys. Jo pirmasis įstatymas yra nuolat rūpintis savo paties išlaikymu; jo pirmieji rūpesčiai yra tie, kurie liečia tik jį vieną; ir kai tik-tai jis pasiekia proto amžių, tuojau, būdamas pats vienas sau tinkamų išsilaikymo priemonių sprendėjas, tuo pačiu tampa tikras savęs viešpats.

Šeima, pagaliau, jei taip norima, yra pirmas politinės vi-suomenės pavyzdys: vadas yra tėvo atvaizdas, tauta – vaikų, o kadangi visi yra gimę lygūs ir laisvi, tai jie perleidžia savo lais-vę tik tiek, kiek tatai jiems yra naudinga. Visas skirtumas yra tas, kad šeimoje tėvas, besirūpindamas savo vaikais, randa at-lyginimą pačioj tėviškoj meilėj, tuo tarpu valstybėje šitą meilę, kurios vadas neturi savo tautai, atstoja tik malonumas valdyti.

Grotius’as neigia, kad kiekviena žmonių valdžia esanti įsteigta valdomųjų gerovei ir kaip pavyzdį nurodo vergovę. Jis

16

turi įprastą galvojimo būdą – teisę visuomet išvesti iš fakto1. Bū- tų galima vartoti nuoseklesnį metodą, o ne Uranams naudin-gesnį.

Pagaliau, sekant Grotius’ą, abejotina, ar visa žmonių gi-minė priklauso kokiam šimtui žmonių, ar tas šimtas žmonių priklauso visai žmonių giminei. Jis visame savo veikale pasiro-dė linkęs prie pirmosios nuomonės. Tokia pat yra ir Hobbes’o nuomonė. Tad štai žmonija padalinta į galvijų bandas, kurių kiekviena turi savo vadą, o šis ją gano tam, kad paskui prarytų.

Kaip piemuo yra aukštesnės prigimties už savo bandą, taip ir žmonių ganytojai, kurie yra jų vadai, yra aukštesnės pri-gimties už savo tautas. Taip, Filono pranešime, imperatorius Kaligula, gana gerai pritaikęs tokią analogiją, išvedė, kad arba karaliai buvę dievai, arba gyventojai buvę gyvuliai.

To Kaligulos galvojimas pasikartoja pas Hobbes’ą ir Gro-tius’ą. Aristotelis dar anksčiau prieš juos visus tvirtino2, kad žmo-nės savo prigimtimi nėra visi lygūs, bet kad vieni gimsta vergais, o kiti valdytojais.

Aristotelis teisingai manė, bet jis padarinį laikė priežastimi. Kiekvienas žmogus gimęs vergovėje, gimsta vergauti, – nieko nėra tikresnio. Vergai visko nustoja savo pančiuose, net ir noro juos numesti, jie myli savo būklę, kaip Odisėjaus draugai mylė-

1 „Moksliniai viešosios teisės tyrinėjimai dažnai yra tiktai senų nusikalti-mų istorija; nei iš šio, nei iš to apkvaištama, kai norima tai per daug studi-juoti“ (Traité des intérêts de la France avec ses voisins, par M. le marquis d’Argenson, imprimé chez

Rey, á Amsterdam). Lygiai tą patį padarė ir Grotius’as.2 „Politika“, I kn., V sk.

17

jo savo sužvėrėjimą3. Jeigu yra vergų iš prigimties, tai dėl to, kad anksčiau jie atsirado priešingai prigimčiai. Jėga padarė pirmuo-sius vergus, jų nedrąsumas juos ir yra nuolat toj būklėj užlaikęs.

Aš nieko nesu sakęs nei apie karalių Adomą, nei apie Im-peratorių Nojų, tėvą trijų didžiųjų monarchų, kurie, kaip buvo manyta, sekdami Saturno vaikus, pasidalino visą pasaulį. Aš manau, kad ir man iš to palyginimo bus naudos, nes, tie-siog paeidamas iš vieno šių valdovų, o galbūt dar iš senesnės šakos, ar aš žinau, kad, tikrindamas titulus, nepasidarysiu visai teisėtu žmonių giminės karalium? Kaip ten bebūtų, negalima nesutikti, kad Adomas nebuvo pasaulio viešpačiu, kaip Robin-zonas savo salos, kol jis buvo vienintelis gyventojas, ir kol toje imperijoje buvo tik toks patogumas, kad savo soste užtikrintas valdovas nebijojo nei sukilimų, nei karų, nei sąmokslų.

I I I s k y r I u s

Stipresniojo teisė

Stipresnysis, jei savo jėgos nepaverstų teise ir paklusnumo

pareiga, dar niekuomet nebūtų tiek galingas, kad visuomet liktų valdančiuoju. Iš to atsirado stipresniojo teisė, teisė taip ironiška išoriniu atžvilgiu, tačiau, iš tikro pastatyta principu. Bet ar šis žodis mums niekuomet nebus išaiškintas? Jėga yra fizinė galia ir aš visai nerandu jokios moralinės pareigos, kuri

3 Žr. nedidelį Plutarcho veikalą, pavadintą „Kaip gyvuliai naudojasi protu“.

18

galėtų atsirasti iš jos pasireiškimo. Pasiduoti jėgai yra neišven-giamumo, bet ne valios veiksmas; daugiausia, tai yra protingu-mo veiksmas. Kokia prasme čia galės būti pareiga?

Leiskime valandėlei šią tariamą teisę. Aš sakau, kad tuomet susidaro tik neišaiškinama painiava, nes kai tiktai jėga daro teisę, tuojau padarinys sukeičiamas su priežastimi: kiekviena jėga, kuri nugali pirmesniąją, paveldi ir josios teisę. Kai tik neklausymas tampa nebaudžiamas, tuo pačiu jis tampa teisė-tas, o kadangi stipresnysis visuomet yra teisus, tai belieka tik taip daryti, kad taptum stipresniuoju. Tad kas yra ta teisė, kuri nyksta jėgai nebeveikiant? Jeigu reikia klausyti iš prievartos, tai nereikia klausyti iš pareigos; jei nebeverčiama klausyti, tai ir nebeprivaloma. Taigi matome, kad šis teisės žodis jėgai nieko neprideda ir čia visiškai nieko nereiškia.

Būkite paklusnūs valdžioms. Jei tuo norima pasakyti: pasi-duokite jėgai, – įsakymas yra geras, bet nereikalingas; aš sakau, kad jis niekuomet nebus peržengtas. Kiekviena valdžia eina iš Dievo, aš tai pripažįstu, bet kiekviena liga taip pat iš Dievo, o ar galima sakyti, kad būtų uždrausta kviestis gydytoją? Kai plėšikas mane užpuola pamiškėj, man reikia nusileisti jėgai ir atiduoti savo piniginę, bet jeigu aš galėčiau jam pasipriešinti, argi aš būčiau sąžinės įpareigotas ją atiduoti? Nes, galų gale, ir pistoletas, kurį jis turi, vis tik yra valdžia.

Tad sutikime, kad jėga nekuria teisės ir kad yra pareiga klausyti tik teisėtų valdžių. Tokiu būdu mano pirmasis klausi-mas ir vėl grįžta.

19

I V s k y r I u s

Vergovė

Kadangi nei vienas žmogus neturi prigimtinės valdžios kitam

žmogui ir kadangi jėga nekuria teisės, tai visų teisėtų žmonėms valdžių pagrindu lieka tik sutartys.

Jei individas, sako Grotius’as, gali perleisti savo laisvę ir pa-sidaryti šeimininko vergu, kodėl visa tauta negalėtų perleisti savosios laisvės ir tapti karaliaus objektu? Šiame pasakyme yra dvireikšmių žodžių, kuriuos reikėtų išaiškinti, ir pradėkime nuo žodžio perleisti. Perleisti reiškia dovanoti arba parduoti. Tada žmogus, kuris pasidaro kito žmogaus vergu, nedovanoja savęs, mažų mažiausia jis save parduoda už savo išlaikymą; bet tauta, už ką gi ji parsiduoda? Toli gražu, kad karalius teiktų savo valdiniams išlaikymą, tik iš jų jis pats išsilaiko, o, pasak Rabelais, karalius gyvena ne iš trupučio. Ar valdiniai dovanoja jam savo asmenį ta sąlyga, kad jis taip pat paimtų ir jų turtus? Aš nematau, iš ko jie begali pragyventi.

Kai kas pasakys, kad despotas savo valdiniams užtikrina pi-lietinę ramybę, tegu taip, bet ką jie ten laimi, jei karai, kuriuos jiems užtraukia jo ambicija, jei jo nepasotinamas plėšrumas, jei valdininkų spaudimai juos daugiau nuterioja, negu tai padary-tų jų nesantaika? Ką jie tuo laimi, jei ta ramybė yra tuo pačiu jų visų skurdas? Taip pat ir kalėjime gyvenama ramiai, bet ar to užtenka, kad ten gerai jaustųs? Ir Kiklopo urve uždaryti graikai gyveno ramiai, laukdami savo eilės, kada bus praryti.

20

Sakyti, kad žmogus atsiduoda veltui, vadinas, sakyti ab-surdišką ir neįmanomą dalyką; bet koks aktas yra neteisėtas ir niekingas jau vien tik dėl to, kad jį padariusis neturėjo sveiko proto. Tą patį pasakyti apie visą tautą, vadinasi, pripažinti be-pročių tautą: beprotybė nekuria teisės.

Kad ir kiekvienas galėtų save perleisti, jis negali perleisti savo vaikų; jie gimsta žmonėmis ir laisvais; jųjų laisvė jiems patiems priklauso, niekas kitas, tik jie patys gali ją disponuoti. Kol jie pasieks proto amžių, jų išlaikymui ir jų gerovei tėvas gali jų vardu daryti sutartis, bet jis negali ja dovanoti neat-šaukiamai ir besąlygiškai, nes toks dovanojimas yra priešingas gamtos tikslams ir peržengia tėviškas teises. Kad savavališka valdžia būtų teisėta, reikėtų, kad kiekvienoje kartoje tauta galėtų ją priimti arba atmesti ir tada ta valdžia jau nebebūtų savavališka.

Atsisakyti savo laisvės, vadinasi, atsisakyti žmogaus pažy-mio, žmonijos teisių, taip pat ir savo pareigų. Atsisakančiam nuo visko nėra jokios kitos galimos žalos. Toks atsisakymas yra nesuderinamas su žmogaus prigimtimi; juk, atimant savo va-liai visą laisvę, tuo atimamas savo veiksmams bet koks moralu-mas. Galų gale, sutartis, nustatanti iš vienos pusės absoliutinę valdžią ir iš antros pusės neribotą paklusnumą, yra tuščia ir prieštaraujanti. Ar nėra aišku, kad nėra nieko įsipareigota prieš tą, iš kurio turima teisė visko reikalauti? Ar tik ši vienintelė, vienašalė, netolygi sąlyga nedaro šio akto niekingu? Ar galėtų turėti kokią teisę mano vergas prieš mane, jei visa, ką jis turi,

21

priklauso man ir jei, jo teisei esant mano teise, ta mano teisė prieš mane patį yra žodis, kuris neturi jokios prasmės?

Grotius’as ir kiti iš karo teisės išveda kitą tariamos vergovės teisės šaltinį. Kadangi nugalėtojas, pasak jų, turi teisę nužudyti nugalėtąjį, tai nugalėtasis gali išpirkti savo gyvybę savo laisvės kaina, – sutartis juo labiau teisėta, kad teikia naudos abiem šalim.

Bet yra aišku, kad ši tariamoji teisė žudyti nugalėtuosius jokiu būdu neišeina iš karo būklės. Jau vien tik dėl to, kad žmonės, gyvendami savo pirmykštėj nepriklausomybėj ir visai neturėdami pakankamai pastovių santykių karo ar taikos bū-klėms susidaryti, iš prigimties visai nėra priešai. Karą sukelia daiktų, bet ne žmonių santykis, ir karo būklė nekyla dėl pa-prastų asmeninių santykių, bet vien tik dėl daiktinių santykių; privatinis, ar vieno žmogaus su kitu karas negali kilti nei gam-tinėje būklėje, kur dar nėra jokios pastovios nuosavybės, nei pilietinėje būklėje, kur viskas yra įstatymų valdžioje.

Privatinės kovos, dvikautės, muštynės yra veiksmai, kurie nesudaro jokios būklės. Kiek liečia privatinius karus, leistus Prancūzijos karaliaus Liudviko IX parėdymais ir sustabdomus Dievo taika, tai jie yra feodalinės valdžios naudojimas, absur-diška kada nors buvusi sistema, priešinga prigimtinės teisės principams ir gerai valstybinei tvarkai.

Karas nėra joks vieno žmogaus santykis su kitu žmogum, bet valstybės su valstybe santykis, kuriame paskiri žmonės yra priešai tik atsitiktinai ir visai ne kaip žmonės, taip pat ne kaip

22

piliečiai4, visai ne kaip tėvynės nariai, bet kaip kareiviai ir kaip jos gynėjai. Kiekviena valstybė iš viso gali turėti priešu tik-tai kitą valstybę, bet ne žmones, nes tarp skirtingos prigimties daiktų negalima nustatyti jokio tikro santykio.

Šis principas taip pat atitinka visuose laikuose nustatytus dėsnius ir visų kultūringų tautų nuolatinę praktiką. Karo pa-skelbimai yra įspėjimai ne tiek valstybėms, kiek valdiniams. Svetimšalis, ar jis bus karalius ar paprastas ar tauta, kuris vagia, žudo ar grobia valdinius, nepaskelbęs karaliui karo, nėra prie-šas, bet plėšikas. Teisingas valdovas net ir pačiame kare gerai atskiria, kas priešo šaly priklauso valstybei; jis gerbia paskirus asmenis ir jų turtus; jis gerbia teises, kuriomis yra paremtos ir jo paties teisės. Kadangi karo tikslas yra sunaikinti priešo valstybę, tai teisė žudyti jos gynėjus yra tol, kol jie rankose turi ginklus, o kai tik jie juos meta ir pasiduoda, nustodami būti priešais ar priešo įrankiais, jie vėl tampa paprasti žmonės ir jau nebėra teisės į jų gyvybę. Kartais galima sunaikinti valstybę

4 Romėnai, kurie suprato ir daugiau negu bet kokia kita pasaulio tauta gerbė karo teisę, šiuo atžvilgiu taip toli ėjo su skrupulingumu, kad piliečiui ne-buvo leista tarnauti savanoriu, jeigu jis nebuvo tiesiog pasižadėjęs kariauti su priešu ir būtent tokiu ir tokiu priešu. Kai Popilijaus vadovaujamas le-gionas, kuriame Katonas sūnus atliko savo pirmąją ginklų tarnybą, buvo reformuotas, Katonas tėvas rašė Popilijui, kad jeigu jis norįs, kad jo sūnus ir toliau tarnautų pas jį, tai jis turįs jam leisti padaryti naują karinę priesaiką, kadangi, pirmajai esant panaikintai, jis nebegalįs kelti ginklų prieš priešą. Ir savo sūnui tas pats Katonas rašė, kad visai vengtų stoti į kovą, kol nėra padaręs naujos priesaikos. Aš žinau, kad prieš mane galės pastatyti Kluzijo apgulimą ir kitus ypatingus faktus, bet aš cituoju įstatymus ir papročius. Iš visų tautų romėnai yra rečiausiai peržengę savo įstatymus, taip pat jie yra vieninteliai turėję tokius gražius.

23

nenužudant nei vieno jos nario, nes karas duoda tik tas tei-ses, kurios yra būtinos jo tikslui. Šie principai nėra tokie kaip Grotius’as, jie nėra paremti poetų įtaka, bet išeina iš daiktų prigimties ir yra protu pagrįsti.

Kai dėl užkariavimo teisės, tai ji neturi jokio kito pagrindo, kaip tik stipresniojo įstatymą. Jei karas laimėtojui visai neduo-da teisės išpjauti nugalėtuosius gyventojus, tai ta nesama teisė negali taip pat pagrįsti teisės juos pavergti. Teisė nužudyti prie-šą turima tik tuomet, kai negalima jį padaryti vergu, gi teisė padaryti vergu neišeina iš teisės jį nužudyti, tad, duoti išpirkti savo gyvybę, kuriai niekas neturi teisės, savo laisvės kaina, yra vienašališkas pakeitimas. Ar neaišku, kad, nustatant gyvenimo ir mirties teisę vergovės teise ir vergovės teisę gyvenimo ir mir-ties teise, įpuolama į užburtą ratą?

Net jei ir prileisčiau šią baisią teisę visus žudyti, aš sakau, kad kare padarytas vergas, arba pavergta tauta, iš viso neturi nieko kito, kaip tik klausyti savo šeimininko tol, kol ten yra ver-čiama. Paimdamas jo gyvybės ekvivalentą, laimėtojas tuo nepa-darė jokios malonės: užuot jį nužudęs be naudos, jis jį nužudė naudingai. Toli gražu, kad jis būtų įgijęs ant jo valdžią visai neparemtą jėga, tarp jų, kaip ir anksčiau, lieka karo būklė, taip pat jų santykis yra faktinis, nes karo teisės naudojimas nenu-mato jokios taikos sutarties. Jie yra padarę sutartį, – tegu taip, bet ta sutartis, užuot baigusi karo būklę, numato jos tęstinumą.

Tokiu būdu, iš kokios pusės bežiūrėtume dalykus, nėra jo-kios vergovės teisės, ne tik dėl to, kad ji yra neteisėta, bet dėl to,

24

kad ji yra absurdas ir nieko nereiškia. Vergas ir teisė, šie žodžiai prieštarauja vienas kitam, jie išskiria vienas kitą. Ar vienas žmo-gus kitam žmogui ar visai tautai pareikštų: aš darau su tavimi sutartį, kuri nustatys tau tik visus apsunkinimus, o man tik visą naudą, ir kurios aš laikysiuos tol, kol man patiks ir tu laikysies tol, kol man tiks, – tokia kalba vis tiek pat visuomet bus kvaila.

V s k y r I u s

Visuomet reikia prieiti pirmoji sutartis

Jei aš sutikčiau su visu tuo, ką ligi šiol paneigiau, tai ir des-potizmo šalininkai tuo nebūtų daugiau pažengę. Visuomet bus didelis skirtumas tarp minios pavergimo ir visuomenės valdy-mo. Kad ir būtų paskiri žmonės vienas po kito vieno žmogaus pavergti, kad ir galėtų būti kažin koks jų skaičius, aš ten matau tik šeimininką ir vergus; aš ten nematau jokios tautos ir jos vado; ten, jei taip norima, yra agregacija, bet ne organizacija; ten nėra nei viešo turto, nei politinio organizmo. Tas žmogus, kad ir turėtų pavergęs pusę pasaulio, visuomet yra tik eilinis; jo interesas, skirtingas nuo kitų, visuomet yra tik privatinis in-teresas. Jei žmogus žūsta, jo imperija po jo lieka išardyta ir be ryšio, kaip ugnies sunaikintas ąžuolas, susmukęs ir subyrėjęs į pelenų krūvą.

Tauta, sako Grotius’as, gali atsiduoti karaliui. Tada, pasak Grotius’o, prieš atsiduodama karaliui, tauta jau yra tauta. Pati

25

ta dovana yra pilietinis aktas ir numato viešą sprendimą. Todėl, prieš tyrinėjant aktą, kuriuo tauta išrinko karalių, būtų gerai tyrinėti tą aktą, kuriuo tauta yra tauta, nes šis aktas, neišvengia-mai esąs ankstesnis už kitus, yra tikrasis visuomenės pagrindas.

Iš tikrųjų, jei nebūtų jokios pirmesnės sutarties, iš kur ma-žumai būtų pareiga pasiduoti daugumos balsavimui, jei tik rinkimas nebūtų buvęs vienbalsis? Iš kur šimtas, norįs vieno šeimininko, turi teisę balsuoti už dešimtį, to visai nenorinčių? Pats balsų daugumos įstatymas yra sutarties nustatytas ir nu-mato mažiausiai vieną kartą visų vienbalsį sutikimą.

V I s k y r I u s

Visuomenės sutartis

Aš paimu žmones jau pažengusius iki to laipsnio, kur kliū-tys, trukdančios jiems išsilaikyti gamtinėje būklėje, savo pasi-priešinimu viršija tas jėgas, kuriomis kiekvienas individas gali naudotis, išsilaikydamas toje būklėje. Tada ta pirmykštė būklė nebegali ilgiau tęstis, ir žmonių giminė žūtų, jei nepakeistų savo gyvenimo būdo.

Bet kadangi žmonės negali pagimdyti naujų jėgų, o tiktai jungti ir tvarkyti esamąsias, tai jiems išsilaikyti nebėra kitokios priemonės, kaip tiktai jas suburti ir tuo sudaryti jėgų sumą, galinčią viršyti pasipriešinimus, jas išjudinti vienu judesiu ir padaryti, kad jos veiktų sutartinai.

26

Jean

-Jacq

ues R

ouss

eau

VIS

UO

ME

NĖ

S S

UT

AR

TIS

Jean-Jacques Rousseau (Žanas Žakas Ruso, 1712–1778) – prancūzų f ilosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.

Veikale Visuomenės sutartis (1762) tyrinėjama žmogaus laisvių ir pančių

problema, visuomenės ir individo, valdžios ir piliečių sąveikos; kalbama

apie demokratiją, kuri, pakitus ir išaugus visuomenėms, nebegali būti

tiesioginė ir kurios, sudarę vadinamąją visuomenės sutartį, kartu su kai kuriomis asmeninėmis laisvėmis atsisakome mainais

į saugesnį ir ramesnį gyvenimą.

V I S U O M E N Ė S S U T A R T I S

Jean-Jacques

Rousseau