jo norai, jos norai

7

Turinys

Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

1 . Ar jūsų santuoka atspari neištikimybei? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 2 . Kodėl jūsų meilės bankas niekada neužsidaro . . . . . . . . . . . . . . 23 3 . Pirmas dalykas, be ko neapsieina ji: švelnumas . . . . . . . . . . . . 37 4 . Pirmas dalykas, be ko neapsieina jis:

lytinis pasitenkinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 5 . Antras dalykas, be ko neapsieina ji:

intymus pokalbis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69 6 . Antras dalykas, be ko neapsieina jis:

pramogų bendras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89 7 . Jai reikia visiškai juo pasitikėti:

sąžiningumas ir atvirumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103 8 . Jam reikia gražios žmonos: fizinis patrauklumas . . . . . . . . . . 119 9 . Jai turi ganėti pinigų, kad patogiai gyventų:

finansinė parama . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 135 10 . Jam reikia taikos ir ramybės: šeimos parama . . . . . . . . . . . . . . 147 11 . Jai reikia, kad jis būtų geras tėvas:

įsipareigojimas šeimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 12 . Jam reikia, kad ji juo didžiuotųsi: žavėjimasis . . . . . . . . . . . . . 175 13 . Kaip pergyventi neištikimybę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187 14 . Nuo nesuderinama iki neatsispiriama . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 201

8

Turinys

A priedas Svarbiausi emociniai poreikiai . . . . . . . . . . . . . . . . . 209 B priedas Emocinių poreikių anketa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217 C priedas Laisvalaikio vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 229 D priedas Finansinės paramos anketa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 233

23

2Kodėl jūsų meilės bankas niekada neužsidaro

Deja, daugelis mūsų nesuvokia, kur patenkama, ištarus „sutinku“. Mes manome, kad sėkmingos santuokos varomosios jėgos priklauso nuo paslaptingo „tinkamų žmonių“ derinio, ir, santuoka šlyjant, tuos du žmones vadiname netinkamais vienas kitam. Tiesa, du iš esmės nederantys tarpusavyje žmonės gali susituokti, bet tai neįprastas reiš-kinys. Dažniau santuokos žlunga tada, kai vienas arba abu partneriai stokoja gebėjimų ar supratimo, kaip tenkinti vienas kito emocinius poreikius. Kur kas dažniau žmogaus tinkamumas ar netinkamumas priklauso ne nuo kokio nors paslaptingo atitikties koeficiento, o nuo noro ir gebėjimo tenkinti kito poreikius.

Ką daryti, jei norite juos tenkinti, bet nepajėgiate ar nemokate? Yra gerų naujienų – šitai išmokstama! Persikvalifikuoti galima bet kada. Dėl šios priežasties, manau, romano prakiurdytas santuokų laivas ne-turėtų paskęsti. Jį galima išvilkti į sausą prieplauką ir suremontuoti. Suremontuotas jis plauks toliau ir greičiau negu iki tol.

Vis dėlto galutinis mano tikslas – ne santuokų, užplaukusių ant ro-mano seklumos, gelbėjimas. Siekiu kur kas daugiau. Noriu jums pa-rodyti, kaip apsaugoti savo santuoką nuo išdavysčių tokiais savitarpio

Jo norai, jos norai

24

santykis, kokie laiduotų romantiką, stiprintų intymumą ir artumą il-gus metus. Jei norite, kad santuoka būtų atspari romanams iš šalies, turite žinoti svarbiausius vienas kito poreikius ir gebėti juos tenkinti. O iš pradžių noriu padėti suprasti, kaip tie poreikiai tampa tokie sti-prūs ir nežaboti. Kaip sakiau pirmame skyriuje, jais jūs kuo uoliausiai kaupiate tam tikrus taškus. Mėginant savo klientams išaiškinti tą taškų skaičiavimą, man gimė vadinamojo meilės banko idėja.

Kiekvienas turi meilės banką

Vaizdingai tariat, aš manau, kad kiekvienas mūsų turime meilės banką. Jame esama daug įvairių sąskaitų, po vieną kiekvienam mū-sų pažįstamam žmogui. Kai su kuo nors bendraujame, jis ar ji įneša į banką tam tikrą indėlį arba paima iš jo. Malonus bendravimas papil-do sąskaitą, nemalonus – mažina.

Mano meilės banko sistemoje kiekvienas indėlis ir tai, kas kiekvie-nąkart paimama, atitinka tam tikrą meilės vienetų sumą. Jei susitin-ku draugą (pavadinsime jį Džimu) ir bendraudamas su juo jaučiuosi neblogai, jo sąskaitą mano meilės banke papildo vienas ar du meilės vienetai. Jei pabendravęs jaučiuosi gerai, Džimo indėlis mano banke gali siekti penkis meilės vienetus. Itin geras jausmas gali padidinti šį indėlį iki dešimties. O jei draugas padovanoja man neįtikimai gerą sa-vijautą, jis gali nepaprastai užsidirbti: per vieną susitikimą gauti 20 ir daugiau meilės vienetų.

Tarkime, būdamas su kitu žmogumi, moterimi (pavadinsime jį Džei-ne), jaučiuosi nesmagiai. Jos sąskaita sumažėja vienu dviem meilės vienetais. Jei ji mane verčia jaustis blogai, gali netekti penkių vienetų. Labai bloga savijauta iš jos sąskaitos atims 10 vienetų. Jei man atrodo, kad susitikimas su Džeine priskirtinas blogiausioms mano gyvenimo patirtims, jis jai gali kainuoti 20 meilės vienetų ar dar daugiau.

Gyvenimas bėga, ir sąskaitos mano meilės banke kinta. Vieni pažįs-tami įneša didokus indėlius, kiti turi lėšų, bet nedaug, gal dėl to, kad rečiau bendraujame. Trečios grupės sąskaitos esti nedidelės, nes pasi-

25

Kodėl jūsų meilės bankas niekada neužsidaro

taiko įvairių susitikimų – kartais malonių, kartais skausmingų. Tokių žmonių indėliai beveik lygūs jų pasiimamai sumai.

Kai kurie žmonės mano bankui lieka skolingi. Tai reiškia, kad jie man suteikia daugiau skausmo nei malonumo. Niekada gerai nesijaučiu apie juos galvodamas ir nenoriu jų nei matyti, nei su jais būti. Trumpai tariant, jų sąskaitos mano meilės banke yra pereikvotos.

Nenutrūkstama meilės banko veikla

Akivaizdu, kad meilės bankas nėra matematiškai tiksli koncepcija. Ji apibūdina tik faktą: beveik kaskart su kuo nors bendraudami mes darome įtaką vienas kito emocijoms. Mūsų emocinę reakciją į pažįsta-mus lemia teigiamos ir neigiamos patirties sankaupos. Žinoma, ben-draudami jūs šitų dalykų neįsisąmoninate, juk nesakote sau: „Oho, 15 vienetų indėlis!“ , arba: „Tfu! Jis neteko 20 vienetų!“ Ir vis dėlto meilės vienetai įplaukia ir išplaukia.

Santuoką atitinka du nuolat veikiantys meilės bankai: jo ir jos. Paž-velkime į Džono ir Merės istoriją ir pamatysime, kas gali nutikti, kai vyro meilės banke esanti žmonos sąskaita gerokai sumažėja, o vyrelio įstaigoje patogios progos laukia supratinga moteris. Nagrinėdami šį pavyzdį sutelksime dėmesį į Džono meilės banką, nes romaną linkęs užmegzti jis.

Džonas susitinka Merę ir kaipmat patiria ypatingą jausmą. Ji ne tik graži, bet ir žavi, protinga, trykšte trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Džono meilės bankas akimirksniu perveda 15 vienetų į jos sąskaitą.

Po dienos kitos Džonas skambina Merei ir kviečia į pasimatymą. Ji sutinka, jis padeda ragelį; į jos sąskaitą nubyra dar 10 vienetų.

Pasimatymas pasakiškas! Džonas jį priskiria prie geriausių savo gy-venimo potyrių. Papildomi 20 vienetų padidina Merės sąskaitą iki 45 meilės vienetų. Kitas pasimatymas ne prastesnis, taigi ji gauna dar 15 meilės vienetų, ir jos sąskaita išsipučia iki šešiasdešimties.

O vėliau jis dar kartą jai paskambina ir pakviečia į pasimatymą, bet Merė nesutinka. Ji sako labai apgailestaujanti, kad reikia tesėti prieš

Jo norai, jos norai

26

daug savaičių duotą pažadą, ir čia pat priduria kitą vakarą būsianti lais-va, jei Džonas nieko prieš. Džonas tikrai to nori, taigi juodu susitaria, kad jis apie aštuntą vakaro užsuks ir vešis ją vakarieniauti.

Kas nutinka Merės sąskaitai Džono meilės banke po šio lyg ir nei-giamą atspalvį turinčio susidūrimo?

„Iš balso atrodo, kad ji tikrai apgailestauja negalėdama šįvakar susi-tikti, – mintija Džonas. – Nesitikiu, kad ji visada bus laisva. Be to, ji pati pasiūlė susitikti rytoj vakare. Ko gero, aš jai išties patinku…“ – Kad ir kiek Džonas save įtikinėtų, jam vis tiek lieka nesmagumo prieskonis, todėl iš Merės sąskaitos jo meilės banke nurašomas vienas vienetas.

Per kelis kitus mėnesius Džonas su Mere susitikinėja nuolatos. Ge-ri ir pasakiški potyriai smarkiai viršija retus neigiamus intarpus. Galų gale Merės sąskaitoje susikaupia 500 meilės vienetų. Be Saros, senos meilės, su kuria Džonas išsiskyrė daugiau kaip prieš metus, lig šiol nie-kas nėra sukaupęs daugiau. Džonas pradeda manyti beįsimylįs Merę.

Dar po pusmečio Merės sąskaita išauga iki 1000 meilės vienetų ir pasiekia visų laikų didžiausią sumą, kokią tik yra turėjusios moterys Džono gyvenime; ji gerokai viršija Saros sąskaitą. Kaip tik tuo metu Džonas suvokia dar nieko nesąs taip mylėjęs, kaip myli Merę. Jis jai sako, kad ji pati patraukliausia, protingiausia, jautriausia, žaviausia ir nuostabiausia iš visų jo sutiktų moterų.

Merė taip patinka Džonui dėl savo sąskaitos jo meilės banke. Ji jam asocijuojasi su daugybe teigiamų, net pasakiškų emocinių potyrių ir su vos keliais neigiamais. Džonas laukia kiekvieno pasimatymo su Mere ir nesiliauja apie ją galvojęs jiems būnant atskirai. Jis ima svars-tyti, ką darytų, jei kada nors jos netektų. Negali nė įsivaizduoti toles-nio gyvenimo be jos.

„Jei Merė visad būtų šalia, mano laimei ničnieko netrūktų“, – taria sau Džonas. Jo galvoje pradeda suktis vaizdingos mintys apie santuoką.

Tuo metu Merės meilės banke nuolat didėja Džono sąskaita, tik ne taip sparčiai. Juodviem pirmąkart susitikus, Džonas jai atrodė gan pa-trauklus. Pirmieji pasimatymai buvo labai malonūs, ir šiuo metu jis jai visai patinka, bet ji dar neįsitikinusi dėl savo jausmų. Merė prisimena

27


Bobą, kaip jis jai patiko iki tos dienos, kai nutraukė su ja santykius ir vedė ankstesnę savo draugę iš aukštosios mokyklos.

Per kitą pasimatymą Merė staiga prasitaria Džonui, kad jai reikia šiek tiek atsikvėpti. Pasiūlo kokį mėnesį nesimatyti ir pažiūrėti, ar per tą laikotarpį abu nepradės susitikinėti su kitais.

Jos žodžiai tiesiog pribloškia Džoną. Šis susitikimas įvertinamas kaip skaudžiausia viso gyvenimo patirtis. Iš didelės Merės sąskaitos žaibiškai prapuola 30 vienetų. Po kelių dienų Džonas skambina Merei ir prašo apsigalvoti, bet ji nepasiduoda. Kitą savaitę Džonas jai dar kelis kar-tus paskambina. Merė tvirtai laikosi savo. Prieš apsispręsdamas mėne-sį palikti ją ramybėje jis iš viso nurašo nuo jos sąskaitos 200 vienetų.

Visą mėnesį Džonas jaučiasi apgailėtinai. Jis karštai tebemyli Me-rę, jos sąskaita jo meilės banke tebėra didelė ir siekia aštuonis šimtus. Džonas mėgina susitikinėti su keliomis kitomis moterimis, bet jos gali nedėti vilčių. Jis taip pamišęs dėl Merės, kad per pasimatymą su bet kuria kita jaučiasi atgrasiai. Būdamos niekuo dėtos visos kitos Džono draugės jo meilės banke kaupia tik skolas.

Mėnesio gale Džonas paskambina Merei. Ji tebeturi 800 meilės vie-netų, nes jos ilgėdamasis jis daugiau nepatiria nieko neigiama, kad su-mažintų jos sąskaitą. Kai Merė prisipažįsta siaubingai jo pasiilgusi ir sutinka susitikti jau kitą vakarą, Džonas pasijunta it devintame dan-guje. Ji sako, kad jai tereikėjo laiko viskam apsvarstyti ir pasitikrinti savo jausmus.

Pirmasis pasimatymas po mėnesio išsiskyrimo tampa įsimintina pa-tirtimi. Kiti pasimatymai atrodo dar puikesni. Metų gale Merė Džono meilės banko sąskaitoje sukaupia iki 2000 vienetų. Tuo pat metu Džono sąskaita Merės meilės banke nuolat auga ir pasiekia pačią aukščiausią sumą – 1100 vienetų. Džonas nustelbia Bobą visais atžvilgiais, ir Merė taip pat svajoja apie vestuvių varpus.

Kartą po vakarienės jųdviejų mėgstamame restorane Džonas jai pa-siperša. Prisipažįsta Merei norįs gyventi dėl jos laimės ir patikina – jei ji už jo ištekės, jis niekada jos neįskaudins. Ji priima pasiūlymą ir po trumpų sužadėtuvių juodu tampa vyru ir žmona.

Jo norai, jos norai

28

Po medaus mėnesio

Pirmieji Džono ir Merės santuokos metai itin laimingi. Tiesą sakant, jie visai gerai tenkina svarbiausius vienas kito poreikius, nė negalvo-dami apie tai. Džonas išlieka meilus, kantrus ir rūpestingas, koks bu-vo iki vedybų. Merė jam aistringai atsiduoda lovoje. Juodu daug laiko leidžia drauge ir ilgai šnekučiuodamiesi dalijasi viltimis ir svajonėmis. Merė lanko teniso pamokas, taigi gali palaikyti Džonui draugiją lais-valaikiu ir žaisti jo mėgstamą žaidimą.

Ji žino, kad gali pasikliauti Džonu, juk jis toks sąžiningas visais at-žvilgiais. Džonas didžiuojasi patrauklia žmona ir jaučiasi labai paten-kintas, kaip ji tvarkosi namuose ir pusę dienos dar dirba sekretore. Jis gauna puikią kompiuterių specialisto algą, bet juodu susitaria, kad ji dirbs, kiek norės, bent jau kol kas.

Merė su Džonu jaučiasi saugiai, o jis niekad nepraleidžia progos pasakyti, kad jam patinka būti namuose su šeima. Ji didžiuojasi savo vyru ir dažnai jam tai sako.

Kas pirmaisiais jų vedybinės laimės metais vyksta su jų sąskaitomis vienas kito meilės bankuose? Gan įdomu, bet Džonas ir Merė nebe-kaupia taškų tokia sparta, kaip prieš vestuves, daugiausia dėl to, kad kartu turi daug įvairesnių potyrių nei pasimatymų laikais. Dabar jie būna kartu ir kai jaučiasi gerai, ir kai blogai. Indėliai ir nurašymai jų meilės banko sąskaitose priklauso nuo gyvenimo sėkmių ir nesėkmių.

Nors kaupimas vyksta nebe taip sparčiai, Merės sąskaita Džono meilės banke tebedidėja. Pirmųjų vedybinių metų gale jos grynosios pajamos padidėja 100 vienetų. Taigi bendra sąskaitos suma išauga iki dviejų tūkstančių šimto. Panašiai kinta ir Džono sąskaita: ji padidėja iki tūkstančio dviejų šimtų. Kitus ketverius metus sąskaitos abiejuose meilės bankuose auga ir toliau.

Per penktąsias vestuvių metines Džonas vis dar jaučiasi beprotiškai įsimylėjęs Merę, ir ji jam jaučia tą patį. Jie nusprendžia pradėti kūdikį, ir šeštųjų santuokos metų pradžioje atsiranda mažylė Tifani.

Tie šeštieji metai atneša lemiamų permainų. Merė tebėra Džono gyvenimo džiaugsmas, bet jis pastebi, kad jo „prastovos“ ilgėja. Nors

29


Tifani yra maža lėlytė, ir Džonas ją švelniai myli, ji kelia naujų rei-kalavimų ir neigiamų potyrių. Kai Džonui ateina eilė vidury nakties keisti kūdikiui vystyklą, jam tai ne per maloniausia. Be to, Merė nu-sprendžia nežindyti Tifani, tad Džonui tenka neretai nešioti dukrytę ir laikyti buteliuką. Merė išgyvena sunkų laikotarpį – meta svorį, pri-augtą per nėštumą.

Dėl visų šių erzinančių dalykėlių Merės sąskaita Džono meilės banke per metus sumažėja 100 vienetų. Anokia čia netektis. Merės sąskaita tebėra labai didelė, ir Džonas jaučiasi ją labai įsimylėjęs.

Bet maždaug tuo metu, kai Tifani sukanka dveji, Merė ima nenu-stygti vietoje. Jos nebetenkina pusę dienos dirbančios sekretorės par-eigos. Ji panūsta solidesnės profesijos ir nenori laukti, kol duktė užaugs ir paliks namus. Ji klausia Džono, ar šis neprieštarautų, jei ji grįžtų į koledžą ir baigtų bakalauro studijas, gal net siektų verslo administra-vimo magistro laipsnio.

„Mokslas truks šešerius metus, – aiškina Merė, – bet aš mesiu pu-sės dienos darbą ir dienomis galėsiu prižiūrėti kūdikį, o vakarais lan-kyti paskaitas.“

Džonas iš širdies pritaria jos sumanymui. Jo pajamos solidžios, pa-stovios, ir Merės atlyginimas jiems visai nebūtinas. Jis pasisiūlo pri-žiūrėti kūdikį, kol Merė sėdės paskaitose, ir tada, kai jai prireiks laiko namų darbams.

Pasirodo Norina

Merė pradeda lankyti paskaitas ir netrukus ima gauti puikius pa-žymius. Bet tie pažymiai reikalingi aukų, ir Džono tai visai nedžiugi-na. Labiausiai jam nepatinka, kad Merė retai kada nusiteikusi mylėtis. Džonas suvokia jos dilemą: mokslas atima daug jėgų, o jų likutį reikia skirti namų ruošai ir Tifani priežiūrai. Vakarais Merė griūva į lovą vi-sai išsekusi, ir Džonas supranta, kad tokiomis aplinkybėmis versti ją mylėtis būtų labai egoistiška.

Džonas taikstosi su retesniu ir skubotesniu seksu, kai tik Merė tam nusiteikusi, bet jam stinga ankstesnio jos dėmesio ir kiekvieną šešta-

Jo norai, jos norai

30

dienio rytą drauge žaidžiamo teniso. Dabar Merė retai būna kartu, dar rečiau šeštadieniais žaidžia tenisą. Visus savaitgalius ji skiria namų ruošai ir stengiasi užbaigti namų darbus prieš pirmadienio paskaitas.

Šitaip Džonas ir Merė gyvena dar dvejus metus. Merės sąskaita Džo-no meilės banke tirpsta lėtai, bet be perstojo. Džonas klausia savęs, kas nutiko mielai ir įdomiai būtybei, kurią jis kadaise vedė. Ji, regis, pra-puolusi tarp knygų, bet niekada nenori su juo kalbėtis apie mokslus. Sako jam: „Visų tų dalykų tu kadaise mokeisi. Be to, esi tikras mate-matikas, o aš tiek matematikos nesimokau.“

Atkreipkite dėmesį, kad Džono sąskaita Merės meilės banke išlie-ka nepakitusi, nes Džonas padeda tenkinti išskirtinį dabartinio jos gyvenimo poreikį – įgyti išsilavinimą. Merė supranta, kad jie mažiau laiko leidžia kartu, bet ji labai vertina visas Džono aukas ir akivaizdu, visišką atsidavimą šeimai. Ji sako sau: „Reikalai pagerės, kai tik gau-siu laipsnį.“ Taigi Merė neria į mokslus ne itin įsivaizduodama, kaip einasi jos vyrui.

Tuo metu darbe Džonas vis daugiau laiko leidžia su patrauklia ga-minių vadybininke Norina. Bendrovė atkelia ją į jo skyrių, ir jie nuolat dirba kartu. Kai Noriną dėl kitos moters palieka vyras, Džonas stengia-si kiek įmanydamas ją paguosti ir palaikyti. Per keletą mėnesių Džono ir Norinos draugystė kasdien tolydžio stiprėja, ir netrukus ji jau turi kelis šimtus vienetų Džono meilės banko sąskaitoje.

Norina gauna taškų, jiedviem šnekučiuojantis prie kavos ir kitomis progomis. Džonas nedvejodamas dalijasi su Norina gerais ir blogais savo gyvenimo potyriais. Kartais jų pokalbiai jam primena „anuos lai-kus“ su Mere. Taigi Džonas nusimena, kad Merė nebeturi laiko seksui (ir, rodos, niekam kitam, be studijų), jis pasidalija savo nusivylimu su Norina ir yra nuoširdžiai užjaučiamas. Tiesą sakant, Norina leidžia Džonui suprasti, kad po skyrybų jai taip pat trūksta sekso.

Bėga savaitės ir mėnesiai, Merė gauna bakalauro laipsnį ir įstoja į magistrantūrą. Ji sako Džonui: „Beliko dveji metai, ir viskas bus baig-ta. Tu taip neapsakomai daug man padėjai.“

Džonas nusišypso ir ištaria, kad ir jam smagu, bet viduje jaučia ką kita.

31


Rytojaus dieną prie kavos jis pasakoja Norinai: „Jai taip rūpi baigti mokslus, kad apie nieką kitą nebegali galvoti. Norėčiau, kad ji gautų tą laipsnį, bet klausiu savęs, ar ne per daug tai kainuoja.“

Po kelių savaičių Merė įnikusi į knygas ruošiasi semestro egzami-nams. Tuo metu Džonas dirba prie naujo projekto, reikalingo daug viršvalandžių, Norina triūsia drauge. Vieną vakarą juodu užtrunka darbe iki vėlumos, ir tai nutinka: Džonas pasiguodžia Norinai jaučią-sis vienišas, ir po akimirkos abu puola vienas kitam į glėbį ir mylisi.

Kai viskas baigiasi ir jie ruošiasi grįžti namo, Džonas gerokai su-nerimsta – jį apima kaltės jausmas. Norina pajunta tokią jo būseną ir patikina nenorinti ardyti jo santuokos ar stotis jiedviem su Mere sker-sai kelio. Ji sako: „Klausyk, aš būsiu atvira. Pamilau tave ir noriu, kad būtum laimingas. Kodėl mums tiesiog nepasimylėjus, jei pasitaikys proga? Man tik tiek tereikia.“

Netikėta dilema

Pakeliui namo Džonas nutaria, kad ta jo kaltė ne tokia jau didelė. Tiesą sakant, jį apima pakili nuotaika. Merė, nors ir ne dėl savo kaltės, šiuo metu negali tenkinti jo lytinių poreikių, o Norina nieko daugiau nenori, tik laikinai pabūti jo sekso partnere. Džonas svarsto: „Kodėl gi ne, jei tai atitinka ir jos norus? Žinoma, visa tai laikina, iki Merė baigs universitetą ir turės daugiau jėgų seksui.“ Nemalonų kaltės jaus-mą jis skubiai nuslopina mintimi apie netenkinamus savo poreikius. Kartais, mažiausiai sykį per savaitę, o ir dažniau, Džonas pasimyli su Norina. Nepraėjus nė metams Norinos sąskaita Džono meilės ban-ke pašoka iki 1000 vienetų, o Merės sąskaita lygiai tiek sumažėja. Jis myli abi moteris.

Nebesant lytinio nepasitenkinimo, Džono ir Merės santykiai labai pagerėja. Kai tik abu kur nors susiruošia, visada pasiima ir mažylę Ti-fani, ji ypač mėgsta šeimynines iškylas. Vos tik Merė gauna atsikvėpti nuo mokslų ir nori pasimylėti, Džonas džiaugsmingai sutinka. Deja, tokios progos nedažnos.

Jo norai, jos norai

32

Tuo tarpu su Norina jis kas savaitę meistriškai pasimyli ir nė sykio nebesvarsto, ar tai dorovinga. Tebedirba prie milžiniško ilgalaikio pro-jekto, reikalingo viršvalandžių, ir Merė nieko neįtaria.

Ji niekada taip ir nesužinotų apie Noriną, jei ne gera draugė Džei-nė. Ši iš kitos moters, kurios vyras dirba Džono skyriuje, išgirsta apie Džono ir Norinos burkavimą per kavos pertraukėles. Kilus įtarimui, ji šiek tiek pašniukštinėja. Sužinojusi apie Džono ir Norinos romaną tuoj papasakoja Merei.

Iš pradžių Merė Džeine netiki, bet paskui pati patikrina ir pričium-pa Džoną nusikaltimo vietoje.

Džonas jaučiasi sukrėstas, nes visai nesitikėjo būti demaskuotas. Jis manė, kad Merė niekada nesužinos apie Noriną ir niekada nebus įskaudinta. Džonas pirmąkart pasijunta siaubingai kaltas. Jis maldauja Merę atleisti ir bando paaiškinti tokį savo elgesį: „Mačiau, kiek daug jėgų atiduodi studijoms, nenorėjau būti savanaudis ir reikalauti, kad mylėtumeisi. Su Norina tai nutiko tarsi savaime, o paskui, ko gero, leidau, kad truktų ilgiau, nes man to reikėjo. Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Dabar matau, kad buvau visiškas savanaudis ir kvailys. Pa-žadu, to daugiau nebus.“

Merė sielojasi ir širsta. Kodėl Džonas negalėjo man pasakyti? Ko-dėl jis išdavė santuoką, kad patenkintų savo poreikius? Merė tik da-bar suvokia, kad jos siekis baigti mokslus virto spąstais. Ji nesulaiko-mai rauda, ne mažiau priblokštas jaučiasi ir Džonas. Jis tebemaldauja Merės atleidimo ir prisiekinėja daugiau niekada nesimatyti su Norina.

Merė iš tiesų myli Džoną, todėl atleidžia jam ir mėgina imtis permai-nų. Ji lanko mažiau paskaitų, kad vėl rastųsi laiko tenisui. Ji stengiasi aistringai ir uoliai mylėtis su Džonu kelis kartus per savaitę. Džonas ketina būti ištikimas, bet pirmomis savaitėmis po sukrėtimo jį apima baisiausias gyvenime liūdesys. Mat, ar jam tai patinka, ar ne, jo mei-lės banke esama indėlių. Dabar jis myli ir Merę, ir Noriną. Ilgisi No-rinos, bet negali palikti Merės. Trumpai tariant, Džonas myli jas abi, abiejų jam reikia. Abidvi turi dideles sąskaitas jo meilės banke, ir jis nebegali be jų apsieiti.

33


Kad ir kiek stengtųsi, Džonas negali išvengti Norinos. Malšinda-mas savo nusiminimą jis vėl su ja susieina ir sužino, kad jai be jo taip pat liūdna. Ji sutinka jį išskėstomis rankomis, juodu praleidžia pašė-lusios meilės vakarą ir ima regzti įmantriausius planus, kaip susitikėti, kad niekas nepastebėtų. Netrukus Merei kyla įtarimas, ji sužino besi-dalijanti vyru su kita moterimi – ta, nuo kurios jis nebegali atsiplėšti.

Kas toliau?

Dažnai šiame tarpsnyje tokie žmonės, kaip Džonas ir Merė, atsi-duria mano kabinete. Jis nori baigti romaną dėl stiprėjančios įtampos namuose. Ji nori atsikratyti kitos moters, nes toji varo ją iš proto. O ir ta kita veikiausiai pavargo būti kilni ir kantri, spaudžia vyrą skirtis su žmona ir vesti ją.

Nusidėjęs sutuoktinis, šiuo atveju vyras, nepajėgia pats atsisakyti nė vienos iš dviejų moterų. Jis lyg tas asilas tarp dviejų šieno kupetų, niekaip nežinantis, katrą rinktis – tik, užuot miręs badu, mėgina pe-šioti iš abiejų!

Kartais man pavyksta padėti, kartais ne. Lemia tai, ar įmanoma ne-ištikimą sutuoktinį visam laikui atskirti nuo jo meilužės, ir ar sutuok-tiniai gali išmokti tenkinti vienas kito emocinius poreikius.

Negi įsipareigojimas nieko nereiškia?

Gal tebeklausiate savęs: „Jei netenkinu sutuoktinio (-ės) poreikių, ar turėčiau nerimauti, kad jis ar ji užmegs romaną? Jei mano poreikiai netenkinami, ar mano antroji pusė turėtų baimintis, kad galiu nuklysti į šalį?“ Jei kalbama apie šioje knygoje minimus poreikius, atsakymas vienareikšmis – taip.

Suprantu, kad tai nėra gera žinia. Galite paklausti: „Negi įsipareigo-jimas nieko nereiškia? O kaip dėl pasitikėjimo? Kaip gali gyvuoti san-tuoka, jei partneriai nepasitiki vienas kitu?“

Aš visa širdimi už įsipareigojimą, sutinku, kad pasitikėjimas yra bet kurios santuokos gyvybinis saitas. Tačiau iš tūkstančių žmonių patir-

Jo norai, jos norai

34

ties sužinojau neginčijamą tiesą: jei netenkinamas kuris nors iš penkių svarbiausių sutuoktinio emocinių poreikių, sutuoktinis darosi neat-sparus pagundai užmegzti nesantuokinius ryšius. Atskirai išsiaiškinę kiek vieno šių poreikių sritis sutuoktiniai gali išmokti taip rūpintis vie-nas kitu, kad santuoka įgytų atsparumo romanams. Dar svarbiau, kad santuoka gali tapti kur kas laimingesnė, teikianti daugiau pasitenkini-mo ir pagrįsta didesniu pasitikėjimu, negu buvo anksčiau.

Pirmame skyriuje minėjau dešimt emocinių vyrų ir moterų porei-kių. Nors visas dešimtukas būdingas abiem lytims, penkis iš jų dažniau pabrėžia moterys, o kitus penkis – vyrai. Šis vyrų ir moterų dešimties poreikių svarbos neatitikimas apsunkina abiejų lyčių atstovų tarpu-savio bendravimą. Vienas klausia kito: „Kodėl tau taip rūpi šie penki dalykai? Nė vienas jų man neatrodo toks gyvybiškai svarbus, kad ne-galėčiau be jo apsieiti, bent jau dabar. Kas tau darosi?“

Iš nežinojimo pora skatina nesusipratimus, kiekvienas jos narys mėgina tenkinti poreikius, bet ne tuos, kurie svarbūs partneriui ar partnerei. Žmonos lengvai apipila vyrus švelnybėmis, nes verti-na jas ir pačios labai jų trokšta. Vyrai, priešingai, spauste spaudžia žmonas mylėtis, nes seksas – vienas neatidėliotiniausių jų poreikių. Abu sutrinka, kai partneris išreiškia geriausiu atveju šiokį tokį pa-sitenkinimą, o blogiausiu atveju susierzina, pasipiktina ar abejin-gai nusigręžia.

Jei vienas sutuoktinis duoda kitam tai, ko pačiam nelabai norisi, ši-tokia destruktyvi elgsena pasmerkta žlugti. Svarbiausi vyrų poreikiai skiriasi nuo svarbiausių moterų poreikių, todėl abiem partneriams reikia laiko atrasti ir atpažinti kitame tai, ko negalima nepaisyti. Ste-bėtinai daug žmonių mano, kad tam užtenka paprasčiausios intuici-jos, bet aš esu įsitikinęs, kad tai įmanoma tik rimtai bendraujant ir uoliai mokantis.

Įsipareigoję tenkinti svarbiausius vienas kito poreikius vyras ir žmo-na visam gyvenimui sutvirtins laimingus vedybinius santykius, ir šie iš esmės pagerės, teiks tokį pasitenkinimą, kokio abu sutuoktiniai nė neįsivaizdavo.

35


Kituose keturiuose skyriuose pažvelgsiu į du svarbiausius daugelio moterų poreikius (švelnumas ir intymus pokalbis) ir į du svarbiausius daugelio vyrų poreikius (lytinis pasitenkinimas ir pramogų bendras). Pradėsime nuo švelnumo, nes tenkinant šį poreikį atliekamas ir pa-rengiamasis darbas lytiniam poreikiui patenkinti.

Teikdamas daugybę konsultacijų pastebėjau, kad vyrai visiškai neiš-mano, kaip reikšti žmonai švelnumą. Be kelių išimčių, jie karčiai skun-džiasi, esą jiems nepakanka sekso. Tuo tarpu jų žmonos nenutuokia, kaip palaikyti malonius lytinius santykius ir džiaugtis kūniška meile, todėl skundžiasi: „Jam tereikia mano kūno, jam niekada nesinori tiesiog pabūti švelniam.“ Abiem pusėms kylantis susierzinimas veda į neištiki-mybę ir galimas skyrybas. To neturėtų būti! Leiskite paaiškinti, kodėl.

37

3Pirmas dalykas, be ko neapsieina ji: švelnumas

Kai Džolina įsimylėjo Ričardą, tarėsi sutikusi savąjį princą. Sulau-kęs dvidešimt trejų Ričardas (1,90 m ūgio, 88 kg svorio) buvo toks pat lieknas ir raumeningas kaip studijų laikais, kai žavėjo Džoliną krepši-nio aikštėje. Stuomeningo jaunuolio griežtumas ir nešnekumas vertė merginą dar labiau juo domėtis. Jųdviejų pasimatymai jai kėlė jaudulį, o atsidūrusi jo glėbyje ji pajusdavo begalinę aistrą.

„Mes labai tinkame vienas kitam“, – tikino save Džolina.Bet vos po kelių santuokos mėnesių aistra pradėjo varginti, Džoli-

na pastebėjo keistoką dalyką. Tik ji prisiglausdavo norėdama apsika-binti ar pabučiuoti, Ričardas kone akimirksniu lytiškai susijaudinda-vo. Fizinis prisilietimas beveik kaskart nuvesdavo tiesiai į miegamąjį.

Be to, Džolina patyrė, kad už Ričardo griežtumo ir nešnekumo slypi polinkis į bjauriausią nuotaiką ir veik kraštutinį savanaudiškumą. Iki vestuvių Ričardas buvo sakęs Džolinai, kad jo motina mirė, kai jam buvo vos dešimt, kad jį užaugino tėvas ir du vyresni broliai. Ji dėl to pernelyg nesuko galvos, tik pamanė, kad galbūt dėl to jis toks griež-tas ir vyriškas.

Džolina nesuprato, kad Ričardo vaikystės namuose net iki motinos mirties buvo mažai švelnumo, o šiai mirus, ir tas išnyko. Jis nežinojo,

Jo norai, jos norai

38

kaip reikšti švelnumą, nes pats buvo per mažai jo patyręs. Ričardui su-tuoktinių švelnumas buvo tarsi sekso sinonimas, ir nusivylusi Džolina jautėsi išnaudojama. Artėjant pirmosioms vestuvių metinėms, Ričardo sąskaita Džolinos meilės banke buvo apytuštė.

Ji buvo perkelta dirbti į naują skyrių ir ten sutiko Bobą, visiems pa-tinkantį nuoširdų, draugišką vaikiną. Bobas buvo pratęs dėti ranką kiek vienam pašnekovui ant peties, ar jis būtų vyras, ar moteris. Nė vie-no tai nepiktino. Vyrukas atrodė tiesiog draugiškas ir visų mėgstamas.

Džolina pastebėjo vis nekantriau laukianti atsitiktinio Bobo apka-binimo. Nuo jo jai darydavosi gera, ją užliedavo šiluma, būdavo jauku ir saugu. Vieną dieną jie susitiko koridoriuje. „Sveika, Džolina, kaip laikais?“ – pasveikino ją Bobas ir palytėjo jos pečius.

Ji atsiliepė: „Žinai, Bobai, jau seniai noriu tau pasakyti, kad puikiai moki apsikabinti. Nuostabu, kad esama vyrų, kuriems tai patinka.“

„Ką gi, tuomet eikš!“ – nusijuokė jis, darsyk ją apkabino ir pakšte-lėjo į žandą.

Džolina bandė išlikti rami, bet nuo to pakštelėjimo jai ėmė daužy-tis širdis. Nenurimo ir kelias kitas savaites, kai Bobas pradėjo rašinėti laiškelius, visada skoningus ir mielus. Viename buvo rašoma: „Labą rytą! Viliuosi, kad puikiai laikaisi! Tu nuostabus žmogus ir nusipelnai viso, kas geriausia. Tavo draugas Bobas.“

Džolina ėmė į juos atsakinėti. Netrukus ji jau laukdavo naujo Bobo laiškelio kaip didžiausio dienos įvykio. Kartais jis atnešdavo jai puokš-telę gėlių, ir ji pasijusdavo esanti tikra princesė.

Keletą kartų jie drauge pietavo. Bobo sąskaita Džolinos meilės banke be paliovos didėjo. Džolina trokšte troško visų Bobo rodomų švelnaus meilumo ženklų: apkabinimų, šypsenų, laiškelių. Galiausiai ji jam pa-rašė: „Nebegaliu tvardytis. Ko gero, įsimyliu tave.“

Bobas neatrašė į prisipažinimą, bet ir toliau rodė jai švelnumą ir meilę. Bėgo savaitės, ir vieną dieną juodu atsidūrė nuošalioje vieto-je – susirado ją per pietų pertrauką, kad greitosiomis užkąstų. Abiem renkantis daiktus ir ketinant išeiti, Džolinos ranka palietė ir spustelėjo Bobui ranką. Jis atsakė ypač meiliu apkabinimu, ir paskui viskas vyko

39

Pirmas dalykas, be ko neapsieina ji: švelnumas

taip natūraliai ir gražiai, kad Džolina negalėjo patikėti. Mylėdamasi su Bobu ji jautėsi devintame danguje, nes žinojo jam be galo rūpinti.

Kitas savaites jie kuo dažniau pasprukdavo drauge ir aistringai pa-simylėdavo. Seksas su Bobu buvo nuostabus, nes Džolina laisvai liejo jausmus ir visiškai jam atsiduodavo. Nuoširdus Bobo švelnumas leido jai pasijusti mylima ir rūpima.

Kas nutiko? Ar Džolinai nieko nereiškė santuokiniai pažadai? Ar ji tik ir laukė progos apgauti savo vyrą? Vargu. Paprasčiausiai peralkusi švelnių glamonių ji buvo tikrąja prasme nuglamonėta į šalį!

Švelnumas – savitarpio santykių rišamoji medžiaga

Daugeliui moterų švelnumas reiškia saugumą, patogumą ir pritari-mą; jų manymu, visa tai gyvybiškai svarbu. Rodantis žmonai švelnumą vyras siunčia tokias žinias:

• Tu man rūpi.• Tu man svarbi, nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.• Man ne vis vien, kad tu patiri sunkumų, aš stengsiuosi padėti

juos įveikti.

Apkabinimas gali atstoti visus pirmiau surašytus žodžius. Vyrai turi suprasti, kad moterims neapsakomai reikia šių teiginių. Vargu ar žmo-nai jie kada nors gali atsibosti.

Keletą kartų minėjau apkabinimą, nes manau, kad vyrams labiau-siai reikia išsiugdyti šį gebėjimą, jei nori būti švelnūs savo žmonoms. Be to, tai paprastas ir veiksmingas būdas padidinti sąskaitą žmonos meilės banke.

Daugeliui moterų patinka apkabinimas. Jos apkabina viena kitą, ap-kabina vaikus, gyvūnus, gimines, net gyvūnų iškamšas. Nesakau, kad puola į glėbį pirmam pasitaikiusiam. Moterys gali gerokai apmalšinti savo norą apsikabinti, jei žino, kad jis bus klaidingai suprastas – pa-

Jo norai, jos norai

40

vyzdžiui, kaip poreikis lytiškai suartėti. Bet visais kitais atvejais dau-gelyje šalių ir kultūrų moterys mėgsta apkabinti ir būti apkabinamos.

Akivaizdu, kad vyras gali reikšti švelnumą kitais būdais, ne mažiau svarbiais moteriai. Meilę ir dėmesį paprastai ir veiksmingai gali per-teikti atvirukas ar laiškelis. Neužmirškite ir gėlių puokštės, visų laikų numylėtinės. Gėlės patinka beveik viso pasaulio moterims. Esu suti-kęs vieną kitą vyrą, mėgstantį gauti gėlių, bet apskritai vyrijai tai nepa-tinka. O moterims gėlės reiškia tikrą meilės ir dėmesingumo ženklą.

Meilingumą išreiškia ir kvietimas vakarienės. Tai būdas pasakyti žmonai: „Tau nereikės daryti to, ką dažniausiai man darai. Šįkart aš tave vaišinu. Tu mano vienintelė, noriu tau parodyti, kaip labai tave myliu ir kaip tu man rūpi.“

Prikurta aibė anekdotų, kaip kone iškart po vedybų žmonai pačiai tenka atsidaryti automobilio dureles, namų, restorano ir visas kitas du-ris. Vis dėlto jautrus vyras niekada nepraleis progos atidaryti moteriai durų. Tai dar vienas būdas pasakyti: „Myliu tave, tu man labai rūpi.“

Kitas laiko patikrintas ir veiksmingas švelnumo ženklas – laikymasis už rankų. Pasivaikščiojimas po vakarienės, nugaros masažas, telefono skambučiai ir pokalbiai, kupini meilybių, – visa tai papildo sąskaitą meilės banke. Kaip dainoje: „Yra begalė būdų pasakyti, kad myliu.“

Moters požiūriu švelnumas – esminė jos santykių su vyru rišamoji medžiaga. Jo nepatirianti moteris paprastai jaučiasi atitolusi nuo par-tnerio. Švelnumas ją glaudžiai susieja su vyru, o šis papildo savo sąs-kaitą jos meilės banke.

Juk ji žino, kad nesu švelnuolis

Moterims švelnumas svarbus pats savaime. Joms patinka pačioms jį reikšti ir patirti, o vyrai turėtų suprasti, kad paprastai šis švelnumas neturi nieko bendro su seksu. Tokiu pat jausmu jos dalijasi su savo vaikais ir naminiais gyvūnais.

Visa tai trikdo tipišką vyrą. Dažnas jų laiko švelnumą mylėjimo-si preliudijos dalimi ir nuo jo akimirksniu lytiškai susijaudina. Vyrai

41


klaidingai mano, kad ir moteriai rodomo švelnumo paskirtis ta pa-ti – greitai ją sužadinti. Taigi tokius vyrus apima švelnumas vienintele proga – norint pasimylėti.

Bet toks švelnumas neapima teiginio: „Tu man rūpi.“ Vietoj to tei-giama: „Aš noriu sekso.“ Užuot davęs, vyras ima. Tokią savanaudišką žinią supranta daugelis moterų, trokštančių švelnumo. Jos nepaprastai piktinasi, kad vyras tokį svarbų dėmesio ženklą naudoja tik savo paties lytiniam poreikiui patenkinti.

Būna dar blogiau. Daugeliui vyrų niekada nesinori būti švelniems. Jie nemano, kad švelnumo išvis reikia, net mylintis.

Pažvelkime į hipotetinę porą, pavadinkime jos narius Brajana ir Briusu. Pastaruoju metu tarp jų tvyro įtampa, nes Brajana nerodo di-delio entuziazmo, kai Briusas pageidauja sekso. Kylant mūsų scenos uždangai, Brajana vėl jo akyse įskaito tą pageidavimą ir mėgina pasukti reikalus į savo pusę: „Briusai, tiesiog atsipūskime kelias minutes. Tada gal galėtum paimti mane už rankos ir apsikabinti. Aš nepasiruošusi my-lėtis be niekur nieko. Iš pradžių man reikia nors trupučio švelnumo.“

Briusas šiek tiek patiniškai pasišiaušia iš nekantrumo ir sako: „Tu mane tiek metų pažįsti. Nesu švelnuolis ir neketinu dabar juo tapti!“

Ar jo žodžiai pramanyti ir atrodo neįtikimi? Panašius teiginius nuo-lat girdžiu savo kabinete. Briusas neįžvelgia ironijos: jis nori mylėtis, bet atsisako švelniai paglamonėti žmoną. Vyras, burbtelintis nesąs švelnuolis ir siekiantis žmonos kūno geiduliams patenkinti, primena pardavėją, mėginantį užbaigti sandorį žodžiais: „Neketinu su tavimi bičiuliautis, pasirašyk čia. Manęs laukia kitas susitikimas.“ Nors vy-rams ir neturėtų būti sunku suprasti šią paprastą logiką, daug jų ne-paiso pirmojo Harlio santuokos dėsnio:

Seksas ir švelnumas neatsiejami, negalite gauti vieno, neduodami kito.

Jo norai, jos norai

42

Bet kuris vyras gali išmokti švelnumo

Švelnumas toks svarbus moterims, kad jos sutrinka, jei vyras į jį nereaguoja. Pavyzdžiui, žmona gali paskambinti vyrui į darbą vien norėdama sužinoti, kaip jam sekasi. Jai ir pačiai patiktų sulaukti tokio skambučio, bet vyras niekada neskambina iš darbo ir nepasidomi, kaip jai einasi. Ar ji jam nerūpi? Vyrui ji gali labai rūpėti, bet jis neišreiš-kia to dėmesio, nes švelnumas jam anaiptol ne toks svarbus kaip jai.

Keliaudamas dažnai tarp savo daiktų randu Džois prikaišiotų raš-telių. Žinoma, ji rašo, kad mane myli, bet rašteliai perduoda ir kitą ži-nią. Ji norėtų gauti tokių pat raštelių ir iš manęs, tad išvažiuodamas į miestą stengiuosi palikti jai ką nors panašaus, pavyzdžiui, ant pagalvės.

Mano švelnumo poreikis ne toks pat kaip jos, jis tenkinamas irgi ki-taip. Išsiaiškinęs šiuos skirtumus galiu deramai elgtis. Pavyzdžiui, mu-dviem vaikštant po prekybos centrą, jai svarbu, kad būtume susikibę rankomis. Man tokia mintis niekada neateitų savaime. Džois prašo, kad paimčiau jos ranką, ir aš mielai paimu, nes žinau, kad jai tai ma-lonu ir liudija jai knietintį dalyką.

Kai konsultuodamas sutuoktinius kalbu apie laikymąsi už rankų, kai kurie vyrai suabejoja mano vyriškumu. Ar tik žmona nevedžio-janti manęs už nosies? Aš atsakau, kad nieko panašaus. Jei prekybos centre paimta už rankos Džois jaučiasi mylima ir branginama, būčiau kvailys, jei atsisakyčiau tai daryti. Aš vertinu jos mokymą, kaip reikšti švelnumą. Per vestuves pasižadėjau ja rūpintis ir atsimenu kiekvieną savo žodį. Jei ji paaiškina, kaip geriausia rodyti trokštamą dėmesį, aš mielai mokausi, nes noriu, kad ji būtų laiminga.

Beveik visiems vyrams reikia bent kiek pasimokyti, kaip būti švel-nesniems; dažniausiai to išmokstama iš gerų mokytojų, gal net iš bu-vusių draugių. Beveik kiekviena žmona gali tapti geriausia vyro mo-kytoja, jei jis tinkamai kreipiasi į ją pagalbos.

Pirmiausia jis turi jai paaiškinti, kad ji jam išties rūpi, tik jam daž-nai nesiseka deramai reikšti nuoširdų dėmesį. Tada reikia prašyti, kad ji pamokytų, kaip jam būti švelniam, kad jai patiktų.

43


Iš pradžių toks prašymas jai gali atrodyti keistas. Ji gali atsakyti: „Jei ką nors myli, švelnumas liejasi savaime!“ Gali nesuprasti, kad jos švel-numas reiškiasi natūraliau negu jo.

„Nemanau, kad man pavyks parodyti, kaip iš tiesų tu man rūpi, – gali atsakyti jis. – Tiesiog man atrodo, kad tu tai žinai, nes einu į dar-bą, leidžiu su tavim laisvalaikį ir padedu namie. Man norėtųsi dar kaip nors parodyti, kokia tu man brangi.“

„Puiku! Kada pradedam?“Žmona gali padėti surašyti svarbiausius, jos manymu, dėmesio žen-

klus. Moterims tai gali reikšti fizinį artumą, pavyzdžiui, apkabinimą, susikibimą už rankų ir sėdėjimą susiglaudus. Daugeliui jų labai svarbūs bučiniai, kaip ir simbolinės dovanos ar atvirukai, išreiškiantys emocinį vyro prisirišimą ir įsipareigojimą. Moterims patinka, kad vyrai vedasi jas vakarieniauti, dažna jų kaip meilės ženklą vertina vyro pasiryžimą eiti į maisto ar drabužių parduotuvę kartu.

Kai į mano kabinetą atėjo Tedas ir Paula, norintys patobulinti savuo-sius švelnumo įgūdžius, aš daviau Paulai užpildyti vadinamąją švelnu-mo anketą (ji pateikiama „Penkių žingsnių į romantinę meilę“ vadove), kad lengviau nustatytų, jos manymu, svarbiausias švelnumo apraiš-kas. Tą anketą sudaro dvi dalys: vienoje jų surašomi įgytini švelnumo įpročiai, kitoje – vengtini. Ji surašė tokius įgytinus švelnumo įpročius:

• Apkabink ir pabučiuok mane kiekvieną rytą dar nepakilusią iš patalo.

• Mudviem kartu pusryčiaujant, kalbėk su manimi ir pasakyk, kad tau rūpiu.

• Apkabink ir pabučiuok mane išeidamas į darbą.• Paskambink man dieną, pasiteirauk, kaip laikausi, ir pasakyk,

kad aš tau rūpiu.• Prieš išeidamas iš darbo paskambink man, kad žinočiau, kada

tavęs laukti.• Grįžęs iš darbo apkabink mane, pabučiuok ir kelias minutes paklau-

sinėk apie prabėgusią dieną (aš irgi pasidomėsiu, kaip tau sekėsi).

Jo norai, jos norai

44

• Padėk man suplauti indus po vakarienės.• Vakare atsigulęs į lovą bent penkias minutes mane paglamonėk,

pabučiuok ir pasakyk, kad tau rūpiu.• Kartais nustebink gėlėmis (būtinai nepamiršk pridėti atviruko –

tai reikš, kad aš tau rūpiu).• Atsimink mano gimtadienį, mudviejų metines, Kalėdas, Moti-

nos dieną ir Valentino dieną. Dovanok man atviruką ar dova-ną, ne praktišką, o žadinančią jausmus. Išmok dovanoti tai, kas man patiktų.

Prie vengtinų švelnumo įpročių ji prirašė:

• Kai nori būti švelnus, nesakyk man, kaip tave traukia mano kūnas.• Jausdamas švelnumą, negraibyk man užpakalio, krūtų ar tarpko-

jo (ypač kai kartu plauname indus).

Tedas galėjo suprasti, ką Paula turi omeny, vardydama įgytinus švel-numo įpročius, o vengtini švelnumo įpročiai jį sutrikdė ir net šiek tiek įžeidė.

„Tu nenori, kad sakyčiau, kokia gundanti man atrodai? Aš nuo ta-vęs užsiplieskiu tik paklusdamas savo instinktams“, – prisipažino jis.

„Aš noriu būti tau patraukli, – atsakė ji. – Bet, mudviem esant drau-ge gali pamanyti, kad tave domina tik mano kūnas. Tada jaučiuosi taip, tarsi tau nerūpėčiau kaip žmogus.“

Aš paaiškinau Tedui skirtumą tarp švelnumo ir žavėjimosi (į tai pa-sigilinsime 12 skyriuje). Švelnumu reiškiamas dėmesingumas, o žavė-jimusi – pripažinimas, vertinimas ir pagarba. Tedas išties gebėjo įver-tinti Paulos išvaizdą, bet tai nereiškė, kad jai yra atidus.

Paula troško švelnumo, jis buvo svarbiausias jos emocinis poreikis. Kita vertus, noras, kad Tomas ja žavėtųsi, atrodė kur kas kuklesnis. Reikia pripažinti, kad kai kurioms moterims labai svarbu, kad jomis žavėtųsi, jos nori girdėti sutuoktinio tariamus žodžius apie jų patrau-klumą. Dar kai kurios nieko prieš, kad jas ir plaunančias indus vyras

45


glamonėtų, liudydamas tą susižavėjimą. Tačiau nevykęs Tedo švelnu-mas susidūrė su labai menku Paulos poreikiu, kad ja būtų žavimasi, ir, jam skiriant šitiek dėmesio fizinėms jos savybėms, jautėsi visai apleista.

Padėjęs Tedui suprasti, ką Paula laiko švelnumu ir kas jai nėra švel-numas, pateikiau jam planą, kaip švelnius poelgius paversti įpročiais. Pagal mano strategiją jam visada reikėjo turėti Paulos trokštamų švel-nybių sąrašą po ranka. Tas sąrašas jam kasdien primindavo, ko ji iš jo tikisi. Nuo ryto akimirkų, kai pabusdavo ir apkabinęs ją pabučiuo-davo, iki penkių minučių glamonių prieš miegą jis tenkino jos švel-numo poreikį. Galiausiai sąrašo nebereikėjo. Tedas įprato būti dė-mesingas vyras.

Jei jūsų žmona susivokia, kad švelnumas yra vienas svarbiausių emo-cinių jos poreikių, ir nori jus išmokyti tą poreikį tenkinti, laikykitės manojo Tedui duoto plano. Kai tik žmona padės jums nustatyti, kas tenkina jos švelnumo poreikį, ir tai, ko jums derėtų vengti, imkitės veikti pagal planą ir tapsite švelniu vyru.

Noriu pakartoti šioje knygoje plėtojamą tiesą: vien žinojimas, ko reikia sutuoktinei, to poreikio netenkina. Turite įgyti naujų įpročių, leidžiančių paversti žinojimą veiksmu. Tik tuomet tas poreikis bus tenkinamas. Nežadinkite žmonos vilčių vien gerais ketinimais. Žen-kite žingsnį pirmyn ir išmokite švelnaus atidumo. Jei sužinosite apie savo žmonos poreikius ir vėliau jų netenkinsite, jūsų santykiai pasida-rys dar blogesni, nei prieš jums sužinant. Anksčiau bent jau galėjote teisintis nežinojimu!

Paprastai įgūdžiams reikia laiko: kartais savaičių, kartais mėnesių. Į savo planą turėtumėte įrašyti laiką, kiek tikitės „treniruotis“. Lengviau-sia įsisąmoninti poelgius, kurie jums atrodo smagūs, sunkiausia – tuos, kurie kelia nepatogumų. Iš pradžių elgsenos pokyčiai gali atrodyti ne-kaip: nesavaiminiai, nesklandūs, dirbtiniai. Tai ypač būdinga švelnu-mo raiškai. Dėl šios priežasties daugelis žmonių, mėginančių įgyti šių įgūdžių, pernelyg greitai nuleidžia rankas. Vis dėlto pamatysite, kad daug kartų kartojamas poelgis darosi natūralesnis, savaimingesnis. Kas iš pradžių esti nepatogu, vėliau virsta antrąja jūsų prigimtimi.

Jo norai, jos norai

46

Yra ir kita kliūtis: švelnumo įgūdžius nebūtinai lemia jūsų pačių poreikis, juos skatina jūsų troškimas tenkinti žmonos poreikį. Iš pra-džių ji gali jaustis įskaudinta, kad švelnumas jūsų nedomina tiek, kiek domina ją. Bet galiausiai judu drauge mėgausitės švelnumu, ir kai taip nutiks, jai neberūpės, kaip tai pasiekiama. Abu būsite nugalėtojai. Jis turės, ko jai reikia iš vyro, o šis džiugiai tenkins jos poreikį.

Mylėtis pradedama nuo švelnumo

Per ilgus metus nesusidūriau su didesne grėsme santuokai, kaip vyro ar žmonos romanas. Liūdnoka, bet daugelis romanų užsimez-ga dėl švelnumo stokojančios žmonos ir sekso stokojančio vyro. Su-sidaro užburtas ratas: nesulaukdama ganėtinai švelnumo ji lytiškumo prasme atsiriboja nuo jo, o jam, stokojančiam sekso, mažiausiai no-risi būti švelniam.

Išeitis iš šio nelemto rato – vienam iš sutuoktinių jį pralaužti. San-tuokos konsultanto reputaciją pelniau stengdamasis įtikinti žmonas: jei tik jos tenkins vyro lytinį poreikį, vyras savo ruožtu norės tenkinti jų švelnumo ir visus kitus poreikius. Tokia darbo kryptis pasirodė la-bai veiksminga, ir mano praktika kone žaibiškai suklestėjo.

Tačiau prie reikalo galima prieiti ir iš kitos pusės. Vyras galėtų atsi-žvelgti į žmonos švelnumo poreikį jau iš pat pradžių. Esu pastebėjęs, kad žmona kur kas noriau tenkina vyro lytinį poreikį, kai patenkina-mas jos švelnumo poreikis. Šią knygą pradedu nuo moters švelnumo poreikio, todėl rekomenduoju stokojantiems sekso vyrams imtis ini-ciatyvos ir iš pradžių išmokti tenkinti savo žmonų švelnumo poreikį.

Švelnumas yra santuokos terpė, o seksas – jos įvykis. Švelnumas – tai gyvenimo būdas, dengiantis ir saugantis santuoką it kupolas. Tai tiesioginė ir įtikinama rūpestingumo išraiška, suteikianti tam įvykiui tinkamesnį kontekstą. Daugeliui moterų iš pradžių reikia švelnumo, kad seksas taptų svarbus.

Vyrai labai linkę paversti švelnumą seksu, todėl aš atkreipiu dėme-sį į švelnumą be seksualinės potekstės. Mėginu išmokyti vyrą reikšti

47


žmonai švelnumą nelytiniu būdu. Jis mokosi nenaudoti švelnumo kaip priemonės išpešti šiek tiek sekso. Meilus apsikabinimas ir pasibučia-vimas turi tapti kasdieniu įpročiu, sutuoktiniams būnant kartu. Tiesą sakant, kone kiekvienas jųdviejų susitikimas turi būti kupinas švelnių žodžių ir gestų. Manau, kad santuoką gaubianti atmosfera turėtų by-loti: „Tu man tikrai rūpi, žinau, kad aš tau taip pat.“

Man kalbant apie neseksualų švelnumą, daugelis vyrų sutrinka. Ką gi jiems tada daryti su natūraliu lytiniu jauduliu, galinčiu kilti nuo menkiausios švelnybės? Jie nori žinoti, ar neteks „lįsti po šaltu dušu“, kad neįkaistų. Aš jiems primenu, kad vaikščiodami į pasimatymus jie irgi lytiškai jaudindavosi, gal net labiau negu dabar! Bet anuomet bū-davo nepaprastai švelnūs, dėmesingi ir susilaikydavo nesigrabinėję. Su jauna dama jie elgdavosi pagarbiai ir švelniai.

Vyrai atsimena aistringus merginimo laikų susitikimus ir nori ži-noti: „Kodėl ji dabar taip neįkaista kaip iki vestuvių?“

Aš kantriai aiškinu, kad jie nebesielgia su žmona taip, kaip anuo-met elgdavosi. Po vestuvių jie nusprendžia galintys atsikratyti įžangos ir eiti tiesiai prie reikalo. Bet toji įžanga ne tik būtina pasitenkinimą teikiantiems lytiniams santykiams, ji reikalinga ir pati savaime. Tai, ką vyras laiko įžanga, žmonai gali būti pagrindinis įvykis.

Daugeliu atvejų moteriai reikia pajusti emocinį ryšį su vyru prieš mylintis. Jai seksas tampa fizine to emocinio ryšio išraiška. Šį ryšį lai-duoja apsikeitimas švelnumu ir dėmesiu.

Jos dvasinio bendrumo poreikis leidžia perprasti romano mechaniz-mą. Tipišką romaną užmezgusi moteris mylisi su vyru po to, kai jis jai parodo dėmesį apipildamas švelnybėmis. Jo dėmesio išraiška leidžia jai pajusti emocinę vienybę, tad per fizinę sueitį ji patiria tam tikrą eks-tazę, nepasiekiamą mylintis su stokojančiu švelnumo sutuoktiniu. Ji daro išvadą, kad meilužis esąs kaip tik jai skirtas; tokios palaimos su savo vyru ji niekada nepasieksianti.

Iš tiesų bet kuri santuoka, jei tik grindžiama stipriu dvasinės vie-nybės ryšiu, gali degti tokia liepsna, kokią teikia romanas. Užmezgusi romaną moteris žiauriai klysta manydama, kad jos vyras nėra jai skir-

Jo norai, jos norai

48

tas, jei remiasi patiriamų su naujuoju partneriu jausmų palyginimu. Jei vyras perprastų švelnumo pagrindus, jų ryšys būtų atgaivintas, ir romanas pasirodytų esąs tik klaidingas mėginimas tenkinti svarbų emocinį poreikį.

Anksčiau minėjau: kaip vyrams norisi, kad žmona lytiškai reaguo-tų savaime, taip moterims norisi, kad vyras būtų savaime švelnus. Kai pradedame mokytis naujos elgsenos, ji atrodo dirbtinė, nenatūrali. Iš pradžių mėginimai švelniai elgtis būna nelabai įtikimi ir paveikūs tiek, kiek paveikus savaiminis švelnumas. Bet jei nesiliaujame mėginę, ga-liausiai švelnus elgesys deramai perteikia žmonai rūpestingą vyro dė-mesingumą. Tai savo ruožtu kuria terpę tam, kad žmona spontaniš-kiau reaguotų į lytinį vyro poreikį.

Švelnumas – vienas svarbiausių moters emocinių poreikių. Bet iš visko, ką čia rašau, bus maža naudos, jei žmonai nepavyks suprasti, kad vyrui lygiai taip pat reikia sekso. Kitame skyriuje pasistengsiu mo-terims paaiškinti, kodėl vyrams seksas nėra tik vienas būdų užbaigti malonų vakarą. Tipiškam vyrui seksas prilygsta orui ar vandeniui, be jo jam sunku išsiversti.

Jei žmona deramai neįvertina tos lytinio troškimo galios, jos vyras geriausiu atveju tampa prislėgtas ir irzlus. Blogiausiu atveju jo poreikį ima tenkinti kita moteris. Liūdna, bet mūsų visuomenėje tai pernelyg dažna. Šių negandų galima išvengti, jei vyrai išmoksta būti švelnesni, o žmonos karščiau atsiliepia į vyro norą pasimylėti. Vėl prisiminkime pirmąjį Harlio santuokos dėsnį:

Seksas ir švelnumas neatsiejami, negalite gauti vieno, neduodami kito.

49


Klausimai jam

1. Įvertinkite savo švelnumą žmonai pagal 10 balų sistemą (10 reiš-kia „labai švelnus“). Kaip ji jus vertintų?

2. Kokiais ypatingais būdais reiškiate žmonai švelnumą?3. Ar norėtumėte, kad ji jus pamokytų, kaip būti švelnesniam jai

priimtinais būdais?

Klausimai jai

1. Ar švelnumas jums toks svarbus, kaip rašoma šiame skyriuje?2. Jei vyras jums negana švelnus, ar norite kantriai jį pamokyti?3. Ar jums daug lengviau mylėtis, jei jaučiate emocinį ryšį su vyru,

ir tai, kad išties jam rūpite?

Apsvarstykite drauge

1. Ar jums reikia rodyti daugiau švelnumo vienas kitam? Jei taip, ar norite išmokti tokių švelnumo būdų, kokie geriausiai perteiktų rūpinimąsi vienas kitu?

2. Ar kuri nors pusė nenori rodyti švelnumo? Jei taip, kodėl, ir ką abu galite padaryti, kad įveiktumėte šį nenorą?

3. Sudarykite du sąrašus: įgytinų ir vengtinų švelnumo įpročių. Mo-kykitės juos įgyvendinti, kol taps savaiminiai ir beveik neberei-kalaus pastangų.

jo norai, jos norai

Documents