Vaizdinė - metodinė medžiaga

© Sudarė: dr.V. Šereikienė, 2013

IŠKILŪS LIETUVOS ŠVIETĖJAI

5 DALISVaizdinė metodinė medžiaga – skaidrių paketas, skirtas vesti užsiėmimus.

Parengtas MC Power Point formate.

Vidutiniškai 1 dalies paketo apimtis yra 30 - 40 skaidrių

(skaičiuojant 1 kontaktinei valandai po 10-15 skaidrių).

Kas yra švietėjas? /TERMINŲ ŽODYNAS/

švietėjas, -a. -a. švietėjas, -a.

1. kas šviečia, šviesą duoda, žibina: Švietėja užsnūdo, skala iškrito, ką

neužsidegėm. Senoji saulė švietėjėlė.

2. kas šviečia, lavina, prusina: Mokytojas – didžiausias liaudies švietėjas. Lietuvos

švietėjai ir budintojai. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios publicistai švietėjai turėjo

tikslą šviesti liaudį, kad ji atsikratytų prietarų, išmoktų geriau tvarkyti savo gyvenimą,

orientuotųsi politiniame gyvenime.

3. šviečiamosios filosofijos ir ideologijos šalininkas: Švietimo ideologai (švietėjai)

perėmė renesanso humanistinius idealus, laisvamanybę, istorinį optimizmą,

susidomėjimą antikos kultūra, kriticizmą. Švietėjų filosofų idėjos.

KAS YRA VISUOMENĖS ŠVIETĖJAS?

Pastaraisiais metais reformuojant švietimo sistemą vis daugiau dėmesio skiriama

neformaliam ugdymui, kuris plėtoja žmogaus asmenines, socialines ir edukacines

kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir

kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jis

paremtas glaudžiu asmenybių komunikavimu, sparčiu keitimusi patirtimi, (kylančiu iš

žinojimo bei susiformavusios išminties) papročiais ir plėtra.

Minėtas procesas ypatingai paveikė miesto, kaip socialinio dariniovystymąsi, nes pasak prof.R.Jucevičiaus (2007), šiuolaikiškasinovatyvus miestas apibrėžiamas kaip demokratinė, savarankiška irsąmoningų piliečių sąveikos erdvė, orientuota į nuolatinį tobulėjimą.Šiuo metu neformalaus švietimo tinklas nėra pakankamaivertinamas miestuose.

APŽVALGA. VISUOMENĖS ŠVIETĖJAS - AMŽIŲ SŪKURIUOSE:

ISTORINĖ APŽVALGA. LIETUVOS ŠVIESUOLIAI. Senosios Lietuvos valstybės laikai. Carinės Rusijos okupacijos metu. Nepriklausomoje

Lietuvoje. Vokiečių okupacijos metai ir išeivija. Šiandien – aktualijos ir galimybės.

Trumpai prisiminsime iškilias Lietuvos

asmenybes – įžymiuosius švietėjus.

Lietuvoje apie švietėjo asmenines savybes,

jų formavimą, bendravimą su audotorija įvairiais aspektais rašė:

A. Maceina (1995), J. Vabalas-Gudaitis (1983). Pastaraisiais dešimtmečiais bendravimo reiškinius

tyrė M. Barkauskaitė (1999), G. Butkienė (1993), L. Jovaiša (1996), B. Bitinas (1997), J. Vaitkevičius

(1995), V. Jakavičius (1998), V. Žemaitis (1992), A. Jacikevičius (1995), užsienyje – S. Tubbs (1991),

S. Moss (1991), E. Griffin (1991), A. Rean (1999), A. Leontjevas (1997), V. Kan-Kalikas (1987).

Vyskupas M.Valančius – Lietuvos švietėjas

Motiejus Valančius (1801-1875) – Žemaičių vyskupas, teologas, religinių raštų

autorius, rašytojas, istorikas, švietėjas.

Jis dažnai vadinamas „ryškiausia žvaigžde mūsų XIX a. istorijos danguje" (Vaclovas

Biržiška), kurio įtaka prasiskverbė į visas Lietuvos gyvenimo sritis.

Jis vadinamas ir tautos blaivintoju, ir sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, ir lietuvių

grožinės prozos pradininku.

Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiulietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje irpavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjųganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi įkunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartomsdrauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą” (Popiežiaus JonoPauliaus II laiškas Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga).

Kiekviena tauta gerbia didžiavyrius, kurie darbuojasi jos labui, veda ją, yra visiems pavyzdys.

Jų vardai aukso raidėmis įrašyti į tautos istoriją. Vyskupas A.Baranauskas sakė, jog XIXa.

viduryje didžiausią žalą žmonėms padarė įsikerojęs girtavimas. Toje pelkėje skendo šeimų

santarvė, nyko darbo ir taupymo vaisiai, visos krikščioniškosios dorybės.

Tuomet lyg žiburys naktį į Lietuvos gyvenimą atėjo Motiejus Valančius, „Palangos Juzės“ autorius, vyskupas, Lietuvos blaivintojas, tautos švietėjas, rašytojas, istorikas, iškilus

visuomenės veikėjas.

Būdamas seminarijos rektoriumi, M. Valančius pasikvietė į Varnius S. Daukantą, kurio skatinamas ir

remiamas istorine medžiaga, lietuvių kalba parašė veikalą "Žemaičių vyskupystė". Tuo daugeliui žmonių

tada sunku buvo patikėti. Ir S. Daukantui rūpėjo, kad Varnių seminarija taptų lietuviškos kultūros, lietuvių kalbos ugdymo vieta.

Caro valdžiai po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų

seminarija liko viena iš nedaugelio aukštesniųjų mokyklų. Labai svarbus

seminarijos laikotarpis, kai 1845 m. jai pradėjo vadovauti M. Valančius, pats

baigęs šią seminariją. Seminarijoje labiau pradėjo skambėti lietuvių kalba.

1848 m. M. Valančius įkūrė "Žemaičių akademiją”.

Dar daugiau, čia susibūrusi inteligentija korespondentiniais ryšiais apjungė toli nuo gimtinės

gyvenusius veikėjus: Žemaičių gramatikos autorių Juozapą Čiuldą, jo amžininką Kajatoną Zabitį – Nezabitauską, A. Ugianskį – Peterburgo ir Maskvos

aukštųjų mokyklų studentus – žemaičius.

1850 – 1863 m. beveik visų lietuvių kultūrinių akcijų gijos vedė į Varnius. Miestelis buvo žymiausias

lietuvių literatūros ir tautinių idėjų formavimosi centras. Vysk. M. Valančiaus aplinkoje buvo žadinama

tautinė sąmonė, neatskiriama nuo tikėjimo, skatinama gimtosios kalbos meilė.

Subūręs apie save daugumą lituanistinio sąjūdžio aktyvistų, M. Valančius stengėsi išplėsti pradinį

švietimą lietuvių – žemaičių kalba, knygelių platinimą, itin sėkmingą blaivybės darbą.

Užsikrauti ant pečių nelengvą rašytojo

naštą, kaip ir daugelį vėlesnių laikų mūsų

šviesuolių, jį skatino visuomeninės

pareigos jausmas

Viską, ką skyrė viešumai, M. Valančius parašė tik lietuviškai. Lietuviškai

rašomos ir leidžiamos Valančiaus knygos darė skatinamą poveikį lietuvių

šviesuomenei, buvo jai padrąsinamas pavyzdys ir moralinė atrama. Ne be

reikalo jau ir tada Valančius vadintas gimtosios kalbos gaivintoju, su jo vardu

sietinas XIXa. vidury pastebimas lietuvių literatūros atsigavimas.

Valančius diegė liaudžiai etinę ir dvasinę kultūrą. Visur ir visada jis mokė gražiai

elgtis, vengti moralinių ydų, ragino suaugusius gyventi sąžiningai, būti doriems ir

darbštiems. Skaitytojui rodė patrauklius ir atgrasius gyvenimo pavyzdžius, kuri iš

kiekvienos žolės-kvepiančios ar dvokiančios-išsiurbia saldų medų. Daug Valančiaus

kūrinių didaktinio pobūdžio, skirta ekonominiam ir kultūriniam žmonių švietimui.

Jis juto laiko dvasią, suvokė naujas reikmes, iškilusias

panaikinus baudžiavą. Tad ragino valstietį šviestis,

kratytis prietarų, skatino nesitenkinti arklu, o mokytis

amatų, imtis verslo.

M. Valančiaus – istoriografo, švietėjo ir beletristo –

nuopelnai mūsų kultūros istorijai :

1) savo raštuose Valančius užfiksavo ir paliko nemaža iš niekur kitur

nebesužinomų istorinių, etnografinių ir folklorinių faktų.

2) K.Binkio žodžiais tariant „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo“ Išplėtęs parapijos mokyklų tinklą, jis siekė, kad visi žmonės būtų raštingi, o skaitymui leido savo knygeles. Niekas prieš jį ir ilgai po jo tiek ir tokiais tiražais knygų nebeleido.

3) Valančius padėjo pagrindus lietuvių prozai, atskleisdamas joje lietuvių

kalbos grožį, kaip Donelaitis ir A.Baranauskas tai padarė poezijoje.

Iš jo raštų mokėsi J.Biliūnas, Vaižgantas, Žemaitė.

Valančiaus beletristika mums brangi ne tik kaip jo literatūros palikimas,

bet ir kaip didžiulis kalbos lobis.

„Palangos Juzės“ autorius šviečiamąja veikla bei kūriniais

ruošė dirvą nacionaliniam lietuvių judėjimui, visiems laikams

įsiamžino kaip kultūros bei literatūros vertybių skleidėjas.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sumanė ir įkūrė plačiai savo veiklą išplėtojusią „Brostvą

Blaivystės“ . Tai blaivystės brolija. Brostvininkai - blaivystės nariai.

Jais tapti vyskupas ir parapijų klebonai ragino visus tikinčiuosius, ypač tuos, kurie buvo įsitraukę

į girtavimo liūną. Valančiškos blaivystės brostvos turėjo savo įstatus. Juose, be visko, nurodyta

svaigalų pavojus bei žala žmonių sveikatai. Pabrėžta, jog alkoholis trumpina gyvenimą, ardo

žmonių santarvę, griauna šeimas, stumia į skurdą.

Valančiaus paveikslas, kaip ir jūros švyturys, rodo, jog didelės asmenybės gimsta ne

ten, kur iš kredo išmetama Dievas, bet ten, kur asmenybė iš Dievo savo didybę

semia. Semia nuolatos, atkakliai, nepertraukiamai: pradedant nuo tėvų pastogės,

mokyklos suolo, gyvenimo sūkuryje, baigiant mirties momentu.

http://www.muziejai.lt/kretinga/MValanciaus_muziejus.htm

Simonas Daukantas (1793 m. – 1864 m.)

Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas,

vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.

S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir

populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį

ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo

uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti

knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.

S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui

yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.

Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių

įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu

dominavusios bajoriškosios tautos sampratos.

Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti

asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę.

S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius

pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai:

Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas

Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius.

Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas naudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje

paplitusias pažangias socialines-filosofines

(J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. Nuotraukose: Daukanto muziejus

Papilėje ir dešinėje - skuptūra Vilniuje šv.Jonų bažnyčioje.

Jo darbai iš Lietuvos istorijos:

Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);

Istorija žemaitiška (1838 m.);

Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);

Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).

S. Daukantas pirmasis

parašė Lietuvos istoriją lietuviškai.

Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“,

kurio rankraštis1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas

tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo.

S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos

istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.

Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apyniusauginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie

sodnus“ (1849 m.) ir kt.,

kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.

S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios pagrindinės bei vidurinės

mokyklos, gimnazijos (Simono Daukanto gimnazijos, S. Daukanto vidurinės

mokyklos, S. Daukanto pagrindinės mokyklos).

Nuotraukoje: Daukanto kulptūra VU kiemelyje (autorius R. Kazlauskas)

SIMONAS STANEVIČIUS

(1799-1848)

Simonas Stanevičius –vienas svarbiausių XIX amžiaus lietuvių kultūros

veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis; žemaičių tautinio sąjūdžio dalyvis.

Gimė 1799 m. (dab. Raseinių raj.) smulkių žemaičių bajorų šeimoje. S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir

Vyskupas Antanas Baranauskas

Iškiliausia 19 a.

figūra

audringiausios

epochos,

panoramoje,

klasikinio lietuvių

poezijos kūrinio

„Anykščių šilelis“

autorius, mūsų

dialektologijos

pradininkas,

pirmasis lietuvių

matematikas,

vertėjas ( gimė

1835 m.

Anykščiuose.

Anykščių Šilelis įkurtas

Baranausko poetiniu dekretu

„Anykščių šilelio“ autorius yra lietuvių gamtosaugos pradininkas, sujungęs gamtosaugą su gamtojauta, kuri siejasi su senaisiais baltų tikėjimais, kai lietuviai buvo gamtonys, o ne pagonys ar kokie nors stabmeldžiai.

Baranausko poema, skirta konkrečiam šilui, tapo šio šilo prisikėlimo giesme, ji sustabdė kirvį niokotojų rankose ir išgelbėjo sengirės liekanas, kurių akylesnė akis čia užtinka dar ir šiandieną.

Gamtos mokslininkai teigia, neva seniausia saugoma gamtos bei

kraštovaizdžio teritorija yra 1872 m. įkurtas Jelonstouno (JAV) nacionalinis

parkas. Kai JAV steigė Jelonstouno parką, mes nieko panašaus negalėjome

daryti, nes tuomet net ir garbinti Dievą lietuviškai buvo draudžiama, - ką kalbėti

apie valstybinės reikšmės aktus. Vis dėlto toks aktas buvo paskelbtas – juo

tapo nemirtingoji Antano Baranausko giesmė „Anykščių šilelis“, parašyta 1858

– 1859 m. , o paskelbta L.Ivinskio kalendoriuje 1860-aisiais.

Net kai kurie žinomi botanikai tvirtino, jog Baranausko grybų aprašymuose nėra nė

mažiausio mikologinio netikslumo. O juk panašiai šį kūrinį gali skaityti ir dendrologas, ir

ornitologas, ir ,sakykime, girios garsų tyrinėtojas. Žodžiu, tai tikra girios enciklopedija,

tiesiog rodyte rodanti, kas Anykščių šile yra itin gražu, vertinga ir neliestina. Pagal tai,

netgi neturint kitų nuostatų, Anykščių šilelio draustinis ir buvo saugomas.

Visi turbūt prisimena poeto Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ atskleistą gamtos grožį

–

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?…“

Anykščių regioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja ekspozicija,

supažindinanti su šios saugomos teritorijos išskirtinėmis vertybėmis. Pagrindinė

ekspozicijos tema pateikta kaip apdainuotas gamtos ir kultūros paveldas,

atsiskleidžiantis gausiuose literatūros kūriniuose.

Šiandien –Anykščių šilelyje

Šiandien –Anykščių šilelyje

Jonas Basanavičius - žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių

J.Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų

atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.

KITI ĮŽYMŪS LIETUVOS

ŠVIETĖJAI

Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime)

Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius

Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata:

„nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes

lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.

Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių

kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.

1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos

Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m.

vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Nuo 1907 m.

rūpinosi mokslo

organizavimu –

įsteigė jau

minėtą Lietuvių

mokslo draugiją,

būrė studentų

būrelius į

vieningą

organizaciją,

steigė mokyklas.

Kauno

universitetas,

pagerbdamas

daktaro

mokslinę veiklą,

skyrė jį Garbės

nariu ir

profesoriumi.

J. Damijonaitis priklauso tai Lietuvos mokytojų-inteligentų kartai, kuri carinės

Rusijos priespaudos metais dėjo pirmuosius akmenis į nacionalinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti

gimtąja kalba.

Juozas Damijonaitis – prieškario

Lietuvos švietėjas

Didžiausią reikšmę Lietuvos mokyklai ir pedagoginės minties raidai turėjo

J. Damijonaičio išleisti vadovėliai pradinei mokyklai.

Po 1905 metų Rusijos revoliucijos jis parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius

pradinei mokyklai: elementorių „ABC pradžiamokslį“ (1906 m.), kurio viršelį iliustravo

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (1909 m.,

penki leidimai) ir „Aritmetikos vadovėlį“ (2 dalys, 1909 ir 1910 m.). Vėliau parašė ir

išleido „Aritmetikos uždavinyną“ (3 dalys, 1922–1923 m., dvylika leidimų) bei

skaitinius „Vaikų darželis“ (1922 m.).

J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ buvo pirmasis mokyklai skirtas elementorius, sudarytas rašymo–skaitymo

metodu.

Jame trys skyriai: ikiabėcėlinis, abėcėlinis ir skaitiniai. To nebuvo kituose anksčiau išleistuose elementoriuose.

J. Damijonaičio išleistas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis buvo svarbus todėl, kad jis skleidė Jono Jablonskio sudarytos lietuvių

kalbos gramatikos mokslą, terminologiją ir kūrė gramatikos mokymo metodiką. Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai vartojami

tarpukario Lietuvos mokyklose ir po autoriaus mirties (1926 m.). Vadovėliai nuolatos buvo iš naujo redaguojami, taisomi ir leidžiami nauji leidimai. Paskutinis lietuvių kalbos gramatikos leidimas išėjo

1939 metais.

Sudarydamas skaitinius, autorius siekė duoti vaikui kuo daugiau žinių apie gimtąjį kraštą.

Elementoriuje gausu straipsnelių gamtos, geografijos, istorijos, lietuvių literatūros,

tautosakos tematika. Šalia skaitymo pateikiama įvairių gramatinių ir loginių pratybų.

Tokia vadovėlio sudarymo metodika rodo, kad autorius domėjosi ir sekė žinomo rusų

pedagogo Konstantino Ušinskio pradinio skaitymo mokymo metodika ir išmaniai,

kūrybiškai ją pritaikė Lietuvos mokyklai.

Taigi, švietėjo veiklos yra labai

skirtingos ir įvairapusiškos...

Tik gerbdami savo

tautos istorinę atmintį

ir žmones, dirbusius ir

daug nuveikusius

lietuvių tautinės

kultūros ir švietimo

srityje,

kuriame savo kartos

ateitį...

Vydūno gyvenimas – tai kelionė „pasirinkus uždavinį nešti į tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias

žmogaus jėgas. Vieną turiu akyse, kad mūsų tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų“, –

nuolat kartojo Vydūnas.

Vydūno pėdomis...

Vydūnas - iškilus lietuvių mąstytojas,

humanistas, kultūros veikėjas

Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba,

istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas

paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės

etikos kūrėju.

Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo

žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau,

tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie

žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus.

Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm

Storost; 1868 m. kovo 22 d.Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos

karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde,Vokietija, 1991 m. spalio 19 d.

jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) –

filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.

Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Visais laikais egzistavo daug Vydūno filosofijso pasekėjų: Lietuvoje veikai Vydūno draugija,

užsienyje –Vydūno fondas veikiantis nuo 1952 metų.

Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus

žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“(1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.),

„Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos

periodinėje spaudoje. Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos

garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

Visų laikų švietėjai ugdė ir ugdo atsakomybės už tautos

likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą.

Jų visada buvo, yra ir bus...

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!

LINKIME daugiau DOMĖTIS praeities ir dabarties ŠVIETĖJAIS...