kintanČios lietuvos visuomenĖ: struktūros, veikėjai,...

KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ:struktūros, veikėjai, idėjos

Mokslinių straipsnių rinkinys,skirtas prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės

65-mečio sukakčiai

SudarytojaiOlga Mastianica

Virgilijus PugačiauskasVilma Žaltauskaitė

VILNIUS, 2015

L I E T U V O S I S T O R I J O S I N S T I T U T A S

KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ:struktūros, veikėjai, idėjos

Redakcinė kolegija

Dr. Olga Mastianica (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius

Prof., dr. hab. Dorota Michaluk (Mikalojaus Koperniko universitetas), Torunė

Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius

Prof., dr. Virgilijus Pugačiauskas (Lietuvos istorijos institutas,

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), Vilnius

Dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius

Recenzentai

Doc. dr. Remigijus Civinskas (Vytauto Didžiojo universitetas), Kaunas

Doc. dr. Robertas Jurgaitis (Lietuvos edukologijos universitetas), Vilnius

ISBN 978-609-8183-02-3 © Straipsnių autoriai, 2015

© Lietuvos istorijos institutas, 2015

UDK 94(474.5)

Ki-117

5

TURINYS

Tabula Gratulatoria 11

Tamara Bairašauskaitė. Bibliografijos rodyklė 2010–2015. Irena Tumelytė 13

ĮVADAS 19

ISTORIKAI APIE ISTORIJAS IR ŠALTINIUS

Książka dla koneserów historii Litwy XIX wieku. Reda Griškaitė 25

Szklany sufit litewskich Tatarów w XVIII stuleciu. Andrzej Zakrzewski 32

Арабографичные рукописи литовских татар в контексте культурных взаимосвязей: коллекции Казанского (Приволжского) федерального университета и национальной библиотеки Республики Татарстан. Галина Мишкинене 42

XVIII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašymai: jų patikimumas ir duomenų interpretavimo klausimai. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė 60

Karaimai 1764–1765 m. visuotiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašyme: šaltiniai ir jų tyrimo galimybės. Dovilė Troskovaitė 80

Stan gospodarczy włości wielkoksiążęcych w świetle Писцовoй книги Гродненскoй экономии. Krzysztof Łożyński 96

Деятельность системы местного управления Российской империи в первой четверти XIX века глазами Осипа Пржецлавского. Светлана Луговцова 118

Vilnius University and the Beginning of the Historical Research on Lithuania in the Early 19th Century. Sayaka Kaji 138

6

TURINYS

Professor Wiktor Sukiennicki (1901–1983): Scholar and Outcast in the Shadow of Historic Lithuania. Leszek Zasztowt 150

„Ковенские губернские ведомости” jako źródło do dziejów społeczeństwa guberni kowieńskiej w końcu XIX i na początku XX wieku. Roman Jurkowski 162

Городская повседневность в XIX – начале XX вв. К вопросу о нормативной системе культуры. Юрий Гордеев 184

SOCIALINĖS STRUKTŪROS

Lietuvos bajorai ir bajoraičiai Londone XVIII a. pabaigoje. Zigmantas Kiaupa 207

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisijos Tabako departamentas. Struktūra ir tarnautojai. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė 219

„Wie szlachta, że się szlachtą rodzi”. Uwagi na temat tożsamości stanowej drobnej szlachty na obszarze dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego w XIX wieku. Jolanta Sikorska-Kulesza 237

Дворянские выборы в Гродненском уезде в первой трети ХIХ века. Сергей Токть 255

Zubovų giminė ir Šiaulių miesto savivaldos reikalai XIX amžiuje (giminės integracijos į miesto visuomenę aspektas). Rimantas Miknys 273

Vilniaus miestiečių luomas XIX a. pirmojoje pusėje: žydų integracijos atvejis. Virgilijus Pugačiauskas 282

Lietuvos valstiečių namų ūkiai (kiemai) iki 1861 metų reformos. Dalia Leinartė 294

Mokytojo tarnyba Romos katalikų dvasinėse seminarijose (po 1863-ųjų metų – XX a. pradžioje). Vilma Žaltauskaitė 310

Apie pirmąsias mokytojas. Pedagogių rengimo pradžia Lietuvoje. Olga Mastianica 320

Du juodi stačiakampiai ir tamsioji modernybės pusė. Juozapas Paškauskas 331

«Перспектива проходить курс гимназии… была мучительна тяжела…»: подлог и подделка документов об образовании в Вильне в конце ХIХ – начале ХХ века. Татьяна Воронич 344

Handel książką na Białorusi w pierwszej połowie XIX wieku (w świetle korespondencji z archiwum Zawadzkich). Lilia Kowkiel 363

7

TURINYS

Maisto produktų parduotuvės Vilniuje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Aelita Ambrulevičiūtė 377

Korpusy Litewskie nad granicą i w Prusach Wschodnich w 1831 roku. Norbert Kasparek 391

1863 metai: Lietuvos kariuomenės fenomenas. Ieva Šenavičienė 410

Księża diecezji wileńskiej, straceni podczas powstania styczniowego: Stanisław Iszora. Aldona Prašmantaitė 426

NACIONALIZMAS

Apie „starolitvinus“, Senąją Lietuvą ir šiuolaikines tapatybes. Alfredas Bumblauskas 445

Dar kartą apie „Aušrą“. Česlovas Laurinavičius 463

Prijaukinta praeitis: istorijos reikšmė ir jos sklaidos formos puoselėjant tautinę idėją 1883–1904 metais. Aurelijus Gieda 475

Fribūro lietuvių studentų draugija „Rūta“. Algimantas Katilius 497

Sources for the Krajowość Idea at the Beginning of the 20th Century. Aliaksandr Smaliančuk 509

Uwagi Antoniego Łuckiewicza o roli języka białoruskiego w kształtowaniu postaw narodowych i obywatelskich Białorusinów – publicystyka z lat 1905–1914 . Dorota Michaluk 528

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 543

ALGIMANTAS KATILIUSLietuvos istorijos institutas

FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA „RŪTA“

Fribūro tarptautinis katalikų universitetas įkurtas 1889 m. Pirmieji studentai iš Lietuvos į Fribūro universitetą atvyko 1895 m. Tai buvo Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai. Pirmieji studentai Fribūro universitete dažniausiai studijavo prisiden-gę slapyvardžiais1. Kiek Fribūro universitete studijavo studentų iš Lietuvos, sunku pasakyti. Irena Štikonaitė savo darbe pateikė duomenis apie 160 studentų, studija-vusių iki 1959 m.2

Iš pradžių lietuviai studentai neturėjo savo atskiros organizacijos. Jie veikė bendrose su lenkais studentais organizacijose. Lietuvių studentų atskira draugija „Rūta“ buvo įkurta 1899 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, norint labiau atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, „Rūtos“ pavadinimas buvo pakeistas į „Litua-nia“. Tiksliai pasakyti, kada nustojo veikti draugija „Lituania“, nepakanka duome-nų, bet turimoje protokolų knygoje paskutinis draugijos susirinkimo protokolas ra-šytas 1934 m. gegužės 27 d.3 Tad Fribūro universiteto lietuvių studentų organizuota veikla truko bent 35 metus. Fribūro universitete studijavusius ir draugijos veikloje dalyvavusius asmenis galima įvardyti kaip tam tikrą mažą visuomeninę grupę, ku-rią siejo bendra katalikiška pasaulėžiūra, tautinė ir kultūrinė tapatybė, socialinės as-piracijos. Geriausiai kurios nors organizacijos vertę nusako jos veikloje dalyvavusių asmenų pavardės. „Rūtos“ ir „Lituania“ draugijoje dalyvavo daug žymių Lietuvos

1 Plačiau žr.: A. Katilius, Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. – XX a. pradžia), Vilnius, 2009, p. 294–297. 2 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI–XX amžiuje, Archivum Lithuanicum, t. 6, Wiesbaden, 2004, p. 223–236.3 Akademinės Friburgo lietuvių studentų draugijos „Lituania“ susirinkimų protokolai, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LIIR), f. 72–8, l. 115v–116.

497

NACIONALIZMAS

asmenybių: tai palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, vyskupas Pranciš-kus Petras Būčys, prof. Jonas Totoraitis MIC, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, prof. Stasys Šalkauskis, vysk. Vincentas Borisevičius, poetas Motiejus Gustaitis, Antanas Civinskas, Kazimieras Matulaitis, Antanas Staniukynas, Antanas Milukas, Adolfas Sabaliauskas, Jurgis Narjauskas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Aleksandras Grigaitis, prof. Blažiejus Česnys, prof. Pranciškus Augustaitis, prof. Kazimieras Pakštas, politikas Leonas Bistras, Juozas Purickis, Antanas Steponaitis, istorikė Ma-rija Andziulytė-Ruginienė, Ona Petrauskaitė, Ona Vosyliūtė, Uršulė Urniežiūtė, Izi-dorius Tamošaitis, diplomatas Eduardas Turauskas, vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas, ekonomistas Juozas Leimonas, vyskupas Vincentas Padolskis, Kazimieras Ambrozaitis, filosofas Antanas Maceina.

Istorinėje literatūroje jau rašyta apie draugijos „Rūta“ ir „Lituania“ istoriją. Pir-masis, plačiau aprašęs draugijos istoriją, buvo draugijos pirmininkas Petras Radzevi-čius4. Savo straipsnyje P. Radzevičius nurodo, kad nuo draugijos įsikūrimo iki 1924 m. „Rūtai“ su „Lituania“ priklausė 120 narių. Kai kurie nariai (V. Borisevičius, L. Bistras) išvardyti po du kartus, nes jie du kartus studijavo Fribūro universitete. Taip pat sure-gistruoti draugijos narių skaityti referatai, kurių iš viso iki 1924 m. buvo 111. Įdomių faktų savo atsiminimuose pateikė kun. dr. Motiejus Gustaitis5 ir kun. Antanas Stepo-naitis6. Straipsnis apie „Rūtos“ draugiją paskelbtas „Lietuvių enciklopedijoje“7. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje veikusių draugijų kontekste „Rūtą“ pristatė Vincen-tas Liulevičius8. Apie lietuvių draugijas Šveicarijoje rašė Irena Štikonaitė9. Kęstutis Skrupskelis į „Rūtą“ dėmesį atkreipė ateitininkų organizavimosi kontekste10. Vieną iš draugijos „Lituania“ veiklos aspektų aptarė ir straipsnio autorius11.

Palyginti neblogai yra išlikę pagrindiniai šios draugijos archyviniai dokumen-tai. Pirmiausia reikia paminėti pačių draugijos narių rašytą „Rūtos“ draugijos 1899–1907 m. kroniką12. Tačiau nėra išlikusių šio laikotarpio draugijos susirinkimų pro-

4 P. R. [P. Radzevičius], Trumpa „Lithuanijos“ – „Rūtos“ 25 metų gyvavimo apžvalga, Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 276−286. 5 M. Gustaitis, Šis tas iš pirmųjų Fribourgo „Rūtos“ metų, Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 287–288.6 Fribourgo akademinė draugija „Lituanija“ ir Didysis karas, Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 288–289.7 A. Mž. [A. Mažiulis], Rūta, Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas, 1961, p. 221–222.8 V. Liulevičius, Kai „Rūtos“ žaliavo ir dygo „Tulpės“: mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX–XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia, Aidai, 1989, Nr. 3, p. 202−204. 9 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai..., p. 213–217.10 K. Skrupskelis, Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius, 2010, p. 100–102. 11 A. Katilius, Fribūro universiteto draugijos „Lituania“ šalpos fondas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 36, Vilnius, 2012, p. 91–117.12 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m., Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA), b. 373.

498

Algimantas Kati l ius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA „RŪTA“

tokolų. Nuo 1907 iki 1909 m. nėra išlikusių nei kronikos, nei draugijos susirinkimų protokolų. „Rūtos“ draugijos yra išlikusi viena protokolų knyga – tai 1909 m. spalio 24 d. – 1915 m. lapkričio 10 d. posėdžių protokolai13. „Lituania“ draugijos yra išliku-sios dvi protokolų knygos14.

Šiame straipsnyje apžvelgsime ne visą „Rūtos“ ir „Lituania“ draugijos veiklą, bet apsiribosime jos pradiniu, t. y. kronikiniu, 1899–1907 m. veiklos laikotarpiu, kuris įdomus tuo, kad studentai, veikdami draugijoje ir vengdami carinės valdžios persekiojimo, laikėsi konspiracijos. Taip pat šiuo laikotarpiu, be draugijos vidaus gyvenimo klausimų, daug vietos buvo skiriama Lietuvos visuomeninio gyvenimo problemoms. Kaip tik aptariamojo laikotarpio visuomeninei „Rūtos“ veiklai nedaug dėmesio skirta prieš tai rašiusių autorių darbuose.

Pirmieji Fribūro universiteto studentai buvo kunigai. Iš jų daugiausia buvo Sei-nų kunigų seminarijos auklėtinių. Pirmasis iš jų buvo kun. Juozapas Stankevičius (Montvidas). Dvasininkus vykti studijuoti į Fribūrą viliojo ta aplinkybė, kad jie galė-jo studijuoti prisidengę slapyvardžiais. Tačiau buvo ir studijavusiųjų, kurie nurodė tikrąsias pavardes. Iš kronikos slapyvardžiais žinomi kunigai Jurgis Matulaitis (Jur-gis Narbutas), Pranciškus Būčys (Pranciškus Bernys), Jonas Totoraitis (Jonas Norus), Gustaitis Motiejus (Motiejus Balandis) disertacijas gynėsi savo pavardėmis15.

Iš pradžių lietuviai studentai dalyvavo bendrose organizacijose su lenkais. Iš tokių organizacijų minėtinos „Kółko Polskie“, o vėliau – „Philaretia“. Jau 1895 m. studentai Stankevičius, Bürgeris (greičiausiai Seinų kunigų seminarijos auklėtinis Adomas Lastaukas) buvo „Kółko Polskie“ nariai. Vėlesniais, 1896 ir 1898 m., atvykę studentai kunigas Kazimieras Jurgis Daugirda (Kazimieras Jurgis Matulaitis), kuni-gas Rauda (nenustatyta asmenybė), kunigas Norvidas (Jonas Naujokas) ir kunigas Antanas Modro (nenustatyta asmenybė) taip pat įstojo į lenkišką draugiją. 1897 m. kovo 29 d. vykusio susirinkimo metu Stankevičius pasitraukė iš draugijos16.

Lietuviškos tapatybės klausimas iškilo Lastauskui (Bürgeriui). Jis susirinkimuose pareikalavo, kad į „Kółko Polskie“ įstatus būtų įrašyta, kad draugiją sudaro lenkai ir lietuviai. Ir draugija po kelių susirinkimų Lastausko projektą priėmė17. 1896 m. gruo-džio 15 d. ir 1897 m. sausio 24 d. susirinkimuose Lastaukas skaitė paskaitą apie JAV

13 Fribūro universiteto „Rūtos“ draugijos 1909–1915 m. protokolai, KAKA, b. 365.14 Fribūro universiteto „Lituania“ draugijos 1915–1919 m. protokolai, ibidem, b. 366; Akademinės Friburgo lietuvių sudentų draugijos Lituanios susirinkimų protokolai, LIIR, f. 72–8.15 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai…, p. 224–225.16 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m., KAKA, b. 373, l. 6.17 Ibidem, l. 7.

499

NACIONALIZMAS

500

1896 m. išleistą grafo Lelivos veikalą „Lietuvių tautos padėtis rusų valstybėje. Socio-loginė apybraiža“ (Положениe литовского народа в Русском государсве. Социо-логический очерк)18. Ši paskaita padarė didelį įspūdį lenkams, todėl po diskusijos jie pasiūlė lietuviams užsisakyti nors vieną lietuvišką laikraštį. Lastauskas net buvo išrinktas draugijos knygininku. 1898 m. vasarą Lastauskas išvyko iš Fribūro. Ir kiti lietuviai studentai aktyviai reiškėsi draugijų „Kółko Polskie“ ir „Philaretia“ veikloje. Rauda net kritikavo draugijos veiklą. Jam pasitraukus iš draugijos „Philaretia“, liko lietuviai K. Matulaitis, Naujokas ir Modro. Anot kronikos: Lietuviai jautė, kad jiems sunku susidėt; apie tai pasišnekėdavo terp savęs, ale lenkams to sakyt nedrįso19. Kaip tik tuo metu draugijoje prasidėjo svarstymai, kokios spalvos turėtų būti draugijos vėliava. Čia išsiskyrė lietuvių ir lenkų nuomonės. Paaiškinimo buvo kreiptasi į Krokuvos universitetą. Į kreipimąsi atsakė prof. Franciszekas Ksawery‘as Piekosińskis, kad lie-tuvių ir lenkų spalvos yra vienodos: balta ir raudona. Tačiau lietuviai nepasidavė. Visi trys lietuviai iš draugijos pasitraukė 1899 m. vasario 12 d. susirinkime. Nors lenkai ir žadėjo dar tartis dėl spalvų, bet lietuviai į draugiją negrįžo.

Kronika pažymi: Neturėdami draugystės lietuviai retai kada terp savęs sueidavo, o su-ėję neapseidavo be alaus ar kitokių gėrymų. Lietuvių draugijos įkūrimui akstiną davė iš Ciuricho atvykęs studentas ne kunigas Juozas Petrulis. Jo pasiūlymui pritarė stu-dentai fribūriečiai ir 1899 m. gegužės 7 d. įkūrė draugiją. Steigiamojo susirinkimo protokole teigiama, kad susirinkę pas Montvidą Fribūro universiteto studentai Dau-girdas, Montvidas, Norvidas, Modro, Griauža ir Petrulis aprokavo apie reikalingumą sutvėrimo lietuviškos draugystės. Vienbalsiai sutiko tokią sutverti. Tada Daugirdas su Petruliu pasakė, ar nevertėtų šiai draugijai susivienyti su Ciuriche buvusia „Drau-gyste lietuviškos jaunuomenės“, kurios įstatus Daugirdas perskaitė. Šie įstatai buvo priimti. Fribūro „Draugystės lietuviškos jaunuomenės“ pirmininku buvo išrinktas Daugirda (K. Matulaitis), sekretoriumi – Petrulis. Pirmininkas taip pat tapo iždi-ninku, o sekretorius – dar ir knygininku. Montvido iškeltas klausimas dėl draugi-jos vardo ir antspaudo nukeltas kitam susirinkimui20. Kaip matome, įkūrimo metu

18 Граф Лелива [A. Tyszkiewicz], Положение литовского народа в Русском государстве. Социологический очерк, [Шамокин]: „Литовское литературное общество“ в Соединенных Штатах Северной Америки, состоящего при „Союзе американских литовцев“, 1896. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas egzempliorius su Fribūro draugijos „Rūta“ spaudu. Tais pačiais 1896 m. ši knyga kun. Antano Kaupo išversta į lietuvių kalbą ir kunigo Antano Miluko lėšomis išleista. Žr.: Grafas Leliva [A. Tiškevičius], Padejimas lietuviu tautos Rusu vieszpatysteje. Socijoliogiszkas paiszinys, vertė kun. A. Kaupas, Shenandoah Pa, 1896. 19 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m., KAKA, b. 373, l. 9.20 P. R. [P. Radzevičius], Trumpa „Lithuanijos“..., p. 276–277.


501

draugijai „Rūtos“ vardas nebuvo suteiktas, jis suteiktas antrajame susirinkime, vy-kusiame 1899 m. gegužės 11 d.

Pirminių draugijos įstatų neturime. Dėl to negalime tiksliai nurodyti, kaip buvo suformuluotas jos veikimo tikslas. P. Radzevičius nurodo, kad žadinti tautišką savo narių susipratimą ir rengtis prie platesnio tautos darbo mūsų visuomenėje buvo didžiausias „Rūtos“ tikslas21. Jau kitomis istorinėmis aplinkybėmis priimtuose draugijos „Litua-nia“ įstatuose apie tikslą sakoma: „Lituanios“ tikslas – spiesti jaunas lietuvių pajėgas ir ruoštis į Lietuvos darbininkus laikantis Kristaus mokslo principų22. 1918 m. priimtuose įs-tatuose ryškiai pabrėžiamas krikščioniškas draugijos pobūdis. Bet savo veiklos pra-džioje „Rūtos“ pobūdis buvo tapęs ginčų objektu. Naujokas pasisakė, kad draugija būtų katalikiška. Petrulis savęs nepripažino kataliku. Kiti nariai stojo į vieno ar kito pusę. Vėliau draugija tapo katalikiška organizacija.

Kalbėdami apie „Rūtos“ veiklą daugiau dėmesio skirsime tiems faktams, kurie atspindi „Rūtos“ visuomeninę vertę, ir plačiau nesigilinsime į draugijos vidinio gy-venimo peripetijas. Tačiau prieš pradėdami apie tai kalbėti, trumpai pažvelkime į „Rūtos“ finansines galimybes. Mums tai leidžia padaryti išlikusi 1899–1916 m. paja-mų ir išlaidų registracijos knyga23.

1899 m. pirmojo pusmečio draugijos pajamas sudarė narių 5 ir 10 frankų įmokos, iš viso buvo 55 frankai 65 centai. Išlaidos sudarė 40 frankų 65 centus. Ižde liko 15 frankų. Galima paminėti ir faktą, kad 15 frankų buvo paskirta pasaulinei Paryžiaus parodai. Taip pat šiai parodai per 1900 m. Velykų atostogas draugijos narys Ber-nys (Būčys) skubinosi išverst iš lietuviško į prancuzišką ir sistematiškai suskirstyt chrono-liogišką surašą lietuviškų knygų išėjusių užrubežyje po 1864 m.24 1899 m. antrojo pusme-čio ir 1900 m. pirmojo pusmečio pajamos su 15 frankų likučiu sudarė 108 frankus 87 centus, tuo pat metu išlaidos – 99 frankus 64 centus. 1906 m. žiemos semestre lapkričio–vasario mėn. kasa papildyta 127 frankais. Galima pažymėti faktą, kad draugiją finansiškai parėmė buvę „Rūtos“ nariai kunigai Totoraitis, Stankevičius, K. Matulaitis. Išlaidas tuo metu sudarė: 7 frankai 90 centų vakarui, skirtam vysk. Antanui Baranauskui paminėti, 1 frankas 70 centų – knygininkui, 3 frankai 95 cen-tai – telegramai, skirtai Lietuvių parodai Vilniuje, 37 frankai 5 centai – laikraščiams

21 Ibidem, p. 273. 22 Akademinės Friburgo Lietuvių Studentų draugijos Lituanijos nuo 7 V 1899 m. iki 7 XI 1915 m. „Rūtos“ pataisyti ir papildyti įstatai, priimti per visuotinį susirinkimą 1918 m. balandžio 21 d., LIIR, f. 72–6, l. 2. 23 Skaitljų Knigeles Lietuviškos Draugystes „Ruta“, ibidem, f. 72–1. 24 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m., KAKA, b. 373, l. 13.

502

NACIONALIZMAS

parsisiųsti, laiškams, kelioms knygutėms, 5 frankai 20 centų – Šatrijos Raganos ir Jokubauskio išleistuvėms25.

Iš visuomeninio gyvenimo aktualijų pirmiausia reikia paminėti santykius su len-kais ir draugijos narių nuostatas tautinės tapatybės atžvilgiu bei kultūrinę ir politinę orientaciją. Kalbėdami apie santykius su lenkais daugiau dėmesio skirsime ne grynai studentiškiems tarpusavio ryšiams, o bandymams užmegzti ryšius su lenkų politi-niais veikėjais emigracijoje. Bet iš pradžių vienas faktas iš studentų vidaus gyveni-mo. Seinų vyskupas gavo iš Romoje gyvenusio prelato Kazimiero Skirmunto laišką, kuriame neva slavų kalbų ir literatūros profesorius Józefas Henrychas Kallenbachas pasakė, kad Seinų vyskupijos kunigai studentai užsiima litvomanija, mokosi silpnai ir su lenkais neturi ryšių. Taip pat prašė, kad vyskupas paveiktų seiniškius studen-tus. Studentų paklaustas, prof. Kallenbachas paaiškino, kad jis lietuvių neskundė, bet tik viską papasakojo istoriškai. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet studentai su-žinojo, kad vysk. Baranauskas labai supykęs ir pažadėjęs nieko į Fribūrą neleisti. Ši aplinkybė studentus išgąsdino labiausiai, apie nesusipratimus su prof. Kallen-bachu sužinojo kiti universiteto profesoriai ir dominikonų vienuolyno vyresnysis. Jie kalbėjosi su prof. Kallenbachu, o pastarasis parašė laišką vysk. Baranauskui, kad lietuviai yra gana darbštūs, kad juos rodo pavyzdžiu kitiems, kad nesutarimai su lenkais pasibaigė, kai išvažiavo lenkai, kurstę intrigas. Nežinia, ar minėtas faktas turėjo įtakos, bet po pusmečio prof. Kallenbachas apleido Fribūrą. Šie nesutarimai su prof. Kallebanchu vyko tada, kai lietuviai pasitraukė iš lenkiškos draugijos.

Bandymai užmegzti ryšius su lenkų politiniais veikėjais emigracijoje siejami su J. Matulaičiu (Narbutu) ir Būčiu (Bermiu). Fribūro universiteto studentas Bruno Zdanowskis ateidavo pas J. Matulaitį (jis buvo „Rūtos“ pirmininkas) ir kalbėdavo, kad yra rimta lenkų partija, klausinėjo apie lietuvių judėjimą. 1901 m. vasarą Zda-nowskis pranešė J. Matulaičiui, kad keli lenkų partijos vyresnybės atstovai bus Švei-carijoje ir kad lietuviai galėtų susipažinti su tais žmonėmis. J. Matulaitis pasiūlė, jog su jais susitiktų Būčys. 1901 m. rugpjūčio 5 d. Būčys gavo telegramą iš Rappersvi-lio, kad būtinai reikia ten atvykti. Kitą dieną Būčys traukiniu nuvyko į Rappersvi-lį, bet tą dieną su lenkų partijos nariais nepavyko susitikti. Rugpjūčio 7 d. anksti ryte Būčys buvo pristatytas penkiems ar šešiems lenkams, kurie buvo lenkų tauti-nės demokratijos judėjimo vadovai. Iš visų savo pavardes pasisakė du: Wacławas Gasztowttas, Zygmuntas Balickis. Jie klausinėjo apie lietuvių santykius su lenkais. Būčys pasakė, kad lietuviai, dirbantys savo tautos naudai, nėra susiorganizavę, o jis

25 Skaitlijų Knigeles Lietuviškos Draugystes „Ruta“, LIIR, f. 72–1, l. 14v–16.

503


neturįs įgaliojimų kalbėti lietuvių vardu ar tos partijos, kurios nuomonės laikosi. Jis gali kalbėti kaip vienas iš partijos atstovų. Apie lietuvių nuostatas Rusijos atžvilgiu Būčys atsakė,

kad niekada jisai ir jo partija neprisidesią prie rusiškų revoliucijoniškų partijų, kad Lietuvos

nenor Rossijos vyriausybei atiduot iš valios tą, ko brutališkoji syla negal iš veržt, t. yra pripažy-

nimo juos Rossijos valdžia ant Lietuvos yra legališka26.

Kalbėdamas apie santykius su lenkais Būčys sakė, kad lietuviai vartojantys vieną trumpą teiginį: Polska Litwa to jest jedno państwo, ale dwa narody (Lenkija ir Lietuva – tai viena valstybė, bet dvi tautos). Toliau Būčys pabrėžė, kad lietuviai neatsižada bendros istorijos. Lietuviai lenkams dėkingi už civilizaciją. Tiesa, lietuvių kalba ap-nyko, bet tai pasekmė to, kad susidūrė didesnė ir mažesnė civilizacijos. Yra tokių, kurie kaltina lenkus už Lietuvos sulenkinimą, bet mes to nedarome. Paklaustas, ką manantis daryti su parapijomis, kur dviguba kalba, atsakęs, kad kur yra nors 1/3 lenkų, tai ten apsiimantis kas antrą sekmadienį sakyti pamokslus lenkų kalba. Pa-klaustas, ką galvojantis daryti su Prūsijos lietuviais, atsakęs:

Prusų lietuvių mes neužkabiname. Su jais mums sunku susiprasti, nes jie protestonai; o mus

kova didžioje dalyje už tikėjimą; mus partijos sanariai kunigai. Juos daug skyria ir istorija no mus,

j[i]e smarkiai ir greitai germanizuojasi27.

Po šio susitikimo Zdanowskis ir toliau bendravo su Būčiu. Zdanowskio atsto-vaujama „Liga Narodowa“ Būčiui patikėjo kai kurias smulkias paslaptis. „Liga Na-rodowa“ per Zdanowskį žadėjo: 1. Pripažinti lietuvių kultūrinį skirtumą su savo civilizacija, savo kalba ir literatūra. 2. Materialinę ir moralinę pagalbą. 3. Patyrimo turinčią organizaciją. Tuo pat metu iš lietuvių reikalavo: 1. Suorganizuoti visas lie-tuviškas jėgas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Prūsijoje. 2. Ta organizacija turi apimti visus lietuvius – katalikus ir ne katalikus. 3. Lietuviai turi pasiduoti lenkiškos civili-zacijos įtakai. Pastarajai minčiai Būčys paprieštaravo, kad lietuviai negali išsižadėti nei vokiečių, nei prancūzų kalbų. Įdomios Būčio mintys Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Jis pažymėjo, kad lietuviai nesiekė nepriklausomybės ir netgi teigė, kad partija, iškėlusi nepriklausomybės klausimą, prarastų populiarumą. Anot Būčio, jo partijos nariai, kiek jis juos pažįstąs, niekada nepersiimtų nepriklausomybės idėja. Jam svarbiau buvo tautinis kultūrinis darbas. Jis sakė, jog tauta gal augštai civilizato-riškai kilti ir prigulėdama prie kitos viešpatystes, kad kas kita tauta, o kas kita viešpatyste28.

26 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m., KAKA, b. 373, l. 33.27 Ibidem, l. 34–35.28 Ibidem, l. 39–40.

504

NACIONALIZMAS

Būčys apie savo pasikalbėjimą papasakojo J. Matulaičiui. Šiam pasirodė, kad visai prigimtas dalykas tautai siekti nepriklausomybės – lietuviai ir lenkai politinės nepri-klausomybės gali siekti kartu. Zdanowskis ir Būčys buvo susitikę su J. Matulaičiu. Principinio nepriklausomybės klausimo jie sakė nepeikią, nekovoję su tuo, kad kiti tai darytų, bet patys daryti negalį. Apie savo pokalbius Būčys 1901 m. lapkričio 7 d. informavo ir „Rūtos“ susirinkimą. Susirinkimas vienbalsiai pripažino, kad lietuviai ne myslite nemyslija reikalaut nepriegulmes29.

J. Matulaitis pasisakė už tai, kad lietuvius ir lenkus jungia bendra istorija, bendra kova už laisvę. Jis sakė:

Argi tai galimas daigtas net ir kalbeti apie kokį nors skyrimąsį! Skyrimas negalimas! Aplin-

kybes mus į kruvą suvede, liuosas noras suvienijo, istoria surišo, o šimtai metu į vien sujunge; o

bedos vargai su geležies pančiais mus surakino ir sukale. Eik! Kas stengiasi juos sulaužit? – Mus

tevai išvien už liuosybę galvas gulde, išvien kraują liejo. Eik! Kad nori! Surink po Lietuvą ir

Lenkų žemę kaip plati tuos kaulus, ka no amžiu ilsis! – ir išskirs tik juosius. Eik! Surink po lašą

ta kraują, ka mus senei prosenei iš vien už savo tevyne upeliais liejo! ir išskirs tik jįjį: čia tai tavo

Lenke, o čia tai tavo Lietuvi. – O tada galėsi atskirt Lietuvius no Lenkų! Tada perskirsi abi tauti!30

Visuomeninį svorį turėjo klausimai, kuriuose kalbama apie lenkinimo problemą parapijose. Šiuo požiūriu išsiskyrė padėties aprašymas Liepojos parapijoje ir lietu-vių siekiai Londone įsteigti lietuvišką parapiją. Duomenis apie tai pateikė Adolfas Sabaliauskas (slapyv. Paliulis), kuris studijavo Fribūre ir buvo „Rūtos“ narys. Lie-pojos parapijoje buvo daug lietuvių, ypač iš Žemaitijos, atvykusių ieškoti geresnio gyvenimo. Sabaliauskas buvo Liepojos vikaras ir gerai žinojo reikalus. Jo teigimu, Liepojoje vyko lietuvių lenkinimas. Tai pirmiausia buvo daroma per mokyklas ir bažnyčią. Liepojos klebonas buvo kan. Eduardas von Roppas (vėlesnis Vilniaus vys-kupas). Sabaliauskas Roppą įvardijo kaip Liepojos parapijos lenkintoją. Apie lietu-vių pastangas Londone įkurti lietuvišką parapiją taip pat sužinome iš Sabaliausko pateiktų duomenų. 1900 m. pabaigoje Sabaliauskas lankėsi Romoje. Jis apsigyve-no pas vienuoles nazaretietes. Čia gyveno ir Šilalės klebonas bei Batakių dekanas Pranciškus Pacevičius. Vienuolyne taip pat gyveno vyskupas iš Albanijos Pranciš-kus Malčinskis (Malczyński). Vyskupas, eidamas audiencijos pas popiečių, turėjo teisę į palydą pasiimti tris asmenis. Į palydą įsiprašė ir kun. Pacevičius. Vyskupo Malčinskio palydos popiežiui pristatymo metu popiežius Leonas XIII, išgirdęs, kad Pacevičius yra iš Lietuvos, pasakė: Šiose dienose gavau telegramą nuo Londono lietuvių,

29 Ibidem, l. 42.30 Ibidem, l. 29–30.

505


kuriame prašo sau kunigo lietuvninko, todel kad pagrįžši Lietuvon paprašyk savo vyskupo mano vardan, kad nusiunstu Londoniečiams kunigą31.

Lietuviams labai svarbus buvo lietuviškos spaudos su lotynišku raidynu atga-vimas. Kronikoje yra įdomus kun. Miluko paliudijimas apie lietuvių kunigų JAV surinktas lėšas, skirtas duoti kyšiui, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos drau-dimas. Milukas išvardija lietuvius kunigus, į kuriuos laiškais kreipėsi šiuo reikalu, ir nurodo, kurie kunigai atsiuntė pinigų ir po kiek atsiuntė. Iš viso JAV lietuviai ku-nigai surinko 239 rublius 24 kapeikas, kuriuos nusiuntė Andriui Dubinskui į Sankt Peterburgą32.

Fribūre lankęsis kun. Novickis su J. Matulaičiu kalbėjo apie lietuvių visuomenės siekius Vilniuje lietuviams skirti bažnyčią. Kun. Novickis dėstė, kad lietuviškos baž-nyčios Vilniuje reikalauja socialistai ir juos remiąs kun. Juozas Ambraziejus (Ambra-zevičius). J. Matulaitis atsakė, kad nereikia žiūrėti į tai, kad to reikalauja socialistai, o į tai, ar yra reikalas, ar ne. Matyt, tas reikalas Vilniuje yra, ir socialistai, pasisavinę natūralų ir teisingą reikalavimą, jeigu pasieks tikslą, tai girsis, kad apgynė žmonių teises, o jų partija sustiprės. Fribūre lankėsi ir kun. Karolis Liubiancas (Lubianiec), kuris taip pat kalbėjo apie bažnyčios Vilniuje skyrimą lietuviams. 1901 m. rudenį Totoraitis gavo laišką iš Liubianco, kuriame rašoma:

Vakar pas mus katedroje prasidėjo jubiliejus su pamokslais lietuvių kalba. Pamokslai du kar-

tus per dieną, giesmės, suplikacijos taip pat lietuvių kalba. Katedros kapitula savo lėšomis gražiai

išpuošė didįjį altorių gėlėmis ir šviesa. Pamaldos būna labai iškilmingos ir didingos; tęsis tris

dienas. Po to turės pastovias pamaldas vienoje iš bažnyčių33.

Kaip žinome, tokia bažnyčia, skirta lietuvių poreikiams, buvo Šv. Mikalojaus bažnyčia.

Po Seinų vyskupo Baranausko mirties Fribūro universiteto studentai lietuviai rū-pinosi, kad jo įpėdiniu būtų paskirtas lietuvis. Tuo reikalu kun. Gustaitis nusiuntė in-formacijos monsinjorams Romoje. Kun. Naujokas įrodinėjo Fribūro universiteto prof. Micheliui, kad Seinams reikalingas vyskupas, mokantis lietuviškai. Prof. Michelis gautas žinias iš Naujoko perdavė dominikonų generolui, kuris pažadėjo jas per-duoti valstybės sekretoriui kardinolui Mariano Rampolla del Tindaro. Negana to, kun. Naujokas parašė laišką Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademi-jos profesoriui Aleksandrui Dambrauskui, kad reikalą gintų Sankt Peterburge. Iš

31 Ibidem, l. 68.32 Ibidem [byloje sunumeruoti ne visi lapai, A. K.]. 33 Ibidem, l. 89.

506

NACIONALIZMAS

Dambrausko gavo atsakymą, kad geriaus busiant Seiniškiams tureti tuom tarpu lenką vyskupą, negu sulenkejusį arba nors nesuprantantį mus reikalų lietuvį, nes nuo lenko, jei drįstų kenkti galima gintis, o nuo lietuvio gintis butu sunku34. Dėl lietuvio vyskupo pa-skyrimo į Romą vyko Seinų vyskupijos katedros kapitulos kanauninkas Antanas Staniulis. Jis buvo užsukęs ir į Fribūrą.

Kronikoje vietos rado ir Seinų vyskupijoje vykę svarbesni įvykiai. Duomenis apie įvykius Lietuvoje studentai surinkdavo iš laiškų. Nemažai vietos skirta lietuvių ir lenkų konfliktui dėl pridėtinių pamaldų kalbos Berznyko parapijoje. Aprašomi mobi-lizacijos vargai Suvalkų gubernijos lietuviškose apskrityse, prasidėjus rusų ir japonų karui. Neliko nepastebėtas caro apsilankymas Suvalkuose, marijavitų judėjimo už-darymas, revoliuciniai įvykiai, katalikiškos spaudos reikalai, rinkimai į dūmą ir kita.

Pabaigoje keletas apibendrinamojo pobūdžio minčių. Katalikišką Fribūro uni-versitetą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugiausia rinkdavosi lietuviai studen-tai kunigai, kadangi jame buvo galima studijuoti prisidengus slapyvardžiu. Tai buvo patogu dvasininkams, nes dvasininkai oficialiai Rusijos imperijos valdžios nebuvo išleidžiami studijuoti į užsienio universitetus. Iš pradžių lietuviai studen-tai jungėsi į lenkiškas studentų draugijas. Tačiau išryškėjus tautiniams nesutari-mams ir skirtumams lietuviai studentai įkūrė atskirą draugiją, kurią pavadino „Rūtos“ vardu. Ši draugija, 1915 m. pakeitusi pavadinimą į „Lituania“, išsilaikė iki 1934 m. Straipsnyje aptariamas pradinis „Rūtos“ veiklos laikotarpis iki 1907 m., arba vadinamasis kronikinis laikotarpis, kurio pavadinimas kilęs iš pačių studentų rašytos „Rūtos“ draugijos kronikos. Rašydami kroniką studentai stengėsi parodyti ne tik draugijos vidinį gyvenimą, bet ir aptarė Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Vienas įdomiausių kronikoje užfiksuotų momentų – tai pačių studentų požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius ir bandymai užmegzti santykius su len-kų emigracijos politiniais veikėjais. Jie matė lietuvius ir lenkus kaip neišskiriamas tautas, suvienytas bendros istorijos. Taip pat įdomus Fribūro universiteto studen-tų požiūris į Lietuvos nepriklausomybės klausimą. „Rūtos“ draugijos nariai dar negalvojo apie politinę Lietuvos nepriklausomybę, jiems svarbiau buvo tautos kultūrinis darbas.

34 Ibidem [byloje sunumeruoti ne visi lapai, A. K.].

507


Publikuoti šaltiniai ir literatūra

GRAFAS LELIVA [TIŠKEVIČIUS, Antanas]. Padejimas lietuviu tautos Rusu Vieszpatysteje. Socijoliogiszkas paiszinys. Vertė kun. Antanas Kaupas. Shenandoah Pa, 1896.

GUSTAITIS, Motiejus. Šis tas iš pirmųjų Fribourgo „Rūtos“ metų. Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 287–288.

KATILIUS, Algimantas. Fribūro universiteto draugijos „Lituania“ šalpos fondas. Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 36. Vilnius, 2012, p. 91–117.

KATILIUS, Algimantas. Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a.–XX a. pradžia). Vilnius, 2009.

LIULEVIČIUS, Vincas. Kai „Rūtos“ žaliavo ir dygo „Tulpės“: mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX–XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia. Aidai, 1989, Nr. 3, p. 202−204.

P. R. [RADZEVIČIUS, Petras]. Trumpa „Lithuanijos“ – „Rūtos“ 25 metų gyvavimo apž-valga. Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 276−286.

SKRUPSKELIS, Kęstutis. Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.). Vilnius, 2010.ŠTIKONAITĖ, Irena. Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI–XX am-

žiuje. Archivum Lithuanicum, t. 6. Wiesbaden, 2004, p. 223–236.

ГРАФ ЛЕЛИВА [TYSZKIEWICZ, Anton]. Положение литовского народа в Русском госу-дарстве. Социологический очерк, [Шамокин]: „Литовское литературное общество“ в Сое-диненных Штатах Северной Америки, состоящего при „Союзе американских литов-цев“, 1896.

ALGIMANTAS KATILIUS

LITHUANIAN STUDENT SOCIETY “RŪTA” IN FRIBOURG

Summary

In the late 19th-early 20th century mostly Lithuanian clerical students would attend the

Catholic University of Fribourg as it offered the possibility to study under a pseudonym.

This was convenient for the clergy, as officially the authorities of the Russian Empire did not

allow clergymen to study in universities abroad. Initially, Lithuanian students joined Polish

student societies. However, after a few disagreements and discrepancies, Lithuanians estab-

lished their own society, which they called “Rūta” (Rue). After being renamed to “Lituania”

in 1915, the society was in existence until 1934. The article dwells on the initial stages of the so-

ciety’s activities which cover the period until 1907, or the so-called chronicle period, the name

of which comes from the chronicle of the “Rūta” society written by the students themselves.

When writing the chronicle the students not only attempted to show the internal life of the so-

508

ciety, but also discussed various aspects of Lithuania’s public life. One of the most interesting

moments recorded in the chronicle is the students’ attitude towards the relationship between

Poland and Lithuania and their attempts to establish relations with Polish political activists in

emigration. They regarded Lithuanians and Poles as inseparable nations, united by common

history. Another interesting aspect is the attitude of the Lithuanian students of the Universi-

ty of Fribourg towards independence related issues. Members of the “Rūta” society had no

thoughts with regard to political independence of the country as they considered the nation’s

cultural work to be most significant.

NACIONALIZMAS

kintanČios lietuvos visuomenĖ: struktūros, veikėjai,...

Documents