KLAIPĖDA UNIVERSITY

LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY

Lina MOTUZIENĖ

BETWEEN HISTORY AND POLITICS: THE SHAPING

OF CULTURES OF REMEMBRANCE IN THE CITY

OF KALININGRAD IN 1989-2014

Summary of Doctoral Dissertation

Humanities, History (05H)

Klaipėda, 2015

The dissertation was prepared at the University of Klaipėda in 2008-2015.

Scientific supervisor:

Professor Dr Ruth LEISEROWITZ (German Historical Institute Warsaw;

Humanities, History 05H)

Scientific adviser:

Professor Dr Vygantas VAREIKIS (Klaipeda University; Humanities,

History 05H)

The evaluation of the dissertation and the public defence will be carried out

before the Scientific Committee for History appointed by the University of

Klaipėda and the Lithuanian Institute of History:

Chairman:

Dr Česlovas LAURINAVIČIUS (Lithuanian Institute of History; Humanities,

History 05H)

Members:

Dr Saulius GRYBKAUSKAS (Lithuanian Institute of History; Humanities,

History 05H)

Assoc. Professor Dr Saulius PIVORAS (Vytautas Magnus University;

Humanities, History 05H)

Assoc. Professor Dr Silva POCYTĖ (Klaipeda University; Humanities,

History 05H)

Assoc. Professor Dr Aurimas ŠVEDAS (Vilnius University; Humanities,

History 05H)

Opponents:

Dr Dangiras MAČIULIS (Lithuanian institute of History; Humanities,

History 05H)

Assoc. Professor Dr Eduardas SPIRIAJEVAS (Klaipeda University; Natural

sciences, Physical Geography 06P)

The public defence of dissertation is announced to take place December 18,

2015 at 13:00 in the Aula Magna (Conference hall) of the University of

Klaipėda.

Address: Herkaus Manto Street 84, LT-92294, Klaipėda, Lithuania.

The summary of doctoral dissertation was sent out on November 18, 2015.

The dissertation is publicly available at the libraries of the University of

Klaipėda and the Lithuanian Institute of History.

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Lina MOTUZIENĖ

TARP ISTORIJOS IR POLITIKOS: ATMINIMO KULTŪRŲ

FORMAVIMAS(IS) KALININGRADO MIESTE

1989–2014 METAIS

Daktaro disertacijos santrauka

Humanitariniai mokslai, istorija (05H)

Klaipėda, 2015

Mokslinė vadovė:

Prof. Dr. Ruth LEISEROWITZ (Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje,

humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Konsultantas:

prof. dr. Vygantas VAREIKIS (Klaipėdos universitetas, humanitariniai

mokslai,

istorija – 05 H)

Disertacija ginama Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto

istorijos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas:

dr. Česlovas LAURINAVIČIUS (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai

mokslai, istorija – 05H)

Nariai:

dr. Saulius GRYBKAUSKAS (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai

mokslai, istorija – 05H)

doc. dr. Saulius PIVORAS (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai

mokslai, istorija – 05H)

doc. dr. Silva POCYTĖ (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai,

istorija – 05H)

doc. dr. Aurimas ŠVEDAS (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai,

istorija – 05H)

Oponentai:

dr. Dangiras MAČIULIS (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai

mokslai, istorija – 05H)

doc. dr. Eduardas SPIRIAJEVAS (Klaipėdos universitetas, fiziniai mokslai,

fizinė geografija – 06P)

Disertacija bus ginama viešame Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje

2015 m. gruodžio 18 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Aula Magna

konferencijų salėje.

Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294, Klaipėda, Lietuva.

Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2015 m. lapkričio 18 d.

Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos

instituto bibliotekose.

SUMMARY OF DOCTORAL DISSERTATION

The Research Problem. The redrawing of the political map of Europe

in the aftermath of World War II gave rise to new territories and national

boundaries, with new spheres of interests shaped, cultural landscapes and

populations transformed, and new systems of signs and personal experiences

emerging. Until 1989 the boundaries of the spread of Western European

attitudes and the limits of the Eastern and Western camps caused by the post-

war division of Europe had been clear-cut. The post-war situation in Europe

dictated by the Cold War brought about the creation of a unique region,

Kaliningrad Oblast, on the former territory of Germany. Kaliningrad Oblast,

part of the Russian Federation, had been the last “white spot” on the map of

Europe for foreign tourists through many decades up to early 1991, however,

this Russian region was inundated by more than 20 000 so-called “nostalgia

tourists” in the course of 1991. They experienced a shock at the sight of an

enormous contrast between the image of the city preserved in memory and

the reality: the Soviet-style apartment blocks in the city centre, concrete

squares and remnants of German architectural elements. “Our imagination

goes numb when we look to the north across Kneiphof from Lenin Avenue,”

- political scientist, Dietmar Albrecht, wrote, “a two-legged Soviet palace

monster sprawling on the right hand is vainly trying to bring back the

triumph of a socialist Kaliningrad.” And all this despite the fact that they

might have formed a certain image of Kaliningrad by watching

documentaries produced by West German filmmakers, Irmgard and Bengt

von zur Mühlen, in conjunction with the Russian Maxim Gorky Film Studio

broadcast by German television stations in 1988-1989.

Memory, being malleable, is a strong factor of change in itself.

Following the fall of the Berlin Wall in 1989, strata of memory of several

generations shifted fast, and foundations of new states were laid down. Along

with the fundamental historical changes public perception of memory has

been transformed creating a requisite image of the past under an impact of

political change, raising new questions to the past, interpreting it and seeking

answers. “Every generation rewrites history anew”, Karl Schlögel claims,

“then that means there is no automatic transfer from generation to generation

and that changed conditions find expression in forms of historical interest and

conceptions of history.” Generations, which lived in Kaliningrad after World

War II, have shaped their own image of the past influenced by the Soviet

tradition and distinctive historical interpretation.

The creation of Kaliningrad Oblast was the result of decisions by the

Allied powers in World War II to partition German territory. The Soviet

Union leader, Joseph Stalin, demanded at the Tehran (28 November to

2 December 1943) and Potsdam (17 July to 2 August 1945) conferences that

part of the lands of former East Prussia be placed under the administration of

the Soviet Union. The supreme authorities of the Soviet Union represented

the annexation of East Prussia as compensation, retribution and vindication

for the German aggression in World War II and became an important symbol

of the Soviet Union’s “ordeal and victory in the Great Patriotic War.” The

first post-war generation that settled in Kaliningrad was inculcated with the

Soviet interpretation of history. Massive resettlement of Soviet citizens began

in 1946 with German citizens either fleeing the region before advancement of

the Soviet army or being deported by 1951. As many authors have noted

efforts were made in this region to create a Soviet land “on a blank sheet of

paper” with the Soviet political, economic, cultural and social institutions and

a Russian Soviet tradition. Yet, according to German historian, Per

Brodersen, there was no any tabula rasa in that region. Kaliningrad

represented continuity of an earlier city of Königsberg, albeit with a new

content. Scientific inquiry into historical complexities that such ambiguity

implied in the shaping of identity of Kaliningrad Oblast population started

much later. A new generation of Kaliningrad inhabitants, which began to

look back to the former “German” or “European” past of this region that had

been a sort of an ideological taboo for a long time, and embarked upon the

search of their roots, came into being in the 1980’s and 1990’s. “What roots,”

a Russian author, Pyotr Vail, asked, “in the land over the map of which an

eraser bulldozed through and new names were written on an effaced sheet:

Zelenogradsk, Svetlogorsk, Ozersk, Slavsk. A Know-Nothing land.”

The period of heightened historical interest in Kaliningrad Oblast is

linked with the demise of the Soviet Union and the enlargement of the

European Union when researchers in different fields embarked upon active

forecasting of the region’s future and eventual relations between Russia and

the European Union. With the Baltic States restoring their independence and

joining the European Union and NATO in 2004, Kaliningrad Oblast became

an exclave of the Russian Federation and an enclave of these Western

organisations. The enlargement of the European Union and the situation of

Kaliningrad Oblast as an exclave within the European Union has implicated a

great deal of social, economic and political issues of the region and its

external relations solution of which essentially reflects the nature of Russia’s

international cooperation with the countries of Western Europe.

To the 21st century Lithuania, likewise to the other countries of the

Baltic region, Kaliningrad Oblast is not merely a former territory of East

Prussia encompassing a portion of such former historical regions as Masuria

or Prussian Lithuania, it also constitutes a significant component of military

and energy security in the 21st century affecting geopolitical situation in

Europe. Lithuanian academic community have, on several occasions,

discussed how “to delimit Kaliningrad Oblast from Russia”, while the

Lithuanian Law on the Basics of National Security promulgated in

1996 contains a provision that Kaliningrad Oblast presents a continuous

source of threat to the sovereignty of Lithuania. Members of the Lithuanian

political science community prognosticated that the EU enlargement had to

create a pressure upon Kaliningrad Oblast to modernise for which the

Russian Federation lacks resources, while isolation has been assessed as an

adverse scenario for the region.

Academic concern and interest in Kaliningrad Oblast still remains

relevant which is evidenced by the research carried on by scholars from

different countries and by academic conferences related to the problem of

Kaliningrad Oblast, with public debates concerning geopolitical perspectives

of Kaliningrad Oblast renewed on a regular basis. Scientific publications and

mass media reconsider discourses on the complicated process of the region’s

Sovietisation, its problematic aspects and complex transformations of the

region’s population identities (deportation of German population from the

region in the aftermath of World War II, banishment of the “Prussian spirit”,

Königsberg / Kaliningrad as a place of memory in the sense of “mental

maps”1, Kaliningrad as a “geopolitical hostage”, the issue of self-

identification and political orientation of Kaliningrad Oblast population). The

latest research of the last decade connected with the interaction of urban

space, time, memory and identity constitutes an important theoretical premise

for analysis of idiosyncrasies of manifestation of cultures of remembrance in

the city of Kaliningrad. When analysing trends in the shaping/self-shaping of

1 SAFRONOVAS, V. Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione:

Prūsijos Lietuvos atvejis. Vilnius, 2015, p. 19.

cultures of remembrance in Kaliningrad it is noted that a more detailed

research is lacking of the evolution of attitudes towards the past among the

Kaliningrad general public and authorities over the period 1989 to 2014.

References have been made in historiography to the effect that an alternative

to the official interpretation of the past has evolved, however, manifestation

of different cultures of remembrance and their interaction in terms of political

power have not been given broader analysis, neither has been a

comprehensive research conducted into transformations of representation of

the past of the city of Kaliningrad after 1989. The key issues we seek to

elucidate in this study using methodological tools of the research of cultures

of remembrance are as follows: what kind of forms of the representation of

the past prevailed in the public communication space of Kaliningrad, in what

ways they interacted with multiple formal and informal groups and what was

the purport of these forms; how the contents communicated by different

societal groups coexisted/competed or supplemented one another.

Novelty and relevance of the research. The research done by

previous authors, who analysed segments of attitudes towards history of the

general public and authorities of Kaliningrad, suggests that the

transformation of cultures of remembrance in Kaliningrad over the period

1989 to 2014 in the context of history and politics has not been a subject of a

broader research in historiography and holds special relevance against the

background of recent aggravation of political and geopolitical factors. The

studies concerning the problem of self-identification of Kaliningrad citizens

and the themes of memory and attitudes towards the past touched upon in

these works notwithstanding, an exposure of a close link between cultures of

remembrance and history policies in the city of Kaliningrad has proved to be

a new approach in quest of understanding idiosyncrasies of Kaliningrad

citizens’ identities.

The novelty of the research is further substantiated by the use of

sources: analysis of historiographies of different countries comprising

rudimental studies of the transformations of cultures of remembrance in

Kaliningrad has been attempted for the first time in preparation of the

dissertation, copious use has been made of the resources of periodical

publications of the city of Kaliningrad for the period 1989-2014 as well as

unused materials of a private archive. On the other hand, historiography in

this research, apart from being a source of analysis, constitutes a subject of

inquiry into cultures of remembrance.

Methodology of research of cultures of remembrance is applied to the

study of Kaliningrad as a subject of ongoing historical and political debates

taking place in the Russian Federation, Poland, Lithuania, Germany, and

other countries. With due consideration of divergent assessments of history

and role of Kaliningrad Oblast in the current geopolitical space of the region,

the following questions are raised: what is considered as own and what is

seen as foreign in this territory, what signs of past identities are appropriated

at the present time and how they are reflected in public communication of

Kaliningrad Oblast? Another significant factor actualising the question of

Kaliningrad Oblast through the methodological prism of research of cultures

of remembrance is an impact by public groups, representing cultures of

memories, on the governmental authorities of Kaliningrad Oblast whose

decisions are related to a sensitive situation of the region in a changing

regional geopolitical space. Such factors as the changes resulting from the

policies of Perestroika, the situation of Kaliningrad Oblast as an enclave after

1991, the changed economic and geopolitical conditions following accession

by Lithuania and Poland to NATO and the European Union, the post-

2000 reforms implemented in domestic policies by the President of the

Russian Federation, Vladimir Putin, and their effects on Kaliningrad Oblast,

the activities of governors of Kaliningrad Oblast directly appointed by the

Russian president, and similar factors, have had a bearing upon the shaping

of cultures of remembrance and history policies in the city of Kaliningrad.

Analysis of the transformation of cultures of remembrance in

Kaliningrad in the period 1989 to 2014, with emphasis placed on two periods

distinguished by the intensity of political manipulations of history, will not

only contribute to the Kaliningrad studies but also facilitate political

scientists and politicians in their appraisal of geopolitical strategic factors

played by Kaliningrad as an exclave in the European Union and NATO.

The trends in Russia’s political developments resting on, as some

researchers have latterly labelled, “imperial” ambitions have become

increasingly marked both in domestic affairs of the Russian Federation,

comprising its oblasts and regions, and in the realm of foreign policy. The

2008 Russian aggression against Georgia and the 2014–2015 war in Ukraine

are examples of such politics as pointed out by politicians and policy experts

in the West. With reinforcement of political trends based on the state power,

symbolical representations in Kaliningrad are constantly balancing between

the symbols of a German past, salient Soviet symbols and actualisation of

Soviet mythology. The lack of democratic traditions and a vigorous

propaganda sponsored by the government has bolstered and led to the

emergence of rather radical nationalistic feelings in the Russian Federation, a

natural question therefore arises as to how the shaping of cultures of

remembrance will proceed and metamorphose in the city of Kaliningrad, with

the Soviet practices dominant before, and now policies, tagged as “imperial”

by political scientists, coming to the fore, and to what extent the factor of a

past history will assume significance in decisions of the present moment.

Object of the research. A variety of political and geopolitical

developments that took place in the period 1989 to 2014 are taken into

account for the purpose of analysis of cultures of remembrance as a

manifestation of past visual elements utilised in public spaces and media in

the city of Kaliningrad, with emphasis placed on their relationship with

history and politics. The case study is the analysis of transformation of

shaping/self-shaping of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad

being integral to geopolitical specificity of Kaliningrad Oblast (as enclave

and exclave simultaneously) which has influenced and still influences makers

of the culture and policies of remembrance in the city. Three key elements

responsible for shaping cultures of remembrance are distinguished in

accordance with the theory of cultures of remembrance: 1) proactive society

groups (representatives of cultural community – public authorities, writers,

media representatives, filmmakers and policy-makers); 2) legal

implementation of the goals advocated by dominant groups; 3) signs

epitomising the past (monuments, museum collections, exhibitions, historical

texts, street names, commemorative dates). It is these “players” that shape the

“expansion” of culture of remembrance.

In keeping with the Soviet ideology a trivial historical narrative had

been established in Kaliningrad and only the period of Perestroika brought

about the emergence of new groups of makers of cultures of remembrance in

the city of Kaliningrad (formal public groups such as the Kaliningrad local

history club, the research staff of Kaliningrad University, and as yet hardly

visible informal groups) whose first non-ideologised publications in the press

in 1989 implied a breakthrough towards a broader interest in the pre-war

history of East Prussia and in the heritage of “German” material culture. An

intergroup competition of memories emerged which included the above-

mentioned public groups and groups maintaining the conventional historical

narrative (the “Königsberg Offensive” and the national Kaliningrad Oblast

foundational narrative, elimination of the “German” past, the myth of

“common people” as builders of Kaliningrad Oblast). It must be noted that

the research focuses on two dominant cultures of remembrance – “German”

and “Soviet – Russian” ones – which have had the greatest impact upon the

elements shaping cultures of remembrance in the city of Kaliningrad. Works

by the scholars of Kaliningrad history, texts written by local historians,

periodical publications, public debates over the past, the contents of

memorials, city museums and exhibitions, semantics of public

commemorations and rituals represent essential tools for the analysis of

transformation of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad over

1989-2014.

Another significant part of this works concerns an impact of the

Russian history policies upon the trends of formation of cultures of

remembrance in Kaliningrad, with emphasis placed on the policy changes in

the Russian Federation after 2000. The research reveals the influence of the

policies of the Russian Federation, increasingly marked over the last decade,

on public attitudes towards the past in Kaliningrad, symbolic appropriation of

public spaces, conceptualisation of national holidays and public

commemorations. It should be noted that memory is subject to a constant

change and competition with oblivion, thus the trends of transformation of

cultures of remembrance visible in Kaliningrad testify to a continual nature

of the process constantly creating new challenges for researchers.

The aim and objectives of the research. The aim of the doctoral

dissertation is to elicit the shaping/self-shaping of cultures of remembrance in

the city of Kaliningrad over the period 1989 to 2014 on the basis of

historiography and qualitative analysis of periodicals and archival sources.

The following research objectives have been formulated for the

purpose of implementing the proposed aim:

1. To identify transformations of attitudes towards the past over the

period 1989-1991 amongst the groups of individuals who shaped cultures of

remembrance and their impact on public spaces of the city of Kaliningrad.

2. To analyse problems of reception of cultures of remembrance in

Kaliningrad in 1991 to 2000 in the public communication milieu.

3. Based on case analysis, to determine the impact of political power

on the transformation of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad

over the period 1989 to 2014.

4. To highlight aspects of tension arising from interaction between

Russian policies and cultures of remembrance in Kaliningrad over the period

2000 to 2014.

Chronological framework of the research. The research is focused

on the period 1989 to 2014 marked by dynamic geopolitical, political and

cultural changes in Eastern Europe and Russia, which, nonetheless, has not

been a subject of an in-depth study, accentuating the pattern of

transformations of the past in the cultures of remembrance of the city of

Kaliningrad.

Seeking to study the semantic content of cultures of remembrance in

Kaliningrad within the context of transformation, the key periods within the

given time frame are demarcated in the research. Although the chronological

framework of the dissertation opens up in 1989, it is necessary in the research

to discuss the period after 1945 because specific historical circumstances of

the city’s development go back to that period without analysis of which it

would be difficult to understand the process of shaping of cultures of

remembrance in the period 1989-2014. The chronological framework of the

research dates back to 1989-1991 when dynamic revolutionary changes and

active democratisation processes were unfolding in the republics of the

Soviet Union resulting from the policies of Perestroika. It was then that the

first publications on cultural and historical legacy of former East Prussia

appeared in the press of Kaliningrad Oblast and the first regional history

societies came into existence. The research attempts to identify the first

eloquent changes in the transformation of cultures of remembrance in the city

of Kaliningrad with the period terminating in 2000 when political and

geopolitical developments in the Russian Federation began to exert an

increasing influence upon the shaping of the city’s cultural representations.

The third stage as demarcated in the research, spanning from 2000 to 2014, is

associated with the transformations of cultures of remembrance in the city of

Kaliningrad determined by implementation practices of the state power-based

policies of the Russian Federation.

The year 2014 is a provisional time limit of the research which is not,

in any sense, a finite time point in the process of shaping/self-shaping of

cultures of remembrance; it represents, however, a highlight of two important

military episodes in the history of the Russian Federation affording the state

authorities to actualise pride-evoking images of the past. In the first place, it

is a hundredth anniversary from the outbreak of World War I when Russian

general public, in a state of patriotic euphoria, sent off Russian regiments

westwards and “saved France” notwithstanding the unsuccessful operations

in East Prussia. Another important historical date is the 200th anniversary of

the epoch of the Napoleonic wars which changed Europe (commemoration of

Napoleon’s Russian campaign in 2012, anniversary of the Battle of the

Nations near Leipzig in 2013, celebration of the anniversary of the entrance

of the allied armies, including Russian troops, into Paris in 2014,

actualisation of the anniversaries of the Battle of Waterloo and the Congress

of Vienna in 2015). East Prussia had been an arena of active military

operations since 1807, troops of the Russian Empire involved, until the

Congress of Vienna was eventually convoked in 1815, with Russia playing a

prominent role, which designed a new world order outlines for the entire

Long 19th Century and which collapsed in the already-mentioned World War

I. Thus, the chronological framework of the research is marked by two

milestone anniversaries of global military conflicts standing for the Russian

soldier’s “valour and glory” and an alleged ascendancy and decline of the

Russian state, which triggered a wide resonance in Kaliningrad and were

utilised for the process of shaping of cultures of remembrance.

Sources used in the research. The theory of cultures of remembrance

relies on communication through numerous different media comprising

various symbol systems. Based on the methodological approach of the

research of cultures of remembrance, as a primary body of sources, reflecting

the relationship with the past of different society groups of Kaliningrad in the

context of formation of cultures of remembrance, were chosen printed media

of the city of Kaliningrad which helped to elicit the stated objectives of the

research and to identify main factors and forces behind the tendencies of

shaping/self-shaping of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad.

Within the group of printed media the periodical that reflects the chosen topic

to the fullest extent is the largest circulation daily of Kaliningrad, the

Kaliningradskaya Pravda, translated as the Kaliningrad Truth (Russian

Калининградская правда). Analysis was also done of the contents of other

newspapers and magazines of Kaliningrad including Komsomolskaya Pravda

(Russian Комсомольская правда), Kaskad (Russian Каскад), Ekspert

(Russian Эксперт), Kaliningradskii komsomolets (Russian

Калининградский комсомолец). The second body of the research sources

includes scientific monographs, research publications and popular-science

literature, the third group comprises archival documents, the fourth group –

memoirs, interviews, anniversary editions and commemorative publications

issued in the city of Kaliningrad such as photo books and travel guides. The

fifth body of the sources in this research is represented by the Internet

resources reflecting the themes of political, social, economic and cultural

developments in the city of Kaliningrad.

Structure of the research. The first objective of the dissertation is

explored in Chapter 1 and Sub-section 2.1 containing an outline of the

features of cultures of remembrance in the Soviet period with the purpose to

identify the changes of attitudes towards the past, bearing in mind that

analysis of the trends in the formation of cultures of remembrance in

Kaliningrad after 1989 would be made impracticable without considering

them separately. Sub-section 2.1 further identifies the turning point in the

rehabilitation of the pre-war history of Kaliningrad in public communication

in 1989-1991. The second objective is realised in Sub-section 2.2 which

contains analysis of aspects of Kaliningrad history and policies and of the

segments of formation of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad

in the period 1991-2000. Chapter 3 of the dissertation is entirely dedicated to

implementation of the third objective aiming to elicit how individual cases in

the city of Kaliningrad reflect certain dynamic trends of the formation of

cultures of remembrance. The fourth objective accordingly stands in

correlation to Chapter 4 which gives attention to the manifestation of

intersections between history and politics in the context of shaping/self-

shaping of cultures of remembrance in Kaliningrad, which were crucially

informed by the changes in the Russian policies after 2000 with Vladimir

Putin assuming office of president of the Russian Federation.

Research methodology. The research has been conducted with the

employment of classical methods of historical research – analysis of sources

and comparison of phenomena. The research has also utilised the case study

approach which, by employing four individual cases, helped establish the

impact of the political state power of the Russian Federation upon the

transformation of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad in the

period 1989 to 2014.

Analysis of the transformation of cultures of remembrance in the city

of Kaliningrad and attitudes of its citizens towards the past is conducted in

this research making use of the interdisciplinary approach following

sociologist, Astrid Erll, who drew attention of researchers for a more cautious

usage of terminology of the theory of cultures of remembrance and its

precise, metaphorical and metonymical implications2. A. Erll suggested that

the concept of culture of remembrance be construed as an interaction

between the past and present in the sociocultural context. Such

terminological explication offers a possibility of inclusion of the objects of

research of the transformation of cultures of remembrance in Kaliningrad

during 1989-2014 in this wide-range “phenomenon” – from individual

memory factors in the social context, memory of active urban public groups

(local historians, researchers, veterans) to the national memory with the

“traditions constructed by it”. According to A. Erll, the theory of culture of

remembrance is constituted by a host of different media, operating within

various symbolic systems, such as archives, monuments, commemorative

rituals, myths, religious texts, an even the Internet. The author distinguishes

between three dimensions comprising the contents of culture of

remembrance: 1) social dimension including people, cohorts of people, social

relations, and different institutions, 2) material dimension including various

artefacts and media, and 3) mental aspects embracing various mentalities,

culturally defined ways of thinking which help reconstruct a constructed past

when selectivity and different attitudes are inherently connected with the

versions of constructed past according to current needs and available

knowledge. As sociologist Astrid Erll argues, a closer dialogue between

different disciplines facilitates elicitation of a comprehensive conjunction of

memory and culture.

2 Cultural Memory Studies. An International and Interdisciplinary Handbook. Hrsg. ERLL,

A; NÜNNING, A. Berlin, New York, 2008; Film und kulturelle Erinnerung. Plurimediale

Konstellationen. Hrsg. A. ERLL, sS. WODIANKA. Berlin, New York, 2008; Mediation,

Remediation, and the Dynamics of Cultural Memory. Ed. by ERLL, A., RIGNEY, A.

Berlin, New York, 2009; ERLL., A. Kollektives Gedächtnis und Erinnerungskulturen. Eine

Einführung. Weimar, 2005; ERLL., A. Memory in Culture. New York, 2011.

Historian Alexei Miller has distinguished five interconnected methods

of history policy3, which are used in the research:

1) institutes, which create narratives of the past, relying on funding

from political forces in power;

2) political impact upon mass media;

3) restriction of access to archival records;

4) control over the work of historians;

5) political intervention when producing handbooks and manuals in

history and history syllabi.

What all the mentioned methods have in common is utilisation of

governmental institutions and financial resources for the purpose of shaping

history and history policies in line with the interest of a ruling party.

Application of these methods in the research of the shaping/self-shaping of

cultures of remembrance in Kaliningrad under the action of history and

politics has led to the conclusion that the evolving images of the Russian

power after 2000 were planted in Kaliningrad with the aid of historical

symbols acceptable to the Russian ruling party, United Russia, which have

been introduced in the city of Kaliningrad by the party appointed governors.

Research of a city in the dissertation has been chosen not only for the reason

that the research of attitudes towards the past in cities has been gaining

momentum recently. As the French psychologist and sociologist, Maurice

Halbwachs, argued, collective life in cities is much more vigorous and shapes

a power network where material and mental representations of the past

intertwine.

Theses defended in the dissertation:

1. The use of the theory of cultures of remembrance in respect of the

cases of East European cities enables to elicit the specificity of the case of

shaping/self-shaping of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad

and determining factors. Public interest in the past, which emerged during the

period of Perestroika, as well as coexistence / competition of traditional

narratives of the Soviet period, had brought about a non-homogeneous

content of the relationship and attitudes to the past shaped by cultures of

3МИЛЛЕР, А. Историческая политика в Восточной Европе начала XXI в.

Историческая политика в XXI веке. Ред. А. МИЛЛЕР, М. ЛИПМАН. 2012, с. 17–19.

remembrance in the city of Kaliningrad. Producers of such content, including

active public groups, reinvented and gave meaning to certain symbols of

cultural heritage of the pre-war Kaliningrad as part of the practice of shaping

cultures of remembrance in the midst of an extraordinary interest typical for

the Russian general public at the end of the 20th century.

2. Interaction between history and politics at the beginning of the 21st

century, which had stepped up symbolic embedding of the Russian

Federation in the city of Kaliningrad, informed the content of shaping/self-

shaping of cultures of remembrance by complementing it with symbols

perpetuating the image of Russian power. New monuments and buildings that

appeared in the urban space of the city have obscured, to a certain extent, the

factor of actualisation of the “German past of the city” in the milieu of

cultures of remembrance.

3. Application of the methods chosen for this research affords an

opportunity to formulate a preliminary thesis statement to the effect that the

uniqueness of the shaping/self-shaping of cultures of remembrance in the city

of Kaliningrad in the context of the Russian Federation has manifested itself

through modifications of the Russian history policy models, with certain

local segments of the city’s past accommodated (emplotment of the “Battle

of Königsberg”, fragmentary utilisation of historical legacy of Königsberg,

the image of philosopher Emmanuel Kant consolidating citizens of

Kaliningrad, etc.).

Conclusions

I. The dissertation provides analysis of cultures of remembrance as a

manifestation of past visual patterns utilised in public spaces and media in the

city of Kaliningrad in the midst of political and geopolitical developments

that took place in the period 1989 to 2014. The use of the theory of cultures

of remembrance in respect of the cases of East European cities enables to

elicit the specificity of the case of shaping/self-shaping of cultures of

remembrance in the city of Kaliningrad and determining factors.

The theme of cultures of remembrance in the city of Kaliningrad falls

into line with the studies of the pan-European collective memory and

multicultural cities, as places of memory connected to the construction of

multinational history narrative, which have been increasingly gaining ground

and multiplying throughout the last decades. The role of public groups in the

shaping of cultures of remembrance in Kaliningrad in 1989-1991 was

determined by the paradigms of creation of Kaliningrad Oblast. The settlers

from various regions of the Soviet Union, who relocated to Kaliningrad

during the first post-war decades, lived in a city culturally German which,

however, was undergoing a fast transformation along the lines of a Soviet

city, a model created consistently through the media of Kaliningrad Oblast,

toponymy, monuments and memorials perpetuating the significance of the

“Battle of Königsberg” and “victory in the Great Patriotic War”. Against the

background of the implementation of dominant Soviet ideological attitudes

the use was also made of the narratives of historical traces of Russian history

in East Prussia (the history of the Seven Years’ War in the region, the links of

the Russian Tsar Peter I to Königsberg, battles in the Napoleonic wars at the

beginning of the 19th century, events of World War I in the territory of East

Prussia) which facilitated resolution of the problems related to self-

identification of the population of Kaliningrad.

The research has demonstrated that different civic groups and

institutions of the city of Kaliningrad faced a dilemma of own and foreign

past during the period of Perestroika where an important role was played by

the Soviet conception of the past associated with the founding myth of

Kaliningrad Oblast constructed throughout many decades. On the other hand,

amidst a new openness towards history resurgent throughout the entire Soviet

Union, a long-forbidden interest in the centuries-long German past of the city

came to the fore in the public space of Kaliningrad. This collision of

conceptions of the city past not only created new patterns of memory

representation but also the makers – regional historians, journalists, writers,

members of the university academic community, filmmakers who were

among the key generators of the attitudes towards the past in

1989-1991 seeking to “destigmatise” a foreign ‘Königsberg’ past thereby

becoming a kind of a dialogue-maintaining mediatory group. That group

evolved into a counterbalance force to the numerically stronger group of

World War II veterans who saw solely the memory of World War II and the

memory related to the “Russian soldier’s feats” (Rus. подвиги) in East

Prussia as worthwhile perpetuating. Public interest in the past, which

emerged during the period of Perestroika, as well as coexistence /

competition of traditional narratives of the Soviet period, had brought about a

non-homogeneous content of the relationship and attitudes to the past shaped

by cultures of remembrance in the city of Kaliningrad.

II. A proactive stance of the producers of cultures of remembrance

(including historians of a local past, historians of the University of

Kaliningrad, German public cultural organisations) in 1991-2000 created

necessary premises for the utilisation of elements of the “German” history in

the representation of the past. The research has revealed that that the general

trend, which emerged in Eastern Europe and Russia in the 1990’s, to bring to

light “blank spots” in the history by efforts of amateur researchers of local

history had gained relevance in the city of Kaliningrad, too. Activities of

local historians institutionalised in that period proved a significant factor in

the shaping of understanding of the past in public mind.

Amateurish publications produced by local historians were replaced

with a scientific production by professional historians where the themes and

subjects connected to the history of Kaliningrad Oblast traditionally

prevailed, albeit some authors revealed complex and tragic aspects of the

post-war history. Nevertheless, a prominent part in the 1991-2000 historical

publications was reserved to the continuity of the meanings of memory:

emphasis was placed on the remnants and traces of Russian history in East

Prussia which led to reinvention of certain symbols in the public spaces of

Kaliningrad.

A certain impact upon the attitudes of general public towards the past

was made by German public cultural and religious organisations (the German

Centre for Protection of Business and Monuments, foundations such as Zeit-

Stiftung, Königsberg, Stiftung zu Königsberg in Preußen, Evangelischer

Ostpreussen), which joined their efforts in resuscitating some antebellum

urban cultural heritage sites and symbolic reinterpretation of historical

figures. One of the highlight projects realised by German cultural

organisations is the rebuilding of the city’s landmark – the cathedral (German

Königsberger Dom).

A different concept of the past, associated with the founding myth of

Kaliningrad Oblast created and reinforced over the decades during the Soviet

era, was implemented in Kaliningrad by an institutionalised civic

organisation of the veterans of the Great Patriotic War which had a special

leverage in the place-name policies of the city.

Differentiation between the concepts of own and foreign past in the

process of formation of cultures of remembrance was further connected with

the choice of consensual symbols (personality of philosopher Emmanuel

Kant) in promoting a concept of shared past of the city.

III. Analysis of the four cases of elements shaping cultures of

remembrance in the city of Kaliningrad – problem of the city’s name change,

competition of the city’s two dominant landmarks, the cathedral and the

Russian church, contrasts of the place-name policies, and transformation of

expositions of Kaliningrad museums – has shown an increasing influence of

political power of the Russian Federation.

The post-Soviet debates concerning the name of the city of

Kaliningrad, following suite of Saint Petersburg, implied the aspirations to

restore the name of Königsberg to the city in an effort to discard negative

reminiscences relating the city’s name to the Soviet statesman, Mikhail

Kalinin. The undertaking, however, had failed as well as other proposals for

alternative names. It is worthwhile noting that, among the many arguments

against the restoration of the name of Königsberg, an argument that stood out

was that renaming Kaliningrad, the centre of an administrative region, into

Königsberg would have created an undesirable precedent giving rise to the

change / restoration of “all” the previous toponyms and hydronyms entailing

an inevitable intervention not only into cartography but also into “mental

maps”.

When creating the landscape of an atheistic city in the Soviet times,

religious buildings and structures were either destroyed or left abandoned, for

this reason the old city cathedral (German Königsberger Dom) dating back to

the late 13th century, restored in 1992-1998, turned into a visual landmark and

a spectacular cultural centrepiece in the symbolic landscape of Kaliningrad.

The Russian Orthodox Church, assuming an increasingly powerful political

role in Russia, has significantly changed public spaces of Kaliningrad. In

2006, a new major landmark, an Orthodox church of Christ the Saviour

(Russian собор Христа Спасителя), emerged as part of the urban landscape

erected on Victory Square. This church was built on the pattern of an

Orthodox church of the same name in Moscow and epitomises the trends of

formation of Russian cultures of remembrance in the city of Kaliningrad. The

Cathedral of Christ the Saviour standing in Moscow was built as a tribute to

the memory of Russian sacrifices in the Patriotic War of 1812, while the

episode of the Napoleonic wars has a highly prominent place in the mosaic of

cultures of remembrance in Kaliningrad. It is important to note that

Kaliningrad Oblast, in addition to its status as a political-administrative unit,

has been made a religious administrative unit in 2009: Kaliningrad was

elevated to the status of metropolis of a new Orthodox diocese. The ancient

Evangelical Lutheran cathedral is therefore slowly paling into insignificance

in such context, relegating it to the role of a kind of touristic “Disneyland”,

albeit an ancient one.

The findings of the research suggest that there is a marked inertness of

tradition in the toponymy of the city of Kaliningrad to name streets after war

heroes of World War II, and only isolated accents, not related to the

Russian/Soviet cultures of remembrance, are visible in the overall landscape.

The trend of choosing symbols perpetuating one or another historical figure

in the history of East Prussia, significant for some civil groups, in place

names and in the policies of monumentalisation is also reflected by initiatives

on the part of cultural institutions of neighbouring Poland and Lithuania: a

monument to the professor of theology, rector of the University of

Königsberg, Ludwig Rhesa, was unveiled in Kaliningrad in 2005, a

monument to astronomer Nicolaus Copernicus was erected in 2005, and a

monument to composer Frederic Chopin in 2010.

The research has shown that the state museums of Kaliningrad do not

give any greater attention to the history of East Prussia and cultural figures

that lived in East Prussia. It must be noted that the museum exhibitions are

dominated by images of the four wars of the 18th-20th centuries, which

represent Russia as a great power and expose her military might, that have a

bearing upon East Prussia as well. The only museum in Kaliningrad standing

apart in terms of its exposition is the Friedland Gate museum (founded in

2002), housed in the buildings that served a defensive purpose in World War

II. It is the only museum of history in the city which exhibition gives

consideration to a more ancient history of the city.

IV. The shaping/self-shaping of cultures of remembrance in the city of

Kaliningrad in 2000–2014, as evidenced by the research, was closely

connected with the modification of the Russian domestic policies and policies

of history, with President Vladimir Putin consolidating his power in the

Russian political arena. The image of the “resurgent” Russian power was

reinforced in the city of Kaliningrad with the aid of historical symbols as

well: an Orthodox church built in the city centre, monuments to Russian

historical figures evoking public pride erected, the 750th anniversary of

Kaliningrad celebrated with great pomp in 2005, etc. The work done by

different civic groups to actualise certain segments of German material

heritage in public space of Kaliningrad over the last two decades competed

with the efforts of authorities and groups supporting official policies to

consolidate links between Russia and its enclave by reinforcing the position

of symbols shaping the image of Russian power in the city’s public spaces.

The competitive tension between the civic groups attempting to

promote representation of the history of the old city and the policy makers

representing Russian power and their sponsors became increasingly evident

in connection with the celebration of the city’s 750th anniversary, when the

laws drafted by the Russian government mandated that the 750th anniversary

of Kaliningrad, rather than Königsberg, be commemorated. The state “power

image” promulgated by the 21st century Russian policy of history was given a

new meaning when celebrating the 60th anniversary of Kaliningrad Oblast in

2006, with emphasis placed on the Soviet tradition to enhance the founding

myth of Kaliningrad Oblast and with the creation of a set of new city symbols

– coat of arms, anthem, and flag – aimed at promotion of that myth. It should

be noted that celebration of the Victory Day, a supreme symbol consolidating

the city’s population, has also been employed for the purpose of formation of

the image of Russian power in Kaliningrad.

In the 21st century the Russian history policy makers have produced

and supplied the citizens of Kaliningrad with new constructs answering the

purpose of building the image of Russian power: either Russians / Slavs have

always been present in East Prussia or the Rurik dynasty descended from the

land of Prussians. These constructs have affected the public mind by

instilling the perception that the past of East Prussia, foreign heretofore, has

justifiably been made our own, with “scientific” evidence provided to that

effect. Regenerating historical mythology about the Slavic tribes or even their

origins in Prussia provides a perpetual legitimatisation of the Russian

sovereignty over Kaliningrad and helps to give a sense of being indigenous in

their region to the inhabitants of Kaliningrad Oblast. Efforts of proactive civil

groups are notable in their endeavour to incorporate new meanings of the past

in the urban historic and cultural landscape with a priority given to Slavic

(Russian), rather than German or Baltic, historical motifs. The research

suggests that, notwithstanding the impact of Russian policies of history on

public attitudes towards the past in the city of Kaliningrad, new means of

communication (modern media) have emerged that provide an opportunity

for civic groups to voice their opinions on the Internet which is harder to

control, with a younger generation getting involved in the discussions

concerning controversial issues of the past.

The research has shown that the Russian policies of history were an

important factor in the shaping/self-shaping of cultures of remembrance in

the city of Kaliningrad throughout the entire period in question spanning

from 1989 to 2014, although the given period from 2000 to 2014 was marked

by a stronger impact exerted by the Russian policies of history resulting in

the reinforcement of predominance of Russian power in the symbolic

appropriation of the city’s public spaces and in the conceptualisation of

national holidays and public celebrations. Memory is an ever-changing

ongoing process in competition with oblivion; therefore the trends in the

transformation of cultures of remembrance, put forward in the case of the city

of Kaliningrad, attest to the fact that this process is not finite and creates

multiple challenges to a researcher.

Brief information about the candidate

Lina Motuzienė studied history at Klaipėda University, Faculty of

Humanities, in 2002 to 2006. She was awarded a bachelor’s degree in history

in 2006 after defending her graduation thesis “Reflections of the Impact of

Lithuania in Lietuvos keleivis in 1923-1939”. In 2006-2008, she took an

individual master’s degree programme in history of the Baltic countries at the

University of Klaipėda and defended her thesis on the subject “Kaliningrad

Oblast in the Lithuanian Periodical Press in 1990 to 2007”, in 2008 she

received a master’s degree in history and enrolled in the history PhD

programme of the joint school for postgraduate doctoral (PhD) studies of the

Lithuanian Institute of History and Klaipėda University.

When working on her dissertation in 2008-2015, Lina Motuzienė, as a

PhD student, was given a one-time grant from Dr. Vanda Sruoga Scholarship

Fund for research accomplishments. In 2012 the Research Council of

Lithuania funded her internship at Immanuel Kant Baltic Federal University

in Kaliningrad in March 5 to June 5 2012, she also did her internships at the

German Historical Institute at Warsaw in October 9-14, 2010, October 10-15,

2011, and April 7-17, 2014.

The doctoral candidate has written articles in Lithuanian and Russian,

while the research problem dealt with in her dissertation was presented

during her postgraduate study period at two international conferences (in

Klaipėda and Nida), two international seminars (in Berlin and Kaliningrad),

and two seminars at a local level (in Klaipėda).

Lina Motuzienė has been employed as director of the public

institution, Thomas Mann Cultural Centre, as of 2008, and September 1,

2008, to June 1, 2009, worked as an assistant at the Department of Cultural

Management of the Faculty of Humanities, Klaipėda College.

The themes of her research interest include the history of the city and

oblast (region) of Kaliningrad, theoretical studies of cultures of

remembrance, and theoretical studies of history policies.

Contacts: Department of History, University of Klaipėda, Herkaus Manto g.

84, LT-92294, Klaipėda.

E-mail address: lina.motuziene@gmail.com

DAKTARO DISERTACIJOS REZIUMĖ

Tyrimo problematika. Akademinis susidomėjimas Kaliningrado

sritimi išlieka aktualus iki šiol, o tai liudija įvairių šalių mokslininkų vykdomi

mokslo tyrimai bei rengiamos įvairios konferencijos, susijusios su

Kaliningrado srities problema, viešojoje erdvėje atsinaujinami debatai dėl

Kaliningrado srities geopolitinės perspektyvos. Mokslo leidiniuose ir

publicistikoje iš naujo permąstomi diskursai apie sudėtingą krašto

sovietizacijos procesą, probleminius jo aspektus ir sudėtingas srities

gyventojų identiteto transformacijas (vokiečių tautybės gyventojų deportacija

iš srities po Antrojo pasaulinio karo, „prūsiškos dvasios“ išvarymas,

Kenigsbergas / Kaliningradas kaip atminimo vieta „mentalinių žemėlapių“4

prasme, Kaliningradas kaip „geopolitinis įkaitas“, kaliningradiečių

saviidentifikacijos problema ir politinė gyventojų orientacija). Naujausi

pastarojo dešimtmečio tyrimai, susiję su miestų erdvės, laiko, atminties ir

tapatybės sąsajomis sudaro svarbią teorinę prielaidą analizuoti atminimo

kultūrų raiškos savitumus Kaliningrado mieste. Analizuojant Kaliningrado

miesto atminimo kultūrų formavimo(si) tendencijas, pastebėta, jog iki šiol

nėra išsamiau ištirta Kaliningrado visuomenės ir valdžios santykio su

praeitimi kaita 1989–2014 m. Istoriografijoje yra užsiminta, kad atsirado

alternatyva oficialiai praeities traktuotei, bet nėra plačiau analizuota skirtingų

atminimo kultūrų raiška ir jų tarpusavio santykis politinės galios požiūriu,

taip pat nėra išsamiau tirti Kaliningrado miesto praeities reprezentacijos

pokyčiai po 1989 m. Pagrindiniai klausimai, kuriuos tyrime norima

išnagrinėti, remiantis atminimo kultūrų tyrimo metodologiniais įrankiais, yra

šie: kokios praeities reprezentavimo formos dominavo viešojoje Kaliningrado

miesto komunikacijos erdvėje, kaip jos buvo susijusios su įvairiomis

formaliomis ir neformaliomis grupėmis ir kokį turinį šios formos išreiškė;

kaip skirtingų visuomenės grupių perteikiamas turinys

koegzistavo / konkuravo tarpusavyje ar papildė vienas kitą.

Tyrimo naujumas. Ankstesnių autorių, analizavusių Kaliningrado

miesto visuomenės ir valdžios santykio su istorija segmentus, atlikti tyrimai

suponavo išvadą, jog atminimo kultūrų Kaliningrado mieste kaita 1989–

4 SAFRONOVAS, V. Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione:

Prūsijos Lietuvos atvejis. Vilnius, 2015, p. 19.

2014 m. istorijos ir politikos kontekste istoriografijoje nėra plačiau tyrinėta ir

yra ypač aktuali pastarojo laikotarpio politinių ir geopolitinių veiksnių

aštrėjimo fone. Nepaisant atliktų tyrimų, susijusių su Kaliningrado miesto

gyventojų saviidentifikacijos problema ir šiuose darbuose paliesta atminimo

bei santykio su praeitimi tematika, atskleistas glaudus atminimo kultūrų ryšys

su istorijos politika Kaliningrado mieste yra naujas prieigos būdas, siekiant

suvokti kaliningradiečių tapatybės ypatumus.

Tyrimo naujumą lemia ir šaltinių panauda: rengiant disertaciją, pirmą

kartą buvo išanalizuota įvairių šalių istoriografija, apimanti atminimo kultūrų

transformacijų Kaliningrado mieste tyrimų užuomazgas, panaudota

periodinės Kaliningrado miesto spaudos publikacijų 1989–2014 m. gausa ir

iki tol nenaudota privataus archyvo medžiaga. Kita vertus, istoriografija

šiame tyrime yra ne tik vienas iš analizės šaltinių, bet ir atminimo kultūrų

tyrimo objektas.

Tyrimo aktualumas. Atminimo kultūrų tyrimo metodologija taikoma

tiriant Kaliningrado miesto, susijusio su Rusijos Federacijoje, Lenkijoje,

Lietuvoje, Vokietijoje ir kt. šalyse nuolat aktualizuojamais istoriniais ir

politiniais debatais, objektą. Skirtingai vertinant Kaliningrado srities istoriją

ir vaidmenį šiandienos regiono geopolitinėje erdvėje, yra keliamas klausimas:

kas šioje teritorijoje laikoma sava ir kas svetima, kokie praeities tapatumo

ženklai perimami dabartyje ir kaip jie atskleidžia Kaliningrado srities

viešojoje komunikacijoje? Kitas svarbus veiksnys, aktualizuojantis

Kaliningrado srities klausimą per atminimo kultūrų tyrimų metodologinę

prizmę – atminimo kultūras reprezentuojančių visuomeninių grupių įtaka

Kaliningrado srities valdžios institucijų atstovams, kurių priimami

sprendimai susiję su jautria srities padėtimi besikeičiančioje regiono

geopolitinėje erdvėje. Tokie veiksniai kaip Perestroikos politikos nulemti

pokyčiai, Kaliningrado srities, kaip anklavo, padėtis po 1991 m., pakitusi

srities ekonominė ir geopolitinė situacija Lietuvos ir Lenkijos respublikoms

tapus NATO ir Europos Sąjungos narėmis, Rusijos Federacijos prezidento

Vladimiro Putino reformos po 2000 m. vidaus politikoje ir jų poveikis

Kaliningrado sričiai, Kaliningrado srities gubernatorių, tiesiogiai skiriamų

Rusijos prezidento, veikla ir kt. – turėjo įtakos atminimų kultūrų ir istorijos

politikos formavimui Kaliningrado mieste.

Atminimo kultūrų kaitos analizė Kaliningrado mieste 1989–2014 m.,

akcentuojant du laikotarpius, išsiskiriančius politinės manipuliacijos istorija

intensyvumu, ne tik papildys kaliningradistikos mokslinius tyrimus, bet

politologams ir politikams galės padėti įvertinti Kaliningrado, kaip Europos

Sąjungos ir NATO ekslavo, geopolitinius strateginius veiksnius.

Pastaraisiais metais kai kurių tyrėjų įvardyta „imperinėmis“

ambicijomis paremtos orientacijos Rusijos politikos kryptis tapo ryški pačios

Rusijos Federacijos viduje, apimant tiek jos sritis ir regionus, tiek užsienio

politikos erdvę. 2008 m. Rusijos agresija prieš Gruziją, 2014–2015 m. karas

Ukrainoje yra šios politikos pavyzdžiai, kurią pažymi Vakarų politikai ir

politikos ekspertai. Sustiprėjus valstybine galia paremtos politikos

tendencijoms, simbolinės reprezentacijos Kaliningrado mieste nuolat

balansuoja tarp vokiškos praeities simbolių, ryškių sovietinių simbolių ir

sovietinių mitų aktualizavimo. Demokratinių tradicijų stoka bei valdžios

vykdoma intensyvi propaganda Rusijos Federacijoje leido įsigalėti gana

radikalioms nacionalistinėms nuotaikoms, todėl natūraliai kyla klausimas,

kaip formuosis ir keisis atminimo kultūros Kaliningrado mieste, anksčiau

dominuojant sovietinei politikai, o dabar tokiai, kokią politologai vadina

„imperine“, ir kiek aktualus bus praeities veiksnys dabarties sprendimams.

Tyrimo objektas. Siekiant išanalizuoti atminimo kultūras kaip

praeities vaizdinių, naudojamų viešose erdvėse ir medijose, raišką

Kaliningrado mieste, akcentuojant jų santykį su istorija ir politika,

atsižvelgiama į 1989–2014 m. vykusius įvairius politinius ir geopolitinius

procesus. Tiriamasis atvejis – atminimo kultūrų kaitos formavimo(si) analizė

Kaliningrado mieste – neatsiejama nuo Kaliningrado srities geopolitinės

specifikos (anklavo ir eksklavo padėtis), kuri darė ir tebedaro įtaką atminimo

kultūros ir politikos formuotojams mieste. Remiantis atminimo kultūrų

teorija, išskiriami trys svarbūs atminimo kultūras formuojantys elementai:

1) aktyvios visuomenės grupės (kultūros atstovai – visuomenės autoritetai,

rašytojai, žiniasklaidos atstovai, kino filmų kūrėjai ir politikai); 2) teisinis

dominuojančių grupių keliamų tikslų įforminimas; 3) praeitį įprasminantys

ženklai (paminklai, muziejų ekspozicijos, parodos, istoriniai tekstai,

gatvėvardžiai, atmintinos datos).

Pasitelkiant Sovietų Sąjungos ideologijos nuostatas, buvo įtvirtintas

trivialus istorijos naratyvas Kaliningrado mieste ir tik Perestroikos laikotarpis

lėmė naujų atminimo kultūrų formuotojų (formalios visuomenės grupės –

Kaliningrado kraštotyrininkų klubas, Kaliningrado universiteto mokslininkai

ir iki šiol sunkiai apčiuopiamos neformalios grupės) Kaliningrado mieste

atsiradimą, jų pirmosios neideologizuotos publikacijos spaudoje 1989 m.

reiškė proveržį į platesnį susidomėjimą prieškario Rytų Prūsijos istorija ir

„vokiškosios“ materialiosios kultūros paveldu. Susiformavo grupinė atminčių

konkurencija, kurioje dalyvavo minėtos visuomenės grupės ir tradicinį

istorinį naratyvą („Kenigsbergo šturmas“ ir nacionalinis Kaliningrado srities

kūrimosi naratyvas, „vokiškos“ praeities eliminavimas, „paprastų žmonių“,

kūrusių Kaliningrado sritį, mitas) palaikančios grupės. Svarbu akcentuoti,

kad tyrime sutelkiamas dėmesys į dvi dominuojančias atminimo kultūras

„vokišką“ ir sovietinę – rusišką“, kurios labiausiai lėmė atminimo kultūras

formuojančius elementus Kaliningrado mieste.

Kaliningrado miesto istorijos tyrėjų darbai ir kraštotyrininkų tekstai,

periodiniai leidiniai, vieši debatai apie praeities reiškinius, memorialų, miesto

muziejų ir parodų ekspozicijų turinys, viešųjų minėjimų ir ritualų semantika

yra esminiai atminimo kultūrų kaitos 1989–2014 m. Kaliningrado mieste

analizės instrumentai.

Kita svarbi šio darbo dalis yra Rusijos istorijos politikos poveikis

atminimo kultūrų formavimosi tendencijoms Kaliningrado mieste,

akcentuojant politikos pokyčius po 2000 m. Tyrime atskleista per pastarąjį

dešimtmetį išryškėjusi Rusijos Federacijos politikos įtaka visuomenės

santykiui su praeitimi Kaliningrado mieste, viešųjų erdvių simboliniam

pasisavinimui, nacionalinių švenčių ir viešųjų minėjimų įprasminimui.

Pažymėtina, kad atmintis yra nuolat kintanti ir konkuruojanti su užmarštimi,

todėl atminimo kultūrų kaitos tendencijos, apčiuopiamos Kaliningrado

mieste, liudija, jog procesas yra tebevykstantis ir tyrėjams keliantis naujus

iššūkius.

Tyrimo tikslas: remiantis istoriografija ir atlikus periodinių leidinių

bei archyvinių šaltinių kokybinę analizę, atskleisti atminimo kultūrų

formavimą(si) Kaliningrado mieste (1989–2014 m.).

Siekiant įgyvendinti išsikeltą tikslą, formuluojami tyrimo uždaviniai:

1. Identifikuoti santykio su praeitimi pokyčius 1989–1991 m.

atminimo kultūras formavusiose asmenų grupėse ir jų poveikį viešosioms

Kaliningrado miesto erdvėms;

2. Išanalizuoti atminimo kultūrų recepcijos Kaliningrado mieste 1991–

2000 m. problemiškumą visuomenės grupių komunikavimo terpėje;

3. Remiantis atskirų atvejų analize, nustatyti politinės galios įtaką

atminimo kultūrų kaitai Kaliningrado mieste 1989–2014 m.;

4. Išskirti Rusijos politikos sąveikos su atminimo kultūromis

Kaliningrado mieste įtampos aspektus 2000–2014 m.

Tyrimo laikotarpis ir chronologinės ribos. Šiame tyrime

koncentruojamas dėmesys į 1989–2014 m. laikotarpį, kuris Rytų Europoje ir

Rusijoje pasižymėjo dinamiškais geopolitiniais, politiniais ir kultūriniais

pokyčiais, tačiau nėra plačiai tyrinėtas, akcentuojant praeities transformacijų

modelį Kaliningrado miesto atminimo kultūrose.

Siekiant ištirti Kaliningrado miesto atminimo kultūrų semantinį turinį

transformaciniame kontekste, šiame tyrime išskiriami pagrindiniai tiriamojo

laikotarpio periodai. Nors disertacijos tyrimo chronologiniai rėmai pradedami

1989 m., būtina tyrime aptarti laikotarpį po 1945 m., kadangi tuo metu

pradėjo formuotis specifinės istorinės miesto kūrimosi aplinkybės, be kurių

analizės sudėtinga suvokti 1989–2014 m. atminimo kultūrų formavimo(si)

procesus. Tyrimo chronologinių rėmų pradžia yra 1989–1991 m., kai Sovietų

Sąjungos respublikose vyko dinamiški revoliuciniai pokyčiai, nulemti

Perestroikos politikos, bei aktyvūs demokratizacijos procesai. Būtent šiuo

laikotarpiu Kaliningrado srities spaudoje paskelbtos pirmosios publikacijos

apie buvusios Rytų Prūsijos kultūros ir istorijos paveldą, susikūrė

kraštotyrininkų draugijos. Kita vertus, kaip mini Kaliningrado srities istorijos

tyrinėtojai, Perestroikos pradžia srityje liko nepastebėta, todėl svarbus

periodas yra procesų, vykusių 1991 m. tyrimas, apčiuopiant pirmuosius

ryškesnius atminimo kultūrų transformacijų pokyčius Kaliningrado mieste ir

užbaigiant šį laikotarpį 2000 m. riba, kai kultūrinių miesto reprezentacijų

formavimą pradėjo politiniai ir geopolitiniai pokyčiai Rusijos Federacijoje.

Tyrime išskirtas trečias chronologinių rėmų etapas 2000–2014 m. susijęs su

atminimo kultūrų transformacijomis Kaliningrado mieste, determinuotomis

Rusijos valstybine galia paremtos politikos įgyvendinimo praktika.

2014 m. yra sąlyginė šio tyrimo riba, kuri nėra atminimo kultūrų

formavimo(si) procese kokia nors baigtinė data, tačiau ji yra dviejų svarbių

Rusijos istorijos karinių epizodų, įgalinančių valdžią aktualizuoti

pasididžiavimą keliančius praeities vaizdinius, akcentas. Pirmiausia tai

100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai patriotizmo euforijos

apimta Rusijos visuomenė išlydėjo savo pulkus į Vakarus ir net

nesėkmingomis operacijomis Rytų Prūsijoje „išgelbėjo Prancūziją“. Kita

svarbi istorinė sukaktis – tai Napoleono karų epochos, pakeitusios Europą,

200 metų sukaktys (2012 m. minėtas Napoleono žygis į Rusiją, 2013 m.

Tautų mūšio prie Leipcigo jubiliejus, 2014 m. sąjungininkų, tarp jų ir Rusijos

pajėgų, įsiveržimo į Paryžių minėjimas, 2015 m. – Vaterlo mūšio ir Vienos

kongreso jubiliejų aktualizavimas.). Rytų Prūsija nuo 1807 m. buvo aktyvių

karinių veiksmų, kuriuose dalyvavo Rusijos imperijos kariuomenė, arena, kol

galiausiai 1815 m., Rusijai suvaidinus svarų vaidmenį, prasidėjo Vienos

kongresas, nubraižęs naujus pasaulio tvarkos, kuri buvo sugriauta jau minėto

Pirmojo pasaulinio karo, kontūrus visam „ilgajam“ XIX a. Taigi tyrimo

chronologines ribas žymi du apvalūs globalių karinių konfliktų,

simbolizuojančių rusų kario „narsą bei šlovę“ ir Rusijos valstybės tam tikrą

iškilimą bei nuosmukį, jubiliejai, kurie Kaliningrade sulaukė plataus atgarsio

ir buvo pasitelkti atminimo kultūrų formavimo(-si) procese.

Tyrimo šaltiniai. Atminimo kultūrų teorija yra grindžiama

komunikacija per daugybę skirtingų medijų, apimančių įvairias simbolines

sistemas. Remiantis atminimo kultūrų tyrimų metodologine prieiga, pirmąja

šaltinių grupe, rodančia įvairių Kaliningrado miesto visuomenės grupių

santykį su praeitimi atminimo kultūrų formavimosi kontekste, pasirinkta

Kaliningrado miesto periodinė spauda, padėjusi atskleisti išsikeltą tyrimo

tikslą ir identifikuoti pagrindinius veiksnius, nulėmusius atminimo kultūrų

formavimo(si) tendencijas Kaliningrado mieste. Periodinių leidinių grupėje

išsamiausiai pasirinktą temą reflektavo didžiausią tiražą turintis Kaliningrado

miesto dienraštis „Kaliningrado tiesa“ (rus. Калининградская правда). Taip

pat buvo analizuoti kitų Kaliningrado miesto laikraščių ir žurnalų

„Komjaunimo tiesa“ (rus. Комсомольская правда), „Kaskada“ (rus.

Каскад), „Ekspertas“ (rus. Эксперт), „Kaliningradskij komsomolec“ (rus.

Калининградский комсомолец) turinys. Antroji tyrimo šaltinių grupė yra

mokslinės monografijos ir mokslo bei populiariosios publikacijos, trečioji –

archyviniai dokumentai, ketvirtoji grupė – atsiminimai, interviu, jubiliejiniai

ir proginiai leidiniai, publikuoti Kaliningrado mieste: fotoalbumai, ekskursijų

vadovai ir penktoji šaltinių grupė, pristatanti Kaliningrado miesto politinių,

socialinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių tematiką, tyrime laikoma

internetinė erdvė.

Tyrimo struktūra. Pirmas disertacijos uždavinys, sprendžiamas

1-ajame skyriuje ir 2.1 poskyryje, siekiant identifikuoti santykio su praeitimi

pokyčius, – atminimo kultūrų bruožai sovietmečiu, be kurių atskiro aptarimo

sudėtinga analizuoti atminimo kultūrų formavimosi tendencijas Kaliningrado

mieste po 1989 m. Toliau 2.1 poskyryje identifikuojamas ikikarinės

Kaliningrado miesto istorijos reabilitacijos lūžio momentas viešojoje

komunikacijoje 1989–1991 m. Antras uždavinys realizuojamas

2.2 poskyryje, kuriame analizuojami Kaliningrado miesto istorijos ir politikos

aspektai bei atminimo kultūrų formavimosi segmentai Kaliningrado mieste

1991–2000 m. Trečiajam uždaviniui įgyvendinti pasitelkiamas visas 3-iasis

disertacijos skyrius, kuriame nustatoma, kaip paskiri atvejai Kaliningrado

mieste atskleidžia tam tikras dinamiškas atminimo kultūrų formavimosi

tendencijas. Ketvirtas uždavinys atitinkamai koreliuoja su 4-uoju skyriumi,

kur išskiriamos istorijos ir politikos sandūros apraiškos atminimo kultūrų

formavimo(si) Kaliningrade kontekste, kurioms lemiamą įtaką turėjo Rusijos

politikos kaita po 2000 m., Vladimirui Putinui tapus Rusijos Federacijos

prezidentu.

Tyrimo metodologija. Tyrimas atliekamas pasitelkus klasikinius

istorijos mokslo metodus – šaltinių analizę ir reiškinių lyginimą. Tiriant

taikytas ir atvejo analizės metodas, kuris padėjo atskleisti Rusijos Federacijos

politinės galios poveikį atminimo kultūrų kaitai Kaliningrado mieste 1989–

2014. m., pasitelkiant keturis skirtingus miesto atvejus.

Analizuojant atminimo kultūrų kaitos tendencijas ir įvairių visuomenės

grupių santykį su praeitimi, tyrime remiamasi atminimo kultūrų teorija.

Disertacijoje ginami teiginiai:

1) Atminimo kultūrų teorijos taikymas Rytų Europos miestų atvejams

įgalina atskleisti atminimo kultūrų formavimo(si) atvejo specifiką

Kaliningrado mieste ir ją sąlygojančius faktorius. Perestroikos laikotarpiu

visuomenėje pasklidęs susidomėjimas praeitimi ir sovietinio laikotarpio

tradicinių naratyvų koegzistavimas / konkurencija lėmė nehomogeninį

atminimo kultūrų formuojamą santykio su praeitimi Kaliningrado mieste

turinį. Šio turinio formuotojai – aktyvios visuomenės grupės, išskirtinio

susidomėjimo praeitimi, būdingo XX a. pab. Rusijos visuomenei, terpėje,

atminimo kultūrų formavimo(si) praktikoje įprasmino tam tikrus ikikarinio

Kenigsbergo miesto kultūros paveldo simbolius.

2) Istorijos ir politikos sąveika XXI a. pradžioje, suintensyvinusi

Rusijos Federacijos simbolinį įsitvirtinimą Kaliningrado mieste paveikė

atminimo kultūrų formavimo(si) turinį, užpildant jį Rusijos galios vaizdinį

palaikančiais simboliais. Miesto erdvėje iškilę nauji paminklai ir statiniai iš

dalies užgožė „vokiškosios miesto praeities“ aktualizavimo faktorių

atminimo kultūrų terpėje.

3) Tyrimui pasirinktų metodų pritaikymas leidžia suformuoti

preliminarų teiginį, jog atminimo kultūrų formavimo(si) Kaliningrado mieste

unikalumas Rusijos Federacijos kontekste pasireiškė Rusijos istorijos

politikos modelio modifikacijomis, priderinant tam tikrus lokalius miesto

praeities segmentus („Kenigsbergo šturmo“ įsiužetinimas, Kenigsbergo

istorinio paveldo fragmentinė panauda, konsoliduojantis kaliningradiečius

filosofo Imanuelio Kanto įvaizdis ir kt.).

Išvados

I. Disertacijoje analizuojama atminimo kultūrų, kaip praeities

vaizdinių, naudojamų viešose erdvėse ir medijose, raiška Kaliningrado

mieste, atsižvelgiant į 1989–2014 m. vykusius įvairius politinius ir

geopolitinius procesus. Atminimo kultūrų teorijos taikymas Rytų Europos

miestų atvejais įgalino ištirti atminimo kultūrų formavimo(si) atvejo specifiką

Kaliningrado mieste ir ją lėmusius veiksnius.

Atminimo kultūrų Kaliningrado mieste tematika įsilieja į pastaruosius

kelis dešimtmečius vis gausėjančius bendraeuropinės kolektyvinės atminties

ir daugiakultūrių miestų, kaip atminimo vietų, susijusių su

daugianacionalinės istorijos naratyvo kūrimu, tyrimais. 1989–1991 m.

visuomeninių grupių vaidmuo atminimo kultūrų Kaliningrado miesto

formavimo(si) procese buvo nulemtas Kaliningrado srities sukūrimo

paradigmų. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais naujakuriai atsikėlė iš įvairių

Sovietų Sąjungos vietų į vokiškos kultūros miestą, kuris buvo sparčiai

transformuojamas pagal Sovietų Sąjungos miesto modelį – kryptingai

kuriamas per Kaliningrado srities spaudą, toponimiką, paminklus,

įprasminančius „Kenigsbergo šturmo“ ir „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“

reikšmę. Dominuojančių sovietinių ideologinių nuostatų įgyvendinimo fone

buvo taikomi ir Rusijos istorijos pėdsakų Rytų Prūsijoje naratyvai

(Septynerių metų karo istorija regione, Rusijos caro Petro I ryšiai su

Kenigsbergu, XIX a. pr. kovos su Napoleonu, Pirmojo pasaulinio karo

įvykiai Rytų Prūsijoje). Šiais naratyvais buvo sprendžiamos Kaliningrado

gyventojų saviindentifikacijos problemos.

Atliktas tyrimas parodė, kad įvairios Kaliningrado miesto visuomenės

grupės ir institucijos Perestroikos periodu sprendė savos ir svetimos praeities

dilemą, kurioje svarbų vaidmenį vaidino sovietinė praeities samprata, susijusi

su daugelį dešimtmečių formuotu Kaliningrado srities sukūrimo mitu. Kita

vertus, visoje Sovietų Sąjungoje vykusio atsivėrimo istorijai fone

Kaliningrado miesto viešojoje erdvėje išryškėjo ilgus metus draustas

domėjimasis ilgaamže „vokiškąja“ miesto praeitimi. Ši miesto praeities

sampratos kolizija kūrė ne tik naujas atminimo reprezentavimo formas, bet ir

formuotojus – kraštotyrininkus, žurnalistus, rašytojus, universiteto

akademinės bendruomenės narius, kinematografininkus, kurie 1989–1991 m.

buvo pagrindiniai santykio su praeitimi formuotojai, siekę „destigmatizuoti“

svetimą – „kenigsbergiškąją“ – praeitį, tapdami savotiška dialogą palaikančia

medialine grupe. Ši grupė tapo atsvara kiekybiškai gausesnei Antrojo

pasaulinio karo veteranų grupei, kuriai buvo svarbus tik Antrojo pasaulinio

karo ir su „rusų kario žygdarbiais“ (rus. подвиги) Rytų Prūsijoje susijęs

atminimo įprasminimas. Perestroikos laikotarpiu visuomenėje kilęs

susidomėjimas praeitimi ir sovietinio laikotarpio tradicinių naratyvų

koegzistavimas / konkurencija lėmė nehomogeninį atminimo kultūrų

formuojamą santykio su praeitimi Kaliningrado mieste turinį.

II. 1991–2000 m. atminimo kultūrų formuotojų (kraštotyrininkų,

Kaliningrado universiteto istorikų, Vokietijos visuomeninių-kultūrinių

organizacijų) aktyvi pozicija sudarė prielaidas praeities reprezentacijai

naudoti „vokiškosios“ istorijos elementus. Tyrimas atskleidė, jog XX a.

10-ąjį dešimtmetį Rytų Europoje ir Rusijoje išryškėjusi bendra tendencija

mėgėjų kraštotyrininkų pastangomis atskleisti istorijos „baltąsias dėmes“

buvo aktuali ir Kaliningrado mieste. Šiuo laikotarpiu institucionalizuota

kraštotyrininkų veikla tapo svarbiu veiksniu visuomenės sąmonėje

formuojant praeities sampratą.

Mėgėjiškas kraštotyrininkų publikacijas keitė profesionalių istorikų

mokslinė produkcija, kurioje tradiciškai vyravo Kaliningrado srities istorijos

temos, nors kai kurie autoriai atskleidė sudėtingus ir tragiškus pokario

istorijos aspektus. Vis dėlto 1991–2000 m. istorikų publikacijose nemažą

vietą užėmė atminimo reikšmių perimamumas – Rusijos istorijos pėdsakų

Rytų Prūsijoje akcentavimas, formavęs tam tikrų simbolių įprasminimą

Kaliningrado miesto viešosiose erdvėse.

Visuomenės santykiui su praeitimi tam tikros įtakos turėjo Vokietijos

visuomeninės kultūros ir religinės organizacijos („Vokietijos verslo ir

paminklų išsaugojimo centras“, fondai Zeit-Stiftung, Königsberg, Stiftung zu

Königsberg in Preußen, Evangelischer Ostpreussen), suvienijusios pastangas

kai kuriems ikikarinio miesto kultūros paveldo objektams atgaivinti ir

asmenybėms simboliškai įprasminti. Vienas ryškiausių vokiečių kultūrinių

organizacijų realizuotų projektų tapo miesto simbolio – katedros (vok.

Königsberger Dom) – atstatymas.

Kitokią praeities sampratą, susijusią su sovietiniu laikotarpiu sukurtu ir

per daugelį dešimtmečių įsišaknijusiu Kaliningrado srities kilmės mitu,

Kaliningrado mieste realizavo institucionalizuota visuomenės grupė –

Didžiojo Tėvynės karo veteranai, ypatingą poveikį turėję miesto toponimikos

politikai.

Atminimo kultūrų formavimo(si) procese savos ir svetimos praeities

sampratos diferenciacija buvo susijusi ir su kompromisinių simbolių (filosofo

Imanuelio Kanto asmenybe), skatinančių bendros miesto praeities sampratą,

pasirinkimu.

III. Išanalizavus keturis atminimo kultūras formuojančių elementų

Kaliningrade atvejus – miesto pavadinimo kaitos problemą, dviejų

dominuojančių miesto simbolių – katedros ir cerkvės – konkurenciją,

toponimikos politikos kontrastus ir Kaliningrado miestų muziejų ekspozicijų

kaitą – pastebėta didėjanti Rusijos Federacijos politinės galios įtaka.

Postsovietiniu laikotarpiu vykusios diskusijos dėl Kaliningrado miesto

pavadinimo, remiantis Sankt Peterburgo pavyzdžiu, suponavo aspiracijas

miestui grąžinti Kenigsbergo vardą, siekiant atsisakyti neigiamų

reminiscencijų, susiejančių miesto pavadinimą su sovietiniu veikėju Michailu

Kalininu. Tačiau sumanymas, kaip ir siūlymai dėl kitų alternatyvių

pavadinimų, nebuvo realizuotas. Verta pabrėžti, kad iš daugelio argumentų

prieš Kenigsbergo vardo sugrąžinimą, išsiskyrė Kaliningrado –

administracinio srities centro – pervadinimas Kenigsbergu, nes tai būtų

nepageidautinas precedentas srityje keisti / atkurti „visus“ buvusius

toponimus ir hidronimus su neišvengiama intervencija ne tik į kartografiją,

bet ir į „mentalinius žemėlapius“.

Sovietmečiu kuriant ateistinio miesto kraštovaizdį religiniai objektai

buvo naikinami arba apleidžiami, todėl 1992–1998 m. restauruota senoji

XIII a. pab. statyta miesto katedra (vok. Königsberger Dom) tapo

išsiskiriančiu vaizdiniu ir ryškiausia kultūrine dominante simboliniame

Kaliningrado miesto kraštovaizdyje. Rusijoje politiškai vis labiau stiprėjantis

Stačiatikių bažnyčios politinis vaidmuo smarkiai pakeitė ir Kaliningrado

viešąsias erdves. 2006 m. miesto kraštovaizdyje iškilo nauja dominantė –

stačiatikių Kristaus Gelbėtojo cerkvė (rus. собор Христа Спасителя),

iškilusi Pergalės aikštėje. Ši cerkvė, pastatyta pagal Maskvos to paties

pavadinimo stačiatikių soboro pavyzdį, simbolizuoja Rusijos atminimo

kultūrų Kaliningrade formavimo(si) tendencijas. Maskvos Kristaus Gelbėtojo

soboras buvo pastatytas pagerbiant 1812 m. Tėvynės karo aukas, o karų su

Napoleonu epizodas labai ryškus kaliningradietiškoje atminimo kultūrų

mozaikoje. Svarbu ir tai, kad nuo 2009 m. Kaliningrado sritis – jau ne tik

politinis-administracinis, bet ir religinis-administracinis vienetas:

Kaliningradas tapo naujos stačiatikių vyskupystės centru. Tokiame kontekste

senoji evangelikų katedra pamažu nublanksta, paliekant jai savotiško

turistinio „Disneilendo“ su gilia praeitimi vaidmenį.

Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad Kaliningrado miesto toponimikoje

pastebima inercinė tradicija gatvėms suteikti Antrojo pasaulinio karo

didvyrių vardus, o bendrame kraštovaizdyje matomi tik pavieniai akcentai,

nesusiję su rusiškąja / sovietine atminimo kultūromis. Tendenciją pasirinkti

simbolius, įprasminančius tam tikroms visuomenės grupėms aktualias Rytų

Prūsijos istorijos asmenybes toponimikos ir įpaminklinimo politikoje, rodo ir

kaimyninių Lenkijos bei Lietuvos kultūrinių institucijų iniciatyvos: 2005 m.

Kaliningrado mieste pastatytas paminklas teologijos profesoriui, Kenigsbergo

universiteto rektoriui Liudvikui Rėzai, 2005 m. – astronomui Mikalojui

Kopernikui, 2010 m. – kompozitoriui Frederikui Šopenui.

Tyrimas atskleidė, jog Kaliningrado miesto valstybiniai muziejai

didesnio dėmesio Rytų Prūsijos istorijai ir Rytų Prūsijoje gyvenusiems

kultūros veikėjams neskyrė. Pažymėtina, jog muziejų ekspozicijose

dominuoja keturi Rusijos didžiavalstybiškumą ir karinę galią

demonstruojančių XVIII–XX a. karų, apėmusių ir Rytų Prūsiją, vaizdiniai.

Vienintelis istorine ekspozicija Kaliningrade išsiskiriantis muziejus –

„Frydlando vartai“ (įkurtas 2002 m.), kurio pastatai Antrojo pasaulinio karo

metais atliko gynybinę funkciją. Tai yra mieste vienintelis istorijos muziejus,

kurio ekspozicijoje skiriama dėmesio ir senojo miesto istorijai.

IV. 2000–2014 m. atminimo kultūrų formavimas(is) Kaliningrado

mieste, kaip pagrindžia atliktas tyrimas, buvo glaudžiai susijęs su Rusijos

vidaus politikos ir istorijos politikos modifikacija, prezidentui Vladimirui

Putinui įsitvirtinus Rusijos politinėje arenoje. „Atgimstančios“ Rusijos galios

vaizdinys Kaliningrado mieste buvo įtvirtinamas pasitelkiant ir istorinius

simbolius: miesto centre iškilo stačiatikių cerkvė, pastatyti paminklai Rusijos

istorijos asmenybėms, keliančioms pasididžiavimo jausmus visuomenei,

2005 m. pompastiškai paminėtas Kaliningrado miesto 750 metų jubiliejus ir

kt. Paskutinių dviejų dešimtmečių įvairių visuomeninių grupių įdirbis

Kaliningrado viešojoje erdvėje, aktualizuojant tam tikrus vokiško materialaus

paveldo segmentus, konkuravo su valdžios ir jos politiką remiančių grupių

pastangomis sutvirtinti ryšius tarp Rusijos ir jos eksklavo, stiprinant Rusijos

galios įvaizdį formuojančių simbolių poziciją miesto viešosiose erdvėse.

Konkurencinė įtampa tarp Kaliningrado miesto visuomeninių grupių,

siekusių senojo miesto istorijos reprezentacijos, ir Rusijos galios politikos

vykdytojų ir jos rėmėjų ypač išryškėjo iškilmingai minint 750 metų miesto

jubiliejų, kai Rusijos valdžios parengti įstatymai įpareigojo minėti ne

Kenigsbergo, o Kaliningrado miesto 750 metų jubiliejų. XXI a. pr. Rusijos

istorijos politikos formuojamą valstybės „galios vaizdinį“ įprasmino 2006 m.

minėtas Kaliningrado srities 60 metų jubiliejus, akcentuojant sovietmečio

tradiciją sureikšminti Kaliningrado srities sukūrimo mitą ir jį išryškinantį

kompleksą naujų miesto simbolių – herbo, himno, vėliavos – sukūrimu.

Pažymėtina, kad Rusijos galios įvaizdžio formavimui Kaliningrade buvo

pasitelktas miesto gyventojus labiausiai konsoliduojantis simbolis –

„Pergalės“ dienos minėjimas.

Rusijos istorijos politikos formuotojai XXI a. Kaliningrado miesto

visuomenei pateikė naujus, Rusijos galios įvaizdžio kūrimo tikslus,

atitinkančius konstruktus: rusai / slavai visada buvo Rytų Prūsijoje arba

Riurikų dinastija kilo iš Prūsijos žemės. Šie konstruktai darė įtaką

visuomenės sąmonei, suvokiant, jog iki tol svetima buvusi Rytų Prūsijos

praeitis jau „pagrįstai“ tampa sava, įrodant tai „mokslinėmis“ įžvalgomis.

Regeneruojanti istorinė mitologija apie slavų gentis ar net jų kilmę iš Prūsijos

vis iš naujo legitimuoja Kaliningrado priklausymą Rusijos Federacijai, o

gyventojams padeda pasijusti savais gyvenamoje teritorijoje. Pažymėtinos

aktyvių visuomenės grupių pastangos į miesto istorinį-kultūrinį kraštovaizdį

įkomponuoti naujas praeities prasmes, suteikiant prioritetą nebe

germaniškiems ar baltiškiems, o slaviškiems (rusiškiems) istorijos motyvams.

Tyrimas leidžia daryti prielaidą, jog nepaisant Rusijos istorijos

politikos įtakos visuomenės santykiui su praeitimi Kaliningrado mieste,

atsirado naujų informacinių priemonių (modernių medijų), kurios suteikė

galimybių visuomenės grupėms reikštis sunkiau kontroliuojamoje

internetinėje erdvėje, pritraukiant jaunosios kartos dėmesį į kontroversiškų

praeities temų svarstymą.

Tyrimas atskleidė, jog Rusijos istorijos politika visą analizuojamą

1989–2014 m. laikotarpį buvo svarbus veiksnys formuojant(is) atminimo

kultūroms Kaliningrado mieste, tačiau išskirtasis 2000–2014 m. laikotarpis

pasižymėjo intensyvesniu Rusijos istorijos politikos poveikiu, įtvirtinančiu

Rusijos galios dominavimą simboliškai pasisavinant miesto viešąsias erdves,

įprasminant nacionalines šventes ir viešus minėjimus. Atmintis yra nuolat

kintanti ir konkuruojanti su užmarštimi, todėl atminimo kultūrų kaitos

tendencijos, išryškintos Kaliningrado miesto atveju, liudija, jog procesas nėra

baigtinis ir tyrėjams kelia įvairių iššūkių.

Trumpos žinios apie doktorantą

Lina Motuzienė 2002–2006 m. studijavo Klaipėdos universiteto

Humanitarinių mokslų fakultete pagal pagrindinių universitetinių istorijos

studijų programą. Apgynusi baigiamąjį darbą „Lietuvos įtakos atspindžiai

laikraštyje Lietuvos keleivis 1923–1939 m.“, 2006 m. įgijo istorijos bakalauro

kvalifikacinį laipsnį. 2006–2008 m. pagal individualų studijų planą studijavo

Klaipėdos universitete, Baltijos šalių istorijos magistrantūros studijų

programą ir apgynė baigiamąjį darbą tema „Kaliningrado sritis Lietuvos

periodinėje spaudoje 1990–2007 metais“, 2008 m. įgijo istorijos magistro

kvalifikacinį laipsnį ir įstojo į jungtinę Lietuvos istorijos instituto ir

Klaipėdos universiteto istorijos krypties doktorantūrą.

Rengiant disertaciją 2008–2015 m. doktorantei už mokslo pasiekimus

buvo suteikta vienkartinė dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės fondo (Dr.

Vanda Sruoga Scholarship Fund) stipendija. 2012 m. Lietuvos mokslo taryba

finansavo stažuotę Kaliningrado Federaciniame Imanuelio Kanto universitete

2012 m. kovo 5 d. - birželio 5 d., taip pat doktorantė atliko stažuotes

Vokietijos istorijos institute Varšuvoje 2010 m. spalio 9–14 d., 2011 m.

spalio mėn. 10–15 d. ir 2014 m. balandžio mėn. 7–17 d.

Doktorantė parengė straipsnius lietuvių ir rusų kalba, o disertacijoje

nagrinėjama problematika doktorantūros studijų metais pristatyta

2 tarptautinėse konferencijose (Klaipėdoje ir Nidoje), 2 tarptautiniuose

seminaruose (Berlyne ir Kaliningrade), 2 vietinio masto seminaruose

(Klaipėdoje).

Nuo 2008 m. dirba viešojoje įstaigoje „Thomo Manno kultūros

centras“ direktore, nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. birželio 1 d. dirbo

asistente Klaipėdos kolegijos Humanitarinių mokslų fakultete Kultūros

vadybos katedroje.

Mokslinių interesų kryptys: Kaliningrado miesto ir srities istorija,

atminimo kultūrų teorijos studijos, istorijos politikos teorijos studijos.

Kontaktai: Klaipėdos universiteto Istorijos katedra, Herkaus Manto g.

84, LT-92294, Klaipėda.

El. paštas: lina.motuziene@gmail.com

List of scientific publications on the topic of dissertation /

Mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas

МОТУЗЕНЕ, Лина. Фотография в контексте культурной памяти

Восточной Пруссии. In Культурное наследие Восточной Пруссии.

Ч. 2. Сост. Г. БЛАЖЕНЕ, Н. ЛИХИНА. Калининград, 2011, с. 38–

43.

MOTUZIENĖ, Lina. Praeities simbolių aktualizavimas Kaliningrade po 1990

metų: būdingiausių tendencijų apibrėžtys. In Erdvių pasisavinimas

Rytų Prūsijoje XX amžiuje (Acta Historica Universitatis Klaipedensis,

t. XXIV). Sud. V. SAFRONOVAS. Klaipėda, 2012, p. 119–140.

Klaipėdos universiteto leidykla

Lina Motuzienė

BETWEEN HISTORY AND POLITICS: THE SHAPING OF CULTURES

OF REMEMBRANCE IN THE CITY OF KALININGRAD IN 1989-2014

Summary of Doctoral Dissertation

TARP ISTORIJOS IR POLITIKOS: ATMINIMO KULTŪRŲ

FORMAVIMAS(IS) KALININGRADO MIESTE 1989–2014 METAIS

Daktaro disertacijos santrauka

Klaipėda, 2015

__________________________________________

2015 11 15. Apimtis 2,75 sąl. sp. l. Tiražas 70 egz.

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Mano g. 84,

92294 Klaipėda

Tel. (8 46) 398891, el. paštas leidykla@ku.lt; interneto adresas:

http://www.ku.lt/leidykla