konstitucinĖ jurisprudencija · tapus nemokiam. tai yra papildoma socialinės paramos rūšis ir...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (34)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAIKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAIMOKSLINIAI STRAIPSNIAI

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

14

◆

bA

LAN

DIS

–bIR

ŽEL

IS

Nr. 2 (34)bALANDIS–bIRŽELIS

2014ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 2 (34)BALANDIS–BIRŽELIS

2014

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus ŠileikisRima MekaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2014

TURINYS

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt13-n5/2014, 2014 m. balandžio 14 d.

Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkri-čio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt17-n6/2014, 2014 m. gegužės 8 d.

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, nr. kt18-n7/2014, 2014 m. gegužės 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo nr. Xii-488 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respub likos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apy-gardoje nustatymo“ 1 iR 2 straipsnių pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt19-n8/2014, 2014 m. gegužės 27 d.

KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

Dėl Lietuvos Respublikos seimo narės neringos venckienės, kuriai pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt20-i1/2014, 2014 m. birželio 3 d.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nr. kt14-s9/2014, 2014 m. balandžio 16 d.

Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutari-me nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo, nr. kt15-s10/2014, 2014 m. balandžio 17 d.

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnio galiojimo sustabdymo, nr. 2b-81p, 2014 m. balandžio 17 d.

Dėl pareiškėjos – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti Lie-tuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt16-s11/2014, 2014 m. gegužės 2 d.

Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime nr. Xii-928 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos konstituciniam teismui“ iš-dėstyto paklausimo, nr. kt21-s12/2014, 2014 m. birželio 8 d.

Dėl bylos pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nutraukimo, nr. kt22-s13/2014, 2014 m. birželio 9 d.

58

23

6

78

133

134

143

152

130

93

117

Dėl bylos pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nutraukimo, nr. kt23-s14/2014, 2014 m. birželio 9 d.

Dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nu-traukimo, nr. kt24-s15/2014, 2014 m. birželio 9 d.








Dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respub-likos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-statymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 9, 10 punktai (1995 m. gegužės 30 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 12.4 punktas (1995 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, nr. kt32-s23/2014, 2014 m. birželio 17 d.

155

158

163

169

174

179

184

189

193

198

203

209213218

229234

240

252

272

282285287289

220224

Dėl pareiškėjos – seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostata ir šio įstatymo pakeiti-mo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, nr. kt33-s24/2014, 2014 m. birželio 18 d.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

Dėl pareiškėjo prašymo, nr. 2b-87, 2014 m. balandžio 29 d.





Dėl pareiškėjo prašymo, nr. 2b-112, 2014 m. gegužės 16 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, nr. 2b-129, 2014 m. birželio 23 d.

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2014 m. balandžio 1 d.–birželio 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

Dr. Lina Beliūnienė. individualaus konstitucinio skundo pirmtakai ir jo įtvirti-nimo raida pasaulyje

Dr. Indrė Pukanasytė. Rinkimų teisė XX a. pradžios Lietuvos konstitucijose

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2014 m. balandžio 1 d.–birželio 30 d.

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GARANTINIO FONDO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 12 DALIES (2008 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA)

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. balandžio 14 d. Nr. KT13-N5/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedi-mino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2014 m. balandžio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 22/2011-28/2011 pagal pareiškėjo – vilniaus miesto 2 apylinkės teismo (da-bar – vilniaus miesto apylinkės teismas) prašymus (nr. 1b-22/2011, 1b-30/2011) iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straips-niui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

konstitucinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vie-ną bylą ir jai suteiktas numeris 22/2011-28/2011.

konstitucinis teismasnustatė:

I

pareiškėjo – vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymai grindžiami šiais argu-mentais.

konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė inter alia laiduoja piliečių tei-sę gauti socialinę paramą nedarbo atveju. vienas iš tokių atvejų yra socialinės pa-ramos teikimas asmenims, netekusiems darbo dėl darbdavio bankroto. nors pagal Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį lėšos iš Garantinio fondo skiriamos Garantinio fondo įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankru-tavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei

◆ DĖL IŠMOKŲ IŠ GARANTINIO FONDO SKYRIMO NEMOKIOS ĮMONĖS DARBUOTOJAMS 7

bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankro-to procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, tačiau pagal ginčijamą to paties įstatymo 5 straipsnio 12 dalį galimybė gauti tokias išmokas yra iš dalies pa-neigiama, nes pagal joje nustatytą reguliavimą išmoka neskiriama darbuotojams, su-dariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos. tokie pra-nešimai nėra vieši, teisės aktai nenustato pareigos viešai skelbti tokio pobūdžio infor-maciją apie darbdavį ar įrašyti ją į atitinkamus registrus, todėl darbuotojas, ketinantis sudaryti su juo darbo sutartį, neturi galimybės jos žinoti. Remdamasis konstituci-nio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime suformuota doktrina, pareiškėjas teigia, jog valstybė yra konstituciškai įpareigota imtis priemonių, kad piliečiai ir kiti gyven-tojai gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad galėtų dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su jų teisių ir laisvių įgyven-dinimu. be to, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Atsižvelgiant į tai, kad Garantinio fondo įstaty-mo 5 straipsnio 12 dalyje įtvirtintos to paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo išimtys, kurių, kaip minėta, darbuotojas neturi galimybės žino-ti, Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo, pažeidžiant konstitucinį teisinės valstybės principą ir nuo jo neatsiejamą kons-titucinį teisingumo principą, nepagrįstai ribojamos bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojų galimybės nedarbo atveju gauti konstitucijoje ir Garantinio fondo įstatyme numatytą socialinę paramą, yra pažeidžiamas ir konstitucijos 52 straipsnis.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Lietuvos Respublikos seimo atstovo seimo nario mečislovo Zasčiurinsko ra-šytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozi-cija grindžiama šiais argumentais.

1. konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja socialinę paramą nedarbo atveju, yra užtikrinama valstybės nustatytų teisinių ir ekonominių priemo-nių visuma. nedarbo atveju asmuo įgyja teisę į Lietuvos Respublikos nedarbo socia-linio draudimo įstatyme nustatytas išmokas, kuriomis kompensuojama dėl nedarbo netektų darbo pajamų dalis. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme nu-matytomis aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis siekiama padidinti darbo ieškančių asmenų užimtumo galimybes, derinti darbo pasiūlą ir paklausą, o Garan-tinio fondo įstatymu – užtikrinti darbuotojui minimalų apsaugos lygį jo darbdaviui

2014 m. balandžio 14 d. nutarimas ◆8

tapus nemokiam. tai yra papildoma socialinės paramos rūšis ir įstatymų leidėjas, at-sižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, reguliuodamas šiuos santykius turi plačią diskreciją.

pažymėtina, kad Garantinio fondo įstatyme numatytos išmokos skirtos daliai darbdavio dėl nemokumo neišmokėto darbo užmokesčio ir su darbo santykiais su-sijusių išmokų kompensuoti (piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos, apmokėjimas už prastovą ir pan.). Asmuo turi teisę gauti šias išmo-kas nepaisant to, ar jis yra bedarbis, ar nėra, teisę į išmoką turi ir tie asmenys, kurie tuo pat metu dirba pagal kelias darbo sutartis ar organizuoja savo kitų formų darbi-nę veiklą.

2. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis šio įstatymo 3 straipsnio 1 da-lies atžvilgiu yra speciali norma, nustatanti bendrosios taisyklės išimtį – atvejį, kai darbuotojo reikalavimai darbdaviui tapus nemokiam yra neginami ir jo piniginiai reikalavimai, susiję su darbo santykiais, nėra tenkinami iš Garantinio fondo lėšų. Ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 7, 10 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, buvo priim-ta siekiant įgyvendinti 1980 m. spalio 20 d. tarybos direktyvos 80/987/eeb dėl dar-buotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (su 2002 m. rugsėjo 23 d. europos parlamento ir tarybos direktyvos 2002/74/eb, iš dalies keičiančios tarybos direktyvą 80/987/eeb dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbda-viui tapus nemokiam, suderinimo, pakeitimais) (toliau – ir Direktyva) 10 straipsnyje nustatytą valstybių narių teisę imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams įstaty-muose numatytomis garantijomis išvengti ir užtikrinti neapmokėtų reikalavimų, ky-lančių iš realių darbo santykių, tenkinimą.

Įstatymų leidėjas Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje siekė nusta-tyti darbuotojo piktnaudžiavimo teise į Garantinio fondo išmokos mokėjimą darb-daviui tapus nemokiam nustatymo kriterijus. pasak suinteresuoto asmens atstovo, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrin-dinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų, kad jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. todėl įstatymų lei-dėjas turėjo pareigą Garantinio fondo įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad socialine parama nebūtų galima piktnaudžiauti.

3. Asmens, ketinančio sudaryti darbo sutartį, teisę žinoti informaciją apie darb-davio finansinę padėtį reguliavo Garantinio fondo įstatymą įgyvendinančių Garanti-nio fondo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. birželio 7 d. nutarimu nr. 685 „Dėl Garantinio fondo steigimo“ (toliau – Garantinio fondo nuosta-tai), 14 punktas. Jame buvo nustatyta, kad įmonės nemokumo atsiradimo momentas nustatomas remiantis skelbimais periodiniuose spaudos leidiniuose, kitose visuomenės informavimo priemonėse, įmonės oficialia informacija kreditoriams, kreditorių pra-


nešimais įmonei apie ketinimą inicijuoti bankroto procesą, valstybės institucijų įga-liotų atstovų išvadomis, sprendimais ir pažymomis apie nemokios įmonės ne mažiau kaip du mėnesius iš eilės nesumokėtus mokesčius į Lietuvos Respublikos valstybės biu-džetą ar įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, kitais faktiniais duomenimis, pateiktais bankroto proceso šalių ir kitų suinteresuotų asmenų. suinteresuoto asmens atstovas pabrėžia, kad Garantinio fondo įstatymas, Garantinio fondo nuostatai buvo oficialiai paskelbti, todėl pagal konstituciją teisinių santykių subjektai turi pareigą pa-tys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalaujama teisės aktuose.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

1. seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė Garantinio fondo įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d.

Garantinio fondo įstatymas (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo ne kartą kei-čiamas ir papildomas.

1.1. seimas 2006 m. kovo 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 10, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas išimtis, įsi-galiojo 2006 m. balandžio 13 d. Šio įstatymo 4 straipsnio 10 dalimi Garantinio fon-do įstatymo 5 straipsnis (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo papildytas 11 dalimi, kurioje buvo nustatyta:

„išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos ar nuo įmonės vie-šo paskelbimo arba kitokio pranešimo kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba ne-ketina vykdyti įsipareigojimų, dienos ar pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra ankstesnė) ar nuo siūly-mo išsiuntimo kreditoriams dienos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka. nutarimą šiais atvejais priima Garantinio fondo taryba.“

1.2. seimas 2008 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos Garantinio fon-do įstatymo 1, 2, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. liepos 12 d. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnis (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo papildytas nauja 4 dalimi, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta buvusias 5 straipsnio 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 dalis laikyti atitinkamai 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 dalimis. taigi Garan-tinio fondo įstatymo 5 straipsnio 11 dalis (2006 m. kovo 23 d. redakcija) tapo 12 da-limi (2008 m. birželio 26 d. redakcija).

1.3. seimas 2012 m. birželio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos Garantinio fon-do įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 straipsnyje nustatytą išimtį, įsi-galiojo 2013 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu Garantinio fondo įstatymas (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.


pažymėtina, kad Garantinio fondo įstatyme (2012 m. birželio 19 d. redakcija) buvusios 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatų, kurias šio-je konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, neliko.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. konstitu-cinis teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas tei-sinis reguliavimas (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai).

tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties konstitucijai (kitam aukš-tesnės galios teisės aktui), konstitucinis teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra-šymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

3. minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar konstitucijos 52 straipsniui, konstituci-niams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Garantinio fondo įsta-tymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta:

„išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos ar nuo įmonės vie-šo paskelbimo arba kitokio pranešimo kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba ne-ketina vykdyti įsipareigojimų, dienos ar pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra ankstesnė) ar nuo siūly-mo išsiuntimo kreditoriams dienos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka. nutarimą šiais atvejais priima Garantinio fondo taryba.“

3.1. nors pareiškėjas ginčija visos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 da-lies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, iš jo prašymų argumentų ir nagrinėjamų civilinių bylų matyti, kad ši dalis ginčijama tiek, kiek joje buvo nusta-tyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos.

3.2. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisingu-mo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio ele-mentas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.3. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar Garan-tinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) praneši-


mo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, neprieš-taravo konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatą, konstatuotina, kad ja buvo reguliuojamas iš-mokos iš Garantinio fondo neskyrimo nemokios įmonės darbuotojams atvejis, siejamas su darbo sutarties tarp jų sudarymo momentu, t. y. kreditoriaus (kreditorių) pranešimo nemokiai įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo diena. Jei-gu darbo sutartis sudaroma po to, kai kreditorius (kreditoriai) praneša nemokiai įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, išmoka iš Garantinio fondo neskiriama ir atvirkščiai – jeigu ji sudaroma iki minėto kreditoriaus (kreditorių) prane-šimo nemokiai įmonei dienos, darbuotojas turi teisę į minėtą išmoką.

5. pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata aiškintina kitų tuo metu galiojusio Garantinio fon-do įstatymo nuostatų kontekste.

5.1. pagal Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (2006 m. kovo 23 d. re-dakcija) lėšos iš Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmo-koms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių su-sirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmo-nių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios. pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsė-jo 12 d. redakcija) iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuo-tojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos:

1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne dides-nis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma. kai per šiame punkte nurodytus tris mėnesius sumokėta darbo užmokesčio suma yra mažesnė už tris minimaliąsias mėnesines algas, maksimaliu išmokos darbo užmokesčio įsiskolinimui atlyginti dydžiu laikoma trijų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teiki-mu nustato vyriausybė;

2) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta vyriausybės;

3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje, 297 straipsnio 4 da-lyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Šios išmokos suma negali viršyti dy-džio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato vyriausybė;

4) Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga lai-kinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgi-mų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei;

5) apmokėjimas už prastovą. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Ga-rantinio fondo tarybos teikimu nustato vyriausybė.


Apibendrinant šį Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2006 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) nustatytą tei-sinį reguliavimą, konstatuotina, kad:

– lėšos iš Garantinio fondo skiriamos įstatyme ir poįstatyminiame teisės akte nu-statytų dydžių darbo užmokesčiui už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, pi-niginei kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinei išmokai, žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, apmokėji-mui už prastovą, t. y. iš darbo santykių kylančioms darbuotojo uždirbtoms ir jam pri-klausančioms išmokoms,

– šios išmokos mokamos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuoto-jams, dirbusiems įmonėje iki nurodyto momento – teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos (mokant šias išmokas neatsi-žvelgiama į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę), taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams,

– šios išmokos mokamos, kai bankrutuojančios, bankrutavusios, likviduotos dėl bankroto įmonės šiems darbuotojams yra įsiskolinusios.

5.2. sistemiškai vertinant Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2006 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakci-ja) tiek, kiek jų atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pagal jį išmokos iš Garantinio fondo lėšų skiriamos darbuoto-jams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmi-mo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, tačiau sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone ne vėliau kaip iki kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. minėta Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata šio įstaty-mo 3 straipsnio 1 dalies (2006 m. kovo 23 d. redakcija) atžvilgiu buvo išimtis.

6. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata yra susijusi su įmo-nių bankroto santykiais, ji aiškintina kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankro-to įstatymo nuostatomis.

6.1. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d re-dakcija) nustatyta:

„kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto by-los iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antsto-lį. kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsi-pareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmo-


nei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.“

Šis Įmonių bankroto įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas rodo, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi praneš-ti įmonei raštu ir nurodytais būdais; įmonei nustatomas terminas (ne trumpesnis kaip 30 dienų), per kurį ji turi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriui (kreditoriams); įmonė įspė-jama, kad, per pranešime nurodytą laikotarpį neįvykdžius nurodytų neįvykdytų įsipa-reigojimų, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

6.2. pagal Įmonių bankroto įstatymo 3 straipsnį (2001 m. kovo 20 d. redakcija) kre-ditoriai yra turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, inter alia darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių at-siradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai) (2 punktas).

taigi įmonės kreditoriais gali būti įvairūs fiziniai ir juridiniai asmenys, inter alia įmonės darbuotojai, jeigu jiems nemokamas darbo užmokestis, neatlyginama dėl darbo santykių atsiradusi žala.

6.3. nei Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kad įmonė, kuriai kredi-torius (kreditoriai) nustatytąja tvarka pranešė apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai turi pranešti kitiems su tokiu pranešimu nesikreipu-siems kreditoriams, inter alia darbuotojams, kuriems nemokamas darbo užmokestis, neatlyginama dėl darbo santykių atsiradusi žala. Įstatymai nenustato nemokiai įmo-nei tokios pareigos ir tų asmenų, kurie ketina su ja sudaryti darbo sutartį, atžvilgiu.

taigi informacija apie tai, kad nemoki įmonė yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra ne-vieša, ji gali būti nežinoma inter alia tiek nemokioje įmonėje pagal darbo sutartis dir-bantiems, tiek ketinantiems sudaryti su ja darbo sutartis asmenims.

6.4. pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2001 m. kovo 20 d. re-dakcija) kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios su įmonių bankroto procesu susijusius santykius, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnį (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) šis kodeksas nustato bankroto bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmi-mo bei vykdymo tvarką. bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, iš-skyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. taigi bankroto bylos yra nagrinėjamos inter alia pagal civilinio proceso kodekse nustatytas taisykles.

civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nu-statyta tvarka nereikia įrodinėti.

pagal Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio (2001 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę:

1) kreditorius (kreditoriai);


2) savininkas (savininkai);3) įmonės administracijos vadovas.Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje (2001 m. kovo 20 d. redakcija)

nustatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindai, t. y. bankroto byla iškeliama, jeigu teis-mas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį (2001 m. kovo 20 d. redakcija) įmonės nemokumas yra supranta-mas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės;

2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip kreditoriui (kreditoriams) pranešė, kad ne-gali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

Apibendrinant nurodytąjį civilinio proceso kodekse, Įmonių bankroto įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad šalys, t. y. įmonės kreditorius (kre-ditoriai), savininkas (savininkai), administracijos vadovas, turėdami pareigą pagrįs-ti savo reikalavimus ir atsikirtimus, kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pateikti įmonės mokumo ar nemokumo įrodymus. teismas tik įvertinęs suinte-resuotų asmenų pateiktus įmonės mokumo ar nemokumo įrodymus priima procesi-nį dokumentą dėl to, ar yra pagrindas iškelti įmonei bankroto bylą. pats kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįpareigoja teismo iškelti bankroto bylą. taigi įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra nustatomas teismui priimant procesi-nį sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jis negali būti nustatytas remiantis skel-bimais periodiniuose leidiniuose, visuomenės informavimo priemonėse, kaip tai yra nustatyta Garantinio fondo nuostatų 14 punkte (2006 m. rugpjūčio 25 d. redakcija). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad dėl nurodytų priežasčių įmonės nemokumo faktas gali būti nežinomas inter alia tiek nemokioje įmonėje pagal darbo sutartis dirbantiems, tiek ketinantiems sudaryti su ja darbo sutartis asmenims.

7. iš minėto Garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 10, 13 straipsnių pakeiti-mo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata buvo siejama su 1980 m. spalio 20 d. tarybos direktyvos 80/987/eeb dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (su 2002 m. rugsėjo 23 d. europos parlamento ir ta-rybos direktyvos 2002/74/eb pakeitimais) 10 straipsnyje nustatytos valstybių narių teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams įstatymuose numatytomis garan-tijomis išvengti įgyvendinimu. taigi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) aiškintina ir Direktyvos kontekste.

7.1. Direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje buvo nustatyta, kad Direktyva sie-kiama suteikti darbuotojams minimalaus lygio apsaugą jų darbdaviui tapus nemo-kiam. pagal Direktyvos 1 straipsnį ji taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems


nemokiems darbdaviams, o pagal 10 straipsnio a punktą Direktyva nepažeidžia vals-tybių narių teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti. paminėtina, kad Direktyva buvo kodifikuota priėmus 2008 m. spalio 22 d. europos parlamento ir tarybos direktyvą 2008/94/eb dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemo-kiam (kodifikuota redakcija), kurios 12 straipsnio a punkte buvo įtvirtinta nuostata, analogiška minėtajam Direktyvos 10 straipsnio a punktui.

7.2. konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad europos bendrijų tei-singumo teismo (dabar – europos sąjungos teisingumo teismas; toliau – ett) ju-risprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

ett, aiškindamas Direktyvos 10 straipsnio a punkto nuostatą, yra konstatavęs, jog ji leidžia nustatyti priemones, nesuteikiančias darbuotojams minimalios apsau-gos, numatytos Direktyvos 4 straipsnyje, tačiau pabrėžė, kad nacionalinio teisinio reguliavimo, kuriuo siekiama išvengti minėtų piktnaudžiavimų, taikymas naciona-liniuose teismuose negali paneigti Direktyvos keliamų tikslų. kadangi Direktyvos 10 straipsnio a punktas nustato bendros taisyklės išimtį, jis turi būti aiškinamas siau-rai. be to, jis turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų Direktyvos socialinį tikslą užtikrin-ti darbuotojų minimalaus lygio apsaugą jų darbdaviui tapus nemokiam, išmokant išmokas, kylančias iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir mokėtinas už apibrėžtą lai-kotarpį. piktnaudžiavimu pagal Direktyvos 10 straipsnio a punktą laikytinos tokios priemonės (praktika), kurios neigiamai veikia garantijos institucijas dirbtinai suku-riant teisę reikalauti atlyginimo, taip neteisėtai sukuriant šių institucijų pareigą jį iš-mokėti (ett 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje c-201/01 Maria Walcher prieš Bundesamt für Soziales und Behindertenwesen Steiermark, 36–39 punktai).

8. minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) (tiek, kiek nurodyta) neprieštaravo konsti-tucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8.1. konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitinto-jo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Šiame konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų rūšys (senatvės ir invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais) (kons-titucinio teismo 2000 m. vasario 10 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai). konstituci-jos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra viena iš socialinės apsaugos formų (konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai). konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ir socialinė parama.

Aiškindamas konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: pagal konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiek-


vienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių ne-gali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįsta-mas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos.

konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gyni-mo priemones (inter alia konstitucinio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 7 d. nutarimai). vals-tybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2005 m. va-sario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socia-linė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu (konstitucinio teismo 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

8.2. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija. konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijoje įtvirtintas tei-sinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrin-tos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia konstitucinio teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

konstitucinio teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir vi-suomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu rei-kia šiems tikslams pasiekti (inter alia konstitucinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tiks-lams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis re-guliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individu-


alią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (konstitucinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas).

konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinio teisinės valstybės princi-po turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat tei-singumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valsty-bės principo nepaisymą (konstitucinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruo-džio 22 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valsty-bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis sau-gumas. konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir sta-bilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigo-jimus asmeniui. neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

8.3. konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. konstituci-nio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingu-mo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. pagal konstitucinį as-menų lygybės įstatymui principą teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vienodai (inter alia konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiš-kia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vieno-dus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis re-guliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. kons-titucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios ap-imties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. va-sario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).


9. minėta, jog pareiškėjo abejonė dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) (tiek, kiek nurodyta) atitikties konsti-tucijos 52 straipsniui grindžiama tuo, kad jo ginčijamu reguliavimu, pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, nepagrįstai ribojamos ban-krutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojų galimybės gauti konstitucijoje ir Garantinio fondo įstatyme numatytą socialinę paramą nedarbo atveju. pasak pareiš-kėjo, socialinė parama asmenims, netekusiems darbo dėl darbdavio bankroto, yra konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojama socialinė parama nedarbo atveju.

pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Garantinio fondo įstatymą lėšos iš Garantinio fondo skiriamos įstatyme ir poįstatyminiame teisės akte nustatytų dydžių iš darbo santy-kių kylančioms darbuotojo uždirbtoms ir jam priklausančioms išmokoms; jos mokamos neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojo ir bankrutuojančios (bankrutavusios, likviduotos dėl bankroto) įmonės darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę. tai reiškia, kad šios išmokos skiriamos ir tuo atveju, jeigu nutrūkus minėtiems darbo santykiams buvęs darbuotojas turi kitą darbą ir gauna pajamų. taigi lėšų iš Garantinio fondo skyrimas nėra valstybės laiduojama socialinė parama nedarbo atveju. toks lėšų skyrimas nėra ir kitokia kons-titucijos 52 straipsnyje expressis verbis neįvardyta socialinė parama, nes išmokos iš Ga-rantinio fondo yra skiriamos ne tam, kad būtų išlaikyti (paremti) asmenys, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, o tam, kad, neviršijant teisės aktuose nustatytų dydžių, būtų išmokėtas jo uždirbtas atlyginimas, kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kurias jam yra įsiskolinęs ir dėl nemokumo nepajėgus išmokėti jo darbdavys (įmonė).

taigi konstatuotina, kad Garantinio fondo įstatyme, inter alia jo 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakcija), buvo reguliuojami kitokio pobūdžio san-tykiai nei konstitucijos 52 straipsnyje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos dar-buotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kredi-torių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo konstitucijos 52 straipsniui.

10. minėta, jog pareiškėjo abejonė dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) (tiek, kiek nurodyta) atitikties konsti-tuciniam teisinės valstybės principui grindžiama tuo, kad pagal Garantinio fondo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą lėšos iš Garantinio fondo skiriamos Garantinio fondo įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankru-tavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankro-to procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, tačiau šis reguliavimas iš dalies paneigiamas Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birže-lio 26 d. redakcija) nustačius išmokų iš Garantinio fondo skyrimo išimtis ir sąlygas, kurių darbo sutartį sudarantis darbuotojas nežino ir neturi galimybės sužinoti. taigi


yra nesilaikoma asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

10.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad, sistemiškai ver-tinant Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2006 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek jų atitiktį konstituci-jai ginčija pareiškėjas, nustatytą teisinį reguliavimą, pagal jį išmokos iš Garantinio fon-do lėšų skiriamos darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto pro-cedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, tačiau sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone ne vėliau kaip iki kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie keti-nimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. minėta Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2006 m. kovo 23 d. redakcija) atžvilgiu buvo išimtis. pažymėtina, jog vien tuo, kad, atsižvelgiant į tam tikrą teisinį reguliavimą, yra daroma išimtis, nėra pa-žeidžiami asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai.

10.2. kaip minėta, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir lais-vių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

iš minėto Garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 10, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto ma-tyti, kad pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata buvo siekiama už-kirsti kelią plintančiai praktikai prieš iškeliant bankroto bylą nemokiose įmonėse be jokio pagrindo didinti darbuotojų skaičių, taip sudarant prielaidas jiems gauti išmo-kas iš Garantinio fondo ir užtikrinti iš realių darbo santykių kylančių neapmokėtų reikalavimų tenkinimą.

pagal pareiškėjo ginčijamą Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatą išmokos iš Garantinio fondo lėšų buvo ne-skiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kredito-riaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. buvo preziumuojama, kad visais atvejais, kai darbuotojas su nemo-kia įmone sudaro darbo sutartį po to, kai buvo pranešta apie tokį ketinimą, buvo suku-riami dirbtiniai darbo santykiai tik tam, kad iš Garantinio fondo lėšų darbuotojai gautų įstatymo nustatytas išmokas. tokia prezumpcija nėra pagrįsta, nes, kaip minėta, infor-macija apie tai, kad įmonė yra nemoki ir yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, yra nevieša, su nemokia įmone ketinantiems sudaryti darbo sutartis asmenims ji gali būti nežinoma.

10.3. paminėtina, kad, skirtingai, nei teigia suinteresuoto asmens atstovas, Ga-rantinio fondo nuostatų 14 punktas neužtikrina asmeniui, ketinančiam sudaryti


darbo sutartį su nemokia įmone, galimybės sužinoti informaciją apie darbdavio fi-nansinę padėtį.

Garantinio fondo nuostatų 14 punkte (2006 m. rugpjūčio 25 d. redakcija) nu-statytas teisinis reguliavimas reiškia, kad jame buvo įtvirtinti tik faktinių duomenų šaltiniai, inter alia kreditorių pranešimas įmonei apie ketinimą inicijuoti bankroto procesą, kuriais remiantis nustatomas įmonės nemokumo atsiradimo momentas, ta-čiau jame nebuvo nustatyta, kad toks pranešimas turi būti paskelbiamas viešai.

10.4. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog gali-ma inter alia ir tokia situacija, kad pagal minėtą Įmonių bankroto įstatymo 6 straips-nio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą nemoki įmonė, gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriame nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį ji turi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriui (kreditoriams), sudaro darbo su-tartis su naujais darbuotojais tam, kad įvykdytų tuos įsipareigojimus ir taip išvengtų bankroto. Šiame kontekste paminėtina, kad Garantinio fondo, Įmonių bankroto įsta-tymuose nebuvo ir nėra nustatytas draudimas nemokiai įmonei iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nuta-rimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos sudaryti darbo sutartis su naujais darbuotojais. taigi pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstaty-mo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata sąžiningai įsidar-binančio asmens teisė gauti atlyginimą, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas iš Garantinio fondo lėšų yra ribojama labiau, nei būtina tikslui užkirsti kelią iš dirb-tinių darbo santykių atsirandančiai teisei reikalauti skirti minėtas išmokas pasiekti, taip pat neužtikrinamas iš konstitucinio proporcingumo principo kylantis reikalavi-mas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pa-kankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.

10.5. taigi konstatuotina, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garan-tinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teis-mą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas – konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

10.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Garantinio fon-do įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariu-siems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmo-nei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. minėta, kad, apibendrinus Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 daly-je (2008 m. birželio 26 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, informacija apie tai,


kad nemoki įmonė yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą įmonei apie ketini-mą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jai, yra nevieša, ji gali būti nežinoma inter alia tiek nemokioje įmonėje pagal darbo sutartis dirbantiems, tiek ketinantiems sudaryti su ja darbo sutartis asmenims. todėl šiuo aspektu pagal darbo sutartis ne-mokioje įmonėje dirbančių ir ketinančių su ja sudaryti darbo sutartis asmenų padė-tis iš esmės nesiskiria, tačiau jiems Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakcija), kituose įstatymuose nustatytos apsaugos garantijos darbdavio nemokumo atveju ir jų teisių gynimo būdai skyrėsi.

tuo atveju, jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, kol kreditorius (kreditoriai) ne-buvo pranešęs (pranešę) nemokiai įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bank-roto bylos iškėlimo, pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalį (2008 m. birželio 26 d. redakcija) darbuotojui turėjo būti skirta šio įstatymo nustatyto dydžio išmoka iš Garantinio fondo lėšų; jeigu ji buvo sudaryta po kreditoriaus (kreditorių) pranešimo nemokiai įmonei apie tokį ketinimą dienos, tokiu atveju darbuotojas tu-rėjo teisę nemokiai įmonei pareikšti su darbo santykiais susijusius jos neįvykdytus reikalavimus tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste pažy-mėtina, kad šie atvejai iš esmės skiriasi vien tuo, kad pagal Garantinio fondo įstaty-mą yra užtikrinama, jog darbuotojui iš Garantinio fondo lėšų bus išmokėta įstatymo nustatyto dydžio išmoka, o reikalavimų, susijusių su darbo santykiais ir pareikštų ne-mokiai įmonei Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, patenkinimas nėra ga-rantuojamas, nes tai priklauso nuo bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų. taigi remiantis pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata buvo sukurta tokia situacija, kad darbuo-tojas, su kuriuo nemoki įmonė sudarė darbo sutartį po to, kai jai kreditorius (kredito-riai) pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepagrįstai atsidūrė prastesnėje padėtyje nei darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis nemokioje įmonėje buvo sudaryta iki minėto kreditoriaus (kreditorių) pranešimo.

kaip minėta, pagal konstituciją konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asme-nys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. pa-gal pareiškėjo ginčijamą Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. bir-želio 26 d. redakcija) nuostatą buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad darbuotojas, su kuriuo nemoki įmonė sudarė darbo sutartį po to, kai jai kreditorius (kreditoriai) prane-šė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis nemokioje įmonėje buvo sudaryta iki minėto kreditoriaus (kreditorių) pranešimo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apim-ties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

taigi konstatuotina, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garan-


tinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teis-mą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, buvo pažeidžiamas konstitucijos 29 straips-nio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariu-siems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmo-nei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straips-niais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, suda-riusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštara-vo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2014-04-15, nr. 4467.

23


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖJŲ ATLYGINIMŲ ĮSTATYMO

PRIEDĖLIO (2008 M. LAPKRIČIO 6 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 298 STRAIPSNIO (2002 M.

BIRŽELIO 4 D. REDAKCIJA), 301 STRAIPSNIO (2012 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. gegužės 8 d. Nr. KT17-N6/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui tei-

sėjui ernestui spruogiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo nariui Ju-

zefui kvetkovskiui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2014 m. balandžio 29 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 20/2011-14/2013-15/2013-16/2013 pagal:

1) pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. re-dakcija) tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straips-nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (nr. 1b-17/2011);

2) pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas 18,7, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straips-nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (nr. 1b-10/2013);

3) pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas apygardos administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koefi-cientas 17,2, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (nr. 1b-15/2013);

2014 m. gegužės 8 d. nutarimas ◆24

4) pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) neprieštaravo, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birže-lio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui (nr. 1b-19/2013).

konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 20/2011-14/2013-15/2013-16/2013.


I

1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-17/2011 grindžiamas šiais argumentais.

1.1. vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, pareiškėjui adminis-tracinėje byloje – Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjui nuo 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo teisėjų atlyginimų įstatymas, kuriuo buvo nustatyti nauji pareiginės al-gos koeficientai, yra mokamas mažesnis teisėjo atlyginimas, nei turi būti mokamas pagal konstituciją. priimant teisėjų atlyginimų įstatymą seimui buvo būtina atsi-žvelgti į konstituciją ir teisėtais lūkesčiais pagrįstą teisėjų atlyginimų dydį, o ne rem-tis teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ patvirtinta tei-sėjų atlyginimų apskaičiavimo metodika, pagal kurią buvo mokami mažesni teisėjų atlyginimai, negu priklausė mokėti pagal konstituciją.

pažeidžiant teisėtus lūkesčius, nesilaikant konstitucijos, pareiškėjui adminis-tracinėje byloje buvo mokamas per mažas teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą koeficientą. Abejotina, ar priimant teisėjų atlyginimų įstatymą ir juo nustatant nau-jus teisėjų atlyginimų koeficientus galėjo būti atsižvelgiama į vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (to-liau – ir vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nr. 1494), kuriuo mokėti tei-sėjų atlyginimai buvo sumažinti (pakeičiant koeficientą 2,5 į koeficientą 1,75), ar taip nebuvo pažeistas konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo prin-cipas, konstitucinis teisinės valstybės principas.

1.2. konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstitucijai priešta-raujančiomis pripažino Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, kuriomis reguliuotas teisėjų atly-ginimų apskaičiavimas. teisėjams po minėto konstitucinio teismo nutarimo priėmi-

◆ DĖL TEISĖJŲ ATLYGINIMŲ KOEFICIENTŲ IR DARBO KODEKSO 25

mo turėjo būti mokami didesni iki valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėti teisėjų atlyginimai. pri-ėmus konstitucinio teismo nutarimą neliko jokio teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimų apskaičiavimu, – prieš valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimą teisėjų atlyginimų dydžius nustatę vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teis-mų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo depar-tamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas nr. 666), vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nuta-rimas nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir vyriausybės 1997 m. birže-lio 30 d. nutarimas nr. 689), vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nr. 1494 nebegaliojo. Į šiuos nutarimus, kaip į technines taisykles, išreiškiančias matemati-nį teisėjų atlyginimų dydį, buvo atsižvelgiama apskaičiuojant teisėjų atlyginimus po konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo.

vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nr. 1494, kuriuo teisėjų tarny-biniai atlyginimai buvo sumažinti (nustatyta, kad teisėjų tarnybiniai atlyginimai skaičiuojami taikant koeficientą 1,75, o ne ankstesnį koeficientą 2,5), buvo laiki-no pobūdžio, priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra suformuluota nuo-stata, kad tuo metu, kai buvo priimamas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 nustatytas tei-sinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos, taigi konstituciniam teis-mui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą sudėtinga ekonominė ir finansinė būklė nebuvo aktuali.

kitaip turi būti vertinami vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas nr. 689. Remiantis konstitucijo-je įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomu-mo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo teisėjams turėjo būti mokamas iki valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsiga-liojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad teismai priėmė daug sprendimų, kuriais priteisė teisėjams neišmokėtas jų atlyginimų dalis, vyriau-sybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas nr. 689 yra techninės taisyklės, nustatančios matematinę teisėjų atlygini-mų dydžių išraišką. nors pačioje konstitucijoje, kuri yra juridinis pagrindas apskai-čiuoti teisėjų atlyginimų dydį, pats teisėjų atlyginimų dydis nebuvo numatytas, bet iš konstitucinio teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo, teisėtų lūkesčių principo kilo pareiga taikyti nebegaliojančiuose teisės aktuose – vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime nr. 689 nusta-tytas teisėjų atlyginimų apskaičiavimo matematines taisykles.


2. vilniaus miesto apylinkės teismo prašymai nr. 1b-10/1013 ir 1b-15/2013 grindžiami šiais argumentais.

priėmus teisėjų atlyginimų įstatymą (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nepa-grįstai buvo sumažinti pareiškėjų civilinėse bylose – buvusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos (prašymas nr. 1b-10/1013) ir apygardos administra-cinio teismo teisėjų (prašymas nr. 1b-15/2013) atlyginimai. teisėjų atlyginimų įsta-tymu siekta nustatyti naujus teisėjų atlyginimų koeficientus, apskaičiuojamus pagal tuo metu teisėjams faktiškai mokėtą atlyginimą. iki šio įstatymo priėmimo su teisė-jų atlyginimų skaičiavimu susijusias problemas bandyta spręsti vadovaujantis teisė-jų atlyginimų apskaičiavimo metodika, patvirtinta teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. priimtu nutarimu nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“, kuri buvo faktinis pagrindas apskaičiuoti tei-sėjų atlyginimų dydį.

seimas, priėmęs Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokes-čio dalies grąžinimo įstatymą, patvirtino, kad pagal minėtą teismų tarybos metodi-ką teisėjams faktiškai mokėtas atlyginimas neteisėtai buvo mažesnis, negu priklausė mokėti pagal konstituciją. teisėjų atlyginimų įstatymu (2008 m. lapkričio 6 d. re-dakcija) nustačius kitokią priedo skaičiavimo tvarką pareiškėjams bylose – buvusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai ir apygardos administracinio teismo teisėjams atlyginimai sumažėjo.

3. pareiškėjai – vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas nr. 1b-17/2011), vilniaus miesto apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-10/2013, 1b-15/2013) savo abejones dėl teisėjų atlyginimų įstatymo atitikties konstitucijos 109 straips-nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia konstitucinio teis-mo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią: teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo; konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ri-bojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; konstituci-nis imperatyvas, kad konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, nėra absoliutus; mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybė-je susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; mažinti teisėjų atlyginimus gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis pro-porcingumo principo reikalavimų.

4. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-19/2013 grindžiamas šiais argumentais.

pareiškėjo ginčijamame šiuo metu galiojančiame Darbo kodekso 301 straips-nyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) ir anksčiau galiojusiame Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kad darbuotojui


priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos pri-teisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. teismui nagrinėjant bylą ilgiau negu tre-jus metus asmuo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių praranda galimybę prisiteisti visą jam priklausantį atlyginimą, viršijantį trejų metų laikotarpį. taip užkertama gali-mybė asmeniui prisiteisti sąžiningai uždirbtą atlyginimą, paneigiama jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, nuosavybę, todėl Darbo kodekso 298 straips-nis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvie-nas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstitu-cijos 23 straipsnio 1, 2 dalimis.

teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, saugoma vadovaujantis inter alia konstituci-jos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu. teisėjo atlyginimo apsauga ypač sietina su tuo, kad vykdydamas teisingumą jis galėtų tinkamai apgin-ti asmenų teises, o Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata yra užkirstas kelias prisi-teisti ir priteisti visą teisėjų uždirbtą atlyginimą. toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas ir sąlygas teisingumą vykdančiam teismui paneigti konstitucijos nuostatas ir nepriteisti viso uždirbto atlyginimo.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prie-laida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prie-laidų įgyvendinti konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. konstitu-cinis teismas ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, taip siekiama teisingumą vyk-dančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių orga-nizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

II

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo seimo nario J. kvetkovskio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ne-prieštaravo, o Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) ne-prieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. seimo atstovo po-zicija grindžiama šiais argumentais.


1.1. Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija), Darbo ko-dekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad „[d]arbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos pritei-siamos ne daugiau kaip už trejus metus“.

Ginčijamuose Darbo kodekso straipsniuose nustatytas ribojimas turi tam tikrą reguliuojamąją teisinę prasmę ir paskirtį, juo nustatytos reikalavimų ribos. nagri-nėjant teisminius ginčus ši nuostata sudaro prielaidas patenkinti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, reikalavimus dėl jam priklausančio darbo už-mokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, tačiau įtvirtina tam tikras to-kių reikalavimų tenkinimo ribas. toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant, viena vertus, patenkinti darbuotojo reikalavimus ir, kita vertus, tenkinant reikalavimus ne-sukurti tokios teisinės padėties, kad galėtų būti pažeisti kitų asmenų teisėti interesai.

pagal ginčijamus Darbo kodekso straipsnius priklausančio darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis nustatomi ne pinigų suma, bet kalen-doriniais – trejais – metais. pažymėtina, kad savo pobūdžiu trejų metų terminas yra materialinis teisinis terminas. nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu Darbo kodekso 27 straipsnyje, bet tai nėra ieš-kinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galio-jimą. Šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu atnaujinamas ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra im peratyvus. Jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje.

1.2. konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis privačios nuo-savybės gynimo principas, kuris reiškia, jog savininkui, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojui, yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių. Šis principas suponuoja valstybės pareigą saugoti savininko nuosavybės teises nuo ne-teisėto kėsinimosi į jas. konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pamatinė nuo-savybės instituto taisyklė, kad nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią teisinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais.

konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutari-muose yra konstatavęs, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitu-cijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę. nuosavybės neliečiamumo principas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus. suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsi-rasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, sukelti konfliktus. konstitu-cinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. konstituci-nio teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėta, kad nei konstitucija, nei


galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės nor-mos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti tur-tą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. be to, būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš paties asmens veiksmų, iš sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų; ribojimai turi būti nustatyti įstaty-mu, ir jie leidžiami tik tuomet, kai neprieštarauja konstitucijai (konstitucinio teis-mo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

1.3. konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas. Remiantis šia konstitucijos nuostata darytina išvada, kad kiekviena valstybės valdžią pagal savo kompetenciją įgyvendinanti institucija, atsižvelgiant į jos konstitucinę svarbą valstybės valdžios sis-temoje, yra traktuojama vienodai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų ir teismų veiklos garan-tijos, darbo apmokėjimas ir kitos socialinės garantijos negali būti išimtinės, jos turi atspindėti konstitucijoje įtvirtintą teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principą ir siekį.

2. suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys Rimantas Jonas Dagys (atstovaujantis suinteresuotam asmeniui – seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nr. 1b-17/2011, pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymus nr. 1b-10/2013, 1b-15/2013) rašytinių paaiškinimų nepateikė ir į viešą konstitucinio teismo posėdį neatvyko.

III

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – vilniaus apygardos administraci-nio teismo atstovas teisėjas ernestas spruogis iš esmės pakartojo prašymuose išdės-tytus argumentus ir atsakė į teisėjų klausimus.

Atsakydamas į konstitucinio teismo teisėjų klausimus, e. spruogis pažymėjo, jog abejotina, kad šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingas teisėjų atlyginimų reguliavi-mas, kurį buvo nustačiusi vyriausybė, gali būti vertinamas kaip pastovus, ypač atsižvel-giant į tai, kad iš esmės tik ginčijamu 2008 m. lapkričio 6 d. priimtu teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas konstitucinis imperatyvas, kad teisėjų atlyginimai turi būti nustatyti įstatymu. e. spruogio nuomone, teisėjų atlyginimų įstatymas buvo priimtas at-sižvelgiant į susidariusią netoleruotiną situaciją dėl teisėjų atlyginimų reguliavimo.

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas taip pat suabejo-jo, ar dėl vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689, kurio 1.1 punktu 2,5 kar-to padidinti kai kurių teisėjų tarnybiniai atlyginimai (koeficientai), galėjo kilti pagrįsti teisėti lūkesčiai, kad teisėjų atlyginimai nebus mažinami. e. spruogis pabrėžė, kad tei-sėjų atlyginimų sudedamoji dalis – priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus – turi būti mokamas tik nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta Lietuvos valstybė.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys J. kvetkovskis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argu-mentus ir atsakė į teisėjų klausimus.


konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjai – vilniaus apygardos administracinis teismas, vilniaus miesto apy-linkės teismas ginčija teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administ-racinio teismo, apygardos administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficien-tų atitiktį konstitucijai.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti, kaip kei-tėsi teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas.

2. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, kuriuo nustatė vals-tybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos funkcijas, laikiną bandomąją darbo apmokėjimo tvarką. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai ir priedai už kvalifikacines kla-ses, taip pat buvo nustatyta, kad valstybinių organų vadovams ir kitiems pareigūnams už darbą esant nukrypimams nuo normalių sąlygų, už viršvalandžius, darbą naktį, poil-sio ir švenčių dienomis papildomai mokamos iš darbo apmokėjimo fondo lėšų Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymu patvirtintos minimalios priemokos, laikan-tis Lietuvos Respublikos įstatymuose bei normatyviniuose aktuose nustatytos tvarkos.

Šis vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas. teisėjų atlyginimai juo buvo reguliuojami tol, kol vyriausybės 1993 m. balandžio 5 d. nutarimo nr. 222 „Dėl Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 dalinio pa-keitimo“ 2 punktu buvo pripažintas netekusiu galios inter alia vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir tei-sėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokė-jimo tvarkos“ 5 priedėlis, kuriame buvo nustatyti teisėjų tarnybiniai atlyginimai ir priedai už kvalifikacines klases.

3. seimas 1992 m. vasario 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymą. Šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisėjų atlyginimus ir atlyginimų priedų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas.

Aukščiausiosios tarybos prezidiumas 1992 m. liepos 20 d. priėmė nutarimą nr. i-2755 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų tarnybinių atlyginimų ir priedų“, kuriuo teismų teisėjams nustatė priemokas prie tarnybinių atlyginimų už ištarnautus metus. Į teisėjų ištarnautus metus pagal šį nutarimą buvo įskaitomas darbas prokuroru, tar-dytoju, advokatu, notaru ir teisinis pedagoginis darbas asmenims, turintiems moks-linį laipsnį (2 punktas). priemokos prie tarnybinių atlyginimų už ištarnautus metus buvo apskaičiuojamos pagal nutarimo priedėlį „priedai prie teisėjų tarnybinių atlygi-nimų už ištarnautą laiką“, kuriame buvo nustatyti 10–35 proc. priedai.


4. seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietu-vos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei vals-tybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriuo nustatė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų ir valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinius atlyginimus nu-stato vyriausybė. Šis įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios 2001 m. balandžio 19 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisė-jų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ pripažinimo netekusiu galios įstatymą.

5. Įgyvendindama įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, proku-ratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento dar-buotojų tarnybinių atlyginimų“, vyriausybė inter alia priėmė 1997 m. birželio 24 d. nutarimą nr. 666, kuriuo patvirtino teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus.

5.1. Šio nutarimo 1 priede buvo nustatyti inter alia teisėjų tarnybinių atlyginimų koeficientai bazinės mėnesinės algos dydžiais: Lietuvos Aukščiausiojo teismo – 38, Lietuvos apeliacinio teismo – 36, apygardų teismų – 34.

5.2. Šio nutarimo 2 priede buvo nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką: nuo 3 iki 5 metų ištarnauto laiko – 10 proc. tarnybinio atlyginimo, nuo 5 iki 10 metų ištarnauto laiko – 20 proc., nuo 10 iki 15 metų ištarnauto laiko – 35 proc., nuo 15 iki 20 metų ištarnauto laiko – 45 proc., nuo 20 iki 25 metų ištarnau-to laiko – 55 proc., nuo 25 iki 30 metų ištarnauto laiko – 65 proc., 30 metų ir daugiau ištarnauto laiko – 75 proc.

pagal šio nutarimo 2.1 punktą į teisėjo ištarnautus metus buvo įskaitomas darbo prokuroru, tardytoju, advokatu ir notaru laikas, taip pat teisinio pedagoginio darbo laikas (asmeniui, turinčiam mokslo laipsnį).

6. vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą nr. 689, kurio 1.1 punktu nutarta, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto padidinti vyriausybės nutari-mais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) inter alia Lietuvos Aukščiau-siojo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardos teismų teisėjams. Šis nutarimas buvo taikomas nuo 1997 m. liepos 1 d. (4 punktas).

taigi, pagal šį nutarimą padidinus vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus teisėjų pareiginių atlyginimų koeficientus, padidintas Lietuvos Aukš-čiausiojo teismo teisėjo tarnybinio atlyginimo koeficientas bazinės mėnesinės algos dy-džiais buvo 95, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo – 90, apygardos teismo teisėjo – 85.

7. Šiame kontekste pažymėtina, kad bazinės mėnesinės algos dydis nuo 1997 m. kovo 1 d. iki 1998 m. kovo 31 d. buvo 95 Lt (vyriausybės 1997 m. vasario 28 d. nuta-rimo nr. 169 „Dėl bazinės mėnesinės algos (bazinio valandinio atlygio) padidinimo“ 1 punktas), nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. – 105 Lt (vyriau-sybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organiza-cijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ 1 punktas).


8. taigi pagal vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 ir vyriausy-bės 1997 m. birželio 30 d. nutarime nr. 689 nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo tarnybinio atlyginimo dydis laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. (kai buvo taikomas 105 Lt bazinės mėne-sinės algos dydis) buvo nuo 9 975 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištar-navusiems mažiau nei 3 metus) iki 12 967,5 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlygini-mų koeficientus).

9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 1999 m. sausio 14 d. seimas priėmė Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą. pagal šio įstatymo 4 straipsnį (1999 m. sausio 14 d. redakcija) administracinių teismų teisėjams taip pat taikoma darbo užmokesčio sistema, socialinio aprūpinimo bei kitos garantijos, nustatytos bendrosios kompetencijos teismų teisėjams (6 dalis); nustatant teisėjų atlyginimus, tos pačios grandies teismai laikomi lygiaverčiais (7 dalis). pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 6 straipsnį (1999 m. sausio 14 d. redakci-ja) administraciniai teismai turėjo pradėti veiklą nuo 1999 m. gegužės 1 d.

taigi pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavi-mą apygardos administracinio teismo teisėjo tarnybinis atlyginimas yra lygus bendro-sios kompetencijos teismo teisėjo tarnybiniam atlyginimui; laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apygardos administracinio teismo teisėjo tarnybinis atlyginimas taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime nr. 689 nustatytą teisinį reguliavimą buvo nuo 8 925 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems mažiau nei 3 metus) iki 11 602,5 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus).

10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 19 d. seimas priėmė Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo įsteigė Lietu-vos vyriausiąjį administracinį teismą. tą pačią dieną seimas priėmė ir Lietuvos Res-publikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis admi-nistracinis teismas įsteigiamas ir pradeda veikti nuo 2001 m. sausio 1 d. (1 punktas).

pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) į pareigas paskirtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-mo pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir teisėjo pareiginė alga yra lygi atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko, skyriaus pirmininko ir teisėjo bei Lietu-vos apeliacinio teismo pirmininko, skyriaus pirmininko ir teisėjo pareiginių algų vi-durkiui.


taigi pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo tarnybinis atlyginimas lygus Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atlyginimų vidurkiui. pagal vy-riausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą nr. 666 Lietuvos vyriausiojo administraci-nio teismo teisėjo tarnybinio atlyginimo koeficientas būtų buvęs 37; laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. taikant vyriausybės 1997 m. bir-želio 24 d. nutarime nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime nr. 689 nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo tar-nybinio atlyginimo koeficientas būtų buvęs 92,5 ir jo tarnybinis atlyginimas būtų bu-vęs nuo 9 712,5 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems mažiau nei 3 metus) iki 12 626,25 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisė-jams, ištarnavusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus).

11. vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą nr. 1494 „Dėl Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvar-kos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Šio nutarimo preambulėje pažymėta, kad vyriau-sybė jį priėmė „atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. vyriausy-bės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 1 punktu buvo sumažinti vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu nr. 689 nustatyti tarnybinių atlyginimų (koeficientų) dydžiai. pagal vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 1 punktą pakeista vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 1.1 punkto nuostata – vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytų tarnybinių atlyginimų (koeficientų) padidinimo dydis sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 karto; vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nr. 1494 pradėtas taikyti apskaičiuojant tarnybinius atlyginimus nuo 2000 m. sausio 1 d. (vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 2 punktas).

11.1. pagal sudėtingos ekonominės ir finansinės būklės laikotarpiui vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 nustatytą teisinį reguliavimą nuo 2000 m. sausio 1 d. inter alia Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas nustačius naują tarnybinio atlyginimo koeficientą 66,5 (vietoj bu-vusio 95). taigi Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo tarnybinio atlyginimo dy-dis (taikant 105 Lt bazinės mėnesinės algos dydį) nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo nuo 6 982,5 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems mažiau nei 3 me-tus) iki 9 975 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisėjams, ištarna-vusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus) vietoj pagal iki tol galiojusį teisinį reguliavimą buvusio atlyginimo minimalaus ir maksimalaus dydžio, atitinkamai nuo 9 975 Lt iki 12 967,5 Lt.

11.2. pagal sudėtingos ekonominės ir finansinės būklės laikotarpiui vyriau-sybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 nustatytą teisinį reguliavimą nuo


2000 m. sausio 1 d. inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui tu-rėjęs priklausyti tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas nustačius naują tarnybinio atlyginimo koeficientą 64,75 (vietoj turėjusio būti 92,5). taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo tarnybinio atlyginimo dydis (taikant 105 Lt bazinės mėnesinės algos dydį) nuo 2000 m. sausio 1 d. būtų buvęs (o nuo 2001 m. sausio 1 d. pradėjus veikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui – buvo) nuo 6 798,75 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems mažiau nei 3 me-tus) iki 9 712,5 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisėjams, iš-tarnavusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus) vietoj pagal iki tol galiojusį teisinį reguliavimą turėjusio būti atlyginimo minimalaus ir maksimalaus dydžio, atitinkamai nuo 9 712,5 Lt iki 12 626,25 Lt.

11.3. pagal sudėtingos ekonominės ir finansinės būklės laikotarpiui vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 nustatytą teisinį reguliavimą nuo 2000 m. sausio 1 d. inter alia apygardos administracinių teismų teisėjų tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas nustatant naują tarnybinio atlyginimo koeficientą 59,5 (vietoj bu-vusio 85). taigi apygardos administracinių teismų teisėjų tarnybinių atlyginimų dy-dis (taikant 105 Lt bazinės mėnesinės algos dydį) nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo nuo 6 247,5 Lt (be priedo už ištarnautą laiką teisėjams, ištarnavusiems mažiau nei 3 me-tus) iki 8 925 Lt (su maksimaliu 75 proc. priedu už ištarnautą laiką teisėjams, ištarna-vusiems 30 ir daugiau metų, skaičiuojamu taikant vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime nr. 666 nustatytus tarnybinių atlyginimų koeficientus) vietoj pagal iki tol galiojusį teisinį reguliavimą buvusio atlyginimo minimalaus ir maksimalaus dydžio, atitinkamai nuo 8 925 Lt iki 11 602,5 Lt.

12. seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės poli-tikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą. pagal šį įstatymą nu-statytas darbo užmokestis valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turėjo būti mokamas nuo 2006 m. sausio 1 d. (paminėtina, kad seimo 2001 m. kovo 27 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu formuluotė „nuo 2006 m. sausio 1 d.“ buvo pakeista formuluote „pasibaigus pereinamajam lai-kotarpiui“). iki tol skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų dar-bo užmokestį turėjo būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos, pagal kurias iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis turėjo būti nuosekliai artinamas prie darbo užmokesčio, priklausančio pagal valstybės politikų, teisėjų ir valstybės parei-gūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal įstatyme nu-statytas formules (7 straipsnis).

valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad teisėjų darbo užmokestis susideda iš pa-reiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir vienkartinės prie-


mokos, o šio įstatymo priedėlio ii skirsnyje „teisėjų pareiginės algos“ buvo nustatyti teisėjų pareiginių algų koeficientai.

12.1. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio ii skirsnyje inter alia buvo nustatyti šie teisėjų pareiginės algos koeficientai (minimalios mėnesinės algos dydžiais): Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo – 14,5, apygardų administracinių teismų teisėjų – 10,5. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Adminis-tracinių teismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redak-cija) nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo tarnybinis atlyginimas turėjo būti lygus Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo ir Lie-tuvos apeliacinio teismo teisėjo atlyginimų vidurkiui, įsigaliojus valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas turėjo būti 13,75.

pažymėtina, kad įsigaliojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui buvo nustatytas 430 Lt minimalios mėnesinės algos dy-dis (vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimo nr. 570 „Dėl minimalaus darbo už-mokesčio didinimo“ 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, pagal valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą:

– Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginė alga turėjo būti 6 235 Lt (vie-toj pagal iki tol galiojusį vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą buvusio minima-laus 6 982,5 Lt dydžio);

– Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginė alga turėjo būti 5 912,5 Lt (vietoj pagal iki tol galiojusį vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą tu-rėjusio būti minimalaus 6 798,75 Lt dydžio);

– apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginė alga turėjo būti 4 515 Lt (vietoj pagal iki tol galiojusį vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą buvusio mini-malaus 6 247,5 Lt dydžio).

12.2. pažymėtina, kad valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus tu-rėjo pakeisti iki šio įstatymo įsigaliojimo vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutari-me nr. 666 nustatytą priedą už ištarnautą laiką. pagal iki valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo galiojusį vyriau-sybės nustatytą teisinį reguliavimą maksimalus priedas už ištarnautą laiką sudarė 42,86 proc. teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento).

valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnyje „priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus“ buvo nustatyta, kad valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams mokamas priedas už ištar-nautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.; priedą už ištarnautus vals-tybei metus sudarė 3 proc. pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis negalėjo viršyti 30 proc. pareiginės algos. taigi įsigaliojus valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui galėjo būti mokamas maksimalus 9 proc. pareiginės algos priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.


12.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant valstybės po-litikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo buvo nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisė-jų atlyginimų mažinimas, palyginti su iki šio įstatymo įsigaliojimo taikytu vyriausy-bės nustatytu šių teisėjų atlyginimų teisiniu reguliavimu.

13. konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą, kuriame inter alia pažymėjo, kad seimas, įstatymu nustatydamas teisėjų atlyginimus, turi atsižvelg-ti į teisminės valdžios bei teisėjo konstitucinį statusą ir negali paneigti iki šio įstaty-mo priėmimo buvusių teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų, taip pat teisėjų iki tol gauto atlyginimo dydžio.

13.1. Atsižvelgdamas į tai, konstitucinis teismas taip pat pripažino, kad valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straips-nio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio ii skirs-nis „teisėjų pareiginės algos“ tiek, kiek juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja konstitucijai; minėto įstatymo 7 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokes-tis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formu-les, kuriomis nustatomas teisėjų atlyginimų mažinimas, prieštarauja konstitucijai.

2001 m. liepos 12 d. nutarime konstitucinis teismas konstatavo, kad įsigalio-jus valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisė-jų atlyginimus neteko galios; vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 666 ir vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja. Atsižvelgdamas į tai, konstitu-cinis teismas nusprendė nutraukti pradėtą teiseną dėl vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos or-ganų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 ir vyriausybės 1999 m. gruo-džio 28 d. nutarimo nr. 1494 atitikties konstitucijai.

13.2. 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, apskaičiuojant Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo ir apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimus nebegalė-jo būti taikomas valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo


įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas. kaip minėta, nebegaliojo ir iki šio įstatymo vyriausybės nustatytas teisėjų atlyginimų reguliavimas.

tačiau atsižvelgiant į konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, pa-gal kurį negalėjo būti paneigti iki valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautų teisėjų atlyginimų dydžiai, praktikoje apskaičiuojant inter alia Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo ir apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimus taikyti fak-tiniai dydžiai, kurie buvo nustatyti pagal vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą nr. 666, vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą nr. 689 ir vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą nr.1494 (tai patvirtina inter alia teisėjų atlyginimų apskai-čiavimo metodika, kuriai pritarta teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskai-čiavimo metodikai“), t. y. dydžiai, nustatyti atsižvelgiant į susiklosčiusią sudėtingą ekonominę ir finansinę būklę. tokia įstatymu nereglamentuota teisėjų atlyginimų ap-skaičiavimo tvarka buvo taikoma iki įsigaliojant ginčijamam teisėjų atlyginimų įsta-tymui (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija).

14. Šiame kontekste pažymėtina, jog 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime kons-titucinis teismas pabrėžė, kad pagal konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nu-statomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisė-jų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti dife-rencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų.

15. seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris įsi-galiojo 2008 m. lapkričio 15 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. pažymėtina, kad teisė-jų atlyginimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo laikino pobūdžio, t. y. nebuvo skirtas teisėjų atlyginimams reguliuoti susiklosčius sudėtingai ekonominei ir finansinei būklei.

iš įstatymų leidėjo ketinimų, užfiksuotų travaux préparatoires, matyti, kad tei-sėjų atlyginimų įstatymu siekta inter alia nustatyti naujus bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų, apygardų adminis-tracinių teismų) teisėjų pareiginių algų koeficientus, apskaičiuotus pagal tuo metu teisėjams faktiškai mokėtų atlyginimų maksimalius dydžius ir įvertinus tai, kad šiems teisėjams nustatytas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.

15.1. teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio „teisėjų atlyginimas“ 2 dalyje inter alia nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlygini-mas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų


teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nu-statytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, o šio straipsnio 4 daly-je inter alia nustatyta, kad bendrosios kompetencijos bei specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apvalinama vadovaujantis bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.

15.2. teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo – 18,7, apy-gardos administracinio teismo teisėjo – 17,2.

Įsigaliojus teisėjų atlyginimų įstatymui buvo nustatytas 490 Lt valstybės politi-kų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tar-nautojų pareiginės algos bazinio dydžio, taikomo 2008 metais, įstatymo 3 straipsnis).

taigi pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą 2008 metais Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginė alga buvo 9 410 Lt, Lietuvos vyriau-siojo administracinio teismo teisėjo – 9 165 Lt, apygardos administracinio teismo tei-sėjo – 8 430 Lt.

15.3. teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnyje „priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus“ nustatyta:

„1. bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nu-rodytas valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuo-se (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintas tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles.

2. priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės al-gos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų parei-ginės algos.“

taigi teisėjams, kurie turi mažesnį nei trejų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažą, priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nėra mokamas ir jų atlygini-mų dydis lygus pareiginės algos dydžiui; kadangi pagal teisėjų atlyginimų įstaty-mo 5 straipsnio 1 dalį ištarnauti Lietuvos valstybei metai gali būti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, įsiga-liojus šiam įstatymui maksimalus įmanomas gauti priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus buvo 18 proc. pareiginės algos.

15.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2011 m. vasario 14 d. priėmė nutarimą, kuriame inter alia pripažino, kad teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laiko-tarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskai-čiuoti, neprieštarauja konstitucijai.


15.5. taigi įsigaliojus teisėjų atlyginimų įstatymui (2008 m. lapkričio 6 d. redak-cija) Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atlyginimas buvo nuo 9 410 Lt (be prie-do už ištarnautus Lietuvos valstybei metus) iki 11 103,80 Lt (su maksimaliu 18 proc. priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo teisėjo atlyginimas – nuo 9 165 Lt (be priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus) iki 10 814,70 Lt (su maksimaliu 18 proc. priedu už ištarnautus Lie-tuvos valstybei metus), apygardos administracinio teismo teisėjo atlyginimas – nuo 8 430 Lt (be priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus) iki 9 947,40 Lt (su mak-simaliu 18 proc. priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus).

16. Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų dydžiai pagal vyriausybės nu-statytą teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., vyriausybės nustatytą teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 2000 m. sausio 1 d. ir taikytą iki teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įsigaliojimo 2008 m. lapkričio 15 d., ir pagal teisėjų atlygi-nimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą patei-kiami šioje lentelėje:

teisėjo pareigybė

Atlyginimų dydžiai (litais), bruto (ikimokestinis dydis)nuo 1998 m. balandžio

1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.

(taikant 105 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą)

nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio

14 d.

nuo 2008 m. lapkričio 15 d.

minimalus maksimalus minimalus maksimalus minimalus maksimalus

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas

9 975 12 967,50 6 982,50 9 975 9 410 11 103,80

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas

9 712,50 12 626,25 6 798,75 9 712,5 9 165 10 814,70

Apygardos administracinio teismo teisėjas

8 925 11 602,50 6 247,5 8 925 8 430 9 947,40

16.1. Lyginant Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų dydžius, apskai-čiuotus pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, su atitinkamų teisėjų atlyginimų dydžiais, apskaičiuotais pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., pažymėtina, kad minimalūs ir maksimalūs šių teisėjų atlygi-nimų dydžiai, apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį regulia-


vimą, yra mažesni negu atitinkami dydžiai, apskaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą:

– Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atlyginimo minimalus dydis (pareiginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 565 Lt (5,66 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą; Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atlyginimo maksimalus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), apskaičiuo-tas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 1 863,70 Lt (14,37 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį regu-liavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką);

– Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo atlyginimo minimalus dy-dis (pareiginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 547,50 Lt (5,63 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausy-bės nustatytą teisinį reguliavimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo atlyginimo maksimalus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valsty-bei metus), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį regulia-vimą, yra 1 811,55 Lt (14,35 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką);

– apygardos administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalus dydis (parei-ginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavi-mą, yra 495 Lt (5,55 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą; apygardos administracinių teismų teisėjų atlyginimų maksima-lus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), apskaičiuo-tas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 1 655,10 Lt (14,27 proc.) mažesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį regu-liavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką).

taigi pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų mini-malūs dydžiai (pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinio dydžio), apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, yra vidutiniškai 5,6 proc. ma-žesni nei atitinkamų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (tarnybiniai atlyginimai, apskaičiuojami dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinės mėnesinės al-gos dydžio), apskaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.

16.2. Lyginant Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų dydžius, apskai-čiuotus pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, su atitinkamų teisėjų atlyginimų dydžiais, apskaičiuotais pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį ir faktiškai taikytą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., pažymėtina, kad minimalūs ir maksimalūs šių


teisėjų atlyginimų dydžiai, apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra didesni negu atitinkami dydžiai, apskaičiuoti pagal vyriausy-bės nustatytą teisinį reguliavimą:

– Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atlyginimo minimalus dydis (pareiginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 2 427,50 Lt (25,80 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustaty-tą teisinį reguliavimą; Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atlyginimo maksimalus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), apskaičiuo-tas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 1 128,80 Lt (10,17 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį regu-liavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką);

– Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo atlyginimo minimalus dy-dis (pareiginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 2 366,25 Lt (25,82 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vy-riausybės nustatytą teisinį reguliavimą; Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo atly-ginimo maksimalus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 1 102,2 Lt (10,19 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką);

– apygardos administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalus dydis (parei-ginė alga), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį regulia-vimą, yra 2 182,5 Lt (25,89 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą; apygardos administracinių teismų teisėjo atlyginimų maksimalus dydis (su maksimaliu priedu už ištarnautus Lietuvos valstybei metus), apskaičiuotas pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra 1 022,4 Lt (10,28 proc.) didesnis negu apskaičiuotasis pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą (atlyginimas su maksimaliu priedu už ištarnautą laiką).

taigi pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų mini-malūs dydžiai (pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinio dydžio), apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, yra vidutiniškai 25,8 proc. di-desni nei atitinkamų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (tarnybiniai atlyginimai, apskaičiuojami dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinės mėnesinės al-gos dydžio), apskaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį ir faktiškai taikytą laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. vasa-rio 14 d. nutarime konstitucinis teismas inter alia yra konstatavęs, jog teisėjų atlygini-mas – pareiginės algos ir priedo suma – priėmus teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo.

17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. va-sario 14 d. nutarime konstitucinis teismas inter alia yra konstatavęs, jog priėmus tei-


sėjų atlyginimų įstatymą teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santykinis dydis sumažėjo. kaip minėta, pagal iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo taiky-tą vyriausybės nustatytą teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą maksimalus priedas už ištarnautą laiką sudarė 42,86 proc. teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento); pažy-mėtina, kad pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., maksimalus priedas už ištarnautą laiką sudarė 75 proc. teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento), o pagal teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, kaip minėta, šiam įstatymui įsigaliojus, maksi-malus įmanomas gauti priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus buvo 18 proc. pareiginės algos; taigi jis galėjo sudaryti iki 15,25 proc. teisėjo atlyginimo.

pabrėžtina, kad pagal teisėjų atlyginimų įstatymą ir iki jo įsigaliojimo taikytą vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą nustatyti teisėjų atlyginimų priedai skiria-si ne tik dydžiais, bet ir savo pobūdžiu: teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas prie-das už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, kurie, kaip minėta, gali būti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, o pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą buvo numatytas priedas už ištarnautą laiką, inter alia, nepaisant to, ar tas ištarnautas laikas susijęs su tarnyba Lietuvos vals-tybei, ir įskaitant tarnybos ne Lietuvos valstybei iki 1990 m. kovo 11 d. metus.

18. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiškai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis regu-liavimas buvo nustatytas ne įstatymu, laikino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas; jis laikytinas pereinamojo laikotarpio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema, laikinuoju faktiniu teisiniu reguliavimu. taip pat konstatuotina, kad tik teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas iš konstitucijos kylantis reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti įstatymu, jų dydžius diferencijuo-ti pagal aiškius, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas kriterijus, t. y. šiam įstatymui įsigaliojus baigėsi minėtas pereinamasis laikotarpis, kuriuo formuota at-kūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema.

19. Šiame kontekste paminėtina, kad teismų nepriklausomumo ir teisėjų atly-ginimų reguliavimo sąsaja atskleidžiama europos tarybos institucijų priimtų do-kumentų nuostatose. europos tarybos ministrų komiteto 2010 m. lapkričio 17 d. rekomendacijoje nr. (2010)12 „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas ir at-sakomybė“ pažymėta, kad teisėjų atlyginimai turi atitikti jų profesiją ir atsakomybę bei būti pakankami, kad apsaugotų teisėjus nuo mėginimo paveikti jų sprendimus; turėtų būti priimtos specialios nuostatos, kurios apsaugotų nuo išimtinai teisėjams taikomo atlyginimų sumažinimo.

konsultacinės europos teisėjų tarybos pranešime, priimtame 2011 m. lapkri-čio 7–9 d. plenariniame susirinkime, nurodyta, kad teisėjų nepriklausomumas api-ma teisiškai įtvirtintą ekonominį nepriklausomumą; teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti didesne proporcija nei valstybės tarnautojų atlyginimai, antraip galėtų būti


pažeistas lygiateisiškumo principas, kuris yra bendrasis teisės principas; bet kuriuo atveju, net ir per ekonomikos krizę, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia turėtų atsižvelgti į tai, kad didelis teisėjų atlyginimų sumažinimas kelia grėsmę teisėjų nepri-klausomumui ir tinkamam teisingumo vykdymui, taip pat gali objektyviai ir subjek-tyviai trikdyti teisėjų darbą; tokios priemonės visada turėtų būti laikinos.

europos chartijoje dėl teisėjų statuto, priimtoje 1998 m. liepos 8–10 d., pažymė-ta, kad teisėjas už kompetentingą pareigų vykdymą turi teisę gauti darbo užmokestį, kurio dydis yra tiksliai apibrėžtas, siekiant teisėją apsaugoti nuo spaudimo, galinčio daryti įtaką sprendimams ir elgesiui, vykdant teisingumą ir taip pakenkti teisėjo ne-priklausomumui ir nešališkumui.

europos tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (venecijos komisija) prane-šime „Dėl teismų sistemos nepriklausomumo“, priimtame 2010 m. kovo 12–13 d., nurodė, kad teisėjų atlyginimai turėtų būti grindžiami bendru standartu ir nustatomi pagal objektyvius bei skaidrius kriterijus, o ne individualius teisėjo darbo rodiklius; net ir krizės metu neturi būti keliama grėsmė tinkamam teisminės valdžios funk-cionavimui ir nepriklausomumui; sprendimai dėl lėšų skyrimo teismams turi būti priimami griežtai paisant teismų nepriklausomumo principo, o teismai turėtų galėti išsakyti parlamentui savo nuomonę dėl siūlomo biudžeto.

II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas pagal pareiškėjų prašymus tirs teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redak-cija), Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, o Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. bir-želio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį – dar ir konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <..> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.

2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus; jo turinys atsisklei-džia įvairiose konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpatavimas; kons-titucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aišku-mas. teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus priva-lomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai).


konstitucinio teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami tei-sinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrin-ti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtik-rinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebū-tų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai).

3. konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vyk-dydami teisingumą, yra nepriklausomi. pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklau-somumas – vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų (konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

konstitucinis teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

3.1. teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas es-minių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių ap-saugos sąlyga. teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendi-nimą (konstitucinio teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. va-sario 14 d. nutarimai).

konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklau-somumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal konstituciją ir įstaty-mus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir mate-rialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų ne-priklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (konstitucinio teis-mo 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti vi-suomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepri-klausomas, saugus dėl savo ateities (konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutari-mai). teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsau-gos imperatyvas kyla iš konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo


ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. konstitucinis teismas inter alia 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimuose yra konsta-tavęs, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teismi-nės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

3.3. konstitucinis teismas 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendi-muose yra pažymėjęs, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materia-linė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareigi-nės algos, priedų, priemokų (konstitucinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, jog vienas iš svarbių konstitucijoje įtvirtinto tei-sėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą inter alia tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos; kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad jų ma-terialinės ir socialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyz-džiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

3.4. pažymėtina, kad konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materialines) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas trak-tuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

taip pat pažymėtina, kad pagal konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sude-damosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (mate-rialinės) garantijos, mažinimo (konstitucinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

3.5. pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažina-mas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto lėšų, taip pat įvairių iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finan-savimas; jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finan-savimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išski-riami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų,


dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisingumo imperatyvų reikalavimų; bloginti įstatymų nu-matytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekono-minė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimų mažinimu neturi būti sudaro-ma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdy-ti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

4. kaip minėta, teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir lais-vių apsaugos sąlyga; teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš konstitucijoje garantuotos kiekvieno as-mens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą.

taigi konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklau-somumas yra skirtas užtikrinti teisingumo vykdymą, kuris yra išskirtinė teisminės valdžios funkcija (pagal konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Res-publikoje vykdo tik teismai). kaip yra pažymėjęs konstitucinis teismas, teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą; teisėjas gali vykdyti teisin-gumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių as-menų (konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmo-gaus teises ir laisves; iš konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai); konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo spren-dimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nomi-nalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), ku-rie savo turiniu nėra neteisingi (konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutari-


mas). kaip ne kartą konstatuota konstitucinio teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina konstitucija (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

5. konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 daly-je įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielai-da įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų su-mokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugo-ma ir ginama kaip nuosavybės teisė (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). pagal konstitucijos 23 straipsnį 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės porei-kiams ir teisingai atlyginama.

III

Dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. pareiškėjai ginčija teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pa-rei ginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas 18,7, apygardos administracinių teismų teisėjų pareigi-nės algos koeficientas 17,2, atitiktį konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui. pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygar-dos administracinių teismų teisėjų atlyginimai sumažinti, palyginti su nustatytaisiais pagal vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 666 ir vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu nr. 689 nustatytą teisinį reguliavimą, t. y. vyriausybės nusta-tytą teisinį reguliavimą, galiojusį laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. toks teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjų, prieštarauja konstituci-jos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pažeidžia konstitucinį draudimą mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas ir yra traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

2. minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai


(pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo ba-zinio dydžio), apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, yra vidutiniškai 5,6 proc. mažesni nei atitin-kamų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (tarnybiniai atlyginimai, apskaičiuojami dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinės mėnesinės algos dydžio), ap-skaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.

3. minėta ir tai, kad konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teis-mų nepriklausomumas – vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų; konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materialines) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (mate-rialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

taip pat minėta, kad pagal konstituciją bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė bū-klė yra itin sunki; tokiu atlyginimų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teis-mų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

kaip minėta, vienas esminių konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; teisinio tikrumo ir teisinio aišku-mo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavi-mui: jis privalo būti aiškus ir darnus.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikras neesmi-nis kai kurių teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų sumažini-mas, susijęs su buvusiu tam tikru teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų teisinio reguliavimo neaiškumu, nestabilumu ir prieštaringumu, galėtų būti pateisinamas pereinamojo laikotarpio, kuriuo buvo formuota atkūrusios nepriklau-somybę Lietuvos Respublikos teismų (inter alia teisėjų atlyginimų) sistema, išskirti-nėmis aplinkybėmis.

4. sprendžiant, ar ginčijamas teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam ir konstitucinio teisinės valstybės principo kon-tekste aiškinamam teisėjų ir teismų nepriklausomumo imperatyvui, pažymėtinos šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytos išskirtinės aplinkybės:

– vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, su kuriuo pareiškėjai lygina gin-čijamą teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nu-statytą teisinį reguliavimą, galiojo trumpai – nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1999 m.


gruodžio 31 d. – ir nustojo galios likus daugiau kaip aštuoneriems metams iki ginči-jamo teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nusta-tyto teisinio reguliavimo nustatymo;

– vyriausybės nustatytu teisiniu reguliavimu, su kuriuo pareiškėjai lygina ginči-jamą teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nusta-tytą teisinį reguliavimą, buvo nustatytas teisėjų tarnybinių atlyginimų (koeficientų) padidinimas, kuris nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494, kaip minėta, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiu-sią sudėtingą ekonominę ir finansinę būklę;

– kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo ba-zinio dydžio), apskaičiuoti pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, yra vidutiniškai 25,8 proc. dides-ni nei atitinkamų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (tarnybiniai atlyginimai, ap-skaičiuojami dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinės mėnesinės algos dydžio), apskaičiuoti pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį ir fak-tiškai taikytą laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d.;

– kaip minėta, nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki teisė-jų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiškai taikytas teisėjų atlyginimų dy-džių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo nustatytas ne įstatymu, buvo laikino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas; jis laikytinas pereinamojo laikotarpio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema, laikinuo-ju faktiniu teisiniu reguliavimu; tik teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas iš konstitucijos kylantis reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti įstatymu, jų dydžius diferencijuoti pagal aiškius, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas kri-terijus, t. y. šiam įstatymui įsigaliojus baigėsi minėtas pereinamasis laikotarpis, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema.

4.1. taigi pažymėtina, kad minėtas Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atly-ginimų minimalių dydžių (pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustaty-tą koeficientą iš atitinkamo bazinio dydžio), apskaičiuotų pagal teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, sumažėji-mas vidutiniškai 5,6 proc., palyginanti su atitinkamų teisėjų atlyginimų minimaliais dydžiais (tarnybiniais atlyginimais, apskaičiuojamais dauginant nustatytą koeficien-tą iš atitinkamo bazinės mėnesinės algos dydžio), apskaičiuotais pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., nors ir nėra esminis teisėjų atlyginimų mažinimas, galėtų būti laikomas pažeidžiančiu konstitucijoje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomu-mo imperatyvą, jeigu šioje konstitucinės justicijos byloje nebūtų minėtų išskirtinių aplinkybių, ypač to, kad iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiš-


kai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo laikino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas, jis laikytinas pereinamojo laikotar-pio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų siste-ma, laikinuoju faktiniu teisiniu reguliavimu. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat minėta, kad tam tikras neesminis kai kurių teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų sumažinimas, susijęs su buvusiu tam tikru teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų teisinio reguliavimo neaiškumu, nestabilu-mu ir prieštaringumu, galėtų būti pateisinamas pereinamojo laikotarpio, kuriuo buvo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų (inter alia teisėjų atlyginimų) sistema, išskirtinėmis aplinkybėmis.

taigi, atsižvelgiant į šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytas išskirtines aplinkybes, teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-mo, apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai nevertinti-ni kaip neatitinkantys konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo imperatyvo.

4.2. taip pat vertintinas ir teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo san-tykinio dydžio sumažėjimas pagal teisėjų atlyginimų įstatymo nustatytą teisinį regu-liavimą.

4.2.1. kaip minėta, pagal iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo taikytą vyriausybės nustatytą teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą maksimalus priedas už ištarnautą laiką sudarė 42,86 proc. teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento); pa-gal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį laikotarpiu nuo 1997 m. lie-pos 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., maksimalus priedas už ištarnautą laiką sudarė 75 proc. teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento); pagal teisėjų atlyginimų įstaty-me nustatytą teisinį reguliavimą, šiam įstatymui įsigaliojus, maksimalus įmanomas gauti priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus buvo 18 proc. pareiginės algos – jis galėjo sudaryti iki 15,25 proc. teisėjo atlyginimo.

4.2.2. vertinant tokį teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santyki-nio dydžio sumažėjimą, šioje konstitucinės justicijos byloje atsižvelgtina į tą išskirti-nę aplinkybę, kad, kaip minėta, pagal teisėjų atlyginimų įstatymą ir iki jo įsigaliojimo taikytą vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą nustatyti teisėjų atlyginimų priedai skiriasi ne tik dydžiais, bet ir savo pobūdžiu: teisėjų atlyginimų įstatyme nustaty-tas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, kurie gali būti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, o pagal vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą buvo numatytas priedas už ištarnautą lai-ką, inter alia, nepaisant to, ar ištarnautas laikas susijęs su tarnyba Lietuvos valstybei, ir įskaitant tarnybos ne Lietuvos valstybei iki 1990 m. kovo 11 d. metus. pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiš-kai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo laikino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas; jis laikytinas pereinamojo laikotar-pio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sis-


tema, laikinuoju faktiniu teisiniu reguliavimu; tik teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas iš konstitucijos kylantis reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti įsta-tymu, jų dydžius diferencijuoti pagal aiškius, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas kriterijus, t. y. šiam įstatymui įsigaliojus baigėsi minėtas pereina-masis laikotarpis, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respubli-kos teismų sistema.

Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat minėta, kad tam tikras neesminis kai kurių teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų sumažinimas, susi-jęs su buvusiu tam tikru teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių (materialinių) garantijų teisinio reguliavimo neaiškumu, nestabilumu ir prieštaringumu, galėtų būti pateisi-namas pereinamojo laikotarpio, kuriuo buvo formuota atkūrusios nepriklausomy-bę Lietuvos Respublikos teismų (inter alia teisėjų atlyginimų) sistema, išskirtinėmis aplinkybėmis.

4.2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo konstitucinis teismas, laikotarpiu iki Lietuvos Respublikos nepriklauso-mybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. „vienintelės Lietuvos valstybės institucijos buvo užsienyje veikusios Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstai-gos“, „tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, struktūrose“.

4.2.4. taigi, praėjus daugiau kaip aštuoniolikai metų po Lietuvos Respublikos ne-priklausomybės atkūrimo, per kuriuos, priėmus teisėjų atlyginimų įstatymą, pasibai-gė pereinamasis laikotarpis, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema ir kuriam buvo būdingas nenuoseklus ir prieštaringas laikinasis faktinis teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas, nebuvo pagrindo tikėtis, kad pagal tame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Lie-tuvos Respublikos teismų teisėjams, kaip jų atlyginimo sudedamoji dalis, galėtų būti mokamas priedas už ištarnautus ne Lietuvos Respublikai metus, inter alia už laiko-tarpį iki 1990 m. kovo 11 d.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teisėjų atlygini-mų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 18,7, apygar-dų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, neprieštarau-ja konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. pabrėžtina, jog tai, kad teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lap-kričio 6 d. redakcija) tiek, kiek jį ginčija pareiškėjai, neprieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra susiję tik su išskirtinėmis šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytomis aplinkybėmis, ypač su tuo, kad, kaip minėta, iki teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiškai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo lai-


kino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas, jis laikytinas pereinamojo laikotarpio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema, laikinuoju faktiniu teisiniu reguliavimu.

IV

Dėl Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straips-nio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 109 straipsnio 2 daliai, kons-tituciniam teisinės valstybės principui

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – vilniaus apygardos admini-stracinis teismas ginčija inter alia Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamame Darbo kodekso 298 straipsnyje „piniginių reikalavimų tenkinimas“ (2002 m. birželio 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.“

2.1. Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) yra nustaty-ta darbuotojui galimo priteisti jam priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydžio riba: darbuotojo teisė gauti jam priklausantį, bet ne-išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas apribota tre-jų metų terminu.

pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą bet kuriuo atveju asmeniui gali būti priteistos tik tos jam priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo san-tykiais susijusios sumos, kurios jam nėra sumokėtos už ne ilgiau nei trejus metus, t. y. net ir tais atvejais, kai asmeniui priklausantis darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos visiškai ar iš dalies nemokamos ilgiau nei trejus metus ir asmuo tinkamai įgyvendino teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės į teisingą atlygi-nimą už darbą gynimo (inter alia nepraleido įstatyme nustatyto ieškinio senaties ter-mino), jam gali būti priteistos tik trejus metus nemokėtos sumos.

pažymėtina, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) yra vartojamas žodis „priteisiamos“ ir pats straipsnis yra skirtas darbuotojo piniginių reikalavimų tenkinimo reguliavimui. taigi pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą yra ribojama ir teismo teisė vykdant teisingumą priteisti (tenkinti dar-buotojo piniginius reikalavimus) asmeniui priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmo-kestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas.

Apibendrinant Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakci-ja) nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad juo sudarytos prielaidos nepriteisti viso asmens uždirbto darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų; atitinkamai apribota teismo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą.


2.2. pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamame Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, kuris pagal šio kodekso 27 straipsnio 1 dalį apibrėžiamas kaip įstatymų nustatytas lai-ko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) yra nustaty-ta ne teisės ginti pažeistas teises trukmė, o, kaip minėta, darbuotojui galimo priteisti jam priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydžio riba – darbuotojui gali būti priteistas ne didesnis kaip už trejus metus jam priklausan-tis, bet neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos.

bendrasis Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas nustatytas šio kodekso 27 straipsnio 2 dalyje; jis tai-kytinas ir reikalavimams dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

2.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjo ginčijama Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kuria ribojama darbuotojo teisė gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, iš esmės yra perimta iš Lietuvos tarybų socialisti-nės Respublikos darbo įstatymų kodekso. Jo 2521 straipsnyje „piniginių reikalavimų patenkinimas“ buvo nustatyta: „nagrinėdamas darbo ginčus piniginių reikalavimų klausimais, išskyrus reikalavimus išmokėti darbuotojui vidutinį uždarbį už priversti-nės pravaikštos laiką arba uždarbio skirtumą už laiką, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą (šio kodekso 245 ir 252 straipsniai), ginčą nagrinėjantis organas turi teisę priimti sprendimą, kad darbuotojui būtų išmokėtos priklausančios jam sumos ne daugiau kaip už vienerius metus, o klausimu dėl piniginės kompensacijos už neišnau-dotas atostogas, atleidžiant iš darbo, – ne daugiau kaip už dvejus darbo metus.“

Ši nuostata galiojo nuo 1973 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., kol 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birže-lio 4 d.

3. seimas 2012 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XiX skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu, įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., pakeitė Darbo kodekso XiX skyrių, inter alia pareiškėjo ginčijamą Darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija). priėmus Darbo kodek-so 204 straipsnio ir XiX skyriaus pakeitimo įstatymą, Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) tapo 301 straipsniu – jame yra įtvirtinta identiška nuostata. pažymėtina, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija ir Darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija).

4. minėta, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio tei-sė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstituci-nių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal konstituciją at-siranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis


darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku; ši as-mens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

5. minėta, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos nepriteisti viso asmens uždirbto darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų, ati-tinkamai apribota teismo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą. pažymėtina, kad taip sudarytos prielaidos darbdaviui nemokėti dalies darbuotojui priklausančio atlyginimo už atliktą darbą. tokio teisinio regulia-vimo negalima įvertinti kaip nustatančio nuosavybės – asmeniui priklausančio atly-ginimo už jo atliktą darbą – paėmimą visuomenės poreikiams teisingai atlyginant.

taigi Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudaromos prielaidos pažeisti asmens konstitucinę nuosavy-bės teisę, kartu ir konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

6. minėta ir tai, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakci-ja) nustatytu teisiniu reguliavimu apribota teismo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą; ribojama teismo teisė, vykdant teisingu-mą, priteisti (tenkinti darbuotojo piniginius reikalavimus) asmeniui priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas. pažymėtina, kad pagal tokį teisinį reguliavimą net tuo atveju, jei darbuotojo piniginiai reikalavimai dėl jam priklausančio ir neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susi-jusių sumų būtų pagrįsti ir juos tenkinti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes būtų teisinga, teismas negalėtų to daryti už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį.

taip pat minėta, jog konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; kons-titucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vyk-domo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigia-muosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi.

taigi Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu ribojant teismo teisę vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitu-cinių žmogaus teisių įgyvendinimą yra sudaromos prielaidos teismams priimti savo turiniu neteisingus sprendimus.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo konstitucijos 23 straips-niui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.


8. minėta, kad seimas 2012 m. birželio 26 d. priėmė Darbo kodekso 204 straips-nio ir XiX skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu, įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., pakeitė Darbo kodekso XiX skyrių, inter alia pareiškėjo ginčijamą Dar-bo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija); priėmus Darbo kodek-so 204 straipsnio ir XiX skyriaus pakeitimo įstatymą, Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) tapo 301 straipsniu – jame yra įtvirtinta identiška nuostata. minėta ir tai, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija ir Darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija).

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo konstitucijos 23 straips-niui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai, remiantis tais pačiais argu-mentais konstatuotina ir tai, kad Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

9. tai konstatavęs, konstitucinis teismas toliau netirs, ar Darbo kodek-so 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) neprieštaravo, o Darbo kodek-so 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuo-statos aiškintinos atsižvelgiant į konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, kurioje nustaty-ta: „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ konstitucinis teismas 1999 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, kad darbo rin-kos santykiuose privataus verslo srityje valstybės priedermė – įstatymo nustatytomis priemonėmis užtikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebė-jimus, interesų pusiausvyrą, derinti juos su visuomenės interesais. pažymėtina, kad tai mutatis mutandis taikytina ir teisiniams santykiams, kai darbdavys yra valstybė.

Atsižvelgiant į tai, taip pat pažymėtina, kad viena iš darbuotojų ir darbdavių in-teresų pusiausvyros ir jų derinimo su visuomenės interesais teisinių garantijų yra procesinis ieškinio senaties institutas, inter alia nustatantis laikotarpį, per kurį darbo santykių šalis gali ginti savo teises pareikšdama ieškinį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidė-jas turi plačią diskreciją nustatyti ieškinio senaties dėl darbo užmokesčio ir kitų su dar-bo santykiais susijusių sumų priteisimo terminą. tačiau ją įgyvendindamas įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį terminą, kuris užtikrintų ir veiksmingą konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą gynybą, ir darbo teisinių santykių stabilumą apsaugant darbdavio interesus nuo nepagrįstai uždelstų reikalavimų. Šis terminas galėtų būti ir trumpesnis nei bendrasis darbo santykiams taikytinas ieškinio senaties terminas.

11. pažymėtina ir tai, kad šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas nėra teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, kuris yra


specialusis įstatymas, reguliuojantis teisėjams nesumokėtos atlyginimo dalies, ku-rią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą laiko-tarpį jiems išmokėto atlyginimo dydžių skirtumas, grąžinimą.

tai, kad šiame nutarime konstatuota, jog Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birže-lio 26 d. redakcija) prieštarauja konstitucijai, savaime nereiškia, kad įstatymų leidėjas, paisydamas valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvo ir atsi-žvelgdamas į inter alia valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus, negali specialiu įstatymu nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų, susidariusių sumažinus jų atlyginimus dėl valstybė-je susiklosčiusios ekonominės, finansinės padėties, kompensavimo mechanizmo, inter alia patirtų praradimų kompensavimo dydžių ir terminų, teisingo laikotarpio, už kurį kompensuojami patirti praradimai.

12. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad europos Žmogaus teisių teis-mas 2013 m. spalio 15 d. nutarimu byloje Savickas ir kiti prieš Lietuvą (peticijų nr. 66365/09, 12845/10, 29809/10, 29813/10, 30623/10, 28367/11) pripažino akivaiz-džiai nepriimtinais pareiškimus dėl tariamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos protokolo nr. 1 1 straipsnio pažeidimo dėl teisėjams sumažinto atlyginimo (arba sumažinto atlyginimo dalies) ir jo (arba jos) kompensavimo sąlygų. teismas pabrėžė, kad Lietuva, laikinai sumažindama teisėjų atlyginimus, neperžen-gė valstybės turimos vertinimo laisvės nustatant nuosavybės naudojimo sąlygas ribų, todėl pateikti skundai buvo atmesti.

13. kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 107 straips-nio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, reiškia, kad tol, kol konstitucinis teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitu-cijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Šios konstituci-nės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iki šio konstitucinio teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija; Žin., 2008, nr. 131-5022) tiek, kiek jame nustaty-


tas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 18,7, apygar-dų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, nr. 64-2569) prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.


konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimaspaskelbta: tAR, 2014-05-08, nr. 5188.

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=169334&b=

58


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. BALANDŽIO

12 D. NUTARIMU NR. 519 „DĖL VALSTYBINIO STRATEGINIO ATLIEKŲ TVARKYMO PLANO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO VALSTYBINIO

STRATEGINIO ATLIEKŲ TVARKYMO PLANO 166.4 PUNKTO (2007 M. SPALIO 31 D., 2010 M. GRUODŽIO 1 D. REDAKCIJOS)




sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo po-sėdyje 2014 m. gegužės 8 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 47/2011 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administraci-nio teismo prašymą (nr. 1b-57/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvar-kymo plano patvirtinimo“ patvirtinto valstybinio strateginio atliekų tvarkymo pla-no 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procen-tų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 „Dėl valstybinio strate-ginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas nr. 519) patvirtinto valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Atliekų tvarkymo planas) 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m.

◆ DĖL ĮPAREIGOJIMO TVARKYTI ALYVOS ATLIEKAS 59

gruodžio 1 d. redakcijos) buvo įtvirtinta imperatyvi alyvos atliekų tvarkymo užduo-tis ir svarbi alyvos gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos sąlyga.

Alyvos gamintojai ir importuotojai ne visada yra panaudotos alyvos atliekų turė-tojai, todėl, siekdami įvykdyti ginčijamoje Atliekų tvarkymo plano nuostatoje nustatytą užduotį – surinkti (užtikrinti, kad būtų surinkta) ne mažiau kaip 30 procentų panau-dotos alyvos, skaičiuojant nuo patiekto per atitinkamus metus rinkai alyvos kiekio, jie turi veikti aktyviai. net ir ėmęsi aktyvių veiksmų, alyvos gamintojai ir importuotojai dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių gali nesurinkti minėto panaudotos alyvos kiekio. pagal nustatytą teisinį reguliavimą aplinkybė, kad atliekų turėtojas neperduoda alyvos atliekų jų tvarkytojui, neturi įtakos alyvos gamintojams ir importuotojams tenkančios pareigos regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvos atliekas apimčiai. be to, tokių atliekų su-rinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti visiškai ekonomiškai nepa-grįstas ir neadekvatus (pvz., pareiškėjas turėtų siūlyti atliekų turėtojams ypač didelę pinigų sumą, kad jie pristatytų alyvos atliekas jam arba jo įgaliotiems asmenims); tai iš esmės gali priversti atsisakyti alyvos gamybos ar importo veiklos.

Alyvos gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga priklauso nuo patiek-to rinkai alyvos kiekio, tačiau dalis tokios alyvos atitinkamais (ataskaitiniais) metais gali būti ir nepanaudota (pvz., laikoma kaip atsarga, eksportuojama ar pan.), t. y. gali nesusidaryti alyvos atliekų, kurias gamintojai ir importuotojai įpareigoti regeneruo-ti ar perdirbti į kurą.

2. pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl ūki-nės veiklos, suformuluotomis konstitucinio teismo 1996 m. birželio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimuose, bei nuostatomis dėl konstitucinio teisinės valstybės principo, suformuluotomis konstitucinio teismo 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose, ir teigia, kad Atliekų tvar-kymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas siekiamiems tikslams ūkinės veiklos suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti tokios prie-volės (alyvos atliekų surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos gamintojų ir importuo-tojų) arba ekonominės jos vykdymo sąnaudos alyvos gamintojams ir importuotojams gali būti neproporcingos.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens –vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Atliekų de-partamento direktorės vilmos karosienės, teisės ir kontrolės departamento teisės taikymo skyriaus vedėjos Agnės murauskaitės, vyriausiosios specialistės Redos skir-kevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) (tiek, kiek nu-


rodyta pareiškėjo) neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovių pozi-cija grindžiama šiais argumentais.

1. pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnį valstybi-nį strateginį atliekų tvarkymo planą rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina vyriausy-bė; vienas pagrindinių šio plano tikslų – nustatyti atliekų tvarkymo užduotis. pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnį gamintojai ir importuotojai privalo įvykdy-ti vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atlie-kų tvarkymo užduotis. taigi įstatyme gamintojams ir importuotojams yra įtvirtinta pareiga įvykdyti gaminių atliekų tvarkymo užduotis, kurias pavesta nustatyti vyriau-sybei ar jos įgaliotai institucijai. tokia užduotis nustatyta pareiškėjo ginčijamame Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas poįs-tatyminiame teisės akte – vyriausybės nutarime, priimtame remiantis Atliekų tvarky-mo įstatymu, nėra pagrindo teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju minėtame įstatyme, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja įstatymo nuostatoms. taigi toks teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, suponuojantį teisės aktų hierarchiją.

2. suinteresuoto asmens atstovės remiasi konstitucinio teismo suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl konstitucijos 46 straipsnio 3 da-lyje įtvirtinto reikalavimo valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, dėl to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos lais-vės, pagal kurias asmens ūkinė laisvė nėra absoliuti – įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali nustatyti tam tikras ūkinės veiklos sąlygas. pasak jų, viena iš tokių sąlygų yra Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnyje gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga įvykdyti vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis.

Alyvos atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje kuriama vadovaujantis gamintojo at-sakomybės principu. Remiantis šiuo principu, gamintojams ir importuotojams teisės aktuose yra įtvirtintos pareigos ir užduotys, kurias keldama valstybė siekia užtikrinti, kad per visą būvio ciklą – nuo pat alyvos gamybos iki atliekų, susidariusių panaudo-jus rinkai tiektą alyvą, sutvarkymo – būtų išvengta galimo neigiamo šių atliekų po-veikio aplinkai ir žmonių sveikatai. valstybė, būdama atsakinga už kuriamos atliekų tvarkymo sistemos tinkamą veikimą ir gindama vartotojų interesus, turi užtikrin-ti, kad atliekų tvarkymo veikla tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios (kurioms priskiriamos ir alyvos atliekos), pirma, būtų surenka-mos ir tvarkomos tik tokiais būdais, kurie nekenktų aplinkai ir žmonių sveikatai, ant-ra, surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos, regeneruojamos ir panaudojamos dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms. norint tai pasiekti, kiekvie-nas sistemos dalyvis, inter alia alyvos gamintojas ir importuotojas, privalo turėti jam nustatytas pareigas ir teises, kurias tinkamai įgyvendindamas neabejotinai prisideda prie visuomenei naudingos ūkinės veikos.


norėdami įvykdyti Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytą alyvos atlie-kų tvarkymo užduotį, gamintojai ir importuotojai turi organizuoti alyvos atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje gamintojams ir impor-tuotojams nustatytos kelios alternatyvos: jie gali atliekas tvarkyti patys, gali atliekų tvarkymą organizuoti pasirašydami sutartį dėl atliekų tvarkymo su alyvos atliekų tvarkytoju arba steigti licencijuotą gamintojų ir importuotojų organizaciją ar tapti to-kios organizacijos nariais ir jai pavesti organizuoti atliekų tvarkymą ir vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.

paminėtina, kad atsakomybė už viso alyvos atliekų kiekio sutvarkymą padalijama tarp alyvos gamintojų, importuotojų ir alyvos atliekų turėtojų. pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą alyvos gamintojai ir importuotojai įpareigojami užtikrinti 30 pro-centų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo jų patiekto rinkai alyvos kiekio, sutvarkymą (regeneravimą, perdirbimą ar kitokį panaudojimą), o likusios dalies alyvos atliekų su-tvarkymą turi užtikrinti alyvos atliekų turėtojai. siekiant įgyvendinti Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnyje nustatytus Atliekų tvarkymo plano tikslus, toks pareigos tvarky-ti atliekas paskirstymas tarp minėtų subjektų yra proporcingas ir racionalus. Į Lietuvos rinkai tiektą alyvos kiekį, nuo kurio skaičiuojama minėta alyvos atliekų tvarkymo už-duotis, neįskaičiuojamas į kitas šalis išvežtas alyvos kiekis ir nerealizuotos alyvos kiekis. taigi tai, kad dalis alyvos yra išvežama, nerealizuojama, priešingai negu teigia pareiškė-jas, nedaro įtakos alyvos tvarkymo užduoties įvykdymo rezultatams.

3. pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnį įmonės, kurių ūkinėje komercinė-je veikloje susidaro atliekų ir kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui ir kenksmingam po-veikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. konstitucinis teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, be to, ka-žin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuriuo kenkiama žmonių sveikatai, arba, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, tokiu būdu, kuriuo keliamas pavojus švariai aplinkai. tai, kad atitinkamas ūkio subjektas turi didesnį ar mažesnį pelną, negali būti priešpriešinama valstybės siekiui užtikrinti visos visuome-nės teisę į saugią ir švarią aplinką, todėl pareiškėjo argumentas, kad alyvos atliekų su-rinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti ekonomiškai nepagrįstas ir neadekvatus, nes gali brangiai kainuoti, yra nepagrįstas. suinteresuoto asmens atsto-vės pateikė statistinius duomenis, kurie, pasak jų, rodo, kad dauguma alyvos gamin-tojų ir importuotojų įvykdė vyriausybės nustatytą alyvos atliekų tvarkymo užduotį, o tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad galbūt neįmanoma įvykdyti nustatytos užduo-ties ar kad ekonominės jos vykdymo sąnaudos ūkio subjektams yra neproporcingos.

4. konstitucijos 53, 54 straipsniuose įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, taip pat apibrėžtos pagrindinės Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos kryptys: aplinkos saugojimas nuo kenksmingų poveikių, rūpinimasis natūralios gamtinės aplinkos apsauga, saikingas gamtos išteklių naudoji-mas, šių išteklių atkūrimas ir gausinimas. konstitucinis teismas savo nutarimuose ne


kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje yra suformuluotas vie-nas iš valstybės tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. pažymėtina, kad perdirbant panaudotą alyvą yra saugoma žmonių sveikata ir aplinka, apsisaugo-ma nuo dirvožemio, vandens, paplūdimių, augalijos ir gyvūnijos užteršimo. Alyvos atliekos pavojingos, nes yra degios, kenksmingos, toksiškos ir oksiduojasi. panaudo-ta alyva yra labai užteršta įvairiais sunkiaisiais metalais. Šie metalai gali labai sutrik-dyti žmogaus sveikatą. patekusi į vandenį panaudota alyva padengia paviršių plėvele, nepralaidžia orui, dėl to vandenyje mažėja deguonies, žūva gyvūnai. Didelį pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai kelia ir alyvos atliekų deginimas bei šalinimas, kai nesi-laikoma nustatytų reikalavimų.

perdirbant panaudotą alyvą tausojama vertinga energija, nes pakartotiniam pa-naudotos alyvos rafinavimui reikia tik trečdalio energijos, kuri būtų sunaudojama ža-liavinę naftą paverčiant alyva.

valstybės siekis teisiniu reguliavimu (nustatant alyvos atliekų tvarkymo užduotis) užtikrinti racionalų atliekų medžiaginių ir energetinių išteklių panaudojimą, sukurti racionalią bendrą atliekų tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius ir užti-krinančią gerą aplinkos kokybę, reiškia, kad yra vykdoma konstitucijos 54 straipsny-je įtvirtinta konstitucinė priedermė. Alyvos atliekų tvarkymo užduoties gamintojams ir importuotojams nustatymas yra viena iš valstybės pasitelkiamų ūkinės veiklos re-guliavimo priemonių, kuria siekiama užtikrinti, kad atliekų tvarkymo veikla tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios (kurioms priskiriama ir alyvos atliekos), būtų surenkamos ir tvarkomos tik tokiais būdais, kuriais nebūtų kenkiama aplinkai ir žmonių sveikatai, o surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos, regeneruojamos ir panaudojamos dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms ir užtikrinant konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintą viešąjį interesą.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 patvirtinto Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, atitiktį konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. vyriausybė 2002 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino valstybi-nį strateginį atliekų tvarkymo planą.

vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas nr. 519 buvo ne kartą keičiamas arba papildomas.


2.1. vyriausybė 2007 m. spalio 31 d. priėmė nutarimą nr. 1224 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė vyriau-sybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimą nr. 519 (su vėlesniais pakeitimais ir papildy-mu) ir išdėstė jį nauja redakcija, nustatydama:

„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, nr. 61-1726; 2002, nr. 72-3016) 26 straipsnio 3 dalimi <...>, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutaria:

patvirtinti valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą (pridedama).“pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 1 punktą šio pla-

no tikslas – atsižvelgiant į esamą atliekų tvarkymo būklę ir vadovaujantis europos sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, valstybės il-galaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu nr. iX-1187 (Žin., 2002, nr. 113-5029), nacionaline darnaus vystymo-si strategija, patvirtinta vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu nr. 1160 (Žin., 2003, nr. 89-4029), europos bendrijų komisijos komunikatu „tausesnis išteklių nau-dojimas: teminė atliekų prevencijos ir perdirbimo strategija“, pateikti esamos atliekų tvarkymo būklės ir ssGG (stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių) analizę, nustaty-ti atliekų tvarkymo prioritetus ir principus, strateginius tikslus, tikslus ir uždavinius, šio plano įgyvendinimo priemones (1 priedas), aprašyti atliekų tvarkymo sistemą, nu-statyti atliekų tvarkymo užduotis, numatyti šio plano įgyvendinimo ir atskaitomybės mechanizmą; atliekų tvarkymo planas vykdomas 2007–2013 metais. pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 4 punktą Atliekų tvarkymo plane nu-matyti veiksmai ir priemonės, taip pat nustatytos užduotys, kuriuos turi įgyvendin-ti valstybės institucijos, savivaldybės, gamintojai ir importuotojai, atliekų tvarkytojai.

Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 166 punkte buvo nustatyta:„166. Alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu,

pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo:166.1. sukurti alyvų atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią tinkamą alyvų atlie-

kų tvarkymą, kad nekiltų pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai;166.2. užtikrinti, kad alyvų atliekos būtų tvarkomos laikantis šių prioritetų:166.2.1. alyvų atliekų regeneravimas;166.2.2. alyvų atliekų perdirbimas į kurą;166.2.3. netinkamų regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvų atliekų, taip pat atliekų,

susidariusių regeneravimo ar perdirbimo metu, deginimas laikantis pavojingų atlie-kų deginimo reikalavimų;

166.3. informuoti visuomenę apie alyvų atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo žalą aplinkai ir žmonių sveikatai;

166.4. vykdyti šias alyvų atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruo-ti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio).“


2.2. vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą nr. 1746 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 130 punktu pakei-tė Atliekų tvarkymo plano 166 punktą (2007 m. spalio 31 d. redakcija) ir jį išdėstė taip:

„Alyvos atliekų tvarkymas166. Alyvos atliekos tvarkomos aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu va-

dovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir impor-tuotojai privalo:

166.1. organizuoti atskirą alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą atliekančių įmonių ir perdavimą turinčiam teisę tvar-kyti alyvos atliekas atliekų tvarkytojui;

166.2. užtikrinti, kad alyvos atliekos esant techninėms galimybėms būtų suren-kamos atskirai ir apdorojamos vadovaujantis atliekų hierarchija;

166.3. informuoti visuomenę apie alyvos atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo žalą aplinkai ir visuomenės sveikatai;

166.4. vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruo-ti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro koky-bės reikalavimus, gauti) ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvų kiekio);

166.5. finansuoti visas alyvos atliekų tvarkymo išlaidas (įskaitant surinkimą) at-sižvelgiant į nustatytas jų tvarkymo užduotis.“

3. palyginus Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d. redakci-ja) su 166.4 punktu (2010 m. gruodžio 1 d. redakcija) matyti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2010 m. gruodžio 1 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavi-mas iš esmės nepakito; jame alyvos gamintojams ir importuotojams buvo nustatyta tik dar viena alternatyva privalomai vykdant alyvos atliekų tvarkymo užduotis, t. y. ne tik regeneruoti arba perdirbti nustatytą kiekį alyvos atliekų, bet ir kitaip jas nau-doti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti). pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) alyvos gamintojai ir importuotojai nuo 2008 iki 2012 metų įpareigo-ti regeneruoti, perdirbti arba kitaip naudoti ne visas alyvos atliekas, bet minimalų jų kiekį – 30 procentų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus rinkai alyvos kiekio.

4. pareiškėjo ginčijamas Atliekų tvarkymo plane nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų kontekste.

4.1. pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d. redak-cija) 1 dalį šiame įstatyme nurodytiems atliekų tvarkymo prioritetams įgyvendinti turėjo būti parengtas valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas; pagal 26 straips-nio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalį šiame įstatyme nurodytiems reikala-vimams įgyvendinti parengiamas valstybinis atliekų tvarkymo planas, pagal 2 dalį valstybiniame atliekų tvarkymo plane nustatomos atliekų tvarkymo užduotys, strate-giniai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai jiems įgyvendinti, o pagal 3 dalį valstybi-


nį atliekų tvarkymo planą ir jo įgyvendinimo priemones rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina vyriausybė.

taigi vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 (su vėlesniais pakei-timais ir papildymu), kuriuo patvirtintas Atliekų tvarkymo planas, buvo ir yra įgy-vendinamos minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d., 2011 m. balandžio 19 d. redakcijos) nuostatos, remiantis jomis šiame plane nustaty-tos atliekų tvarkymo užduotys.

4.2. Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruo-džio 1 d. redakcijos) tiek, kiek jo atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas, aiškintinas kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis alyvos ga-mintojų ir importuotojų teises ir pareigas alyvos atliekų tvarkymo srityje.

4.2.1. Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnyje „Gamintojų ir importuotojų tei-sės ir pareigos“ (2005 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Gamintojai ir importuotojai turi teisę:1) individualiai tvarkyti savo gaminių ir (ar) pakuočių atliekas;2) gaminių ir (ar) pakuočių atliekas sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti to-

kias atliekas tvarkančioms įmonėms;3) įsteigti organizacijas ir joms pavesti diegti savivaldybės organizuojamą komu-

nalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas, kad būtų įvykdytos vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos gaminių ir (ar) pakuo-tės atliekų tvarkymo užduotys. Šio punkto nuostatų įgyvendinimo tvarką nustato vy-riausybė ar jos įgaliota institucija;

4) steigti šio Įstatymo 343 straipsnyje nurodytas gamintojų ir importuotojų orga-nizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais.

2. Gamintojai ir importuotojai privalo:1) registruotis šio Įstatymo 342 straipsnio nustatyta tvarka;2) įvykdyti vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pa-

kuotės atliekų tvarkymo užduotis;3) tvarkyti alyvų, transporto priemonių, elektros ir elektroninės įrangos, apmo-

kestinamųjų gaminių ir šių bei kitų gaminių pakuočių apskaitą ir teikti ataskaitas vy-riausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.“

pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 343 straipsnio (2005 m. birželio 28 d. redakci-ja) 3 dalį gamintojų ir importuotojų organizacija gali verstis tik ta veikla, kuri skir-ta šio įstatymo 341 straipsnyje numatytoms organizacijos steigėjų ir narių pareigoms vykdyti, taip pat su tuo susijusia veikla, inter alia gaminių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu.

taigi pagal nurodytąjį Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai turėjo teisę individualiai tvarkyti savo gaminių atliekas, sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti tokias atliekas tvarkančioms įmonėms, siek-dami organizuoti gaminių atliekų tvarkymo sistemą steigti įstatyme nurodytas orga-nizacijas, tapti jų nariais ir privalėjo įvykdyti vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos


nustatytas gaminių atliekų tvarkymo užduotis, tvarkyti alyvos apskaitą ir teikti ata-skaitas vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.

4.2.2. seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarky-mo įstatymo 2, 12, 30, 34, 343 straipsnių, aštuntojo1 skirsnio pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo aštuntuoju2, aštuntuoju3, aštuntuoju4, aštuntuoju5, aštuntuoju6, aš-tuntuoju7, aštuntuoju8, aštuntuoju9, aštuntuoju10 skirsniais ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kurio 7 straipsniu, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį įsi-galiojusiu 2013 m. sausio 1 d., pakeitė aštuntąjį1 skirsnį („Gamintojų, importuotojų ir platintojų teisės ir pareigos“) (2005 m. birželio 28 d. redakcija) ir išdėstė jį pakeistu pava-dinimu „Aštuntasis1 skirsnis elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo ypatumai“, o 341 straipsnyje „elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo sistemos dalyvių tei-sės ir pareigos“ sureguliavo kitus nei ankstesnės redakcijos šiame straipsnyje visuomeni-nius santykius. minėto įstatymo 9 straipsniu, pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalį įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., Atliekų tvarkymo įstatymas (1998 m. birželio 16 d. re-dakcija) buvo papildytas aštuntuoju3 skirsniu „Alyvos atliekų tvarkymo ypatumai“. Šio skirsnio 347 straipsnyje „Alyvos gamintojų ir importuotojų ir alyvos atliekų tvarkytojų teisės ir pareigos“ (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta:

„1. Alyvos gamintojų ir importuotojų pareigos:<...>2) tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos apskaitą ir teikti

apskaitos ataskaitas aplinkos ministro nustatyta tvarka;<...>4) jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, kom-

pensuoti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikian-čioms įmonėms ar atliekų tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidas arba neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos Res-publikos vidaus rinkai alyvos kiekį.

2. Šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytas pareigas alyvos gamintojai ir importuotojai turi teisę vykdyti:

1) individualiai – tapdami atliekų tvarkytojais, turinčiais teisę tvarkyti alyvos atliekas, arba sudarydami sutartis su alyvos atliekas turinčiais teisę tvarkyti atliekų tvarkytojais;

2) kolektyviai – steigdami šio Įstatymo 3412 straipsnyje nurodytą organizaci-ją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vežimą bei vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo jiems nustatytų pa-reigų arba organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas tei-


kiančių įmonių ir vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo nustatytų pareigų netapdami or-ganizacijos dalyviais. <...>“

Apibendrinant šį Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad juo, palyginti su nebe-galiojančiu šio įstatymo 341 straipsnyje „Gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos“ (2005 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, buvo nustatytos ne bendros gamintojų ir importuotojų, o būtent alyvos gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos; anksčiau galiojusi pareiga tvarkyti alyvos apskaitą buvo patikslinta nustatant, kad privaloma tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos apskaitą; nu-statytos naujos alyvos gamintojų ir importuotojų alternatyvios pareigos – kompensuoti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmo-nėms ar atliekų tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Res-publikos teritorijoje išlaidas, jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, arba neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos kiekį. palyginus minėtą Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 341 straipsnyje (2005 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kons-tatuotina ir tai, kad pagal jį alyvos gamintojams ir importuotojams išliko teisė alyvos atliekas tvarkyti individualiai arba kolektyviai, t. y. steigiant įstatyme nustatytą organi-zaciją, tačiau ji steigiama nebe tam, kad organizuotų gaminių atliekų tvarkymo sistemą, o tam, kad organizuotų alyvos atliekų surinkimą ir išvežimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių.

4.3. pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susi-daro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

taigi Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas bendrasis principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, inter alia alyvos, dėl ku-rios naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

4.3.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo plano 166 punktą alyvos gamintojai ir importuotojai šio plano 166.4 punkte nustatytą atliekų tvarkymo užduotį privalo vykdyti pagal gamintojo atsakomybės principą. nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžiamas ar kitaip implicitiškai re-guliuojamas gamintojo atsakomybės principas, todėl jo turinys aiškintinas atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo plano ir 2008 m. lapkričio 19 d. europos parlamento ir tarybos di-rektyvos 2008/98/eb dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas nuostatas.

pagal Atliekų tvarkymo plano v skyrių principas „teršėjas moka“ yra reguliuoja-mas kartu su gamintojo atsakomybės principu, kuris pagal šio plano 82 punktą taiko-


mas siekiant skatinti ilgalaikių, pakartotinio naudojimo ir lengvai perdirbamų gaminių, uždarų ciklų kūrimą (82.3 punktas), užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą (82.5 punktas (2010 m. gruodžio 1 d. redak-cija), mažinti atliekų tvarkymo išlaidas (82.6 punktas (2010 m. gruodžio 1 d. redakcija).

pažymėtina, kad principas „teršėjas moka“ įtvirtintas ir nustatyti didesnę ga-mintojo atsakomybę leidžiama minėtoje 2008 m. lapkričio 19 d. europos parlamen-to ir tarybos direktyvoje 2008/98/eb dėl atliekų, kurios taikymui ir įgyvendinimui užtikrinti skirti Atliekų tvarkymo įstatymas (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straips-nio (2011 m balandžio 19 d. redakcija) 6 dalis, v priedo „Įgyvendinami europos są-jungos teisės aktai“ 8 punktas), Atliekų tvarkymo planas (Atliekų tvarkymo plano 8 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija), 3 priedo „Įgyvendinami europos sąjun-gos teisės aktai“ 8 punktas).

pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, „siekiant sustiprinti atliekų <...> perdir-bimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų <...> gamyba <...> ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsa-komybė yra padidinta“.

4.3.2. Apibendrinant šį teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal jį produk-tų (gaminių), inter alia alyvos, gamintojams ir importuotojams taikomas gaminto-jo atsakomybės principas, pagal kurį siekiama užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą, taip pat principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

4.4. Atliekų tvarkymo įstatymo 121 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakci-ja) 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į alyvos atliekų apdorojimo technines galimy-bes ir ekonominį pagrįstumą ir vadovaujantis šio įstatymo 14, 15 ir 17 straipsniais, būtina alyvos atliekas apdoroti pagal šio įstatymo 3 ir 41 straipsnių reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 14 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) skirtas pavojingųjų atliekų maišymui, 15 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakci-ja) – pavojingųjų atliekų pakavimui ir ženklinimui, 17 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) – pavojingųjų atliekų vežimo tvarkai. taigi alyvos atliekos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms nustatytus reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje „Atliekų prevencijos ir tvarkymo prio-ritetų eiliškumas“ (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) nustatyta:

„1. Atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje taikomas toks prioritetų eiliškumas:1) prevencija;2) paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamą-

sias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui;3) perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti;4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus

atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti;


5) šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.2. Atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į

bendruosius aplinkos apsaugos principus – atsargumą ir tvarumą, technines galimy-bes ir ekonominį pagrįstumą, išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, vi-suomenės sveikatai, ekonomikai ir socialinei aplinkai.

3. Atliekų tvarkytojai ir atliekų darytojai turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės svei-katai ir aplinkai mažinti, kurti ir diegti mažaatliekes technologijas, taupyti gamtos išteklius. tokios įmonės privalo laikytis šio straipsnio 1 dalyje nurodyto atliekų pre-vencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo. produktų gamintojai turi gaminti ir rin-kai tiekti produktus, kuriuos būtų galima ilgai ar pakartotinai naudoti, o pasibaigus jų naudojimo laikui ir virtus atliekomis jas perdirbti arba kitaip sunaudoti ir taip su-mažinti atliekų kiekį bei pavojų visuomenės sveikatai ir aplinkai.

4. Atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai yra atsakingi, kad su atliekų tvarkymu susijusi jų veikla ir visa apie šią veiklą visuomenei jų pateikiama informa-cija atitiktų atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumą.“

pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 41 straipsnį „visuomenės sveikatos ir aplin-kos apsauga“ (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekas būtina tvarkyti neviršijant teisės aktuose nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų vandens, oro ar dirvožemio taršai, nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio visuomenės sveikatai, gyvūnijai ar augalijai (1 punktas).

4.5. Apibendrinant Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą kons-tatuotina, kad atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, inter alia alyvos ga-mintojai ir importuotojai, yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kurį taikant pirmiausia atliekamas paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui (atitinka Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatoje nurodytą alyvos atliekų regeneravimą), paskui – perdirbimas prieš tai atsky-rus atliekas, netinkamas perdirbti, po to – kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti, ir galiausiai – šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas. Atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos prin-cipus, išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai.

Šiame Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aiški-nant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatą, pagal ku-rią, kaip minėta, alyvos gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne ma-žiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio), pažymėtina, kad alyvos gamintojai ir importuotojai, vykdydami šią alyvos atliekų tvarkymo užduotį, privalo


pirmiausia regeneruoti, paskui perdirbti ir galiausiai, jei nėra galimybės taikyti pir-mųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

5. minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) atitiktį (tiek, kiek nurody-ta pareiškėjo) konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

5.1. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos 46 straips-nyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grin-džiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši są-voka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asme-niui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reika-lavimų, apribojimų (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). kita vertus, pagal konstitu-ciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apriboji-mais neleistina paneigti esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

konstitucinis teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokra-tinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra panei-giama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingu-mo principo (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia konstitucinio teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). konstitucinis teismas yra pažy-mėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gero-


vei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavi-mo priemones (konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir vi-suomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos su-bjekto), ir visuomenės interesus (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustaty-mu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tik-rais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

5.2. konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susi-jusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. ge-gužės 24 d. nutarimai).

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės vals-tybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperaty-vų. konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierar-chiją. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstituci-nis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia konstituci-nio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai). konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). konstitucinis teismas ne kartą yra konsta-tavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės ak-tuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (konstitucinio teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). konstitucinėje jurisprudencijoje yra pažymėta, kad vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš kons-


titucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo. be kita ko, konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pa-gal konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vyk-dančių institucijų, inter alia vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja vyriausybė ar jos įga-liota institucija (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia konstitucinio teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

5.3. pažymėtina, kad konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ūkinės vei-klos laisvė nėra absoliuti: kaip minėta, konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos regulia-vimo tikslus, kryptis, būdus, ribas; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais.

5.3.1. konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su konsti-tucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

Aiškindamas konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, konstitucinis teismas yra kons-tatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės ver-tybių (konstitucinio teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), taip pat kad žmonių sveikatos apsau-ga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių svei-kata – tai valstybės funkcija (konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nuta-rimai). todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių svei-katą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu konstitu-ciją (konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

5.3.2. konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata taip pat aiškintina kartu su konstitucijos 53 straipsnio 3 dalimi ir 54 straipsniu.

pagal konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo sau-goti aplinką nuo kenksmingų poveikių. visiems asmenims kyla pareiga saugoti gam-tą, o padarius gamtinei aplinkai žalą – ją atlyginti, nes aplinkos apsauga yra viešasis interesas (konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).


konstitucijos 54 straipsnyje yra nustatyta:„valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų

gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudo-jami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

taigi šios nuostatos yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – už-tikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės me-džiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antro-pogeninės sistemos (konstitucinio teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas).

konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (konstitucinio teismo 2005 m. ge-gužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

pagal konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus nau-dojimas ir apsauga – konstitucijos ginamas viešasis interesas (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai); valstybė, turėdama konstitu-cinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausi-nimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atski-rų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai).

iš konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, iš 54 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudo-jami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, iš 54 straipsnio 2 dalies nuo-statos, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją, visiems as-menims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti (konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

taigi pažymėtina, kad toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, tausoti gamtą ir racionaliai naudoti jos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos ge-rovei užtikrinti ir, jeigu paisoma iš konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelai-kytinas pažeidžiančiu konstituciją.


5.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavi-mas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų po-veikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gam-tinei aplinkai padarytą žalą. vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų. be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikš-mingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.

pažymėtina, kad įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gam-tos išteklių naudojimu, gamtinei aplinkai padarytos žalą atlyginimu, taip pat gali būti vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyven-dinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

6. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiš-kinimui bei taikymui.

paminėtina, kad ir europos Žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje pa-brėžia aplinkos apsaugos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje (europos Žmogaus teisių teismo 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (Nr. 1), peticijos nr. 12033/86; 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Taşkin ir kiti prieš Turkiją, pe-ticijos nr. 46117/99, ir kitos bylos). nors ir pažymėdamas aplinkosaugos srityje vals-tybių turimą vertinimo laisvę (europos Žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos nr. 36022/97), savo praktikoje jis yra nurodęs, kad gamtos ir miškų, o kalbant apskri-tai – aplinkos, apsauga yra pastovus ir ilgalaikis visuomenės interesas, todėl finansiniai valstybės imperatyvai ar net tokios pagrindinės teisės, kaip teisė į nuosavybę, negali paneigti aplinkos apsaugos pirmumo teisės (europos Žmogaus teisių teismo 2008 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Turgut ir kiti prieš Turkiją, peticijos nr. 1411/03).

7. minėta, kad pareiškėjui kyla abejonių dėl Atliekų tvarkymo plano 166.4 punk-to (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamin-tojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, atitikties konsti-tucijai, nes jame įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas sie-kiamiems tikslams ūkinės veiklos suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti tokios prievolės (alyvos atliekų surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos ga-mintojų ir importuotojų) arba ekonominės jos vykdymo sąnaudos alyvos gaminto-jams ir importuotojams gali būti neproporcingos.


8. kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) alyvos gamintojams ir importuotojams buvo nu-statyta privaloma alyvos atliekų tvarkymo užduotis nuo 2008 iki 2012 metų regene-ruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne visas alyvos atliekas, bet minimalų jų kiekį – 30 pro-centų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio. Ši užduo-tis buvo nustatyta vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsniu.

Šiame konstitucinio teismo nutarime apibendrinus su Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) nustatytu teisi-niu reguliavimu susijusias Atliekų tvarkymo įstatymo, Atliekų tvarkymo plano nuo-statas, konstatuota, kad pagal jas:

– produktų (gaminių), inter alia alyvos, gamintojams ir importuotojams taiko-mas gamintojo atsakomybės principas, pagal kurį siekiama užtikrinti kuo didesnį ga-minių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą, taip pat principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas;

– atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, inter alia alyvos gamintojai ir importuotojai, yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą; atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos principus, išteklių apsaugą, taip pat į bend-rą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai;

– alyvos atliekos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms nusta-tytus reikalavimus.

8.1. minėta, kad iš konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straips-nio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racio-naliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą; vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės vals-tybės principo, kylančių reikalavimų; be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos lais-vės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti; įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pa-reigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, taip pat gali būti vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, reguliuodamas atliekų tvarkymo organiza-vimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės svei-katai, taip pat turi paisyti racionalaus gamtos išteklių naudojimo imperatyvo. to-


dėl, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymą, gali būti nustatyta ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pirmiausia perdirbti taip, kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų perdirbti – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio žmonių, visuomenės sveikatai, aplinkai; vyriausybė teisės aktais gali detalizuoti šios pareigos vykdymo tvarką.

8.2. minėta ir tai, kad, Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavi-mo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuo statą, alyvos gamintojai ir importuotojai privalo pirmiausia regeneruoti, pas-kui – perdirbti ir galiausiai, nesant galimybės taikyti pirmųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

8.3. taigi vyriausybė, Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) nustatydama alyvos gamintojams ir impor-tuotojams privalomą alyvos atliekų tvarkymo užduotį nuo 2008 iki 2012 metų re-generuoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio, siekė konstituciškai reikšmingų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslų; nustatydama tokią užduotį vyriausybė paisė iš konstitucijos kylančių reikalavimų. pažymėtina, jog tai, kad alyvos gamin-tojams ir importuotojams yra nustatyta pareiga minėtais būdais sutvarkyti nurodytą alyvos kiekį, neleidžia teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spa-lio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) įtvirtintas reguliavimas yra neproporcin-gas minėtiems siekiamiems konstituciškai reikšmingiems tikslams ar yra objektyviai neįgyvendinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nr. 519 patvirtinto Atliekų tvarkymo plano 166.4 punk-tas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamin-tojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieštarauja (ne-prieštaravo) konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straips-niais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nuta-rimu nr. 519 „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pa-tvirtinto valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija, Žin., 2007, nr. 122-5003; 2010 m. gruodžio 1 d. redakcija; Žin., 2010,


nr. 146-7486) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai aly-vos kiekio, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos konstitucijai.



paskelbta: tAR, 2014-05-12, nr. 5321.

78


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2013 M. LIEPOS 2 D. NUTARIMO

NR. XII-488 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO „DĖL 2012 M. SPALIO 14 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

RINKIMŲ GALUTINIŲ REZULTATŲ DAUGIAMANDATĖJE RINKIMŲ APYGARDOJE NUSTATYMO“ 1 IR 2 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO“




sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjos – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovui sei-

mo nariui vytautui Antanui matulevičiui,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo nariui vy-

tautui Gapšiui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2014 m. gegužės 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 24/2013 pagal pa-reiškėjos – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-33/2013) ištirti, ar Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas nr. Xii-488 „Dėl Lietu-vos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos sei-mo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straips-nio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 105 straipsnio 3 dalies 1 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.


I

pareiškėjos – seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. praėjus septyniems mėnesiams nuo konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio

10 d. išvados „Dėl Lietuvos Respublikos seimo ir Lietuvos Respublikos prezidentės pa-klausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lie-tuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymas“ (toliau – konstitucinio teismo 2012 m.

◆ DĖL GALUTINIŲ SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ PAKEITIMO 79

lapkričio 10 d. išvada) ir seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugia-mandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ (toliau – ir seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas), t. y. galutinio seimo sprendimo dėl 2012 m. seimo rinkimų rezultatų dau-giamandatėje rinkimų apygardoje, priėmimo seimas 2013 m. liepos 2 d., pakartotinai peržiūrėjęs šiuos galutinius seimo rinkimų rezultatus, priėmė nutarimą nr. Xii-488 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Res-publikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ (toliau – ir seimo 2013 m. liepos 2 d. nutari-mas), kuriuo į galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę vėl įrašė iš jos anksčiau išbrauktus Živilę pinskuvienę (nr. 23), Jolantą Gaudutienę (nr. 24), Joną pinskų (nr. 25), vytautą Gricių (nr. 35) ir sudarė jiems teisines prielaidas pagal Lietu-vos Respublikos seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (toliau – sei-mo rinkimų įstatymas) 97 straipsnio 2 punktą užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas. Atitinkamai pasikeitė visų šiame sąraše nurodytų kandidatų į seimo narius ei-liškumas (nr. 26–34 vietoj buvusių nr. 23–31, nr. 36–140 vietoj buvusių nr. 32–136).

2. seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo preambulėje nurodyti teisiniai pagrin-dai ir aplinkybės, kuriomis seimas pagrindė šio nutarimo priėmimą: esą toks seimo sprendimas, be kita ko, yra priimtas „remiantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkri-čio 10 d. išvada“, nors būtent šioje išvadoje yra pripažinti ydingais Lietuvos Respub-likos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo nr. sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rinkimų re-zultatų“ (toliau – vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas nr. sp-321) 2, 3 punktai, taip pat atsižvelgus „į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. pinskus ir v. Gri-cius organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo papirkinėjant rinkėjus 2012 m. seimo rinkimuose“, nors nei šį seimo nutarimo projektą nr. Xiip-492 pateikiant sei-mo 2013 m. birželio 13 d. posėdyje, nei 2013 m. birželio 19 d. ir 2013 m. liepos 2 d. šį projektą svarstant pagrindiniu paskirtame seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, nei kitose Lietuvos Respublikos seimo statute nustatytose įstatymų leidy-bos stadijose (svarstant seimo posėdyje, komitetuose ir priimant nutarimą) nebuvo pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių minėtas naujai paaiškėjusias aplinkybes. seimo nariai, balsuodami dėl nurodyto seimo nutarimo, galėjo pasikliauti tik šio tei-sės akto rengėjų ir seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo žodžiais.

3. tokia priimto galutinio seimo sprendimo, susijusio su seimo rinkimų rezultatų nustatymu, peržiūros praktika, kai seimas po seimo rinkimų, atsižvelgdamas į politi-nius susitarimus ar konkrečios partijos interesus, kad galutinėje jos iškeltų kandidatų į seimą sąrašo eilėje būtų įrašyti ir tie asmenys, kurių įrašymas į tokią eilę konstitucinio teismo išvadoje yra pripažintas neteisėtu, gali keisti savo jau priimtą galutinį sprendi-mą ir nepaisyti konstitucinio teismo išvadoje konstatuotų faktų bei jos teisinės reikš-mės (konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalys), neatitinka konstitucijos.


pagal konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą seimas gali tik nutraukti seimo nario įgaliojimus, jeigu jau po seimo narių išrinkimo ir jų įgaliojimų įgijimo, t. y. po išrink-to seimo susirinkimo į pirmąjį posėdį, rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba yra nustatomi per seimo rinkimus padaryti šiurkštūs rinkimų įstatymo pažeidimai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikrų seimo narių išrinkimo teisėtumo, tačiau įmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčius rinkimų rezultatus.

4. seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas priimtas nepaisant konstitucijos, inter alia konstitucinių valdžių padalijimo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo princi-pų, ir konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados. Šiuo nutarimu sudary-tos prielaidos abejoti seimu, pakertamas žmonių pasitikėjimas teise ir pačia valstybe.

pagal konstituciją tik teisminės valdžios institucija – konstitucinis teismas gali nustatyti, kad per seimo rinkimus buvo padaryti rinkimų įstatymo pažeidimai. tokio teisinio fakto (kuris nėra politinio vertinimo dalykas) pagal konstitucijos 5 straips-nio 1, 2 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą, konstitucinį teisinės valstybės princi-pą negali nustatyti seimas – savo prigimtimi ir esme politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi seimo narių daugumos politinė valia ir kurios spren-dimai grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais ir pan.

konstitucinio teismo įgaliojimai spręsti, ar per seimo rinkimus buvo padary-ti rinkimų įstatymo pažeidimai, ar tie pažeidimai yra šiurkštūs ir esminiai, turintys įtakos rinkimų rezultatams, ir tai, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį šie konstitucinio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kandidatams į sei-mo narius yra konstitucinė garantija, kad seimas nepagrįstai (be atitinkamos konsti-tucinio teismo išvados) nepripažins rinkimų rezultatų negaliojančiais ir jų nepakeis; seimas taip pat neturi įgaliojimų pakeisti ar kvestionuoti konstitucinio teismo išva-doje nustatytų rinkimų įstatymo pažeidimų faktų ir spręsti, ar tokia išvada yra pa-grįsta ir teisėta.

taigi seimas, pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį galutinai spręsdamas, ku-rie seimo nariai yra išrinkti ar neišrinkti daugiamandatėje rinkimų apygardoje, nu-statydamas galutinę Darbo partijos iškeltų kandidatų į seimo narius sąrašo eilę ir patvirtindamas galutinį seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašą, negalėjo pakeisti ar kvestionuoti konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje nustatytų faktų, kad galutinėje Darbo partijos kandidatų sąrašo eilėje įrašant Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, J. pinskų, v. Gricių, v. Ždanovičių, taip pat nustatant, kad J. Gaudutienė, J. pinskus, Ž. pinskuvienė išrinkti į seimą daugiamandatėje rinki-mų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintas draudimas papirkti rinkėjus.

5. seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu nepaisoma iš konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylančio draudimo vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nusta-tyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su konstitucinio teismo aktuose išdės-tyta konstitucijos nuostatų samprata, todėl šis nutarimas negali būti laikomas teisėtu pagrindu juo į galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę įrašytiems


Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui įgyti teisę, atsiradus laisvai seimo nario vietai, ją užimti pagal seimo rinkimų įstatymo 97 straipsnio 2 punktą.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo seimo nario v. Gapšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto as-mens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje, nustačius, kad Ž. pins-kuvienės, J. Gaudutienės, J. pinskaus, v. Griciaus, v. Ždanovič naudai iš viso gali būti nupirkta apie 3 000 balsų, ydingai konstatuota, jog šie kandidatai nėra išrinkti seimo nariais, nes nenustatyta, kiek galinčių būti nupirktų pirmumo balsų tenka kiekvie-nam kandidatui, ir neatsižvelgta į sąžiningai balsavusių rinkėjų valią.

nustatant tikruosius galutinius rinkimų rezultatus ir tikrąją rinkėjų valią pirk-ti rinkėjų balsai turėtų būti laikomi negaliojančiais ir atimami iš visų gautų balsų. tai sudarytų prielaidas užtikrinti kandidatų interesus būti sąžiningai renkamiems, ap-saugoti nuo galimų manipuliacijų organizuojant ir viešinant konkurentų balsų pir-kimą, užtikrinti greitą, sąžiningą ir skaidrų rinkimų procesą, išsaugoti sąžiningai balsavusių rinkėjų balsus. tais atvejais, kai būtų neįmanoma nustatyti perkamų balsų masto, turėtų būti konstatuojama, kad toks rinkėjų balsų papirkinėjimas yra šiurkš-tus rinkimų pažeidimas, kuris neleidžia nustatyti tikrosios rinkėjų valios ir lemia visų rinkimų ar atitinkamos jų dalies negaliojimą.

2. seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnyje nustatyta inter alia seimo pareiga, įvertinus konstitucinio teismo išvadoje dėl seimo rinkimų įstatymo pažeidimo nu-statytus faktus bei atsižvelgus į kitas aplinkybes, nustatyti tikruosius galutinius seimo rinkimų rezultatus. Šios pareigos vykdymui turėtų būti taikomi sąžiningumo, skaid-rumo, tikslumo reikalavimai, nes netinkamas minėtos pareigos vykdymas sudarytų prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, apriboti arba iš viso paneigti tautos aukščiausios suverenios galios raišką per tautos atstovybę – seimą. seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio aiškinimas, kad pagal jį seimas netu-ri teisės keisti galutinių seimo rinkimų rezultatų, ir seimo nutarimo dėl galutinių seimo rinkimų rezultatų vertinimas kaip jokiomis aplinkybėmis negalimo koreguo-ti neatitiktų konstitucijos; tai būtų seimo rinkimų įstatymo legislatyvinė omisija ir potencialiai suteiktų seimui galimybę nekvestionuotinai klastoti rinkimų rezultatus.

pagal seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 3–6 dalis naujai išrinktas seimas, esant ypatingoms, naujai paaiškėjusioms aplinkybėms (paaiškėjus naujiems balsų pirkimo faktams, rezultatų falsifikavimo atvejams ir t. t.), gali pakoreguoti galutinius seimo rinkimų rezultatus, kartu pagal šio straipsnio 6 dalį priimdamas nutarimą dėl neteisėtai ir teisėtai išrinktų seimo narių, įskaitant tuos seimo narius, kurie pagal ga-lutinius seimo rinkimų rezultatus nebuvo išrinkti į seimą. be to, bet koks seimo nu-tarimas dėl galutinių seimo rinkimų rezultatų patvirtinimo gali būti keičiamas jau


vien todėl, kad yra nustatyta galimybė kreiptis į konstitucinį teismą ginčijant jo ati-tiktį konstitucijai ar įstatymams. naujai išrinktas ir per 15 dienų po išrinkimo į pir-mąjį posėdį susirinkęs seimas turėtų teisę koreguoti šio seimo rinkimų rezultatus ir tokiu atveju, jeigu gavus konstitucinio teismo išvadą dėl seimo rinkimų įstatymo pažeidimo seimo rinkimų galutinių rezultatų nustatymas pagal seimo rinkimų įsta-tymo 95 straipsnį užtruktų (perskaičiuojant rinkimų rezultatus pagal rinkimų komi-sijų balsų skaičiavimo protokolus ir pan.) ir baigiančiam kadenciją seimui neužtektų laiko ir išteklių skaidriai ir pagrįstai nustatyti galutinius seimo rinkimų rezultatus.

3. ikiteisminiai tyrimai Ž. pinskuvienės, J. Gaudutienės, J. pinskaus, v. Griciaus atžvilgiu dėl galimo balsų pirkimo nebuvo pradėti, nenustačius, kad jie kokiu nors būdu pirko balsus ar organizavo jų pirkimą, vadinasi, šie kandidatai nepadarė jokių seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. taigi seimas turėjo pareigą atitinkamai pakeis-ti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą (kurį priimant visiškai nevertinta, ar ne-skaičiuojant galinčių būti nupirktų balsų Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. pinskus, v. Gricius, v. Ždanovičius buvo išrinkti seimo nariais), nes jo nepakeitus būtų iš-kreipta rinkėjų valia.

nuo išrinkto naujo seimo darbo pradžios iki tada, kai, pasak suinteresuoto as-mens atstovo, paaiškėjo, kad galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai buvo nusta-tyti neteisingai, praėjo beveik aštuoni mėnesiai. Dėl galinčio prieštarauti konstitucijai seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo minėti kandidatai netapo seimo nariais, bet jie sutiko, ginant pažeistus jų interesus, būti įrašyti į Darbo partijos kandidatų sąrašą. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas Darbo partijos kandidatų teisėtų lūkesčių, seimas priėmė kompromisinį sprendimą, kuriuo, neatėmęs mandatų iš esamų seimo narių (išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų są-rašą), Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, J. pinskų, v. Gricių įrašė į Darbo partijos kan-didatų sąrašą (tris iš jų – kaip pirmuosius, turinčius teisę tapti seimo nariais, jei kiti daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą išrinkti seimo nariai atsisakytų ar kitaip netektų seimo nario mandato). seimo 2013 m. lie-pos 2 d. nutarimas vertintinas kaip taikus ginčo šalių susitarimas.

4. visiems asmenims, kandidatuojantiems į viešosios valdžios institucijas, turi būti užtikrinamas lygiateisiškumas ne tik registruojantis kandidatais, dalyvaujant rinkimų agitacijoje, bet ir skaičiuojant rinkimų rezultatus bei juos tvirtinant. vienin-telis būdas garantuoti kandidatų lygiateisiškumą ir teisę būti renkamiems į viešosios valdžios institucijas – užtikrinti rinkimų, kurių neatsiejama dalis yra seimo pareiga nustatyti galutinius seimo rinkimų rezultatus, skaidrumą ir sąžiningumą. kiekvienas balsų pirkimo, kuris gali būti naudojamas ir kaip nesąžininga priemonė politiniams oponentams diskredituoti, atvejis turi būti nagrinėjamas ypač atidžiai, o asmenų, at-sakingų už tokių neteisėtų veikų atlikimą, atsakomybė neturėtų būti tapatinama su rinkimų rezultatų nustatymu.

nesant individualaus konstitucinio skundo galimybės ir tik konstituciniam teismui pagal konstitucijos 102 straipsnį turint teisę spręsti inter alia dėl seimo nu-


tarimo, kuriuo nustatomi rinkimų rezultatai, atitikties konstitucijai (tai užtruktų ilgą laiką), pakartotinis – sąžiningas, skaidrus ir teisingas – galutinių seimo rinkimų re-zultatų nustatymas seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka yra ne tik pasitikėjimo seimu, kaip tautos atstovybe, įtvirtinimo įrankis, bet ir bene vienintelė pažeistų kandidatų interesų gynimo ir jų teisėtų lūkesčių užtikrinimo prie-monė bei būdas atkurti teisingumą.

5. Galutiniai seimo rinkimų rezultatai ir asmens atsakomybė yra atskiri klausimai. Asmeniui (kandidatui į renkamas viešosios valdžios institucijas), kuris imasi neteisė-tų veiksmų – balsų pirkimo ar balsų pirkimo organizavimo, gresianti baudžiamoji at-sakomybė, taip pat apkalta, jei tokie neteisėti kandidato veiksmai išaiškėja jam laimėjus rinkimus ir tapus atitinkamos viešosios valdžios institucijos nariu, arba rinkimų pri-pažinimas negaliojančiais, nustačius šiurkštų rinkimų įstatymo pažeidimą, turintį es-minę įtaką rinkimų rezultatams, yra pakankamai efektyvios priemonės, užtikrinančios, kad už nusikalstamas veikas asmenys atsakytų. tačiau tokių veikų padariniai – rinkimų įstatymų pažeidimai – nustatant rinkimų rezultatus turėtų būti vertinami atsietai nuo kandidatų į renkamas viešosios valdžios institucijas atsakomybės. konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje minimas balsų pirkimas negali būti siejamas su Ž. pins-kuviene, J. Gaudutiene, J. pinskumi, v. Griciumi, nes priešingu atveju būtų pažeista ne-kaltumo prezumpcija, suvaržyta jų konstitucinė teisė į teisingą procesą, nešališką teismą.

6. seimas, priimdamas 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą, tinkamai neįvertino konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje nustatytų aplinkybių, nesi-aiškino ir nenustatė tikrųjų 2012 m. seimo rinkimų rezultatų ir tikrųjų kandidatų Ž. pinskuvienės, J. Gaudutienės, J. pinskaus, v. Griciaus vietų galutinėje Darbo par-tijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilėje, kurias jie turėtų užimti, jeigu nebūtų skaičiuojami tik už kiekvieną iš jų paduoti galintys būti nupirkti balsai. Šiame seimo nutarime (jo 1 straipsnio 2 dalyje) buvo nustatyta nei konstitucijoje, nei seimo rin-kimų įstatyme nenumatyta, neproporcinga, konstitucijai, inter alia vienam iš esmi-nių teisės principų – lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų), prieštaraujanti ir selektyviai tik Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui pritaikyta sankcija – jų išbraukimas iš Darbo partijos kandidatų sąrašo, neatsižvelgiant į tai, kad jie niekaip nesusiję su balsų pirkimo organizavimu ar vykdymu per 2012 m. seimo rinkimus. minėtu seimo nutarimu buvo pažeistos šių kandidatų konstitucinės teisės būti renkamiems į seimą, todėl, vadovaujantis kons-tituciniais teisinės valstybės, atsakingo valdymo, rinkimų skaidrumo ir sąžiningumo principais, buvo priimtas seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas.

III

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjos – seimo narių grupės atstovas sei-mo narys v. A. matulevičius iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir at-sakė į suinteresuoto asmens – seimo atstovo seimo nario v. Gapšio ir konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys v. Gapšys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-tus, juos papildė remdamasis europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija dėl pasyviosios rinkimų teisės ir atsakė į pareiškėjos – seimo narių grupės atstovo seimo nario v. A. matulevičiaus ir konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


I

1. 2012 m. spalio 14 d. daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose įvyko seimo rinkimai. vienmandatėse apygardose buvo išrinkti 3 seimo nariai; Zara-sų–visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje nr. 52 rinkimų rezultatai buvo pri-pažinti negaliojančiais. 67 iš 71 vienmandatėse rinkimų apygardose 2012 m. spalio 28 d. įvyko pakartotinis balsavimas.

2. vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu nr. sp-321, ku-ris internete paskelbtas 2012 m. lapkričio 4 d., o „valstybės žiniose“ – 2012 m. lapkričio 6 d. (Žin., 2012, nr. 128-6462), patvirtino galutinius 2012 m. seimo rinkimų rezulta-tus 67 vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose. Šio sprendimo 2 punk-tu buvo patvirtintos seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutinės kandidatų į seimo narius sąrašų eilės, inter alia Darbo partijos kandidatų į seimo na-rius sąrašo eilė, o 3 punktu buvo nustatyti asmenys, kurie išrinkti į seimą, inter alia daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taigi ir pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą.

vyriausioji rinkimų komisija, išnagrinėjusi gautus skundus, tarp jų – tautininkų sąjungos 2012 m. spalio 18 d. skundą, 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje kons-tatavo, kad per 2012 m. seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo padaryta šiurkščių seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, tačiau 2012 m. lapkričio 4 d. sprendime nr. sp-325 pripažino, kad jie neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatų nustatymui šioje rinkimų apygardoje.

Gavę inter alia tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundus dėl vyriau-siosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu nr. sp-321 patvirtin-tų galutinių 2012 m. seimo rinkimų rezultatų inter alia daugiamandatėje rinkimų apygardoje, seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu nr. Xi-2378 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos konstituciniam teismui“ ir prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu nr. 1k-1262 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos konstituciniam teis-mui“ kreipėsi į konstitucinį teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. sei-mo rinkimus nebuvo pažeistas seimo rinkimų įstatymas.

3. konstitucinis teismas, vadovaudamasis konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2012 m. lapkričio 10 d. pateikė išvadą, kurioje inter alia pripažino, kad vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo nr. sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rinkimų rezul-tatų“ 2 punktu tiek, kiek juo, nustatant seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų


apygardoje galutines kandidatų į seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Dar-bo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Živilę pinskuvienę (nr. 10), Jolantą Gaudutienę (nr. 17), Joną pinskų (nr. 22), vytautą Gricių (nr. 35), viačeslav Ždanovič (nr. 48), taip pat 3 punktu tiek, kiek juo nustatyta, kad Jolanta Gaudutie-nė, Jonas pinskus, Živilė pinskuvienė yra išrinkti į seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeista seimo rinkimų įsta-tymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija).

konstitucinis teismas šioje išvadoje pažymėjo, jog vyriausioji rinkimų komisi-ja neatsižvelgė į turimą informaciją, kad buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės vykdymo vietose skatinant paduoti pirmumo balsus už konkrečius Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąraše esančius asmenis. nustačiusi, kad galėjo būti masiškai paperkami rinkėjai skatinant juos paduoti pirmumo balsus už Darbo partijos kandidatų sąraše įrašytus J. pinskų, Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, v. Gricių, v. Ždano-vič, vyriausioji rinkimų komisija šio fakto nevertino, skaičiavo minėtų kandidatų rei-tingo balus ir nustatė Darbo partijos kandidatų sąrašo galutinę eilę, į kurią inter alia jie buvo įtraukti, nevertino nustatytų pažeidimų įtakos seimo rinkimų rezultatams dau-giamandatėje rinkimų apygardoje, nors jie turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams.

4. seimas 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė nutarimą, kuris pagal jo 4 straipsnį įsi-galiojo nuo priėmimo. nutarimo preambulėje nurodyta, kad seimas jį priėmė „va-dovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 107 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 4, 5, 6 dalimis ir remdamasis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos sei-mo ir Lietuvos Respublikos prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Res-publikos seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymas“. Šiuo nutarimu nutarta:

„1 straipsnis.1. nustatyti, kad, tvirtinant Lietuvos Respublikos seimo rinkimuose daugiaman-

datėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į seimo narius sąrašų eiles, į galuti-nę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę Živilė pinskuvienė (nr. 10), Jolanta Gaudutienė (nr. 17), Jonas pinskus (nr. 22), vytautas Gricius (nr. 35), via-česlav Ždanovič (nr. 48) įrašyti pažeidžiant Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnį.

2. išbraukti Živilę pinskuvienę (nr. 10), Jolantą Gaudutienę (nr. 17), Joną pins-kų (nr. 22), vytautą Gricių (nr. 35), viačeslav Ždanovič (nr. 48) iš Darbo partijos kandidatų sąrašo ir patvirtinti galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius są-rašo eilę (pridedama).

2 straipsnis.nustatyti, kad Živilė pinskuvienĖ, Jolanta GAuDutienĖ, Jonas pinskus

nėra išrinkti Lietuvos Respublikos seimo nariais daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o pagal šio nutarimo 1 straipsnio 2 dalimi patvirtintą galutinę Darbo partijos kandida-


tų į seimo narius sąrašo eilę vietoj šių asmenų Lietuvos Respublikos seimo nariais yra išrinkti vilija FiLipoviČienĖ, Gediminas JAkAvonis, Larisa DmitRiJevA.

3 straipsnis.nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinius re-

zultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir patvirtinti galutinį Lietuvos Respubli-kos seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašą (pridedamas).“

taigi šiuo nutarimu seimas, remdamasis konstitucinio teismo 2012 m. lap-kričio 10 d. išvada, kad per 2012 m. seimo rinkimus buvo pažeistas seimo rinkimų įstatymas, priėmė galutinį sprendimą dėl 2012 m. seimo rinkimų rezultatų daugia-mandatėje rinkimų apygardoje, kuriuo inter alia patvirtino galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę (išbraukęs iš jos Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, J. pinskų, v. Gricių, v. Ždanovič) bei galutinį seimo narių, išrinktų daugiamandatė-je rinkimų apygardoje, sąrašą (nustatęs, kad Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. pinskus nėra išrinkti seimo nariais daugiamandatėje rinkimų apygardoje) ir kuris reiškė, kad kartu su vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktais seimo nariais išrinkta dau-giau kaip 3/5 seimo narių, t. y. pagal konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį yra išrinktas naujas seimas. išrinktas naujas seimas 2012 m. lapkričio 16 d. susirinko į pirmąjį po-sėdį, kuriame išrinktieji seimo nariai prisiekė ir įgijo visas tautos atstovų teises.

5. seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė šioje byloje ginčijamą nutarimą, kuris pa-gal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo priėmimo. Šį nutarimą, kaip nurodyta jo preambulėje, seimas priėmė inter alia „remdamasis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada“ ir „pripažindamas būtinybę atsižvelgti į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad Živilė pinskuvienĖ, Jolanta GAuDutienĖ, Jo-nas pinskus ir vytautas GRicius organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo papirkinėjant rinkėjus 2012 m. Lietuvos Respublikos seimo rinkimuose“.

seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo 1 straipsniu pakeistas seimo 2012 m. lapkri-čio 14 d. nutarimo 1 straipsnis ir jis išdėstytas taip:

„1. nustatyti, kad Živilė pinskuvienĖ, Jolanta GAuDutienĖ, Jonas pins-kus, vytautas GRicius nepažeidė Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ir 90 straipsnio.

2. Įrašyti Živilę pinskuvienĘ, Jolantą GAuDutienĘ, Joną pinskŲ, vytautą GRiciŲ į Darbo partijos kandidatų sąrašą tokia eilės tvarka: Živilė pinskuvienĖ (nr. 23), Jolanta GAuDutienĖ (nr. 24), Jonas pinskus (nr. 25), vytautas GRi-cius (nr. 35) ir patvirtinti galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę (pridedama).“

seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo 2 straipsniu pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo 2 straipsnis ir jis išdėstytas taip:

„nustatyti, kad Lietuvos Respublikos seimo nariais yra išrinkti vilija FiLipovi-ČienĖ, Gediminas JAkAvonis, Larisa DmitRiJevA.“

6. taigi seimas 2013 m. liepos 2 d. nutarimu pakeitė galutinius 2012 m. seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, nustatytus seimo 2012 m.


lapkričio 14 d. nutarimu, priimtu remiantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada: į Darbo partijos kandidatų sąrašą ir galutinę jo eilę po juose įrašytų iš-rinktų 22 seimo narių įrašė seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jų išbrauk-tus kandidatus į seimo narius Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, J. pinskų (atitinkamai nr. 23–25) ir v. Gricių (nr. 35), t. y. tuos asmenis, kurių įrašymą į galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje įvertino kaip seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. ba-landžio 15 d. redakcija), 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimą. Šiuo nutarimu buvo sudarytos prielaidos minėtiems asmenims užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas (įgyti seimo nario įgaliojimus) pagal seimo rinkimų įstaty-mo 97 straipsnio 2 punktą, kuriame nustatyta, kad, daugiamandatėje rinkimų apygar-doje išrinkto seimo nario įgaliojimus pripažinus nutrūkusiais, seime atsiradusią laisvą seimo nario vietą užima (seimo nariu tampa) kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo iš-rinktas buvęs seimo narys, pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas.

pažymėtina, jog seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas remiantis ta pačia konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, kuria remdamasis seimas priėmė 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą, taip pat kad jis grindžia-mas būtinybe atsižvelgti į naujai paaiškėjusias aplinkybes, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti kandidatai į seimo narius „organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip daly-vavo papirkinėjant rinkėjus 2012 m. Lietuvos Respublikos seimo rinkimuose“.

II

1. pareiškėja – seimo narių grupė prašo ištirti seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo, kuriuo, kaip minėta, pakeisti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nustatyti galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje, atitiktį kons-titucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 105 straipsnio 3 dalies 1 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo princi-pams. taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti kons-titucinius seimo įgaliojimus priimti sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų.

2. konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis konstitucinio teismo išvadomis, konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galuti-nai sprendžia seimas. pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą konstitu-cinis teismas teikia išvadą, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas per seimo narių rinkimus. kaip konstitucinis teismas konstatavo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime, seimas, gavęs konstitucinio teismo išvadą, kad per seimo narių rinkimus buvo pa-žeistas rinkimų įstatymas, privalo priimti galutinį sprendimą.

3. konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyti seimo įgaliojimai priimti galu-tinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų aiškintini kartu su inter alia konstituci-jos 67 straipsnio 13 punkto ir 106 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

pagal konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą seimas sudaro vyriausiąją rinki-mų komisiją ir keičia jos sudėtį. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal


šią nuostatą Lietuvoje turi būti suformuota universali rinkimus organizuojanti ins-titucija – vyriausioji rinkimų komisija (konstitucinio teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada). pažymėtina, kad konstitucinė vyriausio-sios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgalioji-mus nustatyti ir paskelbti seimo rinkimų rezultatus.

konstitucijos 106 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad konstitucinio teismo iš-vados, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas inter alia per seimo narių rinkimus (konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktas), gali prašyti seimas ir prezidentas. pažymėtina, kad pagrindas prašyti konstitucinio teismo išvados gali būti abejonė, ar rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas inter alia vyriausiajai rinkimų komisijai įgy-vendinant konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus, susijusius su galuti-nių seimo rinkimų rezultatų nustatymu; pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą konstitucinis teismas turi patikrinti tokios abejonės pagrįstumą.

pabrėžtina, jog konstituciniam teismui pateikus išvadą, kad per seimo narių rin-kimus rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas, nebūtų pagrindo abejoti vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytais seimo rinkimų rezultatais ir seimui priimti konstitu-cijos 107 straipsnio 3 dalyje numatytą galutinį sprendimą. taigi pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimas turi įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinki-mų rezultatų tik tuo atveju, kai pagal seimo ar prezidento paklausimą konstitucinis teis-mas pateikia išvadą, kad per seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas.

4. pažymėtina, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimas priima ga-lutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų tik remdamasis konstitucinio teismo išvada. pažymėtina ir tai, kad pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą nu-statyti, ar per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, gali tik teisminės valdžios institucija – konstitucinis teismas; rinkimų įstatymo pažeidimo nustaty-mas – tai teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas.

taigi konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies nuostata, kad, remdamasis konstitucinio teismo išvadomis, konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia seimas, negali būti aiškinama taip, esą seimas gali iš naujo spręsti tą patį klau-simą, kuriuo konstitucinis teismas yra pateikęs išvadą; pagal konstituciją seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar konstitucinio teismo pateikta išvada dėl rinkimų įstatymo pažei-dimo yra pagrįsta ir teisėta. tai inter alia reiškia, kad seimas, savo prigimtimi ir esme politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais bei kompromisais, negali spręs-ti teisės klausimo, ar rinkimų įstatymas buvo pažeistas, inter alia nepaisyti konstitucinio teismo išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas.

5. Įgyvendindamas konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų, seimas turi paisyti ir konsti-tucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų.

5.1. konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinėje demokra-tijoje politinės atstovaujamosios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad


kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politi-nes atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės prin-cipai; demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas; rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jei-gu jie vyksta paminant konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pa-žeidžiant demokratines rinkimų procedūras (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada).

konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi kons-titucija, teise, veikdami tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (konstitucinio teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados).

5.2. seimui priimant sprendimą dėl galutinių rinkimų rezultatų esminę reikšmę turi tai, kad per rinkimus buvo padaryta šiurkščių demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimų, kuriais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia. pažy-mėtina, kad tokie šių rinkimų principų pažeidimai gali būti padaryti nebūtinai pačių kandidatų į seimo narius – juos gali padaryti ir kiti asmenys, siekiantys kandidatų į seimo narius išrinkimo.

5.3. konstitucinis teismas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje aiškindamas iš kons-titucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo, demokratiškų, laisvų ir teisingų sei-mo rinkimų principų kylančius reikalavimus, inter alia pabrėžė, kad kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rin-kimų principų pažeidimai, negali įgyti seimo nario mandato; priešingu atveju galėtų būti pakirstas tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe.

5.4. taigi, įgyvendindamas konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgalio-jimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų ir paisydamas konstitu-cinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, seimas inter alia negali sudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiš-kų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato.

6. pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimas, remdamasis konstitucinio teismo išvada, kad per seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, pri-ima galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų. pažymėtina, kad seimas turi įgaliojimus dėl seimo rinkimų rezultatų galutinai spręsti tiek, kiek tie rezultatai su-siję su konstitucinio teismo išvadoje konstatuotais rinkimų įstatymo pažeidimais.

6.1. paminėtina, jog konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad neatsie-jami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikru-mas ir teisinis saugumas. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja inter alia reikalavimą užtikrinti valstybės valdžios sistemos, inter alia sei-mo, kaip politinės atstovaujamosios institucijos, stabilumą. Atsižvelgiant į tai, pažy-


mėtina, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimo nustatyti galutiniai seimo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrindas.

6.2. kaip antai tokį pagrindą suponuoja konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas, pagal kurį seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai rinkimai pripažįstami negaliojan-čiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas.

konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pažymėjo, kad:– pagal konstituciją per seimo rinkimus padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų

ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai gali būti nustatyti ir vėliau, kai išrinkti seimo nariai jau yra įgiję įgalioji-mus, t. y. jau po to, kai išrinktas seimas susirenka į pirmąjį posėdį;

– konstitucijos 63 straipsnio 6 punkto nuostata suponuoja seimo įgaliojimus nutraukti seimo nario įgaliojimus, jeigu dėl jo išrinkimo teisėtumo pagrįstų abejo-nių keliantys šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidi-mai nustatomi tada, kai seimo narys jau yra įgijęs įgaliojimus; pagal konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą seimo nario įgaliojimai gali būti nutraukti tiek pripažinus rinkimus negaliojančiais, tiek nepripažinus rinkimų negaliojančiais (pavyzdžiui, kai įmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčius rinkimų rezultatus);

– pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 106 straipsnio 5 dalį, 107 straipsnio 3 dalį seimas gali priimti nutarimą dėl seimo nario įgaliojimų nu-traukimo pagal konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą tik remdamasis konstitucinio teismo išvada, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, o kons-titucinis teismas tokią išvadą gali teikti tik pagal seimo ar prezidento paklausimą.

6.3. minėta, kad kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs de-mokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti seimo nario mandato, nes priešingu atveju galėtų būti pakirstas tautos pasitikėjimas savo atstovy-be ir pačia valstybe; taigi seimas negali sudaryti prielaidų tokiems kandidatams įgy-ti seimo nario mandato.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jeigu po to, kai buvo nustatyti galutiniai sei-mo rinkimų rezultatai, nustatomi šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, padaryti siekiant seimo nario įgaliojimų neįgijusių kandidatų, kurie yra įrašyti kandidatų sąrašuose ir pretenduoja užimti atsirasiančias laisvas sei-mo narių vietas, išrinkimo, ir konstitucinis teismas, gavęs seimo ar prezidento pa-klausimą, pateikia išvadą, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, seimas pagal konstituciją (jos 63 straipsnio 6 punktą, aiškinamą kartu su konstituci-jos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 5 dalimi, 107 straipsnio 3 dalimi), remdamasis šia konstitucinio teismo išvada, gali pakeisti galutinius seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, inter alia išbraukdamas iš kandida-tų sąrašų tuos kandidatus, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs minėtų rinkimų principų pažeidimai.

6.4. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimo nustatyti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pa-


grindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nustatyti, t. y. tik re-miantis kita konstitucinio teismo išvada.

7. sprendžiant, ar seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas neprieštarauja inter alia konstitucijos 107 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pažymėtina, kad, kaip minėta, šiuo nutarimu seimas pakeitė galutinius 2012 m. seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, nustatytus seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, priimtu remiantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada; į Darbo partijos kandidatų sąrašą ir galutinę jo eilę įrašyti tie asmenys, kurių įrašymą į galutinę Darbo partijos kandidatų į sei-mo narius sąrašo eilę konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje įverti-no kaip seimo rinkimų įstatymo nuostatų pažeidimą; taigi seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nustatyti galutiniai seimo rinkimų rezultatai pakeisti nesant kitos konstitucinio teismo išvados ir nepaisant konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, sudary-tos prielaidos kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demo-kratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandatą.

7.1. kaip minėta, pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimas galutinį spren-dimą dėl seimo rinkimų rezultatų priima tik remdamasis konstitucinio teismo išva-da; seimas negali spręsti teisės klausimo, ar rinkimų įstatymas buvo pažeistas, inter alia nepaisyti konstitucinio teismo išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas; įgyvendindamas konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų ir paisydamas konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, seimas inter alia ne-gali sudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkš-tūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato.

minėta ir tai, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimo nustatyti ga-lutiniai seimo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų kons-titucinis pagrindas; seimo nustatyti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pagrindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nu-statyti, t. y. tik remiantis kita konstitucinio teismo išvada.

7.2. taigi konstatuotina, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarime nepaisyta iš konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdy-mo principų kylančių reikalavimų seimui priimant galutinį sprendimą dėl seimo rin-kimų rezultatų remtis konstitucinio teismo išvada, nesudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rin-kimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato, nekeisti galutinių seimo rinki-mų rezultatų be konstitucinio pagrindo ir nesant kitos konstitucinio teismo išvados.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas prieštarauja konstitucijos 107 straipsnio 3 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, atsakingo valdymo principams.


8. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos bylo-je toliau netirs, ar seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas neprieštarauja konstituci-jos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 105 straipsnio 3 dalies 1 punktui, 107 straipsnio 2 daliai.

9. konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstitucinis teisinės vals-tybės principas, be kita ko, reiškia, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ins-titucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; neteisės pagrindu teisė negali atsirasti.

pagal konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai, o pagal 107 straipsnio 1 dalį nuo tos dienos, kai oficialiai pa-skelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, kad seimo aktas prieštarauja konsti-tucijai, toks aktas negali būti taikomas.

taigi konstatuotina, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu, kuris buvo priim-tas pažeidžiant konstituciją, nėra pakeisti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, jo pa-grindu niekam neatsirado teisė užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas (įgyti seimo nario įgaliojimus), o galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai yra nustatyti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas nr. Xii-488 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 2013, nr. 73-3659) priešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 107 straipsnio 3 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, atsakingo valdymo principams.


konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Algirdas taminskas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2014-05-27, nr. 5709.

KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

IŠVADADĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARĖS NERINGOS VENCKIENĖS,

KURIAI PRADĖTA APKALTOS BYLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. birželio 3 d. Nr. KT20-I1/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo atstovams seimo nariams

eugenijui Gentvilui, vytautui sauliui, seimo kanceliarijos komisijų biuro patarėjai vitai misiūnienei,

suinteresuoto asmens – seimo narės neringos venckienės atstovui advokatui ei-mantui Šriupšai,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi ir Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, viešame teismo posėdyje 2014 m. gegužės 21 d. išnagrinėjo bylą nr. 3/2014 pagal pareiškė-jo – Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarime nr. Xii-665 „Dėl apkaltos Lietuvos Respublikos seimo narei neringai venckienei pradžios ir kreipi-mosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą“ išdėstytą paklausimą, ar Lietuvos Respublikos seimo narės neringos venckienės konkretūs veiksmai, nurodyti Lietu-vos Respublikos seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti ap-kaltos procesą Lietuvos Respublikos seimo narei neringai venckienei pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.


I

1. pareiškėjas – seimas 2013 m. gruodžio 12 d. priėmė nutarimą nr. Xii-665 „Dėl apkaltos Lietuvos Respublikos seimo narei neringai venckienei pradžios ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą“ (toliau – ir seimo 2013 m.

2014 m. birželio 3 d. išvada ◆94

gruodžio 12 d. nutarimas nr. Xii-665), kuris įsigaliojo 2013 m. gruodžio 20 d. Šiuo nutarimu seimas pradėjo apkaltos procesą seimo narei n. venckienei (1 straipsnis) ir kreipėsi į konstitucinį teismą išvados, ar seimo narės n. venckienės konk retūs veiksmai, nurodyti seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradė-ti apkaltos procesą seimo narei neringai venckienei pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – ir specialioji tyrimo ko-misija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei) išvadoje, prieštarauja konstitucijai (2 straipsnis).

pareiškėjo – seimo paklausimas konstituciniame teisme gautas 2013 m. gruo-džio 18 d.

2. seimas 2013 m. gruodžio 12 d. priėmė nutarimą nr. Xii-664 „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos seimo narei neringai venckienei pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – sei-mo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimas nr. Xii-664), kuris įsigaliojo 2013 m. gruodžio 20 d. Šio nutarimo 1 straipsniu seimas pritarė prie jo pridedamai specialiosios tyri-mo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvadai „Dėl pagrindo pradė-ti apkaltos procesą seimo narei neringai venckienei“ (toliau – specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvada), o 2 straipsniu pripažino, kad specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei darbą baigė.

3. specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išva-doje nustatyta:

„komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konstitucijos 74 straipsniu ir seimo statuto 236 straipsnio 3 dalimi,

d a r o i š v a d ą:surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina seimo

narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą seimo narei neringai venckienei nu-rodyto kaltinimo seimo narei neringai venckienei be pateisinamos priežasties neda-lyvavus 2013 m. balandžio–lapkričio mėnesiais vykusiuose 64 seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėnesiais vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, tuo galimai sulaužius seimo nario prie-saiką ir galimai šiurkščiai pažeidus konstituciją, pagrįstumą.

komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Lietuvos Respub-likos seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą seimo narei neringai venckienei pateikti kaltinimai yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pagrindas pradėti seimo narės neringos venckienės apkaltos procesą Lietuvos Respublikos seime.“

II

1. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui 2014 m. gegužės 8 d. gauti su-interesuoto asmens – seimo narės n. venckienės atstovo advokato e. Šriupšos rašyti-niai paaiškinimai. e. Šriupšos paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

◆ DĖL SEIMO NARĖS NERINGOS VENCKIENĖS VEIKSMŲ 95

seimo narė n. venckienė nedalyvavo plenariniuose seimo ir seimo teisės ir tei-sėtvarkos komiteto posėdžiuose, tačiau aktyviai vykdė kitas seimo nario pareigas, teikdama seimui teisės aktų projektus. Aplinkybės, dėl kurių n. venckienė nelankė seimo ir minėto komiteto posėdžių, ar ji tai darė sąmoningai, nesąžiningai ir kokių tikslų vedama, tiksliai nėra žinoma. suinteresuoto asmens atstovo teigimu, byloje yra duomenų, kad seimo narės n. venckienės sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus (apie tai specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei posėdyje kal-bėjo seimo narys povilas Gylys), taigi byloje nepakanka duomenų konstatuoti, kad ji nesąžiningai ėjo seimo nario pareigas ar veikė ne tautos, bet savo privačiais, atskirų narių ar grupių interesais, kad veikė turėdama kitų tikslų ar interesų, kurie nesuderi-nami su konstitucija ir įstatymais, viešaisiais interesais, sąmoningai nevykdė konsti-tucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų, kad savo veiksmais seimo narė diskreditavo valstybės valdžią ir kad dėl to būtina panaikinti jos seimo nario mandatą.

2. suinteresuotas asmuo – seimo narė n. venckienė paaiškinimų nepateikė.

III

1. seimas kartu su seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimais nr. Xii-664 ir Xii-665 konstituciniam teismui pateikė specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvadą, kuriai seimas pritarė 2013 m. gruodžio 12 d. nu-tarimu nr. Xii-664, taip pat specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei posėdžių rengimo dokumentus, susirašinėjimo dokumentus šios ko-misijos organizacinės veiklos klausimais ir komisijos posėdžių garso įrašus (toliau – specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei medžiaga).

2. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti: Šiaulių apygardos proku-ratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2014 m. sausio 16 d. raštas nr. s5-3378 „Dėl dokumentų pateikimo“, prie kurio pridėtos ikiteisminio tyri-mo nr. 01-2-103-11 medžiagos dokumentų dėl n. venckienės galimai padarytų nu-sikalstamų veikų ir jos paieškos kopijos; Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 20 d. pažyma nr. (29)2A-32 „Apie asmens duomenis“; seimo kanceliarijos komisijų biuro 2014 m. vasario 13 d. raštas nr. s-2014-1284 „Dėl paaiškinimų ir medžiagos pateikimo“, prie kurio pridėtos seimo posėdžių, kuriuos praleido seimo narė n. venckienė, protokolų ir registracijos lapų patvirtintos kopijos ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pateiktos šio komi-teto posėdžių protokolų priedų kopijos; seimo kanceliarijos komisijų biuro 2014 m. vasario 21 d. raštas nr. s-2014-1501 „Dėl papildomų paaiškinimų“; kauno apygar-dos teismo 2014 m. kovo 12 d. raštas nr. (1.46)-e5-4149 „Dėl įrodymų pateikimo konstitucinės justicijos byloje nr. 3/2014“, prie kurio pridėti n. venckienės rašysenos ir parašų pavydžiai; seimo kanceliarijos 2014 m. kovo 17 d. raštas nr. s-2014-2246 „Dėl įrodymų pateikimo konstitucinės justicijos byloje nr. 3/2014“, prie kurio pridė-ti seimo narės n. venckienės seimo posėdžių sekretoriatui pateiktų teisės aktų pro-jektai; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. balandžio 8 d. raštas nr. se-865


„Dėl ekspertizės akto išsiuntimo“, prie kurio pridėtas 2014 m. balandžio 8 d. eksper-tizės aktas nr. 11-934 (14); kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. raštas nr. (4.30-2) R2-169/388, prie kurio pridėta civilinė byla nr. 2-5840-713/2014 dėl san-tuokos nutraukimo; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. balandžio 17 d. raš-tas nr. se-973 „Dėl ekspertizės akto pateikimo“, prie kurio pridėtas 2014 m. balandžio 17 d. ekspertizės aktas nr. 11-937 (14); Šiaulių apygardos prokuratūros Ant rojo bau-džiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2014 m. gegužės 2 d. raštas nr. s5-26062 „Dėl informacijos pateikimo“, prie kurio pridėtos papildomos ikiteisminio tyrimo nr. 01-2-103-11 medžiagos dokumentų dėl n. venckienės galimai padarytų nusi-kalstamų veikų ir jos paieškos kopijos; seimo frakcijos „Drąsos kelias“ seniūno pa-vaduotojos A. stancikienės 2014 m. gegužės 8 d. raštas nr. 152-s-25 „Dėl prašymo informuoti Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę“.

IV

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo atstovai seimo nariai e. Gentvilas, v. saulis, seimo kanceliarijos komisijų biuro patarėja v. misiūnienė savo paaiškinimus grindė specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo na-rei n. venckienei išvadomis ir palaikė jose suformuluotus kaltinimus. seimo nariai e. Gentvilas, v. saulis pateikė papildomus paaiškinimus, atsakė į užduotus klausimus.

2. suinteresuotas asmuo – seimo narė n. venckienė į konstitucinio teismo po-sėdį neatvyko.

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo narės n. venckie-nės atstovas advokatas e. Šriupša iš esmės pakartojo 2014 m. balandžio 28 d. kons-tituciniam teismui rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į užduotus klausimus.

3. konstitucinio teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai seimo nariai povilas Gylys, Jonas varkala, valdas vasiliauskas. Jie, be kita ko, paaiškino įstatymų ir seimo nutarimų projektų, kurių aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, jog jų iniciatorė yra ir seimo narė n. venckienė, rengimo ir įregistravimo aplinkybes.


I

1. seimas 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė nutarimą nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatė-je rinkimų apygardoje nustatymo“, kuris pagal jo 4 straipsnį įsigaliojo nuo priėmimo. Šio nutarimo 3 straipsniu nustatyti 2012 m. spalio 14 d. seimo rinkimų galutiniai re-zultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir patvirtintas galutinis seimo narių, iš-rinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašas, kuriame įrašyta n. venckienė.

išrinkta seimo narė n. venckienė seimo 2012 m. lapkričio 16 d. posėdyje prisie-kė būti ištikima Lietuvos Respublikai ir įgijo visas tautos atstovo teises.


2. 2013 m. lapkričio 7 d. 41 seimo narys pateikė seimui teikimą „pradėti apkal-tos procesą seimo narei neringai venckienei“.

3. seimas 2013 m. lapkričio 26 d. nutarimo nr. Xii-625 „Dėl Lietuvos Respubli-kos seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos seimo narei neringai venckienei pagrįstumui ištirti ir išva-dai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ 1 straipsniu sudarė specia liąją tyrimo komisiją dėl apkaltos seimo narei n. venckienei, o 3 straipsniu šiai komisijai pavedė tyrimą atlikti ir išvadą parengti iki 2013 m. gruodžio 5 d.

4. specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei 2013 m. gruodžio 5 d. priėmė išvadą, kad seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos pro-cesą seimo narei n. venckienei pateikti kaltinimai yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pa-grindas seime pradėti seimo narės n. venckienės apkaltos procesą.

5. minėta, kad seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimo nr. Xii-664 1 straipsniu pritarta specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išva-doms.

6. taip pat minėta, kad seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimo nr. Xii-665 1 straipsniu nutarta seime pradėti apkaltos procesą seimo narei n. venckienei, 2 straipsniu – kreiptis į konstitucinį teismą dėl išvados, ar seimo narės n. venckie-nės konkretūs veiksmai, nurodyti specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvadoje, prieštarauja konstitucijai.

7. iš seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimo nr. Xii-665, specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvados, kuriuose išdėstytas pa-klausimas konstituciniam teismui, turinio matyti, kad seimas prašo pateikti išvadą, ar konstitucijai prieštarauja seimo narės n. venckienės veiksmai – be pateisinamos priežasties nedalyvavimas 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose.

II

1. konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtin-tas atsakingo valdymo principas (konstitucinio teismo 2004 m. liepos 1 d. nutari-mas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis konstitucija ir teise. valdžios atsako-mybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji kons-tituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja konstitucija (konstitucinio teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada).

valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėji-mą (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d. išvada). tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valsty-


bės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi konstitucija, teise ir joms pa-klūsta, o konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša de-mokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei (konsti-tucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d. išvada).

2. pagal konstitucijos 74 straipsnį Respublikos prezidentą, konstitucinio teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teis-mo pirmininką ir teisėjus, seimo narius, šiurkščiai pažeidusius konstituciją arba su-laužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą. tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Lietuvos Respublikos seimo statutas.

su apkaltos institutu yra susiję ir kiti konstitucijos straipsniai: 63 straips-nio 5 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis. Apkaltos institutas Lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais.

3. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis apkaltos institutas yra viena iš viešos demokratinės kontrolės formų (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Įvairūs apkaltos konstitucinės sampratos aspektai yra atskleisti konstitucinio teismo jurisprudencijoje, inter alia konstitucinio teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balan-džio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose, 2010 m. spalio 27 d. išvadoje:

– konstitucijoje, inter alia jos 74 straipsnyje, įtvirtintas apkaltos – ypatingos par-lamentinės procedūros instituto, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pa-reigų – taikymas yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos savisaugos priemonių; valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskre-dituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų;

– apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės at-sakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda konstitucijoje numatytą priesaiką.

4. kaip minėta, už šiurkštų konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, apkaltos proceso tvarka inter alia gali būti panaikintas seimo nario mandatas.

5. pagal konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter alia seimas. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: konstitucinė seimo,


kaip tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institu-cijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti; seimas, įgy-vendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vyk-do vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kont rolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir pri-žiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (konstitucinio teismo 2004 m. ge-gužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada).

6. pagal konstitucijos 4 straipsnį „aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. seimą sudaro tautos atstovai – 141 seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis).

7. konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas seimo narys visas tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Res-publikai.

7.1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsi-galiojimo tvarkos“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje nustatyta:

„nustatomas toks Lietuvos Respublikos seimo nario priesaikos tekstas: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vien-

tisumą;prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tar-

nauti tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. tepadeda man Dievas!“prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“7.2. konstitucija iš seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien

Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos konstituciją ir įstatymus (konsti-tucinio teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). konstitucija iš seimo nario taip pat besąlygiškai reikalauja pasižadėjimo sąžiningai tarnauti tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

7.3. prisiekdamas seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaiko-je minimų vertybių. taigi seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką, išrinktas seimo narys viešai ir iškilmingai įsipa-reigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesu-laužyti (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada).

7.4. konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime yra konstatavęs: iš-tikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir konstitucijai; sulau-


žius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir konstitucija.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2004 m. kovo 31 d. iš-vadoje yra konstatavęs: ne kiekvienas konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus konstitucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Respublikos prezidento veiksmais šiurkščiai pažeista konstitucija, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių Respublikos preziden-to veiksmų turinį ir jų atlikimo aplinkybes; Respublikos prezidento priesaikos sulaužy-mas kartu yra šiurkštus konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas; Respublikos prezidento veiksmais konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, kai Respublikos prezidentas nesąžiningai eitų savo pa-reigas, veiktų vadovaudamasis ne tautos ir valstybės, bet savo privačiais interesais, at-ski rų asmenų ar jų grupių interesais, veiktų turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais, sąmoningai nevyk-dytų Respublikos prezidentui konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų.

konstitucinis teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje konstatavo, kad šios kons-titucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisinėms situa-cijoms, kai sprendžiama, ar seimo nario veiksmai, kuriais pažeista konstitucija, yra šiurkštus konstitucijos pažeidimas.

8. konstitucinis teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės jus-ticijos bylose, inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, 2009 m. gegužės 15 d. sprendime, yra suformulavęs plačią oficialią-ją seimo nario konstitucinio statuso doktriną:

– seimo nario konstitucinis statusas integruoja seimo nario, kaip tautos atsto-vo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu seimo nario laisvo mandato principu; seimo nario laisvo mandato esmė – tautos at-stovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti seimo narį; seimo nario laisvas mandatas yra viena iš seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų; jis – ne tautos atstovo privilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad tautai bus deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje seime, kad tautos at-stovybė seimas veiks tik tautos ir Lietuvos valstybės interesais; seimo nario laisvas mandatas negali būti naudojamas ne tautos ir Lietuvos valstybės interesais; jis turi būti naudojamas taip, kad seimas galėtų veiksmingai veikti tautos ir Lietuvos vals-tybės interesais, deramai vykdyti savo konstitucinę priedermę; seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja duota seimo nario priesaika, paisant iš konstitucijos ir konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpre-tuojama kaip reiškianti konstitucinio seimo nario laisvo mandato principo ribojimą;

– pareigas eidami, įgyvendindami savo teises, seimo nariai vadovaujasi kons-titucija, valstybės interesais, savo sąžine; seimo narys pagal konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš konstituci-


jos ir jai neprieštaraujančių įstatymų; konstitucija suponuoja tokią seimo nario nuo-žiūros ir tokią seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp seimo nario nuožiūros bei seimo nario sąžinės ir konstitucijos reikalavimų, konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal konstituciją seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į konstituciją, į tautos ir Lietuvos valstybės interesus;

– iš konstitucijoje, inter alia jos 59 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinto seimo nario laisvo mandato principo kyla seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę. seimo spren-dimuose atsispindi seimo narių daugumos politinė valia. pagal konstituciją seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik seimo nariams balsuojant seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą.

9. kartu pažymėtina, kad konstitucinis teismas, 2004 m. liepos 1 d. nutarime ir 2005 m. vasario 10 d. sprendime aiškindamas konstitucijoje įtvirtintą seimo veiklos nepertraukiamumo principą, inter alia konstatavo, kad:

– pagal konstituciją seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks tautos at-stovas, kuriam darbas seime yra jo profesinė veikla; seimo veiklos nepertraukiamu-mas suponuoja ir seimo nario, kaip tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą;

– seimo nario, kaip tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja seimo na-rio konstitucinę priedermę atstovauti tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti seimo po-sėdžiuose;

– seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti seimo darbe apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe, vyk-dyti kitus konstitucijoje, įstatymuose ir seimo statute nustatytus seimo nario įgalio-jimus; seimo nario įgaliojimų vykdymas, taigi ir konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytas seimo nario darbas, yra ir tokia seimo nario veikla, kai jis vykdo seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių pavedimus, kitas užduotis, įstatymų nustatytais atvejais atstovauja seimo narių grupėms ir pan.;

– galimos tokios situacijos, kai seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų pa-teisinamų priežasčių tam tikrą laiką negali dalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose ir (arba) tam tikrą laiką ne-gali vykdyti kitų seimo nario pareigų; toks seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme (seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką nedalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, tą lai-ką nevykdyti kitų seimo nario pareigų; jeigu seimo nario nurodytos priežastys yra ypač svarbios, pateisinamos, minėtas leidimas jam suteikiamas; negavusio tokio lei-dimo seimo nario nedalyvavimas seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių pada-linių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, kitų seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas;

– galimos ir tokios situacijos, kad seimo narys apie savo nedalyvavimą atitinka-mame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (seimo statute) nurodytai ins-titucijai; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka ir šiais atvejais įstatyme


(seimo statute) nurodyta institucija galėtų spręsti, ar to seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežastys buvo ypač svarbios, pateisinamos.

konstitucinis teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje yra pažymėjęs, kad, pagal konstituciją išrinktam seimo nariui prisiekus ir įgijus visas tautos atstovo teises, atsi-randa konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti konstituciją ir įstatymus. seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyven-dindami valstybės valdžią, privalo vadovautis konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais in-teresais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asme-ninei naudai gauti. už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas seimo nario mandatas.

minėta, kad ne kiekvienas konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus kons-titucijos pažeidimas. konstitucinis teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje yra konsta-tavęs, kad sprendžiant, ar seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, lai-ką, vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes.

III

1. pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą konstitucinis teismas teikia išvadą, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai. minėta, kad pagal konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panai-kinti seimo nario mandatą.

konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis konstitucinio teismo išvadomis, konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galuti-nai sprendžia seimas.

2. pažymėtina, jog, interpretuodamas konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 107 straipsnio 3 dalį, konstitucinis teismas 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad:

– pagal konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – seimas ir konstitucinis teismas; kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įga-liojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitu-cijai, teikia konstitucinis teismas; jeigu konstitucinis teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė konstituciją, seimas ne ma-žesne kaip 3/5 visų seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, panaikinti jo seimo nario mandatą;

– įgaliojimus spręsti, ar konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkš-


tus konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal konstituciją turi tik konstitucinis teismas; konstitu-cinio teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė konstituciją (taigi sulaužė ir prie-saiką), yra galutinė; jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios konstitucinio teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali;

– jeigu seimas, laikydamasis konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, pa-naikino jo seimo nario mandatą, toks seimo sprendimas yra galutinis.

3. pagal konstituciją tik konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai, ar seimo narys konstituciją pažeidė šiurkščiai. taigi konstituciniam teismui nusta-tyta konstitucinė pareiga ištirti, ar seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nuro-dytus paklausime konstituciniam teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja konstitucijai, ar konstitucija pažeista šiurkščiai. tirdamas, ar seimo nario konkre-tūs veiksmai, nurodyti seimo paklausime, prieštarauja konstitucijai, ar konstitucija yra pažeista šiurkščiai, konstitucinis teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausi-mu konstituciniam teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant konstituciniame teisme gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad seimo narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja konstitucijai ir kad konstitucija yra pa-žeista šiurkščiai.

4. konstitucinis teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad apkaltos konstitucinė samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame priori-tetas teikiamas asmens teisių apsaugai; asmens teisių apsauga garantuojama tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti.

pažymėtina, kad iš teisingo teisinio proceso reikalavimo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį sąlygas seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose. pažymėtina ir tai, kad teisingo teisinio proceso reikalavimas supo-nuoja valstybės valdžios institucijų, turinčių konstitucinius įgaliojimus apkaltos pro-cese – seimo ir konstitucinio teismo, pareigą įgyvendinant atitinkamas funkcijas apkaltos procese sudaryti galimybes asmeniui, kuriam pradedama ar pradėta apkal-ta, realizuoti savo teises apkaltos procese.

taip pat pažymėtina, kad dalyvauti apkaltos procese yra seimo nario ar valstybės pareigūno, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, teisė ir iš jo priesaikos kylanti prie-dermė. seimo narys ar valstybės pareigūnas, davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos konstituciją ir įstatymus, privalo gerbti valstybės valdžios institucijas. taigi seimo narys ar valstybės pareigūnas, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, turi priedermę kviečiamas atvykti į valstybės valdžios instituci-jas, turinčias konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese, ir pateikti paaiškinimus dėl


veiksmų, kurie yra šių institucijų tyrimo ir vertinimo dalykas. Šios priedermės ne-vykdymas, kai asmuo yra tinkamai informuotas apie vykstantį apkaltos procesą, nėra kliūtis valstybės valdžios institucijoms, turinčioms konstitucinius įgaliojimus apkal-tos procese, inter alia konstituciniam teismui, vykdyti savo įgaliojimus ir priimti jų kompetencijai priskirtus sprendimus.

IV

Dėl Seimo narės N. Venckienės, kuriai pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Konstitucijai

1. seimas 2013 m. gruodžio 12 d. nutarime nr. Xii-665 išdėstytame paklausi-me prašo pateikti išvadą, ar konstitucijai prieštarauja seimo narės n. venckienės veiksmai – nedalyvavimas be pateisinamos priežasties 2013 m. balandžio–lapkri-čio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2013 m. balan-džio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose.

2. specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išva-doje inter alia nurodyta, kad n. venckienė be pateisinamos priežasties nedalyvavo 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posė-džiuose ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose; apie savo nedalyvavimą ji nepranešė nei seimo posėdžių sekretoriatui, nei minėto komiteto pirmininkui; n. venckienės nedalyvavi-mas minėtuose posėdžiuose be pateisinamos priežasties vertintinas kaip galimas sei-mo nario priesaikos sulaužymas ir šiurkštus konstitucijos pažeidimas.

3. seimo narė n. venckienė nepateikė jokių paaiškinimų specialiajai tyri-mo komisijai (specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckie-nei medžiaga, konstitucinio teismo byla nr. 3/2014 (toliau – ktb), t. i, l. 25–93) ar konstituciniam teismui. Ji taip pat nepaskyrė savo atstovo šioje byloje.

4. byloje nustatyta:4.1. panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 187 straipsniu, 2012 m. liepos 3 d. su-rašė n. venckienei pranešimą apie įtarimą, kuriame nurodė, kad ji įtariama pada-riusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo), 163 straipsnyje (dėl pikt-naudžiavimo vaiko atstovų teisėmis), 231 straipsnio 1 dalyje (dėl trukdymo antstolio veiklai), 232 straipsnyje (dėl nepagarbos teismui), 245 straipsnyje (dėl teismo spren-dimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo) ir 286 straipsnyje (dėl pasipriešinimo vals-tybės tarnautojui). Šis pranešimas n. venckienei buvo įteiktas 2012 m. spalio 9 d. n. venckienė atsisakė pasirašyti pranešimą apie įtarimą ir nedavė parodymų (Šiaulių apygardos prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, ktb, t. i, l. 126–127).

4.2. minėta, kad išrinkta seimo narė n. venckienė seimo 2012 m. lapkričio 16 d. posėdyje prisiekė būti ištikima Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos


konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprin-ti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

4.3. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Darius valys 2013 m. sausio 15 d. kreipėsi į seimą prašydamas sutikimo seimo narę n. venckienę patraukti bau-džiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę (2013 m. sausio 15 d. i (rudens) sesijos rytinio posėdžio nr. 17 stenograma).

4.4. seimas 2013 m. sausio 15 d. nutarimo nr. Xii-146 „Dėl Lietuvos Respubli-kos seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip su-varžyti jos laisvę sudarymo“ 1 straipsniu sudarė seimo laikinąją tyrimo komisiją dėl sutikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamo-jon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę, o 3 straipsnio 3 dalimi šiai ko-misijai pavedė tyrimą atlikti ir išvadą parengti iki 2013 m. kovo 25 d.

seimas 2013 m. kovo 21 d. nutarimo nr. Xii-202 „Dėl Lietuvos Respublikos sei-mo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl su-tikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę sudarymo“ 3 straipsnio pakeitimo“ 1 straipsniu terminą, per kurį komisijai buvo pavesta atlikti tyrimą ir parengti išvadą, pratęsė iki 2013 m. balandžio 2 d.

4.5. seimo laikinoji tyrimo komisija dėl sutikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip su-varžyti jos laisvę 2013 m. kovo 28 d. pateikė pažymą, kurios 10 punkte pasiūlė sei-mui duoti sutikimą seimo narę n. venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę (seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsa-komybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę 2013 m. kovo 28 d. pažyma).

4.6. iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad n. venckienė ne vėliau kaip 2013 m. balandžio 8 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos (Šiaulių apygardos prokuratū-ros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, ktb, t. i, l. 137–147).

4.7. n. venckienė gyvenamąją vietą yra deklaravusi kauno r. sav. Garliavos apylinkės sen. teleičių k. viename iš klonio g. esančių namų. Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra duomenų apie jos išvykimą į užsienio valstybę (Gyventojų re-gistro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 20 d. pažyma nr. (29)2A-32 „Apie asmens duomenis“, ktb, t. i, l. 167).

4.8. seimas 2013 m. balandžio 9 d. priėmė rezoliuciją „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos seimo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę“, kurioje, atsižvelgdamas į generalinio prokuroro teikimą, seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos sei-mo narę neringą venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę 2013 m. kovo 28 d. pažymą, sutiko, kad seimo narė n. venckienė


būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta ar kitaip būtų suvaržyta jos lais-vė. Ši seimo rezoliucija įsigaliojo nuo priėmimo.

4.9. seimo narė n. venckienė nedalyvavo seimo 2013 m. balandžio 9 d. plena-riniame posėdyje, kuriame inter alia buvo sprendžiamas sutikimo ją patraukti bau-džiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę klausimas, ir vėlesniuose seimo plenariniuose posėdžiuose (seimo kanceliarijos komisijų biuro pateikta me-džiaga – posėdžių, kuriuos praleido seimo narė n. venckienė, protokolai ir registra-cijos lapai, ktb, t. ii–v).

4.10. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras 2013 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą paskelbti įtariamosios n. venckienės paiešką. nutarime nurodyta, kad ne-pavyksta įteikti šaukimų atvykti į apklausą įtariamajai n. venckienei, jos buvimo vie-ta nėra žinoma, ji slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (Šiaulių apygardos prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, ktb, t. i, l. 123–125).

4.11. 2013 m. gegužės 24 d. seimo valdyba nutarė atsižvelgti į seimo etikos ir procedūrų komisijos pažymą dėl seimo narių dalyvavimo seimo posėdžiuose 2013 m. balandžio mėn. ir pavesti seimo kanceliarijai laikinai sustabdyti atlyginimo mokėjimą seimo narei n. venckienei (seimo valdybos 2013 m. gegužės 24 d. posė-džių protokolas nr. sv-p-33).

4.12. 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvyko šie seimo posėdžiai: 2013 m. balan-džio 9, 11, 16, 18, 23, 25 d. – rytiniai ir vakariniai plenariniai posėdžiai, 2013 m. gegu-žės 7, 9, 16, 21, 23, 30 d. – rytiniai ir vakariniai plenariniai posėdžiai, 2013 m. gegužės 14, 28 d. – plenariniai posėdžiai, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. – rytiniai ir va-kariniai plenariniai posėdžiai, 2013 m. liepos 2 d. – rytinis ir vakarinis plenariniai po-sėdžiai, 2013 m. liepos 4 d. – iškilmingas seimo posėdis, skirtas Lietuvos Respublikos pirmininkavimo europos sąjungos tarybai pradžiai, 2013 m. rugsėjo 12, 17, 19 d. – rytiniai ir vakariniai plenariniai posėdžiai, 2013 m. rugsėjo 10 d. – plenarinis posėdis, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 10, 15, 22 d. – rytiniai ir vakariniai plenariniai posėdžiai, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 21, 26 d. – rytiniai ir vakariniai plenariniai posėdžiai (2013 m. balandžio–lapkričio mėn. seimo posėdžių protokolai, ktb, t. ii–v).

taigi iš viso 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvyko 72 seimo plenariniai po-sėdžiai.

4.13. specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvado-je konstatavo, kad n. venckienė be pateisinamos priežasties nedalyvavo 2013 m. ba-landžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose; apie savo nedalyvavimą ji nepranešė seimo posėdžių sekretoriatui.

seime 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvykusių seimo posėdžių protoko-lai (ktb, t. ii–v), seimo kanceliarijos komisijų biuro 2014 m. vasario 21 d. raš-tas nr. s-2014-1501 (ktb, t. i, l. 185–186) patvirtina, kad seimo narė n. venckienė 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. praleido inter alia 64 seimo plenarinius posėdžius, t. y.: 2013 m. balandžio 16, 18, 23, 25 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius po-sėdžius, 2013 m. balandžio 9, 11 d. vykusius rytinius plenarinius posėdžius, 2013 m. ge-

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=452971&p_tr2=2

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=452971&p_tr2=2


gužės 9, 16, 21, 23, 30 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. gegužės 7 d. vykusį rytinį plenarinį posėdį, 2013 m. gegužės 14, 28 d. vykusius plena-rinius posėdžius, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. vykusius rytinius ir vakari-nius plenarinius posėdžius, 2013 m. liepos 2 d. vykusius rytinį ir vakarinį plenarinius posėdžius, 2013 m. rugsėjo 17, 19 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posė-džius, 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusį rytinį plenarinį posėdį, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 15, 22 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. spalio 10 d. vykusį rytinį plenarinį posėdį, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 26 d. vykusius rytinius ir vaka-rinius plenarinius posėdžius, 2013 m. lapkričio 21 d. vykusį vakarinį plenarinį posėdį.

4.14. 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvyko šie seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiai: 2013 m. balandžio 10, 17, 24 d. posėdžiai, 2013 m. gegužės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posėdžiai, 2013 m. birželio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžiai, 2013 m. lie-pos 2, 3, 17 d. posėdžiai, 2013 m. rugsėjo 4, 11, 18, 25 d. posėdžiai, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžiai, 2013 m. lapkričio 6, 7, 8, 13, 14, 20, 21, 27 d. posėdžiai (seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto 2014 m. vasario 7 d. raštas nr. v-2014-687 su priedais, ktb, t. ii, l. 4–37).

taigi iš viso 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvyko 33 seimo teisės ir teisė-tvarkos komiteto posėdžiai.

4.15. specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei išvadoje konstatavo, kad n. venckienė be pateisinamos priežasties nedalyvavo 2013 m. balan-džio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posė-džiuose; apie savo nedalyvavimą ji nepranešė minėto komiteto pirmininkui.

seime 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvykusių seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių dalyvių sąrašai (ktb, t. ii, l. 5–37), seimo kanceliarijos komisi-jų biuro 2014 m. vasario 21 d. raštas nr. s-2014-1501 (ktb, t. i, l. 185–186) patvir-tina, kad seimo narė n. venckienė 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. praleido inter alia 25 seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžius, t. y.: 2013 m. balandžio 10, 17, 24 d. posėdžius, 2013 m. gegužės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posėdžius, 2013 m. birže-lio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžius, 2013 m. liepos 2, 3, 17 d. posėdžius, 2013 m. rugsė-jo 4, 11, 18, 25 d. posėdžius, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžius.

5. Remiantis tuo, kas byloje nustatyta, konstatuotina:5.1. specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei iš-

vada, seime 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvykusių seimo posėdžių protokolai, seime 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvykusių seimo teisės ir teisėtvarkos ko-miteto posėdžių dalyvių sąrašai, seimo kanceliarijos komisijų biuro 2014 m. vasario 21 d. raštas nr. s-2014-1501 patvirtina, kad seimo narė n. venckienė 2013 m. balan-džio–lapkričio mėn. praleido:

– 64 seimo plenarinius posėdžius, t. y.: 2013 m. balandžio 16, 18, 23, 25 d. vyku-sius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. balandžio 9, 11 d. vykusius rytinius plenarinius posėdžius, 2013 m. gegužės 9, 16, 21, 23, 30 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. gegužės 7 d. vykusį rytinį plenarinį po-


sėdį, 2013 m. gegužės 14, 28 d. vykusius plenarinius posėdžius, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. lie-pos 2 d. vykusius rytinį ir vakarinį plenarinius posėdžius, 2013 m. rugsėjo 17, 19 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusį rytinį plenarinį posėdį, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 15, 22 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. spalio 10 d. vykusį rytinį plenarinį posėdį, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 26 d. vykusius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius, 2013 m. lapkričio 21 d. vykusį vakarinį plenarinį posėdį;

– 25 seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžius, t. y.: 2013 m. balandžio 10, 17, 24 d. posėdžius, 2013 m. gegužės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posėdžius, 2013 m. birže-lio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžius, 2013 m. liepos 2, 3, 17 d. posėdžius, 2013 m. rugsė-jo 4, 11, 18, 25 d. posėdžius, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžius.

5.2. seimo narė n. venckienė neprašė seimo valdybos pritarimo jos išvykimui iš Lietuvos Respublikos, seimo posėdžių sekretoriatui ir seimo teisės ir teisėtvarkos ko-miteto pirmininkui nepranešė, kad nedalyvaus 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vyk-siančiuose seimo plenariniuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose.

5.3. nors 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. įvyko 72 seimo plenariniai posėdžiai ir 33 seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiai, tačiau, kaip minėta, seimas prašo pateikti išvadą, ar konstitucijai prieštarauja seimo narės n. venckienės veiksmai – be pateisinamos priežasties nedalyvavimas 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vyku-siuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, todėl konstitucinis teismas netirs, ar konstitucijai prieštarauja seimo narės n. venckienės veiksmai – ne-dalyvavimas kituose seimo plenariniuose posėdžiuose ir kituose seimo teisės ir teisė-tvarkos komiteto posėdžiuose nei tie, dėl kurių į konstitucinį teismą kreipėsi seimas.

6. iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad nuo 2013 m. ba-landžio mėn., t. y. nuo tada, kai seimo narė n. venckienė nedalyvauja seimo plena-riniuose posėdžiuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, seimo posėdžių sekretoriate įregistruoti 36 įstatymų ir 10 seimo nutarimų projektai, ku-riuose nurodyta, kad kartu su kitais seimo nariais juos teikia n. venckienė:

– 2013 m. birželio 4 d. įregistruoti 7 įstatymų projektai, kuriuos n. venckienė teikia kartu su seimo nariais v. vasiliausku arba p. Gyliu;

– 2013 m. gruodžio 17 d. įregistruoti 17 įstatymų ir 1 seimo nutarimo projektai, kuriuos n. venckienė teikia kartu su seimo nariu J. varkala;

– 2014 m. kovo 4 d. įregistruoti 5 įstatymų ir 5 seimo nutarimų projektai, ku-riuos n. venckienė teikia kartu su seimo nariu J. varkala;

– 2014 m. balandžio 22 d. įregistruoti 7 įstatymų ir 4 seimo nutarimų projektai, kuriuos n. venckienė teikia kartu su seimo nariu J. varkala.

6.1. konstitucinio teismo posėdyje apklausti liudytojai seimo nariai p. Gylys, J. varkala, v. vasiliauskas paaiškino, jog jiems nekilo abejonių, kad kartu su seimo nare n. venckiene teikiamus teisės aktų projektus pasirašė seimo narė n. venckienė.


pasak seimo nario J. varkalos, kartu su seimo nare n. venckiene teikiamus įstaty-mų ir seimo nutarimų projektus jis gaudavęs iš n. venckienės tėvų arba paštu; pasak seimo nario v. vasiliausko, projektus jis gavęs iš J. varkalos, kuris sakė juos gavęs iš n. venckienės tėvų.

6.2. konstitucinio teismo teisėjo 2014 m. balandžio 2 d. pavedimu, siekiant nu-statyti, ar kai kuriuos 2013 m. birželio 4 d., 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. kovo 4 d. pateiktus projektus pasirašė n. venckienė, ar parašas n. venckienės vardu nėra nukopijuotas techninėmis priemonėmis, taip pat kas anksčiau buvo parašytas – pro-jektų tekstas ar parašas n. venckienės vardu, buvo paskirta dokumentų ir rašysenos ekspertizė.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. balandžio 8 d. ekspertizės akte nr. 11-934 (14) padaryta išvada, jog, įvertinus parašų, esančių tirti pateiktuose do-kumentuose, bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus, nustatyta, kad jie nesudaro požymių visumos, pakankamos pasirašiusiajam asmeniui identifikuoti, todėl nusta-tyti, ar projektuose n. venckienės vardu pasirašė n. venckienė, ar kitas asmuo, nega-lima (ktb, t. vii, l. 95–101).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. balandžio 17 d. ekspertizės akte nr. 11-937 (14) padaryta išvada, kad parašai n. venckienės vardu, esantys tirti pa-teiktuose dokumentuose, pasirašyti rašikliais įprasta rašysena, t. y. jie nėra techniškai padirbti. taip pat padaryta išvada, kad parašai n. venckienės vardu tirti pateiktuo-se dokumentuose (išskyrus vieną, dėl kurio atsisakyta teikti išvadą) yra pasirašyti ant spausdintinio teksto, t. y. pirmiau buvo atspausdintas tekstas, o po to pasirašyta (ktb, t. vii, l. 103–110).

7. seimo narė n. venckienė nepateikė jokių paaiškinimų dėl savo nedalyvavimo minėtuose 64-iuose seimo plenariniuose ir 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos ko-miteto posėdžiuose.

8. pažymėtina, kad apkaltos procese buvo imtasi tinkamų priemonių pranešti seimo narei n. venckienei apie vykstantį procesą ir sudaryti galimybę jai pateikti pa-aiškinimus apkaltos byloje.

8.1. specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos seimo narei n. venckienei kvieti-mus dalyvauti posėdžiuose ir pateikti paaiškinimus seimo narei n. venckienei re-gistruotu paštu išsiuntė jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, į seimo narės n. venckienės tarnybinį elektroninį paštą, raštai su kvietimu seimo narei n. venc-kienei atvykti į šios komisijos posėdžius buvo įteikti seimo frakcijai „Drąsos kelias“ ir politinei partijai „Drąsos kelias“.

8.2. seimo narei n. venckienei į seimą ir jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųsti konstitucinio teismo teisėjo raštai su prašymais raštu pateikti paaiškinimus dėl rengiamos bylos (įskaitant paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų šioje byloje) arba, paskyrus įgaliotąjį atstovą, pavesti jam raštu pateikti paaiškinimus dėl minėtos bylos, taip pat l. e. p. konstitucinio teismo pirmininko pasirašyti šauki-mai atvykti į konstitucinio teismo posėdį.


pažymėtina, kad pranešimai ir šaukimai seimo narei n. venckienei buvo siun-čiami adresu, kurį po 2013 m. balandžio mėn., t. y. nuo tada, kai seimo narė n. venc-kienė nedalyvauja seimo plenariniuose posėdžiuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, ji pati nurodo kaip savo gyvenamosios vietos adresą ar adresą, kuriuo jai siųstina korespondencija. Antai:

– n. venckienė 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. kovo 6 d. mykolo Romerio uni-versitetui pateikė prašymus išduoti pažymą apie doktorantūros studijas šiame uni-versitete; juose prašoma atsakymus išsiųsti adresu kauno r., Garliavos apylinkės sen., teleičių k., į vieną iš klonio g. esančių namų, t. y. ten, kur yra deklaruota n. venckie-nės gyvenamoji vieta (Šiaulių apygardos prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, ktb, t. vii, l. 128–143);

– kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. išnagrinėjo civilinę bylą, kurio-je viena iš pareiškėjų buvo n. venckienė; šios bylos dokumentuose nurodytas toks n. venckienės adresas: kauno r., Garliavos apylinkės sen., teleičių k., vienas iš klo-nio g. esančių namų (kauno apylinkės teismo civilinės bylos nr. 2-5840-713/2014 dokumentų kopijos, ktb, t. vii, l. 51–55; Šiaulių apygardos prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, ktb, t. vii, l. 128).

8.3. 2014 m. balandžio 18 d. per bns spaudos centrą buvo išplatintas ir nuo tos dienos konstitucinio teismo interneto svetainėje skelbiamas pranešimas apie teisminį posėdį dėl seimo nutarime išdėstyto paklausimo, ar seimo narės n. venckienės konk-retūs veiksmai prieštarauja konstitucijai; šiuose pranešimuose n. venckienė taip pat informuota apie galimybę pateikti paaiškinimus dėl rengiamos bylos (ktb, t. vii, l. 93).

9. Įvertinus nurodytus duomenis, konstatuotina, kad seimo narė n. venckienė, naudodamasi deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, susirašinėja, taip pat kitais in-formacijos perdavimo (gavimo) būdais asmeniniais interesais bendrauja su tam tikrais asmenimis ir institucijomis. taigi nėra pagrindo abejoti, kad seimo narė n. venckienė turėjo galimybių seimo posėdžių sekretoriatui, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui pranešti, kad nedalyvaus 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vyksiančiuo-se seimo plenariniuose posėdžiuose, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kurio narė ji yra, posėdžiuose, pranešti nedalyvavimo priežastis, tačiau to nepadarė.

10. minėta, kad seimo nario, kaip tautos atstovo, konstitucinis statusas supo-nuoja seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti tautai, taigi ir jo pareigą daly-vauti seimo posėdžiuose; seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti seimo darbe apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe, vykdyti kitus konstitucijoje, įstatymuose ir seimo statute nustatytus seimo nario įgaliojimus.

10.1. seimo narių dalyvavimą seimo darbe, inter alia seimo posėdžiuose, seimo komiteto posėdžiuose, reglamentuoja seimo statutas (1998 m. gruodžio 22 d. redak-cija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais).

seimo statuto 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2, 5 dalyse inter alia nustatyta:


„1. seimo narys privalo dalyvauti seimo posėdžiuose.2. kiekvienas seimo narys, išskyrus seimo pirmininką ir ministrą pirmininką,

turi būti kurio nors komiteto narys ir dalyvauti jo darbe <...>5. seimo narys privalo dalyvauti <...> seimo komitetų <...>, kurių narys jis yra,

posėdžiuose.“seimo statuto 11 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2, 3, 5 dalyse nu-

statyta: „2. Jeigu seimo narys negali dalyvauti seimo posėdyje, seimo komiteto <...> po-

sėdyje, apie tai iš anksto, o jeigu negali iš anksto, – ne vėliau kaip per savaitę privalo pranešti atitinkamai seimo posėdžių sekretoriatui, komiteto <...> pirmininkui, nuro-dydamas nedalyvavimo priežastis.

3. nedalyvavimo seimo posėdyje, taip pat nedalyvavimo seimo komiteto <...> posėdyje svarbiomis pateisinamomis priežastimis laikomas seimo nario laikinasis nedarbingumas, komandiruotė, atostogos vaikui prižiūrėti ar kitos svarbios aplinky-bės, taip pat nedalyvavimas posėdžiuose seimo valdybos pritarimu. Jei seimo narys nepraneša, kad posėdyje nedalyvaus, arba nenurodo nedalyvavimo priežasčių, laiko-ma, kad posėdis praleistas be svarbios pateisinamos priežasties.

<...>5. etikos ir procedūrų komisija sprendžia, ar nedalyvavimo seimo posėdyje prie-

žastys svarbios ir pateisinamos, seimo komitetų <...> pirmininkai sprendžia, ar neda-lyvavimo seimo komiteto <...> posėdyje priežastys svarbios ir pateisinamos. Ginčus, ar nedalyvavimo komiteto <...> posėdyje priežastys svarbios ir pateisinamos, spren-džia etikos ir procedūrų komisija, atsižvelgusi į atitinkamų komitetų <...> pirminin-kų išvadas ir seimo nario paaiškinimus.“

10.2. seimo etikos ir procedūrų komisija nusprendė, kad seimo narė n. venc-kienė 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. 64 seimo plenarinius posėdžius praleido ir 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose nedalyvavo be svarbios ir pateisinamos priežasties (seimo etikos ir procedūrų komisijos 2013 m. gruodžio 3 d. raštas nr. v-2013-8048, specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos seimo narei n. venckienei medžiaga, ktb, t. i, l. 33).

10.3. pažymėtina, kad nedalyvavimo seimo, seimo komiteto posėdžiuose, taip pat nepranešimo apie negalėjimą dalyvauti šiuose posėdžiuose svarbiomis ir pa-teisinamomis priežastimis savaime negali būti tokios priežastys, kaip išvykimas iš Lietuvos Respublikos, tai, kad asmuo yra įtariamasis baudžiamajame procese ir yra paskelbta jo paieška, kad jis galbūt slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas iš-vengti baudžiamosios atsakomybės.

11. taigi seimo narė n. venckienė, be pateisinamos priežasties nedalyvavusi 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posė-džiuose, t. y.: 2013 m. balandžio 16, 18, 23, 25 d. vykusiuose rytiniuose ir vakari-niuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. balandžio 9, 11 d. vykusiuose rytiniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 9, 16, 21, 23, 30 d. vykusiuose rytiniuo-


se ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 7 d. vykusiame ryti-niame plenariniame posėdyje, 2013 m. gegužės 14, 28 d. vykusiuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. vykusiuose rytiniuose ir vakari-niuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. liepos 2 d. vykusiuose rytiniame ir vaka-riniame plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 17, 19 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusiame rytinia-me plenariniame posėdyje, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 15, 22 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. spalio 10 d. vykusiame rytiniame plenariniame posėdyje, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 26 d. vykusiuose rytiniuo-se ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. lapkričio 21 d. vykusiame vakariniame plenariniame posėdyje, ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuo-se 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, t. y.: 2013 m. balan-džio 10, 17, 24 d. posėdžiuose, 2013 m. gegužės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posėdžiuose, 2013 m. birželio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžiuose, 2013 m. liepos 2, 3, 17 d. posė-džiuose, 2013 m. rugsėjo 4, 11, 18, 25 d. posėdžiuose, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžiuose, pažeidė seimo statuto 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2, 5 dalių ir 11 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2, 3 dalių nuostatas.

12. konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas seimo narys vi-sas tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai jis seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai; šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigas eidami seimo nariai vado-vaujasi Lietuvos Respublikos konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.

13. Šioje konstitucinio teismo išvadoje minėta, kad:– seimo nario priesaikos tekstas nustatytas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos

konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straips-nyje; konstitucija iš seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos konstituciją ir įstatymus; pri-siekdamas seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų konstitucinių vertybių, sąžiningai tarnauti tėvynei; seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką, išrinktas seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigo-ja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti;

– valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės vals-tybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja konstitucija;

– pagal konstituciją seimo narys yra profesionalus politikas; seimo veiklos neper-traukiamumas suponuoja ir seimo nario, kaip tautos atstovo, veiklos nepertraukia-mumą; seimo nario, kaip tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti seimo posėdžiuo-se; seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti seimo darbe apima inter alia jo parei-gą dalyvauti ir tų seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe, vykdyti kitus konstitucijoje, įstatymuose ir seimo statute nustatytus seimo nario įgaliojimus;


– galimos tokios situacijos, kai seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų pa-teisinamų priežasčių tam tikrą laiką negali dalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose ir (arba) tam tikrą laiką ne-gali vykdyti kitų seimo nario pareigų; toks seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme (seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką nedalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, tą laiką nevykdyti kitų seimo nario pareigų; negavusio tokio leidimo seimo nario nedalyva-vimas seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posė-džiuose, kitų seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas;

– ne kiekvienas konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus konstitucijos pa-žeidimas; sprendžiant, ar seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, lai-ką, vietą, sistemingumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes;

– ištikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažei-džiama ir konstitucija, o šiurkštus konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas.

14. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta:

– seimo narė n. venckienė neprašė seimo valdybos pritarimo jos išvykimui iš Lietuvos Respublikos ir apie išvykimą nepranešė seimo posėdžio sekretoriatui, sei-mo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui;

– seimo narė n. venckienė be pateisinamų priežasčių nedalyvavo 2013 m. ba-landžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posėdžiuose, t. y.: 2013 m. balandžio 16, 18, 23, 25 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plena-riniuose posėdžiuose, 2013 m. balandžio 9, 11 d. vykusiuose rytiniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 9, 16, 21, 23, 30 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuo-se plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 7 d. vykusiame rytiniame plenarinia-me posėdyje, 2013 m. gegužės 14, 28 d. vykusiuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. liepos 2 d. vykusiuose rytiniame ir vakariniame plenariniuo-se posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 17, 19 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose ple-nariniuose posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusiame rytiniame plenariniame posėdyje, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 15, 22 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenari-niuose posėdžiuose, 2013 m. spalio 10 d. vykusiame rytiniame plenariniame posėdyje, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 26 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuo-se posėdžiuose, 2013 m. lapkričio 21 d. vykusiame vakariniame plenariniame posėdyje, ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, t. y.: 2013 m. balandžio 10, 17, 24 d. posėdžiuose, 2013 m. gegu-žės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posėdžiuose, 2013 m. birželio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžiuo-


se, 2013 m. liepos 2, 3, 17 d. posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 4, 11, 18, 25 d. posėdžiuose, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžiuose;

– nėra pagrindo abejoti, kad seimo narė n. venckienė turėjo galimybių seimo posėdžių sekretoriatui, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui pranešti, kad nedalyvaus minėtuose seimo plenariniuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komi-teto posėdžiuose, tačiau to nepadarė;

– nedalyvavimo seimo, seimo komiteto posėdžiuose, taip pat nepranešimo apie negalėjimą dalyvauti šiuose posėdžiuose svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis sa-vaime negali būti tokios priežastys, kaip išvykimas iš Lietuvos Respublikos, tai, kad as-muo yra įtariamasis baudžiamajame procese ir yra paskelbta jo paieška, kad jis galbūt slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. konstatuotina, kad seimo narė n. venckienė, be pateisinamos priežasties nedalyvavusi 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plena-riniuose posėdžiuose ir 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, savo pareigas ėjo nesąžiningai, veikė savo asmeninius interesus iškeldama aukščiau už tautos ir valstybės interesus, sąmoningai nevykdė seimo nariui konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų, taip parodė nepagarbą konstitucijai ir įstatymams, taigi neveikė taip, kaip įpareigoja duota seimo nario priesaika. Šiais veiksmais ji dis-kreditavo seimo, kaip tautos atstovybės, autoritetą.

16. minėta, kad nuo 2013 m. balandžio mėn., kai seimo narė n. venckienė ne-dalyvauja seimo plenariniuose posėdžiuose ir seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, seimo posėdžių sekretoriate įregistruoti 36 įstatymų ir 10 seimo nu-tarimų projektai, kuriuose nurodyta, kad kartu su kitais seimo nariais juos teikia n. venckienė.

16.1. seimo konstituciniai įgaliojimai yra įtvirtinti konstitucijos 67 straipsny-je. Šiame straipsnyje nustatyta, kad seimas inter alia: leidžia įstatymus (2 punktas); steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus (5 punktas); pritaria ar nepritaria Respublikos prezidento teikiamai ministro pir-mininko kandidatūrai (6 punktas); svarsto ministro pirmininko pateiktą vyriausy-bės programą ir sprendžia, ar jai pritarti (7 punktas); vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas (8 punktas); prižiūri vyriausybės veik-lą, gali reikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku ar ministru (9 punktas); tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (14 punktas); nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus (15 punktas); ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus (16 punktas); įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobiliza-ciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas (20 punktas).

pažymėtina, kad konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų seimo konstitucinių įga-liojimų sąrašas nėra baigtinis – įvairiuose konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra nustatyta daugiau seimo įgaliojimų. pagal konstituciją seimo įgaliojimai gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tik konstitucijoje, bet ir įstatymuose.


konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog iš konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti seimo įgaliojimai, matyti, kad seimas, įgy-vendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės tei-sinės valstybės parlamento funkcijas: seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir at-leidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina vals-tybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt.

taigi įstatymų leidyba yra viena svarbiausių, bet ne vienintelė seimo funkcija. 16.2 Įstatymų leidybos procedūra reglamentuota seimo statuto v dalyje (135–

186 straipsniai). pagal seimo statutą įstatymų leidybos procedūrą sudaro tokie etapai: įstatymų ir kitų seimo aktų projektų registravimas (135–140 straipsniai), įstatymų ir kitų seimo aktų projektų pateikimas seimo posėdyje (141–146 straipsniai), įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete (147–150 straipsniai), įstatymo projek-to svarstymas seimo posėdyje (151–154 straipsniai), įstatymo projekto priėmimas seimo posėdyje (155–161 straipsniai).

taigi įstatymų, kitų seimo aktų projektų rengimas ir jų registravimas seimo po-sėdžių sekretoriate yra tik vienas (pirmasis) iš seimo statute nustatytų įstatymų lei-dybos procedūros etapų.

16.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad seimo narys įgyvendina savo teisę rengti įstatymų, kitų seimo aktų projektus, nereiškia, kad jis tinkamai vykdo tautos atstovo pareigas. epizodinis dalyvavimas įgyvendinant dalį seimo konstitucinių įgaliojimų leisti įstatymus negali būti vertina-mas kaip nepertraukiama seimo nario veikla ir tinkamas seimo nario konstitucinės priedermės atstovauti tautai įgyvendinimas, inter alia pareigos dalyvauti seimo, jo struktūrinių padalinių posėdžiuose vykdymas.

16.4. taigi vien tai, kad seimo posėdžių sekretoriate buvo įregistruoti įstatymų, kitų seimo aktų projektai, kuriuose nurodyta, kad kartu su kitais seimo nariais juos teikia seimo narė n. venckienė, nereiškia, kad, be pateisinamos priežasties nedaly-vaudama seimo plenariniuose posėdžiuose, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kurio narė yra, posėdžiuose, ji esą tinkamai vykdė seimo nario pareigas.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad seimo narės n. venckienės veiksmai – nedalyvavimas be pateisinamos priežasties 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose seimo plenariniuose posė-džiuose, t. y.: 2013 m. balandžio 16, 18, 23, 25 d. vykusiuose rytiniuose ir vakari-niuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. balandžio 9, 11 d. vykusiuose rytiniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 9, 16, 21, 23, 30 d. vykusiuose rytiniuo-se ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. gegužės 7 d. vykusiame ryti-niame plenariniame posėdyje, 2013 m. gegužės 14, 28 d. vykusiuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. birželio 11, 13, 18, 20, 25, 27 d. vykusiuose rytiniuose ir va-kariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. liepos 2 d. vykusiuose rytiniame ir


vakariniame plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 17, 19 d. vykusiuose ryti-niuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusiame rytiniame plenariniame posėdyje, 2013 m. spalio 1, 3, 8, 15, 22 d. vykusiuose ryti-niuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. spalio 10 d. vykusiame rytiniame plenariniame posėdyje, 2013 m. lapkričio 7, 12, 14, 19, 26 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose, 2013 m. lapkričio 21 d. vyku-siame vakariniame plenariniame posėdyje, ir 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vy-kusiuose 25-iuose seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, t. y.: 2013 m. balandžio 10, 17, 24 d. posėdžiuose, 2013 m. gegužės 8, 15, 22, 28, 29, 30 d. posė-džiuose, 2013 m. birželio 12, 19, 25, 26, 27 d. posėdžiuose, 2013 m. liepos 2, 3, 17 d. posėdžiuose, 2013 m. rugsėjo 4, 11, 18, 25 d. posėdžiuose, 2013 m. spalio 2, 9, 16, 23 d. posėdžiuose, prieštarauja konstitucijai. Šiais veiksmais seimo narė n. venckie-nė sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė konstituciją.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 73, 83 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

teikia išvadą:

Lietuvos Respublikos seimo narės neringos venckienės veiksmai – nedalyva-vimas be pateisinamos priežasties 2013 m. balandžio–lapkričio mėn. vykusiuose 64-iuose Lietuvos Respublikos seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2013 m. balan-džio–lapkričio mėn. vykusiuose 25-iuose Lietuvos Respublikos seimo teisės ir teisė-tvarkos komiteto posėdžiuose – prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai. Šiais veiksmais Lietuvos Respublikos seimo narė neringa venckienė sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos konstituciją.

Ši Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama.


paskelbta: tAR, 2014-06-05, nr. 7164.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI


SPRENDIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

2013 M. LIEPOS 1 D. NUTARIMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2014 m. balandžio 16 d. Nr. KT14-S9/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 61, 531 straips-

niais, teismo posėdyje 2014 m. balandžio 15 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lie-tuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko Gintaro kryževičiaus prašymą nr. 1b-7/2014 išaiškinti kai kurias Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nu-tarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti vals-tybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidariusius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ motyvuojamosios da-lies Xiv skyriaus 2 punkto 2 dalies nuostatas.


nustatė:

1. konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. konstitucinės justicijos byloje nr. 125/2010-26/2011-21/2012-6/2013-8/2013-10/2013 priėmė nutarimą „Dėl Lie-tuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnau-tojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidariusius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (Žin., 2013, nr. 103-5079; to-liau – konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

2. pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas G. kryževičius pra-šo išaiškinti, ar konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamo-sios dalies Xiv skyriaus 2 punkto 2 dalies nuostatos „<...> šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atly-ginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą

2014 m. balandžio 16 d. sprendimas ◆118

už darbą“, iš konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, pa-tirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. siekiant išveng-ti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudže-to lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo“ reiškia, kad:

– „konstituciškai būtų pateisinamas tokio teisinio reguliavimo nenustatymas arba nustatyto teisinio reguliavimo įgyvendinimo atidėjimas atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas to-kiam kompensavimui“;

– „iš konstitucijos kildinama įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį dėl nepro-porcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pa-gal kurį, užtikrinant visų konstitucinių vertybių proporcingą apsaugą, šie būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, reiškia ir tai, kad tokius praradimus paty-rusių asmenų teisė šioje srityje galėtų būti įgyvendinama kitaip, inter alia ir teismine tvarka, nei prašomo išaiškinti konstitucinio teismo nutarimo nuostatas įgyvendi-nančio teisinio reguliavimo nustatytais terminais ir tvarka“.


I

1. konstitucinio teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto pa-skirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas de-ramas to konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo konstitucinio teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lap-kričio 29 d., 2014 m. kovo 10 d. sprendimai). konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į konstitucinio teismo for-muojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. kovo 7 d. sprendimai). konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas

◆ DĖL KONSTITUCINIO TEISMO 2013 M. LIEPOS 1 D. NUTARIMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO 119

konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl ku-rių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendina-mas, inter alia teisės taikymo srityje.

2. konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti konstitu-cinio teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos kons-titucinės justicijos bylos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucinio teismo įstatymo 61 straips-nio 3 dalį konstitucinis teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo tu-rinio. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą konstitucinis teismas negali jo turinio aiš-kinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elemen-tų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas konstitucinio teismo nutarimas. konstitucinio teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezo-liucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą konstitucinis teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek mo-tyvuojamosios dalies turinio.

Aiškinant konstitucinio teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį konstitucinio teis-mo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad konstitucinis teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

3. pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęs-tinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį dokt-rininį kontekstą, taip pat į kitas konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir impliciti-nes), susijusias su konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficia-li konstitucinė doktrininė nuostata. kaip jau ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, jokia konstitucinio teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konsti-tucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuosta-tomis, išdėstytomis tame konstitucinio teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose konstitucinio teismo aktuose, taip pat su kitomis konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. kovo 10 d. sprendimai).

II

1. pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas prašo išaiškinti šias konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv sky-riaus 2 punkto 2 dalies nuostatas:


„<...> šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kurio-mis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valsty-bės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mecha-nizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo ne-proporcingi, – juos kompensuos. siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už dar-bą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutari-mu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.“

2. konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo tiriamos įstatymų nuo-statos, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybė-je susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. konstitucinis teismas inter alia konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas neproporcingas valsty-bės ar savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tar-nautojų, teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų par-eigų (konstitucinio teismo teisėjų ir bendrosios kompetencijos bei specializuotų teis-mų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama ir valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos.

3. pareiškėjo prašomos išaiškinti konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nu-tarimo nuostatos yra motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 2 punkto, kuriame, pri-pažinus šiame nutarime tirtas nuostatas prieštaraujančiomis konstitucijai, įtvirtintas reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti patirtų paradimų kompensavimo mechaniz-mą, sudedamoji dalis. Jame inter alia konstatuota:

„2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituci-niam teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcin-gas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, iš konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių as-menų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek pa-tirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.“


4. minėta, kad pareiškėjas, nurodydamas konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 2 punkto 2 dalies nuostatas, prašo išaiškinti inter alia tai, ar „konstituciškai būtų pateisinamas tokio teisinio re-guliavimo nenustatymas arba nustatyto teisinio reguliavimo įgyvendinimo atidėji-mas atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui“.

5. minėta, kad konstitucinio teismo nutarimo nuostatos turi būti aiškina-mos atsižvelgiant į visą oficialų doktrininį kontekstą, taip pat į kitas konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su konstitucijos nuostata, ku-rią aiškinant konstitucinio teismo nutarime buvo suformuluota atitinkama oficia-li konstitucinė doktrininė nuostata; jokia konstitucinio teismo nutarimo nuostata negali būti aiškinama ignoruojant jos prasmines ir sistemines sąsajas su kitomis ofi-cialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, taip pat su kitomis konstitu-cijos nuostatomis.

6. pareiškėjo prašomose išaiškinti konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nu-tarimo nuostatose numatytos įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekono-mine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas. taigi šios nuostatos aiškintinos konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto, 131 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinti seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžeto projektą, kontekste. pagal konstituciją seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (67 straipsnio 14 punktas).

6.1. konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos vi-suomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves bei apsau-goti kitas konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir seimo pareigą svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socia-linę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numato-mus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius (konstitucinio teismo 2002 m. liepos 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

6.2. konstitucinio teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad seimas yra saistomas ne tik konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. taigi svarstydamas ir tvirtin-damas valstybės biudžeto projektą seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie su-ponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį, t. y. mokesčių ir kitais įstatymais, sudarančiais prielaidas planuoti ir surinkti valstybės biudžeto pajamas, taip pat įvairiais įstatymais, lemiančiais valstybės finansinius įsipareigojimus ir atitinkamas


planuojamas valstybės biudžeto išlaidas (konstitucinio teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal konstituciją įstatymų lei-dėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokiam įstatymui ar kitam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas; pagal kons-tituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neski-riama arba jų skiriama nepakankamai (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

6.3. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biu-džetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinki-mas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigo-jimų (konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). vyriausybė, teikdama seimui valstybės biudžeto projektą, privalo jame nurodytas pajamas ir asignavimus pagrįsti visuomenės ir valstybės reikmių bei gali-mybių įvertinimu; ši informacija turi būti vieša (konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). tai, be kita ko, reiškia, kad visuomenei turi būti nurodomi konkre-tūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įverti-nimas, lemiantis valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą bei galimą poreikį atitinkamai keisti joms įtakos turinčius įstatymus, ypač nustatančius pareigas ar apri-bojimus asmenims (konstitucinio teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

7. Šio sprendimo kontekste paminėtinos konstitucinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu:

– pagal konstituciją, inter alia jos 23, 52 straipsnius, valstybei kyla pareiga vi-siems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situa-cijos (kilusios ekonomikos krizės ir kt.) buvo sumažintos, teisingai kompensuoti jų patirtus praradimus;

– minėti praradimai turi būti kompensuoti per protingą laikotarpį, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, vadovaujantis įstatymų leidėjo nepagrįstai nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu), kuriuo nustatytas jų kompensavimo mechanizmas;

– sąvoka „nepagrįstai nedelsdamas“ inter alia reiškia, kad šis kompensavimo me-chanizmas turi būti nustatytas, kai, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, atsiranda prielaidos pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomi-kos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales užtik rinti patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus senatvės pensijas, kompensavimą.

minėtame sprendime konstitucinis teismas išaiškino, kad, valstybėje nebeli-kus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal objektyvius duomenis (eko-nominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrintas


jų patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus (inter alia įstatymo nuostatomis, pripa-žintomis prieštaraujančiomis konstitucijai) senatvės pensijas, teisingas kompensavi-mas; tai pagal konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrinta tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

konstitucinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime taip pat išaiškino, kad įsta-tymų leidėjas sumažintų (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštarau-jančiomis konstitucijai) senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą, inter alia kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų maži-nimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, turi nustatyti atsižvelgdamas į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, inter alia įvairius valstybės prisiimtus įsipa-reigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

8. Aiškinant konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas pareiš-kėjo nurodytu aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta, konstituciniam teismui pri-pažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažini-mo mastas, prieštaraujančiu konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvie-nas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų pra-radimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradi-mai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

9. Šiame sprendime minėta, kad:– valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi

būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu; – pagal konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą,

kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokiam įstatymui ar kitam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas;

– iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svars-tant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susi-klosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valsty-bė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų;

– visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas vals-tybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis valstybės biudžeto pa-jamų ir išlaidų planavimą bei galimą poreikį atitinkamai keisti joms įtakos turinčius įstatymus, ypač nustatančius pareigas ar apribojimus asmenims;

– praradimai turi būti kompensuoti per protingą laikotarpį, valstybėje nebeli-kus ypatingos situacijos, vadovaujantis įstatymų leidėjo nepagrįstai nedelsiant priim-tu teisės aktu (įstatymu), kuriuo nustatytas jų kompensavimo mechanizmas;


– siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą at-lyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atly-ginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakin-go valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protin-gam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su fi-nansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo im-peratyvu. visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradi-mus, teisėti lūkesčiai.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad konstitucinio teis-mo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 2 punkto 2 dalies nuostatos „<...> šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą ap-mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek-vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš konsti-tucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimy-bes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. siekiant išvengti ma-sinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažinto-mis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nusta-tytinas be nepagrįsto delsimo“ inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlygini-mų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susi-


klosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padari-nius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

III

1. minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas taip pat prašo išaiškinti, ar jo nurodytos konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nu-tarimo nuostatos reiškia, kad „iš konstitucijos kildinama įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompen-savimo mechanizmą, pagal kurį, užtikrinant visų konstitucinių vertybių propor-cingą apsaugą, šie būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, reiškia ir tai, kad tokius praradimus patyrusių asmenų teisė šioje srityje galėtų būti įgyvendina-ma kitaip, inter alia ir teismine tvarka, nei prašomo išaiškinti konstitucinio teis-mo nutarimo nuostatas įgyvendinančio teisinio reguliavimo nustatytais terminais ir tvarka“.

taigi pareiškėjas prašo išaiškinti, ar asmenys, dėl neproporcingo atlyginimų ma-žinimo patyrę praradimus, teisę į jų kompensavimą gali įgyvendinti ir teismine tvar-ka, kol įstatymų leidėjas, turintis pareigą nustatyti šių praradimų kompensavimo mechanizmą, jo dar nėra nustatęs.

2. pareiškėjo prašomos išaiškinti konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nuta-rimo nuostatos aiškintinos konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta as-mens teisė į teisminę gynybą, kontekste.

2.1. konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucijos 30 straips-nio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia konstitucinio teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti konstitucijoje, ar ne (inter alia konstitucinio teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkina-ma ją įgyvendinti (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai); priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (konstitucinio teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

2.2. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų ne-paisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situaci-ja, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka,


nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal konstituciją yra ne-įmanoma, konstitucija jos netoleruoja (inter alia konstitucinio teismo 2008 m. sau-sio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2.3. konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinė teisė kreip-tis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, įtvirtina as-mens konstitucinę teisę turėti nešališką ginčo arbitrą (konstitucinio teismo 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai).

2.4. konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas įstaty-mu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei lais-ves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (konstitucinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas).

3. konstitucinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime, kuriame, kaip minėta, jis suformulavo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėta, kad, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukaup-tas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrin-tas jų patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis konstitucijai) senatvės pensijas, teisingas kom-pensavimas; pagal konstituciją, inter alia iš jos kylantį konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, patirtų praradimų teisingas kompensavimas visiems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (kilusios ekono-mikos krizės ir kt.) buvo sumažintos (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis konstitucijai), gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įsta-tymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir ki-tais esminiais elementais.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal konstituciją, inter alia konstituci-nį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais es-miniais elementais.

vadinasi, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mecha-nizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų lei-dėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo.


pažymėtina, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku:

– kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį;

– nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situa-cijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipa-reigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus pra-radimus.

todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asme-nų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protin-gą laikotarpį.

4. kaip minėta, teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįs-tai pasunkinama ją įgyvendinti; priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą.

todėl, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kom-pensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo termi-nų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 2 punkto 2 da-lies nuostatos „<...> šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuosta-tas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, priešta-raujančiomis inter alia konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už dar-bą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompen-savimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaup-ti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji pra-radimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintomis įstatymų nuosta-tomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę


klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto del-simo“ inter alia reiškia, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensa-vimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensaci-jų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo (Žin., 2013, nr. 103-5079) motyvuojamosios dalies Xiv skyriaus 2 punk-to 2 dalies nuostatos „<...> šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus įstaty-mų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvie-nas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš konstituci-jos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kom-pensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaup-ti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji pra-radimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo konstitucinio teismo nutarimu prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintomis įstatymų nuosta-tomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto del-simo“ inter alia reiškia, kad:

– įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nusta-tytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės pri-siimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu;

– praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų tei-sė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo


nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laiko-tarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensa-vimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Šis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir ne-skundžiamas.


paskelbta: tAR, 2014-04-17, nr. 4507.

130


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2014 M.

BALANDŽIO 10 D. NUTARIME NR. XII-819 „DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU

IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO 14 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI“ IŠDĖSTYTO PRAŠYMO PRIĖMIMO

2014 m. balandžio 17 d. Nr. KT15-S10/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijai“ išdėstytą prašymą „ištirti, ar 2002 m. birželio 4 d. priimto Lietuvos Respubli-kos referendumo įstatymo nr. iX-929 (Žin., 2002, nr. 64-2570) 14 straipsnis tiek, kiek Lietuvos Respublikos seimui, gavus ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reika-lavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbi-mo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio pirmajai daliai, 7 straipsnio pirmajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui“.


nustatė:

1. pareiškėjas – seimas 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietu-vos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo seimui, gavus ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavi-me paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti konstitucijos, ne-suteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šis pareiškėjo – seimo prašymas teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2014 m. balandžio 15 d. (tAR, 2014-04-15, nr. 2014-04452); konstituciniame teis-me jis gautas 2014 m. balandžio 16 d.

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 131


konstatuoja:

1. pagal konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį tirti įstatymų ir kitų seimo priimtų aktų atitiktį konstitucijai yra priskirta konstitucinio teismo jurisdikcijai.

2. pagal konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į konstitucinį teismą dėl konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų aktų, t. y. dėl įstatymų ir kitų sei-mo priimtų aktų, atitikties konstitucijai turi vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų sei-mo narių, taip pat teismai.

pagal konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį seimo nutarimas ištirti, ar aktas ne-prieštarauja konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą.

sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad seimas in corpore turi konstitucinius įgaliojimus nutarimu kreiptis į konstitucinį teismą ir prašyti ištirti įstatymų, kitų seimo aktų atitiktį konstitucijai.

3. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio (2003 m. spalio 28 d. redakcija) 1 dalį tais atvejais, kai konstitucinis teismas gauna seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar įstatymas atitinka konstituciją, ne vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomaja-me konstitucinio teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinė-ti konstituciniame teisme.

Atitinkamu konstitucinio teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtinami, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – seimas grindžia savo poziciją; priimant tokius sprendimus lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašy-mas yra grindžiamas teisiniais motyvais (konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2013 m. lap-kričio 13 d. sprendimai).

4. pareiškėjo – seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime nr. Xii-819 „Dėl krei-pimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ išdėstytas prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais.

5. minėta, kad pagal konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį seimo nutarimas ištirti, ar aktas neprieštarauja konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą. pagal konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo ak-tas (ar jo dalis), vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai. sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuoti-na, kad konstitucinio teismo sprendimas priimti seimo nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar įstatymų, kitų seimo aktų bei vyriausybės aktų nuostatos sutinka su kons-titucija, sustabdo atitinkamų nuostatų galiojimą.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio (2003 m. spalio 28 d. redakcija) 2 dalį (2012 m. lapkričio 6 d. redakcija), jeigu konstitucinis teismas priima sprendimą


priimti nagrinėti prašymą, konstitucinio teismo pirmininkas tuoj pat apie tai paskel-bia konstitucinio teismo interneto svetainėje ir teisės aktų registro tvarkytojui pateikia pranešimą, kuriame nurodo tikslų ginčijamo akto pavadinimą, jo priėmimo datą ir tai, kad pagal konstitucijos 106 straipsnį minėto akto galiojimas sustabdomas nuo šio pra-nešimo oficialaus paskelbimo teisės aktų registre dienos iki konstitucinio teismo nu-tarimo dėl šios bylos paskelbimo. teisės aktų registro tvarkytojo gautas konstitucinio teismo pirmininko pranešimas nedelsiant paskelbiamas teisės aktų registre.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio (2003 m. spalio 28 d. redakci-ja) 3 dalį tais atvejais, kai konstitucinis teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutarimą, kad ginčijamas aktas ar jo dalis neprieštarauja konstitucijai, konstitucinio teismo pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvar-ka; šiame konstitucinio teismo pirmininko pranešime nurodomas tikslus ginčija-mo akto pavadinimas, priėmimo data, konstitucinio teismo nutarimo šiuo klausimu esmė, jo priėmimo data, taip pat tai, kad nuo šio nutarimo paskelbimo dienos atku-riamas sustabdytojo akto (jo dalies) galiojimas.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26, 28, 63 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

priimti Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Lietuvos Respublikos seimui, gavus ekspertų gru-pės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Dainius Žalimas

133

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

PRANEŠIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO

14 STRAIPSNIO GALIOJIMO SUSTABDYMO

2014 m. balandžio 17 d. Nr. 2B-81PVilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime nr. Xii-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą su prašy-mu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo“ priėmė nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime išdėsty-tą prašymą (nr. 1b-28/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Lietuvos Respublikos seimui, gavus ekspertų grupės išva-dą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio re-ferendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pagal Lietuvos Respublikos konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį seimo nutari-mas ištirti, ar aktas neprieštarauja konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu konstitucinis teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, konstitucinio teismo pirmininkas tuoj pat apie tai paskelbia konstitucinio teismo interneto sve-tainėje ir teisės aktų registro tvarkytojui pateikia pranešimą, kuriame nurodo tikslų ginčijamo akto pavadinimą, jo priėmimo datą ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos konstitucijos 106 straipsnį minėto akto galiojimas sustabdomas nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo teisės aktų registre dienos iki konstitucinio teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo. teisės aktų registro tvarkytojo gautas konstitucinio teis-mo pirmininko pranešimas nedelsiant paskelbiamas teisės aktų registre.“

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo teisės aktų registre dienos iki bus paskelbtas konstitucinio teismo nutarimas šioje byloje sustabdomas Lietuvos Respublikos seimo 2002 m. birželio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos refe-rendumo įstatymo (Žin., 2002, nr. 64-2570) 14 straipsnio galiojimas.

L. e. konstitucinio teismo pirmininko pareigas Dainius Žalimas

paskelbta: tAR, 2014-04-17, nr. 4508.

134


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJOS – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS

PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO

2 STRAIPSNIO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. gegužės 2 d. Nr. KT16-S11/2014Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos

Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-29/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-29/2014) ištirti:

„– ar Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nr. Xi-1770 (Žin., 2011, nr. 154-7261), priimto 2011 m. gruo-džio 1 d., 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys ta apimtimi, kuria Lnss įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos nustatant darbo sutarties terminą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvir-tintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisi-nio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams,

– ar Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pa-keitimo įstatymo nr. Xi-1770 (Žin., 2011, nr. 154-7261), priimto 2011 m. gruodžio 1 d., 2 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra numatyta kompensacijos mokėjimo atlei-džiamiems Lnss įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apim-tį neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.“


1. seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos prie-žiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 26 d. re-dakcija) ir ją išdėstė taip:

◆ DĖL PAREIŠKĖJOS PRAŠYMO GRĄŽINIMO 135

„Lnss valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu. Lnss valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų, išskyrus įstaigas, kuriose dirba dešimt ar mažiau sveikatos priežiūros specia-listų, turinčių medicinos praktikos licenciją, vadovai į darbą priimami viešo konkur-so būdu penkeriems metams. viešą konkursą organizuoja ir jo nuostatus tvirtina atitinkamos įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų susirinkimas.“

pažymėtina, kad pareiškėja neginčija sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) atitikties konstitucijai.

sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straips-nyje „baigiamosios nuostatos“, kurį tam tikra apimtimi ginčija pareiškėja, nustatyta:

„1. iki šio įstatymo įsigaliojimo į Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vals-tybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų pareigas tam tikram laikui (kadencijai) priimti asmenys toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas iki ka-dencijos pabaigos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsi-galiojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo penkerius ar mažiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas penkerius metus nuo šio įstatymo įsigalio-jimo dienos.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsi-galiojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo daugiau kaip penkerius metus, bet mažiau kaip dešimt metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas, kol sueis dešimt metų nuo darbo tos įstaigos vadovu pradžios. išimtį sudaro atvejai, kai dešimt metų sueina per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos; tokie Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstai-gų vadovai toliau eina įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsiga-liojimo dienos.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo dešimt ar daugiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigalioji-mo dienos.

5. kai pasibaigia šio straipsnio 1, 2, 3 ar 4 dalyse nustatytas terminas, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įs-taigų vadovas atleidžiamas iš darbo. Įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų su-sirinkimas likus trims mėnesiams iki vadovo atleidimo dienos organizuoja viešąjį konkursą vadovo pareigoms eiti.

6. tais atvejais, kai vyko Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų reorganizavimas ar pasikeitė įstaigos da-lininkas ar savininkas arba jo teises įgyvendinantis subjektas, tai skaičiuojant Lietu-

2014 m. gegužės 2 d. sprendimas ◆136

vos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų, dirbančių po nurodytų aplinkybių, darbo stažą šio straipsnio 2, 3 ar 4 dalyse nustatytais atvejais įskaičiuojamas ir darbo vienos iš reorganizuotų įstaigų vadovu stažas iki reorganizavimo ar darbo įstaigos vadovu stažas iki įstaigos dalinin-ko ar savininko arba jo teises įgyvendinančio subjekto pasikeitimo.

7. Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. liepos 1 d.“2. pareiškėja pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį ginčija sveikatos priežiū-

ros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redak-cija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių tiek, kiek jose Lnss įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, atitiktį „konstitucijo-je įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams“. pareiš-kėja pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį taip pat ginčija šio įstatymo 2 straips-nio tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lnss įstaigų vadovams tvarka, atitiktį „konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės princi-pui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams“.

konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai yra konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo elementai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas įstatymų leidėjui supo-nuoja reikalavimą teisės aktų galią nukreipti į ateitį, neleisti įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinio galiojimo, taip pat kad asmenų lygiateisiškumo principas yra įtvirtin-tas konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.

pareiškėjos nurodyta sąvoka „Lnss“ sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (1998 m. lapkričio 24 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama kaip Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota sveikatos sistemos įstatymo. taigi pa-reiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar:

– sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mo-kėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos svei-katos sistemos įstatymo (toliau – ir Lnss), įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.


Aiškindamas minėtas konstitucinio teismo įstatymo nuostatas konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nu-rodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitu-cijai. vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal nor-mų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiš-kėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai (konstitucinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas). prašyme ištir-ti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straips-nio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuo-statoms pareiškėjas abejoja. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas ne-atitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (konstituci-nio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

pažymėtina, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straips-nių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurody-ti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo tei-sės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nuro-dytoms konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci-jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruo-džio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

4. pareiškėja, ginčydama sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pa-keitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių tiek, kiek jose Lnss įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nusta-tomas darbo sutarties terminas, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad iki sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstaty-


mo įsigaliojimo visi Lnss įstaigų vadovai, išskyrus universiteto ligoninių vadovus, dirbo pagal neterminuotas darbo sutartis ir šią teisę buvo įgiję įstatymų nustatyta tvarka. Įsigaliojus minėtam įstatymui, pagal jo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustaty-tą reguliavimą tiems patiems Lnss įstaigų vadovams buvo pakeistos darbo sutar-ties sąlygos – nustatytas darbo sutarties terminas, taip pabloginant jų teisinę padėtį. Dėl to pareiškėjai kyla abejonių, ar nėra pažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, tei-sinio tikrumo, teisinio saugumo principai ir reikalavimas neleisti įstatymo atgalinio galiojimo.

pareiškėja nepagrindžia, kaip yra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valsty-bės principo įstatymų leidėjui kylantis reikalavimas neleisti įstatymo atgalinio ga-liojimo. iš ginčijamo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstai-gų vadovai, pasibaigus sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 3 ar 4 dalyse nustatytiems terminams, atleidžiami iš darbo ne anksčiau nei praėjus vieniems metams nuo minėto įstatymo įsigaliojimo.

pareiškėja taip pat nurodo konstitucinio teismo suformuluotas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo konstitucinės doktrinos nuostatas, iš jų tokią, kad „teisėtų lūkesčių principas nereiškia, kad esamas teisinis reglamentavimas (tam tikra sistema) negali būti keičiamas, tačiau pertvarkant sistemą svarbu paisyti konstitucijos“. Ji remiasi konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, kuriuose, pasak jos, yra nurodyta, kad tokiu atveju privalo būti nu-matytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinka-mą darbą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

pareiškėjos nurodytame konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendi-me, kuriame buvo remtasi ir jos anksčiau nurodytais konstitucinio teismo nutari-mais, buvo konstatuota:

„konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lū-kesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti konstitu-cijos. pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant konstituci-joje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmo-kas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo as-menims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų lei-dėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokė-jimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamą-


jį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.“

taigi pareiškėja remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl konstitucinės įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos pertvarkant pensinio aprūpini-mo sistemą, tačiau nepagrindžia, kuo jos yra susijusios su jos ginčijamomis įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas ne pensinio aprūpinimo sistemos pertvarky-mas, o tik vienos iš darbo sutarties sąlygų – darbo sutarties termino pakeitimas ir, palyginti su pensinio aprūpinimo sistemos dalyviais, siaurai apibrėžtai asmenų ka-tegorijai – Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudže-tinių ir viešųjų įstaigų vadovams. vadinasi, pareiškėja pirmiausia nepateikė teisinių argumentų, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pertvarkoma tam tikra sistema, kad pasirengti pakeitimams turi būti nustatytas tam tikras pereinamasis laikotarpis. Šiame kontekste paminėtina, jog pareiškėja nenurodo, kad nei sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo, nei sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos nedraudžia atleistiems iš Lnss valstybės ir savivaldy-bių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovo pareigų asmenims dalyvauti viešuose kon-kursuose šioms pareigoms užimti iš naujo.

iš ginčijamo teisinio reguliavimo matyti, kad juo yra nustatyti darbo sutarčių terminai, kuriuos pareiškėja vertina kaip pereinamąjį laikotarpį. Šiuo aspektu pažy-mėtina, kad nors pareiškėja ginčija sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straips-nio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių konstitucingumą, tačiau savo teiginį, kad pereinamasis laikotarpis yra per trumpas, ji sieja tik su didžiausią vadovo patirtį turinčiais Lnss įstaigų vadovais, kuriems nustatytas vienų metų darbo sutarties ter-minas (2 straipsnio 4 dalis, tam tikra apimtimi – 3 dalis), kuriam pasibaigus jie tu-rėjo būti atleisti iš pareigų. pažymėtina, kad pareiškėja tik iškelia abejonę, ar toks terminas buvo pakankamas, kad Lnss įstaigų vadovai pakeistų turimą kvalifikaci-ją, tačiau nepateikia ją pagrindžiančių teisinių argumentų. iš jos prašymo nėra aišku, kodėl pasirengti pakeitimams yra nepakankami laikotarpiai (darbo sutarties termi-nai) nuo vienų iki penkerių metų, kurie nustatyti jos ginčijamose sveikatos priežiū-ros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalyse. be to, pareiškėja nenurodo, kad Lnss valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovams laikas prisitaikyti prie sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo padarytų pakeitimų turėtų būti skaičiuojamas ne nuo šio įstaty-mo įsigaliojimo – 2012 m. liepos 1 d., o nuo 2011 m. gruodžio 17 d., t. y. jo oficialaus paskelbimo dienos. taigi realiai minimalus pareiškėjos vadinamas pereinamasis lai-kotarpis buvo ne vieni metai, o daugiau nei pusantrų metų.

pareiškėja, abejodama sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakei-timo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių atitiktimi konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pateikia bendro pobūdžio teiginį, kad Lnss įstaigų vadovų darbo stažas lemia ne-vienodą ginčijamą teisinį reguliavimą, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kodėl


skirtingas Lnss įstaigų vadovų darbo stažas negali objektyviai pateisinti tokio dife-rencijuoto teisinio reguliavimo atsižvelgiant, be kita ko, ir į ginčijamo įstatymo pri-ėmimo tikslą.

5. pareiškėja, ginčydama sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pa-keitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnį tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lnss įstaigų vadovams tvarka, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nenumatyta kom-pensacija atleidžiamiems Lnss įstaigų vadovams už praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Lnss įstaigų vadovai, dirbę pagal neterminuo-tas darbo sutartis ir turėję ilgametį darbo stažą, turėjo pagrįstus lūkesčius, kad, at-leidžiant juos iš darbo dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, jiems bus išmokėtos nuo darbo stažo toje Lnss įstaigoje priklausančios Lietuvos Respublikos darbo ko-dekso 140 straipsnyje 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos, į kurias, pakeitus teisinį reguliavimą ir Lnss įstaigų vadovų darbo santykiams tapus terminuotiems, jie ne-teko teisės.

pareiškėja remiasi šiomis konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis: „nagrinėjamos konstitucinės justici-jos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.“

pažymėtina, kad minėtame konstitucinio teismo nutarime buvo sprendžiami medžioklės, kaip ūkinės veiklos, teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai klausi-mai ir nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos buvo suformuluotos tos konstitucinės justicijos bylos kontekste. Akivaizdu, kad pareiškėjos ginčijamomis įstatymo nuostatomis reguliuojami Lnss įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų san-tykiai yra kitokio pobūdžio nei medžioklės, kad jie yra darbo, o ne ūkinės veiklos santykiai. todėl pareiškėjai nėra pagrindo minėtame konstitucinio teismo nutarime pateikta teisine pozicija remtis kaip turinčia precedento reikšmę. pareiškėja nepatei-kė jokių kitų teisinių argumentų, pagrindžiančių iš konstitucijos kylantį reikalavi-mą būtent sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyti kompensacijas atleidžia-miems Lnss įstaigų vadovams už praradimus, kuriuos jie, pasak pareiškėjos, patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. paminėtina ir tai, kad išeitinių išmokų mokė-jimą nutraukiant darbo santykius reguliuoja Darbo kodeksas, kurio kai kuriomis nuostatomis pareiškėja remiasi, tačiau jų sistemiškai su kitomis šio kodekso ir svei-


katos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuo-statomis nevertina ir jų atitikties konstitucijai neginčija.

6. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 5 dalį prie prašymo turi būti pridedama 30 egzempliorių ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašų.

pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas neatitinka ir šio reikalavimo.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – sei-

mo narių grupės prašymas (nr. 1b-29/2014) neatitinka konstitucinio teismo įstaty-mo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 3 dalies 1 punkte, 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąži-namas pareiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai – seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:

– sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir regulia-vimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 70 straipsniu, Lietuvos Respub-likos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai – Lietuvos Respublikos seimo narių grupei prašymą ištir-ti, ar:

– Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakei-timo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pa-keitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra


nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams tvarka, pa-gal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valsty-bės principui.


konstitucinio teismo teisėjai: elvyra baltutytė vytautas Greičius Danutė Jočienė pranas kuconis Gediminas mesonis vytas milius egidijus Šileikis Dainius Žalimas

143


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

2014 M. BIRŽELIO 5 D. NUTARIME NR. XII-928 „DĖL PAKLAUSIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI“

IŠDĖSTYTO PAKLAUSIMO

2014 m. birželio 8 d. Nr. KT21-S12/2014Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime nr. Xii-928 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos konstituciniam teismui“ išdėstytą paklausimą (nr. 1b-41/2014) dėl išvados:

1) „ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 „Dėl seimo nario viktoro uspaskicho įgaliojimų pripa-žinimo nutrūkusiais ir seimo nario mandato pripažinimo Gintarui tamošiūnui“ 3 punktu pripažinus, kad atsiradus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs seimo narys, pir-masis seimo nario mandato negavęs kandidatas Gintaras tamošiūnas, nebuvo pa-žeisti Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai“;

2) „ar nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respublikos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Živilei pinskuvienei, Jolantai Gaudutienei, Jonui pinskui, vytautui Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės“.


nustatė:

1. seimas 2014 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą nr. Xii-928 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos konstituciniam teismui“ (toliau – ir seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarimas), kuriuo kreipėsi į konstitucinį teismą su paklausimu dėl išvados:

1) „ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 „Dėl seimo nario viktoro uspaskicho įgaliojimų pripa-žinimo nutrūkusiais ir seimo nario mandato pripažinimo Gintarui tamošiūnui“ 3 punktu pripažinus, kad atsiradus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa

2014 m. birželio 8 d. sprendimas ◆144

Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs seimo narys, pir-masis seimo nario mandato negavęs kandidatas Gintaras tamošiūnas, nebuvo pa-žeisti Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai“;

2) „ar nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respublikos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Živilei pinskuvienei, Jolantai Gaudutienei, Jonui pinskui, vytautui Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės“.

Šis seimo nutarimas teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2014 m. birželio 6 d. (tAR, 2014-06-06, nr. 2014-07219); konstituciniame teisme jis gautas 2014 m. birželio 6 d. 15 val. 30 min.

2. pareiškėjo – seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime išdėstytame paklausime dėl išvados teigiama, kad Lietuvos Respublikos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių re-zultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ (toliau – seimo 2012 m. lap-kričio 14 d. nutarimas), priimtu inter alia vadovaujantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui buvo visiškai panaikinti gauti pirmumo balsai ir šie kandidatai buvo išbraukti iš Darbo partijos kan-didatų sąrašo eilės dėl veiksmų, kurių jie nepadarė. pasak pareiškėjo, po konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados priėmimo paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, jog nėra duomenų, kad J. pinskus, Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė ir v. Gricius organiza-vo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo tai darant. nesant tokių duomenų, vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas nr. sp-176 „Dėl seimo nario vik-toro uspaskicho įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir seimo nario mandato pripaži-nimo Gintarui tamošiūnui“ (toliau – vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas nr. sp-176) tiek, kiek juo nustatyta, kad seimo nariu tampa Darbo parti-jos kandidatų sąrašo pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas G. tamošiūnas, galimai pažeidžia seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes yra paneigiama tikroji rinkė-jų valia, išreikšta skiriant Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui pirmu-mo balsus, kuriuos vyriausioji rinkimų komisija buvo patvirtinusi 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu nr. sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“ (toliau – vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri-čio 4 d. sprendimas nr. sp-321) ir kurie buvo panaikinti minėtu seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, priimtu remiantis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada.


I

1. pareiškėjo – seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime išdėstytu paklausimu prašo-ma inter alia išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. spren-

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PAKLAUSIMĄ DĖL IŠVADOS 145

dimo nr. sp-176 3 punktu pripažinus, kad, atsiradus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs seimo narys, pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas Gintaras tamošiūnas, ne-buvo pažeisti seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai.

2. pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą konstitucinis teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimus. konstitucijos 106 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad konsti-tucinio teismo išvados, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas inter alia per seimo narių rinkimus, gali prašyti seimas ir Respublikos prezidentas. taigi seimas turi tei-sę prašyti konstitucinio teismo išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per seimo narių rinkimus.

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar ne-buvo pažeisti rinkimų įstatymai per seimo narių rinkimus, Respublikos prezidentas gali kreiptis į konstitucinį teismą ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai.

pagal seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar nebuvo pa-žeistas seimo rinkimų įstatymas, į konstitucinį teismą gali kreiptis Lietuvos Respub-likos seimas, taip pat Respublikos prezidentas ne vėliau kaip per 3 dienas ne tik po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai, bet ir kai paskelbiamas vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl laisvos seimo nario vietos atsiradimo ar užėmimo.

pažymėtina, kad seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalies konstitucingu-mas nėra tyrimo dalykas sprendžiant dėl pareiškėjo paklausimo.

4. pareiškėjo – seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime išdėstytas paklausimas dėl išvados minėtu aspektu iš esmės grindžiamas tuo, kad vyriausiosios rinkimų komi-sijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas nr. sp-176 tiek, kiek juo nustatyta, kad seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo pirmasis seimo nario mandato nega-vęs kandidatas G. tamošiūnas, galimai pažeidžia seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes yra paneigiama tikroji rinkėjų valia, išreikšta skiriant Ž. pinskuvienei, J. Gaudu-tienei, J. pinskui, v. Griciui pirmumo balsus, kuriuos vyriausioji rinkimų komisija buvo patvirtinusi 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu nr. sp-321 ir kurie buvo panai-kinti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, priimtu remiantis konstitucinio teis-mo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada.

taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis, kreipdamasis su paklausimu dėl iš-vados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, iš esmės kvestionuoja ne tiek vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą į atsilaisvinusią seimo nario vietą skirti Darbo partijos kandidatų sąrašo pirmąjį seimo nario mandato negavusį kandida-tą, kiek galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę, kuri buvo patvir-tinta seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu.

5. Šiame kontekste pažymėtina, kad seimas 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą, ku-riuo inter alia patvirtino galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę


(t. y. išbraukė iš jos Ž. pinskuvienę, J. Gaudutienę, J. pinskų, v. Gricių, v. Ždanovič) ir galutinį seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašą (nusta-tė, kad Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. pinskus nėra išrinkti seimo nariais daugia-mandatėje rinkimų apygardoje), priėmė remdamasis konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, kad per 2012 m. seimo rinkimus buvo pažeistas seimo rinki-mų įstatymas. Šioje išvadoje inter alia buvo konstatuota, kad vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo nr. sp-321 2 punktu tiek, kiek juo, nu-statant seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandida-tų į seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Živilę pinskuvienę (nr. 10), Jolantą Gaudutienę (nr. 17), Joną pinskų (nr. 22), vytautą Gricių (nr. 35), viačeslav Ždanovič (nr. 48), buvo pa-žeista seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis, 90 straipsnis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo – seimo paklausimas dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pa-žeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, tiek, kiek šiame paklausime kvestionuoja-ma galutinė Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilė, kuri buvo patvirtinta seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, traktuotinas kaip prašymas peržiūrėti inter alia konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą.

6. pažymėtina ir tai, kad seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas buvo pakeis-tas Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu nr. Xii-488 „Dėl Lie-tuvos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ (toliau – ir seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas), kuriuo pakeisti galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apy-gardoje, nustatyti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu: į Darbo partijos kandi-datų sąrašą ir galutinę jo eilę po juose įrašytų išrinktų 22 seimo narių įrašyti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jų išbraukti kandidatai į seimo narius Ž. pins-kuvienė, J. Gaudutienė, J. pinskus (atitinkamai nr. 23–25) ir v. Gricius (nr. 35), t. y. tie asmenys, kurių įrašymą į galutinę Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilę konstitucinis teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje įvertino kaip seimo rinki-mų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimą.

taip pat pažymėtina, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo atitiktis konstitu-cijai tirta ir vertinta konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarime nr. kt19-n8/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimo nr. Xii-488 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo nutarimo „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Res-publikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ 1 ir 2 straipsnių pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas), kuriame pripažin-ta, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas prieštarauja konstitucijos 107 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.


konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas oficialiai paskelbtas ir įsi-galiojo 2014 m. gegužės 27 d. (tAR 2014-05-27, nr. 5709).

6.1. konstitucinis teismas minėtame 2014 m. gegužės 27 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad:

– konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies nuostata, kad, remdamasis konstitucinio teismo išvadomis, konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia seimas, negali būti aiškinama taip, esą seimas gali iš naujo spręsti tą patį klau-simą, kuriuo konstitucinis teismas yra pateikęs išvadą; seimas negali nepaisyti kons-titucinio teismo išvados, kad per seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas;

– seimui priimant sprendimą dėl galutinių rinkimų rezultatų esminę reikšmę turi tai, kad per rinkimus buvo padaryta šiurkščių demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimų, kuriais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia; tokie šių rinkimų principų pažeidimai gali būti padaryti nebūtinai pačių kandidatų į seimo narius – juos gali padaryti ir kiti asmenys, siekiantys kandidatų į seimo narius išrinkimo;

– įgyvendindamas konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezultatų, seimas inter alia negali suda-ryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demo-kratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato;

– pagal konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį seimo nustatyti galutiniai seimo rin-kimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrindas; tokį pagrindą suponuoja konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas, pagal kurį seimo na-rio įgaliojimai nutrūksta, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;

– seimo nustatyti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pagrindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nustatyti, t. y. tik remiantis kita konstitucinio teismo išvada.

6.2. konstitucinis teismas minėtame nutarime konstatavo, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu, kuriuo buvo pakeisti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nustatyti galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai, buvo nepaisyta iš konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių reikalavimų seimui priimant galutinį sprendimą dėl seimo rinkimų rezul-tatų remtis konstitucinio teismo išvada, nesudaryti prielaidų kandidatams, kurių iš-rinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti seimo nario mandato, nekeisti galutinių seimo rinkimų rezultatų be konstitucinio pagrindo ir nesant kitos konstitucinio teismo išvados.

konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarime taip pat konstatuota, kad seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu, kuris buvo priimtas pažeidžiant konstituciją, nėra pakeisti galutiniai seimo rinkimų rezultatai, jo pagrindu niekam neatsirado tei-sė užimti atsirasiančias laisvas seimo narių vietas (įgyti seimo nario įgaliojimus), o galutiniai 2012 m. seimo rinkimų rezultatai yra nustatyti seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu.


6.3. pagal galutinius 2012 m. seimo rinkimų rezultatus, nustatytus seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas iš galutinės Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės yra G. tamošiūnas. pažymėtina, jog vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punk-tu, dėl kurio pareiškėjas prašo išvados, pripažinta, kad, atsiradus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa būtent G. tamošiūnas. taigi vyriausioji rinkimų komisija, pripažindama G. tamošiūną seimo nariu, vadovavosi konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu ir galutiniais 2012 m. seimo rinkimų rezultatais, nustatytais seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu.

vadinasi, pareiškėjas savo paklausime dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų ko-misijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kvestionuoja ir konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimą.

7. pagal konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskun-džiami.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad konstituci-nio teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. konstitucinio teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios insti-tucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties konstitucinio teismo: konstitucinio teismo baigia-mieji aktai yra privalomi ir pačiam konstituciniam teismui.

7.1. minėta, kad pareiškėjo – seimo paklausimas dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pa-žeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, tiek, kiek šiame paklausime kvestionuoja-ma galutinė Darbo partijos kandidatų į seimo narius sąrašo eilė, kuri buvo patvirtinta seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, traktuotinas kaip prašymas peržiūrėti kons-titucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą.

pažymėtina, kad pagal konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą konstitucinis teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu paklausime keliamas klausimas, išskyrus šio įstatymo 73 straipsnio 2 punkte numatytus atvejus (t. y. ar Respublikos prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir to-liau eiti pareigas), jau buvo tirtas konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimta konstitucinio teismo išvada.

vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. iš-vada tebegalioja, vadovaujantis konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 5 punktu, yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo paklausimą dėl išvados, ar vy-riausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos.

7.2. taip pat minėta, jog iš pareiškėjo paklausimo dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pa-


žeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, matyti, kad jis kvestionuoja ir konstituci-nio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimą.

pažymėtina, kad pagal konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktą konstitu-cinis teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimus. taigi tokių išvadų tikslas yra nustatyti, ar nebu-vo pažeisti rinkimų įstatymai, o ne peržiūrėti konstitucinio teismo nutarimus. todėl pareiškėjo paklausimas dėl išvados, ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. bir-želio 3 d. sprendimo nr. sp-176 3 punktu nebuvo pažeistos seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriuo kvestionuojamas inter alia konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas, vertintinas kaip nežinybingas konstituciniam teismui.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą konstituci-nis teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu jo nagrinėjimas nežinybingas konstituciniam teismui.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – sei-mo 2014 m. birželio 5 d. nutarime nr. Xii-928 išdėstytą paklausimą dėl išvados, ar „vy-riausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimu nr. sp-176 „Dėl seimo nario viktoro uspaskicho įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir seimo nario manda-to pripažinimo Gintarui tamošiūnui“, 3 punktu pripažinus, kad atsiradus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo iš-rinktas buvęs seimo narys, pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas Gintaras tamošiūnas, nebuvo pažeisti seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai“.

9. minėta, kad, pareiškėjo nuomone, po konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados priėmimo paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, jog nėra duomenų, kad J. pinskus, Ž. pinskuvienė, J. Gaudutienė ir v. Gricius organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo tai darant.

Šiame kontekste paminėtina, kad po konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados paskelbimo neatsirado jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo konsti-tucinio teismo vertintos sprendžiant, ar per 2012 m. seimo rinkimus nebuvo pažeistas seimo rinkimų įstatymas. tokiomis naujomis esminėmis aplinkybėmis nelaikytinos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, nu-matyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnyje, tam tikri asmenys, buvę kandidatais į seimo narius, buvo apklausti tik kaip liudytojai. kaip minėta, kons-titucinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, jog esminę reikšmę turi tai, kad per rinkimus buvo padaryta šiurkščių demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimų, kuriais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia; tokie šių rinkimų principų pažeidimai gali būti padaryti nebūtinai pačių kandidatų į seimo narius – juos gali padaryti ir kiti asmenys, siekiantys kandidatų į seimo narius išrinkimo.

II

1. pareiškėjo – seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime išdėstytu paklausimu pra-šoma inter alia išvados, ar „nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respubli-


kos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės“.

2. konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad konstitucinis teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos prezi-dento ar seimo narių rinkimus.

konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konstitucinio teismo statu-są ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos konstitucinio teis-mo įstatymas.

3. konstitucinio teismo įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konsti-tucinis teismas tiria ir vertina tik vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsa-vimui renkant seimo narius ar Respublikos prezidentą.

taigi su paklausimu dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respub likos prezidento ar seimo narių rinkimus, seimas į konstitucinį teismą gali kreiptis tik dėl vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų arba jos atsisakymo nag-rinėti skundus. konstitucinis teismas neturi įgaliojimų teikti išvados, ar rinkimų įstatymai per Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti kitais teisės aktais, inter alia seimo nutarimais.

4. pagal konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu jo nagrinėji-mas nežinybingas konstituciniam teismui.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina priimti pareiškėjo – seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime išdėstytą paklausimą dėl išvados, ar „nebuvo pažeis-ta tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respublikos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Ž. pinskuvienei, J. Gau-dutienei, J. pinskui, v. Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės“.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 25, 28 straipsniais, 80 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, Lietuvos Res-publikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo 2014 m. birželio 5 d. nutarime nr. Xii-928 išdėstytą paklausimą dėl išvados:

1) „ar vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimu nr. sp-176 „Dėl seimo nario viktoro uspaskicho įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir seimo


nario mandato pripažinimo Gintarui tamošiūnui“, 3 punktu pripažinus, kad atsira-dus laisvai seimo nario vietai, seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs seimo narys, pirmasis seimo nario mandato negavęs kandidatas Gintaras tamošiūnas, nebuvo pažeisti seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai“;

2) „ar nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia Lietuvos Respublikos seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nr. Xi-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Ž. pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. pinskui, v. Griciui visiškai panaikinus gautus pir-mumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės“.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


152


SPRENDIMASDĖL BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS

ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 301 STRAIPSNIS

(2012 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-12/2014) ištirti, ar Lietuvos Res-publikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.


nustatė:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į konstituci-nį teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 da-lies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. kovo 10 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 31 d. potvarkiu nr. 2b-60 pa-

gal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 13/2014.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek-vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 153

2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nuta-rimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitu-cinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regu-liavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus me-tus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripaži-no, kad Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas įsigaliojo tą pačią dieną oficialiai jį paskelbus teisės aktų registre (tAR, 2014-05-08, nr. 5188) ir tebegalioja.

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas, o pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisaky-mo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo ginčijamo Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstituci-jai klausimas yra išspręstas konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime, ku-ris tebegalioja.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal konstituci-nio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį konstitucinės justicijos byla dėl Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 28 straips-niu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

nutraukti bylą pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-12/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straips-nis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-


jos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.



155


SPRENDIMASDĖL BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS






apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-13/2014) ištirti, ar Lietuvos Res-publikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėji-mą už darbą“.


nustatė:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straips-nio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmo-kėjimą už darbą“.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. kovo 10 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 31 d. potvarkiu nr. 2b-62 pa-



konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek-vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.


2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nuta-rimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitu-cinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regu-liavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus me-tus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripaži-no, kad Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuos-tatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas įsigaliojo tą pačią die-ną oficialiai jį paskelbus teisės aktų registre (tAR, 2014-05-08, nr. 5188) ir tebe-galioja.



4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal konstituci-nio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį konstitucinės justicijos byla dėl Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 28 straips-niu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

nutraukti bylą pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-13/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straips-nis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-

◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 157

jos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.



158


SPRENDIMASDĖL BYLOS DALIES PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS






apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-5/2014) ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-

jimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Ge-neralinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 da-lies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straips-nis (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio

◆ DĖL BYLOS DALIES NUTRAUKIMO 159

21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupci-jos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2012 m. gruo-džio 20 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą ap-mokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į konstitu-cinį teismą su prašymu ištirti, ar:

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laiko-tarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Generalinės prokuratūros or-ganizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, neprieštarauja konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros or-ganizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieštarauja konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek


juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamen-to prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieš-tarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisi-nės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. redakci-ja) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. vasario 14 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. vasario 24 d. potvarkiu nr. 2b-26

pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 6/2014.


1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti inter alia Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straips-nio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripažino, kad Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konstitucijos 23 straips-niui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti tei-singą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.





4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal konstituci-nio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį konstitucinės justicijos by-los dalis dėl Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

5. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat prašo ištir-ti kai kurių valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai. konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar jo nurodytos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo nuostatos neprieštarauja konstitucijai, toliau rengtina konstitu-cinio teismo posėdžiui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3 dalimi, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respub-likos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administraci-nio teismo prašymą (nr. 1b-5/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. toliau rengti konstitucinio teismo posėdžiui bylą pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Ge-neralinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies


nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straips-nis (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupci-jos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2012 m. gruo-džio 20 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



163






Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, prano kuconio, Gedimino meso-nio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,


apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-8/2014) ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-

kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 11,53, o Gene-ralinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 11,44, neprieštarauja Lietu-vos Respub likos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, o Gene-ralinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 10,58, neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio


21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nu-sikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficien-to dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, o Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Generalinės prokuratū-ros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareigi-nės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 11,53, o Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 11,44, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškė-jo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės


prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento pro-kuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, Genera-linės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, o Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 10,58, neprieštarauja konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakci-ja) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos ty-rimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, o Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruo-džio 20 d. redakcijos) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. vasario 21 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 4 d. potvarkiu nr. 2b-33 pa-



konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti inter alia Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuo-


statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nuta-rimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitu-cinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regu-liavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus me-tus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripaži-no, kad Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.








nusprendžia:

1. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administraci-nio teismo prašymą (nr. 1b-8/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 12,14, Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 11,53, o Gene-ralinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 11,44, neprieštarauja Lietu-vos Respub likos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departa-mento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,8 iki 11,23, Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, o Gene-ralinės prokuratūros skyriaus prokuroro – nuo 13,0 iki 10,58, neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-


džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis suma-žintas nuo 13,8 iki 11,23, o Generalinės prokuratūros departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti tei-singą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



169









kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškėjo, neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientai, ne-prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkri-čio 22 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškė-jo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų Generalinės prokuratūros skyriaus vy-riausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsinėjami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstituci-


jos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą <...>“.


nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškėjo, neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausio-jo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientai, neprieštaravo konstituci-jos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), valsty-bės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), valstybės politikų ir valstybės parei-gūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straips-nis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų Generalinės prokuratūros sky-riaus vyriausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsinėjami, neprieštaravo konstitucijos 23 straips-niui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. vasario 24 d.


2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 4 d. potvarkiu nr. 2b-37 pa-gal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 9/2014.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti inter alia Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redak-cija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.

2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straips-nio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuo-tojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripažino, kad Darbo kodekso 301 straips-nis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konsti-tucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.




4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal konstituci-nio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį konstitucinės justicijos by-los dalis dėl Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ nutrauktina.




nusprendžia:

1. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-10/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškėjo, neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientai, ne-prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkri-čio 22 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jais, pasak pareiškė-jo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų Generalinės prokuratūros skyriaus vy-riausiojo prokuroro, Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsinėjami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstituci-


jos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.



174








apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-14/2014) ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-

mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygar-dos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficiento dy-dis sumažintas nuo 10,8 iki 10,10, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d.,


2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“.


nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotar-piu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygardos prokuratū-ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10,8 iki 10,10, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti tei-singą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. kovo 10 d.


2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 19 d. potvarkiu nr. 2b-45 pa-gal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 11/2014.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti inter alia Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redak-cija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.





4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal konstituci-nio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį konstitucinės justicijos by-los dalis dėl Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ nutrauktina.



vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3 dalimi, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respubli-kos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-14/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygar-dos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficiento dy-dis sumažintas nuo 10,8 iki 10,10, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros departamento prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 13,1 iki 10,67, neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-


džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



179









kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 pareigi-nės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos


konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, lai-kotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, nepriešta-rauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apy-gardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 8 d.


2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu nr. 2b-93 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitu-cinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 21/2014.


konstatuoja:










nusprendžia:



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;


184








apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-21/2014) ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-

mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis suma-žintas nuo 10,4 iki 9,72, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 parei-ginės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos


konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, lai-kotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10,4 iki 9,72, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokura-tūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;



Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 8 d.


2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu nr. 2b-95 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 22/2014.


konstatuoja:


2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą nr. kt17-n6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straips-nio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas), kuriame inter alia įvertino Darbo kodekso 301 straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuo-tojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, atitiktį konstitucijai. Šiame nutarime konstitucinis teismas inter alia pripažino, kad Darbo kodekso 301 straips-nis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, nr. 80-4138) prieštarauja konstituci-jos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.








nusprendžia:



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10,4 iki 9,72, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 parei-ginės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


189









kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. vil-niaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“.


nustatė:



– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotar-piu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažin-tas nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstaty-mo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 11 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu nr. 2b-97

pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 23/2014.


konstatuoja:










nusprendžia:



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pa-sak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficien-to dydis sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



193









kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo nepro-porcingai sumažinti apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo neproporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų speciali-zuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuro-ro pavaduotojo, specializuoto skyriaus prokuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...>


turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,


nustatė:


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo neproporcingai sumažinti apygardų pro-kuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajo-nų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimai, neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakci-jos) neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo ne-proporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, specializuoto skyriaus prokuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro atlygi-nimai, neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruo-džio 20 d. redakcijos) neprieštaravo konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarau-ja konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 17 d. 2. konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu nr. 2b-

105 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą konstitu-cinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 27/2014.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinio teis-mo prašo ištirti inter alia Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas, o pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisaky-


mo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą, priimamas sprendimas nutraukti bylą.



5. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat prašo ištirti kai kurių valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai. konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo prašymą ištir-ti, ar jo nurodytos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos neprieštarauja konstitucijai, toliau rengtina konstitucinio teismo posėdžiui.


nusprendžia:

1. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-31/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo nepro-porcingai sumažinti apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis


(2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficien tus, buvo neproporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pava-duotojo, specializuoto skyriaus prokuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių proku-ratūrų prokuroro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



198


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO

IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ

TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ 12 STRAIPSNIO 9, 10 PUNKTAI (1995 M. GEGUŽĖS 30 D. REDAKCIJA),

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. LAPKRIČIO 15 D. NUTARIMU NR. 470 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO

„DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ ĮGYVENDINIMO“

PATVIRTINTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO

TVARKOS IR SĄLYGŲ“ ĮGYVENDINIMO TVARKOS 12.4 PUNKTAS (1995 M. GRUODŽIO 18 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų elvyros baltutytės, vytauto Greičiaus, prano kuconio, Gedimino mesonio, vyto miliaus, egidijaus Šileikio, Algirdo taminsko, Dainiaus Žalimo,


apygardos teismo prašymą (nr. 1b-38/2014).


nustatė:

konstituciniame teisme gautas pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymas (nr. 1b-38/2014) ištirti, ar „1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo nr. i-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-lygų“ (nuo 1996-04-26 galiojusi redakcija) 12 straipsnio 10 punktas bei 9 punktas ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo nr. 470 „Dėl Lie-tuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (nuo 1996-03-02 galiojusi redakci-ja) 12.4 punktas tiek, kiek šiomis nuostatomis sukuriamos prielaidos žemės naudo-tojui nutraukus veiklą žemės sklype (savanoriškai atsisakius toliau nuomotis žemės sklypą ar abipusiu susitarimu nutraukus nuomos sutartį) reikalauti kompensacijos iš žemės savininko už sodinius, uogynus ir kitus objektus, ir tiek, kiek neaptariamas sodinių, uogynų bei kitų objektų perėjimas nuosavybėn sugrąžintos žemės savinin-

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 199

kui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisin-gumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus“.


konstatuoja:

1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įsta-tymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas), kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

seimas 1995 m. gegužės 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietu-vos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo (įsigaliojusį 1995 m. birželio 16 d.), kurio 8 punktu pakeitė Įstatymo 12 straipsnio 9, 10 punktus (1991 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). iš pareiškėjo prašymo maty-ti, kad jis ginčija Įstatymo 12 straipsnio 9, 10 punktų (1995 m. gegužės 30 d. redakci-ja) atitiktį konstitucijai.

2. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (toliau – ir vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas nr. 470), kurio 1 punktu patvirtino Lietuvos Respub-likos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarką (toliau – ir tvarka). vyriausybės 1991 m. lap-kričio 15 d. nutarimas nr. 470 ir juo patvirtinta tvarka buvo ne kartą keičiami.

vyriausybė 1995 m. gruodžio 18 d. priėmė nutarimą nr. 1576 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimų pakeitimo ir papildymo“ (įsigaliojusį 1995 m. gruodžio 23 d.), kurio 1.4 punktu tvarka (1991 m. lapkričio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo išdėstyta nauja redakcija.

nors pareiškėjas ginčija vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo nr. 470 12.4 punkto atitiktį konstitucijai, iš jo prašymo matyti, kad jis ginčija vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu nr. 470 patvirtintos tvarkos 12.4 punkto (1995 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

3. pažymėtina, kad pareiškėjas į konstitucinį teismą dėl teisės aktų, reguliuojan-čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atitikties konstitucijai, kreipėsi nagrinėdamas ir sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas pramoninio sodo obelų sodinių vertės nustatymo ir atlyginimo klausimas. iš jo nagrinėjamos ci-vilinės bylos matyti, kad ginčas joje tarp ieškovės – žemės ūkio bendrovės, kuriai nuosavybės teise priklauso pramoniniai sodai, ir atsakovės, kuriai buvo padovanotas žemės sklypas (kurio dalyje yra minėti pramoniniai sodai), kilo jau po to, kai kitas as-muo Įstatymo nustatyta tvarka atkūrė nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

4. pareiškėjo teigimu, pagal Įstatymo 12 straipsnio 10, 9 punktus pretendentui at-kūrus nuosavybės teises ir po kurio laiko žemės ūkio įmonėms savanoriškai nutraukus


savo veiklą nuomotame žemės sklype, tampa neaišku, ar sugrąžintos žemės savininkas turi teisę laisvai, savo nuožiūra valdyti, naudoti žemės sklypą, juo disponuoti, taip pat atsiranda neapibrėžtumas dėl žemės sklype esančių sodinių likimo, t. y. ar žemės savi-ninkas turi teisę savo nuožiūra disponuoti žemės sklype esančiais sodiniais, ar reikia mokėti kokias nors kompensacijas buvusiam sodinių valdytojui ir pan. be to, gali su-sidaryti tokia situacija, kad bendrovės reikalaujamos kompensacijos už sodinius dydis taptų daug didesnis negu paties žemės sklypo vertė, ir tai reikštų, kad nuosavybės tei-sių atkūrimo procese pretendentas iš esmės įgijo ne turtą, o turtinius įsipareigojimus. pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustačius, kad, įmonei nutrau-kus veiklą (savanoriškai atsisakius toliau nuomotis žemės sklypą ar abipusiu susitarimu nutraukus nuomos sutartį), sodai pereina nuosavybėn sugrąžintos žemės savininkui, įmonė gali pareikalauti kompensacijos iš žemės savininko už sodinius šiems nebetei-kiant ekonominės naudos, arba esant neapibrėžtumui dėl sodinių statuso – prieštarau-ti žemės sklypo savininko teisei laisvai disponuoti žemės sklypu, jį valdyti ir naudoti.

5. Šie pareiškėjo teiginiai, kuriais grindžiamas prašymas ištirti jo ginčijamo teisi-nio reguliavimo atitiktį konstitucijai, rodo, kad pareiškėjui, be kita ko, numatančiam hipotetines situacijas taikant ginčijamą teisinį reguliavimą, kyla neaiškumų dėl šio teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir kons-titucinio teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstaty-muose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pa rei ga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsė-jo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d., 2014 m. kovo 13 d. sprendi-mai). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d., 2014 m. kovo 13 d. sprendimai), taigi šiuos klausimus gali spręs-ti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (konsti-tucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. kovo 13 d. sprendimai). prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi konstituciniam teismui (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lap-kričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 13 d. sprendimai).

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui aktualūs teisės taikymo klausimai buvo išspręsti pareiškėjo prašyme (nr. 1b-38/2014) nurodytoje Lietuvos Aukščiausio-jo teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartyje (civilinė byla nr. 3k-3-136/2014). Joje buvo konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas daliniame sprendime teisiškai pagrįs-tai pripažino ieškovo teisę į atlyginimą už jam priklausančius atsakovės žemės sklype esančius sodinius, taip pat pagrįstai perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti kom-

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 201

pensacijos dydžio nustatymo klausimą. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą regla-mentuojantys įstatymai nereguliuoja santykių dėl teisėtai įgytos ar sukurtos privačios nuosavybės paėmimo ir neatlygintinio perdavimo natūra asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, taip pat nereguliuoja santykių, susijusių su to-lesniu turto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, valdymu, naudojimu bei dispona-vimu juo. tokiems santykiams taikytinos bendrosios privatinės teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartyje (civilinė byla nr. 3k-3-74/2014) konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.559 straipsniu, kai pagal dovanojimo sutartį žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui, jeigu sutartis buvo įstatymų nu-statyta tvarka įregistruota viešajame registre; dėl to naujai savininkei atsakovei galiojo ankstesniojo žemės sklypo savininko (nuomininko) teisės ir pareigos, o vėliau jai suda-rius naujas žemės nuomos sutartis pagal bendrąsias civilinės teisės normas, ginčo san-tykiams tapo taikytinos civilinio kodekso šeštosios knygos normos, nes šie tarp ginčo šalių susiklostę daiktinės teisės normų reguliuojami teisiniai santykiai tapo klasikiniais prievoliniais (nuomos) teisiniais santykiais, reguliuojamais privatinės teisės normų.

be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad pagal civiliniame kodek-se nustatytą teisinį reguliavimą žemės sklypo nuomos sutarties pasibaigimas nėra teisinis pagrindas įgyti nuosavybės teisę į toje žemėje esančius kitam asmeniui pri-klausančius sodinius. vadinasi, pareiškėjui aktualūs visuomeniniai santykiai yra re-guliuojami (nors ir ne taip, kaip nurodo pareiškėjas) civilinio kodekso.

taigi konstatuotina, kad pareiškėjas savo prašyme kelia ne tik teisės taikymo klausimus, kurių konstitucinis teismas nesprendžia, bet ir apskritai neturi pagrin-do, spręsdamas kompensacijos dydžio už sodinius klausimą, taikyti savo ginčijamą teisinį reguliavimą.

pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti tai-komas to teismo nagrinėjamoje byloje (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutari-mas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

7. pagal konstitucinio teismo įstatymą konstitucinis teismas savo sprendi-mu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašy-mas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į konstitucinį teismą (69 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui (69 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisa-kyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-38/2014) ištirti, ar Įstatymo 12 straipsnio 9, 10 punktai (1995 m. gegužės 30 d. redakcija), vyriausybės


1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu nr. 470 patvirtintos tvarkos 12.4 punktas (1995 m. gruodžio 18 d. redakcija) tiek, kiek šiomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, sukuriamos prielaidos žemės naudotojui, nutraukus veiklą žemės sklype (savanoriškai atsisakius to-liau nuomotis žemės sklypą ar abipusiu susitarimu nutraukus nuomos sutartį), reika-lauti kompensacijos iš žemės savininko už sodinius, uogynus ir kitus objektus, ir tiek, kiek nenustatytas sodinių, uogynų bei kitų objektų perėjimas nuosavybėn sugrąžintos žemės savininkui, neprieštarauja konstitucijos 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-38/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 9, 10 punktai (1995 m. gegužės 30 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ patvir-tintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 12.4 punktas (1995 m. gruodžio 18 d. redakcija) tiek, kiek šiomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, sukuriamos prielaidos žemės naudotojui, nutraukus veiklą žemės sklype (savanoriškai atsisakius to-liau nuomotis žemės sklypą ar abipusiu susitarimu nutraukus nuomos sutartį), reika-lauti kompensacijos iš žemės savininko už sodinius, uogynus ir kitus objektus, ir tiek, kiek nenustatytas sodinių, uogynų bei kitų objektų perėjimas nuosavybėn sugrąžin-tos žemės savininkui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straips-niams, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



203


SPRENDIMASDĖL PAREIŠKĖJOS – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI,

AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO NUOSTATA IR ŠIO ĮSTATYMO

PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos

Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-37/2014).


nustatė:

1. pareiškėja – seimo narių grupė prašo ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13,

14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pagal priėmimo tvarką ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal įsigaliojimo tvarką – Lietuvos Res-publikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straips-nio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalies nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų di-džiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjos prašymas grindžiamas šiais argumentais.2.1. pagal ginčijamą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio

(2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalies nuostatą, kad elektros energija iš atsinauji-nančių išteklių superkama pagal įgaliotos institucijos nustatytą peržiūrėtų fiksuotų tarifų didžiausią galimą dydį, galiojusį ne leidimo plėtoti elektros energijos gamy-binius pajėgumus, bet leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną, nustatytas mažesnis už anksčiau nustatytąjį elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supir-kimo tarifas, taigi šioje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeista iš kons-


titucijos 46 straipsnio nuostatų kylanti pareiga remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

seimas, įtvirtindamas šį teisinį reguliavimą, taip pat nepaisė iš konstitucinio teisi-nės valstybės principo kylančių energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lex retro non agit principų, nes iš dalies pakeitė jau susiformavusius teisinius santykius, nenustatė pereinamojo laikotar-pio ir neatsižvelgė į tai, kad ūkio subjektai, gavę leidimus plėsti gamybinius pajėgumus ir žinodami, kokiais tarifais ateityje pastatę elektrines, naudosiančias saulės energiją, galės parduoti elektros energiją, pagrįstai tikėjosi ir žinojo, kokias ateityje gaus paja-mas. todėl ūkio subjektai prarado pasitikėjimą Lietuvos Respublikos valstybe ir teise.

2.2. kita argumentacijos dalis iš esmės yra ginčijamo teisinio reguliavimo turinio palyginimas su ankstesniu teisiniu reguliavimu ir kitomis to paties įstatymo nuostato-mis (įstatymo tikslais), taip pat konstitucijos nuostatų, oficialiosios konstitucinės dokt-rinos, įstatymo, poįstatyminio teisės akto ir įstatymo aiškinamojo rašto citavimas.


konstatuoja:

1. seimas 2011 m. gegužės 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinan-čių išteklių energetikos įstatymą, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 24 d. Šio įstatymo 20 straipsnio „Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gamin-ti skatinimas“ 7 dalyje buvo nustatyta:

„valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, at-sižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energi-jos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėt ros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fik-suotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajė-gumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.“

seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstaty-mo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris, išskyrus jame nustatytas išimtis, įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta:

„valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvir-tį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 205

plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elekt-ros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį nacionaliniame atsi-naujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tiks-lams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.“

taigi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sau-sio 17 d. redakcija) 6 dalyje, palyginti su anksčiau galiojusiuoju teisiniu reguliavimu, inter alia nustatyta, kad peržiūrėtų fiksuotų tarifų didžiausių galimų dydžių taikymo pradžia siejama ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl tei-sės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, t. y. pareiškėjo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo konstitucijai tei-siniai argumentai.

Aiškindamas šią konstitucinio teismo įstatymo nuostatą, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiš-kiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžian-tys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (inter alia konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

3. pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straips-nių pakeitimo ir papildymo įstatymo prieštaravimo konstitucijai pagal jo priėmimo ir įsigaliojimo tvarką, prašyme išdėstytos abejonės nesusijusios su šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo tvarka, taip pat su šio įstatymo pagal jo pri ėmimo ir įsigaliojimo tvarką atitiktimi konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, 7 straipsnio 2 daliai.

4. taip pat pažymėtina, kad prašyme nepateikti ir teisiniai argumentai, kurie pagrįs-tų pareiškėjos poziciją dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalies nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiau-si galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ prieštaravimo konstitucijos 5 straips-nio 2 daliai, 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. minėta, kad, pareiškėjos teigimu, pagal ginčijamą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalies nuostatą


yra nustatytas mažesnis už anksčiau nustatytąjį elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifas.

kaip minėta, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalyje, palyginti su anksčiau galiojusiuoju teisiniu reguliavi-mu, inter alia nustatyta, kad peržiūrėtų fiksuotų tarifų didžiausių galimų dydžių taiky-mo pradžia siejama ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena.

pažymėtina, kad peržiūrėtų fiksuotų tarifų didžiausių galimų dydžių taikymo pra-džios susiejimas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena pats savaime nesuponuoja šių tari-fų dydžių sumažinimo, nepalankių sąlygų elektros energijos gamintojams nustatymo.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme yra įtvirtinti bendri elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifų dydžių nustatymo (didžiausių galimų fiksuoto tarifo dydžių peržiūrėjimo) ir taikymo principai, jame nėra nustatyti konkretūs elektros energijos iš atsinaujinan-čių išteklių supirkimo tarifų dydžiai, inter alia ginčijamoje įstatymo nuostatoje nenu-statyta, kad šie tarifai yra mažinami.

4.2. pažymėtina ir tai, kad pareiškėja savo prašyme cituoja konstitucijos 46 straips-nio nuostatas ir oficialiąją konstitucinę doktriną, atskleidžiančią šių nuostatų turinį, inter alia tai, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuome-nės interesų derinimo principo, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, negu būtina viešajam inte-resui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma ūkio subjektų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis. tačiau pareiškėja nepagrindžia, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš kons-titucijos 46 straipsnio 1–3 dalių kylantys reikalavimai, inter alia valstybės pareiga remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, taip pat kaip pažeidžiamas asmens ir visuomenės interesų derinimo principas, tam tikra ūkinė veikla ribojama daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams sudarytos nepalankios ūkininkavi-mo sąlygos, varžoma ūkio subjektų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

4.3. taip pat pažymėtina, kad pareiškėja neatsižvelgė į jos prašymo konteks-te svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos, atskleidžiančios ūkinės veiklos re-guliavimo principus, nuostatas, suformuluotas konstitucinio teismo nutarimuose, inter alia į tai, kad:

– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartoto-jų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas konstitucijoje įtvirtintas verty-bes (konstitucinio teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

– kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje (konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 207

– ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustaty-mu, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais; kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai);

– dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kis-ti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą (konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai);

– viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis; dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos regulia-vimą (inter alia konstitucinio teismo 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimai); nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti (konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimai);

– seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti vals-tybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami konstitucijos ir įstatymų (konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

4.4. minėta, kad pareiškėja savo prašyme Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatos pakeitimą traktuoja kaip iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų teisėtų lū-kesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų nepaisymą.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstitucinis teismas yra ne kartą konstata-vęs, valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei meto-dų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), inter alia pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės poli-tikos alternatyvų, taip pat tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguo-jant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonomi-nę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai (konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). tai pasakytina ir apie ūkinės veiklos teisinio reguliavimo pakeitimo vertinimą. taigi pa-žymėtina, kad ūkinės veiklos teisinio reguliavimo pakeitimas savaime nesuponuoja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių ūkinės veiklos subjektų teisėtų lūkes-čių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų pažeidimo.

4.5. minėta ir tai, kad, pareiškėjos teigimu, seimas, įtvirtindamas ginčijamą teisinį reguliavimą, nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio lex retro non


agit principo, nes iš dalies pakeitė jau susiformavusius teisinius santykius. tačiau pa-reiškėja nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų, kad teisiniu reguliavimu, taiky-tinu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimui ateityje, yra pakeisti pagal anksčiau galiojusias įstatymo nuostatas jau susiformavę teisiniai santykiai ir pažeistas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis lex retro non agit principas.

5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškė-ja – seimo narių grupė nepagrindė savo prašymo. taigi seimo narių grupės prašymo turinys neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nu-statytų reikalavimų, todėl pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį grąžin-tinas pareiškėjai. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai – Lietuvos Respublikos seimo narių grupei prašymą (nr. 1b-37/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pagal priėmimo tvarką ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal įsigaliojimo tvarką – Lietuvos Res-publikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straips-nio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 dalies nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų di-džiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituci-niam teisinės valstybės principui.



KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI


POTVARKISDĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2014 m. balandžio 29 d. Nr. 2B-87Vilnius

vadovaujantis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25, 84 straips-niais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-mas (nr. 1b-17/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis su-mažintas nuo 11,8 iki 10,92, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių proku-ratūrų vyriausiojo prokuroro – nuo 9,8 iki 9,26, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 18/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti valstybės politikų ir valstybės pareigūnų dar-

bo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek juo neproporcingai sumažinti ati-tinkamų prokurorų pareiginės algos koeficientai, atitiktį konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, propor-cingumo principams.

2014 m. balandžio 29 d. potvarkis ◆210

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštara-vimo konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvie-nos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gruo-džio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų prieštaravimo konstitucijai.

3.1. pažymėtina, kad valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigalioję prokurorų pareiginės algos koeficientai; vilniaus apygardos adminis-tracinis teismas prašyme konstituciniam teismui, be kita ko, nurodė, kad jo nagri-nėjamoje administracinėje byloje pareiškėju esantis asmuo nuo 2009 m. spalio 5 d. paskirtas į klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašymo, taip pat įvertinus kar-tu su prašymu konstituciniam teismui pateiktą medžiagą matyti, jog pareiškėjui 2011 m. gruodžio 21 d. nustatytas prokurorų darbo apmokėjimo teisinis reguliavi-mas abejonių atitiktimi konstitucijai kelia tik tiek, kiek juo nustatytas būtent apygar-dų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas.

3.2. Šiame kontekste apibendrinus pareiškėjo ginčijamą seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtą valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatyme įtvirtintą ir su juo susijusį teisinį reguliavi-mą pažymėtina, kad:

– šiuo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas didesnis apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas (11,97), palyginti ne tik su nusta-tytuoju sumažinus apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos ko-eficientą (10,92; nustatytas įsigaliojus valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymui, priimtam 2009 m. liepos 17 d.), bet ir su nustatytuoju iki šio koeficiento sumažinimo (11,8; nustatytas iki valsty-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 211

bės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., įsigaliojimo); šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatytas didesnis, o ne sumažintas, apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas;

– valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo padidintas apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas, galiojimo terminas.

3.3. kaip minėta, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-me keliamas prokurorų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, neproporcingai sumažinti atitinkamų prokurorų pareiginės algos koefi-cien tai, konstitucingumo klausimas.

3.3.1. pareiškėjo prašyme, be kita ko, teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavi-mu 2009 metais jo nurodytų prokurorų, inter alia apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, pareiginės algos koeficientai nustatyti nesilaikant konstitucinių reikalavi-mų, taikomų įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl vals-tybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, at-lyginimai.

taigi pats pareiškėjas šių reikalavimų pažeidimo, su kuriuo sieja abejones dėl gin-čijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo, iš esmės nesieja su minėtais 2011 me-tais padarytais prokurorų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo pakeitimais.

3.3.2. pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti, be kita ko, remiasi konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluota doktrina, inter alia jos nuostatomis, kad at-lyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skir-tingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos; atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvali-fikacijos asmens atlyginimo dydis negali būti priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo ar net suvienodintas su juo.

3.3.3. tačiau pareiškėjas šių ir kitų savo nurodytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų nesieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir nepaaiškina, kaip nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo, kaip minėta, nustatytas didesnis apygardų pro-kuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas, palyginti netgi su nu-statytuoju iki prokurorų pareiginės algos koeficientų sumažinimo, taip pat tokį teisinį reguliavimą, kuriuo iš esmės pratęstas šio teisinio reguliavimo galiojimo terminas, buvo pažeisti prašyme nurodyti konstituciniai reikalavimai įstatymų leidėjui. pareiš-kėjas taip pat nepaaiškina ir nepagrindžia, kodėl būtent pagal jo nurodytose oficia-liosios konstitucinės doktrinos nuostatose atskleistus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjas negalėjo padidinti apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento.


3.3.4. taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grin-džiama jo pozicija, kad nustatant ginčijamą inter alia prokurorų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo padidintas apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas ir pratęstas šio teisinio reguliavimo galiojimo terminas, buvo pažeisti konstituciniai reikalavimai, taikomi įstatymų leidėjo nustatomam tei-siniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, fi-nansinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad prašymas neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa-reiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25 straips-nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-mo dalį, kurioje prašoma ištirti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valsty-bės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) atitiktį Lietuvos Res-publikos konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniams teisinės valstybės, ly-giateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.


213






– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygar-dų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų prokurorų: vyriau-siojo prokuroro – nuo 9,8 iki 9,26, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 9,3 iki 8,88, skyriaus vyriausiojo prokuroro – nuo 8,5 iki 8,20, prokuroro – nuo 8,3 iki 8,01, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų: vyriausiojo prokuroro – nuo 9,3 iki 8,88, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 8,8 iki 8,45, prokuroro – nuo 8,0 iki 7,76, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai su-mažintų apygardų prokuratūrų prokuroro, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, skyriaus vyriausiojo prokuroro, prokuroro bei kitų rajonų (miestų) apylinkių pro-kuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, prokuroro pa-reiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsiami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 20/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo tiek, kiek nurodyta prašyme, ištirti valstybės po-

litikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įsta-


tymo 3 straipsnio 2 dalies (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) ir valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.



3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, taip pat valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pa-keitimo įstatymo nuostatų prieštaravimo konstitucijai.

3.1. pareiškėjo prašyme keliamas valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (ir atitinkamuose jo pakeitimo įstatymuose) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak jo, neproporcingai sumažinti prašyme nurodytų prokuro-rų – apygardų prokuratūrų prokuroro, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, skyriaus vy-riausiojo prokuroro, prokuroro, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų vyriau-siojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, prokuroro – pareiginės algos koeficientai, atitikties konstitucijai klausimas.

pareiškėjas prašo ištirti nurodytų redakcijų valstybės politikų ir valstybės parei-gūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 da-lies, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio atitiktį konstitucijai tik tiek, kiek juose, pa-sak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų nurodytų prokurorų pareigi-nės algos koefi cientų įsigaliojimo terminai, taip pat, kiek šie terminai buvo pratęsiami.

3.2. Apibendrinant pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas tiek, kiek nurodė, ištirti valstybės politi-kų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo


3 straipsnio 2 dalies (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lap-kričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), taip pat valstybės politikų ir valsty-bės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, iš esmės prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja:

– teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas ir atitinkamai nukeltas valstybės po-litikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įsta-tymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 2 straipsnio, kuriuo nustatyti analogiški tiek anksčiau nustatytiesiems, tiek šio įstatymo 1 straipsniu naujai nustatytiesiems, pa-reiškėjo nurodytų prokurorų pareiginių algų koeficientai (t. y. ginčijamo teisinio re-guliavimo pagrindu šie koeficientai iš viso nebuvo pakeisti), įsigaliojimo terminas (t. y. valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedė-lio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos);

– teisinis reguliavimas, kuriuo iš esmės nustatytas vėlesnis valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, pri-imto 2009 m. balandžio 23 d., 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija), ku-riuo, be kita ko, nustatyti didesni kai kurių pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginių algų koeficientai, įsigaliojimo terminas (t. y. valstybės politikų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija).

3.3. kaip minėta, pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo pra-šyme keliamas prokurorų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo tiek, kiek juo, pa-sak pareiškėjo, neproporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų prokuroro, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausio-jo prokuroro pavaduotojo, skyriaus vyriausiojo prokuroro, prokuroro, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pava-duotojo, prokuroro pareiginės algos koeficientai, konstitucingumo klausimas.

3.3.1. pareiškėjo prašyme teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu 2009 ir 2011 metais pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginės algos koeficientai nustaty-ti nesilaikant konstitucinių reikalavimų, taikomų įstatymų leidėjo nustatomam tei-siniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finan sinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš vals-tybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai. pažymima ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. nebuvo pradėtas taikyti seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtas valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įsta-tymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymu naujai išdėstytas įstatymo priedėlio iii skirsnis, pagal kurį pareiškėjų pareiginės algos koeficientai būtų buvę didesni nei faktiškai buvo.

3.3.2. pareiškėjas šiai savo pozicijai pagrįsti, be kita ko, remiasi konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluota doktrina, inter alia jos nuostato-


mis, kad atlyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldy-bės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos; atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos asmens atlyginimo dydis negali būti priartintas prie ma-žiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo ar net su-vienodintas su juo.

3.3.3. tačiau pareiškėjas nesieja šių ir kitų savo nurodytų oficialiosios konstitu-cinės doktrinos nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir nepaaiškina, kaip nu-statant teisinį reguliavimą, kuriuo, kaip minėta, atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyti analogiški tiek anksčiau nustatytiesiems, tiek atitinkamu teisiniu regulia-vimu naujai nustatytiesiems pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginių algų koefi-cientai (t. y. nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu šie koeficientai iš viso nebuvo pakeisti), įsigaliojimo terminas, buvo pažeisti prašyme nurodyti konstituciniai rei-kalavimai įstatymų leidėjui. pareiškėjas taip pat nepaaiškina ir nepagrindžia, kodėl pagal jo nurodytose oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose atskleistus kons-titucinius reikalavimus įstatymų leidėjas negalėjo pakeisti teisinio reguliavimo – juo nustatyti vėlesnio inter alia pareiškėjo nurodytų prokurorų darbo apmokėjimo teisi-nio reguliavimo tiek, kiek juo nustatyti pareiginės algos koeficientai, įsigaliojimo ter-mino (ypač atsižvelgiant į tai, kad šie koeficientai nepakito nei palyginti su nustatytu anksčiau galiojusiu, nei su naujai įtvirtintu teisiniu reguliavimu).

be to, pareiškėjas šių ir kitų savo nurodytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų nesieja ir su tuo ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip minėta, nusta-tytas vėlesnis teisinio reguliavimo, kuriuo, be kita ko, nustatyti didesni kai kurių pa-reiškėjo nurodytų prokurorų pareiginių algų koeficientai, įsigaliojimo terminas, ir nepaaiškina, kaip nustatant šį teisinį reguliavimą pažeisti prašyme nurodyti konsti-tuciniai reikalavimai įstatymų leidėjui. pareiškėjas nepaaiškina ir nepagrindžia, ko-dėl pagal jo nurodytose oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose atskleistus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjas negalėjo pakeisti teisinio reguliavimo – juo nustatyti vėlesnio teisinio reguliavimo, kuriuo inter alia nustatyti didesni kai ku-rių pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginės algos koeficientai, įsigaliojimo termino (ypač atsižvelgiant į tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo padidinti (ir nebuvo suma-žinti) kai kurie pareiškėjui aktualūs pareiginės algos koeficientai, iki ginčijamo įsiga-liojimo termino atidėjimo dar nebuvo įsigaliojęs).

3.3.4. taigi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grin-džiama jo pozicija, kad nustatant ginčijamą inter alia prokurorų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyti analogiš-ki tiek anksčiau nustatytiesiems, tiek atitinkamu teisiniu reguliavimu naujai nustaty-tiesiems pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginių algų koeficientai (t. y. nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu šie koeficientai iš viso nebuvo pakeisti), įsigaliojimo terminas, taip pat kuriuo atidėtas dar neįsigaliojusio teisinio reguliavimo, kuriuo nu-


statyti didesni kai kurių pareiškėjo nurodytų prokurorų pareiginės algos koeficien-tai, įsigaliojimo terminas, buvo pažeisti konstituciniai reikalavimai, taikomi įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.




g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį, kuria prašoma „ištirti, ar valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 įstaty-mo nr. Xi-224, 2010-06-30 įstatymo nr. Xi-951, 2011-11-22 įstatymo nr. Xi-1727, 2012-12-20 įstatymo nr. Xii-109 redakcijos), <...>, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2012-12-20 įstatymo nr. Xii-111 redakcija) tiek, kiek juose buvo nusta-tyti neproporcingai sumažintų apygardų prokuratūrų prokuroro, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo proku-roro pavaduotojo, skyriaus vyriausiojo prokuroro, prokuroro bei kitų rajonų (mies-tų) apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, prokuroro pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai bei tiek, kiek šie terminai buvo pratęsinėjami, neprieštaravo konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek-vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituci-niams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo principams.“



218





p r i i m a m a s pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-30/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutari-mu nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advo-katams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 mmA dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstituci-jos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 26/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutari-

mu nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advo-katams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 mmA dydžiu, neprieštaravo konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio stabilumo principams.


konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai teisinius argumen-tus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, argumentuoda-mi savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieš-taravimo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarau-


ja konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiek vienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. priešingu atveju teismo prašymas ištir-ti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų (konsti-tucinio teismo inter alia 2011 m. birželio 9 d. sprendimas).

3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamo vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 69 „Dėl Advo-katams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisi-nės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo tai-syklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio stabilumo principams.




g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-30/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordi-navimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvir-tintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad papildomas užmo-kestis bylos stadijoje ribojamas 4 mmA dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio sta-bilumo principams.



220








– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficien-tus, buvo neproporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, spe-cializuoto skyriaus prokuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuro-ro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-


gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 27/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos

valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pa-keitimo įstatymo atitiktį konstitucijai.



3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų priešta-ravimo konstitucijai.

3.1. seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės poli-tikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis; šio priedėlio iii skirsnyje buvo nustatyti prokurorų, inter alia apy-gardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, onkt prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro, pareiginės algos koeficientai.

pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatyti tokie patys nurodytų prokurorų pareiginės algos koeficientai, kaip ir anksčiau galiojusiu teisiniu reguliavi-mu; taigi jie nebuvo sumažinti.


3.2. Šiuo atveju teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai ginčijama tik tiek, kiek juo nustatyti apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausio-jo prokuroro pavaduotojo, onkt prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro, pareiginės algos koeficientai (pagal vėlesnį teisi-nį reguliavimą – apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specia lizuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, specializuoto skyriaus pro-kuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų pareiginės algos koeficientai).

3.3. pareiškėjas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties kons-titucijai iš esmės grindžia tuo, kad jis neatitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrino-je atskleistų iš konstitucijos kylančių reikalavimų reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

3.4. tačiau pareiškėjas nesieja savo nurodytų oficialiosios konstitucinės doktri-nos nuostatų su jo ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip minėta, pareiškėjui aktualūs apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausio-jo prokuroro pavaduotojo, onkt prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (mies-tų) apylinkių prokuratūrų prokuroro, pareiginės algos koeficientai nebuvo pakeisti, t. y. nebuvo sumažinti. pareiškėjas taip pat nepaaiškina ir nepagrindžia, kodėl pagal jo nurodytose oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose atskleistus konstituci-nius reikalavimus įstatymų leidėjas negalėjo pareiškėjo ginčijamu aspektu teisinio re-guliavimo palikti nepakeisto.

3.5. taigi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grin-džiama jo pozicija, kad nustatant nurodytą prokurorų darbo apmokėjimo teisinį re-guliavimą, kuriuo inter alia apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, onkt prokuroro, prokuroro, taip pat kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų prokuroro, pareiginės algos koeficientai nebuvo pakeisti, šiuo aspektu buvo pažeisti konstituciniai reikalavimai, taikomi įsta-tymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.




g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį, kuria prašoma „ištirti:


– ar 2009-04-23 Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas nr. Xi-224 <...> ta apimtimi, kuria buvo nustatyti sumažinti Generalinės, apygardų ir apylinkių (apy-gardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų) prokuratūrų prokurorų pareiginės al-gos koeficient ai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 48 straips-nio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmo-kėjimą už darbą“, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams.“



224






– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo nepro-porcingai sumažintas vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 28/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir vals-

tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės parei-gūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2011 m. gruodžio 21 d. (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), atitiktį konstitucijai.


konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštara-vimo konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais,


taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvie-nos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gruo-džio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., nuostatų prieštaravimo konstitucijai.

3.1. seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės poli-tikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis; šio priedėlio iii skirsnyje buvo nustatyti prokurorų, inter alia vil-niaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro (atitinkamai pagal vėlesnį teisinį reguliavimą – apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų pro-kuroro), pareiginės algos koeficientai.

pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatytas toks pats vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro (atitinkamai pagal vė-lesnį teisinį reguliavimą – apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro) pareiginės algos koeficientas, kaip ir anksčiau galiojusiu teisiniu reguliavimu; taigi jis nebuvo sumažintas.

3.2. Šiuo atveju teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai ginčijama tik tiek, kiek juo nustatytas vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro (atitinkamai pagal vėlesnį teisinį reguliavimą – apygardų prokuratūrų apylinkių pro-kuratūrų prokuroro) pareiginės algos koeficientas.

3.3. pareiškėjas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties kons-titucijai iš esmės grindžia tuo, kad jis neatitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrino-je atskleistų iš konstitucijos kylančių reikalavimų reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

3.4. tačiau pareiškėjas nesieja savo nurodytų oficialiosios konstitucinės doktri-nos nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip minėta, pareiškėjui ak-tualus vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro (pagal vėlesnį teisinį reguliavimą – apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuro-ro) pareiginės algos koeficientas nebuvo pakeistas, t. y. nebuvo sumažintas.

3.5. taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grindžia-ma jo pozicija, kad nustatant nurodytą prokurorų darbo apmokėjimo teisinį regulia-vimą, kuriuo inter alia vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų


prokuroro (atitinkamai pagal vėlesnį teisinį reguliavimą – apygardų prokuratūrų apy-linkių prokuratūrų prokuroro) pareiginės algos koeficientas nebuvo pakeistas, šiuo aspektu buvo pažeisti konstituciniai reikalavimai, taikomi įstatymų leidėjo nustato-mam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekono-minės, finansinės padėties buvo mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.

4. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2011 m. gruodžio 21 d. (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. re-dakcijos), nuostatų prieštaravimo konstitucijai.

4.1. seimas 2011 m. gruodžio 21 d. priėmė valstybės politikų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymą, ku-rio 1 straipsniu pakeitė valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnį, kuriame buvo nustatyti prokurorų, inter alia vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų pro-kuroro (nuo šio įstatymo įsigaliojimo – apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro), pareiginės algos koeficientai.

pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nustatytas didesnis apygardų proku-ratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficientas (9,03) palygin-ti tiek su iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu nustatytu sumažintu vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficientu (8,01), tiek su pareiginės algos koeficientu, nustatytu apskritai iki inter alia prokuro-rų pareiginės algos koeficientų sumažinimo (8,3).

4.2. 2011 m. gruodžio 21 d. priimto valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsny-je nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. ir galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pa-keitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pratęstas Lietuvos Respubli-kos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo galiojimas.

taigi šiuo teisiniu reguliavimu nustatytas ir atitinkamai pratęstas teisinio regu-liavimo, kuriuo, kaip minėta, nustatytas didesnis, palyginti tiek su sumažintuoju, tiek su nustatytuoju dar ankstesniu teisiniu reguliavimu, nurodytų prokurorų pareiginės algos koeficientas.

4.3. Šiuo atveju teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai ginčijama tik tiek, kiek juo nustatytas apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro (atitinkamai pagal ankstesnį teisinį reguliavimą – vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro) pareiginės algos koeficientas.


4.4. pareiškėjas savo abejones inter alia šio ginčijamo teisinio reguliavimo atitik-timi konstitucijai iš esmės grindžia tuo, kad jis neatitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleistų iš konstitucijos kylančių reikalavimų reguliavimui, kuriuo ma-žinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai eko-nominei, finansinei padėčiai.

4.5. tačiau pareiškėjas savo nurodytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų nesieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip minėta, pareiškė-jui aktualus apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo ne tik nesumažintas, bet netgi buvo nustatytas didesnis, palyginti su iki sumažinimo nustatytu ir taikytu pareiginės algos koeficientu. pareiškėjas taip pat nepaaiškina ir nepagrindžia, kodėl pagal jo nurodytose oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose atskleistus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjas nega-lėjo atitinkamai nustatyti ir pratęsti tokio teisinio reguliavimo galiojimo termino.

4.6. taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grindžia-ma jo pozicija, kad nustatant nurodytą prokurorų darbo apmokėjimo teisinį regulia-vimą, kuriuo nustatytas didesnis, palyginti tiek su sumažintuoju, tiek su nustatytuoju iki sumažinimo galiojusiu (t. y. dar ankstesniu teisiniu reguliavimu), nurodytų pro-kurorų pareiginės algos koeficientas, taip pat atitinkamai nustatant ir pratęsiant šio teisinio reguliavimo galiojimo terminą, šiuo aspektu buvo pažeisti konstituciniai rei-kalavimai, taikomi įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažina-mi asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.




g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį, kuria prašoma „ištirti:

ar 2009-04-23 Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų dar-bo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas nr. Xi-224, <...> 2011 12 21 Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymas nr. Xi-1834 (2011-12-21 įstaty-mo nr. Xi-1834 redakcija; 2012-12-20 įstatymo nr. Xii-111 redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti sumažinti Generalinės, apygardų ir apylinkių (apygardų pro-kuratūrų apylinkių prokuratūrų) prokuratūrų prokurorų pareiginės algos koeficien-


tai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams.“



229



2014 m. gegužės 16 d. Nr. 2B-112Vilnius



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek jame laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m liepos 31 d. Generalinės prokuratū-ros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažin-tas nuo 14,7 iki 12,94, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek jame laiko-tarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 12,94 iki 11,97, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo proku-roro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 12,94 iki 11, 97, nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruo-džio 21 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek juose, pasak

2014 m. gegužės 16 d. potvarkis ◆230

pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų Generalinės prokuratūros de-partamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek tie terminai buvo pratęsiami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 30/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo tiek, kiek jis nurodė, ištirti valstybės politikų ir vals-

tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straips-nio 2 dalies (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) atitiktį konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi as-menys lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, bei valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakei-timo įstatymo 2 straipsnio (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) atitiktį konstitucijos 23 straipsniui.



3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. re-dakcijos) prieštaravimo konstitucijai.

3.1. Šiuo pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas ir atitinka-mai atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas analogiškas iki pareiginių algų


koeficientų sumažinimo nustatytajam, taigi nesumažintas, Generalinės prokuratū-ros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas (14,7), įsiga-liojimo terminas.

3.2. pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti, be kita ko, remiasi konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuota doktrina, inter alia jos nuostatomis, kad at-lyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skir-tingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos; atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvali-fikacijos asmens atlyginimo dydis negali būti priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo ar net suvienodintas su juo.

tačiau pareiškėjas niekaip nesieja savo ginčijamų nuostatų, kuriomis nustaty-tas ir atitinkamai atidėtas dar neįsigaliojusio teisinio reguliavimo, kuriuo nustaty-tas analogiškas buvusiajam iki sumažinimo Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas, įsigaliojimo terminas. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2009 m. balandžio 23 d. priimtame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak pareiškėjo, buvo nepagrįstai sumažintas jo nuro-dytas koeficientas, atitiktį konstitucijai atskirai prašoma ištirti prašymo rezoliucinės dalies 1 punkte.

3.3. taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grin-džiama jo pozicija, kad nustatant ginčijamą inter alia prokurorų darbo apmokėji-mo teisinį reguliavimą, kuriuo tik nustatytas ir atidėtas dar neįsigaliojusio teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas analogiškas iki mažinimo nustatytajam Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas, įsi-galiojimo terminas (t. y. dar neįsigaliojusio teisinio reguliavimo įsigaliojimo termi-nas), buvo pažeisti konstituciniai reikalavimai, taikomi įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, pagal kurį dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonomi-nės, finansinės padėties mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai.

4. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), valsty-bės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. re-dakcijos) prieštaravimo konstitucijos 23 straipsniui.

4.1. Šio ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu pareiškėjas abejoja tik tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai sumažinto Generali-nės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsiami.

2014 m. gegužės 16 d. potvarkis ◆232

4.2. pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti, be kita ko, remiasi konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuota doktrina, inter alia jos nuostatomis, kad iš konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisišku-mo, teisingumo, proporcingumo principų išplaukia, jog atlyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios eko-nominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų at-lyginimų dydžių proporcijos.

tačiau pareiškėjas niekaip nepaaiškina, kaip nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak jo, neproporcingai sumažintas Generali-nės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koefi cientas, įsigaliojimo terminai ir šie terminai pratęsti, buvo pažeisti iš konstitucijos 23 straips-nio kylantys reikalavimai.

4.3. taigi pareiškėjas nepateikė jokių teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl nurodyto ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek juo nustatyti, pasak pareiškėjo, neproporcingai sumažinto Generalinės prokuratūros departamento vy-riausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento įsigaliojimo terminai ir šie terminai buvo pratęsiami, atitikties konstitucijos 23 straipsniui.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti tiek, kiek jis nurodė, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d. 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) atitiktį konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 48 straipsnio 1 da-lies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pareiškėjo prašymas ištirti tiek, kiek jis nurodė, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) atitiktį konstitucijos 23 straipsniui, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.



g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį, kuria prašoma ištirti, ar:


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkri-čio 22 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– „valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo prie-dėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2009-07-17 įstatymo nr. Xi-361, 2010-07-02 įstatymo nr. Xi-980, 2011-11-22 įstatymo nr. Xi-1726 redakcijos), valstybės politi-kų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakei-timo įstatymo 2 straipsnis (2011-12-21 įstatymo nr. Xi-1834, 2012-12-20 įstatymo nr. Xii-111 redakcijos) tiek, kiek juose buvo nustatyti neproporcingai sumažin-tų Generalinės prokuratūros Departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai bei tiek, kiek šie terminai buvo pratęsinėjami“, ne-prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui.



234



2014 m. birželio 23 d. Nr. 2B-129Vilnius



– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu „Dėl viešuo-sius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 916 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams val-džių padalijimo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos elektros energe-tikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimu „Dėl vie-šuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų admi-nistravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 1157 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvar-kos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 34/2014.1. pareiškėjas taip pat prašo ištirti vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu

„Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teiki-mo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 916 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir teikimo tvarkos aprašas) 7.1 punkto atitiktį „konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai valstybės valdžios padalijimo principą, 94 straipsnio 2 punktui, nustatančiam, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė vykdo įstatymus, 7 punktui, nustatančiam, kad vy-riausybė vykdo kitas pareigas, kurias vyriausybei paveda konstitucija ir kiti įstaty-mai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms, taip pat vyriau-sybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslau-


gų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 1157 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo (toliau – ir Administravimo tvarkos aprašas) 16.3, 16.4 ir 17 punktų atitiktį elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio 7 dalies nuostatoms.


konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravi-mo konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja kons-titucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gruo-džio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išanks-tinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto prieštaravimo konstitu-cijos ir elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatoms.

3.1. pagal teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktą viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apima elektros energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos iš-teklius ir jos balansavimą.

3.2. pareiškėjas abejoja teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkte įtvirtinto teisinio re-guliavimo atitiktimi konstitucijai ir įstatymui iš esmės dėl to, kad, pasak pareiškėjo, šiuo teisiniu reguliavimu, pažeidžiant elektros energetikos įstatyme (2012 m. sausio 17 d. redakcija) (74 straipsnio 2 dalyje) nustatytuosius reikalavimus, išplėstas įsta-tyme (74 straipsnio 1 dalyje) nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašas; toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja ir „konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai valstybės valdžios padalijimo principą, 94 straips-nio 2 punktui, nustatančiam, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė vykdo įstatymus, 7 punktui, nustatančiam, kad vyriausybė vykdo kitas pareigas, kurias vyriausybei paveda konstitucija ir kiti įstatymai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui“.

3.3. Remiantis elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakci-ja) 74 straipsnio 1 dalimi vyriausybei suteikti įgaliojimai, vadovaujantis šio ir kitų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančių įstatymų nuosta-tomis, nustatyti, kad viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros ener-getikos sektoriuje priskiriamos šiame straipsnyje nurodytos paslaugos. pagal to paties

2014 m. birželio 23 d. potvarkis ◆236

straipsnio 2 dalį vyriausybė, išimtinai vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalies nuosta-tomis, patvirtina viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sek-toriuje sąrašą ir nustato šių paslaugų teikimo tvarką.

taigi vyriausybė pareiškėjo nurodytomis elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatomis, atsižvelgdama į šį įstatymą ir kitus energetikos sektoriaus veiklą reglamentuojančius įstatymus, yra įgaliota nustatyti viešuosius in-teresus atitinkančias paslaugas.

3.4. Šiame kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuris nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontro-lės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat nustato energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinan-čių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis (1 straipsnis).

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių ener-gijos išteklių ir šios elektros energijos balansavimas yra viešuosius interesus atitin-kanti paslauga.

taigi prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų šiuo įstatymo nustatytu tei-siniu reguliavimu priskirtas ir elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių ener-gijos išteklių, balansavimas. pažymėtina, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 1 dalis, be kita ko, nurody-ta ir kaip vienas iš teikimo tvarkos aprašo priėmimo teisinių pagrindų (vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo preambulė).

3.5. pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkte elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, balan-savimas priskirtas prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų pažeidžiant elekt-ros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, neatsižvelgia į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 1 dalies nuostatas, remiantis kuriomis ši veiklos rū-šis priskirta prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų.

pareiškėjas nepaaiškina, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkte negali būti nustatytas remiantis Atsinaujinančių išteklių energeti-kos įstatymo 20 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 1 dalimi; prašyme nepa-teikti teisiniai argumentai, kuriais galėtų būti grindžiama jo pozicija, kad teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkte, pažeidžiant įstatymo nuostatas, išplėstas viešuosius intere-sus atitinkančių paslaugų sąrašas, nepateikti ir argumentai dėl ginčijamo teisinio re-guliavimo atitikties pareiškėjo nurodytoms konstitucijos nuostatoms.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstitucinis teismas nespren-džia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (konstitu-cinio teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas).


3.6. taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grin-džiama jo pozicija dėl teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto prieštaravimo pareiškėjo nurodytoms konstitucijos ir elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. re-dakcija) nuostatoms.

4. Atlikus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš-ankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių ar-gumentų, pagrindžiančių abejonę dėl Administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4 ir 17 punktų prieštaravimo elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redak-cija) 69 straipsnio 7 dalies nuostatoms.

4.1. Ginčijamomis Administravimo tvarkos aprašo nuostatomis reguliuojama lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas surinkimo tvarka inter alia iš as-menų, naudojančių savo pasigamintą elektros energiją savo ūkiniams poreikiams tenkinti, taip pat asmenų, savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudojančių termofi-kaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinė-se pasigamintą elektros energiją, taip pat jų apskaičiavimo tvarka.

4.2. pareiškėjas Administravimo tvarkos apraše nustatyto ginčijamo teisinio re-guliavimo atitiktimi elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio 7 daliai abejoja dėl to, kad juo, pasak pareiškėjo, vyriausybė išplėtė, palyginti su įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, viešuosius interesus atitinkan-čių paslaugų mokesčio mokėtojų sąrašą, prie šio mokesčio mokėtojų priskirdama ir elektros energijos gamintojus, kurie turi mokėti šį mokestį už savo pačių pasigamintą elektros energiją, kurią suvartoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti ir kurią gamin-tojas tiesioginėmis linijomis patiekia asmenims jų poreikiams tenkinti, įvertinus su-vartotos energijos kiekį.

4.3. elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio „perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų reguliavimas“ 7 da-lyje nustatyta:

„7. visuomeninę elektros energijos kainą ir tarifus nustato visuomeninis tiekė-jas 6 kalendoriniams mėnesiams. visuomeninės elektros energijos kaina nustatoma kaip elektros energijos įsigijimo kainos, perdavimo, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, skirstymo, visuomeninio tiekimo kainos ir faktinės elektros energijos įsigi-jimo kainos bei ankstesnio laikotarpio prognozuotos elektros energijos kainos skir-tumo suma. visuomeninio tiekėjo nustatytas visuomenines elektros energijos kainas ir tarifus tikrina komisija šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka.“

taigi šiuo teisiniu reguliavimu reguliuojama visuomeninės elektros energijos kainos ir tarifų nustatymo tvarka.

4.4. pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių, kad ginčijamomis Administravimo tvarkos aprašo nuostatomis reguliuojama lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas apskaičiavimo ir jų surinkimo tvar-ka yra nesuderinama su elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redak-cija) 69 straipsnio 7 dalyje nustatyta visuomeninės elektros energijos kainos ir tarifų

2014 m. birželio 23 d. potvarkis ◆238

nustatymo tvarka. pareiškėjas iš viso nesieja šių įstatymo nuostatų su ginčijamu po-įstatyminiu apmokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teisiniu re-guliavimu, taip pat nepagrindžia, kaip jomis, pasak pareiškėjo, buvo, pažeidžiant būtent jo nurodytas įstatymo nuostatas, išplėstas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mokesčio mokėtojų sąrašas.

4.5. taigi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais galėtų būti grindžia-ma jo pozicija dėl Administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4 ir 17 punktų priešta-ravimo elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio 7 dalies nuostatoms.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto atitiktį „konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai valstybės valdžios padalijimo principą, 94 straipsnio 2 punktui, nusta-tančiam, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė vykdo įstatymus, 7 punktui, nustatan-čiam, kad vyriausybė vykdo kitas pareigas, kurias vyriausybei paveda konstitucija ir kiti įstatymai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms, taip pat prašymas ištirti Administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktų atitiktį elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio 7 dalies nuosta-toms, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto rei-kalavimų.



g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį, kuria prašoma ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu „Dėl viešuo-sius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 916 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslau-gų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas neprieštarau-ja „Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai valstybės valdžios padalijimo principą, 94 straipsnio 2 punktui, nustatančiam, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė vykdo įstatymus, 7 punktui, nustatančiam, kad vyriausy-bė vykdo kitas pareigas, kurias vyriausybei paveda konstitucija ir kiti įstatymai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, Lietuvos Respublikos elektros energeti-kos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimu „Dėl vie-šuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų admi-


nistravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nr. 1157 patvirtinto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energeti-kos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 69 straipsnio 7 daliai.




2014 M. BALANDŽIO 1 D.–BIRŽELIO 30 D. KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 17 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-77 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-25/2014) ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietu-vos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcin-gumo principams.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 24 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-85 priimtas pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-26/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straips-nio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nusta-tyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, 38 straips-nio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-109 priimtas pareiškė-jo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (nr. 1b-27/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas tiek, kiek jame nenustatyti vyriau-siosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių siūlomo referendumu priimti (Lietuvos Respublikos konstitucijos pakeitimo) įstatymo pro-

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 241

jekto atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokių (Lietu-vos Respublikos konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Lietuvos Respublikos konstitucija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo“ nr. 2b-107 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-32/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, buvo nepro-porcingai sumažintas vilniaus, kauno ir klaipėdos miesto apylinkių prokuratūrų prokuroro atlyginimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.




242

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficien-tus, buvo neproporcingai sumažinti apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, spe-cializuoto skyriaus prokuroro, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokuro-ro atlyginimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo“ nr. 2b-103 priimtas pareiškėjo – vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-30/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausy-bės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirti-nimo“ patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 punktas (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 mmA dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respub-likos konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-101 priimtas pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-24/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficien-to dydis sumažintas nuo 14,5 iki 11,80, Generalinės prokuratūros skyriaus prokuro-ro – nuo 13 iki 10,58, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio


21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės al-gos koeficiento dydis sumažintas nuo 14,5 iki 11,80, Generalinės prokuratūros sky-riaus prokuroro – nuo 13 iki 10,67, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


8. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-99 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-23/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pa-sak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,0 iki 7,76, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokura-tūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,4 iki 8,11, o prokuroro – nuo 8,3 iki 8, 01, neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.


244

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. vil-niaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

10. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-95 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr.1b-21/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10,4 iki 9,72, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 parei-ginės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straips-


nio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruo-džio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-

246

gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygar-dų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų prokurorų: vyriau-siojo prokuroro – nuo 9,8 iki 9,26, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 9,3 iki 8,88, skyriaus vyriausiojo prokuroro – nuo 8,5 iki 8,20, prokuroro – nuo 8,3 iki 8,01, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų: vyriausiojo prokuroro – nuo 9,3 iki 8,88, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 8,8 iki 8,45, prokuroro – nuo 8,0 iki 7,76, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai su-mažintų apygardų prokuratūrų prokuroro, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, skyriaus vyriausiojo prokuroro, prokuroro bei kitų rajonų (miestų) apylinkių pro-kuratūrų vyriausiojo prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, prokuroro pa-rei ginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek šie terminai buvo pratęsiami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.


vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkės prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,5 iki 8,20, apygar-dos prokuratūros prokuroro – nuo 9,5 iki 9,03, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus pro-kuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,45, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuo-statai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


14. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo“ nr. 2b-87 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-17/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apygardų prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis su-mažintas nuo 11,8 iki 10,92, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių proku-ratūrų vyriausiojo prokuroro – nuo 9,8 iki 9,26, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis

248

(2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. gegužės 16 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo“ nr. 2b-112 priimtas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-33/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek jame laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m liepos 31 d. Generalinės prokuratū-ros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažin-tas nuo 14,7 iki 12,94, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek jame laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Generalinės pro-kuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 12,94 iki 11,97, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo proku-roro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 12,94 iki 11, 97, nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruo-džio 21 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, buvo nustatyti neproporcingai sumažintų Generalinės prokuratūros de-partamento vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientų įsigaliojimo terminai, taip pat tiek, kiek tie terminai buvo pratęsiami, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-


gus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. gegužės 28 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nr. 2b-124 priimtas pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-36/2014) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 9,5 iki 9,03, Šiaulių ir panevėžio miestų apylinkių prokuratūrų skyriaus vyriausio-jo prokuroro – nuo 8,5 iki 8,2, o prokuroro – nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d. redakcija) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus proku-rorui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,45, neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo,

250

pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro pa-reiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10 iki 9,45, neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiek vienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėji-mo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus prokurorui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,45, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi tei-sę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apygardų prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 10,4 iki 9,72, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 10,1 iki 9,54, prokuroro – nuo 9,5 iki 9,03, vilniaus, kauno ir klaipėdos miestų apylinkių prokuratūrų skyriaus vyriausiojo prokuroro – nuo 8,5 iki 8,2, skyriaus vy-riausiojo prokuroro pavaduotojo – nuo 8,4 iki 8,11, prokuroro – nuo 8,3 iki 8,01, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro – nuo 9,3 iki 8,88, ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;



– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) iii skirsnis (2011 m. gruo-džio 21 d.) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apygardų prokuratūrų specializuoto skyriaus vyriausiajam prokurorui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,72, o specializuoto skyriaus prokurorui – 9,45, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;


parengė Arnoldas Matijošius

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

INDIVIDUALAUS KONSTITUCINIO SKUNDO PIRMTAKAI IR JO ĮTVIRTINIMO RAIDA

PASAULYJE1

Dr. Lina Beliūnienė Lietuvos teisės instituto mokslo darbuotoja

ĮVADAS

Lietuvoje yra nemažai naudojamas netiesioginis asmens teisių gynimas kons-titucinės justicijos institucijoje (per ordinarinių teismų teisėjus, kurie, suabejo-ję konkrečioje byloje taikytino teisinio reguliavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos konstitucijai, kreipiasi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą). teisės sistemoje taip pat įtvirtinus individualaus konstitucinio skundo, kaip vienos iš teisinių priemo-nių, kuria asmens iniciatyva (be tarpininko – ordinarinio teismo) siekiama užtikrinti asmens konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą nuo nekonstitucinių valdžios instituci-jų aktų, institutą būtų sudarytos sąlygos stipresnei, nes veiksmingesnei, visapusiškes-nei žmogaus teisių ir laisvių apsaugai.

kadangi taikyti asmens konstitucinį skundą iki šiol nepasirengta, – konstitucinis skundas egzistuoja tik esmines idėjas dėl individualaus konstitucinio skundo institu-to apibrėžiančiame akte2 ir kituose susijusiuose teisės aktų projektuose, 2008 m. pava-sarį Lietuvos Respublikos seimas nepriėmė numatytų individualiam konstituciniam skundui įtvirtinti reikalingų teisės aktų, dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekono-minės finansinės situacijos neskyrė papildomų valstybės biudžeto lėšų šiai priemonei įgyvendinti, – esama konstitucinio skundo įtvirtinimo situacija taikliai apibūdintina kaip sąstingis3. pagrindinių teisių apsauga yra ordinarinį teisinį reguliavimą apibrė-1 straipsnis parengtas remiantis autorės 2014 m. pradžioje išleista monografija „Žmogaus teisių

apsaugos stiprinimas konstitucinio skundo institutu“, kurioje atsakoma į klausimą, koks asmens konstitucinio skundo modelis būtų tinkamiausias Lietuvai.

2 Lietuvos Respublikos seimo nutarimas nr. X-1264 „Dėl individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2007, nr. 77-3061, su vėlesniu pakeitimu: Lie-tuvos Respublikos seimo nutarimas nr. Xi-577 „Dėl seimo nutarimo „Dėl individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ pakeitimo. Valstybės žinios, 2009, nr. 152-6823.

3 Galiojančios Lietuvos konstitucijos dvidešimtmetis, teigiama, gali atrodyti paženklintas „tam tikro regreso ar bent jau sąstingio, kurį, beje, daugiausia atspindi 2007 m. suplanuoto asmens konstitucinio skundo instituto neįtvirtinimas (tebegaliojimas kaip seimo koncepcija <...>)“. Šileikis e. Lietuvos Respublikos konstitucijos įgyvendinimo įžvalgos praėjus dvidešimtmečiui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. mokslinis redaktorius prof. dr. (Hp) e. kūris. vilniaus universiteto teisės fakulteto viešosios teisės katedra, Lietuvos notarų rūmai. vilnius: uAb „Druka“, 2012.

http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=301583

◆ IndIvIdualaus konstItucInIo skundo pIrmtakaI Ir jo įtvIrtInImo raIda pasaulyje 253

žiantis ir dominuojantis moderniojo konstitucionalizmo bruožas, taigi būtina prisi-dėti prie vis netylančių skatinimų galutinai įtvirtinti asmens teisę tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą, jei nekonstituciniais valdžios institucijų aktais buvo pažeista konstituciškai garantuota teisė, ir suteikti galimybę ją įgyvendinti.

konstitucinis skundas europoje buvo plačiai įtvirtinamas XX a. viduryje ir ap-skritai pasaulyje liko nedaug valstybių, neįtvirtinusių jokio individualaus kreipimosi į konstitucinės justicijos ar jai prilyginamą instituciją (nei individualaus konstitucinio skundo, nei netiesioginio, t. y. per tarpininką – ordinarinį teismą, asmens teisių gyni-mo). tai – Alžyras, marokas, nyderlandai4. paminėtinas ir neseniai, 2008 m., įvykdytas prancūzijos teisės sistemos pokytis – netiesioginio asmens teisių gynimo įtvirtini-mas. be to, skatinimas suteikti galimybę įtvirtinti ir įgyvendinti asmens teisę tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą, jei nekonstituciniais valdžios ins-titucijų aktais buvo pažeista konstituciškai garantuota teisė, atrodo, savaime supranta-mas žvelgiant ir į neįtvirtinusios šio instituto, bet iki 1948 m. konstitucijos priėmimo ir ją priėmus galimybių įgyvendinti konstitucinį asmens skundą tebeieškančios italijos pavyzdį. Šios valstybės teisės sistemoje asmenys konstitucingumo klausimą konstitu-cinės justicijos institucijai gali pateikti svarstyti taip pat, kaip ir Lietuvoje, – tik ordina-rinio teisminio proceso, kuriame taikytinas ginčijamas įstatymas, metu.

Šios kardinalios reformos ir įnirtingos diskusijos gali būti pagrindas aktyvinti Lietuvoje susiklosčiusios sąstingio situacijos pokyčius, paskata įvertinti tai, kiek buvo pažengta įtvirtinant konstitucinio skundo institutą pasaulyje, nustatyti jo raidos ten-dencijas ir prognozuoti tolesnes galimybes.

konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo valstybių teisės sistemose raida kaip tyrimo objektas šio instituto įgyvendinimo klausimus Lietuvoje nagrinėjusiems auto-riams nebuvo pagrindinis tyrimo dalykas. užsienio valstybių mokslininkų dėmesys platesniems istoriniams šio instituto įtvirtinimo aspektams atsispindi darbuose, su-sijusiuose ir su konkrečiais jo įtvirtinimo modelio sprendiniais, ir apskritai su žmo-gaus teisių gynimo instrumentais.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo ša-knis, šios teisinės priemonės istorinę raidą ir jos ankstyvojo įtvirtinimo įtaką šiuolaiki-niam jo įtvirtinimui Anglijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Lotynų Amerikos, vakarų, vidurio ir Rytų europos, Azijos, Afrikos valstybėse. kad šis tikslas būtų pasiektas, taip pat apibūdinama šios žmogaus teisių gynimo priemonės padėtis visų pirma teisminių žmogaus teisių gynimo priemonių atžvilgiu įvairios šiuolaikinės valstybių praktikos kontekste. straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros, teisės aktų ir kitų dokumentų analize, taikomi istorinis, sisteminis, lyginamasis tyrimo metodai.

4 Žr. european commission For Democracy Through Law (venice commission). study on individual Access to constitutional Justice. Adopted by the venice commission at its 85th plenary session (venice, 17-18 December 2010) on the basis of comments by G. Harutyunyan, A. nussberger, p. paczolay. prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/default.aspx?pdffile=cDL-AD(2010)039rev-e> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

Dr. Lina Beliūnienė ◆254

INDIVIDUALAUS KONSTITUCINIO SKUNDO VIETA TARP ĮVAIRIŲ ŠIUOLAIKINIŲ TEISMINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO

PRIEMONIŲ

Atskleidžiant asmens konstitucinio skundo įtvirtinimo raidą pasaulyje, atsižvel-giant į šiuolaikinių jo įtvirtinimo formų įvairovę, reikėtų konstitucinio skundo pirm-takų ir jų vystymosi istoriją pradėti tirti nuo tų teisinių priemonių, kurios atitinka individualaus konstitucinio skundo požymius ar yra panašios į jį. todėl svarbu išsi-aiškinti visų šių priemonių vietą žmogaus teisių apsaugos sistemoje, ypač tarp teis-minių žmogaus teisių gynimo priemonių, kad būtų suteikta kryptis šių priemonių ar panašių į jas pirmtakų paieškai. konstitucinį skundą, kaip priemonę, kuria įgyven-dinama žmogaus teisių apsaugos funkcija, šiuolaikine bendriausia prasme apibūdi-na šie požymiai: tai yra papildoma teisinė priemonė kreiptis į konstitucinį teismą ar panašią instituciją; ja ginamos asmens, asmenų grupės konstitucinės teisės ar lais-vės; šios teisės ar laisvės gali būti tam tikrų valdžios institucijų aktais pažeidžiamos. individualaus konstitucinio skundo ar į jį panašių teisinių priemonių vieta tarp kitų teisminių žmogaus teisių gynimo priemonių taip pat nusakytina paaiškinant susifor-mavusius pasaulio valstybių konstitucinės kontrolės modelius.

valstybių teisės sistemose asmens konstitucinių teisių ir laisvių apsauga dėl gi-namų teisių, jas ginančių valstybės ir kitų institucijų, taip pat teisinių priemonių, kuriomis pasinaudodami asmenys gali ginti pažeistas savo teises, įvairovės yra komp-leksinė. Apskritai asmuo pagrindines savo teises teisinėmis priemonėmis gali ginti dvejopai: pirma, civilinio, baudžiamojo proceso kodeksuose įtvirtintais bendraisiais ieškiniais, antra, naudodamasis papildomomis specialiomis formomis (dar vadina-momis ekstraordinarinėmis) teismo procese, skirtame kai kurių ar visų konstitucijo-je įtvirtintų teisių apsaugai. tad reikia turėti omenyje ir pirmųjų priemonių įvairovę, ir skirtingus konstitucinės teisminės kontrolės organizavimo modelius – decentra-lizuotą (išsklaidytąjį), centralizuotą ir mišrųjį (hibridinį) – kaip reprezentuojančius kontekstą, kuriame mąstoma apie konstitucinį skundą kaip teisminę asmens konsti-tucinių teisių ir laisvių gynimo priemonę.

Anglosaksų teisės tradicijos šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse valstijose, žmogaus teisių apsauga užtikrinama bendraisiais teisminiais ieškiniais ir kitomis teisminė-mis gynimo priemonėmis, kurios taip pat naudojamos bet kokioms asmeninėms ar turtinėms teisėms ir interesams apsaugoti. Amerikinei sistemai būdinga tai, kad konstitucinės justicijos funkcija patikima visiems šalies teismams, ir ji išties nesi-skiria nuo įprasto teisingumo įgyvendinimo, nes visus ginčus, kad ir kokia būtų jų prigimtis, nagrinėja ties patys teismai, laikydamiesi tų pačių sąlygų. konstitucin-gumo klausimas gali kilti kiekvienoje byloje, jam spręsti ypatingos procedūros ne-reikia: nėra konstitucinių ginčų nagrinėjimo, taip pat nėra administracinių ginčų ar ginčų, nagrinėjamų bendrosios jurisdikcijos teisme, nes nėra jokios prasmės iš-


skirti šiuos ginčus iš kitų to paties teismo nagrinėjamų bylų5. tad taikydami įstaty-mą visi teisėjai ir teismai gali nuspręsti dėl atitinkamo įstatymo konstitucingumo (todėl konstitucinės teisminės kontrolės modelis vadinamas išsklaidytuoju). nagri-nėdami konkrečią teismo bylą ar ginčą, jie turi įgaliojimus nuspręsti netaikyti statu-to, kurį mano esant nekonstitucinį, ir pirmenybę teikti konstitucijai. Šioje sistemoje teismai įgalioti ne formaliai panaikinti statutus, priimdami erga omnes galią turin-tį sprendimą, o tik pripažinti statutų nekonstitucingumą inter partes. priešingai, pa-vyzdžiui, Lotynų Amerikos civilinės teisės tradicijos šalių konstitucijos ir specialūs teisės aktai eksplicitiškai reguliuoja teismines priemones, kuriomis ginamos teisės. Antai amparo, kuris šiame straipsnyje dar bus plačiau analizuojamas, yra Lotynų Amerikos ekstraordinarinė teisminė priemonė, specialiai skirta saugoti nuo val-džios institucijų ar asmenų padaromo konstitucinių teisių pažeidimo ar grėsmės jį patirti. vis dėlto, nors amparo apibūdinimas lygintinas su atitinkamų specifinių tei-sinių Jungtinių valstijų instrumentų (nurodymų ir kitų ekstraordinarinių priemo-nių pagal teisingumo teisę, kitų ieškovo teises patvirtinančių deklaratyvių teisinių priemonių) (angl. declaratory legal remedies) apibūdinimais (writ of mandamus – priemonė, naudojama siekiant aukštesniojo teismo įsakymu panaikinti žemesniojo teismo klaidą; uždraudimas – priemonė, neleidžianti aukštesniajam teismui uzur-puoti žemesniojo teismo jurisdikcijos; writ of certoriari – aukštesniojo teismo tei-sė spręsti žemesniojo teismo jurisdikcijai priskirtą bylą; quo-warranto – priemonė, užtikrinanti, kad tam tikras asmuo neatliks viešojo pobūdžio funkcijos, kurią jis uzurpavo; respondeat superior yra kompensacinis asmens ieškinys valstybei)6, toks konstitucinis skundas, koks žinomas europos konstitucinės kontrolės modelyje, jose nenaudojamas – Jungtinių valstijų teisminės kontrolės modelis panaikina gali-mybę asmeniui ad hoc kreiptis į teismą tam, kad būtų nagrinėjamas tik konstituci-nio pobūdžio klausimas7.

beveik visos kontinentinės teisės tradicijos šalys įgaliojimus vykdyti konstituci-nę kontrolę yra suteikusios specialiam teismų sistemos viršūnėje esančiam teismui ar teismui, nepatenkančiam į ordinarinės justicijos sistemą8. pirmuoju atveju išimti-nė jurisdikcija panaikinti įstatymus, neįsteigus specialaus teismo ar tribunolo, atiteko aukščiausiesiems teismams, iškilusiems teisminės valdžios viršūnėje (tokia sistema

5 Favoreu L. Konstituciniai teismai. vilnius: Garnelis, 2001, p. 18. 6 mavcic A. m. Human Rights Protection with the help of the Individual Complaint. Workshop on „the

Functioning of the constitutional court of the Republic of Latvia“. Riga, Latvia, 3–4 July 1997. prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/cDL-inF(1998)003-e.aspx> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.); Ríos-Figueroa J. Review of the book „constitutional protection of Human Rights in Latin America. A comparative study of Amparo proceedings“ by Allan R. brewer-carías, new York, nY: cambridge university press, 2009. prieiga per internetą: <http://www.lawcourts.org/LpbR/reviews/brewer-carias1009.htm> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

7 Rodiņa A. Constitutional Complaint: Theory and Practice in Latvia. summary of the promotion Thesis. Riga. 2006. prieiga per internetą: <www3.acadlib.lv/greydoc/Rodinas_disertacija/Rodina_ang.doc> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

8 Op. cit., 4 išnaša supra.

http://www.lawcourts.org/LPBR/reviews/brewer-carias1009.htm

http://www.lawcourts.org/LPBR/reviews/brewer-carias1009.htm


gali būti vadinama koncentruotąja), taip nuo XiX a. yra daugelyje Lotynų Amerikos valstybių9,10. tačiau teisminės kontrolės sistema tapo ir mišri, nes jungia išsklaidytąją ir koncentruotąją kontrolę, veikiančias lygiagrečiai, pavyzdžiui, portugalijoje, Grai-kijoje ir kanadoje11 (amerikiniam modeliui giminingas konstitucinės justicijos siste-mas europoje yra pasirinkusios tik kelios valstybės – Danija, Švedija, norvegija)12.

Antruoju minėtu atveju sistema formavosi kaip teisminės kontrolės sistemos, kildinamos iš poreikio suvokti konstitucijos viršenybę ir tradicinės europoje valdžių padalijimo idėjos, neleidusios teismams panaikinti įstatymų, kompromisas. pagal eu-ropinį konstitucinės justicijos modelį, suformuotą remiantis Hanso kelseno idėjo-mis, specialiai įsteigtas teismas nagrinėja konstitucinius ginčus ir tai yra išimtinė jo kompetencija; šis teismas gali priimti sprendimą ir tais atvejais, kai ginčų nėra, o į jį tiesiogiai kreipiasi politinės ar teisminės valdžios institucijos ir net privatūs asme-nys; šio teismo priimti sprendimai visiems turi privalomąją galią13. specialūs konsti-tuciniai teismai, tarybos ar tribunolai yra visuotinai pripažintos konstitucinių teisių ir laisvių gynimo institucijos (veikiančios valstybėse, turinčiose ir atskiras administ-racinių teismų sistemas, taip pat ginančias žmogaus teises ir laisves). valstybėse, ku-rių piliečiai neturi teisės dėl savo konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo tiesiogiai kreiptis į konstitucinės justicijos ar joms prilygintas institucijas, asmens konstituci-nės teisės šiose institucijose ginamos netiesiogiai (dalyvaujant tarpininkui – valstybės valdžios institucijai ar kitam subjektui, įgaliotam kreiptis į konstitucinės kontrolės instituciją), vykdant abstrakčiąją, konkrečiąją, preventyviąją teisės aktų konstituci-nę kontrolę. valstybių praktikoje gali būti derinamos asmens tiesioginio kreipimosi į konstitucinės justicijos instituciją ir netiesioginio asmens teisių gynimo konstituci-nės justicijos institucijoje galimybės.

tad į individualų konstitucinį skundą panaši žmogaus teisių gynimo priemo-nė Jungtinių valstijų teisminių žmogaus teisių gynimo priemonių arsenale gali būti nesuvokiama kaip specifinė, nors gali ir patekti tarp ekstraordinarinių priemonių, o atsižvelgiant į Lotynų Amerikos valstybių patirtį, į individualų konstitucinį skundą panaši žmogaus teisių gynimo priemonė tarp kitų tokio pobūdžio priemonių gali būti laikoma specifine. visų pirma europinio konstitucinės justicijos modelio konstituci-niam skundui taip pat skirtina ypatinga vieta žmogaus teisių apsaugos sistemoje –

9 Gentili G. A. comparative perspective on Direct Access to constitutional and supreme courts in Africa, Asia, europe and Latin America: Assessing Advantages for the italian constitutional court. prieiga per internetą: <http://www.academia.edu/1184721/A_comparative_perspective_on_Direct_Access_to_constitutional_and_supreme_courts_in_Africa_Asia_europe_and_Latin_America_Assessing_Advantages_for_the_italian_constitutional_court> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

10 Lotynų Amerikos valstybės dažniausiai yra paveiktos stiprios Amerikos išsklaidytosios kontrolės įtakos ir stipraus Aukščiausiojo teismo (t. y. brazilija, meksika). kai kurios pasirinko specializuotą kons titucinį teismą (pvz., peru, Čilė). Op. cit., 4 išnaša supra.

11 brewer-carías A. Constitutional Courts as Positive Legislators: a comparative Law study. united states of America: cambridge university press, 2011, p. 13.

12 Favoreu L. Op. cit., 5 išnaša supra, p. 19. 13 Ibid., p. 18.

http://www.academia.edu/1184721/A_Comparative_Perspective_on_Direct_Access_to_Constitutional_and_Supreme_Courts_in_Africa_Asia_Europe_and_Latin_America_Assessing_Advantages_for_the_Italian_Constitutional_Court




tai yra viena iš žmogaus teisių apsaugos priemonių (kaip papildoma, be ordinarinių teismų atliekamo žmogaus teisių gynimo), išskirtinė daugiausia dėl konstitucinės justicijos institucijos, kuriai šis skundas teikiamas, specifikos. todėl individualaus konstitucinio skundo pirmtakų labiausiai reikia ieškoti tarp specifinių žmogaus tei-sių apsaugos instrumentų, o aptariant tolesnį jų įtvirtinimą šiame straipsnyje api-būdinamos ir kitos apibendrintos individualaus kreipimosi į konstitucinės justicijos instituciją formos.

INDIVIDUALAUS KONSTITUCINIO SKUNDO PIRMTAKAI: JŲ SKLAIDA IR ATSPINDŽIAI

mokslo darbuose, kuriuose nagrinėjamos galimybės Lietuvoje įtvirtinti aptaria-mąjį institutą, glaustai teigiama, kad anglosaksų habeas corpus, kurį įtvirtinti pradė-ta dar Xii–Xiii a., laikytinas vienu iš konstitucinio skundo pirmtakų14. pasidomėjus nuodugniau habeas corpus kilmės, įtvirtinimo ir raidos istorija, atsiskleidžia verta dė-mesio jo praeitis – esminiai juo teikiamos apsaugos masto pokyčiai ir plati šios prie-monės sklaida nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

Habeas corpus moderniąja prasme suvokiamas kaip saugantis asmens laisvę, ta-čiau šis terminas pradėtas vartoti apibūdinant įsakymus, kuriais reikalaujama asmens fizinio buvimo – priversti asmenį dalyvauti teisme, kai dėl jo priimamas teismo spren-dimas15. nuo 1066 iki 1230 m. habeas corpus įsakymas buvo naudojamas tam, kad, Anglijos vietos teismų sistemą pakeitus centralizuota, būtų užtikrintas šių centralizuo-tų teismų teisminių funkcijų vykdymas, ir tik vėliau įsakymas buvo transformuotas į asmens laisvės garantiją. nuo Xiv a. vidurio šie įsakymai buvo priimami teismo lau-kiančio įkalinto asmens prašymu. tačiau įsakymo priėmimas reiškė, kad centralizuo-tas teismas tyrė žemesniojo teismo paskirto įkalinimo priežastį bei teisėtumą ir siekė, kad žemesnieji teismai atsisakytų savo jurisdikcijos ir būtų padidintos centralizuotų teismų pajamos. Dėl tokio piktnaudžiavimo Anglijos parlamentas Xv a. pradėjo riboti habeas corpus taikymą. nuo Xvii a. jis siekė stiprinti habeas corpus ir riboti karaliaus galią įkalinti asmenį. 1679 m. parlamentas priėmė Habeas corpus aktą, kuriuo draudė užjūrio įkalinimą ir neteisėtą kalinių perkėlimą, įtvirtino procedūras, pagal kurias iš-duodamas habeas corpus garantavo teisę į spartų teismo procesą.

XiX–XX a. daugelis ne anglosaksų teisės tradicijos šalių pradėjo įtvirtinti habeas corpus principus. Ankstyvojoje ispanijos teisėje numatyta procedūra asmens laisvei saugoti. skundo nagrinėjimas, žinomas kaip manifestación de las personas (reiškian-tis asmens pasirodymą), iki Xv a. buvo ispanijos Aragono regiono teisės dalis. pažy-

14 masnevaitė e., normantas e. models of constitutional complaint and Their socio-Legal perspectives in Lithuania. Socialiniai mokslai, 2005, nr. 3 (49).

15 Apibūdinant habeas corpus istorinę raidą remiamasi briano Farrellio analize. Žr. Farrell b. From Westminster to the World: the Right to Habeas corpus in international constitutional Law. prieiga per internetą: <http://heinonline.org/HoL/Landingpage?handle=hein.journals/mistjintl17&div=22&id= &page=> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).


mima, kad tuo laiku ši priemonė teikė platesnio masto apsaugą nei Anglijos habeas corpus. vėliau manifestación de las personas priemonė ėmė plisti Lotynų Ameriko-je. meksikoje ši priemonė tapo amparo de la libertad („laisvės apsauga“) įsakymo pa-grindu, viena iš kelių teismo priemonių, žinomų kaip amparo16. Amparos de la libertad buvo naudojami individualioms teisėms užtikrinti ir laisvei ginti, panašiai kaip anglo-saksų teisės tradicijos habeas corpus. veikiant Jungtinių valstijų, ispanijos, prancūzijos ir meksikos teisei, amparos de la libertad ir habeas corpus suklestėjo Lotynų Ameri-koje. kaip ir meksikoje, amparos de la libertad tapo pirmine asmens laisvės garantija Čilėje. venesueloje, Hondūre, nikaragvoje habeas corpus buvo pagrindinė amparo de la libertad įsakymo dalis. Habeas corpus buvo įtvirtintas kaip išskirtinė priemonė, ku-ria sulaikymo teisėtumas ginčijamas Argentinoje, bolivijoje, brazilijoje, Gvatemaloje, kosta Rikoje, panamoje, paragvajuje, peru ir salvadore, o bendrosiomis įvairių amparo priemonėmis buvo galima įgyvendinti kitas konstitucines teises.

tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai taip pat skatino habeas corpus plėtrą. 1948 m. Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos priimtos visuotinės žmogaus teisių deklaracijos parengiamojoje medžiagoje siūlyta į šios deklaracijos tekstą kaip vieną iš teisių įtraukti habeas corpus (meksikos siūlymas – įtvirtinti nuostatą, garantuojančią teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą). Deklaracijos nuostata buvo sumodeliuota pagal Lotynų Amerikos amparo priemonę ir Jungtinių valstijų teisminės gynybos principą ir skelbė: „kiekvienas, jei yra pažeistos konstitucijos arba įstatymo jam suteiktos pagrin-dinės teisės, turi teisę jas ginti kompetentinguose nacionaliniuose teismuose.“ Amparo teisė tapo galutinės redakcijos visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsniu. Šios nuostatos, garantuojančios teisę į teisminę gynybą dėl pagrindinės teisės pažeidimo, tikslas – atkurti plačios apimties apsaugos priemonę, siūlytą habeas corpus.

Habeas corpus svarba taip pat aiškiai atspindėta 1966 m. tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 9 straipsnio 4 dalyje: „kiekvienas asmuo, kuriam atimta lais-vė jį areštavus ar sulaikius, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis nedelsdamas priimtų sprendimą dėl jo sulaikymo teisėtumo ir įsakytų jį paleisti, jei sulaikymas neteisėtas.“ 1945–2006 m. priimtoms nacionalinėms konstitucijoms turėjo įtakos visuotinės žmo-gaus teisių deklaracijos amparo nuostatos ir habeas corpus idėjos. Habeas corpus idėjas toliau skleidė ir regioniniai žmogaus teisių aktai. 1948 m. Amerikos teisių deklaracija, 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija – visi šie dokumentai eksplicitiškai įtvirtina habeas corpus teisę, panašią į tą, kuri numatyta tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. be to, į 1982 m. Afrikos žmogaus ir piliečio teisių chartiją įtraukta amparo nuostata yra panaši į įtvirtintąją visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

taigi habeas corpus virtimas pagrindine teise Anglijos teisės sistemoje traktuo-jamas kaip teismų aktyvumo ir teisėkūros institucijų iniciatyvų tikrinti savavališkus

16 Šios priemonės įtvirtinimas šiame skyriuje plačiau aptariamas toliau. trumpai tariant, žinomi trys bendrieji amparo tipai: teismo sprendimo ginčijimas (abejonės dėl teismo sprendimų), teismo uždraudimas ginti turtines teises ir laisvės amparo, panašus į habeas corpus.


vykdomosios valdžios veiksmus padarinys. Habeas corpus įtvirtinimo istorija rodo, kad nuo habeas corpus atsiradimo asmens galimybės ginti teises plėtėsi ir įvairėjo. teisminės valdžios stiprėjimas lėmė ir didesnes garantijas asmenims ginantis nuo neteisėto sulaikymo. Amparo priemonė jau naudojama individualioms teisėms už-tikrinti ir laisvei saugoti; jos pagrindu konstruojama šiuolaikinė teisės į veiksmingą teisminę gynybą dėl pagrindinės teisės pažeidimo nuostata.

Atsižvelgiant į tai, kad, be habeas corpus, formavosi amparo, tikslinga plačiau api-būdinti iš meksikos kilusią ir Lotynų Amerikoje paplitusią amparo priemonę, taip pat padėjusią pagrindą atsirasti konstituciniam skundui. Apibūdintinos ir ispaniškosios amparo šaknys, taip patvirtinant, kad konstitucinio skundo pirmtaku laikytinas ir ispa-niškasis manifestación de las personas, kurio įtvirtinimo pradžia siekia dar Xii–Xiii a.17

pirmoji modernioji tiesioginio kreipimosi į teismus sistema, skirta pagrindi-nių teisių apsaugai nuo nekonstitucinių aktų ir veiksmų užtikrinti, nustatyta vadina-muoju writ of amparo (teismo amparo įsakymas) ir yra skiriamasis Lotynų Amerikos konstitucinės tradicijos ypatumas18. Amparo (pažodžiui – „prieglobstis“ ar „apsau-ga“) dokumentas, ieškinys ar kreipimasis, apibūdinamas kaip ekstraordinarinė prie-monė, skirta konstitucinių teisių ir laisvių apsaugai nuo valstybės institucijų, o kai kuriais atvejais – ir nuo privačių asmenų19, įprastai taikoma priimant teismo įsakymą ar apsaugos įsakymą. Lotynų Amerikos valstybėse amparo papildo proceso kodek-suose įtvirtintas ordinarines priemones.

teoriniu ir filosofiniu požiūriu šio ieškinio kilmė siejama su ekstensyvaus ci-vilinių, politinių, socialinių, kultūrinių, ekonominių teisių sąrašo įtraukimu į Loty-nų Amerikos konstitucijas, atsižvelgiant ir į dažnai valdžios institucijų daromus šių teisių pažeidimus20. istoriškai amparo ieškinys pirmiausia buvo paminėtas Jukata-no valstijos 1841 m. konstitucijoje, o 1857 m. įtvirtintas meksikos konstitucijoje21. Ši priemonė paplito Lotynų Amerikoje ir įvairiomis formomis buvo įtvirtinta buvusių ispanijos kolonijų ir ispaniškai kalbančių šalių konstitucijose, o 1969 m. – Amerikos žmogaus teisių konvencijoje. 17 Žr., pvz., masnevaitė e., normantas e. Op. cit., 14 išnaša supra. 18 Remiamasi Gentili G. A. Op. cit., 9 išnaša supra. 19 pažymėtina, kad ispanijos konstitucinis teismas yra pripažinęs galimybę konstitucinį skundą grįsti

piliečių padarytu pažeidimu, tvirtindamas, kad valdžios institucija, toleruojanti ar patvirtinanti tei-sių pažeidimus, juos prisiima kaip savo pačios padarytus. taigi jei asmuo teisme gina pažeistą savo teisę, pavyzdžiui, dėl diskriminacijos, o teismas tokio pažeidimo nepataiso, asmuo įgyja teisę kreip-tis į konstitucinį teismą ir skųsti valdžios instituciją. tai vadinama netiesiogine apsauga, netiesioginiu pagrindinių teisių poveikiu, vokietijoje tai įvardijama Mittelbare Drittwirkung. Žr. Guerra L. L. cons-titutional Review and Democracy – constitutional courts and the Legislative process. seminar on „strengthening of the principles of a democratic state ruled by law in the Republic of belarus by way of constitutional control“ (minsk, belarus, 26–27 June 2003). european commission For Democra-cy Through Law (venice commission) cDL-Ju (2003) 24. prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=cDL-Ju(2003)024-e> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

20 Lotynų Amerikos tradicija įtvirtinti teisių deklaracijas prasideda 1811 m., kai venesuelos Aukščiau-siasis kongresas priėmė Žmonių teisių deklaraciją.

21 meksikos konstitucinės teisės mokslininkai pripažįsta Jungtinių valstijų teismų kontrolės sistemos įtaką writ of amparo priemonei.

http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-JU(2003)024-e



Lotynų Amerikoje pagrindinės teisės gali būti garantuojamos trimis tiesioginio teisminio kreipimosi būdais: amparo ieškiniu, habeas corpus skundu, habeas data ieški-niu (galima kreiptis ne tik į aukščiausiąjį ar konstitucinį teismą). iš esmės habeas corpus skundas skirtas asmeninei laisvei ir integralumui saugoti, habeas data ieškiniu ginamos teisės, susijusios su asmeninės informacijos rinkimu ir saugojimu duomenų bankuo-se ar registruose, amparo ieškiniu ginamos likusios pagrindinės teisės (didžioji šių tei-sių dauguma), įtvirtintos konstitucijoje. tik nedaugelis Lotynų Amerikos valstybių yra įtvirtinusios visas tris tiesioginio teisminio kreipimosi rūšis, o daugumoje jų veikia vie-na ar dvi priemonės. nors amparo suprantamas kaip saugantis visas pagrindines kons-titucijoje įtvirtintas teises, kai kuriose konstitucijose ribojamas teisių, ginamų amparo priemone, skaičius. viena dažniausiai amparo įsakymu neginamų teisių – teisė į nuo-savybę. tačiau apibendrinant galima teigti, kad, kitaip nei anglosaksų habeas corpus įsakymas, kuris leidžia teismui nagrinėti tik įkalintojo sulaikymo teisėtumą, amparo įprastai galima ginti bet kurio stojančio prieš teismą asmens teises22.

nors amparo teisminės kontrolės sistema gali būti traktuojama kaip istorinis pirmtakas ir pagrindinis europinių individualaus konstitucinio skundo sistemų įkvė-pimo šaltinis, Lotynų Amerikos ir europos tiesioginio kreipimosi į teismus priemo-nės labai skiriasi: Lotynų Amerikos amparo, habeas corpus ir habeas data ieškiniai gali būti pareikšti – išskyrus kelias išimtis – visuose teismuose, nesvarbu, ar valstybės teisminės kontrolės sistema yra centralizuota, ar decentralizuota, ar mišrioji.

Apibūdintini šie Lotynų Amerikos amparo bendrieji bruožai: 1) jis gali būti pa-teiktas ne tik dėl nekonstitucinių veiksmų, bet ir dėl neveikimo; 2) jis gali būti pateik-tas ne tik dėl valstybės veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kitų asmenų nekonstitucinių veiksmų ar neveikimo; 3) juo ginamos ne tik pilietinės ir politinės, bet ir socialinės, aplinkos apsaugos teisės; 4) amparo įprastai remiamasi tik išnaudojus kitas galimas teisines priemones; 5) kai kuriais atvejais amparo gali būti naudojamas siekiant iš-vengti pažeidimo, kai yra pagrindas manyti, kad teisė gali būti pažeista; 6) kai kurios valstybės riboja teisės aktus, kurie gali būti ginčijami amparo priemone.

Antai, kalbant apie pastarąjį bruožą, paminėtina, kad daugelyje Lotynų Amerikos šalių asmenys, kad apsaugotų pažeistas savo konstitucines teises, negali teismo sprendi-mų ginčyti naudodamiesi amparo (vadinamuoju teisminiu amparo). pateikti šį amparo leidžiama 7 šalyse: Gvatemaloje, Hondūre, kolumbijoje, meksikoje, panamoje, peru ir venesueloje. kolumbija įdomi tuo, kad teisminis amparo buvo eksplicitiškai leidžiamas įstatymu, priimtu praėjus keliems mėnesiams po 1991 m. konstitucijos priėmimo, ta-čiau 1992 m. konstitucinis teismas pripažino teisminį amparo nekonstituciniu, nes jis nesuderinamas su principais, susijusiais su res judicata. tačiau 1993 m. grąžintas tutela (taip kolumbijoje vadinamas amparo) dėl teismo sprendimų, kai buvo patvirtintas sa-vavališko teismo funkcijos vykdymo faktas kaip teisminio amparo nebuvimo faktas23.

22 Dorf m. c. Abstract and concrete Review. Global Perspectives on Constitutional Law. edited by Amar v. D., tushnet m. v. oxford university press, 2009, p. 13.

23 Ríos-Figueroa J. Op. cit., 6 išnaša supra.


išsamaus konstitucinio skundo pirmtakų tyrimo tikslais galima apžvelgti ir at-skiros Lotynų Amerikos valstybės – meksikos – ypatumus, kadangi ji laikoma amparo pradininke, o vėliau amparo ir įvairūs jo variantai, pavyzdžiui, tutela ieškinys kolum-bijoje, tapo populiarūs Lotynų Amerikoje ir ispanijoje24. Aptariant meksikos ypa-tumus taip pat matoma, kad modernioji amparo forma yra nutolusi nuo pirminės, ankstyvosios.

Amparo ieškinys kaip teisinis institutas meksikoje įtvirtintas XiX a. viduryje. tai vienintelis teisminis mechanizmas, kuriuo asmenys gali ginti savo konstitucines tei-ses nuo visų valdžios institucijų aktų ir veiksmų, įskaitant teismo sprendimus, ir ku-ris priklauso vien valstybės federalinių teismų jurisdikcijai25.

1994 m. konstituciniais pakeitimais įtvirtinus meksikos Aukščiausiojo teismo, kaip konstitucinio arbitro, nagrinėjančio politinius valdžios institucijų ginčus, įga-liojimus (t. y. išplėtus šio teismo kompetenciją), nebuvo koreguotas amparo – seniai veikiančios ir labai ribotos procedūros, leidžiančios piliečiams kreiptis į federali-nius teismus, kai yra pažeistos pagrindinės jų teisės26. sprendimu dėl amparo nebu-vo leidžiama panaikinti įstatymo – įstatymas netaikomas tik tiems asmenims, kurie sėkmingai pasinaudojo amparo priemone (inter partes galia)27. kalbant apie šios tei-sinės priemonės kilmę, teigiama, kad meksikos amparo yra įvairių procesinių instru-mentų, kuriais įgyvendinamos specifinės apsaugos funkcijos, derinys: a) saugomos žmogaus teisės; b) konstatuojamas įstatymų nekonstitucingumas; c) ginčijami teisi-niai sprendimai; d) ginčijami oficialūs administraciniai aktai ir rezoliucijos; e) saugo-mos socialinės ūkininkų teisės pagal žemės ūkio reformos įstatymus28.

2011 m. meksikoje įvykdytą amparo reformą labiausiai lėmė federalinės teismi-nės valdžios kompetencijos problemos sprendžiant darbo krūvio klausimą. konsti-tucijos pakeitimais siekta pašalinti formalumus, kliudančius dėl gynybos kreiptis į konstitucinės kontrolės instituciją, taip pat užtikrinti platesnę asmens teisių apsaugą ir lankstesnę amparo priemonę.

Atlikti ir materialinio, ir procesinio pobūdžio amparo reguliavimo pataisymai ir papildymai. išplėstas amparo ieškinių objektas: galima ginčyti teisės normas ir omi-sijas, pažeidžiančias žmogaus teises, pripažįstamas ne tik federalinėje konstitucijo-je, bet ir kiekvienoje tarptautinėje sutartyje, kurios šalis yra meksika. taip pat po 2011 m. reformos priimti du teismo precedentai, kuriais remiantis bendroji norma

24 Dorf m. c. Op. cit., 22 išnaša supra, p. 13.25 becerril m. A. b. A new beginning for mexico’s constitutional Justice system. prieiga per internetą:

<https://www.utexas.edu/law/colloquia/archive/papers-public/2011-2012/03-19-12_A%20new%20beginning%20for%20mexico‘s%20constitutional%20Justice%20system.pdf> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

26 teigiama, kad meksikos konstitucijos 103 ir 107 straipsniais reguliuojama amparo procedūra yra ne tik dėl šimtametės tradicijos giliausiai įsišaknijęs meksikos konstitucinės kontrolės mechanizmas, bet ir vienintelis veiksmingas konstitucinės apsaugos mechanizmas iki 1994 m. konstitucinės reformos. brewer-carías A. Op. cit., 11 išnaša supra, p. 626.

27 becerril m. A. b. Op. cit., 25 išnaša supra.28 Čia ir toliau apibūdinant reformą meksikoje remiamasi becerril m. A. b. Op. cit., 27 išnaša supra.


ar įstatymas, išskyrus susijusiuosius su mokesčiais, gali būti pripažintas negaliojan-čiu erga omnes (kai teisės normą priėmęs subjektas, turintis ją pataisyti, per 90 dienų jos nepakeičia, Aukščiausiasis teismas teisėjų aštuonių balsų dauguma gali priimti sprendimą dėl nekonstitucingumo ir nustatyti nekonstitucingumo apimtį ir sąlygas). Dar vienas amparo teisinio reguliavimo pokytis susijęs su galinčių pareikšti amparo ieškinį asmenų rato plėtimu: amparo ieškinio pareiškimas gali būti naudingas ne tik tam asmeniui, kuris tiesiogiai paveiktas, nes pažeistos konstitucinės jo teisės, bet ir kitiems asmenims, kurie turi teisėtą (individualų ar kolektyvinį) interesą ir patiria tuos pačius pažeidimus, nepretenduodami pareikšti amparo ieškinio (asmenų, tu-rinčių teisinį interesą, sąvoka (angl. legal affected interest) papildyta asmenų, turinčių teisėtą interesą, sąvoka (angl. legitimate affected interest). Įgyvendinant konstituci-nę reformą pakeista nemažai kitų procesinių amparo aspektų. Antai, siekiant išveng-ti amparo ieškinių antplūdžio, tiesioginių amparo atveju (ypač tų, kuriais ginčijami teismo sprendimai) visos proceso šalys (netgi tos, dėl kurių buvo priimtas palankus amparo) yra įpareigotos taip pat pateikti amparo, jei mano, kad yra kokių nors pro-cesinių kliūčių. nevykdydamos šios pareigos, jos užkerta kelią įgyvendinti savo teisę nurodyti tuos procedūrinius pažeidimus kituose amparo ieškiniuose. be to, tais atve-jais, kai amparo užtikrina, kad bus priimamas naujas teismo sprendimas, įtvirtinama teismų pareiga nustatyti tikslius naujo teismo sprendimo priėmimo terminus. Įgy-vendinant 2011 m. reformą taip pat keičiami ir įtvirtinami nauji amparo sprendimų vykdymo mechanizmai ar įrankiai, kurie, tikima, padės didinti federalinių teismų ga-lutinių sprendimų veiksmingumą, priimti juos laiku ir tinkamai įforminti.

Aptarus asmens konstitucinio skundo pirmtakų įtvirtinimo raidą, apibendrin-tina, kas aktualu šiuolaikiniam konstitucinio skundo įtvirtinimui: pirmtakais gintos teisės ilgainiui platėjo, buvo jungiami įvairūs teisių gynimo instrumentai, atliekan-tys specifines apsaugos funkcijas, papildoma bendroji teisminės gynybos garantija; pirmtakai gana smarkiai keitė istorinį savo veidą – matyti konstitucinio skundo kaip „priverstinės“ teisminės garantijos šaknys ir tai, kaip ši priemonė išsirutuliojo į kons-titucinį skundą – asmens konstitucinę teisę.

VĖLESNI INDIVIDUALAUS KONSTITUCINIO SKUNDO ĮTVIRTINIMAI

palyginti su aptartaisiais individualaus konstitucinio skundo pirmtakais, šis skundas europoje yra gana naujas pagrindinių teisių apsaugos instrumentas. net brandžiose demokratinėse europos valstybėse ši teisinė priemonė įtvirtinta tik nuo XX a. vidurio.

iš esmės asmens konstitucinio skundo įtvirtinimą nulėmė du institutai. pirma, konstitucinis skundas vakarų europos valstybėse staigiai paplito po 1945 m. (Antrojo pasaulinio karo) plečiantis konstitucinės kontrolės mastui. europoje buvo steigiami specializuoti konstituciniai teismai, kurie rėmėsi koncentruotos kontrolės modeliu (vienam teismui suteikta kompetencija panaikinti teisės sistemoje galiojančius ne-


konstitucinius aktus; teisę kreiptis į šį teismą įgijo įgaliotos valstybės valdžios institu-cijos) ir pamažu tapo specialiomis žmogaus teisių apsaugos institucijomis. ir, antra, vis labiau buvo suvokiama pagrindinių asmens teisių svarba ir vertė. Šiuo laikotar-piu vyko prigimtinių teisių atgimimas. sustiprintos pagrindinės asmens teisės – jos įtvirtintos nacionalinėse konstitucijose. prigimtinių teisių apsauga ar asmens apsau-ga nuo viešosios valdžios tapo konstitucinio skundo legitimumo šaltiniu29.

Gana vėlyvą konstitucinio skundo instituto įtvirtinimą nulėmė tai, kad europoje pirmosios konstitucijos buvo priimtos taip pat vėlai. Jos pagrįstos prancūziškąja įsta-tymų, kaip universalios valios, kuria išreiškiamas įtarumas teisminės valdžios atžvil-giu ir pabrėžiamas parlamento autoritetas, samprata. po Antrojo pasaulinio karo jau nekilo abejonių, kad teisėtai išrinkta valdžia gali pažeisti konstituciją ir asmens pa-grindines teises ir laisves30. iki tol pagrindinės teisės buvo traktuojamos ne kaip tei-sėkūros standartas, o tik kaip politinės jokio teisinio turinio ir todėl perspektyvų būti apgintos neturinčios deklaracijos31.

tiesa, europoje minimi ir ankstyvesni nepavykę bandymai įgyvendinti konsti-tucinį skundą. Antai pripažįstama, kad neįsigaliojusi 1849 m. vokietijos konstitucija buvo pirmoji, eksplicitiškai įtvirtinusi individualų konstitucinį skundą: jos 126 para-grafo g punkte deklaruota, kad Aukščiausiojo teismo kompetencijai priskiriama nag-rinėti vokietijos piliečių skundus dėl konstituciškai garantuotų jų teisių pažeidimo32. belgijoje, Šveicarijoje apie panašius konstitucinio skundo modelius taip pat diskutuo-ta, bet jie neįgyvendinti. Austrijoje 1867 m. imperijos teismo įsteigimo pagrindinio įstatymo 3 straipsnio b punkte buvo įtvirtinta imperijos teismo kompetencija nagrinė-ti piliečių skundus, pagrįstus konstituciškai garantuotų teisių pažeidimais33.

pirmesniame šio straipsnio skyriuje aptarta Anglijos įtaka įtvirtinant habeas corpus principus. taip pat galima plačiau atskleisti Didžiosios britanijos ir Jungti-nių valstijų teisminės kontrolės instituto poveikį formuojant europinę konstitucinio skundo priemonę, nes Amerikos teisminės kontrolės institutas, įtvirtintas 1878 m. Jungtinių Amerikos valstijų konstitucijoje ir britanijos teisės sistemoje, taip pat lai-komas viena iš konstitucinio skundo prielaidų34.

istoriniu požiūriu Didžiosios britanijos slaptajai tarybai, kuri pripažindavo ne-galiojančiais kolonijų įstatymų leidybos institucijų aktus, jei jie prieštaraudavo bri-tanijos parlamento šioms kolonijoms priimtiems įstatymams ar bendrajai teisei,

29 Rodiņa A. Op. cit., 7 išnaša supra. 30 masnevaitė e., normantas e. Op. cit., 14 išnaša supra. 31 Rodiņa A. Op. cit., 7 išnaša supra. 32 Ibid.33 Ibid.34 karakamisheva t. constitutional complaint – procedural and Legal instrument for Development of

the constitutional Justice (case study – Federal Republic of Germany, Republic of croatia, Republic of slovenia and Republic of macedonia). in: Конституционное праовосудие. Вестник Конференции Органов Конституционного Контроля Стран Молодой Демоkратии. Выпyсk 1 (43), 2009. pri-eiga per internetą: <http://www.concourt.am/armenian/con_right/1.43-2009/vestnik43.pdf> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

http://www.concourt.am/armenian/con_right/1.43-2009/vestnik43.pdf


įgyvendinti konstitucinės kontrolės idėją buvo patikėta dar Xviii a. pradžioje. pir-moji valstybė, įtvirtinusi konstitucinę kontrolę (ir pirmoji, pradėjusi vartoti terminą „konstitucinis teismas“), kaip visuotinai žinoma, buvo Jungtinės valstijos, 1803 m. Marbury / Madison byla atvėrusios kelią piliečiams kreiptis į konstitucinės justicijos instituciją. vėliau Jungtinėse valstijose įsitvirtino prigimtinės teisės ir teisinės hierar-chijos koncepcijos, socialinės sutarties idėja, pagal kurias pilietis gali reikalauti, kad valdžios institucijos vykdytų savo pareigas. Dėl institucinių konfliktų baimės ir nu-krypimų nuo vertikaliosios valdžios galių atskyrimo sistemos iškilo būtinybė sukurti struktūrą, padedančią išvengti tokių susidūrimų. Amerikos teisės sistemos bendro-sios teisės pobūdis, jos, kaip buvusios britanijos kolonijos, praeitis padeda paaiškinti, kodėl buvo pasirinkta išsklaidytosios kontrolės sistema, net jei Jungtinių Amerikos valstijų Aukščiausiasis teismas išplėtė savo galias tiek, kad jo pozicija stabdžių ir atsvarų sistemoje yra gana stipri35.

Didžiojoje britanijoje taikoma parlamentinio suvereniteto doktrina, pagal ku-rią parlamentas yra aukščiausioji teisinė šalies institucija, galinti ir išleisti įstatymus, ir panaikinti bet kurio iš jų galiojimą. Apskritai teismai negali įveikti įstatymo ir joks parlamentas negali priimti įstatymų, kurių ateities parlamentai negalėtų pakeisti (nors 1998 m. Žmogaus teisių akte įtvirtinta, kad teismai turi įvertinti bet kokio tei-sės akto atitiktį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, taip pat gali pripažinti neatitiktį ir po to turėtų būti daromi teisės aktų pakeitimai; parlamen-to reikalas – nuspręsti, kaip pakeisti savo teisės aktus, ir jis juos keičia)36.

prancūzijoje iki 2008 m. reformos ordinariniai teisėjai, nors ir neturėjo teisės atlikti konstitucingumo kontrolės, galėjo įgyvendinti konvencinę kontrolę, t. y., už-tikrindami žmogaus teisių apsaugą, jie tikrino nacionalinių teisės nuostatų atitiktį to-kioms tarptautinėms sutartims kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija37.

prancūzijos 1958 m. konstitucijos 2008 m. pataisomis, įsigaliojusiomis 2010 m. kovo mėn., siekta suteikti žmonėms teisę pagrindines savo teises ginti kreipiantis į konstitucinę tarybą. naujasis konstitucijos 16-1 straipsnis suteikė teisę individua-liems bylininkams teismo proceso ordinariniuose ar administraciniuose teismuose metu pateikti konstitucinei tarybai paklausimą dėl įsigaliojusio įstatymo konsti-tucingumo (vadinamasis pirmenybinis konstitucingumo klausimas). 16-1 straipsnį įgyvendinančiame instituciniame akte nustatyta, kad besibylinėjantieji ordinarinių (ir administracinių) teismų sistemoje gali prašyti teismo dėl įsigaliojusio įstatymo konstitucingumo kreiptis į konstitucinę tarybą. tokį prašymą gali pateikti tik aukš-čiausiasis kiekvienos sistemos – valstybės tarybos administracinio teismo sistemos ir kasacinio teismo ordinarinės teismo sistemos (valstybės tarybai ir kasaciniam teismui atliekant durų sargo ar filtro funkciją) – teismas. Ši pataisa anksčiau nebuvo

35 Op. cit., 4 išnaša supra.36 Ibid.37 Ibid.


įmanoma dėl įstatymo šventumo principo, kurį parlamentas taikė išleistiems statu-tams, baimindamasis „teisėjų valdžios“, nors nuoseklus judėjimas šios pataisos link matomas nuo pat 1958 m. konstitucijos priėmimo38.

nagrinėjant asmens kreipimosi į konstitucinės justicijos instituciją įtvirtinimo europos valstybėse plėtrą, nors ir asmeniui kreipiantis į konstitucinį teismą ar jam prilygintą instituciją netiesiogiai, t. y. per tarpininką – asmens bylą iš esmės nagrinė-jantį teismą, galima paminėti italijos pavyzdį. nors italijoje įtvirtintoje mišrioje cent-ralizuotoje-decentralizuotoje teisminės kontrolės sistemoje privatūs asmenys gali prašyti konstitucingumo klausimą teikti konstitucinės justicijos institucijai svarstyti ordinariniame teismo procese, kuriame turi būti taikomas ginčijamas įstatymas (teis-mo proceso metu siūlyti svarstyti konstitucingumo klausimą taip pat gali valstybės prokuroras arba teismas savo iniciatyva), vis siūloma šią sistemą papildyti galimybe asmeniui, teigiančiam, kad nekonstituciniais valdžios institucijų veiksmais buvo pa-žeista konstituciškai garantuota jo teisė, tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą.

italijos mokslininkų ir specialių parlamento komisijų pasiūlymuose įgyvendin-ti tiesioginį asmens kreipimąsi į konstitucinės justicijos instituciją siūloma asme-nims suteikti ir ypač plačias, ir daugiau ar mažiau siauresnes, galimybes, kaip antai: įtvirtinti nuostatą, kad „visi piliečiai vienus metus nuo įstatymo ar įstatymo galią tu-rinčio akto įsigaliojimo gali juos ginčyti tiesiogiai konstituciniame teisme“; įtvirtin-ti nuo statą, kad konstitucinis teismas nagrinėja konstitucinius kreipimusis, kurių bend rasis interesas yra svarbus, arba jeigu pareiškėjas, ilgai laukdamas, kol jį apgins ordinariniai ir administraciniai teismai, gali patirti didelę, staigią ir nepataisomą žalą. paminėtini ir keli kiti pasiūlymai: įtvirtinti nuostatą, pagal kurią konstitucinis teismas, nagrinėdamas prašymus apsaugoti pagrindines konstitucijoje garantuotas teises nuo visų valdžios institucijų, vadovaujasi konstitucinio įstatymo nustatyta tvar-ka ir terminais; įtvirtinti nuostatą, kuria remdamasis konstitucinis teismas priima sprendimą dėl skundų, pateiktų kiekvieno, kuris mano, kad viešosios valdžios aktu buvo pažeista viena pagrindinių konstitucijoje garantuotų jo teisių, kai kitos teismi-nės priemonės negalimos.

italijoje ordinariniai teisėjai suvokiami kaip konstitucinio teismo „durų sargai“ procese „iš apačios į viršų“. iki šiol daugiausia baiminamasi, kad tiesioginis asmens kreipimasis nepaveiktų esamo konstitucinio teismo ir ordinarinių teismų ryšio, kad nepadidėtų konstitucinio teismo darbo krūvis, nes tada ir jo sprendimai būtų pri-imami gana vėlai ir nebūtų veiksmingi. todėl naudingesne laikoma siauriau, bet lai-ku veikianti teisminės kontrolės sistema. tačiau ir iki 1948 m. italijos konstitucijos priėmimo, ir ją priėmus pasiūlymai įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo sis-temą daugiausia teikti dėl dviejų esminių priežasčių: pirma, dėl poreikio įtvirtinti

38 Čia ir toliau aptariant diskusijas apie ginčijimą italijos teisėkūros konstitucingumo reformavimą remiamasi Rogoff m. A. Fifty Years of Constitutional Evolution in France: The 2008 Amendments and Beyond. prieiga per internetą: <http://www.juspoliticum.com/imG/pdf/Jp6_Rogoff_210911-2.pdf> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).


visapusę pagrindinių teisių apsaugos sistemą ir, antra, dėl poreikio įgyvendinti pa-pildomą pagrindinių teisių apsaugą, teikiamą „incidentine“ teismų priežiūros siste-ma. tai reikalinga dėl to, kad konstitucinis teismas negali nagrinėti antrinių šaltinių (angl. regulations), administracinių aktų ir teismo sprendimų39 konstitucingumo (va-dinamųjų pilkųjų sričių). Jis gali vertinti tik pirminių teisės šaltinių konstitucingumą, nors daugeliu atvejų antriniai šaltiniai yra vienintelis teisės šaltinis, reguliuojantis visą žmogaus veiklą. pasiūlymai įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo siste-mą teikti ir dėl galimai pavėluotos apsaugos, kurią turi užtikrinti incidentinė kontro-lė (t. y. kontrolė, atliekama teismams kreipiantis į konstitucinės justicijos instituciją iškilus abejonei dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo), kai kalbama apie įstatymo galią turinčius aktus (angl. law-decrees) ar rinkimų įstatymus.

paminėtina, kad kai kurios Azijos valstybės, paveiktos Austrijos, meksikos ir vokietijos teisminės kontrolės modelių, įtvirtino individualaus konstitucinio skun-do sistemas (pvz., taivanas).

Daugelis Šiaurės vakarų Afrikos šalių seka prancūziškuoju modeliu, taikytu iki 2008 m. reformos40. pietų Afrikos Respublikoje teismas, peržiūrėdamas besikrei-piančių piliečių prašymus, taiko gana griežtus kriterijus. pagal 1995 m. konstitucinio teismo taisyklių 17 straipsnį tiesioginis kreipimasis galimas „išimtiniais atvejais, ku-rie įprastai atsiranda tik tada, kai klausimas yra tokios skubos ar tokios visuomeninės svarbos, kad dėl delsimo nagrinėti bylą ordinariniame teisme galėtų būti pažeistas viešasis interesas ar nepaisoma teisingumo ir gero valdymo siekių“. tokie reikalavi-mai taip pat buvo įtvirtinti 1998 m. pietų Afrikos konstitucinio teismo taisyklėse, bet neįtraukti į dabartines 2003 m. konstitucinio teismo taisykles. Daugeliu aspek-tų pastarosiomis buvo supaprastintos procedūros, reguliuotos 1998 m. taisyklėmis, ypač dėl tiesioginio kreipimosi į konstitucinį teismą.

pagal 1996 m. konstitucijos 167 straipsnio 6 dalį, vadovaujantis nacionaliniais įstatymais ar konstitucinio teismo taisyklėmis, asmuo, remdamasis teisingumo inte-resais ir leidus konstituciniam teismui, gali: a) pateikti klausimą tiesiogiai nagrinėti konstituciniam teismui ar b) tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą per kitą teismą41.

trumpai užsimenant apie individualaus konstitucinio skundo elementų įtvir-tinimą galima pažymėti, kad pagal minėtų 2003 m. konstitucinio teismo taisyklių 18 punktą skundo pareiškėjui keliamos šios sąlygos: pareiškėjas turi būti tiesiogiai, realiai suinteresuotas pasinaudoti konstitucijos 167 straipsnio 6 dalyje siūloma prie-mone ir nurodyti, kokiu pagrindu teigia, kad tiesiogiai į teismą kreipiasi dėl teisin-39 mokslininkai vis baiminasi, kad teismo sprendimų ginčijimo atveju kiltų konstitucinio teismo ir or-

dinarinių teismų teisėjų konfliktas, kad ordinariniai teisėjai būtų kaltinami vykdantys neveiksmingą teisių apsaugą.

40 Op. cit., 4 išnaša supra. kaip jau buvo užsiminta, prancūzijos 1958 m. konstitucijos 2008 m. patai-somis individualiems bylininkams teismo proceso ordinariniuose ar administraciniuose teismuose metu suteikta teisė pateikti paklausimą konstitucinei tarybai dėl įsigaliojusio įstatymo konstitucin-gumo. Žr. Rogoff m. A. Op. cit., 38 išnaša supra.

41 The constitution of the Republic of south Africa. prieiga per internetą: <http://www.constitutional-court.org.za/site/constitution/english-web/ch8.html> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

http://www.constitutionalcourt.org.za/site/constitution/english-web/ch8.html

http://www.constitutionalcourt.org.za/site/constitution/english-web/ch8.html


gumo intereso42. netgi neįtvirtinus detalesnių ribojimų, pagal aptariamų 2003 m. konstitucinio teismo taisyklių 18 straipsnį konstitucinis teismas tikrina, ar tenki-nami skubos ir visuomeninės svarbos reikalavimai kaip sąlyga, kad asmeniui būtų suteikta teisė tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą. pažymėtina, kad ilgainiui kons-titucinis teismas ypač atidžiai atrenka, kokį asmens prašymą priimti. vadovaujantis konstitucinio teismo praktika, asmenys pirmiausia turi pateikti prašymus ordinari-niams teismams, o į konstitucinį teismą tie prašymai patenka tik kitiems teismams jau pareiškus nuomonę dėl ginčo, jiems visiškai išaiškinus faktus ir teisinius argu-mentus. be to, konstatuojama, kad tiesioginis kreipimasis į konstitucinį teismą turi būti galimas tik esant išimtinėms aplinkybėms43.

XX a. pabaigoje vidurio ir Rytų europos specializuoti konstituciniai teis-mai, kaip tvirtina buvęs vengrijos Respublikos konstitucinio teismo pirmininkas László sólyomas44, daugiausia laikosi 1949 m. vokietijos Federalinio konstitucinio teismo tradicijos sujungti dvi konstitucinės kontrolės modelių funkcijas: austriško-jo konstitucinės priežiūros modelio abstrakčiosios normų kontrolės ir anglosaksiš-kojo konstitucinės priežiūros modelio individualiosios pagrindinių teisių apsaugos45. Gretinamos dvi tradicijos – tradicija konstitucinę teisinio reguliavimo priežiūrą atlikti specializuotam teismui, į kurį su prašymais ištirti teisinio reguliavimo konstitucingu-mo klausimą kreipiasi valdžios institucijos, ir tradicija šią priežiūrą atlikti konkrečią bylą nagrinėjantiems ordinariniams teismams, kai jiems iškyla abejonė dėl konsti-tucingumo. taigi įgyvendinama dėl akto, įstatymo pradedama teisena, nesusijusi su konkrečia byla (valdžios institucijoms, išskyrus teismus, kreipusis į konstitucinės jus-ticijos instituciją), ir teisena, kurioje nuo atskiro atvejo (pavyzdžiui, konkretaus as-mens bylos dėl jo pagrindinių teisių nagrinėjimo ordinariniame teisme) pereinama prie teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo (kaip buvo nurodyta, abstrakčioji ir konkrečioji kontrolė).

Įvairias europos valstybių individualaus kreipimosi į konstitucinį teismą formas, galinčias būti galimo teisinio reguliavimo įkvėpimo šaltiniu, sunku pavadinti grynais modeliais. be to, valstybių pasirenkami teisių gynimo priemonių, kurios viena kitą papildo teikiamomis galimybėmis, deriniai. pavyzdžiui, slovėnijoje yra konstitucinis skundas ir actio popularis, pastarąją riboja pareiškėjui keliami reikalavimai (atitin-

42 The Rules of The constitutional court. promulgated under Government notice R1675 in Govern-ment Gazette 25726 of 31 october 2003. prieiga per internetą: <http://www.constitutionalcourt.org.za/site/thecourt/rulesofthecourt.htm> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

43 Gentili G. A. Op. cit., 9 išnaša supra. 44 sólyom L. constitutional Justice – some comparative Remarks. Conference on „Constitutional

Justice and the Rule of Law“ on the occasion of the 10th anniversary of the Constitutional Court of Lithuania (vilnius, 4–5 september 2003). european commission For Democracy Through Law (ve-nice commission) cDL-Ju (2003) 30. prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=cDL-Ju(2003)030-e> (žiūrėta 2013 m. balandžio 30 d.).

45 teigiama, kad vidurio ir Rytų europos valstybių konstitucinės kontrolės kelio pasirinkimą lėmė vo-kietijos ir Austrijos modeliai dėl jų geografinio ir kultūrinio artumo bei europos tarybos pagalba ren-giant vidurio ir Rytų europos valstybių konstitucijas. Gentili G. A. Op. cit., 9 išnaša supra.

http://www.constitutionalcourt.org.za/site/thecourt/rulesofthecourt.htm

http://www.constitutionalcourt.org.za/site/thecourt/rulesofthecourt.htm




kamai konstitucinio teismo įstatymo 50 ir 24 straipsniai46). pagal Čekijos konsti-tucinio teismo įstatymo 74 straipsnį skundo pateikėjas gali kartu su konstituciniu skundu pateikti peticiją, kuria siūloma panaikinti įstatymo arba kitas reguliuojamojo ar individualaus pobūdžio nuostatas, kurias taikant susidarė tokia situacija, kuri yra konstitucinio skundo reguliavimo dalykas, jei, skundo pateikėjo teigimu, ši situacija nedera su konstituciniu aktu ar įstatymu47.

išskirtinos kelios individualaus kreipimosi į konstitucinės justicijos instituciją formos. nesusijusiam su konkrečia byla ar abstrakčiam ir parodančiam teisėtą inte-resą ar jo neparodančiam asmens kreipimuisi būdinga:

1) actio popularis, kuria bet kas turi teisę pradėti procesą, prašydamas ištirti nor-minio akto konstitucingumą, neturėdamas tiesioginio asmeninio intereso dėl jo, t. y. nesant reikalo įrodyti, kad jis šiuo metu yra tiesiogiai paveiktas ginčijamos nuostatos (kai asmuo nebūtinai yra jo pagrindinių teisių pažeidimo auka); actio popularis pa-reiškėjai suvokiami kaip įgyvendinantys piliečio, kaip konstitucijos saugotojo, parei-gą kreiptis į teismą siekiant ginti viešąjį interesą;

2) individualus pasiūlymas, kuriuo pareiškėjas gali pasiūlyti konstituciniam teis-mui patikrinti normos konstitucingumą, jei teismas turi diskrecijos atlikti tokį tikri-nimą teisę; asmuo negali reikalauti, kad konstitucinis teismas pradėtų procesą, jis tegali paskatinti teismą veikti savo iniciatyva;

3) tariamoji actio popularis, kai pareiškėjas neturi būti tiesiogiai paveiktas gin-čijamo akto, bet turi ginčyti normą konkrečioje byloje, nurodydamas, kad ginčijama teisės nuostata yra kišamasi į jo teises (būtinybė pareiškėjui įrodyti teisėtą interesą); tai yra tarpinė pozicija tarp grynai abstrakčios actio popularis ir norminio konstitu-cinio skundo48.

su konkrečia byla susijęs tiesioginis asmens kreipimasis į konstitucinės justici-jos instituciją pagal tai, ar galimi ginčyti yra (tik) norminiai, ar (ir) individualūs aktai, gali būti kelių individualaus skundo formų. Ginčijant norminius aktus, galima pateikti norminius konstitucinius skundus. Atskirai paminėtinas Rusijos individualus skundas (nors konstitucinis skundas yra speciali konkrečiosios normų kontrolės forma, pagal jį galima tikrinti įstatymo, kuriuo pagrįstas individualus aktas, konstitucingumą, o ne konkretų įstatymo taikymą individualioje byloje49, ir tai atitiktų norminio konstitucinio skundo sampratą), konstitucinė peticija (pvz., ukrainoje ji labiau susijusi su prašymu aiškinti norminį, o ne individualų aktą: jeigu asmuo nustato, kad skirtingas įstatymo

46 constitutional court Act of the Republic of slovenia. prieiga per internetą: <http://www.us-rs.si/en/about-the-court/legal-basis/constitutional-court-act/> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

47 constitutional court Act of the czech Republic. prieiga per internetą: <http://www.concourt.cz/view/const_court_act> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

48 Šios formos apibūdinamos remiantis op. cit., 4 išnaša supra. 49 pagal Rusijos federalinį konstitucinį įstatymą dėl konstitucinio teismo „piliečiai ir piliečių junginiai,

kurių konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos konkrečioje byloje taikytu įstatymu, gali pateikti tie-sioginį individualų ar kolektyvinį skundą konstituciniam teismui“ (96 straipsnis). Žr.: Федеральный конституционный закон „О Конституционном Суде Российской Федерации“. prieiga per interne-tą: <http://www.ksrf.ru/ru/info/Legalbases/FcL/Documents/FcL.pdf> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

http://www.us-rs.si/en/about-the-court/legal-basis/constitutional-court-act/

http://www.us-rs.si/en/about-the-court/legal-basis/constitutional-court-act/

http://www.concourt.cz/view/const_court_act

http://www.concourt.cz/view/const_court_act


taikymas gali lemti ar lemia konstitucinių jo teisių pažeidimą, jis gali prašyti konstituci-nį teismą pateikti privalomą išaiškinimą). kai kreipiamasi dėl individualių aktų, pagal tai, kokie iš jų gali būti ginčijami, yra išskiriami vadinamasis pilnas konstitucinis skun-das, konstitucinė revizija. trumpai apžvelgsime ir juos, ir norminį konstitucinį skundą.

1) norminis konstitucinis skundas (riboto kreipimosi konstitucinė priežiūra, to-dėl ir riboto teisių gynimo forma). Asmeniui suteikiama teisė dėl savo subjektyvių pagrindinių teisių pažeidimo skųstis individualiu aktu, pagrįstu norminiu aktu, to-dėl peržiūros iniciatyva yra susijusi su konkrečia byla. sistemose, kuriose veikia tik norminis konstitucinis skundas, individualus aktas, kuriuo taikomas norminis aktas, konstituciniame teisme negali būti ginčijamas, paskesnė konstitucinė kontrolė nesie-jama su norminio akto įgyvendinimu.

2) vadinamasis pilnas konstitucinis skundas (kreipimasis, pateikiamas ir dėl norminių, ir dėl individualių teisės aktų, todėl tai yra visapusiškiausio teisių gyni-mo forma). Asmuo gali skųstis dėl bet kokio viešosios valdžios akto, kuris tiesiogiai pažeidžia pagrindines jo teises esamuoju laiku (t. y. ginčijamas teisės aktas turi būti galiojantis). prie vadinamųjų pilnų konstitucinių skundų gali būti priskiriama ir amparo priemonė50.

3) konstitucinė revizija. Asmeniui suteikiama teisė kreiptis dėl galutinių bendro-sios kompetencijos teismų sprendimų, bet ne dėl individualių administracinių aktų51.

paprasčiau tariant, galima išskirti du kraštutinius konstitucinio skundo modelius: norminį ir vadinamąjį pilną konstitucinį skundą, kuriuos nurodo Helmutas stein-bergeris: actio quivis ex populo – skundas dėl normos ir skundas dėl vykdomųjų aktų ar teismų sprendimų, kurių pareiškėjai teigia, kad šie sprendimai grindžiami kons-titucijos neatitinkančia norma ar neteisėtu reguliavimu52. Aptartosios konstitucinio skundo rūšys atspindi esminį jų išskyrimo požymį – šiuo skundu galima ginčyti dau-giau ar mažiau įvairių aktų53.

europos valstybėse dažnai pasirenkamos vadinamojo pilno ir norminio konsti-tucinio skundo formos. pavyzdžiui, pirmoji įtvirtinta Čekijoje, ispanijoje, slovėnijo-je, vokietijoje, o antroji – Latvijoje, Lenkijoje.

1990 m. pradžioje susikūrus nepriklausomoms demokratinėms Rytų europos vals-tybėms, keitėsi konstitucijos, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principo suvokimas,

50 vadinama specialia skundo procedūra, žmogaus teisių gynimo konstituciniame teisme priemone. Žr.: Global Lessons Learned: constitutional courts, Judicial independence and The Rule of Law. ed. k. Henderson. iFes Rule of Law White paper series. April, 2004. prieiga per internetą: <http://www.ifes.org/~/media/Files/publications/White%20paperReport/2004/23/Whitepaper_4_FinAL.pdf> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

51 parengta pagal op. cit., 4 išnaša supra. 52 steinberger H. models of constitutional Jurisdiction. european commission for Democracy Through

Law cDL-stD(1993)002. prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/cDL-stD(1993)002-e.aspx> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

53 toks skirstymas, kaip nurodyta straipsnio autorės monografijoje, pagal kurią šis straipsnis parengtas, palengvina konstitucinio skundo formų įvairovės supratimą, nes konstitucinį skundą identifikuoja ne tik skundu galimi ginčyti teisės aktai.

http://www.ifes.org/~/media/Files/Publications/White PaperReport/2004/23/WhitePaper_4_FINAL.pdf

http://www.ifes.org/~/media/Files/Publications/White PaperReport/2004/23/WhitePaper_4_FINAL.pdf

http://www.venice.coe.int/webforms/documents/CDL-STD(1993)002-e.aspx

http://www.venice.coe.int/webforms/documents/CDL-STD(1993)002-e.aspx


tad atsirado prielaidų steigti konstitucinės kontrolės institucijas54. Antai, atsižvelgdama į konstitucinio skundo raidą, Anita Rodiņa Rytų europos ar naująsias demokratines valstybes skirsto į tris grupes. pirmajai grupei priklauso valstybės, kurios savo kuria-mose teisių apsaugos sistemose neįtvirtino konstitucinio skundo. Antrajai grupei pri-klauso vengrija – konstitucinio skundo pradininkė Rytų europoje, Čekija, slovakija, slovėnija, kurios konstitucinio skundo institutą įtraukė į pagrindinių teisių apsaugos sistemas tuo pačiu metu, kai pradėjo diegti konstitucinę kontrolę, t. y. 1990 m. pradžio-je. trečiajai grupei priskiriamos valstybės, kurios konstitucinį skundą įtvirtino palaips-niui (Latvija, Lenkija). pavyzdžiui, Latvijos Respublikos konstitucijos tekste asmens teisė kreiptis į konstitucinį teismą įtvirtinta po konstitucijos pakeitimų. Šios valstybės konstitucinio teismo įstatymo pakeitimas tapo įmanomas tuomet, kai 1998 m. kons-titucija buvo papildyta viii skyriumi „pagrindinės teisės“, kurio nebuvimas buvo pa-grindinė kliūtis įtvirtinti konstitucinio skundo institutą Latvijoje. tik 2000 m. lapkričio 30 d. priėmus konstitucinio teismo įstatymo pakeitimo įstatymą (keistas 1996 m. pri-imtas įstatymas) buvo numatyta, kad asmens teisė pateikti konstitucinį skundą įsigalios nuo 2001 m. liepos 1 d.55 Lenkijos Respublikoje normos, kuriomis nustatomas asmenų tiesioginis kreipimasis į konstitucinį tribunolą, suformuluotos 1980 m.56

tad iš aptartųjų valstybių šiuolaikinės praktikos, kuriai įtakos turėjo konstitu-cinio skundo pirmtakai, išplaukia kelios nacionalinės tendencijos: ir netiesioginio asmens teisių gynimo įtvirtinimas, ir poreikis įtvirtinti visapusę pagrindinių teisių apsaugos sistemą, įtvirtinant tiesioginį kreipimąsi, ir griežtėjantys reikalavimai tie-sioginiam kreipimuisi kaip konstitucinio skundo instituto taikymo pasekmė.

IŠVADOS

tirta konstitucinio skundo pirmtakų (habeas corpus, amparo priemonių, įvairių jų formų) ir tolesnės jų raidos istorija aprėpiant aktualias šių laikų teisines nagrinėtų pasaulio valstybių reformas rodo ir esminius, ir ne tokius ryškius šios teisinės prie-monės įtvirtinimo pokyčius, susijusius su straipsnyje fragmentiškai apžvelgtais šio instituto materialiniais (skundo objektu – pažeista asmens konstitucine teise, skundu ginčijamais aktais (sprendimais, veiksmais)) ir procesiniais (specialiomis skundo pa-davimo sąlygomis, specialiomis skundo atrankos ir priėmimo taisyklėmis, specialia skundo nagrinėjimo konstituciniame teisme procedūra) turinio elementais.

kuriant nacionalinį individualaus konstitucinio skundo modelį atsižvelgtina ne tik į šiuolaikinį šios teisinės priemonės, kuria asmens iniciatyva (be tarpininko – or-

54 Rodiņa A. Op. cit., 8 išnaša supra. 55 endziņš A. konstitucinio skundo institutas Latvijoje. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas.

baltijos ir skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. 2002 m. kovo 15–16 d., vilnius: Lietuvos Res-publikos konstitucinis teismas, 2002, p. 74.

56 information about the constitutional tribunal. posterior review of norms. constitutional complaint. prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/about-the-tribunal/constitutional-tribunal/poste-rior-review-of-norms/> (žiūrėta 2014 m. birželio 12 d.).

http://trybunal.gov.pl/en/about-the-tribunal/constitutional-tribunal/posterior-review-of-norms/

http://trybunal.gov.pl/en/about-the-tribunal/constitutional-tribunal/posterior-review-of-norms/


dinarinio teismo) siekiama užtikrinti asmens konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą nuo nekonstitucinių valdžios institucijų aktų, įtvirtinimą, bet naudinga pasidomėti ir jo įtvirtinimo istorija, be kita ko, formavusia šiuolaikinį (ir europinį) aptariamosios teisinės priemonės pobūdį.

istorinės konstitucinio skundo ištakos (ir ne tik gretimų civilinės teisės tradici-jos šalių teisės sistemų) svarbios plačiam, įvairiapusiam konstitucinio skundo suvoki-mui – ir buvęs, ir buvusiu papildytas esamas suvokimas gali būti naudojamas taisant, stiprinant šiuolaikines nacionalines žmogaus teisių gynimo priemones.

ANTECEDENTS OF INDIVIDUAL CONSTITUTIONAL COMPLAINT AND DEVELOPMENT OF IT’S ENHANCEMENT IN THE WORLD

Dr. Lina BeliūnienėResearch Fellow

Law Institute of LithuaniaSummary

This article is based on the author’s research titled “enhancement of Human Rights protection using the institute of constitutional complaint”. in this research the author answers the question what model of individual constitutional complaint would be the most appropriate for Lithuania.

The aim of this article is to reveal the roots of the enhancement of constitutional complaint and its historical development and the impact on modern legal regulation of this institute in the world. An analysis of the antecedents of individual constitutional complaint and of modern legal reforms taken in the analysed countries of the world shows essential changes and changes of the lower importance on the material and procedural elements of the institute of constitutional complaint.

The process of establishment of a constitutional complaint in the world allows deciding that the historical face of the predecessor of the constitutional complaint, i.e. particular actions of habeas corpus and amparo have transformed when states were sharing each other’s experience, as the extent of defended rights was constantly broadened, various remedies for the protection of human rights performing specific protection tasks, thus supplementing the general guarantee of judicial defence. For example, the origins of a constitutional complaint as a “coercive” judicial guarantee and the development of this instrument into a constitutional complaint as a constitutional right were disclosed in detail. The modern practice of the discussed countries influenced by predecessors of a constitutional complaint is followed by various national trends: establishment of an indirect protection of individual rights, the need to establish a comprehensive system of protection of fundamental rights by establishing a direct reference, and tightened requirements for direct reference, as an outcome of the application of the institute of a constitutional complaint.

The author also concludes that, when a national model of an individual constitutional complaint is being formulated, it is advisable to take into account not only modern legal regulation of this human rights protection instrument but its historical enhancement, too. The cognition of the origins and later development of establishment of the institute of a constitutional complaint is important for broad and manifold perception of this institute. it could be helpful to support modern national reforms strengthening human rights protection instruments.

272

RINKIMŲ TEISĖ XX A. PRADŽIOS LIETUVOS KONSTITUCIJOSE

Dr. Indrė Pukanasytė

1. RINKIMŲ TEISĖS NUOSTATOS LIETUVOS VALSTYBĖS LAIKINŲJŲ KONSTITUCIJŲ PAMATINIUOSE DĖSNIUOSE

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės tarybos priimtų Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių1 (toliau – 1918 m. laikinoji konstitucija) 27 straips-nyje, taip pat 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos valstybės tarybos priimtų Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių2 (toliau – 1919 m. laikino-ji konstitucija) 31 straipsnyje buvo nustatyta, kad „steigiamasis seimas yra renka-mas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“. 1918 ir 1919 m. laikinosiose konstitucijose buvo įtvirtintos nuostatos, susijusios tik su steigiamojo seimo rinkimais. taigi šiose konstitucijose expressis verbis buvo nustatyti keturi rin-kimų principai: visuotinis balsavimas, lygus balsavimas, tiesus balsavimas ir slaptas balsavimas. Laikinosiose konstitucijose nurodytų principų turinys nebuvo atskleis-tas, nebuvo reglamentuota, kas steigiamojo seimo rinkimuose turi aktyviąją ir pa-syviąją rinkimų teisę, nebuvo reglamentuotos kitos rinkimų teisės nuostatos, o buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nukreipiamoji nuostata3, kad steigiamajam seimui rink-ti turi būti priimtas įstatymas. Atsižvelgiant į visuotinio ir lygaus balsavimo principų turinį, pažymėtina, kad 1918 ir 1919 m. laikinosiose konstitucijose (atitinkamai 22 ir 26 straipsniuose) buvo nustatyta, jog visi valstybės piliečiai, kad ir kokios būtų lyties, tautybės, tikybos, yra lygūs prieš įstatymą, luomų privilegijų nėra. Ši abiejose laikino-siose konstitucijose įtvirtinta nuostata ypač svarbi tuo aspektu, kad buvo skelbiama lyčių lygybė, įtvirtintos moterų rinkimų teisės. prof. dr. toma birmontienė pažymi, kad „Lietuvoje moterų rinkimų teisės buvo pripažintos daug anksčiau nei kitose eu-ropos valstybėse ir deklaruotos jos buvo netgi anksčiau nei suomijoje4, kurioje, kaip dabar visuotinai pripažįstama, rinkimų teisės moterims buvo suteiktos anksčiausiai europoje“5.

1 Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai (valstybės tarybos priimti 1918 m. lapkričio 2 d.). maksimaitis m. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija. vilnius: Justitia, 2005, p. 325.

2 Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai (trečiuoju skaitymu Lietuvos valsty-bės tarybos priimti 1919 m. balandžio 4 d.). Ibid., p. 331.

3 1918 m. laikinosios konstitucijos 26 straipsnyje, 1919 m. laikinosios konstitucijos 30 straipsnyje.4 suomijoje moterų rinkimų teisės buvo deklaruotos 1906 m., o 1907 m. moterys jau dalyvavo rinki-

muose. 5 Žr.: birmontienė t. moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripažinimas, politinio lygiateisišku-

mo siekis. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, nr. 3, p. 286; birmontienė t. moterų teisių raida Lietuvo-je: konstitucinis pripažinimas, politinio lygiateisiškumo siekis. Jurisprudencija, 2006, nr. 12 (90), p. 36. prof. dr. t. birmontienė minėtuose straipsniuose pažymi, kad „lygios moterų ir vyrų rinkimų teisės buvo paskelbtos jau 1905 m. Didžiojo vilniaus seimo dokumentuose, tačiau teisiškai jas įtvirtinti tapo

◆ RINKIMŲ TEISĖ XX A. PRADŽIOS LIETUVOS KONSTITUCIJOSE 273

2. RINKIMŲ TEISĖS NUOSTATOS 1922, 1928 IR 1938 M. KONSTITUCIJOSE

Analizuojant 1922, 1928 ir 1938 m. Lietuvos konstitucijose įtvirtintą teisinį sei-mo rinkimų reguliavimą, pažymėtina, jog 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje6 (23 straipsnis), 1928 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje7 (25 straipsnis) ir 1938 m. Lietuvos konstitucijoje8 (77 straipsnio 1 dalis) buvo nustatyta, kad seimas renka-mas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu (1928 m. konstitucijoje vartojamas terminas „tie-sus“) ir slaptu balsavimu; taip pat expressis verbis nurodyta, kad seimas renkamas proporcine (1922 m. konstitucijoje vartojamas terminas „proporcingoji“) rinkimų sistema. 1922 m. konstitucijoje buvo nustatyta, kad seimas renkamas trejiems me-tams (25 straipsnio 1 dalis), o 1928 m. konstitucijoje (27 straipsnis) ir 1938 m. kons-titucijoje (75 straipsnio 1 dalis) – penkeriems metams.

taigi 1922, 1928, 1938 m. konstitucijose expressis verbis buvo nustatyti keturi sei-mo rinkimų principai: visuotinis balsavimas, lygus balsavimas, tiesioginis (tiesus) balsavimas ir slaptas balsavimas. be to, jose buvo nurodyta, kokia rinkimų sistema taikoma renkant seimą, nustatytas tikslus terminas, kuriam seimas renkamas (seimo kadencija), t. y. formaliai įtvirtintas seimo rinkimų periodiškumas. nurodytieji ketu-ri demokratiniai rinkimų principai 1918 ir 1919 m. laikinosiose konstitucijose, taip pat 1922, 1928, 1938 m. nuolatinėse konstitucijose buvo suformuluoti vartojant ter-miną „balsavimas“: visuotinis balsavimas, lygus balsavimas, tiesioginis (tiesus) balsa-vimas, slaptas balsavimas. tai leidžia daryti prielaidą, kad, 1918, 1919 m. laikinosiose konstitucijose įtvirtinant steigiamojo seimo, 1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose – seimo rinkimų principus, jie visų pirma buvo siejami su aktyviosios, o ne pasyvio-sios, rinkimų teisės įgyvendinimu.

pažymėtina, kad vien konstitucijos nuostata, kuria expressis verbis nustatyta, ko-kiam terminui renkamas seimas, savaime negarantuoja seimo rinkimų periodišku-mo, taip pat to, kad seimas apskritai bus renkamas. seimo rinkimams, šių rinkimų periodiškumui svarbią įtaką gali turėti inter alia šios aplinkybės: kaip konstitucijoje reglamentuota tai, kokiais terminais seimo rinkimai turi būti vykdomi, kam kons-titucijoje suteikta teisė skelbti seimo rinkimus ir kokios šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar konstitucijoje įtvirtintos kitų valstybės institucijų arba pareigūnų teisės paleisti seimą įgyvendinimo sąlygos.

1922 m. konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas turėjo pakankamai veiks-mingai užtikrinti seimo rinkimų periodiškumą, tai, kad šie rinkimai būtų organizuo-

įmanoma tik po nepriklausomybės paskelbimo“. Ji pabrėžia, kad politinės moterų teisės konstituciškai buvo pripažintos tik 1918 m. laikinojoje konstitucijoje; Lietuva buvo tarp pirmųjų europos valstybių, suteikusių moterims lygias teises (žr.: birmontienė t., Jurėnienė v. The Development of Women’s Rights in Lithuania: striving for political equality. The Struggle for Female Suffrage in Europe: Voting to Become Citizens. Leiden: brill, 2012, p. 84; birmontienė t., Jurėnienė, v. Development of Women’s Rights in Lithuania: Recognition of Women’s political Rights. Jurisprudencija, 2009, nr. 2 (116), p. 33).

6 1922 metų Lietuvos valstybės konstitucija. maksimaitis m. Op. cit., p. 336–348.7 1928 metų Lietuvos valstybės konstitucija. Ibid., p. 349–360.8 1938 metų Lietuvos konstitucija. Ibid., p. 361–379.

Dr. Indrė Pukanasytė ◆274

jami ir vykdomi. kaip minėta, konstitucijoje buvo nustatyta, kad seimas renkamas trejiems metams, tačiau joje buvo įtvirtintas ir teisinis reguliavimas, garantuojantis seimo rinkimų vykdymą: 1) konstitucijos 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad naujo-jo seimo rinkimai turi įvykti prieš pasibaigiant senojo seimo kadencijai (įgaliojimai skelbti naujojo seimo rinkimų dieną buvo suteikti Respublikos prezidentui), kad sei-mas susirenka ne vėliau kaip po 30 dienų jo rinkimams pasibaigus, kad naujojo seimo kadencija prasideda, kai baigiasi senojo seimo kadencija; 2) konstitucijoje (52 straips-nis) buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad Respublikos prezidentas turi teisę paleisti seimą (nenustatant jokių sąlygų, kurioms esant ši teisė gali būti įgyvendinta), tačiau buvo reglamentuotos nuostatos, kurios užtikrino, kad paleidus seimą įvyktų jo rinkimai, – konstitucijos 52 straipsnyje buvo nustatyta, kad naujojo seimo rinkimai privalo įvykti ne vėliau kaip po 60 dienų paleidus seimą, naujojo seimo kadencija pra-sideda nuo jo rinkimų dienos; 3) šioje konstitucijoje buvo įtvirtintos ir nuostatos dėl pirmojo seimo rinkimų vykdymo – konstitucijos 104 straipsnyje buvo nustatyta, kad pirmojo seimo rinkimų dieną skiria Respublikos prezidentas, žiūrėdamas, kad ji būtų ne vėliau kaip po trijų mėnesių nuo konstitucijos paskelbimo dienos.

kitoks teisinis nagrinėjamo dalyko reguliavimas buvo įtvirtintas 1928 m. kons-titucijoje. Joje buvo nustatyta, kad: 1) pasibaigus laikui, kuriam buvo išrinktas seimas, naujojo seimo rinkimai „turi įvykti“ ne vėliau kaip per šešis mėnesius; įga-liojimai skelbti naujojo seimo rinkimų dieną buvo suteikti Respublikos prezidentui (28 straipsnio 1 dalis)9, taigi, kitaip nei 1922 m. konstitucijoje, pagal kurią naujojo seimo rinkimai turėjo įvykti prieš pasibaigiant senojo seimo kadencijai, šiuo atveju naujojo seimo rinkimai turėjo būti vykdomi pasibaigus senojo seimo kadencijai ir galėjo būti vykdomi praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui – pusei metų10; 2) kons-titucijoje (53 straipsnis) buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad Respublikos prezidentas turi teisę paleisti seimą, bet ši teisė nedetalizuota (t. y. nenustatyta jo-kių sąlygų, kurioms esant ši teisė gali būti įgyvendinta), tačiau buvo reglamentuotos nuostatos, kurios būtų užtikrinusios, kad paleidus seimą įvyks jo rinkimai, – konsti-tucijos 28 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paleidus seimą naujojo seimo rinki-mai „turi įvykti“ ne vėliau kaip per šešis mėnesius (įgaliojimai skelbti naujojo seimo

9 1928 m. konstitucijoje, kitaip nei 1922 m. konstitucijoje, nebuvo įtvirtinta konkretaus termino, per kurį turi susirinkti naujas seimas jo rinkimams pasibaigus. 1928 m. konstitucijoje (28 straipsnis) buvo nustatyta tik tai, kad „seimas susirenka kasmet dviem paprastom sesijom: pirmąjį antradienį vasario mėnesio ir pirmąjį antradienį rugsėjo mėnesio“; „paprastoji sesija trunka ne ilgiau, kaip tris mėnesius“; „pirmąjį paprastosios seimo sesijos posėdį atidaro Respublikos prezidentas pats arba per ministrą pirmininką“.

10 Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, galima daryti prielaidą, kad toks teisinis reguliavimas teoriškai suponavo dvi galimas situacijas: 1) laikotarpiu nuo senojo seimo ka-dencijos pabaigos iki bus išrinktas naujas seimas seimo apskritai nėra; 2) senasis seimas dirba iki naujo seimo išrinkimo, tačiau tokiu atveju jo kadencija būtų ne penkeri, o galėtų būti penkeri su puse metų. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į konstitucijos 27 straipsnį, pagal kurį seimas renkamas penke-riems metams, taip pat konstitucijos 53 straipsnį, pagal kurį „seimo nesant arba seimo sesijų tarpe, Respublikos prezidentas gali leisti įstatymus, turinčius galios ligi seimas juos pakeis“, kuris sudarė dar didesnes prielaidas susidaryti pirmajai situacijai.


rinkimų dieną buvo suteikti Respublikos prezidentui); 3) konstitucijoje nebuvo nu-statyti terminai pirmajam seimui rinkti, išskyrus tai, kad konstitucijos 28 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog minėtas pusės metų laikotarpis (nustatytas nau-jojo seimo rinkimams, pasibaigus senojo seimo kadencijai ar jį paleidus) netaikomas pirmajam seimui rinkti. taigi nepritartina kai kurių teisės mokslininkų nuomonei, kad 1928 m. konstitucija „nenumato pareigos prezidentui, kai jis paleidžia seimą, skelbti naujus parlamento rinkimus“11. pažymėtina, kad prof. dr. mindaugas maksi-maitis nurodo, jog „nustačius, kad pirmajam seimui sušaukti terminai nenumatomi, šiuo straipsniu kartu akivaizdžiai devalvuotos visos demokratinės seimą liečiančios konstitucinės nuostatos“12.

1938 m. konstitucijoje buvo nustatyta, kad: 1) išbuvusį penkerių metų kadenciją seimą Respublikos prezidentas paleidžia; tokiu atveju seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius (81 ir 84 straipsniai); taigi, kitaip nei 1922 m. konsti-tucijoje, bet taip pat, kaip 1928 m. konstitucijoje, naujojo seimo rinkimai turėjo būti vykdomi jau pasibaigus (o ne prieš pasibaigiant) senojo seimo kadencijai ir galėjo būti vykdomi praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui – pusei metų; 2) konstitucijoje buvo įtvirtinta Respublikos prezidento teisė bet kada (t. y. nesibaigus penkerių metų kadencijai) savo nuožiūra paleisti seimą, o paleidus seimą jo rinkimai turėjo įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius (81 ir 84 straipsniai)13.

1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose rinkimų principų turinys nebuvo detaliai atskleistas, tačiau buvo įtvirtintos tam tikros nuostatos, susijusios su visuotinio ir ly-

11 mesonis G. Valstybės valdymo forma konstitucinėje teisėje: Lietuvos Respublika Vidurio ir Rytų Europos kontekste. vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003, p. 134.

12 plačiau žr. maksimaitis m. Op. cit., p. 217. prof. dr. m. maksimaitis taip pat nurodo, kad, „naudodamasis teise leisti, seimo nesant, įstatymus, suteikta 1928 m. Lietuvos konstitucijos, Respublikos prezidentas, nešaukdamas seimo, aštuonerius metus (1928–1936) pats vienas vykdė visą įstatymų leidybą, be to, sukonkretino konstituciją, išleisdamas kai kuriuos joje įvardytus įstatymus, be kitų – taip pat tiesiogiai liečiančius jį patį kaip prezidentą (pavyzdžiui, prezidento rinkimų įstatymą)“.

13 Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į 1938 m. konstitucijos nuostatas, susijusias su išrinkto sei-mo kadencijos pradžia. 1938 m. konstitucijos 82 straipsnyje buvo nustatyta, kad seimo kadencijos laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, „kurią Respublikos prezidentas skiria seimui susirink-ti pirmosios sesijos pirmojo posėdžio“, tačiau jokių terminų, kada Respublikos prezidentas turi pa-skirti tokio posėdžio datą, per kokį terminą po rinkimų seimas apskritai turi susirinkti į tokį posėdį, konstitucijoje nebuvo nustatyta; 1938 m. konstitucijos 87 straipsnyje buvo nustatyta, kad yra dvi sei-mo paprastosios sesijos kasmet: pavasario ir rudens, tiksliai nurodyta, kurią dieną sesija prasideda ir kurią baigiasi; taip pat buvo nustatyta, kad paprastąją sesiją šaukia Respublikos prezidentas, kad „paprastąją sesiją Respublikos prezidentas gali uždaryti ir prieš išeinant sesijos laikui“ (taigi 1938 m. konstitucijoje Respublikos prezidentui buvo suteikta ir teisė anksčiau laiko baigti seimo sesiją). tai, kad 1938 m. konstitucijoje buvo tiksliai nurodyta, jog kiekvienais metais yra dvi paprastosios seimo sesijos, ir nustatytas tikslus jų pradžios ir pabaigos laikas, atsižvelgiant į konstitucinį reguliavimą, su-sijusį su Respublikos prezidento įgaliojimais skirti seimo pirmosios sesijos pirmojo posėdžio dieną, šaukti paprastąją sesiją ir ją uždaryti nesibaigus jos laikui, leidžia daryti išvadą, kad 1938 m. konsti-tucijoje įtvirtintas konstitucinis teisinis reguliavimas leido susidaryti tokiai situacijai, kai seimas, nors ir yra išrinktas, savo veiklos gali nepradėti neterminuotą laiko tarpą arba kai Respublikos preziden-tas, tik seimui susirinkus į sesiją, ją greitai baigia, taip sudarydamas prielaidas įstatymus leisti pačiam vien asmeniškai. 1938 m. konstitucijoje (110 straipsnis) buvo nustatyta, kad kai seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos prezidentas.


gaus14 balsavimo principais, tam tikri šių principų turinio elementai. tiek visuotinio, tiek lygaus balsavimo principų turinio požiūriu 1922 ir 1928 m. nuolatinėse konsti-tucijose (atitinkamai 10 ir 11 straipsniuose) buvo įtvirtintas svarbus ir identiškas tei-sinis reguliavimas, susijęs su piliečių lygybe prieš įstatymą, – buvo nustatyta, kad visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus, kad negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės. 1938 m. nuolatinės konstitucijos 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad prieš įstatymus piliečiai lygūs, kad negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės. matyti, kad 1922 ir 1928 m. konstitucijose buvo išskirtinai pabrėžta vyrų ir moterų, t. y. lyčių, lygybė prieš įstatymą, tų laikų kontekste tai svarbi nuostata dėl moterų ir vyrų lygių rinkimų teisių. 1938 m. konstitucijoje lyčių lygybė nebuvo taip pabrėžta, tačiau išliko nuostata, kad piliečiai prieš įstatymus lygūs.

1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose, kitaip nei 1918 ir 1919 m. laikinosiose konstitucijose, expressis verbis buvo įtvirtinti ir rinkimų cenzai (pilietybės, amžiaus). 1922 m. konstitucijoje (24 straipsnis) skelbta, kad aktyviąją rinkimų teisę seimo rin-kimuose turi „pilnateisiai“ Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, sukakę ne mažiau kaip 21 metus, o pasyviąją – sukakę ne mažiau kaip 24 metus. vėlesnėse konstitucijose ir aktyviosios, ir pasyviosios rinkimų teisės amžiaus cenzas buvo padidintas, taip su-siaurinant tiek galinčių balsuoti, tiek galinčių kelti savo kandidatūrą rinkimuose as-menų ratą. pagal 1928 m. konstituciją (26 straipsnis) aktyviąją rinkimų teisę turėjo „pilnateisiai“ Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, sukakę ne mažiau kaip 24 metus, o pasyviąją rinkimų teisę – ne mažiau kaip 30 metų. 1938 m. konstitucijoje (76 ir 78 straipsniai) aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės amžiaus cenzas buvo įtvir-tintas toks pat, kaip ir 1928 m. konstitucijoje, – 1938 m. konstitucijoje skelbta, kad aktyviąją rinkimų teisę turi Lietuvos piliečiai, sukakę ne mažiau kaip 24 metus, o pa-syviąją rinkimų teisę – piliečiai, sukakę ne mažiau kaip 30 metų.

1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose (atitinkamai 23, 25 ir 75 straipsniuose) buvo nustatyta, kad seimo rinkimų tvarką turi nustatyti įstatymas15. Šiame kontekste pažy-mėtina, kad 1928 ir 1938 m. konstitucijose teisė leisti įstatymus buvo suteikta ne tik seimui, bet konstitucijose nustatytais atvejais – ir vienasmeniškai Respublikos prezi-dentui16. Atsižvelgiant į šią Respublikos prezidento teisę ir siejant ją su kitomis 1928 14 teisės literatūroje pažymima, kad „visose trijose – 1922, 1928 ir 1938 metų – konstitucijose piliečiui

buvo užtikrinama politinė lygybė balsuoti ir būti renkamam“ (žr. maksimaitis m., miliauskaitė k., Ša-poka G. Valstybės ir teisės problemos lietuvių išeivijos publikacijose (1944–1990). vilnius: mykolo Ro-merio universitetas, 2011, p. 55).

15 1922 m. konstitucijos 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad seimo „rinkimų tvarką ir atstovų skaičių nustato įstatymas“; 1928 m. konstitucijos 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „atstovų skaičių nustato įstatymas“, o 25 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad „seimo rinkimų būdą ir tvar-ką nustato įstatymas“; 1938 m. konstitucijos 75 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „seimo narių skaičių ir jų rinkseną nustato seimo rinkimų įstatymas“.

16 1928 m. konstitucijoje (53 straipsnis) buvo nustatyta, kad „seimo nesant arba seimo sesijų tarpe, Respublikos prezidentas gali leisti įstatymus, turinčius galios ligi seimas juos pakeis“; 1938 m. kons-titucijoje (110 straipsnis) buvo nustatyta, kad „kai seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respub-likos prezidentas“.


ir 1938 m. konstitucijų nuostatomis, inter alia jau nagrinėtomis dėl seimo rinkimų periodiškumo, seimo rinkimų vykdymo, galima teigti, kad toks konstitucinis regu-liavimas nesudarė pakankamai prielaidų tam, kad seimo rinkimai visais atvejais būtų vykdomi nepažeidžiant demokratinių rinkimų principų.

1928 m. konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kurios nebuvo 1922 m. konsti-tucijoje: 1928 m. konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „visos poli-tinės teisės suteikiamos tik naturalizuotųjų vaikams, gimusiems Lietuvos pilietybėje, o patys naturalizuotieji įgyja tik aktyvias politines teises“, šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad užsienio valstybės pilietis gali įgyti Lietuvos pilietybę, jeigu jis yra iš-gyvenęs Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų. 1928 m. konstitucijos 9 straipsnio nuostatas kartu su 26 straipsniu analizuojant visuotinių rinkimų principo turinio kontekste, manytina, kad konstitucijos 9 straipsnis sudarė prielaidas diferencijuo-ti Lietuvos piliečius pagal turimų rinkimų teisių apimtį, t. y. vieniems Lietuvos pi-liečiams suteikti daugiau rinkimų teisių, kitiems – mažiau, pagal vieną kriterijų, t. y. pagal tai, kokiu pagrindu asmuo įgijo Lietuvos pilietybę. taigi konstitucinis teisinis reguliavimas sudarė prielaidas tam, kad asmuo, įgijęs Lietuvos pilietybę natūralizaci-jos tvarka (t. y. jeigu jis Lietuvos pilietybę įgijo ne gimdamas, bet ji jam buvo suteikta, nes jis Lietuvoje išgyveno ne mažiau kaip dešimt metų), galėjo įgyvendinti tik akty-viąją rinkimų teisę, o jo vaikai, „gimę Lietuvos pilietybėje“, jau galėjo naudotis tiek aktyviąja, tiek pasyviąja rinkimų teise. Darytina išvada, kad 1928 m. konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas sudarė prielaidas Lietuvos piliečių visuotinę rinkimų teisę, taip pat lygią rinkimų teisę riboti labiau nei 1922 m. konstitucijoje.

tačiau 1938 m. konstitucijoje buvo įtvirtintos nuostatos, kurios sudarė dar di-desnes prielaidas nei pagal 1928 m. konstituciją riboti tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teisę. pagal 1938 m. konstituciją labai svarbios rinkimų nuostatos, susijusios su aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimu (t. y. kas turi teisę siūly-ti kandidatus į seimo narius, reikalavimai kandidatams seimo rinkimuose, kas ne-turi teisės balsuoti rinkimuose)17, turėjo būti nustatytos ordinariniu įstatymu. turint omenyje tai, kad, kaip minėta, pagal 1938 m. konstituciją (110 straipsnis), nesant sei-mo ar jo sesijos, įgaliojimai leisti įstatymus buvo suteikti Respublikos prezidentui, jis vienasmeniškai galėjo nustatyti reikalavimus aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei, o tai sudarė dar didesnes prielaidas nepagrįstai riboti rinkimų teises. taigi 1938 m. konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimu, buvo labai lankstus, jis sudarė prielaidas įstatymu la-bai riboti šių teisių įgyvendinimą. iš esmės 1938 m. konstitucijoje buvo nustatyti du privalomi rinkimų cenzai: pilietybės ir amžiaus. buvo suteikta teisė kitus rinkimų cenzus, sąlygas, ribojančias aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimą, nustatyti seimo rinkimų įstatyme.

17 1938 m. konstitucijos 76 straipsnyje buvo nustatyta: „kas gali pasiūlyti kandidatus į seimo narius, kas gali būti siūlomas ir kaip jie siūlomi, nustatoma seimo rinkimų įstatymu“; 78 straipsnyje: „kas neturi teisės balsuoti, nustatoma seimo rinkimų įstatymu“.


1938 m. konstitucijoje taip pat buvo įtvirtinta, kad balsuoti yra kiekvieno, turin-čio teisę balsuoti, pareiga. nei 1922, nei 1928 m. konstitucijoje pareiga balsuoti ne-buvo įtvirtinta.

Analizuojant nuolatinėse konstitucijose įtvirtintą teisinį Respublikos preziden-to rinkimų reguliavimą, pažymėtina, kad 1922 m. konstitucijoje (41 straipsnis) buvo nustatyta, jog Respublikos prezidentą renka seimas, nustatyta ir pati Respublikos prezidento rinkimo tvarka18. 1928 m. konstitucijoje (43 straipsnis) buvo atsisakyta par-lamentinio Respublikos prezidento rinkimo būdo ir nustatyta, kad Respublikos prezi-dentą renka ypatingi tautos Atstovai (specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų kolegija19), t. y., kaip ir 1922 m. konstitucijoje, numatyti netiesioginiai Respublikos prezidento rinkimai; pati Respublikos prezidento rinkimų tvarka, kitaip nei 1922 m. konstitu-cijoje, nebuvo nustatyta, o buvo įtvirtinta nuostata, kad Respublikos prezidento „rin-kimų būdą ir tvarką nustato įstatymas“20. 1938 m. konstitucijoje (64 straipsnis) buvo nustatyta, kad Respublikos prezidentą renka tautos Atstovai (ne seimo nariai, o spe-ciali rinkikų kolegija), o tai, kas gali būti renkamas tautos Atstovu, kaip tautos Atsto-vai renkami ir kaip jie renka Respublikos prezidentą, turėjo būti nustatyta įstatymu21.

taigi visose nuolatinėse konstitucijose buvo įtvirtinti netiesioginiai Respublikos prezidento rinkimai, nė vienoje nuolatinėje konstitucijoje nebuvo nustatyta tokių Respublikos prezidento rinkimų principų, kokie buvo expressis verbis nustatyti sei-mo rinkimams. visose nuolatinėse konstitucijose buvo nustatytas terminas, kuriam renkamas Respublikos prezidentas, t. y. įtvirtintas Respublikos prezidento rinkimų periodiškumas22: pagal 1922 m. konstituciją (44 straipsnis) Respublikos preziden-

18 1922 m. konstitucijos 41 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „Respublikos prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų dauguma. Jei du kartu balsuojant nei vienas kandidatas ne-gautų absoliutinės atstovų balsų daugumos, tad Respublikos prezidentas renkamas iš dviejų kandi-datų, gavusių daugiausia balsų, ir išrinktu laikomas tas, kuris gaus daugiau balsų. Jei abu kandidatu gautų lygų skaičių balsų, išrinktu laikomas vyresnio amžiaus kandidatas.“

19 maksimaitis m. Op.cit., p. 214.20 Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, 1928 m. konstitucijoje (53 straipsnis) buvo nustatyta,

jog „seimo nesant arba seimo sesijų tarpe, Respublikos prezidentas gali leisti įstatymus, turinčius ga-lios ligi seimas juos pakeis“. tai sudarė prielaidas Respublikos prezidentui vienasmeniškai išleisti bū-tent jam asmeniškai palankų Respublikos prezidento rinkimų būdą ir tvarką nustatantį įstatymą.

21 kaip minėta, 1938 m. konstitucijoje (110 straipsnis) buvo nustatyta, kad „kai seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos prezidentas“. toks konstitucinis teisinis reguliavimas sudarė prielaidas Respublikos prezidentui vienasmeniškai išleisti būtent jam asmeniškai palankų Respublikos prezi-dento rinkimus reglamentuojanį įstatymą.

22 1922 m. konstitucijos 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad tas pats asmuo negali būti renkamas Res-publikos prezidentu daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. 1928 ir 1938 m. konstitucijose tokio ribojimo neliko, nes buvo įtvirtinta bendra nuostata, kad tas pats asmuo gali būti perrenkamas Res-publikos prezidentu. ir 1922, ir 1928 m. konstitucijoje buvo nustatyta, kad Respublikos prezidentas eina savo pareigas, kol bus išrinktas naujas prezidentas. 1938 m. konstitucijoje buvo įtvirtintas toks pat teisinis reguliavimas – jos 70 straipsnyje buvo nustatyta, kad kol naujai išrinktas Respublikos pre-zidentas „perima valstybės vadovavimą, jai tebevadovauja esamasis Respublikos prezidentas“. taigi nuolatinėse konstitucijose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrino, kad Respublikos prezidento pareigos nebūtų laisvos. Aišku, tai netaikytina tais atvejais, kai Respublikos prezidentas atsistatydina, miršta. 1922 ir 1928 m. konstitucijose (atitinkamai 45 ir 47 straipsniuose) buvo nusta-tyta, kad, Respublikos prezidentui mirus, atsistatydinus, renkamas naujas, tačiau tokių rinkimų vyk-


tas buvo renkamas trejiems metams, pagal 1928 m. konstituciją (43 straipsnis) – septyneriems metams, pagal 1938 m. konstituciją (62 straipsnio 1 dalis) – taip pat septyneriems metams. nuolatinėse konstitucijose buvo nustatyti ir pasyviosios rin-kimų teisės Respublikos prezidento rinkimuose cenzai. pagal 1922 m. konstituciją (43 straipsnis) Respublikos prezidentu galėjo būti renkamas asmuo, kuris atitiko šias tris sąlygas: buvo Lietuvos pilietis, galėjo būti renkamas atstovu į seimą ir buvo suka-kęs ne mažiau kaip 35 metus. 1928 ir 1938 m. konstitucijose pasyviajai Respublikos prezidento rinkimų teisei liko tie patys trys reikalavimai, išskyrus tai, kad buvo padi-dintas amžiaus cenzas, – asmuo galėjo būti renkamas Respublikos prezidentu, jeigu buvo sukakęs ne mažiau kaip 40 metų.

Analizuojant nuolatinėse Lietuvos konstitucijose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybių institucijų rinkimais, pažymėtina, kad tik 1922 m. konstitu-cijoje buvo expressis verbis įtvirtinti demokratiniai rinkimų principai, šios konstitu-cijos 70 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „vietos savivaldybės organų rinkimų pagrindan dedama visuotinis, lygus, tiesus ir slaptas balsavimas“. nei 1928, nei 1938 m. konstitucijoje tokio turinio ir pobūdžio nuostatų dėl savivaldybės institu-cijų rinkimų nebuvo. 1928 m. konstitucijoje (71 straipsnio 2 dalis) buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad „savivaldybės organų rinkimų būdą ir tvarką nustato įstatymas“. prof. dr. m. maksimaičio nuomone, tai „sudarė sąlygas nustatyti ne visuo-tinius, o cenzinius jų rinkimus ir vedimo tvarką, lėmusius savivaldybių patikimumą ir leidusius valdantiesiems jas sėkmingai panaudoti prezidento, o vėliau ir seimo, rinkimams“23. 1938 m. konstitucijoje apskritai nebuvo expressis verbis įtvirtinta jokių nuostatų, skirtų savivaldybės institucijų rinkimams.

pažymėtina, kad teisės literatūroje kalbant apie rinkimų teisę pabrėžiama, jog 1922 m. konstitucija „formaliai ignoravo politinių partijų vaidmenį valstybės me-chanizme, nors iš tiesų šis vaidmuo <...> buvo labai reikšmingas“24. tiek 1922 m. konstitucijoje (17 straipsnis), tiek 1928 m. konstitucijoje (18 straipsnis) buvo bendra nuostata, kad „piliečiams laiduojama draugijų ir sąjungų laisvė, jeigu jų tikslai ir vyk-domosios priemonės nėra priešingos baudžiamiesiems įstatymams“, o 1938 m. kons-titucijoje (25 straipsnis) buvo nustatyta, kad „valstybė saugo piliečių visuomeninio veikimo laisvę, ypač spaudoje, draugijose ir susirinkimuose, žiūrėdama, kad jis nebū-

dymo terminai pačiose konstitucijose expressis verbis nebuvo nustatyti. 1938 m. konstitucijoje, kitaip nei 1922 ir 1928 m. konstitucijose, buvo įtvirtintos detalesnės nuostatos dėl Respublikos prezidento rinkimų terminų. 1938 m. konstitucijos 67 straipsnyje buvo nustatyta, kad Respublikos prezidento rinkimai „daromi paskutinį esamojo Respublikos prezidento valstybės vadovavimo pusmetį“ (išrink-tasis Respublikos prezidentas pradeda eiti pareigas kitą dieną, suėjus esamojo Respublikos preziden-to septynerių metų kadencijai, arba, jeigu tą dieną Respublikos prezidento rinkimai dar neįsiteisėję, rytojaus dieną jiems įsiteisėjus), o 68 straipsnyje buvo nustatyta, kad, Respublikos prezidentui mirus arba atsistatydinus, Respublikos prezidento rinkimai „daromi tuoj po mirimo arba atsistatymo“ (to-kiu atveju išrinktasis Respublikos prezidentas pradeda eiti pareigas kitą dieną rinkimams įsiteisėjus). toks teisinis reguliavimas turėjo užtikrinti realų Respublikos prezidento rinkimų periodiškumą ir tai, kad Respublikos prezidento rinkimai būtų vykdomi.

23 maksimaitis m. Op. cit., p. 218.24 Andriulis v. et. al. Lietuvos teisės istorija. vilnius: Justitia, 2002, p. 341.


tų veikiamas kenksminga valstybei kryptimi“. matyti, kad asociacijų laisvės aspektu 1922 ir 1928 m. konstitucijose įtvirtintas teisinis reguliavimas skyrėsi nuo įtvirtinto-jo 1938 m. konstitucijoje; manytina, kad pastarojoje konstitucijoje formuluotė „vei-kimas kenksminga valstybei kryptimi“, inter alia atsižvelgiant į visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, sudarė prielaidas plačiai aiškinti, kas gali būti laikoma kenksmin-gu valstybei veikimu, ir taip labai riboti asociacijų laisvę.

prof. dr. m. maksimaitis pažymi, kad „legitimumo požiūriu abejonių nekėlė tik steigiamojo seimo konstitucinė kūryba, taigi ir svarbiausias tarpukario Lietuvos konstitucinis aktas – 1922 m. valstybės konstitucija“25.

taigi ir 1918, 1919 m. laikinosiose konstitucijose, ir 1922, 1928, 1938 m. kons-titucijose buvo įtvirtintos aukščiausiųjų viešosios valdžios institucijų rinkimų teisės nuostatos. 1918 ir 1919 m. laikinosiose konstitucijose buvo nustatyti tik steigiamojo seimo rinkimų teisės principai. 1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose buvo įtvirtintos nuostatos, reglamentavusios seimo, Respublikos prezidento, savivaldos instituci-jų rinkimus26. 1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose nustatyto rinkimų teisinio regu-liavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad 1922 m. konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatė gana veiksmingas konstitucines seimo rinkimų demokratišku-mo garantijas, o kiekvienoje vėlesnėje konstitucijoje buvo įtvirtinta vis daugiau teisės nuostatų, kurios sudarė prielaidas siaurinti rinkimų teisę (tiek aktyviąją, tiek pasyvią-ją) turinčių asmenų ratą, nenustatė pakankamai konstitucinių garantijų, užtikrinan-čių seimo rinkimų periodiškumą, demokratiškų seimo rinkimų vykdymą.

ELECTION LAW IN LITHUANIA’S CONSTITUTIONS OF THE BEGINNING OF THE 20TH CENTURY

Dr. Indrė PukanasytėSummary

The essential norms of the state of Lithuania’s provisional constitutions adopted on 2 november 1918 and 4 April 1919, as well as Lithuania’s constitutions of 1922, 1928, and 1938, consolidated the provisions of election law of supreme institutions of state power. The provisional constitutions of 1918 and

25 maksimaitis m. konstitucijų legitimumo problemos tarpukario Lietuvoje. Konstitucinė jurispruden-cija, 2013, nr. 1 (29), p. 350. teisės literatūroje pabrėžiama, kad 1922 m. konstitucija atitiko „visus demokratijos kanonus“ (žr. maksimaitis m. Įstatymų konstitucingumas Lietuvos tarpukario konsti-tucijose ir jo kontrolės problema. Konstitucinė jurisprudencija, 2012, nr. 2 (26), p. 278), taip pat kad ji „laikoma išskirtine Lietuvos konstitucinio paveldo dalimi, ja grindžiama mūsų konstitucinė demo-kratinė tradicija“ (žr. maksimaitis m. Lietuvos konstitucionalizmo tradicijų formavimasis. Konstitu-cinė jurisprudencija, 2012, nr. 4 (28), p. 288). prof. dr. m. maksimaitis taip pat pažymi, kad 1928 m. konstitucijoje išryškėjo autoritariniai pradai, kurie 1938 m. konstitucijoje pasiekė „kokybiškai naują lygį – vadinamojo vadizmo“ (žr. maksimaitis m. konstitucionalizmo patirties ir tradicijų formavimo-si metai. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, nr. 1, p. 328).

26 kaip minėta, tik 1938 m. konstitucijoje expressis verbis nebuvo įtvirtinta jokių nuostatų, skirtų savi-valdybės institucijų rinkimams.


1919 established the principles of election law of the constituent seimas (universal voting, equal suffrage, direct voting, and secret ballot), proclaimed the equality of sexes, and consolidated women’s suffrage.

The constitutions of 1922, 1928 and 1938 consolidated the provisions regulating the elections of the seimas, the president of the Republic, and municipal institutions. They established expressis verbis four principles of elections of the seimas: universal voting, equal suffrage, direct voting, and secret ballot; they established the election system applicable in the election of the seimas and the precise term for which the seimas is elected (the term of office of the seimas), i.e., the periodicity in the elections of the seimas was consolidated in a formal manner. The constitutions of 1922, 1928, and 1938 also consolidated expressis verbis the qualifications (citizenship and age) for elections of the seimas. An analysis of the legal regulation established in the constitutions of 1922, 1928, and 1938 leads to the conclusion that the legal regulation consolidated in the constitution of 1922 established sufficiently effective constitutional guarantees for democratic elections of the seimas, whilst each subsequent constitution continued consolidating an increasing number of legal provisions that created the preconditions for the narrowing of the circle of persons enjoying both active and passive electoral right, but did not establish any sufficient constitutional guarantees ensuring the periodicity in elections of the seimas and the execution of democratic elections of the seimas.

The constitutions of 1922, 1928 and 1938 established indirect elections of the president of the Republic.

VENECIJOS KOMISIJOJE

Balandžio 8 d. strasbūre (prancūzija) venecijos komisijos pirmininko pavaduo-toja H. Thorgeirsdottir europos tarybos parlamentinės Asamblėjos socialinių rei-kalų komitetui apibendrintai pristatė stu-diją „vaikų teisių apsauga: tarptautiniai standartai ir nacionalinės konstitucijos“.

Balandžio 11 d. skopjėje (makedo-nija) venecijos komisijos atstovai euro-pos tarybos parlamentinės Asamblėjos prašymu teikė teisinę pagalbą parlamenti-nės Asamblėjos rinkimų stebėjimo misijai 2014 m. balandžio 13 d. vykstant preziden-to rinkimams. Delegacija, susidedanti iš 21 nario, šalyje lankėsi balandžio 11–14 d.

Balandžio 15 d. kijeve (ukraina) venecijos komisijos delegacija susitiko su Aukščiausiosios Rados specialiąja komisi-ja, rengiančia ukrainos konstitucijos pa-taisas.

Balandžio 24 d. Amane (Jordani-ja) venecijos komisija kartu su Jordanijos Hašimitų karalyste surengė konferenciją „konstituciniai teismai ir teismų sistema: saugoti žmogaus teises kartu“. Ši konfe-rencija – europos tarybos ir europos są-jungos bendros programos dalis.

Balandžio 27–29 d. otavoje (kana-da) venecijos komisijos atstovai dalyvavo prancūzų kalbą vartojančių konstitucinių teismų asociacijai priklausančių instituci-jų vadovų 7-ojoje konferencijoje, kurioje diskutuota tema „konstitucinių teismų ir žiniasklaidos tarpusavio santykiai“.

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2014 m. balandžio 1 d.–birželio 30 d.

Balandžio 28–30 d. stambule (tur-kija) venecijos komisijos atstovai dalyvavo Azijos konstitucinių teismų ir jiems prily-gintų institucijų asociacijos 2-ajame kong-rese. Rengiantis kongresui buvo nutarta jame diskutuoti tokiomis temomis: žmo-gaus teisių apsauga (konstitucinių teismų vykdoma socialinių teisių apsauga, indivi-dualaus skundo teikiamos žmogaus teisių apsaugos galimybės), konstitucinių ir aukš-čiausiųjų teismų darbo sunkumai (konsti-tucinių ir aukščiausiųjų teismų sprendimų vykdymas, šių teismų ir parlamento santy-kis), konstitucinės justicijos interpretavi-mas (konstitucinės justicijos interpretavi-mo metodai, konstitucinių teismų, kaip in-dividualaus teisingumo vykdytojų ir kons-titucijos aiškintojų, dvejopas vaidmuo, konstitucinių ir aukščiausiųjų teismų vaid-muo saugant konstitucinius įstatymus).

Gegužės 5–6 d. Dušanbėje (tadžikis-tanas) lankėsi venecijos komisijos, tadži-kistano Respublikos konstitucinio teismo prašymu rengiančios nuomonę apie šios šalies konstitucinio teismo įstatymo pro-jektą, delegacija. Įvyko susitikimai su ta-džikistano valdžios institucijų atstovais.

Gegužės 5–6 d. oro prete (brazilija), padedant Lotynų Amerikos pakomisei, brazilijos Aukščiausiasis teismas kartu su venecijos komisija surengė tarptautinį se-minarą, kuriame diskutuota apie teisėjų vaidmenį per ekonomikos krizę saugant ekonomines ir socialines teises. ekspertai

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 283

iš daugiau nei 20 europos, Šiaurės Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių nagrinėjo tokius minėtos temos aspektus kaip konstitucinė ekonominių ir socialinių teisių apibrėžtis, ekonominių ir socialinių teisių ribos, tei-sėjų vaidmuo reaguojant į griežtas ekono-mines priemones, išmokų mokėjimas per ekonomikos krizę.

Gegužės 6 d. Romoje (italija) vene-cijos komisija buvo pakviesta dalyvauti tarptautinių teisinių organizacijų susitiki-me, kurį surengė italijos užsienio reikalų ministerija.

Gegužės 8–9 d. stambule (turki-ja) venecijos komisijos atstovas dalyvavo simpoziume „teisinės valstybės principas ir teisingumas“.

Gegužės 12–15 d. vienoje (Austrija) vyko europos konstitucinių teismų kon-ferencijos Xvi kongresas tema „europos konstitucinių teismų bendradarbiavimas: dabartinė situacija ir perspektyvos“. Jame nyderlandų Aukščiausiajam teismui buvo suteiktas visateisio šios organizacijos nario statusas, o kosovo konstitucinio teismo prašymas tapti jos asocijuotu nariu buvo atmestas.

Gegužės 19 d. biškeke (kirgizija) kirgizijos Respublikos konstitucinio teis-mo teisėjams buvo surengtas seminaras, kurio tikslas – išmokyti teisėjus naudo-tis naujais teismo sprendimų rengimo bū-dais. konstitucinio teismo teisėjai sėmėsi patirties iš keleto europos šalių konstitu-cinių teismų, buvo supažindinti su eu-ropos Žmogaus teisių teismo praktika. seminaro dalyviams taip pat buvo prista-tyta coDices konstitucinių bylų duome-nų bazė.

Gegužės 21–22 d. valetoje (mal-ta) venecijos komisijos atstovai dalyvavo

17-ojoje kasmetinėje tarptautinėje teisinė-je konferencijoje, kurioje diskutuota apie teisinės valstybės principą konstitucijose, teisines sistemas ir teismus.

Gegužės 21–22 d. biškeke (kirgizija) vyko konferencija „konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimas – konstituci-nės justicijos veiksmingumo garantija“. Joje dalyvavo keleto konstitucinių teismų delegacijos, kirgizijos valdžios institucijų, nekomercinių organizacijų, akademinio pasaulio ir tarptautinių agentūrų atstovai.

Gegužės 25 d. tunise (tunisas) ve-necijos komisijos atstovai dalyvavo ap-skritojo stalo diskusijoje „baudžiamosios teisės normų taikymas ir žiniasklaidos, spaudos ir leidybos laisvė: statusas ir per-spektyvos“.

Gegužės 29 d. taškente (uzbekista-nas), atsižvelgdama į tai, kad uzbekistano Respublikos konstitucinis teismas tapo pasaulio konstitucinės justicijos konferen-cijos nariu, venecijos komisija kartu su juo surengė konferenciją „konstitucinio teismo santykis su bendrosios kompeten-cijos teismais ir nacionalinėmis žmogaus teisių institucijomis“.

Birželio 2 d. bengeloje (Angola) ve-necijos komisijos pirmininkas G. bu- quicchio dalyvavo portugalų kalbą var to-jan čių šalių konstitucinės justicijos kon-ferencijos generalinėje asamblėjoje.

Birželio 11 d. strasbūre (prancūzija) 1202-ajame susitikime europos tarybos ministrų komitetas išnagrinėjo kosovo prašymą prisijungti prie venecijos komi-sijos. pažymėję, kad kosovo narystė ve-necijos komisijoje nedaro jokios įtakos atskirų europos tarybos valstybių narių pozicijai kosovo statuso atžvilgiu ir jos nekeičia, ministrai jį patenkino ir papra-

284284

šė kosovą paskirti nuolatinį savo narį ve-necijos komisijoje. kosovas tapo 60-uoju jos nariu.

Birželio 13–14 d. venecijoje (italija) vyko venecijos komisijos 99-oji plenarinė sesija. Joje buvo patvirtinta venecijos ko-misijos nuomonė Albanijai apie jos civili-nį ir civilinio proceso kodeksus, nuomonė Armėnijai apie jos teisinio kodekso patai-sų ir papildymų įstatymą, aptarta Gruzijos konstitucinė reforma, patvirtinta keletas nuomonių apie kirgizijos konstitucinius įstatymus dėl konstitucinės kolegijos, tei-sėjų statuso, nuomonė apie tadžikistano konstitucinio teismo įstatymo projektą. venecijos komisijos nariai buvo supažin-dinti su 2014 m. birželio 12 d. vykusio De-mokratinių rinkimų tarybos susitikimo rezultatais ir išvadomis.

Birželio 24–26 d. tunise (tunisas) venecijos komisijos ekspertai dalyva-vo apskritojo stalo diskusijoje apie skun-dus dėl rinkimų ir ieškinius tunise. vėliau ta pačia tema buvo surengtas seminaras administracinių teismų teisėjams.

Birželio 26–27 d. Helsinkyje (suo-mija) venecijos komisija kartu su suomi-jos teisingumo ministerija, parlamentu ir nacionaline audito tarnyba surengė 11-ąją

europos rinkimų institucijų konferenci-ją. pagrindinė konferencijos tema – „kaip kovoti su netinkamu administracinių iš-tek lių naudojimu vykstant rinkimų pro-cesui“. Diskusijos vyko trijose plenarinėse sesijose ir devyniose darbo grupėse.

Birželio 26–27 d. batumyje (Gruzi-ja) vyko konstitucinės justicijos jungtinės tarybos 13-asis posėdis. per posėdį buvo peržiūrėtas ir pataisytas sistematinis žo-dynas Thesaurus, naudojamas coDices duomenų bazėje pateikiamų konstitucinių teismų sprendimų aprašymui, supažindin-ta su venecijos komisijos pastarųjų metų veikla ir bendradarbiavimu su konstituci-nius teismus vienijančiomis regioninėmis organizacijomis, aptartas pasirengimas korėjoje vyksiančiam pasaulio konstituci-nės justicijos konferencijos 3-iajam kong-resui, surengta minikonferencija, kurioje konstitucinių teismų atstovai dalijosi pa-tirtimi, įgyta sprendžiant per ekonomikos krizę jiems tekusius uždavinius.

Birželio 27–28 d. minske (baltaru-sija) venecijos komisijos atstovai dalyva-vo konferencijoje „konstitucinė patikra: šiuolaikinės plėtotės ir tobulinimo tenden-cijos“, kurią surengė baltarusijos kons-titucinis teismas.

parengė Jolita Urbonaitė

KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

Jurisprudencija, 2013, t. 20 (4), p. 1329–1348: spausdinamas Mykolo Ro-merio universiteto Teisės fakulteto Verslo teisės katedros docento, Vilniaus apygar-dos administracinio teismo teisėjo Ryčio Krasausko straipsnis „Teismų kreipima-sis į Konstitucinį Teismą kaip darbo tei-sės konstitucionalizacijos prielaida“.

straipsnio autorius atskleidžia ryšį tarp teismų konstitucinės teisės (parei-gos) inici juoti konstitucinės justicijos by-las tinkamo įgyvendinimo ir darbo teisės konstitucionalizavimo, kelia su šios tei-sės (pareigos) įgyvendinimu susijusias prob lemas. nagrinėdamas kelis simpto-miškus kai kurių Darbo kodekse ekspli-citiškai įtvirtintų teisės normų taikymo teismų praktikoje atvejus, taip pat nekon-kuravimo susitarimų ir darbo sutarčių su administracijos vadovais jurisprudenci-nį teisinį reguliavimą autorius pa rodo, kad šiandien teismai vis dar neišnaudoja visų kreipimosi į konstitucinį teismą ga-limybių. straipsnyje analizuojama konsti-tucinio teismo ir kitų teismų, daugiausia Lietu vos Aukščiausiojo teismo, prakti-ka. Daroma išvada, kad nors oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra atskleisti tiek kolektyvinei, tiek indivi dualiai darbo teisei reikšmingi aspektai, darbo teisei tiesiogi-nės įtakos turin čių konstitucinių vertybių evoliucija yra nepakankama, o bendro-sios kompetencijos ir specializuoti teismai, nagrinėdami su darbo teisių gynimu su-sijusias bylas, nepakankamai efektyviai iš-naudoja savo konstitucinę teisę kreiptis į konstitucini teismą ir taip didinti darbo teisės konstitucionalizacijos lygį.

Jurisprudencija, 2014, t. 21 (1), p. 7–24: spausdinamas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstituci-nės teisės katedros profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus straipsnis „Ar Konstituci-jos 125 straipsnio pataisa neprieštarauja Konstitucijai?“

straipsnio autorius siekia at skleisti konstitucinio teismo jurisprudencijoje dar nenagrinėtų konstitucijos 147 straips-nio 1 dalies, pagal kurią teisę pateikti seimui sumanymą keisti ar papildyti kons-tituciją turi ne mažesnė kaip 1/4 visų sei-mo narių grupė, nuostatų turinį, kadangi moksli nės įžvalgos gali padėti konstituci-niam teismui formuoti oficialiąją konsti-tucinę dokt riną. imtis šio tyrimo paskatino seimo 2013 m. lapkričio 7 d. priimtas nu-tarimas kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar 2006 m. balandžio 25 d. priimtas konstituci jos 125 straipsnio pa-keitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijai. seimo abejo-nė pagrįsta tuo, kad buvo priimta visiškai kitokio turinio konstitucijos 125 straips-nio pataisa negu ta, kurią teikė seimo narių grupė, o pakeitimo projekto turinį iš esmės pakeitė seimo teisės ir teisėtvarkos komi-tetas. moksliniai tyrimai, pasak autoriaus, gali būti naudingi ir seimui – jie turėtų pa-skatinti jį pradėti diskusiją dėl seimo sta-tute nustatyto teisinio su konstitucijos pataisų rengimu ir priėmimu susijusio re-guliavimo pakeitimo, nes jis, auto riaus nuomone, neatitinka konstitucijos.

Teisė, 2014, 90, p. 126–141: spausdi-namas Lietuvos teisės instituto Baudžia-

286286

mosios justicijos tyrimų skyriaus tyrėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bau-džiamųjų bylų skyriaus pirmininko pa-tarėjo Mindaugo Girdausko straipsnis „Teismo įgaliojimai keisti inkriminuo-jamos veikos kvalifikavimą: Konstituci-jos reinterpretavimo prielaidų paieška“.

straipsnio autoriaus tikslas – išsamiau ištirti prielaidas kitaip aiškinti konstituci-jos nuostatas dėl teismo įgaliojimų savo iniciatyva keisti inkriminuojamos veikos kvalifikavimą, nei tai padaryta konstituci-nio teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarime. tyrimo objektas – teisės nuostatos, apibrė-žiančios teismo įgaliojimus keisti inkrimi-nuojamos veikos kvalifikavimą teisminio nagrinėjimo metu ir konstitucijos reinter-pretavimo sąlygas. Šie įgaliojimai nagrinė-jami bendrojo konstitucinio baudžiamojo proceso kontekste. siekdamas tikslo, au-torius, taikydamas lyginamąjį, sisteminės analizės metodus, tiria Lietuvos ir užsie-nio šalių konstitucinės, baudžiamojo pro-ceso teisės norminius aktus, konstitucinio teismo jurisprudenciją ir teisės mokslo nuostatas.

Teisė, 2014, t. 91, p. 154–171: spaus-dinamas Lietuvos teisės instituto Bau-džiamosios justicijos tyrimų skyriaus tyrėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patarėjo Mindaugo Girdausko straips-nis „Teismo galios keisti inkriminuoja-mos veikos kvalifikavimą: Konstitucijos reinterpretavimo prielaidos“.

straipsnyje toliau tiriamos prielaidos kitaip aiškinti konstitucijos nuostatas dėl teismo įga liojimų savo iniciatyva keisti inkriminuojamos veikos kvalifikavimą,

nei tai padaryta konstitucinio teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimu. Auto-rius tikisi, kad tyrimo išvados pagelbės sprendžiant dėl teismo įgaliojimų keis-ti inkriminuojamos veikos kvalifikavimą suderinamumo su konstitucija.

Teisė, 2014, t. 91, p. 212–227: spaus-dinamas Vilniaus universiteto Viešosios teisės katedros doktorantės Aušros Vai-norienės straipsnis „Konstitucinė išim-tinės padėties samprata: teisėtumo ir būtinumo santykis viešojoje teisėje“.

straipsnyje įvairiais aspektais nag-rinėjama išimtinės padėties (angl. state of exception) teisinė samprata. Jo objek-tas – teisės moksle kylanti išimtinės padė-ties sampratos apibrėžimo problematika, teo rinės išimtinės padėties paradigmos ir šių paradigmų įtaka valstybės teisinei sis-temai. siekiama nustatyti išimtinės padė-ties ir viešosios teisės konceptualų santykį, ieškoma atsakymų į klausimus, ar išimtinė padėtis yra reguliuojama teisės, ar ji apskri-tai gali būti reguliuojama universa liomis priemonėmis ir neprarasti išimtinumo, ar esama teisėto pagrindo „ištempti“ viešo-sios teisės sampratą už konstitucijos ribų būtent krizinėms situacijoms.

Autorė daugiausia naudojasi bendro-sios teisės tradicijos (ypač JAv ir Jung-tinės karalystės teisės mokslo ir teismų praktikos) šaltiniais, taip pat įvairių kar-tų ir šalių teisės teoretikų veikalais, kon-cepcijomis ir idėjomis. svarbią vietą tarp šaltinių užima ir kitų mokslo sričių – fi-losofijos, socio logijos ir politologijos – mąstytojų samprotavimai, Lietuvos teisės mokslininkų t. berkmano, b. Gailiaus ir v. A. vaičaičio darbai.

parengė Zita Kadūnienė

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Balandžio 28 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi eu-

ropos teisės studentų asociacijos vil-niaus skyriaus „eLsA vilnius“ kvietimu pagal dvišalę kultūrinių mainų progra-mą vilniuje viešinti Liublianos universi-teto (slovėnija) teisės studentų delegaci-ja. svečiams buvo papasakota apie kons-titucinį teismą, jo funkcijas, kompeten-ciją, svarbiausias išnagrinėtas bylas, atsa-kyta į juos dominančius klausimus.

Gegužės 1 d., Varšuva (Lenkija)Laikinai einantis konstitucinio teis-

mo pirmininko pareigas Dainius Žali-mas, teisėjas Gediminas mesonis ir tei-sės departamento vyr. specialistė Jolanta Apolevič dalyvavo Lenkijos Respublikos konstituciniame tribunole vykusiame Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjime. pagrindinį pranešimą „Žydų klausimas Gegužės 3-iosios konstitucijoje“ perskai-tė vidurio ir Rytų europos Xviii a. žydų istorijos specialistas bar ilano universite-to (izraelis) profesorius moshe Rosma-nas. D. Žalimas pasakė sveikinimo kalbą.

Gegužės 12–14 d., Viena (Austrija)Laikinai einantis konstitucinio

teismo pirmininko pareigas Dainius Žalimas, teisėjas Algirdas taminskas ir pirmininko sekretoriato vedėja Loli-ta Raudienė dalyvavo europos konsti-tucinių teismų konferencijos Xvi kong-rese. Jame buvo aptarti svarbūs euro-pos konstitucinės teisės ir organizaci-niai klausimai, vyko diskusijos pagrin-dine kongreso tema „europos konstitu-

cinių teismų bendradarbiavimas: dabar-tinė situacija ir perspektyvos“.

Gegužės 22 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi gru-

pė vilniaus universiteto teisės fakultete pagal eRAsmus programą studijuojan-čių studentų iš įvairių pasaulio šalių. sve-čiai buvo supažindinti su konstitucinio teismo funkcijomis, kompetencija, svar-biausiomis išnagrinėtomis bylomis.

Birželio 2 d., VilniusLaikinai einantis konstitucinio teis-

mo pirmininko pareigas Dainius Žalimas priėmė Gruzijos teismų sistemos atsto-vų delegaciją, vadovaujamą Gruzijos vy-riausiojo teisėjo konstantino kublašvi-lio. susitikime taip pat dalyvavo teisėjų tarybos pirmininkas, Lietuvos Aukščiau-siojo teismo pirmininkas Gintaras kry-ževičius, konstitucinio teismo teisėjai.

svečių delegaciją daugiausia suda-rė įvairių instancijų Gruzijos teismų tei-sėjai, jie lankėsi Lietuvos teismuose no-rėdami susipažinti su mūsų šalies teisine sistema. per susitikimą konstituciniame teisme buvo aptarti Gruzijos ir Lietuvos teismų sistemos ypatumai, pasidalyta tei-sėjų skyrimo, kvalifikacijos tobulinimo patirtimi. svečiai domėjosi galimybėmis Lietuvoje įtvirtinti individualaus kons-titucinio skundo institutą, svarbiausiais konstitucinio teismo nutarimais.

Birželio 5–6 d., Ryga (Latvija)Rygoje vyko tryliktoji Latvijos Res-

publikos konstitucinio teismo ir Lietu-

288288

vos Respublikos konstitucinio teismo teisėjai konferencija tema „konstitucinės dokt rinos plėtra konstituciniame teisme“. Į ją buvo pakviesti ne tik dabartiniai, bet ir buvę abiejų teismų pirmininkai ir teisėjai.

kiekviena šalis pagal savo teismo praktiką parengė po du pagrindinius pranešimus: Lietuvos pranešėjai – buvusi teisėja toma birmontienė ir teisėjas Ge-diminas mesonis, Latvijos pranešėjai – buvęs pirmininkas Gunaras kūtris ir tei-sėjas kasparas baluodis. svarbiausias Lietuvos konstitucinio teismo jurispru-dencijos problemas aptarė teisėjas pranas kuconis, Latvijos konstitucinio teismo – teisėja sanita osipova.

Birželio 11–12 d., Marijampolėmarijampolėje vyko aštuonioliktoji

Lenkijos Respublikos konstitucinio tri-bunolo ir Lietuvos Respublikos konsti-tucinio teismo teisėjų konferencija tema „vietos savivaldos konstituciniai pagrin-dai“. pranešimus perskaitė teisėjai Leo-nas kieresas (Lenkija) ir egidijus Šilei-kis (Lietuva). konstitucinio teismo ju-risprudencijos raidą per metus nuo pra-ėjusios konferencijos apžvelgė teisėjas pranas kuconis, konstitucinio tribunolo

jurisprudencijoje nagrinėtas problemas aptarė teisėjas Wojciechas Hermelińskis.

Birželio 26 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi bai-

gęs kadenciją (2006–2008 m.) Lenki-jos Respublikos konstitucinio tribunolo pirmininkas, varšuvos Lazarskio univer-siteto piliečių asmens laisvių ir viešosios politikos instituto direktorius Jerzy stę-pieńis, kuris kartu su 15 šalių ekspertų grupe dalyvavo debatuose apie pietų ili-nojaus universiteto profesoriaus teodo-re’o Weekso rengiamą knygą „vilna-Wil-no-vilnius: daugiakultūrio miesto bio-grafija: 1795–2000“. Šie debatai – kon-ferencijos „pamirštos istorijos sugrąži-nimas. vidurio ir Rytų europos įvaizdis anglų kalba rašomose knygose“ renginys. J. stępieńis yra vienas iš šios konferenci-jos organizatorių.

teisėjas Gediminas mesonis apžvel-gė daugiametį Lenkijos konstitucinio tribunolo ir Lietuvos konstitucinio teis-mo bendradarbiavimą, o laikinai einantis konstitucinio teismo pirmininko parei-gas Dainius Žalimas susitiko su buvusiu Lenkijos konstitucinio tribunolo pirmi-ninku.

parengė Vaiva Minkevičienė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Les nouveaux cahiers du conseil constitutionnel / conseil constitutionnel. – paris: Dalloz, 2010–. – issn 2112-2679.

No. 42. – 2014. – 257 p. No. 43. – 2014. – 387 p.2. państwo i prawo: miesięcznik / polska Akademia nauk. – Warszawa, 1956–. –

issn 0031-0980. Nr. 3. – 2014. – 158 p. Nr. 4. – 2014. – 158 p. Nr. 5. – 2014. – 158 p.3. Rinkimų teisė Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo ir europos Žmogaus

teisių teismo jurisprudencijoje: daktaro disertacija / indrė pukanasytė. – vil-nius: mykolo Romerio universitetas, 2014. – 224 p. – isbn 978-9955-19-630-3.

4. Šiuolaikinės konstitucinės justicijos tendencijos: nacionalinės ir tarptautinės tei-sės santykis: Lietuvos Respublikos konstituciniam teismui – 20 metų / Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas. – vilnius: Lietuvos Respublikos konstituci-nis teismas, 2014. – 321 p.

challenges to constitutional Legislation and Justice (Jurisprudence) in the Republic of bulgaria / tzanka tzankova // p. 133–143.

constitutional Review of Resolutions of parliament of Romania / Augustin Zegrean // p. 22–27.

contemporary problems of constitutional Justice in the context of Approxima-tion of national Legislation with the european Law / Ashot kchachatryan // p. 127–132.

cooperation between national and european courts / Ferdinand kirch-hof // p. 78–86.

Harmony between the constitution and international Law / Gunārs kūtris // p. 55–60.

Honour as a constitutional and conventional notion / Andrzej Rzepliński // p. 47–54.

keletas nacionalinių teismų ir europos sąjungos teisingumo teismo veiksmin-go bendradarbiavimo užtikrinimo aspektų / egidijus Jarašiūnas // p. 153–178.

konstitucijos įtaka teismų praktikos formavimui / Gintaras kryževičius // p. 198–223.

290290

konstitucinio teismo aktų, kaip teisės šaltinių konstitucinės doktrinos bruo-žai / toma birmontienė // p. 180–197.

nuosavybės teisės ribojimo tendencijos (pokyčiai) konstitucinėje doktrinoje / Ramutė Ruškytė // p. 224–253.

nuosavybės teisių atkūrimas: Lietuvos patirtis / Algirdas taminskas, Gedi-minas mesonis // p. 278–294.

Recent Developments in the Jurisdiction of the Austrian constitutional court / brigitte bierlein // p. 41–46.

Recent tendencies of Georgian constitutional Justice – implementation of international Human Rights standards / George papuashvili // p. 108–110.

tarptautinė teisė ir konstitucinė justicija Lietuvoje / Romualdas kęstutis ur-baitis // p. 28–40.

tarptautinės ir europos sąjungos teisės vaidmuo plėtojant oficialiąją konsti-tucinę doktriną / Dainius Žalimas // p. 295–321.

The constitutional court of korea and the 3rd congress of the World con-ference on constitutional Justice / seo kiseog // p. 105–107.

The primacy or supremacy of intyernational and eu Law in the context of contemporary constitutional pluralism / evgeni tanchev // p. 61–77.

vyriausybės įgaliojimų grąžinimas išrinkus Respublikos prezidentą: oficia-liosios konstitucinės doktrinos argumentavimo probleminiai aspektai / vy-tautas sinkevičius // p. 254–277.

Вопросы соотношения национального и международного права в прак-тике Конституционного Совета Республики Казахстан / Игорь Рогов // p. 111–117.

Применение международного права в практике Конституционного Суда Сербии / Драгиша Б. Слиепчевич // p. 118–126.

Согласование национальной конституционной юстиции со стандар-тами и тенденциями международного (конвенционного) правосудия / Константин Арановский // p. 87–104.

Унификация международных и национальных стандартов в области прав человека посредством института конституционной жалобы / Ми-хаил Гультай // p. 144–152.

5. The American Journal of Jurisprudence / The university of notre Dame, in. – notre Dame, in: notre Dame Law school, 1956–. – issn 0065-8995.

Vol. 58, No. 2. – 2013. – p. 97– 205.6. The protection of Human and citizen‘s Rights by bodies of constitutional Ju-

risdiction in the current context : materials of the international conference, Yalta, 20–21 June 2013 / constitutional court of ukraine. – kyiv: Logos, 2013. – 251 p. – isbn 978-966-171-739-7.

some Aspects of the limitation of the passive electoral Rights in Lithuania / Romualdas kęstutis urbaitis // p. 223–244.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 291

7. Žmogaus teisių apsaugos stiprinimas konstitucinio skundo institutu: monografija / Lina beliūnienė. – vilnius: Justitia, 2014. – 222 p. – (Lietuvos teisės instituto moks-lo tyrimai; t. 13). – isbn 978-9955-616-95-5.

8. Конституционное правосудие: вестник Конференции органов конститу-ционного контроля стран молодой демократии. – Ереван: Центр конститу-ционного права Республики Армения, 1998–. – issn 1829-0125.

Вып. 3 (61). – 2013. – 118 p.9. Сравнительное конституционное обозрение / Институт права и публич-

ной политики. – Москва: Институт права и публичной политики, 2004. – issn 1812-7126.

Но. 1. – 2014. – 168 p.

parengė Zita Kadūnienė

Konstitucinė jurisprudencijaLietuvos respublikos Konstitucinio teismo biuletenis

nr. 2 (34)2014 BaLandis–BirŽeLis

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2014 09 05. 36,5 sp. l.tiražas 70 egz. užsakymas 23193.

išleido Lietuvos respublikos Konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 Vilnius

el. paštas [email protected]

spausdino uaB „Baltijos kopija“Kareivių g. 13B, Lt-09109 Vilnius

el. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (34)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAIKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAIMOKSLINIAI STRAIPSNIAI

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

14

◆

bA

LAN

DIS

–bIR

ŽEL

IS

Nr. 2 (34)bALANDIS–bIRŽELIS

2014ISSN 1822-4520