Darė Austėja Vaitonytė, 8kl. mokinė

Krikščionių bažnyčią buvo susiskaldžius į Rytų ir Vakarų krikščionius, Vakarų krikščionims vadovavo Romos popiežius, o Rytų krikščionims vadovavo Konstantinopolio patriarchas kuris labai nesutarė su popiežiumi.

1054m. kilo didelis konfliktas tarp patriarcho ir popiežiaus kurio pasekmės buvo, kad suskilo Krikščionys į dvi dalis: Katalikai ir Stačiatikiai.

1 tūkstm. pab. Katalikų bažnyčią turėjo daug problemų. Visi Katalikų bažnyčios viršininkai priklausė nuo pasaulėčių, bažnyčioje kunigai, abatai ir popiežius buvo išrenkami įtakingų pasaulėčių tik vyskupus skyrė imperatorius.

Taip atsirado daug vyskupų, kunigų, vienuolių, kurių gyvenimas visiškai nesiskyrė nuo pasulėčių, jie turėjo žmonas, šeimas ir tikintieji jiems neberūpėjo.

Dėl tokios bažnyčios nutolimo nuo Kristaus, piktinosi kai kurie vienuoliai ir karštai tikintys pasauličiai. Jie siekė pakeisti padėtį, kilo judėjimas už Bažnyčios reformavimą. Judėjima pradėjo Kliuni vienuolynas.

Kliuni Benediktinų ordino vienuolynas 910 m. įkurė Vilhemas iš Akviatanijos. Kliuni nepriklausė nuo pasaulėčių ar vyskupo, jis buvo pavaldus tik popižiui, siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą ir priklausomybę nuo pasauliečių. Vienuolyno abata rinko vienuolyno bendrija.

Kliuni vienuolyno gyvenimas budas buvo griežtas, vienuoliai turėjo daug melstis, dibti.

Kliuni vienuoliai steigė kitus vienuolynus, kurie veikė pagal tas pačias taisykles kurias patys gyveno ir laikėsi jų.

Hildebrantas buvo Kliuni vienuolis kuris buvo svarbiausias popiežiaus patarėjas ir 1073 m. tapo pats popiežiumi GrigaliumiVII. GrigaliusVII buvo protingas ir griežtas žmogus, kuris visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius iškarto ėmėso reformų.

Jis nustatė, kad popiežių rinks kardinolai, uždraudė simonija, pasulietinę investitūrą. Liepė griežtai laikytis celibato. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami.

Grigaliu rėmė Kliuni vienuolynas, o priešingai imperatorius  HenrikasIV višikai jo nepalaikė, nes nenorėjo prarasti galios ir paklusti bažnyčiai.

Didelis konfliktas kilo, kai Milo gyventojai išvijo vedusius arbą vietą nusipirkusius kunigus. Imperatoriaus paskirto naujo vyskupo Milano miesto gyventojai nepriėmė. Juos palaikė popiežius, imperatoriui tai nepatiko, todėl 1076 m. jis susikvietė sau pavaldžius vyskupus ir paskelbė, kad popiežius nušalinamas. GrigaliusVII iperatorių atskyrė nuo bažnyčios, o jam pavaldžius vyskupus atleido nuo ištikimybės priesaikos. Prieš imperatorių sukilo vasalai ir ruošėsi išrinkti naują valdovą. Henrikui IV nieko kito neliko, tik vykti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežių imperatorius rado Kanosos pilyje, Šiaurės Italijoje, bet Grigalius VII nenorėjo jo priimti. Tuomet imperatorius viduržiemyje basas, apsirengęs atgailautojo rūbais, tris dienas stovėjo prie pilies vartų ir meldė atleidimo. Galiausiai popiežius priėmė Henriką IV ir jam atleido.

Vėliau imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis - konkordatas. Vormso konkordatas nustatė, kad vyskupus skiria dvasininkai. Investitūra - tai bažnytinių pareigų suteikimas.

- Imperatorius - Popiežius

HenrikasIV GrigaliusVII

Bažnyčia XI-XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga.

Ji valdė didelius žemės plotus, turėjo kitokio turto.

Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai ir tikintieji.

Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. 

Popiežius Inocentas III 1198-1216 m. sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai karūnuodavo karalius. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Švedijos, Danijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors pastarieji laikas nuo laiko vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai.

Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nežiūrint valstybių sienų ar tautų.

Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.

Ačiū už dėmesį!