MICHAILO ČECHOVO

VADOVAS AKTORIAMS

Lenard Petit

APIE KNYGĄ 6

PADĖKOS 6

ĮŽANGA 7

1. TECHNIKOS TIKSLAI 11

2. PRINCIPAI 14

I. TECHNIKA (VAIDYBA) YRA PSICHOLOGIJA 14

2. NEAPČIUOPIAMOS SAVIRAIŠKOS PRIEMONĖS 15

3. KŪRYBINĖ DVASIA IR AUKŠTESNIS INTELEKTAS 15

4. TECHNIKA: JI PAŽADINA KŪRYBINĘ BŪSENĄ 15

5. ARTISTIŠKA LAISVĖ 15

3 DINAMIŠKI PRINCIPAI 16

1. ENERGIJA 16

2. VAIZDUOTĖ 16

3. KONCENTRACIJA 17

4. SUSIVIENIJIMAS 17

5. SPINDULIAVIMAS/ŠVYTĖJIMAS 17

6. IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS 17

7. ERDVĖ YRA DINAMIŠKA 18

8. KRYPTIS YRA JĖGA 18

9. POLIŠKUMAS 18

10. SAVYBĖ (KOKYBĖ) 19

11. MĄSTYMAS, JUTIMAS, VALIA 19

12. KETURI BROLIAI 20

13. LENGVUMO POJŪTIS 20

14. FORMOS JAUTIMAS 20

15. GROŽIO PAJAUTIMAS 21

16. VISUMOS POJŪTIS 21

4 ĮRANKIAI 22

1. VIDINIO VEIKSMO PAVERTIMAS IŠORINE IŠRAIŠKA 22

2. ŠNIPINĖJIMAS 23

3. ENERGIJA: GYVYBINIS KŪNAS 24

1 pratimas: Gyvybinio kūno suradimas 25

2 pratimas: Laiko linija. 25

3 pratimas: Naujos akys 26

4 pratimas: Gyvybinio kūno jautimas 26

5 pratimas: Pokštai 27

4. STACCATO/LEGATO (it. greitai/lėtai) 27

6 pratimas: Staccato/legato 27

5 POJŪČIAI: IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS 29

7 pratimas: Santykiai su žmonėmis ir objektais 29

6. JUDESIO SAVYBĖS 30

7. ARTISTINIS KADRAS: SĄMONINGAS JUDĖJIMAS 33

8 pratimas: Artistinis kadras 33

8. VEIKSMAS: PSICHOLOGINIS GESTAS 34

9 pratimas: Psichologinis gestas siekiant tikslo 36

9. SALDUSIS TAŠKAS: VIDINIO VEIKSMO IŠLAIKYMAS 38

10 pratimas: saldžiojo taško išlaikymas 38

10. POJŪTIS: KILIMAS AUKŠTYN, BALANSAVIMAS, KRITIMAS 39

11 pratimas: Pojūčių kaip vidinio veiksmo išgyvenimas judesyje 41

11. CHARAKTERIS: PAGALYS, KAMUOLYS, VUALIS 42

12. MĄSTYMAS 43

12 pratimas: Vaizdinio - pagalio įjungimas 43

13. NUSITEIKIMAS/VALIA 45

13 pratimas: vaizdinio-kamuolio įjungimas 45

14. JAUTIMAS 46

14 pratimas: vaizdinio - vualio įjungimas 46

15. CHARAKTERIZAVIMAS: ARCHETIPAI, PSICHOLOGINIS GESTAS 47

15 pratimas: Kryptis ir psichologinis gestas 49

16. CHARAKTERIZAVIMAS: VAIZDUOTĖS CENTRAS 50

16 pratimas: Judėjimas iš menamo centro 50

17 pratimas: menamo centro susiejimas su vaizdiniu. 51

17. CHARAKTERIZAVIMAS: ĮSIVAIZDUOJAMAS KŪNAS 53

18 pratimas: Kūno pakeitimas - įsivaizduojamas kūnas 53

18. CHARAKTERIZAVIMAS: ASMENINĖ ATMOSFERA 55

19 pratimas: Asmeninė atmosfera ir keturi pojūčiai 55

19. ATMOSFERA: ERVDĖS ĮJUNGIMAS 57

20 pratimas: įsitraukimas į atmosferos žaidimą 57

20. NUOLATINIS VAIDINIMAS 59

5. NAUDOJIMAS 60

1. APŠILIMAS 60

2. IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS 61

3. MENAMAS (ĮSIVAIZDUOJAMAS) CENTRAS 64

4. MĄSTYMAS, JAUTIMAS, NORĖJIMAS 67

5. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS 70

6. VEIKSMAS, PSICHOLOGINIS GESTAS 72

7. JUDESIO SAVYBĖS 77

8. POJŪTIS 84

9. JAUSMAS VEDA Į VAIDYBĄ 89

10. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS 92

11. MĄSTYMAS 96

12. ARCHETIPAS: PSICHOLOGINIS GESTAS 99

13. MENAMAS KŪNAS 108

14. ATMOSFERA 110

15. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS 115

6 TECHNIKOS MEISTRIŠKUMAS 118

APIE KNYGĄM. Čechovo technika šiandien laikoma kaip viena įtakingiausių ir įkvepiančių aktoriaus treniruotės metodikų. Šioje knygoje Lenard Petit remiasi 20 metų mokymo patirtimi atrakinti ir atskleisti šią labai kompleksišką techniką, kuri tinka ir besimokantiems, ir jau praktikuojantiems aktoriams ar net pirmą kartą su aktoryste susidūrusiems žmonėms.

Petit naudoja keturias dalis siekdamas supažindinti skaitytojus su technika:• technikos tikslai - išskiriami pagrindiniai aktoriaus tikslai;• principai - aktorystė remiantis energija, vaizduote ir kuriančiąja jėga;• įrankiai - pasinaudojimas aktoriaus kūnu ir pojūčiais;• pritaikymas - technika praktikoje.

Šios knygos paaiškinimai ir pratimai suteiks skaitytojams pagrindinius įrankius, kurie padės techniką pritaikyti praktiškai.

Lenard Petit yra Michailo Čechovo Aktorystės Studijos Meno direktorius Niujorke. Jis moko Čechovo technikos Rutgerso Universitete. Jis buvo DVD apie Michailo Čechovo technikos mokymus (Master Classes in the Michael Chekhov Technique) bendraautorius ir bendradarbis.

PADĖKOSDėkoju Talia Rodgers ir Ben Piggot Routledge leidykloje padedant išleisti šią knygą. Dėkoju visiems mokytojams, kurie mane nukreipė reikiama kryptimi.Ačiū PAJ books už leidimą įtraukti kai kuriuos M. Čechovo žodžius iš jų publikacijų “Pamokos profesionaliam aktoriui” (Lessons for the Professional Actor).Labai dėkingas esu Rutgers universitetui, kuris suteikė erdvės vystyti ir plėsti šią medžiagą daugybę metų, ypatingai padedant Carol Thompson, Barbara Marchant, Kevin Kittle, Deborah Hedwall ir Heather Rashe. Taip pat ačiū Maggie Flanigan ir jos studijos aktoriams leidžiant įtraukti į šią knygą jų atsakymus. Ačiū Betany Caputo ir Judith Bradshaw už daugybę perrašymų įtraukiant neįkainojamus pastebėjimus apie tokio mokymo rezultatus. Dėkoju MICHA kolegoms: Joanna Merlin, Jessica Cerullo, Marjolein Baars, Ted Pugh, Fern Sloan, David Zinder, Sarah Kane ir Ragnar Freidank už jų pasitikėjimą ir entuziazmą.

Taip pat ačiū studentams aktoriams, kurie nuolat mane įkvėpė kurti naujas priemones, su kuriomis jie galėtų žaisti, bet ypatingai Scott Miller, Sal Cacciato, Jessie Greene, Tyree Giroux, Ben Bauman, John Rawlinson, Brian Parrish, Jonathan Day, Bryan Cohen, Jessica Savage, Glenn Cruz, Caron Levis, Oliver Martin ir Julliete Bennet, kurie įsitraukė į darbą. Ir žinoma, didžiausias ačiū Michailui Čechovui, kurio genijus nuolat spinduliuoja aplink mane.

ĮŽANGAJeigu būčiau galėjęs, būčiau paklausęs M. Čechovo, kas yra svarbiausias faktorius jo metodikoje? Vietoj to, aš paklausiau savo mokytojos Deirdre Jurst du Prey, 20 metų buvusio Čechovo studente ir sekretore. “Tai būtų tiesa”, ji atsakė. Tai didi mintis, bet jos pakanka. Sunkiausia išlaikyti paprastumą. Kai ši idėja komplikuojama, tiesa tampa vis sunkiau apčiuopiama. Aš noriu išskirti paprastumo momentą, nes aš pats jame suradau savo tiesą. Juk naudinga aktorystės technika yra susijusi tik su asmenine tiesa, tiesa, kurią žmogus išgyvena tam tikru momentu.

M. Čechovo technika yra labai laisvas ir individualus būdas dirbti kaip aktoriui. Čechovo medžiaga yra provokuojanti ir naudinga. Aš praktikavau šią techniką 30 metų, o mokytoju buvau beveik 20 metų. Aš žinau daugumą Čechovo technikos mokytojų visame pasaulyje. Tai nėra labai didelė bendruomenė ir aš esu labai laimingas būdamas jos dalimi. Vienas stulbinantis dalykas apie šią grupę yra tas, kad mes visi labai individualiai matome tam tikrus dalykus ir juos darome, tačiau esmė yra ta pati. Mes skirtingai akcentuojame tam tikrus technikos elementus. Mes visi atradome tai, ką mes laikome esminiais elementais savo darbe. Mes kiekvienas einame savo keliu dirbdami su šia technika. Čechovo metodai tiesą sakant yra labai riboti apimties atžvilgiu. Jis siekia vesti aktorių link įkvepiančio pasirodymo. Būdai, kuriais mes galime save įkvėpti yra riboti. Tai yra gerai, nes mes galime pasirinkti, kaip tiksliai mes dirbsime, kaip priartėsime prie vaidmens ir būsime tikri, kad nestovime vietoje. Pristatydamas savo požiūrį į Čechovo metodą noriu pabrėžti, kad pasakosiu tai, kaip aš šią techniką supratau, kaip ji man kalba ir kaip aš ją prisijaukinau bei padariau sava. Aš cituoju Čechovą šiuose puslapiuose, tačiau aš pasirenku tuos žodžius, kurie paveikė mane. Aš netikiu, kad yra vienas vienintelis šios technikos mokymas ar pritaikymas. Aš mačiau labai ypatingus ir išskirtinius mokymus, kurie man nebuvo pažįstami anksčiau, tačiau aš atpažindavau, kokie “Čechoviški” buvo šie nauji dalykai. Labai paprasta suprasti, kas yra Čechoviška, o kas ne. Šios technikos tikslas yra įkvėpti, įeiti į kūrybinę būseną, kuri yra ir maloni, ir pilna jėgos save išreikšti. Per šiuos principus, Čechovas tikėjosi, kad kiekvienas aktorius suras savo asmeninę techniką ir savo individualų pritaikymą.

Šios technikos rezultatas yra ir pati technika, todėl kad ji iškelia aktoriui ypatingus reikalavimus. Aš susipažinau su visa medžiaga, bet panirau iki galvos į tas dalis, kurios mane ypatingai jaudina. Tuo su jumis ir pasidalinsiu. Kai kurios dalys gali būti papildytos skaitant Čechovo knygas, o kai kurias dalis aš praplėčiau remiantis šios technikos principais. Taip pat aš susipažinau su daugybe informacijos, kuri man pasirodė esanti iš Čechovo orbitos. M. Čechovas buvo keliais žingsniais priekyje savo laiko. Jis kalbėjo apie Ateities teatrą ir apie Ateities aktorių. Praėjus 54 metams po jo mirties, tai, ką jis vadino ateitimi, tapo realybe, mat greičiausiai jis kalbėjo apie dabartinę kartą.

Rytų filosofijoms ir praktikoms paplitus vakaruose, mes tapome atviri labiau koncentruotam požiūriui į darbą. Mes priimame dvasinę ir energetinę įtaką mūsų gyvenimui. Grynai intelektinis psichologinis metodas jau pademonstravo savo poveikio ribas. Žmogaus kaip energinės jėgos sąvoka jau nebėra tai, ką reikia įrodinėti. Proto (mind) ir kūno ryšys yra visuotinai pripažintas. Modernus žmogus šiandien susigrąžino nematerialųjį požiūrį į save. Tai yra pamatinė Čechovo technikos sąlyga. Taigi, ši knyga kalba moderniems aktoriams apie technikas, kurios sukurtos šiai dienai.

Grįžkime kelis žingsnius atgal ir pradėkime nuo paprasčiausios vietos - fizinio aktoriaus buvimo, jo stovėjimo prieš publiką. Tiesa ta, kad aktorius užima vietą, nesvarbu, ar jis užpildo ją energija, ar ne. Jei yra pakankamai energijos, tuomet yra susidomėjimas iš žiūrovo pusės; jei ne, tuomet nuobodulys ir abejingumas ima viršų. Tai yra aišku ir gali būti lengvai patvirtinta Čechovo žodžiais “Kai nesate scenoje gyvybingas - esate negyvas”. Kiekvienas aktorius pažįsta gyvybingumo scenoje malonumą ir gilų skausmą prarandant dėmesį dėl energijos trūkumo.

Energija yra labai daugiareikšmis žodis, kiekvienam jis turi kitą prasmę, tad leiskite man jį apibrėžti. Aš savo pamokose energiją apibūdinu kaip kūną veikiančią jėgą, kuri nėra nei raumuo, nei kaulas. Tai gyvenimo jėga. Ji gali būti vadinama įvairiais vardais, keletas labiausiai paplitusių yra dvasia, či energija ar prana. Norint dirbti su Čechovo technika, būtina turėti supratimą ir šios koncepcijos pripažinimą. Energija - tai raktas, kuris atrakina duris.

Vaizduotė yra kitas raktas, nes čia slypi mūsų potencialas. Gera pradžia būtų įsivaizduoti, kad esame puikūs aktoriai. Tai vaizdinys, idealus paveikslas, kur mes einame. Jis padeda mums judėti tikslo link ir priverčia įsitraukti. Kaip aktoriai mes visada turime būti kūrybingi. Mes turime tikėti, kad mūsų darbas yra kurti meną. Mūsų menas yra gyvas ir paremtas tiesa, realybe, žmogiškąja prigimtimi ir teatru. Teatras yra yra pilnas tikėjimo, vilties, pilnas artistinių iliuzijų, vaizduotės ir žmonių. Mes galime paskatinti žiūrovus naudotis vaizduote, taip jų buvimas gali tapti kūrybiškas kartu su mumis. Visuomet geriau kai kiekvienas scenoje yra aktyvus ir gyvas vaizduotės pasaulyje, nes tuomet gali užsimegzti pats tikriausias ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Taigi, tikslas yra mainai, o ne vienpusis žiūrovų puolimas iš scenos.

Aš siekiu, kad į šią metodiką aktoriai, režisieriai ir aktorystės mokytojai žiūrėtų kaip į darbaknygę. Tikiuosi, tai bus praktinis gidas suprasti M. Čechovo techniką. Man asmeniškai šios technikos suvokimas ir pripažinimas kaip veiksmingos visumos atėjo, kai aš sugebėjai įžiūrėti skirtumus tarp principų ir priemonių. Tai padėjo technikos komponentams sukristi į aiškią formą bei leido lengvai atsirinkti medžiagą ir pritaikyti ją konkrečiam spektakliui. Knygoje “Pamokos profesionaliam aktoriui” (Lessons for the Professional Actor), kurioje Čechovas kalba grupei Niujorko aktorių, jis pabrėžia, kad “kiekviena rolė reikalauja specifinės technikos”, leisdamas suprasti, kad tam tikrus momentus aktorius jau pats supranta ir jiems nereikia skirti dėmesio.

Knygoje “Ketvirtasis vedantysis principas” (4-th Guiding Principle) jis taip pat pažymi, kad technika yra visuma, susidedanti iš daug dalių ir pritaikyti vieną kažkurią tai dalį, reiškia panaudoti ją visą. Tai sudaro sąlygas labai paprastam vaidmens kūrimui.

Čechovas daug dėmesio savo darbuose, kuriais mes remiamės, skyrė neapčiuopiamai technikos daliai. Kadangi tai neapčiuopiama, skaitant knygas kai kurie aktoriai gali likti suglumę. Čechovo knyga “Aktoriui” (To the Actor) yra labai vertinga aktoriams, tačiau ji yra labai sunki knyga dirbti. Jis nesugebėjo įterpti dvasingumo savo knygoje apie aktorystę ir ją publikuoti, tad kažko joje trūksta. Išanalizavus Ponios du Prey paliktą medžiagą, matyti daug Čechovo įžvalgų apie “dvasią”, bet šie šaltiniai yra paslėpti kol kas nežinomose bibliotekose. Žmonės, kurie dirba su Čechovo tecnika kalba, daro pratimus ir žaidžia su tuo, ko tose knygoje trūksta. Tai buvo perduota iš žmogaus žmogui ir išlieka darbo centre. Dvasinga turima omenyje tai, kaip kas nors yra susijęs su “kažkuo kitu”, o ne dvasinga religine prasme.

Aš siekiu, kad ta trūkstama dalis taptų aktorių žaidimo dalimi. Aš noriu parodyti kelią į darbą, kuirs būtų aiškus ir patikimas. Kuo daugiau aš dirbau su šia medžiaga, tuo paprastesnė jį pasidarė.

Čechovo aktorystės technika yra paremta vienu pirminiu atskaitos tašku. Šis taškas yra judėjimas. Ir šis atskaitos taškas yra nuolat besikeičiantis - kai mes nagrinėjame techniką ir grįžtame prie šio taško - suvokiame, kad mes jau stovime ne ten pat. Technika prasideda nuo kūno judinimo, nes būtent judesį mato auditorija. Tai mūsų matoma išraiškos linija ir tai yra mūsų atsitraukimas. Savo kūno kaip instrumento suvokimas padeda tapti jautriems judesiui, net tokiam kuris yra vos juntamas. Kaip Čechovas sakė:

“Viskas, ką dabar darote sąmoningai taps su laiku ypatingai sąmoninga, ir tai yra mūsų tikslas”.

Michailas Čechovas, “Pamokos Mokytojams” (Lessons for Teachers).

Yra daugybė būdų judėti ir daugybė būdų suvokti judesį; jis prasideda ir baigiasi, tai ir veiksmas ir reakcija, jis kuria ir naikina, jis iškelia daiktus aukštyn ir sviedžia žemyn. Tai kaip kvėpavimas: gyvenimo įkvėpimas ir iškvėpimas. Labiausiai ryškus ir išsiskiriantis M. Čechovo indėlis aktorystei yra tai, ką jis pavadino “Psichologiniu gestu”. Tai labai specifinis judesys, kuris visų pirma įsivaizduojamas, o tada įvykdomas kaip priemonė sužadinti aktorių. Jei aktorius paklaustų, kaip tą “ekspresiją” padaryti, technika iš karto atsakymo neduoda, tačiau grąžina mus prie kūno, kuris turi tapti jautrus judesiui.

Mūsų pagrindinis instrumentas yra tas pats kūnas, kuris laiko mūsų gyvenimą, kuris valgo, miega, mylisi, juokiasi, verkia ir miršta. Patirtis ateina per mūsų kūno pojūčius. Mūsų kūnas įrašo tai kaip žinias. Mes kalbame patirties kalba, kuri mums leidžia jaustis patogiai, mes matome vaizdinius žodžių, kurie yra tiesiogiai susiję su veiksmais. Galbūt mes atbukome ir pametėme veiksmų ryšį su jų sąvokomis? Ką mes turime omenyje, kai sakome “ji puolė į neviltį” arba “ji sutriko”, “įsimylėjo”, “užmigo” (vertėjo pastaba: verčiant

pažodžiui iš anglų kalbos būtų “įkristi į sutrikimą”, įkristi į meilę ir pan.) Ar mes tikrai įkrentame?

Pasižiūrėkime, kaip kalbame apie judesį: sakome, kad mus paveikė kažkoks įvykis, žmogus ar daiktas arba ne (vertėjo pastaba: lietuvių kalboje dažniau naudojame žodį sujaudino, bet verčiant iš anglų kalbos tiesiogiai būtų “paveikti”, “sujudinti”). Mes pasislepiame už tam tikrų išgyvenimų arba išmetame juos iš savo gyvenimo. Niekas nemėgsta būti kažkieno spaudžiamas, bet mes dažnai išsikrauname ant žmonių. O kartais taip saldu jaustis keliamu kažkur aukštyn ir kažkuriuo momentu ta banga mus pagauna ir mūsų sielos pradeda skrajoti iki tol kol jos nukrenta žemyn ir mes esame priversti sudužti arba išnykti. Mūsų širdys išeina (atiduodamos) pas kitus, o kartais jos sudūžta, mūsų smakras nukąra, mes pakylame galimybei, pritvinkstame garbės, paskęstame baimėje ar tvirtai stovime ant žemės. Mes sudedame savo protus krūvon ir prisiliečiame prie problemos arba ją atidedame iki tol, kol galime nubrėžti ar padaryti aiškias išvadas ir tuomet jau ramiai ilsėtis ir t.t.

Judesys yra visų šių išsireiškimų centras, todėl yra labai svarbu atkreipti į jį dėmesį: kokius mes judesius darome, kokie judesiai daromi aplink mus ir kas nutinka su mumis.

Čechovas sakė, kad yra du būdai dirbti ir susikoncentruoti ir jis aiškiai išskiria tą, kuriam jis teikia pirmenybę. Neįvyks nieko, ko mes norim tol, kol mes nesusikoncentruosime taip, kaip jis siūlo. Jei seksime jo nurodytu keliu tuomet tai, ko laukiame gali nutikti ir mes pajusime tikrą aktorystę bei suprasime, kad galime savyje atrasti daug naujų nepažintų vietų.

Šioje knygoje labai mažai yra kažko naujo, mat visa tai - Čechovo idėjos. Skiriasi tik įrankių ir principų pateikimo struktūra bei atsiranda vietos varomajai energijos jėgai. Aš pateikiau techniką pagal suvokiamas archetipines energijas. Tokios sąvokos kaip vidinis judesys, spinduliavimas, atmosfera ir vaizdinių įjungimas (įtraukimas) yra labai svarbūs įrankiai. Ir perprasti bei sėkmingai pritaikyti šias priemones mes galime tik energetiškai.

Knyga yra išdėstyta labai paprastai. Principai yra atskirti nuo įrankių, kad skaitytojui būtų lengva jais remtis. Penktasis knygos skyrius “Pritaikymas” (Apllication) sujungia visus elementus į vieną modelį. Aš radau būdą kalbėti paprastai ir praktiškai. Penktasis skyrius yra parengtas redagavus užsiėmimų užrašus. Tam tikros dalys yra iš Eugene O’Neil pjesės “Troškimai po guoba” (Desire Under the Elms”), kitos dalys - tik iš techninių pamokų. Aš dirbu kartu su studentais ir mes diskutuojame dėl pratimų.

1. TECHNIKOS TIKSLAIČechovas įsivaizdavo Ateities teatrą. Jis tikėjo, kad tai nutiks ir kad aktoriai bus visiškai tam pasiruošę. Technikos tikslai kalba apie idealą. M. Čechovas yra gana iškalbingas apie tai ir šie idealai atsiskleidžia visose knygose ir mokymuose. Prieš daugelį metų šie idealai mane privertė skaityti jo žodžius ir liko su manimi: aš tikiu jais. Jie suteikia aiškumo mūsų krypčiai:

Ateityje aktorius ne tik turės atrasti kitą požiūrį į savo fizinį kūną ir balsą, bet į visą savo buvimą scenoje ir aktorius, kaip artistas, turėtų labiau nei bet kas kitas praplėsti savo buvimą profesinėje plotmėje. Turiu omenyje, kad aktorius turi praplėsti save labai aiškiai, net jei jis jaučiasi erdvėje visai kitaip. Jo mąstymas turi būti kitoks, jo pojūčiai turi būti kitokio tipo, jo kūno ir balso pojūtis, jo požiūris į aplinką - viskas turi būti praplėsta.

M.Čechovas: “Pamokos profesionaliam aktoriui” (Lessons for the Professional Actor).

Mūsų “Aš esu” dažniausiai yra silpnas, bet jei mes darytumėme koncentracijos pratimus, pamatytumėme, kad mūsų “Aš esu” jausmas taptų stipresnis ir mes pajustumėme ašį savo dvasioje. Galėjimas susikoncentruoti ir pratybos, jei jos atliekamos tinkamai ir tiek, kiek reikia, suteiks šį nuostabų “Aš esu” jausmą. Su šiuo jausmu mes pradėsime savęs ir savo dvasios centralizavimą (vienijimą). Tai pats gražiausias dalykas ypač aktoriui, kuris atskleidžia savo visumą ir nieko daugiau būdamas ant scenos. Tuomet mes iš karto tapsime artistais pačia aukščiausia šio žodžio prasme.

M.Čechovas “Aktorius yra teatras” (The Actor is the Theater)

Per koncentraciją, Čechovo technika leidžia aktoriui atrasti jėgą, kuri yra didesnė ne kasdienė savijauta žmogumi. Didžiausias aktoriaus darbas yra transformuoti asmeninę patirtį į universalią ir atpažįstamą išraiškos formą, kuri turi galimybę pakeisti kažką žiūrovo viduje. Tam nepakanka atkurti asmeninio įspūdžio iš ankstesnės patirties. Praktikuodamiesi mes sakome “Aš esu” vėl ir vėl, kad mes galėtumėme sužinoti kiek daug “Aš esu” gyvena mumyse. Kaip aktorius aš galiu sakyti ir tikėti šiais žodžiais taip, kad jie būtų pradinis mano darbo taškas. Bejėgiško kasdienio “aš esu” - nepakanka, reikia ieškoti būdų sustiprinti šį jausmą, kad būtų galima transformuoti į kitus charakterius.

Mes gyvename tokiame amžiuje, kur visi mūsų išgyvenimai yra stebimi, mūsų mintys ir jausmai nuolat kvestionuojami ir įvertinami per socialinio priimtinumo prizmę. Apskritai kalbant, mes augame abejonių, atsiprašymų ir nuolaidžiavimų pasaulyje. Na, o kažkas iš mūsų nusprendžia tapti aktoriais.

Laimei, mes turime talentą ar įgimtą sugebėjimą tai daryti. Šios technikos skirtos talentui, kuriam reikia skirti dėmesio. Kūnas ir balsas yra instrumentai, bet mes turime įterpti savo talentą. Labai daug ko galime pasisemti iš darbo su savimi, iš psichologijos, savo asmenybės. Mes turime suteikti aiškią ir tikslingą jėgą siekdami išlaisvinti talentą,

kad mes galėtumėme interpretuoti gyvenimus, kurie buvo parašyti scenai arba išvaidinti gyvenimus, kuriuos sukuriame per repeticijas. Šokio ir kalbos pamokų neužtenka. Reikalinga technika.

Mes pasitikime metodais, kurie transformacijai pasitelkia vaizdinius ir tikime, kad yra spinduliuojanti energija mumyse ir kad ši energija gali būti sukurta ir tapti aktyvi. Jei aktoriaus džiaugsmas yra atiduoti viską kiekvienu momentu, turi būti kažkas, ką galima duoti, turi būti neišsenkantis energijos tekėjimas.

Kai aš bandau įsivaizduoti, kas yra teatras ir kas jis bus ateityje, matau jį kaip grynai dvasinį užsiėmimą (ne mistine arba religine prasme), kurio metu žmogaus siela (dvasia) bus iš naujo atrasta aktorių. Siela bus studijuojama ... Ji bus labai konkreti priemonė ar įrankis, kurį mes valdysime taip pat lengvai kaip bet kurį kitą. Aktorius privalo žinoti, kas yra siela, kaip ją pažadinti ir panaudoti. Mes žinome ir žinosime, kaip ją valdyti, ir kokia ji gali būti mums konkreti ir objektyvi. Aš tikiu dvasingu teatru žmogaus sielos pažinimo prasme. Tik sielos tyrinėjimas turėtų būti ne mokslininkų, o menininkų ir aktorių darbas.

Michailas Čechovas “Pamokos profesionaliam aktoriui” (Lessons for the Professional Actor)

Aktorius žiūri į daiktų esmę. Esmėje slypi pamatiniai blokai, kurie gali atkurti personažo pasaulį. Detalės yra kuriamos iš visumos.

M.Čechovas buvo labai apdovanotas menininkas; jo technika susiformavo dėl jo gebėjimo susikoncentruoti, matyti kaip jis, ir išlaikyti dėmesį į tai, į ką jis žiūrėjo. Jis matė, kas padeda jam. Jo ankstyvasis mokymasis pas Stanislavskį leido jam turėti aiškų pradžios tašką - naująjį “Aš esu. Bet jo technika buvo jo darbo rezultatas. “Aš nieko neišgalvojau, jis teigė, Aš buvau pastabus ir atradau visa tai savo vaidyboje”.

Aktorius tobulina savo įgūdžius siekdamas daryti viską, ko iš jo pareikalaujama. Tobulėjimas ir gebėjimas kurti priklauso, pasak M. Čechovo, nuo aktoriaus “kūrybinės individualybės”. “Kūrybinė individualybė” leidžia aktoriui panaudoti save patį, bet ne tik tuos banalius momentus, sudarančius kasdienybės dalį, bet ir pasąmonę, kur gyvena labiau universalūs ir archetipiniai vaizdiniai.

Tokiu būdu, personažo ego netaikomas aktoriaus ego. Kūrybinė aktoriaus individualybė siekia estetinės sąjungos su personažu ir neleis aktoriaus asmenybei įsiterpti į šį procesą.

Mes pametėm mene poeziją ir tai tapo sausu verslu. Visas teatras tapo labai materialistinis mums aktoriams: požiūriui į save, į kūną, balsą, darbą su nauju vaidmeniu ar pjese ir t.t... Viskas yra sukoncentruoa į dabartinį momentą, dar daugiau į tam tikrus įvykius, o į kai kuriuos - dar labiau. Ateities teatras negali eiti tokiu keliu ir

viską suspausti bei nusausinti. Teatras turi eiti priešingu keliu - t.y. išplėsti viską: požiūrio kampą, išraiškos priemones, vaidmenų temas ir - visų pirma - aktorystės kokybę.

Michailas Čechovas “Pamokos profesionaliam aktoriui” (Lessons for the Professional Actor)

Menininkai trokšta dirbti įkvėpimo būsenoje. Visgi, įkvėpimas yra nepastovus dalykas. Čechovo technika nukreipta į troškimą. Ji gundo įkvėpimą, kad šis prabustų. Tai labai drąsus teiginys, kurį Čechovas kartodavo savo studentams diskutuodamas apie metodą. Mes pradedame su šiuo pažadu ir naudodamiesi technika po truputį suvokiame, kad mes persikėlėme jau į kažkokią kitą savo pusę, kuri labai nauja, bet tuo pačiu pažįstama. Ši kūrybinė erdvė yra šviežia ir atvira; ji veda mus į išgrynintą vaidybą. Čechovas apibrėžia išgrynintą vaidybą kaip kažką tokio, kas nutinka be pasiteisinimo, be asmeninių priežasčių, be psichologijos. Įkvėpimas ateina paprasčiausiai dėl to, kad esame aktoriai ir įdarbiname savo talentą:

Mes niekada neturime nustoti vaidinti. Mes visada turime eiti į priekį, ir jei mes tai žinome, mūsų vidinis gyvenimas, vidinė jėga ir mūsų, kaip menininko gražumas, augs ir skleisis. Tuomet mes išnaudosime saviraiškos priemones geriau ir stipriau nei kad galvodami, jog kartais mums pavyksta būti aktyviais menininkais, o kartais ne. Jei perprasite šią paprastą idėją, pamatysite, kiek daug ji duos jums ir atskleis, kiek daug jumyse gali kilti naujų dalykų, kurių jis negalėsite gauti jokiu kitu būdu. Vienintelis kelias - pakeisti savo požiūrio kampą ir suvokti naujas savęs ir savo meno sąvokas.

2. PRINCIPAIČechovas mums davė tai, ką jis vadina “penkiais pagrindiniais principais”. Šie principai turėtų mus vesti per technikos mokymosi ir plėtojimo procesą. Jis sako, kad mes turime treniruotis norėdami išmokti bendrąsias technikas ir tuomet pritaikyti specifines technikas konkrečiam vaidmeniui. Žemiau pateikiami penki pagrindiniai principai.

Tiesą sakant, jų bus daugiau nei penki. Pagal mano požiūrį į šią techniką, reikia paimti principus ir pritaikyti naudojantis įrankiais. Savo ieškojimuose įvaldyti šią techniką, aš atskyriau tam tikrus šios technikos elementus kaip dinaminius principus. Šie principai yra mums patikima jėga. Jie yra atskaitos taškas, prie kurių mes sugrįšime. Jie gali palaikyti mus tiek, kiek mes juos palaikysime. Principai yra kaip įrankiai, kaip šviesa, einanti kiaurai juos. Visas spalvas, kurias patiriame, naudojame išreikšti save.

I. TECHNIKA (VAIDYBA) YRA PSICHOLOGIJA

Mūsų kūnas ir psichologija yra vienas ir tas pats. Kūnas yra treniruojamas ir mokomas, kad jis taptų jautrus šiam ryšiui. Judesys yra ne gimnastiškas, o psichologiškas, nes leidžia patirti įvairias būsenas. Geras judėjimo rezultatas yra atletiškas kūnas ir, nors tai yra privalumas, tačiau tai nėra mūsų tikslas. Kūnas turi veikti kaip kempinė, sugerianti psichologinę judesio vertę ir ypatumus. Šie judesiai yra pasikartojantys ir gali būti panaudoti per repeticijas užtvirtinti kūne tam tikrus esminius pjesės momentus. Čechovo sukurti psichologiniai pratimai skirti vystyti dvi jėgas - koncentracijos ir vaizduotės - vienu metu. Sąmoningi judesiai įtraukia labiau nei raumenys ir kaulai. Su teisinga koncentracija mes galime patirti judesius kaip savotišką savęs perauklėjimą. Mes susipažįstame su tikraisiais judesiais, kurie mumyse iškyla.

Mūsų normalus gyvenimas neleidžia mums atpažinti tikrųjų judesių, nes turime įprotį visas patirtis perleisti per proto filtrą. Sąmoningi judesiai padeda mums atpažinti švarius ir tikrus impulsus, kurie mus veda kasdieniame gyvenime. Mes matome juos tokius, kokie jie yra, kur jie veda ir kaip jie veda. Taip pat išmokstame, kaip juos pasiekti, kaip sekti paskui, kai jie natūraliai atsiranda. Išlavinę savo koncentraciją, mes galime įsivaizduoti šiuos judesius, kaip vykstančius iš tiesų. Mes priverčiame juos iškilti. Taip, per judesio įsivaizdavimą, mes išvystome galią pakeisti savo gyvenimą ir gyvenimą savo mene. Veiksmas ir atoveiksmis, davimas ir gavimas, juokas ir ašaros, gimimas ir mirtis, viskas gali būti matoma, kaip tam tikri judesiai. Ir tai, kaip jie juda mumyse, išjudins mus vaidinti.

Jei impulsai, kurie pražįsta ir miršta mumyse nebus sekami, mes prarasime gebėjimą sąmoningai juos pastebėti. Mūsų, besimokančių tapti aktoriais, tikslas yra iš naujo susipažinti ir atgaivinti tai, kas atrofuota. Su lanksčiu ir plastišku, mokančiu sugerti ir išsireikšti kūnu, mes vėl atrasime judesio malonumą, kurią mums laiduos mūsų fizinė išmintis - tai, ko nepajėgtų mūsų mąstymas.

2. NEAPČIUOPIAMOS SAVIRAIŠKOS PRIEMONĖS

Technika remiasi idėja, kad pačios efektyviausios ir galingiausios priemonės mūsų dispozicijoje yra neapčiuopiamos. Jos yra juntamos tik tada, kai mes susikoncentruojame. Šios neapčiuopiamos priemonės yra atmosfera, erdvė, spinduliavimas (švytėjimas), santykis, vidinis judesys, įsivaizduojamas kūnas, menamas (įsivaizduojamas) centras. Kai koncentracija susilpnėja, susilpnėja ir priemonės: jos negali egzistuoti be vaizduotės ir koncentracijos pastangų. Jos vadinamos neapčiuopiamomis, nes niekas negali jų paliesti pirštu. Mes tiesiog žinome, kada jos egzistuoja, o kada ne. Kai jos egzistuoja, mes jas perleidžiame per save ir naudojame kaip savo saviraškos priemones.

3. KŪRYBINĖ DVASIA IR AUKŠTESNIS INTELEKTAS

Dvasinis elementas - labai svarbus šiame darbe ir jis turi būti pripažintas. Šis dvasinis elementas nėra religinis. Kūrybinė dvasia (vaizduotė) yra atskiriama nuo samprotaujančio proto. Kūrybinė dvasia, pagal Čechovą, padeda sukurti vienį iš daugybės skirtingų dalykų. Šis sugebėjimas padeda pasiekti supratimą per archetipus ir norą suvokti visumą. Tai greita kūrybinė sintezės funkcija. Kūrybinė dvasia sugeba dirbti tokiu būdu; protas dirba per analizę. Analizė atskiria ir dalina, o sintezė vienija ir sujungia skirtingas dalis, su kuriom susiduriame kurdami vaidmenį. Darbas yra labai intuityvus, rezultatai įeina į mūsų sąmonę ir gali būti išgyventi bei išreikšti.

4. TECHNIKA: JI PAŽADINA KŪRYBINĘ BŪSENĄ

Yra daugybė technikos komponentų. Kiekvienas iš jų turi būti individualiai išegzaminuotas ir kruopščiai išbandytas praktiškai. Aktorius turi išmokti atskirti šiuos komponentus - kūrybinė dvasia juos sujungia. Kiekvienas komponentas atidaro duris įkvėpimui. Mes juos galime pažadinti per koncentraciją. Kai mes juos visus žinome, net ir vieno komponento išjudinimas gali suaktyvinti visus kitus.

5. ARTISTIŠKA LAISVĖ

Technika garantuoja artistiškumo laisvę. Čechovas tvirtina, kad šis laisvės principas pasireiškia per dialogą su technika. Tai ir yra kelias žinoti, kaip dirbti. Pratybos ir pasirodymai yra aktoriaus darbas. Kaip jis tai padarys? Jei jis turi metodą, kuris susideda iš kelių dalių, būtina susidurti su metodu akis į akį ir suprasti, kuri iš jo dalių yra svarbiausia ir aktyviausia bei kuri technikos dalis duoda didžiausią aktoriaus meistriškumo laisvę.

3 DINAMIŠKI PRINCIPAI1. ENERGIJA

Nėra nieko efektyvaus be vaizduotės. Tikroji energija yra neišsenkanti. Energija suteikia daugiau energijos. Viskas, kas spinduliuoja, trykšta energija. Energija yra pilna gyvybės. Ji palaiko ir sustiprina gyvenimą. Gryna energija yra beformė, tačiau ji tampa kurianti, kai jai suteiki formą. Žmogaus kūnas yra kanalas energijai. Skirtingos žmogaus kūno dalys turi atitinkamas energetines dalis. Mūsų energijos forma atitinka mūsų kūno formą.

2. VAIZDUOTĖ

Wiljamas Bleikas (William Blake), vaizduotės čempionas rašė “Tai, kas dabar įrodyta kažkada buvo įsivaizduota”. Jis vaizduotę laikė dieviška ir aktyvia dovana žmogui. Tai mūsų laidas tikrajai energijai. Kai mes pradedama dirbti kaip menininkai, tai yra pirmasis dalykas, kuo remiamės. Jei mūsų pastangos yra atkaklios, mes randame būdą sujungti savo techniką su šia pačia brangiausia dovana. Vaizduotė - yra centrinė ašis M. Čechovo požiūryje į aktorinį meistriškumą. Ji turi būti prisimenama ir vystoma kiekvieną dieną. Ji tampa atspirties tašku visiems besimokantiems Čechovo metodo. Kaip aktorinio meistriškumo studentai mes mokomės įsivaizduoti ir peržengti mūsų kasdieninio gyvenimo slenkstį, kad galėtumėme patekti į kūriančio menininko pasaulį. Mes esame mokomi įeiti į kitą pasaulį, kur atbunda mūsų vidinės koncentracijos ir vaizduotės jėgos. Perėję per slenkstį mes tęsiame, kaip Čechovas vadina, aktoriaus “maršą”. Šis pratimas vadinamas afirmacija. Afirmacijai skirti žodžiai įgalina mus panaudoti instrumentus, kuriuos turime, maksimaliai efektyviai:

Aš esu kūrybingas menininkas.Aš turiu sugebėjimą švytėti ir spinduliuoti energiją.Pakeldamas rankas virš savęs aš pakylu virš žemės.Nuleisdamas rankas aš sklendžiu nesiekdamas žemės ir toliau.Oras, kuris juda aplink mano galvą ir pečius suteikia minties jėgą.Oras, kuris juda aplink mano rankas ir smakrą suteikia jausmų jėgą.Oras, kuris juda aplink mano kojas ir pėdas suteikia man valios jėgą.Aš esu kas aš esu.

(M. Čechovas: Aktorius yra teatras, Deirdre Hurst du Prey)

Ši afirmacija atskleidžia, kaip Čechovas įsivaizduoja tobulą aktorių. Ji parodo kaip aktorius juda ir toliau tęsia judesį net nejudėdamas. Svarbu suvokti, kad viskas, ko reikia kaip aktoriams yra mumyse, tereikia tai pažadinti. Mes taip pat matome, kad viskas yra aplink mus ir mes galime tai paimti, jei esame pasiruošę priimti. Mes esame prašomi įsivaizduoti šią tobulybę kaip jau pasiektą, kad mūsų kelias link jos būtų

džiaugsmingas ir garantuotų sėkmę. Tai įkūnija V. Bleiko žodžius “Tai kas dabar įrodyta, kažkada buvo įsivaizduota”.

Vaizduotės pasitelkimas ir vaizdinys duoda aktoriui laisvę išeiti už savo asmenybės ribų. Tai leidžia būti vedamam neribotai jėgai. Tereikia įjungti šią jėgą pasitelkiant vaizduotę.

3. KONCENTRACIJA

Koncentracija yra esminis veiksmas siekiant sukurti ką nors vertingo. Koncentruotis tai nereiškia galvoti stipriau apie ką nors. Koncentracijos metu mes tik siunčiame save arčiau objekto ar vaizdinio link. Kai mes susivienijame su vaizdiniu, mes galime pajusti jo savybes, individualybę, priimti įspūdžius ar impulsus. Tik susikoncentravęs menininkas gali padaryti įtaką publikai. Menas be koncentracijos yra niekas.

Kai mes į kažką žiūrime, mes esame susidomėję, mes juntame, kad mus kažkas traukia į tą pusę. Tai - maloni situacija. Tai - koncentracija. Valinga koncentracijos forma galima tik tuomet, kai mes pasiunčiame save bet kurio pasirinkto objekto link siekdami susitapatinti, ir viduje žinome, kas yra tas objektas ar vaizdinys.

4. SUSIVIENIJIMAS

Vaidyba yra įvyniota į mūsų kūną. Norėdami pajusti vaizdinius ir išreikšti tai, ką norime, su tais vaizdiniais turime susivienyti. Jie turi atsirasti mūsų kūnuose. Kai tai padarysime, mūsų kūnas bus kaip instrumentas, kuris gros ir išreikš tai, ką reikia. Susivienijimas yra tiesioginė koncentracijos pasėkmė.

5. SPINDULIAVIMAS/ŠVYTĖJIMAS

Vidinis aktorystės darbas, žinios, jausmai, veiksmai galų gale turi būti apčiuopiami žiūrovams. Viskas, kas gyvena mumyse, gali būti išsiųsta laukan energetiniu būdu. Spinduliavimas (švytėjimas) - tai veiksmas, kuris lydi aktoriaus įkvėpimą. Jis gali kilti ir kaip valios rezultatas. Spinduliavimas (švytėjimas) sukuria pasitenkinimą aktoriui ir žiūrovams. Paprastai kalbant tai viso to, kas kūne gyva spinduliavimas už kūno ribų. Tai pasiekia žiūrovus, nes tai iš tiesų vyksta.

6. IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS

Išsiplėtimas ir susitraukimas - tai dvi dinamiškos jėgos, kurios veikia natūralų pasaulį, ir yra žmogaus įsikišimo pagrindas. Labai lengva pamatyti išsiplėtimo ar susitraukimo efektą aplinkiniame pasaulyje. Jei mes žiūrėtumėme į žiemą ir vasarą kaip į dvi priešingybes, pastebėtumėme, kad nuo žiemos gylio iki vasaros kulminacijos vyksta lėtas, bet pastovus išsiplėtimas, ir atvirkščiai - susitraukimas nuo vasaros žiemos link. Visos gyvos būtybės supranta augimo ir traukimosi principus. Kūnas ir visos jo dalys juda tuo pačiu būdu - raumenys, plaučiai, akys, ausys, kraujagyslės. Emocijos taip pat yra veikiamos šių jėgų. Minčių pasaulis taip pat priklauso nuo gebėjimo būti atviru

vieniems dalykams, o uždaru - kitiems. Tai akivaizdu, kai mes apie tai kalbame, tačiau mes esame tokie užsiėmę, kad dažnai pamirštame šiuos pagrindinius momentus.

Nėra jokios galimybės, kad kitas žmogus įtikintu mane savo požiūriu jei aš būsiu užsidaręs. Nėra stipresnio pasipriešinimo rodiklio kažkokiam žmogui nei kad mano užsidarymo veiksmas. Šis susitraukimas yra kaip signalas kitam žmogui, kad reikia kažką daryti - daryti veiksmą išorėje arba viduje, t.y. širdyje.

Aktorystės technika negali būti išmokta vien tik fiziniu būdu. Veiksmas turi būti suvokiamas kaip artistiškumo principas. Jis turi būti išžvalgytas, ištyrinėtas, patikrintas ir pritaikytas kiek tik įmanoma. Tai praktiška ir patogu.

7. ERDVĖ YRA DINAMIŠKA

Erdvė, pripildyta galimybių, yra aktoriui galingas sąjungininkas. Čechovas yra įsitikinęs, kad aplinka tik ir laukia, kada mes ją įdarbinsime. Jei mes aplinkinę erdvę įsivaizduosime tirštą, mūsų judesiai sulėtės. Jei mes ją įsivaizduosime šiltą, viskas priartės, nes šiluma traukia kūnus. Užpildžius erdvę vėsumu, atsiranda distancija ir tam tikras aiškumas, nes taip veikia kūnas vėsioje aplinkoje. Padaryk ją aromatinga ir mes pradėsime atsiverti. Suteik aitrumo bei aštrumo - ir mes užsiversime. Tai nėra įsivaizdavimas, kad aplinka yra vėsi arba šilta, ar kad mes norime pavaizduoti ją tokia esančia. Vaizduotė pripildo atmosferą tam tikra būsena ir mes pajuntame šaltį ar šilumą savo kūno pojūčiais, kurie natūraliai sukelia tam tikras reakcijas. Kūnas yra pastovus ir patikimas, tuo pačiu - nuspėjamas ir išraiškingas. Aktorių grupė, vaizduotės pagalba pripildanti erdvę tam tikra atmosfera, gali palikti neišdildomą įspūdį.

8. KRYPTIS YRA JĖGA

Judesiai atliekami erdvėje dažniausiai vyksta vienu metu viena kryptimi. Iš viso yra šešios kryptys, kurios veikia kaip jėga. Dinamiškos kryptys yra: išsiplėtimas ir susitraukimas, pirmyn ir atgal, į viršų ir į apačią. Mes iš karto atpažįstame, kokios jos yra ir kaip jos veikia. Mes greitai suvokiame, kaip jas galime išnaudoti. Šios kryptys visuomet atitinka žmogaus sąveiką. Jos yra susijusios su visais pojūčiais ir visais veiksmais, kuriuos atlieka aktorius. Krypties žinojimas yra paprasta, bet kartu labai vertinga pamoka. Ji formuoja ir nusako vaidybą.

9. POLIŠKUMAS

Tarp dviejų skirtingų polių vykstantis veiksmas sukuria vibraciją. Kontrastas leidžia įvykiams vykti atskirai vienas nuo kito, bet kartu ir suvokti juos bendrame kontekste. Bet koks vadinimas be kontrasto yra nuobodus. Tokiu atveju ribos yra neaiškios ir viskas turi tą pačią reikšmę. Poliškumas arba prieštaringumas veiksmą akimirksniu paverčia įdomiu. Čechovo technikoje nuolat ieškoma, kaip tai išnaudoti. Pratybų metu, tai labai dažnai išbandoma ir išnaudojama scenoje bei repetuojant. Pradžia ir pabaiga turi

atrodyti kaip du skirtingi poliai. Kuo daugiau prieštaraujančių polių randame, tuo labiau įdomesnį personažą galime sukurti.

10. SAVYBĖ (KOKYBĖ)

Kaip ją sukurti, tai priklauso nuo aktoriaus. Kaip mes interpretuosime rolę arba pjesę? Kaip mes sukursime formą ir jausmą duotose aplinkybėse? Kaip mes paliepsime talentui pasireikšti? Nuo savybių priklauso į kokias detales išsiskaidys vienas vaidmuo ar objektas. Ji gali transformuoti spyrį į bučinį, o gundymą į žudymą. Tai vyksta per kūrybinį džiaugsmą, per pasitenkinimą būti aktoriumi. Savybė nusako tai, kaip kažkas yra padaryta. Savybė kalba tiesiai aktoriaus pojūčiams. Mes dažnai savybei išreikšti naudojame tokius žodžius kaip mielas, minkštas, stiprus, drąsus, vangus, energingas, išdidus, greitas, sunkus ir t.t. apibrėždami charakterius. Tokie žodžiai padeda nusakyti esminius matomų dalykų aspektus. Mes taip pat galime atlikti veiksmus - tiek viduje, tiek išorėje naudojant šiuos kokybinius aspektus ir jie bylos kažką labai unikalaus priklausoma nuo to, kaip buvo atlikti. Įdomiausia tai, kad mes galime išeiti iš savęs ir surasti reikiamą medžiagą mūsų kūriniams. Mes išmokstame vertinti pasaulio aplink mus savybes labai praktišku ir kūrybišku būdu. Mes galime žiūrėti objektų, vaizdinių ir žmonių savybes. Mes galime suvokti kažką tikra apie juos ir išreikšti jausmus jiems įvertinant jų savybes.

11. MĄSTYMAS, JUTIMAS, VALIA

Kai mes suvokiame, kad žmogiškumas susideda iš labai mažų dalykų, surandame būdą būti aktoriais. Aktoriaus darbas susidaro iš daugybės pačių paprasčiausių funkcijų, kuriose kartais gimsta gilesnės įžvalgos. Paprastos idėjos yra geriausios, nes jas įmanoma suprasti, pajusti ir įgyvendinti.

Mes, kaip gyvos būtybės sugebame atlikti tris funkcijas, o jų sąveika sudaro gyvenimo pagrindą. Kaip žmonės, mes labai didžiuojamės, kad galime mąstyti. Tai viena iš mūsų funkcijų - žmonių teritorija. Mes taip pat turime gebėjimą jausti ir pojūčiai iškyla kaip atsakas mūsų mintims. Kita funkcija - veiksmas, kuris yra valios jėgos išraiška. Tai taip pat gali iššaukti tam tikrus jausmus, kurie vėl iššauks daugiau veiksmų bei minčių ir taip be galo. Šis požiūris galbūt ribotas tikslų atžvilgiu, tačiau tuo pačiu metu apima visas galimybes. Šios trys funkcijos yra puikus konteineris, į kurį galima sudėti pjesės medžiagą: charakterius santykyje vienas su kitu, žodžius, kuriuos jie taria ir kokiu būdu taria arba girdi.

Šios idėjos nėra naujos ir negali būti priskirtos tik M. Čechovui, bet jis pasiūlė šį žmogaus paveikslą paversti darbiniu principu ir forma. Iš tiesų, jis siūlo diskutuojant apie pjesę, pasižiūrėti į ją kaip į gyvą būtybę ir nustatyti, kas yra pjesės idėjos ar mintys, kas yra jos atmosfera arba kitaip sakant - pojūčiai ir kas yra valia - realūs veiksmai, kurie yra atliekami ir matomi žiūrovams.

Pats pirmas dalykas, kurį turime žinoti tai, koks yra skirtumas tarp minties, jausmo ir valios impulso. Mintys yra tikri dalykai, kurie pasirodo lokaliai mūsų kūnuose. Mes

nemąstome kojomis, nes jos jau žino, ką jos privalo žinoti. Mąstymas yra procesas, kurio metu mes dirbame su tuo, ko dar nežinome. Jei mes žinotumėme, mums nereikėtų apie tai galvoti ir tai pasirodytų kaip koks nors vaizdinys, pavyzdžiui kėdė. Tai nėra veiksmas, vaizdinys tiesiog yra. Jei kėdė būtų nestabili, mes galbūt pradėsime galvoti, kodėl ji tokia arba kaip tai ištaisyti - tokiu atveju mes galvosime. Arba galbūt mes bandysime kažką atsiminti, suskaičiuoti arba išrasti kažką. Tai skirtingos mintys, kurios gali atsirasti mūsų galvose.

Krūtinės srityje randasi širdis, su kuria siejamas jausmų pasaulis. Viso pasaulio kalbose širdys gali būti sudaužytos arba sujungtos meilės. Juk mes negalvojame širdimis, tačiau mes galime iš širdies kalbėti ir klausytis širdimi. Judesiai, kylantys krūtinėje leidžia aktoriui juos susieti su pojūčiais arba charakterio jausmų pasauliu. Jie taip pat suteikia galimybę žiūrovams išgyventi pritariamą ar užuojautos kupiną momentą.

Apetito ir seksualumo zona apatinėje kūno dalyje gali būti startinis taškas valios išraiškai: aš noriu, aš imu, aš duodu, aš atmetu. Šie dalykai kyla dubens ir kojų srityje. Koncentracija į šias kūno vietas iššaukia aiškius ir konkrečius veiksmus bei poelgius.

Visa tai gali atrodyti primityvu iš pirmo žvilgsnio, bet M. Čechovo metodika niekada nėra paviršutiniška. Ji visuomet glūdi giliai aktoriaus šerdyje. Mes susijungiame su impulsais per mąstymo, jutimo ir valios centrus, mes sakome “taip” viskam, kas yra universalu ir žmogiška mumyse ir mes sąmoningai tai išnaudojame.

12. KETURI BROLIAI

Kiekvienas meno kūrinys turi keturis požymius, būtinus suvokti meną. Kiekvienas jų papildo vienas kitą. Tai yra pakankamai apčiuopiami dalykai, kuriuos aktorius turi žinoti ir su kuriais dirbti. Ir jie yra sekantys:

13. LENGVUMO POJŪTIS

Įmanoma pajusti lengvumo pojūtį, kai kažkoks veiksmas atliekamas lengvai. Akivaizdu ir tuomet, kai lengvumo pojūčio trūksta. Lengvumo stoka gali turėti žalingą poveikį žiūrovams, ypač jei tai, į ką jie žiūri yra pavojinga ir rizikinga. Žiūrovai iš tikrųjų nenori jaudintis dėl aktorių scenoje, bent jau ne tiek, kiek jie jaudinasi dėl aktorių vaidinamų personažų. Aktoriai turi atrasti tą lengvumą savyje. Jis prasideda nuo noro jį pajusti ir ateina valios dėka ir mes žinome, kad tai yra vienas iš būdų būti aktoriais.

14. FORMOS JAUTIMAS

Viskas, ką reikia suprasti, turi savyje kažkokią formą. Formos pojūtis gali būti suvokiamas kaip jausmas, nes ir mūsų kūnas yra forma. Šis suvokimas prasideda nuo fizinio kūno, nuo to, kaip mes jaučiamės savame kūne. Buvimas savame kūne kai kam gali sietis su ligomis, sužeidimais ar kančiomis. Mes mokomės pajusti šią kūno formą ir suvokti detales kaip nedalomą visumą. Ši forma veikia kitas formas ir šie judesiai turi

pradžią, vidurį ir pabaigą. Yra ir kitos formos, kurias turėtumėme įvertinti: tai pjesė, scena, monologas, scenarijus, rekvizitai, garsas, kolegos aktoriai ir kt.

15. GROŽIO PAJAUTIMAS

Grožio pojūtis nėra vienas iš lengviausių, nes jis turi daug reikšmių. Jis gali būti suvokiamas per autentiškumo prizmę. Čechovas sakė, kad gyvūnai gamtoje yra nuostabūs, nes jie yra visuomet ištikimi sau. Drugelis ant gėlės, tigras, persekiojantis žiurkę - visa tai prikausto žiūrovo akis. Grožio pojūtis gali būti sunkiai pagaunamas ar įsimenantis. Mes negalime surasti šio jausmo stengdamiesi būti gražūs, nes tai gali sukelti priešingą efektą, bet jis ateina natūraliai sąveikaujant su LENGVUMU ir FORMA.

Mes pajėgūs dalykus paversti negražiais, bet turime padirbėti. Jei mes žiūrėsime į savo darbą per grožio jausmą - neliks vietos nesąmoningam bjaurumui. Tai neturi būti suprasta, kaip savęs demonstravimas, priešingai - tai dora, prisiderinimas ir pozityvumas.

16. VISUMOS POJŪTIS

Kaip aktoriai mes niekada nesame vieni, mes esame dalis kažko, kas yra didesnis už mus, bet visa tai yra viena visuma. Ir tai, ką mes darome yra viena visuma. Kiekvienas momentas veda į vieną didelę ir nedalomą visumą. Net ir tai, kas turi nutikti pabaigoje turi būti pradžioje, o pradžia turi egzistuoji pabaigoje - kiekviena detalė atspindi visą visumą.

4 ĮRANKIAIVisuomet yra labai konkretus “Kas”. Pavyzdžiui, pjesė yra “kas” ir tam tikros mūsų kūno dalys yra “kas”. Yra du “kas” tipai: vienas veda į “kodėl” ir tai yra jau grynas mokslas. Jei mes nagrinėsime pjesę ir bandysime suprasti, “kodėl” autorius sugalvojo taip, o ne kitaip, mes niekada negalėsime jos suvaidinti. Kitas būdas yra “kaip” ir tai yra aktoriaus kelias.

Pavyzdžiui, jei mes žinome kaip būti scenoje pavydžiais nežinodami kodėl, esame aktoriais. Kuo labiau materialistinis pasaulis verčia mus gilintis į “kodėl”, tuo labiau mes tolstame nuo savo talentų atskleidimo. Šis “kodėl” yra labai plačiai paplitęs mūsų kasdienybėje.

Jei manęs paklausite kaip aš galiu žinoti “kaip” jei nežinau “kodėl”, atsakyčiau, kad tai yra labai materialus klausimas, nes “kaip” yra meno slėpiniai. Tai aktoriaus paslaptis,

nes jis visada žino “kaip” be jokio paaiškinimo, įrodymų, analizės ar psichologinių galimybių.

M. Čechovas: Pamokos profesionaliam aktoriui

1. VIDINIO VEIKSMO PAVERTIMAS IŠORINE IŠRAIŠKA

Aktorius, norėdamas padaryti įtaką žiūrovams, privalo būti gyvas, miręs aktorius nepadarys jokio efekto. Kas yra gyvas aktorius? Pirmiausia, būti gyvam reiškia iš tiesų būti gyvam ir turėti gyvybės. Toks kūnas yra judrus. Besąlygiškumas judesyje yra gyvenimo išraiška. Gyvą kūną nuo negyvo skiria gyvybinė jėga. Gal jos nematome, tačiau tikrai jaučiame. Tą jėgą galime pavadinti gyvybine energija. Ji iššaukia sąmoningus ir nesąmoningus judesius. Energijos kokybė nusako sveikatą. Pagal gyvybinę energiją įmanoma nustatyti, ar organizmas stiprus, ar ne. Be energijos, fizinis kūnas būtų niekas ir pradėtų nykti. Energija egzistuoja, bet tol kol energijos nėra viduje, ji neturi formos, tik jėgą.

Antra gyvo aktoriaus dalis susijusi su gebėjimu būti spontanišku ir gaiviu, įsitraukusiu į vaidinamus charakterius kaip pirmą kartą ir atiduodančiu visą save. Tai, žinoma, yra kiekvienos aktorystės technikos pagrindas. M. Čechovo technika žada sukurti antrą dalį dirbant su pirmąja.

Su labai nedidele vaizduotės doze, mes galime suteikti šiai gyvybinei energijai formą. Įsivaizduokime, kad energijai suteikiame mūsų fizinio kūno formą. Žmogaus kūno formoje įsivaizduokime dar vieną kūną sudarytą iš gyvybinės energijos. Aktoriaus fizinis kūnas juda - tai yra išraiškos priemonė: jis juda reaguodamas į pasaulį, juda daiktų link arba nuo jų, su jais arba prieš juos. Pritarimas ar pasibjaurėjimas, noras ar valia yra judesių priežastis.

Įmanoma įsivaizduoti judesį ir patirti judesį tuo pačiu metu. Tai labai paprasta ir kai tik mes tai patiriame, galime daug ką suvokti. Jei aš liepiu sau pajudinti ranką ir tai padarau, tai nereikalauja nieko kito tik noro. Tai paprastas judesys, kurį aš atlieku kiekvieną dieną. Aš galiu praktikuotis tol, kol šis judesys taps labai pažįstamas ir aš jį galėsiu įsivaizduoti, net kai veiksmo nebedarysiu. Šis įsivaizdavimas būtų ne vizualizacija, o judesio įsivaizdavimas, nes aš norėčiau patirti šį judesį nejudindamas raumenų. Energetiškai šis vidinis judesys yra toks pats kaip ir fizinis judesys, bet jis priklauso tik aktoriui ir nėra matomas. Atitinkami vidiniai judesiai yra kaip dirgikliai, skatinantys tam tikras išraiškas, ko reikia gerai vaidybai.

Mes galime pradėti nuo labai paprastų judesių norėdami išmokti pajusti judesius nejudinant fizinio kūno. Tokių pratimų tikslas - pasijusti tarsi mes judėtumėme. Kai įgundame, tai tampa malonia pratybų aikštele. Jas gali riboti tik vaizdiniai, kuriuos aktorius pajėgia surasti ir panaudoti.

Šis būdas labiausiai tinka talentingiems aktoriams, kurie pasitelkdami talentą, suranda naujų galimybių ir jos nebėra tik asmeninės istorijos. Tokia technika įgalina aktorių išgyventi vidinę patirtį čia ir dabar, o ne perkonstruojant savo istoriją. Tai vadinama vidiniu įvykiu. Žiūrovai tuo tarpu mato išorinę išraišką kaip atsaką į vidinį įvykį. Jie nežino tikrosios jų reakcijos priežasties, tačiau tiki, kad tai priklauso nuo personažo aplinkybių. Aktoriaus talentas padeda sukurti ryšį tarp vidinio ir išorinio veiksmo, nes jo talentas yra “atiduoti” save auditorijai. Nuo aktoriaus priklauso, kaip gerai jis žinos savo kuriamo charakterio išorinę aplinką. Per repeticijas yra išbandomi skirtingi vidiniai judesiai, kurie įtvirtinami kaip ženklai ar inkarai, padėsiantys vaidinti scenoje. Vaidinant aktoriaus koncentracija turi būti maksimali, kad jis vėl išgyventų viską spontaniškai, pasinertų į charakterio aplinką tarsi pirmą kartą. Vis dėlto, kuriamo personažo vaizdas veda aktorių kiekvieną dieną ir iššaukia vidinį veiksmą, kuris sukelia tam tikrus impulsus aktoriaus kūne. Atsakydamas arba nepasiduodamas šiems impulsams aktorius kuria personažo charakterį ir išorinę išraišką. Šis principas, kai vidinis veiksmas sukelia išorinę išraišką yra raktas, norint suprasti kaip naudoti M. Čechovo taktiką. Jo mokymas pastoviai pabrėžia sugebėjimą identifikuotis su vaizdiniu ir kad vidinis veiksmas yra būtinas norint išgyventi viską iš tikrųjų.

2. ŠNIPINĖJIMAS

Kai esame gerai susikoncentravę, tuomet susitapatiname su savo vaizdiniais ir ketinimais bei užkuriame reikiamus vidinius procesus savyje. Tuomet esame kūrybiški. Mes turime būti pakankamai “čia”, kad galėtumėme ištrūkti iš savęs ir atsiduoti bangai, kuri mumyse atsiranda. Tuo metu nėra kada analizuoti. Tik kai baigiame, ir tai svarbu praktikuojantis, galime grįžti atgal ir peržiūrėti, kas atsitiko, įvertinti, kas veikė ir kaip tai veikė mumyse. Dirbdami mes norime būti vedami savo vaizduotės, o ne intelekto, kuris dažniausiai veda mus kasdienėse situacijose. Intelektas yra atsakingas už mūsų gyvybę. Jis yra autoriteto pozicijoje, tad neleidžia mums atleisti vadelių. Čechovas sakydavo, kad intelektas yra aktoriaus priešas, kurį jis vadindavo “mažuoju intelektu”. Šis “mažasis

intelektas” yra kritikuojanti, vertinanti, teisianti, visa žinanti ir nesantaiką kurianti mūsų dalis. Ji mus saugo ir veda daugelyje situacijų, tačiau nepadeda kūryboje, todėl mums reikia stengtis prislopinti ją pajungiant vaizduotę. Atlikę pratimus, mes prisimename, ką ir kaip darėme bei stengiamės gauti naudos naudodamiesi savo mažuoju intelektu, Čechovas vadino tai šnipinėjimu. Jei mes pasitelkiame savo mažąjį intelektą, jis būna labai patenkintas, kad dalyvavo procese. Nors ir jį patraukiame į šoną, kai vyksta intuityvus, impulsyvus ar fizinis kūrybinis procesas. Šnipinėjimas yra geras pratybų ir nuostabus mokymosi įrankis. Užsėmimų metu studentai pasidalina savo “šnipinėjimo” rezultatais ir visi turi galimybę augti kartu bei perprasti pratimų naudą.

Naudingi klausimai šnipinėjimo procese:

Į ką aš koncentravausi?Ką reiškia šis judesys man?Kokią gavau patirtį?Kas mane sieja su tuo?Ar aš atpažįstu tai?Ar galiu pakartoti tai?Kur galiu panaudoti tai? ir t.t.

3. ENERGIJA: GYVYBINIS KŪNAS

M. Čechovas nenaudojo šio išsireiškimo savo mokymuose, tačiau aš pasiskolinau šią frazę norėdamas nusakyti vidinę energiją, su kuria žaidžiame praktikuodami jo techniką. Aš pradėjau naudoti šį išsireiškimą, nes, manau, kad jis puikiai nusako išskirtinę, bet sunkiai nusakomą ir pagaunamą jėgą. Svarbu ją įvardinti, nes labai dažnai kalbu apie tai. Mes galėtumėme pavadinti tai vidiniu ar energetiniu kūnu (šios sąvokos kartais bus naudojamos toliau - vert. past), tačiau teikiu pirmenybę gyvybiniam kūnui, nes ši frazė padeda susidaryti tam tikrą vaizdą. Šis vaizdas leidžia mums duoti energijai formą ir gyvybę. Mes privalome pajusti, kad turime kūnus ir kad galime juos panaudoti. Tai galioja ir gyvybiniam kūnui. Ramiai atsistokite ir pajuskite ryšį su grindimis. Ši patirtis mums tokia pažįstame, kad mes sunkiai pastebime, kad turime pėdas. Lygiai taip pat mes nesuvokiame, kad turime kulkšnį iki tol, kol ją pasisukame.

Leiskite sau stovėdami ant grindų pajusti, kad tai vyksta dabar. Kai jaučiate savo pėdas, liečiančias grindis, galite pasakyti, kad “jūs esate šiuo metu čia ir dabar”. Taip yra todėl, kad jūsų dėmesys yra nukreiptas į tai, ką darote. Įprastai mes nesame čia ir dabar, o klajojame paskui savo mintis.

Pratimas turėtų prasidėti nuo jausmo pėdomis liečiant žemę. Tai signalas jums, kad esate čia ir dabar, ir kad esate pasiruošę. Nuo šio pratimo turėtų prasidėti ir pratybos, ir vaidinimas scenoje.

1 pratimas: Gyvybinio kūno suradimas

Pakelkite savo dešinę ranką taip, kad ji būtų nukreipta į viršų. Po to sugrąžinkite ją atgal į natūralią padėtį prie jūsų šono. Pakartokite tai keletą kartų su abiem rankomis, pajuskite, ko reikia, kad įvyktų šis judesys. Po to pajuskite, kad jūsų dešinės rankos viduje yra kita smulkesnė ranka, kuri turi rankos formą, bet yra sukurta iš energijos. Tuomet pabandykite visų pirma pakelti energetinę ranką ir tik po to fizinę ranką. Fizinė ranka natūraliai seks paskui energetinę ranką, kai ją kelsite į viršų ir kai leisite žemyn.

Tai gali būti atliekama dviem būdais. Jūs galite tik įsivaizduoti tai darantys matant įsivaizduojamą ranką kylant, kurią po to seka tikroji ranka. Taip pat galite įsivaizduoti tai darantys jusdami, kaip jūs keliate vidinę ranką. Iš tiesų yra čia, ką pajusti, bet nėra ką pamatyti. Savo dėmesį sutelkite į pojūčius. Norint pamatyti reikia įdėti daugiau darbo ir ne visada tai iš karto pavyksta. Visi pratimai turi būti išbandyti. Pirmieji pratimai yra skirti pajusti ryšį su vidine energija, kad po to kituose pratimuose jau galėtumėte naudoti savo vidinį energetinį - gyvybinį kūną.

2 pratimas: Laiko linija.

Lengvai pakelkite kairę ranką tarsi norėtumėte parodyti kažką horizonte. Pajuskite ranką iki pat pirštų galiukų. Tuomet įsivaizduokite, kad galite pasiekti kažką toliau erdvėje nei kad siekia jūsų pirštų galiukai. Tai nėra tik fizinis išsitempimas. Tai - energetinis siekimas. Jūs turite patikėti, kad tai įmanoma savo vaizduotėje ir tuomet tai taps tikra. Kūnas ir ypatingai kairioji ranka turėtų būti atsipalaidavusi ir lengva. Jei jaučiate įtampą - paleiskite ją. Dabar siekiate toliau nei siekia jūsų kūnas - jūs spinduliuojate erdvėje, kurią galime pavadinti “rytojumi”. Tęskite lietimą ir pabandykite pasiekti dar toliau tai, kas yra “kituose metuose”. Pajuskite, kad energetiniai spinduliai išeina iš jūsų kūno ir ištįsta per sieną į kitą kambarį. Žiūrėdami į priekį pakelkite dešinę ranką erdvėje už savęs. Pajuskite, kaip pasiekiate toliau nei siekia jūsų pirštai į “vakardieną”. Tik neišsiblaškykite prisimindami tai, kas vakar įvyko. Jūsų dėmesys turėtų būti tik siunčiant savo energetinius spindulius į “vakar”, “praėjusią savaitę” ir “praėjusius metus”. Susikoncentruokite į energetinę liniją, kurią sukūrėte keliaudami laiku iš praėjusių metų į dabartį ir kitus metus. Kai pajusite kontaktą su šia juosta, pasakykite jai “taip”. Po to nuleiskite savo fizines rankas, bet palikite savo gyvybines rankas ten, kur jos yra. Jos padės pajusti laiko liniją. Ištieskite pečius, atsistokite patogiai, kad galėtumėte pajusti juostą, tuomet pabandykite paėjėti pirmyn tarsi eitumėte į ateitį. Sustokite. Tuomet paeikite atgal grįždami į praeitį. Suraskite dabartį. Pakelkite fizines rankas į viršų, kad jos susijungtų su energetinėmis rankomis. Sąmoningai atsisukite atgal iš praeities, po to iš ateities, nuleiskite rankas. Užbaikite. Pašnipinėkite. Pakartokite.

Šis pratimas - labai paprastas būdas suprasti, kad mes galime judėti energetiškai, kad galime pasiekti toliau nei kad siekia mūsų fizinis kūnas, kad mes galime spinduliuoti viena kryptimi, o po to dviem skirtingomis kryptimis. Šią liniją galime perkelti ir į lauką. Vaikščiojimas taps nauju potyriu ir be abejonės atsiras lengvumo pojūtis. Pabandykite tai, kai vėluojate ir jūs turite kur nors greitai eiti. Jūs nustebsite, kaip pasikeis jūsų kelionė. Kai pakartosite tai keletą kartų, kūnas prisimins tai ir nebereikės didelio

pasiruošimo - jūs galėsite spontaniškai suprojektuoti liniją dviem kryptimis ir vaikščioti ja.

Taip pat yra ir kitų pratimų, kurie padės suprasti savo vidinį energetinį - gyvybinį kūną.

3 pratimas: Naujos akys

Šį pratimą geriausia atlikti didelėje erdvėje. Atsistokite ir įsivaizduokite, kad turite akis nugaroje ir stovėdami žiūrėkite aplink savo naujomis akimis. Jūsų tikros akys tuo metu nereikalauja jokio jūsų dėmesio. Pasaulis pats ateis per jūsų tikras akis, bet nenagrinėkite jo ir leiskite išeiti. Sutelkite dėmesį žiūrėdami už savęs naujomis akimis. Priešais jus pasaulis pats ateina, už jūsų - pasaulio reikia ieškoti. Pradėkite eiti atgal nesukinėdami galvos ar tikrųjų akių į šonus. Jei einate grupėje pasistenkite iš tikrųjų pajusti (pamatyti), kada jūs susidursite su kitu žmogumi ir pasistenkite to išvengti. Žiūrėdami savo naujomis akimis jūs galėsite susitarti su keliu. Jei būsite vienas - sustokite priešais pat sieną, t.y. neatsitrenkite į ją. Tuomet nustokite žiūrėti savo naujomis akimis ir eikite atgal. Ar jaučiate skirtumą? Ramiai stovėdami vėl pasižiūrėkite atgal savo naujomis akimis. Kas pasikeitė? Ir toliau žiūrėkite atgal savo naujomis akimis, tačiau eikite į priekį. Būkite budrūs ir žinokite, kas vyksta priešais jus, bet koncentruokitės į tai, ką mato jūsų naujos akys už jūsų nugaros. Jei jaučiate, kad “įeinate” į transo būseną, sustokite ir surinkite save prieš pradėdami vėl. Visuomet būkite čia ir dabar, kad galėtumėte dirbti sąmoningai. Galite užmegzti akių kontaktą su pro šalį einančiais žmonėmis - tai tikrai sugrąžins į dabartį, tačiau užsiimkite savo naujomis akimis.

Šis pratimas suteikia unikalų būdą suvokti save kaip trijų dimensijų būtybę. Tai leidžia mums pajusti savo nugarą, kaip ryšį su erdve už mūsų, kuri skiriasi nuo priekio. Jei mes turime ryšį su užnugariu mes esame jėgos padėtyje. Kai mes “įjungiame” užnugarį, akimirksniu pasijuntame svarbesni. Pajuntame, kad užimame vis daugiau erdvės ir visa, ką mes darome turi didesnį poveikį ir pasekmes. Silpnumas ir jėga kaip du galimi mūsų pasirinkimai tampa matomi erdvėje ir suvokiami fiziškai. Naujųjų akių pratimas padeda vystyti koncentraciją. Jis padeda ir susikaupimo bei kartojimo procesuose tobulinant psichologinį gestą.Šį pratimą aš duodu pirmuose užsiėmimuose, nes jis padeda patirti ir suvokti savo galimybės išsiplėsti bei suteikia naują, energetinį atskaitos tašką.Su naujomis akimis jūs patirsite visai kitą kūno pojūtį ir jo buvimą erdvėje.

4 pratimas: Gyvybinio kūno jautimas

Pasivaikščiokite kaip animacinių filmukų personažas, besistengiantis prasmukti pro miegantį šunį. Leiskite sau eiti stipriai perdėtu būdu ir susikoncentruokite tik į labai tylų ėjimą konkrečioje erdvėje. Išbandykite skirtingus greičius ir skirtingo didumo žingsnius. Pasijuskite vaiku -žaiskite ir mėgaukitės. Sėlinkite, po kelių minučių sustokite, tuomet eikite natūraliu žingsniu, bet vis dar įsivaizduokite, kad esate animaciniame filmuke. Jūs galite stovėti ramiai, bet tik įsivaizduoti, kad esate animaciniame filmuke. Tai darydami iš tiesų pasistenkite įsivaizduoti judesius. Labai svarbu vaizduotę patalpinti

ir pajusti raumenyse - savo gyvybingo kūno raumenyse. Tuomet iš tiesų pajusite tarsi tai darytumėte iš tikrųjų. Sustokite. Pašnipinėkite. Ar kas nors pabudo jūsų kūne, gal koks nors pojūtis, impulsas, vaizdinys?

5 pratimas: Pokštai

Eikite greitai pirmyn pasakydami sau, kad suksite į dešinę, galvokite apie šią idėją, pasiruoškite sukti fiziškai, tačiau paskutiniu momentu staigiai pasukite į kairę. Pakartokite tai daug kartų skirtingomis kryptimis.Eidami liepkite staigiai sau sustoti, pasiruoškite sustoti, bet nesustokite. Arba sustoję pasiruoškite ėjimui, bet taip ir nepajudėkite iš vietos. Iš tiesų papokštaukite su savimi. Tuomet pašnipinėkite.

Šis pratimas suteikia keistą pojūtį, kad esate perskirtas į dvi dalis. Energetinis kūnas eina į dešinę, o fizinis - į kairę. Pojūtis yra labai trumpas, bet tampa aišku, kur gimsta ketinimai ir kaip lengva sekti paskui tai, kas jau yra judesyje. Galva dominuoja šiame pratime. Galime pajusti, kaip keblu ir nepatogu yra, kai mes nesekame savo energetinio kūno.

4. STACCATO/LEGATO (it. greitai/lėtai)

Beveik viskas, ką darome kasdieniniame gyvenime (išskyrus sportą ar fizinius pratimus) neigia, kad turime kūną. Jei mes visuomet judame normaliu tempu, tampa sudėtinga pajusti, ką mes darome. Pasikartojantys judesiai įprastu ritmu atbukina mūsų patirtį. Jei mes paspartiname savo žingsnius, pajuntame, kad judame, nes tampa sunkiau juos atlikti. Jei mes sulėtiname tempą, atliekame judesius labiau sąmoningai, nes reikia daugiau laiko. Mūsų tikslas yra judėti sąmoningai. Mes turime turėti judėjimo “žinias”. Aktoriaus problema ta, kad jo instrumentas - kūnas - tarnauja kasdieniame gyvenime, o tai atima mūsų judėjimo sąmoningumą. Pirminė mūsų užduotis vėl susipažinti su savo natūraliomis fizinėmis reakcijomis, kurias mes juntame per impulsus ir pojūčius. Po to svarbu surasti, kaip konkretūs judesiai prabudina tuos pačius impulsus ir pojūčius.

Tempas yra aiškus charakterio esmės matuoklis. Yra du laikai - vidinis ir išorinis. Vidinis laikas - tai laikas, kuriuo juda vidinis gyvenimas. Lėtas mąstytojas, karštakošis ar nepaslankus užsispyrėlis - visa tai prasideda charakterio viduje. Išorinis tempas priklauso fiziniams veiksmams. Mes galime atlikti daug judesių, kurie turės skirtingas pasekmes pakeitus tempą. Staccato yra greitas judesys su staigia pradžia ir pabaiga. Legato yra lėtas judesys be ryškių pauzių. Jis gali sustoti, bet gali ir nesustoti.

6 pratimas: Staccato/legato

Mano mokytojas Blair Cutting, Michailo Čechovo mokinys, atidžiai sekė Čechovo užsiėmimų planus. Jis kiekvieną užsiėmimą pradėdavo su staccato/legato pratimu. Tai jam buvo labai svarbu. Aš darau šį pratimą 26 metus ir iki šiol jis teikia pasitenkinimą bei naudą kaip kad būdavo pačioje pradžioje. Aš supratau, kad šiame pratime glūdi visa M.

Čechovo mokymų prasmė. Tai pratimas, kuris gali būti atliktas keliais būdais ir sutelkiant dėmesį vis į skirtingus dalykus. Pratimo esmė tokia:

Būkite čia ir dabar. Žinokite, kad judėsite šešiomis kryptimis į dešinę, į kairę, į viršų, į apačią, pirmyn, atgal. Judėsite viena kryptimi vienu metu. Atliksite vieną judesį ir pakartosite jį 36 kartus. Pradėkite judesį pasisukdami į dešinę pasvirdami į priekį ir pernešdami visą savo svorį ant dešinės kojos. Nereikia didelio judesio, pakanka truputėlį pasvirti į priekį su dideliu ketinimu pasvirti. Tokiu būdu jūsų pėdos žiūrės tiesiai į veidą. Pasvirdami į priekį su apatine kūno dalimi įsivaizduokite, kad laikote du teniso kamuolius po vieną kiekvienoje rankoje ir jūs mesite šiuos kamuoliukus kiek tik galima toli. Taigi, finalinė pozicija tokia, kad visą jūsų svorį laiko dešinė koja, rankos ištiestos į priekį prieš jus, delnai nukreipti tolyn. Visai tai atliekama vienu judesiu - vienu plačiu gestu metant ir stovint ant dešinės kojos pasvirus į priekį. Kai jūsų fizinis kūnas jau atliks šį gestą, teliks savo vidinę energiją pasiųsti į dešinę. Energija turėtų sklisti per jūsų pirštus, veidą, krūtinę ir kelius. Pasistenkite ją skleisti ir per dešinėje esančią sieną, į kurią žiūrite. Fizinis judesys turėtų būti atliktas staccato tempu (greitas su pauzėm). Spinduliavimas tęsiasi trumpai o po to vėl prasideda iš naujo. Labai svarbu sugrįžti į startinę poziciją ir būti čia ir dabar tarsi niekada niekur iš jos nebūtumėte išėjęs. Taigi, jūs ketinate pasvirti į dešinę, atlikti metimo gestą, kuris padeda ištraukti iš savęs ir spinduliuoti energiją, tuomet grįžti į “švarią” pradinę poziciją tarsi niekada nebūtumėte iš jos išėjęs. Dabar pakartokite tą patį judesį tik į kairę ant kairės kojos pasvirus į priekį, o po to grįžtant į startinę poziciją. Po to iš šios pozicijos suksitės į viršų dangaus link, vėliau - žemyn į žemę, sulenkiant kelius ir spinduliuojant energiją kiaurai per grindis ir žiūrint į apačią. Tuomet pasvirkite į priekį ant dešinės kojos, po to atgal ant kairės kojos ir tuo užbaikite vieną ciklą staccato tempu. Po to pakartokite visą ciklą legato tempu (lėtai be sustojimų). Visas pratimas neturėtų trukti ilgiau nei dvi minutes.

Cutting patarė atlikti šį pratimą prieš kiekvieną pasirodymą scenoje. Aš darydavau jį anksčiau, darau ir dabar. Tai puikus būdas sušildyti kūno instrumentą ir užpildyti erdvę savo energija. Šį pratimą galima atlikti ir su kitais aktoriais, nes tai padeda “susirinkti” jausmus. Taip pat tai puikus būdas išsivalyti ir atsikratyti negatyvios energijos, kuri gali trukdyti vaidinimui. Pratimas taip pat padeda įtvirtinti du ritmus mūsų kūnuose įsisavinant vaidmens kūrimą ir kokybę. Mes galime daug ko išmokti žaisdami šiais dviem ritmais jei žiūrėsime į juos kaip išraiškos būdą. Jų poliariškumas turi didelę reikšmę pasekmėms.

5 POJŪČIAI: IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS

Išsiplėtimas ir susitraukimas yra ir principas, ir įrankis. Tai vidinis įvykis, o jei mes seksime paskui jį, tuomet vadovausimės principu. Išsiplėtimas ir susitraukimas yra labai specifinis veiksmas, kurį galima atlikti bet kur. Įmanoma išplėsti kūną, organus, pojūčius arba erdvę. Tai visuomet duoda puikų atpildą jei tuo naudojamės. Patirdami išsiplėtimą ar susitraukimą mes pajaučiame permainą ir gyvybinės energijos tekėjimą. Ar mes augame kieno nors akyse? Ar susitraukiame? Tai labai paprasti klausimai, kuriuos galime atsakyti, žinoti ir pajusti vidinį veiksmą.

7 pratimas: Santykiai su žmonėmis ir objektais

Suspauskite su kuria nors ranka lengvą kumštį. Žiūrėkite į kumštį ir leiskite rankai labai lėtai atsiverti tuo pačiu sakydami sau, kad augate. Pasistenkite iš tiesų pajusti augimą, prisipildykite gyvybingumo, jėgos ir stiprybės. Kai ranka maksimaliai atsivers, o jūs išaugsite, vėl pradėkite spausti kumštį. Įtikinkite save, kad traukiatės ar vystat ir pabandykite pajusti, kaip netenkate gyvybės energijos. Pažaiskite su šiais dviem skirtingai judesiais stebėdami ir pajusdami juos. Išbandykite abi rankas, po to įjunkite ir alkūnes. Žaiskite lengvai ir švelniai - greitai pajusite, ką reiškia susitraukti ar išsiplėsti. Kai tai žinosite, galėsite žaisti savo vaizduotėje. Pasakykite sau, kad turite skonį. Mes žinome, kad tai turime ir priimame kaip duotybę ir neginčijamą faktą. Vien įvardindami mes atrandame tai iš naujo ir pradedame vertinti kaip kažką nauja. Mes žinome, kad mūsų skonio receptoriai yra kažkur liežuvyje, bet įsivaizduokite, kad šį skonio jausmą galite išplėsti. Šis veiksmas gali pasirodyti jums pažįstamas. Išlaikykite išsiplėtimo veiksmą ir sekite paskui vidinį veiksmą. Kad ir kokie impulsai ateitų, leiskite sau juos sekti. Žaiskite tol, kol kažką jausite. Priartėkite prie tam tikrų objektų ir pajauskite, kokį ryšį su jais turite. Po to pabandykite sutraukti savo skonio pojūtį. Žinoma, čia nekalbama apie tikrą skonio pajautimą. Jei mes iš tiesų ragautume šokoladą, naudos negautumėme, nes mūsų energija būtų sukoncentruota į specifinį šokolado skonį, ir mes jį prisiminsime tik, jei pasiseks. Bet mes visuomet galime išgyventi susitraukimą ir išsiplėtimą. Priartėkite prie kokio nors objekto susitraukdami. Ar jūs turite tokį patį santykį su šiuo objektu?

Dabar išbandykite tą patį su savo uosle. Visų pirma pasakykite sau, kad turite uoslę ir iš karto pajusite, kur yra uoslė ir kas tai yra. Tai padės sutraukti uoslės pojūtį. Išlaikykite dėmesį į susitraukimą ir pasiduokite impulsams. Pastebėkite, kaip jūs reaguojate į aplinką. Po to pradėkite plėsti savo uoslės pojūtį. Sutelkite dėmesį, pasakykite “taip” ir sekite išsiplėtimą. Pastebėkite, kaip keičiasi jūsų santykis su daiktais. Jūs galite atlikti šį pratimą su visais penkiais pojūčiais ir atrasite turtingą, viliojantį, įtaigų bei lengvai pasiekiamą pasaulį. Suprasite, kad tai tik pradžia to, ką Čechovas vadina “tikra vaidyba”, kuri yra pilna psichologijos, bet be pasiteisinimų.

6. JUDESIO SAVYBĖS

Kai mes suprantame darbo su archetipais vertę, M. Čechovo technika atveria naujus pojūčius ir naują tvarką.Čechovas sakė, kad klausimas “Kaip” būtų pirmas aktoriaus užduodamas klausimas. Jis primigtinai pataria klausimą “kodėl” palikti vėlesniam etapui, nes priešingu atveju įsitrauksime į sausą ir šaltą diskusiją, kurioje nebus vietos vaizduotei. Jis sakė, kad klausimas “kodėl” yra mokslininkų reikalas.

Kas ką ir kaip daro? Tai labai geras būdas organizuoti darbą. Pačioje pabaigoje bus svarbu atsakyti kodėl, bet jis tvirtina, kad “kaip” mums padės suprasti “kodėl”. “Kas” be abejonės yra charakteris, tai yra kūrybinis darbas ir daug kas sukasi aplink “kaip”. “Kas” yra įvykiai, kurie nutinka, dauguma iš jų yra duoti autoriaus. Tai tikslus dalykas, su kuriuo aktoriui reikia dirbti ir tai taip pat yra “kas”. Klausimas “kaip” atveria kūrybingą pasaulį. Šis klausimas verčia mus vėl ir vėl grįžti žiūrėti tokias pjeses kaip Romeo ir Džiuljeta, nes tai susiję su interpretacijomis. Kiekvienas pastatymas ir kiekvienas vaidinimas skiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kaip jis interpretuojamas.

Paprastas pavyzdys: kodėl žemė sukasi aplink saulę. Tai klausimas mokslininkams, kurie atsako štai kaip:

Bet kurios dvi masės traukia viena kitą dėl gravitacinės jėgos (Niutono universalus gravitacijos dėsnis). Vis dėlto saulė veikia žemę pakankama jėga, kad išvestų žemę iš tiesios linijos, kuria judėtų remiantis Niutono dėsniu, ir priverčia judėti elipse.

Čia yra nedaug erdvės vaizduotei. Tai įdomu, bet nepadeda artistui. Jei mes paklausime, kaip žemė sukasi aplink saulę, mes iš karto atsidursime vaizdinių pasaulyje. Mes matome dienos ir nakties vaizdinius, laiko, metų, kurie sukasi ir keičia vienas kitą. Visi šie vaizdiniai turi galią įtraukti aktorių į veiksmą. “Kaip” veda į judesį ir tam tikras jo savybes reaguojant į norus ir jutimus.

Mes galime žiūrėti į klausimą “kaip” per aktorystės prizmę ir per tam tikras savybes/kokybes. Savybės paverčia judesį ypatingu, o judesys tiesiogiai veikia aktorių. Jei jums reikėtų paimti kokį nors objektą, kad ir laikraštį, su maksimalia koncentracija, ji sukeltų jumyse rūpestį ir dėmesį tam objektui, o tai sukurtų tam tikras aplinkybes ir jūsų jausmus. Jei paimtumėte tą patį objektą greitai ir atmestinai, būtų pažadinti kiti jausmai ir sukurtos kitos aplinkybės. Jei tikime, kad mes elgiamės kaip aktoriai, tuomet bet kokia savybė veiks mus, ypač mūsų judesius.

M. Čechovo knygoje “Aktoriui” pirmieji pratimai yra skirti suvokti, kad turite kūną ir kad kūnas juda. Tuomet seka pratimai suvokti, kaip skirtingai kūnas juda. Jis išskiria keturias judesio savybes, kurios veikia kaip archetipai. Genialu tai, kad dirbdami su vienu archetipu, jūs tuo pačiu metu dirbate su daugybe skirtingų savybių tuo pačiu metu.

Čechovas pavadino tas savybes kaip: Formavimas, Tekėjimas, Skriejimas ir Spinduliavimas. Jos atitinkamai yra labai susijusios su keturiais elementais: žemė, vanduo, oras ir ugnis. Čechovo pratimai yra labai konkretūs: atlikite judesius remiantis šiomis savybėmis. Tai iš karto sukels naujus judesio pojūčius.

Formuojantys judesiai (žemė) yra ribojami erdvės tarsi judėtumėte per šlapią molį. Kaip skulptoriai, naudodami savo kūną, jūs lipdote, drožinėjate ar išduriate kelią sau erdvėje (žemėje). Judesiai natūraliai tampa lėti, sunkūs, galingi, ryžtingi, tikslūs ir paskaičiuoti. Svarbus vaidmuo tenka valiai, o formos idėja tampa labai materiali.

Tekančių judesių (vanduo) erdvė neriboja, priešingai - ji juos skatina. Erdvė teka kaip upė. Jūs judate nuo vieno daikto prie kito sklandžiai be pauzių - tik sekate paskui bangą. Ji gali būti greita arba lėta, sunki ar lengva. Judėdami su banga atrasite laisvumą, atsipalaidavimą, malonumą, džiaugsmą, tikrumą. Kai kam tai gali sukelti ir bejėgiškumą.

Skriejantys judesiai (oras) pradingsta dar prieš tai, kai mes suvokiame, kad jie įvyko. Jie dingsta erdvėje negrįžtamai. Erdvė juda ypatingai greitai - skrenda pereidama visas formas paeiliui savo keliu, kitu keliu, į viršų, į apačią, aplink. Panika, sumišimas, chaosas, stebuklingas ryšys, o gal įsikūnijimas.

Spinduliuojantys judesiai (ugnis) traukia dėmesį į save kaip šviesos pliūpsniai naktį. Šie judesiai nušviečia erdvę tamsoje, leidžia užmegzti ryšį su kitais daiktais ar reiškiniais. Judėdami mes galime nušviesti visą pasaulį. Judesiai yra pilni supratimo ir užuojautos. Judesiai traukia ir suteikia galios, kurioje nėra prievartos ar kietumo. Judesiai išeina iš žmogaus kaip energetiniai spinduliai. Šie judesiai yra aiškūs ir turi tikslą.

Šie, archetipus apibrėžiantys aspektai, padeda atskirti juos vienas nuo kito. Vis dėlto, galimybės - labai plačios. Žemė yra kur kas daugiau nei šlapias molis: tai gali būti ir smėlis, ir žvyras, ir kietas akmuo. Kiekvienas vaizdinys suteikia naują, nors ir panašią, judesio patirtį. Jei įleisime į žemę daugiau oro, bus lengviau pro ją prasiskverbti, o galbūt turėsime sustoti ir prasikirsti kelią sau pro akmenį. Žemė gali susimaišyti su vandeniu ir tapti purvu arba labai derlinga žeme. Purvas gali užšalti arba sustingti dėl saulės ar ugnies ir transformuotis į kietą, supleišėjusią trapią uolieną.

Vanduo teka, tačiau objektai vandenyje gali judėti labai pamažu pasiduodami srovei. Vanduo gali sukelti potvynius ir atoslūgius. Siauri upeliai sruvena, o po lietaus patvinsta. Vanduo geba teikti gyvybę ir naikinti. Bangos su savo galinga jėga gali įtraukti arba nublokšti tolyn. Jos taip pat gali paplūdimyje lūžti su galinga jėga. Yra įvairios srovės ir sūkuriai. Vanduo - tai ir įvairūs skysčiai, kurie visi teka savitu būdu - kraujas, aliejus, medus ir pan.

Ugnis degina kurą skleisdama šviesą, šilumą ar dūmus. Ji gali siautėti ar išsiveržti, šokti, lyžčioti ugniniais liežuviais, spjaudytis ar spragsėti. Ji gali būti destruktyvi ir reikalinga. Ji atstumia ir vilioja. Ugnis gali nusvilinti ar išdžiovinti, įsiliepsnoti, staigiai

žybtelti arba tyliai ir paslaptingai švytėti. Ji gali nušviesti kelią ir sušildyti naktį, padėti atsiverti arba pabėgti. Ugnis yra viliojanti, romantiška ir destruktyvi.

Oro elementas yra greitas ir lengvas. Tai aitvarų, paukščių ar dulkių namai. Ritmas yra greitas, lengvas ir gracingas. Veiksmai yra atliekami tiesiai, betarpiškai, nerūpestingai. Tai gali būti ir atšiaurus, ir švelnus vėjas, gūsiai ir audros, pūstelėjimai ir verpetai. Šie elementai yra sudedamosios pasaulio dalys. Mes galime juos panaudoti savo pasaulio sukūrimui. Jie yra mūsų meno pamatai, padedantys formuoti santykius, veiksmus ir charakterius. Jie susitinka su aplinkybėmis per judesio savybes ir vaizdinius sujungia su veiksmu.

7. ARTISTINIS KADRAS: SĄMONINGAS JUDĖJIMAS

Kasdieniai judesiai įprastai nėra sąmoningi. Mes turime skubėti ir galvoti apie išgyvenimą, tad judesiai yra labiau funkcionalūs nei ekspresyvūs; mes atliekame juos nesąmoningai. Būdami aktoriais mes privalome užmegzti ryšį tarp judesio ir ekspresijos, tarp judesio ir gyvybės. Artistiškas kadras - tai priemonė, praverčianti pratybų metu. Mes negalime to naudoti scenoje, nes ji reikalauja daug dėmesio, tad mūsų ekspresyvumas gali atrodyti nenatūralus.

Mes įgyjame žinių ir gebėjimų naudodami artistinį kadrą. Kiekvienas veiksmas turi tris dalis - pasiruošimą, patį veiksmą ir patvirtinimą. Šios trys dalys ir sudaro artistinį kadrą. Labai svarbu išbandyti šią priemonę pratybų metu. Yra gana paprasta jį atlikti, o pastangos - atsiperka. Šios trys dalys galioja ir judesiui. Pasiruošimas yra energetinio kūno įjungimas, veiksmas yra fizinis judesys, o patvirtinimas yra to judesio skleidžiamas spinduliavimas. Spinduliuoti judesį reiškia judėti tol, kol spinduliuojame. Vėlgi, tai gyvybinio kūno judėjimas už fizinio kūno ribų. Ši praktika įgalina tikslinį kūno judėjimą. Ji padeda daug dalykų paversti įmanomais ir tai teikia malonumą.

8 pratimas: Artistinis kadras

Norint treniruoti artistiškojo kadro panaudojimą, reikia grįžti prie 1 pratimo, kuriame buvo daug šio pratimo dalių. Stovėkite ramiai ir jauskite savo pėdas tvirtai ant žemės. Po to pakelkite rankas link dangaus virš savęs. Pradėkite keldami savo vidinę ranką (pasiruošimas). Tuomet leiskite fizinei rankai sekti paskui vidinę ranką (veiksmas). Kai baigsite veiksmą ir fizinė ranka nebegalės kilti aukščiau, tęskite veiksmą su savo vidine ranka tol, kol galite (patvirtinimas). Tai yra artistinis kadras. Atliekant šį pratimą, judesys tampa aiškus. Jis taip pat treniruoja gyvybinį kūną, kad jis būtų sąmoningai įsitraukęs (įsijungęs). Jei gyvybinis kūnas žino, kaip atliekamas judesys, tuomet tampa įmanoma atlikti judesį be tikrojo kūno judinimo. Tai yra reikalinga, jei norite sėkmingai atlikti psichologinio gesto praktiką.

8. VEIKSMAS: PSICHOLOGINIS GESTAS

Ko gero didžiausias Stanislavskio indėlis vaidybos mene yra jo idėja dėl tikslo ir veiksmo sudedamųjų dalių. Tai būdas dirbti ir sustiprinti pasirodymus laikui bėgant, nes tai suteikia tvirtą, aiškų ir energetinį pamatą. Šis dramatiškas veiksmas leidžia aktoriui išsireikšti pačiam ir bendrauti bei sąveikauti su kitais tokiu būdu, kokio reikalauja pjesė ar konfliktas. Be to autoriaus parašytas scenarijus būtų tik garsiai ištarti žodžiai. Žinojimas, kokiems aktyviems reikia būti vaidybinėje situacijoje, yra pagrindinis aktoriaus rūpestis. Mes galime aktyvumą apibrėžti žodžiais, veiksmažodžiais, stipriais veiksmažodžiais ir turėti tai mintyse, kad mums padėtų išlikti reikiamose vėžėse, kurios atitinka pjesę.

Mes galime išversti šiuos žodžius į archetipinius elgesio modelius, kurie iššauks gestus, o šie gestai bus mūsų keliarodžiai. Būdami mūsų kūne, šie gestai (formos) iškyla aktoriui tiesiogiai kaip žinojimas arba kaip jungtys, susiejančios su fiziniu veiksmu. Jie generuoja impulsus, kurie užlieja kūną ir tai skatina veiksmą. Nebereikia nieko įtikinėti, svarstyti, nes intelektas yra paliekamas užribyje. Vidinis gestas yra kaip kibirkštis, įžiebianti gyvybę ant scenos.

Veiksmas turi gimti valioje, kuri lokalizuota kūno apačioje. Deja, kartais būsimieji aktoriai yra vedami intelekto, kuris sutelktas viršutinėje kūno dalyje. Intelektinis mąstymas sukelia tam tikrų nepatogumų, neryžtingumą ar pasimetimą ir stovėjimą vietoje. Veiksmas nėra tai, ką charakteris galvoja, tai charakterio valia, kuri įgauna tam tikrą formą. Konkretus veiksmas yra susijęs su veikimu, o ne galvojimu. Ką aš darau? Šis klausimas neišvengiamai kyla aktoriui ir veda į formą.

Tai, ką aš darau yra labai specifiška, kuo specifiškiau, tuo geriau, bet gestas, kurio ieškau šiam veiksmui turi pagrįsti veiksmo esmę. Jei, pavyzdžiui, aš nusistatau, kad mano tikslas yra sugundyti kitą, tai aš turiu surasti veiksmą, kuris išreiškia tai visu šimtu procentu. Aš suprasiu, kad gundymo gestas yra mane pirmyn traukianti jėga. Aš gundau, kad galėčiau kažką turėti. Jei aš turiu tai, vadinasi, aš tai pasiėmiau. Šis pasiėmimo momentas tiksliai nusako gundymo veiksmą. “Pasiimti" gali būti pavadintas archetipiniu veiksmu ir jis savyje talpina smulkesnius veiksmus - gundymą, šnipinėjimą, plėšikavimą, pasigrobimą ar žudymą.

Bandydami suprasti objektą, turime žiūrėti į tai keldami klausimą: ko aš noriu? Tai padeda pasižiūrėti į radimą kaip į intelektualų žaidimą. Aktoriui, vaidinančiam Ričardą III, gali atrodyti taip: Aš noriu būti karaliumi. Tai jau turėtų prabudinti kažką aktoriuje. Po to bus dar svarbiau paklausti “Kaip aš tapau karaliumi”? Tai jau nebėra apie “norėjimą” kažko, bet apie kažko “darymą”. Ričardas tampa karaliumi žudydamas, vogdamas, gundydamas, užgrobdamas jėga. Jis visuomet ima viena ar kita forma, viena ar kita savybe. Jei aktorius suranda šį ėmimo gestą ir eksperimentuoja su juo įvairiais būdais, tai gali jį nuvesti labai toli. Pasirinkimo paprastumas padeda aktoriui ištyrinėti įvairias galimybes ir diapazonus. Tyrinėjimas vyksta per savybes. Imti lėtai ir niekšiškai labai skirsis nuo ėmimo staigiai arba ambicingai. Savybės, pridėtos prie gesto, duoda specifiškumą kiekvienam ėmimo momentui, net jei aktorius dirba su vienu paprastu

gestu. Tokiu atveju nelieka vidinio dialogo, abejonių ar klausimų dėl to, ar aš esu teisingame kelyje. Gestas atidaro aktoriuje pastovią ėmimo srovę, kuri generuoja impulsus, o šie pripildo veiksmą. Kūnas tampa gyvas nauju ir netikėtu būdu, ir aktorius prikausto mūsų dėmesį, nes jis tampa viliojančiai žavingas. Gebėjimas išlaikyti žiūrovų susižavėjimą yra aktoriaus talentas. Mes, dirbdami teatre dažniau žavimės Šekspyro, o ne aktorių galimybėmis. Deja, bet dažniausiai mūsų dėmesį kausto pjesė - kalba, struktūra, posūkiai ir pokyčiai. Aktorius dažnai nuvilia, nes jis būna įklimpęs į savo tekstą, kuris gyvena galvoje, o ne kūne.Kai žiūrime į veiksmą per archetipus, suvokiame, kad jų nėra labai daug. Viskas prasideda nuo noro, o tada seka kažkas labiau aktyvesnio. “Aš noriu” pats savaime yra archetipinis veiksmo modelis. Yra gestas, kuris labai aiškiai tai perteikia ir pažadina norėjimo impulsus. Galbūt tai netgi tas pirmasis gestas, kurį atliekame vos tik atėję į šį pasaulį. Tai yra gestas, kuriuo kūdikis šaukia mamą, šaukia kūnu, o ne žodžiais. Gestas sako “aš noriu komforto, aš noriu maisto, aš noriu tavęs”. Net ir skaitydami šiuos žodžius, galime pamatyti šį gestą, nes mes jį žinome, mes jį darėme. Jei atliksite šį gestą dabar, pajusite norėjimo sroves, užpildančias savo kūną. Jis kviečia veiksmui.

Mes daug ko norime ir daug ko ne. Jei mes nenorime kažko - mes to atsisakome ir čia susiduriame su dar vienu archetipu “atsisakyti”. Tai taip pat yra primityvus, aktyvus ir žadinantis elgesio modelis. Vėlgi nekalbantis kūdikis gali būti mūsų vedlys. Galime įsivaizduoti kūdikį, atliekantį atsisakymo ir atmetimo gestą. Nėra tokios kalbos, kuri geriau nei kūno kalba atskleis tokius primityvius mūsų poreikius. Net jei tampame labiau išauklėti ir rafinuoti, primityvūs poreikiai niekur nedingsta. Jie lieka mūsų kūne ir mes turime tiesioginį, nors ir nesąmoningą ryšį su jais. Tačiau mes turime jau žodžius, idėjas ir įrodymus “kodėl taip”, “kodėl kitaip”. Mes lengvai sumaišome vienus dalykus su kitais, juk visi dalykai turi vardus, kuriuos reikia prisiminti. Kai mes grįžtame prie archetipų, dalykai tampa paprastesni, tačiau ne mažiau gilūs.

Kartais mūsų negali niekas įtikinti. Mūsų nuomonė, požiūris ar pozicija turi išlikti stabili ir niekas jos nepakeis. “Aš laikausi savo nuomonės” susijęs su gestu, kai mes įleidžiame savo šaknis į žemę, kai mes turime drąsos pakeisti tam tikrus dalykus net jei žinome, kad tai neįmanoma. Kartais po ilgų ginčų ir konfliktų, kai nebegali ilgiau išlaikyti savo pozicijos, kai esi sumuštas ar įtikintas, tampa būtina pasiduoti. Tai turi didelį diapazoną nuo paklusnaus iki arogantiško ar priverstinio paklusnumo. Taigi, dar vienas archetipinis gestas gali būti pasiskolintas iš pozicijos “Aš pasiduodu”.

Dosnumas mumyse yra didelė jėga. Sunku stebėti kitą kenčiantį. Mes darome viską, ką galime, kad padėtumėme kenčiantiems. Mes juokaujame su jais, meldžiamės už juos, bandome pralinksminti, guodžiame juos ar metame iššūkį jiems padėti sau patiems. Visi šie veiksmai ir daug daugiau slypi archetipinėje pozicijoje “Aš duodu”.

Šis darbas mane sužavėjo ir aš tyrinėjau jį labai kruopščiai. Suradau, kad yra šešios veiksmo pozicijos - elgesio modeliai. Šios pozicijos gali būti vadinamos archetipinėmis ir visi kiti veiksmai ar tikslai yra paremti šiais modeliais: Aš noriu - Aš nenoriu, Aš duodu - Aš imu, Aš laikausi savo pozicijos - Aš pasiduodu. Kiek ieškojau, šių modelių

pakanka, nes jie savyje turi labai daug savybių. Jos yra praktiškai beribės ir jos suteiks archetipiniam modeliui specifiškumo ir išskirtinumo. Bučiavimas ir kumščiavimas gali atrodyti kaip priešingi veiksmai, tačiau jie gali būti “duodantys”. Vienas iš jų minkštas ir švelnus, kitas - agresyvus ir stiprus. Gestai gali skirtis vienas nuo kito, bet iš esmės tai yra kažkas, kas eina iš manęs į kažką kitą.

Vėlgi labai svarbu būti kaip galima tikslesniam pasirinkus tam tikrą veiksmą. Nepakaks pasakyti “Aš duodu”, jei aš iš tiesų noriu kažką pralinksminti. Visų pirma svarbu apsispręsti dėl pačio veiksmo. Jei pasirenku “pralinksminti”, sekantis klausimas bus “kaip tai gali nutikti?”. Jei aš pradėsiu garsiai kalbėti apie tai, kaip aš galėčiau ką nors pralinksminti, greičiausiai rankos pradės gestikuliuoti siekiant papildyti mano žodžius ir tie gestai greičiausiai nesąmoningai primins “davimą”. Tai būdas sužinoti, kaip “pralinksminti” ir aš galiu surasti psichologinį davimo gestą, kylantį į viršų su lengvumo savybe. Mano protas patenkintas ir man nebereikia daugiau galvoti. Be to, šis davimo gestas pažadina reikiamus impulsus kūne. Šie impulsai padeda ištraukti kažką iš vidaus, pakylėti ir pralinksminti.

Praktikuodamiesi dirbame su penkiais archetipiniais gestais. Stūmimas, traukimas, kėlimas, metimas, plėšimas nusako veiksmą. Yra šešios kryptys šiems veiksmams: pirmyn, atgal, į viršų, žemyn, kairėn ir dešinėn. Šios kryptys duoda visiškai kitokią informaciją ir yra begalybė savybių, su kuriomis galima dirbti, kaip kalbėjome anksčiau. Šios savybės yra kaip prieveiksmiai. Tai gali būti sudėtingas darbas, tad studentams patariama dirbti pirma su tom savybėm, kurias galima lengvai įsivaizduoti kaip būdą judėti. Tokie žodžiai kaip švelniai, lėtai, greitai, lengvai, sunkiai, tyliai, atsargiai, nerūpestingai, sėlinančiai, staigiai, vangiai yra labai rekomenduojami. Patariama pačioje pradžioje vengti emocinių prieveiksmių, nes galima lengvai patikėti kad judi piktai, nors iš tikrųjų tampi piktas ir tik tada pradedi judėti. Pirmasis variantas yra pilnas vaidybinio potencialo, kai antrasis gali sukelti pavojų kitiems aktoriams.

9 pratimas: Psichologinis gestas siekiant tikslo

Pasakykite “Aš noriu” ir pakartokite tai kelis kartus vėl ir vėl kol pajusite kylantį gestą. Tuomet nustokite kartoti ir atlikite gestą. Būkite sąmoningi, turite tikrai žinoti, kad jūs jį atliekate. Pajuskite, kas vyksta su jumis, kai jūs atliekate šį veiksmą ir ypatingai, kai spinduliuojate. Gestas sužadina norėjimo sroves. Atpažinkite impulsus ateinančius iš norėjimo srovių, kuriuos pažadino gestas. Panaudokite artistinį kadrą, kad galėtumėte išmokti atlikti gestą be fizinio kūno įsitraukimo. Artistinis kadras padės suprasti tikrąją gesto reikšmę bei prisiminti šį gestą scenoje, tuomet kai jo prireiks. Taip pat padės paversti šį gestą vidiniu gestu ir tai bus viena iš jūsų neapčiuopiamų saviraiškos priemonių. Pakartokite šį procesą su kitom penkiom archetipinėm veiksmo formuluotėm. Kartokite žodžius tol, kol pajusite kylantį gestą. Sustokite kalbėti, panaudokite fizinį kūną ir atlikite gestą. Šis gestas turėtų apimti visą kūną ir pripildyti erdvę. Jame neturi būti nieko kasdieniško. Šie gestai yra primityvūs, bet todėl jie ir efektyvūs. Jūs pajusite tai kartodami žodžius. Gestas pažadins valią. Panaudokite artistinį kadrą, pašnipinėkite,

papasakokite sau, ką patyrėte, išgyvenote, sustiprinkite visa tai peržiūrėdami viską, kas įvyko.

9. SALDUSIS TAŠKAS: VIDINIO VEIKSMO IŠLAIKYMAS

Bet kuriame veiksme yra aukščiausias taškas, kuriame gauname didžiausią pasitenkinimą. Jei aš norėčiau kažkam pliaukštelėti per veidą, aš pasitelksiu gana platų gestą tai atlikti. Jei aš jį atliksiu, tikiu, kad patį didžiausią pasitenkinimą pajusiu, kai mano ranka palies veidą. Tai galima pavadinti aukščiausiu tašku - arba Saldžiuoju tašku.

Kai mes dirbame su gyvybiniu kūnu, mes turime galimybę įeiti į iliuzinę erdvę, kurioje tampa įmanoma išlaikyti labai nedidelį veiksmą ilgam laikui. Pliaukštelėjimo per veidą atveju, tai būtų sustojimas ar nesustojantis išgyvenimas tame momente, kai mūsų ranka prisiliečia prie veido. Tai būtų nuolat besitęsiantis momentas - ne veiksmo pasikartojimas, bet išgyvenimas, kuris nuolat kažkuo naujas, netikėtas. Tai ir būtų saldusis taškas, kurį mes sustiprintumėme ir išlaikytumėme. Net jei mes atlikome labai didelį fizinį gestą, viskas ko reikia, tai maža jo dalis. Atlikdami fizinį veiksmą ir panaudodami visą kūną, mes tampame labai susiję su juo. Tas išbaigtumas ir visaapimantis veiksmas priverčia įsitraukti. Mes turime saugotis ir nepasiduoti svaiguliui bei norui kartoti tą veiksmą vėl ir vėl. Vietoj to, tyrinėjant ir analizuojant šį gestą, mes rasime saldųjį tašką: tą veiksmo vietą, kurioje patiriame didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Yra daug lengviau atlikti tai nei kalbėti apie tai. Jei jūs jau galite atlikti veiksmą viduje, galite išlaikyti saldųjį tašką. Sąmoningai reikia treniruoti tai pratybų metu, kad kūnas prisimintų ir galėtų padaryti tai be didelių pastangų scenoje.

10 pratimas: saldžiojo taško išlaikymas

Sukurkite psichologinį gestą, kuris išreiškia archetipinį “Aš imu” veiksmą. Dirbkite su juo panaudodami visą kūną. Pajuskite pasitenkinimą, kai gestas sužadins ėmimo sroves visame kūne. Panaudokite artistinį kadrą, kad jūsų gyvybinis kūnas pažintų gestą ir žinotų, kaip jį atlikti be fizinio kūno. Pabandykite išlaikyti gestą viduje tiek ilgai, kiek galite, sekite impulsus. Kai jau pajusite pasitenkinimą ir suprasite, kad gestas yra teisingas, t.y. kad jis turi galios paveikti jus, tuomet galite pradėti ieškoti saldžiojo taško. Vėl atlikite fizinį veiksmą ir atidžiai sekite, kuriuo tiksliai momentu jūs patiriate didžiausią pasitenkinimą ir susijaudinimą. Turite aiškiai pajusti, kurioje savo kūno vietoje išgyvenate saldųjį tašką. Po to vėl panaudokite artistinį kadrą, kad su šiuo saldžiuoju tašku supažindintumėte gyvybinį kūną. Tuomet naudokite tik gyvybinį kūną ir išgyvenkite tą momentą. Nereikia jo kartoti, tik išgyventi tą momentą, kaip niekad nesibaigiantį. Jūs turite būti įsitraukęs ir dėti visas pastangas. Tai yra sunkiai nusakomas įvykis, tačiau gana lengvai atliekamas. Tai viena iš neapčiuopiamų priemonių - tu negali paliesti jo rankomis, bet gali tai labai aiškiai pajusti. Tai gali tęstis visos pjesės ar tik monologo metu, arba akimirką.

10. POJŪTIS: KILIMAS AUKŠTYN, BALANSAVIMAS, KRITIMAS

Mes visi esame pažinę ugnį bei nusideginę ir todėl nereikia galvoti, kaip elgtis susidūrus su ugnimi. Mūsų kūnas buvo liudininkas visų mūsų patirčių. Kūnas patyrė ir užfiksavo. Jei mes norime išgyventi kadaise kūno patirtus pojūčius, kaip opoziciją mūsų atminčiai, suprasime, kad kūnas ir atmintis yra labai susiję ir net jei mūsų sąmoningas protas pamiršo tam tikrus išgyvenimus, jų niekada nepamiršta kūnas ir jie lieka gyvi pojūčiuose. Tam tikros buvusių įvykių detalės tampa nebesvarbios, tačiau galime atrasti, kad mūsų reakcija į tą konkretų įvykį išlieka mumyse. Ji gali būti vėl pajusta, paskatinta vidinių veiksmų, kuriuos mes atlikome, kai pirmą kartą išgyvenome tą įvykį. Mes atrasime, kad visi išgyvenimai, kurie sukelia tam tikrą reakciją mumyse gyvena mūsų pasąmonės laboratorijoje, kaip ją pavadino Čechovas. Visi džiaugsmai, baimės, pavydas, apgailestavimai, meilės, malonumai, dvejonės, liūdesys, viltys - viskas yra ten ir tai yra pažįstama mūsų kūnui. Jie kiekvienas susikaupė savo namelyje, kuris gyvena mumyse archetipų pavidalu. Mes kaip aktoriai galime juos išsikviesti.

Tyrinėjant M. Čechovą, gali pasirodyti, kad šie pojūčiai duoda ribotą pasirinkimą. Bet greitai mes suprasime, kad šie pasirinkimai turi labai platų pritaikymą. Paprastas pavyzdys yra pojūčiai. Prieš pat mirtį Čechovas pradėjo eksperimentuoti su pojūčiais kaip archetipais. Jis atrado, kad yra trys pagrindiniai archetipiniai pojūčiai. Pirmasis - plūduriavimas - talpina savyje visus teigiamus pojūčius. Šis fizinis pojūtis yra labai svarbus norint judėti pirmyn. Tai kaip mūsų dvasios kilimas aukštyn. Tai džiaugsmas, pagarba, meilė, laisvė, tikėjimas, viltis ir kitos emocijos, kurios mus kelia į viršų ir mes galime jas išgyventi, kaip šuolį į viršų. Antrasis pojūtis - kritimas talpina savyje visas neigiamas emocijas. Liūdesys, depresija, abejonės, sutrikimas, panika, neviltis ir kitos panašios emocijos mūsų dvasią nuleidžia žemyn ir mes išgyvename tai, kaip kritimą. Trečias archetipinis pojūtis yra balansavimas ar pusiausvyros ieškojimas, kuris apima pereinamąsias supratimo ar atskleidimo būsenas. Tai nutinka, kai mes sutelkiame visas savo jėgas išsilaikyti ant žemės, nenukristi, nesileisti nunešamam pasroviui. Šie momentai reikalauja didelių pastangų išlaikyti pusiausvyrą ir jų metu mes išgyvename ramybę, jėgą, blaivų protą, aiškią sąmonę ir pan.

Žinoma, mes negalime nukristi tikrąja to žodžio prasme. Mus laiko gravitacijos jėga, tačiau mes krentame tam, kad vėl pakiltumėme. Tai psichologiniai pojūčiai, tačiau jie gali būti perkelti į fizinius pojūčius ir pritaikyti aktoriniame meistriškume. Kūnas jaučia tuos pojūčius. Jie sukelia vidinius veiksmus ir impulsus. Gimnastai ar akrobatai išmoksta kristi lengvai ir be panikos. Mes juos už tai galime pagirti, tačiau bet kuris normalus žmogus atsidūręs ar priartėjęs prie kritimo situacijos akimirksniu pajus paniką, kuri pasireikš stipriu skausmu pilve. Prisiminkite tą momentą, kai jūs sėdate ant kėdės, bet apsiskaičiuojate ir tuo metu, kai tikitės prisiliesti prie kėdės, suprantate, kad iki jos dar yra kelių centimetrų tarpas. Tuo metu pojūtis pilve gali priversti jus sušukti ar net riktelėti iki to laiko, kai jūsų užpakalis suras kėdę ir jūs susigrąžinsite pusiausvyrą. Šis kelių centimetrų kritimas yra dinamiška patirtis, kuri labai gali praversti aktoriui. Tai primityvu, bet labai žmogiška. Panašų desperacijos jausmą patiriame ir tuomet, kai pabundame iš baisaus sapno, kuriame krentame į bedugnę, bet jis baigiasi, kai atgauname pusiausvyrą.

Taigi, mes dirbame su būsena ”kaip aš galiu išlaikyti psichologinį kritimą?”. Kaip aš galiu išlaikyti tikrą paniką, kuri turi išsispręsti pati suradus balansą ar atgavus pusiausvyrą? M. Čechovas tai siūlo spręsti pasitelkiant vaizduotę. Norėdami išgyventi kritimą turime įsivaizduoti tai. Kritimas, kuris prasideda vaizduotėje, bet yra juntamas ir nesibaigia, kai baigia aktorius. Taigi, mus domina ne pats kritimas, bet kritimo veiksmas (išgyvenimas). Kai žmogaus kūnas krenta yra tą jausmą lydintys pojūčiai. Čechovas sakydavo, kad jausmų durys atsidaro per pojūčius. Kaip aktoriai mes negalime pasikliauti emocijomis, nes rizikuojame sukelti sau įtampą. Mes pasitikime įkvėpimu, kuris ateina per mūsų pojūčius. Čechovas sakydavo, kad pojūčiai yra aktoriaus kalba.

Aktoriai pradėdavo tikėti, kad taps liūdni turėdami liūnas mintis. Nors žmonės galvoja, kad juos apima liūdnos mintys, nes jiems liūdna. Ir kad visi mūsų kūno pojūčiai veda mus į tas liūdnas mintis. Mes nepastebime, kad mums liūdna rankose, pečiuose ir kojose, kad mūsų judesiai sunkūs ir kad mūsų pojūčiai veda mus žemyn. Tai yra tikra ir mes galime juos atkurti vaizduotės pagalba. Kai tik prasideda jutimai, atsiranda natūrali įvykių tėkmė, kuri sužadina pojūčius, o šie veda mus į emocijas, kurias kaip rezultatą mato žiūrovai.

Lygiai tas pats galioja priešingiems - džiaugsmo pojūčiams. Vaizduotėje įmanoma plaukti, kilti, išlaikyti šį kilimą, pajusti, kaip kiekviena kūno dalis kyla į viršų. Tai sukelia malonumo, džiaugsmo, laimės, pergalės ar laisvės pojūčius.

Balansavimo pojūtis yra šiek tiek silpnesnis, nes pusiausvyros būsena yra pagrindinė ir mes galime pajusti tik pusiausvyros siekimą tuomet, kai ją prarandame ir norime išvengti kritimo. Treniruodamiesi mes privedame save prie kritimo momento, kuriame mes pasijuntame tarsi vaikščiotume lynu ir stengtumėmės nenukristi į bedugnę bei išgyventi. Tai yra labai stiprus pojūtis - netikėtumo ir jėgos momentas. Praktika gali padėti sustiprinti ir prailginti šį jausmą bei išsitraukti tada, kada jo reikia. Šie trys pirminiai pojūčiai yra darbas vertikalioje linijoje.

Horizontali linija, su kryptimis pirmyn ir atgal, yra taip pat galinga. Baimės jausmas yra vedantis atgal kaip atsitraukimas, kuris sukelia abejones, drovumą, rūpestį, baimę ar blogą nuojautą.

Pirmyn vedantis pojūtis yra labai aktyvus ir be abejonės valingas, patikimas, užtikrintas, ryžtingas ir pan.

Kryptys kairėn ir dešinėn turi labai subtilias reikšmes. Jei pasižiūrėtumėm į jas tuo pačiu metu, pastebėsime labai įdomių dalykų. Mes galime pajusti išsiplėtimą arba susitraukimą. Šie jausmai suteikia labai plačias galimybes ir tai yra Čechovo technikos pagrindas. Įmanoma šiuos principus - kairės ir dešinės - paversti gestais arba patirti tai per pojūčius, arba kaip vidinius veiksmus.

Čechovo technika visuomet stengiasi vesti aktorių, kad jis sąmoningai suvoktų žmogaus būsenas. Būsenos yra labai žmogiškos ir universalios. Kai mes susiduriame su jomis,

mes visuomet jas atpažįstame ir randame panašumų su savo būsenomis. Dar svarbiau tai, kad kai auditorija mato aktorių, išgyvenantį tam tikras būsenas, jie nesąmoningai reaguoja. Žiūrovai tuomet sako, kad juos spektaklis sujaudino ir sujudino, nes iš tiesų sujudino kažką viduje.

11 pratimas: Pojūčių kaip vidinio veiksmo išgyvenimas judesyje

Šis pratimas yra vienas iš nedaugelio šioje knygoje, kurį pasiūlė pats Čechovas. Jis teigia kad pojūčiai yra paprasčiausias ir aiškiausias būdas pasiekti jausmus, kuriuos mes turime išreikšti. Remdamiesi jutimais, kurie yra fiziniai, mes stovime ant stipraus pagrindo, nes mūsų koncentracija yra kūne. Pasakykite sau “noriu išgyventi pralaimėjimo pojūtį”. Galite būti tikras, kad kūnas žino šitą pojūtį, nes kada tik teko jums savo gyvenime pajusti pralaimėjimą, jūsų kūnas buvo su jumis. Jei tik paprašysite ir duosite sau laiko ir erdvės, jūs tikrai tai pajusite. Tereikia tik sugebėti išgirsti judesį ir atpažinti jo kryptį. Jūs pajusite šį pralaimėjimo pojūtį kaip vidinį veiksmą, vedantį ir traukiantį žemyn. Tai yra fizinis pojūtis, kuris pažadina jausmą, o jis leis patirti emocijas. Emocijos yra ta išorinė išraiška, kurią pamatys žiūrovai. Fantastiška tai, kad galima išgauti jas davus sau komandą ir net tada, kai nėra jokių ypatingų išorinių aplinkybių, jokių “kodėl”. Tiesiog paprašydami jūs galite pasiekti norimų emocijų, jei tik seksite, kas vyksta jūsų kūne. Jūs galite kartoti šią paprastą komandą “aš noriu patirti x” ir išbandyti įvairius pojūčius. Kūnas žino juos visus. Jūs galite išbandyti meilę, baimę, gėdą jėgą, pergalę, laisvę, liūdesį, džiaugsmą, stovėjimą vidurnakty, abejonę, pavydą, gailestį, malonumą, graužatį. Koncentruokitės į fizinius pojūčius. Negalvokite apie emocijas, atsiduokite pojūčiams ir jie nuves jus ten, kur reikia. Įdomu tai, kad be aplinkybių viskas yra abstraktu. Jūs, kaip aktorius, renkatės šias aplinkybes. Kai panaudojate įsivaizduojamas pjesės ir vaidmens aplinkybes, jūsų kuriamas personažas gaus tuos pojūčius, kurie yra teisingi tam konkrečiam momentui. Tai kaip žiežirbos, kurios įžiebs reikalingą emocinį gyvenimą. Jei jūs aktorius, duotos aplinkybės gali iškart užkurti jus, bet jei ne - galite emocijas pasiekti šiuo būdu.

11. CHARAKTERIS: PAGALYS, KAMUOLYS, VUALIS

Norint kažką įdomaus sukurti, reikia turėti aiškius pagrindus, ant kurių būtų galima statyti pjesę. Galima perskaityti pjesę ir priimti sprendimą remiantis pirmu įspūdžiu. Žinoma, tokiu atveju mes turėtumėme tik tyrinėti, o ne analizuoti. Viena idėja ar vaizdinys mums gali parodyti pjesę iš charakterio pozicijos. Tai gali būti stiprus ėjimas, kuris atvertų duris į pjesės paslaptį. Pavyzdžiui, perskaičius Hamletą, pagrindinis veikėjas pasirodo kaip mąstytojas, jo mintys neduoda ramybės sielai ir jo kova veikti ar ne yra pagrindinis konfliktas, kurį jis išgyvena. Tokia pradžia jau gali būti prasminga. Jo paveikslas yra išbaigtas kaip žmogaus, ir mes turime indą, kurį galime užpildyti. Hamleto paveikslas atrodo kaip a) mąstytojo, b) jaučiančio, c) veikiančio charakterio, kuris gali iššaukti kūrybiškumą mumyse. Mes galime pavadinti jį mąstytoju, nes tai yra pirma pagrindinė funkcija, kurią jis atlieka. Tai yra svarbus išskirtinumas ir atspirties taškas ieškant charakterio.

12. MĄSTYMAS

Mintis, kaip funkcija, juda su tam tikra jai būdinga savybe. Ji tiesi ir įsiskverbia į taikinį nebūtinai per esminius momentus, sugebėdama atskirti tai, kas tikra nuo netikro, tai, kas svarbu nuo to, kas nesvarbu ir pan. maždaug kaip strėlė skriejanti ore. Ši strėlė yra tik metafora, tačiau jos struktūra yra panaši į pagalį. Mąstymas ar galvojimas yra linijinis procesas, o pagalys yra vaizdinys, atveriantis mums daug galimybių. Jei mes pritaikysime ją kūnui, patirsime labai įdomius dalykus.

12 pratimas: Vaizdinio - pagalio įjungimas

Nupieškite pagalį, o po to įsivaizduokite, kaip visas jūsų kūnas yra pagalys, kuris gali judėti. Norint pradėti turite tapti pagaliu ir pamiršti, kad esate žmogus. Tai įdomu. Visų pirma jūsų kūnas tyrinės šį vaizdinį. Jūs mokysite savo kūną žinoti, ką reiškia judėti kaip pagalys. Atrasite, kad jūsų judesiai yra griežti ir tikslūs. Judėkite kaip tik galite plačiai maksimalioje erdvėje. Judėkite tol, kol pajusite, kad tikrai įjungėte šį vaizdinį ir kad kūnas jį supranta. Kai tai atsitiks bus įmanoma sušvelninti išorinius kūno judesius ir perkelti koncentraciją nuo išorės vidaus link. Išleiskite sustingimą iš išorinio kūno, bet judėkite kaip pagalys su savo energetiniu kūnu. Atlikite įvairius veiksmus, kurie yra realūs ir praktiški, ir stebėkite, kokį psichologinį poveikį tai daro. Paklauskite savęs, ar taip jums įprasta ir pabandykite identifikuoti, ką tiksliai jūs patiriate. Jei dirbsite iš širdies, pastebėsite pasikeitimą savyje. Tai, ką jūs padarėte būtų galima pavadinti Pagalių namo durų atidarymu. Ir toliau atlikite realius veiksmus - eikite, sėskite, stovėkite, atsigulkite, paimkite kokius nors objektus, laikykite juos, paduokite kitiems, žiūrėkite, palieskite ir t.t. Galbūt pajusite, kad jūsų energija koncentruojasi tam tikroje kūno dalyje. Tikėtina jums pasiseks pasijusti kitaip nei įprastai, nes jūs judėsite sąmoningai, kai mes paprastai taip nesielgiame. Judėti sąmoningai yra labai svarbu. Vaizdinys turi savyje tam tikrą informaciją, kurią įsisavina kūnas. Tai greita ir paprasta.

Dabar kai jūs jau sukūrėte ir įėjote į Pagalių namus, galima aplankyti skirtingus jo kambarius. Jūs galite būti labai specifiški dėl pagalio tipo ir savybių, kurias norite perimti. Pagalys gali būti dantų krapštukas. Tai labai specifiškas pagalys, nusmailintas abiejuose galuose, labai plonas ir trapus. Galima juo ką nors pradurti ar kur nors įsmeigti, bet jis vis tiek plonas ir lengvai sulaužomas. Naudodami dantų krapštuką kaip vaizdinį grįžkite prie koncentracijos į vidinį veiksmą. Pajusite, kad tai labai specifiška ir kad tokiu būdu galima priartėti prie personažo. Vis dėlto, dar nėra išbaigto charakterio jūsų kūne. Yra kitų kambarių šiame name, kaip beisbolo lazda, gražūs mediniai valgymo pagaliukai, policininko lazda, ketaus vamzdis, pieštukas, medžio kamienas, kardas ir t.t. Bet kuris objektas, kuris juda griežtai, tvirtai ir nelanksčiai gali priklausyti šiam “namui”.

Lazdos tipas, tinkantis Hamletui, priklauso tik nuo jūsų pačių, ir kaip jūs galite įsivaizduoti Hamletą ar jam priklausančias savybes. Naudojant šį judėjimo metodą ir praktikuojantis repeticijose jūs galėsite rinktis iš to, ką sako jūsų intuicija, vaizduotė ar asociacijos, kaip priešingybė tam, kas kiltų racionaliam prote. Su vienu paprastu vaizdiniu yra įmanoma pradėti be plano. Jūs surasite daugybę galimybių kurti charakterį

jei praktikuosite šį metodą. Jums kils dar daugiau subtilesnių vaizdinių, nes tapsite magnetu, kuris juos pritrauks.

13. NUSITEIKIMAS/VALIA

Jei jums reikėtų kurti kitokį charakterį, kuris yra ne mąstytojas, bet darytojas (pavyzdžiui Romeo, kurio pirmas impulsas yra daryti), tuomet jums reikės apsilankyti kitame name. Jei priskirtumėme Romeo tris funkcijas, tai visų pirma jis daro veiksmą, antra - turi pojūčius, trečia - galvoja apie pojūčius. Šiuo atveju tinka kamuolio vaizdinys. Kamuolys, kuris ridenasi ir šokinėja bei darytų tai nesustodamas - yra tinkamas vaizdinys Romeo. Jei mes įsivaizduojame niekad nesibaigiantį begalinį veiksmą, labiausiai tinka sferos ar planetos vaizdinys.

13 pratimas: vaizdinio-kamuolio įjungimas

Vėl visų pirma nupieškite kamuolį. Tuomet pasinerkite į šį vaizdinį visu savo kūnu ir pradėkite tyrinėti. Nebūtina kristi ir ritinėtis žeme, bet galite, jei to tikrai norite. Pabandykite geriau dirbti su forma ir riedėjimo bei šokinėjimo pojūčiu. Įriedėkite arba įšokite į kokius nors reikalus, iššokite iš jų ir niekada nesustokite. Pajusite, kad veiksmas yra nuolatinis ir jūs pastoviai ieškote kažko, kas patrauktų jūsų dėmesį. Tęskite, kol pajusite, kad jūsų kūnas suprato kamuolio esmę. Tuomet nuo išorės perkelkite koncentraciją į vidų. Leiskite, kad jūsų kūnas išorėje judėtų normaliai, tačiau jūsų vidinė energija tegu būna riedanti, šokinėjanti kaip kamuolys ir vedanti jūsų vidinį energetinį kūną. Paklauskite, ar dažnai taip jaučiatės? Jei ne, kuo ši būsena išsiskiria ir kuo ji ypatinga? Padarykite įvairius veiksmus, kaip anksčiau darėte su pagaliu. Įsitraukite tiek, kiek įsitrauktų koks nors personažas. Matysite, kad tai visiškai skiriasi nuo pagalio, tačiau abstraktūs judesiai vis dar neturi jokio charakterio. Tai tik kelias jus vedantis į Kamuolių namą. Jei jūs dar tik praktikuojatės kamuolio principu žiūrėti į pasaulį, labai svarbu sukurti ir aplankyti kuo daugiau kambarių. Tai gali būti ping pongo, futbolo, biliardo, tinklinio, krepšinio, beisbolo kamuolio, kiaušinio ir kt kambariai. Visus juos sieja tai, kad jie gali riedėti ir šokinėti. Kiekvienas iš jų yra kitoks, savitai juda, turi skirtingą tikslą, savybes. Kiekvienas iš jų nusako kitokią valią ir nusiteikimą, ir jūsų vaizduotė turi surasti kamuolį, kuris labiausiai tinka Romeo. Mes galime pavadinti Romeo “darytoju”, nes jis iš tiesų daro, o ne tik yra nusiteikęs kažką daryti - tai yra jo pirmoji funkcija, bet, žinoma, pjesės nebūtų, jei nebūtų jo jausmų ir minčių. Romeo labai ypatingas ir mums reikia transformuoti save į jį atitinkantį charakterį. Jis valingas, veikti nusiteikęs žmogus ir kamuolys gali padėti sukurti jo tipažą.

14. JAUTIMAS

Kitas žmogaus tipas yra jaučiantis. Džiuljeta galėtų būti pavyzdys. Jos jausmai veda ją veiksmo link, o veiksmas yra labai apgalvotas. Šio tipo charakterio vaizdinys - vualis. Šis daiktas juda tik kai yra tam tikros išorinės sąlygos. Vualis yra permatomas medžiagos gabalėlis, jei sujudinama viena jo dalis, kita - seka. Jis nejuda kol nepapučia vėjas arba jo kas nors nepaima, nenumeta, jis delikatus, bet tuo pačiu stiprus. Jis minkštas ir toks yra jo judėjimas - grakštus, švelnus, be konkrečios krypties.

14 pratimas: vaizdinio - vualio įjungimas

Dar kartą pakartokite kūno įsijautimo ir ištyrinėjimo į šį objektą procesą. Leiskite sau tapti vualiu per judesį. Pamirškite, kad esate žmogus ir judėkite kaip vualis. Pastebėkite, kaip jūs dabar judate ir kad judesys grakštus, minkštas, švelnus, lengvas, ramus, lankstus. Tęskite, kol jūsų kūnas įsiurbs šią informaciją. Tuomet susikoncentruokite į vidų ir leiskite savo energetiniam kūnui judėti kaip vualis, o išorėje tapkite vėl žmogumi. Po to pradėkite daryti tam tikrus konkrečius veiksmus, kontaktuokite su daiktas ir ryšiais. Visą tą laiką leiskite vidiniam kūnui jus vesti. Paklauskite savęs tų pačių klausimų - ar taip dažnai jaučiatės? Kokia yra nauja patirtis? Kurioje kūno vietoje jaučiate energijos koncentraciją? Ar jūs transformavotės? Suvokite, kad jūs patekote į Vualių namą ir pajuskite skirtumus nuo pagalio ir kamuolio namų. Dirbkite toliau, kad galėtumėte sukurti ir aplankyti skirtingus kambarius. Visų pirma, reikia surasti bendrą vardiklį - visi objektai turėtų turėti švelnumo ir lankstumo savybę savo judesy. Tai gali būti vatos rutulėlis, geležinė grandinė, virvė, aukso siūlas, užuolaida, šilko atraiža, odinis diržas, šlapias rankšluostis, antklodė ir t.t. Judėdami kaip vualis suprasite, kad Džiuljeta tikrai negali judėti kaip pagalys, tačiau tai gali būti vualis. Koks vualis - priklausys tik nuo jūsų.Šio pratimo tikslas - susitapatinti su pasirinktu vaizdiniu. Greitai Jūs suprasite, kad kiekvienas vaizdinys turi savo psichologiją ir kad jis gali išvesti iš jūsų kasdienio gyvenimo ribų, bet tuo pačiu jis yra kažkuo pažįstamas.Šie trys archetipiniai vaizdiniai veda mus į tipažus. Šie trys tipažai tikrai gyvena dramos pasaulyje. Tipas gali apimti charakterį, bet tipažo nepakanka. Mes turime žvelgti giliau nei tipažai.

15. CHARAKTERIZAVIMAS: ARCHETIPAI, PSICHOLOGINIS GESTAS

Žodynas apibrėžia archetipą kaip prototipą iš kurio kyla tipai/tipažai. Tai kaip kažką apimantis vaizdinys, kuriame yra daug smulkių idėjų. Paimkime pavyzdžiui katę kaip archetipą. Pamatysime, kad liūtas, tigras, leopardas ar lūšis yra skirtingi gyvūnai, bet visi jie - katės. Katės archetipas leidžia apibūdinti juos visus neignoruojant fakto, kad jie visi yra individualūs. Jei studijuotumėme juos, visų pirma pamatytumėme juos kaip kates, o tada kaip liūtą, tigrą, leopardą ar lūšį.

Karlas Jungas turėjo daug ką pasakyti apie archetipų kaip kolektyvinių vaizdinių poveikį žmonių psichologijai. Jo ir jo pasekėjų darbai - labai intelektualūs, pakanka pasakyti, kad šie specifiniai vaizdiniai įsiliejo į žmonių gyvenimą įvairiose kultūrose. Vaizdiniai gyvena mumyse, Jungo pavadintoje kolektyvinėje pasąmonėje. Kultūrinė istorija įsiliejo į kolektyvinę pasąmonę - tai glūdi žmoguje, sąmonėje, kuri yra aktyvi, tačiau sąmoningai nekontroliuojama.

M. Čechovo aktorystės idėjos labai stipriai remiasi kolektyvine energija. Per pratybas mes suvokiame, kad galime tikėtis specifinių reakcijų į tam tikrus vaizdinius. Jei paprašysime vienoje ervdėje esančių aktorių sukurti platų veiksmą, kuris atspindėtų didvyrio archetipą, pastebėtumėme, kad kiekvienas judėtų ta pačia kryptimi. Didvyriai yra visoje istorijoje, visoje literatūroje. Šis archetipas glūdi mumyse ir mes išreiškiame jį savo kūno judesiais. Kas yra labai svarbu, tai kryptis, kuria kūnas nori judėti. Net jei vienoje erdvėje esančių aktorių konkretūs judesiai gali skirtis, nes jie priklauso nuo aktoriaus individualybės, tačiau visi judesiai bus nukreipti pirmyn arba atgal, nes tai yra kolektyvinis atsakas. Veiksmo kryptis yra labai svarbi informacija aktoriui, kuria jis gali remtis. Tai pirmasis impulsas. Jei judėsi šia kryptimi, turėsi informaciją, kuria galėsi naudotis. Jei aš žiūrėsiu į judesį kaip žiūrovas, aš suprasiu apie ką tas judesys. Šis supratimas nebus sąmoningas, jis bus jaučiamas.

Archetipai išreiškia tai, kaip pasąmonė gali kalbėti sąmonei, o kūnas yra šios komunikacijos mediumas -tarpininkas. Mes galime pasižiūrėti į šį procesą iš kitos pusės. Atliekant psicholginį gestą, kuris yra susijęs su archetipu, pasąmonėje įsijungs vibracijos, kurios suaktyvins sąmonę. Tai ir yra M. Čechovo technikos pagrindas.

Viskas, ką patiriate gyvenimo bėgyje, viskas, ką pastebite ir galvojate, viskas, kas daro jus laimingu ar nelaimingu, visi pasitenkinimai ar gailestis, viskas ką mylite ar nekenčiate, ko ilgitės ar vengiate, visi pasiekimai ir nesėkmės, viskas, ką atsinešėte į šį gyvenimą nuo gimimo - temperamentas, gebėjimai ir t.t. glūdi jūsų pasąmonės gelmėse. Jūsų pamiršti ar neatrasti jie pereina tam tikrus procesus ir tampa jausmais de facto. Apvalyti ir transformuoti jie tampa ta žaliava, iš kurios jūsų individualybė kuria psichologiją, charakterio “sielą”.

M. Čechovas: To the Actor

Toks darbas su judesiu turi keletą privalumų: jis paskatina aktorių atlikti apibrėžtus judesius, kuriuos malonu atlikti ir stebėti. Tai taip pat skatina išjausti formą, bet svarbiausia, tai moko aktorių atlikti vidinį gestą. Psichologinis gestas turi pasibaigti

vidiniu gestu. Jis atrandamas fizinio kūno pagalba, jis atitinka archetipą ir yra archetipinis savo forma. Šis gestas niekada nerodomas publikai. Jis turi tapti vidiniu gestu, archetipiniu vaizdiniu, kuris pasak Čechovo yra kuriamo personažo charakterio valios išgryninimas. Tai dar vienas psichologinio gesto panaudojimas. Psichologinis veiksmo gestas sako “Aš tai darau dabar”. Psichologinis archetipo gestas sako “Aš esu”. Šis gestas padeda sužinoti, kokią išskirtinę savybę turi valios jėga, o personažas atlieka veiksmą “Aš tai darau dabar”.

Surasti tinkamą archetipą kaip modelį charakteriui - labai paprasta. Aristotelis sakydavo, kad žmogus yra jo veiksmų suma. Jums reikia perskaityti pjesę ir pasidaryti sąrašą veiksmų, kurios atlieka veikėjas visos pjesės metu. Taip, per veiksmus mes galime suprasti individą. Analizuokite autoriaus duotus faktus, galite tai pavadinti atliekamų veiksmų/ darbų sąrašu. Kai jau jį turėsite, galėsite pasidaryti išvadas apie charakterį. Archetipas yra kaip gija, susiejanti veiksmus vieną su kitu.

Vienas vaizdinys yra naudingas, bet galite panerti giliau jei padarysite archetipo gestą. Jei jūs fiziškai atliepsite impulsą, suteikdami jam formą, tuomet susijungsite su vaizdiniu. Psichologinis gestas yra įrankis, kuris “pritaisys” būtent tą valios savybę jūsų kūne, kurios reikia. Talentingas aktorius gali šį įrankį susieti su kitais repeticijų metu sužinotais įrankiais. Viskas priklauso nuo išlaisvintos energijos, kuri keliauja grandine, kai kiekviena grandies dalis vibruoja atitinkamai su pirminiu šaltiniu. Naudodami archetipus kaip dinamišką spinduliuojančią energiją, mūsų užduotis yra duoti sau komandą, kad galėtumėme jausti ir pritarti šioms vibracijoms. Tai yra tai, ką aktorius iš tikrųjų jaučia, tai kaip maistas artistiškai ekspresijai. Tai yra būdas įjungti Ketvirtąjį Vedantįjį Principą.

Aktorius neturi žengti į sceną išrėkdamas archetipą, personažo charakteris “maitinasi” archetipu ir išreiškia jį savo elgesiu. Čechovas nerekomendavo aktoriui pristatyti archetipo kaip charakterio. Vaizdinys turi per didelę galią, jis nėra aiškiai apibrėžtas. Aktorius išreiškiantis tik archetipą gali atrodyti stipriai, bet įprastai. Tai būtų į išorę išmesta jėga. Ta jėga išblėsta ir būdami žiūrovais greitai prarastumėme dėmesį, nes niekas nesivystytų ir neišsiskleistų. Tai gali būti įdomu tik trumpą laiką ir gali būti naudinga stilistiškoje ir formalizuotoje madoje. Vaizdinys nėra tai, kas mus traukia, mus traukia jo valios jėga. Sąmoningai ar nesąmoningai tai yra tas pagrindas, ant kurio autorius pastatė charakterį, tai ta energija, jaučiama kaip visų veiksmų suma. Požiūris apčiuopti charakterio esmę yra tiesioginis. Kaip Čechovas sako, “pirmasis skambutis, kuris skamba charakteriui”. Per repeticijas vaizdinio energija pereina į kūną, nes kūnas sukuria psichologinį gestą archetipui, kaip atsaką į energijos vibracijas.

Susiliejimas ar susitapatinimas su archetipu leidžia kūrybingam aktoriui į kažką įleisti dantis. Kiekvienas aktorius reaguos į jo asmeninį vaizdinį ir jis žinos, kada yra tas vaizdinys, kuris jam reikalingas. Bus aiškus žinojimas, kad štai yra tas vaizdinys, su kuriuo galima dirbti. Tarsi suskambės skambutis viduje. Tikrasis darbo su archetipu tikslas - surasti visų aplink mus išsibarsčiusių elementų sintezę. Kažkas turi apjungti juos, vienas vedantysis principas, vienas pojūtis, kuris leidžia vaidinti.

15 pratimas: Kryptis ir psichologinis gestas

Norėdami surasti archetipą išreiškiantį psichologinį gestą, pradėkite stovėdami tyliai ir ramiai, jausdami abi kojas ant žemės. Atsargiai ištarkite archetipą, suformuodami ir pasakydami aiškų žodį. Sutelkite dėmesį į savo vidų. Ištarę žodį pajusite impulsą judėti. Jei lauksite šio impulso, tikrai jį pajusite. Šis impulsas turės kryptį. Jūs pajusite, kad norite judėti į viršų arba žemyn, pirmyn arba atgal, išsiplėsti arba susitraukti. Jūs taip pat galite norėti judėti tam tikra krypties kombinacija: pirmyn ir į priekį arba atgal ir žemyn. Jei jūs būsite orientuotas į šešias kryptis, pajusite ko laukėte. Pabandykite tai naudodami skirtingus archetipus. Ramiai atsistokite, ištarkite archetipo vardą, palaukite impulso ir pastebėkite, į kurią pusę šis impulsas veda. Galite rinktis iš daugelio variantų: karalius, kvailys, nelaimėlis, mama, didvyris, vergas, karys, auka, Dievas, velnias, kekšė, vagis, žinys, tėvas, lošėjas, atsiskyrėlis, pašalinis, kareivis, svajotojas ir t.t.

Psichologinis gestas yra platus viso kūno judesys, kuris išreiškia archetipo esmę. Šis gestas turi judėti. Kadangi Jūs žinote, kuria kryptimi archetipas juda jumyse, jūs žinote 85 proc. gesto. Likę 15 proc. yra tai, kokią formą impulsas įgauna per jūsų rankas, galvą, kojas, delnus, pėdas ir liemenį. Jūs iš tiesų žinote šį gestą, tad vienas-du-trys eikite ir padarykite jį. Darydami suprasite, ar jis geras ir naudingas. Jei jis jums kažką reiškia ir jūs jaučiate archetipo energiją, tuomet turite gestą, kurį galite toliau vystyti. Jei ne, tuomet patraukite į šoną ir ieškokite kito. Kai atsiduosite ir įprasite prie šios veiklos, greitai surasite savo kelią į turtingą pojūčių, vaizdinių ir impulsų pasaulį. Jūs galėsite vystyti ir tobulini gestą daugybe būdų. Jūs galite pakeisti judesio savybę ir gausite visai kitokį niuansą. Jūs galite pakeisti savo jėgos pusiausvyrą ir gestas vėl bus kitoks. Bet kokia modifikacija duos kitokį atspalvį archetipui. Galima surasti labai išskirtinę ir ypatingą valios savybę vystant gestą.

16. CHARAKTERIZAVIMAS: VAIZDUOTĖS CENTRAS

Visiems aišku, kad galvodami mes naudojame savo smegenis. Mūsų mąstymo dalis turi labai specifinę vietą kūne. Mes drąsiai galime sakyti, kad ši mąstymo vieta yra galvoje. Čia mes skaičiuojame, svajojame, schematizuojame, analizuojame, nusprendžiame, sukuriame, priimame, paleidžiame, apgalvojame. Visa tai vyksta galvoje ir jei mes sakome, kad Hamletas yra mąstantis tipas, tuomet išplauktų tai, kad jis aktyviai veikia galvoje. Galima būtų sakyti, kad jo gyvenimas prasideda galvoje ir iš ten keliauja visur kitur.

Džiuljeta, būdama jaučianti asmenybė, savo gyvenimą pradeda kitoje vietoje. Net jei tai ir poetiška, bet visi sutiks, kad širdis yra jausmų centras. Širdys sudūžta ir sugyja, jos kenčia, sulinksta, jos gali būti šaltos arba šiltos, jos gali plakti greitai iš baimės ir lengvai iš džiaugsmo. Atvira širdis yra ta, kurią norisi sutikti, užtat labai sunku bendrauti su uždara širdimi. Galime sakyti, kad širdis esanti krūtinėje yra mūsų jausmų centras. Džiuljetos gyvenimas prasideda būtent krūtinėje ir iš ten plinta toliau.

Mūsų valia, išreiškianti norus ir troškimus, randasi žemiau. Mūsų viduriai, kirkšnys, viršutinės šlaunys užsidega nuo troškimų. Galime sakyti, kad dubuo yra troškimų centras. Būtent nuo čia prasideda Romeo ir Džiuljetos gyvenimas ir iš ten sklinda toliau.

Kai mes pradedame stebėti fizinį žmonių gyvenimą, mes pastebime šiuos momentus. Vien tik stebint žmogaus eiseną galima nustatyti, kur yra jo centras. Nuo to centro viskas prasideda ir jame viskas baigiasi, jis laiko visą organizmą tam tikru būdu, tinkamu konkrečiam charakterio tipui.

Mes jau žinome tipą, nes tai nurodo autorius parašydamas pjesę. Mes jau ištyrėme šį tipą įjungdami atitinkamą vaizdinį ir susiliedami su juo per savo kūną. Mes galime išgyventi charakterio pasaulį ir surasti kažką ypatingo, tinkančio tam tipažui. Menamas (įsivaizduojamas) centras mums gali padėti. Jis nurodo tikslią vietą, iš kurios prasidės judesys. Tai dar vienas iš kintamųjų, kuris gali būti įjungtas į psichologinį archetipo gestą. Judėjimas iš tam tikro centro turi didelę įtaką tam, kaip jūs judėsite. Tai labai padeda vystyti archetipo psichologinį gestą. Menamas centras yra labai efektyvi priemonė norint apibrėžti charakterį. Tai užtikrintas ir tvirtas būdas siekiant transformacijos.

16 pratimas: Judėjimas iš menamo centro

Atsistokite tvirtai abiem kojomis. Pakelkite ranką tarsi mojuotumėte atsisveikindami. Judėkite sąmoningai, jauskite, kad keliate ranką tarsi darytumėte tai pirmą kartą. Taip sužinosite, ką jūs darote ir ko reikia, kad pajudintumėte ranką. Tokie ir panašūs judesiai dažniausiai atliekami nesąmoningai. Kai mes žinome, ką reiškia judėti, mes galime judėti ypatingu būdu ir patirti naujus pojūčius. Pastebėkite, kad rankos judesys prasidės petyje ir tęsis iki pabaigos.

Dabar įsivaizduokite, kad jūsų ranka yra sujungta tiesiai su galva ir galite pakelti ranką iš galvos. Žinoma, galva nėra tiesiogiai sujungta su ranka. Jei jūs jaučiate savo kūną kaip vieną vienetą, kuriame visos dalys yra sujungtos, tuomet tai padarysite. Šis mūsų kūno dalių susijungimas yra tik įsivaizduojamas. Jei mes pabandysime, greitai suprasime, kad įmanoma pakelti ranką iš galvos. Pastebėkite, kaip tokiu atveju rankos pakėlimas skirsis nuo kasdienio. Pabandykite vėl su kita ranka, po to atlikite įvairius veiksmus, palieskite kokį nors daiktą, eikite, sėskite ar kalbėkite. Leisite sau daryti viską taip tarsi pirštas, užpakalis, pėdos ar balsas yra sujungti tiesiai su galva.

Po to pabandykite pamojuoti tarsi ranka būtų tiesiogiai susijusi su krūtine. Pamatysite, kaip tai skirsis nuo mojavimo iš galvos. Pabandykite įvairius veiksmus, sąmoningai pradėdami judesius iš krūtinės. Būtų gerai atlikti tuos pačius veiksmus kaip iš galvos, kad pajustumėte skirtumą.

Kai jau pajusite skirtumą, pabandykite atlikti tuos pačius veiksmus, bet judėti iš dubens ir pajusti kad visos jūsų kūno dalys nuo jūsų mažojo piršto iki lūpų yra sujungtos tiesiai su dubeniu.

Judėjimas iš centro sukuria buvimo tęstinumą, viskas, ką darome prasideda iš šio centro. Tai leidžia mums surasti specifinį elgesį ir mes galime sugrįžti vėl ir vėl į tą pačią būseną, nes kūnas visuomet tai prisimins.Dėmesio koncentravimas į menamą centrą yra labai aiškus būdas surasti ir apibrėžti charakterio fizines savybes. Galimybė judėti iš galvos, krūtinės ar dubens yra tik pati pradžia. Šiame taške viskas yra pakankamai mechaniška. Kai mes įjungsime vaizdinius, prasidės tikroji transformacija.

17 pratimas: menamo centro susiejimas su vaizdiniu.

Dabar kai jau galite judėti iš centro, pradėkite eksperimentuoti su skirtingais vaizdiniais. Įsivaizduokite, kad jūsų krūtinė yra saulė ir kad jūs jaučiate šilumą ir šios saulės jėga spinduliuoja nuo krūtinės į galvą ir žemyn iki pat kojų ir rankų pirštų galiukų. Saulė jūsų krūtinėje yra jūsų centras ir jis paliečia kiekvieną jūsų kūno dalelę. Šis ar bet koks kitas vaizdinys sukels tam tikrą energijos pasikeitimą, galbūt pasikeis jūsų kvėpavimas ar tai, kaip jūs jausite žemę po kojomis. Tik pastebėkite pasikeitimą. dabar pajudinkite ranką kaip darėte ankstesniame pratime, bet leiskite saulei, esančiai jūsų krūtinėje pajudinti ranką už jus. Atsiduokite visiškai ir patikėkite, kad saulė gali ir tikrai pajudins jūsų rankas. Pabandykite kitus judesius, bet visada leiskite, kad saulė jūsų krūtinėje padarytų darbą už jus. Tikėtina, kad kažkas, ką pajusite, jus maloniai nustebins. Galima jausti laisvę ir malonumą atsiduodant vaizdiniui. Mes nusiimame atsakomybę už tai, kas yra mūsų viduje, ir atsidarome begalinei transformacijos galimybei. Atlikę paprastus gestus išbandykite sudėtingesnius kaip vaikščiojimą, kalbėjimą, sėdėjimą, stovėjimą, bėgimą ir t.t. Viską už jus darys saulė.

Šį pratimą galite atlikti tol, kol jaučiate malonumą. Šis transformacijos būdas yra labai lengvas ir išlaisvinantis. Jūs galite keisti vaizdinius, menamo centro vietas, kuris gali būti bet kur, kur tik norite. Pakeiskite saulės vaizdinį į visiškai priešingą, į ledo gabalą.

Patalpinkite ledą savo galvoje ir judėkite, leisdami ledui vesti jus, tuomet patalpinkite jį krūtinėje, o po to dubens srityje. Vaizdinys ir menamo centro vieta ves jus tiesiai į tam tikrą psichologiją, net jei jūs apie tai negalvosite.

Menamiems centrams nėra ribų. Jie gali būti ne tik galvoje, krūtinėje ar dubens srityje, bet ir visur kitur kur panorėsite jį perkelti, tačiau rekomenduojame pradėti būtent nuo trijų pirmųjų, nes jie turi labai tiesioginį ir akivaizdų ryšį su tam tikra psichologija - mąstymu, jautimu ir valia. Įmanoma turėti menamą centrą net už kūno ribų, kažkur virš galvos, už nugaros ar priekyje krūtinės ir t.t.

17. CHARAKTERIZAVIMAS: ĮSIVAIZDUOJAMAS KŪNAS

Jei sutiksime, kad psichologija ir kūnas yra vienas ir tas pats dalykas, lengvai suvoksime, kad žmogaus kūnas pasako labai daug apie jo asmenybę ir charakterį. Forma, kurią išreiškia kūnas, dažniausiai būna ta pati, tačiau apimtis, tūris ir proporcijos priklauso nuo individualaus žmogaus. Šie skirtumai padeda suprasti asmenybės charakterį.

Kai skaitome Bernard Shaw, mes susidarome labai gyvą jo charakterių paveikslą, nes jis labai detaliai juos aprašo. Kai skaitome Šekspyrą, detalių mažai, tačiau jas sukuriame patys. Čechovas rekomenduoja perskaityti pjesę ir visų pirma įsivaizduoti, kaip atrodytų personažai ir kaip pjesė turėtų būti išvaidinta. Kai skaitome pjesę pasitelkdami vaizduotę, mes pastebime personažus darančius skirtingus veiksmus. Kažkas nutinka, kai įsivaizduojame charakterį, kuris skiriasi nuo mūsų. Tai darant įsijungia fantazija, kuri peržengia mūsų gyvenimo ribas. Mes galime įsivaizduoti tam tikrus atributus, priklausančius personažui net jei jų patys neturime. Jei mes esame savimi, mes nesuvokiame savo kūno sąmoningai. Mums atrodo, kad mes žinome, kas esame dėl mūsų kūno formos, tačiau kai mes susergame ir mūsų kūnas pakeičia formą ir yra nebe tas, mes “nesijaučiame savimi”. Mes jaučiamės kaip kitas žmogus ir jausimės taip tol, kol nepasveiksime. Taigi, mūsų kūno formos (būsenos) pasikeitimas lemia kitokį savęs suvokimą. Šis savęs suvokimas yra tai, ką Čechovas turi omeny įvardindamas žodį “psichologija” savo technikoje.

Kūno pakeitimas skamba kaip neįmanomas dalykas, bet jis paprastas, lengvas ir malonus. Mes visada dirbame su tais pačiais principais ir veiksmais, mes tik randame skirtingas konfigūracijas. Šie principai yra Vaizduotė, Energija ir Forma, kurie padeda sukurti įsivaizduojamą kūną.Yra daugybė būdų iššaukti ir susitapatinti su vaizdiniu, vienas iš jų yra sukurti įsivaizduojamą kūną. Tai dar vienas žingsnis kuriant indą, kurį pripildytų archetipo valios jėga. Šis indas leidžia ištobulinti ir išgryninti archetipo jėgą specifiniam charakteriui. Tai gimsta dėl didžiulio poveikio tam, kaip įvyksta psichologinio gesto judesys. Vaizdiniai, kuriuos rinksitės, turi atitikti charakterį ir pjesę. Jei pradėsite sekti savo vaizduote, jūs galėsite fiziškai pajusti Ričardo III-ojo kuprą. Jūs galima sakyti užsitarnausite teisę dėvėti kostiumą, nes jūs suprasite žmogaus su kupra psichologiją. Tai turės didžiulį poveikį tam, kaip jūs bandysite suvedžioti ledi Anne.

18 pratimas: Kūno pakeitimas - įsivaizduojamas kūnas

Iš stovimos pozicijos pasilenkite ir pasiekite savo pėdas. Pakabėkite taip kelias sekundes. Kvėpuokite ir atpalaiduokite raumenis. Jei negalite pasiekti pėdų, nepergyvenkite, tai nėra būtina. Atsipalaiduokite ir kvėpuokite pasilenkęs. Pamažu atsitieskite. Kildami sakykite sau, kad kai išsitiesite būsite 3 metrų aukščio. Pradėkite vaikščioti erdvėje ir atlikti kokius nors veiksmus nepamirštant, kad esate 3 metrų aukščio, bet labai proporcingai sudėtas. Jūs negalite ištempti savo kūno iki 3 metrų, bet galite transformuoti ir paskirstyti savo vidinio kūno energiją.

Po kurio laiko vėl pasilenkite ir atsipalaiduokite. Kai pamažu kilsite, duokite sau komandą, kad kai išsitiesite būsite metro ūgio. Atlikite tuos pačius veiksmus ir pastebėkite, kaip skirtingai suvokiate save palyginus su ankstesne patirtimi ir kaip tai skiriasi nuo jūsų įprasto savęs suvokimo.

Galima pakeisti bet kurią kūno dalį į bet kokį dydį ir formą. Tai savo vidinio energetinio kūno formavimas. Turėdami tai omenyje, pakeiskite savo kaklą į buliaus kaklą ir pajudinkite savo galvą šiuo nauju kaklu. Net pakeitę vieną kūno dalį patirsite naujų pojūčių ir naują psichologiją. Pakeiskite kaklą į kūdikio kaklą. Pažaiskite su dar kitais skirtingais vaizdiniais. Pamatykite kažką, kas turi kūną niekuo neprimenantį jūsiškio. Pabandykite įsivaizduoti, kad tas kūnas tampa jūsų. Galite pakeisti visą kūną arba tik kai kurias detales. Pavyzdžiui, galite susikoncentruoti į rankas ir jas pakeisti. Kai tik jas pakeisite, turite pajusti, kad turite naujas rankas. Įsivaizduokite, kad jos yra iš krikštolo ar stiklo, bet jos vis tiek rankos, tad naudokitės jomis. Pasižiūrėkite su šiom rankom, kas yra jūsų kišenėse ar užsisagstykite marškinius.

Jei jūs galite matyti vaidinamo charakterio rankas, kaklą ir lūpas, jūs jau būsite labai toli nuėję ieškant jo psichologijos. Nes mes naudojame rankas, kai norime kažką padaryti, mes naudojame kaklą, jei norime pajudinti galvą, ir mes naudojame lūpas, kai norime kažką pasakyti - per visa tai iškyla visai naujas žmogus. Tai būsite jūs, bet jūs būsite kūrybiškoje būsenoje. Jūs galėsite atlikti veiksmus, kurie tinka jūsų charakteriui, ir jais tikėti. Jūs esate visiškai laisvas ir jūs galite išbandyti skirtingas formas.

18. CHARAKTERIZAVIMAS: ASMENINĖ ATMOSFERA

Jei jūs pagalvosite apie kokį nors seną draugą ir pabandysite jį apibūdinti keliais žodžiais, greičiausiai jūs jį apibūdinsite per jo asmeninę atmosferą. Atmosfera apibūdina aplinkinę erdvę. Kalbant apie asmeninę atmosferą, ji reiškia aplink žmogų esančią aplinką. Ją galima apibūdinti įvairiai. Apibūdinimas gali apimti žmogaus požiūrį į pasaulį. Pusiau pilnos arba pusiau tuščios stiklinės požiūris taip pat gali būti žmogaus asmeninės atmosferos apibūdinimas. Mes galime ją įsivaizduoti, kaip burbulą aplink žmogų, o į jo vidų galime įdėti viską, ko norime. Mes galime pripildyti burbulą juoku. Tai nereikš, kad tas žmogus visą laiką turi juoktis, bet jis bus labiau linkęs suvokti dalykus su humoru. Kito žmogaus burbulas gali būti pripildytas ašaromis. Aktorius su tokiu vaizdiniu nebūtinai turi nuolat verkti, bet jo kuriamas charakteris turės poetišką ar melancholišką liūdesio gaidą. Šis burbulas, pripildytas juoko ar ašarų, yra kaip filtras tarp charakterio ir pasaulio. Viskas, kas ateina į charakterį iš išorės pereina per šį filtrą. Šis burbulas talpina savyje labai daug dalykų apie charakterį. Tai dar viena priemonė siekiant nuoseklumo ir aktyvuojant 4-ąjį vedantįjį principą.

19 pratimas: Asmeninė atmosfera ir keturi pojūčiai

Mes labai dažnai apibūdiname žmones kaip karčius, saldžius ar rūgščius. Tai nereiškia tikrojo jų skonio, bet vis dėlto, tokiu būdu pasakome labai daug specifinių dalykų apie juos. Tai visiems suprantama ir aišku, tačiau įdomu tai, kad tie žmonės iš tiesų tokie yra. Taip nutinka dėl jų atmosferos, jų burbulo, jų filtro.

Įsivaizduokite, kad prieš jus esanti erdvė yra pripildyta saldumo. Kai jau tai pajusite, ženkite žingsnį į priekį ir pajuskite saldumą ant jūsų veido ar krūtinės. Nieko nereikia daryti, tik priimkite jį. Pasukite į dešinę ir vėl pajuskite saldumą. Pakelkite dešinę ranką ir pasveikinkite saldumą savo burbule. Koks yra gestas, sveikinantis saldumą? Jis turi savo išskirtinę savybę. Pajuskite saldumą savo dešinėje plaštakoje, rankoje ir petyje. Pasižiūrėkite į dešinę ir sutikite saldumą savo burbule. Kokia savybe pasižymės gestas, kuris sutiks saldumą? Nežiūrėdami pajuskite, kad saldumas yra sutelktas virš jūsų galvos. Jis ten kaupiasi ir skleidžia ypatingas vibracijas, kol pradeda kristi ant jūsų galvos ir pečių kaip tirpstančio cukraus lietus. Pajuskite saldumą, nusileidžiantį ant galvos, pečių, tuomet ant sprando iš nugaros, sėdmenų, blauzdų. Dabar jūs esate visiškai saldumo apsuptyje. Pasaulis ateis pas jus per saldumą ir jūs sąveikausite su pasauliu taip pat per saldumą. Leiskite šiai asmeninei atmosferai pažaisti su jumis, bet nesijauskite įpareigoti kažką specialiai daryti. Tiesiog leiskite saldumui būti tuo filtru, per kurį jūs priimsite pasaulį. Kai jau pajusite susilieję su šia savo asmenine atmosfera, sutelkite dėmesį į savo liežuvio galiuką. Nereikia ragauti kažko saldaus, juk galiukas yra dalis liežuvio, kuris jau yra paveiktas saldumo. Mes galime pasiduoti ir įsivaizduoti saldumo asmeninę atmosferą aplink save, o po to susikoncentravimas į liežuvio galiuką, leidžia tą atmosferą užtvirtinti ir užfiksuoti - užinkaruoti. Keturių skonių naudojimas yra puikus būdas sužadinti aktorių viduje. Jis padeda ištraukti jus iš savęs ir veda personažo charakterio link. Jūs galite pabandyti šį pratimą su kitais skoniais - Kartumo, Rūgštumo ir Sūrumo. Skirsis tik paskutinė pratimo dalis su liežuvio galiuku. Kartumas

jaučiamas ant liežuvio šonų, kartumas - liežuvio gale, sūrumas - viduryje. Kai tik skonis užfiksuotas ir užinkaruotas, yra labai lengva jį išlaikyti. Atrodo, kad skonis pradeda rūpintis savimi ir turi potencialą nuspalvinti viską, ką daro personažas. Svarbu suprasti, kad net jei personažo charakteris yra saldumo burbule, jis gali patirti ir išreikšti bet kokias kitas būsenas ar jausmus, net ir nesusijusius su saldumu. Žmogus su saldumo atmosfera gali tapti paniuręs, piktas ar liūdnas, bet turėti saldumo filtrą aplink save. Tas pats galioja kartumui, rūgštumui ar sūrumui. Jūs galite įsivaizduoti, kaip kartus žmogus juoksis. Skonis neriboja jūsų požiūrio į tam tikrus dalykus. Priešingai - jis atveria vaizduotę.

19. ATMOSFERA: ERVDĖS ĮJUNGIMAS

Kai dirbame su erdve, tikime, kad ji yra tas mediumas, kuris apima skirtingas idėjas ir vaizdinius. Mes įdedame juos į erdvę ir leidžiame jiems per erdvę grįžti atgal pas mus. Mes nuolat dirbame su savo kūnu, kad jis taptų jautresnis įspūdžiams, impulsams, pojūčiams, ketinimams. Juk kai vaizdiniai grįžta pas mus, juos visų pirma priima kūnas. Atmosfera, pripildyta ko nors specifinio, pavyzdžiui dulkių, paveiks kūną. Kūnas tai pajutęs reaguos. Mes neturime tikslo, kad aktoriai pamatytų dulkes ir sakytų “matau aktorius dulkių pilname kambaryje ir jie kosėja”. Ne, mes dirbame tam, kad turėtumėme vidinį psichologinį nusiteikimą. Kaip mūsų psichologiją veikia tokia atmosfera? Mes išbandėme įvairias substancijas, kvapus ir savybes, karštį, šaltį ir pan. Remiantis Čechovo idėjomis, pildėme atmosferą su pojūčiais, nuotaikomis ir spalvomis. Buvo įdomu patirti ir stebėti, kai aktoriai atsiduodavo sukurtoms atmosferoms, bet vos tik aktoriai pradėdavo vaidinti personažus pagal pjesės scenarijus, žavesys dingdavo, o improvizacijos ir tekstai tapdavo įprasti. Klaidinga leisti aktoriams žaisti tik su atmosfera, nes tikri ketinimai ir veiksmai tampa mažiau svarbūs. Čechovas perspėja mus apie tai. Mus turėtų dominti reakcija į atmosferą.

Mes atradome, kad šios atmosferos gali būti aktoriaus išjaustos, kaip erdvės, judančios šiek tiek virš mūsų kūno labai specifine kryptimi. Pavyzdžiui, nelaimės atmosfera veda kūną žemyn, oras atrodo sunkiai krenta ant galvos ir pečių. Šis žinojimas tapo raktu ieškant patikimo būdo dirbti su atmosfera. Taigi, grįžtant prie scenos, mes suteikdavome vardą jausmui ar atmosferai ir pakeisdavome ją įsivaizdavimu, kad erdvė gali judėti veikdama kūną. Tai išlaisvino. Aktoriams nebereikėjo vaidinti nelaimės būsenos, jų buvo prašoma reaguoti į erdvę, spaudžiančią juos žemyn. Tai padaryti yra lengviau, nei kad galima įsivaizduoti. Kai išsikeli tikslą, reaguoti į erdvę, kūnas veikia pats. Judesys atrodo yra net ne mūsų kontrolės zonoje, taigi, mums belieka tik reaguoti. Dingsta atsakomybė suvaidinti nelaimę, ir aktoriai yra laisvi kontaktuoti vienas su kitu ir atlikti įvairius veiksmus, kurių reikia pagal pjesę, ir viskas vyksta dinamiškos ir energingos erdvės aplinkoje. Erdvės judesys tampa mūsų realybe, o ne neaiški nelaimės idėja su visom lydinčiom mintim. Galvojimas stabdo tikrą veiksmą, o judesys veikia aktorių kaip galinga jėga.

20 pratimas: įsitraukimas į atmosferos žaidimą

Paeikite užtikrintai į priekį aiškiai žinodami, kad judate į priekį. Pasakykite sau, kad judate į priekį. Šis pareiškimas leis jums labai sąmoningai suvokti kryptį. Įsivaizduokite, kad erdvė aplink juda kartu su jumis. Po kelių minučių sustokite, bet įsivaizduokite, kad erdvė vis dar juda į priekį kiaurai per jus. Susikoncentruokite į tai ir pajuskite, kad jūsų kūnas korėtas. Leiskite sau reaguoti į šią jėgą, kuri juda per jus. Atlikite paprastus veiksmus ir leiskite erdvei, judančiai kiaurai per jus žaisti su jumis tarsi jūsų kūnas būtų vėjo instrumentas. Kai erdvė juda per jus, susidaro ypatingas skambesys. Kai jūs jau galėsite tai atlikti, pastebėsite, kad pakanka itin nedaug pastangų įjungti vaizduotę. Greitai jums pasirodys, kad viskas vyksta savaime, tereikia sustabdyti tada, kada reikia.

Dabar jūs esate reagavimo pozicijoje. Tai paveiks veiksmus, kuriuos atliekate ir tai, kaip juos atliekate. Tai būdas pajusti, kas vyksta aplink jus. Tai būdas sukurti sunkiai apčiuopiamą efektą aplink tam tikrą pjesės veiksmą. Jums tereikia būti jautriems ir reaguoti. Tokiu atveju nebereikia vaidinti, o tiesiog gyventi ir būti toje erdvėje, kuri jus veikia. Tai neatitrauks jūsų nuo to, ką reikia padaryti, bet leis atlikti jums konkrečius veiksmus specialiai sukurtoje judesio į priekį dinamiškoje erdvėje.

Tą patį galima padaryti su judesio atgal kryptimi. Didelėje erdvėje paeikite atgal sakydami sau, kad judate atgal. Įsivaizduokite, kaip aplinkinė erdvė juda atgal kartu su jumis. Kai jau patikėsite tuo, sustokite, bet įsivaizduokite, kad erdvė vis dar juda atgal pereidama per jūsų kūną. Darykite tai nuosekliai ir išlaikykite šį pojūtį, kad ir kur jūsų kūnas pasisuktų. Leiskite savo kūnui tapti korėtu, kad justumėte, kaip erdvė eina per jūsų kūną iš priekio atgal. Tikrai pajusite, kaip tai skiriasi nuo to jausmo, kai erdvė ėjo iš nugaros į priekį. Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas tapo vėjo instrumentu ir išgirskite, kaip skamba erdvės judėjimas atgal. Pajuskite tai ir leiskite sau reaguoti. Jei iškyla kokie nors vaizdiniai ar impulsai - sekite paskui juos. Tikriausiai pajusite, kad esate įkliuvęs į tam tikras aplinkybes. Žaiskite su tuo, priimkite viską, kas iškylą.

Dinamiškosios kryptys yra judesys pirmyn, atgal, į viršų, žemyn, išsiplėtimas ir susitraukimas. Sėkmės paslaptis yra žinojimas ir suvokimas, ką reiškia judėti kuria nors kryptimi. Jūsų veiksmas yra išjudinti erdvę. Tikslas - reaguoti į erdvę, kuri juda per jūsų kūną.

Kai jums pavyks atlikti šį pratimą, galite pratęsti žaidimą lokalizuojant judesį tam tikroje kūno dalyje. Pavyzdžiui, kai erdvė judės atgal, leiskite jai eiti tik per galvą. Tai labai specifiška ir turi savo dinamiką. Jūs taip pat galite perleisti erdvę per krūtinę ar dubenį. Šios variacijos galimos su bet kuria iš šešių krypčių.

20. NUOLATINIS VAIDINIMAS

Mes vaidiname, nes esame aktoriai. Tai jau pakankama priežastis vaidinti. Čechovas sakė, kad klaidinga manyti, kad mes tampame aktoriais kai gauname darbą teatre. Jei taip manysite, nužudysite savo galimybes ir sugebėjimus, o jūsų talentas ir kūrybinė individualybė išbluks. Teatras reikalauja sustiprinto gyvenimo ir yra labai svarbu, kad jūs nuolat vystytumėte savo jautrumą. Mes turime vystyti gebėjimą vaidinti be jokių pasiteisinimų ar išorinių priežasčių. Mūsų aktorių prigimtis yra puoselėjama technikos pagalba. Įmanoma nuolat vaidinti, nes tai teikia malonumą. Jei mes leisime sau tai daryti, tai mus ves prie naujų įspūdžių, būdų, atradimų ir suvokimų. Galimybė vaidinti nuolat paruoš mus ir padės įgyti pasitikėjimą savo kūrybiškumu. Tereikia panaudoti techniką kada tik yra galimybė tai padaryti. Vaidyba - tai mūsų gebėjimas atsiduoti ir mes turime nuolat vystyti gebėjimą duoti. Dirbti nuolat reiškia ieškoti būtų praktikuotis kaip aktoriui. Paimkite kuriuos nors pratimus ir dirbkite tuomet, kai jūs tiesiog einate, sėdite ar laukiate. Kai mes įsitraukiame į darbą, mums niekad netampa nuobodu. Net ėjimas duodant sau lengvumo komandą yra pratimas, vystantis mūsų aktorystės gebėjimus. Tai darant mes ištrauksime save iš įprastos pilkos kasdienybės ir turėsime galimybę prisiliesti prie tų turtų, kurie mumyse slypi ir laukia prabudinimo. Atlikdami pratimus mes darome kažką sąmoningai, o tai skatina kūrybiškumą. Mes galime skatinti kūrybiškumą žaisdami su įsivaizduojamais/menamais centrais ar įsivaizduojamu kūnu. Mes galime tapti pasauliu aplink mus susikoncentruodami į tai, ką matome ir išjausdami objektų charakterį. Čechovo technika yra puikus kūrybiškumo skatinimo įrankis, nes kai mes ja naudojamės teisingai, ji leidžia mums išeiti iš iš įprasto savęs suvokimo. Ji padeda susijungti su kūrybinėm jėgom, kurios visuomet mus palaikys. Technika gali pakeisti viską, ypač mūsų požiūrį į darbą su pjesės medžiaga.

5. NAUDOJIMASŠios technikos mokymasis yra nuolatinis tyrinėjimas, patirtis, paklydimai ir atradimai. Vis dėlto, praktika gali atitraukti nuo technikos. Lengva prarasti kelią ir susikoncentruoti į vieną dalyką, kai etiudas yra visai apie ką kita. Darbas atveria daug galimybių, tačiau studentams reikia išmokti fokusuotis ten, kur svarbu. Mokytojas turi juos nukreipti reikiama kryptimi. Kai žinome, ko ieškome, daug lengviau tai atrasti. Kai pagrindai yra užtvirtinti, tuomet studentai gali žaisti ir pasirinkti tai, ko jie nori iš šios technikos.

Sekantis skyrius parodo, kaip praktiškai šią techniką gali panaudoti aktoriai, mokytojai ir režisieriai. Todėl šis skyrius yra parašytas kitaip: jame rasite klausimus bei komentarus, kurie iškilo pratybų metu. Studentų komentarai žymimi (S).

1. APŠILIMAS

Sustokime ratu ir pažaiskime su kamuoliu, kad sušildytumėme savo kūną.

Štai kamuoliukas, įsivaizduokite, kad jis yra toks karštas, kad sunku jį paliesti. Pamėtėkite kamuoliuką partneriui iš dešinės - neverskite partnerio dirbti, kad pagautų - perduokite tiesiai į širdį. Pagaukite kamuolį ir perduokite vienas kitam ratu. Būkite tikri ir perduokite kamuoliuką aiškiai. Aktorystė yra gavimas ir davimas, tad šis žaidimas yra kaip metafora. Tvirtai paimkite kamuoliuką į ranką ir perduokite jį partneriui iš dešinės. Tuomet pridėsime antrą kamuoliuką, perduokite jį vėl partneriui į dešinę. Jis irgi karštas. Jūs turite jį pagauti ir mesti kitam. Tada pridėsime trečią kamuolį, bet einantį priešinga kryptim, iš dešinės į kairę. Neleiskite kamuoliukams nukristi ant žemės. Būkite atidūs tam, kas vyksta. Visi trys kamuoliukai turi judėti greitai.

Sustokime minutei. Jaučiama panika. Žmonės sulaiko kvapą ir įsitempia. Jauskite tvirtą kontaktą su žeme, jauskite kaip jūsų pėdos remiasi į žemę ir būsite čia, o ne paniškame pasaulyje. Vaidyba reikalauja būti čia ir šis žaidimas taip pat reikalauja būti čia. Priešingu atveju - kamuoliukai nukris. Turime pažadinti kūną aktorystei šiuo žaidimu.

Kitą kartą turėtų būti jau geriau. Vėl stabtelėkime. Tas, kas turi kamuoliuką turi sustoti - įeiti į stop kadrą, pajusti karštį savo rankoje - gauti jį ir leisti sau sureaguoti į karštį. Leiskite savo raumenims būti atsipalaidavusiems, kad galėtumėte gauti ir pajusti karštį, įtampos neturėtų būti. Žinoma, kamuoliukas nėra iš tikrųjų karštas, gaukite įsivaizduojamą karštį. Po to pradėkite žaidimą iš pradžių. Taigi, mes pradėsime ir karts nuo karto sustosime. Kai aš duosiu ženklą “stop”, tas, kas turės kamuoliuką turės paimti karštį ir leisti savo kūnui išreikšti diskomfortą. Kai pasakysiu “važiuojam”, jūs vėl pratęsite perdavimą. Pajuskite savo kūno lengvumą ir atlikite viską lengvai. Jūsų kūnas yra viskas, ką jūs turite, tai jūsų instrumentas, kurį reikia pažadinti.

2. IŠSIPLĖTIMAS IR SUSITRAUKIMAS

Naudodami savo fizinį kūną, pabandykite tapti kiek tik įmanoma dideliu. Pradėkite judesį nuo susitraukusio kamuoliuko ir pamažu išaukite pajungdami visą kūną. Judėdami klausykite savo kūno. Klausykite, kokią informaciją gaunate atlikdami šį išsiplėtimo judesį. Kvėpuokite atlikdami judesį. Klausykite ir leiskite savo kūnui kalbėti. Po to judėkite priešinga kryptim, susitraukite ir grįžkite į tą vietą, iš kurios pradėjote.

Tapimas dideliu arba mažu, kokiu tik galite, nėra susijęs su galutiniu tašku, bet su kelione į jį. Svarbiausia - dinamika, t.y. plėtimasis ir traukimasis. Tai yra gestas, kuris išreiškia judesį.

Pasistenkite suprasti, kad jūs esate trimatė būtybė, kad jūs turite viršų, dugną, priekį ir galą. Mes dažnai pamirštame, kad turime nugarinę pusę ir plečiamės tik į priekį, bet kai traukiamės dažniausiai susitraukiame ir įsitempiame nugaroje arba sprande, nes atlošiame galvą atgal. Jei plečiatės, tapkite dideliu, kokiu tik įmanoma ir žinokite, kad baigiate tik tada, kai nebeįmanoma plėstis nesutraukiant kokios nors kūno dalies. Stebėkite ar neįsitempiate, kvėpuokite. Yra dinaminė įtampa, bet ne fizinė. Pasistenkite dirbti lengvai.

Kas jums nutiko?

Kai kalbame apie tai, kaip jautėtės, nieko nėra neteisingo. Pastebėjau, kad kiekvienas iš jūsų jautėsi kitaip.

S. 1) Susitraukimas jautėsi, kaip žiemos miegas…2) Išsiplėtimas yra, kaip Meilė, o susitraukimas - liūdesys…3) Vienu momentu jaučiausi juokingai ir pasalūniškai, susitraukimo metu buvau išsigandęs…4) Neturėjau atsiprašyti užimdamas tiek daug vietos…5) Kai buvau atsidaręs ir mano krūtinė neapsaugota - jaučiausi nesaugiai. Susitraukus jaučiausi saugiau.

Kiekvienas iš jūsų gaunate skirtingą informaciją, nes skiriasi judesiai ir jų savybės. Dauguma iš jūsų galvoja per daug. Pasitikrinkite tai.

Pasistenkite išsiplėsti ir susitraukti kaip oras, pripildantis balioną. Tai turi būti nuoseklus srautas, sferinis augimas. Kai baigsite išsiplėtimą, palikite kūną tame taške, o patys fiziškai išeikite.

Pamenate, mes išvystėme akis ant savo pečių nugaroje? Įsivaizduokite, kad turite šias akis ant savo pečių nugarinėje pusėje ir matote per jas. Žiūrėkite šiomis akimis, kad jaustumėte ryšį su tuo, ką paliekate erdvėje. Pamatykite energetinį gestą, kurį palikote, kai išėjote iš ten.

Pakartokite tą pačią seką tris kartus. Jauskite ryšį, jauskite, kad tai jūsų. Čechovas sakė “repeticija yra auganti jėga”… Tai, ką gaunate iš kiekvienos repeticijos augs.

Apeikite kambarį ratu, atlikite įvairius veiksmus su šia išsiplėtusia energija, kuri yra jumyse. Pasakykite “taip” net ir mažiausiems dalykams, kurie jums šiandien nutiks. “Taip” atvers daug dalykų. Daug dalykų ateis, kai tai pastebėsite ir suprasite, kaip tai paprasta ir galinga. Daug ateis, kai jūs suvoksite ryšį tarp buvimo ir judėjimo. Tai - psichologinis gestas, pirmasis, kurį tyrinėsime. Psichologinis gestas yra dinamiškas, nes jis yra judantis, todėl naudingas mums aktoriams.

Ar pamenate artistinį kadrą? Tai labai specifinis būdas judėti ir tyrinėti psichologinį gestą. Artistinis kadras reiškia, kad mūsų judesys turi tris dalis. Artistinis kadras yra mokymosi priemonė, kurią naudojame pratybų metu, bet ne scenoje. Jis sužadina judesio suvokimą, nes reikalauja judėti pilnai ir sąmoningai:1. Mes pradedame judesį su gyvybiniu kūnu.2. Kai pasiekiamas gesto galas, prie judesio prisijungiafizinis kūnas.3. Išlaikome gestą erdvėje naudodami gyvybinį kūną: tai vadinama judesio spinduliavimu.

Kai gyvybinis kūnas spinduliuoja besiplečiantį gestą, laikas išeiti iš jo ir palikti kažką, kas vis dar juda. Jūs nepaliekate sustingusios skulptūros, bet dinaminį gestą, kurį matote savo naujomis akimis nugaroje. Sąmoningai valdykite ir stebėkite šią situaciją. Tuomet galėsite kažką gauti. Sukaupkite išsiplėtimo energiją, pasimkite ją, padarykite ją sava.

Kai naudojame artistinį kadrą, mokome savo gyvybinį kūną, kaip atlikti gestą. Vėliau galėsite pajusti šį gestą kaip vidinį judesį.

Kai paliekate savo gyvybinį kūną, sakykite “aš esu” ir pajuskite tai. Naudokite artistinį kadrą ir suvokite visas tris dalis. Po to pabandykite atlikti išsiplėtimo gestą tik su gyvybiniu kūnu. Kaip jaučiatės?

S: Susijaudinęs AktyvusLaimingasDosnus

Dabar, kai jūs jau galite atlikti šį gestą kaip vidinį gestą, pabandykite ką nors veikti su savo fiziniu kūnu. Padarykite kokius nors išorinius veiksmus tuo metu, kai atliekate vidinį gestą. Paspauskite kam nors ranką su savo fiziniu kūnu ir plėskitės atlikdami vidinį veiksmą tuo pačiu metu.

Ką patiriate ir atrandate?

Su teisinga koncentracija, visa tai atlikti lengva. Daug lengviau atlikti nei kalbėti. Ir neverta kalbėti apie tai, kol neišbandėte. Svarbiausia, jūsų patirtis.Psichologinis gestas yra vidinis veiksmas. Šis vidinis veiksmas yra išverstas į išorinę išraišką - rankos paspaudimą. Paspausti kam nors ranką tokiu būdu yra labai ypatinga, tai duoda kažką jūsų partneriui, tai duoda žiūrovams. Kažkas nutinka jūsų sielai ir tai atsispindi rankos paspaudime. Praktikuokitės, kūnas prisimins tai scenoje.

Energija kaip forma gali būti patalpinta erdvėje. Tam tikra erdvė scenoje gali būti pakrauta gesto taip, kad ji rezonuotų. Jūsų kūnas tai žinos, nes jūs atlikote gestą. Šis žinojimas bus patalpintas erdvėje, tad jūs galėsite gauti tą jėgą. Jūs galite ją padėti tiksliai ten, kur reikia scenoje. Energija ten vibruos. Jūsų vaizduotėje ji judės ir bus pilna jėgos. Jūs galite praeiti erdvę toje vietoje ir vėl patirti tą jėgą, kai jums reikia.

S: Kas jeigu gestą laikysiu su savimi? Kažkas už manęs vis plėtėsi ir plėtėsi… jis buvo vis didesis ir didesnis. Man nepatinka nešiotis per daug didelio bagažo…

Normalu leisti gestui sekti jums iš paskos. Tai yra tai, ko mes norim, bet jūs galite jį paleisti, pamiršti, jei jis tampa našta. Tačiau treniruojantis jūs pajusite, kai tai jūsų sąjungininkas.

Dabar padirbėkime priešingai. Jūs palikote tris plėtimosi gestus erdvėje, jūs žinote, kur juos palikote. Susirinkite juos. Atsistokite į kiekvieną iš jų ir transformuokite. Sutraukite juos. Panaudokite artstinį kadrą, kad pajustumėte šį susitraukimo gestą viduje ir išorėje.Pasižiūrėkite atgal su savo naujomis akimis nugaroje kai paliekate susitraukimus erdvėje. Pasakykite “taip” viskam, kas vyksta ir kas pasikeitė jumyse:

- Priimkite tai, kas įvyko.- Žaiskite su tuo.- Gyvenkite tame.- Išreiškite tai.

Dabar atlikite susitraukimo gestą tik su jūsų gyvybiniu kūnu. Paspauskite ranką ir atlikite gestą viduje vienu metu. Tai ir yra Čechovo technika, kai išorėje esi įsitraukęs į kokį nors veiksmą, kokio reikalauja pjesė, bet tuo pačiu metu esi gyvas ir aktyvus viduje dėl vaizdinio ar gesto.

Grįžkite prie pirmojo išsiplėtimo gesto kaip vidinio gesto. Atlikite jį viduje ir pajuskite impulsus, kurie ateina. Išgyvenkite jį esamu momentu, o ne savo atmintyje, kaip tai jutote šiek tiek anksčiau.

Kaip tai jaučiate dabar? Leiskite būti tam, kas yra, tiesiog įeikite ir džiaukitės laisve. Pažaiskite su šiais dviem skirtingais vidiniais gestais, sekite impulsus, kurie kyla jumyse. Nebandykite nuspėti, tiesiog stebėkite, kas vyksta jumyse.

Klausykite savo kūno, pabandykite užmiršti savo racionalų mąstymą, jis tik atitrauks jus ir užvers abejonėmis.

S: Aš reagavau į žmogų, kuriam paspaudžiau ranką. Jei jis plėtėsi, man buvo labai sunku susitraukt.

Jūs esate jautrus žmogus, tad natūraliai sekate signalus, kuriuos gaunate ir tai yra geras dalykas; tai rodo, kad jūs jaučiate ryšį su savo partneriu. Bet kartais personažas turi nekęsti žmogaus, kuris spaudžia jam ranką ir susitraukti kontakto metu. Arba kartais mes turime nekęsti, bet turime slėpti ir užmaskuoti jausmus. Mes turime žinoti, kaip tai vyksta, kad galėtumėme panaudoti.

Turėdami techniką mes galėsime atlikti tai, kas reikalinga. Priešingu atveju, mes - ne aktoriai. Atlikdami veiksmus gerai ir nuosekliai gausime pasitenkinimą. Vaidyba aktoriams visada suteikia malonumą.

Pabandykite suprasti, kad galima pasakyti “taip” ir “ne” su išsiplėtimu bei susitraukimu. Tai yra labai svarbu ir turite tai ištyrinėti. Jei praleisite tai, prarasite dinamiškumą ir išorė bus statiška bei plokščia. Meilė yra išsiplėtimas, bet lygiai taip pat išsiplėtimas gali būti įsiūtis. Skiriasi tik išsiplėtimo savybė.

3. MENAMAS (ĮSIVAIZDUOJAMAS) CENTRAS

Visi mes turime centrą, iš kurio prasideda visų judesių impulsai. Šis centras yra mūsų kūne ir gali būti bet kurioje jo dalyje. Mes kaip aktoriai, galime patys pasirinkti, kuri kūno dalis bus mūsų centru.

Pradėkime su saulės vaizdiniu. Įsivaizduokite saulę savo krūtinėje. Jauskite, kaip ji spinduliuoja į viršų nuo krūtinės į galvą ir į apačią kojų link.

Pasikasykite nosį, bet leiskite šį judesį padaryti jūsų krūtinėje esančiai saulei. Impulsas turi ateiti iš saulės. Jis eis per jūsų ranką į delną. Saulė krūtinėje jus judins, tad saulė pakasys nosį.

Saulės impulsai keliaus iki jūsų kojų. Tai leis jums vaikščioti. Pabandykite atlikti įvairius judesius, bet leiskite, kad juos už jus atliktų saulė. Pažaiskite, mėgaukitės laisve, kai nusiimate atsakomybę dėl visų veiksmų, kuriuos atliekate. Viską daro saulė.

Po to patalpinkite saulę galvoje. Ar jaučiate energijos pasikeitimą? Palaukite to. Pasikasykite nosį iš saulės, esančios galvoje. Leiskite tai padaryti saulei. Jūs turite daug svarbesnių dalykų, nei kasytis nosį.

Pajuskite skirtumus pakeičiant centrą. Patalpinkite saulę dubenyje. Pasikasykite nosį, bet leiskite tai padaryti saulei. Pažaiskite ir pastebėkite skirtumus.

Dabar pabandykime tuos pačius dalykus, bet su ledo vaizdiniu. Tarsi personažas būtų gimęs su ledo gabalu dubenyje, krūtinėje ar galvoje. Atsiduokite šiam vaizdiniui. Stebėkite, klausykite, priimkite. Mes ieškome psichologinio pasikeitimo. Yra beprasmiška vaidinti jei viduje yra šalta.

Kai mes pajaučiame pasikeitimą, tai reiškia mums pavyko susijungti su vaizdiniu. Mes keičiame savo būseną (psichologiją) vaizduotės pagalba. Tai gali skambėti kaip erezija, bet Čechovas sakė “Mes žinome, kad einame teisingu keliu, kai dalykai, su kuriais dirbame, mus ištraukia iš mūsų pačių”. Vaizduotė išveda mus už mūsų ribų, ji pašalina mūsų ribotus įsitikinimus apie save ir tai, ką mes sugebame. Ji padidina mūsų galimybes ir mūsų galią išreikšti save.

Pašnipinėkite. Paklauskite savęs “koks čia buvo žmogus”?

S: Su ledo gabalu krūtinėje jaučiausi atkirstas nuo visų. Tai buvo žmogus, kuris buvo atkirstas. Tai nereiškia, kad negalėjau užmegzti kontakto, tiesiog aš nenorėjau jokio kontakto. Man nereikėjo nieko kito.

Jūs turite judėti norėdami atrasti būsenas ir elgesį. Būsenos neateina sėdint ir jaučiant dalykus. Toks būdas veda į paralyžių, kur jūs tapsite prisirišę prie jausmų pasaulio. Kaip jūs elgsitės jei jūsų suvokimas apie save ateis iš ledo gabalo jūsų krūtinėje? Tikriausiai jūs savyje susikursite vidinę kliūtį. Galbūt jūs būsite konflikte su savimi, tačiau jums reikės atrasti būdą kontaktuoti su pasauliu.

Judėkite kitu tempu - stipriu staccato. Gausite viską, ko jums reikia. Pateisinkite tempo pasikeitimą. Likite susijungęs su centru. Jūs žinosite priežastį pakeisti tempą.

Pakeiskite centrą. Patalpinkite ledą galvoje. Užmegzkite ryšį su centru, pajuskite pasikeitimą.

Atlikite paprastus veiksmus, o po to sudėtingesnius. Jei atsiduosite kūnui, jis pasakys, ką daryti. Išsilaisvinkite. Ar jaučiatės kitu žmogumi, kai pakeičiate centrą? Kokia jūsų patirtis? Jūs keičiatės ir žaidžiate su centru. Leiskite tai būti jūsų esybės centru, personažo centru. Viskas, ką atliksite, ateis iš šio centro.

S: Ar galima susieti saulę su išsiplėtimu, o ledą su susitraukimu?

Žinoma, todėl mes ir dirbame su šiais vaizdiniais, nes prieš tai susipažinome su išsiplėtimu ir susitraukimu. Tai yra tie principai, ant kurių galima pastatyti daug dalykų. Saulė spinduliuoja, ji duoda ir brandina. Savo prigimtimi ji yra besiplečianti. Ledo prigimtis - susitraukimas. Šie dalykai yra susiję labai paprastu būdu.

Viskas yra susiję. Technika siūlo daugiafunkcinius ir paprastus įrankius, kuriuos galima pritaikyti dinaminiams principams.

Dabar centras yra skustuvo ašmenų akys. Akys nėra perrėžtos, bet jos yra aštrios, kaip skustuvo ašmenys. Visi judesiai kyla ten.

S: Jaučiuosi kaip labai šaltas ir aštrus žmogus.Apskaičiuojantis.Agresyvus.Izoliuotas, atskirtas.Stebintis.

Vaizdinys yra siauras ir susitraukęs. Išlaikykite tą patį centrą, bet pakeiskite vaizdinį į žvakės liepsną savo akyse.

S: Jaučiuosi mylintis, švelnus.

Liepsna yra minkšta ir besiplečianti. Ji viską apima.

S: Personažas yra labai švelnus ir norisi naudoti savo akis kaip žvakės liepsną.

Puiku. Tai yra personažo centras - turėsite šias akis visos pjesės metu. Negalėsite jausti charakterio be to. Tai reikalauja drąsos. Jūs turite pasakyti, kad ši repeticija yra skirta centro suradimui. Reikia tam skirti nemažai dėmesio, tuomet surasite reikiamą centrą ir daugiau nebereikės į tai koncentruotis. Jis bus ten, kur reikia. Jūs turite dirbti pasitelkdami protinius gabumus, bet ne mąstymą. Jūs negalite duoti komandos, kad personažas turi liepsną savo akyse tik dėl to, kad tai repetavote. Turite leisti savo vaizduotei duoti reikiamą vaizdinį, tačiau dabar duokite sau liepsnos vaizdinį ir pajuskite, ką jis jums reiškia.S: Ar gali vaizdinys pasikeisti?

Taip, jūs tai sužinosite repeticijų metu. Galima pakeisti savo menamo centro savybę, pakanka tik susikoncentruoti ir viskas ateis. Personažas parodys vaizdinio savybę: trapus, švelnus, aštrus, sausas, drėgnas ir t.t.

S: Ar gali pasikeisti menamas centras?

Jei jūs jį nuolat keisite, jis nebebus centras. Bet taip, jūs galite daryti tai, ką norite daryti, bet ką, kas padės sukurti savo pasirodymą.

Jei galvosite per daug, tai sukels rūpesčių. Racionalioji smegenų dalis, kurią Čechovas vadina mažuoju intelektu sako, “tai nėra įmanoma, man nepavyks”. Jei bandysite viską pagrįsti protu, jums tikrai nepavyks. Jūs turite pamatyti personažą savo vaizduotėje judantį tam tikru būdu. Jūs galite nuspręsti, kad jis atrodo tarsi turėtų nudaužtą butelį dubens srityje. Jūs neturėsite išreikšti skausmo, turėsite jaustis, tarsi būtumėte gimę su nudaužtu buteliu savo dubens srityje. Tai - jūsų gyvenimas. Jūs turite išmėginti, jei tik jūsų vaizduotėje gimė vaizdinys. Jei jis pasirodys netinkamas, paleiskite jį. Labai lengva dirbti su vaizduote, jei tik koks nors vaizdinys jums nenaudingas, pakeiskite jį kitu. Iš kitos pusės, jei dirbate tik mąstydami, yra labai sunku paleisti savo atradimus, nes

protas suras daugybę priežasčių juos pateisinti. Režisieriai, kurie užsiciklina ant tam tikrų idėjų, išeikvoja labai daug savo energijos, nors tos idėjos neduoda jokios naudos. Mąstymas, kad ir koks nuostabus kaip procesas, yra labai siauras, kaip veiksmas. Mąstymas paprastai susiaurina dalykus, o vaizduotė yra plati ir besiplečianti, kuri apima labai daug momentų.Sunkiausia aktorystės dalis, yra žinoti tai, kas būtina.Mes išmokstame technikas, kurios padeda ateiti prie svarbių dalykų, bet kaip aktoriai turime žinoti, ko būtent reikia tam tikrai scenai, personažui ar pjesei. Jūs galite išreikšti bet ką būdami aktoriais, tačiau turite žinoti, ką norite išreikšti.Scenarijus sako, ko reikia. Tam tikru momentu turime verkti, juoktis ir t.t. Tai yra tai, kas būtina. Mes turime ateiti iki šių momentų ir būti švarūs tarp jų. Geriausios idėjos yra paprastos. Tinkamas technikos panaudojimas atves jus prie sudėtingų kompozicijų.

4. MĄSTYMAS, JAUTIMAS, NORĖJIMAS

Pažaiskime žaidimą su kamuoliuku. Visi turi kamuoliukus, kuriuos turi perduoti vienu metu. Kiekvienas turi mesti kamuoliuką tam pačiam žmogui ir iš vieno kurio nors visuomet gauti. Tai trikampis ryšys. Atsakomybė krenta ant metančiojo. Mesdami kamuoliuką stenkitės perduoti jį į širdį krūtinėje. Kiekvienas grupės narys meta ir kiekvienas turi jausti atsakomybę už savo perdavimą. Stenkitės, kad žaistų visi kamuoliukai. Jei kuris nors nukrinta, reikia jį paimti ir vėl sugrąžinti į žaidimą. Meskite ir gaudykite, žiūrėkime, kaip seksis. Gal iš pradžių reikės pasistengti, tačiau pamažu turėtų būti vis lengviau.

Ar jaučiatės budresni ir labiau atviresni savo kūnui bei grupei? Puiku.

Ar pastebėjote kokias nors lazdas, kamuolius ir vualius gyvenime? Kai pastebėsite juos kasdienybėje, metodas bus jums paprastas ir praktiškas. Kamuolių, lazdų ir vualių metodas yra labai tikras. Jei ieškosite - atrasite jį.

Ar atradote tai pas save? Tapkite sąmoningi. Turėtumėte atskirti savo ir savo personažo savybes.

S: Manau, kad visų pirma aš jaučiu. Kartą aš susimąsčiau apie pasaulį… (rodo į savo galvą).

Ne mąstytojas? Yra normalu būti mąstytoju. Tai nereiškia, kad jūs nejaučiate. Kaip žmogus, kuris mąsto, kaip kad Romeo, nėra kvailas žmogus. Jis tiesiog toks yra.

Yra svarbu žinoti, kokio tipo žmogus jūs esate. Tam tikrus personažo momentus galite kurti tiesiai iš savęs, kituose momentuose turite pasitelkti techniką. Mes kalbame apie tavo gyvenimą, ne apie tai, koks esi darbe.

Pasižiūrėkime į tai, ką jau žinome ir ar galime atrasti kažką naujo tame. Elkitės tarsi nežinotumėte to, net jei tai jums yra akivaizdu. Pajuskite, kad turite galvą ir kad ji turi

formą. Ji apvali ir visiškai kitokia nei kitos jūsų kūno dalys. Ši apvali galva yra ta vieta, kurioje vyksta mąstymas, bet dabar jauskite tik, kad turite galvą. Su šia galva yra susijungusi vertikali linija, kurią mes vadiname kaklu. Pasistenkite pajusti, kad turite kaklą, tegu kaklas pajunta, kad jis yra kaklas. Su kaklu jūs galite pajudinti galvą. Pajudinkite. Įmanoma kažką pasakyti judinant galvą, kažką ko nepasakytumėte judinant rankos ar kojos. Sutinkat? Dabar pajudinkite galvą pasakydami kažką. Pakartokite vėl ir vėl, kad būtų aišku, ką sakote. Po to pakartokite tai labai greitai, labai labai greitai, sparčiu staccato tempu. Po to sustokite.

Ar sakote tą patį, ką ir prieš kelias minutes? Pakartokite tai su lengvumu? Kai atliekate judesį labai greitai, pastebėkite, kaip tampa sunkiau jį atlikti. Liepkite sau judesį atlikti su lengvumo jausmu. Pasistenkite pajusti sąmoningai lengvumo pojūtį. Po to atlikite tą patį labai lėtai - legato, be jokių sustojimų. Pastebėkite, kad tapo lengviau atlikti judesį. Ar sakote tą patį?

Su kaklu susijungusi horizontali linija vadinama pečiais. Pabandykite pajusti, kad turite pečius ir kad ši dalis yra horizontali linija. Yra dalykų, kuriuos galite pasakyti su pečiais, ko negalite pasakyti judindami galvą. Pajudinkite pečius ir pasakykite kažką specifinio. Po to atlikite tą patį veiksmą labai greitai. Po to atlikite veiksmą su lengvumo pojūčiu. Pabandykite pajusti malonumą atlikdami veiksmą greitai, bet lengvai. Ką sakote šiuo judesiu? Po to atlikite veiksmą lėtai, labai lėtai ir pajuskite, kas pasikeitė.

Susijungusios su pečiais yra dvi vertikalios linijos, kurias vadiname rankomis. Pajuskite šias rankas, pajudinkite ir pabandykite tuo judesiu pasakyti kažką specifinio, ko nepasakytumėte judindami kojų. Su lengvumo pojūčiu, atlikite veiksmą labai greitai. Kas pasikeitė? Po to atlikite lėtai. Leiskite savo kūnui kalbėti, išklausykite, kas jums atsiveria.

Su šiomis vertikaliomis linijomis yra susijungusios tai, ką vadiname rankomis. Pasižiūrėkite į rankas, pasigrožėkite jomis, tada pasižiūrėkite į rankas savo vaizduotėje ir pajuskite, kad turite dvi rankas. Judindami jas jūs galite pasakyti kažką labai specifiško, ko nepasakytumėte judindami kelius. Atlikite paprastą veiksmą rankomis, kuris kažką sako. Tuomet pakeiskite tempą iš normalaus į staccato, po to į legato. Pažaiskite. Paklausykite, kokią naują patirtį gauna kūnas…Pasidžiaukite, kad turite rankas ir kad galite jas naudoti.

Susijungęs su pečiais ir kaklu yra masyvus cilindras, kurį vadiname liemeniu. Jame yra visi mūsų pagrindiniai organai, širdis, apsaugota krūtinės ląsta. Pajuskite šią dalį. Jūs galite pajudinti ją ir pasakyti kažką. Jūs galite išryškinti tam tikrus krūtinės segmentus ir atlikti smulkius judesius arba labai didelius, kurie reikalauja pilno krūtinės įsitraukimo. Atlikite veiksmą, kuris kažką sako. Pakeiskite tempą, pajuskite, kad turite kūną ir liemenį, kuris kalba.

Susijungusi su liemeniu yra dar viena horizontali linija, kuri vadinama dubeniu. Pajuskite, kad jį turite, skirkite tam visą savo dėmesį ir suvokite, kokia jėga ten sutelkta. Pajuskite šią kūno dalį tarsi ji būtų atsiskyrusi nuo liemens ir galėtų judėti visisiškai

nepriklausomai. Jūs galite pajudinti šią kūno dalį ir tuo judesiu pasakyti kažką labai specifiško. Pasakykite kažką labai paprasto. Tegu būna tai aišku ir paprasta, nes kuo paprasčiau, tuo gražiau…Puiku… Dabar pakeiskite tempą ir vėl pasakykite ką nors. Pajuskite, ką reiškia turėti dubenį.

Su dubeniu susijungusios yra dvi vertikalios linijos, kurias vadiname kojomis. Pajuskite, kad turite šias stiprias ir eiklias dalis savo kūne. Pajuskite, kaip jos neša ir laiko jus, kaip lengva jas judinti. Pasitelkite savo kojas ir pasakykite ką nors jomis. Pakartokite. Tuomet padarykite tą patį, bet labai lengvai ir greitai, ir t.t. Pažaiskite su judesiu… Atraskite kažką naujo apie savo kojas.

Su kojom yra susijungusios stebuklingos dalys, kurias vadiname pėdomis. Pajuskite, kad turite pėdas ir kaip jos jungia jus su žeme, pajuskite jas, kaip kūno dalį, labai atitolusią nuo galvos ir kaklo. Pasivaikščiokite naudodami savo pėdas ir pastebėkite, kaip eidami jomis spaudžiate žemę, kad gravitacija verčia jus kristi, bet jūs pagaunate tą momentą, kai pėdos priverčia jus pajudėti pirmyn. Jūs galite sustoti ir panaudoti savo pėdas ar vieną iš jų norėdami pasakyti kažką. Pažaiskite su dviem skirtingais tempais, pakeiskite jį ir suraskite kažką naujo apie savo pėdas.

Apeikite visą kambarį/erdvę ir pajuskite save kaip vientisą esybę, turinčią visas anksčiau minėtas dalis. Pajuskite šias dalis veikiančias kartu kaip vieną vienetą. Atlikite vieną platų gestą naudodami visą kūną ir pajuskite, kad jis yra vientisas.

Gerai… Gestas yra pilnas jūsų kūno. Pkartokite jį lengvai, kad gestas būtų laisvas, platus ir lengvas… Spinduliuokite gestą. Atiduokite šiam gestui save visą. Pakeiskite tempą, pajuskite, kad judesiai yra harmoningi. Nustebinkite save, klausykitės kūno.Ką jums tai reiškia? Kai atliksite šį gestą ir pradėsite spinduliuoti pasakykite sau “aš turiu kūną ir mano kūnas yra išraiškingas”.Pakartokite tai nepaisant to, kad tai jau žinote. Žodžiai padės sustiprinti pojūčius, kuriuos suteikia gestas.O dabar galime aptarti viską. Ar pajutote pokyčius apkalbėtose pozicijose? Ar pajutote, kaip mes įėjome į tam tikras “klausymosi” pozicijas arba priprastas stovėjimo pozicijas? Juk paprastai jų nepastebime. Joms mums tiek įprastos, kad mes nesąmoningai į jas įeiname ir tokiu būdu pamirštame, kad turime kūną. Dažnai tos pozos yra įtemptos, bet mes to net nepastebime. Šioje įtampoje mes prarandame energiją. Mes prarandame pojūtį, kad turime kūną ir puolame svarstyti, kas buvo pasakyta. Prieš kelias minutes jūs buvote labai įsigilinę ir įsiklausę į savo kūnus, buvote čia, spinduliavote energiją, jautėte save kaip nedalomą būtybę, o dabar esate tik galvų būrys.

Nenoriu to atimti iš jūsų, tačiau įpročiai atitraukia fizinį sąmoningumą. Leiskite man pasiūlyti jums kas penkias minutes, kol esate šiame kambaryje ar tada kai prisiminsite, pakeisti stovėjimo pozą - atsistoti į juokingą ar kvailą pozą, minkštą ir lengvą, be jokios įtampos. Tegu būna tai mažas ir linksmas žaidimas. Tegu tai būna kaip priminimas, kad turite kūną. Ir kai jūs busite kvailoje ir lengvoje pozoje pasakykite sau “Aš turiu kūną”. Jūs galite atlikti šį pratimą bet kurio kito pratimo metu ar po to, ar kai aš kalbu ar kurių

nors improvizacijų metu. Mes visi tai suprasime ir tokiu būdu paskatinsime vieni kitus būti fiziškai sąmoningesniems. Pasistenkite nekartoti tos pačios pozos, nes tai taps įpročiu.Štai dar šiek tiek informacijos, kuri gali jums pasirodyti įdomi ir padėti atrasti menamus centrus, nors tai ir nėra Čechovo mintys:

-Galvos viršus yra mąstymo centro mąstančioji dalis.-Žandikaulis yra mąstymo centro norinčioji dalis.-Akys - mąstymo centro jaučiančioji dalis.-Rankos - mąstymas.-Pirštai - mąstymas.-Rankos dilbis - jausmai.-Rankų nugarinė dalis - norėjimas.-Bicepsai - norėjimas.-Alkūnės - norėjimas.

5. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS

Kaip manote, kokie šios dramos personažų Eben ir Abbie charakteriai? Kas jei mes priskirsime kiekvienai jų dominavimo funkciją? Net jei niekas nedirbs su Cabot, reikia pamąstyti, kaip jis įsiterps į visą paveikslą. Reikia matyti visumą, nes tik tada galima žiūrėti į detales ir plėšyti į gabaliukus, kad bet kada galėtum juos sugrąžinti ten, kur jie priklauso. Tai kaip dėlionės dėliojimas - dedi po gabalėlį, bet nuolat žiūri į ant dėžutės parodytą visą paveikslą.

S: Manau, kad Cabot tuėtų būti norintis personžaas, nes jis daug ką pasiekė savo gyvenime, jis turi fermą ir pinigų. Jis tai pasiekė darydamas ir jis tai pabrėžia kiekvienam.

Tai atrodo paprasta ir aišku. Aš sutikčiau, kad jis yra darantis (noriai veikiantis) personažas. Taigi, mes žinome kažką apie jo charakterį ir koks jo vaidmuo bendrame paveiksle. O koks Eben?

S: Jis toks užsispyręs su Abbie ir savo tėvu, kad manyčiau jis yra norinčiojo veikti tipažas. Ar mes galime turėti du norinčius tipažus vienoje pjesėje?

Taip, jūs galite turėti tiek norinčių veikti personažų, kiek reikia. Kaip manote, iš kur ateina tas užsispyrimas? Kas jį skatina? Mes galime tai pastebėti nuo pat pjesės pradžių.

S: Eben turi būti jaučiantis. Jis jaučiasi apgautas Abbie akivaizdoje ir jis jo labai nekenčia. Užtat jis labai mylėjo savo mamą. Visa tai mes žinome ir tai turėtų būti stiprūs jausmai.

Sutinku, aš taip pat matau jį kaip jaučiantį tipažą. Nepamirškite būti žmogiškąją būtybe, kuri turi tris funkcijas. Mes esame suinteresuoti surasti, kaip veikia šios trys funkcijos. Mes matome, kad Eben visų pirma veikia skatinamas jausmų, jis atlieka veiksmą, tada galvoja. Tai labai svarbu, tinkamai panaudota, ši informacija gali atverti vaidyboje labai daug durų. Ji gali išspręsti daug problemų ir būti kūrybiškumo šaltinis. O kokio tipo yra Abbie?

S: Natūraliai išplauktų, kad ji yra galvojančio tipo, nes kiti yra norintys ir jaučiantys. Ar būtinai turi būti visi trys tipažai?

Ne, jums reikia pasirinkti, kas geriausiai atskleistų istoriją. Bet leiskite man pasakyti, kad Eugenijus Onilas (Eugene O’Neill” yra nuostabus dramaturgas. Labai dažnai jis sąmoningai ar ne, panaudoja skirtingus tipažus, nes tos trys skirtingos funkcijos padeda sukurti dramą. Taigi, verta šių funkcijų ieškoti ir jas atpažinti, jei jos yra. Mąstymas, jautimas ir norėjimas suteikia gerus pamatus tolesniam darbui.

Ką manote apie Abbie? Ar ji mąstytoja, ar jaučianti, ar noriai darantis - valios žmogus?

S: Ji ateina ir ji nori fermos, ir ji siekia jos bet kokiomis priemonėmis. Ji išteka už Cabot, ji persikelia į fermą, atlieka žmonos ir mamos pareigas, dirba dėl Eben. Manau, ji yra noriai darančio tipo.

Kai šis personažas mus atsiveria, jis papasakoja apie savo praeitį, svajones, mintis apie save ir kitus žmones. Mes suvokiame, kad ji turi planą, kaip namą paversti savu. Ji galvojo apie vedybas su Cabot; tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Jūs galite ją matyti visuomet viską apskaičiuojančią. Ji galvoja apie Eben ir jį supranta. Ji jam sako, kad jis paklus jai dar iki to laiko, kai jis iš tikrųjų paklūsta, nes ji mato tai savo plane. Ar nematot jos, kaip mąstančio personažo?…Ar ne?Taigi, taip sudėliojome visus tris personažus. Tai padės realizuoti charakterius.

Dabar patyrinėkite šiuos charakterius per pagalio, kamuolio ir vualio prizmę. Panaudosime pagalį Abbie ir vualį Eben.

Ar prisimenate vualio judesius? Jie minkšti, švelnūs ir takūs kaip vandens augalai. Turite labai daug galimybių. Pagal pjesę žinome, kad jis yra nevikrus, kad jis fermos žmogus, nors tėvas skundžiasi, kad jis per minkštas lyginant su savimi, jis pakankamai ištvermingas, kad galėtų dirbti žemę. Paimkite visus žinomus faktus ir pabandykite atrasti, kuris vualio vaizdinys tinka Eben.

Tas pats galioja Abbie. Suraskite pagalį, kuris ją atitiktų. Judesys yra linijinis, griežtas, kapotas. Tai kol kas labai preliminaru, tai tik tipažas, bet dar ne charakteris… Specifinis vualis ar pagalys padės priartėti prie tikro charakterio.Susikoncentruokite ir perkelkite tam tikrą vaizdinį į savo kūną. M. Čechovas išskiria šiuos etapus:

Vaizduotė - Koncentracija - Integracija/susiliejimas - Spinduliavimas - Įkvėpimas.

Esame viso darbo pradžioje ir padarėme šiokį tokį apšilimą su klausimais atsakymais. Judėdami kūno pagalba jūs stengiatės atrasti paprastus dalykus ir tai jus priverčia būti aktyviais, tyrinėti ir stebėti gaunamą informaciją.

Jūsų kūnas ir sąmonė yra persipynusi. Tokiu būdu atrasite ir priimsite naujus dalykus. Apšilimas paskatina norą vaidinti, nes jis ateina iš jūsų kūrybiškos individualybės. Kai jūs integruojate į kūną ir susiliejate su vaizdiniu (pvz pagalio) jūs jį išgyvenate visu savo kūnu. Jūs norite galėti pasakyti, kad “vaizdinys apėmė mane”. Jūs turite atsiduoti vaizdiniui, nukreipti vaizdinio link savo gyvybinį kūną. Tuomet jis išlaisvins jus, nustebins ir atvers naujų dalykų.

6. VEIKSMAS, PSICHOLOGINIS GESTAS

Pakartokite šį sakinį “gerk vandenį, jis geras”. Pakartokite jį daug kartų, kad žinotumėte tikrąją šių žodžių prasmę. Tuomet padarykite gestą, kuris patvirtintų žodžius. Vieną judesį. Pabandykite atrasti idėjos esmę, jos vientisumą. Tai labai paprasta ir turėtų būti lengva.

Paklauskite savęs, ar gestas iš tikrųjų viską apima? Jei ne, turite pakeisti gestą. Panaudokite artistinį kadrą, pradėkite nuo gyvybinio kūno, tada paskui jį tegu seka fizinis kūnas, tuomet tegu gyvybinis kūnas pratęsia fizinio kūno judesį už jo ribų ir kai jau vyks spinduliavimas, pakartokite žodžius “Gerkite vandenį, jis geras”.

S: Jaučiu energijos antplūdį, kai taip darau. Tarsi iš tiesų būčiau prijungtas prie energijos šaltinio.

Mes turime patirti energijos tekėjimą atlikdami šiuos pratimus. Gestas atveria sroves.

S: Aš nežinau, ar mano gestas yra tikslus.

Ar jauti energijos pliūpsnį padaręs gestą?

S: Taip.

Tuomet, šis gestas šiuo metu tinka, bet gali būti kad atrasi kitą vėliau. Dabar atlikite gestą tik su gyvybiniu kūnu, paskui jį tegu seka fizinis kūnas, po to pratęskite jį ir sutvirtinkite gyvybiniu kūnu bei spinduliavimu ir, kai pajusite, kad jau galite, kalbėkite.

Jūs turite leisti gyvybiniam kūnui paruošti gestą ir atlikti pirmiau nei atliks jį fizinis kūnas. Tokiu būdu jūs treniruosite savo kūną žinoti gestą. Mes naudojame fizinį kūną surasti gestą, o gyvybinį kūną išmokti jį, prisiminti ir panaudoti, kai reikia. Ką darote kai atliekate gestą? Ką jaučiate?

S:Aukojimą.Visumą.Davimą.Pasirodymą.Išreiškiu, kad manimi galima pasitikėti.

Ką darote, kai prašote kieno nors jumis pasitikėti?

S: Aš atiduodu dalelę savęs.

Dabar mes ieškome atitinkamo archetipo. Mes ieškome jo per užpakalines duris. Tai nėra charakterio archetipas, bet veiksmo. Aktoriai dažnai tai vadina tikslu.Davimas yra veiksmo archetipo pavyzdys. “Aš duodu” yra jūsų pareiškimas.Jūs galite duoti smūgį į veidą arba bučinį į lūpas. “Aš duodu” yra veiksmo linija. Tai yra vienas iš šešių archetipinių veiksmų.Gestas yra vienas judesys. Padarykite jį kiek įmanoma aktyvų. Įjunkite visą savo kūną. Ar jaučiate davimo sroves, tekančias visu jūsų kūnu?

S: Jaučiu kažką, bet negaliu identifikuoti, kas tai.

Sekite impulsus, kuriuos sukelia šis judesys. Kai jūsų fizinis kūnas dirba su gestu, leiskite gyvybiniam kūnui spinduliuoti, kol jūs pradėsite kalbėti. Psichologinis gestas yra kaip klausimas, o atsakymas ateina spinduliavimo metu. Mes padarome energetinę bangą, o ant jos keteros viršūnės išplaukia tekstas. Kai atliekate gestą kaip vidinį veiksmą tik su gyvybiniu kūnu, tuomet galite kalbėti tuo pačiu metu kai jį atliekate, nes jūs jau esate įsitraukę energetiškai ir spinduliuojate energetinę bangą.

Jūs galite įvardinti bet kokį veiksmą, visi jie yra susiję: aš duodu, aš imu, aš noriu, aš atsisakau, aš pasiduodu, aš laikausi savo pozicijos.

Ką darote, kai duodate? Jei norime toliau dirbti su veiksmu, mes turėtumėme pasitelkti skonį.

S: Jaučiausi tarsi drėbčiau ant jos šūdą.

Tai irgi davimo forma.Taigi, pradėkite bandydami identifikuoti, ką darote kitam žmogui - kai suprasite, tai bus vienas iš šešių archetipinių veiksmų. Turite pamatyti veiksmą ir ką darote. Jei eisite iš karto prie archetipų, tai gali tapti per daug sausa, įprasta, intelektualu. Suraskite tikslų veiksmą ir jis atves jus prie archetipo ir reikiamo gesto.

Pasižiūrėkime, ar galime surasti archetipą specifiniam gestui:

Šnipinėti - Aš imu.

Flirtuoti - Aš duodu arba aš imu.Mesti iššūkį - Aš duodu.Užmušti - Aš duodu arba aš imu priklausomai nuo to, kas vyksta.Išvaduoti - Aš duodu.Ginčytis - Aš laikausi savo pozicijos.Padėti surasti komfortą - Aš duodu.Prašyti - Aš noriu.

Čechovas duoda penkis archetipinius gestus tyrinėjant veiksmų pasaulį:

Stumti - traukti - pakelti - mesti - plėšyti.

Tai gesto savybė, kuri suteikia veiksmui specifiškumo. Atsiduokite gestui, išlaikykite jį kurį laiką, išlaukite, kol pajusite kylančius impulsus ir sekdami jais išreiškite vidinį veiksmą išorėje.

S: Kiekvienas veiksmas labai skiriasi - stūmimas iš dubens labai skiriasi nuo stūmimo iš galvos. Ar reikia išbandyti viską?

Tai priemonės siekiant surasti tai, kas yra reikalinga. Žinojimas, ko reikia yra sudėtingiausia dalis. Tuomet, kai tai atrandi, žinai priemones tai gauti.

S: Aš turiu pasigirti, bet nežinau, ką daryti.

Kaip vyksta pasigyrimas?

S: Ar man reikia visų pirma atrasti veiksmą ar gestą?

Tai yra vienas ir tas pats dalykas. Galų gale tai turi tapti vidiniu gestu, jūs turite atlikti gestą viduje.

S: Ar tas pats galioja ir centrui - reikia gestą įdėti į menamą centrą?

Taip, jūs galite. Kodėl to nepabandžius? Apie ką giriatės?S: Pradėjau nuo mažų dalykų, bet dabar man priklauso labai daug kas - aš laimiu.

Gyrimasis yra ir davimas. Ar matote tai? Išsiplėskite gesto metu į “Aš duodu”.

Reikia į viską žiūrėti per veiksmo prizmę. Pavyzdžiui, koks yra meilės judesys? Tai juk davimas ir plėtimasis. Tai visada judesys mylimųjų link, kurį aš galiu nuolat atlikti. Kitaip sakant, aš pastoviai siunčiu savo širdį jiems. Kiekvienas mylintis siunčia savo širdį kitam ir jie susitinka kur nors viduryje tikrai už savo ribų. Jei tai tikrai yra meilė, tu esi tikras, kad išsiųsta meilė sugrįš atgal. Viskas yra judesys.

Žemė, oras, vanduo yra judesys, o mes kaip žemės gyventojai taip pat turime gyventi pagal judesio taisykles.

S: Manau, kad ji bando suvilioti jį ilga kalba apie širdį.

Viliojimas. Koks tai gestas?

S: Traukimas? Ėmimas?

Taip, tai pastovus traukimas, bet labai žaismingu, jausmingu, paslaptingu būdu. Traukimas ir stūmimas yra labai naudingi dalykai. Mes akimirksniu pajuntame “taip” arba “ne”, kaip atsaką į juos. Įmanoma improvizuoti visą sceną su “taip” ir “ne”. Štai toks būtų darbo su gestu procesas:

1. Suraskite gestą savo fizinio kūno pagalba. Tobulinkite, gryninkite jį tol, kad pajusite, kad jis jumyse kažką sujaudina ar sužadina.

2. Pradėkite gestą su gyvybiniu kūnu ir sekite jį savo fiziniu kūnu. Kai fiziškai pasieksite gesto pabaigą, pratęskite jį ir sustiprinkite spinduliuodami gestą gyvybinio kūno pagalba. Tai artistinis kadras.

3. Po kurio laiko pabandykite panaudoti gestą tik su gyvybiniu kūnu. Sekite impulsus ar specifinės energijos sroves, kurios kyla jūsų kūne. Jūsų kūnas bus gyvas imdamas ar duodamas, ar kad ir ką kita jūs darytumėte.

4. Suraskite judesio savybę, kuri duos jums specifinį veiksmą.

Panaudokite gestą “aš imu”, kurį išgryninote ir padarykite jį labai atidžiai. Kai mes dirbame su savybėmis, mes turime išpildyti jas visu šimtu procentu, tad turime būti labai dėmesingi. Tai įtraukia, pasižiūrėkite kur tai jus nuves. Jūs juk žinote gestą, tad galite sutelkti dėmesį į savybę, t.y. į kaip atlikti gestą. Šis gestas - labai specifinis ir jis sužadina tam tikrą energiją, kurią lengva sekti, tad ir atsiduokite tam.

S: Atlikdamas gestą labai dėmesingai jaučiau visą aplinką ir kad aš galbūt nesu saugus.

Ar kalbate apie save, ar personažą, besijaučiantį nesaugiai? Ar tai buvo maloni patirtis?

S: Taip, tai viliojo ir buvo tikrai malonu. Aš galėjau dirbti toliau.

Tokiu atveju tai yra geras - artistinis dalykas. Tai yra tai, ko mes ieškome. Mes juk norime malonumo vaidyboje, kad tai būtų kūrybingumo aktas.

Praktikuokite šią seką:Gestas “Aš imu”.Atsargus “Aš imu” gestas.Atsargus “Aš imu” gestas iš galvos (galvojimo centro).Vidinis gestas - padarykite vieną nedidelį judesį, kuris kyla iš vidinio veiksmo.Atlikite tą patį veiksmą iš krūtinės (Jaučiantis centras).Atlikite tą patį veiksmą iš dubens (valios ir noro veikti centras).Po to pakeiskite savybę į nerūpestingumą.Atlikite gestą nerūpestingai iš galvojimo centro.

Po to atlikite vidinį gestą. Kokie impulsai kyla? Sekite juos, jūs turite juos “paimti” ir panaudoti. Atlikite tai maksimaliai dėmesingai.

Kiekviename veiksme yra momentas, kurį galime pavadinti kulminacija. Mes vadiname jį saldžiuoju tašku.Praktikuokite gestą su visa koncentracija. Kur tiksliai jūs patiriate kulminaciją atlikdami ėmimo gestą? Kuriuo momentu gaunate daugiausiai energijos iš jo? Tai gali būti skirtingas taškas kiekvienam iš jūsų. Skirkite tam dėmesį ir suraskite.

Kai mes dirbame su gyvybiniu kūnu, mes galime įžengti į fantazijų pasaulį. Mes galime išlaikyti ir pratęsti trumpą momentą iki begalybės.

Kiekvienas veiksmas turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Kadangi jis pasibaigia, jį sunku išlaikyti. Jūs tarsi jaučiatės priversti jį kartoti ir kartoti, jei nėra nieko kas jus jaudintų pastoviai. Kai jūs surasite saldųjį tašką, jame suvoksite gyvybingumą ir atrasite kūrybiškumą.

Yra įmanoma išlaikyti nedidelį veiksmą 10 minučių. Leiskite sau padaryti išorinį veiksmą, kuris kyla iš vidinio gesto. Kol jūs praktikuojatės, stenkitės nekalbėti iki tol, kai jau tikrai pajausite, kad reikia. Sekite impulsus, kurie padės išversti vidinį veiksmą į išorinę išraišką. Neužsiciklinkite ant kulminacijos. Tegu tai būna nuolatinis judesys, bet mažoje amplitudėje. Tai įsivaizduojamas veiksmas ir būtent todėl mes jį galime išlaikyti. Tai nėra veiksmo nuolatinis pakartojimas; tai gyvenimas jame.

Pabandykime šį paprastą pratimą. Suspauskite abiem rankom kumščius ir tęskite spaudimą. Pastebėkite, kokius pokyčius šis veiksmas jumyse sukelia. Jei jūs vis spausite, įsitempsite ir viskas žus. Tai įdomu ir tai turėtų jums padės suprasti, kaip neįsitempti. Energetiškai kūnas nedirbs jei jūs būsite įsitempęs. Tokiu atveju jūs negausite impulsų, nes jie negalės prasibrauti pro jūsų įsitempusius raumenis. Dabar su savo vidinėmis rankomis suspauskite kumščius ir tęskite spaudimą. Išorinės rankos turi likti laisvos, be įtampos. Dabar jūs išlaikote mažą veiksmą - vidinį veiksmą. Tęskite tai kelias minutes. Pasakykite “taip” tam ką jūs jaučiate reaguodami į vidinį veiksmą. Tol, kol jūs būsite įsijautęs ir įsitraukęs į veiksmą be jokios įtampos, tol gausite tam tikrą informaciją, impulsus ir pojūčius.

Jei paanalizuotumėte kumščio suspaudimą, pamatysite, kad tai labai nedidelis judesys. Tačiau viduje jūs galite ilgai išgyventi suspaudimo momentą. Ar sutinkate, kad tai tęstinė patirtis? Ar matote, kaip lengva tai atlikti ir kiek daug tai duoda?

S: Jaučiuosi tarsi būčiau arti sprogimo, tarsi būčiau pavojingas žmogus, su kuriuo reikėtų skaitytis.

Ar jūsų kūnas įsitempęs? Ne? Gerai. Tik tokiu būdu reikia dirbti siekiant sustiprinti gestą.

Grįžkime prie gesto “aš imu”. Atlikite šį gestą jausmingai - pajuskite jausmingumą savo judesyje. Tuomet suraskite saldųjį tašką. Aiškiai nusiteikite ir tikrai rasite. Kai surasite saldųjį tašką, atlikite gestą su savo gyvybiniu kūnu taip, kad ištęstumėte saldžiojo taško momentą iki begalybės. Pastebėkite, kaip būsite pripildytas noro imti, būtinybės imti ir žinojimo, kaip imti, nes jūs imsite ir imsite viduje. Jūsų kūnas dėl to bus labai gyvas. Taip surasite galimybę “padidinti” gyvenimą. Jūs būsite išraiškingas ir laisvas, priešingybė sustingusiam ir nuobodžiam kūnui.

Kūnas viską prisimena, todėl verta mokytis gestų. Jie bus šalia, kai jums jų reikės. Protas gali pamiršti ar meluoti, bet kūnas prisimena ir niekada nemeluoja.Kiekviena smulkmena, kurią įdėsite į gestą keis žinią, kurią norite perduoti. Svarbu viskas, ar galva žiūri viršun, ar žemyn, rankos atviros ar uždaros, rankos virš krūtinės ar žemiau, o gal krūtinės lygyje. Eben įdeda labai daug energijos ją atstumdama. Atstūmimo archetipas sako, kad viskas baigta, aš nusisuku, aš niekada nesugrįšiu, aš atsisakau. Jūs turite tyrinėti visus gestus. Net jei jis įdomus, jis gali nevesti ne ten, kur reikia, tad turite atidžiai klausytis. Ką reiškia nusukti nugarą ar galvą, pasilenkti užsidengiant veidą ir viena ranka prisidengiant ir slepiantis nuo šalia esančio žmogaus? Kaip tai skiriasi nuo stovėjimo tiesiai ir blokuojant žmogaus vaizdą ranka bei nusukant nugarą ir veidą. Aš esu tikras, kad atrasite labai daug skirtumų tarp tokių atsisakymų. Kuris yra tinkamas personažui šioje scenoje?

Su laiku jo pasipriešinimas mažėja, jis tęsia pasipriešinimą, bet silpniau. Jis prisiekė prieš priešą. Bet ji laužo jį su skirtingom davimo formom, o taip pat tam tikru ėmimu. Leiskite atmetimo bangoms sruventi jūsų kūnu kol kas nors nutiks. Yra smagu turėti tokią patirtį, bet suraskite, ką tai reiškia. Leiskite kūnui suprasti, ką tai reiškia.

Antrojoje scenoje svetainėje, jis pralaimėjo kovą, bet nauja kova prasideda jo viduje. Jis tiek laiko stengėsi jai atsispirti, tad kai jis galų gale krenta, tai daro su didele jėga. Jo pasipriešinimas sukūrė tarsi užtvanką jo viduje ir šioje scenoje ji lūžta. “Kas” yra charakteris, “ką” yra norėjimas (veiksmas), “kaip” yra jausmingumas.Pasistenkite pamatyti veiksmą, kaip abstrakciją, kaip šokį. Jei pamatysite, pasistenkite pamatyti, kaip šie žmonės juda kartu. Kas stumia ir kada? O kas traukia? Koks yra jų šokis?

7. JUDESIO SAVYBĖS

Mes dirbsime su judesio savybėmis labai tiksliai, archetipiniu būdu. Čechovas davė keturis skirtingus būdus judėti ir tyrinėti judesį. Šios keturios savybės yra nuostabios, nes dirbdami su jomis randame nesuskaičiuojamus būdus judėti. Tai svarbu, nes turite įnešti savybes į psichologinius gestus, kuriuos jau mokate atlikti. Kaip jau minėjau, savybės duoda specifinius ir reikiamus veiksmus.

Šios keturios savybės atitinka graikiškuosius elementus: žemė, vanduo, ugnis ir oras.

Dirbkime su jomis nuo sunkiausio iki lengviausio. Pradėsime nuo žemės, šią judesio savybę Čechovas vadina formavimu. Įsivaizduokite, kad stovite drėgname molyje. Pajuskite jo pasipriešinimą, kai norite pajudėti. Čechovas vadina judesį formavimu, bet skulptūros lipdymas būtų tinkamesnis išsireiškimas, nes jūs judėsite tarsi lipdytumėte orą. Oras aplink jus bus kaip molis ir jūs turite iš jo kažką nulipdyti, suformuoti. Pajuskite oro pasipriešinimą tarsi klimptumėte į molį iki klubų, po to iki liemens, pečių ir kaklo. Kai vienas veiksmas baigiasi, prasideda kitas. Kvėpuokite. Išlaikykite lengvumo jausmą kai formuojate judesius. Jūs jaučiate pasipriešinimą, bet pasistenkite neįsitempti. Išnaudokite visą erdvę, perženkite savo galimybes. Būdami iki kaklo molyje galite lipdyti didžiules geometrines formas. Nepasiduokite norui naudoti tik rankas, pasitelkite visą kūną. Juk turite kaklą, kojas, pėdas, alkūnes ir t.t. Pajuskite, kad judėti molyje reiškia ne tik judėti lėtai, bet ir judėti jaučiant pasipriešinimą. Kai jau tikrai jūsų kūnas susipažins su šiuo judėjimo būdu, leiskite šiai judesio savybei išnykt išorėje, bet atsirasti viduje. Pajuskite, kaip lipdo jūsų gyvybinis kūnas. Susiraskite kėdę ir atsisėskite. Ji nepatogi, bet pasistenkite susirasti patogią padėtį judėdami kėdėje. Leiskite judėti jūsų gyvybiniam kūnui, o fizinis kūnas tegu seka iš paskos. Suraskite, kaip greitai jūs galite judėti išorėje, bet išlaikant ryšį su vidiniu judesiu. Tęskite didindami išorinį tempą, bet išlaikykite kontaktą su vidiniu lipdymu. Pasėdėkite minutėlę. Pasižiūrėkite į ką nors, parodykite tai ir pasakykite “žiūrėk”. Padarykite rodymo gestą viduje. Ką tai duoda rodymo gestui? Ar tai duoda kokią nors vertę?

Technika yra susijusi su judesiu. Jūs judėsite visą laiką. Pasižiūrėkite, kokias psichologines savybes jūs galite perimti iš tam tikrų judesių. Kaip tai pasireiškia?

S: Tai sunku.

Kas sunku? Judinti savo kūną ar judinti savo gyvybinį kūną?

S: Kaip galiu tai panaudoti? Manau, kad nesuprantu vertės. Nemanau, kad galėsiu kada nors taip judėti.

Turite atminti, kad judame tam, kad perimtumėme psichologines savybes. Kad ir ką atrandate judėdami tam tikru būdu, tai gali būti pažadinta vidinių judesių ar savybių. Manau, kad jums sunku darosi todėl, kad galvojate apie tai prieš darydami. Taigi, leidžiate abejonėms ir intelektualiniam pasipriešinimui jus stabdyti. Pabandykite dar kartą ir sukoncentruokite savo dėmesį į tai, kaip jūsų kūnas juda priešindamasis orui. Pajuskite, kokių jėgų reikia, kad kūnas pasipriešintų. Jūs suprasite, kaip tai panaudoti vėliau. Tiesiog pajuskite tai, ką patiria jūsų kūnas ir psichologija.

Pasukite galvą (lipdydami) ir pasižiūrėkite į ką nors, tada vėl pasisukite ir pasižiūrėkite į ką nors kita.Pabandykite kalbėti. Įmanoma lipdyti sakinius. Pasakykite kokį nors monologą. Jūs jį sakysite kitu būdu, nesijaudinkite, jei tai atrodys keista, padarykite ir pajuskite, ką tai reiškia. Galbūt tai ir nebus tas būdas, kuriuo norėtumėte sakyti monologą, bet jūs galite atrasti kažką naujo šiame tekste - tai, ko nesitikėjote. Tai žaismingas eksperimentas.

Įsivaizduokite, kad žodžiai išeina iš jūsų burnos kaip nulipdyti… jie turi formą ir tūrį erdvėje. Tarsi matytumėt žodžius vizualiai kaip tam tikras formas.

Ką reiškė taip kalbėti?

S: Įdomu. Bet kai aš formavau žodžius, jaučiau, kad aš koncentravausi į žodžius, bet pamečiau kontekstą.

Ar galėtumėte tai pakartoti? Nesupratau, ką pasakėte.

S: Sakiau, kad kai formavau žodžius, jaučiau, kad aš koncentravausi į juos, bet pamečiau kontekstą.

Ką?

S: Aš pamečiau kontekstą.

Ką? Nesuprantu.

S: Aš sakiau, kad .…

Aš tik žaidžiu su jumis. Ar pastebėjote, kaip ji pradėjo su manimi kalbėti? Kaip ji pradėjo tempti žodžius, kad būtų aiškiau? Kitais žodžiais tariant, tai, ką ji sakė buvo pasitikta su pasipriešinimu (aš jos nesupratau) ir ji natūraliai pradėjo lipdyti žodžius, kad jie taptų aiškesni ir kad aš ją suprasčiau.

Negalvokite per daug dabar apie tai, tiesiog žiūrėkite į tai, kaip į paprastus dalykus ir pajuskite, ką tai reiškia.

Aš tik parodžiau, kaip tai galima naudoti ir gauti naujus būdus saviraiškai. Tai paprasta, bet neprimityvu. Tai elegantiškas būdas dirbti su forma.

Ištarkite kokius nors žodžius, bet juos aiškiai suskiemenuokite. Kai aš suplosiu rankomis, pradėkite vėl kalbėti normaliai. Kai vėl suplosiu - grįžkite prie žodžių “lipdymo”.

Kas nutiko?

S: Tiksliai, aštriai. Tarsi daužytum žodžiais kito žmogaus galvą.

Kai aš suformuoju žodžius, jie tampa labai aiškūs. Mes turime išmokti išnaudoti tai ir paveikti žiūrovus tuo, ką ir kaip mes sakome ar darome. Mes turime būti labai specifiški. Pasukite galvą iš dešinės į kairę. Po to pakartokite judesį su savo gyvybiniu kūnu. Ar jūsų vidinė galva nejaučia pasipriešinimo? Ką jaučiate? Išverskite vidinį veiksmą į išorę.

S: Veiksmas pasakoja apie istoriją. Santykiai pasikeitė.

Paėjėkite, kad pajustumėte pasipriešinimą formavimui/lipdymui, po to eikite taip greitai, kaip galite vis dar jausdami pasipriešinimą. Kai prašau formuoti, veiksmas neturi būti lėtas. Vidinis veiksmas turi būti formuojantis, o išorinis - greitas. Tai labai tinka filmui - jei atliksite vidinį veiksmą, kamera užfiksuos šią vidinę savybę.

Išbandykime kitą savybę. Vadinsime ją Tekėjimu. Ji susijusi su vandens elementu. Kai sėdite kėdėje, įsivaizduokite, kad sėdite ant didelio akmens upės viduryje. Akmuo sutrukdo upės tekėjimą, bet upė prateka pro jus per abi puses. Įkiškite ranką į vandenį, pajuskite tekėjimą, po to ranką ištraukite.

Laikykite ranką vandenyje ir pajuskite, kaip tekėjimas jus įtraukia. Įsivaizduokite, kaip jis priverčia jus pakilti nuo akmens. Kai jūs jau būsite upėje jūs nebegalėsite sustoti - tekėjimas jus įtrauks. Pastebėkite, kad jūsų judesiai nebeturi pradžios, vidurio ar galo, pajuskite, kaip jie pereina iš vieno į kitą… Sustokite. Pajuskite energiją, tekančią aplink jus. Jūs sėdite ant kėdės, bet jūs negalite ramiai sėdėti, nes joje jums nepatogu. Pabandykite įsitaisyti patogiai judėdami kaip upė ir pajusite, kad negalite sustoti… Sėdėsite ar stovėsite, bet kažkas nuolat judės. Galbūt tai bus tik jūsų nykščiai, kurie sukinėsis, tikrins kišenes ar pan.

Padarykite nedidelius veiksmus, bet išlaikykite nenutrūkstamą judėjimą - judinkite bent jau akis. Atsistokite, išgyvenkite nuolatinį neramumą. Nepamirškite, mūsų tikslas įsisavinti judesių psichologines savybes, kad galėtumėme jas panaudoti vėliau.

Grįžkime prie monologo. Tai reiškia, kad kalbėdami atidarote nutekamąjį vamzdį, per kurį nuolat liejasi žodžiai. Jūs negalite sustabdyti žodžių tėkmės, jie virsta iš jūsų burnos nenutrūkstama srove. Tai gali vykti lėtai ar greitai, bet be jokių pauzių. Kaip tai jaučiate?

S: Tai lengviau nei formuoti, bet tai ir labai skiriasi. Viskas neatrodo labai svarbu.

Tekėjimas sukelia lengvumo pojūtį, o formavimas - formos pajautimą.

S: Charakteriai atsiranda mano galvoje. Lengviau būti atsipalaidavusiam. Negalvoju apie aktorystę… bet aktoriniai dalykai patys ateina pas mane. Atrodė, kad tai, ką sakiau, nebuvo taip baisu.

Gerai. Pradėkite kalbėti su tekėjimo maniera, o kai aš suplosiu, pakeiskite į formavimą, kai vėl suplosiu grįžkite prie tekėjimo ir t.t.

S: Tai buvo labai įdomu; monologas labai natūraliai pasikeitė į kitas savybes pagal plojimo signalą. Kaip tai įmanoma?

Plojimas buvo atsitiktinis, netaikiau jo pagal monologą, bet tai puikus pratimas pažaisti su tekstu ir pajusti, kokias dovanas ar atradimus patiriate, nebūtinai tik proto jėga. Galvojimas kartais gali būti labai varginantis.

Taigi, sekanti savybė yra ugnis, kurią Čechovas pavadino Spinduliavimu. Tai reiškia iš jūsų einančią šviesą, kurią jūs sąmoningai siunčiate lauk ir nuolat. Įsivaizduokite, kad yra skylė viršugalvyje, kuri gali atsidaryti ir užsidaryti kaip foto aparato objektyvas jums panorėjus. Pradėkite šį pratimą įsivaizduodami, kad jūs esate šviečianti būtybė ir jūsų viduje yra šviesa, kuri laukia kada galės išsiveržti iš jūsų. Atidarykite dangtelį viršugalvyje ir pajuskite, kaip pradeda sklisti šviesa. Jūs nepamatysite jos iš tikrųjų, tačiau jūs ją tikrai pajusite. Ir tai yra tai, ko mes siekiame. Įsivaizduokite, kad jūs padegėte lubas, o jei pasilenksite užsirišti batų raištelių, jūs galite padegti žmogų, stovintį priešais jus.

Tai nuostabus jėgos jausmas. Įsivaizduokite, kad esate tamsiame kambaryje ir dėl jūsų švytėjimo visi gali matyti kelią. O dabar uždarykite dangtelį viršugalvyje. Ar jaučiate skirtumą?

S: Yra didžiulis skirtumas, bet negaliu to aiškiai įvardinti. Jaučiuosi labai stiprus ir gyvybingas, kai jis atidarytas.

Spinduliavimas yra maloni veikla. Pasaulis tampa labiau patrauklus, nes mes paskoliname savo šviesą ir ji paverčia dalykus šviesesniais ir malonesniais. Tai iš tiesų yra jėga, kuria mes galime pasinaudoti.

Mes galime įsistatyti dangtelį kur tik norime. Įsistatykite juos savo delnuose ir pažaiskite atidarydami ir uždarydami, atidarydami juos pusiau ar tik ketvirtadalį. Pabandykite vieną ranką išlaikyti su uždarytu dangteliu, kitą - su atidarytu ir pan.Pamėginkite įvairius variantus, įstatykite dangtelį į pėdas taip, kad iš jų šviestų kai eisite. Po to - ant užpakalio ir įskaičiuojant viršugalvį turėsite iš viso šešis dangtelius. Atidarykite juos vienu metu, po to po vieną užverkite. Kaip jaučiatės, kaip keičiasi jūsų psichologija? Supraskite, kad kai kalbame apie psichologiją, mes nekalbame apie psichoanalizę ar Froido psichologiją. Mes kalbame apie jūsų savijautą, savęs suvokimą. Tai paprasta - kažkas jumyse pasikeičia ir jūs pasikeičiate. Tiesiog pastebėkite pokyčius.

Dabar kai galite spinduliuoti šviesą, pasistenkite judinti savo galūnes tarsi jūs mestumėte šviesą toli į priekį. Tai labai stiprus energetinis judesys, pilnas aistros ir atsidavimo. Jūs esate susijungęs su pasauliu per šviesą, kurią kontroliuojate. Paėjėkite ir pasveikinkite žmones šiame kambaryje. Daugiau daryti nieko nereikia.O dabar vėl meskite šviesą, bet šį kartą arti ir padarykite tai lengvai ir švelniai. Ar jaučiate skirtumą lyginant su šviesos metimu toli į priekį.

Tai dar vienas su ugnimi susijęs atributas. Įsivaizduokite, kad ne tik šviesa eina iš jūsų, bet ir šiluma. Šiluma sklinda iš jūsų rankų ir jūs sušildote objektus erdvėje. Tai nėra sudėtinga, tiesiog patikėkite, kad tai įmanoma ir taip bus.

Kažkas sklinda iš jūsų ir tai yra šiluma. Tai automatiškai jus paverčia patrauklesniu aplinkiniams. Eikite prie žmonių ir duokite šilumos, nes jiems jos reikia. Atsisėskite

kėdėje, bet prieš tai ją sušildykite per dangtelį užpakalyje, po to pajuskite kaip šiluma eina žemyn į žemę. Spinduliuokite sėdėdami, jauskite šilumą ir būkite sąmoningi.Grįžkime prie jūsų monologo. Kiekvienas žodis yra tarsi šviesos gabalėlis, sklindantis iš jūsų burnos ir nušviečiantis erdvę tarp jūsų ir jūsų partnerių ar žiūrovų. Tai spinduliuojanti veikla, skirtingai nuo formavimo veiklos.

Romeo paverčia Džiuljetą gražia, o ši gražiu Romeo, nes tarp jų sklinda meilė. Jie nušviečia vienas kitą. Jie nušviečia ir sušildo pasaulį bei vienas kitą:

Tyliau! Kas per šviesa lange plevena?Tai saulė rytmetinė, tai Džiuljeta!Skaisčioji saule, patekėk greičiau,Greičiau užmušk mėnulį pavydūną,Kuris išbalęs žiūri į tave,Į savo gražiaveidę vaidilutę,Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį. Šekspyras žino šiuos dalykus ir jis leidžia aktoriams tai naudoti šnekant. Kaip jautėtės sakydami tokį monologą?.

S: Tai buvo didinga, galinga ir kartu labai pažeidžiama.

Skamba kaip gera patirtis. Į tai atveda darbas. Ar aiškiai suvokiate procesą, kurio dėka jūs tai pajutote?Pradėkite sakyti monologą spinduliuodami, po to kai suplosiu pakeiskite į formavimą arba tekėjimą. Jūs pasirenkate, kaip kalbėti, tiesiog persijunkite man suplojus.

Jūs labai daug ką galite nuveikti su Čechovo metodika. Tai nėra susiję su jūsų asmeniniu gyvenimu, tačiau tik jūs darote tai, ką darote ir tai yra unikalu ir individualu. Tai yra artistas jūsų viduje, kuris įsisavina metodiką ir per ją save išreiškia. Mes žinome, kad meilė apima šviesą ir šilumą, bet tai nesate jūs, kurie siunčiate meilę. Nes tokiu atveju gali būti labai sentimentalu. Tai yra šviesos ir šilumos pajungimas, o tai yra objektyvūs dalykai, kurie padeda išreikšti meilės archetipą ar idėją. Šviesa ir karštis gali būti pakankamai intensyvus kaip pavyzdžiui vulkano išsiveržime. Kas nutinka naudojant vulkano vaizdinį?

S: Aš žinoma jaučiausi karštai, netgi aistringai.

Gerai. Dabar panaudokite švelnų vaizdinį: naktį viduryje miško esančios trobelės lange šviečia žvakė. Ji rami, šilta ir skleidžia šviesą.

S: Jaučiausi tarsi galėčiau bet ką priimti į savo erdvę. Kartu jaučiau pagarbą.

Tai labai skiriasi nuo vulkano, tačiau tie patys elementai suteikia kitokius impulsus. Ribos yra labai plačios, kai prasiskverbi gilyn pro paviršių ir tyrinėji. Tai įdomu ir

pakankamai lengva, jūs tiesiog turite tai daryti. Tai būdas treniruotis - tiesiog daryti. Čechovas tai vadina nuolatiniu vaidinimu. Duokite sau užduotį - tai atims 3 ar 15 minučių jūsų kasdieninio laiko, tačiau jūs treniruositės. Išeikite į pasaulį ir turėkite kontaktą. Eikite į parduotuvę ir nusipirkite duonos o gal nieko. Pasirinkite kurią nors savybę. Pradėkite išėję iš namų ir pabaikite grįžę.

O dabar padirbėkime su paskutiniu elementu - oru.Jis lengvas, besvoris ir beformis. Tai labai skirtinga nuo žemės. Jis greitas ir lengvas. Čechovas šią savybę pavadino Skraidymu. Tai tarsi bet kuris gestas, kuris neliktų jumyse jį atlikus, o išskristų į kitą erdvę ir ten išnyktų. Tai kaip pastangos pagauti nuvažiuojantį autobusą - jūs bandote skristi paskui jį oru, kad galėtumėte įlipti. Labai greitai pasukite galvą į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn, pasižiūrėkite atgal taip tarsi vapsva jus kankintų ir pastoviai suktųsi aplink galvą.

Paėjėkite tarsi eitumėte labai karštu smėliu ir stengtumėtės patekti į kitą pasaulio pusę. Tai sukuria aplinkybes skrydžiui. Jei žinote, kad skrendate, jūs galite tai kontroliuoti, bet tai neturi virsti panika ar chaosu - tai menas. Viskas skrenda tolyn nuo jūsų. Tai kaip dulkių nupūtimas. Atlikite tokiu būdu judesį ir jis išnyks tarsi niekada jo nebūtų buvę. Kas čia?

Stovėkite ramiai ir įsivaizduokite, kad jūs atliekate skraidymo judesius. Dabar skriskite su monologu. Pirmyn.Sustokite. Tai buvo labai garsu.Ar greita ir šviesu yra garsu? Pabandykite tą patį, bet su lengvumo pojūčiu. Nereikia šaukti, tačiau berkite žodžius taip greitai kad kiti nustebtų, jog jie iš viso buvo pasakyti. “Ar aš tai pasakiau? Ar tai pasakiau aš?”.

Gerai. Aš suplosiu rankomis ir jūs pakeisite skraidymą į bet kurią kitą savybę.

Tai buvo neįprasta, ar ne? Kaip jautėtės?

S: 1)Išlaisvina.2) Tai kaip žaidimas, tarsi būtum supermenas kaip vaikas.3) Sunku suspėti su plojimu. Man buvo per daug greita, aš turėjau galvoti apie tai ir sunku buvo ką nors daryti. Pamečiau žodžius.

Taip, iš tiesų jūs negalite veikti, jei galvojate apie tai. Jūs turite žinoti, kad galite tai padaryti ir tuomet nereikės galvoti apie tai. Tai kaip vandens butelio paėmimas - aš žinau, kad galiu tai padaryti, tad galvoti nereikia, tereikia panorėti. Taigi jums reikia treniruotis tai daryti, kad žinotumėte, kad galite.

Žaidžiant su judesio savybėmis įmanoma sulaužyti scenarijaus užraktus, kuriuos galimai uždėjote. Tai leidžia nukreipti energiją labai kryptingai užuot būnant visur… Šie keturi elementai yra pamatai, ant kurių stovi pasaulis… tai archetipai, kurie nusako “kaip”.

S: Tai kažkas, kas atrodo gali pakeisti energiją aplinkoje.

Ar gali tai jausti?

Savybių principas yra jūsų, naudokite jį, kad pakeistumėte prasmę ir reikšmę to, ką sakote. Tai yra darbas pajuntant formą. Taigi dabar galime žaisti šiais įrankiais tyrinėjant scenarijų.

Viskas ką darote scenoje yra svarbu. Jūs turite pasirinkti, ką naudosite, o ką atmesite. Šis būdas labai tinka Šekspyrui. Yra labai daug ilgų tekstų ir mes turime rasti priemonių, kad tekstas paveiktų.

Šie keturi būdai judėti turi didelį poveikį ne tik tiems veiksmams, kuriuos turime atlikti, bet taip pat ir mūsų psichologiniams gestams. Suteikus savybes psichologiniams gestams jie įgaus formuojančias jėgas. Bet prieš tai reikia treniruotis judėti su šiomis savybėmis, žinoti, kaip jos veikia, kaip jos keičiasi. Taigi archetipai leidžia mums surasti išskirtinumą ir ypatingumą.

8. POJŪTIS

Šiandien mes turime išbandyti jaučiantį (jausmų) pasaulį, tad dirbsime su Pojūčiais, kaip priemonėmis išgyventi personažų jausmus.

Visi turi šią patirtį. Jei pamenate, kažkada bandėme sėsti į kėdę visiškai atsiduodami sėdimo veiksmui, tikėdami, kad tuoj pat jūsų užpakalis palies kėdę, kai netikėtai paaiškėja, kad kėdė yra keliais centimetrais žemiau nei tikėjotės. Patiriate kritimo jausmą, kuris pasireiškia net ir pilvo apačioje. Jis trumpas, bet akimirka įsimintina. Tai vienas iš pagrindinių pojūčių, su kuriuo šiandien dirbsime - Kritimas.

Žiūrėkite į mane, aš pradėsiu kristi, bet aš pagausiu save su savo kojomis paskutiniu momentu, tačiau matysite, kad aš patiriu kritimo akimirką. Mano kūnas žinos tai ir aš patirsiu labai nemalonų pojūtį, kuris pasibaigs kai aš save pagausiu.

Žiūrėkite, aš tai pakartosiu. Pastebėkite, kad aš nelinkstu per liemenį, bet aš krentu, nes lenkiu kulkšnis ir aš tikrai prarandu atramą kojoms, bet aš turiu laiko susigrąžinti ją. Nenoriu, kad susižeistumėte, bet norėčiau, kad patirtumėte, kas yra kritimas ir ką tai reiškia jūsų kūnui, ir ką kūnas sako jūsų jausmų pasauliui.

S: Aš jaučiausi labai nepatogiai stebėdamas jus krentant. Jaučiausi tarsi tai nutiktų su manimi.

Gerai. Tai vyko su jumis. Aš taip dariau. Kad ir ką jaustumėte, jaučiate teisingai. Svarbiausia, kad galėtumėte patirti, kaip krentate žemyn.

Šokėjas ar akrobatas išmoksta kristi nesusižeisdamas ir paniška reakcija išnyksta. Mes tai žinome ir mes tikime, kad jie nesusižeis, todėl neišgyvename blogo jausmo žiūrėdami į juos. Normaliam žmogui net ir mažytė užuomina į kritimą sukelia paniką viduje.

Kriskite atgal, pirmyn, į šoną. Visi šie kritimai labai skiriasi. Mes iš tiesų norime sukelti paniką, net ir trumpą. Tai natūrali, psichologinė-fiziologinė reakcija. Jūs turite pagauti save, kitaip susižeisite.

Dabar kriskite į šią kėdę. Aš stovėsiu už nugaros ir neleisiu kėdei pasislinkti atgal. Kriskite. Jei nepajusite panikos, reiškia tik sunkiai įkritote į kėdę, bet nekritote.

Ar pajutote kritimą?

S: Taip, tai buvo tikrai baisu, nenoriu to pakartoti.

Taip, jaučiau, kad taip jautėtės. Kartoti nereikia, tačiau kriskite į kėdę su savo gyvybiniu kūnu. Tai gali pasirodyti keistas prašymas, tačiau jūs jau pakankamai pažengę, kad tai galėtumėte padaryti. Mes turime leisti gyvybiniam kūnui kristi ir išlaikyti kritimo būseną tiek ilgai, kiek galime. Pojūtis yra trumpas, tačiau jį turime “prigauti” kaip saldųjį tašką. Tai intensyvu ir tikra. Pati kritimo pojūčio pradžia ir yra saldusis taškas. Ne pabaiga, bet tas momentas, kai gyvybinis kūnas pradeda kristi. Tikriausiai jūs priešinsitės tam, nes pojūtis yra baisus. Tai natūralu, nes baimė yra primityvus jausmas, kurio norisi išvengti. Pabandykite pralaužti tai, nes krisite tik viduje. Išlaikykite gyvybinį kūną krentantį. Jei tikrai krisite, pastebėsite du dalykus:

1. Pojūtis pasibaigs, kai baigsis kritimas.2. Jūsų gyvybinis kūnas bus taip toli nuo jūsų, kad galite prarasti kontaktą ir nieko

nebejusti. Jums reikės kristi vėl ir vėl.

Jūsų gyvybinis kūnas gali būti tik per kelis sprindžius nuo jūsų kūno. Jei jis nutols labiau, jūs jį pamesite. Pradėkite kritimą, išlaikykite kritimą, nueikite prie kėdės, leiskite kritimui pasodinti jus į kėdę, o tada nustokite kristi.

S: Ar tik pati pradžia sukelia šoką, o po to apsipranti?

Taip, pradžioje patiri šoką, bet rekomenduoju nepriprasti, nes tai reikštų, kad judesys sustojo ar užstrigo. Tai turi būti nuolatinis veiksmas. Tai vidinis veiksmas, kažkas, kas vyksta dabar, o ne kažkas, kas vyko ir ką jūs prisimenate. Tai įvykis. Tai judesio įsivaizdavimas, o ne tik vizualus įsivaizdavimas. Nesistenkite pamatyti save krentantį, o pajuskite save krentantį - krenta jūsų gyvybinis kūnas.

Pabandykite šį tą lengvesnio. Energiją, kuri juda žemyn, sutelkite krūtinės centre, kur yra jūsų širdis. Sakykime, kad krenta žemyn jūsų vidinė širdis ar energetinė širdis. Pradėkite kritimą iš čia, o tada jį išlaikykite. Neleiskite nukristi ant žemės. Jei taip nutiks, energija atitrūks nuo jūsų širdies ir taps kelių ar pėdų energija. Mūsų tikslas, kad šis vidinis įvykis būtų visada susijęs su širdimi. Pavaikščiokite tai darydami, nueikite atsisėskite į tolėliau esančią kėdę. Kai atsisėsite, galite sustabdyti širdies kritimą.

S: Tai buvo intensyvu, bet jaučiausi kaip zombis, atkirstas nuo pasaulio.

Taip, jūs ir atrodėte kaip zombis, bet aš mačiau, kad tikrai tai darėte. Dabar svarbu, kad galėtumėte tai padaryti. Priimkite tai, o zombį netrukus sutvarkysime.

S: Tai buvo labai stiprus pasimetimo pojūtis ar tuštumos pojūtis, kylantis iš pasimetimo. Tai tikrai sukrėtė.

O kaip jaučiatės dabar, kai sustojote?

S: Gerai, viskas dingo, dabar tai atrodo mįslingai - tarsi ateitų tas pojūtis iš niekur.

Ne, tai atėjo iš kritimo. Tai yra tai, kas mums nutinka. Mes tik atkuriame pojūtį. Mes galime tai apibūdinti kaip “aš buvau tikrai blogoje nuotaikoje” arba “aš puoliau į neviltį”. Iš kur atsirado šitos frazės? Širdies kritimas yra tai, kas iš tiesų nutinka, kai jūs blogoje nuotaikoje, depresijoje ar nevilty. Jūsų dvasia yra nukritusi ar leidžiasi žemyn, kai tai nutinka.

Kaip aktoriai naudodami šią techniką jūs galite tai pradėti ir sustabdyti tada, kai norite ar kai reikia. O kai sustojate nelieka jokių nuosėdų. Lygiai taip pat jums nereikia bandyti prisiminti, kaip vaikystėje mirė jūsų šuo ar kažką panašaus. Jums tereikia susijungti su pojūčiu, kuris kyla atliekant kritimo veiksmą. Žinoma, negatyvūs dalykai, mintys, jausmai, valios stoka turi tendenciją paveikti mus žemyn judančia jėga. Tai žinojimas, kurį galite išnaudoti.. Stebėkite, kas su jumis vyksta.

Pasižiūrėkite, ar galime sutvarkyti zombio efektą. Koncentracija yra būtina. Mes turime išmokti koncentruotis į kažką kitką darant veiksmą. Kai jūs esate pernelyg susikoncentravęs į veiksmą, galite prarasti kontaktą su pasauliu, tuomet ši technika nebus naudinga, ji taps problema.

Taigi, pradėkite vėl su širdies kritimu ir judėkite po kambarį. Kai atsisėsite į kėdę galite sustoti. Bet tol, kol judėsite, neskubėkite ir pamatykite kas ir kaip yra aplink jus. Suraskite ką nors ir pasakykite: “aš turiu kūną ir jis yra išraiškingas”. Ištarkite tai, pasakykite tiesą apie tai, kaip jaučiatės šiuo momentu. Išlikite gyvas, čia ir dabar. Tai lengviau nei manote. Nepamirškite, tai yra ne mąstymo reikalai. Jūs krentate ir šis pojūtis jums suteikia erdvę žaisti. Pasakykite “taip” net ir mažiausiems pokyčiams, kuriuos jūsų kūnas jaučia, tai tik pradžia.

Kryptis žemyn yra labai svarbi. Mes galime pakeisti specifinę reikšmę priklausomai nuo to, ar krenta širdis, ar ausis, ar akys, ar genitalijos. Kryptis žemyn yra svarbi. Tai darbas su vertikalia linija, tragizmo linija, jei panorėsite.

Galima dirbti tik su lokacija ir energija. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad energija išgaruoja iš jūsų alkūnių. Tai gali atrodyti patetiška, kai žmogaus gyvybinė energija išgaruoja iš alkūnių ir leidžiasi žemyn bei pradingsta žemėje.

Kaip jaučiatės dabar?

S: Neįtikėtina, kaip jaučiausi silpnas ir apatiškas, kai leidau pradėti tekėti energijai.

Tyrimai rodo, kad alkūnės susijusios su mūsų valia. Jei energija teka pro šią vietą, nenuostabu, kad jaučiatės apatiški. Kai pradedame tyrinėti šiuos dalykus, randame įvairių niuansų, kurie padeda mūsų išraiškoms. Akimirkos suvokimas pjesėje gali suteikti mums dar vieną poetišką savybę. O taip pat tai malonus būdas dirbti ir stebėti reiškinius.

Pabandykite kristi iš genitalijų. Mes žinome, kad tai valios centras. Kokia valia yra pažadinama šiuo kritimu? Kai tai darote, pasižiūrėkite į ką nors ir pasakykite “einam”. Ką jums tai reiškia? Ar taip jums įprasta tvarkyti reikalus? Kaip pasikeitėte? Kokiose aplinkybėse atsidūrėte?

S: Tai buvo labai keista.

Žinau, kad turėjo būti keista, bet tai nelabai ką reiškia. Pašnipinėkite ir pabandykite nusakyti, kas keista, kad galėtumėte tai panaudoti ateityje.

S: Jaučiausi beviltiškai negalėdamas nieko daryti. Ir buvo gana komiška sakyti “einam”, nes aš pats nebūčiau galėjęs eiti. Aš būčiau galėjęs eiti, jei būčiau norėjęs, bet patyriau momentą, kai būčiau negalėjęs eiti. Tai buvo įdomi patirtis.

Dabar jau kalbate kaip tikras aktorius ir galbūt tai galėsite greitai panaudoti. Jei pasirinksite tai padaryti, tai visada bus aktyvu, nes tai yra ir gyva, o ne prisiminta. Jūs galėsite padaryti tai vėl ir vėl.

Ar galite pasidalinti į dvi grupes po du? Dabar viena kris iš širdies, o kita stebės. Dabar mano interesas yra stebėtojai - pasakykite, kas nutiko kai jūs žiūrėjote į krentančius aktorius?

S: Širdis veržėsi pas juos.

Nes aktoriai iš tiesų krito. Žiūrovai turi gyvybinius kūnus, tad jų energija pradeda judėti matant krintančius kūnus, ir žiūrovai viduje taip pat krenta dėl empatijos ar užuojautos. Tai būdas peržengti rampos šviesas ar keturias sienas.

Nėra reikalo prisiminti įvykius, kūnas tai padarys už jus. Jūsų jausmų pasaulio šaltinis taps objektyvus. Žiūrovai bus sujaudinti.

Paslaptis tokia, kad nesistenkite jaustis liūdni, net jei scena to reikalauja. Jūs turite kristi. Jūs turite tikrai kristi per repeticiją, kad žinotumėte, kaip tai daryti scenoje.

Dabar išbandysime kitką. Pasižiūrėkite, ar galite atsilaikyti prieš kritimą. Tai labai tikra. Juk niekas nenori kristi ir jausti paniką. Tik aktoriai nori jausti didelius dalykus. Eiliniai žmonės tampa narkomanais ar alkoholikais, kad nepergyventų. Labai įdomu stebėti ką nors kovojant su jausmais.

Pradėkite kritimą, bet pasipriešinkite jam. Padarykite ką nors nesusijusio, kad nepasiduotumėte. Bet nenukirskite kritimo visiškai, jūs turite kristi, kad būtų kam priešintis. Aš krentu. NE. Aš krentu. NE.

Tęskite priešinimąsi, po to pasakykite taip, leiskite jam jus vesti. Aš krentu, TAIP, aš krentu, TAIP.

S: Kai aš priešinausi, o po to leidausi kristi, kritimas buvo daug stipresnis.

Tai kaip užtvankos statymas, kuriai sugriuvus, prasiveržia vanduo ar jausmai su didžiule jėga.

Kritimo priešingybė yra Plūduriavimas (Floating). Dabar viskas eis į viršų, bus neįmanoma nukristi. Jūs negalite nukristi. Kai aš einu į viršų, neįmanoma sėdėti kėdėje. Viskas nuolat kyla į viršų.

Dabar gyvybinis kūnas levituoja/plevena priešais jus viršuje. Jis kabo ore. Tai keistas ir beprotiškas vaizdinys, tačiau jei atsiduosite krypčiai į viršų, jūs atrasite šį susijusį pojūtį. Jis kels jus į viršų, kaip leido žemyn kai dirbome su kritimo pojūčiu.

Leiskite savo širdžiai kilti, bet ne tiek aukštai, kad prarastumėte kontaktą su tikrąja širdimi. Netgi ramiai stovėdami vien dėl vidinio kilimo veiksmo jūs galite būti labai gyvas ir aktyvus.

Įsivaizduokite kylančias aukštyn savo smegenis. Kas nutinka?

S: Aš jaučiausi kvailas ir lengvabūdiškas. Juokiausi be priežasties.

Pastebėkite, kaip tai skiriasi nuo kritimo. Tai veda priešinga kryptimi ir labai toli nuo puolimo į neviltį. Pakilkite nuo genitalijų ir ištarkite “einam”.

S: Koks didelis skirtumas, norėjau eiti su didžiuliu entuziazmu, kai ištariau šiuos žodžius, tarsi eičiau atsiimti ilgai laukto prizo.

Tai būdas įvertinti situacijas. Aplinkybės yra labai svarbios aktoriui. Vidinis kilimo veiksmas suteikė jums tam tikras aplinkybes ir leido jums jaustis laisvai. Taip galite pagrįsti savo vaidybą.

Mes esame aktoriai ir normaliomis aplinkybėmis, mes leidžiame pjesės aplinkybėms paveikti mus. Kai aplinkybės yra aiškios, jos kalba mums. Kai mes įsitrauksime į jas, kritimas ar kilimas suteiks mums labai specifinius pojūčius, kurių reikia.

Trečias pagrindinis pojūtis yra Balansavimas - pusiausvyros ieškojimas ir išlaikymas. Balansavimas apsaugo jus nuo kritimo arba kilimo. Ką turite padaryti, kad nekristumėte? Jei žmogus, vaikštantis ant virvės susvyruoja ir rizikuoja kristi, jis pagauna save ir atgauna pusiausvyrą. Ką reiškia taip jaustis?

Ką jūs darote? Ką patiriate? Ką tai jums reiškia? S: Išlikti gyvam?

Ar tai yra tai, ką jautėte? Ką reiškia išlikti gyvam? Tai netikėto atradimo jausmas. Visas mano kūnas, kiekviena jo ląstelė nesitveria savame kailyje dėl džiaugsmo, kad likau gyvas, kad nenukrisiu. Aš tai suprantu. Aš tai žinau.Pabandykite surasti tai ir išlaikyti kaip vidinį veiksmą.

Dabar tegu krenta galva, pagaukite ją. Išlaikykite tą momentą - pojūtį pagaunant galvą.

S: Ar ne per garsu sakyti, kad ta pusiausvyra yra pergalingas pojūtis?

Kartais taip tikrai yra, priklausomai nuo kritimo pobūdžio, nors kartais tai gali būti ir labai nežymus pergalės jausmas. Taip pat tai gali sukelti pauzę - netikrumą.

Išmokite įvertinti savo eksperimentų pasekmes ir patiriamus pojūčius. Kurios kūno dalys veikė, o kurios ne? Tuomet technika progresuos labai stipriai ir jūs niekada nepasimesite.

9. JAUSMAS VEDA Į VAIDYBĄ

Kai einate prie jūros, randate jūros žoles, kurios apauga akmenis. Kai akmenis užlieja banga, jūros žolė pradeda plūduriuoti vandenyje. Pasijuskite tarsi plūduriuotumėte kaip jūros žolė. Kai banga nueis, neliks nieko, kas jus paremtų ir jus nukrisite. Kai vanduo grįžta, jūs vėl pakylate ir plūduriuojate. Jūs esate viršuje, kai jus remia ir jūs esate apačioje, kai vandens nėra. Jūs neinate žemyn, o krentate, nes jūsų niekas nepalaiko. Žinokite skirtumus tarp ėjimo žemyn ir kritimo arba tarp ėjimo viršun ir kilimo bei buvimo viršuje.

Jei jūs kažką jaučiate, jūs turite teisę tai išreikšti ir jūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kurį jūs turite, kad tai išreikštumėte. Nepakanka stovėti ir išsakyti žodžius. Išlaikykite kilimą arba kritimą. Jūs turite teisę išreikšti tai, kas vyksta jūsų viduje. Sujunkite fizinį kūną su tuo, ką daro jūsų gyvybinis kūnas; kilimas viršun ar kritimas žemyn. Kai banga nueina ir jūs nukrentate sakykite “aš krentu”. Kai vanduo grįžta, kad jus laikytų ir jūs esate viršuje sakykite “ aš kylu”. Sakykite tai garsiai kaip faktą, nes taip ir yra. Atsiduokite veiksmui visu 100 procentu.

Dabar sustabdykite fizinį kūną nuo darymo ir atlikite viską tik su gyvybiniu kūnu. Aš krentu. Aš kylu.

S: Man sunku įsivaizduoti krentančią gyvybinio kūno širdį. Nežinau, kaip tai padaryti.

Kaip sakiau prieš tai, jūs turite patirti tai kaip įvykį; tai ne vizualizacija. Tai - realizacija. Tai judesio įsivaizdavimas. Galėti įsivaizduoti charakterį tai viena - bet kai jūs vaidinate, mes turime įjungti vaizdinį. Tai reiškia įjungti jį kūną. Todėl mes bandome judinti gyvybinį kūną, kad šie dalykai taptų kaip judesiai. Jei jo neįjungsite, bus labai mažai išraiškos. Kaip jūs prisipildysite? Jūs prisipildysite tik darydami tai, iš tiesų darydami.

S: Įsivaizduoju energiją, kurią jaučiu širdies zonoje - ar tai ir turi kristi žemyn?

Taip, leiskite šiai energijai kristi žemyn arba pakilti į viršų. dabar jūs išsiplėsite. Sakykite “aš augu”. Ir tikrai aukite. Ištarkite žodžius tik tada, kai tai bus tiesa. Tęskite augimą.

Dabar susitraukite. Pirmiausia atlikite tai su savo fiziniu kūnu, tada naudokite artistinį kadrą, o tada - gyvybinį kūną. Kai susitrauksite fiziškai, sakykite “aš mažėju/traukiuosi”. Pajuskite, ką tai jums reiškia. Dabar jūs galite save išreikšti, nes turite ką išreikšti. Jūs galite taip sakyti, nes tai vyksta. Įleiskite tai į kūną, po to išleiskite. Jūs patiriate tai su savo kūnu ir išreiškiate savo kūnu. Kūnas - yra vienintelis jūsų instrumentas. Tęskite susitraukimą tol, kol galite.

Tęskite susitraukimą. Jūsų širdis vis tolsta, kontaktas su tuo, kas vyksta aplink silpsta, širdis jaučiasi vis labiau vieniša ir izoliuota. Ir jei šioje vietoje yra kažkas, ką jaučiate, išleiskite tai į išorę. Nesigėdykite ir nebijokite - išleiskite. Jūs kaip aktoriai turite tam teisę. Sekite paskui, tai nuves jus kažkur - ten, kur jūs norite nueiti. Išreiškite, kas ten yra. Jūs ne tik turite tam teisę - jūs privalote tai išreikšti. Nestabdykite veiksmo.

Dabar turime pasirinkimą. Aš augu, NE, aš augu, TAIP. Jūs turite pasirinkimą. Taigi, jūs niekada nesustabdote veiksmo, bet jūs kovojate su juo. Mes taip darome nuolat. Kažkas mumyse sako “Aš neisiu ten. Neikime ten”. Ir jeigu NE, tai ką jūs darysite?

Dabar dirbsite su partneriu. Sakykite, kad jūs simpatizuojate vienas kitam: jūs mylite vienas kitą. Tiesiog stovėkite vienas priešais kitą ir kažkas vyks - kris ar kils, augs ar trauksis. Kai tai nutiks ir jei tai nutiks, tuomet žmogus pasakys partneriui kas vyksta. Taigi, jei jūs krisite, pasakykite tai garsiai “aš krentu”. Jei tai iš tiesų vyks, jūsų partneris matys ir sakys “aš matau tave krentantį”. Kadangi santykių situacija yra apibrėžta, tam

tikros reakcijos iškils ir viskas, ką jums reikia padaryti - tai sekti paskui jas. Nemalonu matyti mylimą partnerį krentantį. Kadangi jūs mylite šį žmogų, jūs tikriausiai irgi pradėsite kristi. Ir jei taip nutiks jūs galėsite sakyti “aš krentu”, o partneris “aš matau tave krentantį”. Pokyčiai priklauso nuo santykių. Tiesiog sekite impulsus. Būkite tikri sakydami “aš stebiu tave”, patvirtindami tą patirtį. Jūs turite pradėti, bet leiskite sau organiškai atsiduoti impulsams. Sekite vidinį veiksmą, pokyčiai neturi atsirasti per jėgą. Jei pajusite kad krentate, leiskite sau kristi. Kur jus veda šis santykis? Leiskite savo kūnui išreikšti tai; tegu jis dirba už jus.

Ar jūs jaučiate ryšį? Ar jis verčia jus norėti kažką daryti? Mes kalbame apie jaučiantį pasaulį. Ar tai verčia jus norėti kažką daryti?

S: Tai mane sujudina. Labai daug kas vyksta tarp manęs ir partnerio. Jaučiu didžiulį kiekį energijos. Netgi galiu jausti kryptis, kuriomis energija juda manyje ir jame.

Puiku. Atrodo, tai veikia. O dabar pakeiskite santykį. Pavadinkime tai antipatija, neapykanta vienas kitam. Padarykite tuos pačius veiksmus, bet kitame santykyje. Visai kas kita matyti savo priešą krentantį ar matyti jį augantį. Kristi priešo akyse yra labai sunku. Dirbkite su tuo, gyvenkite tame santykyje.

S: Matau, koks gali būti svarbus atskaitos taškas. Kaip jis mane orientuoja scenoje su partneriu. Aš tik dabar mėgavausi neapykanta. Buvo labai daug galimybių dirbti su tuo jausmu.

Tai įdomus dalykas. Jūs sakėte, kad mėgavotės neapykanta. Jūs tikrai atveriate sau daugybę galimybių žaisti jausmų pasaulyje ir jūs tai vertinate.

Galime panagrinėti veiksmus. Aš jaučiuosi vienaip ir dėl to noriu kažką nuveikti. Taigi, išlikite jausmuose. Leiskite jiems motyvuoti jūsų veiksmus. Kai jaučiate, kad norite kažką daryti - kai turite poreikį kažką daryti, pasirinkite vieną iš šešių veiksmų: aš noriu, aš atmetu, aš duodu, aš imu, aš laikausi savo pozicijos, aš nusileidžiu. Dirbkite su vidiniais gestais. Visų pirma atlikite vidinį gestą ir tik tada ištarkite žodžius, ir tai bus tiesa, veiksmo patvirtinimas. Atlikdami vidinį gestą, jūs sakote reikalingus žodžius. Darydami jį, jūs seksite paskui kylančius impulsus. Viskas kils iš jausmų. Tai kitas būdas žiūrėti į tuos pačius dalykus. Jei mes dirbtumėme tik su veiksmu, būtų per daug šalta. Ar šie jausmai jus verčia norėti kažką daryti? Tad jei jaučiate, kad norite imti, atlikite gestą ir sakykite “aš imu”. Kai jūs dirbate su veiksmu, jums nereikia sakyti “aš matau tave imantį”. Palikime šį atsaką tik jausmų pasaulyje. Išgyvenkite antipatišką santykį, pradėkite vėl, bet įjunkite veiksmą. Tai valios pasaulis.

S: Jaučiau tarsi būčiau sakęs NE viskam, ką darėme šiandien.

Jūs nepasitikite. Jūs sakote sau, kad turėčiau verkti, kad turėčiau patirti didžiules emocijas. Kad tai turėtų būti taip pat intensyvu kaip praėjusį kartą. Nedarykite taip. Jūs turėtumėte sakyti tik “aš verkiu”. Tiesiog kriskite. Pasitikėkite kritimu ir eikite iš paskos. Taigi, jūs sakote “aš krentu”. Tai yra tai, ką turite sakyti ir daryti. Tai turite praktikuotis.

Jūs turite žinoti, kas vyksta su jumis. Jūs galite suvokti, kuri jūsų dalis tai padarė. Pradėkite apsidairydami aplink. Pastebėkite, kaip kas nors verkia tikrame gyvenime. Jūs pamatysite, kad jie tikrai YRA neviltyje ir kad jie krenta viduje, kaip krenta ar skęsta jų siela. Tai yra vienas geriausių dalykų siekiant įsisavinti techniką. Jūs išbandote bei pajaučiate ją per pratybas, ir pamatote ją aplink save. Stebėkite pasaulį ir ieškokite tikros žmogiškos tiesos. Pastebėkite tuos dalykus, kurie mus sieja kaip žmones. Tai darbas, kurį mes privalome daryti. Mes esame įpratę matyti dalykus per asmeninę prizmę. Tai mus skiria vienas nuo kito. O kas mus sieja?

S: Manau, supratau, t.y. supratau kritimą nevilties kontekste. Žodžiai “jis puolė į neviltį” įgavo prasmę. Bet žodžiai “aš įsimylėjau” (ang. kritau į meilę) yra pozityvus dalykas, tai, ką mes visi norime patirti. Ar tai irgi kritimas? Ar mes krentame į meilę?

Manau, mes turime tai padaryti, ir tai juk labai senas šios būsenos išreiškimas. Bet gal tai ir nėra toks jau pozityvus dalykas. Žinoma, gera jaustis įsimylėjusiam, bet visgi tai kritimas, kuris pastato mus ant ribos. Kartą mes žaidėme su keturiais elementais studijoje, krisdami į ugnį, vandenį ar žemę. Kai priėjome orą ir aš pradėjau į jį kristi, suvokiau, kad nėra dugno ir kad aš galiu kristi ir niekad nepasiekti žemės, nes tai juk oras. Kai bandžiau priešintis, jausmas buvo malonus ir suteikiantis energijos. Aš tapau laisvas priešindamasis kritimui ir aš jaučiausi lengvai apsvaigęs ir minkštas - visai kaip būdamas įsimylėjęs. Dabar aš tikrai žinau, ką reiškia “kristi” į meilę. Norint atkurti tai kaip aktoriams reikia atsiduoti kritimui. Čia pats svarbiausias dalykas priešintis kritimui, kuris niekada nesibaigia.

Lygiai taip pat mes krentame į miegą (verčiant pažodžiui iš anglų kalbos). Mes iš tiesų krentame į miegą ir tai ypač galime pamatyti metro. Visi išsireiškimai yra tikrų judesių paveikslai. Jie apibūdina tai, kas vyksta, bet juos darydami mes retai tai iš tiesų patiriame, nes praradome su tais žodžiais ryšį. Mes per daug gyvename savo mintyse. Kas nutinka, kai mirštate iš juoko (pažodžiui kristi iš juoko)? Kas vyksta, kai apsikvailinate (pažodžiui pagamintas iš kvailio)? Viskas yra pakankamai fiziška. Sakykite, kad jūs buvote apgautas. Pastebėkite, kaip elgiasi nevykėliai ar prasilošėliai, pasižiūrėkite, kas vyksta su jų kūnas. Jei esate aktorius, svarbu, kad jūs visuomet jaustumėte ryšį su pasauliu. Jūs tuomet pastebėsite, kas iš tiesų vyksta ir tai patvirtins jūsų asmenines patirtis.

10. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS

Grįžkime prie pjesės. Ar jūs vizualizavote, kas vyksta? Ar įsivaizdavote, kaip scena galėtų būti suvaidinta pačiu tobuliausiu būdu? Visų pirma pamatykite tai, tuomet padarykite. Tai turi iš kažkur atsirasti norint pamatyti. Gestas yra veiksmas. Padarykite veiksmą ir kažkas tikrai iš to gims. Norint kad pasisektų, turime pasižiūrėti į scenarijų ir pamatyti, kokie yra veiksmai ar kas turi atsitikti. Mes galime žaisti su šiais įrankiais ir nustatyti svarbiausius momentus. Mes turime galėti juos nustatyti ir užtvirtinti savo kūnu. Tai nepanaikina improvizacijos

tikimybės. Mes turime gerbti formą. Kiekvieną kartą kai darysime, tai gali būti kitaip, tačiau idėjos bus kertinės, nes kertiniai jausmai yra reikalingi norint tiksliai atpasakoti istoriją. Šie jausmai gali pasirodyti per gestus ir pojūčius. Mes naudosime kalbą, kurią išmokome. Šioje repeticijoje mes nenaudosime scenarijaus teksto. Pabandykime ir pasižiūrėkime, kas atsitiks tarp šių dviejų charakterių, Mes naudosime veiksmo ir reakcijos kalbą.

Ji: aš augu.Jis: aš laikausi savo pozicijos.Ji: aš augu.

Pamirškite scenarijų. Tai improvizacija. Jūs per daug galvojate apie žodžius ir nekreipiate dėmesio į partnerę. Pasitelkite ją. Ji paaugo du kartus, o jūs net nepasižiūrėjote į ją. O juk mes galime iš šios improvizacijos labai daug išmokti.

Ji: Aš augu.Jis: laikausi savo pozicijos.Ji: aš augu.Jis: aš nusileidžiu/atsitraukiu.

Ir vėl jūs nematėte jos augančios ir negalėjote pasakyti “aš matau tave augančią”. Tai žaidimas. Jums nereikia galvoti, kaip jūs galėtumėte pasijausti. Jūs turite veiki ir nekreipti dėmesio į savo intelektą.

ANTRAS VEIKSMAS: Abby ir Eben

Ji: Aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Ji: aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Ji: aš augu.Jis: laikausi savo pozicijos.Ji: aš imu.Jis: aš nusileidžiu/atsitraukiu.Ji: aš matau tave atsitraukiantį.Jis: aš atsisakau.Ji: aš imu.Jis: aš kylu.

Stop. Ar jūs kilote?

S: Manau, kad taip.

Ne, aš nemačiau to. Noriu pažymėti, kad tai, kas nutiko buvo natūralu. Ji pasakė kažką, kas jus privertė sutrikti ir jūs kritote iš galvos. Jūs grūmėtės su tuo. “Aš krentu” yra tie žodžiai, kuriuos turite pasakyti, nes tai yra tai, ką darote, o ji ketina pasiimti dar daugiau.

Jūs turite išlikti gyvas šiame veiksme. Ką jis jai jaučia? Jis taip jaučiasi ne dėl to, kad kažką daro. Jis yra vedamas prieš savo valią ir jis tai išgyvena kažkaip. Tai aktyvuoja kažką naujo ir jei jūs leisitės to vedami, suvoksite, kaip jaučiatės.

Išbandykite skirtingus dalykus. Nebijokite improvizuoti. Pirma pajauskite ir tik tada judėkite. Tai nedidelis žaidimas aktoriams. Vietoj to, kad diskutuotumėme, mes pažaisime. Paimkime kitą porą:

Ji: Aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Ji: aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Ji: aš imu.Jis: aš krentu.Ji: aš matau tave krentantį.Jis: aš krentu.Ji: aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Jis: aš atsitraukiu/mažėju.Ji: aš matau tave mažėjantį.Jis: aš atsisakau/atmetu.Ji: aš laikausi savo pozicijos.Jis: aš krentu.Ji: aš matau tave krentantį.Jis: aš atsisakau/atmetu.Ji: aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią.Ji: aš augu.Jis: aš matau tave augančią.Jis: aš atsitraukiu/mažėju.Ji: aš matau tave mažėjantį.Ji: aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią.Ji: aš kylu.

Gerai. Norint tai padaryti jūs visų pirma turėtumėte pamatyti šią sceną suvaidintą savo vaizduotėje. Tokiu būdu jūs pamatote veiksmą ir galite tai improvizuoti. Kai turite pamatyti supratimą, viskas ko reikia - įterpti žodžius pagal scenarijų.

Patikslinkime savo žodyną. “Aš kylu reiškia kilti į viršų. “Aš augu” reiškia tapti galingu - išsiplėsti ir išaugti visomis kryptimis. Kilimas yra kilti viršun laisvai ir nuolat į viršų. Tai šiltas priėjimas prie aktorystės priešingai nei prieitum sėdint prie stalo su pieštuku. Jūs turite žinoti, kada imate, o kada duodate ir tai jus priartins prie vaidybos. Jei galite vizualizuoti sceną, nekils konflikto dėl jūsų pasirinkimo. Kai mes suprantame ir

priimame pasaulio taisykles, mes nebesame jų vergai. Mes galime manipuliuoti taisyklėmis ir jomis pasinaudoti.

Mes linkę komplikuoti dalykus, nes manome, kad mūsų gyvenimas - labai komplikuotas ir kad mes esame priklausomi nuo pačių pagrindinių judesio taisyklių. Kai juos įsisaviname, suvokiame, kad jie yra labai tikslingi ir juos naudodami galime išsilaisvinti.

Mes neturėtumėme parnešti namo blogų emocijų, net jei per repeticijas dirbame su blogio tema. Mes galime tai nusimesti, kai baigiame repeticiją. Mes privalome, nes kitu atveju tai ves mus į beprotybę. Darykite tai, kas vyksta pagal jūsų pojūčius, ir pasakykite, kas vyksta. Tai pradinė repeticija. Žaiskite, ko negalite daryti darbe ir suraskite malonumą per tai. Mes galime surasti labai rimtus dalykus žaisdami. Mus vadina žaidėjais. Per žaidimą mes galime atrasti svarbius elementus, reikalingus suvaidinti pjesę scenoje. Jūs galite atrasti sėklą visai pjesei. Jūs turėtumėte žinoti pjesę/sceną. Tikslas yra per žaidimą atrasti tą informaciją, kuri jums padės vaidinant scenoje. Jūs turėtumėte sukurti inkarus, ženklus, kurie padės jums scenoje. Nereikia daryti visko, ką mokate. Iš visų priemonių reikia atsirinkti tai, kas reikalinga. Kartais nereikia nieko. Technika naudinga kai, jaučiatės neužtikrintai ir reikia atramos. Svarbiausia vaidinti su įkvėpimu.

PIRMA SCENA:Ji: aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią - aš atmetu/atsisakau (aš atstumtas), aš augu. Ji: aš matau tave augantį - aš krentu, ne - aš laikausi savo pozicijos - aš augu. Jis: aš matau tave augančią - aš atsisakau.Ji: aš duodu.Jis: aš krentu, NE.Ji: aš matau tave krentantį, NE, aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią - aš atsisakau, aš atsisakau - aš augu.Ji: aš matau tave augantį - aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią - aš atsisakau.Ji: aš duodu - aš augu.Jis: aš matau tave augančią - aš krentu, NE.Ji: aš matau tave krentantį, NE - aš kylu.Jis: aš matau tave kylančią.

Taigi, kažkas čia vyksta. Tai buvo labiau painu ir komplikuota, bet jausmas - puikus. Veiksmai patys mums diktuoja elgesį. Neikite tiesiai prie veiksmų - tai šalta. Pirmiausia pajuskite, o tada atrasite veiksmus. Čechovas yra nepalaužiamas su savo įsitikinimu, kad intelektas yra meno naikintojas. Analizė yra intelektuali. Kai pradedame nuo analizės, nenaudojame savo aktorinės sielos, naudojamės intelektu.

Jei jūs atliksite gestą (veiksmą) repeticijoje ir ištarsite tiesą, kurią jaučiate iš vidinio veiksmo, tuomet scenoje jūsų kūnas prisimins gestą ir kils tada, kai reikės. Veiksmai ateis savaime ir jie ateis iš vidinio gesto.

S: Ar galėtumėte paaiškinti kas yra “aš esu”?

“Aš esu” yra charakterio gestas. “Aš esu” nėra nei jausmas, nei veiksmas. Tai charakterio, kad jis yra čia ir dabar patvirtinimas, tai archetipas.

Pakalbėkime apie kintamuosius. Jūs juk nenorite, kad darbas būtų sausas. Išsiplėtimas ir susitraukimas yra dinamiški principai. Išsiplėtimas gali būti pozityvus ir negatyvus, kaip ir susitraukimas. Tad neapsiribokite ir išbandykite visas galimybes. Pasižiūrėkite, ar galite atrasti “aš esu” momentą. Tai yra svarbu repeticijose norint pažinti pjesę, jos veiksmus, pjesės/scenos šokį. Tuomet galime lengvai išmokti eilutes. Ko ji nori?

S: Užmegzti ryšį su juo; laimėti jį.

Gerai. Kaip jūs galite kažką laimėti/užkariauti? Kalbėkite ir naudokite savo rankas. Tai atves jus iki gesto.

S: Atsivers prie jo.

Puiku! Ar matote kaip ji duoda savo gestuose? Ji atsidaro ir šis gestas reiškia savęs atidavimą. Dabar ištarkite žodžius ir atsiverkite, duokite save jam atlikdami vidinį gestą. Jūsų tikslas atrasti vieną veiksmą, kuris suveiks, o ne tokį, kuris keisis kiekvienoje pjesės eilutėje. Paprasti dalykai yra geriausi. Jūs galite pakeisti paprastų dalykų ritmą, bet išlikti prie jų. Mes norime paprastų idėjų su sudėtingais ritmais.Atsiverkite jiems. Jei seksite vidinį veiksmą, impulsai kils savaime ir iš jų išplauks elgesys. Kas jei ji stengiasi užpildyti atotrūkį tarp jų?

11. MĄSTYMAS

Pasižiūrėkime į kitą technikos panaudojimo būdą - mąstymą. Naudodamiesi technika mes turime galimybę ir laisvę niekada negalvoti scenoje. Tai gali būti didelis palengvėjimas kai kuriems iš jūsų, o kai kuriuos gali ir išgąsdinti.Čechovas sakė, kad jei mes daug galvosime scenoje, sustabdysime pjesę, nes galvojimas atims per daug laiko. Pjesė vyksta teatriniame laike, o galvojimui reikalingas kitas laiko suvokimas. Taigi, mes turime vaidinti mąstymą. Gal tai gąsdina, bet kodėl gi nepamėginus.

Svarbiausia, kad žiūrovai suprastų, ką dalykai, apie kuriuos galvojate, jums reiškia. Visi žinome, kad galvojame su galva. Mūsų smegenys yra galvoje, tad mums atrodo, kad galvojimas vyksta galvoje. Taigi, jei galvoje patalpinsime kažkokį vidinį veiksmą,

visiems atrodys, kad mes galvojame. Tačiau tai, ką tas galvojimas reiškia, duoda daug didesnę vertę nei pati mintis. Kadangi niekas iš tiesų negali žinoti, ką aš galvoju, tuomet tas galvojimas yra visiškai nesvarbus, jei jis perteikia reikiamą reikšmę/žinutę. Daug paprasčiau padaryti tai, nei kalbėti, tad pabandykime.

Išplėskite kairiąją vidinę akį. Mūsų tikslas - ne turėti didelę akį, bet atlikti išsiplėtimo veiksmą vidinėje akyje. Susikoncentruokite į šį veiksmą. Ką jaučiate?

S: Tai fantastiška, tikrai jaučiu labai aktyvų veiksmą galvoje ir jis labai specifinis. Visai kaip specifinė mintis. Tai visai ne taip, kaip įsivaizdavau mąstymo vaidinimą. Maniau, kad tai atrodys netikra, bet iš tiesų vyko veiksmas.

Tikra tiesa, tai nėra tik parodymas, kad galvojame, tai konkrečios minties savybės išgyvenimas ir reakcija į tai.

Dabar pabandykite tai padaryti jūs trise, o mes kiti pažiūrėsime. Po kurio laiko, ir aš tikiu, kad jūs pajusite kada, ištarkite “žinoma, kad aš tai žinojau”. Tuomet sustabdykite šią veiklą.

S1: Tai pasakoja tam tikrą istoriją. Mes žinome, kad ji buvo patenkinta savimi. Ji buvo tiesiog netikėtai įvesta į tam tikras aplinkybes.

S2: Kai aš tai dariau, galėjau jausti pasaulį aplink ir aš galėjau į jį laisvai panerti. Bet tai buvo trumpa akimirka.

Jūsų viduje atgijo aktorius, kuris norėjo vaidinti. Mes ne scenaristai, mes aktoriai, kurie žaidžia duotose aplinkybėse. Mes turime rodyti fokusus duotose aplinkybėse taip, kad jos taptų mums artimos ir viskas būtų gyva. Primerkite dabar savo kairiąją akį ir, kai pajausite, pasakykite “oj, visai apie tai nepagalvojau”.Dabar tai visai kas kita, bet tas pats žiūrint per metodikos prizmę - tai paprastas veiksmas, patalpintas kažkur galvoje. Tik šį kartą tai turi kitą reikšmę ir sukelia kitą reakciją.

Jei jūs tikrai esate į kažką įsitraukęs, kaip pavyzdžiui į plėtimąsi ar traukimąsi galvoje, atrodys, kad jūs galvojate. Taip daryti daug įdomiau ir linksmiau negu stengiantis iš tiesų galvoti ar apsimesti galvojantys. Jums tereikės galvoti tik iki tam tikro taško, nes būsite apie tai pagalvoję per repeticiją, tad scenoje nebereikės galvoti iš naujo. Tai nėra kaip ėmimo ar atmetimo veiksmas, kurį reikia kartoti vėl ir vėl. Galvojimas labai skiriasi nuo veiksmo, tačiau yra veikla. Jūsų pasirinkta veikla vyksta čia ir dabar, ir jei jūs reaguojate, tai yra tikra. Tik nuo jūsų priklauso, kuriuo momentu ir kokia tiesa yra reikalinga.

Pabandykite numesti jūsų vidines ausis. Jos tegu krenta, bet nepamirškite, kad jos negali nukristi per žemai. Naudokite žemyn nukreiptą ausų energiją. Pasitikėkite ja ir

leiskite jūsų viduje prabusti aktoriui. Tai dar viena mintis. Aš matau tai pasižiūrėjęs į jus. Ir smagu, kad jūs tai galite. Pasakykite garsiai “aš galiu tai”.

S: Aš galiu tai.

Taigi, jūs pasakėte, kad galite ir daugiau jokių abejonių: tai jūsų ir jūs tai galite. Jūs turite žinoti, ką jums reškia skirtinga veikla. Tuomet jūs lengvai galėsite išversti kokią nors mintį.Jūs galite žiūrėti į šešias kryptis, kaip būdą praktikuoti skirtingas vidines veiklas, ir greitai jūs suprasite, kaip tai panaudoti. Viduje pajudinkite galvą į viršų ir pasakykite, “kokia nuostabi idėja”. O dabar pabandykime tokią seką:

1. Galva viršun: “kokia nuostabi idėja”.2. Kairė akis primerkta: “aš nepagalvojau apie tai”3. Žemyn krentančios ausys: “mes esame didžiulėje bėdoje”.

Kad ir ką jūs padarysite galvos zonoje, tai duos kažkokią reakciją. Jūs galite pažaisti su tuo ir atrasti, ką reiškia skirtinga veikla/judesys. Išsakykite bet ką, ką padiktuos tam tikras judesys ir žinokite, kad jūs esate įsitraukęs į “mąstymą” ir kad jūs tikrai atliekate mąstymą.

12. ARCHETIPAS: PSICHOLOGINIS GESTAS

Psichologinis gestas yra archetipas pats iš savęs. Jis didelis, jis užima daug erdvės ir jame telpa vienijanti idėja. Gestas užkuria energijos tekėjimą viduje ir iš to kylanti kūno reakcija sukuria charakterio ketinimą. Dabar mes bandysime panaudoti psichologinį gestą ieškant charakterio. Mes galime ieškoti specifinio charakterio naudodami labai plačią idėją, primityvų ir energetinį vaizdinį. Archetipas yra pati plačiausia įmanoma idėja, kuri gali padėti atrasti charakterį. Archetipai yra prototipai. Kaip vaizdiniai jie vibruoja. Energija šiuose vaizdiniuose vibruoja mumyse.

Jūs jau turėtumėte būti jautrūs energijai ir vidiniam veiksmui per kitus pratimus. Atkreipkite dėmesį, kad kai mes susiduriame su archetipais, mes iš karto pajuntame impulsus. Ieškokite šių impulsų šešiomis kryptimis: viršun ir žemyn, pirmyn ir atgal, susitraukimo ir išsiplėtimo. Stovėkite ramiai, laukite impulso judėti kuria nors kryptimi. Aš įvardinsiu kelis archetipus, jūs švelniai pakartosite tuos žodžius ir palauksite impulso, kuris jus ves kuria nors kryptimi. Tiesiog parodykite ar kryptis į viršų ar pirmyn ir t.t. Pagerbkite kryptį įvardindami ją:

Didvyris.Karalius.Našlaitis.Bailys.

O dabar sekdami impulsus nurodykite kryptį žengdami žingsnį:

Princas.Nevykėlis.Nekalta mergelė.Lošėjas.Mama.Žynys.Karys.Išdavikas.Aktorius.

Ar jautėte impulsus?

S: Taip, kiekvieną kartą jaučiau kažką, kai įvardinote vaizdinį. Kai kurie buvo miksas tarp pirmyn ir į viršų. Ar tai gerai?

Taip. Yra taip, kaip yra. Kai sutelki dėmesį į kryptį, labai lengva pagauti impulsą ir susijungti su energija, kuri slypi vaizdinyje. Tai tampa judesiu, kuris gali turėti labai daug savybių. Jūs galėsite atrasti labai daug dalykų, tinkamų charakteriui. Archetipas yra vientisas ir išbaigtas energetinis dalykas, kuris apima charakterį.

Atsargiai! Mes niekada nesiekiame vaidinti archetipo. Tai yra modelis, nuo kurio atsispiriame. Tai - kaip aktoriaus maistas. Mes nesiekiame atspindėti archetipo, nes jis per daug galingas, per daug tikras, per daug didelis. Tam tikros pjesės gali reikalauti archetipinių charakterių, tad gali būti linksma save išreikšti tokiu būdu. Tai stiliaus klausimas. Bet paprastai žiūrovai yra labai greitai pribloškiami tos jėgos, ir tada viskas baigiasi. Jūs būnate jau išnaudoję visą jėgą. Atminkite tai. Jūs juk norite vaidinti charakterį, kuris yra žmogiška būtybė tam tikrose aplinkybėse. Archetipas yra galingas, bet per daug bendrinis, tad turime būti atsargūs priartėdami ir išreikšdami jį.

Kai jūs ieškote charakterio archetipo, jūs ieškote archetipo, o ne charakterio.Archetipas nėra charakteris, archetipas yra tik charakterio valios jėga. Krypties, kuria juda archetipas, suradimas yra pirmas žingsnis ieškant to archetipo psichologinio gesto. Kai žinosite gestą, jis judės tam tikra kryptimi sekdamas impulsus. Tai jau bus 85 proc. gesto. Likę 15 proc. yra priklausomi nuo esminio vaizdinio. Ir čia labai mažai galvojimo, kaip pamatysite.

Stovėkite visi ratu, bet nusisukite vienas nuo kito, kad nematytumėte draugų ir jie nepaveiktų jūsų gestų. Aš įvardinsiu archetipą, jūs atsargiai jį pakartosite ir suprasite, kuria kryptimi jis jus veda. Po to pasakysiu “viens-du-trys pirmyn” ir jūs atliksite gestą, kuris išreiškia šį vaizdinį. Tai bus jūsų gestas. Jūs surasite jį ir padarysite jį. Pasiruošę?

Ragana.Viens-du-trys pirmyn.

Ar patenkinti gestu?Ar šis gestas jus pažadino? Ar jis jums ką nors reiškia? Jei ne - paleiskite jį.

Pakeiskite jį. Grįžkite prie impulso arba krypties. Jūs galite būti tikri, kad impulsas yra teisingas. Čechovas sakė, kad aktoriaus impulsas visada yra teisingas. Užtat vaizdinys gali būti neteisingas arba gestas gali būti geresnis. Jei norite, pažaiskite ir padarykite gestą geriau.

Ko mums tikrai reikia, tai gesto, tad mes turime įvardinti archetipą, kad jis padėtų rasti gestą.

O dabar sustokime ratu, kad matytumėme vienas kitą. Viens-du-trys pirmyn. Apsidairykite aplink ir pamatykite, kas įvyko.

Labai įdomu kai pamatai, kad gestai yra daugiau mažiau vienodi - raganos gestas. Jis gyvena mumyse. Mes atpažįstame jį kaip formą. Tai universalu. Tai parodo, kaip archetipas veikia mumyse. Taip, jie visi šiek tiek skirtingi ir tai yra jūsų individualybės apraiškos. Bet iš esmės jie vienodi - kryptis, rankų ir galvos panaudojimas. Taigi, gesto atradimas nėra toks ir sunkus, jis duotas mums ir kažkokiu būdu mus sužadina.Darbo su archetipu tikslas yra patirti jo jėgą. Charakteris turės šią valios savybę. Tai bus valios jėgos išraiška ir supratimas.

Gestas veda mus į archetipą, archetipas taip pat veda į gestą. Atlikite gestą tris kartus, spinduliuokite jį, pasižiūrėkite savo naujomis akimis pečiuose, pasakykite “aš esu”. Padarykite šį gestą kaip vidinį judesį ir sekite impulsus.

Psichologinis gestas yra valios jėgos išgryninimas. Paklauskite savęs, ar esate sužadintas šio gesto? Jei ne, atsisakykite jo. Tokiu atveju tai - ne charakteris, o archetipas. Psichologinis gestas yra archetipo esmės išraiška.

Suraskime psichologinį gestą lošėjui. Kas yra fundamentalu ir esminio lošėjui?

S: Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą tai stalas su kortomis.

Dabar jūs kuriate istoriją. Tačiau nėra jokio pasakojimo ar istorijos ir jums nieko nereikia suvaidinti.

S: Lošėjas nori pinigų, jis nori imti.

Mes visi norime pinigų ir visi norime imti. Lošėjo gestas yra dar labiau specifinis. Pabandykite gestą “aš noriu”. Ar jis teisingas?

Tai - ne godumas. Esu tikras, jūs daug gausite iš kiekvieno gesto, bet jūs juk ieškote lošėjo valios jėgos, o ne šykštuolio. Daug kas gali būti godus, bet nebūtinai kiekvienas lošėjas yra godus. Lošėjo esmė yra rizika. Kokia yra rizikavimo esmė? Mes kalbame apie archetipą, formą, o ne jus asmeniškai kaip lošėją. Jei jūsų gestas išreiškia godumą, jis neišreiškia rizikos. Lošėjo gesto tikslas yra sužadinti jus ir sukelti norą rizikuoti. Gestas sako “aš esu”. Kaip jūs galite atlikti gestą, kuris veda pirmyn ir sužadina riziką?

Kūnas atlieka gestą, tad rizika turi būti patirta ir išgyventa kūne. Jei jūs baigtumėte gestą ant vienos kojos, o visa kita kūno dalis kabėtų tarsi ant skardžio ribos, greičiausiai jūs patirtumėte riziką. Kai surasite tai, jūs žinosite, nes pajusite. Tam tikra valios savybė bus pažadinta.

S: Ką reiškia “valios savybė”?

Tai reiškia, kaip jūs atliekate dalykus, kuriuos darote. Paimkime kitą archetipą - vergas.Paklauskite savęs, kas yra esminio kalbant apie vergą?

S: 1) Laisvės trūkumas.2) Užguitas (priespauda).3) Kova.4) Belaisvis.

Taip, viskas teisinga, bet kas yra esmių esmė?

Esmė tokia: vergas tarnauja prieš savo valią. Tai didžiulis skirtumas nuo tarno, kuris tarnauja noriai. Jūs turite pastoviai klausti, kas yra esmių esmė?Stovėkite tvirtai kojomis tyrinėdami gestus. Jūs dirbate su žmogiškomis formomis. Kaip kalbėjome, jūs nuo gyvūnų skiriatės tuo, kad stovite ant dviejų kojų. Daug lengviau nutolti nuo gesto jei stovite ant dviejų kojų. Galite nutolti ir pasižiūrėti į jį savo akimis pečiuose. Palikite gestą, bet pasiimkite su savimi jo vibraciją. Tai tampa tiesioginėmis žiniomis. Tikros žinios lieka kūne. Kokia yra kario esmė?

S:1) Bebaimis.2) Jėga.3) Drąsus.

Tai savybės, jos nėra esmė. Tėvas yra drąsus ir stiprus. Didvyris yra drąsus ir stiprus. Kekšė yra taip pat drąsi ir stipri. Pasižiūrėkite kitu kampu. Pabandykite surasti, kas yra aktyviausia. Archetipas siejasi su veiksmu, su charakterio valia, labai specifine valios savybe. Ką daro karys? Karys yra tas, kuris … ką?

S: Tas, kuris kovoja?

Taip, žinoma, tai paprasčiausia ir visada laikykitės taisyklės: “geriausia yra paprasčiausia”.

S: Kaip reikia parinkti charakteriui archetipą?

Per padarytus darbus. Aristotelis sakė “žmogaus charakteris yra jo darbų suma”. Taigi, perskaitykite pjesę ir susirašykite visus veiksmus. Tai nėra analizė, tai tik faktų surinkimas. Kai turėsite visą sąrašą, galėsite nubrėžti liniją, kuri sujungs visus veiksmus. Tada paklauskite, kas tai padaro? Koks archetipas visa tai padaro? Tai deduktyvi metodika, bet ji neatima daug laiko. Užduodami keletą klausimų, mes galime daug ką sužinoti.

Kitaip sakant, gestas pavirsta magnetu, traukiančiu prie savęs viską, kas priklauso tam charakteriui. Maži dalykai aplink jus siejasi su jūsų darbu. Gestas visa tai apima. Teisingas gestas visada artina prie charakterio.

Charakteris neturi supratimo, kad jis yra vedamas archetipo. Kiekvienas iš jūsų esate vedamas archetipo, bet jūs to nežinote. Tai kaip situacija: jūs padarėte sprendimą, tačiau kai supratote, kad tai nebuvo pats geriausias pasirinkimas, jūs sakote, kad daugiau niekada to nedarysite. Kartais vėliau jūs pakartojate sprendimą panašioje situacijoje, bet pamatę, kad nesuveikė, vėl sakote, kad niekada to nebedarysite, bet pakartojate vėl ir vėl. Šiais atvejais jus veda archetipas. Tai tarsi kažkoks antspaudas, kurio jūs nesuvokiate. Jis nukreipia jūsų valią. Žinoma, kartais šie pasirinkimai gali būti puikūs ir nuostabūs. Jie atitiks jūsų esybę - valią.

Tai, ko nori charakteris nėra niekaip susiję su archetipu. Tai yra tai, ką charakteris daro. Aš esu tikras, kad Hitleris norėjo išgelbėti pasaulį. Jis galbūt prisirišo prie šio archetipo, bet ne archetipas jį vedė ir lėmė jo veiksmus. Ir tai ne archetipas, kuris jį atskleidžia.

Pasižiūrėkime į Romeo iš “Romeo ir Džiuljeta”. Koks jūsų nuomone jo archetipas?

S: Įsimylėjėlis?

Kodėl? Nes jis įsimylėjęs Džiuljetą? Nes ji jį myli? Gal tai ir tiesa, tačiau turime pasižiūrėti į jo veiksmus ir kai tik mes tai padarysime, pradėsime dirbti su pjese iš tiesų, nes turėsime struktūrą ir pilną vaizdą. Bus aiškus visumos vaizdas. Taigi, pasižiūrėkime į jo veiksmus ir ką jie atskleidžia. Romeo veiksmai yra maždaug tokie:

Jis skundžiasi dėl meilės.Jis eina į vakarėlį - sugadina jį iš tiesų - rizikingas veiksmas.Jis išeina iš proto dėl merginos, sužino, kad ji Kapuleta.Jis jos siekia bet kokia kaina. Jis grįžta į jos namus.Jis lipa per jos namų sieną.Jis perlipa dar vieną sieną ir prisipažįsta meilėje, pabučiuoja ją.Jis susitinka su jos prižiūrėtoja, sako, kad jo ketinimai -garbingi.Jis suorganizuoja jų vedybas.Jie susituokia.Jis nužudo jos pusbrolį.Jie mylisi.Jis ištremiamas.Jis grįžta po tremties.Jis nužudo Parį.Jis pamato, kad Džiuljeta - negyva.Jis nusižudo.

Taigi, linija, kuri apjungs šiuos veiksmus bus archetipas. Taigi, koks žmogus padaro šiuos veiksmus?

S: Skubotas, impulsyvus, nesivaldantis žmogus taip elgtųsi.

Taip, bet vėlgi tai - savybės, o ne archetipas, bet savybės yra naudingos, nes jūs galite užduoti klausimą: kokie žmonės yra skuboti?

S: Vaikai tokie yra.

Ar jaučiate, kad jis kaip vaikas? Ne. Pasiremkite nuojauta, kuri sako “ne”, tad tęskite toliau.

S: Kvailys elgiasi skubotai.

Kvailys. Kaip tai jauti? Pakankamai gerai?

Pasižiūrėkite į veiksmus. Ar kvailys atlieka juos? Ar kvailys galėtų visa tai atlikti? O gal jis žaidėjas/lošėjas? Gal maištininkas?Atlikite psichologinį gestą, kuris šiuo atveju tiktų. Kvailys, atrodo, atitinka veiksmus. Kvailio natūra yra labai vaikiška ir skubota. Kvailys skuba ten, kur protingas žmogus bijotų. Kvailys yra tas, kuris daro daug klaidų.

S: Kaip galiu suvaidinti kvailio archetipą nežinodamas, kad jis yra kvailys.

Kvailys nežino, kad jis yra kvailys. Bet vis dėlto, mes juk nenorime vaidinti archetipo. Tai greitai atsibostų, nes būtų šiek tiek netikra. Mes norime jį išblukinti. Mums svarbu, kaip yra paveikta valia. Svarbi energija ir kaip ji mumyse žaidžia. Archetipas yra tik tai, kas lemia charakterį.

Jei analizuosite tai per intelektą, tai sumažins jėgą. Atlikite kvailio psichologinį gestą. Nenutolkite nuo jo. Leiskite gestui jus pripildyti. Išnaudokite erdvę, ieškokite valios savybės, kuri slypi šiame archetipe.

Jūs galite atlikti šį gestą tik su gyvybiniu kūnu. Jums nereikia bijoti to, nes tai tik jėga, o mes jos ir norime. Tai ne charakteris. Pasakykite “taip” jėgai, kurią suteikia gestas. Ar kas nors jumyse apsigyveno?

S: Tai kažkas labai viliojančio.

Ar šis gestas jaudina mane tokia kryptimi, kaip kad aš noriu? Tai pirmas klausimas, kurį turėtumėte užduoti sau. Jei atsakymas ne, ieškokite toliau. Tai nėra kažkas, ką reikia išanalizuoti, tai tiesiog yra. Tai kažkas, ką galime pasakyti apie archetipą - “tai yra”.Kartą aš mokiau afro-amerikietį aktorių. Kai aš daviau vergo vaizdinį, jis nukrito ant žemės ir pradėjo raudoti. Tai buvo labai stiprus vaizdinys, kuris labai rezonavo. Jo reakcija buvo labai stipri ir jam reikėjo daug laiko atsigauti. Jis turėjo problemą pasakyti “tai yra”. Vergystė yra smerktina ir natūralu, kad jis pajautė tai labai stipriai, bet jam nepavyko pamatyti archetipo, tokio, koks jis yra. O tai kažkas, kas veikė prieš savo valią. Hamletas yra vergas, tarnaujantis savo tėvui. Jis turi tai daryti, bet jis nenori to. Pjesėje jis princas, bet jis yra vergas, nes veikia prieš savo valią. Ar tai neįdomu? Jei mes nevertiname žodžio ar impulso, mes esame laisvi dirbti su juo.

Nusisukite vienas nuo kito. Pabandykime didvyrio vaizdinį. Viens-du-trys pirmyn.

Panaudokite kuo daugiau savo kūno… judėkite kaip viena visuma, bet judinkite visas kūno dalis. Nepamirškite artistinio kadro. Pakartokite gestą tris kartus, kol jį surasite.Sukurkite gestą, kuris jums būtų gražus.

Kaip tai? Ar tai skiriasi nuo raganos? Ką tai jums reiškia?

S: Žmogų, kuris išgelbėja.

Tai gelbėtojas.

S: Sutaisytojas?

Tai tvarkytojas/taisytojas.

S: Drąsuolis.

Nagi. Drąsuolis nusako savybę. Didvyris yra tas, kuris priima iššūkį. Jei pasižiūrėtumėme istoriškai, pamatytumėme, ką mes vadiname didvyriu. Tai kažkas, kas gali pasakyti “aš galiu tai padaryti”. Jis sutinka mokytoją, kuris parodo jam kelią. O tada jis sako “aš galiu tai padaryti, aš padarysiu”. Tai nebūtinai turi būti laimėjimas. Tai valios savybė.

Pasižiūrėkime į didvyrio gestą. Viens-du-trys pirmyn. Vėlgi galite matyti panašumus. Impulsas yra eiti pirmyn ir į viršų. Rankos, delnai, galva ir kojos juda šiomis kryptimis. Tai yra kolektyvinis ir nesąmoningas susitarimas dėl šio archetipo.

S: Man vis dar nepatinka gestas.

Manai, jis turėtų duoti didesnį smūgį?Tai normalu. Matau, kad judate pirmyn ir į viršų ir tai tikrai yra gera pradžia. O dabar pasakykite sau “aš noriu patirti pralaimėjimo jausmą”. Ši komanda duos kažkokį kritimo jausmą. Kai vyks kritimas, atlikite didvyrio gestą ir pamatysite, kas nutiks jumyse.Padarykite gestą, spinduliuokite jį. Nutolkite ir pasižiūrėkite su savo vidinėmis akimis. Pakartokite.Su pralaimėjimo pojūčiu vidinis veiksmas yra nukreiptas žemyn, bet didvyrio archetipo veiksmas yra pirmyn ir į viršų. Su šiuo pojūčiu didvyrio archetipas tampa labiau specifinis ir labiau priartėja prie charakterio. Mes galime sujungti šiuos du skirtingus dalykus, nors tai nesisieja mąstant intelektualiai. Galbūt pjesėje mes surasime, kad charakteris turi didvyrio valią, bet jo charakteris yra nevykėlis ar kažkas, kuris nepajėgia priimti iššūkio. Savo knygoje “Pamokos profesionaliam aktoriui”, Čechovas sako, kad psichologinis gestas ir archetipas yra tas pats.

Mums aktoriams tikrai svarbesnis gestas nei archetipas. Psichologinis gestas yra technikos “gėlelė”. Tai - daugialypis dalykas. Jis gali atskleisti momentą, sceną, veiksmą, charakterį ar visą pjesę. Tai būdas sujungti ir sinchronizuoti viską. Šis archetipo gestas sako “aš esu” ir tai yra visų veiksmų sujungimas.

Čechovas sako, kad nereikia kitų metodų, kurie dažniausiai moko analizuoti, o tai reiškia, kad kažkas liks nuošaly. Tada turėsite labai daug atskirų dalių, kurios varžysis tarp savęs. Čechovo technika padeda viską apjungti ir iš atskirų detalių pamatyti

visumą. Kai kurie žmonės žavisi analize, bet tokiu atveju tu nesi fiziškai aktyvus ir nesielgi kaip aktorius. Čechovo technika yra paprasčiausia metodika, tačiau yra sunku pačioje pradžioje nuraminti protą ir leisti paprastumui parodyti savo jėgą.

Pasižiūrėkime į tai atidžiau. Atlikite atsidarymo gestą žiūrėdami pirmyn į dangų ir į viršų nukreipdami delnus. Kaip jaučiatės? O dabar atlikite priešingą gestą - atsidarykite žiūrėdami į apačią, šiek tiek pasilenkę į priekį ir delnus atsukdami žemyn. Kokį jaučiate skirtumą?Veidas, krūtinė ir rankos galėtų būti vadinami imlumo organais. Jei mes priimame viską žiūrėdami į viršų, tuomet viską gauname iš viršaus. Istoriškai ir kultūriškai susiklostė, kad dangus yra tai kas yra gerai ar teisingai - Dievas ir t.t. ateina iš viršaus. Mes taip pat tikime, kad velnias, blogis ir kita ateina iš apačios. Jūs turite šį įsitikinimą nepriklausomai nuo to, ar jūs tikite Dievu ar ne. Tad pagal tai, kur žiūrime, kur nukreipiame savo veidą ar krūtinę, mes galime tikėtis skirtingų pojūčių ir reakcijų. Mes galime kontroliuoti savo gestų pasekmes ir išvengti pasimetimo. Mes galime eiti ten, kur mums reikia.

S: Ar yra išbaigtas archetipų sąrašas?

Nežinau, bet mes galime juos atrasti mitologinėse graikų ir romėnų būtybėse, Biblijos, Taro ar Zodiako personažuose, brolių Grimų pasakose, Mahabaratoje, Afrikos ar indėnų pasakose; jos visos yra pripildytos archetipų. Jie kyla iš senosios literatūros ir mokslų, kurie išgyveno. Jie išgyveno tik todėl, kad jie skleidžia tam tikras vibracijas. Tai kas nesukelia vibracijų - išnyksta, o archetipai, kurie sukelia - vibruoja visuose iš mūsų.

S: Aš negalvojau apie Eben, bet dabar netikėtai kaip koks žybsnis atėjo mintis, kad jo archetipas yra maištas. Ar tai archetipas?

Taip. Antigonė turi maišto archetipą. Ir tai, kad ši mintis atėjo pati yra geras ženklas. Tai nebuvo išprotauta, mintis atėjo kaip intuicija. Kaip jus veikia ši mintis? Mums svarbu, kad mintis pažadintų kažką mumyse, kad mūsų pasirinkimas mus jaudintų. Maišto idėja iš tiesų tinka Eben. Jis visą laiką stengiasi pakeisti status quo. Ši idėja atrodo, kaip geras pasirinkimas - bent jau gera vieta pradėti. Matote, kaip buvo lengva tai atrasti. Tereikėjo užduoti sau klausimą ir atsakymas atėjo savaime. Ar kas nors turi vaizdinį Abby?

S: Ji ateina į namus ir priima visas pareigas, ji rūpinasi abiem vyrais. Gal ji gali būti mama?

Ar ši mintis priverčia jūsų viduje kažką suskambėti? Kaip šis vaizdinys jus veikia? Kas vaidins Abby?

S: Niekas neskamba, tai buvo tik klausimas.

S: Aš nemanau, kad ji mama. Juk ji nužudo kūdikį, tai vienas iš jos veiksmų, kuris prieštarauja mamos rolei. Tai kaip Medėja, kuri nėra tikra mama.

Turite pasižiūrėti, kokie yra jos veiksmai. Bet sutinku, kad ji nėra mama. Ką ji daro?

S: Na, ji ateina norėdama viską turėti - fermą, pinigus, vyrą, net sūnų. Ji nori paimti viską, nors tai jai nepriklauso.

Tad kas taip daro? Kokio tipo tai žmogus?

S: Vagis. Toks turėtų būti archetipas. Jis didelis ir aš jaučiu, kaip jis vibruoja net tariant žodžius.

Ar girdite skambutį? Ar jaučiate norą dirbti su šiuo vaizdiniu?

S: Taip.

Tuomet jūs tikrai radote tašką, nuo ko pradėti tyrinėjimą. Jums nebūtina užsiciklinti ties šiuo archetipu. Jūs galite jį pakeisti, kai labiau įsigilinsite į visą medžiagą, o tai nutiks repetuojant, bet svarbiausia, kad radote nuo ko pradėti. Tai nėra padiktuota proto, tai nėra asmeninė patirtis, bet jūs jaučiate, kad žinote kažką apie šį archetipą. Pabandykite ir pasižiūrėkite, kas gausis.

Kai tik mes pridėsime centrą, priartėsime prie personažo charakterio. Grįžkite prie psichologinio gesto. Suraskite gestą šiems dviems maištininko ir vagies archetipams.

Dabar padarykite tą patį gestą, bet pradėkite jį iš specifinės vietos - krūtinės, dubens, galvos ir t.t. Galite naudoti menamą centrą ir menamą kūną, kad sukurtumėte indą, kurį užpildytų archetipo valios jėga. Kiekviena informacijos detalė, kurią pridėsite, išgrynins archetipą į labai specifinį charakterį.Mes jau sakėme, kad Abby yra galvojantis tipažas. Atlikite vagies gestą su lazdos savybe, kurią jūs atradote nustatę, kad ji yra galvojančio tipo. Tai buvo ne tuščias darbas; jis padės išgryninti gestą, kurį priskyrėte archetipui.

13. MENAMAS KŪNAS

Yra vienas pasakojimas apie tai, kaip Stanislavskis ir Čechovas susitiko Berlyno kavinėje praėjus keliems metams po Čechovo emigracijos iš Rusijos. Jie ilgai diskutavo apie personažų charakterius ir ginčijosi, kaip aktorius jį turėtų kurti. Stanislavskis sakė, kad personažas yra priešais aktorių, tad aktorius turėtų prisitraukti jį ir transformuoti jį į save su juo susitapatindamas. Čechovas pritarė, kad personažas yra priešais aktorių, bet jis tikėjo, kad aktorius turėtų pajudėti personažo link ir transformuoti save į personažą. Pagrindinis skirtumas tarp šių požiūrių yra tas, kad Stanislavskio technikos atveju, personažas bus paveiktas aktoriaus ego. Pagal Čechovą, kai aktorius transformuoja save į personažą, aktoriaus ego paklūsta personažui ir jo ego. Tampa daug lengviau daryti tai, ko prašo rašytojas ir asmeninis ego nebetrukdo. Vienas iš būdų tapti personažu yra į jį įsikūnyti. Skamba neįtikėtinai, tačiau taip yra. Jūs jau labai daug pasiekėte su savo gyvybiniu kūnu ir mes vėl galime su juo padirbėti norėdami transformuotis. Pabandykite tai: įsivaizduokite, kad jūsų kaklas yra dvigubai ilgesnis nei iš tiesų. Jūs negalite jo fiziškai ištempti, jums tereikia manipuliuoti savo gyvybinio kūno kaklu ir pasitelkti vaizduotę. Tai energetinis pokytis, tačiau tai keičia jūsų pojūčius, tai keičia jūsų psichologiją. Kaip jūs pasikeitėte?

S: Ilgas kaklas jaučiasi komiškai.

Ar tai viskas, ką galite papasakoti?

S: Jaučiuosi arogantiškai, tarsi būčiau viršesnis už visus kitus.

S: Aš jaučiuosi šiek tiek aptingęs, tarsi nenorėčiau savęs niekuo trukdyti.

Tai jau gerai, nes jūs akimirksniu pakeitėte savo požiūrį į aplinką ir kaip jūs į ją reaguojate. Tai jums žmogaus su ilgu kaklu psichologija (mąstymas). Dabar jūs galite suprasti, kaip kūnas ir psichologija yra susiję, kad tai yra viena. Tai - vidinis kūnas. Tai menamas kūnas. Čia nėra nieko fiziško, išskyrus pojūčius dėl vidinio pokyčio. Jei tai būtų tik fiziniai pojūčiai, kaklo tempimas iš tiesų, tai jus nuvargintų. Be to, būtų ir neįmanoma pakeisti savo fizinį kūną. Pažaiskime su tuo kaip su paslaptimi, kaip su auksu. Problema ta, kad kai auksą parodai žmonėms, jie nori jį pavogti.

Susikoncentruokite ir duokite sau komandą “Aš turiu jį, aš žinau, kad jis mane parems”. Tai kažkas, kas turėtų kilti iš gyvybinio kūno ir tai įkvepia.

Argi ne gražu? Tai - ne jūs, ne jūsų įprasta esybė.Jei pasakyti “Taip”, taip ir nutiks. Kartais jūs pamatote, kaip atrodo personažas, tad įleiskite šį vaizdinį save ir leiskite juo tapti.Ar jaučiate įkvėpimą savo kūne?Puiku!

Vaizdinys turi jus “laikyti” - t.y. įkvėpti. Jei jūs laikote vaizdinį - atrodote negyvas kaip lavonas. O jei vaizdinys laiko jus - jis jus veda ir išlaisvina.

Įsivaizduokite, kad jūsų rankos yra iš krikštolo. Nepamirškite, kad jos yra rankos, kuriomis turite naudotis, tačiau jos iš stiklo. Pasižiūrėkite, kas jūsų kišenėse. Pažaiskite su kamuoliu. Kaip pagausite kamuolį su stiklinėmis rankomis? Paspauskite vienas kitam ranką pasisveikindami. Greitai įduokite vienas kitam kokį nors daiktą, palieskite veidą, sagą marškiniuose, atlikite kitus veiksmus.

Paleiskite ilgo kaklo ir stiklinių rankų vaizdinius. Įsivaizduokite, kad jūsų kaklas - labai trumpas, kad jo iš viso neturite. Kaip pasuksite galvą? Ką turite padaryti norėdami pasižiūrėti atgal ar į dangų?

Kai jau apsiprasite, transformuokite savo rankas ir įsivaizduokite, kad jos labai trumpos su plonais pirštais. Pažaiskite su tokiomis rankomis ir atlikite kuo daugiau veiksmų.

Dabar įsivaizduokite, kad jūsų pėdos yra labi didelės. Nerodykite, kad jos didelės, tiesiog naudokite dideles pėdas vaikščiodami. Būkite atidūs ir pamatysite, kaip paprasta save transformuoti į kitą žmogų. Kai pamatote tą kitą žmogų, jūs galite į jį įeiti. Gali pasikeisti bet kuri kūno dalis ir tai pakeis ir jus. Mūsų kūnas yra puiki priemonė ieškant naujos psichologijos.

14. ATMOSFERA

Šiandien dirbsime su atmosfera ir pamatysime, kaip mes galime išjudinti erdvę. Tik Čechovas kalba apie atmosferą kaip kažką, kas gali vesti aktorių per repeticiją ir scenoje. Pjesėse atmosfera apibūdina veiksmo vietas, tačiau aktoriai ir režisieriai dažnai ignoruoja šiuos signalus. Atmosfera yra dar vienas būdas dirbti su pjese nes tai atsako į klausimą “Kaip”. Atmosfera yra erdvė aplink mus, kurią mes užpildome. Galima valdyti tam tikrą atmosferos dalį. Mes galime dirbti su erdve, kuri yra aplink mus. Mes iš tiesų kontaktuojame su ja, kaip pamatysite.

Eikite link kito žmogaus ir sustokite ten, kur jaučiatės saugiai ir patogiai. Tai yra kažkas, ką visi jaučiame. Kai jūs pajusite ribą, sustosite.O dabar paėjėkite dar į priekį ir pajuskite ką reiškia būti diskomforte.Grįžkite į tą vietą, kur jaučiatės komfortiškai. Pajudinkite lengvai rankas ir palikite jas ten, kur jos yra, o patys ženkite vieną ar du žingsnius atgal.Jūsų rankos dabar yra tam tikru atstumu nuo jūsų kūno. Isivaizduokite, kaip jos ilsisi ant burbulo membranos. Jus supa burbulas ir jūs esate jo viduje. Rankomis apibrėžkite savo burbulą ir savo erdvę. Stovėkite ir sąmoningai suvokite savo burbulą, kuris yra ne tik priešais jus, bet ir už jūsų. Jūs esate trijų dimensijų, tad jūsų burbulas yra toks pat.

Vaikščiokite ir jauskite savo burbulą, jis judės kartu jums judant ir jūs visą laiką būsite jo viduje, viduryje. Susidurkite su kitų žmonių burbulais. Švelniai atsitraukite ir judėkite toliau.O dabar stovėkite savo burbule ir atsiribokite nuo kitų.Pakelkite rankas ir palieskite savo krūtinę taip, tarsi jūsų rankos būtų sraigių antenos.Užmerkite akis, pajuskite menamą savo burbulo membraną. Patraukite rankas nuo savęs taip, kaip sraigė nusiųstų savo antenas tolyn.Kai jūs paliesite rankomis savo burbulo membraną, įtraukite rankas vėl atgal į save taip, kaip susitrauktų sraigė pajutusi kontaktą - tai ir yra tas momentas, į kurį turite susikoncentruoti. Padarykite reakciją įelektrintą. Tai kaip siurprizas ar nuostaba, kuri kyla, kai paliečiate kažką netikėtai. Šiuo susidūrimo su membrana metu įvyksta pokytis. Tai momentinis išsiplėtimas ir momentinis susitraukimas, kai jūs susigrąžinate rankas prie krūtinės. Judesys yra švelnus. Momentas - jautrus.

Pasistenkite pasijusti burbulo viduryje. Erdvė šiame burbule yra erdvė, su kuria dirbsime. Sąmoningai pajuskite, kad jūs kvėpuojate. Jums nereikia pakeisti nieko savo kvėpavime, tiesiog žinokite, kad tai darote. Jūs kvėpuojate šviežiu geru oru. Pradėkite judėti ir suvokite, kad jūs nešate savo burbulą visur kur einate. Dabar mes pripildysime savo burbulą ir pažiūrėsime, kaip tai pakeis jus. Įsivaizduokite, kad jūsų burbulas prisipildo šlapimo smarvės. Kadangi šis kvapas yra jūsų burbulo viduje, jūs negalite jo išvengti. Kvėpuokite. Atkreipkite dėmesį, kas vyksta su jūsų kūnu.

Kaip kvapo įsivaizdavimas pakeičia jūsų judesius? Kaip šie judesiai pakeičia jūsų reakciją į pasaulį aplink jus?

Kalbėkite su kolegomis, bet nekalbėkite apie šlapimo kvapą. Pabandykite pasijuokti. Kaip keičiasi jūsų juokas? Priimkite “atmosferą” į savo burbulą ir gyvenkite joje. Tai yra čia ir dabar. Suraskite įvairių veiklų, kuriomis galėtumėte užsiimti. Leiskite atmosferai paliesti jus. Ar jūs vis dar kvėpuojate? Ar jūsų kvėpavimas pasikeitė?

Mes galime tęsti tiek, kiek norime, bet galime nustoti vos tik panorėję. Leiskite šlapimo kvapui išeiti ir pajuskite, kaip grįžta šviežias geras oras. Kvėpuokite. Pastebėkite, kaip dabar jaučiasi jūsų kūnas, kaip pasikeitė jūsų sąlytis su aplinka dėl to, kad jūsų kūnas kitaip jaučiasi.

Oras jūsų burbule tegu prisipildo alyvų kvapo. Kvėpuokite, įkvėpkite alyvų aromatą.Pastebėkite, kas vyksta jūsų kūne vos tik jūs pripildote savo burbulą nauju kvapu. Jūs negalite nuo to pabėgti. Alyvų aromatas yra kiekviename jūsų įkvėpime.

Kalbėkite vieni su kitais, bet nekalbėkite apie alyvas. Kas vyksta jūsų kūne?Pasijuokite, kaip pasikeitė juokas?Atlikite įvairius veiksmus ir išlaikykite dėmesį. Tegu atmosfera jus paliečia. Nuolat tikrinkite kūną.

Paleiskite šį įsivaizdavimą. Oras tegu vėl prisipildo geru šviežiu oru be jokio aromato.

Atkreipkite dėmesį į savo kūną. Jūs pakeitėte erdvę aplink save. Koks buvo rezultatas?

O dabar pripildykite erdvę tirštu dulkių sluoksniu. Mojavimas dulkėse mums nerūpi. Mūsų tikslas - psichologinis pasikeitimas, o ne pantomima. Tai yra gyvenimas dulkėse neparodant, kad jos yra čia. Čiaudėjimas yra tas pats kas mojavimas. Šie veiksmai parodo, kad dulkės yra ore, bet jums reikia tiktai pajausti.

Tai baisaus tiršto dulkių sluoksnio įsivaizdavimas. Nėra kaip nuo jo pabėgti. Kaip reaguoja jūsų kūnas? Pakalbėkite vieni su kitais, nepamirštant, kad visą laiką jūs kvėpuojate dulkėmis.

Pasijuokite, ar juokas skiriasi? Atlikite kitus įvairius veiksmus. Leiskite atmosferai paliesti jus ir nuolat tikrinkite, kaip reaguoja kūnas. Paimprovizuokite vienas su kitu. Kiekvienas jaučia ir dalinasi šia atmosfera. Tai kažkas dėl ko visi sutarėme.

O dabar paleiskite ir vėl pradėkite kvėpuoti geru oru. Atsisėskite, kad galėtumėme pakalbėti.

Pašnipinėkime apie tai, ką darėme: šlapimo smarvė, alyvos, dulkės. Jei erdvė galėtų judėti, kokia kryptimi ji būtų judėjusi? Tai keistas klausimas. Norint atsakyti reikėtų pasitelkti vaizduotę. Bet jūsų atmintis jums pasitarnaus, nes jūs visi reagavote į šlapimą.

S: 1)Tai ėjo link manęs, atakuojant mano nosį ir veidą.2) Sutinku. Tai ėjo į mane iš visų pusių.3) Atrodė, kad vyko pastovus susitraukimas.

Ar visi su tuo sutinka? Puiku. Jūs visi pajutote erdvę, kuri judėjo. Tai nedidelis gabalėlis erdvės ir tai labai paprastas būdas tyrinėti. Kaip sakiau, mes jau galime valdyti šį lopinėlį erdvės aplink mus. Jūs visi sutinkate, kad erdvė traukėsi.

Kas vyko jumyse, kai jūsų kūnai reagavo į šią susitraukiančią erdvę?

S: 1)Tai labai blaškė.2) Jaučiausi atkirstas nuo daugelio dalykų.3) Mano jutimo galios buvo sumažėjusios.4) Jaučiausi tarsi būčiau norėjęs sumažėti.5) Buvo įdomu tai, kad mes nekalbėjome apie šlapimą, bet jis visą laiką buvo šalia.6) Mes visi tai (šlapimo kvapą) jautėme ir buvome paveikti. 7) Jaučiausi labai suvaržytas ir buvo sunku bendrauti su kitais.

Kas atsitiko, kai kvapą pakeitėte į alyvų?

S: 1) Tai be jokios abejonės išsiplėtė.2) Erdvė plėtėsi tolyn nuo manęs.3) Erdvė plėtėsi ir nešėsi mane kartu su savimi.4) Erdvė judėdama tolyn atrodė išneša ir mano juoką.

Ar visi sutinkate, kad vyko išsiplėtimas? Gerai, ką jis jums davė?S: 1) Aš norėjau su visais susijungti.2) Man labai patiko būti su kitais.3) Tai kaip buvimas vakarėlyje su mielais žmonėmis.4) Aš jaučiausi ramus, kad ir kas vyktų.

O kaip dėl dulkių? Kokia buvo erdvės judėjimo kryptis?

S: Ji spaudė mane, net gniaužė.

Taip, sutinku. Tai buvo susitraukimas, bet su kitokia savybe.Šlapimas buvo kietas judesys, o dulkės - švelnus ir sūkuriuojantis. Bet vyko susitraukimas pagal santykį su mumis.

Koks rezultatas? Kas nutiko jums būnant šiame dulkių burbule?

S: 1) Aš supratau vertę nekalbėti apie dulkes. Jei mes taip būtumėme darę, būtų buvę nuobodu.2) Jaučiausi tarsi būčiau įtrauktas į kokią nors konspiraciją.3) Improvizacijos vyko paslaptingai ir mažomis grupelėmis, nebuvo didelio iniciatyvumo.4) Mano akys buvo tikrai paveiktos dulkių ir pastebėjau, kad dėl to man pradėjo nepatikti viskas. Atrodė, kad nebenoriu matyti nieko aplink.

Tai buvo labai geras patyrinėjimas. Jums puikiai sekėsi, tad eikime toliau. Kai Čechovas kalbėjo apie atmosferą, jis turėjo omenyje šiek tiek subtilesnius dalykus. Jis kalbėjo apie pojūčius erdvėje, o ne materijas. Tai, ką jūs tyrinėjote galėtų būti naudingos atmosferos, tačiau jis turėjo kai ką kita galvoje. Jūs pradėjote susipažinimą su atmosferomis per tris labiau apčiuopiamus dalykus nei “pojūčiai”.

Grįžkite į savo burbulus. Apibrėžkite juos ir pajuskite save šiose erdvėse. Jums nereikia pakeisti savo kvėpavimo ritmo, bet žinokite, kad kvėpuojate. Įsivaizduokite, kad oras, kuriuo kvėpuojate, prisipildo nelaimės ar katastrofos.

S: Ar nelaimė nutiko?

Ne, negalvokite apie kokią nors konkrečią nelaimę. Tiesiog oras yra pripildytas nelaimės. Su kiekvienu įkvėpimu nelaimė skverbiasi gilyn ir gilyn į jūsų plaučius. Tai yra ore, judėkite aplink ir kvėpuokite šia nelaime. Jei jūs galvosite apie specifinę nelaimę, galite pasiduoti pagundai ir vaidinti tikrą nelaimę. O kadangi tikros nelaimės nėra, jums gali nepavykti. Yra tam tikra savybė, kurią galite justi savo kūne tvyrant nelaimei. Jūs galbūt esate vestuvių scenoje, bet šios konkrečios vestuvės yra pripildytos nelaimės atmosfera. O dabar turėtumėte nukreipti dėmesį į savo kūną. Kas vyksta būnant nelaimės atmosferoje?

Jei erdvė judės santykyje su jumis, kūnas žinos kuria kryptimi ta erdvė juda. Leiskite savo kūnui reaguoti į erdvę, tai ves jus į veiksmą, bet visų pirma jūs turite reaguoti.

Ar pavyko? Ar galėjote pajusti kryptį?S: 1) Erdvė spaudė mane. Aš jaučiausi sunkus.2) Tai buvo labai stiprus pojūtis. Tai krito ant mano pečių.3) Jaučiau svorį ant savo galvos ir mano veidas ištįso.4) Mano kvėpavimas sustojo, aš labai gerai jaučiau, kaip vyksta mano kvėpavimas. Tai buvo įdomu, nes paprastai tu negalvoji, kaip kvėpuoji. 5) Erdvė be jokios abejonės judėjo žemyn.

Mes atradome kažką labai svarbaus, kažką, kas padės mums atkurti šią atmosferą vėl ir vėl. Atrodo visi jautė, kad erdvė judėjo žemyn ant galvos ir pečių.

Jūs juk jau patyrėte vidinį kritimo pojūtį ir žinote, kas tai yra.Dabar tai yra erdvė aplink mus, kuri krenta. Nes kritimas vyksta už mūsų kūno, jis paliečia mūsų kūną ir jis sureaguoja.Labai smagu girdėti, kad jūsų reakcijos tapo fizinės ir kad jūs jau turite kitokį, naują santykį su savo kūnu. Jūs jau girdite, kaip jis šneka jums ir galite panaudoti tai vaidinant.

15. TROŠKIMAI PO GUOBOMIS

Pažiūrėkime, ar galime išimti žodį “nelaimė” iš uždavinio sąlygų. Dažniausiai aktoriai pameta atmosferą, kai jie pradeda kalbėti, nes jie įsitraukia į žodžius. Mums nereikia vaidinti nelaimės, mes norime būti paveikti nelaimės atmosferos.

Pirmojoje scenoje, Cabot grįžta į fermą su savo nauja nuotaka. Eben tai nėra gera situacija. Tai tarsi nelaimė jam. Cabot pakartotinai demonstruoja savo autoritetą ir sukelia tikrą grėsmę Eben bei jo planams. Tai nėra gerai Eben. Dauguma negatyvių dalykų juda žemyn.

Dabar nesijaudinkite dėl nelaimės. Pasistenkite įsilieti į erdvę ir pajusti judėjimo kryptį žemyn, kad jums nereikėtų galvoti apie nelaimę, o tik dirbti su erdve judančia žemyn ant jūsų pečių.

Abby laukė susitikimo su Eben ir ši atmosfera nėra tokia, kokios ji tikėjosi. Ji turi į tai reaguoti, nes tai tvyro ore. Visas įvykis yra siurprizas Eben, tai atėjo iš niekur ir jam sukasi galva. Jie turi du visiškai skirtingus požiūrius, tačiau yra toje pačioje vietoje ir juos supa tas pats oras. Leiskime erdvei judėti. Kažkas vyksta. Aš jaučiu kokią atmosferą jūs sukūrėte. Vienas didžiausių atmosferos privalumų, kai ji pereina per sceną į auditoriją. Mes negalime tikėtis, kad žiūrovai vaidintų kaip mes, bet galime jiems duoti kažką, ką jie pajustų. Tai yra atmosfera. Aš esu jūsų žiūrovas ir aš galiu pajusti šią atmosferą. Ar jūs tai jaučiate?

Gerai, sustokite. Nebejudinkite erdvės ir ji išeis. Tai buvo labai geras žingsnis žaidžiant su atmosfera. Kaip jautėtės?

S: 1) Kadangi sakėte negalvoti apie nelaimę, nors iš pradžių taip buvo, pojūtis buvo kitoks. Ne toks stiprus kaip nelaimė, bet vis dėlto nemalonus ir keliantis nerimą.2) Manau tai būtų suveikę scenoje. Man nesinorėjo paleisti atmosferos. Buvau pasiruošęs vaidinti. Abby buvo su manimi. Jos atvykimas į namus buvo išaiškintas, t.y. kiek daug ji turėtų dirbti, kliūtys, kurias turės įveikti. Tai tvyrojo ore.3) Aš jaučiau, kad Eben buvo labai nusiminęs ir nežinojo ką daryti ir kaip reaguoti. Tai nebuvo nelaimė, bet nebuvo geras dalykas ir jautėsi spaudimas.

Gerai, kaip sakiau, aš irgi tai jaučiau. Pasižiūrėkime, ar galėsite sukurti atmosferą, judančią žemyn vėl. Ir tuomet pamažu pradėsime tarti žodžius. Žaiskite, bet didesnį dėmesį skirkite atmosferai, o ne tekstui. Leiskite sau reaguoti į atmosferą ir pasižiūrėti, kaip žodžiai kils iš jūsų.

Sustokite. Jūs skiriate per daug dėmesio žodžiams ir todėl leidžiate atmosferai išslysti nuo jūsų. Atsisėskite ar tiesiog susiliekite su atmosfera ir iš jos gausite labai daug naudingų dalykų. Kai būsite užtikrinti, kad galite išlaikyti atmosferą, tik tuomet pradėkite kalbėti tai, kas kyla. Aš ir toliau stabdysiu jus, jei matysiu, kad atmosfera slysta. Prie to ir dirbsime. Aš žinau, kad jūs žinote tekstą, tad į tai nesigilinsiu. Tegu atmosfera būna

viskas ir į tai koncentruokimės. Tai naujas būdas repetuoti, tad reikia laiko priprasti. Netrukus jūs visuomet ieškosite atmosferos, nes pamatysite jos jėgą.

Šį kartą improvizacija buvo gera, nes aiškiai žinojote į ką koncentruotis. Kaip tai jautėsi jums?

S: 1) Kaip Eben aš norėjau pabėgti nuo jų ir scenos, bet aš turėjau likti. Tai buvo galinga. Tai davė mano žodžiams paslaptingą jėgą. Aš galėjau tai priimti kaip aktorius.

2) Sutinku su tuo. Kaip Eben, aš jaučiau, kad vienintelis būdas susitvarkyti su šiais sunkiais jausmais yra išmesti juos laukan ir tai slypėjo tarp eilučių, nors mano žodžiai buvo kitokie.3) Kaip Abby, aš jaučiausi izoliuotas. Jaučiau didelį apmaudą Cabot, bet man nebuvo gaila Eben, kuris atrodė labai toli nuo manęs.

Pabandykime sceną su atmosfera ir tekstu. Padarysime tai su vienu Abby ir vienu Eben (pora). Prisiminkite, tai tik repeticija. Sutelkite dėmesį į atmosferą ir vienas kitą, o žodžiai tegu seka paskui. Tai buvo gerai. Ką jautėte jūs, tie, kurie žiūrėjote?

S: 1) Aš jaučiau, kad abu šie charakteriai buvo toje pačioje vietoje, apsupti tų pačių dalykų. Kažkas juos vienijo, nors jie buvo labai toli vienas nuo kito. T.y. jų norai ir troškimai buvo labai skirtingi, bet kažkas juos siejo.2) Jų veiksmai buvo labai aiškūs. Jie judėjo kaip užburti. Tai buvo turtinga.

Ar manote, kad tai buvo teisinga? Ar tai buvo teisinga atmosfera? Ar galėtų būti kitaip su kita atmosfera?

S: Tai buvo atmosfera, kuria jūs parinkote. Pamaniau, kad tai teisinga, jei jūs liepėte tai daryti. Kažkas įdomaus vyko tarp jų ir gal tai visgi nebuvo teisinga atmosfera.

Tai buvo tik repeticija. Tai buvo kažkas, ką jie galėjo padaryti, nes jau buvo bandę. Todėl ir prašiau jų tai padaryti. Čechovas sakė “repeticijos yra tam, kad atrastumėme geresnius dalykus”. Žinoma, kad galima ištirti kitas atmosferas, kad išrinktumėme tai, kas geriausiai atitinka duotus veiksmus.

Kaip būtų jei surastumėme įtarimo atmosferą? Pripildykite savo burbulą įtarimo ir įtraukite jį į savo plaučius. Taip, kaip padarėte su nelaime. Prašau nepasiduokite pagundai tapti įtariu, nes tuomet nužudysite atmosferą. Pabandykime surasti, kaip juda erdvė, kai atmosfera yra pripildyta įtarimo. Kvėpuokite, leiskite atmosferai jus paveikti.

Gerai, tai buvo galinga, manau, sutiksite. Ką galite pasakyti apie atmosferos kryptį?

S: 1) Jaučiau, kad ji ėjo link manęs iki tam tikro taško - kaktos.2) Taip, ji judėjo link manęs kaip V raidė, kai smaigalys buvo mano veidas.3) Neįtikėtina, aš taip pat jaučiau, kad atmosfera liečia mano veidą, bet tai nebuvo V raidė. Tai buvo kaip spiralė.

Gerai. Pamirškime įtarimą ir padirbėkime tik su kryptimi. Tuomet nekils pagunda vaidinti įtarimo. Vietoj to jūs reaguosite tik į erdvės judėjimo kryptį. Leiskite vykti ir pradėkite improvizaciją. Manau, jau suprantate į ką koncentruotis. Žaiskite, tiksliau - atsiduokite žaidimui.

S: Manau, buvo geriau. Man buvo lengviau pajusti ir atsiduoti.

Tikriausiai jums daug aiškiau, kaip tai daryti.S: Ne, manau, tai buvo labiau tinkama scenai. Diskomfortas buvo kur kas labiau aktyvus. Aš nedirbau su įtarimu, aš tik reagavau į specifinę erdvės judėjimo kryptį; atrodė tai labiau atitinka pjesės tikslą.

Gal pabandykime suvaidinti visą sceną? Tegu Aby prisijungia ir erdvė pradeda judėti. Kai jau pajusite atmosferą, pradėkite tarti tekstą ir pasižiūrėkime, ar jūsų spėjimai teisingi.

Tai buvo gerai. Turėjo būti gerai, nes ir aš jaučiau kažką žiūrėdamas.

S: 1)Tai buvo gerai. Tai nebuvo tai, ko tikėjausi, bet aš jaučiau kažką daugiau, nes gyvenau tame nesibaigiančiame judesyje ir tuo pačiu galėjau kontaktuoti su ja.2) Taip, tai buvo galinga patirtis ir mano nuostabai, atmosferą buvo gana lengva išlaikyti. Ar mums pavyko ją išlaikyti?

Manau, kad pavyko. Žinau, kad tai ką sakote apie lengvumą yra tiesa. Kai jūs duodate sau komandą, kad tai gali nutikti ir duodate erdvei kryptį, tai gali tęstis tiek, kiek norite. Tai buvo geras darbas ir sutinku, kad ši atmosfera labiau tiko scenai nei anksčiau. Ši atmosfera nusako nesuvokimą to, kas vyksta, netikėjimą tuo, kas tikrai vyksta. Ir tai tinka abiems.

Su laiku ir praktika, mes galėsime kontroliuoti vis daugiau erdvės. Tai koncentracijos vystymo klausimas. Tačiau jums puikiai sekėsi įgyvendinti šio pratimo tikslus. Jūs tikrai pajautėte tai, kas neapčiuopiama ir tai yra šios technikos jėga.

6 TECHNIKOS MEISTRIŠKUMASŠi technika yra tinkama kiekvienam, tačiau ji tuo pačiu padeda atskleisti mus pačius. Kai mes pirmą kartą susiduriame su technika, kyla dviprasmiškos mintys. Iš vienos pusės ji patraukli, nes daug žada, iš kitos pusės kyla abejonių, nes nesuprantame, kaip judesys gali mums duoti kažką teisingo ir organiško. Ši technika dažnai apibūdinama kaip išorinė, kai kitos, kurios reikalauja daugiau mąstymo ir mažiau judesio, vadinamos vidinėmis. Bet kuris šis apibūdinimas negali teisingai atspindėti technikos ir nusakyti vaidybos proceso. Tiesiog jie naudojami kaip vertės indikatoriai. Todėl yra skirtingos stovyklos, įrodinėjančios skirtingų technikų vertę.

Kūnas yra išorėje pagal santykį su vaizduote, bet vaizduotė turi ateiti ir susirasti kūną. Mano nuomone, Čechovo technika nėra išorinė, joje yra ko gero daugiausia vidinio proceso. Technika žada priėjimą prie įkvėptos vaidybos. Žingsniai įkvėpimui yra šie:

1. Vaizduotė (vidus).2. Koncentracija (iš vidaus į išorę).3. Įjungimas (iš išorės į vidų).4. Spinduliavimas (iš vidaus į išorę).5. Įkvėpimas (iš išorės į vidų ir vėl į išorę).

Idealiame pasaulyje nėra atotrūkio tarp vaizduotės ir išraiškos priemonių, bet realybėje praraja yra. Aktoriaus gyvenimas užpildo prarają. Aktoriaus kūnas turi būti lavinamas, nes tai yra jo instrumentas. Mes turime žinoti, ką mes galime. Mes turime išmokti valdyti savo laiką, skirstyti prioritetus. Mes turime lavinti kūną, kad jis būtų naudingas vaizduotei, kad jis jos klausytų. Kūnas kietas, gyvenimas atima jo lankstumą ir jis ne visada lengvai klauso mūsų duodamų komandų, ypatingai kai tam tikrų komandų reikalauja vaidyba. Jei mes tikrai norime susidraugauti su savo fiziniu kūnu, kuris dažniausiai iš pradžių yra aktoriaus priešas, tai gali užtrukti. Bet nuolatinės ir sąmoningos pratybos padeda sušvelninti ir suminkštinti kūną. Mes nieko negalėtumėme padaryti su atbukusiu kūnu. Negalėtumėme išreikšti jausmų ar ketinimų. Mokymasis prasideda atrandant, kad kūnas yra instrumentas. Mes turime pradėti taip, tarsi nežinotumėme kad turime kūną ir tik dabar jį atrandame. Šis suvokimas yra būtinas. Kai mes turime naująjį suvokimą, kas yra mūsų kūnas, mes jau galime pradėti dirbti su juo, kad jis būtų mums naudingas.

Gyvenimas yra neaprėpiamas, o mūsų gyvenimas - ribotas. Kai mes suvoksime, kad mus gali vesti vaizduotė, galėsime padėti ją vystyti pajutę jos jėgą. Kai vaizduotė yra išvystyta, galime būti tikri, kad rasime viską ko reikia mums kaip aktoriams. Mes rasime aiškias priemones save išreikšti. Mes turime norėti peržengti įprastą savęs suvokimą į naują archetipų ir vaizdinių pasaulį. Užmezgant ryšį su pjesės tekstu per archetipus, išlaisvina artisto vaizduotės galias.

Deirdre Hurst du Prey sako, ko Čechovas reikalaudavo iš savo studentų:

Jūs turite turėti moralinę atsakomybę už tai, ką pristatote pasauliui. Jūs turite žinoti efektą, kurį jūs padarysite žiūrovams ir kaip tai juos paveiks. Jūs turite žinoti, kad jūs esate tam, kad kontaktas su žiūrovais būtų kilnus ir dosnus. Jie to tikisi iš jų ir jūs turite norėti tarnauti žiūrovams.

Jūs ne sau vaidinate. Žinoma, smagu jaustis aktoriumi, bet aktorystė yra kai kas daugiau nei vaidyba dėl savęs ar dėl to, kad būtų smagu.

Technikos valdymas apima naują suvokimą apie žmogiškąsias būtybes. Moralinės atsakomybės ieškojimas yra netiesioginis priartėjimas ieškant savyje Čechovo žodžiais “kūrybinės individualybės”.

Šios savo pusės ieškojimas ir yra mūsų pagrindinis tikslas. Visi žinome, kad norint kažką įvaldyti reikia laiko. Savo kūrybinės individualybės ieškojimas ir kūno keitimas užtrunka.

Tai, ką mums atveria principai ir įrankiai, yra pasitenkinimas ir jis ateina labai lengvai. Šie principai ir įrankiai yra kaip triukai, kurie padeda mums sukurti vaidinimo magiją. Triukai atrodys kaip atskiros dalys tol, kol mes rasime būdą jas sujungti. Kūrybinė individualybė gali tai padaryti už mus, nes ji moko mus panaudoti šiuos principus ir įrankius taip, kaip mums to labiausiai reikia.

Savo klasėse, aš stengiuosi mokyti šios technikos kuo labiau praktiškai, kad ją būtų galima panaudoti. Daugelis aktorių ateina pas mane prašydami patarimo, kaip panaudoti techniką, kai jie išmoksta tam tikras jos dalis. Jie sako, kad supranta techniką, bet nežino, kurią konkrečiai dalį naudoti ir kada. Šie klausimai man kėlė susirūpinimą, nes atsakymai į tuos klausimus arodė labai akivaizdūs. Aš klausiau, kodėl jie negali atsakyti sau patys. Per užsiėmimus jie galėjo gerai atlikti pratimus. Jie galėjo pasakoti apie užsiėmimų vertę ir ką jie patyrė. Kodėl jie negalėjo panaudoti tos patirties patys? Aš daug galvojau apie savo mokymus ir praktinius užsiėmimus, kol supratau, ką aš pamiršau. Tai užtruko beveik 10 metų, kol aš supratau. Kaip mokytojas, aš turėjau klaidingą įsitikinimą, kad aktorius galėtų įvaldyti šią techniką per du metus. Tai galioja kalbant tik apie du technikos aspektus - Ką ir Kaip. Vis dėlto, taip pat reikia įvaldyti Kas. Kas šiuo atveju yra pats artistas, t.y. aktorius.

Tobulinant fizinį kūną vystosi kūrybinė individualybė. Jei nesi atidus, lengva pamesti šį ryšį ir treniruotės taps vienpusės ir tuomet reikės daug daugiau laiko norint įvaldyti techniką. Jūs galbūt galėsite fiziškai tai atlikti, bet nebūsite laisvas. Jūs galite atrasti ir pasiekti daug gražių dalykų, vedamas mokytojo, bet jūs negalėsite to kontroliuoti patys. Jausmas, kad galite kontroliuoti viską, ką darote yra nuostabus ir jis būdingas tik sąmoningiems aktoriams.

Kai žinosite, kaip jaučiate ir kaip jaučiatės pasaulyje, kuriame gyvenate, turėsite galią padaryti artistiškas sąsajas. Žinojimas, kaip jaučiatės gali būti atrastas kasdienybėje, čia ir dabar momentu. Žinojimas, kur jaučiate ir kaip jaučiate suteikia laisvę ir miklumą žaisti su technika. Kūrybinė individualybė atlieka tą funkciją, kuri sujungia realų

gyvenimą su įsivaizduojamu pasauliu. Siekiant įsivaizduojamą pasaulį padaryti tikru, aktoriai turi nustatyti tam tikrus dalykus savo kūne. Nežinodami, kaip pojūčiai paveikia kūną, mes negalime būti kūrybiškoje sąjungoje su savo pasauliu.

Michailo Čechovo Vaidybos studijoje Niujorke, užsiėmimai yra paremti penkiais vedančiaisiais principais. Visa technika yra padalinta į tris etapus. Pirmasis yra pavadintas “AŠ”. Tai yra darbas su aktoriaus kūnu. Akcentuojami pagrindiniai principai ir įrankiai. Šiame etape aktorius turi suprasti, kokius pojūčius ir judesius gali padaryti kūnas. Čia galima labai greitai pasiekti rezultatų pajutus, kaip kūnas reaguoja ir prisitaiko prie pratimų. Antrasis etapas yra “MES”. Čia aktorius mokosi užmegzti ryšį su erdve, kolegomis aktoriais ir įsivaizduojamu pjesės pasauliu. Tai labai platus tyrinėjimas ir patirtis, nes dėmesys yra kūno išorėje, bet įspūdžiai ir pojūčiai kyla kūno viduje ir per kūną jie yra išreiškiami. Trečias etapas yra “JIE”. Tai susiję su auditorija, žiūrovais ir pasauliu už rampos šviesų. Čia aktorius susijungia su efektu, kuris kyla priklausomai nuo jo požiūrio į gyvenimą ir kaip jis gali išreikšti savo tikrąjį aš. Kiekviename etape stimuliuojama kūrybinė individualybė ir ji atlieka vis didesnį vaidmenį vystant artistiškumą. Kūrybinė individualybė sujungia šiuos tris etapus ir duoda aktoriui VISUMOS POJŪTĮ. Visumos pojūtis yra vienas iš Keturių Brolių, vienas iš dinaminių principų, kuris mus paženklina visam gyvenimui. Kai mes vaidiname turėdami visumos pojūtį, mes dirbame kaip tikri menininkai ir mes galime būti tikri, kad valdome techniką ir mes esame teisingame meistriškumo kelyje.