Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje

Aistė Batvenkovaitė 9b

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės

Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas

Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę,

kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis

junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas

Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos

kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai

Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau

išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai,

palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo

silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos

imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną

bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu

pradėta stiprinti rusifikacija.

XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš

ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–

1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.

Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis

lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos,

lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug

prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas

Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu

skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo

sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo

pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo

etapu.

Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais

rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis

Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo

M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir

platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo

palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių

bažnyčios protegavimas.

Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus,

pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio

judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883

– 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai

Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos

redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.).2

XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės

raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam

sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė

tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu

reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia

panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo

neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų

suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Pirmasis pasaulinis karas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą

dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. 1915m. Rusijos kariuomenė patyrusi pralaimėjimą

pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pramonės įmonės nutraukė darbą, nes trūko žaliavų.

Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti

į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų patys pasitraukė drauge su

kariuomene arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis

įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje,

Petrograde, Maskvoje.

Vokiečių kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero –

Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir

pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos

dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų –

priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to,

kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai.

Lietuvių gyventojai buvo palenkti Rusijos pusėn.

Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas

Baltijoje, įtakos stiprinimas Skandinavijoje, Rusijos atkirtimas nuo Baltijos jūros,

Lietuvos, kaip žemės ūkio produktų šaltinio, išnaudojimas.

Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių

dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Čia

visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė

vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.

Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m.

rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų

išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“.

Lietuvą okupavus Vokietijai, persiorientuota į ją.

1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos

nepriklausomybę, leisti steigti Berlyne Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m.

gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat

buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų

pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko

Lietuvos Tarybos prestižas.

Šalia nepriklausomybės idėjos tebebuvo svarstomi ir kiti variantai:

Lietuvos – Lenkijos valstybė;

Kolaborantinė unija su Vokietija;

Autonomija Rusijos sudėtyje.

----------------------------------------------------------------------------------------------------

Jekaterinos II valdymo laikotarpis (1762-1796 m.)

Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria Jekaterina II, nuosekli Petro I vidaus ir

užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga

moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“.

Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o

užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji

bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su

baudžiauninkais.

Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo

suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija

naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paliesta ir

teisyno neparengė.

Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija

siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo

protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo

neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug

rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Veršdamasi į pietus, Rusija

įsigyjo dar vieną priešą – Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi ukrainiečių,

gudų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.

Jekaterinos II valdymo metu (1773-1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje

valstiečių sukilimas, vadovaujamas Jemeljano Pugačiovo, norint panaikinti baudžiavą.

Sukilėliai buvo sutriuškinti.

Pavelo I trumpalaikis valdymas (1796-1801 m.)

Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį (1796-1801 m.) Rusijos imperiją

valdė Petro III ir Jekaterinos II sūnus Pavelas I. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje

subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir

užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto

įpėdinis.

Aleksandro I laikotarpis (1801-1825 m.)

Tapęs caru, Aleksandras I iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos

Didžiosios įstatymus ir širdį“, t.y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos

tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais

bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.

1802 m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios

institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos

ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. Liberalios kalbos

vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų

kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo

turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.

Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo Aleksejaus Arakčejevo iškilimas.

Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu.

Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie

ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo

svarbiausiai caro visuomenės atramai – smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas

niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos

projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą

režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.

Nikolajaus I laikotarpis (1825-1855 m.)

Nikolajaus I laikais buvo dar labiau entralizuotas ir subiurokratintas valdymo

aparatas, bet karinės gyvenvietės – panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo

gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo

imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų

korpusas. Teisės srityje vyko sisteminimo darbai (1832 m. Rusijos imperijos įstatymų

sąvadas).

Aleksandro II laikotarpis (1855-1881 m.)

1855 m. Rusijoje caru tapo Aleksandras II. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko

tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto

pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teiksią

naikinti baudžiavą. 1857 m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos

panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavo

panaikinimas yra savaoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. 1861 m. vasario 19

d. caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“.

Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises.

Nikolajaus II laikotarpis (1894-1917 m.)

XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta.

Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo

atsilikimo ji neįveikė.

Imperijos žlugimo artyn

1905 m. sausio 9 (pagal naująjį kalendorių – 22) d. caro valdžia, pasitelkusi armiją,

sušaudė taikią 140 tūkst. darbininkų demonstraciją, nešančią į caro rūmus peticiją, kurioje

buvo reikalaujama pagerinti darbininkų padėtį, amnestuoti politinius kalinius ir sušaukti

Steigiamąjį susirinkimą. Beveik tūkstantis žmonių žuvo, keli tukstančiai buvo sužeisti.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvos gubernijos (1867-1914)

Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje nuo III

Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo

pasaulinio karo. XVIII a. pabaigoje didesnė Lietuvos dalis

buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie

Prūsijos.

Lietuvos gyventojai, patekę į Rusijos valdžią,

nepasitenkinimą reiškė sąmokslais ir sukilimais. Amžiaus

pradžioje Lietuvoje steigėsi slaptos organizacijos, kurių

tikslas buvo kovoti su Rusijos absoliutizmu ir iš jo vaduotis.

Laisvės siekėjai surengė 1830-1831 ir 1863-1864 m.

sukilimus prieš caro valdžią. Jie buvo nuslopinti. Po

kiekvieno sukilėlių pralaimėjimo sunkėjo Lietuvos politinio

ir kultūrinio gyvenimo sąlygos. Rusijos valdžios

persekiojimai vis griežtėjo.

Šeštajame XIX a. dešimtmetyje, nesėkme pasibaigus Krymo karui, tautinė priespauda

Lietuvoje buvo kiek sumažėjusi, tačiau tik laikinai – žiauriausi susidorojimai prasidėjo per 1863-

1864 m. sukilimą ir po jo.

Turinys

Lietuvos istorija

Lietuvos priešistorė

Baltų žemės

Kryžiaus žygiai į

Pabaltijį

Lietuvos valstybės

susidarymas

Lietuvos Didžioji

Kunigaikštystė

Lietuvos statutai

Liublino unija

Abiejų Tautų

Respublika

ATR padalijimai

Rusijos imperija

(Vakarų kraštas)

Nepriklausomybės

paskelbimas

Lietuvos Respublika,

Vilniaus kraštas

Hitlerinės Vokietijos

okupacija

Sovietinė okupacija

(Lietuvos TSR)

Po Nepriklausomybės

atkūrimo

[slėpti]

1 Laikotarpio istoriniai įvykiai

o 1.1 Bandymai atkurti ATR

o 1.2 Sukilimai

1.2.1 1830-1831 m. sukilimas

1.2.2 1863-1864 m. sukilimas

o 1.3 Baudžiavos panaikinimas

o 1.4 Spaudos draudimo laikotarpis

o 1.5 Didysis Vilniaus Seimas

2 Lietuva tarp dviejų sukilimų

o 2.1 Padėtis miestuose

o 2.2 Valstiečiai

3 Kultūra

o 3.1 Antroji XIX a. pusė (po 1863 m.)

[taisyti] Laikotarpio istoriniai įvykiai

[taisyti] Bandymai atkurti ATR

1807-1812 m. laikotarpiu buvo laviruojama tarp Rusijos ir Napoleono I Prancūzijos.

Tada vyko bandymai atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Pirmiausia viltys žlugo po 1806-

1807 m. Tilžės sutarties (tarp Rusijos ir Prancūzijos), kuomet buvo sukurta Varšuvos

kunigaikštystė. 1811-1812 m. kilo autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje idėja. Napoleono

armijai pasitraukus iš Lietuvos, grąžinta Rusijos valdžia.

Romantines idėjas puoselėjo ir to meto Lietuvos šviesuomenė, susitelkusi Vilniaus

universitete. Praktiškai jas bandė įgyvendinti 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilėliai. Abu

sukilimai baigėsi nesėkmingai.

[taisyti] Sukilimai

[taisyti] 1830-1831 m. sukilimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1831 sukilimas.

1830 m. bruzdėjo pavergtos tautos Europoje (įvykiai Prancūzijoje, neramumai Italijoje,

Vokietijoje, Belgijoje). Lietuvoje ir Lenkijoje kilo nepasitenkinimas caro politika, ypač rekrutų

sistema. 1830 m. lapkričio 29 d. susikūrė Varšuvos karininkų mokyklos slapta organizacija. 1830

m. gruodį kilo neramumai Lietuvoje. Pirmieji prieš rusų valdžią sukilo Raseinių apskrities

miestiečiai ir bajorai (1831 m. kovo 25 d.). Birželio-rugsėjo mėnesiais lietuviams į pagalbą

atskubėjo Lenkijos reguliarioji kariuomenė, vadovaujama A. Gelgaudo ir D. Chlapovsko, tačiau

1831 m. rudenį sukilimas numalšintas.

[taisyti] 1863-1864 m. sukilimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1863 sukilimas.

1861 m. baudžiavos panaikinimo reforma nepatenkino valstiečių. Politinę įtampą kėlė

patriotinės manifestacijos su Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šūkiais. Kūrėsi slaptos

organizacijos. Susiformavo dvi sukilimo rengimo grupės: Raudonieji ir Baltieji.

[taisyti] Baudžiavos panaikinimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baudžiavos panaikinimo reforma.

Baudžiavos panaikinimo projekte buvo nurodoma, kad valstiečiams nereikės mokėti

dvarininkams už asmens laisvę. Valstiečiai turės mokėti išpirką už sodybą ir už skirtinės žemės

sklypą. Valstybė ėmėsi reglamentuoti valstiečių ir dvarininkų santykius. Tai sukėlė dvarininkų

nepasitenkinimą. Todėl 1860 m. pabaigoje redakcinės komisijos pataisė projektą dvarininkų

naudai: sumažino skirtinės žemės normas ir padidino valstiečių prievoles. Šis projektas 1861 m.

pradžioje buvo perduotas Valstybės tarybai ir dar kartą apsvarstytas. Dauguma Valstybės tarybos

narių stojo prieš valstiečių paleidimą su žeme, tačiau Aleksandras II pritarė mažumos nuomonei,

kad valstiečiai turi gauti skirtinį sklypą, kurį išsipirks ir žemvaldžio.

1861 m. vasario 19 d. valstiečių reformos projektą patvirtino caras Aleksandras II. Jis

pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“.

Žinią, kad panaikinama baudžiava, žmonės sutiko abejingai. Naujai paskirtas vidaus

reikalų ministras P. Valujevas 1861 m. kovo 12 d. dienoraštyje rašė: „Mieste šiandien valdžia

organizavo tarsi demonstracijas…“ ir toliau: „Gėlės dirbtinės kaip ir pačios demonstracijos“.

Caro valdžia rengė reformą, o tuo pačiu metu valstiečiai buvo plakami net už kalbas apie

reformą.

Patį „Manifestą“ parašė reformai nepritariantis metropolitas Filaretas. Todėl nenuostabu,

kad valstiečiai bandė aiškinti „Manifesto“ teiginius taip, kaip jiems buvo parankiau. Caro valdžia

už tokį „Manifesto“ aiškinimą valstiečius plakdavo, o kartais ir šaudydavo.

[taisyti] Spaudos draudimo laikotarpis

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Spaudos draudimas.

Po 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia pradėjo įgyvendinti „Rusiškųjų pradų atkūrimo“

programą: uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą,

pradėjo persekioti katalikų bažnyčią ir kt.

[taisyti] Didysis Vilniaus Seimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Didysis Vilniaus Seimas.

Prasidėjus 1905 m. įvykiams, socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti visų

politinių jėgų pasitarimą. P. Vileišis šia idėja pasidalino su J. Basanavičiumi, kurio iniciatyva

spalio 19 d. „Vilniaus žinių“ redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo

organizavimo komitetą. 1905 lapkričio 11 d. „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus

parašytas atsišaukimas ir visoje Lietuvoje buvo pradėti rinkti atstovai į suvažiavimą.

[taisyti] Lietuva tarp dviejų sukilimų

Rusijos atsakas į 1831 m. sukilimą buvo nedelsiamos represijos ir ilgalaikės „lietuviškos“

politikos formavimas bei įgyvendinimas. Vilniaus gubernijoje teismo atsakomybėn buvo

patraukta 3880 sukilėlių, konfiskuota 150 dvarų. Sukilėliai neteko politinių teisių, teisės dirbti

valstybės tarnyboje, emigravusiems buvo uždrausta grįžti į imperiją, dvarininkams uždėta

kontribucija. Nikolajaus I (1825-1855) vyriausybė ėmėsi priemonių visose gyvenimo srityse

visiškai sulieti Lietuvą su Rusija. Įstaigose buvo įvesta rusų kalba, aukštesni pareigūnai galėjo

būti tik iš Rusijos, 1840 m. atšauktas Lietuvos Statutas ir įvesta Rusijos teisė. Nuo 1861 m.

cenzūruojami kunigų pamokslai, uždaromi vienuolynai, 1839 m. unitai prievarta verčiami

stačiatikiais, 1841-42 m. iš katalikų bažnyčios atimamos valdos.

[taisyti] Padėtis miestuose

Miestuose nuolat gyveno nedidelė gyventojų dalis, ATR laikų pabaigoje įteisintas

miestiečių luomas buvo varžomas, mažieji miestai prarado savivaldą, jų gyventojai – miestiečių

statusą. Pirkliai ir negausūs pramonininkai susidūrė su dvaruose pramonės įmones (malūnai,

lentpjūvės, degtinės varyklos ir kt.) steigusių žemvaldžių konkurencija.

Miestų ūkinį potencialą turėjo stiprinti žydai, kurie pagal valdžios 1804 m. priimtus

„Nuostatus dėl žydų“ turėjo iš kaimų keltis į miestus ar miestelius. Žydai buvo atskiras

miestiečių sluoksnis, turėjęs savo kahalo uždarą religijos telkiamą bendruomenę. Vilniaus žydai

ortodoksai ilgiau nei kitur Europoje atsispyrė ir iš Vokietijos sklindančios haskalos (Šviečiamojo

sąjūdžio), ir Rytų Europoje nuo XVIII a. pabaigos klestėjusio chasitizmo įtakai.

Miestų reikšmę palaikė administracijos (valdininkai) ir kultūros bei švietimo

(inteligentijos) centrų funkcijos, į miestus įvairūs interesai suvesdavo visus gyventojų sluoksnius.

Didėjo Vilniaus, netekusio oficialaus sostinės vardo, bet likusio Lietuvos visuomeninio -

kultūrinio gyvenimo centru, reikšmė, augo Kaunas, Gardinas. Kiti miestai XIX a. pradžioje

turėjo įrodinėti miestietiškumą, buvo varžomi.

[taisyti] Valstiečiai

Dauguma valstiečių buvo įbaudžiavinti, asmeniškai nelaisvi, dvaruose vyravo lažas.

Tiesa, Suvalkijoje, kur veikė Napoleono kodeksas, valstiečiai liko laisvi. Žemvaldžiai matė, kad

lažas, prievartinis darbas tampa neproduktyvus, ir ieškojo išeičių. 1817 m. Vilniaus gubernijos

bajorai prašė carą paleisti valstiečius iš baudžiavos, bet be žemės, prašymas nebuvo patenkintas.

Jau XIX a. pradžioje Žemaitijoje, kur vyravo valstiečių ūkio nežlugdęs činšas, ir kiek vėliau

Suvalkijoje buvo pastebimas nemažas skaičius prakutusių valstiečių, kurie stengėsi išsiveržti iš

baudžiavos, luominių varžtų ar vaikams sudaryti tokias galimybes. Iki 1861 m. reformos

valstiečiai nebuvo savarankiškas luomas, bet atsiliepdavo į krašto visuomeninius - politinius

įvykius ypač aštrių sankirtų metu (sukilimai).

[taisyti] Kultūra

[taisyti] Antroji XIX a. pusė (po 1863 m.)

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo kultūra plėtojosi keliomis kryptimis. Lietuvių

kūrybinė inteligentija telkėsi darbui slaptojoje spaudoje. Kiek mažiau caro valdžios varžoma

buvo bajoriškoji kultūra. Šiek tiek įtakos kultūros raidai turėjo mokslo institucijų, bibliotekų ir

muziejų veikla. Aišku, jie tarnavo rusintojų interesams (nebuvo uždrausta spaudos leidyba ir

platinimas).

Iš ankstesnių mokslo įstaigų savo veiklos nenutraukė Vilniaus medicinos draugija. Kaip

atsvara uždarytai Vilniaus archeologijos komisijai 1864 m. buvo įkurta Vilniaus archeografijos

komisija. Ji skelbė caro politiką atitinkančias Lietuvos istorijos šaltinių publikacijas.

Prie Vilniaus viešosios bibliotekos veikė Senienų muziejus. Tik po 1863 m. sukilimo

daugelis jo eksponatų išvežti į kitas Rusijos įstaigas. 1901 m. rusifikacijos tikslais įkuriamas M.

Muravjovo muziejus. Jame buvo kaupiama medžiaga, susijusi su sukilimo slopinimu.

Dar labiau nei mokslinis apmirė meninis gyvenimas. Vilniuje veikė tik rusų teatras, kurio

scenoje vyravo pramoginis repertuaras. Muziką propagavo Rusų draugijos Vilniaus skyrius.

Lietuvių teatro ir muzikos vakarai tuo metu buvo draudžiami, todėl amžiaus pabaigoje

ėmė sparčiai plisti vadinamieji klojimų vakarai — nelegalūs mėgėjų vaidinimai. Tuo metu tautinį

teatrą ir muziką populiarino lietuvių kultūros draugijos Rygoje ir Peterburge. Pirmasis legalus

lietuviškas spektaklis buvo pastatytas 1898 m. Palangoje (priklausė Kuršo gubernijai). Čia buvo

suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Dauguma Lietuvos dailininkų buvo pasitraukę į užsienį, Lietuvoje kūrė vos vienas kitas.

Vilniuje atidaryta piešimo mokykla nutraukė Vilniaus meno mokyklos tradicijas ir sekė Rusijos

dailininkų kūryba. Architektūroje ėmė reikštis romantizmo, elektikos ir istorizmo stiliai. Nuo

XIX a. pab. - XX a. pr. buvo statomos neoromantinės, neogotikinės mūro bažnyčios.

Jekaterina 11 leido atkurti pilies, žemės ir magistrato teismą miestuose. Lietuvos

Vyriausiasis tribunolas nebuvo sudarytas. Apeliacinė instancija buvo Vyriausiosios

valdybos civilinis ir bau- džiamasis skyriai. Skundus dėl šių skyrių sprendimų siųsdavo

senatui. Pavlas I 1797 m. vasario 6 d. įsaku leido bajorams rink- ti atkuriamus pilies,

žemės ir pakamario teismus ir Vyriausiąjį tribunolą pagal Lietuvos Statutą2. Išrinktus

teisėjus tvirtino im- peratorius. Vilniuje buvo išrinktas kiemo teismas, nagrinėjęs

apskričiu miestu ir iždo privilegijų bylas.

Nuslopinusi 1830-1831 m. sukilimą, caro valdžia ėmėsi vie- nodinu Lietuvos ir kitų

gubernijų valdymą. 1831 m. rugsėjo 16 d. sudarytas Vakaru gubernijų komitetas, kuris

rengė įstatymų pro- jektus, uždarė Vilniaus universitetą,panaikinoLietuvos Statu- tą. 1842

m. iš Vilniaus gubernijos išskiriama Kauno gubernija. Nuo 1840 m. birželio 25 d. įvedami

Rusijos imperijos įstatymai. Gubernatoriais,vicegubernatoriais, prokurorais irnet paštovir-

šininkais buvo skiriami tik rusai bajorai, o vietiniai perkeliami i kitas gubernijas.

Panaikinus Lietuvos Statutą ir pagal ji buvusius teismus. 1840 m. gruodžio 4 d.

sudaromi apskričių teismai iš teisėjo ir trijų posėdininkų. Teisėją ir posėdininkus rinko

bajorų suvažia- vimas ir tvirtino generalgubernatorius. Gubernijose buvo aukš- tesnis

žiemietėjos teismas, turėjęs baudžiamąjį ir civilini depar- tamentus. Kiekvienas

departamentas susidėjo iš pirmininko, sky- riamo caro senato teikimu, ir penkių

posėdininkų, kuriuos rin- ko gubernijos bajorų susirinkimas. Gubernijos teismas buvo

ape- liacinė ir revizinė instancija apskrities teismui. Apskrities teis mas sprendė

nedideles visų luomų civilines ir baudžiamąsias bylas, saugojo žemės knygas ir planus,

tvirtino įvairius teisės aktus ir dokumentus.

Miestuose buvo magistratas iš dviejų burmistrų ir keturių ratmanų, kuriuos rinko

pirkliai ir miestiečiai trejiems metams. Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos

magistratas, tu-

108

rėjęs civilinį ir baudžiamąjį departamentus. Departamentų pir- mininkus skyrė

senatas, o tris posėdininkus rinko pirkliai ir mies- tiečiai. Šis teismas buvo apeliacinė ir

revizinė instancija miestų

magistratams.

XIX a. antrojoje pusėje, vykdydama buržuazines reformas, ca- ro valdžia

nepasitikėjo Lietuvos bajorais, ypač po 1863 metų su- kilimo. Apskrities įstaigų sudaryti

neleido. Aukščiausiąją politi- nę priežiūrą vykdė generalgubernatorius. Gubernijose

guberna- toriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo vi- sų Įstaigų ir

komitetų bei komisijų pirmininkas. Per valstiečių rei- kalų įstaigą prižiūrėjo valstiečių

luominių institucijų veiklą, per miestų reikalų ištaigą - miestų valdymo organų veiklą, per

fabri- kų įstaigą - fabrikų ir įmonių veiklą, per gėrimų įstaigą - gėrimų gamybą ir

pardavimą, per gubernijos sutvarkymo komitetą - na- tūriniu prievolių atlikimą, per miškų

apsaugos komitetą rūpinosi miškų apsauga, per karo prievolės įstaiga vadovavo

kariuomenės komplektavimui. Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civi- lines įstaigas,

o nuo 1876 m. gavo teisę leisti privalomus nutari- mus. Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio

gubernatorių teisės dar buvo išplėstos. Jie gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatų ir

prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus. 1889 m. gubernatoriai tapo gubernijos administracinės-

teisminės įstaigos pirmininkais. Ši įstaiga prižiūrėjo valstiečiųluominiųinstitucijų veikla.

Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose. Jis vadovavo policijos

valdybai. Apskritys buvo suskirstytos į po- licinius vienetus - stanus. Stanams vadovavo

pristovai ir jų pa- dėjėjai vadinamieji uriadnikai. Jiems buvo pavaldūs šimtinin- kai ir

dešimtininkai.

Miestai turėjo renkamus organus - dūmas ir valdybas. Šie organai sprendė

administracinius ir ūkinius klausimus, rūpino- si miestų sutvarkymu, transportu, apšvietimu,

šildymu, vadova- vo mokykloms, ligoninėms, prekybos įstaigoms. Miesto dūma rinko iš

savo tarpo miesto valdybą -jos pirmininką ir narius. Nedideliuose miestuose namų

savininkai rinko įgaliotinius, o šie - miesto seniūną ir vieną du jo padėjėjus.

109

Kaimo seniūnijos turėjo sueiga, kuri rinko seniūną, mokes- čių rinkėja,

šimtininkus ir dešimtininkus, skirstė mokesčius ir juos rinko. Kelios kaimo

seniūnijos sudarė valsčių. Valsčiaus organai buvo sueiga, susidėjusi iš visu kaimo

ir valsčiaus pa- reigūnu ir rinktinių po vieną iš 10 kiemų. Sueiga rinko viršaiti

trejiems metams ir valsčiaus teismą. Valsčiaus valdyba susidė- jo iŠ viršaičio, visų

kaim u seniūnų, mokesčiu rinkėjų, vieno dviejų posėdininkų ir raštininko. Šie

organai rūpinosi admi- nistraciniais ir politiniais reikalais, skirstė seniūnijoms

mokes- čius ir prievoles.

Pagal 1864 m. Rusijos imperijos teismu reformą Lietuvoje smulkias civilines ir

baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių tai- kos teisėjai. Juos skyrė teisingumo ministras.

Antroji instancija buvo apskrities taikos teisėju suvažiavimas. Kelioms apskritims buvo

sudarytas apygardos teismas, kuris susidėjo iš trijų vyriau- sybės skiriamų teisėjų. Jis

sprendė svarbesnes civilines ir bau- džiamąsias bylas. Didesnes baudžiamąsias bylas

nagrinėjo pri- siekusiųjų posėdininkų teismas. Bylą sprendė trys teisėjai ir dvy- lika

posėdininkų. Posėdininkus parinkdavo specialios komisi- jos iš bajorų vado, gubernijos

valdybos, prokuratūros ir polici- jos atstovu.

Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas.

1903 m. birželio 8 d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemski- nių viršininkų

institutas. Zemskiniai viršininkai pakeitė taikos teisėjus kaime. Zemskiniu viršininkų

irvalsčiaus teismo apskus- tus sprendimus ir nuosprendžius nagrinėjo apskrities

zemski- nių viršininkų suvažiavimo teismo skyrius.

2. Teisinė visuomenės luomų padėtis

Bajorų padėtis. 1796 m. sausio 31 d. caro manifestu Lietuvos

gyventojai gavo atitinkamų Rusijos imperijos luomų teises ir prerogatyvas.

Aleksandras I 1801 m. kovo 15 d. įsaku grąžino bajorams Rusijos bajorų privilegijas,

suteikė turėtas teises ap- skričių ir gubernijų seimeliams. Bajorai gavo asmens neliečia-

mumo teisę, teisę gauti tarnybą. Seimeliai negalėjo liesti valsty-

110

bės reikalų, vienos ar kitos klasės teisių.Seimeliai paskirstyda- vo gubernijai

skirtus mokesčius, pašto prievole, kelių remonto ir buto prievoles. Apskrities seimelis

rinko pakamarį, karužą, teismo pirmininkus ir teisėjus, asesorius, policijos valdyba,

vaz- nius. Tik kapitoną ispravniką skyrė vyriausybė.

Po 1830-1831 m. sukilimo svarbesnius klausimus bajorai sprendė gubernijos

seimelyje. Apskričiu seimeliai sprendė tik antraeilius

klausimus.Gubernatoriuspateikdavoseimeliuisa- vo siūlymus. Seimelio darbe dalyvavo

prokuroras, prižiūrėjęs, kaip laikomasi teisėtumo. Bajoru išrinktus valdininkus tvirtino

vyriausybė. Bajorai turėjo stoti i tarnyba Rusijos gubernijose. Pagal 1852 m. caro įsaką

bajorų sūnūs privalomai turėjo stoti į karo arba civilinę tarnyba Rusijos gubernijose ir

tarnauti pen- kerius metus.

Valstiečių padėtis. Valstiečių padėtis pablogėjo. Caro valdžia

įvedė naujus mokesčius ir prievoles. Buvo nustatytas asmens mokestis vyrams,

mokesčiai zemstvų reikalams, rekrūtų apran- gai ir maistui, rekrūtų prievolė. Bajorai

valstiečių rankomis at- liko kelių remonto prievolę, už valstiečių pinigus statė

pastatus, rinko pinigus paštui išlaikyti.

Valstybiniai valstiečiai buvo suskirstyti tik į bendruomenes. Kaimo bendruomenė

turėjo administratorių. Bendruomenės or- ganai buvo sueiga, kaimo viršininkas, kaimo

susidorojimo teis- mas. Sueiga rinko kaimo viršaitį, mokesčių rinkėja, seniūną. Šių

pareigūnų veikla prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro val-

dytojas.

Valstybiniai valstiečiai turėjocivilines teises.Jie turėjo nuo- savybe, galėjo

įsigyti namą mieste, sudaryti sutartis. Kaimo ben- druomenė galėjo steigti ūkines

įmones, laikyti pašto stotis.

Miestiečių padėtis. Jekaterina II 1796 m. rugpjūčio 19 d. įsa-

ku suteikė Vi ln i u i ir apskričių centrams 1785 metų privilegijų raštą. Miestai

buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių priklau- somybe. Miestiečiai pagal verslus ir

turtingumą suskirstyti į še- šias kategorijas, o pirkliai - į tris gildijas pagal turimo

kapitalo dydį. Pirmai kategorijai buvo priskirti miestiečiai, turintys mieste

gyvenamąjį namą ar kitą pastatų arba žemės sklypą; antrai kate-

gorijai- v i s ųt r i j ųg i l d i j ųp i r k l i a i ;t r e č i a i- amatininkai;k e t v i

r t a i

- atvykę iš kitų miestų imtis verslo ir svečiai iš užsienio; penktai - žymūs žmonės, t.

y. stambūs kapitalistai, bankininkai, urmo pre- kybininkai, laivų savininkai, mokslininkai,

menininkai ir miesto pareigūnai, ir šeštai kategorijai - pasadų žmonės, gyvenę iš savo

darbo. Miestiečių bendruomenė kas treji metai rinko miesto vir- šininką (galva) ir bendrąją

dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo še- šiabalsę dūmą - vykdomąjį organą. Be to, kasmet

rinko magist- rato, t. y. teismo, narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu.

Bendroji dūma rūpinosi prekyba, nustatė mokesčius, tvarkė miesto ūkį, sprendė

įvairius ginčus, rūpinosi tvarka ir saugumu mieste. Bendrosios dūmos nutarimus vykdė

šešiabalsė dūma. Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba.

Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos. Panevė- žys, Švenčionys ir

Telšiai buvo atiduoti rusams karininkams ar- ba priklausė dvarininkams. Tik Vilnius,

Kaunas ir Šiauliai buvo laisvi miestai. Privilegijų raštas miestams buvo pradėtas taikyti

tik nuo 1808 metui

Miestai buvo apdėti dideliais akcizais. Lietuvos gubernijų ap- skričių miestuose buvo

gėrimų, druskos ir komunikacinė rin- kliava. Iš pradžių akcizus rinko apskričių akcizų

komisijos, o vėliau šių mokesčių surinkimas buvo perduotas supirkėjams4. Jau 1808 m.

rugsėjo l d. imperatorius Aleksandras l nustatė, kad susidarius miestuose mokesčių

nepriemokai, policija pareikalau- davo iš nepriemokininkų parašo ir įspėdavo likviduoti

neprie- moką per tris mėnesius. Nelikvidavus nepriemokos, namai, krau- tuvės ir kiti

objektai turi būti paimti priežiūron ir aprašyti, o nuo- mininkams uždrausta mokėti

nuompinigius savininkui. Šie pini- gai buvo paimami nepriemokai padengti. Kai namai

nebuvo nuo- mojami, juose paskirdavo policijos postą. Civilinio teismo rūmai netvirtino

sutarčių, jeigu šalys turėjo mokesčių nepriemokų5.

Apie miestų įstaigų sudėtį galima spręsti iš Vilniaus miesto įstaigų. 1816 m.

Vilniaus gubernijos valdyba įsakė miesto ma- gistrui išrinkti du burmistrus, keturis

ratmanus, o į miesto du- rna - miesto viršininką ir narius: po vieną iš pirklių trijų

gildijų, cechu, svečių, žymesnių garbės piliečių ir pasadinių žmonių. Ž y- dų

bendruomenei buvo leista išrinkti du atstovus6.

Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 metų Policijos nuostatus. Policijos

valdyba susidėjo iš policmeisterio, baudžia- mųjų bylu pristavo, civilinių bylų pristavo,

dviejų ratmanų iš nuėsto magistrato, sekretoriaus, vertėjo, protokoluotojo, dvie- jų

ekspeditorių arba stalo viršininkų, dviejų kanceliarijos vyres- niųjų ir Šešių raštininkų.

Miesto kvartaluose buvo: kvartalų pri- stavai, teisėjai iš magistrato, kanceliarijos

darbuotojai, kvartalų prižiūrėtojai. Be to, kiekviename miesto kvartale buvo miesto

sargai ir policijos karininkai, taip pat gaisrinė dalis7.