42 Visuomenė

ĮVADAS

Lietuvių periodinė spauda nuėjo ilgą ir sudėtingą raidos kelią. Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų, XVII–XIX a. nulėmu-sių laipsnišką Lietuvos savarankiškumo praradimą, lenkų, o paskui rusų kalbos skverbimąsi į Lietuvos valstybinį ir visuo-meninį gyvenimą, pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Baltijos šalyse, pasirodė užsienio kalba – tik gerokai vėliau (laikraštis „Kurjer Litewski“ lenkų kalba Vilniuje išėjo 1760 m.). Daug vėliau pradėjo eiti ir pirmasis lietuviškas periodinis leidinys („Nusidavimai Dievo karalystėje“, 1823 m.). Be to, jis buvo leidžiamas ne pačioje Lietuvoje, o už jos ribų – gretimoje Mažojoje Lietuvoje, gotiškais rašmenimis.

Žurnalistikos istorijoje visų periodinių leidinių pradininku laiko-mas laikraštis, atsiradęs XVII a. pradžioje iš nereguliariai platintų rankraštinių naujienų lapelių (toks buvo Vokietijoje 1609 m. išleistas leidinys „Avisa – Relation oder Zeitung“). Daugelyje pasaulio vals-tybių būtent taip ir būdavo – pirmiausia pasirodydavo laikraščiai, dažniausiai savaitiniai, o paskui jau žurnalai (ir Baltijos šalyse pir-muoju periodiniu leidiniu laikomas savaitraštis vokiečių kalba „Or-dinari Freytags (Donnerstags) Post-Zeitung“, ėjęs 1675–1678 m. Taline). Tačiau pirmasis periodinis leidinys, išėjęs lietuvių kalba, laikraščiu nelaikytinas: spaudinį „Nusidavimai...“, 1823–1825 m. leistą kartą per metus, o vėliau, nuo 1832 m., – dažniausiai kas mėnesį, reikėtų vadinti žurnalo tipo leidiniu. Tiesa, „Nusidavimų...“ antraštėje ir publikacijų tekstuose leidinio tipas nenurodomas. O 1849 m. Klaipėdoje pasirodęs pirmasis lietuvių laikraštis (savai-traštis) „Lietuvininkų Prietelis“ (išspausdintas gotišku šriftu) įžan-giniame straipsnyje jau vadinamas „ceitunga“, t.y. laikraščiu. O 1883 m. pradėjusio eiti pirmojo Didžiajai Lietuvai skirto lietuvių periodinio leidinio lotynišku raidynu „Aušra“ paantraštėje rašoma, kad tai yra „laikraštis“. Prof. V. Drotvino nuomone, šitas žodis čia pavartotas pirmą kartą. „Tai vertinys (greičiausiai sugalvotas paties Basanavičiaus ar pirmųjų „Aušros“ redaktorių bei leidėjų J. Mikšo, J. Šliūpo, A. Višteliausko) iš vokiečių kalbos žodžio „Zeitschrift“ („Zeit“ – „laikas“, „Schrift“ – „raštas“)“, – paaiškina profesorius. To-liau jis pabrėžia, jog „pati Aušra buvo ne laikraštis, o žurnalas (ir vokiškai „zeitschrift“ – „žurnalas“), tačiau ji buvo labai populiari, ir todėl terminas „laikraštis“ greitai paplito. Beveik tuo pat metu (t.y. einant „Aušrai“) šį žodį į savo periodinių leidinių pavadinimus įsi-traukė kiti leidėjai“1. Žodžiu „laikraštis“ buvo įvardijamas bet koks periodinis leidinys ir vėliau, net pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Tik 1913–1914 m. ėjusio leidinio „Vaivorykštė“ paantraštėje nuo antrojo numerio pradėta rašyti „literatūros ir dailės žurnalas“ (pir-mojo numerio paantraštėje parašyta „laikraštis“, nors programi-niame straipsnyje jis jau vadinamas žurnalu).

Taigi iš senųjų lietuviškų periodinių leidinių antraštinio lapo ar bibliografinio aprašo ne visada galima tiksliai nustatyti, kuris yra žurnalas, o kuris laikraštis. O tyrinėjant periodinių leidinių raidą,

Vytas Urbonas

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR DABARTis

jų turinį bei struktūrą, į tai turi būti atsižvelgiama. Todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti, koks periodinis leidinys laikytinas laikraščiu, o koks žurnalu. Savaime aišku, geriausiai vadovautis dabartine lai-kraščio ir žurnalo samprata.

Laikraščiu šiandien vadinamas „periodinis leidinys, reguliariai teikiantis naujausias politikos, visuomenės, ekonomikos, kultūros žinias, komentarus ir kita. (...) Nuo kitų periodinių leidinių skiriasi operatyvumu, turinio aktualumu, universalumu, periodiškumu (iš-eina trumpesniais intervalais), dažniausiai nebrošiūruota forma“2. Laikraščiai skirstomi pagal skaitytojų auditoriją (universalūs ir spe-cializuoti), periodiškumą (dienraščiai, tiesiog laikraščiai, savaitraš-čiai, mėnraščiai), platinimo teritoriją (nacionaliniai, regioniniai, ap-skričių, rajonų, miestų), išleidimo laiką (rytiniai, vakariniai). Tiesa, kartais terminai „laikraštis“ ir „savaitraštis“ rašomi vienas greta kito ir suprantami kaip skirtingas sąvokas apibūdinantys žodžiai. Šiuo atveju savaitraštis yra tarsi pereinamojo tipo periodinis leidinys, tu-rintis ir laikraščio, ir žurnalo bruožų. Informacijos aktualumu, savo forma, dydžiu ir apimtimi jis yra panašesnis į laikraštį. Tačiau pa-teikiamų žinių reikšmingumu, medžiagos analitiškumu ir apiben-drinimo laipsniu jis artimesnis žurnalui. Dažnai savaitraštis būna ir gražiau apipavidalintas, geriau iliustruotas.

Žurnalas dažniausiai apibrėžiamas kaip „įvairaus (paprastai nedidelio) formato periodinis leidinys, turintis nemažai pusla-pių, subrošiūruotas, dažniausiai su atskiru viršeliu, iliustruotas, savo struktūra panašus į knygą. Jame skelbiami daugiausia analitinio pobūdžio tekstai ir iliustracijos visuomenės gyvenimo, politikos, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros, kitais klausi-mais, pateikiamos visai visuomenei arba atskiroms žmonių gru-pėms reikšmingos žinios“3. Žurnalai gali būti grupuojami pagal periodiškumą (savaitiniai, dvisavaitiniai, mėnesiniai, ketvirtiniai, metraščiai), tematiką (politikos, ekonomikos, kultūros, literatū-ros, meno, muzikos, technikos, medicinos), paskirtį (universa-lieji, specialieji, moksliniai).

Šiame straipsnyje, remiantis istoriniu lyginamuoju, leidinių sis-teminės analizės, publikacijų turinio analizės, interpretavimo ir kitais tyrimo metodais, analizuojami pagrindinių tipų periodiniai leidiniai – laikraščiai, dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai. Siekiama pateikti kiek galima tikslesnę lietuvių periodikos istorijos analizę, išryškinti svarbiausius jos raidos bruožus ir tendencijas per sudė-tingą ir ilgą, beveik du šimtmečius trukusį laikotarpį. Jame išski-riami penki pagrindiniai lietuvių periodinių leidinių raidos etapai, susidarę dėl objektyvių istorinių, politinių, socialinių, kultūrinių ir kitų veiksnių, nulėmusių ir pačios Lietuvos egzistenciją įvairiais jos gyvenimo tarpsniais. Tai pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių atsi-radimas užsienyje ir plitimas Lietuvoje nelegaliomis sąlygomis (iki 1904 m.), lietuvių periodikos formavimasis po spaudos draudimo panaikinimo (1904–1918 m.), spartus leidinių skaičiaus augimas ir diferenciacija bei specializacija Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–

43

1940 m.), sudėtinga lietuvių periodikos raida okupacijos ir anek-sijos laikotarpiais (1940–1989 m.), intensyvi periodinės spaudos plėtra Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę (nuo 1990 m.).

1. IKI LIETUVIŠKOS SPAUDOS LEGALIZAVIMO

Nors Vakarų Europoje pirmieji periodiniai leidiniai pasirodė XVII a. pradžioje, tačiau Lietuvoje pirmasis laikraštis pradėtas leisti tik XVIII a. viduryje. Be to, tai buvo ne lietuviškas, o lenkiškas leidinys – Vilniuje 1760 m. įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. Jis laikomas pirmuoju Lietuvos periodiniu leidiniu, teikusiu krašto gyventojams informaciją Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių politinio bei visuomeninio gyvenimo klausimais. Šis kartą per savaitę ėjęs 4 puslapių leidinys visą XVIII a. buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje.

Jau nuo pačios XIX a. pradžios buvo dedama nemažai pastan-gų periodiškai leisti lietuvišką, gimtąja kalba spausdintą laikraštį. Buvo parengtas ne vienas periodinio leidinio projektas, tačiau Lie-tuvą valdžiusios Rusijos caro administracija nuolat atsisakydavo iš-duoti leidimą juos leisti. Įvairiose Lietuvos vietose plito tik nelegalūs rankraštiniai lietuviški laikraščiai ir laikraštėliai. Tačiau XIX a. vidury-je Vilniuje pasirodė specialus periodinis leidinys – lietuviškas „Ka-lendorius“. Jį parengė ir 1846 m. išleido lietuvių švietėjas ir literatas L. Ivinskis. XIX a. viduryje L. Ivinskio „Kalendorius“ buvo vienintelis Lietuvoje ėjęs lietuviškas periodinis leidinys, kuriame, be kalendori-nių duomenų, buvo pateikiama žinių apie žymių žmonių gyvenimą ir veiklą, informuojama apie svarbiausius politinio, visuomeninio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo įvykius, duodama praktinių patari-mų, spausdinama tautosaka ir grožinės literatūros kūriniai. 1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą, nuo kitų metų L. Ivinskis buvo pri-verstas „Kalendorių“ perrašyti rusiškomis raidėmis, todėl greitai jo leidimą visiškai nutraukė (iš viso išėjo 22 numeriai).

Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpiu gana palankios spaudos gyvavimo sąlygos buvo Mažojoje Lietuvoje. Ten jau ėjo ne vienas periodinis leidinys4, buvo patyrusių spaudos darbuoto-jų, leidėjų bei spaustuvininkų, galėjusių leisti periodinius leidinius

ir lietuvių kalba. Mažosios Lietuvos prūsų administracijai taip pat jau prireikė ir lietuviško laikraščio, kad ji turėtų kur skelbti įvairius įsakymus, nurodymus, instrukcijas, perspėjimus bei praktinius pamokymus vietiniams gyventojams suprantama kalba. Po to, kai 1795 m. (po trečiojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo) buvo įkurtas naujas administracinis vienetas – Naujieji Rytprū-siai, jo centre Balstogėje rengtasi leisti specialų laikraštį oficialia-jai medžiagai skelbti; šio laikraščio dalis turėjo būti ir lietuviškai spausdinama. Deja, šis sumanymas liko neįgyvendintas5.

Lietuviškas periodinis leidinys buvo reikalingas ir protestantų bažnyčiai. Protestantų veiklai plėtoti Karaliaučiaus krašte buvo įsteigta Karaliaučiaus misijų draugija, kuri 1822 m. liepos mėne-sį Karaliaučiuje pradėjo leisti savo centrinį organą „Königsberger Missionsblatt“. Karaliaučiaus misijų draugijos skyriai buvo steigia-mi ir Mažosios Lietuvos apskrityse. Pirmą skyrių čia 1822 m. rug-sėjo mėnesį įkūrė Kalninkų kunigas N. F. Ostermejeris, kuris, matyt, ir pasiūlė leidinio „Königsberger Missionsblatt“ medžiagą versti, kompiliuoti ir leisti lietuvių kalba. Netrukus pasirodė jo redaguo-jamas pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, kurio iki šiol nepavyko surasti (nė vieno egzemplio-riaus). Apie jo egzistavimą sprendžiama tik iš kelių patikimų šalti-nių. Manoma, kad periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalys-tėje“ buvo leidžiamas 1823–1825 m., jis buvo Karaliaučiaus misijų draugijos leidinys, per metus išeidavo viena vidutiniškai 6 spau-dos lankų knygutė be ištisinės numeracijos (iš viso buvo išleistos, matyt, trys knygutės), joje buvo pateikiama leidinio „Königsberger Missionsblatt“ daugiau ar mažiau pažodžiui verčiamos medžiagos kompiliacija. Leidinys buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis Til-žėje, tikriausiai 300–500 egz. tiražu6. Dabartiniu supratimu, „Nusi-davimai Dievo karalystėje“ – tai tęstinis žurnalo tipo leidinys.

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo ka-ralystėje“ dėl finansinių sunkumų, pirkėjų ir skaitytojų stokos išsilai-kė vos trejus metus. 1825 m. jo leidimas nutrūko. Tačiau 1832 m. vėl pasirodė panašaus pavadinimo periodinis leidinys gotiškomis raidėmis – „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Profesoriaus D. Kauno ir kitų spaudos tyrinėtojų atlikti tyrimai rodo, jog tai „Nusidavimai Dievo karalystėje“ tęsinys: nors abiejų leidinių pavadinimai šiek tiek skiriasi ir tarp jų leidimo buvo septynerių metų pertrauka, bet tai yra vienas ir tas pats leidinys7. Leidinio puslapiuose daugiausia vietos skirta iš vokiečių kalbos išverstiems protestantų pasiuntinių laiškams (paskelbtiems leidi-nyje „Königsberger Missionsblatt“). Tačiau lietuviškojo leidinio re-daktoriai ir vertėjai neretai komentuodavo misionierių laiškus, pa-teikdavo trumpų istorinių, etnografinių žinių apie kraštus, iš kurių buvo atsiųsti laiškai. „Nusidavimuose…“ neretai buvo liečiamos ir vietinių Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimo temos, iškilusios problemos, aptariami lietuvininkų skundai, paduoti Prūsijos kara-liui dėl lietuvių kalbos ignoravimo ir persekiojimo, dėl valdininkų ir kunigų, nemokančių lietuviškai kalbėti, skyrimo į šį kraštą8.

Žurnalo tipo leidinys „Nusidavimai apie evangelijos prapla-tinimą tarp žydų ir pagonių“ buvo leidžiamas dažniausiai kartą per mėnesį; tik kai kuriais metais išeidavo rečiau. Jis buvo 16 puslapių, nedidelio formato, leidžiamas iki 400–500 egz. tiražu ir spausdinamas Karaliaučiuje. Ilgiausiai (nuo 1832-ųjų iki 1867 m.) jį redagavo mokytojas J. F. Kelkis. Kiti redaktoriai buvo dvasinin-kai, aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos darbuotojai. Per redaguojamą leidinį jie platino misijų darbo svetimuose kraštuo-se idėjas ir protestantų pasaulėžiūrą, nevengdami ir opių lietuvių

Visuomenė

L. Ivinskio „Kalendoriaus“ viršelis. 1856

44 Visuomenė

kultūros bei tautinių problemų nagrinėjimo. Leidinys ėjo ilgai, net iki 1914 m., kai, išleidus 8 numerius, dėl prasidėjusio Pirmojo pa-saulinio karo ir žurnalo „Königsberger Missionsblatt“ uždarymo jo leidyba sustojo. 1921 m. dar bandyta atgaivinti šį leidinį Klaipė-doje, tačiau čia pasirodė tik vienas, paskutinis numeris.

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys turėjo nemažą kultūrinį poveikį. Jis ne tik supažindino žmones su tolimų kraštų istorija, ge-ografija, papročiais, gyvenimo sąlygomis, bet ir pratino lietuvius skaityti. Be abejo, šis leidinys labai reikšmingas ir Lietuvos žurna-listikos istorijai – kaip lietuviškos periodikos pirmtakas, pirmasis lie-tuvių žurnalas. Kaip pažymi profesorius D. Kaunas, „žurnalistikos požiūriu pirmasis lietuvių periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (1823–1825 m.) ir jo tęsinys „Nusidavimai apie evan-gelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ (1832–1921 m.) neatitin-ka laikraščiui keliamų reikalavimų (operatyvumas, apimtis, perio-diškumas, nebrošiūruota forma). Jį galima vadinti tik žurnalu“9.

Reguliariai ėjęs ir nemažai skaitytojų turėjęs žurnalo tipo leidi-nys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pa-gonių“ paskatino ir kitus lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje steigti įvairius lietuviškus periodinius leidinius. 1849 m. balandžio 5 d. Klaipėdos spaustuvininkas F. V. Horchas savo spaustuvėje išleido pirmąjį leidinio „Lietuvininkų priedelis“ numerį. Tai buvo pirmasis lietuvių laikraštis. Jį redagavo R. A. Cipelis, tuometinis Klaipėdos lietuvių parapijos antrasis kunigas (diakonas). Laikraštis ėjo tik vienerius metus – jo leidimas nutrūko 1849 m. gruodžio 28 d.; iš viso išspausdinti 38 numeriai. „Lietuvininkų priedelis“ buvo savaitraštis, turėjęs keturis puslapius, buvo spausdinamas go-tišku šriftu, tikriausiai iki 200 egz. tiražu. Sprendžiant iš išlikusio pirmojo numerio, laikraščio struktūra buvo nesudėtinga. Leidinio pradžioje buvo dedamas redaktoriaus įžanginis straipsnis. To-liau eidavo Europos valstybių visuomeninio ir politinio gyvenimo kronika, užimanti didesnę laikraščio ploto dalį.

„Lietuvininkų priedelis“ buvo visuomeninio politinio turinio leidinys, pagal galimybes atspindėjęs svarbiausias tuometinio

gyvenimo aktualijas. Kai 1849 m. gruodžio viduryje R. A. Cipelis buvo paskirtas Darkiemio parapijos, buvusios Mažosios Lietuvos pietuose, kunigu ir išvažiavo iš Klaipėdos, netrukus nustojo eiti ir savaitraštis. D. Kauno nuomone, laikraštis negalėjo ilgiau išsi-laikyti ir dėl sudėtingos politinės atmosferos tame krašte, ir dėl nepakankamos skaitytojų paramos leidiniui. R. A. Cipelis, kaip paskutiniosios Mažosios Lietuvos vokiečių švietėjų kartos atsto-vas, tarsi užbaigė svarbų lietuvių periodinės spaudos raidos eta-pą, užleisdamas vietą lietuvių nacionalinei inteligentijai10.

Lietuvišku periodiniu leidiniu Mažojoje Lietuvoje jau seniai buvo suinteresuota Prūsijos administracija. Kaip pažymi V. Bir-žiška, Prūsijos valdžia, „bijodama, kad lietuvių liaudis nebū-tų užkrėsta revoliucinės dvasios ir nenustotų buvusi prūsiško konservatingumo ramsčiu“, 1849 m. pasiūlė Karaliaučiaus uni-versiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjui F. Kuršaičiui leisti lie-tuvišką laikraštį ir išskyrė tam reikalui subsidiją11. Taip 1849 m. liepos 4 d. Karaliaučiuje pasirodė kalbininko F. Kuršaičio lei-džiamas ir redaguojamas laikraštis „Keleivis“, ėjęs kartą per savaitę ir spausdintas gotišku šriftu.

Tapęs savaitraščio „Keleivis“ redaktoriumi, F. Kuršaitis uoliai vykdė Prūsijos valdžios patikėtas pareigas. Nemažai vietos lai-kraštyje buvo skiriama naujienoms iš Vokietijos ir kitų kraštų, taip pat pamokslams ir religiniams rašiniams, vėliau – straipsniams žemės ūkio, pramonės, mokslo bei technikos klausimais. Tačiau, kaip pažymėjo V. Biržiška, „Keleivis“ buvo „grynai politinis lai-kraštis, kuris tiek savo straipsniais, tiek korespondencijomis sie-kė pagrindinio savo uždavinio – jei ne kalbos atžvilgiu, tai bent kultūriškai ir politiškai Mažosios Lietuvos lietuvius germanizuoti, auklėti atsidavime Prūsų kaizeriui ir valdžiai, skiepyti lietuvių „bū-rams“ politinį ir visuomeninį konservatingumą (…). Kuršaitis per tuos trisdešimt su viršum redaktoriavimo metų ne tik nežadino, bet ir slopino tautišką ir politišką lietuvių susipratimą“12.

Tačiau ilgokai ėjęs savaitraštis „Keleivis“ atliko ir tam tikrą pozityvų vaidmenį. Jis labai suaktyvino (savo griežtais pasisa-kymais, kategoriškais teiginiais, atvira kritika) lietuvininkų idėjinę diferenciaciją, kuri savo ruožtu padėjo atsirasti naujiems įvairios idėjinės orientacijos lietuvių periodiniams leidiniams XIX a. an-trojoje pusėje. Be to, žurnalistikos tyrinėtojo J. Bulotos nuomo-ne, savaitraščio „graži, sklandi kalba, kruopštumas tikrinant ir ruošiant spaudai medžiagą, gerai tvarkoma techninė laikraščio leidimo pusė, naujų informacijos ir publicistikos žanrų įvedimas „Keleivio“ redagavimo praktikoje, nepaisant reakcinės laikraš-čio krypties, buvo gerokas žingsnis pirmyn lietuvių periodinės spaudos vystymosi istorijoje“13. Paskutinis „Keleivio“ numeris buvo išleistas 1880 m. kovo 30 d., bet tuoj pat vietoj jo pradėjo eiti „Naujasis keleivis“, kuris vėliau pasivadino „Tilžės keleiviu“ ir buvo leidžiamas net iki 1924 m.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu buvo leidžiama ir daugiau įvai-rių lietuviškų periodinių leidinių. 1878 m. Klaipėdoje pasirodė laikraštis gotiškomis raidėmis „Lietuviška ceitunga“. Iš pradžių ėjęs kartą arba kelis kartus per savaitę, vėliau, 1932 m., jis tapo dienraščiu ir ėjo iki 1939 m. 1881 m. taip pat Klaipėdoje pradėjo eiti religinis savaitraštis „Pakajaus paslas“, kurį leido evangelikai liuteronai lietuvių ir vokiečių kalbomis (iki 1939 m.). 1884 m. pra-džioje Ragainėje pasirodė demokratinės pakraipos savaitraštis „Lietuviškas politiškas laikraštis“; po keturių mėnesių jo leidimas buvo perkeltas į Karaliaučių, kur jis, nuo 1885 m. nauju pavadi-nimu „Žiūronas“, buvo leidžiamas iki 1885 m. pabaigos. 1884 m.

Laikraščio „Lietuwißka Ceitunga“ antraštinis puslapis. 1878 01 15, Nr. 3

45 Visuomenė

Ragainėje pradėjo eiti ir lietuviškas tautiškas savaitraštis „Ne-muno sargas“. Iki 1887 m. ėjęs laikraštis informavo apie įvykius Prūsijoje, Lietuvoje, kitose šalyse, spausdino straipsnius apie ūkininkavimą, paskelbė eilėraščių, prozos kūrinėlių. Nemažai rašinių leidinys persispausdino iš žurnalo „Aušra“, JAV lietuvių laikraščių „Unija, Lietuviškasis balsas“14. 1890 m. Tilžėje žinomas spaustuvininkas O. Mauderodė pradėjo leisti laikraštį „Nauja lie-tuviška ceitunga“, kuris paskui, pasirodydamas 2–3 kartus per savaitę, ėjo iki 1923 m. 1891–1893 m. Bitėnuose M. Jankus leido ir redagavo pirmąjį lietuvišką satyrinį žurnalą „Tetutė“, kuriame vieni rašiniai buvo spausdinami gotiškomis, kiti lotyniškomis rai-dėmis. Tačiau visi kiti anksčiau minėti Mažojoje Lietuvoje leisti periodiniai leidiniai paprastai buvo spausdinami gotišku šriftu.

Nors XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje leisti lietuviški periodiniai leidiniai buvo reikšmingi lietuvių žurnalistikai kaip lietuviškos periodinės spaudos pradininkai, tačiau jie negalė-jo patenkinti visos Lietuvos lietuvių, ypač inteligentijos. Pirmiausia todėl, kad jie buvo skiriami vietiniams Mažosios Lietuvos lietuvinin-kams ir spausdinami lietuviams neįprastomis gotiškomis raidėmis, be to, buvo daugiausia religinio turinio ir provokiškos orientacijos. Didžiosios Lietuvos gyventojai nenorėjo pripažinti ir 1864 m. įves-to lietuviškosios spaudos draudimo, nuolat reikalavo jį atšaukti.

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sustiprėjus lietuvių tauti-nio atgimimo ir nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui ir netekus vil-ties, kad bus gautas leidimas caro valdomoje Lietuvoje leisti bent vieną legalų lietuvišką laikraštį, lietuvių inteligentija ryžosi įkurti periodinį leidinį, kuris būtų spausdinamas už Rusijos imperijos ribų. Dėl lietuviško periodinio leidinio lotyniškais spaudmenimis leidimo jie pirmiausia ėmė tartis su Mažosios Lietuvos leidėjais ir spaustuvininkais, kurie turėjo nemažą tokio darbo patyrimą ir jau kuris laikas leido lietuviškus leidinius gotiškomis raidėmis.

Po didžiulio organizacinio, redakcinio bei leidybinio dar-bo būtent ten, Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, 1883 m. balan-džio (leidinyje įrašyta – kovo) mėnesį dienos šviesą išvydo pirmasis Didžiajai Lietuvai skirto periodinio leidinio „Aušra“ numeris. Tai buvo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lo-tynišku raidynu, pačių leidėjų vadintas laikraščiu (taip para-šyta antraštiniame puslapyje), nors iš tikrųjų, kaip pažymi visi šio leidinio tyrinėtojai, „Aušra“ – tai visuomeninis, politinis ir literatūrinis mėnesinis žurnalas. Nuo šeštojo numerio žurnalas buvo spausdinamas Tilžėje. 1886 m. viduryje subankrutavus J. Mikšo spaustuvei, „Aušra“ nustojo ėjusi. Iš viso pasirodė 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Pirmasis žurnalo numeris, kurį parengė ir suredagavo daktaras J. Basanavičius, turė-jo 24 puslapius, o kiti buvo šiek tiek storesni, juos redagavo J. Mikšas, J. Šliūpas, M. Jankus, J. Andziulaitis-Kalnėnas. Be-veik visas (1000 egz.) „Aušros“ tiražas buvo nelegaliai gabe-namas per sieną į Lietuvą bei tuos Rusijos imperijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Kazanę) ir kaimyninės Lat vijos vietoves (Rygą, Mintaują, Liepoją, Daugpilį), kur gyveno nemažai lietu-vių inteligentų ir studentų. Žurnalas taip pat pasiekdavo Vaka-rų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius.

„Aušra“, kaip mėnesinis žurnalas, buvo skirtas ne dienos ak-tualijoms apžvelgti, ne operatyviai informacijai skelbti, o to meto lietuvių visuomenės opiausioms problemoms svarstyti, tautos atgimimo programai formuoti, dvasinei kultūrai ugdyti. Patriotiz-mas, tėvynės meilė žurnale buvo iškelta į pirmą vietą, kaip vie-nos iš svarbiausių visuomeninių vertybių. Nemažai vietos žurnale

buvo skiriama kultūrinio palikimo vertinimui, Lietuvos ir lietuvių kultūros veikėjams, lietuvių literatūros ir istorijos dalykams, gim-tajai kalbai, lotyniškam raidynui ir kovai dėl jo, švietimui, auklė-jimui, tautinės inteligentijos ugdymui, įvairioms mokslo šakoms. Buvo aptariami etikos, moralės dalykai, propaguojama blaivybė. Kalba buvo laikoma svarbiausiu veiksniu tautos gyvybei išsau-goti: „išliks kalba, išliks ir tauta“. Neatsitiktinai „Aušroje“ paskelb-ta tiek daug lietuvių autorių eilėraščių, baladžių, poemų, pasakė-čių, tautosakos dalykų, užsienio grožinės literatūros vertimų 15.

Žurnalas „Aušra“ turėjo didelę reikšmę ne tik lietuvių literatū-ros bei kultūros, bet ir žurnalistikos raidai. „Aušros“ leidimas ir redagavimas – tai profesionaliosios lietuvių žurnalistikos pradžia (J. Šliūpas ir J. Andziulaitis-Kalnėnas kurį laiką dirbo vien žurna-lo redaktoriais ir iš to gyveno). Žurnale buvo diskutuojama dėl lietuvių žurnalistikos istorijos ir teorijos dalykų, įvedami žurnalis-tikos terminai, kurie vartojami ir šiandien. „Aušra“ davė pradžią nacionalinės žurnalistikos ir publicistikos istorijos tyrinėjimams, parengė dirvą naujo lygio periodiniams leidiniams.

1886 m. nustojus eiti „Aušrai“, neliko tautinio lietuviško pe-riodinio leidinio. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje leisti keli perio-diniai leidiniai buvo skirti tik vietos reikalams. Šiaurės Ameri-koje leidžiamus laikraščius „Lietuviškasis balsas“ bei „Vienybė lietuvninkų“ skaitė daugiausia tik JAV lietuviai išeiviai. Tautinės krypties leidinį lotynišku raidynu bandė leisti M. Jankus. Jis 1886 m. Tilžėje įsteigė mėnesinį laikraštį lietuviams „Garsas“, kurį pats ir redagavo. Buvo numatyta leidinį platinti Didžiojoje Lietuvoje, siųsti Rusijoje gyvenantiems lietuviams bei į Ameriką išvykusiems tautiečiams. Nemažai jo rašinių buvo skirta lietu-vybės išsaugojimo klausimams. Tačiau, išėjus vienuoliktajam numeriui, 1887 m. laikraščio leidimas nutrūko.

Sustojus „Aušrai“, nauju periodiniu leidiniu pradėjo rūpintis ir grupė Maskvos lietuvių studentų. Jų siekiai sutapo su jaunų ku-nigų noru turėti savo laikraštį. Bendromis pastangomis studentai ir Katalikų bažnyčios atstovai parengė ir 1887 m. viduryje ėmė

Laikraščio „Aušra“ antraštinis puslapis. 1884 01–03, Nr. 1, 2, ir 3

46 Visuomenė

leisti mėnesinį žurnalą (leidėjų vadintą laikraščiu) lotyniškais raš-menimis „Šviesa“, skirtą lietuviams ir žemaičiams. Leidinys ėjo 1000 egz. tiražu ir nelegaliai buvo platinamas Lietuvoje bei ki-tuose kraštuose, kur gyveno lietuvių. Svarbiausias „Šviesos“ tiks-las buvo sutelkti pradėjusias skaidytis lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio jėgas ir kartu propaguoti religines tiesas. Leidinys taip pat rašė apie vaikų mokymą ir auklėjimą, spaudos platinimą Lie-tuvoje, ragino jaunimą leisti į ūkio mokyklas, propagavo krikščio-niškąsias vertybes, meilės tėvynei ir tautiškumo idėjas. Tačiau neilgai (1887–1890 m., su pertraukomis) leistas žurnalas „Švie-sa“ ypatingos reikšmės lietuvių žurnalistikos raidai neturėjo.

Kur kas svarbesnis lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje ir pe-riodinės spaudos raidos istorijoje buvo literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis žurnalas (leidėjų taip pat vadintas laikraš-čiu) „Varpas“, kurio pirmasis numeris pasirodė 1889 m. sausio mėnesį. Leidinio iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos lietuvių studentų švietėjiškos draugijos „Lietuva“ nariai – V. Ku-dirka, J. Gaidamavičius ir J. Adomaitis-Šernas. Žurnalas buvo spausdinamas iš pradžių Ragainėje, paskui Tilžėje, vėliau vėl Ragainėje. Jis slaptai buvo gabenamas per sieną ir platinamas Lietuvoje, kai kuriose Rusijos vietose, Vakarų Europoje, JAV. 1000 egz. tiražu spausdinamas „Varpas“ išsilaikė ilgiau negu bet kuris kitas to meto lietuviškas periodinis leidinys – net 16 metų (iki 1905 m. gruodžio mėnesio).

„Varpas“ buvo skirtas daugiausia lietuvių inteligentijai. Jo pa-grindinis tikslas buvo aktyviai propaguoti lietuvybės, tautinės vie-nybės ir lietuvių tautinių interesų idėjas. Žurnale buvo reiškiamos ir demokratinės, ir liberalinės, ir socialdemokratinės nuostatos. „Var-pas“ smerkė caro valdžios nacionalinio engimo ir rusinimo politiką, reikalavo lietuviams ekonominių, kultūrinių ir politinių teisių, rūpi-nosi nacionalinės savimonės, lietuvių kalbos, kultūros ir literatūros ugdymu, propagavo nacionalinės pramonės ir prekybos plėtojimo idėjas. Žurnalas savo publikacijose tautinės kultūros klausimus paprastai susiedavo su ekonominiais reikalais. Jų autoriai buvo

įsitikinę, kad lietuvių tauta galės greičiau išsivaduoti iš carinės priespaudos tik ekonomiškai sustiprėjusi. Patys opiausi tuometinio gyvenimo klausimai ir sprendimo būdai ypač ryškiai atsispindėjo V. Kudirkos publicistiniuose straipsniuose, kurių dauguma buvo spausdinama jo paties įkurtame skyriuje „Tėvynės varpai“. Į pa-prastą žmogų jis žiūrėjo kaip į pagrindinį istorijos kūrėją, tačiau nuolat rūpinosi ir lietuvių inteligentijos, šviesuomenės interesais.

„Varpas“ įnešė didelį indėlį į lietuvių žurnalistikos teorijos ir praktikos plėtrą. Žurnalistikos tyrinėtojo J. Bulotos nuomone16, V. Kudirkos ir kitų bendradarbių pastangomis „Varpas“ tapo pir-muoju universaliu lietuvišku periodiniu leidiniu, kuriame ryškiai atsispindėjo sudėtinga ir plati to meto nacionalinių veikėjų visuo-meninė, politinė ir kultūrinė veikla. Tai buvo analitinio tipo perio-dinis leidinys, rengiamas pagal tam tikrą modelį. Jo redaktoriai ir leidėjai sumaniai panaudojo turimas teorines ir praktines žinias žurnalo tematikai, problematikai bei pateikimo formai tobulinti.

1890 m. sausio mėnesį pasirodė kitas varpininkų periodinis leidinys – mėnesinis žurnalas „Ūkininkas“. Pagrindine temati-ka ir idėjiniu kryptingumu žurnalas buvo labai artimas „Varpui“, tik „Ūkininko“ publikacijų pobūdis buvo kiek kitoks. Jame buvo spausdinami ne tokie griežti pasisakymai prieš caro valdžią ir valdininkus, politiniai straipsniai buvo panašūs į trumpas pasta-bas, visi rašiniai orientuoti į nelabai išprususį, eilinį kaimo žmo-gų. Toks žurnalo stilius buvo pasirinktas dar ir todėl, kad kaimo žmonės dėl nuolatinio caro valdininkų persekiojimo jau bijojo platinti, laikyti ir skaityti žurnalus „Šviesa“ ir „Varpas“. „Ūkininką“ dažniausiai redagavo tie patys redaktoriai, kaip ir „Varpą“. Jame daugiausia vietos buvo skiriama žemės ūkio tematikos rašiniams, praktiniams patarimams bei pamokymams, korespondencijoms iš įvairių Lietuvos vietovių. „Ūkininko“, kaip ir „Varpo“, pusla-piuose buvo gausu lietuvių grožinės literatūros kūrinių. Kadangi žurnalas ėjo Tilžėje ir Ragainėje, o Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai, tai autoriai paprastai pasirašinėdavo slapyvardžiais, kuriuos dažnai kaitaliodavo. „Ūkininkas“ buvo spausdinamas nuo 1000 iki 2000 egz. tiražu. Panaikinus spaudos draudimą, 1905 m. pabaigoje „Ūkininko“ leidimas nutrūko, ir jo vietoje Vil-niuje pradėjo eiti savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“.

Žurnalų „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijos 1901–1903 m. Tilžė-je leido dar vieną periodinį leidinį – mėnesinį žurnalą „Naujienos“. Jame daugiausia rašė apie amatus, pramonę, prekybą, žemės ūkį, nagrinėjo ūkininkų ir samdinių santykius, migracijos į JAV prie-žastis, spausdino rašinius sveikatos apsaugos, visuomenės gyve-nimo klausimais, grožinės literatūros kūrinius. Žurnalą redagavo J. Bagdonas, 1903 m. jis buvo spausdinamas 1500 egz. tiražu.

1890 m. Tilžėje pasirodė pirmasis lietuvių tautinis katalikiškas periodinis leidinys – žurnalas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, sutrumpintai tiesiog „Apžvalga“. Iš pradžių jis ėjo nereguliariai, po to du kartus per mėnesį, o paskutiniaisiais, 1896 m., – kas mėnesį 2000 egz. tiražu. Lietuvoje (daugiausia Žemaitijoje) buvo platinamas nelegaliai. Leidinį redagavo ir jame bendradarbiavo daugiausia kunigai. Kiekvienas „Apžvalgos“ numeris buvo pra-dedamas vedamuoju, skiriamu tam tikrai temai aptarti. Dažniau-siai jis nagrinėjo tikėjimo, konfliktų su caro valdžia, vaikų moky-mo, auklėjimo problemas, kvietė priešintis bet kokiai priespaudai ir aktyviai kovoti už nacionalinį atgimimą. Ugdyti žmonių tautinę savimonę, pakelti lietuvybės dvasią, ginti katalikus nuo stačia-tikybės, o lietuvius nuo surusinimo žurnalas siekė legaliais bū-dais – tikėjimu, mokslu, švietimu17.

Laikraščio „Varpas“ antraštinis puslapis. 1889 01, Nr. 1

47 Visuomenė

Nustojus eiti „Apžvalgai“, nemažai jo bendradarbių, ypač nuosaikesnių kunigų, perėjo į 1896 m. pradžioje taip pat Tilžėje pradėtą leisti naują periodinį leidinį – irgi katalikišką žurnalą „Tė-vynės sargas“. Šis leidinys stengėsi sujungti bendram lietuvių tautiškumo ugdymo darbui pasaulietinės inteligentijos ir dvasi-ninkų pastangas. Žurnalo pirmąjį numerį parengė kunigas J. Tu-mas-Vaižgantas, pats sugalvojęs ir leidinio pavadinimą, parašęs įžanginį straipsnį. „Tėvynės sargas“ ėjo reguliariai kas mėnesį, nuo 32 iki 60 puslapių apimties, 2000 egz. tiražu, iki 1904 m. ge-gužės mėnesio. Didžiojoje Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai. Leidinyje bendradarbiavo įvairių pažiūrų žmonės.

„Tėvynės sargo“ publikacijose tautiškumas buvo siejamas su religija ir tikėjimo dalykai (krikščioniška idėja) laikomi svar-biausiais18. Leidinys nuolat kovojo už Bažnyčios apvalymą nuo lenkiškumo, siekė, kad Bažnyčia taptų tvirta lietuvybės atrama. Žurnalo rašiniuose nebuvo kviečiama atvirai kovoti su caro val-džia, nes buvo manoma, kad tam dar nepribrendusios sąlygos. Bet buvo raginama gyventi vienybėje, laikytis savo tikėjimo, puoselėti gimtąją kalbą ir papročius. Leidinio puslapiuose, ypač gausiose J. Tumo-Vaižganto publikacijose, žmonės buvo kvie-čiami savo vaikų neleisti į rusiškąsias mokyklas, neskaityti rusų valdžios leidžiamų lietuviškų knygų rusiškais spaudmenimis, o reikalauti, kad būtų atšauktas lietuviškos spaudos draudimas ir visi lietuvių leidiniai būtų spausdinami lotyniškomis raidėmis.

Žurnalo „Tėvynės sargas“ redakcija ėmė gauti vis daugiau ir įvairesnių rašinių, tarp jų ir didelės apimties bei specifinio tu-rinio, nepopuliaraus stiliaus straipsnių, grožinės literatūros kūri-nių. Negalėdama jų visų išspausdinti „Tėvynės sarge“, ji 1900 m. Tilžėje pradėjo leisti ketvirtinį inteligentams, „apšviestesniesiems lietuviams“ skirtą žurnalą „Žinyčia“, kurį redagavo J. Tumas-Vaiž-gantas. Iš tiesų tai buvo specialus mokslo, literatūros ir kultūros žurnalas, ėjęs iki 1902 m. Iš viso išėjo 5 gana stori, nuo 100 iki 156 puslapių apimties, numeriai, kuriuose paskelbta nemažai straipsnių bei studijų religijos, katalikybės, Lietuvos istorijos, kul-tūros, literatūros, kalbotyros, tautosakos klausimais.

XIX a. antrojoje pusėje lietuvių periodiniai leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėjo eiti ir Šiaurės Amerikoje. Nuo masinės Lietu-vos žmonių emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas pradžios 1868 m. iki 1899 m., ieškodami darbo ir tikėdamiesi geresnio gy-venimo, į šią šalį atkeliavo apie 50–60 tūkstančių lietuvių. Todėl, atskiruose JAV miestuose susibūrus didesniam lietuvių emigran-tų skaičiui ir pradėjus kurtis jų organizacijoms, steigti lietuviškus periodinius leidinius susidarė gana palankios sąlygos.

Jau 1874 m. žinomas lietuvių spaudos leidėjas M. Tvaraus-kas pasiskelbė leisiąs lietuvišką laikraštį Amerikoje. Tačiau į jo kreipimąsi (manoma, kad jis buvo paskelbtas spaudoje) mažai kas teatsiliepė. Nepaisant to, M. Tvarauskas savo sumanymo neatsisakė, ir 1879 m. rugpjūčio 16 d. Niujorke pasirodė M. Tva-rausko įsteigtas, suredaguotas ir išleistas laikraštis „Gazieta lie-tuviška“ – pirmasis JAV lietuvių periodinis leidinys. Šio laikraščio (savaitraščio) komplektų nėra išlikę, tačiau apie jį daug žinių yra pateikęs J. Šliūpas savo publikacijose „Gromatos iš Amerikos“, išspausdintose 1884–1885 m. žurnale „Aušra“ ir 1910 m. žurnale „Laisvoji mintis“. J. Šliūpo apibūdinimu, „Gazieta lietuviška“ buvo prounijinės orientacijos, katalikiškos krypties, skelbė lietuvių ir lenkų vienybę Liublino unijos dvasia, katalikų tikėjimo pagrindu. Laikraštyje buvo daug rašoma praeities temomis, ypač susijusio-mis su Lietuvos ir Lenkijos bendros istorijos laikais. Daug mažiau

leidinyje „Gazieta lietuviška“ buvo nušviečiamas tuometinis lietu-vių gyvenimas, ypač Amerikos žemėje, tie klausimai ir rūpesčiai, su kuriais susidūrė į svetimą šalį atvykę lietuviai. Nesulaukus svaresnės prenumeratorių bei skaitytojų paramos, 1880 m. pra-džioje, išėjus 16-ajam numeriui, laikraščio leidimas nutrūko.

Kai 1884 m. į Niujorką atvyko žinomas lietuvių spaudos dar-buotojas ir publicistas J. Šliūpas, M. Tvarauskas jį pakvietė dirbti savo spaustuvėje. Tų pačių metų pabaigoje jie abu nuta-rė leisti antrą lietuvišką laikraštį Amerikoje lietuvių ir lenkų kal-bomis. Tačiau, nesulaukę reikiamos lenkų imigrantų paramos, jie 1884 m. spalio 25 d. išleido laikraštį tik lietuvių kalba pavadi-nimu „Unija“. Šis kartą per savaitę ėjęs laikraštis gerokai skyrė-si nuo pirmojo M. Tvarausko leidinio „Gazieta lietuviška“. Nors jis ir vadinosi „Unija“, tačiau, kaip pabrėžia docentas B. Ra-guotis19, jo turinys iš esmės buvo priešingas unijinei dvasiai. Laikraštyje, ypač J. Šliūpo rašiniuose, buvo atvirai žadinama lietuvių išeivių tautinė sąmonė, skatinamas jų atsiskyrimas nuo lenkų, ypač parapijose ir bažnyčiose, išreiškiamos antireliginės ir laisvamanybės idėjos. Dauguma tokių idėjų buvo propaguo-jama laikraščio redaktoriaus J. Šliūpo rašiniuose ir joms nelabai norėjo pritarti leidėjas M. Tvarauskas. Tarpusavio nesutarimams paaštrėjus, 1885 m. balandžio mėnesį J. Šliūpas pasitraukė iš „Unijos“, o M. Tvarauskas, nuolat polemizuodamas su buvusiu redaktoriumi, laikraštį leido iki 1885 m. liepos 10 d.

J. Šliūpas, nenorėdamas nusileisti M. Tvarauskui, 1885 m. liepos 2 d. įsteigė savo laikraštį „Lietuviškasis balsas“, kuriame ėmė aštriai polemizuoti įvairiais klausimais su buvusiu bendra-darbiu. Jų konfliktas sulaukė plataus atgarsio tarp Amerikos lie-tuvių ir sukėlė smarkią polemiką lietuvių spaudoje. Be kita ko, tai padėjo stiprinti JAV lietuvių nacionalinį susipratimą ir apsispren-dimą, propaguoti lietuvių vienybės ir demokratijos idėjas.

Laikraštį „Lietuviškasis balsas“ savo rašiniais palaikė ir Eu-ropos lietuviai, ypač kairesnioji inteligentija. Jie ir platino leidinį Lietuvoje. Nedideli laikraščio rašiniai, einamoji informacija buvo skiriama daugiausia vietos lietuviams, o dauguma straipsnių – Lietuvos skaitytojams. Be to, buvo plačiai komentuojami visi svarbesnieji Lietuvos gyvenimo įvykiai, informaciją imant tiek iš kitų lietuviškų laikraščių, tiek iš specialių laikraščio korespon-dentų Lietuvoje. Jo publikacijose buvo smerkiama caro politika, skleidžiamos tautiškumo, demokratijos, laisvamanybės, sociali-nio teisingumo, visuomenės pertvarkymo idėjos. Laikraščio leidi-mas nutrūko 1889 m. vasario 26 d., išėjus 96-ajam numeriui.

1886 m. vasario 10 d. Plimute (Pensilvanijos valstija) pasirodė kitas JAV lietuvių laikraštis – savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“. Eidamas be pertraukos kelis dešimtmečius, šis laikraštis ne kar-tą keitė savo idėjinę kryptį, kuri daugiausia priklausė nuo leidėjų pasikviesto redaktoriaus. Kai 1886–1888 m. savaitraštį redaga-vo D. Bačkauskas, jame buvo propaguojamos religinės tiesos, katalikiškos unijinės pažiūros, atvirai nekviečiant lietuvių ir lenkų bendrauti, bet pasisakant prieš jų tarpusavio kiršinimą. 1888 m. ėmus redaguoti A. Turskiui, laikraštis pasisakydavo už lietuvių imigrantų atsiskyrimą nuo lenkų, už lietuvių nacionalinį sąmonini-mą remiantis katalikų tikėjimo pagrindais. Nuo 1890 m. savaitraš-tį redaguojant J. Andziulaičiui-Kalnėnui, „Vienybė lietuvninkų“ iš pagrindų pasikeitė: buvo per pusę sumažintas jo formatas, ėmė keistis rašyba, laikraščio turinys. 1892 m. laikraštį ėmė redaguoti A. Milukas, vėliau – kiti spaudos darbuotojai. Nuo 1920 m. 22-ojo numerio „Vienybė lietuvninkų“ ėmė vadintis „Vienybe“.

48 Visuomenė

Savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ bendradarbiavo daugybė žinomų Lietuvos spaudos darbuotojų ir įvairių pažiūrų rašytojų. Pažymėtina, kad jame buvo išspausdinta gana daug grožinės literatūros kūrinių, tarp jų ir didelės apimties, kuriuos buvo sunku ar visai neįmanoma išspausdinti Mažojoje Lietuvoje, o paskui net ir Vilniuje ar Kaune leidžiamuose žurnaluose.

D. Bačkauskas, pasitraukęs iš savaitraščio „Vienybė lietuvninkų“ redaktoriaus pareigų, persikėlė į Mahanoi Sitį (Pensilvanijos valsti-ja), kur įkūrė spaustuvę ir 1888 m. liepos mėnesį ėmė leisti savaitinį laikraštį „Saulė“, kuris nuo 1896 m. ėjo du kartus per savaitę, nuo 1904 m. – kartą per mėnesį. D. Bačkauskas laikraštį ir jo priedus pats ir „prirašydavo”, ir suredaguodavo. Bulvarinio pobūdžio „Saulė“ buvo populiariausias to laikotarpio JAV lietuvių laikraštis, leidžiamas verslo ir pelno sumetimais. Jo puslapiuose buvo gausu šmaikščiai parašytų feljetonų, sensacingų atsitikimų ir istorijų iš privataus gyve-nimo, verstinių pasiskaitymų. Laikraštis ėjo net iki 1959 m.

Kai 1888 m. iš Niujorko išsikėlė J. Šliūpas su laikraščiu „Lietuviškasis balsas“, tos vietos lietuviai liko be leidinio. Tada M. Tvarauskas nutarė atgaivinti pirmąjį lietuvišką laikraštį ir pradėjo ieškoti lėšų jo leidimui. Tačiau tik 1891 m. spalio 31 d. pasirodė pirmasis naujo laikraščio „Niujorko gazieta lietuviška“ numeris. Atsižvelgus į laiko dvasią, laikraštyje buvo vengiama prounijinių tendencijų, stengtasi visur pabrėžti lietuvių savaran-kiško gyvenimo faktus ir reiškinius, visų Amerikos lietuvių vieny-bės ir tarpusavio ryšių idėją. Daug vietos buvo skirta bendriems Amerikos istorijos ir šios šalies gyvenimo klausimams, kiekvieno numerio skyrelyje „Amerika“ buvo spausdinamos žinutės apie įvairius atsitikimus ir įvykius, dažnai sensacingus. Tačiau ir to-kiomis publikacijomis nepavykus pritraukti daugiau skaitytojų, laikraštis „Niujorko gazieta lietuviška“ išsilaikė neilgai. 1892 m. gegužės 7 d. jis sustojo, išėjus 25-ajam laikraščio numeriui.

Nauji lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir kituose JAV miestuo-se. 1892 m. Šenande T. Astramskas įsteigė savaitraštį „Garsas“, kuriame buvo skelbiama nemažai grožinės literatūros kūrinių. Tačiau T. Astramsko leistas ir redaguotas laikraštis ėjo tik porą metų. 1894 m. jam bankrutavus, A. Milukas ir J. Ramanauskas ten pat, Šenande, įkūrė naują laikraštį – „Garsas Amerikos lie-tuvių“, kuris ėjo iki 1899 m. Laikraštyje irgi buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros kūrinių.

1897 m. buvo leidžiamas laikraščio „Garsas Amerikos lietu-vių“ priedas „Lietuviškas knygynas“ (beletristinė literatūra), kuris 1898 m. virto savarankišku leidiniu (literatūros žurnalu) „Dirva“. 1903 m. prie „Dirvos“ prisijungė Tilžėje, Mažojoje Lietuvoje, leis-tas žurnalas „Žinyčia“, ir leidinys ėjo dviem leidimais: JAV lie-tuviams pavadinimu „Dirva“ (leistas iki 1906 m.) ir Didžiosios Lietuvos gyventojams pavadinimu „Dirva-Žinynas“. Pastarasis žurnalas ėjo iki 1904 m. – iki lietuvių spaudos atgavimo. Pasirodė 8 jo numeriai (knygos), kuriuose paskelbta rašytojų bei spaudos darbuotojų straipsnių ir grožinės literatūros kūrinių.

Čikagoje 1892 m. S. Rekašius įsteigė tautinės, demokratinės pakraipos savaitraštį „Lietuva“, kuris vėliau, 1918 m., tapo dien-raščiu ir ėjo iki 1920 m. Iš pradžių laikraštį redagavo J. Grinius, vėliau – keletas kitų redaktorių, o nuo 1895 iki 1917 m. – žino-mas lietuviškosios spaudos darbuotojas J. Adomaitis-Šernas. Savaitraštyje buvo nušviečiamas Čikagos lietuvių visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, skelbiamos naujausios žinios iš Lietu-vos, taip pat Amerikos ir viso pasaulio, spausdinami gamtos mokslų populiarinimo straipsniai, grožinės literatūros kūriniai.

1892 m. Lietuvių mokslo draugija (draugystė) Amerikoje (veikusi 1889–1896 m.), Plimute, įsteigė ir ėmė leisti storoką (iki 80 puslapių) knygos formato žurnalą „Apšvieta“, leidėjų va-dintą literatūros ir mokslo mėnesiniu laikraščiu. Redaguojamas J. Šliūpo ir spausdinamas Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, Bitėnuo-se), jis ėjo iki 1893 m. Iš viso pasirodė 15 numerių, kuriuose išspausdinta nemažai straipsnių gamtos mokslų, filosofijos, re-ligijos klausimais, lietuvių literatūros kūrinių recenzijų, komenta-rų, kritinių pastabų, užsienio rašytojų kūrinių vertimų.

Lietuvių mokslo draugija Amerikoje nuo 1894 iki 1896 m. leido ir kitą periodinį leidinį – žurnalo tipo savaitraštį „Nauja gadynė“, kurį su kitais spaudos darbuotojais redagavo J. Šliūpas. Iš viso išėjo 89 savaitraščio numeriai. Juose išspausdinta socialistinio turinio ir laisvamanybės idėjas propaguojančių rašinių, mokslinių ir publicistinių straipsnių filosofijos, politikos, švietimo bei visuo-meninio gyvenimo klausimais.

1896 m. pradžioje Plimute pasirodė naujas nedidelio žurna-lo formato leidinys – „literatūros, mokslo ir politikos mėnesinis laikraštis“ „Tėvynė“. Jis ėjo kaip Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) organas. Leidinį įsteigė kunigas J. Žilinskas, ku-ris jį redagavo iki 1899 m. Leidinyje buvo spausdinami rašiniai kultūros, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, lietuvių santykių su lenkais, rusais, lat viais, taip pat politikos, sveikatos ir kitais klau-simais. Buvo pateikiama žinių iš Lietuvos ir viso pasaulio, supa-žindinama su naujomis knygomis ir pasirodžiusiais periodiniais leidiniais, aptariami lietuvių emigrantų ir Susivienijimo reikalai.

Kaip mėnesinis žurnalas „Tėvynė“ ėjo iki 1899 m. pabaigos, o 1900 m. pradėtas leisti kas savaitę. Tebespausdindamas ankstesnės tematikos ir panašaus pobūdžio rašinius, grožinę literatūrą, dainas, legendas, priežodžius, mįsles, savaitraštis ėjo iki 1901 m. pabaigos. Paskui jo leidimas buvo atnaujintas tik 1908 m. Saut Bostone. 1910 m. savaitraštis „Tėvynė“ buvo perkeltas į Niujorką, kur jis leidžiamas (kartą per mėnesį) iki šių dienų (kaip seniausias pasaulyje lietuvių laikraštis).

1899 m. Čikagoje pradėtas leisti savaitraštis „Katalikas“ 1914 m. virto vienu iš pirmųjų JAV lietuvių dienraščių, o 1916–1917 m. vėl ėjo kaip savaitraštis. Leidinyje daugiausia buvo spausdinami reli-ginės tematikos rašiniai, pasakojama apie lietuvių katalikų gyveni-mą ir visuomeninę veiklą Amerikoje, rašoma apie svarbiausius pa-saulio įvykius. Per 18 gyvavimo metų laikraščio redakcija išleido ir apie 100 įvairių knygų bei muzikos veikalų.

1901 m. Niujorke pasirodė ir kitas JAV lietuvių katalikų peri-odinis leidinys – savaitraštis „Žvaigždė“, kurį iš pradžių leido ir redagavo V. Varnagiris, o nuo 1903 m. – A. Milukas, jį perkėlęs į Šenandą, paskui (1909 m.) – į Filadelfiją. Vėliau, 1923–1926 m., „Žvaigždė“ ėjo kartą per mėnesį kaip žurnalas, o nuo 1926 iki 1944 m. buvo trimėnesinis žurnalas. Leidinio publikacijose at-sispindėjo lietuvių katalikų gyvenimas, kasdieninė veikla, daug buvo rašoma įvairiomis religinėmis temomis.

JAV lietuviai leido ir daugiau įvairios politinės ir socialinės orientacijos laikraščių ir žurnalų. Iki 1905 m. Amerikoje iš viso ilgiau ar trumpiau ėjo per 30 įvairių lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų ėjo labai trumpai arba buvo skirti vietos skaitytojų poreikiams tenkinti ir didesnės reikšmės lietuvių periodikos for-mavimuisi neturėjo. Ne vienam lietuvių išeivijos leidiniui lemia-mas buvo verslo motyvas. Antra vertus, turėdami daugiau pre-numeratorių, spausdindami nemažai skelbimų ir reklamų, įvairių draugijų materialiai remiami, lietuviški Amerikos laikraščiai galėjo

49 Visuomenė

daugiau dėmesio skirti pačių leidinių tobulinimui. Į periodinių lei-dinių redakcinį ir leidybinį darbą įsitraukdavo vis daugiau JAV lietuvių. Dauguma laikraščių ir žurnalų leidėjų ir redaktorių buvo neseniai iš Lietuvos atvykę spaudos darbuotojai, rašytojai, po-etai, kunigai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Kai kurie iš jų, tik spėję apsistoti kuriame nors Amerikos mieste, tuoj pat imdavo steigti periodinius leidinius, juos leisti bei redaguoti, o, nepasise-kus ilgiau išsilaikyti, įkurdavo naujus laikraščius ar žurnalus. Be jau minėtų M. Tvarausko, J. Šliūpo, J. Adomaičio-Šerno, J. An-dziulaičio-Kalnėno, A. Miluko, nemažai ir kitų pirmųjų JAV lie-tuvių periodinių leidinių redaktorių ir leidėjų vėliau tapo plačiai žinomais lietuviškosios spaudos darbuotojais. Jų leisti lietuviški periodiniai leidiniai, ypač lietuviškos spaudos draudimo metais, įvairiais keliais pasiekdavo ir Lietuvą, buvo jos gyventojų skaito-mi ir nemažai prisidėjo prie lietuvių periodikos formavimosi.

2. PANAIKINUS SPAUDOS DRAUDIMĄ

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje labai pa-didėjo užsienyje lietuvių kalba išspausdintų ir į Lietuvą nelegaliai įvežamų knygų, brošiūrų, maldaknygių, kalendorių, laikraščių, žurnalų srautas. Todėl vietinė rusų caro valdžios administracija vis dažniau pasisakydavo už tai, kad kai kurie cenzūruoti lietuviš-ki leidiniai, pirmiausia maldaknygės ir kalendoriai, būtų spausdi-nami lotynišku šriftu, nes toks leidimas padėsiąs geriau kovoti su užsieniniais kontrabandiniais leidiniais20. Ir kitoms valstybinėms institucijoms tapo aišku, kad administracinės priemonės ir baus-mės nelegaliosios spaudos platintojams ir skaitytojams savo tikslo nepasiekdavo. O nepasitenkinimas spaudos draudimu bei pačia caro valdžia ir demokratinis nacionalinis judėjimas nuolat stiprėjo. Todėl Rusijos Ministrų komitetas 1904 m. gegužės 7 d. (senuoju stiliumi – balandžio 24 d.) paskelbė nutarimą dėl lietu-viškos spaudos legalizavimo. Supratęs, kad jokiomis priemonė-mis nepavyks nutautinti ir surusinti lietuvių, šį nutarimą tą pačią dieną patvirtino ir caras Nikolajus II21. Tiesa, tai dar nereiškė, kad lietuviška spauda bus visai laisva, necenzūruojama, kad bus len-gva išleisti bet kokią knygą ar periodinį leidinį. Iš pradžių labai ilgai trukdavo spaudai parengtų ir iš užsienio įvežamų leidinių cenzūrinė kontrolė, aprobavimas. Būtent dėl to 1904 m. pasirodė tik keli nauji lietuvių periodiniai leidiniai.

Pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys Rusijos imperijoje, kuriai XX a. pradžioje priklausė Lietuva, išėjo 1904 m. gruodžio 1 d. (senuoju stiliumi – lapkričio 18 d.) Peterburge (Petrapilyje) – litera-tūros, mokslo ir politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraš-tis“. Leidinio redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo A. Smilga, o jo me-džiagą tvarkė jaunas literatas K. Račkauskas (vėliau pasivadinęs slapyvardžiu K. Vairas), kuris nuo 1905 m. savaitraštį ir redagavo. Remiamas Petrapilio labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugys-tės (draugijos), „Lietuvių laikraštis“ ėjo iki 1906 m. sausio 19 d.

Savo turiniu, publikacijų pobūdžiu ir vidine struktūra šis 12 puslapių savaitraštis panašus į žurnalą. Jame daug nuolatinių rubrikų ir skyrių: „Politikos skyrius“, „Iš Lietuvos“, „Iš kitur“, „Ūkiš-kas skyrius“, „Vaikų skyrius“, „Juokai“, „Bibliografija“, „Literatūros skyrius“, „Feljetonas“. Dviejuose pastaruosiuose nemažai pusla-pių užimančiuose skyriuose paprastai buvo skelbiami grožinės literatūros kūriniai. Leidinyje eilėraščius spausdino J. Krikščiū-nas-Jovaras, J. Mačiulis-Maironis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, K. Stiklius, prozą – L. Didžiulienė-Žmona, K. Jasiukaitis, įvairių literatūros žanrų kūrinius – J. Tumas-Vaižgantas, L. Gira, K. Pui-

da, bendradarbiavo J. Basanavičius, P. Bugailiškis, S. Kyman-taitė, „Vaikų skyrių“ tvarkė P. Mašiotas. Leidėjas ir Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai stengėsi savaitraščiui suteikti katalikišką kryptį, todėl tarp rašinių autorių daugiausia buvo ku-nigų. Savaitraščio puslapiuose paskelbta nemažai straipsnių, korespondencijų, žinučių politinio, visuomeninio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo klausimais, tiesa, nedaug susijusiais su Lie-tuva, kur „Lietuvių laikraštis“ buvo mažai žinomas.

1904 m. gruodžio 23 d. pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys pasirodė ir Vilniuje – tai buvo pirmasis lietuvių dienraš-tis „Vilniaus žinios“. Jį ėmė leisti inžinierius P. Vileišis, įsteigęs Vilniuje savo spaustuvę. Jis buvo ir oficialus dienraščio redak-torius. Faktiškai leidinį redagavo J. Jablonskis ir P. Višinskis, paskui – J. Kriaučiūnas, P. Klimaitis, K. Puida, J. Tumas-Vaiž-gantas, J. Vileišis. Iš pat pradžių laikraštis ėmė operatyviai in-formuoti, kas dedasi Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje, rašė apie svarbiausius pasaulio įvykius. Todėl jis buvo daugelio skaitomas – 1905 m. jo tiražas siekė 6000 egz. Tačiau netrukus susidomėjimas šiuo dienraščiu, kuris neturėjo aiškesnės pro-gramos, savito „veido“ ir dažnai pasisakydavo prieš kunigus, ėmė blėsti. P. Vileišis dar bandė laikraštį išlaikyti pažangų, bet nepartinį, vienijantį įvairias politines sroves. Tuo tikslu jis kvietė naujus bendradarbius, kaitaliojo redakcijos sudėtį.

1906 m. pabaigoje pradėjus dienraštį redaguoti J. Tumui-Vaiž-gantui, redakciniame straipsnyje skaitytojams buvo pažadėta, kad „Vilniaus žinios“ bus naujo tipo laikraštis, visiškai „pritariantis išmintingai ir dorai kovai už lietuvių ir apskritai žmonių laisvę, ap-kenčiantis laisvas nuomones ir tik pertikrinimais tekariaujantis su priešingomis“, netaps „partiniu laikraščiu ir rūpinsis išvengti vi-sokio šovinizmo ir fanatizmo“. Žadėdamas dienraščio nepaversti „dvasišku laikraščiu“, jo redaktorius pabrėžė, kad leidinys netaps ir „socialistišku laikraščiu“, tik bus nudažytas „krikščioniškai-tau-tiškai-demokratiškai“22. Tai sukėlė dienraštį rėmusios liberaliosios inteligentijos nepasitenkinimą. Leidinio tiražas ėmė sparčiai ma-žėti – 1907 m. pradžioje jis tesiekė 2000 egz. Nepadėjo ir kunigų surinktos aukos bei jų parašyti straipsniai. Laikraštis bankrutavo ir 1907 m. balandžio pradžioje nustojo ėjęs.

Po kelių mėnesių P. Vileišis atnaujino „Vilniaus žinių“ leidimą, o nuo 1907 m. spalio mėnesio dienraštį perdavė Pasitikėjimo ben-drovei, kuriai vadovavo J. Vileišis ir S. Matulaitis. Kaip oficialusis redaktorius pasirašinėjo J. Vileišis, o redagavo demokratų ir deši-niųjų socialdemokratų koalicija. Laikraštį tvarkė ir nemažai straips-nių jame išspausdino redakcijos sekretorius M. Biržiška, literatū-rinė laikraščio tvarkytoja G. Petkevičaitė-Bitė bei kalbos taisyto-jas A. Vėgėlė. Kelerius metus dienraščio administratoriumi dirbo G. Landsbergis-Žemkalnis. Laikraštis savo rašiniais ėmė labiau palaikyti demokratines visuomenės nuotaikas, tapo artimesnis socialistams, inteligentijai. Visa tai sukėlė kunigų ir dvarininkų ne-pasitenkinimą. Kunigai ėmė bendradarbiauti kituose leidiniuose, todėl dienraščio skaitytojų dar labiau sumažėjo. J. Vileišis mėgino pakoreguoti leidinio kryptį, tačiau tai jau nieko nepadėjo. Dėl lėšų trūkumo, prenumeratorių sumažėjimo ir skirtingų pažiūrų redakto-rių nesugebėjimo dirbti kartu pirmojo lietuvių dienraščio leidimas 1909 m. kovo mėnesį, išėjus 1175 numeriams, galutinai nutrūko.

„Vilniaus žiniose“ buvo nušviečiamas lietuvių visuomeninis, politinis ir kultūrinis gyvenimas, skelbiami grožinės literatūros kūriniai, vertimai iš rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų, olandų, žydų kalbų, literatūros kritikos straipsniai.

50 Visuomenė

Tuoj po spaudos draudimo panaikinimo Vilniuje, Kaune, Ry-goje, Seinuose vienas po kito pradėjo eiti įvairių krypčių nevieno-do informacinio ir publicistinio lygio periodiniai leidiniai, priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms partijoms ir sąjungoms.

Dar 1896 m. įkūrę savo partiją, Lietuvos socialdemokratai pir-muosius periodinius leidinius nelegaliai leido užsienyje, daugiau-sia Mažojoje Lietuvoje. 1896 m. pradėjo eiti jų laikraštis „Lietuvos darbininkas“, 1899 m. – „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“, 1901 m. – žurnalas „Darbininkų balsas“, 1904 m. – „Draugas“, o 1905 m. – „Darbininkas“. 1906 m. pasirodė ir pirmieji legalūs Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai, kurie buvo spausdinami jau pačioje Lietuvoje, Vilniuje. Nuo 1906 m. gegu-žės iki 1908 m. birželio, pakeisdami vienas kitą, ėjo savaitiniai socialdemokratų žurnalo tipo leidiniai darbininkams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams „Naujoji gadynė“, „Skardas“ ir „Žarija“23. Jų idėjinis vadovas ir aktyviausias bendradarbis buvo V. Kapsukas, jam daugiausia talkino publicistas S. Matulaitis. Jie buvo ir faktiškieji pirmųjų dviejų leidinių redaktoriai; tik „Žariją“ redagavo A. Purėnas, A. Janulaitis, M. Biržiška. 1910–1911 m. Vilniuje buvo leidžiamas socialdemokratų žurnalas „Visuomenė“, o nuo 1913 iki 1917 m. (su pertraukomis) Rygoje – savaitraštis „Vilnis“. Nors socialdemokratų partijos leidiniai buvo leidžiami legaliai, Rusijos valdžios vietinė administracija juos griežtai kon-troliuodavo, atskirus numerius konfiskuodavo, pačius leidinius laikinai sustabdydavo arba visai uždarydavo.

Lietuvos demokratų partija, pradėjusi formuotis 1902 m., savo legalų leidinį įsteigė tuoj po spaudos draudimo panaiki-nimo. 1905 m. gruodžio viduryje Vilniuje pasirodė šios partijos organas – savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“, pakeitęs varpininkų Tilžėje spausdintą ir Lietuvoje nelegaliai platintą žurnalą „Ūkinin-kas“. Savaitraštį iš pradžių leido J. Vileišis, o nuo 1906 m. vi-durio – F. Bortkevičienė. Jį redagavo P. Višinskis, A. Smetona, J. Bagdonas, M. Sleževičius, K. Grinius, A. Rimka, P. Ruseckas,

J. Kriščiūnas. Leidinio tiražas siekdavo 3000 egz. „Lietuvos ūki-ninkas“ buvo kaimo žmonėms, valstietijai skirtas periodinis lei-dinys24. Savaitraštis rašė apie ūkininkų gyvenimą ir rūpesčius, teikė patarimus žemės ūkio klausimais, informavo apie svarbiau-sius Lietuvos, Rusijos ir viso pasaulio įvykius, spausdino groži-nės literatūros kūrinius, recenzavo naujas knygas. Jo leidimas nutrūko per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m.

1909 m. pradžioje nustojus eiti dienraščiui „Vilniaus žinios“, jo leidėjas J. Vileišis tų pačių metų birželio mėnesį pradėjo leisti naują leidinį – laikraštį „Lietuvos žinios“. Po kelių mėnesių J. Vilei-šis leidėjo teises perdavė Lietuvos demokratų partijai, ir laikraš-tį ėmė leisti Pasitikėjimo bendrovė, į kurią įėjo F. Bortkevičienė, K. Grinius ir kiti. „Lietuvos žinias“ iš pradžių redagavo J. Vilei-šis, paskui – G. Petkevičaitė-Bitė, M. Sleževičius, J. Šaulys. Nuo 1913 iki 1915 m. leidinio atsakingoji redaktorė buvo rašytoja J. Žymantienė-Žemaitė. 1909–1910 m. laikraštis ėjo du kartus, 1911–1913 m. – tris kartus per savaitę, o 1914 m. tapo dienraš-čiu ir buvo leidžiamas iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio.

1909 m. pabaigoje demokratinės pakraipos laikraštis pradė-jo eiti ir Rygoje. Ten leidėjas L. Jakavičius ėmė leisti savaitraštį „Rygos naujienos“, ėjusį gana ilgai – iki 1915 m. liepos mėne-sio. Jis buvo plačiai skaitomas ne tik Lat vijos sostinėje, kurioje tuo metu gyveno apie 35 000 lietuvių, bet ir Lietuvoje. „Rygos naujienos“ daugiausia rašė visuomenės, politikos, ekonomikos ir literatūros klausimais.

Lietuvių tautinė demokratinė partija, susikūrusi 1905 m. pa-baigoje iš dalies varpininkų (Lietuvos demokratų partijos veikėjų) ir katalikų atstovų, 1906 m. gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo leis-ti tautinės pakraipos dvisavaitinį žurnalą „Lietuvis“. Jo iniciatorius buvo kunigas J. Ambraziejus, kaip oficialus redaktorius rašėsi J. Basanavičius, o faktiškai redagavo P. Klimaitis ir L. Gira. Nuo 1907 m. žurnalą leido Lietuvių mokytojų sąjunga. Tais pačiais metais leidimas nutrūko, išėjus 5-am numeriui. „Lietuvis“ buvo skirtas Vilniaus krašto lietuviams ir propagavo lietuvių vienybės, lietuvybės, tautinės demokratijos ir laisvės idėjas, vadovaudama-sis pirmajame numeryje paskelbtu šūkiu „Per šviesą į laisvę!“25

Kai 1907 m. balandžio mėnesį dėl lėšų stokos laikinai nustojo eiti dienraštis „Vilniaus žinios“, A. Smetona ir J. Tumas-Vaižgan-tas sumanė leisti naują tautinės krypties laikraštį. Jie greitai su-organizavo Pasitikėjimo („Vilties“) bendrovę, kuri 1907 m. spalio 16 d. Vilniuje išleido pirmąjį naujo laikraščio „Viltis“ numerį. Iš pradžių jis ėjo tris kartus per savaitę, o nuo 1913 m. gruodžio – kaip dienraštis. Laikraštį redagavo A. Smetona, padedamas J. Tumo, vėliau F. Kemėšio ir J. Dobužinskio, nuo 1913 m. – Pra-nas Dovydaitis. Vokiečiams okupavus Vilnių, 1915 m. rugsėjo mėnesį laikraščio leidimas nutrūko.

„Viltis“ buvo svarbiausias tautinės orientacijos leidinys, kurio pagrindinė kryptis buvo nusakyta žodžiais „Mūsų viltis vienybėje“26. Svarbiausias tikslas buvo telkti tautines jėgas taip, kad jos darbe neprieštarautų vienos kitoms. Kultūros ir tautišku-mo propagavimu laikraštis tikėjosi išspręsti opiausias socialines problemas. Laikraščio puslapiuose išsamiai buvo gvildenamos gimtosios kalbos, tautosakos, etnografijos, meno, mokslo, švie-timo problemos. Laikraštis „Viltis“, pasižymėjęs gražia, taisy-klinga kalba, gerai parengtomis publikacijomis, įnešė nemažą indėlį į lietuvių tautos atgimimo, kultūros, literatūros ir spaudos istoriją. Jis plačiai atspindėjo to meto lietuvių visuomeninį, poli-tinį ir ypač kultūrinį gyvenimą. Tai buvo pirmasis lietuvių laikraš-

Laikraščio „Lietuvos žinios“ antraštinis puslapis. 1909 06 10, Nr. 2

51 Visuomenė

tis, kuriam leisti buvo sukurtas tvirtas visuomeninis materialinis pagrindas (įsteigta bendrovė), sudarytos sąlygos turėti savo korespondentus, reporterius.

1914 m. pradžioje Vilniuje pradėjo eiti kitas tautinės pakraipos leidinys – puošnus iliustruotas didelio formato žurnalas „Vairas“, turėjęs paantraštę „Literatūros, dailės, mokslo, visuomenės ir po-litikos laikraštis“. Jį dukart per mėnesį (1915 m. – kas savaitę) leido A. Smetonos ir M. Yčo bendrovė: pirmasis buvo redakto-rius, antrasis – leidėjas. „Vairas“, kaip tautinės kultūros leidinys, ėjęs iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio, pirmiausia rūpinosi „sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais“27. Jo puslapiuose išspausdinta nemaža rašinių lietuvių kultūros, istorijos, filosofi-jos, politikos, ekonomikos, kraštotyros, mokslo ir mokymo, meno, kalbos klausimais, grožinės literatūros kūrinių.

Lietuvos krikščionys demokratai, savo partiją (sąjungą) galu-tinai sukūrę 1905 m., jau tų metų pabaigoje Kaune ėmė leisti žur-nalo tipo savaitraštį „Nedėldienio skaitymas“. Jį įsteigė Žemaičių kunigų seminarijos rektorius prelatas A. Karosas. Iki 1907 m. pradžios atsakingasis redaktorius ir leidėjas buvo A. Dambraus-kas (A. Jakštas); paskui leidinį redagavo kunigas A. Alekna. Savaitraščio leidimas nutrūko 1907 m. lapkričio mėnesį. Greta religinės tematikos rašinių, jame buvo nemažai spausdinama straipsnių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo klausimais, pa-tarimų apie ūkininkavimą, grožinės literatūros kūrinių. 1907 m. pabaigoje vietoj savaitraščio „Nedėldienio skaitymas“ pradėjo eiti katalikiškas savaitinis žurnalinis leidinys „Vienybė“, kurį lei-do Šv. Kazimiero draugija, o redagavo A. Alekna. Iš pradžių jis 6000 egz. tiražu ėjo Kaune, o 1914–1915 m. (iki uždarymo) buvo leidžiamas Vilniuje. Žurnalo svarbiausias tikslas buvo propaguoti katalikų tikėjimą, šviesti kaimo žmones.

Seinuose 1906 m. kovo mėnesį pasirodė iliustruotas savaitinis leidinys Lietuvos visuomenei „Šaltinis“, kurį ėmė leisti Seinų kuni-gų seminarijos profesoriai. Jis buvo orientuotas į religingus kaimo žmones, ūkininkus. Žurnale „Šaltinis“, greta religinės ir kitokios te-

matikos rašinių, buvo nemažai spausdinama grožinės literatūros. 1907 m. „Šaltinis“ tapo pagrindiniu lietuvių krikščionių demokratų leidiniu. Įvairiu laiku ėjo jo priedas valstiečiams „Artojas“, vaikams – „Šaltinėlis“, jaunimui – „Vainikas“ bei „Vainikėlis“. Žurnalą leido spe-cialiai įkurta Pasitikėjimo bendrovė. 1914 m. „Šaltinio“ tiražas buvo didžiausias tarp visų lietuviškų periodinių leidinių – 15 000 egz.28 Paskutiniaisiais, 1915 m., jis buvo leidžiamas Vilniuje.

Nuo 1907 m. didžiausias krikščionių demokratų periodinis leidi-nys buvo Kaune leidžiamas mėnesinis literatūros, mokslo ir politikos žurnalas „Draugija“, kurį redagavo A. Dambrauskas (A. Jakštas). Tai buvo pirmasis storas lietuvių žurnalas, pasirodęs po spaudos draudimo panaikinimo. 1907–1914 m. išėjo 96 žurnalo numeriai, apie šimtą ir daugiau puslapių kiekvienas. Leidinio tiražas buvo 1000 egz. Jame bendradarbiavo beveik pusantro šimto įvairių pa-žiūrų autorių. Žurnalą „Draugija“ ir jo priedus leido Kauno Šv. Kazi-miero draugija, kurios pirmininkas buvo pats A. Dambrauskas.

Tuo laikotarpiu buvo leidžiama dar nemažai kitų krikščionių demokratų partijos bei katalikiškos pakraipos periodinių leidi-nių. Seinuose 1908–1914 m. ėjo kunigams skirtas žurnalas „Va-dovas“, 1909–1915 m. – religinio turinio žurnalas „Spindulys“, 1910–1914 m. Kaune – mėnesinis satyros ir humoro žurnalas „Garnys“, 1911–1914 m. Marijampolėje – katalikiškas žurnalas „Žiburys“, 1909–1917 m. Rygoje – savaitraštis „Rygos garsas“, 1911–1915 m. Vilniuje – katalikiškas laikraštis „Aušra“.

Po lietuviškos spaudos legalizavimo Lietuvoje pasirodė įvai-rioms skaitytojų grupėms skirti periodiniai leidiniai: jaunimui – „Draugas“, „Jaunimas“, moksleiviams – „Aušrinė“, „Ateitis“, vai-kams – „Šaltinėlis“, moterims – „Lietuvaitė“. Pradėjo eiti specia-lizuoti leidiniai žemdirbiams – „Lietuvos bitininkas“, „Žemdirbys, mokytojams – „Mokykla“, „Mokytojas“, medikams – „Medicina ir gamta“, mokslininkams – „Lietuvių tauta“, muzikams – „Vargoni-ninkas“, teatralams – „Teatras“, literatams – „Vaivorykštė“29.

Lietuviški periodiniai leidiniai 1904–1918 m. buvo tebelei-džiami ir už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, JAV, Rusijoje.

„Lietuvos žinių“ Nr. 9 priedo „Aušrinė“ antraštinis puslapis. 1910 01 30, Nr. 1

Laikraščio „Lietuvos aidas“ antraštinis puslapis. 1917 09 06, Nr. 1

52 Visuomenė

Mažajai Lietuvai priklausiusioje Klaipėdoje ėjo „Lietuviška cei-tunga“, „Pakajaus paslas“, „Dienos lapas“, „Apžvalga“, Prie-kulėje – „Konservatyvų draugystės laiškas“, Tilžėje – „Nauja lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Pasiuntinystės prietelis“, „Pagalba“, „Birutė“, Vydūno redaguoti žurnalo tipo leidiniai „Šal-tinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. JAV lietuviai leido ir anksčiau įkurtus, ir naujus įvairios tematikos ir skirtingos politi-nės orientacijos periodinius leidinius (pasirodė laikraščiai „Kelei-vis“, „Kova“, „Laisvė“, „Ateitis“, „Naujienos“, „Dirva“, „Draugas“, „Šviesa“, „Darbininkas“, „Garsas“, žurnalai „Amerikos lietuvis“, „Laisvoji mintis“, „Lietuvių žurnalas“, „Jaunoji Lietuva“, „Naujoji gadynė“, „Tikyba ir dora“, „Vytis“, „Moterų dirva“, „Moterų bal-sas“, „Vaistininkas“, „Aidas“, „Galvočius“, „Veidrodis“, „Muzika“, „Amerikos ūkininkas“, „Tautos rytas“). Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje (Petrograde, Maskvoje, Voroneže) ėjo lietuviški laikraščiai „Socialdemokratas“, „Naujoji Lietuva“, „Lietuvių bal-sas“, „Santara“, „Vadas“. Pačioje Lietuvoje 1915–1918 m. buvo leidžiami tik vokiečių okupacinės administracijos laikraščiai „Da-bartis“, „Kownaer Zeitung“, „Wilnaer Zeitung“, keli informaciniai laikraščiai ir biuleteniai, o nuo 1917 m. pabaigos – dar trys karo cenzūros kontroliuojami lietuviški leidiniai: tautininkų laikraštis „Lietuvos aidas“, socialdemokratų savaitraštis „Darbo balsas“ ir krikščionių demokratų savaitraštis „Tėvynės sargas“.

3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PERIODIKA

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo atgaivinti prieš karą leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, įsteigta naujų įvairių or-ganizacijų, draugijų, sąjungų, bendrijų laikraščių ir žurnalų, pra-dėjo eiti daug oficialių (valdžios leidžiamų ir globojamų) ir ben-drojo pobūdžio visuomeninių-politinių laikraščių bei dienraščių, atskiroms skaitytojų grupėms, įvairių profesijų ir veiklos sričių žmonėms skirtų specializuotų žurnalų, savaitraščių ir laikraščių, nemažai religinio turinio periodinių leidinių, regioninių laikraščių ir savaitraščių. 1918 m. pabaigoje nustojus leisti Vilniuje Lietuvos tarybos oficialų leidinį Lietuvos aidas“, 1919 m. sausio mėn. Kau-ne pradėjo eiti oficialus Lietuvos vyriausybės dienraštis „Lietuva“ (jis buvo leidžiamas iki 1928 m.). Lietuvos Valstybės taryba 1918 m. Vilniuje leido savaitraščius lenkų kalba „Nowiny Litewskie“ ir rusų kalba „Litovskij Kurjer“. 1919 m. Kauno valdžia įsteigė informacinį laikraštį lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis Kauno žinios ir lenkų kalba „Głos Kowieņski“. Pastarajam sustojus, 1920–1921 m. buvo leidžiami „Dziennik Kowieņski“ ir „Gazeta Kowieņska“. 1920–1923 m. Kaune ėjo dienraštis lenkų kalba „Lit-wa“, 1921–1922 m. – savaitraštis lenkų kalba „Nowiny“. 1920 m. buvo įsteigti informaciniai dienraščiai rusų kalba „Echo“ ir lenkų kalba „Goniec Kowieņski“, ėję iki 1940 m.30

Steigiantis naujiems laikraščiams, savaitraščiams, dienraš-čiams, žurnalams ir didėjant jų svarbai Lietuvos gyvenime, ne-trukus buvo susirūpinta ir spaudos bei visuomenės santykių re-guliavimu, periodinių leidinių leidyba, spausdinimu bei platinimu, redakcijose dirbančių spaudos darbuotojų veiklos reglamentavi-mu, aprūpinimo reikiama informacija organizavimu. Jau 1919 m. lapkričio 30 d. buvo priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstaty-mas31 (kitas spaudos įstatymas buvo priimtas 1935 m.). 1920 m. balandžio 1 d. Kaune savo veiklą pradėjo Lietuvos telegramų agentūra ELTA. 1922 m. sausio 31 d. susikūrė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga, nuo kurios spaudos darbuotojai vėliau atsi-skyrė ir 1929 m. kovo 22 d. įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Greta valdžios leidžiamų ar globojamų laikraščių pradėjo eiti atgimusių partijų periodiniai leidiniai. Susikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga, jos organizacijos ir pavieniai asmenys leido laikraščius „Tauta“ (1919–1921 m.), „Lietuvos balsas“ (1921–1923 m.), savaitraštį „Lietuvis“ (1924–1928 m.), dienraštį „Lie-tuvos aidas“ (1928–1940 m.), žurnalą „Vairas“ (1923–1924, 1929–1940 m.), laikraščius „Tėvynės balsas“ (1925–1926 m.), „Tautininkų balsas“ (1927–1928 m.), „Tautos kelias“ (1928–1929 m.), „Mūsų kraštas“ (1930–1938 m.), „Tautos balsas“ (1932–1934 m.), „Tėvų žemė“ (1933–1940 m.). Lietuvos krikš-čionių demokratų partija, katalikų draugijos ir organizacijos lei-do laikraščius „Tėvynės sargas“ (1917–1926 m.), dienraščius „Laisvė“ (1919–1923 m.), „Rytas“ (1923–1936 m.), „XX amžius“ (1936–1940 m.), žurnalus „Pavasaris“ (1918–1940 m.), „Vieny-bė“ (1918–1933 m.), „Draugija“ (1919–1923, 1937–1940 m.), „Židinys“ (1924–1940 m.), „Krikščionis demokratas“ (1927–1929 m.). Svarbiausi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leidiniai buvo savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“ (1918–1940 m.), dienraštis „Lietuvos žinios“ (1922–1940 m.), žurnalas „Varpas“ (1918–1940 m., su pertraukomis), Lietuvos socialdemokratų partijos – savaitraščiai „Darbo balsas“ (1917–1919, 1929 m.), „Socialdemokratas“ (1919–1933 m.), žurnalai „Žiežirba“ (1922–1926 m.), „Naujoji gadynė“ (1926–1927 m.), „Darbo visuomenė“ (1934–1936 m.), „Mintis“ (1939–1940 m.), Lie-tuvos komunistų partijos – laikraštis „Tiesa“ (1917–1994 m.), laikraštis ir žurnalas „Komunistas“ (1918–1932 m.), laikraščiai „Kareivių tiesa“ (1920–1936 m.), „Revoliucinis darbininkas“ (1932–1937 m.), „Valstiečių balsas“ (1933–1938 m.), „Že-maitijos tiesa“ (1934–1940 m.), „Darbininkų ir valstiečių jau-nimas“ (1934–1940 m.), žurnalai „Kibirkštis“ (1924–1926 m.), „Balsas“ (1928–1933 m.), „Partijos darbas“ (1931–1933 m.), „Priekalas“ (1931–1938 m.), „Barikada“ (1932–1937 m.); ko-munistiniai leidiniai buvo leidžiami dažniausiai nelegaliai, su pertraukomis, įvairiose Lietuvos vietose arba užsienyje.

Laikraščio „Lietuvos aidas“ antraštinis puslapis. 1928 02 02, Nr. 2 (216)

53 Visuomenė

Nors 1918–1940 m. Lietuvoje visuomeninės organizacijos, akcinės bendrovės, privatūs asmenys įsteigė nemažai bendro-jo pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių ir žurnalų, tačiau daugelis jų buvo trumpaamžiai. Tik vienas kitas ėjo ilgiau kaip kelerius metus. 1925–1926 m. Kaune specialiai sukurta koopera-cinė bendrovė leido nepriklausomą informacinį dienraštį „Kauno naujienos“, 1928–1938 m. Vilniaus vadavimo sąjunga – mėnesi-nį žurnalą „Mūsų Vilnius“. Kaune taip pat ėjo laikraštis „Diena“ (1929–1939 m.), dienraščiai „Dienos naujienos“ (1931–1933 m.), „ABC“ (1933–1934 m.), „Naujos žinios“ (1933–1936 m.), „Lietuvos naujienos“ (1935–1937 m.), dvisavaitinis laikraštis „Vakarų vėtra“ (1934–1938 m.), savaitraščiai „Vėliava“ (1938–1940 m.), „Spin-duliai“ (1939–1940 m.), žurnalai „Laiko žodis“ (1933–1936 m.), „Laisvoji mintis“ (1933–1941 m.), „Pasaulėžiūra“ (1934–1935 m.), „Pasaulio lietuvis“ (1937–1940 m.). Visuomeniniai-politiniai lai-kraščiai ėjo ne tik lietuvių kalba. Žydų organizacijos jidiš kalba Kaune leido dienraščius „Idiše štime“ (1918–1940 m.), „Folks-blat“ (1929–1940 m.), savaitraščius „Idiše lebn“, „Najes“ (1921–1940 m.), „Najer veg“ (1931–1940 m.), lietuvių kalba laikraščius „Mūsų žodis“ (1924 m.), „Mūsų garsas“ (1924–1925 m.), „Ap-žvalga“ (1935–1940 m.). Privatūs leidėjai Kaune leido laikraš-čius rusų kalba „Naše echo“ (1929–1931 m.), „Litovskij kurjer“ (1932–1933 m.), „Litovskij golos“ (1933–1935 m.), „Litovskij vestnik“ (1935–1937 m.), „Litovskij telegraf“ (1939–1940 m.), lenkų kalba „Nasze słowo“ (1937 m.), vokiečių kalba „Litauis-che Rundschau“ (1920–1929 m.). Trečiojo dešimtmečio pabai-goje pasirodė pirmieji bulvarinio pobūdžio leidiniai – Kaune savaitraštis „Sekmadienis“, o Šiauliuose – „Momentas“ (ėjo nuo 1928 iki 1940 m.). Vėliau Kaune įsteigti kiti bulvariniai laikraščiai bei žurnalai: 1930 m. – dienraštis „Tempo“, 1931 m. – žurnalai „Aš ir jūs“ ir „Aistros“, 1932 m. – savaitraštis „Lapas“, 1933 m. – dienraštis „Dešimt centų“. Ketvirtajame dešimtmetyje beveik kasmet pasirodydavo bent vienas naujas bulvarinio pobūdžio leidinys, tačiau daugelis jų netrukus ir sustodavo.

Lietuvos politinės partijos, visuomeninės organizacijos, drau-gijos ir privatūs leidėjai nemažai laikraščių bei žurnalų leido įvairiems gyventojų sluoksniams, atskiroms skaitytojų grupėms. Darbininkams buvo skirtas 1919–1940 m. Kaune ėjęs savaitraštis „Darbininkas“, 1924–1925 m. Šiauliuose ir 1931–1939 m. Klaipė-doje leistas laikraštis Darbininkų balsas“, Kaune ėję laikraščiai „Gyvenimas ir darbas“ (1924–1925 m.), „Darbininkų atstovybės balsas“ (1934–1935 m.), „Darbo Lietuva“ (1935–1936 m.), „Dar-bas“ (1936–1940 m.). Ėjo žurnalai jaunimui („Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Jaunimas“, „Mūsų jaunimas“, „Jaunoji karta“, „Jaunalie-tuvių vadovas“), skautams („Skautų aidas“, „Skautybė“, „Vado-vė“), studentams („Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“), moksleiviams („Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Ateitis“, Ateities spinduliai“, „Aušrinė“, „Moksleivių varpai“, „Moksleivis“), vaikams („Žiburė-lis“, „Žvaigždutė“, „Saulutė“, „Šaltinėlis“, „Vyturys“, „Vaikų žodis“, „Kregždutė“), moterims („Moteris“, „Naujoji Vaidilutė“, „Motina ir vaikas“, „Moteris ir pasaulis“), katalikams („Soter“, „Logos“, „Su-važiavimo darbai“, „Ganytojas“, „Tiesos kelias“, „Žvaigždė“, „Mi-sijos“, „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Pranciškonų pasaulis“, „Šalti-nis“), protestantams („Krikščionystės sargas“, „Pagalba“, „Mūsų žodis“, „Sėjėjas“, laikraštis „Lietuvos evangelikų kelias“).

Be universalaus turinio laikraščių ir žurnalų, Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. ėjo specializuoti periodiniai leidiniai ats-kirų veiklos sričių ir profesijų darbuotojams32. Tai kultūros ir meno žurnalai „Kultūra“, „Naujoji Romuva“, „Muzikos barai“, „Teatras“, „7 meno dienos“, „Meno kultūra“, „Kino naujienos“, „Kinas“, mokslo žurnalai „Lietuvių tauta“, „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosa-ka“, „Tautosakos darbai“, „Darbai ir dienos“, „Kosmos“, „Logos“, „Eranus“, „Athenaeum“, „Mūsų senovė“, „Praeitis“, kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“, literatūros žurnalai „Veja“, „Skaity-mai“, „Gairės“, „Keturi vėjai“, „Baras“, „Pradai ir žygiai“, „Mūsų dienos“, „Gaisai“, „Pradalgės“, „Trečias frontas“, „Literatūra“, „Dienovidis“, laikraštis „Literatūros naujienos“, pedagogikos žurnalai „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“, „Lietuvos mokyk-

Laikraščio „XX amžius“ antraštinis puslapis. 1936 06 24, Nr. 1

Laikraščio „Mūsų Vilnius“ antraštinis puslapis. 1928 11, Nr. 1

54 Visuomenė

la“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Mokykla ir visuomenė“, medici-nos žurnalai „Medicina“, „Kova su džiova“, „Farmacijos žinios“, „Dabarties klausimai“, „Sveikata ir darbas“, „Sargyba“, „Blaivioji Lietuva“, teisės žurnalai „Teisė“, „Teisių fakulteto darbai“, „Kri-minalistikos žinynas“, ekonomikos žurnalai „Lietuvos ūkis“, „Lie-tuvos ūkis ir rinka“, „Tautos ūkis“, „Talka“, „Ekonomika“, techni-kos žurnalai „Lietuvos politechnikas“, „Technika“, „Technika ir ūkis“, karinės bei krašto apsaugos tematikos žurnalai „Karys“, „Trimitas“, „Mūsų žinynas“, „Policija“, „Lietuvos gaisrininkas“ („Ugniagesis“), „Kardas“, „Kariūnas, “ kalbos žurnalai „Kalba“, „Archivum Philologicum“, „Gimtoji kalba“, spaudos, knygotyros ir bibliografijos žurnalai „Knygos“, „Bibliografijos žinios“, „Sėjos baras“, „Spaudos menas“, „Foto mėgėjas“, „Galerija“, leidiniai žemės ūkio, miškų ūkio, laivininkystės, transporto, pašto ir ryšių, statybos, kooperacijos, prekybos, verslo ir pramonės darbuoto-jams, sporto, satyros bei humoro periodiniai leidiniai.

Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Telšiuose, Raseiniuose, Tauragėje, Biržuose ir kt. administraciniuose centruose įvairiu laiku buvo leidžiami regioniniai laikraščiai ir savaitraščiai33. Periodinių lei-dinių skaičius Lietuvoje nuolat didėjo. 1915 m. ėjo tik 63 lietuvių laikraščiai ir 24 žurnalai, 1920 m. – 133 laikraščiai ir 42 žurnalai, 1935 m. – 138 laikraščiai ir 159 žurnalai. 1918–1940 m. buvo leidžiama apie 2000 įvairių periodinių leidinių. Lietuviškus lai-kraščius, savaitraščius bei žurnalus tebeleido ir lietuvių išeivija Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.

Daugiau kaip 100 pavadinimų lietuvių periodinių leidinių 1919–1939 m. ėjo lenkų okupuotame Vilniuje34. Tačiau tik vie-nas kitas iš jų ėjo ilgesnį laiką. Lietuviškų spaudinių leidėjai ir redaktoriai buvo okupacinės valdžios persekiojami, jų leidi-niai nuolat uždaromi, atskiri numeriai konfiskuojami, todėl ėjo trumpai, dažnai keitė pavadinimus, buvo leidžiami vienkarti-niais leidiniais. Pavyzdžiui, 1919 m. balandžio mėnesį Laiki-nojo Vilniaus lietuvių komiteto narių grupė pradėjo leisti tau-tinės pakraipos dienraštį „Nepriklausomoji Lietuva“. 1920 m. rugpjūčio mėnesį lenkų valdžiai jį uždarius, dienraštį pakeitė „Vilniaus aidas“, o metų pabaigoje – dienraštis „Vilnius“ (ėjęs 1920–1921 m.), vėliau – „Vilnietis“ (1921–1922 m.), laikraš-čiai „Rytų Lietuva“ (1922–1923 m.), „Lietuvos Rytai“ (1923–1924 m.), „Vilniaus balsas“ (1924 m.), „Vilniaus aidas“ (1924–1928 m.). 1919 m. Vilniuje pasirodė ir katalikiškas laikraštis „Aušra“. 1920 m. jį uždarius, pasirodė savaitraštis „Vilniaus garsas“, 1922 m. – „Garsas“, 1923 m. – „Vilniaus kelias“ ir „Lietuvos kelias“, 1925 m. – „Kelias“, ėjęs iki 1928 m. 1928 m. sujungus „Vilniaus aidą“, Kelią“ ir 1928 m. įsteigtą dvisavaiti-nį laikraštį „Dirva“, pradėjo eiti laikraštis pavadinimu „Vilniaus rytojus“, išsilaikęs net iki 1937 m. Lenkų valdžiai jį uždarius, laikraštis dar buvo leidžiamas iki 1938 m. balandžio mėnesio įvairių pavadinimų vienkartiniais leidiniais. Leidyba rūpinosi Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas.

4. OKUPACIJOS IR ANEKSIJOS METAIS

1940 m. birželio mėnesį prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, beveik visi laikraščiai ir žurnalai šalyje buvo sustabdyti, dauguma buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vėliau areštuoti, įkalinti arba ištremti. Keletą mėnesių dar ėjo dienraščiai „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“. Buvo pradėti leisti komu-nistines idėjas ir sovietinę santvarką propaguojantys dienraščiai

„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Vilniaus balsas“, „Tarybų Lietuva“, „Darbininkų žodis“, laikraščiai „Karių tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Raudonasis sportas“, „Raudonarmietis“, žurnalas „Komunistas“, laikraščiai rusų kalba „Truženik“, „Novaja žizn“, „Krasnoje znamia“, lenkų kalba „Gazeta Ludowa“, „Prawda komsomolska“, „Prawda Wileņska“, „Prawda pionierska“, jidiš kalba „Der emes“, „Vilner emes“. 1941 m. balandžio mėnesį pradėti leisti apskričių laikraš-čiai „Raudonoji vėliava“ (Šiauliuose), „Panevėžio tiesa“, „Naujasis kelias“ (Marijampolėje), „Tarybų Žemaitija“ (Telšiuose). Buvo lei-džiami Nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai „Kultūra“, „Laisvoji mintis“, „Gimtasai kraštas“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Žiburėlis“, „Gimtoji kalba“, „Bibliografijos žinios“, „Mūsų girios“, „Žemės ūkis“, „Veterinarija ir zootechnija“, „Naujoji sodyba“, keli žurnalo tipo tęstiniai moksliniai leidiniai botanikos, matematikos, medici-nos, technikos klausimais. 1940–1941 m. pradėti leisti nauji arba pakeistais pavadinimais žurnalai „Į pagalbą“, „Raštai“, „Genys“, „Pionierius“, „Motinos ir vaiko apsauga“, „Šeima“, „LTSR medici-na“, „Liaudies ūkis“, „Liaudies sveikata“, „Ryšininkų gyvenimas“, „Komunalinis ūkis“, „Milicija“, „Liaudies sparnai“, „Šluota“. Iš viso 1941 m. birželio mėnesį ėjo 37 periodiniai leidiniai.

Vokiečių okupacijos (1941–1944) metais legaliai ėjo tik oku-pacinei valdžiai ištikimi dienraščiai „Į laisvę“, „Ateitis“, „Naujoji Lietuva“, „Kauener Zeitung“, „Vilnaer Zeitung“, „Goniec co-dzienny“ (lenkų kalba), „Belaruski holas“ (baltarusių kalba), regioniniai laikraščiai „Žemaičių žemė“ (Telšiuose), „Panevėžio apygardos balsas“, „Nauja gadynė“ (Marijampolėje), „Tėviškė“ (Šiauliuose), „Laisvas žodis“ (Kėdainiuose), „Naujosios Biržų žinios“, visuomeninių organizacijų leidiniai „Savitarpio pagalbos žinios“, „Ūkininko patarėjas“, „Tėvų žemė“, „Lietuvos gynėjas“, laikraščiai „Lietuviai“, „Už tėvynę“. Taip pat ėjo anksčiau įsteigti žurnalai „Gimtasai kraštas“, „Žiburėlis“, „Savaitė“, „Lietuviškoji medicina“, „Ugniagesis“, „Žemės ūkis“, „Naujoji sodyba“, „Mūsų girios“, „Karys“, „Policija“, „Bibliografijos žinios“, nauji žurnalai „Kūryba“, „Lietuvių archyvas“, „Sveikata ir darbas“, „Technika“,

Žurnalo „Pergalė“ viršelis. 1945, Nr. 1–2

55 Visuomenė

keletas almanachų, vienkartinių leidinių, informacinių biuletenių, iš viso apie 40 legalių periodinių leidinių.

Netrukus po naujos komunistinės santvarkos įvedimo 1940 m. visose Lietuvos apskrityse ėmė plisti rezistencinė spauda (atsišaukimai, laikraštėliai, laikraščiai), nukreipta prieš komunistinę valdžią, raginanti boikotuoti rinkimus į vietinius ir aukščiausio lygio valdymo organus. Ją leido besikuriančios po-grindinės grupės, moksleivių ir jaunimo organizacijos. 1940 m. rudenį, artėjant rinkimams, Kaune pasirodė rotatoriumi spaus-dintas laikraštis „Laisvoji Lietuva“ – pirmasis periodinis antiko-munistinės rezistencijos leidinys. Jį leido Kaune veikusi katalikų jaunimo organizacija – Laisvosios Lietuvos Sąjunga. Išėjo trys laikraščio numeriai, o rengiant ketvirtąjį, pagrindiniai jo leidėjai (keturi minėtos sąjungos nariai) buvo suimti. Tų pačių 1940 m. rudenį Kėdainių gimnazijos moksleiviai nelegaliai leido literatū-rinį politinį laikraštį „Prisikėlimas“.

Labai daug įvairių pogrindinių periodinių leidinių buvo leidžia-ma Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.)35. Daugiausia jų įsteigė 1941 m. pabaigoje susikūrę rezistenciniai sąjūdžiai Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lie-tuvos laisvės armija, Lietuvių nacionalistų partija, Nepriklauso-mos Lietuvos sąjūdis, Lietuvių vienybės sąjūdis, taip pat atgai-vintos Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokra-tų partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos tautininkų sąjungos, Lietuvos darbo federacija. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje iš viso ėjo per 30 antinacistinės rezistencijos laikraš-čių ir biuletenių. Šie pogrindiniai leidiniai pirmiausia žmonėms pateikdavo tikrų žinių apie padėtį šalies viduje ir fronte, taip pat jie vienijo ir koordinavo lietuvių priešinimosi okupantams pastangas. Todėl vokiečių valdžia visą laiką persekiojo šią lie-tuvišką spaudą, dažnai imdavosi represijų prieš spaudos dar-buotojus, juos areštuodavo, įkalindavo. Tačiau dauguma leidi-nių nesustojo, ėjo iki pat karo pabaigos, o kai kurie nelegaliai buvo leidžiami ir vėliau, sovietinės okupacijos metais.

Karo metais Lietuvoje ėjo ir nelegalūs komunistiniai laikraščiai bei biuleteniai36. Juos leido Lietuvos komunistų partijos pogrindi-niai komitetai ir organizacijos, 1942–1944 m. veikusi Lietuvos an-tifašistų sąjunga, 1943 m. sukurta Lietuvos išlaisvinimo sąjunga, į pogrindį pasitraukusi Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga, so-vietinių partizanų būriai. Iš viso Lietuvoje buvo platinama apie 20 nelegalių komunistinių laikraščių. Tačiau daugelio jų išėjo tik po kelis numerius. Jie dažniausiai buvo dauginami hektografu (kelių šimtų egzempliorių tiražu), tik vienas kitas buvo spausdinamas slaptose spaustuvėse (iki 2000 egz. tiražu). Laikraščiuose dau-giausia buvo informuojama apie padėtį karo frontuose ir rašoma apie okupacinės valdžios veiklą, raginama nevykdyti jos įsaky-mų ir priešintis mobilizacijai į vokiečių kariuomenę.

Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo steigiami nauji ir atkuriami 1940–1941 m. leisti periodiniai leidi-niai, reikalingi komunistų partijos tikslams ir uždaviniams pro-paguoti, sovietinei santvarkai kurti. 1944 m. Vilniuje pradėjo eiti vadinamieji respublikiniai dienraščiai „Tarybų Lietuva“, „Tiesa“, „Sovetskaja Litva“ (rusų kalba), laikraščiai „Komjaunimo tiesa“, Valstiečių laikraštis“, kiek vėliau – žinybiniai (profesiniai) laikraš-čiai „Lietuvos geležinkelininkas“, „Literatūra ir menas“, „Milicijos darbuotojas“, „Lietuvos pionierius“, „Nemuno upeivis“. Buvo atkurti anksčiau ėję ir pradėti leisti nauji apskričių laikraščiai: 1950 m. jų buvo 39. 1950 m. viduryje juos pakeitė rajonų laikraš-

čiai. 1950–1953 m. taip pat ėjo 4 sričių laikraščiai: „Raudonoji žvaigždė“ (buvo leidžiamas 1952–1953 m. Vilniuje), „Raudonoji vėliava“, „Kauno tiesa“, „Tarybinė Klaipėda“. Nuo 1953 m. trys pastarieji laikraščiai, taip pat „Panevėžio tiesa“ ir „Vakarinės naujienos“ (Vilniuje) tapo miestų laikraščiais. 1950–1953 m. ėjo ir MTS laikraščiai: 1953 m. jų buvo 133. Šeštajame dešimtmetyje pradėjo eiti aukštųjų mokyklų, o septintajame ir aštuntajame – įmonių ir organizacijų laikraščiai bei savaitraščiai. Tokia laikraš-čių struktūra išsilaikė iki devintojo dešimtmečio pabaigos.

Kartu su laikraščiais 1945 m. pasirodė ir žurnalai „Jaunimo gretos“, „Komunistas“, „Agitatoriaus bloknotas“, „Pergalė“, „Tarybinė mokykla“, kiek vėliau – „Švyturys“, „Žemės ūkis“, „Bibliotekų darbas“, „Žvaigždutė“, „Genys“, „Tarybinė mote-ris“, „Sveikatos apsauga“, „Meno saviveikla“, „Šluota“, „Kul-tūros barai“, „Nemunas“. Buvo leidžiami mokslininkams skirti tęstiniai žurnalo tipo leidiniai ir moksliniai žurnalai (1985 m. jų buvo 69), ėjo įvairių ūkio šakų ir atskirų profesijų specialis-tams skirti specialieji biuleteniai ir žurnalai (89); plačiai skai-tytojų auditorijai 1985 m. buvo skirti 32 universalaus turinio žurnalai, taip pat 134 įvairių tipų laikraščiai.

Tuoj po karo Lietuvoje ėmė kurtis pogrindinė lietuvių parti-zanų spauda37. Pogrindyje veikusios tautinės organizacijos ir į miškus pasitraukę partizanai, norėdami geriau informuoti Lie-tuvos gyventojus apie vidaus ir tarptautinę padėtį, pateikti tikrų žinių apie vietinės administracijos darbus, platinti užsienio ra-dijo pranešimus, 1944–1957 m. leido atsišaukimus, biuletenius, laikraščius, laikraštėlius: iš viso pasirodė per 80 įvairių periodi-nių leidinių. Juos spausdino ir daugino rašomosiomis mašinė-lėmis, šapirografais, rotatoriais, kartais – spaustuvine technika. 1947 m. visos partizanų apygardos jau turėjo bent po vieną periodinį leidinį. Iš pradžių daugelis partizanų laikraščių buvo leidžiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos laisvės armijos vardu, paantraštėje nurodant apygardą, rinktinę, būrį, eilės ir ištisinį numerį. 1949 m. pradžioje Lietuvos teritoriją pa-

Žurnalo „Šluota“ viršelis. 1940 07 24, Nr. 1

56 Visuomenė

dalinus į partizanines sritis, visa rezistencinė spauda pradėta leisti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vardu.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje vėl atgijo po-grindinė periodinė spauda38. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė vienas pirmųjų šio laikotarpio rezistencinių leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, ėjęs net iki 1989 m. Nuo 1976 iki 1981 m. buvo leidžiamas pogrindinis katalikiškos krypties leidinys „Die-vas ir Tėvynė“, nuo 1977 m. – „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, nuo 1979 m. – „Ateitis“ bei „Lietuvos ateitis“. Taip pat ėjo tautinės krypties nelegalūs leidiniai „Aušra“, „Laisvės šauklys“, „Aušre-lė“, „Vytis“, „Tautos kelias“, liberalios krypties žurnalai „Varpas“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“, literatūrinės kultūrinės krypties leidiniai „Pastogė“, „Nemuno vaga“. Dėl leidėjų, redaktorių, pla-tintojų ir skaitytojų persekiojimo, areštų, tardymų bei kalinimo ne-ilgai ir nereguliariai ėjo ir dar nemažai kitų rezistencinių leidinių (iki 1988 m. iš viso jų pasirodė apie 30). Dažnai vietoj laikinai ir visai sustabdytų laikraščių ar žurnalų išeidavo kiti, bet ir jie pa-prastai būdavo trumpaamžiai. Šie nelegalūs leidiniai daugiausia buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis, dauginami rota-toriais. Kai kurie turėjo nuo kelių iki keliolikos puslapių, bet buvo ir tokių („Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Dievas ir Tėvy-nė“, „Aušra“, „Vytis“), kurių atskirų numerių apimtis siekdavo 40–100 puslapių; pastaruosius galima laikyti žurnaliniais leidiniais. Rezistencinių leidinių skelbiamus rašinius slapta skaitydavo Lie-tuvos žmonės, jie buvo plačiai cituojami ir komentuojami kitose šalyse, ypač lietuvių išeivijos laikraščiuose.

Karo, pokario ir vėlesniais metais laikraščius bei žurnalus lei-do ir lietuvių išeivija JAV, Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje, Ve-nesueloje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje.

5. LIETUVOS ATGIMIMO PERIODIKA

1985 m. Maskvoje paskelbtos pertvarkos požymiai po kelerių metų ėmė reikštis ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Kai kuriuose respublikiniuose leidiniuose, pirmiausia savaitraščiuose „Gimta-

sis kraštas“ bei „Literatūra ir menas“ ir laikraštyje „Komjaunimo tiesa“, vis daugiau buvo spausdinama poleminių, diskusinių straipsnių aktualiais ekonomikos, ekologijos, valdymo, kultūros bei visuomenės gyvenimo klausimais. Lietuvoje pasirodė pirmieji nelegalūs ir pusiau legalūs informaciniai lapeliai, laikraštėliai, kiti demokratinės pakraipos spaudiniai, kuriuos leido neformalios in-teligentijos, jaunimo, studentų, moksleivių grupės.

1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įkūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodi-niai leidiniai39. Birželio 13 d. pasirodė dviejų puslapių rotatoriu-mi spausdintas leidinėlis „Informacinis pranešimas“ ir jo tęsi-nys – keturių puslapių apimties laikraštėlis „Sąjūdžio žinios“. Tai buvo pirmasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, nuo 39-ojo nu-merio – jo Seimo tarybos leidinys. 1988 m. išėjo 60 šio laikraš-tėlio numerių. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais skaitytojus pasiekė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno politechnikos instituto grupės biuletenis „Kvieslys“, Kauno zonos leidinys „Kauno ai-das“, Alytaus miesto leidinys „Alytaus sąjūdis“, Panevėžio gru-pės laikraštėlis „Sąjūdžio žodis“. Iki 1988 m. pabaigos pasiro-dė daugelio miestų ir rajonų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybų leidiniai, tarp jų Klaipėdoje – „Mažoji Lietuva“ (vėliau leistas kaip krašto laikraštis), Šiauliuose – „Krivūlė“, Anykščiuo-se – „Žiburys“, Raseiniuose – „Dubysa“, Rokiškyje – „Atgaiva“, Kretingoje – „Žemaičių tiesa“, Trakuose – „Trakų žemė“, Kelmės rajone (Kražiuose) – „Kražių aidai“. 1989 m. jau ėjo beveik visų Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų leidiniai.

Pirmieji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupių leidiniai buvo rašyti rašomąja mašinėle, dauginti rotaprintu, kai kurie surinkti kompiuteriu, spausdinti poligrafine technika. Vieni biuleteniai ir laikraštėliai ėjo nereguliariai, tik vienerius ar dvejus metus, kitų išėjo po kelis ar kelias dešimtis numerių, nuo 2 iki 4 puslapių apimties. Tačiau 1989-aisiais, o ypač 1990 m., daugelio Lietu-vos persitvarkymo sąjūdžio (nuo 1990 m. – Lietuvos sąjūdžio) miestų ir rajonų tarybų laikraštėliai ir laikraščiai buvo spausdi-nami spaustuvėse, geriau techniškai parengiami, kruopščiau suredaguojami. Nemažai tokių leidinių vėliau tapo krašto, rajo-no, miesto ar nepriklausomais laikraščiais.

Iš pradžių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidiniuose dau-giausia buvo polemizuojama su respublikiniais, miestų ir rajonų laikraščiais, pasisakoma prieš iškraipytus faktus, klaidingas žinias jų paskelbtuose straipsniuose ir informacijos agentūros ELTA pranešimuose apie Sąjūdžio veiklą. Vėliau buvo daug rašoma apie įvairius Sąjūdžio renginius, informuojama apie jo darbą, taip pat spausdinama daug kritinių korespondencijų ir straipsnių, kuriuose buvo atskleidžiami centrinės ir vietinės val-džios bei partinių veikėjų darbo trūkumai, klaidos, smerkiama jų vykdoma politika, siūloma iš darbo atleisti kai kuriuos pa-reigūnus. Tokius necenzūruotus rašinius noriai skaitė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės, stengdamiesi nepraleisti nė vieno mėgstamo leidinio numerio, todėl sparčiai didėjo ne tik jų skaičius, bet ir tiražai.

Greta miestų bei rajonų ir vietinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio periodinių leidinių, pradėjo eiti ir visai Lietuvai skirti laikraščiai, biuleteniai, žurnalai. 1988 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje 100 000 egz. tiražu pradėjo eiti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio biuletenis „Atgimimas“, kuris kitais metais tapo savaitraščiu, o nuo 1992 m. eina kaip Lietuvos politikos savaitraštis. 1989 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje pasirodė kitas Lietuvos persitvarkymo

Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ viršelis. 2007 08–09

57

sąjūdžio leidinys – laikraštis „Respublika“. Nuo 1990 m. kovo mėnesio jis ėmė eiti kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis. Nuo pat pradžios jį redaguoja V. Tomkus, o leidžia uždaroji ak-cinė bendrovė „Respublika“. Tai vienas populiariausių Lietuvos nacionalinių dienraščių.

Kartu su Sąjūdžio spauda atsirado ir besikuriančių politinių partijų, sąjungų, visuomeninių judėjimų periodinių leidinių. Iš pradžių jie buvo leidžiami slaptai arba pusiau legaliai, spaus-dinami įvairiausia perrašinėjimo, dauginimo bei spausdinimo technika. Po to, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Ta-ryba 1989 m. gruodžio 7 d. pakeitė Lietuvos konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, skelbusius komunistų partijos vienvaldystę, ir įteisino daugiapartinę sistemą, pradėjo eiti ir spaustuvėse spausdinti legalūs įvairių partijų leidiniai. 1988–1989 m. pra-dėjo eiti nemažai įvairių bendrijų, draugijų, kūrybinių sąjungų, bendruomenių leidinių, biuletenių, laikraštėlių, laikraščių, žur-nalų. Dauguma šių leidinių eina iki šiol – tik kai kurie leidžiami kitų leidėjų arba kitais pavadinimais.

Naujų laikraščių bei žurnalų steigimą ir jau einančių pertvar-kymą palengvino ta aplinkybė, kad 1989 m. Lietuvos spauda jau buvo mažiau priklausoma nuo Maskvos, plačiai buvo svars-tomas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstaty-mas. O 1990 m. vasario 9 d. jį priėmus ir nuo kovo 1 d. jam įsigaliojus, teisę steigti periodinius leidinius turėjo valstybinės, politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat pavieniai Lietuvos piliečiai. Palankios sąlygos realizuoti šias nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susi-darė po 1990 m. kovo 11-osios – paskelbus Lietuvos Nepriklau-somybės aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę, visuomenės informa-vimo priemonės tapo laisvos ir necenzūruojamos.

1990 m. įsigaliojus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui40, netrukus Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose pasirodė gana daug naujų perio-

dinių leidinių. Ėmė kurtis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraš-tų laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai, universalios tematikos, specialios paskirties ir moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklauso-moje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Apie 45 metus egzistavusi sovietinė masinės informacijos priemonių sistema ėmė irti ir formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spau-da. Buvusieji valstybiniai bei žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo privatizuoti, jų leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės ar asmenys.

1988 m. Lietuvoje ėjo 11 visai šaliai skirtų vadinamųjų respu-blikinių laikraščių – „Czerwony Sztandar“ (lenkų kalba), „Gim-tasis kraštas“, „Komjaunimo tiesa“ (lietuvių ir rusų kalbomis), „Lietuvos pionierius“, „Literatūra ir menas“, „Sportas“, „Tarybi-nis mokytojas“, „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Sovetskaja Lit-va“ (rusų kalba). Kai kurie iš jų buvo dienraščiai – leidžiami šešis arba penkis kartus per savaitę. Iš jų ir naujai įsteigtų lei-dinių susikūrė 8 naujo turinio ir formos nacionaliniai dienraš-čiai: „Echo Litvy“ (1944–1990 m. vadinosi „Sovetskaja Litva“, ėjo iki 2001 m.), „Kauno diena“ (nuo 1992; 1945–1950 m. „Ta-rybų Lietuva“, 1950–1992 m. „Kauno tiesa“), „Kurier Wileņski“ (1953–1990 m. „Czerwony Sztandar“), „Lietuvos aidas“ (nuo 1917 m., su pertraukomis, atkurtas 1990 m.), „Lietuvos rytas“ (nuo 1990 m., vietoj laikraščio „Komjaunimo tiesa“), „Lietuvos žinios“ (1909–1915, 1922–1940 m., nuo 1990 m., su pertrau-ka), „Respublika“ (nuo 1989 m.), „Verslo žinios“ (nuo 1994 m.); 2004 m. prie jų prisijungė „Vakaro žinios“, 2006 m. – „Laikraš-tis tau“ (L.T.). Daugelis dienraščių ėmė leisti įvairius priedus bei atskirus leidinius, daugiausia specializuotus, skirtus kon-krečioms skaitytojų grupėms arba tam tikrų veiklos sričių bei profesijų žmonėms. Toliau ėjo ir visai šaliai skirti savaitraščiai „Atgimimas“, „Dialogas“ (iki 1989 m. leistas pavadinimu „Tary-binis mokytojas“, o iki 1992 m. – „Tėvynės šviesa“), „Gimtasis

Visuomenė

Žurnalo „Naujoji Romuva“ viršelis. 1995 01 07, Nr. 1 Žurnalo „Nemunas“ viršelis. 1991, Nr. 3

58

kraštas“ (iki 1997 m.), „Kalba Vilnius“ (iki 1999 m.), „Literatūra ir menas“, taip pat vėliau atsiradę savaitraščiai „Voruta“, „Šiau-rės Atėnai“, „Šeimininkė“, „Dienovidis“ (nuo 2001 m. žurnalas), „Kregždutė“, „7 meno dienos“, „Autoekspresas“ (nuo 2003 m. žurnalas), „Mokesčių žinios“.

Kai kurie Lietuvos sąjūdžio rajonų ir miestų tarybų leidiniai („Mažoji Lietuva“, „Krivūlė“, „Atgaiva“, „Trakų žemė“, „Kražių aidai“, „Žiburys“) po kurio laiko tapo vieno ar kito krašto laikraš-čiais. Tokių regioninių leidinių pasirodė ir daugiau: „Indraja“, „Zanavykas“, „Prie Nemunėlio“, „Znad Wilii“, „Mūsų mintys“, „Vakarų ekspresas“, „Žiemgala“, „Šiaulių kraštas“, „Šalčia. Bir-žų žinios“, „Žemaičių saulutė“, „Utenos krašto žinios“, „Naujos tėviškės žinios“, „Druskonis“. Iš viso 1994 m. ėjo daugiau kaip 20 krašto laikraščių. Juos leido rajonų kultūros ir kraštotyros draugijos, uždarosios akcinės bendrovės, Lietuvos sąjūdžio miestų ir rajonų tarybos, spaudos darbuotojų ir žurnalistų gru-pės. Kai kurių kraštų laikraščiai vėliau nustojo eiti arba virto ap-skričių, rajonų ar kitokiais leidiniais.

Toliau buvo leidžiami (pakeistais pavadinimais) miestų lai-kraščiai: „Klaipėda“ (nuo 1945 m.; iki 1990 m. „Tarybinė Klaipė-da“), „Panevėžio balsas “ (nuo 1941 m., iki 1990 m. „Panevėžio tiesa“), „Šiaulių naujienos“ (nuo 1941 m., iki 1988 m. „Raudonoji vėliava“) , „Vakarinės naujienos“ (1958–1999 m. Vilniuje), „Aly-taus naujienos“ (nuo 1945 m., iki 1989 m. „Komunistinis rytojus“), „Suvalkietis“ (nuo 1941 m., iki 1992 m. „Naujasis kelias“). Pasiro-dė nemažai naujų miestų bei savivaldybių laikraščių („Druskinin-kų naujienos“, „Vakarinė Palanga“, „Panevėžio rytas“, „Laikinoji sostinė“), o kai kurių miestų laikraščių leidimas vėliau nutrūko.

1995 m. pradžioje Lietuvos teritorijoje sudarius 10 apskričių, atsirado apskričių laikraščiai. Jais tapo kai kurie anksčiau ėję ar naujai įsteigti laikraščiai: „Panevėžio rytas“, „Utenis. Utenos apskrities žinios“, „Kauno apskritis“, „Klaipėda“, „Suvalkietis“, „Alytaus naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Tauragiškių balsas“, „Kal-votoji Žemaitija“, „Vakarų Lietuva“, „Telšių žinios“.

Visuomenė

Nors gerokai padaugėjo miestų laikraščių ir atsirado kraštų bei apskričių laikraščiai, tačiau pagrindinis regioninės ir vietinės spaudos leidinio tipas tebėra rajono laikraštis. Iki šiol leidžiami beveik visi anksčiau ėję rajonų laikraščiai: tik daugelis jų pakei-tė pavadinimus, tapo nepriklausomi. Dažniausiai jų leidėjai yra pačios laikraščių redakcijos (uždarosios akcinės bendrovės). Pasirodė ir vienas kitas naujas rajono laikraštis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo leidžiami ir visų aukštųjų mokyklų laikraščiai (kai kurie pakeistais pavadinimais), atskirų įmonių ir organizacijų laikraščiai, atsirado daug informa-cinių ir reklaminių laikraščių, pramoginių ir bulvarinio pobūdžio leidinių, įvairioms skaitytojų grupėms (jaunimui, studentams, moksleiviams, vaikams, moterims) skirtų leidinių, šakinių ir profe-sinių laikraščių ir savaitraščių, religinio turinio laikraščių.

Nuo 1989 m. ėmė vis sparčiau augti žurnalų skaičius. Pradėti leisti ir visiškai nauji – naujų pavadinimų, naujos tematikos, naujo turinio – žurnalai, ir atgaivinti seni, dar prieš karą Nepriklausomo-je Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję leidiniai. Vieni buvo orientuoti į plačiąją visuomenę, kiti skirti specialistams, įvairių profesijų žmo-nėms, treti – mokslo darbuotojams.

Daugiausia pradėjo eiti universalios tematikos, įvairaus išsi-lavinimo ir amžiaus žmonėms skirtų žurnalų, gvildenančių ak-tualias socialines, ekonomines, kultūrines, estetines, politines, žmonių bendravimo problemas. Daugelio įsteigtų žurnalų leidi-mas po kurio laiko nutrūko, tačiau iki šiol tebeleidžiami žurnalai „Krantai“, „Magazyn Wileņski“ (lenkų kalba), „Psichologija tau“, „Keturi ratai“, „Karys“, „Veidas“, „Tik vyrams“, „Ieva“, „Laima“, „Ji“, „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Naminukas“, „Penki“, „Flintas“, „Rankdarbiai“, „Rubinaitis“, „Mano namai“, „Artuma“, „Ekstra“. Toliau buvo leidžiami anksčiau ėję plačiajai skaitytojų auditorijai skirti žurnalai (kai kurie pakeistais pavadinimais): „Žvaigždutė“, „Gimtoji kalba“ (1990 m. pakeitęs leidinį „Mūsų kalba“), „Kinas“, „Kultūros barai“, „Metai“ (1991 m. pakeitęs žurnalą „Pergalė“), „Mokslas ir gyvenimas“, „Moksleivis“ (iki 2001 m.), „Moteris“

Žurnalo „Kultūros barai“ viršelis. 2003, Nr. 6 Žurnalo „Liaudies kultūra“ viršelis. 2010, Nr. 3

59

(anksčiau ėjęs pavadinimu „Tarybinė moteris“), „Mūsų sodai“ (iki 1999 m.), „Nemunas“ (nuo 2004 m. savaitraštis), „Sveikata“ (iki 2005 m., anksčiau vadinosi „Sveikatos apsauga“), „Šeima“ (iki 2004 m.), „Šluota“ (iki 2004 m.), „Vilnius“ (buvęs literatūrinis žur-nalas „Litva literaturnaja“). 1999–2006 m. populiariausi, labiau-siai skaitomi buvo pramoginiai, galvosūkių, kryžiažodžių, šeimai, moterims, vyrams bei vaikams skirti žurnalai; labai pagausėjo savaitinių naujienų ir laisvalaikio žurnalinių leidinių.

Šiuo laikotarpiu nemažai pasirodė ir specialiųjų žurnalų, skirtų įvairių ūkio šakų, atskirų profesijų ir veiklos sričių skaity-tojams. Mokytojams ir studentams buvo skiriamas metodinis žurnalas „Gimtasis žodis“, kultūros ir švietimo darbuotojams – „Liaudies kultūra“, žemės ūkio darbuotojams – „Ūkininkas“ (ėjęs iki 2002 m.), transporto darbuotojams – „Ratai“ (iki 1994 m.), verslo žmonėms – „Verslo ir komercinė teisė“, fotografijos mė-gėjams – „Vyzdys“, finansininkams – „Sąskaityba“, „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“, katalikybės puoselėtojams – „Naujasis židinys“. Buvo atgaivinti prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai „Bibliografijos žinios“, „Dienovidis“ (kultūros žur-nalas, 1990–2001 m. leistas kaip savaitinis laikraštis), „Jūra“, „Kardas“ (karininkų), „Lietuvos farmacijos žinios“, „Litova stelo“ (esperantininkų), „Medicina“, „Medžiotojas ir meškeriotojas“ (iki 2006 m.), „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ (šaulių), „Žemėtvarka ir melioracija“. 1989–1990 m. visateisiais žurnalais tapo anksčiau ėję biuleteniai bei informaciniai leidiniai „Kooperatininkas“, „Lie-tuvos sparnai“ (buvęs biuletenis „Sparnai“), „Mūsų girios“ (buvęs biuletenis „Girios“), „Statyba ir architektūra“, „Teisės problemos“ (buvęs biuletenis „Socialistinė teisė“), „Tarp knygų“ (buvęs biule-tenis „Bibliotekų darbas“), „Mūsų kraštas“ (buvęs leidinys „Kraš-totyra“). Toliau ėjo žurnalai „Mokslas ir technika“, Mūsų gamta“ (iki 1998 m.), „Žemės ūkis. “ Vėliau kai kurių specialiųjų žurnalų leidimas nutrūko, tačiau atsirado ir naujų leidinių.

Mokslo darbuotojams ir specialistams skirtų naujų žurnalų ar žurnalo tipo leidinių skaičius didėjo lėčiau. Šiuo laikotarpiu pradėjo eiti mokslinis žurnalas anglų kalba „Baltic Astronomy“, religijos, filosofijos ir meno žurnalas „Logos“, mokslinis žurna-las „Mokslas ir Lietuva“, nuo 1994 m. ėjęs pavadinimu „Lietu-vos mokslas“ (lietuvių ir anglų kalbomis), buvo atkurtas 1940 m. ėjęs Baltijos šalių mokslinis žurnalas „Revue Baltique“ (prancū-zų, anglų, vokiečių kalbomis), istorijos žurnalas „Mūsų praeitis“. 1990 m. buvo reorganizuotas mokslinis žurnalas „Lietuvos Moks-lų akademijos darbai“, kuris buvo leidžiamas nuo 1955 m. Iš pra-džių ėjo šio žurnalo A serija (visuomenės mokslai) bei B serija (chemija, technika, fizinė geografija), o nuo 1960 m. – ir C serija (biologijos mokslai). Vietoj jų 1990 m. pradėti leisti 7 savarankiški moksliniai žurnalai: „Chemija“, „Ekologija“, „Biologija“, „Energe-tika“, „Filosofija, sociologija“, „Informatica“, „Lituanistica“. Be to, 1994 m. pradėjo eiti Lietuvos Mokslų Akademijos žurnalai „Acta Medica Lituanica“, „Lietuvos fizikos žurnalas“ (vietoj „Lietuvos fizikos rinkinys“), „Menotyra“, „Žemės ūkio mokslai“. Buvo per-tvarkyta bei papildyta ir tęstinių leidinių serija „Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai“. Pasikeitė ir daugelis kitų mokslinių žur-nalo tipo leidinių, jų dauguma tapo tikrais moksliniais žurnalais.

Nuo 1989 m. buvo tobulinami bei pertvarkomi ne tik moks-liniai, bet ir universalūs bei specialieji žurnalai. Juos ėmė leisti uždarosios akcinės bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės arba pavieniai asmenys – žurnalistai, įvairių sri-čių specialistai, remiami draugijų, bendrijų, sąjungų bei leidyklų.

Tiesa, kai kurių šiuo laikotarpiu pradėtų leisti žurnalų išėjo tik po vieną kitą numerį, kitų leidimas kartais (dažniausiai dėl finansinių sunkumų) laikinai arba ir visai nutrūko. Tačiau apskritai visų trijų grupių žurnalinių leidinių kasmet daugėjo. 1992 m. iš viso ėjo daugiau kaip 100 mokslinių žurnalų ir tęstinių žurnalo tipo lei-dinių, per 70 specialiųjų (šakinių bei profesinių) žurnalų ir apie 90 universalių bei literatūrinių žurnalų, o 1998 m. buvo leidžia-ma atitinkamai 120, 140 ir 120 žurnalų. Visų šių trijų grupių, kurios išsiskyrė dar prieš karą, žurnaliniai leidiniai sudarė tam tikrą periodinės spaudos sistemą, kuri irgi pradėjo formuotis tarpukario Lietuvoje. Tada buvo bandoma nuosekliai eiti prie to, kad visi gyventojų sluoksniai, visos pagrindinės skaitytojų grupės – mokslininkai, specialistai ir plačioji visuomenė – turėtų atitinkamos tematikos visaverčius žurnalus.

Lietuvoje periodinių leidinių skaičius sparčiai didėjo iki 1995 m. – tais metais buvo leidžiami 477 laikraščiai ir 212 žur-nalų. Vėliau laikraščių ėmė mažėti, o žurnalų skaičius gana sparčiai augo. 2000 m. jau ėjo 361 laikraštis ir 349 žurnalai, 2006 m. pradžioje – 325 laikraščiai ir 434 žurnalai bei tęstiniai žurnalo tipo leidiniai. 2006 m. Lietuvoje buvo leidžiami 9 naci-onaliniai dienraščiai, 11 apskričių, 28 kraštų, 14 miestų, 51 ra-jonų, 15 aukštųjų mokyklų bei 18 įmonių ir organizacijų laikraš-čių, 29 politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir bendrojo pobūdžio visuomeniniai politiniai laikraščiai, 28 informaciniai reklaminiai, 8 pramoginiai, bulvarinio pobūdžio laikraščiai, 114 specializuotų laikraščių. 2006 m. taip pat ėjo 160 mokslinių žur-nalų ir tęstinių žurnalo tipo leidinių, 132 specialieji žurnalai ir 142 universalūs bei literatūriniai žurnalai41.

IŠVADOS

Lietuvos pirmuoju periodiniu leidiniu laikomas Vilniuje 1760 m. įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. Tik maždaug po šimtmečio (1846 m.) Vilniuje pasirodė specifinis lietuviškas periodinis leidinys – L. Ivinskio „Kalendorius“. Tačiau Lietuvą valdžiusios Rusijos caro administracijai 1864 m. uždraudus lie-tuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, greitai nutrūko ir šio leidi-nio spausdinimas, o gauti valdžios leidimą nepavyko nė vienam lietuviškam laikraščiui ar žurnalui Lietuvoje iki pat 1904 m. Todėl pirmieji tikri periodiniai leidiniai pasirodė už Lietuvos ribų – Prū-sijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Ten 1823 m. pradėtas leisti žurnalo tipo periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, o nuo 1832 iki 1921 m. ėjo jo tęsinys irgi gotiškomis raidėmis – mėnesinis žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“. 1849 m. Klaipėdoje ir Karaliaučiuje pasi-rodė ir pirmieji lietuviški laikraščiai „Lietuvininkų prietelis“ ir „Ke-leivis“. Tačiau jie buvo leidžiami gotiškomis raidėmis ir skiriami vietiniams Mažosios Lietuvos lietuvininkams, be to, daugiausia buvo religinio turinio ir provokiškos orientacijos. O Didžiosios Lietuvos gyventojai niekad nenorėjo pripažinti lietuviškosios spaudos draudimo ir reikalavo leidinių lotyniškomis raidėmis.

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sustiprėjus lietuvių tauti-nio atgimimo ir nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui ir netekus vil-ties, kad bus gautas leidimas caro valdomoje Lietuvoje leisti bent vieną legalų lietuvišką laikraštį, lietuvių inteligentija ryžosi įkurti periodinį leidinį, kuris būtų spausdinamas už Rusijos imperijos ribų ir nelegaliai platinamas pačioje Lietuvoje. Taip 1883 m. Mažo-joje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lotynišku raidynu – mėnesinis žurnalas „Aušra“. 1886 m.

Visuomenė

60 Visuomenė

jam sustojus, kitais metais Tilžėje pradėjo eiti žurnalas „Šviesa“, 1889 m. Ragainėje – žurnalas „Varpas“, vėliau Tilžėje – žurnalai „Ūkininkas“, „Naujienos“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvy-nės sargas“, „Žinyčia“. Jie visi buvo skirti Didžiajai Lietuvai.

1879 m. pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – laikraštis „Gazieta lietuviška“. 1884 m. pradėtas leisti kitas laikraštis – „Unija“, vėliau – „Lietu-viškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Saulė“ ir kiti; iki 1905 m. Amerikoje iš viso ėjo daugiau kaip 30 įvairių lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų pasiekdavo ir Lietuvą, buvo jos gyventojų skaitomi ir nemažai prisidėjo prie lietuvių periodikos formavimosi.

1904 m. panaikinus lietuviškosios spaudos draudimą, pa-sirodė ir legalūs lietuviams skirti periodiniai leidiniai. Tų pačių metų pabaigoje Peterburge pradėjo eiti literatūros, mokslo ir politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, o Vilniu-je – dienraštis „Vilniaus žinios“. Netrukus legalius periodinius leidinius ėmė leisti besikuriančios politinės partijos – Lietuvos socialdemokratai, demokratai, tautininkai, krikščionys demo-kratai. Atsirado pirmieji specialūs periodiniai leidiniai: žurnalai jaunimui, moksleiviams, vaikams, moterims, žurnalai žemės ūkio darbuotojams, medikams, mokytojams, mokslininkams, muzikams, literatūriniai almanachai ir žurnalai. Toliau ėjo lietu-viški periodiniai leidiniai ir už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo atgaivinti prieš Pirmą-jį pasaulinį karą leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, įsteigta naujų įvairių organizacijų, draugijų, sąjungų, bendrijų laikraščių bei žurnalų, pradėjo eiti daug oficialių (valdžios leidžiamų ir glo-bojamų) ir bendrojo pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių bei dienraščių, atskiroms skaitytojų grupėms, įvairių profesijų ir veiklos sričių žmonėms skirtų specializuotų žurnalų, savaitraščių bei laikraščių, nemažai religinio turinio periodinių leidinių, regio-ninių laikraščių ir savaitraščių. Periodinių leidinių skaičius Lietu-voje nuolat didėjo. 1935 m. ėjo 138 laikraščiai ir 159 žurnalai, o iš viso 1918–1940 m. buvo leidžiama apie 2000 įvairių periodinių leidinių. Daugiau kaip 100 pavadinimų lietuvių periodinių leidinių 1919–1939 m. ėjo lenkų okupuotame Vilniuje. Lietuviškus laikraš-čius, savaitraščius bei žurnalus tebeleido ir lietuvių išeivija Euro-poje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.

Steigiantis naujiems laikraščiams, savaitraščiams, dienraš-čiams, žurnalams ir didėjant jų svarbai Lietuvos gyvenime, netru-kus buvo susirūpinta ir spaudos bei visuomenės santykių regulia-vimu, periodinių leidinių leidyba, spausdinimu bei platinimu, re-dakcijose dirbančių spaudos darbuotojų veiklos reglamentavimu, aprūpinimo reikiama informacija organizavimu. Jau 1919 m. lap-kričio 30 d. buvo priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstatymas, 1920 m. Kaune įsteigta Lietuvos telegramų agentūra ELTA.

1940 m. birželio mėnesį prasidėjus sovietinei Lietuvos oku-pacijai, beveik visi laikraščiai ir žurnalai šalyje buvo sustabdyti, dauguma buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vė-liau areštuoti, įkalinti arba ištremti. Buvo leidžiami tik kai kurie Nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai, keli žurnalo tipo tęstiniai moksliniai leidiniai. Tačiau atsirado komunistines idėjas ir sovieti-nę santvarką propaguojančių dienraščių, laikraščių bei žurnalų. Iš viso 1941 m. birželio mėnesį ėjo 37 periodiniai leidiniai. Vokie-čių okupacijos metais legaliai ėjo tik okupacinei valdžiai ištikimi dienraščiai, keli centriniai ir regioniniai laikraščiai, kai kurie anks-čiau įsteigti žurnalai, iš viso apie 40 legalių periodinių leidinių.

Netrukus po naujos komunistinės santvarkos įvedimo 1940 m. visose Lietuvos apskrityse ėmė plisti rezistencinė spauda, nu-kreipta prieš komunistinę valdžią. Labai daug įvairių pogrindinių periodinių leidinių buvo leidžiama ir vokiečių okupacijos laiko-tarpiu (1941–1944 m.): ėjo per 30 antinacistinės rezistencijos laikraščių ir biuletenių, apie 20 nelegalių komunistinių laikraščių. Pogrindinė periodinė spauda vėl buvo atgijusi XX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje: 1972–1989 m. Lietuvoje ilgiau ar trumpiau ėjo apie 30 nelegalių žurnalų ir laikraščių.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo atku-riami 1940–1941 m. leisti ir steigiami nauji periodiniai leidiniai, reikalingi komunistų partijos tikslams ir uždaviniams propaguoti, sovietinei santvarkai kurti. Pradėjo eiti vadinamieji respublikiniai dienraščiai ir laikraščiai, atkurti anksčiau ėję ir pradėti leisti nauji apskričių laikraščiai, 1950 m. viduryje juos pakeitę rajonų lai-kraščiai. Atsirado miestų laikraščiai, aukštųjų mokyklų, įmonių ir organizacijų laikraščiai bei savaitraščiai. 1985 m. iš viso ėjo 134 įvairių tipų laikraščiai. Buvo leidžiami mokslininkams skirti tęsti-niai žurnalo tipo leidiniai ir moksliniai žurnalai (1985 m. jų buvo 69), ėjo įvairių ūkio šakų ir atskirų profesijų specialistams skirti specialieji biuleteniai ir žurnalai (89), plačiai skaitytojų auditorijai skirti universalaus turinio žurnalai (32).

1988 m. pradėjus kurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio or-ganizacijas, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Kai 1990 m. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas ir priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstaty-mas, pagal kurį visuomenės informavimo priemonės tapo laisvos ir necenzūruojamos, Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose pasirodė daugybė naujų periodinių leidinių. Ėmė kurtis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nau-ji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savai-traščiai, universalaus pobūdžio, specialieji ir moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Apie 45 metus egzista-vusi sovietinė masinės informacijos priemonių sistema ėmė irti ir formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spauda. Buvusieji vals-tybiniai bei žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo privatizuoti, jų leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės ar asmenys.

Laikraščių ir žurnalų skaičius sparčiai didėjo beveik iki 1995 m. Paskui laikraščių buvo išleidžiama kasmet vis mažiau, o žurnalų daugiau. 2006 m. pradžioje Lietuvoje ėjo 325 laikraščiai ir 434 žurnalai bei tęstiniai žurnalo tipo leidiniai.

N u o r o d o s

1 Drotvinas V. Laikraštis: kilmė ir sinonimai. Gimtoji kalba, 1993, nr. 2, p. 27.

2 Visuotinė lietuvių enciklopedija. XI, Vilnius, 2007, p. 433.3 Urbonas V. Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu, Trakai–Vilnius, 1999, p. 10.

4 Plačiau žr. Bulota J. Periodinės spaudos raida Lietuvoje Žurnalisto žiny-nas, Kaunas, 1992, p. 25–26.

5 Biržiška V. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, Kaunas, 1932, nr. 1, p. 7.

6 Plačiau žr. Kaunas D. Lietuvių periodikos pirmtakas, Vilnius, 1991, p. 27–28.

7 Ten pat, p. 48.8 Plačiau žr. Bulota J. Lietuvių periodinės spaudos ištakos. Žurnalistika 73, Vilnius, 1974, p. 132–134.

61

9 Kaunas D. „Lietuvininkų prietelis“ – pirmasis lietuvių laikraštis. Baltija, Klaipėda, 1991, p. 49.

10 Plačiau žr. ten pat, p. 48–54.11 Biržiška V. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, Kaunas, 1932, nr. 1, p. 11–12.

12 Ten pat, p. 12.13 Bulota J. Lietuvių periodinės spaudos ištakos. Žurnalistika 73, Vilnius, 1974, p. 137.

14 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 22.15 Plačiau žr. Vėbra R., Ledas I. Profesinės lietuvių žurnalistikos pradžia. Žurnalistika 83, Vilnius, 1986, p. 100–109.

16 Bulota J. Žurnalistikos teorijos problemos „Varpe“. Universiteto žurna-listas, Vilnius, 1989, kovo 16, nr. 2 (164), p. 6–7.

17 Atsisveikinimas su šiais metais. Apžvalga, 1895, nr. 25, p. 186.18 Tėvynės sargas. Tėvynės sargas, 1896, nr. 1, p. 3.19 Raguotis B. Prie ištakų, Vilnius, 1981, p. 21–22.20 Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (iki 1904 m.), Vilnius, 1978, p. 216–217.

21 Ten pat, p. 246–247.22 Atsišaukimas į didžiumą lietuvių. Vilniaus žinios, 1906, gruodžio 4 (17), nr. 271.

23 Urbonas V. Lietuvių žurnalas, Vilnius, 1993, p. 36–37.24 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 39–40.25 Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. I d., Klaipėda, 2004, p. 124.26 Ten pat, p. 124–125.27 Įžanga. Vairas, 1914, nr. 1, p. 2.28 Gudaitis L. Platėjantys akiračiai, Vilnius, 1977, p. 46.29 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. I d., Klaipėda, 2004, p. 138–157.

30 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 62–63.31 Žurnalistika 1988 / 1989. Kn. 17–18, Vilnius, 1991, p. 48–49.32 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. II d., Klaipėda, 2004, p. 91–134.

33 Ten pat, p. 136–147.34 Ten pat, p. 147–154.35 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 127–130.36 Ten pat, p. 130–131.37 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. II d., Klaipėda, 2004, p. 201–204.

38 Ten pat, p. 204–206.39 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvių periodinė spauda, Trakai–Vilnius, 1995, p. 138–140.

40 Lietuvos masinės informacijos priemonės, Vilnius, 1992, p. 7–15.41 Visuotinė lietuvių enciklopedija. XII, Vilnius, 2007, p. 479.

SOCIETY

Vytas Urbonas

LITHUANIAN PERIODICAL PRESS: THE HISTORY OF ITS DEVELOPMENT AND THE PRESENT

SummaryThe article describes the history of Lithuanian periodical press,

highlights the most important features and trends of its development during a difficult and long, almost two centuries-long period. It gives five main developmental stages of Lithuanian periodicals arising from the objective historical, political, social, cultural and other factors. This is emergence of the first Lithuanian periodicals abroad and spread in Lithuania under illegal conditions (up to 1904), formation of Lithuanian periodicals after the press ban (1904–1918), the rapid growth in the number of publications and differentiation and specialization in Independent Lithuania (1918–1940), a complex development of Lithuanian periodicals during occupation and annexation periods

(1940–1989), and intensive development of periodicals in Lithuania having restored its freedom and independence (since 1990).

The first periodical in Vilnius, Lithuania, was published in 1760. It was a Polish newspaper “Kurier Litewski”. Lithuanian periodicals owing to unfavorable historical and political conditions appeared much later and not in Lithuania, which since 1795 belonged to the Russian Empire, and outside it – in Prussian-ruled Lithuania Minor. There, in 1823, was first published the magazine-type periodical “Nusidavimai Dievo karalystėje” (Events in the kingdom of God), and from 1832 to 1921 as its follow-up was published a monthly magazine “Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” (Events concerning the Gospel spread among the Jews and the Pagans). In1849, Klaipėda and Kaliningrad saw the first Lithuanian newspapers “Lietuvininkų prietelis” (Lithuanians’ friend) and “Keleivis” (The passenger). But all of them were published in gothic lettering and intended for local Lithuanians of Lithuania Minor. There, in Lithuania Minor, in 1883 was also published the first periodical publication – a monthly magazine in Latin alphabet “Aušra” (Dawn) – for Lithuania. In 1886, its publication stopped. Next year the magazine “Šviesa” (Light) was published in Tilsit; later were published the magazines “Varpas” (Bell), “Ūkininkas” (Farmer), “Naujienos” (News), “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (Samogitian and Lithuanian Review), “Tėvynės sargas” (Homeland guardian) and “Žinyčia” (Shrine). They were all transported across the border and illegally distributed in Lithuania and other countries.

In 1879 appeared the first Lithuanian periodical in the United States – the newspaper “Gazieta lietuviška” (Lithuanian newspaper). Soon there were published more Lithuanian periodicals. In 1904, after the ban of publications written in the Latin alphabet in the Russian Empire, in Lithuania started to be published legally Lithuanian newspapers and magazines, first of all – the weekly “Lietuvių laikraštis” (Lithuanian newspaper) and daily “Vilniaus žinios” (News of Vilnius), and publications of various political parties, and magazines for certain groups of readers, workers of some industries and occupations.

In 1918, after restoration of the state of Lithuania was resumed the publishing of periodicals of political parties published before the First World War, there also appeared a number of newspapers and magazines of new organizations, associations, unions, societies. There appeared a lot of public political newspapers and dailies of official and general nature, special magazines, weeklies and newspapers for readers of certain groups, various professions and activities, many religious periodicals, regional newspapers and weeklies.

During the years of the Soviet occupation which started in 1940 and German occupation of 1941–1944 were legally published only dailies loyal to the occupation authorities, some central and regional newspapers, and some of the previously established magazines. After the end of the Second World War, in Lithuania were again published the periodicals of 1940–1941 and established new periodicals necessary for the propagation of aims and objectives of the Communist Party and the creation of the Soviet system.

When in 1990 was published the Lithuanian Independence Act and passed the Law of the Press and Mass Media, under which the media was free and uncensored, there were established national, regional and town newspapers, dailies and weeklies of general and multi-purpose, special and scientific magazines, were again published old periodicals read before the war in independent Lithuania, and later published abroad. A new, free and independent press began to form. Former state and departmental newspapers and magazines were privatized, private companies, public organizations, groups of people or individuals became their publishers and owners.

V. Urbonas, prof., dr.Žemaitės g. 7-47, LT-03119, Vilniusv.j.urbonas@gmail.com

Gauta 2011 09 05Atiduota spausdinti 2012 11 26

Visuomenė