lietuvos skirtingŲ regionŲ medus ir jo savybös
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MAISTO SAUGOS PROGRAMA
GYVULININKYSTöS KATEDRA
DOVYDAS KVEDARAS
LIETUVOS SKIRTINGŲ REGIONŲ MEDUS IR JO SAVYBöS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. A. Šimkus
KAUNAS 2013
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „LIETUVOS SKIRTINGŲ REGIONŲ MEDUS IR JO SAVYBöS “.
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013-05-06 Dovydas Kvedaras
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013-05-06 Dovydas Kvedaras
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013-05-06 Prof. dr. Almantas Šimkus
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas,
pavard÷)
(parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA.................................................................................................................................4
SUMMARY……………………………………………………………………………………….6
1. ĮVADAS....................................................................................................................................8
2. MEDAUS IR JO SAVYBIŲ TEORINö ANALIZö...............................................................10
2.1.Medaus sud÷tis.........................................................................................................................10
2.2. Medaus klasifikacija...............................................................................................................12
2.3. Medaus rūšys.................................................................................................................13
2.4. Medaus fizin÷s savyb÷s..........................................................................................................17
2.5. Medaus farmakologin÷s savyb÷s............................................................................................19
2.6. Medaus antibakterin÷s savyb÷s...............................................................................................23
2.7. Medaus konservuojančios savyb÷s.........................................................................................25
3. DARBO METODIKA...............................................................................................................27
4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.......................................................................28
5. IŠVADOS..................................................................................................................................36
Naudota literatūra..........................................................................................................................37
4
SANTRAUKA Dovydas Kvedaras
LIETUVOS SKIRTINGŲ REGIONŲ MEDUS IR JO SAVYBöS Baigiamasis magistrinis darbas
Darbo vadovas: Prof. dr. Almantas Šimkus
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Veterinarijos Akademija
fakultetas
Gyvulininkyst÷s katedra
2013 04 29
Darbo apimtis: 38 puslapiai, 13 paveikslai, 5 lentel÷s, 4 grafikai.
Šio darbo tikslas - ištirti ir įvertinti skirtingų Lietuvos regionų medų, jo savybes. Darbe
apžvelgiama medaus sud÷tis, rūšys. Analizuojamos įvairios medaus savyb÷s.
Medaus kaip natūralaus bioprodukto vertingosios savyb÷s priklauso iš kokių augalų ir
vietov÷s jis surinktas. Kiekvieno regiono augalų žieduose yra tik jam būdingas cheminių
elementų kokybinis ir kiekybinis santykis. Iš sunkiųjų metalų kiekio meduje galima spręsti apie
jo kilmę bei aplinkos užterštumą šiais metalais.
Sunkieji metalai per dirvožemį, dulkes, lapų paviršių patenka ant žiedų, iš jų – į nektarą, su
juo – į medų. Sunkieji metalai meduje gali būti ekologinis aplinkos taršos indikatorius.
Tyrimų rezultatai parod÷, žalingųjų mikroelementų kiekis skirtingų Lietuvos regionų
meduje įvairuoja: Cd- 0,011-0,013 mg/kg, Pb -0,020-0,075 mg/kg, Cr -0,023-0,045 mg/kg, Cu -
0,06-0,76 mg/kg, Zn -1,01-3,54 mg/kg, As- 0,051-0,053 mg/kg, Hg -0,0016-0,0645 mg/kg, bet
neviršija Lietuvos higienos normose nurodytos DLK.
Vienas svarbiausių medaus kokyb÷s rodiklių – dr÷gnis. Visų regionų tirti medūs buvo
pakankamai subrendę, nes dr÷gnis neviršijo 20 proc.
Svarbus kokyb÷s rodiklis, charakterizuojantis medaus natūralumą, – fermento diastaz÷s
aktyvumas. Šis skaičius turi būti ne mažesnis kaip 8 vienetai., tod÷l galima teigti, kad medus
buvo natūralus.
Tirti medaus m÷giniai atitiko Lietuvos standartą 1466:2004. Redukuojančio cukraus,
išskyrus Žemaitijos regiono medų (59,5 proc ) viršijo 60 proc. Sacharoz÷s kiekis meduje buvo ne
didesnis kaip 3,45 proc. ir neviršijo Europos maisto kodekse nurodyto maksimalaus leidžiamo
kiekio - 5 proc. (didesni kiekiai leidžiami tik tam tikroms medaus rūšims). Tai rodo, kad medus
n÷ra falsifikuotas. Visuose tirtuose m÷giniuose diastaz÷s aktyvumas buvo nuo 10,1 iki 13,3
Got÷s vienetų
5
Medus yra natūralus ir unikalus maisto produktas, turintis daug organizmui naudingų
medžiagų. Kalis netgi gali atitikti rekomenduojamą paros dozę. Iš vitaminų askorbo rūgšties yra
apie 2,35 proc., vitamino B6 net iki 11 proc. rekomenduojamos paros normos.
Mūsų tyrimo duomenimis vitaminų kiekis skirtingų regionų meduje įvairuoja: C-2,35-
2,47 mg/100g, K-0,022-0,033 mg/100g, Nikotatinamidas-0,122-0,136 mg/100g.
Raktažodžiai: medaus savyb÷s, medaus sud÷tis, medus.
6
SUMMARY
Dovydas Kvedaras
HONEY OF DIFFERENT LITUANIAN REGIONS AND ITS PROPERTIES
Final master’s dissertation
Supervisor: Professor Almantas Šimkus
Veterinary Academy
Faculty of Animal Husbandry Technology
2013 04 29
Scope of work: 38 pages, 13 figures, 5 tables, 4 charts.
The objective of this work – is to investigate and evaluate honey of different Lithuania
regions and its properties.
Honey valuable features as a natural product works depends on the origin of the plant and
the area it is collected. Only honey is characterized by qualitative and quantitative ratio of
chemical elements are in each region to plant flowers. About its origin and environmental
pollution in these metals can be inferred from the heavy metal content in honey. Through soil,
dust, leaf surfaces heavy metals fall on the flowers. From the flowers falls into the nectar, and
with it comes to the honey. Eco-indicator of environmental pollution can be heavy metals in
honey. The results showed that a different region of Lithuania harmful trace elements in honey
varies: Cd- 0,011-0,013 mg/kg, Pb -0,020-0,075 mg/kg, Cr -0,023-0,045 mg/kg, Cu -0,06-0,76
mg/kg, Zn -1,01-3,54 mg/kg, As- 0,051-0,053 mg/kg, Hg -0,0016-0,0645 mg/kg, but not
exceeding Lithuania LSH.
One of the most important indicators of quality of the product is moisture. All regions
tested honey was mature enough, so that the moisture content does not exceed 20 percent.
Diastase enzyme activity is an important indicator of the quality which characterizes the
naturalness of honey. This number must be less than 8 units, it can be concluded that honey was
a natural.
Exploring honey samples matched Lithuania 1466:2004 standard. Reducing sugars,
except honey (59.5 percent) from the Žemaitijos region exceeded 60 percent. Sucrose content in
honey was not more than 3.45 percent and does not exceed the maximum allowable amount - 5
percent in European Food Code (larger quantities are allowed only for certain types of honey).
This indicates that the honey is not adulterated. All the tested samples diastase activity was from
10.1 to 13.3 units Gote.
Honey is a natural and unique food with a lot of the beneficial substances. Potassium can
even meet the recommended daily intake. The vitamins ascorbic acid is about 2.35 percent of
vitamin B6 up to 11 percent of the recommended daily intake.
7
Vitamins in honey from different regions are varied; it is shown by our study: C-2 0.35 to
2, 47 mg/100 g, K-0 .022 to 0, 033 mg/100 g, Nikotatinamidas-0 .122 to 0, 136 mg/100 g.
Keywords: honey’s properties, honeys’ components, honey.
8
1. ĮVADAS
Pl÷vesparniai vabzdžiai, prie kurių priskiriama ir bit÷ atsirado maždaug prieš 300 milijonų
metų, o bit÷ - prieš 35 milijonus metų, namin÷ bit÷ - prieš 15 milijonų metų, kai žmogaus dar
nebuvo. Iš pradžių buvo atsiradusios dabar Indijoje gyvenančios bit÷s, kurios siuvo tiktai vieną
korį ir gali gyventi tik šiltuose kraštuose. V÷liau pasirod÷ ir namin÷s bit÷s. ( Черевко, 2003 ).
Bit÷s d÷l medaus ir vaško žmon÷ms rūp÷jo nuo senų laikų. Jos buvo vadinamos Dievo
vabal÷liais, Dievo darbinink÷mis. Bičių produktai vartojami maistui ir gydymui. Per metus
žmogui patartina suvalgyti apie 1,8 kg medaus ( Содержание пчёл и производство продукции
пчеловодтва на промышленной основе, 1982 ).
Bitininkyste Lietuvoje užsiimama labai seniai. Tačiau pirmosios žinios apie bites ir medų
randamos tik XIII a. Kronikose ir metraščiuose. To laikotarpio Livonijos kronikininkas Henrikas
Latvis rašo apie „.bičių medžius ir nuolatinius ginčus d÷l jų Livonijoje“. Kryžiuočių
kronikininkas Duisburgas XIV a. mini iš medaus pagamintą g÷rimą – midų. V÷liau 1387m.
Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su kunigaikščiu Skirgaila minima medaus duokl÷. XIV-XVI
a. Aktuose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę. ( Учебник пчеловода,
1984 ).
Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies
medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerkl÷s ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos
žaizdos. Kinų senov÷s farmakop÷joje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus
organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar
prieš 2400 metus senov÷s gydytojas Hipokratas raš÷ apie šlapimą varančias ir atsikos÷jimą
skatinančias medaus savybes, o Galenas teig÷, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo
seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Graikai
tik÷jo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir
sveikatos.(Baltruškevičius A., 2003)
Lietuvoje beveik kiekvienas ūkininkas steng÷si laikyti bent kelis kelmus ar kalades
bičių, kad jų medumi gal÷tų paskaninti maistą, pavaišinti svečią, pasigydyti nuo peršalimo,
kosulio bei kitų negalavimų, o iš medaus pertekliaus-pasigaminti midaus.(Gendrolis A.,
Kubilien÷ L., 2011)
Šio darbo tikslas tirti ir įvertinti skirtingų Lietuvos regionų medų, jo savybes.
Darbo uždaviniai:
1. Surinkti ir susisteminti teorinius medaus sud÷tį ir savybes veikiančius veiksnius.
2. Įvertinti skirtingų Lietuvos regionų medų.
9
3. Nustatyti sunkiųjų metalų Pb, Cd, Zn, Cu, Cr ir Ni kiekį Lietuvos atskirų regionų meduje.
4. Įvertinti ir palyginti atskirų Lietuvos regionų medaus chemin÷ sud÷tį.
5. Pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Tyrimo metodika: Teoriniams tyrimams, analizuota, apibendrinta, sisteminta, lyginta
mokslin÷ literatūra. Šių metodų pagalba, iš tyrimo tema studijuojamos mokslin÷s literatūros,
buvo išskiriami esminiai klausimai bei paaiškinimai.
10
2. MEDAUS IR JO SAVYBIŲ TEORINö ANALIZö
2.1. Medaus sud÷tis
Medus yra vienas seniausių žmonijos vartojamų maisto produktų. Lietuvos žem÷s ūkio
ministro 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 3D-333 patvirtintas Medaus techninis
reglamentas (Žin., 2003, Nr. 81-3714) nustato apibr÷žties, sud÷ties, įvairių medaus rūšių ir
ženklinimo reikalavimus medui pagamintam Lietuvoje arba importuojamam į Lietuvą. Medus
tiekiamas į Lietuvos rinką ir eksportuojamas į Europos Sąjungos valstybes privalo atitikti šio
reglamento nustatytus reikalavimus. (http://vmvt.lt/lt/as/vartotojas/maisto.produktai/medus/)
Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bit÷s pagamina iš žieduose esančio nektaro.
Šitą medžiagą bit÷s surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta
tikru bičių medumi.(www.bitininkas.lt)
Į medaus sud÷tį, priklausomai nuo augalų (iš kurių renkamas nektaras), dirvos, kurioje jie
auga, orų ir klimato sąlygų, laiko, pra÷jusio nuo nektaro surinkimo ir medaus iš÷mimo iš korių
bei medaus saugojimo laiko, įeina apie 400 skirtingų komponentų. Į medaus sud÷tį, vis d÷lto,
visada įeina pagrindin÷s medžiagų grup÷s: gliukoz÷, fruktoz÷, sacharoz÷. Pagrindin÷s
medžiagos, esančios medaus sud÷tyje – angliavandeniai. Gliukoz÷ ir fruktoz÷ – monosacharidai,
sudarantys maždaug 90% medaus cukrų. Šių monosacharidų savyb÷s nulemia pagrindines
medaus savybes: lygumą, maistinę vertę, kristalizavimosi laipsnį, higroskopiškumą (savybę
sugerti dr÷gmę iš oro) ir t.t. (www.asvyras.lt)
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi
angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukoz÷, jos meduje yra apie 34
proc., ir fruktoz÷ (apie 40 proc). Meduje yra 1,5-5 proc sacharoz÷s, 5-10 proc. melitoz÷s
ir apie 20 proc. kitų sud÷tingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukoz÷s ir fruktoz÷s
kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc, viržių - 73,8 proc,
liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į
žyd÷jimo pabaigą cukraus kiekis žieduose maž÷ja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus
angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu
sacharozę ir kitus cukrus. Gliukoz÷ iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktoz÷
virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa
pagrindiniu energijos šaltiniu. (Baltruškevičius A., 2003)
11
1 lentel÷. Medaus chemin÷ sud÷tis (g/100 g) (Bogdanov ir kt., 2007).
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio,
kalcio, magnio, natrio, vitaminų B]5 B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad gal÷tų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą
patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik p÷dsakai. Taigi medus iš esm÷s
n÷ra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana
didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių
hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų. (www.bitininkas.lt)
Medus yra natūralus ir unikalus maisto produktas, turintis daug organizmui naudingų
medžiagų (1 lentel÷). Šimte gramų medaus angliavandenių yra apie 11 proc., baltymų apie 1
proc. suaugusio žmogaus paros normos. Mineralų: natrio yra apie 1,7 proc., kalcio yra apie 1,5
proc., geležies net iki 16 proc. suaugusio žmogaus paros normos. Kalis netgi gali atitikti
rekomenduojamą paros dozę. Iš vitaminų askorbo rūgšties yra apie 2,35 proc., vitamino B6 net
iki 11 proc. rekomenduojamos paros normos.
Nektaro medus Lipčiaus medus vidutiniškai min.-max. vidutiniškai min.-max.
Vanduo 17,2 15-20 16,3 15-20
Monosacharidai fruktoz÷ gliukoz÷
38,2 31,3
30-45 24-40
31,8 26,1
28-40 19-32
Disacharidai sacharoz÷ kiti
0,7 5,0
0,1-4,8 2-8
0,5 4,0
0,1-4,7 1-6
Trisacharidai melezitoz÷ eroloz÷ kiti
<0,1 0,8 0,5
0,5-6 0,5-1
4,0 1,0 3,0
0,3-22,0 0,1-6 0,1-6
Oligosasharidai 3,1 10,1
Viso cukrų 79,7 80,5
Mineralai 0,2 0,1-0,5 0,9 0,6-2,0 Aminorūgštys, proteinai
0,3 0,-0,4 0,6 0,4-0,7
Rūgštys 0,5 0,2-0,8 1,1 0,8-1,5
pH 3,9 3,5-4,5 5,2 4,5-6,5
12
2 lentel÷Medaus maistingosios medžiagos ir rekomenduojamos paros normos (Bogdanov ir
kt.,2007).rekomenduojamos paros normos Komponentas Kiekis šimte g 1-4 metų amžiaus
4-15 metų amžiaus
virš 15 metų amžiaus
Angliavandeniai (kcal)
300 1000-1100 1400-2700 2400-3100
Baltymai (g) 0,5 13-14 17-46 44-59 Mineralai (mg)
Natris (Na) Kalcis (Ca) Kalis (K) Magnis (Mg) Fosforas (P) Cinkas (Zn) Varis (Cu) Geležis (Fe) Manganas (Mn) Chromas (Cr) Selenas (Se)
1,6-17 3-31 40-3500 0,7-13 2-15 0,05-2 0,02-0,6 0,03-4 0,02-2 0,01-0,3 0,002-0,01
300 600 1000 80 500 3 0,5-1 8 1-1,5 0,02-0,06 0,001-0,004
410-550 700-1200 1400-1900 120-310 600-1250 5-9,5 0,5-1 8-15 1,5-5 0,02-0,1 0,001-0,006
550 1000-1200 2000 300-400 700-1250 7-10 0,5-1 10-15 2-5 0,03-1,5 0,003-0,007
Vitaminai (mg) Filochinonas (K) Tiaminas (B1) Riboflavinas (B2) Pyridoksinas (B6) Niacinas Pantoteno rūgštis Askorbo rūgštis
0,025 0,00-0,01 0,01-0,02 0,01-0,32 0,10-0,20 0,02-0,11 2,2-2,5
15 0,06 0,7 0,4 7 4 60
20-50 0,8-1,4 0,9-1,6 0,5-1,4 10-18 4-6 70-100
60-70 1-1,3 1,2-1,5 1,2-1,6 13-17 6 100
2.2. Medaus klasifikacija
Natūralus bičių medus- tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų nektaras bei lipčius. Bit÷s
renka nektarą ir lipčių, juos perdirba ir kartu primaišo specifinių bitinių medžiagų. Taigi medus
yra gyvūnin÷s ir augalin÷s kilm÷s produktas. Pagrindin÷ medaus žaliava yra žydinčių augalų
žiedų nektaras. Lipčius yra saldus skystis, kuris sausu ir karštu oru išsiskiria ant lapų arba kitų
žalių augalo dalių lašų pavidalu.
Natūralus medus skirstomas pagal botaninę kilmę į žiedų medų, lipčiaus medų ir mišrų
medų.
Žiedų medus- medus gautas iš augalų nektaro. Žiedų medus skirstomas į : monoflorinis-
vienarūšis medus, kai bit÷s suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų nektaro. Pvz: liepų
13
medus, grikių medus, dobilų medus ir kt. poliflorinis-daugiarūšis, kai bit÷s suneša medų iš
įvairių pievų žydinčių augalų, miško ir vaismedžių žiedų nektaro.
Lipčiaus medus – medus gautas iš augalus mintančių vabzdžių (Hemiptera) išskyrų,
likusių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių.
Natūralus medus pagal gamybos ir pateikimo būdą skirstomas į : korinį medų- tai bičių
medus, sukauptas šviežiai pasiūtų be perų korių arba tik iš bičių vaško pagamintų plonų dirbtinių
korių akel÷se ir parduodamas užakiuotas visame koryje ar tokių korių sekcijose. Medus su korio
gabaliukais, -tai medus, kuriame yra vienas ar keli gabalai korinio medaus.
Varvintas medus- medus gautas varvinat be perų atakuotus korius.
Išsuktas medus- medus, gautas centrifuguojant be perų atakuotus korius.
Išspaustas medus- medus gautas presuojant korius be perų, naudojant nuosaikų kaitinimą,
neviršijantį 45°C, arba be kaitinimo.
Filtruotas medus- medus, gautas filtru pašalinus neorganines priemaišas tokiu būdu, kad
pasišalintų ir didel÷ dalis žiedadulkių.
Konditerinis medus- medus, kuris tinka pramoniniam naudojimui arba yra kaip
sudedamoji dalis kituose maisto produktuose ir gali tur÷ti pašalinį skonį ar kvapą arba gali būti
prad÷jęs fermentuotis arba būti perkaitintas.(www.bitininkas.lt)
2.3. Medaus rūšys
Medų gamina bit÷s iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro medus gali būti monoflorinis
(vienarūšis). Kai vieno augalo rūšies žiedadulkių kiekis viršija 45 %, toks medus laikomas
monofloriniu ir vadinamas tos rūšies augalo pavadinimu. Jei meduje nerasta neivienos augalo
rūšies žiedadulkių, viršijančių 45 %, toks medus laikomas polifloriniu (daugiarūšiu). Pagal bičių
aktyvaus sezono laiką ir medunešius medus gali būti vadinamas polifloriniu pavasario, vasaros ir
rudeninio medunešio medumi. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo
ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms,
pūliuojančioms žaizdoms gydyti. Liepų medus – tai puiki stiprinanti ir raminanti žmogaus
organizmą priemon÷. Jis dažniausiai būna šviesus (baltas) ir vertinamas d÷l savo malonaus, vos
vos kartoko skonio. (Baltruškevičius A., 2003), (www.asvyras.lt)
14
1 pav. Liepų (liepžiedžių) medus
Aviečių medus - šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti
peršalimo ligoms. Aviečių medus ypatingai sveikas peršalus arba susirgus gripu. Naudojamas
kaip lokalin÷ priemon÷ jis efektyviai gydo stomatitus ir gleivinių uždegimus. Kristalizuojasi.
Dažnai būna baltos spalvos ir pasižymi maloniu skoniu. (Baltruškevičius A., 2003),
(Mikalauskas V., 2003; www.asvyras.lt)
2 pav. Aviečių medus
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Šis medus būna aukso
geltonumo arba šviesiai geltonos spalvos, gerai kristalizuojasi. Rekomenduojamas nuo
skausmo, kv÷pavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
(Baltruškevičius A., 2003), (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko
skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms
gydyti.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Jame yra
flavanoidų, terpenų bei fenolio junginių. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui
didinti, kepenų ligoms gydyti. Tai gerai šlapimą varanti priemon÷, tirpina gleives, vartojamas
viduriuojant. Iš vieno hektaro baltųjų dobilų bit÷s gali surinkti nuo 50 iki 100 kg medaus.
(Baltruškevičius A., 2003), (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
15
3 pav. Dobilų medus
Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų
kvapą, kartoko skonio, ilgai nesikristalizuoja. Viržių meduje gausu mineralinių medžaigų.
Vartojamas inkstų, šlapimo pūsl÷s, prostatos ligoms gydyti. (Baltruškevičius A., 2003;
www.bitininkas.lt)
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi
daugiau geležies ir baltymų, tod÷l vartojamas nuo mažakraujyst÷s, švelnina vaikų brendimo
metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą. Grikių
meduje yra daugiau (nei šviesiame meduje) baltymų ir mineralinių medžiagų, ypač geležies,
tod÷l jis dažnai naudojamas gydant mažakraujystę ir anemiją. Grikių medus yra būtinas kenčiant
nuo nervų sistemos sutrikimų, nes jis yra puiki stiprinamoji priemon÷. Jis pasižymi maloniu
specifinių skoniu ir aromatu. (www.bitininkas.lt), (www.asvyras.lt)
4 pav. Grikių medus
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio,
geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grup÷s
ir C vitaminų! Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti. Dažnai naudojamas gydant
kv÷pavimo takus, nervų sistemą, širdį ir virškinimo sistemą. Pievų medus rekomenduojamas
žmon÷ms, patiriantiems didelę fizinę arba protinę įtampą. Šis medus teigiamai veikia žarnyno
16
veiklą. Pievų medaus skonis ir aromatas primeną šviežiai surinktą pievose liepos m÷nesį
žydinčių g÷lių puokštę. (Baltruškevičius A., 2003), (Mikalauskas V., 2003; www.asvyras.lt)
5 pav.Pievų medus
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau
dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacha-roz÷s, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro
meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3
kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičių žiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis
labai naudingas.(www.bitininkas.lt)
Lipčiaus medus pasižymi labai maloniu aromatu. Jis yra labai sveikas ir turi neginčytinų
gydomųjų savybių: antibakterinių, priešuždegiminių. Taip pat lipčius (miško medus)
naudojamas ir skausmui malšinti. Jis gerai pasižym÷jo gydant kv÷pavimo takų susirgimus
(uždegiminius ir alerginius). Bit÷s gamina šį medų iš miško medžių, krūmų ir žolių nektarų.
Lipčiuje yra ožkarožių, gudobelių, blindžių, karklų (gluosnių), šermukšnių, žemuogių, m÷lynių,
raudon÷lių, čiobrelių, pakalnučių, rugiag÷lių, dašių ir kitų “miško gyventojų” nektarų.
(www.asvyras.lt)
6 pav. Lipčiaus medus
17
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks
medus gali būti surenkamas iš viržinių šeimos augalų - rododendrono, azalijos ir andromedos.
Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei
gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima. (Baltruškevičius A., 2003)
2.4. Medaus fizin÷s savyb÷s
Medaus tankis svyruoja nuo 1,40 iki 1,45 ir priklauso nuo vandens, gliukoz÷s, fruktoz÷s
ir maltoz÷s kiekio. Tankis, esant 20°C temperatūrai, 16% vandens turinčiame meduje yra
1,4310,17%- 1,4239,18%- 1,4171.
Medaus klampumas priklauso nuo vandens kiekio, koloidinių dalelių ir
temperatūros.
Medus yra polichromin÷s spalvos (daugiaspalvis, t.y. nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai
rudos), kuri ilgainiui kinta. Prad÷jęs kristalizuotis medus patams÷ja, o susikristalizavęs atrodo
šviesesnis.15 % medaus tirpalas užšąla esant minus 1,45°C temperatūrai, 68 % tirpalas - esant
minus 5,8°C.
Meduje esantys angliavandeniai yra elektriškai neutralūs. Medaus šiluminis laidumas
yra mažas. Susikristalizavęs medus pasižymi mažiausiai 10 kartų mažesniu šilumos laidumu
nei skystas. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011; www.horo.lt)
Tik išsuktas medus būna skystos konsistencijos. Išpilsčius į stiklainius ar kitas
didesnes talpas, po 4-8 savaičių jis pradeda kristalizuotis. „Susikristalizavusio medaus
paviršiuje ir ant indo sienelių atsiranda baltas piešinys, - rašo Gentrolis A. „Bitininkyst÷s
naujienose" (2008m.). -Tokį reiškinį vokiečiai vadina medaus „žyd÷jimu". Šis fenomenas ypač
būdingas mažo dr÷gnumo medui. Jis paaiškinamas tuo, jog kristalizuojantis medui, tarp kristalų
atsiranda daug smulkių tarpelių, kuriuos ne visuomet užpildo skystis. Į šiuos tarpus įsiskverbia
gliukoz÷, tod÷l viršutinis medaus sluoksnis tampa baltas, o stiklainio sienel÷s pasidengia baltu
piešiniu. Jeigu medus laikomas žemesn÷je negu 4°C temperatūroje, tai bet koks
susikristalizavęs medus gali prad÷ti "žyd÷ti", nes, stingstant medui, d÷l žemos temperatūros
sumaž÷ja jo tūris, ir tuomet tarp medaus ir indo sienelių atsiradusius tarpus užpildo gliukoz÷.
Kadangi medaus paviršiuje baltas sluoksnis ir ant stiklainio sienelių balti ruoželiai atsiranda tik
laikant medų normaliomis sąlygomis ir esant mažam medaus dr÷gnumui, šis reiškinys
vertinamas kaip geros medaus kokyb÷s rodiklis".
18
Medaus kristalizacija - natūralus procesas. Medus susikristalizuoja ir koriuose, ir išsuktas.
Jis nekeičia savo, savybių, pasikeičia tik išvaizda. Medaus kristalizavimosi greitis priklauso nuo
daugelio priežasčių: nuo medaus subrendimo laipsnio, augalų, iš kurių jis suneštas,
angliavandenių procentinio santykio. Jeigu meduje yra daugiau fruktoz÷s negu gliukoz÷s, kuri
greitai cristalizuojasi, tuomet medus ilgai nesikristalizuoja. O fruktoz÷ ir gliukoz÷ jžpildo
tarpus meduje tarp gliukoz÷s kristalų. Medaus kristalizavimosi jrocesą ypač skatina jame
esančios kietosios medžiagos, su nektaru jatenkančios j medų. Išsukto ir induose laikomo
medaus kristalizavimosi jrocesą įtakoja ir aplinkos temperatūra. Greičiau medus
kristalizuojasi, esant 13-14°C temperatūrai. Žemesn÷je temperatūroje jis kristalizuojasi
l÷čiau, ;sant temperatūrai apie 30°C ir daugiau, medus taip pat nesikristalizuoja. Medui
kristalizuojantis, susidaro gliukoz÷s ir sacharoz÷s kristalai. Nustatyta, kad prieš kristalizaciją
atšaldytas medus kristalizuojasi l÷čiau ir kristalai būna kur kas mažesni. Norint medų ilgai
išlaikyti skystą, rekomenduojama jį 5 savaites laikyti prie 0°C, po to temperatūrą galima
didinti iki 14°C.
J.Kretavičius, B.Kurtinaitien÷, J.Račys ir kt. (2010) nurodo, kad medus yra prisotintas
angliavandenių, tod÷l ir prasideda jo kristalizacija, kuri d÷l daugelio priežasčių yra
nepageidautina. Norint jos išvengti ar panaikinti, medus apdorojamas termiškai ir
suskystinamas, tačiau šio proceso metu sumaž÷ja jo fermentinis aktyvumas. Jie tyr÷, kokią
įtaką turi trumpalaikis medaus apdorojimas, jį kaitinant nuo +20 iki -70 °C temperatūros,
gliukooksidaz÷s aktyvumui ir stabilumui. Tyrimai parod÷, kad medų dekristalizuojant
temperatūroje iki +55 °C, gliukooksidaz÷ išlieka stabili, jos aktyvumas mažai kinta, o nuo +55
iki +70 "C jos aktyvumas smarkiai sumaž÷ja. Šis tyrimas dar kartą patvirtina, kad, esant tam
tikrai ribotai temperatūrai, medų galima dekristalizuoti, nepažeidžiant jame esančių fermentų.
Medaus kvapą lemia nektare esančios lakiosios organin÷s medžiagos - įvairūs eteriniai
aliejai. Vienų augalų, iš kurių žiedų jis suneštas, medaus aromatas stipriai jaučiamas, kitų augalų
vos juntamas arba jo visai n÷ra. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų
nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančios priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti,
yra kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių galima
nustatyti medaus kilmę. Labai geras aromatas yra liepų, aviečių, akacijų ir kt. augalų žiedų
medaus.
(Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011, http://vmvt.lt/lt/as/vartotojas/maisto.produktai/medus/)
Medus turi saldų skonį. Kai kurių rūšių medus gali būti ir kartoko skonio. Jis pasižymi
higroskopin÷mis savyb÷mis. Sirupo konsistencijos medus labiau higroskopiškas nei subrendęs.
Medus yra optiškai aktyvus - poliarizacijos plokštumą gali sukti į kairę ir į dešinę: žiedų
medus suka labiau į kairę, o lipčiaus - į dešinę.
19
Medus turi specifinį aromatą - nuo malonaus iki aštraus. Skonis ir kvapas priklauso nuo
medaus subrendimo ir nuo augalų, iš kurių jis surinktas.
Medaus reakcija rūgšti, pH 3,26-4,36, tankis 1,420-1,440 g/ml. (Gendrolis A., Kubilien÷
L., 2011)
Medaus spalvin÷ gama gana plati. Nektaro medus gali būti nuo skaidrios bespalv÷s iki
tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų,
aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų.
Gintarin÷s spalvos iš saul÷grąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių,
viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus, tai lipčiaus medus,
citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies,
korių senumo. Kristalizuodamas medus švies÷ja, o laikomas aukštoje temperatūroje tams÷ja.
(http://vmvt.lt/lt/as/vartotojas/maisto.produktai/medus/)
2.5. Medaus farmakologin÷s savyb÷s
Įvairių šalių liaudies medicina išsaugojo galybę receptų, kuriuos galima panaudoti beveik visais
gyvenime atvejais. Šiuolaikin÷ apiterapija įvardija antibiotinį, imunomoduliacinį, regeneracinį,
antialerginį, antitoksinį, antioksidacinį, antimikrobinį, fiziologinį, dietinį ir t.t. medaus poveikį.
(Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Į medaus sud÷tį įeina fruktoz÷, o taip pat kalis, magnis, baltymai, vitaminai, kai kurios iš
šių medžiagų itin retai sutinkamos kituose produktuose. Medus naudingas esant uždegiminiams
procesams storojoje žarnoje, gydant kai kurias skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos opos formas,
hemorojų. Antibakterines medaus savybes lemia jame esanti specifin÷ medžiaga – inhibatoriai.
Šviesiame meduje jų yra daugiau negu tamsiame.( www.liaudiesmedicina.eu)
Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai naikina kai kurias bakterijas ir grybelius.
Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis
turi gražiai atrodyti, būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, netur÷ti
pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas nektaras, kuris yra
suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Kv÷pavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti
vartojamas grynas t.y. iš korių išsuktas medus, o ateroskleroz÷s profilaktikai ir nervų ligoms
gydyti galima naudoti korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką
išspjauti. Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių
medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios medžiagos vaidina
20
svarbų vaidmenį min÷tų susirgimų profilaktikai ir ankstyvosioms ligos stadijoms gydyti.(
www.bitininkas.tripod.com)
Nors biologiškai aktyvių medžiagų meduje yra labai nedaug, šio maisto produkto
vartojimas ilgą laiką padeda ne tik užb÷gti daugeliui ligų už akių, bet ir pasveikti nuo kai kurių iš
jų. Svarbiausia, kad meduje esančios gydomosios medžiagos yra natūralios, be to, jos puikiai dera
viena su kita. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Gydantis medumi, vartoti jį geriausia yra ištirpdytą, tokiu atveju palengvinamas jo
sudedamų dalių prasiskverbimas į kraują, o paskui ir į organizmo ląsteles bei audinius.
Nerekomenduojama vartoti daugiau kaip 100 gramų medaus per parą. (
www.liaudiesmedicina.eu)
Medaus poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo įvairių jo komponentų sud÷ties.
Pagrindiniai medaus komponentai - monosacharidai - gydo hepatitą A, detoksikuoja organizmą,
teikia energijos. Skirtingą rūgštingumą turintis medus reguliuoja skrandžio sulčių pH. Teigiama, kad
silicis, esantis meduje, atkuria pažeistą kv÷pavimo takų epitelį. Ypač svarbus medaus antibiotinis
poveikis. Antibiotin÷s medaus savyb÷s siejamos su fermento gliukooksidaz÷s aktyvumu. Šis
fermentas oksiduoja gliukozę. Reakcijos metu susidaro vandenilio peroksidas ir gliukonin÷ rūgštis.
Vandenyje ištirpinto medaus antibakterin÷s savyb÷s d÷l tirpale susidariusio vandenilio
peroksido yra nuo 6 iki 220 kartų stipresn÷s negu netirpinto.Tačau vandenilio peroksidas
nestabilus junginys. Jis skyla d÷l saul÷s ir temperatūros poveikio, vandenilio peroksidą skaldo
fermentas katalaz÷. Vokietijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad iš 16 tirtų medaus rūšių
jautriausias šviesai buvo dobilų medus, kurį 10 min. apšvietus neonine šviesa peroksido kiekis
jame sumaž÷jo 86,7-94,6%. Vandenilio peroksido kiekis meduje, laikytame 3,5 metų 15-25°C
temperatūroje, skilo greičiau, o jo likęs kiekis buvo mažesnis negu meduje, laikytame 5-8°C
temperatūroje.
Meduje yra šiek tiek hormono acetilcholino. Jis plečia kraujagysles ir mažina kraujospūdį.
Acetilcholinas taip pat turi įtakos žarnyno veiklai.(Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Gydomosios medaus savyb÷s: • Meduje esantys lengvai rezorbuojami angliavandeniliai (gliukoz÷
ir fruktoz÷) organizmui greitai suteikia energijos;
• Gerina protinį ir fizinį darbingumą, mažina nuovargį;
• Mažina uždegimą;
• Naikina mikrobus, mažina intoksikaciją, stiprina organizmo atsparumą;
• Stiprina imuninę sistemą ir padeda organizmui gydytis pačiam;
• Padeda iš organizmo pašalinti kenksmingas medžiagas;
21
• Gerina vegetacin÷s nervų sistemos veiklą, veikia raminančiai;
• Skatina žaizdų gijimą;
• Teigiamai veikia širdį, kepenis, inkstus ir kitas organizmo sistemas;
• Gerina virškinimą, žarnyno sekreciją ir maisto medžiagų įsisavinimą;
• Reguliuoja medžiagų apykaitą;
• Gerina reg÷jimą ir atmintį;
• Veikia organizmą toniozuojančiai, jį atjaunina ir prailgina žmogaus
amžių. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Kad medus turi profilaktinių ir gydomųjų savybių, įrodo atlikti eksperimentai su
sveikais žmon÷mis, kurių buvo per didelis cholesterolio kiekis arba jie sirgo antro tipo
cukriniu diabetu. Medus pasirod÷ pats sveikiausias šaldiklis. Per 15 dienų 8 tiriamiesiems, 6
pacientams, kuriems buvo padid÷jęs cholesterolio kiekis ir 5 pacientams, kuriems buvo
padid÷jęs cholesterolio kiekis ir didelis reaktyvaus baltymo C kiekis (rizikos faktorius ŠKL),
7 pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu buvo duodami tirpalai, kurių sud÷tyje
buvo cukrus, dirbtinis ir natūralus medus. Sveikiems asmenims, gavusiems natūralų medų,
bendrojo cholesterolio sumaž÷jo 7%, trigliceridų - 2%, reaktyviojo baltymo C - 7%,
homocisteino - 6%. Pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, natūralus medus,
lyginant su cukrumi ar dirbtiniu medumi, sukelia žymiai mažesnį cukraus kiekio
padid÷jimą kraujyje. Pacientams, kuriems buvo padid÷jęs cholesterolio kiekis, dirbtinis
medus padidino MTL (blogojo cholesterolio lygį), tuo tarpu natūralus medus sumažino
bendrojo cholesterolio kiekį 8%.(Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Medus yra ir puikus vaistas, netgi gebantis nukonkuruoti cheminius preparatus. Atlikti
tyrimai įrodo, jog medus nekenkdamas organizmui sugeba efektyviau gydyti vaikų kv÷pavimo
takų uždegimus nei jau tradicin÷mis tapusios įvairios mikstūros ar vaistai.
Šiuos tyrimus atliko Pensilvanijos universiteto medicinos fakulteto (Penn State University
College of Medicine) mokslininkai. Tyrimu metu vaikai su viršutinių kv÷pavimo takų infekcija
(ne ilgesne kaip 7 dienos) prieš miegą vartoję nedidelį grikių medaus kiekį žymiai mažiau
kent÷jo nuo naktinio kosulio (sumaž÷jo tiek „aštrumas“ tiek ir dažnumas), apskritai pager÷jo jų
bendra savijauta ir miegas tapo ramesnis.
Kitoje grup÷je vaikai prieš miegą vartojo įvairius sirupus nuo kos÷jimo su aktyvine
dekstrometorfano medžiaga (kosulį mažinantis preparatas), tačiau jokių žymesnių pokyčių vaikų
savijautai nebuvo. Panaši situacija buvo ir trečioje grup÷je, kurioje nebuvo vartojami jokie
preparatai.
Tai n÷ra labai stebinantys rezultatai – tyrimui vadovaujantis specialistas Ian Paul, kuris taip
pat yra Pensilvanijos universiteto medicinos fakulteto pediatrijos docentas, su kolegomis dar
22
2004 metais įrod÷, jog cheminiai kosulį slopinantys preparatai yra visiškai neveiksmingi. Kitaip
tariant, vaikai beprasmiškai girdomi chemija – na, čia jau vaistų reklamos rezultatas.
Kitų tyrimų duomenys dar kartą patvirtina JAV Maisto ir medikamentų kontrol÷s centro
(FDA) rekomendaciją neduoti vaikam iki 6 metų kosulį slopinančių vaistų d÷l jų menko
efektyvumo ir galimų šalutinių poveikių (spazmai, nevalingi raumenų susitraukimai ir t.t.)
Laikoma, jog medaus negalima vartoti tik mažyliams iki vienerių metukų amžiaus, o visais
kitais atvejais jo naudojimas yra visiškai pateisinamas. Paskutiniame tyrime dalyvavo 105 vaikai
ir paaugliai, kurių amžius svyravo nuo 2 iki 18 metų bei jų t÷vai, naktimis steb÷ję vaikų
savijautą.
Prieš pirmą naktį vaikai negavo jokių preparatų ir po jos t÷vai tur÷jo atsakyti į penkis
klausimus apie kos÷jimą ir jų miegą (kaip vaikų, taip ir t÷vų). Prieš antrą naktį dalis vaikų likus
valandai iki miego gavo natūralaus medaus, kitas dalis – dekstrometorfano sirupo su medaus
kvapu, o kita dalis ir v÷l nieko negavo. Po to t÷vai v÷l atsakin÷jo į tuos pačius klausimus.
Tyrimo metu nei t÷vai, nei medicinos personalas nežinojo, kokie preparatai bus girdomi
konkrečiam vaikui. Po atsakymų sulyginimo gauti anksčiau pamin÷ti rezultatai ir tik nedidel÷
dalis t÷vų užsimin÷ apie nežymų medaus pašalinį poveikį – padid÷jusį hiperaktyvumą.
(www.technologijos.lt)
Nemažai tyrin÷tojų pažymi teigiamus rezultatus, medumi gydant įvairius virškinimo
trakto susirgimus. Daug kas rekomenduoja naudoti medų skrandžio gleivin÷s uždegimams, o
taip pat skrandžio bei dvylikapiršt÷s žarnos opaligei gydyti.
Chirurgai pasteb÷jo teigiamus rezultatus, gydant medumi ilgai negyjančias opas,
nudegimus, hidrodenitus. Medus kai kuriose valstyb÷se dažnai naudojamas ginekologiniams
susirgimams gydyti. Aprašomi geri rezultatai, gydant medumi gimdos kaklelio erozijas,
trichomoninius kolpitus bei kitus l÷tinius ginekologinius susirgimus. Mokslininkai
rekomenduoja medų vartoti moterims, pirmaisiais n÷štumo m÷nesiais sergančioms
toksikoze. Nurodoma, kad medus yra geras priešnuodis apsinuodijus grybais bei kitais
maisto produktais. Pirmos pagalbos metu patariama duoti kelis arbatinius šaukštelius
medaus, ištirpinus vandenyje ar arbatoje. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Naujosios Zelandijos mokslininkai po metų tyrimų su žiurk÷mis nustat÷, jog medus tikrai
yra labai sveikas ir gerina atmintį bei savijautą.
Baikato universiteto (Naujoji Zelandija) mokslininkai Linnas Čepalis ir Nikolia Starkei
dvylika m÷nesių tyr÷ tris žiurkių grupes. Visos jos gyveno laikydamosis specialios dietos -
pirmosios grup÷s maisto raciono 10% sudarydavo medus, antrosios grup÷s 8% sacharoz÷s, o
trečioji žiurkių grup÷ apskritai negaudavo nei cukraus, nei jo pakaitalo.
23
Mokslininkai visus metus tyr÷ skirtingų žiurkių grupių nerimastingumą ir atmintį.
Pasteb÷ta, jog žiurk÷s, kurių racione būdavo medaus, beveik du kartus daugiau laiko praleisdavo
atviruose eksperimentiniuose labirintuose, nei kad jų giminait÷s iš kitų dviejų grupių.
Mokslininkai mano, jog tai l÷m÷ mažesnis nerimo lygis. Be to, šio žiurk÷s lengviau įveikdavo
labirinto išsišakojimus, kas įrodo geresnę jų atmintį.
Mokslininkai įsitikinę, jog medaus savyb÷s mažinti nervingumą ir gerinti atmintį ypač
naudingos senyvo amžiaus žmon÷ms. Teigiamas medaus poveikis tikriausiai yra susijęs su jo
antioksidacin÷m savyb÷m - bent jau taip mano tyrimus atlikę
mokslininkai.(www.technologijos.lt)
Specialioje spaudoje pasirodo pranešimų apie bandymus gydyti medumi onkologines ligas.
Eksperimentas, kurį atliko Stambulo universiteto medikai, vadovaujami profesoriaus onkologo
Izmailo Hamzaogly, parod÷, jog medus gali užkirsti kelią piktybinių auglių susiformavimui. Eks-
perimentas buvo atliekamas turint vieną tikslą – pad÷ti išspręsti laparoskopijos operacijos metu
atsirandančią problemą. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Laparoskopija – tai operacijos rūšis, kurios metu pro mažytę skylutę kūne įvedami minia-
tiūriniai instrumentai ir jais operuojama, stebint vaizdą kompiuterio ekrane. Kartais po tokios
operacijos naujas augliukas prad÷davo vystytis išilgai instrumento įvedimo į kūną „kelio”. Tyri-
n÷tojai atlikdavo laparoskopines operacijas pel÷ms, prieš tai joms suleisdami į organizmą auglio
ląstelių. Pusei bandomųjų pelių per tą pačią skylutę pilvo ertm÷je suleisdavo medaus tirpalo. Vi-
siems 30 gyvūn÷lių, išoperuotų be medaus tirpalo, v÷liau išsivyst÷ auglys, o iš 30 pelių, „apdoro-
tų” medumi, susirgo tik aštuonios.(Adomaitis J., 2008)
Medus dažnai vartojamas ir gydimojoje kosmetikoje. Jis minkština sausą odą, apsaugo ją
nuo pleiskanų, gerina veido odos mitybą, minkština rankų odą. Šiam tikslui naudojami medaus
kremai ir medaus kauk÷s. Jos dedamos ant veido 20-čiai min., prieš tai nuplovus veidą ramun÷lių
tirpalu. Po to veidas nušluostomas vatos tamponu ir nuplaunamas šiltu minkštu vandeniu.
Rekomenduojami šie medaus kaukių receptai: 1) pieno - medaus kauk÷, susidedanti iš vieno
valgomojo šaukšto skysto medaus ir vieno desertinio šaukšto pieno; 2) kiaušinio trynio - medaus,
susidedanti iš vieno arbatinio šaukštelio medaus ir glicerino, gerai sumaišyto su vieno kiaušinio
tryniu. Veido ir rankų odai minkštinti labai naudingas medaus vanduo (į 0,5 stiklin÷s šilto virinto
vandens įd÷ti vieną valgomą šaukštą medaus ir gerai išmaišyti). (Baltuškevičius A.,1995)
2.6. Medaus antibakterin÷s savyb÷s
Konservuojančios medaus savyb÷s buvo žinomos jau Senov÷s Egipte, nes medus buvo
naudojamas mirusiųjų balzamavimui bei maisto produktų konservavimui. Medus pasižymi
24
bakteriocidiniu ir bakteriostatiniu poveikiu. Bakteriocidines medaus savybes 1892 m. nustat÷ Kertleris
B. (Wahdan H., 1998), {Badmington F., 1995).
3 lentel÷. Medaus antibakterinį poveikį lemiančios medžiagos(Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Autoriai
Nustatymo metai Antibakterin÷s medžiagos
M.Haiducha, R. Kaufmann 1916 Organin÷s rūgštys M.Gundel,V. Blattner 1934 Cukrus ir fermentai H.Dolg, V. VVaigmann 1934 Albumininiai dariniai M.Prica 1938 Bičių sekretas V.PIadrova. 1944 Eteriniai aliejai K.Montggomery 1947 Cukrus K.Meier, G. Freitag 1955 Cukrus S.MIadenov 1960 Augalin÷s kilm÷s medžiagos M.Gonnet, P. Lavi 1960 Rūgštys S.W. VVhite 1963 Peroksidai A.I.Schepatz 1965 Peroksidai N.G.Dustman 1979 Peroksidai H.A.VVahdan 1998 Flavonoidai, fenolin÷s rūgštys
Antibakterinį įvairaus medaus aktyvumą tyr÷ daug autorių (M. Hodgeson,1989; E.F.
ElbagauiryS. Rasmy, 1993; P.C. Molan, K.E. Coley et ai., 1994;M.Jalomijanu irV. Dagie, 1973).
M.E. Nour (1988) teig÷, kad medaus antibakterinis aktyvumas priklauso nuo jame esančio
inhibino, kuris veikia kaip antibakterinis veiksnys, kitoks nei vandenilio peroksidas.
B÷gant metams, kito nuomon÷ apie medaus medžiagas, kurios veikia antimikrobiškai. S.A.
Papravko mano, kad antibakterines medaus savybes lemia meduje esanti benzoin÷ rūgštis. Jis,
analizuodamas netirpią vandenyje medaus dalį, aptiko benzoin÷s rūgšties kristalų. Bičių
organizme taip pat gaminama 10-oksi-2-decenin÷ rūgštis.
J. Chirief, G. Scanmato, L. Hergaze (1982) teigia, kad kuo aukštesnis medaus
rūgštingumas (pH nuo 3,2 iki 4,5) ar bręstančio nektaro gliukooksidaz÷s aktyvumas, tuo
stipresn÷mis antibakterin÷mis savyb÷mis pasižymi medus. Apie tai nurodo ir M.Goneas,
padaręs išvadą, kad antibakterines medaus savyb÷s priklauso nuo aktyvaus rūkštingumo (pH),
taip pat nuo meduje esančių augalinių medžiagų. Italų tyr÷jas A.Dubini mano, kad medaus
antibakterines savyb÷s priklauso nuo skuzdžių rūgšties. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
Gendrolis A., Kubilien÷ L., (2011) nurodo, kad medaus antimikrobinis aktyvumas labai
priklauso nuo vandenilio peroksido ir neperoksidin÷s kilm÷s medžiagų. Vadinasi, medus turi
tam tikrus mechanizmus, kurie apsaugo bites nuo infekcijos. Bit÷s, gamindamos lervut÷ms
maistą, t. y. maišydamos medų ir žiedadulkes, atneša vandens. Senos bit÷s skrenda prie vandens
telkinių, balų ir dr÷gnos žem÷s, saul÷s atokaitoje ima šaltą vandenį. Bit÷s medaus pūsl÷je šis
vanduo maišomas su medumi. Vyksta hidroliz÷s procesas. Vandens neš÷ja avilyje šį pasaldintą
25
vandenį atiduoda jaunesn÷ms bit÷ms - vandens saugotojoms. Iš jų bit÷s maitintojos ima
vandenį, v÷l jį maišo su medumi ir žiedadulk÷mis arba bičių duonele, gamina tyrelę, kuria
maitina trijų dienų amžiaus bičių lervutes iki tol, kol jos virsta l÷liuk÷mis. Medunešio metu
vandenį pakeičia nektaras, kurio sud÷tyje yra 30-35% ir daugiau vandens. Medaus, žiedadulkių
ir vandens tyrel÷ yra dezinfekuojama vandenilio peroksidu. Tačiau vandenilio peroksidas yra
kenksmingas ir bit÷ms, ir lervut÷ms, tod÷l bičių krūtin÷s sekrecijos liaukos gamina katalaz÷s
fermentą, kuris tuojau pat suskaldo vandenilio peroksidą į vandenį ir aktyvųjį deguonį, kuris
taip pat turi antibakterinių savybių.
S.E. Effen (1988) ir S.S. Radvvan, EI Essavvy A.A. Sarhan M.M (1984) mano, kad medaus
antimikrobiniam aktyvumui didel÷s reikšm÷s turi propolis, kurio sud÷tyje yra flavonoidų.
Kad meduje esančios lakiosios medžiagos daro įtaką medaus antimikrobiniam aktyvumui,
nurodo A.G. Hagazi, M. Hazzaa, E.A.Tosson (1996), o kad medaus osmotinis poveikis daro įtaką
medaus sterilumui, nurodo R. Cruickshank, J.P. Duguid, B.P. Masion ir kt. (1979), W. Listner
(1975), P.C. Molan (1992) ir kiti autoriai.
Kaip matome, medaus antibakterines savybes lemia ne vienas, o keletas faktorių.
Išsiaiškinus šį procesą, matyt, suprantama, kod÷l sloguojant ar susirgus gripu bei kitais
kv÷pavimo takų uždegimais, patartina gerti medų su arbata arba šiltu pienu. Skystis šiuo atveju
didina medaus antibakterines savybes. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
2.7. Medaus konservuojančios savyb÷s
Maisto produktams konservuoti medų naudojo jau gilioje senov÷je. Egipte, Senov÷s
Graikijoje ir Asirijoje bičių medumi su propoliu bei kitais priedais balzamuodavo žymius mirusius
žmones. Gizos piramid÷se (Egipte) buvo rastas meduje panardintas ir gerai išsilaikęs kūdikio lavonas.
Karvedys Ptolom÷jus, mirus Aleksandrui Makedoniečiui (356-323 pr. m. e.), jo kūną panardino į
medų ir per vasaros karščius s÷kmingai nugabeno iš Babilono į Aleksandriją (2500 km). Spartos
valdovai Agezipolis ir Agesilimas po mirties buvo balzamuoti medumi.
'Kaip rašo prof. M.A. Dmitrijevas (1972) (O primineniji produktov pčelovodstva v medicine
i v častnosti v oftalmologii), 1945 m. Maskvos antrojo medicines instituto Akių ligų klinikoje buvo
atlikti eksperimentiniai tyrimai, siekiant nustatyti medaus konservuojančias savybes. Buvo
tiriama, kokia medaus tirpalų koncentracija geriausiai tiktų akių ragenoms konservuoti. Buvo
nustatyta, kad 16% medaus tirpalas (medaus tirpalo gamybai buvo naudojamas distiliuotas vanduo)
akių rageną apsaugo nuo pakitimų iki 5-6 m÷nesių. Mokslininkai taip pat nustat÷, kad medaus tirpalai
26
tinka konservuoti odai ir kremzliniams audiniams. Rašoma, kad odos, kremzl÷s ir akių ragenos
konservavimas medaus tirpaluose įdiegtas į praktiką ir naudojamas klinikoje.
Konservuojanti medaus savyb÷ dažnai naudojama ir šiandien. Ceilono salos gyventojai,
supjaustę galvijų m÷są gabalais, aptepa ją medumi ir sudeda į medžio drevę, kur ji gali nesugesdama
stov÷ti metus ir ilgiau.
Mokslininkai kol kas n÷ra ištyrę konservuojančių medaus savybių, tačiau kai kuriuose Rusijos
rajonuose bandymų yra buvę. Eksperimentui naudotas kalnų augalų medus. Į sterilius indus su žiedų
medumi panardino tik ką paskersto galvijo dalis (inkstus, kepenis, raumens gabalus), vištų kiaušinius,
žuvį, varlę, gyvatę. Kontrolei tą patį atliko su dirbtiniu medumi. Po tam tikro laiko (1,2,3,4,5 metų)
vertino meduje pamerktų produktų kokybę (išvaizdą, spalvą, kvapą, konsistenciją), ištyr÷ juos
bakteriologiškai. Rezultatai parod÷, kad gyvūnin÷s kilm÷s produktai natūraliame žiedų meduje buvo
švieži. Pavyzdžiui, inkstas meduje po ketverių metų išlaik÷ natūralią spalvą ir išvaizdą, konsistenciją,
vidaus struktūrą ir kvapą. Mikrobiologai nenustat÷ išaugusių mikroorganizmų. Kontrolinis m÷ginys,
kai inkstas laikytas dirbtiniame meduje, parod÷, kad dešimtą dieną jis prad÷jo irti. Meduje laikytos
kepenys po ketverių metų atrod÷ kaip šviežios, o dirbtiniame meduje prad÷jo pūti jau po penkių
dienų. Po ketverių metų išliko šviežia žuvis, nepasikeit÷ ir varl÷ bei gyvat÷. Vištos kiaušiniai,
išlaikyti ketverius metus meduje, atrod÷ švieži, baltymas ir trynys lengvai atsiskyr÷.
Iki virimo pakaitintas medus jau nebetur÷jo konservuojančių savybių: gyvūniniai produktai,
panardinti į pakaitintą medų, tuoj pat sugesdavo.
Eksperimentą rengusių mokslininkų teigimu, konservuojančios medaus savyb÷s priklauso
nuo meduje esančių augalin÷s kilm÷s antibiotikų. (Gendrolis A., Kubilien÷ L., 2011)
27
3. DARBO METODIKA
Bičių medaus m÷giniai iš įvairių Lietuvos vietovių buvo surinkti 2012 m. birželio –
rugpjūčio m÷nesiais. Žemaitijos regione bičių medaus m÷giniai buvo rinkti pas Šilut÷s,
Kretingos, Taurag÷s ir Jurbarko rajonų bitininkus, Suvalkijos regione – Šakių, Vilkaviškio,
Marijampol÷s ir Kauno rajonų bitininkus, Aukštaitijos regione – Biržų, Utenos, Zarasų,
Panev÷žio rajonų bitininkus, Dzūkijos regione – Alytaus, Var÷nos, Prienų, Druskininkų rajonų
bitininkus. Iš kiekvieno Lietuvos regiono buvo paimta po 4 m÷ginius, viso buvo ištirta 16
medaus m÷ginių. Laboratoriniams tyrimams surinktuose bičių vaško m÷giniuose buvo nustatyti
sunkiųjų metalų (Cd, Cr, Ni, Pb, Cu, Zn, Hg, As) kiekiai. Nikelis, kadmis, cinkas, varis
nustatymas atomin÷s absorbcijos spektrometrijos metodu (AAS), mineralizavus mikrobangomis.
Medaus m÷giniuose šviną, chromą, arseną nustat÷me atomin÷s absorbcijos spektrometrijos
metodu grafitin÷je krosnel÷je (GFAAS), mineralizavus aukštame sl÷gyje. Medaus m÷giniai buvo
sausai sudeginti naudojant beliepsnę grafitinę krosnelę ir lempą EDL 450 °C temperatūroje ir
ekstrahuoti 1 % koncentracijos azoto rūgštimi. Tyrimas atliktas atomin÷s absorbcijos
spektrometru „Analyst 800“.
Gyvsidabris nustatytas šaltų garų atomin÷s absorbcijos spektrometrijos metodu (CVAAS),
mineralizavus aukštame sl÷gyje.
Redukuotas cukrus tirtas (Lane ir Eynono metodu), diastaz÷s aktyvumas (Got÷s vienetais),
sacharoz÷s kiekis (inversijos metodu), invertaz÷s aktyvumas (Lane ir Eynono metodu).
Susikristalizavęs medus buvo ištirpinamas 60 oC temperatūroje per 30 min. Toliau
išmaišytas ir greitai atšaldytas. Hidroksimetilfurfurolui ir diastazei nustatyti medus nešildytas.
Redukuojantis cukrus įvertintas pagal Lane ir Eynono metodiką. Metodo esm÷ yra ta, kad
naudojamas Soksleto (Soxhlet) modifikuotas Felingo tirpalas, kuris virinant titruojamas
redukuojančiu medaus cukrumi, naudojant indikatorių metileno m÷lį.
Medaus sacharoz÷s kiekis analizuotas taikant H. S.Valkerio inversijos metodą. Sacharoz÷
nustatyta šildant medaus tirpalą ir veikiant jį druskos rūgštimi, atv÷sinus neutralizuojama natrio
šarmu ir titruojant.
Dr÷gnis nustatytas taikant H. D. Čatvejaus metodą. Metodą patobulino E. B. Vedmoras.
Nustatytas Refrakcijos indeksas refraktometru 20oC temperatūroje. Dr÷gnis (proc.), priklausomai
nuo refrakcijos indekso, nustatytas pagal medaus dr÷gnumo ir refrakcijos indekso lentelę.
Diastaz÷s aktyvumas nustatytas pagal J.E.Šad÷s metodą. Metodo esm÷ - medaus
absorbcijos nustatymas spektrofotometru. Braižomas absorbcijos priklausomumo nuo laiko
grafikas. Diastaz÷s skaičius yra gaunamas 300 padalijus iš laiko (minut÷mis). Šis skaičius
28
išreiškia 1 g medaus esančios diastaz÷s aktyvumą, kuri hidrolizuoja l % krakmolo tirpalą per 1
val., esant 40 oC temperatūrai. Šis diastaz÷s skaičius atitinka Got÷s (Gothes) skal÷s vienetus.
Vitaminas C buvo nustatytas LST EN 141330.2010 metodu, K- LST EN 14148:2004
skysčių chromatografijos metodu.
Statistiškai duomenys apdoroti Excel programa.
4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Medus nuo seniausių laikų buvo maistas, saldumynas ir vaistas. Ir šiandien dauguma
žmonių mano, kad medus yra švariausias, sveikiausias ir natūraliausias iš visų maisto produktų.
Deja, did÷jant aplinkos taršai, tokia nuomon÷ ne visada yra teisinga.
Medų gali teršti du šaltiniai: aplinka, kur bit÷s renka medų, ir bitininkavimo būdas.
Pesticidai, sunkieji metalai, bakterijos, radioaktyviosios medžiagos per augalus, orą ir vandenį
patenka į nektarą, žiedadulkes, pikį ir bičių parnešamos į avilį (Bogdanov, 2005), (Porrrini et al.,
2003).
Kadangi medus dažniausiai vartojamas kaip vaistas arba sveikatinantis maisto priedas,
jame turi būti kuo mažiau pašalinių, sveikatai pavojingų medžiagų.
Pastaruoju metu daugelyje šalių daug d÷mesio skiriama medaus taršos sunkiaisiais metalais
tyrimams. Sunkiųjų metalų ar kitų tirtų parametrų rodikliai meduje gali kisti d÷l dirvožemio ir
d÷l botanin÷s sud÷ties: iš skirtingų augalų surinktas medus ar duonel÷ gali tur÷ti skirtingus
sunkiųjų metalų likučius.
Sunkiųjų metalų, kiekį pagrindiniuose mitybos produktuose reglamentuoja leistinos jų
koncentracijos (DLK). Pagrindinius maisto produktų saugos parametrus reglamentuoja Lietuvos
higienos norma HN 54:2001. Pagal šį dokumentą visuose maisto produktuose ribojamas Pb ir
Cd, o kai kuriuose – Cu, Zn, Sn (alavo), Hg. Medaus kokybę papildomai reglamentuoja LST ISO
1208:2003 ir LR ŽŪM 2000-01-10 įsakymas Nr. 5. Daugelyje šalių sveikatos apsaugos
institucijos patvirtina rekomenduojamas gyventojų mitybos normas, kuriose be pagrindinių
maisto komponentų nurodomas biologiškai būtinas ir ribojamas mikroelementų kiekis per parą.
Rūpinantis maisto produktų kokybe, reikia nuolat steb÷ti, naujausiais tyrimo metodais
analizuoti bei vertinti sunkiųjų metalų kiekį. Tačiau sunkieji metalai meduje LT ir ES teis÷s
aktais nereglamentuojami komisijos reglamentas (EB) Nr.1881/2006.
Lietuvoje sunkiųjų metalų kiekis meduje n÷ra reglamentuotas, tačiau Lenkijoje leidžiama
švino koncentracija meduje ne daugiau kaip 1 mg/kg, tokį pat normatyvą rengiamasi nustatyti ir
Europos Sąjungoje (Staniškien÷ ir kt., 2006).
29
Medaus kaip natūralaus bioprodukto vertingosios savyb÷s priklauso nuo rūšies ir kilm÷s.
Kiekvieno regiono augalų žieduose yra tik jam būdingas cheminių elementų kokybinis ir
kiekybinis santykis, tod÷l bendras mineralinių medžiagų kiekis meduje labai priklauso nuo
vietov÷s. Taigi, iš sunkiųjų ir retųjų metalų kokybinio ir kiekybinio santykio meduje galima
spręsti apie medaus kilmę
bei aplinkos užterštumąšiais metalais. Žalingųjų elementų grupei priklauso Pb, Cd, Cu, Zn. Jų
koncentracija meduje reglamentuojama DLK arba mikroelementų normomis maiste (LR HN 54,
2001). Sunkieji metalai per dirvožemį, dulkes, lapų paviršių atenka ant žiedų, iš jų– į nektarą, su
juo – į medų. Sunkieji metalai meduje gali būti ekologinis aplinkos taršos indikatorius.
Gauti vidutiniai bičių medaus tyrimų rezultatai pateikti 4 lentel÷je.
4 lentel÷. Sunkiųjų metalų kiekiai bičių meduje atskiruose Lietuvos regionuose
Lietuvos regionai Rodikliai
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
Kadmis (Cd) mg/kg 0,012 ±0,006 0,013 ±0,004 0,011 ±0,005 0,012 ±0,002
Chromas (Cr) mg/kg 0,023 ±0,008 0,045 ±0,011 0,025 ±0,005 0,028 ±0,006
Nikelis (Ni) mg/kg 0,015 ±0,004 0,085 ±0,012 0,02 ±0,006 0,045 ±0,004
Švinas (Pb) mg/kg 0,055 ±0,001 0,038 ±0,001 0,020 ±0,002 0,075 ±0,004
Varis (Cu) mg/kg 0,08 ±0,01 0,76 ±0,08 0,60 ±0,04 0,06 ±0,01
Cinkas (Zn) mg/kg 3,54 ±0,25 1,01 ±0,06 2,12 ±0,14 2,14 ±0,16
Arsenas (As) mg/kg 0,052 ±0,003 0,053 ±0,003 0,052 ±0,005 0,051 ±0,006
Gyvsidabris ( Hg) mg/kg 0,0016 ±0,0001 0,0645 ±0,0015 0,0347 ±0,0025 0,0415 ±0,0016
Švinas ir kadmis – vieni toksiškiausių sunkiųjų metalų. Pb vidutin÷ koncentracija tirtuose
m÷giniuose buvo 0,047 mg/kg (4 lentel÷).Didžiausias švino kiekis– 0,189 mg/kg – rastas
Žemaitijos regiono meduje iš Kretingos rajono Joskaudų kaimo, kuris buvo 10,5 karto didesnis
už šio metalo kiekį, aptiktą mažiausiai švino turinčiame meduje – 0,018 mg/kg –iš Alytaus raj. (7
pav.).Galima daryti prielaidą, jog toks kiekis Pb rastas d÷l to, kad vietov÷ yra netoli magistralinių
kelių, o vidaus degimo varikliai yra pagrindinis taršos Pb šaltinis.
B. Staniškien÷s ir su grupe tyr÷jų 2000 m. (Staniškien÷ ir kt., 2005) ir 2004 m. (Staniškien÷
et al., 2006) tirtame meduje nustatyta švino atitinkamai 0,002–0,022mg/kg ir 0,0029–0,022
mg/kg mažiau nei mūsų tyrimais (0,018–0,189) mg/kg.
30
Vidutinis kadmio kiekis tirtame bandinyje buvo Md=0,012 mg/kg (8 pav.). Kadmio, kaip ir
švino, daugiausia rasta meduje iš Kretingos raj. – 0,014 mg/kg o mažiausiai –meduje iš Var÷nos
raj. – 0,001 mg/kg.
0
0,01
0,02
0,03
0,04
0,05
0,06
0,07
0,08
Pb
kie
kis
mg
/kg
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
7 pav. Vidutinis švino kiekis atskirų Lietuvos regionų medaus m÷giniuose
0,01
0,0105
0,011
0,0115
0,012
0,0125
0,013
Cd
kie
kis
mg
/kg
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
8 pav. Vidutinis kadmio kiekis atskirų Lietuvos regionų medaus m÷giniuose
5 lentel÷. Medaus chemin÷ sud÷tis atskiruose Lietuvos regionuose
Lietuvos regionai Rodikliai
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
Redukuojantis cukrus, % 59,5 ±3,21 60,4 ±4,52 60,7 ±3,56 60,6 ±4,58
Sacharoz÷, % 2,16 ±0,25 2,59 ±0,18 2,37 ±0,24 3,45 ±0,28
Dr÷gm÷, % 17,7 ±0,88 18,8 ±0,83 19,8 ±0,97 17,8 ±1,02
31
Lietuvos regionai
Diastaz÷s aktyvumas 10,1 ±0,82 12,6 ±0,65 10,8 ±0,66 13,3 ±0,88
Ivertaz÷s aktyvumas, mg/kg/val po 7 val.
243 ±44,2 59 ±5,55 97 ±10,5 146 ±15,6
Ivertaz÷s aktyvumas, mg/kg/val po 21 val.
89 ±7,8 64 ±6,4 113 ±8,9 97 ±10,3
Vienas svarbiausių medaus kokyb÷s rodiklių – dr÷gnis. Jis apibūdina medaus brandą ir
išsilaikymo savybes. Standartas LST 1466:2004 reikalauja, kad medaus, surinkto iš Lietuvoje
augančių augalų, išskyrus viržius, dr÷gnis neviršytų 20 proc. Tirtuose medaus m÷giniuose
dr÷gm÷ neviršijo normos, didžiausia dr÷gm÷ buvo Dzūkijos regiono meduje - 19,8 %.
Mažiausiai dr÷gm÷s tur÷jo Žemaitijos medus - 17,70 %. (9 paveikslas). Galima daryti prielaidas,
kad tirtas medus buvo pakankamai subrendęs. (Amšiejus ir kt., 2011)
16,5
17
17,5
18
18,5
19
19,5
20
Med
aus
dr÷
gn
is %
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
9 pav. Medaus dr÷gnis
Svarbus kokyb÷s rodiklis, charakterizuojantis medaus natūralumą, – fermento diastaz÷s
aktyvumas. Diastaz÷ – fermentas skaidantis krakmolą į aminodekstrinus, kurio aktyvumas
išreiškiamas diastaz÷s skaičiumi (Got÷s vienetais). Pagal Lietuvos standartą 1466:2004 šis
skaičius turi būti ne mažesnis kaip 8 vienetai (LST 1466:2004; Amšiejus ir kt., 2011).
Visuose tirtuose m÷giniuose diastaz÷s aktyvumas buvo nuo 10,1 iki 13,3 Got÷s vienetų (10
paveikslas), tod÷l galima teigti, kad medus buvo natūralus.
32
10,1
12,6
10,8
13,3
0
2
4
6
8
10
12
14
Diastaz÷s aktyvumas Got÷s vienetais
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
10 pav. Diastaz÷s aktyvumas Got÷s vienetais
Redukuojantis cukrus – cukrus, turintis laisvą aldehidinę grupę. Meduje redukuojantį cukrų
sudaro monosacharidai gliukoz÷ ir fruktoz÷. (LST 1466:2004) Fruktoz÷s ir gliukoz÷s kiekis
(abiejų suma): žiedų meduje – ne mažiau kaip 60g/100 g, t.y. 60 proc. Tirtuose medaus
m÷giniuose redukuojantis cukrus atitiko reikalavimus. Visi, išskyrus Žemaitijos regiono medų
(59,5 proc ) viršijo 60 proc.
Sacharoz÷s kiekis meduje buvo ne didesnis kaip 3,45 proc. (5 lentel÷) ir neviršijo Europos
maisto kodekse nurodyto maksimalaus leidžiamo kiekio - 5 proc. (didesni kiekiai leidžiami tik
tam tikroms medaus rūšims). Tai rodo, kad medus n÷ra falsifikuotas.
59,5
60,4
60,7 60,6
58,5
59
59,5
60
60,5
61
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
Red
uka
uja
nti
s cu
kru
s %
11 pav. Redukuojančio cukraus kiekis meduje
33
2,162,59
2,37
3,45
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
3,5
4
Žemaitija Aukštaitija Dzūkija Suvalkija
Sac
har
oz÷
%
12 pav. Sacharoz÷s kiekis meduje
Bit÷s sacharoze savo lervų nemaitina, tod÷l fermento invertaz÷s pagalba sacharoz÷ ir
maltoz÷ skaldoma į paprastesnius ir saldesnius angliavandenius gliukozę ir fruktozę. Tirtose
medaus rūšyse invertaz÷s aktyvumas po 21 val. svyravo nuo 64 mg/kg/1 val Aukštaitijos regiono
meduje iki 113 mg/kg/1 val Dzūkijos regiono meduje
89
64
113
97
0
20
40
60
80
100
120
Invertaz÷s aktyvumas po 21 val.
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
13 pav. Invertaz÷s aktyvumas po 21 val.
Pagal literatūros šaltinius askorbo rūgšties meduje yra apie 2,35 proc. rekomenduojamos
paros normos, o kalis netgi gali atitikti rekomenduojamą paros dozę.
Iš mūsų tirtų medaus m÷ginių daugiausia vitamino C rasta Dzūkijos meduje, o mažiausiai
suvalkijos meduje (1 grafikas).
34
Didžiausias vitamino C kiekis– 2,83 mg/100g – rastas Dzūkijos regiono meduje iš Alytaus
rajono, kuris buvo 2,5 karto didesnis už šio vitamino kiekį, aptiktą mažiausiai šio vitamino
turinčiame meduje – 1,12 mg/100g –iš Biržų raj. (1 grafikas).
K vidutinis kiekis nežymiai skyr÷si tarp Aukštaitijos ir Suvalkijos medaus bandinių. Tarp
bandinių K kiekis išsiskyr÷ Žemaitijos regiono meduje, čia jo buvo rasta daugiausiai
(0,033mg/100g) (2 grafikas).
Nikotatinamido kiekis medaus bandiniuose varijuoja nežymiai. Mažiausi ir didžiausi jo
kiekiai nedaug skiriasi ir vidutiniškai siekia 0,130mg/100g. (3 grafikas).
2,4
2,35
2,47
2,38
2,25
2,3
2,35
2,4
2,45
2,5
C vitamino kiekis meduje mg/100 g
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
1 grafikas. C vitamino kiekis, mg
0,033
0,022
0,0280,0254
0
0,005
0,01
0,015
0,02
0,025
0,03
0,035
K vitamino kiekis meduje mg/100 g
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
2 grafikas. K vitamino kiekis, mg
35
0,135
0,122
0,136
0,13
0,115
0,12
0,125
0,13
0,135
0,14
Nikotatinamidas mg/100 g
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
3 grafikas. Nikotatinamido kiekis, mg
Bičių medaus kiekiai iš įvairių Lietuvos vietovių bitynų buvo labai skirtingi. Tam didel÷s
įtakos tur÷jo bityno vieta, šeimų kokybę ir, be abejo, bitininko kvalifikaciją. Labai daug ką l÷m÷
ir tai, ar nebuvo pav÷luotas n÷ vienas darbas bityne. Daugiausia medaus iš vienos šeimos gauta
Žemaitijos regione (68,3 kg), o mažiausiai Auštaitijos regione (51,9 kg).
68,3
51,958,2
64,2
0
10
20
30
40
50
60
70
Gauta medaus iš vienos šeimos, kg
Žemaitija
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
4 grafikas. Medaus kiekis, kg
36
5. IŠVADOS
Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, buvo suformuluotos sekančios išvados:
1. Žalingųjų mikroelementų kiekis skirtingų Lietuvos regionų meduje įvairuoja: Cd- 0,011-
0,013 mg/kg, Pb -0,020-0,075 mg/kg, Cr -0,023-0,045 mg/kg, Cu -0,06-0,76 mg/kg, Zn -
1,01-3,54 mg/kg, As- 0,051-0,053 mg/kg, Hg -0,0016-0,0645 mg/kg, bet neviršija
Lietuvos higienos normose nurodytos DLK.
2. Visų regionų tirti medūs būvo pakankamai subrendę, nes dr÷gnis neviršijo 20 proc.
Didžiausia dr÷gm÷ buvo Dzūkijos regiono meduje - 19,8 proc., o mažiausiai dr÷gm÷s
tur÷jo Žemaitijos medus - 17,70 proc.
3. Svarbus kokyb÷s rodiklis, charakterizuojantis medaus natūralumą, – fermento diastaz÷s
aktyvumas. Pagal šis skaičius turi būti ne mažesnis kaip 8 vienetai., tod÷l galima teigti,
kad medus buvo natūralus.
4. Tirti medaus m÷giniai atitiko Lietuvos standartą 1466:2004. Redukuojančio cukraus,
išskyrus Žemaitijos regiono medų (59,5 proc ) viršijo 60 proc. Sacharoz÷s kiekis meduje
buvo ne didesnis kaip 3,45 proc. Visuose tirtuose m÷giniuose diastaz÷s aktyvumas buvo
nuo 10,1 iki 13,3 Got÷s vienetų
5. Vitaminų kiekis skirtingų regionų meduje įvairuoja: C-2,35-2,47 mg/100g, K-0,022-
0,033 mg/100g, Nikotatinamidas-0,122-0,136 mg/100g.
6. Iš mūsų visų medaus m÷ginių daugiausia vitamino C rasta Dzūkijos meduje, o mažiausiai
Suvalkijos meduje. Didžiausias vitamino C kiekis– 2,83 mg/100g – rastas Dzūkijos
regiono meduje iš Alytaus rajono, kuris buvo 2,5 karto didesnis už šio vitamino kiekį,
aptiktą mažiausiai šio vitamino turinčiame meduje – 1,12 mg/100g –iš Biržų raj. K
vidutinis kiekis nežymiai skyr÷si tarp Aukštaitijos ir Suvalkijos medaus bandinių. Tarp
bandinių K kiekis išsiskyr÷ Žemaitijos regiono meduje, čia jo buvo rasta daugiausiai
(0,033mg/100g).
37
Naudota literatūra:
1. Adomaitis J. Medus-patikrintas vaistas. „Ūkininko patar÷jas“ 2008-10-17.Nr. 20 (268).
2. Badmington F.Vmax Testing for Practical Microfiltration Ttrain Scale- Up in
Biopharmaceutical Proccesing, 1995, 64-76p.
3. Bogdanov S. Contaminants of bee products // Apidologie. 2005. No. 37, 1–18p.
4. Baltruškevičius A. Bičių produktai-žmonių sveikatai. Kaunas, 2003. 10-18 p.
5. Baltuškevičius A. Bičių produktai sveikata apiterapija.- Kaunas, 1995. 11-13 p.
6. Dmitrijev M.A. Primenenije produktov pčelovodstva v oftalmologiji. Krasnojarsk, 1972,
8-71 p.
7. Gendrolis A., Kubilien÷ L. Medus žmogaus sveikatai. Kaunas, 2011. 26, 36-63 p.
8. Gentrolis A., Medus ir širdies ligos. Bitininkyst÷s naujienos, 2008. Nr. 2, 25-26 p.
9. KretavičiusJ., kurinaitien÷ B., Žukauskait÷ J. Skirtingų medaus rūšių antioksidacin÷s
savyb÷s. Maisto chemija ir technologija. 2010 t. 44, Nr. 2, 1-10 p.
10. Mikalauskas V. Medumi patepta sveikata.. Vilnius, 2003.4-6 p.
11. Nour M.E. Some Factors Affecting Quality of Egyptian Honeys, Ph.D.Thesis, Faculty of
Agriculture, Cairo University, 1998.
12. Porrrini C, Sabatini A., Giroti S. et al. Honey bees and bee products as monitors of the
environmental contamination // Apiacta. 2003, No. 38, 63–70 p.
13. Staniškiene B., Matusevičius P., Budreckien÷ R. ir kt. Mikroelementai lietuviškame
meduje // Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 30 (52). 77–82 p.
14. Staniškiene B., Matusevičius P., Budreckien÷ R. Honey as an indicator of environmental
Pollution // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba. 2006. T. 36, Nr. 2. 53–58 p.
15. Wahdan H. Causes of The Antimicrobial Activity of Honey. Infektion, 1998, vol 26, 30-
35 p.
16. Черевко Ю.А, Аветисян. Пчеловодтво. Москва, 2003. 35c.
17. Содержание пчёл и производство продукции пчеловодтва на промышленной
основе (извлечение).1982. 94 c.
18. Учебник пчеловода” Москва, 1984. 346 – 355 c.
19. www.bitininkas.ltt prieiga per internetą 2013 m. vasario 1 d.
20. www.bitininkas.tripod.com/Tekstai/Gydomosios-savybes1.htm prieiga per internetą 2013
m. vasario 14 d.
21. www.asvyras.lt prieiga per internetą 2013 m. vasario 1 d.
38
22. http://vmvt.lt/lt/as/vartotojas/maisto.produktai/medus/ prieiga per internetą 2013 m.
vasario 1 d.
23. http://www.liaudiesmedicina.eu/2012/02/gydomosios-medaus-savybes/ prieiga per
internetą 2013 m. vasario 1 d.
24. http://www.horo.lt/medus-gardus-vaistas-nuo-visu-ligu/liaudies-medicina/548# prieiga
per internetą 2013 m. kovo 3 d.
25. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/straipsnis?name=straipsnis-
3946&t=/121/332/339&l=3 prieiga per internetą 2013 m. kovo 3 d.
26. http://www.lsd.lt/standards/catalog.php?ics=67.180.10&pid=619802 prieiga per
internetą 2013 m. kovo 9 d.