Veronica Roth

LOJALIOJI

Iš anglų kalbos vertėAušra Kaziukonienė

Versta iš: Veronica RothALLEGIANTKatherine Tegen BooksAn Imprint of HarperCollinsPublishers

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymoir mokslo įstaigų bibliotekose,muziejuose arba archyvuose, bekūrinio autoriaus ar kito šio kūrinioautorių teisių subjekto leidimo ir beautorinio atlyginimo draudžiamamokslinių tyrimų ar asmeninių studijųtikslais atgaminti, viešai skelbti arpadaryti viešai prieinamąkompiuterių tinklais tam skirtuoseterminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1505-3

Copyright © 2013 by Veronica Roth

Published by arrangement withHarperCollins Publishers.All rights reserved.Viršelio simbolis © 2012 Rhythm &Hues DesignViršelio dizainas © Joel Tippie© Vertimas į lietuvių kalbą, AušraKaziukonienė, 2014© Leidykla „Alma littera“, 2014

Redagavo Simona KaziukonytėKorektorė Nijolė ŽukauskienėViršelį adaptavo DeimantėRybakovienėE. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu Džo,savo vedliui ir patikimam

draugui

Visi klausimai, į kuriuosgali būti atsakyta, turi būti

atsakyti ar bent jauišnagrinėti. Turi būti

užkirstas keliasnelogiškam mąstymoprocesui. Klaidingiatsakymai turi būtiištaisyti. Teisingi

atsakymai turi būtipatvirtinti.

Iš Eruditų manifesto

Pirmas skyrius

T R I Č Ė

Žingsniuoju po kambarėlįEruditų būstinėje, jos žodžiai visdar skamba galvoje: VadinsiuosiEdita Prior ir būsiu laimingagalėdama daug ką pamiršti.

– Tai anksčiau niekad nesi josmačiusi? Net nuotraukose? –klausia Kristina, užsikėlusi

sužeistą koją ant pagalvės.Mano draugė buvo pašauta

per kone savižudišką mūsųmėginimą parodyti miestuivaizdajuostę su Editos Priorkalba. Tuo metu neturėjomesupratimo, ką išgirsime, kad tosmoters žodžiai sudrebins žemępo mūsų kojomis, priverssuabejoti luomų reikalingumu irpačiais savimi.

– Gal Edita tavo močiutė, tetaar dar kokia giminaitė? –svarsto Kristina.

– Juk sakiau, kad ne, – atkertuir priėjusi sieną atsigręžiu. –Prioras buvo mano tėvas,vadinasi, ta moteris gali būtikaip nors susijusi su juo. TačiauEdita – Nuolankiųjų vardas, omano tėvas kilęs iš Eruditų,taigi...

– Taigi Edita turi būtivyresnė, – įsiterpia Kara. Ji sėdiatsirėmusi į sieną. Iš šonomergina labai panėšėja į savobrolį Vilą. Jis buvo manodraugas, bet aš jį nušoviau.

Karai atlošus pečius, panašumasį Vilą išnyksta. – Ankstesnėskartos. Promotė.

– Promotė. – Šis žodis manatrodo senovinis kaipaptrupėjusi plyta.Žingsniuodama atgal perbraukiukambarėlio sieną. Plokštė šaltair balta.

Štai kokį palikimą perdavėman promotė: laisvęnepriklausyti jokiam luomui iržinojimą, kad mano Divergentėsgebėjimai kur kas svarbesni, nei

maniau. Divergentų buvimas yraženklas, kad metas paliktimiestą ir pasiūlyti pagalbątiems, kurie gyvena už tvoros.

– Noriu žinoti, – sako Karapersibraukdama veidą. – Manreikia žinoti, ar seniai čiaesame. Gali nors trumpamliautis žingsniavusi?

Sustoju vidury kambario iržiūrėdama į Karą kilsteliuantakius.

– Atsiprašau, – sumurma ji.– Viskas gerai, – sako

Kristina. – Tūnom čia jau perdaug ilgai.

Nežinia, kiek dienų praėjonuo tada, kai Evelina padarėperversmą Eruditų būstinėje.Beluomiai nuginklavo visus,susirinkusius vestibiulyje, paskuikaip kaliniai buvome uždarytitrečiame aukšte. Beluomėaptvarstė mūsų žaizdas ir davėskausmo malšinamųjų, keliskartgavome pavalgyti ir nusimaudytipo dušu, tačiau nenutuokiame,kas dedasi už kambario durų.

Nors ir kaip prisispyrusiklausinėjau prižiūrėtojų.

– Tobijas jau seniai turėjopasirodyti, – sakau sėsdamasiant gulto krašto. – Kur jisdingo?

– Galbūt vis dar pyksta, kadmelavai ir jam už nugarossusitarei su jo tėvu, – įsiterpiaKara.

Dėbteliu į ją.– Ketvertas nėra toks

siauraprotis, – atšauna Kristina.Nežinau, ko ji siekia: ar įspėti

Karą, ar įtikinti mane. – Matyt,kažkas kliudo jam ateiti. Juksakė, kad gali juo pasikliauti.

Per tą sumaištį, kai visi ėmėrėkti, o beluomiai stūmė musprie laiptų, tvirtai įsikibauTobijui į marškinėlių kraštą.Suėmęs mane už riešų iršvelniai stumtelėjęs, jis pasakė:Pasikliauk manim. Eik ten, kurjie lieps.

– Stengiuosi, – atsakau, ir taitiesa. Stengiuosi tikėti Tobiju.Tačiau visa mano esybė,

kiekviena kūno skaidulėlėveržiasi į laisvę. Ne vien iš šiokambarėlio, bet ir iš kalėjimo,kuriuo pavirto miestas.

Turiu pamatyti, kas dedasianapus tvoros.

Antras skyrius

T O B I J A S

Eidamas šiais koridoriaisnenoromis prisimenu dienas,kurias praleidau čia kaip kalinys– basas, kankinamas, varstomasnuolatinių skausmų. Nuo šioprisiminimo neatsiejamas kitas –kaip laukiau, kai bus vedamamirti Beatričė Prior, kaip

daužiausi vienutėjereikalaudamas ją pamatyti, kaipišvydau suglebusią Piteriui antrankų, o šis paaiškino, kad Tričėne mirusi, tik laikinaiparalyžiuota.

Nekenčiu šios vietos.Dabar būstinė nebe tokia

švari kaip šeimininkaujantEruditams: visur matyti kovospėdsakai, sienos išvarpytoskulkų, lemputės išdaužytos,mėtosi stiklo šukės. Žingsniuojupurvinomis pripėduotomis

grindimis, virš galvos žybčiojašviesa. Traukiu tiesiai prieTričės kambario ir niekas mannepastoja kelio. Ant rankosryšiu raištį su beluomių simboliu– baltu apskritimu juodamefone, mano veido bruožai –panašūs į jų vadės Evelinos.Kadaise buvęs gėdingas TobijoItono vardas šiandien reiškialabai daug.

Surėmusi pečius su KristinaTričė sėdi ant grindų, veidasatgręžtas į Karą. Mano Tričė

turėtų būti išbalusi ir smulkutė –iš tiesų ji tokia ir yra – bet vistiek svarbiausia kambaryje.

Mudviejų akims susitikus jipašoka, stipriai apkabina maneper liemenį ir priglaudžia veidąprie krūtinės.

Viena ranka spusteliu jai petį,kita glostau plaukus, vis darstebėdamasis, kad jie tokietrumpi, nedengia sprando.Džiaugiausi, kai Tričė nusikirpo,nes tokia šukuosena tinka karei,o ne paprastai merginai.

Supratau, kad jai šito reikia.– Kaip čia patekai? – klausia ji

tyliai, bet aiškiai.– Esu Tobijas Itonas, –

atsakau, ir Tričė nusijuokia.– Tiesa, buvau visai

pamiršusi. – Ji atsitraukia, kadgalėtų pažvelgti man į akis. Josakyse atsispindi įvairiausijausmai, kaip rudeniniai lapaisklaistomi atšiauraus vėjo. – Kasatsitiko? Kodėl tiek ilgainesirodei?

Tričės balsas skamba

beviltiškai, kone maldaujamai.Man ši būstinė kelia baisiųprisiminimų, o ką jau kalbėtiapie Tričę – ji tikrai nepamiršo,kaip buvo vedama į egzekuciją,brolio išdavystės, baimėsserumo poveikio. Turiu ją iš čiaišvaduoti.

Kara smalsiai žiūri į mane.Sutrinku, tarsi jos žvilgsnisskrostų mane kiaurai irneturėčiau kur pasislėpti.Nekenčiu būti stebimas.

– Evelina uždarė visus kelius

iš miesto, – sakau. – Niekasnegali žengti nė žingsnio be josleidimo. Prieš kelias dienas jirėžė kalbą, raginančią susitelktiprieš engėjus, žmones,gyvenančius už tvoros.

– Engėjus? – klausia Kristina.Mergina išsiima iš kišenės

buteliuką ir įsimeta į burnąkelias tabletes – greičiausiai taiskausmo malšinamieji, dingteli.Jai peršauta koja.

Susikišu rankas į kišenes.– Evelina ir daugelis kitų

žmonių mano, kad mumsneverta vykti iš miesto ir gelbėtitų, kurie čia mus uždarė irišnaudojo. Ji nori atstatytimiestą ir išspręsti mūsų bėdasbe svetimųjų įsikišimo. Taipteigia Evelina, – priduriu. – Ašmanau, kad toks požiūrispatogus mano motinai – kuoilgiau tūnosim mieste, tuodidesnę valdžią ji įgis. Vos tikišvyksime, jos galia susilpnės.

– Nieko sau, – Tričė užverčiaakis. – Nesistebiu, kad ji

išsirinko pati savanaudiškiausiąkelią.

– Ją galima suprasti. –Kristina sugniaužia buteliuką suvaistais. – Nesakau, kad nenoriuišvažiuoti iš miesto ir pažiūrėti,kas dedasi už tvoros, bet ir čiarūpesčių iki kaklo. Kaip galimpadėti svetimiemsnepažįstamiems žmonėms?

Tričė svarsto draugės žodžiuskandžiodama vidinę skruostopusę.

– Nenutuokiu, – prisipažįsta.

Mano laikrodis rodo trečiąpopiet. Užsibuvau čia per ilgai –Evelinai tikrai kils įtarimų.Patikinau ją einąs nutrauktisantykių su Triče, tam dauglaiko nereikia. Kaži ar motinamanim patikės. Tada tariu:

– Paklausykit, atėjau jūsųįspėti. Beluomiai rengiasi teistikalinius. Nutarė suleisti jiemstiesos serumo. Jo veikiamiteisiamieji išsiplepės ir buspaskelbti išdavikais. Tas patslaukia ir jūsų. Reikia kaip nors

išsisukti.– Būsime paskelbti

išdavikais? – susiraukia Tričė. –Už tai, kad atskleidėme miestuitiesą?

– Jūs atvirai nepaklusotevadams, – primenu. – Evelina irjos pasekėjai nenori paliktimiesto. Jie tikrai nepadėkos,kad paviešinot tą vaizdajuostę.

– Beluomiai nesiskiria nuoDžaninos! – Tričė švysteli į orąkumščiu, lyg norėtų kam norssmogti. – Jie kaip įmanydami

stengiasi nuslėpti tiesą. Kam?Ketina tapti šio skurdauspasaulėlio valdovais? Taijuokinga.

Nesmagu prisipažinti, bet išdalies sutinku su savo motina.Aš neskolingas tiems už tvoros,nesvarbu, ar esu Divergentas,ar ne. Abejoju, ar noriu jiemspadėti spręsti žmonijosproblemas, kad ir kokios josbūtų.

Tačiau vis tiek trokštu ištrūktiiš miesto, kaip paklaikęs

laukinis žvėris iš spąstų. Net jeitektų nusigraužti leteną.

– Gal ir juokinga, – atsargiaisakau. – Jei tiesos serumas tavepaveiks, būsi nuteista kaipišdavikė.

– Jei paveiks? – Karaprisimerkia.

– Aš esu Divergentė. Negipamiršai? – klausia Tričė irpabarbena sau į galvą.

– Nuostabu. – Kara sukiša įkuodą išsipešusią plaukųsruogą. – Bet tu išimtis. Kiek

žinau, dauguma Divergentųnepajėgia atsispirti tiesosserumui. Stebiuosi, kodėl tugali.

– Stebėjosi ir visi kiti Eruditai,kurie badė mane adatomis, –atšauna Tričė.

– Gana kivirčytis! Antraip darturėsiu jus vaduoti iš kalėjimo, –sakau. Staiga man prireikiaparamos, todėl paimu Tričėsranką, o ji suneria mudviejųpirštus. Mudu ne iš tų, kuriegraibosi viešai; kiekvienas

prisilietimas svarbus, jissuteikia jėgos ir atnešapalengvėjimą.

– Gerai jau, gerai, – ramiaitaria Tričė. – Ką turi galvoje?

– Pasiūlysiu Evelinai iš jūsųtrijulės tave tardyti pirmą, –dėstau. – Tau reikia sugalvotimelą, kuris išgelbėtų Kristiną suKara, paskui visa tai pakartoti,veikiamai tiesos serumo.

– Koks melas joms padėtų?– Spręsk pati, – atsakau. – Esi

geresnė melagė už mane.

Žinau, kad šitie žodžiaiįskaudins mus abu. Tričėmelavo man daugybę kartų.Pažadėjo neiti ieškoti mirties įEruditų būstinę Džaninaipareikalavus Divergentų aukos,bet mane apgavo. Sakė liksiantinamie per Eruditų būstinėspuolimą, tačiau paskui radau jątoje būstinėje, besidarbuojančiąranka rankon su mano tėvu.Suprantu, kodėl Tričė taipelgėsi, bet nuoskauda vis dėltoneišnyko.

– Gal ir taip. – Tričė nudelbiaakis į batų nosis. – Gerai, kąnors sumąstysiu.

Paglostau jai ranką.– Pasikalbėsiu su Evelina apie

tavo teismą. Įtikinsiu surengti jįkuo greičiau.

– Ačiū.Apima staigus pažįstamas

noras išsinerti iš odos ir kalbėtissu ja mintimis. Suprantu, kaddėl tos pat priežasties kaskartišvydęs Tričę užsimanau jąpabučiuoti, todėl mane taip

siutina net menkiausiasnutylėjimas. Trumpam išsiskyręmūsų pirštai vėl susipina, Tričėsdelnas drėgnas nuo prakaito,maniškis šiurkštus, nusėtasnuospaudomis. Jas prisitryniau,kai šokdamas į traukinįčiupdavau už dundančių vagonųrankenų. Tričė išbalusi irsmulkutė, tačiau jos akyseįžvelgiu neaprėpiamą dangausžydrynę, kurios nesu matęs, betapie kurią nuolat svajoju.

– Jei laižysitės, tai įspėkit, kad

nusisukčiau, – pareiškiaKristina.

– Taip ir padarysim, – atsakoTričė ir ima mane bučiuoti.

Mėginu ją atvėsintiglostydamas skruostą, bet tikstipriau įsisiurbiu jai į lūpas,trokšdamas pajusti jų skonį, jųšvelnumą. Geriu jos kvapą,jaučiu, kaip Tričės nosis paliečiamanąją. Nesumetu, ką pasakyti,tai per daug intymu, todėl tiknuryju seilę. Po akimirkosnuveju šalin drovumą.

– Norėčiau, kad būtume vieni,– sakau eidamas iš kambario.

Tričė šypsosi.– Aš beveik visada šito noriu.Uždarydamas duris matau,

kaip Kristina apsimeta vemianti,Kara kvatojasi, o Tričėįsisprendžia rankomis į šonus.

Trečias skyrius

T R I Č Ė

– Jūs tikri kvailiai. – Manorankos, sugniaužtos į kumščiuskaip miegančio vaiko, guli antkelių. Kūnas apsunkęs nuotiesos serumo. Nuo kaktos antakių vokų srūva prakaitas. –Turėtumėte man padėkoti, o netardyti.

– Padėkoti už tai, kadnepaklusai savo luomo vadųįsakymams? Padėkoti už tai, kadsukliudei vienai savo luomovadei nužudyti Džaniną Metju?Tu elgeisi kaip išdavikė, –Evelina Džonson spjaudosižodžiais kaip gyvatė nuodais.

Esame Eruditų būstinėspasitarimų kambaryje, čiavyksta teismas. Esu kalinamajau mažiausiai savaitę. Akieskrašteliu matau Tobiją – jislaikosi motinai už nugaros,

šešėlyje. Kai buvau pasodinta įkėdę, o riešai suveržti lipniajuosta, jis vengia į mane žiūrėti.Paskui Tobijas trumpai į manedirsteli – atėjo metas meluoti.

Dabar lengviau, nes žinau,kad tai sugebu. Kaip irpasipriešinti tiesos serumopoveikiui.

– Aš ne išdavikė, – pareiškiu. –Tuo metu tikėjau, kad Markasvykdo Bebaimių ir beluomiųvadų įsakymus. Negalėjaukovoti kaip karė, todėl norėjau

padėti kaip nors kitaip.– Kodėl negalėjai kovoti kaip

karė? – Fluorescencinė šviesaplieskia man į akis, todėlneįžiūriu Evelinos veido, tikplaukus. Turiu labai susikaupti,antraip neįstengsiu įtikinamaimeluoti.

– Todėl... – prikandu lūpą,tarsi stengdamasi sustabdytibesiveržiančius iš burnosžodžius. Neišmanau, kadapasidariau tokia gera aktorė,bet viliuosi, kad vaidyba ne per

daug skiriasi nuo melo, o tam ašvisada turėjau didelių gabumų. –Todėl, kad negalėjau paimti įrankas ginklo, suprantat? Po to,kai nušoviau... jį. Savo draugąVilą. Paėmus šautuvąužplūsdavo panika.

Staiga išvystu, kaip Evelinaprisimerkia. Ši moteris nekenčiamanęs visa savo esybe.

– Taigi Markas pripūtė taumiglos, kad vykdo manoįsakymus, – taria ji. – Ir netgižinodama, kad šio žmogaus

santykiai ir su Bebaimiais, ir subeluomiais įtempti, vis tiek juopatikėjai?

– Taip.– Dabar suprantu, kodėl

nepasirinkai Eruditų, –nusikvatoja Evelina.

Man dilgsi skruostai.Norėčiau jai vožti, turbūt tonorėtų ir daugelis susirinkusiųjųšiame kambaryje, tik nedrįstapripažinti. Evelina mus visusįkalino mieste – tvarką jamedaro ginkluoti beluomiai,

budintys gatvėse. Ji žino, kadtas, kas turi ginklą, turi irvaldžią. Po Džaninos Metjumirties nebėra kam mestiiššūkio Evelinai.

Vietoj vienos tironės stojokita. Tik tokį pasaulį mespažįstame.

– Kodėl niekam apie tainepranešei? – toliaukamantinėja ji.

– Drovėjausi kam norsatskleisti savo silpnumą, –atsakau. – Be to, nenorėjau, kad

Ketvertas sužinotų, jog dirbu sujo tėvu. Jam tai tikrai nebūtųpatikę. – Paskatinti tiesosserumo, iš lūpų veržiasi tolesnižodžiai. – Aš atvėriau jums tiesąapie miestą ir priežastį, kodėlčia esame. Galite man irnedėkoti, tačiau bent jau konors imkitės, užuot murdžiusisšitoje maišalynėje irapsimetinėjusi karaliene!

Pašaipa Evelinos lūpose virstakreivu vypsniu, tarsi būtųužkandusi ką bjauraus. Moteris

prisikiša man prie veido, tadapirmąsyk pamatau, kokia jisena; regiu raukšles aplink akisir burną, papilkėjusią dėlnuolatinio neprivalgymo odą. Visdėlto ji graži, kaip ir sūnus. Netbadavimas nepavertė josbaidykle.

– Aš ir imuosi. Aš kuriu naująpasaulį, – sako Evelina. Ji kalbataip tyliai, vos girdimai. – Ašbuvau Nuolankioji. Žinojau tiesąkur kas seniau negu tu, BeatričePrior. Nenutuokiu, kaip tu

atsispiri serumui, bet pažadu,kad naujajame mano pasaulyjetau vietos nebus, ypač šaliaTobijo.

Blankiai šypteliu. Neturėčiaušito daryti, bet valdyti judesiusir veido išraišką sunkiau negužodžius – toks serumo poveikis.Evelina tiki, kad dabar Tobijaspriklauso jai. Ši moteris nežinotiesos, kad jos sūnus priklausotik pats sau.

Evelina atsilošia, sukryžiuojaant krūtinės rankas.

– Tiesos serumas parodė, kadtu esi kvailė, bet ne išdavikė.Tardymas baigtas. Gali eiti.

– O kaip mano draugės? – perjėgą išspaudžiu. – Kristina,Kara? Jos irgi nepadarė niekoblogo.

– Greitai išsiaiškinsim, –atsako Evelina.

Atsistoju – nuo serumo silpna,svaigsta galva. Kambaryssausakimšas, žmonės stovi petysprie peties. Kelias akimirkasnerandu išėjimo. Galiausiai

mano ranką paima rusvaodis,plačiai besišypsantis vaikinas.Atpažįstu Jurają. Jis veda maneprie durų. Susirinkusieji imakalbėtis.

+ + +

Jurajas palydi manekoridoriumi iki lifto. Jamspustelėjus mygtuką, lifto durysatsiveria, ir aš paskui Jurająįeinu į kabiną. Vis dar netvirtailaikausi ant kojų. Kai durysužsidaro, klausiu:

– Ar neperspaudžiau su„maišalyne“ ir „karaliene“?

– Ne, Evelina tikėjosi tokiokarštakošiškumo. Antraipbūtum sukėlusi jai įtarimą.

Rodos, mano gyslomiskunkuliuoja energija, nekantriailaukiu, kas dabar bus. Esulaisva. Turime rasti būdąištrūkti iš miesto. Pakaks laukti,vaikščioti po kambarį irbergždžiai reikalauti atsakymųiš sargybinių.

Šį rytą sargybiniai man šį tą

prasitarė apie naują beluomiųtvarką. Įvairių luomų nariaiverčiami įsikurti kuo arčiauEruditų būstinės ir gyventipramaišiui – viename būste nedaugiau kaip keturi buvębendraluomiai. Ši taisyklėgalioja ir aprangai. Vykdant šįnutarimą aš gavau geltonusTaikingųjų marškinėlius irjuodas Teisuolių kelnes.

– Gerai, dabar eime čia... –Jurajas vedasi mane iš lifto.

Šitas Eruditų būstinės

aukštas visas iš stiklo, netsienos. Prasiskverbę pro jassaulės spinduliai meta antgrindų vaivorykštiniusatspindžius. Viena rankaprisidengusi akis pėdinu įkandinJurajo į ilgą, siaurą kambarį. Jopasieniais pristatyta gultų. Priekiekvieno – stiklinė spintelėdrabužiams bei knygoms irstaliukas.

– Čia gyveno Eruditųnaujokai, – paaiškina Jurajas. –Jau užėmiau gultus ir Kristinai

su Kara.Ant gulto netoli durų sėdi trys

merginos raudonaismarškinėliais – tikriausiaiTaikingosios. Tolėliau kairėjeguli senyva moteris, jos akiniailaikosi tik ant vienos ausies –veikiausiai ji Eruditė. Suvokiu,kad turiu liautis skirstytižmones pagal luomus, betnejučiomis darau tai vos juosišvydusi. Seno įpročio atsisakytisunku.

Jurajas klesteli ant gulto

tolimajame kampe. Aš įsitaisauant gretimo, džiaugiuosi, kadpagaliau esu laisva ir galiuatsikvėpti.

– Zakas sakė, kad retkarčiaisbeluomiai tardo kalinius ilgokai,tad merginos gali užtrukti, –sako Jurajas.

Akimirką palengvėja, kadšįvakar bus paleisti tie, kurieman rūpi, bet staiga prisimenuKalebą. Visi puikiai žino, kad jisbuvo Džaninos Metju pakalikas.Ir beluomiai jam šito tikrai

nedovanos. Tačiau nenutuokiu,kaip toli beluomiai pasirengęžengti, kad išnaikintųmenkiausius Džaninos Metjupėdsakus mieste.

Bet man tai nerūpi, pamanau.Vos taip pagalvoju, suprantu saumeluojanti. Kalebas vis darmano brolis.

– Gerai, – sakau. – Ačiū,Jurajau.

Vaikinas linkteli ir atremiagalvą į sieną.

– Kaip tu laikaisi? – klausiu. –

Turiu galvoje Liną...Jurajas seniai draugavo su

Lina ir Marlena, nuo pat tada,kai su jais susipažinau. Dabarabiejų merginų nebėra. Rodos,po šitiekos išgyvenimų, netekusidviejų draugų, turėčiau suprastiJurają. Alas neištvėrėiniciacijos, Vilą paveikėsimuliacijos serumas ir pražudėmano karštakošiškumas. Betnegaliu apsimesti, kad mūsųsielvartas toks pat. Jurajaspažinojo savo drauges kur kas

geriau negu aš savuosius.– Nenoriu apie tai kalbėti. –

Vaikinas papurto galvą. – Netgalvoti. Tiesiog trokštu ką norsveikti.

– Gerai. Aš tave suprantu.Tiesiog... pasakyk, jeigu tauprireiks...

– Aha, – šyptelėjęs Jurajasatsistoja. – Tu čia įsikursi, tiesa?Pažadėjau šįvakar aplankytimamą, tad ir eisiu. Ak, vosnepamiršau perduoti –Ketvertas sakė norįs vėliau su

tavim susitikti.Atsitiesiu.– Tikrai? Kada? Kur?– Šiek tiek po dešimtos

Tūkstantmečio parke. Pievutėje.– Jurajas vypteli. – Žiūrėk, iš toslaimės nesusvaik.

Ketvirtas skyrius

T O B I J A S

Mano motina įpratusi gyventitarsi ant uolos skardžio. Jikaskart sėdasi ant kėdžių,suoliukų, stalų krašto – lyg betkurią akimirką būtų pasirengusisprukti. Šįkart įsitaiso ant senoDžaninos Metju stalo kraštoEruditų būstinėje, kojų pirštais

vos liečia grindis. Jai už nugarosblyškiai šviečia miesto žibintai.Ši moteris raumeninga irkaulėta.

– Pasikalbėkim apie tavolojalumą, – sako ji, betnekaltindama, balse girdėtinuovargis.

Trumpam ji man pasirodolabai išsekusi, pamanau galįs jąpermatyti, bet staiga atlošiapečius ir tas jausmas dingsta.

– Juk tai tu padėjai Tričei irpaleidai tą vaizdajuostę, – taria

ji. – Be manęs, šito niekasnežino.

– Paklausyk. – Palinkstu įpriekį ir įsiremiu alkūnėmis įkelius. – Nežinojau, kas tojevaizdajuostėje. Aš pasiklioviauTričės sprendimu labiau negusavuoju. Todėl taip ir padariau.

Maniau, kad jei pasakysiuEvelinai nutraukęs draugystę suTriče, įgysiu daugiau jospasitikėjimo. Ir neklydau.Motina tapo nuoširdesnė iratviresnė.

– Ką manai dabar, pamatęsvaizdajuostę? – klausia Evelina.– Ką galvoji dabar? Kad turimepalikti miestą?

Žinau, ką ji nori išgirsti, – kadnematau prasmės keliautianapus tvoros, – tačiau iš manęsprastas melagis, todėlnusprendžiu nutylėti dalį tiesos.

– Aš šito bijau, – prisipažįstu.– Abejoju, ar protinga paliktimiestą. Nežinia, kokie pavojaimūsų tyko už jo sienų.

Kandžiodama iš vidaus

skruostą, motina akimirkąsvarsto mano žodžius. Perėmiautą įprotį iš jos, nusigrauždavauodą iki kraujo laukdamaspareinant tėvo. Niekadanegalėjau būti tikras, kokį joįsikūnijimą išvysiu: žmogų,kuriuo pasitikėjo ir gerbėNuolankieji, ar žvėrį, žalojantįsavo sūnų.

Perbraukiu liežuviu randus irnuryju prisiminimus kaip tulžį.

Nuslydusi nuo stalo kraštomotina patraukia prie lango.

– Gavau nerimą keliančiųpranešimų, kad tarp mūsųesama maištininkų. – Ji kilsteliantakį. – Žmonės visada telkėsi įbūrius. Taip lengviau išgyventi.Bet nesitikėjau, jog tai nutikstaip greitai.

– Ko nori maištininkai?– Ištrūkti iš miesto, – atsako

motina. – Šįryt išplatinosavotišką manifestą. PasivadinoLojaliaisiais. – Išvydusisuglumusį mano žvilgsnį,priduria: – Todėl, kad jie lojalūs

pirminei miesto įkūrimo idėjai,supranti?

– Pirminė idėja – tai, apie kąvaizdajuostėje kalbėjo EditaPrior? Kad išaugus Divergentųpopuliacijai reikės paliktimiestą?

– Taip, šitai. Bet drauge irsusiskirstymą į luomus. Lojaliejiteigia, kad turime priklausytiluomams, nes taip buvo nuopradžių pradžios. – Motinapapurto galvą. – Kai kuriežmonės bijo pokyčių, bet mes

negalime jiems nuolaidžiauti.Panaikinus luomus iš dalies

pasijutau tarsi paleistas po ilgokalinimo. Nebereikia svarstyti,ar mano mintys ir sprendimainesikerta su ribota luomoideologija. Daugiau nebenoriupriklausyti luomui.

Tačiau Evelina neišlaisvinomūsų iki galo – tiesiog visuspadarė beluomiais. Ji bijo duotimums tikrą laisvę, nes abejoja,ar teisingai pasirinksime.Vadinasi, nesvarbu, ką manau

apie luomus. Širdyje palengvėja,jog kažkas drįso jai nepaklusti.

Nutaisau abejingą veidą,tačiau širdis ima plakti greičiau.Turiu būti atsargus, neprarastiEvelinos palankumo. Kitiemsmeluoti man lengva, o jai kurkas sunkiau, nes ji vienintelėžino visas mūsų namų paslaptis,nepamiršo prievartos, kuriąmudviem teko patirti tarp tųnamų sienų.

– Ką darysi su maištininkais?– klausiu.

– Teks juos suvaldyti, ką gidaugiau?

Išgirdęs žodį „suvaldyti“,atsitiesiu ir suklūstu, nugaraįsiremiu į kietą kėdės atlošą.Šiame mieste žodis „suvaldyti“siejasi su adatomis, serumais irbrovimusi į žmogaus smegenis;jis neatskiriamas nuosimuliacijų. Kadaise paveiktasserumo vos nenužudžiau Tričės,o apkvaišinti Bebaimiai virtorobotų žudikų armija.

– Panaudosi simuliacijas? –

neryžtingai klausiu.Motina susiraukia.– Žinoma, ne! Aš – ne Džanina

Metju!Mane pribloškia jos pykčio

protrūkis, todėl sakau:– Evelina, nepamiršk, kad aš

mažai tave pažįstu.Nuo šio priekaišto motina

krūpteli.– Tai žinok, kad savo tikslui

pasiekti niekada nesigriebsiusimuliacijų. Verčiau mirtis.

Galimas daiktas, šį būdą

motina ir pasirinks – išžudysmaištininkus, kad juos nutildytų,nuslopins revoliuciją jai darneįsiplieskus. Kad ir kas tieLojalieji, juos reikia nedelsiantįspėti.

– Galiu išsiaiškinti, kas tiemaištininkai, – siūlau.

– Žinoma, gali. Antraip kambūčiau tau apie juos prasitarusi?

Galėčiau jai nurodyti daugybępriežasčių. Išmėginti mane.Prigriebti mane. Pakištimelagingą informaciją.

Permatau savo motiną – ji iš tų,kuriems tikslas pateisinapriemones. Toks pat ir manotėvas, kartais – ir aš pats.

– Tada aš to imsiuos. Suseksiujuos.

Atsikeliu, motina stipriaiskaulėtais pirštais suima manranką ir taria:

– Ačiū tau.Prisiverčiu pažiūrėti jai į akis.

Jos arti viena kitos, nosis sukuprele, kaip ir mano. Jos odapilkšvoka, tamsesnė už manąją.

Staiga prisimenu ją su pilkuNuolankiųjų apdaru, storais,smeigtukų prismaigstytaisplaukais. Ji sėdi priešais maneprie vakarienės stalo. Paskuiprisimenu, kaip prieš einant įmokyklą atsitūpusi motina išnaujo sagsto netvarkingaiužsegtus mano marškinius. Kaipji stovi prie lango ir žiūri į gatvęlaukdama pasirodant tėvoautomobilio. Jos rankossuspaustos, tikriau, sugniaužtosį kumščius taip, kad iš įtampos

net pabąla krumpliai. Tadamudu vienijo baimė, bet dabarmotina nieko nebebijo.Giliausioje širdies kertelėjetrokštu pamatyti, kas būtų, jeimudu vienytų jėga.

Nuveria skausmas, tarsibūčiau išdavęs tą moterį,vienintelę savo sąjungininkę.Todėl nusigręžiu, kolneapsigalvojau ir nepuoliauatsiprašinėti.

Išeinu iš Eruditų būstinės suminia žmonių. Apdujęs ir

suglumęs nejučiomis ieškauatitinkamų spalvų drabužių,rodančių, kokiam luomui jiepriklauso. Tačiau veltui. Ašvilkiu pilkus marškinėlius,mėlynus džinsus, aviu juodusbatus. Nauji drabužiai dengiasenas Bebaimių tatuiruotes. Betneįmanoma ištrinti manosprendimų. Ypač šių.

Penktas skyrius

T R I Č Ė

Nustatau žadintuvą dešimtaivakaro ir tuoj pat įmingu, nėnegalvodama, kaip patogiauįsitaisyti. Po kelių valandų manepažadina ne laikrodžiopypsėjimas, o pikti šauksmaikitame kambario gale. Išjungiužadintuvą, persibraukiu pirštais

plaukus ir pasišokinėdamaleidžiuosi prie avarinių laiptų.Tikiuosi niekieno nepastebėtaišeiti į skersgatvį.

Išsprukus laukan vėsus orasišvaiko paskutinius miegus.Užsileidžiu rankoves iki pirštųgaliukų, kad būtų šilčiau. Vasarabaigiasi. Prie pagrindinioEruditų būstinės įėjimo trinasikeletas žmonių, bet nė vienasnepastebi manęs, tykinančiosper Mičigano aveniu. Kartaissmulkus sudėjimas praverčia.

Išvystu Tobiją vidurypievelės. Jis vilki įvairių spalvųdrabužiais – pilkaismarškinėliais, mėlynais džinsais,juodu megztiniu su gobtuvu. Joapranga tarsi atstovauja visiemsluomams, kuriems aš tikaupagal gabumų testą. Tobijui priekojų guli kuprinė.

– Kaip pasirodžiau? – klausiupriėjusi ganėtinai arti, kad jismane girdėtų.

– Labai gerai, – atsakoTobijas. – Evelina vis dar tavęs

nekenčia, bet Kristina su Karabuvo paleistos be jokio tardymo.

– Tai puiku, – šypteliu.Tobijas suima mano

marškinėlių kraštą, prisitraukiaartyn ir švelniai bučiuoja.

– Eime, – sakoatsitraukdamas. – Šiam vakaruituriu šį tą numatęs.

– Tikrai?– Taip. Staiga toptelėjo, kad

mudu nesame buvę tikramepasimatyme.

– Sumaištis ir žudynės

įprastai nuslopina norąsusitikinėti.

– Aš norėčiau patirti tąpasimatymų fenomeną. –Tobijas žingsniuoja priemilžiniškos metalinės skulptūroskitame pievelės pakraštyje ir ašseku paskui. – Kol nepažinojautavęs, eidavau tik į dvigubuspasimatymus, dažniausiai jiebaigdavosi nekaip: Zakasimdavo glamžytis su mergina,kurią būdavo nusižiūrėjęs, o ašnesmagiai tylėdamas sėdėdavau

šalia kitos nežinia kodėlįsižeidusios merginos.

– Tu nesi labai malonus, –nusivaipau.

– Iš tokios pat girdžiu.– Netiesa, pasistengusi moku

būti labai maloni.– Hmm, – Tobijas pasikaso

smakrą. – Tai pasakyk ką norsmalonaus.

– Tu atrodai labai gerai.Tobijas nusišypso, tamsoje

blyksteli dantys.– Man patinka, kai taip kalbi.

Prieiname pievelės kraštą. Išarti metalo skulptūra atrododidesnė ir keistesnė. Jospagrindas kaip scena, nuo jo įvisas puses šakojasi didžiulėsmetalinės plokštės – panėšėja įsusprogusią gėrimo skardinę.Apeiname vieną plokštę scenosdešinėje, ji kampuotai vingiuojaaukštyn. Iš galo plokštesprilaiko metaliniai strypai.Tobijas užsimeta kuprinę antpečių ir įsikabina į strypą.Vadinasi, kopsime.

– Pažįstamas jausmas, –sakau.

Lipimas į apžvalgos ratą buvovienas pirmųjų mudviejų žygių,bet tąkart aš lipau pirmoji,skatinau kopti vis aukščiau.

Pasiraitoju rankoves ir sekuįkandin. Nors žaizda jau beveiksugijusi, sužeistą petį dar vismaudžia. Todėl didumą svorioperkeliu ant kairės rankos irkiek įmanydama spiriuosikojomis. Pažvelgiu į skersinius,plačius juos skiriančius tarpus ir

žemę, tada nusikvatoju.Tobijas pasiekia vietą, kur dvi

metalinės plokštės susijungia į Vraidę, ten gali atsisėsti dužmonės. Vaikinas atsigręžia,įsitaiso tarp dviejų plokščių,paskui apglėbia mane perliemenį ir užsitraukia priesavęs. Nors man pagalbosnereikia, bet nieko nesakau –džiaugiuosi jo apkabinimu.

Iš kuprinės Tobijas ištraukiaapklotą ir užmeta mums antpečių, paskui išima du

plastikinius puodukus.– Nori likti blaivi ar kiek

apsvaigti? – klausia žiūrėdamasį kuprinę.

– Hmm... – pakreipiu galvą. –Blaivi. Rodos, turime apie kąpasikalbėti, tiesa?

– Taip.Tobijas ištraukia nedidelį

buteliuką su skaidriu gazuotuskysčiu ir atsukęs kamštelįsako:

– Nukniaukiau iš Eruditųvirtuvės. Tikriausiai skanus.

Vaikinas įpila gėrimo įpuodukus ir aš gurkšteliu.Gėrimas toks saldus ir taipaitriai kvepia citrinomis, kad netsusigūžiu. Antras gurkšnisnuslysta geriau.

– Tai kalbėkimės, – paraginaTobijas.

– Gerai.– Taigi... – Tobijas

pašnairuoja į puoduką. –Tarkim, aš suprantu, kodėlpadėjai Markui ir kodėl niekonepasakei man. Bet...

– Bet vis tiek pyksti, – tariu. –Nes tau melavau. Ir ne vienąkartą.

Nežiūrėdamas į manevaikinas linkteli.

– Kalbu ne vien apie Marką, oapie kur kas rimtesnius dalykus.Ar bent įsivaizduoji, ką reiškiapabusti vienam ir suprasti, kadtu išėjai... – laukiu, kol jis ištarstuos žodžius išėjai pasitiktimirties, bet jis tepasako: – ...įEruditų būstinę.

– Ne, turbūt neįsivaizduoju. –

Gurkšteliu dar ir priešnurydama palaikau saldų gėrimąburnoje. – Paklausyk, aš... Ašmaniau, kad verta paaukotigyvybę dėl svarbaus tikslo, betnesupratau, ką tokia aukareiškia iš tiesų, kol mirtisnesuleido į mane nagų ir vosneatsisveikinau su gyvenimu.

Žiūriu į Tobiją ir galiausiai jispažvelgia man į akis.

– Dabar šitai žinau, –patikinu. – Ir žinau, kad noriugyventi. Žinau, kad noriu būti su

tavim sąžininga. Bet... betnegaliu šito padaryti irnegalėsiu, kol neatgausiu tavopasitikėjimo ir kol kalbėsi sumanim globėjišku tonu, kaipkartais mėgsti...

– Globėjišku? – perklausiaTobijas. – Elgiesi neprotingai,lendi į pavojus...

– Aha, – sutinku. – Ir manaipadėsiąs man kalbėdamas kaipsu mažu vaiku?

– O ką man belieka daryti? –atkerta Tobijas. – Pati juk

nesusiprotėji!– Gal man ir nereikia

susiprotėti! – Atsisėdu tiesiai irliaujuosi apsimetinėtinerūpestinga. – Kaltė baigiasugraužti mane gyvą, man reikiatavo kantrybės ir švelnumo, one priekaištų. Be to, tu nuolatosslepi nuo manęs savo planus,tarsi aš...

– Nenoriu užkrauti tau dardidesnės naštos už tą, kurią jauvelki.

– Tai laikai mane stipria ar

silpna? – dėbteliu į Tobiją. –Kodėl esi įsitikinęs, kad galiuištverti tavo barimą, bet ištišiusužinojusi tavo planus? Ką visatai reiškia?

– Žinoma, laikau tave stipriamergina. – Vaikinas palinguojagalvą. – Aš tiesiog... Aš tiesiognepratęs dalytis su kitais savoketinimais. Dažniausiai veikiuvienas.

– Aš esu patikima, – sakau. –Gali manim pasikliauti. Ir leiskman pačiai spręsti, kiek galiu

ištverti.– Gerai, – linkteli Tobijas. –

Tik nebemeluok. Niekada.– Sutarėm.Jaučiuosi sustirusi ir

įsitempusi, tarsi įsprausta įsiauručius rėmus. Tačiaunenoriu, kad mūsų pokalbisbaigtųsi šitaip, todėl paimuTobijo ranką.

– Gailiuosi, kad tau melavau, –prisipažįstu. – Nuoširdžiaigailiuosi.

– Tiek jau to, – atsako jis. –

Negalvok, kad praradai manopagarbą.

Kurį laiką sėdime tylėdami,susikibę už rankų. Nugararemiuosi į metalinę plokštę.Dangus apniukęs ir juodas,mėnulį slepia debesys. Paskui,debesims prasiskyrus, viršmudviejų galvų sužimbažvaigždė, viena vienužė.Atlošusi galvą matau Mičiganoaveniu dangoraižių apybrėžas,jie žvelgia į mus iš viršaus lygsargybiniai.

Tyliu, kol sąstingis ir įtampaatslūgsta. Tada užliejapalengvėjimas. Dažniausiaipykstu ilgai, tačiau keliospastarosios savaitės mudviemsu Tobiju buvo sunkios. Esulaiminga, kad galiu atsikratytinegerų jausmų jam, nuvyti pyktįir baimę, kad jis manęsnekenčia, ir išguiti kaltę, kadTobijui už nugaros susimokiausu jo tėvu.

– Šis gėralas niekam tikęs, –sako vaikinas ištuštinęs

puoduką.– Tikrai, – pritariu žiūrėdama,

kiek dar liko manajame.Išmaukiu jį vienu gurkšniu,krūpteliu, kai burbuliukainudegina gerklę. – Nesuprantu,kodėl Eruditai jį taip giria.Bebaimių pyragas kur kasskanesnis.

– Spėlioju, koks būtųNuolankiųjų skanėstas, jei jietokį būtų turėję.

– Sužiedėjusi duona.Tobijas nusijuokia.

– Su vandeniu virta avižinėkošė.

– Su pienu, – pataisau.– Retkarčiais dingteli, kad

tikiu viskuo, ko mane išmokėNuolankieji, – sako Tobijas. –Tačiau, žinoma, taip nėra.Antraip nesėdėčiau čia irnelaikyčiau tavęs už rankos,nebent būtum mano žmona.

– O ką apie tai manoBebaimiai? – klausiu, rodydamaį susipynusius mūsų pirštus.

– Hmm, ką jie apie tai mano?

– Tobijas nusivaipo. – Daryk, kąnori, tik saugokis, štai ką jiemano.

Kilsteliu antakius. Staigaiškaista skruostai.

– Aš rinkčiausi vidurio kelią, –sako Tobijas. – Ieškočiaupusiausvyros tarp širdies irproto.

– Skamba gerai, – sakau. –Bet ko tu pats nori?

Rodos, žinau jo atsakymą, betknieti išgirsti.

– Na... – Tobijas šypteli,

palinksta artyn ir atsiklaupia.Paskui įsiremia rankomis į

metalinę plokštę, tarsi maneįkalindamas. Tada ima lėtaibučiuoti. Pradeda nuo lūpų,keliauja smakru, kaklu, kolpasiekia raktikaulį. Bijau netpakrutėti, kad neapsikvailinčiaujo akyse. Bet aš nesu abejingastatula, todėl nedrąsiai uždedurankas jam ant liemens.

Tada Tobijas vėl įsisiurbiaman į lūpas ir pasikeliamarškinėlius, kad liesčiau jo

nuogą odą. Aš atgyju,spaudžiuosi artyn, glostau jamnugarą ir pečius. Mūsų abiejųkvėpavimas padažnėja, burnojejaučiu citrinų gėrimo skonį,godžiai traukiu į plaučius Tobijoodos kvapą ir trokštu daugiau.

Užtraukiu jam marškinėliusiki krūtinės. Prieš akimirkątirtėjau nuo šalčio, o dabarįkaitau. Tobijas tvirtai irryžtingai viena ranka apkabinaman liemenį, kita glostoplaukus, ir aš palengva

mėgaujuosi juo. Geriu jį visą, joodos, išmargintos juodomistatuiruotėmis, švelnumą, jobučinio karštį, jaučiu vėsųaplink mudu sūkuriuojantį orą.

Atsipalaiduoju, nebesijaučiuDivergentė karė, gebantiatsispirti serumams irnepaklūstanti vadų įsakymams.Tampu meilesnė, jautresnė,netgi sukikenu Tobijo pirštamsslystant mano šonais irstrėnomis. Kai jis maneprisitraukia, atsidūstu jam į ausį

ir prispaudžiu jo galvą sau priekaklo, kad pabučiuotų. Pasijuntusavimi, leidžiu sau būti ir stipri,ir silpna, nors trumpam trokštupabūti žmogumi. Prarandu laikonuovoką, bet pasidaro šalta,tada sulendame po apklotu.

– Klausyti proto vis sunkiau, –nusijuokia Tobijas man į ausį.

Atsakau jam šypsniu.– Veikiausiai taip ir turi būti.

Šeštas skyrius

T O B I J A S

Kažkas rezgama.Juntu tai stovėdamas

valgyklos eilėje su padėklu.Matau iš to, kaip sukišę galvassėdėdami prie avižinės košėsdubenėlių kuždasi beluomiai.Kad ir kas tai bus, nutiksgreitai.

Vakar išėjęs iš Evelinoskabineto lūkuriavau koridoriuje,slapčia stebėjau, kas ateis pomanęs. Prieš jai uždarant durisišgirdau, kaip ji kažkam sakoapie mitingą. Pasąmonėje ėmėkirbėti klausimas: kodėl motinanieko nepranešė man?

Tikriausiai ji maniminepasitiki. Vadinasi, aš prastaiapsimetinėjau, veltui dėjausiesąs jos dešinioji ranka.

Gaunu tokius pat pusryčiuskaip ir visi kiti: dubenėlį

avižinės košės, pabarstytosruduoju cukrumi, ir puodukąkavos. Nejausdamas skoniokabinu valgį, tuo pat metunenuleidžiu akių nuo beluomiųbūrelio. Vienas jų – kokiųketuriolikos metų mergaitė – visdirsčioja į laikrodį.

Įpusėjęs pusryčius išgirstušauksmus. Nervingoji mergaitėpašoka nuo kėdės kaipnuplikyta, kiti beluomiai pasekajos pavyzdžiu ir visi metasi priedurų. Aš žingsniuoju įkandin jų,

alkūnėmis skinuosi kelią prolėtai slenkančią minią į Eruditųbūstinės vestibiulį. Ten antgrindų dar mėtosi sudraskytasDžaninos Metju portretas.

Beluomių būrelis jau lauke,gerokai paėjėjęs Mičiganoaveniu. Pro baltų debesųsluoksnį skverbiasi neryškūs,dulsvi saulės spinduliai. Kažkassušunka:

– Galas luomams!Kiti beluomiai pagauna šiuos

žodžius, ima skanduoti, jie aidu

atsimuša man ausyse. Galasluomams! Galas luomams!Beluomiai kelia kumščius į orą,kaip darydavo susijaudinęBebaimiai. Tik jų veiduosenematyti džiaugsmo, jie iškreiptipykčio.

Įsitrinu į minios vidurį, tadapamatau, prie ko jie susitelkę:didžiuliai, žmogaus ūgio indai,kurie buvo naudojami perPasirinkimo ceremoniją,apversti, turinys išpiltas antasfalto: anglys, stiklo šukės,

akmenys, žemė ir vanduo, –susimaišę.

Prisimenu, kaip persipjoviaudelną, kad užlašinčiau kraujoant žarijų, tada pirmąsykpasipriešinau tėvo valiai.Prisimenu galios pliūpsnįgyslose ir neapsakomąpalengvėjimą širdyje.Pabėgimas. Šie indai buvo manoišsigelbėjimas.

Tarp beluomių išvystuEdvardą. Po jo kojomis traškastiklo šukės, jis iškelia virš

galvos kūjį ir trenkia į vienąindą įlenkdamas metalą. Angliųdulkės pakyla į orą.

Šiaip taip prisiverčiu nepultiEdvardo. Nors ir negaliu leistijam šito sunaikinti: šito indo,Pasirinkimo ceremonijos, manopergalės simbolio. Tokie dalykainesunaikinami.

Minia didėja, renkasi ne tikbeluomiai, atpažįstu juos išjuodų raiščių su baltaisapskritimais, bet ir žmonės,anksčiau priklausę kitiems

luomams, be jokių raiščių.Vienas Eruditas – sprendžiu išlygiai perskirtų plaukų – puola išminios tuo metu, kai Edvardasvėl užsimoja kūju. Švelniomis,rašalu ištepliotomis rankomisvyras įsikimba į kūjo rankeną,tada ima grumtis su Edvardu,abu griežia dantimis.

Tolumoje pamataušviesiaplaukę galvą – tai Tričė.Ji vilki laisvus mėlynusberankovius marškinėlius, antjos pečių regiu luomo

tatuiruotes. Ji mėginaprasibrauti prie Edvardo irErudito, tačiau Kristinasugriebia ją abiem rankom.

Erudito veidas skaisčiaiišrausta. Edvardas už jįaukštesnis ir stipresnis.Eruditas kvailys, jis tikrai neturigalimybių laimėti. Edvardasišplėšia kūjį priešininkui išrankų ir vėl užsimoja. Tačiauapakintas pykčio prarandapusiausvyrą ir visa jėga smogiaEruditui į petį – sutraiško kaulą.

Akimirką girdžiu tiksužeistojo klyksmus. Rodos, visisulaiko kvapą.

Paskui minia pasiunta.Žmonės pasileidžia prie indų,prie Edvardo, prie Erudito.Užverda muštynės, kliūva irman. Smūgiuojama pečiais,alkūnėmis ir galvomis.

Neapsisprendžiu, kur bėgti:prie sužeistojo, prie Edvardo arprie Tričės? Mintys pinasi,trūksta oro. Minia nuneša maneprie Edvardo ir aš čiumpu jį už

rankos.– Bėgam! – stengiuosi

perrėkti triukšmą.Edvardas įsmeigia į mane

sveiką akį, iššiepia dantis irbando ištraukti ranką.

Keliu spiriu jam į šoną.Edvardas susvyruoja ir paleidžiakūjį. Primynęs tą daiktą kojadairausi Tričės.

Ji tolumoje, braunasi prieErudito. Kažkokia moterisalkūne žiebia Tričei į veidą irnustumia atgal. Kristina

nubloškia užpuolikę.Tada pasigirsta šautuvų

salvės. Viena, antra. Kiek vėliau– trečia.

Minia žaibiškai sklaidosi.Išsigandę kulkų, žmonėsleidžiasi į kojas. Mėginu įžvelgti,ar kas pašautas, bet niekonematau per kūnų tirštymę.

Tričė ir Kristina tupi prieErudito sutraiškytu petimi. Joveidas kruvinas, ant drabužiųpilna batų atspaudų. Plaukainetvarkingai išsidraikę. Žmogus

nejuda.Per kelias pėdas nuo jo savo

kraujo klane guli Edvardas.Kulka pataikė jam į pilvą. Antžemės tyso ir daugiau mannepažįstamų žmonių – jie arbasutrypti, arba nušauti. Įtariu,kad buvo taikytasi tik į Edvardą,bet kliuvo ir stovintiems šalia.

Kaip paklaikęs dairausišaulio, bet jis, rodos, ištirpominioje.

Numetu kūjį prie įlenkto indoir atsiklaupiu prie Edvardo.

Nuolankiųjų akmenys duria mankelius. Jo sveikosios akies vokasvirpa – kol kas vaikinas dargyvas.

– Reikia nunešti jį į ligoninę, –kreipiuosi nežinia į ką. Beveikvisi išbėgioję.

Per petį žvilgteliu į Tričę ir įbe gyvybės žymių gulintįEruditą.

– Ar jis?..Pridėjusi pirštus prie kaklo,

Tričė mėgina apčiuopti vyriškiopulsą. Jos akys didelės ir

tuščios. Paskui ji papurto galvą.Ne, jis nebegyvas. Taip irmaniau.

Užsimerkiu. Akyse vis darstovi išvartyti indai, išniekintiluomų simboliai. Jie ženklinasenąjį mūsų gyvenimą. Dabar jissugriautas. Eruditas žuvęs,daug sužeistųjų – kokia viso toprasmė?

Jokios. Taip nutiko dėlsavanaudiškos, ribotos Evelinosvizijos – miesto, kurio gyventojaiprieš jų valią paversti

beluomiais.Ji tikino norinti suteikti mums

daugiau negu penkispasirinkimus. O dabarnebeturime nė vieno.

Dabar jau tikrai žinau, kadnegaliu būti jos sąjungininkas.Tiesą sakant, ir anksčiaunegalėjau.

– Turime eiti, – sako Tričė.Suprantu, kad ji kalba ne apie

pasišalinimą iš Mičigano aveniuar Edvardo nešimą į ligoninę. Jituri galvoje dingimą iš miesto.

– Turime eiti, – pakartoju.

+ + +

Laikina ligoninė Eruditųbūstinėje dvelkiamedikamentais, aštrus jų kvapasgraužia man nosį. LaukdamasEvelinos užsimerkiu.

Esu toks įpykęs, kad nenoriučia sėdėti, trokštu tik susirinktidaiktus ir nešdintis. Ji patisuplanavo mitingą, virtusįriaušėmis, ar bent jau žinojo

apie jį išvakarėse. Suvokė, kadminia taps nevaldoma, nes tvyrodidžiulė įtampa. Bet niekonesiėmė. Dar kartą praneštiminiai apie luomų panaikinimąjai buvo svarbiau negu žmoniųsaugumas ir jų gyvybės. Nė patsnesuprantu, ko stebiuosi.

Atsidarius lifto durims išgirstumotinos balsą.

– Tobijau!Ji pribėga prie manęs ir suima

kruvinas rankas. Išplėtusikupinas baimės tamsias akis ji

klausia:– Tu sužeistas?Evelina dėl manęs jaudinosi.

Ši mintis suvirpina man širdį –jeigu jaudinosi, vadinasi, myli.Taigi ji dar geba mylėti.

– Tas kraujas Edvardo.Padėjau jį čia atnešti.

– Kaip jis laikosi? – klausiamotina.

Papurtau galvą.– Jis mirė. – Nežinau, ką

bepridurti.Motina atsitraukia, paleidžia

mano rankas, tada atsisėda antkėdės laukiamajame. Jipriglaudė Edvardą, kai šispaliko Bebaimių luomą. Evelinatikriausiai išmokė Edvardą vėltapti kariu, nors vaikinasprarado akį, savo luomą irpagrindą po kojomis.Nenutuokiau, kad jie tokieartimi, bet dabar šitai matau.Evelinos akyse žiba ašaros,rankos dreba. Tokio jausmųproveržio nesu matęs nuovaikystės, kai mano tėvas

trankydavo ją į svetainės sienas.Bandau nugrūsti prisiminimus

kuo giliau, bet tas stalčius permažas.

– Užjaučiu, – sakau.Abejoju, ar tikrai šitaip

manau, ar sakau tik norėdamasją apgauti, įtikinti, kad vis daresu jos pusėje. Paskui nedrąsiaipriduriu:

– Kodėl nepasakei man apiemitingą?

Evelina pakrato galvą.– Pati nežinojau.

Ji meluoja. Aš šitai žinau, betnesiginčiju. Norėdamasneprarasti jos palankumo, turiuvengti kivirčų. O gal tiesiog nelaikas į tai gilintis, kai mus abuslegia Edvardo mirtis. Kartaispats sunkiai suprantu, kurbaigiasi mano gudravimas irprasideda užuojauta motinai.

– Tiesa, – pasikasau ausį. –Jeigu nori, gali užeiti ir jįpamatyti.

– Ne. – Evelina, regis, labaitoli. – Žinau, kaip atrodo

numirėliai, – atsako ji ir darlabiau užsisklendžia.

– Tada aš eisiu.– Pasilik. – Parodo tuščią kėdę

šalia savęs. – Prašau.Atsisėdu greta. Nors įtikinėju

save, kad esu tik priedangojedirbantis agentas, paklūstantisnetikram vadui, draugejaučiuosi kaip sūnus, guodžiantisgedinčią motiną.

Mudu, netardami nė žodžio,sėdime suglaudę pečius irkvėpuojame kaip vienas.

Septintas skyrius

T R I Č Ė

Mums einant Kristinasukinėja rankoje juodąakmenuką. Tik po akimirkossuvokiu, kad tai gabaliukasanglies iš Pasirinkimoceremonijos indo, Bebaimiųsimbolis.

– Iš tikrųjų nenoriu dabar

apie tai kalbėti, bet niekaipneišeina iš galvos, – tariaKristina. – Iš dešimtiesperbėgėlių naujokų likom gyvitik šeši.

Mums prieš akis stūksoHankoko pastatas, už jodriekiasi prieplauka, siaurasžemės ruoželis, virš kurio aškadaise skridau su lynu.Žingsniuojame šalia viena kitosaptrupėjusiu šaligatviu,mudviejų drabužiai sutepti jauišdžiūvusiu Edvardo krauju.

Vis dar negaliu suvokti:Edvardas, vienas gabiausiųperbėgėlių naujokų, vaikinas,kurio kraują valiau Bebaimiųnaujokų miegamajame,nužudytas. Nebegyvas.

– O iš tų šešių patikimosesame tik mudvi ir... galbūtMira, – atsakau.

Nemačiau Miros nuo tada, kaiji paliko Bebaimių būstinę suEdvardu po to, kai jam peiliusviestui tepti buvo išdurta akis.Žinau tik tiek, kad netrukus jie

išsiskyrė, bet nenutuokiu, kur jidingo. Mudvi su Mira per visąpažinties laiką esamepersimetusios tik keletu žodžių.

Atdaros Hankoko pastatodurys kabaluoja ant vyrių.Jurajas žadėjo ateiti anksčiau irpaleisti generatorių. Taip ir yra,nes spustelėjus lifto mygtuką, jisnušvinta.

– Ar esi anksčiau čia buvusi? –klausiu Kristinos, kai įžengiameį liftą.

– Ne, – atsako ji. – Manęs

niekas nekvietė šokti su lynu,pamiršai?

– Tiesa, – atsiremiu į kabinossieną. – Vertėtų šitai išbandytiprieš paliekant miestą.

– Aha. – Kristina pasidažiusiraudonu lūpdažiu. Man šisvaizdas primena saldainiaisišsiterliojusius vaikus. – Kartais,rodos, suprantu, kodėl Evelinašitaip elgiasi. Nutiko tiek daugbaisybių, jog dingteli, kad visaineblogai būtų likti mieste irapsitvarkyti, užuot vėlusis į

naują marmalynę. – Kristinašypteli puse lūpų. – Tačiau,žinoma, nesirengiu pasilikti, –priduria. – Nežinau, kodėl noriuišvykti. Tikriausiai genamasmalsumo.

– Ar kalbėjai apie tai su savotėvais?

Retkarčiais pamirštu, kadKristina ne tokia kaip aš. Kad irką ji nuspręstų, šeimaneprieštaraus. Ji turi motiną,tėvą ir jaunesnę sesutę, visi jiepriklausė Teisuoliams.

– Tėvai turi rūpintis sesute, –atsako Kristina. – Jie abejoja, aruž miesto sienų saugu, ir nenorikelti pavojaus mažylei.

– Bet jie leis tau išvykti?– Jie neprieštaravo, kai

pasirinkau kitą luomą. Supras iršitą sprendimą, – sako Kristina.Paskui nudelbia akis. – Tėvainori, kad gyvenčiau sąžiningai,aišku? O čia šito padarytinegaliu. Tiesiog žinau, kadneįstengsiu.

Lifto durims atsidarius, į

veidus bloškia vėjo šuoras. Jisdar ganėtinai šiltas, bet tarpaisjau dvelkteli artėjančia žiema.Nuo stogo sklinda balsai ir ašimu lipti kopėčiomis. Kopėčiossiūbuoja, bet Kristina tvirtai jaslaiko, kol pasiekiu viršų.

Jurajas ir Zakas jau čia. Jiemėto nuo stogo akmenukus irklausosi, kaip šie krisdamiatsitrenkia į langus. Jurajasmėgina kumštelėti broliuialkūne, kad šis nepataikytų įstiklą, bet Zakas vikresnis.

– Sveikos, – sako jie vienubalsu, išvydę mudvi su Kristina.

– Ei, vaikinai, ar judugiminės? – pokštauja Kristina.

Abu nusikvatoja, bet Jurajasatrodo kiek išsiblaškęs, tarsinutolęs nuo šio laiko ir vietos.Tikriausiai taip jį paveikėMarlenos netektis. Aš irgiišgyvenu netektį, tik kitaip.

Ant stogo nėra jokios šuoliųsu lynu įrangos, ne tam čiasusirinkome. Nežinau, ko atėjokiti, bet aš norėjau atsidurti kuo

aukščiau, matyti kuo toliau.Vakaruose, tarsi užkloti tamsiuapklotu, juoduoja tuščios žemėsplotai. Akimirką pasidingoja,kad horizonte blykstelėjošviesa, bet ji kaipmat užgęsta,tai tik akių apgaulė.

Draugai irgi prityla. Svarstau,ar visi galvojame apie tą patį.

– Kaip manot, kas ten užtvoros? – galiausiai nutraukiatylą Jurajas.

Zakas tik gūžteli pečiais, oKristina bando spėlioti.

– Kas, jeigu ir ten tas pat?Dar daugiau griuvėsių, daugiauluomų ir kitų nesąmonių?

– Vargu, – Jurajas papurtogalvą. – Turi būti kas nors kito.

– Arba nieko, – pareiškiaZakas. – Mus čia apgyvendinęžmonės gali būti mirę. Tadarasim dykynę.

Pašiurpstu. Tokia mintisnebuvo atėjusi man į galvą, betZakas teisus. Mesnenutuokiame, kas nutiko nuotada, kai buvome čia

apgyvendinti, kiek mūsų kartųgyveno ir mirė šiame mieste.Gal tik mes likome gyvi?

– Tai neturi reikšmės, – sakauryžtingiau, negu jaučiuosi. Kadir kas ten yra, turime pamatytisavo akimis. O tada jau spręsim,ką daryti.

Ilgai stovime ant stogo.Įtemptai žiūriu į tamsių pastatųapybrėžas, į apšviestus langus,kol ima lietis akyse. PaskuiJurajas ima klausinėti Kristinosapie riaušes ir tyla galutinai

išsisklaido, ją nusineša vėjas.

+ + +

Kitą dieną, stovėdama tarpDžaninos Metju portretoskiaučių Eruditų būstinėsvestibiulyje, Evelina paskelbianaujas gyvenimo taisykles.Ankstesnių luomų nariai ir kaikurie beluomiai surinkti čia irtelkiasi gatvėje, kad išgirstųnaujosios vadės įsakymus. Priesienų su paruoštais ginklaisuždėję pirštus ant gaidukų

išsirikiavę beluomių kariai. Jienenuleidžia nuo mūsų akių.

– Vakarykščiai įvykiai parodė,kad mes nebegalime pasitikėtivieni kitais, – pareiškia Evelina.Jos veidas papilkėjęs irsuvargęs. – Turime įvestidaugiau apribojimų, kol padėtismieste stabilizuosis. Pirmasis jųyra komendanto valanda. Visimiesto gyventojai privalo grįžti įsavo būstus iki devintos vakaroir nekelti kojos iš namų ikiaštuntos ryto. Saugumui

užtikrinti gatvėse tuo laikubudės sargybiniai.

Purkšteliu, bet apsimetukosinti. Kristina baksteli manalkūne ir priglaudžia pirštą prielūpų. Nesuprantu, ko ji rūpinasi– Evelina per tokį atstumą tikraimanęs neišgirs.

Buvusi Bebaimių vadė Torė –iš jos Evelina irgi atėmė valdžią– sukryžiavusi rankas stovi perkelis žingsnius nuo manęs. Joslūpas iškreipia pašaipi šypsena.

– Drauge atėjo metas rengtis

naujam gyvenimui – gyvenimuibe luomų. Nuo šiol visi turėsdirbti darbus, kuriuos nuoneatmenamų laikų atlikdavobeluomiai. Dirbsime juos pagalnustatytą slankųjį grafiką, be to,užsiimsime ir įprastine veiklapagal buvusius luomus. –Evelina nusišypso vien lūpomis.Nesuvokiu, kam jai šito reikia. –Kaip ir turi būti, visi vienodaitarnausime naujajam miestui.Luomai buvo suskaidę miestogyventojus, dabar

susivienysime. Visiems laikams.Beluomiai aplink mane ploja.

Staiga apima nerimas. Iš daliespritariu Evelinai, bet nujaučiu,kad tie žmonės, kurie vakarpuolė Edvardą, nelūkuriuossudėję rankų ir įvedus naujastaisykles. Evelinos valdžiašiame mieste nėra tokia stipri,kaip ji norėtų.

Po Evelinos pareiškimoneketinu grūstis lauk su visaminia, todėl žingsniuojukoridoriais, kol pasiekiu

atsarginę laiptinę. Ja ne taipseniai lipome į Džaninoslaboratoriją. Tada laiptai buvonukloti kūnais. Dabar jie švarūsir tviskantys, tarsi nieko nebūtųnutikę.

Praėjusi ketvirtą aukštąišgirstu riksmą ir peštyniųgarsus. Atidariusi duris išvystubūrelį jaunų, net jaunesnių užmane, stiprių beluomių. Jiepargriovę ant žemės vaikiną.

Tai Teisuolis, jis vilkiįprastine savo luomo apranga –

juodom kelnėm ir baltaismarškiniais.

Pasileidžiu prie jų, tadapamatau, kaip aukšta beluomėvėl pakelia koją jam spirti.Surinku:

– Ką darai?Iš mano riksmo jokios naudos

– beluomė vis tiek spiria vaikinuiį šoną, šis suvaitoja ir raitosi išskausmo.

– Ką darai? – surinku vėl ir šįkartą mergina atsigręžia.

Ji aukštesnė už mane visa

galva, kokiais penkiolikacentimetrų, bet aš jos nebijau,jaučiu tik pyktį.

– Pasitrauk, – liepiu. – Atstoknuo jo.

– Jis pažeidė aprangos kodą.Aš turiu teisę šitaip elgtis irneklausysiu luomų šalininkų, –atkerta ji ir įsmeigia tamsiaimėlynas akis man į raktikaulį.

– Beke, tai mergina, kuriparodė vaizdajuostę, – sakovaikinas greta.

Kiti, rodos, apstulbsta, bet

mergina tik prunkšteli.– Na ir kas?– Tas, kad per Bebaimių

iniciaciją esu apkūlusi nemažaižmonių, – pareiškiu. – Jei reikės,sudorosiu ir tave.

Nusitraukiu mėlyną megztinįir metu gulinčiam Teisuoliui, išprakirsto antakio vaikinuisunkiasi kraujas. Jis kilsteliviena ranka susiėmęs už šono,kita užsimeta ant pečių manomegztinį kaip apklotą.

– Žiūrėk, – sakau, – dabar jis

apsirengęs tinkamai.Beluomė svarsto, ką daryti,

negali apsispręsti – kovoti sumanimi ar ne. Aš beveik girdžiujos mintis. Smulkaus sudėjimo,taigi lengvas taikinys, antravertus – Bebaimė, o juos įveiktine taip paprasta. Galbūt ji žino,kad man teko žudyti, arbatiesiog nenori prisidarytirūpesčių, todėl apsiramina. Šitaisuvokiu iš abejonės veide.

– Verčiau pasisaugok, –grasina ji.

– Patikėk, moku apsiginti, –atkertu. – Dinkit iš čia.

Palaukiu, kol beluomiaiišsinešdina, tada patraukiu savokeliu. Teisuolis surinka:

– Palūkėk, pamiršai megztinį!– Gali jį pasilikti! – mesteliu

per petį.Pasuku už kampo tikėdamasi

rasti kitus laiptus, bet vėlatsiduriu tamsiame koridoriuje,panašiame į tą, kuriame ką tikbuvau. Rodos, už nugaros aidižingsniai. Apsigręžiu,

pasirengusi kautis su beluome,bet nieko nėra.

Turbūt mane kamuojaparanoja.

Atidarau vienas pagrindiniokoridoriaus duris, vildamasirasti langą, padėsiantįsusiorientuoti, bet patenku įnuniokotą laboratoriją, antspintelių mėtosi mėgintuvėliai irmenzūros. Grindys nuklotospopieriaus skiautelėmis. Kaipasilenkiu vienos paimti,užgęsta šviesa.

Metuosi prie durų. Kažkassugriebia man už rankos irtempia. Kitas žmogus užmetaant galvos maišą, trečias stumiaprie sienos. Kiek įmanydamapriešinuosi, stengiuosi nusiplėštimaišą nuo veido. Galvoje sukasiviena mintis: Tik ne tai, tik netai, tik ne tai. Išlaisvinu vienąranką, sugniaužiu kumštį iržiebiu užpuolikui į petį arsmakrą.

– Ei, man skauda! – surinkatas.

– Triče, atsiprašom, kad taveišgąsdinom, – girdžiu kitą balsą.– Bet mūsų operacija slapta.Mes tavęs nenuskriausim.

– Tai paleiskit mane! – konesuurzgiu.

Ir užpuolikai atitraukiarankas.

– Kas jūs tokie? – imukamantinėti.

– Mes – Lojalieji, – atsakobalsas. – Mūsų daug, bet visiesame kaip vienas...

Nejučiomis nusikvatoju. Gal

nuo šoko ar baimės, bet širdisima plakti lėčiau, rankos drebaiš palengvėjimo.

Žmogus kalba toliau:– Girdėjome, kad tu nesi

atsidavusi Evelinai Džonson irjos pakalikams beluomiams.

– Tai juokinga.– Ne taip juokinga, kaip be

reikalo atskleisti kam nors savotapatybę.

Mėginu ką nors įžvelgti promaišą, bet audinys per tankus,laboratorijoje tamsu. Atsirėmusi

į sieną bandau atsipalaiduoti,bet tai sunku padaryti niekonematant. Priminu mėgintuvėlį,jis sutraška po mano batu.

– Ne, aš nesu atsidavusiEvelinai, – patvirtinu. – Betkodėl jums tai rūpi?

– Todėl, kad ir tu nori išvyktiiš miesto, – sako nematomasžmogus. Užlieja jaudulys. –Triče Prior, ketiname prašytitavęs paslaugos. Rytojvidurnaktį šaukiamesusirinkimą. Atsivesk savo

draugus Bebaimius.– Gerai, – tariu. – Bet pirma

paaiškinkit: jei rytoj vis tiekpamatysiu jūsų veidus, kamreikėjo šiandien maukšlinti manant galvos maišą?

Šis klausimas, regis, trumpamsutrikdo kalbantįjį.

– Per dieną daug kas galinutikti, – atsako balsas. –Susitiksim rytoj vidurnaktį, tojevietoje, kur tu atlikai išpažintį.

Staiga durys atsilapoja, orogūsis priploja maišą man prie

veido ir aš išgirstu koridoriumitolstančių žingsnių aidą. Kolnusitraukiu dangalą nuo galvos,užpuolikai dingsta – koridoriujetylu. Tada pažiūriu į maišą – taitamsiai mėlynas pagalvėsužvalkalas su užrašu „Luomassvarbesnis už kraują“.

Kad ir kas tokie tie žmonės,jie linkę į dramatizmą.

Vieta, kurioje tu atlikaiišpažintį.

Žinau tą vietą. Tai Teisuoliųbūstinė, salė, kurioje, suleidus

tiesos serumo, visų manymu,atlikau išpažintį.

+ + +

Tą vakarą grįžusi į miegamąjį,po vandens stikline ant staliukoprie savo gulto randu Tobijoraštelį.

VI,rytoj rytą bus teisiamas tavo

brolis, procesas uždaras.Negaliu ten dalyvauti, nessukelčiau įtarimą, betnuosprendį pranešiu tau kaip

galėdamas greičiau. Tadakursime planą.

Šiaip ar taip, viskas greitaibaigsis.

IV

Aštuntas skyrius

T R I Č Ė

Devinta valanda ryto. Galbūtšiuo metu, kai varstausi batus,kai ketvirtą kartą kruopščiaipakloju lovą, teisėjai skelbianuosprendį Kalebui. Paskuipersibraukiu pirštais plaukus.Uždarus teismus beluomiairengia tik tada, kai nuosprendis

jiems aiškus, o Kalebas buvodešinioji Eruditų vadės DžaninosMetju ranka.

Neturėčiau per daugjaudintis. Viskas jau nulemta.Visi artimiausi Džaninosbendražygiai bus nuteistimyriop.

Kodėl tau šitai rūpi? klausiusa vę s . Jis tave išdavė. Nėnebandė sustabdyti tavoegzekucijos.

Man nerūpi. Gal rūpi? Nė patinežinau.

– Sveika, Triče, – Kristinapabarbena krumpliais į durųstaktą.

Jai už nugaros stoviniuojaJurajas. Vaikinas šypsosi kaipįprastai, tik ta šypsena labaiblanki, rodos, tuoj išnyks.

– Turi naujienų? – klausiaKristina.

Dar kartą apžvelgiu kambarį,nors žinau, kad jis tuščias. Pagaldienotvarkę dabar pusryčiai.Paprašiau Jurajo ir Kristinosneiti į valgyklą, nes turiu jiems

šį tą papasakoti. Mano pilvasjau urzgia.

– Turiu, – atsakau.Draugai atsisėda ant gulto

priešais manąjį, tadapapasakoju jiems, kaip praėjusįvakarą buvau užspeista Eruditųlaboratorijoje, apie tamsų maišąir apie Lojaliųjų susirinkimą.

– Stebiuosi, kad kumščiu gavotik vienas užpuolikas, – sakoJurajas.

– Na, jų buvo kur kas daugiau,– teisinuosi. Pasitikėdama jais

tikrai elgiausi ne kaip Bebaimė,bet laikai pasikeitė. Dabar, kailuomai panaikinti, nenutuokiu,kiek dar esu Bebaimė.

Nuo šios minties truputįsuskausta, dilgteli paširdžius.Kai kurių dalykų sunkuatsisakyti.

– Tai ko, tavo manymu, jienori? – klausia Kristina. –Tiesiog palikti miestą?

– Lyg ir taip, bet kas juosžino, – atsakau.

– Kaip mums įsitikinti, jog tai

ne Evelinos žmonės, norintysįvilioti mus į spąstus, kad paskuigalėtų apkaltinti išdavyste?

– Ir šito nežinau, –prisipažįstu. – Tačiauneištrūksime iš miesto bepagalbos, o aš nesirengiu liktičia, mokytis vairuoti autobusą irgultis nurodytu laiku.

Kristina meta Jurajui neramųžvilgsnį.

– Paklausykit, – sakau. – Judugalite elgtis kaip tinkami, bet ašneketinu čia likti. Turiu

išsiaiškinti, kas buvo Edita Priorir kas mūsų laukia už tvoros, jeitik apskritai kas nors laukia.Nuojauta liepia šitaip elgtis. –Giliai įkvepiu. Nežinia kodėlmane užplūsta neviltis, tačiaudabar turiu ją pripažinti,nebegaliu numoti ranka. Manosieloje pabunda tarsi koks gyvaspadaras, jis raitosi pilve,graužia gerklę. Privalau išvykti.Privalau sužinoti tiesą.

Galiausiai Jurajas liaujasišypsotis.

– Aš irgi neketinu likti, – tariajis.

– Gerai. Vadinasi, eisim įsusirinkimą, – pareiškiaKristina. Nors ji gūžteli pečiais,tamsios akys kupinos nerimo.

– Sutarta. Ar kuris nors jūsųpasakysit Tobijui? Aš turiulaikytis nuo jo atokiau, mes lygir nebedraugaujame, – sakau. –Susitiksime skersgatvyje pusędvylikos nakties.

– Aš jam pasakysiu. Šiandienbūsiu jo būryje, – taria Jurajas. –

Mokysimės apie fabrikus.Laukiu nesulaukiu. – Vaikinasnusivaipo. – Galiu pranešti irZakui? O gal jis nepatikimas?

– Aišku, pranešk. Tik įspėk,kad niekam neprasitartų.

Vėl dirsteliu į laikrodį.Ketvirtis dešimtos. NuosprendisKalebui jau turi būti paskelbtas;tuoj visi eis mokytis beluomiųdarbų. Nuo mažiausioskibirkštėlės galiu prarastisavitvardą. Nevalingai virpakelis.

Kristina uždeda ranką manant peties, bet nieko neklausia,už tai esu jai dėkinga. Nežinau,ką galėčiau atsakyti draugei.

+ + +

Mudvi su Kristina apdairiaisėliname Eruditų būstinėskoridoriais prie atsarginiųlaiptų, vengdamos susidurti subudinčiais beluomiais. Kuožemiau užsileidžiu marškinėliųrankoves. Prieš išeidama ant

dilbio nusipiešiau žemėlapį.Žinau kelią į Teisuolių būstinępagrindine gatve, bet nepažįstušoninių gatvelių, kur galimaužsiglausti nuo akylų beluomiųsargybinių.

Jurajas lūkuriuoja lauke priedurų. Jis vilki juodai, tik iš pomegztinio apykaklės matytipilka Nuolankiųjų marškinėliųapykaklė. Nesu pratusi matytisavo Bebaimio draugo suNuolankiųjų drabužiu, nors pativilkėjau pilkai nuo mažumės.

Kartais ima rodytis, jog tainieko nereiškia.

– Pranešiau Ketvertui irZakui, jie lauks mūsų ten, – sakoJurajas. – Eime.

Būreliu pasileidžiame bėgtiMonro gatvės link. Vosnekrūpčioju, nes dundame labaigarsiai. Bet šiuo atveju svarbiaugreitis negu tyla. Kai įsukame įMonro gatvę, apsidairau, arneseka beluomių sargybiniai.Nuo Mičigano aveniu artėjatamsūs pavidalai, bet jie

nestabtelėję dingsta už pastatų.– Kur Kara? – sukuždu

Kristinai.Dabar skuodžiame Valstijos

gatve, atsidūrėme ganėtinai tolinuo Eruditų būstinės ir galimesaugiai kalbėtis.

– Nežinau, gal jos niekasnepakvietė, – atsako Kristina. –Tai labai keista. Juk Karanorėjo...

– Tyliau, – paliepia Jurajas. –Kur sukti?

Pasišvietusi laikrodžiu

perskaitau žodžius ant dilbio.– Randolfo gatvė!Bėgame koja kojon, batai

dunksi į šaligatvio plyteles,kvėpuojame beveik vienoduritmu. Nors ir skauda raumenis,man patinka šitaip lėkti.

Kol atskuodžiame iki tilto,paskausta kojas. Kitoje pelkėtosupės pusėje išvystu Teisuoliųbūstinę, vadinamą „nešališkuteismu“. Pastatas apleistas irtamsus, per jėgą šypteliu.Eidama per tiltą sulėtinu

žingsnį, Jurajas apkabina maneper pečius.

– Dabar teks įveikti daugybęlaiptatakių, – sako jis.

– Gal jie kartais įjungė liftus?– Nė nesvajok, – Jurajas

papurto galvą. – Kertu lažybų,kad Evelinos žmonės stebielektros suvartojimą – taigeriausias būdas susekti slaptabesirenkančius maištininkus.

Atsidūstu. Bėgti man patinka,bet nekenčiu kopti laiptais.

+ + +

Likus penkioms minutėms ikividurnakčio, pūkšdami galiausiaipasiekiame laiptų viršų. Draugaipatraukia į priekį, o aš sustojuatgauti kvapo prie lifto. Jurajasbuvo teisus – be išėjimorodyklių, daugiau nematyti nėmenkiausios švieselės. Melsvojeprieblandoje iš salės pasirodoTobijas.

Po pasimatymo parke mudubendraujame tik slaptomis

žinutėmis. Atsispiriu norui pultiprie jo, apkabinti, perbrauktipirštais lūpas, antakius,paglostyti skruostus (Tobijuišypsantis juose atsirandaduobutės). Bet iki vidurnakčiotik dvi minutės. Neturime laiko.

Tobijas mane apkabina irtrumpam priglaudžia. Jokvėpavimas kutina ausį, todėlužsimerkiu ir kiekatsipalaiduoju. Tobijas dvelkiavėju, prakaitu ir muilu. Šalia jopasijuntu saugi.

– Eime vidun? – klausia jis. –Kad ir kas jie tokie, turbūt jaulaukia.

– Gerai. – Iš nuovargio mandreba kojos – neįsivaizduoju,kaip reikės po susirinkimonusileisti laiptais ir parlėkti įEruditų būstinę. – Ką norssužinojai apie Kalebą?

Tobijas įsitempia.– Gal apie šitai pakalbėsim

vėliau.Tokio atsakymo man užtenka.– Jis nuteistas myriop, tiesa? –

ramiai klausiu.Tobijas linkteli ir paima mano

ranką. Susipainioju jausmųraizgalynėje. Geriausia būtųnieko nejausti.

Abu žingsniuojame į salę, kurkadaise buvome tardomisušvirkštus tiesos serumo.Vieta, kur tu atlikai išpažintį.

Salės grindis puošia Teisuoliųsimbolis – svarstyklės. Antvienos jų lėkštės ratu pristatytadegančių žvakių. Jų šviesojeįžiūriu ir pažįstamų, ir

nepažįstamų veidų. Siuzana irRobertas stovi šalia vienas kitoir kalbasi; tolėliau sukryžiavęsant krūtinės rankas vienišasstypso Piteris; Jurajas ir Zakasšnekasi su Tore ir keliais kitaisBebaimiais; Kristina priemotinos ir sesutės; kampeglaudžiasi du susijaudinęEruditai. Nauji drabužiaineištrynė luomų skirtumų, seniįpročiai įaugę mums į kraują.

Kristina pakviečia manerankos mostu.

– Tai mano mama, Stefanė, –ji pristato moterį su žilomissruogomis tamsiuosebanguotuose plaukuose. O čiasesutė Rouz. Mamyte, sese,susipažinkit – čia mano draugėTričė ir mano iniciacijosinstruktorius Ketvertas.

– Kristina, mes žinome, kas jietokie, juk prieš kelias savaitesbuvo čia tardomi, – pareiškiamoteris.

– Aišku, mama, bet aš tiknorėjau būti mandagi...

– Mandagumas yra apgaulė...– Gerai jau gerai, pakaks. –

Kristina užverčia akis.Paskui Stefanė su jaunesniąja

dukra persimeta žvilgsniais –piktokais ir sykiu kupinaisjaudulio. Tada atsigręžusi įmane Rouz sako:

– Tai tu nužudei Kristinosdraugą.

Nuo jos žodžių sustingstu,pusė kūno tarsi sumedėja.Norėčiau atsikirsti, gintis, betnerandu žodžių.

– Rouz! – Kristina dėbteli įseserį.

Tobijas greta suklūsta, joraumenys įsitempia. Jis kaipvisada pasirengęs kovai.

– Manau, reikia viskąišsiaiškinti iš karto, – tariaRouz. – Taip sugaišim mažiaulaiko.

– O tu dar stebėjaisi, kodėlpalikau šitą luomą, – sakoKristina. – Būti sąžiningamnereiškia drėbti viską, kas užėjoant seilės, neatsižvelgiant į

aplinkybes. Tiesą reikia sakytiapgalvotai.

– Nutylėtas melas vis tiek yramelas.

– Nori tiesos? Darai mangėdą, nebenoriu su jumis būti.Pasimatysim vėliau. –Purtydama galvą Kristina paimamano ranką ir vedasi tolyn nuosavo šeimos, neatsilieka irTobijas. – Atsiprašau dėlnetakto. Mano mama su seserianelinkusios atleisti.

– Viskas gerai, – tikinu, nors iš

tiesų taip nėra.Maniau, kad gavus Kristinos

atleidimą Vilo mirtis taip baisiaimanęs nebeslėgs. Bet kainužudai draugą, kaltėneišnyksta. Tiesiog ilgainiui imipo truputį užmiršti, ką padarei.

Mano laikrodis rodovidurnaktį. Salės durysatsiveria, įeina du liekni siluetai.Iš rando veide atpažįstu DžoanąRais, buvusią Taikingųjų vadę. Jivilki juodą striukę, po ja matytigeltoni marškinėliai. Antros

moters veido neįžiūriu, tikmatau, kad ji apsirengusimėlynai.

Staiga mane sukaustosiaubas. Ji baisiai panaši į...Džaniną.

Ne, aš mačiau jos mirtį.Džanina nebegyva.

Moteris prieina arčiau.Stotinga blondinė kaip irDžanina. Į priekinę kišenę įdėtiakiniai, plaukai supinti į kasą.Nuo galvos iki kojų tikraEruditė, bet ne Džanina Metju.

Tai Kara.Kara ir Džoana vadovauja

Lojaliesiems?– Sveiki, – pasilabina Kara ir

kalbos nutyla. Paskui nusišypso,bet prisiversdama, lyg atliktųpareigą. – Suėjome čia slaptai,todėl susirinkimas bus trumpas.Kai kurie jūsų – Zakas ir Torė –talkina mums jau kelias dienas.

Spitrėju į Zaką. Jis padedaKarai? Turbūt pamiršau, jogkadaise buvo Bebaimių šnipas.Matyt, tada jis įrodė savo

atsidavimą Karai – jie savotiškaisusidraugavo prieš jai spėjantpabėgti iš Eruditų būstinės.

Zakas atsako į mano žvilgsnį –kilsteli antakius ir nusivaipo.

Tada prabyla Džoana:– Kai kurie jūsų yra čia, nes

paprašėme pagalbos. Visisusirinkusieji nepasitiki EvelinaDžonson ir nenori, kad ji spręstųmiesto likimą.

Kara suglaudžia delnus.– Mes kliaujamės miesto

įkūrėjų nurodymais. Jie buvo

išreikšti dviem būdais: luomųsukūrimu ir Divergentų misija,apie kurią pasakojo Edita Prior.Ji sakė, kad išaugus Divergentųskaičiui, reikės siųsti žmones užtvoros ir suteikti pagalbą tiems,kam jos prireiks. Kol kasneturime tiek daug Divergentų,bet padėtis mieste nebeleidžiadelsti, verčia imtis veiksmų.Vykdydami miesto įkūrėjų valią,turime pasiekti du tikslus:nuversti Evelinos ir beluomiųvaldžią, kad galėtume sugrąžinti

luomus, ir išsiųsti būrį žmoniųanapus tvoros pažiūrėti, kas tendedasi. Džoana įgyvendinspirmąjį tikslą, aš imsiuosiantrojo. Apie tai šiąnakt irpasikalbėsim. – Kara užsikišaišsipešusią plaukų sruogą užausies. – Išvykti iš miesto galėstik nedidelis būrelis, nes miniatuoj pat patrauktų dėmesį. Bekovos Evelina mūsų neišleis,todėl manau, kad geriausiapasirinkti žmones, kuriuospažįstu kaip patikimus ir

mokančius išgyventi pavojausakivaizdoje.

Dirsteliu į Tobiją. Mudu tikraižinome, kas yra pavojus.

– Aš renkuosi Kristiną, Tričę,Tobiją, Torę, Zaką ir Piterį, –išvardija Kara. – Jūs visi įrodėtesavo gebėjimus nepaprastomisaplinkybėmis, dėl tos priežastiesprašau jūsų vykti su manim išmiesto. Žinoma, galite nesutikti.

– Piteris? – nejučiomisišsprūsta. Nenutuokiu, kaip jisįrodė savo gebėjimus Karai.

– Jis išgelbėjo tave nuomirties, kuriai buvo pasmerkęEruditai, – švelniai primenaKara. – Kaip manai, iš kur jisgavo serumo, kad inscenizuotųtavo mirtį?

Kilsteliu antakius. Anksčiauapie tai nesusimąsčiau, potariamos mano egzekucijos tiekvisko nutiko, kad nesigilinau įišsigelbėjimo smulkmenas.Kaipgi, juk Kara buvo vienintelėEruditų perbėgėlė, tik į jąPiteris galėjo kreiptis pagalbos.

Kas kitas būtų galėjęs irsugebėjęs jam padėti?

Daugiau nebeprieštarauju.Netrokštu vykti iš miestovienoje komandoje su Piteriu,bet taip noriu ištrūkti, kadnutariu nekelti sumaišties.

– Išsirinkai daug Bebaimių, –skeptiškai sako atokiau stovintimergina.

Jos tankūs antakiai suaugęvirš nosies, oda blyški. Kai jipasuka galvą, už ausies mataujuodą tatuiruotę. Be abejonės,

tai Bebaimė, perbėgusi pasEruditus.

– Teisybė, – atsako Kara. –Tačiau dabar mums reikiastiprių žmonių, kurie sugebėtųištrūkti gyvi ir sveiki. Bebaimiaipuikiai pasirengę atlikti tokiąužduotį.

– Atsiprašau, bet aš negaliueiti, – pareiškia Zakas. –Negaliu palikti čia Šaunos. Jukžinot, kad jos sesuo ką tik...

– Aš eisiu, – pakelia rankąJurajas. – Esu Bebaimis, taikliai

šaudau. Ir patrauklios išvaizdos,tai tikrai pravers.

Nusijuokiu. Kara, rodos,nenudžiunga, bet linkteli.

– Ačiū tau.– Kara, jums būtina kuo

greičiau dingti iš miesto, –įsiterpia Bebaimių perbėgėlė. –Vadinasi, reikia žmogaus,mokančio vairuoti traukinius.

– Protingi žodžiai, – sakoKara. – Ar kas nors iš čiaesančiųjų šitai moka?

– Aš, – atsako perbėgėlė. –

Negi dar nesupratai?Plano apmatai ima ryškėti.

Džoana siūlo iki tvoros važiuotitraukiniu, o pasibaigusgeležinkeliui persėsti įTaikingųjų sunkvežimius irpažada jais aprūpinti. Robertasapsiima jai padėti. Stefanė irRouz pasisiūlo stebėti Evelinąpabėgimo išvakarėse ir radijoryšiu pranešti apie menkiausiąsujudimą į Taikingųjų būstinę.Bebaimiai, atėjusieji su Tore,aprūpins būrį ginklais.

Perbėgėlė ir Kara nurodosilpnąsias plano vietas, ir joskaipmat sutvirtinamos.Galiausiai planas tampa visaineblogas.

Belieka vienas klausimas. Jįužduoda Kara:

– Kada išvykstame?Aš atsakau:– Ateinančią naktį.

Devintas skyrius

T O B I J A S

Nakties oras staigiai užpildoman plaučius, tarsi tai būtųvienas paskutinių kvėpsnių.Rytoj paliksiu šį miestą irkeliausiu į nežinomybę.

Jurajas, Zakas ir Kristinadrožia Eruditų būstinės link. Ašstveriu Tričę už rankos ir

sulaikau.– Palūkėk, – prašau. – Gal

eime pasivaikščioti?– Pasivaikščioti? Bet...– Neilgai. – Pasivedėju Tričę

už pastato kampo. Naktį beveikgaliu įsivaizduoti, kaip atrodytųupės vaga, jeigu būtų pilnavandens, kaip tamsiamepaviršiuje ribuliuotų mėnesiena.– Tu su manim, ar pamiršai?Niekas nedrįs tavęs suimti.

Kilsteli Tričės lūpų kamputis,ji vos šypteli.

Mergina atsiremia į sieną, ašatsistoju priešais ją, nugara įupę. Ji apsivedusi akis juodupieštuku, todėl jos atrodoryškios ir veriančios.

– Nežinau, ką daryti. – Tričėužsidengia delnais veidą, paskuisukiša pirštus į plaukus. – Turiugalvoje Kalebą.

– Nežinai?Atitraukusi vieną ranką

mergina į mane pasižiūri.– Triče, – įsiremiu delnais į

sieną abipus jos galvos, tarsi

apglėbdamas ją, ir palinkstuartyn. – Tu nenori, kad brolismirtų. Žinau, kad nenori.

– Esmė ta... – Ji užsimerkia. –Kad aš esu... labai įpykusi.Stengiuosi negalvoti apie brolį,antraip tiesiog...

– Suprantu. Dieve mano,suprantu. – Aš visą gyvenimąsvajojau nudėti Marką. Netgibuvau nusprendęs, kaip taipadaryti. Nudurti peiliu, kadgalėčiau justi, kaip jį apleidžiagyvastis, kad galėčiau būti

pakankamai arti ir matyčiau,kaip gęsta jo akys. Tokssprendimas išgąsdino mane taippat kaip ir jo smurtas.

– Mano tėvai būtų norėję, kadišgelbėčiau Kalebą. – Tričėatsimerkia ir pakelia akis įdangų. – Jie būtų pasakę, kadsavanaudiška leisti kam norsmirti tik dėl to, jog tas žmogustave nuskriaudė. Atleisti,atleisti, atleisti.

– Triče, svarbu ne tai, ko būtųnorėję tėvai.

– Ne, svarbu kaip tik tai! – Jipasitraukia nuo sienos. – Visadabuvo svarbiausia tai, ko nori jie.Kalebas buvo artimesnis tėvamsnegu aš. Aš troškau, kad jiemanimi didžiuotųsi. Tik šito.

Tričė ryžtingai žiūri į maneskvarbiomis akimis. Ašneturėjau tėvų, kurie man būtųbuvę pavyzdžiu, tėvų, kuriųlūkesčius būtų buvę vertapateisinti, o Tričė turėjo. Matautai jos akyse, ji paveldėjo iš jųdrąsos ir gėrio sampratą, ši

įsispaudusi jos širdyje.Paglostau Tričei skruostus,

pakedenu plaukus.– Aš išvaduosiu Kalebą.– Ką?– Išvaduosiu jį iš vienutės.

Rytoj, prieš išvykstant. –Linkteliu. – Pažadu šitaipadaryti.

– Tikrai? Neabejoji?– Aišku, neabejoju.– Aš... – Tričė susiraukia. –

Ačiū tau. Tu... kilnus.– Nesakyk šitaip. Tu dar

nežinai mano slaptų ketinimų, –vypteliu. – Atsivedžiau tave čiane pasikalbėti apie Kalebą.

– Tai apie ką?Uždedu rankas jai ant liemens

ir švelniai prispaudžiu priesienos. Tričė žvelgia į mane išapačios, jos akys ryškios irjausmingos. Pasilenkiu jąpabučiuoti, bet atsitraukiu, kai jirengiasi man atsakyti tuo pačiu.

Tričė užkabina pirštais manodiržo kilpas ir prisitraukia, todėlturiu įsiremti į sieną delnais. Ji

bando mane pabučiuoti, bet ašstaigiai pasuku galvą. Nuberiubučiniais jai kaklą iki patraktikaulio. Po nakties bėgimojos švelni oda surstelėjusi.

– Būk geras, – sukužda Tričėman į ausį, – ir visada turėkslaptų ketinimų.

Ji mane apkabina, glostotatuiruotes ant nugaros ir šonų.Tričės pirštų galiukai įsmunkapo mano džinsų liemeniu,mergina prisitraukia mane dararčiau. Įsikniaubiu jai į petį

neįstengdamas nė krustelėti.Bučinys atneša palengvėjimą.

Tričė atsidūsta, o aš gudriaišypteliu.

Tada kilsteliu, kad Tričėtvirtai remtųsi į sieną, jiapsiveja kojomis man liemenį.Tričės juokas pereina į bučinį.Jaučiuosi stiprus, ji irgi, įsikimbaman už žastų. Nakties orasstaiga plūsteli į plaučius, aš tarsiatgimstu.

Dešimtas skyrius

T O B I J A S

Apgriuvę pastatai Bebaimiųrajone atrodo kaip durys į kitąpasaulį. Priekyje matau į dangųšaunančią buvusios mūsųbūstinės smailę.

Mano pirštų galiukai dilgčiojavis smarkiau. Smagiai kvėpuojušiltu oru, nors vasara jau artėja

prie pabaigos. Esu įpratęs dauglakstyti ir kautis, manoraumenys ištreniruoti. Kojosdabar gelbsti mane labaidažnai, kartais nebeskiriu, arbėgimas ir kova gelbsti manenuo pavojaus, ar padeda išliktigyvam.

Pasiekęs būstinę stabteliuatgauti kvapą ir imu vaikštinėtiprie įėjimo. Virš galvos spindistiklinės pastato lubos, josatmuša šviesą. Čia, viršuje, yravaldymo kambarys, iš kurio

sekiau puolimą priešNuolankiuosius, ir siena,aptaškyta Tričės tėvo krauju.Čia, viršuje, Tričė ištraukėmane iš simuliacijos, išgirdau josbalsą, pajutau jos ranką sau antkrūtinės ir grįžau į tikrovę.

Atidarau kambario, kuriameįveikdavome baimės lauką,duris. Paskui iš užpakalinėskišenės ištraukiu juodą dėžutęsu švirkštais. Ją nuolatnešiojuosi, dėžutė išklotaminkšta medžiaga, kad

nenulūžtų adatos. Žvilgtelėjęs įją pajuntu ir pasibjaurėjimą, irdrąsą.

Prikišu adatą prie kaklo,spusteliu stūmoklį ir užsimerkiu.Dėžutė tarkšteli į grindis,atsimerkęs jos nebematau.

Stoviu ant Hankoko pastatostogo, prie lyno, su kuriuo šokaBebaimiai taip žaisdami sumirtimi. Juodi debesys pritvinkęlietaus, šaižus vėjas gniaužiakvapą. Man iš dešinės tabaluojalynas, virvės daužosi į langus

žemėliau.Susitelkiu į stogo atbrailą, ji

virsta man mažu lopinėliu. Netir per stūgaujantį vėją girdžiusavo paties kvėpavimą.Prisiverčiu eiti prie krašto.Pasipila liūtis, vanduo liejasiman per pečius ir galvą,spaudžia prie stogo. Žengiu įpriekį ir krintu, sukandu dantis,kad nuslopinčiau riksmą, manedusina baimė.

Nusileidęs negaunu nėakimirkos atsikvėpti, mane ima

spausti sienos. Lenta trinkteliper nugarą, per galvą, perkojas. Klaustrofobija.Priglaudžiu rankas priekrūtinės, užsimerkiu ir tramdaupaniką.

Galvoju apie Eriką, įveikiantįsavo baimės lauką. Apie jo norąpaversti siaubą paklusnumugiliai kvėpuojant ir logiškaimąstant. Ir apie Tričę,susikuriančią ginklus iš oro irpuolančią baisiausius savokošmarus. Tačiau aš ne Erikas

ir ne Tričė. Kas aš toks? Kaipman įveikti savo baimes?

Atsakymą žinau, be abejo,žinau. Turiu neleisti joms manęsužvaldyti. Privalau žinoti esąsuž jas stipresnis.

Įkvepiu ir delnais iš abiejųpusių imu stumti sienas. Dėžėsubraška, lūžta, medžio šipuliaipasipila ant cementinių grindų.Tamsoje stoviu ant jų krūvos.

Mano iniciacijos instruktoriusEmaras mokė, kad baimėslaukas nuolat kinta priklausomai

nuo mūsų nuotaikų, virpa nuomenkiausių mūsų košmarųkrebžtelėjimo. Maniškis visadbūdavo toks pat, bet prieš keliassavaites šis tas nutiko. Tadaįrodžiau sau galįs įveikti tėvą.Tada supratau turįs žmogų, kurįbaiminuosi prarasti.

Nežinau, ką pamatysiu toliau.Ilgokai laukiu, bet niekas

nesikeičia. Kambarys vis dartamsus, grindys šaltos ir kietos,širdis smarkokai daužosi. Noriupažvelgti į laikrodį ir pamatau,

kad segiu jį ne ant tos rankos.Įprastai segiu jį ant kairės, beto, mano laikrodžio apyrankėjuoda, o dabar matau pilką.

Vėliau pastebiu, kad manopirštai tirštai apžėlę plaukais,krumpliai lygūs ir švelnūs.Nužvelgiu save – mūviu laisvaspilkas kelnes ir vilkiu pilkusmarškinius; esu pilnesnis perliemenį ir siauresnių pečių.

Pažiūriu į veidrodį priešaissave. Į mane žvelgia Markoveidas.

Jis man mirkteli, man irgisusitraukia akių raumenys, norsaš, rodos, nieko nedariau.Tylėdami jis-aš-mes tiesiamerankas prie stiklo ir čiumpamevienas kitą už kaklo. Paskuiveidrodis išnyksta ir mano-jo-mūsų rankos gniaužia vienaskito gerklę, ima temti akyse.Susmunkame ant grindųneatleisdami geležinių gniaužtų.

Neįstengiu galvoti.Nesumąstau, kaip ištrūkti.

Nejučiomis surinku. Garsas

tarsi pažadina mano rankas.Imu jas įsivaizduoti tikras,savas: dideles, ilgaisneapžėlusiais pirštais,nubrozdintais ilgas valandasdaužant bokso kriaušękrumpliais. Įsivaizduoju, kadmano atvaizdas srūva Markooda kaip vanduo, nuplauna jobruožus ir grąžina manuosius.Atkuriu save.

Gaudydamas orą suklumpuant cementinių grindų.

Mano rankos dreba,

perbraukiu pirštais sprandą,pečius, žastus. Tiesiognorėdamas įsitikinti, kad tai aš.

Prieš kelias savaites, posusitikimo su Evelina traukinyje,pasakiau Tričei, kad Markas visdar rodosi mano baimės lauke,bet yra pasikeitęs. Ilgai apie taigalvojau, tos mintys užplūsdavoprieš užmingant ir sugrįždavovos pabudus. Žinau, aš vis darbijau Marko, bet jau kitaip. Netaip, kaip vaikas bijosmurtaujančio tėvo, o kaip

vyras, būgštaujantis, kiek tasžmogus gali paveikti mano būdą,mano ateitį, mano tapatybę.

Bet šios baimės nė iš tolonegalima lyginti su kita. Norsžinau, kad ji manęs laukia, noriupersipjauti veną ir išvarvintisimuliacijos serumą iš savokūno, kad vėl netektų šitoišgyventi.

Ant cementinių grindųpriešais mane nušvintaapskritimas. Iš pradžių į šviesątiesiasi viena sugniaužta ranka,

paskui kita. Tada išvystušviesiaplaukę galvą. Merginanusikosėja ir labai lėtai slenka įapskritimo vidurį. Noriu prie josprieiti ir padėti, bet esusustingęs.

Merginai atgręžus veidą įšviesą pamatau, jog tai Tričė. Išburnos jai srūva kraujas, varvaper smakrą. Paraudusiomisakimis ji žiūri į mane irpralemena:

– Padėk.Tričė vėl atsikosi kraujais, aš

metuosi prie jos. Širdyje jaučiu,kad jei delsiu, jos akys užgesamžinai. Netikėtai mane sulaikokažkieno rankos, griebia užpečių, krūtinės, apraizgo kaiptinklas, o aš veržiuosi prieTričės. Suleidžiu į tas rankasnagus ir noriu atplėšti, bet tikžaloju save.

Šaukiu Tričę vardu, ji kosėjavis baisiau, kraujo bala didėja.Tričė meldžia pagalbos, aš rėkiujos vardą, bet nieko negirdžiu,nieko nejaučiu, tik savo širdies

plakimą, tik savo paties baimę.Tričė susmunka ant grindų be

gyvybės, padėrusios akysžvelgia į lubas. Aš pavėlavau.

Tamsa sklaidosi. Patalpanušvinta. Išryškėja kambariosienas marginantys grafičiai,išvystu veidrodinius langus,skirtus stebėti šią patalpą,kampuose – vaizdo kameros,įrašančios kiekvieną judesį,viskas savo vietose. Manosprandas ir nugara šlapi nuoprakaito. Nusišluostau veidą

marškinėlių kraštu ir patraukiuprie durų, palikęs juodą dėžutęsu švirkštu ir adata ant grindų.

Daugiau nebenoriu išgyventisavo baimių. Turiu išmokti jasnugalėti.

+ + +

Iš patirties žinau, kad tikpasitikėjimas savimi gali padėtižmogui patekti į akylai saugomąvietą. Tarkim, vienutę trečiameEruditų būstinės aukšte.

Bet čia šito nepakanka. Dar

nepriėjus vienutės durų, manesustabdo beluomis su šautuvu, iraš imu nervintis, nekantrauti.

– Kur eini?Uždedu ranką ant ginklo ir

nustumiu vamzdį į šoną.– Patrauk nuo manęs šitą

daiktą. Atėjau Evelinospaliepimu. Turiu pamatyti kalinį.

– Manęs niekas neįspėjo, jogkas nors ateis.

Nuleidžiu balsą, kad beluomispamanytų, jog dalijuosi su juopaslaptimi.

– Evelina nenori, kad šitaibūtų užfiksuota.

– Čakai! – Kažkas pašaukianuo laiptų viršaus.

Tai Teresė. Lipdama žemyn jipamoja.

– Įleisk jį. Tai saviškis.Linkteliu Teresei ir

žingsniuoju toliau. Šiukšlės iršukės išneštos, koridoriusšvarus, bet sudaužytos lemputėsdar nepakeistos, todėl tarpaisžabalinėju tamsoje, vos neapgraibomis kasuosi pirmyn.

Kai pasiekiu šiaurinįkoridorių, neinu tiesiai į vienutę,bet drožiu prie moters jo gale. Jividutinio amžiaus, akių vokaiužkritę, lūpos suvytusios. Rodos,jai viskas įgrisę, aš irgi.

– Labas, aš Tobijas Itonas, –tariu. – Atėjau išsivesti kalinio,toks Evelinos Džonsonįsakymas.

Išgirdus mano vardą, motersišraiška nepasikeičia, todėlakimirką dingteli, jog teks jaivožtelėti, kad įgyvendinčiau

tikslą. Sargybinė iš kišenėsišsitraukia suglamžytąpopiergalį, padeda ant kairiodelno ir išlygina. Ten surašytikalinių vardai ir kamerųnumeriai.

– Pavardė? – klausia moteris.– Kalebas Prioras, 308A.– Tu Evelinos sūnus, tiesa?– Aha. Na, taip. – Ši moteris

man nepanėšėja į tokią, kuriaipatiktų žodis „aha“.

Sargybinė palydi mane priežvilgančių metalinių durų su

užrašu 308A. Spėlioju, kam toskameros buvo naudojamosanksčiau, kai nebuvo tiekkalinių. Moteris surenka kodą irdurys spragtelėjusios atsidaro.

– Tikriausiai turiu apsimestinematanti, ką darai? – klausiasargybinė.

Ji mano, kad atėjau pribaigtiKalebo. Nepaneigiu jos žodžių.

– Taip, – atsakau.– Padaryk man paslaugą ir

užtark žodeliu Evelinai. Nenoriutaip dažnai budėti naktimis.

Mano vardas Drėja.– Užtarsiu.Sargybinė sugniaužia sąrašą į

gniutulą, įsimeta į kišenę, tadanueina. Neatidarau durų tol, kolmoteris grįžta į savo postą iratsuka man nugarą. Rodos, jitaip daro jau ne pirmą kartą.Įdomu, kiek žmonių dingo išvienučių Evelinos įsakymu.

Įeinu vidun. Kalebas Priorassėdi prie metalinio staliukopalinkęs virš knygos, plaukaiperskirti sklastymu į vieną šoną.

– Ko nori? – klausia Kalebas.– Man labai nemalonu tau

pranešti... – nutylu. Prieš keliasvalandas apmąsčiau, kaip viskąatliksiu – nusprendžiaupamokyti Kalebą. Todėl prisieispameluoti. – Žinai, man taisavotiškai patinka. Tavoegzekucijos laikas pakeistas. Jiįvyks ne po kelių savaičių, ošįvakar.

Kalebas suklūsta. Pasimuistokėdėje ir žiūri į manedidžiulėmis, sklidinomis baimės

akimis, kaip auka į besirengiantįpulti plėšrūną.

– Juokauji?– Esu prastas pokštininkas.– Negali būti. – Vaikinas purto

galvą. – Negali būti. Man buvopažadėtos kelios savaitės. Tikne šįvakar, ne...

– Jeigu užsičiaupsi, gausivalandą apmąstyti šiai naujaiinformacijai. O jeigu burbėsi,vošiu tau per galvą ir nušausiuskersgatvyje dar nespėjusįatsipeikėti. Rinkis tuoj pat.

Žiūrėti į mąstantį Eruditą yratas pat, kaip į laikrodžiomechanizmą. Beveik matyti,kaip sukasi dantukai irkrumpliukai, kaip taikydamiesivienas prie kito jie atliekaypatingą funkciją. Šiuo atvejuKalebas mintija, kaip išvengtiper daug greitai ateisiančiosmirties.

Kalebas įsmeigia akis įatviras duris man už nugaros.Griebia kėdę, apsuka, įsiūbuojair sviedžia. Nuo smūgio

suklumpu, tuo pasinaudojęskalinys pro mane praslysta.

Puolu paskui jį į koridorių,dega užgautos rankos. Esugreitesnis už Kalebą – trenkiujam į nugarą ir patiesiu antgrindų kniūbsčią šiam nespėjusnė susivokti. Įremiu kelį įnugarą, užlaužiu rankas irapvynioju riešus plastikinejuosta. Kalebas suvaitoja. Kaipastatau jį ant kojų, iš nosieslaša ryškiai raudonas kraujas.

Drėja į mane dirsteli, paskui

nueina sau.Varausi Kalebą koridoriumi,

tik ne tuo, kuriuo atėjau, o kitu,vedančiu prie atsarginio išėjimo.Leidžiamės siauru laiptatakiu,ankštoje erdvėje nedarniai aidimūsų žingsniai. Apačiojepabeldžiu į laukujes duris.

Kvailai išsiviepęs jas atidaroZakas.

– Neturėjai bėdų susargybiniais?

– Ne.– Taip ir maniau, kad su Drėja

bus nesunku susitarti. Jai niekasnerūpi.

– Rodos, kalinys jai matantšitaip išvedamas ne pirmąkartą.

– Nė kiek nesistebiu. ČiaPrioras?

– Tikrų tikriausias.– Kodėl jis kruvinas?– Todėl, kad yra kvailys.Zakas paduoda man juodą

striukę su ant apykaklės prisiūtubeluomių simboliu.

– Nežinojau, kad nuo

kvailumo žmonėms iš nosiespasipila kraujas.

Užmetu striukę Kalebui antpečių, tada užsegu vieną sagąant krūtinės. Vaikinas vengiamano akių.

– Tai sunkiai paaiškinamasreiškinys, – sakau. – Arskersgatvis tuščias?

– Tuo jau pasirūpinta. – Zakaspaduoda man savo pistoletą. –Atsargiai, jis užtaisytas. Būtųgerai, kad dabar smagiai manužvožtum. Taip bus lengviau

įtikinti beluomius, kad pavogeiiš manęs ginklą.

– Nori, kad tau vožčiau?– Ak, tarsi pats niekada šito

nebūtum norėjęs. Nedelsk,Ketverte.

Kartais man patinkatrinktelėti žmogui – mėgstugalios ir energijos pliūpsnius irjausmą, kad esu viršesnis, nesgaliu mušti kitus. Bet sykiu irnekenčiu tokio savęs, patiesblogiausio, giliausiai sužaloto.

Zakas įsiręžia ir aš sugniaužiu

kumštį.– Nagi, mikliau, ištižėli, –

šaiposi jis.Nusitaikau į smakrą –

nesmogsiu taip stipriai, kadsulaužyčiau, bet didelė mėlynėliks. Užsimoju ir žiebiu kaip tikten, kur buvau numatęs. Zakassudejuoja, tada susiima veidąrankomis. Skausmas nudiegiaman ranką, net pakratauplaštaką.

– Jėga, – Zakas nusispjaunaant šaligatvio. – Na, turbūt

metas atsisveikinti.– Ir aš taip manau.– Tikriausiai daugiau tavęs

nebepamatysiu? Kiti gal ir grįš,bet tu... – Zakas nutyla, bet poakimirkos priduria: – Man regis,tu labai laimingas, kad iš čiaišvyksti, ir tiek.

– Aha, ko gero, tu teisus. –Nudelbiu akis. – Tikrainevažiuosi drauge?

– Negaliu. Šauna su ratukaistikrai nespės kartu sykiu, o ašnegaliu jos palikti. – Zakas

atsargiai apsičiupinėja smakrą.– Prižiūrėk Jurają, kad per daugnegertų, gerai?

– Gerai, – atsakau.– Aš nejuokauju, – Zakas

prabyla tyliau. Taip jis daro, kaikalba rimtai. – Pažadėk jįprižiūrėti.

Seniai žinojau, vossusipažinęs supratau, kad Zakassu Juraju artimesni negudauguma brolių. Jų tėvas mirė,kai berniukai dar buvo maži,todėl Zakui teko atlikti ir tėvo,

ir brolio pareigas. Nėneįsivaizduoju, kaip turi jaustisZakas, išleisdamas Jurają išmiesto, ypač kai brolis taipsugniuždytas ir prislėgtasMarlenos mirties.

– Pažadu, – sakau.Metas eiti, bet dar šiek tiek

pastoviniuoju suvokdamasakimirkos svarbą. Zakas vienaspirmųjų, su kuriuosusidraugavau Bebaimių luomeišlaikęs iniciaciją. Mudu abudirbome valdymo kambaryje

prie kompiuterių, stebėjomekameras. Zakas kurdavo kvailasšifravimo programas ir žaisdavokompiuterinius žaidimus. Jisniekada neklausė mano tikrojovardo, nesidomėjo, kodėlgeriausiai iniciaciją išlaikęsnaujokas atsidūrė priekompiuterių ir tapoinstruktoriumi, o ne vienu luomovadų. Zakas nieko iš manęsneprašė.

– Tiesiog apsikabinkim, –pasiūlo jis.

Viena ranka laikydamasKalebą, kita apglėbiu Zaką, šispadaro tą patį.

Kai vienas nuo kitoatsitraukiame, nusivarau Kalebąskersgatviu, bet vis tiekgrįžteliu ir per petį sušunku:

– Man tavęs trūks!– Man irgi, branguti!Zakas šypsosi, mėnesienoje

boluoja jo dantys. Tą šypsenąilgai prisiminsiu. Paskui sukameuž kampo ir sparčiai žengiametraukinio link.

– Tu kažkur išvyksti, –gaudydamas orą sako Kalebas.– Tu ir kiti.

– Aha.– Ir mano sesuo drauge?Šis klausimas sukelia man

žvėrišką įniršį, jo nenumaldysinei piktais žodžiais, neikeiksmais. Skeliu Kalebuismagų antausį. Jis krūpteli irsusigūžia baimindamasis darvieno smūgio.

Spėlioju, ar ir aš taipatrodydavau laukdamas tėvo

kirčio.– Ji tau ne sesuo, – pareiškiu.

– Tu išdavei Tričę. Ją kankinai.Tu jai nebe brolis, ji liko vienakaip pirštas. Ir kodėl taippasielgei? Todėl, kad norėjaiišsaugoti Džaninos paslaptis,likti mieste, gyventi saugiai irbūti gerbiamas? Tu šliužas irbailys.

– Aš ne bailys! – atšaunaKalebas. – Žinojau, kad jei...

– Verčiau užčiaupk žabtus,antraip pasigailėsi.

– Gerai, – sutinka vaikinas. –Vis dėlto, kur mane tempi? Jukgali nudėti čia pat, tiesa?

Aš stabteliu. Akies krašteliupastebiu šmėstelint mums užnugarų šešėlį. Atsigręžiu irišsitraukiu ginklą, bet šešėlisdingsta tamsiame aklagatvyje.

Žingsniuoju toliau vilkdamasir Kalebą, klausydamasis, ar užmūsų neaidi žingsniai. Pokojomis traška stiklo šukės.Žiūriu į tamsius pastatus irlenteles su gatvių pavadinimais.

Kai kurios kabo kreivai, voslaikosi, kaip lapai ant medžiųšakų vėlyvą rudenį. Pagaliaupasiekiame bėgius, kur lauksimetraukinio. Metaliniais laiptaisvedu Kalebą ant platformos.

Traukinį pamatau iš tolo, taipaskutinė jo kelionė per miestą.Kadaise važiavimas traukiniaisbuvo įaugęs man į kraują,keliaudamas jais pasijusdavaunerūpestingas, užmiršdavaumiesto taisykles. Traukiniai manatrodė greiti, gyvi ir galingi.

Dabar, kai pažįstu mašinistus –vyrus ir moteris – paslaptiesskraistė šiek tiek suplonėjo, betvis tiek traukiniai man reiškialabai daug. Pasirinkęs Bebaimiųluomą, pirmiausia turėjau įšoktiį važiuojantį traukinį, vėliaukeliaudamas jais pasijusdavaulaisvas ir stiprus, pamiršdavauNuolankiųjų rajoną, kur buvaupakliuvęs į spąstus, namus,virtusius man kalėjimu.

Traukiniui artėjant kišeniniupeiliuku perpjaunu lipnią juostą,

išlaisvinu Kalebui riešus irstipriai suimu jo ranką.

– Juk moki šitai daryti? –klausiu. – Šoksim į paskutinįvagoną.

Kalebas atsisega striukę irnumeta ant žemės.

– Taip.Lekiame per platformą palei

nutriušusius medinius turėklusgreta atdarų vagono durų.Kalebas nepasiekia rankenos,todėl aš jį stumteliu. Vaikinasklupteli, paskui vis dėlto

sugriebia rankeną ir įsirita įpaskutinį vagoną. Skutu kiekįkabindamas – platformabaigiasi – čiumpu rankeną irįtempęs visus raumenis įvirstuvidun.

Tričė stovi vagone keistaišypsodamasi. Juodos, iki smakroužtrauktos striukės apykaklėįrėmina jos baltą veidą. Jiprisitraukia mane ir pabučiuoja.Tada sako:

– Visada mėgdavau žiūrėti,kaip tu šoki į traukinį.

Aš vypteliu.– Tai štai ką tu sumanei? –

man už nugaros prabylaKalebas. – Nutarei maneužmušti jos akivaizdoje? Tai...

– Užmušti jį? – perklausiaTričė nežiūrėdama į brolį.

– Aha, pasakiau Kalebui, kadvedu į egzekuciją, – tariuužtektinai garsiai, kad jisgirdėtų. – Na, norėjau, kad jispasijustų kaip tu tada Eruditųbūstinėje.

– Aš... Vadinasi, tai netiesa? –

Mėnesienos nušviestameKalebo veide atsispindi šokas.

Pamatau, kad jo marškiniaisusagstyti netvarkingai.

– Netiesa, – patikinu. – Aš tikišgelbėjau tau gyvybę, ir tiek.

Kalebas nori kažką sakyti,bet aš jį aplenkiu.

– Kol kas gali man nedėkoti.Mes pasiėmėm tave kartu.Keliaujam už tvoros.

Jis taip labai bijojo patekti užtvoros, kad net išdavė tikrąseserį. Tikriausiai Kalebui tai

tinkamesnė bausmė už mirtį.Mirtis greita ir užtikrinta. Omes keliaujame į nežinią.

Kalebas išsigąsta, bet ne taiplabai, kaip tikėjausi. Rodos,pagaunu jo minčių eigą, suvokiu,kas jam svarbiausia. Pirma: jogyvybė. Antra: patogusgyvenimas susikurtamepasaulyje. Trečia: artimųžmonių gyvybės. Jis niekingaspadaras, nesuprantantis savoniekingumo. Jeigu imsiu jįkoneveikti, niekas nepasikeis.

Kalebo niekas nepakeis. Manopyktį pakeičia nusivylimas irnuovargis.

Nenoriu daugiau galvoti apieKalebą. Paimu Tričę už rankosir veduosi į kitą vagono galą,kad pamatytume, kaip miestasdingsta iš akių. Stovime gretavienas kito atvirame tarpduryje,laikydamiesi už rankenų.Horizonte ryškėja tamsios,dantytos pastatų apybrėžos.

– Buvome sekami, – sakau.– Mes būsime atsargūs, –

taria Tričė.– Kur kiti?– Pirmuosiuose vagonuose, –

atsako ji. – Maniau, norėsimepabūti vieni. Kiek tai įmanoma.

Tričė man nusišypso.Paskutinės mudviejų akimirkosmieste. Aišku, turime praleistijas vieni.

– Aš tikrai pasiilgsiu miesto, –prisipažįsta Tričė.

– Tikrai? – pakartoju. – O ašdžiaugiuosi, kad iškeliaujame.

– Negi nieko nepasiilgsi?

Neišsiveši jokių gerųprisiminimų? – Ji man kumštelialkūne.

– Tiek jau to, – nusišypsau. –Keletą išsivešiu.

– Ir tokių, kurie nesusiję sumanimi? – klausia Tričė. –Skamba savanaudiškai, betsupranti, ką turiu galvoje.

– Žinoma, suprantu, – atsakaugūžtelėdamas pečiais. –Bebaimių luome pradėjau naujągyvenimą, gavau naują vardą.Padedamas savo instruktoriaus,

tapau Ketvertu. Jis man davė tąvardą.

– Tikrai? – Tričė pakreipiagalvą. – Kodėl manęs su juonesupažindinai?

– Todėl, kad jis žuvo. BuvoDivergentas. – Vėl gūžteliupečiais, nors man skaudu.Emaras pirmasis pastebėjo, kadesu Divergentas, ir padėjoišsisukti. Bet pats nesugebėjonuslėpti savo gabumų ir buvonužudytas.

Tričė švelniai paglosto man

ranką, bet neprataria nė žodžio.Aš nesmagiai pasimuistau.

– Matai, kiek daug blogųprisiminimų palieku šiamemieste, – sakau. – Esupasirengęs išvykti.

Pajuntu tuštumą sieloje.Neliūdžiu, tik užplūstapalengvėjimas atslūgus įtampai.Mieste liko Evelina, Markas,visas sielvartas, košmarai, blogiprisiminimai ir mane vienaip arkitaip varžantys luomai.Spusteliu Tričei ranką.

– Pažvelk, – sakau rodydamasį tolstančius pastatus. – TenNuolankiųjų rajonas.

Tričė nusišypso, bet jos akysįtartinai žvilga. Rodos, širdiesgilumoje ji gniaužia liūdesį,didžiulėmis valios pastangomisneduoda jam išsiveržti.Traukiniui riedant bėgiais,Tričės skruostu nusirita ašara,ir miestas pradingsta tamsoje.

Vienuoliktas skyrius

T R I Č Ė

Artėjant prie tvoros traukinyssulėtina greitį, mašinistas duodasignalą, kad netrukus reikėsišlipti. Mudu su Tobiju sėdimevagono tarpduryje, traukinystingiai dunda bėgiais. Tobijasmane apkabina ir panardinaveidą į plaukus, tarsi mėgautųsi

mano kvapu. Žiūrint į joraktikaulį, kyšantį promarškinėlių iškirptę, į dailiaslūpas, mane užlieja karštis.

– Apie ką mąstai? – švelniaisukužda Tobijas man į ausį.

Staigiai atsipeikėju. Dažnaižiūriu į jį, bet ne visada šitaip.Jaučiuosi, tarsi būčiau nutvertauž rankos daranti ką bloga.

– Apie nieką! Kodėl klausi?– Šiaip sau. – Tobijas

prisitraukia mane arčiau,padedu galvą jam ant peties ir

kvėpuoju gaiviu oru. Jis dvelkiavasara, saulės išdeginta žole.

– Rodos, artėjame prie tvoros,– sakau.

Dangoraižių nebematyti,aplink plyti laukai, juosežybčioja daugybė švieselių – taijonvabaliai. Netoli manęs priedurų apsikabinęs kelius sėdiKalebas. Verčiau jau brolisnežiūrėtų man į akis. Ne dabar.Man kyla noras rėkti, pasiektitamsiausias jo sielos gelmes,kad galiausiai būčiau išgirsta,

kad Kalebas pagaliau suprastų,ką jis man padarė. Tačiau tikveriu jį žvilgsniu, kol jisneatlaikęs nusisuka.

Įsikabinusi į rankenąatsistoju, Tobijas su Kalebu irgi.Kalebas nori užlįsti mums užnugarų, tačiau Tobijas stumtelijį pirmyn, prie pat atvirų durų.

– Tu šoksi pirmas. Kai duosiuženklą, – liepia Tobijas. –Pasiruošk... pirmyn!

Tobijas stiprokai niukteliKalebui į nugarą, šis pradingsta

mums iš akių. Tobijas šokapaskui, aš lieku vagone viena.

Kvaila ilgėtis daiktų, kai derailgėtis žmonių, bet aš jau ilgiuositraukinio. Ne tik šito, bet ir visųkitų traukinių, veždavusių maneper miestą, mano miestą, kaijau įgijau užtektinai drąsos įjuos įsikarti. Perbraukusipirštais vagono sieną, šoku lauk.Traukinys juda labai lėtai, todėlneapskaičiuoju šuolio jėgos, perdaug įsibėgėju ir parkrintu.Sausos žolės stiebai subado

man delnus. Nedelsdamaatsistoju, paskui tamsojedairausi Tobijo ir Kalebo.

Dar nepamačiusi jų išgirstuKristinos balsą:

– Triče!Ji artinasi prie manęs su

Juraju. Jurajas turi žibintuvėlį,vaikinas atrodo kur kasžvalesnis negu šią popietę, taigeras ženklas. Jiems už nugarųblyksi daugiau šviesų, girdėtidaugiau balsų.

– Ar tavo broliui pasisekė? –

klausia Jurajas.– Aha. – Galiausiai išvystu

Tobiją. Gniauždamas Kaleboranką, jis žingsniuoja prie mūsų.

– Nesuprantu, kaip būdamasEruditas nesugebi logiškaimąstyti, – pareiškia Tobijas, –bet nuo manęs tu tikrainepaspruksi.

– Jis teisus, – sako Jurajas. –Ketvertas greitas. Ne toks kaipaš, bet tikrai vikresnis už tokiąknygų žiurkę kaip tu.

Kristina nusijuokia.

– Už ką?– Knygų žiurkę, knygų

graužiką, – mosteli Jurajas. –Tai toks pasakymas. Eruditai –užkietėję knygiai, kaip žiurkėsgraužia knygas. Pagavai? Jamtinka tokia pravardė.

– Bebaimių slengas labaikeistas. Ištižėlis, knygų žiurkė,suskis... O kaip praminėteTeisuolius?

– Nelabai gražiai.Pašlemėkais, – Jurajas vypteli.

Kristina netikėtai pastumia

Jurają, vaikinas net išmetažibintuvėlį. Tobijas juokdamasisvedasi mus prie kito pabėgėliųbūrelio. Mostelėjusi orežibintuvėliu ir atkreipusi visųdėmesį, Torė sako:

– Viskas gerai. Džoana irsunkvežimiai laukia per kokiasdešimt minučių kelio nuo čia,taigi negaiškim. Jei nors vienastriukšmausit, gausit į galvą. Mesdar neištrūkome.

Susispiečiame arčiau vienaskito. Torė eina keliais žingsniais

pirma visų. Iš nugaros tamsoje jiman primena Eveliną: liekna irstipri, pečiai tiesūs, ji trykštabegaliniu pasitikėjimu savimi.Žibintuvėlių šviesoje matytiTorei ant sprando ištatuiruotasvanagas – kadaise paklausiaujos apie šią tatuiruotę pergabumų testą mokykloje. TadaTorė man atsakė, jog tai baimės– tamsos baimės, kurią ji turinugalėti, simbolis. Svarstau, arji vis dar kartais bijo tamsos.Torė labai daug dirbo, kad

nugalėtų savo silpnybę. Spėlioju,ar mūsų baimes apskritai galimanugalėti, ar jos tik laikinaiatleidžia savo gniaužtus.

Torė labai skuba, ji veikiaušokinėja negu eina ir nuo mūsųnutolsta. Torė nekantraujapalikti miestą, pradingti iš tosvietos, kur buvo nužudytas josbrolis. Jai pavyko užimti aukštąpadėtį tarp Bebaimių, bet tekoužleisti valdžią beluomei, kuriąvisi laikė mirusia.

Torė taip nutolsta, kad

supoškėjus šūviams mataukrintant jos žibintuvėlį, o nekūną.

– Skirstykimės! – šaižusTobijo balsas perskrodžiariksmus ir sumaištį. – Bėgam!

Tamsoje veltui grabalioju jorankos. Išsitraukiu pistoletą –Jurajas davė jį man priešišvažiuojant – ir, nekreipdamadėmesio į aštrų gniutulągerklėje, tvirtai suspaudžiu.Negaliu bėgti juodumoje. Reikiašviesos. Lekiu Torės kūno

pusėn, prie jos nukritusiožibintuvėlio.

Girdžiu triukšmą, betatsiriboju nuo šūvių, riksmų irskubrių žingsnių. Prisiverčiunegirdėti savo širdies plakimo.Atsitupiu prie Torės ir siekiužibintuvėlio. Ketinu jį pagriebtiir leistis į kojas, bet šviesojepamatau jos veidą. Jis išpiltasprakaito, akių vokai kruta, tarsiji ko nors ieškotų, betnebeturėtų jėgų rasti.

Viena kulka pataikė Torei į

pilvą, kita – į krūtinę. Jokiosvilties išgyventi. Gal aš ir pykauant jos, kad užpuolė maneDžaninos laboratorijoje, bet visdėlto tai Torė, moteris,saugojusi mano divergentiškumopaslaptį. Prisimenu, kaippirmąsyk ją pamačiau pergabumų testą, kaip mano akįpatraukė vanago tatuiruotė.Tada sugniaužia gerklę.

Torė atsimerkia ir žiūri įmane. Jos antakiai suraukti, betji neprataria nė žodžio.

Nepaleisdama žibintuvėlioieškau Torės rankos, noriupaspausti jai pirštus.

Tada išgirstu kažkąartinantis. Nukreipiu ton pusėnžibintuvėlio spindulį ir atstatauginklą. Šviesa išplėšia iš tamsosmoterį su beluomių raiščiu, jitaikosi šauti man į galvą. Tvirtaisukandusi dantis šaunu pirmoji.

Pataikau moteriai į pilvą, jisurinka ir ima aklai pleškintiaplink.

Vėl žvilgteliu į Torę – jos akys

užmerktos, gyvybė jau apleidusikūną. Nukreipusi žibintuvėlįžemyn lekiu nuo Torės ir nuo kątik pašautos moters. Skaudakojas, plaučiai, rodos, plyš.Nenutuokiu, kur bėgu – arpavojui į nasrus, ar tolyn nuo jo,bet skuodžiu kiek įkabindama.

Galiausiai tolumoje pamataušviesą. Iš pradžių dingteli, jogtai kitas žibintuvėlis, betpriartėjusi suvokiu, kad šviesastipresnė ir ryškesnė – taipšviečia automobilio žibintai.

Girdžiu burzgiant variklį. Paskuiatsitupiu aukštoje žolėje,išjungiu žibintuvėlį irnepaleidžiu iš rankų ginklo.Sunkvežimis sulėtina greitį,išgirstu šaukiant:

– Tore?Balsas panašus į Kristinos.

Sunkvežimis raudonos spalvos,aprūdijęs, kaip ir deraTaikingųjų transportopriemonei. Atsistoju ir nukreipiužibintuvėlį į save, kad būčiaumatoma. Sunkvežimis sustoja

prie pat manęs, nuo keleiviosėdynės pašoka Kristina, išlipair mane apkabina. Dar kartąpermąstau, kas nutiko:prisimenu bedvasį Torės kūną,už pilvo susiėmusią beluomę.Tai padeda. Viskas atrodonetikra.

– Ačiū Dievui, – džiaugiasiKristina. – Lipk vidun, važiuosimieškoti Torės.

– Torė žuvo, – aiškiai ištariu.Tada atsipeikėju. Atpakaliaranka šluostau nuo skruostų

ašaras ir tramdau kūkčiojimą. –Aš... Aš nušoviau Torės žudikę.

– Ką? – išsigąsta Džoana. Jisėdi prie vairo, bet palinkstamūsų pusėn. – Ką pasakei?

– Torė nušauta, – tariu. –Mačiau, kaip tai nutiko.

Džoanos išraiškos neįžiūriu,veidą slepia plaukai. Moterisužgniaužia atodūsį.

– Ką gi, tada ieškokim kitų.Įlipu į sunkvežimį. Kai Džoana

spusteli greičio pedalą, variklissuriaumoja, riedame per žolės

kupstus, dairydamiesi saviškių.– Ar ką nors matėte? –

klausiu.– Tik kelis. Karą, Jurają. –

Džoana papurto galvą. –Daugiau nieko.

Suimu ir stipriai suspaudžiudurų rankeną. Jei būčiau iškartieškojusi Tobijo... Jei nebūčiaustabtelėjusi prie Torės...

Kas, jeigu Tobijas irgi žuvo?– Neabejoju, kad jie sveiki, –

sako Džoana. – Tavo vaikinasmoka savim pasirūpinti.

Netvirtai linkteliu. Tobijastikrai geba savim pasirūpinti,bet mūšyje daug ką lemiaatsitiktinumas. Jokie gabumainepadės atsistoti kaip tik ten,kur tavęs nekliudys kulka, artamsoje pataikyti į žmogų, kurionematai. Viską lemia sėkmė arDievo apvaizda, priklausomainuo to, kuo tiki. Bet aš nežinau –niekada nežinojau – kuo tikiupati.

Jis gyvas jis gyvas jis gyvas.Tobijui viskas gerai.

Dreba rankos, ir Kristinaspusteli man kelį. Džoana vežamus į susitikimo vietą, kur matėJurają ir Karą. Spidometrorodyklė svyruoja, galiausiaiapsistoja ties šimtu kilometrų.Nuo didelio greičio ir duobėtokelio trankomės viena į kitą,sunkvežimis stipriai siūbuoja.

– Štai ten! – rodo Kristina.Priešais išvystame šviesas.

Vienos silpnos, tikriausiaižibintuvėlių, kitos ryškesnės –automobilių žibintų.

Kai privažiuojame arčiau,pamatau jį. Tobijas sėdi antsunkvežimio variklio dangčio, išrankos sunkiasi kraujas. Prie josu pirmosios pagalbos vaistinėlestovi Kara. Už kelių žingsnių antžolės įsitaisę Kalebas ir Piteris.Džoanai dar nespėjus sustabdytisunkvežimio, atplėšiu duris,šoku lauk ir leidžiuosi prieTobijo. Nekreipdamas dėmesio įKaros paliepimus sėdėti ramiai,jis atsistoja, ir muduapsikabiname. Sveikąja ranka

vaikinas mane apglėbia irkilsteli. Tobijo nugara šlapianuo prakaito, bučinys sūrus.

Įtampa staiga atslūgsta,raumenys atsipalaiduoja,užplūsta palengvėjimas.Akimirką pasijuntu tarsi naujaisukurta, ką tik gimusi.

Tobijas gyvas. Mes ištrūkomeiš miesto. Tobijas gyvas.

Dvyliktas skyrius

T O B I J A S

Kliudyta kulkos mano rankaskaudžiai tvinkčioja, lyg antraširdis. Rodydama į kažkądešinėje Tričė ją užkliudokrumpliais. Pamatau eilę ilgųžemų pastatų, apšviestųmėlynos spalvos avarinėmislemputėmis.

– Kas tai? – klausia ji.– Kitokie šiltnamiai, – atsako

Džoana. – Jie labaiautomatizuoti ir reikalaujanedaug žmonių darbo jėgos,juose auginame daugybęgyvulių, uogų ir vaisių, javų,ypač kviečių, iš čia tiekiamežaliavas fabrikams.

Stiklinės šiltnamių sienostviska po žvaigždėtu dangumi,jos saugo didelius turtus.Įsivaizduoju krūmus, kuriųšakos apkibusios uogomis,

tvarkingomis eilėmis susodintasbulves.

– Lankytojams jų nerodote, –sakau. – Kai buvote muspriglaudę, jų nematėme, –sakau.

– Taikingieji turi daugpaslapčių, – išdidžiai atsakoDžoana.

Tiesus ir ilgas kelias priešaismus duobėtas, kai kur mėgintastaisyti. Šalikelėse augagumbuoti medžiai, styrosudaužyti gatvių žibintai,

kabaluoja nutraukyti elektroslaidai. Tarpais matyti išlikusiosšaligatvio plytelės, kur ne kurpro betoną kalasi žolė, raizgosimedžių šaknys, tolėliau dunksoapgriuvę pastatai.

Kuo daugiau aš galvoju apie šįkraštovaizdį – Bebaimiųsargybiniams buvo aiškinama,kad toks jis nuo neatmenamųlaikų – tuo labiau įsitikinu matąsseno miesto liekanas. Jopastatai buvo žemesni negu to,iš kurio išvykome, bet sustatyti

lygiai taip pat tankiai. Senasismiestas buvo paverstas laukais,juose ūkininkavo Taikingieji.Kitaip sakant, jis buvosugriautas, sudegintas ikipamatų, sulygintas su žeme,sunaikinti netgi keliai, ištisiplotai apžėlė laukiniais augalais.

Iškišu ranką pro langą, vėjasvyniojasi man aplink pirštus kaipplaukų sruogos. Kai buvaumažas, mama apsimesdavogalinti išburti daiktus iš vėjo irduodavo man su jais žaisti.

Pavyzdžiui, plaktukus ir vinis,kardus, riedučius. Šį žaidimąžaisdavome vakarais pievelėjepriešais namą, kol Markasnebūdavo grįžęs iš darbo. Taipišsklaidydavome baimę.

Sunkvežimio kėbule važiuojaKalebas, Kristina ir Jurajas.Kristina ir Jurajas sėdi ganėtinaiarti, liečiasi jų pečiai, bet abužvelgia į skirtingas puses, tarsibūtų nepažįstami. Už mūsųvažiuoja kitas sunkvežimis,vairuojamas Roberto. Jame –

Kara ir Piteris. Su jais turėjovažiuoti ir Torė. Nuo šiosminties apima nykuma irliūdesys. Ji atliko mano gabumųtestą. Paskatino pirmąsyksusimąstyti, kad galiu paliktiNuolankiuosius, privalau taipadaryti. Jaučiuosi, tarsi būčiauskolingas Torei, o ji žuvo mannespėjus atsilyginti.

– Štai čia buvo paskutinisBebaimių saugomas ruožas, –sako Džoana.

Jokios tvoros ar sienos,

skiriančios Taikingųjų valdasnuo išorinio pasaulio. Bet ašprisimenu, kaip stebėdavauBebaimių sargybinius išvaldymo kambario, akylaisekdavau, kad jie neperžengtųribos, kuri buvo pažymėtadaugybe X ženklų. Sunkvežimiaibūdavo sureguliuoti taip, kadnuvažiavus per toli, išsibaigdavodegalai. Darniai sustyguotasistema užtikrino ir mūsų, ir jųsaugumą – dabar suprantu,kokią paslaptį slėpė Nuolankieji.

– Ar sargybiniai kartaisperžengdavo ribą? – klausiaTričė.

– Kelis kartus pasitaikė, –atsako Džoana. – Tada mumstekdavo prisiimti atsakomybę irištaisyti padėtį.

Tričė dėbteli, Džoana gūžtelipečiais.

– Kiekvienas luomas turi savoserumą, – toliau kalba ji. –Bebaimių serumas sukeliahaliucinacijas, Teisuoliųpriverčia iškloti tiesą,

Taikingųjų nuramina, Eruditų –nužudo... – Po šių žodžių Tričėkrūpteli, bet Džoana kalbatoliau, tarsi niekonepastebėjusi: – ...Nuolankiųjųserumas ištrina atmintį.

– Ištrina atmintį?– Kaip Amandai Riter, –

įsiterpiu. – Ji pasakė: „Esulaiminga, kad pamiršiu daugelįdalykų.“ Prisimenat?

– Taip, žodis žodin, – atsakoDžoana. – Taikingieji buvoįpareigoti suleisti Nuolankiųjų

serumo kiekvienam, kasperžengė ribą, kad pamirštų, kąten patyrė. Gal keletui ir pavykopro mus prasmukti, bet tikrainedaugeliui.

Sunkvežimyje įsiviešpataujatyla. Mintyse vis iš naujoperkratinėju gautą informaciją.Ištrinti žmogui atmintį labaineteisinga. Nors žinau, kad taipbuvo daroma dėl miestosaugumo, po krūtine vis tiekpajuntu tuštumą. Žmogus beprisiminimų nebežino, kas esąs.

Mane pagauna toks jaudulys,kad nesitveriu savame kailyje.Kuo toliau važiuojame už ribos,kurią anksčiau saugojoBebaimių sargybiniai, tuodaugiau melo atsiskleidžia apievienintelį man žinomą pasaulį.Esu išsigandęs, susijaudinęs,sutrikęs, mintys ir jausmaipinasi.

Ankstyvo ryto šviesojepriekyje kažką pamatau irčiumpu Tričės ranką.

– Pažvelk, – sakau.

Tryliktas skyrius

T R I Č Ė

Pasaulyje už tvoros išvystudaugybę kelių, tamsių pastatų irnutrauktų elektros linijų.

Kiek matau, jis be gyvybės;jokio judėjimo, jokio garso, tikvėjo švilpesys ir mano žingsniųaidas.

Šis kraštovaizdis panėšėja į

nutrūkusią mintį: viena pusėnebaigta, pakibusi ore, kitakalba visai apie kitką. Mūsųpusėje – tušti plotai, žolė irduobėtas kelias. Kitoje pusėje –dvi betoninės sienos, tarp jųeina kokios šešios eilėstraukinių bėgių. Tolumojesienas jungia betoninis tiltas,prie bėgių stovi pastatai išrąstų, plytų ir stiklo. Jų langaitamsūs, beveik užstoti medžiųišvešėjusiomis ir susipynusiomisšakomis.

Dešinėje matau rodyklę suskaičiumi 90.

– Ką dabar darysim? – klausiaJurajas.

– Eisime bėgiais, – atsakautaip tyliai, kad girdžiu tik pati.

+ + +

Išlipame iš sunkvežimių priemūsų ir jų pasaulius skiriančiosribos, nors nenutuokiame, kastokie tie „jie“. Robertas suDžoana greitai atsisveikinę

pasuka atgal į miestą. Žvelgiujiems įkandin. Neįsivaizduoju,kaip galima nuvažiuoti taip toli,o paskui grįžti atgal, bettikriausiai jie turi ką veiktimieste. Džoana privalo telktiLojaliuosius ir rengti sukilimą.

Čia liekame Tobijas, Kalebas,Piteris, Kristina, Jurajas, Kara iraš. Pasiėmę savo kuklią mantąžingsniuojame šalia bėgių.

Jie kitokie negu mieste.Bėgiai nušlifuoti ir blizgantys,vietoj medinių pabėgių pakloti

metaliniai strypai. Tolumojeprie sienos matau stovintįtraukinį, jis turėtų važiuoti šiaisbėgiais. Jo viršus ir priekisapkaltas spindinčiomis kaipveidrodis metalinėmisplokštėmis, visi langaiužtamsinti. Kai prieiname artyn,dirsteliu vidun, į vagoną. Išvystueiles suolų, apdėtų rudomispagalvėlėmis. Į šiuos traukiniusžmonės įlipa ir išlipa ramiai, one šokinėja kaip Bebaimiai.

Tobijas eina paskui mane per

vieną bėgį, išskėtęs rankas, kadnesvirduliuotų. Kiti išsisklaidękas sau. Piteris su Kalebužingsniuoja palei vieną sieną,Kara – palei kitą. Beveiknesikalbame, nebent parodomekitiems kokią nuorodą, pastatąar anksčiau čia gyvenusiųžmonių pėdsaką.

Mano dėmesį prikaustobetoninės sienos – josnukabinėtos keistų žmoniųnuotraukomis. Jų oda tokia lygitarsi nežemiškų būtybių. Šalia

spalvoti reklaminiai plakatai,kviečiantys pirkti šampūnus,balzamus, vitaminus ir mannegirdėtus daiktus. Užrašytinesuprantami žodžiai, tokie kaipvodka, kokakola ir energinisgėrimas. Plakatai rėžia akį,spalvos, pavidalai, žodžiai taiptviska, jų tiek daug, kad tiesiogužburia.

– Triče! – Tobijas paliečiaman petį ir aš sustoju.

Vaikinas pakreipia galvą irklausia:

– Tu girdėjai?Girdžiu mūsų bendražygių

žingsnius ir tylius balsus.Girdžiu savo ir Tobijokvėpavimą. Tada ausis pagaunanegarsų, bet monotoniškąburzgimą, lyg veiktų variklis.

– Sustokit! – rėkiu.Nustembu, kai paklūsta visi,

net Piteris. Mes susirenkamebėgių viduryje. Piterisišsitraukia ginklą, aš paseku jopavyzdžiu, tvirtai suimupistoletą abiem rankom,

prisimenu, koks lengvas jis mananksčiau atrodė. Tie laikaipraėjo.

Iš už posūkio išnyraautomobilis. Juodassunkvežimis. Tokio didelio darnesu mačiusi. Dengtame jokėbule laisvai išsitektų daugiaukaip tuzinas žmonių.

Pašiurpstu.Sunkvežimis užrieda ant

bėgių ir sustoja per kokius šešismetrus nuo mūsų. Matauvairuotoją – tamsiaodį vyrą

ilgais, surištais ant sprandoplaukais.

– Viešpatie! – sako Tobijas irtvirčiau suspaudžia ginklą.

Iš sunkvežimio lipa moteris.Jai maždaug tiek pat metų kaipDžoanai, oda nubertastrazdanomis, plaukai tamsūs,kone juodi. Iššokusi ant žemės jipakelia abi rankas, kadmatytumėm, jog neturi ginklo.

– Sveiki, – taria ji nervingaišypsodamasi. – Mano vardasZoja, o jis – Emaras. – Moteris

krypteli galvą vairuotojo pusėn,šis irgi išlipa iš sunkvežimio.

– Emaras žuvo, – sakoTobijas.

– Ne, aš nežuvau. Patikėk,Ketverte, – taria vyriškis.

Tobijo veidą iškreipia baimė.Nekaltinu jo. Ne kasdien taubrangus žmogus prisikelia išnumirusiųjų.

Mintyse prabėga visų netektųartimųjų ir draugų atvaizdai.Linos. Marlenos. Vilo. Alo.

Mano tėvo. Mano motinos.

Gal ir jie dar gyvi kaipEmaras? Kas, jeigu mus skiriane mirtis, o vielos tvora irlaukai?

Neprarandu vilties, norssuprantu, kad tikėtis kvaila.

– Mes dirbame organizacijai,įkūrusiai jūsų miestą. – Zojameta žvilgsnį į Emarą. – Iš mūsųtarpo kilusi Edita Prior. Ir... –Moteris įkiša ranką į kišenę irištraukia gerokai apglamžytąnuotrauką. Išlygina ją, paskui,nekreipdama dėmesio į

ginkluotus mano draugus,akimis susiranda mane. – Turi jąpamatyti, Triče, – sako Zoja. –Aš paėjėsiu į priekį ir padėsiunuotrauką ant žemės. Tadapasitrauksiu. Gerai?

Zoja žino mano vardą. Išbaimės man sugniaužia gerklę.Iš kur ji žino mano vardą? Ir netik mano vardą – manopravardę, kurią pasirinkautapusi Bebaime?

– Gerai, – atsakau gargždžiubalsu vos išspausdama žodžius.

Zoja žengia pirmyn, padedanuotrauką ant bėgių, paskuigrįžta prie sunkvežimio.Nenuleisdama akių nuo motersprieinu ir pasiimu nuotrauką.Tada grįžtu pas saviškius.

Nuotraukoje išvystu žmonesprie vielinės tvoros. Jieapsikabinę per pečius. Išstrazdanų atpažįstu jaunutęZoją, kitų – ne. Jau noriu klausti,kam Zoja man davė šitąnuotrauką, bet akys stabteliprie plačiai besišypsančios

jaunos moters šiaudų spalvosplaukais. Jie surišti į uodegą.

Mano motina. Ką ji turėjobendro su šitais žmonėmis?

Krūtinę suspaudžianenusakomas jausmas –sielvartas, skausmas ir ilgesys.

– Tai ilga istorija, – sako Zoja.– Ir čia ne vieta ją pasakoti.Norime pakviesti jus į savobūstinę. Ji netoli.

Vis dar nenuleisdamas ginklo,Tobijas paliečia man riešąlaisvąja ranka ir įdėmiai

pažvelgia į nuotrauką.– Tai tavo motina? – klausia

jis.– Ten mama? – suklūsta

Kalebas. Jis prasispraudžia proTobiją ir dirsteli man per petį.

– Taip, – atsakau jiems abiem.– Manai, galime jais

pasitikėti? – tyliai klausia manęsTobijas.

Zoja nepanaši į melagę, josžodžiai irgi nekelia įtarimo.Jeigu ji žino, kas aš tokia, žinojo,kaip mus čia rasti, tikriausiai

turi ryšį su miestu. Tai įrodo,kad moteris sako tiesą irpriklauso tai pačiai organizacijaikaip Edita Prior. Be to, čia yraEmaras, jis stebi kiekvienąTobijo judesį.

– Ištrūkom iš miesto, kadsurastume šituos žmones, –sakau. – Todėl turime jaispasikliauti, tiesa? Antraipbastysimės po dykynę, kolnumirsim badu.

Tobijas atitraukia ranką irnuleidžia ginklą. Aš padarau tą

patį. Kiti neskubėdami pasekamūsų pavyzdžiu, Kristinapaskutinė.

– Kad ir kur nuvyksime,galėsim išeiti kada panorėję, –sako Kristina. – Sutarta?

Zoja priglaudžia ranką priekrūtinės, tiesiai virš širdies.

– Aš jums tai pažadu.Mūsų visų labui viliuosi, kad

Zojos žodis šio to vertas.

Keturioliktas skyrius

T O B I J A S

Stoviu sunkvežimio kėbulogale, įsitvėręs strypo, laikančiobrezentinį stogą. Norėčiau, kadši naujoji tikrovė būtųsimuliacija, kurią perpratęsgalėčiau valdyti. Tačiau taipnėra, kol kas negaliu susivokti.

Emaras gyvas.

– Prisitaikyk! – tai buvovienas mėgstamiausių joįsakymų per mano iniciaciją.Sykiais Emaras kartodavo jį taipdažnai, kad man netsapnuodavosi. Jis veikė manekaip žadintuvo signalas irkaskart reikalavo iš manęsdaugiau. Prisitaikyk. Prisitaikykgreičiau, prisitaikyk geriau,prisitaikyk prie to, kas žmoguiatrodo neįmanoma.

Tarkim: palikti įprastinįpažįstamą pasaulį ir atrasti

naują.Arba: sužinoti, kad draugas,

kurį laikei mirusiu, yra gyvutgyvutėlis ir vairuoja sunkvežimį.

Tričė sėdi ant suoliuko manuž nugaros, suoliukas eina paleivisą kėbulą. Rankose ji laikosuglamžytą nuotrauką. Pirštaisbeveik liečia motinos veidą.Kristina atsisėda Tričei iš vienošono, Kalebas – iš kito. Tričėturbūt leido broliui atsisėstišalia, kad šis matytų nuotrauką.Mergina visu kūnu atšlijusi nuo

Kalebo ir palinkusi Kristinospusėn.

– Tai jūsų mama? – klausiaKristina.

Tričė su Kalebu linkteli.– Nuotraukoje ji labai jauna ir

graži, – priduria Kristina.– Taip, ji tokia ir yra. Turiu

galvoje, buvo.Tikiuosi, kad Tričė atsakys

liūdnai, kad jai skaudu prisimintibuvusį motinos grožį ir jos mirtį.Tačiau Tričės balsas nervingas,lūpos kietai suspaustos. Būtų

gerai, kad ji nepuoselėtų tuščiųvilčių.

– Duok pažiūrėti, – Kalebasatkiša ranką.

Tylėdama ir nėnedirstelėdama į brolį Tričėpaduoda jam nuotrauką.

Aš vėl įsmeigiu akis į pasaulį,nuo kurio tolstame – ten, kurbaigiasi geležinkelio bėgiai.Neaprėpiami laukai. Tolumojedunkso Centras, sunkiaiįžiūrimas rūko gaubiamamehorizonte. Labai keista žiūrėti į

jį iš čia, tarsi galėčiau jį paliestivos pasistengęs, nors iš tiesųesu nuo jo labai toli.

Piteris prieina ir atsistojašalia manęs, jis įsikimba įbrezentą. Traukinių bėgiai liekašone, tuščių laukų daugiaunebematyti. Sienos, rėminančioskelią, palengva žemėja, kol visaiišnyksta. Abipus išplatėjusiokelio išsimėtę pastatai. Kaikurie namukai nedideli,panašiuose gyveno Nuolankieji,kiti – daugiaaukščiai, primena

mano miestą.Tarp pastatų auga milžiniški,

stori, negenėjami medžiai, jųraizgios šaknys kyšo prošaligatvio plyteles. Ant vienonamo stogo atbrailos tupi būrysjuodų paukščių, jie man primenatatuiruotę ant Tričėsraktikaulio. Sunkvežimiuivažiuojant pro šalį, paukščiaikrankdami pakyla į orą.

Šis pasaulis laukinis.Šito pasaulio ir visų kitų

įvykių man jau per daug, todėl

atsitraukiu nuo sunkvežimiogalo ir atsisėdu ant suoliuko.Susiimu galvą rankomis iružsimerkiu, kad nebegaučiaunaujos informacijos. Tričėstipriai mane apkabina perliemenį ir prisitraukia, jaučiu josliekną kūną. Mano rankos kaipnutirpusios.

– Susitelk į tai, kas yra čia irdabar, – pataria Kara nuo kitosuoliuko. – Į važiavimąsunkvežimiu. Tai padės.

Stengiuosi. Galvoju, koks

kietas suoliukas man použpakaliu, kaip virpa tegu irlygiu keliu važiuojantissunkvežimis, tas virpesysįsismelkia man iki kaulųsmegenų. Mašina siūbuojakairėn dešinėn, trūkčioja pirmynatgal, ropščiasi per bėgius.Susitelkiu taip, kad viskas aplinkaptemsta, nebesuvokiu laikotėkmės, atsikratau panikosšuoro. Nieko nematau, niekonegirdžiu, tiesiog važiuoju.

– Tikriausiai tau reikėtų

apsižvalgyti, – negarsiai, silpnubalsu sako Tričė.

Dabar sunkvežimio gale stoviKristina ir Jurajas, jie žiūri probrezento kraštą. Dirsteliu jiemsper pečius pažiūrėti, kurvažiuojame. Priešais išvystuaukštą, ilgą tvorą, aplinktuštoka, palyginti su ta namųgrūdalyne, kurią mačiau priešatsisėsdamas. Tvora sukalta išjuodų metalinių strypų aštriaisgalais. Jie užlenkti lauko pusėn,kad tas, kas sumanys perlipti

tvorą, pasismeigtų kaip antiešmo.

Už kelių metrų – kita tvora. Jiiš metalinio tinklo, tokia, kaipjuosianti mūsų miestą, viršujeapraizgyta spygliuotos vieloskilpomis. Nuo antrosios tvorossklinda zvimbimas, ja tekaelektros srovė. Tarp tvorųvaikštinėja žmonės su ginklais,iš pirmo žvilgsnio jie panašūs įBebaimių dažasvydžio šautuvus,tik didesni, pavojingesni ir tikrainešantys mirtį.

Ant pirmosios tvorosužrašyta: GENETINIOTOBULINIMO BIURAS.

Emaras kalbasi su ginkluotaissargybiniais, tik negirdžiu, ką jissako. Mums atidaromipirmosios tvoros vartai, paskuiir antrosios. Už dviejų tvorųviešpatauja... tvarka.

Kiek tik akys užmato,driekiasi eilės žemų pastatų,juos skiria gražiai nupjauta žolėir jauni apgenėti medeliai.Pastatus jungiantys takai gerai

prižiūrimi ir tiesūs.Prismaigstyta rodyklių suužrašais. Tiesiai priešais yrašiltnamiai ir pagrindinė būstinė;kairėje – sargybos postas;dešinėje – darbuotojų būstai.

Atsistoju ir iki pusės išsikišupro brezentą apžiūrėtiteritorijos. Genetinio tobulinimobiuras – pagrindinė būstinė –neaukštas, bet labai ilgas,didžiulis statinys iš stiklo, plienoir betono. Už būstinės stiepiasikeli aukšti į viršų smailėjantys

bokštai. Nežinia kodėl mandingteli, kad matydavau juos išvaldymo kambario irspėliodavau, kas tai perobjektai.

Sargybiniai vaikštinėja ne tiktarp tvorų, bet ir pačiojeteritorijoje. Kai kurie stabteli įmus pažiūrėti, bet važiuojametaip greitai, kad jų veidai tikšmėsteli.

Sunkvežimiui sustojus priedvigubų durų, pirmas iššokaPiteris. Visi kiti paseka jo

pavyzdžiu. Stovime suglaudępečius taip arti vienas kito, kadgirdžiu trūksmingą bendražygiųkvėpavimą. Mieste mus skyrėluomai, amžius, praeitis. Čiavisa tai neteko svarbos. Čiagalime pasikliauti tik vienikitais.

– Štai ir atvažiavom, –murmteli Tričė artinantis Zojaiir Emarui.

Štai ir atvažiavom, pakartojumintyse.

+ + +

– Sveiki atvykę į būstinę, –sako Zoja. – Kadaise šiamepastate buvo vienas didžiausiųšalyje Oharos oro uostas. Dabarčia Genetinio tobulinimo biurobūstinė, arba tiesiog Biuras,taip mes įprastai jį vadiname.Tai Jungtinių Valstijųvyriausybės įstaiga.

Man atvimpa žiauna. Beveikvisi Zojos ištarti žodžiai girdėti,tik nežinau, kas yra „oro

uostas“ ir „Jungtinės Valstijos“,prasmės vis tiek nepagaunu.Rodos, suglumstu ne aš vienas –Piteris klausiamai kilsteliantakius.

– Atsiprašau, – sako Zoja. –Buvau pamiršusi, kiek nedaugjūs žinote.

– Tikriausiai dėl to kalti jūs, one mes, – pareiškia Piteris.

– Teks pasakyti kitaip, –švelniai šypteli Zoja. – Buvaupamiršusi, kiek mažaiinformacijos mes jums

suteikėme. Oro uostas – taikelionių oru centras ir...

– Kelionių oru? – nepatikliaiklausia Kristina.

– Gyvenant mieste mumsnereikėjo žinoti apie šįtechnikos laimėjimą, – įsiterpiaEmaras. – Kelionės oru yrasaugios, greitos ir nuostabios.

– Oho, – stebisi Tričė.Ji atrodo susijaudinusi. Tačiau

aš, vien pagalvojęs apie skrydįoru virš būstinės, imu bloguoti.

– Kad ir kaip ten būtų, kai

eksperimentai buvo pradėti, orouostas buvo paverstas būstine,kad galėtume stebėti, kasvyksta, per atstumą, – sakoZoja. – Dabar nuvesiu jus įvaldymo kambarį, pas biurovadą Deividą. Jūs pamatysitedaug nesuprantamų dalykų.Geriausia, jei šis tas jums buspaaiškinta dabar, kolneapipylėte manęs klausimais.Taigi įsidėmėkite dalykus, apiekuriuos norite sužinoti daugiau.Paskui galėsite teirautis manęs

ar Emaro.Moteriai priartėjus prie durų,

jas atidaro du ginkluotisargybiniai. Jie šypsodamiesiįleidžia Zoją vidun. Draugiškosšypsenos ir pasisveikinimastiesiog juokingai kontrastuoja suginklais ant pečių. Šautuvai yradidžiuliai. Svarstau, koksjausmas iš jų šaudyti, ar uždėjuspirštą ant gaiduko justi mirtinajėga.

Įėjus man į vestibiulįpadvelkia vėsus oras. Pro

aukštai virš galvų įrengtusarkinius langus sklinda dienosšviesa. Tai gražiausias šiovestibiulio akcentas. Plytelėmisišklotos grindys purvinos irsuskilinėjusios, pilkos sienosišblukusios. Išvystame daugybęžmonių ir mechanizmų, užrašasbyloja, kad tai apsaugos postas.Nenutuokiu, kam Biurui tiekdaug apsaugos. Juk jau matėmedvi tvoras, viena jų tekaelektros srovė, tarp jųvaikštinėja sargybiniai. Tačiau

šis pasaulis ne mano irklausimus čia užduodu ne aš.

Ne, šis pasaulis tikrai nemano.

Tričė paliečia man petį irmosteli į vestibiulio gilumą.

– Pažvelk.Tolumoje, už apsaugos posto,

matyti didžiulis akmens luitas sustikliniu įtaisu virš jo. Tai, beabejo, vienas iš daiktų, kuriuosčia pamatysime, bet apiekuriuos nieko nesuprantame. Ašnesuprantu ir alkanų Tričės

akių, ji godžiai žvalgosi aplink,lyg stengdamasi viską į savesugerti ir įgyti jėgos. Kartaisman atrodo, kad esame labaiartimi, bet kartais, kaip dabar,pasijuntu svetimas, tarsi muduskirtų siena.

Kristina kažką pasako Tričeiir abi merginos nusišypso.Girdžiu tik prislopintus iriškraipytus garsus.

– Tau viskas gerai? – klausiamanęs Kara.

– Aha, – negalvodamas

atsakau.– Žinai, visai nesistebėčiau,

jei dabar imtum panikuoti, –sako ji. – Nebūtina nuolat rodytisavo nepajudinamą vyriškumą.

– Savo... ką?Kara nusišypso. Tada

suprantu, kad ji juokauja.Apsaugos posto darbuotojai

pasitraukia ir sudaro tunelįmums praeiti. Žingsniuodamapriekyje Zoja aiškina:

– Būstinėje neleidžiamanešiotis ginklų. Turėsite palikti

juos apsaugos poste, betnusprendę išvykti galėsitepasiimti. Kai atiduosite ginklus,pereisite per skenerius – tiktada pateksite toliau.

– Ši moteris mane erzina, –sako Kara.

– Kodėl? – klausiu.– Ji nesugeba atskirti savęs

nuo savo žinojimo. – Karaatiduoda ginklą. – Ji kalba taip,tarsi visiems viskas būtų aišku,nors taip nėra.

– Tu teisi, – dvejodamas

pritariu. – Šitai erzina.Zoja irgi atiduoda savo ginklą,

tada žengia per skenerį. Įlenda įaukštą dėžę su užtektinai plačiuperėjimu per vidurį. Išsitraukiupistoletą. Jis sunkus, nes apkabapilna. Įdedu jį į apsaugininkopaduotą dėžę greta kitų.

Per skenerį pereina Zoja,paskui Emaras, Piteris, Kalebas,Kara ir Kristina. Kai prisiartinuprie dėžės, staiga įsivaizduojuspaudžiamas jos sienų, suimapanika, nutirpsta rankos,

užgniaužia krūtinę. Skenerisprimena man medinę dėžębaimės lauke. Ten atsidurdavaukaip spąstuose, sienosgrasindavo mane sutraiškyti.

Aš negaliu čia pasiduotipanikai.

Prisiverčiu žengti į skenerį,atsistoti viduryje, kur stovėjomano bendražygiai. Girdžiuaparato dūzgimą, paskui šaižųpyptelėjimą. Krūpteliu ir matau,kaip sargybinis moja eitipirmyn.

Dabar būtų laikas bėgti.Išsvirduliuoju iš dėžės ir giliai

įkvepiu. Kara reikšmingai įmane pasižiūri, bet niekonesako.

Kai patikrinta skenerio Tričėpaima mano ranką, beveik niekonejaučiu. Prisimenu, kaip kartuįveikėme mano baimės lauką,kaip spaudėmės vienas prie kitouždaroje medinėje dėžėje, kaipbuvau priglaudęs delną jai priekrūtinės ir girdėjau plakant josširdį. Šie prisiminimai grąžina

mane į tikrovę.Sulaukus Jurajo Zoja pamoja

eiti toliau.Už apsaugos posto būstinė

švaresnė. Plytelėmis išklotosgrindys kruopščiai nušveistos,pro daugybę langų sklindašviesa. Žingsniuodamas ilgukoridoriumi matau eileslaboratorinių stalų sukompiuteriais. Šis vaizdas manprimena Eruditų būstinę, tik čiašviesiau ir, rodos, niekasneslepiama.

Zoja pasuka į dešinętamsesniu koridoriumi. Sutiktižmonės stabčioja į muspažiūrėti, man atrodo, kad jųžvilgsniai degina, iškaistaskruostai.

Ilgokai einame į būstinėsgilumą. Galiausiai Zoja sustojair atsigręžia į mus.

Jai už nugaros matau dideliuapskritimu sustatytus blankiusekranus. Apskritimo viduje priežemų stalų sėdi žmonės, jie kaippašėlę spaudo klavišus. Kai

kurie ekranai atsukti į išorę. Taivaldymo kambarys, bet jisatviras. Ir aš nesuprantu, kąmato darbuotojai, nes ekranaitamsūs. Prie kai kurių į vidųpasuktų ekranų stovi kėdės,suoliukai ir stalai, tarsi žmonėslaisvalaikiu čia ateitų ko norspasižiūrėti.

Prie valdymo kambario stovibesišypsantis pagyvenęs vyras.Jis, kaip ir kiti, vilki tamsiaimėlyna uniforma. Išvydęs musbesiartinant svetingai išskečia

rankas, lyg būtų mūsų laukęs.Dingteli, jog tai Deividas.

– Pagaliau. Jūsų mes laukėmelabai seniai, nuo pat pradžios, –sako jis.

Penkioliktas skyrius

T R I Č Ė

Išsiimu iš kišenės nuotrauką.Joje yra ir tas vyras, Deividas,jis stovi šalia mano mamos. Joveidas nuotraukoje jaunesnis,lieknesnis.

Piršto galiuku pridengiumamos veidą. Staiga sužibusiviltis išnyko. Jei mano mama,

tėvas ar draugai būtų gyvi, būtųlaukę mūsų prie įėjimo. Užuotapgaudinėjusi save, kad jeigyvas Emaras, gali būti gyvi irkiti, turėjau suprasti tiesą.

– Mano vardas Deividas. Zojaturbūt jau sakė, kad vadovaujuGenetinio tobulinimo biurui.Kiek įstengdamas jums viskąpaaiškinsiu, – pažada jis. –Pirmiausia turite žinoti, kadEdita Prior atskleidė jums tikdalį tiesos.

Tardamas pavardę „Prior“,

Deividas įsmeigia akis į mane. Išnekantrumo net virpu. Nuotada, kai pamačiau tąvaizdajuostę, karštligiškaiieškojau atsakymų, o dabar juostikriausiai gausiu.

– Edita Prior suteikė jums tiktiek informacijos, kadgalėtumėte suprasti mūsųeksperimentų tikslą, – dėstotoliau Deividas. – Ji daug kąlabai supaprastino, nutylėjo,netgi suklastojo. Dabar, kaiesate čia, šito daryti nebėra

prasmės.– Jūs visi minite

eksperimentus, – įsiterpiaTobijas. – Kokiuseksperimentus?

– Na, apie tai dar kalbėsim. –Deividas dirsteli į Emarą. – Nuoko buvo pradėta aiškinti tau?

– Neturi reikšmės, nuo kopradėti. Lengva vis tiek nebus, –atsako Emaras krapštydamasnagų odeles.

Deividas kiek pasvarsto,paskui atsikrenkščia.

– Prieš daugelį metų JungtiniųValstijų vyriausybė...

– Ko jungtinių? – klausiaJurajas.

– Tai valstybė, – sakoEmaras. – Labai didelė. Jiribojasi su kitomis ir turi savovyriausybę, mes priklausomejai. Apie tai pakalbėsime vėliau.Prašom aiškinti toliau, pone.

Sutrikdytas klausimų,akivaizdžiai išmuštas iš vėžiųDeividas pasitrina delnus. Tadaima dėstyti iš naujo:

– Prieš kelis šimtmečius mūsųšalies vyriausybė ėmė domėtis,kaip įdiegti savo piliečiamsnorimas elgesio normas. Atliktityrimai parodė, kad polinkis įprievartą gali būti užkoduotasžmogaus genuose. Pirmasis toksgenas buvo pavadintas „žudikogenu“, tačiau esama ir kitų,skatinančių polinkį į bailumą,nesąžiningumą, lemiančių žemąintelektą. Kitais žodžiais, tuosbruožus, kurie galiausiai atvedavisuomenę prie žlugimo.

Mes buvome mokomi, kadluomai buvo suformuoti spręstiproblemas – netobulos mūsųprigimties trūkumus. Tikriausiaituo tikėjo ir žmonės, apiekuriuos kalba Deividas.

Apie genus išmanau labaimenkai – paveldėtus iš tėvųbruožus mačiau tik savo irdraugų veiduose.Neįsivaizduoju, kaip galimapanaikinti geną, skatinantįžudyti, būti bailiam arnesąžiningam. Man tokie

svarstymai labai migloti,nesusiję su konkretaus žmogauskūnu. Tačiau aš ne mokslininkė.

– Žinoma, asmenybėssanklodą lemia keletas veiksnių,tarp jų – auklėjimas ir patirtis, –kalba toliau Deividas. – Nors šišalis beveik šimtmetį gyvenotaikoje ir klestėjo, mūsųpirmtakai nusprendė iš ankstoužkirsti kelią nepageidaujamųveiksnių apraiškos pavojui irpatobulinti visuomenę. Kitaisžodžiais, gerinti žmogaus

prigimtį. Štai šitaip buvo pradėtigenetiniai eksperimentai. Jųrezultatai atsiskleidė tik pokelių kartų, bet buvo atrinktadaug žmonių atsižvelgiant į jųkilmę ir elgesį. Atrinktiesiemsbuvo suteikta galimybė įteiktiateities kartoms dovaną –patobulintus genus, kurie jųpalikuonis padarys geresnius.

Žiūriu į bendražygius. Piteriolūpos iškreiptos paniekos.Kalebas susiraukęs. Karaiatvipusi žiauna, ji ištroškusi

atsakymų kaip perdžiūvusi gėlėvandens. Kristina žiūriskeptiškai, pakėlusi vienąantakį. Tobijas nudūręs akis įbatų nosis.

Rodos, nieko naujoneišgirdau. Tokią pat filosofijąskelbė ir luomai, tik jie nemanipuliavo žmonių genais, oskirstė juos pagal išpažįstamasvertybes. Šitai mansuprantama. Iš dalies netgipriimtina. Tačiau nenutuokiu, kątai bendro turi su mumis, čia ir

dabar.– Kai genetiniai

eksperimentai ėmė duotirezultatų, išryškėjo ir tragiškųpadarinių. Užuot patobulinus,genai buvo sugadinti, – pasakojaDeividas. – Atimdamas iš konors baimę, žemą intelektą arnesąžiningumą, drauge atimi irgailestį. Jei panaikini žmogauspolinkį į prievartą ir jo paskatas,jis netenka galimybės gintis.Nesavanaudžiai prarandasavisaugos instinktą. Gerai

pagalvoję, tikrai suprasite, apieką kalbu.

Mintyse surikiuoju Deividoišvardytus trūkumus: baimę,žemą intelektą, nesąžiningumą,polinkį į prievartą,savanaudiškumą. Jis kalba apieluomus. Ir yra teisus teigdamas,kad kiekvienas luomas turiišskirtinį bruožą, bet kartu konors stokoja. Bebaimiai yradrąsūs, bet žiaurūs; Eruditaiprotingi, bet tuščiagarbiai;Taikingieji geraširdžiai, bet

pasyvūs; Teisuoliai sąžiningi,bet tiesmuki; Nuolankieji –nesavanaudžiai, bet nemokaapsiginti.

– Žmonija niekada nebuvotobula, bet genetiniaieksperimentai dar labiaupablogino padėtį. Dėl to kilovadinamasis Grynumo karas.Pilietinis karas tarp žmonių sunetobulais genais priešvyriausybę ir tuos, kurių genaibuvo išgryninti. Grynumo karassukėlė baisių, iki tol neregėtų

padarinių, per jį žuvo beveikpusė šalies gyventojų.

– Gavau ryškų vaizdą, – tariažmogus iš valdymo kambario.

Ekrane virš Deivido galvosatsiranda žemėlapis. Jamematyti man nepažįstamateritorija, nenutuokiu, kas taiper vieta. Visas žemėlapisnusėtas rožinėmis, šviesiai irtamsiai raudonomis švieselėmis.

– Taip atrodė mūsų valstybėprieš Grynumo karą, – sakoDeividas. – O šitaip atrodo po

jo...Švieselės ima gesti, jų plotai

traukiasi tarsi saulėsišdžiovintos balutės. Paskuisuvokiu, kad raudonosiossimbolizavo žmones. Josdingsta. Spoksau į ekraną, protunepajėgdama suvokti tokiosdidžiulės netekties.

Deividas kalba toliau:– Kai karas galiausiai baigėsi,

žmonės pareikalavo ilgalaikiogenų problemos sprendimo.Todėl ir buvo įkurtas Genetinio

tobulinimo biuras. Remdamiesivyriausybės sukauptomismokslo žiniomis, mūsų pirmtakaiėmėsi tolesnių eksperimentųgryninti žmonijos genus. Jiekvietė individus su netobulaisgenais norėdami juos išgryninti.Biuras ilgam apgyvendino tuosžmones saugomose vietose,davė jiems kelių rūšių serumo,kad jie galėtų valdyti savovisuomenę. Rezultatų lauktireikėjo netrumpai, turėjopasikeisti kelios kartos,

kiekviena jų turėjo vis daugiaugenetiškai sveikų narių. Jūs juosvadinate Divergentais.

Nuo tada, kai Torė pavadinomane Divergente, knietėjosužinoti, ką reiškia šis žodis.Pasirodo, atsakymas labaipaprastas. Divergentų genai yraišgydyti, gryni, vientisi.Galiausiai gavusi atsakymąturėčiau justi palengvėjimą.Tačiau kažko trūksta,pasąmonėje kirba įkyri mintis.

Maniau, kad sąvoka

„divergentė“ paaiškins, kas esuir kas galėčiau būti. Tikriausiaiklydau.

Deividui nuplėšus melo irpaslapčių voratinklį, manokvėpavimas padažnėja,atskleista tiesa skverbiasi įprotą ir į širdį. Paliečiu krūtinęįsitikinti, kad plaka širdis,mėginu neprarasti savitvardos.

– Jūsų miestas irgi yra vienasiš genų gydymo eksperimentų,beje, vienas sėkmingiausiųperduodant tam tikrus elgesio

bruožus. Tai daroma perluomus. – Deividas mumsšypsosi, tarsi turėtume tuodidžiuotis, bet aš visainesididžiuoju.

Biuras mus sukūrė, apibrėžėmūsų pasaulį, nurodė, kuo tikėti.Jeigu mums buvo pasakyta, kuotikėti, jeigu šito nesupratomepatys, ar tai tikra? Stipriauprispaudžiu ranką prie krūtinės.Tvardykis.

– Naudodamiesi luomais jūsųpirmtakai stengėsi į šį

eksperimentą įdiegti auklėjimoveiksnį. Jie atskleidė, kadpakeisti žmonių elgesiuinepakanka vien ištaisyti genus.Nauja socialinė tvarka sykiu sugenetiniais pokyčiais turėjogalutinai išspręsti elgesio bėdas,kurias sukėlė turintieji negrynųgenų. – Nužvelgus mus, Deividošypsena išblėsta.

Nesuprantu, ko jis tikėjosi –kad mes irgi šypsosimės?

Vyriškis kalba toliau:– Luomai vėliau buvo įdiegti į

daugumą mūsų eksperimentų,trys iš jų dar vyksta. Mes ilgamišvykome, kad galėtume jussaugoti, stebėti ir mokytis išjūsų.

Kara persibraukia plaukusranka, tarsi ieškotų išsipešusiųsruogų. Neradusi nė vienossako:

– Vadinasi, Editos Priorraginimas, kad turėdami savovisuomenėje užtektinaiDivergentų, turime atvykti jumsį pagalbą, buvo...

– Divergentais vadiname tuos,kurie pasiekė trokštamągenetinio išgryninimo lygmenį, –sako Deividas. – Norėjomįsitikinti, kad miesto vadaisupras, kokie jie vertingi.Nesitikėjome, kad Eruditų vadėims juos medžioti ir naikinti arkad Nuolankieji atskleis jai, kastokie yra Divergentai. Kitaipnegu sakė Edita Prior, mesnesiekėme, kad jūsatsiųstumėte Divergentų armijąmūsų gelbėti. Tiesą sakant,

jokios pagalbos mums nereikia.Tenorime, kad išsaugotumėteišgrynintus genus irperduotumėte juos ateitieskartoms.

– Taigi, pasak jūsų, visi neDivergentai yra sugadintižmonės, – įsikiša Kalebas. Jobalsas dreba.

Niekada nesitikėjau pamatytiKalebo tramdančio ašaras dėltokio dalyko, bet dabar matau.

Tvardykis, vėl sakau sau irdar kartą giliai lėtai įkvepiu.–

Taip, sugadinti genetiškai, –taria Deividas. – Vis dėltonustebome sužinoję, kad elgesiobruožų modifikavimo veiksnysjūsų miesto eksperimente buvogana efektyvus – bent iki šiol. Jisiš tikrųjų padėjo spręsti elgesioproblemas, sukeltasmanipuliacijų genais. Tad vien išelgesio jūs negalite nuspręsti,kurio žmogaus genai sugadinti,o kurio išgryninti.

– Aš esu protingas, – pareiškiaKalebas. – Jūsų teigimu, taip yra

todėl, kad mano protėviamsbuvo pridėta proto, o aš, jųpalikuonis, praradau gailesčiojausmą. Taigi, aš ir visi kitigenetiškai sugadinti žmonės yraribojami savo netobulų genų. ODivergentai – ne.

– Na taip, – Deividas gūžtelipečiais. – Pagalvok apie tai.

Pirmąkart po išlaisvinimoKalebas pažvelgia man tiesiai įakis, aš pasitinku jo žvilgsnį. Aršitaip galima paaiškinti joišdavystę – sugadintais genais?

Tai liga, nuo kurios jis negalipagyti, kurios negali valdyti?Man regis, tai neteisinga.

– Genai lemia ne viską, –įsiterpia Emaras. – Net irgenetiškai sugadinti žmonės galirinktis. Šitai yra svarbiausia.

Galvoju apie savo tėvą – jisgimė Eruditas ir nebuvoDivergentas. Tėvas buvoprotingas, bet pasirinkoNuolankiuosius ir visą gyvenimąkovojo su savo prigimtimi, kolgaliausiai nugalėjo. Jis kovojo su

savim taip kaip ir aš.Ta vidinė kova man visai

nepanėšėja į sugadintų genųpoveikį. Man ji atrodo perdėmžmogiška.

Dirsteliu į Tobiją. Jis tokssužlugdytas, toks priblokštas,kad, regis, tuoj nualps. Ne jisvienas reaguoja šitaip skaudžiai.Kristina, Piteris, Jurajas irKalebas irgi tarsi ištikti stabo.Kara pirštais gniaužiamarškinėlių kraštą, o nykščiubrauko per medžiagą ir raukosi.

– Jums dar daug ką reikiasuprasti, – sako Deividas.

Tai labai švelniai pasakyta.Kristina šalia manęs

prunkšteli.– Jūs kiaurą naktį

nemiegojote, – taria Deividas,tarsi niekas nebūtų pertraukęsjo žodžių. – Parodysiu jums, kurgalėsite pailsėti ir pavalgyti.

– Palaukit, – sakau. Galvojuapie nuotrauką kišenėje ir apietai, iš kur Zoja žino manopravardę. Prisimenu Deividą

sakius, kad jie mus stebėjo ir išmūsų mokėsi. Žiūriu į eilestamsių ekranų priešais save. –Sakėte, kad mus stebėjote.Kaip?

Zoja kietai sučiaupia lūpas.Deividas linkteli vienamvaldymo kambario darbuotojui.Visi ekranai staiga nušvinta,kiekviename matyti iš skirtingųkamerų gaunami vaizdai.Artimiausiame – Bebaimiųbūstinė. Toliau – Teisuoliųbūstinė. Tūkstantmečio parkas.

Hankoko pastatas. Centras.– Jūs visi žinojote, kad

Bebaimiai stebi miestą perapsaugos kameras, – sakoDeividas. – Na, mes irgi turimeprie jų priėjimą.

Vadinasi, buvome stebimi irBiuro.

+ + +

Galvoju apie išvykimą.Vedami Deivido vėl

praeiname apsaugos postą. Manramybės neduoda mintis, kad

reikėtų grįžti, pasiimti ginklą irbėgti iš šitos vietos, iš kurbuvau stebima. Nuo patmažumės. Pirmieji žingsniai,pirmieji žodžiai, pirmoji dienamokykloje, pirmasis bučinys.

Biuras matė, kaip Piterismane užpuolė. Kaip Bebaimiaibuvo apkvaišinti simuliacijosserumu ir virto žudikų armija.Kaip neteko gyvybės manotėvai.

Ką dar matė Biuras?Mane čia sulaiko tik

nuotrauka kišenėje. Negaliuišvykti, kol nesužinosiu, kaip sujais susijusi mano motina.

Deividas vedasi mus į kitąBiuro pusę. Ten grindys išklotoskilimais, vazonuose auga gėlės.Tapetai seni ir pageltę,kampuose atsilaupę. Paskuivadą nusekame į didelį kambarįaukštomis lubomis ir medinėmisgrindimis. Jis apšviestas gelsvašviesa. Dviem tvarkingomiseilėmis sustatytos lovos, gretajų – spintutės susidėti daiktams.

Kitame kambario gale per visąsieną eina langai su gražiomisužuolaidomis. Priėjusi arčiauišvystu, kad jų rėmai seni irnušiurę.

Deividas pasakoja, jogkadaise dalis būstinės buvoviešbutis. Su oro uostu jį jungėtunelis, ši patalpa buvo banketųsalė. Mes nesuprantame, kąreiškia šie žodžiai, bet vadas,regis, šito nepastebi.

– Žinoma, čia įsikuriate tiklaikinai. Kai apsispręsite, ką

daryti, apgyvendinsime jus kurnors kitur, šiame ar kitamepastate. Zoja prižiūrės, kadjums nieko netrūktų, – sakoDeividas. – Rytoj užsuksiupažiūrėti, kaip jums einasi.

Pažvelgiu į Tobiją. Jisžingsniuoja pirmyn atgalpriešais langus ir kramto nagus.Nė nenutuokiau, kad turi tokįįprotį. Gal iki šiol nebuvopatyręs tokio didžiuliosukrėtimo.

Galėčiau pasilikti čia ir

nuraminti Tobiją, bet man reikiaatsakymų apie motiną, neketinuilgiau laukti. Neabejoju, kadTobijas supras mane kaip niekaskitas. Įkandin Deividošmurkšteliu į koridorių. Vosišėjęs iš kambario, vadasatsiremia į sieną ir ima kasytissprandą.

– Sveiki, – sakau. – Manovardas Tričė. Esu tikra, kadpažinojote mano mamą.

Deividas iš netikėtumokrūpteli, bet paskui nusišypso.

Sukryžiuoju ant krūtinėsrankas. Jaučiuosi kaip tada, kaiPiteris Bebaimių miegamajamenegailestingai nuplėšė manrankšluostį: apnuoginta,sutrikusi, pikta. Gal neteisingavisus tuos jausmus nukreipti įDeividą, bet nieko negaliupadaryti. Jis yra šitos įstaigos –Biuro – vadas.

– Žinoma, aš tave atpažįstu, –sako Deividas.

Iš kur tu mane atpažįsti? Ištų šlykščių kamerų, sekančių

kiekvieną mano judesį? Darstipriau prispaudžiu rankas priekrūtinės.

– Gerai, – akimirką luktelėjusipriduriu. – Noriu sužinoti apiesavo mamą. Zoja man davėnuotrauką. Tu joje stovi gretamano mamos, tai pamaniau, kadgalėtum padėti.

– Pasistengsiu. Parodyk tąnuotrauką, – prašo Deividas.

Išimu nuotrauką iš kišenės irjam paduodu. Vyriškisperbraukia ją pirštų galais, tada

jo veide nušvinta keistokašypsena, tarsi glostytųnuotrauką akimis. Imumindžikuoti – pasijuntuįsibrovusi į kito žmogausasmeninę erdvę.

– Kartą ji buvo grįžusi pasmus iš miesto, – sako Deividas. –Prieš tapdama motina. Tada irnusifotografavome.

– Grįžusi pas jus? – klausiu. –Mano mama buvo vienajūsiškių?

– Taip, – ramiai atsako

Deividas, bet tas vienas žodisapverčia mano pasaulį aukštynkojom. – Ji priklausė Biurui.Išsiuntėme ją į miestą visaijauną, patikėjome išspręstivieną eksperimento problemą.

– Vadinasi, mama žinojo, –sakau nejučiomis drebančiubalsu. – Vadinasi, ji žinojo apiešią vietą ir kas dedasi už tvoros.

Deividas suglumsta, paskuisuraukia vešlius antakius.

– Aišku, žinojo.Drebulys iš plaštakų pereina į

dilbius ir žastus, apima visąkūną, tarsi stengtųsi atsikratytinuodų, kuriuos nurijau. Tienuodai yra žinojimas,suvokimas, kad mano gyvenimasneatskiriamai susijęs su šiavieta, šiais ekranais ir visasapraizgytas melo.

– Mama žinojo, kad Biurasmato kiekvieną mūsų žingsnį...Matėte, kaip žuvo ji, kaip buvonužudytas mano tėvas ir kaipužvirė tikros skerdynės! Kodėlneatsiuntėtė pagalbos jai,

nepadėjote man? Kodėl niekonedarėte? Ne, jūs tik žymėjotėspastabas.

– Triče...Deividas mėgina mane

paliesti, tačiau aš nubloškiu joranką.

– Nevadinkit manęs taip. Šitovardo jūs neturėtumėt žinoti.Jūs išvis nieko neturėtumėt apiemus žinoti.

Pašiurpusi grįžtu atgal įkambarį.

+ + +

Mano bendražygiai klojasilovas ir dėliojasi daiktus. Čia tikmes, jokių pašalinių. Atsirėmusiį sieną prie durų nusišluostauprakaituotus delnus į džinsus.

Rodos, visi jaučiasi nesmagiai.Piteris guli nusigręžęs į sieną.Jurajas ir Kristina, susėdęvienas greta kito, kuždasi.Kalebas pirštų galais trinasismilkinius. Tobijas vis darvaikštinėja pirmyn atgal ir

kramto nagus. O Kara sėdiatskirai vis persibraukdamaranka veidą. Išsisklaidžiuseruditiškam išdidumuipirmąkart matau ją tokiąnusiminusią.

Atsisėdu priešais Karą.– Tu nekaip atrodai.Įprastai lygūs Karos plaukai

būna tvarkingai susukti į kuodą,dabar jie išsidraikę. Merginapašnairuoja.

– Kaip malonu girdėti.– Atleisk, – sakau. –

Nenorėjau įžeisti.– Suprantu, – atsidūsta Kara.

– Aš esu... Esu Eruditė, patižinai.

Šypteliu.– Aha, žinau.– Ne, – papurto galvą Kara. –

Tai viskas, ką aš turiu.Priklausymas tam luomui.Dabar išgirstu, kad mano protaslaikomas genų tobulinimoklaida... Ir kad luomai buvo tamtikri psichologiniai kalėjimai,skirti mums valdyti. Panašiai

kalbėjo Evelina Džonson irbeluomiai. – Kara patyli. – Betkam tada susibūrė Lojalieji? Kotaip veržėmės čia atvykti?

Iki šiol nesuvokiau, kaipstipriai Kara laikėsi įsikibusiminties, kad yra Lojalioji,atsidavusi luomų sistemai ir joskūrėjams. Man tai buvo tiklaikinas tarpsnis, prisidėjau priejų, kad galėčiau ištrūkti išmiesto. O Karai šis ryšys buvokur kas svarbesnis.

– Vis tiek gerai, kad čia

atvažiavom, – sakau. –Sužinojome tiesą. Ar tu šitovisai nevertini?

– Aišku, vertinu, – ramiaiatsako Kara. – Bet tai reiškia,kad esu visai ne ta, kuo savelaikiau.

Taip ir aš po mamos mirtiesgriebiausi divergentiškumo,tarsi šiaudo, galinčio maneišgelbėti. Šis žodis sakė man,kas esu, kai viskas aplinkgriuvo. Bet dabar imu abejoti,ar šito man daugiau reikia, ar

mums visiems kada nors reikėjotokių žodžių kaip Bebaimiai,Eruditai, Divergentai, Lojalieji.Gal galime būti tiesiog draugai,mylimieji, broliai ir seserys,nevaržomi savo pasirinkimų,vienijami meilės ir ištikimybės.

– Verčiau pasikalbėk su juo, –Kara linkteli Tobijo pusėn.

– Gerai, – sakau.Drožiu skersai kambarį ir

atsistoju prie lango. Pro jįmatau būstinės sparną iš stikloir plieno ir gabalą teritorijos:

asfaltuotus takus, veją beitvoras. Išvydęs mane Tobijasliaujasi žingsniavęs ir atsistojagreta.

– Ar tau viskas gerai? –klausiu.

– Aha. – Vaikinas atsisėda antpalangės ir žiūri į mane, mūsųakys vienodame aukštyje. – Nane, ne visai. Iki šiol negaliuatsipeikėti – vis galvoju, kaipbeprasmiška visa tai buvo. Na,ta luomų sistema.

Tobijas pasikaso sprandą.

Svarstau, ką jis mano apie savotatuiruotes.

– Mes tikėjome luomais išvisos širdies, – sako jis. – Visimes. Nors gal patys to irnesupratome.

– Tai šitaip tu manai? –kilsteliu antakius. – Tobijau, jiemus nuolat stebėjo. Matė viską,kas nutiko, viską, ką mesdarėme. Biuras tiesiog įsibrovėį mūsų asmeninį gyvenimą. Darėtai nuolat.

Tobijas pasitrina smilkinius

pirštų galais.– Tikriausiai taip ir yra. Bet

mane jaudina ne šitai.Nejučiomis įsmeigiu į jį

nepatiklų žvilgsnį, Tobijaspapurto galvą.

– Triče, aš dirbau Bebaimiųvaldymo kambaryje. Būstinėjebuvo pilna kamerų, jos veikėdieną naktį. Prisimeni, kaipstengiausi tave įspėti, kad esistebima per iniciaciją?

Prisimenu, kaip Tobijaspakėlė akis į lubas, į kampą. Jo

mįslingas užuominas, iškoštaspro sukąstus dantis. Tadanesupratau, kad jis mėginaįspėti mane dėl kamerų, tokiamintis nebuvo šovusi į galvą.

– Anksčiau ir mane šitaijaudino, – sako Tobijas. – Tačiauilgainiui prisitaikiau. Visadamanėme, kad esame vieni,savarankiški. Pasirodo,neklydome. Biuras paliko muslikimo valiai. Tenka taipripažinti.

– Aš negaliu prie šito

priprasti, – pareiškiu. – Jeimatai, kad kas nors pakliuvo įbėdą, turi padėti. Nesvarbu,eksperimentas tai ar ne. Ir... ODieve! – susigūžiu. – Kiek jievisko matė!

Tobijas šypteli puse lūpų.– Tau juokinga? – piktinuosi.– Tiesiog prisimenu kai

kuriuos dalykus, kuriuos Biurasmatė, – taria Tobijas,apkabindamas mane perliemenį.

Dėbteliu į jį, bet negaliu ilgai

niršti, ne tada, kai jis taipšypsosi. Juk žinau, kad stengiasimane pralinksminti. Šypteliu iraš.

Įsitaisau ant palangės gretaTobijo, rankomis įsiremiu įmedį.

– Žinai, Biuro sprendimasįkurti luomus ne per daugskiriasi nuo to, kas mums buvopasakojama anksčiau. Priešdaugelį metų būrelis žmoniųnusprendė, kad luomų sistema –geriausias būdas visuomenei

išlikti arba geriausia galimybėsuteikti žmonėms puikųgyvenimą.

Tobijas atsako ne iškart, jiskramto lūpas, nudelbia į akis įmudviejų kojas. Grindis siekiutik pirštų galais.

– Aišku, luomai padėjoišgyventi, – sutinka jis. – Betbuvo tiek daug melo, kad dabarsunku suvokti, kas tiesa, kastikra, ką visa tai reiškia.

Paimu jo ranką, suneriumudviejų pirštus. Tobijas

priglaudžia savo kaktą priemanosios.

Pagaunu save bedėkojančiąuž viską Viešpačiui, taip esuįpratusi. Paskui topteli, dėl korūpinasi Tobijas. Kas, jeigumano tėvų tikėjimas Dievą, visatikėjimo sistema yra tiesiogpramanyta krūvelėsmokslininkų, norinčių musvaldyti? Tai pasakytina ne tikapie Dievą ar kokias kitasvertybes, bet ir apie gėrio beiblogio, apie savanaudiškumo

sampratą. Ar dabar, sužinojus,kad mūsų pasaulis dirbtinis, visišie įsitikinimai pasikeis?

Nenutuokiu.Ši mintis mane išgąsdina. Imu

lėtai bučiuoti Tobiją – noriupasimėgauti šiltomis jo lūpomis,švelniu prisilietimu ir sugerti jokvapą. Paskui atšlyjame vienasnuo kito.

– Kaip čia yra, – sakau, – kadbeveik negauname pabūti vieni?

– Nežinau, – atsako jis. – Galesame kvailiai.

Nusijuokiu. Juokasnelinksmas, bet jis vis tiekpragiedrina niūrumą,susikaupusį širdyje. Primena,kad vis dar esu gyva, tegu irtokioje keistoje vietoje, kuržlugo viskas, kuo tikėjau ir kąmaniausi žinanti. Abejoniųnekelia tik tai – esu ne viena,turiu draugų, myliu ir esumylima. Žinau, iš kur atvykau.Žinau, kad nenoriu mirti, o mantai labai svarbu, nes dar prieškelias savaites nebūčiau galėjusi

šitaip tvirtinti.

+ + +

Tą naktį pristumiame lovasarčiau ir prieš užmigdamižvelgiame vienas kitam į akis.Kai Tobijas pagaliau įminga,mūsų sunertos rankos kabo tarplovų.

Šyptelėjusi aš irgi užsnūstu.

Šešioliktas skyrius

T O B I J A S

Užmigome saulei darnenusileidus, bet po keletovalandų, apie vidurnaktį,pabundu. Išūžta galva neleidžiailsėtis, sūkuriuoja mintys,kankina klausimai ir abejonės.Tričė jau anksčiau paleido manoranką, jos ranka nukarusi nuo

lovos, pirštai siekia grindis. Jiatsipalaidavusi tyso ant čiužinio,plaukai užkritę ant akių.

Įsispiriu į batus ir traukiukoridoriun, batraiščiai velkasikilimu. Esu taip pripratęs prieBebaimių būstinės garsų – batųbrūžinimo akmeninėmisgrindimis ir aido tuščiuosekoridoriuose, sraunaus vandensūžesio ir riaumojimo bedugnėje– kad negirdžiu, kaip man pokojomis girgžda medinėsgrindys.

Praėjus pirmai iniciacijossavaitei, Emaras susirūpino, kadaš tapau ypač uždaras ir lygapsėstas. Tada jis pakvietėmane prisidėti prie vyresniųBebaimių ir dalyvauti žaidime„Išdrįsk“. Norėdami maneišmėginti, nusivedė į Pragarą irant šonkaulių padarė pirmątatuiruotę. Bebaimių simbolį –apskritimą su vidujeliepsnojančia ugnimi. Procedūrabuvo labai skausminga, bet ašgardžiavausi kiekviena jos

akimirka.Priėjęs koridoriaus galą,

atsiduriu dengtame vidiniamekiemelyje, čia dvelkia drėgnažeme. Augalai ir medžiai tarpstavandenyje, taip pat kaipTaikingųjų šiltnamiuose. Vidurykiemelio vandens rezervuareauga medis. Rezervuarasaukštai iškeltas virš grindinio,todėl matyti susipynusiosmedžio šaknys, panėšėjančios įžmogaus nervus.

– Nebesi toks budrus kaip

anksčiau, – man už nugarostaria Emaras. – Sekiau paskuitave nuo pat viešbučiovestibiulio.

– Ko nori? – Trinkteliu įrezervuarą krumpliais, vanduosuribuliuoja.

– Na, tarkim, paaiškinti, kaiplikau gyvas, – atsako Emaras.

– Galvojau apie tai, – tariu. –Vadai mums neparodė tavolavono. Nesunku inscenizuotimirtį, jeigu neparodai kūno.

– Kalbi taip, tarsi tau viskas

būtų aišku. – Emaras pliaukštelidelnais. – Ką gi, jei tavęsnekamuoja smalsumas, ašeisiu...

Sukryžiuoju rankas.Emaras persibraukia juodus

plaukus, paskui suriša juos antsprando.

– Biuras inscenizavo manomirtį todėl, kad buvauDivergentas, o Džanina jau buvopradėjusi juos žudyti. Biurasstengėsi išgelbėti kuo daugiauDivergentų, kol Eruditų vadė iki

jų neprisikasė. Bet pats žinai,kad tai buvo nelengva, nesDžanina visad lenkė mus vienužingsniu.

– Ar čia yra ir daugiauišgelbėtųjų? – klausiu.

– Keletas, – atsako Emaras.– O Priorų?Emaras papurto galvą.– Ne, labai gaila, bet Natali

Prior tikrai žuvo. Ji buvo vienaiš tų, kuri padėjo manišsigelbėti. Padėjo ir kitamvaikinui... Džordžui Vu. Pažįsti

jį? Dabar jis budi, antraip tikraibūtų atėjęs jūsų pasitikti. Josesuo vis dar mieste.

Išgirdus šį vardą suspaudžiapaširdžius.

– Dieve mano, – sakauatsiremdamas į rezervuarą.

– Kas yra? Tu jį pažįsti?Pakratau galvą.Protas atsisako tai suvokti. Po

Torės mirties ir mūsų atvykimopraėjo vos kelios valandos.Paprastą dieną per keliasvalandas gali nieko nenutikti,

žmogus tiesiog dažnai dirsčioja įlaikrodį stengdamasis prastumtilaiką. Tačiau kelios vakarykštėsvalandos galutinai išskyrė Toręir jos brolį.

– Torė yra Džordžo sesuo, –sakau. – Ji mėgino ištrūkti išmiesto drauge su mumis.

– Mėgino? – pakartojaEmaras. – Vadinasi...

Abu kurį laiką tylime.Džordžas daugiau niekadanebeišvys sesers, o ji mirėmanydama, kad brolį nužudė

Džanina. Ką čia bepridursi, visižodžiai atrodys beprasmiški.

Akims apsipratus su blankiašviesa, matau, kad augalaikiemelyje pasodinti dėl grožio, one dėl naudos. Auga gėlės,vyniojasi gebenės, veši krūmaivioletiniais ir raudonais lapais.Iki šiol buvau matęs tik laukiniųgėlių ir žydinčias obelisTaikingųjų soduose. Šie augalaiegzotiškesni, ryškūs ir keisti,gėlių žiedlapiai įmantriaiišsidėstę. Mūsų mieste tokių

salų akims paganyti nėra, tvyropragmatizmas. Biure yra kitaip.

– Ta moteris, kuri rado tavokūną, – sakau. – Tai ji tiesiogmelavo?

– Meluodami žmonės neretaisuklysta. – Emaras kilsteliantakius. – Tikrai nemaniaukada nors ištarsiąs šiuosžodžius, tikrai nemaniau. Tosmoters atmintis buvo ištrinta,vėliau pakeista – įdiegtiprisiminimai, kaip aš šoku nuostogo, ji neabejojo mačiusi mano

kūną. Bet viskas buvo taipsupainiota, kad niekas niekoneįtarė.

– Sakei, jos atmintis buvoištrinta. Kalbi apie Nuolankiųjųserumą?

– Mes vadiname jį atmintiesserumu. Iš tiesų jis nepriklausoNuolankiesiems, bet taip, turiugalvoje jį.

Anksčiau pykau ant Emaro. Irpats nežinau kodėl. Gal siutaudėl to, kad pasaulis pasirodėesąs toks sudėtingas, kad

nežinojau apie jį nė kruopelytėstiesos. O gal dėl to, kad gedėjaužmogaus, kuris iš tiesų buvogyvas, lygiai taip pat, kaipdaugybę metų sielvartavau dėlmotinos, kurią laikiau mirusia.Žaidimas su kito sielvartu yravienas žiauriausių pokštų,kuriuos gali iškrėsti žmogus. Sumanim taip buvo pasielgtadukart.

Tačiau žiūrint į Emarą manopyktis ima slūgti, traukiasi kaipatoslūgio banga. Jis užleidžia

vietą džiaugsmui, kad manoinstruktorius ir draugas gyvas.

Šypteliu.– Tai nemirei, – tariu.– Kur kas svarbiau, kad tau

nebereikia dėl šito liūdėti, –atsako Emaras rodydamas įmane pirštu.

Paskui čiumpa už rankos irtvirtai apkabina, o kita tapšnojaper nugarą. Mėginu atsakytijam taip pat nuoširdžiai, betnepavyksta – kai atsiskiriame,mano skruostai dega.

Sprendžiant iš Emarokvatojimo, mano veidas skaisčiairaudonas.

– Suskis ir liks Suskiu, –nusišaipo jis.

– Taip jau yra, – sakau. –Verčiau papasakok, ar tau čiapatinka?

Emaras gūžteli pečiais.– Tiesą sakant, pasirinkimo

neturėjau, bet apskritai man čiapatinka. Dirbu Biuro apsaugoje,juk tik šitai ir moku. Norėtume,kad prie mūsų prisidėtum, bet

gal tu dairaisi geresnio darbo.– Aš dar neapsisprendžiau, ar

čia pasiliksiu, – prisipažįstu. –Bet ačiū už pasiūlymą,pagalvosiu.

– Niekur geriau nerasi, –tikina Emaras. – Visi kiti miestai– juose gyvena diduma šaliesžmonių – tie didžiuliaimetropoliai kaip jūsiškis,skurdūs ir kupini pavojų, nebentpažinotum reikiamus žmones.Čia bent jau netrūksta švarausvandens, maisto ir yra saugu.

Nesmagiai mindžikuoju.Nenoriu galvoti apie tai, kad čiapasiliksiu, kad ši vieta tapsmano namais. Vis dar nepajėgiuatsikratyti nusivylimo. Visai nešito troškau bėgdamas nuo tėvųir slogios praeities. Bet dabarsusigrąžinau draugą ir nenoriugadinti santykių, todėl tikpasakau:

– Turėsiu tavo žodžiusomenyje.

– Klausyk, turi žinoti dar šį tą.– Ką? Esama dar daugiau

prisikėlusiųjų?– Aš neprisikėliau todėl, kad

nebuvau miręs, tiesa? – Emaraspurto galvą. – Ne, kalbu apietavo miestą. Vienas žmogusšiandien tai nugirdo valdymokambaryje – ryt rytą busteisiamas Markas.

Žinojau, kad taip nutiks.Žinojau, jog Evelina pasiliks jįpabaigai, kad pasimėgautųžiūrėdama, kaip Markas raitosiit kirmėlė, mėgindamas įveiktitiesos serumą. Evelina pasiliko

jį desertui. Sunkiai įsivaizduoju,kad ištverčiau tokį reginį, net irlabai norėdamas. Maniauatsikratęs jų abiejų, išsilaisvinęsvisiems laikams.

– Mat kaip, – teištariu.Pastiręs ir suglumęs grįžtu į

miegamąjį ir atsigulu. Nežinau,ką darysiu toliau.

Septynioliktas skyrius

T R I Č Ė

Pabundu prieš pat saulėtekį.Visi dar kietai miega. Tobijasranka prisidengęs akis, bet subatais, tarsi būtų atsikėlęs irkur nors klaidžiojęs vidurnaktį.Kristina pakišusi galvą popagalve. Kelias minutes guliuįsmeigusi akis į lubas, paskui

apsiaunu, persibraukiu pirštaisplaukus, kad tvarkingiau gulėtų.

Būstinės koridoriai beveiktušti, išvystu vos keletą žmonių.Tikriausiai jie baigia naktinępamainą: vieni sukumpę sėdiprie kompiuterių, parėmęsmakrus rankomis, kiti vangiaidarbuojasi šepečiais. Susikišurankas į kišenes ir pagalrodykles drožiu prie išėjimo.Noriu įdėmiau apžiūrėtiskulptūrą, kurią mačiau vakar.

Šios vietos statytojams turėjo

patikti šviesa. Koridorių lubostarpais stiklinės, visoseišorinėse sienose įstatyti langai.Net dabar, ankstyvą rytą, čianetrūksta šviesos.

Užpakalinėje kelnių kišenėjesugraibau kortelę, kurią pervakarienę man davė Zoja, irlaikydama ją rankoje pereinuapsaugos postą. Tada už keliųšimtų metrų nuo pagrindiniųdurų, pro kurias vakar įėjome,pamatau skulptūrą. Ji didžiulė,niūri ir paslaptinga, tarsi gyva

būtybė.Tai milžiniškas tamsaus

akmens luitas, kvadratinis,šiurkštus, lyg uolos Bebaimiųbūstinės bedugnėje. Jo viduriuvingiuoja gilus įtrūkimas,pakraščiais matyti šviesesnėuoliena. Virš luito įtaisytas tokiopat didumo rezervuaras, pilnasvandens. Virš rezervuaro kabošviestuvas. Šviesa atsimušaribuliuojančiame vandenyje.Girdžiu silpną garsą, vandenslašai krinta ant akmens. Teka

pro siaurą vamzdelį rezervuare.Iš pradžių dingteli, kadrezervuaras leidžia vandenį.Bet paskui nukrinta antras,trečias, ketvirtas lašas, visivienodu tarpsniu. Susirinkę lašainubėga į plyšį akmenyje.Vadinasi, šitaip turi būti.

– Sveika! – Kitoje skulptūrospusėje stovi Zoja. – Atsiprašau.Ketinau eiti pasiimti tavęs įmiegamąjį, paskui pamačiaužingsniuojančią koridoriumi irpamaniau, kad pasiklydai.

– Ne, nepasiklydau, – atsakau.– Kaip tik čia ir ėjau.

– Aišku. – Moteris atsistojašalia ir sukryžiuoja ant krūtinėsrankas. Zoja maždaug tokio patūgio kaip aš, bet laikosi tiesiau,todėl atrodo aukštesnė. –Skulptūra gana keista, tiesa?

Strazdanomis nuberti Zojosskruostai man primena anttankių medžių lapų šokančiussaulės spindulius.

– Ji ką nors reiškia?– Tai Genetinio tobulinimo

biuro simbolis, – atsako Zoja. –Vandens luitas simbolizuojaproblemą, su kuria susidūrėme.Vandens rezervuaras – mūsųgalimybę ją išspręsti. O lašantisvanduo rodo, ko galima pasiektiatkakliai dirbant.

Nejučiomis nusijuokiu.– Rodos, jums einasi lėtokai.Zoja šypsosi.– Tai vienas požiūris. Aš

linkusi žvelgti kitaip. Net irmažos, bet nuolatinės pastangosgaliausiai duoda vaisių. Vandens

lašai vis dėlto pragraužė uolą,akmuo pasidavė. – Zoja mosteli įluito vidurį, kur, rodos,išskaptuotas dubenėlis. –Tarkim, kai pastatėmeskulptūrą, šito čia nebuvo.

Žiūrėdama į krintančius lašuslinkteliu. Nors pats Biuras ir joveikla kelia man nepasitikėjimą,ši skulptūra nenoromis įžiebiamenką viltį. Skulptūra tikraisimbolinė, ji atskleidžia, kad čiadirbantieji apdovanoti didžiulekantrybe – gyvena labai ilgai,

stebi ir laukia. Bet vis tiekknieti paklausti.

– Ar ne veiksmingiau būtųišpylus visą vandenį vienu sykiu?– Įsivaizduoju, kaip vandensbanga užpila uolą, užliejaplytelėmis išklotas grindis irapsemia man batus. Darydamaską nors po truputį, ką norspataisysi, bet tai užtruks. Betaš, susidūrusi su bėda, jaispręsti metu visas jėgas, kitaiptiesiog negaliu.

– Tai padėtų tik akimirką, –

atsako Zoja. – Bet paskuinebeturėtume vandens darbuitęsti. Genų tobulinimas – ne ištų problemų, kurias būtų galimaišspręsti vienu mostu.

– Šitai suprantu, – sakau. –Tiesiog svarstau, ar prasmingakastis tokiais mažaisžingsneliais, jeigu galima žengtididesniais.

– Pavyzdžiui?Gūžteliu pečiais.– Kol kas dar nežinau, bet

apie tai verta pagalvoti.

– Tavo tiesa.– Taigi... sakei, kad manęs

ieškojai? – primenu. – Kodėl?– Ak! – Zoja pliaukšteli sau

per kaktą. – Visai išėjo iš galvos.Deividas prašė tave surasti iratvesti į laboratoriją. Ten yrašis tas, kas priklausė tavomamai.

– Mano mamai? – spigiaipaklausiu, nors gniaužia gerklę.

Nuo skulptūros mudvigrįžtame atgal pro apsaugospostą.

– Iškart įspėju – tave lydėssmalsūs žvilgsniai, – įspėja Zojaperėjus per skenerį. Dabarkoridoriuose sutinkame daugiaužmonių, turbūt jie renkasi įdarbą. – Tavo veidas čia geraipažįstamas. Biuro darbuotojaimėgsta dirsčioti į ekranus, okelis pastaruosius mėnesius tubuvai pačiame įdomių įvykiųsūkuryje. Daugelis jaunųmerginų ir vaikinų laiko tavetikra didvyre.

– Nieko sau, – sukyla tulžis. –

Kai kas mano, kad siekiau taptididvyre, nors iš tikrųjųstengiausi išgyventi.

Zoja stabteli.– Atsiprašau. Nenorėjau liesti

skaudžių prisiminimų, tau tiekvisko teko patirti.

Biuras mus stebėjo, dėl to visdar jaučiuosi labai nesmagiai.Trokštu kuo nors prisidengti arpasislėpti, kad manęsnepasiektų įdėmūs žvilgsniai.Bet Zoja negali man padėti,todėl nieko ir neprašau.

Dauguma koridoriaisžingsniuojančių darbuotojų vilkiuniformas. Jos vienodos, skiriasitik spalvos – nuo tamsiaimėlynos iki pilkšvai žalsvos. Kaikurie vilki striukes,kombinezonus ar megztinius, pojais matyti įvairių spalvųmarškinėliai su piešiniais antkrūtinės.

– Ar uniformų spalvos ką norsreiškia? – klausiu Zojos.

– Taip, be abejo. Tamsiaimėlynas vilki mokslininkai ir

tyrėjai, žalias – pagalbinispersonalas. Jie palaiko tvarką,švarą, padeda mokslininkams.

– Pagalbinį personalą galimalyginti su beluomiais?

– Ne, – atsako Zoja. – Čiaviskas kitaip – visi žmonės kuogalėdami prisideda prie misijos.Kiekvienas vertinamas irsvarbus.

Zoja buvo teisi – sutiktieji įmane spokso. Kai kurie tiksmalsiau žvilgteli, kiti netgi rodopirštu, taria mano vardą, tarsi

mane pažinotų. Jaučiuosisuvaržyta, lyg negalėčiau eititen, kur noriu.

– Dauguma pagalbiniopersonalo dalyvavo Indianapolioeksperimente. Tai kitas miestasne per toliausiai nuo čia, –pasakoja Zoja. – Bet jiemsprisitaikyti Biure buvo lengviaunegu bus jums. Indianapolyjenebuvo įdiegta elgesį lemiančiųveiksnių. – Moteris patyli. –Turiu galvoje luomus. Kai perkelias kartas jūsų miestas

atsilaikė, o kiti eksperimentaižlugo, Biuras suformavo luomusnaujose vietose: Sent Luise,Detroite ir Mineapolyje. Tamvadovavo Indianapolioeksperimentinės grupėsbranduolys. Biuras visadaeksperimentuoja VidurioVakaruose, nes ten miestusskiria dideli atstumai. Rytuosejie daug arčiau vienas kito.

– Tad Indianapolyje jūstiesiog... patobulinote žmoniųgenus ir perkėlėte juos į kitą

miestą? Be luomų?– Indianapolio gyventojai

turėjo tam tikrą valdžiossistemą, bet... iš esmės buvotaip, kaip tu sakai.

– Ir šitai nepasiteisino?– Ne. – Zoja suspaudžia lūpas.

– Genetiškai sugadinti žmonės,gyvenantys blogomis sąlygomisir neišmokyti elgtis taip, kaipkad jus išmokė luomai, labaidestruktyvūs. Indianapolioeksperimentas žlugo labaigreitai – per tris kartas. Tavo

miestas – Čikaga – ir kitimiestai, kuriuose buvo įdiegtiluomai, išsilaikė kur kas ilgiau.

Čikaga. Kaip keista šitaipvadinti vietą, kurią visad laikiautiesiog namais. Miestas, turintispavadinimą, man atrodomažesnis.

– Tai jūs jau seniai užsiimatetokiais eksperimentais, – sakau.

– Taip, senokai. Biurasskiriasi nuo daugumosvyriausybinių įstaigų, nespagrindinį dėmesį skiriame

žmogaus prigimčiai tyrinėti iresame sąlygiškai atskirti nuoeksperimento vietos. Užuotperdavę žinias ir užduotiskitoms tarnyboms arsamdomiems darbuotojams,perteikiame jas savo vaikams.Aš nuo pat mažens buvauruošiama šiam darbui.

Pro plačius langus išvystukeistą transporto priemonę –forma ji panėšėja į paukštį, turidu sparnus, smailią nosį, bet yrasu ratukais, kaip automobilis.

– Ar šis daiktas skirtaskeliauti oru? – klausiu.

– Taip, – nusišypsojo Zoja. –Jis vadinamas lėktuvu. Jeigu tiknebijosi, kada nors galėsim tavepaskraidinti.

Nereaguoju į užuominą. Visdar negaliu pamiršti, kaip Zojaatpažino mane vos išvydusi.

Tolėliau prie durų pamatomelaukiantį Deividą. Išvydęs musvyriškis pakelia ranką irpamoja.

– Labas, Triče, – sako jis. –

Zoja, ačiū, kad ją palydėjai.– Nėra už ką, pone, – atsako

moteris. – Dabar turiu eiti,laukia daugybė darbo.

Šyptelėjusi man Zojapatraukia savo keliu. Moteriainuėjus pasigailiu – likau viena suDeividu ir jaučiuosi nesmagiai,nes vakar jį aprėkiau. Tačiau jisapie tai neužsimena, tikperbraukia kortele elektroninįužraktą ir atidaro duris.

Patenkame į kabinetą belangų. Prie vieno stalo sėdi

jaunas, maždaug Tobijo amžiausvaikinas. Stalas prie kitoskambario sienos tuščias. Mumsįėjus vaikinas pakelia akis, tadaspusteli kompiuterio klavišą iratsistoja.

– Labas rytas, pone, –sveikinasi jis. – Kuo galėčiaupadėti?

– Metjusai, kur tavo vadovas?– klausia Deividas.

– Turbūt pusryčiaujavalgykloje, – atsako vaikinas.

– Tada veikiausiai tu galėsi

man padėti. Ar gali perkelti įnešiojamąjį ekraną Natali Raitfailą? Turi prieigą?

Rait? Dingteli. Tokia buvomano mamos tikroji pavardė?

– Žinoma, – patikina Metjusasir vėl atsisėda prie stalo. Jisnuspaudžia keletą klavišų,ekrane pasirodo dokumentai,bet aš per toli, kad juos geraimatyčiau. – Na va, dabarbelieka perkelti. Tu tikriausiaiNatali dukra Beatričė, –parėmęs ranka smakrą

Metjusas vertinamai manenužvelgia. Vaikino akys labaitamsios, kone juodos, šiek tiekįkypos. Išvydęs mane jisnesuglumsta ir nenustemba. –Nesi labai į ją panaši.

– Tričė, – išpyškinunejučiomis. Bet malonu, kadvaikinas nežino mano pravardės– vadinasi, jis ne visą laiką leidoprie kompiuterių ekranųžiūrėdamas į mūsų gyvenimąmieste kaip į linksmą pramogą.– Taip, žinau, kad nesu panaši.

Deividas atitraukia kėdę, joskojos šaižiai bruožia grindųplyteles, ir patapšnoja per ją.

– Sėsk. Duosiu tau nešiojamąjįkompiuterį su Natali failu, kadjudu su broliu patys viskąperskaitytumėt, bet kolMetjusas jį perrašys, galiu tau šįtą papasakoti.

Atsisėdu ant kėdės kraštelio,Deividas įsitaiso prie Metjusovadovo stalo, sukinėdamasrankose pustuštį kavos puodelį.

– Pradėsiu nuo to, kad tavo

mama buvo nuostabus Biuroatradimas. Atsitiktinai aptikomeją byrančiame pasaulyje, o josgenai buvo beveik tobuli. –Deividas plačiai nusišypso. –Ištraukėme ją iš bėdos iratsivežėme čia. Biure jipragyveno kelerius metus.Paskui jūsų mieste kilo suirutė,ji savanoriškai pasisiūlėdalyvauti eksperimente ir padėtiišspręsti nesklandumus. Nors,be abejo, tu visa tai žinai.

Priblokšta kelias akimirkas

tik mirkčioju. Mano mamaatvyko į mūsų miestą, bet jikilusi ne iš Biuro. Tai iš kur?

Man skaudu žinoti, kad jivaikščiojo Biuro koridoriais,stebėjo miestą valdymokambario ekranuose. Gal sėdėjoir šioje kėdėje? Gal jos kojoslietė šias grindų plyteles? Staigaman ima dingotis, kad čia visurpilna nematomų mano mamospėdsakų: ant kiekvienos sienos,durų rankenos, kolonos.

Įsitveriu į kėdės kraštą ir

mėginu surikiuoti mintis, kadgalėčiau paklausti.

– Ne, nežinau, – atsakau. –Apie kokią suirutę kalbate?

– Na, apie tą, kai Eruditųvadas ėmė žudyti Divergentus, –aiškina Deividas. – Rodos, jisbuvo vardu Nor... Normanas.

– Nortonas, – pataisoMetjusas. – Džaninospirmtakas. Rodos, jis pakišoDžaninai mintį, kad reikiaišžudyti Divergentus. Kaip tikprieš gaudamas širdies smūgį.

– Ačiū, Metjusai. Mesnusiuntėme Natali ištirti padėtįir sustabdyti žudynes. Žinoma,nesitikėjome, kad ji išbus tentiek ilgai. Bet ji buvo labainaudinga. Anksčiau nemanėmegalį turėti mieste savą žmogų.Natali pajėgė atlikti daugužduočių, kurių neįstengėmepadaryti mes. Ji netgi sukūrėšeimą, taip gimei tu.

Susiraukiu.– Tačiau Divergentai buvo

medžiojami ir žudomi ir man

įstojus į Bebaimių luomą.– Tu žinai tik apie tuos, kurie

žuvo, – sako Deividas. – Betnegirdėjai apie tuos, kurie likogyvi. Keletas gyvena čia,būstinėje. Emarą turbūt jaumatei? Jis vienas iš jų. Kaikuriems išgelbėtiemsDivergentams reikėjo nutoltinuo eksperimento. Jiems buvoper sunku žiūrėti į žmones,kuriuos pažinojo ir mylėjo,matyti, kaip šie sielojasi dėl jųnetekties. Todėl jie buvo

apmokyti ir išsiųsti atliktiužduočių už Biuro ribų. Tačiautavo motina nuveikė didžiulįdarbą.

Vadinasi, mama ištisai manmelavo, slėpė tiesą. Spėlioju, artėvas žinojo, kas ji tokia ir iš kuratvyko. Juk mano tėvas buvoNuolankiųjų vadas, vienas ištiesos saugotojų. Netikėtaimane perveria siaubinga mintis:kas, jeigu mama ištekėjo už jotik dėl to, kad taip įsakė Biuras,kad tai buvo jos užduoties dalis?

Ar ši santuoka buvo tik apgaulė?– Tai mano mama gimė ne

Bebaimių luome, – bandaupralaužti melo sieną.

– Iš pradžių ji atvyko į miestąkaip Bebaimė, nes jau turėjotatuiruočių. Antraip būtų buvęsunku paaiškinti, iš kur josatsirado. Jai buvo šešiolika, betluomo vadams pasakėme, jogpenkiolika, kad Natali turėtųlaiko prisitaikyti. Mes skyrėmejai užduotį... – Deividaspatraukia pečiais. – Na gerai,

pati perskaitysi jos failą. Ašnegaliu smerkti šešiolikmetėspasirinkimo.

Tarsi išgirdęs signalą,Metjusas atidaro stalčių ir išimanedidelę stiklo plokštelę.Baksteli ją piršto galiuku,pasirodo ikonos. Taidokumentas, kurį ką tik mačiaujo kompiuterio ekrane.Metjusas paduoda plokštelęman. Ji ne tokia trapi, kaipįsivaizdavau, sunki ir tvirta.

– Imk drąsiai, jos beveik

neįmanoma sudaužyti, – sakoDeividas. – Turbūt nekantraujigrįžti pas draugus. Metjusai,palydėk panelę Prior atgal įviešbutį. Man reikia šį tąsutvarkyti.

– Man irgi reikia dirbti, –atsako vaikinas, paskui mirkteli.– Juokauju, pone. Tuojau jąpalydėsiu.

– Ačiū, – dėkoju išeinančiamDeividui.

– Nėra už ką, – atsako jis. –Jei kils klausimų, kreipkis.

– Eime, – paragina Metjusas.Vaikinas aukštas, sveria

turbūt tiek pat, kiek Kalebas.Juodi plaukai atsainiai sušiauštiant kaktos, turbūt praleido dauglaiko prieš veidrodį, kadatrodytų kaip ką tik išsiritęs išlovos. Po tamsiai mėlynauniforma Metjusas vilkipaprastus juodus marškinėlius,ant kaklo pasirišęs juodąvirvelę. Ryjant seilę, kruta joAdomo obuolys.

Išseku paskui vaikiną iš

nedidelio kabineto, vėlžingsniuojame koridoriumi.Žmonių nedaug. Tikriausiai jiearba dirba, arba pusryčiauja.Visas jų gyvenimas prabėgašioje būstinėje – miegant,valgant, dirbant, kuriant šeimas,gimdant vaikus ir galiausiaimirštant. Kadaise šią vietąnamais vadino ir mano mama.

– Spėlioju, kada tu pratrūksi,– sako Metjusas. – Juk tiek viskoužgriuvo vienu metu.

– Neketinu pratrūkti, – sakau

tarsi gindamasi. Turbūt aš jaušitai padariau. Bet nesirengiuprisipažinti.

Metjusas gūžteli pečiais.– Aš tai pratrūkčiau, bet

suprantu tave.Virš galvos matau užrašą:

„Įėjimas į viešbutį“. Spaudžiuekranėlį prie krūtinėsnekantraudama grįžti įmiegamąjį ir papasakoti Tobijuiapie savo mamą.

– Klausyk, viena mūsųskyriaus darbo krypčių yra genų

testavimas, – sako Metjusas. –Gal tu ir tas vaikinas – MarkoItono sūnus – sutiktumėt, kadatlikčiau jūsų genų testą?

– Kam?– Tiesiog iš smalsumo. –

Metjusas patraukia pečiais. –Nuo eksperimento pradžiospraėjo jau daugybė metų ir mesnesame testavę jūsų kartosatstovų genų. Judu su Tobijuatrodot šiek tiek... keistoki. Na,tam tikrais atžvilgiais.

Kilsteliu antakius.

– Pavyzdžiui, tu labai atspariserumams, o daugumaDivergentų tokios savybėsneturi, – dėsto toliau Metjusas.– Ir Tobijas pajėgia valdytisimuliacijas, bet neturi tamtikrų gebėjimų, kuriųtikėtumeisi iš Divergento.Vėliau paaiškinsiu smulkiau.

Dvejoju, nesu tikra, ar noriu,kad mano ar Tobijo genai būtųtestuojami, lyginami ir panašiai.Tačiau Metjuso išraiškanekantri kaip vaiko, suprantu jo

smalsumą.– Paklausiu Tobijo, ar sutiks, –

tariu. – Aš tai sutinku. Kadaateiti?

– Šįryt tiks? – klausiaMetjusas. – Ateisiu jūsų pasiimtipo kokios valandos. Be manęs įlaboratoriją nepateksite.

Linkteliu. Staiga apimajaudulys, troškimas daugiausužinoti apie savo genus. Jisprilygsta troškimui perskaitytimotinos užrašus. Taip atskleisiujos praeities uždangą.

Aštuonioliktas skyrius

T O B I J A S

Keista pabudus matyti ne perdaug gerai pažįstamus žmones –apsimiegojusius, nugulėtaisskruostais. Sužinoti, kadKristina rytą labai guvi, Piterisatsikelia visiškai prisiplojusiaisplaukais, o Kara bendrauja tikmurmėdama ir žingsnis po

žingsnio atkakliai slenka priekavos.

Aš pirmiausia lendu po dušu irpersirengiu Biuro duotaisdrabužiais. Jie beveik nesiskirianuo tų, prie kurių esu įpratęs,tik įvairių spalvų, tarsi jos niekonereikštų čia gyvenantiemsžmonėms. Tikriausiai taip iryra. Apsivelku juodusmarškinėlius, apsimaunumėlynus džinsus ir stengiuosisave įtikinti, kad atrodauįprastai, jaučiuosi įprastai ir imu

prisitaikyti.Šiandien bus teisiamas mano

tėvas. Dar neapsisprendžiau,stebėti procesą ar ne.

Kai grįžtu iš dušo, Tričė jauapsirengusi, ji sėdi ant patieslovos kraštelio, tarsi bet kuriąakimirką būtų pasirengusi bėgti.Visai kaip Evelina.

Nuo pusryčių padėklo pasiimukeksiuką ir atsisėdu priešais.

– Labas rytas. Tu labai ankstiatsikėlei.

– Aha, – atsako Tričė, ištiesia

vieną koją ir įkiša tarp manųjų.– Zoja šįryt rado mane prie tosdidelės skulptūros, o Deividasnorėjo šį tą parodyti. – Tričėmosteli į stiklinį ekranėlį, gulintįšalia jos. Paliestas jis nušvinta,pasirodo dokumentas. – Taimano mamos failas. Jos užrašai.Atrodo, čia jų nedaug, bet vis šistas. – Ji pasimuisto, tarsijaustųsi nepatogiai. – Darnepradėjau skaityti.

– Tai kodėl? – klausiu.– Pati nežinau. – Mergina

padeda ekranėlį, šisautomatiškai užgęsta. –Tikriausiai bijau.

Nuolankiųjų vaikaidažniausiai nežino apie tėvusnieko svarbaus, nes šie, ne taip,kaip kitų luomų atstovai,nepasakoja ūgtelėjusiemsvaikams apie savo gyvenimą. Jielyg šarvais dangstosi pilkaisdrabužiais, nesavanaudiškaielgiasi, nes tiki, kad kalbėjimasapie save yra nuolaidžiavimassilpnybei. Šie užrašai ne tik

atskleis Tričės motinosasmenybę; tai turbūt pirmas irpaskutinis sąžiningasprisipažinimas, kas tokia buvoNatali Prior.

Todėl suprantu, kodėl Tričėlaiko tą ekranėlį kaip kokįpaslaptingą daiktą, galintįakimirksniu išnykti. Suvokiu,kodėl ji delsia perskaitytiužrašus. Taip pat kaip ašnegaliu nuspręsti, ar stebėtitėvo teismą. Užrašuose Tričėgali atrasti tai, ko nenori žinoti.

Paseku jos žvilgsnį – jisnukreiptas į Kalebą. Šis sėdikitoje kambario pusėje irnenoriai, susiraukęs kaip vaikasžiaumoja dribsnius.

– Parodysi jam? – klausiu.Tričė neatsako.– Įprastai aš niekad jo

neužstoju, – sakau. – Bet šiuoatveju... Šie užrašai priklausone tik tau.

– Žinau, – šiurkštokai atkertaTričė. – Aišku, parodysiuKalebui. Bet pirma perskaitysiu

pati viena.Nesiginčiju. Didumą gyvenimo

praleidau slėpdamas informacijąir apmąstydamas ją vienas.Paskata dalytis su kuo nors yranauja, o slėpti – įgimta kaip irkvėpuoti.

Tričė atsidūsta, paskuiatsilaužia gabalėlį manokeksiuko. Juokais pliaukšteliu jaiper nagus.

– Ką darai? Tau iš dešinėspilnas padėklas.

– Tai ko taip jaudiniesi

netekęs gabalėlio? – nusivaipoji.

– Tokia jau žmogausprigimtis.

Tričė suima mane užmarškinėlių, prisitraukia irpabučiuoja. Laikydamas užsmakro, atsakau į jos bučinį.Tada pastebiu, kaip ji slapčiomislaužia dar gabalėlį keksiuko.Šnairuodamas į ją atsitraukiu.

– Liaukis, – sakau. – Atnešiutau keksiuką nuo padėklo, ilgainetruks.

Tričė vypteli.– Noriu tavęs šio to paklausti.

Ar šįryt sutiktum atlikti nedidelįgenų testą?

Frazė „nedidelis genų testas“man skamba kaip oksimoronas.

– Kam? – klausiu. Prašymasatlikti tokį testą man prilygstaprašymui išsirengti.

– Rytą susipažinau su vaikinu,dirbančiu vienoje išlaboratorijų. Jo vardasMetjusas. Tas vaikinas labainorėtų ištirti mūsų genus, –

dėsto Tričė. – Jis itin domisitavimi, kaip keistu Divergentu.

– Keistu Divergentu?– Matai, tu turi kai kurių

Divergentams būdingų bruožų,o kai kurių ne, – sako ji. – Ir patinesuprantu. Metjusas tiesiogsusidomėjęs. Tau nebūtinasutikti.

Man ima tvinkčiotismilkiniuose, galva apsunksta.Norėdamas išsklaidytinesmagumą, pasikasau sprandą.

Po kokios valandos Markas ir

Evelina tikrai pasirodys Biuroekranuose. Staiga suvokiunegalėsiąs žiūrėti.

Ir nors aš tikrai nenoriu, kadkoks nors pašalaitis narstytųmano prigimtį, dėliotų ją išgabaliukų kaip mozaiką,atsakau:

– Gerai, sutinku.– Puiku, – sako Tričė

kramtydama dar kąsnelį manokeksiuko.

Plaukų sruoga užkrinta jai antakių, nemačiomis nubraukiu ją.

Tada Tričė uždeda savo rankąant manosios, jos plaštaka šiltair stipri, lūpų kampučiai kilsteli.

Durims atsidarius antslenksčio išdygsta vaikinasįkypomis akimis ir juodaisplaukais. Kaipmat atpažįstuDžordžą Vu, jaunesnį Torėsbrolį. Jinai vadindavo jįDžordžiu.

Vaikinas linksmai nusišypso, oman kyla noras trauktis,užsidaryti kaip austrei, kaiDžordžą užgrius sielvartas.

– Ką tik grįžau, – sako jisgaudydamas kvapą. – Vadaisakė, kad mano sesuo važiavokartu su jumis ir...

Mudu su Triče persimetamenerimastingais žvilgsniais.Išvydę Džordžą nutyla ir kitimūsiškiai, tokia tyla viešpataujaper Nuolankiųjų laidotuves. NetPiteris, kuriam, mano manymu,nusispjaut į kitų žmoniųskausmą, sutrinka, susikišarankas į kišenes ir vėl ištraukia.

– Ir... – vėl prabyla Džordžas.

– Kodėl jūs visi taip į manežiūrite?

Kara žengia pirmyn,ketindama pranešti liūdnąnaujieną, bet aš suabejoju, ar jitam pasirengusi, todėl pakylunuo gulto ir prabylu pirmas:

– Tavo sesuo tikrai važiavo sumumis, – sakau. – Tačiaupakeliui buvome užpultibeluomių ir ji... žuvo.

Šie žodžiai pasako tiek mažai– Džordžas nežino, kokia greitabuvo Torės mirtis, kaip jo

sesers kūnas krito ant žemės,kokia baisi sumaištis kilo naktįbėgant pievomis. Aš negrįžauprie Torės. Nors turėjau – išvisų mūsų luomo žmonių jąpažinojau geriausiai, buvaupatyręs, kaip tvirtai jos rankoslaiko tatuiravimo adatą, buvaugirdėjęs, kaip šiurkščiai skambajos juokas, tarsi jos balso stygosbūtų įtrintos švitriniupopieriumi.

Priblokštas Džordžasatsišlieja į sieną.

– Ką?– Ji žuvo gelbėdama mus, –

stebėtinai švelniai sako Tričė. –Jei ne Torė, nė vienas nebūtumeiki čia atsikasę.

– Tai ji... žuvo? – pralemenaDžordžas, tada visu kūnuatsiremia į sieną, jo pečiainusvyra.

Koridoriuje išvystu Emarą sugabalėliu skrebučio rankose,šypsena greitai dingsta jam nuoveido. Jis padeda skrebutį antstalo prie durų.

– Norėjau susirasti taveanksčiau ir įspėti, – sakoEmaras.

Praėjusią naktį Emaraskalbėjo apie Džordžą taipatsainiai, kad nemaniau, jog jiegerai pažįstami. Tikriausiaiapsirikau.

Džordžo akys sudrėksta,Emaras jį prisitraukia irapglėbia viena ranka. Džordžasstipriai įsitveria Emarui įmarškinius, krumpliai netpabąla. Negirdžiu jo verkiant,

gal jis ir neverkia, gal jam tikreikia į ką nors atsiremti.Miglotai beprisimenu, kaipsielvartavau dėl motinos, kaimaniau, kad ji mirusi. Tiesiogliūdesys atskyrė mane nuo visopasaulio, kamavo nuolatinisnoras nuryti gumulą gerklėje.Nežinai, kaip gedi kiti žmonės.

Galiausiai Emaras išsivedaDžordžą iš mūsų kambario.Matau, kaip surėmę pečius jiežingsniuoja koridoriumi tyliaikalbėdamiesi.

+ + +

Beveik užmirštu sutikęsdalyvauti tiriant genus, kol antslenksčio pamatau kitą vyruką –tiesą sakant, ne vyruką, o jaunąvaikiną. Jis beveik tokio amžiauskaip aš. Vaikinas moja Tričei.

– Ak, štai ir Metjusas, – sakoji. – Turbūt metas eiti.

Tričė paima mano ranką irvedasi prie durų. Keista, kadsiūlydama atlikti testą, Tričėpamiršo pasakyti, kad Metjusas

– ne koks senas irzlusmokslininkas. O gal jai šitai visainerūpi.

Nebūk kvailys, sakau sau.Vaikinas paduoda ranką.– Sveikas, malonu susipažinti.

Esu Metjusas.– Tobijas, – atsakau, nes

Ketvertas čia, kur žmonėsnesirenka vardų pagal turimųbaimių skaičių, skambėtųkeistai. – Man irgi malonu.

– Tai eime į laboratoriją, –kviečia Metjusas. – Parodysiu

kelią.Šį rytą Biure knibždėte

knibžda žmonių. Visi jie vilkižalias arba tamsiai mėlynasuniformas. Plačios kelnės arbašluoja grindis, arba per keliscentimetrus nedengia batų –priklausomai nuo žmogaus ūgio.Šiame pastate pilna atvirųerdvių, nuo jų šakojasi platūskoridoriai, tarsi kraujagyslės išširdies. Visi koridoriai pažymėtiraide ir skaičiumi, žmonės jaisskuba, vieni nešini plokščiais

stikliniais ekranėliais, kokį šįrytatsinešė Tričė, kiti žingsniuojatuščiomis rankomis.

– Ką reiškia šie skaičiai? –smalsauja Tričė. – Tiesiog žymitam tikrus skyrius?

– Kadaise tai buvo išleidimovartai, – atsako Metjusas. – Prokiekvienus buvo galima patektiprie durų, tada į tunelį, vedantįprie tam tikro lėktuvo,skrendančio tam tikrumaršrutu. Kai oro uostas buvopaverstas Biuru, kėdės, kuriose

keleiviai laukdavo skrydžio,buvo išvežtos. Vietoj jų įrengtoslaboratorijos, jų įranga paimtaiš miesto mokyklų. Visas šisplotas iš esmės yra didžiulėlaboratorija.

– Kas jose tyrinėjama?Maniau, stebite eksperimentus,– sakau žiūrėdamas į moterį,skubančią iš vieno koridoriausgalo į kitą. Ant atverstų delnų jilaiko ekranėlį, tarsi ko prašytų.

Pro stiklines lubas krinta irant išblizgintų plytelėmis išklotų

grindų žaidžia saulės spinduliai.Pro langus atsiveria taikingas,gražus vaizdas: žolė kruopščiainupjauta, tolumoje siūbuojaplačiašakiai medžiai. Sunkuįsivaizduoti, kad kažkur žmonėsžudo vieni kitus dėl „sugadintųgenų“ ar gyvena, laikydamiesigriežtų Evelinos taisykliųmieste, iš kurio ištrūkome.

– Kai kurie tuo ir užsiima.Visa tai, ką mokslininkai pamatoper eksperimentus, yra įrašomair analizuojama, tam reikia

daugybės darbuotojų. Bet kaikurie mūsų bando pagerintigenus kitais būdais ar kuriaserumus vidinėms, o neeksperimentų, reikmėms –turime daugybę projektų.Mokslininkams tereikia iškeltiidėją, suburti komandą irpateikti siūlymą tarybai, kuriaivadovauja Deividas. Įprastai jipritaria, jei projektas nekeliaper didelės rizikos.

– Aha, – sako Tričė, – tainenorite per daug rizikuoti. – Ir

užverčia akis.– Taryba turi svarių

priežasčių nerimauti, – sakoMetjusas. – Iki suformuojantluomus ir įduodant jiemsserumus, visi eksperimentaižlugdavo savaime, jų dalyviaisunaikindavo vieni kitus.Serumai, ypač atmintiesserumas, padėjo eksperimentedalyvaujantiems žmonėmsišlaikyti tvarką. Rodos, dabaršis serumas nebetobulinamas,tiesiog laikomas Ginklų

laboratorijoje.„Ginklų laboratorija.“

Metjusas ištaria šiuos žodžiuslabai atsargiai, tarsi jie būtųtrapūs. Šventi.

– Taigi iš pradžių Biuras davėluomams serumus, – taria Tričė.

– Taip, – patvirtina Metjusas.– Paskui Eruditai ėmė juos tirti,tobulinti. Tarp jų ir tavo brolis.Tiesą sakant, iš jų perėmėmekeletą pagerintų serumoatmainų, savo ekranuosematėme, kaip jis gaminamas.

Bet Eruditai nepatobulinoatminties – Nuolankiųjų –serumo. Mes šioje srityjenuveikėme kur kas daugiau, taimūsų didžiausias ginklas.

– Ginklas, – pakartoja Tričė.– Taip, šitaip apginkluojame

miestus prieš maištininkus.Pakanka ištrinti žmonėmsatmintį, ir nebereikia jų žudyti.Jie tiesiog pamiršta, dėl kokovojo. Šį serumą galimapanaudoti ir prieš maištininkus,besitelkiančius atokiose

vietovėse, tarkim, per kokiąvalandą kelio nuo čia. Kartais tųapleistų pakraščių gyventojaikėsinasi mus užpulti.Suleidžiame jiems serumo, irnebereikia žudynių.

– Tai yra... – prabylu.– Iš pirmo žvilgsnio

siaubinga? – aplenkia maneMetjusas. – Taip, tiesa. BetBiuro vadai mano, kad taipadeda mums išgyventi, atliktisavo misiją. Štai ir atėjome.

Kilsteliu antakius. Metjusas

taip drąsiai ir atsainiai reiškėnepritarimą vadų nuomonei, kadjo žodžiai man vos nepraslydopro ausis. Svarstau, į kokiąvietą patekome. Ar čianepasitenkinimą galima reikštiviešai, tiesiog kalbantis, o nekuždėtis pakampėseprislopintais balsais?

Metjusas perbraukia korteleelektroninį sunkių durų užraktąir mes patenkame į kitąkoridorių. Siauresnį, nušviestąblyškios fluorescencinės

šviesos. Vaikinas stabteli priedurų su užrašu: „Genų terapija.1 kambarys“. Įėję išvystamerusvaodę merginą žaliukombinezonu – ji nukraustopopierius nuo stalo.

– Tai Chuanita, mūsųlaborantė. Chuanita, tai...

– Aha, žinau, kas jie tokie, –nusišypso mergina.

Akies krašteliu matau, kaipTričė sustingsta, ji dar sykįprisimena, kad mūsų gyvenimaibuvo stebimi kamerų. Bet nieko

nesako.Chuanita paduoda man ranką.– Šiuo vardu mane vadina tik

Metjuso vadovas. Na ir, aišku,pats Metjusas. Esu tiesiog Nita.Paruošti du testus?

Metjusas linkteli.– Tuojau. – Mergina atidaro

keletą spintelių ir ima iš jųtraukti reikmenis. Jie įvynioti įplastikinius ir popieriniusmaišelius su baltomisetiketėmis. Kambaryje girdėtišiugždėjimas ir šiurenimas.

– Kaip jums patinka Biure? –klausia Chuanita.

– Mėginam prisitaikyti, –atsakau.

– Aha, suprantu, ką turigalvoje, – laborantė mannusišypso. – Aš irgi atvykau čiaiš vieno eksperimento, išIndianapolio, ten jis žlugo. Ak,tiesa, judu turbūt nežinot, kuryra Indianapolis? Ne pertoliausiai nuo čia. Mažiau neivalanda skrydžio lėktuvu. – Nitapatyli. – Jums turbūt tai nieko

nesako? Galų gale tai irnesvarbu.

Iš plastikinio paketėlio Nitaiišėmus švirkštą ir adatą, Tričėįsitempia.

– Kam šito reikia? – klausia ji.– Tai leis mums ištirti jūsų

genus, – atsako Metjusas. – Tauviskas gerai?

– Taip, – atsako Tričė, bet josbalsas neramus. – Tiesiognemėgstu... kai man leidžiaminežinomi preparatai.

Metjusas linkteli.

– Prisiekiu, kad tik atliksimejūsų genų testą. Ir tiek. Nitagali tai patvirtinti.

Laborantė linkteli.– Gerai, – sako Tričė. – Bet ar

galiu susišvirkšti pati?– Žinoma, – atsako Nita. Ji

pritraukia švirkštą kažkokioskysčio ir paduoda Tričei.

– Supaprastintai paaiškinsiujums, koks tai testas, – sakoMetjusas, o Nita patrina Tričeiranką antiseptiku.

Aštrus jo kvapas sudirgina

man šnerves.– Skystyje, kurį jums

suleisime, yra mikrosiųstuvėlių.Jie sukurti aptikti ypatingusgenus ir perduoti duomeniskompiuteriui. Surinktiduomenims reikia beveikvalandos, o juos išanalizuotiužtrunka kur kas ilgiau. Taisuprantama.

Tričė įbeda adatą sau į dilbį irspusteli stūmoklį.

Nita paima mano ranką, tadaoranžiniu antiseptiku patrina

odą. Švirkštas pilnas sidabriškaipilko skysčio, panėšėjančio įžuvies žvynus. Jam srūvant manį kraują, įsivaizduojumikrosiųstuvėlius,šmirinėjančius po mano kūną,mane skaitančius iranalizuojančius. Tričė,stovėdama šalia, užspaudžiavatos gumulėliu dūrio vietą irman šypteli.

– Ko ieško tie...mikrosiųstuvėliai? – Metjusaslinkteli ir aš klausinėju toliau: –

Ar kokių konkrečių duomenų?– Kadaise Biuro mokslininkai

įdiegė jūsų protėviams„pataisytus“ genus, kartu su jaisir genetinį žymiklį, parodantį, artam tikro asmens genai yrapagydyti. Šiuo atveju genetinisžymiklis veikia kaip mokėjimasvaldyti simuliacijas – galime jįlengvai aptikti ir sužinoti, arjūsų genai jau sveiki, ar dar ne.Dėl šios priežasties visišešiolikos metų sulaukę jūsųmiesto gyventojai turi atlikti

gabumų testą. Per jį paaiškėja,ar dar reikia tobulinti genus.

Įtraukiu gabumų testą įsąrašą dalykų, kurie kadaiseman buvo tokie svarbūs. Paskuiišmetu iš galvos, nes tai buvotiesiog gudrybė išgautiinformacijai, ja pasinaudojoBiuras.

Negaliu patikėti, kadgebėjimas valdyti simuliacijas,kuris darė mane stiprų irišskirtinį, dėl kurio Džanina irEruditai žudė žmones, šiems

mokslininkams yra tiktai genųgydymo padarinys. Tarsi kodinisžodis, pranešantis jiems, artinku jų genetiškai sveikaivisuomenei.

Metjusas kalba toliau:– Vienintelis genetinio

žymiklio trūkumas, kad jisnegarantuoja, jog budrumas persimuliacijas ir atsparumasserumams tikrai reiškiadivergentiškumą. Pasitaikostiprių asmenybių. Net irturėdami sugadintus genus,

kartais žmonės sugeba valdytisimuliacijas ar pajėgia atsispirtiserumams. – Metjusaspatraukia pečiais. – Štai kodėlmane domina tavo genai,Tobijau. Man knieti įsitikinti, artu tikrai Divergentas, ar tiksugebi valdyti simuliacijas.

Valanti stalą Nita stipriaisuspaudžia lūpas, tarsineleisdama žodžiams išsprūsti išburnos. Staiga apimabejėgiškumas. Kas bus, jeipasirodys, kad esu ne

Divergentas?– Dabar belieka laukti, – sako

Metjusas. – Eisiu papusryčiauti.Gal ir jūs praalkote?

Mudu su Triče papurtomegalvas.

– Greitai grįšiu. Palaikykjiems draugiją, Nita.

Nelaukdamas laborantėsatsakymo Metjusas išeina. Tričėatsisėda ant popieriumi apklotolaboratorinio stalo. Šissusiraukšlėja jai po užpakaliu irplyšta ties sulenktomis kojomis.

Nita susikiša rankas įkombinezono kišenes ir žiūri įmus. Jos tamsios akys skaisčiaispindi. Mergina paduoda manvatos gumulėlį, prispaudžiu jįprie dūrio vietos.

– Taigi ir tu atvažiavai išeksperimentinio miesto, – sakoTričė. – Seniai čia gyveni?

– Nuo tada, kai priešaštuonerius metus buvonutrauktas Indianapolioeksperimentas. Biuras mansiūlė integruotis į didesnę

populiaciją, kur neatliekamijokie bandymai, bet jau buvogana. – Nita atsiremia į stalą. –Todėl savo noru atvažiavau čia.Iš pradžių dirbau durininke.Rodos, kylu karjeros laiptais.

Nitos balse girdėti kartėlis.Įtariu, kad čia, kaip ir Bebaimiųluome, gali užkopti tik iki tamtikros ribos, ir mergina pasiekėją anksčiau, negu būtų norėjusi.Taip buvo ir man, kai pasirinkaudarbą valdymo kambaryje.

– Tai tavo mieste nebuvo

luomų? – klausia Tričė.– Ne, tik valdymo grupė.

Stebėdamas jos veiklą Biurassuprato, kad luomai yra kur kasveiksmingesni. Valdymo grupėbuvo įvedusi daug taisyklių.Pavyzdžiui: komendantovalandą, kėlimosi laiką,saugumo reikalavimus. Jokiųginklų. Ir panašiai.

– Kas nutiko? – klausiu ir tuojpat dėl šito pasigailiu – Nitoslūpų kampučiai nusvyra, rodos,prisiminimai skaudina merginą.

– Keletas žmonių mieste darmokėjo gaminti ginklus. Jiesukūrė bombą, na, žinote,sprogmenį, ir padėjo jąvyriausybės pastate, – pasakojaNita. – Žuvo daugybė žmonių.Kai taip nutiko, Biurasnusprendė baigti eksperimentą.Sprogdintojams buvo ištrintaatmintis, likę gyvi perkelti kitur.Aš iš tų nedaugelio, kuriepanoro dirbti Biure.

– Atsiprašau, – švelniai sakoTričė.

Vis dar pamirštu, kad ji mokabūti gera, jautri. Ilgą laikąpažinojau ją kaip labai stipriosvalios ir fiziškai tvirtą merginą,raumeningomis rankomis, sujuoda tatuiruote ant raktikaulio.

– Viskas gerai. Juk ir jūs,draugužiai, šį tą esate patyrę, –sako Nita. – Žinau, ką jūsųmieste pridarė Džanina Metju irkiti.

– Tai kodėl Biuras nebaigėmūsų eksperimento? – klausiaTričė. – Taip, kaip padarė

Indianapolyje?– Vadai dar gali taip

nuspręsti, – sako Nita. – Manau,kad Čikagos eksperimentas,palyginti su kitais, kaip retavykęs ir trunka jau labai ilgai,todėl Biuras nenori jo baigti.Čia pirmą kartą buvo įdiegtiluomai.

Atitraukiu vatos gumulėlį nuorankos. Dūrio vietojeraudonuoja taškelis, kraujasnebėga.

– Tikriausiai būčiau rinkusis

Bebaimius, – sako Nita. – Tikkaži ar būtų pakakę drąsos.

– Nė nenutuoki, kiek drąsosatsiranda, kai jos prireikia, –patikina Tričė.

Man nuduria krūtinę. Ji teisi.Iš nevilties žmogus gebapadaryti neįtikėtinų dalykų.Mudu abu tai žinome.

+ + +

Lygiai po valandos grįžtaMetjusas. Jis ilgam sėda priekompiuterio, žvilgsnis laksto

ekranu pirmyn atgal. Keliskartus jis sumurma, paskuiaikteli. Kuo ilgiau Metjusas tyli,tuo didesnė įtampa kausto manraumenis, pečius, rodos,prislegia akmuo. Galiausiai jispakelia akis nuo kompiuterio iratsuka ekraną į mus.

– Ši programa padeda mumsiššifruoti duomenis, padarytijuos suprantamus. Ekrane jūsmatote supaprastintą TričėsDNR genų seką, – dėstoMetjusas.

Matau sudėtingą linijų irskaičių raizgalynę, vieni plotaigeltoni, kiti raudoni. Neturiujokio supratimo, ką taspaveikslėlis reiškia – taipranoksta mano proto galias.

– Čia pažymėti išgydyti genai.Sugadintų genų nematytume. –Vaikinas baksteli į tam tikrasvietas ekrane. Nesuprantu, kąjis čia šneka, bet Metjusas šitonepastebi, įsigilinęs į savoišvedžiojimus. – Šie ženklairodo, kad programa aptiko ir

genetinį žymiklį, gebėjimąvaldyti simuliacijas. Išgydytųgenų ir atsparių simuliacijomsgenų derinys yra kaip tik toks,kokio tikėtumeisi iš Divergento.Dabar keistoji dalis. – Metjusasvėl paliečia ekraną ir vaizdaspasikeičia, tačiau virsta kitokiunesuprantamu linijų voratinkliusu skaičių eilėmis. – Tai Tobijogenų žemėlapis, – pareiškiaMetjusas. – Kaip matote, jis turigenų, tinkamų simuliacijomsvaldyti, bet stokoja išgydytų

genų, kurių turi Tričė.Man išdžiūva gerklė. Taip

nutinka sužinojus blogųnaujienų, tik kol kas aš darnesuvokiu, kaip labai jos blogos.

– Ką tai reiškia? – klausiu.– Tai reiškia, kad tu ne

Divergentas, – atsako Metjusas.– Tavo genai vis dar sugadinti,bet turi genetinių anomalijų,leidžiančių tau valdytisimuliacijas. Kitaip sakant, turiDivergento ypatybių, nors ištiesų toks nesi.

Virškinu tą informaciją lėtai,kąsnelis po kąsnelio. Aš neDivergentas. Aš ne toks kaipTričė. Aš genetiškai sugadintas.

Žodis „sugadintas“ slegiamane kaip švinas. Turbūt seniaižinojau, jog kažkas man yra netaip, bet kaltinau dėl to tėvą irmotiną, ir skausmą, kurį jie manperdavė kaip šeimos relikviją,keliaujančią iš kartos į kartą.Mano tėvas turėjo vieną gerąypatybę – divergentiškumą – betaš jos nepaveldėjau.

Vengiu žiūrėti į Tričę, negaliušito pakelti. Todėl spoksau įNitą. Jos veidas niūrus, beveikpiktas.

– Metjusai, gal nusinešk tuosduomenis į savo laboratoriją irdar kartą išanalizuok? – siūlo ji.

– Aš ketinau aptartirezultatus su tiriamaisiais čia, –atsako Metjusas.

– Vargu ar tai gera mintis, –Tričės balsas aštrus kaipskustuvas.

Metjuso žodžius užgožia

mano širdies plakimas, todėlbeveik jo negirdžiu. Vaikinas vėlpaliečia ekraną, mano DNRschema išnyksta, ekranasišblanksta. Pareiškęs, kad jeiturėsime klausimų, galime pas jįužsukti, Metjusas išeina. Tričė,Nita ir aš liekame kambaryjetylėdami.

– Didelio čia daikto, – tvirtaisako Tričė. – Tiesa?

– Tik jau neaiškink, jog tainesvarbu! – beveik rėkiu.

Nita nueina prie spintelių,

tada apsimeta dėliojantitvarkingus paketėlius.

– Dar ir kaip paaiškinsiu! –nenusileidžia Tričė. – Tu esi taspats žmogus – toks buvai priešpenkias minutes, prieš keturismėnesius ir prieš aštuoniolikametų! Šis testas nepakeitė tavoasmenybės.

Tričės žodžiuose esamatiesos, bet dabar man labaisunku ja patikėti.

– Tai sakai, kad testas niekonereiškia, – tariu. – Kad tiesa

nieko nereiškia.– Kokia tiesa? – klausia Tričė.

– Šitie žmonės tau pareiškia,kad tavo genai blogi, ir tu jaistiki?

– Mačiau įrodymus, – parodauį ekraną. – Ir tu matei.

– Bet aš matau ir tave, –pyktelėjusi sako Tričė ir suimaman už rankos. – Aš žinau, kastu toks.

Purtau galvą. Vis dar negaliupažvelgti jai į akis, iš viso niekonenoriu matyti.

– Noriu įkvėpti gryno oro.Pasimatysim vėliau.

– Tobijau, palauk...Išėjus iš laboratorijos, vidinė

įtampa šiek tiek atlėgsta.Žingsniuoju siauru koridoriumi,jo sienos kėsinasi manesuspausti. Galiausiai pasiekiuplatesnius, nušviestus saulėskoridorius. Dangus skaisčiaimėlynas. Už nugaros girdžiužingsnius, bet jie ne Tričės, perdaug sunkūs.

– Palauk! – Nita brūkšteli koja

per plytelėmis išklotas grindis. –Nenoriu būti įkyri, bet reikiapasikalbėti apie tuos sugadintusgenus. Jei tau įdomu, susitikimčia šįvakar devintą. Manpatinka tavo mergina, bet josverčiau nesivesk.

– Kodėl? – klausiu.– Todėl, kad ji GT – genetiškai

tobula. Todėl gali šitonesuprasti, na, kol kas sunkupaaiškinti. Tiesiog pasikliaukmanim, gerai? Bus geriau, jei jilaikysis atokiau nuo viso šito.

– Gerai.– Sutarta, – linkteli Nita. –

Man metas eiti.Žiūriu, kaip ji bėga atgal į

laboratoriją, tada patraukiusavo keliu. Nenutuokiu, kureinu. Tiesiog žingsniuojantdidžiulis srautas informacijos,kurią gavau per šias dienas, imasrūti lėčiau, įkyrūs balsaigalvoje šiek tiek aprimsta.

Devynioliktas skyrius

T R I Č Ė

Neinu paskui Tobiją, todėl,kad nenutuokiu, ką jampasakyti.

Kai sužinojau esantiDivergentė, palaikiau šįgebėjimą slapta jėga, kuriosniekas daugiau neturi, jaučiausikitokia, geresnė, stipresnė.

Dabar, palyginusi savo ir TobijoDNR kompiuterio ekrane,suvokiu, kad Divergentasreiškia ne tiek daug, kaipmaniau. Tai tiesiog žodis,apibūdinantis tam tikrą DNRseką. Panašiai žmonės vadinamirudaakiais ar šviesiaplaukiais.

Susiimu galvą rankomis.Tačiau Biuro žmonėms manoDNR seka svarbi – jie mano, kadaš esu išgydyta, Tobijas vis darsugadintas. Šituo jie nori įtikintiir mane.

Bet aš netikiu. Nesuprantu,kodėl patikėjo Tobijas. Taiplengvai patikėjo, kad yrasugadintas.

Daugiau nebenoriu apie taigalvoti. Išeidama išlaboratorijos susiduriu sugrįžtančia Nita.

– Ką jam pasakei? – klausiu.Nita graži. Aukšta, bet ne

kaip kartis, liekna, betnesudžiūvusi. Oda lygi ir rusva.

– Tiesiog norėjau įsitikinti, arTobijas ras kelią, – atsako ji. –

Biuras klaidus.– Tikrai klaidus, – pritariu ir

patraukiu sau. Tiesą sakant,žinau, kur einu, bet kad tiktoliau nuo Nitos, gražiosmerginos, kuri man negirdintšnekėjosi su mano vaikinu.Antra vertus, pokalbis turbūtbuvo neilgas.

Koridoriaus gale išvystu Zoją,moteris man pamoja. Jiatsipalaidavusi kur kas labiaunegu rytą, raukšlės kaktojeišsilyginusios, palaidi plaukai

krinta ant pečių. Moterissusikiša rankas į kombinezonokišenes.

– Ką tik buvau pas taviškius, –sako Zoja. – Po dviejų valandųskrisim lėktuvu. Norėsiprisidėti?

Paširdžius sugniaužia irbaimė, ir jaudulys, kaip tada, kaistovėjau ant Hankoko pastatostogo ir ruošiausi leistis lynu.Įsivaizduoju skrydį oru mašinasu sparnais, variklio gausmą irstiprius vėjo gūsius, su kuriais

grumiasi lėktuvas. Sykiuneatmetu menkos tikimybės,kad kas nors suges, lėktuvasnukris ir aš žūsiu.

– Žinoma, – sakau.– Tada susitiksim prie vartelių

B14. Rasi pagal nuorodas! –Akinamai šyptelėjusi Zojanueina.

Žiūriu į stiklines lubas.Dangus giedras, bet blyškus,tokios spalvos kaip mano akys.Jis tarsi kviečia mane, lyg būtųlaukęs jau seniai. Gal dėl to, kad

aš mėgstu aukštį, o daug kas jobijo. Galbūt dėl to, kad jei esiišgyvenęs tokius dalykus, kokiusteko patirti man, plėsti ribasbegalima tik į vieną pusę –aukštyn.

+ + +

Lipant į lėktuvą metaliniailaipteliai džeržga man pokojomis. Atlošiu galvą, kadgalėčiau gerai apžiūrėtiskraidyklę. Jis kur kas didesnis,negu atrodė iš toli, sidabriškai

baltos spalvos. Tiesiai po sparnuįtaisytas didžiulis metaliniscilindras su besisukančiommentėm. Įsivaizdavusi, kad josmane įtraukia, o paskuiišspjauna kitoje pusėje, netpašiurpstu.

– Kaip toks didelis daiktas galiišsilaikyti danguje? – klausiaJurajas man už nugaros.

Pakratau galvą. Nežinau irnenoriu apie tai galvoti. Kopiulaipteliais paskui Zoją prieskylės lėktuvo šone. Kai

nusitveriu turėklų, ranka dreba.Tada dar kartą dirsteliu per petįįsitikinti, ar Tobijas neprisidėjoprie mūsų. Bet jo nėra,nemačiau jo po genų testo.

Lįsdama pro skylę pasilenkiu,nors to visai nereikia. Lėktuvoviduje išvystu eiles sėdynių,aptrauktų padėvėta nublukusiamėlyna medžiaga. Išsirenkuvietą priekyje, prie lango.Nugara atsiremiu į labai kietąatlošą. Rodos, metalinė kėdė tikaptraukta medžiaga, be jokio

paminkštinimo.Kara atsisėda šalia manęs,

Piteris su Kalebu žingsniuoja įlėktuvo galą ir įsitaiso artivienas kito, prie langų.Nežinojau, kad jie susidraugavo.Taip ir turi būti, vienas niekšaspažino kitą.

– Kokio senumo šis daiktas? –klausiu netoliese stovinčiosZojos.

– Ganėtinai senas, – atsako ji.– Bet mes jį iš pagrindųatnaujinome. Kaip tik šitokio

reikia mūsų tikslams.– Kam jį naudojate?– Daugiausia sekimui. Mes

mėgstame pasižvalgytiatokesnėse vietovėse, kadužkirstume pavojų Biurui. – Zojapatyli. – Tarp Čikagos irartimiausio vyriausybėskontroliuojamo didelio miestoMilvokio plyti pustuščiai plotai,juose tvyro suirutė. Nuo Biuroiki tų vietovių kokios trysvalandos kelio automobiliu.

Knieti paklausti, kas

konkrečiai ten vyksta, betšalimais įsitaiso Jurajas suKristina, praleidžiu tinkamąakimirką. Jurajas nuleidžia tarpmudviejų ranktūrį, tadapersilenkia ir žiūri pro langą.

– Jeigu Bebaimiai būtų žinojęapie tokį daiktą, būtųišsirikiavusi eilė norinčiųišmokti jį valdyti, – sakovaikinas. – Įskaitant ir mane.

– Ne, jie būtų prisirišę diržaisprie sparnų, – Kristina kumšteliJurajui į ranką. – Juk pažįsti

savo bendraluomių prigimtį?Atsakydamas Jurajas kepšteli

jai per skruostą, paskui vėlatsigręžia į langą.

– Ar kuris matėte Tobiją? –klausiu.

– Ne, nematėme, – atsakoKristina. – Kas nors atsitiko?

Man dar nespėjus atsakyti,praėjime tarp eilių pasirodopusamžė moteris suraukšlelėmis aplink lūpas. Jisuploja delnais.

– Mano vardas Karena,

šiandien pilotuosiu šį lėktuvą! –pareiškia ji. – Jei apims baimė,prisiminkite: pagal statistiką,avarijos lėktuvus ištinka kur kasrečiau negu automobilius.

– Vadinasi, mažesnė irtikimybė išgyventi po avarijos, –sumurma šypsodamasis Jurajas.

Jo tamsios akys budrios,veidas nerūpestingas kaip vaiko.Po Marlenos mirties tokio jo darnesu mačiusi. Jis vėl toks patgražus kaip anksčiau.

Karena dingsta lėktuvo

priekyje, Zoja įsitaiso perpraėjimą nuo mūsų ir ima bertinurodymus:

– Prisisekite saugos diržus!Sėdėkite savo vietose, kollėktuvas pasieks reikiamąaukštį!

Nenutuokiu, koks tas aukštis.Zoja, savo papratimu, irneaiškina. Tiesiog stebuklas,kad ji anksčiau užsiminė apieatkampias vietoves.

Lėktuvas ima važiuoti. Labailygiai, lyg skristume virš žemės.

Tada pasuka į specialų taką,išmargintą linijomis ir skaičiais.Tolstant nuo būstinės, manoširdis dunksi vis smarkiau.Galiausiai pro garsiakalbiusnuskamba Karenos balsas:

– Pasiruoškit kilimui.Kai lėktuvas šauna į priekį,

suspaudžiu ranktūrius. Akimirkąkažkokia jėga prispaudžia maneprie sėdynės, vaizdas už langosusilieja. Paskui pajuntu, kaipkylame, kaip lėktuvas atsiplėšianuo žemės, po mumis plyti

žemės plotai, jie kas sekundętolsta. Išsižioju ir pamirštukvėpuoti.

Matau būstinę, ji panėšėja įneuronų piešinį. Jį kadaisemačiau mokykliniamevadovėlyje. Matau ir būstinęjuosiančią tvorą. Aplink ją kaipvoratinklis driekiasi asfaltuotikeliai, abipus jų prilipę pastatai.

Staiga nebematau neipastatų, nei kelių, tik pilkos,rudos ir žalios spalvos plotusapačioje. Kiek akis užmato,

driekiasi tuščia žemė.Nežinau, ką tikėjausi išvysti.

Gal pamatyti, kur baigiasipasaulis, kaip koks didžiulisdanguje pakibęs uolos luitas?

Nesitikėjau sužinoti, kad esutik menkas žmogeliukas,gyvenantis name, kurio iš čia nėnematyti. Kad vaikštau viena ištūkstančių gatvių su tūkstančiaiskitų žmonių.

Nesitikėjau pajusti, kad esutokia maža.

– Negalime skristi per žemai,

per arti miestų, kadnepatrauktume dėmesio, todėlstebime iš didelio atstumo.Kairėje matysite griuvėsius,likusius po Grynumo karo. Išpradžių maištininkaisprogdindavo pastatus, paskuigriebėsi biologinio ginklo, –pasakoja Zoja.

Prieš dirstelėdama žemyn įjuodus griuvėsius nuryju ašaras.Iškart suprantu, kad pastatai nešiaip sau juodi, jie apanglėję nuoliepsnų, tiesiog neatpažįstami.

Kai kurie tiesiog sulyginti sužeme. Šaligatvis greta jųsuskeldėjęs kaip kiaušiniolukštas.

Kai kurie griuvėsiai darpanėšėja į tam tikrus miestorajonus, kiti – nebe. Miestągalėjo sugriauti žmonės. O čiaturbūt pasidarbavo galingesnėjėga.

– Dabar žvilgtelėsite į Čikagą!– sako Zoja. – Dalį ežero tekonusausinti, kad apjuostumemiestą tvora, bet stengėmės

padaryti kuo mažiau žalosgamtai.

Vos jai ištarus šiuos žodžius,tolumoje išvystu Centrą –pastatas atrodo mažas kaipžaisliukas. Iš aukštai mūsųmiestas tarsi betono ir stiklojūra aštriais uolėtais krantais.Už jos rudas pelkės ruožas, dartoliau – vien mėlis.

Kadaise, šokdama su lynu nuoHankoko pastato, įsivaizdavau,kaip atrodytų pelkė, jei vietojjos tyvuliuotų melsvai pilkas,

tviskantis saulėje vanduo.Dabar, kai galiu matyti kur kastoliau negu kada nors, žinau,kad už mūsų miesto sienųatsiveria toks vaizdas, kokįbuvau susikūrusi mintyse.Ežeras, jo vandenyje žaidžiasaulės spinduliai, paviršiumiritasi bangos.

Visi keleiviai nutyla, girdėtitik vienodas variklio ūžimas.

– Nieko sau, – stebisi Jurajas.– Verčiau patylėk, – atšauna

Kristina.

– Kokio jis didumo, palygintisu visu pasauliu, – klausiaPiteris iš kito lėktuvo galo.Rodos, jis springsta kiekvienužodžiu. – Turiu galvoje mūsųmiestą. Matuojant žemės mataisar procentais?

– Čikagos plotas yra 606kvadratiniai kilometrai, – atsakoZoja. – Žemės plotas – 510 066000 kvadratinių kilometrų. Taigipagal procentus Čikaga užimalabai nedidelę dalį planetos.

Zoja kalba labai ramiai, tarsi

jai šitie faktai būtų nesvarbūs.Tačiau mane jie pritrenkia,pasijuntu gniuždoma,spaudžiama iš visų pusių. Žemėtokia didžiulė. Spėlioju, kokiųdar vietų joje esama ir kaip tengyvena žmonės.

Vėl žiūriu pro langą, lėtai,giliai kvėpuoju, kad atslūgtųįtampa. Spoksodama į Žemęmąstau, kad jos didybė kaipniekas kitas įrodo Dievo, kurįišpažino tėvai, buvimą. Tokiodidžiulio pasaulio neįmanoma

suvaldyti, mes tik jaučiamėsdideli, o iš tiesų esamemenkučiai.

Čikaga užima labai nedidelędalį planetos.

Keista, bet šiame teiginyjeglūdi mintis, kuri mane beveikišlaisvina.

+ + +

Tą vakarą, kai visi nueinavakarieniauti, atsisėdumiegamajame ant palangės irįsijungiu Deivido duotą ekranėlį.

Drebančiomis rankomisatidarau failą, pavadintą„Užrašai“.

Skaitau pirmą pastraipą.

Deividas vis prašo manęsaprašyti savo išgyvenimus.Tikriausiai jis tikisi, kad jiesiaubingi, gal net nori, kadtokie būtų. Gal būta ir tokių,bet jie lietė visus, o ne manevieną, todėl jų nesureikšminu.

Užaugau tėvų nameMilvokyje, Viskonsino

valstijoje. Niekada gerainežinojau, kas dedasi už miestosienos (teritorijoje, kuriąaplinkiniai vadino„pakraščiu“). Ten nebuvoleidžiama vykti. Mano mamadirbo karo policijoje, ji buvokaršto būdo ir nepalenkiama.Tėtis buvo mokytojas. Jis buvolinkęs prisitaikyti, padėti irniekam tikęs. Vieną dieną jiesusiriejo svetainėje, tėvastrenkė mamai ir ši jį nušovė. Tąnaktį ji pakasė tėvo kūną

užpakaliniame kieme. Aš tuometu susirinkau daiktus irišsprukau pro priekines duris.Daugiau motinos nebemačiau.

Ten, kur užaugau, tragedijosvykdavo kasdien. Daugumosmano tėvų draugai gerdavo ikižemės graibymo, ištisaibardavosi ar jau seniai vienaskito nebemylėjo. Šitaip buvoįprasta, didelio čia daikto.Taigi mano išėjimas buvo tikdar vienas nereikšmingaspunktas sąraše baisių dalykų,

kurie nutiko kaimynystėje perpastaruosius metus.

Žinojau, kad legaliai niekurnepateksiu, tarkim, į kitąmiestą. Pareigūnai manesučiups ir grąžins namomotinai. O aš nebegalėjau į jąžiūrėti, vis prisimindavaukruviną šliūžę ant svetainėskilimo, paliktą tėvo kūno. Taiginesikreipiau į jokią tarnybą.Patraukiau į pakraščius, kurgyveno nedidelė bendruomenė.Šie žmonės glaudėsi būstuose

iš brezento ir aliuminio tarppokario griuvėsių. Mitoatliekomis, šildėsi degindamisenus popierius todėl, kadnegaudavo jokios valdžiosparamos. Pareigūnai labaistengėsi grąžinti mus atgal,nes jau buvo praėję daugiaukaip šimtas metų nuovisuomenę suskaldžiusio karo.O gal valdžia tyčia mumsnepadėjo. Iš kur man žinoti.

Vieną dieną pamačiau, kaipsuaugęs vyras muša vaiką.

Čiupau storą baslį, vožiau jamper galvą ir vyras nusibaigė čiapat, gatvėje. Tada buvautrylikos. Pabėgau. Vėliaupakliuvau į nagus kažkokiamvaikinui, atsidūriau joautomobilyje. Vaikinas manbuvo panašus į policininką. Betjis nenusivedė manęs įkelkraštį nušauti ir neuždarė įcypę, tiesiog nuvežė į saugiąvietą, atliko genų testą,papasakojo apie miestoeksperimentą ir apie tai, kad

mano genai švaresni negu kitųžmonių. Įrodymui netgi parodėmano genų žemėlapįkompiuterio ekrane.

Bet aš buvau žmogžudė, kaipir mano motina. Deividas sako,kad pasielgiau teisingai,antraip tas vyras būtųpribaigęs vaiką. Bet aš esutikra, kad motina irgi nenorėjonužudyti tėvo, tad koks tarpmudviejų skirtumas, skirtumastarp noro ir nenoro nužudyti?Netyčia ar apgalvotai,

rezultatas tas pats, pasaulyjelieka vienu žmogumi mažiau.

Štai kokie manoišgyvenimai. Deividas aiškina,kad taip nutiko dėl to, kadprieš kelis šimtus metųmokslininkai bandė patobulintižmogaus prigimtį, bet tik darlabiau ją pablogino.

Ko gero, jo žodžiuose esamatiesos. Bent jau norėčiau, kadbūtų.

Prikandu apatinę lūpą. Čia,

Biure, žmonės dabar sėdivalgykloje, užkandžiauja, geriair juokiasi. Mieste tikriausiaiirgi daro tą patį. Aplink verdakasdienis gyvenimas, tik ašsėdžiu viena su atskleistomispaslaptimis.

Prispaudžiu ekranėlį priekrūtinės. Mano mama čiagyveno. Ši vieta susijusi su manopraeitimi ir dabartimi. Jaučiumamos dvasią būstinės sienose,tvyrant ore. Jaučiu ją savoširdyje, ji niekad iš jos

nepasitraukė. Mirtis josnesunaikino, ji nuolatos sumanimi.

Nuo stiklinio ekranėliosklinda vėsa. Ji prasismelkia promarškinėlius, net suvirpu.Juokdamiesi vidun įeina Jurajasir Kristina. Pažiūrėjus į šviesiasdraugo akis, išgirdus jo tvirtusžingsnius apima palengvėjimas,bet akis staiga užplūsta ašaros.Susirūpinę draugai prisiartina iratsistoja greta.

– Tau viskas gerai? – klausia

Kristina.Rydama ašaras linkteliu.– Kur šiandien buvote?– Po pasiskraidymo lėktuvu

patraukėme į valdymo kambarįir šiek tiek paspoksojome įekranus, – pasakoja Jurajas. –Apima keistas jausmas stebint,kas ten darosi mums išvykus.Niekas per daug nepasikeitė.Evelina – niekinga nenaudėlė,tokie pat ir jos pakalikai. Rodos,lyg būtume pažiūrėję žinių laidą.

– Kažin ar norėčiau šitai

matyti, – sakau. – Iškrypėliškašitaip kištis į žmonių gyvenimą.

Jurajas gūžteli pečiais.– Na, nežinau, jeigu jiems

įdomu žiūrėti, kaip kasausiužpakalį ar valgau pietus, tai jųbėda, o ne mano.

Nusikvatoju.– Tu taip dažnai kasaisi

užpakalį?Jurajas kumšteli man alkūne.– Nenoriu nukreipti pokalbio

nuo tokios svarbios temos kaipužpakalis... – Kristina šypteli. –

Bet aš tau pritariu, Triče.Spoksodama į tuos ekranuspasijutau siaubingai, lyg ką norsvogčiomis stebėčiau. Ateityjestengsiuosi laikytis nuo jų kuotoliau. – Kristina mosteli įstiklinį ekranėlį man ant kelių,jame matyti atidarytasdokumentas. – Kas tai?

– Pasirodo, kadaise čiagyveno mano mama, – atsakau.– Ji gimė ne čia, bet trylikospateko į Biurą, o sulaukusipenkiolikos buvo integruota į

Čikagos eksperimentą kaipBebaimė.

– Tavo mama gyveno Biure? –nustemba Kristina.

Linkteliu.– Taip, skamba beprotiškai.

Dar keisčiau, kad ji rašė šiaspastabas ir paliko Biurui. Priešjums sugrįžtant kaip tik jasskaičiau.

– Tai bent, – rimtai sakoKristina. – Juk tai gerai, tiesa?Turiu galvoje, kad daugiausužinosi apie mamą.

– Taip, gerai. Beje, aš jaunusiraminau, tad nežiūrėkit įmane užjaučiamai.

Jurajo veidas pragiedrėja,susirūpinimas nuslinko.

Atsidūstu.– Tiesiog manęs neapleidžia

mintis... kad nežinia kodėlpriklausau Biurui. Tarsi ši vietabūtų mano namai.

Kristina suraukia antakius.– Visko gali būti, – nepatikliai

sako ji, bet aš esu dėkinga ir užtai.

– Na, nežinau, – rimtu balsupareiškia Jurajas. – Abejoju, armes kur nors atrasime namus.Net jei ir grįžtume atgal įmiestą.

Ko gero, jis teisus. Kad ir kuratsidurtume, veikiausiaijausimės pašalaičiai: ar Biure,ar už jo sienų, ar sugrąžinti įČikagą. Viskas keičiasi ir mes tųpokyčių nesustabdysime.

O gal susikursime namusširdies kertelėje ir visurnešiosimės drauge, kaip aš

nešiojuosi savo mamą.Į miegamąjį įeina Kalebas. Jis

nepastebi, kad išsiterliojomarškinėlius padažu. Brolioakys žiba pažįstamu smalsumu,jis kažkuo nepaprastaisusidomėjęs. Svarstau, ką skaitėar žiūrėjo, kad yra šitaipužsidegęs.

– Sveika, – sako Kalebas iržingteli artyn, bet, išvydęs manoveide pasidygėjimą, stabtelipusiaukelėje.

Nors per pusę kambario jis

tikrai nieko negali matyti,uždengiu ekranėlį delnu. Tadaįsmeigiu į brolį akis, nepajėgiu,o gal ir nenoriu jam atsakyti.

– Tai gyvenime su manimnebekalbėsi? – liūdnai klausiaKalebas, jo lūpų kampučiainusvyra.

– Jeigu Tričė prabils, mirsiunuo šoko, – šaltai atkertaKristina.

Nusuku žvilgsnį. Tiesa ta, kadretkarčiais noriu pamiršti viską,kas nutiko, ir grįžti į tuos laikus,

kai dar abu buvomeNuolankieji. Nors brolis nuolatmane mokydavo, prikaišiojo,kad esu savanaudė, vis tiekbuvo geriau negu dabar, kaijaučiu turinti saugoti nuo Kalebonet mamos užrašus, kad jisnegalėtų apnuodyti jų, kaipapnuodijo mūsų santykius.Nušoku nuo palangės ir pakišuekranėlį po pagalve.

– Triče, verčiau eime valgytideserto, – kviečia Jurajas.

– Tai jūs dar nevalgėte?

– Na ir kas, kad valgėm,pasmaližiausim dar kartą, –Jurajas užverčia akis, apkabinamane per pečius ir nusivedaprie durų.

Mūsų trijulė nužingsniuoja įvalgyklą, Kalebas liekamiegamajame.

Dvidešimtas skyrius

T O B I J A S

– Abejojau, ar ateisi, – sakoman Nita.

Kai ji liepia man sekti paskuiir apsigręžia, pamatau, kad joslaisvi marškinėliai giliai iškirptinugaroje. Jie nedengiatatuiruotės, tik nesuprantu, ką jivaizduoja.

– Biure irgi daromostatuiruotės? – klausiu.

– Kai kurie žmonės darosi, –atsako Nita. – Maniškėsimbolizuoja stiklo šukes. –Mergina patyli. Turbūt svarsto,ar verta dalytis su manimiasmeniškais išgyvenimais, ar ne.– Pasidariau ją, nes sudužęsstiklas yra sugadintas. Na... tailyg ir pokštas.

Vėl išgirstu tą žodį –„sugadintas“. Po genų testo jisįkyriai gręžė man smegenis,

stengiausi nustumti jį kuo giliauį pasąmonę, bet jis vėl iškildavo.Šis pokštas nejuokingas ir pačiaiNitai, nes mergina išspjaunapaaiškinimą kaip tulžį.

Mudu žingsniuojameplytelėmis išklotais koridoriais.Darbo dienai pasibaigus, jiebeveik tušti. Paskui leidžiamėslaiptais. Jais lipant ant sienųmirga mėlynos, žalios, violetinėsir ryškiai raudonos šviesos,spalvos žaibiškai keičiasi.Laiptų apačioje atsiveria platus

tamsus tunelis, kelią nušviečiatik blausi šviesa. Grindų plytelėsčia senos, klampojame per storąpurvo ir dulkių sluoksnį.

– Biurui atsikrausčius, anaoro uosto dalis buvopertvarkyta ir išplėsta, –pasakoja Nita. – Kai baigėsiGrynumo karas, kurį laikąlaboratorijos dar veikė po žeme,kad būtų apsaugotos nuopuolimo. Dabar šiomispatalpomis naudojasi tikpagalbiniai darbuotojai.

– Tai su jais tu nori manesupažindinti?

Mergina linkteli.– Pagalbiniai darbuotojai

parinkti ne šiaip sau. Beveik visimes esame GS – genetiškaisugadinti. Atvežti iš miestų,kuriuose žlugo eksperimentai,genetiškai sugadintų ar žmonių,surinktų iš atokių vietovių,palikuonys. Tokie kaip Tričėsmama, tik jos genai pasirodėesą tobuli, todėl jai labiaupasisekė. Visi mokslininkai ir

Biuro vadai yra GT – genetiškaitobuli, palikuonys žmonių,kuriems pavyko išvengti genųinžinerijos įsikišimo. Žinoma,esama išimčių, bet jų tiek mažai,kad, jei panorėsi, galiu visusišvardyti.

Jau ketinu klausti, kodėlskirstoma taip griežtai, betatsakymas pats ateina į galvą.Genetiškai tobuli žmonėsužaugo šioje bendruomenėje,nuo mažens buvo lavinami,mokomi stebėti ir tirti.

Genetiškai sugadinti augoeksperimentų sąlygomis,vienintelis jų uždavinys buvoišgyventi ir susilauktipalikuonių. Toks skirstymaspagrįstas išsilavinimu irgebėjimais, tačiau iš beluomiųišmokau, kad visuomeninėsistema, kuri tam tikrą sluoksnįžmonių pasmerkia dirbti juodusdarbus ir neleidžia jiemstobulėti, galiausiai žlunga.

– Manau, tavo mergina teisi, –sako Nita. – Niekas nepasikeitė,

tiesiog dabar tu suvoki, kad tavogalimybės ribotos. Visųgalimybės ribotos, net GT.

– Tai ko aš stokoju, kodėlmano galimybės ribotos?Trūksta gailesčio?Sąžiningumo? – spėlioju. – Šitaipmėgini mane nuraminti?

Nita skvarbiai į mane žiūri,bet nieko neatsako.

– Tai juokinga, – sakau. –Kodėl tu, mokslininkai ar kasnors kitas turi nustatyti manogalimybių ribas?

– Tiesiog taip jau yra, Tobijau,– atsako Nita. – Viską lemiagenai, ir tiek.

– Tai melas, – prieštarauju. –Genai lemia toli gražu ne viską,ir tu tai žinai.

Ima noras dingti, apsigręžti irbėgti į miegamąjį. Degu irkunkuliuoju pykčiu, net iškaistu,nors pats gerai nežinau, ant kotaip siuntu. Ant Nitos, kuritiesiog susitaikė su tuo, kad josgalimybės ribotos, ar ant to,kuris jai šitai įteigė? O gal ant

viso pasaulio.Kai prieiname tunelio galą,

mergina petimi stumteli sunkiasmedines duris. Už jųtriukšminga ir šviesu. Palubėjeant laidų prikabinta daugybėgeltonų ir baltų lempučių. Laidųtiek daug, kad lubos atrodoapraizgytos voratinkliu.Kambario gale įrengtas medinisbaras, pristatytas blizgančiųbutelių, ant jo stovi daugybėtaurių. Prie kairės sienosišrikiuoti staliukai ir kėdės, prie

dešinės – įsitaisę muzikantai.Trenkia muzika. Nedaug apie jąišmanau. Pas Taikinguosius esumatęs tik gitaras ir būgnus.

Pasijuntu atsidūręs dėmesiocentre. Rodos, visų žvilgsniainukreipti mano pusėn, tarsižmonės lauktų, ką darysiu ir kąpasakysiu. Akimirką viskąužgožia muzika ir šnekos, tačiaunetrukus apsiprantu ir girdžiuNitą sakant:

– Eime štai čia! Nori išgerti?Nespėjus atsakyti, į kambarį

įlekia neaukštas vaikinas. Jisvilki gerokai per dideliusmarškinėlius. Rankos mostupaprašo muzikantų liautisgrojus, ir šie paklūsta. Tadavaikinas sušunka:

– Bus skelbiamasnuosprendis!

Pusė susirinkusiųjų kyla nuostalų ir skuba prie durų. Ašklausiamai dirsteliu į Nitą.Mergina susiraukia, ant kaktosišryškėja raukšlelės.

– Koks nuosprendis? –

klausiu.– Aišku, kad Markui, – atsako

ji.Leidžiuosi bėgti.

+ + +

Skuodžiu tuneliu atgal,stengiuosi gražiai aplenktižmones, jei nepavyksta,nustumiu juos. Nita mina antkulnų rėkdama sustoti, bet ašnegaliu. Aš nepriklausau neiBiurui, nei pats sau, šie žmonėsman nieko nereiškia. Negana to,

visad buvau geras bėgikas.Liuoksiu aukštyn per tris

pakopas, laikydamasis užturėklų, kad neprarasčiaupusiausvyros. Nežinau, ką taiptrokštu pamatyti. Išgirstikaltinamąjį nuosprendį Markui?O gal išteisinimą? Ko viliuosi:kad Evelina įrodys jo kaltę irnuteis mirties bausme ar kadpasigailės? Negaliu šitopasakyti. Nė vienam nejaučiunuoširdžių jausmų, tadnuosprendis ne taip jau svarbus.

Žinau, kad ir Markas, ir Evelinayra blogis, besidangstantiskauke, tik kiekvienas sava.

Nereikia galvoti, kaip rastivaldymo kambarį, ten nešažmonių srautas. Kai pasiekiutikslą, prasibraunu pro minią,daugybėje ekranų išvystu juos,savo tėvus. Darbuotojaikuždėdamiesi traukiasi man iškelio, tik ne Nita. Ji gaudydamaorą stovi greta.

Kažkas įjungia garsą, kadgirdėtume balsus. Sklisdami pro

mikrofonus jie trūkinėja,išsikraipo, bet tėvo balsąatpažįstu iškart. Jis kalbaįtikinamai, kaitaliodamasintonacijas, išryškindamasreikiamus žodžius. Beveik galiunuspėti, ką jis pasakys.

– Tu neskubėjai, – pašaipiaitaria Markas. – Norėjaipasigardžiuoti akimirka?

Sustingstu. Markas bekaukės. Miestas mano tėvąpažįsta kitokį – kantrų, santūrųNuolankiųjų vadą, kuris nė

musės nenuskriaustų, ką jaušnekėti apie savo sūnų ir žmoną.Ekrane matau vyrą, kuris lėtaiišsiverdavo iš kelnių diržą irapsivyniodavo juo krumplius.Šitokį Marką pažįstu geriausiai.Žiūrėdamas į jį ekrane, kaip irsutikęs savo baimės lauke,grįžtu į vaikystę.

– Žinoma, ne, Markai, –atsako mano motina. – Tudaugybę metų gerai tarnavaišiam miestui. Šį sprendimą buvonelengva priimti nei man, nei

mano patarėjams.Markas nusiplėšė kaukę, o

Evelina savosios ne. Ji kalbataip nuoširdžiai, kad beveikįtikina mane.

– Aš ir buvusių luomų atstovaiilgai svarstėme. Atsižvelgėme įtavo ištarnautus metus,lojalumą, kurį skiepijai savoluomo nariams, ir darrusenančius mano jausmus taukaip buvusiam vyrui...

Neištvėręs prunkšteliu.– Aš vis dar esu tavo vyras, –

atkerta Markas. – Nuolankiejinepripažįsta skyrybų.

– Jos leidžiamos, jeisutuoktinis smurtauja, – atsakoEvelina.

Mane vėl užlieja pažįstamijausmai – tuštuma ir sunkumas.Neįstengiu patikėti, kad ji taipripažino viešai. Antra vertus, jisiekia, kad miesto žmonėspamatytų ją kitokią. Ne beširdęvadę, kuri užgrobė valdžią, betmoterį, kuri kentėjo nuo Markosmurto. Evelina nori paviešinti

paslaptį, kurią slėpė tvarkingasnamas ir puikiai išlyginti pilkidrabužiai. Tada suvokiu, kuovisa tai baigsis.

– Evelina ketina nužudytiMarką, – sakau.

– Tačiau faktai liudija, – tariaEvelina beveik maloniai, – kadtu esi baisiai nusikaltęs šiammiestui. Kad pasiektum savotikslų, rizikavai nekaltų vaikųgyvybėmis. Tu atsisakei paklustimano ir buvusios Bebaimiųvadės Torės Vu įsakymams,

todėl teko pulti Eruditų būstinę– žuvo daugybė nekaltų žmonių.Tu išdavei savo miesto žmones,nesilaikei mūsų susitarimo irnekovojai su Džanina Metju. Tuišdavei savo luomą, nesatskleidei labai svarbią paslaptį.

– Aš ne...– Aš dar nebaigiau, –

pertraukia Marką Evelina. –Atsižvelgdami į tavo nuopelnusmiestui, mes priėmėme tokįsprendimą. Tau nebus dovanota,kaip kitiems buvusiems luomų

nariams, ir nebus leistadalyvauti valdant miestą. Tačiaunebūsi ir nuteistas mirtiesbausme kaip išdavikas. Būsiišsiųstas už tvoros, užTaikingųjų teritorijos ribų, beleidimo kada nors grįžti.

Markas apstulbsta. Nekaltinujo.

– Sveikinu, – sako Evelina. –Galėsi pradėti naują gyvenimą.

Ar turėčiau pajustipalengvėjimą, kad mano tėvasnebus nubaustas mirtimi? Pyktį,

kad man nepavyko galutinai joatsikratyti, kad jis dar vaikščiospo šią žemę ir neduos manramybės?

Nė pats nežinau. Nejaučiunieko. Man nutirpsta rankos,vadinasi, apėmė panika, bet ir jikitokia, ne tokia, kaip įprastai.Be galo trokštu atsidurti kurnors kitur, todėl apsigręžiu irnueinu, palikdamas savo tėvus,Nitą ir miestą, kuriame kadaisegyvenau.

Dvidešimt pirmasskyrius

T R I Č Ė

Rytą valgant pusryčius Biurepaskelbiamos mokomosiospratybos – netikras pavojus.Ryžtingas moters balsas liepiaužsirakinti kambariuose,uždangstyti langus ir sėdėtityliai, kol nutils pavojaus

sirenos.– Mokymai užtruks maždaug

valandą, – praneša ji.Tobijas pavargęs ir išbalęs,

po akimis juoduoja tamsūsratilai. Jis knebinėja keksiuką,laužo jį į smulkius gabalėlius irvieną kitą suvalgo, paskui tarsiužsimiršta.

Dauguma mūsų pabudo vėlai,apie dešimtą. Turbūt todėl, kadneturime kur skubėti. Pabėgę išmiesto netekome luomų irtikslo. Biure nėra ką daryti, tik

laukti, kol kas nors nutiks.Tačiau, užuot atsipalaidavusi,tik dar labiau nervinuosi, jaučiuįtampą. Esu įpratusi nuolat kąnors veikti, su kuo nors kovoti.Mėginu prisiverstiatsipalaiduoti.

– Vakar skraidėme lėktuvu, –sakau Tobijui. – Kur buvai tu?

– Norėjau pasivaikščioti, šį tąapgalvoti, – vaikino balsasšiurkštus ir suirzęs. – Kaipsekėsi?

– Tiesą sakant, nuostabiai. –

Sėdžiu ant savo lovos priešaisTobiją, mudviejų keliai liečiasi. –Pasaulis... kur kas didesnis,negu maniau.

Tobijas linkteli.– Man kelionė tikriausiai

nebūtų patikusi. Žinai, aukštis irvisa kita.

Nežinia kodėl Tobijo reakcijamane nuvilia. Būčiau norėjusiišgirsti, kad troško skristi sumanim, dalytis kelionėsįspūdžiais. Ar bent jau būtųpaklausęs, kas ten buvo

nuostabaus. O jis viso labopralemeno, kad skrydis nebūtųjam patikęs.

– Ar tau viskas gerai? –klausiu. – Atrodai prastaiišsimiegojęs.

– Na, vakardiena atnešė daugnetikėtumų, – sako Tobijas,dėdamas ranką prie kaktos. –Nekaltink manęs, kad esunusiminęs.

– Aišku, liūdesį gali keltidaugelis dalykų, – susiraukiu. –Bet, mano akimis, tau nėra ko

nusiminti. Suprantu, kad patyreišoką, bet esi tas pats žmogus,koks buvai vakar ir užvakar,nesvarbu, ką mokslininkai apietai sako.

Tobijas papurto galvą.– Kalbu ne apie genus. Turiu

galvoje Marką. Tu veikiausiainieko nežinai, tiesa? –Klausimas kaltinantis, bet balsotonas – ne. Tobijas atsistojęsmeta keksiuką į šiukšlinę.

Įsižeidžiu ir suirztu. Aišku,girdėjau apie Marką. Pabudus

šįryt dūzgė visas kambarys. Betkažkodėl nemaniau, jog Tobijasnusimins, kad jo tėvo buvopasigailėta. Vadinasi, klydau.

Sirenų kauksmas užgulaausis, beveik nebeįmanomasusikalbėti, o aš norėčiauTobijui dar šį tą pasakyti. Šaižusgarsas tiesiog kelia skausmą,nebegaliu mąstyti, tuo labiaupasijudinti. Viena rankaužsidengiu ausį, kita iš popagalvės ištraukiu ekranėlį sumotinos užrašais.

Tobijas užrakina duris, paskuiužtraukia užuolaidas. Visisusėdame ant lovų. Karaužsidengia galvą pagalve.Piteris atsiremia nugara į sienąir užsimerkia. Nežinau, kurKalebas – gal trinasi kokiojenors laboratorijoje, nes vakarmačiau jį kažkuo labaisusidomėjusį. Nėra ir Kristinossu Juraju – jie tikriausiaiapžiūrinėja būstinę. Vakar podeserto, rodos, buvo pasiryžęišnaršyti visas Biuro pakampes.

Aš nusprendžiu pasigilinti įmamos mintis. Iš pradžių jiaprašė pirmuosius įspūdžiusBiure: neįprastą švarą, nuolatbesišypsančius darbuotojus.Tada prisipažino pamilusimiestą, žiūrėdama į jį valdymokambario ekranuose.

Įjungiu ekranėlį, vildamasitaip atsiriboti nuo sirenoskauksmo.

Šiandien savanoriškaipasisiūliau vykti į miestą.

Deividas pasakė, kad tenžudomi Divergentai ir kas norituri šitai sustabdyti, nes taipnetenkama geriausių genų.Manau, kad bjauru šitaip sakytiapie žmones, tačiau Deividas sutuo nesutinka. Anot jo, jei nešitai, Biurui kištis reikėtų tiktada, jei iškiltų rimtas pavojus.Bet dabar atėjo metas imtivadžias į savo rankas irapsaugoti Divergentus.

Deividas žadėjo, kad miesteteks išgyventi tik keletą metų.

Biure aš turiu viso labo kelisdraugus, jokių artimųjų, ir esulabai jauna, kad būčiau lengvaiinfiltruota. Tam pakaks ištrintiir perkurti vieno kito žmogausatmintį – ir aš būsiu pripažintasaviške. Pirmiausia Biurasmane įkurdins tarp Bebaimių,nes esu išsitatuiravusi. Kitųluomų nariai sunkiai suprastų,kaip ryžausi tokiems dalykams.Vienintelė bėda, kad perateinančių metų Pasirinkimoceremoniją turėsiu pereiti pas

Eruditus, nes žudiko reikiaieškoti tarp jų, o aš šiek tiekabejoju, ar užteks protoišlaikyti jų iniciaciją. Deividastikina, jog tai neturi reikšmės,jog jis gali suklastoti manorezultatus, bet man tainepatinka. Net jeigu Biuras iržiūri į luomus atsainiai, kaip įtam tikrą elgesio modelį,padedantį ištaisyti žalą, jųnariai tiki savo vertybėmis,todėl negražu apgaudinėti tuosžmones.

Porą metų stebėjau miestogyventojus, todėl nesunkiaiprie jų pritapsiu. Lažinuosi, kadpažįstu miestą geriau negu jiepatys. Ne taip lengva busperduoti Biurui duomenis – kasnors gali pastebėti, kadnaudojuosi kitu, o ne miesto,serveriu. Todėl rašysiunedažnai, jei apskritai rašysiu.Bus gan sunku palikti Biurą,nes čia jau apsipratau, bet galviskas išeis į gera. Gal tai naujogyvenimo pradžia.

Pamėginsiu jį pradėti darkartą.

Daug ką reikia apgalvoti, betaš nejučiomis vėl skaitau šitąsakinį: Vienintelė bėda, kad perateinančių metų Pasirinkimoceremoniją turėsiu pereiti pasEruditus, nes žudiko reikiaieškoti tarp jų. Nenutuokiu, apiekokį žudiką kalba mano mama –galbūt apie Džaninos Metjupirmtaką. Kur kas labiau maneglumina tai, kad ji nepasirinko

Eruditų.Kas paskatino ją tapti

Nuolankiąja?Sirenos nutyla, bet ausyse dar

spengia. Kambario draugai imalėtai skirstytis, tik Tobijas darlūkuriuoja barbendamas pirštaisper koją. Tyliu, kaži ar noriuišgirsti, ką jis pasakys, nesabudu vos tvardomės.

Tačiau Tobijas tik paklausia:– Ar galiu tave pabučiuoti?– Taip, – su palengvėjimu

atsakau.

Jis pasilenkia ir paglosto manskruostą, tada švelniaipabučiuoja.

Taip, Tobijas tikrai mokapraskaidrinti man nuotaiką.

– Negalvojau apie Marką,nors reikėjo, – prisipažįstu.

Tobijas gūžteli pečiais.– Viskas jau baigta.Žinau, kad niekas nebaigta. Ir

niekada nebus – Markas pridarėper daug niekšybių. Bet nenoriudabar aptarinėti šio klausimo.

– Skaitai mamos užrašus? –

klausia Tobijas.– Taip, – atsakau. – Kol kas

seni prisiminimai apie būstinę,bet ima darytis įdomu.

– Gerai, – sako Tobijas, – tainetrukdysiu.

Vaikinas blausiai šypteli, betjis pavargęs ir nusiminęs.Neprašau jo pasilikti. Taigikiekvienas liekame su savoskausmu ir mintimis. Tobijasgraužiasi dėl prarastodivergentiškumo ir taipnetikėtai pasibaigusio Marko

teismo. Aš savo ruožtu liūdžiudėl tėvų netekties.

Palietusi ekranėlį skaitautoliau.

Brangus Deividai,

Kilsteliu antakius. Tai dabarmama jau rašo Deividui?

Brangus Deividai,gaila, bet elgiuosi ne taip,

kaip buvome suplanavę.Antraip pasielgti negaliu.

Žinau, kad palaikysi manekvaila paaugle, tačiau šisgyvenimas yra mano, ir jeimieste praleisiu ne vienusmetus, turiu elgtis savaip.Užduotį atliksiu irnepriklausydama Eruditams.Todėl rytoj per Pasirinkimoceremoniją mudu su Endriumitapsime Nuolankiaisiais. Abu.

Tikiuosi, kad labainesupyksi. O jeigu ir supyksi,aš nesužinosiu.

Natali

Tol skaitau šią pastraipą, kolžodžiai įsirėžia į atmintį. Mudusu Endriumi tapsimeNuolankiaisiais. Abu.

Šypsausi prisidengusi lūpas,atremiu galvą į langą ir tyliaiverkiu.

Mano tėvai tikrai mylėjovienas kitą. Neįvykdė Biuroplanų ir atsižadėjo luomo.Nepakluso nuostatai: „Luomassvarbesnis už kraują.“ Kraujassvarbesnis už luomą, ne, meilėsvarbesnė už luomą.

Išjungiu ekranėlį. Nebenoriuskaityti nieko, kas sugadintų šiąakimirką. Mane apgaubiaramybė.

Keista, skaitant turėtų apimtidar didesnis liūdesys, o aš jaučiuvis geriau pažįstanti mamą – pokiekvieno jos parašyto žodžio,po kiekvienos eilutės.

Dvidešimt antrasskyrius

T R I Č Ė

Faile yra per tuzinąpranešimų. Jie neatskleidžianieko, kas man rūpi, tik sukeliadar daugiau klausimų. Tikiuosi,kad jie atspindės mamos mintisir jausmus, bet yra skirti vienamžmogui.

Brangus Deividai,laikiau tave labiau savo

draugu negu viršininku, bet,rodos, klydau.

Negi manei, kad atvykusi įmiestą gyvensiu čia vieniša irviena amžinai? Kad prie niekoneprisirišiu? Kad visiškaiatsisakysiu asmeniniogyvenimo?

Atvykdama į miestą aš viskoatsisakiau, palikau Biurą, nesniekas kitas šito nenorėjo.Turėtum man dėkoti, o ne

kaltinti, kad apleidau savomisiją. Būkim atviri: ašnepamiršau, ko čia atvykau,nors pasirinkau Nuolankiuosiusir ketinu ištekėti. Nusipelniauturėti savo gyvenimą. Tokį,kokį pasirinkau pati, o ne tokį,kokį išrinkai tu ir Biuras.Turėtum puikiai mane suprasti,suvokti, kodėl šitaipapsisprendžiau po visko, kąmačiau ir patyriau.

Tiesą sakant, abejoju, ar tauiš tiesų rūpi, kad nepasirinkau

Eruditų, kaip buvo numatęsBiuras. Tavo priekaištaiskamba tiesiog kaip pavydas.Jeigu nori ir toliau gautipranešimus, atsiprašyk manęsuž savo dvejones. Jeigu taipnepadarysi, daugiau negausi nėžinutės. Aš tikrai nepaliksiumiesto ir negrįšiu į Biurą.Spręsk pats.

Natali

Svarstau, ar motinaneapsiriko dėl Deivido. Ši mintis

kirba man galvoje. Ar jis iš tiesųpavydėjo mano tėvui? Ar jopavydas laikui bėgantišsivadėjo? Galiu vertinti šiuossantykius tik motinos akimis, irnežinau, ar ji buvo nešališka.

Iš pranešimų matyti, kadmano mama keitėsi, jos kalbadarėsi vis sklandesnė, ėmėgerokai skirtis nuo vartotospakraščiuose, kur ji kadaisegyveno, jos vertinimai kur kassantūresni. Ji suaugo.

Dirsteliu į kito pranešimo

datą. Jis rašytas po keliųmėnesių, bet adresuotas neDeividui kaip ankstesni. Ir jostilius kitoks – ne toks intymus,tiesmukesnis.

Paliečiu ekranėlį ir peržvelgiupranešimus. Po kokių dešimtiesvėl randu adresuotą Deividui. Išdatos matyti, kad jis rašytaspraėjus daugiau kaip dvejiemsmetams nuo paskutinio, kurmama liepė Deividui apsispręsti.

Brangus Deividai,

gavau tavo laišką. Suprantu,kodėl nebe tu atsakinėji į manopranešimus. Gerbiu tavoapsisprendimą, bet labai tavęspasiilgau.

Linkiu tau kuo didžiausioslaimės.

Natali

Bandau skaityti toliau, betužrašai baigiasi. Aptinku tikmirties liudijimą. Jamenurodoma mirties priežastis:daugybinės šautinės pilvo

žaizdos. Linguojuosi pirmynatgal, norėdama nuvyti vaizdą,kaip motina pargriūva gatvėjesuvarpyta kulkų. Nenoriugalvoti apie jos mirtį. Knietisužinoti daugiau apie ją ir tėvą,apie ją ir Deividą. Turiu ko norsimtis, kad atsikratyčiaukankinančio mamos mirtiesprisiminimo.

+ + +

Nebegalėdama ilgiau ištvertikambaryje, trokšdama ką nors

sužinoti ir veikti, su Zoja nueinuį valdymo kambarį. Kol Zojakalbasi su valdymo kambariovyresniuoju – ji nori susitikti suDeividu – aš stoviu atkakliainudelbusi akis. Jeigu norstrumpam pakelsiu jas nuogrindų, jeigu žvilgtelėsiu įekranus, nebepajėgsiu atplėštiakių, panirsiu į senąjį pasaulį,nes naujame aš nemoku gyventi.

Zojai baigiant pokalbįnebeištveriu – smalsumasnugali. Žvilgteliu į didžiulį

ekraną virš stalo. Evelina sėdiant lovos ir kažką paima nuonaktinio staliuko. Prieinu arčiaupažiūrėti ką. Moteris prie staloman sako: „Ši kamera stebiEveliną visą parą.“

– Ar girdite ją?– Taip, jeigu įjungiame garsą,

– atsako moteris. – Bet įprastaito nedarome. Sunku kiaurądieną klausytis plepalų.

Linkteliu.– Ką ji laiko?– Kažkokią skulptūrėlę, iš kur

man žinoti. – Moteris gūžtelipečiais. – Dažnai į ją spokso.

Staiga atpažįstu tą daiktą –mačiau jį Tobijo kambaryje. Tenmiegojau, kai vos nežuvauEruditų būstinėje. Skulptūrėlėpadaryta iš mėlyno stiklo,panėšėjanti į laiko sustingdytąkrioklį.

Rausdamasi prisiminimuosepaliečiu pirštais smakrą. Tobijaspasakojo, kad motinapadovanojo jam šią skulptūrėlę,kai buvo mažas, ir prisakė slėpti

nuo tėvo. Markas, būdamasNuolankusis, nebūtų leidęsturėti gražaus, bet visainenaudingo daikto. Tuo metuman tai neatrodė svarbu, bet,matyt, buvo svarbu Evelinai, jeimoteris atsinešė skulptūrėlę išNuolankiųjų rajono į Eruditųbūstinę ir laiko ant naktiniostaliuko. Gal taip ji mėginomaištauti prieš luomų sistemą?

Ekrane matyti, kaip parėmusiranka smakrą Evelina žiūri įskulptūrėlę. Paskui atsistoja,

pasitrina rankas ir išeina iškambario.

Ne, dingteli, ši skulptūrėlėnesusijusi su maištavimu. Jiprimena Evelinai Tobiją. Iki šiolman nė netoptelėjo, kadpabėgdamas iš miesto drauge sumanim Tobijas buvo ne šiaip saumaištininkas, nepaklusęs vadei.Jis buvo sūnus, palikęs savomotiną. Ir Evelina dėl tograužiasi.

O kaip jis?Tegu ir sudėtingi, jų santykiai

niekada nebuvo nutrūkę. Taineįmanoma.

Zoja paliečia man petį.– Gal turi kokių klausimų?Linkteliu ir nusigręžiu nuo

ekranų. Toje nuotraukoje jistovi greta mano motinos, visaijauna, ir ji vis dar čia, todėltikiuosi, kad turėtų šį tą žinoti.Norėčiau paklausti patiesDeivido, bet jis Biuro vadas iryra labai užsiėmęs.

– Noriu daugiau sužinoti apiesavo tėvus, – sakau. –

Perskaičiau mamos užrašus, betvis tiek nelabai suprantu, kaipjie susipažino ir kodėl kartuperėjo į Nuolankiųjų luomą.

Zoja mąsliai linkteli.– Papasakosiu tau, ką žinau.

Eime su manim iki laboratorijų.Turiu palikti žinutę Metjusui.

Zoja suneria rankas užnugaros ir nužingsniuoja. Ašnešuosi Deivido ekranėlį. Jisnusėtas mano pirštų atspaudaisir šiltas nuo prisilietimų.Suprantu, kodėl Evelina glosto

skulptūrėlę – tik šitas daiktasprimena jai sūnų, kaip manekranėlis mamą. Kai glaudžiu jįprie savęs, mama, rodos, yraarčiau.

Turbūt dėl to ir negaliu duotijo Kalebui, nors jis turi teisęperskaityti mamos užrašus.Nesu tikra, kad jau galiu paleistiekranėlį iš rankų.

– Tavo tėvai susipažinomokykloje, – prabyla Zoja. –Tavo tėvas buvo labai protingasvaikinas, tik niekaip neperprato

psichologijos. Tad nenuostabu,kad jo mokytojas Eruditas elgėsisu juo šiurkščiai. Tada tavomama pasisiūlė jam padėti popamokų, Endrius pasakė savotėvams, kad jie rengia bendrąmokyklinį projektą. Jis trukokeletą savaičių, paskui tavotėvai ėmė susitikinėti slaptai.Rodos, viena mėgstamiausių jųvietų buvo fontanas pietinėjeTūkstantmečio parko pusėje.Bakingamo fontanas? Šaliapelkės?

Įsivaizduoju savo tėvus,sėdinčius ant fontano krašto,nuleidusius kojas po vandensčiurkšlėmis. Žinau, kad tasfontanas jau daug metųneveikia, kad iš jo netrykštavanduo, bet šitoks vaizdinys kurkas gražesnis.

– Pasirinkimo ceremonijaartėjo ir tavo tėvas ryžosipalikti Eruditus, nes tame luomematė siaubingų dalykų...

– Ką? Ką jis ten matė?– Na, tavo tėvas buvo geras

Džaninos Metju draugas, –atsako Zoja. – Jis matė, kaip jiatliko bandymus su beluomiu,kuriam davė valgio ir drabužių.Džanina mėgino baimęsukeliantį serumą, jis buvonaudojamas per Bebaimiųiniciaciją, vėliau pakeistastobulesniu. Baimės buvo bendropobūdžio, o ne būdingosatskiram žmogui, pavyzdžiui:aukščio, vorų baimė ir taiptoliau. Tuometinis Eruditų vadasNortonas laiku nesustabdė

Džaninos ir beluomis išprotėjo.Šis lašas perpildė tavo tėvokantrybės taurę. – Priėjusilaboratorijos duris Zoja atidarojas elektronine kortele.

Įeiname į niūrų kabinetą. Tąpatį, kur Deividas davė manmamos užrašus. Metjusas sėdiprikišęs nosį prie pat ekrano,prisimerkęs. Jis beveiknepastebi mūsų.

Man norisi ir juoktis, ir verktituo pat metu. Įsitaisau antkėdės prie tuščio stalo, rankas

įspraudžiu tarp kelių. Manotėvas buvo sunkus žmogus, betkartu ir labai geras.

– Tavo tėvas norėjo paliktiEruditų luomą, o motinanenorėjo į jį stoti, kad ir kokiabuvo jos užduotis. Jai rūpėjo tikbūti šalia Endriaus. Tad jie abupasirinko Nuolankiuosius. – Zojakiek patyli. – Taip atsivėrėpraraja tarp tavo motinos irDeivido, manau, šitai ir patisupratai. Galiausiai Deividasatsiprašė, bet pareiškė daugiau

su ja nebesusirašinėsiąs.Nežinau kodėl, priežasties jisnenurodė. Nuo to laiko tavomotina ėmė siųsti trumpus,sausus pranešimus. Todėl jųnėra užrašuose.

– Bet ji galėjo tęsti misiją irbūdama Nuolankiųjų luome.

– Taip. Ir ten, mano galva, jibuvo kur kas laimingesnė negubūtų buvusi tarp Eruditų, – sakoZoja. – Pasirodė, kad irNuolankieji tam tikraisatžvilgiais buvo ne ką geresni.

Regis, niekaip nebuvo galimaišvengti genų tobulinimo. NetNuolankiųjų vadas buvo„sugadintas“.

Susiraukiu.– Kalbate apie Marką? Juk jis

Divergentas. Prasti genai čianiekuo dėti.

– Žmogus, supamasbendražygių sugadintais genais,nejučiomis mėgdžioja jų elgesį, –pareiškia Zoja. – Metjusai,Deividas nori susitikti su tavovadovu ir aptarti vieno serumo

patobulinimus. Anąsyk Alanasvisai pamiršo susitikimą. Tadbūk geras ir palydėk jį.

– Gerai, – sutinka Metjusas,neatitraukdamas akių nuokompiuterio. – Pristatysiu jįlaiku.

– Šaunu. Man metas eiti.Tikiuosi, atsakiau į tavoklausimus, Triče. – Moterisnusišypso ir neria pro duris.

Sėdžiu susikūprinusi, alkūnesįrėmusi į kelius. Markas buvoDivergentas, genetiškai tobulas

kaip ir aš. Bet nesutinku, kad jiselgėsi kaip pabaisa todėl, kadbuvo supamas genetiškaisugadintų žmonių. Juk tokiežmonės supo ir mane. Ir Jurają.Ir mano mamą. Bet nė vienasmūsų nesmurtavome prieš savoartimuosius.

– Zojos argumentai turispragų, tiesa? – sako Metjusas.Vaikinas žiūri į mane nuo savostalo barbendamas pirštu įkėdės ranktūrį.

– Aha, – sutinku.

– Kai kurie Biuro žmonės dėlvisų bėdų kaltina sugadintusgenus, – taria Metjusas. – Šitaiplengviau, negu pripažinti tiesą, oji yra tokia, kad neįmanomavisko žinoti apie žmogausprigimtį ir paaiškinti elgesiopriežasčių.

– Visi ieško atpirkimo ožių, –sakau. – Mano tėvas dėl viskokaltino Eruditus.

– Tikriausiai neturėčiau tauprisipažinti, kad Eruditai buvomėgstamiausias mano luomas, –

Metjusas šypteli.– Nejaugi? – suklūstu. –

Kodėl?– Nė pats neišmanau. Galbūt

man buvo artimos jų pažiūros.Kuo geriau žmonės pažins juossupantį pasaulį, tuo mažiau busbėdų.

– Niekada nepasitikėjauEruditais, – sakau pasirėmusismakrą ranka. – Mano tėvas jųnekentė ir išmokė šito mane.Įtariai vertinau visus jų darbus.Bet dabar manau, kad tėvas

klydo. Tiesiog buvo... šališkas.– Turi galvoje Eruditus ar jų

mokslo laimėjimus?Gūžteliu pečiais.– Ir viena, ir kita. Daugelis

Eruditų man padėjo irneprašomi. – Vilas, Fernandas,Kara – visi jie Eruditai ir vienigeriausių žmonių, kuriuos tekopažinti, tegu ir trumpai. – Visijie siekia padaryti pasaulį kuogeresnį. – Tada papurtau galvą.– Džaninos darbeliai neturėjonieko bendra su žinių troškimu,

jie buvo skirti įgyti valdžiai, kaipir sakė mano tėvas. Džaninabaiminosi, kad jei miestožmonės sužinos, koks didelis yrapasaulis, jos valdžia žlugs. Galteisingiausias buvo Bebaimiųmokymas.

– Senos tiesos, – sakoMetjusas. – Žinios suteikiavaldžią. Tą valdžią galimapanaudoti piktam, kaip padarėDžanina, arba geram tikslui,kaip darome mes. Pati savaimevaldžia nėra blogis. Kaip ir

žinios.– Aš įtariai žiūriu ir į viena, ir

į kita. Ir į valdžią, ir į žinias, –sakau. – Anot Nuolankiųjų,valdžia turėtų būti suteikiamatiems, kurie jos nenori.

– Tame esama tiesos, –sutinka Metjusas. – Bet galmetas atsisakyti to įtarumo.

Iš pastalės vaikinas ištraukiaknygą. Storą, išblukusiaisviršeliais, nušiurusiais kraštais.Ji vadinasi „Žmogaus biologija“.

– Nors ir gerokai senstelėjusi,

ši knyga išmokė mane, kąreiškia būti žmogumi, – tariaMetjusas. – Būti sudėtinga,paslaptinga biologiniomechanizmo dalimi.Nuostabiausia, dar ir sugebėtianalizuoti tą mechanizmą! Taiypatingas gebėjimas, neturintisprecedento evoliucijosistorijoje. Galimybė pažintipačius save bei pasaulį ir daromus žmonėmis.

Padavęs man knygą Metjusasvėl atsisėda prie kompiuterio.

Žiūriu į išblukusį viršelį, pirštaisliečiu nučiurusius puslapius.Žinių įsisavinimą Metjusassuvokia kaip slaptą, nuostabų irlabai seną gebėjimą. Ko gero,jei perskaitysiu šią knygą, perkartų kartas prisikasiu ikipirmųjų žmonių, kad ir kada jiegyveno. Ir tada tapsiu kur kasdidesnio ir senesnio už manebiologinio mechanizmosąmoninga dalyve.

– Ačiū, – sakau, bet dėkoju netik už knygą. Ir už tai, kad

grąžino man tai, ką praradaudar nė negavusi.

+ + +

Viešbučio vestibiulis dvelkiacitrininiais ledinukais irchlorkalkėmis – šis aštrusmišinys kvėpuojant deginašnerves. Einu pro vazoniniusaugalus, kurių šakos aplipusiosryškiais blizgančiais žiedais.Drožiu į miegamąjį, tapusįlaikinais mūsų namais.Žingsniuodama nuvalau ekranėlį

marškinėlių kraštu, kad neliktųpirštų atspaudų.

Kambaryje aptinku tikKalebą. Jo plaukai susivėlę,užmiegotos akys paraudusios.Brolis nustemba, kai įėjusinumetu ant savo lovos biologijosknygą. Pajutusį šleikštulį,prispaudžiu ekranėlį su mamosužrašais prie šono. Jis yra jossūnus. Jis turi teisę perskaitytiužrašus kaip ir tu.

– Jei turi ką pasakyti, – tariaKalebas, – tai klok.

– Biure gyveno mūsų mama. –Išpyškinu tai kaip seniai saugotąpaslaptį, per garsiai ir pergreitai. – Ji kilusi iš pakraščių irbuvo atvežta čia, praleido Biureporą metų. Paskui pasisiūlėsavanore dirbti mieste irsustabdyti Divergentų žudynes,kurias vykdė Eruditai.

Kalebas ima mirksėti. Kolnepraradau savitvardos,paduodu jam ekranėlį.

– Čia rasi mamos užrašus. Jietrumpi, bet vis tiek perskaityk.

Kalebas atsistoja ir paimaekranėlį. Brolis gerokaiūgtelėjo, dabar jis daugaukštesnis už mane. Vaikystėjeaukštesnė buvau aš, nors irbeveik metais jaunesnė. Tadamudu gerai sutarėme, nejutau,kad jis vyresnis, protingesnis,geresnis ar ne toks savanaudiskaip aš.

– Ar seniai šitai žinai? –klausia Kalebas prisimerkęs.

– Neturi reikšmės, – žingteliuatgal. – Sakau tau dabar. Gali

pasilaikyti ekranėlį. Aš jau viskąperskaičiau.

Brolis nušluosto stikląrankove ir mikliai atidaro failą.Tikiuosi, kad jis atsisės ir įniksskaityti, tada pokalbis busbaigtas, tačiau Kalebasatsidūsta.

– Aš irgi tau turiu šį tąparodyti, – sako jis. – Apie EditąPrior. Eime.

Veikiama jos vardo, o ne dėlto, kad kviečia brolis, sekupaskui jį iš miegamojo.

Žingsniuojame koridoriumi,sukame už kampų, kol galiausiaiatsiduriame labai toli nuo manjau pažįstamų Biuro vietų. Šipatalpa ilga ir siaura, pristatytalentynų, jos pilnos knygųvienodais mėlynai pilkaisviršeliais. Knygos storos irsunkios, kaip žodynai. Tarppirmųjų dviejų eilių stovi ilgasmedinis stalas su kėdėmis.Kalebas spragteli mygtuką irkambarį užlieja ryški šviesa,primenanti man Eruditų būstinę.

– Praleidau čia daug laiko, –sako brolis. – Tai archyvas.Biuras čia saugo kai kuriuosČikagos eksperimentoduomenis.

Kalebas žingsniuoja dešinepatalpos puse palei lentynas,pirštais braukdamas knygųnugarėles. Jis ištraukia vienątomą ir numeta ant stalo. Knygaatsiverčia, jos puslapiaiišmarginti rašmenimis iriliustracijomis.

– Kodėl Biuras nelaiko šios

informacijos kompiuteriuose?– Greičiausiai šie įrašai

padaryti anksčiau, kol darnebuvo sukurta moderniduomenų apsaugos sistema, –sako Kalebas nepakeldamasakių. – Kompiuterinius duomenisvisiškai ištrinti labai sunku, opopierių sunaikinti lengva. Galiatsikratyti archyvų, jei nenori,kad dokumentai patektų į blogųžmonių rankas. Kartais saugiaulaikyti spausdintą informaciją.

Žalios brolio akys laksto

tekstu ieškodamos reikiamosvietos, lankstūs, įgudę pirštaimikliai verčia puslapius.Galvoju, kaip jis puikiai slėpė šįsavo potraukį, laikė knygas tarplovos atkaltės ir sienos, kaigyvenome Nuolankiųjų rajone.Nieko neįtariau, kol brolis perPasirinkimo ceremonijąneįlašino savo kraujo į Eruditųindą su vandeniu. Turėjaunujausti, kad jis melagis,ištikimas tik pats sau.

Vėl užplūsta pažįstamas

šleikštulys. Vos galiu ištvertišalia Kalebo – patalpos durysuždarytos, mudu skiria tikstalas.

– Štai, pagaliau, – uždėjęspirštą ant reikiamo puslapio,brolis atsuka knygą man.

Dokumentas panėšėja įsutarties nuorašą, bet yraparašytas ranka rašalu.

Aš, Amanda Marija Riter, išPeorijos, Ilinojaus, sutinku, kadman būtų atliktos šios

procedūros.„Genų gydymo“ procedūra –

Genų tobulinimo biuras jąapibrėžia kaip genų inžinerijosprocedūrą, skirtą pataisyti„sugadintiems“ genams. Jieišvardyti trečiame šiodokumento puslapyje.

„Perkrovimo“ procedūra –Genų tobulinimo biuras jąapibrėžia kaip atmintiesištrynimo procedūrą, kuriostikslas – padaryti dalyvįtinkamesnį eksperimentui.

Pareiškiu, kad Genųtobulinimo biuro atstovasišsamiai supažindino mane sugalima rizika ir būsima šiųprocedūrų nauda. Suprantugausianti iš Biuro naująbiografiją ir tapatybę. Būsiuįdiegta į Čikagos eksperimentąir gyvensiu ten iki dienų galo.

Kad pataisyti mano genaibūtų perduoti palikuonims,sutinku pagimdyti mažiausiaidu vaikus. Suprantu, kad būsiuskatinama šitaip elgtis po

„perkrovimo“ procedūros.Sutinku, kad mano vaikai,

anūkai, proanūkiai ir taiptoliau dalyvautų eksperimentetol, kol Genetinio tobulinimobiuras nuspręs jį baigti. Manopalikuonys bus supažindinti sunetikra mano biografija, kuriągausiu po „perkrovimo“procedūros.

PasirašėAmanda Marija Riter

Amanda Marija Riter. Šią

moterį mačiau vaizdajuostėje. Jiprisistatė kaip Edita Prior,mano prosenelė.

Pakeliu akis į Kalebą, jo akysdega žinių troškuliu, tarsinenustygtų vietoje.

Mūsų prosenelė.Atitraukiu vieną kėdę ir

atsisėdu.– Ji buvo tėčio prosenelė?Kalebas linkteli ir atsisėda

kitoje stalo pusėje.– Taip, prieš septynias kartas.

Mūsų teta. Jos brolis išlaikė

Priorų pavardę.– Ir tai yra...– Raštiškas sutikimas, –

patvirtina Kalebas. – Jossutikimas dalyvautieksperimente. Baigiamosioseišvadose teigiama, kad Amandabuvo pirmoji savanorė ir vienaiš eksperimento kūrėjų, Biurodarbuotoja. Iš pradžiųeksperimente dalyvavo tik keliBiuro nariai; dauguma kitųnedirbo vyriausybei.

Vėl skaitau dokumentą

mėgindama jį perprasti. Žiūrintvaizdajuostę Editos Prioržodžiai skambėjo įtikinamai. Jossprendimas apsigyventi mūsųmieste, tapti kurio nors luomonare, savo noru atsisakytipraeities. Bet taip atrodė iki tol,kol nežinojau, kas dedasi užmiesto. Kai paaiškėjo, kadpadėtis nėra tokia baisi, kaipapibūdino Edita Prior.

Vaizdajuostė buvo tik gudrimanipuliacija, skirta išlaikytimus mieste ir toliau vykdyti

Biuro užduotį. Pasaulis užmiesto sienų yra baisus,Divergentams reikia atvykti įBiurą ir išgydyti žmones. Tainėra visiškas pramanas, nesBiuro darbuotojai tiki, kadišgydžius genus galima pagerintigyvenimą. Jei Divergentaiintegruosis į šitą visuomenę irperduos savo genuspalikuonims, pasaulis tapstobulesnis. Tačiau Biuruinereikia, kad Divergentai kaiparmija atžygiuotų iš miesto,

pasiruošę kovoti už teisybę irvisus gelbėti – šitaip siūlė EditaPrior. Svarstau, ar ši moteristikėjo savo žodžiais, ar tiesiogišrėžė tai, ką privalėjo.

Kitame knygos puslapyje yraEditos nuotrauka. Lūpos kietaisučiauptos, veidą rėmina rudųplaukų sruogos. Turbūt šimoteris patyrė siaubingųišgyvenimų, jei savanoriškaisutiko, kad jai būtų ištrintaatmintis ir pakeista tapatybė.

– Ar žinai, kodėl ji įsitraukė į

eksperimentą? – klausiu.Kalebas papurto galvą.– Pasak įrašų – nors šiuo

atveju jie gana migloti – žmonėssutikdavo dalyvautieksperimente, kad jų šeimosišvengtų baisaus skurdo. Jųšeimoms mažiausiai dešimtmetų kas mėnesį būdavomokama nemenka suma pinigų.Tačiau akivaizdu, kad Editospasirinkimą nulėmė ne tai, nes jidirbo Biure. Tikriausiai ji patyrėkokį nors sukrėtimą, kurį norėjo

užmiršti.Įdėmiai žiūriu į nuotrauką.

Negaliu įsivaizduoti, koksskurdas priverstų žmogųpamiršti save ir artimuosius,kad jie kas mėnesį galėtų gautiišmoką. Aš, gyvendamaNuolankiųjų luome, mitaubeveik vien duona irdaržovėmis, mes neturėjomejokių santaupų, bet nepuoliau įneviltį. Vadinasi, ten padėtisturėjo būti kur kas baisesnėnegu mūsų mieste.

Niekaip negaliu suprasti,kodėl Edita pasisiūlė savanore.O gal ji tiesiog nebeturėjoartimųjų.

– Domėjausi, ar teisėta duotisutikimą dalyvauti eksperimenteir už savo palikuonis, – sakoKalebas. – Gal ir galima į tokįsusitarimą įtraukti ir palikuonis,bet vis tiek tai labai keista.

– Manau, kad mūsųapsisprendimai nulemia ir mūsųvaikų likimą, – sakau suirzusi. –Ar mudu būtume perėję į kitus

luomus, jei mama su tėčiunebūtų buvę Nuolankieji? –Gūžteliu pečiais. – Nenutuokiu.Gal kitame luome nebūtumejautęsi tokie užguiti? Galbūtume tapę kitokiaisžmonėmis?

Ši mintis nuvingiuoja persmegenis kaip gyvatė. Galbūtume tapę geresniaisžmonėmis? Tokiais, kurieneišduoda savo artimųjų.

Spoksau į stalą. Labaitrumpam man buvo lengva

apsimesti, kad mudu su Kalebuvėl esame tik brolis ir sesuo.Bet žmogus negali amžinaigniaužti pykčio ir slėpti tiesos –ji sugrįžta. Pažvelgus į Kalebądingteli, kad taip pat į jįžiūrėjau, kai buvau kalinamaEruditų būstinėje. Jau pavargaukovoti su broliu ir klausytis joatsiprašinėjimų; per daug sunkunuolat galvoti, kad mano brolisišdavikas. Tada atžariai klausiu:

– Edita įstojo į Eruditų luomą,tiesa? Nors pasirinko

Nuolankiųjų vardą?– Taip! – Kalebas, rodos,

nepastebi mano šiurkštumo. –Tiesą sakant, dauguma mūsųprotėvių buvo Eruditai.Pasitaikė keli atskalūnaiNuolankieji ir vienas ar duTeisuoliai, bet iš esmės mūsųgiminės nuostata labai aiški.

Mane nuveria šaltis, regis,tuoj imsiu drebėti ir sueižėsiu.

– Tai šitaip tu mėginipateisinti iškrypėlišką savomąstymą ir elgesį, – ramiai

sakau. – Kad prisidėjai prieEruditų ir kad buvai jiemsištikimas? Taip nori man įrodyti,kad visada buvai vienas jų, kadtikėjai pasakymu: „Luomassvarbesnis už kraują“?

– Triče... – lemena Kalebas,akimis melsdamas supratimo.

Bet aš nesuprantu. Irnesuprasiu.

Atsistoju.– Taigi dabar aš žinau apie

Editą, o tu apie mūsų mamą.Gerai. Tegu viskas taip ir lieka.

Kartais žiūrint į brolį apimanuoširdi užuojauta, kartaisnorisi jį nusmaugti savorankomis. Tačiau dabar trokštutik dingti ir apsimesti, kad šitopokalbio nebuvo. Išeinu išarchyvo ir leidžiuosi atgal įviešbutį, mano batai slysčiojagrindų plytelėmis. Bėgu, kolpadvelkia citrinomis, tadasustoju.

Koridoriuje prie miegamojostovi Tobijas. Esu uždususi,širdies tvinksnius jaučiu net

pirštų galiukuose. Esu visaisutrikusi, širdį drasko netektis,spėlionės, pyktis ir ilgesys.

– Triče, ar tu gerai jautiesi? –susirūpinęs klausia Tobijas irsuraukia kaktą.

Vis dar gaudydama orąpurtau galvą, tada visa jėgaprispaudžiu Tobiją prie sienos irsusirandu jo lūpas. Akimirką jis,rodos, stengiasi mane atstumti,bet paskui nusprendžianebeklausinėti, pamiršti visusrūpesčius, numoti į viską ranka.

Mudu nebuvome dviesedaugybę dienų. Savaičių.Mėnesių.

Tobijas paneria pirštus man įplaukus, o aš stipriai prie joprisispaudžiu, glaudžiamėsvienas prie kito, kaip dunevilties apimti žmonės. Tobijasstipriausias ir šilčiausias manosutiktas žmogus, visi kiti tonemato; jis yra paslaptis, kuriąaš saugau ir saugosiu iki patgyvenimo galo.

Tobijas pasilenkia ir karštai

bučiuoja man kaklą, glostomane, kol galiausiai apkabinaliemenį. Įkišu pirštus į jo diržokilpas, tada užsimerkiu. Tąakimirką puikiai suprantu, konoriu; trokštu nuplėšti muduskiriančius drabužių sluoksnius,nušluoti visas praeities,dabarties ir ateities kliūtis.

Koridoriaus gale išgirstužingsnius ir juoką, muduatšlyjame vienas nuo kito.Kažkas – tikriausiai Jurajas –švilpteli, bet aš beveik

negirdžiu, nes kraujas tvinkčiojasmilkiniuose.

Mudviejų su Tobiju akyssusitinka, tada prisimenu, kaippirmąkart skvarbiai pažiūrėjau įjį per savo iniciaciją įveikusibaimės serumą. Spoksomevienas į kitą per daug ilgai, perdaug įdėmiai.

– Nutilk, – nesidairydamarikteliu Jurajui.

Jurajas su Kristina eina įmiegamąjį, mudu su Tobijusekame įkandin, tarsi nieko

nebūtų nutikę.

Dvidešimt trečiasskyrius

T O B I J A S

Tą vakarą padėjęs apsunkusiąnuo minčių galvą ant pagalvėsišgirstu šnarant. Po pagalverandu raštelį.

T.Susitinkam viešbučio

vestibiulyje vienuoliktąvakaro. Reikia pasikalbėti.

Nita

Dirsteliu į Tričės lovą. Jiatsipalaidavusi miegaaukštielninka, nosis ir burnaapkritusios plaukų sruogomis,šios kilojasi jai kvėpuojant.Nenoriu žadinti Tričės, betjaučiuosi keistai eidamassusitikti su mergina taip vėlaivakare, nieko nesakęs Tričei.Ypač dabar, kai mudu taip

sunkiai stengiamės būti vienassu kitu sąžiningi.

Žvilgteliu į laikrodį. Be dešimtvienuolika.

Nita tiesiog draugė. Tričeigalėsi pasakyti rytoj. Galreikalas svarbus.

Nusimetu apklotą ir įsispiriu įbatus. Pastarosiomis dienomismiegu su drabužiais. PraeinuPiterio, paskui Jurajo lovą. Iš poJurajo pagalvės kyšo gertuvėskamštelis. Suimu gertuvępirštais, nunešu prie durų ir

pakišu po pagalve ant vienostuščios lovos. Suprantu, kadneprižiūriu Jurajo taip gerai,kaip pažadėjau Zakui.

Išėjęs į koridorių, užsirišubatraiščius ir persibraukiuranka plaukus. Lioviausi kirptiskaip Nuolankusis, kai norėjautapti Bebaimių vadu, bet iš tiesųpasiilgau to senojo ritualo,kirpimo mašinėlės burzgesio irįgudusių rankų judesių. Puikiainusikirpdavau nė nežvilgtelėjęs įveidrodį. Mažą mane kirpdavo

tėvas mūsų namo antro aukštokoridoriuje. Tėvas neatsargiaidarbuodavosi mašinėle,subraižydavo man sprandą aružkabindavo ausį. Bet niekadanebambėjo turįs mane kirpti.Tikriausiai tai ką nors reiškė.

Nita nekantriai trypčioja. Jivilki baltus trumparankoviusmarškinėlius, plaukai suimti antsprando. Mergina šypsosi, betvien tik lūpomis, šypsenanepasiekia jos akių.

– Nerimauji, – sakau.

– Taip ir yra, – atsako ji. –Eime, noriu tau parodyti vienąvietą.

Nita vedasi mane blausiaiskoridoriais. Jie beveik tušti,susitinkame tik sargą. Rodos,visi jie pažįsta Nitą – moja jai iršypsosi. Mergina susikišarankas į kišenes ir kaskart tuojpat nusuka akis, kai netyčiadirstelime vienas į kitą.

Įeiname pro paprastasneužrakintas duris. Atsiduriameapskritame kambaryje, jo

centre kabo stiklinis šviestuvas.Grindys tamsaus poliruotomedžio, sienos iškaltosbronzinėmis plokštelėmis, į jasatsimuša pavieniai šviesosatšvaitai. Ant bronzinių lenteliųišraižyta daugybė vardų.

Nita atsistoja po šviestuvu irplačiai išskečia rankas, tarsinorėtų aprėpti kambarį.

– Čia yra Čikagos šeimųgenealoginiai medžiai, –paaiškina ji. – Tavosios irgi.

Žengiu prie vienos sienos ir

imu skaityti pavardes,ieškodamas pažįstamų.Galiausiai vieną aptinku: JurajasPedradas ir Ezekielis Pedradas.Prie kiekvieno išrėžtos smulkiosraidelės BB, prie Jurajo vardoneseniai pažymėtas taškelis.Tikriausiai rodantis, kad jis yraDivergentas.

– Gal žinai, kur maniškė? –klausiu.

Nita nudrožia prie kitossienos ir paliečia vienąplokštelę.

– Giminystė nustatoma pagalmoterišką liniją. Štai kodėlDžaninos įrašuose pažymėta,kad Tričė priklauso antrajaikartai – nes jos motina atvyko įmiestą iš kitur. Nenutuokiu,kaip Džanina šitai sužinojo, betmums šito atskleisti irgi jaunepavyks.

Su virpuliu artinuosi prieplokštelės su savo šeimosvardais, nors nežinau, ko manreikėtų bijoti. Vertikali linijajungia Kristiną Džonson su

Evelina Džonson, horizontali –Eveliną Džonson su MarkuItonu. Žemiau dar vienas vardas– Tobijas Itonas. Prie manęspažymėtos raidelės NB irtaškelis, nors dabar žinau, kadnesu Divergentas.

– Pirmoji raidė parodo tavoprigimtinį luomą, – aiškina Nita.– Antroji – tą, kurį pasirinkai.Biuro vadai mano, kad, sekdamiluomų kaitą, atseks ir genųkaitą.

Prie mano motinos parašyta:

ENB. Šiuo atveju B reiškiabeluomę, suvokiu.

Prie mano tėvo raidės NN irtaškelis.

Paliečiu mane su tėvaisjungiančią liniją ir tą, kuri jungiaEveliną su jos tėvais, o šiuos –su seneliais ir taip toliau. Iš visosuskaičiuoju aštuonias kartas,su savim. Šis medis atskleidžiatai, ką jau seniai žinojau. Esu sujais susijęs, surištas amžinai.Kad ir kur nubėgčiau, negaliuatsikratyti šitos man

nereikalingos giminystės, tuščiopaveldėjimo.

– Esu dėkingas, kad man šitaiparodei, – sakau nuliūdęs irpavargęs. – Tik nesuprantu,kodėl pasirinkai vidurnaktį.

– Maniau, norėsi šitaipamatyti. Be to, turiu šį tą sutavim aptarti.

– Vėl mėginsi įtikinėti, kadsugadinti genai neriboja manogalimybių? – Papurtau galvą. –Ačiū, užtektinai prisiklausiau.

– Ne, – atsako Nita, – bet

malonu iš tavęs šitai girdėti.Mergina atsiremia į plokštelę,

petimi uždengdama Evelinosvardą. Žingteliu atgal, nenoriubūti per arti Nitos ir matyti, kadjos akių lėliukės centre šviesiaurudos.

– Tas pokalbis aną vakarąapie sugadintus genus... iš tiesųbuvo testas. Norėjau pamatyti,kaip reaguosi į mano žodžius,sužinoti, ar galiu tavimpasitikėti, ar ne, – pareiškiaNita. – Jeigu būtum sutikęs, kad

genai riboja tavo galimybes,daugiau apie tai nebūčiaukalbėjusi. – Nita žingteli priemanęs, dabar jos petys užstojair Marko vardą. – Paklausyk, aštikrai nenoriu būti laikoma„sugadinta“.

Prisimenu, kaip piktai, tarsispjaudydamasi nuodais jipasakoja apie tatuiruotę antsprando – stiklo šukes.

Mano širdis ima tuksėtismarkiau, regis, tvinkčioja netkakle. Humoras merginos balse

užleidžia vietą kartėliui, akystampa šaltos. Bijau Nitos, bijaujos žodžių – drauge irjaudinuosi. Vadinasi, neturiususitaikyti su tuo, kad esumenkesnis, negu visad maniau.

– Suprantu, kad ir tau šitaipnepriimtina.

– Taip, nepriimtina.– Ši vieta slepia daugybę

paslapčių, – dėsto Nita. – Vienajų – kad turintiems tobulusgenus sugadintieji yranereikalingi. Kita – jog kai kurie

iš mūsų neketina laukti rankassudėję ir su tuo taikstytis.

– Kaip suprasti„nereikalingi“? – klausiu.

– Biuras yra nužudęs daugybętokių kaip mes, – pasakoja Nita.– Visa tai slepiama. Vėliaupateiksiu tau įrodymų. Dabargaliu pasakyti, jog meskovojame prieš Biurą vedamigerų tikslų ir norime, kad priemūsų prisidėtum.

Aš primerkiu akis.– Kodėl? Ko, tiesą sakant, iš

manęs norite?– Dabar siūlau tau progą

išvysti pasaulį už būstinės ribų.– Ko už tai nori mainais?– Tavo apsaugos, – atsako

Nita. – Ketinu vykti į pavojingąvietą, Biure negaliu apie tainiekam prasitarti. Tu esipašalaitis, vadinasi, galiu labiautavimi pasitikėti. Be to, žinau,jog moki apsiginti. Jei vyksi sumanim, gausi įrodymų, jogkalbėjau ne tuščiai.

Tarsi prisiekdama ji švelniai

prideda ranką prie širdies.Manęs neapleidžia įtarumas,bet smalsumas nugali.Nesistebiu, kad Biuras yrapridaręs visokių baisybių, taipdaro visos valdžios struktūros,su kuriomis teko susidurti, netgiNuolankiųjų šulai, kuriemsvadovavo mano tėvas. Todėl,netgi kamuojamas pagrįstonepasitikėjimo, vis tiek turiumenką viltį, kad esunesugadintas, kad esu vertasdaugiau, negu vien perduoti

pataisytus genus vaikams, kuriųgal kada nors susilauksiu.

Taigi nusprendžiu sutikti.Šįkart.

– Gerai, – sakau.– Puiku, – taria Nita. – Bet

prieš ką nors tau atskleisdamaturiu gauti pažadą, kad niekamneprasitarsi apie tai, kąpamatysi, netgi Tričei. Pažadi?

– Triče galima pasitikėti, patižinai. – Aš patikinau Tričę, kaddaugiau nebeturėsiu nuo jospaslapčių. Ir nesivelsiu į tokius

reikalus, kur būčiau verčiamaską nors nuo jos slėpti. – Kodėlnegaliu jai nieko pasakoti?

– Aš ir nesiginčiju, kad Tričėverta pasitikėjimo. Tiesiog jineturi mums reikalingogebėjimo, o mes nenorimeužtraukti pavojaus nekaltiemsžmonėms. Biuras baiminasi, kadmes susivienysime. Jeipatikėsime, kad esame„nesugadinti“, įrodysime, jogvisa Biuro veikla –eksperimentai, genų keitimas ir

taip toliau – tik tuščias laikošvaistymas. Baisu išgirsti, kadtavo gyvenimo darbas tikapgaulė.

Gerai suprantu Nitą – tai taspat, kas sužinoti, jog luomaibuvo įdiegti dirbtinai. Sukurtimokslininkų, kad kuo ilgiaugalėtų mus valdyti.

Nita atsitraukia nuo sienos,tada priduria sakinį, kurispriverčia mane galutinaiapsispręsti.

– Jei papasakosi Tričei, ji

nebeturės iš ko rinktis.Pasirinkimo galimybę ašsuteikiau tau. Prasitardamaspadarysi ją bendrininke, olaikydamas atokiai nuo viso šito,ją apsaugosi.

Perbraukiu pirštaisbronzinėje plokštelėje išraižytąsavo vardą – Tobijas Itonas.Mano genai, mano irpasirinkimas. Nenoriu painioti įtai Tričės.

– Gerai, – sakau. – Rodyk.

+ + +

Žiūriu, kaip Nitaižingsniuojant jos žibintuvėliospindulys šokčioja aukštynžemyn. Mes ką tik pasiėmėmekuprinę iš valytojo sandėliukokoridoriuje – ji jau buvoparuošta. Nita vedasi manegilyn požeminiais būstinėskoridoriais, praeiname kambarį,kur renkasi genetiškaisugadintieji, kol atsiduriameneapšviestame koridoriuje.

Galiausiai Nita atsitupia ir imagrabinėti žemę, kol aptinkaskląstį. Padavusi man žibintuvėlįir atstūmusi skląstį, merginaatidaro liuką grindyse.

– Šiuo tuneliu galima pabėgti,– sako ji. – Jis buvo iškastasBiurui čia atsikrausčius, kadprireikus būtų galima staigiaidingti.

Tada iš kuprinės išsitraukiajuodą vamzdelį ir nusukaviršūnę. Merginai ant odos imašokinėti raudoni šviesos

atšvaitai. Ji meta tą daiktą įskylę, jis krinta keletą metrų,ryški šviesa rėžia akis. PaskuiNita atsisėda ant skylės krašto,užsikabina kuprinę ant pečių iršoka.

Žinau, kad šokti reikianeaukštai, bet, rodos, apačiojeplyti didelė erdvė. Pirmiausianuleidžiu kojas, raudonoskibirkštys nušviečia manobatus. Paskui šoku žemyn.

– Įdomu, – pareiškia Nita mannusileidus. Įjungiu žibintuvėlį,

mergina priešais nešasi švytintįvamzdelį. Tunelis užtektinaiplatus eiti dviem ir aukštas –man nereikia kūprintis. Čiastipriai tvoskia puvėsiais irdrėgna žeme, oras pridvisęs. –Buvau pamiršusi, kad bijaiaukščio.

– Todėl nebijau daug ko kito,– atkertu.

– Be reikalo giniesi! – šypsosiNita. – Tik seniai knietėjo tavęsšito paklausti.

Peržengiu balą, po mano

batais gurgžda žvyras.– Tavo trečioji baimė, –

neatlyžta Nita. – Nušauti tąmoterį. Kas ji per viena?

Merginos švieselė užgęsta,tunelį apšviečia tik žibintuvėlismano rankose. Pasitraukiutolėliau nuo Nitos, nenoriu josliesti tamsoje.

– Tai nepažįstama moteris, –atsakau. – Svarbiausia – baimėją nušauti.

– Tu bijojai šaudyti į žmones?– Ne, aš bijojau tai daryti su

per dideliu užsidegimu.Nita nutyla, aš irgi. Pirmą

kartą garsiai ištariau tokiusžodžius, dabar suprantu, kaipkeistai jie skamba. Kiek jaunųžmonių baiminasi, kad jų sieloseslypi monstrai? Žmonės turibijoti kitų žmonių, o ne pačiųsavęs. Žmonės turi sekti savotėvų pavyzdžiu, o ne krūpčiotivien apie juos pagalvoję.

– Vis svarsčiau, koks būtųmano baimės laukas, – tyliai, vosne maldingai sako Nita. –

Kartais atrodydavo, kad turiulabai daug baimių, kartais – kadnebeliko ko bijoti.

Nors mergina manęs nemato,linkteliu, ir mudu einame toliau.Žibintuvėlio spindulys švysčioja,po kojomis gurgžda žvyras.Gaubiami puvėsių kvapo,žygiuojame prie tunelio angos.

+ + +

Po kokių dvidešimties minučiųkelio pasukame už kampo ir įmane dvelkteli gaivus vėjas, net

nupurto šaltukas. Išjungiužibintuvėlį, nes tunelio angąapšviečia mėnulio šviesa.

Atsiduriame plynėje, prokurią važiavome į būstinę, tarpapgriuvusių pastatų irsusiraizgiusių medžių, kuriųšaknys lenda pro šaligatvioplyteles. Netoliese laukia senassunkvežimis, jo kėbulas dengtasapdriskusiu išblukusiu brezentu.Tikrindama Nita spirteli į vienąpadangą, paskui įsitaiso prievairo. Rakteliai kabo spynoje.

– Kieno šis sunkvežimis? –klausiu sėsdamasis šalia.

– Jis priklauso žmonėms, sukuriais važiuojame susitikti.Paprašiau jį čia pastatyti, –atsako mergina.

– Ir kas gi jie tokie?– Mano draugai.Nenutuokiu, kaip Nita

nepasiklysta gatvių labirinte,bet ji įgudusiai vairuojasunkvežimį, aplenkdama medžiųšaknis, nuvirtusius žibintus.Mašinos šviesos ištraukia iš

tamsos gyvūnus, bėgančiuskelkraščiais, matau juos akieskrašteliu.

Staiga vidury gatvės išnyrakažkoks grakštus gyvūnasilgomis kojomis, rudu kailiu. Jistoks aukštas, kad beveik siekiakabiną. Nita nuspaudžiastabdžius, kad jo nepartrenktų.Gyvūnas pakrutina ausis irsmalsiai žiūri į mus tamsiomisapskritomis akimis, susidomėjęskaip vaikas.

– Jie nuostabūs, tiesa? – gėrisi

Nita. – Kol neapsigyvenau čia,nebuvau mačiusi elnių.

Linkteliu. Gyvūnas grakštus,bet lūkuriuoja ir užstoja kelią.

Nita nuspaudžia garso signaląir elnias pasitraukia nuo gatvės.Vėl lekiame tolyn, tadapasiekiame platų, medžiaisneapaugusį kelią, kertantįbėgius, kuriais ne taip seniaiatėjau į būstinę. Priekyje išvystušviesas, ryškų tašką aklinosetamsybėse.

Mes sukame į šiaurės rytus,

tolyn nuo būstinės.

+ + +

Važiuojam ilgai, tada vėlblyksteli šviesos. Kiek matau,riedame siaura duobėta gatve.Ant senų gatvės žibintų kaboplikos elektros lemputės.

– Atvažiavome. – Nita pasukaį skersgatvį tarp dviejų plytiniųpastatų. Ištraukusi rakteliuspasižiūri į mane. – Apžiūrėkdėtuvę. Paprašiau palikti mumsginklų.

Padarau kaip lieptas. Antkelių senų aplankų guli dupeiliai.

– Ar moki apsieiti su peiliu? –klausia Nita.

Bebaimių naujokai būdavomokomi svaidyti peilius net irprieš Makso pataisas, iki manįstojant į tą luomą. Man šisužsiėmimas nepatiko. Buvautikras, kad šitaip lavinami nenaudingi, o aktoriniai Bebaimiųgebėjimai.

– Moku, – nusivaipau. – Nors

niekad nemaniau, kad šito manprireiks.

– Vis dėlto Bebaimiai šio toverti... Ketverte, – šypteli Nita.Mergina pasiima didesnį peilį,man atitenka mažesnis.

Žygiuojant skersgatviuįsitempęs sukinėju ginkląrankoje. Languose virš galvosmirksi įvairiausios šviesos – nuožidinio liepsnos iki žvakių iržibintų. Pakėlęs galvą išvystuilgus plaukus ir į manespoksančias tamsias akis.

– Čia gyvena žmonės, – sakau.– Tai itin nuošalus pakraštys,

– atsako Nita. – Kokios dvivalandos kelio nuo Milvokio,didžiulio miesto šiaurėje. Aha,čia gyvena žmonės. Šiais laikaisjie nekeliauja labai toli nuomiestų, net jei prasilenkia suįstatymu kaip šie.

– Kodėl jie nepaklūstaįstatymams? – Žinau, kad toksgyvenimas prilygsta beluomiųegzistencijai. Jie nuolat alkani,šąla žiemą, kepa saulėje vasarą

ir kasdien kovoja dėl būvio. Tamryžtis nelengva, reikia turėtisvarių priežasčių.

– Šie žmonės – genetiškaisugadinti, – pareiškiadirstelėjusi į mane Nita. – Pagalįstatymą jie turėtų būtilygiateisiai piliečiai, kaip irgenetiškai tobuli, bet taip yratik popieriuje, tai paistalai. Ištiesų jie skursta, baudžiami užnusikaltimus, kurių nepadarė,negali gauti gero darbo... Jielaikomi bėda, ši bėda atsirado

po Grynumo karo, maždaugprieš šimtą metų. Pakraščiųgyventojai mieliau visiškaiatsiskiria nuo visuomenės, užuotmėginę ją pataisyti iš vidaus,kaip trokštu padaryti aš.

Prisimenu šukes, ištatuiruotasNitai ant sprando. Spėlioju,kada ji pasidarė tatuiruotę,kodėl jos žvilgsnis toks piktas,kalba tokia dramatiška, kodėl šimergina tapo maištininke.

– Kaip šito pasieksi?Nita sukanda dantis, paskui

atsako:– Pašalinusi kai kuriuos Biuro

vadus.Skersgatvis atsiveria į plačią

gatvę. Vieni žmonės sėlinapasieniais, kiti žirglioja gatvėsviduriu, triukšmingais būriais,su buteliais rankose. Visi jauni.Man dingteli, kad pagyvenusiųčia nedaug.

Priekyje girdžiu riksmus irdūžtantį į šaligatvį stiklą. Dubesikumščiuojančius irbesispardančius pavidalus ratu

apstojusi minia.Drožiu prie jų, bet Nita

čiumpa už rankos ir nutempiaprie kažkokio pastato.

– Dabar ne laikas rodytididvyriškumą, – pareiškia ji.

Prieiname kampinio pastatoduris. Prie jo stovi stambusvyras su peiliu rankoje. Mumsėmus lipti laiptais, jis liaujasisukiojęs peilį ir permeta jį į kitą,randų išvagotą ranką.

Mane turėtų sugluminti vyrostotas, miklus apsiėjimas su

peiliu, baisi ir grėsmingaišvaizda, tačiau jo akys kaipelnio – didelės, kupinossmalsumo ir įtarios.

– Atvykome susitikti su Rafiu,– sako Nita. – Mes iš būstinės.

– Galite eiti vidun, tik peiliuspalikite, – liepia vyras.

Jo balsas aukštesnis irplonesnis, negu tikėjausi.Kitomis aplinkybėmis šisžmogus tikriausiai irgi būtųkitoks, gal net malonus. Sumumis jis elgiasi atšiauriai ir

storžieviškai.Nors švelnumą laikau

nereikalingu, nejučiomisdingteli, kad šis žmogus labaidaug prarado ir todėl tapo toksšiurkštus.

– Nieku gyvu, – atšauna Nita.– Nita, čia tu? – kažkas

klausia iš vidaus įtaigiu,skambiu balsu.

Balso savininkas yra neaukštoūgio vyras. Pamatęs mus plačiainusišypso. Tada ateina prieslenksčio.

– Juk liepiau tau juos įleistinesikabinėjant. Užeikit, užeikit.

– Sveikas, Rafi, – taria Nita suaiškiu palengvėjimu. – Ketverte,čia Rafis. Pakraščiuose jisįtakingas žmogus.

– Malonu susipažinti, – sakoRafis ir pamoja mums eitipaskui.

Didžiuliame kambaryjepristatyta daugybė žvakių iržibintų. Prigrūsta mediniųbaldų, visi stalai tušti, išskyrusvieną.

Kambario gale sėdi moteris.Rafis įsitaiso šalia jos. Šiųžmonių išorė skirtinga: moterisraudonplaukė ir stambaussudėjimo; Rafis juodaplaukis,kūnas tvirtas ir raumeningas.Bet jie abu tarsi iškirsti iš topaties akmens luito.

– Dėkite ginklus ant stalo, –įsako Rafis.

Šįkart Nita paklūsta, padedapeilį ant stalo krašto priešaissave. Tada atsisėda. Aš pasekujos pavyzdžiu. Raudonplaukė

nuleidžia šautuvą.– Kas čia toks? – klausia ji,

mostelėjusi galva mano pusėn.– Jis mano sąjungininkas, –

atsako Nita. – Ketvertas.– Kas čia per vardas? –

Moteris nesišaipo, kaip dažnaidarydavo kiti.

– Tokį vardą gaunidalyvaudamas miestoeksperimente, – paaiškina Nita.– Už tai, kad turi viso laboketurias baimes.

Man dingteli, jog šitaip Nita

pristatė tyčia, kad turėtųgalimybę pasakyti, iš kur esu.Ar jai tai suteikia tam tikropranašumo? O gal dėl toatrodysiu patikimesnis šitiemsžmonėms?

– Įdomu. – Moteris pabarbenaį stalą smiliumi. – Ką gi,Ketverte, mano vardas Merė.

– Merė ir Rafis vadovaujaVidurio Vakarų maištininkųbūreliui, žmonėms sugadintaisgenais, – dėsto Nita.

– Žodis „būrelis“ veikiau tiktų

apibūdinti senoms ponioms,mėgstančioms palošti kortomis,– kaipmat atšauna Rafis. – Mesne šiaip sukilėliai. Veikiamevisoje šalyje – turime grupuotesdidžiuosiuose miestuose,nenuleidžiame akių ir nuopakraščių, turime savų žmoniųVidurio Vakaruose, Pietuose irRytuose.

– Dar yra ir Vakarai? –klausiu.

– Jau nebe, – ramiai atsakoNita. – Žemė netiko statyboms,

po Grynumo karo tarp miestųatsirado didžiuliai negyvenamiplotai. Tos vietos virtusiosdykvietėmis.

– Vadinasi, Biuras sako tiesą,– taria Merė, jos akyse kaipstikle atsispindi žvakių šviesa. –Miesto eksperimento dalyviaitikrai nenutuokia, kas dedasi užjo ribų.

– Žinoma, tai tiesa. Kurių galųjiems meluoti? – sako Nita.

Staiga mane užplūsta didžiulisnuovargis, merkiasi akys. Per

savo neilgą gyvenimą esudalyvavęs jau ne vienamesukilime. Su beluomiais priešEruditus, o dabar, ko gero, sugenetiškai sugadintaisiais stosiuprieš Biurą.

– Užteks mandagybių,negalime čia gaišti, – pareiškiaMerė. – Per ilgai nelaikykimežmonių už durų, antraip jie ateisšniukštinėti.

– Gerai, – sutinka Nita irpasižiūri į mane. – Ketverte,dirstelėk, ar lauke ramu. Man

reikia trumpai šnektelėti suMere ir Rafiu akis į akį.

Jeigu būtume dviese,paklausčiau Nitos, kodėl negaliudalyvauti pokalbyje ir kam jitempėsi mane vidun, jei galėjauramiausiai stovėti už durų.Rodos, dar nepažadėjau padėtiNitai, o ji turbūt turėdama savųpriežasčių norėjo manesupažindinti su tais žmonėmis.Taigi tiesiog atsistoju, pasiimupeilį ir patraukiu prie durų, kurRafio sargybinis stebi gatvę.

Muštynės prie kito namo jaunurimusios. Ant šaligatvio tysovienišas pavidalas. Akimirkądingteli, kad jis dar juda, paskuisuvokiu, jog kažkas rausiasi jokišenėse. Tai ne pavidalas – tailavonas.

– Negyvas? – tiesiai klausiu.– Aha. Jei nesugebi apsiginti,

nepratempsi čia ir nakties.– Tai kodėl žmonės čia

gyvena? – susiraukiu. – Kodėlnegrįžta atgal į miestus?

Sargybinis tyli taip ilgai, kad

pamanau, jog bus neišgirdęsmano klausimo. Žiūriu, kaipiškraustęs numirėlio kišenesvagis dingsta artimiausiamepastate. Galiausiai Rafiosargybinis prabyla:

– Čia bent esama tikimybės,kad jei mirsi, kam nors tairūpės. Kaip Rafiui ar kuriamkitų vadų, – sako sargybinis. –Jei būsi nudėtas mieste, tai visinumos ranka, genetiškaisugadintieji niekam nerūpi.Didžiausia bausmė, kurią gauna

genetiškai tobulieji, nudėjętokius kaip mes, yra kaltinimasnužudžius netyčia. Mėšlas.

– Nužudymas netyčia?– Tai reiškia, kad nusikaltimas

padarytas neturint piktų kėslų, –man už nugaros pasigirstamelodingas, skambus Rafiobalsas. – Ir baudžiamas ne taipgriežtai, kaip pirmo laipsniožmogžudystė. Žinoma, oficialiaimes visi turime būti traktuojamivienodai, tiesa? Bet tikrovėješitaip retai nutinka.

Sukryžiavęs ant krūtinėsrankas Rafis atsistoja šaliamanęs. Žvilgtelėjęs į jį išvystukaralių, apžvelgiantį, jomanymu, nuostabią savokaralystę. Žiūriu į gatvę, įsuskeldėjusį šaligatvį ir lavonąišverstomis kišenėmis, tada įlangus, kuriuose mirga blyškioslempelės. Paskui suprantu, kadRafiui graži yra laisvė. Laisvėbūti tiesiog žmogumi, o nesugadintuoju.

Kartą tokią laisvę man siūlė

Evelina, kai kvietė prisidėti priebeluomių, siūlė palikti savąjįluomą ir tapti svarbiu žmogumi.Tačiau tai buvo melas.

– Tu iš Čikagos? – klausiamanęs Rafis.

Linkteliu neatitraukdamasakių nuo tamsios gatvės.

– Koks pasaulis tau atrodo išten ištrūkus? – klausia jis.

– Beveik toks pat, – atsakau. –Čia žmones skiria kiti dalykai,kovojami kiti karai.

Medinės grindys sugirgžda po

Nitos kojomis. Kai atsigręžiu, jistovi tiesiai man už nugaros,rankos sukištos į kišenes.

– Ačiū, kad surengėte šįsusitikimą, – padėkoja NitaRafiui. – Mudviem metaskeliauti.

Patraukiame gatve atgal. Perpetį dirsteliu į Rafį – jisatsisveikindamas moja.

+ + +

Grįžtant prie sunkvežimio vėlišgirstu šauksmus, šįkart rėkia

vaikas. Eidamas girdžiušniurkščiant, verkšlenant, tadaprisimenu, kaip būdamas mažasgūždavausi savo kambaryje,šluostydamas nosį marškiniųrankove. Pirmiausia manomotina nugramdydavopastirusius rankogalius kempineir tik tada mesdavo į skalbyklę.Ji nė karto manęs nesubarė.

Įlipu į sunkvežimį apdujęs nuošios vietos atmosferos, nuotvyrančio skausmo ir trokštukuo greičiau grįžti į būstinę, kur

šilta, šviesu ir saugu.– Mano galva neišneša, kodėl

čia gyventi geriau negu mieste,– sakau.

– Tik vieną kartą lankiausi neeksperimentiniame mieste, –kalba Nita. – Ten įvesta elektra,bet ji normuojama, kiekvienaišeimai tiekiama tik keliasvalandas per dieną. Tas pat irsu vandeniu. Mieste daugnusikaltimų, dėl jų kaltinamigenetiškai sugadintieji. Yra irpolicija, bet jos galimybės labai

menkos.– Vadinasi, Biuro būstinė yra

geriausia vieta gyventi, – sakau.– Jei kalbėsime apie išteklius,

tada taip, – sutinka Nita. – Betir būstinėje egzistuoja tokia patsocialinė sankloda kaip irmiestuose, tik čia ją sunkiauįžiūrėti.

Žiūriu į galinio vaizdoveidrodėlį ir matau tolstantpakraščius, apgriuvusius namus,siauras gatveles, apšviestas tikant plikų laidų kabančių

elektros lempučių.Važiuojame pro tamsius

namus su lentomis užkaltaislangais ir aš mėginu juosįsivaizduoti švarius, tvarkingus,tokius, kokie buvo kadaise.Kiemus juosė tvoros, aplinkžaliavo prižiūrėtos pievelės,vakarais languose degdavošviesos. Įsivaizduoju, jogkadaise žmonės čia gyvenotaikingai ir ramiai.

– Ko čia važiavai ir apie kąkalbėjaisi su Rafiu ir Mere? –

klausiu.– Atvažiavau aptarti mūsų

planų, – atsako Nita.Blyškioje prietaisų skydelio

šviesoje pastebiu, kad apatinėmerginos lūpa nusėta smulkiųrandelių, tarsi ji nuolat jąkandžiotų.

– Be to, norėjau jiemsparodyti tave, žmogų,dalyvavusį luomų eksperimente.Merė įtarė, kad tokie kaip tuslapta bendradarbiauja suvaldžia. Nors tai, žinoma,

melas. O Rafis... Jis pirmasispateikė man įrodymų, kadBiuras ir vyriausybė mumsmeluoja, klastoja istoriją.

Po šių žodžių Nita nutyla, lygnorėdama, kad suvokčiau šiųžodžių svarbą, bet man nereikianei laiko, nei tylos, nei erdvės japatikėti. Mano luomų vadaiištisai mane apgaudinėjo.

– Biuras suokia apie auksiniusžmonijos laikus, kai dar nebuvomanipuliuojama genais, visižmonės buvo genetiškai tobuli ir

gyveno taikiai, – sako Nita. –Tačiau Rafis parodė man senasnuotraukas. Jose įamžinti karovaizdai.

Lukteliu.– Na, ir?– Na, ir? – negalėdama

patikėti pakartoja Nita. –Genetiškai tobuli žmonės sukėlėkarą ir visišką suirutę praeityje,tokį pat karą sukėlė irgenetiškai sugadinti žmonės.Tad kam skirti tiek daug ištekliųir švaistyti laiką genams taisyti?

Ar apskritai tie eksperimentaituri kokią nors prasmę, nebentįtikinti reikiamus žmones, kadvyriausybė stengiasi pagerintimūsų gyvenimą, nors šitaip irnėra?

Tiesa keičia viską. Ar ne todėlTričė taip karštligiškai troškogauti Editos Prior vaizdajuostę,kad net tapo tėvo sąjungininke?Tričė suprato, jog tiesa, kad irkokia ji būtų, pakeis mūsų kovąir išjudins amžinus prioritetus.Ir čia dabar melas keičia tikslus,

išjudina amžinus prioritetus.Užuot stoję kovoti su skurdu irnusikalstamumu, niokojančiušalį, Biuro darbuotojai kovoja sugenetiniu netobulumu.

– Kodėl? Kam skirti tiek dauglaiko ir jėgų spręsti problemai,kurios iš tiesų nėra? – pareiškiustaiga įpykęs.

– Na, žmonės kovoja dėl to,kad buvo mokomi, jog tai yraproblema. Rafis parodė mandar šį tą – propagandiniusleidinius apie genetiškai

sugadintuosius, juos platinavyriausybė, – pasakoja Nita. –Bet kokia buvo nepasitenkinimopradžia? Nenumanau.Priežasčių gali būti daugybė.Išankstinis nusistatymas priešgenetiškai sugadintuosius?Galbūt noras valdyti? Valdytigenetiškai sugadintus žmones,įteigiant jiems, kad jie turi blogųbruožų, ir valdyti genetiškaitobulus žmones, įdiegiant jiems,kad jie visiškai sveiki ir dori?Tokie dalykai nenutinka per

vieną naktį ir dėl vienospriežasties.

Priglaudžiu smilkinį prie šaltolango stiklo ir užsimerkiu. Manosmegenyse sūkuriuoja spiečiaiinformacijos, sunku susitelkti įką nors konkrečiai, todėlliaujuosi stengtis ir imusnūduriuoti.

Kai grįžtame į būstinę protunelį ir aš prisikasu iki lovos,jau kyla saulė. Tričės ranka vėlnukarusi per lovos kraštą, pirštųgaliukai liečia grindis.

Atsisėdu priešais ją, akimirkąžiūriu į miegančią ir galvoju apiemūsų susitarimą tą vakarąTūkstantmečio parke. Daugiaujokio melo. Tričė pažadėjo taiman, aš – jai. Jeigunepapasakosiu, ką girdėjau irmačiau šią naktį, būsiu sulaužęspažadą. Dėl ko? Norėdamasapsaugoti Tričę? Ar dėl Nitos,merginos, kurią vos pažįstu?

Švelniai, kad nepabudinčiau,nubraukiu Tričei nuo veidoplaukus.

Mano apsaugos jai nereikia.Ši mergina pati yra stipri.

Dvidešimt ketvirtasskyrius

T R I Č Ė

Kitoje kambario pusėjePiteris krauna knygas į kaugę,paskui grūda jas į kuprinę.Įsikandęs raudoną rašiklį sunešuliu išeina iš kambario;girdžiu, kaip jam einantkoridoriumi kuprinė daužosi į

blauzdas. Palaukusi, kol jožingsniai nutyla, atsigręžiu įKristiną.

– Nenorėjau tavęs klausti, betkitaip negaliu, – sakau. – Kasvyksta tarp jūsų su Juraju?

Kristina tyso ant savo lovos,vieną ilgą koją nuleidusi perkraštą. Draugė reikšmingai įmane pasižiūri.

– Ko spoksai? Judu kartupraleidžiate daug laiko, – tariu.– Tikrai daug.

Dangus giedras, saulės

spinduliai pro baltas užuolaidasskverbiasi į kambarį.Kambaryje tvyro įprastimiegamojo kvapai: skalbinių,batų, naktinio prakaito irrytinės kavos. Kai kurios lovostvarkingai paklotos, kitųpatalynė sukuista. Daugumamūsų buvę Bebaimiai, betesame stebėtinai skirtingi.Įpročiais, būdo bruožais,pasaulio suvokimu.

– Gali manimi netikėti, bettarp mudviejų nieko nėra, –

Kristina pasiremia alkūnėmis. –Jurajas prislėgtas sielvarto.Mudu abu nuobodžiaujame. Betjis yra Jurajas.

– Na ir kas? Jis gražus.– Gražus, bet su juo rimtai

nepasikalbėsi. – Kristinapapurto galvą. – Suprask maneteisingai, man patinka pokštauti,bet noriu prasmingų santykių.

Linkteliu. Aš suprantu, galbūtgeriau negu daugelis, nes neiTobijas, nei aš nemėgstamekrėsti pokštų.

– Be to, ne kiekvienadraugystė perauga į meilę, –priduria Kristina. – Juk aš tavęsnebandžiau pabučiuoti.

Nusikvatoju.– Tiesą sakai.– O ką tu veiki pastaruoju

metu? – klausia Kristina irpakelia antakius. – Leidi laiką suKetvertu? Pažengėte kiektoliau? Turiu galvojedauginimąsi.

Užsidengiu veidą delnais.– Tokio nevykusio pokšto dar

nesu girdėjusi.– Tai neišsisukinėk nuo

klausimo.– Nepadarėme jokios

pažangos, – ginuosi. – Bent jaukol kas. Tobijui neduodaramybės tie sugadinti genai.

– Ak, tai dėl to... – Kristinaatsisėda.

– Ką apie tai manai? – klausiu.– Ir pati nežinau. Tikriausiai

siuntu. – Ji susiraukia. – Nerasižmogaus, kuris apsidžiaugtųsužinojęs esąs kažkoks ne toks,

ypač jei kalbama apie genus – jųnebepakeisi.

– Tai ką, manai, kad esisugadinta?

– Tikriausiai. Tai kaip liga,tiesa? Biuro mokslininkai matoją tavo genuose. Ir su jaisnepasiginčysi.

– Aš ir neįrodinėju, kad visųgenai vienodi, – sakau. – Tiknetikiu, kad vienas jų rinkinysgali būti sugadintas, o kitas –ne. Skiriasi mėlynakių irrudaakių žmonių genai, bet ar

mėlynos akys yra „sugadintos“?Rodos, Biuro mokslininkai kaipkokie teisėjai nusprendė, kadvienos rūšies DNR grandinėgera, kitos – bloga.

– Jie remiasi įrodymais, kadgenetiškai sugadintieji dažniaunusikalsta, – atkerta Kristina.

– Šitai gali lemti daugybėpriežasčių, – nepasiduodu.

– Nenutuokiu, kodėl su tavimiginčijuosi, juk labai noriu, kad tubūtum teisi, – nusijuokiaKristina. – Bet ar nemanai, kad

saujelė proto šviesulių, tokiųkaip Biuro mokslininkai, galiatskleisti blogo elgesiopriežastis?

– Žinoma, – sutinku. – Betmanau, kad protas čia niekuodėtas, žmonės randa tai, ką norisurasti.

– Gal ir tu esi šališka, – sakoKristina. – Juk tavo draugai –netgi vaikinas – yra genetiškaisugadinti.

– Galbūt. – Paskubomis ieškauatsakymo, kuriuo gal ir pati

nelabai tikiu, bet vis dėltopasakau: – Nematau priežasčių,kodėl turėtume priimtisugadintų genų teoriją. Ar dėl toimsiu geriau vertinti žmones?Ne. Greičiausiai atvirkščiai.

Negana to, matau, kaip tiepaistalai veikia Tobiją, kaip jisima abejoti savimi, irnesuprantu, kaip tokia teorijagali duoti naudos.

– Turėtum tikėti kai kuriaisteiginiais ne dėl to, kad jiepagerintų tau gyvenimą, o todėl,

kad tai yra tiesa, – pareiškiaKristina.

– Tačiau... – prabylu lėtai,tarsi svarstydama kiekvienąžodį, – ...tačiau pirmiausiareikia atsižvelgti į rezultatus.Jeigu jie geri, tada laikyti juostiesa.

– Taip mąsto Suskiai. –Kristina patyli. – O mano keliasturbūt per daug teisuoliškas.Dievuliau, nejaugi niekaip negalipabėgti nuo luomų, net ir Biure?

Patraukiu pečiais.

– Gal ne taip jau svarbu nuo jųbėgti.

Į kambarį pabalęs ir išsekęsįeina Tobijas, tokį jį mataupastarosiomis dienomis. Plaukainuo gulėjimo prisiploję, jis vilkivakarykščiais drabužiais. Nuoatvykimo į Biurą vaikinas miegasu rūbais.

Kristina pakyla nuo gulto.– Gerai, eisiu pasivaikščioti.

Palieku šią erdvę judviem. Kadpabūtumėt vieni. – Ji mosteli įtuščias lovas ir mirktelėjusi man

kaip sąmokslininkė išeina iškambario.

Tobijas išspaudžia šypseną,tuoj pat suprantu, kad jisprislėgtas. Užuot atsisėdęsšalia, vaikinas mindžikuoja priemano gulto pirštais tampydamasmarškinėlių kraštą.

– Turiu tau šį tą pasakyti, –galiausiai prataria Tobijas.

– Gerai, – sakau. Širdįstiprokai sugniaužia baimė.

– Tik prižadėk nepykti, –kalba toliau jis, – bet...

– Tu žinai, kad nemėgstukvailų pažadų, – sakaudžiūstančia gerkle.

– Žinau. – Tobijas atsisėda antsavo nepaklotos lovos. Jisvengia mano akių. – Praėjusįvakarą Nita po mano pagalvepaliko raštelį. Kvietė susitikti.Aš nuėjau.

Atlošiu pečius. Įsivaizdavusgražų Nitos veidelį, ją grakščiaistypčiojant šalia mano vaikino,užplūsta pyktis.

– Graži mergina pakvietė tave

į vėlyvą pasimatymą ir tunuėjai? – priekaištingai sakau. –O paskui dar prašai nesiusti?

– Mudviejų su Nita nesiejajokie jausmai. Susitikome visaidėl kitko, – karštai tikinaTobijas ir galiausiai pažvelgia įmane. – Ji tiesiog norėjo man šįtą parodyti. Nita netikisugadintų genų teorija, kaipapsimetė iš pradžių. Ji brandinaplaną nuversti Biuro valdžią irpadaryti genetiškaisugadintuosius lygiateisiais

žmonėmis. Mudu važiavome įpakraštį.

Tobijas iškloja man apiepožeminį tunelį, kuriuo galimaišsigauti iš būstinės, apleistąmiestą pakraštyje ir apiepokalbį su Rafiu ir Mere.Pasakoja apie karą, kurį nuslėpėvaldžia, kad niekas nesužinotų,jog ir genetiškai tobuli žmonėsgali griebtis baisios prievartos,apie tai, kokiomis sąlygomisgenetiškai sugadintieji gyvenamiestuose, valdomuose

vyriausybės.Tobijui kalbant man sukyla

įtarimas, imu abejoti Nita. Tiknežinau kodėl – ar mane įspėjanuojauta, kuria įprastaipasikliauju, ar klaidina pavydas.Baigęs pasakoti, Tobijaslaukiamai žiūri į mane.Stengdamasi apsispręsti, kietaisučiaupiu lūpas.

– Iš kur žinai, kad Nitanevedžioja tavęs už nosies? –klausiu.

– Nežinau, – atsako Tobijas. –

Šį vakarą ji žada pateikti manįrodymų. – Vaikinas paima manoranką. – Norėčiau, kad eitumdrauge.

– O Nita neprieštaraus?– Man tai nerūpi. – Tobijas

suneria pirštus su manaisiais. –Jeigu jai tikrai reikia pagalbos,turės su tuo susitaikyti.

Žiūriu į sunertus mudviejųpirštus, apspurusius pilkų Tobijomarškinių rankogalius irnusitrynusius jo džinsus.Nenoriu dėtis prie Nitos ir

Tobijo, nes sugadinti genai tarsijuos suartina, o aš lieku nuošaly.Tačiau Tobijui šitai svarbu, irman pačiai knieti pamatytiįrodymų apie nusikalstamusBiuro darbus.

– Gerai, – sutinku, – aš eisiu.Bet nė akimirkos nepatikėsiu,kad Nita domisi tavimi tik dėlgenetinio kodo.

– Gerai, – sako Tobijas. – O tunė akimirkos negalvok, kad manrūpi kita mergina.

Tobijas apkabina man

sprandą, prisitraukia irpabučiuoja.

Jo bučinys ir žodžiai ramina,bet neišsklaido nerimo.

Dvidešimt penktasskyrius

T O B I J A S

Mudu su Triče laukiame Nitospo vidurnakčio viešbučiovestibiulyje tarp gausiaižydinčių vazoninių augalų.Kadaise jie buvo laukiniai,dabar – sukultūrinti žmogausrankų. Išvydus šalia manęs

Tričę, Nitos veidas persikreipia,tarsi būtų užkandusi ką norskartaus.

– Prižadėjai nieko jainesakyti, – priekaištauja manNita. – Negi tau neberūpi jossaugumas?

– Aš apsigalvojau, – atsakau.Tričė šaižiai nusijuokia.– Tai tu jam pasakei, kad turi

mane ginti? Kokia sumanimanipuliacija. Šaunuolė.

Nustebęs kilsteliu antakius.Nė nedingtelėjo, kad tai

manipuliacija, todėl šiek tiekišsigąstu. Įprastai pasitikiusavimi ir permatau slaptasžmonių užmačias, kartais netišgalvoju nebūtas priežastis, betpareiga saugoti Tričę taipįsigėrė man į kraują – kai vos josnepraradau – kad nėnesusimąsčiau, jog manimimanipuliuojama.

Negana to, esu įpratęsmeluoti, o ne sakyti skaudžiątiesą, todėl griebiausi galimybėsšitaip apgauti Tričę.

– Tai buvo ne manipuliacija, otiesa. – Nita, rodos, neįsižeidžia,ji tiesiog pavargusi persibraukiaranka veidą ir pasitaiso plaukus.Mergina nesigina, vadinasi,sakė tiesą. – Galite būti suimtivien už tai, ką žinote, irtylėjimą, nepranešimą valdžiai.Norėjau šito išvengti.

– Deja, per vėlu, – sakau. –Tričė su mumis. Tai sukelskeblumų?

– Verčiau turėtisąjungininkais jus abu negu nė

vieno. Esu tikra, kad tavožodžius dera suprasti kaipultimatumą, – Nita užverčiaakis. – Ką gi, eime.

+ + +

Tričė, Nita ir ašžingsniuojame ramiais, tyliaisbūstinės koridoriais, traukiame įlaboratorijas, kur dirba mūsųnaujoji sąjungininkė. Visi tylime,suklūstu kaskart sugirgždėjusmano batams, išgirdęs balsątolumoje ar uždaromų durų

trinktelėjimą. Jaučiuosi, tarsidarytume ką draudžiama, norsiš tiesų taip nėra. Bent jau kolkas.

Nita sustoja prielaboratorijos durų ir atidaro jaskortele. Įkandin jos įeiname įgenų terapijos kambarį, čianeseniai išvydau savo genetiniokodo žemėlapį, ir drožiametoliau. Tokiuose atokiuosebūstinės kambariuose dar nesubuvęs. Čia tamsu ir niūru, mumsiš po kojų kyla dulkių tumulai.

Nita petimi stumteli darvienas duris, pro jas patenkameį saugyklą. Sienos nukabinėtosmetalinėmis spintelėmis sustalčiais, ant jų priklijuotipopieriniai numeriai, rašalas jauišblukintas laiko. Kambarioviduryje stovi laboratorinisstalas, ant jo – kompiuteris irmikroskopas, prie stalo sėdijaunas vyras sulaižytais šviesiaisplaukais.

– Tobijau, Triče, susipažinkitsu mano draugu Redžiu, – sako

Nita. – Jis irgi genetiškaisugadintas.

– Malonu susipažinti, –nusišypso Redžis. Vaikinaspirma paspaudžia ranką Tričei,tada man, jo pirštai stiprūs.

– Pirmiausia parodyk jiemsskaidres, – prašo Nita.

Redžis paliečia kompiuterioekraną ir mosteli mums prieiti.

– Aš nesikandžioju.Mudu su Triče susižvelgiame,

paskui atsistojame Redžiui užnugaros taip, kad matytume

ekraną. Ekrane pasirodovaizdai, jie greitai keičia vienaskitą. Nespalvoti, grūdėti iriškraipyti – tikriausiai labai seni.Tereikia kelių akimirkųsuprasti, jog tai kažkokiosnelaimės nuotraukos: ploni,išdžiūvę kaip skeletai vaikaididžiulėmis akimis, pilni lavonųgrioviai, degančių dokumentųkalnai.

Nuotraukos keičiasi taipgreitai, tarsi vėjo sklaidomiknygos puslapiai, man telieka

siaubo pojūtis. Nebegalėdamasilgiau tverti, nusuku akis. Maneužgriūva didžiulis sunkumas.

Iš pradžių žvilgtelėjęs į Tričępamatau, kad jos veidasabejingas, tarsi lygus vanduo,kurio paviršiaus nedrumsčiajokie ratilai. Bet paskui jos lūpųkampučiai suvirpa ir ji stipriaijas suspaudžia, slėpdamajaudulį.

– Pažiūrėkit į šiuos ginklus, –Redžis parodo uniformuoto vyrosu šautuvu nuotrauką. – Tokie

šautuvai buvo naudojami labaiseniai. Per Grynumo karąginklai jau buvo kur kastobulesni. Netgi Biuras su šituosutinka. Šiose nuotraukoseužfiksuotas labai senas kariniskonfliktas. Jį turėjo įžiebtigenetiškai tobuli žmonės, nestais laikais dar niekasnemanipuliavo genais.

– Kaip įmanoma nuslėptikarą? – klausiu.

– Žmonės buvo izoliuoti,badavo, – tyliai taria Nita. –

Žinojo tik tai, kas jiems buvoteigiama, tenkinosi tikprieinama informacija. Kas visatai valdė? Vyriausybė.

– Na, gerai, – Tričė pakratogalvą ir ima greitai nervingaiberti žodžius: – Taigi Biurasmeluoja apie jūsų – mūsųistoriją. Tačiau tai nereiškia,kad Biuro darbuotojai yrapriešai. Jie tiesiog būryssmarkiai suklaidintų žmonių,besistengiančių pagerintipasaulį. Išgydyti kaip ligą.

Nita su Redžiu susižvelgia.– Tai ir yra svarbiausia, –

taria Nita. – Biuraseksperimentuoja su žmonėmis irjuos žaloja.

Mergina padeda ranką antstalo ir palinksta prie mūsų.Juntu iš jos sklindančiąrevoliucionierės jėgą, ji apimavisą Nitos esybę: jaunos moters,žmogaus sugadintais genais irlaboratorijos darbuotojos.

– Kai Nuolankieji panoroatskleisti tiesą apie savo pasaulį

anksčiau laiko, – lėtai kalbaNita, – ir Džanina nusprendėjuos nutildyti... Biuras sudžiaugsmu davė jai labaipatobulinto simuliacijos serumo– jis padarė Bebaimiuspaklusniais nemąstančiaiskareiviais ir šie išžudėNuolankiuosius.

Greitai apmąstau ką išgirdęs.– Šito negali būti, – pareiškiu.

– Džanina man sakė, kaddaugiausia Divergentų – tai yragenetiškai tobulų žmonių –

gimsta kaip tik Nuolankiųjųluome. Biuras tokius žmonesvertina ir net siunčia saviškiusjų gelbėti; kodėl jo vadai turėjopadėti Džaninai išskerstiNuolankiuosius?

– Džanina klydo, – šaltaiįsiterpia Tričė. – Taip man sakėEvelina. Daugiausia Divergentųbuvo tarp beluomių, o ne tarpNuolankiųjų.

Atsigręžiu į Nitą.– Vis tiek nesuprantu, kodėl

Biuras rizikavo netekti tiek

daug Divergentų, – sakau. –Man reikia įrodymų.

– Tai ko, tavo manymu, čiaatėjome? – Nita spusteli darvieną jungiklį. Dabarapšviečiami ir stalčiai. Merginaeina palei kairę sieną. – Padėjaunemažai pastangų, kol gavauleidimą čia ateiti, – sako Nita. –Dar daugiau laiko prireikėperprasti čia rastas žinias.Tiesą sakant, man padėjo vienasgenetiškai tobulųjų. Aš jampatinku.

Nita atitraukia vieną išžemesniųjų stalčių. Iš jo išimaoranžinio skysčio buteliuką.

– Esi jį matęs? – klausia jimanęs.

Stengiuosi prisiminti, koksserumas man buvo suleistasprieš prasidedant puolimui. Tądieną baigėsi Tričės iniciacija.Maksas suleido serumą man įkaklą, ir pats esu tai daręsdaugybę kartų. Prieš tai Maksasbuvo pakėlęs buteliuką į šviesą,skystis buvo oranžinis, toks,

kokį dabar laiko Nita.– Spalva tokia pat, – sakau. –

Ir kas iš to?Nita nešasi buteliuką prie

mikroskopo. Nuo padėklo priekompiuterio Redžis paimastiklinę plokštelę ir užlašina antjos du lašus oranžinio skysčio.Ant viršaus uždeda antrąstiklinę plokštelę. Padėjęs jas pomikroskopu darbuojasiatsargiai, bet užtikrintai. Kaipžmogus, kuris yra tai daręsdaugybę kartų.

Redžis keliskart paliečiakompiuterio ekraną. Atidaromikroskopinio skenavimoprogramą.

– Ši informacija yra vieša irprieinama kiekvienam, kasmoka naudotis šiuo inventoriumiir žino slaptažodį. Jį gavau išman prijaučiančio genetiškaitobulo vaikino, – sako Nita. –Kitais žodžiais, prie šitosinformacijos nesunku prieiti, tikniekam nešauna į galvą jąpatyrinėti. Be to, genetiškai

sugadintieji neturi sisteminiųslaptažodžių ir nieko apie tainenutuokia. Čia saugomi tamtikrų eksperimentų duomenys –nepavykusių, pasenusių irnereikalingų.

Nita žvelgia pro mikroskopą,norėdama išgauti reikiamąryškumą, sukinėja rankenėlę.

– Pradėk, – paragina ji. Redžisspusteli klavišą ir ekrane poprogramos pavadinimu pasirodoteksto paragrafai. Jis baksteli įpuslapio vidurį. Imu skaityti.

„Simuliacijos serumas V4.2.Koordinuoja didelį taikiniųskaičių. Perduoda signalusdideliais atstumais.Haliucinogenas iš pirminėsformulės neįtrauktas. Kokiątikrovę simuliuoti, nusprendžiaprogramos valdytojas.“

Tai jis.Tai puolimo simuliacijos

serumas.– Kam, jūsų manymu, Biuras

tobulino nereikalingą serumą? –klausia Nita. – Mokslininkai

naudodavo serumus per savoeksperimentus, bet jųnetobulindavo, leisdavo taidaryti miestų gyventojams. JeiDžanina būtų buvusi vienatobulintojų, Biuras būtų nedavęsjai serumo. Bet jis laikomas čia,vadinasi, ir buvo sukurtas Biure.

Pro ryškų mikroskopookuliarą žiūriu į stikloplokšteles, į oranžinius serumolašus ir nenoromis sudrebu.

Priblokšta Tričė klausia:– Kodėl?

– Nuolankieji ketino atskleistitiesą visiems miestogyventojams. Jūs matėte, kasnutiko po to: Evelina tapodiktatore, beluomiai persekiojaluomų narius. Neabejoju, kadanksčiau ar vėliau luomai sukilsprieš engėjus. Žus daugybėžmonių. Išaiškėjus tiesaieksperimento saugumui iškylapavojus, – sako Nita. – Taigiprieš keletą mėnesių, kaiNuolankieji rengėsi peržengtiribą, visiems parodydami Editos

Prior vaizdajuostę, – taipadarius būtų kilusi suirutė irišklibinti miesto pamatai, –Biuras tikriausiai nusprendėverčiau paaukoti nemažaiNuolankiųjų ir netekti keletoDivergentų, negu užtrauktipavojų visam miestui. Verčiauišžudyti Nuolankiuosius, negurizikuoti eksperimento sėkme.Todėl Biuro vadai radosąjungininką mieste. DžaninąMetju.

Nitos žodžiai mane pritrenkia

ir skverbiasi į sąmonės gelmes.Padedu rankas ant

laboratorinio stalo, kad atvėstųdelnai, ir žiūriu į iškraipytą savoatvaizdą metaliniame paviršiuje.

Nuo pat mažumės nekenčiausavo tėvo, bet negaliu šitopasakyti apie luomą. Manvisada patiko Nuolankiųjųramybė, jų bendruomenė,tvarka. Dabar dauguma toluomo žmonių mirę. Nužudyti.Krito nuo Bebaimių rankos,raginami Džaninos,

besinaudojančios Biuro suteiktagalia.

Tarp žuvusiųjų – Tričės mamair tėvas.

Tričė stovi labai ramiai,rankos nukarusios prie šonų,veidas ryškiai išraudęs.

– Didžiausia bėda yra aklasBiuro atsidavimaseksperimentams, – sako mumsNita, tarsi žodžiais mėgintųužpildyti tuščias nišas mūsųgalvose. – Eksperimentai Biuruisvarbesni negu genetiškai

sugadintųjų gyvybės. Šitonepaneigsi. Padėtis galipasidaryti dar prastesnė.

– Prastesnė? – sakau. –Prastesnė už daugybėsNuolankiųjų išžudymą? Kaip taiįmanoma?

– Jau beveik metai vyriausybėgrasina, kad visuseksperimentus reikia baigti, –dėsto Nita. – Eksperimentaižlunga vienas po kito, nesbendruomenės nesugebagyventi taikiai. Deividas šiaip

taip dar valdo padėtį, betatkuria taiką tik trumpam. Jeikas nors blogo nutiks Čikagoje,jis vėl griebsis to paties.Deividas gali „pradėti iš naujo“eksperimentą kada panorėjęs.

– Ištrinti žmonėms atmintį, –sakau.

– Naudodamasis Nuolankiųjųserumu, – įsikiša Redžis. – Na,tiesą sakant, Biuro atmintiesserumu. Jo gavę, visi vyrai,moterys ir vaikai pradėsgyvenimą iš naujo.

Nita atžariai taria:– Prieš jų valią bus ištrinti

ištisi jų gyvenimai, vien tik tam,kad būtų išspręsta nesamasugadintų genų problema. Biurovadai gali tai padaryti. Tokiagalia niekam neturėtų būtisuteikta.

Prisimenu Džoaną pasakojus,kaip Taikingieji suleisdavoatminties serumo Bebaimiųsargybiniams, nuklydusiems pertoli nuo tvoros. Tada pamaniau:jeigu atimsi iš žmogaus

prisiminimus, pakeisi visą joesybę.

Staiga manęs nebedominaNitos plano smulkmenos, rūpi,kaip kuo labiau pakenkti Biurui.Pastarųjų dienų patirtis maneįtikino, kad šią vietą reikiasulyginti su žeme, nepaliktiakmens ant akmens.

– Koks jūsų planas? –abejingai klausia Tričė.

– Atsivesiu savo draugus išpakraščių požeminiu tuneliu, –sako Nita. – Tu, Tobijau, tuo

metu išjungsi apsaugos sistemą,kad Biuro sargybiniai mūsųnesučiuptų. Ji panaši į tą, kuriveikė Bebaimių būstinėje,turėtum nesunkiai susitvarkyti.Paskui Rafis, Merė ir ašįsilaušim į Ginklų laboratoriją irpavogsim atminties serumą, kadBiuras nebegalėtų juo naudotis.Redžis tiesiogiai nedalyvaus, betpuolimo dieną atidarys mumstunelį.

– Ką darysite su pavogtuatminties serumu? – klausiu.

– Sunaikinsim, – per daugramiai atsako Nita.

Pasijuntu keistai, tarsisubliūškęs balionas. Nežinau,kokios mintys sukasi manogalvoje klausantis Nitos, bet jimanęs neįtikina. Jos tikslas permenkas, per mažas atpildasžmonėms, sukėlusiems tokiasžudynes, žmonėms, kuriepasakė man, kad esu sugadintasiš esmės, kad mano genetiniskodas netikęs.

– Ir tai viskas, ko siekiate? –

klausia Tričė, galiausiaiatitraukusi akis nuomikroskopo. Tada skvarbiainužvelgia Nitą. – Juk žinote, kadBiuras atsakingas dėl šimtųžmonių mirties, o jūs viso laboketinate pavogti atmintiesserumą?

– Neprašiau tavęs peiktimano plano.

– Aš nepeikiu tavo plano, –atsako Tričė. – Tiesiog sakau,kad netikiu tavim. Tu nekentiBiuro vadų. Supratau iš to, kaip

apie juos kalbi. Esi sumaniusikur kas baisesnių dalykų, neguvien pavogti serumą.

– Atminties serumą Biurasnaudoja eksperimentamspalaikyti. Tai stipriausiasginklas išlaikyti pavaldų jūsųmiestą, ir aš noriu jį atimti.Atsižvelgiant į mūsų pajėgas, šiužduotis ganėtinai sunki. – Nitakalba švelniai, aiškina lygvaikams. – Juk nesakiau, kad tuoir apsiribosiu. Neprotingasmogti iš visų jėgų pirmai progai

pasitaikius. Čia ilga distancija,ne sprintas.

Tričė tik papurto galvą.– Tobijau, tu prisidėsi? –

klausia Nita.Mano akys laksto nuo

įsitempusios, pastirusios Tričėsprie ramios, pasirengusios veiktiNitos. Aš nesugebu matyti irgirdėti taip, kaip Tričė. Kaipagalvoju apie atsisakymą,apima bejėgiškumas, rodos, tuojsusmuksiu. Turiu ko nors imtis.Net ir nedidelio žygio, bet vis

tiek turiu ką nors daryti.Niekaip nesuprantu, kodėl Tričėnejaučia tokio pat troškimoveikti.

– Taip, – sakau. Tričė žiūri įmane išpūtusi akis, tarsinegalėtų patikėti. Nekreipiu į jądėmesio. – Aš sugebėsiu išjungtiapsaugos sistemą. Man reikėstrupučio Taikingųjų laimėsserumo. Galėsi jo gauti?

– Žinoma, – Nita šypteli. – Kaiateis laikas, atsiųsiu tau žinutę.Eime, Redži. Leiskim šitiem

dviem pasikalbėti.Redžis atsisveikindamas

linkteli man, paskui Tričei, ir jiesu Nita išeina iš kambario,tyliai, be girgždesio uždaroduris.

Tričė atsigręžia stipriaisukryžiavusi rankas antkrūtinės, lyg atsiribotų nuomanęs.

– Negaliu patikėti, kadsutikai, – sako ji. – Nitameluoja. Nejaugi nematai?

– Dabar svarbu ne šitai, –

atšaunu. – Aš, kaip ir tu, mokuperprasti melagius. Manau, kadšiomis aplinkybėmis tavosprendimą sąlygoja kitkas.Tiesiog pavydas.

– Aš nepavyduliauju! –pašnairuoja į mane Tričė. – Ašnesileidžiu apgaudinėjama. Nitaturi didesnių planų, tik jųneatskleidžia. Tavimi dėta,bėgčiau kuo toliau nuo žmogaus,kuris kviečia mane prisidėti priemaišto ir meluoja.

– Taip, bet tu ne aš. –

Papurtau galvą. – Dieve mano,Triče! Tie žmonės nužudė tavotėvus, o tu neketini niekogriebtis?

– Aš nesakiau, kad niekonesigriebsiu, – atrėžia Tričė. –Bet aš neturiu vykdyti nežiniakieno sumanyto plano.

– Juk žinai, atsivedžiau tavečia, nes norėjau būti sąžiningas,o ne tam, kad tu be reikalokaltintum žmones irnurodinėtum, ką turiu daryti!

– Prisimink, kas nutiko

anąsyk, kai nepatikėjai mano„pramanytais“ kaltinimais, –šaltai sako Tričė. – Pasirodė,kad buvau teisi. Neklydau, kadEditos Prior vaizdajuostė pakeisviską. Ir dėl Evelinos neklydau.Nuojauta neapgauna manęs iršįsyk.

– Aha, tu visada teisi, –atšaunu. – Buvai teisi ir puldamaį pavojų be ginklų? Ar kaimelagingai man pažadėjai, opati nuėjai pasiduoti į Eruditųbūstinę vidury nakties? Ar

neklydai ir dėl Piterio?– Nesisvaidyk tokiais

kaltinimais. – Tričė duria į manepirštu, ir aš pasijuntu kaip tėvųišbartas vaikas. – Nesu tobula,bet tu... Neviltis tave apakino,nebematai toliau savo nosies.Susidėjai su Evelina, nes troškaiturėti motiną, dabar tapai Nitossąjungininku, nes spirgi įrodytinesąs sugadintas...

Šis žodis sukrečia mane ikiširdies gelmių.

– Aš esu nesugadintas, –

ramiai atsakau. – Nejaugi taipmenkai manim tiki, jogprikaišioji, kad esu aklas, kadman stinga įžvalgumo. –Pakratau galvą. – Tavo leidimoman nereikia.

Patraukiu prie durų. Kaipaimu rankeną, Tričė sako:

– Nori, kad tavo žodis būtųpaskutinis, vadinasi, esi tikrasnesubrendėlis!

– Lygiai taip pat nebranduabejoti gražių merginų planais,– atkertu. – Rodos, lygiosios.

Išeinu iš kambario.Aš nebesu apimtas nevilties,

sutrikęs patiklus vaikas. Aš esunesugadintas.

Dvidešimt šeštasskyrius

T R I Č Ė

Įdėmiai žiūriu promikroskopą. Priešais mane –išdidintos oranžinio serumodalelytės.

Taip stengiausi nutverti Nitąmeluojant, kad vosnepražiūrėjau tiesos. Prieš

naudodamas Biuras turėjopatobulinti šį serumą, paskuikažkaip perduoti jį Džaninai,kad sušvirkštų Bebaimiams.Pasitraukiu nuo mikroskopo.Kodėl Džanina sutikobendradarbiauti su Biuru, juktaip labai troško likti mieste,laikytis kuo toliau nuo tosorganizacijos?

Tikriausiai Biurą ir Džaninąsuvienijo tas pats tikslas. IrBiuro vadai, ir Džanina siekė,kad eksperimentas būtų

tęsiamas. Baiminosi, kas juosištiks, jei eksperimentas žlugs.Abi pusės buvo pasirengusiosdėl to paaukoti nekaltų žmoniųgyvybes.

Maniau, kad ši vieta galėtųtapti namais. Tačiau Biureknibždėte knibžda žudikų.Pasisūpuoju ant kulnų tarsiveikiama nematomos jėgos, tadasmarkiai besidaužančia širdimiišeinu iš kambario.

Nekreipiu dėmesio įkoridoriumi slampinėjančius

žmones. Drožiu tolyn, tiesiai įžvėries nasrus.

Gal ši vieta ir galėtų būtinamais. Girdžiu save sakantKristinai.

Tie žmonės nužudė tavotėvus. Galvoje aidi Tobijožodžiai.

Nenutuokiu, kur einu, betman reikia erdvės ir oro.Suspaudžiu rankoje leidimą irbeveik prabėgu pro apsaugospostą, atsiduriu prie skulptūros.Dabar rezervuaras

neapšviestas, bet vanduo vistiek kapsi, kas sekundę puptelilašas. Kurį laiką stoviu ir žiūriu.Paskui už akmeninio luitoišvystu savo brolį.

– Tau viskas gerai? –nedrąsiai klausia Kalebas.

Tikrai negerai. Kai jau ėmėatrodyti, kad pagaliau radauvietą, kur galiu pasilikti,sužinojau, kad ji visainepatikima, sugedusi ir valdomablogų žmonių, tad čia tikrainepritapsiu. Rodos, iki šiol jau

turėjau susiprotėti, jog mantinkamos vietos iš viso nėra.

– Ne, – atsakau.Brolis apeina akmens luitą ir

artinasi prie manęs.– Kas atsitiko?– Kas atsitiko? – nusijuokiu. –

Tarkim, ką tik sužinojau, kad tunesi pats blogiausias žmoguspasaulyje.

Atsitūpiu ir pirštaisperbraukiu plaukus. Jaučiuosisustingusi ir tai mane gąsdina.Biuras kaltas dėl mano tėvų

žūties. Kodėl turiu sau šitaikartoti, kad patikėčiau? Kasman darosi?

– Na, – sako Kalebas. –Man... labai gaila?

Tik suniurnu.– Ar žinai, ką sykį pasakė man

mama? – klausia Kalebas. Žodį„mama“ jis ištaria taip, tarsinebūtų jos išdavęs, aš sukandudantis. – Ji sakė, kadkiekviename mūsų esamablogio, kad pirmas žingsnisnorint pamilti kitą žmogų yra

pripažinti savo vidinį blogį, tiktada galėsime atleisti kitiems.

– Tai nori, kad aš šitaippadaryčiau? – atsitiesdamaramiai klausiu. – Kalebai, gal ašesu padariusi baisių dalykų, betniekada nebūčiau abejingaižiūrėjusi, kaip būsi žudomas.

– Nekalbėk šitaip, – sakoKalebas. Tarsi maldautų manęs,prašytų pripažinti, kad aš esutokia kaip jis, ne geresnė. – Tunenutuoki, kaip mokėjo įtikinėtiDžanina...

Mano sieloj tarsi nutrūkstaįtempta styga.

Kumščiu vožiu Kalebui įveidą.

Mintyse sukasi tik tai, kaipEruditai atėmė iš manęslaikrodį, batus, paskui nuvedėprie laboratorinio stalo, antkurio turėjau būti numarinta.Prie stalo, kurį tikriausiaiparuošė pats Kalebas.

Maniau, kad jau visiemslaikams atsikračiau tokionevaldomo pykčio, bet kai

Kalebas užsidengia delnaisveidą ir ima trauktis, puolu priejo, čiumpu už marškinėlių irtrenkiu į skulptūrą. Paskuirėkiu, kad jis yra bailys,išdavikas ir aš jį užmušiu,sunaikinsiu.

Prieina viena sargybinių, jipaliečia man ranką ir aklasįniršis išsisklaido. PaleidžiuKalebo drabužį. Purtau užgautąranką. Tada apsigręžiu irnueinu.

+ + +

Metjuso laboratorijoje anttuščios kėdės numestas smėliospalvos megztinis. Rankovėsšluoja grindis. Dar nesu mačiusijo vadovo. Imu įtarti, kad visądarbą atlieka vienas Metjusas.

Atsisėdusi ant megztinio, imuapžiūrinėti savo krumplius. Jieparaudę nuo smūgių Kalebui,apibraižyti, ryškėja mėlynės.Rodos, nukentėjome abu. Taipjau sukurtas pasaulis.

Praėjusią naktį grįžusi įkambarį Tobijo neradau, betpyktis neleido užmigti.Būdraudama valandų valandasspoksojau į lubas irnusprendžiau, kad nors irnedalyvausiu Nitos plane, betnemėginsiu jo sužlugdyti.Sužinojusi tiesą apie puolimoserumą pajutau baisiąneapykantą Biurui, todėl noriupamatyti, kaip jis ims griūti išvidaus.

Metjusas kalba kaip

mokslininkas. Man sunkusutelkti dėmesį.

– ...atlikome genetiniustyrimus, tai puiku, bet prieš taidar išradome būdą atmintiesserumą panaudoti kaip virusą, –pasakoja vaikinas. – Jis veikiataip pat greitai, tik sklinda oru.Paskui sukūrėme ir priešnuodį.Jis neatsparus, poveikis trunkatik keturiasdešimt aštuoniasvalandas, bet vis šis tas.

Linkteliu.– Taigi... tobulinate serumą,

kad kiti miesto eksperimentaieitųsi sklandžiau, tiesa? –klausiu. – Nebereikiakiekvienam įšvirkšti atmintiesserumo, pakanka jį tiesiogpaskleisti ore.

– Teisingai! – Metjusas,rodos, džiūgauja, kad aš taipdomiuosi jo aiškinimais. –Priešnuodis labai praverčia, kainorima pašalinti išeksperimento tam tikrusdalyvius. Suleidi jiems serumo,tada paskleidi virusą, o jie

nepajunta jo poveikio.Vėl linkteliu.– Tau viskas gerai? – klausia

Metjusas, keldamas prie lūpųkavos puodelį. Paskui vėl jįpastato. – Girdėjau, kadpraėjusią naktį kažką sumušei,turėjo įsikišti sargybiniai.

– Tai buvo mano brolis.Kalebas.

– Ak, – Metjusas kilsteliantakį. – Ką jis iškrėtė šįkart?

– Tiesą sakant, nieko. –Tampau megztinio rankovę. Jos

galai atspurę nuo dėvėjimo. –Turėjau nuleisti garą, jis tiesiogpasipainiojo po kojomis.

Žiūrėdama į Metjusą jaužinau, ko jis paklaus. Noriu jamviską paaiškinti, iškloti, ką manparodė ir pasakė Nita, tačiauabejoju, ar galiu juo pasitikėti.

– Vakar šį tą nugirdau apieBiurą, – atsargiai sakau. – Apiesavo miestą ir simuliacijas.

Metjusas staigiai atsitiesia irkeistai į mane pasižiūri.

– Kas? – klausiu.

– Ar girdėjai tai iš Nitos? –susidomi Metjusas.

– Taip. Iš kur žinai?– Keliskart esu jai pagelbėjęs,

– atsako Metjusas. – Įleidau ją įsaugyklą. Ką ji dar tau sakė?

Metjusas yra Nitosinformatorius? Spoksau į tąvaikiną. Nė nedingtelėjo, kadMetjusas, kuris nėrėsi iš kailioįrodinėdamas skirtumą tarptobulų manųjų ir sugadintųTobijo genų, gali būti Nitossąjungininkas.

– Šį tą apie planą, – lėtaisakau.

Metjusas atsistoja ir gerokaiįsitempęs žengia artyn.Nejučiomis nuo jo atšlyju.

– Vadinasi, tai vyksta? –klausia jis. – Gal žinai, kadaprasidės?

– Kas čia dedasi? – klausiu. –Kodėl padedi Nitai?

– Todėl, kad visa ši sugadintųgenų teorija yra nesąmonė, –atsako Metjusas. – Labaisvarbu, kad tu atsakytum į mano

klausimus.– Taip, tai vyksta. Aš nežinau,

kada prasidės, bet tikriausiaigreitai.

– Šūdas! – Metjusasužsidengia veidą rankomis. – Išto nebus nieko gero.

– Jeigu nesiliausi taippaslaptingai vapaliojęs, aš tauvošiu, – pagrasinu ir atsistoju.

– Padėjau Nitai tol, kol ji manpapasakojo, ką žada darytipadedama tų pakraščio žmonių,– sako Metjusas. – Jie nori

patekti į Ginklų laboratoriją ir...– ...išvogti atminties serumą.

Taip, žinau, šitai jau girdėjau.– Ne, – papurto galvą

Metjusas. – Ne, jiems reikia neatminties, o mirties serumo.Panašų turėjo Eruditai. Tokioturėjo sušvirkšti tau, kai buvaipasmerkta mirti. Maištininkaiketina nužudyti daug žmonių,labai daug. Užtenka supiltiserumą į buteliuką su purškikliu,ir tiek, supranti? Jeigu toksserumas pateks į maištininkų

rankas, kils anarchija, viskąužlies smurto banga. Kaip šitotrokšta pakraščių gyventojai.

Aš suprantu. Jau įsivaizduoju,kaip atidaromas buteliukas arbapaspaudžiamas purkštukas.Matau Nuolankiųjų ir Eruditųkūnus, tysančius gatvėse irlaiptinėse. Įsivaizduoju, kaippasaulio lopinėlį, į kurį darlaikomės įsikibę, praryjaliepsnos.

– Maniau, kad Nita puoselėjaprotingą sumanymą, todėl jai

padėjau, – teisinasi Metjusas. –Jei būčiau žinojęs, kad padėsiusukelti dar vieną karą, tikraibūčiau atsisakęs. Turimeužkirsti tam kelią.

– Juk sakiau jam, – tyliaiištariu. Tik ne Metjusui, o sau. –Juk sakiau jam, kad Nitameluoja.

– Šioje šalyje su genetiškaisugadintaisiais tikrai elgiamasineteisingai, bet bėdosneišspręsime žudynėmis, – sakoMetjusas. – Nedelsdami eikim į

Deivido kabinetą.Nebesuvokiu, kas yra gerai, o

kas blogai. Nieko neišmanauapie šitą šalį, jos tvarką ir kąreikėtų keisti. Bet neabejoju,kad jei mirties serumas atsidursNitos ir jos bendrininkųrankose, bus dar blogiau negudabar. Todėl paskui Metjusąišseku į koridorių. Mes sparčiaižingsniuojame pagrindinioįėjimo link, pro jį pirmąsykpatekau į būstinę.

Kai praeiname apsaugos

postą, prie skulptūros išvystuJurają. Jis pakelia ranką manpamoti, lūpų kampučiai kilsteli,bet nusišypsoti vaikinasnespėja. Jurajui virš galvos –vandens rezervuaras, jameatsimuša saulės spinduliai.Skulptūra simbolizuoja lėtas irbeprasmes Biuro pastangas.

Staiga pamatau, kaip sienašalia Jurajo sprogsta.

Liepsna pražysta kaip gėlė. Išsprogimo centro pasipila stiklošukės ir metalo gabalai, jos

sminga tiesiai į Jurają, vaikinassusmunka. Nuo baisaustrenksmo sudrebu. Išsižiojusirėkiu jo vardą, bet negirdžiusavo balso, užgula ausis.

Vestibiulyje žmonės griūvaant grindų, dangstosi rankomisgalvas. O aš stoviu ir spoksau įskylę sienoje. Pro ją niekasneišlenda.

Po kelių akimirkų žmonėsatsikelia ir leidžiasi bėgti, ašstumdydamasi prieš srovębraunuosi prie Jurajo. Gaunu

alkūne į šoną ir pargriūvu, veiduatsitrenkiu į kietą metalinįdaiktą – į stalo kampą. Rankovešluostydamasi nuo antakiokraują mėginu atsistoti. Promane braunasi minia, trinasidrabužiais, kliudo rankomis irkojomis, braukia plaukais.Matau tik baimės kupinasišplėstas akis ir užrašą viršgalvų: IŠĖJIMAS.

– Įjunkit pavojaus sireną! –surinka vienas sargybinių poste.

Pralendu jam po ranka ir

pasitraukiu į šalį.– Jau įjungiau, bet ji neveikia!

– rėkia kitas sargybinis.Metjusas sučiumpa mane už

peties ir klykia į ausį:– Ką darai? Neik ten...Paspartinu žingsnį, randu

tuščią tarpą, kur žmonėsneužstoja man kelio. Metjusasskuodžia įkandin.

– Nebėkim prie sprogimožidinio. Sprogdintojai jauprasmuko į būstinę, – sakovaikinas. – Jų tikslas – Ginklų

laboratorija! Lekiam ten!Ginklų laboratorija. Šventi

žodžiai.Galvoju apie stiklo šukių ir

metalo nuolaužų krūvoje gulintįJurają. Visas mano kūnas,kiekvienas raumenėlis veržiasiprie jo, tačiau suvokiu dabartikrai nieko negalėsianti jampadėti. Svarbiausia sutelkti savožinias apie suirutę, puolimus irneleisti Nitai bei jos bendramspavogti mirties serumo.

Metjusas sakė tiesą. Iš to

nieko gero nebus.Vaikinas rodo kelią, iriasi per

minią kaip per vandenį. Mėginužiūrėti tik į Metjuso pakaušį,nepaleisti jo iš akių, bet manelabai blaško priešais bėgančiųžmonių veidai, siaubo iškreiptosjų burnos ir akys. Po akimirkospametu Metjusą, paskui vėl jįišvystu – tolėliau, už keletometrų. Jis suka į kitą koridorių.

– Metjusai! – rėkiugrūsdamasi pro dar vienąžmonių būrį.

Galiausiai jį prisiveju irčiumpu už marškinėlių.Atsigręžęs vaikinas stveriamano ranką.

– Ar tu sveika? – klausia jis,žiūrėdamas į prakirstą manoantakį.

Skubėdama buvau beveikpamiršusi žaizdą. Prispaudžiuprie veido rankovę, audinyssusitepa krauju, bet linkteliu.

– Man viskas gerai!Nedelskim!

Skuodžiame vienas šalia kito

koridoriumi – čia mažiau žmoniųnegu kituose, bet suprantu, kadmaištininkų jau čia būta. Antgrindų guli sargybinių kūnai, kaikurie dar gyvi. Prie geriamojofontanėlio pamatau ginklą.Paleidžiu Metjuso ranką ir puolujo paimti.

Duodu jį vaikinui, šis papurtogalvą.

– Gyvenime nesu šaudęs.– Tik šito betrūko! – Pirštais

sugraibau gaiduką. Ginklaskitoks negu šautuvai, kuriuos

turėjome mieste. Jo kitokiaspyna, gaiduką reikia spaustididesne jėga, skiriasi ir svoris.Bet man šį ginklą laikytilengviau, todėl, kad neatgaivinabaisių prisiminimų.

Metjusas žiopčiodamas gaudoorą. Aš irgi kvėpčioju, pati tonepastebėdama, nes jaudaugybę kartų yra tekę bėgtiper suirutę. Kitas koridorius, įkurį pasukame, tuščias. Guli tikvienos sargybinės kūnas. Jinejuda.

– Jau nebetoli, – sakoMetjusas.

Pridedu pirštą sau prie lūpųįspėdama jį laikytis tylos.

Mudu sėliname lėtai, stipriaispaudžiamas ginklas sudrėkstanuo prakaito. Nenutuokiu, kiekjame kulkų ir kaip patikrinti.Eidama pro sargybinės kūnąstabteliu paimti ir jos ginklo.Moteris guli ant šono,prispaudusi po savimi pistoletą.Kol ištraukiu ginklą, Metjusasžiūri nemirksėdamas.

– Ei, – tyliai sakau. –Judinkimės. Dabaržingsniuojam, viską apmąstysivėliau.

Kumšteliu Metjusui alkūne irnusivedu koridoriumi. Čia tvyroprieblanda, virš galvųkryžiuojasi lubų sijos, vingiuojavamzdžiai. Priekyje girdžiužmonių balsus ir be Metjusožinau, kurion pusėn traukti.

Kai prieiname posūkį,prisispaudžiu prie sienos irkyšteliu galvą už kampo,

stengdamasi, kad niekasnepamatytų.

Išvystu dvigubas storo stikloduris. Iš pirmo žvilgsnio jospanėšėja į metalines. Šios durysatdaros. Už jų – siauraskoridorius, jame stovi trysžmonės juodais storaisdrabužiais. Apranga išmargintaįvairiausiais piešiniais. Jųšautuvai tokie dideli, kadabejoju, ar įstengčiau pakelti.Veidus dengia juodosmedžiaginės kaukės su plyšiais

akims.Prie vienų uždarų durų

parklupdytas Deividas, jam įsmilkinį įremtas ginklas, persmakrą varva kraujas. Tarpįsiveržėlių išvystu merginą sukauke ir tamsia arklio uodega.

Atpažįstu Nitą.

Dvidešimt septintasskyrius

T R I Č Ė

– Įleisk mus vidun, Deividai, –Nitos balsas pro kaukę skambadusliai.

Deividas lėtai nukreipiažvilgsnį šonan, į vyrą,besitaikantį jam į smilkinį.

– Jūs manęs nenušausit, –

pareiškia jis. – Aš vienintelisšioje būstinėje valdau šiąinformaciją, o jums reikiaserumo.

– Į galvą nešausim, bet yra irkitų vietų, – pagrasinaužpuolikas ir susižvelgia suNita.

Paskui užpuolikas nuleidžiaginklą, prikiša Deividui priekojos ir šauna. Kai vyriškioklyksmas perskrodžia koridorių,stipriai užsimerkiu. Gal Biurovadas yra vienas tų, kurie davė

Džaninai Metju puolimo serumą,bet aš nesigardžiuosiu tokiomiskančiomis.

Abiejose rankose laikau poginklą, pabalusiais pirštaisspaudžiu gaidukus. Tada išgujuiš galvos visas pašalines mintis,susitelkiu tik į šią vietą ir į šįlaiką.

Prikišusi lūpas Metjusui prieausies sumurmu:

– Kviesk pagalbą. Tuoj pat.Vaikinas linkteli ir pasileidžia

atgal koridoriumi. Laimė, bėga

tyliai, neslysčioja per plyteles.Koridoriaus gale Metjusasdirsteli į mane per petį, paskuidingsta už kampo.

– Man jau nusibodo su juotąsytis, – pareiškiaraudonplaukė moteris. –Išsprogdinkim duris.

– Nuo sprogimo įsijungspapildoma saugumo sistema, –sako Nita. – Mums reikia kodo.

Vėl dirsteliu už kampo, šįkartDeividas mane pamato. Joveidas baltas ir išmuštas

prakaito, jis klūpo kraujo klane.Kiti užpuolikai žiūri į Nitą. Jiišsiima iš kišenės juodą dėžutęsu švirkštu ir adata.

– Sakei, šis mėšlas joneveikia, – taria vyras su ginklu.

– Aš sakiau, kad Deividas galiatsispirti serumui, bet jis vistiek veikia, – atsako Nita. –Deividai, tai labai stiprus tiesosir baimės serumo mišinys. Jeigunepasakysi kodo, sušvirkšiu tauserumo.

– Žinau, kad dėl visko kalti

tavo genai, Nita, – silpnu balsutaria Deividas. – Dar galiapsigalvoti, ir aš tau padėsiu. Ašgaliu...

Nita kreivai šypteli. Ji supasimėgavimu smeigia adatąBiuro vadui į kaklą ir spustelistūmoklį. Vyriškis susmunka,kūną ima tampyti traukuliai.

Deividas plačiai atsimerkia irrėkia, tarsi matytų ką norsbaisaus. Nutuokiu, ką jis mato,nes pati tai išgyvenau Eruditųbūstinėje, kai man buvo suleista

baimės serumo. Išvydaudidžiausias savo gyvenimobaimes.

Nita atsiklaupia priešaisDeividą ir suima rankomis jamveidą.

– Deividai! – ji nekantrauja. –Sustabdysiu šitai, jeigu įleisimus į laboratoriją. Ar girdimane?

Vyriškis žiopčiojanematydamas Nitos, jo žvilgsnisnukreiptas merginai per petį.

– Nedaryk šito! – rėkia

Deividas ir metasi pirmyn, priekažkokio vaiduoklio, kurį jis regiveikiamas serumo. Nita uždedaranką jam ant krūtinės, kadvyriškis nejudėtų, bet jisnesiliauja šaukęs: – Nedaryk!..

Nita ima purtyti Deividą.– Aš jį sustabdysiu, jei

pasakysi, kaip patekti vidun.– Jos! – sako Deividas

pilnomis ašarų akimis. – Josvardas...

– Kieno vardas?– Nebeturim laiko! – ragina

vyras su šautuvu. – Arbagauname serumą, arba teks jįpribaigti...

– Ją. – Deividas parodopriešais save.

Mano pusėn.Žaibiškai iškišusi rankas iš už

kampo šaunu du kartus. Pirmojikulka kliudo sieną. Antrojipataiko vyrui į ranką, didžiulisginklas dunksteli ant grindų. Įmane nusitaiko raudonplaukė,bet mane beveik slepia siena.Tada Nita surinka:

– Nešaudykit! Triče, – sakomergina, – nenutuoki, ką darai...

– Gal tu ir teisi, – atkertu irpykšteliu vėl. – Šįkart manoranka tvirtesnė, nusitaikaugeriau. Kliudau Nitai šoną,tiesiai virš klubo. Merginadusliai suklinka ir griebiasi užsužeistos vietos, paskuiparklumpa, jos rankos kruvinos.

Deividas šliaužia prie manęskančios iškreiptu veidu, nestenka remtis sužeista koja. Ašapkabinu jį per liemenį ir

apverčiu, kad atsidurtų tarpmanęs ir užpuolikų. Tada įremiujam į pakaušį savo ginklą.

Užpuolikai apšąla. Širdis,rodos, lipa man pro gerklę,tvinksi smilkiniai ir pirštųgaliukai.

– Šaukit, ir aš paleisiu kulkąjam į galvą, – pagrasinu.

– Tu nenužudysi savo vado, –pareiškia raudonplaukė.

– Man jis ne vadas. Ir jogyvybė man visai nerūpi, –atrėžiu. – Bet jei manai, kad

leisiu tau prisikasti iki mirtiesserumo, esi pamišėlė.

Imu lėtai trauktis atbula,kartu tempdama ir inkščiantįDeividą – jį vis dar veikiaserumų mišinys. Palenkiu galvąir pasisuku, kad jo kūnas geraimane užstotų. Neatitraukiuginklo jam nuo galvos.

Kai pasiekiame koridoriausgalą, raudonplaukė perprantamano apgavystę. Ji šauna irpataiko Deividui virš kelio, į kitąkoją. Vyriškis rėkdamas

sudrimba ir aš netenkupriedangos. Nedelsdama griūvuant grindų, nusidaužau alkūnes,kulkos švilpia virš galvos, tasgarsas gręžia smegenis.

Paskui pajuntu kaire rankasklindant šilumą, išvystu kraująir imu karštligiškai grabinėtiginklo. Randu jį ir aklai šaudaulaboratorijos pusėn. Tadačiumpu Deividą už apykaklės irnutempiu už kampo, kairę rankąvarsto skausmas.

Girdžiu bėgančiųjų žingsnius

ir aimanas. Tačiau tas garsas neiš už nugaros, o iš priekio. Maneapsupa žmonės, tarp jų yraMetjusas. Jie pakelia Deividą irgreitai neša koridoriumi.Metjusas paduoda man ranką.

Spengia ausyse. Nejaugi aštai padariau?

Dvidešimt aštuntasskyrius

T R I Č Ė

Ligoninėje pilna žmonių, vienirėkia, kiti bėgioja pirmyn atgal,treti mėgina užtrauktiužuolaidas. Prieš atsisėsdamapatikrinu visas lovas, ar kuriojeneguli Tobijas. Neradus labaipalengvėja, bet vis tiek dar

drebu.Kol kas nematyti ir Jurajo. Jis

kitoje patalpoje uždarytomisdurimis. Tai blogas ženklas.

Apstulbusi slaugytoja, užuotapžiūrėjusi mano žaizdą, tikišvalo ją ir akylai dairosi aplink.Sakau jai, kad mano ranka tiknubrozdinta, rūpintis nėra ko.

– Galiu palaukti, jei kitiemsreikia skubesnės pagalbos, –tariu. – Turiu surasti vienąžmogų.

Slaugytoja suspaudžia lūpas,

paskui sako:– Tau reikia susiūti žaizdą.– Tai tik įbrėžimas!– Kalbu ne apie ranką, o apie

kaktą, – slaugytoja parodo įprakirstą antakį.

Per sumaištį beveik pamiršauužsigavusi į stalo kampą, betžaizda vis dar kraujuoja.

– Gerai, susiūkit.– Suleisiu tau skausmo

malšinamųjų, – slaugytoja paimašvirkštą.

Esu taip pripratusi prie adatų,

kad nė nereaguoju. Slaugytojapatepa kaktą antiseptiku – čialabai rūpinamasi, kad į žaizdąnepakliūtų užkrato – tadapajuntu dūrį. Vaistai ima veiktituoj pat, antakis aptirpsta.

Kol slaugytoja siuva, žiūriu įpro šalį skubančius žmones.Gydytojas nusimauna kruvinasgumines pirštines; slaugytojasneša padėklą su tvarsliava, jobatai slysčioja grindųplytelėmis; vieno sužeistojošeimos narė grąžo rankas. Oras

prisisunkęs medikamentų, senopopieriaus ir šiltų kūnų kvapo.

– Kaip laikosi Deividas? –klausiu.

– Jis gyvens, bet vaikščiotigalės dar tikrai negreitai, –atsako slaugytoja. Ji trumpamnustoja raukytis. – Jei ne tu, jamgalėjo baigtis kur kas blogiau.Tu išgelbėjai Deividą.

Linkteliu. Norėčiau pasakytislaugytojai, kad esu ne didvyrė,kad prisidengiau Biuro vadukaip gyvu skydu, kaip mėsos

gabalu. Norėčiau prisipažinti,kad nekenčiu šios organizacijosir Deivido, nes tas žmogus,gelbėdamas savo kailį,ramiausiai būtų leidęsužpuolikams suvarpyti manekaip rėtį. Tėvai būtų manęsgėdijęsi.

Slaugytoja aptvarsto susiūtąžaizdą, paskui susirenka kraujupermirkusius vatos gabalėlius,kitus panaudotus įrankius irišmeta juos į šiukšlinę.

Man nespėjus padėkoti,

moteris jau eina prie kitos lovos,prie kito sužeistojo ir imaapžiūrinėti jo žaizdą.

Prie laukiamojo – daugybėsužeistųjų. Suprantu, kad tuopat metu būta sprogimo ir kitojebūstinės vietoje, ne vien prieįėjimo. Dvi diversijos. Kaip irbuvo sakiusi Nita, užpuolikaipateko į būstinę požeminiutuneliu. Tik ji nepaminėjo, kadbus išsprogdintos sienos.

Durys koridoriaus galeatsiveria. Keletas žmonių

skubiai įneša jauną moterį.Atpažįstu Nitą. Slaugytojaipaguldo ją ant neštuvų priesienos. Vaitodama merginaspaudžia prie šono tvarstį.Manęs jos skausmas kažkodėlnejaudina. Tai aš pašoviau Nitą.Privalėjau tai padaryti. Ir tiek.

Žingsniuodama praėjimu tarpsužeistųjų, atkreipiu dėmesį įuniformas. Visi jie vilki žaliai.Beveik visi – pagalbiniaidarbuotojai. Jie susiėmękruvinas rankas, kojas, galvas.

Kai kurių žaizdos nesunkios,kaip mano, kitų – rimtos.

Pamatau savo atvaizdąkoridoriaus lange – ploni plaukaisulipę, ant kaktos boluojatvarstis. Drabužiai aptaškytiDeivido ir mano krauju. Reikianusiprausti ir persirengti, betpirmiausia turiu rasti Tobiją irKristiną. Po užpuolimo jų darnemačiau.

Draugę netrukus aptinku.Išėjusi iš pirmosios pagalbosskyriaus, pamatau ją

laukiamajame. Kristinos kelistaip dreba, kad šalia sėdintisžmogus piktai į ją dirsčioja.Sveikindamasi ji kilsteli ranką,bet akys nukreiptos į duris manuž nugaros.

– Tau viskas gerai? – klausiaKristina.

– Aha, – atsakau. – Vis darnieko nežinau apie Jurają. Jisoperuojamas.

– Šie žmonės išvarys mane išproto, – pareiškia Kristina. – Jieniekam nieko nesako. Neleidžia

jo pamatyti. Rodos, mano, kadJurajas ir jo likimas yra jųnuosavybė!

– Būstinėje dirbama kitaip.Esu tikra, kad gydytojai praneš,kai turės tikrų žinių.

– Na, jie galbūt pasakys tau, –piktinasi Kristina. – O į manevargu ar teiksis pažvelgti.

Prieš keletą dienų tikriausiaibūčiau ėmusi ginčytis su drauge.Tada dar nesupratau, kaiptvirtai Biure tikima, kad žmoniųelgesį lemia sugadinti genai.

Nenutuokiu, ką daryti, kaipkalbėtis su Kristina, nes aš čialaikoma genetiškai tobula, o jisugadinta, ir mudvi niekonegalime pakeisti. Galiu tik būtigreta.

– Privalau rasti Tobiją, betpaskui grįšiu pas tave, gerai?

Galiausiai Kristina pažiūriman į akis, kelis liaujasi virpėti.

– Gydytojai tau niekonepasakė?

Baimė sugniaužia paširdžius.– Ko nepasakė?

– Tobijas suimtas, – tyliai sakoKristina. – Prieš ateidama čiamačiau jį saugomą drauge sumaištininkais. Keletas žmoniųprieš užpuolimą matė Tobijąvaldymo kambaryje. Jiepatvirtino, kad jis išjungėapsaugos sistemą.

Kristinos akys pilnos liūdesio,jai manęs gaila. Bet aš jauįtariau, ką pridarė Tobijas.

– Kur jie? – klausiu.Turiu su juo pasikalbėti. Ir

žinau, ką jam pasakysiu.

Dvidešimt devintasskyrius

T O B I J A S

Gelia stipriai sargybiniosuveržtus riešus. Pirštųgaliukais pasičiupinėju skruostą,noriu įsitikinti, ar jis nekruvinas.

– Viskas gerai? – klausiaRedžis.

Linkteliu. Buvau ir labiau

nukentėjęs. Šiandien kareivissuimdamas tik trinktelėjo manšautuvo buože į veidą. Jo akysliepsnojo pykčiu.

Merė ir Rafis sėdi netoliese.Rafis spaudžia tvarstį prieperšautos rankos. Tarp mūsųatskirdami vieną nuo kito stovisargybiniai. Mudviejų su Rafiuakys susitinka, jis linkteli. Tarsinorėdamas pasakyti: geraipadirbėjai.

Jei tai tiesa, kodėl taipgniaužia paširdžius?

– Klausyk, – Redžis pasislenkaarčiau. – Nita ir pakraščiųžmonės šįsyk pralaimėjo, betviskas bus gerai.

Dvejodamas linkteliu.Turėjome parengę atsarginįplaną, jei kartais būtume suimti,todėl nelabai jaudinuosi.Nerimauju tik dėl to, kad viskastaip užsitęsė ir kad taip atsainiaiį mus žiūrima. Jau daugiau kaipvalandą sėdime sugautituščiame koridoriuje, niekasneateina mūsų tardyti, nieko

neklausinėja. Dar nemačiauNitos.

Burnoje kartu. Gal mums irnepasisekė, bet vis dėltosukrėtėme Biuro žmones. Išpatirties žinau, kad labiausiaisukrečia mirtis.

Dėl kiek prarastų gyvybių esuatsakingas aš, kaip sąmokslodalyvis?

– Nita man sakė, kad ji subendražygiais eis vogtiatminties serumo, – bijaupažvelgti Redžiui į akis. – Tai

tiesa?Vaikinas dirsteli į čia pat

stovintį sargybinį. Jau kartąbuvome aprėkti už mėginimąkalbėtis.

Tačiau aš žinau atsakymą.– Ne, netiesa, – pats atsakau.

Tričė buvo teisi, kad Nita –melagė.

– Tylos! – Sargybinė žengiaartyn ir įkiša tarp mudviejųšautuvo vamzdį. – Atsitraukitvienas nuo kito. Jokių kalbų.

Redžis pasislenka dešinėn, aš

žiūriu į sargybinę.– Kas dedasi? – klausiu. – Kas

atsitiko?– Tik neapsimetinėk nieko

nežinąs, – atkerta ji. – Verčiauužsičiaupk.

Sargybinė pasitraukia, tadakoridoriaus gale išdygstasmulkutė šviesiaplaukė figūrėlė.Tai Tričė. Jos kakta sutvarstyta,drabužiai išmarginti kruvinaispirštų pėdsakais. Rankojemergina gniaužia popieriauslapelį.

– Ei! – surinka sargybinė. –Ko tau čia reikia?

– Šele, nusiramink, –prisiartina kitas sargybinis. –Šita mergaitė išgelbėjo Deividą.

Mergaitė, kuri išgelbėjoDeividą? Nuo ko?

– Matai kaip, – Šelė nuleidžiaginklą. – Tada tegu pasako, kojai čia reikia.

– Man įsakyta įteikti jumspranešimą, – Tričė paduodaŠelei lapelį. – Deividas atsigavo.Jis gyvens, tik nežinia, kada

galės vaikščioti. Gydytojai jausuteikė pagalbą ir daugumaikitų sužeistųjų.

Kartumas vis labiau graužiagerklę. Deividas negalivaikščioti. Taip ilgai buvorūpinamasi sužeistaisiais. Kamsukėlėm šitokią suirutę? Aš nėnežinau priežasties. Nežinautiesos.

Ką aš padariau?– Kiek žuvusiųjų ir sužeistųjų?

– klausia Šelė.– Dar nespėta suskaičiuoti, –

atsako Tričė.– Ačiū už žinias.– Paklausyk, – Tričė

mindžikuoja. – Man reikia su juopasikalbėti. – Ir mosteli galvamano pusėn.

– Tai griežtai... – prabylaŠelė.

– Labai trumpai, pažadu, –tikina Tričė. – Prašau.

– Leisk jai, – įsikiša kitassargybinis. – Juk tai niekamnepakenks.

– Gerai, duodu tau dvi

minutes, – nusileidžia Šelė.Sargybinė man linkteli, kol aš

lėtai atsistoju remdamasis įsieną, nes rankos surištos išpriekio. Tričė prieina arčiau,bet ne per daug. Tas tarpas irsukryžiuotos jos rankos atskiriamudu kaip siena. Tričė žvelgiaman per petį.

– Triče, aš...– Nori sužinoti, ką nuveikė

tavo bendrininkai? – klausia ji.Merginos balsas dreba. Klystumanydamas, kad ji tuoj pravirks.

Iš tiesų ji be galo įpykusi. –Maištininkams reikėjo neatminties serumo. Jie ketinopavogti nuodus – mirtiesserumą. Kad galėtų išžudytidaug įtakingų žmonių ir sukeltikarą.

Nuduriu akis į rankas, įgrindų plyteles, spoksau į Tričėsbatų nosis. Sukelti karą.

– Aš nežinojau...– Aš buvau teisi. Buvau teisi,

o tu manęs vėl nepaklausei, –tyliai sako Tričė. Ji gręžia mane

akimis, o aš suvokiu nenorįsžiūrėti į mylimosios veidą, nesširdis plyšta iš skausmo. –Jurajas atsidūrė prie patsprogimo vietos. Jis be sąmonėsir kaži ar išgyvens.

Keista, kaip žodis, frazė arsakinys gali prilygti smūgiui įgalvą.

– Ką?Prisimenu Jurajo veidą, kai jis

šoko nuo stogo po Pasirinkimoceremonijos, kaip apsvaigęsšypsojosi, o mudu su Zaku nuo

tinklo ištraukėme jį ant pakylos.Dar prisimenu sėdintįtatuiruočių salone, su lipniajuosta priklijuota ausimi, kadnetrukdytų Torei ištatuiruotigyvatės. Jurajas gali mirti? Išeitivisam?

Aš juk pažadėjau. PažadėjauZakui juo rūpintis. Ašpažadėjau...

– Jis vienas paskutinių draugų,kurie man liko, – sako Tričėvirpančiu balsu. – Nebežinau, argalėsiu į tave žiūrėti kaip

anksčiau.Tričė nueina sau. Kaip pro

miglą girdžiu Šelę liepiant mansėstis. Susmunku ant kelių,bejėgiškiai nuleidžiu surištasrankas. Iš paskutiniųjų mėginunuo šito pabėgti, atsikratytisiaubingo jausmo, ką pridariau,tačiau manęs nepajėgiaišlaisvinti jokie painūspasiteisinimai, trauktis nėrakur.

Užsidengiu veidą delnais irstengiuosi apie nieką negalvoti,

nieko neprisiminti.

+ + +

Lempa nušviečia dulkinąapskritimą ant stalo tardymokambaryje. Žiūrėdamas į jįdėstau istoriją, kurią girdėjau išNitos. Ji tokia artima tiesai, jogkalbu įtikinamai. Manopasakojimą užrašinėja biurodarbuotojas, mikliai liesdamasekranėlį, blykčioja raidės.Paskui moteris – tikriausiaiDeivido pavaduotoja vardu

Andžela – sako:– Vadinasi, nežinojai, kodėl

Chuanita liepė tau išjungtiapsaugos sistemą?

– Ne, – atsakau, ir tai yratiesa. Tikrosios priežastiesnežinojau, nes Nita ją nuslėpė.

Kitiems tardomiesiemssuleidžiama tiesos serumo, man– ne. Biuro darbuotojai žino,kad dėl genetinių anomalijųgebu atsispirti simuliacijoms,tad mokėsiu pasipriešinti irserumo poveikiui, todėl mano

liudijimas bus nepatikimas.Mano pasakojimas sutampa sukitų, todėl tardytojai nutaria,kad sakau tiesą. Jie nežino, kadprieš kelias valandas mes visigavom priešnuodžio, todėltiesos serumas neveikia. Nitospadėjėjas iš genetiškai tobulųjųjau senokai davė jai šiopriešnuodžio.

– Tad kaip Chuanita taveprivertė šitai padaryti?

– Buvome draugai, – atsakau.– Ji yra... buvo viena iš

nedaugelio draugų, kuriuos čiaįsigijau. Ji prašė ja pasitikėti,aiškino siekianti gerų tikslų, tadaš ir sutikau.

– Ką manai apie visa taidabar?

Galiausiai pažvelgiu įAndželą.

– Dar niekada gyvenime nesutaip gailėjęsis.

Skvarbus, smerkiantisAndželos akių žvilgsnissušvelnėja. Ji linkteli.

– Taip, tavo pasakojimas

sutampa su kitų maištininkų.Atsižvelgdami, kad šitojebendruomenėje esi naujokas,kad nežinojai tikrųjų užpuolikųkėslų ir į tavo genetinįnetobulumą, būsime atlaidūs.Vieniem metam esi nuteisiamaslygtinai – turėsi dirbti šiosbendruomenės labui irpavyzdingai elgtis. Tau nebusleidžiama įeiti į laboratorijas arkitas tarnybines patalpas. Beleidimo negalėsi išvykti užbūstinės ribų. Kiekvieną mėnesį

turėsi prisistatyti pareigūnui,kurį tau priskirsime baigętyrimą. Viską supratai?

Galvoje sukasi žodžiai„genetinis netobulumas“, betlinkteliu ir sakau:

– Taip, supratau.– Tada pokalbis baigtas. Tu

laisvas. – Andžela atsistoja nuokėdės. Darbuotojas, užrašinėjęsmano pasakojimą, irgi atsistoja,paskui įsideda kompiuterį įkuprinę. Andžela atsiremia įstalą, ir aš pakeliu į ją akis.

– Nesigraužk taip baisiai, –sako ji. – Esi dar labai jaunas.

Nemanau, kad jaunystėpateisina mano poelgį, betneprieštarauju nuoširdiems josžodžiams.

– Ar galiu paklausti, kaslaukia Nitos? – teiraujuosi.

Andžela suspaudžia lūpas.– Kai žaizdos sugis, ji bus

perkelta į Biuro kalėjimą irsėdės ten iki gyvenimopabaigos, – atsako moteris.

– Ji nebus nubausta mirtimi?

– Ne, mes netaikome mirtiesbausmės genetiškaisugadintiesiems. – Andželažengia prie durų. – Negalimetikėtis, kad žmonės sugadintaisgenais elgsis taip pat gerai, kaiptie, kurių genai tobuli.

Liūdnai šypsodamasi moterisišeina iš kambario, betneuždaro durų. Kurį laikąsėdžiu nejudėdamas, negaliuatsipeikėti nuo tokių geliančiųžodžių. Norisi tikėti, kad Biurovadai klydo, kad genai manęs

neriboja, kad esu sugadintas nedaugiau negu kuris kitasžmogus. Bet gal tai tiesa,antraip kodėl Jurajas atsidūrėligoninėje, Tričė nenoripažvelgti man į akis ir žuvošitiek žmonių?

Užsidengiu veidą ir griežiudantimis, nes apsipilu ašaromis.Nevilties banga užlieja irparbloškia mane kaip kumščiosmūgis. Kai galiausiai pakylueiti, marškinių rankovės,kuriomis šluosčiausi skruostus,

šlapios, maudžia žandikaulius.

Trisdešimtas skyrius

T R I Č Ė

– Ar jau buvai pas jį?Sukryžiavusi ant krūtinės

rankas Kara stovi greta manęs.Vakar Jurajas iš reanimacinėspalatos buvo pervežtas į palatąsu stebėjimo langu. Turbūtgydytojai taip padarė, kadliautumės nuolat apie jį

klausinėję. Kristina sėdi prieJurajo lovos laikydama josuglebusią ranką.

Maniau, draugas panėšės įmarionetę nutrauktais siūlais,bet jis beveik nepasikeitęs,matyti tik keli tvarsčiai irįbrėžimai. Rodos, tuoj patatsikels, nusišypsos ir paklaus,ko mes čia į jį spoksom.

– Budėjau prie jo praėjusiąnaktį, – sakau. – Nedera paliktiJurajo vieno.

– Esama įrodymų, kad, nors

jam pažeistos smegenys, jiskažkaip sugeba mus girdėti irjausti, – dėsto Kara. – Man buvopasakyta, kad jo prognozėspesimistinės.

Kartais man kyla noras vožtiKarai. Man nereikia priminti,kad Jurajas tikriausiainepasveiks.

– Aha.Praėjusią naktį, išėjusi iš

Jurajo palatos, be nuovokosklaidžiojau būstinės koridoriais.Užuot galvojusi apie sužeistą

draugą, apie jo buvimą antdviejų pasaulių ribos, mąsčiauapie tai, ką pasakiau Tobijui.Kaip pažvelgusi į jį pajutauplyštant savo širdį.

Nepasakiau jam, kad tai mūsųdraugystės pabaiga. Ketinau,bet kai pažiūrėjau į jį, žodžiaiįstrigo burnoje. Akis vėlužtvindė ašaros – verkiu nuovakar – bet aš jas sutramdžiauir nurijau.

– Taigi tu išgelbėjai Biurą, –taria atsigręždama į mane Kara.

– Įsivėlei į didelį konfliktą. Visiturime tau dėkoti, kadnepraradai šaltakraujiškumokrizės akivaizdoje.

– Aš negelbėjau Biuro, man jisvisai nerūpi, – atkertu. – Tiesiogišplėšiau ginklus niekšams išrankų, ir tiek. – Lukteliu. –Nejaugi tu mane ką tik pagyrei?

– Aš moku vertinti kitoasmens pastangas, – atsakoKara ir nusišypso. – Beje,manau, kad mūsų problemosdabar išspręstos. Ir loginiu, ir

emociniu lygmeniu. – Karaatsikrenkščia, o aš imu spėlioti,ar tie jos žodžiai buvopaskutinis įrodymas, kad šimergina turi jausmų, kurie jątrikdo. – Rodos, tu dėl kažkopyksti ant Biuro. Tik nežinau, argalėtum tai atskleisti man.

Kristina padeda galvą antJurajo čiužinio krašto, lieknasjos kūnas persikreipia. Sausaiatsakau:

– Ir aš dar nežinau. Gal irnepadarysiu šito.

– Hmm. – Karai raukantis,raukšlelė tarp antakių pagilėja,ir ji tampa tokia panaši į Vilą,kad turiu nusukti akis. – Galman reikėtų paprašyti?

– Gerai. Prisimeni Džaninossimuliacijos serumą? Pasirodo, jįsukūrė ne Džanina. – Atsidūstu.– Eime, parodysiu tau. Taip buspaprasčiau.

Būtų paprasta tiesiogpapasakoti Karai, ką mačiauBiuro saugykloje, būstinėsgelmėse. Bet tiesa ta, kad man

reikia veiklos. Taip galėsiunegalvoti apie Jurają. Ir Tobiją.

– Rodos, niekadneišsikapstysim iš to melolabirinto, – sako Kara mudviemeinant saugyklos link. – Luomai,mums palikta Editos Priorvaizdajuostė... visos apgavystėsskirtos nukreipti mūsų elgesįatitinkamu keliu.

– Tu tikrai šitaip manai apieluomus? – klausiu. – Galvojau,didžiuojiesi būdama Eruditė.

– Didžiavausi. – Kara

įnirtingai pasikaso sprandą irnuo nagų lieka raudonos žymės.– Tačiau Biure supratau, kaipkvaila kovoti dėl luomų išlikimoir burti Lojaliuosius. O ašnemėgstu jaustis kvaiša.

– Tai tu manai, kad mūsųpastangos buvo beprasmiškos, –sakau. – Visas tas Lojaliųjųsambūris?

– O tu – ne?– Mes ištrūkome ir

sužinojome tiesą, – sakau. – Taigeriau, negu priklausyti

Evelinos beluomiųbendruomenei, kur apskritaineleidžiama rinktis.

– Gal ir taip, – sutinka Kara. –Tiesiog didžiavausi savimi, kadsugebėjau įžvelgti esmę,perpratau ir luomų sistemą.

– Ar žinai, ką apie išdidumąsakė Nuolankieji?

– Tikriausiai atsiliepėneigiamai.

Aš nusikvatoju.– Tai jau tikrai. Nuolankieji

sakė, kad išdidumo apakinti

žmonės nebemato tiesos irnebesupranta, kas esą.

Kai prieiname laboratorijosduris, keliskart pasibeldžiu, kadMetjusas mus išgirstų ir įleistų.Kol laukiu atidarant durų, Karakeistai į mane pasižiūri.

– Sena Eruditų patarlė bylojamaždaug tą patį, – taria ji.

Man nė nedingtelėjo, kadEruditai galėtų smerktiišdidumą, kad iš viso rūpintųsisavo morale. Vadinasi, klydau.Knieti paklausinėti Karos, bet

tuo metu atsidaro durys irgrauždamas obuolio šerdį antslenksčio išdygsta Metjusas.

– Ar gali įleisti mus įsaugyklą? – klausiu. – Turiu šį tąparodyti Karai.

Baigęs kramtyti obuolįvaikinas linkteli.

– Žinoma.Krūpteliu, tarsi jusčiau

burnoje obuolio sėkleliųaitrumą, ir nuseku paskui jį.

Trisdešimt pirmasskyrius

T O B I J A S

Negaliu grįžti į miegamąjį irmatyti į mane įbestų akių, joseišskaityti neištartų klausimų.Suprantu, kad neturėčiau grįžti įnusikaltimo vietą, nors man irneuždrausta ten eiti. Bet turiupamatyti, kas vyksta mieste.

Prisiminti, kad esama pasauliobūstinės sienų, kur manęs nelydikupini neapykantos žvilgsniai.

Įėjęs į valdymo kambarįatsisėdu ant kėdės.Kiekviename ekrane man viršgalvos matyti skirtingi miestorajonai: Teisuolių būstinė,Eruditų būstinės vestibiulis,Tūkstantmečio parkas, Hankokopastatas.

Ilgokai žiūriu į Eruditųbūstinę, į pirmyn atgalsiuvančius žmones. Ant rankovių

jie ryši beluomių raiščius, visiginkluoti, susitikę persimetavienu kitu žodžiu, pietaudamiratu leidžia skardines su valgiu,taip nuo seno yra įpratębeluomiai.

Paskui išgirstu, kaip vienavaldymo kambario operatorėsako kitam:

– Štai kur jis.Akimis imu ieškoti ekranuose,

apie ką ji kalba. Tada išvystu jįpriešais Hankoko pastatą.Stovėdamas prie laukujų durų

Markas žiūri į laikrodį.Atsistoju ir paliečiu smiliumi

ekraną – noriu girdėti garsą.Akimirką iš garsiakalbių poekranu sklinda tik oro ūžesys,paskui nuaidi žingsniai. Priemano tėvo prisiartina DžoanaRais. Jis atkiša jai rankąpasisveikinti, bet moterissusilaiko, ir mano tėvas liekastovėti apstulbęs. Ji neužkimbaant Marko kabliuko.

– Žinojau, kad pasilikaimieste, – sako Džoana. – Tavęs

visur ieškoma.Keli žmonės man už nugaros

irgi sužiūra į ekraną. Ašnekreipiu į juos dėmesio. Žiūriu,kaip tėvas nuleidžia ranką irsugniaužia kumštį.

– Ar kuo nors tave įžeidžiau?– klausia Markas. – Susisiekiausu tavim, nes laikiau savodrauge.

– Mano manymu, susisiekeitodėl, kad žinai, jog esuLojaliųjų vadė, o tau reikiasąjungininko, – atsako Džoana ir

pasuka kaklą, kad plaukųsruoga užkristų ant sužalotosakies. – Priklausomai nuo to, kosieki, gal ir tapsiu tavosąjungininke, bet mudviejųdraugystė baigta.

Markas suraukia antakius.Kadaise mano tėvas buvogražus vyras, tačiau metamsbėgant jo skruostai įdubo,veidas tapo prakaulus irnemalonus. Trumpai,Nuolankiųjų stiliumi kirptiplaukai irgi nesuteikia jam

patrauklumo.– Nesuprantu, – sako Markas.– Kalbėjausi su draugais iš

Teisuolių luomo, – prabylaDžoana. – Jie man papasakojo,ką atskleidė tavo berniukas,veikiamas tiesos serumo. Tiešlykštūs gandai, kuriuosDžanina Metju skleidė apie taveir tavo sūnų, pasitvirtino, tiesa?

Iškaistu, užsidarau savokiaute, įtraukiu pečius.

Markas purto galvą.– Ne, Tobijas yra...

Džoana jį nutildo rankosmostu. Kalbėdama moterisužsimerkia, tarsi nenorėtų jomatyti.

– Pakaks. Aš mačiau, kaipelgiasi tavo sūnus ir tavožmona. Atpažįstu žmones,kuriems teko patirti smurtą. –Džoana užsikiša plaukus užausies. – Mes atpažįstamelikimo brolius.

– Nejaugi tu patikėjai... –mėgina aiškintis Markaskratydamas galvą. – Taip, aš

mėgstu drausmę, bet norėjau tikgero...

– Vyras neturi drausmintižmonos, – pareiškia Džoana. –Net ir Nuolankusis. Ką jaukalbėti apie sūnų... Tiek to,tarkim, aš tavim patikėjau.

Džoana perbraukia randą antskruosto. Mano širdis daužosikaip pašėlusi. Džoana žino. Žinone todėl, kad girdėjo gėdingąmano išpažintį per Teisuoliųtardymą, o dėl to, kad pati yrapatyrusi smurtą. Tuo nė kiek

neabejoju. Kas ją skriaudė?Motina? Tėvas? Kas nors kitas?

Širdyje dažnai spėliodavau, kądarytų mano tėvas atsiskleidustiesai. Galvojau, kad iš kuklausNuolankiųjų vado jis gali virstipabaisa, kurią matydavaunamuose, kad gali pratrūkti irparodyti tikrąjį savo veidą. Taibūtų suteikę man pasitenkinimą,bet Markas elgiasi kitaip.

Jis tiesiog stovi tarsisuglumęs. Akimirką dingteli, kadgal taip ir yra, kad jis niekingoje

širdyje pats tiki savo melu apiedrausmę. Ši mintis sukelia manjausmų audrą, rodos, dundagriaustinis ir švilpia vėjas.

– Išgirdai, ką apie tavemanau, – šiek tiek ramiauprabyla Džoana. – Dabar klok,kodėl norėjai su manim susitikti.

Markas nusitveria naujostemos, tarsi senosios ir nebūtųbuvę. Šis žmogus turi daugybęveidų ir keičia juos priklausomainuo aplinkybių. Vienas tų veidųbuvo skirtas mano motinai ir

man.Biuro darbuotojai kiek

įmanoma priartina vaizdą, todėlHankoko pastatas atrodo kaipjuodas fonas Markui ir Džaninaiuž nugarų. Spoksau į pastatosiją, einančią įstrižai ekrano,kad nereikėtų žiūrėti į tėvą.

– Evelina ir beluomiai yratironai, – pareiškia Markas. –Taika tarp luomų, kuriosbuvome pasiekę prieš Džaninospuolimą, gali būti atkurta. Tuoaš neabejoju. Ir noriu pamėginti

tai pasiekti. Tikiuosi, ir tu turitokį tikslą.

– Tarkim, – sako Džoana. –Kaip, tavo manymu, jįįgyvendinti?

– Mano žodžiai tau nepatiks,bet pirmiausia išklausyk, – tariaMarkas. – Evelina valdo miestą,nes turi ginklų. Jei juos atimsim,ji neteks valdžios ir busnuversta.

Džoana linkteli ir bato nosimibrūkšteli per šaligatvį. Iš tospusės matyti tik sveikoji jos

veido pusė, purūs garbanotiplaukai, putlios lūpos.

– Ko nori iš manęs? – klausiaji.

– Leisk man kartu vadovautiLojaliesiems, – sako Markas. –Kadaise vadovavau Nuolankiųjųluomui. Galima sakyti, visammiestui. Žmonės telksis aplinkmane.

– Žmonės jau susitelkė, –atšauna Džoana. – Ir ne apiekokį nors vadą, o vienijamitroškimo atkurti luomus. Kam tu

man reikalingas?– Neketinu sumenkinti tavo

nuopelnų, bet kol kas Lojaliejitėra nedidelė sukilėlių grupelė,– pareiškia Markas. –Trokštančiųjų sukilti yra tiekdaug, kad mes nė nenutuokiam.Aš tau reikalingas ir tu tai žinai.

Mano tėvas geba įtikintižmones nepasitelkdamasžavesio ir tai mane nuolatglumino. Savo prielaidas jispateikia kaip faktus, daro taineabejodamas ir taip paveikia

kitus. Šis bruožas dabar manegąsdina, nes kadaise Markasmane įtikino, kad esusugadintas, niekam tikęs, kadesu niekas. Kuo dar jis privertėmane patikėti?

Matau, kaip Džoana imadvejoti, jo klausytis, galvoja apienedidelę sukilėlių grupelę, kuriąjai pavyko sutelkti. Prisimenamus, išsiųstus už tvoros draugesu Kara, svarsto, kodėl negavojokių žinių. Džoana jaučiasivieniša, o mano tėvas turi didelę

vadovavimo patirtį. Noriusurikti ir įspėti ją, kad juonepasitikėtų, kad jis tik trokštasugrąžinti luomus ir atsiimtivaldžią. Tačiau mano balsasnegali pasiekti Džoanos,nepasiektų, net jei stovėčiaušalia.

Džoana atsargiai sakoMarkui:

– Ar pažadi pasistengtipadaryti viską, kad per sumaištįnukentėtų kuo mažiau žmonių?

Markas patikina:

– Žinoma.Džoana vėl linkteli, bet taip,

tarsi įtikinėtų save.– Kartais dėl taikos reikia

griebtis ginklo, – sako ji daugiaušaligatviui negu Markui. –Turbūt kaip tik dabar ir atėjotoks laikas. Ir aš manau, jog tugali padėti sutelkti žmones.

Tai Lojaliųjų maišto pradžia,kurios laukiau, kai tik išgirdauapie šios organizacijossusikūrimą. Žinojau, kad taineišvengiama, kad Evelinos

valdymas galų gale tuo baigsis,bet vis tiek pajuntu šleikštulį.Rodos, maištai nesiliauja, vykstavienas po kito: mieste,būstinėje, visame pasaulyje.Juos skiria tik trumpi atokvėpiai,kuriuos mes, kvailiai, vadinametaika.

Atsitraukiu nuo ekrano,ketindamas išeiti iš valdymokambario, trokštu įkvėptigaivaus oro.

Bet pakeliui dirsteliu į darvieną ekraną. Jame išvystu

tamsiaplaukę moterį,vaikštinėjančią pirmyn atgalEruditų būstinės kabinete. TaiEvelina. Suprantu, kodėl Biurasją stebi didžiausiuoseekranuose.

Evelina suleidžia pirštus įplaukus, tada pakedena storasgarbanas. Staiga ji atsitūpia, antgrindų mėtosi daugybė popierių.Man dingteli, kad ji verkia, tiknesuvokiu kodėl. Motinos pečiainekrūpčioja.

Pro garsiakalbius išgirstu

beldžiant į jos kabineto duris.Evelina atsitiesa, pasitaisoplaukus, persibraukia veidą irpakviečia:

– Prašau!Įeina Teresė, beluomių raištis

ant rankovės susisukęs.– Ką tik gavau žinių iš

sargybinių. Jie neaptiko jokiųMarko pėdsakų.

– Nuostabu. – Evelina papurtogalvą. – Aš jį ištrėmiau, o jis likomieste. Taip jis daro norėdamasišgiežti pyktį.

– Arba prisidėjo prie Lojaliųjųir pas juos pasislėpė, – sakoTeresė apsižergdama kėdę. Jibato nosimi pasklaido ant grindųbesimėtančius popierius.

– Tikriausiai taip ir yra, –Evelina atsiremia į palangę irpro stiklą žvelgia į miestą ir įpelkę. – Ačiū, kad atnešei žinių.

– Mes jį surasim, – pažadaTeresė. – Negalėjo toli nubėgti.Prisiekiu, mes jį sučiupsim.

– Aš tik noriu, kad jisišsinešdintų, – sako Evelina

plonu gailiu balsu, lyg vaikas.Svarstau, ar motina vis dar

bijo Marko kaip ir aš, bijo jokaip naktinio košmaro, galinčioprisisapnuoti dieną. Spėlioju, argiliai širdyje mudu su motinapersekioja panašios baimės.

– Žinau, – prieš išeidama darpasako Teresė.

Ilgai žiūriu, kaip Evelinaspokso pro langą. Jos rankosnuleistos prie šonų, pirštaidreba.

Regis, po pusę visko gavau ir

iš tėvo, ir iš motinos. Polinkįsmurtauti ir impulsyvumądrauge su neviltimi ir baime.Ilgiau nebepajėgiu tvardytis.

Trisdešimt antrasskyrius

T R I Č Ė

Kitą dieną Deividas pakviečiamane į savo kabinetą.Būgštauju, kad jis prisimena,kaip pasinaudojau juo kaipskydu, traukdamasi nuo Ginklųlaboratorijos, kaip įrėmiaušautuvo vamzdį jam į galvą ir

pareiškiau, kad man nerūpi,gyvens jis ar mirs.

Zoja pasitinka mane viešbučiovestibiulyje, tada vedasipagrindiniu koridoriumi, paskuipasuka į kitą – ilgesnį irsiauresnį. Pro langus dešinėjematau nedidelius lėktuvėlius,eilėmis sustatytus ant betoninėsdangos. Ant langų tupia retossnaigės, ankstyvieji žiemospranašai, ir akimirksniusutirpsta.

Eidama paslapčiomis dirsčioju

į Zoją, vildamasi pamatyti josišraišką, kai mano, kad niekasjos nestebi. Tačiau motersveidas toks pat kaip visada –guvus, bet dalykiškas, tarsi jokiopuolimo nė nebūtų buvę.

– Deividas sėdės neįgaliojovežimėlyje, – įspėja Zoja, kaiprieiname siaurojo koridoriausgalą. – Geriausia apsimesti, kadnieko nepastebi. Jis nemėgsta,kai jo gailimasi.

– Man jo negaila, – atsakaugniauždama pyktį balse, kad

nesukelčiau Zojai įtarimų. – Nejį vieną kliudė kulka.

– Nuolat pamirštu, kad tu esimačiusi kur kas daugiau smurtonegu mes, – taria Zoja. Prie darvieno apsaugos posto ji parodoleidimą įeiti.

Spoksau į sargybinius anapusstiklo – jie stovi tiesiai, sušautuvais ant pečių, žvilgsniainukreipti į priekį. Tikriausiaišitaip priversti išbūti visą dieną.

Apsunkstu, ima skaudėtiraumenis, tarsi į juos būtų

įsismelkęs gilesnis, dvasinisskausmas. Jurajas vis darnepabudęs iš komos. Aš vis darnegaliu pažvelgti Tobijui į akis,kai susiduriame miegamajame,valgykloje ar koridoriuje.Mintyse tuoj pat iškylasprogstančios šalia Jurajo sienosvaizdas. Neturiu supratimo,kada, jei apskritai kada norspagerės, tokios žaizdos galiužsitraukti.

Praėjusios sargybos postątoliau žingsniuojame medinėmis

grindimis. Sienas puošianedideli paveikslėliaipaauksuotais rėmais, priešaisDeivido kabinetą yra stalelis –ant jo stovi vaza su gėlėmis. Šiemažyčiai pagražinimai sukeliajausmą, kad esu susitepusi, kadesu purvina.

Zojai pasibeldus išgirstame.– Užeikit!Moteris atidaro man duris,

bet pati vidun neina. Deividokabinetas erdvus ir šiltas, paleisienas išrikiuotos knygų

lentynos, tarp jų – langai.Kairėje stovi didelis stalas, viršjo kabo ekranai. Dešinėje matytinedidelė laboratorija, jos įrangamedinė, o ne metalinė kaipkitur.

Deividas sėdi neįgaliojovežimėlyje, kojos apvyniotoskažkokia kieta medžiaga –dingteli, kad šitaip greičiausuaugs kaulai. Vyriškis pabalęsir išsekęs, bet ganėtinai žvalus.Nors žinau, kad Deividasperdavė Džaninai puolimo

serumą, kad yra kaltas dėldaugybės žmonių mirties, manvis tiek sunku patikėti, kad taipadarė jis. Svarstau, ar visiniekšai pažiūrėti nesiskiria nuogerų žmonių, taip kalba, atrodoir elgiasi.

– Sveika, Triče! – Deividasprisistumia artyn ir suimadelnais mano ranką.Neištraukiu rankos, nors labaiknieti tai padaryti, Deivido odasausa kaip popierius. – Tunepaprastai drąsi, – sako jis,

tada paleidžia mano ranką. –Kaip gyja žaizdos?

Gūžteliu pečiais.– Buvau nukentėjusi ir

smarkiau. Kaip laikaisi tu?– Prireiks šiek tiek laiko, kol

vėl pradėsiu vaikščioti, betgydytojai tikina, kad taip ir bus.Keli Biuro mokslininkai dabarkuria itin modernius kojųprotezus. Tad prireikus galėsiupirmas juos išmėginti, – Deividuikalbant prie akių susimetaraukšlelės. – Ar gali mane

pristumti prie stalo? Man visdar sunku valdyti vežimėlį.

Paklūstu, pristumiu jį taip,kad kojos atsidurtų pastalėje.Įsitikinusi, kad Deividui patogu,atsisėdu priešais ir mėginuišspausti šypseną. Jei noriu kaipnors atkeršyti už savo tėvus,turiu išlaikyti Deividopasitikėjimą ir neprarastipalankumo. Raukydamasi niekonepasieksiu.

– Paprašiau tavęs čia ateiti,nes pirmiausia norėjau

padėkoti, – sako Deividas. – Tiknedaugelis jaunų žmonių būtųpuolę gelbėti manęs, o neslėptis, ir sugebėję apsaugotibūstinę taip kaip tu.

Prisiminusi, kaip spaudžiaušautuvą Deividui prie galvos irgrasinau nudėti, sunkiainugurgiu seilę.

– Atvykę į būstinę tu ir tavobendražygiai atsidūrėteapgailėtinoje padėtyje, –pareiškia jis. – Tiesą sakant,neišmanome, ką su jumis daryti.

Esu tikras, ir jūs patys nežinote,ką čia veikti. Bet, rodos,sugalvojau, kuo galėtum užsiimtitu. Esu šio Biuro vadas, betturiu ir kitų pareigų, mūsų šaliesvaldymo sistema panėšėja įNuolankiųjų, todėl turiu būrelįpatarėjų. Atitinkamaipasirengusi galėtum tapti vienajų.

Tvirtai sugniaužiu kėdėsranktūrius.

– Matai, po užpuolimo Biureteks atlikti tam tikrų pokyčių, –

dėsto Deividas. – Ketinameryžtingiau siekti savo tikslo.Manau, tu žinai, kaip taipadaryti.

Nepuolu jam prieštarauti.– Koks?.. – atsikrenkščiu. –

Koks pasirengimas manęslaukia?

– Turėsi lankyti tarybossusirinkimus ir daug išmoktiapie Biurą, – aiškina Deividas. –Kaip veikia mūsų organizacija,perprasti jos struktūrą nuoviršūnių iki apačios, susipažinti

su mūsų istorija, mūsųvertybėmis ir taip toliau.Oficialiai negaliu tavęs paskirtitarybos nare, nes esi dar labaijauna. Todėl pirmiausia tapsikurio nors nario padėjėja ir, jeipatiks, toliau žengsi tuo keliu.

Deividas klausia ne žodžiais,o žvilgsniu.

Tikriausiai tarybos nariai iryra tie žmonės, kurie pritarėpuolimui ir pasistengė, kadDžanina laiku gautų serumą.Deividas trokšta, kad tarp jų

sėdėčiau ir išmokčiau būti tokiakaip jie. Nors galugerklyjejaučiu tulžį, nedvejodamanusišypsau:

– Žinoma. Man tai būtųgarbė.

Jei kas nors pasiūlo tau progągeriau pažinti priešą, negali jospraleisti. Šitai žinau ir beatitinkamų mokslų.

Mano šypsena turbūt įtikinaDeividą, nes jis vypteli.

– Vyliausi, kad sutiksi, – sako.– Norėjau, kad šį darbą būtų

dirbusi tavo motina, tačiau jipasisiūlė savanore į miestoeksperimentą. Galiausiai jipamilo tą tolimą vietą irnebenorėjo grįžti.

– Pamilo... miestą? –nenuoširdžiai stebiuosi. – Betdėl skonio nesiginčijama, tiesa?

Tai tiesiog pokštas, bet manvisai nelinksma. Tačiau Deividasjuokiasi, vadinasi, pasakiau tai,ką reikia.

– Tu... buvai artimas manomamai, ji dar gyveno būstinėje?

– klausiu. – Skaičiau jos užrašus,bet ji nemėgo daugžodžiauti.

– Taip, nemėgo. Natali buvolabai tiesmuka. Taip, mudubuvome artimi, tavo mama ir aš.– Kalbant apie mano mamąDeivido balsas sušvelnėja.Rodos, prabyla ne griežtasBiuro vadas, o senas vyriškis,prisimenantis malonią praeitį.

Tokia ji buvo, kol Deividasnepražudė mamos.

– Mudviejų likimai panašūs.Vaikystėje aš irgi buvau

išgelbėtas iš sugadintopasaulio... Mano tėvai – žiaurūsnusikaltėliai – atsidūrėbelangėje, kai dar buvau mažas.Bijodami patekti į našlaičiųprieglaudą – šios įstaigos turėjolabai prastą vardą – su broliaisir seserimis pabėgome įpakraščius. Po kelerių metų tenatsidūrė ir tavo motina. Iš mūsųšeimos likau gyvas tik aš vienas.

Nė nežinau, ką atsakyti, kaipužgniaužti širdyje augančiąužuojautą žmogui, kuris pridarė

tiek daug baisybių. Tiesiogdėbsau į savo rankas irįsivaizduoju, kad mano viduriaipilni išlydyto metalo, kuris tuojpat ima stingti ir skaudžiai raižoman kūną.

– Rytoj drauge su sargybiniaisvažiuosi apžiūrėti pakraščių, –sako Deividas. – Būsimamtarybos nariui svarbu šitaipamatyti.

– Turėtų būti labai įdomu, –tariu.

– Malonu girdėti. Deja, teks

baigti pokalbį, manęs laukia kitidarbai, – sako Deividas. –Pasirūpinsiu, kad tau būtųpranešta, kada išvykstasargybiniai. Penktadienįdešimtą ryto būsi palydėta įtarybos posėdį, tad netrukuspasimatysim.

Jaučiuosi baisiai –nepaklausiau Deivido to, kasman rūpėjo. Vargu ar turėsiukitą progą. Šiaip ar taip, jau pervėlu. Atsistoju ir patraukiu priedurų, tada jis priduria:

– Triče, jei pasitikėsim vienaskitu, būsiu tau atviras.

Pirmą kartą nuo mūsųpažinties Deividas atrodo...beveik išsigandęs. Jis išpučiaakis kaip vaikas. Tačiau poakimirkos išraiška pasikeičia.

– Mane, žinoma, veikėserumų mišinys, – sakoDeividas, – bet aš prisimenu, kątu sakei užpuolikams, kadnešaudytų į mus. Kaippagrasinai mane nudėti, kadapsaugotum Ginklų laboratoriją.

Gerklėje įstringa gumulas,vos įstengiu kvėpuoti.

– Nesijaudink, – raminaDeividas. – Tai viena priežasčių,kodėl pasiūliau tau šį darbą.

– Kaip tai?– Tu parodei turinti tokių

savybių, kurių reikalauju iš savopatarėjų, – dėsto Deividas. – Tusugebi ką nors paaukoti dėldidesnio gėrio. Jei norime irtoliau tobulinti genus, neleistivyriausybei nutraukti mūsųeksperimentų, turėsime ką nors

paaukoti. Juk supranti mane,tiesa?

Pajuntu pykčio pliūpsnį, betprisiverčiu linktelėti. Nita jauminėjo, kad vyriausybė ketinanutraukti eksperimentus sugenais, vadinasi, Deividas sakotiesą. Tačiau jo beprotiškassiekimas žūtbūt išsaugoti savogyvenimo darbą nepateisinaviso luomo, mano luomožudynių.

Trumpai pastoviu prie durųgniauždama rankeną, mėginu

susitvardyti, paskui nusprendžiurizikuoti.

– Kas būtų atsitikę, jeimaištininkai būtų išsprogdinęGinklų laboratorijos duris? –klausiu. – Nita tikino, kad tadabūtų suveikusi paskutinėapsaugos priemonė. Manomanymu, toks problemossprendimas visai neblogas.

– Serumas būtų pasklidęsore... Dujokaukės nuo joneapsaugo, nes jis įsigeria proodą, – aiškina Deividas. –

Tokiam serumui negali atsispirtinet genetiškai tobuli žmonės.Nežinau, kaip Nita šitai suuodė,nes ši informacija slapta, betilgainiui prisikasim iki josšaltinių.

– Kaip veikia tas serumas?Deivido šypsena virsta

grimasa.– Pasakysiu tik tiek, kad Nita

verčiau sutiko praleisti visągyvenimą kalėjime, o neišmėginti šį serumą.

Deividas teisus. Daugiau

aiškinimų man nebereikia.

Trisdešimt trečiasskyrius

T O B I J A S

– Pažvelkit, kas atėjo, – sakoPiteris man įžengus į miegamąjį.– Išdavikas.

Ant jo ir gretimos lovosišskleisti žemėlapiai. Juoseišvystu baltus, šviesiai mėlynusir žalsvus plotus. Šie žemėlapiai

keistai mane traukia. Visuosejuose Piteris netaisyklinguapskritimu apibrėžęs mūsųmiestą – Čikagą. Ir jo ribas.

Spoksau į apskritimus,kiekviename žemėlapyje jie vismažesni, kol galiausiai virstaraudonu taškeliu, primenančiukraujo lašą.

Nusuku akis nuo žemėlapiųišsigandęs, kad esu toks mažas.

– Jei manai turįs teisępamokslauti, labai klysti, –pareiškiu Piteriui. – Kam šie

žemėlapiai?– Galva neišneša, kokio

didumo yra pasaulis, – atsakojis. – Kai kurie Biuro žmonėspadeda man tai suvokti. Aiškinaapie planetas, žvaigždes,vandenynus ir kitką.

Piteris kalba nerūpestingai,bet iš karštligiškų įrašųžemėlapiuose sprendžiu, kad jislabai susidomėjęs, tiesiogapsėstas. Kadaise aš irgi buvauapsėstas savo baimių, bepaliovos bandžiau jas perprasti

ir įveikti.– Tai padeda? – klausiu.

Netikėtai suvokiu, kad niekadanesu žmoniškai kalbėjęsis suPiteriu, tik rėkiau ant jo. Jisbuvo to nusipelnęs, bet, tiesąsakant, visai to vaikinonepažįstu. Vos prisimenu jopavardę iš naujokų sąrašo.Hejesas. Piteris Hejesas.

– Šiek tiek. – Vaikinas paimavieną didesnių žemėlapių. Jamepavaizduotas žemės rutulys, tikjis suplotas kaip tešlos blynas.

Spoksau ganėtinai ilgai, tadaperprantu spalvų reikšmę –mėlyna žymi vandenyną, kitosspalvos – sausumą. Vienojesausumos vietoje pažymėtasraudonas taškas. Piterisbaksteli į jį. – Šis taškas apimavisas vietas, kur esame buvę. Jeiišpjausi šį sausumos gabalėlį irpanardinsi į vandenyną, niekasnieko nepastebės.

Mane vėl perlieja baimė, savopaties menkumo baimė.

– Teisingai. Na ir kas iš to?

– Kas iš to? Vadinasi, visa, dėlko jaudinausi, apie ką kalbėjauir ką dariau, neturi jokiosreikšmės? – Piteris purto galvą.– Jokios reikšmės.

– Žinoma, turi, – prieštarauju.– Šiame sausumos lopinėlyjegyvena žmonės, kiekvienas jųskirtingas ir jų tarpusaviosantykiai yra svarbūs.

Piteris vėl papurto galvą.Staiga topteli, kad šitaip jismėgina save nuraminti. Įtikinti,kad visi jo blogi darbai nieko

nereiškia. Didžiulė planeta, kurikelia man siaubą, Piteriuiatrodo kaip rojus – vieta, kuriosplatybėse jis gali išnykti, gyventiniekuo neišsiskirdamas irnesijausti atsakingas už savoveiksmus.

Piteris pasilenkia atsirištibatų.

– Tai ką, nuvylei negausiussavo gerbėjus?

– Ne, – atsakau nejučiomis,paskui priduriu: – Galbūt.Tačiau jie nėra mano gerbėjai.

– Tik jau nereikia. Kalbu apieKetverto kulto išpažinėjus.

Nenoromis nusijuokiu.– Pavydi? Norėtum turėti

Psichopato kulto išpažinėjų?Piteris kilsteli vieną antakį.– Jeigu būčiau psichopatas,

jau seniai būčiau pribaigęs tavemiegantį.

– Ir, be abejonės, mano akiesobuolį pridėjęs prie savokolekcijos.

Piteris irgi nusijuokia. Tadasuvokiu pokštaująs ir

bendraująs su žmogumi, kurisdar naujokas išdūrė akįEdvardui ir kėsinosi nužudytimano merginą, jei dar galiušitaip vadinti Tričę. SykiuPiteris yra Bebaimis, kurispadėjo sustabdyti Nuolankiųjųžudynes ir išgelbėjo nuosiaubingos mirties Tričę. Sunkupasakyti, kurie jo darbai manreikšmingesni. Gal vertėtų juospamiršti ir pradėti viską išnaujo.

– Tikriausiai patekai į jos

nekenčiamų žmonių būrelį, –sako Piteris. – Kol kas jampriklausom tik mudu su Kalebu,bet prarasti Tričės prielankumąlabai lengva, todėl neabejoju,kad mūsų gretos pagausės.

Suklūstu.– Tu teisus, nesunku prarasti

jos palankumą. Tereikiapamėginti ją nužudyti.

Man sugniaužia paširdžius. Ašpats vos nenužudžiau Tričės.Jeigu ji būtų stovėjusi arčiausprogimo vietos, kaip Jurajas,

dabar gulėtų prijungta prieaparatų ligoninėje, ištiktakomos.

Nenuostabu, kad Tričėneapsisprendžia, ar nori likti sumanim, ar ne.

Trumpas palengvėjimaspranyksta. Negaliu pamirštiPiterio darbelių, nes jisnepasikeitė. Jis tas pats žmogus,kuris buvo pasiryžęs žudyti,žaloti ir nušluoti visas kliūtis,kad užimtų pirmą vietą tarpnaujokų. Bet negaliu pamiršti ir

to, ką padariau pats. Atsistoju.Piteris atsiremia į sieną ir

suneria pirštus ant pilvo.– Aš tik noriu pasakyti, kad jei

Tričė nusprendžia, kad žmogusyra niekšas, visi jai pritaria. Tairetas talentas tokiai kaip ji,nuobodai, kilusiai iš Suskių,tiesa? Mano manymu, josvaldžia yra per didelė.

– Tričės talentas – ne valdytikitų įsitikinimus, – atkertu, – opuikiai perprasti žmones.

Piteris užsimerkia.

– Jei jau taip sakai, Ketverte.Nuo įtampos man dreba

rankos ir kojos. Išeinu išmiegamojo, kad nebematyčiaužemėlapių su raudonaisapskritimais, nors neturiunuovokos, kur dingti.

Tričė visada mane traukė,pats nežinau kuo. Nežinojo ir jipati. Man neteko jos bijoti irnekęsti kaip Piteriui, antravertus, pats buvau stiprus irTričė man niekad nekėlėgrėsmės. Dabar, kai smukau jos

akyse, širdyje irgi ima tvenktisapmaudas, jis kėsinasiaptemdyti man protą, nusitemptipaskui.

Netikėtai užklystu į sodelįvidiniame kieme, šįkart prolangus sklinda šviesa. Dienosšviesoje nuostabios gėlėsprimena laukinius žiauriuspadarus, tylius, sustingdytuslaiko.

Į sodelį įbėga Kara, josplaukai išsidraikę ir užkritę antkaktos.

– Štai kur tu! Būstinėjesiaubingai sunku rasti žmogų.

– Kas nutiko?– Ketverte, tau viskas gerai?Skaudžiai įsikandu lūpą.– Gerai. Kas yra?– Mes šaukiame susirinkimą,

tavo dalyvavimas būtinas.– Gal įvardytum, kas tie

„mes“?– Genetiškai sugadintieji ir

jiems prijaučiantys, kurienepritaria Biuro savivalei, –išpyškina Kara ir pakreipia

galvą. – Tačiau mes geresnistrategai, negu tavobendražygiai iš pakraščių.

Spėlioju, kas jai atskleidėBiuro darbelius.

– Tu žinai apie puolimoserumą?

– Ne tik apie jį. Promikroskopą atpažinau puolimoserumą, Tričė parodė, – pyškinatoliau Kara. – Taigi, kaip matai,žinau.

Papurtau galvą.– Nesirengiu daugiau veltis į

tokią makalynę.– Nekvailiok, – sako Kara. –

Manai, pakanka vien žinotitiesą? Biuras yra atsakingas dėldaugybės Nuolankiųjų mirties,dėl Bebaimių proto pavergimo irvisiškai sugriauto mūsųgyvenimo. Todėl reikia ko norsimtis.

Abejoju, ar noriu atsidurtitame pačiame kambaryje suTriče. Mūsų santykiai itintrapūs, gali tuoj pat nutrūkti,tarsi stovėtume ant stačios

uolos krašto. Kai jos nematau,kur kas lengviau apsimesti, kadnieko nenutiko. Tačiau Karaviską išdėsto labai paprastai iraiškiai, turiu su ja sutikti – tikraireikia ko nors griebtis.

Kara paima mano ranką irvedasi viešbučio koridoriumi.Suprantu, kad ji teisi, bet ašsuglumęs, kamuojamasabejonių, ar dalyvauti darviename sąmoksle. Vis dėltožingsniuoju į susirinkimą, išdalies vėl trokštu veikti, užuot

stirksojęs priešais ekranus,kuriuose rodomas mūsųmiestas, kaip dariaupastarosiomis dienomis.

Įsitikinusi, kad pėdinu paskui,Kara paleidžia mano ranką iružsikiša už ausų išsipešusiusplaukus.

– Vis dar keista matyti tave nesu mėlynais drabužiais, – sakau.

– Jau metas visa tai pamiršti,– atsako Kara. – Jei ir galėčiausugrąžinti praeitį, vargu ar tonorėčiau.

– Nesiilgi luomų?– Tiesą sakant, ilgiuosi. –

Kara pasižiūri į mane. Nuo Vilomirties prabėgo užtektinailaiko, todėl dabar, žiūrėdamas įKarą, matau ją, o nebe jos brolį.Pažįstu ją kur kas ilgiau, negupažinojau Vilą. Ji irgi turihumoro jausmą kaip jos brolis.Rodos, būtų galima ją paerzintineįžeidžiant. – Man puikiaisekėsi tarp Eruditų. Daugybėžmonių buvo atsidavę mokslui,skyrė savo jėgas išradimams –

tai buvo nuostabu. Tačiaudabar, kai sužinojau, koksdidelis yra pasaulis... rodos,luomas pasidarė man perankštas. – Kara susiraukia. –Atleisk, jei kalbu kaippasipūtėlė.

– Kam tai rūpi?– Kai kuriems žmonėms rūpi.

Malonu girdėti, kad tu nesivienas jų.

Nejučiomis pastebiu, kadeinant koridoriais kai kurieBiuro darbuotojai varsto mane

priešiškais žvilgsniais ar netaplenkia iš tolo. Jau patyriaužmonių neapykantą irpriešiškumą kaip beluomiųvadės tironės Evelinos Džonsonsūnus, bet dabar tai manežeidžia skaudžiau. Dabar žinau,kad tie žmonės nekenčia manęs,kad juos išdaviau, labainusikaltau.

Kara mane guodžia:– Nekreipk dėmesio. Jie

nenutuokia, kaip sunkuapsispręsti.

– Lažinuosi, tu nebūtum šitaippasielgusi.

– Tik todėl, kad buvaumokoma nepasitikėti, kolnegausiu visos informacijos, o tubuvai mokomas rizikuoti ir gautididelį apdovanojimą. – Kara įmane pašnairuoja. – Arba, kaipšiuo atveju, likti be nieko.

Kara sustoja prie Metjusolaboratorijos durų irpasibeldžia. Grauždamas obuolį,vaikinas atidaro duris. Įkandinjo įeiname į kambarį, kur

sužinojau nesąs Divergentas.Tričė stovi šalia Kristinos, ši

pažvelgia į mane kaip į piktžolę,kurią reikia išrauti. Kampe priedurų kiurkso Kalebas, jo veidasišmargintas mėlynių. Jau ketinuklausti, kas jam nutiko, betstaiga pamatau, kad Tričėskrumpliai nubrozdinti ir kad jivengia žiūrėti į brolį.

Į mane irgi.– Rodos, susirinkom visi, –

sako Metjusas. – Gerai... taigi...Hmm, Triče, bet aš susimoviau.

– Tikrai susimovei, –nusišypso ji. Mane nusmelkiapavydas. Tričė atsikrenkščia. –Mes žinome, kad Biuro vadaiyra kalti dėl Nuolankiųjųžudynių ir kad jiems daugiaunegalima patikėti mūsų miestoapsaugos. Turime geraiapgalvoti, ko imtis, nesankstesnis bandymas buvo... –Tričės akys nukrypsta į mane,nuo jos žvilgsnio pasijuntu lygžemės kirminas. – Nevykęs, –priduria ji. – Mes padarysim

geriau.– Ką siūlai? – klausia Kara.– Pirmiausia noriu paviešinti

Biuro vadų darbelius, – atsakoTričė. – Tikriausiai eiliniaibūstinės darbuotojai nėneįtaria, kuo užsiima jų vadai,tad verta jiems atverti akis. Galtada jie išsirinks naujus vadus, iršie nebelaikys eksperimentųdalyvių atliekomis. Gal vertėtųore kaip virusą paskleisti tiesosserumą...

Prisimenu, kaip tiesos

serumas įsismelkė į visą manokūną, į plaučius, į pilvą, į galvą,kaip jis mane slėgė. Prisimenu,kaip stebėjausi, kad Tričėpajėgia atlaikyti tokį spaudimąir meluoti.

– Iš šito nieko neišeis, –pareiškiu. – Nepamirškit, kadBiuro vadai yra genetiškaitobuli ir pajėgia atsispirti tiesosserumui.

– Toli gražu ne visi, – tariaMetjusas, sukdamas virvelę antkaklo. – Įsitikinome, kad

daugelis Divergentų nepajėgiaatsispirti tiesos serumui. Išjaunimo tokių kietų pažįstu tikTričę. Kai kurie žmonės yraatsparesni serumų poveikiuinegu kiti – pavyzdžiui, tu,Tobijau. – Metjusas gūžtelipečiais. – Todėl ir pakvietėmetave, Kalebai. Anksčiau esidirbęs su serumais. Išmanaijuos taip pat gerai kaip aš. Galmums pavyktų sukurti tiesosserumą, kuriam būtų sunkiauatsispirti.

– Daugiau nebenoriu kištinagų prie tokio darbo, –pareiškia Kalebas.

– O, tik jau neapsimetinėk... –prabyla Tričė, bet Metjusas jąnutraukia:

– Prašau prisidėti, Kalebai, –taria jis.

Kalebas ir Tričė susižvelgia.Brolio veidas ir sesers krumpliaibeveik tokių pat spalvų: tamsiairaudona sumišusi su mėlyna iržalia, tarsi būtų ištepti rašalu.Taip nutinka susikūlus broliui su

seseria – net žaizdos panašios.Kalebas vėl susmunka ant stalokrašto, tada atremia pakaušį įmetalines spinteles.

– Gerai, – sutinka jis. – Jeipažadi nemėginti to serumo antmanęs, Beatriče.

– Kam man šito reikia? –atšauna Tričė.

– Aš galiu padėti, – pakeliaranką Kara. – Aš irgi dirbau suserumais Eruditųlaboratorijose.

– Puiku, – Metjusas suploja

delnais. – Tuo metu Tričė rinksinformaciją.

– Ką darysiu aš? – klausiaKristina.

– Tikėjausi, kad tu ir Tobijasužmegsit ryšį su Redžiu, – sakoTričė. – Deividas manneatskleidė, kaip dar saugomaGinklų laboratorija. Bet apie taiturėjo žinoti ne vien tik Nita.

– Tu nori, kadsusidraugaučiau su vaikinu,kuris padėjo sprogmenis ir dėlkurio kaltės nukentėjo Jurajas?

– nepatikliai klausia Kristina.– Tau nebūtina su juo

susidraugauti, – atsako Tričė. –Tik išgauti iš jo informaciją.Tobijas tau padės.

– Ketverto pagalbos mannereikia, susitvarkysiu pati, –atšauna Kristina.

Mergina taip smarkiaipasimuisto ant laboratoriniostalo, kad praplėšia popierinįužklotą, ir dar kartą pagiežingaiį mane pasižiūri. Dingteli, kadžvelgdama į mane ji mato

išbalusį Jurajo veidą. Rodos,gerklėje susivelia gumulas.

– Būsiu tau reikalingas, nesRedžis manimi pasitiki, – sakau.– Šie žmonės labai nepatiklūs,todėl teks pasitelkti gudrumą.

– Aš moku gudrauti, – tariaKristina.

– Ne, nemoki.– Tobijas teisus... – nusišypso

Tričė.Kristina kumšteli jai į ranką,

Tričė atsako tuo pačiu.– Regis, viską aptarėme, –

taria Metjusas. – Vėlpasimatysime penktadienį, potarybos posėdžio, kuriamedalyvaus Tričė. Renkamėspenktą po pietų.

Paskui Metjusas prieina prieKaros ir Kalebo ir ima kažkąaiškinti apie cheminiusjunginius, aš nieko nesuprantu.Kristina išeina pakeliuiužkliudydama mane petimi.Tričė pakelia į mane akis.

– Mudviem reikia pasikalbėti,– sakau.

– Gerai, – sutinka ji ir muduišeiname į koridorių.

Stovime prie durų, kol visiišsiskirsto. Tričė įtraukiapečius, tarsi norėtų atrodyti darmažesnė, tiesiog išnykti. Mudustovime atokiai vienas nuo kito,per visą koridoriaus plotį.Bergždžiai mėginu prisiminti,kada paskutinį kartą jąbučiavau.

Galiausiai liekame vieni,žingsniai koridoriuje nutyla.Mano rankos dilgsi ir tirpsta,

taip būna kaskart artėjantpanikos priepuoliui.

– Kaip manai, ar kada norsman atleisi? – klausiu.

Tričė papurto galvą, bet sako:– Nežinau. Man reikia laiko

apsispręsti.– Tu žinai... tu juk žinai, kad

tikrai nenorėjau pakenktiJurajui, tiesa? – Žiūrėdamas įaptvarstytą jos kaktą, priduriu:– Tau irgi. Nenorėjau tavęssužeisti.

Tričė trepsi koja ir

mindžikuoja. Paskui linkteli.– Žinau.– Turėjau ką nors daryti, –

sakau. – Privalėjau.– Nukentėjo daugybė žmonių,

– taria Tričė. – Tik todėl, kadmanęs neklausei. Betblogiausia, Tobijau, jog palaikeim a n e apgailėtina pavyduole.Kvaila šešiolikmete mergiščia,tiesa? – Tričė vėl purto galvą.

– Nieku gyvu nepavadinčiautavęs nei kvaiša, nei apgailėtinapavyduole, – griežtai atkertu. –

Tiesiog tada maniau, kadsprendi šališkai, ir tiek.

– Pakaks. – Tričė pirštaispersibraukia plaukus. – Viskasvėl kartojasi, tiesa? Tu negerbimanęs taip, kaip tvirtini. Kaiateina laikas spręsti, manai, kadnesugebu mąstyti racionaliai...

– Tu labai klysti! – karštaiprieštarauju. – Gerbiu tavelabiau negu kurį kitą žmogų.Bet dabar spėlioju, kas tavelabiau jaudina: ar kad kvailaipasielgiau, ar nepaklusau tau.

– Kaip suprasti?– Ogi taip, – atsakau, – kad

nors tvirtini, jog turime būtivienas kitam sąžiningi, iš tikrųjųnori, kad visad tau paklusčiau.

– Kaip gali šitaip manpriekaištauti! Tu suklydai...

– Taip, aš suklydau! – imurėkti. Nenutuokiu, iš kur kylatas pyktis. Bet jis perlieja manekaip šuoras, seniai bebuvauapimtas tokio aklo įniršio. – Ašsuklydau. Padariau didžiulęklaidą! Mano geriausio draugo

brolis vaduojasi mirtimi! O tubaudi mane kaip motinanepaklusnų vaiką, todėl, kadnepasielgiau kaip lieptas.Tačiau tu nesi mano motina,Triče, ir neturi teisėsnurodinėti, ką man daryti ir kąrinktis!

– Liaukis šaukęs! – tyliai sakoTričė ir galiausiai pažvelgia manį akis. Jose atsispindiprieštaringiausi jausmai – meilė,ilgesys ir smalsumas – bet ašmatau tik pyktį. – Tiesiog nutilk.

Jos ramus balsas prigesinamano pyktį, atsiremiu į sieną,sukišu rankas į kišenes.Neketinau ant jos rėkti,neketinau širsti.

Priblokštas žiūriu, kaipašaros rieda Tričės skruostais.Jau labai seniai nesu matęs josverkiančios. Merginasukūkčioja, nuryja seilę irstengiasi kalbėti įprastu balsu,bet jai nesiseka.

– Duok man šiek tiek laiko, –prašo ji springdama kiekvienu

žodžiu. – Gerai?– Gerai, – pažadu.Tričė nusišluosto skruostus

delnais ir patraukia koridoriumi.Žiūriu tol, kol šviesiaplaukė josgalva dingsta už kampo.Pasijuntu kaip nuogas, tarsineturėčiau nieko, kas galėtųapsaugoti nuo skausmo. Tričėsdingimas žeidžia aštriau užviską.

Trisdešimt ketvirtasskyrius

T R I Č Ė

– Štai ir ji, – sako Emaras, kaiprieinu prie būrelio. – Palūkėk,tuoj atnešiu tau liemenę, Triče.

– Liemenę? Man? – Vakarpažadėjau Deividui, kadšiandien popiet kartu su kitaisBiuro darbuotojais važiuosiu

pasidairyti į pakraščius.Nenutuokiu, kas manęs tenlaukia, todėl turėčiau nerimauti.Bet pastarųjų dienų įvykiai taipišsekino, kad jaučiuosi abejinga.

– Neperšaunamą liemenę.Pakraščiuose nesaugu, – sakoEmaras.

Prie išėjimo stovi didelė dėžė.Emaras ima joje raustis, verčiakalnus storų juodų liemenių,ieškodamas man reikiamodydžio. Galiausiai ištraukiavieną, bet ir ši gerokai per

didelė.– Atleisk, bet pasirinkimas čia

menkas. Šita tiks. Pakelkrankas.

Emaras apvelka man liemenę,šonuose sutraukia dirželius.

– Nemaniau, kad toks tavodarbas, – sakau.

– O ką, tavo manymu, ašveikiu Biure? Spjaudau irgaudau? – Emaras nusišypso. –Biuras puikiai išnaudojo manoBebaimio patirtį. Priklausauapsaugos komandai. Džordas

irgi. Įprastai saugome būstinėsteritoriją, bet kai rengiamasivažiuoti į pakraščius, pasisiūlausavanoriu.

– Kalbate apie mane? –klausia Džordžas, stovėdamasbūrelyje prie durų. – Sveika,Triče. Viliuosi, jis manęsneapjuodino.

Džordžas apkabina Emarąper pečius, tada abu vienaskitam nusišypso. Džordžasatrodo šiek tiek atsigavęs posesers netekties, bet sielvartas

pažymėjo jo veidą, šypsantisprie akių nebesusimeta juokoraukšlelės, skruostuosenebeliko duobučių.

– Manau, reikėtų duoti Tričeiginklą, – Emaras pažiūri į mane.– Įprastai mes neduodamešautuvų būsimiems tarybosnariams, nes jie niekonenutuokia apie ginklus, bet tupuikiai juos valdai.

– Viskas gerai, – tariu. – Mannereikia...

– Patikėk, Triče, tu tikrai

šaudai geriau už daugelįmūsiškių, – įsiterpia Džordžas. –Komandai labai pravers darvienas Bebaimis. Tuoj atnešiutau šautuvą.

Netrukus aš su ginklu rankojejau žygiuoju į sunkvežimį paskuiEmarą. Mudu įsitaisome kėbulogilumoje, Džordžas ir Ana – pervidurį, du vyresni sargyboskarininkai Džekas ir Violetaatsisėda prie pat krašto.Sunkvežimio kėbulas aptrauktasstora juoda medžiaga. Iš lauko

užpakalinės kėbulo durys atrodojuodos ir nepermatomos, bet išvidaus jos peršviečiamos, todėlgalime matyti, kas dedasi lauke.Įsirangau tarp Emaro ir krūvosinventoriaus, jis užstoja kabiną.Džordžas žvilgteli per kaugėsviršų ir nusišypso sunkvežimiuipajudėjus, kitų veidai rimti.

Žiūriu, kaip būstinė nykstamums iš akių. Važiuojame prosodus ir ūkinius pastatus, proeilėmis išrikiuotus baltuslėktuvus. Privažiavus tvorą,

vartai atsiveria. Džekas kalbasisu sargybiniu prie išorinėstvoros. Pasakoja, ko vykstame irką vežamės, daugelio žodžiųnesuprantu. Galiausiai esameišleidžiami pro vartus. Tadaklausiu:

– Koks tokio budėjimo tikslas?Šįsyk norėjote tai parodyti man,o ką darote kitais kartais?

– Mes niekad nenuleidžiameakių nuo atokių vietovių, ypačtų, kurios yra arčiausiaibūstinės. Ten gyvena genetiškai

sugadintieji. Iš esmėstyrinėjame, stebime jų elgesį, –pasakoja Emaras. – Bet použpuolimo Deividas ir tarybanusprendė sustiprinti būstinėsapsaugą ir pakraščių priežiūrą,kad ataka nebepasikartotų.

Riedame pro griuvėsius, juosmačiau važiuodama iš Čikagos.Apleisti pastatai gūra, žemėaplink užkėsta piktžolių, medžiųšaknys lenda pro asfaltą.

Mažai pažįstu Emarą, todėlnegaliu juo pasikliauti. Vis dėlto

klausiu:– Tai tu visu šituo tiki? Kad

dėl viso šito kalti genetiškaisugadintieji?

Seni Emaro draugai Bebaimiųluome irgi buvo genetiškaisugadinti. Negi jis tikrai mano,kad jie yra blogi ir gali taptinusikaltėliais?

– O tu ne? – klausia Emaras. –Žemė gyvuoja jau daugybęamžių, kur kas ilgiau, neguįsivaizduojame. Juk priešGrynumo karą nebuvo tokių

dykviečių, tiesa? – Emarasplačiai mosteli ranka.

– Sunku pasakyti, – atsakau. –Bet abejoju, kad iki to karožmonija gyveno taikiai.

– Kaip blogai tu galvoji apiežmonių prigimtį, – taria Emaras.

Aš patyliu.Tada jis kalba toliau:– Antra vertus, jeigu kas nors

panašaus žmonijos istorijoje jaubūtų nutikę, Biuras tikrai taižinotų.

Mane pribloškia Emaro

žodžių naivumas. Juk kadaise jisgyveno mano mieste ir matė,bent jau Biuro ekranuose, kiekdaug paslapčių vienas luomasturėjo nuo kito. Evelina mėginovaldyti miestą ginklu. Džaninaturėjo didesnių ambicijų – šimoteris suprato, kad jei mokireikiamai pateikti informaciją,nebūtina laikyti piršto antgaiduko, kad žmonės taupaklustų. Jie padarys tai savonoru.

Šitaip daro Biuras ir visa

šalies vyriausybė – priverčiažmones būti laimingusnenaudodami jėgos.

Kurį laiką važiuojametylėdami, tiktai barškasukrautas inventorius ir burzgiasunkvežimio variklis. Iš pradžiųsmalsiai apžiūriu kiekvienąpastatą, spėlioju, ar kadaise jisbuvo gyvenamas, paskui namaiman ima lietis akyse. Kiek dargriuvėsių turi pamatyti, kadliautumeisi juos skyręs irvadintum tiesiog griuvėsiais?

– Jau beveik pasiekėmepakraščius, – iš vidurio kėbuloatsklinda Džordžo balsas. – Čiaišlipsime ir toliau trauksimepėsti. Visi, išskyrus Emarą,kuris prižiūrės Tričę, turipasiimti ir neštis krovinį. Triče,tu gali apsižvalgyti, bet laikykisgreta Emaro.

Mano nervai taip įkaista, kad,rodos, užsiliepsnos nuomenkiausio prisilietimo. Mačiau,kaip žuvo mano tėvas.Pakraščiuose kadaise glaudėsi

mano motina. Čia ją aptiko irišgelbėjo Deividas, paskuiBiuras ištyrė, kad jos genaitobuli. Dabar einu ten, kur tamtikru atžvilgiu viskas prasidėjo.

Sunkvežimiui sustojus,Emaras atidaro duris. Vienaranka laikydamas šautuvą, kitipamoja išlipti. Iššoku iš kėbulopaskui jį.

Čia irgi esama statinių,laikinų būstų, bet jie nė iš toloneprilygsta griuvėsiams, kuriuosmačiau pakeliui. Jie pastatyti

rankomis iš metalo laužo, dengtibrezentu. Sujungti vienas sukitu, kad nesugriūtų. Tuosebūstuose matau žmonių,daugiausia vaikų. Jie kažkąpardavinėja nuo padėklų,kibirais tempia vandenį ar kąnors verdasi ant laužo.

Išvydęs mus vienas berniukaspasileidžia bėgti ir šaukia:

– Reidas! Reidas!– Nesijaudink, – ramina mane

Emaras. – Jie laiko muskareiviais. Kartais kareiviai čia

apsilanko, surenka vaikus irišveža į prieglaudas.

Beveik nekreipiu dėmesio įEmaro žodžius. Patraukiu vienupraėjimu tarp namų, daugumažmonių dingsta ar pasislepialentinėse šiūrėse. Matau juospro plyšius. Būstuose sudėtosšiokios tokios maisto atsargos,manta ir patiesti kilimėliaimiegoti. Svarstau, kaip šievargetos išgyvena žiemą. Kurprausiasi ir atlieka gamtiniusreikalus?

Prisimenu gėles, puošiančiasbūstinę, medines grindis irdaugybę laisvų lovų viešbučiokambariuose. Paskui klausiu:

– Ar kada nors jiemspadedate?

– Manome, kad geriausiasbūdas padėti mūsų pasauliui –ištaisyti genetinius trūkumus, –šiuos žodžius Emaras išpyškinatarsi atmintinai. – Maitinti šiuosatskalūnus būtų tas pat, kasapvynioti didžiulę žaizdą plonutvarsčiu. Kraujavimas trumpam

liausis, bet žaizda neužsitrauks.Neįstengiu atsakyti. Tik

purtau galvą ir einu tolyn. Imusuprasti, kodėl mano mamapasirinko Nuolankiuosius, norsturėjo prisidėti prie Eruditų.Norėdama atsiriboti nuotarsptančios Eruditų luomekorupcijos, ji galėjo pasirinktiTaikinguosius arba Teisuolius.Bet tapo nare luomo, kur galėjopadėti nuskriaustiesiems, irdidžiąją dalį gyvenimo rūpinosibenamiais.

Tikriausiai jie priminė jai šiąvietą, pakraščius.

Kad Emaras neišvystų ašarųmano akyse, nusuku galvą.

– Grįžkim į sunkvežimį.– Tau viskas gerai?– Taip.Mudu apsigręžiame eiti atgal,

bet staiga išgirstame šūvius.Juos lydi pagalbos šauksmas.

Žmonės aplink išsilaksto.– Tai Džordžo balsas, – sako

Emaras ir leidžiasi bėgti vienuiš praėjimų dešinėje.

Lekiu paskui jį tarp metaliniųkonstrukcijų, bet Emaras dauggreitesnis, o šios landynės –tikras labirintas. Tad netrukuspametu jį iš akių ir lieku viena.

Nejučiomis užplūstaprieštaringi jausmai. Nuomažumės įdiegta Nuolankiųjųužuojauta vargšams susipina subaime. Jei pakraščių gyventojailygintini su beluomiais, tai juoskamuoja neviltis, o apimtųnevilties žmonių aš bijau.

Staiga kažkas čiumpa mane

už rankos ir nusitempia įlandynę iš aliuminio nuolaužų.Metalo lakštai dengti mėlynubrezentu, saugančiu nuo šalčio.Grindys iškaltos fanera. Priešaismane stovi neaukšto ūgiosmulkutė moteris purvinu veidu.

– Tau nevalia ten būti, – sakoji. – Jie puola visus, net ir labaijaunus.

– Kas tie jie? – klausiu.– Pakraščiuose yra daugybė

piktų žmonių, – atsako moteris.– Kai kurie apakinti pykčio žudo

visus, kuriuos palaiko priešais.Dar esama tokių, kurie juoskursto.

– Ačiū už pagalbą, – dėkoju. –Mano vardas Tričė.

– Aš Eimė. Sėskis.– Negaliu, – sakau. – Ten liko

mano draugai.– Tada palauk, kol gauja puls

tavo draugus, ir prisėlink išnugaros.

Moters žodžiai skambaišmintingai.

Susmunku ant grindų,

šautuvas skaudžiai remiasi įkoją. Neperšaunama liemenėtokia kieta, kad sunku įsitaisytipatogiai, bet aš iš visų jėgųstengiuosi atsipalaiduoti.Girdžiu, kaip lauke bėgioja iršūkauja žmonės. Eimėatitraukia brezento kraštą irdirsteli, kas dedasi.

– Taigi tavo draugai ir tu – nekareiviai, – sako Eimė, vis daržiūrėdama pro plyšį. – Jūs išGenetinio tobulinimo biuro,tiesa?

– Ne, – atsakau. – Turiugalvoje, mano draugai – taip,bet aš iš miesto. Iš Čikagos.

Eimė labai nustemba.– Po galais! Tai tas

eksperimentas jau nutrauktas?– Dar ne.– Tai nelaimė.– Nelaimė? – pašnairuoju į

moterį. – Kalbate apie manonamus.

– Tie tavo namai buvo sukurtiįrodyti, kad genetiškaisugadintus žmones reikia

pataisyti, kad jie yra blogi, irbaigta. O nei jie, nei mes tokienesame. Todėl ir sakau, kadnelaimė, jog eksperimentas visdar tęsiamas. Ir neketinu dėl toatsiprašinėti.

Tokia mintis nebuvo šovusiman į galvą. Man Čikaga yramiestas, kur gyveno mylimižmonės, ten aš juos praradau,ten aš pati kadaise gyvenau irman tas gyvenimas patiko, norsbuvo toli gražu netobulas. Betnė nedingtelėjo, kad pats

eksperimentas kenkia pakraščiųžmonėms, kurie nori būtilaikomi visaverčiais piliečiais.

– Tau metas judintis, – sakoEimė užleisdama brezentą. – Jietikriausiai susirinkę aikštelėje, įšiaurės vakarus nuo čia.

– Dar kartą ačiū, – sakau.Eimė linkteli. Aš išlendu iš jos

savadarbio būsto, po kojomistraška faneros lakštai.

Mikliai skuodžiu praėjimais,džiaugiuosi, kad mumsatvažiavus žmonės išsilakstė ir

niekas nepastoja kelio.Peršokusi dvokiančią baląišlendu į savotišką kiemą, tenišvystu aukštą, liekną vaikiną,nusitaikiusį ginklą į Džordžą.

Juos apspitęs būrelis žmonių.Išvertę ant žemės Džordžoatsineštą inventorių, užpuolikaitrypia jį batais, daužoakmenimis ir plaktukais.

Džordžas pamato mane, betaš priglaudžiu pirštą prie lūpųįspėdama tylėti. Esu vietiniamsuž nugaros; ginkluotasis nieko

neįtaria.– Nuleisk ginklą, – liepia

Džordžas.– Dar ko! – atšauna vaikinas.

Jo blyškios akys laksto nuoDžordžo prie saviškių. –Nelengvai jį gavau, todėlneatiduosiu.

– Tada pasilik ginklą ir leiskman eiti.

– Neleisiu, kol nepasakysi,kur vežate mūsų žmones! –atrėžia vaikinas.

– Mes negaudom jūsų žmonių,

– atsako Džordžas. – Mes nekareiviai. Tiesiog mokslininkai.

– Taip ir patikėsiu, – nusišaipovaikinas. – O kamneperšaunama liemenė? Jeigu šiliemenė ne kareiviška, tai ašvisiškas kvailys. Greitai klok, kočia atsibeldėte!

Pasislenku atgal iružsiglaudžiu už vienos šiūrės,tada pro kampą iškišu šautuvovamzdį ir šaukiu:

– Paklausykit!Visas būrelis iškart atsigręžia

į mane, tik vaikinas vis tiektaikosi į Džordžą, šito irtikėjausi.

– Jūs visi mano taikiklyje, –sakau. – Skirstykitės ir ašnešaudysiu.

– Aš jį nudėsiu! – grasinaišstypėlis.

– Tai aš tave nudėsiu, –atšaunu. – Mes dirbamevyriausybei, bet esame nekareiviai. Neturime supratimo,kas daroma su jūsų žmonėmis.Jei paleisi mano draugą, visi

ramiai išsiskirstysim. Jeigu jįnužudysi, patikėk, netrukus čiaatvyks kareiviai ir tikrainesiderės su tavim taip kaip aš.

Tą akimirką kieme, Džordžuiuž nugaros, išdygsta Emaras.Kažkas būrelyje suspinga:

– Jų čia yra daugiau!Užpuolikai leidžiasi bėgti.

Vaikinas su šautuvu neria įartimiausią praėjimą,palikdamas Džordžą, Emarą irmane. Aš vis nenuleidžiu ginklo,jei kartais užpuolikai sumanytų

grįžti.Emaras apkabina Džordžą, o

šis kumščiu padaužo jamnugarą. Emaras žvelgia į maneDžordžui per petį.

– Vis dar manai, kadgenetiškai sugadintieji niekuonekalti?

Eidama pro vieną šiūręišvystu mergytę. Ji slepiasi uždurų, rankomis apsikabinusikelius. Žvelgia į mane pro plyšįir tyliai kūkčioja. Svarstau,kodėl šie žmonės taip siaubingai

bijo kareivių. Spėlioju, kasprivertė jauną vaikiną nutaikytiginklą į kitą žmogų.

– Taip, manau, kad nekalti, –atsakau.

Yra kur kas kaltesnių už juos.

+ + +

Grįžę prie sunkvežimiorandame Džeką ir Violetą,besiknebinėjančius priestebėjimo kameros. Pakraščiųžmonės dar nespėjo jos pavogti.Violeta laiko ekranėlį su skaičių

stulpeliais, ji garsiai skaito juosDžekui, o šis programuojakompiuterį.

– Kur buvote, draugužiai? –klausia Džekas.

– Buvom užpulti, – atsakoDžordžas. – Metas važiuoti.

– Laimė, mes jau baigėme.Galim keliauti, – sutinka Violeta.

Visi sulipame į kėbulą.Emaras uždaro duris. Ašnuleidžiu saugiklį ir paguldaušautuvą ant grindų, džiaugiuosi,kad nebereikia jo laikyti. Šįryt

pabudusi nemaniau, kad reikės įką nors taikytis ginklu.Nemaniau, kad pamatysiušitokiomis sąlygomisgyvenančius žmones.

– Dar turi nemažaiNuolankiosios bruožų, – sakoEmaras. – Todėl nekentipakraščių. Iškart matyti.

– Turiu įvairiausių bruožų.– Nuolankumo turi ir

Ketvertas. Šis luomas išugdėlabai rimtus žmones. Jie iškartmato atstumtuosius ir nori jiems

padėti, – neatlyžta Emaras. –Perėję į Bebaimių luomą,žmonės pasikeičia. Eruditaitampa šiurkštūs ir žiaurūs.Perbėgėliai iš Teisuolių tampakarštakošiais, adrenalinoieškančiais narkomanais. TarpBebaimių atsidūrę Nuolankiejivirsta... tikriausiai kariais.Revoliucionieriais. Štai kuogalėjo tapti Ketvertas, jei būtųlabiau pasitikėjęs savimi, –priduria Emaras. – Jei nebūtųdraskomas vidinių abejonių,

būtų galėjęs tapti puikiu vadu.Nė kiek tuo neabejojau.

– Ko gero, tu teisus, – sakau. –Net tapęs kieno norssąjungininku, pasekėju, Tobijasvis tiek prisidaro bėdų. Kaip suNita ar Evelina.

O kaip aš? klausiu pati savęs.Juk irgi norėjau padaryti jį savopasekėju.

Ne, nenorėjau. Įtikinėju, norspati tuo dvejoju.

Emaras linkteli.Pakraščių vaizdai įkyriai

šmėkščioja man prieš akis.Įsivaizduoju savo mamą darvaiką, tūnančią šiūrėje,besigrumiančią dėl ginklo,garantuojančio saugumą, žiemądūstančią nuo dūmų būste bekamino. Nenutuokiu, kodėl taipnorėjo palikti Biurą, kai buvoišgelbėta iš pakraščių. Ji pritapobūstinėje, paskui visą gyvenimądirbo jos labui. Negi pamiršo, iškur atėjusi?

Negalėjo pamiršti. Todėl taippasiaukojamai padėjo

beluomiams. Gal tai buvo neNuolankiosios pareiga, otroškimas padėti žmonėms,kuriuos kadaise paliko.

Staiga daugiau nebeįstengiugalvoti apie motiną, apiepakraščius ir apie tai, ką tenmačiau. Kad išsiblaškyčiau,stveriuosi pirmos pasitaikiusiosminties.

– Tai judu su Tobiju buvotegeri draugai?

– Ar jis turi gerų draugų? –palinguoja galva Emaras. –

Beje, tai aš sugalvojau jampravardę. Mačiau jį baimėslauke, mačiau, kaip sunkiaisekasi įveikti baimes, todėldingtelėjo, kad davęs tokiąpravardę paskatinsiu jį pradėtinaują gyvenimą. Tačiau mudunebuvome geri draugai. Bentjau ne tokie, kaip būčiaunorėjęs. – Emaras atlošia galvą įkėbulo sieną ir vosšypsodamasis užsimerkia.

– Hmm, ar tu jį... mėgai? –teiraujuosi.

– Kodėl šito klausi?Gūžteliu pečiais.– Keistokai apie jį atsiliepi.– Jeigu šitai tau rūpi, daugiau

aš Ketverto nebemėgstu.Kadaise jis man labai patiko, betsupratau, kad tas jausmasvienpusis, todėl atsitraukiau, –sako Emaras. – Būčiaudėkingas, jei apie taineprasitartum.

– Tobijui? Žinoma,neprasitarsiu.

– Ne, turiu galvoje, jokiai

gyvai dvasiai. Su Tobiju irginesu apie tai kalbėjęs.

Emaras pažvelgia į Džordžoviršugalvį, kyšantį virš aiškiaisumažėjusios inventoriauskrūvos.

Pakeliu antakį. Nesistebiu,kad Emaras ir Džordžas jaučiavienas kitam simpatiją. Jie abuDivergentai, abiem tekoapsimesti mirusiais, kadišgyventų. Du pašalaičiaisvetimame pasaulyje.

– Suprask mane, – sako

Emaras. – Biuras apsėstasminties, kad dauginantis reikiaperduoti gerus genus. Mudu suDžordžu nesame genetiškaitobuli, todėl bet koks ryšys,neužtikrinantis geresniogenetinio kodo... čianepageidaujamas, ir tiek.

– Štai kaip, – linkteliu. – Dėlmanęs nesijaudink. Tikrai nesuapsėsta minties daugindamasiperduoti savo gerus genus. –Kreivai šypteliu.

– Ačiū, – padėkoja Emaras.

Trumpai sėdime tylėdami,sunkvežimiui didinant greitįpakelių griuvėsiai ima lietisakyse.

– Mano manymu, tu tinkiKetvertui, – sako Emaras.

Nuduriu akis į sunertas antkelių rankas. Neketinu aiškintiEmarui, kad mūsų draugystė suTobiju pakibo ant plauko.Emarą menkai pažįstu, net jei irpažinočiau gerai, vis tieknenorėčiau apie tai kalbėti.Todėl tepasakau:

– Tikrai?– Taip. Suprantu, kiek daug tu

jam reiški. Tu šito nežinai irnesi patyrusi, bet iki pažintiessu tavim Ketvertas buvo visaikitoks žmogus. Jis buvo... lygapsėstas, karštakošis,pavojingas...

– Apsėstas?– Kaip gali pavadinti žmogų,

kuris kaip užsuktas vis eina persavo baimės lauką?

– Aš nežinau... Galpasiryžėliu. Drąsiu, – patylėjusi

atsakau.– Taip, žinoma. Bet šiek tiek

kuoktelėjusiu, tiesa? Turiugalvoje, kad dauguma Bebaimiųverčiau šoktų į bedugnę, negudar kartą eitų per savo baimėslauką. Ši drąsa nedaug kuoskiriasi nuo mazochizmo, ribatarp jų labai miglota.

– Aš esu buvusi ant tos ribos,– sakau.

– Žinau, – Emaras vypteli. –Šiaip ar taip, suspaudus vienąžmogų su kitu neretai iškyla

bėdų, bet judu vienas kito verti,ir tiek.

Suraukiu nosį.– Tikriausiai norėjai pasakyti

– prispaudus vieną prie kito?Iliustruodamas savo žodžius,

Emaras suglaudžia delnus irpalanksto pirmyn atgal.Nusikvatoju, nors suskaustaširdį.

Trisdešimt penktasskyrius

T O B I J A S

Įėjęs į valdymo kambarį, imuiš eilės žvalgytis į ekranusieškodamas savo tėvų.Pirmiausia išvystu Eveliną.Eruditų būstinės vestibiulyje jityliai kuždasi su Terese ir darvienu beluomiu – savo

pavaduotojais, nes manęsnebėra. Įjungiu garsiakalbius,bet vis tiek negirdžiu, ką jiemurma.

Pro langus valdymokambaryje matau tuščią naktiesdangų. Toks juoduodavo ir viršmiesto. Tik čia neaprėpiamasplatybes perskrodžia mėlyni irraudoni skrendančių lėktuvųžiburėliai. Keista suvokti, kaddangus čia toks pat, norsgyvenimas visai kitoks.

Dabar valdymo kambario

operatoriai jau žino, kad ašišjungiau apsaugos sistemąužpuolimo naktį, bet ne ašapkvaišinau naktinės pamainosdarbuotojus Taikingųjų serumu– tai padarė Nita. Kol laikausiatstu nuo jų stalų, tie žmonėsbeveik nekreipia į manedėmesio.

Kituose ekranuos dairausiMarko arba Džoanos, man rūpi,kas dedasi tarp Lojaliųjų.Kiekviename ekrane matytiskirtingi miesto rajonai: tiltas

prie Teisuolių būstinės,pagrindinė Nuolankiųjų rajonogatvė, Centro pastatas irapžvalgos ratas; tolumoje plytiTaikingųjų laukai, dabar juosedirba įvairių buvusių luomųatstovai. Tačiau nei Džoanos,nei Marko nematau.

– Dažnai čia ateini, – priėjusisako Kara. – Bijai vaikštinėti povisą būstinę? O gal vengi sutiktikokį nors žmogų?

Mergina teisi, aš tikrai dažnaibūnu valdymo kambaryje. Taip

prastumiu laiką laukdamasTričės nuosprendžio, laukiu,kada vėl susitiksime aptartiplano, kaip atskleisti Biurodarbelius, ir dar pats nežinauko.

– Ne, – atsakau. – Tiesiogstebiu, ką veikia mano tėvai.

– Juk tu jų nekenti, tiesa? –Sukryžiavusi rankas antkrūtinės Kara atsistoja šalia. –Dabar suprantu, kodėl valandųvalandas spoksai į žmones, sukuriais nenori turėti nieko

bendra. Labai prasminga.– Jie pavojingi, – atsakau. –

Rodos, tik aš vienas čia šitaisuprantu, niekas daugiau šitoneįtaria.

– Na ir ką gi tu padarysi, jeigujie imsis ko nors baisaus?Įjungsi gaisro signalizaciją?

Dėbteliu į Karą.– Gerai jau, gerai. – Ji kilsteli

rankas tarsi pasiduodama. – Tikmėginu tau priminti, kadnebepriklausai anam pasauliui,dabar gyveni čia. Ir tiek.

– Įsidėmėsiu.Nemaniau, kad Eruditai moka

taip puikiai įžvelgti žmoniųsantykius ir jausmus, bet proskvarbias Karos akisnepraslysta niekas. Manobaimė. Pastangos užsimirštistebint paliktą miestą. Manbeveik nejauku.

Nukreipiu žvilgsnį į vienoekrano kampą. Kiek lukteliu irvėl įdėmiai žiūriu. Vaizdastamsus, nes mieste naktis. Prienepažįstamo pastato kaip

paukščiai susibūrę žmonės, jiejuda sutartinai.

– Tik pažiūrėk, – susijaudinusisako Kara. – Lojalieji veikia, jiepuola.

– Ei! – sušunku vienaimoteriai valdymo kambaryje. Jivyresnė ir kaskart man atėjuspiktai nužvelgia. Operatorėpakelia galvą. – Dvidešimtketvirta kamera! Greičiau!

Moteris paliečia ekraną ir visidarbuotojai susiburia aplink ją.Žingsniuojantieji koridoriumi

irgi stabteli pažiūrėti, kasvyksta. Atsigręžiu į Karą.

– Ar gali pakviesti mūsiškius?– klausiu. – Manau, jiems vertašitai pamatyti.

Kara linkteli ir išpūtusi akispasileidžia iš valdymo kambario.

Prie pastato susitelkę žmonėsneturi uniformų, kurios leistųjuos atpažinti, bet neryši irbeluomių raiščių, visi ginkluoti.Mėginu įžiūrėti pažįstamusveidus, bet vaizdas per daugišplaukęs. Matau, kaip jie

rikiuojasi, bendrauja mostais,tamsios rankos juda naktiesjuodumoje.

Nekantriai laukdamas, kasnutiks, imu graužti nykštį.Netrukus su mūsiškiais grįžtaKara. Jiems atėjus pirmuosiusekranus jau apspitę darbuotojai.Piteris taip garsiai prašopraleisti, kad žmonės atsigręžia.Pamatę, kas jis, prasiskiria.

– Kas čia vyksta? – klausia,prisikasęs iki manęs. – Kasdedasi?

– Lojalieji sutelkėkariuomenę, – sakau rodydamasį ekraną kairėje. – Jai priklausoįvairių luomų atstovai, netgiEruditai ir Taikingieji.Pastaruoju metu šituo domiuosi.

– Eruditai? – stebisi Kalebas.– Lojalieji susivienijo prieš

naują priešą, beluomius, –atsako Kara. – Todėl Eruditai irLojalieji turi bendrą tikslą –nuversti Eveliną.

– Sakai, kad kariuomenėjeesama ir Taikingųjų? – klausia

manęs Kristina.– Na, jie nesigriebia ginklo, –

sakau. – Bet padeda kitaip.– Prieš keletą dienų Lojalieji

išplėšė pirmą ginklų sandėlį, –mesteli per petį arčiausiai mūsųsėdinti jauna moteris. – Dabarnusitaikė į antrą. Štai iš kur jiegauna ginklų. Tiesa, po pirmojopuolimo Evelina perkėlė ginkluskitur, bet iš šito sandėlionespėjo.

Mano tėvas žino tą patį, ką irEvelina. Norint įgyti valdžią,

reikia pasėti tarp žmonių baimę.Tam ir reikalingi ginklai.

– Koks jų tikslas? – klausiaKalebas.

– Lojalieji siekia atkurtimieste senąją tvarką, – sakoKara. – Edita Prior liepėpirmiausia išsiųsti iš miestobūrelį žmonių, daugiausiaDivergentų. Tada mums taiatrodė svarbu, bet, atvykus įBiurą, paaiškėjo, kad nebe.Vadinasi, beliko jėga atkurtiluomų santvarką. Lojalieji

ketina pulti beluomių tvirtovę.Prieš išvykstant mudvi suDžoana šitai aptarėme. Tobijau,mes nekalbėjome apie sąjungąsu tavo tėvu, bet Džoana patisugeba priimti sprendimus.

Buvau beveik pamiršęs, kadprieš išvykstant iš miesto Karabuvo viena Lojaliųjų vadų.Abejoju, ar jai dabar rūpi luomųatsikūrimas, bet žmoniųgyvybės tikrai. Tai rodonekantrus, bet kupinas baimėsžiūrinčios į ekraną Karos

veidas.Net ir per susirinkusiųjų

balsus girdžiu, kaip pasipilašūviai, trakši ir spragsi mūsųmikrofonai. Keliskartbrūkštelėjus pirštu per ekraną,išvystame kitą vaizdą –atsiduriame pastate, į kurįįsiveržė Lojalieji. Ant stalokrūva dėžučių su šoviniais ir kelipistoletai. Šie ginklai nė iš toloneprilygsta Biuro šautuvams neimodernumu, nei gausa, betmieste jie daug reiškia.

Stalą saugo keli vyrai irmoterys su beluomių raiščiaisant rankovių, bet jie vienas pokito krinta, pašauti Lojaliųjų.Tarp puolančiųjų šmėstelipažįstamas Zako veidas. Jisšautuvo buože trenkiabeluomiui į veidą. Per porąminučių Lojalieji sudorojasargybinius, beluomiai krintavienas po kito pakirsti kulkų. Jaspamatau tik tada, kai įsminga įkūną. Lojalieji pasklinda posandėlį, lipa per nukautųjų

kūnus kaip per šiukšles irčiumpa, kas pasitaiko po ranka.Zakas krauna ant stalošautuvus, tokį niūrų jo veidą esumatęs tik porą kartų.

Jis nė nenumano, kas nutikobroliui.

Operatorė paliečia ekraną.Viename mažesniųjų jai viršgalvos pasirodo vaizdas –sustabdyta tam tikra atakosakimirka. Moteris vėl paliečiaekraną ir vaizdas išryškėja, išarti matyti vyras trumpai

kirptais plaukais irtamsiaplaukė moteris. Ilgiplaukai dengia pusę jos veido.

Žinoma, tai Markas. IrDžoana – ji turi ginklą.

– Rodos, šie abu sugebėjopatraukti savo pusėn nemažaižmonių. Tik keista, kad Lojaliejiskaičiumi vis dar nusileidžiabeluomiams. – Moterisatsiremia į kėdės atkaltę irpapurto galvą. – Vadinasi,beluomių yra kur kas daugiau,negu manėme. Labai sunku

tiksliai suskaičiuoti išsklidusiąpopuliaciją.

– Džoana vadovauja maištui?Su ginklu rankose? Tainesuvokiama, – sako Kalebas.

Kartą Džoana man sakė, kadjei jos žodis būtų buvęslemiamas, ji būtų parėmusi muskovojant prieš Eruditus, o nelaikiusis pasyviai kaip kiti josbendraluomiai. Tačiau Džoanaturėjo paklusti savo luomosprendimui ir atsižvelgti į jųbaimę. Dabar, panaikinus

luomus, ji liovėsi skelbtiTaikingųjų valią, stojo vadovautiLojaliesiems, netgi tapo kare.

– Kur kas labiau suvokiama,negu manai, – atkertu Kalebui.

Kara pritardama man linkteli.Stebiu, kaip Lojalieji mikliai

grobia ginklus, šaudmenis irgreitai dingsta, pranyksta kaipšešėliai. Užgula sunkumas, tarsipečius būtų prislėgusi naujanašta. Svarstau, ar manobendražygiai – Kara, Kristina,Piteris, netgi Kalebas – jaučia tą

patį. Miestas, mūsų miestas,kaip niekad arti žlugimo ribos.

Galime apsimesti daugiau jamnebepriklausą, nes gyvenamepalyginti saugioje vietoje, betmes vis tiek esame neatskiriaminuo Čikagos. Visada jaipriklausysime.

Trisdešimt šeštasskyrius

T R I Č Ė

Kai privažiuojame būstinėsvartus, jau tamsu ir sninga.Snaigės sūkuriuoja vėjyje,baltos kaip miltinis cukrus. Taitik ankstyvo rudens sniegelis, ikiryto jis ištirps. Vos įėjusi vidunnusivelku neperšaunamą

liemenę, grąžinu Emarui iršautuvą. Buvo nesmagu jįlaikyti. Maniau, kad laikuibėgant tas jausmas išnyks, bet,rodos, būsiu apsirikusi. Gal jisniekada nepraeis, gal taip ir turibūti.

Vestibiulyje šilta. Būstinėatrodo švaresnė negu anksčiau,gal dėl to, kad lankiausipakraščiuose. Lygintibeprasmiška. Kaip galiužingsniuoti iki blizgesionušveistomis grindimis ir vilkėti

švarutėlaičius drabužius, kaišitiek žmonių pakraščiuoseglaudžiasi palaikiuose būstuoseir nuo šalčio dangsto juosbrezentu?

Kol prieinu iki miegamojo,nesmagumas išsisklaido.

Akimis ieškau kambaryjeKristinos ar Tobijo, bet nė vienoiš jų nėra, tik Piteris ir Kalebas.Pasidėjęs ant kelių didelę knygąPiteris kažką žymisi bloknote,Kalebas skaito ekranėlyjemamos užrašus. Apsimetu

nematanti jo keistai blizgančiųakių.

– Ar kuris nors matėte... –Neapsisprendžiu, klausti apieKristiną ar apie Tobiją?

– Ketvertą? – nusprendžia užmane Kalebas. – Neseniai jįregėjau genealogijoskambaryje.

– Kokiame... kambaryje?– Tame kambaryje mūsų

protėvių vardai išraižytilentelėse. Gal duotum lapąpopieriaus? – prašo Piterio.

Piteris išplėšia lapą išbloknoto galo ir paduodaKalebui. Jis nupiešia planą, kaipman rasti Tobiją. Paskui sako:

– Jau anksčiau aptikau tenmūsų tėvų vardus. Dešinėjekambario pusėje, antra lentelėnuo durų.

Vengdamas sutikti mano akisKalebas paduoda lapelį. Žiūriu įjo dailią, lygią rašyseną. Kol joneapkūliau, Kalebas atkakliaimėgino užmegzti ryšį, be galotroško pasiaiškinti. Dabar brolis

laikosi atstu: gal dėl to, kadmanęs bijo, o gal todėl, kadgaliausiai pasidavė.

Nė viena prielaida manęsnedžiugina.

– Ačiū, – dėkoju. – Beje, kaipgyja tavo nosis?

– Gerai, – atsako Kalebas. –Manau, mėlynės išryškina manoakis, tiesa?

Brolis šypteli puse lūpų, aširgi. Tačiau visiškai aišku, kadnė vienas nenutuokiame, kądaryti toliau, nes abu

pristingame žodžių.– Palauk, juk tu šiandien buvai

išvykusi? – staiga prisimenaKalebas. – Mieste šis tas nutiko.Lojalieji sukilo prieš Eveliną, jieapiplėšė ginklų sandėlį.

Spoksau į brolį. Kelias dienasvisai negalvojau apie tai, kasdedasi mieste. Galva buvoužimta Biuro reikalais.

– Lojalieji? – perklausiu. –Džoanos Rais vadovaujamižmonės užpuolė ginklų sandėlį?

Prieš pabėgdama iš Čikagos

neabejojau, kad ten vėl kilsneramumų. Dabar įsitikinu, kadneklydau. Bet jaučiuosi nutolusinuo miesto reikalų – visosmintys sutelktos į Biurą.

– Lojaliesiems dabarvadovauja Džoana Rais irMarkas Itonas, – patikslinaKalebas. – Taip, Džoana tenbuvo su ginklu rankose. Atrodėabsurdiškai. Biuro darbuotojai,regis, sutriko.

– Oho, – papurtau galvą. –Taika truko neilgai.

Kurį laiką patylime, paskuituo pat metu nusigręžiamevienas nuo kito. Kalebas grįžtaprie savo gulto, o aš patraukiukoridoriumi jo nurodyton pusėn.

Genealogijos kambarįpamatau jau iš tolo. Bronzinėssienos, rodos, skleidžia šiltąšviesą. Atsistojusi tarpduryjepasijuntu tarsi užlietasaulėlydžio spindulių. Randu čiaTobiją. Vaikino pirštai lygnejučiomis liečia įrėžtaslentelėje jo protėvių pavardes.

Kaip ir sakė Emaras, Tobijaselgiasi kaip apsėstas, stebi savotėvus Biuro ekranuose, dabar jisstebeilija į jų vardus, tarsitikėtųsi atrasti dar ką norsnauja. Nujaučiau, kad jam begalo svarbus ryšys su Evelina,kad jis trokšta įrodyti esąsnesugadintas, bet nėnedingtelėjo, kad šie dalykai galibūti susiję. Nenutuokiu, ką jisjaučia nekęsdamas savo tėvų irtuo pat metu trokšdamas jųmeilės. Kaip iki šiol neįžvelgiau

plyšio Tobijo širdyje? Kaip ikišiol nesuvokiau, kad šis vaikinasne vien stiprus ir geras, betkartu sužalotos sielos irneapsakomai trapus?

Kalebas priminė mamąsakius, kiekviename mūsųesama blogio, kad pirmasžingsnis norint pamilti kitąžmogų yra pripažinti savo vidinįblogį, tik tada galėsime atleistikitiems. Kaip galėjau paliktiTobiją vieną su jo neviltimi, lygpati būčiau geresnė, lyg

nebūčiau leidusis apakinamablogio?

– Sveikas, – sakau kišdamasi įužpakalinę kišenę Kalebo pieštąplanelį.

Tobijas atsigręžia, pažįsturūsčią jo išraišką. Tokį jįpažinojau būdama naujokė, išpat pradžių. Griežtą sargybinį,saugantį slapčiausias savomintis.

– Paklausyk, – tariu. –Maniau, teks svarstyti, ar galiutau atleisti, ar ne, bet dabar

galvoju, kad tu nepadarei nieko,už ką turėtum gauti atleidimą,nebent už priekaištą, kadpavyduliavau Nitai...

Tobijas jau ketinaprieštarauti, bet aš nutildau jįrankos mostu.

– Jei liksim drauge, turėsiutau atleisti vis iš naujo, lygiaitaip pat ir tu turėsi man atleistivis iš naujo, – dėstau. – Tad čiasvarbiausia ne atleidimas. Visųpirma noriu suprasti, ar mudutinkame vienas kitam.

Važiuodama atgal vis galvojauapie Emaro žodžius, apie tai,kad kiekviena draugystė patiriasunkumų. Galvoju apie savotėvus – jie ginčydavosi dažniau,negu įprasta Nuolankiųjųšeimose, ir vis tiek likoneišskiriami iki mirties.

Tada dingteli, kad tik dėl šitošalia stovinčio žmogaus tapautokia stipri, tokia pasitikintisavimi. Tobijas man nuolatkartojo, kad esu drąsi, kad jismane gerbia, myli ir kad aš tos

meilės verta.– Na ir ką nusprendei? –

klausia Tobijas. Jo balsasskamba netvirtai, šiek tiekdreba rankos, akyse matauabejonę.

– Štai ką, – atsakau. – Kad tuvienintelis gebi mane sustiprintiir palaikyti.

– Taip, – kimiai atsakoTobijas.

Ir aš jį pabučiuoju.Vaikinas mane apglėbia ir

stipriai suspaudžia, aš pasistoju

ant pirštų galiukų. Tadaįkniaubiu veidą jam į petį iružsimerkiu. Traukiu jo švarauskūno kvapą. Jis dvelkia kaipvėjas.

Anksčiau maniau, kadįsimylėję žmonės įstringavienoje vietoje ir daugiau niekasnebesikeičia. Gal ši tiesa tinkatik iš pradžių, bet tikrai nemudviem su Tobiju.

Aš pamilau šį vaikiną. Betpasilieku su juo ne iš pareigos,ne dėl to, kad nebūtų buvę iš ko

rinktis. Lieku su juo todėl, kadtaip nusprendžiau. Renkuosi jįkiekvieną rytą, kiekvieną dieną,kai mudu kivirčijamės,meluojame vienas kitam arnuviliame vienas kitą. Renkuosijį kaskart iš naujo, o Tobijas irgirenkasi mane.

Trisdešimt septintasskyrius

T R I Č Ė

Prieš pat dešimtą lūkuriuojuprie Deivido kabineto, atėjau įpirmąjį tarybos susirinkimą.Netrukus jis išrieda į koridorių.Deividas atrodo dar labiauišbalęs negu anądien, tamsūsratilai po akimis padidėję,

panėšėja į mėlynes.– Sveika, Triče, – pasisveikina

vyriškis. – Nekantrauji, tiesa?Atvykai kaip tik laiku.

Mano rankos ir kojos vis darkiek apsunkusios nuo tiesosserumo. Šįryt jo mėginį mansuleido Kara, Kalebas irMetjusas. Tokia mūsų planodalis. Jie mėgina sukurtiveiksmingesnį tiesos serumą,kuriam nepajėgtų atsispirtigenetiškai tobulieji, net ir tokiekaip aš. Nekreipdama dėmesio į

nemalonią savijautą atsakau:– Žinoma, nekantrauju.

Pirmąkart dalyvausiu tarybosposėdyje. Gal jums reikiapagalbos? Atrodote išvargęs.

– Ačiū, neatsisakysiu.Priėjusi Deividui už nugaros,

įsikimbu į vežimėlio rankenas irimu stumti.

Biuro vadas atsidūsta.– Tikriausiai pervargau.

Kiaurą naktį mąsčiau, kaipįveikti dabartinę krizę. Dabarsuk į kairę.

– Apie kokią krizę kalbate?– Ak, turėk truputį kantrybės,

netrukus sužinosi.Aš jį vežu blankiai apšviestais

penkto terminalo koridoriais.Pasak Deivido, šis pavadinimaslikęs nuo oro uosto laikų.Koridoriuose nėra langų,nematyti išorinio pasaulio.Rodos, šios sienos skleidžiabaimę, dingojasi, kad manestebi svetimos akys. Jeigu tik josžinotų, ko ieškau aš.

Stumdama vežimėlį, dirsteliu į

Deivido rankas ant ranktūrių.Nagų odelės apšerpetojusios irparaudusios, nagai nukramtyti.Prisimenu, jog kadaise šitaipatrodė mano pačios rankos. Taibuvo per iniciaciją, kai persimuliacijas patirta baimėįsismelkdavo į kiekvieną sapnąir mintį. Gal taip atsitiko irDeividui, gal jis niekaip negalipamiršti užpuolimo.

Man tai nerūpi, galvoju.Prisimink, ką jis padarė. Ką darketina padaryti.

– Atvažiavome, – sakoDeividas.

Įstumiu jo vežimėlį pro plačiaiatidarytas dvivėres duris.Dauguma tarybos narių jaususirinkę, mažais šaukšteliais jiemaišo kavą puodukuose.Diduma vyrų ir moterų Deividobendraamžiai. Išvystu ir vienąkitą jaunesnį narį, tarp jų irZoją. Ji šypsosi man mandagiai,bet nenuoširdžiai.

– Pradėkime pasitarimą! –prisistūmęs vežimėliu prie savo

vietos stalo gale pareiškiaDeividas.

Aš įsitaisau ant kėdėspasienyje, šalia Zojos. Žinoma,mums nedera sėdėti prie stalosu svarbiais asmenimis, bet mantai patinka – bus lengviaunusnūsti, jei pasidarys nuobodu.Tačiau naujoji krizė tikriausiaiganėtinai rimta, jei Deividasnemiegojo visą naktį, tad turbūtneteks užmigti ir man.

– Praėjusį vakarą gavaunerimastingų žinių iš valdymo

kambario operatorių, – sakoDeividas. – Rodos, Čikagoje vėlbręsta sukilimas. Luomųrėmėjai, pasivadinę Lojaliaisiais,sukilo prieš beluomių valdžią irėmė plėšti ginklų sandėlius.Tačiau Lojalieji nenutuokia, kadEvelina Džonson turi slaptąginklą – ji atrado mirties serumoatsargas Eruditų būstinėje. Kaipžinoma, jam nesugeba atsispirtinė vienas žmogus, netgiDivergentai. Jeigu Lojaliejinorės nuversti Evelinos

Džonson valdžią, ji panaudosmirties serumą. Padariniai buskatastrofiški.

Spoksau į grindis, okambaryje pratrūksta šnekos.

– Tylos, – liepia Deividas. –Eksperimentus ir taip jaugrasinama uždaryti, jeineįrodysime šalies vyriausybeisugebą juos valdyti. Dar vienarevoliucija Čikagoje tiksustiprins vyriausybėsįsitikinimą, kad eksperimentaspasmerktas žlugti, mūsų

pastangos bevaisės, o mesturime užkirsti tam kelią, jeinorime ir toliau tobulinti genus.

Nors Deividas suvargęs irišbalęs, jo veido išraiška nekeliaabejonių. Aš juo tikiu. Šisžmogus neleis uždarytieksperimento.

– Atėjo laikas plačiaipanaudoti atminties serumą, –pareiškia Deividas. – Kalbu apievisus keturis eksperimentus.

– Visuotiniam atmintiesištrynimui? – neištvėrusi įsikišu.

Pasitarimo dalyviai sužiūra įmane. Tikriausiai buvo pamiršę,kad aš, vieno eksperimentobandomoji, esu šiamekambaryje.

– Taip vadiname naująeskperimento paleidimą, – sakoDeividas. – Ši priemonė taikomaeksperimentams, kurių dalyviųelgesys nebeatitinka numatytųlūkesčių. Pirmą kartąpanaudojome atminties serumą,kai į eksperimentą įdiegėmetam tikrus elgesio modelius.

Paskutinį kartą Čikagoje, kelioskartos prieš tau gimstant. –Deividas man keistai šypteli. –Kaip manai, kodėl toksnusiaubtas beluomių rajonas?Mes nuslopinom sukilimą kaipįmanydami tyliau.

Sustingstu kėdėje, prisimenuduobėtas gatves, išdaužytuslangus, išvartytus gatviųžibintus beluomių rajone. Kiturtokių nuniokotų vietų nemačiau.Net į šiaurę nuo tilto. Tenstūksantys tušti pastatai, rodos,

buvo apleisti taikiai.Stengdavausi kuo greičiaupraeiti beluomių rajoną, kaipįrodymą, kas nutinka žmonėms,gyvenantiems be luomų. Nėnedingtelėjo, kad tai sukilimopadariniai, tarp jų – ir atmintiesištrynimas.

Nuo pykčio pasidaro šleikštu.Biuras nori sustabdytirevoliuciją, bet ne tam, kadišgelbėtų žmones, o kadišsaugotų savo brangųjįeksperimentą. Jiems šito

pakanka. Bet kodėl Biuro vadaimano turį teisę išplėšti išžmonių prisiminimus, pakeisti jųtapatybę, išplauti smegenis viendėl to, kad jiems taip patogu?

Aš puikiai žinau atsakymą į šįklausimą. Mūsų miestas Biuruiyra tik konteineris su genetinemedžiaga, iš esmės sugadinta.Vertinga tik tai, ką galimataisyti, tai yra genai ir jųperdavimas. O žmonių protas irjausmai mokslininkams nerūpi.

– Kada? – klausia vienas

tarybos narių.– Vėliausiai po dviejų parų, –

atsako Deividas.Visi kiti pritariamai linkteli.Prisimenu Deivido žodžius. Jei

norime ir toliau tobulinti genus,neleisti vyriausybei nutrauktimūsų eksperimentų, turėsimeką nors paaukoti. Juk suprantimane, tiesa? Jau tada turėjausuvokti, kad Deividasnedvejodamas parduosdaugybės genetiškai sugadintųjųprisiminimus ir gyvybes už

galimybę valdyti eksperimentus.Kad jis taip padarys nėnesusimąstydamas apie kitąišeitį, jam nė netoptelės tųžmonių gelbėti.

Juk jie viso labo sugadintieji.

Trisdešimt aštuntasskyrius

T O B I J A S

Atrėmęs koją į Tričės lovoskraštą, suveržiu batraiščius.Pro didžiulius langus matau,kaip ant nusileidimo takuoseišrikiuotų lėktuvų sparnų tviskapopiečio saulės spinduliai.Žaliais kombinezonais vilkintys

pagalbiniai darbininkai(genetiškai sugadintieji)vaikštinėja, apžiūrinėja varikliusir tikrina visą įrangą priešpakylant.

– Kaip sekasi judviem suMetjusu ir Kalebu, arpasistūmėjote? – klausiu Karos,sėdinčios per dvi lovas nuomanosios. Šįryt Kara, Kalebas irMetjusas Tričei leidus išbandėsu ja patobulintą tiesos serumą,nuo to laiko Tričės darnemačiau.

Kara šukuoja šepečiuplaukus. Prieš atsakydamaapsidairo, ar kambaryje daugiaunieko nėra.

– Ne per toliausiai. Kol kasTričė geba atsispirti naujajamserumui, jokių esminių pokyčių.Be galo keista, kad žmogausgenai padeda pasipriešinti betkokioms manipuliacijoms joprotu.

– Gal čia dėti ne vien genai, –gūžteliu pečiais ir nukeliu kojąnuo lovos krašto. – Gal tai tam

tikros rūšies nepaprastasatkaklumas.

– Ak, gal šitaip kalba tavoatstumtojo išdidumas? – šaiposiKara. – Bendraudama su Viludaug ko prisiklausiau.Pavyzdžiui, apie Tričės nosį.

– Mudu neišsiskyrėme, –vypteliu. – Tačiau malonugirdėti, kad taip gražiai kalbiapie mano merginą.

– Atsiprašau, nenutuokiu,kodėl priėjau prie tokiosišvados. – Karos skruostai

liepsnoja. – Taip, mano jausmaiTričei prieštaringi, bet, kad irkaip ten būtų, jaučiu jai didžiulępagarbą.

– Žinau. Tik juokavau. Smagupamatyti, kaip retkarčiaisišrausti.

Kara į mane pašnairuoja.– Beje, kuo tau neįtinka

Tričės nosis? – klausiu.Miegamojo durys atsiveria ir

įeina Tričė – jos plaukaiišsidraikę, akys paklaikusios.Išvydus ją tokią susijaudinusią

apima nerimas, rodos, žemėsusvyruoja po kojomis. Prieinuir ranka mėginu suglostyti jaiplaukus.

– Kas atsitiko? – klausiudėdamas ranką jai ant peties.

– Tarybos pasitarimas, –atsako Tričė.

Ji trumpai suneria mudviejųpirštus, paskui atsisėda antlovos ir nusvarina rankas.

– Bjauru įkyrėti, – sako Kara.– Bet... kas nutiko?

Tričė taip smarkiai purto

galvą, lyg stengtųsi iškratytidulkes.

– Taryba kuria planus.Didelius planus.

Tada užsikirsdama galiausiaipapasakoja apie tarybosnutarimą „pradėti iš naujo“eksperimentus. KalbėdamaTričė nejučiomis prisėdaplaštakas, siūbuojasi pirmynatgal, net riešai parausta.

Jai baigus atsisėdu šalia,apkabinu merginą per pečius.Žiūriu pro langą į blizgančius,

parengtus skrydžiui lėktuvus.Nepraeis nė dviejų dienų ir šielėktuvai tikriausiai paskleisatminties serumą kaip virusąvirš mūsų miesto.

Kara klausia Tričės:– Ko ketini imtis?– Nežinau, – atsako ši. –

Rodos, nebesuvokiu, kasteisinga, o kas – ne.

Kara ir Tričė panašios, abinetekties pažymėtos merginos.Skirtumas tik tas, kad Karaiskausmas suteikė tvirtybės ir

pasitikėjimo savimi, o šitiekpatyrusi Tričė vis tiek draskomaabejonių ir netikrumo. Tričė visieško atsakymų į, rodos,savaime aiškius dalykus. Šisbruožas mane žavi, veikiausiaiturėtų žavėti dar labiau.

Trumpai mes visi sėdimetylėdami, narplioju savo minčiųpynę, bet jos sūkuriuoja ir lipaviena per kitą.

– Jie šito nepadarys, – sakau.– Biuras negali ištrinti atmintiesvisiems miesto gyventojams. Jie

neįstengs įgyvendinti savoplanų. – Patyliu. – Peršasi tikviena mintis – viskas būtų kitaip,jeigu užmegztume ryšį sužmonėmis, suvokiančiais realiąpadėtį. Tada galėtume rastipusiausvyrą: ir apsaugotieksperimentus, ir drauge ieškotikitų galimybių.

– Gal reikėtų pasikviesti kitųmokslininkų, – atsidūsta Kara. –Ir atleisti senuosius.

Tričės veidas persikreipia, jiranka paliečia kaktą, tarsi justų

skausmą ir norėtų jį nuslopinti.– Ne, – sako ji. – Mums

nereikia šito daryti.Tričė žiūri į mane, šviesių jos

akių žvilgsnis ramina.– Atminties serumas, – sako

Tričė. – Alanas ir Metjusas radobūdą serumą paversti virusu,taip galima paveikti visą miestąbe jokių injekcijų. Štai kaip jieketina pradėti iš naujoeksperimentą. Tačiau mesgalime juos sustabdyti, ištrintijiems atmintį. – Kai jos mintys

tampa aiškios, Tričė ima kalbėtivis greičiau, jos jaudulysužkrečia. Imu kunkuliuoti, tarsišis sumanymas būtų mano, o nejos. Tačiau kažkodėl manatrodo, kad šitaip problemosneišspręsime. Kad Tričėssiūlymas sukels dar vienąproblemą. – Reikia ištrintiatmintį visiems Biuromokslininkams irperprogramuoti juos taip, kadužmirštų genų tobulinimą,nebejustų paniekos genetiškai

sugadintiesiems. Tadaeksperimentuodami jie daugiauneberizikuos žmonių atmintimiir gyvybėmis. Pavojuspasitrauks amžiams.

Kara kilsteli antakius.– Ar ištrynus atmintį bus

ištrintos ir mokslininkų žinios?Kokia tada iš jų nauda?

– Nežinau. Manau, esamabūdo serumu paveikti tikprisiminimus, neliečiantsmegenų dalių, kur sukauptosžinios. Antraip eksperimento

luomų pradininkai nebūtųgebėję kalbėti ir nemokėjęužsirišti batraiščių. – Tričėatsistoja. – Reikia paklaustiMetjuso. Jis geriau už manežino, kaip veikia serumas.

Aš irgi pakylu ir pastoju Tričeikelią. Saulės spinduliai,atsimušantys nuo lėktuvųsparnų, taip akina, kad geraineįžiūriu jos veido.

– Palūkėk, Triče, – prašau. –Tu tikrai nori ištrinti šitiekosžmonių atmintį prieš jų valią?

Juk tą patį Biuras nori padarytimūsų draugams ir artimiesiems.

Prisidengęs nuo saulės akisišvystu šaltą Tričės žvilgsnį.Tokios reakcijos aš ir tikėjausi,įsivaizdavau ją savo mintyse.Mergina atrodo vyresnė,griežta ir tvirta, bet sykiusuvargusi. Aš irgi.

– Biuro mokslininkamsnusispjauti į kitų žmoniųgyvenimus, – pareiškia Tričė. –Jie be niekur nieko ketinaištrinti visų mūsų draugų ir

kaimynų atmintį. Jie kalti dėldaugybės Nuolankiųjų žūties. –Pro mane Tričė nudrožia priedurų. – Rodos, tie niekšai turėtųdžiaugtis, kad nežadu jų visųišžudyti.

Trisdešimt devintasskyrius

T R I Č Ė

Metjusas suneria rankas užnugaros.

– Ne, ne, atminties serumasneištrina visų žmogaus žinių, –taria jis. – Negi manai, kadbūtume sukūrę serumą, kuriogavę žmonės pamirštų kalbėti

ar nebemokėtų vaikščioti? –Vaikinas papurto galvą. –Serumas ištrina eksplicitiniusprisiminimus, pavyzdžiui, tavovardą, gimimo vietą, pirmojomokytojo vardą, bet implicitiniaiprisiminimai – kaip kalbėti,užsirišti batus ar važiuotidviračiu – lieka nepaliesti.

– Kaip įdomu, – sako Kara. –Serumas tikrai taip veikia?

Mudu su Tobijumisusižvelgiame. Šis pokalbis visainepanašus į buvusios Eruditės ir

mokslininko, kuris irgi būtųpuikiai tikęs į Eruditus. Kara irMetjusas stovi per arti vienaskito, kuo ilgiau šnekasi, tuodaugiau gestikuliuoja.

– Žinoma, kai kurie svarbūsprisiminimai neišvengiamai busprarasti, – atsako Metjusas. –Tačiau moksliniai įrašai irpasakojimai liudija, kad žmonėsper palyginti neilgą laikotarpį poatminties ištrynimo gali vėlatkurti turėtus gebėjimus. Taigijie yra labai imlūs.

Atsišlieju į sieną.– Palūkėkit, – sakau. – Jeigu

Biuras žada įvykdyti savo planusnaudodamasis atminties serumoatsargomis, apkrėsti juo kaipvirusu eksperimento dalyvius, arjo beliks mūsų tikslamsįgyvendinti?

– Turime apsirūpinti juopirmieji, – siūlo Metjusas. –Turime mažiau negu dvi paras.

Kara, rodos, negirdi manožodžių.

– Jei ištrini žmogui atmintį, ar

reikia įdiegti jam naujųprisiminimų? Kaip tai daroma?

– Tiesiog tenka žmonesmokyti iš naujo. Kaip jau sakiau,kelios dienos po atmintiesištrynimo jie būna gerokaiapkvaitę, taip juos lengviauvaldyti. – Metjusas atsisėda irpasisūpuoja kėdėje. – Galimpateikti jiems naują istorijossampratą. Paremtą faktais, o nepropaganda.

– Savo žodžius galime paremtipakraščių nuotraukomis ir

skaidrėmis, – įsikišu. – Biurelaikomos nuotraukos, kurioseužfiksuoti genetiškai tobulųjųsukelto karo vaizdai.

– Puikus sumanymas, – linkteliMetjusas. – Nors užduotisnelengva. – Atminties serumaslaikomas Ginklų laboratorijoje.Toje, į kurią nesėkmingai bandėlaužtis Nita.

– Kristina ir aš šnektelėsimesu Redžiu, – įsiterpia Tobijas, –bet, mano manymu, apie šitąnaująjį planą vertėtų pakalbėti

su Nita.– Ko gero, tu teisus, – sakau. –

Būtina sužinoti, kur ji suklydo.

+ + +

Kai atvykau į būstinę, ji manpasirodė didžiulė ir klaidi.Dabar mudviem su Tobijumnebereikia žvalgytis į nuorodas,kaip patekti į ligoninę. Greitaižygiuojame koridoriais. Keista,kaip bėgant laikui erdvės galisumažėti ir liautis stebinti.

Pluošiame koridoriais

tylėdami, nors jaučiu, kadpokalbio neišvengsime.Galiausiai ryžtuosi paklausti:

– Kas tau nepatinka? Persusirinkimą neištarei beveik nėžodžio?

– Aš tiesiog... – Tobijas purtogalvą. – Tiesiog nesu tikras, kadelgiamės sąžiningai. Biuras noriištrinti mūsų draugų atmintį,todėl nusprendėme tą patįpadaryti jiems?

Atsigręžiu į Tobiją ir švelniaipaliečiu jam petį.

– Paklausyk, mums telikoketuriasdešimt aštuoniosvalandos užkirsti kelią jųužmačioms. Jei turi kitą planą,kaip išgelbėti mūsų miestą,mielai išklausysiu.

– Neturiu. – Tamsiai mėlynosTobijo akys atrodo liūdnos,užgesusios. – Bet mes elgiamėsdesperatiškai trokšdamiišsaugoti tai, kas svarbu mums.Lygiai taip ketina padaryti irBiuras. Tai koks tarp mūsųskirtumas?

– Skirtumas toks, kad meselgiamės teisingai, – tvirtaipareiškiu. – Čikagos žmonės yranekalti. O Biuro vadai, kurieaprūpino Džaniną puolimoserumu, tikri niekšai.

Tobijas suspaudžia lūpas –matyt, mano argumentai joneįtikina.

Atsidūstu.– Situacija tikrai sudėtinga.

Bet jei turi pasirinkti iš dviejųblogybių, renkiesi tą, kuripadėtų išgelbėti tavo mylimus

žmones, renkiesi tą, kuria tiki.Tiesiog taip darai. Supranti?

Tobijas paima mano ranką, joranka šilta ir stipri.

– Suprantu.– Triče! – Kristina

prasispraudžia proslankiojamąsias ligoninės durisir bėgte pasileidžia prie mūsų.

Piteris seka jai iš paskos,tamsūs jo plaukai lygiaisušukuoti į vieną šoną.

Iš pradžių dingteli, kadKristina džiaugsmingai

susijaudinusi, užplūsta viltis –galbūt Jurajas pabudo iš komos?

Tačiau Kristinai artinantissuprantu, kad ji visainesidžiaugia. Ji paklaikusi išsiaubo. Sukryžiavęs antkrūtinės rankas Piterislūkuriuoja jai už nugaros.

– Ką tik kalbėjausi sugydytoju, – uždususi išpyškinaKristina. – Jis sakė, kad Jurajasnepabus iš komos. Sakė... kadjo smegenys mirusios.

Mano pečius užgula baisi

našta. Žinoma, supratau, kadJurajas gali nepabusti. Tačiauviltis neleido sielvartui išsilietiplačia srove, dabar potvynisstiprėja su kiekvienu Kristinosžodžiu.

– Gydytojai norėjo iškartatjungti jį nuo gyvybėspalaikymo aparato, bet ašpriprašiau dar palaukti. –Kristina šiurkščiai atpakaliaranka nusišluosto ištryškusiąašarą, ši net nespėja nusiristiskruostu. – Galiausiai gydytojai

sutiko palaukti keturias dienas.Kad galėčiau pranešti Jurajoartimiesiems.

Jurajo šeima. Jo brolis Zakasvis dar mieste, gyvena draugesu Bebaimių luomuipriklausančia motina. Iki šiolman netoptelėjo, kad jie nežinoapie Jurają ištikusią nelaimę,kad mes net nepasirūpinomejiems pranešti, nes buvomesusitelkę į kitus dalykus...

– Biuras ketina ištrinti visųmiesto žmonių atmintį per

keturiasdešimt aštuoniasvalandas, – staiga suvokiu irsugriebiu Tobiją už rankos.Tobijas apstulbsta. – Jeinesustabdysim Biuro vadų,Zakas ir jo motina tiesiogužmirš turį brolį.

Užmirš Jurają, net nespėję sujuo atsisveikinti. Tarsi jo niekadir nebūtų buvę.

– Kaip tai? – išplėstomis išsiaubo akimis klausia Kristina. –Čikagoje gyvena ir manoartimieji! Biuras negali ištrinti

atminties visiems žmonėms!Kaip jie įstengs šitai padaryti?

– Tiesą sakant, ganėtinaipaprastai, – įsiterpia Piteris.

Visai pamiršau, kad jis stovišalia Kristinos.

– O tu ką čia veiki? – griežtaiklausiu.

– Atėjau aplankyti Jurajo, –atsako jis. – Ar tai draudžiama?

– Jurajas tau visai nerūpi, –spjaute išspjaunu. – Kokią teisęturi...

– Triče! – Kristina papurto

galvą. – Tik nepradėk, gerai?Tobijas dvejoja, tarsi žodžiai

lūkuriuotų, bet nenusprūstų nuojo liežuvio.

– Turime vykti į miestą, –galiausiai taria jis. – Metjusassakė, kad galime paskiepytižmones nuo atminties serumo,tiesa? Taigi nuvažiuosime įČikagą, dėl viso piktopaskiepysime Jurajo artimuosiusir atvešime į būstinę, kad galėtųsu juo atsisveikinti. Turimekeliauti rytoj, antraip

pavėluosime. – Tobijas patyli. –Kristina, tavo šeimynykščius irgipaskiepysime. Šiaip ar taip, ašpapasakosiu Zakui ir Hanai apieJurają.

Kristina linkteli. Norėdamasuteikti jai stiprybės, spusteliudraugei ranką.

– Aš irgi vyksiu drauge, – sakoPiteris. – Antraip išklosiuDeividui, ką esate suplanavę.

Apstulbę sužiūrame į vaikiną.Neįsivaizduoju, ko Piteriuiprireikė mieste, bet jis sumąstė

tikrai kažką blogo. Kita vertus,negalime leisti Deividui sužinotimūsų planų, laiko liko labaimažai.

– Tiek jau to, – sutinkaTobijas. – Bet jei kelsi bėdų,vošiu tau per galvą ir besąmonės paliksiu užrakintąkokiame nors apleistamepastate.

Piteris užverčia akis.– Kaip nuvažiuosime į Čikagą?

– klausia Kristina. – Nepanašu,kad būstinėje leidžiama skolintis

automobilius.– Kertu lažybų, kad jus galėtų

nuvežti Emaras, – atsakau. – Jisužsiminė, kad visada noriaivažiuoja patruliuoti įpakraščius. Taigi, jis pažįstareikiamų žmonių. Esu tikra, kadjis sutiks padėti Jurajui ir joartimiesiems.

– Einu tuoj pat ieškoti Emaro.Be to, nors vienas iš mūsųturėtų pasėdėti prie Jurajo... jeigydytojas kartais sumanytųapsigalvoti. Verčiau Kristina, o

ne Piteris. – Tobijas taip stipriaipasitrina sprandą, tarsi norėtųnusigremžti nuo kūno Bebaimiųtatuiruotę. – Ir dar turiupamąstyti, kaip papasakotiJurajo artimiesiems apie jo žūtį,nes buvau prisižadėjęs jį saugotiir ginti.

– Tobijau... – prabylu, bet jisnutildo mane rankos mostu.

Tobijas ketina traukti savokeliu.

– Šiaip ar taip, jie neleis manaplankyti Nitos.

Kartais sunku suprasti, kaippadėti žmonėms. Stebiu, kaipTobijas ir Piteris tolsta nuomūsų – stengdamiesi laikytis kuotoliau vienas nuo kito – tadaman dingteli, kad Tobijui norisi,jog kas nors sektų įkandin, jistyčia šalinasi žmonių, kad šiesektų paskui, taip jis daro visągyvenimą. Tačiau šiuo atvejuTobijas teisus: jis turipasirūpinti Zaku, o aš –pasikalbėti su Nita.

– Judinkimės, – paragina

Kristina. – Lankymo valandosbeveik baigėsi. Aš dar noriupabūti su Juraju.

+ + +

Prieš eidama į Nitos palatą –žinoma, ji saugoma – pirmiausiakartu su Kristina užeinu pasJurają. Kristina sėdi ant kėdėsgreta jo lovos, kėdėjeįsispaudusios jos kojųapybrėžos.

Jau seniai nesikalbėjau suKristina kaip su drauge, seniai

kartu nejuokavome. Buvaupanirusi į Biuro sukeltą rūką, įbendrus netikrus pažadus.

Atsistoju greta Kristinos iržiūriu į Jurają. Jis neatrodobaisiai sužalotas – matau keliasmėlynes, kelis įbrėžimus, bettos žaizdos tikrai nemirtinos.Palenkiu galvą – matau gyvatėstautuiruotę, besivejančią aplinkJurajo ausį. Tai lyg ir Jurajas,bet jis mažai panėšėja į save beplačios šypsenos veide irakylaus tamsių akių žvilgsnio.

– Mes buvome ne itin artimi, –sako Kristina. – Iki pat... patpabaigos. Mes abu netekomemylimų žmonių...

– Žinau, – atsakau. – Bet tujam labai padėjai.

Prisitraukiu kėdę arčiauKristinos. Ji spaudžia Jurajoranką, be gyvybės gulinčią antapkloto.

– Kartais rodos, kad netenkuvisų draugų, – pasiguodžiaKristina.

– Tu tebeturi Karą ir Tobiją, –

sakau. – Galiausiai, Kristina, tunepraradai ir manęs. Niekadaneprarasi.

Draugė atsigręžia ir sielvartokupinas žvilgsnis pasako, kad jiatleido man už Vilą. Mūsųdraugystė atlaikė didžiulę naštą,jos mylimojo žūtį ir daugelį kitųnetekčių. Daugelis ryšiųnutrūko, o ši tik sustiprėjo.

Mudvi ilgai sėdimeapsikabinusios, kol neviltis imablėsti.

– Ačiū, – sako Kristina. – Ir tu

manęs nepraradai.– Keista, bet taip nenutiko, –

nusišypsau. – Turiu tau šį tąpasakyti.

Papasakoju Kristinai, kaipketiname neleisti Biurui„perkrauti“ eksperimento.Kalbėdama galvoju apie draugėsartimuosius – tėvą, motiną,seserį, – kurie ją užmirštų, apievisus sutraukytus saitus irpakeistus giminystės ryšius. Irvisa tai įvyktų tik dėl troškimopatobulinti genus.

– Atleisk, suprantu, kadtikrausiai norėtum padėti mums,bet... – baigusi dėstyti priduriu.

– Nereikia atsiprašinėti. –Kristina žiūri į Jurają. – Esupatenkinta, kad galėsiu su kitaisvykti į Čikagą. – Draugė tvirtailinkteli galva. – Tu neleisi Biurui„perkrauti“ eksperimento.Tikiu, kad sustabdysi Deividą.

Viliuosi, kad ji teisi.

+ + +

Kai prieinu Nitos palatą, ikilankymo valandų pabaigos likęvos dešimt minučių. Sargybinispakelia akis nuo knygos irklausiamai kilsteli antakį.

– Ar galiu užeiti vidun? –klausiu.

– Šiaip jau jos lankytineleidžiama, – atkerta jis.

– Aš pašoviau tą merginą, –tariu. – Ar ši priežastisganėtinai svari?

– Ką gi, – vyriškis gūžtelipečiais. – Tik pažadėk daugiau

nebešaudyti. Turi dešimtminučių.

– Sutarta.Sargybinis liepia nusivilkti

švarkelį, norėdamas įsitikinti,kad nesu ginkluota, paskuiįleidžia vidun. Nita staigiaisukruta ir sužiūra į mane. Tiesa,ji vos gali pajudėti. Pusė kūnosugipsuota, viena rankaprirakinta prie lovos, tarsimergina net ir užsimaniusiįstengtų pabėgti. Nitos plaukaisulipę ir susivėlę, bet ji vis dar

graži.– Ką tu čia veiki? – klausia ji.Nieko neatsakau – atidžiai

apžvelgiu palatos kertes,ieškodama stebėjimo kamerų.Pamatau vieną, nukreiptą tiesiaiį Nitos lovą.

– Mikrofonai čia neįtaisyti, –taria Nita. – Būstinėje šitonedaroma.

– Tai gerai. – Prisitraukiukėdę ir atsisėdu šalia lovos. –Noriu sužinoti iš tavęs šį tąsvarbaus, todėl ir atėjau.

– Aš jau papasakojautardytojams viską, ką galėjau. –Nita dėbteli į mane. – Nebeturiuko daugiau pasakyti. Ypač manepašovusiam žmogui.

– Sužeidusi tave įgijau Deividomalonę ir sužinojau daugybędalykų, apie kuriuosnenutuokiau iki šiol. – Dirsteliu įduris, ar kas nesiklausomudviejų pokalbio – turbūt taijau paranoja. Iš tikrųjų nėra kodėl to jaudintis. – Mes sukūrėmenaują planą. Metjusas, Tobijas

ir aš. Turime patekti į Ginklųlaboratoriją.

– Manei, galėsiu tau padėti? –Nita papurto galvą. – Jukprisimeni, kad man nepavykoten įsilaužti?

– Turiu žinoti, kaip saugomalaboratorija. Negi Deividasvienintelis žino durų kodą?

– Ne visai, jis ne vienintelis, –atsako Nita. – Būtų kvailapatikėti kodą vienam žmogui.Žino ir Deivido vadai, bet čia,būstinėje, tik jis vienas.

– Na, gerai, kaip darpapildomai saugomalaboratorija? Kas nutiks, jeiišsprogdinsi duris?

Nita taip stipriai suspaudžialūpas, kad lieka tik siaurasbrūkšnelis, ir spokso įsugipsuotą savo kūną.

– Tada pasklis mirtiesserumas, – galiausiai atsako ji. –Tai dujos, jų niekaip nepavyksišvengti. Net jei vilkėsiapsauginį kostiumą, po kuriolaiko serumas pro jį

prasiskverbs. Tik mirsi ne taipgreitai. Šitaip teigiamalaboratorijos apsaugosinstrukcijoje.

– Vadinasi, sistemaautomatiškai nužudys bet kokįžmogų, įėjusį vidun be kodo? –klausiu.

– Tave tai stebina?– Tikriausiai ne. – Įsiremiu

rankomis į kelius. – Vadinasi,vienintelis būdas patekti įlaboratoriją – išgauti iš Deividokodą.

– Pati matei, kad tai padarytine taip paprasta, – taria Nita.

– Negi nė vienas genetiškaitobulas žmogus negali atsispirtimirties serumui? – klausiu.

– Ne. Nieku gyvu.– Dauguma genetiškai

tobulųjų negali atsispirti irtiesos serumui, – prieštarauju. –O aš galiu.

– Ką gi, jei trokšti pažaisti sumirtimi, pabandyk pirmoji. –Nita atsilošia ant pagalvių. –Mano žaidimas jau baigtas.

– Turiu dar vieną klausimą, –neatstoju. – Tarkim, pamėginsiupažaisti su mirtimi. Bet kurgauti sprogmenų, kad galėčiauišsprogdinti Ginklų laboratorijosduris?

– Taip aš tau ir pasakysiu.– Tu nesupranti, – tikinu. – Jei

mano planas pavyks, taunebeteks visą gyvenimą kalėti.Išgysi ir tapsi laisva. Todėltikrai privalėtum man padėti.

Nita žiūri į mane vertinamu,tiriamu žvilgsniu. Antrankis

įsirėžęs į riešą, ant odos matytilinija.

– Sprogmenų turi Redžis, –galiausiai taria Nita. – Jispaaiškins, kaip juos naudoti, betyra visiškai netinkamasdalyvauti puolime. Todėl, dėlDievo meilės, nesivesk jo kartu,antraip turėsi būti aukle.

– Įsidėmėjau, – atsakau.– Jums prireiks dvigubai

daugiau sprogmenų negu kitomsdurims išlaužti. Ginklųlaboratorijos durys ypač tvirtos.

Linkteliu. Mano laikrodissupypsi – vadinasi, lankymovalandos baigėsi. Atsistoju irpastumiu kėdę į palatos kampą.

– Ačiū už pagalbą, – sakau.– Koks jūsų planas? – klausia

Nita. – Jei tik nori pasakyti.Lukteliu svarstydama savo

žodžius. Galiausiaiapsisprendžiu.

– Tarkim, planas toks: ištrintifrazę „genetiškai sugadintieji“ išžmonių minčių visiems laikams.

Sargybinis atidaro duris,

tikriausiai norėdamas aprėkti,kad per ilgai užtrukau, bet ašjau traukiu prie durų.Dirstelėjusi per petį išvystu Nitąvos vos šypsantis.

Keturiasdešimtasskyrius

T O B I J A S

Be didelių įkalbinėjimųEmaras sutinka mums padėtinuvažiuoti į Čikagą, nes, kaip irtikėjausi, yra ištroškęs nuotykių.Sutariame, kad susitiksime pervakarienę ir aptarsime planą suKristina, Piteriu ir Džordžu. Jis

mums ir padės gauti automobilį.Pasikalbėjęs su Emaru,

atsigulu, užsidengiu veidąpagalve ir ilgai mąstau, kąpasakysiu Zakui jį pamatęs.Man labai gaila; maniauelgiąsis teisingai; mes visisaugojom Jurają; ir man nėnedingtelėjo...

Į miegamąjį ateina ir išeinažmonės, pro orlaides skverbiasikarštis, paskui jis atslūgsta, o ašvisą tą laiką mąstau apie tuosžodžius, prasimanydamas

atsiprašymus ir juospaneigdamas, ieškodamastinkamų frazių, tinkamų judesių.Galiausiai įsiuntu, nusimetupagalvę nuo veido ir trenkiu ją įpriešinę sieną. Kara,besivelkanti švarius marškinius,atšoka.

– Maniau, miegi, – sako ji.– Atsiprašau.Kara susiglosto plaukus,

įsitikindama, kad kiekvienasruogelė yra tvarkinga. Josjudesiai tokie išlavinti ir tikslūs,

tarsi Taikingųjų muzikantogriežimas bandža.

– Turiu asmenišką klausimą, –atsisėdu.

– Gerai, klausk, – Karaatsisėda priešais mane, antTričės lovos.

– Kaip sugebėjai atleistiTričei, nors ji nužudė tavo brolį?Kaip tai leido tavo širdis?

– Hmm. – Kara apsiglėbiasave rankomis. – Kartais manau,kad jai dovanojau. Sykiais imutuo abejoti. Šitai sunku

paaiškinti – tarsi klaustum, kaipžmogus gali gyventi, atėmęs iškito gyvybę. Tu kasdien daraitai iš naujo.

– Ar Tričė kaip norspalengvino tavo apsisprendimą?Kaip nors tau padėjo?

– Kodėl šito kamantinėji? –Kara uždeda ranką man antkelio. – Dėl Jurajo?

– Taip, – tvirtai atsakau iratitraukiu koją – Karos rankanukrinta.

Nenoriu būti glostomas ar

raminamas kaip nuskriaustasvaikas. Nenoriu, kad jos mielaveido išraiška, švelnus balsaskurstytų išduoti jausmus,kuriuos mieliau pasilaikyčiausau.

– Gerai jau. – Kara atlošiapečius ir vėl prabylanerūpestingu balsu kaipįprastai. – Manau, sunkiausia,ką padarė Tričė, – nors to irnesuvokdama, – yra išpažintis.Tikriausiai esama skirtumo tarppripažinimo nusikaltus ir

išpažinties. Pripažindamasnusikaltęs žmogus ieškopasiteisinimo, švelninančiųaplinkybių, kurių tikriausiainėra; išpažintis tiesiog įvardijanusikaltimą ir visą jo žiaurumą.Šito man ir reikėjo.

Linkteliu.– Ir tu atlik Zakui išpažintį, –

pataria Kara. – O paskui laikykisnuo jo atokiau, tiek, kiek jamreikės. Tik tiek ir gali padaryti.

Dar kartą linkteliu.– Ketverte, tu nenužudei

Jurajo, – priduria Kara. – Ne tupadėjai tą bombą, kuri jįsužalojo. Ne tu sukūrei tą planą.

– Bet aš visame tamedalyvavau.

– Tik jau nereikia, užtenka, –švelniai nusišypso man Kara. –Taip jau nutiko. Niekonebesugrąžinsi. Tu esi netobulas. Visi mes turimetrūkumų. Nepainiok savosielvarto su kalte.

Kelias minutes mudukiekvienas su savo mintimis

sėdime tyliame miegamajame.Ir aš mėginu įsisąmoninti Karosžodžius.

+ + +

Vakarieniauju su Emaru,Džordžu, Kristina ir Piteriuvalgykloje, šalia baro ir tuščiųšiukšlinių. Semiama sriubaatšąla, sultinyje, ant lėkštėsdugno plaukioja sumirkętraškučiai.

Emaras pasako mums, kur irkada susitiksime, tada

traukiame į koridorių prievirtuvės, kad niekamnekristume į akis. Emarasišsiima juodą dėžutę sušvirkštais. Vakcina skirtaKristinai, Piteriui ir man, priekiekvieno švirkšto pridėtasatskiras paketėlis su antiseptineservetėle. Tokiu dalyku galėjopasirūpinti tik Emaras.

– Kas tai? – klausia Kristina. –Neketinu susileisti nežiniakokios vakcinos.

– Gerai. – Emaras sukryžiuoja

rankas. – Gali nutikti, kad mumsbūnant mieste ten buspaskleistas atminties serumovirusas. Turite susileisti šiąvakciną, antraip prarasiteatmintį. Tokią pat vakcinąsuleisite ir savo šeimų nariams,todėl nėra ko jaudintis.

Kristina atsiraitoja rankovę irspustelėjusi odą susileidžiavakciną į veną. Kaip esu įpratęs,įbedu švirkštą į kaklą. Taipnuolat darydavau eidamas persavo baimės lauką, kartais net

kelis sykius per savaitę. Emaraspadaro tą patį.

Vis dėlto pastebiu, kad Piteristik apsimeta įsišvirkštęs vakciną– spustelėjus stūmoklį, skystisnuteka jam kaklu, ir jis greitainusibraukia čiurkšlę rankove.

Svarstau, ar jis savanoriškaitrokšta viską pamiršti.

+ + +

Po vakarienės priėjusi priemanęs Kristina sako:

– Reikia pasikalbėti.

Mudu leidžiamės ilgaislaiptais į požemį, ten, kurrenkasi genetiškai sugadintieji,lipame koja kojon, paskuileidžiamės ryškiomis spalvomisnušviestu koridoriumi.Galiausiai Kristina sustoja,sukryžiuoja rankas, ant josnosies ir lūpų žaidžia ryškiairaudonos šviesos.

– Emaras nežino, kadmėginsim sutrukdyti „perkrauti“eksperimentą? – klausia ji.

– Ne, – atsakau. – Jis yra

atsidavęs Biurui. Nenoriu jo įvisa šitai įvelti.

– Juk žinai, kad mieste kyborevoliucijos grėsmė, – sakoKristina, raudonos šviesos tuometu virsta mėlynomis. – Biurastikrai turi priežastį ištrinti mūsųdraugų ir artimųjų atmintį, kadjie vienas kitų neišžudytų. Jeisustabdysime „perkrovimą“,Lojalieji puls Eveliną, Evelinapasinaudos mirties serumu irpražudys daugybę žmonių. Galaš ant tavęs ir siuntu, bet tikiu,

kad tu netrokšti daugeliožmonių mirties. Ypač savo tėvų.

Atsidūstu.– Tiesą sakant, jie man visai

nerūpi.– Kalbi nesąmones, –

nusivaipo Kristina. – Jie tavotėvai.

– Zakas, jo motina ir Jurajasman kur kas svarbesni.Prisipažįstu, man nusispjaut įEvelinos ir Marko likimą.

– Gal tau ir nusišvilpt ant savosusiknisusios šeimos, bet negali

numoti ranka į kitus! – sakoKristina. Ji tvirtai paima maneuž rankos ir papurto. Pažvelgiu įją. – Ketverte, tai liečia ir manosesutę. Jei Evelina ir Lojaliejisusikaus, ji gali nukentėti, o ašnegalėsiu jos apginti.

Mačiau Kristiną su šeima perLankymo dieną. Man tada jiatrodė tik plačiaburnė Teisuoliųperbėgėlė. Regėjau, kaipišdidžiai šypsodamasi motina jaipataisė marškinėlių apykaklę.Jei atminties virusas bus

paskleistas, šis atsiminimas busištrintas iš jos motinos galvos.Jei ne, jos šeima gali būti įvelta įdar vieną mūšį dėl valdžiosmieste.

– Tai ką siūlai daryti? –klausiu.

Kristina paleidžia manoranką.

– Turi būti būdas neleisti kiltirevoliucijai ir Biurui prievartaištrinti tų žmonių atmintį.

– Tikriausiai, – sutinku.Nebuvau apie tai pagalvojęs, tai

neatrodė būtina. Bet tai būtina,neabejotinai. – Ar numanai, kaiptai sustabdyti?

– Iš esmės tavo tėvai kovojavienas su kitu, – sako Kristina. –Gal turi kokį argumentą įtikintijuos liautis?

– Ką galėčiau jiems pasakyti?– klausiu. – Juokauji. Jie girdi tikpatys save. Ir žiūri tik savonaudos.

– Vadinasi, nieko negalipadaryti. Leisi sugriauti miestąiki pamatų.

Nudelbiu akis – mano bataiapšviesti žaliai. Jei turėčiaukitokius tėvus – atsakingus,nevaldomus pykčio, skausmo irkeršto troškimo – gal ką irsumąstyčiau. Gal jie išklausytųsavo sūnaus. Deja, tėvųpasirinkti negali.

Tačiau aš galėčiau. Jei tikpanorėčiau. Pakaktų lašelioatminties serumo į kavą ar įvandenį, ir mano tėvai taptųnaujais žmonėmis, tabula rasa,be jokių istorijos dėmių. Jiems

būtų pasakyta, kad turi vienatinįsūnų, ir būtų priversti iš naujoišmokti mano vardą.

Taip buvo gydoma Biure.Galėčiau pagydyti ir savo tėvus.

Dirsteliu į Kristiną.– Duok man šlakelį atminties

serumo, – prašau. – Kol tu,Emaras ir Piteris ieškosite savoir Jurajo šeimų, aš pasirūpinsiusavo tėvais. Man tikriausiaipristigs laiko prisikasti ikiabiejų, bet iki vieno – taip.

– Kaip tu nuo mūsų atsiskirsi?

– Svarstau... Reikia kokionors netikėtumo. Kad vienas išmūsų turėtų atsiskirti nuo būrio.

– O jei nuleistume padangą? –pasiūlo Kristina. – Važiuosimenaktį, tiesa? Paprašysiu Emarosustoti prispirta gamtinioreikalo, pradursiu padangą,turėsime ją pakeisti, o tu galėsirasti kitą sunkvežimį.

Valandėlę svarstau. Galėčiaupapasakoti Emarui, kas dedasiiš tiesų, bet tam reikėtųsudraskyti raizgų Biuro

propagandos voratinklį, paneigtijam įteigtą melą. Net jei man irpavyktų, tam nėra laiko.

Tačiau apgauti Emarą laikoužteks. Jis žino, kad tėvas darvaikystėje išmokė mane užvestiautomobilį be raktelio. Emarastikrai neprieštaraus, jeipasisiūlysiu paieškoti kitostransporto priemonės.

– Neblogai sumanei, – sakau.– Gerai, – Kristina pakreipia

galvą. – Tai tu tikrai pasirengęsištrinti vieno iš savo tėvų

atmintį?– Ką darytum tu, jei tavo tėvai

būtų velnio išperos? – klausiu.– Įsigyčiau vieną naują. Jei

vieno nebesaistytų senojipraeitis, galbūt jie rastų bendrąkalbą ir sutarimą.

Kristina į mane pašnairuoja,tarsi norėtų ką pasakyti, betgaliausiai tiesiog linkteli.

Keturiasdešimt pirmasskyrius

T R I Č Ė

Man į šnerves trenkiachlorkalkių kvapas. Stoviurūsyje, sandėliuke su valymopriemonėmis ir šluotomis. Ką tikišklojau draugams tai, kąneseniai sužinojau. Laužtis įGinklų laboratoriją –

savižudiška misija. Niekasnegali atsilaikyti prieš mirtiesserumą.

– Tenka rinktis, – tariaMetjusas. – Ar dėl šio planoverta aukoti gyvybę?

Esame susirinkę pasitartisandėliuke, kur, priešpasikeičiant planui, Metjusas,Kalebas ir Kara tobulino tiesosserumą. Laboratorinis stalaspriešais Metjusą nustatytasbuteliukais, menzūromis,nuklotas primargintomis

užrašinėmis. Vaikinasišsiblaškęs kramto virvelės,kurią ryši ant kaklo, galiuką.

Sukryžiavęs rankas Tobijasatsiremia į durų staktą.Prisimenu, kaip jis šitaip stovėjoper iniciaciją, stebėdamas, kaipkaunasi būsimi naujokai. Jisatrodė toks aukštas ir stiprus,nė nedingtelėjo, kad galėčiaukada nors kristi jam į akį.

– Kalbame ne vien apiekerštą, – tikinu. – Ne vien apietai, kad Biuras išžudė

Nuolankiuosius. Turime užkirstikelią jų kėslams, kol jie neatlikopanašių eksperimentų su kitaisžmonėmis, turime neleisti jiemspražudyti dar tūkstančiųgyvybių.

– Dėl šito rizikuoti verta, –pareiškia Kara. – Viena mirtisgali išgelbėti tūkstančius nuosiaubingo likimo. Ir pakirstiBiuro galią. Dėl to neverta netdvejoti.

Suvokiu, ką daro Kara, – antvienos svarstyklių lėkštės ji

padeda vieną gyvybę, o ant kitos– daugybę gyvybių irprisiminimų, tada padarologišką išvadą. Taip mintijaEruditai ir Nuolankieji, betabejoju, ar dabar taip mąstytiteisinga. Viena gyvybė palygintisu tūkstančiu kitų. Rodos,atsakymas aiškus, bet ar būtinaiturime pasiaukoti vienas išmūsų? Gal gali atsirasti kitųkandidatų?

Atsakymas į šį klausimą maniš anksto aiškus, todėl pereinu

prie kito klausimo. Jei turiaukotis vienas mūsiškių, taikuris?

Mano akys laksto nuoMetjuso prie Karos, stovinčių užstalo, paskui pažvelgiu į Tobiją, įKristiną, parimusią ant šluotos,galiausiai įsmeigiu žvilgsnį įKalebą.

Jis.Po akimirkos mane supykina

nuo tokios minties.– Nagi, pasakyk tai garsiai, –

taria Kalebas ir pakelia į mane

akis. – Visi norite, kad taipadaryčiau aš.

– Šito niekas neįvardijo, –taria Metjusas, išspjaudamasnukramtytą virvelės galiuką.

– Jūs visi į mane spoksote, –sako Kalebas. – Puikiai šitairegiu. Aš esu blogiukas, dirbaukartu su Džanina Metju; nėvienam iš jūsų aš nerūpiu, todėlir galėčiau pasiaukoti.

– Kaip manai, kodėl Tobijasišgelbėjo tave nuo egzekucijosČikagoje? – prabylu šaltu, ramiu

balsu. Chlorkalkių kvapaserzina man nosį. – Ar todėl, jogmanei, kad man nusispjaut, liksigyvas ar mirsi? Todėl, kad tuman visiškai nerūpi?

Tai jis turėtų mirti, smilktelimintis.

Nenoriu prarasti brolio,prieštarauja kita smegenųkertelė.

Nebežinau, kuri iš jų teisi,kuria turėčiau tikėti.

– Manai, nejuntu iš tavęssklindančios neapykantos? –

Kalebas papurto galvą. –Kaskart, kai į mane pažvelgi.Net jei dirsteli retai,probėgšmais.

Kalebo akys pritvinkusiosašarų. Pirmą kartą po vosneįvykusios mano egzekucijosmatau brolį atgailaujantį, o nebesiginantį ar ieškantįpasiteisinimų. Vėl pamatauKalebą kaip savo brolį, o nekaip bailį, pardavusį maneDžaninai Metju. Staiga gerklėjesusivelia gumulas.

– Jei šitai padarysiu... – sakoKalebas.

Prieštaraudama purtau galvą,bet jis nutildo mane rankosmostu.

– Liaukis, Beatriče, – sakobrolis. – Jei šitai padarysiu, galsugebėsi man dovanoti?

Mudu su Kalebu buvomeįpratę dalytis bėdomis irrūpesčiais, o atleidimas gula antmano vienos pečių. Kaleboišdavystė slėgė mus abu, ir ašseniai troškau, kad jis vienas

prisiimtų visą naštą. Dabar nesutikra, ar galėsiu priimti jo aukąir jam dovanoti. Nesijaučiu neiužtektinai stipri, nei ganėtinaidora.

Tačiau matydama, kadKalebas nesipriešina savolikimui, suvokiu turinti būtistipresnė ir doresnė, jei brolisrengiasi pasiaukoti dėl mūsųvisų.

Linkteliu.– Taip, – užpringstu šiuo

žodžiu. – Bet vien šitos

priežasties per maža.– Aš turiu daugybę priežasčių,

– atsako Kalebas. – Aš taipadarysiu. Tikrai padarysiu.

+ + +

Nesuvokiu, kas ką tik nutiko.Metjusas ir Kalebas pasiliko

kambarėlyje, kad parinktųKalebui tinkamo didumoapsauginį kostiumą. Šisdrabužis leis jam išgyventiGinklų laboratorijoje ganėtinaiilgai, kad spėtų paskleisti

atminties serumo virusą.Laukiu, kol draugai išeis,pasišalinu paskutinė. Noriugrįžti į miegamąjį viena, supamatik savo minčių.

Prieš keletą savaičių būčiausavanoriškai pasisiūliusi atliktišią savižudišką misiją. Kadaisetaip ir padariau. Nudrožiau įEruditų būstinę, puikiaižinodama, kad ten manęs laukiamirtis. Pasielgiau taip ne dėl to,kad buvau nesavanaudė ardrąsi. Pasielgiau taip dėl to, kad

norėjau atsikratyti kaltės,sielvarto, sužalota mano sielosdalis norėjo mirti. GalbūtKalebas vadovaujasi tokiais patmotyvais? Ar turėčiau leisti jammirti, kad šitaip sugrąžintų manskolą?

Žingsniuoju koridoriais, prokurių langus krintavaivorykštiniai saulės spinduliai,lipu laiptais aukštyn. Jokio kitopasirinkimo neturiu. Nesiųsiumyriop Kristinos, Karos arMetjuso. Nieku gyvu.

Neprarasiu gerų draugų, omudu su Kalebu jau seniainutolę. Perbėgęs į Eruditųluomą, brolis daugiau maniminesirūpino, tai nutiko dar priešišdavystę. Kai nuvažiavau joaplankyti per iniciaciją, Kalebasdaugiausia klausinėjo, koatsibeldžiau.

Nebenoriu mirti. Sugebėsiunugalėti kaltę ir sielvartą,įveikti gyvenimo sunkumus.Esama geresnių ir prastesniųdienų, bet aš esu pasirengusi

nugyventi jas visas. Šįsyk tikrainesiaukosiu.

Vis dėlto sąžiningiausioješirdies kertelėje jaučiupalengvėjimą, jog Kalebaspasisiūlė būti savanoriu.

Galiausiai metu tas mintis išgalvos. Prieinu viešbutį iržingsniuoju į miegamąjįvildamasi griūti į lovą ir užmigti,bet koridoriuje manęslūkuriuoja Tobijas.

– Tau viskas gerai? – klausiajis.

– Taip, – atsakau. – Norsneturėtų būti. – Ranka trumpaipaliečiu kaktą. – Jaučiuosi jaugedinti brolio. Tarsi Kalebasbūtų miręs tą akimirką, kaipamačiau jį Eruditų būstinėjeper savo egzekuciją. Supranti?

Guodžiausi Tobijui, kainetekau savo tėvų, o brolismane išdavė. Jis patikinoatstosiąs man šeimą.

Mūsų jausmai susipynę. Mudusieja draugystė, meilė irartimųjų netektis. Bergždžiai

mėginu surikiuoti mintis.– Žinai, kad šito mus mokė

Nuolankieji, – sako Tobijas. –Leisti kitiems pasiaukoti užtave, net jei tai savanaudiška.Jie tikino, kad pasiaukodamasįrodai tam žmogui meilę, todėlturi priimti šitą auką. – Tobijaspetimi atsiremia į sieną. –Šiomis aplinkybėmis tai yradidžiausia dovana, kurią galijiems padovanoti. Juk abu tėvaipasiaukojo dėl tavęs.

– Abejoju, ar Kalebas sutiko

pasiaukoti iš meilės. –Užsimerkiu. – Man tai labiauprimena kaltę.

– Galbūt, – sutinka Tobijas. –Bet kodėl jis turėtų jaustiskaltas tave išdavęs, jei tavęsnemyli?

Linkteliu. Suvokiu, kadKalebas visad mane mylėjo, netir tada, kai skaudino. Aš irgimyliu brolį. Tačiau šissupratimas prislegia tik darsunkiau.

Vis dėlto akimirką

nusiraminu. Jei mano tėvai būtųčia, jie būtų įvertinę tokią auką.

– Gal dabar ir netinkamasmetas, – sako Tobijas, – betnoriu tau šį tą pasakyti.

Tuoj pat įsitempiu apimtabaimės, kad jis įvardys kokį norsmano nusikaltimą, kurio darnežinojau, o gal išpažins sunkiąsavo nuodėmę. Tačiau vaikinoveidas neįskaitomas.

– Tiesiog noriu tau padėkoti, –tyliai sako Tobijas. –Mokslininkai pasakė, kad mano

genai sugadinti, kad esu netikęs– parodė rezultatus ir tau. Netpats buvau tuo bepatikįs. –Skvarbiai ir įdėmiai žiūrėdamasį akis, Tobijas paglosto manveidą, nykščiu perbraukiaskruostikaulį. – Tačiau tu šituonepatikėjai, – taria jis. – Nėsekundės. Tu nuolat tvirtinai,kad aš buvau... kad esu toks,koks ir anksčiau. Kad testųrezultatai nieko nereiškia.

Paglostau Tobijui plaštaką.– Taip ir yra.

– Niekas anksčiau nėra manšito sakęs, – švelniai taria jis.

– Tu nusipelnai šitai išgirsti, –tvirtai patikinu, akys prisipildoašarų. – Kad tu esi šaunus,visapusiškas, vertas meilės irapskritai pats geriausiasžmogus, kurį man teko pažinti.

Kai ištariu šiuos žodžius,Tobijas mane pabučiuoja.

Atsakau jam aistringu ikiskausmo bučiniu, pirštaisįsikimbu į marškinėlius.Nusitempiu jį koridoriumi ir

įstumiu į tuščią kambarį šaliamiegamojo. Kulnu užspiriuduris.

Aš visad tvirtinau, kad Tobijasvertas meilės, o jis – kad esulabai stipri ir nesuvokiu visųsavo galimybių. Nors manniekas nesakė, žinau, kad tikrameilė suteikia sparnus – tutampi stipresnis, kur kasstipresnis, negu maneisi esąs.

Tai tiesa.Tobijas paneria pirštus man į

plaukus, švelniai juos taršo.

Man dreba rankos, tačiau visainė motais, ar jis tai pastebės,man nerūpi, ar jis supranta, kadpati baiminuosi tokio aistrosprotrūkio. Sugniaužiu Tobijomarškinėlius kumščiais,prisitraukiu arčiau ir kuždu jovardą prisikišusi jam prie lūpų.

Pamirštu, kad mudu esameatskiri žmonės. Rodos, susiliejusu juo, juntu jį kaip savo širdį,akį ar ranką. Nutraukiumarškinėlius jam per galvą.Glostau apnuogintą odą tarsi

save pačią.Tobijas užverčia man

marškinėlius, nusivelku juos irstaiga prisimenu, kad esumenka, plokščiakrūtė irsiaubingai baltos odos.Atsitraukiu.

Tobijas pažvelgia į mane, betne laukdamas paaiškinimo, osusižavėjęs. Visame kambaryjejis temato mane.

Aš irgi žiūriu į jį, bet pasijuntudar labiau apgailėtina – jis toksgražus, juodos tatuiruotės ant

kūno prilygsta meno kūriniui.Vos prieš mirksnį neabejojau,kad mudu su Tobijumi tobulaivienas kitam tinkame, galbūttaip ir yra – bet tik tada, kaiesame apsirengę.

Tačiau vaikinas nenuleidžianuo manęs susižavėjusių akių.

Tobijas droviai nedrąsiaišypsosi. Paskui apkabina manliemenį ir prisitraukia artyn. Jispasilenkia ir nuberia bučiniaismano kūną, kuždėdamas, kokiaesu nuostabi.

Ir aš juo patikiu.Tobijas atsitiesia ir įsisiurbia

man į lūpas, mūsų liežuviaisusipina, jo rankos glostonuogus mano klubus, pirštaislysta po džinsų liemeniu.Glostau Tobijui krūtinę,glaudžiuosi prie jo, jo atodūsiaiatsiliepia mano širdyje.

– Žinai, kad tave myliu, –sakau.

– Žinau, – atsako Tobijas.Jis šelmiškai nusivaipo,

pasilenkia, apkabina man kojas

ir užsimeta ant peties.Nenoromis pratrūkstu juoku,tuo pat metu džiugiu irnervingu. Tobijas nuneša maneper kambarį ir ryžtingai numetaant sofos.

Paskui atsigula greta, o ašbraukiu pirštais ant šonkauliųištatuiruotas liepsnas. Tobijasyra stiprus, lankstus irpasitikintis savimi.

Ir jis priklauso man.Įsisiurbiu jam į lūpas.

+ + +

Nuolat būgštavau, kad mudunesutarsime, kaskartginčysimės ir galiausiaiišsiskirsime. Tas smūgis būtųmane pribaigęs. Bet dabarsuprantu, kad mudu atitinkamekaip kirvis kotą, esam tiesiogsutverti vienas kitam...

Mane ne taip lengva palaužti.Kaskart palietusi Tobiją tampustipresnė ir tvirtesnė.

Keturiasdešimt antrasskyrius

T O B I J A S

Pirmiausia pabudęs viešbučiokambaryje ant sofos pamatauTričei ant raktikaulioištatuiruotus paukščius.Vidurnaktį sužvarbusi Tričėapsivilko marškinėlius, bet jievis tiek nuslinkę ant vieno

peties, todėl ir matytiraktikaulis.

Mudu ir anksčiau esamemiegoję vienas šalia kito, bet šiskartas kitoks. Anais sykiaismudu glausdavomės, ieškodamivienas kito paguodos arapsaugos; šį kartą pasielgėmetaip, nes abu šito troškome iružmigome, nespėję grįžti įbendrą miegamąjį.

Ištiesiu ranką ir pirštųgaliukais glostau tatuiruotę.Tričė atsimerkia.

Ji apkabina mane ir pasikeliaant pagalvių, tiesiai priešaismane – šilta, švelni ir lanksti.

– Labas rytas, – sakau.– Tyliau, – sudraudžia Tričė. –

Jei šito netarsi garsiai, rytokerai neišsisklaidys.

Prisitraukiu ją ir uždeduranką ant klubo. Tričės akysbudrios, plačiai atmerktos, norsji ką tik atsibudo. Nuberiubučiniais jai skruostą, smakrą,kaklą, trumpam ten stabteliu.Apkabinusi mane per liemenį,

Tričė dūsauja man į ausį.Mano savitvarda akimirksniu

blėsta. Beliko pora sekundžių...– Tobijau, – kužda ji. –

Nesmagu sakyti, bet šiandienmūsų laukia keletas darbų.

– Jie gali palaukti, – sušnibždujai į petį ir mėgaudamasispabučiuoju tatuiruotę.

– Ne, negali, – ginčijasi ji.Atvirstu ant pagalvių ir

pajuntu vėsą – Tričės gretanebėra.

– Na, gerai. Manau, tavo

broliui dėl viso pikto reikėtųpasimokyti šaudyti.

– Nebloga mintis, – ramiaisutinka Tričė. – Kalebas yralaikęs ginklą tik vieną ar dukartus.

– Galiu jį pamokyti, – siūlau. –Esu tikrai neprastas šaulys. Irpačiam Kalebui bus geriau, jeiturės kuo užsiimti.

– Ačiū, – dėkoja Tričė. Jiatsisėda, tada pirštaispersibraukia plaukus. Rytošviesoje jos plaukai dar

šviesesni, tarsi su aukso gijomis.– Žinau, kad tu nemėgstiKalebo, bet...

– Bet jeigu tu pasirengusi jampadėti, aš irgi padarysiu tą patį,– sakau, imdamas jos ranką.

Tričė nusišypso ir pakšteliman į skruostą.

+ + +

Delnu nusišluostau drėgną podušo sprandą. Tričė, Kalebas,Kristina ir aš susirinkomepožemyje, genetiškai

sugadintųjų treniruočių salėje.Čia šalta, tvyro prieblanda,pilna inventoriaus: treniruotėmsskirtų ginklų, kilimėlių, šalmų irtaikinių – visko, ko mums galiprireikti. Išsirenku šiek tiekdidesnį ginklą negu pistoletas irpaduodu jį Kalebui.

Mudviejų su Triče pirštaisusipina. Šįryt viskas einasilengvai, pokštai, juokas,kiekvienas žodis ir judesys.

Jei šįvakar mums pasiseksįgyvendinti savo planą, rytoj

Čikaga bus saugi, o Biuras busneatpažįstamai pakeistas. Mudusu Triče galėsim pradėti naujągyvenimą kur nors kitur. Gal tenman nebereikės šautuvų, peilių,pakaks paprastesnių dalykų –atsuktuvų, vinių ir kastuvų. Šįrytjaučiuosi, kad likimas gali mannusišypsoti. Kad taip ir nutiks.

– Čia nešaudoma tikraisšoviniais, – aiškinu. – Betkiekvienas taikinys pritaikytasatitinkamam ginklui, turi kuolabiau panėšėti į žmogų.

Kalebas paima ginklą pačiaispirštų galiukais, tarsi bijotų, kadšis netyčia iššaus.

Nusikvatoju.– Pirmas patarimas – nebijok

ginklo. Laikyk jį stipriai.Prisimink, juk esi jį laikęsrankose? Tavo šūvis Taikingųjųbūstinėje mane išgelbėjo.

– Tai buvo laimingasatsitiktinumas, – sako Kalebas,vartydamas ginklą rankose ir jįapžiūrinėdamas. Jis prikandęsliežuvio galiuką, tarsi spręstų

svarbų klausimą. – O nesąmoningas gebėjimas.

– Verčiau laimingas negunelaimingas atsitiktinumas, –sakau. – O dabar galime lavintigebėjimą.

Dirsteliu į Tričę. Ji manšypteli, paskui pasilenkusi kažkąsukužda Kristinai.

– Suske, atėjai čia padėti arvaipytis? – klausiu. Kalbu kaipnaujokų instruktorius, tik šįsykpokštauju. – Galėtumpramankštinti dešinę ranką. Tu

irgi, Kristina.Tričė parodo man grimasą,

tada abi su Kristina eina persalę pasiimti ginklų.

– Gerai, dabar atsigręžiate įtaikinius ir nuleidžiatesaugiklius, – įsakau. Kitojepatalpos pusėje įtaisytastaikinys, įmantresnis neguturėjome Bebaimių būstinėje.Ant jo nupiešti trys skirtingųspalvų apskritimai: žalias,geltonas ir raudonas. Tadalengviau matyti, kur pataikė

kulka. – Noriu pamatyti, kaipšaudai, – sakau Kalebui.

Jis paima ginklą viena ranka,išskečia kojas ir kilsteli pečius,tarsi kas nors jį slėgtų, paskuišauna. Ginklas pašoka į viršų,kulka pataiko į lubas.Norėdamas nuslėpti šypseną,prisidengiu ranka burną.

– Nėra čia ko kikenti, – irzliaisako Kalebas.

– Iš knygų ne viską galimaišmokti, tiesa? – klausiaKristina. – Turi laikyti ginklą

abiem rankom. Gal ir neatrodotaip šauniai, bet užtat pataikaine į lubas.

– Aš nė nesistengiau atrodytišaunus!

Kristina šiek tiek prasižergia,pakelia abi rankas. Lukteli irgerai nusitaiko, tada šauna.Kulka kliudo išorinį taikinioapskritimą, atšoka ir nusiritaant grindų. Taikinyje ryškiaimatyti kulkos kliudyta vieta.Gaila, kad neturėjau tokiųtaikinių Bebaimių būstinėje

treniruodamas naujokus.– Puiku, – sakau. – Pataikei ne

į taikinį, o tik orą aplink jį.Naudingas šūvis.

– Esu jau kiek primiršusi šįmeną, – vypsodama pripažįstaKristina.

– Manau, lengviausia tau būtųmokytis mėgdžiojant mane, –sakau Kalebui. Atsistoju kaipesu įpratęs, atsipalaidavęs irramus, pakeliu ginklą abiemrankomis. Viena tvirtai jį laikau,kita tik paremiu.

Kalebas mėgina manemėgdžioti, panašiai atsistoti irnutaisyti panašią pozą. NorsKristina ir šaipėsi, Kalebasmintyse sumeta, kaip pasiektigeriausią rezultatą, jis gebaanalizuoti. Matau, kaip jismėgina atsistoti vienu ar kitukampu, kaip dirsčioja į mane,laukdamas pritarimo.

– Gerai, – sakau jamgaliausiai. – Dabar susitelk įtaikinį, o visa kita pamiršk.

Susikaupiu į taikinio centrą,

tik į jį ir žiūriu. Atstumas manęsnejaudina – kulka pataikys ir ištoliau, ir iš arčiau. Įkvepiu irpasirengiu, tada iškvepiu iršaunu – kulka įsminga ten, kuraš ir norėjau. Į raudonąapskritimą taikinio centre.

Žingteliu atgal pažiūrėti, kaipseksis Kalebui. Jis stovitaisyklingai, teisingai laikoginklą, bet yra labai įsitempęs,sustingęs tarsi statula sušautuvu. Jis sulaiko kvėpavimąir šauna. Atatranka šįsyk ne

tokia stipri, kulka kliudo taikinioviršų.

– Gerai, – pakartoju. – Manau,tau tiesiog reikia priprasti prieginklo. Esi labai įsiręžęs.

– Ar gali mane už tai kaltinti?– atkerta Kalebas. Jo balsasdreba tariant kiekvieną žodį. Jisstengiasi nuslėpti širdyje kylantįsiaubą.

Esu matęs dvi naujokų kartas,taip pat besistengiančias slėptibaimę, bet nė vieno negaliulyginti su Kalebu.

Papurtau galvą ir ramiaisakau:

– Žinoma, ne. Bet turi suvokti,kad jei neatsikratysi įtamposšiąnakt, galbūt nė nepateksi įGinklų laboratoriją. Ir kas geroiš to bus?

Kalebas atsidūsta.– Fizinis pasirengimas yra

svarbus, – sakau. – Betsvarbiausia – psichologinis.Laimė, tu esi tam pasirengęs,žinai, kaip tai daryti. Tu mokaisine tik šaudyti, drauge mokaisi ir

susitelkti. Kai tau teks kovotidėl gyvybės, susitelkimas busįaugęs į smegenis, viskas vykssavaime.

– Nenutuokiau, kad Bebaimiaitiek laiko skiria psichologinėmstreniruotėms, – sako Kalebas. –Triče, ar galiu pažiūrėti, kaip tušaudai? Mačiau, kaip buvaisužeista į petį, bet niekadnemačiau šaudančios.

Tričė šypteli ir atsigręžia įtaikinį. Kai pirmąkart pamačiaują per iniciacijos treniruotes, ji

atrodė negrabi, panaši įsutrikusį paukštelį. Jos lieknas,trapus kūnas dabar taporaumeningas ir lankstus. Jilengvai nulaiko didelį ginklą.Tričė primerkia vieną akį,perkelia svorį ant kitos kojos iršauna. Kulka pataiko beveik įpatį taikinio centrą, trūksta vosporos colių. Kalebas nustebęskilsteli antakius – tai jam padarodidelį įspūdį.

– Nėra ko čia taip stebėtis! –pareiškia Tričė.

– Atleisk, – atsiprašo Kalebas.– Tiesiog anksčiau tu buvai tokianevikri. Nė nežinau, kaipnepastebėjau, kad tapai kitokia.

Tričė gūžteli pečiais ir nusukaakis, bet jos skruostai paraustair ji atrodo patenkinta savimi.Kristina šauna dar kartą – šįsykkliudo taikinį maždaug pervidurį.

Atsitraukiu leisdamas Kalebuitreniruotis. Žiūriu, kaip Tričėdar kartą šauna, kai ji pakeliaginklą, gėriuosi grakščiomis jos

kūno linijomis. Atatranka stipri,bet mergina nepajuda iš vietos.Paliečiu Tričei petį ir palinkstuprie ausies.

– Prisimeni, kaip mokydamasišaudyti vos negavai buože įveidą?

Tričė nusivaipo ir linkteli.– Ar prisimeni, kaip per

treniruotę padariau šitaip? –apglėbiu Tričę ir prispaudžiuranką prie saulės rezginio.

Ji giliai įkvepia.– Ilgai šito nepamiršiu, –

sukužda ji.Tričė apsigręžia ir

prisitraukia mane artyn, pirštųgaliukais paglosto smakrą.Mudu bučiuojamės, girdžiuKristiną šaipantis, bet pirmąkartą gyvenime man tai visiškainerūpi.

+ + +

Pasimokius šaudyti nebėrakas daryti, belieka laukti. Tričėsu Kristina gauna iš Redžiosprogmenis ir paaiškina

Kalebui, kaip juos naudoti.Paskui Metjusas ir Kara imatyrinėti žemėlapį, svarsto, kokiukeliu geriausia patekti į Ginklųlaboratoriją. Mudu su Kristinasusitinkame su Emaru, Džordžuir Piteriu – aptariame, kokiumaršrutu šįvakar važiuosime įmiestą. Tričė pakviečiama įlabai skubų tarybos susirinkimą.Metjusas visą dieną skiepijažmones nuo atminties serumo.Karą ir Kalebą, Tričę, Nitą,Redžį, susileidžia vakcinos ir

sau.Neužtenka laiko pasvarstyti

apie tai, ką ketiname daryti,apie plano svarbą: mesbandysime sustabdytirevoliuciją, išgelbėti Čikagą iramžiams pakeisti Biurą.

Kol Tričė sėdi susirinkime,nueinu paskutinį kartą aplankytiJurajo. Viliuosi, kad pavyks čiaatgabenti jo namiškius, kadgalėtų atsisveikinti.

Prisiartinu prie palatos, betnedrįstu eiti vidun. Stovėdamas

koridoriuje ir žiūrėdamas prostiklą galiu tiesiog apsimesti,kad Jurajas miega. Jeigu jįpaliesiu, jis pabus, nusišypsos irsuskels pokštą. Jei užeisiu vidun,išvysiu, kad jis nerodo jokiųgyvybės žymių, suvoksiu, kad josmegenys mirusios, kad tai jaunebe Jurajas, tik tuščias kiautas.

Norėdamas nuslėpti drebulį,sugniaužiu kumščius.

Iš kito koridoriaus galo ateinaMetjusas, jo rankos sukištos įtamsiai mėlynos uniformos

kišenes. Vaikinas žingsniuojaatsipalaidavęs, batai sunkiaidunksi į grindis.

– Sveikas.– Labas, – atsakau.– Ką tik paskiepijau Nitą, –

taria Metjusas. – Šiandien josnuotaika geresnė.

– Puiku.Metjusas krumpliais

pabarbena į stiklą.– Taigi atveši jo namiškius į

būstinę? Taip man sakė Tričė.Linkteliu.

– Jurajo brolį ir mamą.Buvau matęs Zako ir Jurajo

mamą anksčiau. Ji smulkaussudėjimo, tačiau tvirtos valiosmoteris. Viena tų retųBebaimių, kurios viską daroramiai ir neišsišoka. Man jipatiko, drauge jos ir baiminausi.

– O tėčio nėra? – klausiaMetjusas.

– Tėtis žuvo, kai vaikai buvodar maži. Bebaimių luome tainieko stebėtino.

– Tiesa.

Kurį laiką stovime tylėdami.Esu dėkingas, kad Metjusas yrašalia, tai apsaugo mane nuogresiančio sutriuškinti sielvarto.Žinau, kad Kara vakar sakėtiesą – aš pats nenužudžiauJurajo, bet vis tiek jaučiuosi kaipžudikas. Turbūt taip bus visągyvenimą.

– Senokai norėjau tavęspaklausti, – tariu galiausiai. –Kodėl tu mums padedi? Juk labairizikuoji, o pats naudos lyg irneturėsi.

– Gal ir turėsiu, – atsakoMetjusas. – Tai ilga istorija.

Vaikinas sukryžiuoja rankas,paskui nykščiu timpteli antkaklo parištą virvelę.

– Kadaise turėjau merginą, –prabyla jis. – Ji buvo genetiškaisugadinta, todėl aš neturėjau suja susitikinėti, tiesa? Mumsnurodyta rinktis geriausiuspartnerius, kad gimtų genetiškaisveiki palikuonys. Bet ašpasielgiau kaip maištininkas, ogalbūt viliojo uždraustas vaisius,

taigi mudu ėmėme susitikinėti.Nesitikėjau užmegzti su ja rimtųsantykių, bet vis dėlto...

– Tačiau taip jau nutiko, –tariu.

Metjusas linkteli.– Taip. Ta mergina įtikino

mane, kad Biuro požiūris įsugadintus genus yraneteisingas. Ši mergina buvogeresnė už mane, daug kartųgeresnė. Paskui ji buvo užpulta.Gauja genetiškai grynųjų jąsumušė. Ji nemokėjo laikyti

liežuvio už dantų, buvonepatenkinta savo padėtimi –galbūt dėl to ji ir pakliuvo įspąstus. O gal tai neturi niekobendro. Gal žmonės taip elgiasibe jokios priežasties, tiesioginstinktyviai.

Žiūriu į virvelę jam ant kaklo.Maniau, kad ji juoda, betatidžiau įsižiūrėjęs pamatau,kad ji žalia – tokios spalvosuniformas vilki genetiškaisugadinti.

– Šiaip ar taip, ji buvo sunkiai

sužalota, tačiau vienasužpuolikų buvo tarybos nariosūnus. Jis pareiškė, kadkonfliktas buvo sukeltas tyčia.Taip ir jis, ir kiti smurtautojaiatsipirko viešaisiais darbais.Bet aš žinau, kaip viskas buvo ištikrųjų. – Palydėdamas savožodžius Metjusas linkteli galva.– Žinau, kad jie išsisuko nuobausmės, nes mergina teisėjamsatrodė bevertė. Tarsi genetiškaisugadintieji prilygtų gyvuliams.

Mano nugara nubėga

šaltukas.– Kas...– Kas nutiko merginai? –

Metjusas dirsteli į mane. – Jimirė po operacijos praėjusmetams nuo užpuolimo. Taibuvo nelaimingas atsitikimas –įsimetė užkratas. – Metjusasskėsteli rankomis. – Jai mirusnusprendžiau padėti Nitai.Nemaniau, kad jos sumanymasgeras, tik nesugalvojau, kaipkitaip atkeršyti. Bet irnebandžiau jos sustabdyti.

Mėginu surikiuoti mintis,paguosti ar nuraminti Metjusą,tik nerandu tinkamų žodžių.Tarp mūsų įsiviešpatauja tyla.Tai geriausias atsakymas įMetjuso išpažintį, leidžiantistyliai pripažinti jo išgyventątragediją, be tuščių žodžių irraginimo žiūrėti į ateitį.

– Tai sunku suprasti, –pareiškia Metjusas. – Bet ašnekenčiu Biuro.

Metjusas stipriai sukandadantis. Jis man niekad neatrodė

nuoširdus, šiltas žmogus, betdar nesu jo matęs tokioįsiutusio. Jo veidas tarsi iškaltasiš ledo, akys liepsnoja, balsasdvelkia šalčiu.

– Būčiau pasisiūlęs mirtivietoj Kalebo, tačiau labai noriupamatyti pasikeitusį Biurą.Trokštu išvysti, kaip tie žmonėsklydinės po būstinę, apsvaigęnuo atminties serumo,nebesižinos, kas tokie esą. Kai jimirė, panašiai nutiko ir man.

– Tai tikrai tinkama bausmė, –

sakau.– Taip geriau, negu juos

išžudyti, – taria Metjusas. – Beto, nesu žudikas.

Pasijuntu nejaukiai. Retaikada sutinki puikiaiužsimaskavusį žmogų, kurisnetikėtai nusiplėšia kaukę irparodo savo tamsiąją pusę.Tada apima nesmagus jausmas.

– Man labai gaila, kad taipnutiko Jurajui, – sako Metjusas.– Paliksiu judu vienus.

Jis vėl susikiša rankas į

kišenes ir švilpiniuodamasnužingsniuoja koridoriumi.

Keturiasdešimt trečiasskyrius

T R I Č Ė

Tarybos susirinkimas – tokskaip visada: patvirtinimas, kadšį vakarą virš miestų buspaleisti virusai, diskusija, kokieir kokiu laiku skris lėktuvai. Posusirinkimo persimetudraugišku žodžiu su Deividu ir

išsmunku, o kiti siurbčioja kavąir grįžta į viešbutį.

Tobijas nusiveda mane įvestibiulį netoli viešbučiomiegamojo ir mes praleidžiameten šiek tiek laiko – kalbamės,bučiuojamės ir rodome vienaskitam keisčiausius augalus.Turbūt tai ir daro normalūsžmonės – eina į pasimatymus,šnekučiuojasi, juokiasi. Mestokių akimirkų patyrėme labainedaug. Dažniausiaisprukdavome nuo vieno ar kito

pavojaus arba bėgdavome į jį.Bet horizonte jau matau –ateina laikai, kai to daugiaunebebus. Mes ištrinsime Biurožmonėms atmintį ir kartuatstatysime šį miestą. Gal tadasuprasime, ar ramios akimirkosmums priimtinos lygiai taip patkaip triukšmingos.

Labai to laukiu.Galiausiai ateina metas

Tobijui išvykti. Aš stoviuvestibiulyje ant aukštesniolaiptelio, jis – ant žemesnio, taigi

mes abu viename lygyje.– Man nepatinka, kad negaliu

šį vakarą būti su tavimi, – sakojis. – Negerai palikti tave vienąper tuos įvykius.

– Ką, manai, nesusitvarkysiu?– truputį įsižeidžiu.

– Aš ne apie tai. – Jis paliečiadelnais mano veidą ir atremiasavo kaktą į manąją. – Tiknenoriu, kad kęstum tai viena.

– Nenoriu, kad tau tektųvienam kęsti Jurajaus šeimą, –tyliai sakau. – Bet manau,

turime tai daryti atskirai.Džiaugiuosi, kad būsiu suKalebu prieš tai, kol... na žinai.Bus gera tuo pat metu nejaustinerimo dėl tavęs.

– Taip. – Jis užsimerkia. –Laukiu nesulaukiu rytdienos, kaigrįšiu ir tu būsi padariusi, kąreikia, tada žiūrėsime, kas bustoliau.

– Galiu pasakyti, kad bus daugšito... – ištariu ir prispaudžiulūpas prie jo lūpų.

Jo delnai nuo mano veido

atsiduria ant mano pečių irryžtingai nuslysta nugara.Susiranda mano marškinėliųpalanką ir šmurkšteli po apačia;jo pirštai šilti ir įkyrūs.

Staiga pajuntu viską – joprisispaudusias lūpas, bučinioskonį, jo odos lygumą,oranžinius blyksnius sau použmerktais akių vokais iržalumos aromatą ore. Kaiatšlyju ir jis atsimerkia, aiškiaimatau jo akis – žydrą brūkšnelįtamsiai melsvoje kairėje akyje ir

jaučiuosi saugiai įkalinta joje,lyg sapnuočiau.

– Myliu tave, – ištariu.– Ir aš tave myliu, – atsako jis.

– Netrukus susitiksim.Jis mane dar kartą švelniai

pabučiuoja, paskui išeina išvestibiulio. Stoviu apšviestameruože, kol saulė dingsta.

Metas susitikti su broliu.

Keturiasdešimtketvirtas skyrius

T O B I J A S

Prieš eidamas susitikti suEmaru ir Džordžu, patikrinuekranus. Evelina įstrigusiEruditų būstinėje su savobeluomiais šalininkais, visipalinkę virš miesto žemėlapio.Markas ir Džoana Mičigano

aveniu pastate, į šiaurę nuoHankoko namo, vadovaujasusirinkimui.

Tikiuosi, jie ten pabus darkeletą valandų, kol spręsiu,kuriam iš savo tėvų ištrintiatmintį. Emaras davė mumstruputį daugiau nei valandąsurasti ir paskiepyti Jurajausšeimą ir grįžti į Biurąnepastebėtiems, taigi turiu laikotik vienam iš jų.

+ + +

Lauke vėjo pustomas sniegassūkuriuoja ant šaligatvio.Džordžas duoda man ginklą.

– Dabar ten pavojinga, – sakojis. – Dėl tų Lojaliųjų reikalų.

Paimu jį nė nepakeldamasakių.

– Ar esi gerai susipažinęs suplanu? – klausia Džordžas. –Ketinu tave stebėti iš čia, išmažojo valdymo kambario. Betpažiūrėsim, kiek šįvakar būsiunaudingas, kai sniegas šitaipdrebia į kameras.

– Kur bus kiti sargybiniai?– Gal gers? – patrauko pečiais

Džordžas. – Liepiau jiemspasiimti laisvą naktį. Niekasnepastebės, kad sunkvežimisdingo. Man bus viskas gerai,pažadu.

Emaras išsišiepia.– Puiku, lipam vidun.Džordžas spusteli Emarui

ranką ir mostu pakviečialikusiuosius. Kol visi traukiapaskui Emarą į lauke stovintįsunkvežimį, trumpam sulaikau

Džordžą. Jis keistai į manežvilgteli.

– Nieko neklausk, nesneatsakysiu, – tariu. – Betpasiskiepyk nuo atmintiesserumo, gerai? Kuo greičiau.Metjusas galės tau padėti.

Jis susiraukia.– Būtinai tai padaryk, –

pakartoju ir einu į sunkvežimį.Snaigės kimba man į plaukus,

garo kamuoliai virsta iš nosieskaskart, kai iškvepiu. Pakeliui įmane atsitrenkia Kristina ir

kažką kyšteli man į kišenę.Buteliuką.

Matau į mus įsmeigtas Piterioakis, įsitaisau keleivio sėdynėje.Vis dar nesuprantu, ko jis taipprisispyrė vykti kartu su mumis,tik žinau, kad su juo reikia būtibudriam.

Sunkvežimio salone šilta, irnetrukus sniegas ant mūsųvirsta vandens lašais.

– Tau pasisekė, – sakoEmaras. Jis paduoda man stikloekranėlį, išraižytą ryškiomis

linijomis – kaip venomis. Geriauįsižiūrėjęs pamatau, kad taigatvės, o ryškiausioji linija žymimūsų kelią per jas. – Seksižemėlapį.

– Tau reikia žemėlapio? –kilsteliu antakius. – Ar tauneatėjo į galvą tiesiog... taikytisį didžiuosius pastatus?

Emaras vypteli.– Mes nevažiuosim tiesiai į

miestą, mes vyksim slaptu keliu.Dabar užsičiaupk ir sek.

Žemėlapyje aptinku mėlyną

tašką, rodantį, kur esame.Emaras išvairuoja sunkvežimį įpūgą, sniegas krinta taipgausiai, kad įžiūriu tik porąmetrų priešais.

Pastatai, kuriuospravažiuojame, atrodo kaiptamsios figūros baltose įkapėse.Emaras lekia greitai,vildamasis, kad sunkiasvorissunkvežimis kelyje laikysisstabiliai. Pro snaiges tolumojepamatau miesto žiburius. Buvaupamiršęs, kaip arti esame, mat

viskas neatpažįstamai pasikeitę.– Negaliu patikėti, kad

grįžtame, – sako Piteris tyliai,lyg nelaukdamas niekienoatsakymo.

– Aš irgi, – pritariu, nes taitiesa.

Atstumas, kurio laikėsi Biurasnuo likusio pasaulio, buvo tokspat kaip blogio atstumas nuokaro, kurį jie ketino kariauti sumūsų atmintimi, – subtilesnis,bet vis tiek toks pat nedoras. Jiebūtų galėję padėti mums,

varžomiems luomų, bet palikomus likimo valiai. Kadišmirtume. Kad išžudytume vienikitus. Tik dabar, kai ruošiamėssunaikinti sveiku protunesuvokiamą kiekį genetinėsmedžiagos, jie nutaria įsikišti.

Kratomės, kai Emarasvairuoja sunkvežimį pergeležinkelio bėgius,laikydamasis aukštos betoninėssienos mums iš dešinės.

Pro galinio vaizdo veidrodėlįpažvelgiu į Kristiną. Jos

dešinysis kelis virpa.

+ + +

Vis dar nežinau, kuriam trintiatmintį: Markui ar Evelinai?

Įprastai bandyčiau nuspręsti,kuris poelgis būtų kilnesnis, betšį kartą abu pasirinkimai atrodosavanaudiški. Ištrinti atmintįMarkui reikštų sunaikintižmogų, kurio nekenčiu ir kuriolabiausiai bijau. Man tai būtųišsivadavimas nuo jo įtakos.

Ištrinti atmintį Evelinai –

vadinasi, paversti ją naujamotina, tokia, kuri manęsnepaliktų ir priimtų sprendimusne iš keršto troškimo ir ne išnoro visus kontroliuoti, kad tiknereikėtų jais pasitikėti.

Abiem atvejais, netekęs irvieno, ir kito, pasijusčiau geriau.O kas labiausiai padėtų miestui?

Nebežinau.

+ + +

Šildausi delnus, laikydamas

juos virš ventiliatorių, Emarastoliau vairuoja per geležinkeliobėgius, pravažiuojame apleistątraukinio vagoną, matytą daratvykstant, jo sidabriniuosešonuose atsispindi mūsųpriekiniai žibintai. Pasiekiamevietą, kur išorinis pasaulisbaigiasi ir prasidedaeksperimentai, – pokytis toksstaigus, lyg kas būtų nubrėžęsant žemės skiriamąją liniją.

Emaras ją kerta, tarsi jos nėnebūtų. Manau, laikui bėgant jis

nustojo ją jausti, mat vis labiauprisitaiko prie savo naujojopasaulio. Man tai prilygstakelionei iš tiesos į melą, išbuvimo suaugusiuoju – įvaikystę. Matau, kaip šaligatvių,stiklo ir metalo kraštovaizdįkeičia plynas laukas. Jaunebepusto, todėl tolumojeįžiūriu miesto apybrėžas, uždebesis vos tamsesniuspastatus.

– Kur ieškosime Zako? –klausia Emaras.

– Zakas ir jo motina prisidėjoprie sukilėlių, – atsakau. – Tad,spėju, greičiausiai pas juos.

– Žmonės iš valdymokambario sakė, dauguma jųįsikūrė šiaurinėje upės pusėje,netoli Hankoko pastato, – sakoEmaras. – Gal norėtumkybodamas ant lyno nučiuožtikitapus?

– Tikrai ne! – atkertu.Emaras nusikvatoja.Dar po valandos priartėjame.

Tik pamatęs Hankoko pastatą

ne juokais pradedu nervintis.– E-e... Emarai? – iš galo

kreipiasi Kristina. – Mannemalonu sakyti, bet labaireikia, kad sustotum. Ir... nažinai. Prispyrė.

– Dabar? – klausia Emaras.– Taip. Nebegaliu kentėti.Jis atsidūsta, bet sukteli

sunkvežimį į kelkraštį.– Jūs, vaikinai, niekur neikit ir

nežiūrėkit! – išlipdama liepiaKristina.

Matau, kaip jos siluetas

dingsta už sunkvežimio galo, irlaukiu. Kai ji praduria padangas,sunkvežimis lengvai siūbteli, –pajuntu tik todėl, kad totikėjausi. Kristina įsėda,purtydamasi sniegą nuo striukėsir tramdydama šypseną.

Kad apsaugotum žmones nuotragiškos lemties, kartaistereikia vienintelio žmogaus,pasiryžusio ką nors dėl topadaryti. Net jei tas „kas nors“tėra pasiprašymas gamtiniureikalu.

Emaras lyg niekur nieko darkeletą minučių vairuoja. Staigasunkvežimis pradeda trūkčioti irkratytis, lyg važiuotume pergreičio kalnelius.

– Šūdas! – nusikeikia Emaras,rūsčiai dėbčiodamas į greitmatį.– Negaliu patikėti!

– Nuleido padangas? –klausiu.

– Mhm, – atsidūsta jis,spaudžia stabdžius, irsunkvežimis čiuožtelikelkraštyje prie sustojimo

ženklo.– Patikrinsiu, – tariu. Nušoku

nuo keleivio sėdynės ir einu priesunkvežimio galo. Užpakalinėspadangos visiškai subliūškusios,suraižytos Kristinos peilio.Žvilgteliu pro galinius langus, arturime bent vieną atsarginępadangą, tada grįžtu prie savoatdarų durelių pasidalintinaujienomis. – Abi galinėssprogusios, turim tik vienąpakaitinę. Teks išlipti ir ieškotisnaujos padangos.

– Šūdas! – Emaras trinkteliper vairą. – Nėra kada. Turimpaskiepyti Zaką, jo motiną irKristinos šeimą, kol atmintiesserumas nepaleistas, kitaip iš jųjokios naudos.

– Nurimk, – sakau. – Žinau,kur rasti kitą mašiną. Gal jūsvisi keliaukite toliau pėsčiomis,o aš eisiu jos paieškoti?

Emaro veidas nušvinta.– Gera mintis.Prieš eidamas pasitikrinu, ar

mano pistolete yra kulkų, nors

abejoju, ar man jų prireiks. Visilipa lauk iš sunkvežimio.Emaras dreba nuo šalčio irspyruokliuoja ant pėdų.

Žvilgteliu į savo laikrodį.– Iki kelintos valandos turi

juos paskiepyti?– Pagal Džordžo grafiką, turi

likti valanda iki miesto atmintiesištrynimo, – sako Emaras, irgitikrindamasis savo laikrodį. – Jeinori, kad apsaugotume nuosielvarto Zaką ir jo motiną irleistume jiems išsitrinti atmintį,

suprasiu tave. Galiu taipadaryti, jei tau reikia.

Purtau galvą.– Negalėčiau to leisti. Jiems

neskaudėtų, bet tai būtųnetikra.

– Kaip mėgstu sakyti – Suskisir liks Suskiu, – šypsodamasisreplikuoja Emaras.

– Ar gali jiems... nesakyti, kasnutiko? Kol nenuvyksiu ten. Tikpaskiepytum juos? Noriu patsjiems pranešti.

Emaro šypsena po truputį

blėsta.– Gerai. Žinoma.Mano batai permirko, kol

tikrinau padangas, o dabar, kaistoviu ant šalto grindinio,paskausta pėdas. Jau ketinu eitišalin nuo sunkvežimio, betišgirstu Piterį.

– Eisiu su tavim, – prisigretinajis.

– Ką? Kodėl? – dėbteliu į jį.– Tau prireiks pagalbos

ieškant sunkvežimio, – paaiškinaPiteris. – Tai didelis miestas.

Žiūriu į Emarą, jis patraukopečiais.

– Žmogus sako tiesą.Piteris pasilenkia ir tyliai, kad

girdėčiau tik aš, ištaria:– Jei nenori, kad jam

pasakyčiau apie tavo planus,neprieštarausi.

Jo žvilgsnis įsminga manostriukės kišenėn, kurioje guliserumas.

Atsidūstu.– Gerai jau. Bet darysi, ką

liepsiu.

Žiūriu, kaip Emaras irKristina be mūsų eina Hankokopastato link. Kai jie nutolstatiek, kad mūsų nebegali matyti,žingteliu atgal ir įsikišu ranką įkišenę, saugodamas buteliuką.

– Neketinu ieškotisunkvežimio, – pareiškiu, – galnorėtum žinoti ir tai. Padėsiman ar turėsiu tave nušauti?

– Žiūrint, ką darysi.Sunku atsakyti, kai pats nesi

tikras. Stoviu atsisukęs įHankoko pastatą. Man iš

dešinės – beluomiai, Evelina irjos mirtino serumo rinkinys.Man iš kairės – Lojalieji,Markas ir sukilimo planas.

Kur aš įtakingesnis? Kurįvykdyčiau didžiausiaspermainas? Štai ko turėčiausavęs klausti, užuot svarstęs,katrą labiausiai trokštusunaikinti.

– Sustabdysiu revoliuciją, –atsakau.

Patraukiu dešinėn. Piterisžengia paskui mane.

Keturiasdešimtpenktas skyrius

T R I Č Ė

Mano brolis stovi priemikroskopo, prispaudęs akį prieokuliaro. Šviesa nuo mikroskopoplatformos meta keistus šešėliusjam ant veido, todėl jis atrodogerokai vyresnis.

– Tai tikrų tikriausiai jis, –

pareiškia. – Puolimo simuliacijosserumas. Jokių abejonių.

– Visada gerai, kai yra kaspatvirtina, – sako Metjusas.

Stoviu su broliu likus keliomsvalandoms iki jo mirties. O jistyrinėja serumus. Kaip kvaila.

Žinau, kodėl Kalebas norėjočia ateiti: įsitikinti, kad atiduodagyvybę geram tikslui. Nekaltinujo. Kiek žinau, kai numiršti,antros progos nebebūna.

– Pakartok man aktyvinimokodą, – prašo Metjusas.

Aktyvinimo kodas leis suveiktiatminties serumo ginklui, o kitasmygtukas akimirksniu jįpaskleis. Nuo tada, kai čiaatėjome, Metjusas verčiaKalebą kartoti abu kodus kaskeletą minučių.

– Man nekyla sunkumųatsimenant skaičių sekas! –ginasi Kalebas.

– Aš ir neabejoju. Bet mesnežinome, kaip veiks tavoprotas, kai mirties serumaspradės savo kelią, todėl šie

kodai turi būti giliai įstrigę tau įatmintį.

Kalebas krūpteli, išgirdęsžodžius „mirties serumas“.Spoksau į savo batus.

– Nulis aštuoni nulis septynivienas du, – atsako Kalebas. – Otada spaudžiu žalią mygtuką.

Šiuo metu Kara leidžia laikąsu žmonėmis valdymokambaryje, kad galėtų įšvirkštijiems į gėrimus taikos serumo;kai jie apsvaigs irnebesusigaudys, ji išjungs

šviesas būstinėje, kaip prieškeletą savaičių padarė Nita irTobijas. Kai tai nutiks, mesbėgsime į Ginklų laboratoriją,tamsoje nestebimi kamerų.

Priešais mane antlaboratorinio stalo padėtisprogmenys, kurių mums davėRedžis. Jie atrodo tokie įprasti –juodoje dėžėje su metaliniaisgnybtais ant kraštų ir nuotoliniudetonatoriumi. Gnybtaiprikabins dėžę prie antrųjųlaboratorijos durų. Pirmosios po

atakos dar nesutaisytos.– Manau, užteks, – taria

Metjusas. – Dabar viskas, koreikia, tai truputį palaukti.

– Metjusai, – kreipiuosi, – argalėtum trumpam palikti mudu?

– Žinoma, – nusišypso. –Grįšiu, kai bus metas.

Jis išeina ir uždaro duris.Kalebas perbraukia rankomisper švarų kostiumą, sprogmenisir kuprinę, į kurią jie keliaus. Jisišdėlioja viską lygiai paeiliui, šenbei ten pataisydamas ir

pasukdamas.– Vis prisimenu, kai būdami

maži žaisdavome „Teisuolius“, –sako jis. – Pasodindavau tave įkrėslą svetainėje ir užduodavauklausimus, pameni?

– Taip, – atsakau ir atsiremiustrėnomis į laboratorinį stalą. –Tu užčiuopdavai mano riešopulsą ir sakydavai, kad, jeimeluosiu, tu suprasi, nes„Teisuoliai“ visada žino, kaižmonės sako melą. Tai buvonelabai gražu.

Kalebas juokiasi.– Kartą prisipažinai pavogusi

knygą iš mokyklos bibliotekos irkaip tik grįžo mama...

– Ir turėjau eiti atsiprašytibibliotekininkės! – juokiuosi iraš. – Toji bibliotekininkė buvosiaubinga. Į visus kreipdavosi„jaunoji panele“ arba „jaunasisponaiti“.

– Ak, bet mane ji mylėjo. Aržinai, kad dirbdamas savanoriuper pietų pertrauką turėjaudėlioti knygas į vietas, bet iš

tikrųjų stovėdavau tarp lentynųir skaitydavau? Ji keletą kartųmane užklupo, bet niekadanieko nesakė.

– Tikrai? – Man sudiegiakrūtinėje. – Nežinojau.

– Turbūt daug ko vienas apiekitą nežinojome. – Jis pirštaisbilsnoja per stalą. – Gaila, kadnebuvome atviresni.

– Man irgi gaila.– Dabar jau per vėlu, tiesa? –

Jis pažvelgia aukštyn.– Ne visai. – Atsitraukiu kėdę

nuo laboratorinio stalo iratsisėdu. – Pažaiskime„Teisuolius“. Iš pradžių ašatsakysiu į klausimą, paskui tu.Sąžiningai, aiškiai.

Jis atrodo mažumėlę suirzęs,bet sutinka žaisti.

– Gerai. Kaip tu iš tikrųjųsudaužei tuos akinius virtuvėje,kai sakei, kad paėmei norėdamanuo jų nušluostyti vandenslašus?

Pavartau akis.– Tai į šitokį klausimą tau

reikia sąžiningo atsakymo?! Najau, Kalebai.

– Gerai jau, gerai. – Jisatsikrenkščia, jo žalios akysįsminga į mane, žvilgsnissurimtėja. – Ar tu iš tikrųjų manatleidai, ar taip sakai tik todėl,kad netrukus mirsiu?

Žiūriu į savo delnus ant kelių.Įstengiu būti jam švelni irmaloni tik todėl, kad kaskart,pagalvojusi apie tai, kas nutikoEruditų būstinėje, kaipmatnuveju tą mintį šalin. Bet tai

turbūt nėra atleidimas, – jeibūčiau atleidusi, pajėgčiaugalvoti apie tai, kas įvyko, betos neapykantos, kurią jaučiu,tiesa?

O gal atleidimas ir yranuolatinis karčių prisiminimųišstūmimas, kol laikas atbukinsskausmą, pyktį ir skriaudapasimirš.

Kalebo labui, norėčiau tikėtipastaruoju.

– Taip, atleidau, – atsakau irpatyliu. – Arba bent jau

nepaprastai noriu. Manau,galbūt tai tas pats.

Atrodo, jam palengvėja.Pasitraukiu, kad jis galėtų sėstisį mano vietą. Žinau, ko noriu jopaklausti, ir tai padarysiu, jeigujis jau ryžosi pasiaukoti.

– Kokia yra svarbiausiapriežastis, dėl kurios tai darai?– klausiu. – Pati didžiausia?

– To neklausk, Beatriče.– Čia ne spąstai, – tariu. – Aš

nebeapsigalvosiu dėl atleidimo.Tik noriu žinoti.

Tarp mudviejų – švaruskostiumas, sprogmenys irkuprinė, viskas tvarkingaiišrikiuota ant lygaus plieno. Sušiomis priemonėmis jis išeis irnebegrįš.

– Spėju, tai vienintelis būdasatsikratyti kaltės jausmo užvisa, ką esu padaręs, – sako jis.– Niekada taip nieko nenorėjau,kaip nusiimti šią naštą.

Jo žodžiai man gelia. Bijojau,kad jis tai ištars. Visą laikąžinojau, kad ištars. Ir norėjau,

kad neištartų.Iš garsiakalbio kampe

pasigirsta balsas:– Dėmesio, būstinės

rezidentai. Skelbiamas avarinisužsirakinimas iki penktosvalandos ryto. Kartoju,skelbiamas avarinisužsirakinimas iki penktosvalandos ryto.

Mudu su Kalebususižvelgiame, pajutę pavojų.Pro duris įsiveržia Metjusas.

– Šūdas! – iškošia jis. Paskui

garsiau: – Šūdas!– Avarinis užsirakinimas? Ar

tai kaip mokomosios pratybos?– Iš esmės – taip. Tai reiškia,

kad turime išeiti dabar, kolkoridoriuose tvyros sumaištis irapsauga dar nesustiprinta, –sako Metjusas.

– Kam jiems tai? – klausiaKalebas.

– Galbūt jie tik nori sustiprintiapsaugą prieš paleisdamivirusus, – svarsto Metjusas. –Arba gali būti, kad išsiaiškino,

ką ketiname daryti, – nors, jeitaip būtų, jie ateitų mūsų suimti.

Žvelgiu į Kalebą. Minutės,kurios man liko su juo, nykstakaip nuo medžio šakų draskomilapai.

Pereinu kabinetą ir išspintelės ištraukiu mūsų ginklus,bet kažkur mintyse man kirba,ką vakar sakė Tobijas, – pasakNuolankiųjų, turi leisti žmoguidėl tavęs aukotis, jeigu jam taivienintelis būdas parodyti, kadtave myli.

Bet Kalebui tai netinka.

Keturiasdešimt šeštasskyrius

T O B I J A S

Mano pėdos slysčiojaapsnigtu šaligatviu.

– Tu vakar nepasiskiepijai, –sakau Piteriui.

– Ne, nepasiskiepijau, –patvirtina tas.

– Kodėl?

– Kodėl turėčiau tau aiškinti?Perbraukiu nykščiu per

buteliuką ir sakau:– Keliauji su manim, nes žinai,

kad turiu atminties serumą,tiesa? Jeigu nori, kad jį tauatiduočiau, gal malonėtumįvardyti priežastį.

Jis vėl, kaip ir anksčiau,pasižiūri į mano kišenę. Turbūtmatė, kaip Kristina man jį davė.Paskui taria:

– Geriau pats iš tavęs atimsiu.– Prašyčiau! – Užverčiu akis

ir matau, kaip sniegas klojapastatų viršūnes. Tamsu, betmėnulio šviesos pakanka. – Galmanaisi esąs puikus kovotojas,bet manęs įveikti nepavyks,patikėk.

Nieko neatsakęs jis manskaudžiai smogia – aš paslystuant apsnigto šaligatvio irparkrintu. Mano ginklasterkšteli ant grindinio ir lieka ikipusės įsmigęs sniege. Kitą kartąžinosi, kaip pūstis, sakau sau irsvirduliuodamas atsistoju. Jis

griebia mane už apykaklės irtrūkteli priekin, tad vėl paslystu,bet šį kartą spėju alkūne kirstijam į pilvą. Piteris skaudžiaispiria man į koją, ši netnutirpsta, tada jis griebia maneuž striukės ir prisitraukia.

Jo pirštai grabalioja apiemano kišenę, kur yra serumas.Bandau jį atstumti, bet jis tvirtaistovi ant kojų, o aš savo vienosvis dar nejaučiu. Iš neviltiessuaimanavęs, aukštai kilsteliusavo laisvają ranką ir alkūne

vožiu jam per burną. Mannudiegia visą ranką –skausminga dėti kitam į dantis,bet buvo verta. Jis rėkdamasžnekteli ant šaligatvio, delnaisužsidengęs veidą.

– Ar žinai, kodėl laimėdavaikovas kaip naujokas? – klausiuatgaudamas pusiausvyrą. –Todėl, kad esi žiaurus. Todėl,kad mėgsti skriausti žmones. Beto, tariesi esąs ypatingas,manai, visi kiti tėra lepūnėliai,nemokantys to, ką moki tu.

Jis stojasi, bet spiriu jam įšoną, ir jis sukniumba vėl. Dedukoją jam ant krūtinės, po patgerkle, ir mūsų akys susitinka –jo plačios ir nekaltos, visiškainederančios prie jo žiaurausbūdo.

– Tu nesi ypatingas, –pareiškiu. – Aš irgi mėgstuskriausti žmones. Žinaužiauriausių metodų. Tikskirtumas tas, kad kartais aš tonenoriu, o tu nori visada, tai irdaro tave nedorą.

Perlipu per jį ir patraukiutoliau Mičigano aveniu. Bet,žengęs vos kelis žingsnius, vėlišgirstu Piterį.

– Pasakysiu, kam jis man, –ištaria virpančiu balsu.

Sustoju. Neatsisuku. Dabarnenoriu matyti jo veido.

– Aš noriu to serumo todėl,kad man atsibodo tokiam būti, –sako jis. – Pavargau daryti blogair tuo džiaugtis, o paskui galvoti,kas man negerai. Daugiau taipnebegaliu. Noriu viską pradėti

iš naujo.– Ir nemanai, kad taip elgiasi

tik bailiai? – klausiu per petį.– Matyt, man tai neberūpi, –

sako jis.Jaučiu, kaip pyktis, kuris

kunkuliavo manyje, atslūgsta,kišenėje čiupinėju buteliuką.Girdžiu, kaip Piteris atsistoja irvalosi sniegą nuo drabužių.

– Daugiau nemėgink mandraskyti akių, – sakau. – Pažadu,leisiu tau išsitrinti atmintį povisko, kas dabar buvo pasakyta

ir padaryta. Neturiu priežastiestau meluoti.

Jis linkteli, ir mes kulniuojameper neišmindžiotą sniegą įpastatą, kuriame paskutinįkartą mačiau savo motiną.

Keturiasdešimtseptintas skyrius

T R I Č Ė

Koridoriuje tvyro nervingatyla, nors aplink pilna žmonių.Viena moteris kliudo manepetimi, numykia atsiprašymožodžius, ir aš prisigretinu prieKalebo, kad nepamesčiau jo išakių. Kartais norėčiau būti bent

keliais coliais aukštesnė, kadnereikėtų žiūrėti į žmonesužvertus galvą.

Mes skubame, bet ne pergreitai. Kuo daugiau sargybiniųmatau, tuo didesnę įtampąjaučiu. Kalebui ant nugarosšokčioja kuprinė su švariukostiumu ir sprogmenimis.Žmonės zuja į visas puses,tačiau netrukus prieisimekoridorių, į kurį nė vienasnenorėtų kelti kojos.

– Manau, kažkas atsitiko

Karai, – sako Metjusas. –Šviesos jau turėjo būtiužgesintos.

Linkteliu. Į nugarą manremiasi ginklas, slepiu jį poplačia palaidine. Tikėjausi, kadneprireiks jo panaudoti, bet,atrodo, teks, nors gal tai irnepadės patekti į Ginklųlaboratoriją.

Čiumpu Kalebą ir Metjusą užrankų – sustabdau juos vidurykoridoriaus.

– Sugalvojau, – tariu. –

Skirstomės. Mudu su Kalebubėgsim į laboratoriją, o tu,Metjusai, ką nors iškrėsk.

– Iškrėsti?– Na juk turi ginklą? – sakau.

– Iššauk į orą.Jis dvejoja.– Dabar pat! – iškošiu pro

dantis.Metjusas išsitraukia ginklą.

Sugriebiu Kalebą už alkūnės irskubiai veduosi jį koridoriumi.Per petį matau, kaip Metjusasiškelia pistoletą sau virš galvos

ir šauna tiesiai į stiklines lubas.Sulig driokstelėjimu pasileidžiubėgte, tempdamasi Kalebą susavimi. Erdvė prisipildo riksmųir krintančio stiklo garsų,sargybiniai pasileidžia paskuimus, nekreipdami dėmesio, kadlekiame tolyn nuo miegamųjų, –ten, kur negalima.

Keista jausti instinktus –prisimenu esanti Bebaimė.Pradedu giliau ir lygiau kvėpuoti– žengiame keliu, kurįnumatėme šį rytą. Mano protas

aštrėja, skaidrėja. Žiūriu įKalebą, tikėdamasi, kad tas patsdarosi ir jam, tačiau jo veide,rodos, nebeliko nė lašo kraujo,jis žiopčioja. Veduosi jį, tvirtaisuėmusi už alkūnės.

Batams gurgždant ant grindųplytelių, pasukame už kampo irpriešais mus atsiveria tuščiaskoridorius veidrodinėmislubomis. Pajuntu džiaugsmoantplūdį. Žinau šią vietą. Mesnebetoli. Mums pavyks.

– Stokit! – pasigirsta balsas

už nugaros.Sargybiniai. Jie mus atsekė.– Stokit arba šausim!Kalebas krūpteli ir iškelia

rankas. Aš irgi iškeliu ir žiūriu įjį.

Jaučiu, kaip rimsta ir manomintys, ir širdies plakimas.

Kai žvelgiu į Kalebą,nebematau bailaus, DžaninaiMetju mane pardavusiojaunuolio, ir negirdžiu vėlesniųjo atsiprašymų.

Kai žvelgiu į Kalebą, matau

berniuką, ligoninėje laikantįmane už rankos, kai mudviejųmama susilaužė riešą, irraminantį, kad viskas bus gerai.Matau brolį, sakantį man rinktispačiai Pasirinkimo ceremonijosišvakarėse. Galvoju, koks jisnuostabus – sumanus, guvus,įžvalgus, ramus, rimtas iršvelnus.

Jis – dalis manęs, ir visadatoks bus, o aš esu dalis jo.Nepriklausau neiNuolankiesiems, nei

Bebaimiams, nei netgiDivergentams. Nepriklausau neiBiurui, nei eksperimentui, neipakraščiui. Priklausaužmonėms, kuriuos myliu, o jiepriklauso man; jie ir mano meilėbei lojalumas jiems geriau užbet kokius žodžius arbendruomenę pasako, kas esu.

Myliu savo brolį. Myliu jį, o jisdreba vien nuo minties apiemirtį. Viskas, apie ką galiugalvoti, ką galiu girdėti savomintyse, yra žodžiai, kuriuos

jam ištariau prieš keletą dienų:Niekada nebūčiau abejingaižiūrėjusi, kaip būsi žudomas.

– Kalebai, – kreipiuosi, – duokman kuprinę.

– Ką? – nesupranta jis.Kyšteliu ranką po palaidine

sau už nugaros ir griebiu ginklą.Nusitaikau juo į brolį.

– Atiduok kuprinę.– Triče, ne, – purto galvą jis. –

Ne, aš tau neleisiu to daryti.– Nuleisk ginklą! –

koridoriaus gale sušunka

sargybinis. – Nuleisk ginkląarba šausim!

– Aš išgyvenau su mirtiesserumu, – sakau. – Aš atspariserumams. Yra tikimybė, kadišgyvensiu. Užtat jokiostikimybės, kad išgyvensi tu.Atiduok man kuprinę arbaperšausiu tau koją ir atimsiu. –Tada rikteliu sargybiniams: – Jismano įkaitas! Žengsit arčiau –nudėsiu jį!

Tą akimirką Kalebas manprimena mūsų tėvą. Jo akys

pavargusios ir liūdnos. Jam antsmakro matyti barzdos šešėlis.Jis drebančiomis rankomisnusiima ir atkiša man kuprinę.

Paimu ją ir persimetu perpetį. Tebelaikau į jį nukreipusipistoletą ir žingteliu į šoną, kadjis užstotų mane nuo koridoriausgale stovinčių sargybinių.

– Kalebai, – ištariu, – myliutave.

Jo akyse sužvilga ašaros, jisišlemena:

– Ir aš tave myliu, Beatriče.

– Klaupkis ant kelių! –užrinku, kad sargybiniamsnekiltų įtarimas.

Kalebas klaupiasi.– Jei neišgyvensiu, perduok

Tobijui, kad nenorėjau jo palikti.Truputį atsitraukiu, taikausi

Kalebui virš peties į vienąapsaugininką. Įkvepiu irpasiruošiu. Iškvepiu ir šaunu.Išgirstu skausmo persmelktąriksmą, sprunku į kitą pusę,kurtinama šūvių salvės.Pasileidžiu zigzagais, kad būtų

sunku mane kliudyti, tada neriuuž kampo. Kulka pataiko į sienąvisai šalia manęs ir išmuša jojeskylę.

Bėgdama apsuku kuprinęprieš save ir atitraukiuužtrauktuką. Išimu sprogmenisir detonatorių. Už nugarosgirdžiu šūkavimą ir manebesivejančius žingsnius. Nebėralaiko. Nebėra laiko.

Skuodžiu dar greičiau, kaipdar niekad gyvenime nesulėkusi. Kas žingsnis drebinama

jaudulio pasuku už kito kampo –matau du sargybinius, stovinčiusprie Nitos ir maištininkųišverstų durų. Laisva ranka priekrūtinės spausdama sprogmenisir detonatorių, šaunu vienamsargybiniui į koją, kitam – įkrūtinę.

Tas, kuriam peršoviau koją,bando išsitraukti pistoletą;nusitaikau ir užsimerkusipaleidžiu dar vieną šūvį.Daugiau jis nebejuda.

Pro išlaužtas duris išbėgu į

koridorių. Uždedu sprogmenisant duris laikančio metalinioskląsčio ir pritvirtinu gnybtais.Tada skubiai grįžtu iškoridoriaus, pasuku už kampo,pasilenkiu nugara į duris,paspaudžiu detonatoriausmygtuką ir delnais užsidengiuausis.

Kai mažoji bomba spogsta,sudrebu net iki kaulų, sprogimobanga parbloškia mane antšono, mano pistoletas nučiuožiagrindimis. Debesis stiklo ir

metalo šukių pažyra ant grindųšalia manęs, aš guliu netekusižado. Nors buvau užspaudusiausis delnais, kai juosatitraukiu, ausyse vis darspengia, virpa kojos.

Koridoriaus gale išdygstasargybiniai. Jie iššauna, kulkapataiko man į ranką. Surinku irdelnu užsidengiu žaizdą, akyseraibuliuoja. Vėl dingstu užkampo – pusiau einu, pusiaušlubčioju išsprogdintų durų link.

Už jų matyti nedidelis

vestibiulis, kitame jo gale –uždarytos, tačiau nerakinamosdurys. Jos su langais, pro juosmatau Ginklų laboratoriją –lygiai išrikiuotus įrenginius,tamsius prietaisus ir buteliukussu serumu, apšviestus lygvitrinoje. Girdžiu purškimogarsą ir suprantu, kad oresklinda mirties serumas, tačiaumane vejasi sargybiniai ir mannebėra kada apsivilkti kostiumo,saugančio nuo serumo poveikio.

Be to, žinau, tiesiog žinau,

kad esu jam atspari.Žengiu į vestibiulį.

Keturiasdešimtaštuntas skyrius

T O B I J A S

Beluomių būstinė (kad ir kasnutiktų, šis pastatas manvisuomet bus Eruditų būstinė),stovi tykiai sniege, tik langaišviečia – ženklas, kad viduje yražmonių. Sustoju prie durų irnepatenkintas suurzgiu.

– Kas? – klausia Piteris.– Man čia nepatinka, –

atsakau.Jis nuo akių nusibraukia

snieguotus plaukus.– Tai ką darysim, daušim

langą? Ieškosim užpakaliniųdurų?

– Tiesiog įeisiu, – atkertu. –Aš jos sūnus.

– Bet ją išdavei ir palikaimiestą, kai ji visiems taiuždraudė. Ji pasiuntė žmones,kad tave sulaikytų. Žmones su

ginklais.– Gali likti čia, jei nori, –

pasiūlau.– Kur keliauja serumas, ten ir

aš, – atkerta jis. – O jeigu tavenušaus, pasičiupsiu jį irpabėgsiu.

– Nieko kito ir nesitikiu.Keistas jis žmogus.Įeinu į prieangį, kur kažkas

vėl pakabino Džaninos Metjuportretą, tik jos akis pažymėjoraudonais kryžiukais ir apačiojeužrašė: „Luomų šiukšlė“.

Keletas žmonių su beluomiųraiščiais artinasi prie mūsųiškėlę ginklus. Kai kuriuosatpažįstu iš tų laikų, kai buvauEvelinos pusėje kaip Bebaimiųlyderis. Kiti – niekada nematyti,ir tai tik primena man, kadbeluomių yra kur kas daugiau,nei tikėjomės.

Iškeliu delnus.– Noriu pamatyti Eveliną.– Žinoma, – sako vienas iš jų.

– Įleidžiame kiekvieną, norintį jąpamatyti.

– Turiu jai žinią nuo žmoniųuž tvoros, – paaiškinu. – Vieną jilabai norėtų išgirsti.

– Tobijau, tu? – ištaria vienabeluomė. Atpažįstu ją, bet ji neiš beluomių, o iš Nuolankiųjų. Jibuvo mano kaimynė. Ji varduGreisė.

– Sveika, Greise, – tariu. – Tiknoriu pasikalbėti su mama.

Ji sukanda vidinę skruostopusę ir atidžiai mane nužvelgia.Jos pirštai ant gaiduko virpčioja.

– Vis tiek įsakyta nieko

neįleisti.– Dėl Dievo, – įsikiša Piteris. –

Tuomet eikit ir praneškit jai,kad mes čia, o tada žiūrėsim, kąji pasakys. Mes galim palaukti.

Greisė traukiasi į būrį, kurissusirinko, kol kalbėjomės, tadanuleidžia ginklą ir palengvanubėga gretimu koridoriumi.

Mes stovime gana ilgai, nuoginklų svorio man paskaustapečius. Pagaliau Greisė grįžta irpamoja mums. Aš nuleidžiurankas, kiti nuleidžia ginklus ir

žengiu į fojė, kirsdamassusirinkusiųjų būrį tiesiai kaipsiūlas, kišamas į adatos skylutę.Ji vedasi mus prie lifto.

– Kam nešiojiesi ginklą,Greise? – klausiu. Nežinojau,kad Nuolankieji pripažįstaginklus.

– Čia juk ne luomų papročiai,– atsako ji. – Dabar turiu gintispati. Čia būtinas savisaugosjausmas.

– Puiku, – atsakau, nes ištikrųjų taip manau. Nuolankieji

buvo palaužti kaip ir kiti luomai,tik jų blogis buvo ne taippastebimas, pridengtasbejėgiškumo kauke. Bet įsakytižmonėms išnykti, susilieti suaplinka visiems laikams – ne kągeriau nei liepti jiemstarpusavyje muštis.

Pakylame į aukštą, kurkadaise buvo Džaninosadministracijos biuras, betGreisė mus vedasi ne į jį. Ji musvedasi į didelę susitikimų salę,kur staliukai, sofos ir krėslai

sustatyti taisyklingaisstačiakampiais. Pro didžiuliuslangus galinėje sienojeskverbiasi mėnulio šviesa.Evelina sėdi prie staleliodešinėje ir žiūri pro langą.

– Gali eiti, Greise, – sakoEvelina. – Turi man žinią,Tobijau?

Ji nežiūri į mane. Jos storiplaukai gale susukti į kuodą, jivilki pilkus marškinius subeluomių raiščiu ant rankos.Atrodo išvargusi.

– Gal palauktum koridoriuje?– klausiu Piterio ir, manonuostabai, jis nesiginčija. Išeinair uždaro duris.

Mudu su motina liekamedviese.

– Žmonės už tvoros neturimums žinių, – sakau, eidamasartyn. – Jie norėjo kiekvienamšio miesto gyventojui ištrintiatmintį. Jie mano, kad su mumisnereikia nei tartis, nei tikėtis išmūsų ko nors gero. Jienusprendė, kad lengviau ištrinti

nei kalbėtis su mumis.– Galbūt jie teisūs, – sako

Evelina. Galiausiai ji atsisuka įmane, prie skruosto priglaudusisunertus rankų pirštus. Antvieno piršto ištatuiruotastuščiaviduris apskritimas – kaipvestuvinis žiedas. – Na tai koatėjai?

Dvejoju, kišenėje čiupinėjubuteliuką. Žvelgiu į ją ir matau,kad laikas paveikė ją kaip senąšluostę, kuri pamažu traukiasi irspūra. Bet regiu ir moterį, kurią

pažinojau vaikystėje, lūpas,kurios šypsodavosi, akis, kuriosspinduliuodavo džiaugsmą.Tačiau kuo ilgiau žiūriu, tuolabiau įsitikinu, kad toslaimingos moters niekadanebuvo. Šioji tėra neryškuspriminimas mano tikrosiosmotinos, matytos vaiko akimis.

Sėduosi priešais ją ir dedu antstalo buteliuką atmintiesserumo.

– Atėjau priversti tave išgertišitai, – sakau.

Ji žiūri į buteliuką ir manatrodo, kad jos akyse matauašaras, bet gal tai tik šviesosžaismas.

– Pamaniau, tai vienintelisbūdas apsisaugoti nuo visiškosunaikinimo, – kalbu toliau. –Žinau, kad Markas, Džoana ir jųžmonės ruošiasi atakai, ir žinau,kad iš visų jėgų bandysi juossustabdyti, gal netgi panaudosisavo turimą mirties serumą. –Pakreipiu galvą. – Ar aš klystu?

– Ne, – atsako ji. – Luomai yra

blogis. Jų negalima sugrąžinti.Greičiau jau mes išnyksim.

Ji spaudžia stalo kraštą, netkrumpliai pabąla.

– Luomai yra blogis todėl, kadiš jų neįmanoma ištrūkti, – tariu.– Jie suteikia pasirinkimoiliuziją, o ne pasirinkimą. Tąpatį ir tu darai, jų atsisakydama.Tu sakai – eikite ir pasirinkite,bet žiūrėkite, kad tai nebūtųluomai, kitaip aš jus sutrinsiu įmiltus.

– Jeigu taip galvojai, kodėl

man nesakei? – klausia jipakeltu balsu, vengdama manožvilgsnio, vengdama manęs. –Pasakyk, užuot išdavęs mane!

– Todėl, kad tavęs bijau! –išsprūsta žodžiai, aš jaugailiuosi, bet ir džiaugiuosi, kadjuos ištariau, džiaugiuosi, kadprieš prašydamas jos išsižadėtisavo tapatybės galiu bent jaubūti jai atviras. – Tu... tu manprimeni jį!

– Nedrįsk, – ji sugniaužiakumščius ir beveik spjaudosi, –

nedrįsk!– Man vis vien, jei tu nenori to

girdėti, – sakau stodamasis. – Jisbuvo mūsų namų tironas, o tu –šio miesto tironė ir net nematai,jog tai tas pats!

– Tai štai kodėl atsinešei šitą,– ištaria ji ir paima buteliukąapžiūrėti iš arčiau. – Manai, taigeriausias būdas išspręstireikalus.

– Man... – jau ketinu sakyti,kad tai lengviausias, geriausias,gal net vienintelis būdas man ja

pasitikėti.Jeigu ištrinsiu jai atmintį,

susikursiu naują motiną...Bet ji ne vien mano motina. Ji

– nepriklausoma asmenybė, jinėra mano nuosavybė.

Aš tikrai negaliu spręsti,kokia ji turi būti, tik todėl, kadnegaliu įveikti jos tokios, kokia jiyra.

– Ne, – tariu. – Aš atėjau leistitau pasirinkti.

Staiga išsigąstu, mano rankossustingsta, mano širdis smarkiai

plaka...– Ketinau šįvakar susitikti su

Marku, bet to nepadariau. –Sunkiai nuryju seiles. – Atėjaupas tave, nes... nes manau, kadmes dar turime viltiessusitaikyti. Ne dabar, ne greitai,o kada nors. O su Marku –jokios vilties, susitaikymasneįmanomas.

Ji piktai žiūri į mane, bet jaiakyse kaupiasi ašaros.

– Nesąžininga versti taverinktis, – sakau, – bet turiu tai

padaryti. Gali vadovautibeluomiams, gali kovoti suLojaliaisiais, bet nuo šiol turėsitai daryti be manęs. Arba galiatsisakyti šio kryžiaus žygio irsusigrąžinti sūnų.

Tai netikęs pasiūlymas, žinau,todėl bijau, – bijau, kad ji tamnesiryš, ji pasirinks valdžią, o nemane, išvadins mane vaikiščiu,nes toks ir esu. Aš esu vaikas.Stoviu toks mažutis ir klausiu,ar stipriai ji mane myli.

Evelinos akys, tamsios kaip

drėgna žemė, senokai ieškomanųjų. Tada ji apeina stalą,tvirtai stveria mane į glėbį irpasijuntu kaip vieliniame narve.

– Tegu jie turisi miestą irviską, kas jame, – kužda ji man įplaukus.

Negaliu pajudėti, negaliukalbėti. Ji pasirinko mane. Jipasirinko mane.

Keturiasdešimtdevintas skyrius

T R I Č Ė

Mirties serumas trenkiadūmais ir prieskoniais, manoplaučiai priešinasi kaskart, kaijo įkvepiu. Kosėju ir krenkščiu,mane praryja tamsa.

Klaupiuosi ant kelių. Apimajausmas, lyg man vietoj kraujo –

sirupas, vietoj kaulų – švinas.Kažkas už nematomo siūlotraukia mane į miegą, bet ašnoriu likti budri. Turiu liktibudri. Tas noras, tas troškimasdegina mane lyg liepsna.

Siūlas timpteli smarkiau, ir ašpakurstau liepsną vardais.Tobijas. Kalebas. Kristina.Metjusas. Kara. Zakas. Jurajas.

Bet negaliu atlaikyti serumojėgos. Mano kūnas svyra į šalis,peršautoji ranka remiasi į šaltasgrindis. Aš plaukiu...

Būtų gera kur norsnuplaukti, sako balsas mintyse.Pažiūrėti, kur mane nuneš...

Bet liepsna, vėl liepsna.Troškimas gyventi.Aš gyva, aš vis dar gyva.Atrodo, kapstausi savo

atmintyje. Sunku prisiminti,kodėl esu čia ir kodėl man reikianusimesti tą neįtikėtiną svorį.Staiga iškyla prisiminimas –motinos veidas ir keistai antšaligatvio gulinčios jos rankos irkojos, iš mano tėvo kūno

sunkiasi kraujas.Bet jie negyvi, sako balsas.

Turėtum dėtis prie jų.Jie žuvo dėl manęs, atsakau.

Dabar aš turiu kaip norsatsilyginti. Turiu neleistižmonėms visko prarasti. Turiuišgelbėti miestą ir žmones,kuriuos mylėjo mano tėvai.

Jei nukeliausiu pas tėvus,nusinešiu gerą priežastį, o nešią – bejausmį tysojimą antslenksčio.

Liepsna, liepsna. Ji siautėja

manyje, didžiulis laužas virstapragariška ugnimi, o manokūnas – jos kuras. Jaučiu, kaip jišėlsta ir naikina tą sunkų svorį.Niekas nebegali manęsnužudyti, aš galinga,neįveikiama ir amžina.

Jaučiu, kad serumas kimbaman prie odos kaip aliejus, bettamsa tolsta. Pasiremiu sunkiaranka į grindis, atsispiriu iratsistoju.

Susilenkusi kišu petį tarpsuveriamų durų, jos garsiai

sugirgžda, lūžta jų antspaudas.Įkvepiu švaraus oro ir atsitiesiu.Aš čia, aš čia.

Bet ne viena.– Nejudėt, – taikydamasis

pistoletu į mane taria Deividas.– Sveika, Triče.

Penkiasdešimtasskyrius

T R I Č Ė

– Kaip tu pasiskiepijai nuomirties serumo? – klausiaDeividas. Jis tebesėdiratukuose, bet juk nebūtinastovėti ant kojų, kad iššautum.

Sumirksiu apstulbusi.– Nesiskiepijau, – atsakau.

– Nekvailiok, – sako Deividas.– Tu neišgyventum, jei būtumnepasiskiepijusi, o aš Biure esuvienintelis, turintis šio skysčio.

Spoksau į jį, nesumesdama,ką atsakyti. Aš nesiskiepijau.Kad tebesu gyva, sunku patikėti.Bet neturiu ką pridurti.

– O gal tai ir nesvarbu, – sakojis. – Dabar mes esame čia.

– Ką tu čia veiki? – burbteliu.Man sunku kalbėti, lyg lūposbūtų ištinusios. Vis dar jaučiu tąriebų sunkumą ant odos, tarsi

mirtis būtų į mane įsikibusi,nors aš ją įveikiau.

Tik dabar prisimenu, kadpalikau pistoletą koridoriuje,būdama tikra, kad čia atsidūrusman jo nebereikės.

– Žinojau, kad kažkas vyksta,– sako Deividas. – Visą savaitęlakstai su genetiškai sugadintaisžmonėmis, Triče, ir manai, kadnepastebėsiu? – Jis purto galvą.– Tavo draugė Kara buvosučiupta, mėgindama žaisti sušviesomis, bet labai gudriai sau

pakenkė, nespėjusi mums niekopapasakoti. Taigi dėl visa piktaatėjau čia. Liūdna, bet turiupasakyti, kad visai nenustebau,čia išvydęs tave.

– Atėjai vienas? – klausiu. –Nelabai išmintinga, ką?

Jo išraiškingos akys truputįprisimerkia.

– Na, matai, esu atsparusmirties serumui ir turiu ginklą,taigi tu prieš mane bejėgė.Niekaip nepavogsi virusoprietaisų, kol laikysiu į tave

nukreipęs pistoletą. Bijau, kadnuėjai tokį kelią visai be reikalo,ir tai kainuos tau gyvybę.Mirties serumas tavęs neįveikė,todėl tai padarysiu aš. Esutikras, kad supranti, oficialiaimirties bausmės netaikome, betnegaliu palikti tavęs gyvos.

Jis mano, kad atėjau čia vogtiprietaisų, sunaikinsiančiųeksperimentus, o ne pradėtijuos vykdyti. Žinoma.

Stengiuosi suvaldyti savoišraišką, nors esu tikra, kad ji

tebėra vangi. Akimis po visąpatalpą ieškau prietaiso,paleidžiančio atminties serumovirusą. Girdėjau, kaip truputįanksčiau Metjusas pasakojoKalebui su smulkiausiomisdetalėmis: juoda dėžutė susidabro spalvos klaviatūra,pažymėta mėlyna juostele sumodelio numeriu. Tai vienintelisdaiktas ant spintelės palei sienąiš kairės, vos už kelių žingsniųnuo manęs. Bet aš negaliupajudėti, nes Deividas mane

nudės.Turėsiu palaukti tinkamos

akimirkos, o tada veikti greitai.– Žinau, ką padarei, – tariu.

Žingteliu, vildamasi, kadkaltinimas išblaškys jo dėmesį. –Žinau, kad sukūrei atakossimuliaciją. Žinau, kad tu kaltasdėl mano tėvų žūties, dėl manomotinos žūties. Žinau.

– Dėl jos mirties aš nekaltas!– Deividui staiga garsiaiišsprūsta žodžiai. – Aš jąperspėjau, kas bus, prieš pat

ataką, ir ji turėjo laiko nuvežtisavo artimuosius į saugiusnamus. Jei būtų paklausiusi,būtų likusi gyva. Bet ji buvoneprotinga moteris,nesuprantanti, dėl ko aukojasi,todėl ir pražuvo!

Aš susiraukiu. Prisimenu joišraišką, kai Nita jį pašovėbaimės serumu, – jo akys lygsustiklėjo ir jis kažkąsušvokštė... kažką apie ją.

– Tu ją mylėjai? – klausiu. –Visus tuos metus ji tau rašė... tu

nenorėjai, kad ji priklausytųkitiems... pasakei, kad nebegaliskaityti jos žinučių po to, kai jiištekėjo už mano tėvo...

Deividas sėdi ramiai kaipstatula, kaip akmeninis žmogus.

– Mylėjau, – atsako, – bet taijau praeitis.

Turbūt todėl jis mane priėmėį savo patikėtinių būrį ir suteikėman tiek galimybių. Mat esu jos– mano plaukai, mano balsaskaip jos. Jis siekė jos visągyvenimą ir nieko nepešė.

Už durų girdžiu koridoriumiataidinčius žingsnius. Artinasikariai. Gerai – man jų reikia.Noriu, kad jie gautų oretvyrančio serumo ir išnešiotų jįpo visą Biurą. Tikiuosi, jiepalauks, kol oras išsivalys nuomirties serumo.

– Mano mama nebuvo kvaila,– sakau. – Ji kai ką suprato, o tune. Atimti gyvybę kitam žmogui– ne pasiaukojimas, opiktadarystė.

Žingteliu dar žingsnį ir

priduriu:– Ji man paaiškino, kas yra

pasiaukojimas. Aukotis reikia išmeilės, o ne iš neapykantos kitožmogaus genams. Aukotis reikiaiš būtinybės, o ne atmetus visaskitas galimybes. Aukotis reikiadėl žmonių, kurie stokoja savostiprybės. Todėl turiu sustabdytitave, kad „neaukotum“ žmoniųir jų atminties. Turiu leistipasauliui atsikratyti tavęsvisiems laikams. – Papurtaugalvą. – Atėjau ne vogti,

Deividai.Pasisuku ir staigiai pasilenkiu

prie įrenginio. Pistoletasiššauna, mane nutvilkoskausmas. Net nesuvokiu, kurmane kliudė kulka.

Tebegirdžiu, kaip Kalebaskartoja kodą Metjusui.Drebančia ranka renku skaičiusklaviatūroje.

Pistoletas iššauna dar kartą.Suskausta dar stipriau, man

aptemsta akyse, bet vėl išgirstuKalebo balsą. Žalią mygtuką.

Labai skauda.Kaip tai gali būti, juk beveik

nejaučiu kūno?Susvyruoju, bet dar spėju

trinktelėti delnu per klaviatūrą.Už žaliojo mygtuko įsižiebiašvieselė.

Pasigirsta pyptelėjimas irritmiškas garsas.

Susmunku ant grindų. Jaučiukažką šilta sau ant kaklo ir poskruostu. Raudona. Keistakraujo spalva. Tamsi.

Akies krašteliu matau, kaip

sėdėdamas ratukuose Deividaskrūpteli lyg įgeltas.

Iš už jo išnyra mano mama.Ji apsirengusi tais pačiais

drabužiais, kaip paskutinį kartą,kai ją mačiau, Nuolankiųjųpilkaisiais, išteptais jos krauju,ant apnuogintų rankų matositatuiruotės. Jos marškiniaitebėra išvarpyti kulkų, proskyles matau jos žaizdotą,paraudusią, betnebekraujuojančią odą, tarsilaikas jai būtų sustojęs. Jos

išblukę šviesūs plaukai surišti įkuodą, veidą rėmina keliosišsipešusios auksaspalvėssruogos.

Žinau, ji negali būti gyva, tadnežinau, ar ją matau iš tikrųjų,nes netekusi daug kraujokliedžiu, – gal mirties serumasjaukia mano mintis, o gal čiatikrai ji.

Ji priklaupia prie manęs irvėsiu delnu paliečia manskruostą.

– Sveika, Beatriče, – taria ji ir

nusišypso.– Ar man pavyko? – klausiu,

nebūdama tikra, ar ištariubalsu, ar tik pagalvoju, ir jiišgirsta.

– Taip, – atsako ji, ir jos akysežvilga ašaros. – Mano vaikeli,tau puikiai pavyko.

– O kur kiti? – proverksmiusukūkčioju, staiga prisiminusiTobiją, kokios tamsios ir rimtosbuvo jo akys, koks tvirtas iršiltas buvo jo delnas, kai pirmąkartą stovėjome veidu vienas į

kitą. – Tobijas, Kalebas, manodraugai?

– Jie pasirūpins vieni kitais, –atsako ji. – Žmonės taip daro.

Nusišypsau ir užmerkiu akis.Pajuntu, kaip kažkas mane

trūkteli, bet šį kartą žinau, kadtai ne pikta jėga, tempiantimane į mirtį.

Šį kartą žinau – tai mamosrankos, ji mane apkabina.

Mielai leidžiuosi paimama įglėbį.

+ + +

Ar man bus atleista už tai, kąpadariau, kad čia patekčiau?

Noriu, kad būtų atleista.Man bus atleista.Aš tuo tikiu.

Penkiasdešimt pirmasskyrius

T O B I J A S

Evelina nykščiu nusibraukiaašaras. Mes stovime prie langovienas šalia kito, žiūrime, kaipkrinta sniegas. Kai kuriossnaigės limpa ant palangės,kaupiasi kampuose.

Vėl pradedu jausti delnus.

Žvelgdamas į baltus toliusjaučiu, kad viskas prasideda išnaujo, tik šį kartą bus geriau.

– Manau, galėčiau susisiektisu Marku per radiją ir aptartitaikos susitarimą, – sakoEvelina. – Jis nebus kvailas,įsiklausys.

– Kol to nepadarei, turiuišpildyti vieną pažadą, – sakau.Paliečiu Evelinai petį. Tikėjausiišvysti įtampą jos lūpųkampučiuose, bet neišvystu.

Gelia kaltės jausmas. Atėjau

čia ne prašyti jos sudėti ginklusdėl manęs, ne atiduoti visa, dėlko stengėsi, mainais į mane.Atėjau išvis ne tam, kadprašyčiau jos ką nors rinktis.Matyt, Tričė buvo teisi – kai turirinktis iš dviejų blogybių,renkiesi tą, kuri išsaugos tavomylimus žmones. Aš nebūčiauišsaugojęs Evelinos duodamasjai to serumo. Aš būčiau jąsunaikinęs.

Piteris sėdi koridoriujenugara į sieną. Jis pasižiūri į

mane, kai pasilenkiu ties juo,plaukai limpa jam ant kaktosnuo tirpstančio sniego.

– Ištrynei jai atmintį? –klausia jis.

– Ne, – atsakau.– Ir nemaniau, kad išdrįsi.– Esmė ne tai, ar išdrįsiu.

Žinai ką? Tiek to... – Papurtaugalvą ir parodau buteliuką suatminties serumu. – Vis dar norišito?

Jis linkteli.– Galėtum tuo užsiimti, žinai?

– sakau. – Daryti geresniussprendimus, sukurti geresnįgyvenimą.

– Taip, galėčiau, – sako jis. –Bet tuo neužsiimsiu. Mes abutai žinom.

Aš tikrai žinau. Žinau, kadpermainos yra sunkios ir vykstalėtai, tai trunka tiek daug dienų,kad pamiršti, nuo ko viskasprasidėjo. Jis bijo, kadnesugebės to padaryti,iššvaistys tas dienas ir jam busdar blogiau nei dabar. Suprantu

tą jausmą – suprantu, ką reiškiabijoti savęs.

Todėl pasodinu jį ant vienos išsofų ir klausiu, ką jis norėtų, kadjam papasakočiau apie jį patį,kai jo atmintis išsisklaidys kaipdūmas. Jis tik purto galvą.Nieko. Jis nenori pasilikti saunieko.

Drebančia ranka Piterispaima buteliuką ir atsukadangtelį. Viduje kone iki kraštųteliūskuoja skystis. Piterisprikiša jį prie nosies ir pauosto.

– Kiek išgerti? – klausia jis irman pasirodo, kad girdžiu, kaipsugriežia dantimis.

– Manau, nėra skirtumo, –atsakau.

– Gerai. Na... pradedu... – Jiskilsteli buteliuką, lyg sakydamastostą mano garbei.

Kai prisideda jį prie lūpų,sakau:

– Būk drąsus.Tada jis gurkšteli.O aš žiūriu, kaip Piteris

išnyksta.

+ + +

Lauke ledinis oras.– Ei! Piteri! – šaukiu,

leisdamas iš burnos garus.Piteris stovi prie įėjimo į

Eruditų būstinę, atrodosutrikęs. Išgirdęs savo vardą,kurį jam pakartojau gal jaudešimt kartų nuo tada, kaiišgėrė serumo, jis kilsteliantakius, rodo sau į krūtinę.Metjusas mums minėjo, kadišgėrusieji atminties serumo

kurį laiką nesiorientuoja, betnemaniau, kad žodis„nesiorientuoja“ iš tikrųjųreiškia „sukvailėja“.

Atsidūstu.– Taip, tu! Sakau vienuoliktą

kartą! Na, eime.Maniau, pažiūrėjęs į jį,

išgėrusį serumo, vėl pamatysiutą patį naujoką, kuris suvarėpeilį Edvardui į akį, vaikiną,kuris bandė nužudyti manomerginą, ir prisiminsiu visa, kasnutiko, kiek tik jį pažįstu. Bet

kur kas lengviau pamatau, kadjis nebenutuokia, kas esąs. Joplačių akių žvilgsnis vėl toksnekaltas, bet šį kartą aš juotikiu.

Mudu su Evelina žengiamevienas šalia kito, Piteris pėdinamums iš paskos. Nebesninga,bet sniego prikrito tiek, kad jisgirgžda po kojomis.

Traukiame į Tūkstantmečioparką, kur didžiulė skulptūraatspindi mėnulio šviesą iržvaigždes. Kai įeiname, Evelina

įsikimba man į parankę, kadnepaslystų, ir mudususižvelgiame. Svarstau, ar ji,kaip ir aš, nerimauja priešsusitikdama su mano tėvu. Ar jinerimauja visada.

Laiptų papėdėje yrapaviljonas iš gal triskart užmane didesnių stiklo plokščių.Čia sutarėme susitikti su Markuir Džoana – abi pusėsginkluotos, kad neprarastumetikrovės pojūčio, bet būtumelygūs.

Jie jau ten. Džoana rankojenelaiko ginklo, Markasginkluotas, jis kartą jau šovė įEveliną. Dėl visa pikta nukreipiuEvelinos man duotą pistoletą įMarką. Pro jo išskutinėtusplaukus šviečiasi plikė, matyti,kaip jam į veidą įsirėžusi jokreiva nosis.

– Tobijau! – sušunka Džoana.Ji vilki raudoną Taikingųjųdrabužį, jis snieguotas. – Ką tučia veiki?

– Bandau apsaugoti jus visus,

kad vienas kito nenudėtumėt, –atsakau. – Stebiuosi, kadatsinešei ginklą.

Parodau į jos išsipūtusiodrabužio kontūrus, tenneabejotinai paslėptaspistoletas.

– Kartais tenka imtisįvairiausių priemonių, kadužtikrintum taiką, – paaiškinaDžoana. – Manau, iš esmės sutuo sutinki.

– Susirinkom ne plepėti, –pareiškia Markas, žiūrėdamas į

Eveliną. – Sakei, noripasikalbėti apie sutartį.

Per pastarąsias savaites kaiką iš jo perėmiau. Matau tai išnuleistų lūpų kampučių, rausvaimelsvos paakių odos. Matausavo akis, įsodintas jo kaukolėje,ir prisimenu savo atspindįbaimės lauke – koks buvauišsigandęs, kai pamačiau, kad jooda keičia manąją lygišbėrimas. Vis dar neramu, kadtapsiu toks kaip jis, netgi dabar,kai stoviu priešais jį šalia

motinos, kaip svajojauvaikystėje.

Tačiau nemanau, kad vis darbijau.

– Taip, – sako Evelina, – turiukeletą sąlygų, dėl kurių turimesutarti. Manau, jums jos buspriimtinos. Jeigu su jomissutiksite, aš nusileisiu ir sudėsiuvisus turimus ginklus, kuriųmano žmonės nenaudojaasmeninei gynybai. Išvyksiu išmiesto ir nebegrįšiu.

Markas kvatoja. Nesuprantu,

ar jis šaiposi, ar tiesiog netiki.Gali būti ir viena, ir kita, toks jisarogantiškas ir nepaprastaiįtarus žmogus.

– Leiskit jai pabaigti kalbėti, –tyliai sako Džoana, įtraukdamadelnus į rankoves.

– Mainais į tai, – sako Evelina,– tu nepulsi miesto ir nebandysigvieštis jo kontrolės. Leisižmonėms išvažiuoti ir ieškotigyvenimo kitur, jeigu jie norės.Tiems, kurie nutars pasilikti,leisi išsirinkti naujus vadus ir

naują socialinę sistemą. Osvarbiausia, tu, Markai,negalėsi būti jų renkamas irnegalėsi jiems vadovauti.

Tai vienintelė grynaisavanaudiška sąlyga. Ji mansakė negalinti pakęsti minties,jog Markas mulkins žmones,kad jie taptų jo sekėjais; ašnegalėjau su ja ginčytis.

Džoana kilsteli antakius.Pastebėjau, kad ji atmetėplaukus atgal iš abiejų pusių,parodydama visą randą. Taip ji

atrodo kur kas geriau –stipresnė, kai nesislepia užplaukų užuolaidos, nesislepianuo savęs.

– Nesutinku, – atkertaMarkas. – Esu tų žmonių vadas.

– Markai, – tarsteli Džoana.Jis nekreipia į ją dėmesio.– Tu nespręsi, ar aš

vadovausiu, ar ne, nes jauti manpagiežą, Evelina!

– Prašyčiau! – šūkteli Džoana.– Markai, jos pasiūlymasnuostabus – mes gausime visa,

ko norime, nenaudodamiprievartos! Kaip tu galiatsisakyti?

– Todėl, kad aš – teisėtas tųžmonių vadas! – pareiškiaMarkas. – Aš – Lojaliųjų lyderis!Aš...

– Ne, nesi, – ramiai sakoDžoana. – Lojaliųjų vadė esu aš.Tu sutiksi su šia sąlyga arba ašvisiems pranešiu, kad turėjaigalimybę užbaigti šį konfliktą bekraujo praliejimo ir tautereikėjo paaukoti savo

išdidumą, bet tu pasakei ne.Nuolankioji Marko kaukė

dingo ir pasirodė po ja slėptasnuožmus veidas. Tačiau netgi jisnedrįsta ginčytis su Džoana, matjos tobula ramybė ir tobulasgrasinimas jį sutramdo. Jis purtogalvą, bet nebesiginčija.

– Aš sutinku su tavosąlygomis, – pareiškia Džoana irprieidama paduoda ranką, josžingsniai girgžda sniege.

Evelina pirštas po pirštonusitraukia pirštinę ir atsako

rankos paspaudimu.– Iš ryto turėtume visus

sušaukti ir papasakoti jiemsapie naująjį planą, – sakoDžoana. – Ar gali užtikrintisusirinkimo saugumą?

– Viską padarysiu, – pažadaEvelina.

Pasitikrinu savo laikrodį.Prieš valandą Emaras irKristina atsiskyrė nuo mūsų prieHankoko pastato, vadinasi, jisturbūt žino, kad serumo virusasnesuveikė. O gal ir nežino. Bet

kuriuo atveju turiu padaryti tai,dėl ko čia atėjau, – turiu surastiZaką, jo motiną ir papasakotijiems, kas nutiko Jurajui.

– Aš jau eisiu, – sakauEvelinai. – Turiu kai kuopasirūpinti. Bet paimsiu tave išmiesto pakraščio rytoj po pietų?

– Būtų puiku, – sako Evelina irpatrina man ranką pirštinėtudelnu, kaip darydavo vaikystėje,kai grįždavau sušalęs.

– Vadinasi, nebegrįši? –klausia manęs Džoana. – Radai

sau gyvenimą už tvoros?– Taip, – sakau. – Sėkmės

jums. Žmonės už tvoros ketinasudeginti miestą. Turite būtipasiruošę.

Džoana šypteli.– Esu tikra, su jais

susitarsime.Ji paduoda man ranką,

paspaudžiu ją. Jaučiu Markožvilgsnį kaip nepakeliamą svorį,grasinantį mane sutraiškyti.Prisiverčiu pažvelgti į jį.

– Viso gero, – nuoširdžiai

palinkiu.

+ + +

Zako motinos Hanos pėdosnesiekia žemės – ji sėdi krėslesavo namų svetainėje. Ji vilkijuodą nudėvėtą vonios chalatą iravi šlepetes, bet rankas sudėjusiant kelių ir pakėlusi antakiustaip išdidžiai, kad pasijuntustovinti prieš pasaulio valdovę.Pasižiūriu į Zaką – jis ką tikpabudęs kumščiais trinasi akis.

Emaras ir Kristina juos užtiko

ne tarp kitų revoliucionieriųšalia Hankoko pastato, o jųšeimai priklausančiame butenetoli pastato su smaile, viršBebaimių būstinės. Aš juossuradau tik todėl, kad Kristinasugalvojo palikti mudviem suPiteriu žinutę antnebevažiuojančio sunkvežimio.Piteris laukia naujajameEvelinos parūpintame furgone,kad važiuotume į Biurą.

– Atleiskite, – sakau, –nežinau, nuo ko pradėti.

– Pradėk nuo blogiausio, –pasiūlo Hana. – Pavyzdžiui, kasiš tikrųjų atsitiko mano sūnui.

– Jis buvo sunkiai sužeistasper ataką, – atsakau. – Įvykosprogimas, Jurajas buvo visaiarti.

– O Dieve, – suvaitoja Zakas irima siūbuoti pirmyn atgal kaipmažas vaikas, norintisnusiraminti.

Hana tik nuleidžia galvą,slepia nuo manęs veidą.

Jų svetainėje tvyro česnakų ir

svogūnų kvapas, turbūt neseniaivakarieniavo. Atsiremiu petimi įbaltą sieną prie tarpdurio. Šaliamanęs truputį kreivai kabošeimos nuotrauka – dar mažasZakas ir dar visai kūdikisJurajas, netvirtai stovintismamai ant kelių. Jų tėvo veidassubadytas ties nosimi, ausimi irlūpa, bet jo plati, draugiškašypsena ir tamsus gymis mangerai pažįstami, nes abu sūnūstai paveldėjo.

– Nuo tada jis komos būklės, –

sakau, – ir...– Ir nebeatsibus, – užbaigia

Hana virpančiu balsu. – Šitaimums atėjai pasakyti?

– Taip, – patvirtinu. – Atvykaujūsų, kad galėtumėte priimtisprendimą jo naudai.

– Sprendimą? – klausia Zakas.– Turi galvoje, atjungti jį nuogyvybę palaikančios aparatūrosarba ne?

– Zakai, – sudraudžia Hana irpapurto galvą. Tas vėl atsiremiaant sofos ir paskęsta tarp

pagalvėlių. – Žinoma, mesnelaikysime jo šitokios būklės, –sako Hana. – Jis būtų norėjęsgyventi toliau. Bet norėtumenuvažiuoti ir pasižiūrėti į jį.

Linkteliu.– Žinoma. Bet turiu dar kai ką

pasakyti. Ataka... buvo kaipsukilimas, jame dalyvavo irkeletas mūsiškių. Aš taip patdalyvavau.

Spoksau į medinių grindų plyšįtiesiai prieš save, grindysnuklotos dulkėmis, ir laukiu

kokios nors reakcijos. Betgirdžiu tik tylą.

– Nepadariau, ko manęsprašei, – sakau Zakui. –Neapsaugojau jo, kaip žadėjau.Labai atsiprašau.

Žvilgteliu į jį, jis ramiai sėdi,spokso į tuščią vazą ant kavosstaliuko. Vaza ištapyta švelniairausvomis rožėmis.

– Manau, mums reikės laiko, –sako Hana atsikrenkšdama, betbalso virpulio nepaslepia.

– Norėčiau jums jo duoti, –

sakau, – bet jau labai greitaigrįžtame į Biurą ir jūs turitevažiuoti su mumis.

– Na gerai, – sutinka Hana. –Jei palauksite už durų,susiruošime per penkiasminutes.

+ + +

Kelionė atgal į Biurą lėta irtamsi. Žiūriu, kaip mėnuoslepiasi ir vėl išnyra iš uždebesų, kai kratomės keliu. Kaipasiekiame priemiesčius, vėl

pradeda snigti, automobiliožibintų šviesoje sūkuriuojadidžiulės lengvos snaigės.Galvoju, ar Tričė mato, kaip josnukloja šaligatvius ir virstapusnimis prie lėktuvų. Svarstau,ar ji gyvena geresniamepasaulyje nei tas, kurį palikau,tarp žmonių,nebeprisimenančių, ką reiškiaturėti tobulus genus.

Kristina pasilenkia irsušnabžda man į ausį:

– Na kaip? Pavyko?

Linkteliu. Užpakalinio vaizdoveidrodėlyje matau, kaip jiužsidengia veidą delnais irkikena. Žinau, kaip ji jaučiasi.Saugi. Mes visi saugūs.

– Ar paskiepijai savo šeimą? –klausiu.

– Taip. Aptikome juos suLojaliaisiais Hankoko pastate, –atsako ji. – Bet atmintiesištrynimo terminas jau buvopraėjęs, atrodo, Tričė irKalebas sustabdė laiką.

Hana ir Zakas visą kelią

tarpusavyje kuždasi ir dairosi, įkokį keistą, niūrų pasaulįįvažiuojame. Emaras jiemsglaustai aiškina, kur esame, irman neramu, kad dažniaužvilgčioja į juos, o ne į kelią.Stengiuosi nesigąsdinti, kai jisšauna pro šviesoforus ar kelioužtvaras, bandau žiūrėti tik įsniegą.

Niekad nemėgau tuštumos,kurią atneša žiema, – to baltokraštovaizdžio ir ryškauskontrasto tarp žemės bei

dangaus; medžių, virstančiųgriaučiais, ir miesto, tampančiodykyne. Gal ši žiema įtikinsmane, kad būna kitaip.

Pravažiuojame tvoras irsustojame prie pagrindinių durų,kurių niekas nesaugo. Išlipame,Zakas laiko motiną už rankos,kad ji nepaslystų ant sniego. Kaiįžengiame į Biurą, įsitikinu, kadKalebui pavyko, nes nesimatonė vieno žmogaus. Tai galireikšti tik viena – jiems visiemsištrinta atmintis, jų prisiminimai

išnyko amžiams.– Kur visi? – klausia Emaras.Pereiname apleistą apsaugos

postą nesustodami. Kitapuspamatau Karą. Viena jos veidopusė sužalota, galvaaptvarstyta, bet man rūpi ne tai.Man rūpi nerimas jos veide.

– Kas atsitiko? – klausiu.Kara purto galvą.– Kur Tričė? – klausiu.– Man labai gaila, Tobijau.– Gaila dėl ko? – šiurkščiai

klausia Kristina. – Sakyk, kas

nutiko!– Vietoj Kalebo į Ginklų

laboratoriją nuėjo Tričė, – sakoKara. – Ji išgyveno po mirtiesserumo ir norėjo paimtiatminties serumą... bet jąnušovė. Ji nebegyva. Man labaigaila...

Paprastai atpažįstu, kaižmonės meluoja, todėl tai turbūtmelas, nes Tričė gyva, ji maža,stipri, pilna gyvybės, skaisčiomisakimis ir rausvais skruostaislaukia vestibiulyje, ji nebūtų

palikusi čia manęs vieno, jinebūtų ėjusi į Ginklųlaboratoriją vietoj Kalebo.

– Ne, – sako Kristina,purtydama galvą, – ne, turbūttai kokia nors klaida.

Karos akys paplūstaašaromis.

Staiga suprantu: žinoma,Tričė būtų ėjusi į Ginklųlaboratoriją vietoj Kalebo.

Žinoma, būtų.Kristina šaukia, bet girdžiu ją

tarsi iš toli, lyg būčiau panėręs

galvą po vandeniu. Sunkuįžiūrėti ir Karos veidą, viskasaplink tampa neryšku,nespalvota.

Stoviu it sustingęs vietoje –man atrodo, jei taip stovėsiu, tainebus tiesa, atrodys, kad viskasgerai. Kristina iš sielvartosusvyruoja, Kara ją apkabina, o

aš stoviu sustingęs.

Penkiasdešimt antrasskyrius

T O B I J A S

Kai ji pirmą kartą nušoko anttinklo, man akyse sutavaravo tikpilka dėmė. Persilenkiau perkraštą ir ištraukiau ją. Jos rankabuvo smulkutė, bet šilta.Žiūrėjau į ją – neaukšto ūgio,liekną, niekuo neišsiskiriančią –

tik tuo, kad išdrįso šokti pirmoji.Suskė nušoko pirmoji.

Net aš nešokau pirmas.Jos akys buvo tokios rimtos ir

skvarbios.Nuostabios.

Penkiasdešimt trečiasskyrius

T O B I J A S

Buvau ją matęs jau anksčiau.Mokyklos koridoriuose,netikrose savo motinoslaidotuvėse, žingsniuojančiąšaligatviais Nuolankiųjų rajone.Aš ją matydavau, betnekreipdavau dėmesio; niekas

nekreipė į ją dėmesio, kolnušoko pirmoji.

Turbūt šitokiai ryškiailiepsnai lemta greitai užgesti.

Penkiasdešimtketvirtas skyrius

T O B I J A S

Po kiek laiko nueinu su jaatsisveikinti... Nenutuokiu, kiekpraėjo nuo tada, kai Kara manpapasakojo, kas nutiko. Mudusu Kristina žingsniuojamesuglaudę pečius, einame paskuiKarą. Miglotai prisimenu kelią

nuo įėjimo iki lavoninės,šmėkščioja tik paskiri išskydęvaizdai, ausis pasiekia neaiškūsgarsai, tačiau mano sąmonė nuojų atsiriboja, neprisileidžia.

Ji guli ant stalo. Akimirkądingteli, kad tiesiog miega. Kaipaliesiu, ji pabus, nusišypsos,tada pabučiuos man į lūpas. Betji šalta, kūnas sustingęs, begyvybės.

Kristina šniurkščioja irverkia. Stipriai suspaudžiuTričei ranką – meldžiuosi, kad

jei stengsiuosi iš visų jėgų,įkvėpsiu jai gyvybės, jos odaparausvės ir mylimoji pabus.

Nežinia po kiek laiko suvokiu,kad viliuosi bergždžiai, kadTričė mirusi. Tada maneapleidžia paskutinės jėgos,suklumpu prie stalo ir tikriausiaipravirkstu, bent jau noriupravirkti. Visa esybe trokštudar vieno jos bučinio, dar vienožodžio, dar vieno žvilgsnio,dar...

Penkiasdešimtpenktas skyrius

Vėliau, dienoms slenkant,neleidžiu sielvartui išsiveržtijudėdamas, nenustygstu vietoje,naktimis, užuot miegojęs,slankioju būstinės koridoriais.Stebiu žmones, atsigaunančiusnuo atminties serumo poveikio –jie neatpažįstamai pasikeitę.

Šie žmonės klaidžioja kaip

rūke. Jie kviečiami būreliais irišgirsta tiesą: kad žmogausprigimtis sudėtinga, kad visųmūsų genai skirtingi, bet nėranei sugadintų, nei tobulų. Bet nevisą tiesą, priduriama ir melo:kad jų atmintis buvo ištrinta dėlbaisaus įvykio, maišto, kuriuonorėta nuversti vyriausybę irsulyginti GT ir GS teises.

Kitų žmonių draugija manedusina, o atsiskyrus nuo jų koneparalyžiuoja vienatvė. Kankinasiaubas, nors pats nežinau, ko

bijau, nes viską jau esupraradęs. Kai stabteliu prievaldymo kambario pažiūrėti įmiestą ekranuose, drebarankos. Džoana organizuojatransportą tiems, kurie noriišvykti iš miesto. Jie atvažiuosčia sužinoti tiesos. Nenutuokiu,kas laukia liekančiųjų Čikagoje,bet man tai ne per daug ir rūpi.

Susikišęs rankas į kišenesvalandėlę nenuleidžiu akių nuoekranų, paskui traukiu savokeliu, stengdamasis, kad mano

žingsnių ritmas sutaptų suširdies dūžiais, ir vengiu užmintisuskilusias plyteles.Vestibiulyje, prie akmensskulptūros, pamatau būrelįžmonių. Vienas jų neįgaliojovežimėlyje – tai Nita.

Pereinu per tuščią apsaugospostą ir atsistojęs tolėliau į juosžiūriu. Redžis pasilypėja antakmeninio pamato ir atsukavožtuvą vandens rezervuaroapačioje. Vanduo ima lietisveržlia srove, tiesiog pliaupia

ant luito, permerkia Redžiuikelnių galus.

– Tobijau?Nejučiomis krūpteliu. Mane

kviečia Kalebas. Nusigręžiu nuojo ketindamas sprukti.

– Palūkėk, – prašo jis.Nenoriu į jį nei žiūrėti, nei

matyti, ar jis nors kiek gedisesers. Nenoriu net galvoti, kadTričė mirė dėl tokio niekingobailio, kad be reikalo paaukojodėl jo savo gyvybę.

Vis dėlto prisiverčiu pažvelgti

į Kalebą, spėliodamas, arnepamatysiu jo veide Tričėsbruožų. Vis dar beprotiškai josilgiuosi, nors žinaunebesusigrąžinsiąs.

Neplauti Kalebo plaukaisulipę ir susivėlę, žalios akyspasruvusios krauju, burnaperkreipta.

Jis visai nepanašus į Tričę.– Nenoriu tau įkyrėti, bet

turiu šį tą pasakyti, – taria jis. –Šį tą... Ką ji man liepė tauperduoti prieš...

– Tai greičiau klok, – paraginudar jam nebaigus.

– Tričė man sakė, kad jeiguneišgyvens, tai turiu taupasakyti... – Kalebas sukūkčiojatramdydamas ašaras, betsusiima: – ...kad ji nenorėjotavęs palikti.

Išgirdus paskutinius Tričėsman skirtus žodžius turėtųsuimti jaudulys, tiesa? Tačiau ašnejaučiu nieko. Rodos, esu nuočia labai toli.

– Na ir kas? – piktai atšaunu.

– Tai kodėl paliko? Kodėlneleido mirti tau?

– Manai, kad aš pats savęsšito neklausiu? – sako Kalebas.– Sesuo mane mylėjo. Ji grasinoginklu, bet buvo pasiryžusi užmane mirti. Neturiu supratimokodėl, bet tiesiog taip jau yra.

Nelaukdamas atsakymo,Kalebas spūdina šalin. Ir geraipadaro, nes tik būčiau apipylęsjį piktų žodžių kruša. Nurijęsašaras atsisėdu ant grindųtiesiog vestibiulio viduryje.

Žinau, kodėl Tričė troško manpranešti nenorinti manęs palikti.Norėjo, kad suprasčiau, jog taine tas pat, kas jos ėjimas įEruditų būstinę, ne melas, kaiužmigdžiusi mane išėjo mirti, neauka, kurios visai nereikėjo.Stipriai užsidengiu rankomisakis, tarsi galėčiau užtvenktiašaras. Neverk, griežtai liepiusau. Jei nors akimirkąpasiduosiu jausmams, jųnebesuvaldysiu ir būsiununeštas tos tėkmės nežinia

kur.Kiek vėliau netoliese išgirstu

Karos ir Piterio balsus.– Ši skulptūra simbolizavo

pokyčius, – sako jam Kara. –Kitimą palengva. O dabar jinugriaunana.

– Tikrai? – Piteris lyg irsusidomi. – Kodėl?

– Hmm, jei norėsi, paaiškinsiuvėliau, – atsako Kara. – Rasikelią į miegamąjį?

– Taip.– Tai ir grįžk ten. Kas nors

tavimi pasirūpins.Kara ateina prie manęs –

laukdamas, kol ji prabils,susigūžiu. Tačiau mergina tikatsisėda šalia ant grindų,susideda rankas ant kelių,atlošia pečius. Budri, bet kiekatsipalaidavusi, ji žiūri įskulptūrą – Redžis stovi povandens srove.

– Tau neprivalu čia būti, –sakau.

– Man niekur neprivalu būti, –atsako Kara. – Sėdėti tylint irgi

gražu.Taigi mudu sėdime greta ir

tylėdami žiūrime į pliaupiantįvandenį.

+ + +

– Štai kur jūs, – prie mūsųpribėga Kristina. Jos veidaspatinęs, balsas slopus kaipsunkus atodūsis. – Eime, jaumetas. Medikai rengiasi jįatjungti.

Išgirdęs šiuos žodžiuskrūpteliu, bet prisiverčiu

atsistoti. Nuo pat atvažiavimoHana ir Zakas nesitraukia nuoJurajo, laiko jį už rankų, ieškoveide gyvybės ženklų. Tačiauveltui, jos nebelikę, palaikomaaparatų plaka tik jo širdis.

Mudu su Kristina einamepirmieji, Kara seka įkandin, visatrijulė žingsniuojam į ligoninę.Nors nemiegojau kelias naktis,keista, nuovargio nejaučiu, tikskauda visą kūną. Mudu suKristina tylime, bet galvojameapie tą patį, mūsų mintys sukasi

apie Jurają, apie paskutinius jokvėpsnius.

Sustojame koridoriuje prielango, pro kurį matyti Jurajopalata. Ten jau randameEveliną. Prieš kelias dienas jąčia atvežė Emaras. Motinamėgina paglostyti man petį, betaš nubloškiu jos ranką,nesileidžiu guodžiamas.

Zakas ir Hana stovi abipusJurajo lovos. Hana laiko vieną joranką, Zakas – kitą. Priegyvybės palaikymo aparato

stovi gydytojas su dokumentųsegtuvu. Paduoda jį ne Hanai arZakui, o Deividui. Vyriškis sėdineįgaliojo vežimėlyje. Jissuglebęs ir apdujęs, kaip visi,kuriems buvo ištrinta atmintis.

– Ką jis čia veikia? –Nejučiomis įsitempia raumenysir užplūsta pyktis.

– Tol, kol bus pakeistas, jis visdar yra Biuro vadas, – man užnugaros pareiškia Kara. –Tobijau, jis nieko neprisimena.Žmogaus, kurį pažinojau, jau

nebėra; galima sakyti, jis mirė.Šitas žmogus neprisimenanužudęs...

– Nutilk! – paliepiu.Deividas pasirašo popierius,

atiduoda gydytojui, tadaapsisuka su vežimėliu irstumiasi prie durų. Jomsatsivėrus nebesusitvardau,puolu prie jo ir noriu nusmaugti,bet man to padaryti neleidžiaplieninės Evelinos rankos.Deividas keistai į mane žvilgteliir nuvažiuoja koridoriumi, o aš

veržiuosi iš motinos gniaužtų,bet ji tarsi surakina man pečius.

– Tobijau, – sako Evelina. –Nusiramink. Atvėsk.

– Kodėl jis neįkalintas? –nirštu, akis aptraukia migla.

– Todėl, kad Deividas vis dardirba vyriausybei, – atsakoKara. – Vadai paskelbė, kadįvyko nelaimingas atsitikimas, irkaltų nėra ko ieškoti.Vyriausybė neįkalins Deivido,kad buvo priverstas nužudytimaištininkę.

– Maištininkę, – pakartoju. –Tai dabar Tričė tik maištininkė?

– Buvo, – švelniai taria Kara.– Žinoma, ne, bet vyriausybėlaiko ją tokia.

Noriu atsikirsti, bet maneaplenkia Kristina.

– Žiūrėkit, atjungiamasgyvybės palaikymo aparatas.

Palatoje Zakas ir Hanasuneria laisvąsias rankas viršJurajo kūno. Hanos lūpos kruta,bet nesuprantu, ką ji sako. ArBebaimiai meldžiasi už

mirštančiuosius? Nuolankiejiatsisveikina su mirštančiaisiaistyliai ir santūriai, netardami nėžodžio. Mano pyktis atslūgsta,vėl panyru į sielvartą, šį kartąliūdžiu ne Tričės, o Jurajo,atmintyje iškyla jo šypsena.Mano draugo brolis vėliau tapoir mano draugu. Deja, buvo juoper trumpai, per trumpai, kadužsikrėsčiau jo humoru irgyvenimo džiaugsmu.

Glausdamas aplanką priepilvo gydytojas nuspaudžia kelis

mygtukus, ir aparatas liaujasikvėpavęs už Jurają. Zakuikrūpčioja pečiai ir Hana taipstipriai suspaudžia sūnui ranką,kad net pabąla krumpliai.

Tada moteris kažką pasako,paleidžia Zako ranką iratsitraukia nuo Jurajo kūnoleisdama jo sielai išeiti.

Aš nusigręžiu nuo lango, išpradžių einu, paskui leidžiuosibėgti, stumdydamas žmoneslekiu koridoriais. Niekonematydamas, nieko

negirdėdamas, niekonejausdamas.

Penkiasdešimt šeštasskyrius

Kitą dieną sėdu priesunkvežimio vairo ir išvažiuojuiš būstinės. Žmonės vis darneatsigavę po atmintiespraradimo, todėl niekas manęsnestabdo. Geležinkelio bėgiaisvažiuoju į miestą, akys įbestos įhorizontą, bet nieko nematau.

Pasiekęs laukus, skiriančius

miestą nuo išorinio pasaulio,spusteliu greičio pedalą.Sunkvežimio ratai traiškomirštančią žolę ir ritasi persniego gurvuolius. Netrukusasfaltuotu keliu įvažiuoju įNuolankiųjų rajoną. Regis, esupraradęs laiko nuovoką. Visosgatvės vienodos, bet manorankos ir kojos žino, kur sukti,nors mano galva neduoda jomsjokių nurodymų. Sustoju prienamo aptrupėjusiaiscementiniais laipteliais,

netoliese matyti „Stop“ ženklas.Tai mano namai.Įėjęs pro laukujes duris kopiu

laiptais į antrą aukštą. Girdžiuprislopintus garsus, tarsiklaidžiočiau kitame pasaulyje.Žmonės kalba apie netektiesskausmą, tačiau aš nežinau, kastai yra. Man sielvartas –varginantis sąstingis, visiškasatbukimas.

Paliečiu plokštę, dengiančiąveidrodį laiptų viršuje, irnustumiu į šalį. Ryškūs

oranžiniai saulėlydžio spinduliaikrinta ant grindų ir iš apačiosapšviečia man veidą – dar nesumatęs savęs tokio išbalusio,tokiais pajuodusiais paakiais.Kelias pastarąsias dienasklajojau po būstinę dieną naktį,nepajėgdamas nei užmigti, neiko nors imtis.

Prie veidrodžio yra kištukinislizdas. Įjungiu plaukų kirpimomašinėlę. Tinkamas antgalis jauįdėtas, todėl turiu braukti perplaukus, žiūrėdamas, kad

nekliudyčiau ausų. Tada pasukugalvą ir apžiūriu sprandąįsitikinti, ar nepalikau styrančiųkuokštų. Mano kojos ir pečiaiapkritę plaukais, pakliuvę užapykaklės jie graužia nuogąodą. Dar kartą perbraukiuranka galvą, nors to man visainereikia. Išmokau kirptis darvaikystėje.

Ilgai užgaištu, kol nusipurtauplaukus nuo pečių ir batų,paskui subraukiu į semtuvėlį.Baigęs vėl atsistoju priešais

veidrodį ir išvystu tatuiruotėskraštelį – Bebaimių liepsną.

Iš kišenės išsiimu buteliukąatminties serumo. Žinau, kad jopakaks ištrinti didumai manogyvenimo, tam tikriemsprisiminimams, bet negebėjimams. Mokėsiu rašyti,kalbėti, dirbti kompiuteriu, nestuos gebėjimus valdo kitossmegenų dalys. Bet viso kitoneprisiminsiu.

Eksperimentas baigtas.Džoana sėkmingai susitarė su

vyriausybe – Deividoviršininkais – kad ankstesniemsluomų nariams bus leista liktimieste, patiems užsidirbtipragyvenimui, paklusti valdžiai.Be to, į miestą bus leista atvyktinaujakuriams. Čikaga taps darvienu didžiuliu miestu kaipMilvokis. Biurkas, anksčiauatsakingas už eksperimentą,dabar palaikys tvarką Čikagoje.

Tai bus vienintelė vieta šalyje,kur galės gyventi žmonės,netikintys, kad genus galima

sugadinti. Tam tikros rūšiesrojus. Metjusas sakė manviliąsis, kad iš atokių pakraščiųatvykę žmonės apsigyvensištuštėjusiame mieste irsusikurs geresnį gyvenimą už tą,kurį turėjo.

Aš tik trokštu tapti kitužmogumi. Tobiju Džonsonu,Evelinos Džonson sūnumi.Tobijas Džonsonas tikriausiaigyvens nuobodžiai ir tuščiai,tačiau jis bus vienalytėasmenybė, nedraskoma

prieštaravimų, o ne toks kaip aš,palaužtas skausmo, niekamnebenaudingas.

– Metjusas man sakė, kad tunušvilpei buteliuką atmintiesserumo ir sunkvežimį, – iškoridoriaus galo pasigirstaKristinos balsas. – Prisipažįstu,nepatikėjau.

Esu toks apdujęs, kadneišgirdau, kaip ji įėjo vidun.Net Kristinos balsas pasiekiamane tarsi pro vandenį, tik povalandėlės suprantu, ką mergina

sako. Suvokęs pažiūriu į ją.– Tai ko čia atvažiavai, jei

nepatikėjai Metjusu?– Dėl viso pikto, – artindamasi

atsako Kristina. – Be to, norėjaudar kartą pamatyti miestą priešprasidedant pokyčiams. Tobijau,atiduok man tą serumą.

– Ne, – tarsi gindamasis nuoKristinos suspaudžiu buteliuką.– Tai mano sprendimas, ne tavo.

Kristina išpučia tamsias akis,jos veidas nušviestas saulės.Storų tamsių plaukų kupeta,

rodos, liepsnoja saulės šviesoje.– Tai ne tavo sprendimas, –

atšauna ji. – Taip pasielgti galitik bailys. Tu, Ketverte, turidaug ydų, bet bailys tikrai nesi.

– Dabar jau gal ir esu, –vangiai atsakau. – Aplinkybėspasikeitė, aš irgi.

– Ne, tu nepasikeitei.Esu toks išvargęs, kad tik

užverčiu akis.– Negali tapti žmogumi, kokio

Tričė būtų nekentusi, – Kristinaprabyla ramiai. – Tokį poelgį ji

tikrai būtų pasmerkusi.Mane vėl pagauna karštas ir

netikėtas pyktis, tarsi miglanukrinta nuo akių, tyliNuolankiųjų rajono gatvėprisipildo garsų. Net krūpteliunuo energijos antplūdžio.

– Užsičiaupk! – surinku. –Užsičiaupk! Tu nenutuoki, koTričė nekentė; tu josnepažinojai, tu...

– Užtektinai pažinojau! –atšauna Kristina. – Tikrainebūtų sutikusi, kad ištrintum ją

iš savo atminties, apsimestum,kad ji tau nieko nereiškė!

Puolu prie Kristinos, bloškiu įsieną ir suėmęs už petiesprisikišu prie veido.

– Jei tu drįsi šitai pakartoti,aš...

– Ką tu? – Kristina stipriaimane atstumia. – Primuši mane?Žinai, kaip vadinami dideli,stiprūs vyrai, puolantys moteris.Bailiais.

Prisimenu, kaip rėkaudavošiuose namuose mano tėvas,

smaugdamas motiną irdaužydamas ją į sienas beiduris. Žiūrėdavau į taistovėdamas ant savo kambarioslenksčio, laikydamasis durųstaktos. Prisimenu tyliuskūkčiojimus, sklindančius promamos kambario duris, nes jiužsirakindavo, kad ašnepatekčiau vidun.

Žingteliu atgal ir atsiremiu įsieną, tiesiog susmunku.

– Atleisk, – tariu Kristinai.– Aš tave suprantu, – atsako

ji.Valandėlę stovime tylėdami,

tiesiog žiūrime vienas į kitą.Prisimenu, kaip pirmą kartąišvydęs Kristiną pajutau jaineapykantą, nes perbėgo išTeisuolių luomo. Ji nėnepagalvojusi rėždavo tiesą įakis. Bet ilgainiui supratau,kokia ji yra iš tikrųjų: atsidavusidraugė, tiesos gynėja, drąsiaistojanti į kovą. Nejučiomis jąpamėgau, suvokiau, kodėl jągerbė Tričė.

– Žinau, kaip kartais norisiviską pamiršti, – sako Kristina. –Kartu esu patyrusi, ką reiškia,kai tavo mylimas žmogusnužudomas be jokiospriežasties. Ir tu tenori iškeistivisus tuos prisiminimus įakimirką ramybės.

Kristina paima mano ranką,joje gniaužiu buteliuką suserumu.

– Vilą pažinojau trumpai, –sako ji, – bet jis pakeitė manogyvenimą. Pakeitė mane. Žinau,

kad Tričė pakeitė tave dardaugiau.

Niūri išraiška dingsta nuoKristinos veido ir ji švelniaipaliečia man petį.

– Žmogus, kuriuo tapaidraugaudamas su Triče, yra šioto vertas, – pareiškia Kristina. –Jei išgersi šį serumą, niekada jonebesusigrąžinsi.

Akis vėl užplūsta ašaros, kaipišvydus Tričės kūną. Tik šįsykaštrus, deginantis skausmasperveria krūtinę. Sugniaužiu

buteliuką kumštyje, beviltiškaitrokšdamas palengvėjimo, kurįsuteiktų serumas. Jis apsaugotųmane nuo skausmo, kurį sukeliaprisiminimai, draskantysdantimis kaip laukiniai žvėrys.

Kristina apkabina mane perpečius, skausmas tik dar labiausustiprėja. Iškart prisimenu,kaip liaunomis rankomis maneapglėbdavo Tričė, iš pradžiųnedrąsiai, paskui vis stipriau, vislabiau pasitikėdama savimi irmanimi. Suvokiu, kad niekas

daugiau šitaip manęsneapkabins, niekas jos neatstos,kitos Tričės nebebus.

Tričės nebėra, ir verktibeprasmiška, kvaila, bet vis tiekraudu. Kristina manęsnepaleidžia ir ilgą laiką netarianė žodžio.

Galiausiai atšlyju, bet šiltos irstiprios Kristinos rankos liekaman ant pečių. Sunkiai dirbantdelnų oda sukietėja, atsirandanuospaudų, o nuo didelioskausmo sudiržta žmogaus

širdis. Bet aš nenoriu taptisudiržusiu žmogumi.

Pasaulyje esama ir kitokiųžmonių. Tokių kaip Tričė, kurie,patyrę kančias ir išdavystes, visdėlto sugeba mylėti, sugebapaaukoti gyvybę už brolį. Artokių kaip Kara, gebančiųdovanoti žmogui, nušovusiam josbrolį. Ar Kristina, kuri praradodaug draugų, bet neužsisklendėir nori padėti kitiems. Tadaiškyla kitas sprendimas,šviesesnis ir prasmingesnis negu

tas, kurį buvau pasirinkęs.Atmerkiu akis ir atiduodu

serumą Kristinai. Merginaįsideda buteliuką į kišenę.

– Žinau, kad Zakas vis dar įtave šnairuoja, – sako Kristina,permesdama ranką man perpetį. – Kol jis apsiramins, būsiutavo draugė. Jei nori, galimepasikeisti apyrankėmis, kaipdaro Taikingųjų merginos.

– Gal tiek to.Mudu nusileidžiame laiptais ir

išeiname į gatvę. Saulė jau

slepiasi už Čikagos dangoraižių,tolumoje girdžiu dundanttraukinį, bet mudu tolstame nuomano namų ir nuo jų keliamųprisiminimų. Taip ir turi būti.

+ + +

Pasaulyje esama daugybėbūdų parodyti drąsą. Vienas jų –paaukoti gyvybę aukštesniamtikslui arba atiduoti ją už kitąžmogų. Kartais drąsu yraužmiršti viską, ką žinojai, kąmylėjai, ir žengti toliau.

Tačiau sykiais yra priešingai.Retkarčiais reikia drąsos

griežiant iš skausmo dantimiskasdien dirbti ir lėtai kastis priegeresnio gyvenimo.

Šitokį būdą drąsai rodytirenkuosi aš.

Epilogas

PO DVEJŲ SU PUSE METŲ

Evelina stovi ten, kursusiduria du pasauliai. Keliasišmaltas sunkvežimių padangų:pirmyn ir atgal vyksta žmonės išatokių vietovių ir iš buvusiosBiuro būstinės. Provėžoje jaiprie kojų guli krepšys. Manartinantis Evelina sveikindamasi

kilsteli ranką.Įlipusi į sunkvežimį, moteris

pakšteli man į skruostą – ašnesitraukiu. Nejučiomisnusišypsau ir neskubu surimtėti.

– Sveika sugrįžusi, – sakau.Prieš dvejus metus aš jai

pasiūliau palikti miestą, ir jisutiko. Tam pritarė ir Džoana.Per tą laiką Čikagoje daug kaspasikeitė, tad jos grįžimasniekam nepakenks. Turbūt taipmano ir pati Evelina. Norspraėjo dveji metai, motina

atrodo jaunesnė, veidas ne tokssuvargęs, šypsena plati. Sveturpraleistas laikas išėjo jai į gera.

– Kaip laikaisi? – klausiaEvelina.

– Aš... gerai, – atsakau. –Šiandien išbarstysim Tričėspelenus. – Dirsteliu į urną antužpakalinės sėdynės tarsi į darvieną keleivį.

Ilgam buvau palikęs Tričėspelenus Biuro lavoninėje –nežinojau, kokių laidotuvių jibūtų norėjusi, abejojau, ar

būčiau jas ištvėręs. Tačiaušiandien pagal senąją luominętvarką būtų Pasirinkimo diena,todėl metas žengti pirmyn, teguir nedidelį žingsnį.

Evelina uždeda ranką manant peties ir žiūri į laukus. Javųlaukai, kadaise plytėję aplinkTaikingųjų būstinę, dar labiauišsiplėtė, dabar jie driekiasiaplink miestą, kur anksčiau žėlėžolė. Kartais ilgiuosi vienišų,tuščių laukų. Bet dabar sumalonumu važiuoju keliu pro

pasėlių jūrą. Laukuose mataužmones, jie, naudodamiesiankstesnio Biuro mokslininkųsukurtais prietaisais, tikrinadirvožemį. Darbininkaiapsirengę raudonais, mėlynais,žaliais ir violetiniais drabužiais.

– Kaip gyvenasi be luomų? –klausia Evelina.

– Labai paprastai, –nusišypsau. – Tau patiks.

+ + +

Nusivežu motiną į savo būstą

ant šiaurinio upės kranto.Apsigyvenau vienamežemesniųjų aukštų, bet prodaugybę langų matau ilgaspastatų eiles. Aš buvau vienaspirmųjų naujakurių, todėlgalėjau rinktis, kur apsigyventi.Zakas, Šauna, Kristina, Emarasir Džordžas įsikūrė viršutiniuoseHankoko pastato aukštuose,Kalebas ir Kara grįžo įapartamentus prieTūkstantmečio parko, o ašapsigyvenau čia, nes ši nuostabi

vieta toli nuo senųjų namų.– Mano kaimynas yra istorijos

žinovas, jis atkeliavo išpakraščių, – sakau, ieškodamaskišenėje raktų. – Jis vadinaČikagą „ketvirtuoju miestu“:prieš daugelį amžių miestassudegė per gaisrą, buvonušluotas Grynumo karo, tapoluomų eksperimentu. Dabarketvirtas mėginimas jįapgyvendinti.

– Ketvirtasis miestas, –pakartoja Evelina, kai atidarau

duris. – Man tai patinka.Mano būste beveik nėra

baldų, tik sofa, stalas, kelioskėdės, virtuvės įranga. Nuokitapus užpelkėjusios upėsstūksančių dangoraižių langųatsimuša saulės šviesa. BuvusioBiuro mokslininkai stengiasisugrąžinti ir upei, ir ežeruiankstesnį grožį, bet tamprireiks nemenkų pastangų irkantrybės. Pokyčiams, kaip iržaizdoms užgydyti, reikia laiko.

Evelina numeta krepšį ant

sofos.– Ačiū, kad leidai man čia

pagyventi. Pažadu greitaisusirasti būstą.

– Jokios bėdos, – sakau.Tiesą sakant, nervinuosi, kad

motina gyvens čia, apžiūrinėsskurdžius mano daiktus,vaikščios mano koridoriais, betjuk negalime laikytis atstuvienas nuo kito amžinai. Ypačkai esu pažadėjęs nutiesti tiltąper mudu skiriančią prarają.

– Džordžas sakė, kad reikia

pagalbos rengiant policininkus,– sako Evelina. – Tu nesisiūlei?

– Ne, – tariu. – Nebenoriuturėti nieko bendra su ginklais.

– Teisingai, dabar kovojižodžiais, – Evelina suraukianosį. – Juk žinai, kad nepasitikiupolitikais.

– Manimi gali pasitikėti, nesaš tavo sūnus, – atšaunu. – Ir nepolitikas. Bent kol kas. Tiesiogpadėjėjas.

Atsisėdusi prie stalo motinaapsižvalgo neramiai ir žvitriai

kaip katė.– Gal žinai, kur tavo tėvas? –

klausia ji.Gūžteliu pečiais.– Kažkas sakė, kad išvyko.

Bet aš nesidomėjau kur.Evelina pasiremia smakrą

ranka.– Negi neturi ką jam

pasakyti? Visiškai nieko?– Ne, – atsakau ir imu sukti

ant piršto raktų žiedelį. –Tiesiog noriu jį pamiršti, ir tiek.

Kai prieš dvejus metus

sningant stovėjau parke priešaisMarką, užpuolęs jį Bebaimiųakivaizdoje, tik dar paaštrinauskausmą, kurį jis man sukėlė,tad nėra prasmės ant jo rėkti arplūsti. Vienintelė išeitis –pamiršti.

Evelina meta į mane keistątiriamą žvilgsnį, paskui pereinakambarį ir atidaro krepšį antsofos. Iš jo išima stiklinį mėlynądaiktą. Jis primena sustingusįkrioklį.

Prisimenu, kai motina jį man

dovanojo. Nors buvau mažas,bet jau supratau, kad tokiedaiktai mūsų luome draudžiami,nes yra nenaudingi ir skatinanuolaidžiavimą silpnybėms. Kaipaklausiau, kam jis reikalingas,motina atsakė: Šis daiktasneturi aiškios paskirties. Betgali paguosti. Ji palietė širdį.Tokia yra nuostabių daiktųpaskirtis.

Ilgus metus ši skulptūrėlėbuvo mano tylauspasipriešinimo, atsisakymo būti

paklusniu, niekuoneišsiskiriančiu Nuolankiųjųvaiku simbolis. Drauge tai buvoir tylus mano motinospasipriešinimo simbolis, norslaikiau ją mirusia. Slėpiauskulptūrėlę po lova, o tą dieną,kai nusprendžiau paliktiNuolankiųjų luomą, išeidamaspalikau ant stalo, kad grįžęstėvas galėtų pamatyti, kokiemes su motina stiprūs.

– Kai tu išvažiavai, šiskulptūrėlė priminė man tave, –

sako Evelina, glausdama ją priekrūtinės. – Priminė, koks tudrąsus, visada toks buvai. – Jišypteli puse lūpų. – Manau, šiodaikto vieta čia. Kadaise pirkaujį tau.

Sunkiai tvardausi, bijau, kadprakalbus ims drebėti balsas,todėl tik nusišypsau ir linkteliu.

+ + +

Pavasario oras šaltas, bet ašatidarau sunkvežimio langus,kad galėčiau kvėpuoti pilna

krūtine. Tačiau stingstantyspirštų galiukai primena, kadžiema dar nepasitraukė. Sustojuprie traukinių platformos netolibuvusios Teisuolių būstinės,tada nuo užpakalinės sėdynėspaimu urną. Ji sidabro spalvos,paprasta, be jokių raižinių. Neaš ją išrinkau, tai padarėKristina.

Per platformą žingsniuojuprie jau lūkuriuojančio būrelio.Kristina stovi prie Zako irŠaunos. Ši sėdi neįgaliųjų

vežimėlyje, apsiklojusi keliuspledu. Dabar jos vežimėlismodernesnis ir lengviauvaldomas, jo nebereikia stumti.Metjusas stypso ant patplatformos krašto.

– Sveiki, – sakaustabtelėdamas greta Šaunos.

Kristina man nusišypso, Zakaspatapšnoja per petį.

Jurajas mirė kelios dienos poTričės, bet Zakas su Hanagalutinai atsisveikino su juo tikprieš porą savaičių, su būriu

klegančių velionio draugųišbarstė jo pelenus viršbedugnės. Mes skandavome jovardą ir šis aidu atsimušė nuoPragaro skliautų. Žinojau, kadZakas, kaip ir mes visi,prisimena brolį, nors šiandienrodysime Bebaimių drąsąatsisveikindami su Triče.

– Noriu tau šį tą parodyti, –sako Šauna ir nusimeta pledą.

Tada ant jos kojų išvystusudėtingus metalinius įtvarus.Jie siekia klubus ir kaip tinklas

apraizgę liemenį. Merginanusišypso, pastato kojas antžemės ir girgždant visaikonstrukcijai atsistoja.

Nors susirinkome tokia liūdnaproga, nusišypsau.

– Tai bent, – sakau. – Jaubuvau pamiršęs, kokia tuaukšta.

– Šitą daiktą man sukonstravoKalebas su draugais, – pasigiriaŠauna. – Dar turiu prie jopriprasti, bet jie tikina, kadvieną dieną galėsiu bėgioti.

– Puiku, – sakau. – Beje, kurjis?

– Jis ir Emaras lauks mūsųlyno gale, – atsako Šauna. – Kasnors turi sugauti pirmąnusileidusį žmogų.

– Kalebas vis dar yra ištižėlis,– įsikiša Zakas. – Bet aš jau imusu tuo susitaikyti.

– Hmm, – numykiu.Tiesą sakant, sudariau su

Kalebu taiką, bet ilgaineištveriu jo draugijos. Jojudesiai, balsas, elgesys labai

primena Tričės. Aišku, Kalebas– tik blyškus sesers šešėlis, nė ištolo negalintis su ja lygintis, betir šito man per daug.

Norėčiau ką nors pridurti, betatvažiuoja traukinys. Jis riedažvilgančiais bėgiais, paskuisulėtina greitį ir sustoja prieplatformos. Pro pirmo vagono,kur turi sėdėti mašinistas, langąiškiša galvą Kara – jos plaukaisupinti į kasą.

– Lipkit! – ragina ji.Šauna vėl atsisėda į vežimėlį

ir važiuoja prie vagono durų.Metjusas, Kristina ir Zakas sekapaskui. Aš įlipu paskutinis,paduodu urną Šaunai irlaikydamasis rankenos atsistojutarpduryje. Traukinys pajuda išvietos sparčiai didindamasgreitį, kyla bėgiais aukštyn,tiesiog švilpia, ir mane užliejagalios pojūtis. Vėjas čaižo veidąir priploja drabužius prie kūno.Prieš akis atsiveria nušviestisaulės dangoraižiai, visa miestopanorama.

Ji ne tokia kaip anksčiau, betakis jau apsiprato. Visi mesįsikūrę naujose vietose. Kara irKalebas dirba buvusios Eruditųbūstinės laboratorijose. Dabarčia nedidelis Žemės ūkiodepartamento skyrius. Jųužduotis – padaryti našesnįžemės ūkį, kad būtų galimaišmaitinti kuo daugiau žmonių.Metjusas dirba miestopsichiatrijos klinikoje. Kaipastarąjį kartą klausiau, sakėtyrinėjantis žmogaus atmintį.

Kristina darbuojasi įstaigoje,padedančioje pakraščiųžmonėms persikelti į miestą.Zakas ir Emaras – policininkai,Džordžas rengia būsimuspolicininkus – mano manymu, taiir yra tinkami Bebaimiamsdarbai. Aš esu Čikagos atstovėsvyriausybėje Džoanos Raispadėjėjas.

Nusitveriu kitos rankenos irtraukiniui darant posūkįišsilenkiu pro duris. Tiesiogpakimbu virš gatvės –

važiuojame ties antru pastatųaukštu. Pajuntu jaudulį, baimėsšiurpuliuką, kurį taip mėgstatikri Bebaimiai.

Prie manęs atsistoja Kristina.– Kaip tavo motina? – klausia

ji.– Tikiuosi, gerai, – atsakau. –

Bus matyti.– Ar šoksi su lynu?Žiūriu į vingiuojančius bėgius,

jie leidžiasi iki pat gatvės.– Taip, – atsakau. –

Tikriausiai Tričė būtų norėjusi,

kad bent kartą tai išmėginčiau.Ištarus jos vardą dursteli

širdį, taip suprantu, kad josatminimas man vis dar brangus.

Žiūrėdama į bėgius Kristinatrumpam prisiglaudžia man priepeties.

– Manau, tu teisus.Patys brangiausi ir ryškiausi

mano prisiminimai yra apieTričę. Jie pamažu blanksta kaipir visi kiti, nebe taip baisiaiskaudina. Kartais tikraidžiaugiuosi juos

permąstydamas, nors taipnutinka retai. Kartais tai darausu Kristina, ji yra geresnėklausytoja, negu tikėjausi,Teisuolė, bet šauni.

Kara sustabdo traukinįstotelėje ir aš iššoku antplatformos. Privažiavus laiptusŠauna išlipa iš vežimėlio ir imaleistis žemyn po vieną pakopą.Mudu su Metjusu nešame išpaskos tuščią vežimėlį. Jisgriozdiškas, sunkus, bet šiaiptaip pavelkamas.

– Ar turi kokių žinių išPiterio? – klausiu Metjusoleidžiantis laiptais.

Išsivadėjus atminties serumopoveikiui grįžo tam tikrišiurkštesni, griežtesni joasmenybės bruožai, bet ne visi.Vėliau mudviejų bendravimasnutrūko. Dabar nebejaučiuPiteriui neapykantos, betprielankumo irgi.

– Jis Milvokyje, – atsakoMetjusas. – Tik nežinau, ką tenveikia.

– Dirba kažkokioje įstaigoje, –iš laiptų apačios atsklinda Karosbalsas. Ji laiko urną, paėmė ją išŠaunos, kai išlipo iš traukinio. –Tikiuosi, jam tai išeis į gera.

– Visad maniau, kad Piterisprisidės prie maištininkų kurnors pakraščiuose, – įsikišaZakas. – Bet visko gali būti.

– Jis pasikeitė, – Kara gūžtelipečiais.

Pakraščiuose vis dar telkiasimaištininkai sugadintais genais.Jie tiki, jog ką nors pakeisti gali

tik dar vienas karas. Aš stojaupusėn tų, kurie siekia pokyčiųdarbais, o ne prievarta.Prievartos man gana jau visamgyvenimui, ji vis dar maneslegia. Ne tik randai ant kūno,bet ir prisiminimai, iškylantystada, kai mažiausiai to noriu.Matau tėvo kumštį, žiebiantįman į žandikaulį, matau save,šaunantį į Eriką, gatvę prie savosenojo namo, nuklotąNuolankiųjų kūnais.

Gatve traukiame prie

Hankoko pastato. Luomaipanaikinti, bet šiame miestorajone Bebaimių kur kasdaugiau negu kituose. Atpažįstujuos iš daugybės žiedų nosyse,antakiuose bei ausyse ir ištatuiruočių. Tiesa, tie žmonėsvilki nebe juodai, o pasipuošęryškiais, net akį rėžiančiaisdrabužiais. Kai kurie ramiaižingsniuoja šalitgatviais kaip irmes, bet dauguma dirba. Visisveiki Čikagos gyventojaiprivalo dirbti.

Priešais mane į dangų kylaHankoko pastatas, jo pamatasplatesnis, į viršų jis siaurėja. Ikipat stogo eina juodos kryžminėssijos, jos sutvirtina pastatą. Jauseniai nesu buvęs taip arti jo.

Įžengiame į vestibiulį. Švariosgrindys žvilga, sienos išpaišytosryškiais Bebaimių grafičiais.Turbūt pastato gyventojai palikojuos kaip prisiminimą. Šią vietąlabai mėgo Bebaimiai. Ir dėlaukščio, ir dėl to, kad čianesimaišydavo pašaliniai.

Tuščiose erdvėse skardžiaiaidėdavo Bebaimių balsai. Šitaipatiko ir man.

Zakas iškviečia liftą.Sulipame vidun, tada Karaspusteli mygtuką su skaičiais99.

Liftui ėmus sparčiai kiltiužsimerkiu. Bet vis tiekįsivaizduoju atvirą, tamsiąbedugnę po kojomis, juodą liftošachtą. Nuo jos mane skiria tikgrindys. Trūktelėjęs liftassustoja. Kai durys atsiveria,

atsiremiu į sieną norėdamassusitvardyti.

Zakas paliečia man petį.– Nesijaudink, žmogau.

Prisimeni, mes nuolat taipdarydavom.

Linkteliu. Pro skylę lubosesrūva oras, virš galvos matauryškiai mėlyną dangų. Kartu sukitais pėdinu prie kopėčių, išbaimės aptirpstu, todėlneįstengiu greičiau judėti.

Pirštais sugraibau kopėčiųskersinį ir susitelkiu tik į jį. Virš

manęs sunkiai kabarojasiŠauna, ji prisitraukia rankomis.

Kartą, kai Torė tatuiravo mannugarą, paklausiau jos, ar mes,šio miesto gyventojai, esamevieninteliai žmonės pasaulyje.Galbūt, teatsakė ji. Tikriausiainenorėjo apie tai galvoti. Betčia, ant stogo, tikrai galima taippamanyti.

Žiūrint į pastatus apačioje,išilgai pelkės, vis stipriaugniaužia krūtinę, rodos, plyšširdis.

Zakas nubėga per stogą priekeltuvo ir pritvirtina diržus priemetalinio lyno. Dar kartą juospatikrina, kad neslidinėtų, tadalaukiamai pažvelgia į mūsųbūrelį.

– Kristina, – kviečia jis. – Tauviskas paruošta.

Kristina prieina prie keltuvoir susimąsčiusi pirštu barbenasmakrą.

– Ką manot? Ar gultisaukštielninkai, ar kniūbsčiai?

– Kniūbsčiai, – atsako

Metjusas. – Aš tai gulsiuosaukštielninkas, kadneapsišlapinčiau, ir nenoriu, kadkas mane mėgdžiotų.

– Na žinai, atsigulęsaukštielninkas dar greičiauapsisiusiosi, – pareiškiaKristina. – Taigi pirmyn,nusileidęs būsi pramintasŠlapiakelniu.

Kristina prieina prie diržų,įkiša kojas, tada atsigulakniūbsčia, kad keliaudamamatytų pastatus apačioje. Man

nugara nueina pagaugais.Negaliu žiūrėti. Kristinai

čiuožiant vis tolyn, užsimerkiu.Taip pat elgiuosi, kai lynuleidžiasi Metjusas, paskui jį –Šauna. Vėjas atnešadžiaugsmingus jų šūksnius tarsipaukščių klykavimą.

– Tavo eilė, Ketverte, – sakoZakas.

Purtau galvą.– Nagi, – ragina Kara. –

Greičiau viską baigsi.– Ne, leiskis tu, – prašau.

Kara paduoda man urną, tadagiliai įkvepia. Prispaudžiu indąprie širdies. Jis įšildytasdaugelio žmonių rankų. Karanedrąsiai įlipa į diržųraizgalynę, Zakas juos užsega.Kara sukryžiuoja rankas antkrūtinės ir lekia žemyn, viršežero įlankos, virš miesto. Jilaikosi ryžtingai, nė neaikteli.

Likę dviese mudu su Zakužvelgiame vienas į kitą.

– Vargu ar sugebėsiu, –sakau. Balsas tvirtas, bet kūnas

dreba.– Žinoma, sugebėsi, – tikina

Zakas. – Tu juk Ketvertas,Bebaimių legenda! Niekonebijai.

Žingteliu arčiau prie stogoatbrailos. Nors iki krašto darkeli metrai, rodos, kūnas jaukrinta žemyn, todėlnepaliaujamai purtau galvą.

– Paklausyk, – Zakas suimamane už pečių. – Padaryk tai nedėl savęs, dėl jos. Padaryk, kasjai būtų patikę, dėl ko ji būtų

tavimi didžiavusis. Supranti?Taip ir yra. Negaliu šito

išvengti, negaliu dabar trauktis,nes prisimenu Tričės šypsenąmudviem lipant į apžvalgos ratą,prisimenu, kaip ji stipriaisukąsdavo dantis persimuliacijas pasitikdama darvieną baimę.

– Kaip leidosi Tričė?– Veidu žemyn, – atsako

Zakas.– Gerai, – sakau ir paduodu

jam urną. – Uždėk ją man ant

nugaros ir atidaryk dangtelį.Įlipu į diržus. Drebančiomis

rankomis vos juos sugraibau.Zakas pritvirtina diržus man antkojų ir nugaros, paskui įstatourną ir nuima dangtelį, kad manlekiant pelenai išsibarstytų.Spoksau į ežero įlanką, ryjutulžį ir pradedu slysti.

Staiga apima pašėlęs norasgrįžti, bet per vėlu. Aš jau neriužemyn. Rėkiu taip garsiai, kadnoriu užsidengti ausis. Riksmaspripildo man krūtinę, gerklę ir

galvą, užvaldo mane visą.Nuo vėjo perši akys, bet aš

neužsimerkiu. Nors ir apimtasbaisios panikos, staiga suprantu,kodėl Tričė leidosi veidu žemyn.Todėl, kad pasijuto skrendantikaip paukštė.

Tuštuma supa mane iš visųpusių, iš viršaus, iš apačios, išvidaus, tarsi kokie tykantyspraryti nasrai.

Galiausiai suvokiu, kadsustojau. Pelenų dulkeles kaippilkas snaiges nešioja vėjas.

Paskui jos išnyksta.Žemė visai arti, vos už kelių

metrų, galima nušokti. Draugailaukia sustoję ratu, susikabinęrankomis, nupynę kaulų irraumenų tinklą man sugauti.Prispaudęs veidą prie diržo imukvatotis.

Numetu jiems tuščią urną,tada užkišu rankas už nugarosir atsisegu diržus. Paskui krintuant jų rankų kaip akmuo.Draugai mane pagauna, visukūnu jaučiu tvirtus jų raumenis.

Tada esu nuleidžiamas antžemės.

Apstulbęs spoksau į Hankokopastatą. Stoja nejauki tyla, nėvienas nežino, ką sakyti.Kalebas nedrąsiai man šypsosi.

Nurijusi ašaras Kristina sako:– Žiūrėkit! Leidžiasi Zakas.Zakas lekia prie mūsų dideliu

greičiu. Iš pradžių jis atrodokaip juodas taškelis, paskui kaipdėmė, galiausiai virsta juodaivilkinčiu žmogumi. Pasiekęskelio galą, Zakas džiaugsmingai

surinka. Aš suimu Emarui dilbį,iš kitos pusės nutveriu Karosranką. Ji man liūdnai nusišypso.

Zakas petimi sunkiaiatsitrenkia į mūsų rankų tinklą,paskui išsišiepia tarsi lopšygulintis vaikas.

– Tai buvo puiku. Ketverte,nori leistis dar kartą? – klausiajis.

– Nieku gyvu, – nedvejodamasatsakau.

+ + +

Pabiru būreliu žingsniuojameatgal prie traukinio. Šaunaklibinkščiuoja su savo įtvarais,Zakas stumia tuščią jos vežimėlįir persimeta vienu kitu žodžiu suEmaru. Metjusas, Kara irKalebas eina draugekalbėdamiesi apie jiems rūpimusdalykus kaip žmonės, siejamibendrų interesų. Kristinanedrąsiai prisigretina priemanęs ir uždeda ranką antpeties.

– Laimingos Pasirinkimo

dienos, – palinki. – Dabar aštavęs paklausiu, kaip iš tiesųlaikaisi. O tu parenk sąžiningąatsakymą.

Kartais mudu šitaip kalbamės,lyg įsakinėtume vienas kitam.Nors neretai susižodžiuojame,pats nežinau, kaip Kristina tapovienu geriausių mano draugų.

– Laikausi gerai, – atsakau. –Nors sunku. Visada šitaip bus.

– Žinau, – atsako ji.Einame būrelio gale pro vis

dar apleistus pastatus tamsiais

langais, per tiltą viršužpelkėjusios upės.

– Aha, kartais gyvenimastikrai užknisa, – sako Kristina. –Bet žinai, kas man padeda?

Kilsteliu antakius.Mėgdžiodama mane Kristina

padaro tą patį.– Tos akimirkos, kai

gyvenimas neknisa, – pareiškiaji. – Svarbiausia jas pamatyti irlaiku pastverti.

Mudu vienas kitamnusišypsom ir drauge lipame

laiptais ant traukiniųplatformos.

+ + +

Nuo pat mažens žinojau:gyvenimas mus žaloja, šitoneišvengsi.

Dabar išmokau dar šio to:mes galime išgyti. Išgydytivienas kitą.

Padėka

Šis puslapis suteikia manprogą kuo nuoširdžiausiaipadėkoti, prisipažinti, kad viensavo gebėjimu ir talentunebūčiau tiek visko pasiekusi irgyvenime, ir kūryboje. Knygųserija turi vieną autorę, bet jinebūtų jos sukūrusi be kitųžmonių pagalbos. Turėdama taigalvoje sakau: Ačiū tau,

Viešpatie, kad atsiuntei manvisus šituos žmones.

Dabar juos išvardysiu.Tariu ačiū: savo vyrui, ne tik

už didžiulę meilę, bet ir už tai,kad dalyvavo mano kūrybosdirbtuvėse, perskaitė šiosknygos juodraščius ir subegaline kantrybe žiūrėjo įNeurotikę Rašytoją Žmoną.

Joannai Volpe, ji tvarkė viskąkaip tikra bosė, sąžiningai ir sumeile. Katherine Tegen užnuostabias pastabas ir nuolatinį

priminimą, kad žiaurus leidybospasaulis turi gražiąją pusę.(Žadėjau niekam apie taineužsiminti, bet ką tikužsiminiau.) Molly O’Neill užpadovanotą laiką, didžiulį darbąir skvarbią akį, pastebėjusią„Divergentę“ aukštojerankraščių kaugėje. CaseyMcIntyre už puikią reklamą,neišsemiamą gerumą (ir už tai,kad išmokė mane šokti).

Joelui Tippie, Amy Ryan irBarbai Firzsimmons už gražius

visos serijos viršelius.Šauniesiems Brennai Franzitta,Joshui Weissui, Markui Fifkinui,Valerie Shea, Christine Cox irJoanui Giurdanella, kad rūpinosimano kalba ir stiliumi. LaurenaiFlower, Alison Lisnow, SandeeRoston, Diane Naughton,Colleenui O’Connellui, AubryParks-Fried, Margot Wood,Patty Rosati, Molly Thomas,Megan Sugrue, Onalee Smith,Brettui Rachlinui už reklamąžiniasklaidoje, pardavimus

knygynuose, internetu,surengtus knygų pristatymus.Net sunku įvardyti visas jųpastangas. Dėkoju pardavimųspecialistams AndreaPappenheimerui, KerryMoynagh, Kathy Faber, LizaiFrew, Heather Doss, JennySheridan, Franai Olson, DebeiMurphy, Jessicai Abel,Samanthai Hagerbaumer,Andrea Rosenui, DaviduiWolfsonui už entuziazmą irpalaikymą. Jean McGinley,

Alpha Wong ir Shealai Howley –autorių teisių agentėms, kad jųpastangomis mano knygos buvoišverstos į daugelį pasauliokalbų. Dėkoju ir užsienioleidėjams, patikėjusiems manokūryba. Shaynai Ramos ir RuikoTokunaga už elektronines knygųversijas; Caitlinai Garing,Bethei Ives, KarenaiDziekonski, Seanui McManus užnuostabias garsaknyges; RandyRosema ir Pam Moore užfinansų tvarkymą. Visi jūs

dirbote sunkiai ir sumaniai. AčiūKate Jackson, Susanai Katz,Brianui Murray, tvirtailaikantiems Harper leidyklosvairą. Mane palaikė visidarbuotojai, o tai be galosvarbu.

Pouya Shahbazian už tai, kadsurado „Divergentei“ rimtusfilmų kūrėjus, už visą sunkųdarbą, kantrybę, draugystę irpokštus su vabalais. DanielleBarthel už organizuotumą irgebėjimą rasti geriausią išeitį.

Visiems iš New Leaf Literary,nuostabiems žmonėms,atlikusiems nuostabų darbą.Steve’ui Youngerui, kurisrūpinasi manimi ir darbe, irgyvenime. Visam būreliuižmonių, susijusiems su filmokūrimu – ypač Neilui Burgerui,Dougui Wickui, Lucy Fisher,Gillian Bohrer, Erikui Feigui –taip pagarbiai ir atsargiaielgusiesiems su mano kūriniu.

Mamai, Frankui, Ingridai,Karlui, Frankui Jr., Candice,

McCall, Bethei, Rogerui,Tylerui, Trevorui, Darby,Rachelei, Billie, Fredui, Granny.Johnsons, Krausses, Paquettes,Fitches ir Rydzes šeimoms – užjų meilę. (Rinkčiausi jus, o neluomą, kad ir kas nutiktų.)

Visiems buvusiems, esamiemsir būsimiems YA Highway irWrite Night nariams –suprantingiems ir išmintingiemssusirašinėjimo draugams.Visiems daugiau patyrusiemsrašytojams, kurie pastaruosius

keletą metų mane globojo irpadėjo. Visiems rašytojams,susiradusiems mane tviteryje,už bičiuliškus elektroniniuslaiškus. Rašytojas kurdamaskartais pasijunta vienišas. Mantai negresia, nes turiu jus.Trokštu jus visus išvardyti, betnepajėgsiu. Dėkoju ir savodraugams ne rašytojams: MaryKatherine Howell, AliceKovacik, Carly Maletich,Danielle Bristow bei visiemskitiems, skatinusiems

nenukabinti nosies.Visiems „Divergentės“ serijos

aistruolių tinklaraščiams užpamišėliškai mielą internetinį (irtikrą gyvenimišką) entuziazmą.

Savo skaitytojams – už tai,kad rydami mano knygasgalvojo, spygavo, rašė internete,kalbėjosi, dalijosi patirtimi irnegailėjo vertingų pamokų apierašymą ir gyvenimą.

Be anksčiau išvardytų žmoniųši serija nebūtų išvydusipasaulio. Ačiū, kad pakeitėte

mano gyvenimą. Esu tokialaiminga.

Dar kartą visus raginu:„Būkite drąsūs.“

Ypatinga padėka

2012 metų pavasarįpenkiasdešimt tinklaraščiųišreiškė savo didžiulę simpatiją„Divergentės“ serijai, karštaisutiko „Insurgentės“pasirodymą ir sukūrė reklaminękampaniją internete,remdamiesi knygoje aprašytaisluomais. Kiekvieno tinklalapionariai prisidėjo prie knygos

sėkmės! Dėkoju:

NUOLANKIESIEMS:Amandai Bell (luomo vadei),Katie Bartow, Heidi Bennett,Katie Butler, Asmai Faizal,Hafsah Faizal, Anai Grilo, KathyHabel, Thea James, Julie Jones,HD Tolson.

TAIKINGIESIEMS: MegeiCaristi, Kassiah Faul ir SherryAtwell (luomo vadėms), KristinaiAragon, Emily Ellsworth, Cindy

Hand, Melissai Helmers, AbigailJ., Sarah Pitre, Lisai Reeves,Stephanie Su, Amandai Welling.

TEISUOLIAMS: Kristi Diehm(luomo vadei), Jaime Arnold,Harmony Beaufort, DamarisCardinali, Kris Chen, SaraiGundell, Bailey Hewlett, JohnuiJacobsonui, Hannah MCBride,Aeicha Matteson.

BEBAIMIAMS: AlisonaiGenet (luomo vadei), Lenai

Ainsworth, Stacey Canovva,Amber Clark, April Conant,Lindsay Cummings, JessicaiEstep, Ashley Gonzales, AnnaiHeinemann, Tram Hoang,Nancy Sanchez, Yara Santos.

ERUDITAMS: Pam vanHylckama Vlieg (luomo vadei),Jamesui Boothui, Mary Brebner,Andrea Chapman, Amy Green,Jen Hamflett, Brittany Howard,O’Dell Hutchison, BenjiKenworthy, Lyndsey Lore,

Jenniferei McCoy, Lisai Parkin,Lisai Roecker.