Estija Latvija

Prancūzija1958 m. V respublikos Konstitucija.

VokietijaJAV

1787 mJungtinė

Karalystė

Konstitucijos Bruožai

Demokratinė respublika,

Demokratinė respublika. Parlamentinė respublika. Tarptautinės sutartys ratifikuojamos 2/3 parlamento.

Nustatė parlamentinį valdymą.Pusiau prezidentinė Respublika.Didelės Prezidento galios.Su pataisomis galioja iki šiol. Konstituciją sudaro preambulė, skirsniai, straipsniai ir 4 aktai + pagrindiniai principai.prezidentinės valstybės požymiai išryškėja tuo požiūriu, kad prezidentas Prancūzijoje renkamas per visuotinius rinkimus ir politiškai neatsiskaito parlamentui, vykdo ne tik valstybės vadovo funkcijas, bet ir de facto yra vyriausybės vadovas bei vyriausiasis kariuomenės vadas. Nurodoma, kad Prancūzijos santvarka panaši į parlamentinę valstybės valdymo formą, nes vyriausybės sudėtį, pasitaręs su premjeru, pirmiausia nustato prezidentas, bet paskui turi gauti Nacionalinio susirinkimo sutikimą. Prancūzijos vyriausybės atsakomybė taip pat dviguba, t. y. ji susieta atsakomybės ryšiais ir su parlamentu, ir su prezidentu, tuo tarpu prezidentinei respublikai būdinga tai, kad vyriausybė atsakinga prezidentui, o parlamentinėje respublikoje – parlamentui.

Parlamentinė respublika. Nėra deleguotos įst leidybos. Pagrindinis įstatymas visose federalinėse žemėse, taigi visos valstybės teritorijoje, įsigaliojo tik nuo 1990 m. spalio 3. federalinė valstybės forma gali būti pakeista unitarine tik priėmus naują Konstituciją. Vokietijos Federacinę Respubliką sudaro visa valstybė (Federacija) ir valstybės narės (federalinės žemės). Vokietijosfederalizmo ypatybė yra ta, kad subjektai – federalinės žemės – yra suverenios valstybės. Federalinėje valstybėje valstybinė valdžia visai valstybei ir jos valstybėms narėms yra padalinta stengiantis išlaikyti pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad visos federalinės žemės, nesvarbu, kokio dydžio jų teritorijos arba ekonominė padėtis, teisiniu požiūriu yra lygios vienos su kitomis arba santykiuose su Federacija.

Jungtinės Valstijos yra demokratinė, teisinė, federacinė respublika, jos valdymo forma prezidentinė respublika. Priimta 1787 m. Filadelfijos kongrese. Šį teisės aktą priėmė steigiamasis susirinkimas, kurį sudarė trylikos valstijų atstovai.Po to Filadelfijos kongresas parengė ir priėmė naująją šalies Konstituciją. Naujoji Konstitucija įsigaliojo 1789 m., kai ją ratifikavo devynios valstijos iš trylikos.Jungtinių Valstijų Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija pasaulio istorijoje. Pagal apimtį – tai gana trumpas teisės aktas. Jame neaptariamos socialinės ir ekonominės asmens teisės.Konstitucijos struktūrą sudaro preambulė, 7 straipsniai ir 27 pataisos.Įtvirtinama federacinė įgaliojimų pasidalijimo sistema.Konstitucijoje minimos tik dvi valdžios: II

Konstitucinė monarchija. Šalis neturi vieno teisinio akto, kurį galėtume įvardyti kaip konstituciją. Ši aplinkybė suteikė pagrindą doktrinoje Jungtinės Karalystės Konstituciją vadinti nerašytine Pirma, pabrėžiama, jog nėra vieno teisės akto, kuris būtų oficialiai įvardytas kaip konstitucija ir, antra, gana reikšmingą vietą šios valstybės teisės sistemoje užima konstituciniai papročiai kalbėdami apie Jungtinės Karalystės Konstituciją turime kalbėti ne apie vieną juridinį aktą, o apie teisinių aktų sistemą, kuri ir gali būti įvardijama kaip valstybės konstitucija. Pozityviosios teisės normos sudaro pagrindinę teisės normų grupę, reguliuojančią konstitucinius teisinius santykius.Jungtinėje Karalystėje yra rašytinė, tačiau nekonsoliduota konstitucija.Didžioji laisvių chartija; 1688 m. priimtas Teisių bilis, nepripažįstama karaliams teisė vetuoti parlamento priimtus teisės aktus, oįstatymų vykdomoji valdžia siejama su vyriausybe, atskaitinga parlamentui. Sosto paveldėjimo aktas (1701 m.). 1706 m. Sąjungos su Škotija aktas. Šis aktas, sujungdamas Angliją ir Škotiją, panaikino šių valstybių parlamentus ir įkūrė naują Didžiosios Britanijos parlamentą, kuris

„Vykdomoji valdžia priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui“, „Jungtinių Valstijų teismų valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir tie žemesnieji teismai, kuriuos steigia Kongresas“.

plėtojo ir iki šiol plėtoja Anglijos parlamentarizmo tradiciją.Šis aktas, nors sukūrė vieną parlamentą, bet išsaugojo Škotijai teisę turėti atskirą teisinę sistemą.1911 m. Parlamento aktas yra reikšmingiausias aktas, apibrėžiantis Bendruomenių ir Lordų rūmų įgaliojimų ribas. Šis aktas panaikino Lordų rūmų teisę nepritarti Bendruomenių rūmų priimtam finansinę sritį reglamentuojančiamįstatymui. Tad Bendruomenių rūmams priskiriama neabejotinai prioritetinė pozicija.Konstitucinės konvencijos – plėtoja konstituciją, jos formaliai nekeisdami Konstitucinės konvencijos suprantamos kaip teisės šaltinis, savo prigimtimi ir forma labai artimas rašytinei teiseiJos susijusios dviem santykių sritimis: Pirmiausia konstitucinės konvencijos reguliuoja parlamento Bendruomeniųir Lordų rūmų kai kuriuos veiklos aspektus. Antra, konstitucinės konvencijos, kaip konstitucinės teisės šaltinis, reguliuoja monarcho santykius su parlamento rūmais ir vyriausybe.

Parlamentas

Riigikogu, 101 narys. 4 m. kadencija. Pasyvi rinkimų teisė nuo 21 m.Riigikogu priima nutarimus dėl referendumų,

Saeima, 100 narių, 4 m. pasyvi rinkimų teisė nuo 21 m. gali paleisti prezidentas savo kadencijos pabaigoje bet yra rengiamas referendumas.Įstatymų leidybos

Parlamentą sudaro dveji rūmai: Nacionalinis susirinkimas ir Senatas.Nacionalinio susirinkimo deputatai yra renkami tiesioginiais rinkimais,

Bundestagas yra vienintelė Tautos atstovybė ir vienintelė tiesiogiai demokratiniu būdu laisvuose ir lygiuose rinkimuose legitimuota ypatinga

Jungtinių Valstijų Kongresui, susidedančiam iš Senato ir Atstovų rūmų, suteikiami tik „įstatymų leidžiamosios

Valdymo modelis pagrįstas parlamento suvereniteto doktrina. sąvoka „parlamentas“ apima kelias reikšmingas institucijas – Bendruomenių

renka Prezidentą, įgalioja kandidatą į MP postą suformuoti Vyriausybę. Yra interpeliacijos teisė. Parlamentas turi rezoliucijos teisę, pagal kurią gali kreiptis į vyriausybę ar jos narį dėl tam tikrų veiksmų nutraukimo, bet tai nėra įpareigojantis kreipimasis. Gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybei.

iniciatyvos teisę turi ne tik prezidentas, bet ir ministrų kabinetas, Saeimos komitetai ir ne mažiau kaip 5 Saeimos nariai. Yra įst leidybos delegavimas. Ministrų kabinetas tarp Saeimos sesijų gali priimti, esant neatidėliotinam reikalui, taisyklės, kurios turi įst galią. Tačiau negali keisti pačių svarbiausių įst.

o Senatas – netiesioginiais rinkimais.Senatas užtikrina teritorinių bendruomenių, taip pat prancūzų,gyvenančių užsienyje, atstovavimą. Kiekvienų rūmų įgaliojimų trukmę, jų narių skaičių, jų atlyginimo, išrinkimo sąlygas, nerenkamumą ir pareigų nesuderinamumą nustato organinis įstatymas. Nacionalinį susirinkimą sudaro 577 deputatai, renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apygardose. Jeigu nė vienas kandidatas pirmajame rinkimų rate negavo daugiau nei 50 proc. rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose, balsų, po 2 savaičių rengiamas antras ratas, kuriame dalyvauja visi kandidatai, gavę daugiau nei 12,5 proc. apygardoje įregistruotų rinkėjų balsų. Išrinktu laikomas daugiausia balsų gavęs kandidatas.Senatą – aukštuosius parlamento rūmus – sudaro 321 senatorius, kuriuos devyneriems metams renka specialios rinkimų kolegijos. Kas trejus metus Senato sudėtis atnaujinama trečdaliu. Prancūzijos Konstitucijoje įtvirtintas parlamento nario laisvo mandatoprincipas. Imperatyvus mandatas negalioja.Prancūzijos parlamentui būdinga griežtai apibrėžta kompetencija, t. y. Parlamentui (vienodai abejiems rūmams) priklauso tik tie įgaliojimai, kurie jam priskirti Konstitucijoje. Nacionalinis susirinkimas stipresnis už Senatą: 1) įstatymų leidyboje lemiamas žodis tenka Nacionaliniam susirinkimui; 2) tik

konstitucinė institucija, įstatymais nustatanti funkcijas ir įgaliojimus kitiems Federacijos organams, jei jie jau nėra nustatyti Pagrindiniame įstatyme. Bundestagas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, dėl visų jam pateiktų įstatymų projektų jis turi priimti nutarimus.Pusę Federalinio susirinkimo, kuris renka federalinį prezidentą, sudaro Bundestago nariai. Bundestagas dalyvauja jį atleidžiant apkaltos procese. Bundestagas taip pat renka federalinį kanclerį, kurį šių rinkimų pagrindu paskiria federalinis prezidentas. Bundestagas taip pat gali turėti įtakos federalinio kanclerio įgaliojimų pabaigai: jei Bundestagas pareiškia federaliniam kancleriui nepasitikėjimą išrinkdamas naują federalinį kanclerį, tai federalinis prezidentas jį turi atleisti.Bundestagas turi interpeliacijos teisė.Bundestagą sudaro 656 deputatai, kurie yra renkami ketveriems metams. rinkimai turi būti visuotiniai, tiesioginiai, laisvi, lygūs ir slapti. Bundestago įgaliojimų laikas baigiasi susirinkus naujam Bundestagui arba jį paleidus.Yra nerašytas vadinamasis nutrūkstamumo principas, pagal kurį, pasibaigus Bundestago įgaliojimų laikui ir susirinkus naujam,

valdžios įgaliojimai“. Kongresas: Atstovų rūmai ir Senatas. abeji parlamento rūmai yra lygiateisiai. Atstovų rūmai sudaromi proporcingai gyventojų skaičiui. Senate valstijos atstovaujamos nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus jose. Kiekviena valstija deleguoja po du atstovus į Senatą. Senatorių įgaliojimo terminas yra šešeri, o Atstovų rūmų nario – dveji metai. Senato pirmininkas yra Jungtinių Valstijų viceprezidentas. Nors senatoriai renkami šešeriems metams, kas dveji metai yra perrenkamas trečdalis Senato. Jungtinių Valstijų senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažesnį kaip devynerių metų pilietybės stažą ir ne jaunesnis kaip trisdešimties metų amžiaus. Kandidatas į senatorius turi gyventi tos valstijos,

rūmus, Lordų rūmus bei valstybės vadovą – monarchą. valdymo formai būdingas svarbiausias parlamentiniam modeliui būdingas elementas – vyriausybės atskaitomybė parlamentui. vykdomosios valdžios atstovai gali būti ir įstatymų leidžiamosios institucijos – parlamento – nariai. Vyriausybė privalo turėti Bendruomenių narių daugumos paramą, kad galėtų vykdyti vykdomosios valdžios funkcijas. Parlamento atsvara yra – konst. konvencijos , pagr. politinės ir moralinės vertybės.Bendruomenių rūmai renkami tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose penkerių metų kadencijai taikant santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą. Dvidešimt vienerių metų amžiaus piliečiai gali naudotis pasyviąja, 18 metų – aktyviąja rinkimų teise. Valstybė yra padalinta į 659 apygardas, tad irBendruomenių rūmuose yra 659 deputatai. Bendruomenių rūmams vadovauja pirmininkas. Jo kandidatūrai pritaria monarchas. Negali priklausyti jokiai partijai.Lordų rūmai Rūmų nariai yra dvasiniai lordai, Kenterberio ir Jorko arkivyskupai beivisi anglikonų bažnyčios vyskupai (tokių lordų yra apie 30), lordai – teisininkai (tokių lordų yra apie 15), kilmingieji lordai,

Nacionalinis susirinkimas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Prancūzijos parlamentui, kaip ir kitų šalių parlamentams, priskirti įstatymų leidybos, kontrolės, užsienio politikos bei kiti įgaliojimai.Jei svarstant įstatymo siūlymą ir pataisą paaiškėja, kad toks siūlymas ar pataisa nepriklauso įstatymo sričiai, vyriausybė gali pareikšti, kad jie nepriimtini. Jeigu vyriausybės ir atitinkamų rūmų nuomonės skiriasi, jų prašymu sprendimą per 8 dienas priima Konstitucinė Taryba. Kitu atveju, kai vyriausybė nori pakeisti įstatymą, manydama, kad parlamentas klaidingai priėmė tokį aktą, ji dėl aktų, priimtų po Konstitucijos įsigaliojimo, kreipiasi į Konstitucinę Tarybą. Konstitucinė Taryba gali pripažinti, kad įstatymas reguliuoja reglamentinės srities klausimus. Tai leidžia vyriausybei apginti parlamento „pasisavintą“ reguliavimo sritį.

įstatymų projektai ir pasiūlymai turi būti pateikti iš naujo naujajam Bundestagui tam, kad jis juos svarstytų. Bundestagas turi autonomišką teisę pats tvarkyti savo reikalus, organizuoti darbą ir kt. Jis pats renka savo organus (pirmininką, jo pavaduotoją, sekretorių) ir sudaro komisijas. Tradiciškai Bundestago pirmininkas yra renkamas iš stipriausios Bundestago frakcijos. Esant dviejų trečdalių balsų daugumai gali vykti ir uždari posėdžiai.Įtvirtintas laisvo mandato principas. Paminėtinas ir lygaus mandato principas: parlamento nariai formaliai yra vieni kitiems lygūs. Deputatų nepriklausomumui užtikrinti yra numatyta indemniteto teisė, bei imuniteto teisė.IV skirsnis yra skirtas Bundesratui, kurio dėka federalinės žemės dalyvauja leidžiant įstatymus ir valdant Federaciją, taip pat sprendžia Europos Sąjungos reikalus. įstatymų leidyboje jo įtaka yra mažesnė nei Bundestago, jis negali būti laikomas įstatymų leidybos institucijos „antraisiais rūmais“, nes įstatymus priima Bundestagas, Bundesratas juos priimant tik dalyvauja. Įgyvendinant vykdomąją valdžią vyriausybė taip pat

kuriai rengiasi atstovauti Senate, teritorijoje. Atstovų rūmus sudaro 435 nariai. Juos renka šalies piliečiai dvejiems metams. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų pilietybės stažą, bet ne jaunesnis kaip dvidešimt penkerių metų amžiaus ir gyvenantis atstovaujamoje valstijoje. Atstovų rūmams atstovauja pirmininkas (spikeris), kuris dažniausiai būna rinkimus laimėjusios partijos atstovas. Tai pagal svarbą trečias asmuo valstybėje, jis vadovauja Atstovų rūmų posėdžiams, palaiko ryšį su šalies prezidentu, teikia komitetams svarstyti įstatymų projektus ir t. t. Kongreso kompetenciją taip pat galima skirstyti į bendrąją ir specialiąją. Sprendžiant bendrosios kompetencijos klausimus dalyvauja abu Kongreso rūmai, o specialius –

lordai, kuriems monarchas suteikė titulą už nuopelnus. Lordų rūmų funkcijos pasireiškia įstatymų leidyba,teisminiu bei kontrolės vykdymu. Įstatymų leidybos funkcijos pasireiškia tuo, jog Lordų rūmai turi galimybę atmesti Bendruomenių rūmų priimtą įstatymo projektą arba daryti jo pataisas. Taip pat nagrinėja ir vertina privataus pobūdžio įstatymo projektus ir deleguotos teisėkūros aktus. Lordų rūmams vadovauja lordas kancleris, kurį penkerių metų kadencijai skiria monarchas ministro pirmininko siūlymu. Lordas kancleris yra Ministrų kabineto narys. Būtent lordas kancleris yra teisminės valdžios galva. Lordas kancleris dalyvauja skiriant teisėjus bei yra teisinės reformoskomisijos narys, jo įsakymu šaukiamos Lordų rūmų sesijos bei skelbiami parlamento rinkimai.Kad įstatymų projektas taptų įstatymu, parlamentas jį turi svarstytitris kartus. Pirmojo svarstymo metu įstatymo projektas yra pristatomas ir išdalijamas deputatams susipažinti. Antrojo svarstymo metu aptariamos bendrosios įstatymo projekto nuostatos, projektas perduodamas svarstyti komitetams. Trečiojo svarstymo metu įstatymo projektas svarstomas rūmų plenariniame

turi daugiau galių, tuo tarpu Bundesrato įgaliojimai daugeliu atvejų apsiriboja tik jo dalyvavimu tokiuose procesuose. Bundesratas yra federalinė institucija, turinti teisę savarankiškai tvarkyti savo reikalus, nepriklausoma nuo bet kokios kitų institucijų priežiūros. Jį sudaro federalinių žemių vyriausybių nariai, kuriuos jos skiria ir atšaukia. Kiekviena federalinė žemė gali deleguoti tiek narių, kiek ji turi balsų. Kiekviena federalinė žemė turi mažiausiai 3 balsus, priklausomai nuo tam tikros federalinės žemės gyventojų skaičiaus – nuo 3 iki 6 balsų. Bundesratas, kurį šiuo metu sudaro 69 nariai, yra vadinamas „amžina institucija“. Jos sudėtis pasikeičia ne po Bundestago rinkimų, o pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms. jis turi teisę priimti savo reglamentą. Bundesratas vieneriems metams renka savo pirmininką.Galima sakyti, kad Bundesrato, kitaip nei Bundestago, nariai, turi imperatyvų mandatą. Pirmiausia jis turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Jis taip pat turi teisę reikšti savo nuomonę dėl federalinės vyriausybės įstatymų projektų, kuriuos ji, prieš pateikdama Bundestagui, pirmiausia turi pateikti Bundesratui, o šis gali prieštarauti

tik vieneri rūmai. Tik Kongreso kompetencija yra nustatyti mokesčius, akcizus, pinigų politiką ir t. t. Tik parlamentas turi teisę skelbti karą, spręsti kariuomenės ir laivyno sudarymo ir išlaikymo klausimus.Specialius įgaliojimus turi Senatas. Jis pritaria prezidentui, skiriančiam aukščiausius valstybės pareigūnus (sekretorius, teisėjus, pasiuntinius ir t. t.). Senatas taip pat pritaria (dviem trečdaliais balsų) tarptautinėms sutartims, kurias vėliau gali ratifikuoti Jungtinių Valstijų prezidentas. Išskirtinė Atstovų rūmų teisė yra teikti Kongresui finansinio pobūdžio įstatymus. Pagrindiniai aktai, kuriuos priima Kongresas, yra įstatymai ir bendrosios rezoliucijos. Šie aktai įsigalioja, kai jiems pritaria abeji Kongreso rūmai ir juos pasirašo prezidentas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teise gali naudotis tik abejų parlamento

posėdyje, čia pristatoma pagrindinioparlamento komiteto nuomonė dėl svarstomojo įstatymo projekto. Po diskusijų balsuojama. Jeigu įstatymo projektui pritaria paprastoji dauguma, laikoma, kad projektui pritarta, ir jis siunčiamas svarstyti kitiems parlamento rūmams. Jeigu Lordų rūmai siūlo pataisas, tai Bendruomeniųrūmai turi jas apsvarstyti, bendri komitetai ieško kompromiso. Jeigu kompromiso rasti nepavyksta, Lordų rūmai turi galimybę atidėti įstatymo projektą metams. Jei tai finansinius klausimus reguliuojantis įstatymo projektas, tuomet terminas, kuriam Lordų rūmai gali atidėti įstatymo projektą, yra tik vienas mėnuo. Įstatymo projektą, jei jam abejiparlamento rūmai pritaria, turi pasirašyti monarchas. Nors rašytinė teisė nedetalizuoja, kokiomis aplinkybėmis monarchas gali arba negali pasirašyti įstatymo, konstitucinė konvencija numato, jog karalius arba karalienė visuomet privalo pasirašyti abejų parlamento rūmų priimtą aktą. Tad Jungtinės Karalystės valstybės vadovas negali naudotisatidedamojo veto teise.

tokiam pateikimui. Daugiau nei pusei įstatymų yra būtinas Bundesrato pritarimas, o tai reiškia, kad jie negali būti priimami be Bundesrato išreikštos valios arba prieš ją. Jeigu tarptautinės sutartys turi būti patvirtintos federaliniais įstatymais, tai Bundesratas taip pat turi pritarti arba dalyvauti.

rūmų nariai. jeigu kurie nors Kongreso rūmai nepritaria įstatymų projektui, jis atmetamas. Jei įstatymų projektui pritaria Atstovų rūmai ir Senatas, jis perduodamas prezidentui pasirašyti. Per dešimt dienų prezidentas gali jį pasirašyti ir įstatymas pradeda galioti. Jeigu prezidentas vetuoja įstatymo projektą, Kongresas gali dviejų trečdalių abejų rūmų balsų dauguma pritarti įstatymo projektui. Jei prezidentas, gavęs įstatymo projektą, per dešimt dienų jo nepasirašo ir nevetuoja, įstatymas įsigalioja ir be prezidento parašo.

Valstybės vadovas

Nuo 40 m. pilietis pagal kilmę. 5 m. kadencija. Renka parlamentas arba rinkimų kolegija. Kandidatą į postą turi siūlyti ne mažiau kaip penktadalis parlamento narių. Renkant prezidentą gali vykti ne daugiau kaip trys rinkimų turai. Antras ir trečias turai vyksta kai

Jį renka Saeima 4 metams. Prezidentas išrenkamas ne mažiau nei 51 balsu. Nuo 40 m. negali tas pats buti prezidentu daugiau nei 8 m. iš eilės. Vykdo tradicines reprezentacines funkcijas. Vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas. Turi teisę suteikti malonę, pilietybę.Prezidentui netaikoma politinė atsakomybė, nes visus jo aktus turi kontrasignuoti ministras

Kadencijos trukmė – 5 m. Renkamas

visuotiniais tiesioginiais

rinkimais. Perrinkimų skaičius

neribojamas. Respublikos

prezidentas prižiūri, kaip laikomasi

Konstitucijos, jis, kaip arbitras, užtikrina

viešųjų valdžių normalų

funkcionavimą bei valstybės tęstinumą.

Respublikosprezidentas yra

nacionalinės nepriklausomybės,

teritorijos

Federalinis prezidentas yra valstybės vadovas ir aukščiausias konstitucinis organas. Jį renka Federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per penkerius metus. Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek išrenka

Prezidentas nėra atskaitingas Kongresui, galinčiam prezidentą pašalinti apkaltos proceso tvarka. Jungtinių Valstijų prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas (natūralizacijos būdu įgijęs pilietybę asmuo negali tapti

Jungtinėje Karalystėje veikia kastiliškoji sosto paveldėjimo sistema. Sosto atsisakiusio arba mirusio monarcho vietą užima vyriausiasis karališkosios šeimos sūnus, o jeigu jo nėra, šį postą gali užimti vyriausioji dukra.Formaliai monarchas laikomas vykdomosios valdžios grandies dalimi. Jis yra anglikonų bažnyčios galva. Monarchas yra

pirmojo balsavimo metu niekas nesurenka 2/3 visų parlamento narių balsų. Jis atstovauja valstybei tarptautiniuose santykiuose, skelbia eilinius ir pirmalaikius parlamento rinkimus, skelbia įst ir pasirašo ratifikacinius raštus, teikia svarbiausių institucijų kandidatūras, yra vyriausiasis gynybos vadas, teikia malonę nuteistiesiems, turi suspensyvinė veto teisę. Jei parlamentas pakartotinai priima grąžintiną įstatymą be prezidento siūlomų pataisų, tai jis arba paskelbia įst arba kreipiasi į auksčiausiąjį teismą siūlydamas įstatymą paskelbti prieštaraujančiu Konstitucijai. Jei teismas įst pripažįsta neprieštaraujančiu Konstitucijai, tai prezidentas jį paskelbia. Jei parlamentas negali susirinkti į posėdį, tai prezidentas, jeigu tai neatidėliotinai reikalinga, turi teisę leisti dekretus, turinčius įstatymo galią, kuriuos pasirašo parlamento pirmininkas ir ministras pirmininkas. Parlamentui

pirmininkas arba atitinkamas ministras, kurie ir prisiima atsakomybę. Tačiau prezidentas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn 2/3 Saeimos narių. Prezidentas gali būti atleistas iš pareigų 2/3 Saeimos narių. Prezidentas gali paleisti parlamenta organizuodamas dėl to referendumą, tačiau jei referendumas nepavyksta, tai prezidentas laikomas atleistu iš pareigų. Turi įst leidybos iniciatyvos teisę, promulguoja įst ir veto teisė. Veto įveikiamas iš naujo priėmus įst. Prezidentą tipiniais atvejais gali pavaduoti Saeimos primininkas.

vientisumo, sutarčių laikymosi garantas.

Pagal Konstituciją numatytos trys

svarbiausios Respublikos

prezidento funkcijos: saugoti Konstituciją,

vykdyti viešųjų valdžių arbitravimą,

garantuoti nacionalinę

nepriklausomybę, valstybės tęstinumą ir

sutarčių laikymąsi. Prezidentas – Konstitucijos

saugotojas.Jis pirmininkauja

Ministrų Tarybai. Ši teisė jam leidžia

daryti didelę įtaką Vyriausybės veiklai

(jei Respublikos prezidentas ir

vyriausybė atstovauja tai pačiai politinei jėgai, Respublikos

prezidentas faktiškai vadovauja

vyriausybei).Numatyta

Respublikos prezidento aktų kontrasignacija.

Prezidentas promulguoja

įstatymus per 15 dienų nuo tada, kai

vyriausybė jam perduoda priimtą

įstatymą. Prieš baigiantis šiam terminui jis gali

prašyti parlamento iš naujo svarstyti

įstatymą arba tam tikrus jo straipsnius. Pagal Konstituciją šio

naujo svarstymo nerengti negalima.

federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus.Bundestago paleidimo teisė Pagrindiniame įstatyme suteikta federaliniam prezidentui dviem atvejais: jei po antro federalinio kanclerio rinkimų turo joks kandidatas nesurenka Bundestago narių balsų daugumos ir jei Federalinio kanclerio prašymas pareikšti jam pasitikėjimą negauna Bundestago narių daugumos.Federaliniu prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra sulaukęs 40 metų amžiaus. Išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei šios daugumos per du rinkimų turus nesurenka nė vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture.Jis turi teisę iš eilės būti perrinktas dar vieną kartą.Prie įstatymų leidybos jis prisideda tuo, kad rengia federalinius įstatymus ir juos skelbia. federalinis prezidentas turi teisę sušaukti Bundestagą ir jį paleisti. Atstovauja Federacijai tarptautiniuose santykiuose. Federacijos vardu jis sudaro sutartis su užsienio valstybėmis, akredituoja ir priima pasiuntinius. Federalinis prezidentas

prezidentu), yra 35 metų amžiaus ir paskutinius 14 metų gyvena Valstijose. Konstitucija taip pat numato, jog šalies prezidentas ir viceprezidentas negali būti vienos valstijos gyventojai. Prezidentas renkamas ketveriems metams.Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, o ši – Jungtinių Valstijų prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama tiek rinkikų kolegijos narių, kiek valstija turi narių Senate ir Atstovų rūmuose. Todėl daugiau gyventojų turinti valstija renka daugiau rinkikų kolegijos narių. Daugiausia rinkikų kolegijos narių renka Kalifornijos valstija. Tris rinkikus renka Vašingtonas. Tad rinkikų kolegiją sudaro 538 rinkikai. Partijos siūlo rinkikų sąrašus. Pagal sąrašą pergalei užtenka santykinės balsų daugumos. Renkant prezidentą jau būtina absoliuti balsų dauguma. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių rinkikų

ginkluotojų pajėgų bei teisminės valdžios galva.Karališkoji prerogatyva – tai monarcho įgaliojimų bendrojoje teisėje apimtis. Karališkoji prerogatyva apima įvairias teises, kuriomis naudojasi monarchas. Asmeninės prerogatyvos numato, jog monarchas turi imunitetą, nuosavybės garantijas, taip pat užtikrinamas monarchijos instituto nepertraukiamumas (monarchas niekuomet nemiršta).Visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja nerašytinė teisė – konstitucinės konvencijos: a) monarcho pareigąskirti ministru pirmininku asmenį, kurį palaiko Bendruomenių rūmų dauguma (tai laimėjusios partijos lyderis); b) monarcho pareigą skirti arba atleisti iš ministro posto tą asmenį, kurio kandidatūrą siūlo ministras pirmininkas c) monarchui pareigą pasirašyti bet kokį įstatymą,kuris buvo priimtas parlamento; d) monarcho pareigą klausyti ministro kabineto ir ministro pirmininko patarimų; e) parlamentinė dauguma turi gerbti parlamentinę mažumą suteikdama galimybę reikšti nuomonę jai rūpimais klausimais; f)

susirinkus į posėdį, prezidentas pateikia dekretus parlamentui, ir šis nedelsdamas priima įstatymą dėl jų patvirtinimo arba atšaukimo.

dalyvauja formuojant federalinę vyriausybę. Atsižvelgdamas į Bundestage vyraujančias politines jėgas, jis siūlo federalinio kanclerio kandidatūrą, federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinius ministrus. Jis taip pat turi teisę tvirtinti federalinės vyriausybės reglamentą.Teisminės valdžios srityje federalinis prezidentas turi įgaliojimą skirti ir atleisti federalinius teisėjus. Be to, jis turi tradiciškai valstybių vadovams priskiriamą malonės teisę. Pabrėžtina, kad visi federalinio prezidento aktai turi būti kontrasignuojami federalinio kanclerio arba kompetentingo federalinio ministro, išskyrus tam tikrus atvejus.

kolegija negali išrinkti prezidento (balsai pasidalina tarp kelių kandidatų), tuomet, kaip numato Konstitucija, šalies prezidentą renka Atstovų rūmai, o viceprezidentą – Senatas.Prezidentas atstovauja valstybei tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Prezidentas turi teisę atidėti nuosprendžių baudžiamosiose bylose įsigaliojimą, gali teikti malonę nuteistiesiems. Prezidentas turi galimybę Kongreso priimtą įstatymą (bilį) vetuoti. Prezidentas negali paleisti nei Atstovų rūmų, nei Senato. Konstitucija Jungtinių Valstijų prezidentui suteikia vyriausiojo kariuomenės ir laivyno vado įgaliojimus. Jis negali skelbti karo (tai gali padaryti tik Jungtinių Valstijų Kongresas), bet gali siųsti karius į užsienį dalyvauti taikos palaikymo ar panašiose operacijose. Jungtinių Valstijų viceprezidentas yra

laisvos vietos parlamento komitetuose turi būti užimamos remiantis proporciniu partijų atstovavimu parlamente.

pareigybė, renkama kartu su šalies prezidentu. Jis yra Senato pirmininkas ir pakeičia prezidentą, jei prezidento postas dėl kokių nors aplinkybių lieka laisvas.

Vyriausybė

Ją sudaro MP ir ministrai. Prezidentas, MP siūlymu, gali paskirti ministrus be portfelio, kurie nevadovaus ministerijoms, tačiau atliks specialius pavedimus arba funkcijas. Prezidentas turi teisę skirti ministrą vadovauti dvejoms ministerijoms. Vyriausybė negali būti sudaryta iš daugiau nei 15 narių. BA vyriausybės nariai gali būti patraukti tik teisingumo kanclerio siūlymu, jei tam pritaria dauguma parlamento narių. MP formuoja vyriausybę. MP turi palaikyti dauguma parlamento. Prezidentas teikia MP kandidatūrą. Vyriausybė turi įst leidybos iniciatyvos teisę.

Vyriausybę sudaro asmuo, kuriam prezidentas paveda tai daryti. Tai paprastai būna rinkimus laimėjusios partijos palaikomas asmuo. Vyriausybės nariai atskaitingi Saeimai ir turi turėti jo pasitikėjimą. Vyriausybė pradeda savo veiklą po to, kai Saeima pareiškia pasitikėjimu ministru pirmininku. Saeimos pareikštas nepasitikėjimas vyriausybės nariais sukuria tradicines pasekmes – jie privalo atsistatydinti. Jei pareikštas nepasitikėjimas MP, tai visa vyriausybė atsistatydina. Vyriausybės ministrai taip pat turi atsistatydinti, kai to reikalauja MP.Tarp Saeimos sesijų esant neatidėliotinai būtinybei vyriausybė gali priimti teisės aktus, turinčius įst galią. Tačiau ne visus įst jais gali keisti. Saeimai šie aktai turi būti pateikti svarstyti per 3 d. po sesijos pradžios. Vyriausybės aktai turi neprieštarauti įstatymams. MP gali pavaduoti jo pavaduotojas. Prieš išvykdamas jis turi nurodyti kuris pavaduotojas jį pavaduos.

Atskaitinga Parlamentui.Vyriausybę formuoja ir jos veiklai didžiulę įtaką daro Respublikos prezidentas (jei Respublikos prezidentas – parlamentinės daugumos faktinis lyderis, jis iš esmės vadovauja vyriausybės veiklai).Prezidentas skiria ministrą pirmininką ir jį atleidžia, kai šis praneša apie vyriausybės atsistatydinimą.Prezidentas ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia kitus vyriausybės narius.Prancūzijos konstitucinio reguliavimo ypatumas: nenumatyta, kad tik pritarus vyriausybės programai ar deklaracijai vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, taigi vyriausybė neprivalo tuoj pat teikti šiuos aktus Nacionaliniam susirinkimui balsuoti – ji tai gali padaryti bet kada.Prancūzijos vyriausybės veiklai būdingos dvi organizacinės formos: Ministrų Taryba ir Ministrų Kabinetas. Ministrų Taryba – pagrindinė vyriausybės veiklos forma. Tai vyriausybės posėdžiai, kuriems pirmininkauja Respublikos prezidentas. Tokiame posėdyje priimtus aktus pasirašo Respublikos prezidentas.

Federalinė vyriausybė – tai savarankiška valstybės institucija, susidedanti iš federalinio kanclerio ir federalinių ministrų.Be to, federalinis kancleris turi teisę nustatyti federalinių ministrų skaičių, jų veiklos sritis, sušaukti Bundestagą, o paskelbus gynybos padėtį vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. Federalinį kanclerį federalinio prezidento siūlymu renka Bundestagas. federalinio kanclerio, o kartu ir visos federalinės vyriausybės įgaliojimai baigiasi susirinkus naujai išrinktam Bundestagui. Federalinė vyriausybė per visą savo įgaliojimų laikotarpį privalo turėti nuolatinį Bundestago pasitikėjimą, tačiau tiesioginis nepasitikėjimas gali būti pareikštas tik federaliniam kancleriui, o ne visai federalinei vyriausybei ar atskiriems federaliniams ministrams.Federalinius ministrus federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinis prezidentas.Federal

Jungtinių Valstijų vykdomoji valdžia priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui.

Ministrų kabinetą sudaro ministrai ir ministras pirmininkas. Jungtinėje Karalystėje nėra fiksuoto ministro skaičiaus. Rinkdamasis kandidatus į ministrus ministras pirmininkas tegali juos rinktis iš parlamento narių. Ministru pirmininku yra skiriamas laimėjusios rinkimus partijos lyderis. Jis vadovaujaMinistrų kabinetui, taip pat užima Pirmojo iždo reikalų lordo postą. Tad ministras pirmininkas turi šiuos įgaliojimus: a) formuoja Ministrų kabinetą ir vadovauja jo veiklai; b) palaiko ryšį tarp monarcho ir Ministrų kabineto, patarinėja valstybės vadovui politikos klausimais; c) parlamentiniuose debatuose atstovauja Ministrų kabinetui, atsako į parlamento narių klausimus; d) informuoja opozicijos lyderį svarbiausiais gynybos ar saugumo klausimais; e) kontroliuoja, kaip ministerijos vykdo Ministrų kabineto nutarimus. Ministro pirmininko įgaliojimus reglamentuoja ne tik paprotinė teisė, bet ir konst. konvencijos. Ministrų kabinetas atsakingas už politinio valstybės raidos kurso

Ypatingais atvejais Respublikos prezidentas gali deleguoti įgaliojimus pirmininkauti Ministrų Tarybai ministrui pirmininkui.Nedalyvaujant Respublikos prezidentui gali būti rengiamas Ministrų kabineto, kuriam pirmininkauja ministras pirmininkas, posėdis. Tačiau tokiame posėdyje sprendimai nepriimami, vienintelė institucija, galinti priimti sprendimus, – Ministrų Taryba.

inė vyriausybė yra svarbus įstatymų leidybos proceso subjektas, nes apie pusę Bundestage svarstomų įstatymų projektų pateikia federalinė vyriausybė. Vykdomosios valdžios srityje Bundesratas dalyvauja Federacijai vykdant federalinių žemių priežiūrą, leidžiant bendrąsias federalinių žemių valdymo nuostatas, taip pat sudarant federalines viduriniosios ir žemutinės grandies valdžios institucijas.Bundesratas, kaip ir Bundestagas, turi teisę kreiptis į Federalinį Konstitucinį Teismą dėl federalinio prezidento apkaltos.

nustatymą ir jo pateikimą parlamentui; turi kontroliuoti, jog vykdomosios valdžios aparatas veiktų pagal parlamento nubrėžtą politinės raidos kryptį; ministerijų ir kitų institucijų veiklos koordinavimas. Konst konvencijos numato ir šešėlinio kabineto formavimą. Šešėlinis kabinetas sudaromas iš opozicinės partijos narių. Šešėliniu ministru pirmininku tampa pralaimėjusios parlamentinius rinkimus politinės partijos lyderis. Pagrindinė šešėliniokabineto funkcija yra stebėti ir kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą.

Teismai Administraciniai teismai yra atskiri nuo bendrosios kompetencijos teismų tik pirmojoje instancijoje, nes civilinės, administracinės, baudžiamosios bylos apeliacine tvarka yra nagrinėjamos trejuose apygardos teismuose. Apygardos teismai yra suskirstyti į skyrius. Aukščiausiasis teismas peržiūri teismų sprendimus kasacine tvarka ir vykdo konstitucinę kontrolę. Visų teismų teisėjai yra skiriami iki gyvos galvos o atleidžiami iš pareigų tik teismo sprendimu. Max amžius 67 m. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų

Teisėjus skiria Saeima. Atleidžia taip pat. Kandidatus į rajonų (miestų) teismus, apygardos teismus, siūlo teisingumo ministras. Kandidatus į AT siūlo AT pirmininkas remdamasis teisėjų kvalifikacinės kolegijos išvada. Rajonų teismuose teisėjai būna 3 m. o po to arba vėl 3 m. arba neribotai. Apygardoje visi teisėjai dirba neribotą laiką. Teismo tarėjų skaičių nustato Teisingumo ministras, o juos renka miestų savivaldybės penkeriems metams. Eiti savo pareigas tarėjai yra kviečiami burtais ilgesniam kaip 30 d. laikotarpiui. Kviesti į teismą tarėją privalo įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijos. Tarėjus galima nušalinti arba atleisti.Teisėjus atleidžia Saeima, o tarėjus

Teisminė gynyba yra laikoma esmine teisių garantija. Teisminę valdžią užtikrinančią asmens laisves sudaro tiek teisėjai, tiek prokurorai.

teisminė valdžia yra patikėta teisėjams; ją įgyvendina Federalinis Konstitucinis Teismas, Pagrindiniame įstatyme numatyti federaliniai teismai ir federalinių žemių teismai.

Šalyje gali egzistuoti tik vienas Aukščiausiasis Teismas ir tiek žemesnės pakopos teismų, kiek nustatys šalies Kongresas.Bylos, kuriose sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nagrinėjamos dalyvaujant prisiekusiesiems, be to, tos valstijos, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, teritorijoje.Aukščiausiąjį Teismą sudaro devyni teisėjai. Juos skiria prezidentas Senato patarimu ir pritarimu. Priežastys, dėl kurių Teismas gali priimti nagrinėti bylą, gali būti: (a)

Teisminiai precedentai - jie ne tik vykdo teisingumą bet ir dalyvauja teisės kūrimo procese. Kuriami teisminėje praktikoje. Spręsdami konkrečias bylas teismai priimdavo sprendimus, kurių dalis tapdavo teisminiais precedentais. Tokie teisminiai precedentai yra sukurti Lordų rūmų Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų.Teisminės valdžios viršūnėje yra Lordų rūmai ir monarcho Slaptosiostarybos teisminis komitetas. Lordų rūmai yra aukščiausia apeliacinė instancija baudžiamosiose ir civilinėse bylose. Lordų rūmus, kaip teisminę instituciją, sudaro lordas kancleris, apeliacijų lordai (skiriami apeliacinio teismo teisėjai), bei lordai,

teisėjos skiria Prezidentas aukščiausiojo teismo siūlymu. AT pirmininką skiria parlamentas prezidento teikimu. At pirmininkas siūlo AT teisėjus ir iš jų skiria parlamentas. Bet kuris teisėjas BA gali būti traukiamas tik AT siūlymu ir prezidento pritarimu.

savyvaldybės. Teisminei sistemai priklauso Prisiekusieji teismo vykdytojai, našlaičių teismas, valsčiaus teismas, Civilinės būklės aktų įrašų skyrius.Teismų savivaldą įgyvendina teisėju konferencija, kuri susideda iš visų teisėjų.

federacijos lygmens klausimai, kurių anksčiau teismas nenagrinėjo; (b) neteisingas federacijos įstatymų interpretavimas žemesnes pakopos teismuose; (c) žemesnės pakopos teismų ir Aukščiausiojo Teismo sprendimų prieštaringumas; (d) žemesnės pakopos teismų teisminių procedūrų priimant sprendimus nesilaikymas.

anksčiau dirbę teisinį darbą. Lordų rūmai priima apeliacijas civilinėse ir baudžiamose bylose, skundžiami Apeliacinio, aukštųjų Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos teismų sprendimai.Nors Slaptosios tarybos teisminio komiteto, kaip teisminės institucijos, funkcijos ilgainiui siaurėjo, tačiau iki šiol ši priemonarcho veikianti teisminė institucija yra autoritetinga. Jos nuomonė ir sprendimai teisės srityje yra gerbiami ir įtakingi.Aukštojo teismo teisėjus taip pat skiria monarchas, gavęs lordokanclerio rekomendaciją. Teismą sudaro trys padaliniai: Kanclerio, Karaliaus suolo ir Šeimos reikalų. Aukštojo teismo Kanclerio skyrius nagrinėja bylas (kaip pirmosios instancijos teismas), susijusias su ginčais dėl nekilnojamojo turto, paveldėto turto valdymo, mokesčių išieškojimo.

Konstitucinė kontrolė

Vykdo AT. Prisideda Presidentas, teisingumo kancleris (jis prižiūri aktų atitiktį), teismai.Teisingumo kancleris yra nepriklausomas asmuo, prižiūrintis visų teisės aktų atitiktš Konstitucijai ir įstatymams. Jei jis nustato, kad tam tikras teisės aktas prieštarauja konstitucijai, tai jis gali pasiūlyti

Konstitucinę kontrolę vykdo Konstitucinis teismas. Jis gali pripažinti netekusius galios įstatymus ir kitus aktus arba jų dalis. Teisėjus renka Saeima už juos balsuojant mažiausiai 51 nariui. Jis besąlygiškai priskiriamas teisminei valdžiai. Konstitucijoje nenumatytas teisėjų skaičius, bet teismų įstatyme nurodyta, kad jį sudaro 7 teisėjai. Juos tvirtina Saeima. Trys teisėjai tvirtinami ne mažiau

Konstitucinė taryba. Konstitucinė Taryba nagrinėja priimtų,tačiau darnepaskelbtųįstatymųkonstitucingumą,o Valstybės Taryba kontroliuoja vykdomosios valdžios aktus.Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Kas trejus metus Konstitucinės Tarybos sudėtis atnaujinama trečdaliu. Tris Konstitucinės Tarybos narius skiria

Pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių renka Bundestagas.Bundesratas renka kitą pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių.Federalinį Konstitucinį Teismą sudaro federaliniai teisėjai ir kiti nariai.šį teismą sudaro 16 narių, tarp kurių yra pirmininkas ir jo pavaduotojas. Teisėjai pasiskirsto į dvejus rūmus arba senatus, turinčius po aštuonis narius. Kiekvienam senatui

Didžiausia parlamento atsvara yra teismų įgaliojimai, nes „Aukštojo Teismo teisėjai gali priimti sprendimus, panaikinančius parlamento aktus“.

tokį teisės aktą suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Jei ta institucija nepaiso tokio pasiūlymo, tada jis gali kreiptis į AT siūlydamas šį aktą pripažinti negaliojančiu.Bet kuris teismas nagrinėdamas bet kurią bylą gali pripažinti teisės aktą neatitinkančiu Konstitucijos ir jo netaikyti. Tokiu atveju toks teismas kreipiasi į AT ir teisingumo kanclerį kad būtų pradedama konstitucinės kontrolės procedūra. Visada galutinį sprendimą dėl teisės aktų atitikimo priima AT. AT sudaro 19 teisėjų. Teisėjai į konstitucinės kontrolės skyrių skiriami 5 m. ir ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Juos skiria visas AT. Iš viso konstitucinę kontrolę vykdančių teisėjų skyrių sudaro 9 teisėjai. Šio skyriaus pirmininkas yra viso AT pirmininkas. Konstitucinę kontrolę gali inicijuoti prezidentas, teisingumo kancleris ir teismas. Taigi Estijoje taikoma tiek prevencinė, tiek represyvioji konstitucinė kontrolė.

kaip 10 Saeimos narių siūlymu, 2 – Ministrų kabineto siūlymu ir dar 2 – Aukščiausiojo teismo plenumo siūlymu. KT teisėjai yra siūlomi iš kitų teismų teisėjų. Taigi sudarant KT dalyvauja visos valdžios. Nėra nuolatinės KT rotacijos. Tik prisiekęs teisėjas pradeda vykdyti savo pareigas. Tas pats asmuo negali eiti KT teisėjo pareigų ilgiau nei 10 metų iš eilės. Eina teisėjo pareigas iki 70 metų. Be KT sutikimo teisėjo negalima areštuoti, patraukti BA. KT pirmininką ir pavaduotoją renka pats KT. KT tikrina ar įst, tarptautinės sutartys ir kt aktai neprieštarauja Konstitucijai. Vykdo paskesniąją kontrolę, todėl yra ne parlamento patarėjas, o teisėjas. Į KT gali kreiptis net asmuo, kuris mano, kad buvo pažeistos jo Konstitucijoje įtvirtintos teisės. Toks skundas gali būti paduotas tik tada, jeigu buvo išnaudotos visos kitos priemonės.

Respublikos prezidentas, tris – Senato pirmininkas, tris – Nacionalinio susirinkimo pirmininkas. Konstitucinės Tarybos pirmininką skiria Respublikos prezidentas. Konstitucinės Tarybos narių balsams pasidalinus po lygiai lemia Konstitucinės Tarybos pirmininko balsas.Konstitucinės Taryba vienu metu yra: 1) tiek rinkimų teismas; 2) tiek konstitucinė valdžios institucija; 3) tiek konstitucinis teismas.Tarybos veiklos sritis – konstitucingumo kontrolė. Skiriama privaloma ir fakultatyvinė konstitucingumo kontrolė. Privalomoji kontrolė: į Konstitucinę Tarybą privaloma kreiptis dėl organinių įstatymų ir parlamento reglamentų konstitucingumo. Fakultatyvinei kontrolei būdinga tai, kad ji vykdoma tik jeigu kreipiasi subjektai, turintys kreipimosi į Konstitucinę Tarybą teisę.Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, Nacionalinio susirinkimo ir Senato pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių iki įstatymų promulgacijos gali kreiptis į Konstitucinę Tarybą prašydami patikrinti, ar jie atitinka Konstituciją.Ji netikrina referendumo priimtų įstatymų konstitucingumo.Jeigu Konstitucinė Taryba paskelbs,Kad tarptautinėje sutartyje yra normų, prieštaraujančių Konstitucijai, sutartis gali būti ratifikuota

nustatyta tam tikra kompetencija. Teisėjų įgaliojimų laikas – dvylika metų, pareigas jie gali eiti iki 68 metų amžiaus ir yra renkami tik vienai kadencijai. Šio Teismo įgaliojimai, kurių iš viso nurodoma penkiolika, skirstytini į kelias grupes. Visų pirma nagrinėti aukščiausiųFederacijos institucijų ginčus (ne tik federalinio prezidento, federalinės vyriausybės, Bundestago ar Bundesrato, bet ir Bundestago deputatų frakcijų, atskirų deputatų ar politinių partijų) nesutariant dėl Pagrindinio įstatymo nuostatų taikymo tam tikru atveju. taip pat yra įgaliotas spręsti, ar teisės normos atitinka aukštesnės galios teisės normas. Į Federalinį Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis tik teismai, tačiau tik dėl tokių įstatymų, kurie buvo priimti įsigaliojus Pagrindiniam įstatymui arba dėl tokių, kurie galiojo ir iki Pagrindinio įstatymo įsigaliojimo, tačiau jų galiojimas įstatymų leidėjo valia buvo pratęstas. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja ginčus, kilusius dėl federalinių santykių: dėl Federacijos ir federalinių žemių teisių ir pareigų, ypač federalinėms žemėms vykdant federalinę teisę ir federalinę priežiūrą

tik pakeitus Konstituciją.Konsitucinė Taryba gali vykdyti delegizaciją – įstatymas, kuris įsibrauna į reglamento sritį gali būti pakeičiamas dekretais. Toks keitimas galimas tik jeigu Konstitucinė Taryba konstatuoja, kad įstatymas yra reglamentinio pobūdžio. Tokia „delegalizacija“ gali būti pradėta Ministro Pirmininko prašymu. Vykdoma ,,a posteriori“ kontrolė.Jei įgyvendinant įstatymų leidybos procedūras paaiškės, jog įstatymo parinkimas arba jo parlamentinė pataisa nepriklauso įstatymo leidybos sričiai arba prieštarauja nustatytiems įgaliojimams, vyriausybė gali pareikšti apie jų nepriimtinumą. Jei vyriausybės ir atitinkamų parlamento rūmų pirmininko nuomonės skiriasi, vieno ar kito prašymu Konstitucinė Taryba šiuo klausimu per 8 dienas turi priimti sprendimą.

Konstitucijos keitimas

Keitimo objektu negali būti valdymo forma ir teritorijos vientisumas. Konstitucijos pataisų iniciatyva priklauso parlamento nariams irRespublikos prezidentui, kuris jos imasi ministro pirmininko siūlymu. Pataisų projektui ar keitimo siūlymui turi pritarti abeji rūmai. Keitimo siūlymas visada perduodamas tautos referendumui, o įstatymo projektą Respublikos prezidentas gali perduoti tiek referendumui, tiek deputatų ir senatorių kongresui, į kurį susirenka visi parlamento nariai. Kongresas posėdžiauja Versalyje, sprendimas

Pagrindinį įstatymą galima pakeisti tik tokiu įstatymu, kuris aiškiai pakeičia Pagrindinio įstatymo pažodinį tekstą arba jį papildo. Tokiam įstatymui turi pritarti du trečdaliai Bundestago narių ir du trečdaliai Bundesrato balsų. Įtvirtinti galiojančios Konstitucijos pagrindai, kurie negali būti keičiami. Tai, kad Pagrindinio įstatymo keitimas, susijęs su Federacijos padalijimu į federalines žemes ir esminiu federalinių žemių dalyvavimu

Nors Jungtinių Valstijų Konstitucija seniausia pasaulyje, ji turi tik 27 pataisas, kurių paskutinė priimta 1992 m. Konstitucijos pataisos gali būti priimtos tik ne mažiau kaip dviejų trečdalių abejų Kongreso rūmų arba specialaus kongreso, kurį gali sušaukti ne mažiau kaip dvi trečiosios visų šalies valstijų, narių pritarimu. Pataisas ratifikuoti turi valstijų įstatymų

priimamas trijų penktadalių balsų dauguma.Pagal konstitucijos keitimo procedūrų sudėtingumą ši Konstitucija laikoma griežta.

įstatymų leidyboje, yra negalimas, reiškia, jog Vokietijos federalinė santvarka negali būti pakeista. Draudimas keisti Pagrindinio įstatymo 1 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią žmogaus orumo neliečiamumą. Jis netenka galios tą dieną, kai įsigalioja laisvu vokiečių Tautos apsisprendimu priimta Konstitucija.kiekvienas asmuo, manantis, jog viešosios valdžios institucijos pažeidė vieną iš pagrindinių jo teisių arba vieną iš teisių, nurodytų straipsniuose, gali paduoti konstitucinį skundą. Konstitucinį skundą gali teikti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kurie dėl savo specifinės prigimties gali būti konstitucinių teisių ir laisvių subjektai. Paminėtini ir Federalinio Konstitucinio Teismo įgaliojimai pareiškiant kaltinimą federaliniam prezidentui ir federaliniams teisėjams, uždraudžiant antikonstitucinių partijų veiklą. Šis Teismas taip pat yra rinkimų teismas, tačiau rinkimų ginčus nagrinėja tik apeliacine tvarka

leidžiamosios institucijos ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių balsų dauguma arba tokią balsų daugumą turi surinkti valstijos konventas, kurį sušaukti gali visos šalies Kongresas. Pirmosios dešimt pataisų buvo priimtos 1789 m. ir ratifikuotos 1791 m. Jos istorijoje žinomos kaip Teisių bilis, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Žmogaus teisės ir laisvės

Nepripažįstama dviguba pilietybė. Kai kurios teisės gali būti ribojamos įstatymais siekiant apginti kitų žmonių teisėtus interesus, valstybės demokratinį valdymą, tautos saugumą, gerovę ir moralę.

Konstitucijos tekste įtvirtinamos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymus, rinkimų teisė, asmens laisvė, steigimo laisvė. Laisvė reiškia daryti tai, kas nedaro žalos kitiems. Niekieno negalima versti daryti tai, kas nenumatyta įstatyme.

Jei viena iš pagrindinių teisių gali būti apribota įstatymu arba įstatymo pagrindu, tai įstatymas turi galioti visiems, o ne pavieniais atvejais. Pagrindiniame įstatyme taip pat yra numatyta

Žmogaus teisės ir laisvės šios teisės yra reglamentuojamos įstatymų bei nerašytinės teisės. Kitas reikšmingas aspektas yra tai, jog šalies konstitucinė teisėje nėra bendro doktrininio žmogaus

Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos remiantis prigimtinių teisių koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės laisvė, teisė eiti viešas pareigas, prieglobsčio teisė.

pareigų, kurias kai kuriais atvejais gali būti privalu įvykdyti visuomenės labui, pavyzdžiui, atlikti tam tikrą darbą. Svarbiausia pareiga šiuo požiūriu – karo tarnyba. Pagrindinis įstatymas įpareigoja tėvus rūpintis vaikais ir juos auklėti. Be to, sakoma, jog nuosavybė įpareigoja; ją naudojant turi būti prisidedama prie visuomenės gerovės.

teisių ir laisvių skirstymo į asmenines, politines, ekonomines, socialines, kaip yra priimta daugelyje kontinentinės Europos valstybių konstitucinėse doktrinose. Angliškojoje doktrinoje žmogaus teisės ir laisvės suprantamos kaip individo teisės, kurios yra ribojamos remiantis valstybės visuomenine sutartimi. Žmogaus teisių ir laisvių teisės siejamos su principu galima viskas, ko nedraudžia teisės normos. Asmens laisvė doktrinos požiūriu yra suprantama kaip apsauga nuo neteisėto sulaikymo, arešto ar kitokio fizinio laisvės apribojimo. Habeas CorpusAct, priimtas 1679 m - Šis aktas nustatė ir nustato, jog sulaikytasis turi teisę žinoti jo sulaikymo priežastis ir reikalautiiš teisėjo, kad tos aplinkybės būtų patikrintos per 24 valandas. Būtent šis istorinis aktas pirmą kartą žmonijos istorijoje įtvirtina nekaltumo prezumpciją (asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė nebus teismo įrodyta), būtent čia yra nuostatos, numatančios garantijas, kad renkant įrodymus prieš asmenį nebus vartojamas psichologinis arbafizinis smurtas ir kad asmens neteis ypatingieji teismai, turintys ypatingus įgaliojimus.