Marius Katilikis MIKAIS ATEINA RUDUO

Man negaila savo vyro laidoko, Tik man gaila, kad nedriai surio...

PIRMAS

Orai pasikeitgreiiau, negu spjo pilnatis pereiti deli, kaip ir buvo nusaks lubasis Doveikos piemuo. Jo kaulus sukino sausgla, tai nekjo geriau u visus kalendorius. Unkt jis botagais nuaiyto unies balsu, kaleno dantim ir labai nenoriai trauksi nuo lauo. Dienprie tai jau pagavo sprangiai rykauti kktas, paiaus plunksnas ir mogprisileisdamas pernelyg arti. Meleta galando gelein snap sausepus ak, voverpiktai virkt, erdama akis skujvynus, o zuikiai skuto i tankumyn palaukes. Dangaus skvernas, uklojs balkv, negyv tyrelio lygum, staiga tamsiai drumstai pamlo, jog atrodvakaras bt ir suotmis smelktsi i vispusigilyn paimiko ird. Garbanota ir irma pelkynpuelisritis, neapvelgiamai liliuojanti iki eero ir j apsupanti, suvito vieiu alumu, tartum dobil laukas po lietaus. Egls sujudo i vidaus, i paakni. Sniegas kniojosi ir irkapledijspygliai. Drebulys perbgo mik. Jis pasidartrankiai garsus, atpalaiduojs i savs visa, kbuvo sugrs per ilgus iemos mnesius, kaltis buvo sukals akmenine kle em. Grivanimeditrenksmas ir jsukelto vjo esys pjovsi birmis ir skynimais. alios metalins muss balsu zirzpjklai, legjo ir viauksjo kirviai, ir eigulaukianiojo kavimas skardjo ilgai, pratisai, lyg skerdiaus ragas. Neilgtrukus lyg tai migla kokia, lyg patsai debesis nusileido i viraus. Aptraukkirtimus ir sivl tarp medi. Pirtins sudrko, avalynatsileido, ir aperknijusios darbinink nugaros sujuodavo lapiais lopais. Smulkut lijundra buvo jauiama ant veido. Imaltu iemkeliu, greitomis pratrintu tarp kelm ir atva, vienas po kito liaupopiermalkiveimai. Brakjo pakinktai, tratjo ienos, cyppavaos, ujusios ant plikos aknies, ir pliaukjo botagai ir keiksmai kandin sekanivej. Juos lenki prieingos puss tuiais, skubdami atgal kirtimus, ivertsavo krovinius prie ups. Jos pakraiu, iek tiek pakilesniu nuo ledo, rikiavosi neapvelgiamos rietuvs sukrautos mediagos. I ia, kiek siek akys, tyvuliavo neaug pueli plotai ir kelmynai, paiauti skurdiu atalynu ir kur ne kur skline puim. Mikas trauksi nuo ups tokiais plotais, kokius spdavo girininkas su gauja eiguli apmatuoti per vasar, iem paguldyti ant ono i vis urktyni surankioti kirtjai ir nuplukdyti pavasar Melamedo tvenkin. - Ei, ei, zimagorai! Pasispauskit! Pasipustykit delnus, vakar bus k ant danties umesti! - tuiomis rogmis, gulom ant maio pasidrbs, smarkia risia pralkkininkas. Kirtjai neturjo kada su pravaiuojaniais rietis. Jie galjo nebent nusispjauti ir pagrmoti kirkoiu, jei kuris jau per daug jo i tvarkos. Bet keiksmas, kurTilius paleido pavjui, buvo skirtas kitam kam. Jis pajuto atsileidusapavir mgino persukti autus, pasidjs kojant kelmo. Padaurankomis kelnikienes. - Peilpaskolink, Petrai. - O kur savjdjai? - Neberandu. - Kai nuleis snieg, tik nepatingk paiekoti. Iki tuzino susirinksi, - atlenks geletir senu proiu brkteljs amenis laun, padavPetras peil. - Atrus. Nesipjauk. Tilius jaut, kad yra sekamas jo nevyks darbas, ir tai jam klapmaud. - O tu, Petriuk, per daug neiauk erio su savo batais. Dar okvirininku apauks. - Nagins gerai, kai la - kojai sveikiau. Bet nekas tokidien. - Apskritai nekas. unies darbas - unies ir duona. Ir viskas. Pairk, kokios rankos! - kio Tilius savo letenas lyg neklaiding rodym savo unikos buities. Jos buvo taip imirkusios, bjauriai susirauklijusia oda, kaip atsitinka skalbjoms, jog net gurgdjo braukiant vienkit. - Utat kad su pirtinm. Vegi, mano... - Kam tau pirtini, jei ktik gimusmotina mekos taukais itryn? Nalio, nilumos. Nieko tu nebijai. - Teisyb. - Kas teisyb? - nejaukiai kniosteljo Tilius. Ar pasaka apie mekir jos taukus? Petras sukukeno tartum eys. Jo rankos klpagarb ir pasigrjim. Neidribusios platakas, kad galt jomis ukloti pus stalo, trumpais storais pirtais, putnios, lyg patinusios. Jos blizgjo nuo sak, kietai sudirbtos, sumutais delnais, kaip sunkveimio padangos. Km, kliettomis rankelmis, viskas lo ir trupjo. Turdamas tokius nagius, ne duona - pyragu gali misti. Gyvas arijas grabinja ir visai neskubdamas nea prie pypks. Dar palaiko prispauds. Kalvis, ir tai aliau

nesielgia su ugnim. - Kain, kiek laiko? Petras irgi neturjo laikrodio, o valandbeveik tiksliai galjo nusakyti, ar bdavo saulta, ar apsiniauk. - Pietlauki? - Ne piet, o vakaro. - Tai dar toli. Toli vakaras, broliuk. Toli. Dienos jau itin pratsusios. Kai saul spindi pro akas, sniegas nebeatsilaiko ir patta. Ir i kaitusios ievs plyio ilenda gerai praiemojusi alia mus. Petras patikrino kirvio amenis, pasispjauddelnus ir, atidiai apveds akimis egls virn, iekojo jos pasvirimo. Ir akisidstymas, ir vjas turjo didels reikms tinkamam medio nuleidimui. Skiedros burgzdamos skrido alis, aptkdamos snieg, atsimudamos kitus medius, atkandamos lyg plriais dantimis nuo kelmo. Jis tvojo be sustojimo, kiekvienkirtpalyddamas savotiku kvpteljimu, ieinaniu garsu kha, tartum priduodaniu dar daugiau jgos jo rankoms. - Kam tokgilpakirtim? Ar vien kirviu ketini nulegenti? - Dl to, kad raudonegl. Kaip stikltrupinte trupinu,- atsakkirtjas lygiais kvpteljim tarpais, nesultindamas skaudikirvio smgi. Tada pridjo skerspjvio dantis prie ievs. Tilius traukpriklaups abiem keliais, persisuks ir svyruodamas visu liemeniu, Petras stovjo kaip sustirs, kaip kastas, perls pusiau, ilenkta kupra, nors pjovpaioje paaknje. Tik rankos vaistsi plaiai ir laisvai. Koks btmedis - uolas, epuar egl, kokio bebt storio, jeigu tik skerspjklis inea, reikjo nupjauti vienu pradjimu, neatsitraukiant. Tok jis turjo paprot, nors jaunasis vaipsi rangydamasis ant sniego lapiais keliais. Ir tai strnas vargino ir nugarsmelk. - Tik rankas leisk laisvai. Pats pjklas tegul dirba. prasi - nieko,- guodir moksenasis kirtjas. iema baigsi, o jis vis dar neprato ir nebetikjo susilyginti su draugu. Jis skaiiavo pjklo trkius. Iki imto, imto penkideimt. Raudonegl tvirtai laiksi. Dantys derg, lyg stiklo ukes graudami. J vargino tas nesibaigiantis skaitmendidjimas. Jis stengsi atsikratyti keisto proio, bet skaitmuo augo jo mintyse, kartu su rankos judesiu kirsdamas kakur sekundes, minutes... Petras, jei nelaik pypks dantyse, tai kramt kok abel ar skiedrel. Ir Petras turjo prot. O jis skaiiavo trkius, apnetas pjuvenomis, atlaus galv ir jkraipydamas, tartum vieno darbo dar bt per maai. Gerai, jog etadienis ir poilsio valanda jau ia pat. O Petras, altys, neparodo, kaip svarbu sulaukti to vakaro. Kantrus ir kietas jis, ir botago kirtpriimtblakstienomis nesumirkiodamas. Ta mintis vaikiojo nuo vieno prie kito. Jie galvojo kakpanaaus. - Kman tas etadienis? - moguti, kaip tu taip? Ar neinai, kad Veronika jau narsto silkm iaunas? - Saugokis! Pjkltrauk! Eglbrakteljo lyg mlungio suimtas snarys. akomis nubgo virpulys, nukrsdamas sniego ksnelius. Stuobrio vidury, paioje erdyje, tratjo, skilo. Pjvis iojosi kaip iovaujanio unies nasrai. Vyrai rm rankas, akimis sekdami medio svirim. Pamau jis gavo greit. Virndangaus lopinyje nurstaigbrkn ir griuvo, lengvai ukliudydama kitus medius. Nuo jpakilo sniego pga, nutvilkdama pavjui. alia ir kupli kaip vanta egl, dunksteljusi dusliu trenksmu, panr sniegir nurimo. Tik drtgalys, porpdpakils nuo kelmo, dar sibavo tartum porinio veimo rodiklis. akos trkte trko nuo kamieno ne amenim, o pentimi ugautos. Jas vilko glbiais ant priblsusio lauo, ir dmkamuoliai musi per aliir stordang, sukdamiesi ir grdamiesi papilkavusieri, minutkitapsemdami virnes. Tratanti liepsna plsi i paskos. - Tai, sakai, Veronika jau ruoia mums ukand? - klastingai merkPetras, rakindamas nulebentpypk. - Sukasi vikriai ir vis pro lang, ar nepareina Petras. - Ktu niekus... - Priemenj pasitinka, duris atidaro... - Chu chu chu... - Muilo tuoj kvepianio nusiprausti. Markinius baltus... - Gera moterait, kad jkur pypkakotis. - Paiam tai jau kaip motina. - Motina motinai nelygu, - Petras usikosjo, per giliai ulups dm. Nosis visai prisiplojo ir beveik dingo galybje smulkiraukleli. - O tau, rodos, jaunoji po irdia? - Per jauna. Anktis dar, - numetvaikinas ranka. - Kad taip Veronika, vyrelis, tai jau kita kalba. Arba kad ir vyresnioji... Bet ta jau turi tokprisiplakl. O itoji - vaikas. Gaila btdar. Paauginti reikia kokius metus. - Augino, kol neprijo. O paskui jau kaip su samiu. - Pasakos. - Nu ne. Juk ir tu nesisakytum, jeigu kokios. - Kas man? O ar ji tikrai, Petrai, tavo gimin?

- Kas, ar Veronika? Taigi pusseser. - Hm... Kartais taip lyg ir atrodyt. O Kadaila sako kkita. - Ktas grebstas imano. Neklausyk tu jo. - A klausau tavs. inai, tokia ten ta giminyst. Nuo panio radimo, kaip sako pas mus. Taiau kart ir a tvirtai suabejojau. Ir laukiau, kas bus toliau. Petras nusipurt. iurmls nubgo nugara ir strnomis, girdint, ktas iulba. Ar ten buvo kas, jis neatsimin. Bet jei sako, tai gal? Gal padaugins buvo? Nepigu apskaiiuoti, parjus i miko, ar jau utenka, ar dar stiklinait. O ta stiklinaitdaniausiai ir padaro juok. Ikrinta koks gelgallis, ir nebeaiku ryt, kas toj vieloj. Migla. Metro ilgio pagaliais rai nuleist egl, krypuodami prieprieiais, psdami dmus vienas kitam akis. Drgm krito i aukto, pjuvenos barstsi ant rank. Toliau pokjo kirviai, su trenksmu griuvo mediai, ir tratanti egliaki liepsna musi keliose vietose. - vakar n lao. Pasiimu udarb ir namolei. krisiu roges kokio muiko, ir pavys didum, - svarstpusbalsiu Tilius, tempdamas kyrimintkaip sili susiraizgiusios sruogos. - vakar turiu bt namie pas mam. - Geras vaikas. - Tu, Petrai, vyras rimtas, pagyvens ir kands dant visokiduon. Ar tau nra taip atsitik, jog atsikeli ryt ir niekaip nesusigraibai apie save? Iekai kelni, o pasiimi batus. Eini nusiprausti, o nukrapeni ne ten, kur reikia, o dar inn sakysim. Ivirkimegztukusitrauki ir, bepldamas emn, visas sagas ibarstai. I pat ryto nesiseka, painioja kain kas tau kojas. Ir tik paskui pradedi atitokti, kad yra kakas ne taip. O kas - ir neinai. Gal sapnavai, ar kuris biesas? Bet neatsimeni. Vaizdai susijauktavo galvelje lyg slavyne. Nu, pajunti kakok knietjimpairdy. Neramum, ar k... Va iandien a toks, kaip batus ant kojsumains. Kruta kain kas, dilina sprand, nors pasiusk. - Nebekruts, kai upilsi germier. - A rimtai, o tu niekus paistai. Jei neimanai, tai ir tylk. Sakiau, kad negersiu, tai ir negersiu. Ar ne laikas uksti? - Niekas dar neina. Ech, jei ne mokjimo diena, mest darb ir su viesa pareit namo. Ten kas nors yra. Gal motina sirguliuoja ir mini nesulaukdama. Gal koks laikas? Arba pakvietimas? Na, ir kodl taip negalt bti? Pareini ir randi. Praau, mes tamstkvieiame uimti viet... Pasakytum Petrui, tai jis ijuokt. Kokiviet? O velniai ino. Visaip gali pagalvoti. Prajo ruduo, ir iema jau baigiasi... Taip savaitpo savaits laukimo, lkuriavimo, buvimo lyg parengtyje. Ir mik jis atjo su slapta, bet tvirta viltimi - padirbti kolei kas. Na, dar savait, dar... Kreikia pasimarkstyti po snieg, esant tokimet, inant, kad gali paskui ir nebetekti tokimalonum? Tik negerai, kad taip ilgai utrunka. Ir tariamieji malonumai apkarsta. Jau ir iema bga. Bet... kodl, sakysime, isavaitnegaljo ateiti kokia nors gera inel? Net ir iandien pat, tarkim... Ar btkas nepaprasta? - Pareinu, o ant stalo laikas. Nepaprastas laikutis, ypatingas laikelis. Vokas rudas, be pato enklo, antspaudais nudauytas. Reikia: praau, ponas, atvykti. Mes laukiame tamstyts, reikia... Petras, nelyginant senas virblis, pelais nepriviliojamas. Jis netiki ir tik aiposi. Kas tavo rankose - tai tavo. O misti paadais, laukti - nuobodu. - Tugandis jau treti metai laukia, - vaizdumo dlei pridjo. - Jis atleistas. O kai jau kartpavarytas, tai sunkiau. - Per daug ponybs. - Ne apie ponavima kalbu. - Per daug mokyt. Pratrynakis luotraiu ir nebenori dirbti. Lengvos duonos ieko. Tik kur visiems itekti? - Ktu, - susiraukTilius, bet, neprarasdamas auksins planavimo nuotaikos, svajojo toliau. - Su manim visai kas kita. iuo metu, kai tavo pragertgalvelmginu sprausti germint, laikininkas, skirstydamas korespondencij. vienlaikatideda al. Jis gali bti i Mikdepartamento. Skiria valgu... - valgu? - sukluso Petras. - Taip. Ar tu mane laikai netinkamu mik inybai? Turiau, inoma, susipainti pradiai. Dar ir tau darbo parpiniau. Kokiu sandlininku. Bet tas reikms neturi. Gali ir i geleinkeliateiti. Budtoju skiria. Pasipraktikuoju ir vaiktau po peronraudona kepure kaip gaidys su skiautere. Arba Palvaldyba maloniai kvieia uimti vietel. Kad ir laikaneiu. Vis geriau, negu markstytis iki paastpusnyse. Neblogai ir sargu kokioj staigoj ar mokykloj. Dykas beveik. Laisvalaikiais eini paupin su mekere, skaitai knygas, laviniesi toliau. O ar negali bti, kad mane priima policijon? - Gali, gali. Matau, kad plaiai ioji. - Tad gal kir nuksiu. - unikas amatas. - Kodl? - paklantakius pasakorius. - Paklausk Tugaudio. - Tu apie plicij? Tai jis turtdiaugtis, kad jatleido, jeigu unies, sakai. Bet uniui nekas, kai jis prie klties prirakintas. O kai palaidas, tu paimk j. Dulka laukai, sniegas rksta. Kur sustojo - ten kaulas, kur prikrito - ten nakvyn. A kartais noriau

bti unies, tokio unies vietoje. Ne lik kaimieio kieme loti, bet ir ksti mokanio. I viso - kvailiausias palyginimas. Aha, Tugaudis, - svarsttoliau Tilius, nesulaukdamas atgarsio i draugo. - Keikia tai keikia jis visas tarnybas, o j laukimu tik ir tebegyvena. Kartpamgins, mat tai kaip girtuoklis, nors leiktu ant irdies, bet nori. Tik ar jis gali lygintis su geru vyru, na? Ir dar su tokiais paymjimais? - Atliks karinprievol jaunesnio puskarininkio laipsniu. Teismo nebaustas. Pavyzdingo elgesio. Drausmingas. gis - imtas atuoniasdeimt du centimetrai. Krtins apimtis - imtas atuoni centimetrai. Tokiam berniukui lyg ir turt savaime atsirasti kas nors pakabesnio.- Jis iptkrtinir trenkkumtimi tartum kle, lyg rimtai, lyg erzindamas. Petras atsmaukant pakauio kepur. Skaisiai rusvplauk, - dl jgreiiausiai ir buvo vadinamas Raudonuoju, - sulippluotai draiksi ant praplikusio virugalvio. Apsiluost plat, lakuot, raudona barzdos raiena nulus veid. Patrynrankove nos ir dmiai, tartum pirmkart, apvelgjaunuol. Bdamas kresnas, nusmukusiais peiais, turjo vertinti jo statir inastov, keldamas galvauktyn, lyg pastog. - Btmergom kvpsoti, apvilkus mundierium. - Trauki per dant? - Nu, kaip ia pasakius?.. Uniforma tam, kas nieko kito negali. - Ar a uniformos siekiu, Petrai? Juk tu inai, kaip yra i tikrj...- pasijuts nesmagiai, priekaitaujamu vilgsniu iekojo paspirties vaikis. - Mundierius, tariant prastais odiais, ir yra tam, kad pridengtplikus onkaulius. Tavs tas nelieia. Apvilk itstuobr ir manysi, kad jau nuovados virininkas. Neskirsi, kuris i j, kadangi abudu lygiai buki ir ikirmij. O kepurs su vaigdm ir auksiniais nirais voiamos ant tuipuodyni. Gerai galvai to nereikia. Ji pati per save pagarbkelia, nors ir nuplikusi bttaip kaip mano. Kokie ia juokai? Ar nesupranti, kad a noriu pasakyti, jog uniformas igalvojo ubagdiaugsmui. irk tik, kokie mes gras! O kad durni kaip mano ebatas, to per blizgjimnematot. Taigi... Prie mokyt iminting mog a kepurkeliu ir be prievartos. - Nenork, kad visi sargai ir pasiuntiniai btauktus mokslus ij. Nugiedojai, Petriuk. - Nenoriu. Bet jie pasiuntiniais ir liks. - Reikia ir toki. Be jneapsieisi. Be j ir mokytos galvos susisukt. Kad man tik pavykt, nesiklausyiau tavo meliodij. Svarbu pradti gyventi. Laikas jau. Petras vl pasiirjo, sumirksjo maom akutm, taip, lyg prie save matytktik apnektmenkjvaldininkl: - Tas ir blogai, kad tau to utenka. Tili regimai veikPetro odiai, jo tvirta ir paaipi nuomonapie visa, knukalbjo. Negreitas jis parodyti tai, kmano, bet ar jis taip mano i tikrj? Aha, pigu sprsti ir niekinti, kai viskas aiku ir norai tokie menki, jog utenka vieno pusbonkio, kad galtbe maiausio rpesikrislo grynes tsti iki paskutinio, kruvinai nudilinto cento. Traukdamas pjkl, jis vargo su tja mintimi ir skaiiavo, skaiiavo. Jeigu iki dviejimtsuskaitysiu, ne, per maai - medis gana storas. Jeigu iki trijimt, tai tada viskas bus gerai. Bet kas bus gerai? O pasakyk rudiui - jis i tavs itaisys pirtinm siti od. Jei jis kijuokia, tai ino kodl. Tvirto nusistatymo arklys. Jo pati ivaizda nenoromis tai primena. Rodos, jbtkas spauds i viraus negailestingu, akmeniniu svoriu. Kojas ilenk, peius nuleido, sprandsudurd. Bet atlaik, prisiplaks prie ems, spaudimo sutelkta jga raumenyse ir kietam, geleiniam pakauy. Toks jis galjo su bet kuom susiremti ir laimti, ne sumudamas, bet nesitraukdamas. O kas daryti menkiau sudtam mogui? Jei esi ivss, tai ir bk aminu pagrumda, arba pasikark, jei turi bent kiek drsos. Kitos ieities nra. Argi tikrai taip, po imts velni? - pagautas atkaraus pasiprieinimo sigaliniai neviliai, suuko savyje nesitverdamas. Argi visa, kjis darys, jau i anksto pasmerkta neskmei ir praiai? - Man neutenka, Petrai, neutenka. Kas tau sak, kad tik tiek a tenoriu? Bet negaliu markini derinti ne pagal savo kelnes. Tai tik pradiai. A gal usikabiniau. Ir prasitryns ko nors geresnio pasiekiau. Juk dar jaunas esu... - Ar jaunas? Kaip tu pasakei? - pilvu sududeno Petras. - Ne, nesakau, kad labai jaunas, nes patys geriausi metai prajo suvis be naudos,- irzliai nusipurt Tilius.- Kad ir kdaryiau, to, kas prajo, nebeatauksiu. Jei dabar stoiau mokyklon, vis tiek jau per didelis mettarpas mane skirtnuo t, su kuriais pradjau. A nesiruoiu mokyklon, ne. Va ms kuopatsiuntkarinstaui atlikti. Eina per rajonStulgys toks, baltu diru, krtin iverts, lyg mietbtprarijs. Nausim nekarpo. O buvo lyg nedauts, suls, Dieve sergk. Dviese ant turniko neuversdavom per kno kultros pamokas. Bet jau tada pasines ponyst, - sviestu plaukus tepdavo ir pusnosins ileids i kiens. A ijau puskarininkiu, jis leitenantu. A mik ydui malk kirsti, jis - technikos, kakokios velni, baigti. Va tau... - Tai kas? - Tas, kad j leido mokslus, o mane prikinkprie aki. Penkioliktus metus eidamas, turjau ne tik sau duonusidirbti, bet ir motinai padti, nes tvas paliko gaujalkan vaik. Visi kaip lazda nubraukti. A vyriausias. Reikia sti. Motina prao kaimyn. Nepripraysi kasdien. Ne, sakau, leisk man, passiu. Stuvtraukia prie ems. Buvau jau prastyps, bet plonas, kaip gysla. Ir tiek ten tos tverms. Nugara skaudo, pakirto pakinklius. Vietomis sublokiu krv, vietomis - tuti lopai, kai

sudygo. Ak tu, sakau, nors eik keliais per dirv. Bliaunu su aarom, bet sju, ir tiek. Paskui jau kgi. Sustembau. eerius metus atmuiau. Siningiausiai. Kol paaukkariuomenn. Suaugo jaunimas, man reikia dairytis vietos kitur. Priauginau artoj, merg. Tik ems per maai. - iu, ir girininkas! - pertraukPetras, lyg visai nebtklaussis jo pasakojimo. Girininkas su Melamedo galiotiniu, pasibrukportfelius, brido sniegu, isilenkdami kelm ir rietuvi. Prie tai kirtimuose meisi valgas su tuo paiu galiotiniu, kakymjosi ir tarsi, plstaudami rankomis. alios kepurs su inybos enkleliais darniai sijung grivanimeditrenksm, kirvipokjim, spraginjimlauo ak, riksmus ir keiksmus vej. Jie klmiko nuotaikas, jie buvo tartum miko papuoalas ir dideljo dalis. Rodos, dar didiau sismagino paspjaudytos rankos ir kirvius leido i peties. Ir pjklus traukatsilodami. Tilius tssavo nuotartis, prastais judesiais vaistydamasis, kaip tbuvo dars savaites, mnesius, visilgir giliiem. Visa tai jis galjo atlikti be vargo, nekliudydamas savo mini tekjimui. Jos sruvo, kunkuliavo, jpanerdamos, pamurdydamos ir nusinedamos kartu. Jis inojo, kad tai, kdabar nekjo Petrui, jau buvo daug anksiau isipasakojs, o vis tiek norjo pasakoti toliau, pasilengvinti, ibarstyti ant suminto sniego, ko buvo per daug viduje. Ar kaltas jis, kad jam tvas nieko nepaliko? Ne tik nepaliko, bet paleido nepatyrus vaikvienteriolis ir vargti. Kokie ia gali bti palyginimai su tuom ar tuom? Pirma jis turjo atiduoti sunkidon savikiams ir tik tada pagalvoti apie save. Kai uaugino brolius ir seseris, jis - vyriausias, privalo ieiti i nam. Namie ankta, o pasaulis didelis. Bet kietas tokiems, be paruoimo. O ieiti reikia. Reikia, Petrai. Ar tu gsdinsi, ar niekinsi, ar kkita darysi. Ar geriau tau bus, jei a po senovei mlmiu, eidamas pakiemiais bandininku? Nebus tau geriau. - Atlydys ukutrino mones, - tarPetras. Ar ia labai svarbu? Vis tiek etadienis, ir nebe kiek jau to darbo liko. Po pietkeletmedinuleisti ir sukrauti. Netruks ir vakaras ateiti. Tik jau nesiduoti traukiamam gertuves. Sunku paskui atsikelti i uustals ir palikti ilt trob. Atsigr iki kaklo. Iki tol. Gali bti, kad iandien kaip tik baigiasi jo laukimo laikas. I eils praymvienas gali bti pilnas. Kuopos vadas pasira, o jo vardas ir padtis t reikia... Va, jo paties skatinamas, stojo mokomojon kuopon. Jis tikino, jog ir puskarininkio laipsnis didiai pravartus gyvenime, ne vien kareivinse. Su juom gali kai kur pamginti. Jis sil likti antrai tarnybai - liktiniu. Ir tai neblogai. Bet nauji potvarkiai vedkandidato sta. Pusantrmet papildomos tarnybos beveik be atlyginimo. Tai per daug. Geriau bandyti ijus. Ten ir plaiau, ir vjai kitokie. Kodl ne? Praau... Nuo egli gabalais krito sniegas. Epui ir ber apledijusios akels vadavosi i iauraus iemos apkalimo ir pasipurtydamos trupino skaidrius kritolus, smulkui ukisaujomis paerdamos emyn. Miko pareignai brido i birs bir. Jie matavo, skaiiavo, tarsi. O kirtjai sena sparta guldmedius ir jakas vertant ugnies. O Tilius klimpo svajonse lyg suiedjusiame sniege. Tik pluttereikia pralauti - paskui jau jis lengvai arstomas kojomis. Dulka, rksta ir, skuriais pakils, prinea akis.

ANTRAS

Dar ketvertas valand, keletas gerpasispyrim, ir nuvis palauk. Tos valandos mikakiriai pradeda laukti labai anksti. Gal net nuo pirmadienio ryto. Suvis jau niekai, kai reikia versti kienes, norint sudaryti tabokos pabirpypkei. Vieni prasiveitgrynai, kitus kruvinai apiplusios monos. Bet, savaitei pusjus, jau manu apmesti, kiek erdmetrisusikraus ir kiek tau u juos atskaiiuos galiotinis Veronikos krautuvje. Pasispaudus pavyksta ir itin graiai uvaryti. Kai buvo prijgero miko - juodalksnikaip meld, beveik be akir vienodo storio nuo kelmo iki virns. Tik krauk dainuodamas, ir nejuntant dvigubai padaryta. Petras turi dviejvyr jg. Lankas eina per jo pilv, kas buvo su juom pirty, ino. Esvyr ir su dviem lankais, tokie tai akmenis gali gniauyti plikom rankom. Pasisaugok geriau tokio. Ukliudys netyia ir parmu ant ems. Atsirems pirties kamppypkei patogiau prisikimti ir nustums nuo pamat. Nenordamas. Nieko nereikia Petrui vartyti rstus ir neioti paias storsias pliuskes. Jis nesigiria sveikata - visi stipruoliai tokie, jog duodasi pusberniui braukyti per nos . kaitinti sunku. Bukgalvturi ir negreiti susimesti. Ne tik sveikatos, bet ir patyrimo daugiau u kitus. Jis igalanda skerspjkl, jog dantys patys smenga medien. Takikraipo, kad jokio dergimo, slysta kaip per sviest. Jei epuei - i kiens krip, tok nesudting nagl, ir beregint praplatinta. Prie kieto medio, uolo ar bero - sumaina kirvio pentimi, pasidjs ant kelmo. Tiliui teliko rpintis kirviais, ir tai nesudarjokisunkum. Jiedu ir umokesn didesn galtpasiimti. Ir nesunkiai galtdar daugiau sukrauti, bet kad utenka. ioje vietoje jnuomons visikai sutapo. Vejai maust arkliams abrakines avi, dangst juos gniomis ir patys su pavilgo tarbelmis slinko pas kirtjus prie artimiausiugniakur. - Ar tik ne pavasaris jau taikstosi? - samprotavo mogutis, usimets ant peinuutusius kailiniukus. - Pavasaris tai kain dar... O vandens vis dlto padarys. - Yra i ko. Sniego iki argt.

- Tai bus linksmybi, kai atsivers kiauroji! - giiai sukikeno saujDoveikos piemuo, paiaus nutriuusius sus, kurie, itepti lainiais ir parudnuo tabokos dm, vlsi po ilga ir uknebusia kaip kobinys nosimi. sisprauds tarp sdini, jis atitiko juos giu, patsai bdamas staias ir lyg patenkintas tja netikra lygybe. - Tu jau dabar, Laurynai, nek savo kavales lauk. Bo kai atsiras vandens iki keli, prigersi, - ijuok j nuutusiais kailiniukais, smulkus pamiks kininklis. Pikta lubio mintis bematant rado pasekj. Raudonasis Petras tupjo prie ugnies, vartydamas ant akos pamautlainibryzel, ir kuo abejingiausiai tar: - Kas mums? Kirvius u juostos, tarbas ant pei, ir namo. - Kas ubagui, kai sodius dega? - jam pritar. Piktom vieselm suibo vyrakys. - O ktu si, kai nebus darbo? - praieprudus dantis su iurks dme paandje ir bjauriom iurks akim senis. - Tavo lainiatsipjausiu. Sako, surdijusiomis paltimis auktas uverstas. Nunys neda. Bet kai i bado, bus ne pro al, - prisidjo atokiau sds vyras, diovindamas lapias kojas prie ugn. iurks dmneramiai sukrutjo senio paandje, jis skubiai rijo ksn. Bet Tilius neleido nprasiioti, ddamas lyg sniego gnite staiai snuk: - Neskubink, Pleiky. Prarysi kaip muilir nebeinosi - ds ar ne. - Ot tai tau! Udjo kaip su mlakabe ake. - iema buvo gili ir pastovi, - samprotavo kailiniuotis. - Staigaus polaidio galim laukti. Anais metais, per ventJuozap, ivaiavom su paia banyion. Nieko, rodos, dienoja tik. O grtant - nsu rogm, nsu ratais. Matai kas. - Jei naktim paalnot, tai kelidar prilaikyt. - Dignis ant mnesio buvo tris naktis i eils. Nelyginant vainiku kokiu. O tai prie atmainas dideles. - Daug ir nereikia. Dienkit, ir pajuds Melamedo popiermalks. Jau tada kojos nebekelsi be kitos iemos. Eili eils sukirstos mediagos, rietuvmis sukrautos, rikiavosi kirtimuose. Dar neikirsto miko nemaas plotas sibavo. Tilius neslp savo diaugsmo. Su tja diena jis rio savo ateit. Ir jam nusidavgeru enklu, kad keiiasi oras, kad keisis darbai ir vienkartpasibaigs miko istorija, jau spjusi gerokai pradilinti kaulus. Jis troko atmainos, jis geidpavasaringo vjo. Tegul nors kraujais pagauna lyti. Ir tai bus gerai. Juk iandien etadienis. Paknopstomis prie ugnies skubinosi mikakirtys. Jo iemins kepurs ausys maskatavo, lyg vilo. Jis auknuo tolo: - Ar girdjot, ktas kumpanosis neka? - Negirdjom. - Kas toks? Ar picas? - Je... - O k? - Kad kirstume, sako, nakt. - Nakt? Vyrai susivalg. - Jie, sako, nors ir per nakt. Sako, viskikirsti reikia... - Kva kva kva...- lyg sriu apsirijusi varna nusikvatojo Tilius. - Tegul sau kerta, kas mums? - Jis jau nekirs, nebijok. - Tai kas? - Ot ir galvelgi tavo!.. - Tylkit! Ateina. - Nu ir kas? Ar mes bijom? Eigulys nesi kleimos kirvuk, ir jo peniai, patepti zuikio koja, su deguto dute maskatavo prie diro. Girininkas po paasia turjo portfel, o dar didesn ir storiau prigrstMelamedo galiotinis, picas. Sniegas bjauriai vlsi prie j aulinibat. Jie klpiojo tartum ant kjok ir nuolat dau kojas pasipainiojanius kelmus ir gulinias pliuskes, atmudami susimynusio sniego luitus lyg storiausias medio klumpes. - Prakaitbraukia. Darbuojasi, - iepvyrai. - irsim, kpagiedos. Prie lauo rinkosi ir daugiau kirtj. Gandas jau buvo pras mikais. Garavo padiautos pirtins ir drabuiai. Garavo arkli nugaros. ioravo lauo arijos, paarstomos aka, norint prisidegti pypk. Tvoskpermirkkailiniai, svilo irkinami lainiai, gruzdjo vartoma duonos riekir egliakidmai debesiu juos sm lyg vstolelimiinys per pavasarin trobos pasmilkym. - Padk, Dieve! - pasisveikino eigulys. Ir, pirtine nubrauks sniegnuo pagalio, atsisdo, tuo kaip ir prisijungdamas prie darbinink. Girininkas isiblakiusiu vilgsniu klajojo po medius, po kelmus ir, neuklidamas susdusi vyr, krypo pasmlusias tolumas. picas tampkaklo gyslas, tartum jsmaugtper ankta apikakl, ir prabilo itaip:

- Tai kaip einas, vyrukai? Sniegas labai sulapo. Negerai... - Nio, nto. - Kai pastumi, dar vis eina. - Batai tavo neblogi. Kol sems per aul vir. dar galsi gerokai pabraidyti, - niurzgTilius, pasilenks prie savo niekais baigianio ieiti apavo. Ir staiga pajuto neapykantpicui, jog mielai bt rs jo rpestingai nuskustus andus, turinius mlynatspalv nuo juodos barzdos tankiakn. Ir, pasivlus snieg, pakoioti taip, kad atsikls kaukdamas bgtkaip uva apsitpti ant spali krvos. Taigi. Jo kaklaraitis ilkinis, markiniai balti ir kieta apikakl. Kailiniukai aptraukti pilkai languota gelumbe. Jeigu gali taip kasdien vilkti, net po mikvalkiodamasis! - A kalbjau su ponu Melamedu telefonu. Ponas Melamedas sako, kad reikia viskikirsti. Kad reikia nepalikti... - Tai nepalikit, - nutraukjkaimietis atvpusiomis zuikins ausimis. - Mes norim jums pasilyti nukirsti daugiau... - Po dvi rankas teturime, pons picai, - spjo Kadaila. - Nu, po dvi. Ale js padarykit kaip su keturiom rankom. Gausit pinigkaip u keturias. Taip sako ponas Melamedas. - Pasaknaujien!.. - nuvengbrys, ratu apstojs ugn. - Tiek ir vaikas dar sugraibo. Prie vieno pirto lenk antr, ir bus du. galiotinis atsisuko girinink, iekodamas jo paspirties. is, nuoaliau atsisds ir nusitrauks batnuo kojos, ramiausiai pervyniojo autel. - Kgali, tpadarai. Diena ne per ilgiausia. Tai ne ienapjts, - nuosaikiai praneko abelis, nagus atlups prie to darbo per metmetus. - Nu, nu, - pasigavo jo odius picas. - Mes galim prailginti dien. - O, o, o...- suosmagiai ratas, i anksto nutuokdamas, kur tas suka. - Nujau, tamstyte, netukavok. - A netukavoju, - vyrukas stengsi i pasiutimo. Burna divo nuo dideli pastang. - Palaukit! Js lik palaukit! Mes silom dirbti nakt. Toks yra pono Melamedo projektas. - Negaudyk, pons, varniuk. - Kokivarniuk? A negaudau ankokivarniuk. A kalbu labai rimtai. A sakau jums, kad naktys yra labai viesios... Knyggali skaityti... - Mes darbininkai, prasti mons. Ir laiko neturim knygskaitymui. - Pons, matyt, neinai miko statym, kur sako, jog nevalia mike pasilikti po sauls laidos. Kad ir viesiausia bt, - perspjo abelis. - Nu, ar a neinau? Ar taip yra? - vaikikai nustebo picas, velgdamas girinink. Tas linkteljo galv, patvirtindamas ir ltai paaikindamas: - Taip, draudiama. Taiau ypatingais atvejais, kaip pavyzdiui dabar - ikilus staigaus polaidio pavojui. gali bti ir iimi. A isiaikinsiu urdijoje. - Nu, tai kaip dabar? Ponas girininkas leidia. - Je, je, leidia. Bet tik su stipria miko pareigoniprieira, - pridjo ir eigulys. Jis save turbt laiksvarbiuoju "pareigoniu". Tilius susikeikbjauriai ir garsiai, lyg vl btsuirusios jo nagins. Kad vyks tokios derybos, jis negaljo n sivaizduoti. Kokios ia gali bti derybos, kai viskas ir taip aiku? Yra etadienis ir - namo, vyruiai! - Nieks tavs neria prie medio. Kas nors usidirbti, tas dirbs. U kitus nenekk, - didiai pasipiktins, spragino masias akutes senis su iurks paande. Kad Pleikys nagas, visi inojo. Utl imokytokti ant stiklo, jei kas pasilyt lit. Suaugussn jis eng prasiau negu igonas kuin, jo udarb sau susiglemdamas. Ne tik igerti, bet ir parkyti nedav. Tilius pastebjo, kad yra ir daugiau besigvieiani nors ir keliais eiti, bet tik udirbti. O Pleikys tegul netrina i anksto deln, jei nenori gauti su virne per kupr. Turi bti vienyb, o jei ne - mes parodysime. Kadaila, Tiliaus pakusintas, jam pasilpirmiau susirinkti visus arklamlius, kuriia arkliai palieka ik valiai, ir tik tada kalbti. Senis visai apkvaito, o mikakiriratas losi ir lenksi i linksmumo. Taip pat buvo inoma, kad Pleikys i didelio taupumo kiaulms liuobti vartoja arklamlius. galiotinis aikiai nerimavo: - Tai kaip bus, vyrai? Kelkit rankas, kas sutinkat kirsti nakt. - Nu tai, pons, must reiks... abelis patrauku skverno prasiiojusPleik taip nemandagiai, jog tas ant pelenatsisdo, imesdamas nagines vir. - Palauk, palauk. Leisk ir kitam pasisakyti. Raudonasis Petras murksojo kaip katinas, mgaudamasis tingiai popieio iluma, patogiai atsilos egliakikrv, ir nblakstien nekrutino. Jis dar nebuvo prasiiojs, nors eigulys prisikidamas panabdom j kurst. Paskui ramiausiai pro kramtomskiedrelpaklaus: - O po kiek mums moksit? - Po kiek? Ar tu, Petrai, neinai, kiek gauni u sukirsterdmetr? Mes mokame tvirtai ir pastoviai. Gerai mokame. Visi t

ino. Daugiau sukirsi - daugiau gausi, - siningai rodinjo miestietis. Petras perklant kilo danties skiedrel: - Tai tir norjau suinoti. Mums neskubu. Tpatmes paimsime pirmadien. Mikas juk nepabgs. - Oi, Petrai. A inau, kad mikas nepabgs. Bet kelias pabgs. Mes turim skubti. - picas skausmingai isiviep, nuleisdamas vienlpos kamp. Pro tplysuibo auksinis dantis. - Kad js skubat, mes to galim neinot. Mums tai nekliudo. Mes turim darbir inom, kaip ir kada jis dirbamas. O js sau skubkit. - Och... - sudejavo, graibydamas nosinlyg prakaitui nusiluostyti. - U nakties darbjuk kitaip ir moka. - Ar js rimtai? - Labai rimtai mes. U tpat niekas nesutiks. O gal yra norini? Kas nori, tegul pasisako, - Petras apmetbr. Niekas neprasiiojo. Kiti, kuriems rpjo udarbis, dabar nustebo uvis labiau pamat, kaip suneko galiotinis po Petro odi. Vadinas - galjo lengvai apsigauti. - Gerai sako Petras. Kelk atlyginim! Mes nesutinkam! - rikteljo Kadaila. picas lidnai purtgalv. - A to negaliu. A negaliu be pono direktoriaus. - Kas mums direktorius? Jis sau, o mes sau. - A pairsiu, a pairsiu... Nu, bet a neturiu tam galiojim. A galiu tik skambinti telefonu. - Tai skambink, skambink. Tam esi juk, - atsigav kirtjai i vis pusi skatino ir mgdiojosi. Tikriausiai vargas to nesitikjo. Patikrino laikrod, kako paklausgirininko, ir tuojau abu nuskubjo ant kelio, kur stovjo vays. Eigulys greitomis pasakPetrui: - Neusileisk. Nper plauk. Moks. Sakau, kad moks, kaip aia stoviu. Kelias bga. Ne tik kelias - vissniegvelniop nuleis ir atsivers lieknai. ilto oro banga ateina i pietvakari. Vokietijoje jau pavasaris. Netrukus ir ia. A pats klausiausi radijo praneimo. Smarkia risia nulkvays. I vispakrairinkosi kirtjai. - Nu kaip? - Ar idegs kas? Kad buvo ikeltos slygos, jau visas mikas spjo suinoti. Gandas greiiausiai persidavaidu - nuo vieno medio prie kito. - Kad Petras kain ko nori, - nypt anasai kaimietis. - K tu padarysi tokiam ponui? Supyks ir nebeduos n to, kgavom. - O ktu inai, ko jis nori? A? - grsmingu giu atsistojo Kadaila, pasirengs braukti Pleikiui per nos. Senis pasitrauk. Raudonasis Petras paskersavo. - Tokiam avinui i viso be reikalo moka. Jis krioktir u dyk, ir dar pripuols rankas laiyt. O mes dar pairsim. - Pairsim! Nra ko nusileisti! - Yra ir daugiau toki. Ne tas vienas suvinklis. U cent tvmotinparduot. Ko kito ir nekalsi medinmuiko miltuv. Jei laikytums vienybs, tai nesunktmsprakaito erks. Petras susirinko savo daiktus ir nujo. - io, koks mandras miesionis, - pasiaipnuo veimo kakuris vej. - Tai teisyb, kad miesto darbininkai u mus gudresni. Nra ia ko diaugtis savo kvailumu, - suniekino jabelis. - A tai jau kirsiau u tpat. Ne i kokio idykumo, o i vargo, - nuolankiai prisipaino Krivickas Vargdienis. - Nu k, Vargdienis - jis nepavojingas. Jo nieks ir nepais. Jis mirkiojo kvailai isiieps ir trauknospatenkintas, kad ir jo od igirdo. - O kiek manai prayti? Taip, tarp mskalbant? - pasivijs Petr, domjosi abelis. Jam kandin sekkiti. - Kodl mans klausi? Ir patsai turi galv. Ir numanai reikal. iandien mes galim kalbti. iandien kirtis msrankose. Jeigu atlk picas, tai turbt svyla pauodegys. Atsiminkit, kiek yra pagaminto ir kiek dar sta io miko. Ne u imt ir ne u tkstant. Deimtimis tkstani reikia skaiiuoti. Jei polaidis mus - npats tyrelio velnias neprieis prie jo medi be kitos iemos. Per vasarkiek mediagos nueis niekais. Jo girnos turs sustoti, neturdamos ko malti. tai kas... - Kad kur ugnin! Labai jau aiku. - Griebkim trumpai! - Nra ko gaiti. I niekur darbininknegaus greitosiom. - O kaip su veimu? - Kalbk tamsta ir dl ms. Mes jau magaryinesksim, - spraudsi ir vejai. - O k, ar js nebyliai. - Pats ne tik galv, bet ir lieuv turi. Ir nuovoktvirt. Derkis ir u mus, Petrai. - U dyknevekit. Reikalaukit ir gausit. Nepaliks popiermalkiliekne. - O kain ar besugr?

- Eik tu, durniau! Smulkutlijundra, priepieiais pagavusi dulkti, lyg ir aprimo. Palas rkas pjovsi tarp medi. Balkva prietema praskydo kirtimuose, ir vyrai maiktsi kaip mklos priepirtyje. Lakaroliai nukaro nuo akeli, kurias taip neseniai dengsniego ir ledo pluta. Ir libam buvo aiku, jog naktnebeals, kad sniegas, tartum druskos damas, kors ir slgs, ir vanduo prads semti slsnumas. Daugelis nieko gero nesitikjo i deryb ir senu pratimu keiksnodami skirstsi. Vl sudergpjklai, sukosjo kirviai. Vl nikiami arkliai traukbrakanius veimus paup. Mikas plaukprie vandens per tirpstant snieg. per kelmus, ivartas ir aknis. Tiliaus nuotaika krito minutmis. Visa tai, kuom jis gyveno priepieiais, k telkvis savait ir gr savin tartum grynmiko gaiv, apkarto ir degsiais padvelk. Kakokia velnyst susidst mai ir visai nenumatytai ir grs jo planams ir umaioms. Pagaliau kas gi? Spjauti ir - namo. Reikia nors kart kaip mogui pasielgti. Bent jau namikius aplankyti. Rpesiais neatsikratysi, kol nesitikinsi, ar tikrai nieko naujo. Gali ydas patenkinti reikalavim, bet kas jam? Tie keli naujai prisidjlitai nekris kienn lengvai kaip dovana. Sunkiai juos teks udirbti, nes darbas nakt. Ko ia digauti ir kurio velnio sivaizduoti, jog kakypatinga pasiekia. etadienio vakaras turi savo tvark. Jei ne namie, tai ten, ant kalniuko, Guiens troboj. Kur ilta, jauku, kur gelsvoje lempos viesoje ir pypkoridmuose mkioja moteriki pavidalai, trakios jnekos ir udegantis juokas. Taip mielas, taip glostantis, taip reikalingas po iauri ir alinani dien mike. Negausus vykiais jo gyvenimas susiklosttam tikrais, aikiai regimais sluoksniais, siraisavitomis formomis ir isidstkeliose vietose. Jis prato, jis pamgo tai, kas nejuiomis buvo jo aplinkoje susidar. galiotinio pico jis pradjo neapksti kaip nenaudlio, jam galinio pakenkti. Anksiau jis tejautpavyd, matydamas jtok, koks patsai slaptai vylsi kada nors patapti. Ir visi mons aplink niekingi ir leikts su savo menkais rpesiais ir kasdieniniu skurdu. Viskas jo i prievartos, i amino trkumo, i nesibaigianio vargo. Giliai, lyg atviron aizdon subirusius apus, kurie druskos gaiumu da ir grauia, pajuto tai ir sieksi pirtais ugriebti ir imtyti. Dl skatiko jie atsiads poilsio, viesesnvalandlatiduos u kelis sutrintus centus. Atvangos vietoje - sitempimas, ypsenos - keiksmui praiota burna. tai kas bus i viso to, ir dar tuom nesibaigs. Kaip gali baigtis, jei visuotinis nepriteklius, jei ne pinigo, tai supratimo, kad galima apsieiti ir be jo, nepraudius ventikos nuotaikos. Kad prailginus j, jpataupius kaip stipryb teikiant balzam sunkioje kelio klampynje. Kuo greiiau iia, kuo greiiau. O jei nepavyks? Aaka sirmjo gerklje ir niriu, juodu, bekraiu kaip tyrelis rudens vakarbeviltikumu uliejo krtin. Jaun vyr miko gldumose smelk iurpuliais vienos akimirkos vysteljimas. Galjo tai bti balt apnuogint rankgraktus ir vylingas mostas, jprisilietimas ant kaktos ar kaklo. Tai galjo bti ypsena, palydima odio, juoko ar trumpos dainels, ininiuojamos lidnai, ilgesingai. Ir tai buvo ranka, sulaikanti lus kirlpusiaukelyje arba kitam suteikianti velnikos galios. Savo nuotartis jis grino akivaizdplot ir visneskmikaltininko iekojo ia pat. Turs sutikti ir jis, jei Petras laims derybas. Jo vieno nepaliksi, tuo labiau kad jis, menkai tevertindamas pinig, jau tuo paiu brangiai moka u vakar, visos savaits lkesitak. Petras turjo linijir inojo, kdars. Darbas nra pramoga ir pasimgavimas. Darbas daniausiai prievarta ir inaudojimas. Reikia laikytis taip, kad bent tada, kai galim, kinkyti ir darb savo naudai. Ne darbo valand prailginimas, bet atlyginimo paklimas sudaresmio nesudtingo triukmo. - O tau tai kpasakysiu. Jeigu ir btkas tavo vardu atj, tai atrasi pirmadien. ventdienvis tiek nieko nenuveiksi. Nors gal jau perjo tas kartis ir taip nebemanai? - Ne, neperjo. Ta liga bjauri - taip greitai nepersergi. Bet ka bepadarysiu, kai taip viskas dailiai klostosi? - suimtas nevilties, jis tegaljo isikeikti ir grmoti. O nagai nietjo ir krumpliai pabaldami gniausi. - Suaiysiu snukpicui. Dievai, sukulsiu, kad... - Ar palai? U kgi? - kreivai pasiirjo Petras. - Taip sau. I nuobodumo. Valanda gera jau buvo prajusi, gal kiek ir viraus. Jeigu jau tekt pasilikti nakiai, tai pirmiausia kiek veikiant prisileisti medi su viesa. Kad utekt genjimo ir pjaustymo. Mnuo dar neijs i pilnaties, pateks netrukus po sutem. Kad ir stipriai apsiniauk, bet prieblanda bus manoma... Pagaliau tas pats vays iliaui kelio. Jiems tik sustojus, kandin - kitas. Jame sdjo patsai Melamedas, apsisegs odiniu apklotu, ilgais kailiniais, kurie buvo taip storai nutakyti kelio mlu ir purvinu sniegu, jog niekas nebt tars, kad tai brangia gelumbe muti lapikailiai. Arklys garavo susigarbanavusiu plauku ir nusidrabsts putomis. Lk jis, matyt, be proto, visus lenkdamas ir blakydamas alis. Numets botagir vadias, papragirininko suaukti vyrus vienon vieton. Ir daug nelauks praneko: - Jeigu dsiu dvideimt penkis centus erdmetriui, manau, kad sutiksit? - Nesutiksim! - i brio tirtumos nuskardjo balsas. - Kodl ne? Kiti nieko nesako? - Melamedas iekojo rikteljusio, atidiai apvesdamas sustojus rat. Primerks ir taip

pabliurkusivokugriautas akutes, smeigsi be jokios baims ir gailesio kiekvieni eils. Apatinlpa, atvipusi iki dviako smakro, neymiai virpjo. Ji buvo daugiau mlyna negu raudona, greiiau violetin, kaip ir obuoli dydio dms grioviais perskirt and vidury. Nosis dar rykiau ydjo t pai spalv deriniu ir, lyg replmis nutempta emyn, visikai uklojo virutinpalp ir taip jau siaur, jog neliko vietos net menkiausiems sams suelti. gio jis galjo bti ir vidutinio, ir auktesnio, itin pilvotas ar tik padribs i juosmens - dukslieji kailiniai klastingai maskavo jo tikrjvert. - Sakom ir mes tpat, - keliose vietose pagaliau atsiliep. - Nerkit visi i karto! - Skubjo talkon savo ponui picas, nors tas nerodjokierzlumo ymi. - Kiek gaunat u erdmetr? - iu, ponas neino, po kiek mums moka! - Nugi po litir dvideimt penkis. - Gausit po litir penkiasdeimt. U t, kas bus padaryta nuo io vakaro. - Neee, pons... - Per maai. - Kalbkit vienas, - pasilMelamedas. - Petrai! - Ko snaudi, Petrai? - pasipylraginimai. Mikakiriai neramiai valgsi. Ko gi tas velnio siuvjas, Raudonasis Petras, gaita? Baisu juk ir prasiioti. Pasakysi per maai, tai jau amen, vyruli. Petras prasispraudpriekin ir paknojo lpom, taikydamas nuodgulio kartjgalprie apsvilusios pypks. Jis atrodrimtai usims savo darbu ir lyg nemats, koks didikas stovi. - Na? - Po du ir pus. iurpi tyla nusiaubsustojusiirdis. Pustreio lito u erdmetr- klaussi ir netikjo mikakiriai. Su siaubu i paemivelgMelamedlaukdami, kad tas nusikeiks, nusijuoks ir, sds va, suplieks arkl botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau pasidar. Kam reikia juoktis, jei fabrikantas nori monikai kalbti ir susitarti? Ibalo tie, kurie btkirtu senjkain. Ir tie nusigando, kuriems pasilyti centai atrodjau dideliu pinigu. Patys drsiausi svajojo apie du litu. Kad jkur, tokrudnugar! Ir i kur drsa tokikainsurikti? Nu, velnio vaikas, raganos iveltas, dabar tai jau bus. Girininkas i toliau seksueig, eigulys mirkiojo lyg tikras smokslininkas. picas sumajo, susitraukir dairsi, kuripuspasineti, atjus laikui. O Melamedas stovjo kaip sustojs. Apmetkirtimus, sukrautas rietuves, apsvr staimik, laukiant kirvio. Vl i naujo perleido brubliurkusiom akim, tartum siekdamasis sidmti kai kuriuos veidus ir atpainti juos, laikui atjus. Kirtj pakinkliai linko, nugaros drko. Juo maesns akys, juo giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas pasipint po kojom. Paskui pasipraportfelio igaliotinio ir, jo padedamas, pervertpopierius, kai kuriuos atiddamas, kai kuriuos pabraukdamas pietuku. Ir vl atsisuko. - A moku po du ir puslito u sukirstir sukrautpopiermalkierdmetr. Paklimas u nakties ir rytojaus dienos darb. Pinigus gausite kaip ir visad. Viena slyga: paklimas negalios ir a nevykdysiu savo paado, jei ryt vakare liks nors vienas nenukirstas medis. Js patys turit pasiskirstyti. Kaip? - Sutinkam! - atsakPetras. Vyrirdys atslgo. Tilius nusikeikkaip bemokjo lykiau. - O dabar vejus suaukit. Melamedas apsisuko, eidamas ariau savo vaio.

TREIAS

Viekelis ir medinis tiltas per uptebebuvo nauji apsireikimai iame krate. Viekelis pjovbalotmikatriu spindiu taip tiesiai, lyg i varytas pagal itempt virv, jog, esant giedrai, matsi sparnai vjinio malno, rymanio kitame krate, auktumose, u gereiseptynikilometr. Tilto kriauklai, dils ir apsaugins atramos tebesisunksakais ir tuo paiu miku, kuriame uaugo, buvo sukirstas ir surstas. Tilt rmmeistrai atjnai, kuri vyresnysis turjo barzdtokiveliir ilg, jog galjo jdiru prisijuosti. Kelio darbus atliko patys kininkai. Nors ir savo gerovei suvaryti senin, keiksi ne prasiau u barzdylas, kirsdami medius ir klodami skersai vienas prie kilo. Ne lik per kelio plot, bet dar po eis sieksnius i abiejpusiivarir visus sumurd grindin. Po to vemol, stambvyr, akmenis, visa, kaptiko artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar viekelis ilglaiksibavo ir drebjo, vaiuojant sunkesniam kroviniui. Kiauroji emnesidavlengvai pasotinama. Eiguvos pasoda taipgi priklausprie naujovs. Jperstatneilgtrukus po viekelio ir tilto taip, kad i senjerdvi trobesiveik nieko nebeliko, iskyrus keletsenmedi, auganikieme ir paaliuose. Kas nepasikeitir seniausia - tai liepa, skarota ir kupli, jog i apaios ndangaus nesimat, nlaas lietaus neprasisunk. Kitas netaisomas ir giliai provomis imaltas kelelis kirto viekel kaip tik ties liepa. Ji ymjo krykel. Jos ak alioje pastogje kabjo aptres nuo laiko inkilas su medini

ventjstatulomis. Aukiau slpsi kitas, beveik tikras iskobto stuobrio avilys, skirtas biiviliojimui, kai meduneio metu jspieiai lyg liepsnos kamuoliai risdavosi tarpmikmis. Retai kada tesiverdavo rait vijik balsai. Bitms lengviau seksi prasimuti lieknais ir pasiekti patyrel, tad raitoriai su luotomis ir karvibarkalais pasimesdavo beregint. Jspieius, kaip ir visas apsias miko dovanas, smir dorojo senis eigulys, dabartinio tvas. Savo biikelmskaiiaus jis niekad neinojo ir medaus liepini statinaii nesukraudavo porines lajas, kai priekaldy isiruodavo miest. Nors liepos avilys ir buvo rpestingai iteptas medumi, virintu su avieiuogomis ir kita tyrelio ole, taiau bits lygiai mgo ir inkilsu ventaisiais. Ne vienmedinnos, idivusirankir irdin smigus atrkalavijnulausenis Baiktys, kad ir kaip velniai lavindamas rtbiteles. Kaip dera doram bitininkui, jis traukdavo ventas giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku pairdiuose ir kartu gerklje ir todl, pasilengvinimui su paskubiu maudavo mikan isikeikti ant uogaujanimoter. Valdiai pradjus dalinti dvar emes, po met kit duobtu miko untakiu atsilau matininkai ir sustojo eiguvoje. Pasiskleid ant stalo popierius, pabrai juos ir papra eiti kartu ir aprodyti miko sienas. Baiktys, suprats, kad jie ne medaus pirkti atvyk, kad neturi krepi grybams ir net neprao, kad leist kok uoliuk ulams nusigerti, ivar juos ir paleido unis nuo grandini. Vyrukai grjuodups vanden, mito emuogmis ir ia pat sugauta uvimi, bet atkakliai braidpievomis, skynsusivijusikarklir apyni ltves, markstsi kemsynuose, vilkdami grandinir kasdami eikaupus. Eiguvai paliko eis hektarus, kaip to reikalavo statymas, ir nebtinai geros ems - tai buvo matinink kertas u nedraugikprimim. Senis Baiktys prunktbegdikiausiu bdu ir valdios paniekinimui matinink akivaizdoje nusimov kelnes prie vieno naujau sukasto kaupo su baltu egliniu stulpeliu, kuriame juodavo idegintas raitelis - tos valdios enklas. Kas jam tas enklas, kas ta nauja valdia? To palaimingo kampo nesiek n kazokai, n juodaimiai, tai ko jam paisyti kakoki matinink, kakokios policijos? Kartper metus jau taip ar taip jis leisdavosi miest, kur galdavo iki soties prisiirti visokipamaivir ydelk. Kam reikjo - rado jpat. O jis jau neiekojo. Jis gebjo apsieiti be j. Ir to gana. O kad meitsi paonje kokie ateiviai neprayti, to tai ne. Visa didiul aikt, usigrdusi ir sandariai usisklendusi mikais ir lieknais, liaukiama ups ir utverta tyvuliuojanio tyrelio eero, priklausjam vienam, kur jis kerpjo ir lsamanom. Jis ar, kiek spjo, ienavo, kol atsibosdavo, ir gan, kur panorjo. Tpat jis darsenu pratimu ir dar gerokai po imatavimo. Jauni mons, kuriems buvo paskirti sklypai i eigulyns, tik pasidair ir, dar senio pagsdinti, kaire ranka peregnojo gautas emes. Keikdami visas komisijas ir sakydami, jog nra tvo umu, kad eitkatorgon, movausis suskliaud, besirpindami, kad tik pataikytinerti atgal nepaklyd. Taiau vedviekel ir surenttiltkaip tik eiguvos palangse. Tada ir jos trobesius perkrov, i didiausitvart, dvarikos klties ir deimties sieksni gyvenamosios trobos padarydami smulkius ir jaukius, kaip ir tiko eihektar kiui. Senis jau nieko nevaliojo padaryti. Nebeveikjo kerai, nebegsdino jo namie kalta, senobinmukieta. Apleido avilius - bitels baigimirti. Tik dar vis retuomiais nenukents ieidavo pasirieti su uogaujaniom bobom. Mat jis dulkaniu viekeliu riedanius veimus, prikrautus visokios namapyvokos, matsustojanius prie liepos ir toliau, graesnse vietose, ant kalneli. Paskui, kaip statnamus, drb i molio tvartus, kal i lentdarines. Kaip apleistas dirvas plnaujakuriai, taikydami ivesti vaglyg tyia per vidurbuvusios jaujos. U ups, Basiulikivienkiemy, taip pat netvarka. Jau nuo seniStrinmirties ten kakas tartina. Kasmet vis koks naujas stogas prasimudavo pro akas, nauji balsai atklysdavo eiguvon. Baiktys vis ruosi eiti ir pasibarti ant basiulikiei, bet toliau tilto ir nenueidavo. O pati didiausia naujovatjo su krautuvs ikaba prie vieno namo gonk. Po jos kandin kalvir grietins nugriebimo punktas. Pieninklestjo vasar, o krautuviem, kai prasiddavo miko darbai. Tada ir lentvalsius prikal, kad ia jau Virsnikaimas, pagal senjeiguvos pavadinim. Pakilesni dirv arimai jau kaiiojo juodas kupras i sniego. Atrs pusni ambai trupjo, leidosi, ir i po sunkios jpriespaudos nrsi lanksios nugultkarkl vytys. damas sniegas smuko nuo slog, uversdamas tarpdurius ir palanges. Vakaris vjas iau iukurus, duskino atsikniojusias skliaut lentas ir nioktmik virnmis visnakt, rydamas sniegbesoiais ksniais. Drumstas ir tamsus, pritvinks gar, persodrintas bundanios ems tvaiko, grdo debesis paeme, suveldamas juos medius ir toliau sulydydamas vien itisin rko sien. Neramiai baub ileisti kiemus galvijai. Tryn tvoras nutirpusius onus ir kassi ragus. unes skalijo, katinai galando nagus, pasiok ant vart. O sys pritpdamos grakiai lenkilgus kaklus ir praussi, kas pranaavo, jog visuotinis polaidis ia pat. Rogipavaos sunkiai slydo arklimlu patiusiais iemkeliais. Tai vienos, tai kitos niro i tankumynir pro eiguvos pasodtraukprie namo, kurio pastogje, po krintaniais laais, vir gonkelidur, vietaikiai matoma ikaba: VAIRIPREKIKRAUTUV. V.GUIENS. alia, ant kitos lentels, galu pridurtos prie didiosios, kita ranka ir kitokiomis raidmis buvo prirayta, jog dar ir svaiginamjgrimparduotuv. Kaip ikaba, taip ir patsai namas buvo dvilypis. Priestatas, prilipdytas ymiai vliau, neatitiko n statyba, nmediaga. Jis atsirado labai skubinant, kaip btinyb, tik paskelbus apie parduodamus svaigalus. Mikini kaimeli gyventojams ne kain kiek rpjo toji inia. Jie patys gudriai prasimanydavo tvirtesnio grimo. Jei ne alaus, tai burokinio skysio, tokio saldaus, jog i gryno cukraus nieko saldesnio neispausi, arba savaip perdirbinjo bulves, nusunkdami drumzlinraug. Taiau mikakiriams, apyniekiai udirbantiems, parankesns vietos nebereikjo iekoti. Mielai jlankir vejai, kartais net trejetsenobinimyli

nutoldami nuo nam. Palangs darelio tvorper iemnugraudavo arkliai, statinius itraukydavo mutynms ir vaidams greiti jauni vyrai. PavasarGuas tverdavo nauj, o jo dukterys pritpusios stebdavo, ar prasikals pinavij daigai ir kaip isilaikrtos, trempiamos nagintbern. Namas i vidaus taipogi skyrsi savo paskirtimi ir idstymu. Senoji ir pagrindindalis, statyta dar tada, kai nesivaideno tokie auksiniai laikai, turjo erdvipriemensu kamara podliui, kaip visose kaimiei trobose. Virtuvir eimynos kambarys su plaiu stalu ir tvirtai suremtais suolais pasieniuose vienoje pusje ir krautuvsu kamaromis kitoje. Priestatas vietnaujais sienpopieriais, daytomis grindimis ir lubomis, kuridailiai obliuotos ir meistrikai suleistos lentos jau buvo kaltos apaioje skersbalki. Vienoje i tkamaraiisdjo Melamedo galiotinis ir skaiiavo pinigus. Plati lova su nriniais apsitomis pagalvmis ir puikia lamstuota antklode. Stalelis su glmis ir sienos su fotografijomis ir paveikslliais rod, jog ia ilsisi Guo dukterys ir dsauja po sunki darb ir gausi spdi. picas gerai jautsi toje mergikoje aplinkoje, dailstalel, prie kurimerginos ukuojasi ir grainasi, pasistaipydamos prie apvalainveidrod, paverts ratins stalu, o patkambar - savo darbo kabinetu, beveik tikra staiga. Paleids kaklaraiio mazg, markinius atsipls, kojant kojos sukls, tvarksi kaip jam patiko, pagal savo proius ir pomgius. Ir kvap jau buvo spjs gyti is jaukus kambarlis, kvaptok ypatingir stipr, susidedant i odekolono, esnako ir galbt silks su svognu, mirkytos acte. Rudos iknos portfelis su blizganiais apkaustymais kpsojo atvpusiu virumi, atremtas gli puod. Jis pats sdjo kampe, ir prasiverianios durys jbeveik udengdavo. mogus turjo apeiti i ono, kad galtstoti akivaizdoje. - Kiek? - Ogi, pons, ia parayta. Septynios ays metrais... - Kirsta ar veta? - Kirsta. Su kuom a veiu? O ia ypaiai, kas padaryta nakt ir iandien, - kio antrpopieriuk. - Didelis pinigas, - trankpirtais raudonas ir baltas ropeles kasininkas. Jos lakstvielomis, sausai kaukdamos, ir velniai teino, k rod. Kita ranka trauk i karmono pinigus. Po penkis ir po deimt, apystoriais pakeliais, perjuostais popierinm juostelm. Pinigai net brakjo - tokie nauji, matyt, ktik i banko. Ir toliau stovintieji kamsi nykiais paones. - Tai kad taip dabar tiknintarbkapt nuo stalo ir pro duris. Bene sugaut? Mikai ia pat. - Pamgink, tai inosi. - O nemaai ten jprislgta. Kaip skiedros ea. Ir nebijo ydelis su tokiu maiu pamikje... - Kas jgriebs? mons pas mus tik lieuviu marias laka. Nra tokio, kas tiek paimtdl drsos. - O tu, epuli, imk ir surizikuok. Kuliammainsu traktorium paperki ir eini per svietgerdamas, kaip jautis isigans, - erzino Kadaila besigrintpinigais. - Ar girdi, tau geriau tiktmainistu. - Ai, pons, - grabinjo sugrubusiais nagais mogus savo udarb. - Persiskaiiuok. - Kia skaiiuosi? Gal jau nebsi, pons, nusuks. - Nu, nu, ne taip mandriai. Sekantis,- sakmiai trinksjo skaitytuvai ant stalelio. Drieas jis gi, ne tik skaiiuoti ir imokti vienu metu sugebjo, bet ir girdti, kkas neka paiam priemens gale. Otriai puldamas, sekantis tarpdury sutikdavo ieinantsu piniggniuulu saujoj ir abu kailiniuoti susiskersuodavo, kad nen, nten. - Kur puoli, kaip uodegon kirptas! - Nesvyla ir tau. Spsi nusilakti dar... - Piniglio tai piniglio, - pamaldiai graudenosi Krivickas Vargdienis. - Kad taip kas nedli, tai ir a eiiau lempelkokiimesti. - iandien neisisuksi. Teks ir tau statyti. Juk Petrturim pagerbti prigulianiai, - gsdino japlinkiniai. - Petriuk, msgeradar, reikt. Verkiant reikt. Tik kad a prapuols suvisam, - niurkiojo nosimi slogos kamuojamas ir vis didiau nusiminiman grimzts Krivickas. Paraudusios trumparegs akys aarojo, istos dm, vjo ir bemiegs nakties. Pasilenkdamas, kakl itiess, klaussi, kas kneka, ir lingavo galv, vis pritardamas, nors ir jpatbt ijuok. Drumzlino prakaito latakai, palikymes ant veido ir sprando ir tikras krvas purvo suneprie s ir paausi, rod, kaip smarkiai jis buvo darbavsis mike. Jis pajo i skurdaus maaemikaimo, kur pusgyventojturjo tpaipavard, tad ir priedo prie jos ne vienam reikjo, iskyrimui. Eil slinko prie ratins dur. Vienas prisds ant silki, kitas ant ibalo statins, knapsjo nosimi. Snaudulys nenugalimai lenk sprandus ir lau blakstienas. Kiti ramstsi sienas, vieiai ilipintas laikraiais, lapiais kailiniais ar permirkusia sermga, palikdami purvinas dmes ant j. Prieais tarkjo skaitytuvai, lamjo atskaitomi deimtukai, o u nugar, i krautuvs, traks moteriki balsai klnerim. Ten vyko dalybos, udarbio pasiskirstymas porose ir pirmo stiklo susimuimas. Visokie paveikslai: graios puspliks ir begdikai besiargstanios mergos, didelimiestvaizdai, ponai su pypkm ir cigarais, unys, arkliai, laivai, kas onu, kas galva auktyn, maigsi sulipinti ant sien. Vienas i nuobodumo pamgino perskaityti odius paiom stambiausiom raidm, ir tas darbas jam seksi nkiek ne geriau, negu pirmameiui, braukianiam sies plunksna per

elementoriaus eilutes - dagens nihyter, svenska dagbladet, stokholms tidningen... - Griausmia ir kalba? I kokios karalysts tai paeina kain? - sprendmieguistas mikakirtys. - Paklausk Guiens. - Bene ji ino. Tokia pat vita, nemokyta. - Bus tai ved. Silkm vynioti perka, - nedrsiai pasireikmenkas, matyt, neseniai paliks mokykl. - Tai kam jie prirao, ir dar su paveikslais? Juk daiktgali ir prastsupti? - abejojo tas, kurs sugebjo perskaityti, bet odinesuprato. - Laikraiai jtokie. - Kad laikraiai, tai i karto matytum. Taukinais nagais btnuiupinti ir musinumarginti. - Gal ten musinra ir, lainius valgydami, ima su pirtinm, - nutarTugaudis, buvs policininkas. Vieni nrlauk, kiti spraudsi vidun. Vejvisas tabnas vienu metu ugriuvo. Daugumoj tai aplinkiniai smulkieji kininkai, maaemiai, laikpo arklar du, ir i to sudardidesndalpragyvenimo. Taiau netrko ir tvirtkininksu trejetu ar ketvertu gerai nuertarkli. Geras udarbis patraukir tokius kaip Doveika. Du jo vyrai ir piemuo vilko trejomis porinmis lajomis. Su tokia padaryne ir tokiais gyvuliais tai gali uvaryti, i karto po pusa. Tai ne msokos - apmaudingai baktsi tarpusavy maieji. liurksiniomis naginmis, isimarkstiki paast, lipdami vienas kitam ant apivar, grdosi Guo priemenje, i visur supld. - Kam tbotag, Butkau, su savim neiojies? Karemoj unnra, - ukalbino Kadaila, nedamasis savo grob. - O kuom tau blauzdas apgensiu? - isiviepkaip ekas, sparnus nuleids, lapias tartum linpdas i markos mognas. Teisyb, botagjis ir valsi, ir krautuvneasi. Kad ir nekoks, bolkotis kaduginis, ir papliauka vieni mazgai, bet neinai, kada tau itrauks i rogikoks kruas. - Mano blauzdos ne muikams kapoti, - Kadaila buvo miestietis ir kaimo liaud irjo su panieka. Kaip ir Raudonasis Petras, jis turjo kpapasakoti i turtingos savo praeities. Teko jam bti ir tikruose miestuose, kaip Klaipda, ir duonpelnytis beveik i jros. Jis paino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio od fabrikiauliuose, kur smarv tokia, kad arklius jau i tolo apima pasiutimas, ir jie oka su veimais plaukti skersai eer. Jis darbavosi valdikose statybose - kur tiesiami keliai, rausiami prakasai per kalnus, reniami tiltai per upes ir pylimai per balas. Jis turjo reikalir susidrimsu utenikiais kalamakininkais, kaip amaras uplstaniais visus vieuosius darbus, nors jie vyktir tris imtus kilometrnuo jkaim. Su barzdylom burliokais ir kacapais, gatvi grindjais ir griovkasiais nuo Zaras. Su igonais i eduvos, su bedarbiais agarje, vasardirbaniais Kure, o iembesitrinaniais gatvse, turgavietje ir smuklse. Su Pavenicukraus fabriko darbininkais, emaitikai kietais ir atkakliais mueikomis. Kad jis turjo savo linijir narsiai jos laiksi, liudijo lauta nosis, iretinti dantys ir vairaus pobdio randai. Nusimets markinius, jis galjo parodyti antra tiek tarp visoki taturuoiant krtins ir rank. Kaimieius jis krimto, kur tik prieidamas, pripaindamas vienintelsu jais bendravimo form, tai nesivarant gerti jdegtien, kai turgdienomis jie statiniu pripildo smukles ir vaiina, neskirdami kur draugas, o kur nederla. Kadaila usigulo ant prekystalio, per savo ilgumsusilenkdamas, lyg perldamas pusiau. Guien, nors ir grynkaimiet, laiksau lygia, vertindamas jos sugebjimus prekyboje. Ir todl jis kreipsi labai mandagiai: - Ar atsiras man kokia kertelpritpti? - Kur jau ne. Praom trob. Praom. - Uh, tai moterl! Kaip emuog- mukt, prarytum ir apsisuks vl nortum, - pusbalsiu gardiavosi Kadaila, susims pirkinius. Petras ir Tilius, tartum jung sukinkyti jauiai, peius surm, vartsi emoje kanaplje, kadaise turjusioje geresnivaizd ir paskirt. iluma ir tvanka juos vert nusimesti virutinius drabuius, atsisegti kaip autkojai juodusi markiniapikakles. Prakaitas liauk nuo plaios Petro kaktos ir sruvo paausiais ir kaklu raudonus krtins gaurus. Jis jau buvo iverts kelis stiklus ir suvalgs visa, kgaljo ranka pasiekti. eiminink nesksdama krov stal. Tuio butelio vietoje tutuojau stiebsi pilnas, ir jis nesirpino, kieno dka jis pastatytas. Mokani iandien tiek, jog gali sudegti degtienje ir vis tiek neveiksi. Prie jo grdosi kirtjai lyg velykins ipainties atlikti, ir kiekvienas dkingumo pritvinkusia irdimi. Jis reiksi skaidriosios ir alaus pavidalais ir visu tuom, kgaljo patiekti Veronikos krautuv. - Petrai, tu msbrolis ir tvas. Igerk su mumis po lael. Kmes btume udirb, jei ne tavo galva? - svyravo ir laistant aslos degtienbroliai Jurnai, smulkiai sudti vyrai, taiau kantrs ir kibls darbininkai, iemas vargstmikuose. Krivickas Vargdienis, tik minutei paliks atvsti, tampkaklo gyslas: - Verkiant reikia igerti. I diaugsmo, broluliai, kad apieknturim tok ir utarjmsprasiok. A tuojau bgu namo, neu paiai cukrelio dl arbatos. Nekas anai, nabagei, strnas lauo sausgla... Doveikos piemuo Laurynas, maai teudirbs savo kienei, nes vediojo eimininko arklius, drsiai laiksi tarp kirtjir grne maiau u juos. Jis mgo draugij, mgo mones ir subuvimus. Aminai rautis su karvmis Basiuliki tvartuose jam buvo atsidiki panagi. Trauk i kiens suglamytpinigir tkant stalo. Jis turjo i ko ir leido sau daryti, knori. Niekas jo galvos nelau- npati, nvaikai. Petrui taip pat nepagailjo odelio: - N penki dabar tie suopiai neimanyt. Maiau, kaip susiraukMelamedas, kai Petras suuko: pustreio! Kaip su

kirpente r. - Itrinks tau iuprgaspadorius. Itrinks, - gsdino j. - Gaspadorius man tiek terpi, kiek tavo ivsusi kumel. Ndku, n igrau jam. Ir tau va pyga. A geriu savo, - atkio juodkumtlubasis. Lovos ir kanaplbrakjo. Daugumas taiau trynsi staiom, nes didiajam eimynos kambary suolai lo nuo talpniai susidribusi miko vyr. Jau ir daina sklido, ir Veronika nebespjo tramdyti, tardama, jog netinka katalikams paskutines prievelykio savaites bliauti kaip veriams. - Jei galim knablakti, tai ir dainuot mums neugins, - iausi apstagaravusiais kaip vieversys andais plaiaburnis bernas. I jo megztuko vieni skutai lik, ir pliki keliai lindo i suplyusikelni. Dm, lapiaut, sulyto unies tvaiko kamuoliai musi nuo lubemyn ir, duris pravrus, uruliais mlyno garo virto lauk. Ijpasivaikioti, tutinjo pasieniais, graibstsi tvor. Lauke lijo ir ledijo. emblizgjo lyg stiklu pavota. Juoda miko siena, rodos, nutolo, praplsdama tuitarpsu ups juodalksniais ir pora telefono stulp, kurivielos klaikiai paiodamos kauk. Suplyusiu megztuku paputandis bliovvis garsiau ir tarpus kaiiojo po odel, kad girdtsi kamaroj: - Durniai js, jei girdot traudonjaut. Tegul per daug nesivaizduoja. Mes ir be jo galjom paimti gerkain. - Galjot, galjot. Kas neleido? - abejingai murmjo Petras. - Nebijok, a maiau, kaip eigulys jdienos kirtimpriskyrprie naktinio. I kur tad tiek pinigo gavo... - U ttai tu gausi per nerves, - pasiklKadaila ir kaip kryius galva braukdamas lubas, uniko raityti rankoves. Rksnys atsilo. Gyslotos rankos su baisiais mlynais pieiniais susimataravo prie akis. Guienpuoltarp. - Susimildami, nepradkit. Kad js tuoj kaip mai vaikai. Kadaila nesikltam, kad vl tuiai atsisst. Pakumpusiu nykiu drvaikinui pagerklir tkdelnas deln iilgai, lyg nusivalydamas rankas po nevaraus darbo. - Praversi dar snap, tai nupsiu kaip uod. Ar supratai? Tas, matyt, suprato, nes patylom urzg, nairuodamas ir iupindamas paand. GuienglostKadailos pet ir neymiai stmkamaron. - Bk bent tamsta su protu. Nereikia. Nusiris ir umigs. - I kur toks glias? - Neinau. Pas Doveikpristojs buvo. Ivar, sako. Tilius juto, kaip tvinkioja smilkiniai, kaip atsileidia nuvarg snariai, kaip lapidrabui nemalonus prisilietimo jausmas nyksta ir smagi iluma sliuogia i viraus. Ir stebjosi, kad Petras po kiekvieno stiklo darosi niresnis ir tylesnis. Branginti reikia tok draug. Su juom praleista iema, bet i istorija baigta, ir jie persiskirs. Jei ir negaut tarnybos, vis vien teks kur nors usikabinti. Kur? Gal pats pavasaris parodys. Pavasaris jau lauiasi, galingai niokdamas mikais, lkdamas tyreliu i piet. Srva srovmis nuo medi, barbena altu lietumi langstiklus. Pavasaris jau u sien, ir turi prasidti kas nors nauja. Kas nors kita. Kas nors - nesvarbu kas. Jis ieis su pavasariu. Pirmkartnuo rudens pagalvojo, kad ia buvo is tas, ne vien tuiai praleisti ilgi iemos vakarai ir naktys. To jis nejuto anksiau. Sekiojo akimis eiminink ir nutar jos nemats n piktos, n susiraukusios. Jos ypsena virsdavo kakuo minktu ir diaugsmkelianiu, kai etadienio vakarais glostydavo praretjusius Petro plaukus. - Gana, Petriuk, uteks. Pavargs esi... Ir Petras klusniai atitraukdavo rank. Ok, ta moterl- rsi vaikinas. Kas pasakyt, kad ji tik krautuvls, usigrdusios tarp mik ir liekn, savinink. Jei ne jos dukterys, jpalaikytumei aunia mergina, suvlavusia itekti, bet neturinia jokisenmergs ymi. Jos pilna krtinsibavo ir drebjo su kiekvienu ingsniu ir poskiu. Sveikatymjo jos traks judesiai, ir plaukai blizgjo tuo aviu atvaitu, kur teturi medi lapai pavasar ir moterplaukai jaunystje. Pasiutimo kipai jos akyse, ir kaklo ikirpimas - kaip nuviesta aiktelvidury miko, kur nortum prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi su Petru. Guo troba kilojosi nuo triukmo, dm ir tvankos. lubasis litinjo, nosimi braukdamas stalus, lusis bernas su ipltu kelniklynu lyg ant kerto kaukte kaukdzinguliukus, vis pataikydamas kuo nevankesn od. Krivickas Vargdienis knark, galvpagulds palieto alaus klan. Snaudir daugiau. Darbas nakt ne vienam pakirto pakinklius, bet diduma dar laiksi, nepaisydami patirto vargo, ir todl dideli ir mai buteliai pastebimai nyko i lentyn. Guaits pasikeisdamos laiksi u prekystalio, nors iaip jokipirkjnesimat. Tiliaus irdis tirpo kaip lajinvak. Late lajo. Kaip ji tvarko krautuvir dorojasi su grikais. Kad ia tik parduotuvisineimui, tai nieko nereikia. Policija toli. mikus ir pelkynus savo noru policija nelenda. O jei ueit- sau juoko pasidaryt. Ar draudiama sveius savo troboj pavaiinti? Nuo kada tokie statymai, mes nortume inoti? Aha... Bet ir policininktokdomu btpamatyti, kuris atsilaikyt jai - jei ji graiai papraytprissti valandiuk. Tik prissti ir pasiildyti. Griausmai ir perknai! Tai bttukeli, - svarstTilius, apimtas smelkianio geismo ir pavydo. Ne su visais ji tokia meili, reikia pripainti. Savo vyrui dantnevarsto. Sdi mogulis virtuvje ir kursto ugn, kaip vanta i pirties kiaurai nudrengtas mike. Kgi Guas -

pavargs. Ne tokio vyro reikia jai. O ten jos dukterys staiposi. Taigi trys jos, ir kuri i jkuom nors pranaesn? Tilius usikniaub, kakta paliesdamas stal, ir sugniautus kumius suspaudkeliais. Ji udklaikios mintys, mai nukeldamos naktgldumas, kaip juodmik, kur nieko regimo, nieko apiuopiamo toje tamsybje. Tik viduryje vieiantis, boluojantis vaidinys. Kieno jis? Tos rankos ir i lenktas kaklas? Apgrabinjo pilnkaip akstiklir grgurkniais, tartum sieros rgti, plikindamas gerkl, krtin, ird. O nugarsiaubaltis. Ten stovjo Agn, septyniolikos metVeronikos jauniausioji, ir mojo jam, ir auk, veik nepraverdama lp. Jos plaukai isikedeno migla, ryto spinduliais nurausvintu voratinkliu apraizg jo akis, ir jis vapjo odius be sryio su aplinka. Ir be tvarkos. Patsai jnesuvok, kam jie, kaip daugelio aplink ir dar daugiau paiame savyje. - Patinka man Agn, Veronikos dukt. Petriuk, senas berneli... - Daili mergel... Kodl tu negeri? Gerkim, Tiliau. Gerkim, uliavokim. Negyvai nusileskim. Vienkartatsiimkim lig soties... - Tmes siningai atliksim. Duok! Kpaduosi - tsuversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna bjaurus agulys. Turiu kuom nors upilti j, nes kitaip inarstys man iaunas. - No, no... - ibalu atsiduoda degtien... Bet reikia gerti, kai nieko geresnio. Ir ibalgeri mogus, ir nieko. Ir tkartuml, nusunktnuo epuiievs. Bet tu netikk nvienu odiu, ktau vakar privliau. A ir pats netikiu. Kbepadarysi, kai itaip mogui ieina. O inai... - jis pasilenkprie pat ausies ir nabdjo kaip kunigui prie klausyklos pinui. - A praysiu motinos, kad leistAgnu mans. K, manai, neleis? Nu kain... visas tarnybas a itaip. Aplapinu ir padegu. Taip turi bti, jeigu tavo dalis tokia, tai ir neiauk erio, nes vis tiek nieko nepaknisi. Ar ne? Man, sako, trksta rimtumo. O i kur a jpaimsiu?.. Tada jis pasiklvaliai ir jo tiesiai, ir taip tiesiai, jog drsiai galjo mginti pereiti viena grind lenta iilgai. Ir pro duris pataik, ir graiai isilenkdamas imestant tako snaudianio kirtjo bjauriai iteusiomis naginmis apautkoj. Jis atsikorprekystalprieais mergaitir nuolankiai panarino galv. Plaukai ukrito ant aki. - Tau bloga darosi, Tiliau? - girdjo bals. - Atneiu selterio. - Tikrai man bloga. Blogiau man nebegali bti... Jis girdjo jtrimis ingsniais toliau. Jos ranksukeliamus garsus, jpai. Skambteljo stiklin, atlauiamas kamtis ir nyptimas skysio. Jis girdjo putojanio selterio smulkuilaelikibirkiavimstiklinje taip arti, kad juto jlyg plonyiadatlidrius ant veido. - Igerk. Atsigaus irdis,- pramergait. - Man jau geriau... Tuojau bus geriau... bus gerai... Jis dar palauk usiguls ir usimerks, drksdamas nagais delnus ir trakindamas pirtus. Ant j, po sak ir purvo sluoksniu, tebesilaikstiprs pdsakai, tartum tik velnus kutenimas jos standikrtprisilietimo. Jis braukatvirkia ranka per burn, mgindamas nutrinti jos minkt lp pabuiavim. Ir tai pamale jam pavyko. Nusivadjusio selterio gurknis nuplovgaiias nuosdas gerkls gale. - Tu labai pavargs. - Dabar a jau savo kojose, - drsinosi vaikinas, kalkmis iteptos sienos baltumu iblyks. - Dabar tai kad pasiusim gerti! - Kbegersim, kad jau nieko ir nebra? - juoksi antroji Guait, kalbinama Tugaudio, kurio galva svyravo lyg laikinai pritaisyta ant pei. - Spirito yra, - buvs policininkas drpirtu vielin tinklel, kur dar matsi keletas mabuteliukraudonomis etiketmis. - Tai tik spirito. Bet jo neksit. - O, kad tik btlig atsigeriant. Ji pasakojo, kad ne tik viskas igerta, bet ir suvalgyta. Lainiai, deros, taukai. I kiauls, kuriandai paskerd, liktik pliki kaulai. Ji bgusi net pas kaimynus duonos ir dar io to skolintis. Visuose namuose ntrupinio valgio. Tik alios bulvs, burokai ir miltai. Ir jokio grimo, iskyrus vanden, ibalir silkirasal. - Mes geriam ir ibal. Kas mums? - pasigyrTilius. - Gerai tu sakai, - tvirtino Tugaudis kaip berelis svyruonlis. Agnturjo savo rpesi. - Juk galtume ir paokti. Kalvis muziklatsinet. Visus senius lauk i gryios. Ir kad oktume, oktume... - Gavnia, negalima, - ugynsesuo. - Gerai, kad negalima. Kaip a okiau su tokiom baisiom naginm? - Persiautumei batais. O barzdir dabar gali nusiskusti. Paduosiu tvo skustuv. Tilius brkteljo delnu per smakr. - Kas ten skusis... O inai, Agne? Kai pradius keliai, a pirksiu dvirat ir vis pas tave atvaiuosiu. Be dviraio tai kaip uva be uodegos. - Tai bus puiku! - nudiugo mergaitvaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. Ir eliu pritemo jos poakiai, ir niria gaida praskambo jos odiai, kai tar: - Vasar ia nuobodu taip, jog gali numirti. Tik balos ir mi kai. Tik uodai ir varls. Tik moterys kartais praeina su uogkrepiais. Daugiau nieko. Dieve, kaip ia lidna...

- A todl pirksiu dvirat, kad tau netektlidti. O gal ir ne... Velniai ino, kas bus su manim?.. - Kodl? Juk adjai? Tilius nudelbakis, lyg kaknegera prisimins. - Matai... Kaip ia tau pasakius? A gaunu tarnyb. Ir turiu ivykti miest. O kaip i tiek toli atvaiuosiu? Nebent motociklsitaisyiau. - Tarnyb? O kada jgausi? - Jau gavau. Tik dar nesiskubinu. Gali palaukti mans, jeigu nori. Baiss jie ten ponai. Spjauti. - Oi!.. O ktu ten veiksi? - Tarnausiu. Kgi daugiau? Tarnyba tam ir yra, kad tarnautum ir nieko nedirbtum. Sakysim - prie geleinkeli. Kokiu virininku. Ar tau patinka traukiniu vaiuoti? Paviniau dykai. - Hm... - lidnai muistsi mergait. - Kad a nesu traukinio dar maiusi, ne tik vaiavusi. Tik autobusu. - Kten autobusas... Nu matai, kokia tu, - smaginosi vyras. - Teisyb, be arklio, kitos mainos ia ir nra. Nebent siuvama. Bet gal a pasirinksiu kkita. Nu, policijos vado viet. Uniforma vien auksu varba. Petras, tiesa, niekina uniformas, bet kas mums? Svarbu, kad gerai ir pinigo turi kaip velnias pel. Gyvenimlis, sakau. Barzdskutu pas kirpjkasdien... Agnatsiduso. Teisyb- be arklio, jokios kitos mainos. Ir, niriai pasiirjusi, nusisuko. O vaikinas smaginosi toliau: - Darbo ten, inoma, jokio. Bet man utenka - prisidirbau. irk, Agnyt, kokios rankos! Kaip unies letenos. Laikas jau ir man pradti. inai, visi kvieiasi pas save, nori siteikti, vaiina. Nespji apgerti skaidriosios. Ir tos jau paskui nebegeri - tykai konjako. Miesto ponios tamposi su uniukais. Nuobodu ir joms. O ia tokie dails vyrai aligatviais vaikto. Ei, ktas daro! Vieversio pkais apstagaravs bernas, Kadailos nykt pasmakry jau, matyt, umirs, narsiai rmprie sienos vyresnijGuait. Ta ne juokais plsi: - Paleisk, parigali! alin! - Nepaleisiu. Su yduku tai tu moki, o man negali. - Drok jam per prusnas u tokias kalbas! - nirtulingai oko seseriai pagalbon Agn. - Palauk. Pati Milj sudoros. O Turgaudis, kelmas, snaudia ana kur, kai jo mergdriskis gvoltavoja, - piktinosi savaip ir Tilius. Gribiius atleido rankas, kad griebtsi u aki. Keli krauju pasruv brkniai staiga ivagojo jo and nuo kaktos iki pagerklio. - Ot taip. Dar pridk, Miliute. - O kas tau, zimagoro mote? - sutiks laimingTiliaus ypsen, apkvaits nuo skausmo ir netiktumo, kruvinas kaip gaidys oko mergininkas. O luotkotis jau buvo atsirads Mils rankoje, ir ji tvojo, neirdama, kur kliva. Pakauis skambjo, tratjo kaulai. - Laukan, bjaurybe! Kad n smarvs ia tavo! Rankom prisidengdamas, susikprins, pamets kovos dvasi, nrprie dur. - A tau padsiu, jei jau Tugaudis, kiaul, nesusipranta, - pasmagino Tilius koj, taikydamas vaikino upakalin. Smgio tvirtai pastmtas, atsitrenk duris. Jo laimei, jos paios atsidar ir, nebeteks atramos, dribo visu ilgiu staiai pateuskiem. - Va, kur mergiot! Tokiai negnybsi pigiai paonn,- stebjosi vyrai i didiojo kambario, pro dmus ir garus spjapvelgti trumpsusidrim. - A jam...- taissi bliuzelmergina. Dar kas k sak, kas ko klaus, smarkuolei nesigaildami pagyr. O virtuvs langas suvangjo, ir avigalvis akmuo, atsimus spintelsienoje, pariedjo po kde.

KETVIRTAS

Lauke tebelijo. I viekelio pasuko platus, juodai lakuotas vays. vanguiai aidjo, kai didelis sartas arklys purtsulytus karius. Kitas skambutis, taisytas virs ilaukini krautuvs dur, cvankteljo - mogus i vaio, apsitrauks ilgu ir duksliu brezentiniu apsiaustu vir kailini, pasirodant slenksio. - Ponas viraitis - sveias nebuvlis! Praom toliau, - ibgo priekin Veronika. - Ai, Guien. Bus gerai ir ia pat. O kad lyja, lyg brolimieganidien. Keliberegint nuvarys. Jau vietom pavaos vyrsiekia, - jis atlenkkailini apikaklir, nusims kepur, padauon, nukrsdamas stambius laus. Po kelis laus kabjo ant juodir stangiantaki. Platus sklastymas skyrjo sniego baltumo plaukus, o plynai nuskustveidabipus nosies iki lpkampdalijo raukls. - Jau gal ir laikas. Po pusiaugavnio, - pritareiminink. - Ar suveMelamedo mik? - viena ausimi klausydamasis gerianipasiteiravo sveias. - Sako, jog maai kas belik.

- Susimtydelis. O btgavs per kelnes. Lietaus sukapota, sunki kaip kalnas prietema lipo i ups, juodalksnius prilenkdama prie ems. Juodas miko lankas vis ankiau ver trobas ant kalnelio. Vilko akim rausvai spingsjo eigulio iburlis, nusitrauks patin giliausin tamsos dugnan. mogysta, likusi vay, kiurksojo, nusisukusi pavjui. - O kur ponidjot? - susirpino Guien. - Tai, - numojo mogus. - Vadinau. Njo. Sakpalauksianti. A mat neilgam. Apsiirjau, kad degtukus bsiu umirs. Tai, sakau, ubgsiu. - Senis igerti eina, o senutpalieka rogse, kad lietus gerai kaulus itrinkt. Degtukai tik dingst, - aipsi Tilius, irdamas tuo metu pro lang. Mergos suprunkt. - Kas jums? Ar pasvilino? - Pamats tsenut, tik akineispragink. - Olia lia! Tai kas ji tokia? Kuom jau ypatinga? - Mspieninink. Buvusi, tiesa. - PanelMonika. Ponia dabar jau. - Nutilkit, - sudraudmotina, mirindama kaip lapapie savo urv. - Tai ponia Doveikien- mona viraiio. - Kad, mama, jis jau nebe viraitis, - kraipviesigalvutAgn, lyg oka, skabydama jurginus per tvor. - Man inoti, kas jis. O jums tylti. Bgu atsivesti vidun. - Js tai taradeikos, - grmojo pirtu Tilius, krypuodamas pas vyrus. - Palauk, pamatysi patsai, - stabdjMil. - , Tugaud reikia prikelti, kad tave saugot nuo kavalieri. Kitas dar ine duris su visom staktom. Akmen netrksta Virsnse. Ne degtukai Doveikai rpjo, o snapkytelti kamaron, kur miko vyrai linksminosi taip trankiai, jog per liet ir vju kelivarsngirdjosi. Jis usidrant savo piemens. - Ir tu ia dar? - Ir a. O kas, gal nepatinka? - nedraugikai laiksi Laurynas. - Ne dl patikimo. Tik kaip su karvm? - A ne jautis. Apsieis tavo karvs ir be mans. Karemoje man ne ponas esi. A su draugais geriu. Mane myli ir vaiina. Staipasigavpripilt. - Yra ia kir vaiinti, - stebjosi Doveika. - O kas jis, ar ne mogus? - Tiliaus papurtytas, Tugaudis kniosterjo ir i karto atiloko, prieais save ivyds juodus velius antakius. - Rodos, kad turi dvi kojas, nors vienir trumpesn. Ir gerkldegtienei supilti. - Tavo vieloj, Laurynai, a tai voiau marmztam poniukui, kad apsiverst. Nei lavisamiir duodiesi jojamas. - Oho, ko netenka igirsti senatvje... - Doveika niekinamai atvplp. Tugaudis jau seniai galando ilt ant Doveikos, laikydamas j vis savo nelaimi kaltininku. Tik, kol viraitis, nebuvo kaip. Dabar jau jis pradrso ir surado odel. - Igirsi dar ne tiek. Pasibaigkatino dienos. - Kpadarysi. Pasibaigtai pasibaig. Nieko amino nra. Ir paiam, rodos, pasibaig, o vis iaip taip skurstam, - buvs viraitis trukteljo pet ir, i kiens isitrauks cigarei, sil visiems i eils. Pasil ir Tugaudiui, tik is nem. Kiti negaidami traukir degsi. Kas ia tokio? Ar pirmkartjam tenka su monm pasinekuiuoti? Girdjs jis ir ne to. Per tiek metvisko pasitaiko. Apsisuks pastebjo linguojantKrivick. Pakalbino ir j. - Krivickas jau itin pavargs. Bet jis tuojau turjo pasigailti io kaimyniko panekinimo, jei jau i viso nesigailjo koj kls t iryn. Krivickas Vargdienis po t odi suknark taip garsiai ir bjauriai, lyg staigiu oro trkiu plauius bt trauks pus trobos ir savo igirstpavard. Pravrplaiai akis ir sustingo stulpu. Jam, matyt, kain kas visai negero pasivaideno. Tai tetruko kelias sekundes, per kurias ibalo kaip popieris ir vl pasidarbeveik mlynas. Jis paoko ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu balsu, lyg veris permutas kle ant ems ir ivyds prie kaklo taikomus dalgio amenis. - O Jzau! Duokit en peil! Papjausiu! Grobus paleisiu! Viena ranka sikirto Doveikos kailini atlap, o antrja siek nuo stalo butel. Butelio nesugraib, kadangi Doveika traukdamas vilko j kartu aslos vidur. Kol jie spjo susikibti kaip reikiant, tarp, kaip pereklpasiiauusi, metsi Veronika ir, drodama per rank, ivadavo belaisvio kailinius. - Jau tu per daug, Krivickai. Staiai be gdos taip ant mogaus pulti. Kas taip mat? Nusigrei, tai ir eik namo. Tiesa, kad niekas nemat tokio Krivicko. Ir taip nesmagiai pasijutusio Doveikos. Jis atsisveikino greitomis ir, palyd tas

bendro esio, eimininks globojamas ir atsiprainjamas, smuko pro duris savo va. Umiro ir degtukus. O Vargdienis kaip mai oko, taip ir susileido atgalios. - Negaliu jirti, negaliu, broleliai brangiausi. Kol dar negrs - dar, dar. O kai tik kokiraselpaimu, tai tuojau jakna ir ukaista. Sud, susprogo mano em. Ubagais paleido... - Kas tau liepia irti? Jei nepatinka, tai ir duok. O duodamas irk, kad ymlikt. Bobos isigando, - barsi Kadaila, negaldamas npasiirti sukiuusmogn. Tugaudis irgi btdavs. Tik jis, girdi, ne vietinis, tai ne taip patogu. - Kodl ne? Ranka tavo taisyta policijoj tarnaujant. Ne, ne. Tugaudis moninemus, bdamas tarnybiniu. U kitus jis neatsaks. Kiti gal. O jis neugavs skaudiai nvieno. Vargdienis ulindo u krosnies. Patirtos skriaudos ir nelaims isiliejo bejgraudojimir nirptim. Tuo tarpu duryse idygo eigulys. Pats paskutinis i miko, kaip ir pridera miko sargui. Nusilakusi kirtjkrva j pasitiko pakeltais balsais. - Kur valkiojies taip ilgai? - Eik en, velny mikinis! - Maiau Doveikivaiuojant, - guviai valgsi eigulys. - Ko jis ia buvo? - Buvo. Tik inekudai. Vargdienis taissi prie jo arn. - Eik, eik? Jau nudedat mog. Krivickas ir zuikio bijo. - Btumei mats. Kad oko kaip levas. Peilio tik nesugraibpo ranka, - Kad ne gaspadin, tai jau amen - po viraiio ms. - Nepagalvotum pasiirjs. O ar nieko nesak? - Sak, sak... - Ir pasak. - Nieko nepasak. - Neinot, matau. Su anuo svietu evernojat, - eigulys nekaip jautsi, bdamas blaivutlis lyg prie komunij. - Kai igirsit, beregint isipagiriosit. - Nujau, nujau. Ar tik netrauki per dant? iandien visi kaip gailiprisiuost, - nekantravo abelis. - Ktu niekus. Reikalas didiai svarbus. Ar js man duosit sulapint birbyn, ar ne? - e, ryk. - Sakyk, sakyk. Nesibrangink kaip merga parugj. Eigulys igr, apsiluostburn. Dar nusikosjo. - Tai klausykits. Pati naujausia inia. Ktik i urdijos atjo. Valdia nutarsausinti mstyrel. - Su kuom jnusausins? - Tave gerai pakoios po liekn, ir bus sausa. Durnumlis gi jsbartini, kad kur. Upkas, suprantat? - K? - Vilkijprads kasti, sakiau. Tai pasaks, eigulys nekantriai mosteljo galva ir susirauk, nusivyls sudaryto spdio menkumu. Tik Raudonasis Petras iklplaukuotkumt ir sudrebino stal. - Nutilkit! U tiniBaiktnegyvai nulesinsim. Nekit degtiens! - Tik du pusbonkiai spirito bra lik, - pastebjo Tilius. - Duokit tspirit. Dar geriau. Baiktys degsi cigaret. Veronika pluosu spiritu, o Petras tki kiens deimt lit. - Kelkit, snaudaliai! Brangiinimums atne. Aukso ini. sveikateiguliui! - Valio! - suniknupieps balselis i papekio. kamargrdosi broliai Jurnai, prilaikydami brolikai vienas kit. Krapinjo Jatulis ir Vincabelis. Kadaila varttamsias akis, seilino palp ir krumpliais trynkakt, gindamasis nuo miglos. Kas dar nukando bent od ir pavilko kojas, tutinjo artyn. Tik lubasis Laurynas kaip tyia kietai migo. Jis sdjo ant suolelio taip tiesiai, lyg bt kas mietu pasmeigs, ir knark, stribaudamas ilga nosimi. Jo rankplatakos patogiai rmsi asl. - Atsibusk, raganiau, - daujo pakau.- Ar negirdi, kad Vilkijkasa? - Ne mano, tegul kasa. Spiritmievandeniu. Pabaluskaip oio akis, nenusistojus ir iltvert gerkles. Buvo ir tokivamzdi, kurie makteljo grynir stulpu akyse irjo sien, iopiodami ir gaudydami or. - Duonos pauostyk. E, kad tu ir nemoki. Baiktys smulkiau papasakojo, kaip jis suinojo i girininko. Na, kas, kas, bet Melamedas daugiau medi nebeplukdys Vilkija. Paskutinkartel tai daro. - Vyreliai, gerus metus mums ada. Valdia kur imasi - visuomet gerai pamoka. Dabar bus iki tol, - braukpagerklin Petras.

- Tikras dalykas. Doveiktik nuo valdios numet, ir matot kas, - aikino eigulys klastingai. - Suprojektuota seniai. Tik vis trukd. Su ydu ivien jo. - Ar ne igama! - Tai galjom leisti, kad Vargdienis onus pakutentvarls inarai. - Nebtveiks. Stingrus senis. Nepersidirbs per ami. Ir patsai Krivickas suliko, kad gal nebtveiks. Bet kai jakna ukaista, tai nra irta. Ir visaip dar gali bti. inia supurt, prablaivino ir nauju grimo trokuliu ukr. Bet krautuvje besimaitik sausi produktai: ukos, degtukai, muilas. Gerai, kad Veronika itrauknuo savs savo paios reikalams ukeiktskaidriosios butelsu aknelmis. Deimt tokibuteliniekai prie ini, atnetkaimyno Baikio. Ji greiiau u kitus sumojo, kad nauja gadynateina tnuoalkamp. Jos krautuvklests ir vasar. imtai vyr apylinkje dirbs ir gers. Daug bus toki dien kaip i. valgi eiminink spjo nugirsti, kad su ups prakasimu nesibaigs. Prasids durpyn inaudojimas. O Jzau, tai ueis rugiapjt! Guui teks antrarklpirkti, kad emapdirbtir prekipristatyti spt. - sveikat, kaimynai, - neprie burnos karsteljusios oliens taurelikaitusi nuo rpesi, lakstymo ir didelinujautim. - Ai, ai. Gyvensim ir norsim,- didele sparta baigeigulys pasivyti seniau gerianius. - ia jau ir bus mskelio galas. Kur kitur? Kur tu rasi kitur geriau? Nerasi...- i anksto pasiduodamas likimui, kurspenddidioji ateitis, Jatulis merk galv duben su nugraut silki liekanomis. Gelsva lempos viesa blizgjo jo praretjusiam pakauy. Gilus juodas vakaras sunkiais vandeningais debesimis aklinai apvomirkstani em. viesos ruoelis pro langins plyskurdiai suposi ant vjo lankstomos krmo akos ir smego nakty be pdsako. Nuovargis sunksi kaulus kaip nakties pagla. Kas jatlaik, daukrumpliais kortas ir skaiiavo akis. Ir skaiiavo pinigus u kubinmetremi, u kubinmetrdurpi. Ne, durpes kas mainomis. Kas ten besiterlens rankomis, kai main geriausi pridaryta. Pastatys katil, krens tom paiom durpinm velnom ir girdys tuo paiu balos vandeniu. Iki molio igrem kiaurai, kokia dvylika pd. O kas - tegul stato nors malnkelmams malti. Upkas, sausins tyrel - tegul sausina ir idiovintegul padega. Dar geriau, kad padegtbalas. unim padvisusios tos kalbos. Ir Guienei vienas kartas nemeluos - priskverbs uodegyt. iups trumpai, jog nesps dkoti. Kol gerai, tai gerai. Gerti, lendravoti, katinais kniaukti, o Veronikai lavinti priejuosts kienprakaitu sulipusius piniglius. Ir nebijok tu man vienai maiytis tarp tokirudnugari. Baiss juk ia mons tarp mik, kai nusisprogsta. Kuridienpaki pastogn rkstanipypkir nuleis pavjui. Langjau ine, ir nieko. Ne pirm, matyt, nes Guas prats lopyti. O mergoms pasididiavimkelia. Kaip muasi ir smaugiasi dl ms- pasiirkite. - Takmen tu pasilik atminiai, - vogravo Tilius virtuvje, apkabins Mil. - Ant stalo prie veidrod, tarp visokimosijlaikyk. Ir parodyk, jei kam ueis ant seils negraiai kabintis. Tugaudis, vaikinas, karpo ausim, aplink jvaikiodamas. Bet jis turs susimesti valiau, kad jam nenujoti panoss koks arkliavagio snus. Merga pasiutlkasdien graesndarosi. Nesulauks npilnmet ir idainuos i Virsni. Bjaurs bernai ia tarp mik. Ant mergkaip ukurti. - Saugok, Guien, dukteris. Saugok, - strapinjo po aslTilius. - Atrs nagai, nebijok. Mergels kaip kats, - ramiramiausia motina. O Tiliui vis tiek neramu. Tugaudi, policininke niekam tik s, saugok mergait, tykok paaly su mietu ir, jei kas slins, nesigailk. Nenork, kad kiti vislaikmutsi dl tavo mylimosios. irk, koks jos kaklas, kaip ji, viliok, kraipo strnas, o krtys nebetelpa po markiniais. Dievuli brangus, iurpu vien pagalvojus. O Agn - vaikas, liaunu liemenliu, gnitanti nuo menkiausio apkabinimo. Ji dar tik prasikals daigas, sprogstantis pumpuras, visu gro iu atskleidis lapeli velnum. Neikabins ji akinagais - per ploni pirtai. Toli jai dar iki sesers. Daugiausia, kji galt, tai rkti. Bet kas igirs mike? Neik viena mikuogauti. Neik, Agne mieloji, neinai, koks galvauda zimagoras driekiasi pakrmm. Pasiimi tokiant rankir neiesi. Kain kur galtum nuneti. iltas, net per daug prikrentas kambarys, ir padriki plaukai ant pagalvio. Guo vietoje jokiu bdu neleisiau dukter kambarin galiotinio. K tas driskis pasakten, prie bufeto, begdikai grabindamas Mil? U tai jis atsim, atsim. O su tuo yduku reiktatskirai pasikalbti. Mike jis labai gudrus, ktu jam. Bet ir ia jis nepsias. Ieina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. Vdina kambarmergiots, bet kaip ivdins jo akis? Sdi jis ir spokso lov, kur miega Agn. Paglosto pagalv, kur likusi jos galvos spausta duobut. Atsiimdamas pinigus, jis mat ilgvies plaukir paino, jog tai Agns. Neleisiau ten nkojos svetimiem kelti. Nra tvarkos, kaip tu besakysi. Jei jau dl pelno j laiko, tai vis tiek kitkambargaltduoti. Nykstant svaiguliui i galvos, krtingrausi nerimas kaip kinivarpa sausmed. Upilti j reikia, papildyti atsargas, degalo irdiai ir glembantiems snariams. Seniai vis tebeevernoja apie upi kasinjimus ir durpynus. Padegti balas ir durpynus, tai btgraiausia. Iditbematant kaip rmens svilinamas gomurys. - Duok susimildama knors ant danties ulieti, - pasigavs Agn, praTilius. - Jei nenori, kad be laiko sudiiau kaip rugelis ant kalno. - Acto gali gauti, - pasilMil. - Tu, gegute, liaukis.

- inai, kad nebra. - Atsirast, jei paiekotum. Bet su tavim nesusitarsi. Tu nagas - ne merga. Tuiai tik iaunas varstau. Agnkraipgalvut, mirkiojo, lyg sutartus enklus duodama, lyg ir parodydama. jog ji ino tai, ko kiti neino. - O a inau. - Nieko tu neinai, - atsisuko apypikiai sesuo, jausdama idavyst. - Kad yra, - ir, brkteljusi indaujos dureles, atvrvisu groiu spindinius butelius. - Kas ia? - Gausi nuo mamos. Udaryk! - Ne, katyts. Viena jau nusavinsiu. Guienne tokia, kad nepagalvot apie rytdien. Kuom atsipagirios berniukai? - trauk i spintels pusbonk Tilius ir, nagais nukrapts lak, paukteljo dugn laun vir kelio. Kamtis ilk. - Gera mamyt. Gudri ir imintinga. Bet negrau leisti katalikui kamuotis trokuliu. U pagirdymdangaus karalystpaadta. Taigi atsiimu savo dal, nieko nenuskausdamas. Sveikas, Guai! - Ai, ai, - eimininkas kaiiojo abus priead. Puode kliuksjo vanduo, turbt vakarienei. - Atneiu stikliukus, - pasisiljaunoji. - Nereikia, - taikbutelio kaklprie burnos Tilius. - Mums, darbininkams, ir i viso gerai. Ar ne, Guai? - Tai jau. - Pasigersi, Tiliau. Nevalgs nieko...- pusbalsiu, beveik panabdom, skiemenavo mergait. Patrauk j u markini. - Markiniai isipe. Jis sugriebjos rank, ir, staigiai truktelta, atsimu jo krtin. Jis sunabdjo dar tyliau, tyliau, negu buvo galima, taip, kad niekas neigirdo. Plaukai ukrito kakl. Jis pasilenkprie jos ir beveik sieklpomis. - Agne, miela mergyt... Jeigu tu btumei viena... Ibuiuoiau tave kaip neinau k... O, po imts...- jis atmetplaukus ir atsities, giliai traukdamas oro. Po to nusijuokgarsiai, nenatraliu juoku. - Sakai, a pasigersiu. Nuo ko a pasigersiu? Tik ne nuo ito vandenlio. Dabar a galiu diennakt, nors ant pilvo atsiguls i lovio. Kai pranti... Va, Guien, a nukniaukiau vienbonkelyt. Nereikia pykti. Bus