meninės reprezentacijos kritika šv. augustino išpažinimuose
TRANSCRIPT
Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose75
Literatra ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 2019, vol. 61(3), pp. 75–85 DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2019.3.6
Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose Mantas Tamošaitis Anglistikos, romanistikos ir klasikini studij institutas Vilniaus universitetas El. paštas [email protected]
Anotacija. Straipsnyje nagrinjama menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose. Autorius siekia atskleisti Platono ir Aristotelio tak Augustino mstymui apie menin reprezentacij ir parodyti Augustino mstymo savitum. Straipsnyje skiriami trys Augustino kritikos sluoksniai – ontologin, etin (psichologin) intencijos ir pa- proi kritika. Teigiama, jog Augustino ontologins kritikos pamat sudaro neoplatoniškas kno-sielos dualizmas ir iš Platono perimama atvaizdo samprata, tad meno kriniai suvokiami kaip nuo tiesos ir tikrovs nutol atvaizdai, o aukšiausiu estetiniu išsipildymu laikoma Dievo patirtis. Autoriaus nuomone, Augustino etin (psichologin) intencijos kritika apmsto men kaip savit stabmeldysts form, projektuojani vidinius sielos poreikius (Dievo troškim) išoriškus malonumus. Nors mstoma aristotelinio katarsio paradigmoje, prieinama prie priešing Aristoteliui ir arti- mesni platoniškai teatro psichologijai išvad – Augustinas teatro patirt vardija ne kaip išlaisvinani nuo aistr, o jas skatinani. Atkreipiamas dmesys, kad teorins kritikos fone esama priešiškumo teatrui kaip pagoniškai praktikai. Bandoma rodyti, jog Augustinas graik mstytoj poir papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos kylania etine estetinio patyrimo kritika, atviru poiriu meno fiktyvum bei pagonišk paproi kritika. Reikšminiai odiai: šv. Augustinas, Aurelijus Augustinas, menin reprezentacija, mimez, imitacija, Platonas, Aristotelis, meno teorija, literatros teorija, reprezentacijos teorija, teatras, literatra, Išpainimai.
Augustine’s critique of representation in arts: Confessions Summary. This article is concerned with the critique of representation in art found in Augustine’s Confessions. The aim of the author is not only to reveal the fundamental influence of Plato and Aristotle on Augustine’s criticism, but to show the unique aspects of Augustine’s thought. The article considers Augustine’s critique of art in the Confessions to be three-fold: the ontological critique, the ethical (psychological) critique of intention and the critique of pagan ethos in art. The article considers the ontological critique as based on the neoplatonic dualism of body and soul as well as the platonic concept of image. Therefore Augustine considers artistic representation to be three-times remo- ved from reality and sees the experience of God as the perfect aesthetical experience. Author states that the ethical critique considers art as a form of idolatry, which projects the innermost desires of the soul (the desire of God) onto the material pleasures of the outer world. Even though Augustine’s thinking is based on the Aristotelian concept of catharsis, the conclusions are entirely different – in Augustine’s opinion the aesthetical experience does not free the audience of its corporal appetites. Quite the contrary, the appetites get more intense. It should also be brought to the attention of the reader, that Augustine holds a certain hostility towards theatre and pagan literature as a pagan social practices. Augustine develops the thought of these Greek philosophers from the Christian point of view and bases his ethical critique of the aesthetic experience along with the critique of aesthetic practices on it. Moreover, he is more open to the concept of art as a fiction than Plato. Keywords: Augustine of Hippo, Saint Augustine, representation, imitation, mimesis, Plato, Aristotle, literary theory, literary criticism, theatre, literature, Confessions.
Contents lists available at Vilnius University Press
Received: 08/10/2019. Accepted: 16/11/2019 Copyright © Mantas Tamošaitis, 2019. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Svarstymuose apie reprezentacijos teorij, ypa literatros teorijos rmuose, šv. Augustino figra pasirodo retai. Kaip centrin figra, atstovaujanti antikinei mimetinei tradicijai, daniausiai aptariamas Aristotelis, o šalia minimas Platonas, kurio filosofijoje slypi Aristotelio mimetinio mstymo ištakos1. Taiau Augustinas svarbus istoriškai – jis ne tik sieja Platono ir Aristotelio mstymo perspektyvas, bet j pagrindu pltoja savit poir menin reprezentacij, prie mint filosof apmstyt socialini, politini ir metafizini menins reprezentacijos aspekt prijungdamas krikšionišk dmen.
Net platesniame filosofijos ir teologijos kontekste Augustino poiris men aptartas negausiai – iki pat ši dien pamatiniu veikalu išlieka 1978 m. pasirodiusi Roberto J. O’Connellio monografija Art and the Christian Intelligence in St. Augustine. Kiti išsamesni šios temos tyrimai arba atlikti dar anksiau (Chapman 1939), arba velgia Augustino meno teorij gerokai platesniame kontekste (Harrison 1992; Stock 1996; Dox 2004). Šiandien, kalbant apie meno teorij Išpainimuose, kaip aktuals mintini Jameso K. A. Smitho (2001) ir (iš dalies) Gene Fendto (1999) tyrimai.
Apskritai, dalis mokslinink link labai apibendrintai konstatuoti Augustino kritikos ssaj su Platono mstymu (O’Connell 1978, 92–93; Fendt 1999), nesiima detaliau aptarti j panašum ir (ypa) skirtum. Smithas (2001) bene vienintelis detaliau imasi skirtum paieškos, teigia, jog Augustino inkarnacijos samprata paneigia platonišk atvaizd epis- temologin nuvertinim (Smith 2001, 132–133). Šioje vietoje nortsi ginytis – Smitho bandymas prieštarauti yra gerokai dirbtinas ir, atrodo, kyla iš autoriaus priklausymo radikalios ortodoksijos grupei, kurios vienas pamatini teigini yra tai, jog mogiški konstruktai (tarp j – kalba, kultra) tiesiogiai dalyvauja Dievo buvime ir iš esms nra emèsns painimo formos negu dieviškasis Apreiškimas (Milbank 2015). Abejotinas ir Smitho bandymas kaip nauj valg pateikti tai, jog Augustinas savo ontologinje kriti- koje atsiremia retorikos kritik Platono Faidre, o ne Valstyb (Smith 2001, 125–126). Panašaus pobdio sofizmo kritika yra persmelkusi bene vis Platono korpus (Griswold 2016). Nagrinjant Valstybs dialogo tak, III Valstybs knygos mimetinio pasakojimo kritik velgiama kaip tapai X knygos mimezs savaime (μμησις λως) kritikai2 (Smith 2001, 126), todl neatsivelgiama platonišk teatro psichologij. Svarstant Augustino teorin priešiškum menams, pamirštamas jo teorinio mstymo fone esantis kultrinis priešiškumas pagoniškiems paproiams.
Augustino meno kritika turi kelet pagrindini aši – Gene Fendtas bria dvi pagrin- dines linijas: ontologin (platoniškj) kritik ir etin intencijos kritik. Kaip jau minta, Smithas iš dalies ginija Fendto ir O’Connellio poir, teigdamas, kad kritika ne tiek ontologin platoniškja prasme, kiek inkarnacin ir kylanti iš Augustino krikšioniškos kn prisiklimo sampratos. Veikiau dert sakyti, kad Augustinas krikšioniškais aspek- tais papildo Platono ontologin menins reprezentacijos kritik.
1 Pavyzdiui, Stephenas Halliwellas, jau kanoniniu tampaniame mimetins reprezentacijos tyrime The Aest- hetics of Mimesis: Ancient Texts and Modern Problems (Princeton University Press, 2002), krikšioniškj konteks- t leidiasi tik kalbdamas apie neoplatonikus, o Augustin atkreipia dmes tik išnašose ir mini tik kaip permus platonišk model.
2 Ši skirt išsamiau aptaria Elizabeth Belfiore straipsnyje „A Theory of Imitation in Plato’s Republic“. Transactions of the American Philological Association 114, 121–146.
77
Atsiremdami mintus tyrimus, šiame straipsnyje sieksime detaliau apvelgti šv. Au- gustino Išpainim svarstymuose apie menin tikrovs reprezentacij pasirodanius Pla- tono ir Aristotelio teorini perspektyv aidus, ssajas su platoniškja teatro psichologija ir atskleisti Augustino poirio savitum. Tyrime bandysime išskirti ir graik filosof kontekste aptarti tris pagrindinius Augustino kritikos sluoksnius: 1) ontologin kritik, 2) etin (psichologin) intencijos kritik, 3) paproi kritik.
1. Ontologin kritika
Ontologin meno kritika yra visos Augustino menins reprezentacijos kritikos pamatas. Ji nra nukreipta tiesiogiai paius menus (teatr, literatr), bet, nors orientuota retorik ir manichj erezij, galioja ir menams. Išpainim struktroje teatro, retorikos ir ma- nichjybs erezijos temos glaudiai susietos – aptars teatr, Augustinas imasi retorikos (Conf. 3.3.6) ir mintosios erezijos (Conf. 3.6.10) kritikos.
Ontologin kritika leidia suvokti kiek anksiau tekste pasirodanios etins teatro kritikos prielaidas, todl ši kritikos rš aptarsime pirmiausia.
Augustino mstymo prielaidose slypi dualizmas – aiški kno ir sielos perskyra, vedanti mogaus vidinio gyvenimo apmstym: patirtys, vykiai smonje, pasak Augustino, negali bti redukuojami kniškus vykius ar parametrus (Niederbacher 2014, 138–139). Ši perskyra prastai vardijama kaip neoplatonistin, nors tam tikru pavidalu yra bdinga ir manichj erezijai (Brown 1997, 51). Iš jos plaukia nuolatin Augustino perskyra tarp to, kas „viduje“, ir to, kas „išorje“, grindianti vis jo epistemologij, kurioje mogiš- kosios materialios tikrovs painimas atskiriamas nuo dieviško inojimo (Dox 2004, 14).
Aukšiausi viet Augustino epistemologinje sistemoje uima Dievas. emišk vaizdini, kaip ir paties emiško gyvenimo, tikslu laikoma kelion dievop, Dievo pai- nimo link, o emiškas gris ar grois – netobulais dangiško grio ir blogio atspindiais (Hollingworth 2013, 36), turiniais vesti mogaus siel vienov su Dievu. Apskritai, Išpainimuose Augustinas nuosekliai laikosi nutarimo, grietai išsakyto knygose Apie krikšioni banyios paproius ir apie manichj paproius bei Apie krikšionišk moksl – tik Dievas yra aukšiausiasis gris, o visi kiti (maesni) griai yra skirti vesti mogiškas sielas dievop; tai, kas galioja grybms, galioja ir groiui (O’Connell 1978, 113; Hollingworth 2013, 74). Dievo patirt Augustinas laiko ir aukšiausiu estetiniu išsi- pildymu („Vlai pamilau tave, groi, toks senovinis ir toks naujas, vlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavs ieškojau ir sudarkytas broviausi tas groybes, kurias tu sukrei“, Conf. 10.28.38).
Menins reprezentacijos kritikai svarbi enklo (signum) svoka Augustino mstyme apie kalb pasirodo gana anksti (Markus 1957, 65) ir yra artima šiandieninje kalbotyroje vartojamai signifikanto svokai. enklo svokos apibrties atskirai šiame straipsnyje neaptarsime, taiau svarbu, jog kiekvienas enklas, kur randame tekste, Augustinui, vis pirma, yra kniškas daiktas, išoriškai patiriamas juslmis (Markus 1957, 81). Tad, skaitant tekst, dangiška tiesa ir prasm randasi ne paiame tekste (išorje), ne egzegezs bdu yra išgaunama iš teksto, o veikiau su Dievo malone atsiranda tekst skaitant ir pamaldiai
78
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
mstant (viduje). Paradoksalu, kad tekstas, kaip jusliškai suvokiam enkl visuma (net jei tai Šventasis Raštas), Augustino mstyme pasirodo lyg tarpininkas tarp skaitytojo ir dieviško inojimo – jis kartu yra ir kniška klitis, ir tai, kas leidia skaitytojui leistis Dievo kontempliacij, taip priartjant prie tiesos (O’Connell 1978, 108). inoma, ta klitis neišvengiama dl ms mogiškos prigimties, neleidianios tiesiogiai painti Diev: „‘juslinis mogus’, kuris yra kaip ‘kdikis Kristuje’ ir ‘maitinasi pienu’, tol, kol nesutvirts [tiek, kad gals] valgyti kiet maist, ir nesustiprins savo regjimo [tiek, kad gals] irti saul, tegul nelaiko savo nakties apleista, bet tegul bna patenkintas m- nulio ir vaigdi šviesa“ (Conf. 13.18.23).
mogaus prigimtyje slypinti btinyb bendrauti enklais ir simboliais yra suvokiama kaip nuopuolio pasekm (O’Connell 1978, 102). XII Išpainim knygoje, kalbdamas apie dangišk Jeruzal, Augustinas j suvokia kaip bekni dvasini btybi betarpišk Dievo kontempliacij kartu (O’Connell 1978, 101; Conf. 12.11.12; Conf. 12.12.15). Tad enkliškas ms komunikacijos pobdis yra išvarymo iš rojaus pasekm – šis bendravi- mas yra mediagiškas, kniškas, o ne dieviškas ir betarpiškas: odi, enkl, simboli ir vaizdini mums reikia susikalbti, nes esame išvaryti iš dangiškosios tikrovs emesnij. Ms siela yra vidinis centras, kuris msto šiuos vaizdinius. Vaizdini paskirtis – vesti ms siel link Dievo, kuris kadaise (rojuje) buvs ms sielos kontempliacijos objektu (O’Connell 1978, 101).
Taigi mogišk, juslmis patiriam tikrov Augustinas suvokia kaip vaizdinius, išorin tikrov, kuri yra kniška ir savo prigimtimi maai gali pasakyti apie tikrj bt. Tikrojo – dieviško – inojimo reikia ieškoti sielos viduje.
Atsiremdamas šias perskyras, Augustinas imasi retorikos kritikos – ji kritikuojama kaip odio grakštumo menas, išminties imitacija, kuria siekiama ne tiesos (Burton 2007, 71), o tam tikro socialinio statuso: „Mane trauk ir tie usimimai, kurie laikomi garbin- gais: svajojau apie odines kovas forume, tikdamasis jose pasiymti ir susilaukti juo daugiau šlovs, juo melagingesns bt mano kalbos. Toks yra moni aklumas: girtis savo aklumu“ (Conf. 3.3.6). Tokia retorika priešinama su mokantis retorikos mokslo atrastu Cicerono Hortenzijumi, kuriame Augustinas atranda filosofij: „ji ragino mane pasirinkti ne vien ar kit filosofin mokykl, bet pai išmint“ (Conf. 3.4.8); „mok ne kaip kalbti, o k kalbti“ (Conf. 3.4.7). Minta kritikos kryptis iš esms atitinka visame Platono korpuse matom sofizmo kritikos linij (Smith 2001, 125–126): iškalbos menas suvokiamas kaip kalbos formos, bet ne turinio menas, t. y. iškalbos menas siekia ne tiesos, o tiesos spdio (pvz. Phaedr. 261a-262c).
Kritika manichjybei lieka toje paioje paradigmoje: „Jie sak: ‘Tiesa, tiesa’, ir daug kalbjo apie j, bet niekada jos nebuvo juose“ (Conf. 3.6.10). Manichjybs tiesos va- dinamos „spindiniais vaizdiniais“, „pramanais sielai, apgautai aki“, ir lyginamos su sapnuose valgomu maistu: „Sapnuose valgomas maistas yra panašus t, kuris valgomas nemiegant, taiau miegantysis jo nevalgo, nes miega“ (Conf. 3.6.10). Vaizdiniai lyginami su sapno tikrove, iš kurios išsivaduoti galima tik nubudus – siel nukreipus dievop: ne išorin tikrov, pastam juslmis, o vid – siel. Galiausiai pateikiama išsami atvaizd ontologin hierarchija:
79
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose
Tie pramanai jokiu bdu nebuvo panašs Tave, kaip dabar man kalbi, nes anie buvo kniški vaizdiniai, netikri knai, u kuriuos tikresni yra šitie, tikrieji knai, kuriuos matome kniškomis akimis tiek danguje, tiek ir emje. Juos matome kartu su gyvuliais ir paukšiais, ir jie yra tikresni negu tie, kuriuos sivaizduojame. Savo ruotu, tie vaizdiniai yra tikresni negu spliojimai apie kitus, dar didesnius ir begalinius dalykus, kuri iš viso nra. [...] Kaip tu [Dieve – M. T.] esi toli nuo t mano vaizdini, nuo nereali kn, kuri iš viso nra! Tikresni yra sivaizdavimai kn, kurie iš tikro yra, o u juos dar tikresni patys knai, bet ir jie – tai ne tu. Ir nesi siela, kuri teikia gyvyb knams – nors ta gyvyb yra geresn ir tikresn nei patys knai; tu esi siel gyvyb, gyvybs gyvyb, gyvenanti pati savimi ir nesikeiianti. (Conf. 3.6.10)
Matome ryškjant platonišk atvaizdo (εδωλον) samprat, randam X Valstybs knygos svarstyme apie mimez, ir epistemologijos apmatus, nubrtus Platono olos ir linijos analogijose (Smith 2001, 126). Platono mstyme atvaizdas tra suvokiamas kaip treias lygmuo nuo tikrovs: materialus daiktas yra daikto idjos reprezentacija, o atvaiz- das – materialaus daikto reprezentacija, dar labiau nutolusi nuo tikrosios tiesos (Resp. 597e; Moss 2007, 425). Tad bet koki fizini kn atvaizdavimas suvokiamas kaip trimis ingsniais nutols nuo tikrovs. Tikrov Augustino suvokiama kaip pats Dievas – tik die- viškas painimas yra tikrasis painimas. sivaizdavimas apie jusliškai patiriamus knus ir j atvaizdavimas suvokiamas kaip formos, nutolstanios nuo tikrovs ir daikt esms. Ariau tikrovs yra jusliškai patiriami fiziniai knai, taiau ir jie tra atspindiai („jie – tai ne tu“, Conf. 3.6.10). Augustinui dieviškasis painimas prilygsta tikrajam inojimui, kur Platonas vardija kaip νησις, pasiekiam dialektiškai, o juslinis patyrimas ir dalyk atvaizdai, kaip ir Platono mstyme, pretenduoja tik nuomons arba tikjimo (πστις) ir panašumu grstos vaizduots (εκασα) epistemologinius lygmenis. Pats Augustino atsivertimo impulsas, skaitant Cicerono Hortenzij, iš esms grstas šios epistemologins skirties suvokimu (Smith 2001, 127).
Menins reprezentacijos – teatras, literatra – taip pat yra nuo tikrovs nutol atvaizdai, taiau Augustinas meno klausim, nors msto toje paioje epistemologinje paradigmoje kaip Platonas, sprendia kiek kitaip. Atvaizdus Augustinas suvokia kaip nutolusius nuo dieviškos tiesos ir tikrovs, taiau kur kas aiškiau negu Platonas Valstybje apmsto tai, kad irovas ar skaitytojas suvokia meno krinio fiktyvum. Btent todl eilrašius ir poemas Augustinas mato kaip vertingesnius u manichjiškus mitus: „Nes eilrašius ir poemas aš priskiriu tikram maistui. Net jei deklamavau eiles apie skraidani Medj, nerodinju [kad tai tiesa]; jei girdjau deklamuojant, netikjau“ (Conf. 3.6.11). Augus- tinui svarbu tai, kad menas nepretenduoja faktin ties. Platonas, bent Valstybje, tai atkreipia dmes tik labai sporadiškai, teigia, kad pasakos vaikams (pasakojimai, μθοι) „apskritai – tai melas, bet jose yra ir dalis tiesos“ (Resp. 377a). Taigi Platonas taip pat nereikalauja iš meno paodins tiesos ir mato u fiktyvi pasakojim atpastamus bend- ruosius principus (Halliwell 2002, 50), taiau imasi gana grietos Homero ir Hesiodo diev vaizdavimo, kaip neatitinkanio filosofins tiesos, kritikos, nepalikdamas irovui galimybs tuo nepatikti ar to nepriimti paodiškai (Resp. 378a-379a). Augustinas toki galimyb palieka.
80
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
Augustinas taip pat pripasta, jog per laisvuosius menus (doctrinae liberales) galima painti ne tik dalyk atvaizdus, bet ir tam tikrus esinius (nec eorum imagines, sed res ipsas): „[...] kas yra literatra, kas yra dialektika, kiek yra klausim rši“ (Conf. 10.9.16), lygiai kaip ir matematines figras ir skaiius, kaip tokius, pastame per kniškus objektus, taiau „[atmintyje esanios] linijos yra kitokios, tai nra vaizdiniai t, apie kurias man praneš kno akis: jas pasta kiekvienas, kuris atpasta jas viduje visai negalvodamas apie niek, kas kniška“ (Conf. 10.12.19). Platonas tai priskirt δινοια sriiai, tam tikr intelektini form painimui, kylaniam iš knišk objekt apmstymo.
Tad nuo neoplatoniško dualizmo atsispirianti Augustino ontologin kritika parodo prielaidas, kuriomis remdamasis Augustinas velgia meno krinius: jie atsiskleidia kaip trimis pakopomis nuo tiesos (Dievo) nutol vaizdiniai. Pripastama, jog per laisvuosius menus galima painti tam tikrus esinius, taiau Augustino mstyme menas nepretenduoja tikrj ties, kuri gali suteikti tik tikjimas ir Dievo kontempliacija.
2. Etin (psichologin) intencijos kritika
Meno kritikos Augustinas Išpainimuose imasi atsiremdamas asmenin savo kaip i- rovo patirt. Neatsitiktinai prieš prabildamas apie teatr Augustinas kalba apie savsias kniškas aistras (affectus) ir polink malonumus. Augustinas pripasta, jog Kartaginoje buvo išalks „vidinio maisto“, Dievo ir ši tuštum, apsuptas „gdingos meils“ (flagi- tiosorum amorum), band upildyti kniškais malonumais: „Nebuvo sveika mano siela: išberta votimis ji versi išorn, apgailtina, ji troško pasikasyti tuos, kurie teik jausmin malonum“ (Conf. 3.1.1). Tokia bsena vardijama kaip „malonum kaljimas“ (Conf. 3.1.1). Išoriniais jusliniais malonumais, Augustino nuomone, bandoma patenkinti sielos poreikius, kuriuos gali patenkinti tik pats Dievas, – malonumai yra netikras, pakaitinis maistas, kuris neupildo šios tuštumos. Jie kreipia mus neteisinga linkme – vidiniai sie- los poreikiai tokiu atveju yra projektuojami išor, juslinio pasaulio link, o ne Diev ir siel. Vienas iš toki netikr malonum – teatro spektakliai (Dox 2004, 13–14). Taigi Augustinui meno patirtis pirmiausia rpi kaip tai, su kuo tapatinasi men patiriantysis, ir kaip tai, kas veikia patirianiojo sielos bsen ir krypt.
Šiandien, mstydami apie meno patirt, daniausiai mstome aristoteliškai – kaip apie susitapatinim ir savo individuali išgyvenim atpainim meno krinyje. Augustinas taip pat msto Aristotelio katarsio (κθαρσις) paradigmoje. Aristotelis tragedij apibdina kaip krin, imituojant baigt ir svarb tam tikros apimties veiksm, kuris, suadindamas gailest ir baim, apvalo šiuos jausmus (Poet. 1449b). Nors Augustinas mini tiek irovo patiriam gailest, tiek scenoje matom aistr tapatinim su savosiomis („Mane patrauk teatriniai vaidinimai, pilni mano nelaimi atvaizd ir kurstantys mano degim“, Conf. 3.2.2), jis prieina prie visiškai kitokio estetins patirties vertinimo: teatro vaizdai ne „ap- valo“ nuo aistr, o „kursto degim“. Aristotelis katarsio patyrime mato apsivalym nuo mogiškj aistr, o Augustinas – gilesn klimpim savo emiškas aistras: „Klausyda- masis apie prasimanytas kanias tarsi kasiausi šašus, o gramdant juos nagais, atsirasdavo udegimas, pliavimas ir baisi aizda“ (Conf. 3.2.4).
81
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose
Aristotelio mstymo prielaidos yra kitokios – jis, nors ir ne taip eksplicitiškai kaip Platonas, msto apie men galutiniu tikslu laikydamas piliei dorov ir polio gerov. Pilietis, atpalaidavs savsias aistras, grta polio gyvenim švarus nuo j. Augustinui telos, visa ko tikslas, yra kitoks – jam rpi kiekvienos sielos išganymas ir jos kelion Dievo painimo link.
Kaip jau minjome anksiau, Augustino mstyme visi emiški griai ir groiai yra laikomi vertingais tik tada, kai veda vienov su Dievu (telos, galutin visa ko tiksl), todl Augustino rstyb teatras usitraukia pirmiausia ne dl tiesioginio spektakli turinio, o dl Augustino rpesio mogaus sielos išganymu.
Augustinui nepriimtina, kad teatro irovas (klausytojas) nra kvieiamas padti – jis kvieiamas tik kartu kentti, o meno krinys laikomas tuo geresniu, juo didesn kani irovas patiria: „Jeigu tos moni nelaims, senos ar išgalvotos, taip vaidinamos scenoje, kad nepriveria irov kentti, jis [klausytojas – M. T.] išeina, jausdamas nepasitenkinim ir priekaištaudamas“ (Conf. 3.2.2). Augustinas atkreipia dmes ir psichologin teatro patirties paradoksalum – mogus nori kentti scenoje matydamas graudius ir tragiškus dalykus, taiau pats j patirti nenori (Conf. 3.2.2). Tad ši irovo kartu su dramos veik- jais patiriama kania nereikalauja imtis dorybing veiksm ir demonstruoti krikšioniško gailestingumo – neskatina irovo krikšioniškai veikti, todl gailestingumo, kaip dorybs, neugdo. Veikiau atvirkšiai – savo buvimu auditorijoje irovas legitimuoja krikšioniš- kai moralei nepriimtin elges, matom scenoje: „Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais dalykais“ (Conf. 3.1.3).
Tiek spektaklio irov, tiek teatro kaip reiškinio vienintel intencija Augustinui yra estetinis išgyvenimas ir iš to kylantis malonumas savaime (irovas „diaugiasi beg- dystje“, „myli pat skausm“, kai reikt mylti gailestingum; Conf. 3.2.3), o ne siekis praturtinti savo siel ir vesti j dieviško painimo link (Fendt 1999, 173). Tai liudija ir X Išpainim knygoje, aptariant gundymo ršis, randamas malonumo, grsto knišku painimu, aprašymas: „[…] Malonumas vaikosi to, kas grau, skambu, saldu, skanu, minkšta, o smalsumas išbandymo dingstimi [vaikosi – M. T.] net ir priešing šiems da- lyk, taiau ne tam, kad patirt nemalonum, bet iš aistros patirti bei painti. […] Net ir paioje religijoje išbandomas Dievas, reikalaujant iš jo enkl ir stebukl, kuri trokšta- ma ne dl kokio išsigelbjimo, bet tik dl [j] patyrimo“ (Conf. 10.35.55). Malonumas dl malonumo paties savaime (vidini poreiki projektavimas išor) virsta savotiška stabmeldysts forma (Smith 2001, 124).
velgdamas teatro patirtyje slypint pavoj sielos integralumui, Augustinas domiai priartja prie platoniškosios teatro psichologijos, išdstytos III Platono Valstybs knygoje. Platonas teatre velgia galimyb suardyti vien svarbiausi platoniškosios psichologijos ir etikos princip – sielos vienov ir darn. „Ašar ir dejoni alk“ jis priskiria btent geidianiajam pradui (Resp. 606a). Tapatindamasi su tragedijos veikjais, siela veriama dalytis smulkias daleles ir praranda integralum (Gastaldi 2013, 39): aistringas scenoje matomas elgesys vaidinaniojo (ar iriniojo) yra perimamas, jis veikia mogaus prigimt, „virsta proiais ir prigimties bruoais – jis paveikia kn, bals, dvasi“ (Resp. 395d). Toks geidianiojo sielos prado sotinimas, pasak Platono, yra pavojingas, nes sielai turt
82
vadovauti protingasis pradas, o geidiantysis ir aistringasis – bti jam pavalds (Ferrari 2007, 199). Platonas kelyje mogaus prigimties išsipildym mato dor gyvenim, polio gerov ir filosofinio painimo siek; jis bando sujungti daugyb socialini praktik harmoning visum, leidiani patenkinti mogaus prigimt.
Augustinas teatro pavoj mato panašiai, taiau jis iri iš fundamentaliai kito taško – apie irov jis msto jau ne kaip apie polio piliet ar bendruomens nar, o kaip apie individuali siel, kurios prigimtis gali bti patenkinta tik siekiant vienovs su Dievu – sielos išganymo. Šis išganymas tampa vieninteliu telos, kurio link turi kreipti ir visi kiti, maesni griai, – nekalbama apie teatro poveik bendruomenei, kalbama apie teatro poveik kiekvieno mogaus sielai ir jos išganymui. Augustinui labiausiai kelia nerim tai, kad teatras nukreipia mog nuo mstymo apie savo sielos vidin kelion išganym link išorini aistr, emišk malonum ir, apskritai, tolyn nuo telos. Tai galioja ne tik teatrui, bet ir pagoniškai literatrai: „Buvau veriamas skaityti apie kakokias Enjo klajones, umiršs savo paties klaidas, verkti dl mirusios Didonos, nusiudiusios iš meils, bet nepraliejau n vienos ašaros pats dl savs, vargšas, per anuos dalykus mirdamas be ta- vs, Dieve, mano gyvenime“ (Conf. 1.13.20). Taigi teatre patiriamas malonumas, pasak Augustino, yra malonumas dl malonumo, kylantis iš nuodmingo ir betikslio smalsumo (curiositas; Conf. 10.35.55), o ne tai, kas veda Dievo painimo link, todl – nepriimtinas. Tai emiški malonumai, emišk aistr tarsi šaš „kasymasis“, atitraukiantis ms dmes nuo dangiškosios kelions – tai malonumas dl malonumo, grois dl groio, o ne grois, vedantis link dieviško groio painimo ir sielos išganymo.
Vis dlto svarbu atkreipti dmes, kad tiek Platonas, tiek Augustinas išskiria estetin patyrim kaip savarankišk fenomen ir konstatuoja, jog toks patyrimas teikia malonu- mo. Aristotelis ir dauguma ms š estetin patyrim šiandien laikome savaime vertingu dl jo teikiamo malonumo ir aistr apvalymo. Taiau tiek Platonas, tiek Augustinas ne- mato estetinio patyrimo kaip vertingo savaime: Platonas mziškuosius menus velgia pirmiausia kaip ugdymo turin (παιδεα) (Gastaldi 2013) ir vertina juos tik tada, kai jie pateikia ger pavyzd, su kuriuo polio jaunuoliai galt tapatintis; o Augustinas estetin meno patyrim traktuoja kaip distrakcij, siel nuo kelions dievop nukreipiani juslin tikrov ir emiškus malonumus, netikr Dievo pakaital, kuris negali patenkinti tikrj sielos poreiki, savotišk stabmeldysts form.
3. Paproi kritika
Dauguma meno krini, su kuriais susiduria Augustinas, savo prigimtimi yra pagoniš- kos kultros, priešinamos su krikšioniška, dalis. Todl jo mstyme apie men nuolat pasirodo tam tikra pai pagonišk paproi kritika. Augustinas ne tik Išpainimuose, bet ir Dievo mieste, Apie mokytoj, Apie krikšionišk moksl usimena apie teatr ir amfiteatruose vykusias aidynes, gladiatori kovas kaip apie pagoniškos kultros dal (Dox 2004, 12): svarbu nepamiršti, kad teatras kaip socialin praktika yra glaudiai su- sijs su romn religija, festivaliais, dievybmis (Beacham 1991, 20) ar net atvira satyra krikšionybs atvilgiu (Beacham 1991, 138). Apskritai, teatras Augustino laikais buvo
83
viena iš atviriausi pagoniškos kultros demonstravimo form (Dox 2004, 13). Kita vertus, net inom tragedij ar komedij turinys toli grau nra krikšioniškas – neat- sitiktinai, prieš prabildamas apie teatrinius spektaklius, Augustinas prisipasta trošks pavydo, tarinjim, baims, pykio ir gin (Conf. 3.1.1). Donalee Dox teigimu, btent todl, kad teatro praktikas Augustinas laiko išimtinai pagoniškos kultros dalimi, kitaip negu likusiai pagoniškos minties daliai (poezijai, muzikai, iš dalies retorikai), jis neat- randa teatrui vietos krikšioniškame mstyme: jis nemsto apie galimyb teatr padaryti krikšionišk (Dox 2004, 24).
Nors Augustino kritikos pagrindins ašys yra ontologin ir etin (psichologin) inten- cijos kritika, o turinio klausimas – antraeilis, jis taip pat egzistuoja. Išpainimuose teatro kaip pagoniško paproio kritika pasirodo tik epizodiškai ir uuominomis, kad Augustinui, kaip krikšioniui, yra nepriimtina tai, k jis mat scenoje: „Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais dalykais“ (Conf. 3.1.3). Tiesa, piktinamasi ne tik teatru, bet ir pagoniškja literatra, kad tokie kriniai kaip Vergilijaus Eneida tap socialinio prestio dalimi: „Tokia beprotyb yra laikoma garbingesniais ir vaisingesniais mokslais, negu tie, dl kuri išmokau skaityti ir rašyti“ (Conf. 1.13.21).
Šis kritinis sluoksnis nra teorizuojamas, taiau Augustino priešiškum pagoniškai kultrai svarbu atsivelgti, bandant suvokti Augustino kritikos, ypa išsakomos apie konkreius pagoniškos kultros fenomenus, prielaidas.
Išvados
Augustino menins reprezentacijos kritikos pamatus sudaro ontologin kritika, atsispirianti nuo neoplatoniško dualizmo: meno krinius, kaip ir Platonas, Augustinas, velgia kaip vaizdinius. Juos mato kaip trimis reprezentacinmis pakopomis nutolusius nuo tiesos ir dieviškos tikrovs. Taiau Augustinas kur kas daugiau vilties velgia irovo gebjime suvokti meno krinio fiktyvum: Augustinas pripasta men esant vertingesn u erezij, nes menas nepretenduoja ties. Taip pat pripastama, jog per laisvuosius menus galime painti tam tikrus esinius. Taiau Augustino mstyme menas nepretenduoja nei tikrj ties, nei tikrj gro, kur gali suteikti tikjimas ir Dievo kontempliacija – Dievo pa- tyrimas Augustinui yra aukšiausias estetinis patyrimas.
Augustinas kritikuoja meno irovo ir teatro kaip reiškinio intencij, nukreipt ne vidin sielos pasaul ir Dievo kontempliacij, o kaip malonum pat savaime. Teatras, pasak Augustino, sotina kniškas mogaus aistras ir kanias, nereikalaudamas iš jo krikšioniško veiksmo – jis sukelia gailest ir kani, bet nereikalauja praktikuoti gailes- tingumo, tad vienintelis irovo tikslas – patirti malonum; jis neveda nei dorybs, nei Dievo painimo link. Taigi Augustinas atpasta estetinio patyrimo, teikianio malonum, fenomen, taiau nelaiko jo savaime vertingu kaip Aristotelis. Kaip ir Platonas savojoje teatro psichologijoje, Augustinas mato estetin malonum pavojing sielos integralumui. Taiau, skirtingai negu Platonas, kuris mene velgia pavoj sielos prad harmonijai ir polio bendruomenei, Augustinas velgia estetin patyrim kaip distrakcij individualios sielos emiškame kelyje išganym ir vienov su Dievu. Teatras šioje kritinje perspek-
84
tyvoje pasirodo kaip aistr, kurias gali numalšinti tik Dievas, tenkinimas, kreipiantis sielos vilgsn ne „vidun“, o „išorn“ – knišk pasaul, kuris sielos niekada nepasotina. Teatro patyrimas, projektuojantis vidinius sielos poreikius juslin tikrov, suvokiamas kaip savotiška stabmeldysts forma.
Teorinio Augustino kalbjimo fone jauiamas kultrinis priešiškumas romn kultros objektams. teatr kritiškai irima ne tik dl teorini prielaid, bet ir dl tiesiogins teatro, kaip pagoniškos socialins praktikos, ssajos su romn religija ir paproiais (apskritai, nra mstoma apie krikšioniško teatro galimyb). Panašiai kritiškai irima ir pagonišk literatros krini (tiek tragedij, tiek ep) turin.
Augustino menins reprezentacijos kritika Išpainimuose labai glaudiai atsispiria nuo Platono ir Aristotelio nubrt mstymo trajektorij, taiau jas papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos kylania estetinio patyrimo etine kritika, atviresniu poiriu meno krinio fiktyvum ir kritika, nukreipta pagoniškus paproius.
Šaltiniai
Augustinas, Aurelijus. 2019. Išpainimai. Vert Eugenija Ulinait, Vaidil Stalioraityt. Vilnius: Hubris. Augustine. 2014. Confessions. Books 1–8. Ed. and trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard Univer-
sity Press. Augustine. 2016. Confessions. Books 9–13. Ed. and trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard Uni-
versity Press. Platonas. 1996. Faidras. Vert Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai. Platonas. 2014. Valstyb. Vert Jonas Dumius. Vilnius: Margi raštai.
Literatra
Beacham, Richard C. 1991. The Roman Theatre and its Audience. Cambridge: Harvard University Press. Belfiore, Elizabeth. 1984. A Theory of Imitation in Plato’s Republic. Transactions of the American Philological
Association 114, 121–146, https://doi.org/10.2307/284143. Brown, Peter. 1997. Augustinas iš Hipono. Biografija. Vert Darius Alekna. Vilnius: Taura. Burton, Phillip. 2007. Language in the Confessions of Augustine. Oxford: Oxford University Press. Chapman, Emmanuel. 1939. Saint Augustine’s Philosophy of Beauty. New York: Sheed & Ward. Dox, Donnalee. 2004. The Idea of the Theater in Latin Christian Thought. Augustine to the Fourteenth Century.
Michigan: The University of Michigan Press, https://doi.org/10.3998/mpub.17485. Fendt, Gene. 1999. The (Moral) Problem of Reading Confessions: Augustine’s Double Argument against
Drama. American Catholic Philosophical Quarterly, Supplement: Annual ACPA Proceedings, 171–184. Ferrari, G. R. F. 2007: The Three-Part Soul. The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R. F. Ferrari,
ed. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/ccol0521839637.007. Gastaldi, Silvia. 2013: Poetry: paideia and mimesis. The Painter of Constitutions: Selected Essays on Platos
Republic. Mario Vegetti, Franco Ferrari & Tosca Lynch, eds. Sankt Augustin: Academia Verlag. Griswold, Charles L. 2016: Plato on Rhetoric and Poetry. The Stanford Encyclopedia of Philosop-
hy. Edward N. Zalta, ed. Stanford University: Metaphysics Research Lab. Available at: <https://plato. stanford.edu/archives/fall2016/entries/plato-rhetoric/>. Accessed: 15 November 2019.
Halliwell, Stephen. 2002. The Aesthetics of Mimesis: Ancient Texts and Modern Problems. Princeton: Princeton University Press, https://doi.org/10.2307/j.ctt7rn67.
Harrison, Carol. 1992. Beaty and Revelation in the Thought of Saint Augustine. Oxford: Clarendon Press. Hollingworth, Miles. 2013. Saint Augustine of Hippo. An Intellectual Biography. London: Bloomsbury. Markus, R. A. 1957. St. Augustine on Signs. Phronesis 2(1), 60–83.
Milbank, John. 2015. What Is Radical Orthodoxy? University of Freiburg. Available at: <http://www.unifr.ch/ theo/assets/files/SA2015/Theses_EN.pdf>. Accessed: 1 November 2019.
Moss, Jessica. 2007: What Is Imitative Poetry and Why Is It Bad? The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R. F. Ferrari, ed. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/ ccol0521839637.015.
Niederbacher, Bruno, S. J. 2014: The human soul: Augustine’s case for soul-body dualism. The Cambridge Companion to Augustine. David Vincent Meconi & Eleonore Stump, eds. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/cco9781139178044.012.
O’Connell, Robert J. 1978. Art and the Christian Intelligence in St. Augustine. Cambridge: Harvard University Press.
Smith, James K. A. 2001. Staging the Incarnation: Revisioning Augustine’s Critique of Theatre. Literature and Theology 15(2), 123–139, https://doi.org/10.1093/litthe/15.2.123.
Stock, Brian. 1996. Augustine the Reader. Meditation, Self-Knowledge, and the Ethics of Interpretation. Cambridge: The Belknap Press of Harvard University Press.
Anotacija
1. Ontologin kritika
3. Paproi kritika
Literatra ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 2019, vol. 61(3), pp. 75–85 DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2019.3.6
Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose Mantas Tamošaitis Anglistikos, romanistikos ir klasikini studij institutas Vilniaus universitetas El. paštas [email protected]
Anotacija. Straipsnyje nagrinjama menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose. Autorius siekia atskleisti Platono ir Aristotelio tak Augustino mstymui apie menin reprezentacij ir parodyti Augustino mstymo savitum. Straipsnyje skiriami trys Augustino kritikos sluoksniai – ontologin, etin (psichologin) intencijos ir pa- proi kritika. Teigiama, jog Augustino ontologins kritikos pamat sudaro neoplatoniškas kno-sielos dualizmas ir iš Platono perimama atvaizdo samprata, tad meno kriniai suvokiami kaip nuo tiesos ir tikrovs nutol atvaizdai, o aukšiausiu estetiniu išsipildymu laikoma Dievo patirtis. Autoriaus nuomone, Augustino etin (psichologin) intencijos kritika apmsto men kaip savit stabmeldysts form, projektuojani vidinius sielos poreikius (Dievo troškim) išoriškus malonumus. Nors mstoma aristotelinio katarsio paradigmoje, prieinama prie priešing Aristoteliui ir arti- mesni platoniškai teatro psichologijai išvad – Augustinas teatro patirt vardija ne kaip išlaisvinani nuo aistr, o jas skatinani. Atkreipiamas dmesys, kad teorins kritikos fone esama priešiškumo teatrui kaip pagoniškai praktikai. Bandoma rodyti, jog Augustinas graik mstytoj poir papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos kylania etine estetinio patyrimo kritika, atviru poiriu meno fiktyvum bei pagonišk paproi kritika. Reikšminiai odiai: šv. Augustinas, Aurelijus Augustinas, menin reprezentacija, mimez, imitacija, Platonas, Aristotelis, meno teorija, literatros teorija, reprezentacijos teorija, teatras, literatra, Išpainimai.
Augustine’s critique of representation in arts: Confessions Summary. This article is concerned with the critique of representation in art found in Augustine’s Confessions. The aim of the author is not only to reveal the fundamental influence of Plato and Aristotle on Augustine’s criticism, but to show the unique aspects of Augustine’s thought. The article considers Augustine’s critique of art in the Confessions to be three-fold: the ontological critique, the ethical (psychological) critique of intention and the critique of pagan ethos in art. The article considers the ontological critique as based on the neoplatonic dualism of body and soul as well as the platonic concept of image. Therefore Augustine considers artistic representation to be three-times remo- ved from reality and sees the experience of God as the perfect aesthetical experience. Author states that the ethical critique considers art as a form of idolatry, which projects the innermost desires of the soul (the desire of God) onto the material pleasures of the outer world. Even though Augustine’s thinking is based on the Aristotelian concept of catharsis, the conclusions are entirely different – in Augustine’s opinion the aesthetical experience does not free the audience of its corporal appetites. Quite the contrary, the appetites get more intense. It should also be brought to the attention of the reader, that Augustine holds a certain hostility towards theatre and pagan literature as a pagan social practices. Augustine develops the thought of these Greek philosophers from the Christian point of view and bases his ethical critique of the aesthetic experience along with the critique of aesthetic practices on it. Moreover, he is more open to the concept of art as a fiction than Plato. Keywords: Augustine of Hippo, Saint Augustine, representation, imitation, mimesis, Plato, Aristotle, literary theory, literary criticism, theatre, literature, Confessions.
Contents lists available at Vilnius University Press
Received: 08/10/2019. Accepted: 16/11/2019 Copyright © Mantas Tamošaitis, 2019. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Svarstymuose apie reprezentacijos teorij, ypa literatros teorijos rmuose, šv. Augustino figra pasirodo retai. Kaip centrin figra, atstovaujanti antikinei mimetinei tradicijai, daniausiai aptariamas Aristotelis, o šalia minimas Platonas, kurio filosofijoje slypi Aristotelio mimetinio mstymo ištakos1. Taiau Augustinas svarbus istoriškai – jis ne tik sieja Platono ir Aristotelio mstymo perspektyvas, bet j pagrindu pltoja savit poir menin reprezentacij, prie mint filosof apmstyt socialini, politini ir metafizini menins reprezentacijos aspekt prijungdamas krikšionišk dmen.
Net platesniame filosofijos ir teologijos kontekste Augustino poiris men aptartas negausiai – iki pat ši dien pamatiniu veikalu išlieka 1978 m. pasirodiusi Roberto J. O’Connellio monografija Art and the Christian Intelligence in St. Augustine. Kiti išsamesni šios temos tyrimai arba atlikti dar anksiau (Chapman 1939), arba velgia Augustino meno teorij gerokai platesniame kontekste (Harrison 1992; Stock 1996; Dox 2004). Šiandien, kalbant apie meno teorij Išpainimuose, kaip aktuals mintini Jameso K. A. Smitho (2001) ir (iš dalies) Gene Fendto (1999) tyrimai.
Apskritai, dalis mokslinink link labai apibendrintai konstatuoti Augustino kritikos ssaj su Platono mstymu (O’Connell 1978, 92–93; Fendt 1999), nesiima detaliau aptarti j panašum ir (ypa) skirtum. Smithas (2001) bene vienintelis detaliau imasi skirtum paieškos, teigia, jog Augustino inkarnacijos samprata paneigia platonišk atvaizd epis- temologin nuvertinim (Smith 2001, 132–133). Šioje vietoje nortsi ginytis – Smitho bandymas prieštarauti yra gerokai dirbtinas ir, atrodo, kyla iš autoriaus priklausymo radikalios ortodoksijos grupei, kurios vienas pamatini teigini yra tai, jog mogiški konstruktai (tarp j – kalba, kultra) tiesiogiai dalyvauja Dievo buvime ir iš esms nra emèsns painimo formos negu dieviškasis Apreiškimas (Milbank 2015). Abejotinas ir Smitho bandymas kaip nauj valg pateikti tai, jog Augustinas savo ontologinje kriti- koje atsiremia retorikos kritik Platono Faidre, o ne Valstyb (Smith 2001, 125–126). Panašaus pobdio sofizmo kritika yra persmelkusi bene vis Platono korpus (Griswold 2016). Nagrinjant Valstybs dialogo tak, III Valstybs knygos mimetinio pasakojimo kritik velgiama kaip tapai X knygos mimezs savaime (μμησις λως) kritikai2 (Smith 2001, 126), todl neatsivelgiama platonišk teatro psichologij. Svarstant Augustino teorin priešiškum menams, pamirštamas jo teorinio mstymo fone esantis kultrinis priešiškumas pagoniškiems paproiams.
Augustino meno kritika turi kelet pagrindini aši – Gene Fendtas bria dvi pagrin- dines linijas: ontologin (platoniškj) kritik ir etin intencijos kritik. Kaip jau minta, Smithas iš dalies ginija Fendto ir O’Connellio poir, teigdamas, kad kritika ne tiek ontologin platoniškja prasme, kiek inkarnacin ir kylanti iš Augustino krikšioniškos kn prisiklimo sampratos. Veikiau dert sakyti, kad Augustinas krikšioniškais aspek- tais papildo Platono ontologin menins reprezentacijos kritik.
1 Pavyzdiui, Stephenas Halliwellas, jau kanoniniu tampaniame mimetins reprezentacijos tyrime The Aest- hetics of Mimesis: Ancient Texts and Modern Problems (Princeton University Press, 2002), krikšioniškj konteks- t leidiasi tik kalbdamas apie neoplatonikus, o Augustin atkreipia dmes tik išnašose ir mini tik kaip permus platonišk model.
2 Ši skirt išsamiau aptaria Elizabeth Belfiore straipsnyje „A Theory of Imitation in Plato’s Republic“. Transactions of the American Philological Association 114, 121–146.
77
Atsiremdami mintus tyrimus, šiame straipsnyje sieksime detaliau apvelgti šv. Au- gustino Išpainim svarstymuose apie menin tikrovs reprezentacij pasirodanius Pla- tono ir Aristotelio teorini perspektyv aidus, ssajas su platoniškja teatro psichologija ir atskleisti Augustino poirio savitum. Tyrime bandysime išskirti ir graik filosof kontekste aptarti tris pagrindinius Augustino kritikos sluoksnius: 1) ontologin kritik, 2) etin (psichologin) intencijos kritik, 3) paproi kritik.
1. Ontologin kritika
Ontologin meno kritika yra visos Augustino menins reprezentacijos kritikos pamatas. Ji nra nukreipta tiesiogiai paius menus (teatr, literatr), bet, nors orientuota retorik ir manichj erezij, galioja ir menams. Išpainim struktroje teatro, retorikos ir ma- nichjybs erezijos temos glaudiai susietos – aptars teatr, Augustinas imasi retorikos (Conf. 3.3.6) ir mintosios erezijos (Conf. 3.6.10) kritikos.
Ontologin kritika leidia suvokti kiek anksiau tekste pasirodanios etins teatro kritikos prielaidas, todl ši kritikos rš aptarsime pirmiausia.
Augustino mstymo prielaidose slypi dualizmas – aiški kno ir sielos perskyra, vedanti mogaus vidinio gyvenimo apmstym: patirtys, vykiai smonje, pasak Augustino, negali bti redukuojami kniškus vykius ar parametrus (Niederbacher 2014, 138–139). Ši perskyra prastai vardijama kaip neoplatonistin, nors tam tikru pavidalu yra bdinga ir manichj erezijai (Brown 1997, 51). Iš jos plaukia nuolatin Augustino perskyra tarp to, kas „viduje“, ir to, kas „išorje“, grindianti vis jo epistemologij, kurioje mogiš- kosios materialios tikrovs painimas atskiriamas nuo dieviško inojimo (Dox 2004, 14).
Aukšiausi viet Augustino epistemologinje sistemoje uima Dievas. emišk vaizdini, kaip ir paties emiško gyvenimo, tikslu laikoma kelion dievop, Dievo pai- nimo link, o emiškas gris ar grois – netobulais dangiško grio ir blogio atspindiais (Hollingworth 2013, 36), turiniais vesti mogaus siel vienov su Dievu. Apskritai, Išpainimuose Augustinas nuosekliai laikosi nutarimo, grietai išsakyto knygose Apie krikšioni banyios paproius ir apie manichj paproius bei Apie krikšionišk moksl – tik Dievas yra aukšiausiasis gris, o visi kiti (maesni) griai yra skirti vesti mogiškas sielas dievop; tai, kas galioja grybms, galioja ir groiui (O’Connell 1978, 113; Hollingworth 2013, 74). Dievo patirt Augustinas laiko ir aukšiausiu estetiniu išsi- pildymu („Vlai pamilau tave, groi, toks senovinis ir toks naujas, vlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavs ieškojau ir sudarkytas broviausi tas groybes, kurias tu sukrei“, Conf. 10.28.38).
Menins reprezentacijos kritikai svarbi enklo (signum) svoka Augustino mstyme apie kalb pasirodo gana anksti (Markus 1957, 65) ir yra artima šiandieninje kalbotyroje vartojamai signifikanto svokai. enklo svokos apibrties atskirai šiame straipsnyje neaptarsime, taiau svarbu, jog kiekvienas enklas, kur randame tekste, Augustinui, vis pirma, yra kniškas daiktas, išoriškai patiriamas juslmis (Markus 1957, 81). Tad, skaitant tekst, dangiška tiesa ir prasm randasi ne paiame tekste (išorje), ne egzegezs bdu yra išgaunama iš teksto, o veikiau su Dievo malone atsiranda tekst skaitant ir pamaldiai
78
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
mstant (viduje). Paradoksalu, kad tekstas, kaip jusliškai suvokiam enkl visuma (net jei tai Šventasis Raštas), Augustino mstyme pasirodo lyg tarpininkas tarp skaitytojo ir dieviško inojimo – jis kartu yra ir kniška klitis, ir tai, kas leidia skaitytojui leistis Dievo kontempliacij, taip priartjant prie tiesos (O’Connell 1978, 108). inoma, ta klitis neišvengiama dl ms mogiškos prigimties, neleidianios tiesiogiai painti Diev: „‘juslinis mogus’, kuris yra kaip ‘kdikis Kristuje’ ir ‘maitinasi pienu’, tol, kol nesutvirts [tiek, kad gals] valgyti kiet maist, ir nesustiprins savo regjimo [tiek, kad gals] irti saul, tegul nelaiko savo nakties apleista, bet tegul bna patenkintas m- nulio ir vaigdi šviesa“ (Conf. 13.18.23).
mogaus prigimtyje slypinti btinyb bendrauti enklais ir simboliais yra suvokiama kaip nuopuolio pasekm (O’Connell 1978, 102). XII Išpainim knygoje, kalbdamas apie dangišk Jeruzal, Augustinas j suvokia kaip bekni dvasini btybi betarpišk Dievo kontempliacij kartu (O’Connell 1978, 101; Conf. 12.11.12; Conf. 12.12.15). Tad enkliškas ms komunikacijos pobdis yra išvarymo iš rojaus pasekm – šis bendravi- mas yra mediagiškas, kniškas, o ne dieviškas ir betarpiškas: odi, enkl, simboli ir vaizdini mums reikia susikalbti, nes esame išvaryti iš dangiškosios tikrovs emesnij. Ms siela yra vidinis centras, kuris msto šiuos vaizdinius. Vaizdini paskirtis – vesti ms siel link Dievo, kuris kadaise (rojuje) buvs ms sielos kontempliacijos objektu (O’Connell 1978, 101).
Taigi mogišk, juslmis patiriam tikrov Augustinas suvokia kaip vaizdinius, išorin tikrov, kuri yra kniška ir savo prigimtimi maai gali pasakyti apie tikrj bt. Tikrojo – dieviško – inojimo reikia ieškoti sielos viduje.
Atsiremdamas šias perskyras, Augustinas imasi retorikos kritikos – ji kritikuojama kaip odio grakštumo menas, išminties imitacija, kuria siekiama ne tiesos (Burton 2007, 71), o tam tikro socialinio statuso: „Mane trauk ir tie usimimai, kurie laikomi garbin- gais: svajojau apie odines kovas forume, tikdamasis jose pasiymti ir susilaukti juo daugiau šlovs, juo melagingesns bt mano kalbos. Toks yra moni aklumas: girtis savo aklumu“ (Conf. 3.3.6). Tokia retorika priešinama su mokantis retorikos mokslo atrastu Cicerono Hortenzijumi, kuriame Augustinas atranda filosofij: „ji ragino mane pasirinkti ne vien ar kit filosofin mokykl, bet pai išmint“ (Conf. 3.4.8); „mok ne kaip kalbti, o k kalbti“ (Conf. 3.4.7). Minta kritikos kryptis iš esms atitinka visame Platono korpuse matom sofizmo kritikos linij (Smith 2001, 125–126): iškalbos menas suvokiamas kaip kalbos formos, bet ne turinio menas, t. y. iškalbos menas siekia ne tiesos, o tiesos spdio (pvz. Phaedr. 261a-262c).
Kritika manichjybei lieka toje paioje paradigmoje: „Jie sak: ‘Tiesa, tiesa’, ir daug kalbjo apie j, bet niekada jos nebuvo juose“ (Conf. 3.6.10). Manichjybs tiesos va- dinamos „spindiniais vaizdiniais“, „pramanais sielai, apgautai aki“, ir lyginamos su sapnuose valgomu maistu: „Sapnuose valgomas maistas yra panašus t, kuris valgomas nemiegant, taiau miegantysis jo nevalgo, nes miega“ (Conf. 3.6.10). Vaizdiniai lyginami su sapno tikrove, iš kurios išsivaduoti galima tik nubudus – siel nukreipus dievop: ne išorin tikrov, pastam juslmis, o vid – siel. Galiausiai pateikiama išsami atvaizd ontologin hierarchija:
79
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose
Tie pramanai jokiu bdu nebuvo panašs Tave, kaip dabar man kalbi, nes anie buvo kniški vaizdiniai, netikri knai, u kuriuos tikresni yra šitie, tikrieji knai, kuriuos matome kniškomis akimis tiek danguje, tiek ir emje. Juos matome kartu su gyvuliais ir paukšiais, ir jie yra tikresni negu tie, kuriuos sivaizduojame. Savo ruotu, tie vaizdiniai yra tikresni negu spliojimai apie kitus, dar didesnius ir begalinius dalykus, kuri iš viso nra. [...] Kaip tu [Dieve – M. T.] esi toli nuo t mano vaizdini, nuo nereali kn, kuri iš viso nra! Tikresni yra sivaizdavimai kn, kurie iš tikro yra, o u juos dar tikresni patys knai, bet ir jie – tai ne tu. Ir nesi siela, kuri teikia gyvyb knams – nors ta gyvyb yra geresn ir tikresn nei patys knai; tu esi siel gyvyb, gyvybs gyvyb, gyvenanti pati savimi ir nesikeiianti. (Conf. 3.6.10)
Matome ryškjant platonišk atvaizdo (εδωλον) samprat, randam X Valstybs knygos svarstyme apie mimez, ir epistemologijos apmatus, nubrtus Platono olos ir linijos analogijose (Smith 2001, 126). Platono mstyme atvaizdas tra suvokiamas kaip treias lygmuo nuo tikrovs: materialus daiktas yra daikto idjos reprezentacija, o atvaiz- das – materialaus daikto reprezentacija, dar labiau nutolusi nuo tikrosios tiesos (Resp. 597e; Moss 2007, 425). Tad bet koki fizini kn atvaizdavimas suvokiamas kaip trimis ingsniais nutols nuo tikrovs. Tikrov Augustino suvokiama kaip pats Dievas – tik die- viškas painimas yra tikrasis painimas. sivaizdavimas apie jusliškai patiriamus knus ir j atvaizdavimas suvokiamas kaip formos, nutolstanios nuo tikrovs ir daikt esms. Ariau tikrovs yra jusliškai patiriami fiziniai knai, taiau ir jie tra atspindiai („jie – tai ne tu“, Conf. 3.6.10). Augustinui dieviškasis painimas prilygsta tikrajam inojimui, kur Platonas vardija kaip νησις, pasiekiam dialektiškai, o juslinis patyrimas ir dalyk atvaizdai, kaip ir Platono mstyme, pretenduoja tik nuomons arba tikjimo (πστις) ir panašumu grstos vaizduots (εκασα) epistemologinius lygmenis. Pats Augustino atsivertimo impulsas, skaitant Cicerono Hortenzij, iš esms grstas šios epistemologins skirties suvokimu (Smith 2001, 127).
Menins reprezentacijos – teatras, literatra – taip pat yra nuo tikrovs nutol atvaizdai, taiau Augustinas meno klausim, nors msto toje paioje epistemologinje paradigmoje kaip Platonas, sprendia kiek kitaip. Atvaizdus Augustinas suvokia kaip nutolusius nuo dieviškos tiesos ir tikrovs, taiau kur kas aiškiau negu Platonas Valstybje apmsto tai, kad irovas ar skaitytojas suvokia meno krinio fiktyvum. Btent todl eilrašius ir poemas Augustinas mato kaip vertingesnius u manichjiškus mitus: „Nes eilrašius ir poemas aš priskiriu tikram maistui. Net jei deklamavau eiles apie skraidani Medj, nerodinju [kad tai tiesa]; jei girdjau deklamuojant, netikjau“ (Conf. 3.6.11). Augus- tinui svarbu tai, kad menas nepretenduoja faktin ties. Platonas, bent Valstybje, tai atkreipia dmes tik labai sporadiškai, teigia, kad pasakos vaikams (pasakojimai, μθοι) „apskritai – tai melas, bet jose yra ir dalis tiesos“ (Resp. 377a). Taigi Platonas taip pat nereikalauja iš meno paodins tiesos ir mato u fiktyvi pasakojim atpastamus bend- ruosius principus (Halliwell 2002, 50), taiau imasi gana grietos Homero ir Hesiodo diev vaizdavimo, kaip neatitinkanio filosofins tiesos, kritikos, nepalikdamas irovui galimybs tuo nepatikti ar to nepriimti paodiškai (Resp. 378a-379a). Augustinas toki galimyb palieka.
80
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
Augustinas taip pat pripasta, jog per laisvuosius menus (doctrinae liberales) galima painti ne tik dalyk atvaizdus, bet ir tam tikrus esinius (nec eorum imagines, sed res ipsas): „[...] kas yra literatra, kas yra dialektika, kiek yra klausim rši“ (Conf. 10.9.16), lygiai kaip ir matematines figras ir skaiius, kaip tokius, pastame per kniškus objektus, taiau „[atmintyje esanios] linijos yra kitokios, tai nra vaizdiniai t, apie kurias man praneš kno akis: jas pasta kiekvienas, kuris atpasta jas viduje visai negalvodamas apie niek, kas kniška“ (Conf. 10.12.19). Platonas tai priskirt δινοια sriiai, tam tikr intelektini form painimui, kylaniam iš knišk objekt apmstymo.
Tad nuo neoplatoniško dualizmo atsispirianti Augustino ontologin kritika parodo prielaidas, kuriomis remdamasis Augustinas velgia meno krinius: jie atsiskleidia kaip trimis pakopomis nuo tiesos (Dievo) nutol vaizdiniai. Pripastama, jog per laisvuosius menus galima painti tam tikrus esinius, taiau Augustino mstyme menas nepretenduoja tikrj ties, kuri gali suteikti tik tikjimas ir Dievo kontempliacija.
2. Etin (psichologin) intencijos kritika
Meno kritikos Augustinas Išpainimuose imasi atsiremdamas asmenin savo kaip i- rovo patirt. Neatsitiktinai prieš prabildamas apie teatr Augustinas kalba apie savsias kniškas aistras (affectus) ir polink malonumus. Augustinas pripasta, jog Kartaginoje buvo išalks „vidinio maisto“, Dievo ir ši tuštum, apsuptas „gdingos meils“ (flagi- tiosorum amorum), band upildyti kniškais malonumais: „Nebuvo sveika mano siela: išberta votimis ji versi išorn, apgailtina, ji troško pasikasyti tuos, kurie teik jausmin malonum“ (Conf. 3.1.1). Tokia bsena vardijama kaip „malonum kaljimas“ (Conf. 3.1.1). Išoriniais jusliniais malonumais, Augustino nuomone, bandoma patenkinti sielos poreikius, kuriuos gali patenkinti tik pats Dievas, – malonumai yra netikras, pakaitinis maistas, kuris neupildo šios tuštumos. Jie kreipia mus neteisinga linkme – vidiniai sie- los poreikiai tokiu atveju yra projektuojami išor, juslinio pasaulio link, o ne Diev ir siel. Vienas iš toki netikr malonum – teatro spektakliai (Dox 2004, 13–14). Taigi Augustinui meno patirtis pirmiausia rpi kaip tai, su kuo tapatinasi men patiriantysis, ir kaip tai, kas veikia patirianiojo sielos bsen ir krypt.
Šiandien, mstydami apie meno patirt, daniausiai mstome aristoteliškai – kaip apie susitapatinim ir savo individuali išgyvenim atpainim meno krinyje. Augustinas taip pat msto Aristotelio katarsio (κθαρσις) paradigmoje. Aristotelis tragedij apibdina kaip krin, imituojant baigt ir svarb tam tikros apimties veiksm, kuris, suadindamas gailest ir baim, apvalo šiuos jausmus (Poet. 1449b). Nors Augustinas mini tiek irovo patiriam gailest, tiek scenoje matom aistr tapatinim su savosiomis („Mane patrauk teatriniai vaidinimai, pilni mano nelaimi atvaizd ir kurstantys mano degim“, Conf. 3.2.2), jis prieina prie visiškai kitokio estetins patirties vertinimo: teatro vaizdai ne „ap- valo“ nuo aistr, o „kursto degim“. Aristotelis katarsio patyrime mato apsivalym nuo mogiškj aistr, o Augustinas – gilesn klimpim savo emiškas aistras: „Klausyda- masis apie prasimanytas kanias tarsi kasiausi šašus, o gramdant juos nagais, atsirasdavo udegimas, pliavimas ir baisi aizda“ (Conf. 3.2.4).
81
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose
Aristotelio mstymo prielaidos yra kitokios – jis, nors ir ne taip eksplicitiškai kaip Platonas, msto apie men galutiniu tikslu laikydamas piliei dorov ir polio gerov. Pilietis, atpalaidavs savsias aistras, grta polio gyvenim švarus nuo j. Augustinui telos, visa ko tikslas, yra kitoks – jam rpi kiekvienos sielos išganymas ir jos kelion Dievo painimo link.
Kaip jau minjome anksiau, Augustino mstyme visi emiški griai ir groiai yra laikomi vertingais tik tada, kai veda vienov su Dievu (telos, galutin visa ko tiksl), todl Augustino rstyb teatras usitraukia pirmiausia ne dl tiesioginio spektakli turinio, o dl Augustino rpesio mogaus sielos išganymu.
Augustinui nepriimtina, kad teatro irovas (klausytojas) nra kvieiamas padti – jis kvieiamas tik kartu kentti, o meno krinys laikomas tuo geresniu, juo didesn kani irovas patiria: „Jeigu tos moni nelaims, senos ar išgalvotos, taip vaidinamos scenoje, kad nepriveria irov kentti, jis [klausytojas – M. T.] išeina, jausdamas nepasitenkinim ir priekaištaudamas“ (Conf. 3.2.2). Augustinas atkreipia dmes ir psichologin teatro patirties paradoksalum – mogus nori kentti scenoje matydamas graudius ir tragiškus dalykus, taiau pats j patirti nenori (Conf. 3.2.2). Tad ši irovo kartu su dramos veik- jais patiriama kania nereikalauja imtis dorybing veiksm ir demonstruoti krikšioniško gailestingumo – neskatina irovo krikšioniškai veikti, todl gailestingumo, kaip dorybs, neugdo. Veikiau atvirkšiai – savo buvimu auditorijoje irovas legitimuoja krikšioniš- kai moralei nepriimtin elges, matom scenoje: „Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais dalykais“ (Conf. 3.1.3).
Tiek spektaklio irov, tiek teatro kaip reiškinio vienintel intencija Augustinui yra estetinis išgyvenimas ir iš to kylantis malonumas savaime (irovas „diaugiasi beg- dystje“, „myli pat skausm“, kai reikt mylti gailestingum; Conf. 3.2.3), o ne siekis praturtinti savo siel ir vesti j dieviško painimo link (Fendt 1999, 173). Tai liudija ir X Išpainim knygoje, aptariant gundymo ršis, randamas malonumo, grsto knišku painimu, aprašymas: „[…] Malonumas vaikosi to, kas grau, skambu, saldu, skanu, minkšta, o smalsumas išbandymo dingstimi [vaikosi – M. T.] net ir priešing šiems da- lyk, taiau ne tam, kad patirt nemalonum, bet iš aistros patirti bei painti. […] Net ir paioje religijoje išbandomas Dievas, reikalaujant iš jo enkl ir stebukl, kuri trokšta- ma ne dl kokio išsigelbjimo, bet tik dl [j] patyrimo“ (Conf. 10.35.55). Malonumas dl malonumo paties savaime (vidini poreiki projektavimas išor) virsta savotiška stabmeldysts forma (Smith 2001, 124).
velgdamas teatro patirtyje slypint pavoj sielos integralumui, Augustinas domiai priartja prie platoniškosios teatro psichologijos, išdstytos III Platono Valstybs knygoje. Platonas teatre velgia galimyb suardyti vien svarbiausi platoniškosios psichologijos ir etikos princip – sielos vienov ir darn. „Ašar ir dejoni alk“ jis priskiria btent geidianiajam pradui (Resp. 606a). Tapatindamasi su tragedijos veikjais, siela veriama dalytis smulkias daleles ir praranda integralum (Gastaldi 2013, 39): aistringas scenoje matomas elgesys vaidinaniojo (ar iriniojo) yra perimamas, jis veikia mogaus prigimt, „virsta proiais ir prigimties bruoais – jis paveikia kn, bals, dvasi“ (Resp. 395d). Toks geidianiojo sielos prado sotinimas, pasak Platono, yra pavojingas, nes sielai turt
82
vadovauti protingasis pradas, o geidiantysis ir aistringasis – bti jam pavalds (Ferrari 2007, 199). Platonas kelyje mogaus prigimties išsipildym mato dor gyvenim, polio gerov ir filosofinio painimo siek; jis bando sujungti daugyb socialini praktik harmoning visum, leidiani patenkinti mogaus prigimt.
Augustinas teatro pavoj mato panašiai, taiau jis iri iš fundamentaliai kito taško – apie irov jis msto jau ne kaip apie polio piliet ar bendruomens nar, o kaip apie individuali siel, kurios prigimtis gali bti patenkinta tik siekiant vienovs su Dievu – sielos išganymo. Šis išganymas tampa vieninteliu telos, kurio link turi kreipti ir visi kiti, maesni griai, – nekalbama apie teatro poveik bendruomenei, kalbama apie teatro poveik kiekvieno mogaus sielai ir jos išganymui. Augustinui labiausiai kelia nerim tai, kad teatras nukreipia mog nuo mstymo apie savo sielos vidin kelion išganym link išorini aistr, emišk malonum ir, apskritai, tolyn nuo telos. Tai galioja ne tik teatrui, bet ir pagoniškai literatrai: „Buvau veriamas skaityti apie kakokias Enjo klajones, umiršs savo paties klaidas, verkti dl mirusios Didonos, nusiudiusios iš meils, bet nepraliejau n vienos ašaros pats dl savs, vargšas, per anuos dalykus mirdamas be ta- vs, Dieve, mano gyvenime“ (Conf. 1.13.20). Taigi teatre patiriamas malonumas, pasak Augustino, yra malonumas dl malonumo, kylantis iš nuodmingo ir betikslio smalsumo (curiositas; Conf. 10.35.55), o ne tai, kas veda Dievo painimo link, todl – nepriimtinas. Tai emiški malonumai, emišk aistr tarsi šaš „kasymasis“, atitraukiantis ms dmes nuo dangiškosios kelions – tai malonumas dl malonumo, grois dl groio, o ne grois, vedantis link dieviško groio painimo ir sielos išganymo.
Vis dlto svarbu atkreipti dmes, kad tiek Platonas, tiek Augustinas išskiria estetin patyrim kaip savarankišk fenomen ir konstatuoja, jog toks patyrimas teikia malonu- mo. Aristotelis ir dauguma ms š estetin patyrim šiandien laikome savaime vertingu dl jo teikiamo malonumo ir aistr apvalymo. Taiau tiek Platonas, tiek Augustinas ne- mato estetinio patyrimo kaip vertingo savaime: Platonas mziškuosius menus velgia pirmiausia kaip ugdymo turin (παιδεα) (Gastaldi 2013) ir vertina juos tik tada, kai jie pateikia ger pavyzd, su kuriuo polio jaunuoliai galt tapatintis; o Augustinas estetin meno patyrim traktuoja kaip distrakcij, siel nuo kelions dievop nukreipiani juslin tikrov ir emiškus malonumus, netikr Dievo pakaital, kuris negali patenkinti tikrj sielos poreiki, savotišk stabmeldysts form.
3. Paproi kritika
Dauguma meno krini, su kuriais susiduria Augustinas, savo prigimtimi yra pagoniš- kos kultros, priešinamos su krikšioniška, dalis. Todl jo mstyme apie men nuolat pasirodo tam tikra pai pagonišk paproi kritika. Augustinas ne tik Išpainimuose, bet ir Dievo mieste, Apie mokytoj, Apie krikšionišk moksl usimena apie teatr ir amfiteatruose vykusias aidynes, gladiatori kovas kaip apie pagoniškos kultros dal (Dox 2004, 12): svarbu nepamiršti, kad teatras kaip socialin praktika yra glaudiai su- sijs su romn religija, festivaliais, dievybmis (Beacham 1991, 20) ar net atvira satyra krikšionybs atvilgiu (Beacham 1991, 138). Apskritai, teatras Augustino laikais buvo
83
viena iš atviriausi pagoniškos kultros demonstravimo form (Dox 2004, 13). Kita vertus, net inom tragedij ar komedij turinys toli grau nra krikšioniškas – neat- sitiktinai, prieš prabildamas apie teatrinius spektaklius, Augustinas prisipasta trošks pavydo, tarinjim, baims, pykio ir gin (Conf. 3.1.1). Donalee Dox teigimu, btent todl, kad teatro praktikas Augustinas laiko išimtinai pagoniškos kultros dalimi, kitaip negu likusiai pagoniškos minties daliai (poezijai, muzikai, iš dalies retorikai), jis neat- randa teatrui vietos krikšioniškame mstyme: jis nemsto apie galimyb teatr padaryti krikšionišk (Dox 2004, 24).
Nors Augustino kritikos pagrindins ašys yra ontologin ir etin (psichologin) inten- cijos kritika, o turinio klausimas – antraeilis, jis taip pat egzistuoja. Išpainimuose teatro kaip pagoniško paproio kritika pasirodo tik epizodiškai ir uuominomis, kad Augustinui, kaip krikšioniui, yra nepriimtina tai, k jis mat scenoje: „Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais dalykais“ (Conf. 3.1.3). Tiesa, piktinamasi ne tik teatru, bet ir pagoniškja literatra, kad tokie kriniai kaip Vergilijaus Eneida tap socialinio prestio dalimi: „Tokia beprotyb yra laikoma garbingesniais ir vaisingesniais mokslais, negu tie, dl kuri išmokau skaityti ir rašyti“ (Conf. 1.13.21).
Šis kritinis sluoksnis nra teorizuojamas, taiau Augustino priešiškum pagoniškai kultrai svarbu atsivelgti, bandant suvokti Augustino kritikos, ypa išsakomos apie konkreius pagoniškos kultros fenomenus, prielaidas.
Išvados
Augustino menins reprezentacijos kritikos pamatus sudaro ontologin kritika, atsispirianti nuo neoplatoniško dualizmo: meno krinius, kaip ir Platonas, Augustinas, velgia kaip vaizdinius. Juos mato kaip trimis reprezentacinmis pakopomis nutolusius nuo tiesos ir dieviškos tikrovs. Taiau Augustinas kur kas daugiau vilties velgia irovo gebjime suvokti meno krinio fiktyvum: Augustinas pripasta men esant vertingesn u erezij, nes menas nepretenduoja ties. Taip pat pripastama, jog per laisvuosius menus galime painti tam tikrus esinius. Taiau Augustino mstyme menas nepretenduoja nei tikrj ties, nei tikrj gro, kur gali suteikti tikjimas ir Dievo kontempliacija – Dievo pa- tyrimas Augustinui yra aukšiausias estetinis patyrimas.
Augustinas kritikuoja meno irovo ir teatro kaip reiškinio intencij, nukreipt ne vidin sielos pasaul ir Dievo kontempliacij, o kaip malonum pat savaime. Teatras, pasak Augustino, sotina kniškas mogaus aistras ir kanias, nereikalaudamas iš jo krikšioniško veiksmo – jis sukelia gailest ir kani, bet nereikalauja praktikuoti gailes- tingumo, tad vienintelis irovo tikslas – patirti malonum; jis neveda nei dorybs, nei Dievo painimo link. Taigi Augustinas atpasta estetinio patyrimo, teikianio malonum, fenomen, taiau nelaiko jo savaime vertingu kaip Aristotelis. Kaip ir Platonas savojoje teatro psichologijoje, Augustinas mato estetin malonum pavojing sielos integralumui. Taiau, skirtingai negu Platonas, kuris mene velgia pavoj sielos prad harmonijai ir polio bendruomenei, Augustinas velgia estetin patyrim kaip distrakcij individualios sielos emiškame kelyje išganym ir vienov su Dievu. Teatras šioje kritinje perspek-
84
tyvoje pasirodo kaip aistr, kurias gali numalšinti tik Dievas, tenkinimas, kreipiantis sielos vilgsn ne „vidun“, o „išorn“ – knišk pasaul, kuris sielos niekada nepasotina. Teatro patyrimas, projektuojantis vidinius sielos poreikius juslin tikrov, suvokiamas kaip savotiška stabmeldysts forma.
Teorinio Augustino kalbjimo fone jauiamas kultrinis priešiškumas romn kultros objektams. teatr kritiškai irima ne tik dl teorini prielaid, bet ir dl tiesiogins teatro, kaip pagoniškos socialins praktikos, ssajos su romn religija ir paproiais (apskritai, nra mstoma apie krikšioniško teatro galimyb). Panašiai kritiškai irima ir pagonišk literatros krini (tiek tragedij, tiek ep) turin.
Augustino menins reprezentacijos kritika Išpainimuose labai glaudiai atsispiria nuo Platono ir Aristotelio nubrt mstymo trajektorij, taiau jas papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos kylania estetinio patyrimo etine kritika, atviresniu poiriu meno krinio fiktyvum ir kritika, nukreipta pagoniškus paproius.
Šaltiniai
Augustinas, Aurelijus. 2019. Išpainimai. Vert Eugenija Ulinait, Vaidil Stalioraityt. Vilnius: Hubris. Augustine. 2014. Confessions. Books 1–8. Ed. and trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard Univer-
sity Press. Augustine. 2016. Confessions. Books 9–13. Ed. and trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard Uni-
versity Press. Platonas. 1996. Faidras. Vert Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai. Platonas. 2014. Valstyb. Vert Jonas Dumius. Vilnius: Margi raštai.
Literatra
Beacham, Richard C. 1991. The Roman Theatre and its Audience. Cambridge: Harvard University Press. Belfiore, Elizabeth. 1984. A Theory of Imitation in Plato’s Republic. Transactions of the American Philological
Association 114, 121–146, https://doi.org/10.2307/284143. Brown, Peter. 1997. Augustinas iš Hipono. Biografija. Vert Darius Alekna. Vilnius: Taura. Burton, Phillip. 2007. Language in the Confessions of Augustine. Oxford: Oxford University Press. Chapman, Emmanuel. 1939. Saint Augustine’s Philosophy of Beauty. New York: Sheed & Ward. Dox, Donnalee. 2004. The Idea of the Theater in Latin Christian Thought. Augustine to the Fourteenth Century.
Michigan: The University of Michigan Press, https://doi.org/10.3998/mpub.17485. Fendt, Gene. 1999. The (Moral) Problem of Reading Confessions: Augustine’s Double Argument against
Drama. American Catholic Philosophical Quarterly, Supplement: Annual ACPA Proceedings, 171–184. Ferrari, G. R. F. 2007: The Three-Part Soul. The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R. F. Ferrari,
ed. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/ccol0521839637.007. Gastaldi, Silvia. 2013: Poetry: paideia and mimesis. The Painter of Constitutions: Selected Essays on Platos
Republic. Mario Vegetti, Franco Ferrari & Tosca Lynch, eds. Sankt Augustin: Academia Verlag. Griswold, Charles L. 2016: Plato on Rhetoric and Poetry. The Stanford Encyclopedia of Philosop-
hy. Edward N. Zalta, ed. Stanford University: Metaphysics Research Lab. Available at: <https://plato. stanford.edu/archives/fall2016/entries/plato-rhetoric/>. Accessed: 15 November 2019.
Halliwell, Stephen. 2002. The Aesthetics of Mimesis: Ancient Texts and Modern Problems. Princeton: Princeton University Press, https://doi.org/10.2307/j.ctt7rn67.
Harrison, Carol. 1992. Beaty and Revelation in the Thought of Saint Augustine. Oxford: Clarendon Press. Hollingworth, Miles. 2013. Saint Augustine of Hippo. An Intellectual Biography. London: Bloomsbury. Markus, R. A. 1957. St. Augustine on Signs. Phronesis 2(1), 60–83.
Milbank, John. 2015. What Is Radical Orthodoxy? University of Freiburg. Available at: <http://www.unifr.ch/ theo/assets/files/SA2015/Theses_EN.pdf>. Accessed: 1 November 2019.
Moss, Jessica. 2007: What Is Imitative Poetry and Why Is It Bad? The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R. F. Ferrari, ed. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/ ccol0521839637.015.
Niederbacher, Bruno, S. J. 2014: The human soul: Augustine’s case for soul-body dualism. The Cambridge Companion to Augustine. David Vincent Meconi & Eleonore Stump, eds. Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/cco9781139178044.012.
O’Connell, Robert J. 1978. Art and the Christian Intelligence in St. Augustine. Cambridge: Harvard University Press.
Smith, James K. A. 2001. Staging the Incarnation: Revisioning Augustine’s Critique of Theatre. Literature and Theology 15(2), 123–139, https://doi.org/10.1093/litthe/15.2.123.
Stock, Brian. 1996. Augustine the Reader. Meditation, Self-Knowledge, and the Ethics of Interpretation. Cambridge: The Belknap Press of Harvard University Press.
Anotacija
1. Ontologin kritika
3. Paproi kritika