METODIKA

SOCIALINIO DARBO, SKATINANT LAIKINŲ –

SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMŲ KLIENTŲ UŽIMTUMĄ,

METODIKA IR PRIEMONIŲ PAKETAS, SOCIALINĖS

RIZIKOS ŠEIMOMS

Projekto Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-01-021

Data 2009 LIEPA

Versija ORIGINALAS

Vykdytojas Užsakovas

Ekspertų grupės vadovas

Skaidrė Račkauskienė

Klaipėdos kolegija Sveikatos fakultetas

__________________________ (parašas)

BĮ Pagėgių savivaldybės socialinių

paslaugų centras

__________________________ (pareigos, vardas, pavardė, parašas)

A.V.

Pagėgiai, 2009

2

3

2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas

užimtumas ir socialinė aprėptis“ VP1-1.3-SADM-02-K priemonės „Socialinės rizikos ir

socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į darbo rinką“ projektas „Socialinės rizikos

šeimų užimtumo modelio sukūrimas ir išbandymas Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų

centre“, SFMIS Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-01-021

Vykdytojas

BĮ Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centras

Projekto vadovas

BĮ Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Kovaliova

Metodikos rengimo konsultantai, ekspertai iš Norvegijos:

Liv Brevik ir Vigdis Bryhn

Recenzentai

Doc. dr. Angelė Čepėnaitė, Vilniaus universitetas

Doc. Nijolė Galdikienė, Klaipėdos kolegija Sveikatos fakultetas

Metodika apsvarstyta ir rekomenduota spausdinti Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto

Socialinio darbo katedros posėdyje.

4

TURINYS

METODIKOS ANOTACIJA……………………………………………………................ 5 1. SOCIALINĖS SĄVEIKOS TARP KLIENTO IR SOCIALINIO DARBUOTOJO

FORMAVIMOSI BŪDAI .............................................................................................. 6

1.1. BENDRADARBIAVIMO ASPEKTAI SOCIALINIO DARBO SU KLIENTU PROCESE ...........................................................................................................

7

1.2. TARPASMENINIAI KONFLIKTAI SOCIALINIO DARBO PROCESE ........ 17 2. SOCIALINĖS ĮTAKOS MECHANIZMAI ................................................................ 19 2.1. SOCIALINIO ELGESIO MOTYVACIJA ......................................................... 19 2.2. SOCIALINIAI TINKLAI IR PARAMA MOTYVUOJANT KLIENTĄ

POKYČIAMS ..................................................................................................... 23

3. NORVEGIJOS PATIRTIS SPRENDŽIANT SOCIALINĖS RIZIKOS ASMENŲ

SOCIALINES PROBLEMAS ...................................................................................... 30

4. TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ STIPRINIMO METODAI ................................................... 36 3.1. ŽMOGAUS VEIKLOS GRUPĖJE YPATUMAI ............................................... 36 3.2. UŽSIĖMIMŲ CIKLAS SU SOCIALINĖS RIZIKOS TĖVAIS CIKLAS,

NAUDOJANT SOCIALINIO DARBO SU GRUPE IR KT. METODUS ........ 39

5. METODIKOS ĮGYVENDINIMO PLANAS .............................................................. 73 6. LITERATŪRA............................................................................................................... 74 7. PRIEDAI......................................................................................................................... 76

1. ASMENS KORTELĖ

2. SAVAITĖS INDIVIDUALIOS VEIKLOS PLANAS

3. SAVAITĖS BIUDŽETO PLANAVIMAS

4. ASMENYBĖS MOTYVACIJOS TESTAS

5. ELGESIO POKYČIŲ VERTINIMAS

6. SOCIALINIŲ PARTNERIŲ IR KLIENTO BENDRADARBIAVIMO PLANAS

7. VAIKO CHARAKTERISTIKA

8. SOCIALINĖS INTERVENCIJOS ATASKAITA

9. INDIVIDUALAUS DARBO SU KLIENTU PLANAS

10. PIRMININIO SOCIALINIO DARBO SU ŠEIMA VERTINIMAS

SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ UŽSIĖMIMŲ CIKLO PRIEDAI:

11. KAI DIRBU, MAN SVARBU...

12. NENORIU GIRTIS, BET.......

13. ĮVERTINKITE KAIP SPRENDŽIATE KONFLIKTUS

14. MANO VAIKAS GALI GALI, TAČIAU NEPAGEIDAUJU NEGALI

15. 5 DALIŲ ELGESIO KEITIMO IR RIBŲ NUSTATYMO MODELIS

16. MANO GYVENIME SVARBIAUSIOS VERTYBĖS

17. SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI GRUPĖS VADOVUI

18. AR GALĖTUME GYVENTI EKONOMIŠKIAU?

19. MANO (MANO ŠEIMOS) MĖNESIO IŠLAIDOS

20. MITAI IR TIESA APIE HIGIENOS ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMĄ

21. KAIP JUMS SEKASI BENDRAUTI SU VAIKAIS? KOKIE JŪSŲ IR JŪSŲ VAIKŲ

SANTYKIAI

22. MANO IR VAIKO TARPUSAVIO SANTYKIAI KURIAMI PASIRENKANT

AUKLĖJIMO STILIŲ

23. SOCIALINIO TINKLO TYRIMAS

5

METODIKOS ANOTACIJA

„Socialinio darbo, skatinant laikino – savarankiško gyvenimo namų klientų užimtumą, metodika

ir priemonių paketas, socialinės rizikos šeimoms“ - tai inovatyvi metodika, apjungianti socialinės

sąveikos būdus tarp kliento ir socialinio darbuotojo, socialinės įtakos mechanizmus ir tėvystės

įgūdžių stiprinimo metodus, siekiant stiprinti kliento motyvaciją ieškantis darbo bei mažinant jo

ir jo šeimos narių socialinę atskirtį bendruomenėje. Metodika kaip mokymo priemonė, skirta

socialiniams darbuotojams teikiant konsultavimo paslaugas socialinės rizikos asmenims,

dalyvaujantiems projekte ir siekiantiems kokybiškos integracijos ir/ar reintegracijos į darbo

rinką.

Metodika paremta humanistinės, kognityvinės ir bihevioristinės teorijų principinėmis

nuostatomis, skirta nuosekliai pasiekti kliento elgesio pokyčių, ne nurodant ką ir kaip klientas

turi daryti, o naudojant motyvacinio pokalbio metodą, bendravimą grįstą „pagalvės metodu“ ir

pan. pasiekti kliento vidinės motyvacijos keistis. Metodikoje daug dėmesio skiriama

instrumentinei paramai, kuris apima tinklą institucijų ir specialistų su kuriais klientas betarpiškai

palaiko ryšius. Teorinio ir praktinio darbo dermėje išryškėję socialinės rizikos asmenų socialinių

įgūdžių sutrikimai, sudarė prielaidas parengti nuoseklų grupinių užsiėmimų ciklą, apimantį

turimų socialinių įgūdžių stiprinimą ir naujų formavimą.

Savo pastebėjimais ir siūlymais metodikos rengimo klausimais dalinosi ekspertės iš Norvegijos

Liv Brevik ir Vigdis Bryhn. Į metodikos teorinį konceptą integruota Norvegijos patirtis

sprendžiant socialinės rizikos asmenų socialinės atskirties problemas.

Metodikos panaudojimo galimybės nesibaigia projekto rėmuose. Socialiniai darbuotojai

dirbdami su psichosocialinių problemų turinčiai rizikos asmenimis, atskiromis metodikos dalimis

ar nuosekliai visa metodika, ją adaptavus ir pritaikius socialinių paslaugų centrų klientams ar

besąlygiškai ją įsisavinus sėkmingai gali naudotis sprendžiant klientų socialines ir psichologines

problemas ir mažinant socialiai pažeistų asmenų atskirtį bendruomenėje.

Metodikoje naudojamų simbolių paaiškinimai:

Pateikiami paaiškinimai kaip pildyti kliento bylos dokumentus, numatomi

rekomendacinio pobūdžio socialinio darbo terminai.

Pateikiama svarbi informacija dėl socialinio darbo proceso organizavimo.

! Pateikiami patarimai socialiniam darbuotojui, vedančiam socialinių įgūdžių formavimo

užsiėmimus.

6

1. SOCIALINĖS SĄVEIKOS TARP KLIENTO IR SOCIALINIO

DARBUOTOJO FORMAVIMOSI BŪDAI

Socialinė sąveika tarp kliento ir socialinio darbuotojo tai socialinio bendravimo forma, kai

suformavus kliento ir darbuotojo veiksmų sistemą paremtą profesiniais ir pagalbos santykiais,

dedamos sąmoningos ir aktyvios pastangos pagerinti kitos žmogaus (kliento) padėtį (Legkauskas

V., 2008, Johnson L.C., 2001, Leliūgienė I., 1997a).

Sąveikos tarp kliento ir socialinio darbuotojo skirtingose teorijose interpretuojamos skirtingai,

tačiau visur dėmesio centre yra klientas bei procesai apibūdinantys individualią kliento kaitą.

Išskiriami bihevioristinės, kognityvinės, humanistinės ir konstruktyvinės sąveikos modeliai,

tačiau socialinio darbo procese dominuojančiu laikomas humanistinės sąveikos modelis.

Humanistinė tarpusavio sąveikos esmė yra užtikrinti darbuotojo ir kliento pasitikėjimą ir sąveiką.

Vadovaujantis šia teorija darbuotojas siekia padėti klientui suprasti pačiam save. Todėl

darbuotojas tampa padėjėju, konsultantu. Iš darbuotojo siekiama humaniškų savybių – empatijos,

nuoširdumo ir pagarbos besimokančiajam (Maslow A.H., 1999). Humanistinės teorijos šalininkai

teigia, kad socialinis darbuotojas padeda klientui keistis ir gyventi remiantis bendražmogiškomis

vertybėmis, padeda atskleisti kliento vidinėms galimybėms, išryškinant jų stiprybes.

Negalime nuneigti bihevioristinės ir kognityvinės teorijų naudojimo skirtinguose socialinio

darbo proceso etapuose. Formuojant kliento ir socialinio darbuotojo veiksmų sistemą, ypač

dirbant su klientais, nenorinčiais priimti socialinės pagalbos, svarbu vadovautis integruotais

humanistinės ir bihevioristinės sąveikos modeliai. Pirminiame kontakto formavimo etape galima

remtis stimulo ir reakcijos principais, kurie sudaro bihevioristinės sąveikos modelio esmę.

Stimulas – dėmesio atkreipimas, materiali ir nemateriali parama šeimai, pagyrimas ir pan.,

reakcija – atvykimas į konsultaciją, duoto žodžio laikymasis ir pan. Teisingai parinktas,

pritaikytas prie esamos situacijos stimulas sukelia laukiamą reakciją. Elgesį palaikantis išorinis

paskatinimas gali sukurti elgesį pagrindžiančią nuostatą.

Tačiau nuolatinė bihevioristinės sąveikos modelio raiška, t.y. socialinio darbuotojo

pasikartojantys stimulai gali sugriauti tam tikrą elgesį palaikančias nuostatas. Legkauskas V.

(2008) tai įvardina perteklinio pateisinimo efektu – pradėjus gauti atlygį už atliekamus veiksmus,

teigiamos nuostatos tos veiklos atžvilgiu susilpnėja ir veikla (reakcija) be atlygio (stimulo)

nutraukiama. Nuolatinis stimulas skatina klientą atlikti vieną ar kitą veiksmą be vidinės

nuostatos, o tik išoriniu paskatinimu, todėl nutraukus stimulą, gali išnykti ir elgesį. Stimulo ir

7

reakcijos naudojimas socialinio darbo procese turi vykti periodiškai ir netapti pagrindine

socialinio darbuotojo kliento sąveikos konstravimo forma.

Kognityvinės sąveikos modelis socialinio darbo praktikoje dažniausiai pasirenkamas dirbant

kliento gyvenamojoje aplinkoje, nes ne visas socialines problemas galima išspręsti socialinėje

įstaigoje. Kognityviniame modelyje socialinis darbuotojas tarpasmeninės sąveikos kontekste

padeda klientui įsisavinti naujas nuostatas, kurios sudaro prielaidas socialinės atskirties

mažėjimui. Leliūgienės I. (2003 b), išryškėja kliento socialinio elgesio reguliavimo galimybės

mokant jį tobulinti savo elgesio schemas priklausomai nuo esamų socialinių sąlygų arba nuo

konkrečios socialinės situacijos, kurioje jis atsidūrė. Kognityvi intervencija, sąlygojama

pozityvios socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos, siekia identifikuoti ir pakeiti „iškreiptą“ ir

„nerealistinį“ mąstymą ir taip daryti įtaką emocijoms ir elgesiui. Vien tik kognityvi

restruktūrizacija yra gana sudėtingas procesas. Spanjaard H. (2005) šiuo atveju siūlo integruoti

panaudojant kognityvių ir bihevioristinių teorijų principus. Išmokyti individus konkrečiais

atvejais pasakyti sau „aš sugebu, aš galiu pabandyti“. Dažnai išsakyti grįžtamąjį ryšį, kuris

padėtų mesti iššūkį neigiamoms mintims apie save: „Tu sugebi, tau pavyko, aš didžiuojuosi

tavimi, tavo nuomonė man labai svarbi ir t.t.“.

1.1. BENDRADARBIAVIMO ASPEKTAI SOCIALINIO DARBO SU KLIENTU

PROCESE

Itin retai dirbant su socialinės rizikos šeimomis socialinio darbuotojo ir kliento santykiai

pirminiame etape yra bendradarbiaujančio pobūdžio. Tai dažnai sąlygoja faktas, kad socialinės

paslaugos rizikos šeimai teikiamos pažeidžiant savanoriškumo principą. Liesytė A.,

Račkauskienė S. (2006) pažymi, kad valstybiniu lygmeniu patvirtinti norminiai numato, kad

socialinės paslaugos negali būti teikiamos prievarta. Socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir

teikimo klausimai sprendžiami kartu su socialinių paslaugų gavėjais ir (ar) jų atstovais, prieš tai

pateikus asmens (ar jo atstovo) prašymą. Tačiau siekiant mažinti socialinės rizikos šeimos

socialinę atskirtį bendruomenėje, socialinės paslaugos poreikis negali būti nustatomas

vadovaujantis savanoriškumo principu. Socialinės rizikos šeimų tėvai, nesuvokdami savo elgesio

(priklausomybės, nedarbo ir pan.) kaip žalojančio vaiko vystymąsi ir pozityvią jo socializaciją,

nesikreipia dėl socialinių paslaugų gavimo. Paskyrus socialinės rizikos šeimai socialinių

paslaugų kompleksą, socialinės rizikos tėvai dažnai tai suvokia ne kaip pagalbą, o kaip kontrolę

ar perdėtą kišimąsi į jų šeimos gyvenimą. O tai sąlygoja, kad socialinio darbuotojo ir kliento

tarpusavio santykių branda pereina tris etapus (Payne M, 1997):

8

- pasipriešinimo (ir/ar konfliktinius), kada socialinio darbuotojo ir kliento tikslai yra

skirtingi;

- derybinius, kai socialinis darbuotojas ir klientas turi susitarti dėl bendro tikslo;

- bendradarbiaujančius, kai klientas ir socialinis darbuotojas siekia vieno tikslo.

Tarpasmeninių santykių raida 4 mėnesių bėgyje gali pasiekti bendradarbiaujančių santykių etapą,

socialinio darbo praktikoje naudojant motyvacinio pokalbio metodą. Spanjaard H. (2005)

motyvacinį pokalbį priskiria kognytivaus elgesio metodui, kuris padeda klientui keisti tarpusavio

santykius ir elgesį. Motyvacinis pokalbis padeda klientams suprasti socialinio darbuotojo

pozicijas jo atžvilgiu bei kodėl jam svarbu keistis. Socialinis darbuotojas motyvacinį pokalbį

veda vadovaujantis keturiais pagrindiniais pokalbio principais:

- parodo empatiją reflektyviai klausydamiesi, kad klientas matytų, jog jis supranta kliento

požiūrį ir priežastis;

- parodo atotrūkį tarp kliento giliai įsišaknijusių vertybių ir dabartinio elgesio, kad jis

matytų, kaip netinkamas elgesys prieštarauja jo norui būti geram arba būti laikomam

geru;

- vengia pasipriešinimo, nekonfrontuoja;

- palaiko kliento tikėjimą, kad įmanoma pasikeisti.

Tarpasmeninis bendradarbiavimas apima du bendradarbiavimo tipus: neasmenybinis ir

asmenybinis bendradarbiavimas. Neasmenybinis bendradarbiavimas orientuojasi daugiau į

asmenį (kuris gali būti pakeistas kitu atitinkamu asmeniu) o ne į asmenybę, kuri yra unikali ir

negali būti pakeista kita asmenybe. Įvertinus, kad socialinio darbo praktika grįsta humanistinės

teorijos principais, šis bendradarbiavimo tipas, neturėtų būti dominuojantis socialinio darbuotojo

ir kliento bendravimo procese. Asmenybiniu bendradarbiavimu grįstuose tarpasmeniniuose

santykiuose, klientas, o tuo pačiu ir socialinis darbuotojas daugiau ar mažiau patenkina savo

socialiniu poreikius, asmenybinis bendravimas orientuojamasi būtent į asmenybę, į jos

unikalumą.

Jei Payne M. (1997) skirstymas parodo tarpasmeninių santykių brandą, tai reikia pažymėti, kad

bet kurie santykiai turi ir savo raidą. R. B. Adler, N. Towne (2005) pažymi, kad tarpasmeninio

bendradarbiavimo raida susideda iš – tarpusavio suvokimo (socialinė persepsija), keitimosi

informacija (komunikacija), tarpusavio santykių (socialinė interakcija) ir santykių:

- Tarpusavio suvokimas – vyksta pradinėje bendravimo fazėje, kuomet susitikę su nauju klientu

socialinis darbuotojas susidaro jo vaizdinį, remdamasis viskuo ką mato ir girdi, bei yra

išsiaiškinęs anksčiau. Tuo tarpu klientas taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie socialinį

darbuotoją. Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, tokiu būdu vyksta

9

tarpusavio suvokimas, kuris leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda

pasiekti norimų tikslų.

- Keitimasis informacija prasideda, atsiradus ryšiui tarp darbuotojo ir kliento. Komunikacija – tai

keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Komunikuojant socialinis

darbuotojas pasitikrina informaciją gautą pirmame raidose etape. Klientas išsiaiškina socialinio

darbuotojo tikslus jo atžvilgiu.

- Tarpusavio sąveika – tai bendraujančių žmonių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės

daro vieni kitiems įtaką: keičia požiūrius į elgesį, vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia

kito žmogaus elgesį.

- Tarpusavio santykiai susiklosto tarp žmonių, kurie nuolat bendrauja. Šiems santykiams būdingi

ilgalaikiai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su kuriuo mus sieja ilgalaikiai santykiai,

negali pakeisti bet kuris kitas, kai tuo tarpu, jei tarpusavio santykių nėra, vieną žmogų gali

pakeisti kitas žmogus.

Todėl pirminiuose bendradarbiavimo etapuose, o ypač keitimosi informacijos etape socialinis

darbuotojas yra įpareigotas surinki ir užfiksuoti kuo daugiu ir kuo išsamesnės informacijos apie

klientą, ją patikrinti aptariant su klientu. Šios informacijos pagrindu klostosi tolimesnė veikla,

motyvacinio pokalbio metodo dėka vedanti prie kokybiškos tarpusavio sąveikos.

Pirminiuose tarpasmeninių santykių raidos etapuose socialinis darbuotojas savo veiksmus

fiksuoja: Asmens kortelėje (Priedas 1), Savaitės individualios veiklos plane (Priedas 2), Savaitės

biudžeto planavime (Priedas 3).

Klientų bylos dokumentai, socialinio darbuotojo ir kliento veiksmai bei socialinio

darbo terminai

Dalykinė rašytinė komunikacija ypač reikšminga perduodant svarbius pranešimus. Dokumentai

rengiami, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį, perduoti, kaupti ir saugoti

reikiamą informaciją tam tikrą laiką. Sukauptos informacijos pagrindu priimami įvairaus lygio

sprendimai. Pirminiame kliento ir darbuotojo socialinės sąveikos etape naudojami diagnostiniai

dokumentai, kuriuose atsispindi kliento būsenos ypatybės, socialinio darbuotojo praktinė veikla,

jo aptarnavimas, problemų sprendimas. Šie dokumentai turi du tikslus: kliento ir jo būsenos

individualizacija; pagalbos proceso fiksavimas.

Laikinų – savarankiško gyvenimo namų kliento bylos dokumentacija:

Socialinis darbuotojas pirminiame socialinio darbo procese atlieka sekančias funkcijas:

10

1. Užveda laikino savarkankiško gyvenimo namuose apgyvendinto kliento bylą - Asmens

kortelę (Priedas 1):

- 1-6 punktuose socialinis darbuotojas užpildo statistinę informaciją apie apgyvendintą

klientą, kurią pateikia klientas, socialinis darbuotojas dirbantis su šeima ar kiti specialistai,

kurie ankščiau dirbo su šeima. Jei apgyvendintas asmuo nėra socialinių paslaugų centro

klientas, prie Asmens kortelės pridedamos kliento ir jo vaikų asmens dokumentų kopijos.

- 7 punkte socialinis darbuotojas įrašo priežastis, dėl kurių klientas buvo apgyvendintas

įstaigoje. Jei priežasčių yra keletas, tai įrašomos prioriteto tvarka. Apgyvendinimo priežastys

aptariamos kartu su klientu, svarbus kliento suvokimas ir pritarimas dėl apgyvendinimo

priežasčių, nes tai skatina kliento vidinę motyvaciją priežastis šalinti.

- 8 punkte užfiksuojamas institucijos pavadinimas, kurios pagrindu apgyvendintas klientas,

bei institucijos parengto norminio dokumento data ir numeris.

- 9 punkte užfiksuojami duomenys apie kartu su klientu apgyvendintus vaikus. Jei ne visi

vaikai apgyvendinami su klientu, tai skliausteliuose po vaiko vardo, pavardės ir gimimo metų

užfiksuojama, kur vaikas šiuo metu gyvena.

- 10 punkte įrašoma kliento gyvenamoji vieta ir telefono numeris, jei klientas jį turi.

- 11 punktas pildomas, jei kliento apgyvendinti vaikai yra mokyklinio amžiaus arba lanko

kitą ugdymo įstaigą (pvz. darželį). Įrašomas mokymo ar kitos ugdymo įstaigos pavadinimas

ir adresas. Klasės auklėtojo ( ar kito ugdymo specialisto) ir socialinio pedagogo duomenys.

Duomenys apie ugdymo įstaigą pildomi kiekvienam vaikui atskirai. Jei su klientu vaikai

neapgyvendinami 11 punktas iš priedo gali būti ištrinamas, taip pat jei vaikų daugiau,

papildomai gali būti įvedamos lentelės.

- 12 punkte užfiksuojami sveikatos priežiūros specialistai atsakingi už kliento vaikų sveikatos

priežiūrą. Jei su klientu vaikai neapgyvendinami 12 punktas iš priedo gali būti ištrinamas.

- 13 punkte nurodomas asmuo - centro socialinis darbuotojas, seniūnijos socialinis

darbuotojas ar kitas specialistas – kuris vykdo socialinį darbą su šeima.

- 14 punkte pažymima kita svarbi informacija susijusi su kliento šeima. Rekomenduojama

užfiksuoti informaciją apie artimus giminaičius ar kitus asmenis, kurie artimai bendrauja su

šeima (informacija apie kliento pirminį socialinį tinklą).

- prieš pildant 15 punktą, socialinis darbuotojas supažindinta klientą su vidaus tvarkos

taisyklėmis įstaigoje, jo pareigomis ir teisėmis gyvenant įstaigoje, parodo gyvenamąsias

patalpas.

11

- Laikino - savarankiško gyvenimo namų socialinis darbuotojas per tris darbo dienas antro

konsultacinio pokalbio metu kartu su klientu aptaria ir detalizuoja priežasčių, dėl ko jis

gyvena laikino - savarankiško gyvenimo namuose sąrašą ir pažymi 16 punkte.

- 17 punktas pildomas klientui išvykus iš laikino - savarankiško gyvenimo namų. Nurodomas

institucijos pavadinimas, data ir numeris, kurios pagrindu buvo suformuotas norminis

dokumentas apie apgyvendinimo nutraukimą. Užfiksuojama, kur ir kokiu adresu klientas

išvyko.

- Kliento apgyvendinimą ir išvykimą reglamentuojantys norminiai dokumentai segami į

kliento bylą.

- Laikino savarankiško gyvenimo namų socialinis darbuotojas per tris darbo dienas

susisiekia su socialiniu pedagogu (jei klientas apgyvendinamas su mokyklinio amžiaus

vaikais) ir informuoja jį apie vaikų apgyvendinimą laikino savarankiško gyvenimo namuose.

TERMINAI*

Kliento apgyvendinimas ir dokumentacijos parengimas Priedas 1 4 val.

Priedo 1 16 punkto užfiksavimas 2 val.

Motyvacinis pokalbis su klientu jam įsikūrus 1 val.

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

2. Galutinai parengus metodikos Priedą 1, socialinis darbuotojas su klientu aptaria ir

parengia Savaitės individualios veiklos planą (Priedas 2):

- Veiklos planas rengiamas vienai savaitei, rekomenduojama periodas nuo pirmadienio iki

penktadienio. Klientas veiklos planą rengia padedant socialiniam darbuotojui.

- Planas sekančiai savaitei rengiamas penktadienio pirmąją dienos pusę, jei tuo periodu nėra

numatyta planuojamų darbų arba planuojamos savaitės pirmadienio pirmąją dienos pusę.

- Savaitės veiklos planą pildo pats klientas.

- Viršutinėje dalyje įrašomas periodas, kuriam sudaromas veiklos planas.

- Pirmoje vertikalioje grafoje romėniškais skaičiais pažymimos savaitės dienos, pvz.:

pirmadienis – I, antradienis – II ir t.t.

- Antroje vertikalioje grafoje klientas planuoja neatidėliotinus savaitės darbus, kuriuos

būtina atlikti sprendžiant socialines problemas. Darbai gali būti planuojami atsižvelgiant į

Priedo 1 16 punkte išskirtas apgyvendinimo priežastis.

- Trečioje vertikalioje grafoje pažymimas laikas, kada planuojama pradėti darbą, arba

pažymimas numatyto susitikimo laikas.

- Jei klientas apgyvendinamas su vaikai (ypač atkreiptinas dėmesys jei vaikai yra

ikimokyklinio amžiaus), jis įpareigojimas susitarti su kitais centro klientais ar socialiniu

12

darbuotoju dėl vaiko priežiūros, kol jis spręs savo problemas. Prižiūrinčio asmens vardas ir

pavardė pažymimi ketvirtoje vertikalioje grafoje.

- Jei klientas apgyvendinamas be vaikų, ketvirta vertikali grafa formuojant kliento bylą iš

priedo ištrinama.

- Penkta vertikali grafa žymima savaitės gale (rekomenduojama penktadienio pirmoji dienos

pusė arba sekančios savaitės pirmadienio pirma pusė) kartu aptariant visos savaitės

nuveiktus darbus su socialiniu darbuotoju. Atlikti darbai pažymimi ženklu „“.

- Šeštoje vertikalioje grafoje klientas nurodo objektyvias ir subjektyvias priežastis lėmusias

darbų neatlikimą.

Atkreipti dėmesį į:

Jei laikino – savarankiško gyvenimo namuose yra apgyvendinama daugiau klientų ir

dviejų dienų laikotarpyje t.y. penktadienį ir pirmadienį, socialinis darbuotojas nepajėgus

padėti klientams parengti Savaitės individualios veiklos planų, planai su kiekvienu klientu

gali būti rengiami skirtingomis savaitės dienomis.

TERMINAI*

Veiklos planavimas I-IV punktai 2 val. Viso projekto metu – 76 sav. x 2 val.= 152 val.

Savaitės veiklos aptarimas V-VI punktai 2 val. Viso projekto metu – 76 sav. x 2 val.= 152

val.

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

3. Kartu su klientu planuoja Savaitės individualios veiklos plano, Priedo 2 II dalį:

- 1 punkte patikslinama data kada klientas ir socialinis darbuotojas planuoja peržiūrėti ir

padėti suplanuoti kitos savaitės kliento išlaidas. Rekomenduojama kliento biudžetą planuoti

tą pačią dieną kai planuojami individualius darbus.

- Savaitės išlaidų biudžetas planuojamas Priede 3.

- 2 punkte pažymima data, kada klientas dalyvaus grupiniuose socialinių įgūdžių formavimo

užsiėmimuose kartu su kitais centro klientais. Galima detalizuoti tos savaitės temą, kuri bus

nagrinėjama užsiėmimų metų (žr. 3.2 metodikos skyrių).

- 3 punkte planuojami susitikimai su socialiniu darbuotoju, nurodoma vieta kur vyks

susitikimas ir laikas.

- 4 punkte planuojami susitikimai su psichologu, nurodoma vieta kur vyks susitikimas ir

laikas.

- Klientas parašu patvirtina, kad įsipareigoja laikyti parengto individualaus darbo plano.

4. Planuojama kartu su klientu savaitės išlaidų biudžetą (Priedas 3):

13

- 1 punkte klientas suskaičiuoja ir pažymi, kiek sutaupė lėšų iš praėjusios savaitės planuoto

biudžeto. Jei priedas su klientu pildomas pirmą kartą šis punktas nepildomas.

- 2 punkte klientas suskaičiuoja ir pažymi, kiek patyrė daugiau išlaidų, negu buvo nuplanavęs

praėjusios savaitės biudžete. Jei priedas su klientu pildomas pirmą kartą šis punktas

nepildomas.

- 3 punkte klientas žinodamas savo mėnesio pajamas planuoja lėšas vienai savaitei. Jei nėra

nenumatytą ypatingų, neatidėliotinų išlaidų rekomenduojama vieno mėnesio pajamas

paskirstyti tolygiai kiekvienai savaitei.

- 4 punkte planuojami savaitės pirkiniai, konkrečiai detalizuojant, ką klientas planuoja pirkti.

Rekomenduojama pagrindinį pirkimą atlikti vieną kartą savaitėje, klientą į parduotuvę gali

palydėti socialinis darbuotojas (jei to pageidauja klientas).

- 5 punkte socialinis darbuotojas kartu su klientu aptaria, kokį brangesnį ir jam, jo šeimai

būtiną daiktą ar paslaugą klientas norėtų įsigyti. Daikto pavadinimas įrašomas 5 punkte ir

kiekvieną savaitę iš sutaupytų lėšų sumuojama kiek sutaupyta pinigų šio daikto įsigijimui.

- Klientas pasirašo, kad įsipareigoja laikyti nuplanuoto biudžeto ir sąmoningai bei tikslingai

leisti pinigus

- 6 punkte klientas fiksuoja kokią dieną ir kiek pinigų išleido. Rekomenduojama rinkti ir

segti pirkimų čekius, jei klientas pirko parduotuvėje. Savaitės gale klientas susumuoja

išleistas pinigus.

TERMINAI*

Veiklos planavimas I-V punktai 2 val. Viso projekto metu – 76 sav. x 2 val.= 152

val.

Pagalba apsiperkant 1 val. Viso projekto metu – 10 mėn. x 1 val. = 100 val.

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

Socialinės priežiūros paslaugos dokumentavimas:

Socialinis darbuotojas pirminiame socialinio darbo procese atlieka sekančias funkcijas:

1. Užveda kliento (dalyvaujančio projekte) bylą, kurią sudaro pirminiai dokumentai:

- Socialinių paslaugų poreikio šeimai nustatymo dokumentai;

- SP-9 forma ir įsakymas dėl paslaugų teikimo;

- Kiti dokumentai, kuriuos pateikia vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai;

- Vaiko(-ų) gimimo liudijimo, asmens tapatybės kortelės (paso) kopija;

- Vaiko gimimo akto įrašas, jei nėra aiškių duomenų apie vaiko tėvus ar vieną iš jų;

- Vaiko tėvų tapatybės kortelių (pasų), invalidumo pažymėjimų (jei tokius turi) kopijos;

14

- Reikalui esant, užklausimai dėl vaiko tėvų teistumo, administracinių teisės pažeidimų, psichinės

sveikatos būklės, priklausomybės ligų, gyvenamosios vietos deklaracijos ir atsakymai iš šią

informaciją galinčių suteikti įstaigų;

- Kliento bylos antraštę sudaro: duomenys apie tėvus (vardas, pavardė, gimimo data,

gyvenamoji vieta; jei vienas iš tėvų yra miręs, bylos antraštėje nurodyti tik jo vardą, pavardę bei

pažymėti „miręs(-usi)“; jei šeimos vaikams yra bendras tik vienas iš tėvų, tai skirtingus tėvus ar

motinas būtina nurodyti ties konkrečiu vaiku, pažymint jų vardus, pavardes, gimimo metus,

gyvenamąsias vietas), duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta;

jei vaikui sukako pilnametystė, ties jo duomenimis nurodyti „pilnametis(-ė)“; jei vaikui nustatyta

globa, nurodyti jos rūšį ir formą; jei vaikas yra įvaikintas, nurodyti jo vardą, pavardę bei

pažymėti „įvaikintas(-a)“).

- Kliento bylą rengia ir nuolat pildo projekte paskirtas socialinis darbuotojas.

2. Atlieka pirminį (2 savaitės) kliento ir jo šeimos įvertinimą, tolimesniam veiksmų plano

su klientu sudarymui (Priedas 9):

- Ne mažiau kaip du kartus savaitėje teikia socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugą

kliento namuose, ne mažiau vieną kartą per dvi savaites konsultuoja klientą centre (konsultavimo

dažnis ir vieta aptariama kartu su klientu, ji priklauso nuo kliento gyvenamosios vietos ir kliento

išlaidų)

- 1 punkte įrašomas pirminio individualaus darbo su klientu laikotarpis. Periodas 14

kalendorinių dienų, jei paskutinė diena sutampa su poilsio ar šventine diena, įrašoma sekanti

darbo diena.

- 2 punkte socialinis darbuotojas detalizuoja pirminius pastebėjimus dėl kliento elgesio. Pirminę

informaciją socialiniam darbuotojui gali pateikti darbuotojai, atlikę asmens poreikių vertinimą,

vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistais, švietimo ar sveikatos priežiūros specialistai;

- Lentelėje socialinis darbuotojas pažymi data, laiką, suteiktos paslaugos pobūdį, bei trumpai

užfiksuoja pagrindinius pastebėjimus kliento šeimoje.

Pavyzdys

Data/laikas Suteikta paslauga

klientui ir/arba

kita socialinio

darbuotojo veikla

Pastabos

09/07/06

10.00 –

11.15

Socialinių įgūdžių

ugdymas ir

palaikymas kliento

namuose

09/07/03 gauta informacija iš Darbo biržos, kad V. Pavardenė pašalinta iš

Darbo biržos ir Darbo rinkos mokymo centro, kadagi nevykdė sutarties

reikalvimų. Informacija pateikta mama. V. Pavardenė necenzūriniais žodiniais

plūdosi ant Darbo biržos specialisčių, aiškino, kad jai mokslai nereikalingi ir ji gali pati savarankiškai susirasti darbą. Vėl jaučiasi alkoholio kvapas. Visi

vaikai buvo pas kaimynę, jie ten nuo vakar. V. Pavardenė parašė

pasiaiškinimą (žr. Byloje)

15

- 4 punkte pažymima informacija apie pirminį socialinės rizikos šeimos vertinimą,

konkretizuojant datą, laiką ir vietą.

- Socialinis darbuotojas įvertina kokių asmenų dalyvavimas būtinas pirminiame vertinime ir juos

informuoja ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas apie planuojamą susitikimą.

- Kliento dalyvavimas pirminiame vertinime ir tolimesnių veiksmų plano sudaryme būtinas.

TERMINAI*

Individualus darbas su klientu 2 val. Viso projekto metu – 2 sav. x 4 val.= 8 val.

Motyvacinis pokalbis 1 val. Vienkartinis veiksmas

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

3. Atlieka pirminį socialinio darbo su šeima vertinimą (Priedas 10):

- 1 punkte įrašoma data, kada vyksta susitikimas

- 2 ir 3 punktuose užfiksuojami kliento duomenys, nurodant jo vardą, pavardę, gimimo metus,

adresą, telefoną.

- 4 punkte užrašomi socialinio darbuotojo, teikiančio paslaugas šeimai vardas ir pavardė.

- 5 punkte užfiksuojama paslaugų teikimo šeimai pradžia, įrašoma data, kada informacija apie

klientą buvo pateikta socialiniam darbuotojui su įstaigos vadovo viza „pradėti teikti paslaugas“.

- 6 punkte socialinis darbuotojas detalizuoja pirmines užfiksuotas socialinių problemų priežastis,

kurias išsiaiškino bendraujant dvi savaites su šeima ir bendradarbiaujant su socialiniai

partneriais.

- 7 punkte pažymimi konkretūs faktai, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie priežasčių

egzistavimą. Informacija socialinis darbuotojas renka susitikimų su klientu metu arba gauna iš

socialinių partnerių.

- 8 punkte išklausoma ir užfiksuojama kliento pozicija.

- 9 punkte bendru visų dalyvaujančių asmenų sutarimu nusprendžiama, kiek dažnai socialinis

darbuotojas teiks socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugą kliento namuose, bei kokios

yra kliento galimybės lankytis centre. Konkrečių datų fiksuoti nereikia, svarbu pažymėti

lankymosi dažnį per savaitę.

- 10 punkte numatomi tolimesni veiksmai susiję su kliento problemų sprendimu.

- 11 punkte užfiksuojami dalyvavusių asmenų duomenys.

- Forma segama į kliento bylą.

TERMINAI*

Pirminio darbo su klientu vertinimas 3 val. Vienkartinis veiksmas

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

16

Atkreipti dėmesį į:

Jei klientui socialinės paslaugos centre teikiamos seniau nei klientas įsijungė į projektą,

Priedas 9 ir Priedas 10 nepildomi, socialinis darbas su klientu pradedamas nuo

Individualios veiklos su klientu planavimo.

4. Socialinis darbuotojas su klientu aptaria ir parengia, o mėnesio gale vertina

Individualios veiklos planą (Priedas 2):

- Individualios veiklos planas su klientu pildomas beveik analogiškai kaip metodikoje

pateikiamas Savaitės individualios veiklos planas.

- Individualios veiklos planas su klientu pildomas vieną kartą per mėnesį.

- I vertikaliame punkte įrašoma ne savaitės diena, o mėnesio diena, numatytam įsipareigojimui

atlikti.

- Individualios veiklos planas neturi II dalies, socialinių įgūdžių formavimo užsiėmimai įrašomi I

dalyje, konkretizuojant datą ir laiką.

- Plano aptarimas vykdomas pasibaigus planavimo periodui. Plano aptarimas ir naujo plano

sudarymas gali vykti tą pačią dieną. Rekomenduojama šį veiksmą atlikti institucijoje, o ne

kliento namuose.

TERMINAI*

Individualios veiklos plano sudarymas 2 val. Viso projekto metu – 19 mėn. x 2 val.= 38

val.

Individualios veiklos plano aptarimas 1 val. Viso projekto metu – 19 mėn. x 1 val.= 19 val.

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

5. Socialinis darbuotojas nuolatinį darbo procesą su klientu fiksuoja Individualaus darbo

su klientu formoje (Priedas 9):

- Formos pildymo instrukcija pateikta 2 punkte.

- Tik 2 formos punkte detalizuojamos spręstinos problemos, kurios buvo užfiksuotos pirminio

socialinio darbo su šeima vertinimo procese (Priedas 10).

- Taip pat nepildomas 3 punktas.

kliento namuose.

TERMINAI*

Individualus darbas su klientu 4 val. Viso projekto metu – 76 sav. x 4 val.= 304

val. - atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

17

1.2. TARPASMENINIAI KONFLIKTAI SOCIALINIO DARBO PROCESE

Tarpasmeninius konfliktus galima apibūdinti kaip prieštaravimus, kilusius tarp žmonių dėl

psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų,

pažiūrų skirtingumo. Miškinis K. (1998), pažymi kad, ne visi prieštaravimai virsta konfliktais,

pavyzdžiui, galima ginčytis dėl įvairių gyvenimiškų situacijų ir gražiai, darniai sugyventi.

Socialinio darbo praktikoje socialiniai darbuotojai dažniausiai padeda spręsti konfliktus klusius

tarp kliento ir asmenų įeinančių į jo gyvenimo sferą (šeimos, buitiniai, darbiniai ir pan.). Šių

konfliktų priežastys gali būti įvairios, tačiau dažniausiai dominuoja konfliktai dėl:

- Skirtingų vertybių. Kurias lemia skirtingas gyvenimo būdas ir skirtingas elgesys, kiekvienas

asmuo gali turėti savitą nuomonę apie diskutuojamą objektą, skirtingą vertinimo skalę apie

reiškinius ar bendravimo stilių.

- Skirtingų interesų sričių.

- Skirtingos elgsenos ir išsilavinimo. Socialinė padėtis ir išsilavinimas socialinės rizikos šeimoje

gali tapti konfliktine situacija žeminant kitą asmenį. Pastebima, kad kaip gynybine reakcija

dažnai konflikto iniciatoriumi, žeminant, pašiepiant ar kitaip įžeidinėjant kitą asmenį tampa

žemesnio išsilavinimo asmuo.

- Informacijos stokos, netikslios informacijos, skirtingo požiūrio į tai, kas yra svarbu.

- Skirtingos kontrolės, nelygaus nuosavybės ar išteklių pasidalijimo

Konfliktai tarp socialinio darbuotojo ir kliento dalinai parodo socialinio darbuotojo kaip

profesionalo negebėjimą kontroliuoti situacijos, nemokėjimą priimti ir suprasti skirtingos

vertybinės orientacijos kliento, kai socialinę kliento situaciją kiekvienas vertina savaip. Platesnės

įžvalgos apie konfliktų stilius bei jų išvengimo ir sprendimo galimybes pateiktos metodikos 3.2.

skyriuje. Šiame skyriuje pateikiamas vienas ir metodų, padedantis išvengti destruktyvių

konfliktų, kurie dažniausiai yra orientuoti ne į problemos išsprendimą, o oponento sunaikinimą.

Po destruktyvaus konflikto problema lieka neišspręsta, konfliktą sukėlusi priežastis išlieka, o

dalyviai ir toliau laikosi priešiškų nuostatų. Destruktyviam konfliktui būdingas plėtojimasis ir

stiprėjimas. „Pagalvės metodas“ yra vienas konstruktyvaus konflikto sprendimo variantų, kuris

socialinio darbo praktikoje gali būti taikomas ne tik konfliktų sprendime, bet ir siekiant išvengti

konfliktinės situacijos, jos neužglaistant, o išsiaiškinant ir analizuojant skirtingas nuomones, taip

pat motyvacinio pokalbio eigoje, kai siekiame palaipsniui keisti kliento nuostatas. Suslavičius

A. (1998) tvirtinimu, socialinė pažanga neįmanoma be konflikto, nes nuomonės įtvirtinimą lydi

konfrontacija. Konstruktyvioji konflikto sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu.

18

„PAGALVĖS METODAS“

1 paveikslas. “Pagalvės metodo“ schema (R. B. Adler, N. Towne „Looking out Looking in“)

19

2. SOCIALINĖS ĮTAKOS MECHANIZMAI

2.1. SOCIALINIO ELGESIO MOTYVACIJA

Motyvai žmogaus gyvenime atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia, motyvai skatina žmogaus elgesį

ir jį nukreipia. Be to, motyvai padeda pajusti savo veiklos prasmę, dalyvauja ją kontroliuojant ir

keičiant. Priklausomai nuo to, kokių motyvų skatinamas žmogus ką nors veikia, tos veiklos

procesas arba jos rezultatai gali kelti pasitenkinimą arba, priešingai – nusivylimą. Motyvas yra

vidinė būsena, skatinanti žmogų veikti sąmoningai siekiant tikslo (Teresevičienė M., Gedvilienė

G., Zuzevičienė V., 2006). Tai labai svarbus veiksnys, skatinantis išmokti kitokio elgesio ir

kitaip elgtis. Kiekvienas organizmo vidinių procesų arba individo santykių su aplinka sutrikimas

išgyvenamas kaip poreikis ir būna lydimas nemalonių emocijų bei jausmų. Tai skatina veikti,

kad būtų sugrąžinta normali būsena. Veiklos priežastys, susijusios su subjektyvių poreikių

patenkinimu, vadinamos motyvais. Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai ir yra

motyvacija Jei žmogus dirba kokį nors darbą ar mokosi, nejausdamas malonumo ir

pasitenkinimo, vadinasi nepakankama šios veiklos motyvaciją. Jeigu panagrinėjus bedarbių

situaciją, tai iš tiesų kiekvienas klientas elgiasi skirtingai įvairiose situacijose: vieni aktyviai

dalyvauja darbo paieškoje, kiti pasyvūs ir juos tenkina esama situacija.

Motyvacijos procese svarbus kliento aktyvus dalyvavimas. Jei klientas nedalyvauja, jis negali

būti motyvuojamas. Kliento dalyvavimas yra susijęs su elgesio ir emocinėmis savybėmis. Šiame

kontekste būtų priimtina J. Laužacko (2008) samprata: motyvais laikome įvairius vidinius ir

išorinius individo aktyvumo išgyvenimus, daugiau ar mažiau įsisąmonintus skaitulius. Aišku,

kad motyvų gali būti įvairių, kadangi individas rinkdamasis veiklos bei elgesio motyvus,

pasirenka tai, kas jam tuo momentu svarbiausia, reikšmingiausia, prasmingiausia. Motyvu

akcentuojamas žmogaus veiklos priežastingumas. Todėl socialiniam darbuotojui, siekiant

sustiprinti kliento motyvaciją, savo veikla, siūlymais būtina sukelti kliento vidinius

prieštaravimus, domėjimąsi, nepasitenkinimą savo elgesiu, problemomis bei norą išspręsti

problemas ar pakeisti elgesį. Vėliau buvę vidiniai prieštaravimai ir efektyvus išsprendimas

sukelia jam pasitenkinimą. Socialiniai darbuotojai atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant

tinkamą kliento dalyvavimą, jie turi gerai apgalvoti taikomus sąveikos formavimo būdus ir

numatyti jų poveikį. Ypač svarbus tebėra pirminis intervencijos etapas, riba kai tarpusavio

sąveika pereina į tarpusavio santykius, nes klientas gali pasiduoti, galvodamas, kad socialinis

darbuotojas iš jo reikalauja per daug. Socialinio darbuotojo geranoriška įžvalga ir paskatinimas –

20

svarbiausi veiksniai, padedantys klientui jaustis gerai. Kiekvienas taikomas paramos būdas

konkrečioje situacijoje, gali skirtingai paveikti klientą. Braslauskienė R., Šečkuvienė H.,

Gaigalienė M. (2008) analizuodamos Smith B.G. ir Dixon J. (1998), pateikia padrąsinimo ir

pagyrimo būdus, kuriuos savo darbo praktikoje gali panaudoti ir socialinis darbuotojas siekiantis

kliento elgesio pokyčių.

1 lentelė. Pagyrimo ir padrąsinimo poveikis klientui (Braslauskienė R., Šečkuvienė H., Gaigalienė M. ,

2008 pagal Smith B.G. ir Dixon J., 1998)

PAGYRIMAS PADRĄSINIMAS

Vertinimas nukreiptas į asmenį Išreikštas požiūris į tai, ką klientas galėtų nuveikti.

Atkreipia dėmesį į gerą rezultatą Atkreipti dėmesį į pastangas ir pažangą.

Išreiškia pritarimą ir pripažinimą Išreiškia pagarbą, palankumą, pripažinimą.

Kviečia keistis dėl kitų Kviečia keistis dėl savęs.

Atlieka išorinę kontrolę, konstatuoja Atlieka vidinę kontrolę, nukreipia.

Moko, ką galvoti Moko, kaip galvoti

Tikslas – pripažinti, kas padaryta gerai Tikslas – suprasti savo jausmus (mintis) išmokimą.

Poveikis vertinant save: jaučiasi vertas, kol kažkas

pastebi, giria.

Poveikis vertinant save: jaučiasi vertas ir be kitų

pritarimo.

Ilgalaikis poveikis: priklausomybė, pripažinimas Ilgalaikis poveikis: pasitikėjimas savimi, savęs pripažinimas, nepriklausomas nuo kitų žmonių

pritarimo, pripažinimo.

Motyvacija: trumpalaikė, nukreipta į

pritarimą/pripažinimą

Motyvacija: ilgalaikė, nukreipta į asmeninį tikslą.

Iš kliento atimama atsakomybė už laimėjimus. Pagrėžia kliento atsakomybę už laimėjimus.

Bet kokiu atveju socialinis darbuotojas tik skatina klientą keistis, jis negali primygtinai

reikalauti. Kai socialinis darbuotojas užduoda klausimu, rekomenduoja, pagiria, padrąsina,

klientas analizuoja naudą bei sąnaudas ir lygina dabartinį ir alternatyvų elgesį. Kartais galima

įvertinti balais kliento pasiruošimą keistis. Šiam atvejui tinka asmenybės motyvacijos siekti

sėkmės ir vengti nesėkmių diagnostikos metodika pagal Elersą Т. Jos esmę sudaro 41 teiginys

(Priedas 4). Testo pagalba galima susirinkti papildomos informacijos apie galimas kliūtis arba

reikalingą pagalbą. Tolimesnis pokalbis su klientu apie pasiruošimą keistis, parodo skirtumus

tarp kliento noro ir gebėjimo keistis. Gali būti, kad klientas nori keistis, bet nesugeba arba

atvirkščiai. Jei klientas sutinka su argumentais, socialinis darbuotojas turi kalbėti apie atotrūkį

tarp dabartinės situacijos ir kuo jis nori tapti. Kai klientui nepakanka motyvacijos neužtenka,

reikia imtis kitokio metodo, galima paprasčiausiai nurodyti asmeniui keistis arba atsargiai

suteikti dar daugiau informacijos, turint vilties, kad ateis laikas, kai žmogus padės keistis. Tačiau

struktūruotas metodas, kuris ypač išsamiai aprašytas projekte „Vaiko teisių apsaugos ir

stebėsenos mechanizmo kūrimas bendruomenės lygmeniu Lietuvoje“, inicijuotame Nyderlandų

21

užsienio reikalų ministerija pagal Socialinės pertvarkos programą Rytų ir Vidurio Europai

(MATRA), sutelkiant dėmesį į keitimosi priežastis ir būdus, labiau padeda. Lentelėje pateikti

motyvacinio pokalbio etapai ir pokyčių metodai.

2 lentelė. Motyvacinio pokalbio schema (Vaiko teisių apsauga bendruomenėje)

POKYČIŲ ETAPAS SAVYBĖS METODAI

Išankstinis apmąstymas Iš tiesų negalvojama keistis pradedama norėti keisti kai

kuriuos aspektus

- Rodoma empatija reflektyviai klausantis ir atvirais klausimais.

- Įvertinama pasiruošimo stoka.

- Paaiškinama, kad sprendimą turi priimti pats klientas.

- Skatinama įvertinti dabartinį

elgesį.

- Skatinama savianalizė, o ne veiksmai.

Apmąstymas Ambivalencija keitimosi

atžvilgiu poreikio keistis pripažinimas

- Skatinama įvertinti elgesio

pakeitimo pliusus ir minusus. - Išsakoma nuomonė skirtingais

aspektais.

- Apžvelgiama situacija įvairiais

aspektais. - Perfrazuojama.

- Identifikuojama ir skatinama

naujiems pozityviems rezultatams.

Ryžtas Planas imtis veiksmų per tam

tikrą laikotarpį realaus

keitimosi tyrinėjimo pradžia

- Palaikomas

saviveiksmingumas: patikrinama

ar klientas įgijo gebėjimų elgesiui keisti.

- Perfrazuojama.

- Nustatomi ir randami sprendimai kliūtims panaikinti.

- Identifikuojami socialinės

paramos šaltiniai.

Veiksmas Pirmų pokyčių vykdymas praktiškai išbandyti naują elgesį,

svarbu aktyvus palaikymas

- Palaikomas saviveiksmingumas šalinant kliūtis.

- Pagrindinis dėmesys skiriamas

socialinei paramai. - Aiškinama pasikeitusio elgesio

ilgalaikė nauda.

Palaikymas Realūs pokyčiai gali vykti ir būti

palaikomi, jeigu elgesiui ir mintims aktyviai skiriama

dėmesio.

Sudaromas planas paramą teikti

vėliau. Padrąsinama.

Diskutuojama, kaip susitvarkyti

su elgesio atkryčiu.

Atkritis Grįžimas prie ankstesnio elgesio Įvertinamos atkričio priežastys.

Iš naujo įvertinama motyvacija ir

kliūtys.

Ieškoma ir išbandoma geresnė strategija situacijai pakeisti.

22

Dažnai socialinės rizikos asmens noras keistis yra lydimas baimės ir išankstinės nuostatos apie

nesėkmę. Kaustomas nesėkmės baimės klientas patenka į savitą ydingą užburtą ratą. Jis nemano,

kad savo jėgomis jis gali pasiekti teigiamų rezultatų, todėl ir nėra motyvuotas jų siekti, o tai

savaime pablogina faktišką atlikimą. Taip veikloje linkstama į gynybiškumą. Socialinis

darbuotojas turi laiku pastebėti kliento gynybines pozicijas beužimantį klientą, tai sąlygoja jį

nuolat stebėti ir sekti kliento pažangą, fiksuoti visur vykstančius procesus, jų poveikį klientui,

ieškoti tinkamų pagalbos būdų ir pažinti kliento aplinką.

Kliento elgesio pokyčių etape informacijos fiksavimas kliento byloje, palengvina socialiniam

darbuotojui kliento elgesio analizę, jo aptarimą su socialiniais partneriais, įsijungusiais į kliento

socialinių problemų sprendimo procesą. Apie socialinio darbuotojo bendradarbiavimo su

socialiniais partneriais ir/ar artimiausia kliento aplinka galimybes bei bendradarbiavimo

dokumentavimą pateikiama sekančiame skyriuje. Kliento elgesio motyvacijos procesą socialinis

darbuotojas fiksuoja ir vertina formose: Asmenybės motyvacijos testas (Priedas 4), Elgesio

pokyčių vertinimas (Priedas 5)

Klientų bylos dokumentai, socialinio darbuotojo ir kliento veiksmai bei socialinio

darbo terminai

Dokumentacijos vedimas socialiniam darbuotojui – tai savotiška atmintinė apie klientą, jo

problemas, tikslą, uždavinius, kuriuos kartu su klientu reikia pasiekti. Visapusiška ir kruopščiai

sukaupta dokumentacija gali tapti to, kas buvo padaryta argumentu bei įrodymu sprendžiant

problemą, kaip pavyko ar nepavyko ir, kodėl, ką, dar būtina padaryti. Dokumentacija fiksuoja ir

numatomus rezultatus, veiklos pakeitimus.

Laikino – savarankiško gyvenimo namų kliento bylos dokumentacija:

Socialinis darbuotojas kliento elgesio motyvacijos etape atlieka sekančias funkcijas:

1. Vieną kartą per mėnesį informaciją apie klientą analizuoja ir fiksuoja Elgesio pokyčių

vertinimo formoje (Priedas 5):

- 1 punkte įrašomas periodas už kurį atliekama analizė. Pirminio periodo pradžia fiksuojama

data, kad klientas su socialiniu darbuotoju aptarė ir sudarė Savaitės individualios veiklos planą.

Pirminio vertinamo periodo pabaiga – po 30 kalendorinių dienų. Jei ši diena yra poilsio ar

šventinė diena, tai periodo pabaiga įrašoma sekanti darbo diena.

- 1.1 punkte socialinis darbuotojas užfiksuoja pastabas, kaip klientas vykdė įsipareigojimus,

kuriuos pats planavo Savaitės individualios veiklos plane.

23

- 1.2. punkte socialinis darbuotojas analizuoja, teigiamus pokyčius vieno mėnesio bėgyje,

išryškina teigiamas kliento savybes (stiprybes), nurodo paramos šaltinius, jeigu jie prisidėjo prie

pokyčių. Jei yra galimybė, įvardina, kaip jaučiasi pats klientas dėl savo pokyčių.

- 1.3. punkte socialinis darbuotojas analizuoja, neigiamus kliento veiksmus arba kliento

neveiklumą, išryškina kokių veiksmų ėmėsi socialinis darbuotojas ar kiti socialiniai parteriai,

kad kliento elgesys kistų.

- 1.4. punkte socialinis darbuotojas išryškina objektyvius ir subjektyvius trukdžius, sąlygojusius

pokyčių stabdymą.

- 2 ir 3 punktai pildomi analogiškai pirmam punktui. Sekančio vertinamo periodo diena įrašoma

sekanti diena po pirminio vertinimo periodo pabaigos.

- 4 punkte socialinis darbuotojas planuoja ir organizuoja susitikimą su socialiniai partneriai dėl

tolimesnių socialinių problemų sprendimų, bei įsipareigojimų pasiskirstymo. Socialinius

partnerius pagal esamas kliento socialines problemas kviečia socialinis darbuotojas. Komandos

atsakomybės pasiskirstymas, veiklos terminai pateikiami atskiroje formoje ir segami į kliento

bylą (Priedas 6).

- Po trejų mėnesių Elgesio pokyčių vertinimo forma pildoma naujoje formoje.

TERMINAI*

Elgesio pokyčių vertinimas po 1 mėn. 1 val. Viso projekto metu – 6 val.

Elgesio pokyčių vertinimas po 2 mėn. 1 val. Viso projekto metu – 6 val.

Elgesio pokyčių vertinimas po 3 mėn. 1 val. Viso projekto metu – 6 val.

- atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

Socialinės priežiūros paslaugos dokumentavimas:

Socialinis darbuotojas kliento elgesio motyvacijos etape atlieka sekančias funkcijas:

1. Socialinio darbuotojo funkcijos, formos ir terminai analogiški kaip ir teikiant

paslaugas klientams, apgyvendintiems laikino – savarankiško gyvenimo namuose

(Priedas 5).

2.2. SOCIALINIAI TINKLAI IR PARAMA MOTYVUOJANT KLIENTĄ

POKYČIAMS

Socialinė parama yra viena iš dviejų socialinės apsaugos dalių. Pagal socialinės paramos

koncepciją – tai socialinės, ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama

sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir

24

kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie

(jos) galėtų pasirūpinti savimi. Suslavičius A. (1998), socialinę paramą apibūdina kaip teigiamą

kito žmogaus ar grupės įtaką probleminių situacijų atveju. Vienas pagrindinių socialinės paramos

tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gebėjimas pasirūpinti

savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Socialinės paramos

klasifikacijų yra pakankamai daug, ji skirstoma į grupes pagal pagalbos šaltinius, sritis, kuriose

reikiama parama, teikiamos paramos pobūdį ir paramos teikimo kryptį. Šios metodikos kontekste

labiausia tinka Stuose (1981), Jacobson (1986), Thoits (1986) socialinės paramos skirstymas į

grupes pagal paramos pobūdį, kurį analizuoja ir pateikia Suslavičius A. (1998):

- Socioemocinė parama – elgesys, išreiškiantis empatiją, supratimą. Didinamas pritarimo

jausmas, vertė, savigarba.

- Informacinė parama – perspektyvų, nuorodų pateikimas, įvairūs patarimai, padedantys

žmogui įveikti problemą.

- Instrumentinė parama – įvairių tarnybų, pagalbos šaltinių nurodymas ir tarpininkavimas.

Šiame skyriuje plačiau detalizuosime instrumentinės paramos modelį, tačiau jis betarpiškai yra

susijęs su socioemocine ir informacine parama. Instrumentinės paramos modelis apima tinklą

žmonių su kuriais klientas palaiko kokius nors ryšius. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius

socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos tikimybės

(Pivorienė J., 2002). Tinklo konceptas leidžia geriau suvokti kompleksinę tikrovę, sudaro sąlygas

suprasti ir inicijuoti skirtingų institucijoje esančių sričių, grupių, sistemų arba asmenų ryšius. Jis

apima kompleksinės sąveikos sudedamąsias dalis ir skirtingus požiūrius. Tinklo sąvoka

neatsiejama nuo partnerystės ir bendradarbiavimo sąvokų (Miltanienė L., 2004). Svarbus ir

kiekybinis parametras: kuo tinkle daugiau žmonių, kuo įvairesnius vaidmenis jie atlieka, tuo

didesnė paramos tikimybė. Jei tinklas mažas, krūvį tenka nešti mažam žmonių skaičiui, kartais

vienam. Kuo didesnis skaičius žmonių, su kuriais pastoviai kontaktuojama, tuo didesnis

vadinamasis saugos tinklas. Pasak Pivorienės J.(2002), socialinį paramos tinklą sudaro asmenys,

iš kurių tikimasi visokeriopos pagalbos, emocinės paramos, palaikymo, informacijos, dėmesio ir

pagelbėjimo krizės atveju. Sėkmingai funkcionuojančių partnerystės tinklų pagrindas yra

bendradarbiavimas, nes dalyvaujančių asmenų tarpusavio santykių raidai, idėjų plėtotei

daugiausia įtakos turi pasirinktas įtraukimo ir veiklos būdas. Tik esant bendradarbiavimo

santykiams atsiranda tarpusavio pasitikėjimas, leidžiantis atsiverti, keistis žiniomis, idėjomis ir

užtikrinti sukurto tinklo funkcionavimą. Vieną iš tokių modelių siūlo Dettmer P. ir kt. (1999)

pateikdamos bendradarbiavimo kūrimo etapus ir bendradarbiavimo struktūrinius elementus,

kuriuos adaptavus galima pritaikyti ir socialinio darbo praktikoje. Vadovaujantis šiuo modeliu,

25

dalyvių bendradarbiavimo pradžia ir pirmuoju etapu laikomas socialinių partnerių pasirengimas

bendradarbiauti. Už pasirengimo procesą atsakomybę turėtų prisiimti socialinių paslaugų

institucija teikianti paslaugas klientui. Pasiregimo procese institucijos vidaus įsakymu arba

įstaigai inicijavus, savivaldybės administracijos įsakymu ar kitu norminiu dokumentu

patvirtinama bendradarbiavimo tvarka, nurodant, koks jos pagrindinis tikslas, už kokias

socialinės rizikos klientų problemas bei už kokių prevencinių priemonių kūrimą jos atsako,

numatomi visi galimi socialiniai partneriai. Su bendradarbiavimo tvarka pasirašytinai

supažindinami visi socialiniai partneriai. Šiame etape taip pat akcentuojamas atsakingų asmenų

(socialinio darbuotojo) gebėjimas organizuoti veiklą numatant turinį konkrečiame (kiekvienu

atveju vis skirtingame) kontekste. Antras etapas bendradarbiavimo formavimosi etape – aiškiai

apibrėžti dalyvių (socialinių paterių) vaidmenis (funkcijas) numatytoje veikloje. Kai kyla bent

menkiausių neaiškumų (kas, ką, kada ir kaip turėtų daryti) atsiranda abejonių, nepasitikėjimo ir

sumaišties. Visų įsitraukusių asmenų vaidmenys turi būti lygiaverčiai, o tarpusavio lūkesčiai

garsiai ir viešai išsakyti pabrėžia, jog būtina atsisakyti tradicinių funkcijų ir vaidmenų ir siekti

keitimosi turimais įgūdžiais ir patirtimi, kas leistų praplėsti socialinių problemų suvokimo ir

sprendimo galimybių patirtį. Labai svarbu aiškiai apsibrėžti bendradarbiavimo struktūrą, kuri

turėtų būti kuriama atsižvelgiant į kontekstą, t.y. esamą kliento problemą. Dalyviai pasirenkami

vadovaujantis visų susijusių asmenų įtraukimo principu.

Atkreipti dėmesį į:

Nerekomenduojama institucijoje patvirtinti bendradarbiavimo tvarkos (sutarties ar kito

norminio dokumento), smulkiai reglamentuojančio dalyvaujančių asmenų sudėtį, nes

tokius atveju reikėtų sukurti aibę bendradarbiavimo tvarkų, priklausomai nuo kliento

esamų problemų kompleksiškumo.

Bendradarbiavimo procese rekomenduojama numatyti visų susijusių asmenų bendradarbiavimą

skatinančią, informacijos sklaidą ir tarpusavio pagalbą užtikrinančią veiklos sistemą ir numatyti

formalius (planuoti susitikimai, posėdžiai, aptarimai ir pan.) ir neformalius (pokalbiai telefonu ir

pan.) bendradarbiavimo būdus, jų periodiškumą. Kita būtina bendradarbiavimo proceso dalis –

nuolatinis vertinimas. Bendradarbiavimo proceso vertinimas pasižymi specifiškumu. Pagal tai,

kokio tikslo siekiama, skiriamas formuojamasis (planuojamasis) vertinimas ir konstatuojamasis

vertinimas. Formuojamasis vertinimas atliekamas veiklos proceso metu, kai reikia atsižvelgiant į

situaciją keisti sprendimus, koreguoti numatytą planą. Konstatuojamasis vertinimas leidžia

apibendrinti galutinius rezultatus ir planuoti tolesnes iniciatyvas. Vertinimas turi apimti visus

26

bendradarbiavimo struktūrinius elementus: kontekstą, procesą ir turinį. Visų socialinių partnerių

aktyvus įsitraukimas ir dalyvavimas, identifikuojant bei padedant spręsti kliento (planuojant

veiklą, teikiant numatytą pagalbą ir vertinant jos rezultatus), skatina tarpusavio pasitikėjimą ir

pagarbą, leidžia išvengti nepagrįstų lūkesčių ir siekti bendradarbiavimo bei partnerystės. Itin

pabrėžiamos tarpusavio bendradarbiavimo ir iniciatyvos, įtraukiant visus socialinės paramos

proceso dalyvius (socialinius darbuotojus, vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistus, socialinius

pedagogus, sveikatos priežiūros ir švietimo sistemos specialistus, policijos pareigūnus) svarba.

Apibedrinant ir adaptuojant Dettmer P. ir kt. (1999) bendradarbiavimo modelį socialinių

paslaugų institucijai galima pavaizduoti schematiškai.

2 paveikslas. Bendradarbiavimo struktūriniai elementai socialinių paslaugų institucijoje. (adaptuota autorių pagal Dettmer P. ir kt. Consultation, Collaboration, and Teamwork for Students with Special

Needs. Boston: Allyn and Bacon, 1999)

27

Klientų bylos dokumentai, socialinio darbuotojo ir kliento veiksmai bei socialinio

darbo terminai

Planuojant ir rūpinantis veiksmų plano registravimu, rinkti duomenis yra pats svarbiausias

žingsnis. Norint registruoti, o vėliau vertinti veiksmų planą, svarbu numatyti, kokių dokumentų

reikia. Duomenys jau gali būti surinkti arba renkami specialiai susitikimui su socialiniais

partneriais.

Laikino – savarankiško gyvenimo namų kliento bylos dokumentacija:

Socialinis darbuotojas instrumentinės paramos klientui etape atlieka sekančias funkcijas:

1. Vieną kartą į ketvirtį, o esant poreikiui ir dažniau, organizuoja susitikimą su socialiniu

pedagogu (susitikime gali dalyvauti ir klientas, jei taip nusprendžia specialistai) kliento

problemų analizei bei pagalbos strategijų kūrimui ir įgyvendinimui (Priedas 6):

- Socialinis darbuotojas po trejų mėnesio socialinio darbo su klientu, kuris turi nepilnamečių

vaikų, lankančių mokyklą (Priedas 5), planuoja susitikimą su socialiniu pedagogu, dirbančiu su

kliento vaiku. Esant poreikiui, socialinis darbuotojas ar socialinis pedagogas, susitikimus gali

organizuoti dažniau.

- Socialinis darbuotojas prieš 14 dienų informuoja socialinį pedagogą apie planuojamą

susitikimą pranešdamas jam raštu, elektroniniu paštu arba telefonu.

- Socialinis darbuotojas susitikimui ruošiasi užpildydamas Priedas 8, socialiniam pedagogui su

pranešimu perduodama Vaiko charakteristikos forma, kurią jis turi atsineša į susitikimą

(Priedas 7).

- Abipusiu sutarimu nusprendžiama dėl kliento dalyvavimo susitikime.

- Socialinių partnerių bendradarbiavimo plano viršutinėje dalyje nurodoma susitikimo data ir

vieta, t.y., įrašomas institucijos pavadinimas, kuriame vyksta socialinių partnerių susitikimas.

- 1 punkte socialinis darbuotojas užfiksuoja statistinius klientus duomenis – vardas, pavardė,

gimimo data, nuolatinė gyvenamoji vieta.

- 2 punkte socialinis darbuotojas užfiksuoja statistinę informaciją apie kliento vaiką/-us,

lankančius mokyklą – vardas, pavardė, gimimo metai, mokykla, klasė.

- Socialinis darbuotojas ir socialinis pedagogas aptaria esamą situaciją kliento šeimoje, pagal iš

anksto parengtą informaciją (Priedas 7 ir Priedas 8).

- 3 punkto veiksmų plano pirmoje dalyje, struktūruotai užfiksuojama informacija (problema),

kurios sprendimui reikia imtis neatidėliotinų veiksmų. Jei susitikimas vykdomas ne pirmą kartą,

aptariami pokyčiai, išskiriamos nesėkmės, planuojama tolimesnė darbo strategija.

28

- 3 punkto veiksmų plano antroje dalyje detalizuojami konkretūs veiksmai, susiję su kliento

problemos sprendimu. Išskiriami ir konkretizuojami socialinių partnerių veiksmai, kurių jie

laikysis iki sekančio susitikimo. Jei susitikime dalyvauja klientas, tolimesni veiksmai numatomi ir

jam.

- Antros dalies trečioje vertikalioje grafoje įrašomas atsakingas asmuo, kuris stebi, primena, kad

numatyti sprendimai būtų įgyvendinti laiku.

- Antros dalies ketvirtoje vertikalioje grafoje įrašomas asmuo, kuriam deleguojama ši funkcija.

Šioje grafoje gali būti įrašomi du asmenys, pvz. socialinis darbuotojas ir klientas ir pan.

Atsakingas ir deleguojamas asmuo gali būti pas pats.

- Prie socialinių partnerių bendradarbiavimo plano pridedami priedai nurodyti 4 punkte. Po

susitikimo bendradarbiavimo plano kopijos padaromos visiems susitikimo dalyviams, originalas

lieka pas organizatorių. Jei socialiniai parteriai pageidauja, pateikiamos ir priedų kopijos.

Klientui priedai nepateikiami.

- 5 punkte pasirašo visi dalyvavusieji asmenys.

Pavyzdys:

Kliento socialinė problema susijusi su nepilnamečio vaiko neužregistravimu į pirmą klasę ir

nesuruošimu mokyklai. Sprendimai (prioritetine tvarka) Atsakingas

asmuo

Kas vykdo

arba kam

deleguojama

Įgyvendinimo laikotarpis

1. Užregistruoti vaiką į mokyklą SD K arba

K ir SD

iki 06.20

2. Susipažinti su mokytoja SP K ir SP iki 06.30 SP kai K atvyksta į

mokyklą, tarpininkauja susipažįstant

su mokytoja.

3. Patekti reikalingų priemonių mokyklai

sąrašą

SP P SP informuoja P, kad iki 06.30 reikia

parengti reikalingų priemonių

sąrašą. SP perduoda atvykusiam klientui arba socialiniam darbuotojui

4. Susitvarkyti dokumentus paramai dėl

mokyklinių prekių.

SD K arba

K ir SD

iki 07. 30

5. Suplanuoti kiek lėšų reikės

mokyklinėms prekėms

SD K arba

K ir SD

iki 07.30

6. Pagalba įsigyjant mokyklines prekes SD K arba

K ir SD

iki 08.15

K – klientas, SD – socialinis darbuotojas, SP – socialinis pedagogas, P – pedagogas.

2. Vieną kartą į ketvirtį, o esant poreikiui ir dažniau, organizuoja susitikimą su

socialiniais partneriais kliento problemų analizei bei pagalbos strategijų kūrimui ir

įgyvendinimui (Priedas 6):

- Socialinis darbuotojas po trejų mėnesio socialinio darbo su klientu (Priedas 5), planuoja

susitikimą su socialiniais partneriais teikiančiais paslaugas klientui ir/ar vykdančiais kontrolės

29

funkciją kliento šeimoje. Esant poreikiui, socialinis darbuotojas susitikimus gali organizuoti

dažniau.

- Socialinis darbuotojas susitikimui ruošiasi užpildydamas metodikos Priedą 8.

- Socialinis darbuotojas įvertinęs socialinės intervencijos ataskaitą, sprendžia, kurie specialistai

bus reikalingi susitikime.

- Socialinis darbuotojas prieš 14 dienų informuoja socialinius partnerius apie planuojamą

susitikimą pranešdamas jiems raštu, elektroniniu paštu arba telefonu.

- Socialiniai partneriai parengia savo pastabas dėl kliento elgesio jeigu jų turi, socialinis

pedagogas (jei dalyvauja susitikime) parengia Vaiko charakteristikos formą (Priedas 7).

- Socialiniai partneriais padedant spręsti klientui problemas gali būti: vaiko teisių apsaugos

specialistai, socialinės paramos skyriaus specialistai, seniūnijų socialiniai darbuotojai,

socialiniai pedagogai, sveikatos priežiūros specialistai, policijos pareigūnai, darbo biržos

atstovai, bendruomenės atstovai ir pan.

- Kiti formos pildymo etapai analogiški prieš tai aprašytai formai.

TERMINAI*

Socialinės intervencijos ataskaita 2 val. Viso projekto metu – 12 val.

Susitikimai su socialiniai partneriais 1 kartą

ketvirtyje 2 val. Viso projekto metu – 12 val.

Susitikimai su socialiniu pedagogu 1 kart1ą ketvirtyje

2 val. Viso projekto metu – 12 val.

* atlikimo terminai yra tik rekomendacinio pobūdžio

Socialinės priežiūros paslaugos dokumentavimas:

Socialinis darbuotojas instrumentinės paramos klientui etape atlieka sekančias funkcijas:

1. Socialinio darbuotojo funkcijos, formos ir terminai analogiški kaip ir teikiant

paslaugas klientams, apgyvendintiems laikino – savarankiško gyvenimo namuose

(Priedas 6).

30

3. NORVEGIJOS PATIRTIS SPRENDŽIANT SOCIALINĖS RIZIKOS

ASMENŲ SOCIALINES PROBLEMAS

KODĖL REIKIA ATKREIPTI DĖMESĮ Į RIZIKOS ŠEIMAS?

Norvegijos šeimos gerovės išsaugojimo sistemoje akcentuojamos 3 priežastys, kodėl reikia

rūpintis šiomis šeimomis:

- Socialinė atsakomybė. Vietinė valdžia yra išrinkta tarnauti visai bendruomenei ir

demokratiškas mandatas visada turi stiprų rūpinimosi vargingaisiais elementą.

- Bendruomenės susitelkimas. Dauguma šeimų, gyvenančių skurde, turi žymų neigiamą efektą

savo bendruomenei. Jie yra atsakingi už žymią dalį vietinių nusikaltimų, nusižengimų ir

viešosios tvarkos pažeidimų. Taip pat tokie faktoriai kaip žemi socialiniai ir akademiniai

įgūdžiai, žemi išsilavinimo pasiekimai ir nedarbingumas, turi ilgalaikį poveikį visuomenei

apskritai.

- Stiprus ekonominis nesutarimas. Labiausiai skurde gyvenančios šeimos yra sunki našta

mokesčių mokėtojams, socialinių išmokų išraiška, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros,

kriminalinės apsaugos ir išsilavinimo pagalba. Pirminė pagalba tokios šeimoms būtina teikti kuo

anksčiau, nes taip jie gali tapti kaip ir kiti piliečiai - mažiau priklausomi nuo šių daug

kainuojančių paslaugų. Tikimasi, kad mokesčių mokėtojų išlaidos sumažės.

KOKS YRA MŪSŲ PASLAUGŲ ŠIOMS ŠEIMOMS MODELIO PAGRINDAS?

Poslinkis link apsauginių paslaugų, tokių kaip sveikatos apsauga ir kitos, atsispindi ir valdžios

politikoje. Bet tam, kad tai būtų atlikta sėkmingai, mums reikia daugybės strateginių poslinkių:

- Ištrūkti iš tradicinių paslaugų, lydint kvalifikuotiems profesionalams;

- Įtraukti visą viešą sektorių;

- Sutelkti bendruomenės susitelkimą, aktyvų pilietiškumą ir stiprią kaimynystę atkreipiant

dėmesį į specifinių poreikių šeimas;

- Naudoti partnerystės programas (apimant savanoriškumą ir jungtines strategijas);

- Ankstyvąjį įsikišimą ir atkaklumą (tęstinumą).

Tai yra sunkus darbas tiems, kurie yra įtraukti į paslaugų reformą. Ji reikalauja kitokio mąstymo,

kur paslaugos yra kuriamos apie klientų grupes, o ne pagal tradicines paslaugų ribas. Jos turi būti

statomos ant bendruomenės stipriųjų pusių (šiuo atveju pavyzdys Westminsteris, Norvegija) -

pirmiausia rūpestis apie klientą ir noras priimti pokytį. Tai yra strateginė darbo linija su nauja

partnerystės raiška, vietinės kaimynystės veiksmai ir apylinkių biudžetais. Akcentuojama

savanoriškumo svarbą – skirtumas ne tas ką mes išleidžiame, bet ką mes visi darome. Ir

31

pripažįstama, kad efektyviai išspręsti daugelio rizikos šeimų poreikių, mums reikia įsikišti kuo

anksčiau ir tęsti tai kuo ilgiau. Kai kuriose šeimose problemos yra giliai įsišaknijusios ir tai

tęsiasi karta iš kartos. Viena iš tokių problemų, kurią galime laikyti net prioritetine - bedarbystė.

3 paveiksle pateikta besikeičiančios politikos kontekstas- valstybiniu ir vietiniu požiūriu.

3 paveikslas. Besikeičiančios politikos kontekstas- valstybiniu ir vietiniu požiūriu. (People

Services in Westminster 2008-09: Targeting families at risk. )

SU KOKIOMIS PROBLEMOMIS MES SUSIDURIAME?

Socialinės rizikos šeimos Westminsteryje turi ryšių nuo 2 iki 20 atskirų statutinių ir savanoriškų

agentūrų, kurios šeimai teikia paslaugas pagal problemas. Dažniausiai rizikos šeimoje

fiksuojamos keletą rizikos faktorių kombinacijų, kurios susideda iš sekančių rizikų:

- Perpildyti /netinkami namai;

- Nusikaltimų aukos ir nusikaltėliai;

- Skurdas, bedarbystė, sunkios darbo perspektyvos;

- Pašalpos ir priklausomybė;

- Blogas mokyklos lankymas ir blogas išmokimo lygis;

- Silpni socialiniai ir akademiniai įgūdžiai;

- Bloga tėvystė;

- Smurtas namuose;

- Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais;

- Ankstyva tėvystė;

- Nepastovi partnerystė;

- Silpnas pasitikėjimas savimi, silpna savigarba, neturėjimas tikslo.

32

Agentūros, dirbančios su šiomis problemomis yra iš įvairių sektorių. Šeimos Intervencijos

Projektas (FIP), į kurio daugiadrausminę komandą įeina tokie darbuotojai, kaip darbo centro

darbuotojas, aprūpinimo būstu darbuotojas ir kiti yra sukurtas dirbti su šiomis problemomis ir

buvo išbandytas Westminsteryje. FIP buvo įkurtas Vudaus reikalų ministerijos fondo 2005

metais ir jo rėmimą perėmė DCSF 2007 metais. Į šį projektą šeimos yra siunčiamos per daugelį

šaltinių ir šie siuntimai yra dažniausiai dėl kokios nors krizės. Dažniausiai tai gali būti gręsiantis

iškeldinimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ar nuomos nemokėjimo. Projekto darbuotojas yra

skiriamas šeimai, ir tėvai turi pasirašyti sutartį, kur yra nurodoma kokios pagalbos jie sulauks ir

kokius įsipareigojimus jie turi parodyti šiai programai. Darbuotojas koordinuoja agentūrų

įtraukimą į komandą, kuri dirba su visai šeimos nariais pagal jų poreikius.

Marlborougho Šeimos Mokymo Centras yra teikiamos jungtinės lavinimo ir protinės sveikatos

paslaugos, kurios specializuojasi kaip susidoroti su vaikų elgesio ir mokymosi sunkumais

mokykloje. Jis apima vaikus, kurie yra ant pašalinimo iš mokyklos ribos ir kurie vėliau bus

nusikaltimų rizikoje, ir dirba su jais ir jų tėvais, kad suprasti jų elgesį. Taip pat dirba formuojant

tėvystės įgūdžius ir mokant socialinio prisitaikymo, tam, kad vaikai galėtų integruotis sėkmingai

mokykloje.

Šeimos Narkotikų ir Alkoholio Teismas, kuris buvo neseniai įkurtas, yra naujas būdas dirbti su

tėvais, kurie turi piktnaudžiavimo problemų Šeimos Teisme, kur teismo procesai yra pradėti ir

yra rizika, kad vaikai bus paimti globon. Socialinių darbuotojų komanda ir kiti profesionalai yra

koordinuojami Šeimos Teismo Teisėjo. Pasirašoma sutartis su tėvais/-u, pastoviai atliekama

progreso priežiūra (įeina ir narkotikų vartojimo patikrinimas), susitelkiant ties tėvų atsakomybe

ir vaikų gerovę. Šis metodas yra labai sėkmingas JAV reabilituojant narkomanus ir gerinant

pasėkmes jų vaikams. Šios ir kitos panašios programos jau duoda drąsinančių rezultatų, bet jos

dar nėra vyraujančios mūsų paslaugose. Dauguma mūsų pagrindinių paslaugų teikiamos vis dar

tebėra teikiamos pagal tradicines gaires.

PAGRINDINIS METODAS SU RIZIKOS ŠEIMOMIS – 3 PROCENTAI INICIATYVOS

Siekiant efektyviai spręsti 3 proc. rizikos šeimų problemas, pagrindinė dalis socialinio darbo turi

būti integruota, dirbant su įvairiomis agentūromis ir programomis. Tai nelengvas darbas, jis

reikalauja apžvelgti ir išanalizuoti dabartines paslaugas su tikslu pakeisti jas dabar, ir užduoti

sau klausimą - kokias pasekmes tai turės ateityje.

Šie aspektai reikalauja neatidėliotinų pokyčių:

- Nustatyti 3 procentus šeimų, kurios reikalauja piniginės socialinės paramos iš valdžios ir

jos partnerių.

33

- Įvertinti jų situaciją - poreikius ir paslaugas- kurias jie gaus iš visų viešojo sektoriaus

agentūrų.

- Nustatyti galimybes, sustiprinti viešojo sektoriaus įtraukimą.

- Tęsti ir plėsti numatytą ankstyvąją intervenciją.

Įgyvendinami pokyčiai, kuria prielaidas tolimesnei analizei ir veiksmams:

- Kaip gali paslaugos būti pertvarkytos, kad būtų efektyvesnės ateityje?

- Kas veikia/dirba, kad užbaigtų priklausomybės ratą?

- Skatinti iniciatyvas, kurios pradėtų sistemos pokyčius.

Socialinių paslaugų sistema grįsta partnerystės principais, bendradarbiaujama su partneriais -

organizacijomis, ypač su policija, nacionaline sveikatos tarnyba ir savanorių sektoriumi, tam kad

atsižvelgti į socialinius tyrimus, kurie padėtų nustatyti būdus, kur paslaugas reikia keisti, kad

efektyviau siekti norimų rezultatų. Šis noras savo ruožtu turės įtakos paslaugų patikrinimui ir

apskritai sistemos sukūrimui ateityje. Viena sritis, kur reikia daryti spaudimą centinei valdžiai,

kad būtų efektyviau integruotos vietinės programos yra privilegijų režimas, kuris paskutiniuoju

metu yra valdomas iš Whitehall ir nėra pakankamai lankstus.

Šeimos turi skirtingus poreikius, todėl reikalingi skirtingų kompetencijų specialistai. Kai

kurioms šeimoms pagrindas gali būti vaiko elgesys ar lankomumas mokykloje. Kitoms gali būti

piktnaudžiavimas, smurtas namuose ar protinė negalia. Kai kurios šeimos yra įtrauktos į anti-

socialinį elgesį ir maža dalis į organizuotus nusikaltimus. Todėl būtina numatyti daug mažesnių

programų, kurios dominuos tam tikrose grupėse.

Visos šios individualios programos turi plėtotis pagal panašų metodą, susidedantį iš reikalavimo

ir paramos, iš planuotos ir besitęsiančios, iniciatyvios intervencijos. Jos kartu sudarys naują ir

geresnį koordinuojamą 3 proc. metodą.

Pagrindinis tikslas įgyvendinant metodą yra išplėsti šeimos intervenciją:

- Pristatyti tvirtesnį, iniciatyvesnį metodą, pagrįstą Šeimos Intervencijos Projekto patirtimi.

- Įforminti partnerystę su policija, teismais, sveikatos paslaugomis, mokyklomis ir

aprūpinimo būstu įstaigomis.

- Įsikišti anksčiau, tęsiant ir integruojant planuotus reikalavimus ir paramą.

- Vykdyti projektus su kvalifikuotais darbuotojais, remiantis partnerystės principu.

Modelio centre turėtų būti 3 naujos geografiškai pagrįstos kompleksinės Šeimos Įvertinimo ir

Intervencijos Komandos agentūros. Šį metodą rekomenduojama išbandyti vienoje miesto dalyje

pirmiausia ir įvertinti efektyvumą prieš paskleidžiant jį visame mieste. Pagrindinis tikslas yra

sukurti bandomąją komandą ir vykdyti projektą metų bėgyje. Galutinis modelis - 3 komandos

kartu dirba su 600 šeimų, veikdamos skirtinguose intervencijos lygiuose ir teikdamos paramą

34

pagal kiekvienos šeimos poreikius. Strateginis tikslas - toks intervencijos modelis, kad šeimos

funkcinis atsparumas būtų sustiprintas ir jie galėtų prisidėti prie visuomenės, o nebūti našta.

Pagrindinis siūlymas modelio įgyvendinime - reikalingas trečias sektorius. Viešasis sektorius

negali, o ir neturėtų visko daryti pats. Savanoriškos organizacijos turi būti kviečiamos teikti

paramą per vietinius tinklus. Jų įnašas, nustatant ir patenkinant poreikius, yra svarbus naujos

sistemos bruožas.

Modelio įgyvendinimas įpareigoja peržiūrėti paslaugų finansavimą. Rekomenduojama finansines

išlaidas koncentruoti į intensyvesnę intervenciją ir prevencinį darbą, kas neišvengimai reikš kai

kuriuos lėšų perskirstymus. Investicija į pagerintas prevencines paslaugas šioms šeimoms, turėtų

sutaupyti kai kurias brangiau kainuojančias paslaugas. Prielaida, kad taip bus sutaupoma lėšų ir

nes sumažės paslaugų poreikis Nacionalinės Sveikatos tarnybose, policijoje, taip pat taupomos

lėšos pašalpų biudžete, nes žmonės aktyviau integruosis į bendruomenę, socialinė atskirtis mažės

jie įsidarbinus ir tapus finansiškai nepriklausomiems.

4 paveikslas. Intervencijos modelis (People Services in Westminster 2008-09: Targeting families at risk. )

3 procentų iniciatyvos metodas paremtas socialinio darbuotojo ar kito specialisto ir kliento

sąveika. Metodas turi savitą pokalbio vedimo stilių, kuris sudarytas iš trejų skirtingos trukmės

etapų. Nuosekliai pereinant visus etapus palaipsniui keičiasi situacijos valdymas – nuo

specialisto kontroliuojamos situacijos iki kliento valdomos situacijos, kuri parodo kliento

motyvuotą pasikeitimą.

35

3 lentelė. Pokalbio su klientu raida. (People Services in Westminster 2008-09: Targeting families at risk.)

SITUACIJA VALDOMA SPECIALISTO SITUACIJA VALDOMA

KLIENTO

1 ŽINGSNIS 2 ŽINGSNIS 3 ŽINGSNIS

Informacija

Vadovaujančios institucijos Pokalbis apie problemą,

išsiaiškinimas

Parama remiantis informacija

Planavimas

Atsakyti į standartinius klausimus Dialogas, interviu klausimai,

praktikos veikla

Apžvelgti kompetencijas ir įgūdžius,

naudojamus realiose situacijose.

Struktūra

Kiekvieną dieną Reguliarus susitikimas kas savaitę Pagal kliento pageidavimą

Santykiai

Formalūs santykiai, susitikimai Atviri ir laisvi Suieškojimas

Motyvacija

Įkalbėti daryti tai, kas mūsų

nuomone yra teisinga

2 alternatyvos pasirinkti tarp

privalumų ir trūkumų

Savi-motyvacija

Aktyvinimas

Pilna programa ir laisvalaikis. Keletas programų ir poilsio laikas. Sulaužyti socialinę izoliaciją, atviri

susitikimai kartą per savaitę

Patarimas

Stipresnis spaudimas, kontrolė,

sankcijos.

Švelnus spaudimas, pokalbis. Parama (moralinė).

Prisidedantis

Valdžia nusprendžia, verčia. Bendradarbiavimas,

argumentavimas, sprendimai.

Atsakomybė, nepriklausomybė.

36

4. TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ STIPRINIMO METODAI

4.1. ŽMOGAUS VEIKLOS GRUPĖJE YPATUMAI

Grupė užima tarpinę padėtį tarp asmenybės ir visuomenės. Grupėje vyksta asmenybės

socializacija arba socialinis brendimas. Grupei veikiant formuojasi žmogaus pasaulėžiūra,

charakterio ypatybės. Aplinkos įvykius žmonės suvokia ne tiesiogiai, o per grupę ji primeta tam

tikrą įvykių vertinimo modelį. Tam tikrų problemų sprendimas (šiuo atvejų socialinės rizikos

asmenų socialinių įgūdžių trūkumas) grupėje padeda klientams suvokti, kad panašių problemų

turi daugelis asmenų, o galimybė bendrauti tarpusavyje suteikia daugiau stimulų imtis

atsakomybės už savo problemų sprendimus (Suslavičius A. 1998, Muceiniekas G., 2007).

Planuojant organizuoti socialinė rizikos asmenų socialinių įgūdžių tobulinimo grupes, būtina

atkreipti dėmesį į sekančius faktorius: grupės struktūrą, darbinės atmosferos kūrimą.

Grupės struktūra bei vadovavimas jai yra svarbūs elementai, galintys prisidėti prie grupės

sėkmės arba jai pakenkti. Grupė turi būti pakankamai oficiali ir gerai organizuota, bet kartu

draugiška, kad nariai jaustųsi esą laukiami. Nėra nustatytų taisyklių, kokia turėtų būti grupės

struktūra – svarbu, kad ji būtų palanki siekti bendrų tikslų. Prieš pradedant formuoti grupę,

socialinis darbuotojas turi išanalizuoti ir atsižvelgti į faktorius, turėsiančius įtakos grupės dalyvių

atrankai: ar rizikos asmenys yra pakankamai motyvuoti? ar rizikos asmenys turės naudos iš

dalyvavimo grupėje? ar rizikos asmenų problemos yra tokios didelės, gal jiems tiktų kiti

pagalbos būdai?

Sudarant grupę įmanomi visi pritraukimo būdai:

- panaudoti atvirą pakvietimą, pvz., laišką, plakatą, skelbimų lentą;

- susitarti su socialiniais partneriais, kad nukreiptų žmones;

- atrinkti žmones, susiduriančius su ta pačia problema;

- atrinkti žmones iš jau egzistuojančių neformalių grupių.

Diskusijos yra viena pagrindinių grupių veiklos sferų, joms geriau tinka nuo 4 iki 15 narių. Kai

grupė yra ne per didelė, būna įdomesnės diskusijos, įvairiapusiškesnė patirtis, o kai maža,

kiekvienas dalyvis gali pasisakyti bei būti išgirstas. Svarstant grupės dydį svarbu nustatyti, ar

norite riboti narių skaičių, ar ne. Jei nuspręsite, kad žmonių skaičius turi būti ribotas, svarbu

aptarti, kaip turėtų tokia sistema veikti. Neturinčiam patirties (pradedančiajam) vadovui

pakankamas skaičius yra 4 arba 5 nariai.

37

Atkreipti dėmesį į:

Svarbu nepamiršti, kad grupės struktūra gali kisti, vieni nariai gali išeiti, o nauji ateiti. Šie

pasikeitimai turi įtakos grupės narių elgesiui: jų tarpusavio santykiams, bendrų tikslų

siekiui, pačios grupės vertinimui. Nebijokite vertinti bei keisti struktūrą. Struktūra turi

tarnauti grupės nariams, o ne atvirkščiai.

Kita užduotis grupės vadovui - sukurti tinkamą darbinę atmosferą, kurioje žmones galėtų

pasakyti viską, nebijodami, kad dėl to juos laikys kvailais arba ignoruos. Dauguma žmonių

neturi įgimtų iškalbos įgūdžių. Kai kuriems iš pradžių yra sunku klausytis kitų. Grupės vadovas

sukuria gerą atmosferą, pasinaudodamas keliais būdais:

- pats rodo gerą pavyzdį atidžiai klausydamasis kitų, grupės narius palaiko, paskatina;

- tam, kad palaikytų diskusiją, grupės vadovas turi užduoti atvirus klausimus, tokius kaip

„Ką jūs išgyvenote dėl šito?“, „Kaip kiti žmonės dėl šito jaučiasi?“;

- vengia uždavinėti klausimus, kurie reikalauja taip vadinamų teisingų arba klaidingų

atsakymų, stengtis, kad žmonės nejaustų, jog jie yra vertinami;

- pasinaudoti savo padėtimi siekiant subalansuoti bendravimą grupėje, t.y. kad grupės

nariai nebūtų priešiški vieni kitiems;

- pasidalinti savo asmenine patirtimi, siekiant, kad kiti padarytų tą patį;

- su visais grupės nariais elgtis pagarbiai ir parodykite, kad kitų indėlis į grupės darbą yra

vertinamas.

Planuojant darbą su grupe, svarbu iš anksto įvertinti galima problemas ir/ar trukdžius iškylančias

užsiėmimų metu. Išankstinis problemų žinojimas palengvina grupės vadovui darbo procesą arba

net padeda tų problemų išvengti. Apibendrinant Muceinieko G. (2007), Savanevičienės A.,

Šilingienės V. (2005), Brandler S., Roman C.P. (1999) išsakytas mintis apie darbą grupėje,

galime išdiferencijuoti aspektus, dėl ko dažniausiai sutrikdomas grupės darbas:

- Laiko padalinimas. Jeigu diskusija vyksta labai aktyviai, ir kai kuriems žmonėms

sunku įsiterpti, grupės vadovas turi išskaidyti laiką taip, kad kiekvienas turėtų galimybę

pasisakyti. Kiekvienam gali būti suteikiamos dvi minutės, ką nors pasakyti diskutuojam

tema.

- Darbas porose. Suskirstyti grupės narius į poras naudinga tuomet, kai tema yra delikati arba

žmonės vengia kalbėti ta tema. Lengviau kalbėti vienam žmogui negu keliems. Reikia

susėsti poromis ir 10 - 15 minučių kalbėti diskutuojam tema, dalintis savo mintimis,

patirtimi. Paskui grupės nariams nereikia atpasakoti, kaip vyko diskusija, paprašykite kad

jie pristatytų kai kurias išvadas ar mintis.

38

- Grupėje nuobodu. Grupės nariams diskusijų tema gali būti neįdomi, jie galbūt seniausiai

susidarė savo nuomonę ir neturi, ką pasakyti šia tema. Nebijokite atsisakyti tokios temos.

- Nukrypimai nuo diskusijų temos. Grupė gali nukrypti nuo temos, kai sunku kalbėti.

Diskusija gali pereiti į bendrą pokalbį, arba nusileisti iki asmeninių prietarų arba didelių

nesusipratimų lygio. Tokioje situacijoje svarbiausia užduotis - grįžti prie konkrečių

išgyvenimų ar patirties, kuria kiekvienas gali pasidalinti. Grupės vadovas gali paskatinti

dalyvius, kad jie įsiklausytų į savo žodžius. Tokios frazės kaip "Dauguma žmonių mano ...",

rodo, kad jie kalba abstrakčiai, teoriniame lygyje. Tai veda prie betikslio, aklo ginčo, o ne

prie atviros, šviečiamosios diskusijos.

- "Sunkūs " dalyviai. Jeigu grupės vadovas yra kantrus ir supratingas, „sunkių“ dalyvių

elgesys pagerėja. Grupės vadovas turi prisiminti, kad sunkaus elgesio žmonės stengiasi kuo

blogiau pasirodyti pirmo susitikimo metu. Kai grupė pažengia į priekį ir nariai pradeda

saugiai jaustis, jie atsipalaiduoja ir jiems iškyla mažesnis poreikis imtis gynybos.

39

4.2. UŽSIĖMIMŲ CIKLAS SU SOCIALINĖS RIZIKOS TĖVAIS CIKLAS,

NAUDOJANT SOCIALINIO DARBO SU GRUPE IR KT. METODUS

40

I TEMA: DARBINIŲ ĮGŪDŽIŲ TOBULINIMAS

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Dalyvavimas darbo rinkoje yra viena pagrindinių charakteristikų, pagal kurią sprendžiama apie

individo padėtį visuomenėje. Ilgą laiką nedirbančius žmones grąžinti į darbą yra gana sunku.

Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas

psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi daugeliui gyventojų apsunkina kasdieninį

gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia socialinę atskirtį

(Gruževskis B., 2002).

Augant kvalifikuotos darbo jėgos poreikiui, darbuotojų žinios ir gebėjimai tampa ypatingo

vertinimo objektu. Darbo rinkoje pastebimas prieštaravimas tarp išaugusių profesinių

reikalavimų ir turimo profesinio pasirengimo. Šiuo metu nemaža dalis bedarbių, neturėdami

atitinkamos kvalifikacijos ir praktinių įgūdžių, nesugeba prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos

reikalavimų ir dėl šios priežasties ypatingą reikšmę įgauna profesinis konsultavimas, skatinantis

asmenį ugdyti naujas ir tobulinti turimas kompetencijas (Laužackas R., Gedvilienė G., Tūtlys

V.ir kt. 2008). Didžioji dalis ieškančių darbo žmonių nėra pasirengę konkuruoti ir įsitvirtinti

darbo rinkoje. Ilgą laiką nedirbusius žmones grąžinti į darbo rinką yra palyginti sunku, todėl

labai svarbu padėti jiems rasti darbo vietą, realizuojant įvairias priemones, didinančias jų

profesines grįžimo į darbą galimybes. Kvalifikacijos tobulinimo tikslas – atitikti augančius

reikalavimus. Kvalifikacijos tobulinimas nulemtas dviejų pagrindinių veiksnių: išorinės

būtinybės, t. y. aplinkos keliamų reikalavimų, ir paties asmens vidinės motyvacijos,

apsisprendimo, sąmoningo suvokimo kryptingai siekti karjeros ir ją planuoti.

„Profesija – tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos žmonių

veiklos kombinacijos, teikiančios jiems materialinio aprūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į

visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidos (Laužackas R.,1999). Karjera – tai procesas

realizuojamas nuolat kintančiame darbo pasaulyje, todėl karjeros sėkmė priklauso, ne tik nuo

žmogaus gebėjimo laiku ir tinkamai sureaguoti į pokyčius, bet ir numatyti ir jiems pasirengti.

Vienąkart įgytos žinios, įgūdžiai formalų išsilavinimą liudijantys dokumentai negarantuoti

karjeros sėkmės visam gyvenimui, būtina juos atnaujinti, nuolat mokytis (Stanišauskienė V.,

2007).

Dabartiniame visuomenės vystymosi etape labai svarbu yra žmonių veiklos rūšių integracinių

savybių bruožas. Gyvenimui dinamiškai keičiantis, žmogus negali tiksliai apibrėžti vienos

veiklos rūšies. Gyvenimo pokyčiai visuomet verčia rinktis veikos rūšių kombinacijas, kurių

atsiradimą nulemia darbo rinkos poreikiai. Rinkos dėsniais grindžiamame gyvenime savita

41

individo raiška, pagrįsta jo profesiniais ir asmeninais gebėjimais, yra labiausiai darbdavių

vertinami (Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B. ir kt 2001).

Tuo tarpu ilgą laiką nedirbantys asmenys netobulina, nelavina savo sugebėjimų, tampa apatiški,

išgyvena baimę, nerimą, jaučiasi neįvertinti ir nereikalingi. Labai svarbu tokius žmones

padrąsinti, kad jie įvertintų savo galimybes, gebėjimus, padėti jiems integruotis ir įsitvirtinti

visuomenėje, skatinti bei stiprinti pasitikėjimą ir savo visapusiškų galimybių įgyvendinimą

profesinėje, visuomeninėje veikloje.“ „Individualaus profesinės karjeros planavimas“ tai

galimybė, sąlygos atskleisti savo interesus, poreikius, polinkius, asmenines savybes ir

specialiuosius gebėjimus, vertybes, išsiaiškinti, kas svarbiausia planuojant profesinę karjerą.

Tobulinant darbinius gūdžius, planuojant profesinę karjerą yra skiriami trys veiksniai, būtini

sėkmei: 1. Savižina. Tai aiškus savęs, savo gabumų, sugebėjimų, interesų galimybių ir ribotumų

bei kitų svarbių individualių savybių pažinimas ir adekvatus vertinimas. 2. Profesinė

informacija. Tai geras aplinkos siūlomų profesijų įvairovės, jų pobūdžio bei keliamų

reikalavimų, privalumų bei trūkumų ir įgijimo būdų žinojimas. 3. Uždavinių sprendimo įgūdžiai.

Tai įgyti kognityviniai ir veiklos atlikimo sugebėjimai, panaudojami profesinio apsisprendimo

procese aplinkos įvykių analizei, interpretacijai ir prognozavimui (Adamonienė R., Daukilas S.,

Kriščiūnas B. ir kt 2001).

Modernioje visuomenėje neužtenka pagrindinių gebėjimų (skaitymo, rašymo, klausymo,

kalbėjimo, matematikos), tačiau reikalingas platus spektras bendrųjų gebėjimų

(komunikavimo, matematinio raštingumo, informacinių technologijų, asmeninių gebėjimų,

problemų sprendimo, užsienio kalbų mokėjimo) norint tobulėti, sėkmingai adaptuotis

visuomenėje, kelti kvalifikaciją bei ugdyti darbinius įgūdžius.

Įsidarbinimo gebėjimams būdingi tokie gebėjimai, kurių labiausiai pageidauja darbdavys. Jie

suteikia žmogui galimybę susirasti darbą, įgyti kvalifikaciją ir kompetenciją bei civilizuotais

būdais siekti savo profesinės karjeros. Šiems gebėjimams būdingas bendravimas ir

bendradarbiavimas, informacijos paieška, kaupimas bei apdorojimas, sugebėjimas prisitaikyti

kintančioje darbo aplinkoje, savarankiškumas priimant sprendimus, konfliktų. sprendimas,

piliečio ir vartotojo teisių ir pareigų suvokimas, profesinė saviugda, kalbų mokėjimas,

iniciatyvumas ir kūrybiškumas, gebėjimas būti kritiškam ir savikritiškam, darbo proceso

valdymas, problemų sprendimas, pasitikėjimas savimi iškilus neaiškioms situacijoms,

kūrybiškas mąstymas ir veikimas.

42

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA

Darbas – ne vien pinigų šaltinis. Jis suteikia tam tikrą socialinį statusą, pripažinimą, psichologinį

ir emocinį pasitenkinimą. Darbas leidžia žmogui visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Kurdami darbo produktus žmonės jaučia prasmę. Bedarbiai dažnai kenčia, kadangi mano, jog jie

nekuria nieko vertingo. Darbas taip pat leidžia realizuoti save, išreikšti savo idėjas, materializuoti

mintis. Prieš pradėdami dirbti, darydami karjeros pasirinkimus, grupės dalyviai turi suvokti kuo

platesnį darbo prasmių spektrą ir išsirinkti tas prasmes, kurios jiems yra svarbios. Ši užduotis

diskusija leis geriau suprasti, kokios darbo prasmės kiekvienam individualiai yra svarbiausios.

Grupės dalyviams išdalinamas Priedas 11.

Kai grupės dalyviai surašo savo darbo priežastis, vyksta grupinė diskusija. Galime analizuoti A.

Maslow poreikių piramidę (fiziologiniai, saugumo, priklausomybės, savigarbos,

saviaktualizacijos poreikiai) ir diskutuoti apie darbo prasmę poreikių tenkinimo grandinėje

!

Patarimai grupės vadovui

Prisiminkite bei supažindinkite grupės dalyvius su A. Maslow poreikių hierarchijos

piramide, paanalizuokite jos reikšmę motyvacijos teorijoje.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Bendrosios kompetencijos – tai tokios žinios, gebėjimai, įgūdžiai, nuostatos, kurios

perkeliamos iš vienos veiklos į kitą. Bendrosios kompetencijos labai svarbios sėkmingai karjerai,

keičiant darbą ar net profesiją, karjeros kryptį. Bendrąsias kompetencijas projekto dalyviams

galima apibūdinti kaip labai gerą kokio nors darbo ar veiksmo mokėjimą, mokėjimą daryti geriau

nei kiti ir pan. Pateikiama užduotis, kur kiekvienas iš grupės dalyvių turės pasigirti prieš grupę

kokia nors savo savybe, sugebėjimu, mokėjimu, papasakoti apie savo sipriąsias puses – apie tai,

ką savyje mėgsta ir vertina. Tuomet pateikiamas šablonas su sakinių pradžiomis, ir užuominomis

apie tai, kaip gali save pateikti. Sakiniai prasideda – „Nenoriu girtis, bet....“.

Praktinė užduotis atliekama Priede 12.

Po praktinės užduoties grupės dalyviams diskusijai pateikiami šie klausimai:

- kaip manote, kurios iš Jūsų savybių, elgesio bruožų, darbų yra pačios svarbiausios karjerai,

darbo paieškai?

43

- sudarykite 5 profesijų sąrašą, kurias jūs galėtumėte dirbti pagal turimas kompetencijas ir 5

profesijų sąrašą, kurias norėtumėte dirbti, taip pat išryškinkite, kokias kompetencijas jums

reikėtų tobulinti norint įgyti siektinų profesijų :

Galimos profesijos Norimos profesijos

1.

2.

3.

4.

5.

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grįžtamąjį ryšį apie atskirų bendrųjų kompetencijų reikšmę, svarbą karjerai ir ugdymo

galimybes.

44

II TEMA: GEBĖJIMAS KONSTRUKTYVAI SPRĘSTI KONFLIKTUS

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Konfliktai - tai tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių susidūrimas, kuriu metu žmogų užvaldo

nemalonūs jausmai arba išgyvenimai ir tarp kurių vyksta kova (Petrulytė A., 2004). Konfliktas –

tai situacija, kai du žmonės nesutaria dėl veiksmų, kurių vienas iš jų imasi, arba kai jis ar ji

nenori, kad tų veiksmų būtų imtasi (Edelman J.,1997). Konfliktas – tai priešingų, nesuderinamų

požiūrių susidūrimas, kuris kelia stiprius, neigiamus išgyvenimus (Zaleskienė I., 2002)

Tarpasmeninis konfliktas - tai socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų

vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas. Konfliktas

formuoja asmenybės nuostatas į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi susiję

(Suslavicius A.,1998) Šiuose apibrėžimuose galima įžvelgti interakciją, tarp pusių (individų,

grupių, organizacijų), svarbiausias konfliktų priežastis: prieštaringi, nesuderinami individų ar

grupių tikslai, požiūriai, suvokimas, išteklių stoka, tarpusavio priklausomybė.

Konflikto požymiai: Diskomfortas – intuityvus jausmas, jog kažkas vyksta ne taip, nors žodžiais

sunku išsakyti. Incidentas – smulkmena, sukelianti susierzinimą ar susijaudinimą; jį greitai

pamirštama, bet gali signalizuoti apie prasidėjusį konfliktą. Nesusipratimas – vienas ar visi

situacijose dalyvaujantys asmenys klaidingai suvokia ir interpretuoja situaciją. Trūksta

tarpusavio supratimo. Įtampa – ryškus konflikto požymis, kai santykiai su kitais tampa įtampos

šaltiniu. Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo. Kito atžvilgiu kyla neigiamos nuostatos bei

jausmai. Krizė – įnirtingi ginčai, prievarta, kontrolės netekimas. Nesilaikoma įprastų elgesio

normų. Gali baigtis santykių nutraukimu (Ignatavičienė K., Račelytė D., 2003).

Konfliktus dažniausia sukelia :1) nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas; 2) nesąžiningumas;

3) aplaidumas; 4) nuostatos; 5)ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais; 6)

nesugebėjimas nustatyti ribų; 7) netinkamas konflikto sprendimas; 8) baimė; 9) slapti kėslai ir

kt.(Miškinis K., 2003). Priklausomai nuo to, kur vyksta konfliktas, kokias žmonių grupes apima,

dėl kokių priežasčių konfliktas kilo, kokie konfliktų rezultatai bei pasekmės, konfliktus galima

suskirstyti į: asmeninius ir tarpasmeninius, konfliktus tarp grupių, paslėptus (nenumatytus) ir

atvirus (numatytus), konfliktus, kylančius dėl asmenybės savybių, konfliktus, sąlygotus

situacijos, konstruktyvius bei destruktyvius.

Kiekvieną konfliktą reikia spręsti, todėl pagal Everard B., Morris G. (1997) iškeliami šie

principai: atviras pokalbis; aiškūs tikslai ir požiūriai; dėmesys į ateitį, o ne į praeitį; idėjų

palaikymas; aiškūs tolesni veiksmai. Svarbiausios sąlygos konfliktui išspręsti: 1) konflikto

esmės atskleidimas, tai yra pagrindinį konfliktą sukėlusios priežasties išsiaiškinimas; 2) atviras ir

45

efektyvus abiejų konfliktuojančių pusių bendravimas, tai yra savo klaidų pripažinimas, emocijų

kontrolė, konflikto lokalizavimas (Psichologija studentui, 2002). Taip pat, kad žmogus subręstų

perėjimui iš neigiamo konflikto į teigiamą veiklos ir gyvenimo būdą, reikalingos šios nuostatos ir

įgūdžiai: 1. Skirtumų pripažinimas. Nuomonių skirtumai gali pamažu gerinti tarpusavio

santykius ir suformuoti stipresnę garantiją, kad sudėtingi tikslai bus įgyvendinti; 2. Ieškojimas

bendrų pranašumų. Daug konfliktų užsimezga tuomet, jei siūlomi nekompromisiniai sprendimai.

Dėmesys turėtų būti sutelktas ties tuo, kaip išreikšti kiekvienos pusės individualius poreikius; 3.

Savęs ir kitų stiprinimas reguliuojant konfliktus. Dalyvaujančios konfliktuose šalys turėtų būti

tikros, jog turi galimybių išspręsti problemą ir kad kiekviena pusė – ne tik stipresnė ir labiau

patyrusi – mokytųsi, kaip reguliuoti bei spręsti konfliktus (Konflikto valdymas, 1996).

Konflikto sprendimo stiliai pagal Robbins S. P (2003): Vengimas - nebūdingas siekis

kooperuotis, taip pat tendencijos pasiekti savo tikslus; šiuo atveju svarbiausia – asmenybės

savisauga; Varžymasis - (konkurencija), kaip patenkinti savo interesus kitų sąskaita;

Prisitaikymas - savo interesų aukojimas dėl kito; Kompromisas – kai abi pusės taikosi,

nuolaidžiauja; Bendradarbiavimas - situacijos dalyviai pasiekia alternatyvą. Šiuo atveju visi

laimi. Pastarasis būdas yra laikomas priimtiniausiai arba idealiai tinkančiu, tačiau jis yra

sudėtingiausias ir reikalaujantis daugiausiai pastangų ir išsamios abiejų pusių savianalizės. Abi

konfliktuojančios pusės turi suvokti, jog jos yra partneriai, o ne priešininkai. Įsiklausymas ir

pozityvus nusiteikimas vienas kito atžvilgiu suteikia naujų galimybių ir įžvalgų. Mokėjimas

išklausyti dažniausiai ir nulemia teigiamą konflikto baigtį.

Nesutikimas su kaltinimu, partnerio puolimas, menkinimas, ignoravimas, besąlygiškas kaltės

pripažinimas – tai yra veiksmai, kurie stiprina konfliktą. Tačiau potencialią konfliktinę situaciją

galima paversti konstruktyviu dialogu, t.y. “nuleiskite garą”, konkretizuokite nepasitenkinimą,

sutikite, kad kaltinimas, priekaištai turi pagrindą, paaiškinkite, kaip jūs vertinate situaciją.

Konfliktinės situacijos reikalauja vidinių pastangų bei įprastinio spontaniško reagavimo

konfliktinėse situacijose atsisakymo. Normalizuojant ekstremalią situaciją, priešingi interesai,

skirtingos vertybės turi būti atpažintos, išanalizuotos, aktyviai ieškoma sprendimų, priimtinų

konflikto dalyviams. Krizės, susidūrimo, ginčo pusės visuomet yra potencialūs partneriai ir

bendradarbiai. Konfliktų sprendimo kultūra reiškiasi per bendradarbiavimą su kitais ir kitokiais,

susitarimu, siekiama, per mokėjimą suvokti ir įvertinti savo ir kitų interesus bendruomeninio

gyvenimo kontekste (Chomentauskas G, . Lepeška V.,1996).

46

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA

Dauguma žmonių neigiamai vertina konfliktus. Jie audrina emocijas, kelia nemalonius potyrius.

Galvodami apie konfliktus dažnai išgyvename neigiamas emocijas, prisiminimus, pyktį, neviltį,

neapykantą, kitus nemalonius jausmus. Konfliktai yra vertinami nepalankiai. Tačiau konfliktai

turi ir teigiamų pusių: galimybė išspręsti užsisenėjusias problemas, galimybė keistis, tai yra

tarpusavio santykių tobulėjimo ir raidos variklis.

„Suskaičiuokite savo vardo raides, lapą suplėšykite į tiek dalių, kiek yra jūsų vardo raidžių (pvz.

Ieva - 4 dalys). Ant kiekvienos lapo dalies užrašykite skirtingą žodį ar mintį, kuris jūsų manymu,

susijęs su konfliktu. Po 10 -15 min. grupės dalyviai savo užrašytas mintis, žodžius suklijuoja ant

bendro didelio lapo, su žodžiu “Konfliktas” ir aptaria:“

- Ar dauguma jų minčių apie konfliktą yra teigiamos ar neigiamos?

- Kuo konfliktas gali būti teigiamas? ( reikėtų, kad grupės dalyviai pateiktų pavyzdžius)

- Ar reikėtų vengti konfliktų? Kodėl taip arba ne?

!

Patarimai grupės vadovui

Suteikite grupės dalyviams grįžtamąjį ryšį apie teigiamą ir neigiamą konfliktų reikšmę

žmonių santykiuose.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Įvertinkite, kaip jūs sprendžiate konfliktus. Vis dar yra žmonių, nesugebančių konstruktyviai

spręsti konfliktus, tačiau konfliktus spręsti reikia mokytis. Ši anketa pagrįsta Kenneth Thomsano

ir Ralph Kilmanno parengtais „Konfliktų sprendimo būdais“. Pateikiami 35 būdai, kaip galima

elgtis konfliktinėje situacijoje. Kadangi bet kurios derybos beveik neišvengiamai susijusios su

konfliktu, šie teiginiai Jums padės atpažinti būdingą elgesį konfliktinės situacijos metu, ypač kai

esate veikiamas streso.

Grupės dalyviams išdalinamas Priedas 13. Paaiškinama pildymo instrukcija.

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grįžtamąjį ryšį apie grupės dalyvių suvokimą apie teigiamas ir neigiamas konfliktų

sprendimo puses. Išskirkite efektyviausią konfliktų sprendimo strategiją, paaiškinkite ir

aptarkite, kodėl normalu, kad kyla konfliktai, kodėl juos būtina spręsti.

47

III TEMA: GEBĖJIMAS KONTROLIUOTI ELGESĮ

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Svarbus tėvų uždavinys užtikrinti gerą vaikų priežiūrą, mokėti nustatyti discipliną šeimoje, taip

pat mokėti pozityviai paskatinti už tinkamą vaikų elgesį. Drausmė ir tvarka yra pamatinės

auklėjimo bei mokymo sąlygos, už kurių nesilaikymą taikomos atitinkamos poveikio priemonės

(Dzenkauskas V. 1999). Viena dažniausių auklėjimo ir disciplinos palaikymo strategijų yra

baudimas. Tačiau vos užsiminus apie bausmes, kai kam kyla mintis, kad kalbama apie

despotiškus tėvus ir įbaugintus vaikus. Tokia tvarka priklauso istorijai. Šiandien į bausmes ir jų

taikymą žiūrima kitaip. Bausmės tikslas – auklėti, veikti vaiko sąmonę taip, kad jis daugiau

nenusižengtų, vengtų kitų nusižengimų. Kai naudojama nubaudimui skirta jėga, vaikas jaučiasi

pažemintas, prarandamas jo sąmoningumas, bausdami prarandame, vaiko palankumą. Jei

bausmė neišvengiama, Seliokienės L. (2004) manymu sudrausminti galima naudojantis

principais: 1. Atskirkite jausmus ir veiksmus (neteiskite vaiko, bet pasmerkite poelgius). 2.

Atidžiai ištirkite vaiką ir nustatykite, ar jis normali asmenybe, ar neurotinė. 3. Atsiliepkite į vaikų

jausmus (leiskite išsikalbėti). 4. Jei būtina bausti, tegu vaikas pats išsirenka būdą. 5. Bausdami

įsitikinkite, kad jis supranta, už ką baudžiamas, kad kaltina save, o ne tuos, kurie jį nubaudė. 6.

Drausmės problemas spręskite kartu su vaikais. 7. Apribojimais pažabokite pavojingus ir

ardomuosius vaiko jausmus. Kad bausmės būtų veiksmingos, būtina laikytis tam tikrų

reikalavimų: bausmė turi būti teisinga ir pelnyta; ji turi turėti auklėjamąjį poveikį; baudžiant

vaiką, reikia įsigilinti į pražangos esmę; bausmės turi atitikti vaiko amžių, individualius

ypatumus ir padarytos pražangos dydį; bausmė negali siekti tik fizinės kančios; bausti vaiką ne

prie visų, o individualiai; bausmė visada turi būti įvykdyta; bausmė yra paveiki tik tada, kai ją

skiria autoritetą turintys tėvai; bausmės negali būti dažnos; negalima bausti už kitų padarytus

nusižengimus; negalima „kaupti" vaiko nusižengimų ir paskui bausti už visus iš karto; bausdami

vaiką, suaugę šeimos nariai turi būti vieningi; baudžiant ir skatinant reikia prisiminti, jog vaikai

(kaip ir suaugusieji) nėra tobuli (Miškinis K., 2003).

A. Bandūros manymu, bausmė gali kontroliuoti elgesį, tačiau ji negali išmokyti elgtis tinkamai

ar sumažinti norą elgtis blogai. Todėl reikia naudoti tokius auklėjimo ir elgesio kontrolės

metodus, kad vaikas patirtų ne tėvų rankos stiprumą, o žodžio jėgą, todėl jam reikalinga ne tik

meilė, bet ir elgesio taisyklės bei apribojimai. Tėvams yra sunkiausia nustatyti vaikams taisykles,

o tai yra veiksmingiausias ir humaniškiausias būdas auklėti (Friel J.C., Friel. L.D, 2000).

Šiuolaikinis požiūris į drausmę padeda vaikui tvarkytis su savo jausmais, ir su elgesiu. Tėvai

leidžia vaikui išsakyti viską, ką jis jaučia, tačiau apriboja ir nukreipia nepageidaujamus jo

48

poelgius. Apribojimai nustatomi taip, kad jie nežeidžia nei tėvų, nei vaiko savigarbos. Tokie

apribojimai nėra nei savavališki, nei užgaidūs, priešingai - jie auklėja ir formuoja charakterį.

Taip formuojama drausmė skatina vaiką pripažinti būtinybę sulaikyti ir keisti kai kuriuos savo

poelgius. Ribos yra pamatų, ant kurių statomi tėvų ir vaikų santykiai, dalis. Jos nukreipia, veda,

padeda ir skatina (Rogge J.U., 2004). Ribos parodo, ką vaikas gali. Už ribų esanti erdvė yra tai,

ko vaikas dar negali. Kaip teigia Ginott H.G. (1999), vaikams reikia aiškiai žinoti, koks elgesys

yra priimtinas ir koks - ne. Jie jaučiasi saugesni žinodami leistinų veiksmų ribas. Remdamiesi dr.

Fritzu Redliu, visą vaiko elgesį galima pavaizduoti trimis skirtingomis spalvomis: Žalioji sritis -

tai priimtinas ir pageidaujamas elgesys, tai sritis, kurioje mūsų sutikimas ,,Taip" duodamas

noromis ir mielai. Geltonoji sritis - tai elgesys, kuris nėra pageidaujamas, tačiau yra

toleruojamas dėl tam tikrų priežasčių, t.y: vaikas mokosi naujos veiklos; vaikas išgyvena sunkų

laikotarpį (persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą, atsiskyrimas nuo draugų, tėvų skyrybos ir t.t.

Mes neapsimetame, kad mums toks elgesys patinka; mūsų nuostatos parodo, kad jis yra

toleruojamas tik dėl išskirtinių aplinkybių. Raudonoji sritis - tai elgesys, kuris negali būti

toleruojamas jokiomis aplinkybėmis ir turi būti sustabdytas. Apribojimai turi būti nustatomi taip,

kad vaikui būtų aišku: a) koks elgesys yra nepriimtinas ir, b) kokie veiksmai galėtų būti

atliekami vietoj nepriimtinų. Pageidautina, kad apribojimas būtų visiškas, o ne dalinis. Riba turi

būti nubrėžiama tvirtai, taip, kad vaikas suprastų vienaprasmiškai. Privalu numatyti, kokios bus

tų ribų ir taisyklių laužymo pasekmės, kurias vaikai turi žinoti iš anksto. Ar pasekmės nėra

bausmės? Pasekmė labai glaudžiai siejasi su vaiko elgesiu. Natūrali pasekmė skatina vaiką

sąmoningai suvokti situaciją. Galimos pasekmės turi būti išaiškintos vaikui dar prieš jam per-

žengiant ribas. Vaikas gali rinktis. Jei jis pripažins ribas, laikysis susitarimo, pasekmių nebus. Jei

jis susitarimo nepaisys ir peržengs ribas, tuomet jis žinos, jog pasekmių neišvengs. Galimos

pasekmės argumentuojamos sąlyga „jei-tai", tačiau nekalbama apie kaltę ir nuodėmes. Viskas

remiasi suaugusiųjų ir vaikų draugiškais, lygiateisiais santykiais, laisvė ir lygiateisiškumas

nepainiojami su nevaržoma savivale ir neteisingai suprantama lygybe. Pasekmės aptariamos: 1.

Vaikui paaiškinama problema ir reikalo esmė be kaltinimo. 2. Svarbu, kad vaikas situaciją

suvoktų iš „savo varpinės". Jei vaikas supranta situaciją, tai dar nereiškia, kad jis jai pritaria.

Negalima nusileisti, nors vaikas pasižada daugiau taip nedaryti, kaltina kitus arba pradeda

įžeidinėti ir daryti spaudimą. 3. Pasekmes būtina aiškiai pabrėžti. Suaugusieji turi įsitikinti, jog

vaikas jas tikrai suvokia. Svarbus principas: tėvai privalo laikytis to, kas buvo su vaiku susitarta,

todėl jie turi iš anksto numanyti, ar būsimas galimas pasekmes vaikas galės ištverti fiziškai ir

psichologiškai (Rogge J.U, 2005).

49

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA SU PRAKTINE UŽDUOTIMI

Disciplina - yra auklėjimo sistema, kuri ugdo vaiko savikontrolę, elgesio kompetenciją ir kitas

savybes, būtinas adekvačiam ir pilnavertiškam funkcionavimui socialinėje sistemoje. Strategijos,

kurios turi būti taikomos norint palaikyti discipliną, yra labai įvairios, jų taikymas ir

efektyvumas neretai priklauso nuo to, kokio amžiaus yra vaikas, kokios jo asmenybinės ir

kognityvinės savybės. Kad auklėjimas ir disciplina būtų efektyvūs turi būti tinkamai organizuota

mokomoji aplinka, kurioje yra teigiami tėvų ir vaikų santykiai, numatyta sisteminga mokymo ir

auklėjimo sistema, taip pat numatytos nenorimo elgesio sumažinimo ar pašalinimo strategijos.

Tačiau kartais tėvai, norėdami kontroliuoti vaikų elgesį pasirenka vieną dažniausių auklėjimo ir

disciplinos priemonių – baudimą.

Pateikiama instrukcija:

„Vaikams reikia aiškiai žinoti, koks elgesys yra priimtinas ir koks - ne. Išvardinkite po 5 dalykus,

kuriuos vaikai gali ir jūsų sutikimas „taip„ duodamas noromis ir mielai, po5 dalykus, kurie nėra

pageidaujamas, tačiau yra toleruojamas dėl tam tikrų priežasčių ir po5 dalykus, kurie negali

būti toleruojamas jokiomis aplinkybėmis ir turi būti sustabdyti“.

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje (Priedas 14).

Aptarkite:

- Dėl kokių priežasčių toleruojate vaiko elgesio, nors tokio elgesio nepageidaujate?

- Kaip jaučiatės, sakydama vaikui, ko jis negali?

- Kas atsitinka, kai vaikas peržengia jūsų prieštaraujamą elgesį?

!

Patarimai grupės vadovui

Priminkite grupės dalyviams vaiko elgesio galimybių pavaizdavimą pagal tris spalvas:

žalią, geltoną, raudoną.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Kai tėvai vaikams žodžiais nori nustatyti ribas turi tai daryti eilės tvarka akių kontaktas, kūno kontaktas

ir tik tada aiški kalba. Tai ir paprasta, ir kartu sunku: paprasta, nes vaikai be galo pasitiki tėvais,

sunku, nes didesnė tėvų atsakomybė: nustatydami ribas, jie turėtų nepiktnaudžiauti vaiko

nepatyrimu, nereaguoti perdėtai ir per daug nesiaurinti ribų. Nustatant ribas reikia aiškiai

parodyti, koks vaiko elgesys nepageidaujamas (vaikas nesitvarko savo kambario, neišsiplauna

50

lėkščių, negrįžta sutartu laiku namo ir t.t.), kas vaiko laukia, jei peržengs nustatytas ribas

(tvarkytis kambarį, laiku grįžti ir t.t), t.y., kokios bus elgesio pasekmės.

Atkreipti dėmesį į:

Ar grupės dalyviai turi pakankamai žinių apie ribas ir bausmes, parodyti, kad ribos ir

bausmės – dvi skirtingos sąvokos, galima nustatyti ribas nebaudžiant vaikų.

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje (Priedas 15 ).

Prisiminkite kokį nors nepageidaujamą vaiko elgesį, dėl kurio su vaiku jums teko jau ne vieną

kartą kalbėti ir diskutuokite: kaip sprendėte nepageidaujamą elgesį?, ar buvote nustatę ribas?, ar

vaikui taikėte bausmes? Jei taip, tai kokias?

Pritaikykite 5 dalių nepageidaujamo elgesio keitimo ir ribų nustatymo modelį savo atvejui

panaudodami sąlygą „jei-tai".

1. Aš jaučiu arba man nepatinka (suaugusiojo jausmai) 2. Kai tu arba nes (vaiko elgesio

apibūdinimas) 3. Todėl, kad (konkretus vaiko elgesio poveikis suaugusiam) 4. Ką mes

galime padaryti, kad pakeisti (man reikalinga tavo pagalba). 5. Jei situacija nesikeis – tai

(numatomos pasekmės).

Pavyzdys:

1. Aš jaučiu arba man nepatinka

(suaugusiojo jausmai)

Man nepatinka netvarka tavo kambaryje

2. Kai tu arba nes (vaiko elgesio

apibūdinimas)

Nes tavo išmėtyti rūbai yra netinkami rengtis, jie yra

suglamžyti, net neišpurvintus juos meti į skalbyklą.

3. Todėl, kad (konkretus vaiko elgesio poveikis suaugusiam

Todėl man tenka nuolat juos plauti ir lyginti net nesuteptus, tik suglamžytus.

4. Ką mes galime padaryti, kad

pakeisti(man reikalinga tavo pagalba)

Tu turėtum pasirūpinti savo rūbais (vaikas gali

nesutikti su jūsų nuomone ir prieštarauti),. Jie turėtų būti spintoje, o ne ant lovos ar ant žemės.

5. Jei situacija nesikeis – tai (numatomos pasekmės).

Jei ir toliau tavo rūbai mėtysis ant žemės aš jų neskalbsiu ir nelyginsiu (galima numatyti laiką, kiek

tai truks, tačiau jokiu būdu nesulaužyti savo duoto

žodžio, kad ir kaip sunku įvykdyti pasekmes).

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grįžtamąjį ryšį apie elgesio valdymą be ribų nustatymo reikšmę vaikų ugdymo procese.

51

IV TEMA: SOCIALINIŲ NORMŲ IR TAISYKLIŲ SUVOKIMAS

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Asmuo jau nuo mažų dienų turi būti mokomas elgtis pagal geros moralės kriterijus, nes tik taip

auklėjami vaikai galės užaugę tapti dorais piliečiais ir deramai atstovauti savo visuomenei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. nustato ne tik teisę, bet ir pareigą tėvams auklėti savo

vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Šeima yra vaiko ir visuomenės tarpininkas,

pirmoji ir pagrindinė socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima

vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėje. Šeimoje vaikas kaupia bendravimo,

darbo, humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį, kuri ir sudaro

jo asmenybės turinį. Vaikų ugdymas šeimoje - sudėtingas ir dažnai problemiškas socialinis -

pedagoginis procesas, kurio rezultatyvumas priklauso nuo šeimos mikroklimato, tėvų

pedagoginės kultūros, bendravimo stiliaus, asmeninio pavyzdžio ir kt. (Ivanauskienė F., 2002).

Vertybės ugdymo procese yra neišvengiamos.

Vertybės - individualiai gyvensenai ir socialiniam bendradarbiavimui būtinos taisyklės,

orientavimosi modeliai, elgesio normos, kurių, kaip objektyviai galiojančių, žmonės privalo

laikytis subjektyviai vertindami atitinkamus reiškinius, mąstydami ir kontroliuodami savo

veiksmus (Halder A., 2002). Vertybių internalizacijos lygmenyje tai reiškia, kad žmogus iš

daugelio vertybių turi pasirinkti svarbiausias ir pagal jas atitinkamai elgt is. Suaugusieji perduoda

vertybinius teiginius bei vaizdinius naujai kartai ją mokydami, ugdydami ir darydami kitokį

poveikį. Taip individai perima tos kultūros, visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių

sistemą. Bitinas B. (2004) išskiria auklėjimo paradigmas: 1. Auklėjimas, grindžiamas

transcendentinėmis vertybėmis. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad vaikas artėtų prie absoliučios

vertybės — transcendentinės Esybės. Šio auklėjimo esmė — bazinės vertybės: siela, pomirtinė

laimė, nemirtingumas, tikėjimas, meilė, viltis, kaltė, atgaila, atpirkimas ir kt. Žemiškosios

vertybes nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos, nykstančios, nepajėgios daryti žmogų

laimingą. Jos svarbios žmogui, todėl, kad per dalines vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė,

randama gyvenimo prasmė. 2. Ugdymas, grindžiamas sociocentrinėmis vertybėmis.

Aukščiausioji vertybė — žmonija; ugdymu siekiama, kad vaikas formuotųsi teigiamą požiūrį į

dideles ar mažas žmonių grupes, į kiekvieną žmogų, žmonių veiklą. Bazinės vertybės — lygybė,

brolybė, humaniškumas solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Juo vertybė

reikšmingesnė, juo jos realizavimas teikia daugiau naudos didesnei žmonių grupei. Taigi,

aukščiausia vertybė yra susijusi su visos žmonijos gerovė. 3. Ugdymas, grindžiamas

antropocentrinėmis vertybėmis. Juo siekiama išaukštinti individualybę visų vertybių struktūroje.

52

Bazinės vertybės — laisvė, savęs realizavimas, autonomiškumas, atsakingumas, tolerancija,

nuoširdumas ir individualumas. Laisvės vertybė laikoma aukščiausia. Tačiau laisvės vertybės

absoliutinimas žalingas, nes laisvės idėją galima pateisinti ir socialiai negatyvią elgseną. Vis

dažniau aukščiausia vertybe laikomas atsakingumo ir tolerancijos derinys.

Vertybės sąvokoje skiriami du aspektai: 1.Vertybė yra tikrovės objektų socialinis

reikšmingumas, papildantis jų egzistencinį ir kokybinį apibūdinimą. Šia prasme vertybė yra visa,

ką žmonės vertina, kas jiems brangu; bendriausiu atveju skiriamos materialinės ir dvasinės

vertybės, vartojimo ir kūrimo vertybės ir pan. 2. Vertybė – tai subjekto požiūris į objektyviai

egzistuojančią realybę, išreiškiamas jo vertybinėmis orientacijomis, socialinėmis nuostatomis,

asmenybės savybėmis. Vertybių įsisąmoninimo procese šie aspektai atitinka auk1ėjimo turinį,

išreiškiamą tėvų ir vaikų lygmenimis, šio turinio socialinį ir psichologinį parametrus (Bitinas B.,

2004).

Vertybės, kaip žmogaus santykis su būtimi, padeda orientuotis aplinkoje, atsirinkti iš aplinkos

tai, kas svarbu bręstančiai asmenybei. „Vertybės, kaip svarbiausias žmogaus dvasinio gyvenimo

klodas, atspindi tai, kas žmogui vertingiausia kultūros, psichologiniu, socialiniu, moraliniu ir

grožio požiūriais. Žmogų valdo vertybės, jomis vadovaujamasi, dėl jų gyvenama“ (Vasiliauskas

R., 2005). Todėl vertybių įsisąmoninimas laikomas svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo

prielaida. Taigi, iš pačių sudėtingiausių dvasinio, dorovinio pasaulio procesų svarbiausias yra

asmeninių įsitikinimų, asmeninių pažiūrų ugdymo procesas, tiesų pavertimas poelgiu.

Internalizacija – vidinis socialinės grupės pažiūrų, normų, vertybių priėmimas, laikymas jų

savomis (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). Internalizacija – ne tiek socialinių idėjų

įsisavinimas, kiek jų tapimas žmogaus gyvenimo būdą reguliuojančiomis determinantėmis.

Internalizuota vertybė yra ta, kuri tampa vidine elgesio determinante arba vidine paskata

(Aramavičiūtė V., 2005). Internalizuotos idėjos, vertybės užvaldo žmogų, ir jis joms atsiduoda,

tarnauja, dėl jų gyvena. Internalizacija priklauso nuo to, kokiu laipsniu ir kokias vertybes

asmenybė įsisavina. Taigi, svarbu pažinti vertybes, jas įsisąmoninti, įprasminti, išgyventi, grįsti

jomis savo elgesį ar paversti jas savo vidine savastimi. Vertybių internalizacijos lygmuo – tai

asmenybės išsiauklėjimo kriterijus. Remiantis Bitinu B. (2004), Aramavičiūte V. (2005)

išskiriami trys vertybių internalizacijos lygiai: Žemiausias lygis (pažintinis), kai žmogus perima

vertybę, žinodamas apie ją, ja remdamasis gali aiškinti savo elgesį, bet pasikeitus situacijai, gali

jos ir atsisakyti; Aukštesnis lygis (emocinis), kai vertybę individas atitinkamai vertina ir

išgyvena; Aukščiausias lygis (elgesio) - žmogus pasirengęs elgtis pagal tą pasirinktą vertybinę

orientaciją.

53

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA

Vertybės nusako tai, kas žmogui yra svarbu, kas suteikia jo pasirinkimams tam tikrą kryptį.

Pačių vertybių ir jų sąrašų yra daug: vardijami įvairūs materialūs daiktai (turtas, pinigai ir t. t.),

žmogiškos savybės (drąsa, sąžiningumas, teisingumas, kūrybiškumas ir t. t.), socialiniai –

kultūriniai ar kt. reiškiniai (laisvė, bendradarbiavimas, tautų draugystė, taika, grožis, natūrali

gamta ir t. t.). Vertybės turi didelę reikšmę laikantis socialinių normų ir priimant bendras

taisykles, auklėjant vaikus, kurie perima mūsų turimas vertybes. Jei jūsų vertybės neprieštarauja

visuomenės nusistovėjusioms normoms ir taisyklėms, galima daryti prielaidą, kad ir jūsų vaikų

vertybės neprieštaraus visuomenės nusistovėjusioms normoms ir taisyklėms, bus paremtos

turima asmenybės vertybių sistema.

Diskusiniai klausimai:

Išvardinkite savo vertybes ir įvardinkite iš kur jos atsirado?

Ką reiškia mūsų vertybės mūsų vaikams, kaip mes jas perduodame, perteikiame?

Ar mergaitėms ir berniukas perduodamos vertybės vienodos? Ko mes tikimės iš tokių vertybių?

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Pateikiama praktinė užduotis (Priedas 16)

I etapas. Suranguokite vertybes pagal asmeninį reikšmingumą nuo 1 iki 24. Praktinę užduotį

grupės dalyviai pateikia formoje.

II etapas. Pažiūrėkite į, jūsų nuomone, 5 reikšmingiausias vertybes. Jas surašykite ant atskirų

popieriaus lapelių, pateikite kiekvienai jūsų išrinktai vertybei trumpą vertybės paaiškinimą,

vėliau palyginkite su kitų grupės dalyvių paaiškinimais. Paaiškinimai grupės vadovui pateikti

Priede 17.

III etapas. Atsisakykite mažiausiai reikšmingos vertybės (sulamdykite popierėlį, ant kurio

parašyta jos pavadinimas). Procedūra kartojama, kol lieka viena vertybė. Kiekvienas paaiškina,

kodėl ji jam svarbi. Likusi vertybė aptariama šiais aspektais: kaip ši vertybė perteikiama

šeimoje?, kokią įtaką ji turi auklėjimo procese?, ar ši vertybė buvo išugdyta dabartiniame

gyvenime, ar jai pasireikšti turėjo įtakos tėvų perduodamos normos ir vertybės?

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip grupės dalyviams sekasi susieti savo atskleistas vertybes

su auklėjimu šeimoje.

54

V TEMA: GEBĖJIMAS EKONOMIŠKAI IR EFEKTYVIAI

TVARKYTI ŠEIMOS BIUDŽETĄ

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Planavimas yra viena iš keturių pagrindinių vadybos funkcijų. Su planavimu nuolat susiduriame

savo kasdieninėje veikloje - planuojame darbus, pirkinius, atostogas, profesinę karjerą ir kt.

Kasdieniniame gyvenime dažnai planuojame paviršutiniškai, neapibrėžtai, paprastai vien

mintyse. Finansų ekspertai siūlai klientams savo finansinę informaciją fiksuoti tam tikrose

lentelėse, nes asmeninių finansų planavimo procesas tampa daug paprastesnis ir ne toks

bauginantis, naudojant atitinkamas lenteles.

Vien tik plano rengimas neužtikrina sėkmės. Biudžeto sudarymas yra tik vienas iš biudžeto

vykdymo proceso elementų. Jis bus tinkamai parengtas ir bus naudingas asmeniui reikšmingai

paskirstant išteklius ir siekiant užsibrėžtų tikslų tik tada, kai tinkamai veiks visas biudžeto

vykdymo procesas, kuris be biudžeto sudarymo apima ir biudžeto kontrolę: faktinių duomenų

rinkimą, atskaitomybę, nukrypimų nuo plano analizę bei tinkamą koregavimą (Jurevičienė

D., 2008).

Kiekvieną centą įrašydami pratinamės tvarkos, be to, tiktai užrašinėjant visas išlaidas,

įvertinami pinigai, ir taip įprantame taupyti kiekvieną centą Žmogus, nemokėdamas sulyginti

pajamų su išlaidomis, jau per pirmą mėnesį prisidarys skolų. Ką gi jis darys kitą mėnesį, jeigu iš

tos pačios sumos, kurią uždirba, reikia patenkinti visus reikalavimus, kurių pirmą mėnesį

patenkinti nesugebėjo, o iš to pačio uždarbio nors mažą dalį atidėti skolai sumokėti? Pagaliau

kas bus, jei neapsimokėjus skolų, ištiks nelaimės: liga, nedarbas? Tada jau iš skolų neišbrisi.

Skolos žemina žmogų. Net ir užjausdami žmonės į skolininkus žiūri nepasitikėdami. Taigi,

kiekviena protinga šeimininkė rūpinasi gerai sutvarkyti išlaidas (Žalkevičiūtė .,Valaitis J.,

1925).

Norite sutaupyti pinigų, jums rūpi išsiaiškinti, kur juos išleidžiate, svarbu sau įrodyti, jog mokate

pajamas ir išlaidas kontroliuoti. Galminaitė V. (2009) nurodo, kodėl reikia planuoti savo

biudžetą, t.y.: Žinosite, kur atsiduria jūsų pinigai, naudosite juos efektyviau, sugebėsite išvengti

skolų, sutaupyti naujiems poreikiams; Išsiaiškinsite, kuriose srityse išleidžiate per daug ir

perorientuosite pinigus į jums svarbesnius tikslus; Išvengsite finansinės kilpos, nes būsite

pasiruošę neatidėliotinoms išlaidoms; Pastebėsite, kad nuo kai kur galite pakankamai nemažai

„nurėžti". Nustebsite, jog kai kurių savo išlaidų galite išvis atsisakyti. Ji rekomenduoja

pagrindines biudžeto planavimo taisykles: 1. Susikurkite aiškią biudžeto planavimo sistemą ir

sąžiningai užpildykite visas sritis. Nepamirškite paminėti, kur „iškeliauja" net 50 Jūsų centų. 2.

Tiksliai paskaičiuokite, kiek šiuo metu turite įplaukų 3. Visada į biudžeto planą įtraukite

55

nenumatytas išlaidas, kurioms atsidėkite tam tikrą dalį pinigų. 4. Paklauskite savęs, ar Jums

tikrai to reikia? Prieš pirkdami bet kokį daiktą ar priimdami finansinį įsipareigojimą, taikykite

mažiausiai 24h taisyklę, tai yra per artimiausią parą ar kelias pasverkite visus už ir prieš ir tik

tada nuspręskite. Venkite leisti pinigus skubotai. 5. Užsibrėžkite finansinių tikslų. Trumpalaikiai

(drabužių, baldų, buitinės technikos pirkimas, kelionė ir pan.), ilgalaikiai (įmokos mokslui,

nekilnojamojo turto įsigijimas ir pan.). Turint finansinių tikslų, geriau apmąstomos išlaidos. 5.

Nenuolaidžiaukite ir griežtai nustatykite sau taisykles: kiek per mėnesį (savaitę ar ilgesnį

laikotarpį) ketinate išleisti, kiek tiksliai atsidėsite nenumatytoms išlaidoms, kokią sumą mesite į

taupyklę, per kokį laikotarpį norite pasiekti kažkurį iš finansinių tikslų.

Biudžeto pagrindų supratimas gali padėti planuoti ateitį – užtikrinti tokį gyvenimo būdą, kokio

norima. Brook (2006) nurodo keletą pagrindinių principų, kaip išmintingai valdyti savo pinigus:

pradėti domėtis savo pajamomis; žinoti savo išlaidų formas ir įpročius; parengti pirkinių ir

taupymo planą; nustatyti tikslus ir prioritetus (Jurevičienė D., 2008). Todėl kiekvieną mėnesį

reikėtų registruoti savo išlaidas, kad jas galima būtų sugrupuoti. Įtraukus santaupas (tiksliniam

pirkiniui ar kita) į išlaidų planą, bus lengviau jas atidėti. Tai geriausia iš karto gavus atlyginimą.

Rekomenduojama sudaryti kito mėnesio išlaidų planą ir numatyti kiekvienos išlaidų grupės

savaitės išlaidas. Tikslas – neviršyti numatytos mėnesio sumos. Šeimos išlaidos skirstomos į 4

dalis: Būtiniausios išlaidos: mokesčiai už būstą, žemę, komunalines paslaugas, mokslus, vaikų

ugdymo įstaigas, sąskaitų apmokėjimai. Ši dalis yra praktiškai pastovi. Pagrindinės išlaidos:

maistas, vaistai, kursų/būrelių/sporto klubų lankymas, apranga/avalynė, mobilieji telefonai,

internetas, namų ūkio išlaidos, kišenpinigiai. Santaupos ar suma, kuri kas mėnesį atidedama

ekstra atvejams, arba stambūs pirkiniai. Laisvos išlaidos: poilsis, pasilinksminimai, kinas/teatras,

svečių priėmimas, dovanos. Kad suprastumėte, kaip jūsų šeimoje pasiskirsto pinigai, reikėtų kas

mėnesį sudarinėti biudžetą, tačiau planuoti išlaidas būtina 4-6 mėn. į priekį.

InCharge institutas Amerikoje apskaičiavo, kiek procentų visų išlaidų sudaro tam tikrų išlaidų

dalis (Brooke, 2006): apsirūpinimas būstu (buto statyba)23-33%; maistas12-20%; apranga 8%;

transportas 7-10%; santaupos 5-10%; labdara 5-10% ; pramogos ir poilsis 4-6% ; draudimas 4-

6%; medicina 3-5%; asmens priežiūra 2-4%. Kadangi nėra lengva tiksliai suplanuoti visas

išlaidas derėtų apie 10% visų išlaidų numatyti“ kitiems - nenumatytiems atvejams ir prireikus

patikslinti planą. Išlaidų registravimas, grupavimas, skaičiavimas suteikia naudingos

informacijos, kaip norimą santaupų sumą sutaupyti greičiau. Biudžetas – ne tik puiki

drausminanti priemonė, bet ir galimybė racionaliau paskirstyti savo sunkiai uždirbamus pinigus .

56

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA SU PRAKTINE UŽDUOTIMI

Dabar atėjo laikas, kai daugeliui tenka mažinti įsisenėjusius įpročius ir poreikius bei susidurti su

išlaidų skaičiavimu. Ne vienam kyla klausimas, ką galima taupyti, jei pajamos mažos? Tačiau

čia susiduriame su esmine klaida – nežinome, kur iš tikro „iškeliauja“ mūsų pinigai.

Pasitikrinkime, kaip leidžiame pinigus, o gal galima gyventi ekonomiškiau?

Grupės dalyviams išdalinamas Priedas 18. Paaiškinama pildymo instrukcija.

Aptarimui: svarstomi visi „ už“ ir „prieš“, kodėl reikalinga ekonomiškai tvarkyti biudžetą.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Pinigus reikia ne tik mokėti uždirbti, bet ir mokėti išleisti. Efektyvus asmeninių finansų

valdymas prasideda nuo išlaidų ir pajamų registravimo. Biudžetas – tai išlaidų ir pajamų sąmata,

kuria remiantis galima kelti realius trumpalaikius ir ilgalaikius finansinius tikslus. Asmeninio

biudžeto sudarymas leidžia efektyviau organizuoti išlaidas. Biudžeto pagalba mes galime

įvertinti, kur ir kiek pinigų išleidžiame, kokias išlaidas galėtumėme apriboti per daug savęs

nevaržydami, kiek laiko galėtume nedirbti netekus darbo. Svarbu žinoti, kad sudarant išlaidų ir

pajamų biudžetą galioja pagrindinė taisyklė – išlaidų ir pajamų biudžete turi atsispindėti visos jų

išlaidos ir pajamos. Pildydami užduoties lapus grupės dalyviai gali pamatyti realų išlaidų ir

pajamų biudžeto pavyzdį, turi galimybę patys susidaryti savo biudžetą.

Grupės dalyviai asmeninį šeimos biudžetą pateikia formoje (Priedas 19).

Paaiškinama, kad jie turi pabandykite įvertinti, koks turėtų būti Jų asmeninis ar šeimos svajonių

mėnesio biudžetas, kokio minimalaus biudžeto Jiems pakaktų pragyvenimui bei paskaičiuokite

savo realias išlaidas.

Užsiėmimo metu su grupės dalyviais aptarkite šiuos klausimus:

- Ar aš gerai žinau, kiek pinigų išleidžiu, kokių išlaidų nevaldau?

- Ar mano dabartinės pajamos atitinka realias išlaidas?

- Kiek pajamų reikėtų gauti, kad turėčiau svajonių biudžetą?

- Kokiose srityse galėčiau sutaupyti, kad priartinčiau savo svajonių biudžetą prie realybės?

- Kokiose srityse galėčiau sutaupyti, kad priartinčiau savo svajonių biudžetą prie realybės? .

Atkreipti dėmesį į:

Kaip grupės dalyviai geba fiksuoti savo išlaidas. Galima analizuoti ir realų biudžeto

planavimą, pasitelkiant metodikos Priedą 3.

57

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grupės dalyviams grįžtamąjį ryšį apie jų biudžeto planavimo silpnąsias ir stipriąsias

puses.

.

58

VI TEMA: HIGIENOS ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Higiena - mokslas apie sveikatos saugojimą, švarą ir apie priemones sveikatai palaikyti

(Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000). Higiena - viena iš medicinos mokslo šakų, kurios

tikslas išvengti ligų, o ne gydyti ligonį, todėl higienos objektas yra sveikas žmogus. Jos tikslas –

mokslo pagrįstomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti neigiamai veikiančių faktorių poveikį

ir sustiprinti teigiamai veikiančius (Agajevas E., Sarkisianc E., 1976). Asmens higienos įgūdžiai

žmogui dažniausiai suformuojami vaikystėje. Kiekvienas prisimename tėvų, senelių, mokytojų

pamokymus, patarimus ar net perspėjimus, kad neužmirštumėme plautis rankas, trumpai kirptis

nagus, dėvėti visuomet švarius drabužius. Todėl vaiko higienos įgūdžiai, jų požiūris į sveiką

gyvenimo būdą priklausys nuo šeimos ir jos požiūrio į sveikatą, sveiką gyvenseną, asmens

higieną.

Odos, plaukų, nagų, burnos ertmės priežiūra. Odą visą laiką teršia riebalų, pakaito liaukų

veiklos produktai, žuvęs paviršinis epitelis, dulkės. Jei oda tinkamai neprižiūrima, jos funkcijos

sutrinka, gali išsivystyti pūlinės ligos, nepakankamai laikantis švaros gali atsirasti parazitų

(utėlių). Odos švarai palaikyti reikia 4-8 kartus per mėnesį maudytis vonioje ar pirtyje (Agajevas

E., Sarkisianc E.,1976). Visas procesas turi trukti ne ilgiau, kaip 15–20 min. Kasdienei higienai

pakanka prausimosi po dušu ryte ir vakare. Pagrindinis higienos garantas yra muilas (Mačiūnas

E., ir kt., 2006). Daugiausia užsiteršia rankos, todėl prieš valgant, taip pat pasinaudojus tualetu,

grįžus iš gatvės būtina jas plauti su muilu. Ypač reikia prižiūrėti nagus, nes nešvarumai ir

mikrobai (jų tarpe ir kirmėlių kiaušinėliai) susikaupia panagėse; nagus reikia trumpai apkarpyti ir

kasdien plauti rankų šepetėliu, vandeniu ir muilu (Agajevas E., Sarkisianc E.,1976). Nagus reikia

kirpti specialiomis žirklutėmis arba žnypliukėmis ir apdailinti, brūžuojant dildele nuo kraštų į

vidurį viena kryptimi. Kojas plauti kasdien, kojų nagai kartą per savaitę turi būti tiesiai kerpami

žirklėmis arba žnyplelėmis, po to apvalinami dildele (Mačiūnas E., ir kt., 2006).

Drabužių, avalynės, patalynės higiena. Šaltu laiku audinys turi būti mažai laidus šilumai:

drabužiai iš pūkuotų audinių geriau išsaugo šilumą, nei drabužiai iš tankių ir lygių medžiagų.

Vasarą drabužiai turi būti laisvo kirpimo, iš medžiagos, laidžios orui. Žieminiai rūbai turi būti

prigludę, tačiau netrukdyti judėti, kvėpuoti. Dėvimi rūbai tiek iš išorės, tiek iš vidaus susitepa,

ant jų gali būti mikroorganizmų, todėl juos reikia sistemingai valyti, skalbti. Avalynė turi būti

minkšta, lengva, patvari, atitikti klimatą ir metų sezoną. Patalynė turi būti švari, po nakties

vėdinama. Lovos baltinius reikia keisti ne rečiau, kaip du kartus per mėnesį (Agajevas E.,

Sarkisianc E.,1976).

59

Burnos ir dantų priežiūra. Sveiki dantys – tai žmogaus sveikata, gera savijauta ir grožis

Pagrindinės dantų priežiūros taisyklės (Mačiūnas E. ir kt. 2006): Pagrindinės dantų priežiūros

priemonės - dantų šepetukas, dantų pasta, indelis burnai skalauti; Dantis reikia valyti ne mažiau,

kaip 2 kartus per dieną (vakare ir ryte) ir ne trumpiau, kaip 3 min, krūminiai dantys valomi

nedideliais sukamaisiais, o priekiniai – šluojamaisiais judesiais; Dantų šepetėlis vaikams turi būti

minkštas, jaunuoliai gali pasirinkti vidutinio kietumo; Dantų šepetėliu turi naudotis tik vienas

asmuo; Valgyti daug vaisių ir daržovių; Reguliariai (ne rečiau kaip 1 kartą metuose) lankytis pas

dantų gydytoją ar burnos higienistą. Dantų šepetėlius patartina keisti 3 - 4 kartus per metus

(Kubilienė I., 2002).

Sveika mityba ir gėrimai. Maistas gerai ir visiškai įsisavinamas, jei laikomasi tinkamo

maitinimosi režimo, į kurį įeina: valgymų dažnumas, intervalai tarp valgymų, valgymo laikas,

paros raciono paskirstymas pagal kaloringumą, sudėtį ir maisto produktų kiekį kiekvieno

valgymo metu (Proškuvienė R., 2006). Lopšelinio amžiaus vaikas turi valgyti kas 3 – 3,5

valandos; ikimokyklinio amžiaus vaikas - kas 3,5 - 4; paaugliai 3 - 4 kartus per parą. Valgymo

laiką per dieną rekomenduojama paskirstyti: pusryčiai – 25-30%, pietūs 40 – 50%, pavakariai –

10 – 15%, vakarienė -15 - 20% paros raciono (Agajevas E., Sarkisianc E., 1976). Ką, kiek ir kaip

turėtų valgyti vaikai, jiems galioja sveikos mitybos principai: 1. Įvairumas. Per parą reikėtų gauti

apie 40 rūšių įvairių maisto medžiagų iš šių pagrindinių maisto grupių (duonos, grūdų, bulvių ir

jų produktų, daržovių, vaisių, pieno ir jų produktų, mėsos produktų (čia įeina žuvis, kiaušiniai,

ankštinės daržovės, riešutai). 2. Nuosaikumas. Nepersivalgyti. 3. Subalansavimas. Organizmas

normaliai gali egzistuoti, kai yra aprūpinamas visomis būtinomis medžiagomis, palankiausias

santykis baltymų, riebalų ir angliavandenių (1: 1 :4 ). Baltymų energetinė vertė turėtų sudaryti

12-15%, riebalai ne daugiau kaip 30 – 35% kaloringumo, angliavandenių – 55%. Vandens

mokyklinio amžiaus vaikai turi gauti vidutiniškai 50 ml vienam jų masės kilogramui. Sveikos

mitybos rekomendacijas atspindi sveikos mitybos piramidė (Proškuvienė R., 2006).

Miegas, fizinis aktyvumas. Svarbus poilsio elementas – miegas. Kuo mažesni vaikai, tuo

daugiau laiko reikia skirti miegui . Maži vaikai turėtų miegoti 15-17 valandų per parą, o

mokyklinio amžiaus vaikams pakanka 8-9 valandų poilsio (Šarkaitė L., 2007). Idealu, kai vaikas

per parą miega du kartus – dieną ir naktį. 3-5 metų amžiaus vaikai turėtų miegoti ne mažiau kaip

12,5 valandos, iš jų 1,5-2 valandas dienos metu. 5-7 metų vaikai turėtų miegoti ne mažiau kaip

10 valandų naktį bei 1,5 valandos – dieną . Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių gyvensenos

veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą bei gerovę (Proškuvienė R. 2006, Skurvydas A.

ir kt., 2006). Vaikai turėtų būti fiziškai aktyvūs ne mažiau kaip vieną valandą per dieną.

60

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA

Žodis „higiena“ reiškia sveikatos saugojimą, švarą, priemones jai palaikyti. Žodis „įgūdžiai“

reiškia mokėjimas panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ir resursus. Žodis „formavimas“

reiškia charakterio, nuostatų formavimą norima linkme. Diskusiniai klausimai:

Ką jums reiškia higienos įgūdžių formavimas?

Ar žmonės, kuriais jūs rūpinatės, yra jūsų bendruomenės nariai turi tokį pat supratimą apie

higienos įgūdžių formavimą?

Tegu kiekvienas grupės dalyvis pateikia po 10 žodžių, jų nuomone labiausiai atspindinčių

„higienos įgūdžių formavimą“.

!

Patarimai grupės vadovui

Atkreipkite dėmesį, kaip grupės dalyviai suvokia sąvoką „higieninių įgūdžių formavimas“.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Higienos įgūdžių formavimas - plati sąvoka, todėl svarbu turėti pakankamai žinių, kad galima

būtų juos formuoti, ugdyti vaikų sveiką gyvenseną šeimoje.

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje ( Priedas 20 ).

Paaiškinama pildymo instrukcija: „Pažymėkite, o vėliau su grupės dalyviais aptarkite teisingus ir

klaidingus teiginius“ teste „ Mitai ir tiesa apie higienos įgūdžių formavimą“.

Prieduose pridedama užpildyta forma, dalyviams pateikiama forma ištrynus antroje vertikalioje

grafoje pateiktus paaiškinimus.

Atkreipti dėmesį į:

Kokių žinių trūksta grupės dalyviams apie higienos įgūdžių formavimą, akcentuoti šių

įgūdžių formavimąsi teikiant paslaugas kliento namuose.

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip grupės dalyviams sekasi susieti savo turimas žinias su

gautomis, kiek jos reikalingos formuojant higienos įgūdžius, stiprinant sveikatą.

61

VII TEMA: GEBĖJIMAS UŽMEGZTI IR PALAIKYTI SANTYKIUS

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Bendraudamas su tėvais vaikas užmezga kontaktą, sukurdamas ryšį „AŠ – TU –PASAULIS“

(Seliokienė L. 2003). Sąmoningai ar nesąmoningai žmonės prisimena ir kartoja tą gyvenimo

stilių, kurio liudininkais jiems teko būti savo pačių šeimose. Santykiai tarp tėvų nulemia visą

šeimos gyvenimą. Jei juose vyrauja švelnumas, jautrumas, mandagumas ir reiklumas, tai galima

tikėtis, kad savaime, be ypatingų pastangų susikurs teigiamas mikroklimatas, kurio taip reikia

kiekvienam daigui ne tik augti bei ugdytis. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai

vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka

bei pasirengti visuomeniniam gyvenimui. Taigi, gera tėvystė – pirmiausia geri santykiai tarp

tėvų. Įprasta manyti, kad tėvai vaikus auklėja patarimais, pamokymais, paskatinimais ir

bausmėmis. Tačiau, kaip nurodo Bajoriūnas Z. (2004), vaikams didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų

tarpusavio santykiai. Jeigu tarp žmonos ir vyro tėra skurdus ryšys, tai ir auklėjimas slys

paviršiumi. Rekomenduojama laikytis taisyklių: mokyti galima ir reikia pavyzdžiu; šeimoje

viešpataujanti dvasia yra svarbiausias auklėjimo faktorius (Grucė R., 1994). Tėvų ir vaikų

santykius gerina bendravimo etiketas, bendradarbiavimas, atsižvelgiant į vaiko poreikius. Tėvai

vaikų atžvilgiu neturėtų siekti valdžios, išskirtinio autoriteto. Vaikų ir tėvų santykiams įtakos turi

vaikų kontrolės strategijos pagal A. Pardeck ir J. T. Pardeck (1990):1) meile pagrįsta strategija,

kai tėvai paaiškina vaikams savo veiksmus, giria ir skatina, ugdo vaikų atsakomybę už savo

elgesį; 2) jėgos naudojimo strategija, kai taikomos fizinės bausmės, stabdančios vaiko

savarankiškumo vystymąsi (Petrulytė A., 2003). Todėl nuo tėvų pasirinktos auklėjimo strategijos

yra pasirenkami auklėjimo stiliai, turintys įtakos tėvų ir vaikų santykiams.

Baumrind D. (1991) išskiria tris pagrindinius tėvų auklėjimo stilius: autokratinį (arba

autoritarinį) autoritetinį ir liberalų stilius. Elder G. (1962) nuomone yra septyni tėvų elgesio su

vaikais tipus: 1. Autokratinis stilius. 2. Autoritarinis stilius. 3. Demokratinis stilius. 4.

Pusiausvyros stilius. 5. Viską leidžiantis stilius. 6. Nesikišimo stilius. 7. Ignoravimo stilius

(Petrulytė A., 2003). Vaikų auklėjimo stilių šeimoje klasifikacijų yra daug ir įvairių, tačiau

svarbiausi: autoritarinis (reiklus, valdingas, griežtas ir pan.), autoritetingi (padedantis),

liberalusis (viską leidžiantis, nuolaidžiaujantis).

Autoritarinio stiliaus tėvai yra griežti, laikosi jų pačių nustatytų taisyklių. Vaikas turi paklusti,

nes čia nurodinėja jie – tėvai. Pabrėždami savo galią, jie naudoja fizines bausmes. Kritika,

netinkamas spaudimas verčia siekti tam tikro skuboto užbaigtumo, sumažinant sėkmingų

sprendimų galimybę ir savo gyvenimo krypties kontrolės jausmą (Vaičiulienė A., 2001).

62

Autoritariniai tėvai baudžia vaikus, verčia paklusti nurodymams, nesileidžia į kompromisus.

Tėvai vertina vaiko paklusnumą ir dažnai to siekia bausmių pagalba. Jie nelabai kreipia dėmesį į

vaikų norus. Vaikas suvokia, kas jam galima ir kas draudžiama, paskatinimai ir bausmės taikomi

nuosekliai, tėvai užtikrina vaiko atsakomybę už elgesį. Tėvai nemano, kad turi atsiskaityti už

savo nurodymų priežastis. Pagrindinis vaiko privalumas – besąlygiškas paklusnumas (Bajoriūnas

Z., 1997). Todėl vaikai mažiau pasitiki savimi, kai iš jų tėvai reikalauja totalaus paklusnumo,

grasinimais ir bausmėmis siekia disciplinos (Davidoff L., 1987). Autoritarinių tėvų vaikai būna

nesavarankiški, pasyvus, rečiau pasitiki savimi, neiniciatyvūs, nepasižymi smalsumu, mažiau

brandūs dorovine prasme ir mažai socialūs.

Autoritetingi tėvai balansuoja tarp laisvės ir apribojimų. Jie suteikia vaikui progą vystyti

pasitikėjimą savo jėgomis, o kompromisiniai problemų sprendimo būdai skatina intelektualinį

vystymąsi. Vaikai yra skatinami samprotauti, kas yra blogai ir kas yra gerai. Jie lengvai suvokia,

kodėl reikalingi tam tikri elgesio standartai. Autoritetinis stilius paskatina vaiką susitapatinti su

tėvais ir priimti jų vertybes. Bendravimas ir tarpusavio santykiai paremti meile šiluma, apibrėžti

aiškūs limitai.

Liberalaus stiliaus tėvai ignoruoja taisyklių laikymąsi. Jų požiūris į vaikų elgseną – labai

liberalus. Vaikams dažnai leidžiama daryti tai, ką jie nori, yra pildomi visi vaikų norai. Kartais

vaikais yra visai nesirūpinama. Šiam modeliui priskiriami atlaidūs arba pataikaujantys ir aplaidus

arba nerūpestingi tėvai. Atlaidaus arba pataikaujančio stiliaus tėvas sprendžia už patį vaiką visas

problemas, pildo visus jo reikalavimus, jam pataikauja, leidžia savo vaikui daryti viską, ką tik jis

nori, ko pasekmėje vaikas niekada neišmoksta savęs kontroliuoti ir visada tikisi gauti tai, ko

užsimano. Lepinimas paaugliui yra pražūtingas, nes pasiglemžia jo iniciatyvą, pasitikėjimą

savimi (Petrulytė A, 2003). Per auklėjimo stilių tėvai struktūruotai: tiesiogiai ar netiesiogiai,

sąmoningai ar nesąmoningai, tarpiškai ar betarpiškai veikia vaiką. Šie auklėjimo stiliai

neegzistuoja gryni, tačiau vienas iš jų vyrauja kurdamas atmosferą šeimoje, santykius bei

pasitikėjimą, stiprindamas tarpusavio ryšius. Žmogumi vaikas tampa tik tuomet, kai

susiformuoja jo santykis su artimu žmogumi ir jis ima bendrauti (Furst M., 2000). Tėvų meilė

vaikams, nepriekaištingi tarpusavio santykiai, artimas bendravimas padeda žmogui suvokti etines

ir estetines vertybes, normas ir pratina jas taikyti kasdieniniame gyvenime.

63

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo

modelis. Vaikui svarbu žinoti, kiek jis gali pasitikėti savo tėvais, kaip tėvai juos supranta, nes

taip yra kuriami ir palaikomi artimi vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai. Diskusiniai klausimai:

Kaip jums sekasi bendrauti su vaikais?, kokie jūsų ir jūsų vaikų santykiai?

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje (Priedas 21 ).

Aptarkite:

- Kas, Jūsų nuomone, turi įtakos formuojant jūsų su vaiku santykius?

- Ar visuomet jie yra geri? Kas labiausiais turi įtakos atsirasti geriems tarpusavio

santykiams?

- Kas įtakoja įtemptus bei negatyvius tarpusavio santykius?

!

Patarimai grupės vadovui

Paskatinkite grupės dalyvius išryškinti bei išskirti teigiamus ir neigiamus tarpusavio

santykių veiksnius.

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Tėvų įtaka vaikams yra didžiulė, šeima yra uostas, iš kurios vaikai išplaukia į gyvenimą. Tėvų

gebėjimas užmegsti bei palaikyti šiltus santykius su vaikais turės įtakos vėlesniame vaikų

gyvenime. Auklėjimo procese, kuo geresni, šiltesni ju tarpusavio santykiai, kuo labiau jie

grindžiami atvirumu, pasitikėjimu, elgesio ir auklėjimo nuoseklumu, tuo lengviau vaikai patys

kurs pasitikinčius santykius, pasitikės savo jėgomis, bus bendraujantys, mylintys save,

aplinkinius ir, be abejo, savo tėvus.

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje ( Priedas 22).

I etapas. Mano ir vaiko tarpusavio santykiai kuriami pasirenkant tokį auklėjimo stilių. Dalyviai

turi pažymėti Jiems labiausiai tinkančius septynis variantus. Diskusiniai klausimas: Papasakokite

realias situacijas, kada tai vyko, kaip jautėtės Jūs, kaip jautėsi Jūsų vaikas?, aptarkite išryškėjusį

auklėjimo stilių.

Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje.

II etapas. Vaikų ir tėvų santykiai yra abipusis procesas. Ką pasakytumėte jūs ir, ką pasakytų

jūsų vaikai apie jūsų ir vaikų santykius? Pateikiami dalyviams nebaigti sakiniai, kuriuos jie turi

pabaigti.

64

„Užbaikite sakinius“:

- Aš norėčiau, kad...................................................................................................................

- Mano vaikas norėtų, kad ......................................................................................................

- Aš tikiu, kad..........................................................................................................................

- Mano vaikas tiki, kad........................................................................................................ ....

- Aš prieštarauju......................................................................................................................

- Mano vaikas prieštarauja......................................................................................................

- Mano geriausios savybės kuriant santykius su vaiku............................................................

- Mano vaikas mano, kad mano geriausios santykius kuriant santykius su vaiku yra............

Atkreipti dėmesį į:

Ar grupės dalyviams užtenka žinių apie auklėjimo stilius

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grupės dalyviams grįžtamąjį ryšį apie auklėjimo stilių reikšmę vaikų ir tėvų tarpusavio

santykių kūrimui, taip pat bendravimui kasdieniniame gyvenime, suvokimui etinių ir estetinių

vertybių, normų, ir pratinant jas taikyti kasdieniniame gyvenime.

65

VIII TEMA: GEBĖJIMAS PASINAUDOTI PASLAUGOMIS

PATYRUS SMURTĄ ŠEIMOJE

INFORMACIJA GRUPĖS VADOVUI, RUOŠIANTIS UŽSIĖMIMUI

Užsiėmimas parengtas rekomenduojant ekspertėmis iš Norvegijos Liv Brevik ir Vigdis Bryhn,

pagal Magne Raundalen (Krizių psichologijos centras, Bergenas) sukurtą filmą “Gilūs pėdsakai”

(“Dype spor”)

GILŪS PĖDSAKAI (DYPE SPOR)

Filmas apie vaikus kurie gyvena smurtaujančiose šeimose.

Vaikų perspektyvos: išgyvenimas, pažinimas ir teisės

Daug veiksnių sudarė prielaidas švedų pedagogei Ellen Key įgyvendinti svajonę ir keičiantis

šimtmečiui paskelbti ateinantį šimtmetį vaikų šimtmečiu. Jos vizijos buvo įgyvendintos ir 1989

11 09 naujai ratifikuota Vaikų teisių konvenciją. Bėgant laikui Vaikų teisių konvencija yra

laipsniškai integruojama į atskirų valstybių vidinius įstatymus, Norvegijos atžvilgiu tai padaryta

2003 rudenį. Nors pažanga vaikams buvo priklausoma nuo didžiųjų istoriją stumiančių jėgų,

tokių kaip tautiška gerovė ir demokratijos kūrimasis, tačiau vis vien vaikų apsauga nebūtų tiek

toli pažengusi kaip yra šiandien, be nuolat didėjančios plėtros, susijusios su vaikų vystymosi ir

socializacijos pažinimu, taip pat kartu su vaikų teisių pažangumu.

Šio filmo tikslas yra priminti visuomenei, kokius mes turime atlikti darbus šiame šimtmetyje,

kad padėtume vaikams, kurie gyvena smurtaujančioje šeimoje. Nors dažnai skirtingai kalbama

apie pagalbos būdus vaikams, kurie gyvena smurtaujančiose šeimose, bet yra vieninga nuomonė,

jog tai yra didelė socialinė problema. Socialinės problemos apibrėžime pastebima takoskyra tarp

yra ir turėtų būti, tai yra praraja tarp situacijos kokia yra dabar, kurią mes pasmerkiame, ir

situacijos kuri turėtų būti. Didelė dalis vaikų gyvena tokiomis sąlygomis, kurios yra nepriimtinos

mūsų supratimui apie vaiko augimą ir vystymąsi, taip pat mūsų standartams žmogaus teisių

atžvilgiu.

Daug personažų

Pirminiame filmo kūrimo etape vaikų išgyvenimai buvo stiprinami per pasakojimus, taip pat per

nuolatinius vaikų kančių (išgyvenimų) paviešinimus. Labai svarbūs čia buvo personažai, kuriuos

kūrė vaikiškų knygų skirtų tėvams rašytojai. Po kiek laiko paveikslas ir filmas įgavo pagrindinę

meninio filmo, dokumentinio filmo ir TV - platinamų žinių formą. Personažams buvo suteikta

gyvybė ir jie įkvėpė kūrybinę grupę siekti geresnio vaikų gyvenimo. Samprata apie vaikų augimą

ir vystymąsi palaipsniui augo visomis kryptimis: medicinos, psichologijos, teisės ir pedagogikos,

nes tai buvo skelbiama visais visuomenei prieinamais kanalais. Situacijos pažinimas iš įvairių

66

ataskaitų apie ilgalaikes traumas kurios patirtos vaikystėje, sudarė prielaidas naujų jėgų

(priemonių) atradimui, siekiant gerinti vaikų gyvenimą. Ir pamažu, žingsnis po žingsnio,

situacijos pažinimas paveikė vaikų įstatymus, vaikų apsaugos įstatymus ir baudžiamuosius

įstatymus. Antroje šimtmečio dalyje galima pastebėti tris aiškias bangas sekančias viena po

kitos: dėmesys į blogą elgesį su vaikais, kuris prasidėjo 60-asiais, dėmesys į seksualinį

priekabiavimą ir vaikų seksualinį išnaudojimą, kuris patraukė dėmesį 80-asiais, ir galiausiai, nuo

vidurio 90-ųjų iki šiandien, dėmesys į vaikus, kurie gyvena smurtaujančiose šeimose.

Dideli išgyvenimai

Nors šiame filme nėra paliečiama seksualinio priekabiavimo tema, tačiau mes turime turėti

pakankamai pedagoginės ir politinės stiprybės išlaikyti ir skatinti susidomėjimą visose 3

svarbiose kryptyse kartu, o ne atskirai. Nauja pedagoginė literatūra primena mums, kad dideli

išgyvenimai vaikystėje retai ateina vieni. Tai reiškia, kad mes turime būti atidūs visoms

sunkioms sąlygoms su kuriomis susiduria vaikas kurį mes norime apginti ir jam padėti. Nors

šiuo metu labiau akcentuojama smurto problema šeimoje, tačiau mūsų atsakomybė yra

išsiaiškinti ir analizuoti visus sunkius, tiek praeities tiek po to sekančius, išgyvenimus su kuriais

susiduria vaikai. Kalifornijoje atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 18000 suaugusiųjų, metu,

nustatyta, kad šeštadalis jų, tai yra 16 procentų, pažymėjo, kad jie buvo susidūrę su keliais labai

negatyviais išgyvenimais savo vaikystėje. Daugeliui jų gyvenimas užaugus buvo

nepilnavertiškas, nes buvo paveikti vaikystėje patirtų išgyvenimų.

Tie maži vaikai

Kitas svarbus aspektas kuriant filmą buvo parodyti, kad maži vaikai yra paveikiami labiausiai.

Kognityvios neuropsichologijos krypties mokslininkai teigia, kad pirmieji keturi gyvenimo

metai yra labiausiai paveikiami, nes jie atsakingi už smegenų formavimąsi ir ryšio tarp kalbos ir

jausmų, tai yra ryšio tarp pažinimo ir emocijų, sustiprinimą. Užtenka paminėti jog ekspertai šioje

srityje yra pasirengę įrodyti, kad pirmaisiais vaikystės metais atsibudusio vaiko smegenyse

vyksta apie 250 000 procesų per valandą. Taip pat yra pažymima, kad pagrindas negatyviems

išgyvenimams, kai tai liečia vaikų išnaudojimą ir išgyventą smurtą, atsitinka per pirmus keturis

gyvenimo metus. Todėl šis filmas visų pirma yra pranešimas, kad mūsų šimtmetis yra mažų

vaikų šimtmečiu.

Ankstyva pagalba

Teisinga pagalba reikiamu laiku tapo svarbia ir populiaria nuoroda suteikiant prioritetą ankstyvai

intervencijai. Naujos žinios apie vaikų augimą ir vystymąsi pabrėžia, kad tie ankstyvi vaikystės

metai yra ne tik turintys tų sunkių padarinių, bet taip pat yra ir didelių galimybių metai.

Ankstyva pagalba gali sustabdyti negatyvų vystymąsi ir atkurti tą svarbų balansą tarp kalbos ir

67

jausmų, kurie aiškiai yra susiję kartu su gera psichine sveikata. Yra sakoma, kad augimo galios

yra mūsų pusėje. Tačiau mokslininkai, analizuodami smegenų atsistatymo galimybės, pristabdė

optimizmą šioje kryptyje, dar labiau pabrėždami, kad reikia sustabdyti negatyvius išgyvenimus

kuo anksčiau. Nes dalis visų negatyvių patirčių, kaip išnaudojimas ir to ką reiškia būti smurto

liudininku, dar ilgai ir po atsitikimo turi neigiamų pasekmių smegenų veiklos formavimuisi. Net

greitas aplinkos ir situacijos pagerinimas neturi smegenų veiklos formavimuisi tokio teigiamo

poveikio kokio mes tikimės. Nors stiprios terapeutinės pastangos gali reikšti daug, tačiau

nederėtų pamiršti savo pareigos veikti kai vaikai kenčia ir yra žalojami.

Už uždarų durų

Šių laikų socialinio darbo kryptis su vaikais, augančiais smurtaujančiose šeimose - mes turime

aptikti ir apginti. Pirmosios knygos parašytos apie netinkamą elgesį su vaikais vadinosi „Už

uždarų durų“ („Behind Closed Doors“). Galima teigti, kad daugelis šių durų iki šiol yra uždaros,

jos netgi tvirtesnės žvelgiant į paskutinius 10 metų. Tos „uždaros durys“ įkūnija tą apsaugą,

kurią tėvai ar privačios sferos pasiekė šiais laikais, tai yra apsaugą nuo valstybinių įstaigų

įsikišimo, todėl, kad tai yra traktuojama kaip kišimasis į privatų gyvenimą.

Dialogas su šeima

Todėl šiame etape būtina dirbti siekiant nuolatinio, ir tuo pačiu metu natūralaus, dialogo tarp

valstybės ir šeimos. Turime susitaikyti su tuo, kad reikia mažinti privataus gyvenimo apsaugą dėl

vaikų gerovės. Taip pat turime išdrįsti derėtis su tėvais dėl visų vaikų gerovės, turime vystyti

tikrą kolektyvinę atsakomybę, kuri gal būt garantuotų gerą auklėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad

paskutinius dešimt metų mes tik pasistūmėjome atgal prieš „uždaras duris“, reiškia mūsų laukia

dar labai ilgas kelias priešakyje. Visų pirma yra svarbu, kad tie žmonės gali lankytis šeimose, nes

turi tam suteiktus institucijų įgaliojimus, kuo aktyviau vykdytų intervencijas ir stebėtų, kokių

pokyčių reikia šeimai. Svarbiausia teikiant tokią paramą, naudoti tvirtus argumentus, kurie

įtikintų šeimą priimti pagalbą, formuotų supratimą apie tinkamą vaikų auklėjimą ir duotų kažką

gyvybiškai svarbaus vaikui kuriam to reikia. Ateiti į šeimas reikia ne tam, kad užfiksuotume

rimtus pažeidimus ir paimtume iš jos vaikus.

Apie turinį

Filmas apima visas 3 kryptis, kurios suformuluotos filmo antraštėje: išgyvenimas su vaikais,

vaikų pažinimas ir vaikų teisės mūsų modernioje visuomenėje. Prezentacijos pagrindą sudaro

švedų filmas „I skuggan av våldet“ (Smurto šešėlyje), kurio teisės buvo nupirktos šiam filmui.

Tai filmas apie tai ką reiškia būti vaiku, gyvenančiu smurtaujančioje šeimoje. Šis filmas yra

sukurtas kartu su labai patyrusiais ir kompetentingais specialistais - ir smurtautojas ir pati jo

auka yra pateikiami labai autentiškai. Tai turėtų pažadinti užuojautą, tačiau tuo pačiu metu filme

68

svarbu buvo pertekti moksliniuose tyrimuose užfiksuotą tikrovę. Filme pasakojama istorija apie

vaiką ir motiną, kurie yra bejėgės aukos pavojingo vyro ir tėvo – toli už „uždarytų durų“.

Žiauriausias smurtas šeimoje, kuris gali privesti prie mirties, yra naudojamas labiausiai vyro

prieš moterį. O vaikai dažniausiai yra šaukiantys arba iš baimės tylintys liudininkai, ir kartais

patys patenka į grėsmės zoną tiesioginiam smurtui. Filmo pagrindinė mintis yra glaudžiai

susijusi su moksliniais tyrimais, bet yra ir pastebimų skirtumų. Jis turėtų prikelti mūsų užuojautą

tiems išgyvenimams ir tam sielvartui, kurį patiria vaikai bandantys apsaugoti savo gyvybę.

Galima teigti, kad filmas yra tikroviškas pasakojimas, bet nėra visiškai paremtas

reprezentaciniais pasakojimais.

Teisinė apsauga

Be politinių požiūrių į problemą ir žymių aktorių pasirinkimo filmui, daug dėmesio yra skiriama

teisinei apsaugai, teisėms ir policijos vaidmeniui. Ir tai daroma todėl, kad aiškiai parodyti, kad

smurtas yra glaudžiai susijęs su nusikalstamumu. Nors skriaudžiamų vaikų ir smurto šeimoje

padariniai yra gerai dokumentuoti su labai rimtomis išvadomis, ypač kai tai liečia mažus vaikus,

tačiau aukoms nėra sukurtos sistemiškos terapijos sąlygos. Šis filmas yra pirmas žingsnis

programos, kurioje dėmesys skirtas pagerinti teisinę bazę ir išplėsti paslaugų sistemą šeimoms,

kurios gyvena sudėtingomis sąlygomis.

Specialistai

Specialistai šiame filme, kalba patys už save. Unikalumas kuriant filmą buvo tas, kad Vaikų ir

lygių teisių departamentai, nustatydami sąlygas projektui „Vaikai kurie gyvena smurtaujančiose

šeimose“, nurodė ir apibrėžė Krizių psichologijos centro ir „Alternatyva smurtui“

bendradarbiavimo kriterijus. Labai svarbu buvo išplėsti smurtautojų veiksmų supratimą ir tuo

pačiu atskleisti ilgalaikes žaizdas šeimai, parodyti kaip mamos globos sistema sugriūva, dėl

patiriamos nuolatinės baimės ir traumų nuo smurtaujančio partnerio. Taip pat buvo svarbu

išsiaiškinti etninę, ne norvegišką, kultūros raišką šeimoje. .

Pastebėjimas ir tolimesnė priežiūra

Psichologiniu aspektu daugiausia dėmesio skiriama tam, kad perteikti tas unikalias patirtis,

kurios yra sukauptos „Alternatyvos smurtui“ bazėse, kurie turi daugiametę tarptautinę patirtį su

smurtautojais ir paskutiniaisiais metais priėmė daug moterų, įskaitant ir mamas, kurios etniškai

nėra norvegės, jie taip pat turi patirties su vaikų grupėmis. Pagrindinė Krizių psichologinio

centro Bergene kompetencija - vaikų krizių ir traumų vaikystėje, ir jų ilgalaikio poveikio tyrimai,

turėjo didelės reikšmės „Vaikų kurie gyvena smurtaujančiose šeimose“ programai ir šiam filmui.

Didelis indelis kuriant filmą yra ir Vaikų centro prie Ullevål Universitetinės ligoninės,

atstovaujami geriausio pediatro netinkamo elgesio su vaikais srityje.

69

Kokios vaikų perspektyvos?

Dar vienas iš filmo tikslų – nustatyti tolimesnes darbo perspektyvas šioje srityje. Žodis

„perspektyva“ kilęs iš lotyniško žodžio „perspicio“, kuris reiškia, kad aš žiūriu kiaurai, aš stebiu

viską labai įdėmiai. Jeigu šį žodį verčiame truputėlį laisviau, tai reiškia, kad vaikų perspektyvos

yra tas pats, kas stebėti vaiką labai įdėmiai, remiamės tyrimais ir artinamės prie kažko

normatyvinio. Tai reiškia platformą ant kurios galima stovėti tuo metu, kai mes kalbėsime vaikų

vardu šia tema su politikais.

Ar yra ten vaikų?

Pirmas svarbiausias kylantis klausymas visiems specialistams, apsilankiusiems šeimoje „ar yra

ten vaikų“? Šiuo metu jau yra išleistos instrukcijos policininkams, kad kiekvieno apsilankymo

namuose metu, būtų tai apsilankymas dėl smurto, girtuokliavimo, triukšmavimo ar įtarimo dėl

narkotikų ir panašiai, jie turi atkreipti būtinai dėmesį į tai ar nėra ten vaikų. Policininkai turėtų

atkeipti dėmesį į tai ar nėra ten triračių, dviračių ar rogių, koks yra batų stovinčių koridoriuje

dydis ir kiek „lėgo“ detalių mėtosi kambaryje. Tokiu atveju policija gali elgtis aktyviai ir iškart

užklausti tėvų kur yra jų vaikai. Tolimesni darbo etapai yra gana aiškiai išdėstyti policininkams:

iškvietimo metu, jei iškvietimas yra dėl triukšmo, girtavimo ar smurto šeimoje kurioje yra vaikai,

jau nebekalbama apie tai, kad vaikai šiuo atveju yra tik liudininkai, policija negali palikti

nusikaltimo vietos net tada kai įsisiautėliai nusiramina, ar, kada jie pasiima su savimi į blaivyklą

patį girčiausią esantį šeimoje, situaciją jie turi stebėti ir vėlesniuose etapuose. Todėl šiuo metu

dar tebėra gan didelis skirtumas tarp policijos darbo perspektyvos ir vaikų perspektyvos.

Vaikai krizių centre

Statistika rodo, kad 41 procentas moterų, krizių centruose yra apgyvendinamos su vaikais. Pusę

vaikų yra jaunesni nei 6 metų amžiaus, o 83 procentai vaikų yra jaunesni nei 12 metų amžiaus.

Net 89 procentai moterų pranešė, kad vaikai buvo smurto liudininkai namie, prieš patenkant į

krizių centrą. Apie 45 procentai moterų buvo etiškai ne norveges, jos pagrinde buvo iš Afrikos,

Azijos ir Pietų Amerikos. Taip pat yra pastebima, kad šie imigrantų vaikai dažniau susiduria su

smurtu šeimoje. Krizių centrai paskutiniais metais kombinuoja tradicinę moterų perspektyvą

(apgyvendinimą vien tik moterų) su vaikų perspektyva (apgyvendinimą kartu).

Vaikų išgirdimas

Dirbant šia kryptimi, svarbu nepamiršti dviejų klausimų: „ar vaikai būną išgirsti ir kiek jiems

metų?“. Skaitant mokslinę literatūrą kuri yra senesnė negu 40 metų, pastebėsime, kad joje

rašoma, kad nei traumos, nei skausmas ypatingai neveikia vaikų. Uždavus klausimus

šiandieniniams mokslininkams apie tokius teorinius samprotavimus, atsakymas buvo gana

aiškus: jie neklausė vaikų.

70

Pokalbiai su vaikais

Kai yra kalbama apie vaikų teisę būti išgirstiems ir informuotiems apie tai kas įsikiša į jų

kasdienybę, tik paskutinius dešimt metų gavome sudėtingas užduotis. Vaikų konvencija aiškiai

apibrėžė vaikų dalyvavimą ir įtraukimą į šeimos problemų sprendimą, todėl Norvegijoje Vaikų ir

lygių teisių departamentas sumažino vaikų, kuriuos galima išklausyti teisėtvarkos klausymais,

amžių nuo 12 iki 7 metų ir išleido nuosavą vadovą kaip vaikai turėtų būti apklausti. Apklausiant

vaiką svarbu būti atidžiam ir neperžengti ribų, nes tada gali atsirasti grėsmė, atsakomybę už

tolimesnį šeimos likimą perkelti nuo suaugusiųjų ant mažų vaikų. Struktūruoti pokalbiai su

vaikais Krizių centre tebėra pirminėje fazėje. Vaikų apsaugos sistemoje, kol kas pokalbio su

vaiku ir jo išklausymo schemos nėra prioritetinė darbo sritis, todėl palaipsniui ji turi įgauti

visiškai kitą mastą ir kompetencijos išnaudojimą.

Lėšos iš Vaikų ir lygiaverčių teisių departamento sudarė galimybes atsirasti „Gilūs pėdsakai“

(„Dype spor“)

UŽSIĖMIMAS

ĮVADINĖ DISKUSIJA IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Neretai iškyla daug diskusinių klausimų, kas yra smurtas? Kaip tai susiję su moters elgesiu,

išvaizda. Todėl svarbu, kad moterys, patiriančios smurtą jį įvertintų, kaip nusikaltimą prieš

asmenį, kad atsikratytų dar egzistuojančių prietarų ir mitų visuomenėje.

I etapas. Peržiūrėkite norvegų kino filmą „Dype spor“, aptarkite diskusinius klausimus,

išsiaiškindami, kas yra mitas, kas yra tikrovė.

DISKUSINIAI

KLAUSIMAI

MITAS TIKROVĖ

Ką jūs vadintumėte smurtu

šeimoje?

Smurtas yra tada, kai ryškūs

mušimo pėdsakai

Grasinimai ir menkinimas, žeminimas

sukelia tokį patį skausmą kaip ir mušimas

Kiekvienas žmogus turi likimą, nuo kurio

nepabėgsi

Savo likimo nepakeisi. Moteris gali sustabdyti smurtavimą, net ir po daugelio metų.

Ar smurtautojas pažadėjęs

nutraukti smurtinius veiksmus liaujasi tai

daręs?

Smurtas nesikartoja. Ateityje

santykiai pagerės, viskas bus gerai.

Smurtautojas po smurto akto tampa

„geras“, dovanoja gėles, žada daugiau nebeskriausti.

Tai daro todėl, kad bijo būti paliktas.

Moteris atleidžia, bet vyras vėl smurtauja ir vėl atsiprašo. Moteris patenka į smurto

ratą.

Kokios dažniausios smurto

priežastys?

Smurto priežastis yra

alkoholizmas.

Smurtauja ir blaivūs, tarp skriaudėjų yra

daug negeriančių ir nerūkančių. Alkoholio vartojimas neatleidžia nuo atsakomybės

už padarytus veiksmus. Net išsigydę nuo

71

alkoholizmo dalis

vyrų ir toliau smurtauja prieš savo

artimuosius

Moteris pati provokuoja smurtą...

Moterys mušamos, nes pačios provokuoja

Smurtautojas kaltina moterį dėl visų savo nesėkmių (blogo oro, sugedusio

automobilio,

šilto alaus, sergančio kūdikio).

Ar moteris visuomet gali palikti smurtautoją?

Moteris visuomet gali palikti smurtautoją

Moterys išmokytos, kad jos turi išsaugoti šeimą, vaikų neatskirti nuo tėvo. Moteris

bijo,

kad neturės pakankamai lėšų ir negalės tinkamai pasirūpinti vaikais, bijo keršto ir

tolesnio

persekiojimo.

II etapas. Aptarkite:

- Smurtas – šeimos ar valstybės problema?

- Smurto įtaka bei pasekmės vaikui?

- Gyventi su smurtautoju, kad vaikas turėtų tėvą, ar gyventi be vyro, kad vaikas turėtų

laimingą vaikystę?

!

Patarimai grupės vadovui

Supažindinkite grupės dalyvius su smurto apibrėžimu, klasifikacija, jos pasekmėmis

asmeniui bei šeimos nariams (vaikams).

UŽSIĖMIMO TEMOS PRISTATYMAS IR PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Susidūrus su kliūtimis, patiriant sunkumus, esant gyvenimo krizėms svarbu suvokti, kad nėra

situacijų be išeities. Viena pagalbos galimybių – kreiptis pagalbos į socialinį tinklą, kuris yra

vertingas pagalbos šaltinis. Visada galima atsiremti į draugų, artimųjų petį, taip pat

organizacijose esančius darbuotojus.

Pateikite užduotį (Priedas 23): Įsivardinkite sau, į ką galėtumėte kreiptis iškilus sunkumams,

pasitikrinkite, koks yra jūsų socialinis tinklas. Įvertinkite, kiek platus yra paramos tiekėjų tinklas,

t.y. kiek žmonių gali suteikti vieną paramos rūšį bei, kiek paramos teikimas yra diferencijuotas,

ar nėra taip, kad visą paramą visose gyvenimo srityse gali suteikti keli artimesni žmones.

Gyvenimą galima suskaidyti į keturias pagrindines sritis: šeimą, mokslą, darbą ir laisvalaikį.

Kiekvienoje iš šitų sričių retkarčiais susiduriame su tam tikromis kliūtimis, problemomis, kai

prireikia kitų žmonių pagalbos. Pabandykite kiekvienoje iš šių sričių surašyti vardus žmonių, iš

kurių galite tikėtis pagalbos (materialinės, emocinės, informacinės ir pan.).

72

Tegul kiekvienas dalyvis pabando išskirti kiekvienoje gyvenimo sferoje po 3-5 asmenis ir ties

kiekvienu išskirtu žmogumi kiekvienoje gyvenimo srityje surašo, kokios konkrečios paramos

galite iš jo tikėtis. Praktinę užduotį grupės dalyviai pateikia užpildytoje formoje.

Aptarkite:

- Ar galite tikėtis pagalbos iš savo artimųjų?

- Ar galite tikėtis pagalbos iš institucijų?

- Kiek įtakoja asmeninės savybės, motyvacija, ar pagalba jums bus suteikta?

- Kaip galima būtų padidinti asmeninę motyvaciją tikslu keisti esamą neigiama

susidariusią situaciją (nebūtinai smurtas)?

Atkreipti dėmesį į:

Grupės dalyvių gebėjimą suvokti socialinio tinklo svarbą gyvenimui, problemų sprendimui.

PRAKTINĖ REFLEKSIJA

Suteikite grupės dalyviams grįžtamąjį ryšį apie tai, kiek tankus yra grupės dalyvių pateiktas

socialinis tinklas, kiek jis dengia visas gyvenimo sferas, ar yra galimybė gauti jo dėka įvairią

reikalingą pagalbą.

73

5. METODIKOS ĮGYVENDINIMO PLANAS

74

6. LITERATŪRA

1. Adamonienė R., Daukilas S., Kriščiūnas B. Miknienė I., Palijanskienė A. Profesinio ugdymo

pagrindai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų pedagoginio kryptingumo studentams,

magistrantams, profesijos pedagogams. Vilnius: IĮ Petro ofsetas 2001.

2. Adler R.B. Proctor R.F. & Towne N. Looking out Looking in. California: Thomson

Wadsworth, 2005.

3. Agajevas E., Sarkisianc E. Higiena ir sveikatos apsaugos organizavimo pagrindai. Vilnius:

liejykla „Mokslas“, 1976.

4. Aleksaitė I., Jazbutytė N. Auklės knyga. Vilnius: Tyto alba, 2004.

5. Aramavičiūtė V. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius : Gimtasis žodis, 2005

6. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija : vadovėlis. Vilnius : Jošara, 1997.

7. Bajoriūnas Z. Šeimos ugdymo mokslas ir praktika : studijų knyga. Vilnius: Kronta, 2004.

8. Bitinias B. Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technlogija. Kronta, 2004.

9. Brandler S., Roman C.P. Group work: Skills and Strategies for Effective

Interventions. The Haworth Press, 1999.

10. Braslauskienė R., Šečkuvienė H., Gaigalienė M. Palaikanti, drąsinanti, skatinanti mentoriaus

parama.// Praktikos vadyba. Kaunas: Technologija, 2008.

11. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,

2000.

12. Davidoff L. L. Introduction to Psychology. – McGraw – Hill Book Company, 1987.

13. Dettmer, P., Dyck, N., Thurson, L.P. Consultation, Collaboration, and Teamwork for

Students with Special Needs. Boston: Allyn and Bacon, 1999.

14. Dzenkauskas V. Auklėtojo patyrimas, ugdant nepilnamečių atsparumą klystkeliams .Vilnius:

Diemedis, 1999.

15. Chomentauskas G., Lepeška V. Praktinės psichologijos pagrindai. Vilnius, 1996.

16. Everard B., Morris G. Efektyvus mokyklos valdymas – Kaunas: Poligrafija ir informatika,

1997 .

17. Europos Bendrijų iniciatyvos Equal projekto „Vilniaus apskrities socialiai pažeidžiamų

moterų integracija“ (EQ/2004/1130-25/501). Motyvacinio modulio Nr. I programa, 2006.

18. Friel J.C., Friel. L.D. Septynios didžiausios tėvų klaidos. Vilnius: Tyto alba, 2000.

19. Furst M. Psichologija. Vilnius : Lumen, 2000.

20. Halder A. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma litera, 2002.

21. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius. VU Specialiosios

psichologijos laboratorija, 2001.

22. Ignatavičienė K., Račelytė D. Apie konfliktus ir jų sprendimą. Vilnius: Vilniaus pedagoginio

universiteto leidykla, 2003 .

23. Ivanauskienė F. Edukologijos mokslo keliu. Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2002.

24. Ginott H.G. Tarp tėvų ir vaiko: nauji senų problemų sprendimai. Vilnius: Via Recta, 1999.

25. Grakauskas Ž., Valickas A. Studentų karjeros valdymo kompetencijų ugdymo vadovas

konsultantui. Mokymo priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

26. Grucė R., Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius : "LUMEN" fondo l-kla, 1994.

27. Gruževskis B., Žmogaus socialinė raida : užimtumas. Vilnius: Justitia, 2002.

28. Kubilienė I. Kaip mes prižiūrime savo dantukus. Sveikos gyvensenos ugdymas

ikimokyklinėse įstaigose. Vilnius, 2002

29. Konflikto valdymas .Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1996.

30. Laužackas R., Svarbiausios profesinės edukologijos sąvokos : žodynas. Vilnius: PHARE

Lietuvos profesinio rengimo reformos programos koordinacinis centras, 1999.

75

31. Laužackas R., Gedvilienė G., Tūtlys V., Juozaitienė D. Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo

poreikiai. Pedagogika 2008/89.

32. Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga, 2008.

33. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Techologija, 2003.

34. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas . Kaunas: Techologija, 2003.

35. Liesytė A., Račkauskienė S. Prevencinio darbo svarba vaikų socializacijoje.// Leidinys

„Ankstyvoji prevencija: teorija ir praktika. Klaipėda, 2005.

36. Mačiūnas E., Burbienė R., Gorobečienė D. Mokinių asmens higiena ir kosmetika . Metodines

rekomendacijos. Vilnius: Valstybinis aplinkos sveikatos centras, 2006.

37. Maslow A.H. Humanistinės pedagogikos tikslai ir reikšė. Psichologai apie žmogaus raidą.

Sudar. Garbačiauskienė M., Kaunas: Šviesa, 1999.

38. Miškinis K., Šeima žmogaus gyvenime : knyga kiekvienam, norinčiam šeimoje siekti darnos

ir išvengti nesklandumų, užauginti gerus vaikus ir būti laimingam. Kaunas : AB spaustuvė

"Aušra", 2003.

39. Miltanienė L. Socialinių tinklų kūrimas edukacinėje aplinkoje: tėvų vaidmuo tenkinant

specialiuosius ugdymosi poreikius // Socialinis darbas. – 2004, 3 (2).

40. Muceiniekas G. Praktinis gidas savitarpio pagalbos grupių vadovams. SMILE. Tarptautinė

partnerystė. Vilnius, 2007.

41. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui . Vilnius : Kronta , 2001

42. Payne M. Modern Social Work theory. 2 ed. Great Britain: Creative Print and Design, 1997.

43. Petrulytė A. Bendravimo psichologija. Vilnius, 2004.

44. Petrulytė A.. Jaunesniojo paauglio socialinė raida. – Vilnius, 2003.

45. People Services in Westminster 2008-09: Targeting families at risk. Norway, 2008.

46. Pivorienė J. Šeima, giminės ir draugai // Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. –

Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.

47. Proškuvienė R. Mityba. Judėjimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006.

48. Psichologija studentui: vadovėlis. Kaunas : UAB "Epaisas", 2002.

49. Raundalen M. Dype spor.

50. Robbins S. P. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas, 2003.

51. Rogge J.U. Tėvai nustato ribas. Vilnius : Alma litera, 2005.

52. Seliokienė L. Šeimos pedagogika : studijų knyga . Vilnius : Lietuvos Respublikos švietimo ir

mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, 2003.

53. Skurvydas A., Zuozienė I. J., Stasiulis A., Kamandulis S. ir kt. Fizinis aktyvumas ir sveikata.

Kaunas: LKKA 2006.

54. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilniaus universiteto leidykla, 1998.

55. Šarkaitė L. Vaikų miego sutrikimai. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2007.

56. Šurkienė G. Vaikų darbo ir poilsio režimas. Vilnius: Vilniaus universiteto l–kla. 1998.

57. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius : VER, 1985.

58. Savanevičienė A., Šilingienė V. Darbas grupėse. Kaunas: Technologija, 2005.

59. Spanjaard H. Išmokimas, motyvacija ir įgalinimas.// Vaiko teisių apsauga bendruomenėje.

60. Stanišauskienė V. Gyventojų įtraukimas į besimokančiojo miesto vystymą. KTU

Edukologijos institutas, 2007.

61. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Zuzevičiūtė V. Andragogika. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universiteto leidykla, 2006.

62. Vaičiulienė A. Asmenybės tapatumo ivertinimas. – Vilnius, 2001.

63. Vasiliauskas R. Vertybių pedagogika. Vilnius: VPU, 2005

64. Zaleskienė I. Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai – Vilnius: „Homo liber“, 2002.

76

7. PRIEDAI