MMBK 1 902, 7 Ku 58

Leidinėlyje pasakojama apie Kūčių nakties papročius: ateities, derliaus spėjimus pagal orą, vėją; sodo ir bičių lankymą, tikėjimus, jog gyvuliai Kūčių naktį prabylą, vanduo virstąs vynu, apie ra­ganas. Pateikiama 50 kalėdinių-naujametinių ateities spėjimo būdų.(6) Juozas Kudirka, 1990

P R A T A R M EKūčių vakarienė jau pasibaigė. Bet pakilusieji nuo stalo poilsio dar neina. Atsisveikinta ir su senaisiais metais. Dauguma mintyse jau keliauja po ateinančius. Vyresniesiems rūpi sveikata, būsimas derlius, jaunimui — šeimos kūrimo dalykai, samdiniams — kur prisi­glaus ateinančiais metais. Su šilto oro kamuoliais, šių minčių lydi­mi, seni ir jauni pro namų duris pabyra po kiemus žvelgdami j dan­gų, debesis, žvaigždes, sniego kupsnas ant tvorų: ką jie pasakys apie ateitį. Ūkininkai lankys bičių avilius, sodą, paglostys tvartuose gy­vulėlius, šuneliui į būdą pabarbens, kitas ir savo laukus apeis — atsimins visa., ką nori, kad ateinančiais metais atsibustų, kad nau­dos duotų.O daliai jaunimo, ypač kur jo daugiau, ramybės dar nėra. V y­resni savo apeigas atlikę dar pasižiūrės, ką jaunimas veikia, prisi­mins savo paauglystės metus, kur arčiau miestelių — į vidunakčio Bernelių mišias išeis, kiti mažiems prieš miegą apie Kalėdų nakties stebuklus papasakos ir patys poilsio nueis. Jaunimas- ypač judrieji, savo gyvenimu gyvens — lauks vidunakčio, kai vanduo pasidaro sal­dus ar net vyriu pavirsta, kai prakalba gyvuliai. Ir kai tik pavargs kaimo šunys, kai tik nugiedos pirmi gaidžiai, spėliones apie ateinan­čius metus užbaigs viltingais sapnais.Kalėdų riakties papročiai mažai tetyrinėti. Daugiausia dėmesio iš jų skirta ateities spėjimams. Nemaža jų — iš Aukštaitijos — pa­skelbė tautosakininkas J . Balys („Kalėdų papročiai ir burtai“ ), o Že­m aitijos— muziejininkas J . Mickevičius („Žemaičių Kalėdų burtai apie ištekėjimą ir apsivedimą“ ). Po keletą apibendrintų X IX a. pa­skelbė L. Jucevičius („Žemaičių žemės prisiminimai“ ) ir P. Višinskfs („Antropologinė žemaičių charakteristika“ ), o mūsų šimtmečio vi­duryje aukštaitiškių — E. Dulaitienė-Glemžaitė („Kupiškėnų seno­vė“ ). Dar vieną kitą užrašymą — P. Bugailiškis, M. Cilvinaitė, J . Šliavas ir kt. 1989 m. kalėdinių ateities spėjimų buvo paskelbta ir rajoniniuose laikraščiuose.3

Knygelėje bandoma pažvelgti į Kūčių-Kalėdų nakties liaudiškų' jų papročių visumą. Tai 1989 rn. išleisto darbo „Kūčių stalas" tąsa. Ji apima laiką po Kūčių vakarienės iki pirmųjų gaidžių (remtasi XIX a. pab.—XX a. vid. duomenimis) — orų stebėjimus, sodo lanky­mą, bičių žadinimą, pasakojimus apie gyvulius, vandenį, raganas bei ateities spėjimus.Knygelės pabaigoje pateikiamas panaudotos literatūros sąrašas. Pagrindas (apie 70 proc. medžiagos) knygelei parašyti buvo pagal autoriaus sudarytą ir Liaudies kultūros centro išleistą anketą surink­tas žinias. Vienas kitas skaitytojas čia ras savo gimtojo kampelio papročių trupinėlių (skliausteliuose nurodyta vietovės, kuriose ap­tariami dalykai būdingi). Ši knygelė, kaip ir „Kūčių stalas", ir yra savotiškas bandymas ką ne ką iš tėvų palikimo grąžinti jaunajai kai­tai,''tuo labiau, kad dauguma čia pateiktų papročių dar gyvi vyres­niosios kartos atmintyje.Visiems įvairiose Lietuvos vietose lakiojusiems medžiagą, ją p e r - rašinėjusiems ir siuntusiems nuoširdžiai ačiū už talką.1990 m. spalis

ORŲ STEBĖJIA1ASKūčių dienų po vakarienės vyresni žmonės eidavo į kiemą kitų metų orų spėti. Labiausiai akj traukė dangus. Jeigu jis nusėtas smulkiais baltais debesų kamuoliukais — metai žada būti derlingi (Alytaus, Jonavos raj.). Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi — seksis visus metus, būsi laimingas, bus sau­lėti metai, geras derlius ( Bagaslaviškis, Širvintų raj.)! Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus — irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų (Ignalinos, Kėdainių, Marijampolės, Molėtų, Pakruojo, Panevėžio, Skuodo raj.), uogų (Ig­nalinos ir Panevėžio raj.), gerai vištos dės (Kupiškio, Lazdijų, Ma­rijampolės, Panevėžio, Varėnos raj.), obelys derės (Endriejavas, Klaipėdos raj.).Gero obuolių derliaus laukdavo ir kai vaismedžiai Kūčių dienų apšerkšniję ar gausiai apsnigti. Šerkšnas žadąs ir lietingus metus, gerą karvių pieningumą (Liubavo apyl., Marijampolės raj.), gausų apynių derlių (Josvainių, Dotnuvos apyl., Kėdainių raj.). Ateinančių metų orus bei derlių spėdavo ir iš kritulių Kūčių vakare: jeigu snin­ga arba lyja — bus geri metai. Dideliais gumulais -—„bobų kąsniais“ (Gaurės apyl., Tauragės raj.) sniegti — bus geri bičių metai: gerai spies, daug medaus prineš; avys daug ėriukų ves, visi gerai augs (Viešintų apyl.). Jeigu debesys dideliais gabalais plaukia — bus ge­ras bulvių derlius (N. Daugėliškio apyl., Ignalinos raj.). Jeigu lyja bus derlingi metai, gerai žolė augs, karvės daug pieno duos (Gaurė). Jeigu sninga arba lyja ryte — bus ankstyvi bičių spiečiai, jei po pie tų — vėlyvi (Čiulių apyl., Molėtų raj.).Kai Kalėdos būdavo be sniego — tikėdavosi vėlyvo pavasario, baltų Velykų: „Jei per Kalėdas su ratais, tai per Velykas su rogė­mis“ (Pašvitinio apyl., Pakruojo raj.). „Jei per Kalėdas eglutė stovi vandeny, tai per Velykas margučius vaikai ridens ant ledo (Grūžių apyl., Pasvalio raj.), „Jei Kūčios su vandeniu, tai Velykos su ledu" (Jonapolės apyL, Telšių raj.), „Jei Kalėdos juodos, tai Velykos bal-

los" (Endriejavas, Klaipėdos raj.). Alantiškiai (Molėtų raj.) tada laukdavo šaltos, lietingos vasaros, liubaviečiai (Marijampolės raj.) sugulusių rugių, bet vasarojaus gero.Kai pastogėse kabėdavo ilgi varvekliai, tikėdavosi karštos va­saros, galimų gaisrų, nuo perkūnijos (Truskava), gero karvių pie­ningumo (Libavas; Merkinė, Varėnos raj.). Geras ženklas esąs šal­tos Kūčios — busiančios gražios Velykos, šiitas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius (Varėnos raj.).Ypač daug reikšmės Kūčių-Kalėdų orams teikdavę bitininkai. Jei­gu sniegti dideliais gumulais, tikėdavosi ateinančią vasarą darbščių bičių, gerų spiečių, daug medaus (Anykščių, Lazdijų, Molėtų, Pane­vėžio, Varėnos, Šiaulių, Zarasų ir kt. raj.), bet jeigu pusto, sakyda­vo, kad vasarą bitės išskrisiančios i mišką (Išlaužu k., Vadoklių apyl., Panevėžio raj.). Besniegės Kūčios maža medaus težadančios, lietin­gos — dar mažiau (Zarasų raj.).Matyt, praeityje, sniegui ir vėjui buvo teikiama ir paslaptingų galių. Šią prielaidą daryti būtų galima remiantis, kol kas vieninteliu žinomu, kreipiniu j sniegą. Vakare iškasdavo sniege (jeigu jo bū­davo) dm bę, supildavo vandenį po sniegu ir sakydavo: nuplauk, snie­gelį, mūsų visas nuodėmes, nusinešk į gilumas viską, kas bjauru, purvina ir negera, padaryk, kad būtų švaru, balta ir gera (Pleniš- kių k., N. Daugėliškio apyl., J . Mačkinienė, gim. 1936 m.).Būdavo sakoma, kad jeigu per Kūčias mėnulis jaunas, linus sėti reikia dirvone, jei senas — senoje dirvoje. Buvo žmonių, orus prana­šaujančių iš 12 paskutinių dienų prieš Kūčias (pagal pirmą dieną nustatinėjo sausio, antrą — vasario ir t. t. mėnesių orus — Marijam­polės ir Vilkaviškio raj.).Kiekvienas žmogus, spėjant orus, turėjo savo patirtį. Kaip ir P. Zalanskas, dzūkas iš Mardasavo: „Jei kūčios diena saulėta, bu-, geri, laimingi metai. Jei kūčios diena ūkanota, bus nelaimingi metai. Jei kūčios dieną sniegti dideliais gabalais, tais metais labai bitės spiečiasi. Jeigu per kūčias lijo, bus labai derlingi metai, karvės daug duos pieno, bus sūrių, bus sviesto ir pas bites ras daug medaus. Je i­gu per kūčią sniegti ledukais kaip žirniais, tada tais metais vištos deda daug kiaušinių“ (2, 250—-251).KŪČIŲ V E JA S ,Tolimoje praeityje, matyt, nemaža reikšmės buvo teikiama ir vėjui, nors pavyzdžių teturime pora: Kūčių k., Ramygalos apyl. (Panevė­žio raj.) sakydavo, kad Kūčias pavalgius negalima eiti j lauką, nes kerėtojai leidžia galintį užkerėti vėją. Pandėiietis A. Gaška pamena, kaip jo senelis T. Kesiūnas (g. 1823 rn. Stenionių k.) po Kūčių va­karienės kieme kažką šliukštelėjo iš puodelio ir tai darydamas sakė:6

„Veji, tu man niekis: po gilias balas lakstyk, tiktai dungčių [t. y. stogų] nedraskyk“ . Galimas daiktas, kad tai senesnės kultūros paliki­mas — vėjo, kaip blogį nesančios jėgos, atkalbinėjimas.laciau orus i s vėjo spėdavo dažnai — sakydavo, kad jeigu pučia pietų vėjas — bus šilta vasara, vakaris — lietinga, rytys — sausa, šiaurys — šalta (Pailių k., Šiaulių apyl.). Jeigu Kūčių ir Kalėdų pir­mą dieną pučia šiaurys arba rytys vėjas — vasara bus šalta, jei pie­tys arba vakarys — šilta (Čiulių apyl.). Klaipėdos raj. į medį kelda­vo vėtrungę — jei vėtrungės virvė sušlampa — lietingo pavasario ženklas, jeigu vėtrungė pasisuka į pietus — šilti derlingi metai, į va­karus — šlapi blogi (Lapių k., Z. Jonikienė, gim. 1909 m.). Kitur sakydavo, kad jeigu pučia šiaurys, bulvės neaugs, vakaris — kirmys, pietys — gerai derės (Vėžaičių apy!., Klaipėdos raj.). Jeigu tirštas vė­jas pučia nuo miško, sakydavo, kad bus geras miškinių obuolių ir riešutų derlius (Naujamiesčio apyl. Panevėžio raj. 1, 12). Pūga pra­našaujanti gerą medunešį (Gargždų apyl.), o kai kur ir blogus me­tus (Jonavos raj.). Gružių apyl., kai pūsdavo stiprus vėjas arba būda­vo pūga, laukdavo šlapios vasaros.SODO LANKYM ASDaugelyje Lietuvos vietų po Kūčių vakarienės lankydavo sodą. Manyta, kad atliekant vienus ar kitus veiksmus, galima padidinti vaismedžių derlingumą. Vienur, kad vaismedžiai geriau žydėtų ar derėtų, juos apkabindavo (Joniškėlio, Pušaloto apyl. Pasvalio raj.), kitur vaikai bėgdavo jų purtyti (Anykščių, Skuodo raj., Žeimelio apyL). Tuo tarpu Tauragnų apyl., jei vakare tekdavo eiti pro sodą, ei­davo neskubant, kad žiedai pavasarį nenubyrėtų.Dažniausiai, ypač obelis ir kriaušes, po Kūčių vakarienės aprišda- vo ruginiais arba kvietiniais šiaudais. Prieš rišant per šiaudus nu­sunkdavo Kūčioms virius žirnius, dzūkai įvairių javų (rugių, miežių, avižų, grikių, žirnių) mišinį (Mardasavas). Rečiau šiaudus arba bent jų dalį vilgydavo tame nuovire. Tikėtasi, kad taip padarius vaisme­džiai geriau derės, obuolių negrauš kirminai, kad bus „obuolių taip gausiai, kaip žirnių“ (Kaišiadorių, Lazdijų, Trakų raj.), geriau derės ir augs žirniai bei pupos (Panevėžio raj.).Kiti, kad geriau derėtų, vaismedžius rišdavo per Kūčių vakarienę buvusiais po stalu (Josvainiai, Kėdainių raj.; Marcinkonys, Varėnos raj.) arba šiaip į trobą įneštais (Šilalės raj.) šiaudais. Rišdavo ir se­nais čiužinio šiaudais (Valkininkai) eidami į pirtį. Kartais rišdavo šviežių avižinių šiaudų gryžtelėmis (Gaurė). Josvainių apyl. neder­lingus medžius, kad kitais metais derėtų, rišdavo šiaudais iš pastalės po trečio valgio.1

Rišdavo dviem budais — vieni aprišdavo visą liemenį (Stalupė­nų apskr. 16,386), kiti — tik apjuosdavo ryšeliais (Grinkiškio apyl., Radviliškio raj.; Kalvių apyl., Kaišiadorių raj.; Ratnyčios apyl., V a ­rėnos raj.; Alantos apyl., Molėtų raj.; Žeimelio apyl.). Obelis papras­tai rišdavo vienu, kriaušes dviem ryšiais. Kaip rašo P. Zalanskas, šeimininkas susirišdavo tiek šiaudų ryšelių, kiek yra vaismedžių, su­dėdavo į geldelę ir ant jų nusunkdavo puodą su grūdų mišiniu. Prieš vakarienę šeimininkas nubėgdavo i sodą, tais ryšeliais kiekvieną me­delį aprišdavo, kad jie visi šiais metais žydėtų, kad vaisių būtų (Mar- dasavo apyl. 2,250).Joniškėlio apyl. Kūčių vakare vaikai išbėgdavo basi obelų rišti — tarpus avyje lenktyniavo, stengėsi kuo daugiau aprišti, kiekvienas ti­kėdamasis geresnio vaisių derliaus.Būdavo, kad moterys, užuot Kūčių vakare obelis rišusios, anks­čiau užrištus šiaudus aptaškydavo iš ąsočio žirnių ir pupų nuoviru (Biržų ir Šakių raj.).BIČIŲ ŽADINIM ASBites ir žmones jungė ypatingi ryšiai. Jų darbštumas ir vienybė buvo vienas iš pagrindinių pavyzdžių liaudies didaktikoje. Tai atspin­di ir Kūčių papročiai — bitės prisimenamos per vakarienę, lankomos pavalgius.Per vakarienę, ypač pas bitininkus, buvo kalbama apie gerus bi­čių darbus — bičiulystę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Vaikai ska­tinami sekti jų pavyzdžiu. Bitės buvo laikomos šventomis, nes ant altorių, per vestuves, krikštynas, prie mirštančiojo iš jų sunešto vaško dega žvakės. Iš žolynų jų suneštu medumi gydosi ir maitinasi žmonės.Valkininkų apyl., kaip tvirtina bitininkas J. Narutis, pas bitinin­kus pirmasis valgis per Kūčių vakarienę buvo medus. Tėvas arba mama susėdus vakarienės sakydavo: ,,Imkim ir valgykim bičių medų ir būkim mes visi panašūs į bites. Mano brangi šeimynėle! Aš noriu, kad Jūs imtumėt pavyzdį iš bičių: viena už visas, visos /už vieną. Tada jūs niekas niekur nepalauš ir niekas jūs neskriaus. Jūs visi pri- sižiurėkit: jeigu į bičių avilį pakliuvo svetima bitė, tai žiūrėk, viena neištysė, tai tuoj kelios sušoko, ir tai svetimai bitei sparnelius nukū- so ir išmetė pro laką. Taigi, vaikeliai, reikia būti visiem vieningiem44.Daugelis bitininkų po vakarienės eidavo bičių budinti, pabelsda- vo, pasiklausydavo, ar gyvos (Anykščių, Biržų, Varėnos, Skuodo ir kt. raj.). Buvo bitininkų, kurie manė, kad bitės Kūčių vakare kalba (Vidugirių k., Saločių apyl., 'Pasvalio raj.). Prašydavo „Dievo lai­mingo pavasario sulaukti, lakstyti“ (Gudakiemio k., Merkinės apylč),S

atsargiai stuksendami j avilius keldavo, ragindavo, kad gerai spies­tų, vasarą medų neštų (Marcinkonys). Jeigu bitės avilyje atsiliepda­vo, tai ženklas, kad bus darbščios (Garšvų k., Naujamiesčio apyl.).Kai kuriose bitininkų šeimose ant Kūčių stalo, kad bičių šeimos būtų stiprios, dėdavo žirnių arba pupų (Valkininkų apyl., P. Česnu­levičius), Ukmergės raj. (Deltuvos apyl.) iš stiklelio į viršų liedavo truputį vyno ir sakydavo: „Ant bičių“ . Kiti bites kviesdavo ir kūčių — pastuksenę į avilį, sakydavo: „Bitelės, bitelės, kviečiu jus į kūčias“ (Šėtos apyl., Kėdainių raj.). Kad bitės daugiau medaus prineštų, kad iš namų neitų, nešdavo joms kūčių valgių, kalėdaičio (Šešuolių apyl., Ukmergės raj.; Senieji Druskininkai, Varėnavo raj., BTSR). Liubavo apyl. per Kūčias ant stalo padėdavo korių su medumi — pavalgius jų po gabaliuką nunešdavo ir dėdavo į avilius, ir atsargiai tris kartus pabelsdavo.Kaltanėnų apyl. mūsų šimtmečio pirmoje pusėje senieji pasako­davę, jog bitės ypatingai švenčiančios Kūčias ir Kalėdas. Dar prieš Kūčias, jos pasigaminančios vaško stalą ir ant jo valgančios Kūčių vakarienę. Bitininkas, peržegnojęs avilį, atsargiai jį atidaro ir ant to iš anksto bičių paruošto stalo padeda joms šeimininkės duotus saldu­mynus vakarienei. Dažniausiai tie saldumynai — tai duonos kąsnelis, storai apibarstytas smulkiai sutrintu cukrumi. Už šitokias vaišes, bi­tininko manymu, ateinančiais metais bitės atsilygins medaus kibirais (20,125). Buvo manančių, kad bitės geriau spies, Kūčių vakare tris kartus pakilojus avilius (Ramygalos apyl.).Valkininkų apyl. Kūčių vakare arba per Kalėdas, kad bitės ge­rai spiestų, po aviliais barstydavo šieno pabirų nuo Kūčių stalo. Bi­tininkas J. Narutis sakydavęs: „Žinokit, bitelės, kad pas mus didelė šventė— Kristus užgimė. Tai ir jum po jūs visą daržą pasėjau [šie­nelio— J. K ] nuo šventinio stalo, kad jūs visos sveikos būtut ir iš daržo kitur nebėgtut“ . GYVU LIŲ KALBOSLietuviškasis Kūdikėlio Jėzaus gimimo vaizdinys artimai siejasi su kuklia tvartelio aplinka. Juk jis gimė pastogėje gyvuliams, jų ap­linkoje. Todėl Kūčių dieną valstiečiai ir tvartus geriau pakreikdavo, kad Dievuliui gimstant gyvuliai turėtų kur sausai atsiklaupti, geriau šerdavo, kad ir jie pajustų šventę, kad užmirštų skriaudas, bernų ir piemenų botagų smūgius, paglostydavo juos. Ypač nejauku būdavo bernams, nes jų botagų dažniausia patirdavo arkliai. Kai kur gyven­tojai nelaukdami Kalėdų ryto ir šieno arkliams nuo Kūčių stalo n u ­nešdavo.Sakydavo, kad pirmosios gimusį kūdikėlį Jėzų pamatę avelės ir karvės — avelės nešusius šieno, o jautis kvapu šildęs. Todėl tik šiems gyvuliams Kūčių stalo šienas ir teduodamas.9

Lygiai 12 vai, nakčia gyvuliai atsikelia, suklaupia ant pirmutinių kojų ir minutę meldžiasi, paskui vėl gulasi ant šono (Panevėžio raj.) Šią naktį jie ir kalbasi, kaip ir tuomet, kai gimė Kristus, ir asilas su jaučiu, eidami jo šildyti, kalbėjosi (Pabaisko apyl., Tauragės raj.; Pašvitinio apyl., Pakruojo raj.).Gyvulių kalbą ne visiems lemta girdėti -- galima išgirsti tik at­sitiktinai; dažniausiai taip atsitinka tvarte apsinakvojusiam reikalo ir skurdo verčiamam žmogui. Gali girdėti ir jauniausias bei seniau sias šeimoje žmogus (Tauragnų apyl,, Utenos raj.). Zarasų raj. (An­tazavės apyl.) sakydavo, kad gyvulių šneką galima išgirsti prieš 12 vai., kol gaidžiai neužgiedojo, tyliai, kad gyvuliai nematytų, užlipus ant tvarto ar palindus po ėdžiomis. Kai kur, tikėdamiesi aptikti gy­vulius kalbantis, vidunakty jiems nešdavo šieno nuo Kūčių stalo (Aukselių k., Pašilėnų apyl., Kelmės raj.). Būdavo, kad, vengdami ne laimės, šią naktį tvarte vengdavo nakvoti ir tie, kurie paprastai ten gu lėdavo (Joniškis; Papilė, Akmenės raj. 12,638). Tik vaikai, nepaisyda­mi vyresniųjų gąsdinimų, bėgdavo gyvulių pasiklausyti. Tarp skuodiš­kių net buvo įsitikinusių, kad tai tiesa, todėl vaikų, kad ir kaip šie norė­tų, į tvartus nakčia neleisdavo. Tyčiomis klausantis gali ištikti ne­laimė (Šilalės raj.), net mirtis (Gaurės apyl.), o jeigu kitam pasakys, ką girdėjo, gali dar ir apkursti (Vadatkai, Radviliškio raj,).Kūčių naktį gyvuliai šnekasi žmonių, rečiau gyvulių kalba. Ir gyvulių kalbą žmogus gali išmokti, tik prasitarti niekam negalima, nes toks pat pavojus gyvybei grėstų (Valkininkų apyl. P. Česnulevi­čius).Gyvuliai paprastai kalba apie kūdikėlį Jėzų ir savo šeimininkus juos giria arba smerkta, kalba užteks ar neužteks pašaro (Aviliai, Zarasų raj.), arkliai tariasi, kuris veš šeimą į bažnyčią. Gyvuliai šią naktį matą ateitį, žiną paslaptis. Netyčiomis išgirdus kaip jie kalbasi, panašiai kaip ir per Jonines radus paparčio žiedą, galima sužinoti, kur paslėpti pinigai ir kiti turtai (Vabalninko apyl. 1,6).Dažniausiai gyvuliai kalba apie šeimininko laidotuves, Tai išgirs ta pats šeimininkas, panoręs gyvulių kalbų pasiklausyti. Pasakojimai apie tai įvairiose Lietuvos vietose panašūs:„Užlipa į auttvartį ir klausos. Užgirsta, kad šeimininką reikės vežti laidoti. Aus išsigand, pūli, nukrinta nu auttvarti ir užsimuša“ (Padievyčio apyl. ir k., Šilalės raj.).Kartą Kūčiose ūkininko duktė užlipusi ant tvarto ir klausosi gy­vulių kalbos. 12 valandą pradėję gyvuliai kalbėti, kad jų šeimininkas mirsiąs. Ir tikrai netrukus miręs. Todėl dabar niekas nenori klausytis gyvulių kalbos (Velžio apyl,, Panevėžio raj. 1,6).Vienas ūkininkas, norėdamas sužinoti, ką jo arkliai kalbės, nu­ėjo pasiklausyti. Išmušus vienuoliktai, vienas arklys nusijuokęs ir10

sakąs: „Rytoj turėsime maitą vilkti“ . Ūkininką perėmusi baimė, ir daugiau negalėjęs klausyti. Kalėdų rytą jį radę sustingusį lovoje (Rokiškis. 1,5).Užlipo an( (vario, pridėjo ausį prie lubų ir klausėsi. Lygiai 12 va!, arklys prašneko, kad netoli yra žmogus, nes jis jaučiąs jo kvapą. Jautis sako, nebijok, tas, kas klausos, negyvens. Ir iš tikrųjų namiš­kiai rado tą žmogų negyvą (Pailių k., Šiaulių apyl.).Vienas nuėjo paklausyti, ką jie kalbės, atsigulė ant lubų. Vienas gyvulys ir sako, kai kitas paklausė, ką tu rytoj veiksi: — „Vešiu šei­mininką į kapus“ . Kitas paklausė — „Kodėl?“ Atsakė: „Kad jis rytoj mirs“ . Šeimininkas išgirdo, išsigando ir numirė. — Tėvukas sakydavo, kad negalima eiti klausytis, ką gyvuliai kalba (Biliūnų k., Baisioga- los apyl., Radviliškio raj.).Nuo senų laikų yra pasakojama, kad vienas vaikinas ėjo klausy­tis, ką gyvuliai kalba. Užlipo ant kūtės, lubose pasidarė skylę ir klausė.. . Išgirdo karvės maurojimą: „Mano sūrelis ir sviestelis bus jam, kai jis numirs“ . Kiaulė sako: „Aš tai nelaiminga: kai jis numirs, mane papjaus“ . O arklys sužvengė: „Kai jis numirs, aš jį nuvešiu į paskutinę vietą“ . Vaikinas labai išsigando išgirdęs tokią gyvulių kal­bą, ir numirė. (Joniškėlis, Pasvalio raj.).Kūčių naktį gyvuliai šneka žmonių kalba, bet tyčia klausytis ne­galima. Sykį vienas gaspadorius panoro išgirsti gyvulių kalbą. Nu­ėjo naktį, kad gyvuliai nematytų, ir klausosi. Girdi, jautis sako ark­lini: „Kodėl tu ėdi ir ėdi, neguli?“ . Arklys atsakė: „Reikia prisiėst!* nes turėsiu sunkų darbą, nebus kada ėsti“ . Jautis klausia: „O ką tu dirbsi?“ Arklys atsako: „Po trijų dienų gaspadorių vežti reikės į ka­pus“ . Gaspadorius, tai išgirdęs, baisiai persigando ir mirė. Tikrai arkliai vežė į kapus (Kražiai).Vienas bernas ėjo klausytis. Pasislėpęs klausėsi, bet rytą parėjo nebylys ir nieko negalėjo pasakyti, ką girdėjęs (Kražiai).Vienas žmogelis labai nesugyveno su žmona, net Kūčių vakare susipykę. Jis nuėjo į (vartą, užlipo ant šieno ir užmigo. Naktį pabudo, išgirdęs tvarte kažką kalbantis, pagalvojo, gal vagis įlindo. Tačiau pasirodė, kad ėrutis su gaidžiu kalbasi. Ėrutis sako: „Koks mūsų šeimininkas nelaimingas, net šventą naktį turi tvarte gulėti“ . O g ai­dys sako: „Durnius, durnius, turi vieną pačią, ir tos negali suvaldyti, aš turiu penkiolika ir visas sutvarkau, visos manęs klauso. Durnius, durnius. . Po to, sako, šis žmogus geriau sugyveno su žmona. (Bal­tininkų k., Janapolės apyl., Telšių raj.).Bet varganas ar netyčiomis užklydęs žmogus, kaip ir per Jonines radusis paparčio žiedą, gali sužinoti ir vertingų dalykų. Pavyzdžiui:Miegojo arklidėje vaikis ir girdėjo, kaip vienas arklys kitam sa­ko: „Ėskim, ėskim, reikės rytoj sunkų vežimą tempti, nes mūsų Jonasn

iškas lobį ir įvers į vežimą maišą pinigų. Kitas jam atsako: „Gerai, kad netoli,— iš po epušės, ku darže yra“ . Kitą dieną nuėjo vaikis į tą vietą ir rado ten lobį; pamatė šeimininkas ir paklausė, kaip jis sužinojęs, kur lobis. Jonas atpasakojo arklių žodžius. Kitais metais per Kūčias šeimininkas nuėjo klausytis, ką šnekės arkliai; išgirdo, kaip vienas pasakė: Ėskim, ėskim, reikės rytoj sunkiai traukti — kai numirs mūsų šeimininkas, vešim jį į kapus“ . Parėjo šeimininkas į trobą, atsigulė ir mirė. (Žemaitija. 7,21).Neturtingas žmogus buvo ir atsitiktinai pas gyvulius gulėjo. Ir girdi, vienas gyvulėlis sako: „Mūsų šeimininkas biednas, tai ir mums blogai“ . Kitas gyvulėlis sako: „Kad durnas šeimininkas, tai ir bied­nas. Po mano ėdžiom yra aukso puodas. Pasiimtų kiek pakasęs ir būtų turtingas“ . Na ir broliui pasakė, tas irgi nuėjo tvartan Kūčių vakarą. Ir girdi, vienas arklys sako: „Man ryto kelionė“ , o kitas ark­lys irgi sako: „Man irgi kelionė“ . Vienas arklys sako: „Aš kunigą vešiu“ , o kitas arklys sako: „Aš daktarą vešiu. Juk mūsų šeiminin­kas mirs“ . Ir tas persigandęs numirė. Tai geriau ir neklausyti (Stug- lių k„ Tauragnų apyl., Utenos raj.).Šykštuoliams gyvulių kalbos taip pat ne į naudą:Vienas žmogus pasiklausęs ir išgirdęs, kad gyvuliai patenkinti, jog šiauduose daug grūdų. Juos iškūlė, ir gyvuliai išgaišo (Kiaukų k., Obelyno apyl., Šilalės raj.).Vieną kartą šeimininkas klausėsi, kaip šneka gyvuliai. Įlindo į šiaudus, kurie buvo sukrauti tvarto kampe, ir laukia. Atėjo 12 vai. Kalbą pradėjo bulius, sako: „Šieno šiemet yra mažai, bet mes išmi- sirne, šiauduose yra likę daug grūdų, mes išsimaitinsime gerai“ . Šei­mininkas tuoj po Kalėdų paėmė kuliamąją ir iškūlė šiaudus iš nau­jo, ir tikrai rado grūdų. O nuėjęs rytą į tvartą rado visus gyvulius kritusius (Struikų k., Jucaičių apyl., Šilalės raj.).Gyvulių šnekas valstiečiai panaudodavo ir didaktiniais tikslais. Tuomet gyvulių kalbų klausytis paprastai eidavo dviese — šeiminin­kas ir bernas. Išgirdęs visas arklių bėdas ir jų skundus berno adre­su, šeimininkas dažnai nebekviesdavo kitiems metams jo tarnauti. O bernas, išgirdęs arklių skundą, susimąstydavo, būdavo švelnesnis ir taktiškesnis. Žinoma atvejų, kai, norėdami vienas kitą pamokyti, ber­nas ir šeimininkas paslapčiomis nueidavo į arklidę, pasislėpdavo ėdžiose ir, pamėgdžiodami arklio balsą, Išsakydavo savo nuomonę. Sako, kad būdavo, jog ir blogi žmonės pasitaisę (Mosėdis, Skuodo raj.).Pasinaudodamas šiuo pretekstu, vidunaktį šeimininkas nunešda­vo gyvuliams į tvartą šieno, o sugrįžęs išdėstydavo, tartum būtų ten girdėjęs, visos šeimos ateinančių metų planus. Antai: „Pasiklausiau, ką kalba gyvulėliai. Bėris sakė, kad Joną reikės pavėžėti per mėsie-12

dą (laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių) papiršliauti. Avytė — kad Ma­rijonai nėr ko laukti piršlių iš svetur, laimingiausia ji bus ištekėjusi už našlio Andriejaus.. . “ . Kitas: „Žalmargė porino, kad reikės padėti skolas išmokėti, atleisti daugiau pieno“ . Gaidelis pridėjo: „Ir kai ne­bus namuose tinginių“ . Vyresni vaikai suprasdavo tėvo pageidavimą. Seimininkas turėjo susikūręs keletą tariamų gyvulių kalbų variantų ir juos panaudodavo pagal reikalą (Pelėdnagių apyk, Kėdainių raj.).Gyvuliai kartais ir žaismingiau pakalbėdavo, net lotyniškai. An- lai užrašymas iš Aukselių k. (Pašilėnų apyl., Kelmės raj.):Sako, pradėdavęs gaidys, nes jis geriausiai laiką žino: „Kristus natos ėst“ — jau gimė Kristus. Jautis klausia: „Ūbi, ūbi“ — kur, kur jis gimė? Avinėlis atsakydavo: „In Betlehem, in Betlehem“ — Betlie­juje, Betliejuje — ir t. t.Sakydavo, kad per Kūčių vakarienę arkliai, karvės ir avys tvar­iuose klūpo ant kelių ir meldžiasi už geruosius savo šeimininkus, pra­šo gero derliaus. Jei tada kuris nors iš šeimos narių mestų vakarienę ir bėgtų pasiklausyti gyvulių maldų, prasižengtų Dievui už sutruk­dymą, taptų aklas, be kojų ir pan. O Dievas, gyvulių maldą atmetęs, užleistų ir bausmes ant tu namų: gyvuliai gaištų, javai nyktų, šeima pyktų (Vievis 12,639).VANDENS STEBUKLASPo Kūčių vakarienės, 12 vai,, su vandeniu dėdavosi nepaprastidalykai... vienur šuliniuose tapdavo saldus, kitur vynu virsdavo. Nevienas paauglys, patikėjęs tais pasakojimais, sulaukęs vidunakčio bėg­davo prie šulinio ar iš kibiro troboje ragaudavo. Vieni kitiems ir pa­tarinėti nesišykštėdavo, kad prisisėmus ąsotį vandens, reikia nuolat po truputį gurkšnoti. Sugulę vaikai prašydavosi pažadinami ir vis ragaudavo iš prie lovos pasidėto puodelio, kol beragaudami vėl už­migdavo. Susiprotėjus, kad tai pokštas, kitais metais dar labiau pa­gražindami jaunesnius tikindavo.Sakydavo, kad svarbu pataikyti laiką. Vanduo pakintąs trumpam, dažniausiai sekundei, kartais minutei. Kalbėdavo, kad vienas žmogus, panoręs vyno atsigerti, įmerkė burną į vandens dubenį ir laukė, ka­da jis virs vynu; rytą jį radę negyvą (Rokiškis). Mosėdiškiai saky­davo: „Laumės saugodavo vandenį, norėdamos dvyliktą valandą žmo­nes nuvilioti nuo vandens, pasiversdavo baidyklėmis, gražiais žvė­reliais, žibančiais žaislais, ugnimi ir kt. (plg. paparčio žiedo saugo­jimą). Suklydus laiką, vietoje vyno buvo galima ir varlių pasisemti (Raguva).Apsąlęs arba vynu virtęs vanduo, kaip ir paparčio žiedas, aptin­kamas netikėtai, lygiai taip pat ir prarandamas:

Viena mergina Kūčių/naktį įsinorėjusį gerti ir, neradus troboj vandens, išėjo pasisemti. Ragauja vandenį — saldus. Įneša gryčion — vynas. Greit išbėgo su kibiru, bet rado vėl tik vandenį (Rėklių k.. Panevėžio apyl. 1,7).Moteris panoro gerti — nuėjo, atsigėrė ir sušuko: „Vaje, tėvai, koks skanus vanduo“ . Vyras sako: „Atnešk ir man“ . Kol nunešė, van­duo liko vėl vandeniu (Kražiai).Vienas gyventojas nuėjo pas šulinį atsigerti. „Ogi geria — ska­niausias vynas. Prisineša didelį kubilą, sakąs, užteks metams. Rytą žiuri — vanduo“ (Biržų ra j.).„Vienas ūkininkas nubudo Kūčių naktį. Įsinorėjo gerti ir atsigė­rė vandenio. Dievulėliau, tas vanduo — vynas! Tai tas žmogus prikė­lė žmoną. Sako: „Žinai, žmonel, vanduo pavirto vynu“ . Tai abu dui nešt. Prinešė pilnus viedrus ir kubiliukus, kokius tik turėjo. O Kalė­dų rytą paragavo- - vanduo, ir gatava“ (Virbališkių k., Palėvcnėlės apyl., Kupiškio raj.).Parvažiavęs įnamo Kūčių naktį šeimininkas girdo arklius — tie negeria; jis paragaus vandens, žiūri — vynas; nubėgo jis į trobą vi­siems pranešti, grįžta, geria — vanduo pats paprasčiausias, ir ark­liai atsigėrė: kol jis sulakstė į trobą, praėjo tas momentas, kai van­duo virto vynu. (Žemaitija. 7,211—212).Vienas žmogus nuėjo, prie šulinio pasisėmė kibirą vandens ir įmerkė liežuvį, kad kai atsiras vynas suspėtų atsigerti. O tas vynas buvęs nepaprastas, stebuklingas. Atsigėrus galėjai sužinoti užkeiktus ir paslėptus lobius, juos pasiimti. Tačiau tam žmogui nepasisekė, pra­dėjo stipriai šalti, ir įšalo liežuvis — taip ir nepajuto vyno skonio. O kitur vargšas žmogelis, pavalgęs sūrios silkės, nes daugiau nieko neturėjo, naktį panoro gerti — pasisėmė vandens ir pajuto, kad jis saldus, neapsakomai gardus. Vėliau jis tapo turtingu, laimingai nu­gyveno savo amžių (Baltininkų k., Janapolės apyl., Telšių raj.).Kai kur vandens virtimo vynu momentas, kaip ir gyvulių kalba, pavojingas — specialiai to laukiant ištiks nelaimė. Vieną tokį atvejį užrašė P. Višinskis: Vaikinas sėdėjo prie šulinio ir nuolat ragavo vandenį; pagaliau jis pavirto vynu, vaikinas sriūbtelėjo, bet tučtuo­jau mirė, ištaręs: „Vynas“ . (7,211—212).Būdavę ir ypatingesnių nutikimų: Kartą mergaitė nuėjusi pasi­semti vandens. Žiūri, vanduo vynu pavirtęs, bet tuo metu šulinys pra­dėjęs kilti ir pakilęs labai aukštai. Tai ir dabar, pasižiurėjus j mė­nulį, matosi mergina su naščiais (Pašašuolių k., šašuolių apyl.).Pasakojimuose apie vandenį susipynę du pradai — krikščioniška­sis ir ikikrikščioniškasis. Krikščioniškajam atstovauja vandens pasi­keitimas vynu Kristaus atėjimo į pasaulį metu (Žindaičių apyl. 4,460). Tai patirti gali tik tyros sielos žmonės (Mosėdžio apyl.); jeigu bus14

su nuodėme, ąsotyje vietoje vyno ras kraujo (Valkininkų apyl. P. Čes­nulevičius); vandeniui tapus saldžiu, gyvenimo vargai Kristui lai­minant tampa saldžiais (Stačiūnų k. ir apyl., Pakruojo raj.).Ikikrikščioniškajam laikotarpiui, matyt, reikėtų priskirti tikėjimąypatinga tokio vandens galia — jo atsigėrusiam lemta būti laimin­gam. RAGANOSKalėdų naktis — suaktyvėjusios raganų veiklos naktis. Pasako­davę, kaip jos iš visų kaminų, kur senų žmonių įsitikinimu, gyvenu­sios, sujodavo ant šluotų į vieną vietą ir keldavo dideles puotas, links­mindavosi (Alantos, Žeimelio apyl.), prie ekečių vanodavosi (Kupiš­kio apyl.; Surviliškio apyl., Kėdainių raj.), ant tuščių avilių jodavo į žirnių šalį (Naujamiesčio apyl.; Joniškėlio apyl.; Biržų raj.). Vieną tokį pasakojimą paskelbė J . Balys:Kartą vienas bernas įlindęs į avilį, ir raganos jį nunešusios į kaž­kokį kitą pasaulį, kur buvusi vasara, ir ten jos ėmusios žirniauti. Bernas iškišęs iš avilio ranką ir taip pat pasiraškęs žirnių. Paskum raganos sugrįžusios atgal. Kai vakaruškose raganos gyrėsi, kad ne­turinčios iš kito pasaulio žirnių, bernas išsiėmęs iš kišenės žirnius ir parodęs. Paskum tas bernas ėmęs džiūti ir nudžiūvęs (Garšvų k., Naujamiesčio apyl. 1,12).Sakydavo, kad Kūčių vakarą toliau negalima eiti, nes raganos labai klaidina, gali pakenkti (Gaurės apyl.). Jos šį vakarą būna la­bai pavojingos: kerpa avis (8,230), laksto po laukus, kaimus, pirtis, vagia vaikus, skandina jaunuolius, sugundo, kai karn užkiša dūmtrau­kį (Ignalinos raj.). Saločiuose (Pasvalio raj.) sakydavo, kad Kūčių dieną iki Kristaus užgimimo neverta pas nieką eiti, nes laksto raga­nos ir viskas bus be naudos (O. Pleirytė). jos ieško ką užkutenti, ypač pavojingos moterims (Pašvitinio apyl.). Senesnieji valkininkie- čiai dar mūsų šimtmečio pradžioje, kad raganos nesukeistų kūdikių, kambariuose Kūčių naktį, saugodami vaikus nuo pasikėsinimo, jų pa­kabintus lopšius visada apsupdavo paklodėmis (P. Česnulevičius). Sakydavo, kad raganos ir piktos dvasios netekdavo galios užgiedo­jus gaidžiui. (Mindūnų apyl., Molėtų raj.; N. Daugėliškio apyl.). Kad turėtų, pasirodžius, raganas kuo pažaboti, po stalu pasidėdavo apy­nasrį (Pleniškių k. J . Mačkinienė).Kalėdinių pasakojimų apie raganas maža. Dažniausiai tik vaikai vieni kitus jomis gąsdindavo. Pasitaikydavo ir kitokių pasakojimo apie raganas priežasčių. Antai kupiškėnuose: „Raganos vaidenas Kū­čių vakari. Jodžgaly — toksai kaimas yra. Tam kaimi gyveno tėvas, mergiotės keturios ir močia. Nėr kas įmaišo pyrago Kūčiom. Visos tingia. Apie pavakarį įmaišo. Tai paki prikelia — metas kept. Paki iškepa. Neprisitaiso iki 12 valandos pavalgyt (o kūčios iki 12 vai.15

reikia būtinai pavalgyt). Išnešė blėkeles priemenėn, padėjo ant len­tynos. Ruošia kučias. Katė kap šoko unt blėkelių no gryčios, tos blė- kelės čerški čerški žemėnl Tos bobos par kaimų, kad vaidenas! Kai­mynai atėjo, o čia katė vaikšto. O jos raganom jtikėj — kad vaidenas“ .

Sakydavo, kad prieš Naujus metus reikia baigti visus darbus, ne­palikti nebaigtų kitiems metams, antraip per Naujus metus namus ap­lankysiančios raganos (Alantos apyl.).

Norint nuo raganų atsiginti, reikia auksiniu rakteliu apibrėžti ra­tą ir vidury atsistoti (Panevėžys, Surviliškis). Sakydavo, kad vie­toje rato galima panaudoti ilgą rožančių (Panevėžys).

ATEITIES SP Ė JIM A IPo Kūčių vakarienės reikšminga vieta tenka ateities spėjimams.

Juos dar vadina būrimais, žaidimais. Dalis ateities spėjimų neabejo­tinai senos kilmės — tai smilgelių traukimas, gaidžių giedojimo, šu­nų lojimo klausymas, malkų nešiojimas. Kitoki spėjimai tarp žemdir­bių paplito vėliau (švino liejimas, vardų „loterija“ ,būrimai su veidro­džiais).

Atrodo, dalis kalėdinių spėjimų nesiderina su Kūčių rimtimi. Tai paliudytų L, Jucevičiaus 1841 m. bei P. Višinskio 1896—-1897 m. pa­rašyti darbai, kuriuose jie laikomi naujametiniais. L. Jucevičius ap­rašo aštuonis spėjimo būdus (tvoros baslių skaičiavimas, avių ir galvijų gaudymas, avalynės niekojimas, lojimo klausymasis, laimės liejimas, vyriškų drabužių dėjimas po pagalve) ir keturis P. Višins­kis (laimės liejimas, malkų nešimas, spėjimas su veidrodžiu ir sap­nai). Penkis naujametinius spėjimus pateikia E. Dulaitienė-Glemžaitė (kepurių, indų vožimas, popieriaus deginimas, vainikėlio pelenai, apa­vo metimas, rašteliai po pagalve), keletą J . Šiiavas (statinių skaičia­vimas, šunų lojimo klausymasis, laimės liejimas, vardų „loterija“ , naminių paukščių lesinimas (6,76). Ateities spėjimus (apavo nieko- jimą, popieriaus deginimą, pašnekesių klausymą, apavo metimą lauke, vištų traukimą) Naujiesiems metams priskiria ir kai kurie adutiškiečiai.

Kūčių vakarui P. Višinskis priskiria likusių lėkštėje grūdų po- ravimą, o E. Dulaitienė — šiaudelių traukimą, sližikų saujos skaičia­vimą, šunų šėrimą sližikais, vištų traukimą, pašnekesių klausymąsi, šiukšlių bėrimą. Tuo tarpu J . Balys ir J . Mickevičius vėl visus atei­ties spėjimus be išimties laiko kalėdiniais. Tai patvirtina 99 proc. 1988—1989 m. naujai gautos medžiagos. Tačiau, išskyrus smilgelių traukimą, visi būdai buvo naudojami ir Naujųjų metų išvakarėse.

Dalis spėjimų turėtų būti vietinės kilmės. Palyginus su 1880 m. M. Zabielino paskelbtais 37 rusų kalėdiniais ateities spėjimais, Lietu­

voje randame tik 10 jų atitikmenų: kepurių (dubenų) vertimą, vištų traukimą, apavo metimą per tvorą, malkų nešimą, laimės liejimą, spėjimą su veidrodžiais, tiltelio darymą, šukas su rašteliais po 'pa­stai ve (27,9—28).

Ateities spėjimai buvo ypač populiarūs tose šeimose, kur 'dau­giau jaunimo. Žemaitijoje ir Suvalkijoje jie uždaresni, tik savo šei­mose. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, kur žmonės dar kaimuose gyveno, — kolektyviškesni: čia jaunimas bėgdavo ir kaimynų kalbų pasiklausyti, kaimyno malkų spėlionėms atsinešti; ir pas kaimyno gyvulius nubėg­davo. Suvalkiečiams ir žemaičiams tokie ateities spėjimo būdai sun­kiai suprantami.

Paprastai šeimoje praktikuojami 1—4 spėjimo būdai, o kai jau­nimas judresnis — ir po keliolika, iš viso čia aprašoma 50. Sąlygiš­kai ateities spėjimus galima būtų suskirstyti j keletą grupių: spėji­mai prie stalo, lauke, spėjimai iš apavo, pagal gyvūnus, „loterija“ , liejiniai—degėsiai—vanduo, spėjimai su veidrodžiu, sapnai. Skirsty­mas j pogrupius sąlyginis, nes tas pats spėjimo būdas gali priklausyti keletui jų. Matyt, patys seniausi ir populiariausi yra spėjimai prie Kūčių stalo — juos praktikuodavo tiek vedę, tiek ir jaunimas; kitokį spėjimai — jau jaunimo veiklos baras. Dar labai populiarus buvo šu­nų lojimo klausymasis, malkų nešimas, tvoros mietų skaičiavimas.

Spėjamos ateities diapazonas labai siauras — ištekės, ves, mirs, persikels į kitą vietą, derlingi — nederlingi metai, retai būsimi vai­kai; Spėjimuose sėkmingai derinama rimtis ir žaismingumas.

Daugiausia klausimų kelia spėjimai su veidrodžiais. Veidrodis plačiau j Lietuvos vaisi iečių burti įėjo tik XIX a., tad ir pats spėjimo būdas negali būti senas. Žinoma, jis galėjo užimti ir vandens vietą. Rusijos dvaruose su veidrodžių pagalba pradėta burti XIX a. pra­džioje ir tai aiškinama kaip atneštinis iš svetur reiškinys (27,23-24). Lietuvos dvaruose matyt panaudoti anksčiau: juos išpopuliarinti ga­lėjo padėti legendiniu tapęs Jogailaičių dvaro magas Tvardovskis (švabas Lorenz Dhur) — jis pagaminęs veidrodi, galintį apsaugoti nuo ligų, piktųjų dvasių, blogos akies ir kitokių negandų, atnešti sėk­mę meilėje. Su šiuo veidrodžiu Tvardovskis užimdavo Žygimantą Au­gustą, iššaukdavo Barboros Radvilaitės vėlę ir tuo įgijo karaliaus malonę. Tvardovskio ranka rašyta burtų knyga buvusi prirakinta sau­goma Vilniaus jėzuitų akademijoje ir iš ten sensacingai pavogta. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą apie Tvardovskį daug kas žinojo. Seni žmonės pasakodavo, kad jis buvęs velniui parsidavęs, nelabasis pa­sigriebęs jo sielą ir gabenęs j pragarą. Tačiau skrendant viršum Že­maičių Kalvarijos, suskambėję bažnyčios varpai, suvirpėjusi pono Tvardovskio širdis Dievą prisiminus,,. . Jis užgiedojęs šventą giesmę, ir raguotasai paleidęs vargšę vėlę iš savi) kibių nagų. Krisdamas že­

acti17

mėn kerėtojas užkliuvęs už mėnulio, ten ir po šiai dienai tebėkybu- riuojantis. Tamsios dėmės mėnulio pilnatyje — tai Tvardovskio vėlės šešėlis (18,37-39).PRIE STALO.S m i l g e l ė s . Nėra Lietuvoje kito tokio augalo, su kuriuo būtų taip lyginamas žmogaus gyvenimas, kaip kuklutė ant Kūčių stalo de­dama pievų smilgelė. Su jos traukimu iš po šventinės staltiesės su siję nemaža ateities spėlionių. Tai labiausiai paplitęs ir bene seniau sias kalėdinis ateities spėjimo būdas.Smilgeles traukdavo sėdint prie stalo, po vakarienės, rečiau - valgant vakarienę (Kražiai, Plungė), kartais ir 12 valandą. Traukli mėgo visi — vaikai ir suaugę. Paprastai traukti buvo galima tik vie­ną kartą (Adutiškio apyl. spėdavo ir iš trečio karto). Buvo nusisto­vėjusi traukimo tvarka — visi vienu metu arba paeiliui. Kai kur pir­mas traukdavo tėvas (Raseinių, Skuodo raj.). Traukdavo nežiūrėda­mi, dešine ranka, dviem pirštais. Smilgas traukdavo ir iš po stalu padėto krepšio (Nociūnų apyl., Kėdainių raj.). Būdavo imama ir po dvi smilgas — abi dešine ranka kartu, ištraukus smilgos greitai ki­šamos už nugaros ir viena jų perimama į kairę ranką. Jeigu dešinėje rankoje lieka ilgesnė — laimingas ženklas (Veiviržėnų, Pėžaičių apyl.).Ką iš smilgos norėdavo „sužinoti“ , nusistatydavo iš anksto. An­tai Ariogalos apyl. tėvas sakydavo: „Vaikai, traukini- linus —■ žiūrė­sim, kurio linai bus šiais metais geresni“ ir pan. Ištrauktus šiaude­lius palygindavo — kieno ilgiausias. Populiariausia buvo spėlioti, ar ilgai gyvens ir ar ves. Jeigu prie ištraukto šiaudelio prikibęs antras — vedybų ženklas. Kupiškio apyl. mergaitės sakydavo, kad jeigu šiau­delis ilgas, tai toli ištekės arba bus aukšto ūgio busimasis, jei trum­pas — žemas (3,211); jei vyras ištraukia ilgą šiaudelį, tai iš toli gaus žmoną (Jurbarkas, Seredžius). Vyrai dažniau spėdavo apie vasaro­jaus derlių, moterys — linų ilgumą — tai spėlioti ypač mėgo aukš taičiai.Pakruojo apyl. mergaitės šieną dar traukdavo pluošteliais — jei­gu smilgelių porinis skaičius — ateinančiais metais ištekės. O Spira­kiuose (Panevėžio raj.) mūsų amžiaus 4-ame dešimtmetyje, iš po staltiesės ištrauktą šieno pluošto ilgį matuodavo saujomis — kiek saujų išsiteks ant smilgelių, tiek dešimtmečių gyvens.Moterys, ištraukusios ilgą šiaudelį, o dar su galvena, džiaugda­vosi, kad bus geras linų derlius. Vyrams ilgas šiaudelis, ir dar su varpa, pranašavo derlingus metus, gerą vasarojų. Kuris iš po stal­tiesės išsitraukia ilgesnį šiaudelį, tai tam ateinančiais metais teks

18

linai sėti — jie augs aukšti, pluoštas bus ilgas (3,211).Ateitj spėdavo iš daugelio augalo žymių (jų net 14): ilgas stie­

belis — ilgas ir gražus gyvenimas, ilgi linai, geras vasarojus, laimė, turtas, pasisekimas, vedybos, aukštas vyras, toli nutekės; storas — turtas, ilgas gyvenimas; su gumbu - turtingas, vargas, bėdos; šako­tas - turtas, laimė; skarotas — turtas; su lapeliais — turtas; su sėk­lelėmis, galvute — derlius, galvočius. Blogi ženklai: trumpas — ne­laimė, neturtas, trumpas gyvenimas, mažas vyras; kreivas — nelai­mės; plonas — vargas, greitas palūžimas; lūžęs — vargas, greita mir­tis; sutrešęs — ligos; susirangęs — vargas; ilgas lygus — trumpas ir nelaimingas gyvenimas.

Šiaudelius vėl dėdavo po staltiesę, jų numesti negalima, kadangi laikyti šventais (Dzūkija).

Š e š ė I i a i. Daugelyje Lietuvos vietų stovint arba jau susėdus prie Kūčių stalo, paslapčiomis stebėdavo vieni kitų šešėlius, tame tarpe ir savo. Tai darydavo ir po vakarienės meldžiantis (Radviliškio, Zarasų raj.). Daugiau tai mirties spėlionės: kieno nors šešėlis be galvos (Kelmės, Kėdainių, Kupiškio, Vilkaviškio raj.), matyti du še­šėliai (Rozalimas), visai nematyti (Valkininkai), neaiškus (Ignalina), susilieja su liemeniu (Šimonys), be kaklo (Velžis), matyti dalis še­šėlio (Šimonys), sprandas be įlinkimo (Panevėžio raj.), kurio tam­siausias šešėlis (Kapčiamiestis), panašus j karstą (Kupiškio apyl.) - ateinančiais metais tas mirs. Gali mirti ar susirgti ir tas, kurio šešė­lio besimeldžiant po vakarienės nematyti (Kaišiadorių, Radviliškio, Zarasų raj.). Šešėlių reikšmė kartais buvo aiškinama skirtingai. An­tai Panevėžio ir Kupiškio (Šimonių apyl.) raj. sakydavo — kad jeigu šešėlis ilgas, tai ilgas ir gyvenimas, o Širvintų raj. atvirkščiai — grei­ta mirtis. Tai priklausė nuo aiškintojų vaizduotės.

Todėl kitas šeimininkas, ruošdamasis Kūčioms, stengdavosi taip taisyti balaną ar pakabinti lempą, kad visi šešėliai būtų gražūs. Prie­niškiai per Kūčias dėl tos pačios priežasties stengdavosi būti ypač tvarkingi, gražiai susišukavę.

P a b i r o s . Kalėdų rytą (kartais tuoj po Kūčių vakarienės) aukštaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai šieną nuo Kūčių stalo nešdavo gy­vuliams — paprastai tai šeimininko darbas. Šieną keldavo atsargiai, kad anei šapelis nenukristų (Prienai). Jei visas šienas nuo stalo šva­riai pakyla — šeimoje bus santaika, laimė, o jeigu lieka padraikų, dar ir ant grindų nukrinta, šeimą lydės nelaimės, netvarka (Alanta).

Šeimininkas apžiūrėdavo pabiras. Ypatingos sėkmės ženklai — sėklos, taip pat ir lauko augalų (aukštaičiams visos sėklos vienodos reikšmės sėkmės ženklas, dzūkams — grūdų sėklos) — jei pabirų daug, metai bus derlingi, jei mažai — prasti. Jei rasdavo kviečio, ru­

19

gio, dobilo, avižos grūdelį ar žirnį, tikėdavosi gero jų derliaus. Der­lingus metus pranašaujančios ir gausios smulkių šapelių, lapelių pa­biros (Noriunai, Kėdainių raj.). Lapeliai reiškią, kad gerai peržiemos gyvuliai (šienas į kluoną suvežtas sausas). Jeigu likdavo stambiu šieno pluoštelių, — gyvuliams žiema bus bloga - šienas neišdžiuvus suvežtas (Valkininkai). Kai ant stalo visai nieko nelieka - bus ne­derlingi prasti metai, sausa vasara. Simno upyl. grudų ieškodavo nuo Kūčių stalo paimtoje šieno saujoje, o Balninkų apyl. (Molėtų raj.) — krepšyje, kuriuo Kūčių vakarui rieše šieną. Kiti pagal tai, kokių grūdų daugiausia išbirę, spręsdavo, kas ateinančiais metais geriausia derės, ką anksčiausia ir ko daugiausia reiks sėti.

S k a i č i a v i m a s . Būdavo ir tokių narnų, kur vakarienės metu skaičiuodavo žirnius, pupas, pupeles, riešutus (Kauno, Kupiškio, Ša­kių raj.), net lėkštėje likusius (7,219) ar iš šaukšto išbirusius kvie­čius (Avilių apyl., Zarasų raj.) — poriniai ar neporiniai metai. Kar­tais motinos ir tyčiomis dukroms sližikus suporuodavo (Molėtų, Uk­mergės, Švenčionių raj.). Kitur imdavo tiesiai iš dubens saują sliži- kų ir žiūrėdavo, poromis ar ne poromis (Balninkų apyl.; Kupiškis. 3,211).

J a v ų b ė r i m a s . Pakilus nuo stalo vienas iš tėvų berdavo grūdus, o vaikai gaudydavo — kuris daugiau sugauna, tas bus tur­tingesnis (Veiverių apyl., Prienų raj.; Pašvitinio apyl., Prienų raj; Panevėžio raj.). Pasvalio apyl. šeimininkė bi rdavo ant aslos saują žirnių — mergaitės skubėdamos rinkdavo ir skaičiuodavo, lyginis ar nelyginis skaičius — ištekės ar neištekės. Kitur tėvai įduodavo vai­kams po mažą maišelj ir sustatydavo ratu. Paskui berdavo žirnius — kuriam įkris daugiau, tam didesnę dalį reikės skirti (Rokiškis. 1,12). Kiti atsinešdavo iš klėties žirnių, pasidalindavo po saują ir skaičiuo­davo.

SP Ė JIM A I LAUKEŠ i a u d ų t r a u k i m a s , šiaudus traukdavo iš stogo, kūlio,

nuo aprištų obelų, iš patalo. Šiaudą iš stogo kuri mergina ištrauks ilgiausią, ta pirma ištekės (Meškučių apyl., Marijampolės raj.; Sim­nas). Geriausias šiaudas su varpa; ūkininkui — derlingi metai, o jei be varpos — blogas rugių derlius (Pasvalio apyl.); mergaitei var­pa — vestuvės, be varpos — vienatvė (Laukuva, Skaudvilė). Trauk­davo mergaitės šiaudus ir kuokšteliais: šiaudai porom kuokštely — „poringi“ metai (Kuktiškių apyl., Utenos raj.; Kupiškio raj.; Žemait­kiemio apyl., Ukmergės raj.; Liubavas). Kupiškio apyl. šiaudus traukdavo dantimis; jei porinis skaičius -- vedybos). Būdavo, kad ku­ris nors vaikinas veda daugelį susikibusių ir užsimerkusių mergaičių

20

j klojimą arba j daržinę, kur yra nekultų javų. Jei kuri užsimerkusi dantimis ištrauks grūdingą varpą, gaus turtingą vyrą, ir atvirkščiai (Kupiškio apyl. 1,15). Raseinietės pagal šiaudų skaičių spręsdavo, po kiek metų ištekės. Traukdavo norėdamos sužinoti ir kitas būsimo vyro ypatybes: ilgas ir minuotas šiaudas — ištikimas, storas šiau­das — turtingas, plonas — neturtingas (Šilalės raj.).Jeigu vyrai iš šviežių šiaudų kūlio išsitraukia šiaudą su sveika varpa — bus geras derlius (Vidiškių apyl., Ukmergė raj.).’ Mergaitės dar imdavo po saujelę ilginių šiaudų ir juos suskaičiuodavo — jeigu šiaudai poromis — ateinančiais metais ištekės (Ukmergės raj.).Per Kūčias po pietų aprišdavo keletą obelų ruginiais šiaudais. Pavalgius vakarienę eidavo prie šių obelų ir traukdavo šiaudus. Ku­rio ilgiausias— tas gyvens ilgiausiai, kurio trumpiausias — trum­piausiai. Sulyginus visus ištrauktus šiaudus, spręsdavo ir kas po ko šeimoje mirs (Liubavas).Jaunimas sugulus šiaudus traukdavo ir iš po savo pakloto: kurio šiaudas būdavo ilgesnis, tas ilgiau bus jaunas ir sveikas, kurio trumpiausias'— trumpiau gyvens (Mosėdžio apyl.).Š u n ų l o j i m a s. Po Kūčių vakarienės bėgdavo j kiemą klau­sytis, iš kurios pusės šunys loja (Marijampolės raj. nešant malkas. Žinoma atvejų, kai tai darydavo ir prieš vakarienę arba 12 vai.). Tai įvairiose Lietuvos vielose jaunimo, ypač merginų mėgstamas užsiėmimas. Tik skuodiškiai vyrai labiau už merginas mėgo šunų klausytis.Klausymo pradžia sutartinė. Aukštaitijoje (Biržų, Pasvalio, Švenčionių, Zarasų raj.) ir Žemaitijoje (Šilalės, Tauragės raj.) su- klūstama išnešus iš trobos šiukšles. Kupiškio apyl. jas išbėrus iš sterblės kryžkelėje (3,211—312). Kartais atsistojus (arba prie) iš­piltų pelenų (Platelių, Skaudvilės, Vabalninko apyl.), j tą vietą, kur kiaulė pjauta (Gudelių, Mardasavo, Merkinės. Vociūnų, Paliunavo apyl., Varėnos raj.) arba svilinta (Griškabūdžio apyl., Vilkaviškio raj., Kalvų apyl., Kaišiadorių raj.). Mat, toje vietoje, kur buvo svi­linta kiaulė, buvo geriau girdėti (Viadipolio k., Kalvių apyl., Z. Ž i­linskienė).Kitur vyrai, kad mergos daugiau vilčių turėtų, ir specialiai šu­nis palodydavo. Ir pačios mergos tarškindamos šaukštais šunis kvies­davo (Laukuva), o kitos juos uždarytus ir iki vakaro nelakintus lai­kydavo, kad vakare išleisti geriau lotų (Rozalimas). Sustoję pasi­klauso ir mano žiną — iš rytų, vakarų, pietų ar iš šiaurės atidundės piršliai, o vaikinams čia ženklas, kad toje pusėje ieškoti mergelės reikia.Svarbu ir kaip šunys loja. Jeigu labai — bus daug piršlių (Smil­gių apyl., Panevėžio raj.), greit atvažiuos (Kapčiamiesčio apyl.), lė­

tai loja — teks palaukti, o jei tyli — nė nelauk, jei šunu balsai iš skirtingų pusių pasigirsdavo, tai ir ginčų būdavo savas tiesas įrodinė­jant. Jeigu ne vienas lodavo, spręsdavo pagal pirmo išgirsto kryptį arba iš to, kurioje pusėje daugiau lojo.

Buvo stebima ir savų šunų elgsena. Kupiškyje ir Skaudvilėje piršlių laukdavo iš ten, į kur nusigręžęs šuo loja. Kitur sakydavo, kad jei savas šuo amčioja — našlys įsižiūrės. Geras ženklas ir kai lauke būdama mergaitė išgirsta varant iš trobos šunį (Šilalė). Vestuvės na­muose bus ir jeigu šuo suloja per Kūčių vakarienę.

G a i d ž i ų g i e d o j i m a s . Prie senų, retų spėjimo būdų, ma­tyt, priklauso ir spėjimas iš pirmo gaidžio balso — iš kurios pusės išgirs, iš ten bus piršliai (Skuodo ra j.; Žeimelio apyi.).

V ė j o k r y p t i s . Piršliai gali būti ir iš tos pusės, iš kurios vėjas pučia— (Kupiškio, Papilio (Biržų raj.), Šilalės, Šimonių, Tve­rų (Plungės raj.) apyl., Biržų raj. ( Pačeriaukiškės apyl.) merginos apsisukdavo tris kartus, berdavo šiukšles ir žiūrėdavo, į kur jas vėjas neša — iš ten piršliai atvažiuos. Griškabūdžio apyl. dar prieš vaka­rienę berdavo aukštyn pelenus — į kurią pusę pelenai pasuka — iš tos pusės bus vyras. Kupiškio apyl. iš vėjo piršlius spėdavo tik kai šunų nesigirdėdavo.

T v o r o s . Mergaitės, rečiau vyrai, apglėbia darželio tvoros mie­tus arba pinučius ir skaičiuoja. Gana dažnai skaičiuodavo ir nuo stulpelio iki stulpelio, nuo tvoros pradžios iki pabaigos. Dažniausiai skaičiuodavo poromis — užbaigus poriniu skaičiumi — bus poriniai metai.

Būta ir specialių skaičiuočių. Einant palei tvorą daužydavo ran­ka arba rykšte per mietus ir sakydavo: „Baslys!, Baslienė!“ ir t. i. Kai tvora užsibaigdavo „basliu“ — ištekės, kai „basliene“ — liks mer­gauti (Vadatkai). Sakydavo ir „Kuinas!, Kuinelis!“ — užbaigus „kui­nu“ — gaus našlį, „kuineliu“ — berną (Vabalninko apyl.), arba „Naš­lys!, Baslys!“ ir t. t.

Jei berniokas ar mergaitė per Kūčias kur nors eidavo, tuo pačiu tikslu skaičiuodavo pakelės medžius, tvoras, stulpus (Pasvalio apyl.).

M a l k o s . Jaunimas, ypač paaugliai, visur Lietuvoje po Kūčių vakarienės skaičiuodavo Kalėdoms atneštus pagalius — čiumpa iš pastogės, malkinės ar priemenės ir bėga vidun. Kupiškėnės bėgdavo ir basos. Užpaliuose (Utenos raj.) malkas nešdavo 12 vai. Kupiškyje, Plateliuose, Šimkaičiuose spėjimui malkų atnešdavo iš svetimos pa­stogės — sakydavo, kad tokios geriausia tinka. Atneštus į trobą pa­galius dėliojo poromis ant aslos. Jeigu glėbys porinis — ateinantys metai bus poriniai, neporinis — dar metus teks mergauti, su vainike-

22

liu pabūti. Kartais neporinis skaičius reiškė jaunikį našlį (Balbieriš­kis). Ignalinos ir Rokiškio (Obelių apyl.) raj. buvo galima nešti ir skaičiavimą kartoti iki 3-jų kartų.Būdavo ir jungtinių spėjimų — mergaitė, bėgdama malkų, išgirs lojant šunį — iš tos pusės bus piršliai (Kupiškis), arba jeigu malkos glėbyje poromis, 12 vai. dar eidavo klausytis šunų (Viekšniai).M a l k ų k a p o j i m a s . Malkų skaldymo garsai Kūčių vaka re — blogas ženklas (Čedasai). Tas pats kalimo, tąsymo (Švenčio­nys), pjovimo, lentų stuksenimo (Avilių apyl.) — išgirdusiam tai ar­tėjančios mirties ženklai.O b e l s š a k a . Vyresni berniukai ir mergaitės užsimerkę at­bulomis eidavo į sodą. Jei atsimušdavo į jauną obels šaką — gaus antrą pusę jauną, jei į seną — gaus seną (Pcčcriaukiškcs apyl,, ’Bir­žų raj.)-B ė g i m a s a p i e t r o b ą . Pavalgius vakarienę bėgdavo arba eidavo (Kupiškis) 3 kartus apie trobą, kartais basomis (Lazdijų, Pa­nevėžio raj.). Būdavo ir 12 ratų bėgančių (Alytaus, Rokiškio raj.). Apibėgus paskutinį kartą, žvilgterdavo pro langą — vieni pro tą, prie kurio valgė, kiti pro galinį ar kur yra veidrodis — svarbu, kad ten vi­duje tuo metu nieko nebūtų. Jeigu pasivaidena jaunieji, šokančios po­ros arba vyriškis (Duokiškis) — ištekės, jeigu pamato karstą arba sa­v e — mirties ženklai, jei niekas nepasirodo — pasiliks kaip buvus (Varėnos, Lazdijų raj.). Girkalnyje sakydavo, kad norint pamatyti mylimąjį arba mylimąją, reikia apie trobą apnešti silkės galvą, liku­sią nuo Kūčių vakarienės. Mergaitės kartais paskui save temdąvosi ir akėčias (Šilalė). Sakydavo, kad jeigu kuris nors iš jaunų žmonių pamato lauke paliktas akėčias, nei viena to kaimo mergina tais me­tais neišeis už vyro (Aradninku k., Adutiškio apyl., A. Vileitienė, ginu 1908 m.).Žeimelio apyl. kuris nors Kūčių vakarienės metu atsilauždavo pyrago ir išeidavo į lauką pasižiūrėti pro langą — ties kuriuo iš vi­duj likusių pamato karsto šešėlį, tas pirmas iš šeimos ir mirs (6,73). Galima pamatyti ir „radynas“ . (Vaizduotės galimybes didino apšale langai).Mergaitėms porinių metų ženklas ir tuomet, kai trečią kartą bėg­dama apie trobą sutinka vyrą (Panevėžio, Šilalės raj.) Kitos ir spe­cialiai bebėgdamos atsigręždavo, žiūrėdavo, kas vejasi: jei berniu­kas — ištekės (Šilalė).K l a u s y m a s i s po l a n g u . Pavalgius vakarienę jaunimas paslapčiomis eidavo prie kaimynų langų pasiklausyti šnekos. Eidavo patys padūkiausi, Tai vienas retesnių ateities spėjimo būdų, gatvinių

kiihrnj gyvenimo liekana. Daugiausia reikšmės buvo teikiama žo­džiams, kuriais vaikai buvo siunčiami miegoti. Žodžiai „eik“ (Igna­linos ra].; Pabaiskas, Ukmergės raj.; Marcinkonys, Varėnos rai,), „bėk“ , „judinkis“ , „skubėk“ (Marcinkonys) reiškė būsiant vedybas. Žodžiai „sėsk“ , „sustok“ ir pan. reiškė, kad teks dar likti namuose (Marcinkonys). Kreipinys j vaikus „Vaikai, ateikit, nusirenkit, eisim gulti“ reiškė, kad tas. kuris klauso, šeimai tinka. Kreipinys „Ko čia trainiojatės! Eikit iš čia! Gulti metas“ - -nesėkmės ženklas (Griška­būdžio a pyk; Pabaisko apyl., Ukmergės raj.). Apie ateiti dažnai spręsdavo ir pagal pirma išgirstą žodj: p v*,, „oras" pasikeis gy­venimas, „važiuoja“ - sulauksi piršlių (3,211),Buvo gyventojų, kurie pajutę, kad jų klausosi, tyčia imdavo ap­kalbėti klausytojams rūpimus žmones, tad kartais tos nuogirdos ir išsipildydavo. Laikyta, kad išgirdus geras kalbas, bus laimingi metai, blogas blogi (Kupiškio. Šaukoto, Yadatkų apyl.).Panaši prasmė buvo teikiama ir nugirstai preivių šnekai: „sėsk“ ~ ncišekės, „eik, eik“ — ištekės (Krikonių apyl., Ignalinos raj.). Mergi­nos dažniau klausytis eidavo prie tu namų, kur yra daug vyrų,— jei­gu troboje kalbantieji tą patį vardą sumini 3 kartus, buvo laikoma, kad tai jai skirtojo vardas.SPĖ JIM A S Iš APAVO.P ė d a v i m a s. Mergaitės nuo sutartos vietos galinės sienos, galinio lango ar stalo kampo dėliodavo (vienoje linijoje) durų link savo apavą — ta, kuri pirmoji pasieks slenkstį ištekės (Pasvalio, Ro­kiškio, Ukmergės rai.).Betygalos apyl. (Raseinių raj.) eidavo gretomis dedant pėdą prie pėdos — kuris pirma prieis prie durų, tas pirmas išeis. Kitur, kai ei­davo vienas, namų apleidimo ženklu laikė, jeigu eidamas ant slenks­čio pirma uždėjo dešinę koją arba slenkstį pasiekdavo poriniu batu (pradedant skaičiuoti nuo pirmojo žingsnio).A p a v o n u s p y r i m a s. Mergaitės atsistodavo lygia greta prie stalo kambario gale arba viduryje ir sviesdavo nuo kojos šliurę ar kaliošą durų link. Jeigu nukrinta smaigaliu j duris — išeis, o jei kulnu ar šonu — dar metelius pašoks jaunimėlyje (Betygala, Dotnu­va, Griškabūdis, Kupiškis, Mauručiai, Pilviškiai, Skaudvilė, Skuodas. Šilalė). Jeigu mesdavo drauge keletas, — išeis tas, kurio nukris ar­čiau durų (Kudirkos Naumiestis). Kitur viena, paprastai vyresnioji, būdavo apsiavusi medinėmis klumpėmis. Kai spirdavo, tai jos klum­pės nukrisdavo toliausiai. Būdavo žiūrima pirmiškumo: vyresnioji tu­rėdavo ištekėti pirmoji, o paskui pagal amžių sekančios (Tauragnų24

apyl.)- Karlais pagal bato smaigalio kryptį spėdavo, iš kur bus jau­nikis ar nuotaka.Kai samdinio mestos klumpės nosis atsigręžia ] duris — ženklas, kad darbo jam reiks kitur ieškoti, jeigu į duris kulnas... liks tarnau­ti (Bartninkų apyl,, Vilkaviškio raj.). Kitur sakydavo, kad jeigu apa­vas gražiai apsiverčia — ilgai gyvensi, jeigu kniūbsčias nukrinta — kitais metais mirsi (Kudirkos Naumiestis).Žinoma, kai šliurę nuo kojos link kitos sienos spirdavo nuo slenks­čio (Svėdasai) ar įnešus kibirą vandens (Vilkaviškio raj.). Prienų raj. (Tulauskų k., Veiverių apyl.) apavą merginos nuo slenksčio spir­davo basnirčiom apibėgusios trobą. Iš smaigalio krypties sprendė, iš kur bus vyras. Veiverietės klumpes mesdavo ir praeiviams įkan­din — į kur krisdama atsisuks, iš ten bus piršliai.A p a v o me t i m a s p e r g a l v ą . Atsistodavo arba atsisės­davo kambario viduryje nugara į duris (už 2—3 metrų) ir sviesdavo per petį ar galvą ant kojos pirštų galiukų užkabintą apavą durų link (kartais mesdavo ranka). Kupiškėnės merginos guldavo aukštielnin­kos ant grindų galva į lauko duris ir nuo pakeltos kojos per galvą mesdavo šliurę (Naujametinis. 3,213).Ateitis spėjama iš apavo padėties durų atžvilgiu (kartais aiški narna nevienodai). Jeigu į durų pusę atsisuka smaigalys — per jas įeis piršliai arba pati iškeliausi, jei kulnas — metus dar pabūsi, — Anykščių, Kelmės (Kražiai), Kėdainių (Šėtos apyl.), Radviliškio, Utenos raj. Kiti aiškindavosi priešingai: smaigalys j vidų — atves svečių, t. y. piršlius (Surviliškio, Panevėžio, Ylakių apyl.). Tretiems būdavo svarbu, kad tik prie durų nukristų (Kaunas), o jeigu nukrinta kniūbsčias — mirtis, nelaimė, aukštelninkas laimė, ištekėsi (Lapiai, Klaipėdos raj.).A p a v o m e t i m a s p e r s t o g ą . Mesdavo klumpę, kaliošą ar batelį — į kur bus smaigalys, iš ten bus jaunikis ar nuotaka. Jeigu klumpė per stogą neperlėkdavo, tai dar metus reikės mergauti (Ario­galos, Avilių, Balninkų, Panevėžio, Zarasų, Žeimelio apyl.).Apavą mesdavo dar per vartus ir per tvorą — jeigu įsminga į sniegą smaigaliu — ištekės (Šilalė); į kurią pusę bus smaigalys, iš ten piršliai atvažiuos (Panevėžys).Pasakojama, kaip viena mergina Žemaitijoje niekaip nesuradusi numesto batelio; tik po kiek metų, ištekėjusi, išsikalbėjo, kad jis įkrito į tuo metu pro šalį važiavusio vaikino, dabar jau jos vyro, roges.A p a v o n i e k o j i m a s . Sudėdavo po vieną vyriškus ir mo­teriškus (kartais vien moteriškus) batus į geldą ir stipriai niekoda­vo — kurio batas pirmiausia iškris, tas sukurs šeimą, į kurią pusę25

kris, iš ten bernas atvažiuos (Kvėdarna). Žemaitijoje mergaitės su­dėdavo j geldą kurpaites ir staigiai išmesdavo j viršų — kurios apa­vas pirmiausia nukrinta, ta ateinančiais metais tikisi tapti moteriške (4,454). Kražiuose apavą per petį į durų pusę kratydavo iš maišo: ku­rio pirma iškris — tas išeis iš namų. Kiti, iš anksto priskyrę prasmę, spręsdavo kieno batas iškrinta — vyro ar moters (Alovė, Alytaus raj'.; Vadatkai; Naujamiestis, Panevėžio raj.). Kartais batus kratydavo vien merginos (Varėnos raj.).

Jonavoje seniausias šeimos narys sudėdavo visų batus j rėtj. Paskui visi iš eilės nežiūrėdami griebdavo po batelį. Jei mergina su­griebia vyrišką, — ištekės, vyras moterišką — ves, o jei ne — laimė dar ateinančiais metais pro šalį praeis (25,16).

SP Ė JIM A S PAGAL G YV Ū N U S.Ž v i r b l i ų g a u d y m a s . Mergaitės eina su žiburiu į darži­

nę kelti žvirblių, kurie puola j šviesą: kuri pirmoji sugaus žvirblį, ta tikra, kad ištekės (Žemaitija. 4,454). Naujametinis spėjimas. Vienin­telis užrašymas.

V i š t ų g a u d y m a s . Dar pirmame mūsų šimtmečio ketvirty­je daugelis naminius paukščius žiemą laikydavo čia pat troboje, po duonkepe krosnimi. Rankomis ar su kačerga mergina išsitraukdavo vištą (kai gyvenamame name nelaikė, eidavo gaudyti į vištidę) —jei višta sena — seną vyrą arba našlį gaus, jei jauniklę — atjos jaunas pirštis (Griškabūdis, Kvėdarna, Pilviškiai, Lazdijai). Išsitraukusi se­ną vištą šiaulietė ruošdavosi senmergiauti, jauną — tekėti, seną gai­dį — už senbernio eiti. Kupiškietė iš vištos amžiaus spręsdavo, po ke- lerių metų ištekės; jeigu kupiškėnuose už uodegos traukiama višta tyli — ženklas, kad traukikas gaus gerą žmoną, jei kudakuoja — žmo­na bus rėksnė (3,211). Rokiškio jaunimas paukščius tvarte tamsoje gaudė, o Radviliškio kirsdavo rykšte: merginoms vedybų ženklas — jeigu pasitaiko gaidys, vyrams — višta.

P a u k š č i ų l e s i n i ma s. Užrašyta gana įvairių ateities spėjimų pagal gaidžio ir vištos elgesį lesinant. Kambario viduryje merginos pasipildavo po krūvelę grūdų ir išleisdavo iš papečkio gai­dį (Panevėžio apyl. prieš paleidžiant gaidį dar apnešdavo apie grudų krūvelę) — ta mergina, iš kurios krūvelės gaidys pradės lesti, ištekės pirmoji (Dieveniškių apyl., Šalčininkų raj.; Žeimelio apyl., Lazdijų, Panevėžio ir Zarasų raj.). Laikant rankoje gaidį, po snapu kišdavo vandens dubenį — jei gaidys žiūri į vandenį — mergina ištekės, jei nežiūri — neištekės (Rozalimo apyl.). Merginos pavoždavo gaidį po kubilu ir pasipildavo po krūvelę grūdų. Jei išleistas gaidys sulesa vi­sus grūdus — ištekės, jei kur koks palieka, dar metus teks mergauti.

26

Kurios grudus sulesa pirmiau, — ta turės pirma ir ištekėti (Nauja­metinė spėlionė. 6,76—77). Arba padeda aukso žiedą, kreidos gabalą ir duonos gabalą. Atneša vištą. Jei pirma griebs žiedą — mergina iš­tekės, kreidą, — mirs, duoną — vargingai gyvens (Panevėžys. 1,15).Iš paukščių elgesio spėdavo ir apie būsimą vyrą. Velžio mergi­nos padėdavo duonos, grūdų ir vandens — jei gaidys lesa duoną — gaus vyrą dykaduonį, jei grūdus — darbininką, jei geria — girtuok­lį. Viešintose taip lesindavo ir girdydavo vištą: jei višta pirmiau le­sa — vyras bus ne girtuoklis, jei pirmiau geria — girtuoklis. Varėnos raj, ir Zarasų miestelyje statydavo veidrodį, dėdavo dubenį vandens, paberdavo grūdų — jei gaidys ar višta puls prie veidrodžio — vyrą gaus gražuoli, jei prie grūdų — gerą gaspadorių, jei prie vandens — girtuoklį. Jei drauge įleidus gaidys dar kapoja vištą — sakydavo, kad gaus vyrą mušeiką. Kitas dar vištą įstato j dubenį vandens: jei višta greitai iššoka — išeis už negeriančio vyro, o jei purtosi — gaus gir­tuoklį.Vyresnieji pagal paukščių elgesį spręsdavo ir apie derlių: Griš­kabūdžio ir Batniavos (Kauno raj.) apyl. įberdavo į 3 lėkštutes grūdų: miežių, rugių, avižų ar kviečių (Punsko apyl. supildavo krūveles. 15,225): iš kurios lėkštutės pirmiausia višta pradės lesti, tie javai ge riausia tais metais derės,S p ė j i m a s i š g y v u l i ų, Merginos eina i tvartą ir tam soje gaudo avis. Jeigu sugauna aviną - - tais metais ištekės, jei avį — dar neištekės (Šilalės raj.; Pakruojo apyl. 13, 262). L. Jucevičius nu­rodo, kad vedybinę sėkmę lėmė ne tik patamsyje sučiuptas avinas, bet ir jautis (Naujametinis spėjimas. 4,54). Plungiškiai avis tamsoje pešdavo — kokios spalvos bus išpeštos vilnos, tokie bus ir tavojo plaukai.Aukštaitės, skirtingai nuo žemaičių, ateitį labiau mėgo spėti iš stambiųjų raguočių: iš anksto pasirenka karvę ir, pavalgius Kūčių vakarienę, eina pasižiūrėti, ką ji veikia; jeigu stovi — mergina ištekės, jeigu guli — dar liks netekėjusi. Kurklių (Anykščių raj.) merginos eidavo į svetimą gurbą — jeigu pirmiausia pataiko jautį (vyras — karvę), — metai bus poriniai.B a n d e l ė s š u n i m s . Mergaitės dėdavo į eilę ant slenksčio (Dieveniškių, Kaišiadorių, Vabalninko apyl.; Naujametinis — Žemai­tija. 4,454), aslos (Nociūnai, Kėdainių raj.) ar suolo (Balninkų apyi.) po specialiai iškeptą bandelę (Dieveniškių apyl.; Žemaitija), sližiką ar duonos gabaliuką (Ukmergės raj.) ir įleisdavo šunį; kurios ban­dutę šuo pirmiausia pagriebs, ta pirmoji ir vyrą gaus. Kupiškėnai, vaikinai ir merginos, po Kūčių vakarienės pakilę iš užstalės imdavo27

po saują sllžikų ir išdėliodavo ant žemės išilgai gryčios, palikdami takus praeiti, ir įleisdavo iš lauko šunį. Prie kurios sližikų eilės šuo prieina ir griebia ėsti, toji mergina ar vyriškis ateinančiais metais ištekės (3,211). Kitur, kad geriau griebtų bandeles, šunį laikydavo per dieną uždarytą ir nešertą (Musninkų "apyl., Širvintų raj.). Kitos spėjikės išdėliodamos sližikus ir patinkančių bernų vardais įmindavo (Balninkų apyk). Kokį vardą turintį sližiką šuo pirmiausia suėda, tokiu vardu bus vyras.Panevėžio raj. duonos gabaliukus dėdavo į saldų vandenį; jeigu šuo pirmiau pradeda ne ėsti, o vandenį lakti — lakintojo gaus vyra girtuoklį,LOTERIJA.K e p u r i ų v e r t i m a s. Ima tris kepures, dubenėlius ar lėks lutes, dar kiti — puodukus, ir deda ant suolo ar stalo. Vienas iš žaidė­jų, kitų patikėtinis, visiems išėjus arba nusisukus, kepurę ar indus apvoždavo ir po jais pakišdavo likimą simbolizuojančius daiktus. Po vienu pavožtas būna vienatvės simbolis (rožančius, rūta), po antru — vedybų (žiedas), po trečiu — mirties (anglis, rožančius, žemė, žvakė) (Josvainių apyl. būdavo, kad šeimininkė dar prieš vakarienę ant stalo į šieną įkišdavo nosinę, rožančių, žvakę). Kiti vieną kepurę (indą) palikdavo tuščią. Būdavo žaidėjų, kurie imdavo tiek kepurių ir inde lių, kiek yra žaidėjų, rečiau ~ 12 (Debeikių apyl., Anykščių raj,; Sasnava, Marijampolės raj.).Eilės tvarką reguliuodavo patikėtinis. Žaidėjai eidavo po vieną ir misikeldavo indelį ar kepurę, Jei atidengdavo žiedą - ištekės (ves), jei rožančių — davatka u s, o jei smėlio žiupsnelį — mirs, ir t. t. Ir taip visi iš eilės. Būdavo, kad prieš leidžiant atidengti žaidėjui užrišdavo akis ir apsukdavo aplinkui (Griškabūdžio, Lapių, Šėtos apyl,). Kiti paeiliui, kartojant žaidimą, versdavo tris kartus: daiktas, kuris tam pačiam žmogui atsiversdavo visus tris kartus, buvo laikomas lemties ženklu.Užrašyta 19 simbolių: anglis — mirtis, duona — sotūs metai, sen­mergystės, gėlė — mergavirnas metams, kaspinas — tolimas kelias, kryžkelis (Marcinkonys) — mirtis, mazgelis (skuduro) — prasiras, bus pamesta, lėlė — vaikas, nosinė — ašaros, peilis — mirtis, pieštu­kas — mokslas, pinigai — turtas, popieriaus gumulėlis — greita mir­tis, raktas — šeimininkavimas, rožančius — davatkystė, senmergystė, kunigystė, vienuolystė, mirtis; rūta — mergystė metams, liksi neište­kėjusi, tuščia — skurdas; žemė, smėlis — mirtis, kapai; žiedas (vedy­binis, sudžiovintas rožės) — vedybos, žvakė — mirtis. Kartais žaidėjai išsipjaudavo iš runkelio konkrečius simbolius (karstą, lopšį, vyrą ir t t.).

V a r d ų t r a u k i m a s. Kūčių vakare merginos surašo ant po­pierėlių vyrų vardus, sudeda į dėžutę (Kvėdarnoje — 9 vyrų) ir trau­kia po vieną. Raseiniuose traukdavo ir valgant kūčias. Sakydavo, kad kokį vardą išsitraukia, tokiu vardu bus ir vyras. Biržų apyl. j vienus popierėlius surašo vyriškus vardus, į kitus — moteriškus. Keletą po­pierėlių palieka tuščių. Paskum tuos popierėlius susuka į dūdeles ir vyriškus vardus suberia j vieną dėžutę, moteriškus— j kitą. Vaikinai traukia po vieną moterišką, merginos — po vyrišką vardą ir paskum žiūri popierėlių. Kuriam (kuriai) tenka baltas popierėlis, tas (ta) liks „ant ruginių šiaudų“ (1,16).Kvėdarnietės sakydavo, kad ištekės už vyro, kuris praeis pro dė­žutę, kurioje sudėti lapeliai su vardais. Girkalnyje ant lapelių vietoje vardų rašė „turtingas“ , „neturtingas“ ir tokiu būdu spėdavo būsimoje turtingumą. (Užrašyta tik Raseinių ir Šilalės raj.).L IE JIN IA I, D EGĖSIAI, VANDUO.L i e j i n i a i . Ištirpintą šaukšte vašką pila į dubenėlį ar kibirą su vandeniu. Lašindavo ir nuo degančios žvakės. Figūrėlėse ieškoda­vo lemtingų ženklų. Gana dažnai jų ieškodavo įvairiai sukiojant ir liedinių šešėliuose.Spėliojant reikėjo nemažo išradingumo, kiekvienas savaip sam­protaudavo, tuo labiau vyrai ir moterys. Vaikai figūrėlių reikšmę iš aiškinti pasiprašydavo senelius. Tad tą patį liedinį vieni aiškino vie­naip, kiti — kitaip.Jei mergaitės išlieta figūrėlė primindavo akėčias, sakydavo, kad ji išeis už ūkininko, kas išsiliejo arklį — bus turtingas, beformis lie- dinys — išeis už turtingo, gėlės reiškia — džiaugsmą, gyvenimą jau­nime, gyvulys — tie gyvuliai seksis, karstas — ašaras, mirtį, laivas — jūreivystę, kelionę jūra, mergaitėms — toli ištekės, lopšys — vaiką, lo­va — ligą, paukštis — kelionę, pilis — pasiturimą gyvenimą, plunks­na — ištekės už raštininko, stalas ir daug galvelių — vedybas, raite­lis — ištekės, šautuvas — tarnybą kariuomenėje, vaikas — susilauks vaiko, žiedas — džiaugsmą, laimę, vestuves, vienas žmogus — vienat­vę, gyvenimą drauge, vedybas, pora žmonių — ištekės. Kartais išsilie­davo angelo, velnio figūra.X IX —XX a. sandūroje paaugliai, sekdami dvaru, ėmė ir švino fi­gūrėles lieti. 1842 m. išėjusiuose „Žemaičių žemės prisiminimuose11 L. Jucevičius jau mini šlėktų namuose Naujųjų metų išvakarėse ly­džius ciną (4,454).P l u k d y m a s v a n d e n y j e . Skaudvilėje, Šilalėje ir Yla­kiuose ant dubens su vandeniu kraštų atskirose vietose padėdavo žie­dą, žvakę ir pinigą (19). Į vandenį įmeta gabaliuką anglies ir įsuka. Jei vandeniui nurimus anglis sustoja prie žiedo — laukia vedybos,29

prie pinigo — praturtės, prie žvakės — mirs (Ylakiai). Žeimelyje ant dubens kraštų dėdavo duonos, druskos, žemės ir žiedą. Jeigu anglis sustoja priplaukusi prie duonos — metai bus derlingi, prie druskos skaniai valgys:, prie žiedo- ištekėsi, prie žemės - mirsi (Naujame tinis. 0,77).Įsukus inde vandenį, įmesdavo po du anglies gabalėlius ir galvo­davo apie konkretų žmogų — savo išrinktąjį arba išrinktąją. Jeigu kurį laiką, ko! vanduo nusistovi, anglys sukasi greta, poros laukia draugystė ir vedybos (Skaudvilė); jei anglys sukimba ir išsiskiria draugystė baigsis (Šilalė).Sasnavoje anglis mesdavo j užkaistą puodą su vandeniu — pa­lankus ženklas, jeigu anglies gabalėliai susimeta draugėn. Liubave j dubenį berdavo popieriaus lapelius su vyrų ir merginų vardais. Kai įsukus vanduo nurimdavo, traukdavo toliausia nuo kitų atsiskyrusi popierėlį — jame perskaitydavo skirto žmogaus vardą. Plukdydavo ir adatas — nuleisdavo j lėkštelę dvi vienodo dydžio adatas ir susikau­pus galvodavo apie mylimąjį — jeigu adatos pradeda viena kifą vy­tis ir susilygina — ženklas, kad myli.P o p i e r i a u s d e g i n i m a s. Suglamžytą ir, kad būtų nely­gus, suspaustą popieriaus skiautę deda ant lėkštės, keptuvės ar lėkš­tutės ir prieš pusiaunaktį uždega (Kutenių k., Betygalos apyi. — senų maldaknygių lapus). Iš šešėlių, gaunamų sukiojant padėklą, spėda­vo ateitį. Regimas vaizdas, aišku, daug priklausė nuo stebėtojo vaiz­duotės.Šešėlinių siluetų reikšmės: avinas — piemenavimas, koks nors gy­vulys— tokie gyvuliai seksis, kryžius prie kapo — mirtis, karstas — namuose mirtis, laivas — keiionė, lopšys — vaikas, narnas — statybos, kelionė i namus, patranka — karas, pilis — pateksi j pilį, plunksna­kotis — rašymas, mokslas, raitelis — piršliai, kelionės, kariuomenė, vaikas vežimėlyje — vaikas, vežimas — neištekėsi, vežimas su ark­liais — ištekėsi, išvažiuosi, pora žmonių — vedybos.Buvo stebinčių žmonių šešėlius popierių deginant — tas, kurio še­šėlis ant sienos didesnis, greičiau mirsiąs (Bukonių apyi., Jonavos raj.).P a k u l ų d e g i n i m a s. Padaro mažus pakulų kamuoliukus ir padėjus ant ko nors uždega — jeigu jie degdami kyla j viršų — ve­dybos (Kvėdarna, Šilalė, Velžys). Ylakių apyi. kiekvienas žaidėjas turėdavo po tris kamuoliukus, dėdavo juos ant stalo ir skubiai pa­eiliui uždegdavo — jei kamuoliukai nejudėdami sudega, degėjas rie­ves (neištekės), samdinys liks toje pačioje vietoje. Jei rutuliukai pa­kyla— vedybos, samdiniams teks persikelti i kita vietą tarnauti( U 9 ) .

30

M e d ž i o d e g t n i m a s. Degindavo stačiai laikomas balanas (Marcinkonių ir Valkininkų apyl.). iš los pusės, į kurią nusvyra de­gėsis, atvažiuos piršlys arba iš ten bus žmona. Jei anglis nenusvirda vo — neapsives (neištekės) iki kitų Kalėdų (Plateliai, Lazdijai, Sa­kiai). iš kurios pusės bus piršliai, rodo ir žvakės arba degtuko lieps­nos kryptis (Lazdijai).S p ė j i m a s s u ž i e d u. Įpilama pusė stiklinės vandens ir iki jo paviršiaus leidžiama užnertas ant plauko auksinis žiedas po liek metų ištekės, kiek kartu į sienelę skambteli žiedas (Kupiškio ra i; Liubavas). Laukuvoje (Šilalės ruj.) žiedą leisdavo iki tuščios stikli­nės dugno, bet taip, kad jo nesiektų, sustabdydavo ir laukdavo, kol vėl pradėjęs svyruoti žiedas skambtels i sienele — i kurią pusę skamb­tels, iš tos puses bus piršliai (Laukuva), Šilalėje dar nerdavo žiedą ant širdo ir, galus užvyniojus ant pirštų, įtempdavo virš stiklinės - iš tos pusės, į kurią atsimuša žiedas, atvažiuos jaunasis.Ant popieriaus pastatydavo pusę stiklinės vandens, įmesdavo žie­dą ir, kai vanduo nurimsta, žiūrėdavo, gal pamatys savo likimą (Laz­dijai, Zarasai). Surviliškio apyl. sakydavo, kad \2 vai. turi pasirody­ti tas, apie kurį galvoji.SPĖJIM AI SU VEIDRODŽIAIS,V i e n a s v e i d r o d i s. Spėti reikia būtinai vienam, vidunaktį, atskiroje ar net nuošalioje patalpoje, pvz. klėtyje ar negyvenamame name (Naujasodis, Skaudvilė). Užsidarinėjusi langus mergina taip pasistatydavo veidrodį, kad matytų duris. Greta veidrodžio padeda- vo dvi degančias žvakes (kartais vieną), nuo veidrodžio nušluosty- davo rasą ir žiūrėdavo. Pamatydavo savo ateitį: jei vyriškį — ište­kės,: jeigu jauną — už jauno, apysenį ar seną - už seno ar našlio, jei karstą arba giltinę — greit mirs, Antazavės apyl, (Ivoniškių k.) sakydavo, kad į pirtį reikia nusinešti veidrodį ir grabnyčią. Veidrodį pasistatyti priekyje, žvake už nugaros — veidrodyje pasirodys lemtis. Kartais į veidrodį žiūrėdavo pro savo kojas (Krekenava, Surviliškis).Pasirodęs jaunikis gali ir nužudyti (Šilalė), todėl pamačius rei­kia skubiai pasitraukti, užgesinti žvake ir išbėgti į lauką (Šėta), Bū­davę, kad pamačius karstą merginos pačios po kurio laiko įnirdavu­sios (Kuktiškių ir Stirnių apyl.).D u v e i d r o d ž i a i. Statomi vienas prieš kitą du veidrodžiai ir naktį, paprastai 12 vai, vienoje pusėje uždegus 2 žvakes ir atsis­tojus tarp veidrodžių, į vieną jų žiūrima. Jei pasirodo jaunikaitis •- ištekės. Bet galima pamatyti velniuką (Lazdijų raj.), karstą, savo praeitį (Ylakiai). Žinoma atvejų, kai sėdėdama tarp veidrodžių mer­ai

gina iride mazgodavosi kojas — atneš vandens mylimasis (Šilale). Kitos statydavo tarp veidrodžių dubenį vandens ir į jį ilgai, kol pa­matys mylimąjį, žiūrėdavo. Jam pasirodžius reikia skubiai padėti vei­drodžius (Ramygalos apyl.) arba pasitraukti (Skaudvilė), nes tas, kuris pasirodys, gali nužudyti. Nebegalima žiūrėti ir pasirodžius karstui; iš veidrodžių tarpo pasitraukus, reikia juos suglausti — tuo­met nugyvensi visą amžių. Jeigu taip nepadarysi ir karstas prisiar­tins — ateinančiais metais mirsi (Ylakiai, Plateliai).V e i d r o d i s ir ž i e d ą i. Mergina, būtinai viena pati, ap­sisupa balta paklode, uždega žvake, paguldo ant stalo veidrodį, de­da ant jo du vestuvinius žiedus. Lygiai 12 vai. veidrodyje pamatys būsimą sužadėtinį (Šilavoto apyl., Prienų raj.). Kitur ima tyro van­dens stiklinę, įmeta žiedą, pastato veidrodį, iš šalių — po degančią žvakę ir žiūri į veidrodį; pamato norimus dalykus (Raseinių raj.). Prieš pakabintą veidrodį padeda lėkštę, į ją ant pelenų įstato stiklinę su vestuviniu žiedu. Veidrodyje, žiedo viduryje, pasirodo ateitis: jei rūtų vainikėlis — ištekės, jei karstas — mirs, jei šv. Mergelė Marija — eis į vienuolyną (Betygala).K ū č i ų s t a l e l i s . Namiškiai, norėdami, kad mergaitė suži­notų, už ko ištekės ir savo ateitį, daro „kūčių stalelį“ . Nuošaliai, kur niekas nevaikščioja, suruošia stalelį ir deda ant jo po truputį visti Kūčių valgių. Užstaly veidrodį pastato ir uždega žvakes. Kai jau vis­kas paruošta, vakare siunčia į tą kambarį mergaitę ko nors atnešti. Nieko nemanydama, ji įeina į kambarį ir prie Kūčių stalo pamato be­valgant] savo busimąjį vyrą; bet jei pamato karstą — mirs (Rasei­niai).S p ė j i m a s d v i e s e. Vienas tamsiame kambaryje atsisėda prieš veidrodį, antras už jo nugaros laiko žvakę. Sėdintysis nemirksė­damas žiūri į veidrodį ir skaičiuoja iki trisdešimties tris kartus tuomet pamatys savo likimą — vestuvinį rūbą arba karstą (Skuodo raj,). Arba dvi draugės stato veidrodį, iš šalių po uždegtą žvakę, pa­deda dvejas šukas (kiekviena savo). Kurios šukas pasirodęs vaikinas paims, ta už jo ir ištekės (Viešintų apyl., Anykščių raj.).S p ė j i m ai p r i e s l e n k s č i o . - Vaikinas, neišsirenkąs kurią vesti, Kūčių naktį atsigula prie slenksčio, — tikroji atneš gerti (Gir­kalnis), Arba susiruošęs miego gula prie slenksčio, stato prieš save veidrodį ir žiūri į jį — pamato būsimą žmoną (mergina — vyrą) ar karstą (Balninkai).S p ė j i m a i n u o g o m i s . Mergina išsirengia taip, kad net ir kasose nebebūtų nei šukų, nei segtukų ir atsistoja tarp veidrodžių. Už32

nugaros esančiame veidrodyje galima pamatyti visą savo gyvenimą (Tverai) arba pro duris įeinantį busimąjį. Jei pasirodo šuo, bus ap­kalbų, gali tapti nelaiminga (Plateliai). Varėnos raj. mergina staty­davo veidrodį ant grindų, pamatydavo savo lemtį — mylimąjį arba velnią. Šilalėje merginos išsirengusios šluodavo arba plaudavo kam­barį — kas pasirodys kambario gale pastatytame veidrodyje, arba ir be veidrodžio — tas ir įvyks. Viena mergina taip plaudama kambarį pamatė pro duris įeinant giltinę su karstu — išsigando ir netrukus mirė.S p ė j i m a i u ž l i p u s a n t a u k š t o . Tai drąsiųjų ir smal­siųjų užsiėmimas. Pasiruošiama įvairiai. Prieš vakarienę mergina pa­berdavo ką tik sušluotų šiukšlių ir 12 vai. lipdavo žiūrėti, kas jas saugo, — už jo ir ištekės. Kitos statydavo veidrodį, žvakę ir dubeni vandens; veidrodyje žiūrėdavo į vandenį — jeigu neišsigąs, pamatys laukiamą žmogų (Kražiai, Pilviškiai). Vabalninko apyl. ant aukšto pasistatydavo staliuką, dvi žvakes ir veidrodį ant jo; veidrodyje, sa­kydavo, gali pasirodyti ateitis — velnias, karstas, vanduo. Panevėžio raj. ant aukšto prie kamino, Raseinių raj. ant stalelio dėdavo Kūčių valgių — jei užlipus pamatys valgant vyrą — už jo ištekės. Kitur spė- jantysis galvą apsisiausdavo ilgu baltu rankšluosčiu, užsidegdavo grabnyčią ir žiūrėdavo j veidrodį, kas pasirodys — bernas, vaiduoklis ar mirtis (Ignalina). Kitur sakydavo, kad rodosi tik tris kartus apė­jus kaminą ( Plateliuose — su žvake) — jei pasirodęs bernas garba­notas — vyrą gaus piktą, jei gelsvaplaukis — geraširdį (Šilalė). Kiti nelaukdavo ant aukšto, palypėdavo tik pasižiūrėti gal ką pamatys. Yra užrašyta nusirengusią merginą ėjus apie kaminą ant aukšto su žvake vienoje rankoje, o veidrodžiu kitoje (Piniavos apyl., Panevė­žio raj.).Spėlionių paslaptingumą didino baimė, gąsdinimai, neįprasta ap­linka (sakydavo, jog ant aukšto įvairiausi padarai gyveną). Žinoma atvejų, kad pamačiusieji karstą ar velnią išsigąsdavo ir netrukus mirdavo. Neretai vieni kitus tyčia gąsdindavo, iš anksto užlipę ant aukšto.Šis ateities spėjimo būdas buvo žinomas Aukštaitijoje ir Žemai“ ti joje.SAPNAI.S ū r u s v a l g i s .Mergaitės, kad sužadintų sapnus, eidamos miegoti, turėdavo su­valgyti sūrią nemirkytą silkę — visą, įskaitant galvą (Gėluvos apyl., Raseinių raj.; Jurbarkas, Plungė, Rietavas, Seredžius) — kai kur net tris (Vėžionių apyl., Kupiškio raj.; Tverų apyl.). Kitur valgydavo spe­cialiai keptus sūrius sližikus, o likusius pasidėdavo po pagalve. Sap­ne būsimasis atneš gerti.

33

R ubu s a p n a v i m a s. Jei mergina miegos pasidėjus po pa- gal ve vyriškas kelnes — susapnuos skirtąjį (Gaurė, Kupiškis, [Alksnė­nai (Aytaus raj.), Marcinkonys, Šilalė, Vabalninkas). Kitur sakoma, kad skirtasis sapne turi ateiti atsiimti kelnių (Stirnių apyl.). Žinoma ir vyrus dėjusius po pagalve sijoną (Luksnėnų apyl.).Dar L. Jucevičius rašė, kad žemaitės slapčiomis po pagalve pa­siūdavusios kokių nors vyriškų daiktų — labai geras ženklas, jeigu kurį nors iš tų daiktų susapnuoja. Jis šiuos sapnus priskiria nauja­metiniams ateities spėjimams (4,195).V e i d o p r a u s i m a s i s. Prieš miegą nusipraususios mergi­nos veido nešluosto (Pakruojo, Šilalės, Ukmergės, Vilkaviškio raj.) — laukia, kol išrinktasis sapne nušluostys. Kitos ir rankšluostį prie du­rų tam pakabindavo (Pašvitinio apy!., Pakruojo raj.) arba po pagal­ve pakišdavo (Bartninkų apyl., Vilkaviškio raj.). Jeigu niekas neatė­jo — mergina liks netekėjusi. Skaudvilietės prie lovos dar ir dubenį vandens dėdavo -- atėjusiam nakčia skirtajam praustis. Kvėdarnietės prie lovos palikdavo tą patį vandenį, kuriame pačios prausėsi, ir sa­vo rankšluostį, kitos — dar nevartotą muilo gabalą (Laukuva, Varė­na), šukas ir veidrodį (Laukuva). Kitur, be muilo, rankšluosčio ir dubens, dar ir žiedą į vandenį įmesdavo (Kupiškis) ar stiklinę (Kra­žiai) švaraus vandens su žiedu pastatydavo — jei žiedą sapne užmaus vaikinas, bus vestuvės. Geras ženklas ir kai sapne atėjęs vyriškis pra­šo atsigerti (Laukuva).Kartais ir vyrai rankšluostį po pagalve pasidėdavo —- išrinktoji prakaito nušluostyti sapne ateis (Alovės apyl., Alytaus raj.).V e i d r o d i s . Kai kurie eidami gulti po pagalve arba greta pa­sidėdavo veidrodį. Pabudus jame pamatydavo savo lemtį (Panemunė lio apyl., Rokiškio raj.).Ė j i m a s p e r t i l t e l į . Ant dubens su vandeniu mergina uždeda plonas skalas arba pagaliukus — tai tiltelis. Kitur ant dubens su vandeniu, kuriame prausėsi, dėdavo du pagaliukus ir pertiesdavo rankšluosčiu, kuriuo šluostėsi (Alovės, Ylakių, Kupiškio apyl.; Pa­nevėžio, Šilalės, Telšių, Varėnos raj.). Tiltelį kai kas darydavo iš pavogtų malkų (Kupiškio apyl.). Varėnos raj. greta dubens ir muilo gabalą padėdavo. Taip paruoštą dubenį dėdavo prie lovos arba po ja ties galva. Tiltelį galima kitai slapčia padėti (Ramygalos apyl.).Jeigu sapnuoja, kad kas nors lieptu eina, joja, važiuoja — tas ir bus vyras (Kupiškio apyl.). Sėkmės ženklas ir jeigu sapne su einan­čiu susitinki arba jis tave veda per lieptą (Janapolės apyl.).Alovės apyl. manyta — jeigu pabudus pagaliuką rasi įkritusį į vandenį, ženklas, jog lankėsi išrinktasis.34

Š u l i n y s , Po lova iš malkų sudedama sulinio rentinys (Aly­taus, Lazdijų, Šilalės ra į.); Šilalėje dar ir vandens indeli į statyti a vo. Kas sapne atves arba atjos girdyti arklį, o gal ir pats paprašys gerti,— bus tavasis. Šilalėje sakydavo, kad sapnuojamasis turįs pa­sisakyti savo vardą ir pavardę,L a u k o d a r b i n i u k a i. Mergaitės po lova paberdavo avižų ( Kaltinėnai) ar rugių (Vabalninkas). Jeigu susapnuodavo vaikiną juos pjaunant — už jo ištekės. Kitos pasidėdavo po pagalve lėkšte su avižomis -- sapne pasirodęs bernelis šeria jomis arklį — už jo ir ištekės. Vaikinas po lova „sėdavo linų“ — jei sapne jų rauti ateis mergaitė, tais metais jis ves (Ylakiai. 1,19).P ! a u k a i š u k o s e. Mergina po pagalve pasidėdavo šukas. Jeigu šukose rytą randa kokį plauką — tokie plaukai bus ir išrink tojo. Vyrai, paprastai broliai, į tas šukas kartais įveldavo triušio, ožio, karvės plaukų ar gaidžio plunksną, pašukuodavo arklius. Seserys, šukose suradusios šyvio plauką, tikindavo, kad ir jaunikis žilas bus. Daug juoko būdavo. Ir broliams pažįstami vaikinai šiam reikalui įduodavo savo prieš pat šventę nukirptų plaukų — seserys radusios džiaugdavosi, kad toks geras ženklas (Bartninkų, Griškabūdžio apyl.)-Skaudvilietės norėdamos susapnuoti bernelį, šukuojantį jų kasas ir pasisakantį savo vardą, kai eis pro duris, — už jo ir ištekės.S a p n ų k o r t e l ė s . Surašoma ant lapelių pažįstamų vyrų arba merginų vardai ir dedama po pagalve. Kiti rašydavo 12 var­dų, — Kvėdarnos, Nociūnų (Kėdainių raj.), Panevėžio, Šilalės apyl. Nakčia prabudus išsitraukiama viena kortelė. Kitur kiekvienu prabų dimu buvo galima išsitraukti po vieną kortelę, bet ne daugiau kaip tris korteles per naktį — vienas iš ištrauktųjų bus tavasis (Kvėdar­na), Šilališkės tą patį vardą kartodavo ant trijų kortelių ir traukda­vo tris kartus — jeigu vis tą patį vardą išsitraukia — tai busimojo vardas. Rečiau išsitrauktas ir susapnuoto bernelio vardas turėjo su­tapti (Ylakiai, Šilalė). Kitur pridėdavo po keletą (Kupiškyje — 13-tą tuščią kortelę, išsitrauksi tokią — metus laukia vienatve (Adutiškio, Panevėžio apyl.).Kražiuose taip spėdavo ir kitus dalykus — popierėliuose surašy­davo žodžius: „vedybos“ , „laimė“ , „nelaimė“ , „vargas“ , „turtas", „mirtis“ ir pan. Sumaišytas korteles dėdavo po pagalve.Toks spėjimas žinomas visoje Lietuvoje, ypač Ukmergės, Šilalės, Zarasų raj.35

PABAIGA.Kūčių nakties papročiai — savotiškas intarpas tarp Kūčių vaka- i i cnės ir Kristaus g imi m o pagerbimo bažnyčioje. Po Kūčių vakariu nės, po mirusiųjų paminėjimo prisimenama ir žadinama naujam gy­venimui visa, kas ateinančiais metais bus reikalinga, medžiai, bitės, gyvuliai ir t. I.Kūčių nakties kultūriniame klode susipina ikikrikščioniškojo lai­kotarpio papročiai su krikščionišku pradu —- tikėjimas, jog vanduo pasidaro saldus arba virsta vynu (plg. pirmąjį Kristaus' stebuklą Galilėjos Kanoje paverčiant vandenį vynu ir k t.), tikėjimas gyvulius prašnekant Kristaus gimimo metu, išskirtinis avių ir karvių, L v. gv vulių, buvusių tvartelyje, kai gimė Kristus, šėrimas šienu nuo Kūčių stalo ir t. t.Ryškus Kūčių-Kalėdų ryšys su Joninių papročiais: tai orų spėji­mai: jeigu per Kūčias (Kalėdas) gražu, tai gražus oras bus ir per šv. Joną. Kartais ir iie patys arklių pasikalbėjimai apie šeimininko mirtį kartojami Kūčių ir Joninių pasakojimuose. Kūčių naktį vidury girios pražysta balta rožė, kas ją ras —- bus laimingas (Kražiai). Ir gyvulių kalbas per Kūčias galima išgirsti tik atsitiktinai o jas iš­girdus, kaip ir radus paparčio žiedą visažiniu tampama, įgyjama paslaptingų galių - ..toks viską sužino, net gyvulių kalbą ima su­prasti. Ir laumės Kūčių naktį saugo vandeni, kad tik kas neatsigerlų ir netaptų visažiniu. Matyt, į labai senus laikus nuvestų bičių žadi­nimas Kūčių naktį, obelų purtymas, laukų apvaikščiojimas, dalis atei­ties spėjimų, klausymasis gaidžio giedojimo ir šunų lojimo prie pe­leni] krūvos iš namų židinio ar kiaulės sviliavietėje.Ateities spėjimo būdų raidai įtakos turėjo ūkio kaita vienokio galimybės ir žmonių santykiai viensėdžiuose, kitokie kaimuose. Savo pataisas įnešė gyvulių perkėlimas į tvartus, šiaudinių stogų, apšvie timo balana ir žvake, apkūrenimo malkomis, mietų tvorų nykimas ir pan. Ženkli ir Kūčių--Kalėdų bei Nujametinių papročių sandūra tai abiejų švenčių šventimo praeityje tą pačią dieną rezultatas. Beje, ateities spėjimai buvo jautriausias ir dinamiškiausias Kūčių nakties papročių baras.Prie stabilesnių ateities spėjimo būčių reiktų priskirti ir sapnį; j iškili imą. Jie artimai siejasi su Lietuvos žemdirbio gyvenimo vaiz­di ni ai s- čia ir pjovėjas, ir artojas, vaikinas su arkliais, linų rovėja, šulinvs ir lieptas, raitelis ir važnyčiotojas, dubuo su vandeniu, rank­šluostis ir t. t. Čia, kaip ir kituose Kūčių papročiuose, atsiskleidžia lietuvio ir lietuvės idealas — darbštus, paslaugus žmogus.36

LITERATŪRA1. BALYS J . Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžia­ga ir aiškinimai (Kalėdų papročiai ir burtai//Mūsų tautosaka. - K. 1930....-T. L -..-P . I—30). — Šilver Spring. Md„ 1978.....160 p.2. Čiulba.ulba sakalas: Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė/Sųdarė-.D. Krištopaiiė, N. Vėlius. - Y'., 15)83. — 380 p.3. DULAITIENE (GLEM2AITE) E. Kupiškėnu senovė.....V.1958.....P. 471.•L JU C E V IČ IU S L. A. Rasiai. — V., 1959. -- 479 p5. KUDIRKA J. Kūčių stalas. V.. 1989. 04 p.(>.- S l.IA V A S J Žeimelio apylinkės. V., 1985. —- 143 p.7. V IŠIN SK IS P. Raštai. — V., 1964. P. 622."VĖLIUS’’ "N Mitinės lietuvių sakmių būtybės. — V , 1977. -334 p.9.' VVorterbučh * der deutschen Vdlkskunde/Bearbeitėt von R. Beiti. — Stuttgart, 1955. — 919 p.10. A N K E V IC IU S S Kūčių vakarąy/Pergalė (Vilkaviškis). — 1989 Gruodžio 23:11. BĮALYS] J . Kūčios//Lietuvių enciklopedija. — Boston, 1958 C T. X m - 271-273 p ,,12. BUGA1LIŠKIS P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje//Girntasai kraštas. — 1939, Nr. 23. — P. 634—639.13. ČILVIN AITE M. Šventės ir jų apeigos//Girntasai kraštas.— 1935. — Nr. 2. — P. 261—265.14. DOVYDAITIS Pr. Kalėdų šventės kilmė ir plėtotė//Soter. — T. V. — 1928. — P. 188—201.15. DUN DULIENE P. Lietuvių saulės sugrįžimo švenčių apeigos. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai//Istorija. T. X II. — 1970.— P. 199—225.16. K A PELERIS K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno//Lietuvinin kai. Paruošė V. Milius. — V., 1970— P. 339—454.

17. KAZLAU SKIEN E A. Susirinkirri prie Kričių.stalo//Darbo vė­liava (Lazdijai).— 1989 Gruodžio 23.18. MATEKONAITE A. Jogailaičių dvaro magas//Knvgnešvs.1989, — Nr. 12. — P. 37—39.19. M IC K E V IČ IU S J . Žemaičių Kalėdų burtai apie ištekėjimą bei vedimą//Gimtasai kraštas,/— 1941. — Nr. 1/2. — P. 96— 112.20. RUZGYTE J. Nuo advento iki Trijų karaliu//Gimtasai kraštas. — 1942. — Nr. 30. — P. 125.21. SKRODEN IS S. Kalendorinės apeigos, papročiai ir tautosa-ka//Dieveniškės...- V., 1968. — P. 258—266.22. STR1U2AS V. Kūčių papročiai, valgiai, burtai. . .//žvaigždė (Švenčionys), — 1989 Gruodžio 23,23. V .................... J, Kalėdos//Lietuvių enciklopedija, — Boston.1957. — T. X. — P, 294,24. VALAN ČIUS M. žemaičių vyskupystė//Raštai — V,, 1972,— T ii. — P. 23—475.25. VYŠN IAUSKAITE A, Kalėdos ir kalėdinio laikotarpio papro- čiai//Lietuvių kalendorinės šventės/Sudarė B, Imbrasienė, — V., 1990 — P. 10—29.26. KaJieHAapHue očfaman h očpflAU b cTpaHax 3apy6e>KHOH E b- poiibi. XIX — nana.no XX b. 3 hmhhc npaaflHHKH/OTB. pea. C. A. To- KapeB. — M., 1973. — 352 c.27. PyccKHH HapoA, ero o6unaH, oOpHAU, npeAaHHH, cyeBepHH n no33HH/Co6p. M. 3a6buiHHbiM. PenpHHTHoe H3flaHHe 1880 ro^a. — M.,1990. — 608 c.

3 8 .

26. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Ев­ропы. XIX — начало XX в. Зимние праздники/Отв. ред. С. А. То­карев. — М., 1973. — 352 с.27. Русский народ, его обычаи, обряды, предания, суеверия и поэзия/Собр. М. Забылиным. Репринтное издание 1880 года. — М,, 1990, — 608 с.

T u r i n y s

Pratarmė ........................................... 3iOrų stebėjimas ........................................................................ . . . . . . oKūčių vėjas ........................ 6Sodo lankymas .................................................. T

Bičių žadinimas ......... 8

Gyvulių kalbos ............. 9

Vandens stebuklas . ............................ 13

Raganos 15

Ateities spėjimai . . . 16Pabaiga ................ ................... 36Literatūra ............. 37

Viršelio dailininkas Darius GUDMONA5.

Pasirašyta spausdinti 1990,11,06.. 60x84/16. Popirrius ofsetinis, Išk. sp.

2,33 sąl. sp. I. 2.31 apsk. leid. 1, Tiražas 20000 cgz. Užsakymo Nr. 954 Sutartinė kaina.

Lietuvos liaudies kultūros centras ir firma „Vizija“, 232000 Vilnius, Barboros Radvilaitės 8

Spausdino Projektavimo-konstravimo instituto spaustuvė, Vilnius, Savanorių pr. 221